Skip to main content

Full text of "Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. T. 1: A–J"

See other formats 


MAŽOJI 
"LIETUVIŠKOJI 
" TARYBINĖ 
ENCIKLOPEDIJA 


LEIDYKLA „MINTIS“ * VILNIUS * 1966 


LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA 


MAŽOJI 
LIETUVIšKOJI 
TARYBINĖ 


ENCIKLOPEDIJA 


TOMAI 


VYRIAUSIOJI REDAKCIJA 


J. BANAITIS, A. BARKAUSKAS, K. BIELIUKAS, J. GRIGONIS, J. JURGINIS, K. KORSAKAS, 
J. KUBILIUS, J. MACEVIČIUS (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), M. MARTYNAITIS, 
J. MATULIS (vyriausiasis redaktorius), K. MEŠKAUSKAS, V. NIUNKA (vyriausiojo 
redaktoriaus pavaduotojas), M. POŽARSKAS (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), 
P. SLAVĖNAS (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), R. ŠARMAITIS, L. ŠEPETYS, 
P. ULEVIČIUS (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), V. VAZALINSKAS, A. VENCLOVA, 
G. ZIMANAS (vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas), J. ZINKUS, J. ŽIUGŽDA (vyriausiojo 
redaktoriaus pavaduotojas), A. ŽUKAUSKAS 


„MAŽOSIOS LIETUVIŠKOSIOS TARYBINĖS ENCIKLOPEDIJOS“ SKYRIŲ 
REDAKCINĖS KOLEGIJOS IR REDAKCIJOS DARBUOTOJAI 


ISTORIJOS SKYRIUS. Vyriausiasis „redaktorius — Lietuvos TSR MA akad. J. ŽIUGŽDA. Lietu- 
vos TSR istorijos sektoriaus vadovas — ist. m. dr. J. JURGINIS, redaktoriai konsultantai — ist. 
m. kand. A. GAIGALAITĖ, ist. m. kand. M. JUČAS, ist. m. kand. V. MERKYS. Vyriausiojo redaktoriaus 
pavaduotojas ir Lietuvos KP istorijos sektoriaus vadovas —ist. m. kand. R. ŠARMAITIS, redak- 
toriai konsultantai — Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas B. BARANAUSKAS, Lietuvos TSR nusi- 
pelnęs kultūros veikėjas F. BIELIAUSKAS, generolas-majoras doc. V. KARVELIS, ist. m. kand. 
S. LOPAJEVAS, ist. m. kand. P. ŠTARAS, ist. m. kand. B. VAITKEVIČIUS. Archeologijos ir 
etnografijos sektoriaus vadovas —ist. m. kand. A. TAUTAVIČIUS, redaktoriai konsultantai — 
ist. m. kand. P. KULIKAUSKAS, ist. m. kand. V. MILIUS, ist. m. kand. A. VYŠNIAUSKAITĖ. Ekono- 
mikos ir teisės sektoriaus vadovas — Lietuvos TSR MA akad. Dz. BUDRYS, redaktoriai konsultan- 
tai —ek. m. dr. M. GREGORAUSKAS, R. SIKORSKIS, teisės m. kand. S. VANSEVIČIUS. Gamtos 
mokslų ir technikos istorijos sektoriaus vadovas — Lietuvos TSR MA narys korespondentas 
P. SLAVĖNAS, redaktoriai konsultantai — Lietuvos TSR MA akad. P. BRAZDŽIŪNAS, Lietuvos TSR MA 
akad. J. KUBILIUS, Lietuvos TSR MA akad. V. LAŠAS, techn. m. kand, M. MARTYNAITIS, techn. m. kand. 
A. NOVODVORSKIS, 


Redakcijos vedėjas — A. ŽUKAS, vyr. moksl. redaktoriai — P. MARGEVIČIUS, V. MARTINKĖNAS, 
moksl. redaktoriai — M. MARKUCKAS, D. PRONSKIETYTĖ, jaun. redaktorė — N. MATUSEVIČIENĖ. 


LITERATŪROS IR KULTŪROS SKYRIUS. Vyriausiasis redaktorius — Lietuvos TSR MA akad. 
K. KORSAKAS. Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas ir lietuvių literatūros ir tautosa- 
kos sektoriaus vadovas — Lietuvos TSR MA narys korespondentas A. VENCLOVA, redaktoriai konsul- 
tantai — filol. m. kand. V. BANIULIS, filol. m. kand. K. DOVEIKA, filol. m. kand. A. JONYNAS, filol. 
m. kand. J. LANKUTIS, filol. m. dr. J. LEBEDYS, filol. m. kand. J. ZINKUS, Kalbotyros sektoriaus 
vadovas — filol. m. kand. K. ULVYDAS, redaktoriai konsultantai — filol. m. kand. J. KRUOPAS, filol. 
m. kand. J. PALIONIS, filol. m. kand. Z. ZINKEVIČIUS. Periodikos sektoriaus vadovas — Lietu- 
vos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas A. ULPIS, redaktoriai konsultantai — filol. m. kand. J. BASIULIS, 
Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas J. KAROSAS, A. VAIVUTSKAS. Meno sektoriaus vadovas — 
Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas J. BANAITIS, redaktoriai konsultantai — meno m.  kand. 
J. GAUDRIMAS, Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas P. GUDYNAS, R. JAKUČIONIS, archit. kand. 
K. ŠEŠELGIS. Švietimo, kultūros ir visuomeninės minties sektoriaus vadovas — filos. 
m. kand. G. ZIMANAS, redaktoriai konsultantai — Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas M. GEDVILAS, 
ped. m. kand, A. GUČAS, Lietuvos TSR MA narys korespondentas J. MACEVIČIUS, filos. m. kand. 
L. MEŠKAUSKAS. 


Redakcijos vedėjas — V. BERŽINIS, vyr. moksl. redaktoriai — Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros vei- 
kėjas J. BŪTĖNAS, E. DAGYTĖ, moksl. redaktoriai — K. GASPARAVICIUS, Z. POCIUS, jaun. redakto- 
rė —I. BABILIŪTĖ. 


GEOGRAFIJOS SKYRIUS. Vyriausiasis redaktorius — Lietuvos TSR MA akad. K. BIELIUKAS. Mies- 
tų ir kaimų sektoriaus vadovas — geogi. m. kand. V. BRAZAUSKAS, redaktoriai Konsultantai — ist. 
m. kand. E. DIRVELĖ, M. GUDONYTĖ, ped. m. kand. M. KARČIAUSKIENĖ, med. m. dr. V. MICELMACHERIS, 
A. MIŠKINIS, V. TAMOŠIŪNAS, J. ZAGORSKIS. Fizinės geografijos ir geologijos sek- 
toriaus vadovas — geol, ir miner. m. kand. V. GUDELIS, redaktoriai konsultantai — geogr. m. kand. 
A. BASALYKAS, geogr. m. kand. E. ČERVINSKAS. Vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas ir pramonės 
sektoriaus vadovas — Lietuvos TSR MA akad. K. MEŠKAUSKAS, redaktoriai konsultantai — ek, m. kand. 
P. GARGASAS, Lietuvos TSR MA akad. A. ŽUKAUSKAS. Žemės ūkio ir biologijos sektoriaus 
vadovas — Lietuvos TSR nusipelnęs agronomas J. LAURINAITIS, redaktoriai konsultantai — V, BERGAS, 
biol. m. kand, K. JANKEVIČIUS, A. MAČIONIS, A. MATULIONIS, biol. m. kand. A. SEIBUTIS, biol. 
m. dr. P. SNARSKIS, biol. m. kand. L. TYMUKAS. 

Redakcijos vedėjas — V. KVIETKAUSKAS, vyr. moksl. redaktoriai — V. KNYSTAUTAS, B. KURKULIS, 
moksl. redaktorės — F. ŠKĖLIOVAITĖ, J. TAMAŠAUSKIENĖ, jaun. redaktorė — V. KUTAVIČIŪTĖ. 


VARDYNO, MOKSLINĖS IR LIiTERATŪRINĖS KONTROLĖS REDAKCIJA. Redakcijos vedėjas — 
J. GIRDZIJAUSKAS, vyr. moksl. redaktorius — J. MACAITIS, jaun. redaktorės — B. KUTRAITĖ, 
J. TAMULAITIENĖ. 


Vyr. meninis redaktorius — J. LIOLYS, fotolaboratorijos vedėjas — A. GARUNKŠTIS. Techninės gru- 
pės vadovė — J. GOLUBECKAITĖ, vyr. korektorės — M. MAKAREVIČIENĖ, G. RAMANAUSKIENĖ. 


PRATARMĖ 


„Mažąją lietuviškąją tarybinę enciklopediją“ (MLTE) sudaro 3 tomai, 
apimantys apie 25 tūkstančius straipsnių, iliustruotų fotografijomis, brė- 
žiniais, meno kūrinių reprodukcijomis. Tai pirmoji lietuviška tarybinė 
enciklopedija, kurioje sukauptos ir įvertintos svarbiausios žinios apie Lie- 
tuvą. Joje visų pirma plačiai nušviečiami lietuvių liaudies laimėjimai 
visose gyvenimo (ekonomikos, liaudies švietimo, mokslo, kultūros, sveika- 
tos apsaugos ir kt.) srityse socialistinės santvarkos metais, aprašoma Lie- 
tuvos pramonė, žemės ūkis ir kitos liaudies ūkio šakos, gamta ir gamtiniai 
ištekliai, miestai ir kaimai. Enciklopedijoje marksistiškai nušviečiama 
lietuvių tautos praeitis, daug vietos skiriama istorijai, revoliuciniam judė- 
jimui ir kovai už Tarybų valdžią Lietuvoje, visuomeninės minties raidai, 
"kultūriniam bei literatūriniam lietuvių tautos palikimui, lietuvių tautos 
ryšiams su kitomis tautomis. Bendrosios temos nagrinėjamos daugiausia 
tik tiek, kiek jos susijusios su Lietuva. 

Enciklopediją rengia didelis mokslo, meno, kultūros darbuotojų ir 
liaudies ūkio specialistų kolektyvas. Šiame darbe aktyviai dalyvauja res- 
publikos mokslo įstaigos, aukštosios mokyklos, kūrybinės organizacijos. 

„Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“, kaip gausus lituanisti- 
nės medžiagos šaltinis, skiriama platiesiems skaitytojų sluoksniams — 
įvairių liaudies ūkio, kultūros ir švietimo barų darbuotojams, studentams, 
moksleiviams, visiems, kas nori geriau pažinti Lietuvą, jos dabartį ir 
praeitį. 


PAAIŠKINIMAI 


Enciklopedijoje straipsniai dedami pagal jų antraščių 
abėcėlę. Jeigu straipsnio antraštė iš kelių žodžių, jo vieta 
nustatoma pagal visą antraštę, 0 ne vien pagal pirmąjį 
žodį, pvz.: 

BIRŽŲ LAUKAS 
BIRŽULIS 

BIRŽŲ SUTARTIS 
BIRŽUVĖNAI 


Kai straipsnių antraščių rašyba niekuo nesiskiria, pir- 
miausia dedami biografiniai straipsniai, po to straipsniai, 
kurių antraštės — tikriniai vardai, ir paskiausia straipsniai, 
kurių antraštės — bendriniai vardai, pvz.: 


GALINIS Vytautas 

GALINIS — ežeras 

BŪDA — kaimas 

BŪDA — miško verslo įmonė 


Kai kelių straipsnių antraštės yra ta pati pavardė, straips- 
niai dedami pagal aprašomųjų asmenų vardų abėcėlę, o jeigu 
sutampa ir vardai — pagal gimimo datų chronologiją. 

Straipsnių apie organizacijas, draugijas, įstaigas, leidi- 
nius antraštės dažnai būna ne pilni (oficialūs), bet sutrumpinti 
jų pavadinimai. Pavyzdžiui, Lietuvos TSR Valstybinis aka- 
deminis dramos teatras aprašomas straipsnyje „Akademinis 
dramos teatras“. 

Kai kelių nebiografinių straipsnių antraštės yra visiškai 
vienodos, šiė straipsniai jungiami į sudėtinius straipsnius, tu- 
rinčius bendrą antraštę ir kiekvienam aprašomam objektui 
skirtą eilės numerį. Vienodus vardus turintieji geografiniai 
objektai sudėtiniuose straipsniuose dedami pagal dydį (pvz., 
ežerai — pagal plotą, upės — pagal ilgi, gyvenvietės — pagal 


Biografiniuose straipsniuose po pavardės ir vardo laužti- 
niuose skliaustuose rašomi asmens gimimo bei (po brūkšnio) 
mirties data ir vieta. Jei asmuo gyvas arba nežinoma jo mir- 
ties data, prieš gimimo datą rašoma santrumpa „g.“ („gimęs“); 
jei nežinoma asmens gimimo data, jo mirties data rašoma 
po santrumpos „m.“ („miręs“). 

Vietovių pavadinimai rašomi tokie, kokie buvo aprašo- 
mo fakto metu, dažnai paprastuose skliaustuose nurodant ir 
dabartinį vietovės pavadinimą; jeigu vietovė mažai žinoma, 
skliaustuose paaiškinama jos vieta (pagal dabartinę 
administracinę padėti). 

Atstumai straipsniuose apie geografinius objektus nuro- 
domi tiesia linija (ne keliais). 

Iliustracijos vienos įterpiamos į straipsnių tekstą, kitos 
spausdinamos įklijose (vienaspalvėse bei spalvotose). Paraše 
po kiekviena tekstine iliustracija tamsesniu (pusjuodžiu) šrif- 
tu išskirta iliustruojamojo straipsnio antraštė. Jeigu iliustruo- 
jama kuri nors sudėtinio straipsnio dalis, paraše po straipsnio 
antraštės nurodomas ir tos dalies numeris. Straipsniuose teks- 
tinės iliustracijos žymimos santrumpa „pav.“ bei atitinkamu 
numeriu, raide, o puslapiniai iliustracijų rinkiniai (taip pat ir 
iliustracinės įkliįjos) — santrumpa „pav. rink.“. 


gyventojų skaičių), veiklos 
džios datą. 

Kai straipsnio antraštė yra daugiareikšmė, jame papras- 
tai kalbama tik apie tą reikšmę, kuri svarbi lituanistinių 
požiūriu ir kuriai nušviesti yra pakankamai lituanistinės me- 
džiagos. Pavyzdžiui, straipsnyje „„Analogija“ rašoma tik 
apie lingvistinę analogiją (analoginius darinius lietuvių kal- 
boje) ir nekalbama apie analogijos reiškinius biologijoje 
ir kt, srityse. 

Didesni straipsniai skirstomi skyriais bei poskyriais, ku- 
rių antraštės spausdinamos didžiosiomis šviesaus šrifto raidė- 
mis. Kai kurių straipsniuose aprašomų dalykų pavadinimai iš- 
skiriami tamsesniu (pusjuodžiu) šriftu; tokiu pat šriftu spaus- 
dinami ir antraščių sinonimai, rašomi tuoj pat po antraštės 
arba toliau, straipsnio tekste. 

Straipsnio tekste pasviru šriftu (kursyvu) išspausdintieji 
žodžiai (išskyrus svetimų kalbų žodžius antraščių etimologi- 
niuose aiškinimuose bei lotyniškus biologinius terminus) 
reiškia nuorodą į kitą straipsnį; kai kada prieš nuorodą dar 
rašoma „ž.“ („žiūrėk“). Kiekviena nuoroda žymi, kad papildo- 
mų žinių skaitomo straipsnio tema galima rasti kitame straips- 
nyje, kurio antraštė — kursyviniu šriftu išspausdintieji žodžiai. 

Nemaža straipsnių yra kompleksiniai, aprėpia daugelį 
gretimų objektų. Todėl, neradus straipsnio rūpima tema, rei- 
kia ieškoti straipsnio platesne tema. Pavyzdžiui, enciklopedi- 
joje nėra straipsnio „Anykščių šilelis“, bet žinių apie šitą šilą 
galima rasti straipsnyje „Anykščių miškai“, nėra straipsnio 
„Žemės ūkio bankas“, bet ši tema dėstoma straipsnyje „Ban- 
kai“; tik nedaugeliui respublikos gamyklų skiriami atskiri 
straipsniai, kitos gamyklos aprašomos arba straipsniuose apie 
atitinkamas pramonės šakas, apie atitinkamus gaminius, arba 
straipsniuose apie gyvenvietes, kuriose gamykla veikia, 


organizacijos — pagal pra- 


Enciklopedijoje po datų nerašomas žodis „metai“, po 
įvairių objektų personalinių pavadinimų — žodis „vardo“; po 
kaimų pavadinimų dažnai nerašomas žodis „kaimas“. 

Bibliografinių rodyklių paskirtis — rekomenduoti 
skaitytojui literatūrą, plačiau ir giliau nušviečiančią enciklo- 
pedijos straipsnyje aprašytą dalyką. Bibliografinė medžiaga 
apie straipsnyje aprašytą dalyką spausdinama straipsnio pa- 
baigoje (po santrumpos „Lit.:“). , 

Kai kurių biografinių straipsnių bibliografinėse rodyklėse, 
be literatūros apie aprašytą asmenį skyriaus (Lit.:), yra: 
raštų skyrius (Ršt.:), kuriame informuojama apie pagrin- 
dinius aprašyto asmens raštų leidinius (dažnai tik apie tuos, 
kurie neminimi pačiame straipsnyje); leidinių skyrius 
(Leid.:), kuriame informuojama apie to asmens parengtas teks- 
tų publikacijas arba apie jo nežodinės kūrybos publikacijas 
(gaidų, reprodukcijų rinkinius); vertimų skyrius (Vert.:), 
kuriame informuojama apie svarbiausius to asmens atliktus 
meninius vertimus. 

Bibliografinių rodyklių pradžioje duodami marksizmo- 
leninizmo klasikų veikalai ir partijos bei vyriausybės doku- 
mentai; kita bibliografinė medžiaga rašoma chronologine 
tvarka. 


Jei straipsnio antraštės žodį (ar žodžius) tenka vartoti 
straipsnio tekste, dažniausiai rašoma tik pirmoji žodžio raidė 
pvz., ANTAKALNIS — A., 
„AUŠRA"—,„A.", GELEŽIES AMŽIUS — G. a. 


(ar pirmosios žodžių raidės), 


abs. — absoliutinis, absoliutus 
adm. — administracinis; admirolas 
adv. — advokatas 

agit.— agitacijos, agitacinis 


agr. — agronomas 

agrar. — agrarinis 

akad. — akademikas 

akt. — aktorius 

alb. — albanų, albaniškas 

a. 0. — and others (angl. „ir kiti") 

apyg. — apygarda 

apyl. — apylinkė 

apys. — apysaka 

aPs. — apsakymas; apskritis 

archit. — architektas; architektūrinis 

archit-ra — architektūra 

arm. — armėnų, armėniškas 

art. — artistas 

asist, — asistentas 

astr. — astronomas 

AT — Aukščiausioji Taryba 

ats. red. — atsakingasis redaktorius 

auton, — autonominis 

azerb, — azerbaidžanų, azerbaidžaniškas 

B. — Berlin (Berlynas) 

baltr. — baltarusių, baltarusiškas 

Bd. — Band (vok. „tomas“) 

Bde. — Bžnde (vok. „„tomai“) 

biol. — biologas; biologijos, biologinis 

BTSR — Baltarusijos "Tarybų Socialistinė Res- 
Publika 

bulg. — bulgarų, bulgariškas 

Ch. — Chicago (Čikaga) 

chem. — chemikas; chemijos, cheminis 

€iv. — civilinis 

CK — Centro Komitetas 

CZ. — częšč (lenk. „,dalis“) 

D. — Didysis 

4. — dalis 

dab. — dabar; dabartinis 

dail. — dailininkas 

dem. — demokratinis 

dep. — departamentas 

deš. — dešinysis 

dgs. — daugiskaita 

didž. — didžiausias 

dir. — direktorius 

dirig. — dirigentas 

d-ja — draugija 

4-metis — dešimtmetis 

dol. — doleris 

DŽDT — darbo žmonių deputatų taryba 

€. a. — et autres (pranc. „ir kiti") 

€il. — eilėraščių; eilėraštis 

ež. — ežeras 

tasc. — fascicule 
siuvinis“) 

feod. — feodalizmo, feodalinis 

filol. — filologijos, filologinis 

tilos. — filosofas; filosofijos, filosofinis 

fin, — finansų, finansinis 

Liz. — fizikas; fizikos, fizinis 

fiziol. — fiziologas; fiziologijos, fiziologinis 

f-kas — fabrikas 

f-tas — fakultetas 

8. — gatvė; gimęs 

8al. — galininkas 

želžb. — gelžbetoninis 

Ren. — generalinis; generolas 


(pranc. ,,publikacija“, ,,są- 


ciklopedijoje): 


geod. — geodezijos, geodezinis 
geogr. — geografas; geografijos, geografinis 
geol. — geologas; geologijos, geologinis 


geom. — geometrijos, geometrinis 
germ. — germanų 

gyd. — gydytojas 

gyv. — gyvenamasis; gyventojas 


g-ja — gimnazija 

g-la — gamykla 

vlžk. — geležinkelis 

glžk. st. — geležinkelio stotis 
gr. — graikų, graikiškas 
grož. — grožinis 

gruz. — gruzinų, gruziniškas 
gub. — gubernija 

H. — Heft (vok. „„sąsiuvinis“) 
h — valanda 

hebr. — hebrajų, hebrajiškas 
ide. — indoeuropiečių 


įk. — įkurta 
įl. — ilanka 
imp. — imperatorius; imperialistinis 


įnag. — įnagininkas 
in-tas — institutas 


isp. — ispanų, ispaniškas 

ist. — istorijos, istorinis; istorikas 
įst. — įsteigta 

išl. — išleista 

išsp. — išspausdinta 

įv. — įvairus 

j. — jūra 

jap. — japonų, japoniškas 


jaun. — jaunesnysis 
K. — Kaunas 

k. — kalnas; kalba 
kair. — kairysis 
kand. — kandidatas 
kapit. — kapitalistinis 
kar. — karo, karinis 


kilm. — kilmininkas 
kirg. — kirgizų, kirgiziškas 
kn. — knyga 


koef. — koeficientas 

kom. — komunistinis 

komp. — kompozitorius 
konc. — koncentracijos 
koop. — kooperacijos, kooperatinis 
koresp. — korespondentas 
kosm. — kosminis 

kpt. — kapitonas 

kr. — kraštas 

k-tas — komitetas 

kun. — kunigas 

kun-stė — kunigaikštystė 
kun-štis — kunigaikštis 
L, — London (Londonasįj 
laikr, — laikraštis 

leid. — leidimas 

liet. — lietuvių, lietuviškas 


lyg. — lyginamasis 
lingv. — lingvistikos, lingvistinis 
lit. — literatūros, literatūrinis 


lit-ra — literatūra 

LKJS — Lietuvos 
junga 

LKP — Lietuvos Komunistų partija 

LLKJS — Lietuvos 
nimo sąjunga 

lot. — lotynų, lotyniškas 


Komunistinė jaunimo są- 


Lenino  Komunistinė jau- 


Be to, enciklopedijoje plačiai vartojamos ir kitos san- 
trumpos. Toliau duodamos tik tos santrumpos, kurios litera- 
tūroje rečiau pasitaiko (arba vartojamos vien tik šioje en- 


Lpz. — Leipzig (Leipcigas) 

It — litas 

Itn. — leitenantas 

LŪT — Liaudies ūkio taryba 
M. — Mažasis; Mocksa (Maskva) 
m. — miręs 

MA — Mokslų akademija 
maks. — maksimalus 

m. dr. — mokslų daktaras 
med. — medicinos, medicininis 
mgr. — magistras 

min. — minimalus; ministras 
miner. — mineralogijos; mineralinis 
m-ja — ministerija 

mjr. — majoras 

m. kand. — mokslų kandidatas 
mkt. — mokytojas 

m-la — mokykla 

mold. — moldavų, moldaviškas 
mot. g. — moteriškoji giminė 
MT — Ministrų Taryba 


muz. — muzikos, muzikinis 
nac. — nacionalinis 

naud. — naudininkas 

neleg. — nelegalus 

N. Y. — New York (Niujorkas) 
ofic. — oficialus 

okup. — okupacijos, okupacinis 
ol. — olandų, olandiškas 


org. — organinis 

org-ja — organizacija 

P. — Paris (Paryžius) 

p. — pietų, pietinis; pietūs; puslapis 

pab. — pabaiga 

pagr. — pagrindinis 

par. — parašyta 

part. — partijos, partinis 

partiz. — partizaninis 

past. — pastatyta 

pav. — paveikslas (MLTE iliustracija) 

pavad. — pavaduotojas 

pav. rink. — paveikslų 
rinkinys 

pirm. — pirmininkas 

plg. — palygink 

p-lis — pusiasalis 

pik. — pulkininkas 

pogr. — pogrindinis 

pplk. — papulkininkis 

pr. — pradinis; pradžia 

pram. — pramonės, pramoninis 

pranc. — prancūzų, prancūziškas 

priv. — privatinis, privatus 

pr. m. €e.— prieš mūsų erą 

prof. — profesinis; profesorius 

profs-ga — proisąjunga 

prov. — provincija 

pt. — part (angl., pranc. „ dalis“) 

publ. — publikacija 

pvz. — pavyzdžiui 

I. — Iytai; rytų, rytinis 

real. — realistinis; realinis 

red. — redaktorius 

resp. — respublikinis 

rev. — revoliucijos, 

rež. — režisierius 

rink. — rinkinys 

rj. — rajonas 

RKP(b) — Rusijos Komunistų partija (bolševikų) 


(MLTE iliustracijų) 


revoliucinis 


Ircm.-- romanas; romėnų, romėniškas 
RSDDP — Rusijos Socialdemokratų darbininkų 
partija 


RSDDP(b) — Rusijos Socialdemokratų darbinin- 
kų partija (bolševikų) 


rum. — rumunų, rumuniškas 

S. — Seite (vok. ,„puslapis“) 

s — sekundė - 

s. — sala; stronica (lenk. ,,puslapis“) 
san. — sanitarijos, sanitarinis 

sąs. — sąsiauris; sąsiuvinis 


s-d. — socialdemokratų, socialdemokratinis 
sekr. — sekretorius 

s-ga — sąjunga 

simf. — simfoninis 

sk. — skyrius 

skr. — sanskrito 

sl. — slavų, slaviškas 

slap. — slapyvardis 

+ soc. — socialistinis 


sr. — sritis 
stat. — statybos, statybinis 
str. — straipsnis 


stud. — studentas 
sutr. — sutrumpintai 
svarb, — svarbiausias 


š. — šiaurė; šiaurės, šiaurinis 
šauksm. — šauksmininkas 

T. — Teil (vok. „dalis“) 

t. — tomas Ė 

tadž. — tadžikų, tadžikiškas 

tarpt. — tarptautinis 

terit. — teritorinis 

tikr, — tikrasis 

t-metis — tūkstantmetis 

tot. — totorių, totoriškas 

t-ra — temperatūra 

turkm. — turkmėnų, turkmėniškas 

u. — upė 

u. a. — und andere (vok. „ir kiti") 
ukr. — ukrainiečių 

un-tas — universitetas 

uzb. — uzbekų, uzbekiškas 

V. — Vilnius 

v. — vakarai; vakarų, vakarinis; vertė 
vard. — vardininkas 

v-ba — valdyba 

ved. — vedėjas 

vert. — vertėjas B 
vid. — vidurinis, vidutinis; vidurys; vidutiniškai 
viet, — vietininkas 

vykd, — vykdomasis 


Vyr. — vyresnysis 

vyr. g. — vyriškoji giminė 

visuom. — visuomenės, visuomeninis 

visuot. — visuotinis 

vls. — valsčius 

vnk. — vienkiemis 

vns. — vienaskaita 

vnt. — vienetas 

vok, — vokiečių, vokiškas 

vol. — volume (angl., pranc. ,„tomas") 

z.— zeszyt (lenk. „sąsiuvinis“) 

zool. — zoologas; zoologijos, zoologinis 

ž.— žiūrėk 

žin. — žurnalas 

Žž. Ū. — žemės ūkio 

BBHI!, — BHINYCK (Ius. 
vinis") 

KH, — KHKra (rus. ,,„knyga“) 

A.— Aenunrpas (Leningradas) 

OTB,. PEeĄ.— OTBeTCTBeHHBHIHĖ  pegaKTOp (rus. 
„atsakingasis redaktorius“) 

NOĄ PEeA.— IOĄ PpeAakuneš (rus. ,,„redaguota“) 

CM6 — CankT-MeTep6ypr (Sankt-Peterburgas) 

c.— cTpaHnHųa (rus. „puslapis“) 

T. — TOM (rus. „„tomas") 

ų— YaCT5 (rus. ,„dalis“) 


„publikacija“, ,„sąsiu- 


A, a, Ą, ą— lietuvių abėcėlės pirmoji 
ir antroji raidės. Raide A, a žymimos 
dvi liet. kalbos balsinės fonemos: kir- 
čiuota ir nekirčiuota trumpoji „A“, pvz., 
„tada“, „tas“, „teka“, „takū“, ir kirčiuota 
ilgoji „a“, pvz., „raktas“, „arti“. Rai- 
de Ą, ą žymima ilgoji „a“, kilusi iš 
„an“, pvz., „ąžuolas“ iš ,,„anžuolas“, „kąs- 
ti“ iš „kansti“. Ilgasis balsis „a“ būna 
tvirtapradis, pvz., „antis“, „gąstelėti“, 
tvirtagalis, pvz., „kasa“, „aną“, ir ne- 
kirčiuotas, pvz., „žąsis“, „piktą“. „A“ ir 
„A“ yra užpakalinės eilės žemutinio pa- 
kilimo nelūpiniai balsiai. Fonema „ad“ 
yra kiek uždaresnė už „a“. Po minkš- 
tųjų priebalsių ir po „j“ abi jos su- 
priešakėja, pvz, „laukia“, „šaūkia“, 
„tokią“, „artojas“, „vėjas“. 


„ABC"— buržuazinis liberalinis dienraš- 
tis lietuvių kalba, ėjęs 1933—34 Kaune. 


ABDULSKAITĖ Birutė [Slapšienė; g. 


1913.11.10 Salantuose] — revoliucinio 
judėjimo dalyvė. Kilusi iš valstiečių. 
Nuo 


1933 Komunistų partijos narė. 
1934 LKP Salantų 
parajonio k-to sek- 
retorė. Jai vadovau- 
jant, buvo suorgani- 
zuotos 6 pogr. par- 
tinės kuopelės: Sa- 
lantuose (3), Gargž- 
delėje ir Žeimiuose 
(Kretingos rj.), Ginta- 
liškėje (Plungės rj.), 
5 komjaunimo kuo- 
pelės, buvo leidžia- 
mi komunistiniai at- 
sišaukimai, multipli- 
kuojami LKP CK. atsišaukimai. 1936 
drauge su M. Junču-Kučinsku leido at- 
Sišaukimus, kuriais buvo raginama boi- 
kotuoti rinkimus į faš. seimą ir sudaryti 
antifašistinį liaudies frontą. Už kom. veik- 
lą kelis kartus suimta ir kalinta, 2 kartus 
ištremta į Dimitravo priverčiamojo dar- 
bo stovyklą. 1939 išrinkta LKP Kretin- 
80s aps. k-to sekretore. 1940 dirbo LKP 
Kretingos aps. k-te, buvo išrinkta Liau- 
dies Seimo atstove. D. Tėvynės karo me- 
tais gyveno Jaroslavlio srityje. Po karo 
vėl dirbo LKP Kretingos aps. k-te. 
1940—47 Lietuvos TSR AT Prezidiumo 
narė. 1946—48 mokėsi Resp. partinėje 
m-loje Vilniuje. 1948—56 dirbo part. 
darbą Telšiuose ir Šilutėje. Nuo 1956 
Pensininkė. 


ABĖCĖLĖ, raidynas, alfabetas, — tam tik- 
ra tvarka išdėstytų garsinio rašto siste- 
mos raidžių visuma. Dabartinė lietuvių 
A. — kiek perdirbta, papildyta lotynų 
A. Nuo pirmosios liet. knygos (1547 
M. Mažvydo katekizmo) iki XX a. pr. 
ji keitėsi ir įvairavo. Nuo XVIII a. pab. 
liet. raštuose, išskyrus R. Prūsijos lei- 
dinius, visiškai įsigalėjo lot. spaudme- 
nys. Caro valdžia 1864—65 uždraudė 
spausdinti liet. knygas ir kt. leidinius 
lot. spaudmenimis ir mėgino prievarta 
įvesti rusų A. (kiek modifikuotą, su rai- 


dėmis ė, j, y). Lietuvių tauta, rusų tau- 
tos progresyviųjų jėgų palaikoma, visą 
laiką tam draudimui priešinosi. Pagaliau 
1904, rev. pakilimo laikotarpiu, šį drau- 
dimą caro valdžia buvo priversta panai- 
kinti. 

Lietuvių A. istorijoje ypač įvairavo 
žymėjimas tų garsų, kuriems sen. lotynų 
A. neturi spec. raidžių (sč“, „Šš“, „ė“, 
„ū“...). Apskritai, sen. raštuose raidės 
vartotos nenuosekliai: tas pats garsas 
dažnai buvo žymimas įv. raidėmis (pvz., 
Mažvydas garsą „j“ žymėjo raidėmis i, 
ij, į, įh, y, g, gh; S. Slavočinskis gar- 
są „š'— $z, Jž, (Ž, sž, s, Š, P, (3, Sė. 585 
$3), o ta pačia raide — įv. garsai (pvz., 
Mažvydas raide i žymėjo garsus „i“, 
j“ ir priebalsių minkštumą). Gar- 
sas „š“ R. Prūsijoje iki D. Kleino gra- 
matikos (1653) paprastai buvo žymimas 
raidžių junginiu fch, vėliau įsigalėjo £; 
Lietuvoje iš pat pradžių buvo vartoja- 
ma J, kurią vėliau atstojo sz (su va- 
riantais). Garsas „č“ buvo žymimas c4 
ir cz; R. Prūsijoje „ž“ iki Kleino— £, vė- 
liau —3, Lietuvoje į, ž(ž). Raidės š, č 
(čekų vartojamos nuo J. Huso laikų) 
pradėtos propaguoti XIX a. vid. (J. Juš- 
kos „Kalbos lietuviško liežuvio“, 1861), 
tačiau praktikos reikalui jos plačiau 
imtos vartoti tik XIX a. pab. Raidė Žž 
įsigalėjo kiek anksčiau. Garsas „„v“ buvo 
žymimas w, ir tik XIX a. vid. pradėjo 
rastis raidė v (A. Šleicheris, A.ir J. Juš- 
kos), visiškai įsigalėjusi XIX a. pabai- 
goje. V buvo vartojama ir sen. raštuo- 
se, tačiau paprastai tik žodžio pradžios 
garsui „u“ reikšti (jau Mažvydo; tik 
B. Vilento v kartais žymi „v“). Rai- 
dė /, sporadiškai ir be aiškesnės paskir- 
ties pasitaikanti jau Mažvydo raštuose 
(plg. „lauk“, „mulas“ ir „lieBuwius“, 
„Slepiefii"), tvirtai įsigalėjo Lietuvoje 
(kietajam „1“ žymėti) ir išnyko tik 


XIX a. pab. Kitų priebalsių žymėjimas 
nedaug tėra keitęsis (nebent minėtinas 
raidžių dvigubinimas, būdingas R. Prū- 
sijos raštams, plg. (f, kk, dd ...). Rai- 
dės ą, ę (rankraščiuose ir a, e) nosiniams 
balsiams žymėti buvo vartojamos nuo 
Mažvydo katekizmo; jų pavyzdžiu kiek 
vėliau buvo sukurtos į, ų (rankraščiuose 
ir i, H pastarosios, Kleino gramatikos 
įtvirtintos, R. Prūsijoje buvo vartojamos 
visą laiką, o Lietuvoje grąžintos (jau 
dab. formos) tik XIX a. antrojoje pusė- 
je. Raidę ė (garsui „ė“ žymėti) pirma- 
sis plačiau vartojo Kleinas. R. Prūsijoje 
ji pamažu virto ė. Lietuvoje ė teįsiga- 
lėjo (pradžioje kartu su ė) XIX a. pab. 
Raidė 4 (dvigarsiui „uo“ žymėti), pradė- 
ta vartoti Mažvydo 1559, tvirtai įsiga- 
lėjo R. Prūsijoje; Lietuvoje Ž pradžioje 
irgi vartota (M. Daukšos, iš dalies ano- 
niminio 1605 katekizmo), tačiau netru- 
kus labiau paplito uo (jau M. Petkevi- 
čius 1598, K. Širvydas), ir tik XIX a. 
antrojoje pusėje su ja vėl kurį laiką 
konkuravo Z. Iš visų dabartinės liet. 
A. raidžių vėliausiai įsigalėjo ū (garsui 
„ū“ žymėti); sen. raštuose ji tik retkar- 
čiais vartota (pvz., Vilento). Nuosekliau 
(bet tik nekirčiuotam „ū“) ją ėmė var- 
toti A. Šleicheris ir F. Kuršaitis, o ū rei- 
kalingumą ir ne kalbos mokslo raštams 
pirmas plačiau aiškino J. Jablonskis 
(1893). XIX a. pab. ū dar mažai kas var- 
tojo. Iš visų A., esančių liet. kalbos 
elementoriuose (nuo Mažvydo) ir spaus- 
dintose gramatikose (nuo Kleino), Jab- 
lonskio gramatikos (1901) A. pirmoji 
visiškai sutampa su dabar vartojama 
liet. A. (tokia pat A. vartota „Lie- 
tuviškos gramatikėlės" litografuotame 
konspekte 1899). V. Kudirkos suda- 
rytų rašybos taisyklių „Statrašos rams- 
čiai“ (1890, litografuotas leid.) A. nuo 
dabartinės A. iš esmės tesiskiria tuo, 
kad joje nėra ū. Dėl kai kurių raidžių 
vartojimo dar buvo kiek svyruota ir po 
Jablonskio gramatikos pasirodymo (pvz., 
K. Būga 1913 ir 1915 dar turėjo ginti 
y ir ypač ū reikalingumą), tačiau nei 
rašybos praktikos svyravimai, nei teo- 
riniai A. reformos projektai tolesnei liet. 
A. raidai didesnės reikšmės nebeturėjo. 
Tokiu būdu šimtmečių eigoje lot. A. 
pagrindu liet. raštijoje nusistojo savita 
liet. A., kurią sudaro 32 raidės, išdėsty- 
tos tokia tvarka: Aa (Ąą), Bb, Cc, Čč, 
Dd, Ee (Eę, Ėė), Ff, Gg, Hh, Ii (Įį, Yy), 


10 ABE—ABR 


Jj, Kk, Ll, Mm, Nn, Oo, Pp, Rr, Ss, Šš, 
Ti, Uu (Ųų, Ūū), Vv, Zz, Žž. (Abėcėliš- 
kai rikiuojant žodžius žodynuose, rodyk- 
lėse ir pan., skliausteliuose įrašytieji 
rašmenys atskiromis raidėmis nelaiko- 
„mi: ą traktuojama kaip a; ę ir ė — kaip 
e; į ir y— kaip į; ų ir ū— kaip u.) 
Šalia raidžių kai kuriems priebalsių 
garsams reikšti vartojami dar ir vad. 
dviraidžiai ch, dz, dž. 

Lit.: Lietuvių literatūros istorijos chresto- 


matija, V., 1957; Z. Zinkevičius, Kaip žmonės 
išmoko rašyti, V., 1958. 


ABEKAS Fredas [tikr. Akelaitis Motie- 
jus; g. Piliakalniuose (Kapsuko rj.) — 
m. 1947.IV.10 Čikagoje] — JAV lietu- 
vių pažangus visuomenės veikėjas, žur- 
nalistas. Po „Spalio 
revoliucijos iš JAV 
atvyko į Tarybų Ru- 
siją. Apie 1920 grį- 
žęs į JAV, 16 metų 
dirbo Čikagos „„Vil- 
nies“ dienraščio re- 
dakcijoje. Vadovavo 
JAV pažangiųjų lie- 
tuvių delegacijai Pa- 
saulio lietuvių kon- 
grese, įvykusiame 
1935 Kaune. Kon- 
greso tribūną panau- 
dojo pareikšti griežtam Amerikos lietu- 
vių protestui prieš Lietuvos faš. valdžią, 
reikalavo laisvės polit. kaliniams. Grį- 
žęs iš kongreso, 1935 Čikagoje išleido 
brošiūrą „Lietuva 1935 metais. Dar- 
bininkų ir valstiečių kovos prieš 
Ant. Smetonos diktatūrą ir lietuvių 
kongresas Kaune“. 


ABICHTAS (Abicht) Adolfas [1793 Er- 
langene (Vokietija) — 1860.VII.15 Vil- 
niuje] — gydytojas terapeutas. G-ją ir 
un-tą baigė Vilniuje. 1816 gavo medi- 
cinos daktaro laipsnį. Dirbo Joniškėlio 
ligoninėje, vėliau med. studijas gilino 
V. Europoje. 1823 paskirtas Vilniaus 
un-to terapinių klinikų profesoriaus 
padėjėju. 1827 gavo profesoriaus var- 
dą. Dėstė bendrąją patologiją, bendrą- 
ją terapiją ir med. istoriją. Uždarius 
Vilniaus un-tą, dėstė Medicinos-chirur- 
gijos akademijoje. 1840 Vilniuje iš- 
leistas lotynų kalba A. parašytas tera- 
pijos vadovėlis „Bendrosios terapijos 
nuostatai“ (,„Institutiones therapiae ge- 
neralis“). Išliko litografuotas jo paskai- 
tų konspektas. A. garsėjo kaip geras 
diagnostas. Buvo mėgstamas Vilniaus 
varguomenės, nes dažnai gydė nemo- 
kamai. 


ABICHTAS Johanas Heinrichas [1762 
Folksštate (Vokietija) — 1816 Vilniu- 
je] — vokiečių filosofas  idealistas, 
I. Kanto ir K. Reinholdo filosofijos ša- 
lininkas. Dėstė filosofiją Erlangeno un-te 
(Vokietija). 1804—16 Vilniaus un-to 
profesorius, lotyniškai dėstė logiką, fi- 
losofiją, psichologiją. Vokiečių ir loty- 
nų kalbomis parašė keliolika filosofijos 
veikalų. 


ABISAVAS — buvęs ežeras Zarasų Ij., 
8 km i š. v. nuo Salako. Iki Antalieptės 
hidroelektrinės užtvankos pastatymo 
(1959) jo plotas buvo 57 ha. Pastačius 
užtvanką, ežero vandens lygis pakilo 
33 m, ir A. įsiliejo į Anialieptės 
marias. 


ABISTA, Vobista, — upė Alytaus ir Va- 
rėnos Ij, Varėnės deš. intakas. Ilgis 
22 km, baseino plotas 87 kmž. Prasi- 
deda Čižiūnų apylinkėse, 7 km į š. v. 
nuo Daugų. Teka į p. r. per Noso, Ne- 
veiglo, Gilūšio, Daugų, Savisto ežerus 
ir įteka į Varėnę 16,5 km nuo jos 
žiočių, ties Geidukonimis. Vid. nuoly- 
dis 215 cm/km, o 0,5 km ruože aukš- 
čiau Gilūšio ežero 1600 cm/km. Vid. de- 
kitas žiotyse 0,63 m*/s. Prie A. yra 
2 vandens malūnai — Dauguose ir Gei- 
dukonyse. Netoli žiočių A. kerta Vil- 
niaus— Alytaus plentas. 


ABLINGA — kaimas Klaipėdos rj., Ant- 
kopčio apyl., 4 km į š. nuo Endriejavo, 
prie kelio į Kulius. 95 gyv. (1959). Pr. 
m-la (nuo 1958). Pro kaimą teka Apšruo- 
tis (Žvelsos intakas). Į p. nuo A. yra 
Tickinų miškas. 1941.VI.23 vok. fašistai 
ir vietiniai burž. nacionalistai padegė 
kaimą ir sušaudė 42 gyventojus — 
35 iš A. ir 7 iš gretimo Žvaginių kai- 
mo. Sušaudytųjų tarpe buvo taryb. 
aktyvistai P. Šakinis, A. Sausarys, Bal- 
tuonių, Ložių, Šiaulyčių, Joknių, Srė- 
balių ir kt. šeimos. Nužudytųjų atmi- 
nimui į š. v. nuo A., Žvaginio kalne, 
1960 pastatytas obeliskas. 


ABRAITIENĖ Liudvika [g. 1908.V.17 Že- 
beriuose (Kelmės rj.)] — gydytoja oftal- 
mologė, medicinos mokslų kandidatė 
(1960). 1933 baigė Kauno un-tą. Nuo 
1934 akių ligų gydytoja Šiaulių, Kauno 
ligoninėse. Periodinėje spaudoje paskel- 
bė moksl. straipsnių apie trachomą ir 
kitas akių ligas. 


ABRAITIS Blažiejus [g. 1899.VIII.16 Tu- 
pikuose (Šakių rj.)] — gydytojas histo- 
logas, embriologas, medicinos mokslų 
daktaras (1938). 1933 baigė Kauno un-tą. 
Nuo 1934 dirbo Kau- 
no un-to histologi- 
jos ir embriologijos 
katedros asistentu. 
1936—37 tobulinosi 
Pragos un-te. Nuo 
1939 docentas, histo- 
logijos ir embriolo- 
gijos katedros vedė- 
jas. Nuo 1946 pro- 
fesorius. Ėjo įvai- 
rias adm. pareigas: 
1944—45 Kauno 
un-to med. f-to pro- 
dekanas, 1946 dekanas, 1947—50 un-to 
prorektorius mokslo reikalams, 1951— 
1953 Kauno Med. in-to gydomojo f-to 
dekanas, 1958—63 in-to prorektorius 
mokslo reikalams. Tiria neląstelinių gy- 
vosios medžiagos formų vystymąsi gy- 
vulių bei žmogaus akyje ir odoje, žmo- 
gaus gemalinių apdangalų inervaciją bei 
skrandžio gleivinės amžinius pakitimus. 
A.— vienas Lietuvos TSR Anatomų, his- 


tologų ir embriologų d-jos iniciatorių. 
Parašė monografiją „Žmogaus odos 
struktūros skirtingumai kai kuriose kū- 
no paviršiaus vietose“ (1939), vadovėlį 
„Žmogaus embriologija“ (1962), paskel- 
bė moksl. straipsnių. 


ABRAMAUSKAS Stasys [g. 1927.X.16 
Nevaišiuose (Lydos rj, Baltarusijos 
TSR)] — inžinierius architektas. 1950 
baigęs Kauno un-tą, dirba ped. darbą 
Kauno Politechnikos in-te. Nuo 1960 
TSKP narys. Išspausdino moksl. straips- 
nių Lietuvos archit-ros ir technikos is- 
torijos klausimais: apie Tytuvėnų archit. 
ansamblį, plytų dydžius XIV—XV a. 
Lietuvos archit-ros paminkluose, Lietu- 
vos gardines pilis, XV—XVI a. mūro 
konstrukcijas Lietuvoje ir kt. Tyrinėjo 
Lietuvos TSR archit-ros paminklus, rū- 
pinosi jų restauravimu. 


ABRAMAVIČIUS Faivušas [g. 1894.III.22 
Panevėžyje| — revoliucinio judėjimo da- 
Iyvis. Kilęs iš darbininkų. 1918 Panevė- 
žyje istojo į LKP. Buvo LKP Panevė- 
žio rj. k-to narys. Dalyvavo kovoje už 
Tarybų valdžią Lietuvoje 1918—19. Re- 
dagavo (1919) rusų kalba ėjusį laikr. 
„Izvestija Ponevežskogo Soveta rabo- 
čich deputatov“ („Panevėžio Darbininkų 
deputatų tarybos žinios“). Nuslopinus 
Lietuvoje Tarybų valdžią, dirbo spaus- 
tuvininku Kaune. Buvo LKP Kauno rj. 
K-to nariu, paskui rajono E-to sekreto- 
riumi Šiauliuose, Marijampolėje. Metus 
pasimokęs Vakarų tautinių mažumų 
kom. un-te Maskvoje, 1922 grįžo į Kau- 
ną, dirbo spaustuvėse. 1923 kooptuotas, 
o 1924 LKP IV suvažiavimo išrinktas 
į LKP CK. 1925 Maskvoje dirbo žydų 
laikr. „Der emes“ („Tiesa“) redakcijoje. 
1926 pavasarį atvyko į Kauną dirbti po- 
grindinio partinio darbo ir buvo išrink- 
tas LKP CK organizacinio biuro sek- 
retoriumi. 1926 redagavo legalų žydų 
laikraštį „„Arbeter lebn“ („Darbinin- 
kų gyvenimas“). Faš. perversmo metu 
(1926.XII.17) suimtas ir K. Poželos bei 
kitų byloje karo lauko teismo nuteistas 
kalėti iki gyvos galvos; pagal 1928 ani- 
nestiją bausmė buvo sumažinta iki 
15 metų. Dėl neteisingo nusistatymo 
malonės prašymų klausimu LKP CK sek- 
retoriatas 1927 pašalino A. iš CK narių. 
Už frakcinę veiklą 1929 pašalintas iš 
LKP. 1933 paleistas iš Kauno kalėjimo 
3 mėn. sveikatos pataisyti. Lietuvos Rau- 
donosios pagalbos org-jos CK padeda- 
mas, pasitraukė į Tarybų Sąjungą. Dir- 
bo spaustuvėje Leningrade. Asmenybės 
kulto sąlygomis neteisėtai represuotas 
(1936). 1956 reabilituotas. Nuo 1956 gy- 
vena Vilniuje. 1957 jam pripažintas 
TSKP nario stažas nuo 1918 (su pertrau- 
ka 1929—35). Periodinėje spaudoje iš- 
spausdino atsiminimų apie rev. veiklą. 
Kartu su L. Šausu dokumentinėje apy- 
braižoje „Mirties nuosprendis“ (V., 1960) 
aprašė faš. perversmą ir keturių komu- 
nistų sušaudymą. 


ABRAMAVIČIUS Geršonas [g. 1906.11.10 
Zarasuose] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Darbininkas. Nuo 1927 Komunis- 
tų partijos narys (1927—30 LKP Klai- 


pėdos org-joje). Už rev. veiklą buvo ka- 
linamas 8 metus. 1940—41 Kaune dirbo 
adm. darbą. D. Tėvynės karo metais 
tarnavo Raudonojoje Armijoje. Nuo 
1945 pab. tarnautojas Kaune. 


ABRAMAVIČIUS Girša [g. 1911.XII.11 
Onuškyje (Rokiškio rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. 1928 įstojo į LKJS. 
Už rev. veiklą 1929 pašalintas iš Ro- 
kiškio g-jos. 1930 dirbo raidžių rinkė- 
jų; buvo išrinktas LKJS Rokiškio para- 
jonio k-to sekretoriumi. Nuo 1931 Ko- 
munistų partijos narys. Už rev. veiklą 
1932 nuteistas 4 metus kalėti. 1937 dir- 
bo spaustuvėje Kaune; buvo spaustuvi- 
ninkų pogrindinės part. kuopelės sek- 
retorius. 1938—39 buvo kalinamas Kau- 
no IX forte ir Dimitravo priverčia- 
mojo darbo stovykloje. Bendradarbiavo 
LKP pogr. laikraščiuose. 1940 Lietuvos 
Liaudies pagalbos s-gos CK instruk- 
lorius, vėliau CK sekretorius. D. Tėvy- 
nės karo metais Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijos pulko vado pavaduo- 
tojas polit. reikalams; demobilizuotas 
majoro laipsniu. Iki 1957 Lietuvos TSR 
Polit. ir moksl. žinių skleidimo d-joje 
skyriaus vedėjas. Nuo 1957 Lietuvos 
TSR MT inspektorius. 

Ršt.: Tiesos beieškant, [dokumentinė apy- 
braiža apie L. Adomauską], V., 1960; G. Abra- 
mavičius, A. Berlozovas, Ištikimybė [dokumen- 
tinė apysaka apie P. Zibertą], V., 1965. 
ABRAMAVIČIUS Jurgis [1915.11.25 Lie- 
palotuose (Vilkaviškio rj.) — 1935.IX.23 
Gražiškiuose (Vilkaviškio rj.)] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Ž. ū. darbinin- 
kas. 1935 valstiečių streiko metu akty- 
Viai kovojo prieš faš. režimą Lietuvoje, 
platino antifaš. atsišaukimus Gražiškių 
apylinkių valstiečių tarpe, drauge su ki- 
tais 1935.IX.22 išvadavo iš Gražiškių da- 
boklės suimtus valstiečių streiko akty- 
vistus. Rytojaus dieną, vėl mėginant 
išvaduoti kitus suimtuosius, buvo polici- 
jos nužudytas. 


ABRAMAVIČIUS Liudvikas [1879 Mask- 
voje — 1939.II.9 Vilniuje] — žurnalistas, 
bibliofilas, kolekcionierius. Krokuvos 
un-te įgijo istoriko specialybę. Nuo 
1905 bendradarbiavo lenkų burž. spau- 
doje. 1911—38 redagavo ir leido laikr. 
„Przegląd wilenski" („Vilniaus apžval- 
ga“), kuriame propagavo gerus lietuvių 
ir lenkų santykius, kovojo prieš lenkiš- 
ką nacionalizmą. 1925—39 Vrublevskių 
bibliotekos (Vilniuje) moksl. pagalbos 
K-to pirmininkas. Šiai bibliotekai dova- 
nojo retų XVI-XVIII amžių Vilniaus 
Spaudinių bei paveikslų kolekciją. Liko 
A. rankraščiai lenkų kalba: „Bibliografi- 
Ne medžiaga apie buvusią Lietuvos Di- 
džiąją Kunigaikštystę“ ir „Lietuva pir- 
mojo pasaulinio karo metu“. 

Ršt.: L. Abramowicz, Cztery wieki drukarst- 
wa w Wilnie 1525—1925, Wilno, 1925. 
ABRAMAVIČIUS Simonas [g. 1916.V.21 

INauniuose (Alytaus rj.)] — revoliuci- 
Bio judėjimo dalyvis. Kilęs iš ž. ū. dar- 
bininkų. Nuo 1935 LKJS narys, nuo 
1939 Komunistų partijos narys. Pogr. 
darbą dirbo Alytuje. 1940—41 adm. 
darbuotojas Alytuje. 1942—44 tarnavo 

audonosios Armijos 16 liet. divizi- 


joje. Nuo 1945 adm. darbuotojas Tra- 


kuose, Varėnoje, Kuršėnuose, Vabal- 
ninke, Joniškyje, Pasvalyje, Paven- 
čiuose. 


ABRAMAVIČIUS Vladas [1909.V.9 Nau- 
jadvaryje (Trakų rj) — 1965.XI.16 
Vilniuje] — kultūros istorikas, bibliogra- 
fas. 1930 Vilniuje baigė lenkų g-ją, 
1930—39 dirbo lenkų burž. spaudoje. 
1951 baigė Vilniaus un-tą, įgydamas 
istoriko specialybę. Nuo 1945 Lietuvos 
TSR MA centr. bibliotekos rankraščių 
sk. vedėjas. Išleido keliolika knygų lie- 
tuvių ir lenkų kalbomis — biografinių, 
istorinių, kraštotyrinių apybraižų, poezi- 
jos ir prozos kūrinių, leidinių knygoty- 
ros, paleografijos ir bibliografijos klausi- 
mais. 

Ršt.: Adomo Mickevičiaus Kauno mokykloje 
dėstyti dalykai, V., 1956; Pišmiennictwo i ksiąŽ- 
ka na Litwie, Wilno, 1957; Valerijonas Vrub- 
levskis, V., 1958; Tadas Vrublevskis, V., 1960; 
Tarasas Ševčenka ir Vilnius, V., 1964. 

Leid.: Lietuvos TSR Mokslų akademijos 
rankraštinių darbų ir disertacijų bibliografija 
(1946—1956), V., 1958 [parengė su K. Čepienel; 
Rankraščių rinkiniai (Lietuvos TSR Mokslų 
akademijos centrinės bibliotekos XI-—XX am- 
žių rankraščių fondų trumpa apžvalga), V., 
1963; Feodalinių žemės valdų Lietuvoje inven- 
torių aprašymas, V., 1963. 
ABRAMOVIČIUS Dmitrijus Ivanovičius 
[1873.VIIL. 7 Gulevičiuose (buv. Voli- 
nės gub.) — 1955.III.4 Vilniuje] — rusų 
filologas, TSRS MA narys koresponden- 
tas (1921). 1897 baigęs Peterburgo Dva- 
sinę akademiją, dėstė šioje akademijoje, 
Aukštuosiuose moterų (Bestuževo) kur- 
suose, Petrogrado (vėliau Leningrado) 
un-te ir kitur. Paskelbė apie 100 moksl. 
darbų, daugiausia apie senuosius (iki 
XV a.) rusų raštijos paminklus. Tyrinėjo 
A. Maikovo, N. Gogolio, M. Lermontovo 
kūrybą. Suredagavo pilną mokslinį 
M. Lermontovo raštų leidimą (5 t., 
1910—13), parengė spaudai senosios ru- 
sų lit-ros veikalų. 1924 paskelbė iki tol 
nežinomą I. Gončiarovo kūrinį „Nepa- 
prastoji istorija“. 1939—41 Smolensko 
Ped. in-to profesorius. Nuo 1945 Vil- 
niaus un-te dėstė rusų lit. kalbos isto- 
riją, rinko medžiagą TSRS MA rengia- 
mam XI-—XVII a. rusų kalbos žodynui. 

Lit.; II. H. Bepkos, Xpononoruveckud CIH- 
COK IIe4aTHBIX pa6oT WA.-kopp. AH CCCP 
Ą. H. A6paMosuva.— TpyABI OTĄeAeHMA APeB- 
HepyccKoi AMTepaTypLI, T. 12, M.—A., 1956, 
ABRAMOVIČIUS Emilis [1864—1922] — 
revoliucinio judėjimo Rusijoje dalyvis, 
XIX a. pab. dirbo rev. propagandos 
darbą Minsko darbininkų rateliuose. 
1886—87 iš Minsko buvo atvykęs 
į Vilnių, atvežė G. Plechanovo veika- 
lą „Mūsų nesutarimai“, kovojo prieš 
Vilniaus narodnikus, skleidė marksisti- 
nes idėjas Vilniaus moksleivių tarpe. 
1889 propagavo marksizmą Kijevo dar- 
bininkų tarpe, Po RSDDP II suvažiavi- 
mo (1903) tapo menševiku. 


ABRAMSONAS Lazaris [1884.IV.27 Kau- 
ne — 1962.VIL9 Maskvoje] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis, inžinierius. 
1914 Miunchene baigė aukštąjį poli- 
techninį mokslą. 1921-26 Kaune palai- 
kė ryšius su LKP, vykdė jos užduotis, 
populiarino kom. ideologiją. Buvo vie- 
nas pažangios žydų darbo žmonių 


ABR— ABU 11 


org-jos „Kultur-lyga“ organizatorių ir 
vadovų. Apkaltinus „Kultur-lygą“ komu- 
nistine veikla, 1924 suimtas. Alfos pseu- 
donimu 1926 bendradarbiavo žydų laik- 
raštyje „„Arbeter lebn“ („Darbininkų gy- 
venimas"). 1926 pab., po faš. perversmo, 
emigravo į Vokietiją, o 1930 išvyko 
į TSRS. 


ABRAMSONAS Šmuelis [1912.VIII.13 
Jurbarke — 1935.VIL1 Kaune] — re- 
voliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
amatininkų. Nuo 1930 LKJS narys. 
1930—35 Kauno un-te studijavo biolo- 
giją, vėliau mediciną. Už rev. veiklą 
1932 ir 1935 suimtas ir adm. tvarka 
nubaustas. Nuskendo Nemune, gelbėda- 
mas skęstantį draugą. 


ABROMEITIS (Abromeit) Johanas [g. 
1857.1I Pašleičiuose (Kaliningrado sr., 
į š. nuo Gusevo)] — Rytų Prūsijos bo- 
tanikas floristas. Karaliaučiaus un-to 
bot. profesorius. Veikale „Rytų ir Va- 
karų Prūsijos flora“ aprašė ir Klaipė- 
dos krašto florą, pažymėjo daugelio 
augalų liet. vardus. 

Ršt.: J. Abromeit [u. a.], Flora von Ost- und 
Westpreussen, B.— Kūonigsberg, 1898—1940. 
ABROMIŠKĖS — kaimas Trakų rj., Au- 
seniškių apyl, 6 km į v. nuo Vievio, 
prie Vilniaus—Kauno plento. 178 gyv. 
(1959). Buvusio A. dvaro rūmuose įsi- 
kūrusi 75 lovų Vievio ligoninė (nuo 
1951). Kultūros namai (nuo 1959), biblio- 
teka (nuo 1957). 1864 įkurta pr. m-la. 
1905 streikavo A. dvaro darbininkai, 
reikalaudami padidinti darbo užmokestį, 
ir streiką laimėjo. 


„ABRŪSAS“, „„Abrūsėlis“,— liaudies š0- 
kis. Buvo šokamas XIX a. ir vėliau 
daugiausia Aukštaitijoje. Užnemunėje 
vadinamas „Prūsų“. Muz. metras ?/4. 
Šokdavo vienos moterys arba vieni vy- 
rai. Šokis, pritaikytas scenai, pavadin- 
tas „„Abrūsėliu“. Sceninė kompozicija 
J. Danio. 

Lit.: Rezginėlė (Šokių aprašymai), V., 1958. 


ABUKAUSKAS Jonas [g. 1895.X.10 Šla- 
vėnuose (Anykščių rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš ž. ū. darbinin- 
kų. Nuo 1936 Komunistų partijos narys. 
Priklausė LKP Vyžuonų— Užpalių org-jai, 
1940—41 Vyžuonų vls. vykdomojo k-to 
pirmininkas. Vok. faš. okupacijos metu 
buvo suimtas ir laikomas Pravieniškių 
konc. stovykloje. 1943 iš stovyklos pa- 
bėgęs, istojo į „Audros“ partizanų būrį. 
Išvadavus Tarybų Lietuvą, dirbo part. ir 
adm. darbą Utenos bei Rokiškio rj. Pen- 
sininkas. 


ABUKAUSKAS Jonas [g. 1914.III.29 Bar- 
tašiūnuose (Utenos rj.)]) — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Nuo 1937 Komunistų 
partijos narys. Priklausė LKP Vyžuo- 
nų— Užpalių org-jai. 1940—41 dirbo 
Utenos aps. milicijoje. D. Tėvynės ka- 
ro metais iš pradžių tarnavo Raudo- 
nojoje Armijoje, o 1942 atvyko į 
vok. fašistų okupuotą Lietuvą ir kovo- 
jo „Audros“ partizanų būryje. 1944—57 


12 ACE— ADA 


milicijos darbuotojas Utenoje, Kupišky- 
je, Tauragėje, Klaipėdoje, Vilniuje. Nuo 
1957 Kauno milicijos v-bos viršininkas. 


ACERIS Jonas [apie 1893 Petroškuose 
(Lazdijų rj.) — 1942.IV.20 Čikagoje] — 
JAV lietuvių proletarinis poetas. 1913 iš- 
vyko į JAV. Keli A. eilėraščiai iš- 
spausdinti prol. poezijos antologijoje 
„Švyturys“ (1923). 1926—32 dirbo laikr. 
„Vilnis“, 1932—39 — laikr. „Naujoji 
gadynė" linotipininku. 1926—32 Jor- 
daus Ario, Aro Almeno ir kt. slapy- 
vardžiais bendradarbiavo prol. spaudo- 
je („Vilnis“, „Darbininkų kalendorius“ 
ir kt.). 

Lit.: B. Pranskus, Proletarinė lietuvių litera- 
tūra, V., 1964. 
ACETATINIS PLŪOŠTAS ž. 
pluoštas. 


ACHMANOVAS Maisiejus [iki 1918 
Giršfeldas; 1893 Rygoje — apie 1937] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
amatininkų. I pasaul. karo metais mokė- 
si Tartu un-te. Nuo 1915 Komunistų 
partijos narys. 1919 Lietuvos ir Balta- 
rusijos KJS CK pirmininkas Vilniuje. 
RKP(b) VIII suvažiavimo (1919.III) de- 
legatas su patariamojo balso teise. 1919. 
VII KP CK pasiųstas į Raudonąją Armi- 
ją dirbti polit. darbo. Demobilizuotas 
nuo 1921.X dirbo partinį ir profsąjunginį 
darbą Baltarusijoje ir kitur. Nuo 1933 
dirbo laikr. „„Bakinskij rabočij“ redak- 
cijoje. Asmenybės kulto sąlygomis ne- 
teisėtai represuotas (1936). Mirė kalėji- 
me. 1957 reabilituotas. 


ACHŠARŪMOVAS Vladimiras Dmitri- 
jevičius [1823.V.19 Peterburge — 1910. 
I.20] — rusų literatas. Eilėraščius spaus- 
dino daugelyje XIX a. vidurio lit. 
žurnalų. Iš L. Rėzos rinkinio laisvai iš- 
vertė 10 liet. liaudies dainų (,„Mergatė 
prie girnų“, „Žirgatis“, ,„Nemokanti plo- 
nai verpti“, „Mėnesio svodba“, „Iškada 
daržely“, „Tiltas“, „Prapuolusi“, „Tėvs, 
sūnų į karą išleidžiąs“, „Pikta paskal- 
ba“, „Vierna meilė“). Vertimai išspaus- 
dinti lit. leidinyje „„Pavasaris“ (,„Ves- 
na“, Peterburgas, 1859). 


ACINTAS — ežeras Švenčionių rj., 
13 km į r. nuo Pabradės, 2,5 km į š. nuo 
Pabradės—Pastovių geležinkelio. Plotas 
32 ha. Ežeras ištįsęs iš š. r. į p. v.; ilgis 
920 m, didž. plotis 390 m, kranto linijos 
ilgis 2400 m. Krantai žemi, pelkėti, miš- 
kingi. Per A. teka upelis į Merą. Ežeras 
verslovinis. 


„ACTA BALTICO-SLAVICA“ („Baltisti- 
kos-slavistikos darbai“) — metraštis, lei- 
džiamas nuo 1964 Baltstogėje (Lenkijos 
Liaudies Respublika) lenkų kalba. Lei- 
džia Lenkijos Liaudies Respublikos Balt- 
stogės mokslo d-ja. Metraštyje nušvie- 
čiami baltų ir slavų politiniai, visuome- 
niniai bei kultūriniai santykiai. Straips- 
niuose remiamasi ir liet. kalbos faktais. 
„ACTA INSTITUTI CLINICI CAESA- 


REAE UNIVERSITATIS VILNENSIS“ 
(„Vilniaus imperatoriškojo universiteto 


Dirbtinis 


klinikos darbai“) — pirmasis Vilniuje 
medicinos leidinys lotynų kalba, išėjęs 
dviem knygomis (1808 ir 1812). Leido 
prof. J. Frankas. Leidinyje aprašyta Vil- 
niaus un-to klinikos ir kitų med. įstaigų 
veikla, būdingesnės to meto ligos, jų 
gydymas, miesto topografija ir kt. Buvo 
spausdinamas Leipcige ir nemaža prisi- 
dėjo prie Vilniaus un-to medicinos dar- 
bų išgarsinimo užsienyje. 

„ACTA PARASITOLOGICA LITHUANI- 
CA" („Lietuvos parazitologijos dar- 
bai") — tarybinis tęstinis parazitologijos 
ir helmintologijos mokslo darbų leidinys, 
einąs nuo 1958 Vilniuje. I ir II t. išleido 
Lietuvos TSR MA Biologijos in-tas. Nuo 
III t. (1961) leidžia Lietuvos TSR MA 
Zoologijos ir parazitologijos in-tas bei 
Lietuvos Helmintologų d-ja. Iki 1964 iš- 
ėjo 5 t. 

ACTAS. Burž. valdymo laikotarpiu A. 
į Lietuvą buvo importuojamas (dau- 
giausia iš Vokietijos). Taryb. metais 
A. buvo įvežamas iš kitų sąjunginių 
respublikų, be to, 60 000 dkl per metus 
305 stiprumo valgomojo A. iki 1962 ga- 
mino Vilniaus vaisių konservų f-kas. 
1962 rekonstruotoje Jašiūnų spirito 
g-loje paleistas 300000 dkl pajėgumo 
valgomojo A. cechas — didžiausias ša- 
lyje. Apie ?/>+ jo produkcijos sunaudo- 
jama Lietuvos TSR, likusioji išvežama 
į Kaliningrado sr. ir kitas taryb. res- 
publikas. A. tame ceche gaminamas iš 
spirito, kuris oksiduojamas nerūdijančio 
plieno fermentatoriuose. Pagrindiniai ga- 
mybos procesai ceche mechanizuoti, 
veikia automatinė A. pilstymo linija. 


ACUS-ACŪKAS Jonas [g. 1885.VII.29 
Jiezne (Prienų rj.)] — technologas, che- 
mijos mokslų kandidatas (1952). 1909 
baigė Vilniaus karo m-lą, 1930 — Kauno 
un-to technikos f-tą. 1917—21 tarnavo 
Raudonojoje Armijoje, 1921—40 burž. 
Lietuvos kariuomenėje (intendantas). 
1934—40 Kauno un-to technikos f-to 
lektorius. 1940—50 Vilniaus un-to pre- 
kių mokslo katedros vedėjas. 1950—60 
Lietuvos Žemės ūkio akademijos docen- 
tas, chemijos katedros vedėjas. Parašė 
keletą prekių mokslo, technologijos ir 
chemijos vadovėlių, straipsnių chemijos 
ir kt. klausimais. 


ADAKAVAS — kaimas Tauragės rj., 
Skaudvilės apyl, 5 km į r. nuo Skaud- 
vilės; kolūkio centras. 367 gyv. (1959). 
Aštuonmetė m-la (1908—50 pradinė, 
1950—61 septynmetė), kultūros namai 
(nuo 1957), biblioteka (nuo 1953), sene- 
lių-invalidų namai (nuo 1945); 1925— 
1945 veikė žemesnioji mergaičių Žž. ū. 
m-la. A. parke auga dideli, apie 1 m 
skersmens, introdukuoti riešutmedžiai. 
Kaime yra keli II-III a. pilkapiai, vad. 
milžinkapiais, apdėti akmenų vainikais. 
Juose aptikta po keletą griautinių kapų, 
kuriuose rasta antkaklių trimitiniais ga- 
lais, profiliuotųjų ir akinių segių bei kt. 
dirbinių. Jų tarpe yra viena romėniška 
segė. Radiniai pateko į Mintaujos mu- 
ziejų. XIX a. šiuos pilkapius aprašė Vil- 
niaus un-to prof. J. Loboika. A.— buv. 
dvaras, XVIII-XIX a. priklausęs Chle- 


vinskiams. 1793 dvare pastatyta bažny- 
čia. Paskelbus 1861 žemės reformą, 
A. dvarininkas ir toliau vertė valstiečius 
eiti lažą, atiminėjo iš jų žemę. Ačo ir 
Levickio vadovaujamų valstiečių pasi- 
priešinimui numalšinti į A. buvo iš- 
kviestas kariuomenės dalinys. 
ADAMARINA — kaimas Vilkaviškio rj., 
Gižų apyl., 15 km į p. r. nuo Vilkaviš- 
kio, prie plento į Kapsuką. 108 gyv. 
(1959). Anksčiau kaimas buvo vadina- 
mas Suvalkėliais. Į r. nuo A. yra Rūdžių 
giraitė, kurioje I pasaul. karo metu bu- 
vo šaudomi rusai belaisviai. Hitlerinin- 
kai ir vietiniai burž. nacionalistai 1944 
nužudė 7 kalinius — taryb. piliečius, va- 
romus darbams į Vokietiją. Kovoje su 
burž. nacionalistais 1948 žuvo milicijos 
įgaliotinis K. Ulevičius. 


ADAMKEVIČIUS Valentinas [g. 1925. 
VIL.6 Kaune] — dainininkas (tenoras), 
Lietuvos TSR nusipelnęs artistas (1957). 
1949—50 Lietuvos TSR operos ir baleto 
teatro solistas. 1950 
baigė Lietuvos TSR į“ 
Konservatoriją (prof. 
K. Petrausko daina- 
vimo klasę). 1950— 
1954 Leningrado Ki- 
IOVO akademinio 
operos ir baleto teat- 
ro, nuo 1954 — Lie- 
tuvos TSR akademi- 
nio operos ir baleto |H 
teatro solistas. Nuo į 
1956 kartu dėsto 
dainavimą Lietuvos 
TSR Konservatorijoje, nuo 1963 solinio 
dainavimo katedros vedėjas. Gastroliavo 
Maskvoje, Leningrade, Rygoje, Tbilisy- 
je, Jerevane, Lenkijoje ir kt. 


Vaidmenys: Germanas (P. Čaikovskio ,„Pi- 
kų dama“), Rudolfas (Dž. Pučinio ,„Bohema“), 
Radamesas,  Otelas, Karlas (Dž. Verdžio 
„Aida“, ,,„Otelas“, ,„Don Karlas“), Danyla 
(V. Klovos „„Pilėnai“), Liutauras (J. Karnavi- 
čiaus ,„Gražina“), Trufaldinas (S. Prokofjevo 
„Meilė trims apelsinams“) ir kt. 


ADAMONIS Juozas [1905 Kivonyse (Ro- 
dūnios rj., Baltarusijos TSR) — 1941 Ka- 
niavoje (Varėnos rj.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1924 
įstojo į Vakarų Baltarusijos KP. 1928 
už kom. veiklą buvo kalinamas Lydos 
kalėjime. 1930 rinkimų į Lenkijos seimą 
metu buvo komunistų sąrašo įgaliotinis. 
1930 suimtas, 1932 nuteistas 4 metus ka- 
lėti, sėdėjo Lydos, Vilniaus ir Gardino 
kalėjimuose. 1934 paleistas, 1937 vėl 
kalintas už kom. veiklą. 1941 Eišiš- 
kių aps. Kaniavos vls. vykdomojo k-to 
pirmininkas. Hitlerininkų nužudytas. 


ADAMONIS Tadas [g. 1906.X.28 Buniuš- 
kiuose (Rokiškio rj.)]) — pažangus Ar- 
gentinos lietuvių visuomenės veikėjas. 
1929 atvyko į Argentiną. Ilgametis Lie- 
tuvių darbininkų  savišalpos-kultūros 
d-jos CK sekretorius. 1931 vienas Lie- 
tuvių liaudies teatro Buenos Airese stei- 
gėjų, vadovų ir režisierių. Kartu su 
kitais 1936 organizavo spaudos b-vę 
„Talka“, kuri leido laikr. „Momentas“. 
1943 redagavo laikr. „Mūsų kova“. 
1944 už pažangią veiklą suimtas, kan- 


kintas ir įkalintas Vilja Devoto kalėji- 
me, vėliau Martino Garsijos saloje. Iš- 
ėjęs iš kalėjimo, drauge su kitais orga- 
NMzavo pažangią Argentinos lietuvių 
S-gą „Laisvoji Lietuva“. Kaip Argentinos 
lietuvių organizacinės Komisijos vadovas 
dalyvavo P. Amerikos lietuvių I kongre- 
se (1946 Montevideo mieste). 1956—60 
redagavo laikr. „Tėvynė“. 1959 lankėsi 
Tarybų Lietuvoje. 


ADAMONYS — kaimas Alytaus rj., Pu- 
nios apyl., 10 km į š. r. nuo Alytaus. 
63 gyv. (1959). Pro A. eina Alytaus— 
Butrimonių kelias. Gyventojai totoriai; 
jų protėviai čia įkurdinti Lietuvos did, 
kun-ščio Vytauto. 


ADAMOVIČIUS Adomas Ferdinandas 
[1802 Vilniuje — 1881.V.12] — gydyto- 
jas, medicinos mokslų daktaras (1824). 
Mediciną studijavo Vilniaus un-te. Nuo 
1828 Vilniaus un-to adjunktas, nuo 
1832 Medicinos-chirurgijos akademijos 
profesorius. Metus (1838) vadovavo 
un-to terapinei klinikai. Ilgametis Vil- 
niaus medicinos d-jos pirmininkas. Pa- 
rašė kelis veikalus ir daug straipsnių 
veterinarijos, Lietuvos medicinos isto- 
rijos, terapijos, kurortologijos, teismo 
medicinos, odos, akių, vaikų ligų ir kt. 
klausimais. 


ADAMOVIČIUS Juozas [1897 Vilniu- 
je — 1937] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Darbininkas. 1918 Vilniuje platino 
atsišaukimus, buvo  raudongvardiečių 
grupės dalyvis. Nuo 1918 Komunistų 
partijos narys. 1919.L—II Vilniaus Dar- 
bininkų atstovų tarybos vykd. k-to 
tardymo komisijos komendantas. Lenkų 
burž. nacionalistams užgrobus Vilnių, 
1919.IV padėjo V. Kapsukui evakuotis. 
Grįžęs į Vilnių, buvo suimtas. 1920, kei- 
Čiantis polit. kaliniais, išvyko į Tarybų 
Rusiją ir Maskvoje dirbo saugumo orga- 
nuose. Žuvo, neteisėtai represuotas as- 
menybės kulto sąlygomis. Reabilituotas. 


ADELUNGAS Fridrichas [1768.11.25 Šte- 
tine — 1843.1.30 Peterburge] — kalbinin- 
kas, archeografas. Studijavo Leipcigo 
un-te. Keliavo po Europą, gyveno Ry- 
80je, Maskvoje. 1824—43 Peterburgo 
Rytų kalbų in-to direktorius. Pasaulio 
kalbų apžvalgoje („Ubersicht aller be- 
kannten Sprachen und ihrer Dialekte“, 
1820) pateikė duomenų apie liet. kalbą. 


ADLERIS Tuvija [1902.XI.7 Raseiniuo- 
Se — 1941 Kaune] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. "Darbininkas. Apie 
1926--39 LKP narys. 1932—33 part. 
kuopelės Raseiniuose sekretorius. Už 
Tev. veiklą 1927—31 kalintas Varnių 
konc. stovykloje, 1933.X.1 Kauno apyg. 
teismo nuteistas 3 metus kalėti. Rasei- 
nių aps. komendanto 1936 nubaustas 
3 mėn. kalėti. Nuo 1937 gyveno Kau- 
ne, dalyvavo darbininkų streikuose. Hit- 
lerininkų nužudytas. 


ADOLINAVOS PĖLKĖ — pelkė Kupiš- 
kio rj, 13 km į p. v. nuo Kupiškio, 
8 km į š. v. nuo Viešintų. Plotas 188 ha. 
Viduryje telkšo 3 ha Alajų ežeras. 

+ P.— ežerinės kilmės raistinė aukšta- 
Pelkė. Durpių klodo didž. storis 4,6 m, 


vid. 2,92 m. Durpės mediuminės ir švy- 
linės-kimininės; vid. susiskaidymas 2505, 
vid. peleningumas 3,695. 


ADOMAIČIAI — kaimas Kelmės rj., 
Stulgių apyl, 7 km į p. nuo Kražių. 
100 gyv. (1959). Gretimame Laplėgių 
kaime yra A. aštuonmetė m-la. Pro 
A. teka Mergės upelis, iš v. prieina 
Raudgirio miškas. Kaime išlikę vad. Gy- 
žio kapai, kuriuose esąs palaidotas nu- 
kankintas baudžiauninkas Gyžys. 


ADOMAITIENĖ Ona [Širvytė; g. 1898 
Maigiškiuose (Rokiškio rj.)] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš valstie- 
čių. 1915—18 dirbo siuvėja Petrograde. 
1918—22 Komunistų partijos narė, 
1918—19 LKP Rokiškio aps. k-to sekre- 
torė. 1919 evakavosi į Smolenską. 
1945 atvyko į Kauną. Dirbo siuvykloje 
„Danga“. Nuo 1956 pensininkė, gyve- 
na Maskvoje. 


ADOMAITIS Albinas [g..1929.II.2 Ru- 
diškiuose (Joniškio rj.)] — administra- 
cinis darbuotojas, Lietuvos TSR nusipel- 
nęs pramonės darbuotojas (1965). 1954 
baigęs Vilniaus un-to chemijos f-tą, dir- 
bo Eidukevičiaus odos ir avalynės kom- 
binate (Vilniuje), nuo 1961 Liaudies 
ūkio taryboje. Nuo 1959 TSKP narys. 
Nuo 1963 LKP CK revizijos komisijos 
narys. 1963—65 LŪT pirmininko pava- 
duotojas, nuo 1965 lengvosios pramonės 
ministras. 


ADOMAITIS Jonas [g. 1903.1.10 Dame- 
liuose (Joniškio rj.)] — pedagogas, Lie- 
tuvos TSR nusipelnęs mokytojas (1960). 
1925 baigęs Šiaulių mkt. seminariją, mo- 
kytojavo Šiaulių g-jose ir kartu studi- 
javo Kauno un-to humanitarinių mokslų 
f-te. 1948—50 Šiaulių mkt. in-to dėstyto- 
jas, kalbos ir lit-ros katedros vedėjas. 
Vėliau dėstė vid. m-lose. Išvertė V. La- 
cio romaną „Audra“ (1952), A. Makaren- 
kos „Knygą tėvams" (1952), K. Ušinskio 
„Rinktinių raštų“ t. 1 (1959), M. Gorkio 
apsakymų ir kt. 


ADOMAITIS Jonas [g. 1919.V.8 Monino- 
je (Jurbarko rj.)] — partinis ir administ- 
racinis darbuotojas. Kilęs iš ž. ū. dar- 
bininkų. 1940 įstojo į LKJS ir dirbo 
komjaunimo organizatoriumi Jurbarko 
valsčiuje. D. Tėvynės karo metais daly- 
vavo partiz. judėjime. Po karo dirbo 
komjaunimo ir partinį darbą. Nuo 1946 
TSKP narys. 1951—53 LKP Linkuvos rj. 
k-to I sekretorius. 1956 baigė Aukštąją 
part. m-lą Maskvoje. 1956—59 LKP Va- 
balninko rj. k-to I sekretorius. 1959—60 
dirbo LKP CK. 1958—60 kandidatas 
į LKP CK narius. 1960—63 LKP Rokiš- 
kio rj. k-to I sekretorius. Nuo 1963 Vil- 
kaviškio rj. vykdomojo k-to pirmininkas. 


ADOMAITIS Juozas [slap. Šernas; 1859. 
VIII. 7 Šmuiliškėje (Šakių rj.) — 1922. 
VIII.5 Čikagoje] — publicistas, švietėjas. 
Baigęs Marijampolės gimnazijos 6 kla- 
ses, persikėlė gyventi į Varšuvą. 1883 
pradėjo bendradarbiauti spaudoje. Su 
V. Kudirka nutarė leisti laikr. ,„Var- 
pas“, kurį 1889—90 redagavo. 1890 ap- 
sigyveno Ragainėje (dab. Nemanas, Ka- 
liningrado sr.). Policijos persekiojamas, 


ADA—ADO 13 


1891 slapstėsi Šakiuose, ir toliau „Var- 
pui“ rašydamas beveik visus vedamuo- 
sius bei poleminius straipsnius. Dirbda- 
mas „Varpe“, A. buvo radikalių pažiū- 

E rų burž. demokra- 
tas, smerkė carizmo 
: politiką, ragino ne- 
užsisklęsti nac. rė- 
muose, 0 drauge su 
kitomis pavergtomis 
tautomis ir rusų liau- 
dimi kovoti prieš 
carizmą. Dėl tokių 
pažiūrų nesutarė su 
buržuaziniais libera- 
liniais „Varpo“ re- 
daktoriais (V. Kudir- 
ka, J. Kriaučiūnųj, 
Lodėl 1892 pr. pasitraukė iš „Varpo“ re- 
dakcijos. Išvykęs į Bremeną (Vokietija), 
dirbo emigracijos biure. 1895 grįžo 
i Šakius. JAV liet. burž. laikraščio „Lie- 
tuva“ leidėjo A. Olševskio pakviestas, 
nuvyko į Čikagą ir 1895—1921 redaga- 
vo šį laikraštį. Įsigalėjus redakcijoje 
reakc. elementams, buvo atleistas, Mi- 
rė skurde, 

A. daugiausia reiškėsi kaip švietėjas, 
svarbiausiais savo veiklos uždaviniais 
laikydamas mokslo žinių populiarinimą, 
kovą prieš obskurantizmą ir įvairias jo 
formas. Jis išleido apie 20, daugiausia 
mokslo populiarinimo, knygų, kurias 
parengė pagal kitų tautų autorių vei- 
kalus, juos perdirbdamas ir papildyda- 
mas lituanistine medžiaga. Periodikoje 
išspausdino daugiau kaip 2000 straips- 
nių, kurių apie 500 pasirašė slap. Šer- 
nas, Šern., Budrys, Stelli, St-1, St., S...s, 
Ad., a-b, j. a, -j-a-, Šilvarnys. Dauge- 
lis A. straipsnių, ypač laikraštyje „Lie- 
tuva“, išspausdinti be parašo. A. raštų 
tematika labai įvairi. Glaustai ir aiškiai 
parašyti, iliustruoti piešiniais, brėžiniais, 
schemomis, A. veikalai buvo populiarūs 
Lietuvoje ir JAV lietuvių tarpe, kartu 
susilaukdami šališkai neigiamo reakci- 
ninkų bei Klerikalų vertinimo. 

Aiškindamas gamtos reiškinius bei 
procesus, A. pripažino materijos pirmu- 
mą ir amžinumą, nors ją dažnai tapatino 
su medžiaga (kn. „Apie žemę ir kitus 
svietus“). Materijos amžinumo idėją 
grindė medžiagos ir energijos išsilaiky- 
mo bei virtimo dėsniu. Svarbiausia ir 
neatskiriama materijos savybe pripažino 
judėjimą („krutėjimą“), dažniausiai jį 
suprasdamas kaip mechaninį judėjimą, 
nors šilumą, šviesą ir garsą teisingai 
laikė atskiromis materijos judėjimo for- 
momis. Maždaug teisingai suprato ju- 
dėjimo ir rimties santykį, teigdamas, 
kad absoliučios rimties nėra, kad judė- 
jimas absoliutus, o rimtis santykinė (kn. 
„Paėjimas organiško svieto“). Materia- 
listiškai aiškino laiką ir erdvę („ruimą“), 
kaip materijos egzistavimo formas, tei- 
gė, kad, nors žmogaus žinios apie laiką 
ir erdvę reliatyvios, tačiau patys jie yra 
realūs, objektyvūs, susiję su materijos 
judėjimu. Kritikavo idealistus už erdvės 
ir laiko objektyvumo neigimą, išjuokė 


14 ADO— ADO 


biblijos teiginį, jog erdvė turinti ri- 
bas ir pasaulis esąs dievo sukurtas tik 
žmogui. 

Daugiausia dėmesio A. skyrė evoliuci- 
jos teorijai, jos požiūriu aprašydamas 
Žemės ir kitų gamtos kūnų susidarymą, 
gyvūnijos ir augalijos atsiradimą bei 
vystymąsi, taip pat socialinius reiškinius. 
Pabrėžė, kad ne dievas suteikė organiz- 
mams įv. formas bei savybes, o pati 
„gamta gerina, taiso gyvūnų organiza- 
ciją", kad lemiamą reikšmę organizmų 
evoliucijai turi aplinka (kn. „Biologija, 
arba mokslas apie gyvus daiktus“). 
Aukščiausia org. gamtos evoliucijos 
pakopa laikė žmogų, kurio atsiradimą 
ir išsivystymą aiškino materialistiškai. 
Svarb. veiksniais žmogaus evoliucijoje 
pripažino darbą ir protą. 

A. buvo deterministas, pripažino ob- 
jektyvų priežastingumą, būtinumą ir 
dėsningumą ne tik gamtoje, bet ir vi- 
suomenėje, nors šias kategorijas formu- 
lavo netiksliai. 

A. pažiūroms būdingi dialektikos 
elementai, kurių ryškiausias — vystymo- 
si idėja. Šią idėją jis taikė ne tik gam- 
tai, bet ir visuomenei. Teisingai supra- 
to pagrindinę vystymosi tendenciją bei 
kryptį — vystymąsi kylančiąja linija, tai 
vadindamas „pirmžengystės tiesa“. Ta- 
čiau A. raštuose vyrauja metafizinis, 
mechanistinis požiūris (pvz., organizmus, 
jų tarpe ir žmogaus, traktavo kaip ma- 
šiną). 

A. teigė, kad pasauli galima pažinti, 
kad pojūčių turinys objektyvus, kad 
jie —, tarpininkai tarp svieto ir mūsų“, 
kritikavo agnosticizmą ir subjektyvųjį 
idealizmą. Didelę reikšmę pažinimo pro- 
cese skyrė abstrakčiajam mąstymui, pa- 
brėždamas, kad teorijos ir hipotezės turi 
remtis objektyviais dėsniais, stebėjimo 
duomenimis, praktika. Tačiau praktiką, 
kaip ir visą pažinimo procesą, A. įsi- 
vaizdavo ribotai: nesuprato praktikos 
kaip visuomeninės žmonių veiklos, ne- 
matė kokybinio skirtumo tarp jutiminio 
pažinimo ir loginio mąstymo. 

A. materialistinės pažiūros glaudžiai 
susijusios su ateizmu, kurį atvirai ir 
sistemingai pradėjo skelbti, gyvendamas 
Čikagoje. Iki to laiko, nors ir buvo 
ateistinių bei antiklerikalinių pažiūrų, 
bet atvirai jų spaudoje beveik nereiškė. 
Dirbdamas „Varpe“, dėl taktinių sume- 
timų kovoje su carizmu prieš religiją ne- 
pasisakydavo. Vėliau tvirtai stojo į ateiz- 
mo pozicijas. Religiją traktavo kaip 
svarbiausią mokslo bei pažangos stabdį, 
dvasinio žmonių pavergimo įrankį, de- 
maskavo krikščionybę, kaip socialinio 
išnaudojimo ramstį ir priedangą. Tei- 
singai teigė, jog religija atsirado daug 
vėliau, negu pirmykštis žmogus, tam 
tikroje visuomenės vystymosi pakopo- 
je „iš nesupratimo gamtos jėgų, ku- 
rias žmonės apvilko dievų rūbais“. 
Jis rašė, kad kunigija „...niekur ne- 
prisideda prie pirmžengystės, bet visur, 
net tarp aukščiausiai civilizacijoj pa- 
sikėlusių tautų yra suturėtoja pirmžen- 


gystės" („Etnologija“, p. 175), reikala- 
vo atskirti bažnyčią nuo valstybės, 
o mokykla nuo bažnyčios. Buvo įsitiki- 
nęs, kad rel. prietarai palaipsniui iš- 
nyks, vystantis mokslams. 

Visuomenės vystymosi svarb. veiks- 
niais A. laikė geogr. aplinką ir švieti- 
mą. Visuomenės gyvenimas pirmiausia 
priklauso nuo gamtinių sąlygų, kurių 
įtakoje vystosi tautos, jų ekonomika ir 
kultūra, susidaro įv. papročiai, žmonių 
charakteriai. Didelę reikšmę A. teikė ir 
ek. veiksniams, teigdamas, kad mokslas, 
kultūra, politika, moralė, šeimos formos 
priklauso nuo visuomenės ek. išsivys- 
tymo laipsnio. A. buvo visuomenės pa- 
žangos šalininkas ir reakc. jėgų prie- 
šas, smerkė neteisingus karus, rasizmą, 
šovinizmą ir kolonializmą. Kritikavo 
kapit. santvarką, nors ją laikė aukštesne 
už vergovę ir feodalizmą visuomenės 
pakopa. Socialinės nelygybės šaltiniu 
laikė priv. nuosavybę. Tačiau A. nesu- 
prato proletariato ist. vaidmens. Nors 
jis ir samprotavo apie „suvisuomenintą 
asociaciją“, bet nematė istorinių socializ- 
mo perspektyvų. 

A. darbai yra reikšmingas indėlis 
į liet. kultūros istoriją, turėjęs įtakos 
materialistinės pasaulėžiūros plitimui 
Lietuvoje ir JAV lietuvių tarpe. 

Ršt.: Apie žemę ir kitus swietus, jų buvį ir 
pabaigą, Ch., 1896; Senų gadynių išnykę gyvi 
sutvėrimai, Ch., 1900; Biologija arba Mokslas 
Apie Gyvus Daiktus, Ch., 1901; Iš kur atsi- 
rado musų naminiai gyvuliai ir auginami aug- 
menys?, Ch., 1901; Kaip gyvena augmenys?, 
Ch., 1901; Ethnologija arba mokslas apie že- 
mės tautas, Ch., 1903; Gamtos pajiegos ir kaip 
iš jų naudotis, Ch., 1904; Paėjimas organiško 
svieto, Ch., 1905; Geografija arba žemės ap- 
rašymas, Ch., 1906; Žvėrys ir žmogus, Ch., 
1906; Apsireiškimai atmosferoj arba meteoro- 
logija, Ch., 1907; Oras, vanduo, šviesa ir ši- 
luma, Ch., 1907. 

Lit.: J. Žiugžda, Materialistinė mintis kovo- 
je prieš religinius prietarus Lietuvoje XIX a. 
pabaigoje.—,,Tiesa"“, 1955.V.29; J. Macevičius, 
J. Adomaitis-Šernas.—,,Mokslas ir gyvenimas“, 
1962, Nr. 1. 


ADOMAITIS Juozas [1892 Banaičiuose 
(Šakių rj.) — 1951.V.1] — tarybinis kai- 
mo aktyvistas. Kilęs iš vargingųjų vals- 
tiečių. 1947—48 Jurbarko vls. ž. ū. 
kooperatyvo v-bos pirmininkas. Nuo 
1948 VKP(b) narys. Nuo 1949 dirbo 
„Gegužės Pirmosios“ kolūkyje, nuo 
1950 to kolūkio pirmininkas. Liet. burž. 
nacionalistų nužudytas. 


ADOMAITIS Juozas [iki 1918 Janulis; 
1896 Juostininkuose (Anykščių rj.) — 
1938.IV.8 Maskvoje] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Iki 
I pasaul. karo dirbo Raguvos koopera- 
tyve, karo metu — Rusijoje. Nuo 1918 
Komunistų partijos narys. 1918 vasarą 
V. Kapsuko pasiūlymu išvyko į vokie- 
čių okupuotą Lietuvą ir dirbo LKP CK 
instruktoriumi propagandistu. 1918.XII 
išrinktas LKP Vilniaus miesto k-to nariu. 
Netrukus buvo pasiųstas į Rokiškio aps., 
kur drauge su P. Kirstuku vadovavo 
60—70 partizanų būriui. Būrys, apsigink- 
lavęs iš vok. kareivių pirktais ir iš Rau- 
donosios Armijos per fronto liniją gau- 
tais ginklais, ardė vok. komunikacijas ir 
kovojo prieš lenkų kontrrevoliucinius 
legionierių būrius. 1919 pr. dirbo ypa- 


tinguoju Lietuvos taryb. vyriausybės 
komisaru Panevėžio, Joniškėlio, Kupiš- 
kio ir kt. apskrityse, ruošė maisto pro- 
duktus raudonarmiečiams ir Vilniaus 
gyventojams. Nuslopinus Lietuvoje Ta- 
rybų valdžią, dirbo maisto paruošų įstai- 
gose Smolensko srityje. 1920—24 Bal- 
tarusijos TSR maisto pramonės liaudies 
komisaras. 1924—26 Vitebsko apyg. 
vykdomojo k-to pirmininkas. 1926—28 
Baltarusijos TSR prekybos liaudies ko- 
misaras. Nuo 1928 dirbo Maskvoje mais- 
to šaldytuvų viršininku. 1937 įgijo in- 
žinieriaus mechaniko specialybę. Žuvo, 
neteisėtai represuotas asmenybės kulto 
sąlygomis. 1956 reabilituotas. 


ADOMAITIS Mykolas [g. 1896.1X.14 
Šiauliuose] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1918 Ko- 
munistų partijos narys. Kovojo prieš 
vok. okupantus. 1919.1.8 dalyvavo Šiau- 
lių darbininkų sukilime. Šiaulių Darbi- 
ninkų atstovų tarybos deleguotas, 1019.II 
dalyvavo Lietuvos Tarybų I suvažiavime 
Vilniuje. Su Žemaičių pulku dalyvavo 
mūšyje prieš vok. kariuomenę ties Luo- 
ke, buvo sužeistas. 1919 rudenį Šiauliuo- 
se vėl įsitraukė į pogrindinę kom. veik- 
lą. Kurį laiką buvo Šiaulių odos ir ada- 
tos darbininkų profs-gos v-bos pirminin- 
kas. Pagal kairiųjų darbininkų sąrašą 
išrinktas į Šiaulių miesto tarybą. 1923 
pasitraukęs iš LKP, dirbo profs-gose, pa- 
laikė ryšį su Lietuvos Raudonosios pa- 
galbos org-ja Šiauliuose, rėmė polit. ka- 
linius. Už dalyvavimą rev. judėjime 
1923 ir 1925 buvo suimtas ir žvalgybos 
kankinamas. Po D. Tėvynės karo dirbo 
„Elnio“ odos ir avalynės kombinate. Nuo 
1946 TSKP narys. Išspausdino atsimini- 
mų periodinėje spaudoje. Pensininkas. 


ADOMAS BREMENIETIS [Adam von 
Bremen; m. apie 1085] — vokiečių kro- 
nikininkas. Nuo 1068 Bremeno kanau- 
ninkas. Svarb. jo veikalas — „Ham- 
burgo vyskupų istorija“ („Gesta Ham- 
maburgensis ecclesiae pontificum“), iš- 
leista 4 knygomis apie 1075. Ketvir- 
toji šio veikalo knyga —,Šiaurės salų 
aprašymas" (,,Descriptio insularum Agui- 
lonis") — vertingas ist. šaltinis apie 
Skandinavijos ir Baltijos j. pietų pa- 
krantės tautas (yra žinių ir apie prūsus). 


ADOMAUSKAS Liudas [1880.IV.8 Notė- 
nuose (Skuodo rj.) — 1941.VIII. 16 Vil- 
niuje| — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
1903 baigė Kauno 
kunigų seminariją 
ir kunigavo įvairio- 
se Lietuvos vietose. 
I pasaul. karo me- 
tu — karo kapelio- 
nas Breste, vėliau 
tronte. D. Spalio soc. 
revoliucijos paveik- 
| tas, 1918 grįžo į Lie- 
tuvą ir drauge su ki- 
tais organizavo Dar- 
L bininkų tarybas Bai- 

sogaloje ir Palonuo- 
se (Radviliškio rj.). 1921 metė kunigys- 
tę. Komunistų partijos paskirtas, 1922 
buvo legalių leidinių — savaitraščio 


„Žarija“, o jį uždraudus — vienkartinio 
leid. „Naujoji gadynė"— ofic. redakto- 
Iius ir leidėjas. 1922 parašė antireliginę 
knygą „Šventraščio paslaptys“, kurią 
burž. cenzūra konfiskavo. 1923 drauge 
su kitais kuopininkais suimtas ir kalintas 
iki 1926.VI. Po faš. perversmo nuteistas 
mirti; bausmė buvo pakeista 15 metų 
kalėjimu, o pagal 1928 amnestiją per- 
pus sumažinta. 1934 iš kalėjimo paleis- 
tas. 1940.VI, sudarius Liaudies vyriau- 
sybę, paskirtas valstybės kontrolieriumi. 
1940.VII išrinktas Liaudies Seimo atsto- 
Vu ir pirmininku. Pasirašė deklaracijas 
dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Res- 
publikos paskelbimo, dėl Lietuvos įstoji- 
mo į TSRS. Buvo išrinktas Lietuvos TSR 
Aukščiausiojo Teismo nariu. 1941 — Lie- 
tuvos TSR valstybės kontrolės liaudies 
komisaras. Nuo 1941.II VKP(b) narys. 
Hitlerininkų ir vietinių burž. nacionalis- 
tų nužudytas. 

Ršt.: Šventraščio paslaptys, V., 1960 [II leid.]. 
Lit: G. Abramavičius, Tiesos beieškant, 


T) 


ADOMAVA — kaimas Panevėžio Ij., 
Piniavos apyl., 17 km į š. nuo Panevė- 
žio, Lėvens deš. krante. 85 gyv. (1959). 
Pro A. teka Svirnupis (Lėvens intakas); 
iš p. prieina Pišios miškas. Pr. m-la (nuo 
1937). Burž. laikais kaime veikė LKP 
pogr. kuopelė. 


ADOMAVIČIUS Juozas — poetas. Ž. 
Kėkštas Juozas. Ė 


ADOMAVIČIUS Kazys [apie 1840 Ru- 
dikuose (Kupiškio rj.) — apie 1890 prie 
Raguvos (Panevėžio rj.)] — liaudies tapy- 
tojas. Buvo gabus meistras, išradingas 
technikas, mokėjo daug amatų. Savo 
Sodyboje įrengė arklio varomą malūną. 
Dažė kraičio skrynias, dirbo buitinės 
apyvokos daiktus, tošines dėžutes su 
raižytomis figūromis, puošė gyv. trobe- 
sių vidų. Savo seklyčios sienas išpuošė 
freskomis, kurios išsilaikė iki 1919. 


ADOMAVIČIUS Pijus [g. 1888.XI.23 Su- 
valkuose (Vilkaviškio rj.)]] — choro di- 
Iigentas. Pirmąsias muz. žinias įgijo 
J. Naujalio vargonininkų kursuose Kau- 
ne. Vargoninkavo Merkinėje, kur su- 
Organizavo didelį chorą, rengė vaka- 
rus. Nuo 1910 mokėsi Vilniaus muz. 
m-loje, 1914—15 studijavo kompoziciją 
Peterburgo Konservatorijoje.: Gyvenda- 
Mas Vilniuje ir Peterburge, dirigavo 
liet. chorams, harmonizavo liet. liaudies 
dainas. 1920—24 „Dainos“ choro Kaune 
Vadovas. 1923 prie „Dainos“ d-jos įkūrė 
Operetės trupę ir jai vadovavo. 1921—51 
dirbo adm. darbą Kauno teatruose. Nuo 
1951 pensininkas. 


ADOMAVIČIUS Vincas [g. 1912.IV.22 
—ystoje Būdoje (Kapsuko rj.)] — žemės 
Ūkio darbuotojas, Socialistinio Darbo 
Didvyris (1958), Lietuvos TSR nusipėl- 
Nęs žemės ūkio darbuotojas (1965). Ki- 
lęs iš kumečių. Nuo 1934 bernavo, dir- 
O darbininku; platino kom. lit-rą, pri- 
klausė Lietuvos Raudonosios pagalbos 
9Ig-jai. 1941—43 kovojo Raudonojoje 
Armijoje. Nuo 1944 TSKP narys. 1944— 
1947 dirbo adm. darbą. 1947—50 LKP 


Marijampolės rj. k-to ž. ū. skyriaus ve- 
dėjas, nuo 1950 Kapsuko rj. Černia- 
chovskio kolūkio pirmininkas. 1956—61 
LKP CK narys. Nuo 1962 TSRS AT de- 
putatas. 


ADOMAVIČIŪTĖ Birutė [g. 1932.X.9 
Kapsuke] — inžinierė technologė, tech- 
nikos mokslų kandidatė (1961). 1955 bai- 
gė Kauno Politechnikos in-tą. 1955—57 
dirbo Kapsuko plytų-čerpių g-loje. Nuo 
1959 TSKP narė. Nuo 1960 Statybos ir 
architektūros in-to mokslinė bendradar- 
bė. Paskelbė keliolika mokslinių straips- 
nių apie statybines medžiagas. 


ADOMAVIČIŪTĖ Jadvyga [g. 1924. 
VIII.20 Kaune] — agronomė agrochemi- 
kė, žemės ūkio mokslų kandidatė (1953). 
1948 baigė Lietuvos Ž. ū. akademiją. 
1954—56 Lietuvos TSR MA Dirvožemio 
ir žemdirbystės in-to agrochemijos sek- 
toriaus vadovė, nuo 1956 Žemdirbystės 
moksl. tyrimo in-to tręšimo skyriaus 
moksl. bendradarbė. Paskelbė moksl. 
straipsnių apie durpių reikšmę auginant 
lubiną trąšai, apie fosforitmilčių naudo- 
jimą ir kitais tręšimo klausimais. 


ADOMAVIČIŪTĖ Liuda [Čaikovskienė; 
g. 1932.IL13 Kaune] — aktorė. Nuo 
1950 Panevėžio dramos teatro aktorė. 
1951 baigė Panevėžio darbo jaunimo 
vid. m-lą. Ž 

Vaidmenys: Marija (A. Arbuzovo ,„Europos 
kronika"), Maša, Sara (A. Čechovo ,„Žuvėdra“, 
„Ivanovas“), Ievutė (A. Vienuolio „„Prieblan- 
doje“), Rūta (G. Priedės „Pirmasis Viki ba- 
lius“), Liuda (J. Josadės ,,„Nepalik manęs, Liu- 
da") ir kt. 
ADOMAVIČIŪTĖ Stefa [Skuratova; g. 
1921.X.15 Baršiškiuose (Kelmės rj.)] — 
komjaunimo darbuotoja, pedagogė, isto- 
rijos mokslų kandidatė (1960). 1940 įsto- 
jo į komjaunimą. D. Tėvynės karo me- 
tais dirbo šalies r. rajonuose. Po karo 
buvo LLKJS Kaišiadorių, Ukmergės aps. 
k-tų sekretorė. Nuo 1947 TSKP narė. 
1948—51 LLKJS CK sekretorė. 1951— 
1955 Lietuvos TSR AT deputatė. 1954 
baigė Aukštąją part. m-lą Maskvoje ir 
dirbo LKP CK. 1956—60 Visuomeninių 
mokslų akademijos prie TSKP CK aspi- 
rantė. Nuo 1960 Lietuvos TSR Dai- 
lės in-to dėstytoja, nuo 1963 docen- 
tė. Paskelbė daugiau kaip 20 moksl. 
straipsnių. 

Ršt.: Internacionalizmas — tautų draugystės 
vėliava, V., 1963. 
ADOMELIAI — kaimas Kaišiadorių rj., 
Vilūnų apyl, 3 km į p. nuo Kruonio, 
prie Kaišiadorių — Alytaus plento. 24 gyv. 
(1959). 1863 A. pievoje įvyko sukilusių 
valstiečių susirėmimas su gausesne Ca- 
rine kariuomene; toji pieva iki šiol 
vadinama Skerdimais. 


ADOMĖNAS Vincas [g. 1909.IX.10 Vil- 
niuje|] — literatas. 1927 baigė Salų ž. ū. 
m-lą. Kauno un-te studijavo romanistiką, 
lankė vaidybos studiją prie B. Sruogos 
vadovaujamo teatr. seminaro. 1940—41 
dirbo Vilniuje Radijo k-to redaktoriumi 
ir Liaudies kūrybos namų direktoriumi, 
pokario metais — Kauno dramos teatro 
aktoriumi ir. Grož. lit-ros leidyklos re- 
daktoriumi. Parašė keliolika radijo vai- 


ADO — ADU 15 


dinimų ir kelias pjeses. A. komedija 
kolūkine tematika „Užvis sunkiausia“ 
1959 pastatyta Kapsuko dramos teatre 
ir Liepojos muzikiniame dramos teatre. 


Ršt.: Užvis sunkiausia, V., 1960; Ypaunsii 
cayvaū, M., 1962, 


ADOMYNĖ — kaimas Kupiškio rj., Ši- 
monių apyl., 8 km į š. v. nuo Svėdasų; 
kolūkio centras. 70 gyv. (1959). Kaimas 
gatvinio tipo. Iš A. eina keliai į Svėda- 
sus, Šimonis, Kupiškį, Salas. Pro A. teka 
Aluotis (Šetekšnos intakas). Aštuonmetė 
m-la (1939—46 pradinė, 1946—60 sep- 
tynmetė), biblioteka. Buv. dvaras. Iki 
I pasaul. karo vadinosi Jonava. 


ADOMONIS Juozas [g. 1932.III.16 Seiri- 
juose (Lazdijų rj.)] — dailininkas. 1957 
baigė Lietuvos TSR Dailės in-to kerami- 
kos katedrą, pradėjo dalyvauti parodose. 
Nuo 1962 Lietuvos TSR Dailės in-to dės- 
tytojas. Dirba buitinės, dekoratyvinės ir 
smulkiosios keramikos srityse (abažūrai, 
lempos, lėkštės, vazos, servizai ir kt.). 


ADOMONIS Tadas [g. 1910.II.22 Fermo- 
je (Panevėžio rj.)]) — meno istorikas. 
Ikitaryb. metais periodikoje išspausdino 
keletą apysakų, atskira knyga ist. roma- 
ną „Bedalių aušra“ 
L (1933) apie Lietuvos 
baudžiauninkų  ko- 
vas dėl laisvės ir 
žemės 1831—63 lai- 
kotarpiu. Ilgą lai- 
ką dirbo bibliotekinį 
darbą; 1948—57 Lie- 
tuvos TSR MA centr. 
„ bibliotekos direkto- 
riaus pavaduotojas 
moksl. darbui. 1949 
| ė baigė Vilniaus un-tą 
ž ir įgijo meno isto- 
riko specialybę. Nuo 1949 Lietuvos TSR 
Dailės in-to dėstytojas, nuo 1951 meno 
istorijos katedros vedėjas, nuo 1963 do- 
centas. Išleido monografijas „Vincas 
Grybas“ (1959), „Lietuvos TSR Dailės 
institutas“ (1960), „Taikomoji dailė“ 
(1964), nemaža darbų išspausdino kolek- 
tyviniuose rinkiniuose, žurnaluose. 


ADOŠIŠKĖ — kaimas Kelmės rj., Vaigu- 
vos apyl, 13 km į š. v. nuo Kelmės, 
9 km į š. r. nuo Kražių. 75 gyv. (1959). 
A. supa Lempių, Kasiulių ir Adošiškės 
miškai. Pro A. teka Knituoja (Ventos 
intakas). 1959 A. apylinkėse išartas 
500 sidabrinių XVI a. monetų lobis; 
atiduotas Kelmės ir Šiaulių „Aušros“ 
muziejams. 


ADŪTIŠKIO MIŠKAS — miško masyvas 
Lietuvos TSR ir Baltarusijos TSR, 8 km 
į š. r. nuo Adutiškio. Per A. m. teka 
Birvėtos deš. intakas Juodupis, kuriuo 
eina BTSR siena. Lietuvoje esanti ma- 
syvo dalis (3810 ha) yra Švenčionių rj. 
rytuose. Priklauso Ignalinos miškų ūkio 
Adutiškio ir Gantauninkų girininkijoms. 
Reljefas lyguminis. Iš v. mišką juosia 
Kamoja (Birvėtos intakas). Š. v. pakraš- 
tys siekia Svirkų ežerą. Š. dalyje yra 


16 ADU— AER 


Adutiškio pelkė. Dirvožemiai jauriniai 
pelkiniai ir velėniniai gliejiniai, priemo- 
liniai, įdubimuose — durpiniai. Medynai 
daugiausia savaiminės kilmės, susiforma- 
vę, plynai iškirtus eglynus ir kietųjų 
lapuočių bendrijas. Drebulynų yra 3396, 
beržynų 3075, eglynų 2595, juodalksny- 
nų 705, pušynų 595. Jaunuolynai suda- 
ro 3805, pusbrandžiai medynai 5205, pri- 
bręstantieji 995, brandieji 195. Medynų 
vid. bonitetas II-III, vid. skalsumas 
0,65, vid. tūris 75 ktm/ha, vid. prieauga 
1,9 ktm/ha. Yra briedžių, stirnų, šer- 
nų, lūšių, usūrinių šunų, kiaunių, kur- 
tinių, tetervinų, jerubių, juodųjų gand- 
rų. Miško dalis, esanti prie Antanų kai- 
mo, dar vadinama Antanų mišku, pa- 
skelbta landšaiftiniu-istoriniu draustiniu, 
nes 1943—44 čia buvo „Vilniaus“ par- 
tizanų būrio stovykla. 


ADŪTIŠKIO PĖLKĖ, Kūdrelės pelkė — 
pelkė Švenčionių ir Ignalinos rj., 7 km 
į p. I. nuo Tverečiaus, 2 km į r. 
nuo Kamojos (Birvėtos intako). Plo- 
tas 598 ha. Pelkė telkšo Birvėtos basei- 
no molingoje limnoglacialinėje lygumo- 
je, Adutiškio miško šiaurėje. Guolis — 
seklus ir lėkštas ovalo formos įdubimas. 
Paviršius labai mažai išgaubtas, vidu- 
tiniškai kemsuotas. A. p.— sausuminės 
kilmės plynraistinė ir raistinė aukšta- 
pelkė. Durpių klodo didž. storis 2 m, 
vid. 1,25 m. Vyrauja pušinės-švylinės 
ir mediuminės durpės. Vid. susiskaidy- 
mas 2695, vid. peleningumas 4,595. Po 
durpėmis smėlis, molis. Durpės ėmė 
kauptis prieš 7—8 tūkst. metų, kai, pa- 
drėgnėjus klimatui, pažliugo čia augęs 
miškas. 


ADŪTIŠKIS — miestelis Švenčionių rj., 
28 km į r. nuo Švenčionių, prie Balta- 
rusijos TSR sienos; apylinkės ir kolūkio 
centras. 1780 gyv. (1959). V. dalis va- 
dinama Senuoju, r.— Naujuoju A., arba 
Naujasaliu. Senasis A. turi radialinį, 
Naujasis A.— linijinį planą. Pagr. gat- 
vės sueina į keturkampę aikštę. Per A. 
teka Kamoja (Birvėtos intakas). 2 km 
į š. r. nuo A. prasideda Adutiškio pel- 
kė, už jos yra Adutiškio miškas. Pro 
A. eina Pabradės—Pastovių glžk., Mins- 
ko— Breslaujos plentas. Vieškeliai jun- 
gia A. su Švenčionimis, Pastoviais, Vi- 
džiais, Mielagėnais, Kabilniku. Yra linų 
apdirbimo f-kas (nuo 1958), 25 vietų li- 
goninė (nuo 1959), vidurinė (lietuvių) 
ir aštuonmetė (rusų) m-los, kultūros na- 
mai (nuo 1946), biblioteka (nuo 1945). 
XVI amžiuje A. buvo stambaus didikų 
Kiškų dvaro centras. 1608 dvarą Kiškos 
padovanojo Vilniaus kapitulai. Ilgainiui 
A. išaugo į miestelį, kuris 1879 turėjo 
apie 1800 gyventojų. XIX a. pab. A. 
buvo valsčiaus centras; miestelyje buvo 
pašto stotis, pr. m-la (nuo 1879), kelio- 
lika prekybinių įstaigų; vyko turgūs. 
Lenkų okupacijos metais A. irgi buvo 
valsčiaus centras (1931 —apie 1500 gyv.). 
Veikė V. Baltarusijos KP rajono k-tas. 
Didžiojo Tėvynės karo metais A. apy- 
linkėse veikė „Vilniaus“ partizanų bū- 


rys, vadovaujamas S. Apyvalos; netoli 
A., Užupio kaimo apylinkėse, nelygioje 
kovoje su vietiniais burž. nacionalistais 
žuvo grupė šio būrio kovotojų. 1944 ko- 
voje su hitlerininkais miestelyje žuvo 
LLKJS Švenčionių aps. k-to sekr. V. Ku- 
daba, partizanų grupės vadas komjau- 
nuolis J. Ražas, partizanų ryšininkai 
A. Guiga, J. Guigienė. 1942.V.18 hitle- 
rininkai ir vietiniai burž. nacionalistai 
Adutiškyje sušaudė 32 taryb. piliečius 
(šalia miestelio yra fašizmo aukų kapai). 
1944 vok. faš. okupantai traukdamiesi 
A. sudegino. Pokario metais miestelis 
atstatytas. 


ADVERNAI — kaimas Šakių rj., Šakių 
apyl., 3 km į p. r. nuo Šakių. 15 gyv. 
(1959). A. įsikūrė apie 1773; 1870 išsi- 
skirstė į 11 vienkiemių. 1944 rudenį vok. 
faš. kariuomenė, rengdama pozicijas, su- 
degino 10 A. sodybų, o gyventojus iš- 
varė; dalis jų žuvo. 


ADVOKATAI. Lietuvos Didžiojoje Ku- 
nigaikštystėje iki XVI amžiaus A. pro- 
fesionalų nebuvo; atstovavimas byloje 
kitam asmeniui tebuvo draugiška pa- 
slauga. Virtus šiam darbui profesija, 
atstovaujančius asmenis pradėta vadinti 
prokuratoriais, vėliau patronais ir ki- 
taip. Negalintiems pasisamdyti gynėjo 
teismas skirdavo nemokamą advokatą. 
XVIII a. bajorų teisme A, galėjo būti 
tik bajorai, davę profesinę priesaiką. 
1768 nustatyta, kad asesorių ir kai ku- 
riuose kituose žemesniuose teismuose A. 
galėjo būti ir miestiečiai. 

Burž. Lietuvoje iki 1933, kaip ir cari- 
nėje Rusijoje, buvo prisiekusiųjų A., 
prisiekusiųjų A. padėjėjų ir privati- 
nių A. Prisiekusiaisiais A. galėjo būti 
asmenys, baigę teisės f-tą, atlikę 5 metų 
praktiką teisme arba 7!/; metų praktiką 
pas prisiekusįjį advokatą. Priv. A. galė- 
jo būti ir asmenys, nebaigę teisės moks- 
lo. Prisiekusiesiems A. bei jų padėjė- 
jams vadovavo Lietuvos A. taryba. 
1933.VII.11 įstatymu Lietuvoje įvestos 
dvi A. kategorijos: A. ir privatiniai gy- 
nėjai. A. galėjo būti asmenys, baigę 
teisės f-tą, teismuose atlikę ne trumpes- 
nę kaip 2 metų praktiką ir išlaikę tei- 
sėjo egzaminus. Priv. gynėjais buvo 
priimti buvę priv. A. ir prisiekusiųjų A. 
priimami. A. ir priv. gynėjus priimdavo 
teisingumo ministras. A. ir priv. gynė- 
jai, stodami koleginiuose teismuose, dė- 
vėjo togą. 


Tarybų Lietuvoje A. darbas anksčiau 
buvo tvarkomas pagal TSRS Liaudies 
Komisarų Tarybos 1939.VIII.16 patvir- 
tintus advokatūros nuostatus. Buvo su- 
organizuota A. kolegija, kuriai vadova- 
vo visuotinis A. suvažiavimas ir jo iš- 
rinktas A. kolegijos prezidiumas. Jis 
A. priiminėjo ir atleidinėjo. A. kolegija 
turėjo savo darbo vienetus — juridines 
konsultacijas kiekvieno rajono centre 
ir didesniuose miestuose. 1961.VI.26 įsi- 
galiojo Lietuvos TSR advokatūros nuo- 
statai. Lietuvos A. kolegija 1963.V rajo- 
nų centruose ir didesniuose miestuose 
turėjo 43 juridines konsultacijas su 
204 advokatais. Lietuvos TSR A. kolegi- 
jos veiklai vadovauja ir jos darbą kont- 
roliuoja Juridinė komisija prie Lietuvos 
TSR Ministrų Tarybos. A. teikia juridinę 
pagalbą piliečiams, įmonėms, įstaigoms, 
org-joms, padeda apsaugoti jų teises bei 
stiprinti soc. teisėtumą, atstovauja ša- 
lims civ. bylose teisme ir arbitražo by- 
lose, gina kaltinamuosius, atstovauja 
nukentėjusiems baudž. bylose, duoda 
teisinius patarimus, rašo pareiškimus, 
skundus, sutartis ir kt. teisinius doku- 
mentus. A. turi panaudoti visas įstaty- 
mų leidžiamas priemones ir gynybos 
būdus kaltinamuosius teisinančioms arba 
jų kaltę švelninančioms aplinkybėms iš- 
aiškinti. A. gali dalyvauti byloje nuo 
parengtinio tardymo pabaigos. Kai ku- 
riose bylose (pvz., alimentų, sužalojimų, 
pensijų ir kt.) A. patarnavimus ieško- 
vams teikia nemokamai. 

Lit.: Lietuvos TSR advokatūros nuostatai, 
V., 1962. 

AEROPORTAI [gr. aėr — oras -+-10t. por- 
tus — uostas]. Burž. valdymo metais A. 
buvo Kaune ir Vilniuje. Per Kauno 
aeroportą ėjo Maskvos—Berlyno oro 
linija. Keleivių judėjimas per Kauno 
aeroportą buvo nedidelis: 1939 jų atvy- 
ko 1036, išvyko 1124, tranzitu per- 
vežta 3725. Tais pačiais metais į Kau- 
no aeroportą atvežta 24 t krovinių, iš- 
vežta 16 t, tranzitu pervežta 91 t. 
Svarbiausias Lietuvos TSR aeroportas 
yra Vilniuje. 1954 pastatyti erdvūs aero- 
porto rūmai. Tranzitinės ir tiesioginės 
oro linijos jungia Vilniaus aeroportą 
su daugeliu Lietuvos ir kt. taryb. res- 
publikų miestų (ž. Aviacija). Jame nusi- 
leidžia, be kitų, ir reaktyviniai keleivi- 
niai lėktuvai TU-124. Be Vilniaus, aero- 
portas dar yra Kaune; jame gali nusi- 
leisti įvairių tipų lėktuvai. Šiauliuose, 
Panevėžyje, Klaipėdoje, Druskininkuose, 


Vilniaus aeroportas 


Palangoje, Birštone, Kupiškyje, Rokiš- 
kyje, Šilutėje ir kt. miestuose yra vie- 
tinių oro linijų A. ar nusileidimo ir pa- 
kilimo aikštelės. 


AFANASJEVAS Nikolajus [1915.11.23 
Baltarusijos TSR — 1947.IX.10 Pagėgiuo- 
Se] — Didžiojo Tėvynės karo partizanas. 
1940 LLKJS Švenčionių aps. k-to sekre- 
torius. Nuo 1941 VKP(b) narys. 1941— 
1943 Baltarusijos partizanų brigados 


„Razgrom“  („Sutriuškinimas“) žvalgas 
ryšininkas, 1943—44 partizanų būrio 
„Znamia“ („Vėliava“) kovotojas. Nuo 


1944 dirbo administracinį darbą Pagėgių 
apskrityje. Liet. burž. nacionalistų nu- 
žudytas, 


AFIKSAS įlot. affixus — pritvirtintas] — 
žodžio dalis, arba morfema, keičianti 
šaknies leksinę reikšmę (,,darb-inink-as“, 
„darb-ing-as“) ar žyminti žodžio grama- 
tines reikšmes („kalb-u“, „dirb-ki-me“, 
„lauk-as“). Liet. kalbos A. ketveriopi: 
preftiksai, arba priešdėliai einantys 
prieš žodžio šaknį („pa-langė“, „po- 
dirvis“, „ant-raštė“); sufiksai, arba prie- 
sagos, dedamos tarp šaknies ir galūnės 
(„darb-št-um-as“, „gan-ykl-in-is“); fleksi- 
jos, arba galūnės, einančios žodžio gale 
(„augal-as“, „au-ga-me“); infiksai, arba 
inlarpai, įterpiami į kai kurių veiksma- 
žodžių esamojo laiko šaknį („sni-n-ga“, 
„ki-m-ba“). 


AFONINAS Michailas [g. 1908 Šuchur- 
dine (Kameškovo rj., Vladimiro sr.)] — 
part. darbuotojas, Didžiojo Tėvynės karo 
partizanas. Nuo 1928 Komunistų partijos 
narys. 1940—41 LKP 
Trakų aps. k-to sek- 
retorius. D. Tėvynės 
: karo metu — LKP 

Trakų aps. pogrin- 
dinio k-to sekreto- 
rius. Kartu su kitais 
suorganizavo Vytau- 
to partizanų briga- 
dą, pogr. spaustuvę, 
kurioje buvo spaus- 
dinami laikr. „„Par- 
tizanų šūkis“, ,„Tra- 
kiečių šūkis“ bei at- 
Sišaukimai. Po karo LKP Trakų aps. k-to 
Sekretorius. Nuo 1946 mokėsi Aukšto- 
joje partinėje m-loje Maskvoje. 1949 
dirbo VKP(b) CK. 1950—53 LKP Šiau- 
lių sr. k-to sekretorius. 1949—58 LKP 
CK narys, 1953—56 LKP CK sekreto- 
rius. 1951—59 Lietuvos TSR AT depu- 
tatas. Nuo 1957 TSKP CK ir TSRS MT 
Partinės-valstybinės kontrolės k-to dar- 
buotojas. 


AFRIKATA [lot. affrico — trinu, brūži- 
nu] — priebalsis, susidedąs iš dviejų — 
uždarumos ir ankštumos — priebalsinių 
elementų, kurių artikuliacija glaudžiai 
Sutapusi. Tariant A., kliūtis (uždaru- 
Ma) nugalima ne staigiu kalbos pa- 
dargų atidarymu, sprogimu, bet leng- 
vu jų perėjimu į ankštumą ir ne- 
žymiu oro išpūtimu. Daugumo kalbų 
A. yra lūpinės ir liežuvio priešakinės- 
dantinės. Jos gali būti skardžiosios ir 
dusliosios. Liet. kalbos A. yra tik dan- 
tinės: dusliosios —„c“ („ts“), „č“ („tš“) 


2 MLTE, tomas 1 


ir skardžiosios —,dz", „dž“. Jos yra kie- 
tosios ir minkštosios. A. dar vadinamos 
jungtiniais, arba sudurtiniais, priebal- 
siais ir priebalsiniais dvigarsiais. A. rei- 
kia skirti nuo sprogstamojo ir pučia- 
mojo priebalsio samplaikos. Samplaika 
„ts“ virsta A. tada, kai ji susidaro žo- 
džio gale arba priešdėlio ir sangrąžos 
dalelytės sandūroje. Pvz, žodžiuose 
„pats“, „atsistok“ junginys „ts“ suda- 
ro A., o žodžiuose „atsarga“, „atskiras“, 
„atstok“— nesudaro. 


AFRIKOS LIETŪVIAI. Pirmieji lietuviai 
į Afriką atvyko XIX a. pabaigoje. Pre- 
torijoje apsigyveno A. Paluckis iš Še- 
duvos (1895), Keiptaune — P. Rutkavi- 
čius (1896), J. Glazauskas (1897), J. Jan- 
kus (1905), Johanesburge — L. Vaškys 
(1902), K. Gruodelis (1903) ir kt. Netoli 
Gerosios Vilties rago įsikūrė J. Zup- 
kus (1908), kuris ėmė verstis žvejyba. 
Lietuviai, atvykę į Afriką, dirbo aukso 
ir deimantų kasyklose, vertėsi amatais 
ir prekyba. 1939 Johanesburge susior- 
ganizavo Pietų Afrikos Lietuvių kultū- 
ros d-ja, kurios pirmininku buvo L. Vaš- 
kys. Pretorijoje ši d-ja turėjo skyrių. 
Afrikoje yra keli šimtai lietuvių, išsi- 
sklaidžiusių įv. vietose, daugiausia Pietų 
Afrikos Respublikoje. 


AGAILIŲ-PŪSBAUBLIŲ MIŠKAI — miš- 
kų masyvas Šiaulių ir Akmenės rj., 
8 km į š. nuo Kuršėnų, abipus Šiau- 
lių — Mažeikių geležinkelio. Didesnioji 
dalis priklauso Kuršėnų miškų ūkio Kur- 
šėnų girininkijai, kita (Žilių miškas) — 
Akmenės miškų ūkio Papilės girininki- 
jai. Plotas 2165 ha. Masyvą sudaro Rek- 
čių (363 ha), Strazdų (283 ha), Žilių 
(146 ha), Pusbaublių (552 ha), Agailių 
(581 ha) ir Klaišių (240 ha) miškai. Rel- 
jefas lyguminis. Dirvožemiai velėniniai 
jauriniai, priesmėliniai, ant priesmėlio 
ir priemolio. Vyrauja kiškiakopūstiniai 
miško tipai. 929; medynų savaiminės 
kilmės. Beržynų yra 4095, eglynų 2895, 
drebulynų 1095, pušynų 1095. Jaunuo- 
lynai sudaro 3509, pusbrandžiai medy- 
nai 4705, pribręstantieji 1095, brandie- 
ji 89). Medynų bonitetas II-III, vid. 
skalsumas 0,77, vid. tūris 85 ktm/ha, 
vid. prieauga 3,2 ktm/ha. Yra stirnų, el- 
nių, šernų, briedžių, lapių, kiaunių, te- 
tervinų, jerubių. Miškai eksploataciniai, 
išskyrus kelių apsauginę juostą v. pa- 
kraštyje, palei geležinkelį. 


AGARAS, ragotė, vandens riešutas. Lie- 
tuvoje XIX a. pirmojoje pusėje plūdu- 
riuojantysis A. (Trapa natans) dar augo 
Kilučių ežere (netoli Biržų). Paskutinie- 
ji vegetuojančio A. egzemplioriai 1867 
iššalo. Užsikonservavusių A. vaisių ap- 
tinkama Kilučių, Žuvinto ežerų dumble; 
A. fosilinių liekanų — Amalvų pel- 
kėje (Kapsuko rj.), Trisdešimtėje pelkėje 
(Kaišiadorių rj.), Draudenių ežere (Tau- 
ragės Tj). Nuo 1957 bandoma reakli- 


matizuoti. Feod. Lietuvoje A. vaisiai 
buvo laikomi skanėstu, prieinamu tik 
didikams. Apie Biržus net vartojamas 


pašiepiamas posakis: „(Gal nori Kilučių 
agaro?", 

Lit.: S. Bieliukienė, Agaras.—,,Mūsų girios“, 
1958, Nr. 8. 


/ 


Lietuvos | 
( nacionalinė 
M. Mažvydo 
k 5 


—— 


AFA—AGI 17 


AGARINIAI — kaimas Lazdijų rj., 
Šventežerio apyl., 6 km į r. nuo Lazdi- 
jų, prie plento į Alytų. 128 gyv. (1959). 
Iš š. prieina Giraitės miškas. Kaimas 
minimas 1650 Šventežerio dvaro inven- 
toriuje (15 valakų, 44 kiemai). Burž. me- 
tais veikė LKP pogr. kuopelė. 1947.VI 
burž. nacionalistai nužudė A. valstiečius 
J. Maciukonį, I. Maciukonienę, V. Ma- 
ciukonienę, A. Pranevičienę. 


AGELAIČIAI — kaimas Raseinių rj., II- 
gižių apyl, 8 km į š. r. nuo Betygalos. 
115 gyv. (1959). Iš v. prieina Agelaičių 
miškas. Yra senkapis, vad. milžinkapiu. 
Jame rastas III-IV a. geležinis įmovinis 
kirvis yra Kauno ist. muziejuje. 


AGĖNIŠKIS — kaimas Biržų rj., Parovė- 
jos apyl, 13 km į r. nuo Biržų, prie 
kelio į Pandėlį; kolūkio centras. 78 gyv. 
(1959). V. pakraščiu teka Rovėja, p.— 
jos intakas Serbenta. Iš š. prieina Buč- 
kampio miškas. Felčerių-akušerių punk- 
tas (nuo 1958), Buginių kultūros namai 
(nuo 1957), Buginių biblioteka (nuo 
1951). Iki buržuazinės žemės reformos 
A. buvo grafo Tiškevičiaus dvaras, 


AGILAS, Aigila, Agela, Senieji Nag- 
liai, — 1675 smėlio užpustytas žvejų kai- 
melis Kuršių nerijoje, Agilo rago š. 
pusėje. Pradžioje jo gyventojai įsikūrė 
Agilo rago pietuose, vėliau persikė- 
lė į Libio įl. pakrantę ir dar toliau, 
prie Birštvyno rago. Tačiau ir naujoji 
gyvenvietė (Naujieji Nagliai) 1854, už- 
slinkus kopoms, buvo užnešta smėlio. 
Tada gyventojai persikėlė į Nidą, Prei- 
lą, Pervalką. 


AGILO RAGAS, Senųjų Naglių ragas, — 
pusiasalis Kuršių nerijoje, 4 km į p. nuo 
Juodkrantės. Per pastaruosius 300 metų, 
slenkant kopų gūbriui marių link, smė- 
lis užpylė abipus pusiasalio esančias 
įlankas, todėl A. r. labai sumažėjo. 


„AGITATORIAUS BLOKNOTAS'— Lie- 
tuvos Komunistų partijos Centro Komi- 
teto agitacijos ir propagandos skyriaus 
savaitinis bloknoto formato leidinys 
lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, ėjęs 
1945.II-—1960.II Vilniuje. Skirtas agita- 
toriams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, 
kolūkiuose, taryb. ūkiuose. Spausdino 
aktualią medžiagą apie socializmo sta- 
tybą, straipsnius apie agit. darbo paty- 
rimą, metodinius patarimus agitatoriams. 
Vid. tiražas 15000 egz. Išėjo 328 nr. 
Jo vietoj leidžiamas laikr. „„Agitatorius“, 


„AGITATORIUS“— tarybinis savaitraš- 
tis, einąs nuo 1960.11.25 Vilniuje lietu- 
vių ir rusų kalbomis. Leidžia dienraštis 
„Tiesa“. Laikraštis teikia pagalbą res- 
publikos agitatoriams ir propagandis- 
tams, apibendrina agitatorių kolektyvų 
patyrimą, rašo vidaus ir užsienio politi- 
kos klausimais. Daug dėmesio skiria 
polit. agitacijos turiniui ir metodikai, 
propaguoja naujas agitacinio-masinio 
darbo formas. 


18 AGI—AGR 


„AGITPROPAS“ — tarybinė vaizdinės 
agitacijos ir propagandos įstaiga, įkur- 
ta 1940.VI Kaune. Ją sudarė pažangieji 
dailininkai (pirm. S. Žukas, sekr. I. Tre- 
čiokaitė-Žebenkienė). Masinių liaudies 
manifestacijų, mitingų progomis „A.“ 
meniškai apipavidalindavo aikštes, sales, 
parūpindavo transparantų, vėliavų; rin- 
kimų į Liaudies Seimą metu leido ir 
platino plakatus. Toliau leido buv. po- 
grindinį satyr. žin. „Šluota“. Nuo 
1940 pab. „A.“ funkcijas perėmė kitos 
įstaigos. 


„AGITPROPO BIULETĖNIS“— komunis- 
tinis pogrindinis hektografuotas laikraš- 
tis, išėjęs 1929.XI Kaune. Leido LKJS 
CK sudaryta agitacijos ir propagandos 
grupė (E. Pušinienė, S. Salpeteris, J. Vi- 
cas ir kt.). Rašė apie rev. judėjimą Lie- 
tuvoje, darbininkų streikus ir demonst- 
racijas, ragindamas Lietuvos darbo jau- 
nimą kovoti su militarizmu, demaskavo 
imperialistų ir baltagvardiečių antitaryb. 
provokacijas. 


AGLINSKAS Kazys [1851 Girininkuose 
(Kauno rj.) — 1924.VIII.23 Garliavoje 
(Kauno rj.)] — vaistininkas provizorius, 
liberalinis visuomenės veikėjas. Mokė- 
si Marijampolės g-joje. Atsisakęs stoti 
į kunigų seminariją ir netekęs tėvų pa- 
ramos, išvyko į Maskvą, kur dirbo vais- 
tinės mokiniu. Dvejus metus dirbo Pe- 
terburge, paskui Maskvos un-te studi- 
javo farmaciją. Studijuodamas drauge 
su kitais įkūrė Maskvos lietuvių stu- 
dentų ratelį. 1885 Garliavoje įsteigė 
vaistinę, kurioje dirbo ligi mirties. Ca- 
rizmo laikais organizavo draudžiamų 
liet. raštų iš R. Prūsijos gabenimą ir pla- 
tinimą. 

AGLIUONOS MIŠKAI — miškų masyvas 
Jurbarko rj., 5 km į š. v. nuo Veliuonos, 
į š. r. nuo kelio į Stakius. Priklauso 
Jurbarko miškų ūkio Veliuonos giri- 
ninkijai. Plotas 879 ha; medynų 760 ha. 
Masyvą sudaro Agliuonos (402 ha) ir 
Pasnietalio (477 ha) miškai. Šiauriniu 
A. m. pakraščiu teka Snietala (Mituvos 
intakas). Reljefas lyguminis. Dirvože- 
miai velėniniai gliejiniai, mažai sujau- 
rėję, priemoliniai. Medynai daugiausia 
savaiminės kilmės. Drebulynų yra 3296, 
eglynų 2975, juodalksnynų 2076, beržy- 
nų ir baltalksnynų po 970. 160 ha užso- 
dinta egle ir ąžuolu (1957—63). Jau- 
nuolynai sudaro 3975, pusbrandžiai me- 
dynai 1795, pribręstantieji 3495, bran- 
dieji 1095. Bonitetas I-II, vid. skalsu- 
mas 0,7, vid. tūris 97 ktm/ha. Yra stir- 
nų, šernų, lapių, jerubių, slankų. 1963 
atsirado ir briedžių. Miškai eksploa- 
taciniai. 

AGLUONA — 1. Upė Šilalės ir Taura- 
gės rj, Šešuvies deš. intakas. Ilgis 
31 km, baseino plotas 121 km?. Praside- 
da Žemaičių aukštumos p. pašlaitėje, 
7 km į š. v. nuo Skaudvilės, Peikalnio 
apylinkėse. Teka į p., ją kerta Šiaulių— 
Sovetsko plentas ir glžk. Įteka į Šešuvį 
26 km nuo jos žiočių, ties Gauraičiais. 


Intakas Agluona (kair.). Vid. nuolydis 
369 cm/km. Slėnis 200 m pločio, išryš- 
kėja žemiau intako žiočių. Vid. debitas 
prie žiočių 1,18 mš/s. 

2. Upė Tauragės rj, Agluonos kair. 
intakas. Ilgis 26 km, baseino plotas 
58 km2. Prasideda 6 km į š. v. nuo 
Skaudvilės. Teka į p. v. Įteka į Ag- 
luoną 12 km nuo jos žiočių, ties 
Juodpetriais, 9 km į p. v. nuo Tauragės. 
Intakas Žanvytė (kair). Vid. nuolydis 
392 cm/km. Vid. debitas žemiau Žan- 
vytės 0,2 mš/s, žiotyse 0,57 m3/s. Upę 
kerta Šiaulių —Sovetsko plentas. 

3. Upė Akmenės rj., dar vad. Egluo- 
na; Vadaksties kair. intakas. Ilgis 23 km, 
baseino plotas 182 km?, Versmės Stipir- 
kių apylinkėse, 6 km į p. nuo Klykolių. 
Teka į š. r. Įteka į Vadakstį 36 km 
nuo jos žiočių. Intakai: dešinieji — 
Alsa, Vėžupis; kairieji — Bradantis, 
Paislė, Molupis, Kirgas. Vid. nuoly- 
dis 68 cm/km. Slėnio plotis aukštupyje 
30—50 m, žemupyje 60—100 m. Vid. 
debitas žiotyse 1,24 mš/s. 

4. Upė Biržų rajone. Ilgis 20 km, ba- 
seino plotas 87 km?. Prasideda Mickūnų 
apylinkėse ir teka į š. Įteka į Širvėnos 
ežerą Biržų miesto v. pakraštyje. In- 
takas Galinė (kair). Vid. nuolydis 
72 cm/km. Debitas žiotyse: maks. 25, 
vid. 0,48, min. 0,1 mš/s. Vaga suregu- 
liuota. 

5. Upė Klaipėdos rj, Minijos kair. 
intakas. Ilgis 20 km, baseino plotas 
37 kmž, Prasideda Gudiškės apylinkėse, 
7 km į p. r. nuo Gargždų. Teka į p. v. 
Įteka į Miniją 32 km nuo jos žiočių, 
ties Priekule. Intakas Elonė (deš.). Vid. 
nuolydis 210 cm/km. Vid. debitas žio- 
tyse 0,44 mš/s. 


AGLUONAI — kaimas Akmenės rj., Me- 
demrodės apyl., 9 km į š. nuo Akmenės. 
63 gyv. (1959). Per A. teka Agluona 
(Vadaksties intakas). A. palivarkas mi- 
nimas 1652. 


AGLUONĖNAI — kaimas Klaipėdos rį., 
6 km į š. r. nuo Priekulės; apylinkės 
centras. 99 gyv. (1959). Š. v. pakraščiu 
teka Agluona (Minijos intakas). Aštuon- 
metė m-la, biblioteka. 


AGRARINĖ KRIZĖ — ekonominė krizė 
žemės ūkyje. 

AGRARINIS KLAUSIMAS (lot. agra- 
rius — žemės, iš ūger — laukas) — žemės 
nuosavybės, socialinių santykių, klasių 
ir klasių kovos kaime klausimas. Svar- 
biausia agrariniame klausime — valstie- 
čių padėtis. A. k. būdingas visoms an- 
tagonistinėms visuomeninėms-ekonomi- 
nėms formacijoms. 

A. k. Lietuvoje iškilo feodalizmo 
epochoje. Ypač jis pradėjo aštrėli 
XIV a. pabaigoje, kai did. kun-štis išti- 
sus kaimus bei pavienius valstiečius 
ėmė atidavinėti feodalams — bajorams. 
Vis daugiau valstiečių, kurie iki tol 
buvo pavaldūs tik feodalinei valstybei, 
darėsi priklausomi ir nuo feodalų, 
tapo baudžiauninkais. Tokių dovanotų 
valstiečių, vadinamų veldamais, padėtis 
žymiai pablogėjo. Jie masiškai bėgo iš 


feodalų dvarų. XVI a. vid. baudžiaunin- 
kais buvo paversti ir valstybinių že- 
mių valstiečiai (ž. Baudžiava). 

Kitokį pobūdį A. k. įgavo po 1861, 
pradėjus žemės ūkyje sparčiai vystytis 
kapit. gamybiniams santykiams. Nors 
baudžiava tada buvo panaikinta, dau- 
guma žemių ir toliau liko dvarininkų 
rankose, o skirtines žemes turintieji 
valstiečiai buvo apdėti sunkiais išper- 
kamaisiais mokesčiais. 

Prieš I pasaul. karą Lietuvos kaimas 
klasiniu atžvilgiu buvo labai diferenci- 
juotas; valstiečiams trūko žemės. Apie 
400, žemės priklausė dvarininkams, 
1095 valst. iždui ir tik apie 5095 vals- 
tiečiams. Bežemių valstiečių buvo apie 
100 000 šeimų, beveik proletarinių (tu- 
rėjusių ne daugiau kaip po 3 ha) — apie 
50 000 šeimų ir smulkiųjų (turėjusių nuo 
3 iki 10 ha) — apie 64 000 šeimų. Beže- 
miai ir mažažemiai valstiečiai sudarė 
apie 7005 visų valstiečių. Kaime labai 
stigo darbo. Daugiausia dėl to XIX a. 
pabaigoje ir XX a. pradžioje Lietuvos 
darbo valstiečiai masiškai emigravo 
į užsienį. 

A. k. pradėtas spręsti Lietuvoje iš es- 
mės 1918 pabaigoje, kai Lietuvos darbo 
žmonės, Komunistų partijos vadovauja- 
mi, D. Spalio soc. revoliucijos veikiami, 
sukūrė Tarybų valdžią. Laikinoji revo- 
liucinė darbininkų ir valstiečių vyriau- 
sybė 1918.XII.16 manifestu paskelbė, 
kad žemė nacionalizuojama. 1919.1.14 
dekretu buvo nustatyta, jog žemė nega- 
li būti nei parduodama, nei išnuomoja- 
ma arba įkeičiama; visos dvarininkų, 
bažnyčių, vienuolynų ir stambiųjų vals- 
tiečių žemės konfiskuojamos su priklau- 
sančiu jiems gyvuoju ir negyvuoju ž. ū. 
inventoriumi. Smulkiųjų savininkų že- 
mės lieka tiems, kas jas dirba. Tačiau 
Laikinoji revoliucinė vyriausybė, spręs- 
dama A. k., nepaskelbė žemės dalijimo 
bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. 
Vėliau jos vadovai tai apgailestavo. 

Buržuazija, 1919 su užsienio impe- 
rialistų pagalba užgrobusi valdžią Lie- 
tuvoje, stengėsi palaužti darbo žmonių 
Iev. kovą dėl žemės žiauriomis represi- 
jomis, dalinėmis nuolaidomis bei klas- 
tingais manevrais. Priversta vykdyti 
žemės reformą, ji vykdė ją taip, kad 
daugiausia pasipelnė buožija, o beže- 
miai ir mažažemiai valstiečiai beveik 
nieko nelaimėjo. 1939 Lietuvoje 188 600 
smulkiųjų valstiečių (turėjusių ne dau- 
giau kaip po 11 ha),-t. y. 5395 visų ūkių, 
turėjo 20,65 visos žemės, o 23 700 buo- 
žių ir dvarininkų (turėjusių daugiau kaip 
po 30 ha), t. y. 6,40) ūkių, turėjo 
25,495 visos žemės. Lietuvoje buvo apie 
180000 ž. ū. darbininkų. Paslėptinės 
darbo jėgos perteklius kaime sudarė 
300 000—350 000 žmonių. 1919—393 iš 
Lietuvos emigravo apie 100000 žmo- 
nių. Kaimo varguomenės padėtį labai 
sunkino kaimų skirstymas vienkiemiais. 
Naudodamiesi skirstymu, buožės grobė 
geriausias žemes, stūmė varguomenę 
į prasčiausias. Išlaidoms, susijusioms 
su išsikėlimu į vienkiemius, padengti 
kaimo varguomenė, iš dalies ir vidu- 
tinieji valstiečiai, buvo priversti lupi- 


kiškomis sąlygomis imti paskolas iš 
buožių ir jų bankelių. Valstiečiai įsisko- 
lindavo ir dėl vykdomų melioracijos 
bei kt. žemėtvarkos darbų, mokesčių 
Naštos, didelio skirtumo tarp pramonės 
ir žemės ūkio gaminių kainų. 1938 bend- 
ras ž. ū. įsiskolinimas (be Vilniaus kr.) 
Sudarė 405,4 min. It. Kasmet būdavo 
ISvaržoma nuo 700 iki 1200 valstiečių 
ūkių, Daug valstiečių pardavinėjo savo 
ūkius, nelaukdami varžytynių. Valstie- 
Člai ypač nuskurdo krizės laikotarpiu, 
kai visus ekonominius sunkumus bur- 
Zuazija ėmė versti ant darbo žmonių 
Pečių (ž. Ekonominė krizė). Lietuvoje 
1935 rugpiūčio mėn. antrojoje pusėje 
Prasidėjo plataus masto valstiečių strei- 
kas, kuris apėmė žymią Lietuvos terito- 
tijos dalį. 

Valstiečių kovai Lietuvoje vadovavo 
Lietuvos Komunistų partija. LKP nuo 
Pirmųjų burž. diktatūros metų kovojo 
už darbininkų ir valstiečių sąjungą. 
Svarbiausius šios kovos uždavinius iškė- 
lė LKP III suvažiavimas (1921.X). 1923.1X 
LKP CK plenumas suformulavo LKP 
agrarinės programos pagr. reikalavimus: 
konfiskuoti stambiųjų žemvaldžių ūkius 
Su gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi 
lr perduoti žemę naudotis lauko dar- 
bininkams ir mažažemiams be jokio iš- 
Pirkimo; duoti naujakuriams iš dvari- 
ninkų konfiskuoto turto, o t. p. valsty- 
bės lėšomis gyvulių, ž. ū. inventoriaus, 
Stat. medžiagų, sėklų; suteikti ilgalaikį 
kreditą. Partija reikalavo panaikinti 
mokesčius, imamus iš kaimo varguome- 
nės, ir sumažinti juos vidutiniesiems 
Valstiečiams, panaikinti darbo valstiečių 
Skolas,  nepardavinėti iš varžytynių 
Valstiečių ūkių, atleisti valstiečius nuo 
natūralinių prievolių, valstybės lėšomis 
teikti pašalpą valstiečiams bedarbiams. 
Partija kvietė miesto ir kaimo darbo 
Zmones vieningai kovoti prieš burž. val- 
džią, monopolijas, dvarininkus ir buo- 
Zes, kurie išnaudoja darbo valstiečius. 
KP demaskavo burž. nacionalistines 
tautininkų, krikščionių demokratų ir 
Valstiečių liaudininkų partijas, kurios, 
Ieškodamos socialinės atramos kaime, 
Skelbė smulkaus ūkio pastovumo ir ne- 
apitalistinio jo vystymosi teorija, nei- 
8ė Klasinius prieštaravimus kaime, gy- 
Nė buožijos ir dvarininkų interesus, 
Stengėsi skaldyti darbininkų ir valstie- 
“lų vienybę. LKP demaskavo tuos so- 
Cialdemokratų vadus, kurie mėgino skie- 
Pyti darbininkų klasei nepasitikėjimą 
valstietija, vaizdavo ją kaip buržuazijos 
Tamstį. Teisinga LKP politika agrariniu 
“ausimu, nuosekli kova už darbo vals- 
tiečių interesus, didelis politinis bei or- 
Banizacinis darbas stiprino darbininkų 
Ir valstiečių sąjungą, ir tai turėjo didelę 
Ieikšmę 1940 metais, nuverčiant kapit. 
Santvarką. 

„Atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, 
laudies Seimas 1940.VII.22 priėmė 
deklaraciją, pagal kurią žemė su jos 
8elmėmis, visi miškai ir vandenys bu- 
Vo nacionalizuoti. Žemė buvo atiduota 
Valstiečiams amžinai naudotis. Liaudies 
€lmas atleido valstiečius nuo visų iš- 
Ber amųjų žemės mokesčių, sumažino 


valstiečių įsiskolinimų mokėjimus, pa- 
naikino neteisingus mokesčius, atleido 
nuo nesumokėtų mokesčių ir adm. tvar- 
ka uždėtų pabaudų. Buvo įvykdyta ta- 
rybinė žemės reforma, organizuoti pir- 
mieji tarybiniai ūkiai, mašinų-traktorių 
stotys ir mašinų-arklių nuomojimo punk- 
tai, ėmė kurtis pirmieji kolūkiai. To- 
lesnį A. k. sprendimą Lietuvoje nutrau- 
kė faš. Vokietijos įvykdytas klastingas 
užpuolimas. 

1941 okupavę Lietuvos TSR, vok. faš. 
grobikai drauge su dvarininkais ir 
buožėmis atėmė naujakurių ir vals- 
tiečių gautas iš Tarybų valdžios žemes. 
Okupantai valstiečius apkrovė didelėmis 
duoklėmis. Hitlerininkai drauge su vi2- 
tiniais burž. nacionalistais išžudė tūks- 
tančius naujakurių ir valstiečių, gavusių 
iš Tarybų valdžios žemės ir aktyviai 
įsijungusių į kovą prieš išnaudoto- 
jus; dešimtys tūkstančių darbo valstie- 
čių buvo išvežti į Vokietiją katorgos 
darbams. 

Išvijus vok. faš. grobikus, Lietuvos 
TSR AT 1944.VIII.30 priėmė įstatymą 
dėl vokiečių okupacijos padarinių že- 
mės ūkyje likvidavimo. Tarybinė že- 
mės reforma buvo išplėsta. Naujaku- 
riams buvo duodama iš stambių žem- 
valdžių ir buožių ūkių paimta dalis tro- 
besių, darbinių gyvulių ir inventoriaus. 
Vyriausybė suteikė valstiečiams paramą 
stat. medžiagomis, kreditu, karvėmis ir 
sėklomis. Tam reikalui buvo paskirtas 
15 mln. rb kreditas. Buvo atkurti maši- 
nų-arklių nuomojimo punktai ir mašinų- 
traktorių stotys, vystėsi žemės ūkio 
kooperacija, 1947 pradėjo organizuotis 
kolūkiai. A. k. galutinai buvo išspręstas, 
1951 užbaigus Lietuvos žemės ūkio ko- 
lektyvizavimą (ž. Kolektyvizacija). 

Lit.: K. Marksas, Kapitalas, t. 3, V., 1959 
[sk. VIĮ; G. Durenbc, KpecThaHCKMA  BONpoC 
Bo Opauųun 1 Tepmanuu, M., 1953; V. Leninas, 
Kapitalizmo išsivystymas Rusijoje.—Raštai, t. 3, 
V., 1950; V. Leninas, Agrarinis klausimas ir 
„Markso kritikai“.—Raštai, t. 5, V., 1951; 
J. Žiugžda, Lietuvos kaimo darbo žmonių kova 
dėl žemės buržuazijos viešpatavimo metais, V., 
1952; V. Niunka, Lietuvos Komunistų partijos 
kova už darbininkų ir valstiečių sąjungos stip- 
rinimą buržuazijos diktatūros laikotarpiu.—,,Ko- 
munistas", V., 1954, Nr. 11; M. Gregoraus- 
kas, Tarybų Lietuvos žemės ūkis (1940—1960), 
V., 1960; J. Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas 


Lietuvoje, V., 1962; Lietuvos TSR istorija, 
t. 1—2, V., 1957—63. 


AGRASTAI. Lietuvoje daugiausia augi- 
namos A. veislės, sukurtos iš paprastojo 
A. (Grossularia reclinata var. vulgare). 
Pagrindinės veislės — Raudonasis trium- 
fas (Industrija), Anglų geltonieji, Žalia- 
sis finikas; papildomosios: Smito baltieji 
(Baltasis triumfas), Pamaina, Hautonas. 
Aptinkama ir sulaukėjusių A. Uogos 
prinoksta liepos—rugpiūčio mėn. Sodini- 
mui A. krūmelius daugiausia platina 
valstybiniai vaismedžių medelynai. A. 
selekcionuojami Vytėnų bandymų sto- 
ties Dūkšto atramos punkte (Ignali- 
nos Ij.). Svarbiausioji A. vaisių, ūglių 
ir lapų grybinė liga — A. valktis. Žiedų 
kenkėjai — drugio A. ugninuko vikšrai, 
lapų — plėviasparnio vabzdžio A. piūk- 
lelio ir straublinių vabzdžių skydama- 
rių lervos. Daugiausia agrastynų įveista 
valst. medelynų ūkiuose. 1959 Kauno so- 


AGR—-AGR 19 


dAininkystės-daržininkystės technikumo 
20 a agrastyne gauta Žaliojo finiko veis- 
lės A. uogų daugiau kaip 160 cnt/ha. 
A. uogos Lietuvoje daugiausia vartoja- 
mos uogienėms, džemams, Kkompotams, 
be to, konservuojamos; iš uogų gami- 
namas vynas. Uogos perdirbamos Vil- 
niaus, Kauno, Panevėžio, Kėdainių, Tel- 
šių konservų f-kuose, Anykščių vais- 
vynių g-loje. Lietuvoje A. jau buvo 
auginami XIX a. viduryje. Prekiniai 
agrastynai pradėti veisti tik taryb. lai- 
kotarpiu. 


AGROCHĖMIJA [gr. agros — laukas > 
chemija], agronominė chemija,— moks- 
las, tyrinėjantis žemės ūkio augalų mi- 
tybą, trąšų ir augalų apsaugos che- 
minių priemonių naudojimą, jų įtaką 
dirvožemiui ir cheminei augalų sudėčiai. 
A. uždavinys — tirti medžiagų apykaitą 
Žž. ū. augaluose, tarp augalų ir dirvože- 
mio, o taip pat išaiškinti chem. prie- 
mones geresniam derliui užauginti. 
Rašytinių žinių apie dirvų tręšimą 
Lietuvoje randama jau XVI a. dokumen- 
tuose. Valakų reformos įstatyme nuro- 
doma mėšlo reikšmė dirvų gerinimui. 
XVIII a. Kelmės dvarininkas J. Gru- 
ževskis traktate „Apie dirvožemio pa- 
gerinimą“ (lenkų k.) kėlė reikalą kal- 
kinti dirvas. Pirmąjį stambesnį veikalą 
(lenkų k.) apie žemdirbystės chemijos 
pagrindus išleido 1818 Vilniaus un-to 
prof. M. Očapovskis, dėstęs žemdirbys- 
tės chemiją. Tręšimo bandymai Lietuvo- 
je pradėti Baisogalos bandymų stotyje 
(ist. 1909); jų duomenys paskelbti 1914 
stoties apyskaitoje. 1924 Ž. ū. akademi- 
joje (Dotnuvoje) įsteigta A. katedra. Jos 
vedėjas prof. V. Ruokis 1936 išleido 
vadovėlį „Trąšos ir tręšimas“. Daugiau 
tręšimo bandymų daryta 8 bandymų sto- 


tyse, įsteigtose 1924—38. Vilniaus A. 
stotyje,  suorganizuotoje 1939, buvo 
daromi  vegetaciniai ir laboratoriniai 


trąšų, dirvožemio bei derliaus kokybės 
tyrimai. 

Taryb. laikotarpiu, be tyrimų, daromų 
bandymų stotyse, platūs eksperimentai 
pradėti Lietuvos TSR MA Žemdirbystės 
ir dirvožemio in-te (įst. 1952 Trakų Vo- 
kėje, netoli Vilniaus). In-tui perduota ir 
augalų apsaugos stotis (įst. 1927 prie 
Ž. ū. akademijos Dotnuvoje), kuri pava- 
dinta augalų apsaugos laboratorija. Re- 
organizavus šį in-tą į Lietuvos Žemdir- 
bystės moksl. tyrimo in-tą, naujajame jo 
centre (Dotnuvoje) ir filiale (Vokėje) 
įsteigti tręšimo skyriai (1956), be to, 
Vokės filiale — herbicidų laboratorija 
(1958), o Joniškėlio filiale — A. labora- 
torija (1959). In-to filialuose ir bandymų 
stotyse (jų yra 9) įkurtos arba kuriamos 
agrocheminės analizės laboratorijos. Be 
to, A. tiriamasis darbas dirbamas Ž. ū. 
akademijos A. katedroje ir probleminėje 
mikroelementų laboratorijoje (įk. 1961), 
Vilniaus un-te, Lietuvos TSR MA Bota- 
nikos in-te, Dirvožemio tyrimo partijoje 
(ik. 1950 Kaune). A. dėstoma ne tik 
Ž. ū. akademijoje, bet ir Vilniaus Ped. 


20 AGR— AGR 


in-te, Vilniaus Aukštojoje part. m-loje, 
ž. ū. technikumuose. 

Iki pastarojo laiko Tarybų Lietuvoje 
atlikta nemaža A. darbų, reikšmingų 
respublikos žemės ūkiui. Ištirtos galimy- 
bės naudoti durpes tręšimui, durpinių 
kompostų gamyba ir naudojimas, jų įta- 
ka derliui ir dirvožemiui. Nustatytos 
racionaliausios kalkių dozės ir kalkinimo 
medžiagos, jų naudojimo būdai ir laikas, 
kalkinimo įtaka dirvožemiui. Ištirti vie- 
tinių puriųjų kalkinių medžiagų ištekliai. 
Nuo 1950 rengiamos dirvožemių rūgštin- 
gumo kartogramos kalkinimo reikalams. 
1950 išleista B. Baginsko knyga „Dir- 
vožemių kalkinimas“, 1952 sudarytas 
Lietuvos TSR dirvožemių kalkinimo že- 
mėlapis (mastelis 1: 400000; autorius 
B. Baginskas). 1958 parašyta monografi- 
ja „Lietuvos dirvožemių kalkinimas“ 
(autoriai M. Kacas, J. Savickas). Trąšų 
bei kalkinimo tyrimų medžiaga nušvies- 
ta trijuose autorių kolektyvų leidiniuo- 
se „Priemonės žemės ūkio gamybai 
vystyti" (1958—59). Išaiškintas iv. kil- 
mės fosforitmilčių tinkamumas respub- 
likos dirvožemiams ir priemonės jų vei- 
kimui gerinti, ištirti granuliuoto su- 
perfosfato naudojimo būdai, mėšlo 
kaupimo, laikymo, išvežimo ir įterpi- 
mo į dirvą sąlygos, galimybės gerinti 
mėšlą superfosfatu ir fosforitmilčiais. 
Nustatyta įv. kraiko įtaka mėšlo koky- 
bei, tinkamiausias mėšlo užarimo lai- 
kas, ištirti žaliosios trąšos naudojimo 
būdai, org. ir miner. trąšų mišinių bei 
derinių naudojimo klausimai. Nemaža 
naujų duomenų paskelbta apie pievų, 
ganyklų ir daugiamečių žolių tręšimą. 
Nuo 1961 pradėtos rengti dirvožemių 
kartogramos, rodančios augalams priei- 
namo fosforo ir kalio kiekį atskirų kol- 
ūkių ir tarybinių ūkių dirvose. Tiriamas 
skystų azotinių trąšų naudojimas. Pra- 
dėti trąšų paskirstymo sėjomainoje ty- 
rimai. Paruoštos mikroelementų (vario, 
kobalto, boro, mangano, cinko) kiekio 
respublikos dirvožemiuose kartogramos, 
tiriama jų dinamika dirvožemyje, įtaka 
derliui. Ištirti efektyviausi herbicidai ko- 
vai su piktžolėmis javų, cukrinių runke- 
lių, linų ir kitų ž. ū. augalų pasėliuose, 
nustatytos tinkamiausios jų dozės bei 
naudojimo laikas. 

Naują galingą impulsą toliau vystyti 
A. mokslą ir tyrimus, plačiau naudoti 
augalininkystėje miner. trąšas bei kt. 
chemikalus ir didinti jų gamybą sutei- 
kė TSKP CK 1963 gruodžio Plenumo ir 
1964 vasario Plenumo nutarimai. Nuo 
1964 Lietuvos Ž. ū. akademijoje veikia 
agrochemijos-dirvožemio specializacijos 
grupė, mokymo įstaigose žymiai išple- 
čiamas A. kursas. Išleista naujų knygų 
A. klausimais: „Chemija žemės ūkiui“ 
(1964), „Trąšos ir tręšimas“ (1964). Lie- 
tuvos TSR MT nutarimu „Dėl valstybi- 
nės agrocheminės tarnybos organizavi- 
mo" įsteigtos 3 stambios zoninės agro- 
cheminės laboratorijos: Trakų Vokėje 
bei Samališkėje (1964) ir Kaune (1965). 
Joms pavesta daryti masines dirvože- 


mių, trąšų analizes, rengti kolūkiams ir 
taryb. ūkiams agrochemines kartogra- 
mas, rekomendacijas, kaip racionaliai 
naudoti trąšas, daryti tręšimo bandymus. 
Ž. Mineralinės trąšos, Trąšos. 


AGRONOMAI. Lietuvoje aukštojo moks- 
lo ž. ū. specialistai jau 1819—32 buvo 
rengiami Vilniaus un-to ž. ū. katedroje. 
Nuo un-to uždarymo (1832) iki agrono- 
mijos sk. atidarymo (1919) Vilniaus 
un-te ir Ž. ū. akademijos įsteigimo Dot- 
nuvoje (1924) aukštasis ž. ū. mokslas bū- 
davo įgyjamas Rusijos, Lenkijos, Vo- 
kietijos ir kt. kraštų aukštosiose Žž. ū. 
m-lose. Vid. mokslo ž. ū. specialistai 
pradėti rengti Joniškėlio (1900—15) ir 
Dotnuvos (1911—15) vidurinėse Žž. ū. 
m-lose. Iki XX a. pradžios A. daugiausia 
buvo dvarininkai arba dvarų ūkvedžiai. 
Prieš I pasaul. karą keletą A. turėjo 
buržuazinės ž. ū. d-jos Marijampolėje 
(„Žagrė“, „Marijampolės ūkininkų drau- 
govė"), Vilniuje; keletas A. dirbo ap- 
skričių žemėtvarkos komisijose. 1919 at- 
kurta Dotnuvos vidurinė ž. ū. m-la, joje 
įsteigti agronomijos bei miškininkystės 
skyriai, o 1922 įsteigtas kultūrtechnikų 
skyrius, ir m-la pavadinta Dotnuvos 
ž. ū. technikumu. Jis veikė iki 1927 ir 
išleido 139 agronomus. Burž. Lietuvoje 
A. buvo parengiama maža. 1924—40 
Ž. ū. akademijoje diplominius egzaminus 
išlaikė 286 agronomijos specialybės ir 
138 namų ūkio specialybės studentai; iš 
jų tik 85 įgijo diplomuoto agronomo ir 
10 diplomuotos agronomės šeimininkės 
kvalifikacijas. A. daugiausia dirbo Ž. ū. 
rūmų (apskričių, rajonų A.) ir Ž. ū. 
m-jos įstaigose (ž. ū. m-lų mokytojai, 
bandymų stočių darbuotojai), kai kurie 
„Lietūkyje", „Pienocentre“, „Maiste“, 
„Sodyboje“, „Line“. Jau 1933 prof. 
J. Krikščiūnas spaudoje iškėlė A. nedar- 
bo klausimą, o 1939 jį svarstė net Ž. ū. 
rūmai. 1921 Kaune įsteigta buržuazinė 
profesinio-kultūrinio pobūdžio Lietuvos 
Agronomų s-ga, 1936 pavadinta Lietuvos 
Agronomų d-ja (1939 turėjo 272 narius; 
veikė iki 1940). 

Tarybų Lietuvoje A. rengimas labai 
paspartintas. 1949 Ž. ū. akademijoje, 
vėliau daugelyje ž. ū. technikumų įsteig- 
ti neakivaizdiniai skyriai agronomams 
rengti. 1946—63 Ž. ū. akademija iš- 
leido 2383 agronomijos, ž. ū. ekonomi- 
kos bei namų ūkio specialistus (iš jų 
448 neakivaizdininkus), ž. ū. techniku- 
mai — 5870 įv. specialybių agronomų. 
A. darbo sritis dabar labai plati: jie 
dirba gamybinėse v-bose, ž. ū. m-lose, 
moksl. tyrimo įstaigose, kolūkiuose, ta- 
rybiniuose bei parodomuosiuose ūkiuo- 
se. Daugelis Lietuvos TSR A. priklau- 
so Ž. ū. mokslinei techninei d-jai (įst. 
1958 Kaune, nuo 1961 centras Vil- 
niuje; turi 8 sekcijas, rajonuose — 87 
pirmines org-jas), Visasąjunginės dirvo- 
žemininkų d-jos Lietuvos filialui (įst. 
1958 Kaune), „Lietuvos Sodininkystės 
d-jai (įst. 1959 Vilniuje; turi 4 sekcijas, 
rajonuose — 72 sk.). 

AGRONOMIJA [gr. agros — laukas + 
nomos — dėsnis] — žemės ūkio moks- 
las; siauresne prasme — žemdirbystės 


mokslas. Pagal tiriamus objektus A. 
skirstoma į šias grupes: 1) biologinių 
mokslų grupę (ž. Fenologija, Selekcija), 
2) ž. ū. augalų auginimo (ž. Daržovės, 
Ganyklos, Gėlės, Laukininkystė, Pievos, 
Sėklininkystė, Sodai, Žemdirbystė), 3) 
ž. ū. augalų aplinkos tyrimo (ž. Agroche- 
mija, Dirvotyra, Melioracija), 4) ž. ū. au- 
galų apsaugos (ž. Botanika, Grybai, Zoo- 
logija), 5) gyvulių, naminių paukščių 
ir kitų gyvūnų veisimo (ž. Arkliai, Avys, 
Bitės, Galvijai, Gyvulininkystė, Kiaulės, 
Paukštininkystė, Triušiai, Zootechnika, 
Žuvininkystė, Žvėrininkystė), 6) veteri- 
narinių (ž. Veterinarija), 7) inžinerinių 
(ž. Elektrifikacija, Statyba, Žemės ūkis), 
8) socialinių-ekonominių (ž. Žemės ūkis, 
Žemėtvarka), 9) technologinių mokslų 
grupę (ž. ū. gaminių, pašarų pradinis 
paruošimas, laikymas, perdirbimas). 

Lietuvoje žemdirbystės mokslo klausi- 
mai pirmą kartą iškelti 1781 Vilniaus 
un-to gamtos mokslų katedroje. Pir- 
masis šiais klausimais pradėjo rašyti 
bot. S. Jundzilas. Savo veikale „Taiko- 
moji botanika“ (lenkų k., 1799) jis, be 
kita ko, aprašė ir svarbesnius kultivuo- 
jamų žemės ūkyje augalų auginimo ir 
naudojimo būdus. 1819—32 un-te veikė 
ž. ū. katedra. Pirmasis katedros vedėjas 
buvo prof. K. Krasovskis, o nuo 1822 — 
prof. M. Očapovskis. Pastarojo pastan- 
gomis Pilaitėje (netoli Vilniaus) un-tas 
1828 įsteigė Ž. ū. in-tą, kurį valdyti bu- 
vo pavesta agronomijos prof. M. Fri- 
činskiui. Tačiau, 1832 uždarius un-tą, nu- 
trūko ir in-to veikla. Pirmąjį stambų 
sodininkystės veikalą 1820 (lenkų k.) iš- 
leido un-to auklėtinis J. Strumila, pir- 
mąjį ž. ū. vadovėlį 1825 (lenkų k.) — 
M. Očapovskis. Vėliau ž. ū. mokslus po- 
puliarino S. Daukantas, liet. liaudies 
švietėjas L. Ivinskis, laikr. „Ūkininkas“ 
(1890— 1905), Aukštojo mokslo ž. ū. spe- 
cialistai Lietuvoje vėl pradėti rengti po 
I pasaul. karo. 1922—24 Kauno un-te 
veikė agronomijos-miškininkystės sky- 
rius; 1924 įkurta Ž. ū. akademija Dotnu- 
voje. A. skyrius 1919 įsteigtas ir lenkų 
okupuoto Vilniaus un-te. 


Tarybų Lietuvoje atskirų A. mokslų 
teoriniai bei praktiniai klausimai dau- 
giausia tiriami Žemdirbystės institute 
bei jo bandymų stotyse, Gyvulininkys- 
tės institute, Žemės ūkio akademijoje, 
Žemės ūkio ekonomikos institute, Hidro- 
technikos ir melioracijos institute, Že- 
mės ūkio mechanizacijos ir elektritikaci- 
jos institute, Veterinarijos akademijoje, 
Botanikos institute, Zoologijos ir parazi- 
tologijos institute, žemės ūkio mokyklo- 
se ir technikumuose. 


AGRONOMIJOS-TEĖISIŲ DRAUGIJA, 
Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl 
karo, agronomijos teisėms ir pagalbai 
teikti, — buržuazinė liberalinė labdary- 
bės draugija. Ją įkūrė 1915.V.21 Vilniu- 
je burž. liberalinės visuomenės atsto- 
vai, pasitraukę iš Lietuvių draugijos 
nukentėjusiems dėl karo šelpti, kurioje 
įsigalėjo klerikalai. Tikslas — šelpti ka- 
ro pabėgėlius ir nuo karo nukentėju- 
sius. D-ja laikėsi aukomis. D-jos įgalio- 
ti; JAV lietuvių išeivių tarpe aukas 


rinko A. Bulota, A. Bulotienė ir rašytoja 
Žemaitė  D-ja išlaikė m-las Vilniuje, 

iauliuose, Kuršėnuose, Viekšniuose, Pa- 
Pilyje. Likviduota 1918; jos turtas atite- 
ko Lietuvių labdarybės d-jai. 


„AGUONĖLĖ"— liaudies ratelis, žinomas 
nuo XIX a. pirmosios pusės. A. paminė- 
jo A. Juška „Svotbinėje rėdoje" (1880). 
Ratelyje vaizduojama, kaip aguonas sė- 
ja, kaip jos dygsta, auga, žydi, noks- 
ta ir t. t. Muz. metras ?/,, tempas vidu- 
tinis. J. Lingys ratelį pritaikė scenai. 
Lit.: J. Lingys, Lietuvių liaudies žaidimai, 
V., 1955, 
AGUONOS. Lietuvos TSR laukuose, pa- 
kelėse, dykvietėse kaip piktžolės pasi- 
taiko dirvinė A. (Papaver dubium) ir 
smiltyninė A. (P. argemone); retoka — 
A. birulė (P. rhoeas). Darželiuose dažnai 
auginama A. birulė, o kartais ir dekora- 
tyvinių formų rytinė A. (P. orientale). 
Daržuose auginama daržinė A. (P. som- 
niferum). Nuo 1963 po keletą hektarų 
Pradėta auginti ir taryb. ūkių laukuose. 
Labiausiai paplitusios Lietuvoje yra dar- 
žinės A. aliejinių mėlynųjų porūšio veis- 
lės. Lapus dažnai pažeidžia netikroji 
miltligė; šaknims, sėkloms kenkia vaba- 
lų sprakšių, grambuolių lervos. Sėklų vid. 
derlingumas 8 cnt/ha; jos vartojamos 
kulinarijoje, konditerijoje. A. jau žino- 
mos iš XVI a. Lietuvos dvarų inventorių. 


AGURKAI. Lietuvoje auginamas papras- 
tasis agurkas (Cucumis sativus). Rajo- 
Nuotos A. veislės, skiriamos auginti at- 
virame lauke: Muromo 36 (A. pradeda- 
Mi rinkti po 45 dienų nuo sudygimo), 
VIR-505 ir Trakų pagerintieji (po 50— 
S5 dienų), Nežino (po 60—70 dienų). 
Pastarųjų 2 veislių A. tinka rauginimui. 
Rajonuotos A. veislės, skiriamos auginti 
šiltadaržiuose: Derlingieji LŪPP, VIR-1, 
Inspektinis-6 (Parnikovij-6). A. selekcio- 
nuojami Vytėnų bandymų stotyje (prie 
Kauno). Laukuose A. sėjami, alyvoms 
Pražydus, o daigais sodinami, ėmus žy- 
dėti paprastajam erškėčiui (dirvos t-ra 
10—209). Svarbiausios A. lapų ligos — 
A. bakteriozė, A. miltligė; vaisių — A. 
fauplės, A. deguliai. Šiltadaržiuose A. la- 
Pams kenkia voratinklinė erkė. Daugiau- 
Sia A. atvirame lauke auginama Nemu- 
no, Neries, Nevėžio slėniuose ir apie 
Trakus; šiltnamiuose — Panerio taryb. 
ūkyje prie Vilniaus. 1963 Staniūnų 
taryb. ūkyje (Panevėžio rj.) 6 ha plote 
A. gauta 210 cnt/ha; Lietuvos Ž. ū. aka- 
demijos mokomojo ūkio, Avižienių vais- 
Medžių medelyno (Vilniaus rj.) šiltna- 
Mmiuose 14—16 kg/m?. Lietuvos konser- 
Vų f-kuose A. daugiausia marinuojami, 
Onservuojami, tik maža dalis raugina- 
ma. Plečiamas jų rauginimas spec. rau- 
Ryklose (didžiulė A. raugykla yra 
Uukštuosiuose Paneriuose, prie Vil- 
Niaus). A., jų tarpe ir rauginti, minimi 
Jau XVI a. dvarų inventoriuose. 19383 
Lietuvoje A. užėmė apie 795 viso dar- 
žOvių pasėlių ploto, 1953 (visuom. sek- 
toriuje) — 14205, 1961— 12,59. 
Aps E. Gimbutienė, Agurkų auginimas Tra- 
las Ap, Naujoji sodyba", 1940, Nr. 10; v. Oža- 
" urkų veislė Trakų pagerintieji.—,,Lie- 


tuvos emdi , 4 Ž ės 
irbystės mokslinio tyrimo instituto 
darbai“, t. 5, V., 1060. 


AGURKIŠKĖ — kaimas Kapsuko rj., Vi- 
šakio Rūdos apyl., 10 km į š. r. nuo 
Kazlų Rūdos. 210 gyv. (1959). A. supa 
Kazlų Rūdos miškai; kiek toliau į š. r. 
prasideda Ežerėlio pelkė. Per kaimą te- 
ka Judrė (Višakio intakas). Pr. m-la (nuo 
1937). 


„AIDA"— dainininkų ir scenos mėgėjų 
draugija, veikusi 1919—39 Klaipėdoje. 
Tilžės lietuvių giedotojų d-jos (1895— 
1935) pavyzdžiu rengė vaidinimus, 
koncertus, padėjo kitoms d-joms orga- 
nizuoti įvairias kultūrines pramogas 
Klaipėdos krašte. „A.“ vadovavo daili- 
ninkas A. Brakas, dirigentais buvo V. Ba- 
joras, M. Šlaža, M. Lacytis. D-ja nustojo 
veikusi, hitlerininkams užgrobus Klaipė- 
dos kraštą. 


„AIDAS"— 1. Meno ir kultūros draugi- 
ja, veikusi 1905—32 Panevėžyje. Rengė 
koncertus, spektaklius, lit-ros bei muz. 
vakarus, paskaitas, ekskursijas. 1908 
įsteigė artistų mėgėjų būrelį (nuo 
1912 artistų kuopa). Iki 1914 per metus 
statydavo iki 12 dramos veikalų (A. Vil- 
kutaičio-Keturakio ,„Amerika pirtyje“, 
M. Šikšnio „Pilėnų kunigaikštis“, A. Fro- 
mo-Gužučio „Gedimino sapnas“, M. Ba- 
luckio „„Aukso dievaičiai“ ir kt.). Įkū- 
rus Lietuvoje Tarybų valdžią (1918—19), 
„A.“ savo veiklą išplėtė: įsteigė liau- 
dies un-tą, biblioteką. Ilgiausiai „A.“ va- 
dovavo pedagogas ir literatas M. Gri- 
gonis. 

2. Pažangi JAV lietuvių dainų ir mu- 
zikos draugija, įsteigta 1912 Brukline 
(Niujorko priemiestis). Iš pradžių turė- 
jo 13 narių, vėliau — iki 100. D-jos cho- 
rui pirmuosius 5 metus vadovavo muzi- 
kas L. Ereminas, vėliau — dainininkas 
tė-Sukackienė, A. Žilinskaitė-Anderso- 
nienė, M. Stenslerienė. Choras rengia 
koncertus, dalyvauja pažangiųjų lietu- 
vių pramogose, minėjimuose. Be to, 
„A.“ pastatė apie 20 operečių ir dramos 
veikalų (M. Petrausko „Malūnininkas ir 
kaminkrėtys“, ,Šienapiūtė“, „„Apvesdin- 
kite ir mane“, „Consilium facultatis“, 


„Aidas“ 2. ,„A.“ choras Brukline (1957) 


AGU—AID 21 


S. Šimkaus „Čigonai“, R. Planketo „Kor- 
nevilio varpai“, B. Dauguviečio „Žaldo- 
kynė“ ir kt.). Žymesnieji operečių solis- 
tai: M. Česnavičiūtė-Petrikienė, E. Bra- 
K. Mankeliūnaitė-Januškienė, P. Stankū- 
nas, S. Vaineikis, A. Velička, A. Ven- 
tienė. 

3. Klerikalinis mėnesinis laikraštis, 
ėjęs 1911.1II-—-1912.II Voterberyje (JAV, 
Konektikuto valstija). 


4, Socialdemokratinis savaitinis laik- 
raštis, ėjęs 1923 Detroite (JAV, Mičiga- 
no valstija). 

5. Buržuazinis laikraštis, ėjęs 1938—39 
Vilniuje. Iš pradžių leistas 2 kartus per 
savaitę, vėliau 3 kartus. Turėjo nemo- 
kamus priedus — „Ūkininką“ (valstie- 
čiams) ir „,,„Varpelį“ (vaikams). Red. 
V. Budrevičius. Lenkijos burž. valdžia 
„A.“ persekiojo ir daugelį numerių 
konfiskavo. 


„AIDAS LIETUVOS DARBININKŲ GY- 
VĖNIMO'— Lietuvos Socialdemokratų 
partijos (LSDP) nelegalus laikraštis, 
leistas 1899, kaip anksčiau Vilniuje 
ėjusio lenkiško laikraščio „Echo Žycia 
robotniczego“ („Darbininkų gyvenimo 
aidas“) antroji serija. Pirmas numeris iš- 
ėjo 1899.1.1 lietuvių ir lenkų kalbomis. 
Jame išspausdinta daug korespondenci- 
jų apie darbininkų streikus. 1899.VI.1 
išėjo Nr. 2—3 (paskutinis) vien liet. kal- 
ba. Abu numeriai spausdinti Bitėnuose 
(dab. Pagėgių rj.). Laikraščio turinys 
atspindėjo nacionalistų įsigalėjimą LSDP 
po 1897—99 masinių suėmimų. A. Mo- 
ravskio (A. Lietuvio) vedamajame vėl 
buvo keliami LSDP I suvažiavimo pri- 
imtos programos smulkiaburžuaziniai 
teiginiai, išsižadama proletarinio inter- 
nacionalizmo, pasisakoma už s-d. org-ją, 
„kuri vadovautų ir rodytų kelią kovo- 
jantiems lietuviams“, propaguojama po- 
litinė ir klasinė vienybė su liet. libera- 
line buržuazija. 


22 AID—AIS 


AIDŪLIS Juozas [Gaidulis; g. 1910.I11.24 
Sklodonyse (Varenavo rj., BTSR)] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis, kultūros 
darbuotojas. Mokydamasis Vilniaus liet. 
g-joje, nuo 1928 priklausė komjaunimo 
pvgr, org-jai. Už rev. veiklą pašalintas 
is g-jos ir 1932—33 kalintas. 1932 pri- 
imtas į Vakarų Baltarusijos KP narius. 
1937—39 padėjo leisti Vilniaus krašte 
pažangius vienkartinius liet. leidinius. 
Vilniaus krašte surinko daug liet. pasa- 
kų, dainų ir etnografinės medžiagos. 
Nuo 1949 TSKP narys. Dirbo Lietuvos 
TSR Sveikatos apsaugos m-joje, Lietu- 
vos TSR MA Istorijos in-te, kultūros- 
švietimo įstaigose, nuo 1958 dirba „Švie- 
sos" leidykloje. 


AIKŠČIAI, Eikščiai, — kaimas Kauno rj., 
Čekiškės apyl., 11 km į š. v. nuo Vilki- 
jos, 3 km į p. nuo Čekiškės; kolūkio 
centras. 130 gyv. (1959). Anksčiau kai- 
mas buvo vadinamas Mileikiais. Pro A. 
teka Lazduona (Dubysos intakas). Burž. 
nacionalistai 1949 nužudė kolūkio pirm. 
A. Liutkevičių. 


AIKŠTĖS. Dauguma Lietuvos miestų ir 
miestelių A. susidarė savaime; iki XX a. 
antrojo ketvirčio jos dažniausiai buvo 
turgavietės. Savaime susidariusios A. pa- 
prastai yra trikampės arba netaisyklin- 
go keturkampio formos. Trikampės yra 
Butrimonių, Ceikinių, Laukuvos, Lukšių, 
Platelių, Vilniaus rotušės ir kt., netai- 
syklingo' keturkampio formos — Adu- 
tiškio, Dieveniškių, Eržvilko, Seirijų, 
Šiluvos, Veisiejų ir kt. savaime susida- 
riusios aikštės. Taisyklingo keturkampio 
formos A., iš kurių išeina 8 gatvės (iš 
kiekvieno kampo po 2), pradėtos ireng- 
ti Lietuvoje pagal projektus valakų re- 
formos metu (1557). Tokios A., išpla- 
nuotos gotikinių „A. pavyzdžiu, yra 
Kapsuke, Kretingoje, Skuode ir kt. Ryš- 
kiausia gotikinio tipo A. Lietuvoje yra 
Kauno rotušės aikštė. Renesansinis 


A. planavimas Lietuvoje nepaplito, nes 
tuo metu, kai V. Europoje klestėjo re- 
gotika. 


nesansas, Lietuvoje vyravo 


i Sub 


Aikštės. Lenino aikštė Vilniuje 


Aikštės. 
no rj.) ir kvadratinė aikštė Skuode 


Trikampė aikštė Butrimonyse (Jiez- 


XVIII a., kuriant miestelius prie feoda- 
linių dvarų (Kamajuose, Rietave, Ro- 
kiškyje ir kt.), pradėtos įrengti naujo 
tipo A., kuriose ryškiai pabrėžiama 
kompozicinė ašis, vedanti į dvaro rū- 
mus ar bažnyčią. Tokių A. Lietuvoje ne- 
daug. XIX a. naujos A. Lietuvoje buvo 
formuojamos Rusijos miestų planavimo 
pavyzdžiu. Jų forma dažniausiai yra 
kvadratas, kurio visas kraštines per vi- 
durį kerta gatvės (Janonio ir Biliū- 
no A. Kaune). Yra keletas pusapvalių 
šio laikotarpio A. (Zarasuose ir kitur). 
XIX ir XX a. daugelyje Lietuvos miestų 
ir miestelių senosios turgaus A. buvo 
paverstos skverais, o turgavietės įreng- 
tos toliau nuo centro. Taryb. metais, 
rekonstruojant Lietuvos miestus, daž- 
niausiai paliekamas senas A. planas, bet 
keičiamas jų apstatymas. Pagrindinės 
miestų A. apstatomos visuomeniniais 
pastatais, jomis siekiama sudaryti pa- 
lankias sąlygas transporto eismui ir gy- 
ventojams. 

Lit.: M. Kleinas, Lietuvos miestelių aikščių 
formos.—,,Valstybinės LTSR architektūros pa- 
minklų apsaugos inspekcijos metraštis“, t. 1, 
v., 1958. 

AIRĖNAI — kaimas Vilniaus rj., Dūkš- 
tų apyl, 8 km į p. v. nuo Maišicgalos. 
325 gyv. (1959). Rytuose yra Ąžuolyno 
miškas, vakaruose už 1 km teka Neris. 
Pro A. eina kelias iš Kernavės į Dūkštas. 


Malūnas, kultūros namai (nuo 1963), 
biblioteka (nuo 1955). A. skirstomi į 
Pirmuosius (68 gyv.) ir Antruosius 


(257 gyv.). XIX a. buvo A. kaimas ir 


palivarkas, priklausęs kun-ščiams Gied- 
raičiams. 1885 buvo 112 gyventojų. A. 
Antrieji įsikūrė XX a. pr., atkėlus gy- 
ventojų iš Gardino gubernijos. D. Tė- 
vynės karo metais Airėnuose veikė 
partizanai. 

AISČIAI — vardas, kuriuo I—-IX a. isto- 
rijos šaltiniai vadina gentis, gyvenusias 
Baltijos j. pietryčių pakraščiuose. Pirma- 
sis A. mini romėnų istorikas K. Taci- 
tas (55—120); savo darbe „Germania“ 
jis rašo, kad dešiniajame Svebų (Bal- 
tijos) jūros krante gyvenančios aisčių 
gentys (Aestiorum gentes), kurios augi- 
nančios javus bei įvairius vaisius, jūros 
seklumose bei krante renkančios gintarą. 
Po Tacito A. vardą mini Kasiodoras, Ro-. 
mos karaliaus Teodoriko sekretorius; jis 
apie 523—526 šio karaliaus vardu rašė 
padėkos laišką aisčiams (Hestis), prieš 
tai  atsiuntusiems Teodorikui dovanų 
gintaro. Tiksliau lokalizuoja A. kitas 
gotų istorikas Jordanas. Jis, remdamasis 
savo amžininko, minėtojo Kasiodoro iki 
mūsų dienų neišlikusia gotų istorija, 
yra parašęs veikalą „Apie gotų kilmę 
ir istoriją“ („De Getarum sive Gothorum 
origine et rebus gestis“), iš kurio suži- 
nome, kad A. (Aesti) gyveną prie Bal- 
tijos jūros, netoli Vislos žiočių. Vėliau 
A. vardas minimas franko Einhardo 
(770—840) darbe „Karolio Didžiojo gy- 
venimas“ („Vita Karoli Magni“, para- 
šytame maždaug po 830), kuriame sa- 
koma, kad prie Baltijos r. pakraščių 
gyveną slavai (Sclavi) ir A. (Aisti) 
bei kt. tautos. Paskutinį kartą (kiek 
yra žinoma) A. vardą mini anglosaksų 
karalius Alfredas savo verstos (887— 
901) į anglosaksų kalbą P. Orosijaus 
(IV a. pab.—V a. pr.) pasaulio istorijos 
(„Historiarum  adversus paganos lib- 
ri VII") įžangoje, kur keliautojo Vulfsta- 
no lūpomis pasakoja, kad Aismarių ne- 
rija  (Witland) priklausanti aisčiams 
(to Estum); Visla (Wisle) atitekanti nuo 
pietų iš vendų (slavų) krašto ir įtekanti 
į Aismares (in Estmere); ten pat įtekąs 
ir Elbingas (Ilfing), atitekantis nuo rytų 
iš aisčių žemės (of Eastlande); esąs mies- 
tas Truso [plg. tų pačių kraštų prūsišką 
ežero vardą Drusin (1243), vėliau apvo- 
kietintą į Drausen-see]; aisčių žemė 
esanti labai didelė ir su daugybe pilių, 
turinčių savo kunigaikščius; ten esą 
daug medaus ir žuvų; kunigaikščiai ir 
turtingieji gerią kumelės pieną, 0 ne- 
turtingieji ir vergai — midų, kurio čia 
esą kiek nori (alaus nedarą). Šių A. 
geografinė lokalizacija (Wisle, Ilfing, 
Truso, Estmere), duomenys apie jų pa- 
pročius ir kita atitinka vėlesniųjų rašy- 
tinių šaltinių žinias apie prūsus. Todėl 
Vulfstano aisčius visi laiko prūsais. Kad 
Vulistano A. bus buvę prūsai, patvirtina 
ir archeologiniai duomenys. Iš jų matyti, 
kad nuo žalvario (bronzos) amžiaus iki 
pat rašytinės istorijos laikų čia esama 
kultūros tolydumo. Kadangi Vulfstano 
minimas vardas Est-um gali būti identi- 
fikuojamas su vardais Aisti (Einhardas), 
Aesti (Jordanas), Hesti (Kasiodoras), 
Aesti (Tacitas), tai manoma, kad Jorda- 
no, Kasiodoro bei Tacito A. yra buvę 
prūsai. 


3 Pati A. vardo kilmė neaiški; gal šis 
žodis ir nėra baltiškas. Vokiečių „Fri- 
sches Haff“ G. Neselmano žodynas 
vadina „Aismarės“ (K. Būga kildina iš 
Aist-marės), tačiau pastarasis vardas, 
manoma, bus paties Neselmano darinys. 
Pagaliau primintina, kad K. Jaunius su 
K. Būga aisčiais vadino baltus. 

Lit.: Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, 
V. 1955 [p. 19]; K. Būga, Kalba ir senovė.— 
Rinktiniai raštai, t. 2, V., 1959; K. Būga, Lie- 


tuvių kalbos žodynas.—Rinktiniai raštai, t. 3, 
V., 1961 


AlSĖ — upė Klaipėdos rj., Veiviržo deš. 
intakas. Ilgis 25 km, baseino plotas 
88 km2. Versmės 3 km į š. nuo Vei- 
viržėnų, prie Kausteklių. Teka labai 
vingiuodama p. v. kryptimi. Įteka į Vei- 
viržą 8 km nuo jo žiočių, netoli Šilinin- 
kų. Intakas Dumblė (deš.). Vid. nuolydis 
259 cm/km. Slėnis negilus. Vid. debitas 
žiotyse 1,06 mš/s. 


AISĖNŲ MIšKAI — miškų masyvas Klai- 
Pėdos rj, 3 km į v. nuo Veiviržėnų. 
Plotas 1476 ha; medynų 1300 ha. Ma- 
syvą sudaro Šilutės miškų ūkio Ai- 
Senų girininkijos Aisėnų (1111 ha) bei 
Ūksmaičių (172 ha) miškai ir Kretin- 
£0s miškų ūkio Šernų girininkijos Ai- 
sės miškas (193 ha). Pietuose susisiekia 
su Stonaičių mišku. Paviršius banguotas, 
Su nedidelėmis eolinės kilmės kalvomis. 
P. pakraščiu teka Veiviržas (Minijos in- 
lakas). Dirvožemiai velėniniai jauriniai, 
Smėliniai ir priesmėliniai. Šiaurėje vy- 
Tauja kiškiakopūstiniai eglynai su gau- 
Sia beržo, drebulės priemaiša, pietuo- 
Se — mėlyniniai bei brukniniai pušy- 
Dai. 880; medynų savaiminės kilmės. 
Medynų vid. amžius 45 metai, bonitetas 
II-III, vid, skalsumas 0,7, vid. tūris 
90 ktm/ha. Yra briedžių, šernų, stirnų, 
lapių. Miškai eksploataciniai, išskyrus 
230 ha apsauginę juostą palei kelią iš 
Veiviržėnų į Klaipėdą. P. r. pakraštyje, 
ant Veiviržo kranto, yra Skomantų 
Piliakalnis. 


AISETAS, Eisetai, — ežeras Molėtų ir 
Utenos rj, 5 km į š. nuo Labanoro, 
2 km į p. nuo Saldutiškio. Plotas 501 ha, 
didž. gylis 40 m, vid. gylis 10,4 m. 

-— vienas ilgiausių Lietuvos TSR eže- 
Tų. Jis tęsiasi 16 km iš š. r. į p. v. ir 
Primena vingiuojančią upę; šiaurės va- 


karuose. ir pietryčiuose turi 2 atšakas. 
Didž. plotis 570 m. Kranto linija labai 
vingiuota; jos ilgis 41,5 km. Yra 5 sa- 
los (iš viso 1,78 ha): viena — rytuose, 
kitos 4— vakaruose. Ež. krantai vid. 
8—10 m aukščio, statūs, daugiausia ap- 
augę mišku (p. r. pakraščiu tęsiasi La- 
banoro giria). Dubuo sudarytas iš kelių 
rinų. Dugno reljefas sudėtingas; yra 
daug daubų, išsidėsčiusių kas 300— 
900 m. Net 26 daubų gylis 15—40 m. 
Giliausia vieta yra rytuose, prie Gata- 
kiemio. Šiaurėje A. 200—300 m pločio 
sąsiauriu jungiasi su Galuonų ež. Per 
A. teka Kiauna (Žeimenos intakas), tarp 
A. ir Kiauno ež. vadinama Aiseta. Įteka 
Alnė (iš Alnio ež., vakaruose) ir 4 be- 
vardžiai upeliai. Ežeras verslovinis; Žu- 
vies 1962 sugauta 4,7 kg/ha (daugiau- 
sia aukšlių, ešerių). Gražios miškais ap- 
augusios pakrantės mėgstamos turistų ir 
poilsiautojų. Nuo A. prasideda turisti- 
nis maršrutas valtimis, kuris toliau eina 
Kiauna, Žeimena, Nerimi. 


AISTA — upė Vilkaviškio rj, Širvin- 
tos deš. intakas. Ilgis 22 km, baseino 
plotas 64 kmž. Prasideda kalvotoje Gra- 
žiškių aukštumoje, prie Aistiškių. Teka 
š. v. kryptimi. Įteka į Širvintą 2 km 
į š. v. nuo Bartininkų. Intakas Šiūlė 
(kair). Nuolydis aukštupyje (10 km 
nuo versmių) 1059 cm/km, vid. nuo- 
lydis 631 cm/km. Vid. debitas žiotyse 
0,39 mš/s. Vaga 1958 sureguliuota. 


AISTIŠKIAI, Eistiškiai, — kaimas Vilka- 
viškio rj., Rasių apyl, 14 km į v. nuo 
Kalvarijos, 5 km nuo Lenkijos sienos; 
kolūkio centras. 155 gyv. (1959). Iš p. 
ir p. v. kaimą supa Aistiškių miškas; 
kaimo š. pakraštyje prasideda Aistos 
upė. Girininkija, felčerių-akušerių punk- 
tas (nuo 1961), pr. m-la (nuo 1949). 
A. valstiečiai 1935 dalyvavo streike; 
Gražiškiuose per susirėmimą su policija 
buvo sužeistas A. kalvis Macijauskas. 


AISTIŠKIŲ MIŠKAI — miškų. masyvas 
Vilkaviškio rj., 15 km į v. nuo Kalvari- 
jos, 5 km į š. v. nuo Liubavo, netoli 
Lenkijos sienos. Priklauso Kapsuko miš- 
kų ūkio Aistiškių girininkijai. Plotas 
638 ha. Masyvas ištįsęs iš š. V. į p. I. 
apie 5 km. Vakarinę dalį sudaro Vid- 
girių (201 ha), šiaurės rytų — Aistiš- 


Alsetas 


AIS—AIT 25 


kių (189 ha), pietrytinę — Vartelinės 
(248 ha) miškai. Reljefas kalvotas- 
daubotas. Dirvožemiai: kalvose — Ve- 
lėniniai jauriniai, priemoliniai, daubo- 
se — pelkiniai. Medynai savaiminės 
kilmės. Eglynų yra 5595, juodalksny- 
nų 1395, beržynų 1205, drebulynų 10 Šo, 
ąžuolynų 795, pušynų 245, uosynų 17). 
Jaunuolynai sudaro 3795, pusbrandžiai 
medynai 2805, pribręstantieji 2476, 
brandieji 1195 visų medynų. Vid. amžius 
54 metai, bonitetas II-III, vid. skalsu- 
mas 0,7, vid. tūris 88 ktm/ha, vid. 
prieauga 1,6 ktm/ha. Vidgirių miške yra 
80 metų amžiaus maumedynas, kuriame 
auga apie 200 europinių maumedžių. 
Jų vid. aukštis 27 m, vid. skersmuo 
36 cm. Yra šernų, lapių, barsukų, vo- 
verių, kiaunių. Miškai eksploataciniai. 
„AISTROS“— bulvarinis mėnesinis žur- 
nalas, ėjęs 1931—35 Kaune. 


AIŠBĖ — rašytojo Antano Kriščiukaičio 
slapyvardis. 


AITEKONYS — kaimas Kaišiadorių rj., 
Palomenės apyl., 6 km į š. v. nuo Kai- 
šiadorių. 258 gyv. (1959). R. pakraščiu 
teka Lomena (Neries intakas), vakaruo- 
se eina Kaišiadorių —Jonavos glžk. 


AITMONAS Pranas [Eitmonas; g. 1884. 
IX.20 Godlaukyje (Kelmės rj.)] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš ma- 
žažemių valstiečių, batsiuvys. Į pogr. 
LKP Panevėžio org-ją įstojo 1918. Daly- 
vavo LKP I konferencijoje (1918.1X.15). 
1918—19 LKP Panevėžio rj. k-to ir Pa- 
nevėžio Darbininkų atstovų tarybos na- 
rys. Nuslopinus Lietuvoje Tarybų val- 
džią, nuo 1919.V veikė Subačiaus pogr 
kom. kuopelėje. 1920—36 dirbo part. 
darbą Raseiniuose, Taujėnuose, Radvi- 
liškyje. Už rev. veiklą burž. valdymo 
metais keletą kartų buvo suimtas. Pen- 
sininkas. 


AITRA — upė Plungės ir Šilalės rj., Jū- 
ros kair. intakas. Ilgis 39 km, baseino 
plotas 233 kmž. Prasideda 3 km į š. r. 
nuo Tverų ir vingiuodama teka į p. v. 
Įteka į Jūrą 134 km nuo jos žiočių, 
prie Grimzdų. Intakai: Laukė, Gervė, 
Mamys, Ližė, Ymėžė (visi kair.). Vaga 
nuo ištakos iki Tverų sureguliuota, 
1 m pločio, toliau praplatėja iki 6— 
10 m, žemupyje iki 10—15 m. Vid. gy- 
lis 0,5 m, giliausia vieta (2 m) prie 
Labardžių. Nuolydis aukštupyje (5 km 
nuo versmių) 1348 cm/km, vid. nuoly- 
dis 242 cm/km. Nuotėkio modulis labai 
didelis: 13,2 1/s iš 1 km. Debitas žioty- 
se; maks. 40, vid. 3,08, min. 0,3 mš/s. 
6075 A. baseino ploto užima pelkėtas 
miškas. Pavasario potvynių metu nuo 
Labardžių upe plukdomi rąstai. Girėnuose 
ir Lopaičiuose prie A. yra vandens ma- 
lūnai ir karšyklos. 


AITVARAS — skraidanti ir turtą nešio- 
janti fantastinė lietuvių tautosakos (ypač 
sakmių) būtybė. A. dar vadinamas švi- 
teliu, žaltvikša, žalviska, pikciuku ir kt. 


24 AIT-— AKA 


vardais. Kaip pasakų būtybė, žinoma iš 
pirmųjų liet. raštų (M. Mažvydas). A. 
nebuvo garbinamas arba laikomas aukš- 
tesne, dieviška būtybe; tai esąs mir-+ 
tingas padaras, kurį galima įsigyti. 
Jis piktas, žiaurus, kerštingas, vienus 
apdovanojąs, kitus skriaudžiąs, dėl to 
su A. susidedą negeri žmonės. A. 
esąs su ugnimi susijusi būtybė, vaiz- 
duojama lekiančios ugninės uodegos, 
juostos, šienkartės, žarsteklio, gyvatės, 
paukščio su ilga blizgančia uodega, švy- 
tinčio kamuolio, raudono pagalio ir kt. 
pavidalais; rečiau vaizduojamas mažu 
žmogeliu. Aitvarų esą įv. didumo ir 
spalvos — raudonų, geltonų, juodų. Prie- 
kinė A. dalis esanti storesnė, žėrinti, 
užpakalinė — laibesnė, besivingiuojanti. 
A. skrendąs labai greitai, kaip viesulas, 
žybčiodamas ir leisdamas žiežirbas. Gy- 
venąs svirnuose, kamarose, ant aukšto, 
pastogėje, ant girnų, stebulėse ir kitur; 
ten reikią jam ir maisto palikti. Val- 
gąs įvairius valgomus daiktus, labai 
mėgstąs kiaušinienę. A. paskirtis — neš- 
ti gėrybes savo šeimininkui. Jis nešąs 
pinigus, audinius, grūdus, varškę, pieną, 
gyvuliams pašarą ir kt. Nešamą turtą 
A. paimąs iš kitų žmonių klėčių, ka- 
marų pro pastogę, kaminą ir pan. At- 
neštą lobį jis iškratąs ant šeimininko 
namų stogo, kartais net nuspardydamas 
šelmenį ar arkliukus. 

Populiariausias buvo pinigų ir grū- 
dų A. Jį esą galima prisivilioti, išsipe- 
Tinti, nusipirkti; pats jis gyventi pasisiū- 
ląs rečiau. Priviliojamas vaišėmis, pade- 
dant klėtyje ar kitoje A. lankymosi vie- 
toje jo mėgstamo maisto. Nusipirkti 
A. esą galima daugiausia Rygoje arba 
Klaipėdoje. Atsikratyti įsigyto A. esą 
labai sunku. Kartais jis pasišalinąs, da- 
vus jam neivykdomą užduotį — vyti 
pančius iš smėlio, uždengti stogą aguo- 
nų grūdeliais, kalant į kiekvieną grūde- 
li po 3 vinis, ir pan. 

Į A. panašią būtybę žino ir kitos tau- 
tos (slavai, latviai ir kt.). A. vaizdinio 
atsiradimo priežastys buvo žmonėms ne- 
suprantami meteorologiniai ir kiti su 
šviesa ir ugnimi susiję gamtos reiški- 
niai: meteorai, kometos, šiaurės pa- 
švaistės, amalai, iš kamino einančios 
kibirkštys. Socialinė priežastis — turtinė 
nelygybė, ypač feodalizmo pabaigos ir 
kapitalizmo pradžios laikotarpiu. 

Lit.: J. Basanavičius, Lietuviškos pasakos, 
t. 2 1902; V. Krėvė-Mickevičius, Aitvaras 
dzūkų  legendose.—,,„Mūsų tautosaka", t. 3, 
K., 1931; Z. Slaviūnas, Liaudies papročiai ir 
mitiniai įvaizdžiai Mažvydo raštuose.—Senoji 
lietuviška knyga, K., 1947, 


„AITVARAS“ — buržuazinis liberalinis 
dvisavaitinis iliustruotas satyros žurna- 
las, ėjęs 1927—28 Kaune, Išspausdino 
daug dail. S. Žuko pieštų karikatūrų. 


AIZENAS Chaimas [g. 1906.1X.17 Mo- 
lėtuose] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. 1923 Utenoje įstojo į LKJS. Nuo 
1927 Komunistų partijos narys. Už po- 
grindinę kom. veiklą 1928 nuteistas 


8 metus kalėti. 1936 išėjęs iš kalėjimo, 
dirbo Kauno baldų f-ke; buvo LKP Kau- 
no trečiojo parajo- 
nio k-to sekretorius. 
Nuo 1937 LKP dar- 
buotojas profesiona- 
las: LKP CK narys 
ir LKP Kauno rj. ko- 
miteto sekretorius, 
LKP CK instrukto- 
rius. 1937—39 buvo 
keletą kartų suimtas 
J r kalinamas Kaune 
i ir Dimitravo priver- 
L čiamojo darbo sto- 
vykloje. Iš viso už 
rev. veiklą buvo kalinamas apie 9 metus. 
1939.XII—1940.VIII LKP CK sekretoria- 
to narys. 1940—46 dirbo LKP CK; 1941 
išrinktas LKP CK nariu. 1946—51 dirbo 
Lietuvos TSR Teisingumo m-joje. Ne- 
akivaizdiniu būdu baigė Vilniaus juridi- 
nę m-lą (1950) ir Vilniaus un-to teisės 
mokslų f-tą (1955). 1951—62 Lietuvos 
TSR Aukščiausiojo Teismo narys. Povi- 
lo, Mačiusio ir Buvusio pseudonimais 
bendradarbiavo LKP legaliojoje ir po- 
grindinėje spaudoje („Darbininkų atsto- 
vas“, „Balsas“, „Tiesa“, „Partijos dar- 
bas“). Išspausdino atsiminimų taryb. pe- 
riodinėje spaudoje. 


AIZENIENĖ Maša [Rubinčikaitė: g. 1907, 
VI 21 Varėnoje] — revoliucinio judėji- 
mo dalyvė. Kilusi iš darbininkų. Į rev. 
judėjimą įsijungė 1929 Kaune, Dalyva- 
vo antifašistinėje protesto demonstra- 
cijoje Kaune prie teismo patalpų, 
1930.1.14 kariuomenės teismui paskelbus 
mirties nuosprendį komunistu D, Ku- 
činskui; buvo policijos sumušta ir karo 
komendanto nubausta. Po to įstojo 
į LKJS ir dar aktyviau dirbo rev, darbą. 
1930 kariuomenės teismo nuteista 6 me- 
tus kalėti. Nuo 1931 Komunistų partijos 
narė. Išėjusi 1936 iš kalėjimo, toliau 
dirbo rev. darbą Kaune. 1937 karo ko- 
mendanto išsiųsta į Dimitravo priver- 
čiamojo darbo stovyklą. 1938 dirbo Kau- 
ne masinį darbą pogr. profs-gose. 1939 
Lietuvos Liaudies pagalbos s-gos CK 
instruktorė. 1940—41 dirbo Lietkoopsą- 
jungos centro v-boje. D. Tėvynės karo 
metu gyveno TSRS r. rajonuose, nuo 
1944 — Vilniuje. Pensininkė. 


AIZINBUDAS Leizeris [g. 1921.11.23 Kir- 
sanove (Tambovo sr.)] — žemės ūkio 
gyvulių fiziologas, biologijos mokslų 
daktaras (1958). 1939—41 studijavo Lie- 
tuvos Veterinarijos 
akademijoje. 1943 
baigęs Troicko Vet. | 
in-tą (Čeliabinsko | 
sr.), dirbo Rostovo 
srities vet. gydytoju. 
Nuo 1946 Lietuvos 
Vet. akademijos dės- 
tytojas, nuo 1952 
docentas, nuo 1960 
profesorius. 1950— 
1960 vadovavo Lie- 
tuvos Gyvulininkys- 
tės ir veterinarijos 
in-to (Baisogaloje) ž. ū. gyvulių fiziolo- 
gijos laboratorijai. Atliko originalių ban- 


dymų, paskelbė moksl. straipsnių apie 
galvijų mitybinių-motorinių refleksų ty- 
rimo metodiką, karvių pieno produkci- 
jos svyravimų fiziologinį mechanizmą 
ir kitais gyvulininkystės klausimais. Su 
P. Burža ir P. Rasymu parašė pirmąjį 
liet. kalba ž. ū. gyvulių patologinės fi- 
ziologijos vadovėlį aukštosioms m-loms 
(1963). 


AIŽINAS Juozas [g. 1897.111.12 Rygo- 
je] — pilietinio karo Rusijoje dalyvis. 
Nuo 1915 Rusijos kariuomenės, 1918—21 
Raudonosios Armijos karys. Nuo 1919 
Komunistų partijos narys. 1922—24 mo- 
kėsi Vakarų tautinių mažumų kom. 
un-te Maskvoje. Nuo 1924 įvairiose 
TSRS vietovėse dirbo part. ir ped. dar- 
bą. Nuo 1947 ūkinis darbuotojas Pane- 
vėžyje. 

AIŽINIENĖ Teodora Tatjana [Bružaitė; 
8. 1900.VIII.23 Kulbiuose (prie Linku- 
vos)] — revoliucinio judėjimo dalyvė. 
Kilusi iš dvaro darbininkų. Jaunystėje 
tarnavo pas buožes. 1919 Panevėžyje 
įstojo į LKP, paskui pogrindyje dirbo 
polit. kalinių šelpimo darbą, būvo LKP 
Panevėžio rj. k-to ir LKP CK kurjerė 
Kaune. Grįždama su part. paštu iš oku- 
puoto Vilniaus, 1921 pr. Lietuvos žval- 
gybos buvo suimta ir kalinama. 1921— 
1924 mokėsi Vakarų tautinių mažumų 
kom. un-te Maskvoje. Vėliau dirbo ūki- 
nį darbą Voroneže, Borisoglebske, Mask- 
voje ir kitur. 1933 dėl ligos mechaniškai 
išėjo iš partijos. Pensininkė, gyvena Pa- 
nevėžyje. 

AKACIJA — šiltųjų kraštų medis arba 
krūmas. Lietuvoje tuo vardu dažnai 
klaidingai vadinamas vikmedis („balto- 
ji A.") ir žirnmedis („geltonoji A.“), 
Apie vikmedį ir žirnmedį ž. Dekoratyvi- 
niai medžiai ir krūmai, 


AKADĖMIJA — Žemdirbystės instituto 
gyvenvietė Kėdainių rj., Dotnuvos apyl, 
į š. v. nuo Dotnuvos, Dotnuvėlės kair, 
krante. 841 gyv. (1959). Per A. eina Kė- 
dainių— Šiaulių plentas. Be žemdirbystės 
in-to, yra respublikinė kolūkių ir taryb. 
ūkių vadovaujančių kadrų rengimo m-la, 
Mičiurino vid. m-la, kultūros namai, fel- 
čerių-akušerių punktas. Yra 14 ha par- 
kas, įkurtas XIX a. viduryje. Parko 
centr. dalis išplanuota taisyklingai, iš- 
ryškinta jo pagr. ašis, einanti per in-to 
rūmus ir gyv. namą tvenkinio saloje; 
įvažiavimo alėja apsodinta kontrastin- 
gomis grupėmis iš kelių glaustašakių 
tujų ir svyruoklinės guobos. 

A.— buvęs Dotnuvos dvaras, įkurtas 
XVI a. Prieš I pasaul. karą jis priklausė 
caro ministrui P. Stolipinui. 1911 dvare 
įsteigta ž. ū. m-la (veikusi iki 1915). 
1911—13 pastatyti m-los rūmai, keletas 
mūrinių ūkio pastatų, elektrinė, pieninė. 
1919—27 veikė ž. ū. technikumas. 1922 
prof. D. Rudzinskio iniciatyva suorgani- 
zuota pirmoji Lietuvoje selekcijos stotis. 
1924 įsteigta Ž. ū. akademija ir bandymų 
stotis, 1927 — augalų apsaugos stotis (iš 
A. iškelta 1939), 1938 — sodininkystės ir 
daržininkystės stotis (1940 iškelta į Vy- 
tėnus). Prie Ž. ū. akademijos išaugusią 
gyvenvietę ilgainiui imta vadinti A. Be- 


AKADEMINIS DRAMOS TEATRAS 


Scenos įz spektaklių: 1. J. Būtėno ir A. Kernagio „Pamilau dangaus žydrumą“. 
+ Sorkio „Priešai“. 3. A. Liobytės ir K. Kymantaitės „Paskenduolė“. 4. A. Gu- 


daičio. 
liūno 
meto 


Guzevičiaus „Kalvio Ignoto teisybė“. 5. A. Čechovo „Vyšnių sodas“. 
9godino „Kremliaus kurantai“. 7. B. Sruogos „Apyaušrio dalia“. 8. V. Mi- 
„Marti“, 9. V. Šekspyro „Hamletas“. 10. K. Sajos „Nerimas“. 11. N. Hik- 
„Visų užmirštas“. 12. A. Arbuzovo „Tai buvo Irkutske“ 


2 


ŽŽ 
Į 


mo aa 
i Leo 


AKADEMINIS OPEROS IR BALETO TEATRA 


Scenos iš spektaklių: 1. Dž. Verdžio „Traviata 
(1920.XII.31). 2. J. Pakalnio „„Sužadėtinė“. 3. V. Klc 
vos „Pilėnai“. 4. M. Musorgskio „Borisas Godunc 
vas". 5. J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“. 6. B. Dvė 


riono „Dalia“. 7. E. Balsio „Eglė žalčių karalienė 
8. V. Klovos „Vaiva“. 9. L. Delibo „Silvija“. 10. J. Inc 
ros „Audronė“. 11. J. Karnavičiaus „Gražina“ 
12. S. Prokofjevo „Meilė trims apelsinams“. 13. A. Re 
čiūno „Marytė“. 14. J. Juzeliūno „Ant marių kranto 


Akademija 


sitraukdami vok. faš. okupantai 1944 
susprogdino akademijos rūmus, sunaiki- 
no turtingą biblioteką, laboratorijas ir 
įrengimus. 1945 Ž. ū. akademija perkel- 
ta į Kauną, o Akademijoje 1956 įsteigtas 
Žemdirbystės in-tas, kuriam perduotos 
ir selekcijos bei bandymų stotys. 1961 
buvusieji akademijos rūmai atstatyti. 


„AKADĖMIKAS'— nacionalistinis  dvi- 
Savaitinis studentų žurnalas, ėjęs 1933— 
1939 Kaune. Leido Kauno un-to studen- 
tų tautininkų korporacija „„Neo-Lithua- 
nia“, Propagavo burž. nacionalizmą, ita- 
liškąjį fašizmą. Šiuo požiūriu žurnale 
buvo nagrinėjami literatūros, meno, 
mokslo, socialinio bei akademinio gyve- 
nimo klausimai. „A.“ subsidijavo Lietu- 
vių tautininkų s-ga. 


AKADĖMINIS DRAMOS TEATRAS, Lie- 
tuvos TSR Valstybinis akademinis dra- 
mos teatras (nuo 1955; 1940—41 Vil- 
Niaus valstybinis teatras, 1941—44 Vil- 
Niaus miesto teatras, 1944—47 Vilniaus 
Valstybinis dramos teatras, 1947—55 
Lietuvos TSR Valstybinis dramos teat- 
ras), — didžiausias Lietuvos TSR dramos 
teatras, veikiantis Vilniuje. Teatro ko- 
lektyvo branduolį sudarė Kauno Vals- 
tybės teatro dramos trupės aktoriai 

Chadaravičius, E.  Grikevičiūtė, 
A. Jakševičius, S. Jukna, R. Juknevi- 
čius, O. Juodytė, A. Kernagis, K. Ky- 


tektorius ir meno vadovas buvo R. Juk- 
Nevičius. Teatro kolektyvas, remdamasis 
frealistinėmis liet. scenos meno tradici- 
Jomis, turtingu rusų klasikinio ir tary- 
binio teatro patyrimu, kūrė naują, 
SOcialistinį liet. teatrą, skirtą liaudies 
masėms. 1940—41 sezone, greta burž. 
tikrovę demaskuojančių kūrinių, jau 
anksčiau statytų Lietuvos teatruose 
(H. Hejermanso „Viltis“, M. Panjolio 
„Topazas“, G. Hauptmano „Prieš saulė- 
lydį“, H. Bičer-Stou „Dėdės Tomo lūš- 
nelė“, K. Binkio Atžalynas“), pirmakart 
liet. teatro scenoje pastatytos reikšmin- 
ka Iusų taryb. dramaturgų pjesės — 
š Arbuzovo „Tania“ ir V. Ivanovo 
„Sarvuotis 14-69“. Buvo dedamos pa- 
i Lama a i aina ejo pa p 
HIUSTRACIJOS — ĮKLIJOJE prie p. 24 


stangos sukurti pirmuosius liet. taryb. 
dramaturgijos spektaklius, rengiamasi 
liet. literatūros ir meno dekadai Mask- 
voje, tačiau vok. faš. okupacija laikinai 
sutrikdė teatro kolektyvo darbą. 

Išvadavus Tarybų Lietuvą, pradėtas 
naujas teatro istorijos etapas. Teatro 
kolektyvas, vadovaujamas B. Dauguvie- 
čio, siekė įtvirtinti scenoje soc. realizmo 
principus, kėlė idėjinį-politinį ir meninį 
spektaklių lygį. Ilgainiui teatro kolekty- 
vą papildė aktoriai, kūrybinį kelią pra- 
dėję kituose teatruose (I. Garasimavičiū- 
tė, V. Jurkūnas, J. Kavaliauskas, L. Kups- 
taitė, H. Kurauskas, P. Saudargas, J. Sta- 
nulis, P. Vosyliūtė, A. Zalanskas ir kt.), 
kai kurie jauni aktoriai, baigę teatro 
dramos studiją (J. Berūkštytė, A. Bud- 
rikaitė, G. Jasiūnaitė, I. Leonavičiūtė, 
J. Meškauskas, S. Nosevičiūtė, A. Sa- 
balys, P. Treinys ir kt.), vėliau — akto- 
riai, baigę Lietuvos TSR Konservatorijos 
teatrinį f-tą (A. Bružas, E. Pleškytė, 
J. Rygertas, A. Rosenas, T. Vaisieta 
ir kt.) arba Maskvos Lunačiarskio teat- 
rinio meno in-tą (A. Chadaravičius, 
M. Rasteikaitė ir kt.). j 

Soc. realizmo principais pagrįsto sce- 
nos meno ugdymui didelę reikšmę tu- 
rėjo B. Dauguviečio pastatymai: M. Gor- 
kio „Priešai“ (TSRS Valst. premija 1947), 
„Jegoras Buličiovas ir kiti“, A. Ostrovs- 
kio „Miškas“, N. Pogodino ,„Kremliaus 
kurantai“. Teatras daug dėmesio skyrė 
liet. taryb. dramaturgijai: scenoje pasi- 
rodė B. Dauguviečio pjesės „Nauja va- 
ga", „Uždavinys“, pirmoji taryb. liet. 
komedija „Žaldokynė“— kūriniai, per- 
sunkti neapykantos burž. santvarkai, ko- 


Akademinio dramos teatro rūmai Vilniuje 


AKA— AKA 25 


vojantys už naują, taryb. žmogų. Ryškiais 
vaizdais burž. tikrovę demaskavo pje- 
sės: V. Miliūno „Marti“ (pagal Žemaitės 
apsakymus), A. Liobytės ir K. Kymantai- 
tės „Žemė maitintoja“ (pagal P. Cvirkos 
romaną), J. Baltušio „Gieda gaideliai“, 
A. Griciaus „Liepto galas“; liet. liau- 
dies kova už Tarybų valdžią 1918—19 
atsispindėjo A.  Gudaičio-Guzevičiaus 
pjesėje „Kalvio Ignoto teisybė“. Teatro 
kolektyvui reikšminga buvo 1954 liet. 
literatūros ir meno dekada Maskvoje, 
kur buvo teigiamai įvertinti teatro spek- 
takliai „Marti“, „Kalvio Ignoto teisybė“, 
„Priešai“. Vėliau teatro scenoje pasi- 
rodė naujų reikšmingų originaliosios 
liet. dramaturgijos kūrinių: A. Liobytės 
ir K. Kymantaitės „„Paskenduolė“ (pagal 
A. Vienuolio apsakymą; Resp. premija 
1957), B. Sruogos ,„Apyaušrio dalia“, 
J. Būtėno ir A. Kernagio „Pamilau dan- 
zaus žydrumą“, V. Rimkevičiaus „Van- 
dens lelija“, Just. Marcinkevičiaus 
„Kraujas ir pelenai“ ir kt.; pasaul. dra- 
maturgijos šedevrų: A. Čechovo „Dėdė 
Vania“, L. Tolstojaus „Švietimo vaisiai“, 
F. Šilerio „Marija Stiuart", V. Šekspyro 
„Hamletas“, M. Lermontovo ,„Maskara- 
das“, I. Turgenevo „Mėnuo kaime“, 
M. Gorkio „Dugne“, H. Ibseno „Šmėk- 
los“ ir kt. Teatras daug dėmesio skiria 
taryb. tautų dramaturgų kūrybai (A. Ar- 
buzovo, M. Baratašvili, A. Korneičiuko, 
A. Makajonoko, E. Raneto, B. Roma- 
šovo, V. Višnevskio ir kt. autorių pje- 
sės), pažangiajai liaudies demokratijos 
ir kapit. šalių dramaturgijai (P. Kohouto 
„Šitokia meilė“, „Trečioji sesuo", D. Gou 
ir A. D'Juso „Giliosios šaknys“, E. de 
Filipo „Melo ilgos kojos“, A. Milerio 
„Komivojažerio mirtis“, N. Hikmeto 
„Visų užmirštas“, T. Viljamso „Orfėjus 
nusileidžia į pragarą“, M. Kunderos 
„Raktų savininkai“), stato aktualias liet. 
taryb. autorių pjeses (K. Sajos „Neri- 
mas", V. Rimkevičiaus „Ratas“). Ypač 
daug pastangų dedama atspindėti dide- 
liems poslinkiams, įvykusiems šalies gy- 
venime ir žmonių sąmonėje po TSKP 
XX suvažiavimo, sukurti ryškiam mūsų 
dienų teigiamojo herojaus paveikslui 
(N. Pogodinc „Trečioji patetinė“, A. Ar- 
buzovo „Tai buvo Irkutske“, L. Zorino 
„Draugai ir metai“, V. Rozovo „Kelyje“, 
V. Tokarevo „Sąžinė“, pagal D. Pavlo- 
vos romaną, ir kt.). Formuojant idėjinį- 
meninį teatro veidą, didelį vaidmenį su- 
vaidino teatro vyriausiasis režisierius 
(nuo 1954) J. Rudzinskas, režisieriai 
R. Juknevičius, J. Grybauskas, K. Ky- 
mantaitė, A. Kernagis, V. Čibiras, dai- 
lininkai V. Palaima, J. Jankus, J. Sur- 
kevičius, M. Percovas ir kt. Teatro 
kolektyvas nuolat stiprina ryšius su sos- 
tinės ir visos respublikos darbo žmonė- 
mis, teikia kūrybinę paramą liaudies 
teatrams ir meno saviveiklos kolekty- 
vams. 


SVARBESNIOSIOS PREMJEROS (skliaustuo- 
se nurodomi: statytojas bei režisierius; daili- 
ninkas): 

1940. H. Hejermanso „Viltis“ 
čius; V. Palaima); M. Panjolio 


(R. Juknevi- 
„„Topazas“* 


26 AKA— AKA 


(R. Juknevičius; A. Gudaitis); K. Inčiūros 
„Vincas Kudirka“ (A. Sutkus, R. Juknevičius; 
P. Kalpokas); K. Binkio „Atžalynas“ (B. Dau- 
guvietis, K. Jurašiūnas; S. Žukas); H. Bičer- 
Stou „Dėdės Tomo lūšnelė“ (B. Lukošius; 
S. Ušinskas); G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“ 
(R. Juknevičius; V. Andriušis); A. Arbuzovo 
„Tania“ (J. Monkevičius; V. Palaimaj. 

1941. J. Petrulio ,„Strazdelis“ (B. Dauguvietis, 
J. Monkevičius; T. Kulakauskas); V. Ivanovo 
„Šarvuotis 14-69“ (R. Juknevičius; V. Palaima). 

1945. K. Simonovo ,„Rusų žmonės“ (J. Gry- 
bauskas; V. Palaima); B. Dauguviečio „Nauja 
vaga" (B. Dauguvietis; J. Jankus); A. Čechovo 
„Piršlybos“, „Meška“, ,„Jubiliejus“ (R. Jukne- 
vičius; V. Palaima), ,„Vyšnių sodas“ (B. Dau- 
guvietis; J. Jankus); Moljero „„Tartiufas“ 
(B. Dauguvietis; M. Bulaka); V. Miliūno „„Mar- 
ti“ (pagal Žemaitės apsakymus; K. Kymantaitė; 
I. Vilutis). 

1946. B. Dauguviečio „Uždavinys“ (R. Jukne- 
vičius; V. Kosciuška); L. Rachmanovo ,„Nera- 
mi senatvė“ (A. Radzevičius; J. Vilutis); M. Gor- 
kio „Priešai“ (B. Dauguvietis; V. Palaima). 

1947. K. Simonovo „Po Pragos kaštonais" 
(J. Grybauskas; V. Palaima); A. Korneičiuko 
„Platonas Krečetas“ (V. Bernsas; B. Matuze- 
vičius); N. Pogodino ,,„Kremliaus kurantai“ 
(B. Dauguvietis, M. Chadaravičius ir K. Ky- 
mantaitė; V. Palaima). 

1948. D. Gou ir A. D'Juso „Giliosios šaknys" 
(J. Rudzinskas; A. Grigorjancas); B. Daugu- 
viečio „Žaldokynė“ (K. Kymantaitė; V. Palai- 
ma); A. Ostrovskio „Miškas“ (B. Dauguvietis; 
V. Palaima); B. Romašovo „Didžioji jėga“ 
(B. Lukošius; A. Motiejūnas); J. Baltušio ,„Gie- 
da gaideliai“ (A. Kernagis; V. Palaima); 
M. Gorkio „Jegoras Buličiovas ir kiti" (B. Dau- 
guvietis; J. Medvedevas); B. Gorbatovo „Tėvų 
jaunystė" (K. Kymantaitė; L. Katinas). 

1949. F. Šilerio ,„,Klasta ir meilė“ (B. Dau- 
guvietis; J. Medvedevas); N. Virtos ,,„Pasmeik- 
tųjų sąmokslas“ (B. Dauguvietis, A. Kernagis; 
J. Jankus); S. Maršako „„Katės namai“ (M. Mi- 
ronaitė; G. Zilys); J. Chlivicko ir J. Gustaičio 
„Obelys žydės“ (K. Kymantaitė; J. Jankus); 
A. Puškino ,„Mocartas ir Saljeris“ (K. Kyman- 
taitė), ,„„Šykštusis riteris“ (B. Dauguvietis); 
K. Goldonio ,„Dviejų ponų tarnas“ (A. Kerna- 
gis; J. Jankus). 

1950. A. Liobytės ir K. Kymantaitės „Žemė 
maitintoja" (pagal P. Cvirkos romaną; K. Ky- 
mantaitė; J. Jankus); A. Ostrovskio ,„Bekraitė“ 
(A. Kernagis; J. Surkevičius); A. Griciaus 
„Liepto galas“ (J. Rudzinskas; J. Jankus); 
A. Gudaičio-Guzevičiaus ,„Kalvio Ignoto tei- 
sybė" (K. Kymantaitė, A. Kernagis; J. Surke- 
vičius); A. Ostrovskio „„Audra“ (S. Maliavinas; 
J. Jankus). 

1951. A. Korneičiuko „Putinų giraitė" (J. Ru- 
dzinskas; J. Jankus); P. Kalderono „Meile ne- 
žaidžiama“ (K. Kymantaitė; J. Surkevičius); 
V.  Višnevskio  ,„Neužmirštamieji  1919-ieji" 
(V. Cigankovas, J. Grybauskas; J. Jankus). 

1952. A. Afinogenovo ,„Pavasaris“ (,„Mašen- 
ka“; V. Limantas; H. Kazlauskas); V. Miliūno 
„Žemė maitintoja“ (pagal P. Cvirkos romaną; 
A. Kernagis; V. Palaima); atnaujinta — M. Gor- 
kio ,„Priešai“ (R. Juknevičius; V. Palaima). 

1953. A. Simukovo ,,„Mergužėlės lelijėlės“ 
(K. Kymantaitė, V. Jurkūnas; J. Jankus); 
J. Baltušio „„Anksti rytelį“ (K. Kymantaitė, 
P. Leslis; J. Jankus, J. Surkevičius, J. Vilutis). 

1954. M. Baratašvili „Žiogas“ (A. Kernagis; 
J. Surkevičius); A. Makajonoko ,„Akmenys ke- 
penyse“ (R. Juknevičius; M. Percovas); A. Če- 
ckovo „Dėdė Vania“ (R. Juknevičius; J. Sur- 
kevičius); P. Vaičiūno ,„Ekscelencijos“ (B. Lu- 
košius; J. Surkevičius); B. Romašovo ,„Ugnies 
tiltas“ (J. Rudzinskas; M. Percovas). 

1955. A. Liobytės „,„Kupriukas muzikantas“ 
„Švietimo vaisiai“ (R. Juknevičius; M. Perco- 
vas); J. Liutovskio ,,„Apkaltinimas“ (A. Ra- 
dzevičius; M. Percovas); V. Miliūno „Še tau, 
kad nori!“ (R. Juknevičius; J. Surkevičius); 
Dž. Londono ,„Vagystė“ (,„Vilkiškos sielos“; 
J. Rudzinskas; J. Surkevičius); atnaujinta — 
N. Pogodino ,,„Kremliaus kurantai“ (J. Ru- 
dzinskas, R. Juknevičius; V. Palaima). 

1956. A. Bieliausko „Egzaminas“ (A. Ker- 
nagis; J. Surkevičius); A. Milerio „Salemo 
raganos“ (V. Jurkūnas; M. Percovas); A. Lio- 
bytės ir K. Kymantaitės „„Paskenduolė“ (pagal 


A. Vienuolio apsakymą; K. Kymantaitė; J. Vi- 
lutis); J. Čepurino ,„Pavasario srautas“ (J. Ru- 
dzinskas; J. Šurkevičius); B. Sruogos ,„Apy- 
aušrio dalia" (R. Juknevičius; J. Surkevičius). 

1957. K. Sajos ,„Silva studentauja“ (K. Ky- 
mantaitė; M. Percovas); R. Blaumanio ,„Siu- 
vėjų dienos Silmačiuose“ (J. Rudzinskas; 
J. Surkevičius); A. Falko ,„Nesusikurk dievai- 
čio" (R. Juknevičius; M. Percovas); J. Būtėno 
ir A. Kernagio ,,„Pamilau dangaus žydrumą“ 
(A. Kernagis; M. Percovas); A. Korneičiuko 
„Eskadros žuvimas"“ (R. Juknevičius; J. Sur- 
kevičius). 

1958. F. Šilerio „Marija Stiuart“ (L. Lurjė; 
J. Surkevičius); G.  Landsbergio-Žemkalnio 
„Blinda“ (K. Kymantaitė; J. Surkevičius); 
P. Kohouto „Šitokia meilė“ (J. Rudzinskas; 
M. Percovas); E. Raneto ,„Sūnus paklydėlis“ 


(A. Radzevičius; R. Vinciūnas); E. de Filipo 
„Melo ilgos kojos“ (R. Juknevičius; M. Per- 
covas); V. Rimkevičiaus ,,„Vandens lelija“ 
(B. Lukošius; J. Surkevičius); A. Gudaičio- 
Guzevičiaus ,,„Nematomasis ginklas“ (J. Ru- 
dzinskas; J. Surkevičius). 

1959. B. Lukošiaus „Lakštingala“ (pagal 


kūnaitė-Kvašienė); K. Feher „Mes irgi ne 
angelai" (R. Juknevičius; J. Surkevičius); 
V. Šekspyro „Hamletas“ (J. Rudzinskas; J. Jan- 
kus); A. Afinogenovo „Tolimoji“ (R. Jukne- 
vičius; M. Percovas); A. Milerio ,,„Komivoja- 
žerio mirtis“ (J. Rudzinskas; M. Percovas). 

1960. M. Lermontovo „Maskaradas“ (R. Juk- 
nevičius; D. Kopustinskaitė-Mataitienė); A. Ar- 
buzovo ,„Tai buvo Irkutske“ (J. Rudzinskas; 
J. Surkevičius); N. Hikmeto ,„Visų užmirštas“ 
(V. Čibiras; J. Surkevičius); J. Kavoliūno 
„Aš matau saulę“ (J. Rudzinskas; M. Per- 
covas). 

1961. K. Sajos ,„Pirmoji drama“ (R. Jukne- 
vičius; D. Kopustinskaitė-Mataitienė); J. Mar- 
cinkevičiaus „Kraujas ir pelenai“ (K. Kyman- 
taitė; J. Čeičytė); H. Ibseno „Šmėklos“ (J. Ru- 
dzinskas; R. Vinciūnas); A. Makajonoko „„Le- 
vonicha išeina į orbitą“ (J. Rudzinskas; 
J. Surkevičius); N. Pogodino ,„Trečioji pate- 
tinė“ (R. Juknevičius; M. Percovas); V. Šeks- 
pyro ,,„Daug triukšmo dėl nieko“ (A. Kernagis, 
J. Surkevičius). 

1962. K. Simonovo ,„Ketvirtasis“ (V. Čibiras; 
M. Percovas); T. Vilįamso ,„Orfėjus nusilei- 
džia į pragarą“ (R. Juknevičius; J. Surke- 
vičius); L. Zorino ,„Draugai ir metai" (J. Ru- 
dzinskas; M. Percovas); I. Turgenevo ,„Mėnuo 
kaime“ (R. Juknevičius; J. Surkevičius); K. Sa- 
jos „Nerimas“ (K. Kymantaitė; J. Ceičytė). 

1963. M. Panjolio ,,Topazas“ (J. Rudzinskas; 
J. Surkevičius); V. Rimkevičiaus „Ratas“ 
(V. Čibiras; M. Percovas); M. Kunderos ,„Rak- 
tų savininkai“ (V. Čibiras; J. Surkevičius); 
A. Griciaus „Buvo buvo — kaip nebuvo..." 
(K. Kymantaitė; M. Percovas). 

1964. V. Rozovo „Kelyje“ (J. Rudzinskas; 
J. Surkevičius); V. Tokarevo „Sąžinė“ (pagal 
D. Pavlovos romaną; V. Čibiras; M. Percovas); 
M. Gorkio ,„Dugne“ (J. Rudzinskas; J. Surke- 
vičius); P. Kohouto „Trečioji sesuo" (V. Li- 
mantas; M. Percovas); E. Radzinskio ,„104 pus- 
lapiai apie meilę“ (V. Čibiras; M. Percovas). 

1965. A. Liobytės „Meškos trobelė“ (S. No- 
J. Surkevičiusl; J. Edlio ,„Sidabri- 
nis šilas“ (A. Galinis; J. Surkevičius). 

Lit: LTSR Valstybinis dramos teatras 
(1940—1955), V., 1955; Lietuvos TSR Valsty- 
binis akademinis dramos teatras, sudarė S. Sa- 
balis ir A. Dūdys, V., 1961. 


AKADĖMINIS OPEROS IR BALĖTO 
TEATRAS, Lietuvos TSR Valstybinis 
akademinis operos ir baleto teatras, — 
Lietuvos TSR muzikinio-teatrinio meno 
centras. 1920 Lietuvių meno kūrėjų 
draugijos (J. Talat-Kelpšos, K. Petraus- 
ko, A. Kačanausko ir kt.) iniciaty- 
va buvo įsteigtas operos kolektyvas 
Kaune. Pirmasis šio kolektyvo spektak- 
lis — Dž. Verdžio „Traviata“ — įvyko 
1920.XII.31. Dirigavo J. Talat-Kelpša, 
režisavo K. Glinskis. Svarb. vaidmenis 
atliko J. Bieliūnas, A. Galaunienė, 
P. Oleka, K. Petrauskas, V. Podėnaitė, 
A. Sodeika, J. Vencevičiūtė. 1921—22 


ILIUSTRACIJOS — ĮKLIJOJE prie p. 24 


sezone profesinis operos teatras pastatė 
M. Petrausko „Birutę“, A. Rubinšteino 
„Demoną“, Š. Guno „Faustą“, Dž. Ver- 
džio „Rigoletą“ ir „Traviatą“ (suvaidino 
25 spektaklius). Teatro trupę sudarė 
apie 100 žmonių. Kūrybinis jauno ko- 
lektyvo darbas rėmėsi geriausiomis rusų 
operos meno tradicijomis, kurias lietu- 
vių muz. teatro scenoje įtvirtino 
K. Petrauskas ir kt. dainininkai bei reži- 
sieriai, anksčiau dirbę įvairiuose Rusijos 
Leatruose. 1922 operos teatras buvo su- 
valstybintas, o 1925 sujungtas su dra- 
mos teatru ir pavadintas Valstybės 
teatru. 

1922—32 laikotarpiu profesinio lietu- 
vių operos teatro kūrybinėje veikloje 
pagrindinis dėmesys buvo skiriamas kla- 
sikiniam repertuaru. Buvo pastatytos 
Dž. Verdžio, R. Vagnerio, Dž. Mejerbe- 
rio, Dž. Rosinio, Dž. Pučinio, Š. Guno, 
Ž. Bizė, P. Čaikovskio, E. Napravniko, 
M. Musorgskio, N. Rimskio-Korsakovo 
ir kitų kompozilorių operos. Tuo metu 
dirigentais dirbo M. Bukša, J. Gruodis, 
J. Talat-Kelpša, L. Hofmekleris. Spektak- 
lius režisavo D. Arbeninas, K. Glinskis, 
T. Pavlovskis, A. Sutkus, N. Tichomiro- 
vas, N. Vekovas, A. Oleka-Žilinskas. 
Pažangesniųjų menininkų (M. Bukšos, 
J. Talat-Kelpšos, K. Petrausko ir kt.) 
dėka teatre vyravo realistinės tendenci- 
jos. Į operos trupę įsijungė nauji daini- 
ninkai: S. Audėjus, J. Byra, V. Bruč- 
kus, J. Butėnas, J. Dvarionaitė, V. Gri- 
gaitienė, V. Jonuškaitė, A. Kačanauskas, 
J. Katelė, A. Kučingis, A. Kutkus, 
M. Lipčienė, I. Nauragis, M. Rakauskai- 
tė, S. Sodeika, Ch. Šulginas ir kt. Teatre 
dirbo dailininkai V. Didžiokas, V. Du- 
beneckis, O. Dubeneckienė, A. Galdi- 
kas, P. Kalpokas ir kt. 

1933—40 laikotarpiu buvo pastatytos 
pirmosios lietuviškos operos: J. Karna- 
vičiaus „Gražina“ (1933) ir „Radvila 
Perkūnas“ (1937), A. Račiūno „Trys ta- 
iismanai“ (1936), M. Petrausko—J. Damb- 
rausko „Eglė“ (1939), toliau plečiamas 

lasikinis repertuaras (N. Rimskio-Kor- 

sakovo „Kitežas“ ir „Caras Saltanas“, 
A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“, 
Dž. Verdžio „Otelas“ ir kt.). Didelę pro- 
fesinę pagalbą operos kolektyvui, ap- 
skritai žengiančiam realistinės kūrybos 
keliu, suteikė rusų dailininkas M. Do- 
bužinskis, su nedidelėmis pertraukomis 
dirbęs teatre 1929—39. Išaugo nauji 
operos kadrai: dirigentas J. Pakalnis, 
režisierius P. Oleka, dainininkai V. Da- 
gelytė, A. Dambrauskaitė, K. Gutauskas, 
J. Jasaitytė, E. Kalvaitytė, J. Mažeika, 
A. Sprindys, A. Staškevičiūtė, P. Za- 
niauskaitė ir kt. Dainininkai K. Petraus- 
kas, A. Staškevičiūtė, J. Mažeika, A. Ku- 
čingis, P. Oleka ir kt. gastroliavo užsie- 
nyje. Teatro kolektyvo meistriškumą 
ugdė ir atvykstantieji gastrolių į Kauną 
žymūs menininkai (dirigentai E. Kupe- 
ris ir N. Malko; 1934—35 F. Šaliapinas, 
dalyvavęs koncertuose ir atlikęs Bori- 
so Godunovo ir Mefistofelio partijas, 
ir kt.). 

Greta operos kūrėsi ir baleto trupė. 
Pirmieji baletmeisteriai lankė Maskvos 
ir Peterburgo choreografijos m-las, to- 


aKLU i It 
(AMS | ! 


d 


RK a 


teatro rūmai 


Akademinio 
Vilniuje 


operos ir baleto 


dėl liet. balelo kelias glaudžiai susijęs 
Su rusų klasikinio baleto tradicijomis. 
okius pirmųjų operų spektakliams statė 
Cailininkė ir balerina O. Dubeneckienėe, 
Pirmieji baleto šokėjai buvo J. Jovai- 
šailė ir B. Kelbauskas. 1925.XII.4 baleto 
trupė parodė pirmąjį spektaklį — L. De- 
libo „Kopeliją“ (baletmeisteris P. Petro- 
Vas). Kurį laiką buvo statomi trumpi 
baletai. 1927 pastatytas P. Čaikovskio 
„Gulbių ežeras“. Šio baleto pastatymas 
davė pradžią daugeliui sudėtingų, rei- 
Kalaujančių aukštos klasikinio šokio 
technikos, baleto spektaklių (A. Ada- 
no „Žizel“, A. Glazunovo „Raimonda“, 
P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“, 
L. Minkaus „Don Kichotas“ ir kt.). 1928 
Pastatytas baletas pagal J. Karnavičiaus 
„Lietuviškąją rapsodiją“, 1933 — pirmie- 
J! 3 lietuviški vienaveiksmiai baletai: 
„ Dvariono „Piršlybos“, J. Gruodžio 
„Jūratė ir Kastytis“, V. Bacevičiaus 
„SOkių sūkury“. 1929 išvykus P. Pet- 
TOvui, baleto kolektyvui vadovavo 
J. Kiakštas, N. Zverevas, A. Fiodorova. 
Šių baletmeisterių vadovaujami, išaugo 
Jauni šokėjai: V. Aukščiūnas, P. Bara- 
Vykas, H. Jagminas, M. Juozapaitytė, 
O. Malėjinaitė ir kiti. 1934—35 baleto 
trupė gastroliavo užsienyje. 1938 bale- 
Ui pradėjo vadovauti pirmasis liet. ba- 
letmeisteris B. Kelbauskas. 
1940 atkūrus Lietuvoje Tarybų val- 
džią, prasidėjo naujas kūrybinis liet. 
Muz. teatro veiklos etapas. 1940 teatro 
direktoriumi tapo pažangus menininkas 
+ Grybauskas. Buvo pastatyta pirmoji 
letuvoje taryb. opera — I. Dzeržinskio 
„Tykusis Donas“  (dirig. M. Bukša, 
tež. S. Dautartas), R. Gliero baletas „Rau- 
donoji gėlelė" („Raudonoji aguona“; 
aletmeisteris B. Kelbauskas). Šie pasta- 
Ymai reiškė kokybiškai naujo — ta- 
Tybinio — lietuvių operos ir baleto teat- 
IO gimimą. Lietuvių meno dekadai 
askvoje teatras pradėjo rengti S. Šim- 
aus operą „Kaimas prie dvaro“ („Pa- 
Sirėnai"), J. Pakalnio baletą -„Sužadė- 
Me“ ir naujai perredaguotą M. Petraus- 
Operą „Eglė“. Tačiau darbą nutraukė 
USS fašistų pradėtas karas. Vok. iaš. 
S Upacijos metu dalis teatro darbuotojų 
Pasitraukė į TSRS gilumą. Hitlerininkai 
„ Vietiniai burž. nacionalistai nužudė 
"g. L. Hofmeklerį ir kai kuriuos or- 
So artistus. Kiti darbuotojai slapstė- 
k arba buvo pašalinti iš teatro (J. Talal- 
€lpša, B. Kelbauskas ir kt.). Iš teatro 


repertuaro faš. cenzūra išbraukė geriau- 
sius rusų klasikų kūrinius, J. Karnavi- 
čiaus „Gražiną“. Jų vietoj buvo bruka- 
mos menkavertės užsienietiškos operetės. 

Tarybinei Armijai 1944 vasarą išvada- 
vus Kauną, teatras buvo reorganizuotas: 
atskirtas nuo dramos teatro ir pavadin- 
tas Lietuvos TSR Valstybiniu operos ir 
baleto teatru. 1944 rudenį įvyko pirma- 
sis po karo spektaklis — J. Karnavičiaus 
opera „Gražina“. Iki 1948 teatras rūpi- 
nosi repertuaro atkūrimu ir pastatė tik 
vieną naują operą — V. Muradelio 
„Didžiąją draugystę“ (1947). Tuomet re- 
žisieriais dirbo P. Oleka, J. Grybauskas, 
A. Zauka, dirigentais — M. Bukša, 
J. Talat-Kelpša, R. Geniušas, A. Kali- 
nauskas. Teatre dirbo daug jaunų artis- 
tų: operoje — V. Česas, I. Ylienė, J. Ind- 
ra, A. Lietuvninkas, R. Marijošius, 


paris, J. Stasiūnas, 
ir kt.; balete — S. Bilida, G. Boreikaitė, 
V. Brazdylis, R. Grigorovaitė, V. Grivic- 
kas, R. Jamontaitė, Z. Jamontas, I. Kal- 
vaitytė, H. Kunavičius, V. Lipnickaitė, 
N. Makarova, A. Ruzgaitė, G. Sabaliaus- 
kaitė, V. Sauleika, T. Sventickaitė, 
R. Stankunavičiūtė, V.  Stiklioraitis, 

1948 teatras perkeltas į Vilnių. Dau- 
gelis anksčiau pastatytų operų ir baletų 
buvo atnaujinti. 1950 pastatyta M. Mu- 
sorgskio opera „Borisas Godunovas“. 
Už šį pastatymą dirig. S. Delicijevui, 
rež. J. Grybauskui, chormeisteriui J. Dau- 
tartui, solistams K. Petrauskui, J. Pet- 
raškevičiūtei, R. Sipariui ir J. Stasiūnui 
buvo suteiktos TSRS Valst. premijos. 
Teatras papildė savo repertuarą naujais 
veikalais (P. Čaikovskio ,,Mazepa“, 
S. Moniuškos „„Halka“, N. Rimskio-Kor- 
sakovo „Caro sužadėtinė“, A. Kreino 
„Laurensija“ ir kt.). Teatre pradėjo dirb- 
ti nauji solistai: operoje — V. Adamke- 
vičius, M. Aleškevičiūtė, E. Čiudakova, 
I. Jasiūnaitė, V. Kavoliūnas, B. Leonaitė, 
V. Mikštaitė, L. Muraška, V. Rubackis, 
E. Saulevičiūtė, K. Šilgalis, Z. Tervydis, 
J. Urvelis, H. Zabulėnas, I. Žukaitė; 
balete — H. Banys, V. Baltrušaitis, R. Ja- 
Č. Žebrauskas. Kūrybingai 
dirbo rež. J. Grybauskas, baletmeisteris 
V. Grivickas, dirig. Ch. Potašinskas, 
chormeisteris J. Dautartas, dail. R. Son- 
gailaitė ir kt. 

Reikšmingas teatro gyvenimo įvykis 
buvo lietuvių lit-ros ir meno dekada 
Maskvoje (1954). Rengiantis dekadai, 
dirbo dirig. I. Altermanas, A. Žiūraitis 
ir R. Geniušas, rež. J. Gustaitis, dail. 
J. Jankus, baletmeisteris V. Grivickas. 
Dekadai teatras parengė pirmąją liet. 
taryb. operą — A. Račiūno „Marytę“ ir 
J. Juzeliūno baletą „Ant marių kranto“, 
Dž. Verdžio „Traviatą“ bei A. Borodino 
„Kunigaikštį Igorį“. Po dekados dau- 


"gelis teatro darbuotojų apdovanoti TSRS 


ordinais ir medaliais, kai kuriems artis- 
tams suteikti garbės vardai, teatras pa- 
vadintas akademiniu, padidintas jo me- 
ninis kolektyvas (iki 350 žmonių). 

Su V. Klovos opera „Pilėnai“ (1956) ir 
J. Indros baletu ,„Audronė“ (1957) teai- 
ras 1957 dalyvavo Visasąjunginiame 


AKA— AKA 27 


muz. teatrų festivalyje Maskvoje. Abu 
pastatymai buvo pažymėti I laipsnio 
diplomais. 1958 teatro kolektyvas gast- 
roliavo Leningrade. 1958—60 buvo pa- 
statyta V. Klovos operos „Vaiva“ ir 
„Duktė“, B. Dvariono opera „Dalia“, 
E. Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė". 
Tuos spektaklius statė rež. J. Gustaitis 
ir baletmeisteris V. Grivickas, dirigavo 
I. Altermanas, R. Geniušas, M. Dvario- 
naitė ir Ch. Potašinskas, chormeisteris 
J. Dautartas, apipavidalino dail. J. Jan- 
kus ir R. Songailaitė. V. Klovos operos 
„Duktė“ pastatymas 1960 buvo pažymė- 
tas Resp. premija (Resp. premijos su- 
teiktos komp. V. Klovai, dirig. R. Ge- 
niušui, režisieriui ir libretistui J. Gustai- 
čiui, chormeisteriui J. Dautartui, daili- 
ninkei R. Songailaitei, solistams E. Sau- 
levičiūtei, V. Noreikai ir R. Sipariui). 
Teatras pastatė ir naujų tarybinių bei 
klasikinių operų: T. Chrenikovo ,„Audro- 
je", E. d'Albero „Slėnyje“, Dž. Verdžio 
„Otelą“, „Don Karlą“, „Sicilijos mišpa- 
rus" ir „Aidą“, Š. Guno „Romeo ir Džul- 
jetą", V. Mocarto „Visos jos tokios“; 
baletų: L. Auster „Tijną“ ir „Šiaurės 
sapną“, F. Jarulino „Šuralę“, L. Delibo 
„Silviją“, M. Čiulakio ,Tariamąjį su- 
žadėtinį", P. Čaikovskio „Spraktuką“, 
E. Grigo „Perą Giuntą“, Č. Punjo „Pa- 
ryžiaus katedrą" („Esmeraldą“), A. Cha- 
čaturiano „Spartaką“ ir kt. Pastaruo- 
siuose spektakliuose iškilo daug ga- 
baus jaunimo: operoje — V. Noreika, 
V. Daunoras, E. Kaniava, balete — L. Aš- 
kelovičiūtė, G. Žvikaitė, R. Baranaus- 
kaitė, V. Nikulajevas, R. Minderis, 
G. Samaitytė. Į teatro darbą įsijungė 
jaunas dirigentas V. Viržonis. 1963 rež. 
V. Mikštaitė pastatė S. Prokofjevo ope- 
rą „Meilė trims apelsinams“. 1963.XII 
leatras su pasisekimu gastroliavo Mask- 
voje: Kremliaus Suvažiavimų rūmuose 
parodė S. Prokofjevo operą „Meilė 
trims apelsinams“ ir baletus — J. Juze- 
liūno „Ant marių kranto“, E. Balsio „Eg- 
lę žalčių karalienę“ ir L. Delibo „Silvi- 
ją". Išaugo teatro choro ir orkestro 
kolektyvai, pakilo jų meistriškumas. 
Iš ilgamečių orkestro artistų paminėtini 
A. Baužinskas, A. Masaitis, L. Survila, 
L. Vilkauskas, J. Urba, A. Končius, 
V. Kairys, M. Stanišauskas A. Jag- 
minas, R. Džiugas ir kt., iš choris- 
tų — A. Žitkevičius, L. Žvikas, J. Indri- 
konienė ir kt. Teatras tvirtai eina 
realistinio meno keliu, įsisavindamas 
geriausius šiuolaikinio muz. teatro pa- 
siekimus. 

Teatro solistai gastroliuoja kituose 
TSRS teatruose ir užsienyje, jo scenoje 
dažnai pasirodo TSRS Didžiojo teatro, 
Leningrado, Kijevo, Minsko, Rygos, Tbi- 
lisio, Lvovo ir užsienio teatrų artistai. 

SVARBESNIOSIOS  OPERŲ PREMJEROS 
(skliaustuose nurodomi: dirigentas; statytojas 
bei režisierius; dailininkas): 

1920. Dž. Verdžio „Traviata“ (J. Talat-Kelp- 
ša; K. Glinskis). 

1921. M. Petrausko „Birutė“ (J. Talat-Kelpša, 


K. Glinskis): A. Rubinšteino  ,,„Demonas" 
(J. Talat-Kelpša; A. Sutkus; V. Didžiokas); 


28 AKA— AKA 


Dž. Verdžio „Rigoletas“ (J. Talat-Kelpša; 
A. Sutkus; V. Didžiokas). 

1922. Š. Guno „Faustas“ (J. Talat-Kelpša; 
k. Petrauskas; V. Didžiokas); R. Leonkavalio 
„Pajacai“ (J. Talat-Kelpša; P. Rusteika; V. Di- 
džiokas); K. Gliuko „Pavasario karalaitė" 
(J. Talat-Kelpša; P. Rusteika). 

1923. P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas" 
(J. Talat-Kelpša; D. Arbeninas; J. Gregoraus- 
kas). 


1924. Ž. Bizė „Karmen“ (J. Talat-Kelpša; 
D. Arbeninas; V. Didžiokas); Dž. Rosinio „„Se- 
vilijos kirpėjas“ (J. Talat-Kelpša; D. Arbeni- 
nas; J. Gregorauskas); Dž. Pučinio ,„Čio-čio- 
san" („Madam Baterflai“; J. Talat-Kelpša; 
D. Arbeninas; J. Gregorauskas); Dž. Pučinio 
„Toska“ (J. Gruodis; D. Arbeninas; J. Gre- 
gorauskas). 


1925. P. Maskanjo ,,„Kavalerija rustikana" 
(J. Talat-Kelpša; D. Arbeninas; J. Gregoraus- 
kas); Š. Guno „Romeo ir Džuljeta“ (J. Talat- 
Kelpša; D. Arbeninas; V. Dubeneckis); P. Čai- 
kovskio „Pikų dama“ (J. Gruodis; D. Arbe- 
ninas; V. Dobužinskis); Ž. Ofenbacho ,„Hof- 
mano pasakos“ (J. Talat-Kelpša; N. Vekovas; 
V. Dubeneckis). 


1926. R. Vagnerio ,„„Lohengrinas“" 
dis; N. Vekovas; V. Dubeneckis); 
„Minjon“ (J. Talat-Kelpša;  N. 
Dž. Verdžio ,,Kaukių balius“ (J. 
N. Vekovas). 

1927. F. Halevi ,,„Žydė“ (J. Gruodis; P. Ole- 
ka; V. Jomantas, V. Bičiūnas); Dž. Pučinio 
„Bohema“ (J. Talat-Kelpša; N. Tichomirovas; 
V. Dubeneckis); Dž. Verdžio „Aida“ (M. Buk- 
ša; N. Tichomirovas; L. Libertas). 


(J. Gruo- 
A. Tomai 
Vekovas); 

Gruodis; 


1928. E. d'Albero „Slėnyje“ (,„Pakalnė“; 
M. Bukša; N. Tichomirovas; P. Kalpokas); 
O. Nikolaji „Vindzoro kūmutės“ (J. Talat- 
Kelpša; N. Tichomirovas; V. Didžiokas); 


Bi Volf-Ferario „Madonos brangenybės" 
(M. Bukša; T. Pavlovskis; J. Lapšinas). 

1929. E. Napravniko ,„Dubrovskis“ (M. Buk- 
ša; T. Pavlovskis; V. Didžiokas); A. Ponkjelio 
„„Džokonda" (M. Bukša; T. Pavlovskis; P. Kal- 
pokas); Dž. Verdžio „Trubadūras“ (M. Bukša; 
T. Pavlovskis; V. Dubeneckis). 

1930. M. Musorgskio „Borisas Godunovas“ 
(M. Bukša; T. Pavlovskis; M. Dobužinskis); 
U. Džordano „Andrė Šenjė“ (M. Bukša; T. Pav- 
Jovskis; M. Dobužinskis); R. Vagnerio „Tan- 
hoizeris“ (M. Bukša; T. Pavlovskis; M. Do- 
bužinskis). 

1931. Ž. Masnė „Verteris“ (J. Talat-Kelpša; 
T.' Pavlovskis; A. Galdikas); K. Sen-Sanso 
„Samsonas ir Dalila" (M. Bukša; T. Pavlovs- 
kis; L. Libertas); D. Obero „Fra Djavolas" 
(J. Talat-Kelpša; P. Oleka; P. Kalpokas). 

1932. Dž. Mejerberio ,„Hugenotai“ (M. Buk- 
ša; T. Pavlovskis; L. Libertas); N. Rimskio- 
Korsakovo ,„Caras Saltanas“ (M. Bukša; T. Pav- 
lovskis; N. Gončiarova); G. Šarpantiė „Luiza“ 
(M. Bukša; T. Pavlovskis; M. Dobužinskis). 

1933. Dž. Pučinio ,„Skraistė“, „Džanis Skikis", 
„Andželika“ (J. Talat-Kelpša; P. Oleka; 
M. Bulaka, T. Kulakauskas, P. Kalpokas); 
J. Karnavičiaus „„Gražina“ (M. Bukša; P. Ole- 
ka; A. Galdikas); V. Mocarto ,„Don Žuanas“ 
(M. Bukša; T. Pavlovskis; M. Dobužinskis). 

1934. B. Smetanos „Parduotoji nuotaka" 
(M. Bukša; T. Pavlovskis; L. Truikys); L. De- 
libo ,,„Lakmė“ (J. Talat-Kelpša; P. Oleka; 
A. Galdikas). 

1935. A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“ 
(M. Bukša; T. Pavlovskis; M. Dobužinskis); 
E. Volf-Ferario „Keturi storžieviai“ (J. Talat- 


Kelpša; P. Oleka; S. Kudokas); F. Flotovo 
„Marta“ (J. Talat-Kelpša; P. Oleka; O. Du- 
beneckienė). 


1936. A. Račiūno „Trys talismanai" (M. Buk- 
ša; T. Pavlovskis; L. Truikys); G. Donicečio 
„„Don Paskualė“ (P. Breizachas; T. Pavlovskis, 
A. Zauka); N. Rimskio-Korsakovo „Kitežas“ 
(M. Bukša; P. Oleka; K. Korovinas). 


1937. J. Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“ 
(M. Bukša; P. Oleka; M. Dobužinskis); 
A. Dvoržako „Undinė“ (J. Talat-Kelpša; P. Ole- 
ka; M. Dobužinskis). 

1938. Dž. Verdžio „„Otelas“ (V. Marijošius; 
P. Oleka; L. Truikys); E. Humperdinko ,,Jo- 
nukas ir Gretutė“ (J. Talat-Kelpša; P. Oleka; 
M. Dobužinskis). 

1939. M. Petrausko—J. 
(J. Dambrauskas; 


Dambrausko 
S. Dautartas; L, 


„Eglė“ 
Truikys); 


Ž. Masnė „Manon“ (V. Marijošius; P. Oleka; 
M. Dobužinskis). 
1940. I. Dzeržinskio „„Tykusis 
(M. Bukša; S. Dautartas; S. Ušinskas). 
1947. V. Muradelio „Didžioji draugystė“ 
(A. Kalinauskas; J. Grybauskas; S. Ušinskas). 
1948. Š. Guno ,,„Romeo ir Džuljeta“ (M. Buk- 


Donas“ 


ša; J. Grybauskas; L. Truikys); A. Rubin- 
šteino „Demonas“ (A. Kalinauskas; J. Gry- 
bauskas; A. Grigorjancas). . 

1949. A. Dargomižskio „Undinė“ (M. Buk- 
ša; J. Grybauskas; G. Korosteliovas). 

1950. B. Smetanos „Parduotoji nuotaka“ 


(S. Delicijevas; A. Zauka; P. Lukšas); M. Mu- 
sorgskio „Borisas Godunovas“ (S. Delicijevas; 
J. Grybauskas; A. Grigorjancas). 

1951. P. Čaikovskio ,„Mazepa“ (M. Bukša; 
J. Grybauskas; P. Jeršovas); S. Moniuškos 
„Halka" (M. Bukša, A. Žiūraitis; A. Zauka; 
M. Zelinskis); Dž. Pučinio ,„Bohema“ (R. Ge- 
niušas; A. Zauka; R. Songailaitė). 

1952. N. Rimskio-Korsakovo ,„Caro sužadėti- 
nė" (S. Delicijevas; P. Oleka; M. Bespalova); 
A. Borodino ,,Kunigaikštis Igoris“ (I. Alter- 
manas, A. Žiūraitis; J. Gustaitis; R. Songai- 
laitė); Dž. Verdžio „Traviata“ (R. Geniušas; 
J. Gustaitis, A. Zauka; R. Songailaitė). 

1953. A. Račiūno „Marytė“ (A. Žiūraitis; 
J. Gustaitis; J. Jankus). 

1954. P. Čaikovskio ,,„Eugenijus Oneginas“ 
(I. Altermanas; J. Gustaitis; J. Jankus); 
T. Chrenikovo „,,„Audroje“ (I. Altermanas; 
J. Grybauskas; J. Jankus). 

1955. S. Gulak-Artemovskio ,„Zaporožietis už 
Dunojaus“ (I. Altermanas; J. Gustaitis; P. Zlo- 
čevskis); L. Delibo ,,Lakmė“ (R. Geniušas; 
A. Zauka; R. Songailaitė); Dž. Verdžio ,„Ote- 
las“ (A. Kalinauskas; K. Petrauskas, A. Zau- 
ka; J. Jankus). 

1956. Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjas" (I. Al- 
termanas; J. Gustaitis; J. Jankus); V. Klovos 
„Pilėnai“ (I. Altermanas; J. Gustaitis; J. Jan- 
kus); E. d'Albero „Slėnyje“ (A. Kalinauskas; 
J. Grybauskas; J. Jankus); R. Leonkavalio 
„„Pajacai“ (R. Geniušas; A. Zauka; R. Son- 
gailaitė). 

1957. Dž. Verdžio „Rigoletas“ (A. Kalinaus- 


kas; A Zauka; R. Songailaitė); V. Mocarto 
„Pagrobimas iš Seralio“ (I. Altermanas; 
J. Gustaitis; J. Surkevičius). 

1958. V. Klovos „Vaiva“ (I. Altermanas; 


J. Gustaitis; R. Songailaitė); P. Čaikovskio 
„Pikų dama“ (R. Geniušas; A. Zauka; R. Son- 
gailaitė pagal M. Dobužinskio eskizus). 

1959. B. Dvariono „Dalia“ (B. Dvarionas, 
M. Dvarionaitė; J. Gustaitis; V. Palaima); 
Dž. Verdžio ,,„Don Karlas“ (R. Geniušas; 
J. Grybauskas; L. Truikys); V. Gokijelio 
„Raudonkepuraitė“ (V. Viržonis; V. Grivickas; 
V. Gatavynaitė). 

1960. D. Obero „Fra Djavolas“ (M. Dvario- 
naitė; J. Gustaitis; J. Jankus); V. Klovos 
„Duktė“ (R. Geniušas; J. Gustaitis; R. Songai- 
laitė);  Ž. Ofenbacho „Hofmano pasakos“ 
(V. Viržonis; J. Grybauskas; R. Songailaitė). 

1961. Dž. Verdžio „Sicilijos mišparai“ (R. Ga- 
niušas; J. Gustaitis; R. Songailaitė); Š. Guno 
„Romeo ir Džuljeta“ (V. Viržonis; J. Gry- 
bauskas; J. Jankus). 

1962. P. Čaikovskio „Jolanta“ (R. Geniušas; 
J. Gustaitis; J. Jankus); V. Mocarto ,„Visos jos 
tokios" (L. Survila; J. Gustaitis; D. Ūsaitė). 

1963. N. Rimskio-Korsakovo ,„Mocartas ir 
Saljeris“ (V. Viržonis; J. Grybauskas; A. Pi- 
lipavičius); S. Prokofjevo ,„Meilė trims apel- 
sinams“ (R. Geniušas; V. Mikštaitė; J. Jan- 
kus); Dž. Verdžio „Aida“ (V. Viržonis; J. Gus- 
taitis; R. Songailaitė). 

1964. R. Petso ,„Gudrusis Antsas" (R. Geniu- 
šas; V. Mikštaitė; V. Peilis); Ž. Masnė „Ma- 
non“ (R. Geniušas; V. Mikštaitė; D. Ūsaitė). 

1965. A. Račiūno „Saulės miestas" (V. Vir- 
žonis; J. Gustaitis; J. Jankus). 


SVARBESNIOSIOS BALETŲ PREMJEROS 
(skliaustuose nurodomi: dirigentas; statytojas 
bei baletmeisteris; dailininkas): 

1925. L. Delibo „Kopelija“ (J. Talat-Kelpša; 
P. Petrovas). 

1926. J. Štrauso „„Išdykėlės“, N. Rimskio- 
Korsakovo ,„(Gundymas“, L. Liakombo ,,„Pepita 
Rosa“ (F. Virzingas; P. Petrovas; P. Petrovas); 
R. Drigo ,„Užburtoji fleita“, F. Šopeno—A. Gla- 
zunovo ,„Šopeniana“, T. Gertelio „Tuščias at- 
sargumas“ (F. Virzingas; P. Petrovas). 

1927. P. Čaikovskio ,„Gulbių ežeras“ (F. Vir- 
zingas; P. Petrovas; P. Dobužinskis). 

1928. P. Čaikovskio ,,„Spraktukas“ (M. Bukša; 
P. Petrovas; B. Didžiokienė); J. Karnavičiaus 


„Lietuviškoji rapsodija“ (J. Karnavičius; 
P. Petrovas; A. Varnas); L. Delibo „Silvija“ 
(F. Virzingas; P. Petrovas; V. Dubeneckis). 

1929. R. Drigo ,„Arlekinada“ (F. Virzingas; 
P. Petrovas; M. Dobužinskis); I. Stravinskio 
„„Skaidrusis paukštis“ (F. Virzingas; P. Petro- 
vas; V. Dubeneckis). 

1931. A. Adano „Žizel“, M. Balakirevo „ĮIsla- 
mejus" (L. Hofmekleris; N. Zverevas; M. Do- 
bužinskis). 

1932. F. Šopeno—A. Glazunovo „„Silfidos“, 
R. Šumano „Karnavalas“ (L. Hofmekleris; 
N. Zverevas; M. Dobužinskis); M. Musorgskio 
„Naktis raganų kalne“, F. Pulano „„Aubadė“, 
K. Veberio „Kvietimas šokiui“ (,„Rožės sap- 
nas“), K. Debiusi ,,„Fauno popietis“, M. Rave- 
lio ,„Bolero“ (L. Hofimekleris; N. Zverevas). 

1933. A. Glazunovo „Raimonda“ (L. Hof- 
mekleris, N. Zverevas; M. Dobužinskis); V. Ba- 
cevičiaus „Šokių sūkury“, J. Gruodžio ,,Jū- 
ratė ir Kastytis“, B. Dvariono „Piršlybos“ 
(L. Hofmekleris; N. Zverevas; T. Kulakaus- 
kas, A. Galdikas, S. Ušinskas). 

1934. P. Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“ 
(L. Hofmekleris; N. Zverevas; M. Dobužinskis). 

1935. T. Prestono ,„Nykštukas grenadierius“ 
(L. Hofmekleris; B. Kelbauskas; M. Dobu- 
žinskis). 

1936. L. Minkaus ,„Don Kichotas“ (M. Bukša; 
A. Fiodorova; L. Truikys). 

1937. N. Rimskio-Korsakovo ,,„Šecherazada“, 
Ž. Oriko „Jūrininkai“, T. Prestono ,„Baltosios 
rožės" (M. Bukša; B. Kelbauskas; O. Dube- 
neckienė); Č. Punjo ,„Žirgelis-kuprelis“ (J. Pa- 
kalnis; A. Fiodorova; O. Dubeneckienė). 

1938. B. Asafjevo „Bachčisarajaus fontanas“ 
(M. Eukša: B. Kelbauskas; O. Dubeneckienė); 
N. Čerepnino „Piramidės paslaptis" (M. Buk- 
ša; A. Kirsanova; M. Dobužinskis). 

1939. B. Asafjevo  „„Kaukazo belaisvis“ 
(M. Bukša; B. Kelbauskas; O. Dubeneckienė). 

1940. R. Gliero „Raudonoji gėlelė“ (,„Raudo- 
noji aguona“; J. Pakalnis; B. Kelbauskas; 
V. Andriušis). 

1948. P. Čaikovskio ,„Gulbių ežeras“ (M. Buk- 
ša; F. Lopuchovas; V. Palaima). 

1950. A. Kreino „„Laurensija“ (Ch. Potašins- 
kas; M. Satunovskis; R. Songailaitė). 

1951. D. Klebanovo „Svetlana“ (A. Kalinaus- 
kas; V. Grivickas; R. Songailaitė); A. Glazu 
novo „Raimonda“ (M. Bukša; M. Moisejevas, 
K. Salnikova; R. Songailaitė). 

1952. J. Pakalnio ,„Sužadėtinė" 
nauskas; B. Kelbauskas; J. Jankus). 

1953. J. Juzeliūno „Ant marių kranto" 
(R. Geniušas; V. Grivickas, A. Mesereras: 
J. Jankus, J. Surkevičius). 

1954. I.  Morozovo „Daktaras  Aiskauda“ 
(Ch. Potašinskas; M. Moisejevas, K. Salnikova; 
R. Songailaitė); L. Minkaus „Don Kichotas“ 
(Ch. Potašinskas; V. Grivickas; R. Songailaitė). 

1955. P. Čaikovskio ,„Miegančioji gražuolė“ 
(I. Altermanas, Ch. Potašinskas; V. Grivickas, 
M. Moisejevas, K. Salnikova; R. Songailaitė). 


1956. A. Adano „Žizel“ (Ch. Potašinskas; 
V. Grivickas; R. Songailaitė); E. Grigo „Peras 


(A. Kali- 


Giuntas“ (Ch. Potašinskas; V. Grivickas; 
R. Songailaitė); J. Indros „„Audronė“ (I. Al- 
termanas, Ch. Potašinskas; V. Grivickas; 


J. Jankus). 


1958. B. Bitovo „Dvylika mėnesių" (Ch. Po- 
tašinskas; B. Kelbauskas; R. Songailaitė); 
J. Štrauso ,„Žydrasis Dunojus" (Ch. Potašins- 


kas; V. Grivickas, B. Kelbauskas; R. Son- 
gailaitė). 
1959. L. Auster „Tijna" (Ch. Potašinskas; 


A. Koitas; G. Sanderis); M. Ravelio „Bolero“, 
K. Veberio „Kvietimas šokiui“, N. Rimskio- 
Kcrsakovo ,,„Šecherazada“ (Ch. Potašinskas; 
B. Kelbauskas; R. Songailaitė). 

1960. E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“ 
(Ch. Potašinskas; V. Grivickas; J. Jankus); 
R. Grinblato ,„Rigonda“ (Ch. Potašinskas; E. Tan- 
gijeva-Birznieks; E. Vardaunis, J. Jankus). 

1961. F. Jarulino „„Šuralė“ (Ch. Potašinskas; 
J. Gudavičius; J. Jankus); L. Delibo „Silvija“ 
(Ch. Potašinskas; V. Grivickas; V. Gatavynai- 
tė); L. Auster „Šiaurės sapnas“ (Ch. Potašins- 
kas; V. Grivickas; L. Roza, K. Klaus). 

1962. P. Čaikovskio „Frančeska da Rimini“ 
(R. Geniušas; G. Sabaliauskaitė; J. Jankus); 
M. Čiulakio „Tariamasis sužadėtinis“ (Ch. Po- 
tešinskas; B. Kelbauskas; R. Songailaitė); 
C. Punjo „Paryžiaus katedra" (,,„Esmeralda“; 
Ch. Potašinskas; V. Grivickas; J. Jankus). 

1963. P. Čaikovskio ,„Spraktukas“ (Ch. Po- 
tašinskas; B, Kelbauskas; R. Songailaitė). 


ats A. Chačaturiano „Spartakas“ (Ch. Po- 
nskas; V. Grivickas; A. Pilipavičius); 
A. Adano „„Korsaras“ (Ch. Potašinskas; B. Kel- 
bauskas; R. Songailaitė). 

AKADEMIZMAS — dailės kryptis, susi- 
Iormavusi XVI a. pabaigoje Italijos 
dailės akademijose, pagrįsta antikos se- 
kimu ir renesanso meno kanonais. 
XVII-XIX a. paplito daugelyje kitų 
šalių. Lietuvoje A. nebuvo dirvos pla- 
Čiau pasireikšti; atskiri dailininkai, gavę 
A. pagrindus Peterburgo arba V. Euro- 
Pos dailės akademijose, nesukūrė A. 
krypties, Pirmieji A. reiškiniai Lietuvos 
dailėje pastebimi Vilniaus un-to tapy- 
Os ir piešimo katedros auklėtinių, ku- 
Tie buvo išvykę tobulintis į kitas aukš- 
tąsias dailės m-las, darbuose (J. Oleš- 
kevičiaus „Antinojus ir Stratonaka“ 
Ir kt., kai kurie V. Smokovskio paveiks- 
lai). Kiek plačiau A. pasireiškė nuo 
XIX a. penktojo dešimtmečio, kai į Lie- 
tuvos meninį gyvenimą įsijungė nauja 
dailininkų karta, išugdyta Peterburgo 
Dailės akademijos (J. Zenkevičius, 
K. Rafalovičius, B. Ruseckas, A. Žame- 
ta-Žemaitis, V. Slendzinskis ir kt.). 


AKALYČIA — kaimas Alytaus rj., Alo- 
vės apyl, 10 km į p. v. nuo Daugų, 
Alovės ežero r. krante. 226 gyv. (1959). 
Anksčiau kaimas buvo vadinamas Kir- 
timais. Per A. eina kelias iš Alovės 
1 Nedzingę. Prieš išsiskirstant į viensė- 
džius, A. buvo padrikas (kupetinis) kai- 
Mas, kurio gyventojai kitados buvo 
Smulkūs bajorai. Burž. nacionalistai kai- 
me 1947 išžudė valstiečio J. Simonavi- 
Claus 6 asmenų šeimą. 


AKCENTAS [lot. accentus — kirtis] — 
1. Žodžio ar sakinio kirtis (ž. Kirtis, 
Priegaidė). 

2. Grafinis ženklas, paprastai akū- 
las (*), gravis (“) arba cirkumileksas 
(—), kuriuo rašte žymimas kirtis bei 
Priegaidė (pvz., „vyras“, „laūkas“, „ši- 
tas"), 


„3. Negimtąja kalba ar tarme kalban- 
Čiojo žmogaus tarties savotiškumas, 
alsiradęs dėl gimtosios kalbos ar tarmės 
itakos (pvz., lenkavimas, dzūkavimas). 


AKCENTOLOGIJA [lot. accenius — kir- 
tis -- gr. Jogos — mokslas] — kalbotyros 
šaka, tirianti kurios kalbos ar kalbų gru- 
Pės kirčio ir priegaidės dėsnius, jų isto- 
Tine raidą. A. glaudžiai susijusi su foAe- 
tika, morfologija, dialektologija ir sin- 
takse, Liet. kalbotyroje A. skirstoma 
1 istorinę A. (tiria kirčio ir priegaidės 
€i kirčiavimo sistemos raidą), tarminę 
+ (tiria kirtį ir priegaidę atskirose liet. 
albos tarmėse) ir dabartinės literatūri- 
nės kalbos A. (tiria lit. kalbos kirčiavi- 
Mo dėsnius ir normas). 
inių apie liet. kalbos kirtį ir priegai- 
' randama jau D. Kleino pirmosiose 
!St. kalbos gramatikose. Tačiau kiek 
Plačiau liet. kalbos kirtį ir priegaidę 
pirmasis aprašė F. Kuršaitis „Lietuvių 
albos tyrinėjimuose" („Beitrūėge zur 
audė der litauischen Sprache, Laut- 
nd Tonlehre“, 1849) ir „Lietuvių 
Ito gramatikoje“ („Grammatik der 
auischen Sprache“, 1876). Daug nuo- 
Pelnų liet. kalbos akcentologijai turi 


K. Jaunius; jis geriau, negu ankstesnieji 
kalbininkai, nusakė liet. kalbos prie- 
gaidžių rūšis, susekė naujų kirčio ir 
priegaidės dėsnių. Didelis indėlis į liet. 
kalbos A. yra K. Būgos darbai, ypač jo 
studija „Kirčio ir priegaidės mokslas“ 
(1924), kurioje pateikta vertingų pasta- 
bų apie liet. kalbos kirčio ir priegaidės 
istoriją, ir straipsnis „Metatonija lietu- 
vių ir latvių kalboje“ („Die Meta- 
tonie im Litauischen und Lettischen“, 
1916—24). Gausios ir nepaprastai svaI- 
bios medžiagos liet. kalbos A., ypač 
istorinei, randama kalbininkų J. Endze- 
lyno, F. Fortunatovo, F. de Sosiūro, 
N. van Veiko, R. Ekblomo, T. Torbjorn- 
sono ir kt. darbuose. Literatūrinės liet. 
kalbos A. srityje dirbo P. Skardžius 
(„Bendrinės lietuvių kalbos kirčiavi- 
mas“, 1936) ir kt. kalbininkai. 

Taryb. metais literatūrinės liet. kal- 
bos A. srityje dirba J. Balčikonis, pa- 
skelbęs straipsnių apie būdvardžių kir- 
čiavimą („Tarybinė mokykla“, 1951, 
Nr. 10, ir kt.), A. Laigonaitė, aprašiusi 
liet. kalbos kirtį ir priegaidę („Kalbo- 
tyra“, t. 1, 1958) ir išleidusi vadovėlį 
„Literatūrinės lietuvių kalbos kirčiavi- 
mas“ (1959), V. Vaitkevičiūtė ir V. Gri- 
naveckis, paskelbę straipsnių apie liet. 
kalbos trumpinę priegaidę („Tarybinė 
mokykla", 1959, Nr. 3). Tarminės A. 
srityje dirba V. Grinaveckis, paskel- 
bęs darbų apie šiaurės vakarų dūninin- 
kų kirtį, priegaidę, kirčiavimą, apie kir- 
čio atitraukimą liet. kalbos tarmėse 
(„Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 1, 
1957; t. 4, 1961; „VVPI mokslo darbai“, 
t. 11, 1960), I. Jašinskaitė, tyrinėjusi Bir- 
žų tarmės kirtį ir priegaidę („Lietu- 
vių kalbotyros klausimai“, t. 1, 1957), 
A. Jonaitytė, nagrinėjusi Šakynos tar- 
mės kirtį ir priegaidę, V. Vitkauskas, 
aprašęs Kuršėnų tarmės kirtį ir prie- 
gaidę („Lietuvių kalbotyros klausimai“, 
t. 3, 1960), E. Mikalauskaitė, tyrinėjusi 
pietvakarių dzūkų tarmės kirčio ir 
priegaidės kaitą („Lietuvių kalbotyros 
klausimai“, t. 1, 1957). 


AKCENTUACIJA — kurios nors kalbos 
kirčiavimo sistema; kirčio žymėjimas 
rašte tam tikrais grafiniais ženklais. 
Ž. Akcentas, Kirtis, Priegaidė. 


AKCIZAS — 
rūšis. 
AKĖČIAI — kaimas Šakių rj, Luk- 
šių apyl, 13 km į š. r. nuo Šakių. 
103 gyv. (1959). Į š. nuo A. yra Kūdrų 
miškas. Per kaimą teka Lenkupys (Sie- 
sarties intakas); 1946 jis praplatintas ir 
paverstas kanalu. Pr. m-la (nuo 1920). 
XVIII a. pab. A. priklausė Senųjų Zyp- 
lių moterų vienuolynui. 


AKĖČIOS — paviršinio dirvos dirbimo 


netiesioginių mokesčių 


"padargas. Seniausios A. buvo šakotis — 


nukirsta eglės ar pušies viršūnė su ap- 
kapotomis iki 50—60 cm ilgio šakomis 
(pav., 1). Iš pradžių jas traukė Žmogus, 
o vėliau — arklys arba jautis. Šios A. 
buvo vartojamos lydiminėje žemdirbys- 
tėje; Lietuvoje jos, kaip liekana, išsi- 
laikė iki XIX a. Iš tokių A. išsivystė 
šakarnios, padarytos iš 3—4 i rėmus 


AKA— AKE 29 


sujungtų šakočių (pav., 2). Iš pastarųjų 
išsivystė A. „smuikai“, kurias sudarė 
6—8 perskelti ir šakomis į apačią nu- 
kreipti šakočiai (pav., 3). Šakarnių ir 
„smuikų“ Lietuvoje buvo dar ir XIX a. 


Akėčių prototipai 


Tikriausiai nuo pastovių laukų pradžios 
vartotos pintinės A., padarytos iš plonų 
lazdyno arba eglės šakų, iš kurių buvo 
išpinamas languotas rėmas, o į pasta- 
rojo tarpus įkalami stipraus medžio 
kuoliukai. Vėliau pradėtos daryti rėmi- 
nės akėčios. Jos buvo paprastos ir su- 
nertinės; akėtvirbaliai dar buvo me- 
diniai. Pirmąsias žinias apie naudotas 
Lietuvoje A. su geležiniais akėtvirba- 
liais turime iš XVII a. Pirmiausia dva- 
ruose, o vėliau ir didesniuose valstiečių 
ūkiuose XIX a. pradėjo plisti geleži- 
nės A. Dabar, išsivysčius žemdirbystei, 
vartojama daug įvairių A.: virbalinės 
zigzaginės, tinklinės-sąnarinės, spyruok- 
linės (drapakas) ir lėkštinės. Yra me- 
chaninių A., kurias traukia traktorius 
(prikabinamosios ir pakabinamosios) ar- 
ba arkliai. Vidutines zigzagines A. ga- 
mina ž. ū. mašinų g-la Rokiškyje. 
Ž. Žemės ūkio mašinos ir padargai. 


AKELAITIS, Akielevičius, Mikalojus 
[1829.XII.6  Čiuoderiškiuose  (Kapsu- 
ko rj.) — 1887.IX.27 Paryžiuje] — visuo- 
menės veikėjas, rašytojas. Kilęs iš vals- 
tiečių, 1845 įstojo į Marijampolės ketur- 
klasę m-lą, bet dėl lėšų stokos jos ne- 
baigė. Lavinosi savarankiškai, išmoko 
daug kalbų. Mokytojavo dvaruose. Įsi- 
jungė į liet. kultūrinį gyvenimą. Gyve- 
no Rietave, Svirlaukyje, Surviliškyje, 
Vilniuje, Varšuvoje. Pradėjęs veikti prieš 
caro valdžią, turėjo bėgti į užsienį 


30 AKE— AKL 


Gyveno Paryžiuje, dirbo lenkų bibliote- 
koje. Prasidėjus 1863 sukilimui, grįžo 
į Lietuvą, rašė liet. kalba atsišaukimus, 
tiekė sukilėliams ginklus, buvo paskir- 
tas Laikinosios vyriausybės komisaro 
padėjėju Augustavo vaivadijai. Sukili- 
mui pralaimėjus, 1864 vėl emigravo 
į Prancūziją. 

A. pažiūros nebuvo nuoseklios. 1858 
jis išspausdino carą garbinančių eilėraš- 
čių, o vėliau kovojo prieš carizmą, kėlė 
minčių, kad reikia eiti išvien su rusų 
revoliucionieriais. Kultūrinė ir visuome- 
ninė A. veikla įvairiapusiška. Jis bend- 
radarbiavo lenkų laikraščiuose. 1872— 
= ž 1882 buvo apmoka- 
mu laikraščio „„Ga- 
zeta  "warszawska“ 
(„Varšuvos laikraš- 
tis“) korespondentu. 
Rašė liet. laikraščiuo- 
„se „Aušra“, „Gazie- 
ta lietuviška“ (JAV). 
„Bandė kurti eilė- 
raščius lietuvių ir 
lenkų kalbomis. Pa- 
H rašė komedijėlę 
1 „Dievo skirta žmo- 
na“. Proza išvertė 
į lenkų kalbą K. Donelaičio „Metus“. 
Bendradarbiaudamas su J. Kraševskiu, 
rūpinosi leisti knygeles liaudžiai šviesti, 
keletą jų išspausdino 1860. 

Reikšmingiausias A. darbas —,„Kves- 
torius, po Lietuvą važinėdamas, žmones 
bemokinąsis“ (1860). Tai nedidelė di- 
daktinė apysaka, skirta valstiečiams. 
Svarbiausias jos tikslas — kelti žmonių 
dorovę. Joje pateikiama ir populiarių 
mokslo žinių. Parašyta aukštaičių va- 
kariečių tarme, palyginti grynu žodynu, 
sklandžiu stiliumi, ji turėjo reikšmės 
literatūrinės liet. kalbos kūrimuisi. 
1860 A. išleido „Lamentorių, arba pra- 
džią mokslo, sudėtą mažiems vaike- 
liams". Be skiemenavimo, maldų, gies- 
mių, jame įdėta didaktinių pamokymų 
valstiečiams klausimų ir atsakymų for- 
ma. A. parašė eiliuotus atsišaukimus 
„Pasaka senelio“, „Gromata Vilniaus 
senelio“ (1861), kuriuose valstiečiai agi- 
tuojami sukilti prieš carizmą, smerkia- 
mas rekrutų ėmimas, pasisakoma prieš 
didelius mokesčius. A. palaikė ryšius 
su liet. rašytojais S. Daukantu ir M. Va- 
lančiumi. Buvo sumanęs leisti liet. laik- 
raštį. Rinko liet. tautosaką, daug dėme- 
sio skyrė liet. kalbos tyrinėjimui: ruo- 
šė lietuvių-lenkų kalbų žodyną, liet. 
kalbos lyg. žodyną, parašė liet. kalbos 
gramatiką (išleido V. Goštautas Pozna- 
nėje). Domėjosi ir Lietuvos istorija, iš- 
spausdino str. „Lietuviškųjų kunigaikš- 
čių vardai" („Aušra“, 1885, Nr. 7—8) 
ir kt. Paryžiuje priklausė lenkų emigran- 
tų istorikų-literatų draugijai. 

Ršt.: M. Akielewiczius, Kwestorius po Lie- 
tuwą wažinedamas žmonis bemokinąsis, V., 
1860; Lamentorius arba pradžia mokslo sudeta 


mažiems wajkeliems, V., 1860; Gramatyka 
ięzyka litewskiego, Poznan, 1890. 


Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 1, V., 
1957. 


AKELAITIS Motiejus — JAV lietuvių 
pažangus veikėjas, žurnalistas. Ž. Abe- 
kas Fredas. 


AKELAITYTĖ Aldona [g. 1922. VIII.23 
Kaune] — gydytoja otolaringologė, me- 
dicinos mokslų kandidatė (1958). 1945 
baigė Kauno un-tą. Iki 1951 Kauno 
un-to, nuo 1956 Kauno Medicinos in-to 
ausų, nosies ir gerklės ligų katedros 
asistentė. Paskelbė moksl. straipsnių apie 
mortologinius vidinės ausies pakitimus. 


AKIES PĖLKĖ-— pelkė Vilniaus rj., 
16 km į š. v. nuo Vilniaus, 3 km į š. r. 
nuo Sudervės. Plotas 105 ha. Plynrais- 
tinė tarpinio tipo pelkė. Durpių klodo 
didž. storis 10 m, vid. 3,2 m. Durpės 
žemapelkinio ir tarpinio tipo; susiskai- 
dymas 40—6070, peleningumas 4,9— 
11,690. 


AKINĖ SALA — pelkė Varėnos rj., 8 km 
į r. nuo Varėnos, 1,5 km į š. nuo plento 
į Eišiškes. Plotas 130 ha. Ežerinės kil- 
mės žemapelkė. Durpių klodo vid. sto- 
ris 2,4 m. Durpės viksvinės; vid. susi- 
skaidymas 3195, vid, peleningumas 11 9b. 
Paviršius nusausintas ir paverstas kul- 
tūrine pieva, 


AKINSKAS Jonas [1910.IX.9 Rygoje — 
1943 Oriolo sr.] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1931 
LKJS narys. 1932 už rev. veiklą nuteis- 
tas 6!/> metų kalėti. Išėjęs iš kalėjimo 
1939, dirbo Šiauliuose. 1940.IV vėl nu- 
teistas 1 metus kalėti. Nuo 1940.VI Ko- 
munistų partijos narys; dirbo Kau- 
no apyg. prokuratūroje. Nuo 1940.X 
Raseinių aps. prokuroras. Žuvo fronte. 


„AKIS“— fašistinis laikraštis, ėjęs 
1931—32 Kaune. Leido Lietuvių tauti- 
ninkų s-ga. 


AKLASIS EŽERAS— 1. Pelkė Jonavos 
Ij., 6 km į v. nuo Veprių, prie Kauno— 
Zarasų plento; dar vad. Samanyne. Plo- 
tas 290 ha. Didesniąją dalį užima eže- 
rinės kilmės plynraistinė žemapelkė, 
mažesniąją (vidurinę) — aukštapelkė, 
Durpių klodo didž. storis 5,6 m, vid. 
2,3 m; vid. susiskaidymas 2895, vid, pe- 
leningumas 7,29. Po durpėmis yra eže- 
rinių nuosėdų sluoksnis; jo storis iki 
5 m. Dugne priesmėlis. Durpės baigia- 
mos iškasti kurui ir kraikui, Prie A, E. 
yra durpyno darbininkų gyvenvietė. 

2. Darbininkų gyvenvietė Jonavos rj., 
Markutiškių apyl, 22 km į p. v. nuo 
Ukmergės, prie plento į Kauną. 393 gyv. 
(1959). Prie A. E. yra Aklojo Ežero, Pa- 
gelažių ir Tabalų durpynai. Elektrinė, 
lentpiūvė, felčerių-akušerių punktas (nuo 
1951), pr. m-la, biblioteka (nuo 1947). 
Vok. faš. okupacijos metais A. E. vieto- 
je buvo taryb. karo belaisvių konc. sto- 
vykla; apylinkėse veikė partizanai. 


AKLIAI — kaimas Jonavos rj., Žeimių 
apyl., 4 km į š. nuo Žeimių, prie kelio 
į Šėtą. 105 gyv. (1959). Malūnas, lent- 
piūvė, pr. m-la (įst. apie 1923), 


AKLIEJI.  Palyginamuosius duomenis 
apie A. skaičių įvairiose šalyse apibūdi- 
na vad. aklumo koeficientas (A. skaičius 
10 tūkst. gyventojų). Po I pasaul. karo 


aklumo koeficientas Estijoje 19,6, Latvi- 
joje 13,2, Lietuvoje 12,8. Tarybų Sąjun- 
goje aklumo koeficientas 10 (1955). Lie- 
tuvos TSR 1959 metais įregistruota 1950 
A. (jų tarpe nemaža II pasaul. karo 
aukų), aklumo koeficientas buvo 6,2. 
Aklumo koeficiento sumažėjimas Lietu- 
voje rodo, kad sėkmingai kovojama su 
aklumo priežastimis: apkrečiamosiomis 
akių ligomis, gamybiniu bei buitiniu 
traumatizmu ir kt. Ryškus pavyzdys yra 
kova su trachoma. XIX a. pab. ir XX a. 
pr. Lietuvoje apie 4905 visų A. buvo 
apakę dėl trachomos; taryb. laikotarpiu 
per pastaruosius metus niekas dėl tra- 
chomos neapako. Šalinant aklumo pa- 
sekmes, labai svarbi visuom. priemonė 
yra A. globa, jų įdarbinimas. Kapit. ša- 
lyse A. globa yra daugiau filantropinio 
pobūdžio, ir ne visi A. gali ja naudotis. 
Tarybų Sąjungoje A. globoja valstybė. 
Jiems steigiamos specialios mokyklos- 
internatai, mokymo-gamybos kombina- 
tai, mokamos pensijos. 

AKLŲJŲ DRAUGIJOS siekia suburti 
A., pagerinti jų buitinį ir kultūrinį ap- 
tarnavimą, kelti bendrąjį ir techninį iš- 
silavinimą, įjungti juos į visuom, darbą. 
Lietuvoje 1926 įsisteigė Aklųjų d-ja, 
kuri 1928 įkūrė Aklųjų in-tą (jame buvo 
dėstomas pradžios mokslo kursas ir mo- 
koma amatų). 1930 Aklųjų d-ja likvida- 
vosi ir įsisteigė Akliesiems globoti d-ja, 
kuri išlaikė ir Aklųjų in-tą. Tarybų Lie- 
tuvoje Aklųjų d-ja įsteigta 1944. Jai 
vadovauja Lietuvos TSR Socialinio ap- 
rūpinimo m-ja. 1963 d-joje buvo apie 
1700 narių. D-ja registruoja akluosius, 
padeda jiems įsidarbinti, įgyti kvalifi- 
kaciją, steigia klubus, raudonuosius 
kampelius, bibliotekas, mokymo-gamy- 
bos įmones, kursus, leidžia lit-rą A. 
raštu. 1963 Aklųjų d-jos gamybinio mo- 
kymo kombinatai veikė Vilniuje, Kau- 
ne, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžy- 
je ir Švėkšnoje. Juose A. gamina šepe- 
čius, veltinę avalynę, trikotažo, plast- 
masės ir kartonažo gaminius, remon- 
tuoja elektros variklius ir kt. Kombi- 
natai turi bibliotekas su knygomis A. 
raštu, skaityklomis. Veikia A. saviveik- 
los, sporto ir polit. lavinimosi rateliai. 
Vilniuje (iki 1964 Kaune) leidžiamos ir 
spausdinamos knygos A. raštu, Lietuvos 
Aklųjų d-ja leidžia žurnalą „Mūsų 
žodis“ (aklųjų ir reginčiųjų raštu). 1963 
penkiose Lietuvos Aklųjų d-jos biblio- 


.)- .)- ..- oo) o0) oo0d a. o-- o. oo oo 

Mew «4 s2 90 TA6 se e piiie a 

BA e eko 

AS AMC in UP AVC 

D UD UL 0O TD 05 GO LOL Bo 

Ša 6 Aa Es aB6S RB d simiedaks 

= Gaš kels ao laie 

HECHSUS TY S I SN N G 
Čo Gilos BE 5 B LAA 


2 dAGA da G. a S GL 
žie žie e dio o ol ol eiu o SS 
Rrygooa S (M M "a a E 

sel ežakke minedo ole io pak o o Kel olgo o S 
esė e M sie Tos ao ie e 
Skaičiaus la 344 Zi 8 O 
Ženklas 


Aklųjų abėcėlė 


Akmena 1 


tekose A. raštu buvo apie 150 pavadi- 
nimų grožinės literatūros veikalų ir apie 
„Pavadinimų politinės-mokslinės lite- 
fatūros, iš viso daugiau kaip 10 500 
tomų. Aklųjų d-jos Vilniaus gamy- 
binio mokymo kombinate veikia garso 
lašų studija, kur į magnetofono juos- 
as įrašomos ištisos knygos. Kaune vei- 
la A. vid. mokykla-internatas, kurioje 
Kasmet mokosi 170—200 mokinių. Mo- 
kykla-internatas išlaikoma valstybės lė- 
Somis, mokslas joje trunka 12 metų. 
10s mokyklos mokytojas V. Rakauskas 
Patobulino A. rašymo lentelę; jo sukur- 
ta „užsegamoji Brailio lentelė“ nuo 
gaminama visasąjunginiu mastu. 
Keliolika A. mokosi respublikos aukšto- 
SI0se m-lose. 


AKMENA — 1. Ežeras Trakų rj, 3 km 
1 š.v. nuo Trakų, prie kelio į Vievį. 
Plotas 276 ha, didž. gylis 30,2 m, vid. 
Bylis 11,2 m. Ež. dubenį sudaro 2 stat- 
Menai susikertančios rinos, susiforma- 
Vusios tarp 2 galinių morenų ruožų. 
Ež, didžioji ašis eina iš v. į r.; jos ilgis 
32 km. Didž. plotis 1,2 km, kranto li- 
nijos ilgis 11,4 km. Ežero v. dalyje yra 
:9 ha sala. Šiaurinis ir pietrytinis kran- 
A aukšti ir statūs, apaugę pušimis, 
Pietvakarinis — žemas, uždurpėjęs. Dug- 
Ne gausu akmenų. Iki 1870 A. jungėsi 
Sąsiauriu su Galvės ež. Iškasus kanalą 
arp Skaisčio ir Balčio ežerų, Skaisčio 
Ir Galvės lygis nuslūgo, ir sąsiauris iš- 
0 Dabar A. vandens lygis 1 m aukš- 
Inas už Galvės. Pavasarį vandens per- 
€klius iš A. nuteka į Galvę iškastu 
8rioviu. Ežero š. pakrantėje yra Akme- 
DOS kaimas. Ežeras verslovinis. 
2. Upė Šilalės ir Tauragės rj., Jūros 
air. intakas; dar vad. Akmene, Ilgis 
d km, baseino plotas 386 km2. Prasi- 
“da pelkėtoje Medvėgalio kalno papė- 
S Skabučiuose, ir teka į p. v. Nuo 
STsmių iki Ašvijos žiočių vadinama 
ži udžių, Įteka į Jūrą 72 km nuo jos 
lOčių, kiek žemiau Pagramančio. Inta- 
ES dešinieji — Ašvija, Yžnė, Jėruby- 
as; kairieji — Karklė, Ežerupis, Akme- 
iki as, Bremena, Sermas. Vagos plotis 
10. Jėrubyno žiočių 3—6 m, žemiau 
apa m; gylis 0,5—0,7 m, giliausia 
“ta (prie Indijos kaimo) 3 m. Vagoje 
Rausų iki 1 m skersmens riedulių. Vid. 


nuolydis 186 cm/km. Slėnis 200—250 m 
pločio; šlaitų aukštis 15—20 m, vieto- 
mis iki 30 m. Srovės greitis 0,2—0,4 m/s, 
riedulingose rėvose iki 0,7 m/s. Debi- 
tas žiotyse: maks. 100, vid. 4,48, min. 
0,4 m*/s. Per pavasario potvynius van- 
duo pakyla aukštupyje 1,5 m, vidurupy- 
je ir žemupyje iki 3 m. Ringiuose prie 
A. yra vandens malūnas. Nuo Kreivių 
į Jūrą plukdoma miško medžiaga. Prie 
Kaltinėnų A. kerta Žemaičių plentas. 
Prie A. yra Skuburlės, Indijos, Kazokų 
ir Pagramančio piliakalniai. 

3. Danės aukštupio pavadinimas. 

4. Kaimas Anykščių rj., Andrioniškio 
apyl, 3 km į p. nuo Viešintų. 23 gyv. 
(1959). Per A. eina Anykščių—Kupiškio 
kelias. Malūnas, pr. m-la (nuo 1935), 
kultūros namai (nuo 1958), biblioteka 
(nuo 1954). 


AKMENĖ — 1. Miestas Akmenės rj., 
6 km į š. r. nuo Šiaulių — Mažeikių ge- 
ležinkelio, 1801 gyv. (1959). Stovi prie 
Ventos intako Dabikinės. Didžioji mies- 
to dalis ir centras yra upės deš. krante; 
į v. nuo A. tęsiasi gilus Dabikinės slė- 
nis, į p.— Dabikinės, i p. r.— Pragalvo- 
jų, už 3 km į š. v. — Antanavo-Medem- 
rodės miškai. Iš A. eina keliai į Mažei- 
kius, Žagarę, Naująją Akmenę, Akmenės 
(buv. Dabikinės) glžk. stoti, prie kurios 
(Bausko kaime) yra A. stat. medžiagų 
kombinatas. Veikia buitinio aptarnavi- 
mo kombinatas, viešbutis, 100 lovų 
ligoninė (1946—52 gimdymo namai, 
1952—53 rajono ligoninė su 15 lovų; 
1953 iškelta į Viekšnius, 1957 grąžin- 


2 a 
Akmenė 1 


AKM—AKM 31 


ta į A. ir išplėsta iki 75 lovų, 1960 
perkelta į naujas patalpas). Yra vid. 
m-la (nuo 1950), kultūros namai (nuo 
1961), biblioteka. 

A. įsikūrė XVI a. pradžioje. 1511 mi- 
nimas A. dvaras, priklausęs Žemai- 
čių seniūnams Kęsgailoms. Žygimantas 
Senasis 1531 leido Didžiųjų Dirvėnų se- 
niūnams statyti A. miestelį, rengti turgus 
ir pardavinėti svaigalus. 1596 įsteigta 
parapinė m-la. XVII a. Akmenė tapo 
valsčiaus centru. 1724 Augustas II leido 
Šiaurės karo metu (1705) sudegusiai A. 
rengti turgus ir 4 prekymečius per me- 
tus. 1792 A. gavo Magdeburgo teises ir 
herbą. Nutiesus Liepojos—Romnų glžk. 
(1871—73), A. liko nuošaly nuo jo ir 
toliau mažai beaugo. 1859 Akmenėje 
buvo 62 kiemai ir 790 gyv., 1897 — 
1501 gyventojas. XIX a. pr. veikė para- 
pinė m-la (1810— 69 mokiniai), nuo 
1852 — valdinė pr. m-la. 1863 sukilimo 
metu A. miestelį ir jo apylinkes ilgą 
laiką kontroliavo sukilėliai, vadovauja- 
mi J. Stanevičiaus (Pisarskio), S. Pi- 
sankos, kun. Šidlausko. 1905.VII A. va!s- 
čiuje prasidėjo grafo Zubovo dvarų dar- 


'bininkų streikai, kuriems malšinti 1906.I 


į A. buvo pasiųstas baudžiamasis dali- 
nys. 1918 pab. Akmenėje susikūrė rev. 
k-tas. Burž. valdymo laikotarpiu A. buvo 
valsčiaus centras (1923— 1453 gyv.). 
Veikė LKP pogr. kuopelė, platinusi kom. 
spaudą, organizavusi rev. švenčių mi- 
nėjimus. 1950—62 A. buvo rajono cent- 
ras; veikė spaustuvė, kurioje buvo 
spausdinamas rajono laikr. „Pergalės 
vėliava“. Akmenėje 1871 gimė kultūros 
veikėjas, mėgėjų teatro organizatorius 
L. Jakavičius (Lietuvanis). 

2. Miestas Lietuvos TSR šiaurėje, 
7 km nuo Latvijos TSR sienos; Akmenės 
rajono centras. Ž. Naujoji Akmenė. 


AKMENĖ I — kaimas Raseinių rj., Šilu- 
vos apyl., 3 km į p. r. nuo Šiluvos, prie 
kelio į Šaukotą. 49 gyv. (1959). Kaimo 
apylinkėse prasideda Sandrava (Luknės 
intakas). Prie kelio, ant Sandravos kran- 
to, yra senkapių, kuriuose rasta VI— 
VIII a. dirbinių: antkaklė ruplėtais 
gniaužtiniais galais, storagalė apyrankė 
ir kt. Radiniai yra Kauno ist. muziejuje. 


AKMENĖLIAI — kaimas Pakruojo rj., 
Žeimelio apyl, 2 km į p. nuo Žeimelio. 


32 AKM— AKM 


97 gyv. (1959). Pro A. teka Beržtalis 
(Yslykio intakas). „Lietuvos Žemės ūkio 
technikos“ Žeimelio skyriaus dirbtuvės. 
Iki 1925 A. vietoje buvo Žeimelio dva- 
ras. 1905 vasarą streikavo dvaro darbi- 
ninkai. Kaimas įsikūrė buržuazinės že- 
mės reformos metu, išdalijus dvaro že- 
mę naujakuriams. 


AKMENIAI — 1. Kaimas Lazdijų rj., 
Miškinių apyl., 8 km į p. nuo Lazdijų, 
1 km nuo Lenkijos sienos. 303 gyv. 
(1959). Netoli A. yra Akmenių ežeras. 
Pr. m-la (nuo 1920). Baudžiavos laikais 
A. priklausė Alnų dvarui. Hitlerininkai 
1941 nužudė A. valstietį J. Gradicką. 

2. Kaimas Panevėžio rj., Karsakiškio 
apyl, 3 km į š. v. nuo Subačiaus gele- 
žinkelio stoties. 169 gyv. (1959). Per A. 
teka Lėvuo, eina Panevėžio—Kupiškio 
kelias. Kaimas minimas 1596 (6 valakai). 

3. Kaimas Jonavos rj., Naciūnų apyl., 
12 km į p. r. nuo Kėdainių, abipus Šiau- 
lių—Jonavos geležinkelio. 166 gyv. 
(1959). Iš p. prieina Nortautų miškas. Pr. 
m-la (nuo 1916). 

4. Kaimas Širvintų rj., Viesų apyl, 
2 km į š. v. nuo Širvintų prie 
Vilniaus—Ukmergės plento. 158 gyv. 
(1959). R. pakraščiu teka Širvinta. A. mi- 
nimi 1681. Per A. 1920 buvo gabenama 
kom. lit-ra iš Vilniaus į burž. Lietuvą. 
Burž. nacionalistai 1946 kaime nužudė 
Giedraičių apyl. komsorgą V. Mačiulį. 

5. Kaimas Kelmės rj., Vaiguvos apyl, 
13 km į v. nuo Kelmės, 8 km į š. r. nuo 
Kražių; kolūkio centras. 128 gyv. (1959). 
Netoli A. yra Žemgrindos pelkė, Akme- 
nių ežeras. Pr. m-la (nuo 1945). Abipus 
A. stūkso Kerštkalnio ir Perkūnkalnio 
kalvos. Prie kelio į Kelmę yra 5 pilka- 
piai, apdėti akmenų vainikais. Rasta 
II—IV a. dirbinių: antkaklių kūginiais 
galais, akinių ir juostinių apyrankių, 
laiptelinių segių. Radiniai yra Kauno ist. 
muziejuje. A. minimi 1592. 

6. Kaimas Kupiškio rj., Noriūnų apyl., 
8 km į p. v. nuo Kupiškio, prie Šiaulių— 
Daugpilio geležinkelio. 109 gyv. (1959). 
R. pakraščiu teka Akmena (Suosos deš. 
intakas). A. minimi 1665 Noriūnų dvaro 
inventoriuje (12 valakų, 34 kiemai). 


AKMENYNAI — kaimas Kapsuko rj., 
Jurgežerių apyl., 9 km į v. nuo Kalva- 
rijos, prie kelio į Vištytį; kolūkio cent- 
ras. 182 gyv. (1959). Per A. teka Vyž- 
upis (Šešupės intakas). Kuriasi kolūkinė 
gyvenvietė. Malūnas, lentpiūvė, ryšių 
skyrius (nuo 1950), felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1955), aštuonmetė m-la 
(1939 įsteigta pradinė), biblioteka (nuo 
1950). 


AKMENIŠKIAI — kaimas Šilutės rj., Ka- 
tyčių apyl, 3 km į š. nuo Katyčių. 
128 gyv. (1959). Pro A. teka Šyša. Pr. 
m-la. Šyšos deš. krante yra A. piliakal- 
nis, dar vad. Margpiliu. 

AKMENIŠKIS — kaimas Biržų rj, Me- 
deikių apyl, 16 km į š. r. nuo Biržų. 
28 gyv. (1959). Pro A. teka Žemoji Ger- 
vė (Apaščios intakas). Iš 3 pusių kaimą 


supa Biržų giria. 1941.VII.17 prie Biržų 
hitlerininkai ir vietiniai burž. naciona- 
listai nužudė A. gyventoją J. Janonį, 
buvusį Nemunėlio Radviliškio vls. žemės 
ūkio komisijos pirmininką. 


AKMENIŲ EŽERAS — ežeras Lazdijų rį., 
7 km į p. v. nuo Lazdijų, prie Lenkijos 
sienos. Plotas 51 ha. Ežeras rininis; il- 
gis 2620 m, didž. plotis 450 m. Krantai 
daugiausia žemi, lėkšti, vietomis pelkė- 
ti. Iteka 2 bevardžiai upeliai, išteka 
Akmena, priklausanti Baltosios Ančios 
baseinui. Ežero r. pakrantėje yra Akme- 
nių kaimas. Ežeras skirtas mėgėjiškai 
žūklei. 

AKMENS AMŽIUS — seniausias ir il- 


giausias žmonijos istorijos laikotarpis, ' 


trukęs nuo žmogaus išsiskyrimo iš gy- 
vulių tarpo (maždaug prieš 800 000 me- 
tų) iki pirmųjų metalinių dirbinių pasi- 
rodymo. Skirstomas į 3 periodus: senąjį 
A. a. (paleolitą), vidurinį A. a. (mezoli- 
tą) ir naująjį A. a. (neolitą). Šie perio- 
dai skirstomi epochomis, pavadintomis 
vardais tų vietovių, kuriose rasti to lai- 
kotarpio dirbinių kompleksai buvo pir- 
mąkart ištirti. 

PALEOLITAS. Lietuvos teritorijoje 
A. a. prasidėjo paleolito pabaigoje, pa- 
slinkus ledynams į š., apie 16 000 pr. m. e, 
Sienkant ledynams, dabartinės Baltijos j. 
vietoje susidarė ledyninis ežeras. XIV— 
IX t-metyje pr. m. e. dabartinėje Lietu- 
vos teritorijoje klimatas buvo arktinis: 
vasaros vėsios, žiemos labai šaltos. Au- 
go tundros augmenija: beržai keružiai, 
žolės ir samanos. Teritorija buvo retai 
apgyventa šalto klimato gyvulių me- 
džiotojų. Dalis jų buvo atėjusi iš Bal- 
tijos p. pajūrio; jų kultūra sietina su 
labiausiai į š. nutolusiomis madleninio 
tipo stovyklomis; iš tokių stovyklų Lie- 
tuvoje minėtinos: Grybo g-vė Vilniuje, 
Šilelis II (Kauno rj.), Kašėtos, Rudnia 
(Varėnos rj.). Kita tų gyventojų dalis 
sietina su Lenkijos teritorijoje susifor- 
mavusia svidrine kultūra, kuri į Lietuvą 
pateko iš p. v.; Lietuvoje minėtinos šios 


stovyklos: Eiguliai (Kaunas), Pypliai 
(Kauno rj.), Varėna. 
MEZOLITAS (VIII—IV t-metis pr. 


m. e.). Klimatas mezolito pradžioje 
buvo subarktinis, o pabaigoje boreali- 
nis ir net atlantinis (šiltas ir drėgnas). 
Buvo daug miškų. Augo beržai, drebu- 
lės, pušys, liepos, ąžuolai, vinkšnos. Me- 
zolito žmonės, gyvenę Lietuvos terito- 
rijoje, dar mažai teištirti, tačiau to lai- 
ko žmonių kaukolės, rastos Kebeliuose 
(Šilutės rj.), Kirsnos upėje ir Turlo- 
jiškio durpyne (Kapsuko rj.), rodo, kad 
Pabaltijyje gyveno stambaus sudėjimo 
ilgagalvis europoidas. Gyventojų buvo 
jau žymiai daugiau. Jie tęsė abiejų 
paleolito pabaigos kultūrų tradicijas. 
Lietuvoje žinoma apie 50 pirmosios me- 
zolito pusės stovyklų, kurios koncent- 
ruojasi pietuose: Merkio u. baseine, 
pagal Nemuno aukštupį bei vidurupį, 
pagal Nerį. Stovyklos buvo prie upių 
ir ežerų; gyventa palapinėse. Žmonės 
gyveno gimininėmis bendruomenėmis ir 
vertėsi medžiokle, žvejyba, augalinio 
maisto rankiojimu, klajojo nedideliuose 


plotuose. Medžiojami gyvuliai — brie- 
džiai, lokiai, stirnos, šernai ir kt. Žuvys 
buvo gaudomos žeberklais, meškerėmis, 
tam tikromis užtvaromis ir tinklais. 
Iš gyv. būstų liekanų randami tik ži- 
diniai apskritose duobutėse. Pagrindiniai 
darbo įrankiai, padaryti iš titnago, buvo 
svidrinio tipo strėlių antgaliai, ietigaliai, 
įv. gremžtukai, kurie, įstatyti į kotą 
dažniausiai buvo vartojami odai išdirb- 
ti, įv. gramdukai ir rėžtukai kaulo dir- 
biniams daryti, muštukai spaudimo ir 
daužymo darbams. Antrojoje mezolito 
pusėje Lietuvai būdinga mikrolitinė- 
makrolitinė kultūra, kurios svarbiausi 
darbo įrankiai yra smulkūs trapeciniai, 
trumpiniai, segmentiniai  mikrolitiniai 
strėlių antgaliai ir stambūs kirveliai, 
pleištai, skeltukai. Iš kaulo ir rago buvo 
gaminami kapliai, žeberklai, durklai. 
Šioji kultūra siejama su Baltijos p. pa- 
jūrio Maglemozės kultūra. 

NEOLITAS. Lietuvos teritorijoje neo- 
litas prasidėjo IV t-metyje pr. m. e. ir 
truko iki žalvario (bronzos) amžiaus 
(1600 pr. m. e.). Šio laikotarpio pradžio- 
je atlantinis klimatas dar labiau atšilo, 
o pabaigoje ėmė pamažu vėsti ir drėg- 
nėti. Išplito lapuočių miškai, kuriuo- 
se augo daug ąžuolų, liepų, klevų, 
uosių, lazdynų ir kt. medžių, paplito 
(iš rytų) ir eglė, vandens riešutai, kurių 
lukštų nemaža rasta Galubalio durpyne 
(Kapsuko rj.) Miškuose veisėsi taurai, 
elniai, briedžiai, lokiai, stumbrai, bebrai, 
laukiniai arkliai, šernai, laukinės katės, 
lapės, kiškiai, paukščiai. Gyventojų bu- 
vo jau visoje teritorijoje. Stovyklos ir 
toliau kūrėsi prie upių, ežerų. Gyvento- 
jų pagr. verslas laikotarpio pradžioje 
buvo žvejyba ir medžioklė, o pabaigoje 
įsigalėjo gyvulininkystė bei žemdirbys- 
tė. Randami raginiai ir akmeniniai kap- 
liai, akmeniniai grūdų trintuvai bei ak- 
meninės trinamosios girnos rodo žemdir- 
bystės pėdsakus. Iš grūdų atspaudų 
puodų šukėse galima nustatyti, kad ant- 
rojoje neolito pusėje jau buvo auginami 
kviečiai ir miežiai. Iš stovyklose ran- 
damų kaulų sprendžiama, kad jau turėta 
karvė, kiaulė, avis ir ožka. Pirmieji 
gludinti dirbiniai yra įtveriamieji kirve- 
liai be skylės kotui. Pirmieji baltiškojo 
tipo kirvukai su skyle kotui labai arti- 
mi įtveriamiesiems, jų pentis keturkam- 
pė, o šonai lygiagrečiai. Neolito pabai- 
goje paplito trumpi kirveliai su apva- 
liomis pentimis, stambieji kovos ir darbo 
bei laivinio tipo kirviai. Akmeninis kir- 
vukas suvaidino didelį vaidmenį medžio 
apdirbimo srityje. Iš kaulo buvo gami- 
nami įv. antgaliai, žeberklai su užbarz- 
domis arba įstatytais titnago ašmenimis, 
kirviai ir kapliai su pragręžtomis sky- 
lėmis. 

Svarbiausias neolito požymis yra ke- 
ramika. Ankstyviausioji keramika dve- 
jopa: „Ertebelės“ tipo ir duobėtoji-šu- 
kinė (liekanų rasta Kuršių nerijoje, 
Merkio u. baseine ir kt.), o neolito pa- 
baigoje pasirodė virvelinė (Kuršių ne- 
rijoje, pagal Nemuną, Nerį ir kt. upes). 
Virvelinės keramikos puodų formos: 
nežymiai profiliuotos taurelės, rutuli- 
niai puodukai su įsmaugtu kakleliu, 


Akmens amžiaus radiniai: 1, 2 — kauliniai žeberklai (Kamšai, Kapsuko rį.; Balsupiai, Kapsuko rį.); 


Kaulinis antgalis su tilnago skeltėmis šonuose (Vaikantonys, Alytaus rį.); 4 — kaulinis durk- 

Alsėdžiai); 5 — raginis kaplys (Jakimavičiai, Kapsuko rj.); 6 — įtveriamasis akmeninis kirvelis 
(Stakliškės); 7, 8 — titnaginiai strėlių antgaliai (Glyno durpyno kopa, Varėnos rj.); 9 — svidrinio 
!PO strėlės antgalis (Drąseikiai, Kauno rį.); 10 — trumpinis strėlės antgalis (Rusiai, Kaišiadorių 


las ( 


1)į 11 —- skersinis strėlės antgalis (Veršvai I, Kaunas); 12 — šoninis kirvelis (Merkinė); 13 — 
"ežiukas (Drąseikiai, Kauno rj.); 14— gyvatgalvis kaplys (Bargalis, Kretingos rį.); 15, 16— 
Bapmžtukai (Drąseikiai, Kauno rį.; Eiguliai, Kaunas); 17, 18 — gintariniai amuletai (Juodkrantė; 
a 


ke anga); 19 — brūkšniuotosios keramikos šukė (Lapainė V, Prienų rį.); 20 — duobėtosios-šukinės 


tTamikos šukė (Salenikai, Jonavos rį.); 21 — laivinis kovos kirvis (Butrimai, Jurbarko rj.); 


— 


Ką 
Vi; 


SKersinėmis virvelių įspaudomis puošti 
Puodukai su stačiu kakleliu; pasirodė 
T didesnių (20—30 cm skersmens) 
brūkšniuotų ūkinių puodų, darytų iš 
Molio sų gausia grūsto granito priemai- 
38. Virvelinės keramikos kultūra Lietu- 


Š MLTE, tomas 1 


baltiško tipo siaurasis kirvelis (Juodžiai, Anykščių Ij); | : gini: 
aunas); 24, 25.0 širdinio tipo strėlių antgaliai (Rusiai, Kaišiadorių rj.; Veršvai I, Kaunas); 26 — 
Vėlinės keramikos šukė (Veršvai II, Kaunas) 


23 — titnaginis peilis (Eiguliai, 


voje aiškiai priklauso baltų protėviams. 

Neolito gyventojų stovyklose — prie 
Versminio u. (Varėnos rj.), Samantony- 
se (Ukmergės rj.), Skaruliuose (Jona- 
vos Ij.) — randama aikštelių pėdsakų, 
iš kurių galima spręsti, jog čia buvo ap- 


AKM—AKM 55 


skritos, ovalinės arba netaisyklinga 
plano gyv. palapinės, pastatytos iš žabų, 
o žiemai apkrečiamos moliu. Palapinių 
skersmuo 3—10 m. Didžiųjų palapinių 
stogas rėmėsi į pėdžias, o mažųjų — 
tiesiog į sienas. Židiniai buvę duobu- 
tėse pastato viduje arba lauke. Šalia 
židinio dažnai randamos ūkinės duobės. 
Kapų rasta tik iš II t-mečio pr. m. e. 
Lankupiuose (Klaipėdos rj.), Juodkran- 
tėje, Grinkiškyje (Radviliškio rj.) ir Kur- 
maičiuose (Kretingos rj.) Žmonės lai- 
doti suriestomis kojomis, drauge su 
laivinio tipo kovos kirviais. Iš neolito 
laikų randama ir meno dirbinių; seniau- 
sieji Lietuvos teritorijoje plastinio meno 
paminklai — gintarinės žmonių ir gyvu- 
lių figūrėlės, rastos Juodkrantėje ir Pa- 
langoje (pav. Juodkrantė). Žmonės buvo 
vaizduojami labai primityviai, schemiš- 
kai: kūno dalys atskirtos tik grioveliais, 
būdingos veido dalys vaizduotos iški- 
limais arba įdubimais. Pragręžtos skylu- 
tės rodo, kad tos figūrėlės buvo nešio- 
jamos kaip amuletai. Rasta taip pat 
lęšio formos sagučių su raidės V pavi- 
dalo skylute, trapecinių, kirvuko pavi- 
dalc ir kitokių pakabučių, taškučiais 
puoštų skritulėlių (Juodkrantėje, Smel- 
tėje, Klaipėdos uoste, Lūžijos miške 
netoli Priekulės, Palangoje). Pabaltijo 
gintaro dirbiniai nuklysdavo mainų ke- 
liais toli į rytus (dab. Baltarusijos teri- 
toriją, prie Ilmenio ež. ir kt.). Tai rodo, 
kad neolito laikais buvo išsivystę gen- 
tiniai mainai su gana tolimais to meto 
kaimynais. Vystantis gyvulininkystei, 
žemdirbystei ir mainams, susidarė sąly- 
gos visuomeniniam darbo pasidalijimui, 
mažėjo matriarchato vaidmuo ir gerėjo 
sąlygos patriarchaiui atsirasti, stiprėjo 
gentiniai ryšiai. 

Lit: A. BpiocoB, Owepku NO HCTOPAM NAG- 
MeH eBponeicko4 ųacrTų CCCP B HeonAuTH- 
ueckyro  sMoxy, M., 1952; P. AG6xoKckuTe, 
Mes3o0auT | AuTBEI.—,„KpaTkue cooGijenas HHcTHu- 
TyTa HCTOpuHW MaTepHaAbHOK  KyAbTYpBI AH 
CCCP“, T. 42, M., 1952; II. Edumenko, Iep- 
BOGBITHOe OGNecTBO, Kues, 1953; Lietuvos TSR 


istorija, t. 1, V., 1957 [p. 5—14]; P. Kulikauskas, 
R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, Lietuvos ar- 


cheologijos bruožai, V., 1961 [p. 34—86]; 
R. Jablonskytė-Rimantienė, Kai kurie Lietu- 
vos paleolito klausimai. — „LTSR MA darbai“, 


1964, A 1. 


AKMUO — 1. Kieta uoliena, jos gaba- 
las. Natūralaus A. telkinių yra visoje 
Lietuvos TSR teritorijoje. Labiausiai pa- 
plitę lauko A. (rieduliai, klintys, dolo- 
mitai, smiltainiai). Pramoniniu būdu A. 
gaunamas laužyklose (karjeruose). Svar- 
biausias klinčių karjeras yra Karpėnuo- 
se, prie Naujosios Akmenės (ž. Cemen- 
tas), dolomitų karjerai — Petrašiūnuose 
(Pakruojo rj.), Vaidegiuose (Trakų rj.). 
Petrašiūnų karjeras yra pirmoji Lietuvo- 
je mechanizuota A. laužykla. Taryb. 
metais natūralūs A. statyboje vis pla- 
čiau pakeičiami dirbtiniais A. — plyto- 
mis, blokais. 

AKMENYS-PAMINKLAI. Greta ak- 
meninių įrankių ir skulptūrų, sen. akme- 
ninės statybos liekanų, iš kurių moksli- 
ninkai gauna daug žinių apie žmonijos 


34 AKN— AKS 


praeitį (ž. Akmens amžius), randama 
daug A., kuriuose taip pat atsispin- 
di sen. žmogaus veiklos pėdsakai, nors 
šių A. vaidmuo pirmykščio žmogaus 
gyvenime lig šiol tiksliai nenustatytas. 
Apie tokius A. pasakojami padavimai, 
legendos. Dideli plokšti A. buvo laiko- 
mi raganų ir laumių puotų stalais. Daug 
A., ypač aukštų ir pailgų, buvo laikoma 
suakmenėjusiais žmonėmis: suakmenė- 
jusios nuotakos, „užkeiktos mergos“, 
stabakūliai, mokai ir kt. Paplitę Lietu- 
voje pėduotieji A. su įdubimais, panašiais 
į basos arba apautos žmogaus kojos, 
žvėries arba gyvulio pėdą: A. su 
„velnio pėda", „vilko pėda“ (nuo vieno 
tokio A. kilęs Vilniaus miesto dalies 
Vilkpėdės vardas) ir kt. Archeologai 
spėja, kad dalis pėduotųjų A. atsirado 
dar prieš mūsų erą, kad jie galėję būti 
gentinių teritorijų ribų ženklais arba 
buvę susiję su sen. religiniais papro- 
čiais. Su sen. liet. religija, su dangaus 
kūnų garbinimu siejami A., kuriuose 
iškalti įv. ženklai — saulė, mėnulis, 


Akmuo su iškalta saule ir kt. ženklais (prie 
Salako—Daugailių kelio) 


žvaigždės ir kt; pvz, A. su saulėmis 
yra prie Dapšių kaimo (Mažeikių Ij.) 
piliakalnio, su pasaga — prie Varnupių 
kaimo (Kapsuko rj.) piliakalnio, vienas 
A. su iškaltais žalčiais buvo žinomas 
prie Raguvos. Randama A. ir su iškal- 
tais raštaženkliais — vad. rašytųjų A. 
(vienas tokių yra Prienų rj. Staniavos 
kaime). Dubeniuotieji A. laikomi auku- 
rais (Panevėžio Ij. Žvirblių kaime esan- 
čio tokio A. dubenėliai vadinami „vel- 
nio kulnais“). Aukurais žmonės laikė 
ir daugelį didelių, nors ir nežymėtų A.: 
Anykščių rj. Puntuką, akmenį Kaišiado- 
rių rj. Prūdninkų kaime, buvusį didelį 
A. Rambyno kalne ir kt. Kai kurie ak- 
menys-aukurai buvę skirti Perkūno kul- 
tui. Prie A., esančio Ignalinos rj. Ant- 
akmenės kaime, prietaringi žmonės dar 
ne taip seniai dėdavo vilnų, linų, pini- 
gų, norėdami ko nors išprašyti. Dažnai 
pasakojama, kad po tokiais dideliais A. 
esama užkastų lobių. Klaipėdos rj. Šer- 
nų kaime po dideliu A. rasta žalvarinė 
žmogaus figūrėlė iš II t-mečio pr. m. e. 

Kelios dešimtys A., turinčių kultūrinę, 
turistinę ar estetinę reikšmę, įtraukta 


į geologinių gamtos paminklų sąrašą, ir 
juos saugo Gamtos apsaugos įstatymas. 

2. Lietuvoje XV—XVIII a. vartotas 
masės (svorio) matas, lygus 40 liet. sva- 
rų, arba 14 kg 619 g. Šis matas dažnai 
minimas XVI a. Lietuvos dvarų inven- 
toriuose. 


AKNYSČIAI — kaimas Anykščių rj., De- 
beikių apyl, 4 km į š. nuo Debeikių. 
50 gyv. (1959). Pro A. teka Aknysta. 
Ties kaimu, Aknystos deš. krante, yra 
atodanga su devono sistemos smulkiu 
pilkai žalsvos spalvos smėliu, kuris su- 
siklostė prieš 300 mln. metų. 


AKNYSTA —upė Utenos ir Anykš- 
čių rj., Šventosios kair. intakas. Ilgis 
22 km, baseino plotas 103 kmž. Teka iš 
Aknystėlio ež. (į v. nuo Utenos) į š. v. 
per Lipšio ež. Įteka į Šventąją 127 km 
nuo jos žiočių. Intakai: Kilėva, Juod- 
upys, Bigulis (visi kair.). Vid. nuoly- 
dis 473 cm/km, vid. debitas žiotyse 
0,87 mš/s. Upės deš. krante, ties Ak- 
nysčiais, yra smulkaus pilkai žalsvo 
devoninio smėlio atodanga. 


AKNYSTĖLIS — ežeras Utenos rj., 10 km 
į v. nuo Utenos, prie geležinkelio 
į Anykščius. Plotas 22 ha. Ežeras rini- 
nis, siauras, vingiuotas; ilgis 1500 m, 
didž. plotis 225 m. Išteka Aknysta 
(Šventosios intakas). Ežero š. v. krante 
įsikūrusios Aknystėlės I, š. r. krante — 
Aknystėlės II. Ežeras verslovinis. 


AKNYSTOS — kaimas Anykščių rj., De- 
beikių apyl, 2 km į r. nuo Debeikių. 
119 gyv. (1959). Pro A. teka Aknysta. 
Buv. dvaro rūmuose įsikūrę senelių ir 
invalidų namai. Iki XX a. pr. veikė van- 
dens malūnas. 1945—58 A. buvo taryb. 
ūkio centras. Buržuaziniai nacionalistai 
nužudė komunistą, tarybinio ūkio direk- 
toriaus pavaduotoją A. Jačį ir 2 darbi- 
ninkus. 


AKOMODACIJA — kalbos reiškinys, kai 
priebalsio ištarimas prisitaiko prie ša- 
lia einančio balsio ištarimo arba, at- 
virkščiai, balsio ištarimas prisitaiko prie 
šalia einančio priebalsio ištarimo. Pvz., 
priebalsis „k“ žodyje „vaikelis“ skiria- 
si nuo priebalsio „k“ žodyje „vaikas“, 
nes jis prisitaiko prie sekančio palata- 
linio (priešakinio) balsio „e“ ir pats tam- 
pa palataliniu (supriešakėja). Dėl A. 
(prisitaikymo prie „j“) sen. forma „svet- 
jai" žemaičių tarmėje virto „svetjei“ ir 
vėliau, „j“ iškritus, —,svetė“. Ž. Asimi- 
liacija. 


AKORDAS Cirijakas [1827 Mankūnuose 
(Seinų aps.) — 1881 Vienoje] — 1863 
sukilimo organizatorius Augustavo vai- 
vadijoje, civilinis jos vaivada. 1846 
už veiklą prieš carą nuteistas 10 metų 
katorgos. Po amnestijos grįžo į Sei- 
nų aps., 1863 vadovavo sukilimui Au- 
gustavo vaivadijoje. 1864, būdamas Vo- 
kietijoje, rūpinosi ginklų gabenimu su- 
kilėliams. 

AKORDAS Vaclovas — 1863 sukilimo 
dalyvis. Sukilėlių būrio, veikusio Kalva- 
rijos aps., Augustavo gubernijoje, vadas. 
1863.IV su savo būriu prisijungė prie 


Suzino būrio ir V.21 kovėsi prie Būdos 
(Marijampolės aps.), VI.20 prie Alytaus, 
VI.21 prie Dusios ež. Žuvus Suzinui, vei- 
kė su jo būriu Augustavo miškuose. 
Sukilimui baigiantis, pasitraukė į už- 
sienį. 

AKRIEMIAI — kaimas Ignalinos rj., Ka- 
zitiškio apyl., 14 km į š. nuo Ignalinos, 
6 km į v. nuo Vilniaus—Daugpilio ge- 
ležinkelio. 49 gyv. (1959). Į v. nuo A. 
tęsiasi Užvinčių giria. A. minimi 1695 
Gudiškės dvaro inventoriuje (9 valakai, 
5 kiemai). 


AKROMAS Andrius [1915.X.4 Samaroje 
(dab. Kuibiševas) — 1942.VIII 20 Alytu- 
je] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš darbininkų. 1937 įstojo į LKJS. 
Nuo 1939 Komunistų partijos narys. 
Pogr. darbą dirbo Simne, 1940—41 adm. 
darbuotojas Alytuje. Hitlerininkų ir vie- 
tinių burž. nacionalistų nužudytas. 


AKROSTICHAS [gr. akros — kraštinis+ 
stichos — eilutė] — eilėraštis, kurio eilu- 
čių pirmosios raidės, skaitant iš viršaus 
į apačią, sudaro kokį žodį ar posa- 
kį, dažniausiai vardą. A. yra pirmo- 
sios liet. knygos „Katekizmo prasti žo- 
džiai..." eiliuotoje įžangoje „„Knygelės 
pačios bylo“: 3—19 eilučių pirmosios 
raidės sudaro autoriaus vardą ir pavaI- 
dę —Martinus Mosvidius. Ak- 
rostichų yra Mairotio (poema „Mūsų 
vargai“), V. Kudirkos (eil. „Mįslys') 
ir kt. poezijoje. 


AKSAMITAS Pranas [g. 1923.XII.3 Šiau- 
liuose] — Didžiojo Tėvynės karo parti- 
zanas, istorikas, istorijos mokslų kan- 
didatas (1955). Nuo 1940 LLKJS narys. 
Nuo 1943 kovojo Žemaitės taryb. par- 
tizanų junginyje, vėliau buvo būrio 
štabo viršininku. Nuo 1944 TSKP narys. 
1950 baigė Aukštąją part. m-lą prie 
VKP(b) CK, 1955 — Visuomeninių moks- 
lų akademiją prie TSKP CK. Nuo 1955 
dirbo respublikos part. organuose. 
1956—58 kandidatas į LKP CK narius. 
Nuo 1958 dėsto Kauno Politechnikos 
in-te, nuo 1959 docentas, TSKP istori- 
jos katedros vedėjas. Yra parašęs moksl. 
straipsnių apie Vokietijos Komunistų 
partijos įsikūrimą, V. Lenino kovą su 
Vokietijos KP klaidomis, apie Spalio re- 
voliucijos poveikį liet. tautos likimui 
(išsp. „Kauno Politechnikos in-to moks- 
lo darbuose"); knygos „Religijos ir ateiz- 
mo klausimai“ (1963) redaktorius ir vie- 
nas autorių. 


AKSIONAITIS Pranas [1885 Kėdainiuo- 
se — 1948.IV.8 Palangoje] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
Liepojoje dalyvavo 1905—07 revoliuci- 
joje. 1914 emigravo į JAV, kur įsijungė 
į liet. darbininkų socialistinį judėjimą. 
1920, grįžęs į Lietuvą, Jurbarke suorga- 
nizavo darbininkų profs-gą, vėliau įsi- 
traukė į rev. veiklą. Nuo 1936 Komunis- 
tų partijos narys. 1940 buvo Liaudies 
Seimo atstovas. Nuo 1946 dirbo Palan- 
gos vls. vykdomojo k-to pirmininku. 
Liet. burž. nacionalistų nužudytas. 


AKSOMAS. Lietuvoje žinomas nuo 
XIV a. pabaigos. XVIII a. buvo audžia- 


Mas A. Tyzenhauzo manufaktūrose. 
Naudotas iškilmingiems, puošniems di- 
duomenės drabužiams ir dekoratyvi- 
Niams reikalams. Burž. Lietuva A. im- 
Portuodavo daugiausia iš Vokietijos, 
Iancūzijos, Anglijos. Tarybų Lietuvoje 
Baminamas P. Ziberto šilkinių audinių 
Ombinate Kaune. 


AKSOMITAS Antanas [g. 1921.V.9 Kup- 
Iluose (Anykščių rj.)] — statybos dar- 
buotojas, 1951 baigė Kauno Politechni- 
kos in-to statybos f-tą. 1952—56 Šiaulių 
Statybos-montavimo kontoros vyresnysis 
Inžinierius, nuo 1956 tos kontoros, vė- 
liau reorganizuotos į Šiaulių statybos 
lrestą, vyriausiasis inžinierius, 1958— 
"1960 to tresto valdytojas. Nuo 1959 
TSKP narys. Nuo 1960 Lietuvos TSR 
"I Valstybinio statybos reikalų k-to 
(iki 1963 Valstybinis statybos ir archi- 
tektūros reikalų k-tas) pirmininkas. Jo 
vadovaujamas k-tas techniškai ir eko- 
nomiškai pagrindė Lietuvos TSR staty- 
Os industrializavimo programą. Nuo 
1961 kandidatas į LKP CK narius, nuo 
1963 Lietuvos TSR AT deputatas. 


AKSTINAI — kaimas Raseinių rj., Pago- 
Jūkų apyl., 11 km į š. r. nuo Raseinių, 

m į p. nuo Šiluvos; kolūkio centras. 
84 gyv. (1959). Į v. nuo A. teka Tvar- 
antė (Dubysos kair. intakas). Lentpiū- 
Vė, remonto dirbtuvės, Bogušių aštuon- 
metė m-la (iki 1960 septynmetė), biblio- 


teka (nuo 1962). A. dvaras minimas 
1564, 


AKSTINAS Bronius [g. 1929.VIII.10 Grū- 
te (Varėnos rj.)] — žurnalistas. 1952— 
1961 dirbo „Tiesos“ redakcijoje. 1956 
baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1958 TSKP 
Narys. Nuo 1961 spaudos agentūros 
„Novosti“ („Naujienos“) koresponden- 
tas Lietuvos TSR. Išleido publicistinių 
Straipsnių rink. „Komunizmas kuriamas 
siandien" (1961). 


AKSTINAS Eduardas [1892 Karaviškėse 
da aSNos rj.) —- 1945] — revoliucinio ju- 
„€limo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1931 
stojo į V. Baltarusijos KP (VBKP). 1932 
„Iūktas VBKP Dubičių rj. k-to nariu. 
M „ Taš. okupacijos metais buvo Ko- 
S akio partizanų būrio, veikusio Balta- 
Usijoje, žvalgas. Vok. fašistai 1943 So- 
T €ncuose (Varenavo rj., Baltarusijos 
š R) nužudė jo žmoną ir 2 sūnus. Nu- 
Udytas burž. nacionalistų. 


AKSTINAS Martynas [1898.XI.4 Smal- 
minkuose (Varėnos rj.) — 1941.VIL9 
palviškių miške (Varėnos rj.)] — revo- 
Ueinio judėjimo dalyvis. Nuo 13 metų 
N2 žlaus tarnavo pas buožes. 1917, tar- 
va. damas Rusijos kariuomenėje, daly- 
į A Kareivių rev. judėjime. 1918 grįžo 
i letuvą ir dirbo samdiniu. 1920—23, 
j a maudamas burž. Lietuvos kariuomenė- 
+" Platino komunistinę lit-rą. Vėliau 
nas savo ūkelyje Bobriškėse (Varė- 
S Ii.), palaikė ryšius su LKP, platino 
Toks Spaudą, agitavo prieš burž. san- 
arką, savo namuose slėpė komunis- 
1) „5ošrindininką T. Tamulevičių. Nuo 
i III Komunistų partijos narys. 1940 
Vo Varėnos vls. Pavarėnio apyl. 


"Manu BuneHCKOK 


seniūnų, aktyviai dalyvavo kaimo 
socialistiniame  pertvarkyme. Hitleri- 
ninkų ir vietinių burž. nacionalistų nu- 
žudytas. 


„AKTI, IZDAVAJEMIJE VILENSKOJU 
KOMISSIJEJU DLIA RAZBORA DREV- 
NICH AKTOV“ („AKTEI, H3aBaeMPIe 
BunencKorOo  KOMHCCHeIO AIA  pa360pa 
ApeBHHxX aKTOB“— ,„Aktai, leidžiami Vil- 
niaus komisijos senoviniams aktams tir- 
ti") — Vilniaus archeografinės komisijos 
neperiodinis leidinys, leistas 1865—1915 
Vilniuje rusų k. Išėjo 39 t.; 40-jo tomo 
(apie Vilniaus ekonominę padėtį XVII a.) 
teišspausdinta 200 p. Nepaisant to, kad 
komisija vadovavosi siaurais klasiniais 
caro valdžios interesais, ,„Aktuose" 
paskelbta daug svarbios ist. medžia- 
gos apie Lietuvą. Beveik kiekvieno to- 
mo pradžioje yra didelės (20 tome net 
204 p.) įžangos, parašytos komisijos na- 
rių ir išreiškiančios carinių istorikų pa- 
žiūras į Lietuvos praeitį ir skelbiamus 
dokumentus. „Aktuose“, ypač t. 1—24, 
yra nemaža dokumentų atrinkimo, ar- 
cheografinio apdorojimo (ortografijos. 
rodyklių sudarymo) trūkumų. Dokumen- 
tai buvo nurašomi menkai mokėjusių 
skaityti senąjį raštą raštininkų, spausdi- 
nami, nepatikrinus nuorašų, netyrus do- 
kumentų autentiškumo. Todėl kai ku- 
riuose tomuose (pvz., t. 24) paskelbta 
nemaža falsifikatų ir iškraipytų doku- 
mentų, kurie yra suklaidinę kai kuriuos 
istorikus. Daugelio tomų pavadinimai 
neatitinka dokumentų turinio, pvz., 12 ir 
13 tomai pavadinti Vyriausiojo Lietuvos 
tribunolo aktais, tačiau tribunolo aktų 
ten visai nėra, o yra tik įv. raštai, įra- 
šyti tribunolo knygoje, kad jų tekstai 
išliktų. 15 tome („Vyriausiojo Lietuvos 
tribunolo dekretai“) daugiausia paskelb- 
ta pravoslavų bažnyčių bei vienuolynų 
dekretų, o tribunolo darbą liečiančių 
dokumentų nėra. Vėliau „Aktų“ leidi- 
mą ėmė tvarkyti labiau nusimaną žmo- 
nės, ir jų leistuose tomuose išspausdinta 
gana patikima ist. medžiaga. 

Lietuvos istorijos svarb. dokumentai yra 
paskelbti šiuose tomuose: 9— Vilniaus žemės 


teismo, magistrato, magdeburgijos ir konfede- 
racijos aktai (1493—1797), 10 — Vilniaus ma- 


gistrato ir magdeburgijos aktai (1500—1797), 
20 — aktai apie Vilniaus miestą (1529—1804), 
14 — inventoriai (XVI a.), 25 — inventoriai 


(1558—1784), 35 ir 38 — inventoriai (XVIII a.), 
18 — kuopų teismų aktai (1552—1707), 24 — ak- 
tai apie bajorus (1491—1796), 26 — Upytės pi- 
lies teismo aktai (1585—87), 30 — Trakų pa- 
kamario teismo aktai (1585—1613), 31 — aktai 
apie Lietuvos totorius (1521—1784), 32 — Uk- 
mergės pilies teismo aktai (1596), 37 — doku- 
mentai, liečiantieji 1812 Tėvynės karo istoriją. 
Kituose tomuose taip pat yra nemaža vertin- 
gos ist. medžiagos. „„Aktuose“ išspausdintieji 
dokumentai daugiausia yra Lietuvos TSR 
Centriniame valst. istorijos archyve ir Baltaru- 
sijos TSR Gardino archyve; nedidelė dalis yra 
Vilniaus un-to bibliotekos rankraščių sky- 
riuje. 

Lit.: M. AcuuckMh, O630p KOCAeAHHX H3- 
apxeorpabuuecKkod4 KOMHC- 
— Urenua B HcTropuuecKoM OGIeCTBe 
AeTOMHCIAa,  KH. 7, KueB, 1893; 
BuneHcKok  KOMHCCHH  ĄA1 pa360pa 
M H3ĄaHHA AĄpeBHHX aKTOB, BunrHa, 1914; 
R. Mienicki, Wileūska komisja archeograficzna 
(1864—1915), Wilno, 1925, 


AKTYVISTŲ FRONTAS — fašistinė or- 
ganizacija, įsteigta 1940.XI.17 Berlyne. 
Ž. Lietuvių aktyvistų frontas. 


cHH. 
HecTopa 
50-AeTHe 


AKS— AKU 35 


AKTORIAI ž. Artistai. 


AKTORIŲ NAMAI — kultūrinė įstaiga, 
įkurta Vilniuje 1959. Veikia režisierių, 
teatrologų, meninė-pastatyminė, scenos 
veteranų sekcijos, biblioteka-skaitykla, 
nuo 1962 — liaudies kultūros un-to teat- 
rinis f-tas. Rengia įv. parodas, semina- 
rus, spektaklių ir teatrinių leidinių apta- 
rimus, konferencijas, sąskrydžius, kūry- 
binius vakarus, koncertus, susitikimus su 
kitų taryb. respublikų scenos meistrais 
ir kt. Aktorių namuose teatro darbuo- 
tojai dalijasi patyrimu, konsultuojasi, 
klauso paskaitų marksistinės esteti- 
kos, mokslo, literatūros ir meno klausi- 
mais. A. n. rūpinasi teatro darbuotojų 
buitimi, teikia metodinę paramą me- 
no saviveiklos kolektyvams. A. n. pri- 
Klauso Lietuvos TSR Teatro draugijai. 


AKUOČIAI — kaimas Lazdijų rj., Žaga- 
rių apyl., 4 km į š. v. nuo Seirijų, Me- 
telio ežero p. krante, 184 gyv. (1959). 
Per A. eina Seirijų—Simno kelias. 
Pr. m-la (nuo 1938). Baudžiavos laikais 
A. buvo dvaras. Hitlerininkai 1941 su- 
šaudė A. valstietį K. Matulevičių. 


AKUŠĖRIJA [pranc. accoucher — gim- 
dyti] — mokslas apie moters organizmo 
pakitimus nėštumo, gimdymo ir pogim- 
dyminiu laikotarpiu, apie vaisiaus vys- 
tymąsi ir pagalbą motinai, vaisiui bei 
naujagimiui tiek normaliais, tiek patolo- 
giniais atvejais. A. glaudžiai susijusi su 
ginekologija. s 

Nėščių moterų ir naujagimių apsauga 
numatyta jau trečiajame Lietuvos Sta- 
tute (1588). 1775 Vilniuje įsteigta pir- 
moji akušerių m-la ir Roko ligoninėje 
atidarytas gimdymo skyrius. 1781 Vil- 
niuje, Vyriausiojoje mokykloje, pradė- 
tas skaityti A. kursas (1781—1800 skaitė 
prof. N. Renjė). 1803 Vilniaus un-te 
įsteigta A. katedra, kuriai iki 1816 va- 
dovavo prof. A. Matusevičius. 1809—12 
Vilniuje kvalifikuota akušerine pagalba 
rūpinosi Motinystės institutas. 1814 
įsteigta Vilniaus un-to A. klinika. 
1818—42 un-to A. katedrai ir klinikai 
vadovavo prof. M. Mianovskis, parašęs 
A. vadovėlį (1818) ir kelis moksl. dar- 
bus A. klausimais. Nuo 1862 pradėta 
organizuoti akušerinė pagalba kaime: 
į kiekvieną apskritį buvo paskirta po 
1—3 akušerės. Imta rūpintis ir akušerių 
rengimu. 1880 Vilniuje prie Jokūbo li- 
goninės įsteigta akušerių m-la, į kurią 
buvo priimamos ne vien miestietės, bet 
ir kaimietės. Burž. Lietuvoje akušerinei 
pagalbai apskrityje vadovavo apskrities 
gydytojas, o praktiškai dirbo apskrities 
akušerės, kurios teikdavo pagalbą gim- 
dyvėms ligoninėse ir namuose. Bet 
daugiausia tą pagalbą teikdavo bobutės 
pribuvėjos. 1920 pradėjo veikti vienerių 
metų A. kursai Kaune (steigėjas ir ve- 
dėjas P. Mažylis). Vėliau mokslas buvo 
pratęstas iki 1!/; metų. 1922 Kauno 
un-te buvo įkurta A. klinika ir aku- 
šerijos-ginekologijos katedra, kuriai nuo 
pat įkūrimo vadovavo (tiek un-te, tiek 


36 AKU— ALB 


ir vėliau Kauno Medicinos  in-te) 
prof. P. Mažylis. Pažangiųjų gydytojų 
pastangos gerinti gimdymo pagalbą Lie- 
tuvoje pasidarė efektyvios tik tarybi- 
niais metais. Kvalifikuotą gimdymo pa- 
galbą pradėta teikti visoms gimdyvėms 
nemokamai. Tarybų Lietuvoje gydytojus 
akušerius-ginekologus rengia Vilniaus 
un-to medicinos f-tas (nuo 1944 akušeri- 
jos-ginekologijos katedros vedėjas doc. 
V. Baronas) ir Kauno Medicinos in-tas. 
Akušeres rengia kelios trimetės med. 
m-los. Tarybų Lietuvoje parengta apie 
3000 kvalifikuotų akušerių. Sparčiai 
daugėja gydytojų akušerių-ginekologų 
(1939 buvo 52 akušeriai-ginekologai, 
0 1962 — 321). Platus gimdymo pagalbos 
įstaigų tinklas teikia kvalifikuotą pagal- 
bą visoms nėščioms ir gimdyvėms. 1939 
buvo apie 350 akušerinių lovų, o 1962 — 
2436. 1962 respublikoje veikė 202 gim- 
dymo stacionarai, 88 moterų konsultaci- 
jos ir 709 felčerių-akušerių punktai. 
Gimdyvių mirtingumas Tarybų Lietuvoje 
1962 buvo 13 kartų mažesnis, negu 1939, 
žymiai sumažėjo naujagimių mirtingu- 
mas ir negyvų gimusių skaičius. 

Lit.» V. Baronas, Dėl gimdymo pagalbos rai- 
dos  Lietuvoje.—, „Sveikatos apsauga“, 1957, 
Nr. 3; J. Neniškis, Pasiekimai akušerijos-gine- 
kologijos srityje.—,,Sveikatos apsauga", 1957, 
Nr. 10; V. Baronas, Vilniaus Aukštosios mo- 
kyklos akušerijos katedra pirmoje XIX a. pu- 
sėje.—, „Medicinos mokslų istorijos Lietuvoje 
klausimai“, V., 1 


AKŪTAS [lot. acutus — aštrus] — grafi- 
nis dešininis ženklas (/), kuriuo lietuvių 
kalboje žymima tvirtapradė priegaidė 
(ž. Kirtis, Priegaidė). 


AKVIERIŠKĖ, Apieriškės, — kaimas 
Švenčionių rj., Strūnaičio apyl, 9 km 
į p. nuo Švenčionių. 95 gyv. (1959). Pro 
A. teka Strūna. Apie 300 m į š. nuo A., 
prie kelio į Skrituliškę, yra piliakalnis 
natūralioje pailgos formos ir stačių šlai- 
tų kalvoje, kurią iš v. juosia Strūna, 
o iš kitų pusių supa pelkės ir dirbami 
laukai. Piliakalnio aikštelė lygi, ovalo 
formos, 50 m ilgio ir 25 m pločio. Joje, 
kaip ir piliakalnio šlaituose, matomas 
tamsios spalvos žemių kultūrinis sluoks- 
nis, kuriame rasta geležinis įmovinis ie- 
tigalis ir kitų radinių, liudijančių, kad 
piliakalnyje gyventa jau I t-mečio pir- 
mojoje pusėje. 


ALABŪRDIŠKĖS — kaimas Trakų Ij., 
Dusmėnų apyl, 8 km į v. nuo Onuškio. 
73 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1922), kul- 
tūros namai (nuo 1963). 1949.VIIL.19 
burž. nacionalistai kaime nužudė klubo- 
skaityklos vedėją komjaunuolę J. Si- 
niauskaitę, valstiečių  Usovų šeimą, 
V. Čyžių. 


ALANČIŲ MIšKAS — miškas Panevė- 
žio rj, 3 km į p. v. nuo Raguvos. Pri- 
klauso Panevėžio miškų ūkio Šilų giri- 
ninkijai. Plotas 1035 ha. Reljefas — že- 
ma lyguma su daugybe supelkėjusių 
įdubimų. P. dalimi teka Alanta (Nevė- 
žio intakas). Dirvožemiai daugiausia Ve- 
Aėniniai gliejiniai ir velėniniai karbona- 


tiniai, ant priemolio, rečiau ant molio 
ir priesmėlio; įdubimuose — pelkiniai. 
9195 medynų savaiminės kilmės. Beržy- 
nų yra 3905, drebulynų 2195, eglynų 
1205, juodalksnynų 7Ūo, baltalksnynų 
895, ąžuolynų 805, uosynų 579. Medynų 
vid. amžius 23 metai; vid. bonitetas 
II—III, vid. skalsumas 0,6, vid. tūris 
63 ktm/ha, vid. prieauga 2,7 ktm/ha. 
Yra stirnų, lapių, jerubių. Miškas eks- 
ploatacinis. P. v. pakraštyje yra Alan- 
čių kaimas. 


ALANTA — upė Panevėžio rj., Nevėžio 
kair. intakas. Ilgis 31 km, baseino plo- 
tas 115 km2. Versmės prie Alančių kai- 
mo. Teka į š., įteka į Nevėžį 155 km 
nuo jo žiočių, ties Tautkūnais. Inta- 
kas Skerdimas (deš). Vid. nuolydis 
87 cm/km. Debitas žiotyse: maks. 25, 
vid. 0,6, min. 0,1 m?/s. 


ALANTAS —upė Plungės ir Kretin- 
gos rj, Minijos kair. intakas. Ilgis 
39 km, baseino plotas 139 kmž. Prasi- 
deda iš pelkių netoli Mižuikių, teka 
į š. v., įteka į Miniją 91 km nuo žio- 


čių, ties Kartena. Intakai: Geldupis, 
Žvalginis, Karkluojė (visi deš). Va- 
ga labai vingiuota. Vid. nuolydis 


2207 cm/km. Slėnis gilus (iki 40 m). 
Debitas žiotyse: maks. 30, vid. 1,81, 
min. 0,1 m?/s. Nuotėkio modulis 13 1/s 
iš 1 km2, Gintarų kaime (Kretingos Ij.) 
prie A. yra vandens malūnas. 


ALANTĖLĖ — upė Molėtų rj., Virintos 
kair. intakas. Ilgis 15 km, baseino plo- 
tas 55 km2., Teka iš Gruodžio ež. į Šš. V. 
Įteka į Virintą 40 km nuo jos žiočių, 
prie Aluntos. Vid. nuolydis 170 cm/km. 
Vid, debitas žiotyse 0,47 mš/s. 


ALANTYS — kaimas Panevėžio rj., Va- 
doklių apyl., 7 km į p. v. nuo Raguvos. 
181 gyv. (1959). Pro A. eina Vadoklių— 
Raguvos kelias, prie kurio yra senas 
parkas. Pr. m-la (nuo 1919). A. valstie- 
čiai dalyvavo 1863 sukilime. 


ALAŪUNĖ Zenonas [g. 1930.II.26 Pašiekš- 
čiuose (Zarasų rj.)] — chemikas, chemi- 
jos mokslų kandidatas (1960). 1955 bai- 
gė Vilniaus un-tą. Nuo 1958 Lietuvos 
TSR MA Chemijos ir cheminės techno- 
logijos in-to moksl. bendradarbis. Nuo 
1963 TSKP narys. Paskelbė moksl. 
straipsnių. molekulinės spektroskopijos 
klausimais. 


ALAUŠAI — ežeras Molėtų rj., prie Bal- 
ninkų. Plotas 264 ha, didž. gylis 11 m. 
Didžiosios ašies ilgis 3,5 km, didž. plotis 
1,3 km, kranto linijos ilgis 10,2 km. 
Krantai daugiausia aukšti. Išteka Plaš- 
taka (Siesarties intakas). Ežeras verslo- 
vinis. 

ALAUŠAS — 1. Ežeras Utenos rj., 10 km 
į š. r. nuo Utenos. Plotas 1073 ha, didž. 
gylis 42 m, vid. gylis 12 m. Pagal dydi 
dešimtas Lietuvos ežeras. Ilgis 5,9 km, 
didž. plotis 2,7 km. Kranto linija vin- 
giuota; jos ilgis 22 km. Yra 2 salos (iš 
viso 5,25 ha); didžioji sala šiauriniame, 
mažoji — pietiniame ežero gale. Dugnas 
nelygus, atabrado zonoje ir seklumose 


£ 


Alaušas 1 


smėlėtas. Panuovalyje gausu moliuskų 
kiautelių liekanų. Centr. dalyje kaupia- 
si dumblas: arčiau kranto su karbona- 
tais, šviesesnis, o giliausiose vietose su 
sulfidų priemaiša, tamsesnis. Įteka Alks- 
na (iš Alksno ež.), Šiekštelė (iš Šiekš- 
čio ež.), Giedrė (iš Giedrio ež.) ir 2 be- 
vardžiai upeliai (iš Varnakėlių ir Bagdo- 
niškio ežerų). Iš š. dalies išteka Alauša 
(Šventosios intakas). Ež. baseino plotas 
38 km2. Pakrantėje yra kaimai: Sudei- 
kiai, Alauša, Šeiminiškiai. Ežeras Vers- 
lovinis; žuvies 1964 sugauta 6 kg/ha. 
1960 įleista 117 600 ungurių jauniklių. 

Kai kurias A. dubens dalis suformavo 1e- 
dynų tirpsmo vandenų erozija. Ež. dubuo buvo 
patvenktas, formuojantis kalvotam moreniniam 
reljefui. Sprendžiant iš terasų, ež. vandens 
lygio būta žymiai aukštesnio. 

2. Ežeras Anykščių rj., prie Svėdasų. 
Plotas 49 ha, didž. gylis 12 m. Ežeras 
ovalus, pratekamas. Ilgis 1185 m, didž. 
plotis 580 m, kranto linijos ilgis 2850 m. 
Per A. teka Svėdasa (Jaros intakas). 
Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei. Legen- 
dą apie A. ežere nuskendusį varpą 
Vaižgantas panaudojo savo kūrinyje 
„Pragiedruliai“. 


ALBERTAS [m. 1229.1.17] — Rygos vys- 
kupas (1199—1229), Kalavijuočių ordi- 
no organizatorius. 1200 vasarą Amati 
plaukęs su 23 laivais ir gausiomis vok. 
kryžininkų pajėgomis į Dauguvos žiotis, 
pradėjo kovą prieš lyvius, versdamas 
juos krikštytis. 1201 vasarą atvykęs ant- 
rą kartą, A. pastatė Rygos pilį, kuri ta- 
po pirmąja vok. grobikų kolonija ir 
pagrindiniu agresijos centru Pabaltijyje. 
Kryžininkai buvo laikina agresijos jėga, 
nes jie dažniausiai po metų grįždavo at- 
gal. A. iniciatyva 1202 buvo įkurtas 
Kalavijuočių ordinas, pastovi karinė 
org-ja. A. „misionierinę“ veiklą išgarsi- 
no puolimų prieš Pabaltijo tautas daly- 
vis kronikininkas Henrikas Latvis, 


Lit: KO. )Kiorxxja, BopbGa AWTOBCKOrO Ha“ 
poAa C HeMelKHMH pbilįapaMH B XIII-XV B. B.— 
„„Hcropuuweckud >xypHaA“, 1943, KH. 8—9; 
H. Ipamuauckhū, BopbGa CAaBaH M HapoAO0B 
TlpuGanTHKM C HEMeIKOH arpeccuek4 B CpeAHHE 
meka, M.. 1943; P. Pakarklis, Lietuvių kova 
prieš kalavijuočius, V., 1945. 


ALBERTUS [tikr. Albertas Minskis; apie 
1820 — apie 1892] — 1863 sukilimo da- 
lyvis, Vilniaus apskrities sukilėlių karo 
viršininkas. Kilęs iš Lydos aps. bajorų. 
Nuo 1859 dirbo Peterburgo— Varšuvos 
geležinkelio Dūkšto ruožo viršininku. 
1863 pradžioje gydėsi ir kurį laiką gy“ 
veno Vilniuje; palaikė ryšius su sukili- 
mo. organizatoriais. 1863.IV.18 Horo- 


denskiui žuvus mūšyje, A. buvo paskir- 
tas Vilniaus aps. sukilėlių karo virši- 
ninku. Atvykęs į Labanoro miškus, 
Surinko Horodenskio būrio likučius 
(80 žmonių); prie jo prisijungė ir 
„Maleckio vadovaujami 300 sukilėlių, 
augiausia valstiečiai. Šis jungtinis A. 
Vadovaujamas būrys užėmė pozicijas 
Labanoro miškuose, prie Luknos u.; 
1863.V.21 sumušė carinės kariuomenės 
dalinį, paskui perėjo į Šešuolių miškus. 
Prie A, būrio prisijungė D. Maleckio 
būrys ir nemaža Vilniaus amatininkų 
bei gimnazistų. Iš Šešuolių sukilėliai pa- 
traukė į Lėno miškus (dab. Ukmer- 
8ės rj), kur prie A. būrio prisijungė 
V. Ibianskio būrys (370 žmonių). Siesikų 
' miškuose, netoli Gružų palivarko (dab. 
kmergės rj.), 1863.VI.4 įvyko kautynės 
Su carine kariuomene. A. būrys atlaikė 
Pagr. puolimą. Po mūšio sukilėliai pa- 
Sidalijo į 3 dalis. A. su 100 sukilėlių 
Patraukė į Vilniaus aps. ir veikė dau- 
8lausia tarp Šešuolių ir Giedraičių. 
1863.V1.24 carinė kariuomenė ties Gied- 
Taičiais privertė A. būrį pradėti inir- 
tingą mūšį, kuriame „A. buvo sunkiai 
Sužeistas ir pateko į nelaisvę. Vilniaus 
karo lauko teismas jį nuteisė 8 metus 
atorgos, 


ALBRECHTAS | BRANDENBURGIETIS, 
Hohencolernas, [1490—1568] — paskuti- 
nis Kryžiuočių ordino magistras (1511— 
1525), pirmasis Prūsijos kunigaikštis 
(1525—68), Lietuvos didžiojo kunigaikš- 
€io Kazimiero dukters Sofijos sūnus. 
Ordinui pralaimėjus karą su Lenki- 
Ja, 1521.V.8 Torunėje A. B. pasirašė 
taikos sutartį, pagal kurią Prūsija liko 
B. šeimos paveldima hercogyste ir 
Lenkijos vasalu. Drauge su daugeliu 
„Ordino riterių A. B. 1525 priėmė M. Liu- 
terio tikėjimą, pasidalijo katalikų dva- 
Sninkų ir bažnyčios dvarus bei kitus 
turtus įr paskelbė Kryžiuočių ordiną 
Sekuliarizuota (pasaulietiška) Prūsijos 
kun-ste, o save — Prūsijos kun-ščiu. 
tyžiuočių ordino sekuliarizavimas su- 
ėlė V. Europoje ir ypač Vokietijoje 
Pasipriešinimą. Popiežius prakeikė A. B., 
O Vokietijos imperatorius pareiškė at- 
mąs iš A. B. teisę valdyti Prūsiją. 
„ B. padėtis pasidarė kritiška. Lietuvos 
Lenkijos valdovams būtų buvę leng- 
"likviduoti vrančią ordino valstybę ir 
Sujungti vakarines lietuvių žemes su 
letuva bei atitinkamas lenkų žemes su 
€nkija. Tačiau Lietuvos did. kun:štis ir 
€nkijos karalius Žygimantas Senasis, 
22 B. dėdė, nepaisydamas valstybės in- 
SIesų, globojo A. B., kuris Kroku- 
Oje prisiekė jam vasališką ištikimybę. 
val . žiauriai nuslopino miestiečių bei 
jū aa sčiŲ, daugiausia lietuvių, antifeod. 
jo ėjimą, kuris kilo Prūsijoje Vokieti- 
S valstiečių karo įtakoje ir kurio me- 
val -abguvos ir Tepliavos apylinkėse 
2 Stiečiai naikino dvarus bei trau- 
antjguriais į Karaliaučių. Nuslopinęs 
toli. €0d. judėjimą, A. B. Prūsijoje ir 
Brakas paliko baudžiavą. Platindamas 
ja €stantizmą, A. B. 1544 įsteigė Kara- 
depas universitetą, kuriame šalia vo- 
= Člų telkė ir vietinius lietuvius bei 
Otestantų veikėjus iš Lietuvos; un-to 


ir 
va 


profesoriais pakvietė S.  Rapolionį ir 
A. Kulvietį; un-to studentams lietuviams 
paskyrė keletą stipendijų. Toks stipen- 
dininkas buvo pirmosios liet. knygos 
autorius M. Mažvydas. Tuo pačiu metu, 
naudodamasis Lietuvos protestantų baž- 
nytinių veikėjų parama, A. B. trukdė 
Prūsijos lietuvių ryšius su Lietuva, nes 
jo politikos tikslas buvo Prūsijos lie- 
tuvių asimiliavimas. 


Lit.; Lietuvos TSR istorija, t. 1, V., 
Lietuvių karas su kryžiuočiais, V., 1964. 


ALBŪMAS [lot. album — balta medžia- 
ga] — leidinys, kurio pagrindą sudaro 
paveikslų, piešinių, fotografijų ir kitos 
iliustracinės medžiagos reprodukcijos su 
trumpu paaiškinamuoju tekstu. Pirmieji 
liet. A. pasirodė XIX a. pab.—XX a. pr. 
užsienyje: A. Miluko „Lietuviškas albu- 
mas“ (1898 ir 1900), J. Žilinskio „Albu- 
mas lietuviškos parodos Paryžiuje, 
1900 metuose“ (1902) ir kt. Žymesnieji 
Tarybų Lietuvoje išleisti albumai: isto- 
rijos — „Tarybų Lietuva 1940—1950“ 
(1950); dailės — „Lietuvių dailė“ (1954), 
„Lietuvių liaudies menas“ (9 kn., 1956— 
1965), „Antanas Žmuidzinavičius“ (1957); 
literatūros — „Petras Cvirka gyvenime 
ir kūryboje“ (1953), „Salomėja Nėris“ 
(1955), „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“ 
(1956); architektūros —,„Vilnius“ (1955, 
1958, 1960); geografijos — „Dainava“ 
(1958), ,,Nemuno vingiuose“ (1959), „Lie- 
tuva šalis gražioji“ (1960), „Kuršių ne- 
rija ir marios“ (1960), „Lietuva šiandien“ 
(1964) ir kt. 


ALCHIMOVIČIUS (Alchimowicz) Kazi- 
mieras [1840 Dzembrove (netoli Ly- 
dos) — 1917 Varšuvoje] — dailininkas. 
Už aktyvų dalyvavimą 1863 sukilime 
nuteistas sunkiesiems darbams (Sibire, 
Verchoturo kasyklose). 1869 amnestuo- 
tas, įsikūrė Varšuvoje, mokėsi dailės 


1957; 


"E 
4 


Kazimieras Alchimovičius. „Ponas ir valstietis", 
pastelė, 1894 (Vilniaus dailės muziejus) 


ALB — ALE 37 


m-loje bei privatinėje V. Gersono stu- 
dijoje. 1873—75 studijavo Miuncheno 
Dailės akademijoje, vėliau dailės studi- 
jas gilino Paryžiuje. Nuo 1880 gyveno 
Varšuvoje. Tapė daugiausia ist. kompo- 
zicijas Lietuvos senovės motyvais. Už 
paveikslą „Gedimino laidotuvės“ 1888 
gavo Peterburgo dailės skatinimo d-jos 
konkurse I premiją. Atskirą paveikslų 
ciklą paskyrė tremtinių gyvenimui Sibi- 
re. Buitinėse kompozicijose vaizdavo 
liet. valstiečių bei dvaro samdinių gy- 
venimą. Nutapė daug Lietuvos gamto- 
vaizdžių ir portretų. . 

Kūriniai: ,„1863 metų sukilėlio mirtis Urale“ 
(1873), „Margio mirtis“ (1875), „Lizdeika Per- 
kūno šventyklos griuvėsiuose" (1876), ,„Mil- 
da“ (1890), ,„Rugiapiūtė Lietuvoje“, ,„Ponas ir 
valstietis“, „Darbo prakaitas“, ,„Darbininkų 
samdymas į dvarą“ (1894), „Mergaitė prie šal- 
tinio“ (1896), 12 paveikslų ciklas A. Mickevi- 
čiaus poemos „Ponas Tadas“ temomis ir kt. 


ALDIKIS, Aldikas, — ežeras Švenčio- 
nių rj., 13 km į v. nuo Švenčionėlių. 
Plotas 22 ha, vid. gylis 1 m. Pakrantės 
uždurpėjusios, dugne gausu sapropelio. 
Per ežerą teka Lakaja (Žeimenos inta- 
kas). A. pakraščiuose peri klykuolės an- 
tys. Ežeras verslovinis; žuvies 1962 su- 
gauta 6,2 kg/ha (daugiausia lydekų). 


ALDONA [apie 1310 — 1339.V Kroku- 
voje] -—- Lietuvos didžiojo kunigaikščio 
Gedimino duktė, 1325 ištekėjusi už Len- 
kijos karaliaus Vladislavo Loketkos sū- 
naus Kazimiero, vėliau tapusio Lenkijos 
karaliumi Kazimieru III (Didžiuoju). Šio- 
mis vedybomis buvo sutvirtinta pirmoji 
Lietuvos ir Lenkijos karinė s-ga prieš 
Kryžiuočių ordiną. Gediminas ta proga 
paleidęs lenkų belaisvius. Lietuvos ka- 
riuomenė po to 2 kartus talkininkavo 
Lenkijai kovose prieš Brandenburgą ir 
Kryžiuočių ordiną. 

ALEINIKOVAS Feodotas [g. 1928.V1.13 
Akmenėliuose (Pakruojo rj.)] — inžinie- 
rius technologas, technikos mokslų kan- 
didatas (1958). 1953 baigė Kauno Poli- 
technikos in-tą, Nuo 1955 TSKP narys. 
Nuo 1958 Lietuvos TSR MA Chemijos 
ir cheminės technologijos in-to moksl. 
bendradarbis. Paskelbė keliolika moksl. 
straipsnių stiklo technologijos ir kt. 
klausimais. 


ALEINIKOVAS Jefimas [1909.X.1 Mai- 
neivuose (Rokiškio rj.) — 1942] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Nuo 1935 Ko- 
munistų partijos narys, priklausė Rokiš- 
kio aps. Juodupės kuopelei (joje dar 
buvo N. Aleinikovas, A. Kundelis, S. Si- 
doras ir kt.). D. Tėvynės karo metais 
A. tarnavo Raudonosios Armijos lat- 
vių šaulių divizijoje. Žuvo fronte. 


ALĖJA — upė Raseinių rj., Upės kair. 
intakas. Ilgis 19 km, baseino plotas 
44 km?. Prasideda Šienlaukio apylinkėse, 
prie Raseinių—Kelmės kelio; teka p. ir 
p. v. kryptimi. Įteka į Upę 27 km nuo 
jos žiočių, prie Sujainių. Intakas Blin- 
dis (kair.). Vasarą A. vagos didesnioji 
dalis išdžiūsta. Aukštupyje slėnis gilus 
(iki 15 m), žemupyje — neryškus. 


38 ALE— ALE 


ALĖJAI I — kaimas Raseinių rj., 8 km 
į š. v. nuo Raseinių, prie kelio į Kelmę; 
apylinkės centras. 95 gyv. (1959). Yra 
malūnas, lentpiūvė, ambulatorija, aš- 
tuonmetė m-la (nuo 1934 veikė pradinė, 
po D. Tėvynės karo reorganizuota į sep- 
tynmetę, nuo 1961 aštuonmetė), biblio- 
teka. Pro A. I teka Alėjos upelis. Alėjai 
buvo valst. dvaras ir bažnytkaimis, 1859 
turėjęs 80 gyv., 1886 — 270. Pirmojo 
pasaul. karo metu Alėjai sudegė. Vė- 
liau dalis kaimo atsistatė senojoje vie- 
toje (dab. Alėjai I), o kita dalis išsi- 
skirstė vienkiemiais (dab. Alėjai II). 


ALEKNA Antanas [1872.XII.19 Šniūrai- 
čiuose (Radviliškio rj.) — 1930.VI.12 
Kaune] — klerikalinis istorikas. 1917— 
1922 Kauno kunigų seminarijos dėstyto- 
jas; nuo 1922 Kauno un-to teologijos- 
filosofijos f-te dėstė Lietuvos istoriją, 
Lietuvos ist. geografiją ir bibliografiją. 
Istoriją aiškino idealistiniu klerikaliniu 
požiūriu. Išleido „Lietuvos istoriją“ 
(1911 trumpąjį leid., 1923 platesnįjį), 
monografiją „Žemaičių vyskupas M. Va- 
lančius“ (1922) ir kt. 


ALEKNA Jonas [1898 Ventspilyje (Lat- 
vijos TSR) — 1948.XI.13 Vilniuje] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Į rev. 
veiklą įsitraukė 1924; už tai 1928—31 
buvo kalinamas Šiauliuose. 1935 iš Kau- 
no ištremtas į Kybartus. 1940—41 dirbo 
Lietuvos geležinkelio v-boje. D. Tėvy- 
nės karo metais kovojo Raudonosios 
Armijos 16 liet. divizijoje. Nuo 1945 
VKP(b): narys. Po karo vėl dirbo Lietu- 
vos geležinkelio v-boje. 


ALEKNA Jonas [1917.VI1.20 Kubiliū- 
nuose (Radviliškio rj.) — 1964.IX.3 Pa- 
nevėžyje] — aktorius ir režisierius, Lie- 
tuvos TSR nusipelnęs artistas (1954). 
1938—40 lankė Kau- 
ne Darbo rūmų teat- 
rinę studiją. Nuo 
1940 Panevėžio dra- 
mos teatro aktorius, 
1954—56 vyriausia- 
sis režisierius. Nuo 
1956 TSKP narys. 

Vaidmenys:  Tijūnas 
(K. Binkio ,„Atžalynas“), 
Karaitis (S. Čiurlionie- 
nės „„Pinigėliai“), Gaška 
(A. Vienuolio  „„Prie- 
blandoje"),  Liapkinas- 
Tiapkinas (N. Gogolio 
„Revizorius“), Dandenas 
(Moljero ,„Žoržas Dandenas“), Morfis (K. Si- 
monovo ,„Rusų klausimas“), Ščiukaris (M. Šo- 
lochovo ,„Pakelta velėna“) ir kt. 


Pastatymai: E. Borisovos „Juodojo ežero 
paslaptis" (1952), K. Krapivos „Kas juokiasi 


paskutinis" (1954), M. Gorkio „Paskutinieji“ 
(1955), V. Liubimovos „Jausmų ugdymas" 
(1958) ir kt. 

ALEKNA Rimvydas [g. 1935.11.16 Uk- 
mergėje] — inžinierius hidrotechnikas, 
technikos mokslų kandidatas (1963). 


1959 baigė Lietuvos Ž. ū. akademiją. 
Nuo 1959 Hidrotechnikos ir melioraci- 
jos in-to moksl. bendradarbis. Paskelbė 
moksl. straipsnių apie hidraulinių skai- 
čiavimų 'metodiką ir kt. 


ALEKNAIČIAI — 1. Kaimas Pakruojo rj., 
Lygumų apyl, 8 km į v. nuo Pakruojo, 
Kruojos kair. krante. 103 gyv. (1959). 
Per A. eina Pakruojo—Lygumų kelias. 
Aštuonmetė m-la (1938—54 pradinė, 
1954—61 septynmetė), biblioteka (nuo 
1945). 


2. Kaimas Joniškio rj,  Daunora- 
vos apyl, 6 km į š. v. nuo Joniškio. 
25 gyv. (1959). Kaimas kupetinio tipo. 
Į š. nuo A. tęsiasi Maželių miškas, į I.— 
Raubalio pelkė. Pr. m-la (nuo 1947). Kai- 
mas įsikūręs XVI a. vid. 


ALEKNA-ŠVOINICKIS Romanas [1845 
Radų dvare (prie Kauno) — 1915 ten 
pat] — dailininkas. Nuo 1862 mokėsi 
Vilniaus bajorų in-te, dalyvavo 1863 
sukilime (A. Mackevičiaus būryje). 
1864 ištremtas į Kazanės gub.; 1869 am- 
nestuotas, apsigyveno Varšuvoje, kur 
mokėsi piešimo m-loje bei privačioje 
V. Gersono studijoje. 1873—75 studi- 
javo Miuncheno Dailės akademijoje. 
Nuo 1876 gyveno Varšuvoje. Tapė dau- 
giausia buitines kompozicijas iš Lietu- 
vos bajorų bei valstiečių gyvenimo: 
„Bajorų peštynės" (1875), „Politinis gin- 
čas" (1877), „Šalininkų verbavimas sei- 
melio išvakarėse“ (1886), „Šviesesnė 
ateitis liaudžiai“ (1900), „1863 metų su- 
kilėlių patrulis“ ir kt. 


ALEKNAVIČIUS Adolfas  [1913.V.25 
Meškučiuose (Alytaus rj.) — 1942.IV.10 
Alytuje] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Nuo 1933 Komunistų partijos na- 
rys, 1939 LKP Alovės vls. org-jos sek- 
retorius. 1940 pr. už rev. veiklą įkalin- 
tas. 1940—41 dirbo part. darbą Alovės 
valsčiuje. Hitlerininkų ir vietinių burž. 
nacionalistų nužudytas. 


ALEKNAVIČIUS Kajetonas [1803 Te- 
respolėje (Biržų rj.) — 1874.XI.18 Asa- 
voje (Rodūnios rj., Baltarusijos TSR)] — 
rašytojas. Kilęs iš valstiečių. 1832 bai- 
gė Vilniaus kunigų seminariją. Kuniga- 
vo Dusetose, Merkinėje ir kt. Rūpinosi 
liet. liaudies švietimu. 1846 išleido ele- 
mentorių, kurio pabaigoje pridėti dia- 
logo forma pamokymai apie mokslo 
naudingumą ir gražų elgesį sudarė savo- 
tiškus beletrizuotus skaitymus. 1861 iš- 
spausdintas A. poez. rink. „Pasakos, 
pritikimai, veselios ir giesmės“. Į jį įdė- 
tas 61 eilėraštis, daugiausia didaktinio 
pobūdžio eiliuoti jumor. bei satyr. fel- 
jetonai. Dėl to A. laikomas eiliuoto fel- 
jetono pradininku liet. lit-roje. A. taip 
pat vienas pirmųjų pradėjo rašyti ei- 
lėraščius vaikams. Iš jų ypač populia- 
rus buvo eil. „Senis, vaikai ir pupos“. 

A. poezijai būdinga valstietiška tema- 
tika. Joje nemaža ideologinių prieštara- 
vimų: šalia minčių, skatinančių vals- 
tiečius šviestis, kritikuojančių kaimo 
negeroves bei prietarus, skelbiamos ir 
rel. pažiūros, šlovinamos Caro valdžios 
tariamosios geradarystės ir pan. Dau- 
gelyje A. eilėraščių didaktinės mintys 
reiškiamos gyvai, džiugiai, žaismingai, 
su liaudišku jumoru, naudojantis liau- 
dies dainų poet. priemonėmis. Geres- 
nieji A. kūriniai („Buvom buvę miške“, 
„Giesmė bitinėlio“, „Muzikantas ant 


skripkos groja ir pramainiui gieda“, 
„Giesmė kikilio“ ir kt.) virto plačiai 
dainuojamomis dainomis. A. rašė aukš- 
taičių tarme ir vienas pirmųjų iškėlė 
mintį, kad ši tarmė turi sudaryti lite- 
ratūrinės liet. kalbos pagrindą. 


Ršt.: K. Olechnowiczius, Elementarius, arba 
lengwus mokslas skaytit Raszto Szwento, Va 
1846 [II leid. 1858]; K. Olechnowiczius, Pasa- 
kos, pritikimaj, weselos ir giesmes, V., 1861 
[II leid., Ch., 1904]; K. Alekna, Pasakos, pri- 
tikimai ir veselijos su dainomis, V., 1907 
[III leid.]; [Kūriniai].—Lietuvių poezija. XIX am- 
žius, sudarė B. Pranskus, V., 1955; [Kūri- 
niai].—Lietuvių literatūros istorijos chrestoma- 
tija, V., 1957. 


Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 1, V., 
1957. 


ALEKNAVIČIUS, Alekna, Rapolas [17542 
Užnemunėje — 1827 Slavikuose (Ša- 
kių rj.)] — poetas. Nuo 1795 kunigavo 
Slavikuose. Eiliavo lietuvių bei lenkų 
kalbomis. Žinomi nepilni pavadinimai 
dviejų rankraštinių jo poezijos rinkinių: 
religinio turinio — Darželis naujas. . Ti 
ir pasaulietinio — „Saujelė melodijų gies- 
mių patogiai svietiškų. ..", iš kurių pa- 
rinktus kūrinius 1823 buvo atsiuntęs 
į Vilnių V. Vilmikui, ketinusiam juos 
išspausdinti atskiru leidiniu. Dėl neži- 
nomų priežasčių A. kūryba liko ne- 
spausdinta ir mūsų laikų nepasiekė, 
Lit.: A. Kaupuž, I. Lukšaitė, A. Butkevičiaus 
gramatikos byla.—, „Kalbotyra“, t. 5, V., 1962. 


ALEKNAVIČIUS Stasys [g. 1922.V.10 
Meškučiuose (Alytaus rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Nuo 1936 LKJS 
narys, nuo 1938 Komunistų partijos na- 
rys. Pogr. darbą dirbo Alovėje. 1940 dir- 
bo LKP Alovės vls. k-te. 1941 mokėsi 
Vilniaus pėstininkų karo m-loje. Nuo 
1942 tarnavo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje, vėliau dirbo Lietu- 
vos partiz. judėjimo štabe. 1947—49 tar- 
navo Tarybinėje Armijoje. Nuo 1950 
administracinis ir partinis darbuotojas 
Pagėgiuose, Vilkaviškyje ir kitur. 


ALEKNONYS — kaimas Alytaus rj., Ve- 
rebiejų apyl., 8 km į š. nuo Simno, Žu- 
vinto ežero p. T. krante. 206 gyv. (1959). 
Kaime yra senkapiai, kuriuose rasta ak- 
mens kirvukų ir sen. ginklų. Iki 1926 
A. buvo dvaras. 


ALEĖKNOS, Aleknai, — kaimas Rokiškio 
rj., Juodupės apyl, 4 km į š. r. nuo 
Juodupės, prie kelio į Aknystą (Latvi- 
jos TSR). 74 gyv. (1959). Pro A. teka 
Juodupis, skiriąs A. ir Giniotų kaimus. 
Į p. nuo A. tęsiasi Paduokio miškas. Pr: 
m-a (nuo I pasaul. karo), biblioteka 
(nuo 1955). 


ALEKSA Julius [1855 Kumetiškiuose 
(Kapsuko rj.) — 1891.XI.22 Kaune] — 
gydytojas, liberalinis publicistas. Baigęs 
Marijampolės g-ją, studijavo Varšuvos 
un-te mediciną. Vertėsi gydytojo prakti- 
ka Jonavoje, Naumiestyje ir Kaune, kur 
buvo suimtas ir išvežtas į Varšuvos Ci- 
tadelę. Grįžęs iš kalėjimo, netrukus mirė. 
Rašė publicistinius straipsnius į „Varpą“ 
ir „Vienybę lietuvninkų“. Rinko liet. 
liaudies dainas su melodijomis. Rašė bo- 
tanikos žodyną lietuvių-lotynų kalbo- 
mis; rankraščiai dingo. 


ALEKSA Konradas [1881.1I.19 Kumetiš- 
kiuose (Kapsuko rj.) — 1956.XI.6 Kau- 
ne] — veterinarijos gydytojas, veterina- 
"jos mokslų daktaras (1945). 1903 baigė 
Varšuvos Vet. in-tą, 
kuriame liko dirbti 
asistentu. Vėliau dir- 
bo veterinarijos gy- 
: dytoju Kalvarijoje ir 
kt. 1922 mokytojavo 
Dotnuvos ž. ū. tech- 
nikume. Nuo 1924 
Žemės ūkio akademi- 
jos (Dotnuvoje) do- 
centas, vėliau ekst- 
raordinarinis  pro- 
fesorius,  prorekto- 
rius (1926, 1928— 

1936); dėstė zoohigieną, gyvulių anato- 
„Miją ir fiziologiją. 1938 perėjo dirbti 

i Lietuvos Veterinarijos akademiją (Kau- 

ne). A. buvo ateistas, tačiau burž. val- 

dymo metais ne visuomet nuosekliai lai- 

€si materialistinių pozicijų. Nuo 1944 
dirbo Lietuvos Vet. akademijos spec. 
Zootechnikos katedros vedėju, įsijungė 
Į Socializmo statybą, savo mokslo darbus 
8rindė materialistinės biologijos princi- 
Pais. Parašė apie 40 mokslo darbų gy- 
Vulių fiziologijos, anatomijos, zoohigie- 
Nos ir kt. klausimais. 

Ršt.; Gyvulių anatomijos ir fiziologijos pa- 
Ia K., 1930; Zoohigienos pagrindai, K., 
„**0; Naminių gyvulių veisimas, V., 1954; Apie 
žemės ūkio gyvulių prieauglio kryptingąjį au- 
Binimą, V., 1954. 

ALEKSĄ Vytautas [1891 Kumetiškiuose 
apsuko rj.) — 1919 Kalvarijoje] — re- 
Voliucinio judėjimo dalyvis. Nuo 1918 

-Omunistų. partijos narys. 1918.XI iš- 
Tinktas į Kalvarijos Darbininkų atstovų 
tarybą; buvo tos tarybos pirmininku. 
L919.1t burž. nacionalistų sumuštas, ne- 
Tukus mirė. Nors ir siautėjo reakcija, 
A. laidotuvėse gausiai dalyvavo Kalva- 


"jos darbininkai bei miesto varguo- 
menė, 


ALEKSĄ Zigmas — vienas LKP organi- 
Zatorių ir vadovų. Ž. Angarietis. 


ALEKSAITĖ Irena [g. 1933.VIIL9 Tel- 
3lUOse] — teatrologė. 1959 baigė Lenin- 
SE0S Ostrovskio teatrinį in-tą. Nuo 
960 Lietuvos TSR MA Istorijos in-to 
Tokai: bendradarbė; nus 1964 dirba 
letuvos TSR Kultūros m-joje. Nuo 1963 
sk P narė. Periodinėje spaudoje pa- 
i elbė straipsnių dramaturgijos, teatro 
I Kt. klausimais. 


rusų ųs, Elena Bindokaitė, V., 1960; Lietuvių— 

ras“ eatrinių ryšių puslapis.—,,Muzika ir teat- 

1064" 1963, Nr. 2; Dran B cpaxenun.—,,„TeaTp", 

voje Nr. 3; Profesinio teatro kūrimasis Lietu- 
€ 1918—1919 m.—,„Pergalė“, 1964, Nr. 8. 


V LEKSANDRAS, Vygantas, [m. 1392 
A Niuje] — Kernavės kunigaikštis, pir- 
asis Algirdo ir jo antrosios žmonos 


Ulijonos sūnus, Jogailos brolis. Doku- 


Mentuose minimas pagonišku vardu: 
went, Wigand, Wigont, Wigunth, 
2 8unt, Wigalt, pakrikštytas Aleksand- 
ją Kardų: J. Dlugošas rašo, kad Jogaila 
ž ausiai mylėj ęs savo brolį Aleksandrą 
Kelo krikšto (1386) jam padovanojęs 
S Davę. 1388 dokumente A. prisiekė 

Eailai, tituluodamas save „dux Kier- 


noviensis“. 1391 buvo apgulęs Ritersver- 
derio pilį, kuri tuo metu buvo Vytauto 
rankose, bet nepaėmė. Palaidotas Vil- 
niaus katedroje. 


Lit: K. Stadnicki, Bracia Wladyslawa Ja- 
gielty, Lwow, 1867 [p. 241—248]; J. Woltf, 
Rėd Giedymina, Krakėw, 1886 [p. 162—163]. 


ALEKSANDRAS [XIV a.] — Podolės ku- 
nigaikštis. Gediminaitis. Podolę valdė 
drauge su savo broliais Konstantinu, 
Jurgiu ir Fiodoru. Lietuvai kariaujant 
su Lenkija dėl Galičo ir Volinės žemių, 
palaikė Lenkijos karalių Kazimierą. Už 
tai 1366 gavo valdyti Vladimiro pilį Vo- 
linėje. Lietuvos kun-ščiai Kęstutis ir Liu- 
bartas paėmė gerai įtvirtintą mūrinę 
Vladimiro pilį, ir Vladimiro žemė pate- 
ko į Liubarto valdžią. Grįžęs į Podolę, 
A. valdė Kamenecą. Vėliau palaikė savo 
dėdę Liubartą kovoje su Lenkijos ir 
Vengrijos karaliumi Liudviku. Žuvo ko- 
vose su totoriais. 


ALEKSANDRAS [XIV a. pab. — 
XV a. pr.] — Starodubo kunigaikštis. 
Gediminaitis. Aktyviai dalyvavo Lietu- 
vos užsienio politikoje. Kartu su kitais 
1398 pasirašė Salyno (Nemuno saloje) 
sutartį su Kryžiuočių ordinu. 1400 pri- 
siekė ištikimybę Lenkijai. 1402 gynė 
Briansko žemę nuo Riazanės kun-ščio 
Rodoslavo, paėmė jį į nelaisvę ir atida- 
vė Lietuvos did. kun-ščiui Vytautui. 
1403 išleido savo dukterį Agripiną už 
Maskvos kun-ščio Andrejaus Dmitrije- 
vičiaus. Su savo tėvu Patriku 1408 per- 
ėjo į Maskvos kun-ščio pusę. 


ALEKSANDRAS, Olelka, [m. 1454 Kije- 
ve] — Kijevo, nuo 1395 Kopilio kuni- 
gaikštis, aktyviai dalyvavęs Lietuvos 
politiniame gyvenime, Vladimiro Algir- 
daičio sūnus. 1417 vedė Maskvos did. 
kun-ščio Vasilijaus Dimitrijevičiaus ir 
Lietuvos did. kun-ščio Vytauto dukters 
Sofijos dukterį Anastaziją, aktyviai rė- 
mė Vytauto diplomatinę kovą prieš 
Kryžiuočių ordiną. Drauge su kitais prie 
Melno ež. 1422 pasirašė Lietuvos su- 
tartį su Kryžiuočių ordinu. 1428 daly- 
vavo Vytauto karo žygyje prieš Nov- 
gorodą, Žygimanto ir Švitrigailos kovo- 
se dėl Lietuvos sosto. Vytautui mirus, 
palaikė Švitrigailą. J. Dlugošo liudiji- 
mu, Švitrigailos įgaliotas, derėjosi su 
Jogaila dėl Volinės žemių. Tačiau greit 
suartėjo su Vytauto broliu Žygimantu. 
1432 ir 1433 Žygimanto atstovas dery- 
bose su Lenkija. 1434 Žygimantas pa- 
siuntė A. valdyti Kijevo, bet A. pavė- 
lavo nuvykti, ir Kijevas pateko į Švit- 
rigailos šalininkų rankas. Grįžęs į Lie- 
tuvą, Žygimanto įsakymu suimtas ir 
įkalintas Kernavėje, 0 jo žmona ir 
2 sūnūs — Utenoje. Po Žygimanto mir- 
ties (1440) bajorai A. su šeima išlaisvi- 
no, ir jis išvyko į Kopilį. Kai Lietuvos 
did. kun-ščiu tapo Kazimieras, A. gavo 
valdyti Kijevą. 

Lit: J. Wolif, Rod Giedymina, Krakow, 1896. 


ALEKSANDRAS [1460.X.5 Krokuvoje — 
1506.VIII.20 Vilniuje] — Lietuvos didy- 
sis kunigaikštis (1492—1506) ir Lenki- 
jos karalius (1501—06), Kazimiero Jo- 
gailaičio sūnus. Lietuvos feodalai Gar- 


ALE—ALE 39 


dino seime išrinko A. Lietuvos did. 
kun-ščiu ir nutraukė personalinę uniją 
su Lenkija (lenkai išsirinko karaliumi 
A. brolį Joną Albrechtą). Lietuvos fe0- 
dalams A. 1492 davė naują privilegiją, 
kuria patvirtino 1447 privilegiją ir su- 
teikė Lietuvos ponų tarybai daug naujų 
teisių, pasižadėdamas nieko neveikti be 
tarybos pritarimo ir tuo feodalų naudai 
apribodamas did. kun-ščio valdžią. 
A. viešpatavimo pradžioje Lietuva ka- 
riavo su Maskva dėl Lietuvos valdomų 
rusiškų pasienio sričių. 1494 po nepavy- 
kusio karo A. pasirašė su Maskvos did. 
kun-ščiu Ivanu III taikos sutartį, atsisa- 
kė nuo Viazmos ir kai kurių Smolens- 
ko sr. miestų. 1495 sutarčiai sustiprinti 
vedė Ivano III dukterį Eleną. Tačiau 
vedybos nepadėjo išlaikyti taikos. Kai 
1500 naujos sritys (Starodubas, Novgo- 
rod-Severskas, Černigovas ir kt.) pasida- 
vė Maskvai, tarp Rusų valstybės ir 
Lietuvos vėl prasidėjo karas. Šiame kare 
A. ieškojo Livonijos ordino ir Užvolgic 
totorių paramos. Lietuvos kariuomenė, 
Konstantino Ostrogiškio vadovaujama, 
1500.VII.14 mūšį su Ivano III kariuo- 
mene ties Vedrošos u. pralaimėjo. 
1503 A. pasirašė su Ivanu III šešerių 
metų paliaubų sutartį ir pripažino kai 
kurias pasienio žemes (Dnepro ir Okos 
aukštupių bei Sožo žemupio sritis) Rusų 
valstybei. 1501, mirus Lenkijos kara- 
liui Jonui Albrechtui, A. pasirašė naują 
Lietuvos uniją su Lenkija, vėl patvirti- 
nusią Lenkijos ir Lietuvos sujungimą, ir 
buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. 
1505 A. patvirtino Radomo seimo nuta- 
rimą („Nihil novi“), kuriuo pasižadėjo 
nieko nespręsti be bajorų sutikimo. 


ALEKSANDRAVA — kaimas Šakių I)., 
Kidulių apyl., 9 km į p. r. nuo Jurbar- 
ko. 246 gyv. (1959). Kaimas stovi tarp 
Jotijos ir Kregždantės upių. Yra Sutkių 
aštuonmetė m-la (1925—53 pradinė, 
1953—62 septynmetė). A. įsikūrė XIX a. 
antrojoje pusėje Kėpštų miško kirtimuo- 
se ir dėl to kartais vadinama Kėpštgiriu. 
Burž. nacionalistai 1941 nužudė apyl. 
vykdomojo k-to pirm. P. Baltrušaitį, 
1945 — komunistą J. Adomaitį ir jo sū- 
nus, 1949 — Lietuvos TSR AT deputa- 
tę, Motiną Didvyrę A. Bastienę ir 3 jos 
šeimos narius. 


ALEKSANDRAVAS, Aleksandrava, — 
kaimas Plungės rj, Alksnėnų apyl., 
13 km į v. nuo Plungės, Minijos kair. 
krante; kolūkio centras. 140 gyv. (1959). 
Per A. eina Šiaulių —Kretingos plentas. 
Malūnas, lentpiūvė, Liepgirių ryšių sky- 
rius (nuo 1935), felčerių-akušerių punk- 
tas (1961 atkeltas iš Pakutuvėnų), aš- 
tuonmetė m-la (1920—49 pradinė, 1949— 
1962 septynmetė), kultūros namai (nuo 
1956), biblioteka (nuo 1952). Kaimo apy- 
linkėse yra senkapių. Pokario metais 
burž. nacionalistai nužudė apylinkės 
pirm. Urniežių. 


ALEKSANDRAVĖLĖ — kaimas Rokiš- 
kio rj., Obelių apyl., 11 km į p. r. nuo 


40 ALE— ALE 
Obelių. 139 gyv. (1959). Aštuonmetė 
m-la (1865—1947 pradinė, iki 1951 


prog-ja, iki 1960 septynmetė), kultūros 
namai (nuo 1952), biblioteka (nuo 1949). 
A. — buvęs dvaras ir bažnytkaimis. 
Yra architektūros paminklas — bažnyčia, 
statyta 1790—96; senas parkas. 1863 A. 
kapų koplyčioje buvo slepiami sukilėlių 
ginklai. 1918 susikūrė A. rev. k-tas 
(pirm. Mažeikis). Dab. m-los-internato 
pastate 1919 buvo Lietuvos burž. kariuo- 
menės II pulko vado burž. nacionalisto 
V. Grigaliūno-Glovackio štabas, veikė 
karo lauko teismas; buvo kankinami 
ir pasmerkiami mirti revoliucionieriai. 
Buržuazijos valdymo metais kaime vei- 
kė LKP pogr. kuopelė; buvo platinami 
atsišaukimai, iškabinamos raudonos vė- 
liavos. 1864 Aleksandravėlėje mirė poe- 
tas P. Savickas. 


ALEKSANDRAVIČIUS Adomas |[1908— 
1941] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš mažažemių valstiečių. Nuo 1939 
Komunistų partijos narys. Daugų apy- 
linkėse platino kom. lit-rą, rinko aukas 
polit. kaliniams. 1941 dirbo LKP Dau- 
gų vls. partorgu. Prasidėjus karui, trau- 
kėsi su Raudonąja Armija. Žuvo kovoje 
prieš hitlerininkus. 


ALEKSANDRAVIČIUS Antanas [g. 1885. 
XII.3 Gluosnykuose (Alytaus rj.)] — 
dailininkas. 1904—06 Varšuvoje mokė- 
si skulptūros ir medžio drožybos, 1907— 
> 1910 Čikagos Dailės 
in-te studijavo pieši- 
“mą ir lipdybą. 1911 
“ Peterburge mokėsi 
pas skulptorių akad. 
A. Opekušiną. 1913 
Kaune vadovavo dai- 
liųjų darbų m-lai. 
: 1914—18 gyveno Pe- 
terburge,  1919—22 
dėstė piešimą Ma- 
rijampolės gimnazi- 
joje. 1922 apsigyve- 
no Kaune. Išleido 
vadovėlį „Piešinėliai ir  braižinėliai“ 
(1923). Sukūrė apie 800 skulptūrų. 
Kūriniai. portretai — K. Markso (1908), 
V. Kudirkos (1910), S. Šimkaus (1926), J. Nau- 
jalio (1926); paminklai — A. Strazdui Kama- 
juose (Rokiškio rį.), T. Žilinskui Veiveriuose, 
K. Jauniui, Č. Sasnauskui Kaune; biustai ir 
bareljefai — K. Petrausko (1946), A. Vienuolio 
(1953), J. Talat-Kelpšos (1958), L. Tolstojaus 
(1960), I. Simonaitytės (1961), Maironio 
(1962), ir kt. 


ALEKSANDRAVIČIUS Boleslovas [g. 
1926.VIII 18  Tarnagaloje (Panevėžio 
rj )] — partinis darbuotojas. 1944—50 
tarnavo Tarybinėje Armijoje. 1950—53 
LLKJS Panevėžio rj. k-to skyriaus ve- 
dėjas, I sekretorius. Nuo 1952 TSKP 
narys. 1953—54 dirbo part. darbą Pa- 
nevėžio MTS. 1958 baigęs Vilniaus 
Aukštąją part. m-1ą, iki 1965 dirbo at- 
sakingą part. darbą Šakių, Vilniaus, Vil- 
kaviškio ir Kretingos rajonuose. 1962 
neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus un-to 
ekonomikos f-tą. Nuo 1965 LKP Mažei- 
kių rj. k-to I sekretorius. Nuo 1961 kan- 


o 


Simonaitytė“, 
1961 (Vilniaus dailės muziejus) 


Antanas Aleksandravičius. „I. 


medis, 


didatas į LKP CK narius. Nuo 1963 Lie- 
tuvos TSR AT deputatas. 


ALEKSANDRAVIČIUS Domas [1898.1.28 
Kiviliuose (Šiaulių rj.) — 1958.X.16 Kap- 
suke| — agronomas, pedagogas. 1926 
baigė Ž. ū. akademiją (Dotnuvoje). 
1926—45 Kvietiškio ž. ū. mokyklos ve- 
dėjas. Jo pastangomis šios m-los ūkyje 
sukurta labai produktingų Lietuvos juod- 
margių galvijų banda, buvo platinamas 
veislinis prieauglis; 1934 prie m-los 
įsteigta vienintelė burž. Lietuvoje gyvu- 
lininkystės tyrimo įstaiga — bekonų tyri- 
mo stotis. Nuo 1945 A. vadovavo Kvie- 
tiškio (nuo 1955 Kapsuko) gyvulininkys- 
tės technikumui. 


ALEKSANDRAVIČIUS Jonas [slap. Kos- 
su-Aleksandravičius, Kuosa-Aleksandriš- 
kis, Aistis (pavardė nuo 1952); g. 1904. 
VII.7 Kampiškėse (Kauno rj.)] — deka- 
dentinės krypties poetas. Studijavo li- 
teratūrą Kauno ir Grenoblio (Prancūzi- 
ja) universitetuose. Išleido eil. rinki- 
nius „Imago mortis“ (1933), „Intymios 
giesmės" (1935), „Užgesę Chimeros 
akys" (1937), „Poezija“ (1940). A. poezi- 
jos pagr. nuotaikos — nuovargis, išseki- 
mas, artėjančio buržuazijos žlugimo 
nuojauta, susipiną su romantiškais Lie- 
tuvos pracities vaizdais, idilišku sen. 
kaimo peizažu. A. kūryba po 1930 pa- 
skatino naujų dekadentizmo reiškinių 
atsiradimą liet. poezijoje. Nuo 1936 A. 
gyveno Prancūzijoje. 1946 persikėlė 
į JAV, kur įsijungė į antitarybinę liet. 
burž. nacionalistų veiklą. 


ALEKSANDRAVIČIUS Petras [g. 1906. 
X.21 Vartuose (Kapsuko rj.)] — daili- 
ninkas, Lietuvos TSR liaudies dailinin- 
kas (1956). 1933 baigė Kauno meno 
m-lą (skulptūros mokėsi K. Sklėriaus ir 
J. Zikaro vadovaujamas). Kauno un-te 
studijavo literatūrą, pedagogiką ir psi- 
chologiją. 1935—36 dirbo braižytoju. 
1936—40 Šiaulių berniukų g-jos mo- 
kytojas. Nuo 1940 Lietuvos TSR Dailės 
in-to dėstytojas (nuo 1946-profesorius). Jo 


sukurti kultūros bei meno veikėjų skulp- 
tūriniai portretai pasižymi turtinga psi- 
chologine charakteristika, aiškia ir įvai- 
ria kompozicija, subtilia lipdyba. Už 
monumentalią Žemaitės skulptūrą 1951 


„A. apdovanotas TSRS Valst. premija. 


„„Berniu- | 


Kūriniai: skulptūriniai portretai — 

kas“ (1939), J. Kuzminskio (1941), J. Vieno- 
žinskio (1942), P. Vaičiū- m—-— 
no (1944), A. Vienuolio ž- 
(1947), Žemaitės (1950), į 
J. Sipario (1952), J. 
Kriščiūno (1953), J. Ja5- 
lonskio (1957), E. Grince- 
vičiūtės (1959), V. Mac- 
kevičiaus (1961), I. Kili- 
monio (1962), V. Krėvės- 
Mickevičiaus (1962), A. 
Mackevičiaus (1963), E. 
Mieželaičio (1963); pa- 
minkliniai bareljefai - 
L. Stuokos-Gucevičiaus, | 
S. Šimkaus (1948), B. 
Sruogos (1957); L. Ivins- 
kio paminklinis biustas 
(past. Kuršėnuose, 1960); 
bareljefai —, „Pajūryje“ (1938), TAS (1955), 
„Statyboje“ (1959); skulptūros —, „Motina ir vai- 
kas". (1932), ,,„Laukuose“ (1938), ,„Darbininkė“ 
(1960), ir kt. 

Lit.: J. Umbrasas, 


Petras Aleksandravičius, 


Petras Aleksandravičius. ,„Žemaitė", varis, 1950 
(Tretjakovo galerija) 

ALEKSANDRAVIČIUS Selimas [g. 1922. 
XI.13 Raižiuose (Alytaus rj.) — Didžiojo 
Tėvynės karo dalyvis, partinis ir admi- 
nistracinis darbuotojas. Baigęs į šalies 


gilumą perkeltą Vilniaus pėstininkų 
m-lą, nuo 1942 tarnavo Raudonosios Ar- 
mijos 16 liet. divizijoje; buvo šaulių 
kuopos, vėliau šaulių bataliono vadas. 
Nuo 1943 TSKP narys. Demobilizuotas 
iš Tarybinės Armijos kapitono laips- 
niu, kurį laiką Vilniuje dirbo partinį 
darbą. Baigęs Resp. partinę m-lą (1948), 
dirbo part. darbą Prienų, Širvintų, Uk- 
mergės ir kt. rajonuose, LKP Vil- 
niaus sr. k-te. 1958 baigė Aukštąją part. 
m-lą prie TSKP CK ir dirbo LKP Centro 
Komitete, vėliau buvo LKP Priekulės rj. 
k-to pirmasis sekretorius. Nuo 1960 Vil- 
niaus žuvies apdirbimo f-ko „Baltika“ 
direktorius, 


—— 


ALEKSANDRAVIČIUS Simonas [apie 
1745 š. Lietuvoje — apie 1770] — vie- 
Nas iš Šiaulių ekonomijos valstiečių su- 
kilimo (1769) vadovų. Baigęs Kražių ku- 
egiją, buvo Joniškio m-los vedėju, mo- 
€ valstiečių vaikus. Buvo labai artimas 
Valstiečių klasiniams siekimams, todėl 
1769 tapo vienu aktyviausių Šiaulių 
ekonomijos valstiečių sukilimo organi- 
Zatorių ir vadovų. Sukilimą slopinant, 
1769 Spalio pab. suimtas ir nugabentas 
1 Kauno kalėjimą, po tardymo grąžintas 
I Joniškį, o paskui perkeltas į Raseinius, 
ten, kaip bajoras, atiduotas pilies teis- 
mui. 1770.IX nuteistas mirti. 


ALEKSANDRAVIČIUS Zigmas [191111 
Girdžiuose (Jurbarko rj.) — 1965.1IL.5 
ilniuje] — kompozitorius, pedagogas. 
1936 baigė Kauno Konservatorijos var- 
Eonų klasę, paskui tobulinosi Paryžiu- 
Je ir Italijoje. 1939 baigė Pragos Kon- 
Servatorijos kompozicijos klasę. Nuo 
9 dėstė teorines muz. disciplinas Kau- 
o, 1945—57 Lietuvos TSR Konservato- 
tijoje (nuo 1947 docentas). Parašė ope- 
Tą „Dangutė“ (Maironio libretas), simf. 
POoemą „Anykščių šilelis“ ir kitų simf. 
Kūrinių, chorines poemas „Jūratė ir Kas- 
tytis", „Uosis ir žmogus“, apie 100 cho- 
TO ir solo dainų. Harmonizavo liet. liau- 
dies dainas. 


ALEKSANDRA VIČIOTĖ Leja [g. 1906. 
R Kaune] — revoliucinio judėjimo 
alyvė, Nuo 1920 veikė nelegalioje, 
Vėliau legalioje maisto produktų darbi- 
ninkų profs-goje Kaune. Dirbo politinį 
It organizacinį darbą Kauno darbinin- 
lų tarpe. Nuo 1923 LKJS narė. Nuo 
Ža Komunistų partijos narė. 1925—27 
Kao LKP CK moterų skyriuje. LKP 

Konferencijos (1927) delegatė. 1927—- 
929 LKP Kauno miesto, vėliau rajono 

"tų narė, Bendradarbiavo pogrindiniuo- 
sa Kom. laikraščiuose „Balsas“, „Tiesa“. 

Ž kom. veiklą apie 11 metų kalinta 
„ao ir Zarasų kalėjimuose, Kauno 
19 forte ir Varnių konc. stovykloje. 
P 40—57 dirbo įvairiose taryb. istaigose. 

O D. Tėvynės karo periodikoje iš- 
SPausdino straipsnių ir atsiminimų. Pen- 
šininkė, 

Ršt.: Negaliu užmiršti, V., 1964. 
ALEKSANDRIJA —1. Kaimas Šiaulių rj. 
abi ūŪnų apyl, 3 km į r. nuo Šiaulių, 
(19805 plento į Radviliškį. 169 gyv. 

39). Yra Radviliškio raštinės reikme- 
Imonės cechas. Kaime yra XI-XII a. 


kkapis; jame rasta pasaginių segių, 
a Ilų galai vaizduoja žalčio galvą, žal- 


Hat žiedų paplatintu viduriu, sidab- 
B „Dintas žiedas, keletas apkalų ir pa- 
niai AU geležinis kalavijas ir kt. Radi- 

1 Yra Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 
An Uv. dvaras 
"atiteko grafams Zubovams. 1831 dva- 
Ale uvo užpuolę sukilę valstiečiai. 1886 
(ta Sandrijoje įsteigtas koklių f-kas 
dienai metais jis gamino stat. blokus, 
1804 70. vamzdžius; 1954 likviduotas). 
lių „saimo pušyne įvyko pirmoji Šiau- 
da testo darbininkų gegužinė, kurioje 

YVavo kalbininkas J. Jablonskis, ra- 


ir kaimas. Po 1795 | 


šytoja Žemaitė, P. Višinskis ir kiti. 1934 
senieji gegužinių dalyviai, pažymėdami 
keturiasdešimtmetį, akmenyje iškalė da- 
tas 1894—1934 ir žodį „Labora“ (lot. 
dirbk). Kaime paskutiniuosius savo gy- 
venimo metus praleido žymus Lietuvos 
miškininkas prof. P. Matulionis. Nedi- 
delėse to kaimo kapinaitėse jis ir palai- 
dotas, 

2. Kaimas Skuodo rj., 10 km į r. nuo 
Skuodo, prie Skuodo—Sedos kelio; apy- 
linkės ir kolūkio centras. 127 gyv. 
(1959). Pro A. teka Guntinas (Luobos 
intakas). Felčerių-akušerių punktas (nuo 
1954), aštuonmetė m-la (1912—49 pra- 
dinė, 1949—61 septynmetė), kultūros 
namai (nuo 1954). Seniau kaimas vadi- 
nosi Truikinais. 1778 pastatyta koplyčia. 
Caro laikais A. buvo valsčiaus centras. 
Kovoje su vok. faš. okupantais kaime 


žuvo komunistas L. Gužė ir L. Lukošius.. 


1947.VI.26 burž. nacionalistai nužudė 
komjaunuolį A. Rimkų, kaimo gyvento- 
jus Barborą ir Joną Grabauskus, P. Ba- 
takį ir kt. 

3. Kaimas Kupiškio rj, Aukštupė- 
nų apyl, 2 km į p. r. nuo Kupiškio, 
abipus kelio į Anykščius. 32 gyv. (1959). 
Iš r. prie A. prieina Slavinčiškio miškas. 
Prie kaimo yra Kupiškio glžk. st., kai- 
me — Kupiškio girininkija (nuo 1962). 
A. įsikūrė XIX a. vid, iš pradžių 
buvo vadinama Bėda. A. valstiečiai 
1905 dalyvavo rev. judėjime. 1941.VI 
burž. nacionalistai kaime sušaudė apie 
30 žmonių. 


ALEKSANDROVAS Aleksandras Ivano- 
vičius [1861—1918] — rusų kalbininkas, 
lituanistas. 1883 baigė Kazanės un-tą. 
Nuo 1886 Charkovo un-to lyg. kalbo- 
tyros ir sanskrito profesorius, nuo 
1888 Kazanės un-to lyg. kalbotyros ir 
slavų filologijos profesorius. Nuo 1883 
bendradarbiavo žurnale „Russkij filolo- 
gičeskij vestnik“ ir kt. Tyrinėjo liet. kal- 
bos žodžių darybą, semasiologiją, liau- 
dies etimologijas, domėjosi patologiniais 
kalbos reiškiniais ir kt. Tartu apgynė 
magistro disertaciją (1886) apie K. Do- 
nelaičio raštų kalbą ir daktaro diserta- 
ciją (1888) apie liet. kalbos sudurtinių 
vardažodžių darybą. Palaikė artimus ry- 
šius su A. Baranausku, liet. kalbos stu- 
dijų reikalais 1885 ir 1902 lankėsi Lie- 


ALE—ALE | 41 


tuvoje (Marcinkonyse, Veliuonoje, Mer- 
kinėje ir kt.). 1911 pasitraukė nuo moks- 
linio darbo, tapo dvasininku, pravoslavų 
archierejumi, 


Ršt.: Sprachliches aus dem Nationaldichter 
Litauens Donalitius (Zur Semasiologie), Dorpat, 
1886;  AuToBcCKMe 3TIOĄBI (4. 1, HapoAHaa 
STHMOAOTUA). — «Pycckuth  (bHAOAOTKUUeCKKUH 
5ecTHHK“, Bapmrama, 1886; Litauische Studien 
(Nominalzusammensetzungen), Dorpat, 1888. 


ALEKSEIKA, Semeniškės,— kaimas Tra- 
kų rj., Grendavės apyl., 10 km į v. nuo 
Rūdiškių, tarp Vilkokšnio ir Samio eže- 
rų. 55 gyv. (1959). Pro A. eina Rūdiš- 
kių— Onuškio kelias. Yra Gudakiemio 
aštuonmetė m-la. 


ALEKSONIS Juozas [1913.X.23 Ricie- 
liuose (Lazdijų rj) — 19441 Kau- 
ne] — Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, 
pogrindininkas, Tarybų Sąjungos Didvy- 
ris (1958). Kilęs iš 
vargingųjų  valstie- 
čių. Nuo 1936 LKJS 
narys. 1938 pr. suor- 
ganizavo komjauni- 
mo kuopelę Kauno 
ekonomikos m-loje. 
Nuo 1940 pab. Kau- 
no VIII g-jos kom- 
jaunimo organizato- 
rius, LLKJS Kauno 
miesto k-to narys. 
1942 stojo į Raudo- 
nąją Armiją, mokėsi 
partizanų radistų m-loje Maskvoje. Nuo 
1942 kandidatas į VKP(b) narius. Nuo 
1943 dirbo pogr. darbą Kaune, buvo 
LLKJS miesto ir aps. komitetų narys. 
Suorganizavo trumpųjų bangų radijo sto- 
telę „Tiesos balsas“. Žuvo, kovodamas 
su gestapininkais, apsupusiais Vilijam- 
polėje komunistų Obelenių namą, ku- 
riame buvo įrengta stotis, 


Lit: P. Štaras, Drąsios širdys, V., 1958; 
A. Viršulis, Didvyrių kelias, V., 1959. 


ALEKSOTAS — Kauno miesto dalis Ne- 
muno kair. krante, tarp Fredos ir Mar- 
velės. Didelis pramoninis miesto rajo- 
nas. Yra mėsos kombinatas, medžio ap- 
dirbimo kombinatas, stiklo f-kas „Alek- 
sotas“, elevatorius, Su miesto centru A. 


Aleksotas. Tiltas per Nemuną 


42 ALE— ALG 


jungia tiltas. Prie elevatoriaus statomas 
(1964) upių uostas. Per A. eina Kauno— 
Kapsuko ir Kauno—Šakių plentai. Vei- 
kia vid. m-la, vakarinė darbo jaunimo 
m-la, aštuonmetė m-la, ž. ū. techniku- 
mas. 

A. vardas ėmė įsigalėti nuo XVI a., 
kai čia buvo įkurtos laivų statyklos — 
„aleksotai“. Iki tol vietovė buvo vadi- 
nama Svirbigala. Po 1795 A. drauge su 
Užnemune atiteko Prūsijai, po 1807 pri- 
klausė Varšuvos hercogystei, po 1815 — 
Lenkijos Karalystei. 1831 sukilėliai nuo 
A. kalvų iš artilerijos apšaudė Kau- 
ną ir jį užėmė. 1863.XII.26—28 į A. 
buvo sutrauktos sukilėlių jėgos Kaunui 
pulti ir sukilimo vadui A. Mackevičiui 
išvaduoti, tačiau puolimas neįvyko. 
1901—03 A. buvo lenininės „Iskros“ 
perdavimo punktas. 1905.V.16 streika- 
vo A. lentpiūvių ir kitų medžio apdir- 
bimo įmonių darbininkai, reikalaudami 
padidinti darbo užmokestį. Iki I pasaul. 
karo A. buvo Marijampolės aps. vals- 
čiaus centras. 1931 prijungtas prie Kau- 
no miesto. 1933.XII.28—29 streikavo 
200 darbininkų, dirbusių prie keltuvo 
statybos, 1934.IV.9 — Diverio lentpiūvės 
darbininkai. 1936 A. darbininkai akty- 
viai dalyvavo visuotiniame politiniame 
Kauno darbininkų streike. Vok. faš. oku- 
pantai 1944 susprogdino Aleksote Kau- 
no un-to fizikos ir chemijos in-to rū- 
mus, Damijonaičio pr. m-lą, tiltą per 
Nemuną. Aleksote gimę žymūs Vokie- 
tijos mokslininkai Minkovskiai — Oska- 
ras (fiziologas, 1858—1931) ir Hermanas 
(matematikas, 1864—1909). 


„ALEKSOTAS'— stiklo fabrikas Kaune. 
Ž. Stiklas. 


ALEKSOTO MIŠKAS, Pajiesio miškas, — 
miškų masyvas Kauno rj., 5 km į p. nuo 
Garliavos. Priklauso Dubravos miškų ty- 
rimo stoties Pajiesio girininkijai. Masy- 
vą sudaro 1342 ha valst. miškas ir prie 
jo prisišlieję „Pajiesio“ kolūkio (233 ha) 
ir „Pažangos“ kolūkio (147 ha) miškai. 
P. ir r. pakraščiu teka Jiesia. Dirvože- 
miai velėniniai jauriniai, priesmėliniai 
ir priemoliniai, labai supelkėję. Medynai 
daugiausia savaiminės kilmės: sodintų 
tik 19 ha. Eglynų yra 5595, juodalksny- 
nų 1805, beržynų ir drebulynų po 1270, 
pušynų, uosynų ir baltalksnynų po 196. 
Jaunuolynai sudaro 3995, pusbrandžiai 
medynai 3405, pribręstantieji 1795, bran- 
dieji 1095. Medynų vid. amžius 45 me- 
tai, vid. bonitetas II, vid. skalsumas 0,66, 
vid. tūris 127 ktm/ha, vid. prieauga 
2,7 ktm/ha. Yra briedžių, stirnų, šernų, 
lapių, slankų, jerubių. A. m. įeina 
į Kauno miesto žaliąją zoną. 


ALEŠIŠKĖS — kaimas Trakų rj., Aukš- 
tadvario apyl., 6 km į p. v. nuo Aukšta- 
dvario, prie Verknės ir Samės santakos; 
kolūkio centras. 127 gyv. (1959). Yra 
sūrus šaltinis. Prie Samės veikia van- 
dens malūnas. A. dvaras minimas 1655. 
Pievelėje prie kaimo 1933 atkasta ąžuo- 
linė užtvanka, sukalta medinėmis vini- 


mis; netoliese rasta pamato liekanų, su- 
trūnijusių plytų, anglių ir kt. 


ALEŠKĖVIČIENĖ Aldona [g. 1936.1.1 
Džiuguose (Anykščių rj.)] — matemati- 
kė, fizikos-matematikos mokslų kandida- 
tė (1964). 1959 baigė Vilniaus un-tą. 
Nuo 1959 Lietuvos TSR MA Fizikos 
ir matematikos in-to moksl. bendradar- 
bė. Paskelbė moksl. straipsnių apie ri- 
bines teoremas Markovo grandinėms 
ir kt. klausimais. 


ALEŠKEVIČIŪTĖ Marija [g.“ 1925.X.3 
Krekštėnuose (Alytaus rj.)] — dainininkė 
(mecosopranas), Lietuvos TSR nusipelniu- 
si artistė (1954). Nuo 1950 Lietuvos TSR 
. —— „ Akademinio operos 
ir baleto teatro so- 
listė. 1951 baigė Lie- 
L tuvos TSR  Kon- 
servatoriją. Gastro- 
liavo Maskvoje, Le- 
ningrade, Rygoje, 
Taline, Lenkijoje. 
Vaidmenys: Karmen 
(Ž. Bizė Karmen“), 
„ Vaiva (V. Klo- 
vos „Pilėnai“, „„Vaiva“), 
! Liubov, Grafienė (P. Čai- 
kovskio ,„Mazepa“, ,„Pi- 
kų dama"), Danutė 
(A. Račiūno ,„Marytė“), 
Verdžio ,„Don Karlas“, 


Eboli, 
„„Aida“), Liubaša (N. Rimskio-Korsakovo ,,„Ca- 
ro sužadėtinė“) ir kt. 


Amneris (Dž. 


ALGIMANTAITIS JONAS [XIV a. pab.— 
XV a. pr.] — Alšėnų kunigaikštis, Lietu- 
vos didžiojo kunigaikščio Vytauto vie- 
tininkas Kijeve. Pirmą kartą minimas 
1379.IX.29 Lietuvos did. kun-ščių Jogai- 
los ir Kęstučio sudarytoje su Kryžiuočių 
ordinu 10 metų karo paliaubų sutartyje 
kaip šios sutarties dalyvis. 1382 drauge 
su Vytautu pabėgo pas kryžiuočius. 
Tuomet Jogaila iš A. J. atėmė Alšėnų 
kun-stę. 1389 A. J. su Vytautu grįžo 
į Lietuvą, o 1390 antrą kartą bėgo pas 
kryžiuočius. Dokumente, kurį 1390 iš- 
davė Vytautas ordino magistrui Kon- 
radui Celneriui, pasirašė ir „Iwan von 
Golschan Ougemundes son“. Nuo 1392 
A. J. tapo artimiausiu Vytauto pagal- 
bininku. 1397 paskirtas Vytauto vieti- 
ninku Kijeve. Gardine 1398 pasirašė 
preliminarinę Salyno sutartį (parašas 
„Iwan de Galscha"). Vienintelis iš 
Vytauto bajorų pasirašė ir 1401 Vil- 
niaus sutartį su Lenkija „dux Iwanus 
Olgimunti" vardu. Dokumentuose po 
1401 nebeminimas. 


ALGININKAI — parsisamdę už algą pro- 
fesionalai kariai, neretai svetimšaliai. 
Naudotis kare jais buvo įprasta jau sen. 
vergovinėse valstybėse: Romoje, Karta- 
ginoje, Persijoje ir kitur. V. Europoje 
A. kariuomenė ypač paplito nuo vid. 
amžių pab., ėmus plačiai vartoti šauna- 
muosius ginklus. Lietuvoje plačiau A. 
naudotasi nuo XVI a. vid. iki XVII a. 
pab. Šiuo laikotarpiu A. sudarė pagrin- 
dinius Lietuvos kariuomenės kadrus. 
A. tarpe buvo daug lenkų, vokiečių, 
vengrų. Samdymo sutartys paprastai 
buvo sudaromos su A. rotmistrais, 0 šie 
jau patys komplektavo A. kuopas. Vals- 
tybės iždui neretai trūkdavo pinigų A. 
algoms išmokėti. Negaudami atlyginimo, 


A. imdavo plėšti, nuniokodavo ištisus 
valsčius ir kartais tapdavo pavojingesni 
už priešų kariuomenę. Jiems būdavo 
duodama teisė imti rekvizicijas iš su- 
tartyse nurodomų valsčių ir dvarų vals- 
tiečių; valstiečiai arba gaudavo atsipirk- 
ti, arba būdavo apiplėšiami. Samdytiną 
A. skaičių nustatydavo seimas pagal 
reikalą (pvz, 1650 nutarta pasam- 
dyti 15000). XVII a. pab. paaiškėjus, 
kad A. karui nebetinka, nuo jų atsisa- 
kyta ir imta organizuoti nuolatinę ka- 
riuomenę. 


ALGIRDAS — Lietuvos didysis  kuni- 
gaikštis (1345—77). Dar esant gyvam A. 
tėvui — Lietuvos did. kun-ščiui Gedi- 
minui, A. valdė Krėvą ir Vitebsko 
kun-stę kaip dalinis kun-štis. 1345 A. 
su broliu Kęstučiu sukilo prieš did. 
kun-štį Jaunutį, užėmė Vilnių ir, Kęs- 
tučio padedamas, tapo Lietuvos did. 
kun-ščiu. A. toliau stiprino did. kun-ščio 
valdžią, sumaniai naudodamasis savo 
brolių — dalinių kun-ščių — parama; jis 
rėmė juos ir nesikišo į jų valdų vidaus 
reikalus. Tokie did. kun-ščio ir dalinių 
kun-ščių santykiai pradiniame feod. su- 
siskaldymo etape padėjo telkti Lietuvos 
Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) jėgas 
kovai prieš Kryžiuočių ordino agresiją. 

A. drauge su kitais kun-ščiais, ypač 
Kęstučiu, vadovavo sunkiai lietuvių tau- 
tos kovai prieš Kryžiuočių ordiną. Tuo 
metu ordinas buvo viena stipriausių 
feodalinių valstybių V. Europoje. Nau- 
dodamasis LDK feod. susiskaldymu ir 
centr. valdžios susilpnėįimu po Gedimi- 
no mirties, jis ėmė įnirtingai puldinėti 
Lietuvą. 1345, pasitelkęs Vokietijos, 
Prancūzijos, Anglijos ir kitų V. Europos 
šalių popiežiaus skatinamus ir laimina- 
mus feodalus, ordinas surengė didelį ka- 
ro žygį į Lietuvą ir buvo užsimojęs 
paimti jos sostinę bei pavergti visą 
kraštą. Tačiau tuo laiku A. ir Kęstučio 
vadovaujama LDK kariuomenė, kurioje 
buvo ir rusų pulkai, plačiu ruožu įsiver- 
žė į Livonijos ordino valdomas žemes. 


Algirdas. 
kos (1581) 


Atvaizdas iš A. Gvagninio kroni- 


Suklaidinti gandų, kad LDK kariuomenė 
žygiuojanti į Karaliaučių, kryžiuočiai 
tauge su savo talkininkais grįžo atgal, 
Paskui vėl žygiavo į Lietuvą, kilno- 
JOsi iš vietos į vietą ir pagaliau buvo 
Priversti trauktis atgal. Nepajėgęs pa- 
laužti LDK pasipriešinimo didesniais 
Puolimais ir mėginimais sunaikinti jos 
kariuomenę, Kryžiuočių ordinas ėmė 
Slstemingai rengti mažesnius žygius. 
Nuolatiniais niokojimais jis siekė pa- 
laužti lietuvių tautos pasiryžimą prie- 
Sintis. Tokių plėšikiškų įsibrovimų į Lie- 
tuvą A. valdymo metais vok. kronikos 
Mini daugiau kaip 100; kryžiuočiai nio- 
kojo Žemaitiją, pasiekdavo Kauną, Ker- 
„navę, Ukmergę, Maišiogalą, Trakus, Vil- 
nių, Užnemunę, trukdė kilti ekonominio 
Ir kultūrinio gyvenimo lygiui, naikino 
Byventojus. Lietuvos gyventojai atkak- 
lai priešinosi grobikams. Siekdama pa- 
aužti užpuolikų jėgas, Lietuvos kariuo- 
menė darė žygius į Kryžiuočių ordino 
Valdomas teritorijas. 1347 A. su Kęstu- 
“lu, vok. kronikininko Vigando žodžiais, 
„Velnio paskatinti su savo velniška veis- 
€ , užpuolė Bartų kraštą ir Rastenburgą. 
S 48 Ordinas organizavo pasipriešinimo 
ŽYSi. Lietuvos kariuomenė drauge su 
Tusų pulkais iš Bresto, Vitebsko, Smo- 
lensko, Polocko pasivijo kryžiuočius 
Prie Strėvos u. netoli Žiežmarių, sumušė 
Juos (ž. Strėvos mūšis), paėmė daug be- 
laisvių, 0 likusius privertė trauktis iš 
Lietuvos, 1352.II ordino suorganizuotas 
Žygis į Lietuvą vėl buvo sužlugdytas. 
Os tik kryžiuočiai, palikę visą savo 
8robį, spėjo grįžti, A. ir Kęstutis su di- 
ele kariuomene įsiveržė į Gilijos žem- 
UPį ir Kuršių marių pakraščiais patraukė 
! vakarus, paskui paskirstė savo ka- 
Iuomenę į penkias dalis, kurių kiekvie- 
a žygiavo įv. kryptimis, nuniokojo 
didelius Kryžiuočių ordino valdų plotus 
" grįžo su belaisviais bei grobiu. Šis A. 
It Kęstučio vadovaujamas žygis, taip 
Pat 1353, 1354, 1356 Lietuvos kariuo- 
Menės žygiai prieš kryžiuočius rodė, 
Kad Lietuva ir toliau buvo pajėgi duoti 
tmtą atkirtį kryžiuočių agresijai. 
k Neįstengdami jėga nugalėti Lietuvos, 
Tyžiuočiai griebėsi klastos. Kronikinin- 
Aš H. Vartbergės ir kitų liudijimu, 1358 
iš Ir Kęstučiui buvę pasiūlyta krikšty- 
I Su visa tauta. A. ir Kęstutis žadėję 
žaikštytis, jei Lietuvai bus atiduotos Kry- 
-očių ordino užgrobtos žemės, o pats 
pi dinas iškeltas iš Lietuvos pasienio. To- 
l10S A. ir Kęstučio sąlygos nebuvo 
Erlimtos, bet tas atsakymas buvo rimtas 
IPlomatinis atkirtis kryžiuočiams, pa- 
Artotinai demaskavęs tą faktą, kad or- 
ui bei jo globėjams rūpėjo ne Lietu- 
OS krikštas, bet jos užgrobimas. Atsa- 
SYdama į Kryžiuočių ordino įsiveržimus 
A Lietuvą (1362 Kauno pilies paėmimą, 


Vv 


Mergės), 1365 A. ir Kęstučio vadovau- 
a Kariuomenė puolė ordiną ir Skal- 
IL krašte sugriovė kelias kryžiuočių 
137] Paėmė belaisvių, arklių, turto. 
Ie II A. ir Kęstutis su didele kariuo- 
OS įsiveržė į Žemiją (Sambiją), priėjo 

“ Karaliaučiaus ir sudegino Rūda- 
OS Pilį. Ties Rūdava įvyko mūšis, ku- 


isibrovimą į krašto gilumą iki Uk- 


riame žuvo vyriausiasis Kryžiuočių ordi- 
no maršalas Henigas fon Šindekopfas, 
Brandenburgo ir Redeno komtūrai, 3 žy- 
mūs ordino svečiai ir daug kitų. Visoje 
nuolatinių kovų su kryžiuočiais gran- 
dinėje pažymėtinas dar 1376 A. ir Kęs- 
tučio vadovaujamos Lietuvos kariuome- 
nės įsiveržimas giliai į ordino valdas. 
Kronikos mini daugiau kaip 40 A. ir 
Kęstučio surengtų kar. - ekspedicijų 
i Kryžiuočių ir Livonijos ordinų terito- 
rijas. 

Nepaisydamas to, kad Lietuva visą 
laiką sunkiai kovojo su kryžiuočiais, 
A. išvystė aktyvią politiką, kuria buvo 
siekiama pajungti rusų žemes. A. pasi- 
naudojo sąlygomis, susidariusiomis ru- 
sų žemėse dėl mongolų-totorių jungo, 
o taip pat dėl Livonijos ordino bei Len- 
kijos feodalų veržimosi. 1342 A. drauge 
su Kęstučiu ir savo vyresniuoju sūnumi 
Andriumi atvyko į Pskovo žemę su ka- 
riuomene ir privertė Livonijos ordino 
kariuomenę pasitraukti nuo Izborsko, 
kurį pastaroji buvo apsiautusi. To žy- 
gio metu A. sūnus Andrius buvo palik- 
tas Polocko kun-ščiu. A. mėgino pajung- 
ti savo įtakai ir Novgorodą, tačiau Nov- 
gorodas ir Maskvos did. kun-štis pasi- 
priešino. 1349 A. kreipėsi į Maskvos 
did. kun-štį Simeoną su didelėmis dova- 
nomis ir sudarė su juo taikos sutartį. 
Tačiau A. neatsisakė nuo rusų žemių 
puolimų. Pasinaudodamas Smolensko 
kun-ščių konfliktu su Maskvos did. 
kun-ščiu, A. 1359 užėmė Mstislavlį, vė- 
liau Brianską. Artimiausiais metais jis 
užėmė dar keletą miestų į š. ir p. nuo 
Smolensko žemės. Naudodamasis Nov- 
gorod-Seversko ir Černigovo  feod. 
kun-ščių tarpusavio kivirčais, A. užval- 
dė Novgorod-Severską, Černigovą, Sta- 
rodubą, Trubčevską ir kt. miestus. Rusų 
žemių pietuose įsigalėjusi Aukso Orda 
visuomet sudarė pavojų ir LDK. Kilus 
Aukso Ordos valdančiųjų sluoksnių vi- 
daus prieštaravimams, A. pradėjo karą 
su totoriais rusų žemių pietuose. 1363 
prie Mėlynųjų Vandenų, netoli Bugo u., 
Lietuvos kariuomenė, kurioje buvo ir 
rusų žemių pulkų, sumušė totorius. 
Aukso Ordos baskakai buvo išvyti iš 
Kijevo. A. prijungė prie LDK Kijevą 
ir pavedė jį valdyti savo sūnui Vladi- 
mirui vasalinio kun-ščio teisėmis. A. vi- 
są laiką rėmė Tverės kun-štį Michailą 
Aleksandrovičių, pretendavusį į Mask- 
vos did. kun-ščio sostą. Talkininkau- 
damas Tverės kun-ščiu, A. surengė 
3 karo žygius prieš Maskvą (1368, 1370 
ir 1372), tačiau žygiai buvo nesėkmingi. 
1372 Maskvos did. kun-ščio Dmitrijaus 
Ivanovičiaus vadovaujama kariuomenė 
pastojo A. kariuomenei kelią prie Liu- 
butsko, kur A. sudarė taikos sutartį su 
juo ir atsisakė toliau remti Tverės 
kun-štį. Po to tarp LDK ir Rusų valsty- 
bės ilgesnį laiką vystėsi taikaus politi- 
nio, ekonominio ir kultūrinio bendravi- 
mo santykiai, turėję teigiamą reikšmę 
šioms valstybėms. 

Siekdamas įsigalėti rusų žemėse, A. 
naudojo tam savo tikybinę politiką: sa- 
vo sūnums, kuriuos skyrė valdyti pa- 
jungtosioms rusų žemėms, leido priimti 


ALG-— ALI 43 


pravoslavų tikėjimą, o pats, kaip tie- 
sioginis Lietuvos valdovas, buvo seno- 
jo lietuvių tikėjimo išpažintojas. Į kata- 
likų bažnyčios siūlymus krikštytis at- 
sakė teigiamai, bet kėlė politinių reika- 
lavimų. 

A. viešpatavimo metais jo brolis Liu- 
bartas, Lucko kun-štis, kovojo su Len- 
kijos karaliumi Kazimieru dėl Galičo ir 
Volinės. A. ir Kęstutis toje kovoje rėmė 
Liubartą. 1366, dalyvaujant kovojan- 
čioms šalims ir jų sąjungininkams, A. 
pasirašė su Kazimieru „amžinąją taiką“, 
kuria buvo sureguliuoti Liubarto ir Ka- 
zimiero teritoriniai ginčai. Tačiau jau 
kitais metais karas tarp Liubarto ir Ka- 
zimiero vėl prasidėjo, tik A. daugiau 
nedalyvavo žygiuose prieš lenkus. 

A. mirus, jo kūnas buvęs iškilmingai 
sudegintas drauge su keliolika jo žirgų 
ir daugybe daiktų girioje, Maišiogalos 
apylinkėse. 

Lit.; B. AHnToHoBHų, Monorpabua No MC- 
TOpHH 3aMlaĄHOK H IOrO-3aMaAHoK Pocchu, Kues, 
1885; S. Zajączkowski, Dzieje Litwy poganskiej 
do 1386, Lwėow, 1930; Lietuvos TSR istorijos 


šaltiniai, t. 1, V., 1955; Lietuvos TSR istorija, 
tži172V 19577 


ALGMINAS, Alemanas [XIII a.], — Že- 
maitijos kunigaikštis. Eiliuotoje Livoni- 
jos kronikoje rašoma, kad Žemaitijoje 
gyvenęs sumanus vyras A:, kuris buvęs 
labai nepatenkintas, kad Lietuvos kara- 
lius Mindaugas su savo artimaisiais 
priėmė krikščionybę. Norėdamas į savo 
pusę patraukti Mindaugą, A. subūręs 
žemaičius ir 1256 surengęs žygį į ordino 
valdomą Kuršą. Be pasipriešinimo nu- 
niokojęs kraštą, A. grįžęs su dideliu 
karo grobiu. 


ALIAI — pelkė Švenčionių rj., 9 km f v. 
nuo Adutiškio, prie BTSR sienos. Plotas 
556 ha (pramoninis 495 ha). Didesniąją 
dalį užima kimininė plynraistinė aukšta- 
pelkė, apaugusi žemomis pušelėmis, ma- 
žesniąją (pietrytinę) — raistinė ir plyn- 
raistinė žemapelkė. Gausu durpyninio 
bereinio, rytuose — mėlynlapio karklo. 
Durpių klodo didž. storis 6,5 m, vid. 
2,69 m. Vyrauja aukštapelkinės fusku- 
minės bei mediuminės durpės, paviršiuje 
mažai susiskaidžiusios. Vid. susiskaidy- 
mas 18905, vid. peleningumas 4,79. Dur- 
pių ištekliai 13,3 mln. m?. Po durpėmis 
ežerinės nuosėdos. Dugne molis, smė- 
lis. Pelkė susidarė buv. ežero dubenyje. 
Kasamos kraikinės durpės. 


ALIAI — kaimas Utenos rj, Mackė- 
nų apyl., 8 km į r. nuo Utenos. 153 gyv. 
(1959). Pro A. eina Utenos—Tauragnų 
kelias; iš š. r. prieina Ilgio ež., iš p.— 
Gervinių pelkės. Baudžiavos laikais A. 
priklausė Vijeikių dvarui. Po D. Tėvy- 
nės karo burž. nacionalistai nužudė apy- 
linkės pirm. S. Rėzą ir dvi A. valstietes. 


ALIEJINIAI AUGALAI. Pagrindinė vie- 
tinė žaliava aliejui gaminti Lietuvoje 
yra sėmenys (ž. Linai). Retai beaugina- 
mos kanapės, ir tai daugiausia tik dėl 
pluošto (virvėms vyti). Sėjama šiek tiek 


44 ALI—.ALI 


saulėgrąžų, bet tik pašarui, nes sėklos 
Lietuvoje ne visuomet subręsta. Kai ku- 
riuose kolūkiuose, tarybiniuose ir kt. 
ūkiuose auginama po kelis hektarus 
aguonų, žieminio rapso, baltosios gars- 
tyčios. Kadangi tų augalų nedaug te- 
sėjama, tai aliejus iš jų sėklų nespau- 
džiamas, ir derlius sunaudojamas maistui 
ar pašarui. Kauno botanikos sodo, Žem- 
dirbystės in-to bandymai ir gamybinis 
patyrimas rodo, kad žieminis ir vasa- 
rinis rapsas, baltoji ir sareptinė garsty- 
čia, aguonos, abisiniškoji balža (kram- 
bė) ir sėjamoji judra Lietuvoje, taikant 
gerą agrotechniką, duoda didelį derlių 
ir labai aliejingas sėklas. 

Lit: A. Morkūnas, P. Mikšionis, Naujieji 

aliejiniai augalai, V., 1957; J. Kriščiūnas, Au- 
galininkystė, V., 1959 [p. 285—318]; V. Baniū- 
nas, Žieminio rapso, auginamo grūdams, sėjos 
būdai ir nuėmimo laikas.—,,Lietuvos Žemdir- 
bystės mokslinio tyrimo instituto darbai“, t. 4, 
Dotnuva, 1959, ' 
ALIEJUS. Jau XII a. pirmojoje pusėje 
Novgorodo ir Pskovo pirkliai Baltijos 
jūra atgabendavo sėmenų ir kanapių A. 
į Pabaltijo kraštus, tuo pačiu ir į Lietu- 
vą. Vėlesniais laikais A. buvo įvežamas 
iš Rygos, o nuo XIX a. vid.— ir iš Peter- 
burgo. A. buvo vartojamas maistui, ap- 
švietimui, odų išdirbimui. Pradėjus pla- 
čiau auginti linus, sėmenų A. imta ga- 
minti ir Lietuvoje. XIX a. viduryje A. 
rankiniais presais buvo spaudžiamas 
kai kuriuose dvaruose. 1884 veikė pri- 
vati sėmenų A. g-la Kaune. Ji turėjo 
4 darbininkus ir gamino apie 20 tonų 
A. per metus. Burž. metais daugumas 
A. g-lų irgi buvo smulkios, pusiau ama- 
tininkiškos. 1940.I Lietuvoje veikė 14 A. 
g-lų su 393 darbininkais. Tik 2 A. g-los 
(„Kuršių aliejinė“ Vilniuje ir „Ringu- 
va" Kaune) turėjo daugiau kaip po 
50 darbininkų. 1939 Lietuvoje pagamin- 
ta 4056 t aliejaus, iš to kiekio 810 t val- 
gomojo A., 536 t pokosto, 1100 t tech- 
ninių riebalų (iš sėmenų, kokoso ir kt.). 
D. Tėvynės karo metu visos A. g-los, 
išskyrus Panevėžio, buvo sugriautos. 
1945—46 atstatytos A. g-los Vilniuje ir 
Kaune. 1948—49 Vilniaus A. g-la mo- 
dernizuota, mechanizuoti pagrindiniai 
gamybos procesai. Ji pavadinta A. f-ku 
„Raudonoji žvaigždė“. Didėjant Vil- 
niaus A. f-ko pajėgumui ir specializuo- 
jant A. gamybą, pasenusi Kauno A. g-la 
1949 uždaryta. Vilniaus A. f-kas ir Pa- 
nevėžio A. ir muilo kombinatas „Lietu- 
vos muilas“ 1950 pagamino 4100 t alie- 
jaus, 1958 — 5300 t, 1963 — 6500 t. Lie- 
tuvoje A. gaminamas daugiausia iš sau- 
lėgrąžų, kurios įvežamos iš Ukrainos, ir 
vietinių sėmenų. Dalis produkcijos iš- 
vežama į kitas taryb. respublikas. 


ALIMBA, olimpa, oliampa, — liaudies 
šokis. Buvo šokamas XIX a. daugiausia 
Žemaitijoje. Muz. metras ?/,, tempas 
greitas. R. Tamutis sukūrė sceninę š0- 
kio kompoziciją. 

ALINAVOS PĖLKĖ— pelkė Panevė- 
žio Tj., 6.km į š. v. nuo Berčiūnų gele- 
žinkelio stoties, Gustonių miške. Plotas 


218 ha. Pelkę sudaro 2 masyvai: vaka- 
rinis — žemapelkinio tipo, apaugęs ber- 
žais ir juodalksniais, ir rytinis — tarpi- 
nio tipo, apaugęs pušimis. Pelkė labai 
kupstuota (kupstuotumas 7095). Durpių 
klodo didž. storis 1,7 m, vid. 0,97 m; 
vid. susiskaidymas 4395, vid. peleningu- 
mas 6,49. 


ALINISKĖS-RAISTINĖS PILKAPIAI — 
IX—XII a. degintiniai žmonių ir griauti- 
niai žirgų kapai buvusių Aliniškės ir 
Raistinės kaimų (dab. Elektrėnai, Tra- 
kų rj.) apylinkėse, į š. nuo Punkino ež. 
Kapuose rasta žalvarinių vytinių antkak- 
lių, pasaginių segių, žiedų, mėlyno stik- 
lo karolių, geležinių žeberklų, miniatiū- 
rinių kirvių, žąslų. Dalis šių radinių yra 
Kauno ist. muziejuje. 


ALIONYS — 1. Kaimas Širvintų Ij., 
Šešuolėlių apyl., 11 km į r. nuo Širvin- 
tų. 220 gyv. (1959). Į r. nuo kaimo yra 
Alio ežeras ir Alionių pelkė. Pr. m-la 
(nuo 1926). 

2. Kaimas Ukmergės rj., Pašilės apyl., 
10 km į p. r. nuo Ukmergės. 169 gyv. 
(1959). Pro A. teka Šašuola, iš piet- 
ryčių prieina Šešuolių miškas. Yra 
Steponavos aštuonmetė m-la (1910—49 
pradinė, 1949—62 septynmetė). D. Tėvy- 
nės karo metais didesnioji dalis kaimo 
sudegė. Burž. nacionalistai 1945 nužudė 
A. valstietę O. Šimaitienę. 


ALIONIŲ-GLITIŠKIŲ MIŠKAI — miškų 
masyvas Širvintų ir Molėtų rj., 5 km 
į p. v. nuo Giedraičių, 2 km į v. nuo 
Vilniaus— Utenos plento. Priklauso Šir- 
vintų miškų ūkio Giedraičių, Alionių ir 
Glitiškių girininkijoms. Plotas 3730 ha; 
medynų 2090 ha. Masyvą sudaro 
10 miškų. Didesnieji: Alionių (993 ha), 
Glitiškių (844 ha), Staniškių (329 ha), 
Pulimo (319 ha). Paviršius lygus, pelkė- 
tas. Didesniąją masyvo dali (apie 
1300 ha) užima Alionių pelkė. Jos š. v. 
dalyje yra Alio ežeras. Miškų r. pa- 
kraštyje yra Pulimo ir Glitiškių ež., 
p.— Musios ež. Dirvožemiai velėniniai 
jauriniai, gliejiški bei gliejiniai, ant 
priesmėlio bei priemolio, ir pelkiniai. 
Vyrauja kiškiakopūstiniai, mėlyniniai 
pušynai, o pelkėse — kimininiai pušynai 
ir viksviniai beržynai. 979; medynų 
savaiminės kilmės. Beržynų yra 2796, 
eglynų 2595, pušynų 1995, drebuly- 
nų 1295, juodalksnynų 1175, baltalksny- 
nų 695. Jaunuolynai sudaro 2595, pus- 
brandžiai medynai 4595, pribręstantie- 
ji 1895, brandieji ir perbrendusieji 1290. 
Medynų bonitetas II-III, vid. skalsu- 
mas 0,66, vid. tūris 130 ktm/ha, vid. 
prieauga 2,6 ktm/ha. Yra briedžių, stir- 
nų, šernų, lapių, kiaunių, tetervinų, je- 
rubių, juodųjų gandrų. Miškai eksploa- 
taciniai; per metus iškertama vid. 
5000 ktm. 


ALIONIŲ PĖLKĖ — pelkė Širvintų ir 
Vilniaus rj., 5 km į p. v. nuo Giedrei- 
čių. Plotas 1862 ha. Pelkę supa banguo- 
ta limnoglacialinė lyguma su pavienė- 
mis moreninėmis kalvomis. Guolis — 
seklus ovalus įdubimas; dugne — smė- 
lis ir molis. Pelkę maitina krituliai, 


o pakraščiuose — dar ir paviršiniai van- 
denys. Paviršius, ypač v. dalyje, ryškiai 
išgaubtas, labai kemsuotas. Priklauso 
Širvintos baseinui, p. pakraštys — Musės 
baseinui. Pelkėje 2 ežerai: Alys ir Pu- 
limas. Pelkės š. r. dalį (apie 400 ha) 
užima žemapelkė, likusią — aukštapelkė, 
daugiausia plynraistinė. Vid. dalyje pa- 
plitę ir duburingieji kompleksai. Durpių 
klodo vid. storis 4,1 m. Jame vyrauja 
fuskuminės ir mediuminės durpės, vidu- 
tiniškai susiskaidžiusios, mažai pelenin- 
gos. 755 ha plote slūgso vid. 2,9 m sto- 
rio kraikinių durpių sluoksnis. Pelkė 
susidarė iš didelio, bet seklaus ežero, 
buvusio čia poledynmečio pradžioje. 


ALYS — ežeras Širvintų rj., 8 km į p. v. 
nuo Giedraičių. Plotas 165 ha, didž. gylis 
1,5 m. Ežeras apvalus. Krantai žemi, pel- 
kėti, apaugę krūmais. Iš š. v. dalies iš- 


"teka Juodė (Širvintos intakas). 3 km į v. 


nuo A. yra Alionių kaimas. Ežeras vers- 
lovinis. 


ALISAUSKAS Stepas [g. 1914.XII.26 Už- 
ventyje (Kelmės rj.)] — partinis ir že- 
mės ūkio darbuotojas, Lietuvos TSR nu- 
sipelnęs žemės ūkio darbuotojas (1964). 
1928—41 kalvis Užventyje. Nuo 1940 
Komunistų partijos narys. 1942—43 ko- 
vojo Raudonosios Armijos 16 liet. di- 
vizijoje, paskui dirbo partiz. judėjimo 
štabe. 1943—44 mokėsi part. ir taryb. 
darbuotojų kursuose Šujoje (Ivanovo sr.). 
1944—50 dirbo part. darbą Raseiniuose, 
Kražiuose. 1950—52 mokėsi Resp. part. 
m-loje. 1952—58 LKP Joniškio rj. k-to 
sekretorius. Nuo 1958 Joniškio rj. Žda- 
novo kolūkio pirmininkas. 


ALIŠAUSKAS Vincas [g. 1921.1.1 Butri- 
monyse (Alytaus rj.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Nuo 1935 LKJS narys. 
Baigė Rietavo g-ją. 1940—41 komjauni- 
mo darbuotojas Alytaus ir Lazdijų ap- 
skrityse. Vok. faš. okupacijos metais 
kalintas Marijampolėje ir Pravieniškėse. 
Nuo 1947 TSKP narys. 1949 baigęs 
Resp. partinę m-lą, dirbo part. darbą 
Alytuje, Vilniuje, Rietave. Nuo 1962 
LKP Plungės rj. k-to I sekretorius. 
1958—64 kandidatas į LKP CK narius, 
nuo 1964 LKP CK narys. 


„ALYTAUS DZYVAS“— buržuazinis sa- 
vaitraštis, ėjęs 1931—32 Alytuje. 


ALYTAUS I KOLONIJA — kaimas Aly- 
taus rj., Domantonių apyl, 3 km į r. 
nuo Alytaus. 205 gyv. (1959). Per kai- 
mą eina Alytaus— Pivašiūnų kelias. 


ALYTAUS MIŠKAS — miškas Nemuno 
kilpoje, kair. krante, į p. nuo Alytaus. 
Nedidelė šiaurinė miško dalis sudaro 
Alytaus miesto parką, kita priklau- 
so Alytaus miškų ūkio Alytaus gi- 
rininkijai. Plotas 818 ha; medynų 
729 ha. Miško v. dalis vadinama Vid- 
giriu (302 ha). Reljefas banguotas, pa- 
laipsniui kylantis iš p. r. į š. v., išrai- 
žytas Nemuno link nutįsusių griovų. 
Nemuno krantai aukšti, statūs. Vidgirio 
v. pakraščiu į Nemuną teka Kirmija. 
Dirvožemiai velėniniai jauriniai, smėli- 


Niai ir velėniniai karbonatiniai, sujaurė- 
6, pPriemoliniai bei moliniai. Vyrauja 
tukniniai, mėlyniniai, kiškiakopūstiniai 
Pušynai su eglės, beržo, minkštųjų la- 
Puočių priemaiša. Pušynų yra 3004, ber- 
žynų ir ąžuolynų po 1995, eglynų 1276, 
drebulynų 800, skroblynų 504, liepynų 
305, juodalksnynų 1,196, uosynų 0,796, 
Maumedynų 0,5*5. Yra garšvinių skrob- 
linių ąžuolynų. Skroblas paplitęs ir ki- 
tų lapuočių medynuose. 9595 medynų 
Savaiminės kilmės. Medynai daugiausia 
Pusbrandžiai ir brandieji. Medynų vid. 
amžius 55 metai, bonitetas I-II, vid. 
skalsumas 0,5, vid. tūris 156 ktm/ha, 
Vid. prieauga 2,9 ktm/ha. Vidgiryje 

ha užima 110 metų amžiaus sodintas 
Maumedynas (jo vid. tūris 900 ktm/ha). 
102 ha plote auga savaiminės kilmės 
120 metų amžiaus ąžuolynas; jo vid. 
tūris 500—600 ktm/ha. Nemuno šlaituo- 
Se yra Ia boniteto uosynų. Alytaus miš- 
Ke yra stirnų, šernų, lapių. Miškas įeina 
1! Alytaus miesto žaliąją zoną. Vidgiris 
Paskelbtas botaniniu draustinių; jame 
auga reti augalai — daugiametė blizgė, 
£ebenė, meškinis česnakas, tuščiavidu- 
Us rūtenis, įveistos retos medžių rū- 
SYs — pocūgė, raudonasis ąžuolas, pil- 
Kasis ir mandžiūrinis riešutmedis, bu- 
Kas, Per A. m. iš Alytaus iki Nemuno 
tilto nutiestas plentas.  Vidgirio v. 
Pakraštyje, prie Kirmijos žiočių, yra 
Piliakalnis. 1941—44 Alytaus miške 
liet. burž. nacionalistai ir vok. faš. oku- 
Pantai nužudė apie 100000 taryb. 
Karo belaisvių ir civilių gyventojų. 
Jie Palaidoti kapuose prie piento ir 
Vidgiryje. Faš. teroro aukoms Vidgiryje 
Pastatytas paminklas. 


ALYTIENĖ Marija [1886—1917 Sarato- 
Ve] — mėgėjų teatro artistė. Buvo Vil- 
Niaus lietuvių artistų b-vės sekretorė, 
Vaidino Vilniaus mėgėjų teatro spektak- 
liuose, Išvertė iš pranc. kalbos komedi- 
4 „Kurčias žentas“ (išl. 1910), iš rusų 
albos — L. Tolstojaus dramą „Patamsio 
Salybė“, daugelį eiliuotų pasakų Vai- 
Kams (išl. 1910—11). 

Jgiš Aidmenys: Živilė (V. Nagornoskio „Živi- 
r, Onytė (P. Mičiulio „Erškėčių taku“), 
Slicija Kymantaitė (G. Petkevičaitės-Bitės 
Kova“) ir kt. 


ALYTŪS — miestas Lietuvos TSR pie- 
tuose, abipus Nemuno, apie 360 km nuo 
JO žiočių; rajono centras. 1959 buvo 
12 400 gyv.; 1964 — 15 600. Iš jų 3083 dir- 
a Pramonėje, 911 statyboje, 500 trans- 
Porte, 525 sveikatos apsaugos, 562 kul- 
tūros ir švietimo įstaigose, 558 prekybo- 
18 Ir visuomeninio maitinimo įmonėse. 
Teritorija 1446 ha, iš kurių 256 ha už- 
fa žalieji plotai (parkas-miškas, Aly- 
US šilelis, miesto sodas ir kt.). Dides- 
Nioji Vakarinė miesto dalis (Alytus II) 
I centras yra Nemuno kair. krante. Jo- 
JE susitelkusios svarbiausios A. įmonės 
"T daugumas įstaigų. R. dalis, esanti Ne- 
Muno deš. krante (Alytus I), apie 3 kar- 
a mažesnė už vakarinę. Su miesto 
parų vasarą ją jungia. pontoninis til- 
as. Kitas tiltas per Nemuną yra į p. T. 
i a is a A 
ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 48 


nuo miesto, ties Kaniūkais. Į š. nuo ry- 
tinės A. dalies yra Alytaus šilas; mies- 
to v. dalį iš p. ir r. supa Alytaus miš- 
kas, esantis 12 km ilgio Nemuno kilpo- 
je. Nemuno krantai ties A. aukšti (iki 
160 m nuo jūros lygio), statūs, apaugę 
sausais pušynais. Upės šlaituose gausu 
šaltinių, jų tarpe mineralinių, savo van- 
dens sudėtimi panašių į Birštono ir 
Druskininkų šaltinius. 

PRAMONĖ. A.— didžiausias Dzūkijos 
miestas, turįs svarbią reikšmę p. Lietu- 
vos ekonominiam gyvenimui. Alytuje 
sparčiai vystosi mašinų gamybos, miško 
chemijos ir kt. pram. šakos. 1929 įkur- 
tas nedidelis brolių Cvilingų fabrikas 
„Ūkmaš“ taryb. metais išaugo į stambią 
ž. Ū. mašinų gamybos įmonę „Ūkmaši- 
na“, kuri 1959—63 reorganizuota į A. 


mašinų  g-lą. Įmonėje dirba (1963) 
650 darbininkų ir tarnautojų. Joje ga- 
minami pramoniniai skalbimo įrengi- 


niai, grūdų vėtyklės, liejiniai. Taryb. 
metais žymiai išplėsta buvusi A. terpen- 
tino-kanifolijos g-la (past. 1935; 1964 
pavadinta A. chemijos g-la). 1963 joje 
dirbo 76 darbininkai (1936 —7 darbi- 
ninkai). 1963 ji pagamino 10 kartų dau- 
giau produkcijos negu 1940. Po D. Tė- 
vynės karo Alytuje pastatyti duonos ir 
pieno kombinatai (1958), siuvimo f-kas 
„Dainava“ (1963— 800 darbininkų ir 
tarnautojų), inkubatorinė stotis. 1960 
įkurta Alytaus metalinių konstrukcijų 
g-la (1963 — 135 darbininkai ir tarnau- 
tojai), gaminanti nestandartinius metalo 
įrenginius bei metalines konstrukcijas 
daugumai respublikos statybų. 1963 įkur- 
ta buitinių šaldytuvų g-la, kuri gamina 
šaldytuvus „Snaigė“, ir vyno g-la. A. 
statybos v-ba (1963 — 850 darbininkų) 
stato gyv. namus ir visuom. pastatus 
Alytaus ir Lazdijų rajonuose. Vyriausio- 
sios energetikos ir elektrifikavimo v-bos 
„Alytaus elektros tinklai“ prižiūri elekt- 
ros linijas Alytaus, Kapsuko, Varėnos, 
Lazdijų rj. ir Druskininkuose. Mieste 
veikia buitinio aptarnavimo kombinatas 
(nuo 1962), kuriam perduotas buvęs bal- 
dų f-kas „Dzūkija“. 1965 pradėtas sta- 
tyti didžiausias Pabaltijyje medvilnės 
kombinatas. 

KOMUNALINIS ŪKIS. Mieste yra 
103 gatvės, apie 1700 komunalinių, ži- 
nybinių ir individualinių pastatų (1963). 
Bendras gatvių ilgis 47 km. Miesto butų 
fondas 73 200 m?, iš jų komunalinis gyv. 
plotas 22 900 m?, žinybinis 3100 mž, in- 
dividualinis 47 200 mž (1963.I). Pagrindi- 
nėmis miesto gatvėmis kursuoja autobu- 
sai. Plentai jungia A. su Kaunu, Vilniu- 
mi, Druskininkais, Kalvarija, Jieznu, 
Lazdijais, geležinkelis — su Kazlų Rūda. 
Automobilių transporto kontora turi 
300 įv. paskirties automašinų (1963). 
Kasdien iš A. išvyksta 57 tarpmiestiniai 
autobusai; 18 autobusų kursuoja po A. 
rajoną. Netoli A. yra civilinis aerodro- 
mas. Mieste veikia automatinė telefono 
stotis. 

SVEIKATOS APSAUGA. Pirmoji A. 
ligoninė, skirta valstiečiams baudžiau- 
ninkams, buvo įsteigta 1834 kun-ščių 
Oginskių. XIX a. antrosios pusės ligo- 
ninių sąrašuose ji jau neminima. 


ALI—ALI 45 


I pasaul. karo metu mieste įsteigta ne- 
didelė ligoninė kovai su šiltinės epide- 
mija. Burž. valdymo laikotarpiu Alytuje 
veikusi 80 lovų apskrities ligoninė 
taryb. laikais išaugo į svarbią sveikatos 
apsaugos įstaigą, turinčią 195 lovų sta- 
cionarą ir polikliniką su visais pagr. 
skyriais, aprūpintą moderniais med. įren- 
gimais ir aparatūra. 1936—40 Alytaus 
šile pastatyta 150 lovų tuberkuliozinė 
sanatorija taryb. metais išplėsta iki 
200 vietų (100 sergantiems plaučių tu- 
berkulioze ir 100 — kaulų bei sąnarių 
tuberkulioze). Be to, mieste yra greito- 
sios pagalbos stotis ir keletas kitų svei- 
katos apsaugos įstaigų. 1965 Alytuje 
dirbo 65 gydytojai. 

KULTŪRA IR ŠVIETIMAS. A. — svar- 
bus kultūrinis p. Lietuvos centras. 1919 
čia įsteigta gimnazija, kurios pirmuoju 
direktoriumi buvo pažangus pedagogas 
K. Klimavičius (nuo 1945 Lietuvos TSR 
nusipelnęs mokytojas). Burž. valdymo 
metais tai buvo vienintelė bendro lavi- 
nimo vid. m-la visoje A. apskrityje. 
1927 įsteigta aukštesnioji miškininkys- 
tės m-la (1939 perkelta į Vilnių), 1929 — 
žemesnioji ž. ū. m-la, 1945 reorganizuo- 
ta į Žž. ū. m-lą, 1955 —į Žž. ū. techni- 
kumą (1960 ž. ū. technikumas iškeltas 
į Daugus, o jo vietoj įsteigtas mecha- 
nikos technikumas). 1931—32 Alytuje 
buvo leidžiamas laikr. „Alytaus dzyvas“. 
1934 įsteigta Dzūkų kraštotyros d-ja ir 
įkurtas Dzūkų muziejus. Taryb. metais 
švietimo-kultūros įstaigų žymiai padau- 
gėjo. Iki 1957 veikė ped. m-la (įst. 1941), 
kuri kasmet išleisdavo apie 50 mokyto- 
jų. Yra 4 vidurinės bendrojo lavinimo 
m-los, darbo jaunimo vidurinė ir aštuon- 
metė m-los, mokykla-internatas (nuo 
1963); proftechninė m-la prie Alytaus 
mašinų g-los (nuo 1961), automokykla 
(nuo 1960), vaikų muzikos m-la, sporto 
m-la, 3 vaikų darželiai, 2 vaikų lopšeliai. 
Mieste veikia 2 bibliotekos, kraštoty- 
ros muziejus, kultūros namai (su liau- 
dies teatru), 3 kino teatrai (jų tarpe 
plačiaekranis), 2 spaustuvės (rajoninė ir 
mokomoji prie II vid. m-los). Tris kar- 
tus per savaitę išeina laikr. „Komunis- 
tinis rytojus“. 

ISTORIJA. Archeologiniai tyrinėjimai 
rodo, kad A. ir jo apylinkės buvo gyve- 
namos jau neolite. Šilelyje, Nemuno 
kair. krante (prie dab. tuberkuliozinės 
sanatorijos), yra apie 20 apnaikintų 
VI-IX a. pilkapių, supiltų iš smėlio. 
1959 vieną pilkapį kasinėjo A. kraštoly- 
ros muziejus ir rado degintinį kapą be 
įkapių. Nemuno ir Alytupio santakoje 
(Nemuno deš. krante) yra A. piliakalnis; 
taryb. metais piliakalnis ir aplinkinės 
kalvos paskelbtos istoriniu-landšaftiniu 
draustiniu. XIV a. piliakalnyje buvusi 
pilis, kryžiuočių vad. Aliten, turėjo di- 
delę reikšmę panemunės gynybinėje 
sistemoje. Pro A. ėjo svarbus kryžiuočių 
karo kelias į p. Lietuvą, todėl A. ir 
apylinkės dažnai būdavo jų niokoja- 
mos. Ypač smarkiai A. buvo kryžiuo- 
čių nusiaubtas 1377 ir 1382. Jogailos 


46 ALI — ALK 


1387 išduotame dokumente A. vadina- 
mas miesteliu. XIV a.—XVI a. pr. Aly- 
taus valsčius, miestelis ir aplinkiniai 
kaimai priklausė did. kun-ščiui. Po Mel- 
no taikos (1422) Alytui buvo priskirti 
dideli Sūduvos girių plotai. Nebegre- 
siant kryžiuočių puolimų pavojui, ėmė 
kurtis miestas ir Nemuno kair. krante. 
1536 Žygimantas Augustas padovanojo 
Alytų Trakų vaivadai J. Zabžezinskiui, 
o po jo mirties — savo žmonai Bar- 
borai Radvilaitei. 1581 Alytus I gavo 
miesto teises, bet 1589 vėl perėjo tie- 
sioginėn karaliaus valdžion ir tapo A. 
ekonomijos centru. Mieste pagausėjo 
amatininkų, pagyvėjo prekyba. XVII a. 
pab., po karo su Rusija, A. ekonomija 
smarkiai nuskurdo. Norėdama pakelti 
ūkį, valdžia ekonomijos dvaruose lažą 
pakeitė činšu. 1775 į A. iš Trakų ir 
Merkinės buvo perkelti pavietų teis- 
mai. Po trečiojo Žečpospolitos padaliji- 
mo (1795) Užnemunė, o tuo pačiu ir va- 
karinė A. dalis, atiteko Prūsijai; 1815 
kartu su Lenkijos Karalyste prijungta 
prie Rusijos. Alytaus II augimui palan- 
kias sąlygas sudarė spartesnis kapitaliz- 
mo elementų formavimasis Užnemunėje 
(1807 čia panaikinta baudžiava), todėl 
XIX a. pab. ši miesto dalis gyv. namų 
skaičiumi jau pralenkė rytinę. 1795 Aly- 
tuje II tebuvo keletas trobesių; 1827 
jau buvo 43 namai ir 289 gyv., o 1886 — 
149 namai ir 843 gyventojai (Alytuje I 
1886 tebuvo 75 namai ir 926 gyvento- 
jai). Po 1831 sukilimo vakarinė A. dalis 
buvo priskirta Augustavo (vėliau Su- 
valkų) gubernijai. A. neteko miesto tei- 
šių ir tapo eiliniu provincijos miesteliu. 
1863 A. apylinkėse veikė sukilėliai. Ne- 
toli A. įvyko P. Suzino vadovaujamų 
sukilėlių kautynės su carine kariuome- 
ne. XIX a. pabaigoje A., kaip Rusijos 
imperijos pasienio punktas, buvo for- 
tifikuotas, nutiesti plentai į Kalvariją, 
Seinus, Daugus. Nuo Varėnos per 
A. į Suvalkus buvo nutiestas platusis 
geležinkelis. 1900 A. gyventojų skai- 
čius pasiekė 2000 ir toliau, kurian- 
tis pramonei, sparčiai didėjo (1923 — 
6322 gyv., 1940 — 9900). 1909 ir 1911 
A. ištiko dideli gaisrai. 1918.XI.14 val- 
džia mieste atiteko buržuaziniam apskri- 
ties k-tui. LKP vadovaujami, A. darbo 
žmonės rengėsi nuversti burž. valdžią. 
1918.XII.8 sudarytas rev. k-tas, ku- 
ris 1919 pr. suorganizavo 150 partiza- 
nų būrį, vadovaujamą J. Besparaičio. 
1919.11.13 Raudonoji Armija drauge su 
partizanais išlaisvino "A., tačiau po 
2 dienų jį vėl užėmė vok. interventų 
remiama burž. kariuomenė. Burž. val- 
dymo metais A. buvo apskrities centras. 
1933 mieste buvo 29 gatvės, 55 mūri- 
niai ir 784 mediniai namai (be priemies- 
čių). Veikė apie 30 nedidelių pram. 
įmonių ir amatininkų dirbtuvių, daugiau 
kaip 200 smulkių prekybos įstaigų. 
Burž. Lietuvoje A. buvo vienas svar- 
besniųjų rev. kovos židinių. Mieste vei- 
kė LKP, LKJS ir Lietuvos Raudonosios 
pagalbos org-jos kuopelės. Nelegalų 


part. darbą Alytuje yra dirbę A. Snieč- 
kus (1920—21), B. Pušinis (1926), B. Ba- 
ranauskas (1936), J. Stimburys (1938), 
T. Tamulevičius (1940 išrinktas LKP Aly- 
taus aps. k-to sekretoriumi). Rožučių kai- 
me, netoli A., 1936 buvo įsteigta pogr. 
spaustuvėlė, kurioje hektografu buvo 
spausdinami kom. atsišaukimai. 1934.I 
A. komunistai organizavo didelę miesto 
ir apylinkių bedarbių demonstraciją, rei- 
kalavusią darbo ir duonos. 1936.VII.6, 
remdami visuotinį politinį Kauno darbi- 
ninkų streiką, sustreikavo ir A. darbo 
žmonės. Pirmosiomis D. Tėvynės karo 
dienomis vok. faš. kariuomenė išgriovė 
miesto centrą ir sunaikino apie 6075 
miesto namų, sušaudė apie 70 žmo- 
nių. Kareivinių rajone hitlerininkai įren- 
gė karo belaisvių stovyklą Nr. 133, ku- 
rioje buvo sunaikinta apie 35000 be- 
laisvių. 1943.IV jos vietoje buvo įsteig- 
ta civilių gyventojų stovykla, skirta 
evakuotiesiems iš kitų TSRS dalių (Orio- 
lo, Smolensko, Vitebsko, Polocko, Le- 
ningrado sr., Estijos TSR). Vidgirio miš- 
ke prie A. hitlerininkai ir vietiniai burž. 
nacionalistai žudė taryb. aktyvistus, žy- 
dus. Vidgiryje 1941—44 palaidota apie 
60 000 fašistų nužudytų taryb. piliečių. 
Nužudytųjų atminimui buvusiose žudy- 
nių vietose 1959 pastatyti 2 paminklai. 
1941 vasarą buvusio Alytaus aps. vykd. 
k-to pirm. A. Ražanausko iniciatyva 
Alytuje sukurta LKP pogr. org-ja ir 
taryb. partizanų būrys, veikęs A. apylin- 
kėse iki 1942. Be jo, A. apskrityje prieš 
vok. faš. okupantus kovojo „Dainavos 
partizano“ ir „Šarūno“ būriai, kurį laiką 
veikė LKP Pietų sr. k-tas. Su A. komu- 
nistais palaikė ryšius J. Vito Vilniuje 
suorganizuota „Lietuvos išlaisvinimo 
s-ga“. Vok. fašistai susprogdino tiltus A. 
centre ir ties Kaniūkais, pram. įrengi- 
mus, svarbesnius pastatus. Po įnirtingų 
kautynių 1944.VII.15 A. išvadavo Rau- 
donoji Armija. Už A. išvadavimą gvar- 
diečiams J. Anusaičiui, A. Bulachovui, 
V. Gerasinui, V. Kočerovui, P. Kožinui, 
K. Kuznecovui, P. Leščenkai, A. Moise- 
jevui, I. Petrakovui, A. Sapožnikovui, 
S. Vasečkai suteiktas Tarybų Sąjungos 
Didvyrio vardas (1945). 


Taryb. laikais A. išaugo beveik dvi- 
gubai. Per 20 metų pastatyta apie 500 
individualinių ir 40 daugiabučių komu- 
nalinių gyv. namų. Tiesiamas (1964) 
vandentiekis ir kanalizacija. Statomas 
naujas moderniai suplanuotas mikrora- 
jonas, kuriame gyvens 13 500 žmonių. 


ALIUKONIS Bronius [g. 1931.IV.3 Sam- 
nikuose (Trakų rj.)] — partinis ir admi- 
nistracinis darbuotojas. 1947—49 dirbo 
LLKJS Trakų aps. k-te. 1949—52 Trakų, 
buotojas, atsakingasis sekretorius, redak- 
torius. Nuo 1951 TSKP narys. 1952—54 
tarnavo Tarybinėje Armijoje. 1954—55 
LKP Eišiškių rj. k-to sekretorius, 1955— 
ninkas. 1957—61 mokėsi Vilniaus Aukš- 
tojoje part. m-loje. Nuo 1961 LKP Laz- 
dijų rj. k-to I sekretorius. Nuo 1961 
LKP CK narys. Nuo 1963 Lietuvos TSR 
AT deputatas. 


ALYVOS, krūmai. Ž. Dekoratyviniai me- 
džiai ir krūmai. 

ALIZAVA — kaimas Kupiškio rj., 15 km 
į š. nuo Kupiškio, Pyvesos deš. krante; 
apylinkės ir kolūkio centras. 160 gyv. 
(1959). Keliai jungia A. su Kupiškiu, 
Pandėliu, Salamiesčiu. Malūnas ir lent- 
piūvė (nuo 1959), ryšių skyrius, felče- 
Iių-akušerių punktas (nuo 1948), vid. 
m-la (1908—54 pradinė, 1954—57 sep- 
tynmetė), kultūros namai (nuo 1959), 
biblioteka (nuo 1946). XVIII a. vietovė 
buvo vadinama Pakape, nes joje buvo 
tik kapai ir smuklė. Dvarininkas Kos- 
cialkovskis 1794 pastatydino bažnyčią 
ir Pakapę pavadino savo sūnaus Aloizo 
garbei Alizava. Kaimas garsėjo amati- 
ninkais. 1905.11.12 jame buvo platinami 
socialdemokratų atsišaukimai „Spauda 
leista“. 1919 veikė LKP kuopelė. 


ALKA, alkas, alkvietė,— senovės lietu- 
vių religinio kulto vieta. A.— būdingas 
XIII-XIV a. ist. paminklas. Sen. lie- 
tuvių kalbos paminklai rodo A. ryšį su 
rel. kultu. M. Daukša 1595 „Katekizme“ 
sako, kad lietuviai garbinę „„...medžius, 
alkus, medeines, kaukus ir kitus bie- 
sus“. A. Juškos žodyne A.— aukų vie- 
ta. S. Daukantas rašė, kad lietuviai tu- 
rėję aukurus ant kalnų, kuriuos vadinę 
auko arba alko kalnais. Apie aukoji- 
mus kalba ir liaudies padavimai. Pasa- 
kojama, kad Račių (Mažeikių rj.) A. 
kalne senovės gyventojai degindavę 
jaučius, ožius, avinus; Kesių (Akme- 
nės Ij) A. kalne gyvenusi mergaitė 
Agluona, visą amžių kūrenusi aukų ug- 
nį. Salantų alkoje lietuviai taip pat de- 
ginę aukas; M. Valančius rašė, kad 
XVI a. ant Aukos kalno prie Salantų 
bei ant Birutės kalno Palangoje gyven- 
tojai dar deginę aukas Perkūnui. Au- 
kojimus primena kai kurių kalnų var- 
dai: Apieros kalnas netoli Gandingos 
piliakalnio (Plungės rj.); Latvijoje, be 
A. (Elka kalns), yra ir Aukų kalnas 
(Upuru kalns). 

V. Lietuvoje alkos dažniausiai yra 
alkakalniai, kurių priskaičiuojama iki 
40. Tai elipsiško plano, gražūs, medžiais 
bei krūmais apaugę kalneliai. Kai kurie 
jų apdailinti, yra ir supiltų, pvz., Švent- 
kalnis Griežėje (Mažeiki+ rj). Dviem 
keteromis iškilęs A. kalnas yra apie 
2 km už Nagarbos piliakalnio (Kretin- 
gos rj.). Savotiška Paežerio A. (Šila- 
lės rj.): ji buvo ežero š. krante, tarp 
2 iškyšulių, apaugusių ąžuolais, prie šal- 
tinio. Lietuvos Vidurio lygumoje, kur 
nėra kalnų, a!komis dažniausiai vadina- 
mi laukai, pievos, miškai, upeliai. Alk- 
upių gausu Nevėžio baseine. 

A. vardu yra kaimų, vienkiemių: Alkos kai- 
mas (Kretingos rįj.), Alkiškių kaimas (Akme- 
nės rj.) ir kt.; Plungės rį. yra Alko kaimas, 
teka Alkupis, yra Alko kalnas ir netoli jo — 
Laumės laukas. Į š. nuo Švenčionėlių, Uosių 
ežere, yra pusiasalis Alkaragis, dar vad. Alka- 
kalniu, netoli jo — Alkaraistis. Stirnių eže- 
re (Molėtų rj.) yra Alko sala, ties Dubingiais — 
Alkos ež. Netoli nuo A. paprastai esama ir 
kitų archeologinių paminklų — senkapių, pilia- 
kalnių, aptinkama radinių, senų gyvenviečių 
liekanų, pvz., netoli Salantų A. yra piliakalnis. 
ir kapinynas. 

Prie A. skirtini ir kiti arch. paminklai, va- 
dinami kitokiais vardais, bet pagal ist. duo- 
menis bei padavimus turėję tokią pat reikšmę.. 


Tai Šatrija, Rambynas, Medžiokalnis (ties Kra- 


SE) Yra kelios Šventosios (upės), Švent- 
asa Šventkalnis, Šventduobė. Į p. r. nuo 
šysučionėlių yra Šventasis ež., šalia jo — 
si ntlaukis, kuriame prieš keliasdešimt metų 
ji Istiečiai išardavę ąžuolinių kelmų. Rel. pa- 
EšEs Kaip ir A., turėjo perkūnkalniai, kau- 
alniai, velniakalniai, bažnytkalniai. 
namo VIU archeologai kasinėjo alkakalnį, vadi- 
būt Bažnyčios kalnu (Baznicas kalns). Jame 
ka „apie 10 duobių, kuriose rasta pelenų, 
Bėsių, gyvulių kaulų, apdegusių žmonių kau- 
A Ir susilydžiusių geležies bei žalvario dirbi- 
si Alkakalnis datuojamas XI-XV a. Spėja- 
AE kad tai aukų duobės, kurių kiekviena 
i lausė atskirai šeimai. Panaši duobė aptik- 
joj Dapšių kaimo (Mažeikių rj.) alkakalnyje; 
Je rastas storas anglių ir pelenų sluoksnis. 
S al gražioje vietoje esančiame Mikytų kai- 
ma (Škuodo rj.) A. kalne buvęs „maldų šuli- 
A į kurį žmonės dėdavę visokias gėrybes 
€vų garbei, Tai irgi panašu į aukų duobę. 
Alkos — vieni vėliausių arch. pa- 
Minklų Lietuvoje. Katalikų dvasininkai 
Pasio senovės tradicijas; gal dėl to 
a „kuriems kulto . kalnams prigijo 
€lniakalnių vardas. Vis dėlto pagoniš- 
Os tradicijos pynėsi su krikščioniško- 
Mis —ant alkų atsirasdavo koplytėlės, 
YYžiai. A. aptinkamos netoli žymesnių 
(šiai „centrų — piliakalnių: Medvėgalio 
Ilalės rj.), Senosios Impilties (Kretin- 
E Ij.), Gandingos (Plungės rj.), Kerna- 
“S (Ukmergės rj), Griežės (Mažei- 
Ųų rj). Tačiau jų būta, matyti, ne tik 
BS Polit. centrų, bet ir kaimo bendruo- 
€Nės teritorijoje. Daugiausia alkų — 
€maitijos viduryje, kurį juosia linija 
kase ikiai—-Salantai-—Rietavas—Šilalė— 
audvilė—Raseiniai—Kelmė—Šatrija— 
„šiai -Seda—Mažeikiai. Gausu alkų 
arP Dubysos, Nemuno ir Nevėžio. Al- 
Ų rečiau Aukštaitijoje; visai jų nėra 
žhemunėje ir į š. nuo linijos Šiauliai— 
anevėžys, 


T kraštotyros draugija, veikusi 
bok —40 Telšiuose. „A.“ tikslas — glo- 
ir 1 senovės paminklus, rinkti senienas 
1oako saugoti „Alkos“ muziejuje (ik. 

2; dab. Telšių kraštotyros muziejus). 


ALKAS — kaimas Plungės rj, Bubė- 


dia apyl, 6 km į š. r. nuo Rietavo. 
(19 gyv. (1959). Aštuonmetė m-la 
iš 20—49 pradinė, 1949—61 septynme- 


kultūros namai (nuo 1960), bibliote- 
“a (nuo 1958). Yra Alko kalnas (151 m). 


vLSINAS Mykolas [Jalkinas; g. 1897. 
Tas 3 Pakalniškiuose (Ignalinos rj.) — 
vale iucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
Ka asciųi 1928 įstojo į Vakarų Balta- 
regio KP; 1933 išrinktas partijos Tve- 
SRS Ij. k-to sekretoriumi. Kai dalis 
sijos Aenių aps. laikinai įėjo į Baltaru- 
rinkų TSR sudėtį (1939.IX), A. buvo iš- 
Pino Tverečiaus vls. vykdomojo k-to 
sirinkia RUS V. Baltarusijos Liaudies Su- 
meta 10 deputatu. D. Tėvynės karo 

B tarnavo Raudonojoje Armijoje. 
Nistr 1945 dirbo partinį, ūkinį ir admi- 
i aCinį darbą Švenčionių, Ignalinos 

+ Iajonuose. Pensininkas. 


ALKISKIAI, Elkiškiai — kaimas Akme- 
links) 6 km į š. r. nuo Akmenės; apy- 
(1959, ir kolūkio centras. 271 gyv. 
žink ) Pro A. teka Dabikinė; eina gele- 
menė io linija, jungianti Naująją Ak- 

“ su Šiaulių Mažeikių glžk. Yra 


molio ir smėlio karjerai, eksploatuoja- 
mi Naujosios Akmenės cemento f-ko ir 
Akmenės stat. medžiagų kombinato, ry- 
šių skyrius, pr. m-la (įst. prieš 1934), 
biblioteka (nuo 1948). Taryb. metais 
kaime rastas lobis, kuriame buvo apie 
370 sidabrinių XVI a. pab— XVII a. 
pab. monetų ir viena auksinė Danijos 
1598 moneta. Puodelis, kuriame buvo 
lobis, — molinis, neaukštas, paplokščias, 
su siauru kaklu, padengtas žalia glazū- 
ra, arčiau angelės ornamentuotas lan- 
kelio pavidalo grioveliais. Vilniaus is- 
torijos-etnografijos muziejuje yra puo- 
delio šukės ir 14 monetų. 


ALKO-GILIOGIRIO MIŠKAI — miškų 
masyvas Plungės rj., 7 km į š. r. nuo 
Rietavo. Priklauso Rietavo miškų ūkio 
Giliogirio girininkijai. Plotas 1373 ha, 
jame 177 ha užima Tyro pelkė (ž. Ty- 
ras). Masyvą sudaro: Alko miškas 
(743 ha), Giliogirio miškas (407 ha), 
Užubalių girelė (122 ha) ir Pažėrų gi- 
relė (101 ha). Miškai išsidriekę moreni- 
nėje lygumoje su pavienėmis kalvomis. 
R. pakraščiu teka Pala (Minijos intakas). 
ki, ant priesmėlio ir priemolio. R. dalyje 
vyrauja ilgasamaniai ir mėlyniniai pu- 
šynai, v.— brukniniai, vid.— mėlyniniai, 
kiškiakopūstiniai ir ilgasamaniai egly- 
nai bei beržynai. 9397; medynų savai- 
minės kilmės. Medynų bonitetas II— 
III, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 
134 ktm/ha. Gausu šernų, lapių, yra 
briedžių. Miškai eksploataciniai. 


ALKOS-ERLOS PĖLKĖ — pelkė Skuo- 
do rj., 14 km į p. nuo Skuodo, 1,5 km 
į š. v. nuo Salantų. Plotas 657 ha. Plyn- 
raistinė ir plyninė žemapelkė, ištįsusi 
iš š. į p. didžiuliame senslėnyje, kuriuo 
teka Erla (Bartuvos intakas). Durpių 
klodo vid. storis 2,1 m. Vyrauja medie- 
ninės-viksvinės ir alksninės durpės; vid. 
susiskaidymas 3905, vid. peleningumas 
2395). Dugno duburiuose po durpėmis 
yra ežerinių nuosėdų; jų sluoksnio sto- 
ris iki 5 m. Didesnioji pelkės dalis nu- 
sausinta ir sukultūrinta. P. pakraštyje 
yra alkakalnis. 


ALKSNAS —1. Ežeras Ignalinos rj., 
1,5 km į p. nuo Rimšės. Plotas 182 ha, 
didž. gylis 7 m. Ežeras ištįsęs iš š. V. 
į p. r.; susidaręs ledo luisto guolyje. II- 
gis 2800 m, didž. plotis 960 m. Krantai 
daugiausia pelkėti. Dugnas lėkštas, jame 
gausu dumblo ir sapropelio. Per A. (iš 
Ilgio ež. į Ružos ež.) teka bevardis upe- 
lis. Ežero š. v. pakrantėje yra Alksno 
vienkiemis. Ežeras verslovinis. 1957 ja- 
me įveista karšių. 

2. Ežeras Ignalinos rj., 10 km į v. 
nuo Ignalinos. Plotas 84 ha. Ežeras rini- 
nio tipo, šakotas. Sąsiauriais jungiasi su 
Ūkojo ir Linkmeno ežerais. Krantai 
aukšti ir statūs. Prie A. yra Antalksnės 
kaimas. Ežeras verslovinis. 

3. Ežeras Zarasų rj, 9 km į v. nuo 
Salako. Plotas 20,5 ha. Ežeras rininis, 
pailgas, per vidurį įgaubtas. Ilgis 900 m, 
didž. plotis 275 m. Krantai daugiausia 
aukšti, sausi. Per A. (iš Silio ež. į Aštra- 
kalnio ež.) teka upelis. Ežero š. v. pa- 


ALK—ALK 47 
krantėje įsikūręs Vajasiškis. Ežeras 
verslovinis. 


4. Ežeras Utenos rj.,, 4 km į r. nuo 
Užpalių, 1 km į v. nuo Alaušo ežero. 
Plotas 18,5 ha, ilgis 700 m, didž. plotis 
450 m. Krantai žemi, vietomis pelkėti. 
Ežeras nenutekamas, užželiantis. V. pa- 
krantėje yra Daugilio kaimas. Eže- 
ras verslovinis. 


ALKSNĖNAI — 1. Kaimas Plungės rj., 
6 km į š. v. nuo Plungės, abipus plento 
į Kretingą; apylinkės ir kolūkio centras. 
321 gyv. (1959). Yra Plungės valstybinis 
ž. ū. kultūrų veislių tyrimo punktas, 
ryšių skyrius, aštuonmetė m-la (1939— 
1950 pradinė, 1950—61 septynmetė), 
biblioteka (nuo 1950). 1941.VII.17 burž. 
nacionalistai kaime sušaudė komunistą 
A. Urboną, valsčiaus žemės ūkio komi- 
sijos pirm. S. Rimkų ir apylinkės kom- 
jaunimo org-jos sekr. L. Malakauską. 

2. Kaimas Kėdainių rj, Montviliš- 
kio apyl, 10 km į š. r. nuo Krakių, 
1 km į r. nuo Šiaulių —Jonavos gele- 
žinkelio. 119 gyv. (1959). Per A. teka 
Kruostas (Nevėžio intakas). Felčerių- 
akušerių punktas (nuo 1957), pr. m-la 
(nuo 1922), biblioteka (nuo 1950). A.— 
buv. dvaras. Dvaro darbininkai ak- 
tyviai dalyvavo 1905—07 rev. judėjime. 
1924—25 dvaras išdalytas. 1926 mkt. 
J. Grigas įkūrė Alksnėnuose LKP kuope- 
lę. Vok. faš. okupantai ir vietiniai burž. 
nacionalistai nužudė tris A. gyventojus. 
P. ir J. Šašius, B. Šidlauską. Traukda- 
miesi okupantai kaimą sudegino. 


ALKSNIAI — kaimas Rokiškio rj., Juod- 
upės apyl, 3 km į š. nuo Onuškio, 
1 km nuo Latvijos TSR sienos, Apvalo- 
jo ežero r. krante. 71 gyv. (1959). Neto- 
li A. yra Dumblio pelkė ir Dumblio eže- 
ras. A. laukuose, prie pat Onuškio— 
Viesytės kelio, ant apvalios stačiašlai- 
tės kalvos yra piliakalnis, kurio ap- 
griuvusiame p. šlaite yra kultūrinio 
sluoksnio pėdsakų; randama akmens kir- 
vukų, lipdytų puodų šukių brūkšniuo- 
tu ir lygiu paviršiumi, gyvulių kau- 
lų ir kt. 


ALKSNIAKIEMIO MIŠKAS — kurortinis 
pušynas Prienų rj., Nemuno kair. kran- 
te, priešais Birštoną. Priklauso Prienų 
miškų ūkio Alksniakiemio girininkijai. 
Plotas 450 ha; medynų 350 ha. Pa- 
viršius lygus, vietomis nežymiai ban- 
guotas. Dirvožemiai jauriniai, mažai bei 
vidutiniškai  sujaurėję,  smėliniai, su 
žvyro bei gargždo priemaiša, susiforma- 
vę ant senų aliuvinių sąnašų. Pušynai 
užima 9395 mišku apaugusio ploto. Me- 
dynų vid. amžius 71 metai, vid. bonite- 
tas II, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 
181 ktm/ha. Sanitariniais ir ugdomai- 
siais kirtimais per metus iškertama vid. 
520 ktm. Žvėrių negausu: yra lapių, ke- 
letas stirnų, kiaunių; Nemune veisiasi 
bebrai. Iš Prienų į A. m. nutiestas 
plentas. Vasarą miške veikia Birštono 
turistinė bazė (nuo 1958); šalia jos yra 
miner. šaltinis „Jaunystė“. 


48 ALK— ALO 


ALKSNIAKIEMIS — kaimas Prienų rj., 
Ašmintos apyl., 3 km į š. r. nuo Biršto- 
no, 7 km į r. nuo Prienų, Nemuno kair. 
krante. 149 gyv. (1959). Į p. nuo A. tę- 
siasi kurortinis Alksniakiemio šilas. Pr. 
m-la (nuo 1924). 


ALKSNIS ž. Balialksnis, Juodalksnis. 


„ALKSNIS'— partizanų grupė, veikusi 
Didžiojo Tėvynės karo metais Vilniaus 
apskrityje.  1942.VIL14 iš Maskvos 
į priešo užnugarį buvo pasiųsta 6 žmo- 
nių grupė. Tais pat metais grupės ko- 
munistai A. Kunigėnas (vadovas) ir 
B. Timinskas, vykdydami kovos uždavi- 
nį, dingo be žinios. V. Zapolskis, kel- 
damasis per Nerį, buvo hitlerininkų su- 
žeistas ir nuskendo. Grupės komunistai 
G. Moisejenka, A. Kotas ir komjaunuo- 
lis V. Sinkevičius 1942 užmezgė ryšius 
su Vilniaus geto antifašistine org-ja, iš- 
leido keletą atsišaukimų lietuvių ir len- 
kų kalbomis, įvykdė diversijų, pašovė 
hitlerininkų lengvąją automašiną ties 
Jašiūnais. Nelygioje kovoje 1943 vasa- 
rą žuvo Moisejenka ir Kotas. Sinkevi- 
čius 1943 pab. susisiekė su LKP Vilniaus 
miesto ir apskrities pogr. K-tu, o 1944 pr. 
įstojo į naujai suorganizuotą A. Micke- 
vičiaus partizanų būrį. 


ALKSNIUPIAI — kaimas Radviliškio rj., 
7 km į š. nuo Šeduvos; apylinkės ir kol- 
ūkio centras. 177 gyv. (1959). Per A. 
eina Šeduvos—Pakruojo kelias. Yra kol- 
ūkio lentpiūvė, felčerių-akušerių punk- 
tas (nuo 1958), vaikų darželis ir lopšelis 
(nuo 1963), kultūros namai (nuo 1957). 
Kaimas žinomas nuo XVIII a. Skirstan- 
tis į vienkiemius, dalis kaimo persikėlė 
į kitą vietą, kuri buvo pavadinta Nau- 
jasodžiu. 1947 ant Šilkalnio, prie A., 
burž. nacionalistai sušaudė 7 taryb. ak- 
tyvistus, jų tarpe Šeduvos miesto vykd. 
k-to pirm. V. Popovą. 


ALKŪNAI — kaimas Molėtų rj., Gaižiū- 
nų apyl, 13 km į p. r. nuo Molėtų. 
55 gyv. (1959). Į p. nuo A. yra Alkūnų 
miškas, kuriame auga 26 m aukščio, apie 
2,4 m skersmens ąžuolas. Kaimas įsikū- 
rė XX a; prieš tai čia buvo grafo Tiš- 
kevičiaus dvaras su dideliu medžiokli- 
nių šunų ūkiu. Pokario metais vietiniai 
burž. nacionalistai kaime išžudė Ribokų, 
Remeikių, Plieskių, Biržų šeimas (apie 
16 žmonių). 


ALKŪNŲ MIŠKAS — miškas Molėtų rj., 
2 km į p. v. nuo Inturkės. Priklauso 
Nemenčinės miškų ūkio Purviniškių gi- 
rininkijai. Plotas 671 ha; medynų 
587 ha. Reljefas banguotas, su pelkė- 
tais įdubimais. Dirvožemiai velėniniai 
jauriniai, ant priesmėlio ir priemolio. 
Baltalksnynų yra 3895, beržynų 1876, 
drebulynų  16'5, juodalksnynų 1396, 
uosynų 1205, eglynų 395. Dažnas eglės 
pomiškis su uosio, ąžuolo ir klevo prie- 
maiša. Jaunuolynai sudaro 2205, pus- 
brandžiai medynai 4305, pribręstantie- 
ji 1695, brandieji 199. Medynų vid. 


amžius 36 metai, vid. bonitetas III, vid. 
skalsumas 0,6, vid. tūris 90 ktm/ha, vid. 
prieauga 2,5 ktm/ha. Miške auga 26 m 
aukščio ir 2,4 m skersmens ąžuolas. Yra 
stirnų, lapių, barsukų. Miškas eksploa- 
tacinis; per metus iškertama apie 
1000 ktm. Vok. faš. okupacijos metais 
labai iškirstas. 


ALMAJAS, Alma, — ežeras Ignalinos rj., 
11 km į š. v. nuo Ignalinos. Plotas 
106 ha, didž. gylis 10,5 m, ilgis 1960 m, 
didž. plotis 980 m. Ežero š. ir p. r. kran- 
tai žemi, kiti — statūs. Dugnas dumb- 
lėtas. Šiaurėje įteka Pliaušė, pietryčiuo- 
se išteka bevardis upelis (tekąs į Asė- 


„ko ež.). Pietrytinėje A. pakrantėje isi- 


kūrę Ginučiai, vakarinėje — Palmaja. 
Ežeras verslovinis. 


ALMANACHAS [iš arab. al-manach — 
kalendorius] — gyvenamojo meto rašy- 
tojų poezijos, prozos, kritikos raštų lei- 
dinys. Kartais almanachais laikoma ir 
kuriai nors temai skirtų lit. raštų rin- 
kiniai, naujausių mokslo laimėjimų ži- 
nynai, parankinės knygos. A. dažniau- 
siai yra ne vienkartinis, o tęstinis lei- 
dinys. Lietuvoje pirmieji A. pasirodė 
XIX a. pirmojoje pusėje lenkų kalba. 
Vilniuje išleistuose A. „Znicz“ („Šven- 
toji ugnis“, 1834), „Biruta“ (,„Birutė“, 
1838), „Linksmine“ (1841), be liet. te- 
matikos lit. kūrinių, buvo straipsnių iš 
Lietuvos istorijos, liet. liaudies dainų 
vertimų, liet. rašytojų S. Valiūno, L. Ju- 
cevičiaus ir kt. raštų. Liet. spaudos is- 
torijoje almanachus ilgą laiką atstojo 
kalendoriai (L. Ivinskio leisti kalendo- 
riai, 1846—78; „Lietuviškas ,,„Aušros“ 
kalendorius“, 1883—85, ir kt.), kuriuose 
buvo spausdinami ir grož. lit-ros kūri- 
niai bei tautosaka. Pirmuoju A. liet. 
kalba laikytinas M. Jankaus išleistas 
„Mužikėlis“ (1885). Kiti A. pasirodė tik 
XX a. pradžioje. Svarbesnieji jų buvo: 
literatūriniai, daugiausia burž. ideologi- 
jos,  modernistinių srovių rašytojų 
A. „Gabija“ (1907) ir „Pirmasai baras“ 
(1915), metraštis-almanachas „Švyturys“ 
(1911—12), išspausdinęs žymesnių liet. 
rašytojų kūrinių, dem. krypties jaunųjų 
rašytojų A. „Nauju taku“ (1914) ir 
„Aušrinės keliais“ (1915) ir kt. Burž. 
metais išėjo burž. ideologijos rašytojų 
bei „grynojo meno“ šalininkų A. „Dai- 
nava“ (1920) ir „Gubos“ (1927). Antifaš. 
krypties rašytojai išleido A. „Audra“ 
(1928), „Darbas“ (1932), „,Prošvaistė“ 
(4 kn., 1937—40) ir kt. Išėjo prol. rašy- 
tojų A. („Po raudonąja vėliava“, TSRS, 
1934, ir kt.). Keli A. pobūdžio vienkar- 
tiniai leidiniai pasirodė lenkų okupuo- 
tame Vilniuje: dem. krypties rašytojų 
A. „Varsnos“ (1937), „Sėja“ (1938), 
„Piūvis“ (1938) ir kt. Taryb. metais A. 
įgavo svarbią idėjinę ir kultūrinę reikš- 
mę. D. Tėvynės karo laikotarpiu išleis- 
ti A.: „Kovos lauke“ (2 kn., 1943—44), 
„Pergalė“ (1943—44) ir kiti. 1948—60 
buvo leidžiamas liet. taryb. jaunųjų ra- 
šytojų A. „Jaunieji“ (12 kn.), nuo 1954 
eina kasmetinis A. rusų kalba „„Sovets- 
kaja Litva“ (iki 1965 išėjo 11 kn.), 
1951—58 buvo leidžiamas lit-ros, muzi- 
kos ir teatro A. „Jaunimo saviveiklos 


scena“ (21 kn). Nuo 1958 Lietuvos 
Teatro d-ja leido A. pobūdžio leidinį 
„Lietuvos teatrai“ (iki 1960 išėjo 9 kn.). 
1959 pradėjo eiti kasmetinis A. pobū- 
džio „Literatūros ir meno metraštis“, 
1960 — vaizduojamojo meno A. „Dai- 
lė“, 1962 —,,„Muzika ir teatras“. 


ALNIS — ežeras Molėtų rj., 4 km į v. 
nuo Labanoro, tarp Aiseto ir Stirnių 
ežerų. Plotas 105 ha, ilgis 3940 m, didž. 
plotis 410 m. Yra 5 ha sala. Krantai dau- 
giausia aukšti, apaugę spygliuočių miš- 
ku. Vietomis, kur krantas lėkštesnis 
pasitaiko lapuočių medžių bei krūmų. 
r. krantas lėkštas, pelkėtas. Dugną 
dengia dumblas, tik pakraščiuose vie- 
tomis yra smėlio. Iš A. į Aiseto ež. te- 
ka Alnė. Vandens skaidrumas didelis 
(7 m). Ežeras verslovinis; daugiausia 
sugaunama kuojų, lydekų, ešerių. 


ALNPEKĖ (Alnpeke) Ditlebas [XIII a.] — 
tariamasis Eiliuotosios kronikos auto- 
rius. Ž. Livonijos kronikos. 


ALOVĖ — kaimas Alytaus Tj, 9 km 
į p. r. nuo Alytaus; apylinkės ir kol- 
ūkio centras. 326 gyv. (1959). Per kaimą 
teka Nemuno intakas Alovėlė, prie ku- 
rios yra senas parkas. Už 0,5 km į p. 
yra Alovės ež. Iš A. eina keliai į Aly- 
taus— Druskininkų ir Vilniaus— Alytaus 
plentus, į Nedzingę. Ryšių skyrius; 
felčerių-akušerių. punktas, vid. m-la 
(1866—1944 pradinė, 1944—52 septyn- 
metė), kultūros namai, biblioteka. Apy- 
linkėse gausu archeologijos paminklų. 
1,5 km į š. v. nuo A., Alovėlės deš. 
krante, yra garsus padavimais Poteronių 
piliakalnis. 3 km į š. r. nuo A., Gedimi- 
no miške (buvusioje Slabadėlės kaimo 
žemėje), E. Volteris 1889 ištyrė 25 iš 
akmenų sukrautus IV a. pilkapius. 
0,5 km į r. nuo A., kalnelyje, per kurį 
eina Nedzingės kelias, yra senkapiai; 
kuriuose Volteris ištyrė apie 150 griau- 
tinių XIV—XVII a. kapų. Juose rasta 
Lietuvos ir kt. kraštų monetų, įrankių, 
papuošalų. Viename kape drauge su 
XIV a. monetomis rastas molinis puodas 
su anglimis ir paukščio kaulais. Netoli 
A. esančiame Baltosios Alovės kaime 
1956 rastas XIV a.—XV a. pradžios Lie- 
tuvos monetų lobis. 

A. vardas žinomas nuo XV a. Tuo 
metu dab. A. vietoje buvo did. kun-ščio 
Vytauto pilaitė ir dvaras. 1850 A. val- 
dą, priklausiusią dvarininkams Gedimi- 
nui, Ratautui ir kt., sudarė bažnytkaimis, 
4 palivarkai ir 7 kaimai. Palivarką, bu- 
vusi 0,5 km į r. nuo bažnytkaimio, il- 
gainiui imta vadinti Baltąja A., o Alo- 
vės ež. p. krante buvusį palivarką — 
Raudonąja A. XIX amžiuje ir XX a. 
pirmojoje pusėje A. buvo valsčiaus 
(nuo 1863 iki I pasaul. karo Aleksand- 
rovsko vls.) centras (1923 — 9 kiemai; 
52 gyv.). Burž. metais A. valsčiuje vei 
kė LKP pogr. org-ja. 1946.VI.14 A. apy- 
linkėse burž. nacionalistai nužudė 24 
žmones; iš viso 1945—50 jie čia išžu“ 
dė 68 žmones. Taryb. metais, įsikūrus 
kolūkio centrui (1950) ir įsteigus bui- 
tinio bei kultūrinio aptarnavimo įstaigų: 
A. sparčiai didėja. 


T iiiei 


ž£>1-11 


2 
| 


„ A) Ą 
Vironė AV S io A CasJt. j 
teks A ——L—- 
| TA J Či, J 
[V una aimas 
Gao Učxen o: Ara e 21) "44. Prat, 


KS 12 R Lnviesdis Jooo ji Joa", / | 
tas R SDR Be lin) Prado Ša 
"aeto i eio Ia A pejimo | 
Sen ių AA PETA 
gavo vČ. Po šatn, VVS Pažuns mata ; 
Us "S Pre T (4 J 


| uenvs Ki 

Ly KONISARATO 

kti 

| T0 sYBNS = 

|| 

| 

ZIGMAS ANGARIETIS Mes 

1. Z. Angarietis kalėjime apie 1909. 2. Z. Angarietis apie -—- 
1930. 3. Komunistų Internacionalo Vykdomojo Komiteto (ANTRASS 
nario pažymėjimas. 4. Z. Angariečio rankraščio faksimilė. 
5. Z. Angarietis 1933 tarp Lietuvos politinių kalinių, atvy- 


kusių po pasikeitimo kaliniais į Maskvą. 6. Z. Angarietis su 
kitais Vakarų tautinių mažumų komunistinio universiteto lie- 
tuvių sektoriaus dėstytojais apie 1922. 7. Kai kurių Z. Anga- 
riečio veikalų tituliniai puslapiai 


Leacrantekkto R no, 2 Žr 


KOMMYHHCT KNECKNA 


Ton. 
Li 


— 
J. Mia 


YNOGTO) EPEHHE Ne +Ž/, 


„lia P / A 19 r. 


IU 
A 
————6 


HHTEPHAUHOHAJI 


HCNOAHHTEN6HLIA 
= KO, 


400. 
AenekuA" 5. 
15-97; 444; 8-52-37, 

aeainfiai < 
PtnaA i NA MA | 
"a gel aš ka tete 
PA7 


KOS 
ms 


Lietuvos Komunistų P 2 TTT 


Uin ačių pios turai) 


. Z.AN GARIET 


Lietuvos 7 LKP Ein už 
REVOLIUGINIO JUDĖJI PRO L ETAR i 
DARBININKŲ KOVOS! R VOoLIUCI 


Z. ANGARIETIS. 


=Istorija:= "| 56480 
vagia 
Tomas I. | 
6 VANNBISĖ PelniNS (8 ant to 


„Kt Nana KNYGYNĖLIS“ 
117 1927 m 


ALOVELĖ — upė Alytaus rj, Nemuno 
deš. intakas. Ilgis 14 km, baseino plotas 
87 km?, Išteka iš Maliūdžių raisto, teka 
1 V. per Alovės ež. Įteka į Nemuną 
60 km nuo jo žiočių, 5 km į p. r. nuo 
Alytaus. Intakai: dešinieji — Gedinmiš- 
kė, Skernė; kairysis — Tolupė. Nuoly- 
dis nuo versmių iki Tolupės 589 cm/km, 
Žemiau 1170 cm/km. Aukštupyje vin- 
šiuoja tarp moreninių kalvų. Žemupyje 
slėnis gilus, šlaitai skardingi. Vid. de- 
bitas žiotyse 0,6 mš/s. 


ALOVĖS EZERAS — ežeras Alytaus rj., 

km į p. r. nuo Alytaus, 2,5 km į p. 
nuo Alytaus—Daugų kelio. Plotas 79 ha, 
didž. gylis 4 m. Ežeras ištįsęs iš Š. v. 
LDP. r; ilgis 1700 m, didž. plotis 800 m. 
Krantai aukšti, sausi. Per ežerą teka 
Alovėlė (Nemuno intakas). Ež. pakran- 
tėje yra kaimai: Raudonoji Alovė, Alo- 
Vės Akalyčia, Paežerė, Kučiškės, į š. 
nuo ežero — Alovė. Ežeras verslovinis; 
Zuvies 1962 sugauta 14,8 kg/ha (dau- 
šlausia lydekų, ešerių). 


ALPINIZMAS. Lietuvoje pradėtas kulti- 
Vuoti taryb. metais. G. Akstinas 1950 
Kaukaze kopė į Ach Su, Mažąją Šchel- 
da, Elbrusą, Via Tau. Lietuvos A. pio- 
nierių G. Akstino, V. Vosyliaus ir 
EF. Mieliausko iniciatyva buvo įkurtos 
A. sekcijos (1956 Kaune ir 1957 Vilniu- 
Je). 1958 G. Akstinas su 3 ukrainiečiais 
Pasiekė Užbos viršūnę. 1959, kopdami 
1 Dich Tau viršūnę (5198 m), G. Aksti- 
Nas, V. Vosylius ir F. Mieliauskas žuvo. 
4. Romanovo vadovaujama kirgizų ir 
lietuvių alpinistų ekspedicija Tianšany- 
Je, Terskei Ala Tau kalnagūbryje, 1959 
Iveikė 2 nepasiektas viršūnės (4250 m 
T 4050 m), kurių vieną pavadino Gedi- 
Mino Akstino, o kitą Lietuvių alpinistų 


Vardų. 1964 Lietuvos TSR alpinistai 
amire, Šachdarino kalnagūbryje, pir- 
soli įkopė į kelias viršūnes, kurių 


Pas suteikė Čiurlionio (5794 m), Done- 
alčio (5837 m) ir Lietuvos (6080 m) 
Vardus, 1965 alpinistai J. Antanavičius, 
+ Binkauskas, A. Briedis, A. Gučas, 
+ Kubilius, S. Miglinas, K. Monstvilas 
Vadovas), J. Okulič-Kazarinas, V. Ste- 
Pulis, V, Šaduikis, D. Šukytė, A. Šteinas, 
e Varanka, V. Viršilas pirmieji iš Pa- 
AMS [e įkopė į Lenino (7134 m), Spalio 
(6780 m), Pamiro Užbos (5555 m) vir- 
Šunes Pamire. 1965.1.1 A. kultivavo apie 
i Lietuvos sportininkų. 


tipo Aj + = 
v., 1966, Krikštopaitis, Snieguotosios viršūnės, 


ALSĄ — 


1. Upė Raseinių ir Jurbarko rį., 
“ ltuvos deš, intakas. Ilgis 36 km, basei- 
9 Plotas 61 km2. Prasideda Kadagynės 
Gao apylinkėse, 6 km į p. r. nuo 
Sirkalnio, ir teka p. v. kryptimi. Įteka 
mit Ituvą 47 km nuo jos žiočių, ties Pa- 
Ūp Uviu. Intakas Alšakis (kair). Žem- 
Via“ A. vaga įsirėžusi gilyn iki 10 m. 
ši Nuolydis 178 cm/km. Vid. debitas 
totyse 0,4 mš/s. 

tajas Upė Raseinių rj., Šešuvies kair. in- 
49 iais Ilgis 15 „km, baseino plotas 
nuo + Versmės ties Latakais, 2 km į r. 
maig;  Iduklės. Teka į p. v., kerta Že- 
108 lų plentą. Įteka į Šešuvį 74 km nuo 
žiočių, ties Keidžiais. Intakas Švend- 


k MLTE, tomas 1 


ra (kair). Aukštupyje A. slėnis apie 
10 m gylio. 


ALSAKYS, Alsokė,— ežeras Trakų rj., 
8 km į v. nuo Trakų. Plotas 131 ha, 
didž. gylis 7 m. Ežeras turi daug įlankų. 
Ilgis 1,8 km, didž. plotis 1,5 km. Yra 
4 salos. Krantai žemi, drėgni, pietuose 
pelkėti, rytuose apaugę mišriu mišku. 
Vakaruose A. sąsiauriu jungiasi su Ka- 
riotiškių ežeru. Ežeras verslovinis; žu- 
vies 1962 sugauta 10,6 kg/ha (daugiau- 
sia aukšlių). 1954 į ežerą paleista on- 
datrų. 


ALSĖDŽIAI — miestelis Plungės rj., 
19 km į š. r. nuo Plungės, prie Sruojos 
(Varduvos intako); apylinkės ir kolūkio 
centras. 1043 gyv. (1959). Plano struktū- 
ra Iadialinė. Pastatai išsidėstę palei 
kelius, sueinančius į netaisyklingos 
formos aikštę. Yra keramikos dirbtuvė, 
malūnas, lentpiūvė, priklausanti Plun- 
gės rj. buitinio aptarnavimo kombinatui, 
medelynas. Veikia 25 lovų ligoninė 
(nuo 1949), vid. m-la (1765—1945 pra- 
dinė, iki 1952 septynmetė), kultūros na- 
mai (nuo 1948), biblioteka (nuo 1947), 
vaikų darželis (nuo 1962). 5 km į p— 
Alsėdžių ež, 5 km į p. r.— Alsėdžių 
miškas. Iš A. eina keliai į Telšius, Var- 
duvą, Platelius, Plungę, Lieplaukę. 
Prie pat A. yra senkapis. Miestelio 
teritorijoje rasta mezolito laikotarpio 
kaulinis durklas, sen. Romos monetų. 

Ist. šaltiniuose A. minimi nuo 1253. 
Alsėdžių valda drauge su Alsėdžių eže- 
ru, Vytauto 1421 priskirtu Medininkų 
(dab. Varniai) vyskupui, tapo Žemaičių 
vyskupų centr. valda — didžiule latifun- 
dija. 1476 Alsėdžiuose pastatyta bažny- 
čia. Iki XIX a. juose gyveno beveik 
visi Žemaičių vyskupai. 1702 Augus- 
tas II leido vieną prekymetį, 1790 Sta- 
nislovas Augustas — 2 prekymečius. Pa- 
gal 1778 inventorių A. dvarui priklausė 
A. bei Lieplaukės miesteliai ir 440 va- 
lakų žemės su 234 valstiečių ūkiais. 
Daugiau kaip 50 valakų žemės, A. mies- 
telio jurisdika ir keli aplinkiniai kaimai 
priklausė A. bažnyčiai. XVIII a. pab. 
Žemaičių vyskupas kasmet gaudavo iš 
A. valsčiaus daugiau kaip 2000 auksi- 
nų činšo ir 8000 auksinų smuklių nuo- 
mos. Nemaža pajamų duodavo prie A. 
ant Sruojos įrengtas malūnas ir žuvivai- 
sos tvenkiniai. 1860 miestelyje buvo 
30 namų su 600 gyv., 1897 — 1088 gyv. 
Burž. valdymo metais A. irgi buvo vals- 
čiaus centras (1923 — 213 kiemų, 
1049 gyv.). Veikė LKP pogr. kuopelė. 
1930 didelė dalis miestelio sudegė. Vok. 
faš. okupacijos metais hitlerininkai ir 
vietiniai burž. nacionalistai sušaudė 
23 A. gyventojus. 


ALSĖDŽIŲ EŽERAS — ežeras Plungės rįj., 
5 km į p. nuo Alsėdžių. Plotas 80 ha, 
didž. gylis 2,5 m. Ežeras turi daug 
įlankų. Ilgis 1750 m, didž. plotis 
980 m. Ežero š. v. ir p. r. krantai žemi, 
pelkėti, kiti — aukšti. Per A. e. teka 
Sruoja (Varduvos intakas), nuo versmių 
iki A. e. vadinama Lušine. Ežeras vers- 
lovinis; žuvies 1962 sugauta 5,6 kg/ha 
(daugiausia karšių). 


ALO—ALS 49 


ALSĖDŽIŲ-LIEPLAUKĖS MIŠKAI — miš- 
kų masyvas Telšių rj, 5 km į v. nuo 
Telšių. Priklauso Telšių miškų ūkio Tel- 
šių girininkijai. Plotas 3250 ha; me- 
dynų 2140 ha. Masyvą sudaro Alsėdžių 
(636 ha), Pagermantės (743 ha), Kalnė- 
nų (73 ha), Džiuginėnų (537 ha), Liep- 
laukės (704 ha), Užgirių (421 ha), Adol- 
favos (44 ha) ir Gečkalnio (89 ha) miš- 
kai. Reljefas kalvotas. Viduryje yra 
Germanto ir Gelžio ež., vakaruose — 
Alsėdžių ež.; p. pakraščiu į Alsėdžių ež. 
teka Lušinė. Dirvožemiai jauriniai, ma- 
žai bei vidutiniškai sujaurėję, priesmė- 
liniai, vietomis priemoliniai su žvyro ir 
riedulių priemaiša. 809; medynų savai- 
minės kilmės. Pušynų yra 5695, eglynų 
2595, beržynų 1295, ąžuolynų 3965, dre- 
bulynų 295. Jaunuolynai sudaro 5596, 
pusbrandžiai medynai 3895, pribręstan- 
tieji 405, brandieji 395. Medynų boni- 
tetas II-III, vid. skalsumas 0,6, vid. tū- 
ris 94 ktm/ha, vid. prieauga 1,9 ktm/ha. 
Gausu briedžių, stirnų, šernų, lapių, yra 
usūrinių šunų, pilkųjų ir baltųjų kiškių. 
Didesnioji miškų dalis įeina į Telšių 
miesto žaliąją zoną, tik Alsėdžių miško 
š. v. dalis (204 ha) yra eksploatacinė; 
Germanto ež. pakrančių miškai su eže- 
ru sudaro landšaftinį draustinį (jo plo- 
tas 843 ha). A.-L. m. kerta Šiaulių— 
Kretingos glžk. ir plentas. 


ALSEIKA Danielius [1881.1.1 Urviuose 
(Skuodo rj.) — 1936.V.9 Vilniuje] — gy- 
dytojas, Vilniaus krašto lietuvių visuo- 
menės veikėjas. Mokėsi Skuode, vė- 
liau Mintaujoje, Liepojoje. Pašalintas 
iš mokyklos už liet. spaudos platinimą, 
baigė g-ją Marijampolėje. 1903 pradėjo 
studijuoti Varšuvos un-te. Čia atgaivino 
Lietuvių studentų d-ją. Pašalintas iš 
un-to už dalyvavimą streike, atvyko 
į Vilnių. 1905 dalyvavo vad. Vilniaus 
seime, buvo vienas Valstiečių s-gos stei- 
gėjų. 1910, baigęs Tartu un-to med. 
f-tą, pradėjo dirbti gydytoju Ukmergėje. 
Kilus karui, buvo mobilizuotas ir dirbo 
Maskvoje bei Minske karo gydytoju. 
Minske drauge su kitais įkūrė Lietuvių 
sanitarinės pagalbos d-ją, kuri 1918 per- 
sikėlė į Vilnių. Vilniuje vadovavo šios 
d-jos ligoninei. 1923—28 vadovavo Vil- 
niaus lietuvių laikinajam komitetui. 
1928—29 leido ir redagavo liberalinės 
krypties mokslo populiarinimo žrn. ,„Vil- 
niaus šviesa“, nuo 1929 — laikr. „„Vil- 
niaus žodis“. Dalyvavo Lietuvių mokslo 
d-jos veikloje. 


ALSEIKIENĖ Veronika  [Janulaitytė; 
g. 1883.V.18 Malavėnuose (Šiaulių rj.)] — 
gydytoja oftalmologė. Mediciną studija- 
vo Berne, Vienoje, Berlyne. Specializa- 
vosi Tartu, Maskvoje ir Peterburge. 
1910 akių ligų gydytoja Ukmergėje, 
1914 persikėlė į Vilnių, buvo konsul- 
tantė karo ligoninėse, su kuriomis eva- 
kavosi į Minską. Jos iniciatyva Minske 
buvo įkurta Lietuvių sanitarinės pagal- 
bos d-ja, kuri laikė 25 lovų ligoninę. 
Gyvendama Minske, dirbo komitete liet. 
tremtiniams šelpti. 1918 kartu su d-jos 


50 ALS—ALU 


ligonine grįžo į Vilnių, kur vadovavo 
akių ligų skyriui, dalyvavo liet. libera- 
linės visuomenės veikloje, organizavo 
kovą su trachoma moksleivių tarpe. 
1931 persikėlė į Kauną, dirbo gydytoja. 
Nuo 1946 pensininkė, 


ALSETA, Ruopiškio ežeras, — ežeras 
Rokiškio rj., 8 km į p. v. nuo Rokiškio. 
Plotas 21 ha. Krantai lėkšti, sausi, 
pietuose — miškingi. Per A. teka Ne- 
munėlis. Ežero š. pakrantėje yra Ruo- 
piškio kaimas, 1,5 km į p. v. nuo A.— 
Alsetos kaimas. Ežeras skirtas mėgėjiš- 
kai žūklei. 


ALSIAI — kaimas Akmenės rj., Medem- 
rodės apyl., 9 km į š. r. nuo Akmenės, 
prie kelio į Klykolius. 57 gyv. (1959). 
Pr. m-la. A. minimi 1652. 


ALSUODIS, Baltelis, — ežeras Utenos Ij., 
3 km į š. r. nuo Labanoro. Plotas 37 ha. 
Ilgis 1380 m, didž. plotis 440 m. Kranto 
linija vingiuota. Krantai žemi, drėgno- 
ki, pietryčiuose — apaugę mišku. Ište- 
ka upelis, tekąs į Kiauną (Žeimenos 
intaką). Prie ežero yra kaimai: Paal- 
suodė I, Paalsuodė II, Pabaltė. Ežeras 
verslovinis. 


ALŠIA —1. Ežeras Prienų rj, 5 km 
į š. nuo Stakliškių, prie kelio į Kalvius; 
dar vad. Pieštuvėnų ežeru. Plotas 47 ha. 
Ežeras ištįsęs iš v. į r.; ilgis 1270 m, didž. 
plotis 550 m. Per ežerą teka Alšia 
(Verknės intakas). P. pakrantėje yra 
Pieštuvėnų kaimas. Ežeras verslovinis. 

2. Upė Kaišiadorių ir Prienų rj., Verk- 
nės deš. intakas. Ilgis 38 km, baseino 
plotas 135 kmž. Išteka iš Švenčio ež., 
9 km į š. v. nuo Aukštadvario. Įteka 
į Verknę 25 km nuo jos žiočių, kiek 
žemiau Stakliškių. Intakai: dešinieji — 
Virkius, Kamainė; kairieji — Karvė, 
Veršiukas, Juodupis, Tauriekėlė. Vid. 
nuolydis 275 cm/km. Slėnis ryškesnis 
žemupyje. Debitas žiotyse: maks. 30, 
vid. 1,06, min. 0,1 mš/s. Ežerai, kurių 
A. baseine daug, reguliuoja upės nuo- 
tėkį, todėl net ir vasarą ji gana vande- 
ninga, 0 potvynių amplitudė mažesnė 
negu 1 m. 


ALŠININKAI — kaimas Prienų rj., Stak- 
liškių apyl., 10 km į š. r. nuo Jiezno. 
246 gyv. (1959). Per A. teka Alšia ir jos 
deš. intakas Virkius, eina Kruonio— 
Stakliškių kelias. Iš v. prieina Sundakų 
miškas, iš š. — Pieštuvėnų ež. Aštuon- 
metė m-la (1932—53 pradinė, 1953—62 
septynmetė). Burž. nacionalistai kaime 
1945 išžudė 2 valstiečių šeimas. 

ALTERNACIJA [lot. alternatio — keiti- 
mas] — dėsninga garsų kaita įvairiose to 
paties žodžio formose arba giminiškų žo- 
džių šaknyse ir afiksuose. A. būdinga 
liet. kalbai (pvz., „medis“ ir „medžio“, 


„justi“ ir „jausti“, „pasukti“ ir „,po- 
sūkis"). 
ALTONIŠKIAI — kaimas Kauno rj. 


5 km į š.v. nuo Zapyškio, Nemuno kair. 
krante; apylinkės centras. 123 gyv. 


(1959). Pro A. teka Ova (Nemuno inta- 
kas); eina Kauno—Šakių plentas ir Za- 
pyškio—Kriūkų kelias. Felčerių-akuše- 
rių punktas (nuo 1959), kultūros namai 
(nuo 1959), biblioteka (nuo 1946). Ant 
pailgos stačiašlaitės aukštumos, kurią iš 
š. v. juosia Ova, o iš š. r.— gilus Ne- 
muno slėnys, yra piliakalnis, vad. Alto- 
nės kalnu. Ovalo formos piliakalnio 
aikštelė yra 30 m pločio ir 40 m ilgio; 
p. pakraštyje ji baigiasi 3,5 m aukščio 
pylimu. Pagal padavimus, senovėje ant 
to piliakalnio buvusi kūrenama ugnis 
jaunavedžių globėjos deivės Altonės 
garbei. Vietos žmonių pasakojimu, dar 
prieš I pasaul. karą piliakalnyje buvę 
laidojama, 


„ALTPREUSSISCHE MONATSSCHRIFT"' 
(„Senovės Prūsijos mėnesinis laikraš- 
tis") — žurnalas, ėjęs 1864—1922 Kara- 
liaučiuje vokiečių kalba. Leido Prūsi- 
jos provincijos istorijos d-ja. Išėjo 
59 t. Spausdino straipsnius istorijos, 
filologijos, filosofijos, teisės, geografi- 
jos ir kt. klausimais. 

Prieš „A. M." buvo leidžiami panašaus po- 
būdžio žurnalai „Preussische Provinzialblūtter“ 
(„Prūsijos provincijos laikraštis“, 17 t., 1829— 
1842), ,„Archiv fūr vaterlūndische Interesse 
oder preussische Provinzialblūtter. Neue Folge“ 
(„Tėvynės reikalų archyvas arba Prūsijos pro- 
vincijos laikraščio naujas tęsinys“, 24—45), 
„Neue Preussische Provinzialblūtter“ (,,Nauja- 
sis Prūsijos provincijos laikraštis“, 1846—64). 

Žurnale bendradarbiavo A. Becenber- 
geris, G. Neselmanas, L. Pasargė, 
H. Veberis ir kt. „A. M.“ paskelbė apie 
1500 ist. dokumentų, iškėlė naujų fak- 
tų iš liet. raštijos bei lit-ros istorijos 
(apie A. Kulvietį, K. Milkų ir kt.). Ypač 
pažymėtini E. Tecnerio paskelbti K. Do- 
nelaičio biografijos tyrinėjimai, poeto 
užrašai ir kita archyvinė medžiaga. Fak- 
tinės medžiagos atžvilgiu „A. M.“, kaip 
ir jo pirmtakai, turėjo ir tebeturi istori- 
nės-pažintinės bei informacinės reikš- 
mės. Bendra idėjine kryptimi tie leidi- 
niai tarnavo prūsiškajai junkerinei poli- 
tikai. 

ALTUKOVAS Aleksas [1913.IX.8 Rezek- 
nėje (Latvijos TSR) — 1942.VII Rasei- 
niuose] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Nuo 1936 Komunistų partijos na- 
rys. Pogr. darbą dirbo Misiūnuose (Ra 
seinių rj.). 1940—41 part. darbuoto- 
jas Raseiniuose. Prasidėjus D. Tėvynės 
karui, stojo į Raudonąją 
Armiją; pateko į nelais- 
vę. Hitlerininkų ir vietinių 


burž. nacionalistų sušau- į 
dytas. : 
ALŪKĖNAI  — kaimas 


Anykščių rj, Traupio 
apyl, 2 km į š. v. nuo 
Traupio. 173 gyv. (1959). * 
Prie A. prieina Alukėnų Ė 
miškas. A. minimi 1610 Ra- 
guvos dvaro inventoriuje 
(12 valakų, 15 ūkių). Anks- | 
čiau kaimas buvo skirsto- | 
mas į 2 dalis: Patraupį ir : 
Laukagalius. 

ALUMNATAS [lot. alum- 
nus — auklėtinis] — feo- 
dalinių laikų įstaiga, nemo- Buv. 


kamai išlaikiusi savo auklėtinius — 
alumnus. Popiežius Grigalius XIII 1582 
įkūrė Vilniuje kunigų seminariją — A. 
unitų kunigams rengti. A. veikė iki 
1798. A. visą laiką buvo vienuose rū- 
muose (dab. Universiteto g. 4), kurie 
gavo jo vardą. Rūmai statyti 1622, turi 
daug renesanso archit-ros bruožų su 


"stipriu italų baroko atspalviu. Kiemas 


apsuptas puikiomis atviromis 3 aukštų 
arkadomis, kurių dalis jau užmūryta. 
Arkų viršuje, sienose, yra buvę tapyti 
popiežių portretai. Dalis pastato kieme 
nugriauta, XIX a. pr. perstatant Repre- 
zentacinius rūmus, Likvidavus A., rūmai 
naudojami kaip gyv. namas; jie yra 
resp. reikšmės archit. paminklas. 


ALUNTA, Alanta — 1. Miestelis Molė- 
tų rj., 15 km į š. v. nuo Molėtų, Virin- 
tos deš. krante, prie Alantos žiočių; 
apylinkės ir kolūkio centras. 418 gyv. 
(1959). A. turi miesteliams būdingą ra- 
dialinį planą. Į A. sueina keliai iš 
Utenos, Anykščių, Ukmergės, Molėtų. 
Veikia sviesto gamykla, 25 lovų li- 
goninė, vaistinė, vid. m-la su inter- 
natu (1864—1944 pradinė, 1944—50 
progimnazija), kultūros namai (nuo 
1953), biblioteka (nuo 1924). Apie 2 km 
į p. nuo miestelio, prie kelio į Vide- 
niškius, yra piliakalnis, kurio ilgis 180 m, 
plotis prie pagrindo 40—50 m ir aukš- 
tis 5—7 m. 

A. žinoma nuo XIII amžiaus. 1436 Žy- 
gimantas Kęstutaitis ją padovanojo di- 
dikams Astikams. 1522 Aluntoje jau bu- 
vo bažnyčia. Nužudžius Grigorijų Asti- 
ką, apkaltintą tėvynės išdavimu, A. že- 
mes Steponas Batoras 1581 atidavė 
vengrų kariuomenės Lietuvoje vadui 
G. Bekešui. 1598 A. nupirko Kristupas 
Radvila. XIX a. pradžioje A. priklau- 
sė dvarininkams Pomarnackiams. 1831 
Dembinskio vadovaujama sukilėlių ka- 
riuomenė, traukdamasi iš Lietuvos į Len- 
kiją, ėjo per A. 1831.VII.16 ji apsikasė 
pusė mylios nuo A., prie kelio į Mo- 
lėtus, bet netrukus, caro kariuomenės 
spaudžiama, pasitraukė į Molėtus. 1886 
Aluntoje buvo 177 gyventojai. 1857, 
pasklidus gandams apie baudžiavos 
panaikinimą, V. Pomarnackiui priklau- 
sančių A. ir Savičiūnų dvarų valstiečiai 
atsisakė eiti lažą. Valstiečių bruzdėjimą 


alumnato rūmai Vilniuje 


nuslopino carinė kariuomenė. 1905 
Aluntoje buvo įsikūrusi Lietuvos Social- 
demokratų partijos org-ja; jai priklausė 
R. Kazlas, J. Siminkevičius, M. Slaškū- 
nas. F. Targanskas, E. Žasniauskaitė. 
1905 rudenį A. aikštėje įvyko mitingas, 
kurio metu broliai Laskauskai sakė kal- 
as, buvo platinami s-d. lapeliai, renka- 
Mi pinigai rev. judėjimui. 1919 Alunto- 
Je buvo rev. k-tas, ties A. įvyko rau- 
donarmiečių kautynės su vok. interven- 
tų ir burž. Lietuvos kariuomene. Vok. 
Taš, okupantai ir vietiniai burž. nacio- 
nalistai 1941 išžudė didelę dalį A. gy- 
Ventojų. Karo metu miestelis smarkiai 
nukentėjo. 


2. Kaimas Molėtų rj, Aluntos apyl., 
„Km į r. nuo Aluntos miestelio; tarybi- 
nio ūkio centras. 316 gyv. (1959). Per A. 
teką Virinta. Elektrinė (nuo 1949), lent- 
Piūvė, ž. ū. technikumas (nuo 1959), 
Pr. m-la, 1905 kaime vyko demonstra- 
€ijos, kurioms vadovavo M. Gražys, 
F. Targanskas, P. Sabaliauskas. Taryb. 
Metais kaimas smarkiai išsiplėtė. 


ALUONA —1. Upė Kėdainių ir Kau- 
No rj., Nevėžio deš. intakas. Ilgis 32 km, 
baseino plotas 116 km?. Versmės Drat- 
alnyje, prie Žemaičių plento. Labai 
Vingiuodama, teka į p. r. Įteka į Nevėžį 
km nuo jo žiočių, ties Vikūnais. In- 
lakai: dešinysis — Žąsinas; kairieji — 
Sakuona II, Sakuona I, Kriausupys. Vid. 
Ruolydis 216 cm/km. Žemupyje, nuo 
asino žiočių, giliai įsigraužusi, teka 
Skardingų slėniu. Debitas žiotyse: maks. 
19,4, vid. 0,57 m?/s. 
- 2. Kaimas Trakų rj., Rūdiškių apyl., 
km į p. nuo Trakų. 166 gyv. (1959). 
Netoli A. yra Luknos, Ilgučio ežerai. Pr. 
"la, biblioteka (nuo 1953). Yra XV— 
2aSi a. griautinis kapinynas, vad. „to- 
9rių kapais“; jame rastas XIV a. sidab- 
"nių monetų lobis. 


„LUONOS PĖLKĖ — pelkė Trakų rj., 
11 p. v. nuo Trakų, Aluonos (Luk- 
Nos intako) senslėnyje. Plotas 280 ha. 
elkė ištįsusi iš š. v. į p. r. apie 8,5 km. 
Ta PIų klodo didž. storis 3,2 m, vid. 
KB „m. Durpės žemapelkinės. Vid. susi- 
aidymas 3395, vid. peleningumas 21 Op. 
Urpių ištekliai 4,2 mln. mš. Po durpė- 
as smėlis. Pelkė nusausinta ir sukul- 
tūrinta, 


ALUOTOS — kaimas Kupiškio rj., Ši- 
Monių apyl, 9 km į r. nuo Šimonių, 
(as Kupiškio—Svėdasų kelio. 98 gyv. 
i SS Pro A. teka Aluotis (Jaros deš. 
Ntakas). Pr. m-la (nuo 1865). 


ALŪS, Lietuvoje A. plačiai vartojamas 


EV a. Valstiečiai nuo seno daro 
tęs nį A. Seniausias ir labiausiai papli- 
A YPač vid. Lietuvoje ir š. r. rajonuo- 
iš naminis A. daromas iš miežių, rečiau 
S ar kviečių salyklo, apynių ir 
S €ns. Darant labai stiprų A., pride- 
ATA Cukraus, o kad labiau putotų, kar- 
tii „! Salyklą primaišoma žirnių. Žemai- 
J0je dažnai daromas nestiprus duoninis 
NŽ 1 „kurį dedama apynių ir cukraus. 
Minis A. daromas šventėms, talkoms, 


estuvė 2 4 > . 
Stuvėms, kai kur laidotuvėms, miru- 


siųjų minėjimams ir pan. Jį paprastai 
daro pats šeimininkas, rečiau moterys. 
Labai geram A. padaryti už atlyginimą 
kviečiamas geriausias apylinkės aluda- 
ris. Dar XX a. pr. kaime gyvavo A. koš- 
tuvių paprotys. Rauginimo metu po ąs0- 
tį geriausio A. šeimininkas nešdavo kai- 
mynams, ypač tiems, iš kurių skolinti 
A. darymui indai ir prietaisai. Koštuvių 
paprotys reiškė gerus kaimyniškus san- 
tykius. Burž. Lietuvoje, daugumai vals- 
tiečių išsiskirsčius į vienkiemius, jis 
beveik išnyko. Naminį A. kolūkiečiai 
daro ir dabar. 

Jau XVI a. Lietuvoje, ypač miestuose, 
A. buvo daromas ir pardavimui. Preky- 
ba alumi duodavo didelį pelną, - todėl 
steigti A. daryklas ir gaminti A. parda- 
vimui feod. Lietuvoje turėjo teisę tik 
asmenys, gavę specialius did. kun-ščio 
leidimus. Tokie leidimai (ž. Propinacijos 
teisė) buvo duodami daugiausia dvari- 
ninkams ir bažnyčioms. XVI a. Žygi- 
mantas Augustas privilegiją A. gamybai 
suteikė vokiečių amatininkams, mokėju- 
siems daryti geresnę jo rūšį. Už sava- 
vališką A. darymą ir jo pardavinėjimą 
feod. Lietuvos įstatymų buvo numatyta 
1 kapos grašių bauda. Pardavimui A. 
buvo daromas daugiausia svaigiųjų gė- 
rimų daryklose — „bravoruose“. Jau 
XVI a. „bravorų“ buvo visuose dides- 
niuose miestuose ir daugelyje dvarų; 
vėliau jų skaičius labai padidėjo. 1857 
Lietuvoje veikė 103 specialios A. da- 
ryklos ir 514 degtinės varyklų, iš kurių 
daugelis irgi gamindavo A. Didelė dalis 
A. daryklų iki 1841 priklausė bažny- 
čioms. Žemaičių vyskupas XVIII a. 
pab.—XIX a. pr. „bravorus“ turėjo try- 
likoje vietovių. Po 1—3 „bravorus“ tu- 
rėjo beveik kiekvienos parapijos baž- 
nyčia. A. vartojimą feod. Lietuvoje ro- 
do didžiulis smuklių ir alinių skaičius: 
vien tik Vilniaus gubernijoje 1844 jų 
buvo 5699, 

Vystantis kapitalizmui, vietoj smul- 
kių A. daryklų didesniuose miestuose 
ėmė kurtis kapit. tipo įmonės. 1841 Rau- 
dondvario (dab. Vilniaus rj.) dvarinin- 
kas įsirengė angliško A. ir porterio da- 
ryklą, kurioje 1851 dirbo 11 darbininkų 
ir buvo pagaminta apie 8000 kibirų 
alaus. XIX a. antrojoje pusėje Kauno 
pirklys Volfas pradėjo gaminti bavariš- 
ką alų. 1870 jo įmonė gamino 10000 
kibirų A. per metus, o 1884, mechani- 
zavus gamybą, 133 000 kibirų. Vilniuje 
1815 veikė 22 alaus daryklos, o 1850 — 
jau tik 5 alaus daryklos, gaminusios iš 
viso 267 000 kibirų A. per metus. 1900 
dviejose Vilniaus A. daryklose, priklau- 
siusiose Lipskio ir Šopeno akc. b-vėms, 
dirbo 187 darbininkai. Klaipėdoje 
XX a. pr. buvo dvi A. daryklos su 40 
darbininkų. 

Burž. metais Lietuvoje didžiausios 
A. daryklos veikė Kaune, Vilniuje, 
Šiauliuose, Biržuose, Klaipėdoje. 1939.I 
Lietuvoje buvo 11 A. daryklų, kuriose 
dirbo 573 žmonės; 1939 buvo pagamin- 
ta 18 mln. dkl alaus. Visos A. da- 
ryklos sudarė sindikatą, kuris skirs- 
tė Lietuvoje vidaus rinką atskiroms 
darykloms ir nustatinėjo aukštas A. 


ALU—ALV 51 


kainas. A. darymas buvo apdėtas ak- 
cizu ir 1939 davė valstybei apie 5 mln. 
It pajamų. 

Lietuvos TSR gaminamas šviesusis , 
(Žigulinis, Rygos, Maskvos, Kauno) ir 
tamsusis (Ukrainietiškas, Kovo, Lietu- 
viškas) daugiausia 3—495 stiprumo alus. 
1964 veikė 8 A. daryklos (Vilniuje, 
Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Biržuo- 
se, Klaipėdoje, Mažeikiuose ir Stakliš- 
kėse). Alaus buvo pagaminta (mln. dkl): 
1945 — 0,7, 1950 — 3, 1955 — 3,9, 1958 — 
3,9, 1963 — 6,1. Pagrindiniai gamybos 
procesai A. daryklose mechanizuoti, 
įdiegta daug našių technologinių ir ener- 
getinių įrengimų, veikia automatinės A. 
pilstymo linijos. Beveik visa A. daryklų 
produkcija suvartojama Lietuvos TSR. 


ALVINAS Jonas [tikr Aukštikalnis; 
g. 1890.11.25 Lamokuose (Biržų rj.)] — 
pažangus JAV lietuvių visuomenės vei- 
kėjas. 1909 emigravo į JAV. Dalyvau- 
ja darbininkų profs-gų judėjime, Ameri- 
kos lietuvių darbininkų lit-ros d-jos 
ir kt. pažangių org-jų veikloje, bendra- 
darbiauja „Laisvėje“, „Vilnyje“. 


ALVITAS — kaimas Vilkaviškio rj., 
8 km į v. nuo Vilkaviškio, prie plento 
į Virbalį; apylinkės centras. 201 gyv. 
(1959). Dalis kaimo sodybų susitelku- 
sios tarp Alvito ež. ir Širvintos u.; kita 
dalis išsidėsčiusi palei plentą. Mechani- 
nės dirbtuvės, felčerių-akušerių punktas 
(nuo 1954), aštuonmetė m-la (iki 1950 
pradinė, 1950—59 septynmetė). 

A. įsikūrė XVI a. viduryje ir iki 
XVII a. pab. buvo vadinamas Paširvin- 
čiu. 1561 turėjo 10 valakų žemės. 
1617 pastatyta bažnyčia. 1650 jau mini- 
mas Paširvinčio miestelis, didelės seniū- 
nijos centras. 1617 Zigmantas Vaza pa- 
skyrė sklypą A. mokyklai, tačiau ji 
tebuvo pastatyta apie 1686. 1781 joje 
mokėsi 2 miestiečių ir 2 valstiečių vai- 
kai, 1784 —6 valstiečių vaikai. Būda- 
mas arti Vilkaviškio ir Virbalio, A. ne- 
išaugo ir ilgainiui virto kaimu. XVIII a. 
antrojoje pusėje šalia A. kaimo Alytaus 
ekonomijos valdytojas Tyzenhauzas įkū- 
rė dvarą. 1822 A. kaime ir dvare buvo 
30 gyv. namų ir 283 gyventojai, 1886 — 
33 gyv. namai, 452 gyventojai. 
1905.VII.4 ir 1906.VII dvare vyko dar- 
bininkų streikai ir mitingai. 1918 buvo 
įsikūrusi LKP kuopelė. Burž. laikais 
A. buvo valsčiaus centras (1923 — 
487 gyv.). 1920—26 dvare veikė kom- 
jaunimo pogr. org-ja ir legali „Spindu- 
lio“ d-jos grupė, platinusi kom. litera- 
tūrą. Komjaunimo pogr. kuopelė veikė 
ir vok. faš. okupacijos metais. 1944 Ta- 
rybų Sąjungos Didvyris mjr. S. Gera- 
simovas pakartojo Gastelo žygdarbį, 
smogdamas savo liepsnojančiu lėktuvu 
i hitlerininkų ešeloną su degalais, stovė- 
jusį A. glžk. stotyje. Karo metais kai- 
mas buvo smarkiai apgriautas. 


ALVITO  EŽERAS — ežeras Vilkaviš- 
kio rj., 8 km į v. nuo Vilkaviškio, prie 
Alvito. Plotas 25 ha, didž. gylis 4 m, 


52 AMA—AMA 


ilgis 730 m, didž. plotis 640 m. Ežeras 
skirtas mėgėjiškai žūklei. 

„ AMALIAI — 1. Kauno miesto dalis prie 
Amalės upelio (Nemuno deš. intako), 
miesto š. r. pakraštyje. Į š. nuo Vil- 
niaus—Kauno glžk. esanti A. dalis dar 
vadinama Aukštaisiais A., į p.— Žemai- 
siais A. (iki 1961 buvo 2 atskiri kai- 
mai). Aukštuosiuose A. yra miesto ga- 
zifikacijos centr. stotis, dirbtinio pluoš- 
to kombinatas. A. vadinama ir geležin- 
kelio stotis tarp Kauno ir Palemono. 

2. Kaimas Šiaulių rj, Kužių apyl., 
14 km į š. v. nuo Šiaulių, prie Šiaulių— 
Kretingos geležinkelio. 237 gyv. (1959). 
Prie A. yra Gulbinų miškas; teka Amalė 
(Ringuvos intakas). A.— buv. dvaras. 
Kaimo valstiečiai aktyviai dalyvavo 
1863 sukilime, todėl daugumą jų caro 
valdžia ištrėmė. 1905 streikavo A. dva- 
ro darbininkai, reikalaudami 8 val. dar- 
bo dienos, 


AMALVAS, Amalviškių ežeras, — ežeras 
Kapsuko rj, 14 km į r. nuo Kapsuko, 
14 km į š. nuo Simno. Plotas 193 ha, 
didž. gylis 2,9 m, vid. gylis 0,98 m, 
ilgis 2320 m, didž. plotis 1200 m. Ežeras 
patvenktinės kilmės, pasiekęs senatvės 
stadiją. Krantai žemi, pelkėti, prieinami 
tik iš Amalviškių kaimo pusės. Dugnas 
lėkštas, jį dengia daugiau kaip 2 m sto- 
rio sapropelio sluoksnis. Įteka Šlavanta, 
išteka Amalvė (Dovinės intakas). Eže- 
ras skirtas mėgėjiškai žūklei. Jaunat- 
vės stadijoje A. buvo 17 kartų dides- 
nis ir užėmė visą dabartinę Amalvų 
pelkę. 


AMALVĖ — upė Prienų ir Kapsuko rį., 
Dovinės deš. intakas. Ilgis 18 km, ba- 
seino plotas 97 kmž, Prasideda Palių 
pelkėse, Prienų rj. vakaruose. Teka 
p. v. kryptimi. 4 km nuo žiočių kerta 
Amalvo ež. Aukščiau ežero vadinama 
Šlavanta, žemiau — Amalve. Įteka į Do- 
vinę 24 km nuo jos žiočių, prie Dauk- 
šių. Šlavantos deš. intakas — Yglė. Vid. 
nuolydis 65 cm/km. Vid. debitas žiotyse 
0,57 mš/s. Aukštupys 1955 suregu- 
liuotas. 


AMALVIŠKIAI — kaimas Kapsuko rj., 
Padovinio apyl., 17 km į r. nuo Kapsu- 
ko, Amalvo ežero p. r. krante. 126 gyv. 
(1959). Per A. eina kelias iš Prienų 
į Liudvinavą. Ež. pakrantėje yra akmuo 
su primityviu žmogaus atvaizdu. Vok. 
faš. okupacijos metais A. apylinkėse 
veikė taryb. partizanų būrys, kuriam 
vadovavo V. Neverauskas, 1944 žuvęs 
ir palaidotas A. kapinėse. 


AMALVOS — pelkė Kapsuko rj., 11 km 
į r. nuo Kapsuko. Plotas 3414 ha. Piet- 
ryčiuose A. nuo Žuvinto pelkės skiria 
moreninis gūbrys. Aplink A.— priemo- 
lingos dirvos. Į pelkę įsiterpęs Panaus- 
upio pusiasalis skiria ją į 2 dalis. Pelkės 
š. r. dalyje telkšo Amalvo ežeras. Per 
pelkę teka Dovinė, jos intakas Amalvė 
ir Šlavanta (Amalvės aukštupys). Šie 
upeliai dalija A. į 4 dalis. Didžiau- 


sia yra š. v. dalis — Ringovėlės palios. 
Tai ryškiai išgaubta aukštapelkė su dubu- 
riuota plyne. Joje vyrauja rudojo ki- 
mino, kupstinio švylio bendrijos. Ran- 
dama tekšių, o pakraščiuose ir bereinio. 
Rytuose ji pereina į žemapelkines pie- 
vas ir juodalksnynus. Rytinė A. dalis, 
Amalvės kair. krante, vadinama Amal- 
viškių paliomis. Tai išgaubta plynraisti- 
nė aukštapelkė, tankiai apaugusi skur- 
džiomis pušaitėmis. Į p. nuo Dovinės 
irgi tęsiasi plynraistinė aukštapelkė — 
Plynių palios; vakarų link, arčiau Pa- 
dovinio kaimo, ji pereina į žemapelkę, 
kuri beveik visa sukultūrinta ir pavers- 
ta pievomis. A. pietvakarinė dalis, tarp 
Panausupio pusiasalio ir Dovinės, vadi- 
nama Panausupio paliomis. Šios A. da- 
lies viduryje yra plynraistinė tarpinio 
tipo pelkė, o pakraščiuose — plyninė 
žemapelkė. Ežere ir upeliuose vešliai 
želia nendrės, meldai, ajerai. Durpių klo- 
do didž. storis 5,6 m, vid. 219 m. Že- 
mapelkinio tipo klodus sudaro alksninės 
ir nendrinės-viksvinės durpės. Aukšta- 
pelkėse kimininės durpės slūgso ant 
nendrinių. Durpių vid. susiskaidymas 
2095, vid. peleningumas 7,205; ištek- 
liai 58,5 mln. mš. Mažai susiskaidžiu- 
sių (kraikinių) durpių yra tik apie 2096. 
Po durpėmis yra ežerinių nuosėdų 
sluoksnis; jo storis iki 3 m. Pelkė su- 
sidarė, užželiant ledyninės kilmės eže- 
rui, kurio liekana yra Amalvas, Prie A. 
yra Varnupių-Plynių piliakalnis. Pietry- 
tiniame pelkės pakraštyje yra Daukšių 
kaimas, 


AMATA — upė Panevėžio ir Pasvalio rj., 
Lėvens kair. intakas. Ilgis 20 km, ba- 
seino plotas 73 km?. Prasideda Lauku- 
galio apylinkėse, prie Panevėžio—Jo- 
niškėlio glžk. Teka į š., nuo Pušaloto 
pasuka į r. Įteka į Lėvenį 26 km nuo 
jo žiočių, tarp Dičiūnų ir Papiškių. In- 
takai: Ažagėlė, Paltis, Valka (visi deš.). 
Vid. nuolydis 82 cm/km. Vid. debitas 
žiotyse 0,38 mš/s. 


AMATAI — smulki rankinė gamyba ne- 
sudėtingais darbo įrankiais be vidinio 
gamybinio darbo pasidalijimo, taip pat 
kvalifikuotų patarnavimų teikimas. A. 
atsirado pirmykštėje bendruomenėje ir 
vyravo apdirbamojoje pramonėje iki 
stambiosios kapit. gamybos. Priklauso- 
mai nuo darbo visuomeninio pasidaliji- 
mo atsirado atitinkamos A. formos (na- 
mų pramonė, dirbinių gamyba pagal 
užsakymą ir dirbinių gamyba rinkai). 
Lietuvos teritorijoje archeologiniai ra- 
diniai rodo aukštesnį gyventojų ma- 
terialinės kultūros lygio pakilimą 
II t-metyje pr. m. e. Dar labiau gaminių 
kokybė pagerėjo, yrant bendruomeninei 
santvarkai. I t-metyje vystėsi amatinin- 
kiška geležies ir kitų metalinių dirbinių 
gamyba atskirai nuo namų ūkio. Iš ge- 
ležies buvo gaminami ginklai, kirviai, 
peiliai, piautuvai, dalgiai, žirgo ir raite- 
lio aprangos reikmenys. Svarbią A. sritį 
sudarė metalinių papuošalų gamyba. 
Išsiskyrė sudėtingesnių medžio dirbinių 
gamintojai — dailidės, račiai, didesnių 
laivų (vytinių, skultų) statytojai. Ėmus 
vartoti puodams žiesti sukamąjį pastovą, 


atsirado puodžių. Vystantis feod. santy- 
kiams, natūralinio ūkio sąlygomis svar- 
biausias vaidmuo atiteko namų ir bau- 
džiaviniams amatams. Daugumą buitinių 
dirbinių feodalams turėjo pagaminti 
valstiečiai arba nelaisvieji, tėvoniniai 
amatininkai — kalviai, mūrininkai, siu- 
vėjai, dailidės ir kt. Nuo XIV a. did. 
kun-ščiai skatino miestų A., kaip sava- 
rankiškos gamybos šakos, vystymąsi. 
A. dar labiau atsiskyrė nuo žemės ūkio. 
Išplito audimo, batsiuvystės, kailių, me- 
džio apdirbimo ir kt. amatai, 1323 Ge- 
diminas kvietė į Lietuvą amatininkus iš 
V. Europos kraštų ir davė jiems įv. pri- 
vilegijų. Pradėjo sparčiau augti Lietu- 
vos miestai Vilnius, Kaunas, Trakai, 
Merkinė, Ariogala, Kėdainiai ir kt; 
XV-—-XVI a. amatininkai juose pradėjo 
burtis į cechus. Meistrai turėjo pameist- 
rių ir mokinių, kurie mokėsi amato 
ir, išlaikę egzaminus ceche, gau- 
davo amatininko vardą. Lietuvos ama- 
tininkai XIV—XVI a. pasižymėjo dide- 
liu meistriškumu. Jie gamino įrankius 
bei padargus, namų apyvokos daiktus, 
audinius, drabužius, ginklus, papuošalus, 
atlikdavo sudėtingus statybos apdailos 
darbus ir kita. XVI a. išsivystė auksa- 
kalystė, keramikos, dailiųjų stiklo dir- 
binių gamyba, odų apdirbimas. XVI a. 
Lietuvos Statutuose (1529 ir 1588) mini- 
mos 25 amatų rūšys. XVII a. antrojoje 
pusėje dėl karų prasidėjo ūkinė suiru- 
tė. Lietuvos didikai, siekdami daugiau 
pasipelnyti iš miestų, varžė jų teises, 
nustatinėjo žemas kainas miestų amati- 
ninkų dirbiniams, Daugelį gaminių bajo- 
rai vežėsi iš užsienio be muito ir par- 
davinėjo savo valdose. Dėl to dalis 
cechų likvidavosi, daugelis amatininkų 
ėmė verstis žemdirbyste; A. Lietuvoje 
smuko. 

Vystantis kapit. gamybiniams santy- 
kiams, Lietuvoje XIX a. vėl atgijo A. 
įsisteigė daug amatininkiškų įmonių. 
1897 surašymo duomenimis, Kauno gu- 
bernijoje ir Vilniaus bei Suvalkų guber- 
nijų dalyse, įeinančiose į dabartinę Lie- 
tuvos TSR teritoriją, buvo daugiau kaip 
94000 savarankiškų gyventojų, kurie 
vertėsi amatais, Klaipėdos krašte 
1895 metais — apie 7300 žmonių. Beveik 
!/> amatininkų gyveno miestuose. Di- 
džiausias A. centras — Vilnius, kuriame 
buvo apie 18 000 amatininkų. Daugiau- 
sia amatininkų gamino tekstilę ir apran- 
gą, dirbo statybos darbus, apdorodavo 
metalus bei medį. Besivystanti pramonė 
pamažu pradėjo išstumti A. iš maisto 
produktų perdirbimo, tekstilės ir metalo 
apdirbimo. 

Jau nuo XIX a. pr. kai kuriose Lietu- 
vos bendrojo lavinimo m-lose buvo pra- 
dėta mokyti ž. ū. dalykų ir amatų (ver- 
pimo, siuvimo, valgių gaminimo, vais- 
medžių priežiūros, kai kurių ž. Ū- 
padargų gamybos ir kt.). Po baudžiavos 
panaikinimo kai kuriuose Lietuvos mies- 
tuose buvo įsteigtos amatų m-los. 

Burž. Lietuvoje dėl palyginti menko 
pramonės išvystymo A. turėjo svarbi4 
ūkinę reikšmę. Buvo paplitę šie A.; siU“ 
vėjų, batsiuvių, mėsininkų, kepėjų, kiI“ 
pėjų, stalių, račių, kalvių, skardininkų; 


auksakalių, graverių, šaltkalvių, puo- 


žų, mezgėjų, mūrininkų, fotografų, 
laikrodininkų, dažytojų,  kepurininkų, 
knygrišių ir kt. Ofic. duomenimis, 


1939 Lietuvoje (be Klaipėdos krašto) 
buvo apie 48 000 amatininkų, iš kurių 
0/b vertėsi A., kaip pagalbiniu verslu. 
š bendro amatininkų skaičiaus siuvėjai 
Sudarė 26,195, kalviai 11,49, batsiu- 
Vlai 8205. Iš viso amatininkų dirbtuvė- 
Se dirbo apie 10000 samdomų darbi- 
Ninkų, Gaminamoji produkcija sudarė 
daugiau kaip !/; bendrosios pramonės 
Produkcijos vertės. Burž. Lietuvoje ne- 
buvo įstatymo, reguliuojančio amatus. 
Matų m-las steigė daugiausia privati- 
Nės org-jos. 1928 iš viso veikė 8 amatų 
m-los su 265 mokiniais. Be jų, dar veikė 
trumpalaikiai siuvėjų, kalvių, kirpėjų 
Ir kt. amatų kursai. 1931 buvo išleistos 
Naujos amatų m-lų taisyklės, kuriomis 
IVestos dvi pastarųjų m-lų pakopos: 
I) amatų ir amatų-ruošos žemesniosios 
m-los įr 2) amatų ir amatų-ruošos vid. 
m-los. Tačiau baigusieji amatų m-las 
negalėdavo gauti darbo, dėl neturto ne- 
Ralėdavo įsigyti įrankių, tad ir išmok- 
tajį amatą dažnai pakeisdavo kitu darbu. 
Lietuvos TSR, išaugus pram. gamybai, 
€veik visiškai išnyko amatininkiška 
Namų pramonė. A. dar liko buitinio ap- 
tarnavimo ir taikomosios dailės srityse; 
ozsik visi amatininkai susijungė į vers- 
Mes arteles, pagrįstas kooperatinės 
Nuosavybės forma. 1940 amatų m-los 
LEN suvalstybintos ir perimtos į Švie- 
Ie liaudies komisariato inybą. 
1940.X.2 TSRS AT Prezidiumo įsaku 
Imta Organizuoti darbo rezervų siste- 
mos amatų m-las kvalifikuotiems darbi- 
Ninkams pramonei, transportui iš kaimo 
Jaunimo rengti. Šios m-los buvo aprū- 
Spos „gerai įrengtomis gamybinėmis 
tepotuvėmis, mokymo kabinetais, biblio- 
Omis ir kita. Mokiniai buvo nemo- 
„Mal aprūpinami mokymo priemonė- 
Pas „drabužiais, maistu ir bendrabučiu. 
vaedeią darbą nutraukė faš. Vokietijos 
ŽPuolimas. Išvijus vok. faš. okupantus, 
AU m-lų tinklas buvo atkurtas ir žy- 
S Praplėstas. Vien per 10 pokarinių 
Bid Parengta 34000 kvalifikuotų dar- 
I Ka, Visi jie įdarbinti pagal specia- 
ybę, Įstatymu „Dėl mokyklos ryšio su 
NYyenimų stiprinimo ir dėl tolesnio 
Taa ES švietimo sistemos vystymo Lie- 
Teko TSR" (1959) amatų mokyklos per- 
k Ikytos į profesines technikos mo- 
Yklas, 


į 
ž 


sAMATININKAS“ — buržuazinis dvi- 
Vaitinis žurnalas, ėjęs 1934—40 Kau- 
RS li Uvo skiriamas amatininkams bei 
o itikuotiems darbininkams, amatų 
Sia mokytojams ir. moksleiviams. 
Prop Lino ir polit. straipsnių, kuriuose 
S Pagavo fašizmą, šovinizmą. Iki 1940 
leido Lietuvos verslininkų s-ga, vė- 
— Prekybos, pramonės ir amatų 
Taryb. santvarkos metais (iki 
L5) keletą žurnalo numerių iš- 
„Vietinės pramonės liaudies komi- 


AMATŲ MOKYKLOS ž. Profesinės tech- 
9S mokyklos, 


AMBRASAS Aleksas [1901 Rakaučizno- 
je (Ukmergės rj.) — 1947.X.14 Bagužiš- 
kiuose (Ukmergės rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. 1919—22 tarnavo sa- 
vanoriu burž. Lietuvos kariuomenėje. 
Supratęs buržuazijos pažadų melagingu- 
mą, 1928 įstojo į LKP Žuklių (Ukmer- 
gės rj.) kuopelę, kurioje veikė J. Šar- 
maitis, K. Stimburys ir kiti. Už aktyvią 
rev. veiklą buvo kalinamas Ukmergės 
kalėjime ir ištremtas (1928). Po to to- 
liau dirbo rev. darbą Pabaisko vls.; 
1929 suimtas ir Ukmergės aps. 12 komu- 
nistų byloje 1930 nuteistas 6 metus ka- 
lėti. Iš kalėjimo išėjo 1931, padavęs ma- 
lonės prašymą ir tuo būdu pasitraukęs 
iš partijos. 1940—41 buvo Krikštėnų 
apyl. (Ukmergės rj.) seniūnu, 1944—45 
Pabaisko vls. vykd. k-to pirmininku. 
Liet. burž nacionalistų nužudytas drau- 
ge su Žmona. 


AMBRASAS Kazys [g. 1931.VI.25 Gaš- 
čiūnuose (Joniškio rj.)] — literatūros 
kritikas. Nuo 1953 ėmė reikštis spau- 
doje, daugiausia vertindamas liet. taryb. 
lit-ros reiškinius. 1955 baigęs Vilniaus 
un-to istorijos ir filologijos f-tą, dirbo 
Lietuvos TSR Rašytojų s-goje, laikr. „Li- 
teratūra ir menas“ redakcijoje (1956—61 
vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas). 
Nuo 1957 TSKP narys. 1961—63 Rašyto- 
jų s-gos v-bos sekretorius. Nuo 1964 
Lietuvos TSR Kultūros ministerijos re- 
pertuarinės-redakcinės kolegijos narys. 
Yra išspausdinęs straipsnių apie V. Kap- 
suko lit. palikimą, J. Baltušio, K. Korsa- 
ko, Just. Marcinkevičiaus, J. Avyžiaus, 
M. Sluckio ir kt. liet. taryb. rašytojų 
kūrybą, V. Belinskio, G. Plechanovo įta- 
ką liet. estetinei minčiai ir kt. 

Ršt.: Laiko tiesa, [str. rinkinys], V., 1960; 
Literatūra — gyvenimo atspindys, V., 1960, 


[II leid. 1963]; Literatūros akiračiai, [str. rin- 
kinys], V., 1961; Mintys kelyje, V., 1963. 


AMBRASAS Vincas [1900.11.17 Mariu- 
polyje (dab. Ždanovas, Donecko sr.) — 
1941.II.4] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Kilęs iš darbininkų. 1917 Raudono- 
sios gvardijos eilėse dalyvavo mūšiuose 
prieš baltagvardiečius Dono srityje. 
1918 atvyko į Lietuvą. 1919—21 tarnavo 
burž. Lietuvos kariuomenėje. 1920 įsto- 
jo į LKP ir drauge su J. Vitu (Valūnu) 
dirbo 7 pėstininkų pulko LKP pogr. 
k-te; bendradarbiavo kom. laikraštyje 
„Kareivių tiesa“, platino kom. spaudą. 
1921 suimtas ir 1923 nuteistas 15 metų 
kalėti. Lietuvai ir TSRS pasikeitus polit. 
kaliniais, išvyko į TSRS. 1923—25 mo- 
kėsi Vakarų tautinių mažumų kom. 
un-te Maskvoje; 1926—29 to pat un-to 
dėstytojas liet. sektoriuje. Nuo 1929 
dirbo partinį ir ūkinį darbą Maskvoje 
ir Tulos srityje. Žuvo, neteisėtai repre- 
suotas asmenybės kulto sąlygomis. Rea- 
bilituotas. 


AMBRAŠKA Jurgis [1906.IX.19 Kūjė- 
nuose (Kėdainių rj.) — 1945.X.26 Auk- 
sučiuose (Šiaulių rj.)] — pedagogas, va- 
dovėlių autorius. 1927 baigęs Kėdai- 
nių mkt. seminariją, dirbo Kalvarijos 
prog-joje. 1931 baigė Kauno un-to hu- 
manitarinių mokslų f-to filos. skyrių. 
Mokė privačiai. Mokydamasis mkt. se- 


AMA— AMB 53 


minarijoje ir un-te, priklausė aušrininkų 
org-jai, vėliau — Lietuvos mkt. profs-gai, 
Lietuvos mkt. pedagoginei d-jai „„Nau- 
joji 


bendradarbiavo ,,„Auš- 
rinėje“, ,„Mokyklo- 
je ir „gyvenime“ 
(1939—40 redakto- 
rius), „Mokykloje ir 
visuomenėje“. Pasi- 
rašinėjo pavarde ir 
slapyvardžiu J. Uže- 
lasietis. Parašė liet. 
kalbos vadovėlius 
pr. m-loms: skaiti- 
| nius „Mano knyge- 
2) lė" (d. 2, 1935), ele- 
mentorių „Skaitymo 
rašymo pradžia su- 
augusiems" (1941), „Lietuvių kalbos gra- 
matiką“ I-II kl. (1946, XVII leid. 1962). 
Su kitais parengė pr. m-loms; skaitinius 
„Mano knygelė“ (d. 3, 1936; d. 4, kn. 1, 
1937), elementorių „Aušrelė“ (1936), 
skaitinius „Aušrelė“ (d. 3 ir 4, 1937), 
„Trumpą lietuvių kalbos gramatiką" 
(2 d., 1937—40), „Literatūros skaitymus" 
(1940). Žlugus Lietuvoje faš. režimui, 
1940 Kauno aps. liaudies švietimo sk. 
vedėjas. Vok. faš. okupacijos metais gy- 
veno kaime. 1945 rudenį besirengiantį 
keltis į Vilnių A. nužudė burž. naciona- 
listai. 

Lit.: V. Rudminas [G. Zimanas], Niekingieji 

žmogžudžiai.—,,Tiesa“, 1945.XII.9; J. Žiugžda, 
Pedagogą J. Ambrašką prisiminus.—,,Tarybinis 
mokytojas“, 1960.X.23. 
AMBRAZAS Algirdas [g. 1934.11.11 
Kaune] — muzikologas. 1958 baigė Lie- 
tuvos TSR Konservatorijos muz. teori- 
jos klasę. 1957—59 Lietuvos TSR Ra- 
dijo ir televizijos k-to redaktorius. Nuo 
1959 Vilniaus Ped. in-to teorinių muz. 
disciplinų dėstytojas. Nuo 1965 Lietu- 
vos TSR Konservatorijos moksl. tyrimo 
laboratorijos vedėjas. Muz. klausimais 
rašo period. spaudoje. 1960 išleido mo- 
nografiją „Kompozitorius Juozas Gruo- 
dis“ (rusų k.— 1964). 


AMBRAZAS Vytautas [g. 1930.11.25 
Kaune] — kalbininkas, filologijos moks- 
lų kandidatas (1958). 1952 baigė Vil- 
niaus Ped. in-tą. Nuo 1953 Lietuvos TSR 
MA Lietuvių kalbos ir lit-ros in-to 
moksl. bendradarbis. Paskelbė moksl. 
straipsnių liet. kalbos klausimais. 


Ršt.: Dėl esamojo laiko neveikiamųjų da- 
lyvių vartojimo.—,,Lietuvių kalbotyros klausi- 
mai“, t. 4, V., 1961; Absoliutinis naudininkas 
XVI-XVII a. lietuvių kalbos paminkluose— 
Ten pat, t. 5, V., 1962. 


AMBRAZEVIČIUS Algimantas [g. 1934. 
III.15 Kaune] — energetikas, technikos 
mokslų kandidatas (1960). 1955 baigė 
Kauno Politechnikos in-tą. Nuo 1958 
Lietuvos TSR MA Energetikos ir elekt- 
rotechnikos in-to šiluminės technikos 
laboratorijos moksl. bendradarbis. Pa- 
skelbė keliolika moksl. straipsnių apie 
šilumos mainus ir kt. 


AMBRAZIĖJUS Juozas [1855.II.9 — 1915. 
VI.27 Vilniuje] — klerikalinis visuome- 
nės veikėjas, kunigas. Klerikalinio laikr. 


mokykla“, 


54 AMB— AME 


„Šviesa“  redaktorius-leidėjas. 1905 lei- 
do mėnesinį laikr. „Lietuvos bitinin- 
kas“. Parašė ir 1906 išleido elementorių, 
1907 išleido lenkų-lietuvių-rusų kalbų 
žodyną (552 p.). 


AMBRAZIEJUS Juozas [1877.III.17 Pa- 
nausupyje (Kapsuko rj.) — 1958 JAV] — 
kovos prieš carizmą dalyvis XIX a. pab. 
ir XX a. pr. Buvo aktyvus slaptų kaimo 
jaunimo org-jų „Šienpioviai“ (1898) ir 
„Artojų draugija“ (1901) darbuotojas. 
Bendradarbiavo „Ūkininke“ (1899; pseu- 
donimai Gaigalas, Tekšys). 1905 įsijun- 
gė į kovą prieš carizmą, bet netrukus 
buvo žandarų suimtas ir 3 metams iš- 
tremtas į Oloneco gub. Paskelbus am- 
nestiją (1905), grįžo į Padovinio vls. 
(Kapsuko rj.); čia, jam aktyviai vei- 
kiant, buvo pašalinti cariniai valdinin- 
kai ir sudaryta nauja valsčiaus vadovy- 
bė. Žandarų ir policijos persekiojamas, 
1907 pabėgo į Angliją, o iš ten į JAV. 
Apsigyveno Brukline ir reiškėsi kaip 
burž. liberalas. 


AMBRAZIŠKIAI — kaimas Molėtų rj., 
Žalvarių apyl, 12 km į p. v. nuo 
Molėtų. 41 gyv. (1959). Į š. yra 


Ambraziškių ežeras. Kuriasi nauja gy- 
venvietė (nuo 1961). Krakmolo g-la 
(1891—1955 spirito g-la), ryšių skyrius 
(nuo 1960), aštuonmetė m-la (1924—53 
pradinė, 1953—61 septynmetė), bibliote- 
ka (nuo 1959). 


AMBRAZIŠKIŲ EŽERAS — ežeras Molė- 
tų rj., 8 km į š. nuo Giedraičių. Plotas 
24 ha, didž. gylis 14 m. Ežeras siauras, 
ištįsęs iš š. T. į p. v.; ilgis 1275 m, didž. 
plotis 275 m. Krantai aukšti. Per A. e. 
teka bevardis upelis, priklausąs Siesar- 
ties baseinui. Ežero p. pakrantėje yra 
Ambraziškių kaimas. Ežeras verslovinis. 


AMBRAZIŪNAS Alfonsas [g. 1933.V.12 
Valmantiškiuose (Kauno rj.)] — daili- 
ninkas. Nuo 1959 dalyvauja respubliki- 
nėse ir visasąjunginėse dailės parodose. 
1961 baigė Lietuvos TSR Dailės in-to 
skulptūros katedrą. Nuo 1962 Vilniaus 
vid. meno m-los dėstytojas. Kuria skulp- 
tūras darbo temomis, skulptūrinius port- 
retus, dekoratyvines skulptūras ir kt. 
Savo kūryboje vysto liaudies meno tra- 
dicijas, ieško nacionalinio savitumo, su- 
maniai panaudoja dekoratyvines medžio 
savybes. 

Kūriniai: triptikas „(Gimtojo kaimo žmonės" 
(1959), „„Piemenukas“ (1959), ,„Darbininkės gal- 
va" (1961), reljefas „Duona“ (1963); V. Micke- 
vičiaus-Kapsuko (1960), A. Čeponio (1960), 
Lazdynų Pelėdos (1961), A. Strazdo (1963) port- 
retai, reljefai Vilniaus „Dainos“ kavinei (1963), 
keletas antkapių Vilniuje ir Panevėžyje ir kt. 


AMBRAŽEVIČIUS Juozapatas [g. 1831]-— 
sukilėlių būrio, veikusio 1863 Panevė- 
žio ir Ukmergės apskrityse, vadas. 
1863.IV įstojo į E. Liutkevičiaus vado- 
vaujamą sukilėlių būrį. Nuo 1863.XI.11, 
Liutkevičiui žuvus, vadovavo būriui. 
1864 sausio mėn. suimtas Gaižūnuose 
(dab. Utenos rj.). Karo lauko teismo nu- 
teistas 12 metų katorgos darbų. 


AMBRAŽIŪNAS Petras [1892.1.24 
Grumšliuose (Biržų rj.) — 1937.XII.20 
Minske] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Kilęs iš valstiečių. 1918—19 daly- 
vavo kovoje prieš vok. okupantus. 
1919.1.1 Bauskėje (Latvijos TSR) priim- 
tas į Komunistų partiją. 1918 pab. ir 
1919 pr. Budbergio vls. (Latvijoje) ir 
Biržų aps. revoliucinio k-to narys, da- 
lyvavo kovose prieš vietos kontrrevoliu- 
cionierius ir interventus. Nuslopinus 
Lietuvoje 1919 Tarybų valdžią, dirbo 
Miro (Gardino sr.) revoliucinio k-to pir- 
mininku, vėliau Baltarusijos TSR Mais- 
to liaudies komisariate. 1934—36 Bal- 
tarusijos TSR komunalinio ūkio liau- 
dies komisaras. Žuvo, neteisėtai Iepre- 
suotas asmenybės kulto sąlygomis. Rea- 
bilituotas. 


AMBROZAITIS Jonas [1856.IV.22 Šiau- 
lėnuose (Radviliškio rj.) — 1916.V1.16 
Vilniuje] — pažangus visuomenės veikė- 
jas. XIX a. pab. vienas pirmųjų pra- 
dėjo skleisti socialistines idėjas Liepo- 
jos ir Šiaulių darbininkų tarpe. Dirbo 
geležinkelio telegrafistu Liepojoje ir 
Šiauliuose. Iš Vilniaus į Liepoją padėjo 
gabenti ir ten platinti soc. lit-rą rusų ir 
vokiečių kalbomis. Už anticarinę veik- 
lą buvo kalinamas ir ištremtas į Kotel- 
ničių (Viatkos gub., dab. Kirovo sr.). 
Grįžęs iš tremties, dirbo Šiaulių alaus 
darykloje „Gubernija“. 


AMBROZAITIS Kazys [g. 1911.VII.24 
Ardiškiuose (Raseinių rj.)] — gydytojas 
rentgenologas, medicinos mokslų kandi- 
datas (1955). 1936 baigė Kauno un-tą. 
Dirbo Kauno un-to vidaus ligų katedros 
asistentu. 1947—48 Sanitarijos ir higie- 
nos in-to moksl. bendradarbis. 1949—57 
gydytojas Vilniuje. Nuo 1957 Onkolo- 
gijos in-to rentgenologijos ir radiolo- 
gijos skyriaus vedėjas. Paskelbė moksl. 
straipsnių onkologijos ir rentgenologijos 
klausimais. 


AMBRUČIAI — kaimas Jurbarko Ij., 
Stakių apyl, 3 km į p. r. nuo Stakių, 
7 km į š. nuo Raudonės. 79 gyv. (1959). 
Pro A. teka Snietala. Iš v. prieina Pa- 
mituvio miškas. Vok. faš. okupantai 
1942 kaime nužudė buv. Raudonės vls. 
profs-gos aktyvistą Z. Garšvą. 


AMBULATORIJOS [lot. ambulo — vaikš- 
tinėjuų) — nedidelės gydymo įstaigos, 
teikiančios medicinos pagalbą ateinan- 
tiems ir namie sergantiems ligoniams. 
Veikia apibrėžtoje teritorijoje, rūpinda- 
mosi gyventojų sveikata, ypatingą dė- 
mesį skiria profilaktikai. Carinėje Rusi- 
joje ir burž. Lietuvoje veikė ambulato- 
rinio tipo įstaigos, tačiau gydymas jose 
buvo ne visiems prieinamas, jos nedir- 
bo profilaktinio darbo. Be to, A. buvo 
labai maža; pvz, 1936 Lietuvoje (be 
Vilniaus ir Klaipėdos kr.) visose am- 
bulatorinėse įstaigose buvo 196 000 
apsilankymų (1962 Lietuvos TSR — 
15 005 000 apsilankymų). Tarybų Sąjun- 
goje A. steigiamos tik kaimo vietovėse. 
Miestuose, tame tarpe ir rajonų cent- 
ruose, ambulatoriniam gydymui įsteig- 
tos poliklinikos. 


AMDŪRAS Judelis [g. 1907 Marijam- 
polėje] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš darbininkų, amatininkas. Nuo 
1933 Komunistų partijos narys. Pogr. 
darbą dirbo Rokiškyje. Pensininkas. 


AMELIS — ežeras Utenos rj., 2 km į p. v. 
nuo Tauragnų. Plotas 13 ha. Ežeras ri- 
ninės kilmės, pratekamas, priklauso Žei- 
menos baseinui; verslovinis. 


„AMĖRIKA“— 1. Buržuazinis žurnalas, 
ėjęs 1921 Vilksberyje (JAV, Pensilva- 
nijos valstija). 

2. Klerikalinis savaitraštis, ėjęs 1933— 
1951 Brukline (Niujorkas). 1951 susijun- 
gė su kunigų pranciškonų laikr. „„Dar- 
bininkas“, perkeltu iš Bostono į Bruk- 
liną. 


AMĖRIKOS EŽERAS — ežeras Plun- 
gės rj., 10 km į š. r. nuo Platelių. Plo- 
tas 15 ha. Ežeras apvalus. P. krantas 
aukštas, kiti — žemi, pelkėti. Įteka be- 
vardis upelis. 0,5 km nuo ežero v. kran- 
to teka Varduva (Ventos intakas). 


AMĖRIKOS LIETŪVIAI ž. Argentinos 
lietuviai, Brazilijos lietuviai, Jungtinių 
Amerikos Valstijų lietuviai, Kanados 
lietuviai, Urugvajaus lietuviai. 


„AMĖRIKOS LIETŪVIS/— 1. Buržuazi- 
nis savaitraštis, ėjęs 1897 Čikagoje. Iš- 
leista 3 nr. 

2. Buržuazinis liberalinis periodinis 
leidinys, einąs Vusteryje (JAV, Masa- 
čiusetso valstija). 1907 ėjo kaip dvisa- 
vaitinis žurnalas. Nuo 1912 savaitinis 
laikraštis. 


AMĖRIKOS LIETŪVIŲ DARBININKŲ 
LITERATŪROS DRAUGIJA, ALDLD,— 
pažangi JAV lietuvių švietimo-kultūros 
organizacija, įsteigta 1915 Brukline (Niu- 
jorko priemiestis). D-jos tikslas — leisti 
ir platinti pažangią lit-rą, ugdyti darbo 
žmonių solidarumą, klasinį sąmoningu- 
mą. Vienas aktyvių ALDLD bendradar- 
bių buvo V. Mickevičius-Kapsukas. 
Į pirmąjį d-jos CK buvo išrinkti: inicia- 
torius L. Prūseika (pirmininkas), J. Be- 
nesevičiūtė-Šukienė, J. Dainius. Akty- 
vūs veikėjai buvo K. Steponavičius, 
D. Šolomskas, vėliau K. Petrikienė, 
K. Depsas-Dapšys, J. Kaškaitis ir kt. 
D-ja netrukus išaugo į masinę org-ją, 
turinčią daugiau kaip 200 kuopų. Jos 
veikė JAV, Kanadoje, Argentinoje, 
Brazilijoje, Urugvajuje, Kuboje; iki 
II pasaul. karo buvo ir Prancūzijoje. 
ALDLD 1917—64 išleido 72 knygas, jų 
tarpe: A. Bimbos, J. Kaškaičio, S. Ma- 
tulaičio, R. Mizaros, A. Petrikos, L. Prū- 
seikos, D. Šolomsko ir kt., daugiausia 
JAV gyvenančių, liet. autorių veikalų, 
D. Tėvynės karo metais parengtus rin- 
kinius „Didysis lietuvių tautos priešas“ 
ir „Lietuva ugnyje“, A.  Barbiuso, 
E. Sinklerio bei kt. rašytojų kūrinių 
vertimų. Nuo 1934 ALDLD 4 kartus 
per metus leidžia literatūros, mokslo ir 
politikos žurnalą „Šviesa“ (red. A. Bim- 
ba). JAV teismo organai 1953 ir vėliau 
bandė d-ją apkaltinti priešvalstybine 
veikla ir ją likviduoti. 

Lit.: A. Petrika, LLD ir pažangieji Amerikos 
lietuviai, [Brooklyn], 1965. 


A MERIKOS LIETŪVIŲ PROLETARINIO 

MENO SĄJUNGA — pažangi JAV lie- 
UVlų meno saviveiklos organizacija. 
š Lieiuvių meno sąjunga. 


„AMĖRIKOS  ŪKININKAS"— buržuazi- 
nis mėnesinis žurnalas, ėjęs 1917—21 
Harte (JAV, Mičigano valstija). Buvo 
SPausdinami patarimai Amerikos lietu- 
Vlams žemdirbiams ir grož. lit-ros kūri- 
Nėliai, 

AMONIAKINIS VANDUO — skysta azo- 
MmMė trąša; Lietuvoje nuo 1965 gamina- 
Mas Jonavos azotinių trąšų gamykloje. 

Ineralinės trąšos. 


a MZINOJI TAIKA" — Žečpospolitos 
Usijos sutartis, sudaryta 1686.V.6 
Rassvofe, Patvirtino teritorinius paki- 
lia i padarytus pagal Andrusovo pa- 
TBT as. Žečpospolita sutartyje visiškai 
-— Kairiakrantės Ukrainos ir Kijevo. 
it: CGo į ė 
SiuRenmA Napcra am OGAAcred“ K. TeCYARpCTBY 


accnHckoMy 8 XVII-XIX sBekax, IMeTporpaa, 
i Heropuz Mona, T. 1, M., 1954, 


ANALOGIJĄ [gr. analogia — atitikimas, 
App ašumas] — skirtingų kalbos formų 
ini „odėjimas arba suartėjimas dėl da- 
dažai JU panašumo. Analoginiai dariniai 
žniausiai atsiranda vyraujančių, pro- 
Dėl tyviausių kalbos formų pavyzdžiu. 
nas A. liet. kalboje yra įvykę daug fo- 
litera ir morfologinių pakitimų. Pvz., 
sinio Urinėje kalboje kai kurie priebal- 
Ie kamieno daiktavardžių linksniai 
pa €isti labiau įsigalėjusių kamienų pa- 
ALSS vietoje sen. vns. naud. „akme- 
K » „Piemeni(e)“ pagal formas „„bro- 
„1 „Peiliui“ įsigalėjo „akmeniui“, 
„P Smeniuj“; vietoje vns. įnag. „ak- 
Simi", „piemenimi“ pagal „broliu“, 
Ars — „akmeniu“, „piemeniu“. Kai 
AS tarmėse A. procesas čia yra 
AT dar toliau: pagal formas 
ano 1 „peilio“ sakoma „akmenio“, 
kas €enio“ vietoj „akmen(e)s“, „van- 
SIS 'ų pagal „anties“, „avies“ — 
ę SE „ „Aukteries“ vietoj „seser(e)s“, 
Žodžį €er(e)s“. Vietoj senesnių veiksma- 
Ne I Iormų „esmi“, „eimi“ dabartinėje 
KGB alboje pagal formas „velku“, „gi- 
A, „„akoma „esu“, „einu“ ir panašiai, 
tineje simas aiškiai jaučiamas ir dabar- 
„148 literatūrinėje liet. kalboje. Čia 
džiai kartais supanašėja to paties žo- 
senega a LUojančios formos, pvz., greta 
AST Ki vyr. giminės dalyvių formų 
gali ia „bėgąs“ ir pan. vis labiau įsi- 
form, itų linksnių pavyzdžiu sudarytos 
OS „einantis“, „bėgantis“ (plg. gal. 
anti“, „bėgantį“). Didelį vaidmenį 
Raja liet. kalbos žodžių daryboje. 
Dais antis jau įsigalėjusiais darybos ti- 
„Nuolat kuriami nauji žodžiai. To- 
Eeią sai pagal žodžius su veiksmo 
“ Inčia priesaga -ykla („ganyk- 
mažojasSYkla", „džiovykla“) iš veiks- 
sukurt; lų „mokyti“, „valgyti“, „saugoti“ 
„Val analoginiai dariniai „mokykla“, 
Padės la“, „saugykla“ ir pan. Analogija 
mos TS Palaikyti kalbos priemonių siste- 
leningumą. 

KAANIKOVAS Vasilijus [1892 Gego- 
9le (Pasvalio rj.) — 1941] — revo- 


„Ein, 


liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš dar- 
bininkų. Nuo 1933 Komunistų partijos 
narys. Pogr. darbą dirbo Gegobrastoje. 
1940—41 ž. ū. komisijos pirmininkas 
Panevėžio apskrityje. Hitlerininkų ir 
vietinių burž. nacionalistų sušaudytas. 


ANANJEVAS Michailas [g. 1919.XI.8 
Kolainiuose (Kelmės rj.)] — Didžiojo 
Tėvynės karo dalyvis, majoras. Bai- 
gęs į Novokuznecką perkeltą Vilniaus 
pėstininkų karo m-lą (1942), buvo Rau- 
donosios Armijos 16 liet. divizijos šau- 
lių, vėliau automatininkų kuopos vadas, 
žvalgų kuopos vadas, tos pat divizijos 
part. darbuotojas. Nuo 1945 TSKP na- 
rys. 1956—58 Resp. karo komisariato 
darbuotojas, nuo 1959 Nemenčinės rj. 
karo komisaro pavaduotojas. 


ANAPOLIS — kaimas Rokiškio rj., Jū- 
žintų apyl., 8 km į š. nuo Dusetų, prie 
Sartų ežero. 66 gyv. (1964). Į p. nuo A. 
tęsiasi Dusetų giria. Pr. m-la (nuo 1924), 
biblioteka (nuo 1957). A. palivarke 1841 
gimė poetas A. Vienažindys. 


ANATOMIJA [gr. anaiomė — skrodi- 
mas] — organizmų formos ir sandaros 
mokslas. A. visapusiškai nagrinėja kūno 
dalių formą ir sandarą ryšium su jų 
funkcija, su amžiaus, lyties ir individua- 
liniais ypatumais. 

A. žinios Lietuvoje pradėjo plisti 
XVI amžiuje. Lietuvoje praktikavę di- 
džiūnų pakviesti iš užsienio gydytojai 
naudojosi anatominiais lavonų tyrimų 
duomenimis, tačiau patys paprastai la- 
vonų neskrodė, nes katalikų bažnyčia 
tai draudė. Yra duomenų ir apie lavonų 
skrodimus, pvz., rasta 1536 mirusio ir 
Vilniaus katedroje palaidoto vyskupo 
Jono kaukolė su skrodimo žymėmis. 
1586 karaliaus Stepono Batoro lavoną 
skrodė jo gyd. M. Bucela. 1648 M. Vor- 
bekas Letovas atliko karaliaus Vladislo- 
vo IV lavono skrodimą. A. mokslo 
užuomazga Lietuvoje susijusi su medici- 
nos f-to įkūrimu Vyriausiojoje m-loje 
(1781). Parengiamieji darbai A. dėstyti 
pradėti 1775, paskyrus A. ir chirurgi- 
jos profesoriumi M. Renjė. Renjė ana- 
tomijos dar nedėstė. Jis pakvietė iš 
Paryžiaus J. Briotė. Briotė, atvykęs 
į Vilnių 1777, pradėjo rengti prepara- 
tus A. muziejui, kuris buvo įkurtas 
Medicinos kolegijos (Collegium Medi- 
cum) patalpose (dabar Gorkio g. 24). 
Anatomiją 1781 lotyniškai pradėjo dės- 
tyti S. Bizis, kuris dar 1770 pirmas Lie- 
tuvoje skrodė lavoną moksliniais tiks- 
lais ir tą skrodimą aprašė. Paskaitų 
metu buvo demonstruojami preparatai 
ir eksperimentai su gyvuliais. Nuo 
1787 A. katedrai vadovavo J. Loben- 
veinas, išplėtęs A. muziejų, parašęs 
22 mokslo veikalus. 1820—27 A. kated- 
rai vadovavo V. Pelikanas, įžymus chi- 
rurgas, parašęs ir A. veikalų. Nuo 1824 
dirbo A. katedros adjunktu, o nuo 1827 
vadovavo katedrai A. Belkevičius, iš- 
plėtęs A. muziejų, parašęs nemaža 
mokslo darbų. Vilniaus un-te dėstė žy- 
mūs ikidarvininio laikotarpio evoliucio- 
nistai: veterinariją ir lyginamąją A.— 
L. Bojanus, zoologiją — E. Eichvaldas. 


AME— ANB 55 


1842 buvo uždaryta Medicinos-chirurgi- 
jos akademija (joje A. buvo dėstoma iki 
1840), o A. muziejus perduotas Kije- 
vo un-tui. Po ilgos pertraukos A. vėl 
pradėta dėstyti Lietuvoje tik po I pasaul. 
karo. Aukštuosiuose kursuose Kaune 
1920.11.10 įsteigtas A. in-tas. Pirmasis A. 
katedros vedėjas buvo J. Žilinskas. Prie 
katedros įkurtas A. ir antropologijos mu- 
ziejus. Katedros darbuotojai nagrinėjo 
daugiausia liet. antropologijos proble- 
mas. Morfologijos problemas tyrė ir kitų 
katedrų darbuotojai. 1922—28 Kauno 
un-to veterinarijos skyriuje gyvulių 
A. kursą skaitė Z. Mockus, o Ž. ū. aka- 
demijoje (Dotnuvoje) 1924—38 K. Alek- 
sa. Lietuvos Vet. akademijoje gyvulių 
A. 1936—40 dėstė K. Miknevičius, vė- 
liau A. Pabijanskas. Vilniaus un-te A. 
1919—39 buvo dėstoma, bet A. katedrą 
atgaivino tik Tarybų valdžia 1940. Hit- 
lerinės okupacijos metais šioji katedra 
ypač nukentėjo: žuvo įrengimai ir apa- 
ratūra, apnaikintas A. muziejus. Išvada- 
vus Tarybų Lietuvą, 1944 vėl atkurtos 
A. katedros Kauno un-te (nuo 1951 pri- 
klauso Kauno Med. in-tui), Vilniaus 
un-te, gyvulių A. katedra — Lietuvos 
Vet. akademijoje, įkurta A. katedra Kau- 
no Kūno kultūros in-te. Tarybų Lietuvos 
anatomai nagrinėja veido, burnos ir 
dantų morfologiją (S. Pavilonis), kau- 
kolės turkiškojo balno ypatybes (J. Nai- 
nys), galvos smegenų amžinius kitimus 
(A. Jurgutis), nervo klajoklio branduolių , 
embriogenezę (J. Markulis) ir kt. klau- 
simus. Sukurta lietuviškoji A. termini- 
ja, išleisti lietuvių kalba A. vadovėliai. 


Lit.: Medicinos mokslų istorijos Lietuvoje 
klausimai, V., 1958, 


ANBINDERIENĖ Roza [Levinaitė; g. 
1915.V.23 Tauragnuose (Utenos rj.)] — 
revoliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš 
darbininkų. 1931 baigė progimnaziją 
Panevėžyje. 1931 įstojo į LKJS Panevė- 
žio org-ją. Už rev. veiklą 1933—35 buvo 
kalinama Panevėžyje, Kaune, Zarasuose. 
Nuo 1935 Komunistų partijos narė. Dir- 
bo Kauno, Jonavos, Ukmergės partinė- 
se org-jose. Nuo 1938 vaikų darželio 
auklėtoja Kaune. 1940.VI išrinkta LKJS 
Ukmergės aps. k-to pirmąja sekretore. 
1942 savanore stojo į Raudonosios Armi- 
jos 16 liet. diviziją med. seseria. Po ka- 
ro dirbo adm. darbą Vilniuje. 


ANBINDERIS Tuvija [g. 1907.VIII.18 
Vilniuje] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis, filosofas, filosofijos mokslų kandi- 
datas (1955), Lietuvos TSR nusipelnęs 
kultūros veikėjas (1965). Kilęs iš amati- 
ninkų. Nuo 1924 LKJS narys. 1928 baigė 
g-ją Panevėžyje. 1927—28 LKJS Panevė- 
žio parajonio k-to sekretorius ir Pane- 
vėžio Ij. K-to narys. 1928 aktyviai da- 
lyvavo Gegužės Pirmosios antifašistinėje 
demonstracijoje. 1928 drauge su dau- 
giau kaip 20 kitų komjaunuolių suim- 
tas ir 1930 nuteistas. Nuo 1929 Komu- 
nistų partijos narys. 1935 išėjęs iš kalė- 
jimo, už pogrindinę komunistinę veiklą 
1936—38 dar 3 kartus suimtas ir baustas 


56 ANB— AND 


administracine tvarka. 1937 išrinktas 
Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jos 
CK nariu; 1938 šios org-jos CK sekreto- 
rius, 1940—41 dirbo adm. darbą Vilniuje. 
D. Tėvynės karo metais polit. darbuoto- 
jas Raudonosios Armijos 16 liet. divizi- 
joje. 1949 eksternu baigė Vilniaus un-tą. 
1945—62 Resp. partinės m-los dėstyto- 
jas; nuo 1960 docentas. Nuo 1962 Lie- 
tuvos TSR MA filosofijos katedros dės- 
tytojas. Su A. Smirnovu parašė brošiūrą 
„Socialistinė valstybė išplėstinės ko- 
munizmo statybos laikotarpiu“ (1962). 


ANBO — Lietuvoje inžinieriaus A. Gus- 
taičio 1924—40 sukonstruoti ir Kauno 
karo aviacijos dirbtuvėse pagaminti lėk- 
tuvai. A.-I, vienvietis sportinis lėktu- 
vas su 30 AG varikliu, buvo pastatytas 
1925. Vėliau pastatyti dviviečiai: mo- 
komieji A.-II (1927) ir A.-III (1930), 
žvalgybiniai A.-IV (1933), A.-V (1935), 
A.-VI (1936) ir A.-41 (1937). 1940 pa- 
statytas dvivietis lengvasis bombonešis 


Anbo-VIII 


A.-VIII su automatiškai keičiamo žings- 
nio propeleriu (greitis 400 km/h). Visų 
tipų A. buvo pusiau metalinės konstruk- 
cijos su oro aušinamais varikliais. Va- 
rikliai ir daugelis kt. detalių buvo im- 
portuojami. 1934 trys lėktuvai A.-IV 
apskrido Europą, nutūpdami Stokholme, 
Kopenhagoje, Amsterdame, Briuselyje, 
Londone, Paryžiuje, Marselyje, Romoje, 
Vienoje, Pragoje, Budapešte, Bukarešte, 
Kijeve, Maskvoje. 


ANCEVIČIUS Petras [1903—1941]— 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
darbininkų. Nuo 1938 Komunistų parti- 
jos narys (priklausė LKP Baisogalos 
org-jai). Iki 1940 kumetis Valatkonių 
dvare (Radviliškio rj.); 1940—41 dirbo 
Baisogalos vls. vykd. k-te, Hitlerininkų 
ir vietinių burž. nacionalistų nužudytas. 


ANCUKEVIČIUS Olegas [g. 1930.1L1 
Luninece (Baltarusijos TSR)] — miškų 
ūkio inžinierius, ekonomikos mokslų 
kandidatas (1961). 1952 baigė Leningra- 
do Miškų technikos akademiją. Nuo 
1955 Lietuvos Miškų ūkio in-to moksl. 
bendradarbis. Paskelbė moksl. straips- 
nių miškų ūkio ekonomikos klausimais. 


ANČERIS Jonas [1912—1941] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbi- 
ninkų. Nuo 1935 Komunistų partijos na- 
rys (priklausė LKP Baisogalos org-jai). 
1940—41 dirbo adm. darbą Baisogaloje. 
Hitlerininkų ir vietinių burž. nacionalis- 
tų nužudytas. 


ANČIA — 1. Ežeras Lazdijų rj., prie Vei- 
siejų. Plotas 504 ha, didž. gylis 26 m, 
vid. gylis 9 m. Ežero dubenį sudaro 
3 lygiagretės rinos, kertamos ketvirto- 
sios. Ežeras nutisęs iš š. į p.; didžiosios 
ašies ilgis 8,5 km, didž. plotis 1,2 km, 
kranto linijos ilgis 33 km. Krantai dau- 
giausia statūs ir sausi, ežero p. gale 
apaugę pušynais. Pakrantėse ir litorali- 
nėje zonoje gausu šaltinių. Įteka upelis 
iš Šlavanto ež., per ežerą teka Baltoji 
Ančia. Ežeras verslovinis; žuvies 1964 
sugauta 3,7 kg/ha. Ežero p-lyje, 1 km 
į š. nuo Mečiūnų, yra piliakalnis. 

2. Upė, Šešuvies deš. intakas. Ilgis 
67 km, baseino plotas 277 km?. Išteka 
iš pelkėtų Klibalių kaimo apylinkių Že- 
maičių aukštumoje, 6 km į v. nuo Kra- 
žių. Teka į p. per Kelmės, Šilalės ir 
Tauragės rajonus, pro Skaudvilę. Įteka 
į Šešuvį 46 km nuo jos žiočių, ties 
Santakais. Intakai: dešinieji — Ringė, 
Skliaustis,  Klutupis, Pela, Inkstilas, 
Ūkis; kairieji — Plūsčia, Suvirkštė. Vaga 
labai vingiuota. Vid. gylis 0,5—1 m, 
vid. nuolydis 193 cm/km. Aukštupyje 
slėnis neryškus, nuo Antininkų (Šila- 
lės rj.) — siauras ir gilus (iki 25 m). Sro- 
vės greitis 0,6—0,7 m/s. Pasižymi dideliu 
vandens lygio ir debito svyravimu. Van- 
duo pakyla iki 2 m. Debitas Pužų van- 
dens matavimo poste (3 km į p. v. nuo 
Skaudvilės): maks. 98,6, vid. 2,82, 
min. 0,018 mš/s. 

3. Upė Lazdijų rj. Ž. Baltoji Ančia. 


ANČIŠKIAI — kaimas Biržų rj., Vabal- 
ninko apyl.,, 5 km į v. nuo Vabalninko. 
161 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1922). 
Yra senkapis, kuriame VII—XII a. buvo 
laidojami nedeginti mirusieji; radinių iš 
A. senkapio yra Kauno ist. muziejuje. 


ANČIŠKIS — kaimas Kėdainių rj., Trus- 
kavos apyl., 5 km į r. nuo Truskavos. 
53 gyv. (1959). Ryšių skyrius, felčerių- 
akušerių punktas, biblioteka (nuo 1959). 
A. aštuonmetė m-la yra gretimame 
Pauslajo kaime. A. apylinkėse yra IV— 
XII a. senkapis; 1939 jame rasta III-— 
IV a. žalvarinė šaukštinė antkaklė, lai- 
koma Kauno ist. muziejuje. XVI am- 
žiuje A. priklausė dvarininkams Ance- 
vičiams. 

ANČLAUKYS — kaimas Vilkaviškio rj., 
Pajevonio apyl., 23 km į p. v. nuo Vil- 
kaviškio, 15 km į p. nuo Kybartų; kol- 
ūkio centras. 135 gyv. (1959). Pro A. 
eina Virbalio—Vištyčio kelias. Lentpiū- 
vė (nuo 1956). 


ANDRAITIS Antanas [g. 1913.II.22 Ra- 
seiniuose] — veterinarijos gydytojas chi- 
rurgas, veterinarijos mokslų kandidatas 
(1956). 1948 baigęs Lietuvos Veterina- 
rijos akademiją, ten pat dirba ped. dar- 
bą. Nuo 1958 docentas. Parašė moksl. 
straipsnių vet. chirurgijos klausimais, 
brošiūrą „Kai kurios priemonės mėsos 
produkcijai padidinti" (1957), drauge su 
kitais vadovėlį „Praktinė veterinarinė 
chirurgija“ (1961). 


ANDRAŠIŪNAS Alfonsas [g. 1916.XII.3 
Steigviliuose (Pakruojo rj.)] — žemės 
ūkio darbuotojas, Socialistinio Darbo 


Didvyris (1958). Kilęs iš bežemių vals- 
tiečių. Nuo 1948 Pakruojo rj. Poželos 
kolūkio brigadininkas. Jo pastangomis 
užauginti dideli cukrinių runkelių, linų, 
javų derliai. Nuo 1960 TSKP narys. 


ANDRAŠIŪNIENĖ Genovaitė [g. 1905. 
V.24 Kavarske (Anykščių rj.)] — peda- 
gogė, Lietuvos TSR nusipelniusi moky- 
toja (1964). 1923 baigusi Ukmergės g-ją; 
mokytojavo. 1947—48 Prienų vid. m-105 
mokymo dalies vedėja, 1948—49 direk- 
torė, vėliau mokytoja. 1951—54 dirbo 
Prienų rj. liaudies švietimo sk. metodi- 
nio kabineto vedėja. Nuo 1954 dėsto 
rusų k. ir „lit-rą Prienų vid. m-loje. 
1961 neakivaizdiniu būdu baigė Vil- 
niaus un-tą. Rašo rusų k. dėstymo liet. 
m-loje klausimais; „Rusų kalbos vado- 
vėlio VIII klasei" (1962) bendraautorė. 


ANDREIKĖNAI — kaimas Utenos Ij. 
Kvyklių apyl, 11 km į p. nuo Utenos, 
prie Panevėžio—Švenčionėlių geležinke- 
lio. 90 gyv. (1959). Per A. teka Talė 
(Viesio ež. intakas); prie jos veikia van- 
dens malūnas (nuo 1880). Į p. v. nuo 
A. telkšo baigiąs užželti Žuvinto ež. 
Kaime yra kalva, vad. Andreikėnų pi- 
liakalniu arba Juozapato kalnu; čia iš- 
kasta degtų plytų, geležies gargažių, 
brūkšniuotos keramikos, žmonių kaulų. 


ANDREJATIS Domininkas [g. 1896.V.12 
Papilėje (Mažeikių rj.)] — Spalio revo- 
liucijos ir pilietinio karo Rusijoje daly- 
vis, ūkinis darbuotojas. Kilęs iš darbi- 
ninkų. 1917 Petro- 
grado darbininkų 
ginkluoto būrio na- 
; rys, paskui stojo sa- 
* vanoriu į Raudonąją 
“ gvardiją, dalyvavo 
* piliet. kare Rytų 
fronte. 1918—20 po- 
lit. darbuotojas Rau- 
“ donojoje Armijoje. 
Nuo 1919 Komunis- 
tų partijos narys: 
1919 išrinktas rau- 

; donarmiečių deputa- 
tu į Maskvos Tarybą. 1921—45 admi- 
nistracinis ir ūkinis darbuotojas Mask- 
voje, Kazanėje ir kitur, nuo 1945 — 
Kaune ir Vilniuje. Pensininkas. 


ANDRĖJEVAS Rostislavas [g. 1907.1.24 
Kaune] — dainininkas (tenoras), re- 
žisierius, | Lietuvos 
TSR nusipelnęs me- 
no veikėjas (1960). 
1934 baigė Kauno 
un-to teisės f-tą ir 
Kauno Konservato- 
riją. Operos sceno- 
je debiutavo 1935. 
1939 baigė Pary- 
žiaus muzikos m-los 
dainavimo skyrių. 
Nuo 1940 Kauno 
muz. teatre dirbo 
solistu, nuo 1951 ir 
režisieriumi (nuo 1956 vyriausiasis Ie- 
žisierius). 

Vaidmenys: Sinodalas (A. Rubinšteino ,„De- 
monas"), Lenskis (P. Čaikovskio „Eugenijus 


Oneginas"), Dimitrijus (M. Musorgskio ,„B0- 
risas Godunovas"), 40 pagr. partijų operetėse. 


Pastatymai: operos — Dž. Verdžio „Rigoletas“ 


LSS), „Simonas Bokanegra“ (1960), P. Čai- 
Eikas „Eugenijus Oneginas“ (1953), A. Ru- 
sasreino „Demonas“ (1961), Ž. Ofenbacho ,„Gra- 


pali Elena“ (1963) ir kt; operetės — D. Ka- 
evskio „Pavasaris dainuoja“ (1958), I. Kal- 


sa „Silva“ (1959), B. Gorbulskio ,„Meilė ir 
Ida“ (1960), J. Štrauso „Šikšnosparnis“ 


(1962) ir kt 
ANDRIJAITIS Kazimieras [1893.XII.19 
-1epojoje — 1955.XI.25 Vilniuje] — Spa- 
10 revoliucijos ir pilietinio karo Rusi- 
10je dalyvis, ūkinis ir partinis darbuo- 

2 tojas. Kilęs iš darbi- 
ninkų. Nuo 1906 
darbininkas Mažei- 
kiuose, Rygoje, nuo 
1914 Taline. 1917 
kovojo už Spalio 
revoliucijos pergalę 
Talino darbininkų 
kovos būrių greto- 
se, buvo Talino Dar- 
bininkų, kareivių ir 


jūreivių. deputatų 
tarybos deputatas. 
1918 Raudonosios 


Armijos savanoris; kovojo prieš Deni- 
"mą ir petliūrininkus. Nuo 1919 Ko- 
aaa partijos narys. Mokėsi Vakarų 
Ike mažumų kom. un-te. 1923—40 
104 O Partinį ir ūkinį darbą Ukrainoje. 
- 4 cukraus tresto valdytojas Ta- 
4 JŲ Lietuvoje. 1944—53 Lietuvos TSR 
LKB O pramonės ministras. 1949—54 
AT CK narys. 1951—55 Lietuvos TSR 
„deputatas. 1953—55 Vilniaus „Per- 
Ralės konditerijos f-ko direktorius. 
„NDRIJAVĄ — kaimas Šiaulių rj., Gin- 
3 nų apyl, 3 km į v. nuo Šiaulių. 
199ŠYY. (1959). Lentpiūvė (nuo 1958). 
Voli —07 revoliucijos išvakarėse ir re- 
ge lucijos metu buvo surengtos kelios 
„sužinės, kuriose dalyvavo V. Kapsu- 
1920 Revoliuciniai socialdemokratai kai- 
ti Organizavo neleg. pasitarimus, pla- 
NO Sd. lit-rą. 
HADRIOLIS (Andriolli) Mykolas Elvyras 
aiš XI.2 Vilniuje — 1895.VIIL.23 "Na- 
Vi Ove (prie Varšuvos)] — dailininkas. 
ias baigė g-ją, Maskvoje 1857 — 
g0 Šnss m-lą, diplomą apgynė Peterbur- 
įAš Jailės akademijoje. 1860 išvykęs 
ir pl, dailės studijas gilino Romoje 
yv, aryžiuje. 1861 grįžo į Lietuvą. Da- 
AVO 1863 sukilime (L. Narbuto būry- 
ties lename paveiksle pavaizdavo mūšį 
slapstė Ubičiais. Sukilimą nuslopinus, 
suimtas Maskvoje ir Peterburge. Buvo 
i Ais „bet iš Kauno kalėjimo pabėgo 
i ass „1866 nelegaliai per Austri- 
ką S grįžo į Lietuvą. Ištremtas į Viat- 
i BO dailininku ir piešimo mokyto- 
Neegao Kė Tusų dailininkus V. ir A. Vas- 
Šias 1871 amnestuotas, apsigyveno 
* saOJė, kur dirbo žurnalų „Klosy“ 
(iuo) ir „Tygodnik ilustrowany“ 
Ši tos uotas savaitraštis“) meniniu re- 
tinių "umi. Iliustravo lenkų rašytojų kū- 
„US vaizduojančius Lietuvos praeitį. 
Pakyį, Pranc. iliustratoriui G. Dorė, 1883 
dykį estas į Paryžių, į Firmen-Dido lei- 
ias Iiustruoti pasaul. lit-ros klasikų. 
nų + 1 Varšuvą, sukūrė didelių karto- 
„€iklus A. Mickevičiaus „Pono Tado" 


ei S 
„Konrado Valenrodo“ siužetais. Šio- 


pilį“, medžio raižinys, 
muziejus) 


1882 (Vilniaus dailės 


mis išraiškingomis iliustracijomis A. 
atstovauja romantizmui, tačiau aktualių 
siužetų darbuose pereina į realizmo po- 
zicijas. 1890—91 nutapė Kauno katedrai 
rel. paveikslų. Turėjo įtakos liet. liau- 
dies menininkams (J. Svirskiui ir kt.). 

Lit.: H. Piatkowski, H. Dobrzycki, Andriolli 
w sztuce i Žyciu spolecznem, Warszawa, 1904; 
M. Gerson-Dąbrowska, Polscy  artysci, ich 
žycie i dziela, Warszawa, 1930 [p. 234—244]; 
J. Jurginis, Lietuvos meno istorijos bruožai, 
v., 1960 [p. 180—183]. 
ANDRIONIŠKIO-AKMENOS MIŠKAI — 
miškų masyvas Anykščių rj., 2 km į š. 
nuo Andrioniškio, Šventosios deš. kran- 
te. Priklauso Anykščių miškų ūkio Se- 
deikių girininkijai. Plotas 1340 ha; iš jų 
756 ha medynų, 250 ha užima Anykščių 
miškų ūkio pagalbinio ūkio laukai. 
P. dalis iki Sedeikių kaimo vadinama 
Andrioniškio mišku (1110 ha), š.— Ak- 
menos mišku (230 ha). Prie Pelyšos žio- 
čių masyvas susisiekia su Šimonių gi- 
ria. Reljefas banguotas. P. pakraščiu 
teka Vadaksta, š.— Pelyša (Šventosios 
intakai). Dirvožemiai velėniniai jauri- 
niai, mažai sujaurėję, smėliniai, vieto- 
mis priemoliniai. Andrioniškio miške 
vyrauja mėlyniniai ir kiškiakopūstiniai 
eglynai bei pušynai, Akmenos miške — 
beržynai, užaugę buv. ariamoje žemėje. 
930; medynų savaiminės kilmės. Beržynų 
yra 3604, eglynų 2905, pušynų 2796, 
baltalksnynų 495, juodalksnynų 296, 
drebulynų 295. Jaunuolynai sudaro 31 96, 
pusbrandžiai medynai 6694, pribręstan- 
tieji 309. Medynų vid. bonitetas II, vid. 
skalsumas 0,7, vid. tūris 141 ktm/ha, 
vid. prieauga 4,3 ktm/ha. Yra stirnų, 
šernų, lapių, barsukų, usūrinių šunų. 
Apie pusę masyvo ploto (palei Šven- 
tosios upę) sudaro apsauginė juosta, 
likusieji miškai — eksploataciniai. Pe- 
lyšos šlaitai — geologinis draustinis 
(ž. Pelyša). 


ANDRIONIŠKIS — kaimas Anykščių rj., 
9 km į š. v. nuo Anykščių, prie Švento- 


AND— AND 57 


sios ir Griežos santakos; apylinkės ir 
kolūkio centras. 154 gyv. (1959). Ties A. 
yra tiltas per Šventąją (nuo 1941); eina 
kelias iš Anykščių į Viešintas ir Kupiš- 
kį. Veikia felčerių-akušerių punktas, aš- 
tuonmetė m-la (iki 1949 pradinė, iki 
1960 septynmetė) su internatu (nuo 
1957), kultūros namai (nuo 1958), bib- 
lioteka (nuo 1952). Feod. laikais A. bu- 
vo Penionių dvaro palivarkas. 1790 pa- 
statyta bažnyčia. XIX a. pabaigoje A.— 
valsčiaus centras (1886— 326 gyv.). 
Apylinkių valstiečiai dalyvavo 1905— 
1907 revoliucijoje; aktyvūs s-d. lit-ros 
platintojai ir mitingų bei streikų orga- 
nizatoriai buvo Didžiuliai iš netolimo 
Griežionėlių vienkiemio. Burž. Lietu- 
voje A. kurį laiką irgi buvo valsčiaus 
centras. 1929.II.9 apylinkėse nukrito me- 
teoritas, vad. „„Andrioniškiu“ arba „Pa- 
dvarninkais“. Veikė LKP pogr. kuope- 
lė. 1931—34, daugumai gyventojų išsi- 
kėlus į vienkiemius, A. buvo prijungtas 
prie Anykščių valsčiaus. Vok. faš. oku- 
pacijos metais A. apylinkėse veikė 
V. Vildžiūno vadovaujamas partizanų 
būrys „Patvarieji“. 


ANDRIŠKIAI — kaimas Vilkaviškio rj., 
Augalų apyl., 11 km į š. v. nuo Vilka- 
viškio, prie kelio į Kudirkos Naumiestį. 
154 gyv. (1959). Per A. teka Šeimena; 
iš š. prieina Žaliosios miškas. Yra 
Augalų felčerių'akušerių punktas (nuo 
1953), Žaliosios aštuonmetė m-la (nuo 
XVIII a. pradinė, 1958—61 septynmetė), 
Žaliosios biblioteka (nuo 1961). 


ANDRIUKAITIS Motiejus Juozas [1840 
Buktiškiuose (Šakių rj.) — 1894.1II.24 Še- 
nandore (JAV, Pensilvanijos valstija)] — 
JAV lietuvių spaudos darbuotojas, dar- 
bininkų judėjimo dalyvis. Mokėsi Barz- 
dų ir Griškabūdžio pr. m-lose, dirbo tė- 
vų ūkyje. 1869 išvyko į JAV. Tarnavo 
pas Niujorko apylinkių fermerius. Vė- 
liau dirbo angliakasiu, nuo 1878 gyve- 
no Šenandore. Palaikė artimus ryšius su 
J. Šliupu. Buvo Lietuvių mokslo drau- 
gystės ir kitų tautybių darbininkų d-jų 
narys. Platino pažangią spaudą, socia- 
listinę lit-rą. Bendradarbiavo „Unijo- 
je", „Lietuviškajame balse“, „Aušroje“, 
„Vienybėje lietuvninkų“, „Naujoje ga- 
dynėje“ (slap. Dragūnas, Kuzavas, Pel- 
kis, A. J. Sakalas, Šarpus). A. korespon- 
dencijos kovingos, raginančios darbo 
žmones šviestis, gilintis į polit. klausi- 
mus, ieškoti klasinių skurdo priežasčių, 
organizuotis kovai prieš socialinę ir 
dvasinę priespaudą. „Naujoje gady- 
nėje" (1894, Nr. 2) A. viešai pareiš- 
kė esąs ateistas. Mirė, netyčia persišo- 
vęs. Poetė L. Malinauskaitė-Eglė A. 
mirtį pažymėjo eilėraščiu „Ant myrio 
M. J. Andriukaičio“ („Nauja gadynė“, 


1894, Nr. 15). 

Lit.+ Szl. [Šliupas], Mat. J. Andriukaitis 
[nekrologas].—, „Nauja gadynė", 1894, Nr. 11. 
ANDRIUKAITIS Stasys [g. 1921.XI.28 


Virbalyje] —Didžiojo Tėvynės karo par- 
tizanas. 1941 komjaunimo darbuotojas 
Vilkaviškyje. D. Tėvynės karo metais 


58 AND— AND 


kovojo Raudonosios Armijos 16 liet. 
divizijoje, nuo 1943 partizanų būryje 
„Žalgiris“. Jo vadovaujama partizanų 
grupė 1944.III.10 Švenčionyse nušovė 
apskrities vokiečių komisarą F. Olį ir 
jo pavaduotoją E. Heinemaną. Po karo 
ūkinis bei administracinis darbuotojas 
Vilniuje. 

ANDRIUKAITIS Viktoras [1916.VI.4 Os- 
tankine (Vilkaviškio rj.) — 1945.IV.26 
Vokietijoje] — revoliucinio judėjimo da- 
iyvis. Kilęs iš ž. ū. darbininkų. Nuo 
1935 LKJS narys. 1941 dirbo adm. darbą 
Vilkaviškyje. 1944 pab. įstojo į Raudo- 
nąją Armiją. Žuvo mūšyje prie Berlyno. 


ANDRIUKAITIS Vladas [slap. A. Var- 
guolis; 1903.VIII.18 Kaune — 1936.VII.31 
ten pat] — rašytojas, žurnalistas. 1926 
baigęs Kauno suaugusiųjų g-ją, studija- 
vo Kauno un-te. Aktyviai dalyvavo na- 
cionalistinės Šaulių s-gos veikloje. Me- 
niniu atžvilgiu silpnuose prozos kūri- 
niuose propagavo burž. nacionalistinę 
ideologiją, idealizavo kovas dėl buržua- 
zijos įsitvirtinimo Lietuvoje, priešiškai 
vaizdavo Spalio revoliuciją. Romane 
„Martynas Skroblas“ (1935) pavaizdavo 
Klaipėdos krašto žvejų buitį, pabrėžda- 
mas neigiamą germanizacijos įtaką liet. 
tautai. 


ANDRIULIONIS Jurgis [1874 Gruožni- 
kuose (Trakų rj.) — 1959.IV.19 Onušky- 
je (Trakų rj.)]) — 1918—19 proletarinės 
revoliucijos Lietuvoje dalyvis. Kilęs iš 
valstiečių. 1918 pab. Onuškio rev. k-to 
sekretorius, 1919 pr. Onuškio vls. Dar- 
bininkų, bežemių ir mažažemių atsto- 
vų tarybos pirmininko pavaduotojas. 
1919.IV.23 pilsudskiniams legionieriams 
užgrobus Onuškį, buvo suimtas ir iš- 
vežtas į Poznanės, vėliau į Krokuvos 
konc. stovyklą. 1920 grįžo į Onuškį, 
kur visą laiką dirbo žemės ūkyje. Jo at- 
siminimai išspausdinti knygoje „Prole- 
tarinė revoliucija Lietuvoje“ (1960). 


ANDRIUS [apie 1320—1399 prie Vorsk- 
los] — Pskovo, vėliau Polocko kuni- 
gaikštis. Vyriausiasis Lietuvos didžiojo 
kunigaikščio Algirdo sūnus. 1342 drau- 
ge su Algirdu ir Kęstučiu dalyvavo kare 
prieš Livonijos ordiną, kurio riteriai 
buvo įsiveržę į Pskovo žemes. Ordino 
kariuomenę sumušus, Algirdas paliko 
A. Pskovo kun-ščiu. Pskove neišbuvęs 
nė metų, A. grįžo į Lietuvą. Kiek vė- 
liau buvo Algirdo paskirtas Polocko 
kun-ščiu, kovojo prieš Livonijos ordiną. 
Algirdui mirus (1377), A. santykiai su 
Lietuvos valstybės centru pasikeitė. Bū- 
damas vyresnis už Jogailą, A. laikė 
save tiesioginiu Lietuvos sosto įpėdiniu 
ir nepalankiai sutiko sosto perdavimą 
jaunesniajam broliui. Bet pulti Jogai- 
los nedrįso, todėl stengėsi sudaryti prieš 
jį koaliciją. 1378 dėl nežinomų prie- 
žasčių A. paliko Polocką ir nuvyko 
į Pskovą, Novgorodą, o vėliau į Mask- 
vą pas did. kun-štį Dmitrijų. 1380 drau- 
ge su Maskvos ir kitų rusų žemių ka- 
riuomene dalyvavo Kulikovo mūšyje 


prieš Aukso Ordos chaną Mamajų. Ru- 
sų metraščiai A. dalyvavimą Kulikovo 
mūšyje labai vertina. Kai Kęstutis pa- 
šalino Jogailą iš did. kun-ščio sosto, 
A. grįžo į Polocką ir pripažino Kęstučio 
autoritetą. 1381—85 šaltiniuose apie A. 
nieko neminima. Atrodo, kad A. ne- 
sikišo į Jogailos ir Kęstučio bei Jogai- 
los ir Vytauto savitarpio kovas. Bet 
kai Jogaila, vykdydamas Krėvės sutar- 
ti, su broliais ir pusbroliu Vytautu iš- 
vyko į Lenkiją, A. pradėjo veikti prieš 
Jogailą. 1387 Jogailos siųsta Lietuvos 
kariuomenė paėmė Polocką, suėmė A. ir 
išgabeno į Lenkiją. Ten A. buvo užda- 
rytas į Chencino pilies kalėjimą. Vytau- 
tui pageidaujant, 1394 A. buvo paleistas 
ir atvyko pas savo sūnų Joną, Pskovo 
kun-štį. A. dalyvavo Vytauto vadovau- 
jamame žygyje prieš totorius ir žuvo 
mūšyje prie Vorsklos. 


ANDRIUS [m. apie 1457] — dalinis ku- 
nigaikštis, aktyviai dalyvavęs Lietu- 
vos užsienio politikoje. Vladimiro Al- 
girdaičio sūnus. Drauge su kitais 
kun-ščiais pasirašė daugelį svarbiausių 
to laiko sutarčių: 1422 sutartį su Kry- 
žiuočių ordinu prie Melno ež., 1432 — 
taikos sutartį su Kryžiuočių ir Livoni- 
jos ordinais Skirsnemunėje ir kt. Iš A. 
1446.V1.16 testamento matyti, kad jam 
priklausė Haino, Slovensko, Mohilno, 
Kameneco, Lohozesko, Ilemničės, Polo- 
nojės dvarai Minsko apylinkėse, pavel- 
dėti arba gauti iš Lietuvos did, kun-ščių 
Vytauto, Žygimanto ir Kazimiero už 
tarnybą. 


ANDRIUŠAITYTĖ Julija [g. 1928.XII.2 
Irkutske] — istorikė, istorijos mokslų 
kandidatė (1962). 1951 baigė Maskvos 
Istorinį-archyvinį in-tą. Nuo 1955 TSKP 
narė. Nuo 1956 Vilniaus un-to TSKP 
istorijos katedros dėstytoja. Paskelbė 
moksl. straipsnių apie Lietuvos social- 
demokratijos rev. elementų kovą už 
proletarinę partiją reakcijos metais 
(1907—10). 


ANDRIŪŠIS Pranas [1879.V.10 Vitkiškė- 
je (Kapsuko rj.) — 1964.1.2 Vilkavišky- 
je] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš ž. ū. darbininkų. Vaikystėje tar- 
navo pas buožes. 1897 išvyko į Ang- 
liją. Škotijoje dirbo anglies kasyklose. 
Nuo 1907 D. Britanijos Lietuvių socia- 
listų s-gos narys, nuo 1909 s-gos CK na- 
rys. Apie 10 metų buvo vienas aktyves- 
nių šios s-gos veikėjų ir jos spaudos 
organo — savaitraščio „Rankpelnis“ — 
bendradarbių. 1915—16 palaikė artimus 
ryšius su Škotijoje gyvenusiu V. Kap- 
suku ir jo vadovaujamu Lietuvos So- 
cialdemokratų partijos Užsienio biuru. 
Po Vasario revoliucijos atvyko į Rusi- 
ją, dalyvavo kovose už Spalio revoliu- 
cijos pergalę Jekaterinoslave. 1918 grį- 
žo į Lietuvą. 1926 vėl emigravo į Pran- 
cūziją, 1934—40 priklausė Prancūzijos 
Komunistų partijai. Uoliai rėmė lietu- 
vius antifašistus, kovojusius internacio- 
nalinėse brigadose Ispanijoje, kai jie 
pateko į konc. stovyklas Prancūzijoje. 
II pasaul. karo metais buvo kankinamas 
hitlerininkų koncentracijos stovykloje. 


1956 grįžo į Lietuvą, dalyvavo visuo- 
meniniame gyvenime, bendradarbiavo 
spaudoje. 


ANDRIUŠKEVIČIUS Bronislovas [g. 1908. 
VIILL2 Palėvenėlėje (Kupiškio rj.)] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
ž. ū. darbininkų. 1928—33 buvo LKP 
nariu. Priklausė LKP Klausučių (Bir- 
žų Ij.) kuopelei. Už rev. veiklą 1929, 
1930 ir 1936 baustas adm. tvarka. 
1940—41 adm. darbuotojas Biržuose. 
D. Tėvynės karo metais Raudonosios 
Armijos karys. Dalyvavo kautynėse 
prie Maskvos; 1942 sužeistas ir demo- 
bilizuotas. 1944 dirbo profsąjunginį dar- 
bą Maskvoje. Po karo adm. darbuotojas 
Vilniuje, nuo 1952 Biržuose (nuo 1963 
linų apdirbimo f-ko direktorius). Nuo 
1953 TSKP narys. 


ANDRIUŠKĖVIČIUS Jonas [g. 1905 Bir- 
žuose] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš darbininkų. 1928—39 LKP na- 
rys. 1932 baustas adm. tvarka. 1933— 
1934 LKP Biržų parajonio k-to narys. 
1934—35 mokėsi part. m-loje Maskvoje. 
Grįžęs į Lietuvą, vėl adm. tvarka baus- 
tas. D. Tėvynės karo metais tarnavo 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijoje. 
Nuo 1958 pensininkas. 


ANDRIUŠKEVIČIUS Julius [g. 1912.IV.27 
Palėvenėlėje (Kupiškio rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš ž. ū. dar- 
bininkų. 1928—33 LKJS narys. Už rev. 
veiklą buvo 5 kartus suimtas ir baustas 
adm. tvarka. Nuo 1940.VIII Komunistų 
partijos narys. 1940—41 Saločių vls. mi- 
licijos viršininkas. D. Tėvynės karo 
metais tarnavo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. 1943—44 mokėsi ka- 
ro m-loje, kurią baigęs, paskirtas 
į 1-jį Ukrainos frontą. 1947—49 Bir- 
žų vls. vykdomojo k-to pirmininkas, 
1949—52 part. darbuotojas Biržų rajone. 
1952—55 mokėsi Resp. partinėje m-loje 
Vilniuje. Nuo 1955 part. darbuotojas 
Tirkšliuose, Akmenėje, Mažeikiuose. 


ANDRIUŠKEVIČIUS Juozas [g. 1930. 
XI.14 Paželsviuose (Kapsuko rj.)] — poe- 
tas, žurnalistas. Nuo 1948 spausdina ei- 
lėraščius. 1949 baigė Marijampolės 
g-jos 6 klases. Dirbo spaustuvėje, vė- 
liau Kapsuko rj. laikr. „Naujasis kelias“ 
redakcijoje. 1951 išleido eil. rink. „Tai- 
kos balsai“. Nuo 1953 TSKP narys. 


ANDRIUŠKEVIČIUS Mikas [1899 Anykš- 
čiuose — 1948IX  Pasodoje  (Jona- 
vos Ij.)]) — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Kilęs iš darbininkų. 1918—19 Uk- 
mergėje dalyvavo proletarinėje revoliu- 
cijoje, už tai 1919 buvo kalinamas. Ak- 
tyviai dalyvavo profsąjunginiame judė- 
jime. Po faš. perversmo, 1927 pr., suim- 
tas ir teistas ukmergiečių profsąjungi- 
ninkų byloje. 1928 išėjęs iš kalėjimo, 
dalyvavo Lietuvos Raudonosios pagal- 
bos org-jos veikloje. 1940—41 dirbo Pa- 
noterių vls. (Ukmergės aps.) prie žemės 
skirstymo. 1942—45 kovojo Raudonosios 


Armijos 16 liet. divizijoje, buvo su- 
žeistas. Nuo 1945 adm. darbuotojas 
Panoteriuose. Viet. burž. nacionalistų 
nužudytas. 


ANDRIUŠKEVIČIUS Romanas [g. 1911. 
17 Dembavoje (Raseinių rj.)] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Į rev. veiklą 
Isitraukė 1928, mokydamasis Raseinių 
8-joje. Nuo 1930 studijavo Kauno un-te 
Ir aktyviai dalyvavo studentų rev. ju- 
dėjime, buvo marksistinės stud. d-jos 
„Aurora“ narys ir pirmininkas; už tai 
1932 pašalintas iš un-to, į kurį vėl grį- 
Z0 1935. Tarybiniais metais — gydytojas 
8inekologas Kaune. 


ANDROPOVAS (AHaponos) Jurijus Vla- 
imirovičius [g. 1914.V1.15] — Komu- 
Nistų partijos ir Tarybų valstybės vei- 
€jas, 


9 universitete, bai- 
82 Aukštosios part. 
m-los prie TSKP CK | 

Kursus. Nuo 1939 
TSKP narys. 1936— 
1944 komjaunimo | 
darbuotojas (1940— 

44 Karelijos-Suo- 

Mijos TSR LKJS 

I sekretorius). 
1944— 53 TSKP Pet- 
IOzavodsko miesto 
Ta II sekretorius, 

SR KP CK II sekretorius, 
sParato darbuotojas. 


Karelijos-Suomijos 
TSKP CK 
1953—57 diplo- 
Matas. Nuo 1957 TSKP CK skyriaus ve- 
dčias, Nuo 1961 TSKP CK narys, nuo 
962 TSKP CK sekretorius. 1950—54 ir 
Nuo 1962 TSRS AT deputatas. 


ANDRŪLIS Domas [g. 1896.IV.29 Juod- 
aukyje (Kelmės rj.) — pedagogas, kom- 
Pozitorius. Vaikystėje pramokęs groti 
Vargonais, 1914—18 dirbo vargonininku, 
Vėliau mokytojavo Kurtuvėnų ir Šaky- 
Nos (Šiaulių rj.) pr. m-lose, Žagarės mkt. 
Ursuose dėstė muziką ir vadovavo cho- 
fui, „1924—29 mokėsi Klaipėdos muz. 
(ioje, kurią baigęs dirbo muz. moky- 
Ju Plungės ir Telšių g-jose. Taryb. 
Metais teorinių disciplinų dėstytojas 
m.niaus, Panevėžio ir Šiaulių muz. 
alose, Rašė muz. klausimais spaudoje, 
Žiašinėjo liaudies dainas su melodijo- 
kris Sukūrė solo ir choro dainų: „Ma- 
Oj Lietuva“ (J. Šimkaus tekstas), 
„„'aujas rytas“ (J. Janonio tekstas) ir kt. 
„Aūšė instrumentinių pjesių, harmoni- 
Avo liaudies dainų. 


ANDRŪLIS Vincas Įtikr. Andrulevičius; 
8. 189014 Gripiškėse (Prienų rj.)] — 
t aUguS JAV lies ss 
vai visuomenės 
d ikėjas ir spaudos | 
tagnotojas. Mokėsi 
„“*uškių pr. m-l0- 
il JAV emigravo 
Ur Dirbo anglies 
fak yaloje, gumos 
į To 1912 įstojo 
<„„Ctuvių socialistų 
t 8 ir Pasidarė ak- 
US jos veikėjas 
„JAV darbinin- 
1 įudėjimo dalyvis. 
18? mokėsi Valparaiso koledže. 
8 rašė Lietuvių socialistų s-gos laikr. 


bai 


„Kova“. Šiam laikraščiui sustojus (1918), 
redagavo „Žariją“. Vienas pažangaus 
laikr. „Vilnis“ (1920) steigėjų ir ilgame- 
tis jo redaktorius. Parašė keletą bro- 
šiūrų, į liet. kalbą išvertė (drauge su 
P. Krakaičiu) M. Gorkio rom. „Motina“ 
(1929). Už pažangią veiklą kelis kartus 
JAV valdžios organų suimtas. Vienas 
žymesnių JAV lietuvių pažangiosios 
spaudos publicistų. Savo straipsniuose 
teisingai nušviečia gyvenimą Tarybų 
Lietuvoje, atremia nacionalistų šmeižtus, 
demaskuoja jų politiką, kovoja už taiką, 
demokratiją, prieš rasizmą ir fašizmą. 

Ršt.: Religija Sovietų Sąjungoj, Ch., 1933; 
Naujas karas, Ch., 1934; Ispanija, Ch., 1937. 


ANDRŪSOVO PALIAUBOS — laikinoji 
Rusijos ir Žečpospolitos taika, sudaryta 
1667.1.30 Andrusovo kaime (ties Smo- 
lensku), pasibaigus tarp šių valstybių 
karui dėl Ukrainos. A. p. buvo pasira- 
šytos trylikai su puse metų. Per šį lai- 
ką turėjo būti parengtos sąlygos „„amži- 
nūjai taikai“. Pagal A. p. Rusijai grą- 
žintas Smolenskas, Seversko žemė su 
Černigovu ir Starodubu; Žečpospolita 
pripažino Kairiakrantės Ukrainos ir Ki- 
jevo įsijungimą į Rusijos valstybę. Žeč- 
pospolita, naudodamasi sunkia to meto 
Rusijos polit. padėtimi, pasilaikė sau 
Dešiniakrantę Ukrainą, Baltarusiją su 
Polocku ir Vitebsku. Zaporožės Sečė tu- 
rėjo priklausyti abiem valstybėms, ku- 
rios pasižadėjo bendrai veikti prieš 
Krimo chaną. Pagal A. p. šalys pasikei- 
tė belaisviais. 


ANDRUŠKEĖVIČIUS Aleksandras [m. 
1868.XII.13 Paryžiuje] — 1831 ir 1863 
sukilimų Lenkijoje ir Lietuvoje dalyvis. 
Prieš 1831 buvo Rusijos kariuomenės 
pulkininkas, po 1831 sukilimo emigra- 
vo. 1863 buvo išvykęs į Konstantinopolį 
lenkų kariuomenės formuoti. 1863 Au- 
gustavo vaivadijos sukilėlių karo vir- 
šininkas. Kovėsi su carine kariuomene 
1863.IV.9 prie Lekėčių kaimo (dab. Ša- 
kių rj.) ir kitur. 1864 vėl emigravo 
į Paryžių. 

ANDRUŠSKĖVIČIUS Pranas [XIX a.]— 
lietuvių-lenkų kalbų žodyno autorius. 
Šio žodyno rankraštį turėjęs M. Ake- 
laitis, prieš pabėgdamas iš Lietuvos po 
1863 sukilimo. A. 1857—58 iš Lauku- 


vos atsiuntė L. Ivinskiui pasakėčias 
„Gaidys ir šuo“, „Meška ir bitys“, ,„Pie- 
muo melagis“, „Vilkas ir  avikai- 
lis“ ir kt. 


ANDRUŠKONYS — kaimas Kauno rj., 
Lapių apyl., 13 km į p. v. nuo Jonavos, 
Neries deš. krante. 109 gyv. (1959). Per 
A. eina Kauno— Žeimių kelias. A. mini- 
mi 1556 (10 valakų, 9 kiemai). 


ANDULIAI — archeologinių radinių vie- 
tovė Klaipėdos rj., Kretingalės apyl., 
Danės kair. krante. Yra plokštinis kapi- 
nynas, 1895 tyrinėtas A. Gecės (Gėtze) 
ir 1901, 1903, 1906, 1908 A. Becenber- 
gerio. Griautiniuose ir degintiniuose ka- 
puose rasta turtingų įkapių: darbo įran- 
kių, ginklų, papuošalų, klotų sidabro 
plokštelėmis ir pagražintų tamsiai mėly- 
no stiklo akimis (smeigtukai su trikam- 


AND-— AND 59 


pėmis, kryžminėmis galvutėmis, pelėdi- 
nės segės ir kt. II-IX a. dirbiniai), 
net užsikonservavusių drabužių liekanų. 
1895 kasinėjimų medžiaga buvo per- 
duota Berlyno muziejui, vėlesnių metų 
radiniai — kitiems muziejams. 


ANDZIULAITIS Juozas [slap. J. Kal- 
nėnas; 1864.XII.12 Gaisriuose (Kapsu- 
ko rj.) — 1916.11.12 Niubritene (JAV, 
Konektikuto valstija)] — poetas, vertė- 
jas, publicistas. 1883 baigęs Veiverių 
mkt. seminariją, mokytojavo Garliavos 
pr. m-loje. Nuo 1884 bendradarbiavo 
„Aušroje“, rinko tautosaką, etnografinę 
medžiagą. Išspausdino keliolika origina- 
lių eilėraščių, vertimų bei sekimų. Drau- 
gavo su poetais J. Mačiu-Kėkštu ir 
K. Sakalausku-Vanagėliu. Dėl ryšių su 
liet. spauda carinė m-lų vadovybė no- 
rėjo A. iškeldinti iš Lietuvos, bet jis 
naujo paskyrimo nepriėmė, 1886 emi- 
gravo į R. Prūsiją. Tilžėje redagavo 
2 paskutinius „Aušros“ numerius. „Auš- 
rai“ nustojus eiti, išvyko į JAV, dirbo 
angliakasiu. 1885—88 bendradarbiavo 
„Lietuviškajame balse“, 1890—92 reda- 
gavo „Vienybę lietuvninkų“. Klerika- 
lams reikalaujant, 1892 turėjo iš redak- 
toriaus pareigų pasitraukti. 1892—93 
aktyviai bendradarbiavo „Apšvietoje“, 
o jai 1893 nustojus eiti, metė lit. darbą. 
1895 baigęs med. koledžą Baltimorėje, 
vertėsi gydytojo praktika Niubritene. 
JAV lietuvių veikloje nebedalyvavo. 

Pirmuosiuose eilėraščiuose A. roO- 
mantiškai reiškė meilę gimtajam kraštui 
(„Tarp savųjų“), idealizavo praeitį („Mi- 
rus Kęstučiui“ ir kt.). Vėlesniuose kūri- 
niuose skelbė demokratines idėjas, smer- 
kė nac. priespaudą („O liuosybės Mask- 
vužėlė"), šaukė į kovą dėl laisvės 
(„Tėvyniška daina“). Vertė ir perdir- 
binėjo ukr. poeto T. Ševčenkos kūrinius 
(„Ieva“, „Nuskendėlė“, „Undinos“, „Lau- 
kas“ ir kt.), įvesdamas į liet. lit-rą ba- 
ladės žanrą. Reikšmingi rusų dem. poeto 
I. Nikitino („Pas nelaimingą brolį“), 
škotų poeto R. Bernso („Pirmiaus vis- 
ko"), lenkų rev. dainos „Šniokščia Vis- 
la“ („Ošia Nemuns mūsų šventas“) se- 
kimai. 

Kritikos straipsniuose A. kovojo už 
liet. demokratinę realistinę lit-rą. Straips- 
nyje „Ką daryti?“  („Aušra“, 1885, 
Nr. 12) ir eil. rinkinio „Birutės dainos“ 
recenzijoje („Lietuviškasis balsas“, 1887, 
Nr. 1) smerkė atitrūkusią nuo tikrovės 
romantinę aušrininkų poeziją, patai- 
kavimą carui. A.— vienas pirmųjų liet. 
dem. publicistų, propagavęs ir socialis- 
tines idėjas. Straipsniuose, spausdintuo- 
se daugiausia „Lietuviškajame balse“ 
ir „Apšvietoje“, griežtai pasisakė prieš 
caro valdžią („Persekiojimas mokslo 
Maskolijoje“), skatino valstiečius į kovą 
su carizmu ir dvarininkais dėl žemės 
(„Dabarnykštė vidaus politika Maskoli- 
joje"), siūlė nacionalizuoti žemę („„Airi- 
ja"), rodė darbininkų ir kapitalistų in- 
teresų priešingumą, kėlė mintį, jog rei- 
kia nuversti kapit. santvarką („Ar mes 


60 ANE— ANG 


esame valni?“, „Socializmas ir darbinin- 
kai", „Reikaluose darbininkų“ ir kt.), 
aiškino, jog klerikalizmas, religija tar- 
nauja išnaudotojų klasėms („Tomas 
Miuncer ir didysis būrų maištas“, „„Ka- 
talikybė ir socializmas“ ir kt.). Tačiau 
A. nepajėgė galutinai išsivaduoti iš li- 
beralinės liet. buržuazijos įtakos, ne- 
atskleidė jos svetimumo darbo žmo- 
nėms. A. paskelbė mokslo populiariza- 
cijos straipsnių, išvertė anglų istoriko 
E. Frimano „Europos istoriją“. 

Lit. veiklos pabaigoje (1890—93) A. 
išvertė reikšmingų grož. prozos kūri- 
nių — N. Gogolio „Baisingą kerštą“, 
M. Saltikovo-Ščedrino „Pragaišintą sie- 
lą“, „Pasaką apie tai, kaip vienas so- 
dietis išgelbėjo du generolus“, H. Sen- 
kevičiaus „Ickų“, daugiau kaip 10 Gi de 
Mopasano novelių ir kt. 

Ršt.: [Eilėraščiai].— Lietuvių poezija. XIX 
amžius [antologija], sudarė B. Pranskus, V., 
1955, 

Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 2., V., 

1958; B. Pranskus, Lietuvių literatūros gretose, 
V., 1959; B. Pranskus, Proletarinė lietuvių li- 
teratūra, V., 1964. 
ANEKDOTAS [gr. anekdotos — nepa- 
skelbtas] — trumpas jumoristinis arba 
satyrinis pasakojimas, turįs netikėtą ir 
sąmojingą pabaigą. Iš pradžių A. buvo 
vadinamas pirmąkart skelbiamas senas 
rankraštis, vėliau — pasakojimas apie 
ist. asmens priv. gyvenimo įvykius. 
Anekdotais taip pat imta vadinti ma- 
žus juokingus pasakojamuosius žanrus 
(fablio, facecijas ir kt.), neretai turin- 
čius aštrų polit. turinį. Tautosakoje A. 
sudaro atskirą žanrą. Liet. liaudies A. 
pagr. tema — kvailumo išjuokimas ir 
proto aukštinimas. Anekdotų paskelbta 
bemaž visuose didesniuose liet. pasakoja- 
mosios tautosakos rinkiniuose. 


Lit.; J. Basanavičius, Lietuviškos pasakos 
įvairios, 4 t., Ch., 1903—05; Lietuvių tauto- 
sakos rinktinė, V., 1954; Lietuvių tautosaka, 
užrašyta 1944—1956, V., 1957, 


ANGARIETIS Zigmas [tikr. Aleksa Zig- 
mas; 1882.VI.25 Obelupiuose (Vilkaviš- 
kio rj.) — 1940.V.22 Maskvoje] — revo- 
liucinio judėjimo veikėjas, vienas LKP 
organizatorių ir va- 
dovų. Gimė ir augo 
turtingo valstiečio, 
apie 1900 virtusio 
dvarininku, šeimoje. 
Mokėsi Marijam- 
polės g-joje; bai- 
gęs 6 klases, 1902 
įstojo į Varšuvos 
Veterinarijos in-tą. 
Dar mokydamasis 
g-joje, A. perskaitė 
F. Engelso knygą 
„Šeimos, privatinės 
nuosavybės ir valstybės kilmė“ bei ki- 
tus marksizmo klasikų veikalus. Varšu- 
voje įsitraukė į rev. judėjimą studentų 
org-jose, buvo nelegalios studentų Rau- 
donojo kryžiaus d-jos narys, dalyvavo 
Gegužės Pirmosios demonstracijose, pa- 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 48 


dėjo leisti nelegalią socialistinę spaudą. 
1904.XI Varšuvoje buvo suimtas už 
dalyvavimą antikarinėje demonstraci- 
joje ir pašalintas iš in-to 3 kurso. 
Po 2!/> mėn. paleistas už užstatą, Varšu- 
vos teismo rūmų 1906.XII nuteistas 
1!/> metų kalėti, bet pagal 1905 amnes- 
tiją bausmė per pusę sumažinta. 1905.X 
visuotinio streiko metu A. kalbėjo mi- 
tinge Kalvarijoje, ragino darbo žmones 
kovoti prieš caro valdžią. Kai A. tėvas 
1906 išsikvietė į savo dvarą dragūnus 
ž. ū. darbininkų streikui slopinti, A. vie- 
šai pasmerkė tėvą ir visam gyvenimui 
nutraukė su juo ryšius. 

Atvykęs 1906 į Vilnių, A. įstojo į Lie- 
tuvos Socialdemokratų partiją (LSDP) ir 
tapo aktyviu jos veikėju: organizavo 
darbininkų streikus, kalbėjo mitinguose; 
kooptuotas 1906—07 dirbo partijos Vil- 
niaus miesto k-to nariu. Kovojant prieš 
LSDP vadovybės oportunizmą (blokavi- 
mosi su liberalais ir kt. klausimais), 
1906 pab. partijoje susidarė „Vilniaus 
opozicija", simpatizavusi bolševikinei 
taktikai. A. buvo vienas tos opozicijos 
dalyvių. 1907 pavasarį A., kaip partijos 
aktyvistas profesionalas, buvo pasiųstas 
į Panevėžio rj. Jo vadovaujama, LSDP 
Panevėžio org-ja padvigubėjo ir išaugo 
iki 300—350 narių. 1907 vasaros pabai- 
goje A., kaip Panevėžio rj. delegatas, 
dalyvavo LSDP VII suvažiavime Kroku- 
voje. Suvažiavime išsivystė kova tarp 
federalistų ir autonomistų. Kairieji (au- 
tonomistai) laimėjo: suvažiavimo dau- 
guma priėmė nutarimą susivienyti su 
RSDDP. Tai buvo pirmas didelis nacio- 
nalistų pralaimėjimas LSDP eilėse visos 
Lietuvos mastu. Autonomistų pergalė at- 
spindėjo pakairėjimą, kuris įvyko LSDP 
eilėse dėl pirmosios Rusijos revoliucijos 
ir bolševikų veiklos įtakos. A. buvo 
karštas revoliucinių s-d. šalininkas, pasi- 
sakęs už LSDP prisijungimą prie RSDDP, 
už visų s-d. jėgų sutelkimą kovai prieš 
carizmą. VII suvažiavimas išrinko A. 
LSDP CK nariu. Grįžtantį iš Krokuvos 
A. caro policija suėmė, bet po 5 savai- 
čių paleido. 

Atlikęs partijos užduotis Vilniuje, 
Kaune, A. 1908 pr. buvo pasiųstas į Su- 
valkų gub. Ten jis sustiprino rev. veik- 
lą ž. ū. darbininkų tarpe. 1908.XII Mari- 
jampolėje pradėjo eiti A. redaguoja- 
mas ir nelegalioje spaustuvėje jo pa- 
ties spausdinamas ž. ū. darbininkų 
laikr. „Darbininkų žodis“ (išėjo 5 nr.). 
1909.VI.10 Marijampolėje A. buvo su- 
imtas, kai mėgino vežti nelegalią lit-rą 
į kaimą, paskui kalinamas Suvalkų ir 
Pskovo kalėjimuose. Varšuvos teismo 
rūmai 1911 nuteisė jį 4 metams kator- 
gos darbų. 1915.V.15 atlikęs bausmę, 
A. buvo ištremtas į Sibirą, Jenisejaus 
gub. (prie Angaros u., į Jarkus, paskui 
į Kazačinską prie Jenisejaus u., o 1916 
pab. į Minusinską). Iš viso už rev. veik- 
lą A. caro kalėjimuose sėdėjo daugiau 
kaip 6 metus, tremtyje išbuvo 1!/> me- 
tų. Pskovo kalėjime jis 6 mėn. buvo su- 
kaustytas grandinėmis, apie 2 metus lai- 
komas vienutėje, dalyvavo polit. kali- 
nių 6 dienų bado streike ir kt. protesto 
veiksmuose. Kalėjime A. parašė nema- 


ža publicistinių ir moksl. darbų. Jie bu- 
vo slapta siunčiami į JAV lietuvių so- 
cialistinius laikraščius (,„Kovą“, „„Kelei- 
vi", „Laisvę“, „Naujienas“); tuo metu 
A. parašė ir JAV išleistas brošiūras: 
„Ateities surėdymas", „Šeimyniškas lie- 
tuvių gyvenimas Juškevičiaus dainose“, 
„Krikščionių mokslas ir darbininkai bei 
nuosavybės klausimas ir vergija evan- 
gelijoje bei apaštalų raštuose“ ir kt. 
Sužinojęs apie „Keleivio“, „Naujienų“ 
perėjimą į oportunistines burž. pozici- 
jas, A. jau 1915 pasmerkė juos, pava- 
dindamas „„beprincipiniais biznierių laik- 
raščiais"“. Laiškuose iš kalėjimo A. ra- 
gino kovoti prieš likvidatorius, pasisa- 
kė už Lietuvos Socialdemokratų partijos 
susijungimą su RSDDP. 

Atsidūręs Sibire, A. užmezgė ryšius 
su ištremtaisiais bolševikais, 1916—17 
buvo bolševikų partijos Minusinsko k-to 
nariu. Straipsniuose, parašytuose į Ško- 
tijoje ėjusius „Socialdemokratą“, „Rank- 
pelnį"“, A. populiarino V. Lenino idėjas; 
pasisakė už imp. karo pavertimą pilie- 
tiniu karu, už III Internacionalo sukūri- 
mą. A. buvo vienas pirmųjų lietuvių 
bolševikų. Rašydamas iš Sibiro, nuo 
Angaros u., straipsnius į Anglijoje, JAV 
ėjusius lietuvių soc. laikraščius, pasi- 
rašinėdavo juos Z. Angariečio pseudo- 
nimu, kuris ilgainiui virto antrąja pa- 
varde. 

Po Vasario revoliucijos atvykęs į Pet- 
rogradą, 1917IV.3 A. buvo išrinktas 
bolševikų partijos Petrogrado Lietuvių 
rį. k-to ir „Tiesos“ redkolegijos na- 
riu. Aštrioje kovoje prieš V. Pože- 
lą ir kt. oportunistus, siekusius liet. ra- 
jono partinę org-ją nuvesti senosios 
LSDP keliais, A. vadovaujami Petrogra- 
do lietuviai bolševikai pašalino iš savo 
org-jos menševikinius elementus. Ryž- 
tinga „Tiesos“ kova prieš oportunistus 
padėjo greičiau sutelkti I pasaul. karo 
metu į Rusiją evakuotus Lietuvos darbi- 
ninkus ir valstiečius apie bolševikų par- 
tiją kovai už Tarybų valdžią. 

Patariamojo balso teise A. 1917 daly- 
vavo RSDDP(b) Balandžio konferenci- 
joje, tos partijos VI suvažiavime, popu- 
liarino „Tiesoje“ jų nutarimus. Spalio 
revoliucijos dienomis Petrograde A. vyk- 
dė partijos užduotis informacijos, ryšių 
srityje, dalyvavo junkerių maišto malši- 
nime. 1917.XII.8 paskirtas Lietuvos rei- 
kalų komisaro (V. Kapsuko) pavaduoto- 
jų, A. ypač rūpinosi darbu su karo 
pabėgėliais, burž. nacionalistų sukurtų 
org-jų pertvarkymu, reakcinių jų va- 
dovų demaskavimu, iš Lietuvos eva- 
kuotų kultūros vertybių globa. Kaip 
lietuvių karo pabėgėlių delegatas, A. 
dalyvavo III Tarybų suvažiavime if 
buvo išrinktas Centro Vykdomojo Ko- 
miteto (CVK) nariu. 

Bresto taikos klausimu A. 1918 pr. 
kurį laiką buvo artimas „kairiesiems“ 
komunistams. 1917.X sudarytas RSDDP(b) 
Lietuvių sekcijų Centro biuras, kurio 
vienu vadovaujančių darbuotojų bu- 
vo A., 1918.II.6 „Tiesos“ Nr. 8(45) iš- 
spausdino rezoliuciją, kuria, be kita ko, 
reikalavo, kad Bresto derybose nebūtų 
daroma jokių nuolaidų imperialistams. 


Vėliau A. pripažino savo klaidą ir LKP 
Istorijai skirtuose darbuose ją iškri- 
tikavo. 

1918.I1I A. iš Petrogrado buvo pasiųs- 
las į Voronežą. Čia jis buvo Lietuvos 
Ieikalų komisariato leidyklos ir spaustu- 
Vės vedėju, redagavo 1918.IV pradė- 
JUsį eiti RKP(b) Lietuvių sekcijų Centro 
luro organą „Komunistas“. Centro biu- 
Tas, jo leidžiami „Tiesa“, „Komunistas“ 
Plačiai svarstė komunistinio darbo Lie- 
tuvoje organizavimo klausimus. Centro 
luras rengė kursus, kuriuose A. ir kiti 
mokė partinio darbo komunistus, siun- 
€lamus į vokiečių okupuotą Lietuvą, 
aprūpino "juos lit-ra, šriftu nelegaliai 
Partinei spaustuvei. A. buvo vienas ak- 
tyviausių Lietuvos Komunistų partijos 
Organizatorių, 

1918 lapkričio pab. A. su V. Kapsu- 
kų atvyko dirbti pogr. partinio darbo 
1 Vilnių ir buvo kooptuoti į LKP CK. 
1918.XII.8 Vilniuje sudarytoje Lietuvos 
aikinojoje revoliucinėje darbininkų ir 
Valstiečių vyriausybėje A. buvo vidaus 
Teikalų liaudies komisaru, pasirašė šios 
Vyriausybės XII.16 manifestą. Reikšmin- 
84 vaidmenį A. suvaidino, kuriant pir- 
Mają Vilniaus Darbininkų atstovų tary- 
ą. Jis energingai kovojo už bolševiki- 
nę Tarybos liniją, jau XII.3 LKP CK 
Posėdyje pasiūlė surengti Vilniuje ma- 
sinę demonstraciją kuriamai Tarybų 
Xaldžiai Lietuvoje paremti. Pirmajame 
arybos posėdyje XII.15 Antonovičiaus 
Eavarde A., kaip Vilniaus geležinke- 
Narų atstovas, buvo išrinktas Vilniaus 
arbininkų atstovų tarybos prezidiumo 
Nariu ir vykdė Laikinosios rev. vyriau- 
Sybės nutarimus. Vadovaudamas Vi- 
aus reikalų liaudies komisariato ir 
€mdirbystės liaudies komisariato dar- 
Ga A. 1919 pr. padėjo stiprinti Tarybų 
aldžią ir kitose Lietuvos vietose, pri- 
šidėjo prie Lietuvos Tarybų suvažiavi- 
0, Žž. ū. darbininkų dviejų suvažiavi- 
mų parengimo. Trūkstant kadrų, jam 
Kao Pavesta vadovauti Sveikatos ap- 
augos liaudies komisariatui ir Teisin- 
S liaudies komisariatui, laikinai pri- 

Itiems prie Vidaus reikalų liaudies 
Omisariato skyrių teisėmis. Tuo pat 
Metu A. dirbo LKP CK nariu ir res- 
Publikos CVK nariu, redagavo lietuvių 
alba „Komunistą“. 

1919 ir Tarybų Lietuvos respublikoje 
uvo „Padaryta klaidų, sprendžiant agrar. 
ir ausimą. Užuot išdalijus bežemiams 
žem ažemiams valstiečiams dvarininkų 
„mes, dvaruose buvo kuriami taryb. 
priaa5. vidutiniams valstiečiams nebuvo 
nus Žstama teisė rinkti taryb. orga- 
bai, A. vienas pirmųjų Lietuvoje paste- 
m Šias klaidas ir 1919 vasarą iškėlė 

Usimą dėl būtinumo jas taisyti. 

š "Uržuazinės-dvarininkinės Lenkijos 
ni. onieriams 1919.IV.21 okupavus Vil- 
B A. buvo paskirtas CK ir respubli- 
liotį Gynybos tarybos ypatinguoju įga- 
„niu Daugpilyje ryšiams su buržuazi- 


0s ų - Ė pr š 
S. Užimtais rajonais. Iš čia, A. siun- 
€lami, 


grza? „Gaugelis partijos darbuotojų 
darbų į Lietuvą dirbti pogr. partinio 


1919.VIII.27 CK biuras pasiūlė 
* Persikelti su „Komunisto“ leidykla 


ir spaustuve iš Daugpilio į Smolenską. 
Atvykęs čia, A. dirbo kaip CK narys, 
kartais kaip jo sekretorius, vadovavo 
part. leidyklai, padėjo Raudonosios Ar- 
mijos Vakarų fronto polit. skyriui leisti 
lenkišką lit-rą. 

Raudonajai Armijai 1920.VII.14 išstū- 
mus Lenkijos kariuomenę iš Vilniaus, 
A. dirbo Vilniaus kariniame rev. k-te 
nariu, „Komunisto“ redakcijoje. Tarybi- 
niams organams rugpiūčio pab. pasi- 
traukus iš Vilniaus, 1920.IX buvo suda- 
rytas LKP CK ir LKP Užsienio biuras; 
A. buvo CK narys ir Užsienio biuro 
sekretorius. Nuo 1924 pr. A. taip pat 
buvo LKP CK Politinio biuro narys ir 
dažniausiai jo sekretorius, LKP CK at- 
stovas prie Komunistų Internacionalo 
(Kominterno) Vykdomojo Komiteto. 
Kominterno III—VII kongresuose A. da- 
lyvavo kaip LKP delegatas, Kominterno 
V-—VII kongresuose buvo išrinktas In- 
ternacionalinės kontrolės komisijos na- 
riu, o 1926—35 buvo tos komisijos sek- 
retoriumi. 1938.III.27 Maskvoje buvo 
suimtas. Žuvo, neteisėtai represuotas 
asmenybės kulto sąlygomis. 1956 rea- 
bilituotas. 

Kaip politinis veikėjas, A. pasižymėjo 
principingumu, tvirtumu, nuoseklumu, 
nepalaužiama ištikimybe komunizmo 
idėjoms. Daugiausia jėgų ir energijos 
A. skyrė Lietuvos Komunistų partijai 
stiprinti, jos nariams idėjiškai auklėti. 
Jis atidžiai sekė ekonominę ir politinę 
Lietuvos padėtį, giliai nagrinėjo ją part. 
spaudoje, LKP suvažiavimuose, konfe- 
rencijose, CK plenumuose. A. daug pa- 
sidarbavo, kad leninizmo idėjos būtų 
prieinamos Lietuvos darbo žmonių ma- 
sėms. Iš pirmojo V. Lenino raštų leidi- 
mo jis atrinko ištraukas, kurių turinys 
labiausiai atitiko Lietuvos sąlygas. Tos 
ištraukos buvo išverstos (daugiausia 
J. Šepečio) į liet. kalbą, A. suredaguo- 
tos ir 1925—28 išleistos 18 atskirų lei- 
dinių. Leninizmo idėjos buvo populiari- 
namos daugelyje A. straipsnių ir bro- 
šiūrų. 

Kovoje prieš įv. opozicijas bolševikų 
partijoje A. aistringai gynė generali- 
nę partijos liniją: 1921 pasisakė prieš 
trockininkus profsąjungų diskusijos me- 
tu, 1924 ragino trockizmą „sudaužyti, 
kaip buvo sudaužytas Rusijos menše- 
vizmas“, smerkė part. spaudoje antipar- 
tinius Zinovjevo, Kamenevo, Bucharino 
veiksmus. 

Apie 20 metų dirbęs LKP eilėse vado- 
vaujamąjį darbą, A. gerai pažino jos 
aktyvą ir drauge su V. Kapsuku, K. Po- 
žela ir kitais partijos vadovais jį auklė- 
jo. Dėstydamas partinėse m-lose LKP 
istoriją, rašydamas šiais klausimais spau- 
doje, A. pabrėždavo, kad reikia kūry- 
biškai įsisavinti bolševikų partijos, taip 
pat LKP patyrimą, mokytis iš LKP klai- 
dų, kad daugiau jos nebūtų kartojamos, 
mokytis leninizmo. 

Svarbų darbą A. atliko, tyrinėdamas 
Lietuvos darbininkų rev. judėjimo isto- 
riją. To darbo vaisiai atsispindi 1921 pa- 
sirodžiusioje „Lietuvos revoliucinio ju- 
dėjimo ir darbininkų kovos istorijoje“ 
(2 tomai, apimantys laikotarpį iki 1907), 


ANG— ANG 61 


1935 hektografu išspausdintoje „Lie- 
tuvos Komunistų partijos istorijoje“ ir 
daugelyje brošiūrų. 

A. buvo vienas produktyviausių LKP 
žurnalistų. Jo straipsnių, daugelis nepa- 
sirašytų, o taip pat pasirašytų pseudo- 
nimais (Z. A., M. Beržas, M. B., J. Ber- 
žas JB RT SA Partietis 4 544P4 
A., Degučių Antanas, D. A., K. Kalnė- 
nas, J. Antanaitis, J. A. ir kt.), gausu 
partijos žurnaluose ir laikraščiuose: 
„Komuniste“, „Komunare“, „„Kibirkšty- 
je", „Balse“, „Partijos darbe“, „Tiesoje“, 
„Darbininkų atstove“ ir kt. Be to, be- 
veik visų šių leidinių jis buvo redak- 
torius ar redakcinės kolegijos narys. 
A. plunksnai priklauso 119 brošiūrų ir 
knygų politikos, ekonomikos, istorijos, 
filosofijos klausimais. Nors ir ne viskas 
iš šio literatūrinio palikimo turi vieno- 
dą išliekamąją vertę, tačiau A. atliko 
labai reikšmingą darbą, populiarinda- 
mas marksizmo-leninizmo teoriją, taiky- 
damas ją konkrečioms Lietuvos sąly- 
goms, kovodamas prieš burž. ideologiją, 
tyrinėdamas liet. visuomeninės minties 
vystymosi istoriją, LKP istoriją. 

Šalia plataus visuomeninio-politinio ir 
publicistinio darbo A. reiškėsi ir lit-roje. 
1908—09 Z. A. kriptonimu paskelbė 
keliolika alegorinių bei satyrinių apsa- 
kymų ir vaizdelių, kurių žymesni —,„Ap- 
šviestasis“, „Išpažintis“ ir kt. (išsp. JAV 
laikraščiuose „Lietuva“, „Dilgėlės“). Bro- 
šiūroje „Šeimyniškas lietuvių gyveni- 
mas Juškevičiaus dainose" A. materia- 
listiniu požiūriu nagrinėjo tautosaką. 
J. Janonio eil. rinkiniui A. 1918 para- 
šė įvadinį straipsnį, nušviečiantį poeto 
biografiją, kūrybą. Žurnale „„Komunis- 
tas“ (1919—23) paskelbė demaskuojan- 
čių pastabų apie tuometinę liet. burž. 
rašytojų veiklą. „Lietuvos revoliucinio 
judėjimo ir darbininkų kovos istorijoje“ 
(t. 1, 1921), kalbėdamas apie K. Done- 
laičio kūrybą, ir brošiūroje apie Žemai- 
tę A. didžiai vertino realistinės liet. 
lit-ros pradininkų meistriškumą, iškėlė 
klasių kovos atspindžius jų kūryboje. 
Kaip lit-ros kritikas A. ypač pasireiš- 
kė žurnale „Kibirkštis“ (1924—26), įv. 
pseudonimais bei kriptonimais paskelb- 
damas keliasdešimt straipsnių, recenzi- 
jų, pastabų. Drauge su V. Kapsuku 
A. kovojo prieš dekadentinės lit-ros 
ir burž. filosofijos teorijų (dievosta- 
tos ir kt.) įtaką jaunai liet. proletarinei 
lit-rai, stengėsi stiprinti joje realistines 
tradicijas. Jis akylai sekė besiformuo- 
jančią liet. proletarinę lit-rą, kėlė aikš- 
tėn ir kritikavo idėjinius prol. rašytojų 
nukrypimus kūryboje ir organizacinėje 
veikloje. Kovodamas dėl grož. lit-ros 
komunistinio partiškumo, pabrėždamas 
jos idėjinę reikšmę, A. ne visuomet rei- 
kiamai atsižvelgė į meninę lit-ros vei- 
kalų specifiką, ne visuomet pakankamai 
dialektiškai nagrinėjo lit-ros visuomeni- 
nio poveikio klausimus. Tuo paaiškina- 
mos kai kurios jo neteisingos išvados, 
vertinant liet. lit-ros klasikų veikalus, 
J. Biliūno ir kt. kūrybą. Tai būdinga ir 


62 ANG— ANG 


vėlesniesiems A. straipsniams, išspausdin- 
tiems žurnaluose „Balsas“ (1928—33), 
„Priekalas“ (1931—38), kuriuose jis lie- 
tė trečiafrontininkų veiklą, P, Cvirkos 
ir kt. pažangiųjų rašytojų kūrybą. 

Pagerbiant A. atminimą, Vilniuje, Pa- 
nevėžyje, Kalvarijoje ir kt. Lietuvos 
miestuose jo vardu pavadintos gatvės. 
Nuo 1962 geriausiems studentams Ta- 
rybų Lietuvoje mokamos 2 A. vardo 
stipendijos. 


Ršt.: Ateities surėdymas, Filadelfija, 1909; 
Šeimyniškas lietuvių gyvenimas Juškevičiaus 
dainose, Boston, 1911; Kur mūsų bočiai gyve- 


no?, Boston, 1912; Moterų padėjimas ir lytiš- 
kas klausimas evangelijoj bei apaštalų raš- 
tuose, Boston, 1913; Materialistinis istorijos 
supratimas, Boston, 1913 [II lIeid.— Vorone- 
žas, 1918]; Darbininkai ir karas, Voronežas, 
1918; Imperializmas ir jo pergalėjimas, Voro- 
nežas, 1918; Filosofiniai istorinių pažiūrų ke- 


liai ir K. Marksas, Voronežas, 1918; Lietuviai 
bolševikai Rusijoj, Voronežas, 1918; Vilniaus 
darbininkų taryba, [Smolenskas], 1920; Walka 
c ziemię w okupacji polskiej, [Smolenskas], 
1920; Lauko darbininkai baltojoj Lietuvoj, 
[Smolenskas], 1920; Lauko darbininkai ir Ta- 
rybų valdžia Lietuvoj, [Smolenskas], 1920; 
Pirmieji Lietuvos bolševikai, [Smolenskas], 
1921; Ekonominė ir politinė padėtis Lietuvoj, 
[Smolenskas], 1921; Partijos krizio klausimu, 
[Smolenskas], 1921; Lietuvos revoliucinio ju- 
dėjimo ir darbininkų kovos istorija, t. 1. (Par- 
tijos istorija iki 1896 metų), t. 2 (Partijos isto- 
rija nuo 1896 iki 1907), [Smolenskas], 1921; Ne- 
priklausomos Lietuvos kalėjimuose, Brooklyn, 
1922; Antrosios Lietuvos socialdemokratų par- 
tijos darbai ir mokslas, K. [Smolenskas], 1925; 
Kas tie Lietuvos komunistai-ir ko jie nori?, 
K. [Smolenskas], 1926; „Tautos vadas“ A. Sme- 
tona, jo sėbrai ir darbai, K. [Smolenskas], 1927 
[II leid. 1928]; OamnucTrckmi mepeBopoT M pac- 
CTPeA KOMMyHKCTOB B AuTrBe, M.-A., 1927; Liau- 
dininkų ir socialdemokratų valdžios darbai, Til- 
žė, 1928; 1926 metų streikai Lietuvoje, [Smo- 
lenskas], 1928; Ar jie kovotojai dėl Lietuvos 
nepriklausomybės?, Tilžė, 1928; Lauko darbi- 
ninkai ir jų vargai, Klaipėda [Tilžė], 1930; Žo- 
dis kaimo biednuomenei, Klaipėda [Kara- 
liaučius], 1930; Bedarbiai fašistų Lietuvoj ir jų 
kova, [Tilžė], 1930; Spalių revoliucijos ke- 
liais (15-0s metų sukaktuvėms), [Berlynas], 
1932; LKP įsikūrimas ir proletarinė revoliucija 
Lietuvoje (1918—1919 m.), V., 1962, 


Lit.: Revoliucinis judėjimas Lietuvoje 
(Straipsnių rinkinys), V., 1957; J. Repšys, Zig- 
mas Angarietis — marksizmo propagandistas 
Lietuvoje 1917—1918 m.—,,VVU mokslo darbai“, 
t. 20, 1958; Kovos keliais, [rinkinys], V., 1961; 
A. Sniečkus, Žymus Komunistų partijos veikė- 
jas.—,,Tiesa“, 1962.VI.27; B. Prėskienis, Zig- 
mas Angarietis — literatūros kritikas.—,,Perga- 
lė", 1962, Nr. 6; R. Šarmaitis, Zigmo Angarie- 
čio literatūrinis  palikimas.—,,LKP istorijos 
klausimai“, t. 3, 1963; B. Pranskus, Proletarinė 
lietuvių literatūra, V., 1964; Lietuvių litera- 
tūros istorija, t. 3, d. 2, V., 1965. 


ANGELAIČIAI, Angelo sargo vaikų są- 
junga, — klerikalinė vaikų organizacija, 
veikusi Lietuvoje 1922—40. Org-jai 
vadovavo kunigai, skiepydami jos na- 
riams rel. fanatizmą, burž. nacionaliz- 
mą. Org-ja leido vaikams skirtą laikr. 
„Žvaigždutė“. 


ANGININKAI — kaimas Alytaus rj., 
Simno apyl., 4 km į r. nuo Simno, prie 
Kapsuko— Alytaus plento. 201 gyv. 
(1959). Kaimą sudaro dvi sodybų lini- 
jos išilgai Angininkų ežero r. ir v. kran- 
tų. R. pakraščiu teka Peršėkė. 

ANGININKŲ EŽERAS — ežeras Aly- 


taus rj, 5 km į r. nuo Simno. Plotas 
46 ha, didž. gylis 8 m. Ežeras pailgas, 


nenutekamas. Krantai aukštoki, sausi. 
Prie ežero yra Angininkų kaimas. Eže- 
ras verslovinis; žuvies 1964 sugauta 
13 kg/ha (daugiausia karšių). 


ANGIRIAI — kaimas Kėdainių rj., Jos- 
vainių apyl, 15 km į v. nuo Kėdainių, 
Šušvės kair. krante; kolūkio centras. 
193 gyv. (1959). Per kaimą eina Kra- 
kių—Josvainių kelias. Veikia felčerių- 
akušerių punktas (nuo 1960), kultūros 
namai (nuo 1956), biblioteka (nuo 1947). 


ANGLĖLIS, Unglinis,— ežeras Švenčio- 
nių rj., 5 km į p. v. nuo Joniškio, 3 km 
į v. nuo Arino ežero p. galo. Plotas 
10 ha. Ežeras ištįsęs iš šiaurės rytų 
į pietų vakarus. Krantai neaukšti, miš- 
kingi, rytinis pelkėtas. 


ANGLĖZAS, angelčikas, engelčikas, in- 
gelčikas,— liaudies šokis, žinomas nuo 
XIX a. pr. Apie Liškiavą šokdavo pen- 
kiese, L. Ivinskio minimą (1832) A. šok- 
davę 3 vyrai, apie Šiluvą — 3 poros. 
Šokant buvo dainuojama. Dainos melo- 
diją visada grodavo. Apie Liškiavą, 
Merkinę A. melodija panaši į „Žiogelių“ 
šokio melodiją (metras ?/4). 

Lit.+ J. Lingys, Lietuvių liaudies šokiai, 
V., 1952. 


ANGLIARUGŠTĖ ž. Anglies dioksidas. 


ANGLICKIS Stasys [g. 1905.XII.9 Ber- 
notave (Plungės rj.)] — poetas. Litera- 
tūrinę veiklą pradėjo 1925. 1932 baigė 
Kauno un-to humanitarinių mokslų f-tą. 
1933—40 mokytojavo Šiaulių berniukų 
g-joje. Iš pradžių A. buvo modernisti- 
nių lit. srovių veikiamas, bendradarbia- 
vo buržuazinėje ir klerikalinėje spaudo- 
je. Eil. rinkiniuose „Žingsniai prie sfink- 
so" (1931) ir „Kraujo auka“ (1934) 
žymu simbolistinės poezijos poveikis. 
Real. dramoje „Rūmai be pamato“ (1933) 
kritikavo klerikalizmą, burž. partijų 
rietenas dėl valdžios. Poet. satyrų kny- 
goje „Septynios didžiosios nuodėmės" 
(1935) vietomis taikliai pastebėjo kai 
kurias burž. tikrovės negeroves. Eil. 
knygoje „Didžioji kančia“ (1937) greta 
abstrakčios filos. lyrikos buvo ir visuom. 
motyvų. Tolesnis A. vadavimasis iš 
„grynojo meno“ tendencijų išryškėjo 
eilėraščiuose, spausdintuose žurnale „Li- 
teratūra", almanache „„Prošvaistė“. Re- 
dagavo antologiją „Žemaičiai“ (1938). 
1940—41 dirbo Švietimo liaudies komi- 
sariate vid. m-lų inspektoriumi. Vok. 
faš. okupacijos metais mokytojavo Vil- 
niuje, vėliau persikėlė į Kuršėnus. Po- 
kario metais išvertė M. Lermontovo 
„Demoną“ (1949), H. Heinės „Kelionių 
vaizdus" (1953). Išleido poezijos rinkti- 
nę „Po atviru dangum“ (1960) ir eil. rin- 
kinį „Metūgės linksta į saulę“ (1965). 
Lit.: Tarybų Lietuvos rašytojai, [autobiogra- 
fijos], V., 1957; E. Matuzevičius, Poetas ir lai- 


kas.—,,Pergalė“, 1960, Nr. 11; Lietuvių litera- 
tūros istorija, t. 3, d. 2, V., 1965. 


ANGLIES DIOKSIDAS, angliarūgštė, 
CO;. Lietuvoje pradėtas gaminti po 
I pasaul. karo. Burž. valdymo laikotar- 
piu daugiausia buvo gaminamas iš krei- 
dos. Be to, Kauno mielių f-ke veikė ne- 
didelis cechas, kuriame A. d. buvo gau- 


namas, deginant koksą. Per metus jame 
buvo pagaminama iki 60 t A. d., kuris 
beveik visas buvo suvartojamas limo- 
nado gamybai. A. d. cechas Kauno mie- 
lių f-ke veikė ir taryb. metais (iki 1961), 
tačiau jis nepajėgė patenkinti didėjan- 
čios A. d. paklausos. 1952 Panevėžio 
spirito kombinate pradėta rinkti A. d. 
kurį išskiria mielės; 1962 čia jo gauta 
apie 1200 tonų. 1963 A. d. cechas pa- 
leistas Šilutės spirito varykloje (projek- 
tinis pajėgumas 600 t per metus). Žymi 
dalis Lietuvos TSR gaminamo A. d. su- 
naudojama cukraus ir chemijos pramo- 
nėje, metalų suvirinimo darbams, be to, 
jis vartojamas bealkoholiniams gėri- 
mams gazuoti, gesintuvams pripildyti; 
šaldytuvuose, šiltadaržiuose. 


ANGLIJOS LIETŪVIAI. Vieni pirmųjų 
lietuvių, atvykusių į Angliją, buvo Kri- 
mo karo (1853—56) belaisviai, tarnavę 
Rusijos kariuomenėje,— Kielius ir Mar- 
cinka nuo Marijampolės. 1856 paleisti 
iš nelaisvės, jie atvyko į Liverpulį, kur 
rado būrelį lietuvių, dirbančių cukraus 
f-ke. 1914 Anglijoje jau buvo apie 
12000 lietuvių. I pasaul. karo metais 
pagal Anglijos ir Rusijos konvenciją 
šaukiamojo amžiaus lietuviai buvo pa- 
imti į Anglijos kariuomenę arba išsiųsti 
į Rusiją. Didžiausios A. 1. kolonijos įsi- 
kūrė Londone, Vidurinėje Anglijoje ir 
Škotijoje. Nemokėdami anglų kalbos, 
A. I. dirbdavo daugiausia pačius sun- 
kiuosius ir blogai apmokamus darbus, 
gyveno vieno-dviejų kambarių „stubo- 
se", kur telkėsi šeima ir keli viengun- 
giai. Anglų fabrikantai žiūrėjo į atei- 
vius iš aukšto, išnaudojo labiau, negu 
vietinius darbininkus, trukdė jiems sto- 
ti į profs-gas, formalumais sunkino jų 
įsidarbinimą. Vis dėlto kai kurie A. 14 
išmokę kalbos, suorganizavo koopera- 
tyvus, įsitaisė parduotuves, siuvyklas, 
dirbtuves, žodžiu, prasimušė į smul- 
kiosios buržuazijos eiles. A. 1. visuo- 
meninis gyvenimas nuo XIX a. pab. reiš- 
kėsi įvairių, dažniausiai klerikalinių, 
org-jų kūrimu ir kultūrinės veiklos or- 
ganizavimu. 1896 įsisteigė „Vienybė“, 
1898 — Susivienijimas lietuvių Angli- 
joje, 1899 — „Šviesa“, 1905 — Lietuvių 
kiubas, 1906 — „Rūta“. 1899 Glazgove 
išėjo  klerikalinės krypties laikraštis 
„Vaidelytė", 1905—06 ėjo „Laikas“. 
Apie 1905 susikūrė Lietuvių socialde- 


Anglijos lietuviai. ,„Rankpelnio“ redakcija 


mokratų partija D. Britanijoje, kuri vė- 
lau pasivadino Lietuvių socialistų s-ga 
D. Britanijoje. Ji Belshile 1907—23 lei- 
do darbininkų laikr. „Rankpelnį“, kuris 
Nuo 1915 tapo revoliucinių socialde- 
mokratų, vėliau komunistų laikraščiu. 
1908 Belshile ėjo juokų laikr. „Pipiras“. 
1909—11 „Rankpelnis“ leido jumoristi- 
nes J. Steponaičio redaguojamas „Šir- 
ses“. 1914 Lietuvių socialistų s-ga įstei- 
8ė Belshile knygyną. 1914 pab. į Ang- 
liją atvyko V. Mickevičius-Kapsukas. 
la buvo perkeltas ir Lietuvos Social- 
demokratų partijos Užsienio biuras, ku- 
"is leido „Socialdemokratą“. V. Kapsu- 
kas 1915—16 Belshile redagavo „Rank- 
Pelnį“ ir „Socialdemokratą“. 1914 Ang- 
lijoje laikėsi P. Eidukevičius (slap. 
+ Baranauskas), kuris padėjo organi- 
Zuotis pažangiesiems vietos lietuviams. 
1915 įsikūrė Britanijos Lietuvių mote- 
tų darbininkių d-ja. 1920 Lietuvių so- 
Cialistų s-ga pasivadino Lietuvių komu- 
nistų s-ga D. Britanijoje, o vėliau įsi- 
Jungė į D. Britanijos Komunistų parti- 
Ją. 1922 Lietuvių komunistinė jaunimo 
S-8a D. Britanijoje išleido keletą nume- 
"lų savo laikr. „Jaunoji karta". Kai 
UIž. Lietuvos policija likvidavo LKP 
K Pogr. „Spartako“ spaustuvę Kaune, 
Pažangieji A. 1. padėjo 1922 išleisti 
LKP CK organo „Tiesos“ Nr. 25—26 
(medžiagą sutvarkė K. Daugirdas). 
+ 1. turėjo ir savišalpos org-jų, rengė 
Vakarus su vaidinimais bei dainomis, 
Platino spaudą. II pasaul. karo metu 
aug A. 1. tarnavo Anglijos kariuome- 
nėje, nemaža jų žuvo. 1964 Anglijoje 
8yveno apie 16 000 lietuvių. Kelios A. I. 
Brupės lankėsi Tarybų Lietuvoje. Senų- 
Jų Lietuvos išeivių org-jų Anglijoje 
S belikę, ir jų visuomeninė veikla 
ai nežymi. Po II pasaul. karo į Ang- 
g atvyko apie 6000 lietuvių, iš kurių 
apie 4000 vėliau persikėlė į JAV, Ka- 
A ir kt. šalis. Liet. burž. nacionalis- 
iš Londone nuo 1947 leidžia antitaryb. 
r „Europos lietuvis“ (iki 1953 „Bri- 
anijos lietuvis“); deš. socialistai ten 
at leidžia neperiodinį laikr. „Darbinin- 
k balsas“, Škotijoje nuo 1914 eina 
€rikalinis laikr. „Išeivių draugas“. 


ANGLININKAI — 1. Kaimas Prienų Ij., 
le2no apyl, 4 km į š. r. nuo Jiezno. 


8yv. (1959). Pro A. teka Svėdu- 
(Verknės deš. intakas). Pr. m-la 
(nuo 1917), 


+= Kaimas Biržų rj., Geidžiūnų apyl., 
san i p. r. nuo Biržų; kolūkio cent- 
ią“ 80 gyv. (1959). Per A. teka Apaš- 
KS eina Biržų— Papilio kelias. Lentpiū- 

Nuo 1954), malūnas, parduotuvė, pr. 


teko (1927 atkelta iš Štakirių), biblio- 


Ra. GLININKAI — 1. Kaimas Trakų Ij., 
ezisi apyl, 6 km į r. nuo Rūdiškių 
tė Šo, 151 gyv. (1959). R. pakraščiu 
Pard Lukna (Merkio intakas). Malūnas, 
Uotuvė, pr. m-la. A. minimi XVII a. 
nio. Kaimas Kaišiadorių rj,  Kruo- 
Kata 017 S km į š. v. nuo Kruonio, 
Pro O marių krante. 130 gyv. (1959). 
„ teka Apsuona (Nemuno intakas). 


Felčerių-akušerių punktas (nuo 1962), 
pr. m-la (nuo 1922), kultūros namai 
(nuo 1960), biblioteka (nuo 1945). Ties 
A. randama akmens amžiaus sodybų 
liekanų. A. žinomi nuo XVIII a. pra- 
džios. Po D. Tėvynės karo burž. nacio- 
nalistai nužudė 9 kaimo gyventojus. 
Statant Kauno hidroelektrinę, 1958—59 
iš numatyto užtvindyti ploto į A. atsikė- 
lė Dabintos, Kračkiemio ir Rūčkakiemio 
gyventojai. 


ANGLININKAI — valstiečiai baudžiau- 
ninkai, turėję už naudojamą žemę ga- 
minti medžio anglis ginklų kalykloms ir 
dvaro kalvėms, ypač geležiai iš balų 
rūdos lydyti. Valkininkų anglininkai 
XVI a. ir XVII a. pr. turėjo kas 2 sa- 
vaitės išdegti po 1 nustatyto dydžio 
duobę medžio anglių ir savo arkliais jas 
atgabenti į valdovo ginklų kalyklą. 
1557 valakų įstatyme A. prilygo daili- 
dėms, kalviams, rūdininkams ir kt. ama- 
tininkams, kurių darbas dvaro naudai 
atstojo lažą. 


ANGLYS. Lietuvoje nuo seno buvo nau- 
dojamos medžio A. vietinei pelkių rūdai 
lydyti ir iš jos gaunamai geležiai apdirb- 
ti (ž. Geležies rūda). Natūraliosios A. 
(rusvosios, akmens A. ir antracitas) pla- 
čiai pradėtos naudoti tik XIX a., vys- 
tantis kapit. pramonei ir geležinkelių 
transportui. Lietuvoje natūraliųjų A. be- 
veik nerasta. Pram. reikšmės netu- 
rintys rusvųjų A. sluoksneliai aptikti 
Ventos atodangose apie Papilę ir Da- 
nės u. krantuose prie Klaipėdos. Iki 
1939 natūraliąsias A. Lietuva importa- 
vo daugiausia iš Anglijos ir Vokieti- 
jos. A. importas (tūkst. t): 1923 — 83, 
1930 — 206, 1938 — 288. Natūraliosios 
A. 1939 sudarė 26,495 viso burž. Lietu- 
voje sunaudoto kieto kuro (malkos 
68,190, durpės 5,595). Pramonės kuro 
balanse anglims teko apie 5095 (1937 — 
55,795, 1938 — 44,895, 1939 — 4196). Vi- 
soje burž. Lietuvos (be Klaipėdos kraš- 
to) pramonėje 1939 sunaudota 68 800 t 
anglių. 

Lietuvos TSR anglis įsiveža iš Done- 
co, Lvovo, Volinės, Pečioros baseinų ir 
iš Silezijos (Lenkija). Taryb. metais, 
sparčiai vystantis pramonei, A. sunau- 
dojimas smarkiai padidėjo ir 1962 siekė 
1,7 mln. t. Respublikos kuro balanse A. 
(drauge su koksu) 1960 sudarė 25,496, 
1962 — 2805. 1960 apie pusę (52,396) 
visų įsivežtų A. sunaudota pramonėje ir 
statyboje, 30,19; — miestų komunalinia- 
me ūkyje, 11,59; — transporte, 5,49 — 
žemės ūkyje. 32,59 visų A. 1960 sunau- 
dota elektrinėse. Ėmus vis plačiau nau- 
doti skystą ir dujinį kurą, A. pareikala- 
vimas Lietuvos TSR mažėja. 


ANGLŲ KALBA — indoeuropiečių kal- 
ba, priklausanti v. germanų kalbų gru- 
pei. Vilniaus un-te prof. J. Saundersas 
(Saunders) 1810 pradėjo angliškai dės- 
tyti anglų lit-ros kursą. A. k. dėstė 
B. Haušteinas (Haustein), išleidęs A. k. 
vadovėlį. Yra duomenų, kad tuo metu 
mieste buvę galima A. k. mokytis ir 
privačiai. XIX a. pab. ir XX a. pr. iš- 
eiviai lietuviai Amerikoje artimiau su- 


ANG— ANG 63 


sidūrė su A. k. Ten pasirodė ir pirmieji 
anglų-lietuvių ir lietuvių-anglų kalbų 
žodynai bei vadovėliai. A. Lelio (Lalio) 
žodynas, išleistas Čikagoje 1903, 1905, 
1911, ilgą laiką buvo didžiausias anglų- 
lietuvių ir lietuvių-anglų kalbų žo- 
dynas. A. k. turėjo nemažą įtaką Ame- 
rikos lietuvių kalbai. Burž. Lietuvos 
g-jose A. k. buvo dėstoma siauresniu 
mastu, negu vokiečių ar prancūzų kal- 
bos. Trūko kvalifikuotų mokytojų; A. k. 
paprastai dėstė iš JAV grįžę lietuviai, 
neturį nei filol, nei ped. išsilavinimo. 
Mokymo reikalams buvo išleista A. Her- 
lito „Angliškai lietuviškas žodynas“ 
(1931), V. Kamantausko „Anglų kalbos 
gramatika" (1931), J. Avižonio, M. Ling- 
so, A. Karaliaus A. k. vadovėliai. B. Šul- 
gaserio A. k. skaitiniai ir kt. 

A. k. labiau paplito Lietuvoje taryb. 
metais. Ji tapo pagrindine užsienio 
kalba, dėstoma vidurinėse ir aukštosio- 
se m-lose. Vilniaus un-te ir Vilniaus 
Ped. in-te yra A. k. ir lit-ros specialy- 
bės, A. k. katedrose dirba daugiau kaip 
50 anglistų. Baigusieji A. k. ir lit-ros 
specialybę Vilniaus un-te bei Vilniaus 
Ped. in-te dirba mokytojais įv. m-lose. 
Plačiajai visuomenei organizuojami 
A. k. kursai. Leidžiami originalūs ir vers- 
tiniai A. k. vadovėliai, žodynai, grama- 
tikos, skaitiniai ir kt. Atliekami teori- 
niai tyrinėjimai, ypač A. k. leksikolo- 
gijos (N. Kameneckaitė, E. Paulauskienė, 
E. Stasiulevičiūtė, E. Pareigytė), gra- 
matikos (A. Laučka, B. Piesarskas, T. Ro- 
tomskienė), fonetikos (E. Volfsonas, 
R. Aprijaskytė ir kt.). Taryb. metais iš- 
leista nemaža praktinio pobūdžio ang- 
listinių darbų: V. Baravyko „„Anglų- 
lietuvių kalbų žodynas“ (1953, 1958, 
1961), B. Piesarsko ir B. Svecevičiaus 
„Lietuvių-anglų kalbų žodynas“ (1960), 
B. Abramavičienės, G. Daugirdaitės, 
I. Laptevaitės „Šnekamosios anglų kal- 
bos vadovėlis aukštosioms mokykloms“ 
(„Spoken English for higher schools“, 
1963) ir kt. Iš A. k. verčiama nemaža 
grož. lit-ros veikalų. Į A. k. išversti kai 
kurie liet rašytojų (K. Donelaičio, 
A. Baranausko, V. Krėvės, P. Cvirkos, 
I. Simonaitytės, Just. Marcinkevičiaus 
ir kt.) kūriniai, liet. liaudies dainų rin- 
kiniai (ž. Anglų literatūra). 

Liet. kalboje yra apie 1000 angliškos 
kilmės tarpt. žodžių. Tai leksika, susijusi 
su mokslu bei technika („liftas“, „kon- 
vejeris“, „propeleris“, „tankas“, ,„bufe- 
ris“, „buldozeris“), sportu („startas“, 
„finišas“, „čempionas“, „krosas“, „bok- 
sas“, „tenisas“, „futbolas“), jūrininkyste 
(„dokas“, „kateris“, „tralas“, „traleris“, 
„kilis“) ir kt. sritimis. Angl. skolinius 
Amerikos lietuvių kalboje aprašė 
A. Margeris darbe „Amerikos lietuviai 
ir angliškųjų skolinių žodynas“ (1956). 


ANGLŲ LITERATŪRA (ryšiai su liet. 
lit-ra). Pirmieji A. 1. sekimai ir vertimai 
į liet. kalbą pasirodė XIX a. pr. Jie 
buvo atlikti iš vok. arba lenk. verti- 
mų bei sekimų. 1804 Karaliaučiuje buvo 


64 ANG— ANG 


išleistas Dž. Banjano (J. Bunyan, 1628— 
1688) knygos „Piligrimo kelionė“, pava- 
dintos „Krikščionies kelionė į aną išga- 
nytingą amžių“, sekimas. S, Daukantas 
parengė D. Defo (Defoe, 1661—1731) ro- 
mano „Robinzonas Kruzas" liet. perdirbi- 
nį „Rubinaįčio Pelūzės gyvenimas". Seki- 
mas buvo atliktas, remiantis vok. rašy- 
tojo J. Kampės perdirbiniu „Robinzonas 
jaunesnysis“. Nauji „Robinzono Kruzo“ 
liet. sekimai pasirodė XIX a. pab. ir 
XX a. pr. (1894, 1903, 1906, 1907). Apie 
1860 L. Ivinskis išvertė Dž. Miltono 
(J. Milton, 1608—74) poemos „„Prarasta- 
sis rojus“ ištraukų, E. Jungo (Young, 
1683—1765) poemą „Paskutinis teismas“, 
pavadintą „Sūdna diena“, ir poemos 
„Nakties mintys“ pirmąja giesmę (išl. 
1897—98). XIX a. sekimai buvo daromi 
daugiausia pagal kūrinius su ryškiomis 
didaktinėmis tendencijomis. XIX a. ant- 
rojoje pusėje buvo verčiami jau įvai- 
resni kūriniai, kai kurie iš originalų, 
bet vis dar populiarūs tebebuvo ir įvai- 
rūs sekimai bei perdirbiniai. Daugelis 
tuomet verčiamų kūrinių pasižymėjo 
dem. tendencijomis. J. Andziulaitis iš- 
vertė škotų liaudies poeto R. Bernso 
(Burns, 1759—96) eil. „Pirmiaus visko“, 
kuriame keliamas liaudies žmogaus mo- 
ralinis kilnumas. M. Davainis-Silvestrai- 
tis ir A. Lingis bandė versti Dž. Bairono 
(G. Byron, 1788—1824) poemų „„Čaild 
Haroldo kelionės“ ir „Giauras“ ištrau- 
kas kovos prieš nacionalinę priespaudą 
motyvais. Svarbiausias XIX a. pabaigoje 
(1894) išverstas Bairono kūrinys — filo- 
sofinė drama „Kainas“ (v. V. Kudirka), 
pasižyminti ateistinėmis tendencijomis ir 
protestu prieš despotizmą. Pasirodė ir 
pirmas kritinio realizmo rašytojo Č. Di- 
kenso (Ch. Dickens, 1812—70) apsaky- 
mo „Girtuoklis“ vertimas (1888). „Kai- 
no" ir Dikenso apsakymų vertimai iš- 
spausdinti periodikoje, „Kainas“ vėliau 
išleistas atskiru leidiniu (1903). Pirmą- 
kart išspausdintas periodikoje (1899), 
o vėliau atskiru leidiniu (1902) R. Sti- 
vensono (Stevenson, 1850—94) išgarsėjęs 
rom. „Lobių sala“, pavadintas „Iždų sa- 
la". XX a. pr. (ligi 1917) vertimų iš 
A. 1. nebuvo gausu, verčiami kūriniai 
nebepasižymėjo aktualumu. J. Širvydo 
išverstas (1905) Bernso eil. ,Mūsų dalis 
tik liūdėt“ persunktas pesimistinių nuo- 
taikų, eil. „Liki sveika, Aukštaitija“ 
(1910) skirtas gamtos temai. Pirmieji iš- 
versti rev. romantiko P. Šelio (Shelley, 
1792— 1822) eilėraščiai — meilės ir gam- 
tos lyrika: „Labą naktį“, „Paukštelis 
čiulbėjo“, „Momentas“ („Laisvoji min- 
tis“, 1913, Nr. 34). Iš amžininkų buvo 
renkamasi versti ne rašytojai, atstovau- 
jantys kritiniam realizmui, o autoriai, 
daugiau ar mažiau susiję su nuotykių 
lit-ra. Išversta ištrauka iš Dž. Džeromo 
(J. K. Jerome, 1859—1927) veikalo 
„Trise valtimi“, pavadinta „Dėdė Po- 
džer“ („Lietuvių laikraštis“, 1905, Nr. 31, 
32)) apsakymas „Naujoji utopija“ 
(„Draugija“, 1907, Nr. 1), R. Kiplingo 
(Kipling, 1865—1936) apsakymai iš jo 


„Džiunglių knygos“ („Žvaigždė", 1901, 
Nr. 36—42; 1902, Nr. 30—32, 44—46), 
Kai kas buvo verčiama iš nuotykių ro- 
manų autoriaus A. Doilio (Doyle, 1859— 
1930) kūrybos. Svarbiausi šio laikotar- 
pio vertimai — Dž. Svifto (J. Swift, 
1677—1745) rom. „Guliverio kelionės“ 
(išl. 1907 Čikagoje) ir V. Šekspyro 
(W. Shakespeare, 1564—1616) tragedija 
„Hamletas“ (1909, vertė K. Sąmajaus- 
kas). Jau anksčiau buvo išverstos iš- 
traukos iš Šekspyro tragedijų: Hamleto 
monologas iš „Hamleto“ 3 veiksmo 
(„Aušra“, 1884, Nr. 10—11, v. J. Zauer- 
veinas), scenos iš „Julijaus Cezario“ 
(„„Dirva-Žinynas“, 1903, Nr. 6, v. A. Kau- 
pas). K. Jurgelionis išvertė V. Šekspyro 
„Makbetą“ (išl. 1915 Čikagoje). 

Burž. metais iš A. I. buvo verčiama 
daugiausia nuotykių ir detektyvinė 
lit-ra. Gausiai atstovaujamas nuotykių 
romanų autorius T. Ridas (Reid, 1818— 
1883): „Šauliai Meksikoje" (1923), „Bal- 
taveidis vadas“ (1927), „Raitelis be gal- 
vos“ (1928, v. J. Strazdas), „Nelaimės 
ženklas“ (1929, v. E. Viskanta) ir kt. 
Pasirodė daug vertimų iš avantiūristi- 
nio-egzotinio romano kūrėjo H. Ha- 


gardo  (Haggard, 1856—1925)  kūry- 
bos: „Karaliaus Saliamono kasyklos“ 
(1923), „Ajieša“ (1933), „Kleopatra“ 


(1934, v. J. Kazėnas) ir kt. Atskirais 
leidiniais išėjo anksčiau minėto Doilio 
4 apsakymai („Juodojo Petro paslaptis“, 
1929; „Brazilijos katinas“, „Juodoji vė- 
liava“, „Nusikaltimo šedevras“, 1930) ir 
2 romanai: „Ratas trikampy“ (1929) ir 
„Šerloko Holmso memuarai" (1929, 
v. J. Karosas). Kai kurie Hagardo, Doi- 
lio ir ypač Rido kūriniai buvo vertingas 
indėlis į verstinę lit-rą jaunimui. Tačiau 
šie veikalai kartu su gausiai verčiamais 
menkaverčiais nuotykinės lit-ros kūri- 
niais sudarė pernelyg didelę dalį verti- 
mų iš anglų lit-ros. Tuo tarpu klasikų ir 
ypač kritinio realizmo rašytojų kūrinių 
buvo išversta palyginti nedaug: Dikenso 
apsakymas „Šykštuolis Skrudžas“ (1922), 
sutrumpintas „Oliverio Tvisto“ vertimas 
(1928), „Jaunuolėlių gyvenimas“ (1929), 
apys. „Varpai“ (1930, v. A. Venclova), 
„Židinio svirplys“ (1940, v. P. Mantvy- 
das). Pasirodė nauji Defo, Svifto, Stiven- 
sono romanų vertimai, buvo išversti kai 
kurie ist. romano kūrėjo V. Skoto 
(W. Scott, 1771—1832) veikalai: „„Aiven- 
has“ („Ivanhoe“, 1922), „Kventinas Dur- 
vardas“ (1935). Svarbiausieji šio laiko- 
tarpio vertimai buvo Sekspyro dramos: 
„Otelas“ (1924, 1927, v. R. Karužaitė, 
J. Kutra), „Venecijos pirklys“ (1928, 
v. J. Talmantas), „Karalius Lyras" (1936, 
v. J. Talmantas), Bairono „Manfredas“ 
ir „Sardanapalas“ (1937, v. K. Vairas- 
Račkauskas) ir B. Šo (Shaw, 1856—1950) 
dramos „Cezaris ir Kleopatra“ (1929, 
v. P. Kvietkauskas), „Obuolių vežimas“ 
(„Amerikos karaliaus“ pavadinimu, 1931, 
v. K. Puida) bei antiklerikalinė apys. 
„Juoda mergaitė ieško dievo“ (1937, 
v. J. Baldžius), fantastinių romanų au- 
toriaus H. Velso (Wells, 1866—1946) 
„Pasaulių karas“ (1924), „Nematomas 
žmogus“ (1934) ir kt., antiklerikalinis 
E. Voinič (Voynich, 1864—1960) rom. 


„Gylys“ (1929, v. M. Untulis). Tačiau 
verčiamų veikalų ir autorių atranka 
dažniausiai buvo vienašališka arba at- 
sitiktinė. Dž. Golsvorčio (J. Galsworthy, 
1867—1933) išversti tokie antraeiliai 
kūriniai, kaip apys. „Tamsioji gėlė“ 
(1929), rom. „Patricijai“ (1931), novelių 
rink. „Santa Lucia“ (1933, v. K. Puida). 
Gausiai buvo verčiama vieno žymiau- 
sių XIX a. pabaigos anglų lit-ros atsto- 
vų O. Vaildo (Wilde, 1856—1900) kūry- 
ba: apsakymų rinkiniai „Granatų pa- 
vėsy" (1923, v. K. Puida), „Pasakos“ 
(1924, v. jaun. J. Jablonskis), apys. 
„Canterville pilies vaiduoklis“ (1928, 
v. jaun. J. Jablonskis), rom. „„Dorijano 
Grėjaus atvaizdas“ (1932, vertė S. Če- 
šūnas), pjesė „„Nerimta komedija“ (1938, 
v. P. Vaičiūnas). A. 1. klausimais to 
meto spaudoje tepasirodė vienas kitas 
straipsnis, su A. I. trumpai supažindino 
tik kai kurie mokykliniai vadovėliai. 
Taryb. metais stengiamasi sistemingai 
versti geriausius A. 1. kūrinius. Didžiau- 
sias dėmesys skiriamas klasikų ir XX a. 
realistų kūrybai. Atskirais leidiniais bu- 
vo išleistos A. Churgino verstos Šeks- 
pyro dramos: „Hamletas“ (1946), ,„Mak- 
betas“ (1947), „Karalius Lyras“ (1948), 


„Otelas“ (1949), „Romeo ir Džulje- 
ta“ (1950) ir K. Borutos versta ko- 
medija „Daug triukšmo dėl nieko“ 


(1952). Išleistas daugiatomis Šekspyro 
raštų rinkinys (6 t., 1961—65), kuriame, 
be anksčiau minėtų veikalų, dar įdėta 
„Vindzoro šmaikštuolės“, „Ričardas III“, 
„Antonijus ir Kleopatra“, „Julius Ce- 
zaris“ ir visi sonetai (v. A. Churginas), 
„Dvyliktoji naktis“ ir „Vasarvidžio nak- 
ties sapnas“ (v. A. Miškinis), „Venecijos 
pirklys“ (v. V. Bložė) ir kt. Liet. kalba 
išėjo M. Morozovo monografija „Šeks- 
pyras“ (1957, v. V. Beržinis). Išleistas 
Bairono poezijos rinkinys (1955, v. 
A. Churginas), Šo dramų rinkinys 
„Šventoji Joana“ (1960, v. D. Judelevi- 
čius, E. Kuosaitė). Išversti Dikenso ro- 
manai „Deividas Koperfildas“ (1941, 
1953, v. J. Žakonis), ,,Dombis ir sūnus“ 
(1958, v. B. Mejerytė), Golsvorčio „„For- 
saitų saga“ (2 t., 1950—51, v. B. Me- 
jerytė, V. Churginaitė, B. Untulis), „Fri- 
lendų šeima“ (1960, v. A. Dilys), V. Sko- 
to „Rob Rojus“ (1956, v. M. Kazlauskai- 
tė, J. Subatavičius) ir kt. Naujai išversta 
Defo, Svifto, Velso, Voinič ir kt. žymių 
anglų rašytojų kūrinių. Pasirodė anks- 
čiau niekada neverstų autorių kūrybos 
vertimų: H. Fildingo (Fielding, 1707—54) 
rom. „Pamestinuko Tomo Džonso istori- 
ja“ (1955, v. E. Kuosaitė, J. Subatavi- 
čius), Š. Brontė (Ch. Bronte, 1816—55) 
rom. „Džeinė Eir“ (1957, v. M. Kaz- 
lauskaitė, J. Subatavičius), E. Brontė 
(Bronte, 1814—48) rom. „Vėtrų kalnas“ 
(1861, v. Č. Rimkus), V. Tekerėjaus 
(W. Thackeray, 1811—63) „,Tuštybės 
mugė“ (1957, v. J. Tomonienė, S. To- 
monis), T. Hardžio (Hardy, 1840—1928) 
„Tesė iš Derbervilių giminės“ (1963, 
v. T. Petkevičius). Jaunimui verčiami if 
geriausieji Rido, Doilio, Hagardo, Kip- 
lingo, Vaildo kūriniai. Verčiant šiuolai- 
kinius autorius, parenkami vertingiau- 
sieji meniniu atžvilgiu ir aktualiausieji 


Savo turiniu veikalai: R. Oldingtono 
(Oldington, 1892—1962) antikarinis rom. 
„Visi žmonės priešai“ (1962, v. J. Čeba- 
Nauskas), Dž. Kronino (J. Cronin, g. 1896) 
Iealistiniai romanai: ;„Citadelė“ (1957, 
V. K. Vairas-Račkauskas), ,„Kepurininko 
Pilis“ (1960, v. D. Inkėnaitė), „Žvaigž- 
dės žiūri žemyn“ (1958, v. D. Inkėnai- 
tė), G. Grino (Greene, g. 1904) anti- 
Kolonijinis rom. „Tykusis amerikietis“ 
(1959, v. S. Lomsargytė-Petkevičienė) 
Ir kt. Iš anglų soc. realizmo lit-ros 
IšVersta Dž. Lindsėjaus (J. Lindsay, 
8. 1900) rom. „Sukilimas aukso kasyk- 
loje“ (1958, v. J. Stukas), Dž. Oldridžo 
(J. Aldridge, g. 1918) „Diplomatas“ 
(1954, v. J. Subatavičius, E. Kirmonaitė, 
Jonynas) ir „Jūrų erelis“ (1956, 
V. Ž. Rukšėnaitė). Iš naujausios A. l. iš- 
Versta Dž. Breino (J. Braine, g. 1922) 
Tom. „Kelias į viršūnes“ (1962, v. O. Ka- 
tinskaitė-Doveikienė). Taryb. metais ver- 
timų lygis žymiai pakilo, daugelis iš jų 
aprūpinami įžanginiais arba baigiamai- 
Slais straipsniais apie kūrinį ir jo au- 
torių. A. 1. klausimus tyrinėja lit-ros 
mokslo darbuotojai E. Kuosaitė, D. Ju- 
delevičius ir kt. Pažymėtini E. Kuosaitės 
Straipsniai „Užsienio poetų vertimai 
į lietuvių kalbą 1880—1905" („VVU 
mokslo darbai“, t. 18, V., 1958), „Už- 
Slenio prozos kūrinių vertimai į lietu- 
Vių kalbą 1880—1905“ („VVU mokslo 
darbai", t. 24, V., 1958), D. Judelevi- 
Čiaus įvadas ir paaiškinimai Šekspy- 
To raštams (t. 1—5, 1961—64), kriti- 
Os etiudų rink. „Gyvasis Šekspyras“ 
(1964), L. Pažūsio „Šekspyro kūrybos 
elias lietuviškai“ („Pergalė“, Nr. 4, 
1964) ir kt. Lietuvos teatruose gausiai 
Statomi Šekspyro ir kt. anglų dramatur- 
8ų veikalai, 
Į anglų k. išversta ir išspausdinta Ta- 
Tybų Sąjungoje leidžiamuose žurnaluose: 
+ Cvirkos romano „Žemė maitintoja“ 
Sutrumpintas vertimas („International 
literature", 1940, Nr. 4), J. Šimkaus, 
Venclovos apsakymai ir jo (slap. 
-- Laisvydas) straipsnis apie liet. tary- 
me lit-rą („International literature“, 
1044, Nr. 3). Beveik visas žrn. „Soviet 
"terature“ 1961 Nr. 9 skirtas liet. lit-rai: 
Spausdinti J. Avyžiaus, J. Baltušio, 
Cvirkos, M. Sluckio, J. Šimkaus, 
L Vienuolio prozos, Just. Marcinkevi- 
Člaus, E. Mieželaičio, S. Nėries, T. Til- 
Vyčio, A. Venclovos poezijos kūrinių 
Vertimai. Ten pat pateikta S. Budrio, 
+ Galinio, K. Korsako, V. Kubiliaus, 
I Lankučio, J. Paleckio straipsnių apie 
žybų Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir 
Iskirus rašytojus. 


ANGRABAITIS Juozas [1859 Pervaznin- 
Uose (Šakių rj.) — 1935 Krokuvoje] — 
'Dliografas, klerikalinės spaudos dar- 
įotojas. 1876 Sudarge turėjo knygri- 
pyklą. Nuo 1877 gabeno liet. knygas iš 
tūsijos ir platino Lietuvoje. Paskiau 

0 Tilžėje, O. Mauderodės spaustu- 
“le, liet. knygų korektoriumi. 1890 

Eiadėjus leisti klerikalinį laikr. „Žemai- 

tah Jr Lietuvos apžvalga“, A. tapo jo 
tiniu redaktoriumi ir bendradarbiu. 
O sudarė O. Mauderodės išleistų liet. 


E MLTE, tomas 1 


knygų katalogą. 1893 sudarė to paties 
leidėjo išleistų rel. turinio paveikslėlių 
katalogą. Vok. policijos persekiojamas, 
1895 išvyko į Krokuvą. 1897 Jono Za- 
navykučio slapyvardžiu pasirodė A. bib- 
liografijos ir spaudos statistikos darbas 
„Suskaita arba statistika visų lietuviškų 
knygų, atspaustų Prūsuose nuo 1864 me- 
tų iki pabaigos 1896 metų“; jame yra 
vertingų duomenų liet. knygų bibliogra- 
fijai, istorijai, statistikai, kontrafakci- 
niams leidiniams išaiškinti. 


ANIČAS Jonas [g. 1928.III.3 Kalno kai- 
me (Pasvalio rj.)] — istorikas, istorijos 
mokslų kandidatas (1960). 1953 baigė 
Kauno Kūno kultūros in-tą, 1954— 
visuom. mokslų dėstytojų parengimo 
kursus prie Leningrado un-to. Nuo 1954 
dirba ped. darbą (Kauno Kūno kultūros 
in-te, paskui Kauno Politechnikos in-te, 
Šiaulių Ped. in-te). Nuo 1955 TSKP na- 
rys. Paskelbė brošiūrų apie lietuvių da- 
lyvavimą Spalio revoliucijoje ir straips- 
nių. kom. auklėjimo klausimais. 


ANIKSAS Leonidas [iki 1923 Fainas 
Eliezeras; g. 1905.1.21 Marijampolėje] — 


revoliucinio judėjimo dalyvis, inžinie- 


rius elektrikas. Mokėsi Kurske, nuo 
1919 rusų g-joje Kaune. 1920 įstojo 
į vieną pirmųjų komjaunimo pogr. 
org-jų Kaune. Polit. Raudonojo kryžiaus 
d-jos įgaliotas, palaikė ryšius su Aukš- 
tosios Fredos konc. stovykloje kalina- 
mais komunistais. Drauge su kitais 
1921 Kaune leido LKJS Centro Biuro 
rankraštinį stiklografuotą žurnalą rusų 
kalba „Zaria kommunizma" („Komuniz- 
mo aušra“). 1922 komjaunimo kuopelės 
sekretorius Kaune, LKJS Kauno miesto 
k-to narys. Gresiant areštui, 1923 rude- 
nį LKP CK leidimu išvyko į TSRS. Nuo 
1929 Komunistų partijos narys. 1935 
baigė Maskvos Energetikos in-tą; dirbo 
Maskvos įmonėse, Asmenybės kulto są- 
lygomis neteisėtai represuotas. 1947 rea- 
bilituotas, grįžo į Lietuvos TSR, dirbo 
Grigiškių popieriaus kombinate, vė- 
liau — inžinierius elektrikas Vilniuje. 


ANYKŠČIAI, Anykštų ežeras, — buvęs 
ežeras; nuo 1961 Elektrėnų marių dalis. 
Iki 1961 plotas 184 ha, didž. gylis 15 m. 


ANYKŠČIAI — miestas Lietuvos TSR 
rytuose, prie Anykštos ir Šventosios 
santakos; rajono centras. 5442 gyv. 
(1959). A. stovi Šventosios terasose. Te- 
ritorija 575 ha; nemažą jos dalį užima 
poilsio zona palei Šventąją. Švento- 
sios kair. krante yra miesto centras ir 
didžioji miesto dalis, į p. V. nuo cent- 
ro — Jurzdikas, į š. r., toliausia nuo 
centro,— Janydžiai; deš. krante — Už- 
upiečiai (buv. kaimas) ir glžk. stoties 
rajonas. Užupiečius su miesto centru 
jungia gelžb. tiltas (past. 1957). 

A.— svarbiausias Lietuvos TSR vais- 
vynių ir veltinio bei veltinės avalynės 
pramonės centras. Agr. B. Karazijos 
1926 įkurta privati vaisvynių dirbtuvė 
(pirmoji Lietuvoje) taryb. metais išaugo 
į stambią g-lą „Anykščių vynas“ (ž. Vy- 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 80 


ANG-—-ANI 65 


nas). Dar prieš I pasaul. karą Anykš- 
čiuose pagaminti veltiniai plito ne tik 
Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Burž. valdy- 
mo metais mieste veikusios kelios ama- 
tininkiškos veltinių dirbtuvės 1944 su- 
jungtos į artelę, o 1956 jos vietoj įkur- 
tas f-kas „Spartakas“ (ž. Veltinis), kuria- 
me, be avalynės, gaminamas statybinis 
ir techninis veltinis. 1953 suorganizuota 
Anykščių statybos-montažo v-ba stato 
bei rekonstruoja elektrines, elektrifi- 
kuoja kolūkius, gamina elektros tinklų 
gelžb. atramas (nuo 1959). Veikia 2 hid- 
roelektrinės (ant Šventosios ir Anykš- 
tos), kurių bendras galingumas 700 KW. 
Yra sviesto g-la, duonos ir kulinarijos 
gaminių kepyklos, limonado dirbtuvė, 
malūnas, lentpiūvė, buitinio aptarnavimo 
kombinatas, vilnų karšykla, milo vėlyk- 
la ir kt. nedidelės vietinės pramonės 
įmonės, automobilių transporto, statybos 
kontoros, melioracinės statybos v-ba. 

Mieste yra 62 gatvės, kurių bendras 
ilgis apie 30 km (1963), butų fondas 
39400 mž (29000 m? individualinio ir 
10 400 mŽ komunalinio gyv. ploto). Kur- 
suoja autobusai (nuo 1960). Plentai jun- 
gia A. su Ukmerge, Rokiškiu, Kupiškiu, 
geležinkelis — su Švenčionėliais (per 
Uteną) ir Panevėžiu. Šventosios paplū- 
dimys, sausi pušynai, sveikas oras su- 
daro puikias sąlygas ilsėtis ir gydytis. 
Mieste veikia 100 lovų rajoninė ligo- 
ninė (įst. 1949), sanitarinė-epidemiologi- 
nė stotis, 150 vietų poilsio namai „Šile- 
lis“ (nuo 1961), senelių-invalidų namai. 

Anykščiuose yra nemaža švietimo ir 
kultūros įstaigų: Biliūno vid. m-la 
(1920—41 prog-ja), darbo jaunimo vid. 
m-la (1946—48 suaugusiųjų prog-ja), ne- 
akivaizdinė vid. m-la, 2 aštuonmetės 
m-los, proftechnikos m-la prie „Sparta- 
ko“ f-ko (nuo 1963), vaikų darželis ir 
lopšelis; veikia kultūros namai su liau- 
dies teatru, rajoninė biblioteka, Bara- 
nausko ir Vienuolio-Žukausko memoria- 
linis muziejus, kino teatras, pionierių 
namai, stadionas, spaustuvė, kurioje nuo 
1948 spausdinamas laikr. „Kolektyvinis 
darbas“. 

Kai kurie taryb. istorikai (V. Pašutas 
ir kt.) teigia A. gyvenvietę buvus jau 
XIII amžiuje. Lietuvos Metrikoje, did. 
kun-ščio Kazimiero užrašymų knygose 
(XV a.) minimas A. valsčius, A. dvaras 
su pilimi ir A. miestelis. 1514 pastačius 
A. bažnyčią, dalis miestelio buvo pri- 
skirta klebonijai („jurisdika“). 1516 did. 
kun-štis Žygimantas Senasis A. dvarą ir 
valsčių su miesteliu įkeitė Žemaitijos 
seniūnui ir A. valdytojui Mykolui Kmi- 
tai Kuncevičiui už 1000 kapų grašių 
paskolą. 1545 A. dvaro valstiečiai atsi- 
sakė mokėti duoklę ir eiti lažą, skųsda- 
mi Žygimantui Augustui dvaro val- 
dytoją  Kuncevičių, smarkiai padidi- 
nusį jiems baudžiavines prievoles. Did. 
kun-štis nusiuntė savo dvariškį išreika- 
lauti duoklės iš maištaujančių baudžiau- 
ninkų. Valstiečiai, vadovaujami Bui- 
vydo, užpuolė jį, sumušė palydą, nedavė 
pastočių  duoklei išvežti. XVI a. pr. 


66 ANI-—ANI 


miestelis gavo Magdeburgo teises. 1566 
didžioji dalis A. sudegė; kad galėtų 
atsistatyti, did. kun-štis 1567 laikinai 
atleido A. nuo prievolių. XVI a., spren- 
džiant iš mokesčių did. kun-ščiui, A. 
buvo didesni už Ukmergę ir Uteną; 
A. valsčiui priklausė Svėdasai ir Rokiš- 
kis. 1566 A. buvo priskirti Ukmergės 
pavietui, panaikintas A. pilies teismas, 
miestas ilgainiui neteko turėtųjų tei- 
sių. 1792 miestui vėl buvo suteiktos 
Magdeburgo teisės ir herbas, miestiečiai 
pripažinti laisvais nuo baudžiavos. Lie- 
tuvą prijungus prie Rusijos, buvo sura- 
šomi miestai, miesteliai, dvarai; A. su- 
rašyme pasakyta, kad gyvenvietė yra 
buvusi miestu, bet dėl gaisrų, karų ir 
kitų nelaimių sunykusi, todėl miestas 
pavadintas miesteliu, o miestiečiai — 
valstiečiais. Surašymo metu A. gyven- 
tojai veltui prašė caro valdžios atstovus 
grąžinti miestiečių teises, atstatyti rotu- 
šę. Miestelio tvarkymas atiteko A. 
dvaro pareigūnams. 1806 Anykščiuose 
įsteigta pr. m-la, kurioje 1811 mokėsi 
19 berniukų ir 8 mergaitės. 1863 A. bu- 
vo vienas svarbesniųjų sukilimo centrų. 
Ties A. įvyko P. Červinskio vadovauja- 
mų sukilėlių kautynės su carinės kariuo- 
menės būriu. XIX amžiuje A. kelis kar- 
tus degė. 1891.VI7—8 sudegė visas 
miestelis; be pastogės liko apie 3000 žmo- 
nių. 1902 miestelį vėl ištiko didelis gais- 
ras. 1898 pro A. nutiesus Panevėžio— 
Švenčionėlių glžk.,, miestelis atsigavo: 
atsirado amatininkų (batsiuvių, veltinių 
gamintojų) dirbtuvėlių, pagarsėjo tur- 
gūs, metinės mugės. 1902 įsikūrė social- 
demokratų kuopelė. Anykštėnai ir apy- 
linkių valstiečiai aktyviai dalyvavo 
1905—07 revoliucijoje: vyko mitingai, 
demonstracijos, buvo uždarytos valdžios 
įstaigos, platinami s-d. atsišaukimai. 
Apylinkėse veikė ginkluotas valstiečių 
būrys. Jam vadovavo Justinas Baltuška. 
Į A. buvo pasiųsta carinės kariuomenės 
baudž. kuopa. Iš artilerijos buvo apšau- 
dytas namas, kuriame rinkdavosi revo- 
liucionieriai. Kuopos vadas, grasinda- 
mas sunaikinti miestelį, išreikalavo 
iš anykštėnų 1000 rb kontribucijos. 
I pasaul. karo metais A. sudegino kai- 
zerinė kariuomenė. 1918 pab.—1919 pr. 
veikė rev. k-tas, kuriame dirbo komu- 
nistas J. Kvasovskis ir kt.; miestelyje 
buvo paskelbta Tarybų valdžia. Buržua- 
zijos valdymo metais A. — valsčiaus 
centras (1923 — 3510 gyv.). Anykščiuo- 
se veikė LKP, LKJS ir Lietuvos Raudo- 
nosios pagalbos org-jos pogr. kuopelės, 
1928 įsikūrė komunistų vadovaujama 
nelegali profs-ga, kuriai 1929 priklausė 
42 darbininkai, buvo spausdinami atsi- 
šaukimai, 1929 leidžiamas nelegalus 
hektografuotas laikr. „Organizatorius“ 
liet. kalba ir „Kampis fon“ („Kovos vė- 
liava") žydų kalba. 1936, atsiliepdami 
į Kauno darbininkų visuot. streiką, 
streikavo ir A. darbininkai. 40 darbi- 
ninkų politinį protesto streiką paskelbė 
1936.IX.1, faš. seimo atidarymo dieną. 
1941 prie Liūdiškių piliakalnio vyko 


masinės taryb. žmonių žudynės. 1944 hit- 
lerininkai išbėgdami susprogdino 2 til- 
tus (centro ir geležinkelio) per Šventąją, 
artilerijos ugnis sunaikino miesto pa- 
kraščius (Užupiečius, Jurzdiką), o jau 
išvaduoto miesto centrą padegė vok. 
lėktuvai. Kautynėse su vok. faš. kariuo- 
mene ties A. pasižymėjo Anatolijus Ša- 
galovas, gyvybės kaina išgelbėjęs pulko 
vėliavą; už tai po mirties jam suteiktas 
Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas (1945). 

1946 A. tapo apskrities, 1950 — 
rajono centru. Taryb. metais mies- 
tas smarkiai išaugo. Rekonstruotas jo 
centras, nutiesta naujų gatvių, pastatyta 
18 daugiabučių komunalinių ir 390 in- 
dividualinių gyv. namų (iki 1963), mo- 
dernus restoranas „Puntukas“ (1959), 
buitinio aptarnavimo kombinatas (1960), 
autobusų stotis (1957), f-kas „,„Sparta- 
kas“ (1951—60), vid. m-la (1964), uni- 
versalinė parduotuvė, tarpkolūkinės sta- 
tybos org-jos, miškų ūkio, melioracinės 
statybos v-bos, autotransporto kontoros 
ir kt. įmonių bei įstaigų pastatai. Ant 
Šventosios veikęs malūnas su hidro- 
elektrine ir lentpiūve rekonstruotas 
į 280 kW galingumo hidroelektrinę. 
Mieste tiesiamas vandentiekis, rengiama 
kanalizacija. Šventosios vingyje nusau- 
sinta 4 ha pelkė, kurioje pradėtas kurti 
parkas. 

A. daug davė liet. literatūrai. Mano- 
ma, kad nuo A. kilęs rašytojas K. Šir- 
vydas. Netoli A., Liūdiškių kaime, — 
rašytojo K. Kairio gimtinė. Anykščiuo- 
se gimė ir augo A. Baranauskas, čia pa- 
rašęs savo garsiąją poemą „Anykščių ši- 
lelis“. Netoli A., Niūronių kaime, gimė ir 
augo rašytojas J. Biliūnas. 1953 ant Liū- 
diškių piliakalnio, 1,5 km į p. nuo A., 
palaidoti iš Zakopanės atvežti J. Biliū- 
no palaikai, 1958 jam pastatytas pa- 
minklas (archit. V. Gabriūnas). Iki pat 
mirties (1957) Anykščiuose gyveno ir 
savo sodyboje buvo palaidotas rašytojas 
A. Vienuolis-Žukauskas. Vietos, susiju- 
sios su žymių rašytojų gyvenimu, gra- 
žios, kalvotos, pušynais apaugusios Šven- 
tosios pakrantės, vaizdingas Anykštos 
slėnis, Anykščių šilelis, Vorutos pilia- 
kalnis, padavimais apipinti upeliai Mar- 
čiupys, Piestupys, akmuo Puntukas, Ka- 
ralienės Liūnas kas metai, ypač vasarą, 
sutraukia į A. dešimtis tūkstančių turis- 
tų ir ekskursantų. 


Lit: J. Juknevičius, V. Karvelis, J. Kati- 
nas, Anykščiai ir jų apylinkės, V., 1959. 


ANYKŠČIŲ MIŠKAI — miškų masyvas 
į p. v. nuo Anykščių, abiejuose Švento- 
sios krantuose. Priklauso Anykščių miš- 
kų ūkio Anykščių girininkijai. Plotas 
1092 ha; medynų 898 ha. Masyvą 
sudaro: Šventosios deš. krante — Pe- 
niankų miškas (292 ha), kairiajame — 
Anykščių šilelis (221 ha), Puntuko 
(301 ha), Peslių (94 ha) ir Didžiašilio 
(184 ha) miškai. Paviršius kalvotas, iš- 
raižytas gilių, stačiais skardžiais griovų 
ir sraunių, dažnai vasarą išdžiūstančių, 
upelių. Per A. m. į Šventąją teka Marčiu- 
pys, Piktupys, Šlavė, Išplėštravis, Vin- 
gerkštynė, Pakalnynė, Paramavietė, Gau- 
garys, Pašaltupys (kair. intakai), Limenė 


(deš.); p. pakraščiu teka Virinta. Dirvo- 
rėję, priemoliniai, priesmėliniai ir smė- 
liniai. Yra nederlingų smėlynų bei žvy- 
rynų. Vyrauja kiškiakopūstiniai ir mėly- 
niniai pušynai. 6895 medynų savaiminės, 
3200 kultūrinės kilmės. Pušynų yra 
8695, eglynų 505, baltalksnynų 505, ber- 
žynų 295, gluosnynų 295. Yra pavienių 
ąžuolų. Pagal Šventąją tęsiasi baltalks- 
nynai ir gluosnynai. Jaunuolynai sudaro 
4705, pusbrandžiai medynai 4995, pri- 
bręstantieji 295, brandieji 295. Medynų 


5 i 


Anykščių miškai. Šlavė 


vid. amžius 60 metų, vid. bonitetas II, 
vid. skalsumas 0,8, vid. tūris 136 ktm/ha, 
vid. prieauga 5,5 ktm/ha. Yra stirnų, 
lapių, usūrinių šunų, kiaunių, prie Šla- 
vės — barsukų. Šventojoje yra ūdrų, 
kanadinių audinių (įveistų 1950 ir 
1953), bebrų (įveistų 1962); neužšąlan- 
čiose properšose žiemoja laukinės an- 
tys. A. m. įeina į Anykščių miesto ža- 
liąją zoną. 1960.IX.26 paskelbti land- 
šaftiniu draustiniu. Tai viena gražiausių 
rytų Lietuvos vietų. Ypač pagarsėjęs 
Anykščių šilelis, esąs A, m. šiaurės ry- 
tuose. Jį aprašė A. Baranauskas „Anykš- 
čių šilelio“ poemoje (1858—59). Anykš- 
čių šilelį kasmet aplanko apie 28 000 po- 
ilsiautojų ir turistų. Šilelyje, prie kelio 
iš Anykščių į Kurklius, yra vienas di- 
džiausių Lietuvoje riedulių, paskelbtas 
gamtos paminklu, — Puntukas. Anykščių 
šilelio šiaurėje, prie Marčiupio, kasmet 
vyksta rajoninės dainų šventės, festiva- 
liai. Čia pat, Marčiupio pakrantėje, yra 
poilsio namai „Šilelis“ (nuo 1961). Šven- 
tosios deš. krante, Peniankų miške, yra 
kitas didžiulis riedulys (6 m ilgio, 4 m 
pločio), vad. Puntuko broliu. To paties 
miško p. dalyje telkšo požeminių šal- 
tinių maitinamas, garsus padavimais Ka- 
ralienės Liūnas. Netoli miško, prie Užuo- 
žerių kaimo, yra nedidelis Ilgio ežerėlis, 
minimas A. Vienuolio „„Paskenduolėje“. 

A. m. praeityje užėmę didesnį plotą. 
A. Baranausko aprašytas Anykščių ši- 
lelis tęsėsi daug toliau į š. r. ir supo 
Anykščius iš pietryčių. Čia derlinges- 
nėse priemolio dirvose galėjo augti 
poemoje minimi ąžuolynai. Anykščių 
šilelio š. pakraščiu tekąs Marčiupys, 
pagal A. Baranauską, tekėjęs per šile- 
lio vidurį. A. m. buvo labai iškirsti 


XVIII a. pr. buvusio nederliaus, bado ir 
maro laikotarpiu. Vėliau globojami vėl 
Užaugo. XIX a. vid. išilgai Anykščių ši- 
lelio buvo iškirstos dvi plačios plyno 
kirtimo biržės, kurios buvo ariamos ir 
Užsėjamos grikiais. Po kelerių metų, kai 
derlius pasidarė mažesnis, į grikių sėk- 
lą buvo įmaišoma pušies sėklų. Nuėmus 
Brikius, pušų daigeliai buvo paliekami. 

Pasaul. karo metu daug miško iškirto 
Vokiečiai. Dalis kirtimų vėliau savaime 
atžėlė arba primityviais būdais buvo at- 
želdinta. Taryb. metais A. m. pradėti 


SParčiais tempais želdinti. Pradėta at- 
Urti Anykščių šilelio š. r. dalis, kur, 
aip spėjama, jis seniau augęs. Paso- 
nta apie 20 ha mišrių miško kultūrų: 

Pušies sų beržu, ąžuolo, klevo, eglės, 
aūštano, maumedžio. 


„ANYKŠČIŲ VYNAS“, įmonė, ž. Vynas. 


ANYKSTĄ — upė Utenos ir Anykš- 
2 Ij.. Šventosios kair. intakas. Ilgis 
iš baseino plotas 140 kmž. Išteka 
na idingsto ež, 9 km į p. v. nuo Ute- 
Sa. Teka į š. v. Nuo Versmyno ež. iki 
ja ulkio ež. vadinama Versmyne; to- 
au teka per Mūšėjaus, Dusyno, Rubi- 
Run STUS ir vadinama Smulke, žemiau 
i ikių ežero vadinama Anykšta. Įteka 
Ventąją 87 km nuo jos žiočių, 
0 Ykščiuose. Nuolydis ligi Mūšėjaus ež. 
€m/km, 5 km atkarpoje iki žio- 
1NA 800 cm/km. Vid. debitas žiotyse 
ISA] D Is. Prie A. veikia Anykščių hid- 
ėliai trinė (nuo 1947) ir „Anykščių ši- 
IB kolūkio (Žažumbryje) hidroelekt- 
€ (nuo 1951), 


„NYKSTENAI — kaimas Alytaus rj., Pi- 

3 Kanų apyl., 12 km į š. r. nuo Daugų, 

1 M 1 r. nuo Pivašiūnų. 73 gyv. (1959). 

nimi V nuo A. yra Ilgio ežeras. A. mi- 

je 694 Gineitiškių dvaro inventoriu- 
(2 valakai, 8 kiemai). 


į „ VKSTIS — 1. Ežeras Trakų rj., 13 km 

gylis 5 nuo Daugų. Plotas 39 ha, didž. 

sių eš m. Yra 0,3 ha sala. Iš visų pu- 

ež. takas Supa pelkės. Iš A. į Žižmos 

Kaimas upelis. Ež. pakrantėse įsikūrę 

viškias P. I.— Ponykštė, š. r.— Jarosla- 
lai. Ežeras verslovinis. 


+ Kitas Rubikių ežero vardas. 


čių 


ANILIONIS Petras [g. 1929.III.6 Paieš- 
menėje (Pasvalio rj.)] — partinis ir ad- 
ministracinis darbuotojas. 1944—50 adm. 
darbuotojas Pasvalio, Biržų rajonuose. 
Nuo 1949 TSKP narys. 1950—54 Joniš- 
kėlio rj. vykdomojo  k-to pirmininkas. 
1954—59 mokėsi Vilniaus Aukštojoje 
part. m-loje. 1959—60 Ramygalos rj. 
vykdomojo k-to pirmininkas. 1960—65 
dirbo part. darbą Ramygalos, Panevėžio, 
Kupiškio rajonuose. Nuo 1965 LKP Ku- 
piškio rj. k-to I sekretorius. Nuo 1964 
kandidatas į LKP CK narius. 


ANIŠKIS — kaimas Alytaus rj., Luksnė- 
nų apyl, 11 km į v. nuo Alytaus, Gu- 
delių ežero š. krante. 92 gyv. (1959). 
Per A. eina keliai iš Alytaus į Krokia- 
laukį ir iš Ūdrijos į Miroslavą. Į r. nuo 
kaimo yra Pluvijos (Aniškio) ežeras. 
Gudelių ežere peri gulbės (nuo 1959). 
Netoli kaimo yra Aniškio miškelis ir 
14 m ilgio, 27 m aukščio piliakalnis, ku- 


rį kasinėjant rasta akmeninių kirvių. , 


Radiniai laikomi Alytaus kraštotyros 
muziejuje. Caro laikais A. buvo palivar- 
kas, kurį nuomojo V. Jackovskis, už 
prijautimą 1905—07 revoliucijai ištrem- 
tas į Kronštatą ir ten miręs. 1937—38 
streikavo A. dvaro darbininkai ir strei- 
ką laimėjo. 1940—58 A. buvo taryb. 
ūkio centras. 


ANIŪNAI — kaimas Anykščių rj., Rubi- 
kių apyl, 12 km į r. nuo Anykščių, 
Rubikių ežero š. krante. 102 gyv. (1959). 
Pro A. eina Panevėžio—Švenčionėlių 
geležinkelis. Burž. nacionalistai 1945.VII 
nužudė apylinkės sekr. A. Čepėną. 


ANKŠTAKIAI — kaimas Kretingos rj., 
Rūdaičių apyl., 4 km į š. nuo Kretingos, 
1 km į v. nuo Kretingos—Skuodo gele- 
žinkelio. 138 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 
1962). Kaimo v. pakraštyje, Tenžės kair. 
krante, yra senkapis. 1940 ištirtas 50 m? 
plotas; rasta 13 griautinių I-IV a. ka- 
pų, apdėtų akmenų vainikais. Radiniai 
yra Kauno ist. muziejuje. 


ANKUDINOVAS Grigorijus [g. 1924, 
I.12 Zarasuose] — Didžiojo Tėvynės ka- 
ro partizanas, partinis ir administraci- 
nis darbuotojas. Kilęs iš darbininkų. 
Nuo 1944 TSKP narys (LLKJS narys 
nuo 1940). 1942—44 Kęstučio partizanų 
būrio (Zarasų aps.) grupės vadas, bū- 
rio komjaunimo sekretorius. 1948 bai- 
gė Resp. partinę m-lą Vilniuje. 1948—50 
part. darbuotojas Raseinių apskrityje. 
1950—52 Tarybinės Armijos karininkas, 
polit. darbuotojas. Nuo 1952 adm. bei 
part. darbuotojas Vilniuje. 


ANONIMINIAI KŪRINIAI [gr. anony- 
mos — bevardis] — nežinomų autorių pa- 
rašyti, be pavardės paskelbti kūriniai. 
Liet. lit-roje A. k. yra nuo seniausių 
laikų: Lietuvos metraščiai, „Lenko pasi- 
kalbėjimas su lietuviu“ (ž. A. Rotundas), 
pirmasis liet. hegzametras (1589), „Gies- 
mė mužikėlio“ (išsp. 1823 prie J. Chodz- 
kos „Jono iš Svisločės“ vertimo), rev. 
eilėraščiai „Daina apie karę“ („Darbi- 
ninkų kalendorius“, 1904), „Į kovą“ 
(„Darbininkų balsas“, 1905, Nr. 9), ku- 
rie paskui buvo daug kartų perspaus- 


ANI-—- ANT 67 


dinami rev. poezijos rinkinėliuose, ir kt. 
Prie A. k. skirtini ir nežinomais slapy- 
vardžiais paskelbti kūriniai, pvz., My- 
kolo Lietuvio „Apie totorių, lietuvių ir' 
maskviečių papročius“ (1615). 


ANOVILIS, Anavilis, — kaimas Vil- 
niaus rj., Paberžės apyl., 1 km į v. nuo 
Paberžės miestelio; tarybinio ūkio cent- 
ras. 178 gyv. (1959). Malūnas, parduo- 
tuvė, valgykla. 1905—07 A. dvaro dar- 
bininkai dalyvavo streikuose. 


ANSKAITIS Vincas [g. 1901.IV.7 Juod- 
upėnuose (Vilkaviškio rj.)]) — spaudos 
darbuotojas, Lietuvos TSR .nusipelnęs 
kultūros veikėjas (1965). 1933 baigė 
Ž. ū. akademiją Dotnuvoje. 1933—44 
mokytojavo ž. ū. m-lose, 1944—47 dirbo 
Lietuvos TSR Ž. ū. liaudies komisaria- 
te. 1947—49 Enciklopedijų, žodynų ir 
mokslo lit-ros leidyklos redaktorius, nuo 
1949 „Minties“ leidyklos ž. ū. redakci- 
jos vedėjas. Prisideda prie ž. ū. termi- 
nijos sudarymo. Išvertė ir suredagavo 
Žž. ū. veikalų. 


ANTABALTĖ — kaimas Utenos rj., Spit- 
rėnų apyl., 20 km į r. nuo Utenos, 9 km 
į š. r. nuo Tauragnų. 49 gyv. (1959). 
Į š. nuo A. tęsiasi Minčios giria. Pr. 
m-la (nuo 1937). Į p. r. nuo kaimo — 
Balčio ež., kurio š. r. pakrantėje yra 
piliakalnis. 1937—41 kaime dirbo pa- 
žangus mokytojas S. Dievulis, kurį 
1941.VII.21 nužudė burž. nacionalistai. 
1944.VII.11, didvyriškai kovodami prieš 
vok. faš. okupantus, ties A. žuvo jefrei- 
torius D. Čiumakas ir viršila N. Medvec- 
kis, kuriems po mirties suteiktas Tarybų 
Sąjungos Didvyrio vardas. 


ANTABŪDIS — kaimas Šakių -rj., Griš- 
kabūdžio apyl, 5 km į p. nuo Griška- 
būdžio. 33 gyv. (1959). Anksčiau kai- 
mas buvo vadinamas Berūgščiais. Per 
A. teka Nenupė. A: pr. m-la yra Murei- 
kių kaime (1908—52 Antabūdyje). Kai- 
me rasta akmeninių kirvukų. 1905 A. 
gyventojai dalyvavo rev. kovoje prieš 
carizmą. Burž. nacionalistai 1946 nužu- 
dė A. apylinkės pirm. P. Bačkaitį. 


ANTADOVAINĖ — kaimas Zarasų Ij., 
Pakniškių apyl., 8 km į p. v. nuo Duse- 
tų. 55 gyv. (1959). Pro A. teka Indraja. 
Pieninė. 1905 kaime įvyko demonstra- 
cija prieš carizmą; vienas aktyvesnių 
jos dalyvių buvo darbininkas J. Vaito- 
nis. D. Tėvynės karo metais kaimas 
buvo sudegintas. 


ANTAGAVĖ — kaimas Ignalinos  rj., 
Zuikų apyl., 2 km į p. v. nuo Ignalinos, 
prie Vilniaus—Daugpilio geležinkelio. 
226 gyv. (1959). Netoli A. yra Gavio, 
Gavaičio, Dėlinio, Skudučio, Agarinio 
ežerai. Pr. m-la (nuo 1928). 


ANTAKALNIAI — kaimas Kaišiado- 
rių rj., Rumšiškių apyl., 8 km į v. nuo 
Kaišiadorių, abipus  Vilniaus—Kauno 
plento; kolūkio centras. 254 gyv. (1959). 
P. r. pakraščiu teka Lijonas (Strėvos 


68 ANT-— ANT 


deš. intakas). Ryšių skyrius, kultūros 
namai (nuo 1955), felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1960). Sukilėliai, vadovau- 
jami P. Visloucho, 1863.IV.16 kaime 
sumušė carinės kariuomenės būrį. A. 
valstiečiai 1884—85 pasipriešino grafui 
Tiškevičiui dėl ganyklų. 1944 kaimas 
smarkiai nukentėjo nuo mūšių; po ka- 
ro atstatytas. 


ANTAKALNIO-SAPIEGINĖS.  KALVY- 
NAS — kalvotas apie 6 km? plotas Vil- 
niaus miesto š. r. pakraštyje. Susidarė, 
senovinei erozijai išraižius 100 m aukš- 
čio smėlingą Neries slėnio kair. šlaitą. 
Susideda iš vandenskyrinių keterų ir 
pavienių liekaninių kalvų, apaugusių 
pušų ir eglių miškeliais. Jas skiria ra- 
guvos ir sausi slėniukai, kuriais nuties- 
tos Mildos, Rudens, Saulės, Jūratės, 
Rūtų, Šilo gatvės. Raguvos baigiasi vaiz- 
dingais stačiais cirkais. Viename iš jų 
yra Karių kapinės. Kalvyne yra slidžių 
bazė, rengiamos slidinėjimo varžybos, 
vasarą — motociklų krosai. 


ANTAKALNIS — 1. Vilniaus miesto 
dalis Neries kair. krante, aukščiau Vil- 
nios žiočių. Vakarinė A. dalis, kurioje 
yra daugumas gatvių ir visi svarb. pa- 
statai, užima Neries slėnio terasą; ry- 
tuose prie jos šliejasi miškingas Anta- 
kalnio-Sapieginės kalvynas. Pietinėje A. 
dalyje, Vilnios deš. krante, stūkso aukš- 
tos kalvos su Kalnų parku; toliau į p. r. 
prasideda kita Vilniaus dalis — Užupis. 
Į š. nuo A. yra Valakampių, Turniškių 
ir Ežerėlio vasarvietės. Pagrindinė A. 
magistralė nuo Vilnios tilto iki Petro 
ir Povilo bažnyčios vadinama Kosciuš- 
kos g., o toliau — Antakalnio g.; jos 
tęsinys yra Nemenčinės plentas. 

A.— vienas didžiausių Vilniaus gyv. 
rajonų, ypač išaugęs taryb. metais. Nau- 
ji kvartalai tarp upės ir pušimis apau- 
gusių kalvų apstatyti daugiausia tipi- 
niais daugiabučiais 2—5 aukštų gyv. 
namais ir visuom. pastatais. Šie gyv. 
kvartalai termofikuoti ir gazifikuoti, 
juose pastatyta naujų parduotuvių, bui- 


tinio aptarnavimo įmonių, kultūros ir 
švietimo įstaigų. Dėl sveiko mikrokli- 
mato Antakalnyje įsikūrė daugelis 
sveikatos apsaugos įstaigų. Čia taryb. 
metais įsteigtas (1945) Respublikinis tu- 
berkuliozės moksl. tyrimo in-tas sų 
150 lovų klinika, vadovaująs kitoms 
Lietuvos tuberkuliozės gydymo įstai- 
goms, 150 lovų resp. tuberkuliozinis 
dispanseris, 350 lovų vaikų tuberkulio- 
zės sanatorija „„Vilnelė“, 100 lovų kaulų 
tuberkuliozės sanatorija, 400 vietų psi- 
choneurologinė ligoninė, pastatyta (1958) 
Vilniaus miesto klinikinė ligoninė, kuri 
kartu y1a Vilniaus un-to klinikinė ba- 
zė, respublikinė kraujo perpylimo stotis, 
Vilniaus miesto sanitarinė-epidemiologi- 
nė stotis. Antakalnyje įsikūrę Lietuvos 
TSR MA Lietuvių kalbos ir literatū- 
ros in-tas bei Lietuvos TSR MA Istorijos 
in-tas. Šalia Kalnų parko pastatyta Vil- 
niaus vidurinė meno m-la (1960), kurio- 
je rengiami muzikos, choreografijos ir 
dailės specialistai. Yra politechnikumas 
(1950—60 ž. ū. technikumas) ir statybos 
technikumas su bendrabučiais, 2 vid. 
m-los, kurčių-nebylių amatų m-la (nuo 
1960), kurčių-nebylių mokykla-interna- 
tas, pagalbinė aštuonmetė ir pradinė 
m-los, profešinė technikos m-la, keletas 
vaikų darželių ir lopšelių. Naujai pa- 
statytas kino teatras „Neris“ (1959), 
biblioteka (1960), skulptūros ir estam- 
po dirbtuvės (1959). Antakalnyje yra 
Lietuvos TSR Dailininkų s-gos valdyba, 
Vyriausiosios profesinio-techninio mo- 
kymo v-bos respublikiniai kultūros na- 
mai (nuo 1961), „Dinamo“ stadionas, va- 
saros slidinėjimo tramplinas su dirbtine 
danga, 

Rytinėje A. dalyje, kalvotame pušy- 
ne, yra Karių kapinės, kuriose palaido- 
ta daug D. Tėvynės karo dalyvių ir 
taryb. partizanų, žymių LKP veikėjų: 
I. Meskupas, D. Rocius, K. Didžiulis, 
K. Preikšas; komunistai pogrindininkai 
A. Vildžiūnas, P. Pajarskas, S. Šklėris, 
I. Vitenbergas, J. Pševalskis, prof. 
B. Pranskus-Žalionis. Žuvusiųjų garbei 
pastatytas obeliskas, uždegta amžinoji 
ugnis (1958). Kitoje kapinių dalyje pa- 
laidota žymių taryb. mokslo ir kultūros 


Antakalnis 1. Vaizdas iš Kalnų. parko ir profesinė technikos m-la (buv.. Sluškų rūmai) 


Antakalnis 1. Karių kapinės 


veikėjų, jų tarpe prof. J. Kairiūkštis, 
dr. S. Matulaitis, skulptorius B. Pun- 
dzius, prof. V. Sezemanas. Netoli Karių 
kapinių yra senosios A. kapinės. 

A.— vienas seniausių Vilniaus prie- 
miesčių. Tvarkant Kalnų parką (1956), 
buvo atkasta XIV—XV a. sodybvietė; 
rasta žalvario ir geležies dirbinių, kera- 
mikos, suanglėjusių grūdų. Sodybvie- 
tės v. pusėje aptiktos pylimo žymės. 
Remiantis arch. tyrinėjimų duomenimis, 
nustatyta, kad A. kalvos XIV—XV a. 
buvo apgyventos ir apsaugotos. 1588 
Vilniaus magistratas bandė prijungti A. 
žemę prie miesto, tačiau Zigmantas 
Vaza perleido ją Vilniaus kapitulai. 
XVII-XVIII a. atskiros A. dalys pri- 
klausė didikams Sapiegoms (dėl to An- 
takalnio kalvyno š. dalis ir dabar va- 
dinama Sapiegine), Pacams, Sluškoms, 
Radviloms, kurie statydinosi puošnius 
rūmus, kūrė parkus ir sodus. 1668—84 
Pacų lėšomis buvo pastatyta garsi savo 
skulptūromis Petro ir Povilo bažnyčia 
(visasąjunginės reikšmės archit-ros pa- 
minklas). 1694—1717 pastatyta rokoko 
stiliaus Trinitorių bažnyčia ir vienuo- 
lynas. Prie Neries, aukščiau Vilnios žio- 
čių, didikas D. Sluška 1690 pasistatė 
rūmus su bokštais kampuose, primenan- 
čius pilį. Rūmų vidus buvo išpuoštas iš 
Italijos pargabentu marmuru, kambariai 


Ir salės įrengtos pagal užsienio meninin- 
kų projektus. Šie rūmai buvo vieni gra- 
žilausių visame mieste. XVIII a. pab. 
Jie buvo rekonstruoti, XIX a. antro- 
Joje pusėje juose įrengtas kalėjimas, 
atitvertas nuo gatvės aukšta mūro 
Slėna; dabar juose įsikūrusi profesi- 
nė technikos m-la. 1691—97 ištai- 
8ingus 3 aukštų baroko stiliaus rūmus 
Antakalnyje pasistatė didikai Sapie- 
E0s. Rūmų sienas ir lubas puošė italų 
dailininko M. Palonio freskos, kai ku- 
Nos salės buvo papuoštos mozaika. 
Prie rūmų buvo įkūrtas didelis par- 
kas su plačiomis alėjomis ir fontanais. 
Keičiantis savininkams, rūmai buvo ke- 
letą kartų perdirbti; XIX a. pab. juose 
buvo įrengta karo ligoninė, po I pasaul. 
aro įsikūrė Vilniaus un-tc klinikos. 
Vilniaus miestiečiai vengė kurtis Anta- 
kalnyje, bijodami patekti feodalų pri- 
lausomybėn. Tik XVIII a. pab— 
XIX a. pr., didikų šeimoms nusigyvenus 
ar išnykus, atskiri A. sklypeliai atiteko 
Miestiečiams, kurie statydinosi nedide- 
lius medinius namus. XIX a. pr. buv. 
Radvilų rūmuose buvo įrengtas kalėji- 
Mas polit. kaliniams — pagarsėjusi „Ci- 
tadelė Nr. 14", kurioje buvo kalinami 
1831 ir 1863 sukilimų dalyviai, o vė- 
lau — rev. judėjimo veikėjai. 1905—07 
Tevoliucijos laikotarpiu Antakalnyje 
(dab. Krantinės g. 33 ir Jūratės g. 17) 
nelegaliai gyveno V. Mickevičius-Kap- 
Sukas. 1907 dabartinėse Liet. kalbos ir 
lit-ros in-to patalpose buvo atidaryta 
Pirmoji liet. dailės paroda, 1932—38 
Veikė Lietuvių mokslo d-ja. 

Intensyvi statyba Antakalnyje prasi- 
Šio nuo 1957. Be minėtųjų visuom. 
Pastatų, 1957—63 atiduota eksploatuoti 
55000 mž gyv. ploto, pastatyta visuo- 
Meninių pastatų (dalis kino studijos 
Miestelio ir kt.). 1964—65 pastatytas 
tiltas per Nerį. 

2. Kaimas Varėnos Irj., Varėnos apyl., 
Varėnos I miestelio v. pakraštyje, Mer- 
kio deš. krante. 144 gyv. (1959). Prie 

+ Prieina Poligono miškas. Caro laikais 

alme buvo plytinė, krakmolo gamykla, 

alkinė, Vok. faš. okupantai iš A. iš- 
Vežė į Panerius ir nužudė J. Linkevičių. 


Aukų g 
i a sa KRG 


LE T "T 
2 ima 


Ant "B 
akalnis 1, Nauji gyvenamieji namai 


Po D. Tėvynės karo burž. nacionalistai 
nužudė komjaunuolį J. Gražulį, A. ir 
V. Karpavičius. 

3. Kaimas Ukmergės rj, Pabaisko 
apyl., 16 km į p. nuo Ukmergės, 2,5 km 
į p. v. nuo Žirnajų ežero. 98 gyv. (1959). 
Iš š. r. prie A. prieina Žirnajų miškas. 
1914—16 veikė pr. m-la. D. Tėvynės 
karo metais vok. faš. okupantai dalį 
kaimo sudegino. 


ANTAKALNIS II — kaimas Ukmergės 
Ij., Pašilės apyl, 5 km į p. r. nuo Uk- 
mergės; kolūkio centras. 104 gyv. (1959). 
Pro kaimą eina kelias iš Ukmergės 
į Šešuolius. Kolūkinis sodas, šiltnamiai, 
bitynas. Iki 1940 A. II priklausė grafo 
Kasakausko dvarui. 1919 pr. dvaro dar- 
bininkai rėmė Tarybų valdžią; jų at- 
stovai įėjo į Pabaisko vls. revoliucinį 
k-tą. Burž. valdymo metais dvare buvo 
Ukmergės kalėjimo pagalbinis ūkis, 
1941.VII burž. nacionalistai dvare nu- 
kankino daugiau kaip 80 taryb. piliečių, 
kurių palaikai 1958.XII perkelti į Pivo- 
nijos šilo brolių kapines. 


ANTAKAUSKAS Vladas [1885.II.3 Kur- 
šėnuose — 1964.II.17 ten pat] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. 1918 pab. sa- 
vanoriu stojo į Kuršėnų raudonarmiečių 
dalinį, aktyviai prisidėjo prie Tarybų 
valdžios įkūrimo Kuršėnuose. 1918—19 
Žemaičių pulko karys. Dalyvavo kauty- 
nėse ties Telšiais, Tryškiais, Micaičiais 
(Šiaulių rj.), Ignalina, Pabrade ir kitur. 
Ties Švenčionėliais 1919.V.14 pateko 
i pilsudskininkų nelaisvę, buvo laiko- 
mas Lenkijos konc. stovyklose. 1920.II 
iš nelaisvės pabėgo ir grįžo į Lietuvą. 
Vėliau darbininkas Kuršėnuose. Pensi- 
ninkas. 


ANTAKMENIŲ EŽERAS, Akmenai,— 
ežeras Trakų rj., 3 km į š. nuo Aukšta- 
dvario. Plotas 81 ha. Ežeras rininis, 
ištįsęs iš v. į r; ilgis 2 km. Kranto 
linija vingiuota. Pietrytinėje dalyje yra 
sala. Ežero krantai sausi, tik rytinis 
žemas, vietomis pelkėtas. Įteka 2 be- 
vardžiai upeliai, išteka vienas, priklau- 
sąs Verknės baseinui. Šiauriniame A. 


ANT-— ANT 69 


krante yra Akmenų kaimas. Ežeras vers- 
lovinis. 


ANTAKSČIAI — kaimas Molėtų rj., 
Aluntos apyl, 3 km į š. nuo Aluntos, 
prie kelio į Anykščius. 137 gyv. (1959). 
Per A. teka Suoja (Virintos deš. inta- 
kas); netoliese yra Antaksčių, Duobio, 
Suojo ežerai. Suojo ež. š. v. krante yra 
kūgio formos, 7 m aukščio status pilia- 
kalnis, vad. Aukštakalnių; iš v., š: ir 
r. jį supa gili dauba, kuria teka Melny- 
tėlės upelis, o iš p. prieina dirbami 
laukai. 


ANTALGĖ — kaimas Utenos rj., Leliū- 
nų apyl, 8 km į v. nuo Utenos, prie 
Kauno—Zarasų plento;  parodomojo 
ūkio centras. 249 gyv. (1959). Į p. v. 
nuo A. yra Ilgio ež, į š. v.— Apšlavo 
ež. Felčerių-akušerių punktas (nuo 1960), 
aštuonmetė m-la (1921—50 pradinė, 
1950—62 septynmetė), kultūros namai 
(nuo 1962). Į p. nuo A. yra piliakalnis. 
Ariant jo aikštelę, rasta akmeninių kir- 
vukų, puodų šukių, anglių. Pagal vietos 
žmonių padavimus, ant šio piliakalnio 
stovėjusi pagonių šventykla. 


ANTALIEPTĖ — miesto tipo gyvenvie- 
tė Zarasų rj, 10 km į p. nuo Dusetų, 
Šventosios deš. krante. 836 gyv. (1959). 
A. įsikūrusi Šventosios slėnyje. Turi 
radialinį planą. Gatvės susiformavusios 
palei kelius. Apylinkės labai vaizdin- 
gos, kalvotos, gausu pušynų. Ties A., 
prie Šventosios, yra 2620 KW kalnų 
tipo hidroelektrinė (paleista 1959; pa- 
stačius hidroelektrinę, pakilo Švento- 
sios ir aplinkinių ežerų vandens lygis ir 


susidarė Antalieptės marios). Veikia 
pieninė, kepykla, ambulatorija, vid. 
m-la (nuo 1949, ž. ū. technikumas 


(nuo 1958), kultūros namai, biblioteka, 
vaikų namai. Pro A. eina kelias iš Du- 
setų į Daugailius. 

A. įsikūrusi apie XVI a. vid., kai iš 
Zarasų atėję vienuoliai karmelitai įstei- 
gė Šventosios krante vienuolyną. 1675 
Ukmergės pavieto Venių dvaro inven- 
toriuje A. jau vadinama miesteliu. 
1732—60 jame pastatyta baroko stiliaus 
bažnyčia. Norėdami patraukti apylinkės 
valstiečius, jų vaikams karmelitai įkū- 
Iė parapinę m-lą, vietoj kurios 1865 
įsteigta valdiška pradinė. 1905 Antaliep- 
tėje vyko mitingai ir demonstracijos 
prieš caro valdžią; valstiečiai išvijo A. 
valsčiaus viršaitį, seniūną ir kt. carinius' 
valdininkus, o į jų vietą išrinko savo 
atstovus. 1906 įsteigta mergaičių mkt. 
seminarija, veikusi iki I pasaul. karo. 
1919.I susikūrė rev. k-tas, kurio pirmi- 
ninku buvo išrinktas J. Nenėnas. Burž. 
metais A.— valsčiaus centras (1923 — 
581 gyv.). Ant Šventosios buvo pasta- 
tytas vandens malūnas, prie jo 1924 
irengta elektros stotelė. Be to, pastatyta 
pieninė, įkurta nedidelė žuvų veisykla. 
Veikė kelios m-los. 1920—24 veikė miš- 
ri žemesnioji ž. ū. m-la; 1924 ji iškelta 
į Salas, o vietoj jos įsteigta žemesnioji 


70 ANT-— ANT 


Antalieptės hidroelektrinė 


(dviklasė) mergaičių ž. ū. m-la, veikusi 
visą buržuazijos valdymo laikotarpį. 
1924 įkurta progimnazija, 1949 reorga- 
nizuota į vidurinę mokyklą. Vietoj že- 
mesniosios ž. ū. m-los tarybinės santvar- 
"kos metais įsteigta vienmetė namų ruo- 
šos ir bitininkų m-la, 1958 pertvarkyta 
į ž. ū. technikumą. 

Buržuazijos valdymo metais Antaliep- 
tės valsčiuje veikė keletas LKP pogrin- 
dinių kuopelių (Jakunčių, Mierkiškėlių, 
Purvynės ir kt. kaimuose). Joms pri- 
klausė valstiečiai J. Guntulis, P. Guntu- 
lis, J. Jasiūnas, A. Juškėnas, A. Mėlynis, 
F, Mėlynis, L. Mėlynis, S. Samanytė, 
J. Snarskas ir kt. 

ANTALIEPTĖS MARIOS — tvenkinys 
Zarasų Ij, 15 km į p. v. nuo Zarasų, 
abipus Kauno— Zarasų plento, tarp Til- 
tiškių ir Antalieptės. Plotas 1911 ha, 


Antalieptės marios 


Susidarė, pastačius 1959 hidroelektrinės 
užtvanką ant Šventosios prie Antaliep- 
tės. Užtvenktas Šventosios vanduo už- 
liejo apie 800 ha plotą (iš kurio prieš 
tai buvo iškelti 44 gyvenamieji namai, 
50 sodų) ir susijungė su 26 ežerais 
(ž. lentelę), »* kurių bendras plotas 
1075 ha. Antalieptės marių kranto linija 
labai vingiuota. Yra apie 90 salų. Di- 
džiausios salos: Blėkiškių (37 ha), Šiukš- 
čių (30 ha), Skeldų (7 ha), Blėkiškių II 
(6 ha), Gaidelių (3,7 ha). Vystoma žuvi- 
ninkystė. 1960 į A. m. įleista 400 000 
unguriukų, atvežtų iš Prancūzijos. Žu- 
vies 1963 sugauta 3500 kg. Pušimis 
apaugusios marių salos ir pakrantės, 
gausybė vandens paukščių, žuvų, geras 
susisiekimas sutraukia prie A. m. daug 
turistų, poilsiautojų. 


Ežerai, įėję į Antalieptės marias 


Plotas po 
patvenki- 
mo (ha) 


Ežero pa- 
tvenkimo 
aukštis (m) 


Ežero pavadinimas 


o 
m 
2 
m 
[2] 
[*] 


Dusetas „„..seene-so 
Diegis 
Jūžintas 
Uolys i We auseaeeaak 
Abisavas 
Skrindelis 
Zazubras ... 
Armelis 
Skardonis 
Liminas 
Limenis I 
Samanis 
Diemenis 
Aikuotas ... 
Lydekis 
Kaušys ... 
Grabelis 
Limenis II 
Dabužis 
Kanapinis 
6 maži ežeriukai .. 


ANTALIEŽIAI — kaimas Molėtų rj., 
Aluntos apyl, 2 km į p. nuo Aluntos. 
188 gyv. (1959). Pro kaimą eina Alun- 
tos—Videniškio kelias; teka Alanta 
(Virintos intakas). Pietryčiuose prieina 
Kuktiškių miškas, šiaurėje — Antalie- 
žių ež. Burž. nacionalistai 1946 išžudė 
valstiečio V. Satkūno šeimą. 


ANTALINA — kaimas Anykščių rj., 
Surdegio apyl., 6 km į p. r. nuo Suba- 
čiaus miestelio. 24 gyv. (1959). Pro A. 
teka Viešinta; eina Subačiaus—Viešin- 
tų kelias. Kuriasi kolūkio gyvenvietė 
(nuo 1958). Pr. m-la (nuo 1920). 


ANTALKIAI — kaimas Kauno rj., Vil- 
kijos apyl, 4 km į p. r. nuo Vilkijos. 
165 gyv. (1959). A. sodybos išsidėsčiu- 
sios tarp Karklės (Nemuno intako) ir 
jos deš. intakų Višpilio bei Žvirgždės. 
Apylinkėse gausu pelkių: Paraisčiai, 
Beržytė, Klampupiai. Į p. nuo A. yra 
Šilelio kalva, kur randama II-—VII a. 
papuošalų. Gretimame Burbinės miš- 
ke — alkakalnis. Prie Višpilio stūkso 
Višpilio piliakalnis. Karo su švedais 
metu (1655—60) siautęs maras buvo iš- 
naikinęs beveik visus A. gyventojus. 


ANTALKSNĖ — kaimas Ignalinos rj., 
Linkmenų apyl., 11 km į v. nuo Ignali- 
nos, tarp Alksno ir Lūšio ežerų. 192 gyv. 
(1959). Lentpiūvė (nuo 1958), pr. m-la, 
biblioteka (nuo 1962). A. senkapiuose 
rasta senovinių monetų ir kt. senienų. 


ANTANAI — kaimas Švenčionių rj., 
Adutiškio apyl, 9 km į š. r. nuo Adu- 
tiškio. 104 gyv. (1959). A. supa Adutiš- 
kio ir Gantauninkų miškai. Pro kaimą 
teka Kamoja. Pr. m-la (įst. apie 1919). 
Vok. faš. okupacijos metais Antanuose 
įvyko „Vilniaus“ būrio partizanų susi- 


= o 


5885 
ANG LKAL NooPNS552 
LL-TOL.10U0100- 001" 4100 


PBNBABSYUNSBHNIYUY GI LOD IK 
D O III O a BD LIN Oi 


rėmimas su hitlerine kariuomene. Adu- 


tiškio miško dalis, esanti ties A. (vad. 
Antanų miškas), paskelbta landšaftiniu- 
istoriniu draustiniu. Jame yra „Vil- 
niaus“ partizanų būrio žeminių. 


ANTANAIČIŲ MIšKAS — miškas Kai- 
šiadorių rj., 9 km į š. nuo Kaišiadorių. 
Priklauso Kaišiadorių miškų ūkio Kai- 
šiadorių girininkijai. Plotas 545 ha. 
Reljefas lygus, su pelkėtais lėkštais įdu- 
bimais. Dirvožemiai velėniniai jauriniai, 
gliejiški, mažai sujaurėję, priemoliniai. 


Iškirstų eglynų augimvietėse ataugo 
beržynai ir drebulynai su eglės priemai- 
ša. Yra pavienių ąžuolų. Medynų vid. 
amžius 45 metai, vid. bonitetas I, vid. 
skalsumas 0,6, vid. tūris 126 ktm/ha, 
vid. prieauga 2,8 ktm/ha. Gausu stirnų, 
lapių, užklysta šernai. Miškas eksploa- 
tacinis. 

ANTANAITIS Antanas 


Jonas [1920. 


„V.27 Sintautuose (Šakių rj.) — 1941] — 


revoliucinio judėjimo dalyvis. Nuo 1939 
Komunistų partijos narys. Pogr. darbą 
dirbo Šakių apskrityje. 1940 LKP Sin- 
tautų vls. k-to narys ir LLKJS Sintautų 
vls. sekretorius. 1941 adm. darbuotojas 
Šakiuose. Hitlerininkų ir vietinių burž. 
nacionalistų sušaudytas. 


ANTANAITIS Vaidotas [g. 1928. VIII.27 
Antanavos vnk. (Panevėžio rj.)]) — miš- 
kų ūkio inžinierius, žemės ūkio mokslų 
kandidatas (1958). 1952 baigė Leningra- 
do Miškų technikos akademiją. Nuo 
1960 Lietuvos Ž. ū. akademijos miškų 
ūkio f-to dėstytojas, nuo 1962 docentas. 
Paskelbė apie 25 straipsnius miškotvar- 
kos klausimais ir keletą straipsnių apie 
Lietuvos miškų einamąją prieaugą. 


ANTANAŠĖ — kaimas Rokiškio rj., 
Obelių apyl., 2 km į p. r. nuo Obelių; 
kolūkio centras. 137 gyv. (1959). Iš 
p. v. prie kaimo prieina Našio ež., š. pa- 
kraščiu eina Rokiškio— Zarasų kelias. 
Biblioteka (nuo 1962). A.— buv. dva- 
ras. 1918 kaime įsikūrė pirmoji Obelių 
valsčiuje kom. kuopelė, kurią organi- 
zavo J. Macijauskas ir LKP CK instruk- 
torius V. Baškys, 1919 burž. nacionalistų 
nužudytas. 1941 netoli A. vok. faš. oku- 
pantai ir vietiniai burž. nacionalistai 
sušaudė nemaža Obelių miesto gy- 
ventojų. 


ANTANAVA —1. Darbininkų gyven- 
vietė Kapsuko rj, Bagotosios apyl. 
4 km į r. nuo Pilviškių, Šešupės deš. 
krante; tarybinio ūkio skyriaus centras. 
318 gyv. (1959). Š. pakraščiu teka Pil- 
vė. Per A. eina kelias iš Pilviškių į Kau- 
no—Kapsuko plentą. Yra spirito varyk- 
la, kurioje, be spirito, gaminamas krak- 
molas, gazuojamas ir pilstomas Druski- 
ninkų mineralinio šaltinio vanduo „Biru- 
tė“. 1957 prie Šešupės, Gavaltuvos kai- 
me, pastatyta 40 KW Antanavos hidro- 
elektrinė. Ryšių skyrius, felčerių-akuše- 
rių punktas (nuo 1958), aštuonmetė m-la 
(1950—62 Gaisrių septynmetė), kultūros 
namai (nuo 1962). Buvusio A. dvaro 
parke auga retų medžių: Taškento tuo- 
pa, raudonasis klevas ir kt. 

2. Kaimas Jurbarko rj., Šimkaičių 
apyl, 5 km į r. nuo Šimkaičių, 6 km 
į š. nuo Stakių; dar vad. Antaniške. 
51 gyv. (1959). Per A. teka Bebirvytis 
(Bebirvos intakas). Netoli kaimo yra 
Poškynės miškas. 1863 A. apylinkėse 
sukilėliai kovėsi su carine kariuomenei 
vieno mūšio vieta ir dabar vadinama 
Šobliške (iš „šoblia“— kardas). 


ANTANAVIČIUS Julius [g. 1912.VII.28 
Gailaičiuose (Akmenės rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstie- 
čių. Nuo 1933 Komunistų partijos narys: 


Pogr. darbą dirbo Akmenėje, Raseiniuo- 
Se, Kuršėnuose. Už rev. veiklą 1935 su- 
Imtas ir nuteistas 5 metus kalėti. 
1940—41 adm. darbuotojas Kaune, Ak- 
menėje; Telšių aps. laikr. „Tarybinė 
emaitija" redaktorius. D. Tėvynės karo 
metais kovojo Raudonojoje Armijoje. 
1944— 50 laikr. „Panevėžio tiesa“ re- 
daktorius. 1952 baigė Resp. partinę 
m-lą Vilniuje. 1952—56 dirbo „Tiesos“ 
laikr. redakcijoje. Nuo 1956 adm. dar- 
buotojas, 


ANTANAVO-MEDEMRODĖS MIŠKAI— 
miškų masyvas Akmenės rj., 4 km į š. v. 
nuo Akmenės. Priklauso Akmenės miš- 
kų ūkio Akmenės ir Viekšnių girinin- 
kijoms. Plotas 5060 ha. Masyvą suda- 
Io Antanavo (3380 ha), Medemrodės 
(1136 ha) ir Adomiškių (550 ha) miš- 
Kai. Reljefas banguotas. Tarp Antana- 
vo ir Medemrodės miškų iš š. įsiter- 
Pusi 2435 ha Kamanų pelkė. Dirvože- 
Miai daugiausia velėniniai jauriniai 
Sliejiški ir velėniniai jauriniai išplauti 
bei sujaurėję, ant priemolio; yra ir pel- 
kinių, R. ir v. dalyje vyrauja eglynai, 
P. ir p. r.— pušynai, Eglynų yra 4796, 
Pušynų 2195, beržynų 1995, drebuly- 
nų 795, juodalksnynų bei baltalksnynų 
Po 365. Eglynai daugiausia žaliagirio ir 
šilagirio tipo; pušynai — šilabalio, tyra- 
sio, rečiau skaisgirio; beržynai ir juod- 
alksnynai — viksvinio tipo. Medynų vid. 
amžius 38 metai, bonitetas III-IV, vid. 
skalsumas 0,56, vid. tūris 108 ktm/ha, 
Vid. prieauga 2,8 ktm/ha. Našiausi me- 
dynai yra Adomiškių miške. Yra brie- 
žių, stirnų, šernų, lapių, barsukų, te- 
ervinų, jerubių, slankų, ančių. Juod- 
alksnynuose yra juodųjų gandrų (1959 
Užregistruoti 2 lizdai). Miškai eksploa- 
laciniai, 


ANTANDRAJA — kaimas Utenos rj., 
Udeikių apyl, 17 km į š. r. nuo Ute- 
nos, Indrajų ežero v. krante; kolūkio 
Ronas 128 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 
a 56), biblioteka (nuo 1957). Burž. na- 
1onalistai 1947 išžudė A. valstiečio 
24 Vlačiulio šeimą (3 žmones). Antand- 
ajoje 1896 gimė tarybinis karo vadas 
+ Uborevičius. 


NATANEVIČIUS Įm. 1863.V.8 ties Gu- 
Ivas (Biržų rj.) — 1863 sukilimo da- 
ali Iki sukilimo buvo Rusijos ka- 
Uomenės majoras. Prie Andrioniškio 
Su erekausko paskirtas bataliono vadu. 
ais ėliams žygiuojant Biržų link 3 bū- 
> t buvo centr. būryje drauge su Sie- 
akauskų. Žuvo kautynėse. 


TNTANISKIAI — kaimas Kelmės  rį., 
Sand Ų apyl., 9 km į p. r. nuo Tytu- 
ŠA 34 gyv. (1959). Prie A. prieina 
0 KSS ir Rekštiškių miškai, 
K 2,Sandrauskiškės pelkė. Pro kaimą 
za Iluvos—Šaukoto kelias. Prie pat 
Kalną stūkso medžiais apaugęs Kartuvių 
si fi ant jo buvę kariami 1863 metų 
KūIGkaS, dalyviai. Kalnelyje, vad. Au- 
žal sapu, prieš D. Tėvynės karą rasta 
varinių dirbinių, 
KA TANOVIČIUS Antanas [g. 1910.V1.4 
uose (Nesvyžiaus rj, BTSR)] — 


ei 


kalbininkas slavistas, filologijos mokslų 
kandidatas (1961). Baigęs Vilniaus un-tą 
(1950), dirbo Vilniaus un-to moksl. bib- 
liotekos rankraščių skyriuje. Paskel- 
bė straipsnių apie Kauno žemės teis- 
mo knygos (1566—67) kalbą, kitą liet. 
raštiją sen. rusų kalba. Nuo 1961 Vil- 
niaus un-to rusų kalbos katedros dės- 


tytojas. 


ANTAPUSNĖS EŽERAS — ežeras Molė- 
tų rj., 7 km į š. nuo Giedraičių. Plotas 
32 ha. Ežeras ištįsęs iš š. r. į p. v. Ilgis 
1175 m, didž. plotis (per vidurį) 475 m. 
Kranto linija labai vingiuota; p. ir r. 
krantai statūs. Per A. e. teka Pusnė 
(Vilkesos intakas). Prie A. e. yra 
Antapusnės ir Paežerių kaimai. Eže- 
ras verslovinis, 


ANTASARĖ — kaimas Švenčionių rj., 
Zulovo apyl, 11 km į p. v. nuo Šven- 
čionių. 64 gyv. (1959). Per A. teka Sa- 
ria (Žeimenos intakas). Į r. nuo A. eina 
Vilniaus—Švenčionių plentas. Pr. m-la 
(nuo 1944). Netoli kaimo XIX a. pab. 
buvo apie 50 pilkapių su akmenų vai- 
nikais. 1894 Vilniaus Senienų muziejaus 
ved. F. Pokrovskis ištyrė 7 pilkapius su 
griautiniais IV—V a. kapais. Viename 
jų kartu su žmogumi buvo palaidotas 
nedegintas žirgas. Tyrinėjimų radiniai 
yra Maskvos Valstybiniame istorijos 
muziejuje. XVIII a. pab.—XIX a. pr. 
Antasarėje buvo pašto stotis. 


ANTAŠAVA — kaimas Kupiškio rj., 
9 km į p. nuo Vabalninko, prie kelio 
į Kupiškį; apylinkės ir kolūkio centras. 
125 gyv. (1959). P. pakraščiu teka Py- 
vesa. Malūnas, lentpiūvė, ryšių skyrius, 
felčerių-akušerių punktas (nuo 1958), 
aštuonmetė m-la (1914—49 pradinė, 
1949—61 septynmetė), kultūros namai 
(nuo 1959), biblioteka (nuo 1946). Iki 
XVIII a. pab. kaimas buvo vadinamas 
Papyvesiu. 1811—20 pagal architekto 
M. Šulco projektą pastatyti klasicizmo 
stiliaus A. dvaro rūmai (dab. aštuonme- 
tė m-la). 1864 įkurta liaudies m-la. Burž. 
valdymo metais veikė LKP pogr. 
kuopelė. 


A. dvaro pastatų kompleksas (rūmai ir klė- 
tis) — resp. reikšmės archit-ros paminklas. Rū- 
mai yra 1 km nuo kaimo; pagr. fasadu atkreipti 
į Salamiesčio kelią, kitą dalį supa sodas, per- 
einąs į parką. Fasadai papuošti frizais su trigli- 
fais ir metopomis; kampuose yra piliastrai, pa- 
stogėje — karnizai su kronšteinais. Interjerui 
irgi būdingos kolonos, antablementas, piliastrai. 
Gražiausiai įrengta salė ir buv. miegamasis, 
kurio palubėje yra sudėtingo profilio karnizas 


su jonikais, lubose — plafonas. Parketas in- 


krustuotas. 

ANTATILČIAI — kaimas Ukmergės Ij., 
Žemaitkiemio apyl., 14 km į r. nuo Uk- 
mergės, 2 km į p. nuo Žemaitkiemio. 
192 gyv. (1959). Pro A. teka Siesartis; 
iš r. prieina Valų miškas. Ties A. prie 
Siesarties yra 2 piliakalniai. Vienas 
jų — Siesarties deš. krante. Iš v. jį juo- 
sia du 2—4 m aukščio ir 5—6 m plo- 
čio pylimai, o r. dalis kartu su visa 
aikštele nuplauta upės; apgriuvusiame 
šlaite ryškūs kultūrinio sluoksnio pėd- 
sakai. Antrasis piliakalnis, vad. Pilale, 
yra Siesarties kair. krante, apie 1 km 
į r. nuo pirmojo; jį iš r., p. ir š. juosia 


ANT-— ANT 71 


Plaštakos upelis, iš v.— neaukštas pyli- 
mas. 1939— 41 Antatilčiuose veikė LKJS 
kuopelė, kuriai vadovavo Lyduokių 
bibliotekos ved. S. Šalčiūnas; 1941.VI jį 
drauge su F. Civa ir V. Usoriu nužudė 
burž. nacionalistai. 


ANTATIŠKIŲ PĖLKĖ — pelkė Molė- 
tų rj., 2,5 km į š. r. nuo Molėtų, 0,5 km 
į p. r. nuo plento į Uteną. Plotas 190 ha 
(pramoninis 149 ha). Viduryje yra 13 ha 
ežeras, iš kurio teka upelis į Siesartį. 
Didesniąją A. p. dalį užima raistinė 
žemapelkė, mažesniąją — aukštapelkė. 
Durpių klodo didž. storis 5,2 m, vid. 
2,4 m; vid. susiskaidymas 2890, vid. pe- 
leningumas 8,495. Po durpėmis yra eže- 
rinių nuosėdų sluoksnis; jo storis iki 
4 m. Durpės kasamos. R. pakraštyje yra 
Antatiškių kaimas. 


ANTAVILIO EŽERAS — ežeras Vil- 
niaus. rj., 6 km į p. v. nuo Nemenčinės. 
Plotas 16 ha, didž. gylis 11 m, vid. gy- 
lis 5,4 m. Ežeras rininis, ištįsęs iš V. į I; 
ilgis 1015 m, didž. plotis 200 m. Krantai 
aukšti, statūs. V. pakrantėje yra Anta- 
vilio kaimas. Ežeras verslovinis; žuvies 
1962 sugauta 12,2 kg/ha (daugiausia 
lydekų). 


ANTAVILIS — kaimas Vilniaus rj., Bez- 
donių apyl, 7 km į p. v. nuo Nemenči- 
nės, prie plento į Vilnių. 196 gyv. 
(1959). Į r. nuo A. yra Antavilio eže- 
ras. Felčerių-akušerių punktas, ryšių 
skyrius, biblioteka. Caro laikais čia 
buvo Stolipino dvaras; 1940—49 — ž. ū. 
technikumas. 


ANTAZAVĖ — kaimas Zarasų rj., 22 km 
į š. v. nuo Zarasų, 10 km į š. r. nuo 
Dusetų; apylinkės centras. 134 gyv. 
(1959). Per A. teka Zalvė, eina keliai iš 
Obelių į Zarasus ir į Dusetas; iš p. pri- 
eina Zalvės ežeras, iš š. v.— Antazavės 
šilas. Ryšių skyrius, kelios buitinio ap- 
tarnavimo įstaigos, felčerių-akušerių 
punktas, vid. m-la-internatas (nuo 1864 
liaudies m-la,  1895—1947 pradinė, 
1947—61 vidurinė), kultūros namai (nuo 
1949), biblioteka (nuo 1951). A. šile 
stūkso kūgio pavidalo piliakalnis. -Ant 
jo kadaise stovėjusi pilis ir rusenusi 
šventoji ugnis. Zalvės ežero š. krante 
yra 5 ha parkas (įk. XVIII a. pab.). 

Parko išplanavimas taisyklingas; ežero link 
leidžiasi 4 terasos, 0 šiaurės rytuose tarp 
2 tvenkinių yra įvažiavimo alėja, kuri baigia- 
si apvalia kilpa su gėlynu. Viršutinėje teraso- 
je 2 aukštų rūmai (statyti XIX a. pab.), prie 
jų — paminklas taryb. kariams, žuvusiems 
1941—45. 

XVIII amžiuje A. vietoje buvo dva- 
ras, vad. Antazalve. 1794 pastatyta baž- 
nyčia. 1905 A. vyko mitingai prieš caro 
valdžią. 1918.XII susikūrė A. rev. k-tas, 
veikęs iki 1919.VIII. Burž. valdžios me- 
tais A. buvo valsčiaus centras. 


ANTAZAVĖS ŠILAS — miškas Zara- 
sų Ij., į š. v. nuo Antazavės. Priklauso 
Zarasų miškų ūkio Antazavės girinin- 
kijai. Plotas 535 ha; medynų 480 ha. 


72 ANT-— ANT 


Reljefas banguotas. Įdubimuose ežerai: 
Tautesnis, Zalvė, Zaduojys, Zalvys, Bal- 
telis. Š. r. pakraščiu teka Antazavė, 
jungianti Zalvio, Tautesnio ir Zalvės 
gliejiški, mažai bei vidutiniškai sujau- 
rėję,  priesmėliniai, rečiau smėliniai 
ir priemoliniai. Vyrauja rūgštyngirio, 
skaisgirio ir brukniašilio tipų medynai. 
Eglynų yra 4695, beržynų 2905, pušy- 
nų 2405, juodalksnynų 195. Medynų 
vid. amžius 48 metai, vid. bonitetas II, 
vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 150 ktm/ha, 
vid. prieauga 3,1 ktm/ha. Yra stirnų, 
lapių, kiaunių, barsukų, jerubių, slan- 
kų; užklysta šernai. A. š. įeina į land- 
šaftinį Dusetų draustinį. 


ANTICIPACIJA — garso įtaka ankstes- 
niam garsui, kai kalbos padargai, dar 
neištarus pirmojo garso, pasirengia ant- 
rojo tarimui. Pvz., žodyje „šeši“ prie- 
balsis „s“ dėl A. yra virtęs „š“ (plg. 
lot. „sex“, latv. „seši“). Ž. Akomodacija, 
Asimiliacija. 


„ANTIFA'— Kauno universitete veiku- 
si pogrindinė Lietuvos Raudonosios pa- 
galbos (LRP) studentų organizacija, su- 
sikūrusi 1936. Dirbti org-joje LRP CK 
paskyrė R. Volianskytę, Oo vėliau — 
C. Maginskienę. A. nariai rinko lėšas 
polit. kaliniams remti, perdavinėjo į ka- 
lėjimą maisto produktų siuntiniuose pa-+ 
slėptą neleg. lit-rą, padėjo faš. valdžios 
represuotų revoliucionierių šeimoms, 
nagrinėjo marksizmo-leninizmo klasikų 
veikalus, organizavo diskusijas su kito- 
kių polit. pažiūrų studentais, aktyviai 
dirbo legaliose pažangiųjų studentų 
org-jose („Scientia“ ir kt.), daugino ir 
platino antifaš. atsišaukimus, skleidė 
marksizmo-leninizmo idėjas. 1939, gre- 
siant hitlerinio fašizmo pavojui, „A.“ 
nariai un-te išvystė kampaniją už polit. 
kalinių amnestiją: platino atsišaukimus, 
kuriuose buvo reikalaujama paleisti iš 
kalėjimų patriotus — komunistus ir kom- 
jaunuolius, kad jie galėtų su ginklu 
stoti į kovą už Lietuvos liaudies laisvę, 
prieš fašizmą. LRP darbe un-te aktyviai 
dalyvavo M. Raudoniskytė, E. Burakiš- 
kaitė, G. Sipavičius (visi žuvo kovoje 
prieš hitlerininkus), E. Goldfainaitė, 
V. Aleksa, O. Kaplanas, M. Kušelevičiū- 
tė, V. Taurinskas, I. Karlinas ir kiti. 1939, 
Tarybų Sąjungai grąžinus Vilnių Lietu- 
vai, dalis „A.“ narių persikėlė studi- 
juoti į Vilniaus un-tą. „A.“ veikė iki 
fašistinės diktatūros nuvertimo Lietuvo- 
je 1940. 


„ANTIFAŠISTAS'-— nelegalus hektogra- 
fuotas Lietuvos inteligentų laikraštis, 
ėjęs 1936.XI — 1937.V Kaune, Leido ko- 
munistai ir kairieji liaudininkai kaip 
Liaudies fronto leidinį. Išėjo 3 nr. Red. 
J. Vaišnoras. Bendradarbiavo V. Niun- 
ka, J. Pajaujis, J. Paleckis, J. Banaitis 
ir kt. Laikraštis rašė apie darbo inteli- 
gentijos, studentijos, mokyklų padėtį 
burž. Lietuvoje, demaskavo Lietuvos fa- 
šistų smurtą, antifašistų persekiojimą, 


populiarino J. Janonio kūrybą, Ispanijos 
liaudies išsivaduojamąją kovą, ragino 
kovoti prieš fašizmą. 


„ANTIFAŠISTINIS FRONTAS'— tarybi- 
nis pogrindinis hektografuotas laikraštis, 
ėjęs 1942 pab.—1943 pr. Vilniuje. Lei- 
do J. Mozelio vadovaujama antifaš. 
org-ja. Išėjo 3 nr. Tiražas — iki 100 egz. 
Bendradarbiavo P. Jonuška (red.), G. Ne- 
verauskaitė, J. Žeruolis ir kt. - 


ANTIFAŠISTINIS JUDĖJIMAS — masi- 
nis demokratinis liaudies judėjimas, va- 
dovaujamas darbininkų klasės bei jos 
revoliucinės partijos ir nukreiptas prieš 
atvirai teroristinę monopolistinio kapita- 
lo diktatūrą — fašizmą. Priklausomai 
nuo fašizmo formų A. j. reiškiasi agita- 
cija ir propaganda, demonstracijomis, 
streikais, pogr. veikla, ginkluota kova 
ir kt. formomis. Antifaš. judėjime daly- 
vauja daugelio pasaulio šalių šimtai 
milijonų įv. pažiūrų bei įsitikinimų žmo- 
nių. Kovai prieš fašizmą vadovauja dar- 
bininkų klasė su marksistinėmis-lenini- 
nėmis partijomis priešakyje. 

Tarptautiniu mastu antifaš. kovą pra- 
dėjo 1922 Kominternas, bet pirmąkart 
ryškiai ji pasireiškė 1936 Ispanijoje, 
ginklu priešinantis vietiniams ir užsienio 
fašistams; šioje kovoje aktyviai dalyva- 
vo ir nemaža lietuvių (ž. Internacionali- 
nės brigados Ispanijoje). Lietuvoje, kaip 
ir kitose burž. šalyse, antifaš. judėjimas 
ypač sustiprėjo po Kominterno VII kon- 
greso (1935), iškėlusio visų šalių komu- 
nistams uždavinį sudaryti platų antifa- 
šistinį liaudies frontą. 1937 pr., nepai- 
sant socialdemokratų ir liaudininkų 
reakcinių vadų kliudymo, LKP pasiūly- 
mu buvo priimta Lietuvos Liaudies fron- 
to komiteto platforma, iškėlusi pagrin- 
dinius antifaš. judėjimo reikalavimus: 
politinėje srityje — sušaukti 
Steigiamąjį seimą, išrinktą visuotiniu, 
lygiu, slaptu ir tiesioginiu balsavimu; 
paskelbti amnestiją visiems polit. kali- 
niams ir emigrantams antifašistams; leis- 
ti laisvai veikti darbininkų, valstie- 
čių, tarnautojų ir kitoms darbo žmo- 
nių politinėms, ekonominėms ir kul- 
tūrinėms org-joms; suteikti žodžio, spau- 
dos, susirinkimų, eisenų ir kt. dem. 
laisves; pašalinti iš valdžios aparato 
faš. elementus; paleisti visas faš. org-jas, 
nuginkluoti ir teisti visus fašistus, pri- 
sidėjusius prie darbo žmonių engi- 
mo, ir kt; ekonominėje srity- 
je — pagerinti mažažemių ir vid. vals- 
tiečių padėtį; uždrausti darbo valstiečių 
turto išvaržymus; panaikinti visus faš. 
valdžios išleistus žemės reformai siau- 
rinti įstatymus; konfiskuoti dvarininkų 
žemes mažažemių valstiečių ir bežemių 
naudai; darbininkams ir tarnautojams 
nustatyti atlyginimo minimumą, įvesti 
darbininkų ir tarnautojų draudimą ligos, 
nedarbo, senatvės ir nelaimingų atsiti- 
kimų atveju samdytojų bei valstybės lė- 
šomis ir t. t. Ši platforma buvo tinkama 
bazė visoms demokratinėms jėgoms telk- 
tis į antifaš. judėjimą. Antifašistai akty- 
viai dalyvavo 1940 socialistinėje revo- 
liucijoje, kuri panaikino fašistinį režimą 
Lietuvoje. 


Didelį užmojį antifaš. judėjimas pasie- 
kė per II pasaul. karą (1939—45), kuris 
iš kariavusių prieš faš. bloką šalių pu- 
sės buvo antifaš. pobūdžio. Faš. grobikų 
okupuotose šalyse išsivystė galingas pa- 
sipriešinimo judėjimas. Daug kur buvo 
sukurtos reguliarios armijos bei partiza- 
nų junginiai, masinės patriotinės org-jos, 
vienijusios visas pažangias jėgas kovai 
prieš faš. okupantus ir jų pagalbininkus. 
Didelio masto antifaš. pasipriešinimo ju- 
dėjimas išsivystė vok. fašistų okupuo- 
tose taryb. respublikose, tarp jų ir Lie- 
tuvos TSR. 1942—43 Vilniuje veikė 
Lietuvos išlaisvinimo sąjunga ir Lenkų 


patriotų sąjunga, Kaune — Lietu- 
vos antifašistų sąjunga; antifašistinės 
org-jos veikė Jonavoje, Kėdainiuose, 


Šiauliuose, Švenčionyse, Utenoje, Vil- 
niaus bei Kauno žydų getuose ir kt. Tos 
org-jos palaikė ryšius su partizanais, 
juos rėmė. Kai kuriose Europos ir Azi- 
jos šalyse pasipriešinimo judėjimas 
peraugo į antifašistines, antiimperialisti- 
nes revoliucijas, kurios panaikino faš. 
režimą bei kapit. santvarką apskritai ir 
įkūrė liaudies demokratiją, kaip prole- 
tariato diktatūros formą. Lemiamą vaid- 
menį sutriuškinant fašizmą suvaidino 
istorinė TSRS pergalė D. Tėvynės kare. 
Dėl jos įtakos dar labiau pagausėjo A. j. 
jėgos: išaugo ir sustiprėjo komunistų ir 
darbininkų partijos, buvo sukurtos ma- 
sinės tarptautinės dem. org-jos (Pasau- 
linė profsąjungų federacija, Tarptauti- 
nė demokratinė moterų federacija, Pa- 
saulinė demokratinio jaunimo federacija, 
Tarptautinė studentų sąjunga, Taikos 
šalininkų pasaulinio kongreso nuola- 
tinis k-tas ir kt.), vienijančios šim- 
tus milijonų žmonių. Antifaš. judėjimo 
sfera labai išsiplėtė, jis susiliejo su 
kova prieš naujo karo pavojų, už 
taiką, demokratiją, prieš kolonializmą 
ir imperializmą, už savo šalių suvere- 
numą. Kovoje prieš vidaus reakcijos ir 
tarpt. imperializmo jėgas išsivystė pla- 
taus masto iš esmės antifaš. judėjimas 
Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos ša- 
lyse. Nepajudinamas antifašistinio judė- 
jimo ramstis yra galinga socialistinė 
stovykla. 

Lit.: Revoliucinis judėjimas Lietuvoje 
(Straipsnių rinkinys), V., 1957; Už Ispanijos 
laisvę, V., 1957; S. Atamukas, LKP kova prieš 
fašizmą, už Tarybų valdžią Lietuvoje 1935— 
1940 metais, V., 1958; A. Sniečkus, Liaudies 
priešakyje.—,,Komunistas", 1965, Nr. 10. 
ANTIHITLERINIS KOMITĖTAS — anti- 
fašistinė organizacija, veikusi hitlerinės 
okupacijos metais Kėdainių apskrityje. 
1941 pab. V. Iešmanta, J. Židelis ir 
V. Vaicekauskas sukūrė LKP ir LLKJS 
pogr. kuopeles Dotnuvos apylinkėse. 
Visi nariai raštu pasižadėjo, nesigailėda- 
mi gyvybės, kovoti prieš hitlerinius 
okupantus. Iš patikimų antifašistų jie įsi- 
gijo lengvąjį kulkosvaidį, šautuvų, gra- 
natų. Brandžiausias pogrindininkų vei- 
kimo laikotarpis prasidėjo 1943 pr., 
jiems užmezgus ryšius su LKP ir LLKJS 
Kauno miesto ir apskrities pogr. k-tais, 
kurių vadovaujamos LKP ir LLKJS Dot- 
nuvos kuopelės sudarė platesnę org-ją, 
pavadintą A. k. (kai kur Priešhitleri- 
niu k-tu). A. k. išaugo iki 17 narių ir 


Suaktyvino partiz. kovą. 1943 A. k. na- 
Ilai nukarpė telefono laidus hitlerinia- 
me lėktuvų stebėjimo punkte Vainatiš- 
kiuose (Kėdainių rj.), sudegino 10 000 t 
Sleno sandėlį Dotnuvos glžk. stotyje, 
o Padotnuvyje — pieninę, gaminusią 
okupantams pieno produktus. Per rev. 
Sventes A. k. nariai iškeldavo raudonas 
vėliavas su šūkiais, nukreiptais prieš 
okupantus, platino pačių ranka rašytus 
Ir iš LKP Kauno pogr. org-jos gautus at- 
Sišaukimus. Hitlerininkams ir vietiniams 
burž. nacionalistams paskelbus mobiliza- 
Ciją į vok. kariuomenę, A. k. nariai agi- 
tavo, kad jaunimas neitų į mobilizaci- 
JOs punktus, -kad valstiečiai sabotuotų 
pristatymus okupantams. 1943 vasa- 
Ią į A. k. įsibrovus gestapo agentui 
K. Gaučui, buvo suimti ir sušaudyti ko- 
Munistai V. Iešmanta, J. Židelis, kom- 
Jaunuoliai P. Adomavičius, Č. Brazaus- 
kas ir Z. Vaitkaitis. A. k. nariai 1943.X 
Vainatiškiuose provokatorių K. Gaučą 
Sušaudė. Prasidėjus naujiems areštams, 
buvo suimti ir sušaudyti A. k. nariai 
V. Vaicekauskas, J. Krutkys, V. Ūsas, 
K. Rimkus. 1944.III.1 buvo suimti ir su- 
šaudyti komjaunuoliai B. Civilka, V. Sa- 
lyna ir S, Ūsas. Visi suimtieji A. k. na- 
Mai didvyriškai iškentė žiauriausius 
ankinimus; jie buvo sušaudyti Kauno 
IX forte, Likę nesuimti A. Vaicekauskas 
Ir kiti A. k. nariai toliau dirbo pogrin- 
dinį darbą. 


ANTIKINĖ LITERATŪRA (ryšiai su liet. 
lit-ra), Lietuvoje antikine lit-ra pradėta 
domėtis XVI a. pradžioje, plintant hu- 
Manizmui, To meto m-lose mokymo pa- 
Brindą sudarė graikų ir lotynų kalbos 
bei lit-ra. Kaip ir kitose šalyse, Lietu- 
Voje XVI-XVII a. lotyniškai parašyta 
nemaža veikalų, kurių autoriai (P. Roi- 
žijus, A. Volanas, Mykolas Lietuvis, 
'Usovianas, A. Olizarovijus, M. Sarbie- 
Vijus, A. Kojalavičius-Vijukas ir kt.) 
Savo kūriniuose sekė graikų ir romėnų 
Poetais bei prozininkais, citavo jų vei- 
alus, Ypač žymią įtaką turėjo Cicero- 
Nas ir romėnų istorikai Tacitas, T. Livi- 
Jus ir kt. Su antikiniais kūriniais buvo 
Aki susipažinę liet. raštijos pradinin- 
ai A. Kulvietis, S. Rapolionis, M. Maž- 
Vydas, grožinės liet. lit-ros pradininkas 
nėaonelaitis ir kt. liet. rašytojai. K. Do- 
3 altis laiškuose citavo Vergilijų ir kt. 
sai autorius, vok. kalba rašytuose 
Uėeraščiuose vartojo antikinės mitolo- 
Šo įvaizdžius. Ypač žymų poveikį tu- 
Jo „antikinė pasakėčia. Iš antikinių 
Pasakėčių liet. rašytojai ėmė teminių mo- 
Yvų (Donelaičio „Vilkas provininkas“, 
„Ąžuolas gyrpelnys“ ir kt.), vertė jas 
pialSt kalbą, perdirbinėjo jų siužetus. 
ai Pasaulietinio turinio liet. knyga 
Yo antikinių pasakėčių vertimas — 
4 ALSS „Ezopo pasakėčios“ (1706). Kiek 
IšSemas Ezopo pasakėčias į liet. kalbą 
nus L. Rėza (1824). XVI—XIX a. Vil- 
T uvo žymus antikinių autorių kūry- 
lei dž dimo) centras. Čia buvo gausiai 
Sei Cicerono, Fedro, Horacijaus, 
antiki au“ Sofoklio, Vergilijaus ir kt. 
65 ių autorių kūriniai. Šie leidiniai 
9 platinami visoje Žečpospolitoje. 


Daug dėmesio A. 1. ir senovės kalboms 
buvo skiriama Vilniaus un-te. Toje sri- 
tyje ypač pasireiškė prof. G. Grodekas, 
vadovavęs klasikinės filologijos studi- 
joms. Jo studentas buvo S. Stanevičius, 
kuris savo pasakėčioms yra panaudojęs 
ir antikinių pasakėčių motyvus. Su Vil- 
niaus un-tu palaikė ryšį ir D. Poška, 
kuris daug vertė iš antikinių autorių. 
Yra duomenų, kad jis buvo išvertęs 
Vergilijaus „Eneidą“ ir „„Georgikas“. Jo 
„Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ prade- 
damas ketureiliu, kuris yra laisvas Ver- 
gilijaus „Eneidos“ ištraukos (II, 141— 
144 eilutės) vertimas. Poškos žodyne 
gausu vertimų iš Ovidijaus, Horacijaus, 
Tiberijaus Klaudijaus Donato ir kt. an- 
tikinių autorių. Savo „„Kaimiečio artojo 
mąstymuose“ Poška rėmėsi Herodotu. 
K. Bogušas studijoje apie liet. kalbą 
(1808) pateikė verstinių citatų iš Vergi- 
lijaus ir Ovidijaus kūrybos. Vilniaus 
un-to auklėtinis S. Daukantas 1824 pro- 
za išvertė ir 1846 Peterburge išleido 
95 Fedro pasakėčias ir K. Nepoto „Gy- 
vatas didžiųjų karvaidų senovės“ 
(25 biografijas). Ezopo pasakėčių randa- 
me ir A. Tatarės „„Pamoksluose išmin- 
ties ir teisybės“ (1836). 

Nemaža A. 1. kūrinių į liet. kalbą iš- 
versta XX a. pradžioje. 1903 pasirodė 
J. Šaulio išversta Sofoklio „Antigonė“, 
1926—27 M. Gustaitis paskelbė Horaci- 
jaus ir Ovidijaus poezijos vertimų, iš- 
vertė Cicerono pirmąją kalbą prieš Ka- 
tiliną, „Eneidos“ antrąją giesmę (išsp. 
„Židinyje“). 1929 P. Gaučys išvertė 
Aristofano „Debesis“, 1930 J. Vosy- 
lius — Vergilijaus „Eneidos“ 4 giesmę 
(išsp. „Židinyje“). Tačiau šie vertimai 
nesklandūs ir netikslūs. Žurnaluose 
„Ateitis“, „Mokslo dienos“ buvo pa- 
skelbta Archilocho, Horacijaus, Katulo, 
Ovidijaus, Sapfo, Teokrito ir kt. anti- 
kinių poetų kūrybos vertimų. Vergili- 
jaus „Eneidos“ 1 giesmę, Horacijaus 2 sa- 
tyras, nemaža odžių, laiškų, keletą Ovi- 
dijaus baladžių, Sofoklio „Karalių Oidi- 
pą“ išvertė A. Churginas (išsp. „„Vaire“ 
1932—40). Didelis darbas buvo atliktas, 
verčiant Homero „Odisėją“ (1921, vertė 
J. Ralys) ir „Iliadą“ (1930, v. J. Ralys, 
S. Čiurlionienė-Kymantaitė, P. Žadei- 
kis, J. Talmantas), Sofoklio tragedijas 
(„Karalius Oidipas“, „Oidipas Kolone“, 
„Antigonė“, 1939, v. A. Rukša ir 
A. Venclova) ir Horacijaus „Ars poeti- 
ca" (1936, v. A. Churginas). Prie anti- 
kinės kultūros populiarinimo nemaža 
prisidėjo Kauno un-tas. Jo profesorius 
M. Račkauskas išvertė keletą Platono 
dialogų: „Sokrato apologiją“ (1927), 
„Faidoną“ (1930), „„Puotą“ (1935), prof. 
V. Šilkarskis 1938 išleido „Graikų lite- 
ratūros istorijos“ I dali, kurioje A. 1. 
reiškiniai nagrinėjami iš burž. idealis- 
tinių pozicijų. 

Taryb. metais A. 1. studijos sukon- 
centruotos Vilniaus un-to klasikinės fi- 
lologijos katedroje. Pokario metais pa- 
skelbta nemaža antikinių autorių verti- 
mų: pakartotinai išleisti „Odisėjos“ 
(1948, 1964) ir „Iliados“ (1962) vertimai, 
naujai išversta Eschilo tragedijos „Pri- 
kaltasis Prometėjas“ (1947, v. R. Miro- 


ANT-— ANT 73 


nas) ir „Septynetas prieš Tebus“ (1953, 
v. R. Mironas), Plauto komedija ,„Dvy- 
niai“ (1947, v. A. Churginas), Euripido 
tragedija „Medėja“ (1960, v. B. Kazlaus- 
kas), keletas antikinių romanų: Apulė- 
jaus „Aukso asilas“ (1949, v. C. Jakai- 
tis), Longo „Dafnis ir Chloja“ (1958, v. 
L. Valkūnas), Charitono „Chairėjas ir 
Kalirojė"“ (1959, v. L. Valkūnas), Helio- 
doro „Etiopiniai pasakojimai“ (1960, v. 
L. Valkūnas). Išleista Plutarcho rinkti- 
nės biografijos (1962, v. A. Kašinskaitė), 
Aristotelio traktatas „Apie sielą“ (1959, 
vertė ir platų įvadą parašė prof. V. Se- 
zemanas), Aristotelio „Poetika“ (1957, 
v. M. Ročka) ir kt. Pažymėtinas antiki- 
nio materialisto Lukrecijaus poemos 
„Apie daiktų prigimtį“ pasirodymas 
(1964, v. prof. M. Račkauskas). Liet. 
kalba išleista verstinė I. Tronskio „„Anti- 
kinės literatūros istorija“ (3 leidimai — 
1951, 1957, 1961), J. Dumčiaus ir L. Val- 
kūno sudaryta A. I. chrestomatija vid. 
m-lai (1959) ir „Graikų literatūros 
chrestomatija" aukštajai m-lai (1963). 
Vilniaus un-to darbuotojai savo diser- 
tacijose yra nagrinėję ir teorinius anti- 
kinės lit-ros klausimus: L. Valkūnas ra- 
šė apie Longo romaną (1958), J. Tijū- 
nėlytė apie K. Nepotą (1958), H. Za- 
bulis apie Vergilijaus „„(Georgikas“ (,Li- 
teratūra“, t. 2, 1960), „Saturnia tellus“ 
(„Vestnik drevnej istorii“, 1960, Nr. 2; 
„Bibliotheca Classica Orientalis", 1961). 
J. Dumčius paskelbė straipsnių apie an- 
tikinę tragediją ir komediją: „Euripido 
pažiūros į graikų dievus“ („Literatūra“, 
t. 1, 1958), apie Plauto vergus („Litera- 
tūra“, t. 2, 1960), «Dėl Eschilo „„Maldau- 
tojų“ datos» (ten pat, t. 6, 1963) ir kt. 
Daugelis lietuvių poetų savo kūryboje 
yra vartoję antikinės mitologijos įvaiz- 
džių (pvz, V. Mykolaičio-Putino ,„„Pro- 
metėjas“, E, Mieželaičio eilėraštis „Ika- 
ras“ ir kt.). 


ANTIKOMUNIZMAS — prieštaringa ne- 
moksliškų politikos, ekonomikos, isto- 
rijos, sociologijos ir filosofijos teorijų 
ir jas atitinkančių falsifikatoriškų meto- 
dų bei praktinės politikos priemonių 
visuma, pagimdyta aklos išnaudotojų 
neapykantos socializmui ir komunizmui. 
Atsirado kaip buržuazijos reakcija prieš 
moksl. komunizmą, skelbiantį neišven- 
giamą kapit. santvarkos žlugimą ir ne- 
klasinės, kom. santvarkos pergalę. Da- 
bar, perėjimo iš kapitalizmo į socializmą 
laikotarpiu, reakcija suvienijo visus so- 
cialinės pažangos priešus — finansinę 
oligarchiją ir kariauną, fašistus ir reakc. 
klerikalus, kolonizatorius ir dvarinin- 
kus, burž. nacionalistus, visus idėjinius 
ir politinius imperialistų bendrininkus 
į vieną bendrą frontą prieš komunizmą. 

Lietuvos buržuazija, įv. tikybų dvasi- 
ninkai, visų čia gyvenančių tautybių 
reakciniai sluoksniai kartu su caro juo- 
dašimčiais A. pradėjo skleisti XIX a. 
pab., kai vis smarkiau ėmė reikštis so- 
cializmo idėjų įtaka darbininkų klasei ir 
jos kovai. Socializmo idėjų niekinimas, 


74 ANT-— ANT 


socialistų persekiojimas ir liaudies ma- 
sių  kiršinimas ypač sustiprėjo nuo 
1905—07 revoliucijos. Laimėjus Spalio 
revoliucijai, sudariusiai palankias sąly- 
gas socialinei ir nacionalinei liet. tautos 
laisvei bei Lietuvos nepriklausomybei 
iškovoti, buržuazija stojo į tautos inte- 
resų išdavystės kelią. Ji pakvietė į Lie- 
tuvą karaliauti vok. kun-štį Urachą ir 
siekė pajungti ją imp. Vokietijai. Užsie- 
nio interventams ir vietos buržuazijai 
1919 nuvertus soc. santvarką Lietuvoje, 
buvo įtvirtinta burž. diktatūra. Teroris- 
tinėmis, administracinėmis, ideologinė- 
mis ir kt. priemonėmis burž. partijos 
skleidė A. tiek vidaus, tiek ir užsienio 
politikoje. Reakcija nužudė tūkstančius 
geriausių Lietuvos darbo žmonių — Ta- 
rybų valdžios aktyvistų ir šalininkų. 
Kapit. valstybių valdantieji sluoksniai 
žiūrėjo į Lietuvą kaip į savo suorgani- 
zuoto antitaryb. „sanitarinio kordono“ 
atramos tašką prieš vad. „bolševizmo 
pavojų“. Imperialistai ir vietinė buržua- 
zija šmeižė TSRS, visaip menkino so- 
cializmo statybos laimėjimus. Lietuvos 
komunistai ir jų šalininkai buvo bau- 
džiami griežčiausiomis bausmėmis. Prieš 
rev. judėjimo dalyvius buvo naudoja- 
ma kariuomenė, policija, pusiau ka- 
rinės kontrrev. org-jos —, „Baltasis Žir- 
gas", „Geležinis vilkas“, Šaulių s-ga. 
1926.XII.17 faš. perversmas buvo mela- 
gingai teisinamas tuo, kad komunistai 
rengę sukilimą. Tuo pretekstu sufabri- 
kavus bylą, 1926.XII.27 buvo sušaudyti 
LKP veikėjai K. Požela, J. Greifenberge- 
ris, K. Giedrys ir R. Čarnas. Siekdama 
atitraukti darbo žmones nuo rev. ko- 
vos ir Lietuvos KP įtakos, buržuazija 
griebėsi ne tik prievartos ir teroro prie- 
monių. Komunizmo idėjas ji mėgino su- 
mušti burž. nacionalizmo ir religijos idė- 
jomis. Tam buvo naudojama spauda, ra- 
dijas, m-los, visų rel. kultų įstaigos. 
Lietuvos komunistai buvo šmeižiami, 
kaltinami patriotizmo stoka ir t. t. Jiems 
nebuvo leidžiama dirbti valst. įstaigo- 
se ir įmonėse. 

Nepaisant visų antikomunistinių reak- 
cijos puolimų, komunizmo idėjos Lietu- 
voje vis labiau plito. TSRS laimėjimų 
veikiami, sunkių socialinių-ekonominių 
bei polit. sąlygų skatinami, LKP vado- 
vaujami, darbininkai ir darbo valstiečiai 
kilo į kovą prieš išnaudotojus, už Tary- 
bų valdžią. Todėl 1935—40 A. įgavo 
itin didelį ir organizuotą užmojį. Dikta- 
torius A. Smetona, 1936 atidarydamas 
faš. seimą, pripažino augančią komuniz- 
mo idėjų įtaką darbo žmonėms. Kleri- 
kalinis veikėjas kun. A. Jakštas-Damb- 
rauskas tais pat metais pasiūlė ištisą 
planą idėjinio pobūdžio kovai prieš ko- 
munizmą sustiprinti. Tautininkų ideolo- 
gai ragino sudaryti bendrą visų burž. 
partijų frontą prieš komunizmą Lietuvo- 
je. Kariuomenės vadas gen. S. Raštikis 
ir kt. reakc. karininkai reikalavo sustip- 
rinti kovą prieš komunistų šalininkus in- 
teligentijos tarpe, o faš. žvalgybos va- 
dovai (A. Povilaitis ir kt.) — plačiai 


taikyti mirties bausmę komunistams. 
Bijodami soc. revoliucijos, valdantieji 
sluoksniai vykdė antinacionalinę užsie- 
nio politiką: pajungė šalį užsienio im- 
perialistams. Tos politikos rezultatas 
buvo faktinis Vilniaus išsižadėjimas ir 
Klaipėdos krašto netekimas. A. Lietu- 
voje nesugebėjo ir negalėjo sugebėti 
suformuluoti šalies ekonominio ir kul- 
tūrinio vystymosi, nacionalinės nepri- 
klausomybės stiprinimo programos. Tuo 
tarpu komunistai nurodė priemones vi- 
soms Lietuvos materialinėms bei dva- 
sinėms jėgoms vystyti ir turėjo progra- 
mą krašto laisvei bei nepriklausomybei 
išsaugoti ir sustiprinti. Darbo žmonės 
tikėjo komunistais ir ėjo su LKP. Nuga- 
lėjusi Tarybų santvarka 1940 sudarė 
reikiamas sąlygas liet. tautos sociali- 
niams ir nacionaliniams lūkesčiams įgy- 
vendinti. Lietuvos antikomunistai 1940— 
1945 išdavė tėvynės interesus ir virto 
atvirais hitlerininkų talkininkais; drau- 
ge su okupantais jie Lietuvoje nužudė 
apie 700 000 žmonių. Neapykanta komu- 
nizmui burž. nacionalistus pokario lai- 
kotarpiu pavertė banditais ir imp. vals- 
tybių apmokamais šnipais, kurių rankos 
ir sąžinė suteptos tūkstančių darbo žmo- 
nių krauju. Pabėgę į užsienį, burž. na- 
cionalistai dabar sieja savo antikom. 
planus su imperialistų kurstomu bran- 
duoliniu karu, prisideda prie imp. reak- 
cijos pastangų mobilizuoti visas ideolo- 
ginio poveikio priemones, skirtas komu- 
nizmui ir jo kilnioms idėjoms apšmeižti, 
kapitalizmui apginti. 
ANTIKVARIATAS [lot. antiguus — se- 
nas, senovinis] — senų, retų knygų, laik- 
raščių ir meno senienų parduotuvė. Lie- 
tuvoje XIX a. buvo paplitę keliaujan- 
tieji antikvarai bukinistai, pardavinėję 
ir supirkinėję senas maldaknyges, kalen- 
dorius. Iš XIX a. Lietuvos antikvarų ži- 
nomas H.  Bukauskis, kuris, kaip 1863 
sukilimo dalyvis, emigravo į Švediją, 
dirbo Stokholmo Hamerio antikvariate ir 
1870 ten įsteigė savo A. Jis rinko kny- 
gas apie Lietuvą, kurias laikė Rapersvi- 
lio muziejuje (Šveicarijoje). Iš Lietuvos 
kilęs antikvaras J. Geištoras, taip pat 
1863 sukilimo dalyvis, 1882 įsteigė 
A. Varšuvoje. XIX a. pr. Vilniuje buvo 
populiarus Š. Kinkulino A., kurį apdai- 
navo L. Kondratovičius-Sirokomlė. Kin- 
kulino įpėdiniai A. buvo įsteigę Vilniu- 
je, dab. Literatų skersgatvyje. XIX a. 
pab. ir XX a. pr. čia pat buvo ir di- 
džiausias Vilniuje Ickovičiaus A., vei- 
kęs iki 1940. Vilniuje 1927—40 A. dar 
laikė S. Daržinkevičius, kuris 1937— 
1939 leido žurnalą-katalogą „Kurjer 
antykwarski" (,„Antikvariato kurjeris“). 
Kaune 1922—40 veikė 2 antikvariatai, 
prekiavę senomis knygomis, laikraščiais, 
vartotais vadovėliais. Nuo 1940 valsty- 
biniai A. veikia Vilniuje ir Kaune, 
ANTININKAI — kaimas Šilalės rj., Poš- 
kos apyl, 13 km į š. nuo Skaudvilės. 
108 gyv. (1959). Pro A. teka Ančia; 
eina kelias iš Kražių į Žemaičių plentą. 
Netoli A., prie Juodgirio, yra 500— 
600 metų ąžuolas (apie 20 m aukščio 
ir 1,4 m skersmens). Prie Ančios yra 


senkapiai, vad. Kapinukais. Juose rasta 
žmonių kaulų, VI-—X a. žalvario ir ge- 
ležies dirbinių; įmovinis kirvis, ietiga- 
lis, žalvarinis žiedas yra Kauno ist. mu- 
ziejuje. Burž. nacionalistai 1944 nužudė 
komjaunuolį Narbutą. 


ANTINIS Robertas [g. 1898.XII.3 Kal- 
debrunyje (Latvijos TSR)] — dailininkas. 
1927 baigė Kauno meno m-lą. 1928— 
1933 studijavo Paryžiaus  Aukšto- 
i : joje dekoratyvinės 

į dailės m-loje, žy- 
mių pranc. skulp- 
torių (P. Nikloso 
ir kt) vadovauja- 
mas. 1933—40 dėstė 
Tauragės ir Kauno 
vidurinėse  m-lose, 
1940—51 Kauno Tai- 
komosios ir deko- 
ratyvinės dailės in- 
stitute. 1962 Kau- 
ne surengta jo dar- 


bų paroda. 

Kūriniai:  ,„Motina“ (1938), „Lietuvaitė“ 
(1940—50), A. Žmuidzinavičiaus (1945), Žemai- 
tės (1946) skulptūros, Jovaro portretas (1950), 
paminklai žuvusiems taryb. kariams Rietave, 
Anykščiuose, Ukmergėje ir kt, skulptūra 
„„Eglė žalčių karalienė“ (1957—-58), „„Saviveikli- 
ninkė“ (1962), ,„Dūdorius“ (1963) ir kt. 


Robertas Antinis. 


žalčių karalienė“, 
bronza, 1960 (Palangos parkas) 


„Eglė 


ANTYS. LAUKINĖS A. Lietuvoje aptin- 
kama 21 A. rūšis. Iš jų čia peri 8: di- 
džioji A. (Anas platyrhynchos) — labai 
dažna (apie 8095 visų Lietuvoje perin- 
čių A.); dryžgalvė kryklė (A. guergue- 
dula), rudagalvė kryklė (A. crecca) ir 
rudagalvė A. (Aythya ferina) — dažnos; 


klykuolė (Bucephala clangula), šaukš- 
tasnapė A. (Spatula clypeata), rudė 
(Aythya nyroca) — retesnės; didysis 


dančiasnapis (Mergus merganser) — re- 
tas. Į Lietuvą atskrenda paprastai ko- 
vo—balandžio mėn., anksčiausia — di- 
džioji A. Birželio mėn. Lietuvoje kasmet 
būna 70 000—90 000 A. Išskrenda, pra- 
dėjus užšalti ežerams, upėms. Žiemoja 
V. Europoje, Viduržemio j. kraštuose. 
Svarbiausi A. priešai Lietuvoje — va/- 
nos, nendrinės lingės, vištvanagiai, la- 
pės. Pavasario ir rudens traukimo metu 
dideliuose ežeruose, Kuršių mariose, 
Baltijos j. pakraščiuose apsistoja šimta- 
tūkstantiniai A. pulkai. Be minėtųjų, 
juose dažnos kuoduotoji A. (Aythya 
žuligula), žiloji A. (A. marila), retes- 
nės — juodoji A. (Melanitta nigra), smai- 
liauodegė A. (Anas acuta), cyplė (A. pe- 


nelope), ledinė A. (Clangula hyemalis), 
nuodėgulė (Melanitta fusca); pasitaiko 
mažasis dančiasnapis (Mergus albellus), 
Vidutinis dančiasnapis (M. serrator), 
Pilkoji A. (Anas strepera), šalminė A. 
(Netta rufina), kartais užklysta gaga 
(Somateria mollissima) ir urvinė A. (Ta- 
dorna tadorna). Dalis A., ypač praskren- 
dančių, Lietuvoje žiemoja. 1960.1—II už- 
tegistruota 60 žiemojimo vietų (Mer- 
kyje, Neryje, Nemune ir kt.) ir su- 
Skaičiuota apie 2500 A. Didžiosioms 
A. kasmet daugelyje vandens telkinių 
įrengiamos dirbtinės lizdavietės. Kly- 
Kuolėms 1956—60 Zarasų, Švenčionių, 

olėtų rajonuose buvo iškabinta kele- 
tas šimtų inkilų, kurių pusė buvo užim- 
la, A. medžiojamos rugpiūčio—lapkričio 
Mėn.: terminus kasmet nustato Gamtos 
apsaugos k-tas. Per vieną sezoną sume- 
džiojama 25 000—40 000 A. (1960—63). 

NAMINĖS A. Lietuvos kolūkiuose, 
tarybiniuose ir kituose ūkiuose augina- 
mos mėsinės Pekino veislės A. Jos sve- 
"a 30—3,5 kg, gaigalai 3,5—4,0 kg, 
9 50—60 dienų ančiukai (tinkami piau- 
LU mėsai) 2,0—2,2 kg. Šios A. baltos, su 
Eelsvu atspalviu. Per metus Lietuvoje 
sudeda 80—120 ir daugiau kiaušinių. 


Ši WA o 


Arnionių žuvininkystės ūkio ančių ferma (Mo- 
lėtų rį.) 


Kolūkiečiai ir kt. gyventojai kartais au- 
Eina Ruano, veidrodines ir kt. veislių A. 
agrindinės A. ligos: infekcinė — parati- 
as, grybinė — aspergiliozė. Tarp Lietu- 
Vos naminių paukščių A. skaičiumi už- 
ma antrąją vietą (po vištų). 1964 pr. 
Navininkystės ūkiuose buvo 26 000 veis- 
Mlų suaugusių A., kolūkiuose 19 800, 
taryb, ūkiuose 14 700. Geriausią A. au- 
Rinimo mėsai patirtį turi Rusnės, Kintų 
(Šilutės rj.), Metelio (Lazdijų rj.) ir Ar- 
Nionių (Molėtų rj.) žuvininkystės ūkiai. 

€islinės A. fermos yra Rusnės, Kintų, 
Arvydų (Vilniaus rj) žuvininkystės 
Ukiuose; didž. ferma — Rusnės (1963 tu- 
"lo apie 6500 veislinių A.). Dauguma 

" „Kiaušinių suvartojama inkubacijai, 
Maža dalis — kepyklose. 

ISTORINIAI DUOMENYS. Lietuvoje 
nuo Seno daugiausia buvo auginamos 
(.Stinės pusiau mėsinės A. Po I pasaul. 

ŠIO į Lietuvą buvo įgabenta Ruano 

„  Chaki-kempbelo, Pekino, Indijos 
šreitųjų, Eilberio, juodųjų A., orgping- 
ūkių 1937 metais kontroliuojamuose 

luose buvo laikomos tik Pekino ir 
i veislės antys. Burž. Lietuvoje 
aUSiausia A. buvo auginama Užnemu- 
“IS. 1930 pab. Lietuvoje A. sudarė 
3 Visų naminių paukščių. 1939 me- 


ni 


tais kontroliuojamieji veislinių A. ūkiai 
išplatino tik apie 2000 kiaušinių. Vok. 
faš. okupacijos laikotarpiu A. labai su- 
mažėjo: 1943 pab. jų buvo apie 3 kar- 
tus mažiau, negu 1939 metais. 1948 iš 
Maskvos sr. į Arvydų žuvininkystės 
ūkį atvežta 2000 Pekino veislės A.; nuo 
to pradėta plėsti A. auginimą Lietuvoje. 
Vėliau dar keletą kartų Pekino veisli- 
nių A. įvežta iš kitų taryb. respublikų. 
Žuvininkystės ūkiuose, kolūkiuose ir ta- 
rybiniuose ūkiuose 1957 buvo 10200 
veislinių suaugusių A. Iš 1961 paga- 
minto paukštienos kiekio antiena sudarė 
7,190, 1962 — 14,495, 1963 — 27,84). 


Lit: T. Ivanauskas, Lietuvos paukščiai, 
kn. 2, V., 1959, 


ANTISEMITIZMAS — viena kraštutinio 
rasinio šovinizmo formų, nukreipta prieš 
žydus. A. pasireiškia neapykanta žy- 
dams, jų diskriminavimu, teisių apribo- 
jimu, veiklos varžymu, trėmimais, šovi- 
nistiniais užpuolimais, turto naikinimu, 
masinėmis žudynėmis, teritoriniu izolia- 
vimu, pajuokimu, nepagrįstais kaltini- 
mais ir kt. Valdančiosios išnaudotojų 
klasės visada naudoja A. kaip vieną 
priemonių kovai su revoliuciniu ir dar- 
bo žmonių dem. judėjimu, siekdamos 
suskaldyti darbo žmonių vienybę. 

A. buvo labai paplitęs įv. šalyse, t. p. 
Lietuvoje, vid. amžiais. Rusijos 1905— 
1907 revoliucijos metais carizmas per 
juodašimtiškas org-jas vykdė žydų 
pogromus. Tuo metu žydų pogromus 
reakcionieriai bandė rengti ir Lietuvo- 
je. Prieš A. griežtai kovojo Lietuvos 
socialdemokratai, pažangūs Rusijos dar- 
bininkų, darbo valstiečių ir inteligentų 
sluoksniai. V. Leninas, bolševikų parti- 
ja demaskavo ir pasmerkė A. ir jo 
kurstytojus. 1919—40 liet. buržuazijos 
polit. vadovai skelbdavo, kad jų poli- 
tikai A. yra svetimas, tačiau liet. bur- 
žuazija savo klasiniais tikslais jį plačiai 
naudojo. Burž. spaudoje žydai neretai 
būdavo niekinami ir šmeižiami. Liet. 


ANT-— ANT 75 


buržuazija skleidė priešiškumą žydams, 
tačiau ji sutarė su žydų buržuazija, iš- 
naudodama darbo žmones. Lietuvoje A. 
pagyvėjo po faš. perversmo (1926. 
XII.17), nors viešai tautininkai pasisa- 
kydavo prieš A. Antisemitinėje kampa- 
nijoje ypač aktyviai dalyvavo tautinin- 
kai, voldemarininkai, šauliai, jaunalietu- 
viai, verslininkai. Daug prisidėjo prie 
A. platinimo Lietuvoje katalikų kunigai 
(J. Laukaitis ir kt.), pravoslavų popai. 
Prieš A. nuolat kovojo LKP. Ji ragino 
visuomenę, be tautybės ir pažiūrų skir- 
tumo, bendromis jėgomis kovoti prieš A. 

Ypač žiauriai su žydais elgėsi vok 
fašistai. II pasaul. karo metais hitleri- 
ninkai vien tik Osvencimo mirties sto- 
vykloje sunaikino daugiau kaip 4 mln. 
žmonių, jų tarpe daugiau kaip 2,5 mln. 
žydų. Tarptautinio karo tribunolo nusta- 
tyta, kad vien tik gestapas nužudė apie 
6 mln. žydų. Lietuvoje vok. fašistai, vie- 
tinių burž. nacionalistų talkininkaujami, 
išžudė šimtus tūkstančių žmonių, kurių 
žymią dalį sudarė žydai. 

Tarybų Sąjungoje ir visoje socializmo 
stovykloje A. neturi nei ekonominio, 
nei socialinio, nei ideologinio pagrindo. 
A., kaip ir bet kuris kitas rasinis diskri- 
minavimas, Tarybų Sąjungoje griežtai 
draudžiamas įstatymais. 


ANTKAKLĖ — žiedo pavidalo papuoša- 
las, vyrų ir moterų dėvėtas ant kaklo 
pirmykštės bendruomenės ir ankstyvojo 
feodalizmo laikais. Seniausiomis Lietuvo- 
je laikomos žalvarinės A., rastos Paba- 
lių (Panevėžio rj.) lobyje, datuojamos 
I t-mečio pr. m. e. viduriu; jos padary- 
tos iš apskritos žalvario vielos su nu- 
smailintais galais. Labai ankstyvos ir 
A. su kanopiniais galais (pastorinti ir 
atlenkti galai yra tarsi kanopos pavida- 
10), datuojamos paskutiniaisiais amžiais 
pr. m. e. Tačiau A. ypač pamėgtos mūsų 


Antkaklės: 1 — su kūginiais galais; 2 — su dėželiniais galais; 3 — šaukštinė; 4 — vytinė su kil- 
piniais galais 


76 ANT-— ANT 


eros pradžioje. To meto A. paprastai 
skirstomos pagal galų formą: A. su tri- 
lais. Nevienodi ir A. lankeliai; iš II a. 
randama A. su vytiniu lankeliu, susuktu 
paprastai iš 3 žalvarinių apvalių vie- 
lelių, kurių galai dažniausiai baigiasi 
kilpomis; į jas kartais buvo veriami pa- 
kabučiai. Pirmaisiais mūsų eros amžiais 
Lietuvoje dėvėtų A. formos maždaug 
bendros visoms baltų gentims. Apie 
I t-mečio vid. pasirodė A., būdingų tik 
lietuviams. Iš jų minėtinos šaukštinės A., 
dėvėtos IV—V a., ir kiek vėlesnės (VI— 
VII a) A., kurių užsegimas panašus 
į užrakto skylutę. Greta žalvarinių A. 
nuo I t-mečio vid. paplito tokių pat 
formų, bet geriau padarytos ir puoš- 
nesnės sidabrinės A. (tai atspindi di- 
dėjančią turtinę nelygybę). Antrojoje 
I t-mečio pusėje labai plačiai dėvėtos 
A. su užkeistais ir pastorintais galais 
(apvaliais, keturkampiais, daugiakam- 
piais, gniaužtiniais, ruplėtais, plokščiais 
ir kt.). Tuo pat metu pasirodė tordiruo- 
ti (sukti) lankeliai. Ankstyvojo feodaliz- 
mo laikais A. atsirado labai įvairių, 
tačiau atskiros jų formos buvo paplitu- 
sios nevienodai: Lietuvos vakaruose 
labiausiai buvo mėgstamos vytinės A. 
su kilpiniais užkeistais galais ir vytinės 
įvijinės A., Lietuvos viduryje ir šiaurė- 
je — A. su ramentiniais galais, Lietuvos 
rytuose — A. su balneliniais galais, vy- 
tinės A. su kūginiais galais, A. su už- 
keistais suplotais galais (su skardelėmis 
ir be jų) ir kt. 

Lit.: Lietuvių liaudies menas (Senovės lie- 
tuvių papuošalai), V., 1958, 


ANTKALNĖ — kaimas Jurbarko rj., Ve- 
liuonos apyl., 1 km į š. nuo Veliuonos. 
401 gyv. (1959). Iš š. prie A. prieina 
Sakališkės miškas, iš š. v.— Girutės miš- 
kas. Į v. nuo A. tęsiasi Gystaus pušy- 
nas. Kaime rinko tautosaką A. Juška, 
P. Cvirka. Burž. valdymo metais kaime 
veikė LKP ir LKJS pogr. kuopelės. 
A. komunistai ir komjaunuoliai hekto- 
grafu spausdino atsišaukimus, platino 
kom. lit-rą. Hitlerininkai ir vietiniai 
burž. nacionalistai Gystaus pušyne su- 
šaudė 85 taryb. piliečius, jų tarpe LKJS 
kuopelės sekr. A. Vasiliauską. 


ANTKALNIAI — kaimas Kauno rj., Če- 
kiškės apyl, 11 km į š. nuo Vilki- 
jos. 55 gyv. (1959). Pro A. teka Laz- 
duona, eina Vilkijos—Čekiškės kelias. 
Vok. faš. okupantai ir vietiniai burž. 
nacionalistai 1941 kaime nužudė 8 taryb. 
piliečius. 


ANTKALNIS — kaimas Klaipėdos rj., 
Gargždų apyl., 9 km į š. nuo Gargždų, 
Minijos deš. krante. 49 gyv. (1959). V. 
pakraščiu eina Kretingos—Gargždų ke- 
lias. Minijos slėnio krante yra piliakal- 
nis, turįs apie 1000 m? aikštelę ir 5 m 
aukščio pylimą. Greta piliakalnio žymu 
gyvenvietės liekanos. Rastas plačiaaš- 
menis kirvis ir IX—XII a. papuošalų. 


ANTKALNIŠKIAI —1. Kaimas Jurbar- 
ko rj, Dainių apyl, 5 km į r. nuo 
Jurbarko; dar vad. Antkalniškiais I. 
201 gyv. (1959). Š. pakraščiu teka Ims- 
rė (Mituvos intakas); p. pakraščiu eina 
Kauno—Jurbarko plentas. 

2. Kaimas Jurbarko rj., Skirsnemu- 
nės apyl, 6 km į š. r. nuo Jurbarko; 
dar vad. Antkalniškiais II. 124 gyv. 
(1959). Per kaimą teka Imsrė (Mituvos 
intakas). Kaimas minimas 1788 Skirsne- 
munės dvaro inventoriuje (20 vala- 
kų, 27 kiemai). 1930—57 kaime veikė 
pr. m-la. 


ANTKOPTIS — kaimas Klaipėdos rj., 
Antkopčio apyl., 12 km į r. nuo Gargž- 
dų, prie Žemaičių plento; apylinkės ir 
kolūkio centras. 324 gyv. (1959). Per 
A. teka Veiviržas; į kaimą įsiterpia Ši- 
linės miškas, iš š. prieina Vėžaitinės 
miškas. Kuriasi kolūkinė gyvenvietė. Ve- 
terinarinė apylinkė, ryšių skyrius, pr. 
m-la (nuo 1909), biblioteka (nuo 1952). 


ANTOLOGIJA [gr. anihos — gėlė + 
Iego — renku] — įvairių autorių rink- 
tinių kūrinių ar jų ištraukų, pasisakymų, 
aforizmų ir pan. knyga. Ilgą laiką A. va- 
dinta tik antikinės poezijos rinkiniai, 
o antologiniais — eilėraščiai, parašyti 
antikinės lit-ros temomis bei maniera. 
Mūsų laikais A. dažnai susumuoja ku- 
rios nors nac. lit-ros, lit. krypties, žanro 
vystymosi per tam tikrą laikotarpį lai- 
mėjimus. Leidžiama ir vienai temai 
skirtų antologijų. 

Lietuvoje A. pasirodė XIX a. pirmo- 
joje pusėje. Pirmuoju antologiniu leidi- 
niu laikytinas L. Jucevičiaus vertimų 
rink. „Ištraukos iš naujųjų lenkų poetų“ 
(„Wyjątki Zz  nowoczesnych poetow 
polskich“, 1837). Iš dalies A. pobūdžio 
buvo S. Dagilio vertimų rink. „Lietu- 
viškas šiupinys, iš svetimų skansko- 
nių brolių lietuvių naudai pataisytas“ 
(2 d., 1884—85). Liet. lit-ros A. pasirodė 
XX a.: gamtinės poezijos A. „Lietuva 
pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą“ (1911, 
II leid. 1920), naujosios poezijos A. 
„Vainikai“ (1921) ir „Antrieji vainikai" 
(1936), kuriose atstovaujama įv. idėjinių 
krypčių poetų kūryba, rašytojų terit. 
kilmės principu sudarytos A. „Sūduva“ 
(1924) ir „Žemaičiai“ (1938), prol. rašy- 
tojų A. „Atžalos“ (JAV, 1921), „Švytu- 
rys“ (JAV, 1923), „Kovos keliais“ (TSRS, 
1929) ir kt. Išėjo žydų prozos A. — 
„Rinktinės žydų apysakos“ (1931) ir 
„Žydų rašytojų apysakos“ (1938), 
latvių lit-ros A. — „Latvių novelės“ 
(1934), „Mokytojai“ (1934), naujosios 
čekoslovakų prozos A. — „Besišypsanti 
mergaitė“ (1936), suomių prozos A. — 
„Šeši suomiai“ (1938). Ypač gausiai A. 
leidžiamos taryb. metais. Iš jų minėtinos: 
1917—47 liet: pažangiosios poezijos ir 
prozos A. „Vėliavos“ (1948), Tarybų 
Lietuvos  10-mečiui skirtos A. — 
„Tarybinė lietuvių poezija“ (1950) ir 
„Tarybinė lietuvių proza“ (1950), „Lie- 
tuvių poezija. XIX amžius“ (1955), pa- 
žangiųjų Amerikos liet. poetų kūrybos 
A. „Svetimoj padangėj“ (1958), Tarybų 
Lietuvos 25-mečiui skirta taryb. liet. poe- 
zijos A. „Manoji Lietuva“ (1965). 


Išleista nemaža atskiroms temoms 
skirtų A.: prieš vok. faš. grobikus nu- 
kreiptų kūrinių A. „Amžinoji neapykan- 
ta“ (1942), komjaunimo 30-mečiui skirtos 
poezijos A. „Kovingoji jaunystė“ (1948), 
„Lietuvių literatūra kovoje prieš kleri- 
kalizmą“ (1951), „Taika nugalės karą“ 
(1951), „Darbas — šlovė" (1953), taryb. 
tautų draugystei skirtos poezijos A. 
„Mylimoms sesėms“ (1954) ir kt. Ke- 
liolika A, skirta TSRS ir liaudies dem. 
šalių tautų lit-roms: „Naujoji Latvija“ 
(1948), „Baltarusių prozos antologija“ 
(1949), „Armėnų novelės“ (1950), „Iš ko- 
rėjiečių poezijos“ (1951), „Lenkų nove- 
lės“ (1951), „„Azerbaidžanų apsakymai“ 
(1952), „Iš baltarusių poezijos“ (1952), 
„Ukrainiečių novelės“ (1953), „Vengrų 
apsakymai“ (1953), „(Tarybinė estų poe- 
zija“ (1954), baltarusių poezijos anto- 


logija  „Atplaukia Nemunu daina“ 
(1958), „Gyvenimo versmė. Naujieji 
lenkų apsakymai“ (1961), „10 lenkų 


poetų“ (1963) ir kt. Pasirodė antikinės 
ir V. Europos lit-rų A.: „Užsienio ra- 
šytojai prieš tamsos skleidėjus“ (1952), 
„Iš antikinės poezijos“ (1957), „Iš Rene- 
sanso poezijos“ (1957), „Iš Vakarų 
Europos poezijos“ (1957). Liet. lit-ros 
A. išleistos TSRS tautų kalbomis: rusų 
(„Lietuvių novelės“, 1948; „Lietuvos poe- 
zija“, 1950; „Tarybų Lietuvos proza“, 
1950; „Tarybų Lietuvos poetai“, 1953; 
„Tarybinė lietuvių dramaturgija“, 1954; 
„XIX amžiaus lietuvių poetai“, 1962), 
ukrainiečių („Nemuno dovana“, 1963), 
baltarusių („Tarybų Lietuvos poetai“, 
1954; „Lietuvių apsakymai“, 1957; 
„Draugų balsai“, 1958), estų („Ten, 
kur Nemunas teka. Rinktiniai lietuvių 
poetų eilėraščiai“, 1954; „Lietuvių no- 
velės“, 1958), taip pat azerbaidžanų, 
kirgizų ir kt. kalbomis. Liet. lit-ros 
A. išleistos Lenkijoje („Lietuvių nove- 
lės“, 1950; „Lietuvių apsakymai", 1953), 
Čekoslovakijoje („Lietuvių apsakymai“, 
1950), Rumunijoje („Pabaltijo žemė- 
se. Dainos, eilėraščiai, proza, teatras“, 
1958) ir kt. 


ANTONENKA Kuzma Prokopjevičius 
[g. 1908] — Didžiojo Tėvynės karo da- 
lyvis, gvardijos majoras, Tarybų Są- 
jungos Didvyris (1945). 1944.X.7 A. va- 
dovaujama žvalgų grupė, persekiodama 
besitraukiantį priešą Klaipėdos krypti- 
mi ir sumaniai manevruodama, stojo 
į mūšį, sunaikino apie 60 hitlerininkų, 
gurguolę ir pralaužė sutvirtintą priešo 
gynybos liniją, pati nepatyrusi nuosto- 
lių. 1944.X.10 A. grupė, puldama Kre- 
tingos—Palangos kryptimi, pralaužė 
vok. gynybą, sunaikino 200 hitlerinin- 
kų, 17 automašinų su karo kroviniu ir 
150 vežimų gurguolę, paėmė daug karo 
grobio. Forsavusi Akmenos upelį, žval- 
gų grupė perkirto Klaipėdos—Kretingos 
geležinkelį bei plentą ir tuo būdu užtvė- 
rė kelią hitlerinei kariuomenei atsi- 
traukti iš Latvijos. Mūšiuose dėl Palan- 
gos A. žvalgų grupė sunaikino apie 
kuopą hitlerininkų ir pirmoji pasiekė 
Baltijos jūrą. 

ANTONĖVIČIUS (Antoniewicz) Ježis 
[g. 1919] — Lenkijos archeologas. Nuo 


1945 dirba Varšuvos arch. muziejuje. 
Nuo 1958 „Rocznik olsztynski“ („Olšty- 
no metraštis“) ir nuo 1960 „Rocznik 
bialostocki“ („„Bialistoko metraštis“) vy- 
Tiausiojo redaktoriaus pavaduotojas, 
dėsto baltų-slavų archeologiją Varšuvos 
un-te. Nuo 1955 tyrinėja jotvingių arch. 
Paminklus Suvalkų aps., o nuo 1959 — 
kompleksinės jotvingių ekspedicijos va- 
dovas. Daugelio darbų archeologijos 
klausimais autorius. Palaiko kūrybinius 
aa su Lietuvos TSR MA Istorijos 
in-tų, 


Ršt: O kilku importach prowincjonalno- 
Izymskich i kultury ,„wenedzkiej“, znalezio- 
nNych w obszarach plemiennych Jačwiežy.— 
„Rocznik bialostocki", t. 3, Bialystok, 1962 
(p. 183—204]; Odkrycie grobu rolnika jač- 
wieskiego z narzędziami produkcji z okresu 
Izymskiego.— Ten pat [p. 205—224]. 

Lit.: Z. Sokolowska, Bibliografia prac po- 
wWojennych dra Jerzego  Antoniewicza. — 
„„Rocznik bialostocki“, t. 2, Bialystok, 1961 [p. 


474—477) 
ANTONĖVIČIUS (Antoniewicz) Vladi- 
Miras [g. 1893] — Lenkijos archeologas, 
Profesorius, Lenkijos MA tikrasis narys 
(1957). Dėstė Lietuvos, Baltarusijos ir 
Pabaltijo archeologiją Vilniaus un-te 
(1925—33) ir Varšuvos un-te (1927—28, 
1930—31), tvarkė Vilniaus un-to arch. 
Muziejaus rinkinius. Paskelbė keletą 

Ygų ir daugiau kaip 200 straipsnių 
archeologijos, liaudies meno, muzieji- 
Ninkystės ir kitais kultūros istorijos 
klausimais, Dalis jų liečia Lietuvos ar- 
Cheologiją. 1925—30 A., sekdamas Vo- 
letijos archeologais, klaidingai vertino 
8ermanų genčių kultūros įtaką lietuvių 
gentims. 

Lil.: J. Lewakowska, Niepelna bibliografia 


I drukowanych prof. dra Wlodzimierza An- 
Ilaia is vlatovitii t. 23, 24, Warszawa, 


ANTONOVIČIUS Vladimiras Bonifatije- 


Vičius [1834 prie Berdičevo (Ukrai- 
Lis TSR) — 1909] — Ukrainos istori- 


as, archeologas, etnografas, publicistas. 
1854 baigė Kijevo un-to med. f-tą, 1860 
Istorijos ir filologijos f-tą. 1870 pakvies- 
as į Kijevo un-tą dėstyti Ukrainos ir 
T GYos istorijos. Savo ist. darbuose 
aikėsį burž. nacionalistinės koncepcijos 
apie ukrainiečių nacijos „beklasiškumą“ 
" „demokratiškumą“. Surinko daug ist. 
Medžiagos Peterburgo, Maskvos, Kroku- 
Vos, Lvovo ir Romos archyvuose. Drau- 
£ Su kitais parengė spaudai „Pietva- 
Ka Rusijos archyvą“. Remdamasis 
Ok. kronikomis, smulkiai aprašė liet. 
Ovas su kryžiuočiais. Lietuvos valsty- 
žie „susidarymą aiškino idealistiniu po- 
Uriu. Lietuvos valstybė, A. nuomone, 
Uvo besikurianti taikiu „moraliniu 
SaacPŲ S, tik pavojus iš užsienio pri- 
„RS Žynio valdžią pakeisti kalaviju, 
Einkluota kun-ščio valdžia. Svarbiausi 
Sasinai: „Lietuvos Didžiosios Kuni- 
štystės istorijos apybraiža iki 
amžiaus vidurio“ (1878; už šį darbą 
I 8avo daktaro laipsnį) ir „Vakarų 
! Pietvakarių Rusijos istorijos mono- 
Srafijos“ (1885). 
L TRASIS PASAULINIS KARAS (1939. 
4 e 45.IX.2) — fašistinių. valstybių 
Okietijos, Italijos, Japonijos ir jų sa- 


tei; 
€litų) Bloko karas prieš daugumą pa- 


saulio valstybių. Kilo dėl imp. prieštara- 
vimų paaštrėjimo, bendrosios kapitaliz- 
mo krizės pagilėjimo. Jį sukelti padėjo 
JAV ir Anglijos monopolijų parama 
Vokietijai, atkuriant jos karinį pramo- 
ninį potencialą, JAV, Anglijos ir Pran- 
cūzijos valdančiųjų sluoksnių „nesikiši- 
mo" arba tiesioginio agresijos kurstymo 
politika, siekusi nukreipti faš. agreso- 
rius prieš TSRS. 1941.VI.22 faš. Vokieti- 
ja klastingai užpuolė TSRS. Prasidėjo 
Didysis Tarybų Sąjungos Tėvynės karas. 


ANTROPOLOGIJA [gr. antropos — 
žmogus > Jogos — mokslas] — mokslas 
apie žmogaus kilmę, jo kūno sandaros 
kintamumą ir rases. Tiiia žmogaus fi- 
logenezinius ryšius su gyvuoju pasau- 
liu, jo kilmę, vystymąsi, iškastinius pro- 
tėvius; žmonių rases, rasių kilmę, papli- 
timą ir vaidmenį etnogenezėje; žmogaus 
morfologinių ir fiziologinių požymių 
kintamumo dėsningumus, tų požymių 
ryšį su lytimi, amžiumi, konstitucija, fiz. 
geografija ir socialinėmis sąlygomis; 
žmogaus paveldimumą. 

Pirmuosius antropologinius duomenis 
apie Lietuvos gyventojų kaukoles pa- 
teikė 1795 vok. antropologas J. Blu- 
menbachas. Latvių antropologas I. Bren- 
zonas 1883 aprašė 100 Zarasų aps. lie- 
tuvių. 1893 pasirodė lenkų antropologo 
J. Talko-Hrincevičiaus veikalai, kuriuo- 
se aprašomi ir Lietuvos gyventojai. 
1896—97 savo antropologinių tyrimų 
duomenis apie žemaičius paskelbė P. Vi- 
šinskis. 1902 J. Baronas žurnale „Rus- 
skij antropologičeskij žurnal“ („Rusijos 
antropologinis žurnalas“) paskelbė str. 
„Lietuvių genties antropologijos klausi- 
mu". Gyd. D. Bukantas žurnale „Lietu- 
vių tauta“ 1910 išspausdino str. „Iš Eže- 
rėnų apylinkės lietuvių antropologijos“, 
pateikdamas 1000 žmonių matavimus. 
P. Avižonis išmatavo 5606 lietuvių gal- 
vų dydį. Tarybų Lietuvoje tiriami antro- 
pogenezės (S. Pavilonis), antropomorfo- 
logijos (A. Jurgutis, J. Nainys), vaikų ir 
jaunimo fiz. išsivystymo klausimai 
(K. Labanauskas, E. Milaknienė, Z. Ve- 
gertas ir kt.). Apie Lietuvos TSR dabar- 
tinę antropologinę gyventojų sudėtį dar- 
bų paskelbė Maskvos mokslininkai 
N. Čeboksarovas ir M. Vitovas, remda- 
miesi TSRS MA Etnografijos in-to drau- 
ge su Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR 
Mokslų akademijomis suorganizuotos 
Pabaltijo. kompleksinės etnografinės ir 
antropologinės ekspedicijos duomenimis. 
Ši ekspedicija, kurioje dalyvavo ir liet. 
mokslininkai, 1952—55 ištyrė lietuvių, 
latvių, estų, ižorų ir kt. 45 grupes 
(4500 vyrų ir daugiau kaip 900 mote- 
rų), išskyrė keletą antropologinių tipų 
kompleksų. Ryšium su Pabaltijo ekspe- 
dicijos darbu 1955 Vilniuje įvyko visa- 
sąjunginė moksl. konferencija, kurios 
43 pranešimuose buvo plačiai nagrinė- 
jama Pabaltijo tautų kilmė ir etninė is- 


torija. 
Lit.: I. Brennsohn, Zur Anthropologie der 
Litauer, Dorpat, 1883; J. Talko-Hryncewicz, 


Charakterystyka fizyczna ludow Litwy i Rusi, 
Krakow, 1893; H. Tanko-TpuHuesuų, K anTpo- 
NMOAOTHH HapoAOB HaceAeHHAa AuTBhi WM BeA0- 
pyccnu.— «TpyAbt AHTPONOAOraueCKOoro | OGINe- 
cTBa Npu BoenHojž  MeĄKMIMHCKOK aKaĄeMHHD, 


ANT-— ANT 77 


1894; MaTepuani | BanTHMHCKOKH 
aHTpPONOAOruYecKoK SKCNeAUAM (1952 roA)— 
«TpyABI uHCTHTyYTA aTHOrpabuu AH CCCP», 
1. 23, M., 1954; BanTHicKuA STHOrpadbuveckui 
cGopnuK.— «TpyABI MHCTUTYTA 3THOrpabuu AH 
CCCP», 7. 32, M., 1956; M. BuToB, K. Mapx, 
H. UeGokcapoB, DrHuYecKaz  aHTPONOAOTHA 
Bocrownoi  IpaGanTHKA.— «TpyAbi MpuGanaTHĖ- 
cKoi OGbeAHHeHHOK KOMIIAEKCHOH 3KCIIEAUJAK“, 
T. 2, M., 1959, 


ANTSMILKINIS.— senovinis moterų gal- 
vos papuošalas, kuris būdavo pritvirti- 
namas prie galvos apdangalo ties smil- 
kiniais. Antsmilkiniai daugiausia žinomi 
iš laidojimo paminklų, o pastaruoju me- 
tu ir iš piliakalnių. Lietuvos teritorijo- 
je ankstyviausi A. rasti Kurmaičiuose 
(Kretingos rj.), datuojami I t-mečio 
pr. m. e. viduriu, tačiau plačiausiai jie 
buvo dėvimi II-VI a. Ypač daug A. 
rasta Sargėnų (prie Kauno) plokštinia- 
me kapinyne (apie 100 A.). Prie žmonių 


STHOrpadbo- 


Antsmilkiniai: a — įvijinis; b — plokštelinis 
(Nemenčinės piliakalnis) 


griaučių paprastai randami du A. abipus 
kaukolės. Įvijiniai A. daugiausia pada- 
ryti iš apvalios 2—3 mm storio žalvario 
vielos, susuktos keliomis įvijomis; jų 
vid. skersmuo 4,5—5 cm. Plokšteliniai 
A. yra lieti, labai puošnūs, plokšti, su 
rakto skylės pavidalo išpiova viduryje; 
jų vid. skersmuo 9—12 cm. Abiejų pa- 
vidalų A. buvo labiausiai paplitę vid. 
Lietuvoje II-III a.; Lietuvos rytuose 
V—VI a. moterys ypač mėgo puošti 
galvos dangą žiediniais A., neretai su- 
darytais iš kelių žalvarinių nevienodo 
skersmens žiedų (Eikotiškės, Zarasų rj.; 
Pakrauglė, Vilniaus rj.; Seiliūnai, Lazdi- 
jų rj., ir kt). Žiedinių A. galai labai 
įvairūs; kartais jie pastorinti ir užkeisti, 
kartais susukti į sraiginę įviją (randama 
Lietuvos šiaurės rytuose). I t-mečio pab. 
ir II t-mečio pr. A. buvo dėvimi ir r. 
slavų moterų, tačiau jų A. ryškiai ski- 
riasi nuo lietuviškųjų tiek forma, tiek 
gaminimo technika.. 

Lit.+ R. Volkaitė-Kulikausklenė, Senovės lie- 
tuvių galvos danga ir jos papuošalai.—,„Iš lie- 
tuvių kultūros istorijos“, t. 2, V., 1959. 
ANTSPAUDAS — apskritas ar trikampis 
ženklas, atspaustas metaliniu ar gumi- 
niu įrankiu vaške, minkštame metale, la- 
ke ar popieriuje. Pergamentinių doku- 
mentų, vad. diplomų, A. buvo prikabi- 
namas ant raiščių ar pergamentinių 
juostelių. A. atsirado drauge su valsty- 
be, kai valdovui reikėjo užsienio ar vi- 
daus santykiuose išduoti įv. aktus. Jis 
kartais atstojo savininko parašą. Pvz., 
Lietuvos aktai iki did. kun-ščio Alek- 
sandro tebuvo tvirtinami tik A. Todėl 
tų laikų A. buvo individualūs, dažnai 


78 ANT-— ANT 


su savininko atvaizdu ar herbu. Savi- 
ninkui mirus, prie jo kapo buvo nai- 
kinamas ir jo A. įrankis, kad nebūtų 
aktų klastojimo. Ligi XVI a. Lietu- 
voje buvo baudžiama už mirusiojo žmo- 
gaus A. įrankio nuslėpimą. A. Lietu- 
voje žinomi nuo valstybės pradžios. 
Mindaugo A. neišliko, nes 1255 A. 
laikomas suklastotu. Gedimino 1323 A. 
težinomas iš vėlesnių kopijų. Lietu- 
vos antspaudų išliko nuo Algirdo ir 
Kęstučio viešpatavimo laikų. Žinomi 
jų A, prisegti prie 1366 sutarties 
su Lenkijos karaliumi Kazimieru, ir kt., 
o pirmieji Jogailos ir Vytauto A. yra 
prie 1379 sutarties su kryžiuočiais. 
Vilniaus  kun-ščio ir Lietuvos did. 
kun-ščio Algirdo 1366 A. bei jo sosto 
įpėdinio Jogailos 1379 A. vaizduoja šar- 
vuotą raitą riterį, o Trakų kun-ščio 
Kęstučio 1366 ir Vytauto 1379 A.— 
pėsčią riterį. Šie riteriai laikomi A. sa- 


vininkų atvaizdais. Jogailą išrinkus Len- 
kijos karaliumi, Vytautas jau nesitenki- 
no A. su pėsčio riterio ženklu, simboli- 
zuojančiu Trakų kun-stę, o ėmė vartoti 
A. su šarvuotu raitu riteriu — vyčiu, 
kuris jau darėsi Lietuvos did. kun-ščio 
emblema. Nors A. su vyčiu turėjo 
visi kun-ščiai, tačiau kiekvieno A. buvo 
su skirtingais ženklais. Jogailos antspau- 
de šalia vyčio yra kryžius, Vytauto — 
šalia vyčio — vadinamieji Gedimino stul- 
pai. Nuo XVI a. vid. Lietuvoje buvo 
vartojami 2 A.: didysis, kurį dėjo kanc- 
leris, ir mažasis, skirtas mažesnės svaI- 
bos aktams, pakanclerio dedamas; valdo- 
vas asmens reikalams turėjo antspaudė- 
lį — signetą. Nuo XV a. pr. A. vartojo 
ir Lietuvos bajorai. Prie Horodlės susita- 
rimo (1413) akto pridėta kelios dešimtys 
jų antspaudų. Pirmieji bajorų A. tetu- 
rėjo savininkų inicialus, vėlesniuose 
buvo ir herbai. Didikų antspauduose, be 
savininko vardo, pavardės ir herbo, dar 
buvo herbai tų, su kuriais jie buvo su- 
sigiminiavę. XVI a. A. plačiai vartojo 


10 


Antspaudas. 1. Algirdo A.; apvade aptrupėjęs parašas: ,IMeuaTb kH/ia31/a „Be/Ankor/o Onrep[na]“. 
2. Kęstučio A.; apvade parašas: ,„Sligillum] Keistutis“ (,„Kęstučio antspaudas“). 3. Vytauto A.; 


apvade parašas: ,„S[igillum] ducis Vitautae“ 


(,„Kunigaikščio Vytauto antspaudas“). 


4. Vytauto 


dukters Sofijos, Maskvos kun-ščio Vasilijaus Dmitrijevičiaus žmonos, A., vaizduojąs Plutoną ir 
Prozerpiną; apvade parašas: „/new/aTB Kmara/au/“ („Kunigaikštienės antspaudas“). 5. Vilniaus 
siuvėjų cecho A.; apvade parašas: „„Tephanas dl[ei] g[ratia] rex Poloniae“ (,„Steponas, Lenkijos 
karalius iš dievo valios“); viduryje metai. 6. Jogailos A.; apvade parašas: „ja — gal dei gracia 


r—ex —-in lettov“ (,„Jogaila, Lietuvos karalius iš dievo valios"). 7. 
bės A. 8. 1918—19 Panevėžio Darbininkų atstovų tarybos butų skyriaus A. 9. 


taičio majestotinis A., 


išlikęs 1436 dokumente; 


1863 sukilimo vyriausy- 
Žygimanto Kestu- 


aplink kun-štį — jam pavaldžių sričių ženklai; 


apvade goriškomis raidėmis parašas: * „„S[igillum] maiestatis * incliti * principis * dni Sigismu 
[n]di * dei gracia magni ducis Litwanie ** Russe“ („Jo didenybės garsaus vyriausiojo viešpaties 


iš dievo valios didžiojo Lietuvos, Rusijos kunigaikščio Žygimanto antspaudas"). 10. 


Įspausti 


į vašką kabantieji antspaudai XVI a. žemės perleidimo dokumente 


Lietuvos miestai, cechai ir atskiri mies- 
tiečiai. 

Po Žečpospolitos padalijimo Lietuvo- 
je valst. įstaigos vartojo Rusijos A. su 
dvigalviu ereliu; burž. Lietuvoje — su 
vyčiu. Tarybų Lietuvoje valst. įstaigos 
ir visuom. org-jos vartoja herbinį A. 
(apskritą, su TSRS herbu, jei įstaiga są- 
junginio pavaldumo, arba Lietuvos TSR 
herbu, jei įstaiga respublikinio paval- 
dumo) ir dvejopą neherbinį: apskritą ir 
trikampį (abu su įstaigos ar org-jos pa- 


vadinimu). 
Lit.: M. Gumowski, Pieczęcie ksiąžat li- 
tewskich. — ,„Ateneum  wilefūskie“,  1930.VII; 


M. Semkowicz, 
1931. 


Sfragistyka Witolda, Krakow, 


ANTSTOLIS — buržuazinės Lietuvos teis- 
mo valdininkas, vykdęs civilinių bylų 
teismo sprendimus. Be algos, A. gaudavo 
dar dalį mokesčių, imamų už tar- 
nybinius savo veiksmus iš tų, prieš ku- 
riuos vykdydavo teismo sprendimą. Dėl 
tų mokesčių kartais maža skola kelerio- 
pai padidėdavo. Pvz., Kauno teismo A., 
išieškodamas iš Pakuonio vls. Pašvent- 
upio kaimo valstiečio 50 lt skolą, pri- 
skaičiavo 395 It vykdymo išlaidų ir dėl 
tos sumos išvaržė valstiečio ūkį. Tik 
per 1931—35 antstoliai išvaržė apie 
6500 ūkių. Todėl Lietuvos varguomenei 
A. buvo tikra pabaisa. 


ANTŠYŠIAI — kaimas Šilutės rj., Ka- 
tyčių apyl, 3 km į p. v. nuo Katyčių. 
155 gyv. (1959). Pro kaimą teka Šyša. 
Pr. m-la (įst. apie 1880). 


ANTŠSVENČIAI — kaimas Jurbarko rj., 
Viešvilės apyl, 2 km į š. r. nuo Sma- 
lininkų. 68 gyv. (1959). Per A. teka 
Nemuno intakas Šventoji, kuria iki 
I pasaul. karo ėjo Rusijos—Vokietijos, 
o vėliau Klaipėdos kr. siena. Iš š. ir r. 
kaimą supa Antšvenčio ir Pašvenčio 
miškai. D. Tėvynės karo metais kai- 
mas labai nukentėjo. 1926 kaime gimė ir 
gyvena liaudies menininkė, akvarelinių 
miniatiūrų autorė L. Meškaitytė. 


ANTŠVENČIŲ MIŠKAS — miškas Jur- 
barko rj, 2 km į š. nuo Smalininkų. 
Priklauso Jurbarko miškų ūkio Smali- 
ninkų girininkijai. Plotas 725 ha. Sma- 
lininkų-Viešvilės miškų masyvo dalis. 


ANTUPIAI — kaimas Vilkaviškio rj., 
Šeimenos apyl, 8 km į p. r. nuo 
Vilkaviškio, prie plento į Kapsuką. 
145 gyv. (1959). Pro A. teka Vilkauja 
(Šeimenos intakas). Lentpiūvė, pr. m-la 
(nuo 1929). 


ANTUŠAVA — kaimas Kėdainių rj., 
Gudžiūnų apyl, 8 km į š. nuo Krakių. 
191 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1947), 
biblioteka (nuo 1950). A.— buv. dva- 
ras. Burž. valdymo metais Antušavoje 
buvo pieno perdirbimo b-vė ir vaisvy- 
nių dirbtuvė. 1927 kaime įkurta LKP 
pogr. kuopelė. Jos narį J. Kleivą 
vok. faš. okupantai nukankino Kauno 
IX forte. 


ANTVARDĖ — upė Jurbarko rj., Mitu- 
vos kair intakas. Ilgis 46 km, baseino 
plotas 96 kmž. Prasideda ties Paantvar- 
džiais, 3 km į š. v. nuo Raudonės. Teka 


lv; įteka į Mituvą 21 km nuo jos žio- 
Člų, ties Mantviliais, Intakai: Antvar- 
daitė, Kilintakis (abu kair.). Vid. nuo- 
lydis 99 cm/km. Krantai žemi, bet sau- 
Si. Slėnis ryškus tik žemupyje. Debi- 
tas žiotyse: maks. 20, vid. 0,66, min. 
0.07 mš/s. Potvyniai staigūs, trumpi; 
vanduo pakyla iki 1,5 m. Vidurupyje 
Ir aukštupyje vasarą dažnai išdžiūsta. 


ANUS (Annus) — statybininkas, XVI a. 
dirbęs Lietuvoje. Dabartinėje Vilniaus 
miesto Gedimino aikštėje išliko jo 1525 
Iš gynybinio bokšto perdirbta varpinė. 
ANUSAVIČIUS, Hanusovičius, Julius 
[1832  Daniūnuose (Pasvalio rj) — 
1907.11.26 ten pat] — poetas. Kilęs iš 
neturtingų bajorų. Kurį laiką privačiai 
mokėsi Vilniuje. Įsigijo matininko spe- 
Cialybę. Gyvendamas Daniūnuose, ak- 
tyviai dalyvavo 1863 sukilime, buvo su- 
Imtas ir ištremtas į Sibirą. Iš tremties 
8rižo apie 1890. Kurį laiką gyveno Ry- 
80je, vėliau, caro valdžiai leidus, persi- 
kėlė pas brolį į Daniūnų dvarelį. 
A. poezijos yra išlikę daugiau kaip 
20000 eilučių. Žymią jos dalį sudaro 
ilgi eiliuoti kūriniai, artimi poemoms. 
Pėjama, kad eilėraščius rašyti A. pra- 
dėjo dar iki 1863 sukilimo, bet dau- 
Za jų sukūrė ištrėmimo metais. 
Odėl jie dažniausiai liečia 1863 sukili- 
mo, jo dalyvių likimo, tremties temas 
(„Pavasaris 1863 metų“, „Kas gi išgydys 
Širdį sudraskytą...", „Upe tėvynės, 
ala miela“, „Oi broliai mieli, kas gi 
a nutiko“ ir kt.). Juose šlovinami su- 
ilimo dalyviai, kaip kovotojai prieš 
Caro valdžią, dėl Lietuvos laisvės, reiš- 
amas tėvynės ilgesys ir kiti poeto 
EeIEyvenimai ištrėmime. Daugelyje kū- 
nių A. vaizduoja Lietuvos kaimo buitį 
(Poemos „Viena pavasario diena", „Rie- 
ras ", eil. „Artojas“, „Rojus“ ir kt.). 
ž Ose nemaža didaktikos, bet gausu ir 
+Ešingų gamtos, buities vaizdų. A. ra- 
ša Ir religinio pobūdžio kūrinių, nema- 
RS iš lenkų poezijos (L. Kondrato- 
o A. Mickevičiaus ir kt.). A. kū- 
A Parašyti aukštaičių rytiečių (bir- 
Iš Au) tarme, daugiausia silabine eilėda- 
SS augelis jų ištęsti, nepakankamai ap- 
Ė Oti, A. kūrybos nedaug tebuvo iš- 
asa dinta, Didžioji jos dalis liko rank- 
ba kurie saugomi Vilniaus un-to 
i Lietuvos TSR MA Liet. kalbos ir 
"Tos in-to rankraštynuose. 

Ta [Kūriniai]. — Vaižgantas, Raštai, t. 11, 
" „1933; Nežinomi eilėraščiai —,Mūsų  se- 
XIX amžius, 
riai „ Pranskus, V., 1955, 
1058; B pcūvių literatūros istorija, t. 2, v., 
v., 1959 ranskus, Lietuvių literatūros gretose, 
e NUSKINAS Aleksandras [g. 1903.1X.3 
S (Leningrado sr.)]) — spaudos 

uotojas. Kilęs iš valstiečių. Nuo 
Igag „VLKJS, nuo 1925 TSKP narys. 
dirbo 9 Maskvos Žurnalistikos in-tą, 
„žurnalistinį darbą Alma Atoje, 
azanėje, 
A („Tarybų Lietuva“) atsakingasis 
orius. 1949—52 kandidatas į LKP 
Biuro narius, 1952—53 LKP CK 
Narys, 1947—53 Lietuvos TSR AT 


1946—53 laikr. „Sovetskaja . 


deputatas. Nuo 1953 spaudos darbuoto- 
jas Krime. 

Ršt.: Bo cAaBHOM MecTe BuAeHcKOoM (Owepka 
u3 HCTOpHH KHuronevaTanua), M., 1962. 
ANUŽIAI —1. Kaimas Šilutės rj., Sto- 
niškių apyl, 5 km į š. v. nuo Pagėgių, 
prie Klaipėdos—Pagėgių geležinkelio. 
264 gyv. (1959). Per A. eina Klai- 
pėdos—Jurbarko plentas. Parduotuvė, 
pr. m-la. 

2. Kaimas Kretingos rj, Kartenos 
apyl., 21 km į r. nuo Kretingos, 8 km 
į p. r. nuo Kartenos. 104 gyv. (1959). 
Pro A. teka Alantas. Felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1960), pr. m-la, 1958 at- 
kelta iš Lugnalių. Burž. nacionalistai 
kaime 1944 nužudė Kalniškių apylinkės 
pirm. K. Šlimą. 

APAŠČIA — upė Rokiškio ir Biržų Ij. 
Nemunėlio kair. intakas. Ilgis 88 km, 
baseino plotas 893 kmž. Prasideda pel- 
kėtame miškelyje, 6 km į p. r. nuo 


ke 


Apaščia aukščiau Biržų 


Pandėlio. Pratekėjusi Pandėlį, Raikėnus 
bei Šlegeriškį, staiga suka į š., teka 
per Kilučių ež., Širvėnos ež. (Biržuose). 
Įteka į Nemunėlį 60 km nuo jo žiočių, 
ties Nemunėlio Radviliškiu. Intakai: de- 
šinieji — Apaštėlė, Rovėja, Gervė, Že- 
moji Gervė, Perkasas; kairysis — Kraš- 
čia. Vagos plotis nuo versmių iki Biržų 
4—7 m, žemiau 10—20 m. Gylis sietu- 
vose 0,8—1,5 m, rėvose 0,2—0,7 m. 
Vid. nuolydis 70 cm/km. A. dažniausiai 
užšąla gruodyje. Ledo danga laikosi vid. 
100 dienų. Ledo storis žiemos pabaigoje 
siekia 35—40 cm. Pavasario ledonešis 
trunka 2—5 dienas. Aukštupio ledas 
susikaupia ir tirpsta Širvėnos ežere. Pa- 
vasario potvynis trunka 20—30 dienų. 
Vanduo pakyla 1,5—2,5 m, žiotyse iki 
1 m. Vasarą aukštupys iki Pakapių 
(2 km žemiau Pandėlio) rėvose išdžiūsta. 
Srovės greitis vasarą 0,1—0,2 m/s, pa- 
vasarį iki 1,5 m/s. Debitas žiotyse: 
maks. 175, vid. 5,0, min. 1,0 mš/s. Vaga 
nuo versmių iki Šimpeliškių sureguliuo- 
ta. A. slėnis netoli žiočių įeina į geolo- 
ginį Nemunėlio-Apaščios draustinį. Bir- 
žuose prie A. yra Astravo vandens 
malūnas. 


APAŠČIOS-DIRVONIŠKIŲ MIŠKAI — 
miškų masyvas Biržų rj., 11 km į š. r. 
nuo Vabalninko, 4 km į š. v. nuo Kup- 


ANU—APA 79 


reliškio, Apaščios deš. krante. Priklauso 
Biržų miškų ūkio Šilų girininkijai ir 
Kupiškio miškų ūkio Kupreliškio giri- 
ninkijai. Plotas 993 ha; miško jame 
670 ha. Masyvas ištįsęs iš š. į p. apie 
7 km. Š. dalį sudaro Serbentų miškas 
(100 ha) ir Dirvoniškių miškas (229 ha), 
p.— Judiškių (135 ha), Kadarų (80 ha) 
ir Apaščios (449 ha) miškai. Pietuose, 
Apaščios slėnyje, miškai pereina į Šil- 
balos pelkę. Vakaruose įsiterpusi Virby- 
nės pelkė. Paviršius — moreninė lygu- 
ma su pavienėmis nedidelėmis kalvo- 
mis. Dirvožemiai velėniniai jauriniai, 
susiformavę ant priesmėlio. Vyrauja 
kiškiakopūstiniai ir viksviniai eglynai su 
beržo, juodalksnio bei drebulės, o pie- 
tuose ir su pušies priemaiša. P. dalyje 
yra viržinių, brukninių bei kimininių pu- 
šynų. Medynai daugiausia savaiminės 
kilmės (įveistų tėra 55 ha pušynų ir 
21 ha eglynų). Eglynų yra 4895, beržy- 
nų 2795, juodalksnynų 1176, baltalks- 
nynų 705, pušynų 575. Jaunuolynai su- 
daro 3695, pusbrandžiai medynai 33'), 
pribręstantieji 2695, brandieji 590. Me- 
dynų vid. bonitetas II, vid. skalsumas 
0,7, vid. tūris 99 ktm/ha. Gausu stirnų, 
usūrinių šunų, lapių. Miškai eksploata- 
ciniai. 


APAŠČIOS PĖLKĖ— pelkė Biržų rj., 
6 km į p. nuo Papilio. Plotas 238 ha. 
Pelkė ištįsusi Apaščios slėnyje iš š. r. 
į p. v. apie 7 km. Kupstuota plyninė 
žemapelkė su pavieniais beržais ir juod- 
alksniais. Durpių klodo didž. storis 
23 m, vid. 0,95 m; vid. susiskaidymas 
3405, vid. peleningumas 18,39). Pelkė 
sausinama. 


„APAŠTALŲ KŪOPA'— slaptas lietuvių 
meno saviveiklos būrelis, veikęs Vilniu- 
je XIX a. pab. ir XX a. pr. Būrelyje ak- 
tyviai dalyvavo Vilniaus liet. burž. vei- 
kėjai (P. Vileišis ir kt). „A. k." rengė 
slaptus vaidinimus, atstovavo lietuviams 
įv. minėjimuose (pvz., A. Mickevičiaus 
gimimo 100 metų jubiliejuje Vilniu- 
je ir Varšuvoje). Parengė dirvą po 
1905—07 revoliucijos pasireiškusiai lie- 
tuvių teatrinei veiklai Vilniuje. 


APAVAS. Lietuvos gyventojai praeityje 
avėjo kelių rūšių A.: pintinį iš karnų — 
vyžas; medinį — medpadžius, klumpes; 
odinį — nagines bei įv. batus. Koks A. 
seniausias, nustatyti sunku. Iš Vilniaus 
Žemutinės pilies archeologinių tyrinėji- 
mų (1959—61) duomenų — odinio A. 
liekanų — matyti, kad XIII-XIV a. 
Vilniaus gyventojų avėta pusbačiais, 
siūtais suaugusiems, paaugliams ir vai- 
kams pagal kojos profilį — dešinei ir 
kairei kojai atskirai. Mažesnių pusbačių 
(greičiausiai moteriškų) galai smailūs, 
vyriškų — žymiai bukesni; beveik visi 
batai, kaip ir kituose to meto Europos 
miestuose, be kulnų. Be pusbačių, avėta 
ir auliniais batais. Naginė rasta tik 
viena. Toks A. rodo aukštą to meto vil- 
niečių buitinę kultūrą, techninius ama- 
tininkų sugebėjimus. 


80 APE—APE 


Apie lietuvių valstiečių apavą XV— 
XVII a. turime žinių iš vok. kronikinin- 
kų aprašymų, nors jie ne visada objek- 
tyvūs. Iš A. Gvagninio (XV a.) R. Euro- 
pos kraštų aprašymo sužinome, kad be- 
veik visi lietuviai ir latviai A. gaminosi 
iš liepos karnų bei gyvulių odos. K. He- 
nenbergeris (XVI a.) mini prūsus, avėju- 
sius vyžomis; XVII a. autoriai J. Bran- 
das, M. Pretorijus ir T. Lepneris, be vy- 
žų, mini batsiuvių siūtas kurpes ir batus. 
R. Lietuvoje, ypač Dzūkijoje, vyžos, 
kaip kasdieninis darbinis A., dėvėtos iki 
pat XIX a. pab. Jos buvo pinamos iš 
šviežiai nuluptos liepų, gluosnių (ypač 
karklų), kadugių žievės (karnų), pu- 
šų šaknų. Buvo karnaujama nuo pavasa- 
rio iki liepos pab. Vyžomis avėta dar- 
bo metu, ganant galvijus; naujomis 
kartais važiuota į turgų, eita į svečius. 
Vyžų būta vasarinių ir žieminių, dides- 
nių už vasarines, nes žiemą, be drobinių 
autų, vyniota ir vilnonius. Moterys vie- 
toj autų avėjo linines ar vilnones na- 
mų darbo kojines. Žieminės vyžos bū- 
davo pinamos iš liepos karnų ir tuoj pat 
pamušamos pakuline pyne, oda ar vil- 
none medžiaga. Vyžos prie kojų buvo 
pritvirtinamos apyvarais (apvarčiais) — 
virvutėmis, nuvytomis iš linų, kanapių, 
liepos žievės plaušų, susuktų su arklio 
ašutais, ir t. t. 

Dar ilgiau už vyžas, iki XX a. pirmų- 
jų dešimtmečių, kai kuriose Lietuvos 
vietovėse kaimo gyventojų tarpe išliko 
naginės — odinis bekulnis kasdieninis 
A., avėtas vežant mėšlą, ariant, kuliant, 
kasant durpes, piaunant rugius ir vasa- 
rojų, minant ir brukant linus, šeriant gy- 
vulius ir dirbant kt. darbus. Naginės 
buvo raukiamos iš raguočių, arklių ir 
liesos kiaulės odos. Pastaroji naudota 
žalia, kita naginėms skirta oda, kad 
būtų patvaresnė, buvo rauginama. Nagi- 
nių odai rauginti naudotos alksnio, 
ąžuolo, eglės ar karklo žievių ir pelenų 
nuoviros, ruginių bei avižinių miltų 
raugas. Išraugintos odos buvo skuta- 
mos, džiovinamos, rūkomos kaminuose, 
minkštinamos ir tik po to tiko naginėms. 
Naginės buvo raukiamos iš keturkam- 
pių (40—50 cm ilgio, 30—35 cm pločio) 
odos gabalų, kurių galuose ir šonuose 
išduriamos skylutės naginės priekiui 
(paburniui) susiūti ir šonams apraukti; 
užkulnis paliekamas nesusiūtas. Apyva- 
rams vartotos virvutės ar odinis dir- 


želis. Seniausiomis ir primityviausiomis 
naginėmis laikomos Žemaitijoje avėtos 
kojinos, arba kaušinos, gamintos iš gal- 
vijų priekinių kojų odos (plaukais 
į viršų). Kojinoms skirtos odos džiovi- 
nant buvo tempiamos ant specialių len- 
telių. Kojinas daugiau dėvėjo vyrai, jos 
buvo avimos su kojinėmis ar autais. 

XIX—XX a. pr. plačiai avėtas medi- 
nis skobtinis A. — klumpės. Jos buvo 
gaminamos iš beržo, drebulės, juodalks- 
nio, liepos, gluosnio ar kito kurio minkš- 
to ir lengvo medžio ir pardavinėjamos 
Žemaitijos miestelių turguose. XX a. pr. 
klumpių gaminimo centras buvo Plun- 
gė, — iš čia jos pasiekdavusios net 
Rusijos miestus. Buvo ir keliaujančių 
klumpdirbių, kurie, eidami iš kiemo 
į kiemą, aprūpindavo valstiečius klum- 
pėmis ištisiems metams. Klumpės buvo 
avimos ne tik darbo, bet ir švenčių die- 
nomis. Nevengta klumpėmis važiuoti 
į turgų, svečius, eiti į vakarėlius, todėl 
klumpės dažnai gražintos piaustytiniais 
augaliniais, gyvūniniais ar geometriniais 
ornamentais. Į klumpes autasi kojinėmis, 
labai retai autais. Klumpių suaugusiam 
žmogui per metus reikėdavę 1—3 porų. 
K. Donelaitis „Metuose“ rašo, kad Prūsi- 
jos lietuviai atsisako savo įprastinio A. — 
vyžų (ir net skaptuotų klumpių, kurias 
atvežę prancūzų bei šveicarų kolonis- 
tai, apsigyvenę čia po 1710 maro) ir 
vis labiau pradeda nešioti odinį A. — 
batus ir kurpes. Prūsijos valstiečius nuo 
vyžų atpratinti stengtasi ir valdžios 
įsakymais, nes norėta patenkinti ama- 
tininkų interesus. 

XIX a. pab.—XX a. pr. visoje Lietu- 
voje plačiai avėta ir medpadžiais. Tai 
vad. šikšniniai klumpiai, klumpės, šliu- 
rės, tupelės, kurpės, medokai, mediniai, 
medziolai. Jų būta aulinių, pusbačių, 
batelių formos, su užkulniu ir be užkul- 
nio; gaminti jie mediniais padais, odi- 
niais viršumis. Moterys, dirbdamos kai 
kuriuos lauko darbus, ir vaikai dar avė- 
jo iš storos medžiagos, pakulinių ir ka- 
napinių siūlų nertą A.— makštus (tapu- 
tes, čiurkes, čempes). Išeigai vyrai 
avėjo pirktiniais auliniais batais, mote- 
rys — aukštais suvarstomais pusbačiais 
(čeverykais) ar bateliais. 

XX a. trečiajame ir ketvirtajame de- 
šimtmečiuose valstiečiai vis labiau pra- 
dėjo dėvėti fabrikinę avalynę. Šalia odi- 
nės plito guminė avalynė ir veltiniai. 
Pastarieji gaminti pačių valstiečių ar 
vietinių amatininkų iš prastesnės rūšies 
vilnų. Pokario metais Tarybų Lietuvoje 


beveik be išimties dėvima fabrikinė 
avalynė. (Ž. Odos ir avalynės pramonė, 
Modelių namai.) 

Lit: K. Navickas, Vilniaus gyventojų 
apavas XIII-XIV a.— Iš lietuvių kultūros is- 
torijos, t. 4, V., 1964. 

APEIGINĖ TAUTOSAKA — tautosakos 
kūriniai, daugiausia dainos, susiję su 
tradicinėmis liaudies apeigomis. Tai vie- 
na seniausių liaudies poezijos rūšių, iš- 
saugojusi sen. pasaulėžiūros (animizmo, 
magijos ir kt.) liekanas. Kalendorinė 
A. t. (dainos, oracijos, žaidimai, vaidi- 
nimai, užkalbėjimai, patarlės, priežo- 
džiai) buvo susijusi su liaudies kalendo- 
riaus nustatytomis apeigomis. Įsigalėjus 
krikščionybei, kalendorinės A. t. kai 
kurios rūšys buvo pavadintos rel. šven- 
čių vardais (pvz., velykų, joninių dai- 
nos). Pagal prasmę skiriami du lietuvių 
kalendorinės A. t. ciklai: derliaus pa- 
ruošimo ir jo nuėmimo. Derliaus paruo- 
šimo A. t., kaip ir pačios apeigos, ne- 
buvo susijusi su lauko darbais, o der- 
liaus nuėmimo A. t. lydėjo tam tikrus 
darbus. Dar skiriama žiemos ir pavasa- 
rio-vasaros A. t. Iš žiemos A. t. gražiau- 
sios yra Naujųjų Metų laikotarpio dai- 
nos ir žaidimai. Pavasario-vasaros kalen- 
dorinėje A. t. savo verte išsiskiria la- 
launinkų, sūpuoklinės, sekminių, ryta- 
gonių ir kupoliavimo dainos. Kalendo- 
rinės A. t. turinio svarb. bruožas yra 
darbo, praktinės žmogaus veiklos, kas- 
dieninių rūpesčių vaizdavimas. Joje pa- 
sireiškia sveikas liaudies protas, gyveni- 
mo patirtis, siekimas gauti didesnį der- 
lių, užtikrinti žmonių ir gyvulių sveika- 
tą, laimingą vedybinį gyvenimą, pasise- 
kimą darbe. Šeimos A. t. apima 3 ciklus: 
krikštynų (vardynų), vestuvių ir laido- 
tuvių. Liet. krikštynų apeigos ir poezi- 
ja nebuvo plačiai išsivysčiusios. Iš šei- 
mos A. t. meniškai vertingiausios ves- 
tuvinės dainos. Į vestuvinę A. t. įeina 
ir vestuviniai prozos žanrai — oracijos 
bei dialogai. Vestuvinės dainos skirsto- 
mos pagal apeigas, per kurias jos buvo 
dainuojamos. Todėl jos grupuojamos 
į tris pagr. grupes: piršlybų, vestuvių ir 
atgrąžtų. Piršlybų dainos buvo dainuoja- 
mos jaunųjų susipažinimo metu, jauna- 
jam lankantis pas jaunąją, per piršly- 
bas, sužieduotuves ir kitais pirmosios 
vestuvinių apeigų dalies momentais. 
Antrosios vestuvių dalies dainose pla- 
čiausiai apdainuojama jaunosios atsi- 
sveikinimas su jaunimu, tėvais ir gim- 
taisiais namais. Atgrąžtų dainose kal- 
bama apie povestuvinį jaunosios gyve- 


Apavas: 


1 — vyžos; 2 — naginės: 3 — čempės; 4 — medpadžiai; 5 — klumpės 


p 


ii 


ANYKŠČIAI 


1. B 

gaubia Anykščių vaizdas. 2. J. Biliūno paminklas. 3. Tiltas per Šventąją. 4. Pastatas, 

lies A ot Baranausko klėtelę. 5. Universalinė parduotuvė, 6. Šventosios pakrantė 
Nykščių šileliu. 7. J. Biliūno vid. m-la. 8. Nauji gyv. namai 


ARCHITEKTŪRA I 


1. Trakų pilis. 2. Onos baž- 
nyčia Vilniuje. 3. Perkūno 
namų (Kaune) frontonas. 
“4. Gyv. namas Vilniuje 
(Gorkio g.). 5. Namas Kau- 
ne, Profsąjungos g. (buvę 
Masalskio rūmai). 6. Misio- 
nierių bažnyčia Vilniuje. 
7. Petro ir Povilo bažny- 
čios (Vilniuje) interjero 
fragmentas (skulpt. Dž. Ga- 
lis ir P. Peretis). 8. Buvu- 
sio bazilionų vienuolyno 
vartų (Vilniuje) fragmentas 
(archit. J. Glaubicas). 9. Bu- 
vusi Vilniaus katedra (dab. 
Paveikslų galerija; archi- 
tektas L. Stuoka-Gucevi- 
čius). 10. Lietuvos TSR 
Filharmonijos rūmai (Vil- 
niuje) 


nimą, vaizduojama, kaip martelė lanko 
motulę. Vestuvinės dainos sudaro dide- 
lę liet. liaudies lyrikos dalį. Iš kitų dai- 
nų jos išsiskiria tematika, veikėjais, sim- 
bolika. Vyraujanti vestuvinių dainų te- 
Ma yra šeimos sukūrimas ir santykiai 
šeimoje, pagr. veikėjai — jaunieji. Ves- 
tuvinės dainos įvairios savo nuotaika 
Ir vaizdavimo būdu: jų yra ir liūdnų — 
lyrinių, ir žaismingų — satyrinių. Su lai- 
otuvių ir vestuvių apeigomis susijusios 
laidotuvių ir vestuvių raudos. Darbo A. 
t. Sudaro rugiapiūtės prapiovų ir pabaig- 
tuvių dainos bei oracijos, linaraučio, 
linamynio ir kai kurių kitų darbų pa- 
baigtuvių poezija, Turtingiausia yra ru- 
Slapiūtės pabaigtuvių tautosaka. Tų pa- 
algtuvių svarbiausioji dalis buvo var- 
PŲ vainiko pynimas, jo nešimas iš laukų 
Namo ir įteikimas šeimininkams, dainuo- 
Jant atitinkamas dainas ir sakant iškil- 
Mingas oracijas. Dainose kalbama apie 
Vainiko gražumą, rugių kirtimą, linkima 
Sražiai nuimti derlių. Oracijose pasa- 
kojama apie rugių augimą, gerą jų 
derlių, 

Apeiginėje tautosakoje yra išlikę se- 
nų poet. vaizdų bei įvaizdžių, turėjusių 
Maginės reikšmės, atspindinčių senas 
liaudies buities formas, tradicijas. Didė- 
Jant gamtos ir visuomenės gyvenimo 
Pažinimui, sen. apeigos ir su jomis su- 
tapusi tautosaka nebeteko prasmės ir 
Pradėjo nykti. A. t. dalis virto paprasto- 
Mis lyrinėmis dainomis. A. t. duoda 
"ug medžiagos tautosakos istorijai tir- 
ti. Ji taip pat turi didelę pažintinę, et- 
Nografinę ir meninę reikšmę. Iš skirtin- 
BŲ metodologinių ir pasaulėžiūrinių po- 
„cijų ją plačiai naudojo savo darbuose 
ISuomenės ir kultūros istorijos tyri- 
Nėtojai. Liet. liaudies apeigas aprašė 
„ Juška, J. Basanavičius, V. Krėvė- 
ži cKevičius ir kt. Materialistiniu po- 
GaiŲ A. t. tyrinėjo Z. Aleksa-Angarie- 
IS J. Baldžius, tarybiniu laikotarpiu — 
- Slaviūnas ir kt. Apeiginę tautosaką 
S jos motyvus savo kūryboje pa- 
Naudojo liet. rašytojai M. Valančius, 
lenažindys, S. Nėris ir kt., apeigi- 
dainų melodijas — kompozitoriai 
lurlionis, S. Šimkus, A. Račiūnas, 
+ Dvarionas, J. Juzeliūnas ir kt. 


Lit.; 
nimas 


nių 


Z. Aleksa, Šeimyniškas lietuvių gyve- 
Juškevičiaus dainose, Boston, 1911; 
ir g, „Nlemi, A. Sabaliauskas, Lietuvių dainos 

8iesmės šiaurrytinėje Lietuvoje, Ryga, 1911; 
Lietuvių liaudies daina vestuvėse.— 
r žodis“, kn. 2, K., 1924; J. Basana- 
1s, Lietuvių raudos, iš visur surinktos, V., 
i „Mūsų tautosaka", t. 1—10, K., 1930—38; 
Vogtinės vestuvės.—,,Darbai ir 
aš „ kn. 9, K., 1940; A. Juška, Lietuviškos 
t 3 V., 1954; Lietuvių tautosakos 
„ 1954; A. Juška, Lietuviškos svot- 
1955; Lietuvių tauto- 


Ida Vestuvinių dainų savitumus.—,,Pergalė“, 
1958: Ti 1; Z. Slaviūnas, Sutartinės, t. 2, V., 
Ak lietuvių tautosaka, t. 1 (Dainos), t. 2 
tosapos Raudos), V., 1962—64; Lietuvių tau- 
Os apybraiža, V., 1963. 


„CEIKISKIO EZERAS — ežeras Rokiš- 
K6li Ij, 7 km į p. r. nuo Obelių, prie 
2 RH 1 Dusetas. Plotas 12 ha. Ežeras 
alus; ilgis 500 m, didž. plotis 350 m. 
ai. ir V. krantai statoki. P. krantas 
U8ęs mišku. Iš p. r. dalies išteka 


6 MLTE, tomas 1 


bevardis upelis. Š. pakrantėje yra Apei- 
kiškio kaimas. 

APEIKYTĖ Marija [g. 1907.X.22 Odeso- 
je] — gydytoja terapeutė, Lietuvos TSR 
nusipelniusi gydytoja (1958). 1935 bai- 
gusi Kauno un-tą, dirbo Utenos ligoni- 
nėje, vėliau buvo Molėtų sveikatos 
punkto vedėja. Nuo 1949 Molėtų rj. 
sveikatos skyriaus vedėja, nuo 1956 
Molėtų rj. ligoninės vyriausiojo gydy- 
tojo pavaduotoja, gydytoja. Daug pasi- 
darbavo, steigiant Molėtų ligoninę, ple- 
čiant rajone gydymo-profilaktikos įstai- 
gų tinklą. 


APELIACINIAI RŪMAI — vienas iš bur- 
žuazinės Lietuvos teismų. 


APGALVIS — senovinis moters galvos 
papuošalas, plačiai dėvėtas baltų gen- 
tyse. Jis paprastai buvo segamas prie 
galvos apdangalo, bet kartais nešiotas 


Mergaitė su apgalviu. Rekonstrukcija pagal A., 
rastą Pašušvyje (Kėdainių rj.) 


tiesiog ant plaukų. Lietuvoje A. dau- 
giausia randama senkapiuose. Archeolo- 
giniai duomenys rodo, jog A. buvo dė- 
vimi nuo pirmųjų mūsų eros amžių. 
Dažnai A. sudarė odinė juostelė, puoš- 
ta žalvarinėmis spurgelėmis arba sanka- 
bėlių eilėmis (Kurmaičiai, Kretingos rj.). 
Toks A. puošė tik galvos apdangalo 
priekį. I t-mečio vid. ir antrojoje pusėje 
buvo mėgstami A., sudaryti iš kelių ei- 
lių žalvarinių įvijų, suvertų ant odinių 
arba pluoštinių virvučių, perskirtų žal- 
varinėmis plokštėmis; tokie A. plačiai 
žinomi Lietuvos viduryje ir šiaurėje 
(Pašušvys, Radviliškio rj.). Ankstyvojo 
feodalizmo laikotarpiu A. dažnai buvo 
daromi iš žalvarinių įvijų ir stiklo ka- 
rolių, kartais suvertų ant metalinių vie- 
lelių (Siraičiai, Telšių rj.; Gintališkė, 
Plungės rj.; Pryšmančiai, Kretingos rj.). 
Lit: R. Volkaitė-Kulikauskienė, Senovės 
lietuvių galvos danga ir jos papuošalai.—,,Iš 
lietuvių kultūros istorijos“, t. 2, V., 1959. 


APYBRAIŽA — literatūros žanras, kurio 
pagrindą sudaro faktinės, dokumentinės 
medžiagos naudojimas, tikslus realių 
įvykių, žmonių vaizdavimas. A. yra 
mokslinių, publicistinių, grožinių. Kar- 
tais A. vadinami mokslo veikalai, ku- 
riuose nepretenduojama į visapusišką 
nagrinėjamo dalyko nušvietimą, į iš- 
samų keliamų problemų sprendimą. 
Kaip grož. lit-ros žanrui, A. būdingas 
paties autoriaus stebėtų reiškinių atkū- 


APE— API 81 


rimas. Apybraižininkas atrenka esmin- 
giausius gyvenimo faktus, būdingiausius 
žmogaus charakterio bruožus, siekdamas 
tipizavimo, meninio apibendrinimo. Ta- 
čiau, skirtingai nuo apsakymo, grožinėje 
A. kūrybinės vaizduotės vaidmuo žymiai 
mažesnis. Apybraižoje išryškėja auto- 
riaus asmenybė, perteikiami jo įspūdžiai, 
samprotavimai, reiškinių vertinimas. Tai 
suteikia A. publicistinį pobūdį. 

Liet. lit-roje ikitaryb. metais apybrai- 
žinio pobūdžio kūriniais reiškėsi J. Bi- 
liūnas („Kaip caras Aleksandras Trety- 
sis važiavo“ ir kt.), Žemaitė („Kelionė 
į Šidlavą“ ir kt.), V. Mickevičius-Kap- 
sukas (knygoje „Caro kalėjimuos“), 
J. Janonis (,„Kaimynuose“), A. Vienuo- 
lis („Krimo įspūdžiai“ ir kt.), P. Cvirka 
(„Mano kaimas“ ir kt), A. Jasutis, 
A. Maginskas ir kt. Taryb. metais, 
padidėjus rašytojo visuom. vaidmeniui, 
A. žanras ypač suklestėjo. 1940—41 
daug A. apie naujo gyvenimo kūrimą 
parašė J. Baltušis, P. Cvirka, A. Ma- 
ginskas, J. Šimkus, A. Vienuolis ir kt. 
D. Tėvynės karo laikotarpiu vertingų 
A. sukūrė P. Cvirka, J. Marcinkevičius, 
A. Venclova („Iš karinio bloknoto“) 
ir kt. Pokario metais reikšmingų A. 
žanro kūrinių išspausdino P. Cvirka 
(„Gruzijos širdis“), A. Vienuolis („Vėl 
Kaukaze"), A. Venclova („Šiaurės si- 
dabras“ ir kt.), J. Baltušis („Kas dainon 
nesudėta" ir kt.), J. Dovydaitis, J. Avy- 
žius. A. žanre daugiau ar mažiau Ieiš- 
kiasi A. Gricius, Alf. Bieliauskas, J. Po- 
žėra ir kt. Išleista liet. taryb. rašytojų 
kolektyvinių A. rinkinių („CAaBa Tpy- 
Ay“, 1953; „Mes matėme Indiją“, 1957; 
„Kad žemėje žydėtų gėlės“, 1960, ir kt.). 
A. žanrui artimi kai kurie kelionių ap- 
rašymai (R. Budrio, A. Čekuolio, J. Pa- 
leckio ir kt.) ir atsiminimai. 

Lil.; P. Česnulevičiūtė, Meninės apybraižos 
klausimu.—,„Pergalė"“, 1955, Nr. 6; J. Bulota, 
Pakalbėkime apie apybraižą.—,,Pergalė“, 1958, 


Nr. 6; A. Bieliauskas, Apybraižai — platų ke- 
lią.—,, Komunistas“, 1958, Nr. 8. 


APIDEMIS, Apidmis,— ežeras Zarasų Ij., 
4 km į p. r. nuo Zarasų. Plotas 28 ha, 
didž. gylis 5 m. Ežeras nenutekamas, iš- 
tisės iš š. į p. Krantai lėkšti, sausi, tik 
p. gale pelkėti. Ežeras skirtas mėgėjiš- 
kai žūklei. 

APYGARDINĖS MOKYKLOS — XVIII— 
XIX a. vidurinės mokyklos. Edukacinė 
komisija 1780 suskirstė vad. Lietuvos 
provincijos teritoriją į 5 apygardas ir 
įsteigė jose po apygardinę m-lą: Vil- 
niuje, Gardine, Naugarduke, Minske ir 
Kražiuose. A. m. turėjo 6 klases, moks- 
las truko 7 metus. Joms pavaldžios buvo 
paapygardinės m-los (3 klasių, 6 metų), 
kurioms savo ruožtu priklausė parapi- 
nių m-lų priežiūra. 1803 švietimo refor- 
mos metu A. m. ir paapygardinės 
m-los pavadintos g-jomis bei apskrities 
m-lomis. 


APYLINKĖ — mažiausias administracinis 
teritorijos vienetas Lietuvos TSR kaimo 
vietovėse. A. buvo sudarytos 1940 pab. 


82 API — API 


vietoj seniūnijų. Tarybų Lietuvoje 
1963.IV.1 buvo 653 A. (po 9—32 rajo- 
ne); vidutiniškai viena A. apėmė apie 
100 km? plotą ir apie 40 gyvenviečių. 
Vietinis valst. valdžios organas apylin- 
kėje yra apylinkės darbo žmonių depu- 
tatų taryba (DŽDT), kuri turi savo vyk- 
domąjį komitetą ir nuolatines komisijas 
pagrindinėms ūkinės ir kultūrinės veik- 
los šakoms. A. sudarymas, jų ribų bei 
pavadinimų keitimas ir A. centrų perkė- 
limas priklauso Lietuvos TSR AT Prezi- 
diumo kompetencijai. 


APYNĖLIAI — kaimas Alytaus rj., Butri- 
monių apyl., 3 km į š. r. nuo Butrimo- 
nių. 50 gyv. (1959). Burž. nacionalistai 
1945 išžudė A. valstiečio Karkazo 5 as- 
menų šeimą. 


APYNIAI. Lietuvos lapuočių ir miš- 
riuose miškuose, krūmynuose neretas 
paprastasis A. (Humulus lupulus). Pra- 
deda žydėti vid. V.25—VI.15. Sodybose 
jis auginamas spurgams gauti ir kaip 
dekoratyvinis augalas. Kultūriniai A. 
Lietuvoje pradedami auginti ir pramo- 
nės reikalams. Geriausios Lietuvos sąly- 
goms A. veislės: Klonas 18 (ukrainietiš- 
koji), Sazo (čekoslovakiškoji), Kauno 
gražieji (lietuviškoji). Lapus kai kada 
pažeidžia netikroji miltligė, šaknis — 
plenodominis puvinys; be to, lapams 
kenkia A. spragės, amarai, voratinklinės 
erkutės. Derlingumas Lietuvoje 1,3— 
1,8 t sausų spurgų iš hektaro. Kauno bo- 
tanikos sodo duomenimis, geresniųjų 
veislių A. derlingumas Lietuvoje beveik 
prilygsta Ukrainos A. derlingumui, o lu- 
pulinui (karčiosioms medžiagoms) spur- 
guose susikaupti respublikos gamtos są- 
lygos yra net palankesnės. 


Apynių plantacija Kauno botanikos sode 


Lietuvos teritorijoje A. auginami nuo 
senų laikų ir vartojami midui bei alui 
gaminti. Lietuvos Statute (1529) už sve- 
timų apynynų nuraškymą arba iškirti- 
mą buvo nustatytos piniginės pabaudos. 
Dar XVIII a. kai kur (Merkinės, Rasei- 
nių seniūnijose) iš valstiečių dvarai rei- 
kalavo duoklės apyniais. Vien Raseinių 
aps. 1839 buvo apie 570 A. daržų 
(1530 ha). Nemaža A. būdavo išgabena- 
ma į Daugpilį, Peterburgą, Prūsiją. Į Lie- 
tuvą 1939 įvežta apie 90 t apynių (sau- 
sų spurgų), 1963 — 130 t. 


APYRANKĖ — rankų papuošalas, mū- 
vimas aukščiau plaštakos arba alkū- 
nės. Lietuvoje apyrankės pradėta daryti 
ir mūvėti žalvario (bronzos) amžiuje 
(1600—500 pr. m. e.). Jos buvo daro- 
mos iš plokščios žalvario vielos su įvi- 
jais galais arba ištisai įvijos. Geležies 
amžiuje A. daugiausia tebebuvo žalva- 
rinės, bet jų forma pasidarė įvairesnė. 


Apyrankės (rankogalinė ir įvijinė) 


Pirmaisiais mūsų eros amžiais mėgta 
lengvos juostinės A. (iš žalvario juoste- 
lės), kurių kartais buvo mūvima net po 
kelias (iki 6) ant rankos. I t-mečio vid. 
labai mėgtos A. su pastorintais ir pa- 
platintais galais; kai kurios jų buvo 
gaminamos iš sidabro. Ankstyvojo feo0- 
dalizmo laikotarpio (IX—XII a.) A. la- 
bai masyvios, jų formos nepaprastai 
įvairios. Tuo metu mūvėta plačios A., 
turinčios kartais 9—12 įvijų, rankoga- 
linės A. su aukštu iškilu žiedu, juosti- 
nės A. (jų tarpe didžiausią grupę suda- 
rė A., kurių galai užbaigti tarsi gyvulio 
snukučiu) ir labai masyvios trikampio, 
keturkampio arba šešiakampio skersinio 
piūvio apyrankės. A. mūvėjo daugiausia 
moterys, bet mūvėdavo ir vyrai, tik ma- 
syvesnes; išsiskiria vad. karių A.— la- 
bai sunkios, plačios. II t-mečio pr. pa- 
sirodė spalvoto stiklo A., randamos sen. 
miestuose bei pilyse (Gedimino kalne, 
Vilniuje); šios A. atvežtos iš sen. rusų 
miestų, kur XI-XIII a. jos buvo vienas 
mėgstamiausių rankų papuošalų. Tuo 
metu labiau paplito ir sidabrinės A., 
ypač su pintiniu lankeliu, mūvėtos net 
iki XV a. 

Lit.: Lietuvių liaudies menas (Senovės lie- 
tuvių papuošalai), V., 1958. 


APIRITYS — ežeras Zarasų rj., 5 km į p. 
nuo Zarasų. Plotas 37,5 ha, didž. gylis 
6 m. Ežeras ištįsęs iš š. r. į p. v.; ilgis 
1240 m. Krantai žemi, lėkšti. Per A. te- 
ka upelis į Samavo ež. Prie A. yra 
Apiritės kaimas. Ežeras verslovinis. 
1958 įleista karšių. 


APYSAKA — grožinės prozos žanras, 
apimąs įvairuojančio tipo pasakojamo- 
sios literatūros kūrinius. A. terminas 
gana neapibrėžtas, liet. lit-roje vartoja- 
mas daugiausia rusų ir lenkų lit. prak- 
tikos pavyzdžiu. Vakarų lit-rose daž- 
niausiai vartojamas novelės terminas, 
jungiąs A. ir apsakymo sąvokas. Apy- 
sakomis paprastai vadinami didesnės ap- 
imties grož. prozos kūriniai, užimą tar- 
pinę padėtį tarp romano ir apsakymo. 
Nuo apsakymo A. skiriasi sudėtingesniu, 
labiau išplėtotu siužetu, apimančiu ne 
kurį vieną, o daugelį gyvenimo momen- 
tų. Skirtingai nuo romano, kuriame daž- 
niausiai persipina keletas savarankiškų 


siužetinių linijų ir vaizduojamas daugė- 
lio veikėjų gyvenimas, A. siužetas pa- 
prastai tiesiaeigis, savarankišką siužeti- 
nę reikšmę joje teturi pagr. veikėjo li- 
kimas. Dėl šių žanrinių ypatybių A. dy- 
dis neturi lemiamos reikšmės: ji gali 
būti trumpesnė už ilgą apsakymą ir il- 
gesnė už trumpą romaną. Yra daug kom- 
binuotų tarpinių A. formų, artimų roma- 
nui ir apsakymui. Rašytojai A. terminą 
kartais vartoja gana subjektyviai, vadin- 
dami juo ir romanus (pvz., M. Gor- 
kis — romaną „Motina“, epopėją „Kli- 
mo Samgino gyvenimas“, V. Pietaris — 
„Algimantą“, I. Simonaitytė —,„Pikčiur- 
nienę“). Daugeliu atvejų didesni apsaky- 
mai taip pat vadinami A. (Žemaitės, 
A. Vienuolio ir kt.). Toks nediferenci- 
juotas A. termino vartojimas ypač pa- 
stebimas XIX a. pabaigos — XX a. pra- 
džios liet. lit-roje. A. yra įvairių — bui- 
tinių, psichologinių, istorinių ir kitokių. 
A. žanras naujaisiais laikais kultivuoja- 
mas visose lit-rose. Žymesnių A. yra su- 
kūrę: rusų lit-roje — A. Puškinas, N. Go- 
golis, I. Turgenevas, L. Tolstojus, A. Če- 
chovas, V. Korolenka, M. Gorkis ir kt., 
lenkų lit-roje — I. Kraševskis, E. Ožeš- 
kova, M. Rodzevičiuvna, B. Prusas, 
H. Senkevičius ir kt. Šių rašytojų A. 
žanro kūriniai yra turėję nemažą po- 
veikį liet. A. raidai, jos žanrinių savy- 
bių formavimuisi. 

Liet. lit-roje pirmaisiais, nors dar ir 
nepakankamai tipiškais, A. žanro pavyz- 
džiais laikytini XIX a. vid. pasirodę di- 
desnės apimties didaktiniai pasakoji- 
mai (P. Gomalevskio, J. Dovydaičio, 
M. Akelaičio). Žymiausia šio tipo A. 
yra M. Valančiaus „Palangos Juzė". Ti- 
piškas A. žanro ypatybes atitinkančių 
kūrinių sukūrė XIX a. pabaigos ir XX a. 
pradžios rašytojai: V, Pietaris („Keido- 
šių Onutė“), M. Pečkauskaitė-Šatrijos 
Ragana („Vincas Stonis“, „„Viktutė“, 
„Sename dvare“), Lazdynų Pelėda („Kla- 
jūnas“, „Našlaitė“, „Ir pražuvo kaip 
sapnas“). Šiuo laikotarpiu daugelio A. 
tematiką sudaro Lietuvos kaimo ar dva- 
ro buitiniai konfliktai, inteligentijos da- 
lyvavimo nac. judėjime problemos. Liau- 
dies rev. kovos motyvais pagrįsta J. Bi- 
liūno A. „Liūdna pasaka“. Psichologinių, 
impresionistinio stiliaus A. sukūrė I. Šei- 
nius („Kuprelis“), K. Puida („Žemės 
giesmė“) ir kt. Kai kurios to meto A. pa- 
rašytos pagr. personažo dienoraščio 
(„„Viktutė“) ar užrašų („Sename dvare“) 
forma. Buržuazijos viešpatavimo metais 
nemaža A. žanro kūrinių buvo rašytojų 
pavadinti romanais arba apsakymais. 
Šiuo laikotarpiu A. parašė A. Vienuolis 
(„Vėžys“, „Inteligentų palata“), V. Krė- 
vė-Mickevičius („Raganius“, „„Miglose“), 
A. Venclova, J. Šimkus, K. Jankauskas, 
V. Žilionis ir kt. Rev. tematikos A. su- 
kūrė E. Tautkaitė („Partijos kurjerė“), 
A. Jasutis-Julmis („Internacionalas kar- 
ceryje“) ir kt. 

Taryb. liet. lit-roje A. žanras vystosi 
toliau, įgydamas naujų bruožų; jis kar- 
tais tapatinamas ir su apybraiža, todėl 
kai kurie taryb. rašytojai šių abiejų 
žanrų kūrinius leidžia bendrais rinki- 
niais. Kai kada apybraižos pagrindu su- 


kuriamos A. (pvz., J. Avyžiaus „Žmo- 
gus lieka žmogum“ atsirado iš apybrai- 
Zos „Upė ir krantai"). Iš taryb. liet. ra- 
Sytojų A. žanre daugiau yra pasi- 
Ieiškę: J. Baltušis („Baltieji dobiliukai"), 
J. Marcinkevičius („Klebonas Morkū- 
Nas“, „Audronė Normantaitė“), S. Kap- 
nys („Laimei nevėlu“), J. Avyžius 
(„Palikimas“, „Garbė“), H. Korsakienė 
(„Gyveniman išėjus“, „Klasės garbė“), 
A. Jonynas („Paskutinė vakarienė“), 
R. Lankauskas („Tolimajame plaukioji- 
me“, „Klajojantis smėlis“), V. Bubnys 
(„Beržai svyruokliai“) ir kt. Naujoviški 
tematiniai ir stilistiniai šio žanro raidos 
liet. lit-roje bruožai išryškėjo Just. Mar- 
Cinkevičiaus apylaižoje „Pušis, kuri 
Juokėsi", 3 


APYTALAUKIO MIŠKAS — miškas Kė- 
dainių Ij, 8 km į š. r. nuo Kėdainių. 
Priklauso Kėdainių miškų ūkio Kėdainių 
Sirininkijai. Plotas 587 ha; medynų 
352 ha. Reljefas lyguminis. Vakariniu 
Pakraščiu teka Alkupis (Nevėžio in- 
takas), dar vadinamas Talaukiu. Dirvo- 
Žemiai velėniniai jauriniai ir velėniniai 
Karbonatiniai, mažai bei vidutiniškai su- 
Jaurėję, priemoliniai ir priesmėliniai. 
yrauja žaliagiris ir šilagiris. Iškirstų 
Salynų ir kietųjų lapuočių augimvietė- 
Lei aūBa beržo ir drebulės jaunuolynai 
€i Pusbrandžiai medynai. Beržynų yra 
„ drebulynų 2795, baltalksnynų 89b, 
Selynų 395, ąžuolynų 295, pušynų 195. 
II edynų vid. amžius 39 metai, bonitetas 
= vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 
i ktm/ha, vid. prieauga 3,3 ktm/ha. 
Ia stirnų, šernų, lapių, kiaunių, jeru- 
tų, slankų; užklysta briedžiai. Miškas 
€ksploatacinis, 


TLYTALAUKIS — kaimas Kėdainių rj., 
Iskūnų apyl., 5 km į š. nuo Kėdainių, 
20 kair. krante. 288 gyv. (1959). 
Biel teka Alkupis (Nevėžio intakas). 
ž loteka. A. minimas 1371 Livonijos 
SU [a buv. dvaras. Yra baroko sti- 
kų bažnyčia (past. 1635), senas par- 
S. 1802 įsteigta m-la (1811 mokėsi 
Mokiniai), 

lidą“ dvaro rūmai (juose įsikūrę senelių-inva- 
minkį namai) — resp. reikšmės archit-ros pa- 
jant Ga Jie statyti XIX a. vid., rekonstruo- 
mėnt Uvusius, todėl turi ampiro stiliaus ele- 
litais“ Rūmai yra H raidės formos, su 3 riza- 
Papuoso 005 0,5—0,9 m storio. Centr. pastatas 
SAK Oštas korintinėmis bei jonėnų stiliaus ko- 
ko Aa Langų apvadai turi renesanso ir baro- 
Smentų. Interjerui būdingos puošnios kros- 
Bipsatūrinės rozetės. Buvusiame medžio- 
ambaryje visi baldai buvo iš briedžių 
Taryb. metais dalis tų baldų pateko 
nių kraštotyros muziejų. 


(SYVALA Julius [1900.1L8 Krikonyse 
Šnalinos Ij.) — 1943] — revoliucinio ju- 

o dalyvis. 1919 aktyviai propaga- 
B arybų valdžią Švenčionių apskrity- 
IV alyvavo partiz. kovoje. 1925 įstojo 
lą Na Baltarusijos KP. Už kom. veik- 
ara suimtas, 1931 nuteistas 4 metus 
iv S vėliau ištremtas iš Vilniaus krašto 
6 altarusiją. 1939, kai dalis Švenčio- 
S (2 laikinai įėjo į Baltarusijos TSR 
nink L A. organizavo Raudonąją darbi- 
T Ųų Bvardiją, 1939 išrinktas V. Bal- 
193 SOS Liaudies susirinkimo deputatu. 
—41 Mielagėnų vls. vykdomojo 


Tagų, 
1 Kėdai 


k-to pirmininkas. Nuo 1941.III dirbo 
Švenčionių aps. vykdomajame  k-te. 
D. Tėvynės karo metais kovojo Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijoje; žuvo 
ties Oriolu. 


APYVALA Stanislovas [g. 1920.V.13 
Krikonyse (Ignalinos rj.)] — Didžiojo Tė- 
vynės karo partizanas, Tarybų Sąjun- 
gos Didvyris (1945). 1942 pr. Švenčio- 

- nių aps. sudarė par- 
tizanų grupę. Nuo 
1943 TSKP narys. 
1943—44 vadovavo 
* „Vilniaus“  partiza- 
“nų būriu, veiku- 
“ siam Švenčionių ap- 
“ skrityje ir Baltarusi- 
joje. Nuo 1943 pab. 
LKP Švenčionių aps. 
k-to sekretorius; jo 
vadovaujamas  ap- 
skrities k-tas suor- 
ganizavo 3 partizanų 
būrius, 10 antifaš. k-tų, 3 pogr. partines 
ir 8 komjaunimo org-jas; redagavo 
Švenčionių aps. pogrindinio partijos 
k-to laikr. „Už Tėvynę“. Nuo 1944 pra- 
džios LKP Šiaurės sr. k-to narys. Išvada- 
vus Tarybų Lietuvą, buvo LKP Šven- 
čionių aps. k-to sekretorius, vėliau dir- 
bo LKP CK. 1948 baigė Resp. partinę 
m-lą Vilniuje. 1946—50 TSRS AT depu- 
tatas, 1951—55 Lietuvos TSR AT depu- 
tatas. 1950—52 LLKJS CK antrasis sek- 
retorius. 1953 neakivaizdiniu būdu bai- 
gė Aukštąją part. m-lą prie TSKP CK. 
1953—55 studijavo Visuomeninių moks- 
lų akademijoje Maskvoje. 1955—58 kol- 
ūkio pirmininkas Ignalinos rj., 1958—69 
Vilniaus un-to dėstytojas. Nuo 1963 dir- 
ba LKP CK ir Lietuvos TSR MT Parti- 
nės-valstybinės kontrolės komitete. Pa- 
rašė atsiminimų knygą „Sakalai bro- 


“= 


Jeliai" (1961). 


APYVALIENĖ Valentina [g. 1923.11.23 
Čekonyse (Anykščių rj.)] — Didžiojo 
Tėvynės karo partizanė. 1940 LLKJS 
Debeikių vls. k-to sekretorė. Prasidėjus 
D. Tėvynės karui, evakavosi. Baigusi 
med. seserų kursus, 1942 stojo savano- 
Ie į Raudonosios Armijos 16 liet. divi- 
ziją. Nuo 1943 TSKP narė. 1943 pavasa- 
rį išvyko į hitlerininkų okupuotą Lie- 
tuvą ir kovojo „Vilniaus“ partizanų bū- 
ryje. Nuo 1954 dirba Lietuvos TSR 
Viešosios tvarkos apsaugos m-joje. 


APYVARDĖ — upė Ignalinos rj., Drūk- 
šos deš. intakas. Ilgis 21 km, baseino plo- 
tas 141 km2. Versmės 1 km į š. nuo 
Kalviškių, 5 km į š. v. nuo Rimšės. 
Teka į p. r. per Ilgio, Alksno, Žilmo ež., 
paskui į š. r. per Apvardų ež. Tarp Žil- 
mo ir Apvardų ež. vadinama Žilma. 
Nuo Apvardų ež. iki žiočių A. teka 
BTSR siena. Įteka į Drūkšą 46 km nuo 
jos žiočių. Nuolydis iki Ilgio ež. 
682 cm/km, nuo Ilgio iki Apvardų ež. 
21 cm/km, žemiau — 40 cm/km. Vid. 
debitas žiotyse 1,04 m?/s. 


APKARTAI — kaimas Zarasų rj., Magu- 
čių apyl., 4 km į p. v. nuo Zarasų, prie 
kelio į Salaką. 55 gyv. (1959). Į v. nuo 


API-—-APO 83 


A. tęsiasi Gražutės miškas. Kalkinė. Ša- 
lia A., miške, yra IV—VII a. pilkapių. 


APLINKYBĖS (gram.) — antrininkės sa- 
kinio dalys, žyminčios sąlygas, kuriomis 
vyksta veiksmas. Liet. kalboje skiriamos 
7 A.: vietos, laiko, būdo, priežasties, 
tikslo, sąlygos ir nuolaidos. Pastarosios 
2 kartais laikomos priežasties A. varian- 
tais. A. nepriklauso nuo žodžių grama- 
tinės formos ir todėl gali būti reiškia- 
mos įvairiomis kalbos dalimis. Pvz., lai- 
ko A. gali reikšti prieveiksmiai („d a- 
bar gyvenu kaime“), daiktavardžiai 
(„sugrįžome naktį“), dalyviai („pa r- 
jojęs baigsiu darbą“), pusdalyviai 
(„bevažiuodamas sulygau arklį"), 
padalyviai („jis parvažiavo sute- 
m us“), įvairios prielinksninės konstruk- 
cijos („per naktį budėjau“; „rugius 
nupiovėme su saule“) ir pan. Antra 
vertus, ta pati kalbos dalis ar net ta 
pati žodžio forma skirtinguose saki- 
niuose gali reikšti įvairias A., plg. „Aš, 
jaunas būdamas, juokiausi iš se- 
nių (laiko A.); „Aš, tavim būdamas, 
taip nedaryčiau“ (sąlygos „A.). Ribos 
tarp atskirų A. nėra griežtai apibrėžtos, 
ir dažnai pasitaiko pereinamųjų atvejų. 


APLINKINIS — vestuvinis liaudies šokis. 
Muzikos metras ?/,, tempas vidutinis. 
Skiriami 2 variantai — veliuoniečių ir 
zanavykų. Veliuoniečių aplinkinyje da- 
lyvauja visi vestuvininkai, zanavykų — 
tik piršlys ir pamergės. A. aprašė 
A. Juška „Svotbinėje rėdoje“ (1880). 
A. buvo žinomas ir apie Daugus, tačiau 
ne kaip apeiginis šokis; buvo šokamas 
kaip paprasta polka. Veliuoniečių A. 
1949 J. Lingys pritaikė scenai. 


Lit.: J. Lingys, Lietuvių liaudies šokiai, t. 3, 
V., 1959, 


APOKOPĖ [gr. apokopč — nukirti- 
mas] — garsų nukritimas žodžių gale. 
Liet. kalboje gali nukristi: trumpieji bal- 
sialiai i Me ankijUss PVZ Visa Vieno 
(iš „visa viena"), „viršuj“ (iš „viršuje“), 
„tur būt“ (iš „turi būti“), „tarp“ (iš 
„tarpu“); ilgieji balsiai „4“, „į“, „ų“, 
pvz., „šįryt“ (iš „šį rytą“), „šiąnakt“ (iš 
„Šią naktį“), „mūs“ (iš „mūsų“); retkar- 
čiais dvibalsiai „ai“, „ei“, „au“, pvz., 
„mat“ (iš „matai“), „greit“ (iš „greitai“"), 


' „kol“ (iš „kolei“), „tuoj“ (iš „tuojau"); 


pasitaiko ir priebalsių nukritimų. Skiria- 
mos senosios A., dabartinės lit. kalbos 
A. (gretiminės lytys) ir tarminės A. 


APOLSKIS Jonas [g. 1892.VIII.9 Mikniš- 
kiuose (Lazdijų rj.)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis. Kilęs iš ž. ū. darbininkų. 
1918—19 Marijampolės aps. Liudvina- 
vo vls. Darbininkų atstovų tarybos na- 
rys, Žž. ū. darbininkų profs-gos Liucinavo 
sk. pirmininkas. Lietuvos profsąjungų 
I suvažiavimo (1920.V1.20—22 Kaune) de- 
legatas. 1940—41 Liudvinavo vls. vykdo- 
mojo k-to pirmininkas. Hitlerinės oku- 
pacijos metais daugiau kaip 2 metus 
buvo kalinamas Marijampolėje, Pra- 
vieniškėse. Išėjęs iš kalėjimo, palaikė 
ryšius su partizanais. Nuo 1950 TSKP 


84 APO— APS 


narys. 1950—54 TSRS AT deputatas. 
Pensininkas. 

„APOSTOL“ („Anocro1“ — „Apašta- 
las") — pirmoji Vilniuje (ir TSRS 


teritorijoje) spausdinta knyga. Išleido 
P. Skorina 1525. Knygą sudaro „Nau- 
jojo testamento“ dalis (apaštalų darbai 
ir laiškai). Ji išleista bažnytine slavų 
kalba, priartinta prie šnekamosios balta- 
rusių kalbos. Leidinys padalytas atskira 
raidine numeracija į 4 knygeles su 
2 kolofonais (baigiamaisiais puslapiais). 


- NOGAaKUk:= 


Olokana č GHA KkKra gaoaĄ a š no 
mol, imt TA alinėjerų 
Ato Mas nTaschaA + Nomons NoCasMnEM 
GaT MI : NoCmoAB, CosojuniKE CEAME I? 
Taas ĖnNCmoAK Cerro naGan AL Ak 
ma 1 NoNagos. MM naro Cnachmcia iCa 
xp“ Cuwa B0RHA- TuCtynaro, Name Co 
„maro „Maeažtėtmi namoro> MšCrys map 
ma; TipMAtįmaušų HaAACKKMo sro r0 
A AakraimoNmą Kasiaugosina, 
Kopo4A noicKoro* H cžauvoro Knaza An 
MOKBCKAFO „M tyEnarė , H AoMOHMLCKaro 
Mūinbiys - GoCAnenon mACME eHAsACKOA 
SaAOBINN R 6LIMINCHEMA . Mayo Aeran 
ON Anaznocmuio + Aonmopa ba) 
GKopN M L Onosoysa Eorų sompoRyN dan 
MON M npcyTok marija Eto mapikų, caš 
CiAH C6rinaIMA KOYAMH + "Kapo 
: ALMA NoCndAKmaIAS Rasė. 
S pOMK nAeYanNA Ie sa 


P. Skorinos knygos ,„Apostol“ (1525) AAS 
masis puslapis 


Vienas jo egzempliorius saugomas Vil- 
niaus un-to bibliotekoje. Vėliau „A.“ iš- 
leista Maskvoje (1564) ir Lvove (1574). 
Lit.: L. Vladimirovas, Pranciškus Skorina — 
Vilniaus spaudos pradininkas, V., 1956 
APSAKYMAS — vienas pagrindinių 
(greta apysakos ir romano) grožinės pro- 
zos žanrų. Vakarų lit-rose A. vadinamas 
novele, nors juos kai kas laiko atski- 
rais žanrais. A.— dažniausiai nedidelės 
apimties pasakojimas apie vieną įvykį 
ar epizodą, atskiro gyvenimo momento 
pavaizdavimu atskleidžiąs gilius visuom. 
dėsningumus, bendrybes. Be tipiškos A. 
formos, yra daug pereinamųjų formų, 
artimų pasakai, legendai, vaizdeliui, 
apybraižai, apysakai ir įvairuojančių 
priklausomai nuo epochos, kūrybos me- 
todo ir stiliaus. Būna A., įjungtų į di- 
desnį kūrinį (atskiri Vaižganto ,„Pra- 
giedrulių“ epizodai), ir iš atskirų A. su- 
darytų apysakų, romanų (J. Baltušio 
„Parduotos vasaros"). A. žanras pasaul. 
lit-roje vystomas nuo renesanso laikų. 
Žymių jo pavyzdžių yra sukūrę Dž. Bo- 
kačas (italų lit-ra), P. Merimė, Gi de 
Mopasanas (pranc. lit-ra), Markas Tve- 


nas, O. Henris (JAV lit-ra), A. Puškinas, 
N. Gogolis, I. Turgenevas, L. Tolstojus, 
A. Čechovas, M. Gorkis (rusų lit-ra) 
ir kt. Daugumas šių rašytojų veikė liet. 
A. raidą. 

Liet. lit-roje A. užuomazgų yra XIX a. 
vid. didaktiniuose pasakojimuose (A. Ta- 
tarės ir kt.). Pirmuosius liet. A., daugiau- 
sia didaktinius, iš dalies skirtus vai- 
kams, parašė M. Valančius (,„Vaikų kny- 
gelė", „Paaugusių žmonių knygelė“). 
Realistinius, daugiausia buitinės temati- 
kos, A. XIX a. pab.—XX a. pr. kūrė Že- 
maitė, Lazdynų Pelėda, G. Petkevičaitė- 
Bitė, A. Kriščiukaitis-Aišbė ir kt. Jų ap- 
sakymai (Žemaitės „Marti“, „Petras Kur- 
melis“, „Topylis“, „Prie dvaro“, „Kuni- 
go naudą velniai gaudo"; Lazdynų Pe- 
lėdos „Motulė paviliojo“, „Stebuklingoji 
tošelė“; G. Petkevičaitės-Bitės „Dievui 
atkišus“, A. Kriščiukaičio-Aišbės „Brič- 
ka“) įėjo į liet. A. klasiką. XX a. pir- 
maisiais 2 dešimtmečiais liet. A. spar- 
čiai vystėsi meniniu-stilistiniu atžvilgiu. 
J. Biliūnas, V. Krėvė, A. Vienuolis išplė- 
tė liet. A. tematiką, pagilino psichologi- 
jos vaizdavimą, įnešė lyr. elementų. 
Liet. A. žanrą jie praturtino tokiais įžy- 
miais kūriniais, kaip „Lazda“ (J. Bi- 
liūnas), „„Paskenduolė“ (A. Vienuolis), 
„Skerdžius“ (V. Krėvė). Šiuo laikotar- 
piu pasirodė pirmieji A. (J. Biliūno, 
K. Jasiukaičio, B. Laucevičiaus-Vargšo, 
V. Kapsuko ir kt.) proletariato gyveni- 
mo, rev. kovos temomis. Buržuazijos 
viešpatavimo laikotarpiu liet. A. žanre 
reiškėsi 2 kryptys — modernistinė, 
atspindinti miesčioniškas,  dekadenti- 
nes, klerikalines tendencijas, ir realis- 
tinė, reiškianti pažangias, demokratines, 
kapit. santvarką demaskuojančias ten- 
dencijas. Pirmajai krypčiai atstovaujan- 
tį, daugiausia impresionistinio bei ekspre- 
sionistinio pobūdžio A. kultivavo J. Sa- 
vickis, I. Šeinius, A. Vaičiulaitis, J. Pet- 
rėnas (P. Tarulis) ir kt. Kritinio realiz- 
mo A. ypač išvystė P. Cvirka (rink. 
„Saulėlydis Nykos valsčiuje“, „Kasdie- 
nės istorijos“), A. Venclova (rink. 
„Naktis“j, J. Simkus (rink. „Kova dėl 
dievc“), J. Baltušis (rink. „Savaitė pra- 
sideda gerai“), J. Marcinkevičius ir kt. 
Kai kurie šių rašytojų A. (P. Cvir- 
kos „Superfosfatas“, „„Uogelė“, „Siena“; 
A. Venclovos „Medis ir jo atžalos“ 
ir kt.) priklauso prie geriausių šio žan- 
ro kūrinių liet. lit-roje. P. Cvirka taip 
pat žymiai praturtino A. vaikams (rink. 
„Cukriniai avinėliai“). Rev. prol. tema- 
tikos A. šiuo metu kūrė A. Gudaitis- 
Guzevičius, E. Tautkaitė, A. Jasutis, 
A. Maginskas ir kt. 

Taryb. liet. lit-roje A. yra vienas la- 
biausiai išsivysčiusių ir gausiausių grož. 
prozos žanrų. D. Tėvynės karo laiko- 
tarpiu ir pirmaisiais pokario metais idė- 
jiškai ir meniškai reikšmingų A. kovos 
su vok. faš. okupantais bei krašto atsta- 
tymo, taip pat burž. praeities demaska- 
vimo tematika sukūrė P. Cvirka (rink. 
„Ąžuolo šaknys“), A. Vienuolis („Išduk- 
terė"), J. Baltušis („Abišalė“), J. Avy- 
žius, J. Dovydaitis, A. Gricius, H. Kor- 
sakienė, A. Bauža, V. Sirijos-Gira, 
S. Kapnys, K. Marukas ir kt. Kai kurie 


jų, ypač M. Sluckis, A. Baltrūnas, 
Alb. Žukauskas, K. Saja ir kt., našiai 
vystė ir tebevysto A. vaikams bei jau- 
nimui. Antrajame pokario dešimtmetyje 
liet. A. raidoje pasireiškė tematinių-for- 
malinių poslinkių: gilesnis herojų psi- 
chologijos vaizdavimas, gausesnis po- 
tekstės ir asociatyvinių ar lyrinių mo- 
„stilistiniai bei 


piu A. žanre svariausiai reiškiasi 
M. Sluckis (rink. „Geriau mums nesusi- 
tikti" ir kt.), naujoviškus ieškojimus 


savo A. atspindi J. Mikelinskas, R. Lan- 
kauskas, I. Meras, V. Dautartas ir kt. 
jaunieji prozininkai. Buitinį-psichologinį 
A. toliau vysto J. Baltušis, J. Dovydai- 
tis, A. Pocius, jumoristinį-satyrinį — 
A. Pakalnis ir kt. Geriausieji tarybiniai 
iiet. A. atskirų autorių rinkiniais ar ko- 
lektyvinėmis rinktinėmis išleisti dauge- 
lio tarybinių ir užsienio tautų kalbomis. 


Lit.: J. Lankutis, Apsakymo žavumas.— So- 

cialistinis realizmas lietuvių literatūroje, V., 
1959; A. Radzevičius, Apie charakterio trakta- 
lietuvių tarybiniame apsakyme.—,,Per- 
galė“, 1963, Nr. 7; A. Radzevičius, Žanro ga- 
limybės.—,,Pergalė“, 1964, Nr. 3; V. Kubilius, 
Naujo stiliaus beieškant.— Naujų kelių ieš- 
kant, V., 1964. 
APSINGĖ — ežeras Alytaus rj., 8,5 km 
į š. v. nuo Merkinės. Plotas 12,5 ha, 
didž. gylis 12 m. Ežeras rininis, siauras, 
ištįsęs iš š. į p.; ilgis 880 m, didž. plotis 
210 m. Išteka Apsingė (Nemuno inta- 
kas). Ežeras verslovinis. 


APSKRITIES MOKYKLOS — XVIII-—- 
XIX a. nepilnos vidurinės mokyklos. 
Susikūrus Edukacinei komisijai (1773), 
Žečpospolitos vid. m-los buvo suskirsty- 
tos į apskrities m-las ir vaivadines 
m-las. 1780—1803 A. m. buvo vadina- 
mos paapygardinėmis m-lomis (vaivadi- 
nės virto apygardinėmis mokyklomis). 
1805 tuometinėje Vilniaus gub. buvo 
15 A. m.: Kaune, Telšiuose, Žemaičių 
Kalvarijoje,  Padubysyje, Raseiniuose, 
Dotnuvoje, Kėdainiuose, Panevėžyje, 
Kražiuose (nuo 1817 g-ja), Ukmergėje, 
Merkinėje, Troškūnuose, Kaltinėnuose, 
Skapiškyje, Kolainiuose. Šiose m-lose 
mokslas truko 6 metus, jos turėjo 6, 5 
bei 4 klases. Po 1831 sukilimo apie pusę 
A. m. uždaryta. 1858.VI.9 potvarkiu 
A. m. paverstos triklasėmis m-lomis. 


APSKRITIES VIRŠININKAS — vyriau- 
sias apskrities valdininkas buržuazinėje 
Lietuvoje. Buvo skiriamas vidaus reika- 
lų ministro ir vykdė centrinės valdžios 
politiką apskrityje, tvarkė vietos savi- 
valdybių darbą ir vadovavo policijai. 
Pagal 1920.V.14 įstatymą A. v. turėjo 
teisę leisti privalomus įsakymus. Vi- 
sos draugijos ir polit. partijos turėjo 
būti A. v. įregistruojamos. Naudo- 
damiesi šia teise, A. v. neregistravo 
pažangiųjų visuomeninių org-jų  ar- 
ba jas uždarinėjo. Viešam susirinki- 
mui sušaukti buvo reikalingas A. v. lei- 
dimas. A. v. kontroliavo spaudą, jos 
platinimą, uždrausdavo arba konfiskuo- 
davo darbininkų reikalus ginančią spau- 
dą, dėdavo baudas laikraščių redak- 
toriams.  Sustiprintos apsaugos metu 
(ž. Karo padėtis) ir nepaprastuoju me- 


vimą 


tu A. v. turėjo teisę be teismo bausti 
žmones įvairiomis bausmėmis — siųsti 
Į konc. stovyklas, tremti į kitas apskri- 
tis, uždaryti iki 3 mėn. į kalėjimą, už- 
dėti iki 5000 lt baudą. A. v. buvo ap- 
skrities v-bos pirmininkas, iš tikrųjų 
tvarkė apskrities savivaldybę. Suteikus 
Savivaldybėms teisę parinkti kandida- 
tus į faš. seimą (1936), faktiškai A. v. 
Parinko ir kandidatus į seimo atstovus. 
Nuvertus faš. diktatūrą, Lietuvos Liau- 
dies Vyriausybė, pertvarkydama valsty- 
€s aparatą, paskyrė naujus A. v. 
1940.X A. v. pareigybė panaikinta. 


APSKRITIS — Lietuvos administracinis 
teritorijos vienetas, buvęs iki suskirsty- 
Mo į rajonus. 

„Lietuvoje XIV a. teritorija administracijos 
Ieikalui buvo suskirstyta į pavietus bei vals- 
€lus. Istoriškai susidarė nevienodo didumo 
Pavietai, 1564—65 iš jų sudaryti nauji maždaug 
Vienodo didumo pavietai. Vieni jų prilygo se- 
šiems valsčiams bei pavietams, pvz., Upy- 
A (Panevėžio) pavietas, kiti apėmė kelis 
Kasčius, pvz., Kauno pavietas, apėmęs Kauno, 

armėlavos, Rumšiškių, Punios, Darsūniškio, 

irštono, Stakliškių valsčius. XVIII a. Že- 
maitiją buvo suskirstyta į Raseinių, Telšių ir 
iaulių pavietus. Lietuvą prijungus prie Rusi- 
Ep buvo sudarytos gubernijos. Jos buvo su- 

itstytos į pavietus (rus. ujezd), nuo XX a. pr. 
vadinamus lietuviškai — apskritimis. I pasaul. 
aro metu vok. okupantai apskritis kiek su- 


A jos buvo vadinamos „,kreizais“ (vok. 
s). 


„„Burž. Lietuvoje 1919 buvo 20 apskri- 
čų: Alytaus, Kauno, Kėdainių, Kretin- 
BOS, Marijampolės, Mažeikių, Panevė- 
žo, Pasvalio (vėliau Biržų), Raseinių, 
Rokiškio, Seinų (centras Lazdijuose), Ša- 
Ųų Šiaulių, Tauragės, Telšių, Trakų 
(centras Kaišiadoryse), Ukmergės, Ute- 
nos, Vilkaviškio, Zarasų (Ežerėnų). Kiek- 
Viena A. buvo suskirstyta į valsčius, 
kurių 1933 buvo 249. Klaipėdos krašte 
1923 sudarytos dar 3 A.: Klaipėdos, Pa- 
Bėgių ir Šilutės. Be to, A. teises turėjo 
šie miestai: Kaunas, Klaipėda, Panevė- 
Žys, Šiauliai ir Ukmergė. Kai 1939 Ta- 
tybų Sąjunga perdavė Lietuvai Vilniaus 
stitį, buvo sudarytos Vilniaus, Švenčio- 
nėlių, Trakų (centras perkeltas iš Kai- 
S aorlų į Trakus) ir Eišiškių apskritys; 
Eau A. pavadinta Lazdijų A. Burž. 
letuvoje centrinės valdžios atstovas ir 
A. valdytojas buvo apskrities viršinin- 
Si * O vietos savivaldos organas — ap- 
Xrities taryba ir apskrities valdyba 
(ž. Savivaldybė). 
p Taryb. santvarkos metais A. plotas 
eis Pakeistas: 1941.1.1 Lietuvos TSR 
išno paskirstyta į 23 A., o 1950, prieš 
Sritorijos paskirstymą rajonais, Lietuvos 
R buvo 57 A. 
APSĖ — 


A upė Skuodo rj, Bartuvos deš. 
KAonasės Ilgis 40 km, baseino plotas 
i km“. Versmės Margininkų kaime, 
i Km į š. r. nuo Ylakių. Teka v. kryp- 
Ša Aukštupyje vadinama Vereta. A. 
p UPių eina Latvijos TSR siena. Įte- 
a 1 Bartuvą 47 km nuo jos žiočių, 
a žemiau Skuodo. Intakai: dešinie- 
1 — Kaltis, Sartis, Vitvytė ir Rūnė 
je) Pastarieji Latvijos TSR teritorijo- 
ŽA6 kairysis — Spiginas. Vid. nuolydis 

cm/km. Slėnis siauras, sausas, 20— 


4 mšja. gylio. Vid. debitas žiotyse 


APŠLAVAS — ežeras Utenos rj, 7 km 
į v. nuo Utenos, prie geležinkelio 
į Anykščius. Plotas 36 ha. Ežeras rini- 
nis, siauras ir ilgas, ištįsęs iš Šš. v. į p. I. 
Krantai sausi. Š. v. pakrantėje įsikūrę 
Stabulankiai. Ežeras verslovinis. 


„APŠVIETA“ („Apszvieta") — ateistinis 
mėnesinis literatūros ir mokslo žur- 
nalas, ėjęs 1892—93. Leido Lietuvių 
mokslo draugystė Amerikoje. Spausdin- 
tas Tilžėje. Išėjo 15 nr. Red. J. Šliu- 
pas. Išspausdino straipsnių materialisti- 
nės filosofijos (F. Biuchnerio „Jėga ir 
materija“ ir kt.) ir gamtos mokslų 
(S. Flamariono „Pasaulio pabaiga“ ir kt.) 
klausimais. Nemaža savo straipsnių apie 
kovotojus prieš klerikalizmą paskelbė 
J. Andziulaitis-Kalnėnas („Tomas Miun- 
ceris“, „Erazmas Roterdamietis“, ,„Volte- 
ras“). Žurnale bendradarbiavo J. Basa- 
navičius, V. Dembskis, A. Fromas-Gu- 
žutis, L. Vaineikis ir kt. Jame išspaus- 
dinta T. Digasinskio, Gi de Mopasano, 
M. Saltikovo-Ščedrino ir kt. rašytojų kū- 
rinių vertimų. Nors „A.“ dažniausiai 
laikėsi liberalinių pozicijų, bet suvai- 
dino tam tikrą teigiamą vaidmenį kovo- 
je prieš rel. prietarus bei klerikalizmą. 


APTEKA — upė Ukmergės ir Panevė- 
žio Ij, Juodos deš. intakas. Ilgis 
29 km, baseino plotas 99 km?. Praside- 
da Taujėnų miške, 9 km į š. v. nuo 
Taujėnų. Teka lyguma į š. v., prateka 
Lėno ež. Įteka į Juodą 22 km nuo jos 
žiočių, ties Jotainiais. Intakai: Klampio- 
ji (deš),  Kapėsė (kair). Nuolydis 
76 cm/km. Vid. debitas žiotyse 0,52 m'/s. 
Vaga sureguliuota. 


APŪNIŠKIO MISŠKAS — miškas Rokiš- 
kio rj., į š. nuo Rokiškio, 2,5 km į p. v. 
nuo Juodupės. Priklauso Rokiškio miš- 
kų ūkio Rokiškio ir Juodupės giri- 
ninkijoms. Plotas 2465 ha; medynų 
2280 ha. Daugiau kaip 100 ha miško yra 
kultūrinės kilmės, kita dalis — savaimi- 
nės. Reljefas banguotas. Per mišką teka 
Vingerinė ir jos intakas Beržiena. Dir- 
vožemiai velėniniai jauriniai, vidutiniš- 
kai ir labai sujaurėję, vietomis gliejiš- 
ki, priesmėliniai, ant riedulingo prie- 
molio. Pušynų yra 7095, eglynų 1376, 
beržynų 1275, juodalksnynų 495. Daugu- 
mas pušynų mėlyniniai ir brukniniai, 
eglynai — mėlyniniai ir kiškiakopūsti- 
niai, juodalksnynai — viksviniai ir vilk- 
dalginiai. 9595; sudaro jaunuolynai ir 
pusbrandžiai medynai. Bonitetas I—II, 
skalsumas 0,7—0,8, vid. tūris 130 ktm/ha. 
Yra briedžių, stirnų, šernų, lapių, usūri- 
nių šunų, pasitaiko kiaunių. A. m. įeina 
į Rokiškio miesto žaliąją zoną. Miškas 
nuo seno garsėjo aukštomis ir storomis 
pušimis. Burž. valdymo metais daug 
miško medžiagos buvo išvežama į pram. 
centrus ir užsienį. Vok. faš. okupacijos 
metais miške veikė Žemaitės taryb. par- 
tizanų brigada. 


APŪOKAI. Lietuvoje gyvena trys A. rū- 
šys: didysis A. (Bubo bubo), mažasis A. 
(Asio. otus) ir paprastasis apuokėlis 
(Otus scops). Didysis A. labai retas, 
nykstantis paukštis; gyvena dideliuose 
miškuose. Mažasis A. dažnas, ypač ma- 


APS — APU 85 


žuose miškuose. Paprastasis apuokėlis 
retas, gyvena nedideliuose miškuose, 
soduose, parkuose. Visų rūšių A. nau- 
dingi kaip pelinių graužikų naikintojai. 
Juos medžioti draudžiama. 


APŪUOKAS-MAKSIMAVIČIUS Jonas 
[g. 1911.IV.30 Rygoje] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis, Lietuvos TSR nusipel- 
nęs kultūros veikėjas (1965). Kilęs iš 
darbininkų. 1927 įstojo į LKJS ir buvo 
„Aušros“ berniukų g-jos Kaune kuope- 
lės sekretoriumi, 1928—30 LKJS Kauno 
rajono k-to narys. 1930.IV.29 nuteistas 
1!/; metų kalėti. 1931.II Kauno kalėji- 
me dalyvavo polit. kalinių 10 dienų 
bado streike. Išėjęs iš kalėjimo, tęsė 
rev. veiklą Kaune, bendradarbiavo LKJS 
pogr. spaudoje. Nuo 1931 Komunistų 
partijos narys. 1931.XII—1933.IX techn. 
sekretorius LKP atstovybėje prie Kom- 
interno Vykd. k-to, vėliau pasiųstas mo- 
kytis į partinę m-lą Maskvoje. 1934 grį- 
žo į Kauną ir dirbo komjaunimo ir 
partinį pogr. darbą. 1935—36 LKP Kau- 
no miesto Šančių parajonio k-to sekre- 
torius. Adm. tvarka kelis kartus kalin- 
tas. 1938 išvyko į TSRS. Asmenybės 
kulto sąlygomis neteisėtai represuotas. 
Reabilituotas. 1946—63 Kauno ist. mu- 
ziejaus direktorius. Pensininkas. 


„APŪUOKAS“ — vaikų ratelis. Plačiau 
buvo žinomas XIX a. pab.—XX a. pr. 
Suvalkijoje (Kybartai, Višakio Rūda). 
J. Lingys ratelį pritaikė scenai. 

Lit.: Suk, suk ratelį..., [šokiai ir žaidimai], 

V., 1957, 
APUOLĖ — kaimas Skuodo rj, Alek- 
sandrijos apyl, 8 km į p. r. nuo Skuo- 
do, prie kelio į Barstyčius. 190 gyv. 
(1959). Per A. teka Luoba ir jos inta- 
kas Šata. Aštuonmetė m-la (1949 įsteig- 
ta septynmetė). 

Prie A., Luobos ir jos kair. intako 
Brukio santakoje, yra didelis Apuolės pi- 
liakalnis. Jis paskelbtas landšaftiniu- 
istoriniu draustiniu. Rytinėje, vandens 
neapsaugotoje piliakalnio dalyje išlikęs 
38 m pločio, 7—8 m aukščio, 70 m ilgio 
pylimas ir 3 m gylio, 10 m pločio grio- 
vys. Piliakalnio aikštelė apie 0,5 ha. 
Papėdėje pastebimi sen. gyvenvietės 
pėdsakai ir kapinynas. 

A. piliakalnio istoriją galima suskirstyti 
į 4 laikotarpius. I laikotarpio (I—V. a.) pra- 
džioje piliakalnis įtvirtinimų neturėjo; antro- 
joje laikotarpio pusėje jis sustiprintas apie 
1,5 m aukščio pylimu ir maždaug 2 m pločio 
siena. Pylimo degėsių sluoksnis ir jame rasta 


žalvarinė storagalė apyrankė rodo, kad V a. 
pab. pilis sudegė. II laikotarpyje (VI—VII a.) 


Apuolės piliakalnio pylimo scheminis piūvis 


pilis atstatyta, pylimas paaukštintas; laikotar- 
pio pabaigoje pilis vėl sunaikinta. III laiko- 
tarpyje (VIII-IX a.) pylimas paaukštintas iki 
6,5 m ir praplatintas iki 30 m (prie pagrindo); 
pastatyta rąstų siena. Rąstai buvo sukrauti ho- 
rizontaliai (apačioje ąžuoliniai, viršuje 10— 
20 cm storio pušiniai ir egliniai) ir sustiprinti 


86 APU—ARCH 


į žemę vertikaliai sukaltais ąžuoliniais rąstais 
bei ąžuolinėmis vinimis. Plyšiai tarp rąstų 
buvo priplūkti molio. Manoma, kad šiame lai- 
kotarpyje buvo įrengtas ir vandens rezervua- 
ras (piliakalnio aikštelėje atrastas 4,5 m il- 
gio, 4 m pločio ir 2 m gylio rentinys). IX a. 
vid. pilį puolė švedai. IV laikotarpyje (X— 
XII a.) piliakalnio pylimas buvo paaukštintas 
iki 7,5 m ir praplatintas iki 38 m. Piliakalnio 
aikštelėje rasta daug šio laikotarpio žiestosios 
keramikos šukių, strėlių antgalių, audimo pa- 
svarėlių ir suanglėjusių kviečių, miežių, ru- 
gių, avižų, žirnių grūdų. 

A. pirmą kartą minima IX a. Rim- 
berto kronikoje „Šv. Anscharo gyveni- 
mas“ („Vita sancti Anscharii"); 853 Šve- 
dijos karalius Olafas su didele kariuo- 
mene puolęs kuršių miestą, vad. Apulia, 
kurį 8 dienas gynę 15000 karių; po to 
gynėjai pasidavę ir pasižadėję atiduoti 
anksčiau iš danų pagrobtus turtus, duoti 
nuo kiekvieno pilies gynėjo po pusę 
svaro sidabro, mokėti švedams duoklę. 
Nors šio šaltinio žinios vertintinos kri- 
tiškai, tačiau jos rodo, kad A. tuo metu 
buvo stipri pilis. XIII a. pradžioje A. ne- 
teko „gynybinės reikšmės. 1253 Rygos 
vyskupo ir Livonijos ordino raštuose dėl 
kuršių žemių pasidalijimo A. minima 
kaip nedirbama žemė. XV—-XVI a. pilia- 
kalnio pylimo viršuje buvo laidojami 
mirusieji. XVI a. raštuose minima A. 
vaitystė, priklausiusi Grustės valsčiui; 
Apuolėje būta bajorų sodybų. 

XIX a. ilgą laiką buvo spėliojama, 
kur galėjusi būti A. pilis. Pirmą kartą 
tikrąją A. pilies vietą nurodė S. Dau- 
kantas ,„Būde senovės lietuvių, kalnėnų 
ir žemaičių“ (1845). 1887 piliakalnį ap- 
rašė E. Volteris ir J. Deringas. Piliakal- 
nis tyrinėtas 1928, 1930—32. 


Lit: A. Bielenstein, Le village d'Apuolė 
(Opuolė) dans le gouvernement de Kowno et 
la ville finnoise Apulia.—TpyAbi IX apxeoA0- 
raueckoro  Cbe3a B BuAbHe, T. 1, BuAbHa, 
1895 [p. 62—80]; Lietuvos TSR istorijos šalti- 
niai, t. 1, V., 1955 [p. 21]; Lietuvos TSR isto- 
rija, t. 1, V., 1957 [p. 35, 46—47]; R. Volkaitė- 
Kulikauskienė, Lietuvos archeologiniai pamink- 
lai ir jų tyrinėjimai, V., 1958. 


APUSINAS — upė Raseinių rj., Šešuvies 
kair. intakas. Ilgis 19 km, baseino plo- 
tas 46 km?. Versmės Žemaičių aukštu- 
mos p. pakraštyje, Rimkiškių apylinkėse, 
arti Radviliškio—Sovetsko glžk. Teka 
į p. v. Įteka į Šešuvį 78 km nuo jos žio- 
čių. Intakai: dešinysis — Kerupys, kai- 
rieji — Šilaupė, Plačiuva. 


APVALASAI, Akmeno ežeras, — ežeras 
Rokiškio rj., 7 km į š. v. nuo Juodupės, 
prie Latvijos TSR sienos. Plotas 39 ha. 
Dubuo išgulėtas ledo luisto. Ilgis 1000 m, 
didž. plotis 655 m. Krantai aukšti, dug- 
nas lėkštas. Š. v. pakrantėje yra Ilsen- 
bergo kaimas, Ežeras verslovinis. 


APVARDAI, Apyvardų ežeras — ežeras 
Ignalinos rj, 12 km į r. nuo Dūkšto, 
prie BTSR sienos. Plotas 535 ha, didž. 
gylis 5 m. Ežero dubuo susidaręs dug- 
ninėje morenoje. Ilgis 3,6 km, didž. plo- 
tis 2,3 km, kranto linijos ilgis 10 km. 
Krantai durpėti. Įteka Gaidė, Žilmai- 
tis; išteka Apyvardė (Drūkšos intakas). 
Ežeras verslovinis; žuvies 1964 sugauta 


5,5 kg/ha (daugiausia lydekų, kuojų, 
ešerių). 1958 įleista starkių. 


APVARŠUVA — kaimas Šilalės rj., Lau- 
kuvos apyl, 5 km į š. nuo Laukuvos, 
11 km į p. v. nuo Varnių. 207 gyv. 
(1959). Pr. m-la (nuo 1952). 1891 Kaime 
gimė L. Jonikas, pažangus JAV lietu- 
vių veikėjas, „Vilties“ redaktorius. 


APŽĖLDINIMAS ž. Dekoratyviniai ir ap- 
sauginiai želdiniai. 


„APŽVALGA"— 1. Buržuazinis laikraš- 
tis, ėjęs 1911—14 du kartus per savai- 
tę (nuo 1914.IV.1 savaitinis) iš pradžių 
Klaipėdoje, vėliau Tilžėje. Buvo spaus- 
dinamas gotišku šriftu. Kone išimtinai 
rašė apie R. Prūsijos lietuvių gyveni- 
mą. Nors buvo lojalus kaizerinei val- 
džiai, suvaidino tam tikrą teigiamą 
vaidmenį Prūsijos lietuvių kovoje prieš 
germanizaciją. Nustojo ėjęs, kilus 
I pasaul. karui. 

2. Lietuvių socialistų sąjungos mėne- 
sinis laikraštis, ėjęs 1918 Filadelfijoje 
(JAV, Pensilvanijos valstija) vietoj už- 
daryto laikraščio „Kova“. Red. K. Vidi- 
kas-Tauras. Ėjo apie pusę metų. 

3. Buržuazinis savaitinis informacinis 
politikos, ūkio, ekonomikos ir literatū- 
ros laikraštis, ėjęs 1927 Kaune. 

4. Buržuazinis savaitinis žydų laikraš- 
tis lietuvių kalba, ėjęs 1935.VI.16— 
1940.VI1.25 Kaune. 


ARBATA. Apie A. vartojimą Lietuvoje 
žinių yra nuo 1777. Pirmiausia A. pa- 
plito dvaruose ir miestuose, 0 nuo 
XIX a. pab. ir kaimuose. Į Lietuvą A. 
patekdavo iš Kinijos, Indijos ir Japonijos 
per Hamburgą ir Rygą. 1850 Vilniaus 
miestas sunaudojo 7000 svarų A., kurią 
pirkliai atgabeno iš Rygos. Nuo 1850 
į Lietuvą A. buvo įvežama daugiausia 
iš Peterburgo, kur ji buvo pigesnė, ne- 
gu Rygoje. Iki XX a. Lietuvoje labiau- 
siai buvo paplitusi kiniška A.; vėliau, 
be Kinijos, svarbiausiais A. tiekėjais ta- 
po Ceilonas, Indija. 1924 Lietuva impor- 
tavo 81 t arbatžolių, 1926 — 100 t, 
1932 — 44 t, 1939 — 29 t. Lietuvos 
TSR A. isiveža iš Gruzijos TSR, Azer- 
baidžano TSR, Krasnodaro krašto, 
o t. p. iš Indijos, Kinijos, Ceilono ir In- 
donezijos. Tarybų Lietuvoje 1962 su- 
naudota 50 t arbatžolių. 


„ARBEITER“, „Der Arbeiter" (,„,Darbi- 
ninkas“), — komunistinis leidinys, išėjęs 
1927.VIII Klaipėdoje vokiečių kalba. 
Išleido Klaipėdos kr. darbininkų parti- 
ja. Red. V. Joneikis. Rašė apie rinkimus 
į Klaipėdos kr. seimelį, ragino balsuoti 
už darbininkų partijos kandidatus. Iš- 
leidus 1 nr., buvo uždarytas. 


„ARBEITER-ZEITUNG“ („Darbininkų 
laikraštis“) — darbininkų laikraštis vo- 
kiečių kalba, ėjęs 1924—27 Klaipėdoje. 
Iš pradžių laikraštį kas savaitę leido 
Klaipėdos miesto savivaldybės darbinin- 
kų frakcija, vėliau (nuo 1925 vid.) kas 
antrą savaitę — LKP CK iniciatyva su- 
kurta legali Klaipėdos krašto darbininkų 
partija. Rašė apie rev. judėjimą, bedar- 
bių padėtį, reikalavo laisvės polit. kali- 


niams, visų tautybių darbininkus ragi- 
no burtis į vieningas profs-gas, demas- 
kavo Lietuvos burž. partijų antiliaudinę 
veiklą. Darbininkų partijai nukrypus 
nuo klasinių pozicijų ir komunistams iš 
įos pasitraukus, laikraštis nustojo ėjęs. 


„ARBETER“ („Darbininkas“) — pogrin- 
dinis hektografuotas darbininkų laikraš- 
tėlis žydų kalba, ėjęs 1928—29 Anykš- 
čiuose. Leido pogrindinių profs-gų k-tas. 
Bendradarbiavo komunistai A. Berma- 
nas, Ch. Ševachaitė ir kt. Laikraštėlis 
rašė apie sunkią Anykščių darbininkų 
padėtį po faš. perversmo Lietuvoje, ra- 
gino stoti į pogr. profs-gas, kovoti prieš 
faš. santvarką. 


„ARBETER LEBN“ („Darbininkų gyveni- 
mas“) — darbininkų. savaitraštis žydų 
kalba, ėjęs 1926.VII—XII Kaune, Leido 
LKP CK. Faktinis redaktorius F. Abra- 
mavičius. Bendradarbiavo V. Šimensas, 
A. Lifšicas, keletą straipsnių parašė 
Z. Angarietis. Išėjo 25 nr. Uždarytas po 
faš. perversmo. 


„ARBETER VORT“ („Darbininkų žo- 
dis“) — darbininkų savaitraštis žydų kal- 
ba, ėjęs 1920 Kaune. Leido LKP CK. 
Rašė apie padėtį Tarybų Rusijoje, apie 
Raudonosios Armijos laimėjimus kovoje 
prieš kontrrevoliuciją, spausdino Tary- 
bų Rusijos spaudos apžvalgas ir kt. Iš- 
ėjo apie 6 nr. 


ARCHAIZMAI [gr. archaios — senovi- 
nis] — pasenę žodžiai, posakiai arba gra- 
matinės formos. Skiriamos dvi A. rūšys: 
tikrieji A. ir istorizmai. Žodis virsta A., 
kai atsiranda naujas daikto ar reiškinio 
pavadinimas, o pats daiktas ar reiškinys 
išlieka (pvz., „ašva“ — kumelė, „sek- 
mas“ — septintas), istorizmu — kai iš- 
nyksta pats daiktas ar reiškinys (pvz., 
„baudžiava“, „„vyžos“). Morfologinius A. 
sudaro pasenusios ir nebevartojamos žo- 
džių formos (pvz, „esmi“, „tavęsp“), 
sintaksinius — nebevartojamos konstruk- 
cijos (pvz., „Ko saulužės atsiskyrei?'— 
„Ko nuo saulužės atsiskyrei?“). A. kar- 
tais vartojami grož. lit-roje kaip stilisti- 
nė priemonė laiko koloritui paryškinti. 


„ARCHEOGRAFIČESKIJ SBORNIK" 
(„ApxeorpabuueckMi  C6opHHK“ — „Ar- 
cheografinis rinkinys“) — Vilniaus švie- 
timo apygardos valdybos 1867—1904 
leistas dokumentų rinkinys, skirtas 
daugiausia Lietuvos Didžiosios Kuni- 
gaikštystės (LDK) pravoslavų ir kt. baž- 
nyčių bei vienuolynų, jų valdų, religinių 
prieštaravimų 1406—1839 istorijai nu- 
šviesti. Dokumentai imti iš Vilniaus vie- 
šosios (dab. un-to) bibliotekos, įv. pra- 
voslavų bažnyčios įstaigų, iš Kėdainių 
ir Nesvyžiaus kun-ščių Radvilų dvarų 
archyvų. Dokumentus parenkant skel- 
bimui, vadovautasi caro valdžios intere- 
sais. Iš viso išėjo 14 „A. r." tomų. Pir- 
muosiuose tomuose daug klaidų, nes 
juos rengė menkai senus raštus mokėję 
skaityti raštininkai. Lietuvos istorijai ty- 
rinėti svarbiausi yra šie tomai: 1 (apie 
LDK sienas, Radvilų turtus, Platelių pi- 
li), 2 (apie Trakus, jų ekonomiją, Vil- 
nių), 3 (apie reformaciją Vilniuje ir kt.), 


4 (apie LDK XVI a. pab. politiką Ry- 
tuose), 6, 10, 12, 13 (apie unitus, jų 
Valdas Lietuvoje), 7 (apie Kauną, Kėdai- 
ius, Virbalį, Radvilų dvarus), 8 (apie 
kitas Radvilų valdas, reformaciją) ir 
14 (apie LDK politiką XVII a. Rytuose, 
Lietuvos dominikonų valdas 1821—32). 
Trylikai tomų 1905 išleista atskira bib- 
liografinė rodyklė („,Podrobnij alfavitnij 
Ukazatel“), 


ARCHEOGRAFIJA [gr. archeo, iš ar- 
chaios — senovinis +-grapho — rašau] — 
Pagalbinė istorijos mokslo šaka, kuri 
tiria bei nustato istorijos šaltinių apra- 
Symo bei publikavimo sistemą ir me- 
todus, Kaip mokslo šaka, A. atsira- 
do XVII a. V. Europoje. Ist. šaltinius 
bei aktus Lietuvoje pradėta skelbti 
XVIII a. Buvo išleistas M. Dogelio Len- 
kijos ir Lietuvos diplomatinių dokumen- 
tų rinkinys („Codex diplomaticus Regni 
Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae“, 
1758) bei P. Dubinskio Vilniaus miestui 
suteiktų teisių ir privilegijų rinkinys 
(1Zbiėr praw y przywileyėw miastu. .. 
Wilnowi nadanych“, 1788). A. sparčiai 
Vystėsi ypač XIX a., kai Peterburge, 
Tbilisyje, Kijeve ir Vilniuje pradėjo 
Veikti nuolatinės mokslo įstaigos — ar- 
Cheogratijos komisijos. Rusijos imperi- 
Joje iki Spalio revoliucijos archyvinių 
dokumentų rinkiniai, leidžiami įv. A. ko- 
misijų ir redakcijų, neturėjo vienos 
(temos, Bendroji archyvinių dokumen- 
B rengimo publikavimui sistema ir me- 
dai sukurti tik taryb. santvarkos me- 
als. Tarybų Sąjungoje yra 3 pagrindi- 
Niai A. centrai; Marksizmo-leninizmo 
n-tas prie TSKP CK su filialais sąjungi- 
Nėse respublikose, TSRS ir sąjunginių 
Tesbublikų MA istorijos in-tai, Vyriau- 
op archyvų v-ba prie TSRS MT ir ati- 
"nkamos v-bos bei centr. archyvai są- 
1Unginėse respublikose. Be to, dokumen- 
Ųų rinkinius leidžia mokslo įstaigos, 
aukštosios m-los, muziejai. 


ARCHEOGRAFIJOS KOMISIJOS — Ru- 
SIJOs mokslo įstaigos, veikusios XIX a.— 
a. pr. ir rinkusios, sisteminusios bei 
Pūblikavusios istorinius šaltinius. Kaip 
„uolatinė mokslo įstaiga, 1837 ėmė 
ARti archeografinė komisija prie Švie- 
Imo m-jos Peterburge, Ji surinko iš Ru- 
sijos ir užsienio archyvų bei bibliotekų 
aug archyvinių dokumentų, parengė ir 
Paskelbė „Pilną rusų metraščių rinkinį“ 
Kaaioje sobranije russkich letopisej“, 
t 1—1928), iš viso 24 tomus; 16 ir 17 
Ome yra ist. medžiagos apie Lietuvą. 
S k. išleido svarbių Lietuvos ist. šal- 
V ųjų tarpe 15 tomų „Pietinės ir 
akarinės Rusijos istorijos aktų" („Akti 


Otnosiaščijesia k istorii Južnoj i Za- 


laikinoji A. k., kuri surinko iš anksčiau 
Paskelbtų leidinių pluoštą senų ist. aktų 


ir 1843 išspausdino juos dvitomyje 
„Vilniaus, Kauno, Trakų miestų, pravo- 
slavų vienuolynų, cerkvių bei įvairių 
dalykų senųjų raštų ir aktų rinkinys“ 
(„Sobranije drevnich gramot i aktov 
gorodov: Vilni, Kovna, Trok, pravo- 
slavnich monastirej, cerkvej, i po Iaz- 
nim predmetam“). Nuo 1855 archyvinės 
medžiagos skelbimu rūpinosi prie Vil- 
niaus senienų muziejaus E. Tiškevičiaus 
pastangomis įkurta Archeologijos komi- 
sija, išleidusi M. Krupovičiaus surinktų 
dokumentų rinkinį ir I. Danilovičiaus 
Lietuvos ist. šaltinius ligi Liublino uni- 
jos. Šios ir kitos panašios iki to laiko 
veikusios org-jos buvo uždarytos, įstei- 
gus Vilniuje A. k. 

VILNIAUS A. K. buvo įsteigta 1864 
prie Vilniaus centr. archyvo ir per 
50 savo gyvavimo metų (iki 1915) pa- 
rengė bei išleido daugiau kaip 50 to- 
mų ist. aktų rinkinių. Pagr. komisijos 
leidinys —, „Aktai, leidžiami Vilniaus ko- 
misijos senoviniams aktams tirti" („„Akti, 
izdavajemije Vilenskoju komissijeju 
dlia razbora drevnich aktov“). Be to, 
Vilniaus A. k. išleido Lietuvos Did. 
Kun-stės 1559 girių revizijos knygą, 
1641 girių ordinaciją, 1558 Gardino 
vls. inventorių, senų aktų paleografi- 
nių nuotraukų rinkinį ir kt. šaltinius. 
Medžiagą savo leidiniams Vilniaus A. k. 
ėmė iš Vilniaus centr. archyvo senųjų 
aktų fondo, dalį — iš Vilniaus viešosios 
(dab. un-to) bibliotekos. 

Lit.» R. Mienicki, Wileūska komisja archeo- 
graficzna (1864—1915), Wilno, 1925. 
ARCHEOLOGIJA [gr. archaios — seno- 
vinis + gr. logos — mokslas] — istorijos 
mokslo šaka, tirianti žmonijos praeitį iš 
daiktinių paminklų — materialinės kultū- 
ros liekanų, užsikonservavusių žemėje. 
XVIII a. A. nagrinėjo klasikinio (graikų 
ir romėnų) meno paminklus. Nuo XIX a. 
A. tiria sen, žmonių gyvenimo lieka- 
nas. Pagrindinė A. tyrimų medžiaga — 
senųjų gyvenviečių bei senkapių iška- 
senos. 

Lietuvoje archeologiniais paminklais 
susidomėta XIX a. pr. Pirmasis arch. ra- 
dinius ėmė rinkti D. Poška, tačiau siste- 
mingiau Lietuvos arch. paminklus imta 
tyrinėti tik XIX a. viduryje. Darbas pa- 
gyvėjo, 1856 įsteigus Vilniuje Senienų 
muziejų, prie kurio pradėjo veikti Vil- 
niaus laikinoji archeologijos komisija, 
organizavusi arch. tyrinėjimus. Su šių 
įstaigų veikla susiję E. Tiškevičiaus, 
K. Tiškevičiaus ir A. Kirkoro vardai. 
XIX a. vid. pradėtą darbą nutraukė po 
1863 sukilimo sustiprėjusi carinė reak- 
cija: 1863 laikinoji A. komisija buvo 
uždaryta, Senienų muziejus pertvarky- 
tas. Intensyviau šioje srityje pradėta 
dirbti tik XIX a. pab., rengiantis Rusi- 
jos archeologų IX suvažiavimui, kuris 
įvyko 1893 Vilniuje. Tuo metu daug pa- 
dirbėjo Vilniaus Senienų muziejaus dir. 
F. Pokrovskis, tyrinėjęs Lietuvos r. Ia- 
jonus. Rusijos archeologų X suvažiavi- 
me Rygoje (1896) buvo keliami ir kai 
kurie Lietuvos A. klausimai. Tam tikrą 
vaidmenį suvaidino Peterburgo A. ko- 
misija, siųsdama atskirus žmones į Lie- 
tuvą tyrinėti arch. paminklų. Iš jų minė- 


ARCH— ARCH 87 


tini: E. Volteris, V. Kaširskis, J. Abra- 
movas, V. Nagevičius. Didelį indėlį 
į Lietuvos A. XX a. pr. įnešė Rusijos 
archeologas A. Spicinas. Tuo pat metu 
A. srityje pradėjo dirbti ir vietiniai kul- 
tūros veikėjai T. Daugirdas, V. Šukevi- 
čius ir kt. 

1919.11.25 Tarybų Lietuvos Švietimo 
liaudies komisariato sistemoje buvo 
įsteigta Archeologijos komisija archeo- 
logijos, etnografijos, liaudies meno, ar- 
chitektūros, istorijos ir kt. paminklams 
saugoti, tyrinėti ir tyrinėjimo duomenims 
skelbti, bet veiklos išplėsti nespėjo. 
Burž. Lietuvoje darbai A. srityje pradė- 
ti atskirų tyrinėtojų iniciatyva tik ket- 
virtajame XX a. dešimtmetyje. Š. r. Lie- 
tuvoje kai kuriuos piliakalnius tyrinėjo 
P. Tarasenka. 1936 įkurto Kauno kul- 
tūros muziejaus (dab. ist. muziejus) 
priešistorinis skyrius (J. Puzinas ir 
kt.) ištyrė keliolika senkapių. Darbas 
A. srityje suintensyvėjo tik 1940, at- 
kūrus taryb. santvarką Lietuvoje. Jau 
1940.VII.20 buvo išleistas kultūros pa- 
minklų apsaugos įstatymas, kuriuo visi 
A. paminklai paskelbti visuomenės nuo- 
savybe. Tais pačiais metais ištirta ke- 
letas plokštinių kapinynų Lietuvos va- 
karuose. Pradėti tokių retų laidojimo 
paminklų, kaip Kurmaičių pilkapių iš 
I t-mečio pr. m. e., tyrinėjimai. A. spe- 
cialistams rengti 1940 Vilniaus un-te 
įkurta archeologijos katedra. Išvadavus 
Tarybų Lietuvą iš hitlerinių okupantų, 
tie darbai dirbami daug platesniu mastu. 
Lietuvos TSR MA Istorijos in-te buvo 
įsteigtas archeologijos sektorius, kuris 
organizavo, koordinavo ir vykdė arch. 
kasinėjimus respublikoje. Nemažą šio 
darbo dalį atliko Vilniaus un-to archeo- 
logijos-etnografijos katedra ir resp. mu- 
ziejai. 1940—60 arch. paminklai tyrinė- 
ti 126 vietovėse (61 plokštinis kapiny- 
nas, 25 pilkapynai, 13 piliakalnių, 7 sen. 
sodybvietės, 15 stovyklų, 4 pilys ir 
1 mamuto radimo vieta). Pirmą kartą 
Lietuvos A. istorijoje pradėtos sistemin- 
gai tirti akmens ir žalvario (bronzos) 
amžiaus stovyklos. R. Jablonskytė-Ri- 
mantienė kasinėjo mezolitinę ir neoliti- 
nę Eigulių (Kaunas) stovyklą, neolitines 
ir žalvario amžiaus gyvenvietes Lam- 
pėdžiuose ir Laumėnuose (Kauno rj.), 
Žaliojoje ir kt. A. Tautavičius kasi- 
nėjo Poškų, Stakų, Dieveniškių, Didžiu- 
lių ir kt. pilkapių (I t-mečio antroji 
pusė — II t-mečio pr.) grupes. 1952— 
1954 P. Kulikauskas tyrinėjo Ne- 
menčinės piliakalnį, 1961 Piliakalnių 
kaimo (Kapsuko rj.) ir 1962 Paveisinin- 
kų (Lazdijų rj.) piliakalnius. 1957—62 
R. Kulikauskienė tyrė Migonių (Kaišia- 
dorių rj.) bei Punios (Alytaus rj.) pilia- 
kalnius. Tuo pat metu kasinėta Aukšta- 
dvario piliakalnis bei jo papėdėje esanti 
gyvenvietė (V. Daugudis, 1957—60) ir 
Bačkininkėlių (Prienų rj.) piliakalnis 
(O. Kuncienė). Šių piliakalnių tyrinėji- 
mai padėjo išaiškinti liet. genčių gy- 
venvietes I t-metyje ir II t-mečio pr., 
įgalino archeologus atkurti materialinės 


88 ARCH-— ARCH 


to laiko liet. genčių kultūros vaizdą bei 
visuomeninių santykių istoriją. Ypač di- 
delį darbą Lietuvos archeologai atliko 
1953—57 Kauno hidroelektrinės rajone, 
kuriame buvo ištirti visi žinomi arch. 
paminklai, turėję likti marių dugne. 
Pradėta tyrinėti sen. Lietuvos pilys. 
Trakų ir Kauno pilių arch. kasinėji- 
mai davė daug medžiagos šių pilių isto- 
rijai. Vertingų duomenų gauta 1955—61, 
tyrinėjant Vilniaus Žemutinę pilį (va- 
dovas A. Tautavičius). Čia atkasta iki 
XVI a. vid. stovėjusios Onu> bažnyčios 
liekanos, Onos-Barboros bažnyčios pa- 
matai, XVI a. vid. statyta 9—10 m 
aukščio masyvi siena, stiprinanti Gedi- 
mino kalno šlaitą, 2 medinių XIV— 
XVI a. pastatų liekanos, 4 akmeniniai 
kelio grindiniai ir apatiniuose sluoks- 
niuose ypač daug medžio statybos lie- 
kanų iš XIII-XIV a.: 25 medinių namų 
dalys, mediniais rąstais grįsto kelio lie- 
kanos bei įv. mediniai apyvokos reik- 
menys. Rasta ir labai gerai užsikonser- 
vavusių odos dirbinių. Vystant Lietuvos 
A., didelį vaidmenį suvaidino 3 tarpres- 
publikiniai suvažiavimai — 1949 Lenin- 
grade, 1951 Tartu ir 1955 Vilniuje, skir- 
ti tarybinio Pabaltijo A. klausimams. 


Lit.: R. Volkaitė-Kulikauskienė, Lietuvos ar- 
cheologiniai paminklai ir jų tyrinėjimai, V., 
1958; „Iš lietuvių kultūros istorijos“, t. 1—3, 
V., 1958—61; P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, 
0 Tauta sšiuss Lietuvos archeologijos bruožai, 


ARCHEOLOGIJOS KOMISIJOS ž. Vil- 
niaus laikinoji archeologijos komisija, 
Peterburgo archeologijos komisija, Vals- 
tybės archeologijos komisija. 


ARCHEOZOINĖ ERA — geologinis lai- 
kotarpis, prekambrio dalis. 


ARCHIPOVAS Filimonas [g. 1908.XII.9 
Utenoje] — teisininkas, baudžiamosios 
teisės ir baudžiamojo proceso specialis- 
tas. 1936 baigė Kauno un-to teisės f-tą 
ir buvo paskirtas advokatu į Zarasus. 
1940—41 Zarasų aps. prokuratūros tar- 
dytojas. 1942—43 tarnavo Raudonosios 
Armijos 16 liet. divizijoje. Nuo 1944 
dirba Lietuvos TSR prokuratūroje. 
1946—60 kartu dėstė Vilniaus un-te. 
Nuo 1948 TSKP narys. Nuo 1957 resp. 
prokuroro pavaduotojas. 


ARCHITĖKTAI. Archit-rą imta dėstyti 
Lietuvoje, įkūrus Vilniaus akademiją 
(1579); pirmieji žinomi dėstytojai — 
P. Bokša, O. Krigeris. Edukacinei ko- 
misijai perėmus akademiją (1774), 
archit-ros profesoriumi joje nuo 1777 
buvo M. Knakfusas. Archit-ros kursas 
akademijoje buvo skaitomas tik kaip 
bendrojo lavinimo dalykas; specialis- 
tus imta rengti, akademiją pertvarkius 
į Vyriausiąją m-lą (1781) ir įsteigus 
archit-ros katedrą (1793), kurios pirma- 
sis vedėjas buvo L. Stuoka-Gucevičius, 
dėstęs 1793—94 ir 1796—98. Stuokos- 
Gucevičiaus pedagoginiais ir kūrybi- 
niais principais vadovavosi jo mokiniai 
M. Šulcas, L. Bartkevičius, M. Kado, 
K. Podčašinskis ir kt. Uždarius Vilniaus 


un-tą (1832), Lietuvos jaunimas archit-rą 
studijavo užsienyje ir Peterburgo Dailės 
akademijoje. Prie architektų vietinių 
kadrų rengimo prisidėjo 1893—1914 
Vilniuje veikusios vad. Montvilos pie- 
šimo klasės, kuriose, be kitų dalykų, 
buvo dėstoma archit. lipdyba, archit. 
projektavimas ir technika (ž. Dailės 
mokyklos). Įkūrus Lietuvoje Tarybų 
valdžią, 1918—19 buvo steigiama Vil- 
niaus Dailės akademija su tapybos, 
skulptūros ir architektūros f-tais, tačiau 
šį darbą sužlugdė kontrrevoliucija. Burž. 
metais A. mokėsi užsienyje; be to, prak- 
tinį darbą archit-ros srityje dirbo per- 
sikvalifikavę statybos inžinieriai, baigę 
Kauno un-to technikos f-tą, kuriame nuo 
1922 buvo dėstoma archit-ra. Archit-ros 
katedros vedėjas ir profesorius buvo 
M. Songaila. 1939 Kauno un-to statybos 
f-te įvesta archit-ros specialybė, 1941 
Kauno meno m-loje įsteigta archit-ros 
studija; archit-ra buvo dėstoma ir 1941 
įsteigtoje Vilniaus Dailės akademijoje. 
Vok. faš. okupantams 1943 uždarius vi- 
sas Lietuvos aukštąsias m-las, A. rengi- 
mas faktiškai buvo nutrauktas. Po D. Tė- 
vynės karo A. rengė Kauno un-to 
archit-ros f-tas (nuo 1951 — Kauno Po- 
litechnikos in-to statybos f-to archit-ros 
skyrius), Kauno Taikomosios ir dekora- 
tyvinės dailės in-tas ir Vilniaus Dailės 
in-tas (nuo 1951 — Lietuvos TSR Dai- 
lės in-tas), architektus-technikus kurį 
laiką rengė Kauno politechnikumas, nuo 
1961 — Vilniaus stat. technikumas. Nuo 
1960.X.1 architektų rengimas sutelktas 
Kauno Politechnikos in-te. Pokario me- 
tais Lietuvos TSR aukštąsias m-las baigė 
per. 500 architektų (iš jų — per 400 
inžinierių architektų ir daugiau kaip 
100 dailininkų architektų). Tarybų Lie- 
tuvos A. yra susibūrę į Lietuvos TSR 
Architektų sąjungą. Ž. Architektūra. 


ARCHITEKTŪRA [gr. architekton — sta- 
tybininkas] — statybos menas. 
PIRMYKŠTĖS BENDRUOMENINĖS 
SANTVARKOS LAIKOTARPIS. Seniau- 
si buitinės A. pėdsakai Lietuvos terito- 
rijoje siekia mezolitą; tuomet buvo sta- 
tomos antžeminės palapinės. Žalvario 
(bronzos) amžiuje (II t-metyje pr. m. e.) 
imta statyti ovalinio plano būstus su 
stačiomis iš šakų pintomis ir moliu 
drėbtomis sienomis. I t-metyje pr. m. e. 
pradėjo vystytis ir ypač būdinga Lietu- 
vai žemės A.— piliakalniai, kurių se- 
niausiuose buvo įtvirtintos gimininių 
bendruomenių gyvenvietės. Gulsčių rąs- 
tų statyba plito geležies amžiuje (nuo 
mūsų eros pradžios). Feodalizmui for- 
muojantis, susikūrė didelių piliakal- 
nių — tvirtovių; daugelyje jų buvo me- 
dinės kun-ščių pilys, o šalia jų forma- 
vosi gyvenvietės (papiliai), kurios su- 
darė miestų užuomazgą. 
FEODALIZMO KILIMO LAIKOTAR- 
PIS. XIII a. susidarius Lietuvos feodali- 
nei valstybei, atsirado didelių aptvari- 
nio tipo gynybinių pilių. Daugiausia jos 
buvo medinės, tačiau statyta ir mūrinių 
(iš akmenų ir plytų). Kauno, Medininkų, 
Gardino, Vilniaus, Trakų ir kt. pilys 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOSE prie p. 80 ir 112 


buvo keturkampės arba daugiakampės 
(priklausomai nuo vietos sąlygų), turėjo 
8—12 m aukščio akmenines sienas ir 
vieną arba keletą bokštų. Pastatai pilių 
viduje buvo mediniai, vėliau mūriniai 


(Vilniaus ir Trakų salos pilys). Pilių sie- | 
nos iki XIV a. vid. buvo statomos iš | 


lauko akmenų. Vėliau viršutinė sienų 
dalis su šaudymo angomis paprastai bu- 


vo apmūrijama plačia plytų juosta, an- | 


gų kraštai — plytomis. Plytos buvo klo- 
jamos baltiško (vendiško) rišimo būdu 
(ž. Mūras). XIV a. miestuose buvo sta- 
tomi tik pavieniai mūriniai pastatai. 

Nuo XIV a. vid. Lietuvoje ėmė plisti 
gotika. Pilyse pradėta vartoti gotišką 
plytų rišimą ir kai kurias gotiškas for- 
mas iš profiliuotų plytų. Gotikos sti- 
liaus yra pirmoji mūrinė katalikų bažny- 
čia Lietuvoje — Mikalojaus bažnyčia 
Vilniuje. XV a. Lietuvoje sparčiai augo 
miestai. Miestiečių gyv. namai, statomi 
galu arba šonu į gatvę, buvo pailgi, vie- 
no arba dviejų aukštų. Pirmajame aukš- 
te prie gatvės būdavo menė (reprezen- 
tacijai, prekybai, amatams), namo gilu- 
moje — buitinės patalpos; į gatvę at- 
gręžtas namo fasadas su frontonu buvo 
dekoruojamas. Gotikinių bažnyčių fasa- 
duose iki XV a. vid. dominavo sienų 
plokštumos su kontrforsais, jos turė- 
jo smailius frontonus, aukštus dvišlai- 
čius stogus, kryžminius ir žvaigždinius 
skliautus su nerviūromis, smailias an- 
gų arkas (Jurgio bažnyčia Kėdainiuose, 
Vytauto bažnyčia Kaune ir kt.). XVI a. 
bažnyčios įgijo lengvesnes proporcijas, 
daugiau dekoratyvinių formų (Jurgio 
bažnyčia Kaune, Zapyškio bažnyčia 
ir kt.). Žymiausias Lietuvos gotikinės 
A. paminklas — Onos ir Bernardinų 
bažnyčių ansamblis Vilniuje, pasižy- 
mintis menišku kontrastu tarp masy- 
vios plokštuminės Bernardinų bažnyčios 
(XVI a. vid.) ir mažos lengvų, ažūrinių 
ir plastiškų formų (Onos bažnyčios 
(XVI a. pab.). 

XVI a. pr., dar tebeklestint gotikai, 
Lietuvoje pradėjo reikštis renesanso sti- 
lius; jis čia reiškėsi iki XVII a. vid. 
Renesanso A. bruožų turėjo Vilniaus, 
Kauno ir kt. rotušės (vėliau iš esmės 
rekonstruotos), kai kurie Vilniaus gy- 
nybinės sienos vartų bokštai. Italijos 
renesanso A. įtaka žymi did. kun-ščio 
ir didikų rūmuose, kuriuos statė italų 
architektai (Vilniaus Žemutinės pilies 
rūmai, užbaigti 1548 archit. D. Činio, 
ir kt.). Lietuvos archit-rą laipsniškai 
veikė ir Š. Europos renesansas: XVI a. 
pirklio namas Kaune (Kuzmos g. 71) 
turi dar gotišką planą, plytų rišimą, 
frontono formą, tačiau jame pavartotos 
renesansui būdingos dekoratyvinės pus- 
apvalės arkos, o XVII a. pr. Kaune 
statytų vad. Masalskio namų fasadas sU 
frontonu pasižymi jau grynai vėlyvojo 
Š. Europos renesanso elementais. Kai 
kurie renesanso stiliaus pastatai turi 
būdingus lizenomis su arkutėmis arba 
kitais stambiais ornamentais dekoruo- 
tus aukštus atikus (namas Gorkio g. 4 ir 
Aušros vartai Vilniuje). Naujai stato- 
mos feodalų gyv. pilys šiuo laikotarpiu 
neturėjo strateginės paskirties, tačiau 


išlaikė gynybinį pobūdį ir įrengimus, 
0 jų formos įgavo renesanso stiliaus 
elementų. Jų planą dažniausiai sudaro 
keturkampis kiemas, apsuptas iš 2— 
4 šonų siaurais dviaukščiais gyvena- 
mais ir pagalbiniais korpusais; gyv. 
kambariai paprastai užima visą korpuso 
Plotį ir būna sujungti durimis; likę ne- 
Užstatyti kiemo šonai uždaryti aukšto- 
mis sienomis su šaudymo angomis bei 
galerijomis. Pilių kampuose — apvalūs 
arba daugiakampiai bokštai (Vytėnų, 
Raudonės pilys). Radvilų pilis Biržuose 
Pastatyta kaip tvirtovė pagal rene- 
Sanso teoretikų sistemą su žemės bastio- 
Nais ir pylimais, apsupta vandeniu, todėl 
Jos centr. rūmai gynybinių įrengimų ne- 
turėjo. Renesansinės katalikų ir evan- 
gelikų bažnyčios buvo tvirtovinio pobū- 
džio, pailgo korpuso. Aukšti dvišlaičiai 
Jų stogai užbaigiami būdingais trikam- 
Piais frontonais (Rykantų ir kt. bažny- 
Cios), pastato kampuose būna apvalūs 
kšteliai su laiptais (Simno bažnyčia, 
Mykolo bažnyčia Vilniuje, Kalvinų baž- 
Nyčia Kėdainiuose ir kt.) arba vienas di- 
delis bokštas priekyje (Petro ir Povilo 
bažnyčia Šiauliuose, Siesikų, Videniš- 
kio ir kt, bažnyčios). Daugumas renesan- 
So A. paminklų Lietuvoje žuvo arba 
buvo vėliau iš esmės rekonstruoti. 
BAUDŽIAVOS ĮSIGALĖJIMO IR BA- 
JORŲ VIEŠPATAVIMO LAIKOTARPIS. 
letuvoje pasirodė barokas. Katalikų 
bažnyčios skatinami, feodalai visame 
krašte statydino daug puošnių bažnyčių, 
Vienuolynų, rūmų, kurie ir yra pagrin- 
diniai barokinės A. paminklai. Perėjimas 
Iš renesanso į baroką pastebimas XVI a. 
Pab. statytuose Vilniaus akademijos 
(dab. Vilniaus un-to) rūmuose su arka- 
diniais kiemais. Ankstyvasis barokas 
Lietuvoje (1600—50) patyrė tiesioginę 
Omos A. įtaką, kadangi Lietuvoje dir- 
bo Italai arba Italijoje mokęsi vietos 
architektai. Barokinio tipo yra Vilniu- 
Je jėzuitų statyta Kazimiero bažnyčia 
04—18), turinti pailgą erdvią navą 
šu trumpu transeptu, kupolą kryžmoje, 
9 vietoj šoninių navų — koplyčias. 
VII a. čia pastatyta dar keletas tokio 
IPo bažnyčių (Šventosios dvasios pra- 
voslavų cerkvė, 1624—33, ir kt.). Kazi- 
miero bažnyčia turėjo Romos A. nebū- 
dingą dvibokštį fasadą, tačiau vėliau 
Vilniuje buvo pastatytos kelios bažny- 
sie su Romos tipo frontoniniais fasa- 
163, be bokštų (Teresės bažnyčia, 
ki 4—50, ir kt.), Santūriu Romos baro- 
Eas A. stiliumi pasižymi Vilniaus 
ūledros Kazimiero koplyčia (archit. 
o Tenkala, 1624—36) su turtingu spal- 
KaLo, marmuro interjeru. XVII a. pr. 
ilniuje pastatyti puošnūs Radvilų rū- 
ga su 3 fligeliais ir 5 paviljonais, su- 
siriusiais barokinį paradinį kiemą; iš 
tūmų išliko vieno fligelio dalis 
= ankstyvojo baroko motyvais fasaduo- 
€ (Liejyklos g. 2). Tačiau daugumas 
TS 0—20 laikotarpio pastatų dar tebe- 
Tejo ryškius renesanso A. bruožus. 
Subrendusio baroko laikotarpiu (1650— 
ao Lietuvoje toliau reiškėsi Ita- 
S A. įtaka. Šiuo metu buvo pastatyti 
!džiausi ir vertingiausi Lietuvos baro- 


kinės A. ansambliai. Vilniaus Petro ir 
Povilo bažnyčia (1668—76) yra pailgo 
kryžminio plano su koplyčiomis bei ku- 
polu ir ankstyvojo baroko fasadu, sude- 
rintu su 2 bokštais; ypač vertingas 
skulptūrinis bažnyčios interjero apipa- 
vidalinimas. Pažaislio architektūrinis an- 
samblis (1667—1712) pasižymi monu- 
mentalia ašine kompozicija su šešiakam- 
pio kupolo bažnyčia centre ir monumen- 
taliosios tapybos kūriniais interjere. 
Vilniuje pastatyti dideli reprezentaciniai 
magnatų rūmai jau nebeturėjo gynybi- 
nių įrengimų, tačiau buv. Sluškų rūmai 
su rizalitais 4 kampuose dar priminė 
pilį. Tipiškas šio laikotarpio barokinio 
stiliaus rūmų pavyzdys — Sapiegų Iū- 
mai Vilniuje (Antakalnyje) su paradiniu 
kiemu ir dideliu parku. 

Vėlyvasis barokas Lietuvoje (1690— 
1790) vystėsi, smunkant krašto ek. ir 
polit. gyvenimui. Miestuose nebuvo sta- 
toma visuom. pastatų ir naujų rūmų, 
tačiau feodalai savo klasiniais interesais 
daug dėmesio skyrė bažnyčių statybai. 
Šiuo metu Vilniuje dirbo daug vietinės 
kilmės (L. Grincevičius, J. Daukševičius, 
T. Žebrovskis, J. Nezemkovskis ir kt.) 
ir svetimšalių (J. Glaubicas, J. Herde- 
genas, J. Didreistenas, A. Genu ir kt.) 
architektų, kurių kūryboje išryškėjo 
bendri vietiniai stiliaus bruožai. Susikry- 
žiavus vietinėms archit. tradicijoms su 
Italijos, Prancūzijos, Austrijos, Saksoni- 
jos ir kt. kraštų archit-ros įtakomis, su- 
siformavo savita Vilniaus vėlyvojo ba- 
roko m-la. 1690—1730 atsirado šiai 
m-lai būdingos pagr. ypatybės: bekupo- 
linės bažnyčios su dvibokščiais fasadais 
(Pilypo-Jokūbo ir Rapolo bažnyčios Vil- 
niuje, Jėzuitų — Kaune, Petro ir Povi- 
10 — Varniuose), savita bokštų forma 
(Jėzuitų bažnyčia Kaune). Vėlyvojo ba- 
roko klestėjimo laikotarpiu (1730—70) 
tobulėjo pagrindinės ir turtėjo dekoraty- 
vinės pastatų formos, jų fasadai buvo 
puošiami rokokiniais (ž. Rokokas) orna- 
mentais (Kotrynos ir Misionierių baž- 
nyčios Vilniuje). XVIII a. pirmojoje pu- 
sėje pastatyta keletas nedidelių kupoli- 
nių centriško plano bažnyčių (Vizitiečių 
bažnyčia Vilniuje, 1723—44; Liškiavos 
bažnyčia, 1704—41, ir kt.), baroko stiliu- 
mi rekonstruotos senosios bažnyčios su 
frontoniniais bebokščiais fasadais (Jono, 
Jurgio bažnyčios Vilniuje ir kt.). Civi- 
linėje A. taip pat buvo vartojami roko- 
kiniai ornamentai fasaduose ir savitos 
bokštų formos (Vilniaus un-to observa- 
torija, 1752, archit. T. Žebrovskis). Kraš- 
tutinės barokinės fantazijos pavyzdys 
Lietuvoje — buv. Vilniaus Bazilionų vie- 
nuolyno vartai (1761, archit. J. Glaubi- 
cas), turintys lankstytas sienas ir Lietu- 
vos A. būdingą arką, sudarytą iš deko- 
ratyviai laužytų kreivių. Miestiečių gyv. 
namų A. XVII-XVIII a. vystėsi lėtai; 
daugiausia buvo perstatomi seni namai. 
Vilniuje pastatyta namų su uždarais kie- 
mais ir atviromis galerijomis antrajame 
aukšte (namas Gorkio g. 79 ir kt.). 
Namų papuošimui buvo kukliai, bet sko- 
ningai naudojamos vėlyvojo baroko for- 
mos (namas Vilniuje, Pilies skersgat- 
vio 5; vad. Maironio namai Kaune). 


ARCH— ARCH 89 


1770—90 barokas išsigimė, Vilniuje šiuo 
laikotarpiu prasidėjo klasicizmas, 0 pro- 
vincijoje, nors ir buvo tęsiamos baroko 
tradicijos, tačiau atsisakyta lanksčių li- 
nijų, suskaidytų frontonų, grįžtama prie 
vėlyvojo renesanso archit. formų. To- 
kiais principais buvo perdirbti kai ku- 
rių namų fasadai Vilniuje (Garelio g. 11 
ir 13), Kauno rotušė, pastatyta keletas 
bažnyčių (Naumiestyje, Žemaičių Kalva- 
rijoje, Kurtuvėnuose ir kt.). 

FEODALIZMO KRIZĖS LAIKOTAR- 
PIS, XVIII a. pab. dėl tiesioginių ryšių 
su Prancūzija Lietuvos archit-roje papli- 
to klasicizmas. Jo pradininku čia laiko- 
mas prof. M. Knakfusas, siejęs naujas 
archit. formas su senu turiniu. Knakfu- 
so statytas naujas Vilniaus un-to obser- 
vatorijos priestatas su dviem apvaliais 
kampiniais bokštais tiktai bendrame pa- 
statą vainikuojančiame karnize turi do- 
rėniškų elementų, triglifus ir metopas su 
zodiako ženklais. Buv. Bžostovskių rū- 
muose Vilniuje (dab. Talat-Kelpšos muz. 
technikumas) Knakfusas panaudojo prie 
fasado priglaustą portiką su didelėmis 
jonėnų orderio kolonomis. Naująją 
kryptį radikaliai pagrindė žymiausias 
Lietuvos klasicizmo architektas L. Stuo- 
ka-Gucevičius. Jo kūriniai perdėm kla- 
sicistiniai, monumentalios, aiškios kom- 
pozicijos, paprastų formų, darnių pro- 
porcijų. Verkių rūmų ansamblyje, ku- 
Iį statė Stuoka-Gucevičius, jau nėra 
barokui būdingo korpusais uždaryto 
kiemo; parke pastatyti rūmai ir 2 atski- 
ri fligeliai čia laisvai suformavo atvirą 
paradinį skverą. Rekonstruodamas Vil- 
niaus katedrą, Stuoka-Gucevičius sukū- 
rė iš esmės naują, antikinio tipo šven- 
tovę su didžiuliu 6 kolonų portiku. Pa- 
našiai jis rekonstravo ir Vilniaus rotušę, 
suteikdamas jai paprasto ketvirtainio tū- 
rį su 6 kolonų portiku. Stuoka-Gucevi- 
čius, kaip kūrėjas ir Vilniaus un-to 
archit-ros profesorius, padarė didelę įta- 
ką visai Lietuvos XIX a. archit-rai. Jo 
pasekėjas prof. K. Podčašinskis tapo 
žymiausiu vėlyvojo klasicizmo Lietuvoje 
atstovu. Klasicizmas paplito Lietuvos 
miestų ir dvarų archit-roje. Dideli kolo- 
nų portikai dvarų ansambliuose dažnai 
užgožia perpus mažesnį namą, tačiau 
prie medinių rūmų buvo statomi jaukūs 
medinių kolonų portikai-gonkeliai. Kolo- 
nas ir piliastrus turėjo svirnai ir kt. ūki- 
niai pastatai. Kulto pastatai buvo stato- 
mi pagal antikinės A. pavyzdžius. Jie, 
kaip ir graikų arba romėnų šventovės, 
turėjo portikus su kolonomis, buvo be 
bokštų, pailgo (Vilniaus evangelikų baž- 
nyčia, archit. K. Podčašinskis) arba ap- 
skrito centriško plano (Sudervės ir Kal- 
vių bažnyčios). Bokštai buvo pristatomi 
dažniausiai tik vėliau, užsakovų reika- 
lavimu (Joniškėlio, Vabalninko ir kt. 
bažnyčios). 

KAPITALIZMO LAIKOTARPIS. Įsiga- 
lint kapitalizmui, archit-roje atsirado 
prieštaravimas tarp technikos pažangos 
ir eklektiško istorinių A. stilių kartoji- 
mo. Lietuva šiuo laikotarpiu neturėjo 


90 ARCH— ARCH 


savo archit. m-los, o iš svetur atvykę 
architektai nejautė ryšio su vietos tra- 
dicijomis, vartojo visam kapit. pasauliui 
būdingas archit. formas. Vystantis pre- 
kybai ir pramonei, sparčiai augo mies- 
tai, buvo sudaromi jų gen. planai (Vil- 
niaus, Kauno ir kt.). Miestuose atsirado 
nauji pastatų tipai: pramoniniai bei pre- 
kybiniai pastatai, bankai, stotys, pelnin- 
gi gyv. namai, miestiečių vilos ir kt. 
Nemaža dėmesio ir toliau buvo kreipia- 
ma į kulto pastatus, nes valdančioji kla- 
sė palaikė religiją. XIX a. vid. Lietuvos 
archit-roje buvo imituojama gotika, 
vėliau romaninis ir kt. archit. stiliai. 
Pseudogotika būdinga kai kurių dva- 
rų rūmų (Lentvario, Šešuolėlių) ir ypač 
bažnyčių (Rokiškio, Palangos, Švėkš- 
nos ir kt.) archit-rai. Kai kurie šio lai- 
kotarpio pastatai yra pseudoromaninio 
(Rietavo, Plungės bažnyčios), eklekti- 
nio (Joniškio bažnyčia), secesinio (daug 
gyv. namų Vilniuje), pseudoampiro 
(Vilniaus filharmonijos rūmai) ir kt. 
archit. stilių. Dvarų rūmuose, kaip ir 
anksčiau, dominavo klasicizmas. 
Lietuvą valdant buržuazijai (1919— 
1940), naujų archit. objektų statyba pa- 
gyvėjo nuo 1925. Buvo statomos m-los, 
ligoninės, bankai ir kt. visuom. bei 
pram. pastatai. Lietuvoje dirbo archi- 
tektai, mokęsi Peterburge, vėliau V. Eu- 
ropoje ir Kauno un-te. Iš pradžių 
dominavo Peterburgo architektūrinės 
m-los tradicijos, kurioms atstovavo 
M. Songaila (valst. banko rūmai Kaune 
ir kt.), V. Dubeneckis („Lietuvos“ vieš- 
bučio rūmai Kaune) ir kt. Nuo 1930 
Lietuvos archit-roje saikingai pasireiškė 
moderniosios A. principai, buvo vengia- 
ma atgyvenusių dekoratyvinių formų. 
Šia kryptimi dirbo ne tik jaunesnės kar- 
tos architektai V. Landsbergis-Žemkal- 
nis (Kauno Politechnikos in-to dab. che- 
minės technologijos f-to ir viešosios bib- 
liotekos rūmai), J. Jasiukaitis (Veterina- 
rijos akademijos ansamblis), B. Elzber- 
gas (gyv. namai Kaune), K. Reisonas 
(dab: Kauno Politechnikos in-to centr. 
rūmai), F. Vizbaras (Kauno pašto rūmai), 
F. Bielinskis (Kauno ir kt. miestų m-los), 
A. Lukošaitis (Marijampolės ligoninė, 
Kauno profs-gų kultūros rūmai) ir kt., 
bet ir senosios A. m-los atstovai: M. Son- 
gaila (Tauragės, Biržų bankų rūmai), 
V. Dubeneckis (dab. Kauno istorinio 
muziejaus rūmai), Miestų statyba vyko 
stichiškai, be gen. planų; buvo sudary- 
tas Kauno išplanavimo projektas (1923, 
archit. M. Frandsenas), tačiau tik maža 
jo dalis tebuvo įgyvendinta. 
TARYBINIS LAIKOTARPIS. A. įgavo 
iš esmės naują kryptį, jai iškilo soc. 
statybos diktuojami uždaviniai. Taryb. 
archit-ros svarb. tikslas — patenkinti vi- 
sos soc. visuomenės poreikius, sudaryti 
žmonėms kuo palankiausias darbo, bui- 
ties ir poilsio sąlygas. Iš taryb. archit-ros 
reikalaujama patogumo, funkcinio ir 
techninio tikslingumo, ekonomiškumo, 
aiškios, gyvenimą teigiančios meninės 
išraiškos Taryb. archit-rai būdinga ma- 


sinė statyba, tikslingas gamybinių zo- 
nų, gyv. rajonų, visuom. įstaigų, įmo- 
nių, transporto, inžinerinių ir energeti- 
nių įrengimų išdėstymas, platus tipinių 
projektų, industrinių statybos metodų 
įdiegimas. 

Pasibaigus D. Tėvynės karui, sugriau- 
tų Lietuvos miestų (Vilniaus, Šiaulių, 
Klaipėdos ir kt.) atstatymui buvo suda- 
ryti gen. planai, nauji pastatai statomi 
pagal tipinius projektus. Imta planuoti 
kolūkines gyvenvietes, rengti kaimo pa- 
statų tipinius projektus, atsižvelgiant 
į vietinių medžiagų (medžio, plytų, mo- 
lio) atsargas. 1950—54, nugalėjus pir- 
muosius pokarinius sunkumus, žymiai iš- 
sivystė visuom. ir gyv. namų statyba. 
Vilniuje šiuo laikotarpiu pastatytas 
„Žalgirio“ stadionas, uždaras plaukymo 
baseinas, mokslininkų gyv. namai, „„Per- 
galės“ kino teatras ir kt.; buvo sparčiai 
atstatoma Klaipėda ir Šiauliai, išplėsta 
daugelis senų pramonės įmonių, pasta- 
tyta naujų įmonių su darbininkų mieste- 
liais (Naujosios Akmenės cemento f-kas, 
Grigiškių popieriaus f-kas, Rekyvos 
elektrinės gyvenvietė ir kt.); juose daug 
namų pastatyta pagal respublikoje su- 
kurtus tipinius projektus. Šalia didelių 
pasiekimų Lietuvos TSR (kaip ir visos 
TSRS) archit-roje šiuo laikotarpiu pasi- 
reiškė kai kurių klaidų, susijusių su kla- 
sicistinių ir nacionalinių formų mecha- 
nišku panaudojimu; tai kiek neigiamai 
atsiliepė statybos tempams, ekonomikai 
ir liaudies poreikiams. Po 1954 TSKP 
CK ir MT nutarimo dėl nesaikingu- 
mų archit-roje Lietuvos architektai pa- 
suko nauja linkme. Siekiant raciona- 
liai panaudoti industrinės statybos me- 
todus, planuojami ir apstatomi dideli 
gyv. rajonai (Vilniuje — Antakalnis, 
Raudonosios Armijos prospektas, Ver- 
kių g., Kaune — Baršausko g., ir kt.). 
Namai statomi pagal respublikoje su- 
kurtus vietos sąlygoms pritaikytus pro- 
jektus. 1959 pastatyti pirmieji iš stam- 
bių gelžbetoninių plokščių surenkami 
penkiaaukščiai namai Vilniuje. Kad bū- 
tų išvengta monotonijos ir pasiekta ge- 
resnė insoliacija, nauji gyv. rajonai 
planuojami laisvai, gausiai apželdinami, 
o namai paįvairinami spalvomis (Elekt- 
rėnai ir kt.). Ypatingos reikšmės objek- 
tai statomi pagal individualius projek- 
tus (Lietuvos Ž. ū. akademijos miestelis 
Noreikiškėse, prie Kauno, archit. J. Na- 
vakas ir kt.; Pramoninės statybos pro- 
jektavimo in-to rūmai Kaune, archit. 
A. Sprindys; Vilniuje — Sporto rūmai, 
archit. Z. Liandzbergis, E. Chlomauskas, 
J. Kriukelis, Miestų statybos projektavi- 
mo in-to rūmai, archit. E. Chlomauskas 
ir kt, Operos ir baleto teatro nau- 
jieji rūmai, archit. N. Bučiūtė, ir kt.). 
Pastatyta daug naujų pramonės įmonių, 
pasižyminčių įspūdinga naujoviška A. 
Vienas žymiausių naujosios A. kūri- 
nių — Kauno hidroelektrinė ir jos už- 
tvanka. Rajonų centruose ir miesteliuo- 
se statomi pažangių konstrukcijų dau- 
giabučiai gyv. namai ir visuom. pastatai 
(parduotuvės, restoranai, kino teatrai 
ir kt.), įrengiami skverai ir parkai. Kai- 
mo peizažą keičia stambūs ūkinių pasta- 


tų kompleksai, pagal rajoninio išplana- 
vimo projektus statomos kolūkinės gy- 
venvietės. Joms vis daugiau panaudo- 
jami eksperimentiniai surenkami gyv. 
namai iš fabrikinės gamybos konstruk- 
cijų, 0 jų planavimas derinamas su 
liaudies A. tradicijomis (erdvūs priean- 
giai, įstiklintos verandos ir kt.). Drauge 
su besivystančia respublikos baldų bei 
tekstilės pramone ir taikomąja daile 
architektai pasiekė žymių laimėjimų, 
kūrybiškai derindami naujas interjero 
formas su nacionaliniu koloritu (ž. In- 
terjeras). Daug dėmesio skiriama kultū- 
ros palikimo apsaugai, sudaryti Vil- 
niaus, Kauno, Kėdainių senamiesčių re- 
konstrukcijos projektai, pagal kuriuos 
senieji kvartalai pritaikomi naujiems 
gyvenimo poreikiams, drauge išsaugo- 
mas ir iš dalies atkuriamas istorinis jų 
A. pobūdis, išryškinami svarbesnieji A. 
paminklai. A. paminklų restauravimu 
rūpinasi Mokslinė restauracinė gamybi- 
nė dirbtuvė Vilniuje. A. moksl. tyrimo 
darbą vykdo Statybos ir architektūros 
institutas (Kaune), Kauno Politechnikos 
in-tas ir kt. moksl. įstaigos; straipsniai 
archit-ros klausimais spausdinami period. 
leidinyje „Statyba ir architektūra“ ir kt. 
Ž. Architektai, Liaudies architektūra, 
Miestai, Statyba. j 


Lit.: Valstybinės LTSR architektūros pamink- 
lų apsaugos inspekcijos metraštis, t. 1—2, 
V., 1958—60; J. Jurginis, Lietuvos meno isto- 
rijos bruožai, V., 1960; Lietuvos TSR archi- 
tektūros klausimai, t. 1—2, K., 1960—64; J. Bar- 
šauskas, Mokslinis architektūros tyrimas Tary- 
bų  Lietuvoje.—Mokslas Tarybų Lietuvoje, 
V., 1961; Statyba ir architektūra, t. 1—3, V., 
1962—63; B. 3y6oBac, ApxuTekTypa AuTBEI— 
Bceo60mjaa MCTOpHA apXxHTeKTYPBI, IIOĄ TA. PeA. 
B. MuxaūAoBa, M., 1963. 


ARCHITĖKTŲ SĄJUNGA, Lietuvos TSR 
Architektų sąjunga, — laisvanoriška 
kūrybinė tarybinių architektų visuome- 
ninė organizacija, įkurta 1945. Turi 
skyrius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. 
Tikslas — vystyti taryb. archit-rą ir sta- 
tybą. Pirmininkai: A. Lukošaitis, J. Kum- 
pis, nuo 1958— A. Cibas. Įvyko penki 
A. s. suvažiavimai (1945, 1954, 1958, 
1960, 1963). 1963 A. s. turėjo 250 na- 
rių. S-gai priklauso Lietuvos TSR 
Archit-ros fondas, kurio uždavinys — 
tenkinti narių kultūrinius ir materiali- 
nius poreikius. Ž. Architektai. 


ARCHYVAI [lot. archivum, iš gr. 
archaios — senovinis] — savarankiškos 
įstaigos arba įstaigų, organizacijų, įmo- 
nių skyriai, kurie saugo, tvarko, re- 
gistruoja ir moksliškai tiria bei aiški- 
na iš apyvartos išėjusius įstaigų, orga- 
nizacijų, įmonių ir atskirų asmenų ūki- 
nės, politinės, teisinės, mokslinės, lite- 
ratūrinės veiklos dokumentus, kaip is- 
torinius ar teisinius šaltinius. Archy- 
vais taip pat vadinamos ir tų dokumen- 
tų saugyklos bei visuma dokumentų, 
susikaupusių iš įstaigos, organizacijos, 
įmonės ar atskiro asmens veiklos. 
Lietuvoje A. atsirado, susidarius feod. 
valstybei. Jau Lietuvos did. kun-štis 
Mindaugas buvo gavęs iš užsienio įv. 
raštų, kurie turėjo būti saugomi. Nuo 
XIV a. pr. greitai susikaupė naujų do- 
kumentų, atspindinčių Vytenio ir Gedi- 


mino diplomatinius santykius su užsie- 
niu. Kęstutis, 1381 užėmęs Vilnių, ra- 
do pilyje A., kuriame buvo Jogailos 
ir kryžiuočių sutartys. Vytautas jau 
turėjęs didelę kanceliariją su lotynų, 
rusų, vokiečių, arabų kalbų raštininkais, 
bet jo siunčiamų raštų nuorašai dėl ra- 
SOmosios medžiagos brangumo, tur būt, 
dar nebuvo daromi. Viename 1430 laiš- 
ke Vytautas sako nenurašęs gautų laiš- 
kų dėl popieriaus stokos. Kun-štis kan- 
celiarijos raštus prireikus vežėsi su sa- 
vimi. Manoma, kad, Švitrigailai ir Žy- 
Slmantui Kęstutaičiui kovojant dėl sos- 
to, kanceliarijos raštai žuvo. 

Išlikusios seniausios did. kun-ščio kan- 
celiarijos užrašų knygos yra iš XV a. 
vidurio. Iki 1794 į jas buvo įrašomi visi 
Kanceliarijos parengiami, išduodami ir 
Išsiunčiami raštai. Didelė dalis šių raštų 
Yra išlikusi, jie vadinami Lietuvos Met- 
tika. Sutartys su užsienio valstybėmis, 
unijų aktai, valst. reikšmės privilegijos, 
did, kun-ščio asmeninių turtų dokumen- 
tai XV a. sudarė atskirą diplomatinį A., 
kuris buvo laikomas valstybės ižde, Tra- 
kuose, o nuo XVI a. pr.— Vilniuje. Ta- 
€lau, išvykdamas iš Vilniaus, kancleris 
Prireikus imdavo visą diplomatinį A. 
arba jo dalį su savimi. Svarb. dokumen- 
lai dažnai būdavo paimami iš A. ir 
laikomi did. kun-ščio kanceliarijoje. 
Albrechtas Stanislovas Radvila 1654—67 
Xaro pradžioje archyvą išsivežė į Prūsi- 
Ją ir vėliau nebegrąžino; svarbiausius iš- 
likusius dokumentus jis nusivežė į Nes- 
Vyžiaus pilį. 1721 ten buvo tik 99 valst. 
Okumentai (34 sutartys ir kt. diploma- 
tniai raštai, 65 privilegijos ir unijų 
Sktai). A. laikymui pateisinti 1721—49 
Radvilos padirbo privilegiją, datuotą 
1554.XI.3; pagal tą privilegiją jiems 
tariamai buvę leista laikyti Nesvyžiu- 
Je Valst. reikšmės dokumentus. 1768 sei- 
Mas ją patvirtino. Kelis kartus iš Nesvy- 
žlaus Radvilų evakuoti ir vėl grąžinti A. 

IPl. dokumentai I pasaul. karo metais 
Pateko į Varšuvą, kur dalis jų yra iš- 
likusi, 

Vystantis feod. santykiams, dvarų že- 
Mėvaldai, pradėjo formuotis Lietuvos 
Iždo A., kuriame buvo saugomi valst. 
dvarų dokumentai, inventoriai, pajamų 
1 išlaidų sąrašai, finansinės apyskaitos. 
61 karo metais visas šis A. žuvo. 

auguma vėlesnių laikų valst. iždo do- 

Umentų saugoma Lietuvos TSR Centr. 
valstybiniame ist. archyve. Žemės, pi- 
lės ir pakamario teismų (nuo 1566) bei 

Yriausiojo tribunolo (nuo 1581) A,, 
Is jų apsauga buvo numatyta dar 
Ė 88 Lietuvos Statute, taip pat daugiau- 
Sa yra išlikę tik nuo XVII a. vidurio. 
simtį sudaro Žemaitijos žemės teismo 

„ (nuo 1575), Kauno žemės teismo A. 
nuo 1566), Upytės žemės ir pilies teis- 
Mų A. (nuo 1568), Vilniaus pilies teis- 
Ro knygos (nuo 1588): jie saugomi Vil- 
RUS un-to bibliotekos rankraščių sky- 
luje ir Lietuvos TSR Centr. valstybi- 
Niame įst, archyve. 

Po 1795 Lietuvoje susidarė nauji A. 
SIS „ Carinės administracijos įstaigų. 
>ūusėjančią archyvinę medžiagą reikė- 
JO susisteminti ir centralizuoti. Tam 


tikslui 1852 įsteigtas Vilniaus centrinis 
A., iš pradžių skirtas tik senosioms teis- 
mų knygoms (iki 1800) saugoti. Jame 
buvo saugomos Vilniaus gub. valdybos 
įstaigų bylos, jų tarpe Vilniaus gene- 
ralgubernatoriaus kanceliarijos (nuo 
XVIII a. pab.), Vilniaus gubernatoriaus 
(nuo 1838) ir kt. A., iš viso 310 729 
bylos (1902); Teismo rūmų archyvas 
(150 611 bylų nuo 1800); Iždo rūmų ar- 
chyvas (102900 bylų ir 5532 įv. doku- 
mentai nuo 1795); Vilniaus ir Kauno 
valstybės turtų v-bos A. (13323 bylos 
su daugeliu senų dokumentų nuo 
XVI a.); Kontrolės rūmų (apie 5000 by- 
lų) ir kt. archyvai. 1902.IX.1 Vilniaus 
centriniame A. buvo 673 984 bylos. Pa- 
grindinė jų dalis yra Lietuvos TSR Cent- 
riniame valstybiniame istoriniame A. 
Vilniuje. Tame A. yra, be to, rev. ju- 
dėjimo Lietuvoje istorijai reikšmingi 
Vilniaus generalgubernatoriaus kance- 
liarijos politinio sk. (nuo 1831), Vilniaus 
gub. žandarų v-bos (1828—1914), Vil- 
niaus teismo rūmų prokuroro (1883— 
1915), Suvalkų gubernatoriaus kance- 
liarijos (1868—1915) ir kt. caro valdžios 
įstaigų archyvai. 1898 Vilniuje dar buvo 
įsteigtas atskiras Muravjovo muziejaus 
A., kuris, be kita ko, sukaupė dokumen- 
tų apie 1863 sukilimą ir jo slopinimą. 
Daug archyvinės medžiagos pateko 
į 1865 įsteigtą Vilniaus viešąją bibliote- 
ką. Dauguma Kauno gub. carinių įstai- 
gų A. saugoma Kauno miesto valst. ar- 
chyve. Miestai su magdeburginėmis sa- 
vivaldos teisėmis (Vilnius jas gavo 
1387) turėjo savo atskirus A. rotušėse, 
tačiau jų maža teišliko. Atskiros Vil- 
niaus, Kauno, Trakų, Merkinės ir kt. 
miestų magdeburgijų knygos yra Vil- 
niaus un-to bibliotekos rankraščių sky- 
riuje ir Lietuvos TSR Centr. valstybi- 
niame ist. A. 

Greta valstybinių ir miestų A. nuo 
XIV a. pab. pradėjo formuotis bažny- 
tiniai A. Įvedus 1387 katalikybę, greit 
susidarė didelis Vilniaus vyskupystės 
ir kapitulos A., kuriame buvo saugo- 
mos iš did. kun-ščių gautos privilegijos, 
bažnyčių steigimo aktai ir apdovanoji- 
mai, bažnytinių dvarų ir kt. turto val- 
dymo dokumentai, kapitulos posėdžių 
protokolai. XIX a. didelę šios medžiagos 
dalį perėmė Vilniaus centrinis A. ir Vil- 
niaus viešoji biblioteka. Seniausi ir ver- 
tingiausi dokumentai, jų tarpe apie 
400 pergamentų, nuo 1956 saugomi Lie- 
tuvos TSR MA centr. bibliotekos rank- 
raščių skyriuje. Žemaičių vyskupystės ir 
kapitulos A., pradėjusio formuotis nuo 
1417 Varniuose, išliko tik dalis. 
jis perkeltas į Kauną, kur nukentėjo 
nuo kaizerinių okupantų. Jo likučiai 
yra Kauno ir Vilniaus valst. archyvuose. 
Senieji kai kurių bažnyčių dokumentai, 
nepatekę į vyskupysčių A., daug kur 
žuvo. Toks pat likimas ištiko ir daugelį 
vienuolynų A. Visus jėzuitų dokumen- 
tus 1773 perėmė Edukacinė komisija. 

Atskirų Lietuvos feodalų A. atsirado 
XV a., kai žymiausi didikai, turėję daug 
privilegijų ir kitų žemės įsigijimo doku- 
mentų, ėmė valdyti didelius dvarus ir 
dalyvauti valstybės valdyme, plėsti sa- 


1865" 


ARCH— ARCH 91 


vo korespondenciją. Didžiausius A. tu- 
rėjo Radvilos. Ypač svarbus jų Nesvy- 
žiaus archyvas. Sapiegų A. nuo 1786 
buvo laikomas Derečino dvare (dab. 
Zelvos rj., BTSR). 1831, caro valdžiai 
konfiskavus Derečiną, tasai A. perkel- 
tas į Gardiną, 1858 — į Vilnių. Jo dalis 
(apie 200 pūdų, tame tarpe ir Lietuvos 
iždo dokumentų dalis, Sapiegų korespon- 
dencijos 43 tomai nuo XVI a. ir kt.) 
anksčiau buvo laikoma Senienų muzie- 
juje, o dabar — Vilniaus un-to ir Lie- 
tuvos TSR MA bibliotekų rankraščių 
skyriuose. Oginskių archyvas drauge su 
Plungės, Kruonio, Darsūniškio, Rau- 
dondvario ir kt. dvarų dokumentais pa- 
teko į Lietuvos TSR Centr. valstybinį 
ist. A. Daugelio Žemaitijos dvarų doku- 
mentus, kuriuos surinko Šiaulių „„Auš- 
ros“ muziejus, 1951 perėmė Lietuvos 
TSR MA centr. bibliotekos rankraščių 
skyrius. Didelis ir reikšmingas Šiaulių 
ekonomijos A. su gausiais dokumentais 
apie 1769 valstiečių sukilimą sudegė 
I pasaul. karo metais. Kitų dvarų ir 
dvarelių A. yra Vilniaus valst. archyve 
ir didžiausių respublikos bibliotekų rank- 
raščių skyriuose. 

Įsikūrus Lietuvoje Tarybų valdžiai, 
Lietuvos Laikinoji revoliucinė darbi- 
ninkų ir valstiečių vyriausybė, vadovau- 
damasi V. Lenino 1918.VII.1 pasirašytu 
dekretu, ėmėsi priemonių tvarkyti res- 
publikos archyvams. 1919.I ji sudarė 
komisiją Tarybų Lietuvos Centr. vals- 
tybiniam A. organizuoti. Komisija per- 
ėmė didžiausias Vilniuje A. saugyklas, 
apsaugojo nuo sunaikinimo daug A. 
fondų, kurie laikinai buvo užantspau- 
duoti. 1919.II Švietimo liaudies komi- 
sariatas paskyrė archyvui Bernardinų 
vienuolyno rūmus (dab. Vilniaus Dailės 
in-tas), į kuriuos buvo suvežta apie 
60 vežimų dokumentų. Komisijai atlikus 
parengiamąjį darbą, 1919.III.23 Liau- 
dies Komisarų Taryba išleido V. Kap- 
suko pasirašytą dekretą dėl A. centra- 
lizavimo. 1919.IV.21 buržuazinei-dvari- 
ninkinei Lenkijai okupavus Vilnių, 
esamąjį archyvą okupacinė valdžia pa- 
vadino Vilniaus valstybiniu A. Dalis jo 
rinkinių, pvz., Liublino miesto A., buvo 
išgabenta į Lenkiją. 

Burž. Lietuvoje nuo 1921 veikė Lie- 
tuvos centralinis A., sudarytas iš Tary- 
bų Rusijos perduotų fondų ir iš Kauno 
gubernatoriaus išlikusio A. Vėliau į jį 
pateko daugelio išparceliuotų dvarų A. 
Be to, Kaune iki 1940 veikė Kauno 
miesto savivaldybės A., Kauno arki- 
vyskupo kurijos ir konsistorijos A., ku- 
riame buvo ir Žemaičių vyskupystės 
archyvinių aktų. Panašiai buvo tvarko- 
mi A. ir buržuazinės-dvarininkinės Len- 
kijos okupuotame Vilniuje. 

Atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, 
1940 Vilniaus ir Kauno valstybiniai A. 
buvo įjungti į Lietuvos TSR Centr. vals- 
tybini A. Vilniuje ir jo filialą Kaune. 
Buvo įkurtas Lietuvos TSR Vidaus rei- 
kalų liaudies komisariato archyvų sky- 
rius respublikos A. darbui koordinuoti. 


92 ARCH— ARCH 


1940—41 respublikos A. fondai gavo 
nemaža dokumentinės medžiagos iš įstai- 
gų, nacionalizuotų dvarų, vienuolynų ir 
org-jų archyvų. Pradėtą A. centraliza- 
vimo darbą nutraukė vok. faš. okupaci- 
ja. Pokario metais Lietuvos TSR Centr. 
valstybinis A. atliko didelį darbą, rink- 
damas vok. faš. okupantų išblaškytą 
archyvinę medžiagą, centralizuodamas 
sukauptus fondus, atstatydamas rajoni- 
nių ir žinybinių A. tinklo priežiūrą, 
dirbdamas tiriamąjį darbą. 1956 buvo 
sudaryti du A. Vilniuje: Lietuvos TSR 
Centrinis valstybinis istorinis A. ir Lie- 
tuvos TSR Centrinis valstybinis A. Lie- 
tuvos TSR Centrinis valstybinis istorinis 
archyvas (CVIA) saugo ist. fondus, su- 
sidariusius iki Tarybų valdžios paskel- 
bimo Lietuvoje (1918.XII.16): Lietuvos 
Did. Kun-stės aktų knygas, Lietuvos 
iždo komisijos aktus, Vyriausiojo Lietu- 
vos tribunolo aktus, Lietuvos įv. pavie- 
tų ir žemių feod. žemės valdų bei 
dvarų inventorius, liustracijas, tarifus, 
Lietuvos iždo tribunolo aktus, Targovi- 
cos generalinės konfederacijos aktus, 
filomatų-filaretų org-jos tardymo komi- 
sijos bylas, Vilniaus švietimo apygar- 
dos dokumentus, 1794, 1831 ir 1863 su- 
kilimų Lietuvoje dokumentinę medžiagą, 
„Lauko auditoriato“ 1863—65 bylas dėl 
sukilėlių, XIX a. pab.—XX a. pr. darbi- 
ninkų rev. judėjimo Lietuvoje doku- 
mentus, 1905—07 revoliucijos Lietuvoje 
medžiagą. Pokario metais, vykdant ati- 
tinkamus TSRS vyriausybės nutarimus, 
Lietuvos TSR archyvams perduota daug 
Lietuvą liečiančių dokumentų, buvusių 
kituose TSRS archyvuose. Nuo 1955 
CVIA perduoti ir Vilniaus miesto ar- 
chyvo seni ist. fondai, pvz., miesto 
įstaigų ir Vilniaus amatininkų cechų 
aktai, magistrato 1801—1915 archyvas 
ir kt. svarbūs rinkiniai. CVIA saugyk- 
lose 1960.L.1 buvo užregistruota dau- 
giau kaip 1420000 vienetų. Lietuvos 
TSR Centriniame valstybiniame archy- 
ve (CVA) yra apie 3000 000 vienetų 
(bylų). Jame kaupiama archyvinė me- 
džiaga nuo 1918, centralizuojama Ta- 
rybų valdžios įstaigų, veikusių 1918— 
1919, dokumentinė medžiaga, Vilniaus 
Revoliucinio tribunolo, liaudies komi- 
sariatų bylos, burž. Lietuvos ir buržua- 
zinės-dvarininkinės Lenkijos okupuoto 
Vilniaus krašto įstaigų fondai. Nemažą 
CVA fondų dalį sudaro D. Tėvynės ka- 
ro, o taip pat vok. faš. okupacijos Lie- 
tuvoje 1941—44 medžiaga. CVA pri- 
klauso ir Lietuvos TSR miestų, rajonų 
bei žinybiniai A. CVA nustatytais ter- 
minais priima saugoti bylas į savo sau- 
gyklas. Abu respublikiniai A. teikia rei- 
kalingą dokumentinę medžiagą liaudies 
ūkio ir kultūros įstaigoms, duoda darbo 
stažo pažymėjimus piliečiams pensijos 
gavimo reikalu, aptarnauja A. skaityk- 
lų lankytojus, mokslininkus, tyrinėto- 
jus, bendradarbiauja su Lietuvos TSR 
MA Istorijos in-tu ir kt. moksl. įstai- 
gomis, kurios rengia šaltinių leidinius. 
Daug archyvinių fondų sukaupta Lietu- 


vos TSR MA centr. bibliotekoje ir Vil- 


niaus un-to moksl. bibliotekoje. Par-. 


tinis A. yra Partijos istorijos institute 
prie LKP CK. Gausus lietuvių tautosakos 
archyvas saugomas Lietuvos TSR MA 
Liet. kalbos ir lit-ros in-te. 


Iš miestų A. minėtinas 1957 įkurtas 
Kauno miesto A., kuris 1940—56 veikė 
kaip CVA filialas. Jame saugomi cari- 
nės Rusijos laikų Kauno gub. ir burž. 
Lietuvos įstaigų, Kauno un-to, Kauno 
vidurinių m-lų, teismų, savivaldybės, 
spaustuvių, pramonės įmonių, polit. 
org-jų ir d-jų, kai kurie D. Tėvynės ka- 
IO, O taip pat vok. faš. okupacijos, Lie- 
tuvos TSR Ž. ū. liaudies komisariato, 
Kauno vykd. k-tų ir kt. įstaigų bei 
įmonių A. fondai. 1960.1I.1 šis A. savo 
saugyklose turėjo apie 1000 fondų 
(daugiau kaip 1000 000 vnt.). Iš žinybi- 
nių A. minėtinas Lietuvos TSR Ž. ū. mi- 
nisterijos A., kurio saugyklose 1960.1.1 
buvo 29 fondai (apie 20 000 vnt.). Prie 
Lietuvos TSR MT yra Archyvų v-ba, 
kuriai tiek centriniai, tiek žinybiniai A. 
pavaldūs organizaciniu-metodiniu atžvil- 
giu. Ji instruktuoja, konsultuoja žinybi- 
nių ir kitų A. darbuotojus, rengia jiems 
seminarus. 


LIETUVOS TSR ISTORIJĄ LIEČIANTIEJI 
DOKUMENTAI KITUOSE ARCHYVUOSE. Cent- 
riniame valstybiniame istoriniame A. (Lenin- 
grade) yra ir kai kurių feod. Lietuvos įstaigų 
A. rinkiniai (daug jų 1950—59 perduota Vil- 
niaus Centr. valstybiniam ist. archyvui). Cent- 
riniame valstybiniame senųjų aktų A. (Mask- 
voje) saugoma Lietuvos Metrika — svarbus 
Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos feod. laiko- 
tarpio istorijos šaltinis, Edukacinės komisijos 
A. dalis ir senasis Rusų valstybės A., kuria- 
me išliko sutartys ir diplomatinis susirašinėji- 
mas su Lietuvos kun-ščiais. TSRS Centriniame 
valstybiniame kariniame-istoriniame A. (Mask- 
voje) yra 1798 ir vėliau sudaryti Vilniaus, Kau- 
no, Šiaulių, Panevėžio, Telšių, Kėdainių ir kt. 
miestų planai, daug medžiagos apie karo 
veiksmus Lietuvoje 1831 ir 1863 sukilimų me- 
tais. Medžiaga apie Raudonosios Armijos da- 
linių veiksmus Lietuvoje saugoma TSRS Cent- 
riniame valstybiniame Tarybinės Armijos ar- 
chyve Maskvoje, D. Tėvynės karo metų me- 
džiaga — TSRS Gynybos ministerijos archyve 
Podolske (netoli Maskvos), Lietuvos Reikalų 
komisariato medžiaga — TSRS Centriniame vals- 
tybiniame Spalio revoliucijos ir socialistinės 
statybos archyve Maskvoje. TSRS MA archy- 
vuose yra Vilniaus astronomijos observatori- 
jos archyvas (1833—81), akad. P. Kepeno fon- 
das su 1857 rinktomis žiniomis apie Lietuvos 
gyventojus, Prancūzijos keliautojo ir moksli- 
ninko Diubua de Monperė užrašai apie lietu- 
vius, jų papročius, kalbą (1832—35). TSRS 
MA centr. bibliotekos rankraščių skyriuje 
yra XV—XVIII a. Kauno miesto privile- 
gijų, feodalų dokumentų. TSRS MA Istori- 
jos in-to Leningrado sk. archyve yra dide- 
lė P. Dobrochotovo, buv. Vilniaus pravosla- 
vų vyskupo, dokumentų kolekcija, D. Cho- 
dorovičiaus kolekcija, sudaryta iš Lietuvos 
dvarų dokumentų (1527—1776) ir kt. TSRS MA 
Archeologijos in-to Leningrado skyriuje saugo- 
mas buv. Imperatoriškosios archeologijos ko- 
misijos A., kuriame yra rusų, lietuvių ir lenkų 
archeologų kasinėjimų ataskaitos apie Lietu- 
voje rastas senienas (XIX a. pab.—XX a. pr.). 
Visasąjunginės geografinės draugijos mokslinia- 
me A. yra daug etnografinės ir tautosakinės 
medžiagos, surinktos Lietuvoje XIX a. antro- 
joje pusėje. Valst. viešosios M. Saltikovo- 
čedrino bibliotekos rankraščių skyriuje (Le- 
ningrade) saugoma didelė P. Dubrovskio do- 
kumentų kolekcija, kurioje yra Žygimanto 
Augusto, Bonos, Radvilų, Sapiegų, Chreptavi- 
čių, Valavičių laiškai, bajorų seimelių nuta- 
rimai ir instrukcijos išrinktiems atstovams 
į seimus, valstiečių ir miestiečių skundai dėl 
feodalų savavaliavimo, medžiaga apie Lietuvos 
ir Lenkijos feodalų tarpusavio santykius ir 
Liublino unijos sudarymą (XV--XVII a.). 


Lietuvos istorijai nepaprastai reikšmingi 
Lenkijos A. ir bibliotekos. Nors vok. fašistai 
sudegino 950; Varšuvos centrinio senųjų ak- 
tų A., jame dar liko 69 Lietuvos dipl. doku- 
mentai (1401—1687), 30 tomų Lietuvos Metri- 
kos nuorašų (1450—1551) ir 1 Lietuvos Metri- 
kos knygos originalas (1775—1792), keliolika 
tomų Lietuvos Metrikos santraukų, Alytaus, 
iaulių ekonomijų ir Lietuvos iždo A. liku- 
čiai (XVIII a.), atskiri Lietuvos miestų ir baž- 
nyčių dokumentai, valstybės padalijimų ir 
T. Kosciuškos sukilimo laikų Žečpospolitos A. 
Iš turtingiausio Lenkijoje Nacionalinės biblio- 
tekos (Biblioteka Narodowa) rankraščių sky- 
riaus po karo maža kas liko. Krokuvos A, iš- 
liko nesunaikinti. Krokuvos un-to bibliotekos 
rankraščių skyriuje yra nemaža Vilniaus un-to 
(1583—1829), Vilniaus senienų muziejaus ir 
Archeologijos komisijos (1855—64), Lietuvos 
dvarų ir miestų (XVII-XIX a.) dokumentų. 
Lenkijos MA bibliotekos rankraščių skyrius 
turi gausią Lietuvos didikų korespondenciją 
(XVI-XVIII a.), Vilniaus pranciškonų vie- 
nuolyno (1456—1859) ir kt. bažnyčių bei vie- 
nuolynų dokumentus, Vilniaus aprašymų po 
1748 gaisro, 1791 konstitucijos lietuviškąjį 
tekstą. Čartoriskių bibliotekoje (Krokuvoje) 
yra Pacų (XVII a.) ir Tyzenhauzų (XVIII a.) 
dokumentai, Vilniaus pinigų kalyklos apyskai- 
tos (1551—54) ir daug rankraščių apie Lietu- 
vą. Kurniko bibliotekoje (netoli Poznanės) yra 
450 laiškų apie 1794 sukilimą Lietuvoje, Kė- 
dainių miesto statutai ir privilegijos, Kauno 
benediktinų ir Masalskių vienuolyno dokumen- 
tai (1599—1700). Reikšmingas Lietuvos preky- 
bos istorijai Gdansko A. karo metu buvo 
hitlerininkų išvežtas į Vokietijos gilumą, bet, 
1947 Vokietiją okupavusių valstybių vyriau- 
sybėms susitarus su Lenkijos vyriausybe, jo 
dalis grąžinta Lenkijai. 

Atskirą vienetą sudaręs Kryžiuočių ordino 
A., buvęs Karaliaučiuje, II pasaul. karo pab. 
vok. fašistų išvežtas į Getingeną (VFR). Drau- 
ge su juo išgabenta ir žymi dalis vėlesnių 
R. Prūsijos dokumentų. 

Švedijos ir Prancūzijos archyvuose taip pat 
yra nemaža dokumentų, liečiančių Lietuvą. Va- 
tikano archyve yra daug medžiagos, susijusios 
su Lietuvos istorija. Lietuvos polit. emigrantų, 
1830 ir 1863 sukilimų dalyvių bei org-jų A. 
buvo sukoncentruoti Rapersvilyje (Šveicarijo- 
je). 1922 jie buvo atgabenti į Varšuvą, iš kur 
kartu su J. Lelevelio palikimu buvo iš dalies 
perduoti Vilniaus miesto bibliotekai, o likęs 
Varšuvoje A. vok. faš. okupacijos metais su- 
naikintas. Lietuvos Socialdemokratų partijos 
A. iš Vilniaus buvo atsidūręs Londone, kur 
išbuvo iki 1917, vėliau atgabentas į Kauną 
ir po kurio laiko perduotas Kauno un-to bib- 
liotekai; 1951 jis perimtas Lietuvos TSR MA 
ir nuo to laiko saugomas MA centr. bibliote- 
kos rankraščių skyriuje, 

Lit.: IĮ. 3exeHHnn, O630p pykonncHLIx MaTe- 
puanoB YyeHnoro apxuBa Bcecor03H0r0 Te0rpa- 
duueckoro O6IMecTBa O Hapojax IlpuGanTUKA.— 
„CoBeTckaa sTHorpadbua“, T. 6—7, M.-A., 1947; 
B. BoHxapenko, IleKTpanBHBIA TOCYAapCTBEHHEBIA 
apxnB AuT. CCP.—,,Bonpoc:I ucTopux", Ne 2, 
1551; Straty bibliotek i archiwėw warszawskich 
w zakresie rękopišmiennych žrėdet historycz- 
nych, t. 1—3, Warszawa, 1955—57; TocyAapcT- 
BEHHBIe apxHBHI Coro3a CCP (KpaTkui cINpa- 
Bo4HKK), M., 1956; HcTopnuveckni OWepK H O6- 
30p GOHAOB PYKONHCHOTO oTĄeAa BuGAuoTeKA 
AkaneMuu Hayk, BEIO, 1—2, M.-A., 1936—58; 
Rankraščių rinkiniai (Lietuvos TSR Mokslų 
akademijos centrinės bibliotekos XI-XX am- 
žių rankraščių fondų trumpa apžvalga), sudarė 
V. Abramavičius, V., 1963. 


„ARCHIV FŪR SLAVISCHE PHILOLO- 
GIE“ („Slavų filologijos archyvas") — 
kalbotyros žurnalas, ėjęs 1876—1929 
Berlyne vokiečių kalba. Išėjo 42 tomai. 
Iki 1922 red. V. Jagičius, vėliau — 
E. Bernekeris. Jame buvo nemaža rašo- 
ma baltistikos ir lituanistikos klausi- 
mais. Žurnale bendradarbiavo J. Bo- 
duenas de Kurtenė, A. Briukneris, 
J. Endzelynas, F. Fortunatovas, E. Fren- 
kelis, J. Gebaueris, E. Hermanas, 
A. Leskinas, J. Mikola, A. Šachmatovas, 
R. Trautmanas, N. van Veikas, V. Von- 
drakas ir kt. 


„ARCHIVUM PHILOLOGICUM“ („Filo- 
logijos archyvas“) — kalbotyros leidi- 
nys, ėjęs 1930—39 Kaune. Leido Kauno 
un-to humanitarinių mokslų f-tas. Red. 
P. Skardžius. Išėjo 8 t. Buvo spausdina- 
mi straipsniai liet. kalbos fonetikos, ak- 
Centologijos, morfologijos, žodžių dary- 
bos, dialektologijos, literatūrinės liet. 
kalbos istorijos, liet. kalbos giminystės 
su kitomis kalbomis, etimologijos klau- 
Simais. Išspausdinta keletas straipsnių iš 
klasikinės filologijos ir bendrosios kal- 
botyros. Bendradarbiavo J. Endzelynas, 
E. Frenkelis, K. Jablonskis, P. Jonikas, 
A. Salys ir kt. 


ARCIMAVIČIENĖ Marija [Rudzinskai- 
tė; 1885.VII.16 -Šuravų dvare (Kėdai- 
nių rj) — 1941.V.8 Vilniuje] — istorikė 
€8iptologė. 1911 baigė Aukštuosius mo- 
terų kursus Maskvoje, 1916 Maskvos 
Un-to istorijos ir filologijos f-tą. 4 me- 
tus Specializavosi pas egiptologą prof. 
B. Turajevą. 1922—40 dėstė Rytų šalių 
Istoriją ir vadovavo egiptologijos semi- 
Narui Kauno un-te. 1940—41 Vilniaus 
un-to docentė. Studijų reikalais 1910, 
1924, 1934 lankėsi Palestinoje ir Egipte. 
alyvavo keliuose orientalistų kongre- 
Suose. Savo lėšomis iš Egipto parvežė 
! Lietuvą sen. Egipto paminklų, kurie 
abar yra Kauno istorijos muziejuje. 
1911—16 rašė rusų ir lenkų, 0 nuo 
1921 liet, spaudoje; parašė daugiau kaip 
25 moksl. darbus ir straipsnius, kurių 
augumas skirti sen. Egipto istorijai. 
eks Egipto ieroglifai, K., 1932; Tut-Anch- 
Ono kapas ir Tebų paminklai, K., 1933; 
M reikšmė senovės Egipte, K., 1934; Die- 
Etiopij, kvepalų žemė (Seniausios žinios apie 
(Aigiptas) i 1936; Senovės Rytų istorija, t. 1 
„ K., 1936, i 
ARDAMATSKIS Michailas [g. 1909. 
XI.2 Leningrade] — pramonės darbuoto- 
Jūs, Lietuvos TSR nusipelnęs inžinie- 
tus (1964). 1934 baigė Leningrado maši- 
nų gamybos in-tą. Nuo 1939 TSKP na- 
lys. Iki 1957 dirbo Leningrado ir Če- 
Doksarų  (Čuvašijos ATSR) pramonės 
Įmonėse. Nuo 1957 „Elfos“ g-los (Vil- 
aluje) direktorius. Jo vadovaujama, 
Taltosi g-la išaugo į stambią elektro- 
€echnikos įmonę, kuri pagal magneto- 
Onų ir buitinių mikrovariklių gamybos 
SPimtį užima pirmąją vietą Tarybų Są- 
Jungoje. Nuo 1962 LKP CK narys, nuo 
963 Lietuvos TSR AT deputatas. Su- 
Konstravo keletą elektrinių prietaisų, są- 
Junginėje spaudoje paskelbė straips- 
nų elektrotechnikos klausimais. 
ARDIŠKĖS — kaimas Alytaus rj., Punios 
APYL., 11 km į š. r. nuo Alytaus. 23 gyv. 
(1959), Pro A. eina Raižių — Alytaus ke- 
las. A.— buv. palivarkas, kurį Žygiman- 


J Augustas padovanojęs rotmistrui 
Žlulevičiui. Burž. nacionalistai 1946 


a 9dė A. valstiečius J. Marcinkevičių, 
- Vaitulevičių, J. Žarkauską, Adomą, 
leksandrą ir Henriką Vasiliauskus. 


ARDIŠKIS — kaimas Širvintų rj., Kerna- 
T apyl, 5 km į p. v. nuo Musninkų, 

eries deš. krante. 66 gyv. (1959). Iš 
P. I. prieina Kernavės, iš š.— Bareikiškių 
Iškai. A. miške, tarp Neries ir Ardiš- 


kio— Čiobiškio kelio, yra apie 50 nedi- 


delių (15—75 cm aukščio, 2,7—3,7 m 
skersmens) pilkapių, vad. „prancūzka- 
piais“. Pilkapiai prie pagrindo apjuosti 
grioviais arba akmenų vainikais. Prie 
kryžkelės yra didelis (1,2 m aukščio, 
12 m skersmens) pilkapis, vad. „kara- 
liaus kapu“; jis taip pat prie pagrindo 
apjuostas akmenų vainiku. Pilkapiuose 
rasta sen. ginklų, pakinktų liekanų, žmo- 
nių ir gyvulių kaulų. 


AREŠKA Vitas [g. 1927.1.6 Zyboliuose 
(Rokiškio  rj.)]) — literatas, pedagogas, 
filologijos mokslų kandidatas (1964). 
Nuo 1951 TSKP narys. 1952 baigęs Vil- 
niaus Ped. in-tą, pradėjo dirbti ped. 
darbą liet. lit-ros katedroje. 1959—61 to 
paties in-to lietuvių ir užsienio lit-ros 
katedros vedėjas. 1964 išrinktas LKP 
CK nariu. Išspausdino straipsnių apie 
P. Cvirką, V. Krėvę-Mickevičių, V. Re- 
kašių, T. Tilvytį ir kt. 


ARGENTINOS LIETŪVIAI. Pirmieji lie- 
tuviai į Argentiną atvyko XIX a. pabai- 
goje. Žinoma, kad kupiškėnas I. Šlape- 
lis, 1877 atvykęs į Argentiną, ėmė vers- 
tis avininkyste Patagonijoje. 1887 iš Bra- 
zilijos į Argentiną atvyko ir apsigyveno 
La Platos mieste poetas A. Višteliaus- 
kas-Vištelis. XX a. pr. kiek daugiau lie- 
tuvių jau būta Buenos Aireso, Beriso, 
Rosarijo ir Kordobos miestuose. Į Ar- 
gentiną daugiausia vyko tie lietuviai, 
kurie dėl įv. priežasčių negalėjo pa- 
tekti į JAV. Po I pasaul. karo suvaržius 
emigraciją į JAV, Lietuvos darbo žmo- 
nės emigravo daugiausia į P. Ameriką, 
Burž. Lietuvos statistikos duomenimis, 
1923—39 į Argentiną iš Lietuvos emig- 
ravę 16658 žmonės; iš tikrųjų jų buvo 
žymiai daugiau. 1939 Argentinoje gyve- 
no apie 36000 lietuvių. Jų dauguma 
spietėsi miestuose, dirbo gyvulių sker- 
dyklose bei kitose pramonės įmonėse, 
kiti samdėsi sezoniniams ž. ū. darbams, 
dirbo prie geležinkelio tiesimo ir remon- 
to. Moterys dirbo daugiausia tarnaitė- 
mis. Lietuvos išeiviai Argentinoje nera- 
do to, ką jiems buvo žadėję išeivybės 
biurų agentai; jų čia laukė skurdas, 
sunkus darbas, o ekonominės krizės me- 
tais ir nedarbas. 

Pirmosios A. 1. org-jos ėmė kurtis 
XX a. pradžioje. 1909 Buenos Airese su- 
sikūrė liet. darbininkų s-ga „Igualdad“ 
(„Lygybė“), kuri 1910 persiorganizavo 
į liet. savišalpos ir kultūros d-ją „„Die- 
gas". Tų pirmųjų d-jų veikla nesitenkino 
savišalpa, jos rūpinosi ir švietimu, meno 
saviveikla. Panašaus pobūdžio lietuvių 
d-jų susikūrė ir daugiau: 1911 Berise 
„„Vargdienis“, 1912 Rosarijuje „Aušros 
žvaigždė“, 1914 Buenos Airese Susivie- 
nijimas lietuvių Argentinoje. 

Stiprėjant Argentinos darbo žmonių 
rev. judėjimui, sąmonėjo ir lietuviai 
darbininkai. Jie suprato, kad savo tei- 
sėms apginti nepakanka savišalpos ir 
kultūros org-jų. 1914.XII.4 Buenos Airese 
įkurta Lietuvių socialistų sąjunga (LSS). 
Berise ir Sarate įsikūrė LSS kuopos. 
LSS turėjo apie 150 narių. 1916, sekda- 
mi JAV lietuvių pavyzdžiu, A. 1. įstei- 
gė lietuvių org-ją Argentinos Lietuvių 
d-ją šelpimui lietuvių, nukentėjusių nuo 


ARCH— ARG 93 


karės, su skyriais Buenos Airese, Berise, 
Kordoboje, Rosarijuje bei Čubuto teri- 
torijoje. D-jai priklausė įv. pažiūrų žmo- 
nės, tarp jų buvo ir pažangių A. l., to- 
dėl 1920 dalis d-jos surinktų pinigų pa- 
siųsta Lietuvos rev. polit. kaliniams šelp- 
ti. 1916 Buenos Airese suorganizuota 
Amerikos Lietuvių darbininkų lit-ros 
d-jos (ALDLD) 18-ji kuopa, su kuria 
1920.IX.18 susijungė d-ja „Diegas“. Ar- 
gentinos Socialistų partijai 1918 suski- 
lus, dauguma LSS narių prisijungė prie 
tos partijos kair. sparno, pasisakė prieš 
imp. karą, už paramą Tarybų valdžiai 
Rusijoje. 1920 LSS pradėjo leisti laikr. 
„Proletaras“. Įsikūrus Argentinos Komu- 
nistų partijai 1920, LSS persiorganizavo 
į Lietuvių komunistų s-gą (LKS). Vėliau 
lietuviai komunistai įsijungė į Argenti- 
nos KP kuopeles pagal darbo vietą, 
o darbui lietuvių tarpe buvo sudarytas 
Lietuvių komunistų grupės biuras, kuris 
vadovavo visai lietuvių darbo žmonių 
kultūrinei ir politinei veiklai. 

1924.X.19 Buenos Airese susiorgani- 
zavo Lietuvių darbininkų apšvietos d-ja 
Argentinoje (LDADA). Kai jos skyrius 
1925 įsikūrė ir Montevideo mieste, d-ja 
buvo pavadinta Lietuvių darbininkų ap- 
švietos d-ja P. Amerikoje (LDADPA). 
D-ja įsteigė savo kuopas Rosarijo, Beri- 
so, Kordobos miestuose ir Buenos Ai- 
reso priemiesčiuose. Prie jos prisijungė 
ir ALDLD 18-oji kuopa. Kiekviena kuo- 
pa turėjo savo biblioteką, platino pa- 
žangiąją spaudą. LDADPA suorganiza- 
vo Dailės ir meno ratelį bei „Laisvės“ 
chorą. LDADPA I suvažiavime (1926. 
V.22—24) iškeltas savaitraščio leidimo 
klausimas. Po suvažiavimo suorganizuo- 
ta „Rytojaus“ spaudos b-vė, kurios įsta- 
tuose buvo pasakyta, kad b-vės leidžia- 
mas laikraštis turi laikytis Komunistų 
Internacionalo principų ir visuomet būti 
darbininkų kovos bei švietimo organu. 
Laikraščio leidimą ir kitą A. 1. veiklą 
rėmė JAV pažangiosios lietuvių org-jos. 
1927.II.25 išėjo pirmas savaitraščio „Ry- 
tojus“ numeris. 1927 Argentinos lie- 
tuvių savišalpos ir kultūros d-ja „Lietu- 
va“ ėmė leisti burž. liberalinį laikr. 
„Argentinos lietuvių balsas“, kuris, pa- 
tyręs nesėkmę, pateko į privačias ran- 
kas. 1927.XII.18 Rosarijo mieste įsikū- 
rė Dailės meno ratelis (DMR), kuriam 
vadovavo J. Kanaverskas. DMR turėjo 
35 narius, suorganizavo ,„Bangos“ chorą, 
diriguojamą J. Stašausko (1934 DMR 
persitvarkė į Lietuvių liaudies teatro 
sekciją). 

Stiprėjant pažangiųjų liet. darbininkų 
judėjimui, prireikė sudaryti centralizuo- 
tą savišalpos ir kultūros org-ją, kuri ga- 
lėtų daugiau padėti kovotojams prieš 
fašizmą Lietuvoje ir prieš Argentinos 
reakc. jėgas. 1928.VII.8—9 Buenos Ai- 
rese įvyko A. I. pažangiųjų org-jų atsto- 
vų suvažiavimas. Nutarta sukurti bendrą 
Lietuvių darbininkų savišalpos-kultūros 
draugiją (LDSKD) ir sudaryti Priešfašis- 
tinį k-tą, kurio uždavinys buvo remti 
Lietuvos liaudį kovoje prieš fašistinį 


94 ARG — ARG 


režimą ir šelpti Lietuvos rev. polit. ka- 
linius. Tačiau kai kurių miestų lietuvių 
d-jos ir toliau veikė atskirai: Beriso 
miesto „„Vargdienis“, Rosarijo —,„Aušros 
žvaigždė“, Kordobos —,,„Neptūnas". 
Argentinoje 1930 įvykus faš. pervers- 
mui ir įsisiautėjus reakcijai, „Rytojus“ 
ir pažangiosios liet. org-jos buvo uždary- 
tos, daug aktyvių veikėjų areštuota. 
LDSKD ir Priešfašistinis k-tas savo veik- 
lą tęsė pogrindyje. Lietuvių komunis- 
tų grupė suorganizavo slaptą spaustuvę 
ir 1930.X.17 išleido laikr. „Tiesos žodis“, 
kuris orientavo pažangiųjų A. 1. judė- 
jimą, šaukė į kovą prieš fašizmą ir reak- 
ciją, jungė A. I. pažangiųjų org-jų veik- 
lą su argentiniečių ir kt. tautų pa- 
žangiųjų org-jų kova prieš reakciją. 
1930—32, Lietuvos konsulato padedami, 
Argentinoje ėmė organizuotis liet. kle- 
rikalai bei tautininkai ir įkūrė keletą 
org-jų, ėmė leisti kelis laikraščius, kurie 
ėjo tol, kol gavo pinigų iš Lietuvos faš. 
valdžios. 1931.V.31 Buenos Airese įsi- 
kūrė Lietuvių liaudies teatras — pažangi 
meno saviveiklininkų org-ja, turėjusi 
apie 200 narių. 1932, po rinkimų šaliai 
grąžinus kai kurias dem. laisves, vėl 
pradėjo eiti savaitraštis „Rytojus“, ku- 
ris nuo 1933 pabaigos, vėl sustiprėjus 
reakcijai, perėjo į pogrindį. 1934 pažan- 
giosios A. 1. org-jos Rosarijo mieste 
pradėjo leisti žrmn. „Dabartis“, kurio Te- 
dakcija 1936 įkūrė „Dabarties“ spaudos 
fondą marksistinei lit-rai leisti ir išleido 
4 leidinius. 1935 pr. įvyko LDSKD 
VII suvažiavimas, kuriame buvo ap- 
svarstyti kovos prieš fašizmą ir karo 
grėsmę būdai bei kai kurie organiza- 
ciniai klausimai. Suvažiavimas nutarė 
LDSKD perorganizuoti į Argentinos Lie- 
tuvių darbininkų priešfašistinę prieška- 
rinę 's-gą (ALDPPS) ir išrinko jos CK. 
ALDPPS, glaudžiai bendradarbiaudama 
su kt. pažangiomis Argentinos org-jomis, 
leido atsišaukimus, rengė mitingus, rin- 
ko aukas Lietuvos polit. kaliniams. 
1936.X.8 išėjo pirmasis numeris pažan- 
gaus savaitraščio „Momentas“, kurį lei- 
do A. 1. koop. spaudos b-vė „Talka“. 
1936—38 A. 1., sekdami kt. tautų darbo 
žmonių pavyzdžiu, rengė mitingus, rin- 


ko aukas Ispanijos liaudžiai, kovojan- 
čiai prieš fašizmą ir, laikydamiesi prol. 
internacionalizmo principų, vyko sava- 
noriais į internacionalines brigadas Ispa- 
nijoje kovoti prieš tašistus (iš Argenti- 
nos išvyko 24 savanoriai). 1939.1.30 įvy- 
ko ALDPPS konferencija, kurioje bu- 
vo nutarta persiorganizuoti į legalią 
org-ją — Lietuvių k-tą gelbėjimui Ispani- 
jos liaudies (LKGIL). Šios pažangios A. 1. 
organizacijos skyriai įsikūrė Buenos Ai- 
rese ir provincijoje. LKGIL veikė drauge 
su kitų tautų pažangiais darbo žmonė- 
mis, remdamas kovą prieš reakciją ir 
fašizmą. Ę 
Pažangieji A. 1. džiaugsmingai sutiko 
Tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje. 1940 
daugelis A. 1. rengėsi grįžti į tėvy- 
nę, bet jų ketinimus sutrukdė karas. Ki- 
lus D. Tėvynės karui, A. 1. rėmė taryb. 
liaudies kovą prieš vok. faš. grobikus, 
1941 Argentinos visuomenės pažangio- 
sios jėgos įkūrė org-ją „Junta de la 
victoria“ („Pergalės chunta"), kurios 
tikslas buvo remti Angliją, JAV, Kini- 
ją, Prancūziją ir TSRS, kovojusias prieš 
agresorius. Kiekvienos tautos žmonės, 
priklausę tai org-jai, galėjo remti kurią 
nors minėtųjų valstybių. Prie jos įsi- 
kūrė liet. subkomitetai Tarybų Lietuvai 
remti. 1944 buvo įkurta pažangi A. I. 
s-ga „Laisvoji Lietuva“, kuri organiza- 
vo paramą Tarybų Lietuvos liaudžiai ir 
kovojo prieš liet. fašistus Argentinoje. 
1944.X.10 antifašistinė A. 1. grupė iš- 
leido rotatoriumi spausdintą laikr. „Mūsų 
kova“. Išėjus 1 numeriui, valdžia jį už- 
darė ir areštavo Keliolika žymesnių liet. 
veikėjų. 1945 sudaryta Argentinos Lie- 
tuvių komisija tėvynei remti (ALKTR), 
kuri atliko didelį darbą, siųsdama siun- 
tinius nuo karo nukentėjusiems Tarybų 
Lietuvos gyventojams. 1945 ALKTR iš- 
leido didelį spalvotą Tarybų Sąjungos 
Didvyrės M. Melnikaitės paveikslą, 
1946 — spalvotą Lietuvos TSR žemėlapį. 
1945.IX.19 išėjo pirmasis laikr. „Vieny- 
bė" numeris. Laikraštis daug vietos sky- 
rė Argentinos pažangiųjų lietuvių vie- 
nybės ir Tarybų Lietuvos rėmimo klau- 
simams. Jis propagavo pažangias idė- 
jas, nušvietė atkuriamąjį darbą Tarybų 
Lietuvoje, leido tarybinių ir kt. pažan- 
giųjų autorių brošiūras, knygas. 1946. 
VIII.24—27 Montevideo mieste įvyko 


Pietų Amerikos lietuvių I kongresos, ku- 
riame dalyvavo A. 1. delegacija, vado- 
vaujama T. Adamonio ir D. Jakubonio. 

1949 kilusi reakcija likvidavo vi- 
sas pažangiąsias A. I. org-jas Buenos 
Airese ir uždarė „Vienybę“. Pažangieji 
A. 1. tomis sunkiomis sąlygomis nenu- 
traukė veiklos. Tais pat metais imtasi 
leisti naują pažangų laikr. „Tėvynė“. 
1951.III.3 pažangieji A. 1. išleido laikr. 
„Pažanga“, bet policija jį konfiskavo. 
Neturėdami nac. klubų, pažangieji A. 1. 
nuo 1951 telkėsi bendruose taryb. pilie- 
tybę priėmusių emigrantų klubuose. 
1955 Buenos Airese įsikūrė pažangus 
liet. visuomeninis klubas „Kultūra“, 
kuriame susidarė meno saviveiklos ra- 
telis ir choras. 1960 šį klubą ir laikr. 
„Tėvynė“ policija uždarė. 1961.V.11 
Buenos Airese ėmė eiti naujas pažan- 
giųjų A. 1. laikr. „Vaga“. 1964 Argenti- 
noje gyveno apie 38000 lietuvių. 

1946 ir vėliau iš V. Europos į Ar- 
gentiną atvyko apie 700 lietuvių, jų 
tarpe kelios dešimtys burž. nacionalistų. 
Nuo 1948 eina klerikalinis laikr. „Lai- 
kas". Po karo (1953—64) į Lietuvą grį- 
žo šimtai A. 1. šeimų. 

Lit.: R. Mizara-Rasoda, Argentina ir ten gy- 
venanti lietuviai, Brooklyn, 1928; Lietuvių liau- 
dies teatro albumas, Buenos Aires, 1940; Pir- 
mojo Pietų Amerikos lietuvių kongreso leidi- 
nys, Buenos Aires, 1946; Toli nuo tėvynės, 
V., 1957; P. Ulevičius, Pietų Amerikos lietu- 
viai, V., 1960 
„ARGENTINOS LIETŪVIŲ BATSAS'— 
buržuazinis savaitraštis, einąs nuo 1927 
Buenos Airese. 


„ARGENTINOS ŽINIOS" — buržuazinis 
savaitraštis, ėjęs 1931—35 Aveljanedos 
mieste (Argentina). 


ARGO [pranc. argot] — nedidelės socia- 
linės žmonių grupės žargonas. Nuo lit. 
kalbos skiriasi žodžiais ir posakiais, su- 
prantamais tik tai grupei. Atsirado vid. 
amžiais dėl darbo pasiskirstymo cechais. 
Kapitalizmo sąlygomis A.— dažniausiai 
elgetų, vagių ir kitų visuomenės „pa- 
dugnių“ leksika, vartojama slaptam su- 
sižinojimui (pvz., „faraonas“ — policinin- 
kas, „šuniukas“— pistoletas). Liet. kal- 
boje A. elementų yra, pvz., studentų ir 
moksleivių šnekamojoje kalboje („susi- 
mauti“— neišlaikyti egzamino, „būda'— 
mokykla, „chebra“ — būrys, draugai, 


Argentinos lietuviai. Lietuvių socialistų sąjungos kucpa Berise (1914) 


ir Lietuvių liaudies teatro choras (1936) 


„Univerka"— universitetas ir pan.). Grož. 
lit-roje A. kartais vartojamas kaip tipi- 
Zavimo priemonė. 


ARIMAIČIAI — kaimas Radviliškio rj., 
Sadūnų apyl, 7 km į p. r. nuo Radvi- 
liškio. 150 gyv. (1959). Pietuose yra 
Arimaičių ež. A. minimi 1593 (13 va- 
lakų); buv. dvaras. 


ARIMAIČIŲ EŽERAS — ežeras Radviliš- 
kio Ij, 7 km į š. v. nuo Šeduvos, pu- 
Slaukelėje į Radviliški. Plotas 41 ha, 
Ežeras ištįsęs iš š. r. į p. v. Krantai va- 
aruose ir šiaurėje sausi, aukšti, pietuo- 
Se ir rytuose — žemi, pelkėti. Per A. e. 
leka Fžerėlė (Daugyvenės intakas). Eže- 
IO š. krante yra Arimaičių kaimas. Eže- 
Tas skirtas mėgėjiškai žūklei. 
ARIMAIČIŲ MIŠKAI — miškų masyvas 
Panevėžio ir Radviliškio rj., 12 km į š. v. 
nuo Krekenavos. Priklauso Panevėžio 
miškų ūkio Vadaktų girininkijai ir Rad- 
Viliškio miškų ūkio Baisogalos girinin- 
kijai. Plotas 822 ha; medynų apie 
700 ha. Viduryje yra Arimaičių miškas 
(528 ha), r. pakraštyje, tarp Bernatonių 
Ir Vadaktų kaimų, — Bernatonių miškas 
(139 ha), v. pakraštyje, tarp Panekelpių 
Ir Salvos kaimų,— Panekelpių miškas 
(155 ha). Reljefas — moreninė lyguma. 
S. I. Pakraščiu teka Šventupis (Nevė- 
*žio intakas). Dirvožemiai velėniniai 
Bliejiški, sujaurėję, priemoliniai. 9295 
Medynų savaiminės kilmės. Drebulynų 
Yra 6605, beržynų 1895, uosynų 99b, 
“slynų 605, juodalksnynų 195. Medynų 
Vid. amžius 32 metai, bonitetas I-II, 
Vid. skalsumas 0,75, vid. tūris 95 ktm/ha. 

Ta stirnų, šernų, kiaunių. Miškas eks- 
Ploatacinis, 


ARINAS — ežeras Molėtų rj, 8 km 
š S. V. nuo Pabradės, prie kelio į Molė- 
25, Plotas 479 ha, didž. gylis 17,8 m. 
aliss rininis, ištįsęs iš š. į p.; ilgis 
40 m, didž. plotis 1130 m. Š. krantas 
aukštas, status, p.— žemesnis, vietomis 
Pelkėtas, apaugęs mišku. Įteka Nikajė, 
Išteka Arina (i Spenglos ež.). Prie A. 
Isikūręs Joniškis, 1 km į r. nuo A.— 
IgaOnys. Ežeras verslovinis; žuvies 
64 sugauta 5,5 kg/ha. 


ARIOGALA — miestas Raseinių rj., Du- 
Ysos Kair. krante, prie Žemaičių plen- 
Oi apylinkės centras. 2375 gyv. (1959). 
ma Stovi Dubysos viršutinėje terasoje, 
atisusi iš š. v. į p. I. tarp upės ir plen- 
Gatvių tinklas stačiakampis. Veikia 
R Unas, lentpiūvė, sviesto ir sūrių ga- 
=1Dos įmonė, stalių dirbtuvės, trakto- 
ų Iemonto stotis, buitinio aptarnavimo 
manoinatas, vilnų karšykla, verpykla ir 
“Zgykla, mašinų-melioracijos | stotis. 
Pakas reikšmės keliai jungia A. su 
Aaaa, Pernarava, Čekiške, Juodai- 
ite Yra 50 lovų ligoninė, 100 lovų 
ms kuliozinė ligoninė, vaistinė, vid. 
= T (iki 1949 pradinė), darbo jaunimo 
AS EaTES kultūros namai, kino teatras, 
loteka, vaikų darželis-lopšelis. 

XIV. Vardas dažnai randamas XIII— 
cf a. Ist. dokumentuose, ypač Kryžiuo- 
Ų ordino karo kelių aprašymuose, iš 
urių matyti, kad A. ir jos apylinkės 


tuo metu buvo nuolat kryžiuočių nio- 
kojamos (1294, 1322, 1348—49, 1370, 
1378 ir kt. metais). 1253 Mindaugo raš- 
te minima A. sritis, kurios dalį jis už- 
rašė Kalavijuočių ordinui, prašydamas 
jo pagalbos kovoje su vidaus priešais. 
1382 kryžiuočių maršalas Kunas Ha- 
tenšteinas sudegino medinę A. pilį. 
XIV—XV a. Ariogala buvo viena svar- 
biausių Žemaitijos gyvenviečių, nemažos 
apskrities centras. A. žemės atstovai 
Eirimas,  Giniotas, Joteikis, Dramutis 
ir kt. minimi 1390 žemaičių bajorų ir 
Lietuvos did. kun-ščio Vytauto prekybi- 
nėje sutartyje su Kryžiuočių ordinu. 
1409 Vytautas, rengdamasis karui su 
kryžiuočiais, Kaune ir Vilniuje priėmė 
Raseinių ir Ariogalos žemių delegaciją, 
kuriai įsakė paruošti žirgus ir ginklus, 
nes, „prinokus javams, bus karas“. 
1409 sukilusių prieš Kryžiuočių ordiną 
žemaičių vadų tarpe minimas ir A. ba- 
joras Galeminas. 1416 pastatyta A. baž- 
nyčia. XVI amžiuje A. buvo valsčiaus 
centras. A. valsčius, miestelis ir dvaras 
priklausė did. kun-ščio „stalui“ (iždui), 
Pro A. ėjo svarbus Raseinių—Kauno ke- 
lias, juo ir Dubysa vyko gyva prekyba. 
1528 A. valsčiuje buvo 632 valstiečių 
tarnybos ir 90 bajorų kiemų, 1567 — 
1250 tarmybų ir 118 bajorų kiemų. 
1640 A. suteiktos turgų ir prekymečių 
teisės, 1792.IV.12 — Magdeburgo teisės 
ir herbas. 1732 Ariogaloje buvo 91 „dū- 
mas“ (kiemas); 1841 — 344 gyv., 1897 — 
2376. XIX a. pr. veikė pr. m-la (1820 — 
8 mokiniai). 1915 didelių mūšių prie 
Dubysos metu A. beveik visiškai sude- 
gė. Burž. valdymo metais A. buvo vals- 
čiaus centras (1923 — 1197 gyv.). Veikė 
LKP ir LKJS pogr. org-jos. 1933 A. kom. 
kuopelei priklausė S. Bartkus, O. Be- 
rentas, L. Šeras, P. Baktys, A. Petraus- 
kas, broliai S. ir J. Vaitiekūnai. 1936 ir 
1937 A. darbininkai, tiesę Ariogalos— 
Raseinių plento ruožą, dalyvavo plento 
darbininkų streike. 1941 A. sudegino 
vok. faš. kariuomenė. Pirmaisiais hitle- 
rinės okupacijos mėnesiais vok. fašis- 
tai ir vietiniai burž. nacionalistai sušau- 
dė daugiau kaip 700 A. gyventojų. Vie- 
nas burž. nacionalistų vadeivų buvo 
A. klebonas A. Simanavičius. Po karo 


Ariogala. Miesto centras 


ARI-— ARI 95 


miestas atstatytas. 1950—62 A. buvo ra- 
jono centras; veikė spaustuvė, buvo lei- 
džiamas rajono laikr. „Žvaigždė“. 


ARIONAI — krikščionybės sekta, pava- 
dinta jos pirmojo skelbėjo Arijaus var- 
du, neigusi vadinamosios trejybės dog- 
mą. Nors Nikėjos visuotinio bažnyčios 
susirinkimo (325) pasmerkti, A. pa- 
plito V. Europoje X—XIV a. katarų, 


„albigiečių, humiliatų vardais. Lietuvoje 


A. pasirodė XIV a. šeštajame d-metyje 
ir buvo vadinami anabaptistais, antitri- 
nitoriais, Lietuvos broliais ir kt. 1568 A. 
susiformavo į atskirą reformacijos srovę. 
Lietuvos Did. Kun-stėje A. centrai buvo 
Vilnius, Yvija, Lietuvos Brasta, Kėdai- 
niai. A. judėjime pasireiškė 2 kryp- 
tys: kairioji, gynusi neturtingųjų mies- 
tiečių ir net valstiečių interesus, ir de- 
šinioji, kurios socialinė atrama ' buvo 
bajorai ir turtingesnieji miestiečiai. De- 
šinieji pasisakė prieš vad. trejybės dog- 
mą, mažų vaikų krikštą, Kristaus garbi- 
nimą, tačiau socialinėje plotmėje jie 
kovojo prieš kairiųjų pažiūras. Dešinių- 
jų ideologas buvo Simonas Budnas, gyv. 
Vilniuje 1558—62, vėliau Ašmenos pa- 
viete, populiarizatoriai — Tomas Falko- 
nijus, Laurynas Kriskovijus. Šią krypti 
globojo J. Kiška, Mykolas Radvila Juo- 
dasis, kurio dvare pamokslininku buvo 
žymus arionas A. Blandrata. 1564 Rad- 
vila rašė laišką Kalvinui, gindamas 
Blandratos mintis. Kai kurie magnatai 
pritarė radikaliai bažnytinių dogmų kri- 
tikai. Kairiosios krypties A. reikalavo 
įvesti luomų lygybę, panaikinti mokes- 
čių rinkimą, baudžiauninkų priklauso- 
mybę, valstybę kaip prievartos organą, 
teismus, mirties bausmę. A. buvo krikš- 
čioniškojo pacifizmo šalininkai ir ragi- 
no nesipriešinti blogiui. Žymiausi A. at- 
stovai: Martynas Čechovičius (1564 pir- 
mas atvirai dėstęs arioniškas mintis Vil- 
niuje 3 dienų dispute), vienas kairiausių 
A. kėdainietis Jokūbas Jonas Baptista 
Svencickis, Jokūbas Klainauskas, Pet- 
ras Gonenzietis (veikęs Vilniuje 1561), 
Povilas iš Viznos, Lukošius Mundijus. 


96 ARI-— ARK 


A, tarpusavio kova pasibaigė dešiniųjų 
persvara. Žečpospolitai nuolat kariau- 
jant, A. dėl skelbiamo pacifizmo buvo 
apkaltinti išdavyste ir 1658—60 išvyti. 
Dalis jų išsikėlė į Olandiją, Prūsiją, kur 
išsilaikė ligi XIX amžiaus. Arionų pri- 
pažinta bažnytinių dogmų kritikos lais- 
vė žadino ir ateistinę mintį. 


ARISTAVA — kaimas Kėdainių rj., Tau- 
čiūnų apyl, 6 km į r. nuo Kėdainių, 
prie plento į Panevėžį; kolūkio centras. 
68 gyv. (1959). Pro A. teka Obelis ir 
jos intakas Malčius. Kuriasi nauja kol- 
ūkio gyvenvietė; įrengtas vandentiekis. 
Remonto dirbtuvės, aštuonmetė m-la 
(nuo 1865 pradinė, 1951—61 septynme- 
tė), biblioteka (nuo 1947). A. minima 
Vartbergės kronikoje kaip bajoro Algi- 
manto (Algemino) dvaras, kurį 1371 
buvo užpuolę kryžiuočiai. Burž. valdy- 
mo metais kaime Gegužės Pirmąją ko- 
munistų iniciatyva būdavo iškeliamos 
raudonos vėliavos. 1945.VIII burž. na- 
cionalistai kaime nužudė 10 žmonių. 


„AR JŪS NEŽINOT?'"— liaudies ratelis. 
Muzikos metras ?/,, tempas vidutinis. 
Ratelio tekstas užrašytas Šakių rj. Pa- 
gal šį tekstą sukurtos 2 skirtingos sce- 
ninės ratelio kompozicijos (J. Gudavi- 
čiaus ir R. Tamučio). Einant ratelį, ap- 
dainuojami kolūkio žmonės. Tekstą poe- 
tiškai apdorojo poetas Just. Marcinke- 
vičius. 


Lit: J. Gudavičius, Kolūkinėms derliaus 
šventėms.—, „Meno saviveikla“, Nr. 4, 1956; 
Festivalio šokiai, V., 1957. 


ARKLAS — seniausias vienadantis ari- 
mo įrankis, išsivystęs iš kaplio. Iš pra- 
džių buvo traukiamas žmogaus, vėliau — 
arklio ar jaučio. Pirmieji A. buvo medi- 
niai; vietoj geležinio norago vartotas 
akmuo ar kaulas. A. su geležiniais nora- 
gais Š. Europoje buvo jau ankstyvaja- 
me geležies amžiuje (V—I a. pr. m. e.), 
bet plačiau juos pradėta vartoti tik pir- 
maisiais mūsų eros amžiais. Seniausias 
geležinis kastuvo formos noragas baltų 
genčių gyventame plote rastas 1961 
Švaicarijos kaime (Suvalkų aps., Len- 
kija), II-III a. jotvingio žemdirbio kape. 
Geležinio norago liekanų rasta taip 
pat Punios piliakalnyje (Prienų rj.), 
XIV a. sluoksnyje. Čia būta tobulesnio 
norago, su nulenktais pakraščiais. Ge- 


Arklai: į 
gu, traukiamas 1 gyvulio; C — su geležiniu no- 
ragu, traukiamas 2 gyvulių 


a — medinis; b — su geležiniu nora- 


ležinių VIII a. noragų rasta Senojo- 
je Ladogoje, o tokių pat XII a. nora- 
gų — Latvijos teritorijoje. Todėl nėra 
abejonių, kad Lietuvoje I t-metyje A. 
su geležiniu noragu jau buvo varto- 
jamas. Arta juo gulsčiai ir labai negiliai. 
Vėlesnis A., traukiamas 2 gyvulių, tu- 
rėjo grąžulą („ragočių“), padarytą iš dvi- 
šakos pušaitės, kurios 2 šakos sudarė 
rankenas. Apačioje, netoli rankenų, bu- 
vo pritaisyta smaili išara, pakrypusi 
į grąžulą maždaug 459 kampu. Ant iš- 
aros galo buvo užmautas noragas, o jo 
šonuose padaryti sparneliai žemei į ša- 
lis versti. A., traukiamas gyvulio, vietoj 
grąžulo turėjo ienas, dažniausiai įtai- 
sytas į ranktūrį, o tarp jų buvo įspraus- 
ta išara, sustiprinta skersiniais ir tvėre. 
Arklu žemė įdirbama iki 10—12 cm gy- 
lio. XX a. pr. arklą išstūmė geležinis 
plūgas. Lit-roje ir liaudies kalboje ark- 
lu kai kur vadinamas dvidantis arimo 
įrankis žagrė. 

Lit.: J. Antoniewicz, Odkrycie grobu rolnika 
Jačwieskiego z narzędziami produkcji z okresu 
rzymskiego.—,,Rocznik Bialostocki“, Bialystok, 


t. 3, 1962; P. Dundulienė, Žemdirbystė Lietu- 
voje, V., 1963. 


ARKLIAI. VEISLĖS. Planinės A. veis- 
lės Lietuvoje yra Lietuvos sunkieji A., 
Žemaičių veislės A. ir Orlovo ristūnai. 
Trakų, Utenos ir Vilniaus rj. veisiami 
Žemaičių veislės A., Zarasų ir Rokiš- 
kio rj.— Žemaičių veislės A. ir Orlovo 
ristūnai, likusioje Lietuvos TSR daly- 
je — Lietuvos sunkieji A. Lietuvos sun- 
kiųjų A. galva yra kumpanosio profilio, 
kūno formos plačios, krūtinė gili, strė- 
nos skeltos, kojos trumpos, storos, kano- 
pos stiprios, konstitucija standi, tvirta 
(1 lent.). Šios veislės A. dažniausiai sar- 
ti; pasitaiko bėrų. Jie energingi, judrūs, 
greitos žinginės, didelės traukiamosios 
jėgos. Paplitę daugiausia Lietuvos va- 
karuose ir pietvakariuose. Sudaro apie 
7895 visų Lietuvos veislinių A. (1964). 
Veislė sukurta, kryžminant vietinius A. 
su įvežtomis iš V. Europos sunkaus ti- 
po A. veislėmis, iš kurių didž. įtaką tu- 
rėjo Švedijos ardėnai. Planingas veis- 
lės tobulinimo darbas pradėtas 1945, 
Savarankiška veisle pripažinti 1963. Že- 
maičių veislės A. galva nedidelė, ausys 
trumpos, karčiai tankūs, ilgi, nugara 
tiesi, strėnos apvalios, kojos trumpos, 
kanopos taisyklingos, stiprios (1 lent.). 
Šios veislės A. dažniausiai bėri, juodi, 
pelėki. Jie ištvermingi, geros risčios, ga- 
na didelės traukiamosios jėgos. Žemai- 
čių A. (žemaitukai) minimi jau XVI a. 
vidurio raštuose. Geriausi Žemaičių A. 
buvo auginami teritorijoje tarp Rasei- 
nių, Telšių ir Šiaulių. Tipingesni šios 
veislės A. 1922 buvo surinkti Plungės 


žirgyne, kuris 1934 perkeltas į Gruz- 
džius. Vok. faš. okupantai 1944 išga- 
beno visus Žemaičių A. iš Gruzdžių 
į Vokietiją. Šiuo metu Žemaičių veislės 
A. labiau paplitę Lietuvos rytuose. Ge- 
riausi Žemaičių A. auginami Vilniaus 
žirgyne (Riešėje), Utenos, Molėtų, Šven- 
čionių ir Ignalinos rj. kolūkių veislinė- 
se A. fermose. Šiuolaikiniam Žemaičių 
veislės A. tipui turėjo įtakos ristūnai, 
šiaurės Švedijos arkliai, iš dalies sun- 
kiųjų veislių arkliai; dėl to jie pasida- 
rė stambesni už senojo žemaitukų tipo 
arklius. Žemaičių veislės A. daugiausia 
tyrinėjo ir aprašė Rusijos arklininkystės 
specialistas S. Urusovas (1899), Vokieti- 
jos — I. Moračevskis (1912), Lietuvos — 
M. Kvašninas-Samarinas su Z. Mockumi 
(1926—27), J. Petraitis (1948). Orlovo 
ristūnais pagerintų vietinių A. aptinka- 
ma Lietuvos rytuose — Rokiškio, Zarasų 
ir kt. rajonuose. Keliose veislinėse fer- 
mose laikomos mišrūnės kumelės, kurios 
toliau kryžminamos su grynaveisliais er- 
žilais. Geresnių šios veislės eržilų yra 
Vilniaus žirgyne. 

LIGOS. Dažniau pasitaikančios Lietu- 
voje neužkrečiamosios A. ligos: dusulys, 
diegliai, gruodas, špatas, kaupa, moliū- 
gai; užkrečiamosios: bruceliozė, pažan- 
dės,  stachibotriotoksikozė; invazinės: 
niežai, gastrofiliozė, askaridozė, oksiu- 
riozė, strongilioidozė. 

AUGINIMAS. Lietuviai augino A. jau 
pirmykštės bendruomenės laikais. A. 
griaučių rasta, pvz., Kapitoniškių (Kai- 
šiadorių rj.) VIIL-—XII a. pilkapiuose. 
Juos tyręs prof. K. Aleksa nustatė, kad 
žemiausio iš matuotųjų A. aukštis ties 
gogu buvo 132 cm, o aukščiausio 
142 cm. Lietuvos Did. Kun-stėje buvo 
daug valstybinių ir privačių žirgynų, 
kuriuose buvo auginami jojamieji A.— 
žirgai, daugiausia karo reikalams. Fland- 
rijos keliautojas Žiliberas de Lanua ra- 
šo 1414 matęs Trakuose didelį Vytauto 
žirgyną ir žvėryną, kuriame, be kitko, 
buvę ir laukinių A. (Laukiniai A, išsi- 
laikė Lietuvos giriose maždaug iki 
XVIII a.; 1588 Lietuvos Statute nusta- 
tyta pabauda už laukinį A., sumedžiotą 
svetimuose miškuose) Žirgų priežiūra 
buvo reguliuojama instrukcijomis. Dva- 
ruose žirgų auginimą kontroliavo žirgi- 
ninkai, kurie turėjo auginamų žirgų są- 
rašus. ižiū 
kai — vasarą ganė žirgus, šienavo pie- 
vas, žiemą žirgus šėrė. Jie turėjo ap- 
mokėti nuostolius, jei dėl jų kaltės žir- 
gas nugaišdavo. Kaip atlyginimas už tar- 
nybą žirgininkams buvo duodami 2 va- 
lakai žemės ir dar mokami 8 grašiai 
per savaitę, be to, iki 1574 už abu va- 
lakus, vėliau už vieną nebuvo imami 
mokesčiai. Žirgininkai būdavo vadina- 


1 lent. Duomenys apie Lietuvos sunkiuosius ir Žemaičių veislės arklius 


Vidutiniai matmenys (cm) 


aukštis liemens krūtinės plaštakos Mr akai 
ties gogu ilgis apimtis apimtis 
Lietuvos sunkiųjų eržilai 157,7 164,2 197,4 24,3 706 
= I kumelės 154,5 162,4 192,5 22,8 646 
Žemaičių veislės eržilai 150,3 155,5 180,5 20,4 525 
7) = kumelės 148,2 155,2 180 0 19,8 485 


Arkliai, 


Lietuvos sunkiųjų veislės eržilas 


Mi kaniūkais (iš. baltr. koniuchi) arba 
Maštalieriais (iš lenkų k.). Iš tų žodžių 
kilo daugelio kaimų vardai: iki šiol 
Lietuvoje yra 17 Kaniūkų kaimų, o Aly- 
laus rj.— Maštalierių kaimas. 

Iki XIX a. vid. masinio A. veislių 
kryžminimo Lietuvoje nebuvo, o atsi- 
liktinis kryžminimas negalėjo vietinės 
ilmės A. kiek daugiau paveikti. Be to, 
Vietiniai A, buvo laikomi gana blogai, 
todėl ir jų veislė negalėjo pagerėti. 
XIX a, viduryje įv. veislių stambesni A. 
Pradėjo išstumti vietinius smulkiuosius. 
1. Veislės gerinimu imta labiau rūpin- 
lis XIX a. pabaigoje. 1881 Raseiniuose 
lr 1890 Rietave dvarininkai įsteigė Že- 
Maičių arkliams veisti d-jas, kurios vei- 
Kė iki I pasaul. karo. Šios d-jos netu- 
Tėjo aiškaus plano: užuot skatinusios au- 
Binti Žemaičių A., dalį jų pradėjo miš- 
"nti su kitų veislių arkliais. I pasaul. 
aro metu kaizeriniai okupantai išgrobs- 
€ apie trečdalį Lietuvos A., jų tarpe be- 
Veik visus veislinius. 1922—25 į Lietuvą 
atvežti 1746 veisliniai A. iš Švedijos, 
Vokietijos, Olandijos. Plungėje (1922) ir 
€edainiuose (1936) įsteigti valst. žirgy- 
"ai. Prie Ž. ū. rūmų 1925 suorganizuo- 
ta Ardėnų veislės arkliams auginti Lie- 
tuvoje d-ja, 1927 — Lengviems arkliams 
auginti Lietuvoje d-ja ir 1928 — Lietu- 
Vos Vietinių arklių gerinimo d-ja, 1936 
Šlos d-jos buvo sujungtos į Lietuvos Ark- 
Tų auginimo ir gerinimo d-ją. Ji veikė 
iki 1940 ir turėjo apie 2000 narių — 
Uožių ir dvarininkų; į kilmės knygas 
"Ja įrašė 2451 veislinį A. Per D. Tėvy- 
"es karą vok. faš. okupantai iš Lietuvos 
Išgabeno 224000 A., jų tarpe ir veisli- 
Nius A, iš žirgynų. 

Po D. Tėvynės karo Lietuvoje suor- 
Banizuotas platus valstybinių kergimo 
Punktų tinklas, įsteigti 4 valst. žirgy- 
TO 1945 — „Nemuno“ (Šilutės rj.), 
949 — Vilniaus (Riešėje), 1950 — „Šū- 
duvos“ (Kapsuko rj.) ir 1952 — Žagarės. 
Vilniaus žirgyne tobulinama  Žemai- 
“lų A. ir Orlovo ristūnų veislė, kituose 
“irgynuose — Lietuvos sunkiųjų A. veis- 
“. Nuo 1951 A. veislės Lietuvoje rajo- 
ūuotos. 1951—56 įsteigti 3 valstybiniai 
+ Veislynai; 1958 jie drauge su kt. gy- 
(anų veislynais perorganizuoti į veis- 
Minkystės stotis. Valstybinės veislinin- 
*ystės stotys įsteigtos kiekviename ra- 
lone. Kolūkiuose įkurta 60 veislinių A. 
„STmų, iš jų 46 — Lietuvos sunkiųjų A. 
ž 14 — Žemaičių veislės A. Geriausios 
Srmos yra šiuose kolūkiuose: „Duby- 


7 MLTE, tomas I 


ab AA MMS, 
Arkliai. Žemaičių veislės eržilas 


sos“ ir „Komjaunimo žingsniu“ (Rasei- 
nių Ij), Pašaltuonio (Jurbarko rj.), 
„Lenino keliu“ (Tauragės rj), Lenino 
(Šakių rj.), Paežerio (Panevėžio rj.). 
Į valstybines kilmės knygas nuo 1947 
iki 1964 pr. įrašytas 12461 veislinis 
arklys. . 

NAUDOJIMAS. Lietuvoje A. nuo se- 
nų laikų buvo naudojami jojimui. Lie- 
tuvos kariuomenė buvo daugiausia rai- 
ta. Žirgai buvo laikomi vertingu karo 
grobiu. Pagal Eiliuotąją, Posilgės, Dus- 
burgo, Vigando kronikas, per karus 
į Prūsiją ir Livoniją iš Lietuvos buvę iš- 
vesta tūkstančiai žirgų. Ir lietuviai par- 
sivesdavo iš kryžiuočių daug žirgų. Yra 
žinoma, kad 1528 į Lietuvos kariuo- 
menę mobilizuota 6858 A.; iš jų arti 
2/> davė etnografinė Lietuva. Mobilizuo- 
ti A. būdavo sužymimi sąrašuose pagal 
įdegintus ženklus ir plauką. 1588 Lietu- 
vos Statutas nustatė tokias žirgų kai- 
nas: už eržilą 8 kapos grašių, už veisli- 
nę kumelę 4 kapos. Gana anksti pradėta 
kinkyti A. ir į vežimą. Pasak Henri- 
ko Latvio, lietuviai karo grobį iš Gau- 
jos apylinkių „susideda į vežimus“, 
Kęstučio sūnus Butautas 1365 pabėgo 
nuo tėvo su 15 vežimų. Žinoma, kad 
jau XIII a. Lietuvoje arkliais buvo aria- 
ma. S. Herberšteinas mini XVI a. lietu- 
vių arklius, kurie, nors ir maži, atlieką 
daug darbų — naudojami ir karuose, 1r 
laukams dirbti. Lietuvos valstiečiams 
arklys buvo pagrindinis darbo gyvulys, 
bet ne visi ūkiai, ypač smulkesnieji, 
įstengdavo A. įsigyti. Pvz, XX a. pr. 
Kauno gub. beveik trečdalis ūkių A. 
neturėjo. 

Tarybų Lietuvos žemės ūkyje A. dėl 
klimato ir reljefo ypatumų tebėra svar- 
bus technikos talkininkas. 1964 pr. res- 
publikoje buvo 188800 A., iš jų kol- 
ūkiuose 141900, taryb. ūkiuose ir ki- 
tuose valst. ūkiuose 43100. Daugiau- 
sia jie naudojami smulkiems darbams, 
sportui (ž. Žirginis sportas). A. skaičiaus 
kitimą Lietuvoje rodo 2 lentelė. Arklių 
sumažėjo dėl ž. ū. mechanizavimo: 
1940 bendrame Lietuvos TSR ž. ū. ener- 
getikos balanse A. traukiamoji jėga su- 
darė 79,895, 1963 pr.— 4,29b. 

Lietuvoje arklininkystė anksčiau, negu 
kitos gyvulininkystės šakos, tapo pre- 
kine ūkio šaka. Jau prieš I pasaul. ka- 
rą iš. Lietuvos (ypač . Tauragės, Rasei- 
nių, Šakių apylinkių) kasmet būdavo 
parduodama apie 30000 A. į Rusijos 
gilumą ir į Prūsiją. A. buvo eksportuo- 


ARK— ARL 97 


jami ir burž. valdymo metais. 1946—64 
pr. už Lietuvos TSR ribų (į kitas są- 
jungines respublikas, Kiniją, Korėjos 
Liaudies Demokratinę Respubliką, Olan- 
diją ir kt.) išgabenta 97300 A., iš jų 
2378 veisliniai, 19 600 mėsinių. 


2 lent. A. skaičiaus ir tankumo dinamika 
Lietuvos TSR teritorijoje 


i iči A. skaičius šimtui 

ET ka takas hektarų ž. ū. naud- 
menų 
1914 504 11,5 
1949 610 13,8 
1941 594 13,4 
1945 345 8,0 
1954 345 8,3 
1960 246 6,5 
1964 189 5,3 


A. ETNOGRAFIJOJE. Arklio galva 
sen. lietuvių tikėjime turėjo didelę 
reikšmę. Ji saugodavusi sodybą nuo vi- 
sokių nelaimių. Net ir netikros, silueti- 
nės, iš medžio drožtos A. galvos, pri- 
tvirtintos čiukuro galuose, ginančios pa- 
stoges nuo visokių nelaimių. Žirgas 
liaudies dainose apdainuotas kaip kario 
kovos draugas. Iki krikščionybės įvedi- 
mo žirgai būdavo laidojami drauge su 
šeimininku. 

Lit: M. Kvašninas-Samarinas, Z. Mockus, 
Arklio kilmė ir lietuvių arklys, 2 d., K, 
1926—27; V. Barauskas, Lietuvos sunkiųjų ark- 
lių veislės kilmė ir zootechninė charakteristi- 
ka.—,, LTSR MA Gyvulininkystės ir veterina- 
rijos instituto darbai“, t. 2, V., 1955; O. Na- 
vickaitė, Žirgo apranga Veršvų kapinyne.—,,Iš 
lietuvių kultūros istorijos“, t. 1, V., 1958; 


Arklių gerinimo klausimais (Straipsnių rinki- 
nys), V., 1958. 


ARKLIŪKAI ž. Lėkis. 


ARKŠVA, Erkšva, — kaimas Skuodo rj., 
Ylakių apyl., 6 km į p. v. nuo Ylakių. 
185 gyv. (1959). Per A. teka Luoba ir 
jos kair. intakas Pragulba. Kaimo apy- 
linkėse yra kalnas, vad. Alkakalniu, 
ant jo — kapinės. A. teritorijoje iki 
XVII a. buvo Bareikių miestas (Žž. 
Bareikiai). Kaime 1884 gimė rašytojas 
J. Gurauskis. 


ARLAIČIZNA, Ožiškis,— kaimas Rokiš- 
kio rj., Kriaunų apyl., 7 km į p. v. nuo 
Obelių. 10 gyv. (1959). Iš p. prie A. pri- 
eina Pokenės ež. ir Pokenės miškas. 
Lentpiūvė (nuo 1959) A. gyventojai 
1918—19 dalyvavo kovoje už Tarybų 
valdžią; dalis jų priklausė LKP Kriau- 
nų org-jai. 


ARLAUSKAS Mykolas [g. 1930.X.1 Tur- 
loviškėse (Kaišiadorių  rj.)] — agrono- 
mas, žemės ūkio mokslų kandidatas 
(1963). 1955 baigė Lietuvos Ž. ū. aka- 
demiją. Nuo 1955 Žemdirbystės in-to 
moksl. bendradarbis. Paskelbė moksl. 
straipsnių apie Lietuvos priemolio dirvų 
dirbimą ir kitais žemdirbystės klau- 
simais. 

ARLAUSKO PARTIZANŲ GRŪPĖ, vei- 
kusi hitlerinės okupacijos metais Zara- 
sų apskrityje, ž. Kęstučio partizanų 
būrys. 


98 ARM— ARM 


ARMELIS — ežeras Zarasų Ij, 7 km 
į š. v. nuo Salako. Plotas 21,5 ha (iki 
1959). Sąsiauriu jungiasi su Salako ež. 
Pastačius Antalieptės hidroelektrinę, A. 
plotas padidėjo iki 26,7 ha, ir ežeras 
tapo Antalieptės marių dalimi. 


ARMENA — upė Raseinių ir Jurbar- 
ko rj., Nemuno deš. intakas. Ilgis 20 km, 
baseino plotas 67 km?. Versmės prie 
Butkiškės. Įteka į Nemuną 4 km že- 
miau Dubysos žiočių. Intakai: Gailupys 
(deš.), Armeniukas (kair.). Vid. nuolydis 
297 cm/km. Vidurupyje ir žemupyje te- 
ka giliu (iki 40 m) ir vaizdingu slėniu. 
Vid. debitas žiotyse 0,37 mš/s. Aukšt- 
upys 1949 sureguliuotas. 


ARMENIŠKIAI — kaimas Jurbarko rj., 
Armeniškių apyl., 7 km į š. nuo Sere- 
džiaus; apylinkės ir kolūkio centras. 
185 gyv. (1959). Per A. teka Armena ir 
jos intakas Gailupys. Iš v. prieina Ar- 
meniškių miškas.  Aštuonmetė m-la. 
Burž. nacionalistai 1949 nužudė A. Amb- 
rutytę, J. Macevičių, jo žmoną E. Ma- 
cevičienę. 

ARMĖNŲ LITERATŪRA (ryšiai su liet. 
lit-ra). Arm. lit-ra Lietuvoje pradėta do- 
mėtis XIX a. pabaigoje. 1894 „Varpe“ 
(Nr. 3, 5, 8, 10, 12) išspausdintas A. Kriš- 
čiukaičio-Aišbės str. „Armėnų beletris- 
tai“, kuriame duodama arm. nacionali- 
nio išsivadavimo judėjimo apžvalga ir 
supažindinama su naujosios arm. lit-ros 
pradininkų Ch. Aboviano (1805—48) ir 
Rafio (1835—88) kūryba bei visuomeni- 
ne veikla. 1897 M. Šikšnys-Šiaulėniš- 
kis išvertė arm. poeto R. Patkaniano 
(1830—92) eil. „Arakso ašaros“. Burž. 
Lietuvoje arm. lit-ra nesidomėta, išsky- 
rus tai, kad A. Kriščiukaičio str. ,„Armė- 
nų beletristai“ buvo perspausdinamas 
mokinių skaitinių knygose (,(Vargo mo- 
kyklai"). 

Atkūrus Lietuvoje taryb. santvarką, 
ryšium su arm. lit-ros dekada Maskvoje 
1941 liet. period. spaudoje pasirodė arm. 
kritiko E. Sikaro str. „Armėnų literatū- 
ra“ („Raštai“, 1941, Nr. 5). Po D. Tėvy- 
nės karo apie arm. lit-rą buvo rašoma 
daugiausia įv. jubiliejų, arm. rašytojų 
apsilankymo Lietuvoje, o taip pat liet. 
rašytojų lankymosi Armėnijoje progo- 
mis. Pažymėtina P. Cvirkos apybraiža 
„Ararato slėnyje“ (1947), J. Paukštelio 
apybraižos „Kelionė po  Užkaukazį“ 
(1948), A. Vienuolio legenda armėnų 
tautosakos motyvais „Mieganti Ararato 
mergelė" (1953), — kūriniai, parašyti ry- 
šium su tų rašytojų apsilankymu Armė- 
nijoje 1946. Period. spaudoje 1955 pa- 
minėtos Ch. Aboviano 150-sios gimimo 
metinės, A. Isaakiano 80-sios gimimo 
metinės. A. Venclova pateikė atsimini- 
mų apie A. Isaakianą ir jo kūrybos cha- 
rakteristiką (kn. „Laikas ir rašytojai“, 
1958), V. Reimeris apie Karabachą rašė 
apybraižoje „Kalnų ir poezijos kraštuo- 
se" („Pergalė“, 1955, Nr. 12). J. Jurgi- 
nis supažindino su arm. lit-ros pradinin- 
ku M. Maštocu ryšium su jo 1600-siomis 


gimimo metinėmis („Saulėtoje Armėni- 
joje“.— „Literatūra ir menas“, 1962.V1.9). 
Liet. kalba atskiromis knygomis išleista 
S. Zoriano (g. 1890) apys. „Vieno gyve- 
nimo istorija“ (1948, vertė K. Kiela), 
Ch. Aboviano rom. „Armėnijos žaizdos“ 
(1950, v. A. Andrėnas), rink. „Armėnų 
novelės“ (1950, v. J. Žukauskas), kuria- 
me išspausdinta G. Agajano, D. De- 
mirčiano, A. Isaakiano, V. Papaniano, 
A. Paroniano, A. Siraso, A. Širvanzadės, 
O. Tumaniano, G. Zochrabo ir kt. arm. 
rašytojų apsakymų vertimai. Į liet. kal- 
bą išversta V. Ananiano (g. 1905) nuo- 
tykių apysaka jaunimui „Ant Sevano 
kranto“ (1952, v. O. Dabrilaitė) ir rom. 
„Panteros tarpeklio belaisviai“ (1963, 
v. P. Žemaitytė), O. Hukasiano apysaka 
vaikams „Mažieji keršytojai“ (1953, v. 

ičiū ir apysaka jaunimui 
„Laikas — auksas" (1962, v. B. Katinie- 
nė), S. Spandariano „Kamuolys pataikė" 
(1956, v. B. Sabonis), G. Sevunco rom. 
„Teheranas“ (1960, v. T. Rostovaitė, 
P. Kežinaitis), Rafio rom. „Auksinis gai- 
dys“ (1961, v. V. Giedra), G. Mahario 
kūrinių rink. „Senojo sodo istorija“ 
(1962, v. J. Šimkus), Nar-Doso (M. Ova- 
nesiano, 1867—1933) apys. „Nušauta ba- 
landė" (1962, v. A. Mickienė), B. Uluba- 
biano „Apysaka apie mano draugą“ 
(1964, v. K. Mackonis). Liet. period. 
spaudoje išspausdinta nemaža arm. poe- 
tų (Achavnio, A. Akopiano, G. Borjano, 
G. Emino, A. Grašio, A. Isaakiano, S. Ka- 
putikian, A, Saakiano, S. Sariano, N. Za- 
riano ir kt.) eilėraščių, arm. rašytojų 
(M. Arazio, D. Demirčiano, R. Gurun- 
co, A. Papaniano, V. Petrosiano, A. Si- 
raso ir kt.) apsakymų vertimų. 

Arm. kalba išleista: A. Venclovos 
poezijos rink. „Eilėraščiai“ (1953, v. 
P. Sevakas), liet. rašytojų (A. Baltrūno, 
K. Binkio, P. Cvirkos, H. Korsakienės, 
E. Mieželaičio, S. Nėries, V. Reimerio, 
M. Sluckio, V. Valsiūnienės, Žemaitės) 
kūrinių vaikams rink. „Ant Nemuno 
kranto“ (1956). Arm. period. spaudoje 
išspausdinta A. Baltakio, J. Degutytės, 
A. Jonyno, Just. Marcinkevičiaus, 
E. Mieželaičio, V. Mozūriūno, T. Tilvy- 
čio eilėraščių ir J. Avyžiaus, K. Kie- 
los, A. Markevičiaus, J. Šimkaus apsa- 
kymų vertimų. Arm. poetai G. Eminas, 
A. Grašis, S. Kaputikian lankėsi Tary- 
bų Lietuvoje ir parašė eilėraščių liet. 
tematika. Arm. period. spaudoje apie 
liet. lit-rą buvo nemaža rašyta 1946 ry- 
šium su grupės liet. rašytojų (P. Cvirka, 
J. Paukštelis, A. Vienuolis, Alb. Žu- 
kauskas) lankymusi Armėnijoje, 1955 — 
A. Venclovai ir V. Reimeriui apsilan- 
kius Armėnijoje A. Isaakiano jubilie- 
jaus išvakarėse. 1959 arm. spaudoje pa- 
minėtos P. Cvirkos 50-sios gimimo me- 
tinės, 1964 — K. Donelaičio 250-sios gi- 
mimo metinės. Arm. poetas G. Eminas 
pateikė atsiminimų apie P. Cvirką („Bi- 
čiulio atminimui".—, „Knyga apie P. Cvir- 
ką“, 1949). 


ARMINAI —1. Kaimas Vilkaviškio rį., 
Augalų apyl., 8 km į š. nuo Vilkaviškio, 
prie Kudirkos  Naumiesčio—Pilviškių 
kelio. 221 gyv. (1959). P. pakraštyje 


yra Žaliosios miškelis. Vid. m-la (1949— 
1958 septynmetė). 

2. Kaimas Alytaus rj., Luksnėnų apyl: 
11 km į v. nuo Alytaus. 178 gyv. (1959). 
Prie A. yra 2 ežerai: Pluvija ir Gude- 
lių ež. Kaimą supa Aniškio, Geiminiš- 
kės ir Koryklos miškai; pastarajamė 
buvę kariami 1863 metų sukilėliai. 


ARMINAITIS Aleksandras  [1909.1.19 
Daugėlaičiuose (Vilkaviškio rj.) — 1943. 
II.26 Jegorovkoje (Oriolo sr.)] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš dar 
bininkų. Vaikystėje ir jaunystėje tarna- 
vo pas buožes, paskui dirbo statybinin- 
ku, akmenskaldžiu. 1934 rudenį Kybar- 
tuose įstojo į LKP, buvo kuopelės sek- 
retorius. Po suėmimo 1936 neteko ry- 
šių su pogr. org-ja. Į LKP vėl priimtas 
1939.VII Kybartuose. 1940—41 Kybartų 
glžk. st. depo darbininkas, milicininkas, 
LKP Vilkaviškio aps. k-to instruktorius. 
D. Tėvynės karo metais kovojo Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijoje. Žuvo 
fronte. 


ARMINAS Petras [slap. Trupinėlis; 1853. 
IX.16 Deksniškiuose (Vilkaviškio rj.) — 
1885.III.18 Maiijampolėje] — poetes, ver“ 
tėjas, liaudies švietėjas. Pr. m-lą lankė 
Gižuose, nuo 1865 
mokėsi Marijampo- 
lės progimnazijoje, 
baigė tik 2 klases. 
1872 baigė Veive- 
rių mkt. seminariją 
ir buvo paskirtas 
Alvito pr. m-los mo- 
kytoju, 1875 perkel- 
tas į Naumiesčio 
m-lą, o 1877 paskir- 
tas Marijampolės 
g-jos  parengiamo- 
. sios klasės vedėju ir 
liet. kalbos mokytoju. Čia palaikė glau- 
džius ryšius su P. Kriaučiūnu ir kt. liet. 
kultūros veikėjais. Marijampolėje A. 
sudarė „Lietuvišką chrestomatiją“, turė- 
jusią atstoti liet. kalbos vadovėlį. Jos 
išleisti nepavyko, caro valdžia įtarė au- 
torių anticarine veikla, ėmė jį persekio- 
ti. 1883 A. buvo iškeltas mokytoju į Au- 
gustavą. 1884 rudenį atsisakė nuo mo- 
kytojo pareigų, grįžo į Marijampolę ir 
netrukus mirė džiova. 

A. daugiausia pasireiškė kaip ver- 
tėjas. Išvertė A. Mickevičiaus „Tris 
Budrius“, atskiras „Gražinos“ scenas, 
L. Kondratovičiaus „Kaimo mokykloje“, 
„Piastų dukterį“ ir kt. Ypač pažymėti- 
nas „Kariškos senovės lietuvių dainos“ 
(„Tegul giria šlamščia, ūžia") iš „Pias- 
tų dukters“ vertimas, virtęs populia- 
ria jaunimo daina. A. pirmasis ėmė 
versti į liet. kalbą A. Puškino kūrinius 
(„Skendinys“, 1885). Gana laisvai A. iš- 
verstos I. Krilovo ir I. Krasickio pasa- 
kėčios ilgą laiką buvo dedamos į mo- 
kyklinius skaitinius. A. sukūrė keletą 
originalių eilėraščių („Vilko veselija“ 
ir kt.), parašė ist. tyrinėjimą „Nusida- 
vimai Lydos pilies“ (išsp. „Aušros“ ka- 
lendoriuje, 1884), kritinį darbą apie 
A. Mickevičių (išsp. „Tėvynėje“, 1898) 
ir kt. Pagr. A. raštų dalis buvo išleista 


Netrukus po jo mirties, tačiau maždaug 
25 kūriniai (daugiausia vertimai) ilgą 
laiką buvo nežinomi ir paskelbti tik 
1939—140. Originaliais kūriniais ir verti- 
mais A. stiprino liet. demokratinę litera- 
tūrą, padėjo vystytis liet. realistinei 
Poezijai, 

4 Ršt.: Petro Armino Rasztai, V., 1893 [III leid. 
907); Petro Armino nežinomi eilėraščiai. — 
„Mūsų senovė“, 1939, Nr. 4; 1940, Nr. 1; 
[Eilėraščiai].— Lietuvių poezija. XIX amžius, 
lantologija|, sudarė B. Pranskus, V., 1955. 

: Lit.; V. Kapsukas, P. Armino laiškai iš 
1883—1884.—, „Kibirkštis“, 1925, Nr. 9; A. Sprin- 
KT P. Arminas-Trupinėlis.—,,Pergalė“, 1953, 
I. 3; Lietuvių literatūros istorija, t. 2, V., 


1958 
ARMOLAITIS Edvardas [g. 1922.XII.22 
Mauliuose (Kėdainių rj.)] — agronomas, 
Zemės ūkio mokslų kandidatas (1961). 
1950 baigė Lietuvos Ž. ū. akademiją. 
Nuo 1957 Vytėnų sodininkystės-darži- 
ninkystės bandymų stoties moksl. bend- 
tadarbis, Paskelbė moksl. straipsnių 
apie Lietuvos pietvakariuose auginamas 
Obelis ir kt. Parašė brošiūrų apie vais- 
Medžių genėjimą ir kitais sodininkystės 
Klausimais, 


ARMONA — upė Jonavos ir Ukmer- 
8ės rj, Šventosios deš. intakas. Ilgis 
33 km, baseino plotas 229 kmž. Prasi- 
deda Tarakų apylinkėse, 7 km į p. v. 
nuo Siesikų. Teka per Siesikų ir Armo- 
NOs ežerus p. r. kryptimi. Įteka į Šven- 
lają 31 km nuo jos žiočių. Intakai: deši- 
Neji — Juodupis, Šventupis, Pavarklos; 
kairieji — Drungė, Strauzgėlė. Vid. nuo- 
lydis 139 cm/km. Iki Ukmergės—Kėdai- 
nių kelio krantai žemi, slėnis neryškus; 
Žemiau slėnio plotis 30—80 m, gylis 
5—8 m. Vid. debitas žiotyse 1,42 m'/s, 
Maks. 27,5 mš/s (1953). Vasarą dažnai 
Išdžiūsta. Prie A., Dovydiškiuose, yra 
Vandens malūnas, ties Laibiškiais nuo 
939 veikia vandens matavimo postas. 
Aukštupys iki Ukmergės—Kėdainių ke- 
lio 1937 sureguliuotas. Žemupys nuo Do- 
Vydiškių iki žiočių taryb. metais pa- 
Skelbtas geologiniu draustiniu. Jis saugo 
abų A. krantus, kuriuose yra devoninio 
Smėlio atodangų su šarvuotųjų žuvų 
lekanomis. 


ARMONIŠKIAI — kaimas Kauno rį., Al- 
sūnų apyl, 7 km į p. v. nuo Kauno. 
256 gyv. (1959). Per A. teka Marvelė 
(Nemuno intakas). Pr. m-la (įst. apie 
1922). Į š. v. nuo A., prie Vizgirdos 
miškelio, yra I pasaul. kare žuvusių ka- 
tų kapinės. XIX amžiuje A. buvo dva- 
Tas. Po D. Tėvynės karo burž. naciona- 
listai kaime nužudė 6 žmones. 


ARMONIŲ  EŽERAS — ežeras Rokiš- 
kio rj, 12 km į š. r. nuo Rokiškio. Plo- 
las 26 ha. Ežeras ištįsęs iš š. v. į P. I.; 
Ilgis 1090 m, didž. plotis 300 m. Krantai 
Iėkšti, daugiausia apaugę mišku. 1 km 
„S. nuo A. e. yra Armonių kaimas. 
Žeras verslovinis. 


ARNASTAUSKAS Jurgis [g. 1919.18 
Vladikaukaze (dab. Ordžonikidzė)] — 
Chemikas-vaistininkas, chemijos mokslų 
andidatas (1955). 1947 baigė Kauno 
Un-tą. Nuo 1947 dirba ped. darbą (Kau- 
no un-te, vėliau Med, in-te), nuo 1958 
docentas, neorganinės chemijos kated- 


ros vedėjas. Paskelbė moksl. straipsnių 
apie kristaloskopinio metodo taikymą 
vaistų mišiniams patikrinti ir kt. klau- 
simais. 


ARNASTAUSKAS Vincas [g. 1903.XI.18 
Tarpučiuose (Kapsuko rj.)] — pedago- 
gas, choro dirigentas. 1930 baigė Klai- 
pėdos muz. mokyklą. 1930—40 dėstė 
muziką Kybartų g-joje, vėliau — Tra- 
kų mkt. seminarijoje, Vilniaus Ped. 
in-te, Vilniaus Talat-Kelpšos muz. m-loje, 
Vilniaus dešimtmetėje muz. m-loje. 
1944—46 vadovavo Vilniaus un-to cho- 
rui. Nuo 1945 dirba Vilniaus, nuo 1949 
Lietuvos TSR Konservatorijos choro di- 
rigavimo katedroje. Parašė muz. vado- 
vėlių vid. m-lai. 

Ršt.: Muzikos vadovėlis V-—VII klasei, K., 
1958; Dainų rinkinys V—VII klasei, K., 1959; 
Muzikos vadovėlis V klasei, K., 1959; Muzi- 


kos vadovėlis VI klasei, K., 1960; Muzikos 
vadovėlis VII klasei, K., 1961. 


ARNASTAUSKIENĖ Tamara [g. 1931. 
II.21 Gudžiūnuose (Kėdainių rj.)]) — ve- 
terinarijos gydytoja, biologijos mokslų 
kandidatė (1964). 1955 baigė Lietuvos 
Veterinarijos akademiją. 1959—62 Lie- 
tuvos TSR MA Zoologijos ir parazito- 
logijos in-to aspirantė, nuo 1962 moksl. 
bendradarbė. Paskelbė moksl. straipsnių 
apie gyvulių ligas ir jų gydymą. 
ARNIONYS — kaimas Molėtų rj., 10 km 
į š. v. nuo Pabradės; apylinkės ir žu- 
vininkystės ūkio centras. 230 gyv. 
(1959). Per A. eina Molėtų—Pabradės 
kelias. Vakaruose yra Arino ež., Iy- 
tuose — Arnionių miškas. Kaimo apy- 
linkėse gausu pelkių. Ančių ferma, 
aštuonmetė m-la, biblioteka (nuo 1955). 
A.— buv. dvaras. Žygimantas Senasis 
buvo padovanojęs A. su aplinkinėmis 
žemėmis ir 32 ežerais didikams Narbu- 
tams. XIX a. pab. ichtiologas M. Gird- 
vainis kaime įrengė žuvininkystės ūkį. 
Vok. „faš. okupacijos metais Arnionyse 
vyko taryb. partizanų susirėmimai su 
hitlerininkais. 


ARNOLTAS (Arnoldt) Danielius [1706— 
1775] — R. Prūsijos vokiečių teologas, 
istorikas. Nuo 1729 filosofijos, nuo 1733 
leologijos profesorius Karaliaučiaus 
un-te. Drauge ėjo Senamiesčio (Altstadt) 
bažnyčios, o paskui karaliaus rūmų pa- 
mokslininko pareigas. Buvo K. Donelai- 
čio profesorius. Iš gausių A. raštų 
reikšmingesni: Karaliaučiaus un-to isto- 
rija, Prūsijos bažnyčios istorija ir ypač 
vad, presbiterologija, kuriuose gausu ži- 
nių apie R. Prūsijos lietuvių raštijos 
kūrėjus. 

Ršt.: Austūhrliche und mit Urkunden ver- 
sehene Historie der Konigsbergischen Univer- 
sitūt, 2 Bde, Kėnigsberg, 1743—1746 [papildy- 
mai 1756 ir 1768]; KurzgefaBte Kirchenge- 
schichte des Konigreichs Preupen, Kėonigsberg, 
1769; Kurzgefapte Nachrichten von allen seit 
der Reformation an den Lutherischen Kirchen 


in Ostpreupen gestandenen Predigern, Konigs- 
berg, 1777. 


AROLIANSKAITĖ Maša [Gilienė; g. 
1919.11.15 Merkinėje (Varėnos rj.)] — 
revoliucinio judėjimo dalyvė. 1934 įsto- 
jo į LKJS Kaune, dirbo pogr. rev. dar- 
bą amatų m-los „„Ort“ moksleivių tarpe, 
1934 dalyvavo moksleivių polit. streike. 


ARM -— ARš 99 


Nuo 1935 Komunistų partijos narė. 
1935 tvarkė LKP CK ir LKJS CK lit-ros 
sandėlį. 1935.X suimta konspiratyviame 
bute. Kalėjo iki 1940.VI. D. Tėvynės 
karo metais savanorė Raudonosios Ar- 
mijos 16 liet. divizijoje. Nuo 1944 adm. 
darbuotoja. Pensininkė. 


ARONAS Abromas [apie 1900 Krėvoje 
(Ašmenos rj., BTSR)— 1941]— revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbi- 
ninkų. Nuo 1923 LKJS narys. Nuo 1925 
Komunistų partijos narys. Pogr. partinį 
darbą dirbo Gelvonuose (Širvintų rj.) ir 
Kaune. 1932 išrinktas (pagal kairiųjų 
darbininkų sąrašą) į Kauno ligonių kasos 
tarybą ir iki 1933 joje dirbo, gindamas 
partijos liniją. 1932—34 kair. profs-gų 
Centro Biuro narys. Savo bute Kaune 
slėpė persekiojamus rev. judėjimo da- 
lyvius. Žuvo D. Tėvynės karo pradžioje. 


ARONAVIČIŪTĖ Rachilė [1902 Lauku- 
voje (Šilalės rj.) — 1941] — revoliucinio 
judėjimo dalyvė. Kilusi iš darbininkų. 
Nuo 1929 Komunistų partijos narė. Pogr. 
komunistinį darbą dirbo Plungėje. Už 
rev. veiklą daug kartų adm. tvarka 
bausta kalėjimu bei ištrėmimu, 1941 dir- 
bo Kretingoje Lietuvos Liaudies pagal- 
bos s-goje. Hitlerininkų ir vietinių burž. 
nacionalistų nužudyta. 


ARONAVIČIŪTĖ Rocha [g. 1910 Gel- 
vonuose (Širvintų rj.)]) — revoliucinio 
judėjimo dalyvė. Fabriko, vėliau staty- 
bos darbininkė Kaune. Nuo 1930 Ko- 
munistų partijos narė. 1933.XII aktyviai 
dalyvavo bedarbių demonstracijoje Kau- 
ne. Už pogr. komunistinę veiklą 1934 
nuteista 10 metų kalėti. Nuo 1940 dirbo 
administracinį darbą. Pensininkė. 


„ARS“ [lot. ars— menas] — dailininkų 
modernistų grupuotė, veikusi 1932—34 
Kaune. Ją sudarė jauni dailininkai 
A. Galdikas, A. Gudaitis, V. Jonynas, 
T. Kulakauskas, J. Mikėnas, A. Samuo- 
lis, J. Steponavičius, V. Vizgirda ir kt. 
Savo manifeste, išspausdintame 1932 
parodos kataloge, „arsininkai“ skelbė 
ieškosią naujų kelių dailėje, remdamie- 
si modernistinių krypčių pasiekimais ir 
liaudies meno tradicijomis. Iš dalies tai 
buvo protestas prieš akademizmą ir sa- 
loninę dailę. „A.“ grupuotė nebuvo vie- 
nalytė. Dalis dailininkų tenkinosi eks- 
perimentavimu meninės formos srityje, 
išviršiniu liaudies meno sekimu. Kiti 
savo ieškojimams stengėsi suteikti gi- 
lesnį turinį, bandė spręsti socialines te- 
mas. „A.“ surengė Kaune 2 parodas 
(1932 ir 1934) ir greitai suiro, nes pa- 
žangesniųjų jos narių nepatenkino siau- 
ri grupuotės tikslai. Taryb. metais kai 
kurie šių dailininkų (A. Gudaitis, J. Mi- 
kėnas, T. Kulakauskas) sėkmingai įsi- 
savino soc. realizmo metodą. 


ARŠAS Abromas [g. 1912.XII.23 Svėda- 
suose (Anykščių rj.)] — gydytojas fti- 
ziatras, medicinos mokslų kandidatas 
(1959). 1940 baigė Kauno un-tą. Nuo 
1947 dirba moksl. darbą Tuberkuliozės 


100 ARšŠ— ASA 


in-te. Paskelbė moksl. straipsnių plau- 
čių patologijos klausimais. 


ARŠKAINIAI — kaimas Raseinių rj., Ra- 
seinių apyl., Raseinių miesto r. pakraš- 
tyje, prie kelio į Betygalą. 77 gyv. 
(1959). R. pakraščiu teka Prabauda 
(Šaltuonos intakas). A. minimi 1410. 


ARTAKŪNĖS MIŠKAS — miškas Varė- 
nos Ij, 3 km į p. nuo Marcinkonių, 
į p. r. nuo Vilniaus—Gardino geležin- 
kelio. Priklauso Marcinkonių miškų ūkio 
Darželių girininkijai. Plotas 1117 ha. 
Druskininkų-Varėnos miškų masyvo 
dalis. 


ARTĖLĖ — savanoriškas piliečių susivie- 
nijimas bendram ūkiniam darbui. Ž. Ko- 
lektyvizacija, Kolūkis, Verslinė koope- 
racija. 


ARTISTAI. Lietuvoje įv. žanro A. (kank- 
lininkų vaidilų, dainių, linksmintojų, 
apeigų bei pramogų įterptinių scenelių 
atlikėjų ir kt.) buvo jau gilioje seno- 
vėje liaudies teatre. Renesanso laikais 
su A. menu lietuvius supažindino Vil- 
niaus mokyklinis teatras (nuo 1574) ir 
gausūs gastrolieriai: italų kaukių ko- 
medija (commedia dell'arte; nuo 1592), 
italų opera, baleto trupės, anglų A. ir kt. 
Karaliaus dvare Vilniuje XVI-XVII a. 
buvo pastovios dramos, operos, baleto 
trupės ir orkestras, apmokami iš Lietu- 
vos valstybės iždo. Studentai ir moks- 
leiviai praktinių scenos įgūdžių įsigy- 
davo Vilniaus akademijos ir provincijos 
kolegijų vaidinimuose. Baigę m-las, jie 
sudarydavo savo teatrus Vilniaus apy- 
linkių dvaruose. XVIII-XIX a. pr. 
A. trupes savo dvaruose turėjo Lietuvos 
didikai: Vilniaus vaivada ir Lietuvos 
etmonas Mykolas Kazimieras Radvila 
ir jo sūnus Karolis Radvila, Lietuvos 
etmonas Mykolas Kazimieras Oginskis, 
Lietuvos didysis etmonas Klemensas Bra- 
nickis, Lietuvos paiždininkis Antanas 
Tyzenhauzas ir kt. Žiemą jos apsisto- 
davo Vilniuje, kuris tapdavo A. centru. 
Tos trupės bei m-los išugdė artistų, iš 
kurių 1785 Vilniuje buvo sudarytos 
viešojo teatro dramos, operos bei bale- 
to A. trupės. Provincijoje tuo laikotar- 
piu buvo keletas keliaujančių A. trupių. 
1864 uždarius Vilniaus viešąjį teatrą, čia 
gastroliuodavo rusų (Nezlobino ir kt.) 
trupės bei pavieniai A. 

XIX a. pab. pradėjo formuotis liet. 
nacionalinis teatras, sutelkęs liaudies 
teatro atlikėjus bei mėgėjus, kurie il- 
gainiui įgijo nemaža patyrimo ir dažnai 
prilygdavo A. profesionalams (G. Lands- 
bergis-Žemkalnis, J. Strazdas, L. Gira, 
A. Jasūdis ir kt.). Iš liet. vakarų vaidin- 
tojų išaugo ir pirmieji A. profesionalai, 
išėję rusų teatrines m-las (J. Vaičkus, 
K. Glinskis, A. Sutkus, A. Vitkauskas 
ir kt.). Pirmąją liet. A. m-lą 1916 įsteigė 
Petrograde J. Vaičkus. 1919—24 A. ren- 
gė Tautos teatro studija, vadovaujama 
A. Sutkaus. Profesionalų A. gretas pa- 
pildė ir rusų teatrų A., po I pasaul. 
karo grįžę į Lietuvą (J. Petrauskas, 


J. Laucius, A. Kupstas, O. Rymaitė, 
B. Dauguvietis, A. Oleka-Zilinskas ir kt.). 
„Šarūno“ pastatymas Valstybės teatre 
(1929) parodė tos A. trupės ansambliš- 
kumą bei meninį subrendimą. Nuo 
1924 A. rengė Valstybės teatro m-la, 
kurią baigė 5 laidos (I laida, vadovau- 
jama B. Dauguviečio, 1929; II, vadovau- 
jama A. Sutkaus, 1930; III, vadovauja- 
ma K. Glinskio, 1931; IV, vadovauja- 
ma A. Olekos-Žilinsko, 1932; V, vado- 
vaujama B. Dauguviečio, 1933). 1931— 
1934 A. rengė ir J. Vaičkaus kino teat- 
ro studija (į pabaigą jai vadovavo 
A. Oleka-Žilinskas). Uždarius Valstybės 
teatro studiją, dramos A. rengė Kauno 
un-to teatro seminaras (1930—40), va- 
dovaujamas B. Sruogos, teatrologijos 
katedra (nuo 1940), teatro mėgėjų d-jos 
studija (1937—40), vadovaujama A. Jak- 
ševičiaus, Eksperimentinio teatro studi- 
ja, vadovaujama V. Sipaičio, privati 
V. Sipaičio ir P. Kubertavičiaus studija 


"(1935—39) ir kt. 


Tarybų Lietuvoje buvo atidarytos 


„Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio dra- 


mos teatrų studijos, kurias baigė didelis 
būrys A. Nuo 1952 dramos A. rengia 
Lietuvos TSR Konservatorija, kuri iki 
1963 išleido 8 laidas (87 absolventus). 
Lietuvos TSR teatrams nemaža A. (t. p. 
režisierių ir teatrologų) parengė Mask- 
vos ir Leningrado aukštosios m-los (Lu- 
načiarskio teatrinio meno in-tas ir kt.). 

Pirmuosius liet. muzikinių teatrų A. 
parengė rusų muz. m-los (Peterburge 
mokėsi J. Dvarionaitė, K. Petrauskas, 
M. Petrauskas ir kt., Maskvoje — A. Ga- 
launienė, P. Oleka ir kt.). Vieną kitą 
A. parengė Varšuvos, Rygos, Pragos 
ir kt. muz. m-los. 1919—33 muz. teatrų 
A. rengė Kauno muz. m-la, 1923—30 
Klaipėdos muz. m-la. Kol Lietuvoje ne- 
buvo konservatorijos, kai kurie muz. 
m-lų absolventai tobulinosi užsienyje 
(Paryžiuje, Berlyne, Italijoje ir kt.). 
1933—49 visų specialybių A. muz. teat- 
rams rengė Kauno Konservatorija, 
1945—49 Vilniaus Konservatorija, nuo 
1949 Lietuvos TSR Konservatorija Vil- 
niuje. 

Kuriantis liet. baletui, tebuvo vos ke- 
letas baleto A., pradėjusių mokytis šokio 
Rusijoje (J. Jovaišaitė, B. Kelbauskas, 
O. Malėjinaitė ir kt.). Rengti baleto 
A. Lietuvoje ėmėsi baletmeisterė O. Du- 
beneckienė, 1921 įsteigusi Valstybės 
teatro baleto studiją. Jos mokiniai suda- 
rė daugumą pirmojo baleto spektaklio 
(1925) atlikėjų. Vėliau baleto A. mokė 
Valstybės teatro baletmeisteriai P. Pet- 
rovas, N. Zverevas, A. Fiodorova, 
B. Kelbauskas, artistai V. Nemėčinova, 
A. Obuchovas, M. Juozapaitytė, J. Jo- 
vaišaitė, V. Germanavičius ir kt. Taryb. 
metais daug baleto A. parengė šalies 
įv. m-los (Leningrado Vaganovos m-la, 
Vilniaus vid. meno m-la ir kt.). 

Šalies aukštosios m-los parengė ne- 
maža kino režisierių bei operatorių. 
Kadrus teatrinei meno saviveiklai rengė 
Gruodžio muz. technikumas (1955—60), 
kultūros-švietimo technikumas ir Lietu- 
vos TSR Konservatorijos teatrinis f-tas 
(nuo 1962). 


„ARTOJAS“— 1. Ateistinis mėnesinis 
mokslo, literatūros ir satyros laikraštis, 
pradėjęs eiti 1920 Klivlende (JAV, 
Ohajo valstija). Leido Lietuvių apšvietos 
d-ja. Ėjo apie 5 metus. 

2. Buržuazinis žemės ūkio žurnalas, 
ėjęs 1924—26. Leido Pasvalio ž. ū. d-ja, 
buvo spausdinamas Biržuose. Pasirodė 
17 nr. 


3. Tarybinis Šilalės rajono laikraštis, 
einąs nuo 1963.III.1 triskart per savaitę. 


ARTOJI, Didžioji Plynia,— pelkė Taura- 
gės rj., 11 km į p. r. nuo Tauragės. Plo- 
tas 1072 ha. Pelkė plyti banguotoje 
limnoglacialinėje lygumoje. Ją maitina 
krituliai ir upeliai. Š. dalyje telkšo 
4 ha ežeras, iš kurio išteka Viešvilė 
(Nemuno intakas). Vidurinę pelkės dalį 
užima plynraistinė aukštapelkė. Jos pa- 
viršius išgaubtas, vidutiniškai kemsuo- 
tas. Aukštapelkę supa plynraistinė tar- 
pinio tipo pelkė ir raistinė bei plyni- 
nė žemapelkė. Durpių klodo didž. storis 
8 m, vid. 3,58 m. Vyrauja fuskuminės 
durpės. Vid. susiskaidymas 1895, vid. 
peleningumas 4,79. Durpių ištekliai 
35,3 mln. mš. Dugno duburiuose po dur- 
pėmis yra ežerinių nuosėdų. Dugne 
molis ir smėlis. A. yra vienintelė vieta 
Lietuvoje, kur peri sėjikai. Be to, joje 
laikosi gervių, juodųjų gandrų. Šiems 
paukščiams saugoti A. paskelbta ornito- 
loginiu draustiniu, 


„ARTOJŲ DRAUGIJA"— slapta buržua- 
zinė demokratinė jaunimo organizacija, 
veikusi 1901—05 Suvalkijoje. Susikūrė, 
žandarams likvidavus „Sietyno“ d-ją. 
Turėjo apie 50 narių. D-jos tikslai buvo 
platinti knygas bei laikraščius, rinkti 
tautosaką ir kt. Daug dėmesio d-ja sky- 
rė slaptiems liet. vakarams, kuriuos 
rengė daugelyje Suvalkijos kaimų. 1903 
buvo suimti „A. d.“ vadovai (A. Ruce- 
vičius, J. Matulaitis, J. Kidolis ir kt.). 
Jiems kartu su kitais „„A. d.“ nariais 
buvo iškelta byla (per 20 kaltinamųjų), 
kuri nutraukta 1904, 


ARVYDAI — kaimas Vilniaus rj., Bez- 
donių apyl., 3 km į š. r. nuo Bezdonių. 
124 gyv. (1959). Kaimą supa miškai. Par- 
duotuvė, žuvininkystės ūkio veislinė 
ančių ferma. 


ASALNAI, Ašalna,— ežeras Ignalinos rj., 
6 km į v. nuo Ignalinos. Plotas 334 ha, 
didž. gylis 33 m, vid. gylis 10 m. Du- 
buo sudarytas iš kelių rinų. Didž. plo- 
tis 1,7 km, didžiosios ašies ilgis 4,8 km, 
kranto linijos ilgis 19,5 km. Ežero v. 
dalyje yra keletas salų, kurių didžiausia 
2,6 ha. Krantai sausi, daug kur statūs. 
Šiaurės vakaruose A. susisiekia su Link- 
meno ež., o pietryčiuose, ties Meironių 
kaimu, su Lūšio ež. Priklauso Žeimenos 
baseinui. Ežeras verslovinis; žuvies 1962 
sugauta 4,6 kg/ha (daugiausia kuojų, 
aukšlių, lydekų). 


ASAVAS, Drobiškių ežeras, — ežeras Za- 
rasų Ij., 12 km į p. nuo Zarasų, 6 km 
į š. r. nuo Salako. Plotas 123 ha, didž. 
gylis 13 m. Ežeras susidaręs ištirpusio 
ledo luisto guolyje, ištįsęs iš V. į L.; 
ilgis 3300 m, didž. plotis 1580 m. Yra 


22 ha sala. Ežeras pasiekęs senatvės 
stadiją, užželiantis; dugnas lėkštas, pa- 
Kraščiuose dumblingas, centr. dalyje 
klostosi sapropelis. Per A. teka Šven- 
toji. Pietiniame A. krante įsikūrusios 
Drobiškės. Ežeras verslovinis. 


ASAVĖLIS, Grybiškių ežeras,— ežeras 
Zarasų rj, 4,5 km į š. nuo Salako. 
Plotas 27 ha, didž. gylis 11 m. Krantai 
daugiausia žemi, lėkšti, smėlėti. Į r. 
nuo A. yra Asavo ež.; juos jungia 
Šventoji, tekanti per A. Vakarinėje 
A. pakrantėje įsikūrusios Grybiškės. 
Ežeras verslovinis; žuvies 1964 sugau- 
ta 4 kg/ha. 


ASDRĖS PĖLKĖ — pelkė Trakų rj., 11 km 
i P. r. nuo Trakų. Plotas 164 ha. Per 
Pelkę teka Asdrė (Vokės intakas). 
A. P.— ežerinės kilmės plynraistinė že- 
mapelkė, ištįsusi iš š. į p. Durpių klodo 
didž. storis 7,5 m, vid. storis 1,97 m; 
vid. susiskaidymas 3175, vid. peleningu- 
mas 1795. 


ASĖJEVAS Igoris Petrovičius [1923— 
1944.X.26 prie Kudirkos Naumiesčio 
(Šakių rj)] — Didžiojo Tėvynės karo 
dalyvis, kapitonas, Tarybų Sąjungos 
Didvyris (1945). Ties Bliuviškiais-Gus- 
tainiškiais (Šakių rj) 1944.VIIL21 hit- 
lerininkai kontratakavo taryb. kariuo- 
menės dalinius. Būdamas pulko prieš- 
akyje, art, diviziono vadas A. koregavo 
Visų baterijų ugnį. Didžiausias atakos 
Smūgis teko A. divizionui. Gerai orga- 
nizavęs gynybą, A. vadovaujamas divi- 
zionas sunaikino 14 priešo tankų ir iš- 
laikė užimtas pozicijas. Žuvo, plečiant 
užimtą placdarmą Šešupės kair. krante. 
Palaidotas Kudirkos Naumiestyje. 


ASĖKAS — 1. Ežeras Ignalinos rj., 9 km 
I Šš. v. nuo Ignalinos, 6 km į š. r. nuo 
Linkmenų. Plotas 55/ha, didž. gylis 
S m. Ežeras kiek ištįsęs iš Šš. V. į P. T- 
Krantai žemi, drėgni, pelkėti, tik šiau- 
Tės rytuose aukšti ir sausi. Šiaurės va- 
karuose įteka upelis iš Almajo ež., 
O pietuose iš A. teka upelis į Linkme- 
no ež. Ežeras verslovinis. 

2. Ežeras Utenos rj., 13 km į p. nuo 
Utenos, 3 km į p. v. nuo Kuktiškių. Plo- 
tas 37 ha, didž. gylis 15 m. Ežeras rini: 
Nis, siauras, ištįsęs iš v. į r. Krantai 
žemi, daugiausia pelkėti. Priklauso Vy- 
žuonos baseinui. Ežeras verslovinis. 


ASĖSORIŲ TEISMAS — vienas iš Lietu- 
Vos Didžiosios Kunigaikštystės teismų. 


ASIMILIACIJA — vieno garso supana- 
Šėjimas su kitu garsu dėl artikuliacijos 
Patogumo. Skiriamos kelios A. rūšys: 
I) Pagal panašėjimo laipsnį — pilnoji ir 
Nepilnoji, arba dalinė, A.; 2) pagal pa- 
Našėjimo kryptį — progresyvinė ir regre- 
Syvinė, arba atgalinė, A.; 3) pagal nuo- 
tolį — artimoji, arba kontaktinė, ir toli- 
moji, arba distaktinė, A. Pilnoji A. yra 
tada, kai vienas garsas visiškai supana- 
šėja su kitu garsu (pvz., „adaras“ iš „at- 
daras"), nepilnoji A.— kai vieno garso 
artikuliacija tik iš dalies prisiderina 
Prie kito garso artikuliacijos (PVZ, 
„bėkti“ iš „bėgti“). Progresyvinė A. yra 
tada, kai garsas paveikia po jo einantį 


garsą (pvz., dzūkų tarmės „vešč“ iš 
„„vešc" — vežti), regresyvinė A. — kai 
garsas paveikia pirma jo tariamą garsą 
(pvz., „pėščias“ iš „pėsčias"). Artimo- 
ji A. yra tada, kai supanašėja gretimi 
garsai (pvz., „ušalo“ iš „užšalo“), toli- 
moji A.— kai supanašėja vienas nuo ki- 
to toliau esantys garsai (pvz, dzūkų 
tarmės „čirščimai" iš „ciršcimai'— tirš- 
timai). Progresyvinė A. ir tolimoji A. li- 
teratūrinei liet. kalbai nebūdinga. Dali- 
nei A. priklauso taip pat priebalsių 
palatalizacija, labializacija, veliarizacija, 
įvairių garsų nazalizacija ir užpakalinės 
eilės balsių priešakinimas po minkštųjų 
priebalsių. Balsių A. paprastai kalboty- 
roje vadinama balsių harmonija. 


ASINAVIČIUS Vladas [g. 1924.VIII.18 
Dirvonėnuose (Telšių rj.)] — žurnalistas. 
1944—46 dirbo komjaun'mo ir partiios 
Telšių aps. k-tuose. Nuo 1946 TSKP 
narys. Baigęs Resp. partinę m-lą, 1948— 
1950 Telšių aps. laikr. „Tarybų Žemai- 
tija" redaktorius. 1950—53 LKP Klaipė- 
dos sr. k-to spaudos sektoriaus vedėjas. 
1953—55 laikr. „Tarybinė Klaipėda“ re- 
daktorius. Baigęs Aukštaja partinę m-lą 
prie TSKP CK, nuo 1958 Šiaulių miesto 
laikr. „Raudonoji vėliava" redaktorius. 


ASIŪKLĖS PĖLKĖ — pelkė Vilniaus rj., 
6 km į š. nuo Riešės, 1,5 km į v. nuo 
Vilniaus—Utenos plento. Plotas 123 ha. 
Ežerinės kilmės plynraistinė aukštapel- 
kė. Durpių klodo didž. storis 7 m, vid. 
3,04 m; vid. susiskaidymas 2090, vid. 
peleningumas 3,8'b. 


ASIŪKLIAI. Lietuvoje auga devynios 
savaiminės asiūklio (Eguisetum) rūšys. 
Dirvinis A. (E. arvense), gegužinis A. 
(E. palustre) — dažnos laukų ir pelkėtų 
pievų, ganyklų piktžolės, kenksmingos 
gyvuliams. Švenčionių vaistažolių f-kas 
kasmet superka apie 10 t dirvinio A. 
sausos žolės vaistams gaminti. Ožka- 
barzdis (E. pratense) — retesnė pievų, 
padirvių piktžolė. Miškinis A. (E. silva- 
ticum) dažnas retuose eglynuose ir kitur. 
Liet. liaudis jį vartojo audiniams dažyti 
geltonai ruda spalva. Šiurkštusis A. 
(E. hiemale) neretas lengvuose dirvože- 
miuose. Juo būdavo šveičiami puodai, 
poliruojama mediena. 


Lit.+ Lietuvos TSR flora, t. 1, V., 
[p. 52—69]. 


ASMENAVIMAS — veiksmažodžio kai- 
tymas asmenimis, skaičiais, laikais Ir 
nuosakomis. Liet. kalbos veiksmažodžio 
A. sistemą pirmiausia sudaro asmeninės 
veiksmažodžio formos, kurios sakinyje 
atlieka tarinio funkciją ir yra organiškai 
susijusios su nuosakos ir laiko kategori- 
jomis. Liet. kalboje tiek veiksmažodžių 
vienaskaita, tiek ir daugiskaita turi pir- 
mojo, antrojo ir trečiojo asmens formas. 
Tarmėse vartojamos dar ir dviskaitos 
asmeninės formos. Visos tos formos ski- 
riasi galūnėmis, tik trečiasis asmuo vie- 
nodas visiems skaičiams („jis skaito“, 
„jie skaito“, „jiedu skaito“). Asmeninės 
veiksmažodžio formos būdingos visiems 
keturiems tiesioginės nuosakos ištisi- 
niams laikams („einu“, „ėjau“, „eida- 
vau“, „eisiu"), tariamajai nuosakai („ei- 


1959 


ASA—ASM 101 


čiau“, „eitum“, „eitų“) ir liepiamajai 
nuosakai („eik“, „eikime“, „eikite“, 
„teeinie"). Į asmenavimo sistemą įeina 
ir sudurtinės veiksmažodžių formos. 


ASMENUOTĖ — vienodas  kaitybines 
formas turinčių veiksmažodžių grupė. 
Dabartinėje liet. kalboje pagal esamojo 
laiko trečiąjį asmenį skiriamos trys A..: 
pirmosios A. veiksmažodžiai esamojo 
laiko trečiajame asmenyje turi galūnę 
-a („meša“, „giria“), antrosios — galūnę 
-i („myli“, „mori“), trečiosios — galūnę 
-o („rašo“, „skaito“). 


ASMENVARDŽIAI, antroponimai, — 
tikriniai žmonių vardai. A. plačiąja 
prasme sudaro žmonių vardai, pavardės 
ir slapyvardžiai. Kaip ir kiti tikriniai 
vardai, A. yra kilę iš bendrinių žodžių. 

Lietuviai, kaip visos ide. tautos. seno- 
vėje turėjo tik vardus. Pavardės vė- 
liau susidarė iš vardų. Indoeuropiečiai, 
išskvrus italikus, turi beveik vienodą 
vardų darybą, paveldėtą iš bendrosios 
ide. epochos. Pagal darybą sen. lietu- 
vių, kaip ir kitų ide. tautų, vardai skirs- 
tomi į: 1) dvikamienius, dažniausiai kil- 
nios reikšmės, pvz.: liet. Gin-tautas, 
Taūt-ginas (tautos gynėjas), Vis-kantas 
(visa pakenčiąs). Daū(e)-mantas (daug 
išmanas), latv. Vari-gribis (galios, jė- 
gos norįs), prūs. Wysse-manth (visa 
išmanas), rus. Vse-volod (visa valdas); 
2) vienkamienius, sudarytus iš dvika- 
mienių vardų vieno kurio komponento, 
pvz.: liet. Rimas, Kaftas, Maūtas. prūs. 
Mane, Thawte: 3) vėliau susidariusius 
pravardinės kilmės vienkamienius, pvz.: 
liet. Lokys, Trumpa. Vilkas, latv. Lacis 
(lokys), Briedis, Abele (obelis), prūs. 
Stirnis (stirna). Wapse (vapsva), Kirsne 
(Juodis). Vienkamieniai vardai dažnai 
turėie ir deminutyvines formas, pvz., 
Kęst-ūtis (iš Kęstas, Kęstys), Geist-ūtis 
(iš Geistys). 

Sen. tautoms vardas buvo ne šiaip 
sau pavadinimas. Primityvios, animisti- 
nės pasaulėžiūros žmonės tikėjo, kad 
vaiko vardas galįs lemti jo likimą. Var- 
dais stengtasi nusakyti visuomenės ver- 
tinamas žmogaus ypatvbes. Vaikams 
duodami vardai išreikšdavo tėvų viltis 
ir lūkesčius. Semantiniu požiūriu tyri- 
nėjant sen. A., galima susekti sen. tau- 
tų dvasinės kultūros bruožus ir visuome- 
nines pažiūras. Sen. liet. vardai rodo, 
kad populiariausi buvo kamienai: taut- 
(tauta), kant-, kint- (kantrus, pakęsti), 
mant-, man-, min- (manta, sumanus), vil- 
(viltis), gail-, gėl, gil- (gailėtis, gėla, 
sugilti). 

Lietuviai XIV a. pab. vadinosi tik 
vardais. 1390 Vytauto sutartyje su Kry- 
žiuočių ordinu minimi žemaičių vardai: 
Asteika (Hoisteike), Eimantas (Eymund), 
Einoras (Eynur), Gedas (Getez), Joteika 
(Jotheke), Klausigaila (Clawssegail), Ra- 
gelis (Ragel), Surgaila (Surgail). Tylenis 
(Tilen), Vydas (Wide), Žilpa (Zilpe). Pri- 
reikus asmenį tiksliau nurodyti, buvo 
pridedamas tėvo ar brolio vardas, 1406 
Kryžiuočių ordino vietininkas maršalui 


102 ASO— AST 
siunčiamus žemaičių įkaitus vadino 
taip: Sugintas, Neivaito sūnus (Sa- 


gynthe Naywaiten zoen); Vėžys, Trum- 
pio sūnus (Wesche Trumpen son); Mi- 
nigaudas, Vangsčio brolis (Mynnegaude 
Wangsten bruder). Apsikrikštiję Vytau- 
to bajorai vadinosi tik vardais (krikščio- 
niškuoju ir pagoniškuoju): Mykolas, 
kitaip Minigaila (Michael alias Mini- 
gailo), Albertas, kitaip Manivydas (Al- 
bert andirs Monywyd), Mykolas, kitaip 
Kęsgaila (Michel andirs Kynsegal). Ho- 
rodlės susitarimo (1413) akte jau randa- 
me Mikalojų Byliminą, Petrą Mantigir- 
dą. Čia senieji vardai jau eina pavar- 
dėmis. Tačiau ten pat kai kurie bajorai 
vadinami tik vardais (Galigantas, Mąs- 
tautas ir pan.). Vadinasi, lietuvių (tik 
bajorų) pavardžių formavimosi pradžia 
reikia laikyti krikščionybės įvedimo 
Lietuvoje metą (1387—1413). 

XVI a. prie tėvavardžių dar buvo 
plačiai vartojami sen. pagoniški vardai 
(pvz., Budrius Radvilaitis, Dargis Min- 
kantaitis, Daugėla Mangailavičius, Ged- 
minas Dauginaitis). Su krikščionybe vis 
labiau ėmė įsigalėti ir svetimi krikščio- 
niški vardai bei iš jų kilę tėvavardžiai 
ir pavardės. Žemaičių seniūno Kęsgai- 
los, pakrikštyto Mikalojum, sūnus va- 
dinosi dar Jan Kezgailovič, vaikaitis — 
jau Stanislav Janovič, o provaikaitis — 
Stanislav Stanislavovič Janovič. Tad su 
krikščionybe į lietuvių vardyną atėjo ir 
slaviškos tėvavardinės (patroniminės) 
priesagos  (-avičia, -evičia,  -avičius, 
-evičius). Tačiau dar dažniau buvo var- 
tojamos priesagos: -aitis, -ūnas, -onis, 
-ėnas, -ynas, -utis ir kt. (pvz., Jurgis Nor- 
vydaitis, Gedvilas Milikaitis, Banys Vai- 
čiūnas, Šimas Butvilonis, Mikas Petrė- 
nas, Povilas Dargutis). Kartais net tas 
pat asmuo buvo vadinamas dvejopai 
(pvz., Dovkš-aitis ir Dovkš-evič). Prieš 
Žečpospolitos padalijimą, įvedus į raš- 
tines lenkų kalbą, lietuviškos tėvavar- 
dinės priesagos beveik visuotinai buvo 
keičiamos priesagomis -owicz, -ewicz, 
-ewski, -ski, ir net pačios pavardės 
dažnai verčiamos į lenkų kalbą. XV— 
XVI a. dokumentuose yra nemaža pra- 
vardžių, kurios vėliau virto pavardėmis 
(pvz., Jonas Nekepėlis, Motiejus Kai- 
rys, Grigelis Tūbausis ir kt.). Liet. pa- 
vardžių formavimasis galutinai baigėsi 
XVIII a. pr. 

Pagal kilmę skiriami 2 pagrindiniai 
liet. pavardžių tipai: vardinės ir pravar- 
dinės pavardės. Vardinės pavardės pa- 
gal kilmę skiriamos į: 1) kilusias iš se- 
nųjų dvikamienių vardų (pvz., Alminas, 
Ašmantas, Būkantas, Dirmantas, Daū- 
girdas, Girmantas, Jokantas, Kymantas, 
Norvaišas, Rimgaila, Saūginas, Sirtautas, 
Tarvydas, Visgirdas, Žygaudas, Žūtau- 
tas); 2) kilusias iš senųjų vienkamienių 
vardų (pvz, Girdys, Giūčius, Klaūsas, 
Kiūtas, Medys, Tylčnis, Vaidas); 3) pa- 
vardes, padarytas iš senųjų dvikamienių 
ir vienkamienių vardų su tėvavardinė- 
mis priesagomis (pvz., Budr-aitis, Gail- 
-ūitis, Aug-ūnas,  Kent-ūnas, Daugird- 


-avičius, Kenst-avičius); 
krikščioniškų (hebraiškų, graikiškų ar 
lotyniškų) vardų, dažnai iš įvairių jų 
baltarusiškų bei lenkiškų variantų, ir iš 
jų su įvairiomis priesagomis padarytų 
tėvavardžių (pvz., Adomaitis, Adomonis, 
Adomėnas, Adūkas, Adūlis, Adamkėvi- 
čius, Aleksandravičius, Alėsius, Alekna, 
Aleksa, Antanaitis, Antanavičius, Jonys, 
Jonaitis, Jaūkus, Jasas, Janonis, Janūlis, 
Janulčvičius, Jurgaitis, Jufkus, Jurkūnas, 
Jurkonis, Jurys, Jurėnas, Petraitis, Pet- 
rošius, Petryla, Petkūnas, Petkčvičius, 
Povilaitis, Povilėnis, Poška, Pocius, Sta- 
siūlis, Stašys, Staūkus, Stankėvičius, Sta- 
nūlis, Stonys). Pravardinės pavardės 
pagal reikšmę skiriamos į: 1) tauto- 
vardines, kilusias iš tautų vardų (pvz., 
Kazčkas, Lenkaitis, Mozūras, Rusditis, 
Švčdas, Totoraitis, Vengrys, Vokietaitis, 
Latvėnas, Lietūvininkas); 2) vietovardi- 
nes (pvz., Bugailiškis — iš Bugailiai, Pu- 
niškis — iš Punia, Pažeimys — iš Žeimis; 
čia minėtinos ir gamtovaizdinės reikš- 
mės pavardės — Pakalniškis, Pakaiklis, 
Pagirys, Užpalis, Ažūsienis); 3) amatines, 
atsiradusias iš Žmogaus turėto amato ar 
verslo (pvz., Dailidė, Geležiūnas, Kalvė- 
lis, Puodžiūnas, Račiūnas, Stiklius, Kubi- 
lius, Šiaučiūlis); 4) gyvūninės (pvz., 
Briedis, Katinas, Lapė, Meškys, Stumhb- 
ras, Šėrnas, Vilkčlis, Gaidys, Genys, 
Gėrvė, Karvėlis, Šarka, Vanagas, Var- 
nas, Žvirblis, Gylys, Vabalas, Karosas, 
Unguraitis, Vėžėlis); 5) augalines (pvz., 
Alksnis, Liepa, Uosis, Burokas, Mičžis, 
Dagys, Dobilas, Smilga, Baravykas, Gry- 
bas); 6) reiškiančias įvairius daiktus 
(pvz., Akstinas, Dūlkė, Mėlis, Šakalys, 
Šalna, Gira, Kisičlius, Kirvėlis, Šepetys, 
Ragaišis); 7) pašiepiamai nusakančias 
kokį žmogaus išvaizdos ar charakterio 
bruožą (pvz., Baltakis, Didžgalvis, Juod- 
viišis, Ketūrakis, Kuprys, Papečkys, Pikt- 
šilingis, Rūdis, Variakojis, Vienažindys). 

Liet. moterų pavardės turi skirtingas 
lytis, padaromas su priesagomis. Skirtin- 
gas moterų pavardžių lytis tebeturi lat- 
vių ir slavų kalbos. Kitose ide. kalbose 
vyrų ir moterų pavardės nesiskiria. Liet. 
netekėjusių moterų pavardės padaromos 
iš vyriškos pavardės, pridedant priesa- 
gas -aitė, -ytė, -utė -(iJūtė, tekėjusių 
moterų — pridedant priesagą -ienė, pvz.: 
Daukantaitė (iš Daūkantas), Kubiliūtė 
(iš Kubilius); Balčiūnienė (iš Balčiūnas), 
Taūčiu(v)ienė (iš Taūčius). Senovėje liet. 
moterų pavardės buvo daromos be prie- 
sagų, tiesiog su mot. giminės galūne -ė, 
pvz: Kedė (iš Kedys), Raudė (iš Rau- 
dys), Derkiūtė (iš Derkiūtis). Tokių pa- 
vardžių randama XVII a. metrikų kny- 
gose. Užnemunėje kai kur ir dabar su- 
augusių merginų pavardės pasakomos 
taip — Radžiukynė (iš Radžiukynas), Šo- 
liūnė (iš Šoliūnas). 

Didžiulis liet. pavardžių rinkinys yra 
Lietuvos TSR MA Liet. kalbos ir lit-ros 
in-to vardyno archyve. 


Lit.: K. Būga, Apie lietuvių asmens vardus, 
V., 1911; E. Blese, Latviešu personu vardu 
un uzvardu studijas, Riga, 1929; Lietuvių kal- 
bos rašybos žodynas, K., 1948. 


ASONAS — ežeras Trakų rj., 7 km į š. 
nuo Aukštadvario, 12 km i š. r. nuo 


4) kilusias iš 


Stakliškių. Plotas 42 ha. Ežeras pail- 
gas, kiek išlenktas į p. r.; nenuteka- 
mas. Krantai lėkšti, žemi, bet sausi. Eže- 
ras verslovinis. 


ASPIRACIJA [lot. aspiratio — pūtimas, 
kvėpimas] — fonetinis reiškinys, kai, ta- 
riant sprogstamuosius priebalsius, išei- 
nanti iš plaučių oro srovė ne staiga nu- 
traukiama, bet po tam tikros pauzės 
stipriai iškvepiama. Tokiu būdu susida- 
ro šlamesvs, primenąs duslųjį priebal- 
sį „h". Priebalsiai, ištariami su A., 
vadinami aspiratomis. Lingv. lit-roje 
jie žymimi ph, bh, th, dh, kh, gh. 
Daugumoje Europos kalbų aspiruo- 
jami tik duslieji priebalsiai „p“, „t“, 
„k“. Liet. kalbos priebalsiai „p“, „t“, „k“ 
žodžio gale (prieš pauzę) taip pat aspi- 
ruojami, tačiau savarankiškų fonemų 
nesudaro. Fonetinėje transkripcijoje jie 
žymimi vad. kvėptelėjimo ženkleliu 
(pvz., kaip“, bet“, kiek“). 


ASPIRANTŪRA — kvalifikuotų moksli- 
nių kadrų rengimo forma, Tarybų Są- 
jungoje įvesta 1939. Lietuvoje A. 1947 
buvo suorganizuota Lietuvos TSR Moks- 
lų akademijoje, paskiau ir aukštosiose 
m-lose. Į stacionarinę A. priimami as- 
menys, ne vyresni kaip 35 metų, bai- 
gę aukštąjį mokslą, sugebantys dirbti 
moksl. darbą ir išlaikę stojamuosius eg- 
zaminus. Be stacionarinės 3 metų A. su 
stipendija, yra dar neakivaizdinė (be 
atitrūkimo nuo gamybos) 4 metų A. 
be stipendijos, tačiau su teise naudo- 
tis mokslo priemonėmis, su įstatymo nu- 
matytomis papildomomis atostogomis 
bei kt. lengvatomis. Aspirantui sudaro- 
mos sąlygos kandidatinio minimumo eg- 
zaminams išlaikyti ir mokslų kandidato 
disertacijai parengti. Specialybės darbe 
jam skiriamas moksl. vadovas. 1963.I.1 
Tarybų Lietuvoje buvo 690 aspirantų 
(472 stacionarinėje A., 118 — neakivaiz- 
dinėje); 1964 vien Lietuvos TSR Mokslų 
akademijoje buvo 178 aspirantai. Kas- 
met nemaža žmonių siunčiama aspiran- 
tais į kt. taryb. respublikų mokslo 
įstaigas; baigę A. ir įgiję mokslo laips- 
nius, jie papildo Lietuvos TSR moksl. 
kadrus. 


ASTEIKIAI — kaimas Kretingos rj., Kū- 
lupėnų apyl, 4 km į š. nuo Kartenos. 
251 gyv. (1959). Šiaurėje eina Šiaulių— 
Kretingos glžk., pietuose teka Minija. 
Yra senas pastatas (vad. Asteikine), ku- 
riame nakvodavę pakeleiviai; jis apra- 
šytas M. Valančiaus „Palangos Juzėje“ 
A. minimi 1655 Žemalėnų kaimo inven- 
toriuje. Burž. nacionalistai 1947 nužu- 
dė apylinkės aktyvistus A.  Rindą, 
P. Sendrauskį, N. Šablinskį, P. Katkų. 


ASTIKAS Kristinas [lot. Astig, Hestic, 
Hostik, Osthyk, lenk. Ostyk, Osciki 
m. apie 1443] — Lietuvos Didžiosios Ku- 
nigaikštystės valstybinis veikėjas, Ker- 
navės bajoras. Pirmą kartą jo vardas 
minimas 1398, kai A., būdamas Užpalių 
vietininkų, drauge su kitais bajorais 
pasirašė Vytauto su Kryžiuočių ordinu 
sudarytą Salyno sutartį. A. buvo vienas 
žymiausių Vytauto, Švitrigailos, Žygi- 
manto Kęstutaičio bendražygių. Jo pa- 


Tašas randamas beveik visose svarbiau- 
SlOse to meto sutartyse. Nuo 1419 iki 
mirties buvo Vilniaus kaštelionu. 


ASTRAMSKAS Eduardas [g. 1918.IV.25 
arijampolėje] — vertėjas. 1936 baigė 
arljampolės g-ją, 1939—46 su pertrau- 

komis studijavo ekonomiką Kauno un-te 

IT germanistiką Vilniaus un-te. Išvertė 

Iš estų kalbos F. Kreicvaldo sudarytą 

tink. „Senovinės estų liaudies pasakos" 

(1957), J. Smulio („Murzius jūreivis“, 

1963), F. Tuglaso („Mažasis Ilimaras“, 

1959; „Vikingų kraujas", 1960), A. Tam- 

Sarės („Kerbojos šeimininkas“, 1960), 

V. Grosio, O. Lutso, L. Metsario ir kt., 

IS vok. kalbos R. Engelharto, K. Ceramo 

kūrinių. Vok. "periodinėje. spaudoje 

(„Junge Welt"— VDR; „Neues Leben" — 

TSRS) išspausdino savo eilėraščių ir 

liet. poezijos (Maironio ir kt.) vertimų. 


ASTRAMSKAS Tomas [1853.V.28 Nar- 
to Naujienoje (Kapsuko rj.) — 1921. 
II.11 Niujorke] — buržuazinis liberali- 
nis JAV lietuvių visuomenės veikėjas, 
Publicistas. Baigęs Marijampolės g-jos 
3 klases, 1885 emigravo į JAV. Veikė 
Usivienijime lietuvių Amerikoje (SLA). 
Vienas Tėvynės mylėtojų d-jos steigėjų. 
Leido ir redagavo „Garsą“ (1892—94), 
„Tėvynę“ (1900—01). „Pleperi“ (1905 ir 
1908), „Kapsą“ (1907). Bendradarbia- 
Vo „Vienybėje lietuvninkų“, „Saulėje“, 
„Darbininkų viltyje“ ir kt. Išspausdino 
Alnų rinkinį „Linksma ir liūdna knyge- 
lė" (1894), dialogus „Maineris ir lebe- 
tls“ (1893). „SLA istorijoje“ (1916) ap- 
Tašė šios d-jos veiklos 1886—1906 lai- 
Otarpį. 


ASTRAUSKAS Justas [g. 1925.X.7 Var- 
ninėje (Mažeikių rj.)] — inžinierius me- 
Chanikas, technikos mokslų kandidatas 
(1957). 1952 baigė Lietuvos Žemės ūkio 
akademiją. Nuo 1955 TSKP narys. 
1956—63 Lietuvos Ž. ū, mechanizacijos 
Ir elektrifikacijos in-to direktoriaus pa- 
Vad. mokslo reikalams, laboratorijos ve- 
dėjas. Nuo 1963 Lietuvos Ž. ū. akade- 
Mijos docentas. Ž. ū. mechanizacijos 
ausimais išleido 2 brošiūras, paskelbė 
moksl. straipsnių. „Žemės ūkio mecha- 
Mzatoriaus žinyno“ bendraautoris. 


ASTRAUSKAS Vytautas [g. 1927.III.23 
aceniuose (Plungės rj.)]) — gydytojas 
Patofiziologas, medicinos mokslų kandi- 
(latas (1957). 1952 baigė Vilniaus un-tą. 
1952—61 Lietuvos TSR MA Eksperimen- 
tinės medicinos in-to mokslinis sekreto- 
"us. Nuo 1955 TSKP narys. Nuo 1963 
TSRS Medicinos MA Eksperimentinės 
Medicinos in-to (Vilniuje) moksl. bend- 
Tadarbis, nuo 1964 vadovauja bendro- 
SlOs patologijos sektoriui. Paskelbė 
moks], straipsnių apie hipotalamo-hipo- 
IZlo-antinksčių žievės funkcinę būklę 
Teumatinio proceso metu ir kt. 


ASTRAUSKAS Vytautas [g. 1930.1.30 
lauliuose] — partinis darbuotojas. 1947 
baigė taryb. darbuotojų kursus Vilniu- 
Je. 1947—52 adm. darbuotojas Kelmėje. 
Nuo 1950 TSKP narys. 1952—56 dirbo 

P Šiaulių sr. k-te, LKP CK. 1956— 
1960 mokėsi Vilniaus Aukštojoje part. 


m-loje. 1960—65 dirbo part. darbą 
Šeduvos, Radviliškio rajonuose. Nuo 
1965 LKP Radviliškio rj. k-to I sekre- 
torius. Nuo 1961 LKP CK narys. Nuo 
1963 Lietuvos TSR AT deputatas. 


ASTRAVAI — kaimas Kupiškio rj., An- 
tašavos apyl, 11 km į š. v. nuo Ku- 
piškio. 92 gyv. (1959). Š. pakraščiu teka 


' Pyvesa; iš p. ir š. kaimą supa pelkės. 


Prie Vilkupio (Pyvesos intako) yra balų 
apsuptas piliakalnis, kuris ilgą laiką bu- 
vo ariamas, todėl deformuotas; rasta 
puodų šukių ir kt. dirbinių liekanų. A. 
kapinėse iškasta XVII a. monetų. 1863 
veikė sukilėlių būrys. Netoli A. yra 
Sipsalės miškelis, kuriame 1905 slaptai 
rinkdavosi rev. judėjimo dalyviai. 


ASTRAVAS — Biržų miesto dalis Širvė- 
nos ež. š. krante, prie Apaščios upės. 
Lininių audinių f-kas „Siūlas“, malūnas, 
vilnų verpykla, Paežerių pr. m-la (nuo 
1918). A.— buv. dvaras, žinomas nuo 
1617. Iš Radvilų 1811 jį nupirko Tiške- 
vičiai. Ežero p-lyje išlikęs dvaro parkas 
(įk. 1862), užimantis 14 ha. Parko išpla- 
navimas landšaftinis, jį puošia daug ne- 
taisyklingos formos tvenkinių. Parko vi- 
duryje, prie aukšto šlaito, yra vėlyvojo 
klasicizmo stiliaus rūmai — resp. reikš- 
mės archit-ros paminklas. 


Astravas. 


„Siūlo“ fabriko rūmai 


Rūmai statydinti didikų Tiškevičių XIX a. pr., 
vėliau keletą kartų rekonstruoti, prie centri- 
nio korpuso pristatyti fligeliai. Rūmai 2 aukš- 
tų, asimetriški, su paaukštinta centr. dalimi ir 
belvederiu. Originaliai išplanuotas jų vesti- 
biulis (2 aukštų, su 4 puošniomis kolonomis ir 
galerija). Ypač meniška medinė piaustytinė rū- 
mų vidaus apdaila. Jos autorius — vietinis liau- 
dies meistras S. Jurevičius. Rūmų grindys rom- 
binio parketo. Prie laiptų į rūmus stovėję lie- 
tiniai liūtai dabar yra Kauno ist. muziejuje. 
Rūmai rekonstruojami, pritaikant įuos ,„Siūlo“ 
f-ko kolektyvo reikalams. Be rūmų ir parko, 
A. archit. kompleksui priklauso mūrinė užtvan- 
ka ir tiltas per Apaščią, statyti 1860. Užtvan- 
kai ir tiltui būdingos arkinės konstrukcijos. 


A. rūmuose 1919.IV įvyko pirmoji 

Lietuvos ir Baltarusijos KP Biržų aps. 
konferencija. 1941.VIII vok. faš. oku- 
pantai ir vietiniai burž. nacionalistai 
Astrave sušaudė apie 3000 taryb. pi- 
liečių. 
ASTRAVIŠKIAI — kaimas Ignalinos rj., 
Dietkauščiznos: apyl, 9 km į š. nuo 
Mielagėnų, Dysnos deš. krante. 85 gyv. 
(1959). Keliai jungia A. su Ignalina, 
Mielagėnais, Tverečiumi. Po D. Tėvynės 
karo burž. nacionalistai Astraviškiuose 
nužudė 2 gyventojus. 


AST-— AST 103 


ASTRAVOS SUTARTIS — 1392.VIII.4 
Astravos dvare, netoli Lydos, Jogailos ir 
Vytauto sudaryta sutartis, pagal kurią 
Vytautas atgavo savo tėvo Kęstučio val- 
dytas žemes. 1390—92 Vytautas, kovo- 
damas su Jogaila dėl sosto, remiamas 
žemaičių karių ir kryžiuočių, padarė 
kelis didelius žygius prieš Jogailą. Buvo 
apsuptas Vilnius, paimtos Ukmergės, 
Kernavės, Maišiogalos, Trakų, Gardino 
pilys. Be to, Vytautas 1391 sudarė są- 
jungą su Maskvos did. kun-ščiu Vasili- 
jumi, išleidęs už jo savo dukterį Sofiją. 
Jogailos padėtis buvo sunki ir Lenki- 
joje. Prieš jį buvo susidariusi Opolės 
kun-ščio Vladislavo, vengrų karaliaus 
Zigmanto ir Kryžiuočių ordino koalicija, 
kuri siekė pasidalyti Lenkijos žemes. To- 
dėl Jogaila ir Lenkijos bajorai buvo pri- 
versti kviesti Vytautą į Lietuvą. Pagal 
A. s. Vytautui buvo atiduota Trakų 
kun-stė ir kitos Kęstučiui priklausiusios 
žemės. Be to, Vvtautui, kaip Jogailos 
vietininkui, pradžioje buvo atiduotas 
valdyti Vilnius, o paskui visa Lietuvos 
Didžioji Kunigaikštystė. Vytautas, kad 
ir būdamas did. kun-ščiu, turėjo pasiža- 
dėti likti Lenkijos karaliaus vasalu. Kry- 
žiuočių ordino pavojus, o taip pat Lie- 
tuvos feodalų siekimai įsistiprinti balta- 
rusių ir ukrainiečių žemėse sudarė prie- 
laidas unijai su Lenkija palaikyti. 


ASTRONOMIJA [gr. astron — žvaigždė, 
nomos — dėsnis] — fizikos ir matemati- 
kos mokslų šaka, visatos sandaros ir 
evoliucijos mokslas. Pirmosios astrono- 
minės žinios iš Lietuvos metraščių yra 
apie ryškią 1542.X.10 šiaurės pašvaistę 
ir 1544.1.24 Saulės užtemimą. A. mokslas 
Lietuvoje ėmė rastis apie XV a. Pas- 
kutinius savo gyvenimo metus Lietu- 
voje praleido M. Koperniko mokytojas 
V. Brudzevskis. Lietuvoje dirbo žymus 
kartografas B. Vapovskis. Kartografija 
tais laikais buvo svarbus praktinis aks- 
tinas astronomijai, nes geografinių vie- 
tovių platuma ir ilguma buvo nustato- 
mos astronominiais stebėjimais. A. Ži- 
nias skleidė ir medikai, kurie A. studija- 
vo, nepagrįstai tardami, kad šviesuliai 
veikią organizmą. Jų tarpe buvo ir 
artimiausias Koperniko mokinys G. Re- 
tikas. Žygimanto Augusto bibliotekoje 
buvo nemaža A. turinio knygų, jų tarpe 
ir Koperniko veikalas „Apie dangaus 
kūnų apsisukimus“ („De revolutioni- 
bus orbium coelestium“). XVI a. Vil- 
hiaus akademijoje Š. Žebrovskis ra- 
šė kalendoriaus reformos klausimais. 
XVII a. pirmojoje pusėje A. pradėta 
akademijoje reguliariai dėstyti. Spren- 
džiant iš likusių A. Diblinskio ir A. Mi- 
liausko raštų, Vilniaus astronomai, nusi- 
gręžę nuo Ptolomėjaus ir susipažinę su 
Koperniko sistema, bet negalėję dėl 
bažnytinio draudimo jai pritarti, puose- 
lėjo kompromisinę T. Brahės sistemą, 
pripažino bent Merkurijaus ir Veneros 
judėjimą aplink Saulę, patvirtindami 
tai savo teleskopiniais stebėjimais. 
Pakartotinis  sugriežtintas Koperniko 


104 ASV —AŠM 


sistemos draudimas jėzuitų valdomose 
m-lose (1650) kuriam laikui sustabdė 
A. plitimą Lietuvoje. Feodalinei reakci- 
jai siaučiant ir bendram m-lų lygiui 
smunkant, iš susijusių su A. dalykų tuo- 
met beliko kalendorinio skaičiavimo 
taisykles ir vadinamosios „gnomoni- 
kos" — elementaraus astronominio orien- 
tavimosi bei Saulės laikrodžių sudarymo 
vadovėliai. Ypatingus dangaus reiški- 
nius — užtemimus, kometas ir kt. — 
bažnytininkai gaudė kaip progą liau- 
džiai pagąsdinti „dievo ispėjimu“. Apie 
XVIII a. vidurį A. dėstymas Vilniaus 
akademijoje atgijo, slapta buvo pripa- 
žinta ir Koperniko sistema. Ž. Rosinjo- 
lis dėstė A. kartu su geometrija. T. Žeb- 
rovskio rūpesčiu 1753 buvo įkurta Vil- 
niaus observatorija, kurioje paskui dir- 
bo J. Nakcianovičius, M. Počobutas, 
A. Streckis, I. Reška ir kt. Kartu Ty- 
zenhauzo įsteigtose Gardine m-lose A. 
buvo praktiškai taikoma geodezijos dar- 
bams, vykdomiems Pabaltijyje ir Bal- 
tarusijoje. Jiems vadovavo P. Norvai- 
ša, vėliau Vilniaus un-to profesorius. 
Gardine buvo rengiamasi įkurti ir A. ob- 
servatoriją. Žlugus tiems sumanvmams, 
nupirktieji prietaisai atiteko Vilniaus 
akademijai. Jėzuitų ordiną uždarius ir 
aukštąją mokyklą perdavus Edukacinei 
komisijai, A. tapo vienu pagr. dėsto- 
mujų dalykų. Ją dėstė A. Streckis 
(1781—96), I. Reška (1797—1810), C. Ka- 
minskis (1810—14), V.  Karčevskis 
(1814—18), P. Slavinskis (1818—19 ir 
1822—31), A. Virvičius (1819—21), 
A. Šaginis (1821—22). Observatorijoje 
dirbo un-to rektoriai M. Počobutas, 
J. Sniadeckis. A. klausimus, dėstydami 
kitus kursus, lietė ir architektas L. Stuo- 
ka-Gucevičius, matematikas P. Norvai- 
ša, uoliai sekęs J. Niutono veikalus, 
fizikai J. Mickevičius ir F. Dževinskis. 
Vilniaus un-to astronomai jau viešai 
skleidė A. žinias. Išėjo P. Slavinskio 
A. vadovėlis ir nemaža populiarių 
V. Karčevskio knygų. Tiriamieji A. dar- 
bai vystėsi, daugiausia geodezijos ir 
kartografijos poreikių skatinami. 1777 
M. Počobutas, o vėliau J. Sniadeckis 
planavo plataus masto astronominius- 
geodezinius darbus Lietuvoje, Baltarusi- 
joje ir Lenkijoje. Po 1812 karo tokie 
darbai pagal naują planą buvo vykdo- 
mi Rusijoje jau nuo Suomijos š. pakraš- 
čio iki Juodosios jūros. Lietuvos ruože, 
kuriam vadovavo K. Teneris, dirbo ir 
Vilniaus astronomai bei geodezininkai. 

Caro valdžiai 1832 uždarius Vilniaus 
un-tą, observatorijoje, paliktoje Peter- 
burgo MA žinioje, beliko P. Slavinskis 
ir M. Hlušnevičius. I. Chodzką, kaip 
karinį topografą, vadovybė komandira- 
vo toliau nuo Lietuvos. A. Šaginis persi- 
kėlė profesoriauti į Charkovą, Ž. Rev- 
kovskis buvo nuteistas katorgai. Vėliau 
Vilniaus observatorijos darbą tęsė ru- 
sų astronomai G. Fusas, M. Gusevas, 
G. Sableris, F. Bergas ir P. Smislovas, 
plėsdami naujus tyrimo metodus. M. Gu- 
sevas ir G. Sableris vieni pirmųjų pasau- 


lyje vystė astrofotografiją. F. Bergas at- 
liko astrofotometrijos darbų, P. Smislo- 
vas — gravimetrijos. Caro valdžiai 1878 
likvidavus Vilniaus observatoriją, tiria- 
mieji A. darbai Lietuvoje nutrūko de- 
šimtmečiams. A. žinios buvo skleidžia- 
mos tik atsitiktinai ir populiariai. Kuk- 
lią pradžią šia prasme padarė L. Ivins- 
kis, dėdamas A. žinių į ankstesniuosius 
savo kalendoriaus leidimus. Einamąsias 
kalendorines žinias jam skaičiavo L. Pa- 
ročka. Vėliau straipsniais ir brošiūro- 
mis A. populiarino kai kurie rašytojai 
ir mokslininkai. 

Burž. Lietuvoje A. buvo dėstoma Kau: 
no un-te ir siaurai g-jose. Un-te A. dėstė 
B. Kodatis ir P. Slavėnas. Kauno obser- 
vatoriją, skirtą pirmiausia tarpvalstybi- 
nės Pabaltijo trianguliacijos reikalams, 
įsteigė Lietuvos un-tas 1927. Kauno ob- 
servatorijoje dirbo B. Kodatis, V. Moc- 
kus, V. Kaveckas ir kt. 1922 pradėju- 
sioje veikti Vilniaus un-to observatori- 
joje astronomai V. Dzevulskis, V. Zo- 
nas, V. Ivanovska, Š. Gezundheitas ir kt. 
plėtojo kintamųjų žvaigždžių fotometri- 
ją, dangaus mechaniką ir žvaigždžių sta- 
tistiką. 1940 Kauno un-to matematikos- 
gamtos f-tas su Kauno observatorijos 
įrengimais persikėlė į Vilnių. Kaune 
dėstyti A. geodezininkams pasiliko 
P. Slavėnas. Iš dirbusių Vilniuje lenkų 
astronomų J. Jacina žuvo pirmosiomis 
Vokietijos—Lenkijos karo dienomis. 
Š. Gezundheitą 1944 nužudė fašistai Vil- 
niaus gete. Likę gyvi lenkų astronomai 
pokario metais repatrijavo į Lenkiją. Iš- 
vadavus Tarybų Lietuvą, aukštosiose 
m-lose A. dėstė P. Slavėnas, B. Voron- 
kovas, vėliau ir A. Ažusienis, V. Žitke- 
vičius bei kt. Atkurtoji Vilniaus A. ob- 
servatorija ypač suaktyvėjo 1957, kai 
prie jos buvo įsteigta dirbtinių Žemės 
palydovų stebėjimo stotis, o į astrofizi- 
kos tyrimus įsijungė Lietuvos TSR MA 
Fizikos ir matematikos in-to sudarytoji 
Astronomijos grupė (V. Straižys, J. Maš- 
nauskas, V. Jasevičius, K. Zdanavičius 
ir kt.). Lietuvos astrofizikų tyrimo pagr. 
objektas — Galaktikos sandara ir evo- 
liucija (taikomi spektrofotometrijos me- 
todai). Tyrimai daugiausia atliekami Vil- 
niaus observatorijoje, kuri palaiko kon- 
taktą su TSRS MA Astronomijos taryba. 
Mažesnė observatorija suorganizuota 
prie Kauno Politechnikos in-to. 1956—63 
Vilniuje buvo leidžiamas „Astronomijos 
kalendorius“, kuriame buvo skelbiamos 
dangaus kūnų efemeridės, straipsniai iš 
A. istorijos ir instrukciniai straipsniai 
A. mėgėjams. 1962 atidarytas Vilniaus 
planetariumas. Mokyklinio tipo A. mė- 
gėjų būreliai veikia Naujojoje Akmenė- 
je, Ukmergėje ir kitur. A. populiarini- 
mo srityje nemaža nuveikė A. Juška. 


Lit.: I. CnaBenac, AcTpoHOMUA B BBICINeH 
mkone AuTBhi XVI-XIX B. B.—«HcTopHKO- 
ac1poHOMUYecCKue  MCCAeAOBaKKa», M., 1955, 
BBN. 1; 3. JKemalTHC, CDusuko-MaTeMaTHU4e- 
cKue HayKM B CTapoM BaABHIOCCKOM YHHBEp- 
cureTe (1579—1832 r.r.). — „Lietuvos matema- 
tikos rinkinys“, Nr. 2, V., 1962. 


ASVEJA — kitas Dubingių ežero vardas. 


AŠČIAGALIAI — kaimas Panevėžio rj., 
Karsakiškio apyl, 18 km į r. nuo Pa- 


nevėžio, prie Panevėžio—Daugpilio ge- 
ležinkelio. 143 gyv. (1959). Š. pakraščiu 
teka Lėvuo, iš p. prieina Aaaa miškas. 
Bigailių pr. m- la (nuo 1923), A. minimi 
1633. 


„AŠ ESU VISUR"— antifašistinis mėne- 
sinis politikos, meno, ūkio ir mokslo 
žurnalas, ėjęs 1935.V—IX Kaune. Lei- 
do ir redagavo V. Drazdauskas ir P. Ve- 
lička. Daugiausia spausdino verstinius 
užsienio publicistų ir rašytojų, jų tarpe 
tarybinių, straipsnius politikos bei meno 
klausimais. Išėjo 4 sąs. Uždarytas faš. 
valdžios. 


AŠKELOVIČIŪTĖ Leokadija [Razmie- 
nė; g. 1939.IV.30 Naujasėdžiuose (Vil- 
niaus rj.)) — baleto artistė, Lietuvos TSR 
nusipelniusi artistė (1964). 1959 baigu- 
si Leningrado Vaganovos choreografi- 
nę m-lą, dirba Akademiniame operos 
ir baleto teatrė. Gastroliavo Lenkijoje, 
Vokietijoje, Čekoslovakijoje, Egipte. 
Vaidmenys: Aurora (P. Čaikovskio ;„Mie- 
gančioji gražuolė“), Odeta, Odilija (P. Čai- 
kovskio „„Gulbių ežeras"), Maša (P. Čaikovs- 
kio „„Spraktukas“), Danguolė (L. Auster ,„Šiau- 
rės sapnas“), Silvija (L. Delibo „„Silvija“), Dre- 
bulytė (E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“), 
Nelima (R. Grinblato „„Rigonda“) ir kt. 


AŠKENAZYTĖ Chaja [g. 1918 Astracha: 
nėje] — revoliucinio judėjimo dalyvė. 
Nuo 1933 LKJS narė. Pogr. darbą dirbo 
Kaune. 1935—37 polit. kalinė. Nuo 1937 
Komunistų partijos narė. 1937—40 LKJS 
Utenos rajono k-to, vėliau apskrities 
k-to sekretorė. D. Tėvynės karo metais 
Raudonojoje Armijoje ryšininkė. Nuo 
1945 adm. darbuotoja Vilniuje. 


ASMANTAS Andrius [1906.11.24 Tieki- 
niuose (Klaipėdos rj.) — 1941.V.19 Vil- 
niuje] — kalbininkas. Mokėsi Telšių 
g-joje. 1933 baigė Kauno un-tą. Studi- 
juodamas dėstė liet. kalbą Kauno „„Auš- 
ros“ mergaičių g-joje ir Kauno mkt. se- 
minarijoje. Nuo 1935 Klaipėdos Ped. 
in-to, nuo 1939 Kauno un-to ir nuo 
1940 Vilniaus un-to liet. kalbos dėstyto- 
jas. Tarties, kalbos kultūros, žodžių da- 
rybos ir kitais liet. kalbos klausimais 
rašė „Gimtojoje kalboje“, „Pedagoginio 
instituto metraštyje“ ir kt. 


AŠMENAS Vincas [1916.1.2 Staluose 
(Lazdijų rj.) — 1946.IX.23 Kapčiamiesty- 
je (Lazdijų rj.)] — administracinis dar- 
buotojas. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1945 
Kapčiamiesčio vls. vykdomojo k-to pir- 
mininkas. Burž. nacionalistų nužudytas. 


AŠMENOS AUKŠTUMA — Lietuvos— 
Baltarusijos aukštumų dalis, besitęsianti 
išgaubtu į p. lanku nuo Vilniaus iki 
V. Berezinos upės. Šiaurėje ribojasi su 
Neries aukštupio smėlingąja lyguma, 
pietvakariuose — su Lydos plynaukšte, 
vakaruose nusileidžia į Pietryčių smė- 
lingają lygumą. Aukštumos š. v. dalis, 
esanti Lietuvos TSR, vadinama Medi- 
ninkų aukštuma. 


AŠMĖNSKAS Mykolas [1909.V1.22 Via: 
seve (Kalinino sr.) — 1945] — revoliuči- 
nio judėjimo dalyvis. Nuo 1924 tarnavo 
pas buožes. Nuo 1934 darbininkas Kau- 
ne. Nuo 1939 Komunistų partijos narys. 
1940—41 dirbo organizaciniame Kauno 


Profs-gų biure. 1941 lenininių kursų 
Prie VKP(b) CK klausytojas. D. Tėvynės 
karo metais Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijos polit. darbuotojas. Bu- 
VO sužeistas; 1943 demobilizuotas. 


AŠMINTA — kaimas Prienų rj., 8 km 
1 5. nuo Birštono;. apylinkės ir kolūkio 
Centras, 208 gyv. (1959). Per A. teka 
Ošvenčia (Nemuno intakas). Pirminio 
linų apdirbimo įmonė, felčerių-akuše- 
nų punktas (nuo 1961), aštuonmetė m-la 
(1923—49 pradinė, 1949—62 septynme- 
te), kultūros namai (nuo 1961), bibliote- 
ka (nuo 1960). A. minima 1556 (29 va- 
lakai). XIX a. prie Ošvenčios veikė van- 
dens malūnas. 1906.VII.16 įvyko A. dva- 
IO darbininkų streikas. 1944.VI vok. faš. 
Okupantai nužudė 7 kaimo gyventojus. 
Burž. nacionalistai 1944.XII nužudė A. 
taryb. ūkio skyriaus valdytoją Pikči- 
lingį, 
AŠMYS Mikelis [1891.XIL6 Poviluose 
(Šilutės rj.) — 1918.XII.1 Lozanoje (Švei- 
Carijoje)] — laikraštininkas, lietuvių kal- 
Os vadovėlių autorius. G-ją baigė Klai- 
Pėdoje (1911). 1912—15 studijavo teisę 
araliaučiuje, Halėje ir Berlyne. Paren- 
8ė 2 liet. kalbos vadovėlius (1912) ir 
eidinį apie Lietuvos kraštą bei žmones 
(1918). 1918 išvyko į Šveicariją, bendra- 
darbiavo burž. spaudoje. 
ir Metoula-Sprachfūhrer. Litauisch, Ber- 
Kot ESberEi US [II leid. 1928]; Polyglott 
Up S „ Bonn, 1912; Land und Leute 
„ Breslau, 1918. 
AŠSPURVIŲ MIŠKAS — miškas Klaipė- 
OS rj., 8,5 km į p. v. nuo Veiviržėnų. 
Priklauso Šilutės miškų ūkio Aisėnų gi- 
Ininkijai. Plotas 500 ha; medynų 430 ha. 
€ljefas lyguminis. Dirvožemiai velėni- 
Riai jauriniai, smėliniai bei priesmėli- 
Nlai, šiaurėje — durpiniai. Didesnioji 
Medynų dalis kultūrinės kilmės. Vyrau- 
Ja brukniniai ir mėlyniniai pušynai su 
€8lės ir negausia beržo priemaiša. Me- 
Ynų vid. amžius 50 metų, bonitetas II— 
III, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 
110 ktm/ha. Miške yra pavieniui ir gru- 
Pėmis įveisto paprastojo buko. Kvartaie 
f. 49 auga prieš 60 metų sodintas rau- 
Onojo ąžuolo medynas. Gausu stirnų, 
Yra šernų, lapių. Miškas eksploatacinis, 
Išskyrus 200 ha apsauginę juostą palei 
laipėdos— Veiviržėnų kelią. 


AŠTRIOJI KIRSNA — kaimas Lazdijų rj., 
Ūdviečio apyl., 11 km į š. v. nuo Laz- 
ju; parodomojo ūkio centras. 306 gyv. 

(1959). Į š. nuo A. K. tęsiasi Šešupės, 

i = Papartėlių miškas. Per kaimą eina 
Slias iš Lazdijų į Kalvariją. Kuriasi 

Nauja darbininkų gyvenvietė (nuo 1958), 

Užveistas 30 ha medelynas. Yra 20 žu- 

Vininkystės tvenkinių, lentpiūvė (nuo 

1958), felčerių-akušerių punktas (nuo 

1953), vid. m-la (1950—51 pradinė, 

1951—57 septynmetė), vaikų darželis 

(nuo 1960), kultūros namai, biblioteka. 
„ K. apylinkėje yra Kvaiakalninio kal- 

TR A. K. minima jau 1576. XIX a. pa- 

Jalgoje A. K. dvaras turėjo 9160 margų 

Žemės; jam priklausė 5 palivarkai. Dva- 

Te veikė kalkinė, plytinė, spirito varyk- 
a, malūnas, lentpiūvė. 1922 dvaras iš- 

Parceliuotas, bet paliktas 320 ha cent- 


Aštrioji Kirsna. 


Mokyklos ir tarybinio ūkio 
administracijos rūmai 


ras. Yra išlikę buv. dvaro rūmai ir par- 
kas.  1927—44 veikė žemesnioji ž. ū. m-la. 
Hitlerininkai 1944 nužudė dvaro darbi- 
ninką komjaunuolį J. Marcinkevičių, 
burž. nacionalistai 1944.XII.23 — Lazdi- 
jų aps. socialinio aprūpinimo skyriaus 
ved. P. Valutkevičių. 


„AŠTUONYTIS'— liaudies šokis. Plačiau 
buvo žinomas Aukštaitijoje ir Žemaiti- 
joje. Muz. metras ?/,, I daliės tempaš 
lėtas, II — greitas. Apie Rietavą buvo 
šokamas panašiai kaip kadrilis, o dau- 
gumoje Aukštaitijos vietų — kaip rate- 
lis, apdainuojant audėjas. Aukštaičių 
folkloriniais motyvais J. Lingys sukūrė 
sceninę šokio kompoziciją. 
Lit: J. Lingys, Lietuvių 
t. 3, V., 1959. 


AŠTUONMETĖ MOKYKLA — tarybinė 
nepilna vidurinė bendrojo lavinimo 
mokykla. Įvesta visose Tarybų Sąjun- 
gos respublikose vietoj septynmetės 
m-los TSRS AT 1958.XII.24 įstatymu 
„Dėl mokyklos ryšio stiprinimo su gy- 
venimu ir dėl tolesnio liaudies švietimo 
sistemos vystymo TSR Sajungoje“. Lie- 
tuvos TSR AT 1959.IV.22 priimtame 
įstatyme numatyta, kad A. m. turi duoti 


liaudies šokiai, 


moksleiviams tvirtus bendrojo lavinimo. 


ir politechninių žinių pagrindus, rūpin- 
tis doroviniu, fiziniu ir estetiniu vaikų 
auklėjimu. 


AŠVA —1. Upė Šilalės ir Šilutės rj., 
Veiviržo kair. intakas. Ilgis 52 km, ba- 
seino plotas 212 kmž. Versmės 2 km 
į v. nuo Pajūralio, Žemaičių aukštumos 
p. v. pakraštyje. Teka į v. skersai sen- 
slėnių; tik vietomis su jais sutampa 
trumpi A. vagos ruožai. Įteka į Veivir- 
žą 20 km nuo jo žiočių, ties Luišiais. 
Intakai: dešinieji — Šaka, Švėkšnalė; 
kairieji — Stigrė, Žvelesys. Vid. nuoly- 
dis 180 cm/km. Slėnis siauras, vietomis 
gilus. Debitas žiotyse: maks. 45, vid. 
2.71 mš/s. Nuotėkio modulis 12,8 1/s iš 
1 km2. Prie A. yra 2 vandens malūnai — 
Stankiškiuose ir Nautiltyje (Šilutės rj.). 

2. Upė Akmenės ir Mažeikių rj., Va- 
daksties kair. intakas. Ilgis 33 km, basei- 
no plotas 172 km?. Versmės Kamanų 
pelkėse, 7 km į š. r. nuo Viekšnių. Teka 
š. v. kryptimi, kerta Mažeikių—Jelga- 
vos glžk. Įteka į Vadakstį 3 km nuo 
jos žiočių. Intakai: Purvas, Vaidminas, 
Alksnupis (visi deš). Vid. nuolydis 
113 cm/km. Slėnis aukštupyje platus, 
lėkštas, pelkėtas, žemupyje — siauras, 
gilus. Vid. debitas žiotyse 1,38 mš/s. 
Reivyčiuose prie A. yra vandens ma- 
lūnas, Leckavoje — hidroelektrinė ir 
malūnas. 


AŠM— ATA 105 


AŠVARAISČIO-DRUŽULĖNŲ MIŠKAI— 
miškų masyvas Švenčionių rj., 13 km 
į p. v. nuo Švenčionių. Priklauso Šven- 
čionėlių miškų ūkio Gelednios giri- 
ninkijai. Plotas 830 ha; "medynų 
810 ha. Š. r. dalį sudaro Družulėnų miš- 
kas (323 ha), p. v.— Ašvaraisčio miškas 
(508 ha). Jie jungiasi ties Ašvaraisčio 
kaimu. Družulėnų miško š. v. pakraščiu 
teka Saria (Žeimenos intakas), Ašvarais- 


čio miško v. pakraščiu — Juodupis 
(Sarios intakas). Reljefas kalvotas. Dir- 
vožemiai jauriniai, mažai sujaurėję, 


smėliniai, susiformavę ant fliuvioglacia- 
linių sąnašų. Pušynų yra 8895 (daugiau- 
sia » brukninių), beržynų 875, eglynų 
405. Medynų vid. amžius 50 metų, 
bonitetas II—III, vid. skalsumas 0,7, 
vid. tūris 110 ktm/ha, vid. prieauga 
2,2 ktm/ha. Yra briedžių, stirnų, šernų, 
lapių, usūrinių šunų, kiaunių. Miškai 
eksploataciniai. Miško pakraštyje, ties 
Ašvaraisčio kaimu, yra XIII-XVI a. 
pilkapių. 

AŠVARAISTIS — pelkė Švenčionių rj., 
15 km į š. r. nuo Pabradės, prie Vil- 
niaus—Švenčionių plento, abipus Sarios 
(Žeimenos intako). Plotas 118 ha. Eže- 
rinės kilmės plynraistinė žemapelkė, iš- 
tiįsusi iš š. v. į p. r. Durpių klodo didž. 
storis 6 m, vid. 2,65 m. Durpės žolinės; 
vid. susiskaidymas 3095, vid. pelenin- 
gumas 1405. Pietuose, prie plento, įsi- 
kūręs Ašvaraisčio kaimas. 


AŠVĖNAI — kaimas Akmenės rj., Viekš- 
nių apyl, 7 km į š. r. nuo Viekšnių. 
90 gyv. (1959). Iš r. prieina Antanavos 
miškas. Pr. m-la (nuo 1958), felčerių- 
akušerių punktas (nuo 1961). A. dvaro 
darbininkai 1905 laimėjo streiką. 


AŠVINĖ — upė Joniškio rj., Virčiuvio 
kair. intakas, Ilgis 25 km, baseino plo- 
tas 96 km?. Prasideda prie Mikšiūnų, 
teka į š. Įteka į Virčiuvį 46 km nuo jo 
žiočių. Intakas Naga (kair.). Vid. nuo- 
lydis 110 cm/km. Debitas žiotyse: maks. 
25, vid. 0,52, min. 0,08 mš/s. 


ATAJEVAS Vasilijus [g. 1905.II.5 Pet- 
rūniškiuose (Zarasų rj.)]) — Didžiojo Tė- 
vynės karo partizanas. Kilęs iš ž. ū. dar- 
bininkų. Jaunystėje tarnavo pas buo- 
žes, dirbo statybose. 1943—44 Kęstučio 
partizanų būrio vadas. Nuo 1943 TSKP 
narys. Hitlerininkai ir vietiniai burž. na- 
cionalistai 1943 sudegino jo namus Šu- 
kiškiuose (Zarasų rj.), nužudė žmoną ir 
3 mažamečius vaikus. Nuo 1944 adm. 
darbuotojas (Zarasų rj.). 


ATAMŪKAS Moisiejus  [1922.XII.12 
Kaune — 1943.VII.18 Oriolo sr.] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš dar- 
bininkų. 1937.XII, mokydamasis Kau- 
no komercijos m-loje, įstojo į LKJS, 
dirbo sporto ir kultūros org-jose. 1938 
baigė tos m-los 6 klases ir dirbo šalt- 
kalviu. 1940—41 dirbo aviacijos dirb- 
tuvėse. 1941 rudenį įstojo į Raudonają 
Armiją ir 43 gvardijos latvių šaulių 
divizijos gretose 1941 pab. dalyvavo 


106 ATA— ATE 


mūšiuose prie Maskvos, buvo sužeistas. 
Pagijęs atvyko į 16 liet. diviziją. Daly- 
vavo mūšiuose prie Oriolo ir Kursko. 
Žuvo fronte. 


ATAMŪKAS Solomonas [g. 1918.1.31 Ki- 
jeve] — revoliucinio judėjimo dalyvis, 
pedagogas, istorijos mokslų kandidatas 
(1959). Kilęs iš darbininkų. Nuo 1934 

. LKJS narys. Pogr. 
darbą dirbo Kaune. 
Už rev. veiklą 1936 
nuteistas 2 metus 
kalėti. Nuo 1937 
Komunistų partijos 
narys. 1938—39 ku- 
rį laiką buvo kali- 
namas Dimitravo ir 
Pabradės priverčia- 
mojo darbo stovyk- 
lose. 1940—41 dirbo 
komjaunimo ir par- 
tinį darbą Kaune. 
D. Tėvynės karo metais kovojo Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijoje, buvo 
sunkiai sužeistas; demobilizuotas leite- 
nanto laipsniu. Nuo 1944 part. darbuo- 
tojas Vilniuje. Nuo 1953 Vilniaus Aukš- 
tosios partinės m-los dėstytojas, nuo 
1965 katedros vedėjas. 1954 neakivaiz- 
diniu būdu baigė Aukštąją partinę m-lą 
prie TSKP CK. 

Ršt.: Lietuvos Komunistų partijos kova 

prieš fašistinę diktatūrą 1927—1929 metais.— 
Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, V., 1957; 
LKP kova prieš fašizmą, už Tarybų valdžią 
Lietuvoje 1935—1940 metais, V., 1958; Kom- 
naprua AuTBBI B Gopb6e 3a CoBeTCKyIO BAaCTh 
(1535—1940), M., 1961. 
„ATDARYKIT VARTELIŪS“ — liaudies 
ratelis. Plačiau buvo žinomas Aukštaiti- 
joje. Muz. metras */4 ir ?/,. Vyrai ir 
merginos sudaro 2 ratukus (vieną aplink 
kitą) ir suka juos į priešingas puses. 
Paskui žaidėjai sukasi už parankių, pa- 
sikeičia vietomis, t. y. išorinis ratelis 
pasidaro vidiniu, ir žaidimas vėl pra- 
dedamas iš pradžios. J. Lingys sukūrė 
naują ratelio kompoziciją. 

Lit.: „Jaunimo saviveiklos scena", 

V., 1954, 


„ATEITIEĖS SPINDULIAI"“ — klerikalinis 
mėnesinis žurnalas jaunesniesiems moks- 
leiviams, ėjęs Petrograde (1916—17), 
Voroneže (1917—18) ir Kaune (1929— 
1940). Leido klerikalinės moksleivių 
ateitininkų org-jos centro v-ba. 


ATEITININKAI, Lietuvių katalikų moks- 
leivių ateitininkų sąjunga, — reakcinė 
katalikų moksleivių organizacija, vei- 
kusi 1911—40. Org-jos vardas kilęs iš 
„Ateities“ žurnalo pavadinimo. XX a. 
pr. plintant Lietuvoje materialistinei 
pasaulėžiūrai ir rev. idėjoms, klerikalai, 
stengdamiesi jaunimą išlaikyti savo įta- 
koje, ėmė steigti reakcines org-jas 
(pavasarininkų, ateitininkų, angelaičių 
ir kt.). Prisidengę šūkiu „Visa atnaujinti 
Kristuje“, A. skiepijo savo nariams rel. 
fanatizmą, burž. nacionalizmą, vėliau — 
fašizmą. Burž. metais daugumoje vid. 
ir aukštųjų m-lų veikė A. kuopos. Vid. 


kn. 9, 


m-lose joms vadovavo kapelionai. II- 
gainiui A. org-ją sudarė 3 s-gos: moks- 
leivių, studentų ir sendraugių (baigusių 
mokslus). Studentų A. s-ga buvo susi- 
skirsčiusi korporacijomis. 1930 Švietimo 
m-jai oficialiai uždraudus srovines moks- 
leivių kuopeles vid. m-lose, A. veikė 
viešai aukštosiose m-lose ir tariamai 
slaptai, kapelionų globojami, vid. m-Iose. 
Buržuazijos remiami, A. buvo įkūrę sa- 
višalpos fondą ir pasistatę Kaune rūmus, 
kuriuose buvo jų centras ir studentų 
bendrabutis. A. buvo klerikalinių parti- 
jų rezervas ir įrankis kovoje prieš rev. 
idėjų plitimą liaudyje. Jie kovojo prieš 
materialistinę pasaulėžiūrą, įskundinėjo 
pažangių pažiūrų moksleivius ir moky- 
tojus. Vok. faš. okupacijos metais dau- 
gelis A. tapo okupantų talkininkais, 
prisidėjo prie taryb. žmonių žudynių. Po 
II pasaul. karo A., pasitraukusieji į Va- 
karus, talkininkauja imp. reakcijos jė- 
goms, šmeižia Tarybų Lietuvą. 


„ATEITIS“ — 1. Legali Lietuvos Socialde- 
mokratų partijos leidykla, įsteigta ir vei- 
kusi 1906 Vilniuje. Išleido soc. turinio 
knygelių: V. Kapsuko „Darbo dieną“, 
Š. Dikšteino „Kas iš ko gyvena" ir kt. 

2. Liberalinis savaitraštis, ėjęs 1900— 
1901 Pitsburge (Pensilvanijos valstija, 
JAV). 

3. Klerikalinis mėnesinis žurnalas vy- 
resniesiems moksleiviams, ėjęs 1911— 
1940 Kaune. Nuo „A.“ vardo kilo kle- 
rikalinės moksleivių ateitininkų org-jos 
pavadinimas. Iki 1913 „A.“ buvo lei- 
džiama kaip nemokamas „Draugijos“ 
žurnalo priedas. 1913—14 ir 1916—19 
„A.“ redagavo A. Dambrauskas-Jakštas. 
Vėliau žurnalą leido ateitininkų s-ga. 
Nuo 1929 žurnalas leido nemokamą 
priedą „Gamtos draugas“. 

4. Buržuazinis liberalinis savaitinis 
laikraštis, ėjęs 1914—18 Bostone (JAV). 
Redagavo J. Baniulis, A. Rimka, J. Stri- 
maitis, M. Šalčius. 1918.V.3 vietoj „A.“ 
pradėjo eiti „Sandara“. 

5. Buržuazinių nacionalistų dienraštis, 
ėjęs vok. faš. okupacijos metais 
(1943.1—1944.VI) Kaune. Propagavo faš. 
ideologiją, skleidė neapykantą TSRS 
tautoms, ragino bendradarbiauti su hit- 
leriniais okupantais. 


ATEIZMAS [gr. a... (neigimo dalely- 
tė) 4 theos — dievas] — bedievybė, 
mokslu ir praktika pagrįsta pažiū- 
rų sistema, neigianti dievo ir kitų 
antgamtinių būtybių bei reiškinių bu- 
vimą ir atmetanti bet kokį religinį 
tikėjimą. 

A. tendencijos atsispindėjo jau kai 
kuriuose sen. Egipto ir Babilonijos raš- 
tuose (III-II t-mečiai prieš m. e.), reiš- 
kėsi sen. Indijoje ir Kinijoje (I t-metis 
prieš m. e.). Idealizmą ir religiją kriti- 
kavo sen. graikų ir romėnų filosofai 
materialistai Heraklitas Efesietis, De- 
mokritas, Epikūras, Lukrecijus Karas 
ir kt., neigdami, jog pasaulį sukūręs die- 
vas, jog siela esanti nemirtinga, įrodi- 
nėdami, kad žmonės sukūrė dievus pa- 
gal savo pavidalą ir panašumą. V. Eu- 
ropoje prieš religiją ir bažnyčią ryžtin- 
gai kovojo B. Spinoza, XVIII a. prancū- 


zų materialistai (P. Holbachas, D. Didro 
ir kt.), vokiečių filosofas materialistas 
L. Fojerbachas ir kt., tačiau, teisingai 
nesuprasdami objektyvių religijos buvi- 
mo priežasčių, pagr. priemone jai įveik- 
ti laikė švietimą. XIX a. rusų rev. de- 
mokratai V. Belinskis, A. Gercenas, 
N.  Čermiševskis, N. Dobroliubovas 
ir kt. į religiją žiūrėjo kaip į carizmo ir 
baudžiavos ramstį, bet ir jie, kritikuoda- 
mi bažnyčią, vertino ją dar idealistiškai. 
Pirmąsyk gnoseologines religijos šaknis 
atskleidė marksizmo-leninizmo filosofi- 
ja, kuri parodė taip pat išnaudotojų 
klasinių interesų ryšį su rel. instituci- 
jomis ir nurodė tikruosius kelius religi- 
jai įveikti. 

Antibažnytinės, antikatalikiškos tradi- 
cijos Lietuvoje turi gilias šaknis. Nuo 
seno liaudyje buvo pažiūrų, neatitin- 
kančių bažnyčios reikalavimų. Jos dau- 
giausia rėmėsi valstiečių kova prieš 
feodalus, palaikomus bažnyčios. Tačiau 
jos dar nebuvo ateistinės. Šios pažiūros 
ryškiai atsispindėjo žodinėje liaudies 
kūryboje. Liet. tautosakoje gausu įv. 
žanrų kūrinių, kuriuose negailestingai 
išjuokiami rel. prietarai, demaskuoja- 
mas bažnyčios prisakymų ir apeigų be- 
prasmiškumas, antiliaudiškas bažnyčios 
pobūdis ir amoralus jos tarnų elgesys. 

Ateistinę mintį Lietuvoje skatino vi- 
suomenės vystymasis, klasių kova, gam- 
tos mokslų plitimas. Ryškią vietą A. is- 
torijoje užima Vilniaus un-to auklėti- 
nis K. Liščinskis, už ateistinių pažiūrų 
skelbimą 1689 sudegintas ant laužo. Jis 
nepripažino dievo, nemarios sielos, po- 
mirtinio gyvenimo, neigė Kristaus die- 
viškumą ir biblijos dievišką kilmę. 

Svarbų vaidmenį materializmo kovoje 
prieš religiją suvaidino gamtos mokslai, 
XVIII a.—XIX a. pr. pažengę didelį 
žingsnį į priekį Vilniaus un-te (botanikų 
Ž. Žilibero ir G. Forsterio, biologo L. Bo- 
janaus, fiziologo ir anatomo S. Bizio 
ir kt. mokslininkų veikla). Katalikų baž- 
nyčią kritikavo liaudies švietėjas, ra- 
šytojas ir istorikas S. Daukantas. Jis 
atskleidė reakcinį bažnyčios vaidmenį 
istorinėje liet. tautos kovoje su kryžiuo- 
čiais, kurie, užsidėję „ličyną krikščio- 
niškosios tikybos“, popiežiaus laiminami, 
siekė užgrobti Lietuvą. 

XIX a. pab.—XX a. pr., smarkiai vys- 
tantis kapitalizmui, stiprėjant darbo 
žmonių kovai ir bręstant burž.-dem. re- 
voliucijai, ateistinės minties vystymasis 
Lietuvoje pagyvėjo. Liberaliniai burž. 
ideologai J. Basanavičius, V. Kudirka, 
J. Vileišis ir kt. kritikavo kunigiją, ta- 
čiau toji kritika dar nelietė religijos 
esmės. Ilgainiui liberalinių buržuazijos 
ideologų „bedievybė“ ir „laisvamanybė“ 
neteko aštresnio kritinio atspalvio. 

Didesnį vaidmenį XIX a. pab.—XX a. 
pr. ateistinės minties raidoje suvaidino 
burž. demokratiniai veikėjai, kurių 1e0- 
rinį A. pagrindą sudarė mechanistinis 
materializmas. Vieni jų (J. Adomaitis- 
Šernas ir kt.) svarbiausiu religijos įvei- 
kimo būdu laikė gamtos mokslo žinių 
skleidimą. Jie atliko didelį pozityvų 
darbą, paskelbdami nemaža šio pobū- 
džio knygų ir straipsnių. Kiti ateistai 


(J. Šliupas, V. Dembskis, iš dalies D. Ke- 
launinkas-Laukis) taip pat daug nuvei- 
kė, steigdami laisvamanių org-jas, leis- 
ami ateistines knygas ir period. spau- 

3, skaitydami paskaitas. Tačiau, iškel- 
ami tiktai subjektyvias religijos egzis- 
tavimo priežastis, jie visuom. jėgas 
skirstė į pažangias ir reakcines ne pa- 
šal Klasinį, 0 pagal rel. požymį, be to, 
Ieidžiamai kritikavo ne tik dvasininkus, 
et ir tikinčiuosius, siūlė prievartos 
Priemonėmis kovoti prieš bažnyčios tar- 
nus tuo sunkindami tikrąjį ateistinį 
auklėjimą, 

Šio laikotarpio ateistinę mintį žymiai 
Pagilino radikalesni dem. krypties vei- 
Kėjai (J. Biliūnas, S. Matulaitis, J. Ma- 
Cys-Kėkštas ir kt). Kai kurie jų jau 
RA susipažinę su atskirais marksizmo 
lasikų veikalais ir kovą prieš religiją 
Neretai siejo su aktyviu dalyvavimu 
Sd. judėjime. Jie griežtai kritikavo re- 
Išiją ir idealizmą, kovojo prieš bažny- 
„ninkus ir klerikalizmą, gindami darbo 
Žmonių interesus, propagavo mokslą ir 
Materialistinę filosofiją. 

Nors XIX a. pab.—XX a. pr. ateistų 
Materializmas nebuvo dialektinis, tačiau 
pmeto Lietuvoje jis vaidino svarbų 
Vaidmenį kovoje prieš religiją. Ateistai 
Jau nebesitenkino vien kunigų ydų kri- 
!Ka, o sprendė religijos kilmės ir kiti- 
mo, „Ieligijos ir mokslo priešingumo, 
Teligijos ir bažnyčios vaidmens visuo- 
Menės gyvenime, religijos įveikimo bū- 
du ir kt. klausimus. 

, XIX a. pab.—XX a. pr. Lietuvos ateis- 
„Al atmetė pažiūrą, kad žmogui esąs 
Igimtas rel. jausmas. S. Matulaitis rašė, 
T senovėje žmogus „neturėjo supra- 
Imo apie kokį nors tikėjimą“, kad ti- 
€limas atsirado vėliau, „kada žmogaus 
Protas dar labiau prasilavino“ („Kaip 
Žmogus gyveno ant žemės“, p. 27). Ate- 


Istai vis nuosekliau teigė, jog rel. vaiz- 


ŠE atsiradimo priežastis yra pirmykš- 
Ku Zmogaus nepajėgumas kovoti su ap- 
La6ė, Jie ėmė taip pat įžvelgti, kad iš- 
Rucotojų klasės naudojo ir tebenaudoja 
“giją savo interesais. Ypač didelį dė- 
Mesį to meto Lietuvos ateistai skyrė 
mokslo ir religijos nesuderinamumui, jų 
Priešingumui parodyti. Tačiau jų pažiū- 
La. Kad vien švietimu galima įveikti re- 
Išiją, buvo ribota, neatsižvelgė į socia- 
I religijos šaknis. Ateistinei minčiai 
letuvoje plisti didelę reikšmę turėjo 
Pažangiųjų liet. rašytojų kūriniai antire- 
ISinėmis bei antiklerikalinėmis temomis 
nie naitės aps. „Kelionė į Šidlavą“, „Ku- 
180 naudą velniai gaudo“, A. Vienuolio 
i askutinė vietelė“, „Užžėlusiu taku“ 
B kt, K. Jasiukaičio, J. Gurauskio, 
Š. Laucevičiaus-Vargšo, J. Janonio ir kt. 
Uryba), 
j XIX a. pab.—XX a. pr. ateistų veik- 
OS tradicijas tęsė kovotojai prieš baž- 
ias ir religiją Lietuvoje buržuazijos 
TENS ymo metais. Tačiau ateistinė mintis 

Iškėsi jau kitokiomis sąlygomis. Per 
Šausią katalikų spaudą ir org-jas plačiai 
K leisdami rel, pažiūras, slopindami kiek- 
leną pažangesnę mintį, bažnyčia ir kleri- 
alai Lietuvoje dar labiau įsigalėjo. Tuo 


laikotarpių prie A. vystymo reikšmingai 


V 


prisidėjo mokslininkai, aukštųjų m-lų 
darbuotojai K. Alekga, P. Avižonis, 
T. Ivanauskas, V. Kuzma, V. Lašas, 
D. Rudzinskas, V. Ruokis, P. Slavėnas, 
J. Šopauskas ir kt., kurie, populiarin- 
dami gamtos mokslų materializmą, 
mokslo žinias priešpastatydami švent- 
raščio teiginiams, griovė rel. įsitikini- 
mus ir grindė ateistines pažiūras. Prie 
A. skleidimo nemaža prisidėjo koope- 
ratinė knygų leidimo bendrovė „Kultū- 
ra“ (1921—38), vėliau Kultūros-švietimo 
draugija (1927—40); jos steigė pažan- 
gius Kultūros būrelius, leido materialis- 
tines mokslo populiarinimo knygas (ru- 
sų švietėjo N. Rubakino knygų vertimai 
ir kt.) ir „Kultūros“ žurnalą (1923—41), 
kuris nuveikė didelį darbą, propaguoda- 
mas A. Lietuvoje. 

Ateistinės minties plitimą burž. Lietu- 
voje ypač skatino vad. laisvamanių są- 
jūdis. 1924 Šiauliuose buvo įsteigta 
Laisvamanių etinės kultūros draugija, 
turėjusi daug skyrių miestuose ir 
miesteliuose. Ji skleidė mokslo žinias, 
formavo antirel. pasaulėžiūrą, gynė ne- 
tikinčiųjų teises. Laisvamaniai kovojo 
už bažnyčios atskyrimą nuo valstybės 
ir civ. metrikacijos įvedimą, leido 
mokslo populiarinimo ir ateistinę lit-rą, 
laikr. „Laisvoji mintis“ (1933—41), ren- 
gė paskaitas, steigė bibliotekas, „lais- 
vas kapines“ ir t. t. Laisvamanių sąjū- 
dis, kaip ir visas ateistinis judėjimas 
burž. Lietuvoje, nebuvo vienalytis klasi- 
niu bei politiniu atžvilgiu. Jame dalyva- 
vo ir liberalinės buržuazijos atstovai, ir 
smulkiaburžuaziniai veikėjai, polit. gy- 
venime neretai laikęsi reakc. pozicijų. 
Laisvamanių sąjūdžio pradininkas ir vie- 
nas vadovų J. Šliupas tuo metu jau 
buvo tipiškas burž. ideologas, sąmonin- 
gai gynęs kapit. santvarką ir atvirai sie- 
kęs antireligine bei antiklerikaline veik- 
la atitraukti darbo žmones nuo rev. ko- 
vos. Žymią laisvamanių sąjūdžio teore- 
tikų ir vadovų dalį sudarė pažangūs 
inteligentai (J. Kairiūkštis, I. Protas, 
A. Rondomanskis, V. Ruzgas, M. Untu- 
lis, J. Vabalas-Gudaitis, A. Žukauskas 
ir kt.), kurie, kad ir likdami smulkia- 
burž. ideologijos pozicijose, šalia anti- 
religinių bei antiklerikalinių problemų 
lietė ir Lietuvos visuomenės demokra- 
tizavimo klausimus. Nuo 1934 laisva- 
manių org-jos veikloje ėmė aktyviai 
dalyvauti ir komunistai. Religiją laisva- 
maniai kritikavo daugiausia loginiu, 
gamtamoksliniu, istoriniu, politiniu, mo- 
raliniu požiūriu. Kalbėdami apie so- 
cialinį religijos vaidmenį, laisvamaniai 
atkreipė dėmesį į jos daromą žalą, pa- 
brėžė, kad religija remia ir teisina reak- 
ciją. „Kristaus mokslas, — rašė J. Kai- 
riūkštis, — buvo visados valdančiųjų pa- 
naudotas kaipo geriausia priemonė ra- 
miu būdu žmonėms malšinti ir valdyti... 
Dievo ir bažnyčios draugai buvo visa- 
dos liaudies laisvės priešai“ („Laisvo- 
sios minties ABC“, 1926, p. 27). Tačiau, 
idealistiškai aiškindami visuomenės reiš- 
kinius,  laisvamaniai nesugebėjo at- 
skleisti socialinių religijos šaknų, paro- 
dyti jos tikrosios vietos klasinėje visuo- 
menėje. Todėl ir pagrindine kovos su 


ATE— ATE 107 


religija priemone jie laikė švietimą, 
mokslo ir kultūros skleidimą, neprašok- 
dami paviršutiniškos, buržuaziškai ribo- 
tos kultūrininkystės. Laisvamanių sąjū- 
dyje išryškėjusi tendencija skirstyti vi- 
suomenę ne klasiniu, o tikėjimo ar ne- 
tikėjimo principų turėjo neigiamą po- 
veikį liaudies masių rev. kovai, ir todėl 
Lietuvos Komunistų partija tą tendenci- 
ją smerkė. 

Prie A. skleidimo Lietuvoje burž. me- 
tais prisidėjo ir pažangieji liet. rašyto- 
jai, sukūrę reikšmingų grož. lit-ros kū- 
rinių antireligine bei antiklerikaline te- 
matika (P. Cvirkos eil. rink. „Pirmosios 
mišios“, iš dalies rom. „Frank Kruk“, 
A. Venclovos aps. „Jei versmė išdžiūs- 
ta“, V. Montvilos poemos „Viduramžių 
orkestrai", „Bedievis Kuzma“, K. Kor- 
sako lit. kritikos straipsniai ir kt.). Ko- 
voje su klerikalizmu nemažą vaidmenį 
suvaidino V. Mykolaičio-Putino rom. 
„Altorių šešėly“. 

Religijos esmę teisingai išaiškino ir 
tikrąjį kovos su ja kelią nurodė mark- 
sistinis-lenininis A., pagrįstas dialekti- 
niu ir istoriniu materializmu. Lietuvoje 
marksistinė ateistinė mintis atsirado 
XIX a. paskutiniuose d-mečiuose, kylant 
darbininkų  rev. judėjimui, plintant 
marksistinės filosofijos idėjoms, K. Mark- 
so, F. Engelso, o vėliau V. Lenino ir kt. 
marksistų raštams. V. Kapsuko, Z. An- 
gariečio ir kt. marksistų-leniniečių dėka 
ateistinė mintis Lietuvoje tapo tikrai 
nuosekli, mokslinė. Burž. Lietuvoje pro- 
letarinį A. vystė pogrindyje veikusi 
LKP. Kom. spauda („Tiesa“, „,„Komunis- 
tas“, „Kibirkštis“ ir kt.), skleisdama 
marksizmo-leninizmo idėjas, propagavo 
ir marksizmo klasikų teiginius apie re- 
ligiją ir bažnyčią; „Balso“ ir „Priekalo“ 
žurnaluose buvo specialūs „Bedievio" 
skyriai. Kapsuko knygos ir straipsniai 
(„Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės“, 
„Kaip kunigai rūpinasi darbininkais“, 
„Kunigai ir caro valdžia", „Šeimyna 
seniau, dabar ir ateityje“, „Krikščionys 
demokratai ir darbininkai“ ir kt.), taip 
pat Angariečio darbai („Darbininkai ir 
bažnyčia“, „Materialistinis istorijos su- 
pratimas“, „Ponų ir bagočių tikyba“, 
„Dievas ir vaikai", „Darbininkų kovos 
istorija“ ir kt.) sudarė marksistinės-le- 
nininės ateistinės liet. lit-ros branduolį. 
Antireliginėje bei antiklerikalinėje ko- 
voje reikšmingi buvo vėlesnieji S. Ma- 
tulaičio veikalai („Kaip atsirado dievas 
ir tikyba“, „Religija ir jos socialinė 
reikšmė“), L. Adomausko knyga „Švent- 
raščio paslaptys“ ir kt. 

Kapsukas ir Angarietis skleidė mark- 
sistinio-lenininio A. idėjas, kūrybiškai 
pritaikydami jas Lietuvos tikrovei. 
Ateistinėje propagandoje jie gausiai 
naudojosi taryb. ateistų J. Jaroslavskio, 
I. Skvorcovo-Stepanovo ir kt. veikalais. 
Kapsukas ir Angarietis aiškino, kad reli- 
gija yra specifinė visuom. sąmonės for- 
ma, atsiradusi tam tikromis materialinė- 
mis visuom. gyvenimo sąlygomis ir fan- 
tastiškai, iškreiptai, neteisingai atspin- 


108 ATE— ATE 


dinti obiektyvią realybe, tokiu būdu nu- 
sakydami socialines religijos šaknis. Su- 
siformavus klasinei visuomenei, iįsigalė- 
jus socialinei nelygybei ir žmogaus iš- 
naudojimui, atsirado religijos klasinės 
šaknys. Antagonistinėje klasinėje visuo- 
menėje viešpataujančiosios išnaudotojų 
Klasės remiasi religija kaip ideologinė 
priemone savo klasiniams interesams 
saugoti, išnaudojamųjų klasių priešini- 
muisi slopinti. Kapsukas ir Angarietis 
pabrėžė, kad bažnyčia ideologiškai pa- 
jungia mases išnaudotojams. tikindama, 
jog buržujų, buožių ir dvarininkų nuo- 
savybė esanti šventa ir kėsintis į ją — 
didelė nuodėmė, skleisdama mintį, kad 
klasių kova esanti nereikalinga. Paro- 
dydamas, kad religija yra liaudies opi- 
jus, viena dvasinio engimo rūšių, 
V. Kapsukas demaskavo kunigus, skel- 
biančius, jog pats dievas taip sutvar- 
kęs, kad darbininkai iuri nusižeminę 
kęsti savo sunkią dalią, o už tai po mir- 
ties būsią išganyti. Šitaip trukdydama 
masėms kilti į kovą prieš išnaudotojus. 
religija padeda įtvirtinti darbo žmonių 
skurdą, išnaudojimą, nelygybę. 

Marksistinėje ateistinėje liet. lit-roje 
buvo atskleisti ir kiti metodai, kuriais 
bažnyčia siekė slopinti soc. judėjimą: 
revoliucionierių šmeižimas per pamoks- 
lus, klerikalinių partijų, profs-gų bei 
įvairių labdaringųjų org-jų steigimas 
ir kt. Kalbėdami apie priežastis, dėl ku- 
rių bažnyčia laikosi tokios reakc. pozi- 
cijos, Kapsukas ir Angarietis nurodė, 
jog kunigai ir išnaudotojai eina išvien 
todėl, kad jų siekimai bendri. Kapsukas, 
daugybe faktų parodęs klerikalų ištiki- 
mybę caro valdžiai, reakcinę Lietuvos 
bažnyčios ir vyskupų veiklą 1905—07 
revoliucijos metu, kontrrevoliucinę dva- 
sininkijos poziciją 1918—19 metais, aiš- 
kino, kad, nepaisydama tam tikrų nesu- 
tarimų dėl valdžios pasidalijimo, bažny- 
čia iš esmės tarnavo ir fašizmui Lietu- 
voje. Šalia kitų klausimų ateistai mark- 
sistai nagrinėjo ir religijos įveikimo, 
ateistinio darbo Lietuvos sąlygomis 
problemas. Jie pabrėžė, kad, tik teisin- 
gai suprantant religijos esmę, tikrąsias 
jos atsiradimo ir egzistavimo priežastis, 
galima nustatyti teisingą poziciją religi- 
jos ir bažnyčios atžvilgiu. „Kas nesu- 
pranta tikybos tikros esmės, — rašė An- 
garietis,— kas nesupranta tikrų tikybos 
atsiradimo šaknų, kas nemato ir socia- 
linių jos šaknų, tas negal vest tikros 
kovos su tikyba“ („Komunistas“, 1932, 
Nr. 6, p. 24). Angarietis ir Kapsukas 
kritikavo laisvamanius ir kt. nemark- 
sistinius ateistus už tai, kad jie skaldy- 
davo darbininkų jėgas ir atitraukdavo 
jų dėmesį nuo socializmo, trukdydami 
kovoti už prol. diktatūros įvedimą Lie- 
tuvoje. Jie aiškino ryšį tarp A. ir revo- 
liucinio visuomenės pertvarkymo, klasių 
kovos uždavinių, nurodydami, kad kova 
su religija nėra savitikslis, o turi būti 
susieta su rev. praktika, pajungta kla- 
sinei proletariato kovai prieš kapilaliz- 
mą, išnaudotojus. 


Aiškindami darbininkų partijos pažiū- 
rą į religiją, Kapsukas ir Angarietis rei- 
kalavo visiškai atskirti bažnyčią nuo 
valstybės ir mokyklą nuo bažnyčios, pa- 
skelbti religiją privačia valstybės at- 
žvilgiu, bet kartu pažymėjo, jog tai ne- 
reiškia kompromiso su rel. pasaulėžiūra; 
Kapsukas ir Angarietis pabrėžė, kad 
darbininkų partijos narys turi būti ko- 
vingas ateistas, aktyviai kovoti su reli- 
gija. Tačiau kova su religija neapsiri- 
boja vien švietimu ir abstrakčiais pa- 
mokymais. Neimanoma įveikti religijos, 
jei išliks ją gimdančios ir palaikančios 
socialinės šaknys, jei nebus likviduotas 
kapitalizmas. Aktyviai dalyvaudami rev. 
judėjime, darbininkai praktiškai įsitiki- 
na religijos žala, antimoksliškumu, aki- 
vaizdžiai pamato, kad ne dievas, o patys 
žmonės yra geresnio gyvenimo kūrėjai. 

LKP ragino rūpintis masių švietimu, 
organizuoti pusiau legalius antireliginius 
darbininkų ir valstiečių ratelius ir juose 
aiškinti svarbiausias A. problemas. LKP 
ateistiniame darbe naudojosi TSKP pa- 
tyrimu, taryb. gyvenimo ir mokslo lai- 
mėjimais, taryb. ateistų veikalais. To 
darbo dėka ateistiškai grūdinosi darbi- 
ninkų ir valstiečių masės, pažangioji in- 
teligentija, jų tarpe plito marksistinės, 
ateistinės pažiūros bei idėjos, materia- 
listinės Č. Darvino, K. Timiriazevo, 
I. Pavlovo, I. Mičiurino, A. Oparino 
ir kt. teorijos. Marksistinio-lenininio 
A. plitimas, jo kūrybinis taikymas Lie- 
tuvoje buvo kokybiškai naujas ateizmo 
raidos etapas, vaidinęs lemiamą vaidme- 
nį kovoje su religija ir bažnyčia. 

1940 atkūrus Tarybų valdžią Lietuvo- 
je, susidarė palankiausios sąlygos ir 
perspektyvos vystytis ateistinei minčiai, 
kurtis mokslinės materialistinės pasau- 
lėžiūros formavimo sistemai, apimančiai 
visus gyventojų sluoksnius. Piliečių są- 
žinės laisvei užtikrinti bažnyčia buvo 
atskirta nuo valstybės, o mokykla nuo 
bažnyčios. Visiems piliečiams užtikrinta 
rel. kultų atlikimo ir antirel. propagan- 
dos laisvė. Šios teisingos Tarybų val- 
džios priemonės sukėlė buržuazijos bei 
katalikų dvasininkijos įniršį, klasinį 
kerštą. Tai ypač išryškėjo: vok. faš. 
okupacijos metais, kai klerikalai išvien 
su kitais burž. nacionalistais talkininka- 
vo vok. faš. okupantams, tvirtino pa- 
smerktųjų sąrašus, į kuriuos buvo įtrau- 
kiami taryb. aktyvistai ir ateistai. Kle- 
rikalai kovą prieš A. siejo su kova prieš 
soc. santvarką. Tai pasireiškė ir pirmai- 
siais pokario metais, kai nemaža katali- 
kų dvasininkijos dalis aktyviai rėmė 
burž. nacionalistų banditizmą. 

Laimėjus socializmui, Lietuvoje nuga- 
lėjo ir įsiviešpatavo materialistinė, ateis- 
tinė pasaulėžiūra. Religija, kaip seno- 
sios visuomenės ideologinė atgyvena ir 
tradicija, Lietuvoje turi vis mažesnę 
įtaką. Tačiau ji tebesilaiko dalies žmo- 
nių sąmonėje ir tam tikru mastu kliudo 
jiems tapti aktyviais ir visiškai sąmo- 
ningais kom. visuomenės kūrėjais. To- 
dėl A. propaganda yra sudėtinė komu- 
nistinio auklėjimo dalis. Didžiulį vaid- 
menį kovoje prieš rel. įsitikinimus vai- 
dina liet. kalba išleisti K. Markso, 


F. Engelso, V. Lenino ir kitų kom. judė- 
jimo teoretikų bei vadovų veikalai, 
Komunistų partijos nutarimai bei do- 
kumentai, antireliginiai marksistinių atė- 
istų raštai, populiarios ateistinės brošiū- 
ros, vaizdinės priemonės. Prie tikinčiųjų 
vadavimo iš rel. prietarų daug prisideda 
į liet. kalbą išverstos XVIII a. pranc. 
kovotojų prieš bažnyčią D. Didro („Rink- 
tiniai ateistiniai raštai“), P. Holbacho 
(„Laiškai Eugenijai. Sveikas protas“, 
„Kišeninė teologija“), Voltero ir kt. kny- 
gos, rusų rev. demokratų V. Belinskio 
(„Rinktiniai raštai“), N. Dobroliubovo 
(„Literatūros kritika“) ir kt. veikalai, 
marksistiškai sprendusių religijos klau- 
simus autorių A. Bebelio („Krikščionybė 
ir socializmas“), J. Jaroslavskio („Apie 
religiją“), G. Plechanovo ir. kt. raštai. 

Reikšmingi yra originalūs ateisti- 
niai raštai — liet. taryb. mokslininkų 
K. Daukšo, J. Jurginio, J. Matulio, 
V. Niunkos, P. Pakarklio, P. Slavėno, 
R. Šarmaičio, J. Žiugždos ir kt. darbai, 
liet. taryb. rašytojų bei literatų A. Gu- 
daičio-Guzevičiaus, K. Korsako, B. Prans- 
kaus, V. Radaičio, J. Ragausko, T. Til- 
vyčio, A. Vienuolio ir kt. kūriniai bei 
kritikos straipsniai. Pažymėtini išpopu- 
liarėję J. Ragausko autobiografiniai vei- 
kalai „Ite, missa est!“ ir „Nenoriu dan- 
gaus“. Platų užmojį įgavo moksl. tyrimo 
darbas A. srityje, apginta filos. mokslų 
kandidato laipsnio disertacijų ateizmo 
istorijos Lietuvoje, ateistinio auklėjimo 
ir kt. klausimais (J. Barzdaitis, A. Čeda- 
vičius, A. Gaidys, E. Karakozova, V. La- 
zutka, J. Minkevičius, I. Zaksas ir kt.). 

Didelį organizacinį ir propagandinį 
A. darbą dirba, Komunistų partijos va- 
dovaujamos, komjaunimo, profs-gų ir kt. 
visuom. org-jos, „Žinijos“ d-ja, mokslo, 
švietimo ir kultūros įstaigos, kurių visa 
veikla remiasi materialistiniu požiūriu 
į pasaulį. Išaugo gausios kovingų A. 
propagandistų gretos, ypač iš mokytojų, 
gydytojų, inžinierių, agronomų, mokslo 
ir kultūros darbuotojų. Įsteigta Respubli- 
kinė ateistų taryba; miestuose, rajonų 
centruose, daugelyje įmonių, kolūkių, 
taryb. ūkių, m-lų ir įstaigų veikia ateistų 
tarybos, ateistų namai, klubai, būreliai. 
1965 Vilniuje atidarytas Ateizmo mu- 
ziejus. Didelių Tarybų valdžios ekono- 
minių ir kultūrinių laimėjimų dėka, 
tūkstančių ateistų nenuilstamo darbo dė- 
ka vis didesnės darbo žmonių masės nu- 
sikrato rel. pasaulėžiūra. 

Lit.: Reakcinės katalikų dvasiškijos kova 
prieš Lietuvos liaudį, [str. rinkinys], V., 1947; 
B. Kalvaitis Reakcinė katalikų dvasininkija 
kovoje prieš lietuvių tautą, V., 1947; J. Žiugž- 
da, Reakcinė katalikų dvasiškija — amžinas lie- 
tuvių tautos priešas, K., 1948; P. Pakarklis, 
Popiežiai — lietuvių tautos priešai, V., 1948; 
J. Matulis, Mokslas kovoje su prietarais ir re- 
ligija, V., 1949; Lietuvių literatūra kovoje 
prieš klerikalizmą, [lit. rinkinys], red. K. Kor- 
sakas, V., 1951; J. Grincevičiūtė, Antiliau- 
dinė krikščionių demokratų partijos politika 
Lietuvoje [1920—1926 m.], V., 1953; B. Prans- 
kus, Lietuvių literatūros kova prieš klerika- 
lizmą ir religinius prietarus.—,,Tarybinė mo- 
kykla“, 1953, Nr. 12; J. Mickevičius, Bažny- 
čia ir dvasininkija išnaudotojų tarnyboje, V., 
1954; J. Ragauskas, Bažnyčia — išnaudotojų są- 


jungininkas ir ramstis, V., 1954; J. Jurkūnas, 


D. Levinauskas, Antinacionalinė lietuviškųjų 
klerikalų politika, V., 1955; J. Dagys, Materia- 
lizmo kova su idealizmu biologijoje, V., 1956; 


1 Zaksas, Materializmo kova buržuazinėje 
"lietuvoje prieš religiją ir idealizmą biologijo- 
16, V. 1956; J. Jurginis, Kazimieras Lyščins- 
tag Sizmo pradininkas Lietuvoje, V., 1957; 
S ai ir mokslo“ populiarioji literatūra, 
anctuotas katalogas], V., 1959; J. Barzdaitis, 
T a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos 
aleistai apie gnoseologines religijos ištakas.— 
„Filosofija“, t. 1, V,, 1960; J. Repšys, S. Dau- 
anto pažiūros į religiją ir dvasininkus.— 
„Filosofija“, t. 1, V., 1960; O. Ruželytė, Są- 
žinės laisvės paneigimas buržuazinėje Lietuvo- 
T Lietuvos TSR valstybės ir teisės istorijos 
Alausimai, V., 1960; V. Kapsukas, Veidmainių 
as lantiklerikalinių raštų rinkinys], V., 
K 1; P. Griškevičius, Įmonės ateistai, V., 1961; 
X Sideravičius, Krikščionybės atsiradimas Lie- 
uvoje, V., 1961; E. Žemaitis, XX amžiaus 
inkvizitoriai, V., 1961; J. Žiugžda, Katalikų 
ažnyčios ekspansija į Pabaltijį ir Rytų Euro- 
Pa, V., 1962; J. Barzdaitis, XIX a. pabaigos 
L XX a. pradžios Lietuvos ateistai apie so- 
lines religinių vaizdinių formavimosi prie- 
„Šidas.—,„Filosofija“, t. 2, V., 1962; A. Wena- 
Huloc, HeKoTophIe BONpoCHI HaywHO-aTeHCTH- 
(6 BocnuTaHua.—, „Filosofija“, t. 2, V. 
K 2. KapakosoBa, Bypxxya3nhie aTeHCTBI 
sa o cymKocTW  peAuruu.—,„Filosofija“, 
K 2, V., 1962; L. Vladimirovas, Klerikalinės 
„Ultūros-švietimo draugijos.—,,„Bibliotekininkys- 
Ro, T „bibliografijos klausimai“, t. 2, V., 1962; 
(elizijos ir ateizmo klausimai, [str. rinkinys], 
KI 1963; V. Niunka, Nuo Vatikano Pirmojo 
Iki Vatikano Antrojo, V., 1963; Kovoje už 
naują žmogų, V., 1963; M. Bartninkas, Lais- 
Yamanybė "Lietuvoje, V., 1964; B. Genzelis, 
da yčia keičia savo veidą, V., 1964; V. Ra- 
10 Kol bent vienas prie altoriaus, V., 
V 4; J. Kairiūkštis, Laisvosios minties ABC, 
» 1964; V. Niunka, Socialiniai katalikybės 
tali V., 1965; J. Minkevičius, Šiuolaik'nė 
atalikybė ir jos filosofija. — „Filosofija“, 
L 5 V., 1965, 


ATEIZMO  MUZIĖJUS, Lietuvos TSR 
Ateizmo muziejus; — muziejus Vilniuje, 
Įsteigtas 1961. Atidarytas 1965 (Gor- 
kio g. 74). Ekspozicija turi 4 skyrius — 
antikos, feodalizmo, kapitalizmo ir so- 
Cializmo, — kuriuose knygomis, doku- 
Mentais, piešiniais, dailės kūriniais, kul- 
to reikmenimis ir kt. vaizdine medžiaga 
Parodoma religijos kilmė ir istorija, 
Ieakcinė bažnyčios veikla Lietuvoje, 
ateistinės minties vystymasis, kova su 
Iel. prietarais, ekonomikos, kultūros ir 
mokslo laimėjimai taryb. santvarkos me- 
tais. Kino salėje demonstruojami ateis- 
tiniai ir mokslo populiarinimo filmai, 
Skaitomos paskaitos ateizmo klausimais. 


„ATENEUM WILENSKIE“— buržuazinis 
Metraštis, ėjęs 1923—39 Vilniuje lenkų 
Kalba, Leido Vilniaus Mokslo bičiulių 
d-ja, Metraštyje paskelbta daug apžval- 
Einių straipsnių, dokumentų, atsimini- 
mų, susijusių su Vilniumi ir Lietuva 
lapie 1794, 1831 ir 1863 sukilimus, se- 
najį Vilniaus un-tą ir kt.). Straipsniai 
Parašyti daugiausia idealistinės pasaulė- 
žiūros požiūriu. 


ATESYS, Atesninkų ežeras, — ežeras 
Ytaus rj., 4 km į r. nuo Simno, prie 
Ytaus—Šeštokų geležinkelio. Plotas 

109 ha, didž. gylis 12,6 m, vid. gylis 

66 m. Ežeras rininis, ištįsęs iš š. į p.; 

Ūgis 2300 m, didž. plotis 600 m. Ryti- 

Nis krantas gana status, vakarinis — 

lėkštesnis. Visą dugną dengia juostuo- 

tieji moliai. Per ežerą teka Atesė (Peršė- 
ės intakas). Abipus ežero įsikūręs 

Atesninkų kaimas. Ežeras verslovinis; 

žuvies 1964 sugauta 13 kg/ha. 


ATESNINKAI — kaimas Alytaus rj., 
Imno apyl, 4 km į r. nuo Simno. 


43 gyv. (1959). Kaimas išsidėstęs abi- 
pus Atesio ežero. Atesninkuose 1884 
gimė istorikas prof. I. Jonynas. 


„ATGAJA"— slapta liberalinė jaunimo 
draugija, veikusi XIX a. pabaigoje 
Joniškio, Gruzdžių, Skaistgirio, Žagares 
apylinkėse. Platino liet. spaudą, rinko 
tautosaką. „A.“ įkūrė L. Vaineikis ir 
M. Slančiauskas. Pastarąjį 1895 arešta- 
vus, d-jos veikla nutrūko. 


„ATGIMIMAS'"-— buržuazinis žurnalas, 
ėjęs 1923—24 Šiauliuose. Propagavo 
etines L. Tolstojaus pažiūras. Redagavo 
E. Levinskas. Išėjo 2 sąs. 


ATGRĄŽTAI, atgrįžtai, atameilės, atlan- 
kai, grįžtuvės, — baigiamoji lietuvių tra- 
dicinių vestuvių dalis, kai septintą die- 
ną, o kai kur pirmą sekmadienį po ves- 
tuvių jaunavedžiai aplanko jaunosios 
tėvus, o antrą sekmadienį jaunosios tė- 


vai — jaunavedžius. A. pokylyje da- 
lyvauja jaunųjų tėvai, giminės, kai- 
mynai. 


„ATHENAEUM'-— 1. Istorijos, literatū- 
ros, meno ir filosofijos žurnalas, ėjęs 
1841—51 Vilniuje lenkų kalba. Išspaus- 
dino straipsnių apie Lietuvą: J. Kra- 
ševskio „Lietuva Vytauto laikais“, L. Ju- 
cevičiaus „Žemaitijos atsiminimai" ir kt. 

2. Klerikalinės krypties kalbotyros, li- 
teratūros ir istorijos raštų tęstinis leidi- 
nys, ėjęs 1930—38 Kaune. Leido Kau- 
no un-to teologijos-filosofijos f-tas. 


ATKOČIAI — baudžiavos laikų Lietuvos 
amatininkai audėjai, audę iš baudžiau- 
ninkų į dvarą suneštų verpalų ar- 
ba iš dvaro žaliavos. A. darbas buvo 
įskaitomas į lažą arba atlyginamas na- 
tūra bei daržu. XVII a. pab., o ypač 
XVIII a. pr., stambieji feodalai ėmė 
telkti A. iš savo dvarų į steigiamas ma- 
nufaktūras. 


ATLAVINYTĖ Ona [g. 1916.XII.18 Kliv- 
lende (JAV) — zoologė, biologijos 
mokslų kandidatė (1959). 1950 baigė 
Vilniaus Ped. in-tą. Nuo 1959 Lietuvos 
TSR MA Zoologijos ir parazitologijos 
in-to moksl. bendradarbė. Išspausdino 
moksl. straipsnių apie Lietuvos dirvo- 
žemio bestuburius (sliekus, vabzdžių 
lervas). 


ATLOJIMAS — bausmė, taikyta pagal 
senovinę Lietuvos ir Lenkijos paprotinę 
teisę šmeižikams. Šmeižikas turėjo pa- 
lįsti po suolu, viešai atšaukti šmeižtą 1r 
3 kartus suloti kaip šuo. 1529 Lietuvos 
Statutas nustatė A. tik tuo atveju, kai 
kas teige, kad asmuo yra nesantuokinis 
vaikas. Šmeižikas savo šmeižtą gaudavo 
atšaukti tokiu būdu: „Kalbėdamas, kad 
tu nesantuokinis vaikas, aš lojau kaip 
šuo“. 1588 Lietuvos Statutas už šmeižią 
nustatė 40 kapų grašių pabaudą ir įpa- 
reigojo šmeižtą atšaukti atlojimu. Jei 
šmeižikas to padaryti nenorėjo, turėjo 
būti kalinamas, kol šmeižtą atšauks, bet 
ne ilgiau kaip 6 savaites. 


ATMATA — Nemuno deltos š. šaka. 
Ilgis 13 km. Prasideda ties Rusnės mies- 
tu, kur Nemuno šaka Rusnė dalijasi 
į A. ir Skirvytę. Įteka į Kuršių marias. 


ATE— ATS 109 


A. -žiotys laikomos - Nemuno - žiotimis. 
Intakai: Minija, Šyša (abu deš.). Iš A. 
atsišakoja Aukštumalos upelis, kuris 
teka į Krokų Lankos ež. Netoli nuo 
žiočių A. jungiasi su Krokų Lankos ež. 
Atmatos plotis apie 200 m, didž. gylis 
7,9 m, nuolydis 1,5 cm/km. Abu krantai 
sustiprinti akmenų grindiniu. Kair. kran- 
tas sutvirtintas dar pylimu. Pakrantės, 
ypač dešinioji, apžėlusios 1—5 m pločio 
vandens augalų (meldų, plūdžių ir kt.) 
juosta. Prie A. veikia 2 vandens ma: 
tavimo postai: Rusnėje ir Uostadvaryje. 


Atmata 


Vandens horizontas pagal Rusnės van- 
dens matavimo postą, kurio nulio abs. 
altitudė 1,38 m: maks. 440 cm (1926), 
vid. vasaros 252 cm. Srovės vid. greitis, 
nusiūgus vandeniui, 0,2—0,3, pakilus — 
0,6—1,0 m/s. Nuslūgus vandeniui, A. 
gauna apie 2095, pakilus — 30—4076 
Rusnės debito. A. labai žuvinga; ja 
į nerštavietes keliauja dideli būriai kar- 
šių, žiobrių, stintų, vėgėlių, lydekų, 
kartais lašišų ir nėgių. Vasarą čia laiko- 
si daugybė žuvų jauniklių, kurių didžioji 
dalis rudeniop išplaukia į Kuršių ma- 
rias. Nuo Kuršių marių iki Šyšos žiočių 
draudžiama bet kokia žūklė. Kairiajame 
A. krante, 3 km nuo žiočių, yra laivų 
žiemojimo vieta — Uostadvaris. Per A. 
eina visas vandens transportas tarp 
Klaipėdos ir Nemuno baseino. 

Lit.: H. Keller, Memel-, Pregel- und Weich- 
selstrom, ihre -Stromgebiete und ihre wich- 
tigsten Nebenflūsse, 2 Bde., B., 1899; S. Ko- 
lcpaila, Nemunas, K., 1940. 
ATSIMINIMAI, memuarai, — viena. pa- 
sakojamosios literatūros rūšių; kūrinys, 
parašytas užrašų forma apie paties au- 
toriaus bei jo amžininkų gyvenimą ir 
reikšmingesnius įvykius, kurių stebėto- 
jas arba dalyvis jis buvo. A. skiriasi 
nuo ist. beletristikos žanrų tuo, kad 
juose konkrečiai ir tiksliai vaizduojama 
tikrovė. A. turi didelę pažintinę reikšmę. 

Liet. lit-roje A. žanro užuomazga ga- 
lima laikyti K. Donelaičio užrašus, pa- 
vadintus „Žinios mano įpėdiniui“, o taip 
pat kitus jo užrašus, įrašytus Tolminkie- 
mio bažnytinėse knygose („Nachrichten 
Lebensbericht“, „„Kirchenurkunde“, ,„Be- 
merkungen in den Taufbūchern“, išl. 
F. Tecnerio 1896). L. Rėza taip pat vok. 
kalba parašė savo „Kariuomenės dvasi- 
ninko dienyną“ iš 1813—14 karo žygių 
prieš Napoleoną („Nachrichten und 


110 ATS—ATS 


Bemerkungen aus den Feldzūgen d. 
Jahre 1813 und 1814 aus dem Tagebuche 
eines Feldgeistlichen“, 1814). Vertingos 
kraštotyrinės medžiagos iš baudžiavos 
laikų teikia M. Katkaus „Balanos gady- 
nė“ (išl. 1931, 1949). Prie šios epochos 
A. priskirtinos ir M. Valančiaus „Pasta- 
bos pačiam sau“. XIX a. Lenkijoje ir 
Lietuvoje pasirodė A. daugiausia lenkų 
kalba, vaizduojančių socialinius santy- 
kius Lietuvoje, valstiečių buitį, svarbius 
ist. įvykius (1812 karą, 1830—31 sukili- 
mą, 1863 sukilimą ir kt.), kultūrinį ir 
akademinį Vilniaus un-to gyvenimą. 

Iš kapitalizmo epochos liet. lit-ros 
(iki 1917) didesnę ist. ir lit. vertę turi 
Žemaitės „„Autobiografija“, jos memuari- 
nės apybraižos („Iš mano atsiminimų“ 
ir kt). K. Jasiukaičio memuarinėje 
apybraižoje „Mintaujos laikai“ nušvie- 
čiama pažangių moksleivių lit. ratelio 
veikla apie 1900. L. Didžiulienės me- 
muarai „Ką aš beatmenu“ duoda nema- 
ža medžiagos iš spaudos draudimo 
gadynės. Reikšmingiausias to laikotar- 
pio rev. krypties A. žanro kūrinys 
yra V. Kapsuko „Caro kalėjimuos“ (išl. 
1929, 1962). 

Kai kurie Lietuvos burž. veikėjai, 
klastodami liet. tautos istorijos faktus, 
savo atsiminimuose stengėsi iškelti bei 
pateisinti antiliaudinį liet. buržuazijos 
veikimą XIX a. pab., XX a. pr. ir ypač 
burž. diktatūros metais (1919—40). 

Nuo 1940 ir ypač po D. Tėvynės karo 
A. žanras liet. lit-roje žymiai sustiprėjo. 
Iki 1963 tos rūšies knygų išleista per 40. 
Daugiausia rašomi A. iš rev. judėjimo 
Lietuvoje carizmo ir burž. viešpatavimo 
metais, iš hitlerinės okupacijos ir D. Tė- 
vynės karo metų. 1918—19 rev. įvykių 
72 dalyvių A. išspausdinti Partijos is- 
torijos in-to prie LKP CK parengtoje 
kn. „Proletarinė revoliucija Lietuvoje“ 
(1960). Tai temai skirtos kn.: K. Klorio 
„Liaudžiai pakilus“ (1958), K. Plioplio 
„Žiba durtuvų plienas“ (1959), V. Sa- 
vicko „Kaip mes vargelį kapojom“ 
(1959), J. Pranckūno „Pavasario vėjas 
gaivus“ (1960) ir kt. Atsiminimų apie 
V. Kapsuką ir lietuvių rev. judėjimą 
yra I. Kozlovo knygose „Gyvenimas — 
kova“ (1959) ir „Katorga“ (1959). L. Prū- 
seikos „Atsiminimai ir dabartis“ (1960), 
R. Mizaros „Žvilgsnis į praeitį" (1960) 
ir J. Kaškaičio „Kovos sūkuriai" (1960) 
skirti daugiausia atsiminimams apie pa- 
žangų JAV lietuvių judėjimą. Kovą 
prieš burž. režimą Lietuvoje pavaizdavo 
E. Tautkaitė savo atsiminimuose „„Takais 
takeliais į didį kelią“ (1957), E. Bilevi- 
čius „Ne veltui praėję metai“ (1958), 
J. Stimburys „Kito gyvenimo neturiu“ 
(1960), J. Vinickis „Duonos nebuvo per 
daug“ (1960), F. Vaišnoras „Į šviesų 
gyvenimą“ (1960), Ch. Kaplanas „Ka- 
reivinėse neramu“ (1961), K. Dominas 
„Spalio aidai“ (1961), B. Pranskus-Žalio- 
nis „Artimieji toliai“ (1962), V. Jurgaitie- 
nė „Nebuvo kada drobelių austi“ (1963), 
K. Didžiulis „Už liaudies laimę“ (1963), 
J. Kličius „Ir žydro dangaus pavydėjo“ 


(1963), B. Baranauskas ,,„Devyniolika 
metų pogrindyje“ (1965). Vilniaus kr. 
darbo žmonių gyvenimas ir kova prieš 
Lenkijos buržuazijos viešpatavimą atsi- 
spindi J. Karoso atsiminimuose „Kalba 
Vilniaus akmenys“ (1963). Ispanijos pi- 
liet. karo dalyvių lietuvių A. paskelbti 
rinkinyje „Už Ispanijos laisvę“ (1957). 
Kova prieš hitlerinius okupantus apra- 
šoma šiose A. knygose: J. Macijausko 
„Tėvynės karo frontuose“ (1952) ir 
„Už liaudies laimę“ (1957), B. Urbanavi- 
čiaus „Liaudies keršytojai" (1954), V. Vil- 
džiūno „Aukštaitijos kalvose“ (1954), 
S. Vaupšo „„Keršto ugnys“ (1955), P. Kut- 
„Drąsios širdys“ (1958), T. Mončiunsko 
„Rūdninkų girios partizanai“ (1959), 
Z. Bridikio „Partizanų takais“ (1960), 
S. Apyvalos „Sakalai broleliai“ (1961), 
J. Kličiaus (sudarytojas) „Žygiai, apka- 
sai, atakos“ (1961), B. Bračo „Šuolis per 
geležinkelį“ (1962), S. Naujalio „Pėdsa- 
kai dingsta miške“ (1963), J. Paplausko 
„Negreit išaušo diena“ (1963), J. Oleko 
„Neramios naktys“ (1964). Hitlerinės 
konc. stovyklos baisybes pavaizdavo 
B. Sruoga savo kūrinyje „Dievų miškas“ 
(Raštai, t. 5, V., 1957), M. Kurganovas 
„Mirties akivaizdoje“ (1960). Rev. judė- 
jimo ir kovos prieš fašizmą dalyvių A. 
yra Partijos istorijos in-to parengtame 
str. rinkinyje „Revoliucinis judėjimas 
Lietuvoje“ (1957). Religijos žalą atsklei- 
džia kai kurių buvusių dvasininkų ir 
religiniais prietarais nusikračiusių auto- 
rių A.: J. Ragausko „Ite, missa est!“ 
(1960), S. Markonio „Didžioji iliuzija“ 
(1963), A. Vikertienės „Išpažintis“ 
(1963) ir kt. Paskelbta A. apie liet. ra- 
šytojus: „Knyga apie Petrą Cvirką“ 
(1949), A. apie S. Nėrį („Literatūra ir 
kalba“, t. 4, 1959), „Atsiminimai apie 
A. Vienuolį“ (1963). Išleisti kai kurių 
menininkų autobiografiniai A.: A. So- 
deikos „Mano kelias į muzikos mena“ 
(1958), K. Šimonio „Gyvenimo nuotru- 
pos“ (1959), A. Žmuidzinavičiaus „Pale- 
tė ir gyvenimas“ (1961), J. Rimanto 
„Petras Rimša pasakoja“ (1964), A. Venc- 
lovos „Pavasario upė“ (1964) ir kt. Ne- 
maža A. apie rev. judėjimą Lietuvoje, 
apie atskirus revoliucionierius, apie 
liet. meno ir kultūros veikėjus paskelbta 


„taryb. period. spaudoje. Partijos istori- 


jos in-to kolekcijoje yra 1800 autorių 
atsiminimų. 

Lit.: B. Pranskus, Memuarinės literatūros 
Klausimai.— 1957 metų lietuvių tarybinė lite- 
ratūra, V., 1958; V. Kubilius, Memuarų žanro 
problemos.— Naujų kelių ieškant, V., 1964, 


ATSIŠAUKIMAS — vyriausybių, partijų, 
kitų organizacijų, visuomenės veikėjų 
ar jų grupių viešas kreipimasis į gy- 
ventojus. A. paprastai skelbiami svar- 
besnių įvykių progomis, jie būna dau- 
giausia polit. pobūdžio. 

Lietuvoje pirmas žinomas A. yra lai- 
kinosios sukilėlių vyriausybės — Lietu- 
vos Vyriausiosios Tarybos — 1794.IV.30 
išspausdintas kreipimasis (,„Acciszauki- 
mas“) į Lietuvos gyventojus. 1830—31 
sukilimo metu išleisti A. lenkų ir lietu- 
vių kalbomis skyrėsi turiniu. Lenkų kal- 
ba rašytame A. visai nekalbama apie 


socialines reformas, o lietuviškai rašy- 
tame, skirtame valstiečiams, užsimena- 
ma apie laisvę, mokyklas valstiečiams, 
žadama neimti rekrutų ir pan. Per 1863 
sukilimą buvo leidžiami A., kviečiantie- 
ji Lietuvos gyventojus kovoti prieš fe0- 
dalus ir carinius pavergėjus. Tuo metu 
vyskupas M. Valančius paskelbė reakci- 
ni A., kuriuo Lietuvos valstiečiai buvo 
raginami mesti ginklus, 

Lenkijos proletariato partija „Prole- 
tariatas“ 1883.VI.24 Lietuvoje išleido 
pirmą žinomą socialistinį A. liet. kalba 
(„„Manipestas artojams“). Išleisti šį A. 
padėjo „Proletariato“ veikėjas L. Jana- 
vičius ir turėjęs su šia partija ryšių 
J. Šliupas. 1895 Londone buvo išspaus- 
dintas pirmasis lietuviškas A. Gegužės 
Pirmajai. 1897 išleistas V. Kudirkos pa- 
rašytas buržuazinis-liberalinis A. dėl 
liet. spaudos. 

Rev. judėjime A. buvo labiausiai pa- 
plitusi agitacinės lit-ros forma. Papras- 
tai jie būdavo spausdinami šapirogra- 
fu, hektografu, rotatoriumi, spaustuvėse. 
Nuo 1896 juos leido Lietuvos Socialde- 
mokratų partija (LSDP) ir Lietuvos Dar- 
bininkų sąjunga (LDS), nuo 1897 Bun- 
das, nuo 1900 Lenkijos Karalystės 
ir Lietuvos socialdemokratijos org-jos; 
nuo 1901 RSDDP Lietuvos org-jos. Stip- 
rėjant darbininkų judėjimui (1901—04), 
A. skaičius ėmė sparčiai didėti. Nema- 
ža A. buvo skirta Gegužės Pirmajai, dar- 
bininkų streikams. Atsišaukimus leido 
ne tik partijų bei kitų org-jų centrinės 
vadovybės, bet ir atskiri partijų k-tai 
bei periferinės org-jos, pvz, RSDDP 
Vilniaus grupė, LSDP Vilniaus ir Kau- 
no k-tai, RSDDP karinė-revoliucinė 
org-ja. 1905—07 revoliucijos metu pa- 
didėjo tiek leidžiamų A., tiek juos lei- 
džiančių org-jų skaičius. Be minėtų 
org-jų, A. išleido LSDP jaunimo gru- 
pė — dėl mokyklų sudemokratinimo, 
Vilniaus realinės m-los mokiniai — dėl 
m-los reformų, Švenčionių m-los moki- 
nių grupė — dėl laisvos m-los ir lais- 
vo mokslo, V. Kapsuko vadovaujama 
org-ja „Draugas“— į ž. ū. darbininkus 
ir kt. Kartais kelios partijos leido bend- 
rus A., pvz., LSDP ir Lenkijos Socialis- 
tų partija (PPS) 1905 sausio mėn. išlei- 
do bendrą A., raginantį nutraukti Rusi- 
jos—Japonijos karą. Tuo laikotarpiu 
buvo leidžiami ir atsišaukimai prane- 
šimai. Pvz, RSDDP Vilniaus grupės 
1905.XII išleistame lapelyje pranešama 
apie gruodžio visuotinio polit. streiko 
paskelbimą ir išdėstomi liaudies reika- 
lavimai. 

1918 LKP (o anksčiau Vilniaus so- 
cialdemokratai, jaunimo rateliai Žemai- 
tijoje, Užnemunėje ir kt.) leido A., nu- 
kreiptus prieš vok. kaizerinius okupan- 


"tus, prieš jų savavaliavimą, gyventojų 


plėšimą. Partijos CK 1918.XI.16 išspaus- 
dino atsišaukimą „Tegyvuoja pasaulio 
socialistinė revoliucija“ ir 1918.XI.23 — 
didelį atsišaukimą „Miestų ir kaimų dar- 
bininkams“. Šiuose A. darbo žmonės 
raginami nuversti okup. ir burž. valdžią, 
įvesti proletariato diktatūrą, Tarybų val- 
džią. Po okupuotų kraštų kom. org-jų 
konferencijos, įvykusios Maskvoje, Lie- 


tuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, 
Estijos, Suomijos komunistų partijų 
Centro Biuras 1918.XI.11 išleido bend- 
Tą A., kuriuo darbo žmonės raginami 
kurti savo kraštuose Tarybų valdžią, 
vesti proletariato diktatūrą. Tas pats 
Centro Biuras išleido A. „Visų okupuo- 
tųjų kraštų darbininkams ir valstie- 
€lams“, ragindamas kovoti prieš imp. 
buržuaziją. Po Vokietijos Lapkričio re- 
voliucijos Komunistų partijos CK 1918. 
XII.13 išspausdino A. vok. kalba „An 
die deutschen Soldaten“ („Į Vokietijos 
kareivius"), kuriame kareiviai raginami 
stoti prieš Lietuvos plėšimą, prieš turto 
Vežimą iš Lietuvos į Vokietiją. Tuo pat 
metų pasirodžiusiame A. „Šalin vokiš- 
Kuosius plėšikus“ darbininkai ir vargin- 
8leji valstiečiai raginami neleisti vo- 
lečiams vežti iš Lietuvos turtų. 1918. 
XII.22 išleistame A. į Vokietijos karei- 
Vius Lietuvoje raginama nuginkluoti 
€enkų legionierius bei liet. buržuazijos 
šynėjus ir apginkluoti Lietuvos darbi- 
Ninkus. Tą mėnesį buvo išleistas ir A. 
„Šalin anglų—amerikonų plėšikus“, nes 
Wo metu Lietuvos buržuazija kreipėsi 
! Anglijos ir JAV imperialistus, prašy- 
dama kar. pagalbos prieš Lietuvos liau- 
dį. Proletarinės revoliucijos metu išleis- 
ta keliasdešimt A., jų tarpe Lietuvos 
aikinosios revoliucinės darbininkų ir 
Valstiečių vyriausybės manifestas (1918. 
XII.16). 


Buržuazijos viešpatavimo metais Lie- 
tuvoje (1919—40) atsišaukimus leido 
Mairios politinės partijos, ypač rinki- 
mų į seimą kampanijų metu. Demaskuo- 
ama buržuazinę valdžią, LKP leido 

kiekvieno  svarbesnio socialinio 
konflikto ir polit. įvykio proga. Tais A. 
J! reikalavo atimti žemę iš dvarininkų 
Ir buožių, kovojo prieš užsienio impe- 
Malistų kėsinimąsi į liet. tautos laisvę, 
Taino sudaryti bendrą frontą kovai 
Prieš fašizmą (šiuo klausimu A. buvo 
€idžiami nuo 1923), rengti darbinin- 
kų demonstracijas ir streikus, pasisakė 
Prieš faš. perversmą ir mirties nuo- 
SPrendžius komunistams, prieš vargin- 


1 Aasliu patiaka kr 
Uvęs didelis Ko 


"L LENINASMIREL994-314 
FKIMIO M LEPMINO 
ViES SUKAKTUVĖS! 

JŲ DARBAI LYV ENA 


(65 
arą 


Atsišaukimai, išleisti: LKP 1934.1.21 V. Lenino mirties 10-sioms metinėms; LSDP 1905; LLKJS CK 


Salin caro valdžia! 


Ašaros ir pata Žudėo panadavo i Iydadaso žmonės avino pišikus 2 | 
šuo Aaaa a R 
£ dg: tavo vi “ "rkta sveta k 
io ei mal (arai imu krasju Ir 


i ras 
eri, A eglė a 


Ža 
1 


Iano rio Ayėtui ir, mams palies sakyti, kad visieos orai 4lojosi 
Au: B 
žmonių stėlės! Po Gara vaidios 
šauliai, Nevalia. 


gujų valstiečių ūkių pardavimą iš var- 
žytynių, kvietė Lietuvos darbininkus, 
valstiečius ir inteligentiją paminėti Ge- 
gužės Pirmąją, Spalio revoliucijos me- 
tines, 
vo atsišaukimais LKP ragino darbo 
žmones kovoti prieš faš. valdžią, prieš 
burž. diktatūrą, už Tarybų valdžią Lie- 
tuvoje, ugdė proletarinio internaciona- 
lizmo, draugystės su TSRS jausmus. Bu- 
vo leidžiami bendri LKP ir kitų šalių 
kompartijų atsišaukimai. Pvz., 1921.VII 
Lietuvos, Latvijos, Estijos komunistų 
partijų centro komitetai paskelbė bend- 
rą A. dėl vieningo fronto sudarymo 
kovai prieš buržuaziją, o 1926.VIII Len- 
kijos ir Lietuvos Komunistų partijos 
bendru A. kreipėsi į Lenkijos ir Lietu- 
vos darbininkus, valstiečius ir kareivius 
ryšium su Lenkijos imperialistų rengia- 
ma kar. avantiūra prieš Lietuvą. Taip 
pat yra išlikęs atsišaukimas, išleistas 
Kauno kalėjimo rev. polit. kalinių ko- 
lektyvo, išspausdintas rotatoriumi. Burž. 
metais nemaža A. išleido LKJS CK ir 
jos vietinės org-jos, Lietuvos Raudono- 
sios pagalbos org-ja. 

Sunkiomis pogrindžio sąlygomis ne 
visi LKP CK atsišaukimai buvo spaus- 
dinami pogr. spaustuvėse; dalis jų buvo 
dauginama rotatoriumi. LKP CK at- 
sišaukimų vid. tiražas būdavo 5000— 
7000 egz., o kartais ir 10 000—12 000 
egzempliorių. A. „Lietuvos Komunistų 
partijos žodis“, raginantis į kovą dėl Ta- 
rybų Lietuvos, 1934 išleistas 25 000 egz. 
tiražu. LKP vietinės pogr. org-jos A. 
paprastai spausdindavo  šapirograiu 
100—300 egz. tiražu. Yra išlikęs ranka 
perrašinėtas A. Tarptautinės Moters 
dienos proga (parašas — LKP, be datos). 
Buvo išleista įv. formato plakatinio po- 
būdžio A.; juose komunistų dailininkų 
buvo stambiu šriftu įrašyti lozungai ir 
nupiešti atitinkami piešiniai, pvz., atsi- 
šaukimas-plakatas prieš  imperialistų 
ruošiamą karą, už bendrą frontą prieš 
fašizmą, rinkimų į seimą proga. 1921 
Gegužės Pirmajai buvo išleistas šapiro- 
grafuotas A. su dainos „Drąsiai pirmyn, 


3 Mikoojus tari spilojes šeštą Žaž vie pasiulo, valdo 
a > 


"Tavo sostas Aavi 


nos Pokuvdos. 
45 vagių gūšts.- Rusijus 
Jie sžimdavo svetima: 


š pa 
suriukią. Iš tmoalų turią savo Ir Savo senų Fed 


|spariu darbininkams už.“ 
is, retkalavt getesais. 


V. Lenino mirties metines. Sa-' 


MiIKIIS VOKISAUSIĖMS OKIIPAKTAM4I 
——— ) 


| Has Tavęs laukia 


1943.11 22 


ATS— ATS 111 


komunarai!" tekstu bei gaidomis (para- 
šas — LKP). Savotiški A. buvo stambiu 
šriftu spaustuvėje spausdinti mažo for- 
mato (4xX14 cm) lapeliai be parašo ir 
datos, vien tik su lozungu, nukreiptu 
prieš imp. karą, prieš faš. valdžią, prieš 
deš. socialdemokratus ir pan. Yra išli- 
kę LKP Kauno rj. k-to atsišaukimų, 
spausdintų rašomąja mašinėle ploname 
dar mažesnio formato (3X10 cm) po- 
pieriuje. Juose įrašyti lozungai, šau- 
kiantieji į kovą prieš faš. valdžią, už 
Komunistų partiją, už Tarybų Sąjungą, 
šūkis „Visų šalių proletarai, vienyki- 
tės!". Pastarieji, kiek žinoma, yra ma- 
žiausio formato iš bet kada Lietuvoje 
išleistų atsišaukimų. 

1940.VI nuvertus faš. valdžią, LKP CK 
paskelbė „Tiesoje“ (1940.V1.26) A. „Te- 
gyvuoja Lietuvos Komunistų partija“. 
1940—41 buvo išspausdinta atsišaukimų 
socialistinės statybos Lietuvoje klau- 
simais. 

D. Tėvynės karo metais (1941—45) iš- 
leista daug A. į vok. fašistų okupuotos 
Lietuvos gyventojus. Šiuose A. buvo de- 
maskuojami okupantų ir jų talkininkų — 
burž. nacionalistų — veiksmai ir me- 
las, jų nusikaltimai, skelbiama tiesa apie 
padėti frontuose, gyventojai raginami 
sabotuoti okupantų potvarkius, remti 
partizaninę kovą. Iš viso D. Tėvynės 
karo metu liet. kalta pasirodė daugiau 
kaip 300 kom. atsisaukimų. Daugiausia 
jų leido LKP CK, be to, Tarybų Lietu- 
vos vyriausybė, LKP vietinės org-jos, 
LLKJS CK bei jos vietinės org-jos, par- 
tizanų būriai. LKP CK iniciatyva A. 
buvo leidžiami net atskirų visuom. vei- 
kėjų vardu, LKP CK atsišaukimai buvo 
spausdinami dideliais tiražais: 50 000 ir 
100 000 egz. Vietinių org-jų A. tiražas 
buvo iki 5000 egz. 

Išliko ir užsienio liet. darbininkų 
org-jų A., pvz, Lietuvos komunistų 
grupės Argentinoje ir Amerikos Lietu- 
vių darbininkų literatūros draugijos 


LIETUVOS Nesileisk gestapo ia 
JAUNIMEI IS aaoaam L AIS 
mo java atgal 


ga 1 Ulonų. Sin 
binuris šelyvių toulos kiai 
turi utdavių  įiedol Lietuvos 
uniją, Bed vašiuulų | darbe 
i ias aa 

kais Aeukienčios simos geri 
|. UETUYOS JAUNIMAS Naikos 
kų Agentams, | Kutis 


Balų p 
riejaimis. 


apdaro) 

at atkus 
taulą, sans sąžing 
čausiemos Jaunimo 


si 
I 


"apie Veksetijas J m 
Jas Ir bianrės prasimanymai Stai 
Aą pasakoja spar Myvėtijė | Vai 
ket Raudarnosdos 


Ša au 
Armijos | nekabtę  pažinlas ak 
mamkaliys 4 Ukmenpa = SL 


SUOTŲ AGENTŲ = LIETUVIŲ TAUTOS įSUAMŲ, NESIOUOK 

APGAUNAMAS, NESILE1SK VEZAMAS | VOKIETIJĄ. VYK Ji 

LAUK, KAI Aš ATŪIS TAVE VESBUOTI | DARBO TARNYI 

„FAOGAI ESANT, NUDSK IU0S VIETOL 4 

1 SLEPKOS IR STOK Į PARTIZANŲ BORIUS, PADEX ISLAISVI 

AUETUVĄ IR UETUVIŲ TAUTĄ 15 MTLERINIŲ OKUPANTŲ 
PRASKAITĘS R kiti 


112 ATŽ— AUD 


18-sios. kuopos Buenos Airese atsišauki- 
mas „Gelbėkime Tarybų Rusijos respub- 
liką!“ (1921.X), Amerikos Darbininkų 
partijos Lietuvių sekcijos A. (1923) prieš 
Lietuvos socialdemokratus: „Būkite at- 
sargūs! Naujas kolektorius atvyko“; Ar- 
gentinos Lietuvių komunistų sąjungos 
atsišaukimas „Mūsų argentiniečių balsai 
į lietuviškai kalbantį proletariatą“. Juo- 
se protestuojama prieš burž. terorą 
Lietuvoje, pasisakoma už proletariato 
diktatūrą. Žiaurus užsienio liet. darbi- 
ninkų išnaudojimas atsispindi, pvz., Ar- 
gentinos lietuvių darbininkų grupės 
atsišaukime „Į visus lietuvių darbinin- 
kus ir darbininkes“ (1931), išleistame 
ryšium su dviejų darbininkų nužudymu 
streiko metu. 

Daugumas Lietuvoje platintų revoliu- 
cinių A. saugoma Partijos istorijos in-te 
prie LKP CK (iki 1964 surinkta apie 
5000), be to, Lietuvos TSR Centriniame 
valst. archyve ir kt. archyvuose, bib- 
liotekose, muziejuose. Partijos istori- 
jos in-to paskelbtuose penkiuose A. rin- 
kiniuose, apimančiuose 1918—44 laiko- 
tarpį, yra daugiau kaip 1800 LKP ir jos 
vadovaujamų org-jų rinktinių A. 

Lit.; Revoliucinis įudėjimas Lietuvoje 


(Straipsnių rinkinys), V., 1957; Pesoniomaa 
1905—1907 rr. B AurBe, BuAbmioC, 1961, 


„ATŽALA'-— 1. Švietėjų būrelis, 1894— 
1896 slaptai veikęs Grinkiškyje (Radvi- 
liškio rj.). Organizatorius — M. Kupre- 
vičius. „A.“ nariai platino valstiečių tar- 
pe liet. knygas, laikraščius, rinko tau- 
tosaką ir siuntė ją į Mintaują Literatiš- 
kosios komisijos nariui J. Jablonskiui. 

2. Lietuvos Komunistų partijos vado- 
vaujama studentų marksistų draugija, 
veikusi 1926 Kauno universitete. Įsteig- 
ta 1926 pavasarį K. Poželos iniciatyva, 
suskilus Studentų socialistų d-jai. Ak- 
tyvūs „A.“ nariai —J. Domaševičius, 
P. Glovackas, Ch. Krilovaitė, M. Levi- 
nas, I. Meskupas, B. Pauliukevičius, 
J. Runkevičius, S. Sarpalytė, J. Šlekys 
ir kt. D-ja propagavo marksizmo idėjas 
studentų tarpe ir darbininkų profs-gose. 
D-jos vardu 1926 Kooperacijos salėje 
buvo surengtas viešas vakaras, kurio 
pajamos (apie 1000 lt) buvo perduotos 


Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jai. 


1926 studentų atstovybės rinkimuose 
dalyvavo su studentų marksistų grupės 
sąrašu. D-jos patalpose žvalgyba 1927 
padarė kratą. Nors nieko nebuvo rasta, 
bet d-ją fašistų valdžia uždarė. 

3. Rankraštinis lietuvių moksleivių 
marksistinės visuomenininkų kuopelės 
žurnaliukas, leistas 1916—17 Voroneže, 
Iniciatorius buvo J. Janonis, kuris sure- 
dagavo Nr. 1 (pasirodė 1916.I). „„Atža- 
loje“ buvo įdėti keli J. Janonio (Vaidi- 
los Ainio) eilėraščiai bei straipsniai ir 
2—3 kitų autorių rašinėliai. 1916 vasarą 
pasirodžiusiame Nr. 2, be Janonio poe- 
mos „Tarp siaučiančių marių“, eilėraš- 
čių ir str. „Tautininkai ir darbininkai", 
buvo B. Matusevičiaus (B. M.) str. 
„Karas ir socialistai“, Lietuvos Socialde- 


„liucijos dirbo Kau- 
 kaze, 


mokratų partijos 20-sioms metinėms 
skirtos medžiagos pluoštas iš V. Kapsu- 
ko redaguojamo laikr. „Socialdemokra- 
tas" (Škotija)..Nebaigtame rengti Nr. 3 
(1917 pr.) įdėta Janonio. poema „Rudens 
vidunaktį 1906 m.“, keli jo eilėraščiai 
ir kt. autorių straipsniai bei vaizdeliai. 

4. Klerikalinis mokytojų almanachas, 
išleistas 1917 Vilniuje. 

5. Antiklerikalinis mėnesinis žurnalas 
ėjęs 1929 pabaigoje Šenandore (JAV, 
Pensilvanijos valstija). 


„ATŽALOS"— JAV lietuvių proletarinių 
rašytojų antologija, išleista 1921 Bruk- 
line (Niujorkas). Redagavo ir įvadi- 
nį str. „Pirmasis apsižvalgymas“ parašė 
J. Baltrušaitis-Mėmelė. Išspausdino Aure 
Žvaigo (R. Židžiūno), J. Baltrušaičio- 
Mėmelės, Saulės Brolio (K. Bizausko), 
B. Šidiškio, Žemučio Svyruoklio (K. Ge- 
nio) eilėraščių, J. Barkaus, Johanos 
(J. Baltrušaitienės-Želvienės), R. Mura- 
go (R. Mizaros), J. Rėdos, J. Sakalo 
(J. Jako-Jankausko), Seno Vinco 
(V. Jakščio) ir kt. apsakymų, Švenčio- 
niškio (V. Paukščio) išverstą M. Gorkio 
„Chaną ir jo sūnų“. Iliustruota .daugelio 
autorių nuotraukomis. Kai kurie auto- 
riai, pirmą kartą pasirodę antologijoje, 
vėliau plačiau pasireiškė lit-roje. . 


„AUDĖJAS'— verpimo-audimo  kombi- 
natas Vilniuje. Ž. Tekstilės pramonė, 


„AUDĖJĖLĖ“, „audėja“, „audeklėlis“,— 
liaudies šokis. Plačiai žinomas visoje 
Lietuvoje. Muzikos metras ?/4, tempas 
greitokas. Visur buvo šokamas vienodai, 
tik šiek tiek įvairavo dainos žodžiai. 
J. Lingys šokį pritaikė masiniam atli- 
kimui. 1 

Lit.: Suktinis (Liaudies šokiai), V., 


AUDĖJUS Stasys [1888.XII.29 Vilniu- 
je — 1958.X.15 ten pat] — dainininkas 


1959, 


(bosas). 1906 Vilniuje pastatytoje pir- 
mojoje liet. operoje — M. Petrausko 
„Birutėje“ — atliko sa 
Birutės vytesniojo Iš 


brolio partiją, 1909 (£ 
—1913 mokėsi Pe- į 
terburgo  Konserva- 
torijoje dainavimo. 
I pasaulinio karo 
metais tarnavo Ru- 
sijos armijoje. Po 
D. Spalio soc. revo- 


meno  dar- 
buotojų  profs-goje | 
(„„Vserabis“). 1921 
grįžęs į Lietuvą, iki 1927 dainavo Kauno 
operos teatre. Svarb. vaidmenys: Mefis- 
tofelis (Š. Guno „Faustas“), Greminas 
(P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), 
Don Bazilijas (Dž. Rosinio „Sevilijos kir- 
pėjas“). Nuo 1927 gyveno Vilniuje, dir- 
bo aktoriumi ir solistu „Vaidilos“ teatre. 
Po D. Tėvynės karo Lietuvos TSR Fil- 
harmonijos solistas, 


AUDENIS, Ožionių ežeras, — ežeras Ig- 
nalinos rj.,.-15 km į š. r. nuo Ignalinos, 
4 km į š. nuo Ignalinos—Vidžių vieš- 
kelio. Plotas 12 ha, didž. gylis 8 m. 
Krantai žemi. Išteka Audenis (Dysnos 


intakas). Ežero š. paktanioję iki 


„Ožionys. 


AUDIMAS. Patys ankstyviausi. Lietuvos 
teritorijos "kapinynuose rasti audinių 
fragmentai datuojami II—III a. Nustaty- 
ta, kad daugumas jų austi dvinyte tech- 
nika. Vėlesniųjų šimtmečių (IX—XIII a.) 
kapinynuose rasta vilnonių bei lininių 
audinių fragmentų; tai daugiausia triny- 
čiai audiniai, austi 4 nytimis — eglute. 
Iš audinių fragmentų matyti, kad Lietu- 
voje buvo žinomi 2 pagr. A. būdai: 
vertikaliomis staklėmis ir horizontalio- 
mis. Vertikaliųjų staklių vartojimą reik- 
tų priskirti pirmykštės bendruomenės 
santvarkos laikotarpiui. Yrant gimininei 
ir formuojantis feodalinei santvarkai, 
pradėtos naudoti horizontaliosios A. 
staklės. 


Lietuvoje žinomi du horizontaliųjų A. 
staklių tipai: pusstaklės, arba staklės su 
nepilnais rėmais (pav. 1), ir staklės su 
pilnais rėmais (pav. 2). Vienos nuo kitų 
jos skiriasi tuo, kad pusstaklėse nėra 
skersinio rėmo, priekyje jungiančio š0- 
nines sienas. Pusstaklės vartojamos dau- 
giausia p. r. Lietuvoje. 

Paprastų, medinių staklių pagr. dalys 
yra šios: rėmai, 2 velenai — vienas 
metmenims, antras audeklui vynioti 
(metmenų velenas dažniausiai su krump- 
liuota buože, rytinėje Lietuvoje su 
2 skrituliais), šuniukas veleno krump- 
liams laikyti, kad siūlai būtų įtempti, 
apie veleną apdėtos balanos, kad 
metmenys nesusitaršytų, rykštės, kad 
nesusimaišytų skiemenys, nytys, šlau- 
nikės su ratukais nytims prilaikyti, 
nytkėlės (stričkutės) nytims pakabinti, 
muštuvai ataudams primušti, pakojos 
mynimui, lenta audėjai atsisėsti. Šau- 
dyklės naudojamos dvejopos: šaudyklė 
su dugnu — uždara šeivukinė (pav. 4) 
ir be dugno — atvira virbalinė (pav. 5). 
Šeivukinė šaudyklė vartojama ploniems 
audiniams, virbalinė — milui, maišams 
austi. Skietai naudoti trejopi: su medi- 
niais, su nendriniais ir su geležiniais 
dantimis (strustimis). Patvariausi fabri- 
kiniai skietai su geležiniais dantimis, 
tačiau daugiausia vartojami mediniai. 
Audeklui įtempti, kad jis audžiant nesi- 
trauktų (nesiaurėtų) ir negadintų, nelau- 
žytų skieto, vartojamas sprąstis, daI 
vad. atsagte, atasprūsčiuų; metmenims, 
vad. geniui, į stakles įriesti — riestuvas, 
arba rykamas, t. y. retas skietas (pav. 3). 
Svarbi staklių dalis — nytys. Lietuvoje 
XIX a. antrojoje pusėje buvo vartoja- 
mos dvejopos nytys: aklosios ir mazge- 
linės, o XX a. pr. pradėtos vartoti tobu- 
lesnės — srūstinės. Nytys paprastai ga- 
minamos iš kanapinių ar stiprių lininių 
siūlų. 

Rengiant gijas audimo metmenims ir 
ataudams, iš priverptų špūlių siūlai nu- 
vejami ant lankčio, t. y. lenkiamos sruo- 
gos (pav. 6). Nudažytos ir išbaltintos 
sruogos, skirtos metmenims, vytuvais 
pervejamos ant krijelio, arba reketuko 
(pav. 7). Nuo krijelio metmenys apme- 
tami ant judamųjų mestuvų (pav. 8); 
kurie XIX a. pab. pradėti vartoti vietoj 
sieninių mestuvų. Audeklas į stakles 


TTL! i Kaga LLTI 


TTT TTT 4 pavanvai 
Ž TTT 


kū Iiššikis 


Lies 
i 
t 
N 


= 


LTS 
EEEEE EEE "EE 


I. Banko rūmai Kaune (archit. M. Songaila). 2. Kauno viešoji biblioteka (archit. V. Landsbergis-Žemkalnis). 
3. Ž. ū. akademijos rūmai Noreikiškėse (archit. J. Navakas ir kt.). 4. Kauno hidroelektrinės užtvanka. 
5. Klaipėdos kultūros rūmai (archit. A. Mikėnas). 6. Estrada Vilniuje. 7. Miestų statybos projektavimo in-tas 
Vilniuje (archit. E. Chlomauskas). 8. Elektrėnų vid. m-la (archit. L. Mardosas). 9. S. Nėries vid. m-la (archit. 
L. Kazarinskis). 10. Vaikų namai Kaune (archit. L. Mažeikienė). II. Planetariumas Vilniuje (archit. J. Kaspe- 
ravičius). 12. Kauno Politechnikos in-to rūmai (archit. A. Veidotas ir V. Dičius) H 


HU UM ai iii i 


i 


m i 


| 


REKK SEN PMEENTT KĄ SSAKNIŲL 


AUDINIAI 


5. Keturnytės diminės lovatiesės. 3. Aštuonianytė diminė lovatiesė, 4. DV 


nytė sumuštinė lovatiesė. 6. Rinktinė lovatiesė 


1.2, 


III 


7 "27 
4 7/Z, / 


K/*66 i] 


Prasei Ari e e O EKO 
KTS TAPUS TA A a ||| 


Na a vos as as 
si os I 


4 
PS IR 


+ 
AE, R 


id 


LLS žus 

J is 
k S S 

* . 


i ai 


Pasi oi ap sea 
AAS TS E S a ra igitamingibas 8 4 : 4 *“ 
ara TSS GO CS kitais A a š š 


r "Ei 
ku 


P 


+ 
12 
„ 


o iniaia iai ekaa s 
si 


Adis 


ičių 


kom- 


“ 


*2.3 A 
d 


3 
nytis takelis. 


Audėjo 


Dzūkų languota 
Žemai 


2 
* 


ketur 
8. " 
iniai 


ARARARASAAAMSSABASAAAA4BA44 


Aksaakakaaaaaaasa 


dutėmis. 
čių 

7 
aud 


žvaigž 
uvalk 


ie 
6, 


Iniai dekoratyviniai 


*4444 „LAA S 


(TTTTT 7 


OO OO OO NOT NN IO DOKA 


AUDINIAI II 
tinė prijuostė. 2. 


tomis 


išy 
sy 


4 
kai 


t 


čių rinktinis takelis. 


Prijuostė. 4. S 


su kai 


Suvalkiečių 
štai 
ui 


"Yžuotą 
Aukšta: 
nato bp 


0 

-— 5 

. o 

Ž „ 187 2 

r - 1 ;*ėmumišiii 2 
£ "1 . P ——-0 1 1 


Lt 


a E 


1 ir ' Ę : ! i 
| pag Ru zi 4 — m '— 
| ni) į L a = i iai) 


kak, M M 


BALDAI 


1. Bendrojo kambario (dail. J. Prapuolenis). 2. Bendrojo kam“ 
bario (archit. A. ir V. Nasvyčiai). 3. Virtuvės (archit. V. Cuker“ 
manienė). 4. Miegamojo (archit. L. Stapulionienė ir A. Stapulio“ 
nis). 5. Vaikų kambario (archit. L. Stapulionienė ir A. Stapulionis! 
6. Studentų bendrabučio (archit. T. Baginskas). 7. Mokyklos 
(archit. T. Baginskas). 8. Viešbutinio tipo buto (dail. E. CU“ 


kermanas) 


buvo riečiamas dažniausiai trise: vienas 
prie staklių laikė įtempęs genį, kitas, sė- 
dėdamas arba stovėdamas, laikė riestu- 
vą, vienas arba du palengva ir lygiai 
Suko metmenų veleną. Metimą įrietus, 
Į stakles kabinamos nytys ir į jas ve- 
tiami metmenys. Vėrimas į nytis buvo 
dviejų darbas: vienas vėrė, kitas pada- 
vinėio po vieną siūlą. Kiekvienas met- 
menų siūlas veriamas į atskirą nyčių 
kilputę. Suvėrus į nytis, veriama į skie- 
tą. Į skietą vėrė vienas žmogus su ba- 
lanėle. Baigus verti, skietas įstatomas 
Į muštuvus. Toliau rišamos pakojos ir, 
Jas numynus, padaromos žiotys. Metme- 
nų gijos pluošteliais pririšamos prie ga- 
balo prasto audeklo — primazgytuvės, 
kuria apsiūtas audeklui riesti skirtas ve- 
lenas. Ataudams siūlai nuo vytuvų tie- 
siog nuvejami (trinami) į šeivas. Šeiva 
pritrinama verpimo rateliu. Pritrinta 


šeiva užmaunama ant virbalo ir įstato- 
ma į šaudyklę. Surietus metmenis, su- 
Varsčius juos į nytis ir skietą, įdėtą 


Audi 
be Šumas 1. Pusstaklės. 2. Staklės. 3. Skietas ir riestuvas. 4. Šaudyklė su dugnu, 5. Šaudyklė 
8no. 6. Sruogų lenkimas. 7. Sruogų pervijimas. 8. Metimas 


z MLTE, tomas 1 


į muštuvus, sėdama austi. Audėja, min- 
dama pakojas, nytimis praskečia metme- 
nis ir, žiotimis tarp jų priešais skietą 
prašovusi šaudyklę su pritrinta šeiva, 
muštuvais primuša ataudų siūlą. Vėl pa- 
mynusi, prašauna šaudyklę iš kitos pu- 
sės ir t. t. 

Taryb. metais namudinį audimą bai- 
gia išstumti pramoninis audimas (Ž. Teks- 
tilės pramonė). Liaudies audinių raštai 
bei spalviniai deriniai perkeliami į pra- 
moninius audinius. Ž. Audiniai. 


Lit: M. Glemžaitė, Linų ir vilnų naminis 
apdirbimas Lietuvoje XIX a. pradžioje — 
„Iš lietuvių kultūros istorijos", t. 2, V., 1959; 
P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavi- 
čius, Lietuvos archeologijos bruožai, v., 1961. 


'„AUDIMAS" — trikotažo fabrikas Kau- 


ne. Ž. Trikotažo pramonė. 


AUDINĖS, švitrai. Lietuvoje yra laisvėje 
gyvenančių A. ir nelaisvėje auginamų. 
LAISVĖJE GYVENANČIOS A. Vi- 
durio Rusijos A. (europinės A. porū- 
šis, Mustela Iutreola borealis) dar iki 


AUD— AUD 


Audinė (patinas) Vilkijos žvėrininkystės 
tarybiniame ūkyje 

II pasaul. karo būdavo retkarčiais ap- 
tinkama apie Ukmergę, Šventosios ir 
Lėvens baseinuose, kai kuriuose Kupiš- 
kio, Anykščių, Rokiškio, Zarasų Ij. 
ežeruose. Tarybiniu laikotarpiu akli- 
matizuota kanadinė A. (M. vison): 
1950 Šventosios aukštupyje paleistos 
37 A. iš Lietuvos TSR MA Biologijos 
in-to zoofermos (ferma Obelynėje prie 
Kauno; 1958 ji perduota Ž. ū. aka- 
demijai), o 1953 iš Totorijos atvežtos 
76 A. paleistos į Šventąją ir jos inta- 
kus—Virintą ir Siesartį. 1965 Lietuvoje 
priskaičiuota 140 laisvėje gyvenančių 
audinių. 

NELAISVĖJE AUGINAMOS kanadi- 
nės, arba standartinės, audinės. Lietu- 
voje jos pradėtos auginti 1930 prof. 
T. Ivanausko pastangomis Obelynės fer- 
moje. 1940 pr. Lietuvoje 10 ūkių jau 
turėjo 400 veislinių A. (1939 užmuš- 
ta kailiams 500 A.). 1950 A. įveis- 
tos Taujėnų zoofermoje, Kėdainių rj. 
(1964 pr. buvo 400 veislinių A.), 1951 — 
Vilkijos žvėrininkystės taryb. ūkyje 
(1964 pr. buvo 3947), 1959 — Kretingos 
žvėrininkystės ūkyje (1964 pr.— 5000), 
1963 — Jonavos žvėrininkystės fermoje 
(1964 pr. — 1000). Nuo 1957 Vilkijos 
žvėrininkystės ūkyje pradėtos auginti 1r 
spalvotųjų variacijų audinės. Lietuvos 
paruošų org-joms 1957 pristatyta 559 A. 
kailiukai, 1963 — 26 077. 


AUDINIAI. LIETUVIŲ LIAUDIES A. tu- 
ri senas tradicijas. Archeologinė medžia- 
ga rodo, kad iš vietinės žaliavos — vil- 
nonių ir lininių verpalų — pirmaisiais 
mūsų eros šimtmečiais buvo audžiami 
dvinyčiai ir trinyčiai A. drabužiams, 
juostos. Daugiausia austa paprasti, ly- 
gaus (pirminio) pynimo A. Dvinyčio 
pynimo baltintos drobės buvo varto- 
jamos šventadieniniams  marškiniams, 
baltoms prijuostėms; storesnės drobės ir 
lininiai trinyčiai — vasariniams darbo 
drabužiams, maišams. Labai plona dau- 
gianytė drobė, vad. atkočine (ją XVIII a. 
dvaruose audė vyrai — atkočiai), iki 
XIX a. pab. vartota moterų nuometams, 
staltiesėms ir drobulėms. Stora, velta 
vilnonė, 4, 6 ar 8 nytimis austa medžia- 
ga —milas —ir plonesnis už milą pus- 
vilnonis ar vilnonis neveltas audinys — 
milelis (čerkasas) — vartoti šiltiems vir- 
šutiniams drabužiams, antklodėms, lova- 
tiesėms. Prie šiltų moteriškų viršutinių 
drabužių priskiriamos ir didelės vilnonės 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOSE prie p. 112 


114 AUD— AUD 


arba pusvilnonės žieminės skaros, au- 
džiamos 2 ar 4 nytimis, dažniausiai 
languotos. Vilnoniai A. buvo paliekami 
natūralios pluošto spalvos arba nuda- 
žomi. Vystantis kapit. gamybai, kaimo 
audėjos metmenims pradėjo vartoti med- 
vilninius siūlus, o nuo XIX a. pab. 
fabrikiniai A. išstūmė kai kurias nami- 
nių A. rūšis. 

Lietuvių liaudies A. raštas dažniau- 
siai geometrinis arba sugeometrintas, 
neretai augalinis; jis neperkrautas de- 
lalėmis, turi aiškų ritmą. Nors lietuvių 
liaudies A. pasižymi ne tiek techniniu 
tobulumu, kiek rašto bei spalvinių de- 
rinių grožiu, jų audimo technika vis 
dėlto įvairi ir gana sudėtinga. Raštuoti 
A. pagal audimo būdą skirstomi į 4 gru- 
pes: servetinius, diminius, kaišytinius ir 
rinktinius. Dailiais raštais pasižymi įvai- 
riai audžiamos lietuviškos lovatiesės, 
prijuostės, juostos. 

Vieni seniausių raštuotų A.— serveti- 
niai (damastiniai) A. Kaip ir lygaus py- 
nimo A., jie audžiami iš vienerių met- 
menų ir vienerių ataudų ruoželiniu arba 
atlasiniu pynimu, bet vartojama dau- 
giau nyčių (dažniausiai 8, 10, 12, 16). 
Tokių A. rašto motyvai (vad. katpėdė- 
lės, akėčios, kryželiai ir kt.) sudaryti 
iš įv. didumo stačiakampių, išaustų pa- 
kaitomis tai gerąja, tai prastąja pynimo 
puse į viršų. Servetinių A. siūlai gerai 
supinti, todėl tokie A. ploni, lankstūs, 
gerai skalbiasi ir vartojami pietų arba 
dekoratyvinėms staltiesėms, servetėlėms, 
rankšluosčiams. Tokiems A. buvo varto- 
jami balinti, nebalinti ir švelniai dažyti 
lininiai verpalai. Buvo audžiami ir pus- 
lininiai (su medvilnės metmenimis) ser- 
vetiniai A. 

Keturnyčiai, aštuonianyčiai bei dau- 
gianyčiai diminiai (pluoštiniai) A. au- 
džiami, kaip ir servetiniai, raštais, suda- 
rytais iš stačiakampių. Tačiau dimų raš- 
tą sudaro ne pagr. metmenys ir ataudai 
(kurie supinami paprastu drobiniu py- 
nimu), bet papildomi ataudai, kurie il- 
gais pluošteliais tęsiasi tai viena, tai 
kita audinio puse ir sudaro katpėdėlių, 
akėčių, kryželių, žvaigždučių ir kt. mo- 
tyvų raštą. Nors raštui naudojamos tik 
nytkėlės, bet daugianyčių dimų rašto 
būna ir labai sudėtingo. Dimiškai au- 
džiami lininiai rankšluosčiai, staltiesės, 
vilnonės prijuostės, kiklikai, lovatiesės 
ir kt. 

Balti lygaus ir servetinio pynimo 
rankšluosčiai, prijuostės, rankogaliai, už- 
valkalų galai kai kada buvo paįvai- 
rinami žičkais — mėlynais arba raudo- 
nais lininiais (vėliau medvilniniais) siū- 
lais. Anksčiau keletas žičkų būdavo 
įaudžiama tuo pačiu pynimu, kaip ir 
visas audinys, bet vėliau imta iš jų su- 
darinėti sudėtingesnį raštą: šaudyklė 
su žičkais buvo nebešaunama pro žio- 
tis, bet kaišiojama tarp rankomis pake- 
liamų metmenų pluoštelių. Toks ranki- 
nis žičkų rašto išrinkimas buvo pagrin- 
das atsirasti kaišytiniams ir rinkti- 
niams A. 


Kaišytiniams A. austi reikia daug dar- 
bo, atidumo ir didelės meninės kultūros. 
Kaišytinio A. pagrindas audžiamas dro- 
biniu pynimu. Pro rankomis sudarytas 
metmenų žioteles prakišamas rašto atau- 
das. Primušus naują pagr. ataudą, rašto 
ataudas atbuline kryptimi vėl prakiša- 
mas pro atrinktas žioteles, ir taip iš- 
audžiamas visas rašto vienetas: lelijos, 
saulutės, žvaigždutės ir kt. Rankomis 
išrenkamas raštas nepriklauso nuo ny- 
čių skaičiaus, todėl gali būti bet kokio 
didumo, bet kokios formos. Be to, to- 
kiuose A. vieną rašto elementą arba 
vienetą galima kaišyti vienos spalvos 


ataudais, 0 gretimą — kitos. Užtat kaišy- 


tiniai A. turi tik vieną gerąją pusę 
(prastojoje pusėje ties rašto kontūrais 
lieka kyšoti du kiekvienos spalvos siūlo 
galai), Spalvingi kaišytiniai A. atrodo 
lyg išsiuvinėti. Rašto ataudams varto- 
jami geri naminiai vilnoniai siūlai arba 
pirktiniai — skaistgijos. Iš kaišytinių A. 
siuvamos prijuostės, sijonai, daromi 
stalo takeliai, kilimėliai, gūnios, lova- 
tiesės ir kt. 

Rinktiniai A. audžiami panašiai, kaip 
kaišytiniai, bet jų rašto ataudai, prakai- 
šioti tarp rankomis išrinktų metmenų, 
eina per visą A. plotį, kaip ir pagr. 
ataudai, kurie prašaunami pro žiotis 
drobiniu pynimu. Šių A. rašto didumas 
ir sudėtingumas neribotas. Rašto atau- 
dams vartojami lininiai arba vilnoniai 
siūlai. Tokiu rinktiniu būdu audžiami 
meniški rankšluosčiai, staltiesės, lovatie- 
sės, sieniniai kilimai, takeliai ir kt. 

Kolūkiniame Lietuvos kaime buitiniai 
A. beveik nebeaudžiami, tačiau meniš- 
kieji dekoratyviniai (lovatiesės, rank- 
šluosčiai, staltiesės) tebeaudžiami ir da- 
bar. Be to, skatinama liaudies audėjų 
kūryba; jų darbu ir kūriniais rūpinasi 
Respublikiniai liaudies kūrybos rūmai, 
liaudies A. gausiai eksponuojami liau- 
dies meno parodose. Praėję ilgą vysty- 
mosi kelią, lietuvių liaudies A. raštai 
ir spalviniai deriniai, pritaikius naujas 
medžiagas ir naują atlikimo techniką, 
šiandien plačiai naudojami taikomojoje 
dailėje ir tekstilės pramonėje. 

PRAMONINIAI A. iki XVII a. į Lie- 
tuvą buvo įvežami iš kitų šalių, dau- 
giausia iš Lenkijos ir Vokietijos. XV— 
XVI a. žymią dalį į Lietuvą įvežamų pre- 
kių sudarė vilnoniai ir pusvilnoniai 
A.— gelumbės (paprasta, gdanskinė, ger- 
lica, karazija, lembarinė, liuninė, mura- 
vinė, norimberginė ir kt.), o t. p. šilkas 
(spalvotas ir juodas), aksomas, cvilikas 
ir kt. Pirmąsias audyklas — manufaktū- 
ras ėmė kurti XVII a. stambūs feodalai 
savo dvaruose (ž. Tekstilės pramonė). 
Ypač didelės ir gerai įrengtos buvo 
Tyzenhauzo XVIII a. įkurtos manufaktū- 
ros Šiaulių ir Alytaus ekonomijose. Jose 
buvo audžiamos gelumbės, drobės, šil- 
kas, kilimai. XIX a. pramoniniu būdu 
audžiamų A. Lietuvoje pagausėjo. Iš 
XVIII a. veikusių manufaktūrų XIX a. 
išliko tik Šiaulių ekonomijos audyklos, 
atitekusios grafui Zubovui. XIX a. pr. 
buvo įsteigtos stambios dvarų manufak- 
tūros Paverpenyje ir Kražiuose (dab. 
Kelmės rj.), Strėvininkuose (dab. Kai- 


šiadorių rj.), Silkinėje (netoli Lekėčių, 
dab. Šakių rj.), Labdarybės d-jos vilno- 
nių medžiagų audykla Vilniuje ir kt. 
Jose buvo audžiamos ir balinamos dro- 
bės, audžiamas ir veliamas milas, gelum- 
bės, verpiami siūlai. Silkinės manufaktū- 
ros A. už gerą kokybę 1857 Varšuvos 
parodoje buvo pažymėti aukso medaliu. 
Be vilnonių ir lininių A., 1829 įsteigto- 
je Oginskio manufaktūroje Strėvinin- 
kuose pirmąkart Lietuvoje pradėta aus- 
ti ir medvilninius A. 

Burž. metais A. buvo vieni svarbiau- 
sių Lietuvos pramonės gaminių. 1939 
tekstilės pramonės produkcijos pinigi- 
nę vertę (552 mln. lt) pralenkė tik 
maisto pramonės produkcija (190,9 mln. 
It). Didžiausi lininių A. f-kai buvo „Siū- 
las“ Biržuose, Kučinsko ir Pabedinsko 
f-kas Plungėje, ,„Verpstas“ Šiauliuose, 
Augustinavičiaus f-kas Telšiuose; med- 
vilninių — „Lietuvos medvilnės manu- 
faktūra“ ir Lietuvos verpalų manufak- 
tūra „Liverma“ Klaipėdoje, „„Audimas“ 
Kaune. Vilnoniai A. buvo audžiami 
„Drobės“, „Litekso“, „Limos“, ,Bosto- 
no“, „Gamybos“ f-kuose Kaune, O. Tre- 
jaus f-ke Juodupėje (dab. Rokiškio rj.), 
„Šiaulių audiniuose“, tekstilės f-ke 
„Klaipėda“; šilkiniai —, „Kauno audinių“, 
„Floros“ 1r „Pluošto“ f-kuose Kaune. 
1939 Lietuvoje išausta 1,1 mln. m lini- 
nių A., 1,8 mln. m vilnonių ir pusvilno- 
nių, 1,2 mln. m medvilninių, 1,6 mln. m 
šilkinių (jų tarpe ir iš dirbtinio pluoš- 
to), 12000 m pliušo. Be to, 1172 to- 
nos A. (šilkinių, vilnonių, medvilninių, 
džiutinių, pliušo, aksomo ir kt.) tais 
metais buvo importuota, daugiausia iš 
Vokietijos ir Anglijos. 

Lietuvos TSR gaminama keliolika kar- 
tų daugiau A., negu burž. metais. Teks- 
tilės pramonės įmonės specializuoja- 
mos. „Gulbės“ f-kas Klaipėdoje audžia 
daugiausia baltininės grupės medvilni- 
nius A. iš vidutinių numerių siūlų. 
„Drobės“ f-kas Kaune specializuotas 
austi šukuotiniams vilnoniams A., iš ku- 
rių daugiausia siuvami kostiumai ir 
suknelės. Vilnonių „A. :gamybai f-kas 
plačiai naudoja sintetinius -pluoštus, pa- 
gerinančius A. kokybę. Kauno „Litekso“ 
f-kas žinomas savo plonavilniais A. pal- 
tams, ypač drapais su piautiniais atau- 
dais. Kiti vilnonių A. f-kai —,„Spartuo- 
lis“ ir „Lima“ Kaune, „Laisvė“ Bajoruo- 
se (Kretingos rj.), „Nemunas“ Juodupė- 
je, vilnonių A. f-kas Kapsuke — audžia 
įv. paskirties (kostiumams, paltams, suk- 
nelėms) pusplonių ir pusstorių vilnų A. 
daugiausia pigesnius. Šių įmonių A. 
irgi turi žymią dirbtinio pluošto (visko- 
zinio, kaproninio, lavsaninio) priemaišą. 
Šilkinius A. audžia Ziberto šilkinių au- 
dinių kombinatas Kaune ir „Kauno 
audiniai“. Iš šių įmonių gaminių pažy- 
mėtini dirbtiniai kailiai, krepinio tipo 
viskoziniai bei acetatiniai A. suknelėms 
(daugiausia marginti), pamušalai, raštuo- 
ti viskoziniai A. viršutiniams marški- 


niams, kaproniniai bei mišrūs visko- 
ziniai-kaproniniai A. suknelėms. Lini- 
nių A. f-kai „Siūlas“ Biržuose, „Linų 


audiniai“ Plungėje, Panevėžio linų kom- 
binatas audžia linines ir puslinines dro- 


bes, taros A., nedidelius kiekius A. (su 
lavsano priemaiša) viršutiniams drabu- 
žlams, Be drabužiams skirtų A., f-kai 
„Siūlas“ Biržuose, „Audėjas“ Vilniuje, 
„Kaspinas“ Kaune ir „Dailės“ kombina- 
tai Kaune bei Klaipėdoje audžia deko- 
fTatyvinius A., kurių didžiąją dalį sudaro 
Žakardiniai A. baldų apmušalams, lan- 
8atiesėms, portjeroms; be to, jie išau- 
džia daug liaudiškų A. (kaišytinių, rink- 
tinių, diminių, servetinių), iš kurių taryb. 
Metais pasiūta šimtai tūkstančių tautinių 
Iabužių artistams ir saviveiklininkams. 
E-kuose austi liaudiški A. plačiai dėvi- 
mi ir šiaip kasdien. Iš dekoratyvinių A. 
YPač didelę paklausą turi Lentvario 
f-ko kaspininiai bei žakardiniai kilimai. 
Svarbiausių A. rūšių gamybą Tarybų 
Lietuvoje rodo lentelė. 


Audinių produkcija Lietuvos TSR 


Pagaminta audinių (tūkst. m) 


Metai med- 4 
įainių vil- L ads, 
ninių 
E 220 69 96 127 
1953 1398 2641 1416 756 
1959 3618 10 403 3153 5294 
1961 9 896 16 437 6769 11 470 
1963 13 367 17 927 7171 15118 
15727 18 322 7769 15 753 


“ lietuviškų A. gamybos technologijos 
„Obulinimą bei kokybės gerinimą nema- 
ži Indėlį įdėjo Tekstilės pramonės insti- 
i ksii ir Kauno Politechnikos instituto 
iiūS ninkai; vadovaujami prof. J. Ind- 


„Daugelis lietuviškų A. pasižymi gera 
Ež ybe bei dailia išvaizda ir yra 
Tai vertinami sąjunginėse apžiūrose 


RSS gaminių parodose užsienyje. 
98 Briuselio parodoje „Drobės“ f-kas 


ta Vilnonius šukuotinius A. apdovano- 
S aukso medaliu. 


t. 2 Lietuvių liaudies menas (Audiniai, 
šėlė 2, V. 1957—62; E. Čepelytė, Ausk, se- 


S. drobe] r Ža 
nių raštai a V., 1960; J. Balčikonis, Audi 


1961, 

„UDITORIUS [lot. audio — klausau] — 
VII lo teismo tardytojas Lietuvoje 

rase VIII a., Rusijoje — ligi 1867. 
1jOs karinė tardomoji ir teisiamoji 

či Olegija, kuri ypač žiauriai susidoro- 
O su sukilėliais (pvz., su 1863 su- 


kilimo d r 
al i = 
toriatų, yviais), buvo vadinama audi 


3 DRA, Aldra,— upė Rokiškio rj. Ilgis 
Am ŠA baseino plotas 99 km, Išteka iš 
Rokiškės; ež, teka p. r. kryptimi per 
rinę š ėlių ež. ir įteka į Sartų ež. vidu- 
pe) Ni vad. Audrakampe (Aldrakam- 
iš adis aukštupyje (tarp Audrelio 
je TA ež.) 383 cm/km, vidurupy- 

„110 cm/km, žemupyje 20 cm/km. 


V. Saes ARenls 
tirparupyje ir žemupyje teka plačiu, 
Pelkats ledyno vandenų išplautu, 
076 A Vid. debitas žiotyse 
„AUDRĄ": 

T ; = ; 
Vokiškosį Partizanų būrys, veikęs 


TNS OS fašistinės okupacijos metais 
a S apskrityje. Būrio užuomazgą su- 
LKP 2 Anykščių valsčių 1942.VIIL8 
Pasiųsta 9 žmonių grupė. Gru- 


pėje buvo komunistai P. Kutka (vado- 
vas), K. Dudlauskas, J. Abukauskas, 
A. Zabulionis ir B. Šileikis, komjaunuo- 
liai P. Goštautas, L. Bakutis, B. Kimsa ir 
Š. Jakobsonas. Tais pat metais šios gru- 
pės iniciatyva buvo sudarytas LKP Ute- 
nos aps. pogr. k-tas (sekr. P. Kutka), 
atkurta part. org-ja, 1944 turėjusi 
14 part. grupių (iš viso 40 narių), ir 
komjaunimo org-ja (sekr. L. Bakutis), 
kuriai priklausė 43 komjaunuoliai. Iš 
Kutkos grupės išaugo „A.“ partizanų 
būrys, 1944 vasarą turėjęs 65 kovotojus 
(vadas K. Dudlauskas, komisaras A. Za- 
bulionis). Būrio partizanai susprogdino 
5 priešo kar. ešelonus su gyvąja jėga ir 
technika, sunaikino Trumbatiškio glžk. 
stotį, priešo įgulą, didelį okupantų mais- 
to sandėlį, automašiną su hitlerininkais, 
2 km telefono laidų, daugiau kaip 
10 t benzino, atėmė iš hitlerininkų daug 
kar. turto, išgelbėjo šimtus taryb. žmo- 
nių nuo sunaikinimo ir išvežimo į faš. 
vergovę. Būrys išleido apie 10 atsišauki- 
mų, kuriuose buvo demaskuojami kru- 
vini hitlerininkų darbai, šaukiama į ko- 
vą prieš vok, faš. grobikus ir vietinius 
burž. nacionalistus. Kovose su priešu 
didvyriškai žuvo 15 šio būrio partiza- 
nų — V. Mačiūnas, J. Pamakštys, J. Do- 
lotovas, F. Dolotovas, P. Goštautas, 
B. Kimsa, F. Sirutis ir kiti. 

Lit.: P. Kutka, Girioj aidi šūviai, V., 1959; 
L. Bakutis, Per liepsnojančią žemę, V., 1961. 

2. Partizanų grupė, veikusi vokiško- 
sios fašistinės okupacijos metais Kėdai- 
nių apskrityje. Grupė savarankiškai su- 
siorganizavo 1942.VII. Ją sudarė S. Zau- 
ka, S. Siudikas, A. Kačerauskas, V. Stu- 
konis, J. Surginas, P. Kvietkus ir P. Iva- 
novas. Įsigijusi ginklų, grupė pasitraukė 
į miškus ir pradėjo partiz. kovą. Veikė 
daugiausia Baisogalos, Dotnuvos, Gu- 
džiūnų apylinkėse. Nuleido nuo bėgių 
6 priešo ešelonus, atliko daug kt. di- 
versijų. Galiausiai grupė išaugo iki 
22 partizanų. 

3. Antifašistinis literatūros almana- 
chas, išleistas 1928 Rygoje. Red. K. Bo- 


ruta. Jame išspausdinta K. Borutos, 
V. Montvilos, A. Venclovos kūrinių, 
L. Laiceno, V. Vitmeno, S. Jesenino 


ir kt. poetų kūrybos vertimų, straipsnių 
lit-ros bei meno klausimais. 


AUDRELIS —1. Ežeras Rokiškio Ij., 
6 km į r. nuo Rokiškio, prie Šiaulių— 
Daugpilio geležinkelio. Plotas 17 ha, 
didž. gylis 5 m. Krantai pelkėti. Ežeras 
verslovinis. 

2. Ežeras Rokiškio rj, 5 km į p. r. 
nuo Rokiškio, 1 km į p. nuo Rokiškio— 
Obelių kelio; dar vad. Lydrių ežeru. 
Plotas 12,5 ha, ilgis 530 m, didž. plotis 
280 m. Krantai lėkšti, pelkėti. Į š. nuo 
ežero įsikūrę Gingviliai. 

AUDRONAŠA Vladas — rašytojo Vla- 
do Suchockio slapyvardis. 


AUDRONYS — kaimas Rokiškio Ij., 
Obelių apyl., 1 km į v. nuo Obelių, prie 
kelio į Rokiškį. 266 gyv. (1959). R. pa- 
kraštyje yra Obelių ežeras. Kultūros na- 
mai, biblioteka. Audronyse 1886 gimė 
dail. J. Vienožinskis. 


AUD—AUG 115 


AUDRUVĖ, Aldruvė, — upė Lietuvos 
TSR (Joniškio rj.) ir Latvijos TSR, Vir- 
čiuvio kair. intakas. Ilgis 47 km (Lie- 
tuvos TSR 30 km), baseino plotas 
140 km? (Lietuvos TSR 96 km?). Prasi- 
deda 2 km į p. v. nuo Niuraičių. Kerta 
Šiaulių —Rygos glžk. Teka į š. pagal 
Šiaulių —Rygos plentą, per 1 km į r. 
nuo Joniškio. Įteka į Virčiuvį 20 km 
nuo jo žiočių, ties Griveniekais. Inta- 
kai: dešinysis — Kiriena, kairieji — 
Klampė, Upelis. Vid. nuolydis iki sie- 
nos su Latvijos TSR 114 cm/km. Debi- 
tas prie sienos su Latvijos TSR: maks. 
25, vid. 0,52, min. 0,1 m*/s. Vaga kana- 
lizuota. 


AUGA Vladas [g. 1931.VI.7 Skamai- 
čiukuose (Radviliškio rj.)] — aktorius. 
1950 baigė Gudžiūnų vid. m-lą. Nuo 
1952 Šiaulių dramos teatro aktorius, 
nuo 1960 teatro direktorius. Nuo 1961 
TSKP narys. 

Vaidmenys: Aleksas (J. Avyžiaus „Baltieji 
gluosniai“), Algis (A. Griciaus „Karšta vasa- 
ra"), Poza (F. Šilerio „Don Karlas“), Pont 
Kičas (V. Majakovskio Pirtis“), Orsinas 
(V. Šekspyro ,,„Dvyliktoji naktis“) ir kt. 
AUGMĖNAI — kaimas Radviliškio rj, 
Baisogalos apyl. 4 km į š. v. nuo Bai- 
sogalos; kolūkio centras. 145 gyv. 
(1959). Lentpiūvė, malūnas (nuo 1958), 
pr. m-la (nuo 1936), kultūros namai (nuo 
1958). Yra senkapių. 1941 m-los rūsyje 
burž. nacionalistai kankino apylinkės 
komjaunuolius. 


AUGSTKALNIS (Augstkams)  Alvilis 
[190711 2 Lizume (Gulbenės rj) — 
1940.XI.1 Rygoje] — latvių kalbininkas. 
1931 baigė Rygos un-to baltų filologijos 
skyrių. Tobulinosi Vokietijoje, Austri- 
joje, Lietuvoje. Vadovavo Latvijos Švie- 
timo m-jos kalbos saugyklai. Tyrinėjo 
daugiausia latvių sen. raštų kalbą. Ra- 
šė liet. kalbos bei tautosakos klausimais 
(apie liet. liaudies dainų metrą, K. Do- 
nelaičio vardą ir kt.), parengė liet. kal- 
bos vadovėlį latvių m-loms (1935). 
Ršt.: Leišu dainu pantmers.—,,Celi", t. 1, 
Riga, 1931; Jauns vecleišu teksts.—,,Archivum 
philologicum“, kn. 4, K., 1933; Tilžės lietuvių 
burtai XVI a. teismo aktuose.—,,Tautosakos 
darbai", t. 3, K., 1937. 
AUGUSTAITIS Pranas [1883.IV.25 Ma- 
žučiuose (Vilkaviškio rj.) — 1941.VIII.11 
Vilniuje] — literatas, visuomenės veikė- 
jas, filosofijos daktaras (1911). Mokėsi 
Marijampolės gim- ž 7 
nazijoje, Seinų ku- 
nigų seminarijoje, 
1905—06 studijavo 
Peterburgo Dvasinė- 
je akademijoje. Lit. 
veiklą pradėjo 1906. 
Pr. Jonaičio slapy- 
vardžiu period. spau- 
doje išspausdino ei- 
lėraščių, straipsnių 
apie K. Bogušą, D. 
Poškos raštus len- 
kų kalba ir kt. Ne- 
baigęs akademijos, išvyko studijuoti į 
Friburo un-tą (Šveicarija). Čia apgynė 


116 AUG— AUG 


disertaciją „Lietuvybės elementai len- 
kų romantizme“, kurioje nagrinėjo 
XIX a. lenkų romantizmo ypatybes, liet. 
tematiką A. Mickevičiaus ir kt. lenkų 
romantikų kūryboje. 1913—20 gyveno 
JAV, dalyvavo liet. buržuazinių ir kleri- 
kalinių org-jų veikloje bei spaudoje. 
1915 parašė pjesę „Karės metu“, kurioje 
pavaizdavo Lietuvos gyvenimą I pasaul. 
karo pradžioje. 1920—21 mokytojavo 
Vilniaus liet. g-joje. Tuo metu atsisakė 
kunigystės. 1922 pr. lenkų valdžios iš- 
tremtas į Lietuvą. Nuo 1922 Kauno 
un-to anglų kalbos ir lit-ros katedros 
docentas, ilgą laiką buvo humanita- 
rinių mokslų f-to sekretorius. Aktyviai 
bendradarbiavo ateistiniame žrn. „Va- 
ga" (1931), išspausdino antirel. straips- 
nių, dirbo antiklerikalinėse org-jose. 
Bendradarbiavo antifaš. žurnale „Litera- 
tūra“ (1936—37). Buvo Lietuvių d-jos 
TSRS tautų kultūrai pažinti v-bos narys, 
1935 padėjo organizuoti pirmąją taryb. 
spaudos parodą Kaune. 1940—41 Vil- 
niaus un-to profesorius, humanitarinių 
mokslų f-to dekanas. Vok. fašistams 
okupavus Lietuvą, iš pareigų atleistas. 

Ršt.: Pierwiastki litewskie we wczesnym ro- 
mantyzmie polskim, Krakėw, 1911; Karės me- 


tu, Ch., 1915; Lietuvybės elementai lenkų ro- 
mantizme, V., 1921, 


AUGŪSTAS II [1670.V.12 Drezdene — 
1733.11.11 Varšuvoje] — Lenkijos ka- 
ralius ir Lietuvos didysis kunigaikš- 
tis (1697—1706 ir 1709—33), Saksoni- 
jos kurfiurstas (Fridrichas Augustas I; 
1694—1733). Rusijos, Austrijos ir Prūsi- 
jos monarchų remiamas, papirkęs gau- 
siomis dovanomis įtakingus didikus ir 
perėjęs iš protestantų į katalikus, 
laimėjo Žečpospolitos sostą. Karais ir 
naujų žemių prijungimu stengėsi įsigyti 
bajorų tarpe autoritetą ir su jų parama 
pasidaryti absoliutiniu valdovu. A. II 
valdant, buvo baigtas karas tarp „Šven- 
tosios lygos“ (Rusija, Austrija, Vene- 
cija, Lenkija) ir Turkijos. Su Rusijos 
caru Petru I sudarė sąjungą prieš Šve- 
diją. Kilus Šiaurės karui (1700—21), 
švedai nugalėjo A. II kariuomenę ties 
Ryga, 1701 įsiveržė į Lietuvą, kur tuo 
metu didikai kovojo tarp savęs dėl val- 
džios. Sapiegos, pralaimėję karą su 
G. Oginskio vadovaujamais bajorais, 
perėjo į švedų pusę. Oginskio vadovau- 
jama Lietuvos bajorija kovojo už są- 
jungą su Rusija. 1702 švedai užėmė Vil- 
nių ir, persekiodami A. II kariuomenę, 
nužygiavo į Lenkiją, vėliau į Saksoni- 
ją, kur 1706 Altrandštato pilyje (ties 
Leipcigu) privertė A. II atsisakyti sosto 
jau anksčiau Žečpospolitos karaliumi 
paskelbto, švedų proteguoto Poznanės 
vaivados Stanislovo Leščinskio naudai. 
1709 laimėjęs mūšį ties Poltava, Pet- 
ras I į Žečpospolitos sostą grąžino A. II, 
o Leščinskis pasitraukė į užsienį. Tačiau 
Leščinskio šalininkai Žečpospolitoje ko- 
vojo toliau. Petras I, kaip tarpininkas, 
įvedė į Žečpospolitą savo kariuomenę 
kovojančioms šalims sutaikyti. Po ilgų 
derybų buvo sudaryta taika, pagal kurią 


A. II turėjo išvesti iš Žečpospolitos Sak- 
sonijos kariuomenę; buvo uždraustos 


„bet kokios konfederacijos, Lenkijos ka- 


riuomenė sumažinta iki 15000, o Lie- 
tuvos —iki 6000 karių. 1717 Varšuvos 
seimas, pramintas Nebyliuoju, be disku- 
sijų priėmė visus taikos reikalavimus. 
Po to A. II pakeitė taktiką ir įvairio- 
mis sutartimis su užsienio valstybėmis 
nesėkmingai bandė įtraukti Žečpospoli- 
tą į koaliciją prieš Rusiją. 

Lit: K. Jarochowski, Dzieje panowania 
Augusta II, 1874; Lietuvos TSR istorija, t. 1, 
V., 1957; IO. JKiorxxna, Hcropmxeckoe 3Have- 
HHe IpHcoeAuwHenua AuTBHI K Poccwx B KOHIJe 


XVIII—Hauvane XIX B.—«HcTopuuweckne 3aNKC- 


Ku», T. 46. 


AUGŪSTAS III [1696.X.17—1763.X.5 
Drezdene] — Lenkijos karalius ir Lie- 
tuvos didysis kunigaikštis (1733—63), 
Saksonijos kurfiurstas (Fridrichas Au- 
gustas II). Augusto II sūnus. 1712 per- 
ėjo iš liuteronų į katalikus, kad, tėvui 
mirus, galėtų viešpatauti Žečpospoli- 
toje. Buvo religingas, silpnavalis ir tin- 
gus. A. III valdant, Žečpospolita pasiekė 
aukščiausią politinio ir moralinio smu- 
kimo laipsnį. Dėl dažno veto teisės nau- 
dojimo seimai negalėjo nieko nutarti, 
kariuomenėje iro disciplina, pakriko 
valstybės finansai. Žečpospolita virto 
feodalų partijų ir užsienio valstybių 
kovų ir intrigų arena. Septynerių metų 
kare (1756—63) Žečpospolita tiesiogiai 
nedalyvavo, bet jos karalius A. III, kaip 
Saksonijos kurfiurstas, buvo Rusijos są- 
jungininkas. 


AUGUSTINAITIS Vladas [g. 1898.VI.28 
Graužiuose (Kėdainių rj.)] —Spalio revo- 
liucijos dalyvis, Lietuvos TSR nusipelnęs 
žemės ūkio darbuotojas (1965). Spa- 
lio revoliucijos me- 
tu Raudonosios gvar- 
dijos karys. 1918— 
1921  raudonarmie- 
tis, buvo sužeistas. 
1922—41 dirbo TSRS 
grūdų paruošų siste- 
moje. 1928—33 Or- 
džonikidzės Ž. ū. 
in-to studentas. D. 
Tėvynės karo me- 
tais tarnavo Raudo- 
nosios Armijos 16 
liet. divizijoje, bu- 
Nuo 1944 TSKP narys. 


vo sužeistas. 
1944—45 Lietuvos TSR prekybos liau- 


dies komisaro pavaduotojas, 1945—46 
liaudies komisaras. 1946 Lietuvos TSR 
taryb. ūkių ministras. 1946—50 Lietu- 
vos TSR gyvulininkystės ministras. 
1946—54 ir 1959—63 Lietuvos TSR AT 
deputatas, 1954—58 TSRS AT deputatas. 
1949—52 kandidatas į LKP CK narius. 
1952—60 CK narys. 1950—56 Lietuvos 
TSR žemės ūkio, 1956—57 Lietuvos TSR 
taryb. ūkių ministras. 1957—59 Lietu- 
vos TSR žemės ūkio ministro pava- 
duotojas. Nuo 1959 patarėjas prie Lie- 
tuvos TSR MT. 


AUGUSTINAVA — kaimas Rokiškio rj., 
Panemunėlio apyl, 14 km į v. nuo 
Rokiškio, 4 km į š. nuo Šiaulių —Daug- 
pilio geležinkelio; kolūkio centras. 


26 gyv. (1959). Rytuose tęsiasi Augusti- 
navos miškas. Pr. m-la (nuo 1951). Burž. 
metais veikė LKJS pogr. kuopelė. 


AUGUSTINAVIČIUS Romualdas [g. 1898. 
II.2 Naujamiestyje (Panevėžio rj.)]) — 
1918—19 proletarinės revoliucijos Lietu- 
voje dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 1918 
įstojo į LKP. Su kitais kuopelės na- 
riais Naujamiesčio apylinkėse suorga- 
nizavo apie 20 žmonių ginkluotą būrį, 
kuris neleido okupantams išvežti gyvu- 
lių ir grūdų. Naujamiesčio komunistų 
iniciatyva apie 500 dvarų darbininkų ir 
valstiečių 1918.XII.19 dalyvavo Panevė- 
žyje masiniame mitinge Tarybų valdžiai 
paremti. Nuvertus burž. k-tą, A. buvo 
Naujamiesčio vls. Darbininkų ir valstie- 
čių tarybos vykd. k-to narys. 1919 
pavasarį įstojo į Panevėžio komunistų 
kar. būrį, paskui Raudonosios Armijos 
41 pulką ir kovojo prieš kontrrevoliu- 
cionierius. Rokiškio rajone paimtas į ne- 
laisvę, iš kurios pabėgęs 1920 dirbo 
part. darbą Kaune. Tais pat metais pa- 
siųstas mokytis į Maskvos partinę m-lą, 
bet dėl ligos 1921 vasarą grįžo į Lie- 
tuvą. Ramygaloje buvo sulaikytas ir 
1!/; metų kalinamas Panevėžyje, Kau- 
ne, Šiauliuose. Paleistas iš kalėjimo, 
1923—25 tarnavo kariuomenėje, paskui 
dirbo darbininku Naujamiestyje. Nutrū- 
kus ryšiams su LKP, visuom. veikloje 
aktyviau nepasireiškė. 1940—41 dirbo 
Naujamiesčio vls. vykdomojo k-to pir- 
mininku. Hitlerinės okupacijos metais 
buvo kalinamas, paskui dirbo priver- 
čiamąjį darbą durpyne. 1944—45 vėl 
dirbo Naujamiesčio vls. vykdomojo K-to 
pirmininku, vėliau — naujakurys, kol- 
ūkietis. 1949—52 apylinkės vykd. k-to 
pirmininkas. Nuo 1950 TSKP narys. 1953 
— 1961 ūkinis darbuotojas. Pensininkas. 


AUGUSTINAVIČIUS Tomas [1810— 

1891] — gydytojas. Kilęs iš laisvųjų 
valstiečių. Mokėsi Vilniaus un-te ir Me- 
dicinos-chirurgijos akademijoje.  Stu- 
dentu būdamas, surinko Vilniaus ir Gar- 
dino apylinkėse daugiau kaip 700 au- 
galų rūšių herbariumą. Mokslą baigė 
1835. 1835—43 tarnavo karo gydytoju, 
o vėliau dirbo Kurske, Permėje, Peter- 
burge. 


AUGUSTOVSKIS Viktoras [g. 1841] — 
1863 sukilimo dalyvis, sukilėlių bū- 
rio, veikusio Augustavo ir Seinų apskri- 
tyse, vadas. Mokėsi Peterburgo karo 
m-loje. 1863.III įstojo į K. Ramotovskio 
(slap. Vaveras) sukilėlių būrį eiliniu 
ir netrukus buvo pakeltas karininku. 
1863.VI.28 dalyvavo kautynėse prie 
Gruškų, VI.29 prie Krasno ir IX.3 prie 
Strelkoviznos. IX.25 A. po susirėmimo 
su carine kariuomene dalį savo būrio 
paleido, o su likusia dalimi atvyko 
į Seinų aps. Po susirėmimo ties Veisie- 
jais suimtas, karo lauko teismo nuteis- 
tas 12 metų katorgos. 


AUGZELIAI — kaimas Mažeikių rj., Ži- 
dikų apyl, 6 km į p. v. nuo Židikų; 
kolūkio centras. 189 gyv. (1959). R. pa- 
kraščiu teka Gabižius (Kvistės kair. in- 
takas). Aštuonmetė m-la (1924—53 pra- 
dinė, 1953—62 septynmetė). 1918—19 


ir vėliau, burž. metais, veikė LKP kuo- 
pelė, vok. faš. okupacijos laikotarpiu — 
taryb. partizanai. 


AUJĖDAS — ežeras Kaišiadorių | rj., 
12 km į p. r. nuo Žiežmarių, 2 km 
1 P. v. nuo Kietaviškių. Plotas 41 ha, 
didž. gylis 12,6 m. Ežeras ištįsęs iš v. 

I; rytinis galas dvišakas. Krantai 
aukšti, statūs. Per A. teka Spengla (į II- 
8io ež.). Ežeras verslovinis; žuvies 1962 
Sugauta 3,5 kg/ha (daugiausia kuojų). 


AUKA — dovana, skiriama dievybei, ti- 
kint, kad už tai būsią atsilyginta, būsiąs 
Ivykdytas koks nors aukotojo prašymas, 

ukos atsirado pirmykštės bendruome- 
Nės laikais drauge su įkapėmis, norint 
aprūpinti mirusiuosius pomirtiniam gy- 
Venimui. Kapinynų teritorijoje dažnai 
tandama židinių, kuriuose buvo atlieka- 
mos aukojimo apeigos. Specialios au- 

Ojimo vietos buvo alkos. Yra padavi- 
Mų apie pagoniškas aukojimo apeigas. 
Ist. šaltiniai mini gyvulių, vaisių ir net 
žmonių aukas. S. Grunau, J. Lasickis, 

Pretorijus ir kt. XVI a. kronikinin- 
al Iašo, kad prūsai ir lietuviai pava- 
sario pradžioje ir šiaip įv. progomis 
Slapta aukodavę ožius, kiaulės ir kt. 
Istorikai J. Dlugošas ir M. Strijkovs- 
IS mini aukojamus gyvulius, kuriuos 
Paskui visi aukojimo apeigų dalyviai 
15Valgydavę. Žinomos ir simbolinės A.: 
2 Ragainės ir Tilžės lietuviai auko- 
JS „m. „vaško bernelius arba kokius są- 
Narius, iš vaško padarytus“. Dlugošas 
Minį, kad lietuviai aukoję !/; karo gro- 
10 ir parinktus karo belaisvius — juos 
Sudegindavę ant laužo. Dusburgo kroni- 
9Je Pasakojama apie paimtą į nelaisvę 
Tyžiuočių vaitą Gerardą Rudę, kurį lie- 
UViai, dėkodami dievams už laimėji- 
mus, sudeginę raitą. 

Srikščionybė, ypač katalikų bažnyčia, 
Sklepydama ir palaikydama įv. prieta- 
S tikėjimą antgamtinėmis „gerosio- 
i Ir „piktosiomis“ dvasiomis, tame 
Čia ir magiškomis A. jėgomis, ne tik 
i Prino savo įtaką tikinčiųjų tarpe, bet 
I Sukaupė didelius turtus, sudariusius 
JOS ek. ir polit. galios pagrindą. 


PŪKAIMIS — senovės pilis Žemaitijoje. 
AaSbUrgo kronikoje, kryžiuočių kelių 
Prašymuose ji minima Onkaim, Auken, 
„Ukeyn ir kt. fonetiškai panašiais var- 
als. Pilies vieta nėra galutinai nusta- 
a (A. buvo vadinamas piliakalnis Ba- 

1U—Skaudvilės apylinkėse). XIII a. 
niliauYO sodybų kompleksas, į kurį įėjo 
Ž IS, priešpilis ir keletas ar keliolika 
OCžių, kuriuose gyveno žemdirbiai. Pi- 
Yle nuolat niekas negyveno; joje pilė- 
al slėpėsi tik pavojaus atvejais. Pilis 
Šo Saugoma pilėnų paeiliui. Kryžiuo- 
dž 1300 sudegino 6 šios teritorijos so- 
Ę us. Per paskutinį Dusburgo kronikoje 
Prašytą A. užpuolimą buvo sunaikintas 


Priešpilis, apiplėšti sodžiai. XIV a. pi- 


lis buvo aplei l . į 
jamą 0 apleista ir gynybai nebenaudo 
AS AKŠTIS — ežeras Alytaus rj., 
didž 1 P. v. nuo Daugų. Plotas 41 ha, 


„Bylis 11,5 m. Dubuo išgulėtas ne- 
Ojo ledo luisto. Krantai aukšti, sau- 


si. Iš A. į Suvingio ež. teka upelis. Eže- 
ras verslovinis. 


AUKSAKALYSTĖ — dekoratyvinės tai- 
komosios dailės šaka; papuošalų ir įvai- 
rių reikmenų gaminimas iš tauriųjų me- 
talų, naudojant brangiuosius akmenis, 
perlus, gintarą, stiklą, perlamutrą, kau- 
lą. Lietuvoje, archeologijos duomenimis, 
metalo ir gintaro papuošalai buvo žino- 
mi nuo I t-mečio pr. m. e. Juos gamino 
vietos meistrai (žalvaris ir sidabras buvo 
importuojami). Rygos skolininkų kny- 
gose minimas Lietuvos did. kun-ščio Ge- 
dimino auksakalys Jokūbas. 1495 Lietu- 
vos did. kun-štis Aleksandras privilegi- 
jos raštu įsteigė Vilniuje auksakalių 
cechą ir patvirtino jo statutą, sudarytą 
V. Europos pavyzdžiu. Į cechą susibūrė 
meistrai ateiviai — vokiečiai ir lenkai; 
neįėjo į jį nuo seniau Vilniuje gyvenę 
ir dirbę auksakaliai lietuviai ir rusai, 
tvarkęsi vietiniais papročiais. Daug auk- 
sakalių buvo Kaune, XVI-XVIII a. 
jų buvo Klaipėdoje, Kėdainiuose, Uk- 
mergėje, Raseiniuose. XIX ir XX a. 
įsigalėjus fabrikinei gamybai, A. nusto- 
jo savo vaidmens. 

Lit.: Lietuvių liaudies menas (Senovės lie- 
tuvių papuošalai), V., Ė 
AUKSĖLIAI — kaimas Kelmės rj., Paši- 
lėnų apyl., 11 km į š. r. nuo Užvenčio; 
kolūkio centras. 123 gyv. (1959). Per 
kaimą teka Aunuva; iš r. prieina Beržė- 
nų miškas, iš š.— Kentrių pelkė. 


AUKSINAS — 1. Feodalinės Lietuvos lai- 
kų moneta, vadinta taip pat guldenu, 
dukatu, taleriu. 

2. Popierinių pinigų vienetas, vokie- 
čių okupacinės valdžios įvestas Lietu- 
voje I pasaulinio karo metu ir galiojęs 
iki 1922. Ž. Pinigai. 


„AUKSINĖ VARPA"— tarybinis Pakruo- 
jo rj. laikraštis, einąs nuo 1963.1.31 
triskart per savaitę. 


AUKSPIRTA — upė Šakių rj., Šešupės 
deš. intakas. Ilgis 18 km, baseino plotas 
96 kmž. Versmės prie Šakių—Sintautų 
kelio, į v. nuo Ežeriūkų. Teka į v.; 
įteka į Šešupę 87 km nuo jos žiočių. 
Intakai: Kiaulupė, Vaitiekupis, Mažoji 
Aukspirta (visi deš). Vid. nuolydis 
129 cm/km. Slėnis siauras, negilus. Vid. 
debitas žiotyse 0,58 mš/s. 


AUKSUČIAI — 1. Kaimas Šiaulių rj., Ša- 
kynos apyl., 14 km į š. r. nuo Kuršėnų, 
prie kelio į Šakyną. 77 gyv. (1959). Iš 
p. I. kaimą supa pelkėtas Skobiškio miš- 
kas. Aštuonmetė m-la (1908—51 pradi- 
nė, 1951—62 septynmetė). Auksučiuose 
1909—15 mokytojavo J. Murka. 1945. 
X.26 burž. nacionalistai kaime nužudė 
4 žmones, jų tarpe mkt. J. Ambrašką. 
2. Kaimas Šakių rj, Griškabūdžio 
apyl., 17 km į p. r. nuo Šakių, 5 km į p. 
nuo Griškabūdžio. 24 gyv. (1959). Š. pa- 
kraščiu teka Nenupė (Šešupės intakas). 
Burž. valdymo metais kaime veikė LKP 
pogr. kuopelė. Burž. nacionalistai 1948 
išžudė komunisto J. Eidikio ir J. Vyš- 
niausko šeimas, iš viso 7 žmones. 


AUKSŪDYS — kaimas Mažeikių rj., Lai- 
žuvos apyl., 10 km į š. r. nuo Mažeikių, 


AUJ— AUK 117 


prie Mažeikių—Jelgavos geležinkelio; 
kolūkio centras. 496 gyv. (1959). Malū- 
nas, lentpiūvė, parduotuvė, pr. m-la 
(nuo 1934), biblioteka (nuo 1956), felče- 
rių-akušerių punktas (nuo 1960). 2 km 
į p. v. nuo kaimo yra Auksodės glžk. st. 


AUKŠČIAUSIOJI TARYBA, AT,— TSRS, 
sąjunginių ir autonominių respublikų 
aukščiausias valstybinės valdžios orga- 
nas. AT renkama visuotinės, lygios ir 
tiesioginės rinkimų teisės pagrindu, slap- 
tai balsuojant, 4 metams, pagal atitin- 
kamų konstitucijų nustatytas atstovavi- 
mo normas. 


TSRS AT vykdo visas TSRS Konstitu- 
cijos jai suteiktas teises, kurios neįeina 
į jai atskaitingų organų — TSRS AT Pre- 
zidiumo, TSRS MT ir TSRS ministeri- 
jų — kompetenciją. TSRS AT renka jai 
atskaitingą AT Prezidiumą, sudaro jai 
atskaitingą ir atsakingą vyriausybę — 
TSRS Ministrų Tarybą, renka TSRS 
Aukščiausiąjį Teismą ir skiria TSRS Ge- 
neralinį prokurorą. TSRS AT turi neri- 
botą teisę kontroliuoti visų kitų val- 
džios organų veiklą. TSRS AT leidžia 
įstatymus, tvirtina TSRS AT Prezidiumo 
įsakus. TSRS AT susideda iš dvejų ly- 
giateisių rūmų: Sąjungos Tarybos ir 
Tautybių Tarybos, kurios renka savo 
pirmininkus ir jų pavaduotojus. Sąjun- 
gos Taryba atstovauja bendriesiems vi- 
sos taryb. liaudies interesams, Tautybių 
Taryba — specifiniams atskirų TSRS tau- 
tų ir tautybių interesams. Rinkimai į Są- 
jungos Tarybą vykdomi rinkiminėmis 
apygardomis pagal normą — vienas de- 
putatas nuo 300000 gyventojų; į Tau- 
tybių Tarybą — pagal normą — 25 depu- 
tatai nuo kiekvienos sąj. respublikos, 
11 nuo kiekvienos auton. respublikos, 
5 nuo kiekvienos auton. srities ir 1 de- 
putatas nuo kiekvienos nac. apygardos. 
Rinkimai į TSRS AT pirmą kartą Tary- 
bų Lietuvoje įvyko 1941.1.12. Lietuvos 
TSR gyventojai į Sąjungos Tarybą iš- 
rinko 10 deputatų, o į Tautybių Tary- 
bą — 25 deputatus. TSRS AT abejų rū- 
mų sesijos prasideda ir baigiasi vienu 
metu. TSRS AT sesijas šaukia jos Prezi- 
diumas: eilines — 2 kartus per metus, 
neeilines — AT Prezidiumo sprendimu 
arba vienai sąj. respublikai reikalaujant. 
Bendrame TSRS AT rūmų posėdyje iš- 
renkamas nuolat veikiantis TSRS AT 
Prezidiumas tokios sudėties: TSRS AT 
Prezidiumo pirmininkas, 15 pirmininko 
pavaduotojų (po vieną nuo kiekvienos 
sąj. respublikos), Prezidiumo sekreto- 
rius ir 16 Prezidiumo narių. TSRS AT 
renka nuolatines ir laikinas komisijas, 
sudaro seniūnų tarybas. TSRS AT suda- 
ro nacionalinę parlamentinę deputatų 
grupę, kuri įeina į Tarpparlamentinę 
sąjungą. 

Lietuvos TSR AT yra vienerių rūmų. 
Jos kompetencijai priklauso: Lietuvos 
TSR Konstitucijos priėmimas ir keiti- 
mas, remiantis TSRS Konstitucija; Lietu- 
vos TSR liaudies ūkio plano ir biudže- 
to tvirtinimas, amnestijos ir malonės 


118 AUK— AUK 


suteikimas Lietuvos TSR teismo organų 
nuteistiems piliečiams; Lietuvos TSR at- 
stovavimo tarpt. santykiuose nustaty- 
mas; Lietuvos TSR AT Prezidiumo rin- 
kimas ir jo įsakų tvirtinimas; Lietuvos 
TSR vyriausybės — Ministrų Tarybos — 
sudarymas ir jos veiklos kontrolė; Lie- 
tuvos TSR Aukščiausiojo Teismo rinki- 
mas. Lietuvos TSR AT renka respubli- 
kos piliečiai — po 1 deputatą nuo 
10 000 gyventojų. Lietuvos TSR AT ren- 
ka AT Prezidiumą, kurį sudaro: pirmi- 
ninkas, 2 pirmininko pavaduotojai, Pre- 
zidiumo sekretorius ir 11 Prezidiumo 
narių. Lietuvos TSR AT renka AT pir- 
mininką ir jo pavaduotojus. 

Lietuvos Liaudies Seimas, išrinktas 
1940.VII.14—15 visuotinės, lygios ir tie- 
sioginės rinkimų teisės pagrindu, slaptu 
balsavimu, 1940.VIII.25 priėmęs Lietuvos 
TSR Konstituciją, nutarė paskelbti Liau- 
dies Seimą laikinąja Lietuvos TSR 
Aukščiausiąja Taryba. Jos įgaliojimams 
pasibaigus, 1947.II.9 įvyko antrojo šau- 
kimo Lietuvos TSR AT rinkimai. Tre- 
čiojo šaukimo AT rinkimai įvyko 
1951.1.18, ketvirtojo — 1955.11.27, penk- 
tojo — 1959.III.15. Per Lietuvos TSR 
šeštojo šaukimo AT rinkimus, įvyku- 
sius 1963.III.17, buvo išrinkta 290 depu- 
tatų iš darbininkų, kolūkiečių, inteligen- 
tijos, visi — komunistų ir nepartinių blo- 
ko atstovai. Deputatų tarpe — 33,195 
moterų, 54,1495 darbininkų ir kolūkie- 
čių, dirbančių gamyboje, 83,4595 nebu- 
vusių pereito šaukimo deputatais. 

Lit.: Tarybų Socialistinių Respublikų Są- 
jungos Konstitucija (pagrindinis įstatymas), 
V., 1958; Lietuvos Tarybų Socialistinės Res- 
publikos Konstitucija (pagrindinis įstatymas), 


V., 1962; Liaudies Seimo stenogramos, K., 
1940. 


AUKŠČIAUSIOSIOS TARYBOS PREZI- 
DIUMAS — TSRS, sąjunginių ir auto- 
nominių respublikų valstybinės val- 
džios organas, visoje savo veikloje 
atskaitingas atitinkamai Aukščiausiajai 
Tarybai. 


AUKŠKELIAI — kaimas Raseinių rj., 
Viduklės apyl., 3 km į š. v. nuo Viduk- 
lės, prie Žemaičių plento ir Radviliš- 
kio—Sovetsko geležinkelio susikirtimo. 
353 gyv. (1959). Bitumo ir naftos bazės, 
pr. m-la (nuo 1911), biblioteka. A. mini- 
mi 1749, 


AUKŠTADVARIO AUKŠTUMA — cent- 
rinė, aukščiausia Dzūkų aukštumos dalis, 
esanti Trakų rj. vakaruose. Plotas apie 
800 km?, aukšč. taškas — Gidanonių kal- 
nas (258 m). Pietuose A. a. pereina 
į Alytaus aukštumą, rytuose — į Tra- 
kų aukštumą. Aukštadvario aukštumoje 
daug labai riedulingų galinių morenų, 
keimų, moreninių kalvų, gilių daubų, 
glacigeninių rinų (su būdingais rini- 
niais ežerais — Vilkokšnio, Sienio, Skre- 
bio). Netoli „Aukštadvario prasideda 
Verknė ir Strėva, kurių baseinams pri- 
klauso didžioji A. a. dalis. Vaizdingos 
kalvos, daugybė ežerų stačiais miškin- 
gais krantais daro A. a. vienu gražiau- 


siųjų Lietuvos kampelių, kurį gausiai 
lanko turistai. 


AUKŠTADVARIO DRAUSTINIS — land- 
šaftinis draustinis Trakų rj., Aukštadva- 
rio apylinkėse. Plotas 4000 ha. Paviršius 
labai kalvotas, dengiamas gargždingų 
žvyrų, riedulingų priemolių; daug kur 
aptinkama kalkinių tufų. Daug ežerų; 
didžiausieji: Nava, Sienis, Verniejus, 
Negasčius. Yra sūroko vandens šaltinių. 
Apie !/; draustinio ploto užima miškai. 
Auga reti augalai — kardalapiai garbe- 
niai, mažieji plukeniai, svogūninės dan- 
tažolės. Yra 20 m aukščio ir 4,4 m peri- 
metro vad, Adomo Mickevičiaus ąžuolas 
(po juo, viešėdamas Aukštadvaryje, 
mėgdavęs sėdėti Mickevičius). Į p. nuo 
Aukštadvario yra XIII-XIV a. pilia- 
kalnis, vad. Pilies kalnu, į š. r.— Kar- 
tuvių kalnas, kuriame buvo kariami 
1863 metų sukilimo dalyviai. A. d. la- 
bai mėgstamas turistų. 


AUKŠTADVARIS — 1. Miestelis Trakų 
Ij, 24 km į r. nuo Jiezno, prie kelio 
į Trakus, dar vad. Aukštdvariu; apy- 
linkės centras. 804 gyv. (1959). Įsikū- 
ręs Verknės deš. krante, ties Pilaitės ir 
Navos ežerais. Plano struktūra stačia- 
kampė. Į š. r. nuo A. yra Skrebio, Marč- 
ežerio, į p. v.— Negasčiaus, Sienio ir kt. 
ežerai. Prie Verknės 1959 pastatyta 
300 KW hidroelektrinė. Pieninė, girinin- 
kija. Buv. dvaro rūmuose 1955 įsikūrė 
Resp. tuberkuliozinė ligoninė (1963 tu- 
rėjo 50 lovų). Veikia 25 lovų apylinkės 
ligoninė. Ž. ū. technikumas (nuo 1959), 
vid. m-la (nuo 1918), vaikų darželis (nuo 
1962), kultūros namai, biblioteka. Gra- 
žios A. apylinkės vasarą sutraukia daug 
poilsiautojų. Prie Skrebio ež. įsikūrusi 
Kauno Politechnikos in-to turistinė bazė. 

Apie 0,5 km į p. v. nuo A., Verknės 
kair. krante, yra piliakalnis, įrengtas 
ant atskiros stačiašlaitės kalvos. Iš š. ją 
juosia Verknė, iš p. r. beveik prieina 
Pilaitės ež., o iš kt. pusių — dirbami lau- 
kai, kur aptiktos senosios gyvenvietės 
liekanos. Piliakalnio aikštelė 80 m il- 
gio ir 50 m pločio; r., p. ir v. pakraš- 
čiuose išlikusios pylimo žymės. 1957— 
1960 Lietuvos TSR MA Istorijos in-tas 
tyrinėjo piliakalnio aikštelės p. v. ir 
v. dalį, o 1957—58 — piliakalnio papė- 
dėje esančią gyvenvietę. Kasinėjimų 
metu surinkta apie 1800 įv. laikų dirbi- 
nių, maždaug 19000 keramikos frag- 
mentų, daug gyvulių kaulų ir kt. ar- 


Aukštadvaris 1. Hidroelektrinė 


cheologinės medžiagos. Tyrinėjimų me- 
džiaga rodo, kad piliakalnis buvo apgy- 
ventas jau II-I a. pr. m. e, Aikštelės 
tuo metu būta beveik trečdaliu mažes- 
nės, negu dabar, ir apsaugotos nesudė- 
tinga medine, akmenimis sutvirtinta už- 
tvara. Užtvaros vidaus pusėje, aikštelės 
pakraščiuose, stovėta keturkampių stul- 
pinės konstrukcijos pastatų su atvirais 
židiniais viduje. Aplink pastatus aptik- 
ta tik keletas smulkių geležies gargažių, 
akmeninių trinamųjų girnų dalių, akme- 
ninių kirvukų su skyle kotui, kauli- 
nių įrankių, lipdytinės keramikos su 
nežymiai brūkšniuotu paviršiumi bei 
gyvulių kaulų. I—IV a. piliakalnio 
pylimo vietoje buvo vienas ilgas pa- 
statas, suskirstytas į daugelį 2X2 m 
arba 2X3 m dydžio gyvenamųjų su 
atvirais židiniais ir ūkinių patalpų, 
kuriose aptikta to meto papuošalų, 
geležinių įrankių, suanglėjusių kviečių 
ir arkliapupių, šiek tiek lipdytinės juo- 
du. glūdintu paviršiumi bei nemaža 
brūkšniuotosios keramikos, įv. gyvulių 
kaulų ir kt. Tam pačiam laikotarpiui 
skirtinos ir čia aptiktos krosnies metalui 
lydyti liekanos. Pastatų liekanų iš V— 
X a. piliakalnyje nerasta. Aptikti to lai- 
kotarpio pylimo sutvirtinimai bei pa- 
vieniai dirbiniai rodo, jog piliakalnis 
tuo metu nebuvo pastoviai gyvenamas, 
o naudojamas tik pavojaus atveju jo 
papėdėje gyvenusių žmonių. Papėdėje 
būta nedidelių medinių keturkampių pa- 
statų su židiniais, padarytais iš molio ir 
akmenų. Tam. pat laikotarpiui skirtinos 
krosnelių metalui lydyti liekanos, taip 
pat įv. dirbiniai. 

X-—-XIV a. piliakalnyje stovėjo medi- 
nė pilaitė, sudegusi maždaug XIII-—- 
XIV a. Viršuje ji buvo apjuosta iki 


Aukštadvaris 1. Miestelio vaizdas nuo Navos ež. 


S m aukščio pylimu, sutvirtintu guls- 
Člais bei stačiais rąstais, o papėdėje — 
iki 2,5 m gylio ir 6—8 m pločio grioviu. 
Pilies kiemo pakraščiuose, prie pat py- 
limo, stovėjo 3X4 m arba 4X4 m dy- 
Ži0 gyvenamieji bei ūkiniai pastatai. 
Tyrinėjimų metu buvo atkasta 6 gyve- 
Namųjų ir 3 ūkinių pastatų liekanos. 
Gyv. pastatai buvo su medinėmis grin- 
dimis, o kampe stovėjo iš molio ir ak- 
Menų plūkta krosnis. Aplink pastatus 
aptikta nemaža tam laikotarpiui būdingų 
dirbinių: vėlyvųjų geležinių strėlių ant- 
galių, žalvarinių bei geležinių cilindrinių 
SPynų raktų, žalvarinių pasaginių bei 
apskritų plokštinių segių, žiestos ke- 
famikos, suanglėjusių rugių, kviečių, 
Miežių, avižų, žirnių, vikių, pupų ir kt. 


Aukštadvaris 1. Keramika iš piliakalnio: a — 


(Paltinis su brūkšniuotu paviršiumi 


i 


puodas 
Paviršius, b — lipdytinis puodas su grublėtu 
tato i (V—VIII a.); c —ant žiedžiamojo 
gamintas puodas (X—XIV a.) 
Ryškesnių X—XIII a. pastatų liekanų 
Senojoje piliakalnio papėdės gyvenvie- 
ele neaptikta. Galimas daiktas, kad 
daug pilies valdovui priklausiusių žmo- 
nių jau buvo nusikėlę į dab. A. mies- 
telio ribas, Piliakalnyje aptikta ir 
XV-XVII a. dvaro pastatų liekanų 
(Koklių, plytų, akmeninių grindinių). 
ašytiniuose ist. šaltiniuose A. mini- 
Mas nuo XVI a. pr. kaip Lietuvos did. 
paščių dvaras. 1518 pastatyta pirmoji 
ažnyčia. Žygimantas Augustas padova- 
nojo A. iš Maskvos atbėgusiam bajo- 
Taa I. Liackiui. 1569 Žygimantas Augus- 
as suteikė miestelio privilegiją. I. Liac- 
10 palikuonis J. Liackis 1629 pastaty- 
Mo mūrinę bažnyčią ir dominikonų 
Vienuolyną, prie kurio buvo įsteigta 
I m-la (1805 joje mokėsi 3 mokiniai, 
11 — 37). 1832 caro valdžia vienuoly- 
ną ir m-lą uždarė. 1864 įsteigta valdinė 
Aa Nuo XIX a. pradžios A. miestelis, 
i aras ir aplinkiniai kaimai (1100 de- 
Imtinių žemės) priklausė dvarininkams 
d alevskiams. Pas juos dažnai svečiuo- 
avosi poetas A. Mickevičius. XIX am- 


Aukštadva 
2iedinis a. 


Nntsmilkinis; 


b— žalvarinė lankinė segė su trikampe kojele; 


žiuje A.— valsčiaus centras. 1897 mies- 
telyje buvo apie 30 kiemų su 711 gy- 
ventojų. XX a. pr. pagal inž. M. Gird- 
vainio projektą B. Malevskis įkūrė A. 
dvare stambų žuvininkystės ūkį, gyva- 
vusį iki 1940. Dvaro tvenkiniuose buvo 
auginami upėtakiai. Prieš I pasaul. karą 
ūkis parduodavo iki 3200 kg upėtakių 
per metus. Upėtakiai buvo išvežami 
į Peterburgą ir kt. Rusijos miestus. 
1918 įsteigta prog-ja. 1918 pab. susikūrė 
A. valsčiaus rev. k-tas, miestelyje sto- 
vėjo Raudonosios Armijos 5-sis Vilniaus 
pulkas. Burž. laikais A. buvo valsčiaus 
centras (1923 — 815 gyv.). 1923 moterų 
kultūros d-ja įsteigė mergaičių ž. ū. 
m-lą, veikusią iki II pasaul. karo. 1923— 
1927 veikė dvimečiai mkt. kursai, iš- 
leidę 4 laidas. Miestelis sparčiai didėja. 
Statomi mūriniai gyv. namai, 1963 pa- 
statytas 400 vietų ž. ū. technikumas, 

Lit.: O. IMokposckuū, ApxeoAOrnvecKaa Kap- 
ra Bunenckož ryGepuuu, BuabHa, 1893; E. Da- 
nilevičius, V. Karvelis, Vilniaus apylinkėmis, 
V., 1962 [p. 89—93]; V. Daugudis, Aukštadva- 
rio piliakalnio įtvirtinimai ir pastatai. —,,LTSR 
MA darbai", 1962, A 1. 

2. Kaimas Panevėžio rj, Ramyga- 
los apyl., 3 km į p. nuo Ramygalos, prie 
Kėdainių —Panevėžio plento. 138 gyv. 
(1959). Kultūros namai (nuo 1959). A. 
dvaras minimas 1585. Ties A. 1919 įvy- 
ko Panevėžio raudongvardiečių susirė- 
mimas su kontrrevoliucionieriais. 

3. Kaimas Rokiškio rj,  Panemu- 
nio apyl, 6 km į š. nuo Pandėlio; 
kolūkio centras. 93 gyv. (1959). Per A. 
teka Nemunėlis, eina kelias iš Pane- 
munio į Papilį. Lentpiūvė, pr. m-la 
(nuo 1947), biblioteka (1954). 1923 bu- 
vo 64 gyv. 


AUKŠTAGIRĖ — kaimas Šilalės rj., Lau- 
kuvos apyl., 8 km į š. v. nuo Kaltinėnų. 
44 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1950). Kai- 
me yra Aukštagirės kalnas (215 m), ant 
kurio būta pilies. 


AUKŠTAIČIAI — lietuviai, kalbantys vie- 
na iš dviejų pagrindinių lietuvių kal- 
bos tarmių, kurioje senoviniai garsų jun- 
giniai *tj, *dj ir prieš trumpąjį d virto 
afrikatomis č, dž. Senovėje A. reiškė 
tik geografinę sąvoką: šiuo vardu buvo 
vadinami lietuviai, gyvenantys į r. nuo 
Nevėžio. Aukštaitijos vardas ist. šalti- 
niuose minimas nuo XIV a. pradžios: 
Dusburgo kronikoje, rašant apie 1294— 
1300 įvykius, lietuvių žemės kairiajame 


AUK— AUK 119 


Nevėžio krante vadinamos „„Austechia“; 
1323.X.2 Gedimino taikos sutartyje su 
Livonijos ordinu minima „terra Eystoy- 
then". Pirminę geografinę vardo reikš- 
mę rodo ir 1420.III.11 Vytauto laiškas 
imperatoriui Zigmantui, kuriame rašo- 
ma, kad Žemaitija ir Aukštaitija „visada 
buvo ir dabar yra ta pati Lietuva, nes 
viena kalba ir tie patys žmonės... Že- 
maičiai likusią Lietuvą vadina Aukštai- 
tija, nes šioji žemė, palyginti su Žemai- 
tija, yra aukščiau". Kadangi Žemaitija 
senovėje turėjo tam tikrą politinį sa- 
varankiškumą, tai Aukštaitijos ir Žemai- 
tijos vardai gavo taip pat politinę, ad- 
ministracinę ir iš dalies etnografinę 
reikšmes. D. Kleino liet. kalbos grama- 
tikoje (1653) jau duota ir dialektologinė 
žemaičių vardo reikšmė. Aukštaitijos 
gyventojų tarmei pavadinti A. Šleiche- 
rio liet. kalbos gramatikoje (1856) pra- 
dėtas vartoti A. (hochlitauisch) termi- 
nas, kuris ilgainiui tvirtai įsigalėjo 
lit-roje. Iki tol lietuviškuose, rusiškuose 
ir lenkiškuose raštuose Aukštaitija buvo 
vadinama Lietuva (Litva), o jos gyven- 
tojai — lietuvininkais ir lietuviais. Kai 
kas mėgino A. ir kitaip vadinti — kal- 
nėnais, kalniniais, aukštočiais ir aukš- 
tiečiais, tačiau šie vardai neprigijo. Iš- 
nykus senajam adm. padalijimui, susi- 
formavus lietuvių nacijai, žemaičių ter- 
minas imtas taikyti nebe visam geogra- 
finiam-administraciniam Žemaitijos plo- 
tui, bet tik vakarinei jo daliai, kurios 
gyventojų kalba tuomet jau buvo ryš- 
kiai atsiskyrusi nuo kitų lietuvių kal- 
bos. Taigi imta skirti dvi pagrindinės 
liet. kalbos tarmės — žemaičiai ir A., 
kurių riba eina linija Vegeriai—Kruo- 
piai—Šiupyliai—Amaliai—Kybartai—Bū- 
lėnai—Bubiai—Pakapė—Kiaunoriai—Ty- 
tuvėnai—Šiluva—Raseiniai—Kalnujai— 
Vadžgirys —Eržvilkas —Eičiai—Lauksar- 
giai —Sartininkai —Naumiestis—Šilutė— 
Minijos žiotys. 

A. tarmėje pralietuviški garsai (ypač 
balsiai) išliko mažiau pakitę, negu že- 
maičių. Ypač archaiška vakarinės A. 
dalies fonetika. Vakariečių pietiečių 
tarmės pagrindu susiformavo literatū- 
rinė liet. kalba. A. paprastai skirs- 
tomi į vakariečius, nekietinančius „1“ 
prieš „e“, „ė“, viduriečius, kietinančius 


ris 1. Archeologiniai radiniai iš piliakalnio (a—d — III—VIII a.; e—h — X—XIV a.) ir iš gyvenvietės (:—m — V-—VIII a.): a — žalvarinis 
c — geležinė lankinė segė su suktu lankeliu; d — žalvarinės antkaklės su 


Ūginiai 2 
ao galais fragmentas; e — geležinė diržo sagtis; f — žalvarinė apskrita plokštelinė segė; g — žalvarinė pasaginė segė su atvyniotais galais; 
Varinis raktas; i — kaulinis dirbinys; j—k — geležiniai smeigtukai; 1 — žalvarinis lankinės segės fragmentas; m — geležinis meškerės kabliukas 


120 "AUK— AUK 


minėtąjį „I“, bet išlaikančius sveikus 
„an“, „am“, „en“, „em“ („Iladas'— le- 
das, „lėkti“, „ranka“, „kampas“, „pen- 
ki“, „pempė“), rytiečius, „an“, „am“, 
„en“, „em“ paverčiančius į „on“, „om“, 
„en“, „ėm“ („o“ ir „ė“ atviresni, negu 
lit. kalboje) arba „un“, „um“, „in“, „im“ 
(„ronka“ || „runka“, „kompes“ || „kum- 
as“, „pėnki“ || „pinki“, „pėmpe" 
i „pimpe“) ir dzūkus, „t“, „d“, „tv“, 
„dv“ prieš „i“, „į“, „y“, „ie“ verčiančius 
1 Cal a UZ CV OZ, ITC 
„dž“ į „c“, „dz“ (pvz., „cik"— tik, „dzi- 
delis"— didelis, „cyla"— tyla, „dzygc"— 
dygti, „ciesa"— tiesa, „dziena"— diena, 
„Cvinkc“— tvinkti, „,apac(i)a"— apačia, 
„dz(i)augsmas'— džiaugsmas). Ž. Tarmės. 

Aukštaitija, didžiausia Lietuvos etno- 
grafinė sritis, turi savitų materialinės 
kultūros bruožų. (Jos ribos beveik su- 
tampa su A. tarmės ribomis. Dalis pa- 
čių rytinių A. per pastaruosius šimtme- 
čius įsiliejo į baltarusių etninę sudėtį.) 
Kapitalizmo laikotarpiu aukštaičiams bū- 
dingas tėvų ūkio dalijimas tarp visų 
vaikų, todėl čia dažnos mažos sodybos. 
R. rajonuose (ypač buv. Vilniaus krašte) 
išliko daug gatvinių, praeityje būdingų 
visai Lietuvai, kaimų, kuriuose gyvena- 
mieji namai galu atsukti į gatvę, prie- 
šais namą stovi svirnas ir t. t. (Ž. So- 
dyba). A. gyvenamieji namai XIX a. 
susidėjo tik iš 3 svarbiausių patalpų — 
priemenės, pirkios ir kamaros. Savitų 
konstrukcinių bei architektūrinių bruo- 
žų turėjo ir aukštaičių svirnai, klojimai 
bei kt. trobesiai. R. rajonuose iki kolek- 
tyvizacijos, be dalgio, javams kirsti vie- 
tomis vartotas piautuvas, 0 š. r. rajo- 
nuose dalgelė su grėbliuku. A, tradi- 
ciniams drabužiams būdingi šviesių spal- 
vų deriniai. Čia ilgiau negu kitose et- 
nografinėse Lietuvos srityse (iki XIX a. 
pab.) išliko ištekėjusių moterų galvos 
danga — nuometas. A. moterys daugiau 
negu kitose srityse audžia buitinių de- 
koratyvinių audinių (lovatiesių, rank- 
šluosčių), tik šalia tradicinių geometrinių 
raštų pastaraisiais metais labiau paplito 
stambūs augaliniai motyvai. Drauge su 
visai Lietuvai būdingais valgiais, pusry- 
čiams pagal tradiciją valgoma bandų ar 
blynų, pietums duodama nuo pusryčių 
likusi sriuba ir mėsa, dažniau negu ki- 
tose srityse vartojama varškė. A., ilgus 
laikus gyvenę kaimuose, išlaikė daugiau 
bendruomeninio gyvenimo bruožų, tra- 
dicinio vaišingumo. Į vestuves sueidavo 
visi kaimo žmonės. Dažnai vienas ar 
keletas kaimų turėjo savo atskiras kapi- 
nes. P. r. rajonuose išliko raudojimo 
paprotys. A. materialinė kultūra turi 
bendrų bruožų su Baltarusijos ir r. Lat- 
vijos valstiečių kultūra. Kapitalizmo lai- 
kotarpiu valstiečiams įsijungus į prekinį 
ūkį, daugiau vartojant fabrikinių dirbi- 
nių, atskirų Lietuvos etnografinių sričių 
buitiniai ypatumai palaipsniui ėmė nyk- 
ti. Taryb. metais, žemės ūkyje įsivyra- 
vus visuomeniniam gamybos būdui, 
įrankiai, pastatai, drabužiai ir kt. ma- 
terialinė kultūra neteko etnografinių 


bruožų, o kai kurie A. senųjų papročių 
elementai atsispindi ir naujojoje socia- 
listinio kaimo buityje. 


AUKŠTAIČIŲ AUKŠTUMA — didžiau- 
sioji Baltijos aukštumų ruožo dalis, 
esanti tarp Neries pietuose, Dauguvos — 
šiaurėje, Šventosios — vakaruose. Ry- 
tuose ji staigiai leidžiasi į Pietryčių 
smėlingąją lygumą, o netoli Dūkšto 
jungiasi su Švenčionių kalvagūbriu, ku- 
ris nusitęsia į p. r., į BTSR teritoriją. 
Šiaurėje A. a. pereina į Latvijos TSR te- 
ritoriją ir joje nutrūksta ties Dauguva. 

Vakariniu A. a. pakraščiu tęsiasi ban- 
guotų lygumų ruožas. Jis prasiplečia 
ties Šventosios vidurupiu, tarp jos kair. 
intakų Virintos, Siesarties, Širvintos, 
sudarydamas Svėdasų, Kurklių, Širvintų 
plynaukštes. Jos susidarė tose vietose, 
kur ledyno plaštakos tirpdamos apklojo 
paviršių  dugnine morena. Likusioje 
A. a. dalyje vyrauja kalvotas daubotas 
moreninis reljefas, susidaręs ledyno 
plaštakų ir liežuvių pakraštyje iš gali- 
nių morenų. Kaimyninių ledyno plaš- 
takų arba liežuvių sąlytyje susiformavo 
4 aukštesni kalvų masyvai: Zarasų (Sė- 
lių) aukštuma, Utenos aukštuma, Molė- 
tų aukštuma ir Riešės aukštuma. Aukš- 
čiausi A. a. taškai yra Utenos aukštu- 
moje: Piliakalnis (246 m) —į p. nuo 
Tauragnų, Klyklių kalnas (237 m) — 
į š. nuo Tauragnų, Kaboriškių kalnas 
(235 m) —ties Tauragnais. 

A. a. reljefui labai būdingos rinos. 
Daugiausia jų yra Molėtų aukštumoje 
ir Zarasų— Dusetų apylinkėse. Rinos 
dažniausiai yra statmenos kalvyno pa- 
kraščiui, t. y. šiaurės vakarų— pietryčių 
arba vakarų—rytų krypties. Zarasų (Sė- 
lių) ir Utenos aukštumoje, kur veikė 
įv. krypčių ledynų plaštakos, rinos iš- 
sidėsčiusios keliomis viena kitai statme- 
nomis kryptimis. Rinų dugnas nelygus; 
pagilėjimuose telkšo ežerai. 

A. a.— ežeringiausia Lietuvos dalis: 
ežerai užima per 495 jos ploto. Jie čia 
susispietę į 4 grupes — ežerynus. To- 
liausia pietuose yra Dubingių ežerynas; 
žymiausi jo ežerai — Dubingių, Baluošo, 
Žverno. Nuo jo į š. yra Molėtų ežery- 
nas, kuriam priklauso Juodieji ir Baltieji 
Lakajai, Stirnių ežeras. Žeimenos aukšt- 
upio ežerai sudaro Kaltanėnų ežeryną; 
čia, be kitų, yra giliausias Lietuvoje 
Tauragno ežeras. Daugiausia didelių eže- 
rų yra Zarasų —Dūkšto ežeryne; jis ap- 
ima didžiausią Lietuvoje Drūkšių ežerą, 
Dūkšto, Luodžio, Avilių, Sartų ežerus. 
Didžioji dauguma A. a. pelkių — ežeri- 
nės kilmės žemapelkės. Jos dažniausiai 
mažos, bet gana gilios. Kai kur kelios 
pelkės susijungia į vieną šakotą pel- 
kyną; tokie yra Raistiniškių (netoli Za- 
rasų), Suginčių (ties Molėtais) pelkynai, 
Kazitiškio durpynas (tarp Ignalinos ir 
Dūkšto) ir kt. Beveik visa A. a. pri- 
klauso Neries baseinui. Jos v. šlaitus 
ir centr. dalį drenuoja Šventoji su savo 
kair. intakais Širvinta, Siesartimi, Vi- 
rinta, Anykšta, Vyžuona. Iš ežerų, esan- 
čių pietrytiniame A. a. pakraštyje, van- 
denį surenka kitas Neries intakas — 
Žeimena. Tik šiaurrytinio A. a. kampo 


nuotėkis patenka į Dauguvą jos inta- 
kais Dysna, Laukesa ir Lukšta. 

A. a. dirvožemių danga labai marga. 
Daugiausia yra velėninių jaurinių dir- 
vožemių, kurių didžioji dalis vidutiniš- 
kai arba labai sujaurėjusi. Nemaža dir- 
vožemių yra erozijos paveikta. Didžiau- 
si A. a. miškų masyvai yra r. krašte, 
prie Žeimenos lygumos, — tai Labanoro 
giria ir Užvinčio miškai. Iš A. a. nau- 
dingųjų iškasenų itin svarbus neogeno 
laikotarpio kvarcinis smėlis ties Anykš- 
čiais; iš jo gaminamas stiklas. Daug sta- 
tybinio smėlio yra apie Dusetas, žvy- 
ro — prie Utenos, molio — Zarasų, Ute- 
nos, Širvintų apylinkėse. Riedulių pri- 
barstyta kone visoje A. a. teritorijoje. 

Aukštaičių aukštumoje yra Molėtų, 
Utenos ir Zarasų adm. rajonai, be to, 
Ukmergės, Anykščių rajonų p. r. da- 
lys, Širvintų rajono š. dalis ir Vilniaus, 
Švenčionių, Ignalinos rajonų š. v. da- 
lys. Per A. a. eina Kauno— Daugpilio, 
Vilniaus—Ukmergės, Vilniaus—Utenos 
ir kt. plentai, Panevėžio—Švenčionėlių, 
Vilniaus—Daugpilio glžk. 


„AUKŠTAIČIŲ ŽĖMĖ“ — buržuazinis 
savaitraštis, ėjęs 1937 Ukmergėje. 


„AUKŠTAITIS“ — buržuazinis laikraš- 
tis, ėjęs 1933 triskart per mėnesį Pa- 
nevėžyje. 

AUKŠTAKALNIAI — 1. Kaimas Lazdijų 
Ij, Lazdijų apyl, 6 km į p. v. 
nuo Lazdijų. 138 gyv. (1959). Prie A. 
yra Aukštakalnio ir Lukštelio ežerai. 
Aštuonmetė m-la (1919—49 pradinė, 
1949—62 septynmetė). A. valstiečiai 
baudžiavą ėjo Dumblio dvare; dalyva- 
vo 1863 sukilime. 

2. Kaimas Rokiškio rj., Kamajų apyl., 
14 km į p. nuo Rokiškio, 4 km į š. r. nuo 
Kamajų, prie Aukštakalnių ežero; kol- 
ūkio centras. 116 gyv. (1959). Malūnas, 
lentpiūvė. 

3. Kaimas Ignalinos rj, Sokiškių 

apyl., 5 km į š. v. nuo Dūkšto, prie ke- 
lio į Salaką. 87 gyv. (1959). Š. dalis va- 
dinama A. Pirmaisiais, p.— A. Antrai- 
siais. Rytuose yra Taujenio ež., šiaurė- 
je — Luodykščio ež. Kaime 1941.VIII.29 
žuvo partizanas komunistas J. Gvildys; 
VIII.30 mūšyje su hitlerininkais ir vie- 
tiniais burž. nacionalistais — partizanai 
komunistai B. Mikulėnas, J. Semiano- 
vas, P. Žilinskas ir grupės vadas V. Šu- 
pinis. 
AUKŠTAKALNIS Povilas [g. 1915.XI.8 
Šiauliškiuose (Prienų rj.)] — inžinierius 
mechanikas, technikos mokslų kandida- 
tas (1956). 1947 baigė Kauno un-tą. Nuo 
1947 dėstė Kauno un-te, vėliau Poli- 
technikos in-te (KPI), nuo 1960 docen- 
tas, nuo 1962 KPI Šiaulių vakarinio f-to 
bendrųjų disciplinų katedros vedėjas. 
Paskelbė moksl. straipsnių apie metalų 
mechanines savybes. Knygos „Medžiagų 
atsparumas“ (1959) bendraautoris. 


AUKŠTAKALNIS — 1. Moreninės kilmės 
kalva Vygreliuose, 30 km į v. nuo Kal- 
varijos, ties šiauriniu Vyžainių ež. galu, 
prie pat Lenkijos sienos. Aukštis 281 m. 
Priklauso Sūduvos aukštumai. 


2. Ežeras Lazdijų rj, 4 km į p. v. 
nuo Lazdijų, 2 km į v. nuo plento į Sei- 
nus. Plotas 11 ha. Ežeras ovalus. Krantai, 
Išskyrus šiaurinį, aukšti. Iš A. į Dumb- 
lio ež. teka upelis. Ežeras verslovinis. 


AUKŠTAKALNIŲ EŽERAS — ežeras Ro- 
kiškio rj, 12 km į p. nuo Rokiškio. 
Plotas 23 ha. Ežeras pailgas, nenuteka- 
mas. Krantai sausi. Ežeras verslovinis. 


AUKŠTAKOJIS Juozas [1916 Petraus- 
kuose (Molėtų rj.) — 1943.IV.4  Tros- 
vikovkoje (Oriolo sr.)] — partinis dar- 
buotojas. Nuo mažens dirbo pas dvari- 
ninkus, 1941 priimtas kandidatu į VKP(b) 
narius. Buvo Želvos vls. (Ukmergės 
aps.) Žž. ū. komisijos pirmininku, pas- 
kui Ukmergės amatų m-los polit. dar- 
buotoju, paruošų darbuotoju. 1941.VIII 
stojo į Raudonąją Armiją ir kaip 43 
8vardijos latvių šaulių divizijos karys 
941 pab. dalyvavo mūšiuose prie 
Maskvos, buvo sunkiai sužeistas, Pagi- 
J€s atvyko į 16 liet. diviziją. Žuvo fronte. 


AUKŠTAMIŠKIŲ PĖLKĖ — pelkė Plun- 
Bės rj., 18 km į p. v. nuo Plungės, 5 km 
! P. r. nuo Kulių, netoli Žvelsos (Mini- 
Jos intako). Plotas 140 ha. Sausuminės 
Ilmės plynraistinė aukštapelkė su du- 
buringaisiais kompleksais. Durpių klodo 
didž. storis 4,8 m, vid. 2,7 m. Durpės 
fuskuminės; susiskaidymas 25—3575, pe- 
€ningumas 3,1—7,1 56. 


AUKŠTASIS BALBIERIŠKIS — kaimas 
Prienų rj., Balbieriškio apyl, 1,5 km 
Iš. v. nuo Balbieriškio. 125 gyv. (1959). 
almas stovi viršutinėje Nemuno slė- 
Nio terasoje, aukščiau, negu Balbieriškis. 
Š V. prieina Balbieršgirės miškas. Iki 
Urž. žemės reformos A. B. priklausė 
albieriškio dvarui. Burž. metais veikė 
r “P kuopelė, vok. faš. okupacijos me- 
I K Petriko taryb. partizanų būrio 
Ovotojai (S. ir P. Naujaliai ir kt.). 


AUKŠTASIS TYRAS, Didysis Tyras, La- 
Pės Tyras, — pelkė Plungės rj, 8 km 
! V. nuo Rietavo. Plotas 452 ha. Pelkė 
Ino dariusi Jūros ir Žvelsos (Minijos 
O) vandenskyroje. Ją supa Patyrio 
L Didesniąją dalį užima kupstuota 
E ynraistinė aukštapelkė, mažesniąją — 
Pasnmė žemapelkė. Durpių klodo didž. 
Koris 9,4 m, vid. 4,6 m; vid. susiskai- 
ymas 2505, vid. peleningumas 3,49. 
Urpių ištekliai 18,7 mln. m?. Po durpė- 
Mis yra ežerinių nuosėdų. 


AUKSTDVARIS — kaimas Kėdainių rj., 
packampio apyl., 5 km į r. nuo Čekiš- 
“S, kolūkio centras. 196 gyv. (1959). 
Tea (įst. apie 1920). Buv. dvaras. 
iš III.21 kaime susiorganizavo B. Ko- 
KOS vadovaujamas sukilėlių būrys. 


AUKSTELKAI — kaimas Radviliškio rj., 
„m įš. r. nuo Radviliškio, prie kelio 


(topas Toji; apyl. centras. 320 gyv. 
4 V. pakraščiu teka Vėzgė; į š. r. 


TdS Radvilonių miškas. Ryšių sky- 
a felčerių-akušerių punktas, aštuon- 
bibl m-la, kultūros namai (nuo 1958), 
34 aaa (nuo 1946). A. minimi 1600 
Nšt Xlemai, 17,5 valako). Burž. naciona- 

ai 1946—52 nužudė komjaunuolius: 


apyl. tarybos pirm. Z. Jonaitį, ryšių sky- 
riaus ved. V. Barkauską ir liaudies gy- 
nėją V. Čepaitį. 

AUKŠTELKĖ — kaimas Šiaulių rj., Gin- 
kūnų apyl, 9 km.į p. v. nuo Šiau- 
lių, abipus Šiaulių—Sovetsko plento. 
247 gyv. (1959). Senelių-invalidų namai, 
ryšių skyrius, aštuonmetė m-la (1944— 
1953 pradinė, 1953—61 septynmetė), 
biblioteka (nuo 1955). Ist. šaltiniuose 
A. dvaras minimas 1795. 


AUKŠTESNIOJI TECHNIKOS MOKYK- 
LA — vidurinė specialioji mokykla, vei- 
kusi Kaune 1920—45. Joje buvo 3 sky- 
riai: statybos, mechanikos ir elektro- 
technikos. Burž. Lietuvoje tai buvo vie- 
nintelė m-la technikams (be kultūrtech- 
nikų) rengti. 1945 pertvarkyta į Kauno 
politechnikumą. 


AUKŠTIEJI KAPLIAI — kaimas Kėdai- 
nių rj., Taučiūnų apyl, 6 km į v. nuo 
Šėtos. 194 gyv. (1959). Per A. K. eina 
Kėdainių — Ukmergės kelias, teka Obe- 
lis; jos deš. intakas Suleva skiria A. K. 
nuo gretimo Žemųjų Kaplių kaimo. Yra 
Šėtos profesinė technikos m-la (1920— 
1960 pradinė), kultūros namai (nuo 
1952), biblioteka (nuo 1950). 


AUKŠTIEJI KŪNO KULTŪROS KŪR- 
SAI — aukštesnioji fizinės kultūros mo- 
kykla, įsteigta 1934 Kaune prie Kūno 
kultūros rūmų. Į kursus buvo priimama 
g-jas baigę vyrai ir moterys. Mokslas 
trukdavo 2 metus. Pagr. dėmesys buvo 
kreipiamas į mokyklinę mankštą, žaidi- 
mus ir sportą. Kursus baigę vyrai įgy- 
davo kūno kultūros mokytojo ir kar. 
parengimo instruktoriaus, moterys — 
kūno kultūros mokytojos ir gailestingo- 
sios sesers specialybes. Kursai išleido 
3 laidas (106 absolventus). 1938 Kauno 
un-te įsteigus fiz. lavinimo katedrą, 
kursai buvo uždaryti. 


AUKŠTiIEJI KŪRSAI — aukštojo mokslo 
įstaiga, veikusi 1920—21 Kaune. Jos 
įsteigimu rūpinosi Aukštųjų mokslų 
d-ja, kuri organizavo A. k. su šiais sky- 
riais: humanitarinių, juridiniu, matema- 
tikos-fizikos, medicinos ir technikos. 
Kursus lankė daugiau kaip 500 klausyto- 
jų. A. k. mokslas buvo einamas pagal 
un-tų nuostatus ir programas. Apie pu- 
sę lėšų jiems išlaikyti sudarė visuome- 
nės aukos, kitas davė vyriausybė. A. k. 
parengė statutą ir sudarė mokslo perso- 
nalo, įrengimų ir klausytojų branduolį 
1922 atidarytam Kauno universitetui. 
1920 A. k. vadovavo Z. Žemaitis, 1921 — 
J. Vabalas-Gudaitis. 


AUKŠTIEJI MOKSLO KŪRSAI — aukš- 
tojo mokslo įstaiga, veikusi 1919—21 
Vilniuje. Pradėjo veikti Tarybų valdžios 
laikotarpiu (1919.III.24). Buvo skaityta 
apie 100 paskaitų iš Lietuvos istorijos, 
liet. lit-ros ir kitų mokslo šakų. Burž. 
Lenkijos kariuomenei užėmus Vilnių, 
A. m. k. kurį laiką neveikė. 


AUKŠTIŠKIAI — kaimas Kelmės rj., Ty- 
tuvėnų apyl., 6 km į š. nuo Tytuvėnų, 
prie Radviliškio—Sovetsko geležinkelio. 
121 gyv. (1959). Į v. nuo A. yra Gaušt- 


AUK— AUK 121 


vinio ež.; iš š. prieina Šimšos miškas. 
Per A. eina Tytuvėnų—Radviliškio ke- 
lias. A. apylinkėse yra apvalus 55 m 
skersmens ir 5—6 m aukščio piliakal- 
nis, vad. Raganinės kapukais. Piliakal- 
nio aikštelė lygi, nesutvirtinta, pakraš- 
tys kiek aukštesnis ir platesnis. Aikšte- 
lėje daug akmenų, randama žmonių 
kaulų. Piliakalnį juosia pelkės. Vok. 
faš. okupantai ir vietiniai burž. nacio- 
nalistai 1941 nužudė A. valstiečius 
J. Benį, R. Tučkų, A. Puidoką. 


AUKŠTKALVIŲ MIŠKAI — miškų ma- 
syvas Kretingos rj., 7 km į š. r. nuo 
Kretingos, abipus Šiaulių —Kretingos 
geležinkelio. Priklauso Kretingos miš- 
kų ūkio Kūlupėnų girininkijai. Plotas 
1630 ha; iš jų 1230 ha medynų, 60 ha 
užima Šatigalio ir Žadeikių pelkės. Į p. 
nuo geležinkelio tęsiasi Aukštkalvių 
(869 ha) ir Rubulių (455 ha) miškai, 
į š.— Girės (308 ha) miškas. Paviršius — 
moreninė lyguma su pavienėmis kalvo- 
mis. P. pakraščiu teka Žemupis (Akme- 
nos intakas). Dirvožemiai velėniniai 
jauriniai, mažai bei vidutiniškai sujau- 
rėję, priemoliniai. Vyrauja mėlyniniai 
eglynai ir pušynai. Medynai savaiminės 
kilmės. Jaunuolynai sudaro 4690, pus- 
brandžiai medynai 1995, pribręstantie- 
ji 1905, brandieji ir perbrendusieji 1695. 
Medynų vid. amžius 50 metų, bonitetas 
II—III, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 
122 ktm/ha. Gausu stirnų, yra briedžių, 
šernų, lapių. Miškai eksploataciniai, tik 
palei geležinkelį apsauginiai. Per A. m. 
lygiagrečiai su geležinkeliu eina kelias 
iš Kretingos į Salantus. 


AUKŠTKIEMIAI, Auškiemiai,— kaimas 
Klaipėdos rj., Sendvario apyl., 9 km į š. 
nuo Klaipėdos. 102 gyv. (1959). V. pa- 
kraščiu teka Danė. A. apylinkėse yra 
plokštinis II-XIII a. kapinynas, kurį 
1886—90 tyrinėjo R. Prūsijos archeolo- 
gas O. Tišleris, 1893—95 — A. Jenčas ir 
H. Klemkė. Rasta daugiau kaip 450 
griautinių ir degintinių kapų. Griauti- 
niai kapai apdėti akmenų vainikais. 
Rasta daug įkapių (jų tarpe 201 varinė 
Romos moneta), pagal kurias A. kapi- 
nyno ankstyviausieji griautiniai kapai 
datuojami I-IV a. Dauguma tyrinėtų- 
jų degintinių kapų priklauso IX—XIII a. 
Seniau A. buvo dvaro centras. 


AUKŠTOJI FREDA — Kauno miesto da- 
lis Nemuno kair. krante, į p. nuo Alek- 
soto. Čia yra Kauno botanikos sodas su 
bot. muziejumi; veikia Mičiurino so- 
dininkystės-daržininkystės technikumas 
(nuo 1945). Iki XVII a. antrosios pusės 
dabartinė A. F. vietovė priklausė Lie- 
tuvos Did. Kun-stės kancleriui K. Pacui, 
kuris padovanojo ją italui architektui 
L. Fredui už Pažaislio vienuolyno staty- 
bą. XVIII a. pab. čia buvo pastatyti di- 
dikų Godlevskių dvaro rūmai. 1919— 
1923 veikė rev. judėjimo dalyvių ir ka- 
ro belaisvių konc. stovykla. 1920 buv. 
dvare įkurta žemesnioji sodininkystės ir 
daržininkystės m-la, 1925 pertvarkyta 


Mičiurino sodininkystės-daržininkystės 
technikumas Aukštojoje Fredoje 


į aukštesniąją. 1923 Aukštojoje Fredoje 
įsteigtas bot. sodas, kuriam 1940—53 
vadovavo prof. K. Grybauskas. 1935— 
1940 Aukštojoje Fredoje gyveno rašy- 
tojas P. Cvirka. 


AUKŠTOJI PANEMŪNĖ — Kauno mies- 
to dalis Nemuno kair. krante, aukščiau 
Jiesios žiočių. Kauniečių mėgstama po- 
ilsio vieta. Šiaurinėje dalyje, kurią iš 
3 pusių juosia Nemunas, yra 300 ha 
kurortinis pušynas, 2 paplūdimiai. Pušy- 
no r. pakraštyje įsikūrusios 3 tuberku- 
liozės sanatorijos. Vasarą veikia pionie- 
rių stovyklos. Pietinę A. P. dalį užima 
daugiausia gyv. kvartalai, be to, yra 
medžio apdirbimo kombinatas, veikia 
vid. m-la, biblioteka; statomos naujos 
pram. įmonės ir gyv. namai. A. P. su 
miesto centru jungia tiltas (past. 1957). 

XIV amžiuje A. P. buvo kaimas. 1559 
įkurtas dvaras, prie kurio ėmė kurtis 
miestelis, XVII-XVIII a. priklausęs 
dvaro savininkams. XVIII a. pradžioje 
A. P. savininkas, Vitebsko kaštelionas 
S. Sirutis pastatė katalikų bažnyčią, 
kuri vėliau atiteko liuteronams; dėl to 
miestelyje ilgą laiką vyko religinės ko- 
vos. Nuo XVIII amžiaus A. P.— vals- 
čiaus centras. XIX a, priklausė Suvalkų 
gubernijai. 1886—93 A. P. valsčiaus raš- 
tininku dirbo pažangus rašytojas J. Ma- 


Aukštosios 


Panemunės paplūdimys 


čys-Kėkštas. Caro vyriausybei statant 
Kauno tvirtovę, Aukštojoje Panemunėje 
buvo pastatyta fortų ir kareivinių. 1920 
čia stovėjusios Lietuvos burž. kariuome- 
nės dalys pradėjo Kauno įgulos kareivių 
ginkluotą sukilimą prieš burž. vyriausy- 
bę ir aktyviai jame dalyvavo (ž. Sukili- 
mai). 1931 A. P. prijungta prie Kauno 
miesto. 


Tuberkuliozės sanatorija Aukštojoje Panemu- 
nėje 


AUKŠTOJI PLYNIA — pelkė Šakių rj., 
15 km į v. nuo Šakių, tarp Jotijos 
ir Siesarties (Šešupės intakų). Plotas 
365 ha. Pelkė plyti banguotoje limno- 
glacialinėje lygumoje. Maitinama dau- 
giausia kritulių. Išteka Juodupis (Sie- 
sarties intakas) ir Liaušupis (Jotijos in- 
takas). Didesniąją pelkės dalį sudaro 
vidutiniškai kemsuota plynraistinė aukš- 
tapelkė, kurios v. dalyje yra duburių. 
Aukštapelkę supa plynraistinė tarpinio 
tipo pelkė. Vakarinė A. p. dalis — rais- 
tinė žemapelkė. Durpių klodo didž. sto- 
ris 4,3 m, vid. 2,2 m. Vyrauja fuskumi- 
nės ir mediuminės durpės. Vid. susiskai- 
dymas 2305, vid. peleningumas 3,896. 
Durpių ištekliai 6,5 mln. mš. Po durpė- 
mis priesmėlis. A. p. yra sausuminės 


kilmės; susidarė perteklingai drėki- 
namoje įdauboje. Kasamos kraikinės 
durpės. P. pakraštyje yra Aukštosios 
kaimas. 


AUKŠTOSIOS MOKYKLOS. Pirmoji 
aukštoji m-la Lietuvoje — Vilniaus aka- 
demija — buvo įsteigta 1579 (ž. Vil- 
niaus universitetas). Susikūrus buržua- 


zinei Lietuvos valstybei, 1922 įsteigtas 
Kauno universitetas, 1924 — Žemės ūkio 
akademija Dotnuvoje, vėliau — Klaipė- 
dos prekybos ir pedagoginis in-tai, Kau- 
no Konservatorija ir Veterinarijos aka- 
demija. Tačiau neturtingųjų vaikams 
A. m. buvo sunkiai prieinamos, nes stu- 
dentai beveik negaudavo stipendijų. Są- 
lygos pasikeitė, atkūrus Lietuvoje Tary- 
bų valdžią. Padidėjo A. m. skaičius, jose 
mokosi darbo žmonių vaikai. Didžioji 
dalis studentų gauna valst. stipendijas. 
Tarybų Lietuvoje 1964 veikė šios A. m.: 
Vilniaus universitetas su bendramoksli- 
niu f-tu Kaune, Vilniaus Aukštoji parti- 
nė mokykla, Vilniaus Pedagoginis insti- 
tulas, Dailės institutas, Konservalorija, 
Kauno Politechnikos institutas su filia- 
lu Vilniuje, su vakariniais f-tais Klai- 
pėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, neaki- 
vaizdinio skyriaus mokymo punktais 
Alytuje, Elektrėnuose, Kapsuke, Kauno 
Medicinos institutas, Kūno kultūros insti- 
tutas, Žemės ūkio akademija, Veterina- 
rijos akademija, Šiaulių Pedagoginis 
institutas. Visose Lietuvos TSR aukšto- 
siose m-lose 1940/41 mokėsi 6600 stu- 
dentų, o 1964/65 — 42841 studentas 
(iskaitant neakivaizdinį skyrių; stacio- 
nare — 21 663 studentai). 1964/65 dirbo 
2558 profesoriai, docentai, dėstytojai bei 
asistentai (jų tarpe 33 daktarai, 612 
mokslų kandidatų). Taryb. metais (iki 
1965) respublikos aukštąsias m-las baigė 
ir gavo diplomus 48874 specialistai. 
Ž. Studentai, Švietimas. 


Lit.: TSR aukštosios mokyklos, 
K., 1964 


AUKŠTOS VIESOS — kaimas Širvintų 
rj., Viesų apyl, 6 km į š. v. nuo Šil- 
vintų, prie Vilniaus—Ukmergės plento. 
77 gyv. (1959). Pietiniu pakraščiu teka 
Širvinta, rytiniu — jos deš. intakas Vie- 
sa. Yra kolūkio malūnas, lentpiūvė, 
biblioteka. 


AUKŠTŲJŲ MOKYKLŲ  MOKSLEI- 
VIAMS ŠELPTI DRAUGIJA — mokslei- 
vių šelpimo organizacija, veikusi 1907— 
1940. D-ja įkurta Maskvoje. Jos lėšas 
sudarė narių įnašai. D-ja teikė liet. stu- 
dentams stipendijas-paskolas, kurias, iš- 
ėję mokslą ir įsidarbinę, jie turėdavo 
grąžinti. I pasaul. karo metu d-ja turėjo 
400 narių ir 90000 rb kapitalo. Po 
I pasaul. karo d-ja veikė Kaune, Atkū- 
rus Lietuvoje Tarybų valdžią, studentai 
gauna valst. stipendijas. 


AUKŠTŪJŲ-STEMPLIŲ MIŠKAI — miš- 
kų masyvas Šilutės ir Šilalės rj., 8 km 
i p. r. nuo Švėkšnos, tarp Tenenio 
(Minijos intako) ir Ašvos (Veiviržo in- 
tako). Priklauso Šilutės miškų ūkio 
Šiaudėnų bei Stemplių girininkijoms ir 
Rietavo miškų ūkio Radviečio bei Te- 
nenių girininkijoms. Plotas 5562 ha; 
medynų 4750 ha. Masyvą sudaro Būdvy- 
čių (512 ha), Aukštujų (1198 ha), Jurkai- 
čių (663 ha), Žaliosios (465 ha), Stemplių 
(748 ha), Pievlaukių (409 ha), Šiaudėnų 
(521 ha), Volmerinės (643 ha), Tenenių 
(58 ha) ir Barsukynės (345 ha) miškai. 
Reljefas banguotas. Yra pelkių. P. daly- 
je prasideda Žvelesys (Ašvos. intakas) 


Lietuvos 


ir Šiaudė (Tenenio intakas). Š. pakraš- 
Ču į Ašvą teka Stigrė. Dirvožemiai 
velėniniai jauriniai, mažai bei vidutiniš- 
kai Sujaurėję, gliejiški, priesmėliniai ir 
priemoliniai. Vyrauja kiškiakopūstiniai 
Ir mėlyniniai eglynai. Medynai savai- 
minės kilmės. Eglynų yra 4505, beržy- 
ių 3150, pušynų 1405, juodalksnynų 
6'b. Jaunuolynai sudaro 4095, pus- 
brandžiai medynai 3195, pribręstantie- 
Ji 199, brandūs 1005. Medynų vid. 
bonitetas II, vid. skalsumas 0,77, vid. 
tūris 181 ktm/ha. Yra stirnų, šernų, la- 
Pių, baltųjų ir pilkųjų kiškių, kiaunių. 

iškai eksploataciniai. Visų rūšių kirti- 
Mais iškertama vid. 2,5 ktm/ha per me- 
tus. Per A.S. m. eina kelias iš Tene- 
nių į Švėkšną; prie jo įsikūrę Pievlau- 
Kiai ir Pašiaudis. 


AUKŠTUMALA — pelkė Šilutės rj., 6 km 
L Š. v. nuo Šilutės, prie Klaipėdos—Pa- 
8ėgių geležinkelio bei plento. Plotas 
apie 3000 ha. Pelkė plyti plačioje, slės- 
Nioje jūrinių darinių lygumoje, vos 1 m 
iškilusioje aukščiau jūros lygio. Apy- 
Pelkyje vyrauja pertėklingai drėkinami 
aliuviniai dirvožemiai, po kuriais dau- 
Selyje vietų slūgso durpės. Šiaurės ry- 
tuose apypelkio paviršius kyla, laipsniš- 
al pereidamas į Pajūrio žemumą. Va- 
ariniuų A. pakraščiu teka Minija, šiau- 
Tihiu — Tenenys, o kiek toliau nuo A. 
1 P.— Atmata ir Šyša. Tarp Atmatos ir 
A. telkšo Krokų Lankos ež., vinguriuoja 
Caugybė upokšnių. Pelkės guolis — 
Škšta suapvalinto stačiojo trikampio 
formos įdauba, Jos dugne slūgso smėlis, 
8ilesnėse vietose pridengtas gėlavande- 
No mergelio. Pelkė minta kritulių van- 
deniu, Ą— tipinga Baltijos pajūrio aukš- 
tapelkė, Ryškiai išgaubtą jos paviršių 
Sudaro dvi 5—6 m aukščio aukštaply- 
Nės stačiais šlaitais. Abiejose aukšta- 
Plynėse gausu antrinės kilmės ežerokš- 
ių (2—4 m gylio). A. pakraščiuose gau- 
SU sausinimo griovių. 
2 Durpių klodas vid. 3—5 m storio, 
Us plote panašios sandaros. Apie 
/4 Vlso durpių klodo storio (viršutinę 
Jo dalį) sudaro aukštapelkinės durpės: 
Paviršiuje — mažai tesusiskaidžiusios ki- 
guninės, giliau — labiau susiskaidžiusios 
Vylinės-kimininės, liūnsarginės, puši- 
Aes-kimininės. Po aukštapelkinėmis dur- 
Pėmis slūgso nendrinės, o po šiomis, 
Prie pat dugno, — alksninės. 

Kitados pelkės dugnas, kaip ir visa 
€muno delta, buvo maždaug 3—4 m 
aukščiau už dab. lygį. Vėliau prasidė- 
Is Zemės plutos grimzdimas buvo pa- 
šrindinė pelkėjimo priežastis. Manoma, 
kau kadaise A. kartu su kitomis Nemu- 
10 deltos pelkėmis sudarė vieną didžiu- 
t masyvą, kurio atskiros dalys dabar 
Šaoios pievomis. A. pradėta sausinti 
iš 0, o kolonizuoti 1888. Prieš I pasaul. 
arą Traksėdžiuose pastatytas kraiko 
4 as. Dabar A. durpyne gaminama daug 
K TPlų kraiko, kuris plačiai naudojamas 
e tik vietos ūkiuose, bet eksportuoja- 
Mas ir į užsienį. 
IE Yra pirmoji visapusiškai moks- 

ai ištirta pelkė pasaulyje. Ją tyri- 


nėjo XIX a. pab. Vokietijos botanikas 
K. Veberis. 

Lit: C. A. Weber, Ūber die Vegetation 
und. Entstehung des Hochmoors von Augstu- 
mal im Memeldelta, B., 1902. 
AUKŠTUOLIAI — 1. Kaimas Šiaulių rj., 
Gruzdžių apyl., 6 km į p. nuo Gruzdžių. 
85 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1921). Po 
D. Tėvynės karo burž. nacionalistai kai- 
me išžudė 20 žmonių. 

2. Kaimas Raseinių rj, Vosyliškio 

apyl., 8 km į p. v. nuo Grinkiškio, prie 
kelio į Raseinius. 52 gyv. (1959). Pr. 
m-la (nuo 1951). A. apylinkėse rasta ak- 
meninių kirvių. Yra IX—XII a. senkapis, 
kuriame laidoti sudeginti ir nedeginti 
mirusieji; rasta plačiaašmenių kirvių 
(kai kurie radiniai yra Kauno ist. mu- 
ziejuje). 
AUKŠTUOLIŪKAI  — kaimas Rasei- 
nių rj., Vosyliškio apyl, 14 km į š. r. 
nuo Betygalos, prie Raseinių—Baiso- 
galos kelio. 99 gyv. (1959). Į p. v. 
nuo A. yra Meiliškių miškas. A. apylin- 
kėse vok. faš. okupantai ir vietiniai 
burž. nacionalistai 1941.VIII išžudė apie 
1500 taryb. piliečių, suvežtų iš įvairių 
TSRS vietų. 


AUKŠTUPĖNAI — kaimas Kupiškio rj., 
1 km į š. nuo Kupiškio; apylinkės cent- 
ras. 106 gyv. (1959). Per A. teka Aukšt- 
upys (Lėvens intakas); r. pakraščiu — 
Lazdynupis (Juodupės intakas). Vaka- 
ruose, Lėvens kair. krante, stūkso Žir- 
gakalnis, kuriame iškasta žmonių kau- 
lų. Laukuose rasta žalvario papuošalų. 
A. įsikūrė XIX a. pab., sudegus Kupiš- 
kiui. I pasaul. karo metu vok. kariuo- 
menė A. visiškai sudegino. 1920 A. iš- 
skirstyti vienkiemiais. 


AUKŠTUPIAI — kaimas Tauragės Ij., 
Girininkų apyl., 13 km į š. v. nuo Tau- 
ragės, prie kelio į Žygaičius; kolūkio 
centras. 234 gyv. (1959). Per A. teka 
Ežeruona. Iš š. prie kaimo prieina Dab- 
rupinės miškas. Lentpiūvė, malūnas, 
Dabrupinės girininkija, pr. m-la (nuo 
1932), biblioteka (nuo 1951). A. apylin- 
kėse yra piliakalnis. Burž. nacionalistai 
1945 nužudė A. gyventojus K. Vaškį, 
C. Bartušienę, 1955 — kolūkio pirminin- 
ką komunistą J. Špelverį, 1957 — kol- 
ūkio part. org-jos sekretorių E. Tonaitį. 


AUKŠTVILKIAI — kaimas Tauragės rj., 
Lauksargių apyl, 11 km į p. v. nuo 
Tauragės, prie Radviliškio—Sovetsko 
geležinkelio. 179 gyv. (1959). V. pakraš- 
čiu teka Vilka (Gėgės intakas). A. mi- 
nimi 1615 (21 kiemas). 


AUKTUMA (Auctumo) — Didžiojo prū- 
sų ir vakarinių lietuvių sukilimo (1260— 
1274) dalyvis. A. 1260 vasarą išrinktas 
Pagezanijos sr. sukilėlių vadu drauge su 
Herkum Mantu ir kt. Daugiau žinių apie 
A. veiklą nėra išlikę, tačiau ir tai davė 
pagrindą rašytojams sukurti A. literatū- 
rinį personažą (pvz., J. Grušo tragedi- 
joje „Herkus Mantas“ ir kt.). 


„AUKURAS'— buržuazinė kultūros ir 
švietimo draugija, įsteigta 1922.1.25 Klai- 
pėdoje. Rengė paskaitas, švietimo sa- 
vaites, parodas, minėjimus, šelpė moks- 


AUK— AUR 123 


leivius, organizavo spektaklius. Įsteigė 
vaidybos m-lą. Okupavę Klaipėdą, hit- 
lerininkai 1939 d-ją likvidavo. 


AULĖELIAI — kaimas Anykščių rj., Kraš- 
tų apyl., 6 km į r. nuo Svėdasų. 118 gyv. 
(1959). Iš š. prieina Drobčiūnų miškas, 
iš p. — Juodkalnio miškas. Mechaninės 
dirbtuvės, aštuonmetė m-la (1926—54 
pradinė, 1954—62 septynmetė). A. bib- 
lioteka yra Narbūčiuosę. Burž. naciona- 
listai 1951 nužudė A. gyventoją J. Miš- 
kinį, jo žmoną ir 2 sūnus. 


AULIAI — kaimas Biržų rj., Biržų apyl., 
8 km į p. nuo Biržų, prie kelio į Vabal- 
ninką. 52 gyv. (1959). Per A. teka Juod- 
upė. Yra malūnas. D. Tėvynės karo me- 
tais A. apylinkėse veikė Kęstučio taryb. 
partizanų būrys. 


AUNUVA — upė Šiaulių ir Kelmės rj., 
Ventos kair. intakas. Ilgis 26 km, ba- 
seino plotas 187 km?. Versmės 5 km 
į p. nuo Raudėnų. Įteka į Ventą 316 km 
nuo jos žiočių, ties Beržėnais. Intakas 
Šatrija (deš). Vaga labai vingiuota, 
užaugusi žolėmis, 3—4 m pločio, 
12 m vid. gylio. Nuolydis aukštupyje 
170 cm/km, žemupyje 38 cm/km, Slė- 
nis aukštupyje siauras ir gilus, vidur- 
upyje iki 600 m pločio, pelkėtas, žem- 
upyje apie 200 m pločio, pelkėtas. Vid. 
debitas žiotyse 1,31 mš“/s. Žemupys 
1957—58 sureguliuotas. 


AURYLA Vincas [g. 1923.XII.7 Ricie- 
liuose (Lazdijų rj.)] — literatas, peda- 
gogas, filologijos mokslų kandidatas 
(1963). 1948 baigė Vilniaus Ped. in-to 
liet. kalbos ir lit-ros f-tą. Kurį laiką mo- 
kytojavo. Nuo 1950 Vilniaus Ped. in-te 
dėsto lit-ros dėstymo metodiką ir vaikų 
lit-rą. Nuo 1962 TSKP narys. Parengė 
P. Mašioto raštų rink. „Ir aš mažas 
buvau“ (1956), senesniosios liet. vaikų 
lit-ros rink. „Užmiršti vaikai“ (1957), 
liet. taryb. rašytojų kūrinių vaikams 
rink. „Apsakymai“ (1958). Paskelbė 
straipsnių vaikų lit-ros istorijos, peda- 
gogikos, lit-ros dėstymo metodikos klau- 
simais, recenzijų apie vaikams skirtas 
knygas, straipsnių apie Voroneže leista 
„Vaikų knygynėlio“ seriją, Tarybų val- 
džios liet. leidinius vaikams 1918—19 
ir kt. 


Ršt.: Pagrindiniai vaikų literatūros bruožai, 
V., 1962. 


„AURORA"“ — 1. Kauno universiteto 
studentų marksistinė draugija, veikusi 
1930—32. D-ją įsteigė LKP CK vadovau- 
jami komunistai bei jiems prijaučian- 
tys studentai (A. Bauža, E. Medžys, 
E. Meškauskas, V.  Micelmacheris, 
J. Parnarauskas ir kt.). „A.“ perėmė ir * 
toliau vystė Lietuvos studentų rev. ko- 
vos tradicijas, pasinaudojo marksistinės 
studentų d-jos „Atžala“ patyrimu. „A.“ 
susirinkimuose buvo daromi pranešimai 
marksizmo-leninizmo klausimais, mini- 
mos rev. sukaktys ir nagrinėjami aktua- 
lūs tarpt. politikos ir vidaus gyvenimo 
įvykiai. Aurorininkai platino ir studija- 
vo V. Lenino raštus, K. Markso ir 


124 AUS—AUS 


F. Engelso „Komunistų partijos mani- 
festą“, F. Engelso veikalą „Socializmo 
išsivystymas iš utopijos į mokslą“ ir kt., 
leido sienlaikraštį «,„Auroros“ dvisavai- 
tinė informacija nariams». Sienlaikraštį 
iliustruodavo Meno m-los mokiniai 
(S. Žukas, P. Vaivada, P. Tarabilda). 
„A." turėjo apie 60 narių ir daug pri- 
jaučiančiųjų. 1931—34 iš „A.“ narių 
buvo susikūrusios 2 komunistų, 2 kom- 
jaunuolių ir 3 Lietuvos Raudonosios pa- 
galbos kuopelės. „A.“, faktiškai ko- 
munistų vadovaujama, padėjo LKP ir 
komjaunimui plėsti politmasinį  dar- 
bą, o Lietuvos Raudonosios pagalbos 
org-jai — organizuoti aukų rinkimą stu- 
dentų bei inteligentų tarpe. D-ja turėjo 
didelę įtaką ir buvo populiari studentų 
tarpe. 1931 Studentų atstovybės rinki- 
muose „A.“ sąrašas gavo 108 balsus, 
1932 („neturtingųjų studentų“ vardu) — 
230 balsų. Išrinktieji atstovai (V. Niun- 
ka, M. Gafanavičius ir kt.) šios atsto- 
vybės tribūną panaudodavo neturtingų- 
jų studentų reikalams ginti, d-jos pro- 
gramai bei reikalavimams populiarinti, 
antifaš. propagandai skleisti. „A.“ buvo 
užmezgusi ir plėtė ryšius su kitų aukš- 
tųjų ir vidurinių m-lų studentais bei 
moksleiviais (Ž. ū. akademijos Dotnuvo- 
je, Meno m-los, Aukštesniosios techni- 
kos m-los ir kt.), su darbininkų sporto 
org-ja „Viltis“; „A.“ palaikė ryšį ir su 
žrn. „Trečias frontas". 1931 rudenį LKP 
per „A.“ pradėjo leisti legalų visuome- 
ninį literatūrinį žrn. „Žaibas“, kurio ant- 
ras numeris faš. cenzūros buvo konfis- 
kuotas. Simpatijų Tarybų Sąjungai ir 
antifaš. nuotaikų stiprėjimas un-te kėlė 
nerimą reakc. studentijai bei profesūrai. 
Jų laikraščiuose („„Akademikas“, „Stu- 
dentų balsas“) pasirodė „A." šmeižian- 
čių straipsnių; prisidėjo ir „Lietuvos ži- 
nios“, provokaciniu būdu paaiškinusios, 
kad „A.“ d-ja pasivadinusi ne Auroros 
žvaigždės, o revoliucinio kreiserio var- 
du. Un-to vadovybė, reakc. studentijos 
ir valdančiųjų faš. sluoksnių paskatinta, 
po aurorininkų sėkmingai surengto Ge- 
gužės Pirmosios minėjimo  1932.V.20 
„A." uždraudė ir jos v-bos narius 
A. Orensą ir R. Andriuškevičių pašali- 
no iš un-to. „A.“ darbą kiek siauresniu 
mastu vėliau dirbo d-jos „Stedra“, „Li- 
nija“, „Scientia". 

2. Pogrindinis Lietuvos revoliucinės 
studentijos laikraštis, ėjęs 1932.XII-—- 
1934.II Kaune. Leido Kauno un-to stu- 
dentų komunistų biuras. Laikraštis pa- 
vadintas studentų marksistų d-jos „„Au- 
rora“ vardu. Skleidė studentų tarpe 
marksistines, rev. idėjas, kėlė neturtin- 

"gųjų studentų klasinį-proletarinį sąmo- 
ningumą, demaskavo apgaulingas social- 
demokratų vadovų frazes, padėjo revo- 
liucingiesiems studentams organizuotis 
kovai prieš fašizmą. Išspausdino straips- 
nių aktualiais to meto rev. judėjimo 
Lietuvoje klausimais: „Dėl bendro fron- 
to universitete kovai prieš fašizmą“, 
„Spalio revoliucijos 16 metų sukaktis“, 
„LKP 15 metų“, „Fašistinis gruodžio 


17 d. perversmas“, „„Trockizmo kontrre- 
voliucinė esmė", „Darbininkų ir valstie- 
čių būklė fašistinėje Lietuvoje". Straips- 
niuose bei korespondencijose nušviečia- 


mas Kauno un-to ir kitų Lietuvos aukš- | 


tųjų ir specialiųjų m-lų gyvenimas. 
Išspausdino S. Nėries eil. ,„Audrom 
apjuosim žemę“ ir kt. Bendradarbiavo 
V. Niunka, P. Cvirka, V. Drazdauskas, 
K. Bartkus, A. Orensas ir kt. Matricas 
mašinėle parengdavo M. Gaidukaitė, ro- 
tatoriumi spausdino S. Sarpalytė. Laik- 
raštį platino studentai komunistai ir 
komjaunuoliai. Tiražas buvo apie 
100 egzempliorių. 


AUSIENIŠKĖS — kaimas Trakų rj.,3 km 


į š. v. nuo Vievio, prie Vilniaus—Kauno 
geležinkelio ir plento; apylinkės ir ta- 
rybinio ūkio centras. 238 gyv. (1959). 
Kaimo centre yra Ausieniškių ež. Pr. 
m-la, kultūros namai, biblioteka (nuo 
1959). Statoma kombinuotų pašarų g-la 
ir Vievio paukščių f-kas. XVII-XVIII a. 
dokumentuose A. kaimas ir dvaras daž- 
nai vadinami Dautelėnais. 1831 prie A. 
įvyko carinės kariuomenės mūšis su su- 
kilėliais; jo metu kaimas ir dvaras sude- 
gė. 1863 sukilėliai buvo įsitvirtinę prie 
A. giliame griovyje. Dvare 1919 buvo 
įsikūręs darbininkų rev. k-tas. Vok. faš. 
okupacijos metais A. apylinkėse veikė 
taryb. partizanai. 


AUSIENIŠKIŲ  EŽERAS — ežeras Tra- 
kų rj, 3 km į š. v. nuo Vievio, prie 
Vilniaus—Kauno geležinkelio. Plotas 
15 ha, didž. gylis 8 m. Ilgis 600 m, didž. 
plotis 460 m, kranto linijos ilgis 1630 m. 
Ežeras pasiekęs subrendimo stadiją. Įte- 
ka bevardis upelis, išteka Aliosa (Ne- 
ries intakas). Ežero pakrantėje yra 
Ausieniškių kaimas. Ežeras verslovinis; 
žuvies 1962 sugauta 9,7 kg/ha (daugiau- 
sia lynų). 


AŪUSLAS — ežeras Zarasų rj, 8 km 
į v. nuo Zarasų, 4 km nuo Kauno—Za- 
rasų plento. Plotas 141 ha, didž. gy- 
lis 8 m. Ežeras ištįsęs iš š. r. į p. v., per 
vidurį susmauktas; ilgis 3370 m, didž. 
plotis 1010 m. Yra 3 salos: viena ežero 
p. v. dalyje, dvi —š. r. dalyje. Krantai 
žemi, daug kur pelkėti, sunkiai prieina- 
mi, tik pietuose ir pietryčiuose aukštes- 
ni. Į šiaurinę A. dalį iš Avilio ež. įteka 
Avilė, pietuose išteka Nikaja (Laukesos 
aukštupys). A. baseino plotas 83 kmž, 
Ežeras verslovinis. 


AUSTRALIJOS LIETŪVIAI. Pirmieji lie- 
tuviai į Australiją atvyko iš Anglijos, 
Lietuvos ir kt. šalių XIX a. pabaigoje. 
1888 Adelaidos mieste susiorganizavo 
lietuvių klubas su sale susirinkimams 
ir pasilinksminimams. Brisbeno apylin- 
kėje susidarė lietuvių žemdirbių kolo- 
nija, kuri vėliau iškriko. Keliautojo 
M. Šalčiaus teigimu, 1933 Sidnio mieste 
veikė Australijos Lietuvių d-ja, turėjusi 
apie 100 narių (pirm. A. Bauža). 1939 
Australijoje gyveno apie 1000 lietuvių, 
daugiausia Sidnyje, Adelaidoje, Mel- 
burne. Jie dirbo įvairiose pramonės ša- 
kose, kai kurie vertėsi amatais ir smul- 
kia prekyba. Po 1947 iš V. Europos 
į Australiją atvyko apie 8000 lietuvių, 


kurių tarpe buvo ir burž. nacionalistų 
Atvykusieji buvo įkurdinti specialiose 
stovyklose. Jie turėjo pasirašyti darbo 
sutartį, pagal kurią dirbo 2 metus pa- 
skirtoje vietoje. Daugiausia jie buvo 
skiriami darbininkais kasyklų keliams 
tiesti ir taisyti, dirbo statybose, žemės 
ūkyje. Atidirbę nustatytą laiką, galėjo 
įsikurti miestuose. 1948 susiorganizavo 
Australijos Lietuvių katalikų d-ja. 1948 
pradėjo eiti pirmas liet. laikraštis Aust- 
ralijoje „Australijos lietuvis“ (iki 1951 
spausdintas rotatoriumi), 1949 —, „Mūsų 
pastogė". Juose dedama daug neteisin- 
gos informacijos apie Lietuvą. 


AUSTRŲ LITERATŪRA (ryšiai su liet. 
lit-ra). Pirmieji negausūs vertimai iš 
A. 1. lietuvių period. spaudoje ir atskirais 
leidiniais pasirodė po 1918. Burž. Lie- 
tuvoje buvo išverstos F. Grilparcerio 
(Grillparzer, 1791—1872) novelės „Vie- 
nuolynas ties Sandomiru“ (1930) ir 
„Vargšas muzikantas“ (1940), K. Šenhe- 
rio (Schėnherr, 1867—1943) tragedija 
„Tėviškė“ (1929, vertė K. Puida), rašy- 


tojos pacifistės B. Zutner (Suttner, 
1843—1914) antimilitaristinis romanas 
„Šalin ginklus“ (1924, sutrumpintas 


J. Kvietkausko vertimas) ir kt. Gana 
gausiai buvo verčiamos S. Cveigo 
(Zweig, 1881—1942) novelės bei roma- 
nai: „Tolstojus dailininkas“ (1928), „Bai- 
mė" (1929), „Amok“ (1939), „Nerimstan- 
ti širdis" (1939—40), „Magelanas“ (1939), 
„Marija Stiuart“ (1939) ir kt. Daugiausia 
dėmesio burž. Lietuvoje buvo skiria- 
ma tiems rašytojams, kurių veikaluose 
ryškios religinės bei didaktinės ten- 
dencijos. Tai P. Rozegerio (Rosegger, 
1843—1918) apsakymai, vaizduojantys 
kaimo buitį: „Dailidės malda" (1921), 
„Kai buvau dar vaikas“ (1925, v. P. Ma- 
šiotas), „Kalnuose ir miškuose“ (1925, 
v. P. Mašiotas), „Alpių kalnuose" (1929, 
v. P. Mašiotas) ir kt., rašytojos E. Han- 
del-Maceti (Handel-Mazetti, 1871—1955) 
romanai „Broliukas ir sesutė“ (1933), 
„Ritos palikimas“ (1933), „Ritos laiškai“ 
(1933) ir kt. Buvo verčiama ir austrų 
dekadentinių-modernistinių srovių at- 
stovų kūryba: A. Šniclerio (Schnitzler, 
1862—1931) dramos bei novelės („Pari- 
ziejai", 1920, v. A. Rucevičius; „Panelė 
Elzė", 1932; „Išmintingoji žmona“, 1935; 
„Sūnus“, 1936, v. P. Povilaitis; ir kt.), 
P. Altenbergo (Altenberg, 1859—1919) 
eskizai, dekadentų modernistų grupės 
„Jaunoji Viena“ vado H. Baro (Bahr, 
1663—1934) novelės, atskiri H. Hof- 
manstalio (Hofmannstahl, 1879—1929), 
įžymaus austrų lyriko R. Rilkės (Ril- 
ke, 1875—1926), F. Verfelio (Werfel, 
1890—1943), F. Kafkos (Kafka, 1883— 
1924) ir kt. rašytojų eilėraščiai bei 
apsakymai. Faš. ideologijos poveikyje 
išversti pronacistiniai M. Jelusičiaus 
(Jelusich, g. 1886) istoriniai romanai, 
iškeliantys „vado“ kultą: „Don Žuanas“ 
(1934), „Cezaris“ (1935), „Hanibalas“ 
(1936), „Kromvelis“ (1936, visus vertė 
K. Puida). 

Taryb. metais išversta S. Cveigo kū- 
rybos („Magelano žygis“, 1949, v. B. Un- 
tulis; „Nepažįstamosios laiškas“, 1963, 


V. V. Petrauskas; „Balzakas“, 1963, v. 
v. Petrauskas), žymaus austrų vaikų Ia- 
šytojo F. Zalteno (Salten, 1869—1945) 
apysakų iš žvėrių gyvenimo („Bembis“, 
1958, v. A. Ronkus; „Bembio vaikai“, 
1959, v. A. Kašinskaitė) ir kt. 


AUŠRA — 1, Kaimas Kėdainių rj., Dot- 
auvos apyl., 1 km į p. r. nuo Dotnuvos; 
kolūkio centras. 280 gyv. (1959). Per 
kaimą teka Dotnuvėlė; r. pakraščiu ei- 
na Šiaulių — Jonavos glžk., vakaruose — 
Kėdainių— Šiaulių plentas, 

„2. Kaimas Anykščių rj., Trumbatiš- 
kio apyl, 8 km į p. v. nuo Vyžuonų. 
77 gyv. (1959). Į p. v. nuo A. yra Lip- 
ŠIO ež; per jį iš p. į š. teka Aknysta. 
Prie Aknystos yra vandens malūnas 
(nuo 1874). Biblioteka (nuo 1960). Seniau 

almo vietoje buvo Lipšio dvaras. 


„AUŠRA"— 1. Neturtingų studentų šel- 
Pimo draugija, veikusi 1901—10 Čikago- 
Je (JAV). Savo veiklą derino su Lietu- 
Voje veikusia „Žiburėlio“ d-ja. Turėjo 
keletą kuopų. Šelpė besimokančius dai- 

Ininkus, muzikus, gamtininkus ir kalbi- 
Binkus, pasireiškusius kūrybiniu darbu 
(J. Biliūną, K. Jasiukaitį, K. Jurgelionį, 
J. Šepetį, I. Šlapelį ir kt.). 

„4. Demokratinė knygų leidimo drau- 
8ija, veikusi 1905 Vilniuje. Įkurta 
J. Jablonskio iniciatyva. Leido populia- 
ias knygas. Išleido J. Jablonskio „Lie- 
tuviškas pasakas“, A. Kriščiukaičio-Aiš- 

“S apsakymus „Kas teisybė, tai ne me- 
as, G. Petkevičaitės-Bitės apsakymus 
„Krislai“, Dviejų moterų (G. Petkevičai- 
„Bitės ir Žemaitės) dramą „Parduo- 
Oi laimė“, A. Baranausko poemą 
„Anykščių šilelis“. Nustojo veikusi dėl 
ėšų stokos. 

i 3. Hektografuotas studentų laikraštė- 

S. ėjęs 1880.XII.21—1881.1.22 Maskvos 
Un-te, Įsteigė stud. V. Pašukanis. Išėjo 
I nr. (iš viso 38 p.). Išspausdino trumpą 
let. kalbos gramatikėlę, liaudies dainų 

€l Pasakų, keletą eilėraščių iš L. Ivins- 

10 kalendorių, straipsnelių liet. kalbos 

ausimais. 

„1. Buržuazinis  visuomeninis-politinis 
Ir literatūrinis žurnalas, ėjęs 1883—86 
againėje ir Tilžėje. Pasirodė 40 nr., 
-“ Sąs. Redaktoriais buvo J. Basanavi- 
čius, J. Šliupas, J. Mikšas, M. Jankus, 

„ Andziulaitis. Caro valdžiai draudžiant 
SPausdinti liet. leidinius lot. rašmenimis, 
„A buvo spausdinama R. Prūsijoje, 


Nes 


Asų 


Taikrasžtis, iszleidziamas 
per) 


| Dra. Bassanawieziu 


„Aušrą“ 


4. Antraštė 


gabenama per sieną ir platinama Lie- 


tuvoje nelegaliai. „A.“ leido ir joje 
bendradarbiavo buržuazinė liet. inteli- 
gentija, Peterburgo, Maskvos ir kt. 


un-tų studentai. Eidama tuo metu, kai 
Lietuvoje plačiai vystėsi liaudies masių 
judėjimas prieš dvarininkus ir feodaliz- 
mo liekanas, prieš carinę nacionalinę ir 
apskritai polit. priespaudą, „A.“ tam tik- 
ru laipsniu atspindėjo tą judėjimą: joje 
atskirais atvejais buvo kritikuojama ca- 
rinė liet. spaudos draudimo politika, 
buvo keliami liaudies švietimo klausi- 
mai, spausdinami straipsniai, reikalau- 
jantys lit-ros ryšio su gyvenimu, realis- 
tiniai lit-ros veikalai, liet. tautosakos 
kūriniai, straipsniai liet. tautosakos ir 
liet. tautos istorijos klausimais. „„Aušro- 
je“ buvo išspausdintas 1863 sukilėlio 
P. Lipšto str. „Apie žemės turtus“ ir 
palankiai atsiliepta apie straipsnio au- 
torių, kaip apie sukilimo dalyvį. Tokius 
pažangaus turinio straipsnius rašė 
J. Mačys-Kėkštas, J. Andziulaitis, atski- 
rais atvejais J. Šliupas (apie P. Lipštą), 
J. Basanavičius (Lietuvos praeities tyri- 
nėjimai) ir kai kurie kiti autoriai. Ta- 
čiau bendroji idėjinė-visuomeninė „A.“ 
linija gynė augančios liet. buržuazijos 
pozicijas. Reikšdama besiformuojančios 
liet. buržuazijos interesus, „A.“ visus vi- 
suomeninius politinius ir ekonominius 
klausimus sprendė liberalinės buržuazi- 
jos, buožijos ir tam tikra dalimi dvari- 
ninkų požiūriu. „A.“ buvo priešinga bet 
kokiam socialiniam liaudies masių judė- 
jimui, nepalaikė valstiečių judėjimo 
prieš dvarininkus, jų kovos dėl žemės; 
priešingai valstiečių reikalavimams „A.“ 
kėlė mintį, kad valdžia turėtų parduoti 
bežemiams valst. dvarus, „15—30 dešim- 
tinių žŽmoneliams duotų ant išsimokėji- 
mo“, o iš to, esą, ir valdžia gautų „gerą 
žiupsnį pinigų“ (1883, Nr. 7). „A.“ taiks- 
tėsi su carizmu, skelbė, kad „šviesiau- 
sias ciesorius per savo karūnavimą su- 
grąžins valnastį lietuviams spausdinti 
lietuviškas knygas“ (1883, Nr. 1); ji 
kartais tiesiog propagavo carizmą, esą, 
„nesibijokime, lietuviai, už teisybę ne- 
pražūsime; stovės už mus dievas ir ka- 
ralius" (1884, Nr. 10—11). Remdama liet. 
buržuazijos siekimus įsigalėti Lietuvos 
ekonomikoje, „A.“ reiškė didelį pasiten- 
kinimą tuo, kad ir bajorai imasi preky- 
bos, esą, „širdis mums linksminasi, ma- 
tant bajorus, imančiuosius naudingo 
darbo, bet labiausiai dėl to, kad pa- 
veikslas ponų rado tuojau pasekėjų tarp 
žmonių" (1884, Nr. 4). „A.“ taikstėsi su 
klerikalų siekimais, ir, paties J. Basa- 
navičiaus žodžiais, „Aušroje“ „per visą 
jos trumpą gyvavimo laiką ateizmo ir 
su žiburiu vidurdienyje atrasti negalė- 
tum". „A.“ dangstė klasinius liet. bur- 
žuazijos interesus nacionaliniais 10zun- 
gais, skelbė buržuazinę „tautinės vieny- 
bės“ idėją, idealizavo Lietuvos praeitį T 
tokiu būdu liet. tautos istorijoje sudarė 
vieną ištakų, iš kurių išsivystė liet. burž. 
nacionalizmo ideologija ir politika. Tai, 
kad „A.“ buvo leidžiama užsienyje ir 
Lietuvoje platinama nelegaliai, savaime 
reiškė tam tikrą pasipriešinimą carinio 
nacionalinio engimo politikai ir suda- 


AUš—AUš 125 


rė tam tikrą indėlį į liet. tautos kovą 
prieš carizmą. Tačiau nuolatinis „A.“ 
taikstymasis su carizmu ir net patai- 
kavimas jam to indėlio svorį žymiai su- 
menkino. 

Lietuvių lit-ros raidoje „A.“ suvaidino 
gana reikšmingą vaidmenį. Joje plačiai 
pasireiškė daugelis ano meto liet. rašy- 
tojų (A. Vištelis, J. Miliauskas-Miglova- 
ra, S. Dagilis, J. Andziulaitis, J. Zauer- 
veinas-Girėnas, K. Sakalauskas-Vanagė- 
lis, L. Malinauskaitė-Eglė ir kt.), pradėjo 
savo kūrybinį kelią Maironis, V. Kudir- 
ka, J. Mačys-Kėkštas ir kiti. „Aušroje“ 
buvo paskelbta nemaža anksčiau para- 
šytų, bet iki tol nespausdintų liet. rašy- 
tojų kūrinių (D. Poškos, S. Stanevičiaus, 
V. Ažukalnio, A. Baranausko ir kt.), be 
to, išspausdinta straipsnių iš liet. lit-ros 
istorijos (J. Šliupo apie K. Donelaitį, 
S. Daukantą, M. Davainio-Silvestraičio 
apie D. Pošką, J. Katelės apie A. Straz- 
dą ir kt.) ir lit. kritikos (S. Dagilio str. 
apie poeziją, liet. knygų ir lituanistinių 
veikalų recenzijos). Daugiausia buvo 
spausdinami poez. kūriniai (lyr. eilė- 
raščiai, baladės, poemos), kitų tautų 
poetų (L. Kondratovičiaus, I. Kraševskio, 
T. Ševčenkos, V. Šekspyro ir kt.) kūri- 
nių vertimai bei perdirbiniai. „A.“ skel- 
bė ir liet. tautosaką, spausdino straips- 
nius folkloro klausimais (J. Basanavi- 
čiaus ir kt.). Daugumai „„Aušroje“ iš- 
spausdintų grož. lit-ros kūrinių būdin- 
gas polinkis į abstraktų tikrovės trakta- 
vimą, nusigręžimas į Lietuvos praeitį ir 
jos idealizavimas, sentimentalus jaus- 
mingumas, nepajėgimas ryškiau atskleis- 
ti socialinius prieštaravimus krašto gy- 
venime, aštresnės polit. kritikos vengi- 
mas. Šitie bruožai reiškėsi ir straips- 
niuose lit-ros klausimais. „A.“ liet. 
lit-roje daugiausia įtvirtino romantinę 
kryptį, idealistinį požiūrį į kultūros ir 
lit-ros reiškinius. Tik paskutiniais leidi- 
mo metais (1885—86) „Aušroje“ pasiro- 
dė J. Mačio-Kėkšto straipsniai, propa- 
guoją materialistinį požiūrį į meninę 
kūrybą, kelią demokratinius ir realisti- 
nius lit-ros ugdymo uždavinius. Tai pa- 
skatino real. krypties stiprėjimą liet. 
lit-roje. 

Lit.: Lietuvos TSR istorija, V., 1958 [p. 195- 
197]; Lietuvių literatūros istorija, t. 2, V., 1958 
[p. 81—83]. 

5. 1897—99 Tilžėje ėjęs buržuazinis 
laikraštis, spausdintas gotiškais spaud- 
menimis. Iš pradžių ėjo kas savaitę, vė- 
liau dukart per savaitę. Laikraštis vadi- 
nosi „Laiškas visų bundančių lietuvnin- 
kų“, skelbė informacines žinias iš 
Vokietijos ir Lietuvos. 1899 leido savai- 
tinį priedą „Namų prietelis“. Redagavo 
K. Voska, J. Arnašius, E. Jagomastas. 
1899 už straipsnį apie dr. V. Bruožį lei- 
dėjas E. Jagomastas ir raidžių rinkėjas 
Plota vok. valdžios buvo nubausti 
po 200 markių pabaudos, o laikraštis 
uždarytas. 

6. Klerikalinis iliustruotas savaitinis 
laikraštis, ėjęs  1911—15 Vilniuje. 
1914—15 leido mėnesinį priedą „Gydy- 


126 AUš—AUš 


tojas“ ir dvisavaitinį priedą „Mūsų 
ūkis“, Pasirodė 165 nr. 1919 buvo atgai- 
vintas, bet, išėjus 13 nr., uždarytas. 

7. Klerikalinis dienraštis, ėjęs 1931— 
1932 Kaune vietoj tautininkų valdžios 
uždaryto „Ryto“, 

8. Lenkijos Lietuvių visuomenės kul- 
tūros draugijos centro valdybos nepe- 
riodinis leidinys, pradėtas leisti 1960.IX 
Varšuvoje. Iki 1965 išėjo 9 nr, 


AUŠRINĖ — mitologinė, tautosakinė bū- 
tybė, Veneros (Aušrinės) planetos įas- 
meninimas. Dainose A. kartais vadina- 
ma Rytmetėle (Rytmetine žvaigždele). 
Tas pats dangaus kūnas, kai jis matomas 
iš vakaro, laikomas Vakarine ir savo 
įprasminimu prilygsta A. („,aušrinė ugnį 
prakūrė, vakarinė patalą klojo“). Auš- 
rinė pažįstama iš kai kurių istorinių bei 
etnografinių šaltinių ir dainų. A. įsivaiz- 
duota kaip mergaitė: ją pamilsta mėnu- 
lis, ji kelia vestuves, anksti rytą patar- 
nauja saulei. Lietuvių tautosakoje A. 
nėra populiari. Ji žinoma bemaž tik iš 
L. Rėzos paskelbtų (1825) mitologinių 
dainų. 


AUŠSRINĖ — kaimas Raseinių rj., Šilu- 
vos apyl., 2 km į š. v. nuo Šiluvos, prie 
kelio į Tytuvėnus. 42 gyv. (1959). P. pa- 
kraščiu teka Lapišė, iš š. prieina Vyčių 
miškas. Malūnas, lentpiūvė. 

„AUŠRINĖ“— 1. Liberalinis moksleivių 
žurnalas, pradėtas leisti 1910 Vilniuje. 
Iki 1914 ėjo kaip „Lietuvos žinių“ prie- 
das. „A.“ redagavo Maskvos, vėliau Pe- 
terburgo un-to liet. studentai. Iš „A.“ 
kilo ir moksleivių aušrininkų org-jos 
pavadinimas. „A.“ rašė moksleivių lavi- 
nimosi klausimais, propagavo smulkų 
kultūrinį darbą. „A.“ priede „Vasaros 


Vasario 15- (26) d. 194 m 


"ITS 
Į darbą, broliai. vyrs i vyrą! 
Aušrinė: šarvuoti mokslu Istaviu! 
„ Taimsme arklą. kūygą, lyrą! 
Ir eisme Lietuvos keliu! 
8 Žinių“ 


mokslo nemokamas priedas prie 29. Mt 1914 m. 


AE 


„Aušrinė“ 1. Antraštė 

darbai“ buvo spausdinama moksleivių 
surinkta tautosaka. Žurnale spausdino 
savo kūrybą K. Binkis, A. Didžiulytė, 
V. Didžiulytė, Z. Gaidamavičius-Gėlė, 
J. Janonis, A. Lastas, B. Sruoga, A. Vie- 
nuolis. Nuo 1911 „A.“ leido priedą 
„Farmaceutų reikalai". I pasaul. karo 
metais „A.“ kurį laiką nėjo. 1917 „A.“ 
leido aušrininkų org-ja Voroneže, kur 
buvo susitelkę daug nuo karo pasitrau- 
kusių liet. moksleivių. Nuo 1919 buvo 
leidžiama Marijampolėje, nuo 1925 Kau- 
ne kaip eserų šalininkų laikraštis. Po 
1926 faš. perversmo „A.“ uždaryta. 1931 
atgaivinta Kauno un-to stud. aušrininkų 
d-jos, 1933 faš. valdžios galutinai užda- 
ryta. „A.“ kovojo prieš klerikalinę reak- 
ciją Lietuvos m-lose. Grožinės lit-ros 


kūrinių žurnale paskelbė K. Boruta, But- 
kų Juzė, K. Jakubėnas, V. Montvila, 
L. Skabeika ir kt. 

2. Klerikalinis mėnesinis moterų laik- 
raštis, ėjęs 1918—19 Bostone (JAV). 


AUŠRININKAI — 1. „Aušros“ laikraščio 
(1883—1886) bendradarbiai, rėmėjai, jos 
krypties palaikytojai. Terminas vartotas 
daugiausia burž. istoriografijoje. 

2.  Smulkiaburžuazinės ideologijos 
moksleivių organizacija, gavusi pavadi- 
nimą nuo „Aušrinės“ žurnalo, pradėto 
leisti 1910. Iki I pasaul. karo kai kurio- 
se m-lose slaptai veikusieji A. rateliai 
rūpinosi moksleivių savarankišku lavi- 


nimusi, pasaulėžiūros ugdymu, tautosa- ' 


kos rinkimu. Jau tuo metu A. rateliuo- 
se ėmė išsiskirti marksizmo šalininkai 
(Šiaulių g-joje ir kt.). I pasaul. karo me- 
tu A. centras buvo Voroneže. 1915 A. 
org-je įvyko skilimas: atsiskyrę mokslei- 
viai marksistai, poeto J. Janonio vado- 
vaujami, įkūrė visuomenininkų org-ją, 
leidusią marksistinį rankraštinį žrn. 
„Atžala“. Po Spalio revoliucijos A. 
org-ja pakriko: kai kurie jos nariai įsi- 
jungė į darbo žmonių kovą už Tarybų 
valdžią, kiti rėmė liberalinės buržuazi- 
jos siekimą sukurti buržuazinę demokra- 
tinę Lietuvos respubliką. 1920 Kaune 
įvykusioje konferencijoje A. pasivadino 
Lietuvos Socialistinės moksleivijos org-ja 
(įstatai įregistruoti 1922.III.11). Savo 
ideologiją A. grindė rusų narodnikų ir 
eserų pažiūromis. Siautėjant reakcijai, 
vid. m-lose viešai veikė keliolika A. 
skyrių; kiti skyriai veikė slaptai. A. ko- 
vojo prieš m-lose įsigalėjusį klerikaliz- 
mą. 1920—26 A. buvo sušaukę 8 kon- 
ferencijas, turėjo centro k-tą, kuris lei- 
do „Aušrinę“ ir kt. leidinius. A. skyriai 
lavinimosi tikslais skaitė referatus, leido 
šapirografuotus laikraštėlius. Per visą 
buržuazijos valdymo laikotarpį vyko A. 
eilių skilimas, iš jų išsiskirdavo komu- 
nistų šalininkai. Kai kuriose g-jose (Ma- 
rijampolės, Ukmergės, Panevėžio ir kt.) 
buvusių A. dalis, LKP veikiama, sukūrė 
moksleivių komjaunimo org-jas, kurios, 
kaip ir visa LKJS, kovojo prieš smulkia- 
buržuazinę A. ideologiją. Po faš. per- 
versmo (1926.XII.17) A. org-ja veikė tik 
Kauno un-te. A. neturėjo didesnės įta- 
kos darbo jaunimo ir moksleivių masėse, 
ir faš. reakcijos metais jų skaičius labai 
sumažėjo. 1936 Kauno un-te buvo už- 
daryta paskutinė A. d-ja. 


„AUŠROS“ MUZIĖJUS — istorijos-etno- 
grafijos muziejus Šiauliuose. Yra ar- 
cheologijos, etnografijos ir liaudies me- 
no, senosios ir taryb. dailės, Šiaulių 
miesto istorinės-revoliucinės praeities ir 
J. Janonio memorialinis skyriai. Fonduo- 
se saugoma apie 60000 eksponatų. 
Muziejus turi 4 filialus: 1) Ušnėnuose, 
netoli Užvenčio, 1960 įkurtas Žemaitės 
ir P. Višinskio memorialinis namas-mu- 
ziejus, kuriame yra P. Višinskio memo- 
rialinis kambarys ir ekspozicija, vaiz- 
duojanti Žemaitės ir P. Višinskio bend- 
radarbiavimą, P. Višinskio visuom. ir lit. 
veiklą; 2) D. Poškos baubliai (ž. Baub- 
lys) Bijotuose, netoli Skaudvilės, kuriuo- 
se eksponuojami XIX a. valstiečių bui- 


„Aušros“ muziejus Šiauliuose 


ties reikmenys ir kai kurios rašytojo 
surinktos senienos; 3) Kupiškio istorijos- 
etnografijos muziejus, kuriame yra ku- 
piškėnų etnografijos, liaudies meno ir 
revoliucijos istorijos skyriai; 4) K. Po- 
želos memorialinis muziejus-sodyba Bar- 
diškiuose, netoli Žeimelio, kurioje yra 
K. Poželos memorialinis kambarys ir 
ekspozicija, vaizduojanti jo gyvenimą ir 
veiklą, apylinkės rev. praeitį ir taryb. 
dabartį. 

Muziejų 1923 įkūrė Šiaulių aps. savi- 
valdybė, skatinama kai kurių kultūros 
veikėjų (P. Bugailiškio ir kt.). 1928 mu- 
ziejus perduotas Šiaulių kraštotyros 
d-jai. Burž. laikotarpiu jis buvo tvar- 
komas visuom. pagrindais. Sukauptas 
didelis aprašymų archyvas ir moksl. 
biblioteka. Kolekcijose buvo ir retes- 
nių eksponatų: raižinių, baudžiavos lai- 
kų kankinimo įrankių, M. Valančiaus, 
S. Daukanto, Žemaitės, V. Rekašiaus 
ir kt. rašytojų asmeninių daiktų ir rank- 
raščių. Aprašymai buvo skelbiami žur- 
nale „Gimtasai kraštas“ ir leidinyje 
„Šiaulių metraštis“. 1940 muziejaus fon- 
dai gausiai pasipildė iš dvarų naciona- 
lizuotomis meno vertybėmis. 1941 „A.“ 
m. perduotas Lietuvos TSR Mokslų 
akademijai. Vok. faš. okupacijos me- 
tais muziejus neteko patalpų; buvo su- 
naikinta !/; eksponatų. Pokario metais 
muziejus perkeltas į tinkamas patalpas, 
surinkta eksponatų dvigubai daugiau, 
negu buvo prieš karą. Nuo 1953 „A.“ m. 
priklauso Lietuvos TSR Kultūros minis- 
terijai. 

AUŠROS VARTAI, Medininkų vartai,— 
senosios Vilniaus miesto gynybinės sie- 
nos liekana; visasąjunginės reikšmės 
architektūros paminklas. Gynybinėje 
Vilniaus sienoje, statytoje XVI a. pr., 
buvo Medininkų, Rūdninkų, Totorių, Pi- 
lies, Subačiaus ir kt. vartai. Pro Medi- 
ninkų vartus ėjo kelias iš Vilniaus 
į Medininkus, Ašmeną ir Lydą. Nuo šių 
vartų į v., pagal miesto sieną (dab. Ja- 
cenevičiaus ir Komjaunimo gatvių tra- 
sa), ėjo gilus gynybinis griovys su pyli- 
mu. Medininkų vartai nuo XVI a. pab. 
buvo vadinami Ašmenos vartais (lenk. 
Ostra brama), o XX a. pr. liet. spaudoje 
pradėta juos vadinti A. v. Šių vartų 
statytoju laikomas J. Skidelis (Skiedel). 
Pastatas 3 aukštų. Pirmasis aukštas skir- 
tas pravažiavimui ir turėjo pakeliamą 
tiltą. Antrame aukšte buvo ginklų ir 
šaudmenų sandėlis. 1799 Vilniaus civ. 
gubernatoriaus įsakymu miesto gyny- 
binė siena buvo nugriauta. A. v. ir 
prie jų esanti gynybinės sienos dalis 


liko nenugriauti. XVI a. vartų II aukšte 
Iš miesto pusės buvo įstatytas Marijos 
Paveikslas. 1626 prie A. v. įsikūrė kar- 
melitų ordino vienuoliai. Iš miesto ma- 
8istrato jie gavo teisę tą paveikslą glo- 
boti. Karmelitai sumanė išgarsinti Ma- 
Iljos paveikslą stebuklais ir iš to pasi- 
Pelnyti. Tam tikslui 1671 prie A. v. jie 
Pastatė medinę koplyčią, o XVIII a. pr. 
Mariją papuošė sidabro rūbu. 1715 šiai 
koplyčiai sudegus, pastatyta mūrinė. 


Aušros vartai 


Iš š, V, pusės prie koplyčios 1764 buvo 
Pastatyta zakristija. 1789 archit. P. Rosis 
Suprojektavo ir pastatė koplyčios mūri- 
ius laiptus. 1829 restauruoti koplyčios 
Vartai, o pati koplyčia įrengta vėlyvojo 
lasicizmo stiliumi. Po ilgos, daugiau 
aa 100 metų trukusios rel. propagan- 
0s XVIII a. viduryje A. v. Marijos pa- 
Veikslo kultas įsigalėjo katalikų vilnie- 
lų tarpe, o vėliau paplito ir už Vilniaus 
Tibų. 1761 karmelitas Hilarionas išleido 
„Reliaciją“— pranešimą, skelbiantį A. v. 
arijos „stebuklų“ sąrašą. Lietuvą pri- 
Jungus prie Rusijos (1795), A. v. pa- 
Rrasslo kultas dar labiau sustiprėjo. 
„klos, dalis stambiųjų dvarininkų ir 
atalikų dvasininkų, siekę atkurti Žeč- 
Pospolitą, skelbė Mariją „Lenkijos ka- 
faliene, Lietuvos kunigaikštienė“, prie 
“ V. Paveikslo rengė polit. manifesta- 
€ijas. Ir vėliau A. v. paveikslas buvo 
Populiarus religingų žmonių tarpe. A. v. 
paveikslas, vaizduojantis Mariją be 
Ūdikio, pasižymi realistiškumu. Yra 
Nuomonių, jog dailininkui, tapiusiam jį, 
Pozavusi didikė Barbora Radvilaitė. Šis 
*Urinys yra vertingas XVI a. tapybos 
Pavyzdys, Ė 
Lit: J. Jurginis, Aušros vartai, V., 1960. 


„AUSROS ŽVAIGŽDĖ"— pažangi Ar- 
Rentinos lietuvių draugija, įkurta 1912. 
LA Rosarijo mieste. Pirmąją d-jos 

ą sudarė J. Norkaitis, A. Gynčas, 
sigs, davičius, E. Bikevičius. „A. Žž.“ pri- 
"ejo prie Argentinos lietuvių pažan- 
Elosios spaudos leidimo, rėmė Lietuvos 
arbo žmonių kovą prieš fašizmą. D. Tė- 
Vynės karo metu teikė paramą taryb. 
ariams ir partizanams, kovojantiems 
Prieš hitlerinius okupantus. Pokario me- 
als materialiai padėjo nuo karo ir oku- 
Pacijos nukentėjusiems Tarybų Lietuvos 
šyventojams. 


AUSRONAS Alfonsas [g. 1909.VIIL.17 
Onkiškiuose (Alytaus rj.)] — gydytojas 
€rmatovenerologas, medicinos mokslų 


kandidatas (1956). 1946 baigė Kauno 
un-tą, iki 1948 ten pat buvo histologijos 
ir embriologijos katedros asistentu. 
1949—57  Dermatologijos-venerologijos 
in-to, 1957—64 Epidemiologijos, mikro- 
biologijos ir higienos in-to moksl. bend- 
radarbis. Nuo 1964 Vilniaus un-to dės- 
tytojas. Paskelbė straipsnių apie darbo 
higieną ir piodermitų profilaktiką bei 
gydymą. 

AUTOBIOGRAFIJA [gr. autos — pats + 
bios — gyvenimas + grapho — Tra- 
šau] — savo gyvenimo aprašymas. Žy- 
mių polit. ir visuom. veikėjų, rašy- 
tojų, menininkų A. turi didelę pažin- 
tinę reikšmę kaip epochos dokumentai. 
Iš liet. veikėjų A. minėtinos Žemaitės, 
J. Basanavičiaus, J. Šliupo ir kt. Taryb. 
metais išleistas A. rinkinys „Tarybų Lie- 
tuvos rašytojai“ (1957). Grož. lit-roje 
yra kūrinių, vadinamų autobiografiniais, 
kuriuose plačiai atsispindi autoriaus bio- 
grafijos faktai. Iš jų minėtina: V. Kap- 
suko „Caro kalėjimuos“, J. Ragausko 
„Ite, missa est!“, A. Venclovos ,„Pavasa- 
rio upė“, I. Simonaitytės „„„..O buvo 
taip“, „Ne ta pastogė“, ir kt. 


AUTOMATIKA [gr. auiomatos — sava- 
eigis| — mokslo ir technikos šaka, ti- 
rianti bei kurianti metodus ir technines 
priemones gamybos procesams ir ma- 
šinoms valdyti be žmogaus tiesioginio 
dalyvavimo; tų metodų ir priemonių 
visuma. Lietuvoje A. pasiekimus imta 
taikyti tik Tarybų valdžios metais. Ypa- 
tingas dėmesys A. klausimams skiriamas 
po TSKP XXII suvažiavimo, vykdant 
materialinės-techninės komunizmo bazės 
kūrimo programą. A. specialistams reng- 
ti Kauno Politechnikos in-te įsteigta au- 
tomatikos ir skaičiavimo įtaisų (1962) 
bei gamybos procesų automatikos (1963) 
katedros. Moksliniai A. srities darbai 
daugiausia atliekami Lietuvos TSR 
Mokslų akademijos Energetikos ir elekt- 
rotechnikos in-te — automatikos ir tele- 
mechanikos (įst. 1956), pramoninės elekt- 
rotechnikos (įst. 1957) laboratorijose. 
Kauno Politechnikos in-to automatikos 
ir skaičiavimo įtaisų katedroje ir to 
in-to elektroninės skaičiavimo technikos 
laboratorijoje (įst. 1962) nagrinėjamos 
automatinio duomenų įvedimo į elektro- 
nines „skaičiavimo mašinas problemos. 
Lietuvos TSR MA Fizikos ir matemati- 
kos in-te, Kauno Politechnikos in-te ir 
Vilniaus un-te veikia elektroninių skai- 
čiavimo mašinų laboratorijos (įst. 1962— 
1963). A. įrenginiams projektuoti ir at- 
skiroms pramonės šakoms automatizuoti 
pramonės statybos projektavimo in-te 
suorganizuotas A. skyrius. Lietuvos TSR 
daugelis stambių g-lų gamina ir kuria A. 
priemones, pvz., Kauno automatinių prie- 
monių g-la, Vilniaus skaičiavimo maši- 
nų g-la (su specialiu konstravimo biuru), 
Telšių elektros matavimo prietaisų g-la 
ir kt. Chemijos, maisto, mašinų ir prie- 
taisų gamybos ir kt. pramonės šakų 
įmonėse dirba kelios dešimtys auto- 
matinių linijų (1950 dirbo tik 1). A. 
plačiai įdiegta respublikos telefono 
bei telegrafo sistemose ir kt. Ž. Auto- 
matizacija. 


AUš— AUT 127 


AUTOMATIZACIJA — technikos prie- 
monių taikymas gamybos procesams 
vykdyti, kontroliuoti ir valdyti, žmogui 
tiesiogiai nedalyvaujant, o tik prižiū- 
rint. Kapitalizmo sąlygomis gamybos A. 
didina bedarbių skaičių, siaurina vidaus 
rinką ir aštrina kapitalizmo prieštaravi- 
mus. Soc. visuomenėje A. nekelia ne- 
darbo grėsmės, o trumpina darbo laiką, 
gerina darbo sąlygas, padeda kelti dir- 
bančiųjų kvalifikaciją, įveikti esminį 
skirtumą tarp protinio ir fizinio darbo. 
A. stiprina visuomeninį darbo pobūdį, 
nes automatizuotos gamybos rezultatus 
lemia ne tik aptarnaujantis personalas, 
bet ir automatikos kūrėjai — inžinieriai, 
mokslininkai; ji užtikrina didelį dar- 
bo našumą, spartų gamybinių jėgų vys- 
tymąsi. 

Burž. Lietuvos pramonėje A. nevaidi- 
no beveik jokio vaidmens. Keliose Kau- 
no ir Klaipėdos įmonėse buvo pusauto- 
mačių vinims, grandinėms gaminti, vie- 
los tinklui pinti, veikė keli skardos dir- 
binių štampavimo automatai. Kai kurios 
įmonės turėjo garo katilus su automati- 
niais vandens padavimo įtaisais. Maisto 
pramonės įmonėse buvo keletas pusau- 
tomačių gėrimams ir pienui pilstyti. 
Automatinės telefono stotys veikė tik- 
tai Kaune ir Klaipėdoje. 

Tarybų Lietuvoje po D. Tėvynės karo 
pradėta automatizuoti prietaisų gamy- 
bos, tekstilės ir maisto pramonės įmo- 
nes. Ypač platų mastą A. įgavo po TSKP 
CK 1959 birželio Plenumo, kuris nustatė 
svarbiausias liaudies ūkio techninės pa- 
žangos kryptis. Nuo atskirų pusiau au- 
tomatinių ir automatinių staklių bei 
įrenginių pereita prie kompleksinio 
svarbiausių liaudies ūkio šakų (pramo- 
nės, prekybos, ryšių) automatizavimo, 
pradėta jungti į nenutrūkstamą gamy- 
bos ciklą visas gamybines, pagalbines, 
transporto ir reguliavimo operacijas. 
1963 Lietuvos TSR pramonėje (be žu- 
vies pramonės) veikė 37 automatizuoti 
cechai ir barai, 123 automat. linijos su 
715 pagrindinių techninių įrengimų, 
2040 atskirų automatinių ir 998 pusiau 
automatiniai įrenginiai. Automat. linijos 


Automatizacija. 
kuro aparatūros g-loje 


Automatinė linija Vilniaus 


128 AUT-—AUT 


veikia 23 pramonės įmonėse. Daugiau 
kaip 8095 visų automat. linijų tenka 
maisto pramonės įmonėms. Vien pieno 
kombinatuose 1963 veikė 15 automati- 
nių pieno pilstymo linijų. Daugiausia 
atskirų automatinių ir pusiau automati- 
nių įrenginių turi lengvoji pramonė 
(1346), mašinų gamybos ir metalo apdir- 
bimo pramonė (1096). Pagrindiniai ga- 
mybos procesai automatizuoti Naujosios 
Akmenės cemento g-loje, Vilniaus elekt- 
ros skaitiklių, kuro aparatūros, grąžtų, 
gelžbetonio g-lose, Klaipėdos celiuliozės- 
popieriaus kombinate ir daugelyje kitų 
įmonių. Automatiškai reguliuojamas 
Siaurės vakarų energetinės sistemos li- 
nijų apkrovimas, srovių parametrai. 
Automatizuotos stambiausios elektrinės, 
plačiai A. taikoma Kėdainių chemijos 
kombinate, Kauno dirbtinio pluošto, Jo- 
navos azotinių trąšų g-lose. Vilniuje, 
Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Palango- 
je, Druskininkuose ir kt. didesniuose 
miestuose veikia automatinės telefono 
stotys. Respublikoje plačiai automati- 
zuotas tarpmiestinis telefono ryšys (Ž. 
Telefonas). Plinta vaisvandenių, degtu- 
kų, laikraščių ir kt. prekių pardavimo 
bei fasavimo automatai ir pusautomačiai. 


AUTOMOBILIŲ TRANSPORTAS. Pir- 
mieji automobiliai Lietuvoje atsirado 
XX a. antrajame dešimtmetyje. Tai bu- 
vo daugiausia Fordo, Dženeral Motors, 
Mersedes-Benc, Volvo ir kt. firmų au- 
tomašinos, importuojamos iš JAV, Vo- 
kietijos, Švedijos ir kt. šalių. 1939 už- 
sienyje nupirkta 220 automobilių ir 166 
jų važiuoklės. Importo išlaidoms suma- 
žinti nuo 1930 Kauno autobusų garaže 
imta gaminti medinius kėbulus Volvo 
firmos važiuoklei ir duraliuminio kėbu- 
lus Mersedes-Benc ir kt. tipų važiuok- 
lėms. Be to, buvo gaminami mediniai 
kėbulai autobusams su Fordo firmos 
važiuokle. Lietuvos automobilių parką 
1932 sudarė apie 2000, 1939 — 3100 au- 
tomobilių, jų tarpe 720 sunkvežimių. 
Daugumas autobusų buvo 16 vietų. Kro- 
vininiai automobiliai buvo daugiausia 


lengvo tipo (iki 1 t keliamosios galios). 
Menkai tiko automobilių transportui 
buržuazijos valdymo metais ir Lietuvos 
keliai, kurių dauguma buvo pritaikyta 
kinkomajam transportui. Ė 

1924 akc. b-vė „Auto“ Kaune atidarė 
pirmąją Lietuvoje autobusų liniją, tačiau 
dėl autobusų brangumo, žymių eks- 
ploatacijos išlaidų ir didelių mokesčių 
b-vė 1925 subankrutavo, ir susisiekimas 
autobusais keleriems metams nutrūko. 
Nuo 1929 Kaune veikė autobusų linija 
Rotušė—Panemunė, kuria kursavo 12 
mašinų. Reguliaresnis susisiekimas tarp- 
miestiniais autobusais prasidėjo tik 


nuo 1933. 1934 veikė 7 kontroliuojamos- 


autobusų linijos (bendras ilgis 595 km). 
Jomis kursavo apie 90 autobusų, kurie 
per metus nuvažiavo iš viso apie 3 mln. 
km ir pervežė apie 700 000 keleivių. 
Kaune 1939 veikė 5 zutobusų linijos 
(bendras ilgis 21 km). Jomis kursavo 
34 autobusai, kurie pervežė per metus 
5,5 mln. keleivių. 


D. Tėvynės karo metu A. t. ūkis buvo 
visiškai sugriautas, pagrindinių automo- 
bilinių kelių danga smarkiai sugadinta. 
Taryb. metais A. t. teko kurti iš naujo. 
Iš RTFSR, Ukrainos TSR ir kt. taryb. 
respublikų Lietuva gavo tūkstančius įv. 
paskirties automobilių, daugiausia sunk- 
vežimių ir autobusų. Autobusų kėbulų 
gamyba buvo organizuota ir Tarybų 
Lietuvoje. Kauno autobusų-taksi parkas 
gamino medinius L-3 tipo kėbulus su 
metaline apkala ZIS-150 važiuoklei, vė- 
liau PAZ-651 tipo kėbulus GAZ-51 va- 
žiuoklei. 1950—61 veikė Kauno auto- 
busų g-la (KAG), kurioje buvo sukonst- 


ruoti ir gaminami 24 vietų kėbulai 
KAG-3 (mediniai) ir KAG-4 (metaliniai, 
Ž. pav.). 

Lietuvos TSR automobilių parką suda- 
ro įv. tipo ir galingumo krovininės, ke- 
leivinės ir spec. paskirties (sanitarinės, 
gaisrinės ir kt.) mašinos. Taryb. metais 
sparčiai taisomi ir tiesiami keliai. Auto- 
mobilinių kelių tinklo augimą ir A. t. 
reikšmės liaudies ūkyje didėjimą rodo 
1 lentelė. 

1 lent. Lietuvos TSR automobilinių kelių 


tinklas ir krovinių pervežimas automobiliais 
Lietuvos TSR 


| 1940 | 1950 | 1955| 1958 | 1963 


kieta 


Kelių su 
danga ilgis 
(tūkst. km) .... 

Pervežta krovinių 
(mln. t) „.ce04 

Krovinių apyvar- 
ta (mln. t/km)| 13 | 115 


2,2 10,1 | 10,2| 11,1 


1,3 | 8,5 | 32 56 100 


464 |798 | 1473 

Taryb. metais, nuo 1940 iki 1963, ke- 
leivių pervežimas autobusais ir automo- 
biliais padidėjo daugiau kaip 9 kartus. 
Autobusų linijos jungia visus Lietu- 
vos TSR miestus, miestelius bei dides- 
nius kaimus. Keleivinio bendrojo naudo- 
jimosi A. t. išsivystymas Lietuvos TSR 
parodytas 2 lentelėje. 

Vis plačiau naudojamasi ir lengvai- 
siais bei krovininiais taksi, O t. p. 
nuomojamais lengvaisiais automobiliais. 
Lengvųjų automobilių nuomojimo punk- 
tai veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, 
Šiauliuose ir Panevėžyje; lengvieji taksi 
kursuoja 34 miestuose (1964). 1958 leng- 
vųjų taksi nuvažiuotas bendras moka- 


Autobusų linijų tinklas Ir keleivių pervežimas autobusais Lietuvoje 


2 lent. 

| 1939 

Tarpmiestinių autobusų linijų skai- 
čius ———111—717 TTT 136 

Tarpmiestinių autobusų linijų 
bendras ilgis (tūkst. km) „„.+.. 9,0 
Pervežta keleivių (mln.)  ...... 0 3,0 

tame tarpe: 

miesto autobusais „+....ee44- . 
tarpmiestiniais autobusais .... "7 

Keleivių apyvarta (mln. keleivių-ki- 
lometrų) „.eeeeesenane4 eee sa senė 96 


| 


1950 1955 | 1958 | 1963 
62 85 160 326 
5,0 17,7 21,2 40,2 
36,2 111,9 148,3 317,4 
35,3 108,8 140,5 284,9 
0,9 31 7.8 22,5 
28 160 350 831 


Automobilių transportas. Vilniaus taksi 


parko garažas 


Automobilių transportas. Kauno autobusų g-Ioje 
Pagamintas autobusas KAG-4 


S kelias buvo apie 12 mln. km, 
962 — 25,2 mln. Km, krovininių taksi 
(1962) — 0,7 min. km, nuomotų lengvųjų 
automobilių (1962) — 3,4 mln. km. La- 
ali Padaugėjo individualinių lengvųjų 
automobilių. 


AUTOMOBILIZMAS. Automobilių spor- 
9 Vystymąsi burž. Lietuvoje ribojo men- 
1 Keliai ir savos automobilių pramonės 

Nebuvimas. A. buvo prieinamas tik pa- 

Sturintiems. Per visą burž. Lietuvos 

Syvavimo laiką surengta vos keletas au- 
aobilių varžybų. 1926 įsteigtas Lietu- 
j Automobilių klubas. Automobilių 
jai tipo varžybos suorganizuotos 1931, 

ž 32 ir 1936. Dalyvių skaičius tose var- 

„Įbose buvo labai mažas (1932 startavo 

9 automobiliai). 1933—35 Lietuvos 

Eatomobilistai dalyvavo Monte Karlo 
S varžybose (viena Monte Karlo rali 
Tasos atšakų ėjo pro Kauną). Iš Lie- 
UVos automobilistų geriausią rezultatą 
Pasiekė P. Hiksa, 

Tarybų Lietuvoje A. plačiau pradėjo 
vystytis 1960, kai prie LDAALR resp. 
igauteto buvo įkurta Respublikinė au- 
mia otOsporto federacija. Tais metais pir- 
p respublikos automobilistai dalyva- 
T Visasąjunginėse žiemos komandinėse 
a ir Draugystės taurės (Maskva) 
si 1 Varžybose. 1960 surengtos ir pirmo- 

Os Lietuvos TSR automobilių rali pir- 
Menybės, Pirmaisiais Lietuvos TSR čem- 
Plonais atskirose mašinų klasėse tapo: 

Strakšys ir L. Šuvalovas, A. Saka- 
auskas ir R. Januševičus, V. Oleka ir 

ž Petrokas. 1960 Lietuvos TSR au- 
Omobilistų komanda dalyvavo TSRS 


S MLTE, tomas 1 


d 9 š 


ASA jo 
Au , 
tomobilizmas, TSRS automobilių žiedinių lenktynių 1964 pirmenybės K, 


rali pirmenybėse, kur R. Januševičius ir 
A. Sakalauskas „„Pobedų“ klasėje užėmė 
III vietą. Pabaltijo automobilių rali pir- 
menybėse (1960) Lietuvos TSR koman- 
da užėmė II vietą, o A. Kurdzikauskas 
ir A. Riabčinskis tapo čempionais „Po- 
bedų“ klasėje. 1961 visasąjunginėse rali 
pirmenybėse P. Šatas ir V. Laužeckas 
iškovojo TSRS čempionų vardus. Tų me- 
tų Pabaltijo rali pirmenybėse Lietu- 
vos TSR komanda užėmė I vietą. 1962 
visasąjunginėse rali pirmenybėse (Kau- 
kazas) Lietuvos TSR automobilistų rink- 
tinė (B. Balčiūnas, A, Dailidė, A. Kur- 
dzikauskas, V. Levinskas, V. Oleka, 
A. Sakalauskas, S. Simonianas, P. Šatas) 
tapo TSRS čempionu. Tais metais dau- 
geliui Tarybų Lietuvos automobilistų 
buvo suteikti TSRS sporto meistrų vaI- 
dai. 1963 ir 1964 visasąjunginėse žiemos 
zali varžybose Tarybų Lietuvos auto- 
mobilistai vėl iškovojo pirmąsias vietas 
(respublikų, sporto d-jų ir komandų 
įskaitose). 1964 tarpt. varžybose Len- 
kijoje TSRS rinktinės narys V. Oleka 
„Moskvičiumi“ užėmė II vietą, P. Šatas 
su V. Laužecku „„Volga“— III vietą. 
Nuo 1961 Kačerginės „Nemuno žiede“ 
kasmet vyksta TSRS žiedinių lenktynių 
pirmenybių turai. Nuo 1962 visasąjun- 
ginėse automobilių žiedinėse lenktynėse 
pradėjo dalyvauti Lietuvos TSR vai- 
ruotojai. 1963 visasąjunginėms žiedi- 
nių lenktynių pirmenybėms A. Joru- 
das ir A. Smaidžiūnas parengė savo 
konstrukcijos sportinius automobilius. 
V. Aksionaitis su savo konstrukcijos 
specialiu varikliu 500 mš lenktyninių 
automobilių klasėje laimėjo sidabro me- 
dalį. 1963 Kačerginėje pirmą kartą su- 
rengtos Lietuvos TSR žiedinių lenktynių 
pirmenybės, 0 naujame „Valakampių 
žiede“ Vilniuje — lenktynės „Vakarinių 
naujienų“ laikraščio prizui laimėti. 
1961 Lietuvos TSR automobilistai vie- 
ni pirmųjų TSRS pasigamino mikrolitra- 
žinius lenktyninius automobiliukus — 
gokartus. Nuo 1962 Lietuvos TSR ren- 
giamos gokartų pirmenybės. 125 cmš 
klasėje 1962 ir 1963 Lietuvos TSR čem- 
pionu tapo V. Šermukšnis, 175 cmš kla- 
sėje — R. Selemonavičius. Respublikos 
gokartistai — vieni stipriausių Tarybų 


Sąjungoje. 1962 TSRS gokartų pirmeny- 


ačerginės „Nemuno žiede" 


AUT-— AUT 129 


bėse (Ryga) jie iškovojo III vietą, 1963 
(Maskva) — II vietą, tarpresp. varžybo- 
se Taline 1963 tapo nugalėtojais. 


AUTONOMISTAI — internacionalistinė 
revoliucinė politinė srovė Lietuvos So- 
cialdemokratų partijoje (LSDP), susida- 
riusi kovoje prieš smulkiaburžuazinę, 
oportunistinę nacionalistinę srovę parti- 
joje — federalistus. Kova tarp autono- 
mijos ir federacijos šalininkų prasidėjo 
dar 1895—96, svarstant ir priimant LSDP 
programą. Tačiau A., kaip ryški polit. 
LSDP srovė, sustiprėjo 1905—07 revoliu- 
cijos laikotarpiu. 1905 paaštrėjus klasių 
kovai, pasikeitė socialinė vietinių LSDP 
org-jų sudėtis: anksčiau rev. judėji- 
me taip pat dalyvavę turtingesnieji 
valstiečiai bei kt. smulkiaburžuaziniai 
elementai ėmė trauktis iš LSDP, vieti- 
nėse org-jose vis daugėjo kaimo prole- 
tarų ir vargingųjų valstiečių. Tuo būdu 
išsiplėtė ir sustiprėjo socialinė A. bazė. 

Kova prieš bendrą priešą — carizmą 
ir išnaudotojus — telkė daugianacionali- 
nį Rusijos proletariatą, jungė naciona- 
lines s-d. org-jas su RSDDP org-jomis. 
Palyginti negausaus Lietuvos pram. pro- 
letariato galią sudarė jo vienybė su vi- 
sos Rusijos proletariatu. Tačiau sepa- 
ratistinė LSDP programa kliudė LSDP su- 
sivienyti su RSDDP, A. ryžtingai kovojo 
už LSDP programos pakeitimą, už tai, 
kad valst. federacijos reikalavimas būtų 
pakeistas Lietuvos autonomijos demo- 
kratinėje Rusijos respublikoje reikala- 
vimu. Šis A. reikalavimas tuometinėmis 
ist. sąlygomis turėjo didelę reikšmę. 
Atsižvelgdami į Lietuvos darbininkų 
klasės ir liet. tautos, kaip ir kitų tautų, 
bendrus interesus kovoje prieš carizmą, 
A. siekė vienybės su visa Rusijos dar- 
bininkų klase ir liaudimi. Kovoje prieš 
nacionalistus LSDP gretose 1906 susida- 
rė „Vilniaus opozicija“. Tai „„...buvo 
pradai skilimo LSDP eilėse į bolševikų 
partiją (LKP) ir menševikų (antroji 
LSDP)", — rašė vėliau Z. Angarietis 
(„Kibirkštis“, 1926, Nr. 13). LSDP Vil- 
niaus org-jos pagr. veikėjai — Z. An- 
garietis, J. Janulevičius, P. Eidukevi- 
čius, J. Netupskaitė įr kt. — buvo auto- 
nomistai. 

A. nacionalinį klausimą sprendė 
marksistiniu požiūriu; jiems buvo svar- 
bu ne tai, kas skiria Lietuvos darbinin- 
kų klasę nuo Rusijos proletariato, o tai, 
kas juos jungia, — bendros gyvenimo 
bei kovos sąlygos ir bendri tikslai. LSDP 
1906 rugsėjo konferencijoje A. savo 
programos projekte pripažino, kad „Lie- 
tuvos proletariatas, būdamas, nežiūrint 
į tautos skirtumą, tik dalimi vienos Ru- 
sijos valstybės darbininkų klasės, su- 
rištos bendrais reikalais, turi visų pir- 
miausia kovoti už politiškosios laisvės ir 
demokratinės respublikos įvedimą visoj 
valstybėj, o paskui turės vesti bendrą 
kovą už socializmą“ („Lietuvos social- 
demokratų partijos žinios“, 1906, Nr. 1). 
Šiame programos projekte jau atsispin- 
dėjo lenininė burž. dem. revoliucijos 


130 AVA-—AVI 


peraugimo į soc. revoliuciją teorija, 
nors tokiais svarbiais klausimais, kaip 
darbininkų ir valstiečių s-ga, proleta- 
riato diktatūra, A. dar nebuvo įsisavi- 
nę lenininių pažiūrų. Įsitvirtinę LSDP, 
A. priartėjo prie bolševikų, ėmė tartis 
su RSDDP dėl susivienijimo ir glau- 
daus bendradarbiavimo. 1907.VIlI LSDP 
VII suvažiavime nugalėjo autonomistai. 
Suvažiavimas padarė pakeitimų LSDP 
programoje, atsisakė nuo federacijos 
reikalavimo ir pripažino, kad politinė 
ir nacionalinė Lietuvos laisvė „...tuo- 
met tegali būti pilnai pasiekta, kai 
Rusų valstybėje bendromis visų proleta- 
rų jėgomis bus iškovota demokratiš- 
koji respublika“ („Jungtinio ir septinto- 
jo Lietuvos Socialdemokratų partijos su- 
važiavimo nutarimai“, 1907). Suvažiavi- 
mas paskelbė, kad LSDP susivienijimas 
su RSDDP „yra galimas ir reikalingas“, 
ir pavedė LSDP CK nedelsiant vykdyti 
šį nutarimą. Sustiprėjus reakcijai ir su- 
ėmus daugelį A., likę laisvėje oportu- 
nistai bei nacionalistai, tiesiogiai ar ne- 
tiesiogiai tapę buržuazijos agentūra 
darbininkų judėjime, sutrukdė įvykdyti 
LSDP VII suvažiavimo nutarimą dėl 
LSDP susivienijimo su RSDDP. Ž. Lietu- 
vos Komunistų partija. 


AVALYNĖ ž. Apavas, Odos ir avalynės 
pramonė. 


AVEIDĖ Oskaras [1837 Augustavo 
gub. — 1897 Viatkoje] — 1863 suki- 
limo dalyvis. Vid. mokslą baigė Suval- 
kuose, iki 1859 studijavo Peterburgo 
un-te teisę. Kurį laiką mokėsi Heidel- 
berge. Baigęs moksius, tarnavo Varšu- 
vos teisme. Nuo 1862 Lenkijos Centri- 
nio nacionalinio k-to narys, aktyviai 
prisidėjo prie sukilimo rengimo. 1863.VII 
atvyko į Vilnių tartis su Lietuvos ir Bal- 
tarusijos sukilimo vadovais. Rengdama- 
sis grįžti atgal, Vilniaus glžk. stotyje 
buvo suimtas. Tardomas Vilniuje ir 
Varšuvoje, atskleidė ir paskui surašė 
viską, ką tik žinojo apie sukilimą, jo 
organizavimą, jo vadovus centre ir 
periferijoje. Apie sukilimą Lietuvoje 
nedaug težinojo, tad nedaug ir atskleidė. 
A. išdavystė sukilimo slopintojams davė 
daug svarbios medžiagos. Ištremtas gy- 
veno Viatkoje (dab. Kirovas). 


Lit.: Ilokasanua H 3anHCKM O NOAbCKOM BOC- 
crTauunu 1863 roya Ockapa ABeūe, peĄ. C,. Ke- 
HeBuų HH, Munnep, 1961. 


AVERLINGIENĖ Antanina [g. 1920.1X.18 
Šiauliuose] — odos-avalynės pramonės 
darbininkė, Socialistinio Darbo Didvyrė 
(1960). 1932 baigė pr. mokyklą Šiau- 
liuose. Nuo 1938 Šiaulių odos apdirbi- 
mo f-ko, o nuo 1946 Šiaulių „Elnio“ 
odos-avalynės kombinato darbininkė. 
1954—58 TSRS AT deputatė. 


AVIACIJA [pranc. aviation, iš lot. 
avis — paukštis] — oro transportas, nau- 
dojantis sunkesnes už orą skridimo prie- 
mones. Lietuvoje pirmuosius bandymus 
pakilti nuo žemės sunkesniu už orą 


aparatu atliko A. Griškevičius (1809— 
1863). Jis siūlė panaudoti garo mašinos 
sukamą propelerį ir horizontalius spar- 
nus. Bandymai nebuvo sėkmingi, ir 
konstruktoriaus idėjos nesusilaukė pri- 
tarimo ir paramos. A. Lietuvoje pradė- 
ta kurti po I pasaul. karo. Burž. Lietu- 
vos valdžia pirmiausia stengėsi sukurti 
karinę A. Varikliai ir dalis lėktuvų bu- 
vo perkami iš Anglijos, Italijos, Pran- 
cūzijos, Čekoslovakijos. 1923—26 karo 
lakūnas J. Dobkevičius sukonstravo ir 
pats išbandė lėktuvus Dobi-I, II, III. 
Inž. A. Gustaičio sukonstruoti lėktuvai 
Anbo buvo serijiniu būdu statomi karo 
A. dirbtuvėse Kaune. 2 

Civilinė A. priklausė Lietuvos Aero- 
klubui (LAK), kuris turėjo keliolika 
užsieninių sportinių ir turistinių lėktu- 
vų, keliolika lietuviškos gamybos sklan- 
dytuvų, be to, Nidos sklandymo m-lą. 
1937 buvo atidaryta oro linija Kaunas— 
Klaipėda— Palanga, kuria kursavo 2 ang- 
liški septynviečiai dvimotoriai keleivi- 
niai lėktuvai, skraidę 260 km/h greičiu. 

Lietuviai lakūnai yra atlikę keletą žy- 
mių skridimų. 1933.VII.15—17 JAV lie- 
tuviai S. Darius ir S. Girėnas, pakilę iš 
Niujorko, perskrido Atlanto vandenyną 
ir, nuskridę be nutūpimo 6411 km, 
žuvo Vokietijoje, Soldino apylinkėse 
(ž. „Lituanikos“ skridimas). 1934 grupė 
lėktuvų Anbo-IV nuskrido 10000 km 
kelią aplink Europą. Transatlantinį Da- 
riaus ir Girėno skridimą 1935 bandė 
pakartoti JAV lietuvis F. Vaitkus su 


žymiai moderniškesniu lėktuvų; per- 
skridęs Atlantą, Vaitkus nusileido 
Airijoje. 


1944 Lietuvos TSR buvo suorganizuo- 
tas TSRS Civilinio oro laivyno būrys, 
aprūpintas lėktuvais PO-2 ir Li-2. Buvo 
atidaryta oro linija Vilnius—Maskva, 
į rajonų centrus lėktuvais pradėta ga- 
benti paštą. Civilinio oro laivyno būrį 
performavus į atskirą Lietuvos aviacijos 
grupę, oro transportas Lietuvos TSR 
ėmė sparčiai vystytis. Iš Vilniaus aero- 
porto tiesioginiais reisais pradėjo kur- 
suoti lėktuvai į Maskvą, Minską, Kijevą, 
Rygą, Taliną, Leningradą, Charkovą, So- 
čį, Simferopolį ir kitus TSRS miestus 
bei kurortus. Nuo 1963 iš Vilniaus 
į Maskvą, Kijevą, Mineralnije Vodi, 
o nuo 1964 ir į Taliną, Leningradą, Sim- 
feropolį, Adlerį kursuoja keleiviniai 
turboreaktyviniai lėktuvai TU-124, ku- 
rie skrenda 8—10 km aukštyje 800 km/h 
greičiu ir gali vežti 44 arba 56 kelei- 
vius. Vietinės oro linijos jungia Vilnių 


„ ir Kauną su Klaipėda, Palanga, Druski- 


ninkais, Rokiškiu, Kupiškiu, Šilute, Birš- 
tonu, Biržais ir kt. miestais. Vietinio 
susisiekimo linijomis skraido lėktuvai 
Il-14 (36 keleiviai), Li-2 (28 keleiviai), 
An-2 (12 keleivių), Jak-12 (3 keleiviai). 
Tarybų Lietuvoje oro transportu buvo 
pervežta: 


Metai Keleivių Krovinių (t) Pašto (t) 
1959 59 700 2200 60 
1963 205 000 3000 400 


Didelį darbą atlieka specialios paskir- 
ties aviacija. Vilniuje ir Kaune veikia 
sanitarinės A. stotys. San. lėktuvai sku- 


bios med. pagalbos reikalingiems ligo- 
niams atgabena gydytojus, medikamen- 
tus, kraują, perveža ligonius iš kaimo 
vietovių į Vilniaus ir Kauno ligonines. 
1963 sanitarinės A. lėktuvai nuskrido 
210 000 km; buvo suteikta med. pagalba 
857 žmonėms. Nuo 1950 Lietuvos TSR 
A. aptarnauja žemės ūkį. Iš lėktuvų 
barstomos trąšos, herbicidai ir kt. che- 
mikalai (naikinantieji krūmokšnius, miš- 
ko kenkėjus ir pan.), kalkinamos rūgš- 
čios dirvos. 1958 ž. ū. aviacija pasklei- 
dė chemines medžiagas 55000 ha, 
1963 — 130 000 ha plote. 

Lietuvoje sparčiai vystosi ir sportinė 
A. Aviatorių sportininkų ugdymu rūpi- 
nasi Laisvanoriškoji d-ja armijai, avia- 
cijai ir laivynui remti (LDAALR). Vil- 
niuje ir Kaune veikia LDAALR aviacijos 
sporto klubai, Alytuje, Klaipėdoje, Pa- 
nevėžyje, Šilutėje ir Vilniuje (prie Liau- 
dies ūkio tarybos) — visuomeniniai 
sklandymo klubai. 1963 Lietuvos TSR 
buvo 16 TSRS sporto meistrų, gavusių šį 
vardą už sportinius laimėjimus bemoto- 
rėje aviacijoje. 

Ž. Aeroportai, Aviamodelizmas, Para- 
šiutizmas, Sklandymas. 


AVIAMODELIZMAS. Pirmosios Lietuvo- 
je aviamodelistų varžybos su schemi- 
niais modeliais įvyko 1935 Manaituose 
(Radviliškio rj.). Jose dalyvavo P. Mo- 
tiekaičio iniciatyva sukurto pirmojo Lie- 
tuvoje aviamodelistų būrelio (Dariaus ir 
Girėno) nariai. 1935 Kaune įvyko pir- 
mosios Lietuvos aviamodelistų varžybos. 
Startavo beveik vien tik orpūslės. I vie- 
tą laimėjo Nidos sklandymo mokyklos 
sklandytuvo modelis, kuris išsilaikė 
40 sekundžių. 1939 trys Lietuvos avia- 
modelistai dalyvavo Jamijervyje (Suo- 
mija) įvykusiose Skandinavijos šalių 
varžybose. Tais pačiais metais Kaune 
įvyko Pabaltijo kraštų (Lietuvos, Latvi- 
jos, Estijos ir Suomijos) aviacijos var- 
žybos, kurių programoje buvo ir avia- 
modelizmas. Lietuvos aviamodelistų ko- 
manda užėmė III vietą. 1939 neoficialūs 
absoliutūs Lietuvos rekordai buvo: išsi- 
laikymo — 11 min 30 s (A. Pranskėtis), 
nuotolio — 5,5 km (P. Motiekaitis). BuIž. 
Lietuvoje aviamodelizmui vadovavo Lie- 
tuvos Aeroklubas, kuris dėl lėšų stokos 
tiktai rengė aviamodelistų kursus Kau- 
ne ir aprūpindavo savo narius kai ku- 
riomis medžiagomis aviamodeliams ga- 
minti. 

Taryb. metais A. Lietuvoje ėmė spaI- 
čiai vystytis. Aviamodelistų kursus pra- 
dėta rengti ne tik Kaune, bet ir kt. 
miestuose. Pagerėjo materialinė bazė, 
buvo suorganizuota aviamodelistų būre- 
lių mokyklose. 1940 įvyko pirmosios 
Tarybų Lietuvos asmeninės aviamo- 
delistų varžybos, kuriose dalyvavo 38 
aviamodelistai. 1947—48 suorganizuoti 
aviamodelistų būreliai Vilniaus ir Kau- 
no pionierių namuose ir Vilniaus vid. 
m-lose. 1947 įsteigtas Lietuvos TSR 
Aeroklubas. Tais pat metais įvyko res- 
publikos aviamodelistų asmeninės var- 
žybos, kuriose dalyvavo Vilniaus, Kau- 
no, Panevėžio, Šiaulių aviamodelistai. 
1947 respublikos aviamodelistai pirmą 


(AYlamodelizmas. Aviamodelistas P. Motiekai- 
Su rekordiniu sraigtasparnio modeliu 


kartą dalyvavo visasąjunginėse pirme- 
I Lėse, kuriose A. Pranskėtis užėmė 
I vietą (pagal nuotolį). Jo sklandytuvo 
Modelis nuskrido 7,5 km ir išsilaikė 
3 min (tai buvo pirmieji oficialūs ab- 
soliutūs respublikos rekordai). 1948 vi- 
(asajunginėse pirmenybėse P. Motiekai- 
IS nugalėjo sklandytuvų modelių kla- 
Sėle. Jo modelis išsilaikė 2 h 2 min 
(absoliutus respublikos ir visasąjungi- 
Nis rekordas), nuskrido 27 km (respub- 
ikos absoliutus nuotolio rekordas), 
a Pranskėčio sklandytuvo modelis 
AS pakilo 1096 m (respublikos ab- 
K lutus aukščio rekordas). Vilniaus aero- 
ube 1949 pradėjo veikti aviamodeliz- 
Mo laboratorija, Nuo 1949 kasmet ren- 
šlamos Lietuvos TSR asmeninės-koman- 
EiASS aviamodelistų varžybos. 1949 visa- 
„a unginėse pirmenybėse P. Motiekaitis 
'Taigtasparnių modelių su gumos varik- 
E klasėje pasiekė 2 visasąjunginius 
painus, tuo metu viršijusius pasaulio 
tojo dus (išsilaikymas — 2 min 7 s, nuo- 
* 1S —890 m). Visasąjunginių varžybų 
Ugalėtoju jaunių grupėje tapo A. Kaz- 
„.Uskas (hidrolėktuvų modelių su gumos 
arikliais klasėje). 1950 įsisteigus Lais- 
Moriškai draugijai aviacijai remti 
š AR), A. respublikoje pradėjo dar 
Parčiau vystytis. Rajonuose buvo suor- 
šanizuota daug mokyklinių aviamodelis- 
Ourelių. 1950 visasąjunginėse jaunių 
ju, bose V. Kučinskas viršijo visasą- 
AS rekordą (jo kambarinis sraig- 
Į9La mio modelis išsilaikė 1 min 48 s). 
m vykusiose pirmosiose kordinių 
Odelių * Vilniaus miesto varžybose 
Ei Sazlauskas pasiekė pirmą visasąjun- 
nį jaunių rekordą (greičio — 57 km/h). 
O 1955 rengiamos Lietuvos TSR avia- 
Odelistų pirmenybės. 1959 S. Lukšys 
E rSkė respublikos absoliutų nuotolio 
a (50 km). 1961 A. Baublys taime- 
lų lėktuvų modelių klasėje tapo TSRS 
SmPionu. 1963 P. Motiekaitis pasiekė 
Pasaulio rekordus (jo sraigtasparnio 
€lis su gumos varikliu išsilaikė 
Eat 25 ir nuskrido 889 m) ir S. Nar- 
kia — Iespublikos absoliutų greičio 
R Ordą (175 km/h). 1962 ir 1963 su- 
Ntos draugiškos Pabaltijo respubli- 
Vava 2ŽYDOS. 1965.1.1 Lietuvoje A. kulti- 
S > 

meistrai) portininkų (jų tarpe 3 sporto 


Lil: P. Motlek 
a Ee altis, A. Pranskėtis, Jaunasis 
Šviamodelistas, V., 1957. 1 


MIETĖS. LAUKINIŲ A. Lietuvoje auga 
tūšių. Miškuose, ypač skynimuose, 


krūmynuose dažna paprastoji A. (Rubus 
idaeus), 0,6—1,2 m aukščio; pradeda 
žydėti vid. V.25—V1.15. Šios rūšies 
avietynai užima apie 3500 ha; derlingu- 
mas 16—18 cnt/ha. Pamiškėse, krūmy- 
nuose, ypač paežerėse, paupiuose aptin- 
kama gervuogė (R. caesius). Gervuogy- 
nų yra apie 250 ha. Miškuose nereta 
katuogė, arba kaulauogė (R. saxatilis), 
ir stačioji A. (R. suberectus), o v. Lietu- 
vos aukštapelkėse — tekšė (R. cha- 
maemorus); jų uogos menkesnės vertės 
kaip paprastosios A. ir gervuogės. 

KULTŪRINĖS A. kilusios iš paprasto- 
sios A. Jų uogos Lietuvoje prinoksta 
liepos mėn. Auginamos šios veislės: pa- 
grindinės — Kaliningradinė (Prūsiškoji), 
Melboro, Kuzmino naujiena; papildomo- 
sios — Angliškoji, Ūsuotė. Sodinimui A. 
krūmelius daugiausia platina valstybi- 
niai vaismedžių medelynai. A. selekcio- 
nuojamos Vytėnų sodininkystės-darži- 
ninkystės bandymų stotyje (Kauno rj.). 
Lapus kai kada pažeidžia grybinės li- 
gos: A. rūdys, A. šviesmargė, A. rud- 
margė; pumpurams kenkia A. kan- 
dys, žiedams — A. vabalai, lapams — 
A. amarai, stiebams — A. stiebų musės. 
1952 Lietuvoje buvo 28,8 ha avietynų. 
Daugiausia avietynų yra valstybinių 
vaismedžių medelynų ūkiuose (1963 — 
11 ha). Pasvalio medelyno avietyne 
1961 gauta uogų 33,7 cnt/ha. Lietuvos 
soduose kartais auginamos ir kultūrinės 
gervuogės (veislės — Juodoji, Vilso- 
no ankstyvoji). Botaniko Ž. Žilibero 
duomenimis, Lietuvos valstiečiai jau 
XVIII amžiuje augino A. ir gervuoges 
prie namų. Aviečių uogos Lietuvoje 
daugiausia vartojamos uogienėms, dže- 
mams, kompotams. Jas perdirba Vil- 
niaus, Kauno, Panevėžio, Kėdainių ir 
Telšių konservų f-kai, Anykščių vaisvy- 
nių g-la. 

Lit.: V. Butkus, Svarbiausiųjų natūraliai au- 
gančių uogų ir vaisių resursai ir jų išsidėsty- 
mas Lietuvos TSR teritorijoje. — Kultūrinių 
augalų derlumo pakėlimo fizicloginiai pagrindai, 
AVIETIŠKIAI — kaimas Jurbarko  rj., 
Eržvilko apyl., 5 km į v. nuo Eržvilko, 
prie kelio į Tauragę. 62 gyv. (1959). 
Pietuose pro A. teka Šaltuona. Iš š. pri- 
eina Žalioji giria. Yra Pašaltuonio aš- 
tuonmetė m-la (1934—50 pradinė, iki 
1962 septynmetė). Iki 1925 buvo dva- 
ras, vad. Sendvariu. Burž. nacionalistai 
1946—47 nužudė apylinkės tarybos pirm. 
Toliušį, komjaunuolį Bičkų, 1948 — vals- 
tiečius A. ir J. Daugirdus. 


AVIKALNIO RAGAS — smėlio pusiasa- 
lis Kuršių nerijos rytiniame krante, 
2 km į p. nuo Juodkrantės. Paviršius — 
žolėmis apaugę smėlio kauburiai, tarp 
kurių yra pustomo smėlio plotų. Nuo 
A. r. į p. tęsiasi pagrindinis Kuršių ne- 
rijos pustomų kopų gūbrys. 


AVILAITIS — ežeras Zarasų rj, 7 km 
į v. nuo Zarasų, 1 km į r. nuo Avilio 
ežero. Plotas 18 ha. Ežeras truputį iš- 
tisęs iš š. į p.; ilgis 600 m. Ežeras ne- 
nutekamas, užželiantis, pasiekęs senat- 
vės stadiją. Krantai, išskyrus šiaurinį, 
žemi, pelkėti, sunkiai prieinami. Š. pa- 


AVI— AVI 131 


krantėje yra Avilaičių vienkiemis. Eže- 
ras verslovinis. 


AVILČIAI — kaimas Molėtų rj., Alun- 
tos apyl, 8 km į š. v. nuo Molėtų, 
prie kelio į Anykščius. 100 gyv. (1959). 
Iš p. v. prieina Inketrų miškas. Ryšių 
skyrius (nuo 1930), aštuonmetė m-la 
(1926—54 pradinė, 1954—61 septynme- 
tė), biblioteka (nuo 1957). 


AVILIAI — kaimas Zarasų rj., 15 km 
į v. nuo Zarasų, Avilio ežero v. krante; 
apylinkės ir kolūkio centras. 169 gyv. 
(1959). Ryšių skyrius, felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1951), aštuonmetė m-la 
(1918—45 pradinė, iki 1950 prog-ja, iki 
1962 septynmetė), kultūros namai (nuo 
1960), biblioteka (nuo 1950). Pagal 1653 
inventorių A. dvarui priklausė 4 aplin- 
kiniai kaimai. 1859 Aviliuose buvo 
68 gyventojai. 1919 A. dvare veikė dar- 
bininkų k-tas. 1941 burž. nacionalistai 
gretimame pušynėlyje nužudė klubo- 
skaityklos vedėją komjaunuolę S. Ber- 
tulytę, liaudies teismo tarėją B. Baku- 
tienę, A. Bakutį, J. Markelį, J. Paknį, 
J. Stankūną. 


AVILYS, Aviliai, — ežeras Zarasų rj., 
8 km į v. nuo Zarasų. Plotas 1312 ha, 
didž. gylis 14 m, vid. gylis 3,6 m. Pa- 
gal dydį penktas Lietuvos ežeras. A. turi 
daug įlankų, pusiasalių. Yra 18 salų (iš 


Avilys 


viso 20,5 ha). Ežero ilgis 8 km, didž. 
plotis 4,5 km. Kranto linija labai vin- 
giuota, jos ilgis 42,5 km. Dugne daug 
daubų ir seklumų. Įteka daugiau kaip 
15 upelių, kurių žymesni: Izita (iš Izi- 
to ež.) ir Imbradas (iš Imbrado ež.). Iš 
pietrytinės A. įlankos išteka Avilė (te- 
kanti į Auslo ež.). A. baseinas (74 km?) 
priklauso Laukesos baseinui. V. pakran- 


"tėje yra Avilių kaimas. Ežeras verslo- 


vinis. 

Kai kurias A. dubens dalis suformavo tirps- 
mo vandenų erozija. Ež. dubenį patvenkė ga- 
linės morenos ir kalvotas moreninis reljefas. 
Didesnė A. dalis pasiekusi subrendimo stadiją; 
visoje pakrantėje yra atabradas. Daugelis įlan- 
kų ir ežero p. dalis baigia užželti, 
AVINĖLIAI — kaimas Kaišiadorių rj., 
Kruonio apyl, 11 km į p. v. nuo Kai- 
šiadorių. 106 gyv. (1959). P. pakraščiu 
teka Limšius. Į v. nuo A. tęsiasi Margų 
miškas, į I.— Trakų miškas. Žydeikiškių 
pr. m-la (nuo 1920), biblioteka (nuo 
1951) A. laukuose, prie Delinės pievos, 


132 AVI-—-AVI 


yra didelis akmuo, kuriame iškalta 
žmogaus pėda. A. įsikūrę XVIII a. pra- 
džioje. 1863 metais sukilę valstiečiai 
prie Limšiaus kovėsi su carine ka- 
riuomene. Burž. metais veikė LKP 
pogr. kuopelė. Burž. nacionalistai 1948 
nužudė Žydeikiškių pr. m-los mkt. 
M. Pirštelį. 


AVINUOSTOS PĖLKĖ — pelkė Zara- 
sų Ij, 7 km į v. nuo Salako, 0,5 km 
į p. nuo Lygajų ežero. Plotas 529 ha. 
Pelkė ištįsusi iš š. į p. v. Jos š. pa- 
kraštyje yra mažas Avinuosto ež., iš 
kurio per pelkę į Lygajų ež. teka 
Avinuosta. Yra mažų nesupelkėjusių sa- 
lų. A. p.— raistinė žemapelkė ir tarpi- 
nio tipo pelkė. Durpių klodo didž. storis 
6,4 m, vid. 2,12 m; vid. susiskaidymas 
3095, vid. peleningumas 8,675. Po dur- 
pėmis slūgso smėlis, o š. ir vid. dalyje 
yra ežerinių nuosėdų. Šiaurėje pelkė 
siekia Avinuostos kaimą. 


AVIRĖ, Aviernyčia — upė Lazdijų rj., 
Nemuno kair. intakas. Ilgis 16 km, ba- 
seino plotas 35 km?. Išteka iš Šaulio ež., 
teka rininiu kloniu į p. r. per Avirio ež. 
ir įteka į Nemuną 449 km nuo jo žio- 
čių, priešais Druskininkus. Vid. nuo- 
lydis tarp Šaulio ir Avirio ežerų 
100 cm/km, žemiau 600 cm/km. Šlaitų 
aukštis žemiau Avirio ež. iki 40 m. 


AVIRIS, Avirys, — ežeras Lazdijų rj., 
4 km į r. nuo Leipalingio, prie plento 
į Merkinę. Plotas 160 ha. Ežeras rini- 
nės kilmės, ištįsęs iš š. į p.; ilgis 4500 m, 
didž. plotis 400 m. Krantai aukšti, sta- 


tūs, daugiausia apaugę mišku. Per eže-“ 


rą teka Avirė (Nemuno intakas). Eže- 
ras verslovinis; žuvies 1962 sugauta 
5,8 kg/ha (daugiausia lydekų ir ešerių). 


AVYS. Planinė Lietuvos A. veislė yra 
Lietuvos juodgalvės avys. Jos priskiria- 
mos prie mėsinių vilninių, greitai bręs- 
tančių, pusiau plonavilnių A. grupės. 
Eksterjeru jos panašios į Anglijos mė- 
sinių veislių avis. Suaugę avinai sveria 
80—90 kg, geresniuose ūkiuose 100— 
120 kg; avys 55—60 kg, kartais iki 
70 kg. Gero įmitimo A. skerdiena ir vi- 
diniai riebalai sudaro 55—6395 gyvojo 
svorio (ž. Mėsos pramonė). Vilna balta, 
vienarūšė, 8—9 cm ilgio. Iš vienos 
A. prikerpama 2,5—4,5 kg vilnos, iš 
avino 3,5—6,0 kg. Švarios vilnos gauna- 
ma apie 6095 (ž. Vilnos, Kailiai). Veisi- 
mui pradedamos naudoti nuo 1!/> me- 
tų amžiaus; kasmet iš 100 veislinių A. 
gaunama 120—140 ėriukų. Ganant drėg- 
nesnėse ganyklose, kartais suserga ne- 
apkrečiamu nagų puviniu ir paraziti- 
nėmis ligomis: diktiokaulioze, fasciolio- 
ze. Lietuvos juodgalvės A. paplitusios 
visoje respublikoje, bet daugiausia jų 
yra vid. Lietuvoje, ypač š. rajonuose: 
Pasvalio, Biržų, Joniškio, Radviliškio. 
Jos sudaro apie 8095 visų Lietuvos A. 
(1963); kitos A.— daugiausia vietinės 
šiurkščiavilnės bei mišrūnės. Lietuvos 
juodgalvių A. geriausios bandos yra Gy- 


Avys. 
avis 


Lietuvos juodgalvių veislės avinas ir 


vulininkystės in-to eksperimentiniame 
ūkyje (Šeduvoje) ir Pasvalio rj. „„Atža- 
lyno“, „Kovos“, „Pavasario“, „Tiesos“ 
kolūkiuose. Veislė sukurta, kryžminant 
vietines A. su įvežtomis iš V. Europos 
mėsinėmis A. veislėmis, iš kurių didž. 
įtaką turėjo Vokietijos juodgalvės A. Pla- 
ningas veislės tobulinimo darbas pradė- 
tas po D. Tėvynės karo. 


AVININKYSTĖ Lietuvoje — papildo- 
moji gyvulininkystės šaka. 1963 pr. Lie- 
tuvoje buvo iš viso 312000 A., iš jų 
kolūkiuose 102000, tarybiniuose ir kt. 
valstybiniuose ūkiuose 10 000. A. veisli- 
ninkystės darbą dirba kiekviename rajo- 
ne įsteigtos valstybinės veislininkystės 
stotys. Vietinės šiurkščiavilnės A. geri- 
namos Lietuvos juodgalvių veislės avi- 
nais. Avininkystės moksl. tyrimo darbą 
dirba Gyvulininkystės in-tas, kuris t. p. 
tvarko Lietuvos juodgalvių veislės A. 
valstybines kilmės knygas (iki 1964 pr. 
išleisti 2 t.). 

Žinių apie A. laikymą Lietuvoje pasi- 
taiko jau XI a. ist. šaltiniuose. XVI a. 
duoklė buvo mokama ir avinais. XVIII a. 
pab.—XIX a. pr. šiurkščiavilnėms A. 
gerinti naudoti merinosai  (plonavil- 
nės A.), o nuo XIX a. antrosios pusės — 
Anglijos mėsinių veislių avys. 1926 prie 
Ž. ū. rūmų įsteigta Avių augintojų d-ja 
platino šropšyrus (įvežtus iš Švedijos) 
ir Vokietijos juodgalvių mėsinių veislių 
A. D-jos veikla apėmė tik pavienius 
ūkius, todėl susidarė atskiri pagerintų 
A. ūkiai ir rajonai. Per vok. faš. oku- 
paciją A. sumažėjo apie 5095. 1952 Pa- 
svalyje, 1956 Telšiuose įsteigti valstybi- 
niai Lietuvos juodgalvių A. veislynai, 
kurie 1958 perorganizuoti į veislinin- 
kystės stotis. Lietuvos teritorijoje 1914 
buvo 650 000 A., 1940 — 670 000, 1941 — 
611 000, 1945 —353 000, 1953 —396 000, 


1959 — 426000, 1963 — 312 000 (visi 
duomenys metų pradžios). Avių skai- 
čius sumažėjo dėl smarkaus galvijinin- 
kystės ir kiaulininkystės plėtimo. Pla- 
nuojama avininkystę koncentruoti ir spe- 
cializuoti, į 

Lit; S. Danta, Lietuvos juodgalvių avių 
veislės susidarymas ir jų eksterjerinių-produk- 
tyvinių savybių charakteristika.—,,Lietuvos Gy- 
vulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo 
instituto darbai“, t. 3, V., 1958; K. Matulis 
Pasvalio rajono avių augintojų patyrimas, V 
1960. 


AVYŽIENĖ Emilija [Maskoliūnaitė; £: 
1899 Sirvyduose (Anykščių rj)] — 
revoliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš 
valstiečių. Nuo 1934 Komunistų par- 
tijos narė. Priklausė LKP Naujokų 
(Anykščių rj.) pogr. kuopelei, platino 
kom. lit-rą, dirbo partinį darbą Žž. U. 
darbininkų ir valstiečių tarpe. Už rev. 
veiklą 1936 suimta, kankinta ir 1937 
nuteista 2 metus kalėti. Buvo kalinama 
Kauno IX forte. Išėjusi iš kalėjimo, Jo- 
niškio vls. Svirplių dvare įkūrė LKP 
pogr. kuopelę. 1940—41 dirbo adm. 
darbą Ukmergėje. D. Tėvynės karo me- 
tais dirbo Ufoje, mokėsi kursuose Ja- 
roslavlyje. Po karo dirbo part. darbą 
Ukmergės rajone. Pensininkė. 


AVIŽIENIAI — 1. Kaimas Lazdijų Ij» 
Šlavantų apyl., 9 km į š. nuo Veisiejų 
200 gyv. (1959). Š. v. pakraščiu eina 
Seirijų — Gudelių kelias. Malūnas ir lent- 
piūvė (nuo 1957), pieninė, felčerių-aku- 
šerių punktas (nuo 1963), pr. m-la (nuo 
1919). Yra senkapis. Baudžiavos laikais 
A. priklausė Seirijų dvaro Burliūnų pa- 
livarkui. 1936—37 broliai Albinas ir An- 
tanas Balioniai kaime platino kom. at- 
sišaukimus; vok. faš. okupantai 1941 
juos nužudė Seirijuose. 

2. Kaimas Utenos rj., Leliūnų apyl: 
7 km į p. v. nuo Utenos. 109 gyv. (1959). 
Į r. nuo A. tęsiasi Avižienių miškas. 
Taryb. ūkio mašinų remonto dirbtuvės; 
pr. m-la (nuo 1922), kultūros namai 
(nuo 1959). A.— buv. dvaras. Yra išli- 
kęs 1825 statytas keturkampis akmeni- 
nis pastatas su vidaus kiemu. 1919 suda- 
ryta kaimo Taryba (pirmininkas mkt. 
J. Namikas). Kaime vaikystę praleido 
ir pr. m-lą baigė Tarybų Sąjungos Did- 
vyris H. Borisa. Burž. nacionalistai 1945 
nužudė apylinkės pirm. P. Brilinga; 
1949 išžudė 3 asmenų Kavaliauskų 
šeimą. 

AVYŽIENYTĖ Ona [g. 1894.V.10 Netič- 
kampyje (Kapsuko rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvė. Kilusi iš valstiečių. 
Iki 1914 mokėsi Marijampolės mergai- 
čių g-joje, 1915—18 Voronežo mergai- 
čių g-joje. Voroneže priklausė J. Jano- 
nio suorganizuotai visuomenininkų kuo- 
pelei. 1918—25 buvo LKP narė. Nuo 
1918 aktyviai dirbo rev. darbą Lietuvo- 
je, 1921—22 Vokietijoje. Už rev. veiklą 
daug kartų buvo suimta ir kalinama. 
Nuo 1925 dėl ligos iš rev. darbo pa- 
sitraukė. 1942 vok. faš. okupantų su- 
imta ir išvežta į Vokietiją. Nuo 1945 
gyvena Kapsuko rajone („Šešupės“ kol- 
ūkyje). 

AVYŽIUS Jonas [g. 1922.V.16 Medgi- 
nuose (Joniškio rj.)] — rašytojas. Mokė- 


Si Joniškio g-joje. 1944 kovojo Raudo- 
Nojoje Armijoje. Tais pat metais įsto- 
jo į VLKJS, buvo 
kuopos komjaunimo 
organizatorius. Ka- 
rui pasibaigus, dir- 
bo žurnalo „Jauni- 
mo gretos“, 1946— 


1948 — laikraščio 
„Tiesa“ redakcijose, 
pradėjo spausdinti 


apybraižas ir apsa- 
kymus. Vėliau išlei- 
do keletą apsakymų 
; bei apybraižų rinki- 
t “nių, romanus „Į stik- 
O kalną“ (1961) ir Kaimas kryžkelėje“ 
k 964, Resp. premija 1965), knygų vai- 
E Šiaulių dramos teatras 1954 pa- 
S A. pjesę „Baltieji gluosniai“. Nuo 
962 TSKP narys. 
ik Pirmajame apsakymų ir apybraižų rin- 
Nyje „Pirmosios vagos“ (1948) A. pa- 
Vaizdavo būdingus kolektyvizacijos reiš- 
Mius Lietuvos kaime. Apysakoje „Pali- 
Bai (1949) atspindėjo kaimo persi- 
markymą soc. pagrindais. Vaizduoda- 
ien mMažažeinio valstiečio Noreikos san- 
Ykius su buože Lamsargiu, kolūkiečiais 
Dei kolūkio aktyvu, įtikinamai parodė 
io klasinį samonėjimą, taryb. gyvenimo 
rapratimą. Šios apysakos motyvais vė- 
TS A. Parašė pjesę „Baltieji gluosniai". 
Pysakoje „Garbė“ (1949) nupiešė soc, 
Pino besiformuojančio žmogaus cha- 
ie terį, parodė naujos pažiūros į darbą 
2 draugystę įsigalėjimą. Vėlesniuose 
„Rsakymų ir apybraižų rinkiniuose („Iš- 
WVadavimas", „Žmonės ir įvykiai“, „But- 
Us keršytojas“) taip pat vaizdavo dau- 
Elausia kolūkinį kaimą, parodė žmonių 
šantykių, jų sąmonės pakitimus. 
(o, pybraižų cikle „Žmonės ir įvykiai" 
954) pasakojama apie Jurbarko rj. 
„Olūkio žmones, parodoma, kaip kolek- 
Arnis darbas keičia jų psichologiją, 
Sana piliet. aktyvumą. Ypač reikš- 
Itanas apybraiža „Upė ir krantai" 
56), kurioje pavaizduotas kolūkinis 
almas po TSKP XX suvažiavimo. Apy- 
faižos pagrindu A. sukūrė apysaką 
„Žmogus lieka žmogum“ (1961). Vaiz- 
„„olamojo laiko ir problemų atžvilgiu 
Pysakos tęsinys yra romanas „Kaimas 
Tyžkelėje". Romane atskleidžiamas va- 
mo žemės ūkiui demokratėjimas, 
stiečių sąmonėjimas ir aktyvėjimas. 
Sr stiprių, valingų charakterių susidū- 


I 
Ono Avyžiaus knygų 


šum“ (1961) i i 
viršeliai ) ir „Kaimas 


„Žmogus lieka žmo- 
kryžkelėje“ (1964) 


rimus perteikiamas gyvenimo sudėtin- 
gumas ir prieštaringumas. Romano pa- 
tosas — socialistinės tikrovės, aktyvaus, 
sąmoningo, keičiančio aplinką ir patį 
save žmogaus teigimas. 

Romane „Į stiklo kalną“, vaizduoda- 
mas iš kaimo kilusio jaunuolio Beniaus 
Žutauto kelią į gyvenimą, A. parodė 
neigiamą burž. Lietuvos mokyklos po- 
veikį augančiajai kartai. 

A. kūriniuose parodomas kolektyvi- 
nio darbo prasmingumas, kom. mora- 
lės formavimasis. Geriausiuose jų giliai 
ir įtikinamai atskleidžiama veikėjų psi- 
chologija, sudėtingi jausmai ir pergyve- 
nimai. A. kūrybai būdingas geras nau- 
josios kaimo buities pažinimas, polinkis 
į epiškai platų vaizdavimą. Jo kūrinių 
kalba sodri, liaudiška, žodinga. Geriau- 
sieji A. kūriniai išversti į kitų taryb. 
tautų kalbas. 


Ršt.: Pirmosios vagos, V., 1948; Garbė, 
V., 1949; Išsivadavimas, V., 1951; Palikimas, 
V., 1951; HacnencTBo, Buabmoc, 1951 [vert. 


R. Riabininas|; MosecTA W paccka3bi, BMABHIOC, 
1953 [vert. D. Šlapoberskis ir V. Šklovskisl; 
Baltieji gluosniai, V., 1954; Žmonės ir įvykiai, 
V., 1954; Butkus keršytojas, V., 1957; Mažos 
pasakos mažiesiems, V., 1958; Neklaužada Kas- 
tytė, V., 1959; Peka m Gepera, M., 1960; Žmo- 
gus lieka žmogum, V., 1961; Į stiklo kalną, 
V., 1961; Geležinis nykštukas, V., 1962; Di- 
džiojo užutėkio paslaptis, V., 1963; Kaimas 
kryžkelėje, V., 1964. 

Lit.: Tarybinės lietuvių literatūros istorijos 
apybraiža, V., 1956; J. Baltušis, Nauja gyve- 
nime — nauja literatūroje.—,,Komunistas“, 1956, 
Nr. 9; K. Ambrasas, Žmonės ir idealai.— Lite- 
ratūros akiračiai, V., 1961; A. Venclova, 
J. Avyžiaus romanas „Į stiklo kalną“.— Epo- 
chos vėjas, V., 1962. 

AVIŽLIAI — kaimas Akmenės ri., Ven- 
tos apyl., 10 km į p. v. nuo Akmenės. 
229 gyv. (1959). Per A. teka Avižlys ir 
jo kair. intakas Miklinys. Užveistas 
4 ha medelynas. Pr. m-la (įst. apie 1938). 
A. minimi 1563 (22 valakai). Burž. na- 
cionalistai 1946—47 nužudė devynis 


A. gyventojus. 


AVIŽLYS — upė Akmenės rj., Vento 
kair. intakas. Ilgis 22 km, baseino plo- 
tas 68 km2. Versmės 6 km į p. nuo Pa- 
pilės. Teka į š. v. Įteka į Ventą 234 km 
nuo jos žiočių, 3 km-į p. r. nuo Viekš- 
nių. Intakai: Miklinys (kair), Vegerė 
(deš). Nuolydis aukštupyje 117 cm/km, 
vidurupyje 300 cm/km, žemupyje 262 
cm/km. Slėnis aukštupyje lėkštas il 
platus, žemupyje gilus ir siauras. Vid. 
debitas žiotyse 0,46 m3/s. Vagos regu- 
liavimo darbai pradėti 1935, baigti 1959 


AVIŽLIŲ-JONAIČIŲ MIŠKAI — miškų 
masyvas Akmenės rj., 8 km į p. v. nuo 
Akmenės, 6 km į v. nuo Papilės. Pri- 
klauso Akmenės miškų ūkio Ventos 
girininkijai. Plotas 1561 ha; medynų 
1459 ha. Masyvas ištįsęs iš š. V. į p. T 
apie 11 km tarp Ventos ir jos kair. in- 
tako Avižlio. Š. v. dalį sudaro Avižlių 
(522 ha) ir Užpelkių (153 ha) miškai 
p. I.--Dumbrių (85 ha) ir Jonaičių 
(801 ha) miškai. Reljefas lyguminis. Dir- 
vožemiai velėniniai jauriniai, vidutiniš- 
kai ir stipriai sujaurėję, priesmėli- 
niai, vietomis priemoliniai. Beržynų 
(daugiausia kiškiakopūstinių) yra 4466, 
eglynų (daugiausia kiškiakopūstinių ir 
mėlyninių) 3995, drebulynų 995, pu- 


AVI — AVI 133 


šynų 605, baltalksnynų 295. Medynų 
vid. amžius 34 metai, vid. bonitetas II, 
vid. skalsumas 0,67, vid. tūris 
102 ktm/ha, vid. prieauga 3,0 ktm/ha. 
Gausu stirnų; yra šernų, lapių, pasitaiko 
danielių. Miškai eksploataciniai, išsky- 
rus 207 ha apsauginių miškų palei Ven- 
tą ir Papilės—Tryškių kelią. Per metus 
iškertama apie 3000 ktm. 


AVIŽONIS Konstantinas [g. 1909.1.29 
Žagarėje] — istorikas. Studijavo Kauno 
ir Berlyno un-tuose. Burž. požiūriu nag- 
rinėjo bajorų žemės nuosavybės atsira- 
dimą Lietuvoje („Lietuvos bajorų atsi- 
radimas ir vystymasis iki Lietuvos— 
Lenkijos unijos 1385“, 1932) ir bajorų 
vaidmenį politiniame Lietuvos gyvenime 
XVII a. („Bajorai valstybiniame Lietu- 
vos gyvenime Vazų laikais“, 1940). 
Idealistinis yra jo aiškinimas, kad karai 
buvo visuomeninės diferenciacijos prie- 
žastis. Lietuvos istorijos klausimais rašė 
buržuazinėje spaudoje. Buvo vienas pro- 
fašistiškai orientuojamos skautų organi- 
zacijos veikėjų. Vok. faš. okupacijos 
metais dėstė istoriją Vilniaus un-te, 
o 1944 pasitraukė į Vakarus, kur daly- 
vauja buržuazinių nacionalistų antitary- 
binėje propagandoje. 


AVIŽONIS Petras [1875.IV.17 Pasvaly- 
je — 1939.X.17 Kaune] — gydytojas of- 
talmologas, medicinos mokslų daktaras 
(1914). 1895—97 studijavo Peterburgo 
un-to gamtos f-te, , 
1900 baigė Tartu ; 
un-to med. f-tą. Dar 
studijuodamas  me- 
diciną, A. ėmė do- 
mėtis ir liet. kalbos 
dalykais. 1897, pa- 
sinaudojęs F. Kur- 
šaičio gramatika, pa- 
rašė praktikos reika- 
lui trumpą liet. kal- 
bos gramatikos kon- 
spektą, kurį atidavė 
peržiūrėti J. Jab- A 
lonskiui. Šį tą pataisęs ir sudėjęs kirčio 
ženklus, Jablonskis šį konspektą pava- 
dino „Lietuviška gramatikėle“. 1899 ji 
buvo hektografu multiplikuota ir iš- 
siuntinėta visoms ano meto lietuviškų 
laikraščių redakcijoms. „Lietuviška gra- 
matikėle" pasirėmęs, Jablonskis 1901 
parašė „Lietuviškos kalbos gramatiką“, 
kuri buvo išleista Tilžėje Petro Kriau- 
šaičio slapyvardžiu. A. padėjo Jab- 
lonskiui redaguoti ir tikrinti A. Juš- 
kos žodyno I tomo (išl. 1904) medžia- 
gą. Bendradarbiavo įv. lietuviškuose 
laikraščiuose (slapyvardžiai Atgalainis, 
Greičius, P. Gvildys, Driskio brolis, Ža- 
garietis ir kt.), straipsneliuose ir ko- 
respondencijose ragino žmones švies- 
tis, nepasitikėti dvasininkais. A. artimai 
draugavo su P. Višinskiu, G. Petkevičai- 
te-Bite, Žemaite, taisė kai kurių Žemai- 
tės apsakymų kalbą. 

Gydytoju dirbo Ariogaloje (1900—02), 
Žagarėje (1902—04 ir 1906—10), Šiau- 
liuose (1910—14 ir 1918—19) ir Kaune 


134 AVI —AZE 


(1920—39). Karo gydytoju dalyvavo 
Rusijos—Japonijos ir I. pasaul. kare, 
1914 apgynė daktaro disertaciją „Kauno 
gubernijos Šiaulių apskrities Gruzdžių 
ir Lygumų valsčių lietuvių akių ligos ir 
aklumas“. Tirdamas Gruzdžių ir Lygumų 
valsčių gyventojų akis, domėjosi ne tik 
akių susirgimais, bet ir valstiečių gvve- 
nimo salygomis, lietuvių antropologija. 
1920—22 dėstė Aukštuosiuose kursuose 
Kaune. 1922 paskirtas organizuojamo 
Kaune un-to med. f-to ordinariniu pro- 
fesoriumi ir akių ligų katedros bei kli- 
nikos vedėju. 1922—23 med. f-to de- 
kanas, 1924—25 un-to prorektorius, 
1925—26 rektorius. Suorganizavo Lietu- 
vos Raudonojo kryžiaus ligoninėie akių 
ligu kliniką; vėliau A. rūpesčiu šiai 
klinikai buvo pastatvti atskiri rūmai. 
A. daugelį kartų lankėsi užsienio akių 
ligų klinikose, dalyvavo tarptautiniuose 
akių ligų gydytojų suvažiavimuose, nuo 
1925 buvo Vokietijos, nuo 1930 Pran- 


cūziios oftalmologų moksl. d-jų narys. . 


Glaudžiai bendradarbiavo su Pabaltijo 
respublikų oftalmologais. Tartu estų gy- 
dytojų d-ja 1937 išrinko A. savo nariu 
korespondentu. Latvijos un-tas 1939 iš- 
rinko jį garbės daktaru. Nuo 1923 A. 
bendradarbiavo liet. žurnale „Medicina“, 
nuo 1925 rusų žrn. „Archiv oftalmo- 
logii", nuo 1938 pradėjo redaguoti Kau- 
no un-to med. f-to mokslo darbus. Para- 
šė daugiau kaip 100 mokslinių ir moks- 
lo populiarinimo straipsnių bei brošiūrų. 
A. nagrinėjo gyvybės atsiradimo, alko- 
holizmo, apkrečiamųjų ligų, trachomos, 
paveldėjimo ir kt. klausimus. Nemaža 
straipsnių parašė visuom. klausimais, 
nagrinėjo gydytojų etiką, aklųjų glo- 
bą, profesinius organizacinius gydytojų 
klausimus. Apie akių ligas paskelbė ke- 


lias dešimtis moksl. straipsnių liet., 
vok., rus, pranc. ir latv. žurnaluose. 
Jo moksl. straipsniuose trachomos 


problema užima centr. vietą. Stambiau- 
sias ir paskutinis A. veikalas buvo 
„Akių ligų vadovas“, kuris savo siste- 
mingumu ir vaizdingumu prilygsta ge- 
riausiems pasaulio oftalmologijos vado- 
vams. A. plačiai propagavo ir populia- 
rino darvinizmą bei ateizmą. Klerika- 
lai A. visaip smerkė. 

A. nebuvo nuoseklių polit. pažiūrų. Iš 
pradžių buvo artimas Lietuvių demokra- 
tų partijai, 1906 istojo į Lietuvos So- 
cialdemokratų partija, bet, 1905—07 re- 
voliucijai pralaimėjus, iš aktyvios polit. 
veiklos pasitraukė. 1917, gyvendamas 
Maskvoje, po Vasario revoliucijos įsto- 
jo į bolševikų partiją ir, grįžęs į Lie- 
tuvą, 1918—19 priklausė Lietuvos 
Komunistų partijai. 1919 iš LKP pasi- 
traukė, perėjo į LSDP, vėliau dar labiau 
sudešinėjo. 

Ršt.: Žemė ir žmogus, Voronežas, 1918; Ko- 
va su limpamomis ligomis, Raseiniai, 1920; 
Kova su trachoma, Raseiniai, 1920; Akinių is- 
torija, K., 1926; Gyvybė ir jos atsiradimas ant 
žemės, Šiauliai, 1928; CrTapueckuwe u3MeKneKnNa 
rAa3.—,,PycckHž ObTaAABMOAOTHYeCKUĖ XYPHAA“, 
1930, Ne 5; Atšokusios retinos gydymas diater- 
mijos būdu, K., 1934; Akių ligų vadovas, K., 
1940. 


AVIŽOS. Sėjamoji aviža (Avena sativa) 
Lietuvoje paprastai užauga iki 60— 
120 cm aukščio. A. selekcijos darbas 
pradėtas 1922 Dotnuvos selekcijos sto- 
tyje; nuo 1956 jį dirba Žemdirbystės 
in-tas. Sukurtos 5 lietuviškos veislės. 
Lietuvoje rajonuotos veislės (1965): 
Skaistūnės, Sovetskij. A. sėjamos pa- 
prastai balandžio pab.—gegužės pr. 
(Ilengvesnėse dirvose — anksčiau). Svarb. 
grybinės ligos: lapų ir stiebų — vaini- 
kuotosios A. rūdys, juodosios javų rū- 
dys; varpų — dulkančiosios A. kūlės; 
stiebų bei varpų kenkėjai — švedinės 
muselės lervos. Iš viso A. 1963 užėmė 
19400 ha, arba 0,89; bendro Lietuvos 
TSR pasėlių ploto (1,999 bendro javų 
ploto), tame tarpe kolūkiuose 12 200 ha, 
taryb. ir kituose valst. ūkiuose 5000 ha. 
87,995 visų A. pasėlių buvo veisliniai. 
A. derlingumas: 1962 Piktupėnų taryb. 
ūkis (Šilutės ri.) 11 ha plote gavo 
23,2 cnt/ha; 1963 Aleksonio kolūkis 
(Molėtų rj.) 7,4 ha plote 21.9 cnt/ha, 
Žemdirbystės in-tas 2 ha plote 40 cnt/ha. 
A. grūdai Lietuvoje daugiausia vartoja- 
mi pašarui, ypač arkliams, paukščiams. 
A. dažnai sėjamos su vikiais ir kitais 
javais žaliajam pašarui, šienui bei si- 
losui. A. auginimą tiria Žemdirbystės 
institutas. 

Lietuvos javų, ypač avižų, laukuose 
kaip piktžolė gana dažna aviža netikšė 
(A. strigosa), labai reta tuščioji aviža 
(A. fatuo). 

ISTORINIAI DUOMENYS. Lietuvos 
teritorijoje A. jau buvo auginamos pir- 
maisiais mūsų eros amžiais. Tai pa- 
tvirtina archeologinės iškasenos, pvz., 
Raseinių rj. Gabrieliškių piliakalnyje 
(III—IV a.). A. labiau paplito nuo XIII a. 
Dabartinėje Lietuvos TSR teritorijoje 
1913 A. pasėliai sudarė 434 000 ha, ar- 
ba 20.295 bendro pasėlių ploto, 1930 — 
368 000 ha (18,096), 1939 — 405000 ha 
(15,69), 1953 — 267000 ha (12,295), 
1961 — 65500 ha (2,79), 1963 — 
19400 ha (0895). Vid. derlingumas 
1931—40 buvo 10.6 cnt/ha. Pastaraisiais 
metais A. nepagrįstai buvo laikomos 
bet kuriomis sąlygomis mažai derlinga 
kultūra, todėl jų pasėlių plotai buvo su- 
mažėję. Nuo 1964 A. pasėlių plotai vėl 
plečiami. 

Lit.: A. Sabaliauskas, Dėl avižos pavadinimo 
kilmės.—,LTSR MA darbai", 1958, A 1. 
AVRAAMKOS METRAŠTIS — Smolens- 
ko vyskupo Josifo nurodymu jo rašti- 
ninko Avraamkos 1495 sudarytas met- 
raščių sąvadas. A. m. panaudoti 3 šal- 
tiniai: 1448 metų Novgorodo metraščio 
sąvadas, Novgorodo penktasis (įvykiai 
iki 1446) ir ketvirtasis (įvykiai iki 1469) 
metraščiai. A. m. pabaigoje įjungtas at- 
skiras „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių 
metraštis“. Avraamka, sudarydamas są- 
vadą, nekeitė šaltinių polit. krypties. 
A. m. originalas saugomas Lietuvos TSR 
MA centrinės bibliotekos rankraščių 
skyriuje. 

Publikacija: IMonxoe Co6panne pyccKMx Ae- 
Tomuceū, T. 16, CIl6, 1889. 

Lit.: A. IllaxMaTOoB, O603penwe pyccKHux Ae- 
TONMCHBHIX CBOĄOB XIV—XVI BB, M.-A., 1938; 


JI. JinxaueB, Pycckue AeTONMMCH H HX KYABTYP- 
HO-HCTOpUYecK0e 3Havenne, M.-A., 1947. 


AZAGIS — ežeras Lazdijų rj., 3 km į p 
nuo Leipalingio. Plotas 18 ha. Krantai 
žemi, pelkėti. Įteka bevardis upelis. 
Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei. 


AZERBAIDŽANŲ LITERATŪRA (ryšiai 
su liet. lit-ra). Liet. spaudoje apie A. l. 
pradėta plačiau rašyti tik taryb. valdžios 
metais. 1940—41 pasirodė straipsnių 
apie azerb. poetą Nizamį („Kultūra“, 
1940, Nr. 7—8; „Raštai“, 1941, Nr. 1). 
Po D. Tėvynės karo liet. period. spau- 
doje buvo plačiai paminėtas Nizamio 
800 metų gimimo jubiliejus, 1950 — 
azerb. lit-ros dekada Maskvoje, 1956 — 
įžymus taryb. azerb. poetas S. Vurgunas 
(1906—56) ryšium su jo 50-siomis gi- 
mimo metinėmis bei mirtimi. Apie tuos 
rašytojus plačiau rašė A. Venclova 
(kn. „Laikas ir rašytojai“, 1958). Liet. 
kalba išleista azerb. rašytojų kūrinių rink. 
„Azerbaidžanų apsakymai“ (1952, ver- 
tė J. Žėkaitė), supažindinas su A. Abul- 
hasano, A. Achundovo, M. Achundovo, 
D. Džabarlio, A. Džafarzadės, M. Husei- 
no, M. Ibrahimovo, E. Mamedchanlio, 
S. Rachmano, S. Rahimovo, A. Sadi- 
chovo, A. Šaiko, J. Širvano kūriniais. 
Liet. kalba atskiromis knygomis pasiro- 
dė M. Huseino (g. 1909) rom. ,„Apšero- 
nas“ (1952, v. V. Miliūnas), I. Kasumo- 
vo ir H. Seidbeilio apysaka vaikams 
„Tolimose pakrantėse" (1957, v. V. Mi- 
liūnas), B. Kadirzadės rom. „Žiemos 
naktis“ (1964, v. D. Venclovaitė), Liet. 
period. spaudoje išspausdinta azerb. 
poetų M. Dilbazio, G. Huseinovo, A. Ke- 
rimovo, T. Mechtijevo, T. Mutalinovo, 
Nizamio, M. Rahimovo, S. Rustamo, 
N. Tiandkulio ir kt. eilėraščių vertimų. 
A. Venclova parašė eilėraščių azerb. 
tematika („Baku“, „Draugystės taurė“, 
„Kalnų puota“ ir kt.), išvertė S. Vurgu- 
no eil. „Azerbaidžanas“. Apie Azerbai- 
džaną rašė P. Cvirka (apybraiža „A7er- 
baidžanas“, 1947), J. Paukštelis (,Ke- 
lionė po Užkaukazį“, 1948). J. Skliu- 
tauskas paskelbė str. „Apie V. Krėvės- 
Mickevičiaus gyvenimą ir veiklą Ba- 
ku mieste“ („Pergalė", 1961, Nr. 2): 
kuriame, remdamasis azerb. rašytoju 
atsiminimais ir kt. medžiaga, nušvietė 
V. Krėvės veiklą Azerbaidžane 1909— 
1920 laikotarpiu. Cikle „Rytų pasakos“ 
V. Krėvė panaudojo azerb. legenda 
„Azerstano šalis“. 

Azerb. kalba išleistas Žemaitės kūri- 
nių rink. „Apsakymai“ (1951, v. G. Ali- 
geideras), liet. rašytojų (A. Baltrūno, 
P. Cvirkos, J. Janonio, H. Korsakienės, 
K. Kubilinsko, E. Matuzevičiaus, E. Mie- 
želaičio, S. Nėries, V. Reimerio, 
M. Sluckio, V. Valsiūnienės, Žemaitės) 
eilėraščių ir apsakymų rink. „Draugys- 
tė" (1956). Azerb. kalba 1956 išleistoje 
TSRS tautų lit-ros chrestomatijoje įdėta 
ištraukų iš K. Donelaičio „Metų“ II 
3 S. Nėries eilėraščiai. Atskiromis kny- 
gomis azerb. kalba išleista P. Cvirkos 
„Lapė karalienė“ (1958) ir rom. „Žemė 
maitintoja" (1961, v. M. Rzakulazadė), 
E. Mieželaičio eiliuotas pasakojimas 
vaikams „Zuikis puikis“ (1961), rink. 
„Žmogus“ (1964). Azerb. period. spaU- 
doje išspausdinta liet. poetų (A. Jonyno, 


K. Korsako, V. Mozūriūno, S. Nėries, 
„ Reimerio, A. Venclovos) eilėraščių, 
Straipsnių apie liet. lit-rą (ryšium su 
". Cvirkos, J. Paukštelio, A. Vienuolio 
Ir Alb. Žukausko apsilankymu Azerbai- 
džane 1946), apie K. Donelaičio, P. Cvir- 
kos, A. Gudaičio-Guzevičiaus, A. Vie- 
Nuolio ir kitų liet. rašytojų kūrybą. 
Azerb. rašytojas O. Sarivelis pateikė 
atsiminimų apie P. Cvirką („Knyga apie 
P. Cvirką“, 1949). . 


AZIZBĖKOVA Mariam [g. 1919.X.25 
Ostove prie Dono] — pianistė, pedago- 
8ė, meno mokslų kandidatė (1950). 1946 
Daigė Maskvos Konservatorijos fortepi- 
Jono klasę. Lietuvos TSR Konservatori- 
Joje nuo 1950 vadovauja fortepijono 
lasei, nuo 1954 docentė. Dalyvauja 
kaip solistė simfoniniuose ir kameriniuo- 
Se koncertuose, atlieka ir redaguoja lie- 
tuvių taryb. kompozitorių fortepijoni- 
nus kūrinius. 


AZOTINĖS TRĄŠOS — mineralinės, or- 
Baninės arba biologinės trąšos, turinčios 
azoto. Ž. Mineralinės trąšos, Trąšos. 


AŽĖNAI — kaimas Ignalinos rj., Guba- 
Vos apyl, 7 km į v. nuo Dūkšto. 
118 gyv. (1959). A. minimi 1695 Bres- 
laujos pavieto Gudiškės dvaro invento- 
tiuje (6 valakai, 6 kiemai). 


AžYTĖ, Ežytė,— upė Raseinių ir Kėdai- 
nų rj., Šušvės deš. intakas, Ilgis 21 km, 
„Ašeino plotas 98 km?. Prasideda Tau- 
ių pelkėse, 4 km į š. r. nuo Betyga- 
„OS; teka į r.; įteka į Šušvę 54 km nuo 
JOS žiočių, prie Ažytėnų. Intakai: deši- 
Nysis — Ažynas, kairieji — Verdegs- 
A Ažylaitė, Ažytėlė. Vid. nuolydis 
„m/km. Slėnis išryškėja tik žem- 
Upyje. Vid. debitas žiotyse 0,53 m?/s. 
AŽYTĖNAI, Ežytėnai,— kaimas Kėdai- 
Dių rj., Krakių apyl, 9 km į š. v. nuo 
Krakių; kolūkio centras. 265 gyv. (1959). 
:* Pakraščiu teka Ažytė, v.— jos kair. 
Intakas Ažytėlė. Malūnas, ryšių skyrius, 
Pr. m-la (1910—50 pradinė, 1950—59 
Septynmetė), kultūros namai (nuo 1953). 
aime gimė M. Katkus (1852—1944), 
„Balanos gadynės“ autorius (čia jis ir 
Palaidotas). 


AZŪGIRIAI — kaimas Utenos rj., Leliū- 
nų apyl., 10 km į v. nuo Utenos, prie 
auno— Zarasų plento. 137 gyv. (1959). 

„ nuo A. yra Kermėžio ež. Malūnas 
(nuo 1960), pr. m-la (nuo 1930). 0,5 km 
„uo Kermėžio ež., Pakapių kalne, at- 
asti kapai, kuriuose rasta žalvarinių 
Papuošalų, sen. pinigų, amuletas — meš- 
OS dantis. 


KŽŪKALNIS, Zagurskis, Valerijonas 
"WI 18? Uogšilyje (Kupiškio rj.) — 1874. 
E :28 Kaune] — poetas, vertėjas. Dirbo 
astininku Pandėlyje, paskui vienoje 
„„IRiaus spaustuvėje. Skapiškyje vertė- 
iš privačiai ginamų bylų. Kaune tar- 
Navo bajorų vadovo kanceliarijoje. Vė- 
153 Persikėlė dirbti į Čaplickių dvarą. 
: '63 sukilimo metu buvo suimtas. Pa- 
ss apsigyveno Kaune. Palaikė ry- 
"Us su lenkų poetu L. Kondratovičiumi, 
endravo su poetu A. Baranausku. 


Pirmuosius eilėraščius A. sukūrė len- 
kų kalba Pandėlyje. Vėliau rašė ir liet. 
kalba. Buvo parengęs spaudai rink. 
„Raštai lietuviški. Tikros rankos išgul- 
dymai ir sekiojimai“, bet jis nebuvo iš- 
spausdintas. Cenzūros subraukytas jo 
rankraštis saugomas Vilniaus un-to bib- 
liotekoje. Rinkinį sudaro keliolika A. 
originalių eilėraščių, 2 pasakėčios, ke- 
liasdešimt lenkų poetų (A. Mickevi- 
čiaus, J. Kraševskio, F. Karpinskio, 
L. Kondratovičiaus ir kt.) kūrinių verti- 
mų bei sekimų. A. vertimai meniškai 
silpnesni už originaliąją kūrybą. A. dau- 
giausia apdainavo Lietuvos gamtą, bau- 
džiauninkų buitį, gerokai ją idealizuo- 
damas. Geresnieji A. eilėraščiai pasi- 
žymi žodinga kalba, tautosakine poeti- 
ka. Kai kurie jų virto liaudies dainomis. 
A. rašė aukštaičių rytiečių tarme. 

Ršt.: [Eilėraščiai].— Vaižgantas, Raštai, t. 11, 
K., 1929; [Eilėraščiai]. — Lietuvių poezija. 
XIX amžius, sudarė B. Pranskus, V., 1955; 


[Eilėraščiai]. — Lietuvių literatūros istorijos 
chrestomatija, V., 1957. 


Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 1, V., 
1957; „Literatūra ir kalba“, t. 2, V., 1958; 
L. Gira, Ažukalnis-Zagurskis. -- 


Valerijonas 
Raštai, t. 5, V., 1963. 
AŽŪKALNIS — ežeras Zarasų rj., 1,5 km 
į p. I. nuo Degučių. Plotas 19 ha. Eže- 
ras ištįsęs iš Šš. v. į p. r.; ilgis 780 m, 
didž. plotis 320 m, kranto linijos ilgis 
1850 m. Krantai žemi, p.— pelkėtas, 
r. ir š. v.— miškingi. Įteka bevardis upe- 
lis. Ežeras verslovinis; žuvies 1962 su- 
gauta 6,7 kg/ha. 


AŽŪLANKOS PĖLKĖ — pelkė Molė- 
tų rj, 5 km į v. nuo Joniškio, 2 km 
į š. nuo Baluošų ežero. Plotas 125 ha. 
Ežerinės kilmės plynraistinė žemapelkė, 
ištįsusi iš š. r. į p. v. Durpių klodo didž. 
storis 6,3 m, vid. 2,78 m. Durpės žolinės 
(viksvinės) ir plynraistinės (medieninės- 
nendrinės); vid. susiskaidymas 350), 
vid. peleningumas 1295. Š. v. pakrašty- 
je yra Ažulankos kaimas. 


AŽŪLAUKĖ — kaimas Vilniaus rj., 7 km 
į š. v. nuo Nemenčinės; apylinkės ir 
kolūkio centras. 94 gyv. (1959). Per A. 
eina kelias iš Nemenčinės į Vilniaus— 
Utenos plentą. Aštuonmetė m-la, kultū- 
ros namai (nuo 1961), biblioteka (nuo 
1957). A. įsikūrė XIX a. pab. 


ĄŽUOLAIČIAI — kaimas Kėdainių rj., 
Dotnuvos apyl., 5 km į p. v. nuo Dot- 
nuvos. 273 gyv. (1959). R. pakraščiu te- 
ka Jaugila (Smilgos intakas), iš v. pri- 
eina Medininkų miškas. Pr. m-la (nuo 
1933), biblioteka (nuo 1960). Iš Ą. 
kilęs D. Tėvynės karo partizanas kom- 
jaunuolis J. Korbutas, hitlerininkų nu- 
žudytas 1943, 


ĄŽUOLAS. Lietuvoje auga dvi savai- 
minės Ą. rūšys — paprastasis Ą. 
(Guercus robur) ir bekotis Ą. (O. pet- 
IGead) — ir 5 introdukuotos. 
PAPRASTASIS Ą. Lietuvoje užauga 
iki 30—35 m aukščio. Jo yra ankstyvo- 
ji ir vėlyvoji forma. Ankstyvasis Ą. pra- 
deda žydėti apie V.14—VI.4, o vėlyva- 
sis 6—19 parų vėliau. Gilės prinoksta 
ir krinta rugsėjo—spalio mėn. Mažus 
ąžuoliukus dažnai nugraužia kiškiai, 


AZI-—-AŽU 135 


stirnos; paūgėjusius žaloja briedžiai, el- 
niai, danieliai. Lapus dažnai pažeidžia 
neporinio verpiko, žiemsprindžių, žalio- 
jo ąžuolų lapsukio vikšrai. Ąžuolynai 
daugiausia paplitę Vidurio lygumoje, p. 
ir r. aukštumose. Lygumose jie dažniau- 
siai auga velėniniame karbonatiniame 
priemolyje, o aukštumose — velėninia- 
me jauriniame riedulingame priemoly- 
je ir priesmėlyje, susidariusiame ant 
priemolio ir molio. Ąžuolynai Lietuvo- 
je yra dažniausiai dviaukščiai; trakui 
būdingas lazdynas. Skiriami 5 ąžuoly- 
nų tipai: mėlyniniai-plačialapiniai, kiš- 
kiakopūstiniai-plačialapiniai, garšviniai, 
uosyniniai ir  viksviniai-lendrūniniai. 


Plokščių paminklinis ąžuolas (Kretingos rj.) 


Pagal eglių ir skroblų priemaišas yra 
ąžuolynų su eglėmis, su eglėmis ir 
skroblais ir su skroblais; pastarųjų 
2 grupių ąžuolynai aptinkami tik res- 
publikos pietvakariuose. Ąžuolynuose 
auga beveik visos Lietuvos miško me- 
džių rūšys, ypač liepos, klevai, skirps- 
tai. Ąžuolynai užima 23700 ha ir su- 
daro 1,695 visų miškų; be to, dar 3,39 
miškų ploto sudaro kiti medynai 
su 10—300 Ą. priemaiša. Ąžuolynų 
vid. bonitetas II,3, vid. skalsumas 0,5, 
vid. tūris 87,4 ktm/ha, vid. prieauga 
1,4 ktm/ha. Savaiminės kilmės ąžuolynų 
medienos didž. tūris 578 ktm/ha (Vid- 
girio miške, prie Alytaus), įveistų su 
liepomis — 597 ktm/ha (Norkaičių 
miške, Šilutės rj). 1964 pagaminta 
11000 ktm padarinės Ą. medienos; ji 
daugiausia vartojama brangiems bal- 
dams, statinėms, parketui, fanerai, ratų 
stipinams, tvorų stulpams. 

Lietuva senovėje garsėjo puikiais 
ąžuolynais. Tai rodo daugelis vietovar- 
džių (Ąžuolynė, Ąžuolytė,  Ąžuolpa- 
mūšis), o t. p. išlikę iki mūsų dienų 
114 milžiniškų Ą., tapusių gamtos pa- 
minklais, pvz., Stelmužės (Zarasų rj.) — 
8,6 m perimetro, Gedimino (Jurbar- 
ko rj.) ir Mingėlos (Plungės rj.) — po 
7,5 m, Glitiškių (Vilniaus rj.) — 6,9 m, 
Plokščių (Kretingos rj.) — 6,0 m. Iki 
krikščionybės įvedimo Lietuvoje Ą. bu- 
vo vienas labiausiai garbinamų medžių. 
Ą. miškeliai buvo laikomi šventais, ti- 
kėta, jog juose lankosi dievybė — su- 
asmeninta gamtos jėga Perkūnas. Kai 


136 AŽU—AŽU 


kurie medžiai net buvo vadinami Per- 
kūno Ą. Pirmosios žinios apie Ą. gar- 
binimą Lietuvoje randamos metraščiuo- 
se ir kt. ist. dokumentuose. Tačiau vid. 
amžių lit-roje (E. Stelos, S. Grunau ir kt. 
veikaluose) apie Ą. garbinimą Lietuvo- 
je yra pramanytų dalykų, kuriuos kar- 
tojo ir vėlesnieji metraštininkai, istori- 
kai. XV a. misionierius Jeronimas Pra- 
giškis apie Ą. kultą Lietuvoje pateikė 
pirmus patikimesnius faktus, kuriuos 
paskelbė žinomas XV a. humanistas 
E. Pikolominis. Daugelį kartų mini 
ąžuolynus („damerow“) kryžiuočiai, ap- 
rašinėdami savo XIII-XIV a. karo 
žygius į Lietuvą. Įvedus krikščiony- 
bę, Ą. garbinimas dar ilgą laiką iš- 
liko liaudyje (XVII-XVIII a., kai ku- 
rių rašytojų — M. Pretorijaus, S. Ros- 
tovskio — liudijimu, žmonės lankę ir 
garbinę atskirus milžiniškus Ą.). Žy- 
mesni pasirinktiniai ąžuolynų kirtimai 
eksportui Lietuvoje pradėti XV a. Pra- 
džioje iš Ą. (ir kt. kietųjų lapuočių) 
būdavo degamos anglys, pelenai (pota- 
šui), vėliau iš kamienų pradėtos tašyti 
ir piauti sijos bei storos lentos (vančo- 
sai, tarticos, čamrai), statinių šulai 
(klepkos), laivų griaučių dalys. Ąžuo- 
lynų plotai sparčiai mažėjo, ypač Už- 
nemunėje, XVI-XIX a, kai išplito 
miško verslo įmonės — būdos, kuriose 
buvo ruošiama miško medžiaga ekspor- 
tui į V. Europos kraštus. Daugelyje vie- 
tų ąžuolynus pakeitė minkštieji lapuo- 
čiai, vietomis eelės. XVI a. ąžuolynai 
dar sudarė 15—2005 Lietuvos teritorijos 
miškų ploto. 1895 Kauno gub. jų buvo 
295, o Vilniaus — 395. Burž. Lietuvoje 
1937 jų teliko 1,395. 1925—37 į užsienį 
išvežta 70 700 t Ą. rąstų, arba 1605 visų 
rastu eksporto. Po vok. faš. okupacijos 
ąžuolynų liko tik 0,80) miškų. Tarvb. 
laikotarpiu 1945—63 ažuoliukais apžel- 
dinta daugiau kaip 18 000 ha. Minkštųjų 
lapuočių jaunuolynus pradėta rekonst- 
ruoti, įveisiant juose Ą. ir kitus me- 
džius: plečiami Ą. jaunuolynai. 

Liaudies dainose Ą. simbolizuoja ber- 
nelį, kaip liepa — mergelę. Ą. yra ir 
tvirtumo, jėgos simbolis (pvz., pasako- 
je „Eglė žalčių karalienė"). Ą. lapai puo- 
šia Lietuvos TSR herbą, jų vainikai 
įteikiami įvairių varžybų nugalėtojams 
ir t. t. Pats medis sodinamas kaip tautų 
draugystės, taikos simbolis. 

BEKOČIŲ Ą. 1954 aptikta Trako miš- 
ke (Seirijų girininkijoje); jie auga kartu 
su paprastaisiais Ą. 70 ha plote. Pavie- 
niai medžiai dar aptikti Ąžuolijos miške 
(prie Vilniaus) ir Begėdžių miške (Ši- 
lutės rj.). 

INTRODUKUOTŲ Ą. labiau paplitęs 
raudonasis Ą. (Guercus rubra); žinoma 
apie 70 jo augimo vietų miškuose ir 
parkuose. Pelkinis Ą. (O. palustris), 
stambiavaisis Ą. (O. macrocarpa), stam- 
biakuokelinis Ą. (O. macranthera) ir 
burgundinis Ą. (O. cerris) reti, randami 
parkuose. 


Lit.: M. Lukinas, Teritorinis ąžuolynų fon- 
das ir jo išskyrimo tipologiniai pagrindai — 


Miškų ūkio išvystymo klausimai Tarybų Lie- 
tuvoje (Straipsnių rinkinys), V., 1956; M. Luki- 
nas, Lietuvos TSR ąžuolynų dirvožemiai.— 
„Lietuvos Žemės ūkio akademijos moksliniai 
darbai“, t. 7, sąs. 3(6), K., 1960; Lietuvos TSR 
miškai, V., 1962 [p, 146—165]. 


ĄŽUOLYNAS — 1. Senais ąžuolais apau- 
gęs 60 ha plotas Kauno mieste, Žalia- 
kalnio p. r. dalyje. Šiaurėje Ą. siekia 
Vydūno alėją, rytuose apima Girstupio 
slėnio dalį, vad. Mickevičiaus slėniu (jį 
labai mėgo ir apdainavo poetas A. Mic- 
kevičius), pietuose remiasi į K. Baršaus- 
ko g., o vakaruose užsibaigia stačiais 
šlaitais, besileidžiančiais į žemutinę mies- 
tc dalį. Didesnioji Ą. dalis lygi, tik p. r. 
pekraštys išraižytas gilių, medžiais . ir 
krūmais apaugusių daubų bei griovų, 
kurios leidžiasi į Girstupio slėnį — vie- 
ną gražiausių Kauno kampelių. Viena tų 
daubų vadinama Dainų slėniu. 


Ą. turi svarbią reikšmę Kauno kul- 
tūriniam gyvenimui kaip poilsio, sporti- 
nių varžybų, parodų vieta. Ąžuolyne 
yra Kūno kultūros in-tas ir sportinių 
įrenginių kompleksas, vienas seniausių 
ir didžiausių Lietuvoje. Jį sudaro valst. 
stadionas ir didžiausia respublikoje už- 
dara sporto salė (halė), kur rengiamos 
miesto, respublikos, o kartais ir visasą- 
junginės bei tarptautinės sportinės var- 
žybos. Be valst. stadiono, taryb. metais 
Ąžuolyne įrengtas ir Kauno -Politechni- 
kos in-to stadionas. V. dalyje yra Vy- 
tauto kultūros ir poilsio parkas bei Kau- 
no pionierių rūmai, š. dalyje — Kauno 
Politechnikos in-to cheminės technolo- 
gijos f-to rūmai, prie Girstupio — Zoolo- 
gijos sodas. Specialiose patalpose ren- 
giamos miesto ir respublikos liaudies 
ūkio parodos, Dainų slėnyje vyksta 
miesto ir rajono dainų šventės. 

Į Kauno miesto teritoriją Ą. įjungtas 
turž. valdymo metais. Iki II pasaul. ka- 
ro jo p. v. dalyje buvo Kauno radijo 
stotis, kurią vok. faš. okupantai besi- 
traukdami susprogdino. Taryb. metais 
toje vietoje įrengta televizijos retrans- 
liacijos stotis. 1960 sudarytas Ą. sutvar- 


Ė Ąžuolynas 1 


kymo ir restauravimo projektas (auto- 
rius archit. V. Zubovas). 

2. Kaimas Kapsuko rj., Liudvinavo 
apyl, 5 km į p. r. nuo Liudvinavo, 
Šešupės deš. krante. 193 gyv. (1959). 
Į r. ir p. nuo kaimo — Buktos miškas. 
Per Ą. eina Kapsuko—Alytaus plentas. 
Vok. faš. okupantai 1942 nužudė Ą. 
gyventoją K. Stebulį. 


AŽUOLPAMUŪŠĖ -—- kaimas Pasvalio rj.; 
Raubonių apyl., 7 km į š. r. nuo Pasva- 
lio, Mūšos deš. krante, tarp Jiešmens 
ir Tatulos žiočių. 223 gyv. (1959). Pieni- 
nė, pr. m-la (nuo 1926). Netoli Ą. yra 
piliakalnis, kurį iš š. ir v. supa Tatula, 
iš p.— jos intakas Ugė; iš r. piliakalnis 
buvo apsaugotas apie 4 m aukščio pyli- 
mu. Piliakalnio aikštelė beveik ketur- 
kampė (ilgis 40 m, didž. plotis 30 m). 
Prie piliakalnio dirbamame lauke ran- 
dama akmeninių kirvukų. Burž. laikais 
Ąžuolpamūšėje buvo dvaras. 


ĄŽUOLŲ BUDA — kaimas Kapsuko rj. 
Gavaltuvos apyl., 6 km į p. r. nuo Kaz- 
lų Rūdos, abipus Kauno—Kapsuko plen- 
to; kolūkio centras. 264 gyv. (1959). 
V. pakraščiu teka Vabalkšnė, iš š. pri- 
eina Ąžuolų Būdos miškas. Parduotuvė, 
aštuonmetė m-la (1922—50 pradinė, 
1950—61 septynmetė), biblioteka (nuo 
1952). Ą. B. ryšių skyrius yra Didžiuo- 
siuose Zariškiuose. Kaimo apylinkėse 
rasta įtveriamas storapentis ovalinio 
piūvio akmeninis kirvis ir 4 paprastieji 
darbo kirviai (radiniai Kapsuko krašto- 
tyros muziejuje). Ą. B. įsikūrė XVIII am- 
žiuje. 1905—07 revoliucijos metu vyko 
mitingai; čia valstiečiai buvo sudarę 
vietos valdžios organą — Tarybą. Ąžuo- 
lų Būdos gyventojai 1918—19 kovojo 
dėl Tarybų valdžios Lietuvoje. 


ĄŽUOLŲ BŪDOS MIŠKAS — miškas 
Kapsuko rj., 4 km į p. r. nuo Kazlų 
Rūdos. Priklauso Kazlų Rūdos miškų 


ūkio Ąžuolų Būdos girininkijai. Plotas 
Kazlų Rūdos miškų masyvo 


945 ha. 


P. dalis. Rytuose jungiasi su to paties 
Masyvo Gudelių mišku. Iš š. v. mišką 
supa Pilvė (Šešupės intakas), iš p. — 
Vabalkšnė, miško v. pakraštyje įtekanti 
į Pilvę. 

ĄZUOLŪPIAI, Aržuolupiai, — kaimas 
akių rj., Šakių apyl., 2 km į p. r. nuo 
Sakių. 44 gyv. (1959). Kaimo š. pakraš- 
Čiu teka Siesartis; dešiniuoju Siesar- 
ties krantu eina Kauno—Šakių plen- 
tas. Ą. minimi jau 1697. Yra XVII-— 
XVIII a. kapinės; jose auga 2,6 m skers- 
mens ir 45 m aukščio jovaras. 1866 kai- 
mas sudegė, po to išsiskirstė į 13 vien- 
kiemių. 1935—36 valstiečių streiko metu 
Ą. gyventojai A. Duoba, J. Orintas, 
„ Sederavičius ir P. Spurga užmezgė 
Iyšius su Šakių pogr. kom. kuopele, 
Platino atsišaukimus prieš burž. valdžią. 
1944.VIII.7—X.10 per Ą. ėjo fronto li- 
Nija. Besitraukiantieji vok. faš. okupan- 
tai kaimą sudegino, o gyventojus išva- 
Ie; 9 žmonės žuvo. Grįžę po išvadavimo, 
Ą. gyventojai savo kaimą atstatė. 


B, b— lietuvių abėcėlės trečioji raidė. 
a žymimos dvi liet. kalbos priebalsi- 
nės fonemos: kietoji „b", pvz., „buvo“, 
„Rloboti", ir minkštoji „b“, kurios 
minkštumas prieš užpakalinės eilės bal- 
sus ir dvibalsius „ai“, „au“, „ui“, „uo“ 
žymimas minkštinamuoju ženklu i, pvz., 
„gaubia", „baubiau“, „lobiui“. „B“ yra 
<. Srumos sprogstamasis  abilūpinis 
ardusis priebalsis. Jo uždaruma susi- 
0, apatinei lūpai prisispaudus prie 
Itšutinės. Iškvepiama oro srovė, atida- 
Sama uždarumą, sukelia priebalsiui 
ą būdingą sprogstamąjį šlamesį. Prie- 
NASL „b“ reikia skirti nuo raidės b. 
aidė b ne visada žymi priebalsį „b“, 
PVz., rašome „dirbti“, „gerbti“, o taria- 
Me „dirpti", „gerpti“, ir atvirkščiai, 
Priebalsis „b" ne visada žymimas raide 
' Pvz., rašome „alpdamas“, „verpda- 
Mas“, o tariame „albdamas“, „verb- 


BABACHINAS Akepsimas [1890.X.27 
„ądoriškiuose (Švenčionių rj) — 

43.IX] — pilietinio karo Rusijoje ir 
Lartizaninio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
arbininkų. 1915 mobilizuotas į Rusijos 
armiją, 1918 įstojo į Raudonąją Armiją, 
ši yvavo mūšiuose prieš baltagvardie- 
ES ties Rostovu prie Dono, paskui bu- 
so „kuopos vadu Tiumenėje. 1920 grį- 
O į Lietuvą, dirbo laisvai samdomu dar- 
inkų, 1940 iš Tarybų valdžios gavo 
Ė ha žemės. Nuo 1942 Žemaitės parti- 
anų junginio ryšininkas. Hitlerininkų 
ūužudytas, 


BABENAI — Kėdainių miesto dalis į š. 
„uo geležinkelio stoties, prie kelio 
1 Surviliškį. Į r. nuo B. tęsiasi Babėnų 


AŽŪUOŽERIAI — kaimas Molėtų rj., In- 
turkės apyl, 7 km į p. nuo Molėtų. 
127 gyv. (1959). Į š. nuo A. yra Bebru- 
sų ež., į p.— miškas. Aštuonmetė m-la 
(1934—51 pradinė, 1951—62 septynme- 
tė). Prie A. yra piliakalnis; randama 
akmeninių kirvukų. 1905 kaime vyko 
socialdemokratų organizuoti mitingai; 
burž. valdymo metais buvo platinama 
pogr. kom. lit-ra. Burž. nacionalistai 1944 
išžudė mkt. Trimonio šeimą. 
AŽŪSIENIS Algimantas [g. 1930.1.17 
Akmeniuose (Panevėžio rj.)] — astrono- 
mas. 1955 baigė Vilniaus un-to fizikos- 
matematikos f-tą. Nuo 1955 Vilniaus 
Ped. in-to dėstytojas. Paskelbė moksl. 
straipsnių apie kintamąsias žvaigždes. 
Nuo 1960 TSRS MA astr. tarybos kin- 
tamųjų žvaigždžių komisijos narys. 
Ršt.: Marsas, V., 1956; [su V. Jasevičiumi 
ir kt.] Žvaigždėtas dangus, V., 1961; Žvaigž- 
džių milijardai, V., 1964. 
AŽŪŠILĖS KALNAS — kitas Būdakalnio 
vardas. 


miškas. B. minimi nuo 1372. XVI a. ist. 
dokumentuose minimas B. laukas, ku- 
riame buvo bajorų Daukšų tėvonija. 
Tarp 1527 ir 1538 Babėnuose gimė vie- 
nas pirmųjų lietuvių raštijos kūrėjų 
M. Daukša. Taryb. metais B. įjungti 
į Kėdainių miesto teritoriją; pastatyta 
daug gyv. namų, nutiesta gatvių. 


BABĖNSKAS Marijonas [g. 1910.V1.17 
Vienoje] — veterinarijos gydytojas hel- 
mintologas, veterinarijos mokslų kandi- 
datas (1951), Lietuvos TSR nusipelnęs 
veterinarijos 


gydytojas (1965). 1938 
baigė Brno Aukštą- 
ją vet. m-lą (Čeko- 
. slovakija). 1940—41 
dirbo asistentu Lie- 
tuvos Vet. akademi- 
joje. D. Tėvynės ka- 
ro pradžioje, iki 
1943, vet. darbuoto- 
jas Kazachijos TSR. 
1943—45 Raudono- 
sios Armijos 16 liet. 
divizijos pulko vy- 
; riausiasis vet. gydy- 

2 tojas. Nuo 1945 
TSKP narys. 1945—51 dirbo Lietuvos 
TSR Žemės ūkio m-joje ir LKP CK, 
1951—52 Lietuvos TSR MA Žemdirbys- 
tės ir gyvulininkystės in-to sektoriaus 
vedėjas, 1952—56 Gyvulininkystės ir 
veterinarijos in-to direktoriaus pavaduo- 
tojas, 1956—59 Biologijos (vėliau Zoolo- 
gijos ir parazitologijos) in-to laborato- 
rijos vedėjas. Nuo 1960 Lietuvos Vete- 
rinarijos in-to (Kaišiadoryse) direktorius. 
Paskelbė moksl. straipsnių vet. helmin- 
tologijos ir kt. klausimais. 


AŽU—BAB 137 


AŽVINTAITIS — ežeras Ignalinos rį., 
10 km į p. v. nuo Salako. Plotas 33 ha, 
didž. gylis 7 m. Ežeras rininis, ištįsęs 
iš v. į r; ilgis 1600 m, didž. plotis 
300 m. Rytuose sąsiauriu jungiasi su 
Ažvinčio ež., esančiu toje pačioje rino- 
je. Ežeras verslovinis. 


AŽVINTIS — ežeras Ignalinos rj., 9 km 
į p. nuo Salako. Plotas 262 ha, didž. 
gylis 23 m, vid. gylis 5,7 m. Sąsiauriais 
jungiasi su Ažvintaičio (rytuose) ir Są- 
gardų (vakaruose) ežerais. Limnologiniu 
požiūriu šie 3 ežerai yra vienas van- 
dens baseinas. Jų dubenį sudaro rina, 
nusitęsusi iš v. į r., ir negili įdauba, 
prisišliejusi prie jos iš p. Viso baseino 
didžiosios ašies ilgis 6,8 km, didž. plo- 
tis 1,4 km, kranto linijos ilgis 22,8 km. 
Š. krantai statūs, priemolingi, senovinės 
erozijos procesų paveikti, p.— žemi, 
vietomis pelkėti. Ežeras verslovinis. 


BABĖNŲ MIŠKAS — miškas Kėdainių 
miesto š. r. dalyje, į š. nuo geležinkelio 
stoties, prie kelio į Surviliškį. Priklauso 
Kėdainių miškų ūkio Kėdainių girininki- 
jai. Plotas 316 ha; medynų 271 ha. Rel- 
jefas banguotas. Š. r. ir p. I. pakraš- 
čiai prieina prie stačių Nevėžio slėnio 
šlaitų, išraižytų erozijos griovomis. Dir- 
vožemiai velėniniai jauriniai, smėliniai, 
ant moreninio priemolio. Vyrauja kiš- 
kiakopūstiniai eglynai ir kiškiakopūsti- 
niai, brukniniai bei mėlyniniai pušynai. 
9705; medynų savaiminės kilmės. Pušy- 
nų yra 5505, ąžuolynų 2175, eglynų 
1695, drebulynų 495, uosynų 295, ber- 
žynų ir baltalksnynų po 174. Jaunuo- 
lynai sudaro 1695, pusbrandžiai me- 
dynai 1095, pribręstantieji ir brandieji 
po 3705. Medynų bonitetas I-II, vid. 
skalsumas 0,7, vid. tūris 160 ktm/ha. 
B. m.— medžioklės draustinis. Yra stir- 
nų. Miškas kurortinis; įeina į Kėdainių 
miesto žaliąją zoną. Babėnų miške 
1941 vok. faš. okupantai ir vietiniai 
burž. nacionalistai sušaudė daug taryb. 
piliečių iš Kėdainių ir jų apylinkių; fa- 
šizmo aukoms pastatytas paminklas. 
BABILIAI — kaimas Kaišiadorių rį., 
Žiežmarių apyl, 9 km į p. nuo Kaišia- 
dorių, prie plento į Alytų. 90 gyv 
(1959). Į p. v. nuo B. tęsiasi Juknonių 
miškas. Girininkija, pr. mokykla (1947— 
1956 buvo Mediniu Strėvininkų mokyk- 
los komplektas). Šiaurinė kaimo dalis 
vadinama Strėvininkų B., pietinė — Juk- 
nonių B. 


BABILIUS Vincas [g. 1903.1.7 Kalnėnuo- 
se (Jurbarko rj.)] — inžinierius metali- 
ninkas, technikos mokslų kandidatas 


138 BAB— BAB 


(1954). 1932 baigė Kauno universiteto 
technikos f-tą, 1936 Paryžiaus Aukštąją 
liejininkystes m-1ą. Nuo 1940 dirbo ped 
ir moksl. darbą Kauno un-te, Fizikos- 
technikos in-te, Ž. ū. akademijoje, nuo 
1960 Kauno Politechnikos in-te. Nuo 
1958 docentas. Sukonstravo išcentrinę 
mašiną strypams lieti iš vario lydinių 
atlaikų. Parengė „Kaitros“ ir „Žalgirio“ 
gamyklų liejyklų technologinius projek- 
tus. Paskelbė daugiau kaip 20 moksl. 
darbų metalininkystės klausimais. Vie- 
nas iš „Metalotyros“ (1961) ir „„Metali- 
ninko žinyno“ (1961) autorių. 


BABIS Vladimiras Zinovjevičius [1913— 
1944.X.6 Kelmėje] — Didžiojo Tėvynės 
karo dalyvis, majoras, Tarybų Sąjungos 
Didvyris (1945). B. vadovaujamas tankų 
batalionas 1944.X.6 prie Kelmės sutiko 
atkaklų gausesnių priešo jėgų pasiprie- 
šinimą. Apsupęs iš sparno ir užnugario, 
batalionas įsiveržė į atramos punktą. 
Mirtinai sužeistas, B. puolė antrą at- 
ramos punktą. Pasekę vado pavyzdžiu, 
tankistai išvadavo Kelmę ir įvykdė už- 
duotį. 


BABKAUSKAS Bronius [g.1921.IV.9 Pil- 
viškiuose (Vilkaviškio rj.)] — aktorius, 
Lietuvos TSR nusipelnęs artistas (1954), 
Lietuvos TSR liaudies artistas (1965). 
1933—40 lankė Kauno Darbo rūmų 
vaidybos studiją. 
Nuo 1940 Panevėžio | 
dramos teatro aklo- 
rius. Nuo 1955 TSKP | 
narys. s 
Vaidmenys: Moska 
(B.  Džonsono  „„Suk- 
čiaus testamentas"), Li- | 
liakas (A. Jakobsono 
„„Gyvenimas citadelė- 
je“), Endrė (J. Paukš- 
telio „„Audra ateina"), 
Trigorinas (A. Čechovo 
„Žuvėdra“),  Kaliužnas 
(J. Germano ,„Daktaras 
Kaliužnas"), Bartolas (P. 
Bomaršė ,„Sevilijos kir- 
Brakas (H. 


pėjas"), Ibseno 


„Heda Gabler“); 
liet. filmuose: Banditas (,„Gyvieji didvyriai“), 
Vilkišius (,„Svetimi"), Rimša (,„Vienos dienos 
kronika") ir kt. 


BABRAI — kaimas Lazdijų rj., Šlavan- 
tų apyl., 7 km į š. nuo Veisiejų. 180 gyv. 
(1959). 2 km į r. nuo B. yra Morkavo 
ež. Iš p. prieina Babrų miškas. Yra pr. 
m-la (nuo 1941). B. minimi Šventežerio 
inventoriuje 1650 (16 valakų, 29 šei- 
mos). Burž. nacionalistai 1945—48 Bab- 
ruose nužudė 22 žmones. 


BABRAITIS Vaclovas [g. 1923.1.29 Pa- 
merkyje (Varėnos rj.)] — žemės ūkio 
darbuotojas. 1940 įstojo į komjauni- 
mą. 1944—50 komjaunimo darbuotojas 
Trakų aps. 1948 Vilniuje baigė taryb. 
darbuotojų kursus. Nuo 1950 TSKP na- 
rys. 1950—65 Varėnos rj. Pirčiupio (iki 
1958 Melnikaitės) kolūkio pirmininkas. 
Lietuvos TSR žemės ūkio pirmūnas 
(1964). 1951—63 Lietuvos TSR AT de- 
putatas. 


BABRAUNINKAI — kaimas Lazdijų rį., 
Teizų apyl, 5 km į p. nuo Simno. 


138 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs 1,5 km 
į š. v. nuo Dusios ež., Spernios kair. 
krante. Burž. nacionalistai 1949 kaime 
sušaudė 9 žmones. 


BABRAUSKAITĖ Bronė [1902.XI.25 Po- 
lekėlėje (Radviliškio rj) — 1964.IV.9 
Vilniuje] — revoliucinio judėjimo daly- 
vė. Kilusi iš ž. ū. darbininkų. Nuo 
1925 Komunistų partijos narė. Jos bute 
1925 pab.—1926 pr. buvo komunistinės 
literatūros sandėlis. Už rev. veiklą 
1927 suimta, ištremta į Varnių konc. 
stovyklą visam karo padėties laikui. Už 
Gegužės Pirmosios šventimą konc. sto- 
vykloje 1927 kariuomenės teismas Tel- 
šiuose nuteisė 5 metus kalėti. Buvo ka- 
linama Telšiuose ir Kaune. 1929 paleista 
pagal 1928 amnestiją. 1929 vėl suimta 
ir ištremta į Varnių konc. stovyklą vi- 
sam karo padėties laikui. Likvidavus 
stovyklą, 1931 perduota Šiaulių polici- 
jos priežiūron. 1932 LKP Šiaulių rj. k-to 
narė. 1933—40 Lietuvos Raudonosios 
pagalbos org-jos Šiaulių rj. k-to narė, 
1938 ir 1940 bausta adm. tvarka. 1940— 
1941 dirbo Šiauliuose ligonių kasoje. 
LKP V suvažiavimo (1941) delegatė. 
Nuo 1941 Šiaulių miesto vykd. k-to sky- 
riaus vedėja. 1942—44 dirbo VKP(b) 
Jaroslavlio sr. Pervomaisko rj. komitete. 
1944—47 LKP Šiaulių miesto k-to sky- 
riaus vedėja. 1947—49 mokėsi Resp. 
partinėje m-loje. 1949—59 LKP CK 
instruktorė, 


BABRAVIČIUS Jonas [g. 1928.1.18 Viš- 
tytyje (Vilkaviškio rj.)] — partinis ir 
administracinis darbuotojas. 1950 baigęs 
Kauno un-to statybos f-tą, dirbo įvairio- 
se statybinėse org-jose vyr. darbų vyk- 
dytoju, buvo Lietuvos TSR žuvies pra- 
monės ministro pavaduotoju. Nuo 1954 
TSKP narys. 1959—63 Klaipėdos miesto 
vykd. k-to pirmininko pavaduotojas, 
pirmininkas. Nuo 1963 LKP Klaipėdos 
miesto k-to I sekretorius. Nuo 1963 Lie- 
tuvos TSR AT deputatas. Nuo 1964 
LKP CK narys. 


BABRAVIČIUS Juozas [1882.11.21 Šel- 


viuose (Vilkaviškio rj) — 1957.IV.3 
Kaune] — dainininkas (tenoras), pe- 
dagogas. 1914 baigė Peterburgo Kon- 


servatoriją. 1914— 
1919 Maskvos Di- 
džiojo teatro solis- 
tas. 1920—34 gast- 
roliavo Graikijoje, 
Prancūzijoje, Angli- 
joje, kartu su PF. 
Šaliapinu lankėsi 
JAV. 1934—45 Kau- 
no operos teatro so- 
listas. 1944—49 dės- 
tė dainavimą Kau- 
no Konservatorijo- 
je, 1949—56 — Lie- 
tuvos TSR Konservatorijoje, paskuti- 
niaisiais gyvenimo metais — Kauno 
Gruodžio muzikos m-loje. 

Vaidmenys: Hercogas, Alfredas (Dž. Verdžio 
„Rigoletas“, ,„Traviata“), Likovas (N. Rimskio- 
Korsakovo „Caro sužadėtinė“),  Dubrovskis 


(E. Napravniko „„Dubrovskis“), Lenskis (P. Cai- 
kovskio ,„Eugenijus Oneginas") ir kt. 


BABRINIS — ežeras Zarasų rj., 9 km 
į p. v. nuo Zarasų. Plotas 14 ha, Ežeras 
ovalus. Ilgis 540 m, didž. plotis 360 m, 
kranto linijos ilgis 1550 m. Krantai miš- 
kingi. Dugnas dumblingas. Išteka Šune- 
lė (Nikajaus intakas). Ežero š. r. pakran- 
tėje yra Babrinės kaimas. Ežeras veIS- 
lovinis. 


BABRIŠKĖS — kaimas Varėnos rj., Pa- 
varėnio apyl, 9 km į š. nuo Varėnos, 


(1959). R. pakraščiu teka Varėnė. Pr. 
m-la. Kaimo laukuose rasta neolito sto- 
vyklų liekanų. B. palivarkas minimas 
1651. Burž. nacionalistai 1941 prie B. 
sušaudė Pavarėnio apyl. komjaunimo 
org-jos sekr. V. Baravyką, M. Akstiną, 
P. Buinicką, Z. Rutkauską, A. Jarma- 
lavičių, B, J. ir R. Kavaliauskus, 
A. Zdobą. 


BABRŲ EŽERAS — ežeras Lazdijų rj. 
7 km į v. nuo Seirijų, 2 km į p. nuo 
Alytaus—Lazdijų plento. Plotas 68 ha, 
didž. gylis 25 m, vid. gylis 11 m. Ežeras 
rininis, ištįsęs iš š. į p.; ilgis 1830 m, 
didž. plotis 540 m, kranto linijos ilgis 
4400 m. R. ir ypač v. krantai aukšti ir 
statūs, š. ir p.— žemesni, vietomis pel- 
kėti. Į š. galą įteka Bedantiškių upelis, 
iš p. galo išteka Paliūnų upelis (į Paliū- 
nų ež.). R. pakrantėje yra Babrų kaimas. 
Ežeras verslovinis. 


BABRŪKAS — ežeras Trakų rj, 1 km 
į p. v. nuo Trakų. Plotas 37 ha, didž. 
gylis 17 m. Ežeras rininis, ištįsęs iš Š. 
i p; ilgis 1390 m, didž. plotis 510 m. 
Yra 0,2 ha sala. Iš B. į Olaukos ež. 
teka bevardis upelis. Ežero p. pakran- 
tėje įsikūrę Babriškiai. Ežeras skirtas 
mėgėjiškai žūklei, 

BABRUNGAS — 1. Upė Plungės rj., Mi- 
nijos deš. intakas. Ilgis 59 km, baseino 
plotas 270 kmž, Išteka iš Platelių ež. Te- 
ka į p., nuo Plungės pasuka į p. v. Įte- 
ka į Miniją 130 km nuo jos žiočių, prie 
Santakos. Intakai: dešinieji — Dirn- 
upis, Liepupė; kairieji — Uošna, Pietvė, 
Čerkšnė. Vagos plotis iki Babrungėnų 
4—8 m, žemiau 10—15 m. Giliausia vie- 
ta (prie žiočių) 2 m. Vid. nuolydis 
155 cm/km. Slėnis 100—150 m pločio; 
šlaitai aukštupyje 10—15 m aukščio, že- 
miau Plungės 30—40 m. Srovės greitis 
0,3—0,5 m/s. Debitas žiotyse: maks. 60, 
vid. 3,24, min. 0,25 mš/s. Nuotėkio mo- 
dulis 12 1/s iš 1 kmž. Per pavasario 
potvynį vanduo pakyla apie 2 m. 
Prie B. veikia hidroelektrinė Gandin- 
goje ir aštuoni vandens malūnai. Žeė- 
miau Plungės, dešinėje B. pusėje, yra 
Gandingos piliakalnis. 1959 į B. paleista 
30 bebrų. 

2. Kaimas Plungės rj., Truikių apyl. 
3 km į š. r. nuo Plungės, prie plento 
į Sedą; kolūkio centras. 384 gyv. (1959). 
R. pakraščiu teka Babrungas. Felčerių- 
akušerių punktas (nuo 1963). Kaimas 
įsikūręs XX a. pr; išsiplėtė, nutiesus 
(1930—32) Šiaulių—Kretingos glžk. 


BABRUNGĖNAI — kaimas Plungės rj./ 
Truikių apyl, 8 km į š. nuo Plungės, 
prie kelio į Platelius; kolūkio centras. 


Babrungas 1. Upė ties Plunge 


217 gyv. (1959). Per kaimą teka Bab- 
Iungas. Kaimo š. r. pakraštys siekia Ieš- 
Nalio ež. ir Plokštinės mišką. Rytuose 
Prie B. prieina Šilėniškės miškas. Prie 
Babrungo yra vandens malūnas (staty- 
tas XVIII a.). Pirmieji žmogaus pėdsa- 
kai Babrungėnuose siekia neolito laiko- 
tarpį: kaime rastas akmeninis laivinis 
kirvukas, datuojamas 2000—1500 pr. 
m. e. Yra senkapis, vad. Milžinkapiu. 
Jame būta degintinių ir griautinių ka- 
Pų, kurie XX a. pr. sunaikinti. Kai ku- 
Ne radiniai laikomi Telšių kraštotyros 
Muziejuje. Ist. šaltiniuose B. minimi 
1253. Lietuvos did. kun-štis Žygimantas 
Senasis 1511 dovanojo kaimą Žemaiti- 
JOS seniūnui S. Kęsgailai. 


BABRUNGĖS PĖLKĖ — pelkė Telšių rį., 
6 km į š, v. nuo Varnių. Plotas 112 ha. 
Per pelkę teka Rešketa (Virvyčios inta- 
kas). B. p.— ežerinės kilmės raistinė ir 
Plynraistinė žemapelkė. Pelkės durpių 

lodo didž. storis 8 m, vid. 3,55 m; 
Vid. susiskaidymas 3395, vid. peleningu- 
Mas 2106, 


BABTAI — miestelis Kauno rj, 24 km 
Uš. nuo Kauno, Nevėžio kair. krante, 
Prie Žemaičių plento; apylinkės cent- 
Tas. 464 gyv. (1959). Plano struktūra li- 
nijinė., Gatvės susiformavusios palei ke- 
lus. Ties B. į Nevėžį iš kairės įteka 
Gynia. Gražioje santakos kalvoje yra 
Poilsiautojų ir turistų mėgstamas ąžuo- 
lynas, į š. nuo jo, už plento, — Babtų 
šilas. Veikia pieninė, ryšių skyrius, am- 
bulatorija (nuo 1945), vaistinė (nuo 
1924), vid. mJa (iki 1944 pradinė, iki 
1950 prog-ja) su bendrabučiu, kultūros 
namai (nuo 1955), biblioteka (nuo 1945). 
S B. eina keliai į Raudondvarį, Kėdai- 
Nius (per Labūnavą), Jonavą (per Van- 
Ažiogalą). 


Babtai. Vidurinė mokykla 


B.— viena seniausių Lietuvos gyven- 
viečių. Nevėžio pakrantėse gausu pilia- 
kalnių, senkapių, randama akmens am- 
žiaus dirbinių, rodančių, jog B. apylin- 
kėse žmonių gyventa dar prieš mūsų 
erą. XIV a. šią vietovę pasiekę kry- 
žiuočiai jau rado bajoro tėvoniją su 
6 šeimynos namais. Pagal 1570 inven- 
torių, B. buvo karališkasis kaimas, tu- 
rėjęs 38 valakus žemės (31 valstiečių ir 
7 bajorų) ir 30 valakų miško. Pro B. 
XVI a. ėjo Trakų—Kauno—Upytės ke- 
lias, jungęs vaivadijos centrą Trakus su 
jos š. sritimis. Šiuo keliu pro Kėdai- 
nius, Šiaulius buvo vykstama ir į Rygą; 
juo, o t. p. ir Nevėžiu, vyko gyva pre- 
kyba, todėl B. ilgainiui išaugo į judrų 
prekybinį miestelį. XVII a. jam buvo 
suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas. 
XVIII ir XIX a. miestelis kelis kartus 
nukentėjo nuo karų bei gaisrų ir gero- 
kai sunyko. XIX a. pr. veikė pradinė 
m-la (1808 — 24 mokiniai). XIX a. vid. 
B. vėl šiek tiek atsikūrė: buvo pasta- 
tytas mūrinis javų sandėlis (dab. pieni- 
nė), įsteigta valdinė pr. m-la (1865). Ca- 
rinėje Rusijoje ir buržuazinėje Lietuvo- 
je B. buvo valsčiaus centras (1880 — 60 
namų ir apie 1000 gyv., 1913 — apie 
1200 gyv., 1923 — 111 namų ir 770 gyv.). 
Burž. valdymo metais Babtuose veikė 
LKP pogr. kuopelė, 1937 padėjusi pa- 
rengti Žemaičių plento darbininkų strei- 
ką. 1941 vasarą B, šile vok. faš. oku- 
pantai ir vietiniai burž. nacionalistai su- 
šaudė apie 300 vietos gyventojų; 
1941.VIII nužudė komunistą D. Potašo- 
vą su žmona ir 2 sūnumis komjaunuo- 
liais, 1943 — komunistus K. Sirtautą ir 
J. Šaltį. D. Tėvynės karo metu B. apy- 
linkėse veikė taryb. partizanai, vado- 
vaujami J. Rusteikos. Traukdamiesi vok. 
faš. okupantai miestelį smarkiai apgrio- 
vė. Taryb. metais jis atstatytas. 1962 pa- 
statyta nauja mūrinė 520 vietų vid. m-la. 
1961 pradėta statyti Vytėnų sodininkys- 
tės-daržininkystės bandymų stoties eks- 
perimentinio ūkio gyvenvietė. 


BABTŲ-VARLUVOS MIŠKAI — miškų 
masyvas Kauno rj., 11 km į š. nuo Kau- 
no, tarp Žemaičių plento ir Kauno— 
Vandžiogalos kelio. Priklauso Kauno 
miškų ūkio Babtų ir Lapių girininki- 
joms. Plotas 3658 ha; medynų 3171 ha. 
Š. dalyje, 2 km į r. nuo Babtų, yra 
Babtų-Lygių miškas (733 ha), vid. — 
Gailiušių-Sitkūnų (1024 ha) ir Muniš- 


BAB-— BAC 139 


kių (201 ha) miškai, p.— Varluvos 
miškas (1700 ha). Paviršius lyguminis, 
pelkėtas, išraižytas lėtai tekančių upokš- 
nių bei sausinimo griovių. Varluvos miš- 
ko p. r. pakraščiu teka Gynia (Nevėžio 
intakas). Dirvožemiai velėniniai jauriniai, 
mažai ir vidutiniškai sujaurėję, priesmė- 
liniai bei priemoliniai, vietomis glieji- 
niai, ant sunkaus molio. Vyrauja kiš- 
kiakopūstiniai, garšviniai ir viksviniai 
miško tipai. Medynai daugiausia savai- 
minės kilmės. Drebulynų yra 2870, eg- 
lynų 2405, beržynų 1895, ąžuolynų 1250, 
baltalksnynų 995, juodalksnynų 6'o, pu- 
šynų 205, uosynų 195. Yra liepų, skirps- 
tų, klevų. Dideli ąžuolynų plotai atkur- 
ti taryb. metais. Būdingas vešlus krūmų 
trakas. Jaunuolynai sudaro 2495, pus- 
brandžiai medynai 5696, pribręstantieji 
705, brandieji 1395. Medynų vid. amžius 
46 metai, vid. bonitetas II, vid. skalsu- 
mas 0,69, vid. tūris 110 ktm/ha, vid. 
prieauga 2,4 ktm/ha. Yra stirnų, šernų, 
lapių, pasitaiko briedžių ir elnių; iš 
paukščių — jerubių, tetervinų, slankų, 
pamiškėse kurapkų. Miškai įeina į Kau- 
no miesto žaliąją zoną. 


BACAIČIAI — kaimas Šiaulių rj., Smil- 
gių apyl., 8 km į p. nuo Kuršėnų, Ven- 
tos deš. krante. 36 gyv. (1959). Per kai- 
mą į Ventą teka Liūdonas. Iš š. r. priei- 
na Pabalvės miškas. Pr, m-la. Prie Ven- 
tos rasta molinių indų šukių, titnago 
skaldinių ir kt. archeologinių radinių. 


BACEVIČIENĖ Vera [g. 1902.IV.14 Ru- 
bežuose (Mogiliovo sr., BTSR)] — peda- 
gogė, Lietuvos TSR nusipelniusi moky- 
toja (1964). Iki 1925 metų mokėsi Mins- 
ko ped. technikume, vėliau mokytojavo. 
Nuo 1949 Rusnės (Šilutės rj.) vid. m-los 
mokytoja. 


BACEVIČIUS Martynas [1890.XI.9 Pele- 
niuose (Šakių rj.) — 1965.1.13 Čikago- 
je] — pažangus JAV lietuvių visuome- 
nės veikėjas. 1912 emigravęs į JAV, 
dalyvavo Susivienijimo lietuvių Ameri- 
koje, Lietuvių darbininkų susivienijimo, 
Amerikos Lietuvių darbininkų lit-ros 
d-jos, „Aido“ choro ir kt. d-jų veikloje. 
Vienas laikr. „Vilnis“ kūrėjų, buvęs jo 
administratorius, ilgalaikis bendradarbis, 
pasirašinėjęs Petriškio slapyvardžiu. 


BACEVIČIUS Vincas [1875.V.16 Ardzi- 
jauskuose (Kapsuko rj.) — 1952.XII.22 
Kaune] — pedago- 
1 gas, muzikas, Lietu- 
vos TSR nusipelnęs 
mokytojas (1947). 
: Muzikų = Kęstučio, 
Vytauto ir Gražinos 
tėvas. 1893 baigęs 
Veiverių mkt. se- 
minariją, mokytoja- 
1 vo Suvalkijoje, vė- 
liau — Lenkijoje 
1 (1899— 1923 Lodzė- 
L je). Lodzėje baigė 
prof. T. Hanickio 
1923—31 Kauno „Aušros“ 


muz. m-lą. 
g-joje dėstė muziką. Instrumentavo muz. 


140 BAC—-BAD 


kūrinių, parašė temą su variacijomis 
fortepijonui ir kvartetui, dainų chorui. 
1940 dirbo Kauno miesto liaudies švieti- 
mo sk. inspektoriumi, 1947—52 — Kau- 
no miesto 23 pr. m-los vedėju. 


BACĖVIČIUS Vytautas [g. 1905.IX.9 
Lodzėje (Lenkija)] — kompozitorius, pia- 
nistas. 1926 baigė Lodzės Konservatori- 
ją. 1926—27 lankė Kauno un-to huma- 
nitarinių mokslų f-tą. 1927—28 studija- 
vo Paryžiuje, gavo kompozitoriaus ir 
pianisto diplomą. Nuo 1931 dėstė Kau- 
no muz. m-loje (nuo 1933 konservato- 
rija). Koncertavo daugelyje Europos 
miestų. Parašė operą „Vaidilutė“ (1931), 
baletą „Šokiu sūkury“ (past. 1933), 
simf. poemą „Elektra“, 2 koncertus for- 
tepijonui su orkestru (1931 ir 1938). 
Nuo 1939 gyvena JAV. 


BACHMATAI — kaimas Zarasų rį., Ma- 
gučių apyl, 5 km į p. nuo Zarasų. 
50 gyv. (1959). Iš v. prieina Vyriakal- 
nio miškas, kuriame yra to paties vardo 
piliakalnis. Pr. m-la (nuo 1861). 


BACHMATAVIČIUS Kazimieras [1808— 
1837 Dobrovlianuose (netoli Svyriu, Bal- 
tarusijos TSR)] — dailininkas. 1823—27 
mokėsi tapybos pas J. Rustemą. 1827—37 
dirbo dailininku ir piešimo mokytoju įv. 
Lietuvos dvaruose. Dirbo daugiausia 
grafikos srityje. Išleido litografinių al- 
bumų („Atsiminimai iš Dobrovlianų“, 
1835; „Kostiumai ir scenos“, „Vilniaus 
prisiminimas“, 1837), reprodukavo lito- 
grafijose dalį J. Rustemo piešinių (,„Vaiz- 
dingas mažųjų J. Rustemo darbų prisi- 
minimas“, 1835). B. kūryba realistinio 
pobūdžio. 

BACIAI — kaimas Jurbarko rj., Gabšiš- 
kių apyl, 19 km į š. nuo Jurbarko, 
S km į r. nuo Eržvilko, Šaltuonos kair. 
krante; kolūkio centras. 68 gyv. (1959). 
Pro B. eina Vadžgirio— Eržvilko kelias 
Yra Butkaičių pr. m-la (nuo 1918). Burž. 
nacionalistai 1949 nužudė B. gyvento- 
jus A. Kaminskį, A. ir V. Kaminskytes. 


BAČĖNAS Vytautas [g. 1925.1II.6 Salo- 
menkoje (Kauno rj.)] — dailininkas. 
A 1948 baigęs Kauno 
Taikomosios ir de- 
koratyvinės dailės 
instituto taikomosios 
grafikos katedrą, 
dirba grožinės li- 
teratūros leidykloje 
„Vaga“ (nuo 1960 
meninės redakcijos 
: vedėjas), dalyvau- 
ja respublikinėse ir 
: tarptautinėse paro- 
į dose. Reiškiasi kny- 
gų meninio apipavi- 
dalinimo ir staliūginės grafikos srityse. 
Sukūrė lot. ir rus. šriftų garnitūrą lino- 
tipui (vad. „Bačėno šriftą“). 
Apipavidalino M. Gorkio (20 t., 1953—56), 
A. Puškino (5 t., 1954—55), J. Biliūno (2 t., 
1954—55), V. Valsiūnienės (2 t., 1957) raštus, 


leidinį „Lietuvių liaudies menas“ (6 kn., 
1956—59) ir kt. 


Aa, Ą3, Bb, Cc, Čč, Dd, Ee, 
HeEie Et, Gaga Hihp lia Tų 
May L2 245, 


Kk, Ll, Mm, Nn, Oo, Pp, Rr, 
Ss, Šš, Tt, Uu, Ų4, Ūū, Vv, 
4 iai (0 G Eh Gp O 


Vytautas Bačėnas. ,„Bačėno šriftas“ 


BAČGALIAI — kaimas Joniškio rj., Bu- 
čiūnų apyl, 11 km į r. nuo Joniškio, 
8 km į š. nuo Pašvitinio. 57 gyv. (1959). 
Pro B. teka Veršlakinis (Virčiuvio deš. 
intakas); eina Pašvitinio—Kriukų ke- 
lias. B. minimi 1585 (7 valakai, 5 ūkiai). 


BAČINSKAITĖ-BUČIENĖ Salomėja — 
poetė. Ž. Nėris Salomėja. 


BAČIS Marcelė [Žalimaitė; g. 1919.XI.3 
Augzeliuose (Mažeikių rį.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalvvė, Didžiojo Tėvynės 
karo partizanė. Kilusi iš neturtingųjų 
valstiečių. Nuo 1937 Komunistų partijos 
narė. Dirbo part. kuopelėje su J. Dap- 
šyte-Urkauskiene, K. Jankauskaite ir ki- 
tais Ylakiuose. Hitlerininkams veržian- 
tis į Lietuvą, pasitraukė į Čeliabins- 
ko sr., dirbo kolūkyje. 1942 baigė 
6 mėn. part. kursus Jaroslavlio sr., pas- 
kui mokėsi partizanų m-loje Maskvoje. 
1943—44 „Žalgirio“ būrio partizanė. 
1945—46 LKP Mažeikių aps. k-to mote- 
ru organizatorė. Nuo 1957 darbininkė 
Vilniuje. 

BAČKA (Baczko) Liudvikas Adolfas 
Francas Jozefas [1753IX.18 Like — 
1823.11.27 Karaliaučiuje] — R. Prūsiios 
istorikas, vokiečių rašytojas. 1772— 
1775 studijavo Karaliaučiaus un-te, 
1776 visiškai apakęs, apsigyveno tėvo 
dvare, vertėsi medicinos praktika. 
1782 grižęs į Karaliaučių, mokėsi lietu- 
vių, lenkų, rusų kalbų. 1780—96 leido 
keletą lit.-ist. žurnalų. Nuo 1799 dėstė 
istoriją Karaliaučiaus Artilerijos akade- 
mijoje ir divizijos m-loje. Paskelbė ne- 
maža dokumentų, liečiančių R. Prūsijos 
ir Lietuvos istoriją, sen. prūsų ir lietu- 
viu kultūrą. Žurnale „Preussische Tempe" 
(1780) išspausdino J. Kroicfeldo pateik- 
tų 2 liet. liaudies dainų tekstus (origi- 
nalus ir vertimus į vok. kalbą) bei me- 
lodijas, žurnale „Preussisches Magazin" 
(1783) paskelbė daug lituanistinės me- 
džiagos. Paskatino G. Ostermejerį pa- 
rengti „Naująją lietuvių kalbos gramati- 
ką“ (1791), K. Nankės knygoje „Ke- 
lionės per Prūsiją“ (t. 2, 1800) išspaus- 
dino liet. liaudies dainas „Ko vėjas pū- 
tė“ ir „Iš vakarėlio, vėjeliui pučiant". 
Parašė romaną „Vytautas, Lietuvos di- 
dysis kunigaikštis“ (2 t., 1786—96). 


BAČKAUSKAS Domininkas Tomas [1846 
Šerniškiuose (Šakių rj.) — 1909.11.25 
Mahanoj Sityje (Pensilvanijos valstija, 
JAV)] — JAV lietuvių literatas. Mo- 
kėsi Sudargo pr. m-loje, Smalėnų vie- 
nuolyno m-loje. Dalyvavo 1863 sukili- 
me. Dirbo vargonininku, vėliau eiguliu. 
1879 nuvyko į JAV. 1883—85 redaga- 
vo JAV lenkų laikr. „Ojczyzna“ („Tė- 
vynė"), 1886—88 JAV lietuvių laikr. 


„Vienybė lietuvninkų". 1888 įsteigė Ma- 
hanoj Sityje spaustuvę. 1888—1909 leido 
klerikalinį laikr. „Saulė“ (po B. mirties 
leido jo sūnus). 1886 ir 1889—1909 
kasmet leido „Saulės“ kalendorius. 
D. J. Tamošausko, Taradaikos, Baltru- 
vienės ir kt. slapyvardžiais išspausdino 
apsakymų ir apysakų vertimų bei per- 
dirbinių iš lenkų kalbos. Apie 50 jų 
išleido atskiromis knygelėmis (,Tūkstan- 
tis ir viena naktis“, 1893, ir kt.). B. raš- 
tų kalba senoviška, pilna barbarizmų. 


BAČKININKAI — 1. Kaimas Prienų Ij. 
Ašmintos apyl, 8 km į š. nuo Prie- 
nų. 227 gyv. (1959). Iš š. prieina Bački- 
ninkų miškas. Per kaimą eina kelias iš 
Pakuonio į Kauno—Prienų plentą. Pr. 
m-la (nuo 1958). B. minimi nuo 1578. 
1586 turėjo 12 valakų. 

2. Kaimas Švenčionių rj., Svirkų apyl., 
14 km į v. nuo Adutiškio, prie kelio 
į Švenčionis; tarybinio ūkio centras. 
144 gyv. (1959). Ryšių skyrius, aštuon- 
metė m-la, biblioteka. Dalį kaimo buvo 
sudeginę hitlerininkai. 


BAČKININKĖLIAI — kaimas Prienų rj., 
Pakuonio apyl., 15 km į š. r. nuo Prienų, 
Kauno marių v. krante, priešais Dar- 
sūniškį. 109 gyv. (1959) Kaime yra 
I t-mečio pirmosios pusės piliakalnis, 
įrengtas atskiroje stačiašlaitėje 15 m 
aukščio kalvoje. Jo aikštelė ovalo for- 
mos, 20 m ilgio, 15 m pločio. 

Piliakalnį 1956—57 tyrinėjo Lietuvos TSR 
MA Istorijos in-tas. Ištirta visa piliakalnio 
aikštelė ir 650 m2 gyvenvietės, buvusios jo 
papėdėje. Aikštelėje aptiktas 120—125 cm sto- 
rio kultūrinis sluoksnis. Jo viršutinėje dalvie 
rasti du iš akmenų sukrauti židiniai, o apati- 
nėje — pusapvalio pastato (6X4 m) su plūkta 
asla ir atviru židiniu prie įėjimo liekanos. 
Aplink buv. pastatą išlikę akmenų grindiniai. 
Tyrinėtoje gyvenvietėje aptiktas 110—120 cm 
storio kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta ak- 
meninių grindinių, buv. židinių liekanų ir 
ūkin'ų duobių. Gyvenvietėje gausu keramikos 
su grublėtu, juodu lygiu ir brūkšniuotu pavir- 
šiumi. Be to, rasta geležinė yla, kaltelis ir 
molinių varpstelių, 

B. žinomi nuo XVII amžiaus; XIX a. 
buvo valsčiaus centras. Iki 1959 kaimas 
stovėjo apatinėje Nemuno terasoje. 
Užtvenkus ties Kaunu Nemuną, B. gy- 
ventojai persikėlė ant aukšto Nemuno 
kranto. 


BAČKIŠKIAI — kaimas Vilkaviškio rj., 
Šeimenos apyl., 9 km į p. r. nuo Vilka- 
viškio, 2 km į p. v. nuo Kapsuko—Ky- 
bartų plento. 120 gyv. (1959). Kaimas 
įsikūręs Merkšiškių ežero r. krante, prie 
kelio, jungiančio Bardauskų kaimą su 
plentu. Biblioteka (nuo 1953). 


BAČKONYS — kaimas Kaišiadorių rj. 
Žiežmarių apyl, 8 km į p. nuo Kai- 
šiadorių, prie Vilniaus—Kauno plento. 
176 gyv. (1959). P. pakraščiu teka Strė- 
va. 380 KW tarpkolūkinė hidroelektrinė 
(nuo 1955), durpynas. XX a. pr. kaime 
buvo grafo A. Tiškevičiaus palivarkas 
Polubočkos. Išlikusiame parke yra retų 
dekoratyvinių medžių (stambiavaisis 
ąžuolas, amerikinė liepa). 


BADMINTONAS. Lietuvoje pradėtas 
žaisti 1960 (Vilniuje, Klaipėdoje, Pane- 
vėžyje, Kaune). Pirmosios B. pirmenybės 


(Vilniaus ir Klaipėdos) įvyko 1962, resp. 
Pirmenybės — 1963. Pirmieji Lietuvos 


taitė, P. Tamošauskas. 1965.1.1 Lietuvoje 
B. kultivavo apie 2300 sportininkų. 


„BADO PRIESAS“— pogrindinis profsą- 
Junginis laikraštis, skirtas bedarbiams, 
ėjęs 1933—34 Kaune. Leido kairiųjų 
Profs-gų Centro Biuras. Spausdintas ro- 
tatoriumi, Išėjo 3 nr. 


BADO STREIKAS — politinių kalinių ko- 
vos priemonė, kurios jie griebiasi prieš 
kalėjimo administracijos savivalę ir kan- 
kinimus. Šioji kovos priemonė reikalau- 
Ja iš kiekvieno B. s. dalyvio daug iš- 
tvermės. Ypač varginantis absoliutus ba- 
davimas (kai nevalgoma ir negeriama). 
Prieš polit. kalinių B. s. reakcija taiko 
Karcerį, dirbtinį maitinimą, provokaci- 
Jūs, šantažą. Plačiai naudojosi B. s. po- 
litiniai kaliniai caro kalėjimuose. Cariz- 
Mo viešpatavimo metais polit. kaliniai 
ilgesnį laiką badavo Kauno (1903), Vil- 
niaus Antakalnio (1904) ir Lukiškių 
(1906), Kalvarijos (1906, vadovavo 
V. Kapsukas) kalėjimuose. B. s. skelbė 
ilniaus kalėjimų polit. kaliniai ir burž. 
enkijos valdymo metais (1925, 1926, 
1928, 1929, 1930, 1931). Burž. Lietuvos 
alėjimuose buvo trumpalaikių B. s. 
1—2 dienų), kurių metu polit. kaliniai 
Protestavo, pvz., prieš mirties nuospren- 
džius revoliucionieriams, ir ilgalaikių 
+ S., kuriais protestavo prieš burž. te- 
Torą, siekė, kad kalėjimo administracija 
Palenkintų polit. kalinių reikalavimus. 
Ilgalaikiai B. s. įvyko Kauno (1919, 
1920, 1921, 1923, ' 1929), Panevėžio 
(1921), Ukmergės (1928) kalėjimuose. 
pymiausias burž. Lietuvos kalėjimuose 
k. S. įvyko 1931.1—II. Apie 330 polit. 
alinių tada 8—10 dienų badavo Kauno, 
taulių, Panevėžio, Ukmergės kalėjimuo- 
Še ir Varnių konc. stovykloje. 


BAGACKAS Petras [g. 1924.1II.27 Ro- 
Iškyje] — revoliucinio judėjimo daly- 
Vis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1938 
JS narys. 1940—41 LKJS Rokiškio 
SPS. k-to instruktorius, Rokiškio vls. 
pato „sekretorius, 1942—43 Raudonosios 
žatuijos 16 liet. divizijos karys. Mū- 
acže prie Oriolo buvo sunkiai sužeis- 
as. Nuo 1945 TSKP narys. 1945—48 
akr. „Tarybinis Rokiškis“ redaktoriaus 
Eavaduotojas. 1950, baigęs Resp. partinę 
Ją, dirbo LKP CK. 1958—60 LKP 
R SUno rj. k-to sekretorius. 1958 neaki- 
aizdiniu būdu baigė Aukštąją part. 
EA Maskvoje. Nuo 1960 dirba ped. 
arbą Kauno Politechnikos in-te. 


BAGASLAUSKAS Bronius [g. 1914.1X.30 
Isetoje (Rokiškio rj.)] — partinis dar- 
aketojas, Lietuvos TSR nusipelnęs žemės 
„0 darbuotojas (1964). 1942—45 kovo- 
JO Raudonosios Armijos 16 liet. divizi- 
2 Nuo 1942 TSKP narys. 1945—47 
o partinį ir ūkinį darbą Rokiškio 
PS. 1947—49 mokėsi Resp. partinėje 
"oje. Nuo 1949 dirbo vadovaujamąjį 
Ia Ir adm. darbą Pasvalyje, Joniškė- 
S Šiauliuose, Tauragėje; 1957—58 bu- 
0 LKP CK darbuotojas. Nuo 1959 LKP 


Pasvalio rj. k-to I sekretorius. 1956—58 
ir nuo 1960 LKP CK narys, 1958—60 
kandidatas į CK narius, 1955—59 ir nuo 
1963 Lietuvos TSR AT deputatas, nuo 
1963 AT Prezidiumo narys. 


BAGASLAVIŠKIS — miestelis Širvin- 
tų Ij., Gelvonų apyl, 20 km į p. nuo 
Ukmergės, 5 km į r. nuo Gelvonų; kol- 
ūkio centras. 228 gyv. (1959). Per B. 
eina kelias, jungiąs Vilniaus—Ukmer- 
gės plentą su Ukmergės—Kaišiadorių 
keliu. Dalis sodybų išsiskirsčiusios vien- 
kiemiais. Pieninė, ryšių skyrius (nuo 
1918), felčerių-akušerių punktas (nuo 
1960), vidurinė m-la (1910—51 pradinė, 
1951—56 septynmetė), kultūros namai 
(nuo 1958), biblioteka (nuo 1947). B. mi- 
nimas XVIII a. pradžioje. Stanislovas 
Augustas 1790 suteikė Bagaslaviškiui 
miestelio privilegiją. Nuo tada čia vyko 
turgūs ir prekymečiai, atsirado parduo- 
tuvių. 1790 buvo 255 gyv., 1847 — 305. 
Burž. metais B. sunyko (1923 — 161 gyv.). 


BAGDONAITĖ Aleksandra  [Tučienė; 
g. 1923.XI.8 Ūdekuose (Pakruojo rj.)] — 
geobotanikė, biologijos mokslų kandida- 
tė (1955). 1949 baigė Vilniaus un-tą. 
Nuo 1949 Lietuvos TSR MA Biologijos 
in-to, nuo 1959 Botanikos in-to moksl. 
bendradarbė. Paskelbė moksl. straips- 
nių floristikos ir geobotanikos klausi- 
mais. 


BAGDONAITĖ Marija [g. 1914.VII.20 
Gavenonyse (Šiaulių rj.)]) — pedagogė, 
Lietuvos TSR nusipelniusi mokytoja 
(1960). 1946 baigusi Vilniaus un-tą, dės- 
to anglų kalbą Vilniaus Nėries vid. 
m-loje. Nuo 1950 šios m-los direktorė. 
Rašo moksleivių estetinio auklėjimo ir 
pionierių org-jos klausimais, 

Ršt.: Mokytojas ir pionierių organizacija, 
V., 1952; Mokykloje ir už jos sienų, V., 1958; 
Apie estetinį auklėjimą, K., 1959, 
BAGDONAITĖ Ona [g. 1937.IV.5 Kriko- 
nyse (Ignalinos rj.)] — žemės ūkio dar- 
buotoja, Socialistinio Darbo Didvyrė 
(1960). Kilusi iš mažažemių valstiečių. 
1953 baigė Mielagėnų (Ignalinos rj.) 
septynmetę m-lą. 1953—61 dirbo Cirk- 
liškio taryb. ūkio Krikonių ir Milių 
(Švenčionių rj.) skyriuose lauko darbi- 
ninke bei penimų kiaulių šėrėja. Nuo 
1961 Cirkliškio ž. ū. technikumo moks- 
leivė. Nuo 1961 TSKP narė. 


BAGDONAS Anicetas [g. 1927.1.11 Kal- 
nelyje (Joniškio rj.)] — partinis ir ad- 
ministracinis darbuotojas. Nuo 1948 
VLKJS narys. 1952 baigė Kauno Poli- 
technikos in-to statybos f-tą, iki 1954 
dėstė Kauno politechnikume, vėliau Po- 
litechnikos in-te. Nuo 1956 TSKP narys. 
1957—63 Klaipėdos miesto vykd. k-to 
pirmininkas. Nuo 1963 LKP CK ir Lie- 
tuvos TSR MT partinės-valstybinės 
kontrolės k-to skyriaus vedėjas, nuo 
1965 pirmininko pavaduotojas. 1960— 
1964 kandidatas į LKP CK narius. 


BAGDONAS Bronius [g. 1914.VIII.11 
Gudeliuose (Ukmergės rj.)] — žemės 
ūkio darbuotojas, Socialistinio Darbo 
Didvyris (1965). 1936 baigė Veprių že- 
mės ūkio mokyklą, 1947 — mašinų-trak- 


BAD—BAG 141 


torių stočių direktorių kursus. 1945—52 
dirbo mašinų-traktorių stotyse Ukmer- 
gės aps, Širvintose ir Pumpėnuose 
(Pasvalio rj.). Nuo 1952 Pasvalio rj. Pu- 
šaloto kolūkio pirmininkas. Nuo 1953 
TSKP narys. Nuo 1959 Lietuvos TSR 
AT deputatas. 


BAGDONAS Jonas [g. 1907.VII.13 Lau- 
kagaliuose (Rokiškio rj.)] — Didžiojo 
Tėvynės karo partizanas. Kilęs iš ma- 
žažemių valstiečių, darbininkas. Nuo 
1939 Lietuvos Liaudies pagalbos s-g0s 
narys, platino neleg. lit-rą. 1940.VI Ro- 
kiškyje priimtas kandidatu į LKP narius. 
1940—1941.VI Svėdasų. kooperatyvo 
v-bos pirmininkas. D. Tėvynės karo pra- 
džioje dirbo Kazanėje. Nuo 1942 Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijos karys, 
vėliau paskirtas į Lietuvos partiz. judė- 
jimo štabo mokomąjį punktą Maskvoje. 
Nuo 1942.VI TSKP narys. Nuo 1942 Že- 
maitės partizanų junginio ryšininkas. 
1943, vykdydamas kovos užduotį, buvo 
sužeistas. Pokario metais dirbo part. ir 
adm. darbą Utenoje. 1947—48 mokėsi 
prekybos kursuose Maskvoje. Nuo 1949 


administracinis ir ūkinis darbuotojas 
Utenoje. 
BAGDONAS Juozas [Bagdonavičius; 


1866.IV.6 Slibinuose (Vilkaviškio rj.) — 
1956.VI. 8 Klivlende (Ohajo valstija, 
JAV)] — gydytojas, liberalinis visuome- 
nės veikėjas, publicistas. Kilęs iš vals- 
tiečių. 1886 baigė Marijampolės g-ją, 
1891 — Maskvos un-to medicinos f-tą. 
1892—99 vertėsi med. praktika Nau- 
miestyje (dab. Kudirkos Naumiestis) ir 
Vilkaviškyje. 1889—1904 bendradarbia- 
vo „Varpe“ ir „Ūkininke“. Prisidėjo prie 
caro valdžios draudžiamos liet. spau- 
dos ir lenkų socialdemokratinių leidinių 
gabenimo iš užsienio. 1896—98 išvertė 
į liet. kalbą socialistinio turinio brošiū- 
rų (V. Libknechto ir kt.). Caro valdžios 
persekiojamas, išvyko į užsienį. 1900 
Pasaul. parodoje (Paryžiuje) organizavo 
liet. skyrių. 1906 grįžęs į Lietuvą, 
dalyvavo Lietuvių demokratų partijos 
veikloje, atstovaudamas jos deš. sparnui. 
Kurį laiką redagavo „Lietuvos ūkinin- 
ką“, vėliau, pasitraukęs iš Lietuvių de- 
mokratų partijos, ėmė bendradarbiauti 
„Viltyje“. Susikūrus burž. Lietuvai, 
1919—22 buvo Sveikatos departamento 
direktoriumi. 1922—35 Kauno un-to me- 
dicinos f-to profesorius. Med. klausimais 
rašė period. spaudoje. Išleido „Įvadą 
į vidaus mediciną“ (t. 1, 1926). Bendra- 
darbiavo „Mūsų senovėje“, „Kalboje“, 
„Kultūroje“ ir kt. Paskelbė atsiminimų 
iš liet. nacionalinio išsivadavimo judė- 
jimo, straipsnių, demaskuojančių kleri- 
kalus („Iš mūsų kovų ir žygių“, 2 d., 
1930—31). Vienas Lietuvos Blaivini- 
mo s-gos steigėjų (1935) ir jos pirmi- 
ninkas, žin. „Blaivybė ir sveikata“ 
(1938—40) redaktorius. 1944 pasitraukė 
į Vakarus. 


BAGDONAS Juozas [1909.11.22 Rygo- 
ją — 1944.XI.5] — D. Tėvynės karo 


142 BAG-— BAG 


partizanas. Kilęs iš valstiečių, stalius. 
1940.X—1941.VI milicininkas Mielagė- 
nuose, paskui Vilniuje. Nuo 1942 Rau- 
donosios Armijos 16 liet. divizijos karys; 
paskui pasiųstas į Lietuvą, „Žalgirio“ 
būrio partizanas. Būriui padidėjus, pa- 
skirtas grupės vadu. 1943 priimtas į LKP. 
Nuo 1943.VIII.24 paskirtas „Vilniaus“ 
partizanų būrio vadu, Nuo 1944.VII B. 
dirbo LKP Švenčionių aps. k-te. Žuvo 
kovoje prieš burž. nacionalistų pogrindį. 


BAGDONAS Petras [1906.VII.7 Anykš- 
čiuose — 1941.VII.7 Vizbutuose (prie 
Tauragės)] — partinis darbuotojas. Kilęs 
iš darbininkų. Darbininkas. Nuo 1940.VII 
Komunistų partijos narys. 1940—41 Gau- 
rėje milicijos viršininkas, vėliau Kalti- 
nėnų, Švėkšnos vls. partorgas. Hitleri- 
ninkų ir burž. nacionalistų nužudytas. 


BAGDONAS Pranas [g. 1903.XI.27 Kri- 
konyse (Ignalinos  rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių, sta- 
lius. 1929—38 Vakarų Baltarusijos KP 
narys. 1940—41 Krikonių kaimo tary- 
bos pirmininkas. Įsiveržus į Lietuvą 
hitlerininkams, pasitraukė į TSRS r. ra- 
jonus. Po karo adm. darbuotojas Igna- 
linoje. Nuo 1952 TSKP narys. 


BAGDONAS Valentinas [g. 1929.IX.29 
Sriūbuose (Ignalinos rj.)] — kompozito- 
rius, pedagogas. Nuo 1958 dirba peda- 
gogu Vilniaus kultūros-švietimo techni- 
kume. 1961 baigė Lietuvos TSR Konser- 
vatorijos kompozicijos klasę. 

Kūriniai: „„Poema apie rugelį“ mišriam cho- 
rui ir simf. orkestrui (1961, E. Mieželaičio teks- 
tas), Jaunimo simfonija (1961), Mažoji uver- 
tiūra (1959), koncertas fortepijonui su simf, 
orkestru (1964), koncertas anglų ragui su stygi- 
niu orkestru ir fortepijonu (1962), baladė ,,„Žve- 
jai“ mišriam chorui su fortepijonu (1963, 
E. Mieželaičio tekstas), sonatina fortepijonui 
(1962), fortepijoninės pjesės, dainos, romansai. 


BAGDONAS Vilius [1920.VI.15 Krikony- 
se (Ignalinos rj.) — 1943.XI.3 Reketiškė- 
je (Ignalinos rj.)] — Didžiojo Tėvynės 
karo partizanas. Kilęs iš valstiečių, ama- 
tininkas. Nuo 1940.VI LKJS narys. 
D. Tėvynės karo pradžioje dirbo Tam- 
bovo karo ligoninėje. Nuo 1942 Rau- 
donosios Armijos 16 liet. divizijos ka- 
rys, vėliau pasiųstas į Lietuvos partiz. 
judėjimo štabo mokomąjį punktą Mask- 
voje. Nuo 1943 „Vilniaus“ partizanų bū- 
rio kovotojas. Nuo 1943.VI VKP(b) na- 
rys. Žuvo mūšyje su priešu. 


BAGDONAVIČIUS Antanas [g. 1938. 
VI.15 Bobėnuose (Ignalinos rj.)] — irk- 
luotojas. 1963 baigė Vilniaus un-to fizi- 
kos-matematikos f-tą. Irkluoja nuo 1957. 
Dviviete valtimi iškovojo sidabro me- 
dalį XVII olimpiadoje (1960), I vietą 
TSRS (1960) ir Europos (1961) pirmeny- 
bėse; „Žalgirio“ aštuonviete — I v. TSRS 
(1961), II v. pasaulio (1962) ir Europos 
(1963, 1964) pirmenybėse, didįjį prizą 
Henlėjaus (Anglija, 1964) regatoje; ke- 
turviete valtimi be vairininko — I v. 
Europos (1965) pirmenybėse, keturviete 
valtimi su vairininku — I v. TSRS (1965) 
pirmenybėse. 


BAGDONAVIČIUS Gerardas [g. 1901. 
VIL.25 Radviliškyje] — dailininkas, pe- 
dagogas. Nuo 1921 dėstė dailę Šiaulių 
vid. m-lose. 1932 Švietimo m-jos egza- 
S mur > minų komisijoje įgi- 
) jo piešimo mokyto- 
jo teises. Dailės pa- 
rodose dalyvauja 
. nuo 1923. Kūryboje 
. vyrauja archit. pei- 
„ Zažas („Senas ma- 
lūnas“, „Seni var- 
tai“, „Kauno rotušė“ 
ir kt.). Yra sukūręs 
scenovaizdžių Šiau- 
4) lių dramos teatrui: 
+ Moljero „Tartiufui“ 
(1932 ir 1941), „„Pe- 
lenei" (1947) ir kt. Žinomas kaip ekslib- 
rių kūrėjas ir rinkėjas. 


Gerardas Bagdonavičius. „Šiaulių mokytojų se- 


minarija“, 
muziejus) 
BAGDONAVIČIUS Kazys [g. 1898.11.14 
Muniškiuose (Kauno rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 
1923 už rev. veiklą apie metus buvo 
kalinamas. 1925—32 gyveno Prancūzijo- 
je, dirbo žemės ūkyje, popieriaus f-ke. 
1932 grįžo į Lietuvą. 1932—1941 Petra- 
šiūnų popieriaus f-ko darbininkas. Nuo 
1936 Komunistų partijos narys. Dirbo 
f-ko part. kuopelės sekretoriumi. Nuo 
1938 priklausė Laisvamanių etinės kul- 
tūros d-jos skyriui Petrašiūnuose. 1940 
išrinktas f-ko pirminės part. org-jos sek- 
retoriumi. D. Tėvynės karo metais ko- 
vojo Raudonosios Armijos 16 liet. divi- 
zijoje. 1944—59 part. ir adm. darbuoto- 
jas Kaune, Kėdainiuose. Pensininkas. 


BAGDONAVIČIUS Motiejus [1906.XI.14 
Lyderiškiuose (Kapsuko rj.) — 1946 Gu- 
dinėje (Kapsuko rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš mažažemių 
valstiečių. 1935—36 priklausė Lietuvos 
Jaunimo s-gai. 1936—45 Komunistų par- 
tijos narys. Pogr. part. darbą dirbo Igliš- 
kėliuose. Nuo 1937 Laisvamanių etinės 
kultūros d-jos narys. 1940—41 Igliškė- 
lių vls. partorgas, vykd. k-to pirminin- 
ko pavaduotojas. LKP V suvažiavimo 
delegatas. D. Tėvynės karo pr. hitleri- 
ninkų suimtas ir kurį laiką kalintas Ma- 
rijampolėje. 1944 Igliškėlių vls. vykd. 
k-to pirmininkas. Burž. nacionalistų nu- 
žudytas. 


BAGDONAVIČIUS Paulinas Ksaveras 
[1841 Pušynėje (Šiaulių rj.) — 1863. 
XII.28 Šiauliuose] — 1863 sukilimo da- 
lyvis, sukilėlių būrio vadas. Dvarininkas. 


lino ofortas, 1929 (Vilniaus dailės 


Su savo būriu veikė Šiaulių ir Telšių 
apskrityse, kovėsi prieš carinę ka- 
riuomenę 1863.IV.1 prie Lenčių (dab. 
Raseinių rj.), VI.2 prie Užvenčio, VI.6 
prie Tytuvėnų, VI26 prie Varnių. 
1863.IX suimtas, po to sušaudytas. 


BAGDONAVIČIUS Stasys [1902.1.13 Ly- 
deriškiuose (Kapsuko rj.) — 1941.VI] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
mažažemių valstiečių. 1935—36 priklau- 
sė Lietuvos Jaunimo s-gai, buvo Ma- 
rijampolės skyriaus pirmininku. Nuo 
1936 Komunistų partijos narys, pogI- 
part. kuopelės sekretorius Igliškėlių 
valsčiuje. Už rev. veiklą 1936 buvo 
kalinamas Marijampolėje, Kaune ir Pra- 
vieniškėse. Nuo 1937 priklausė Laisva- 
manių etinės kultūros d-jai. 1940—41 
dirbo part. ir adm. darbą Igliškėliuose, 
Marijampolėje. Hitlerininkų ir vietinių 
burž. nacionalistų nužudytas. 


BAGDONIENĖ Vitalija [g. 1924.IV.12 
Dugnuose (Vilkaviškio rj.)] — gydytoja, 
medicinos mokslų kandidatė (1958). 
1946 baigė Kauno un-tą. 1946—1962 dir- 
bo Epidemiologijos ir higienos in-te 
Kaune, nuo 1962 Kauno Medicinos in-to 
infekcinių ligų katedroje. Paskelbė 
moksl, straipsnių dizenterijos agliutina- 
cinių serumų gamybos, hepatito dia- 
gnostikos ir kt. klausimais, 


BAGDONYS — kaimas Kupiškio rj. 
Aukštupėnų apyl., 7 km į š. nuo Kupiš- 
kio, Lėvens kair. krante. 69 gyv. (1959). 
Sodybos išsidėsčiusios abipus Kupiš- 
kio— Pandėlio kelio. Per kaimą teka Mi- 
tuva (Lėvens intakas). XIX a. antrojoje 
pusėje vietos dvarininkas atėmė žemę 
iš B. valstiečių ir jų vietoje įkurdino 
rusus kolonistus. 1908—25 kaime veikė 
m-la. Burž. metais dauguma B. gyven- 
tojų vertėsi amatais (stalių, dailidžių). 
Hitlerininkai ir vietiniai burž. naciona- 
listai 1941 sušaudė 23 B. gyventojus 
vyrus. 


BAGDONIŠKIS — kaimas Rokiškio rj., 
Kriaunų apyl., 7 km į p. r. nuo Obelių; 
kolūkio centras, 149 gyv. (1959). Aš- 
tuonmetė m-la (1928—52 pradinė, iki 
1962 septynmetė), biblioteka (nuo 1950). 
Kaimo gyventojai 1905 ir 1917 dalyva- 
vo rev. judėjime. Burž. metais veikė 
LKP pogr. kuopelė, buvo platinama ne- 
legali kom. lit-ra. Burž. nacionalistai 
1947 nužudė apylinkės tarybos pirm. 
J. Meilų ir jo žmoną. 


BAGDONONYS — kaimas Trakų rj: 
13 km į š. r. nuo Aukštadvario, 5 km 
į p. r. nuo Semeliškių; apylinkės ir kol- 
ūkio centras. 312 gyv. (1959). Per B. 
teka Strėva, Hidroelektrinė (nuo 1958), 
pr. m-la (nuo 1952), kultūros namai (nuo 
1950), biblioteka. 


BAGDŽIŪLIŲ  PĖLKĖ — pelkė Eišiš- 
kių rj, 11 km į š. r. nuo Šalčininkų. 
Plotas 110 ha. Raistinė žemapelkė, apau- 
gusi beržynu. Durpių klodo didž. storis 
18 m, vid. 1,2 m; vid. susiskaidy- 
mas 3295, vid. peleningumas 8,905. Po 
durpėmis smėlis. Prie pelkės yra Bag- 
džiulių kaimas, 


BAGDŽIUS Bronislovas [1928.1.2 Soko- 
nyse (Varėnos rj.) — 1964.VI.2 Vilniu- 
ie] — ichtiologas, biologijos mokslų 
kandidatas (1961). 1950 baigė Vilniaus 
un-tą. Nuo 1952 TSKP narys. 1953—57 
Lietuvos TSR MA Prezidiumo moksl. sek- 
Ietorius. 1957—59 Biologijos in-to moksl. 
bendradarbis. 1959—61 Zoologijos ir pa- 
tazitologijos in-to ežerų ir tvenkinių la- 
boratorijos vadovas, nuo 1962 direkto- 
Iaus pavaduotojas mokslo reikalams ir 
žuvivaisos laboratorijos vadovas. Pa- 
skelbė moksl. straipsnių apie Kuršių 
marių ir kai kurių Lietuvos ežerų ich- 
liofauną bei žuvininkystę. 


BAGENAI — kaimas Telšių rj, Var- 
nių apyl, 5 km į v. nuo Varnių, prie 
„kelio į Tverus. 68 gyv. (1959). B. mini- 
mi 1597 (17 valakų). 


BAGINSKAS Bronius [g. 1903.IX.1 Pul- 
Ciniškiuose (Pasvalio rj.)] — agrochemi- 
jei dirvožemininkas, žemės ūkio moks- 
Ųų kandidatas (1948). 1929 baigė Ž. ū. 

ademijos (Dotnuvoje) miškininkystės 
Kyrių, o 1932 — žemės dirbimo sekciją. 
2 9—41 šios akademijos agrochemijos 
atedros asistentas, 1941—52 tos kated- 
TOS vedėjas, nuo 1952 agrochemijos la- 
Oratorijos vedėjas, nuo 1963 vėl agro- 
chemijos katedros vedėjas. Nuo 1945 
Raso ntas, 1946—52 kartu dirbo moksl. 
S Lietuvos TSR MA Ž. ū. in-te, 
1952—54 Žemdirbystės ir dirvožemio 
-te. Tyrė Lietuvos miškų dirvožemius. 
Sudarė pirmąjį Lietuvos TSR dirvožemių 
į, mėlapį (su kitais autoriais; išl. 1951) 
T pirmąjį dirvožemių rūgštingumo že- 
mėlapį. 

Ršt: Dirvožemių kalkinimas, „V 1950; 


Trašos ir tręšimas, V., 1952; Mejeris, 


igsgp A8Inskas, Lietuvos TSR dirvožemiai, V., 
1064" Mikroelementai ir jų panaudojimas, V., 


BAGOČIAI — kaimas Varėnos rj, Ka- 
TOS apyl., 16 km į p. r. nuo Varėnos, 
BT M į š. r. nuo Rudnios, 2 km nuo 
R sienos. 95 gyv. (1959). B. laukuo- 
k „Yra grupė pilkapių su akmenų vaini- 
als. 1893, 1907 ir 1909 archeologas 
Vi Šukevičius ištyrė 7 pilkapius, rado 
i —VII a. degintinių kapų; dalis radi- 
'ų Istorijos-etnografijos muziejuje. 


IAGOČIENĖ Ona [Puodytė; g. 1913. 
z 3 Užumelnytyje (Varėnos rj.)] — re- 
Oliucinio judėjimo dalyvė, partinė dar- 
Uotoja, Kilusi iš vargingųjų valstiečių. 
1 io mažens dirbo buožių ūkiuose. Nuo 
KS 9 Komunistų partijos narė. 1940—41 
Ši ir adm. darbuotoja Varėnoje, Aly- 
Ck LKP V suvažiavime (1941) išrinkta 
Ki Nare, D. Tėvynės karo metais dirbo 
„iTovo srityje, 1944—50—LKP Aly- 
Us aps. k-te. 1947—51 Lietuvos TSR 
Š deputatė, 1950—52 mokėsi Resp. 
Art. m-loje. 1952—58 part. darbuotoja 
auno rj., vėliau pensininkė. 


SAGOCIUS Fortunatas [1887.119 Pažvel- 
2 4 (Kretingos rj.) — 1951.XII7 Bosto- 
T buržuazinis liberalinis JAV lietu- 
„1U visuomenės veikėjas. 1903 emigravo 
a V. Studijavo Bostono un-to teisės 
ši Nuo 1905 bendradarbiavo „Darbi- 
Vi Ųų viltyje“, „Kovoje“, „Lietuvoje“, 
"11 lenybėje lietuvninkų“ ir kt. Dalyvavo 


Lietuvių šocialistų s-g0s veikloje. Nuo 
1919 advokatas Bostone. Kurį laiką bu- 
vo „Keleivio“ redaktoriumi. 


BAGOČIUS Petras [1911.IX Varėnoje I— 
1941 Varėnoje] — revoliucinio judėji- 
mo dalyvis. Kilęs iš smulkiųjų valstie- 
čių. Dirbo Varėnoje batsiuviu. Nuo 1932 
LKP narys. 1933—34 pogr. part. kuope- 
lės sekretorius, 1937 Varėnos vls. pogr. 
komiteto narys. Už rev. veiklą 1937 nu- 
baustas. Bausmę atliko Alytaus kalėji- 
me. 1938 suimtas ir ištremtas 1 metams 
į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyk- 
lą. 1940 vėl ištremtas 1 metams į pri- 
verčiamojo darbo stovyklą Pabradėje, 
iš kur Liaudies vyriausybės paleistas. 
Iki D. Tėvynės karo pradžios LKP 
Varėnos I vls. k-to sekretorius. Hitle- 
rininkų nužudytas. 


BAGOTOJI — kaimas Kapsuko  Ij., 
10 km į v. nuo Kazlų Rūdos; apylinkės 
ir kolūkio centras. 141 gyv. (1959). Iš 
r. prieina Kazlų Rūdos miškai. Daugu- 
mas sodybų išsidėsčiusios prie Antana- 
vos—Višakio Rūdos ir Pilviškių —Kazlų 
Rūdos kelių sankryžos. Yra kolūkio gy- 
vulininkystės pastatų, parduotuvė, ry- 
šių skyrius, ambulatorija, ligoninė (įst. 
1954), vaistinė (nuo 1959), aštuonmetė 
m-la (iki 1945 pradinė, iki 1961 sep- 
tynmetė), klubas-skaitykla (nuo 1948), 
biblioteka (nuo 1952). 3 km į p. nuo 
kaimo, Šiaudiniškėje, yra B. glžk. stotis. 
Kaimas susikūrė XVIII a. vid. nederlin- 
guose, smėlėtuose kirtimuose. 1861 nu- 
tiesus Kauno— Virbalio glžk., B. išaugo 
(1827 buvo 186 gyv., 1880 — 319). 1910 
įsteigta pr. m-la. Per I pasaul. karą be- 
veik visas kaimas sudegė. 1918—19 B. 
valsčiuje veikė kom. kuopelė. B. komu- 
nistai aktyviai padėjo kurti Pilviškių 
Darbininkų ir vargingųjų valstiečių at- 
stovų tarybą. Burž. metais buvo platina- 
ma pogrindinė kom. lit-ra. Burž. nacio- 
nalistai 1946—47 kaime nužudė kelis 
taryb. aktyvistus, išžudė tris valstiečių 
šeimas. 


BAGRAMIANAS Ivanas Christoforovi- 
čius [g. 1897.XII.2] — karo veikėjas, Ta- 
rybų Sąjungos maršalas (1955), Tarybų 
(1944). 


Sąjungos Didvyris 1918—20 
pilietinio karo da- 
lyvis. 1934 baigė | 
Frunzės karo akade- 
miją, 1938 — Gen. | 
štabo akademiją. 
Nuo 1941 TSKP na- 
rys. D. Tėvynės ka- 
ro metais (1941—45) 
įv. frontuose ėjo at- 
sakingas pareigas, 
buvo fronto štabo 
viršininko pavaduo- 
tojų, vėliau štabo 
viršininku, Vadova- 
vo 11 armijai ir Pirmajam Pabaltijo fron- 
tui. 1944 vasarą ir rudenį jo vadovauja- 
ma kariuomenė, kurioje buvo ir 16 liet. 
divizija, išvadavo didžiąją Lietuvos TSR 
teritorijos dalį, esančią į šiaurę nuo Ne- 
ries ir Nemuno žemupio, ir galiausiai 
išvadavo Klaipėdą (1945.1.28). Vadovavo 
Oriolo, Baltarusijos, Rytų Prūsijos, Ka- 


„tame Nemuno krante. Pr. 


BAG-—- BAI 143 


rąliaučiaus paėmimo ir kitoms puolamo- 


sioms operacijoms. Po D. Tėvynės karo 
Pabaltijo karinės apygardos vadas. Nuo 
1958 TSRS gynybos ministro pavaduo- 
tojas. Nuo 1961 TSKP CK narys. 


BAGRĖNAS — kaimas Prienų rj., Aš- 
mintos apyl, 4 km į š. r. nuo Prienų. 
194 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs aukš- 
m-la (nuo 
1924). Ties kaimu yra 2 piliakalniai. 
XVI a. minima Bagrėno vaitystė, kuriai 
priklausęs B. kaimas turėjo 36 valakus 
žemės. 1906 streikavo B. dvaro darbi- 
ninkai. 1944,VII.19 ties B. mūšyje su 
hitlerininkais pasižymėjo jaun. seržantas 
P. Timšinas; už tai jam suteiktas Tary- 
bų Sąjungos Didvyrio vardas (1945). 


BAGUŠIŠKIAI — kaimas Raseinių rj, 
Šiluvos apyl, 5 km į p. v, nuo Šiluvos. 
63 gyv. (1959). Pro B. eina Raseinių— 
Šiluvos kelias. Pr. m-la, biblioteka (nuo 
1953). 


BAGŪTIŠKĖ — kaimas Švenčionių rj., 
Žeimenos apyl., 8 km į p. nuo Švenčio- 
nėlių. 39 gyv. (1959). Pr. m-la. Kaimo 
apylinkėse yra nupiauto kūgio formos 
piliakalnis su ovalo formos aikštele, py- 
limo žymėmis ir terasa. 1894 piliakalnio 
aikštelės p. r. pakraštyje arch. F. Po- 
krovskis aptiko 40 cm storio kultūrinį 
sluoksnį. Radiniai (kaulinė yla, geležinių 
ylų fragmentai, Djakovo tipo bei plokšti 
apvalūs moliniai tinklo svoreliai su sky- 
lute pakraštyje, lipdyta keramika su 
brūkšniuotu paviršiumi ir kt.) rodo, kad 
piliakalnyje gyventa IV—V a, 


BAGŪTSKIS Jonas [1902.XII.19 Bobeliš- 
kėse (Skuodo rj) — 1947.IX.26 Tel- 
šių rj.] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš mažažemių valstiečių. 1927 įsi- 
jungė į rev. veiklą, Mosėdžio vls. pla- 
tino nelegalią komunistinę lit-rą. 1927, 
1928 buvo suimtas ir kalinamas Bajo- 
rų kalėjime, Varnių konc. stovykloje. 
1931 išvyko į Latviją. 1940—41 Plungės 
miesto vykd. k-to pirmininkas. 1942 Rau- 
donosios Armijos 16 liet. divizijos ka- 
rys, nuo 1943 Lietuvos partiz. judėjimo 
štabo mokomojo punkto viršila. Nuo 
1943 VKP(b) narys. 1944—45 Kauno aps., 
1945—46 Telšių aps. vykd. k-to pirmi- 
ninkas. Nuo 1946 Telšių aps. žemės 
ūkio kooperacijos pirmininkas. Burž. na- 
cionalistų nužudytas. 


BAGŪŽIŠKIAI — kaimas Ukmergės Ij., 
Pašilės apyl, 10 km į r. nuo Ukmer- 
gės, prie plento į Vilnių. 57 gyv. (1959). 
Po D. Tėvynės karo burž, nacionalistai 
kaime nužudė Pabaisko vls. vykdomo- 
jo k-to pirmininką A. Ambrasą ir jo 
žmoną. 


BAIBIAI — kaimas Zarasų rj, Bai- 
bių apyl, 22 km į p. v. nuo Zarasų, 
1 km į p. r. nuo Kauno— Zarasų plento. 
119 gyv. (1959). Į r. nuo kaimo yra 
Uolio ežeras, 15 ha durpynas, lentpiū- 
vė (nuo 1957), malūnas, parduotuvė, 
aštuonmetė m-la (1919—48 pradinė, iki 
1961 septynmetė). 


144 BAI—BAJ 


BAIBOKAI — kaimas Biržų rj., Kratiš- 
kių apyl, 7 km į š. v. nuo Vabalninko, 
0,5 km į v. nuo Biržų—Vabalninko ke- 
lio. 39 gyv. (1959). Kaimas gatvinio 
tipo. 1896 Baibokuose gimė rašytojas 
B. Sruoga. 


BAIČIAI — kaimas Klaipėdos rj., Dovilų 
apyl., 5 km į p. nuo Gargždų, Minijos 
kair. krante; kolūkio centras. 68 gyv. 
(1959). Iš p. v. prieina Baičių miškas. 
Yra kolūkio gamybinių pastatų, grūdų 
sandėlis. 


BAIDOTAI — kaimas Skuodo rj., No- 
tėnų apyl, 6 km į š. r. nuo Salantų. 
118 gyv. (1959). P. pakraščiu teka Sa- 
lantas, š.— jo intakas Notė. Eina kelias 
iš Salantų į Notėnus. Yra pr. m-la 
(nuo 1927). B. minimi 1585 (13 valakų). 
Kaime 1779 gimė poetas K. Nezabitaus- 
kis-Zabitis. 


BAISOGALA — miestelis Radviliškio rj., 
14 km į p. nuo Šeduvos, 2 km į v. nuo 
Šiaulių —Jonavos geležinkelio; apylin- 
kės centras. 885 gyv. (1959), Miestelis 
stovi nedidelėje aukštumoje, Kiršino u. 
deš. krante. Plano struktūra linijinė. 
Gatvės susiformavusios palei kelius. 
Miestelio p. v. dalis išaugusi iš buv. 
Baisogalos dvaro. Į r. nuo B. esąs Fer- 
mos kaimas beveik jungia miestelį su 
Baisogalos glžk. st. gyvenviete (1959 — 
578 gyv.). Pro B. eina Kėdainių—Šiau- 
lių plentas ir Raseinių— Šeduvos ke- 
lias. Yra Lietuvos Gyvulininkystės 
moksl. tyrimo in-tas (ž. Gyvulininkys- 
tės institutas), kuris turi parodomąjį 
bandymų ūkį; veikia veislininkystės sto- 
tis. Du malūnai, lentpiūvė, melioracinės 
statybos v-ba, 35 lovų ligoninė (įst. 
1946), vaistinė, vid. m-la (nuo XIX a. 
pr. iki 1951 pradinė), vaikų darželis ir 
lopšelis, kultūros namai (nuo 1958), bib- 
lioteka (nuo 1958). 

Buvusio Komarų dvaro pastatų ansamblis — 
resp. reikšmės archit. paminklas. Archit. požiū- 
riu ypač vertingi dvaro rūmai (juose įsikūrusi 
dalis Gyvulininkystės in-to), akmeninis vėjo 
malūnas (past. XVIII a.) ir parkas. Rūmų 


centr. dalis statyta XIX a. pirmojoje pusėje 
(joje žymu ampiro ir klasicizmo elementų), 
sparnai XIX a. pab.—XX a. pr. Visas ansamb- 


Baisogala. Nauji gyv. namai 


lis darniai sukomponuotas, suderintas su aplin- 
ka. Iš priekio rūmus puošia rotonda su kronštei- 
nais paremtu balkonu. Balkonas su lietine ba- 
liustrada. Rotondos viduje yra 12 dorėninių 
kolonų, laikančių antablementą. Lubų pakraš- 
čiai išpuošti rozetėmis, jų centre yra plafonas. 
Rombinis parketas inkrustuotas juodomis juos- 
tomis. Prie buv. dvaro rūmų yra XIX a. 
įkurtas 3,5 ha parkas — vienas gražiausių Lie- 
tuvoje. Centrinė jo dalis su buv. dvaro rūmais 
išplanuota taisyklingai, kita yra landšaftinio 
plano. Parką puošia tvenkiniai, tapybiškos de- 
koratyvinių medžių grupės. 

B. apylinkėse žmonių gyventa jau mū- 
sų eros pradžioje. 1961, vykdant staty- 
bos darbus, atkastas V—VI a. kapiny- 
nas. 2 km į š. nuo miestelio, Piepalių 
kaime, yra VII—XI a. senkapiai. B. apy- 
linkėje gausu pilkapių. Netoli miestelio, 
Kiršino kair. krante, yra balų apsuptas 
piliakalnis, paverstas kapinėmis. B. ži- 
noma nuo XIII amžiaus. 1539 Žygiman- 
tas Augustas Baisogaloje pastatydino 
bažnyčią. 1780 B. gavo prekymečių ir 
turgų teisę, 1791 Magdeburgo teises ir 
herbą. 1802 į B. malšinti sukilusių vals- 
tiečių caro įsaku buvo pasiųsta ka- 
riuomenė. 1831 B. buvo užėmę J. Goš- 
tauto vadovaujami sukilėliai; jie pa- 
ėmė į nelaisvę apie 100 carinių ka- 
reivių. B. ir jos apylinkių gyventojai 
aktyvūs buvo ir 1863 sukilime; suki- 
lėlių būrys, vadovaujamas valstiečio 
A. Bičio, užpuldinėjo dvarus, rekvizavo 
maistą, sunaikino B. vls. v-bos raštinę. 
1841 miestelyje buvo 454 gyv., 1897 — 
1205. Netoli B. 1909—14 veikė ž. ū. 
bandymų stotis. XX a. pr. beveik pusę 
B. vls. gyventojų sudarė Komaro, 
Jagmino, Kerbedžio dvarų darbininkai. 
Drauge su B. glžk. stoties darbininkais 
jie aktyviai dalyvavo rev. judėjime. 


Baisogala. Senieji Gyvulininkystės in-to rūmai ir XVIII a. vėjo malūnas 


1905.VIIL įvyko didelis B. vls. dvarų 
darbininkų streikas. 1918.XII susikūrė 
Darbininkų ir mažažemių taryba, buvo 
sudarytas liaudies milicijos būrys. Į Ta- 
rybą buvo išrinkti iš Rusijos grįžę dar“ 
bininkai B. Kniška (pirm.), Žungolas; 
I. Beržinskis, B. Baranauskas, B. Alek- 
sandravičius. Tarybą drauge su kitais 
organizavo ir L. Adomauskas, tuo metU 
dar kunigavęs Palonuose. Taryba gyva“ 
vo iki 1919.III ir kontroliavo daugeli 
apylinkės dvarų. Burž. valdymo metais 
B.— valsčiaus centras (1923 — 806 gyv). 
Veikė LKP pogr. org-ja, buvo įsikūręs 
LKP Kėdainių parajonio k-tas, Hitlerl- 
ninkai ir vietiniai burž. nacionalistal 
1942 Liaudiškiuose, netoli B., sušaudė 
apie 200 B. gyventojų. Taryb. metal5 
miestelis išaugo: pastatyta daug gyv: 
namų, gyvulininkystės in-to rūmai 
(1962), vid. m-la, ligoninė, įrengta auto- 
matinė telefono stotis, televizijos radio- 
relinės linijos bokštas; statoma modern! 
mokslininkų gyvenvietė. 


BAISOGALOS MIŠKAS — miškas Rad- 
viliškio rj, 2 km į p. nuo Baisogalos; 
abipus Šiaulių —Jonavos geležinkelio. 
Priklauso Radviliškio miškų ūkio Baiso- 
galos girininkijai. Plotas 2316 ha. Relje- 
fas lyguminis. Per mišką teka Dotnuvė- 
lė. Dirvožemiai velėniniai karbonatiniai, 
mažai sujaurėję, priemoliniai. Beržynų 
yra 4595, drebulynų 2695, eglynų 1270; 
uosynų 794, juodalksnynų 595, baltalks- 
nynų 595. Medynų vid. amžius 46 me- 
tai, vid. bonitetas II, vid. skalsumas 0,6; 
vid. tūris 150 ktm/ha, vid. prieauga 
3,2 ktm/ha. Yra briedžių, stirnų, šernų, 
lapių, jerubių. Miškas eksploatacinis, 
išskyrus apsauginę juostą palei geležin- 
kelį. Per mišką eina Kėdainių— Šiaulių 
plentas. Yra akmuo, iškilęs 2,6 m viI- 
šum žemės, vad. „Velnio akmeniu“. 


BAJARŪNAS Antanas [g. 1910.V.17 
Telšiuose] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1924 dir- 
bo Biržuvėnų kartono f-ke, vėliau įV- 
statybos darbus, vertėsi krosnininko 
amatu. 1935—36 priklausė Lietuvos Jau- 
nimo s-gai, buvo jos Telšių sk. pirmi- 
ninku. Nuo 1935 Komunistų partijos na- 
rys. Išrinktas Telšių parajonio k-to sek- 
retoriumi. 1936 už rev. veiklą nubaus- 
tas adm. tvarka, 1937 nuteistas 6 metus 
kalėti. Buvo kalinamas Telšiuose, Šiau- 
liuose, Kaune ir Ukmergėje. Iš kalėjimo 
išėjo 1940.VI. Buvo Plungės „Linų audi- 
nių“ f-ko direktoriumi. Prasidėjus karui; 
dirbo miško pramonėje  Čiuvašijoje; 
1942—43 kovojo Raudonosios Armijos 
16 lietuviškojoje divizijoje, buvo sun- 
kiai sužeistas. 1944—46 partinis daI- 
buotojas Telšiuose. 1944—48 redagavo 
laikr. „Tarybų Žemaitija" (Telšiuose): 
1950—56  laikr. „Panevėžio tiesa“. 
1948—50 mokėsi Respublikinėje parti- 
nėje m-loje. Nuo 1957 Klaipėdos žuvies 
konservų f-ko direktorius. 


BAJĖNAI —1. Kaimas Kauno rj., Bab- 
tų apyl, 9 km į š. nuo Babtų, Nevėžio 
kair. krante. 175 gyv. (1959). Per B. eina 
Babtų — Kėdainių kelias. Yra malūnas. 
Buv. dvaras. Kaimas minimas 1676 Vil- 


kijos pavieto Panemunės dvaro inven- 
toriuje, 

2. Kaimas Kėdainių rj., Kunionių apyl., 
18 km į p. v. nuo Kėdainių, prie plento 
! Kauną. 175 gyv. (1959). Per B. teka 

taušupys (Aluonos intakas). Į. v. nuo 
B. yra Bajėnų miškas. XVI a. pab. ist. 
šaltiniuose minimas Bajėnų dvaras. 
XIX a. drauge su aplinkiniais kaimais 
It miškais jis priklausė Tiškevičiams, 
9 XX a. pr. atiteko jėzuitams, kurie 
Jame įsteigė stambų daržininkystės ir 
Plenininkystės ūkį. Atkūrus Lietuvoje 
Tarybų valdžią, to ūkio vietoje susikū- 
Te taryb. ūkio skyrius, 1931—53 veikė 
Pr. m-la. 


BAJERBURGO PILYS — XIV a. Kry- 
žiuočių ordino tvirtovės, pastatytos ko- 
Vai prieš Lietuvą Nemuno saloje ir jo 
Tantuose, tarp Veliuonos ir Jurbarko. 
edimino valdymo metais, sustiprėjus 
Tyžiuočių agresijai, gausi ordino ir jo 
talkininkų kariuomenė, 1337 atvykusi 
„Avais į Lietuvą, pastatė Nemuno salo- 
Je, dabar susiliejusioje su krantu, 2 km 
Žemiau Veliuonos, Nemuno ir Gystaus 
Santakoje, pilį, kurią žygio vado Bava- 
"jos kun-ščio Henriko garbei pavadino 
"ajerburgu (Bavarijos pilimi). Ši, pirmo- 
1) B. pilis buvo pastatyta, galima spėti, 
Naudojant išlikusius lietuvių įtvirtini- 
k Ji buvo gerai aprūpinta ginklais 
"el stipria įgula. Jau pirmais metais pi- 
I apgulė Lietuvos kariuomenė. Per puo- 
ia buvo sužeistas Gediminas. Pilis vė- 
Jau buvo sugriauta. Dabar toji vieta 
žmonių vadinama Pilaitėmis. Iki šiol 
Išliko XX a. pr. perkastas kalnelis, ku- 
"ame stovėjo kryžiuočių tvirtovė. Iš v., 
"Ir r. jis apjuostas 2 grioviais ir pyli- 
E iš p.— gerokai paplautas Nemuno. 
1a randama degto molio, plytų, anglių. 
V su Nemuno kair. krantu jungė me- 
Inis tiltas, kurio poliai dugne dar buvo 
Pastebimį XIX a. 

„ Apie 1343 ordinas pastatė antrąją Ba- 
Ierburgo pilį deš. Nemuno krante, į v. 
"uo senosios, maždaug dab. Raudonės 
Pilies vietoje. 1384 šią pilį sunaikino 
Ytauto vadovaujama kariuomenė. 


BAJYTĖ Taiba [g. 1908.IV.25 Gardine]— 
Svoliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš 
a LPininkų. Nuo 1921 gyveno Kaune, 


oo saldainių f-ke, paskui siuvėja, 
S a veikė pionierių tipo komjaunuolių 


adovaujamoje org-joje „Vanderfeigl". 
als Pat metais priimta Kaune į LKJS. 
Pa Kom. lit-ros platinimą 1924.XII Šan- 
-!U0se suimta ir drauge su broliu L. Ba- 
Jumi (1906—38) nuteista sušaudyti. Kaip 
ji, namečiams, bausmė pakeista kalė- 
kau iki gyvos galvos. Keičiantis polit. 
aliniais, 1926.II B. išvyko į TSRS. Dir- 

eningrado siuvimo f-ke. Nuo 1928 
taka unistų partijos narė. 1940 baigė 

Stilės in-tą, paskui 20 metų dirbo Ja- 
Oslavlio tekstilės kombinate „Krasnij 
Perekop“. Pensininkė. 


aAORAI — 1. Kretingos miesto dalis, 
Es i p. v. nuo miesto centro, Akme- 
žink (Danės) deš. krante, prie gele- 

elio. Yra vilnonių audinių f-kas 
"isvė", pr. m-la (nuo 1912). Burž. me- 


) MLTE, tomas 1 


tais B. buvo atskira gyvenvietė (1925 — 
302 gyv.). Iki I pasaul. karo buvo Rusi- 
jos— Vokietijos pasienio punktas ir Vo- 
kietijos muitinė. Lietuvos burž. valdžia 
buv. muitinės namuose įsteigė kalėjimą 
(veikusį iki 1940), kuriame buvo kalina- 
mi rev. judėjimo dalyviai, 1937.I.20—23 
įvyko tekstilės f-ko „Lana“ (dab. „Lais- 
vė“) darbininkų streikas, kuris privertė 
fabrikantus daugiau mokėti už viršva- 
landžius ir švenčių dienas, skirti kasmet 
po kelias dienas mokamų atostogų. 

2. Kaimas Vilniaus rj., Bukiškių apyl, 
8 km į š. nuo Vilniaus, prie plento 
į Ukmergę. 342 gyv. (1959). Biblioteka. 
Kaimas įsikūrė 1810; priklausė Verkių 
dvarui. 

3. Kaimas Ukmergės rj, Laumė- 
nų apyl, 15 km į š. r. nuo Širvintų, 
8 km į p. nuo Želvos. 195 gyv. (1959). 
Iš š. v. prieina Kumpės, Beržyno, iš p.— 
Bajorų miškai. Pr. m-la (nuo 1921), kul- 
tūros namai (nuo 1962). Kaimas mini- 
mas XVI a. 

4, Kaimas Anykščių rj., Svėdasų apyl., 
2 km į š. v. nuo Svėdasų, prie kelio 
į Salas. 148 gyv. (1959). Per kaimą teka 
Svėdasa (Jaros intakas). Kaimo š. pa- 
kraštyje yra Rimdžių miškas. Į r. nuo 
kaimo, Svėdaso ež. pakrantėje, yra buv. 
dvaro parkas ir rūmų liekanos. Burž. na- 
cionalistai 1946 užpuolė kaime rinkimi- 
nę būstinę; ją gindamas, žuvo jaun. ltn. 
K. Daukšys. 

5. Kaimas Utenos rj., Spitrėnų apyl., 
6 km į š. nuo Tauragnų. 112 gyv. (1959). 
Parduotuvė, aštuonmetė m-la (1928—56 
pradinė, 1956—62 septynmetė). Iki I pa- 
saul. karo atskiros kaimo dalys buvo 
vadinamos Peikiškėmis (pagal Peikiškių 
dvarelį), Ožkinagaliu. 

6. Kaimas Švenčionių rj., Bielionių 
apyl., 8 km į š. nuo Švenčionių. 111 gyv. 
(1959). Yra kolūkio gamybinių pastatų, 
pr. m-la (nuo 1918). 

7. Kaimas Ignalinos rj., Grybėnų apyl., 
13 km į š. r. nuo Ignalinos, prie Vil- 
niaus—Daugpilio geležinkelio. 55 gyv. 
(1959). Kaimo sodybos šalia viena kitos. 
Netoli kaimo pelkėtu slėniu teka Dūda 
(Svetyčios deš. intakas). Pr. m-la (nuo 
1919). 1,5 km į š. r. nuo B., geležinkelio 
I. pusėje, yra natūrali, iš visų pusių 
pelkių apsupta kalva — piliakalnis. Jo 
šlaitai statūs, ypač p. ir š. pusėje; aukš- 
tis 10—15 m. Aikštelė ovalo formos, 
52 m ilgio ir 32 m pločio, be jokių py- 
limų ir sutvirtinimų. Piliakalnio p. pa- 
pėdėje rasta gyvenvietės žymių su 
brūkšniuotosios ir lygiosios keramikos 
liekanomis. B. minimi 1811 Linkonių 
dvaro inventoriuje (5 kiemai, 5 valakai). 

8. Kaimas Molėtų rj., Lakesos apyl., 
2,5 km į v. nuo Molėtų, prie kelio 
į Aluntą; kolūkio centras. 53 gyv. (1959). 
1 km į š. r. nuo B. yra Dūrių ež. Yra 
Miškiškių pr. m-la (nuo 1961), Kairionių 
biblioteka (nuo 1958). XIX a. dokumen- 
tuose kaimas vadinamas Miškiškiais. 

9. Kaimas Vilkaviškio rj., Bartinin- 
kų apyl, 9 km į p. nuo Vilkaviškio, 
prie kelio į Bartininkus; kolūkio centras. 
51 gyv. (1959). V. pakraščiu teka Vemb- 
rė (Šeimenos intakas). Pr. m-la (nuo 
1945), biblioteka (nuo 1956). 


BAJ—BAI 145 


BAJORAI — feodalizmo epochos val- 
dančiosios klasės žmonės, privilegijuo- 
tas žemvaldžių luomas. Ligi krikščiony- 
bės įvedimo Lietuvos B. buvo turtinges- 
nieji žemvaldžiai, išnaudoję dėl neturto 
jiems pasidavusius ir iš valstiečių bend- 
ruomenės išėjusius žemdirbius — šeimy- 
nykščius ir kaimynus. B. sodybą — kai- 
mą sudarė jo namai ir jo šeimynos na- 
rių („parobkų“) bei kaimynų trobesiai. 
B. patys žemės nedirbo ir gyveno iš sa- 
vo baudžiauninkų darbo. Jie ėjo į karą, 
ieškodami grobio ir stengdamiesi savo 
valdžioje laikyti išnaudojamuosius žmo- 
nes. Bajorams kun-štis buvo karo va- 
das. Su B. jis jojo į karo žygius, dalijo- 
si su jais karo grobiu. Be to, kun-štis 
atiduodavo bajorams dali tų gėrybių, 
kurias kaip duokles surinkdavo iš bend- 
ruomenių. Todėl B. padėjo kun-ščiui 
valdyti bendruomenes ir rinkti iš jų 
duokles bei baudas. Kun-ščius ir B. sie- 
jo bendri išnaudotojiški interesai. Anks- 
tesniuose negu XIV a. šaltiniuose B. 10- 
tyniškai buvo vadinami senjorais, nobi- 
liais (kilmingaisiais). Prūsai savo B. va- 
dino vitingais. Krikštą priėmusiems B. 
did. kun-ščio 1387 privilegija buvo pri- 
pažintos visiškos nuosavybės teisės jų 
tėvonijoms. Krikštą priėmusiems vals- 
tiečiams tokios teisės nebuvo pripažin- 
tos, nors jie, remdamiesi papročio teise, 
jomis ligi tol naudojosi panašiai kaip 
bajorai. 

Nuo XIV a. pabaigos did. kun-štis už 
kar. tarnybą bajorams ėmė dalyti vals- 
tiečius. B., gavusius daug valstiečių ir 
aukštas valst. pareigas, imta vadinti 
ponais. Gautieji valstiečiai sudarė B. 
beneficijas ir feodus, kurių valdymas 
ligi trečiojo Lietuvos Statuto išleidimo 
buvo varžomas. B. galėjo parduoti ne 


XVIII a. Lietuvos bajoras (J. Norblino piešinys) 


146 BAJI-—BAK 


daugiau kaip trečdalį savo valdos 
1588 Lietuvos Statutas šituos varžymus 
panaikino ir visus ligi tol buvusius 
feodus pavertė tėvonijomis. 1413 Ho- 
rodlės susitarimo metu žymesnieji Lie- 
tuvos B. gavo Lenkijos B. herbus ir ėmė 
vadintis šlėktomis. Ilgainiui šlėktų var+ 
das teisinio, valstybinio pobūdžio raštuo- 
se prigijo tik privilegijuotiems B., turin- 
tiems teisę būti žemės savininkais. Įsi- 
galėjus tvarkai, kad bajoras joja į karą 
ne pats vienas, osu savimi atsiveda dar 
kelis karius priklausomai nuo turimų 
valstiečių skaičiaus (XVI a. pr. nuo 
8 dūmų vieną), atsirado bajorų bajorai 
Bajoro atsivedamas karys būdavo pa+ 
renkamas iš valstiečių, turėdavo žirgą 
ir nėjo lažo. Bajorais buvo vadinami ir 
laiškų išnešiotojai, pasiuntiniai bei pa- 
lydovai. Šitokių B. Lietuvos Statutas ne- 
pripažino privilegijuotais ir drauge su 
valstiečiais priskyrė prie paprastojo 
luomo. Vykdant valakų reformą did. 
kun-ščio, bažnytinėse ir privačiose že- 
mėse, tokių B. žemė buvo matuojama 
valakais ir paverčiama skirtiniais skly- 
pais 2 valakų dydžio. Bajorai-šlėktos 
tuomet buvo. galutinai atriboti nuo ne- 
privilegijuotųjų bajorų. Jų privilegijas 
sudarė ne tik išimtinė žemės nuosavy- 
bė, bet taip pat asmens neliečiamumo 
ir dalyvavimo valstybės valdyme teisė. 
Lietuvos Statutai atleido šlėktas nuo 
muitų, mokesčių ir rinkliavų. Nuo 
XVI a. pr. did. kun-ščiai ėmė šaukti 
į seimus ne tik ponus, bet ir bajorus. 
Sričių valdytojai — ponai — skyrė, kas 
iš pavieto bajorų turi atvykti į seimą. 
Bajorus teisdavo ponai — vaivados ir 
seniūnai, o ponus — did. kun-štis, 1564 
Bielsko seime ponai atsisakė nuo visų 
teisminių privilegijų ir susijusių su to- 
mis privilegijomis pajamų. Jie pasidavė 
vienam bendram su B. teismui. Pertvar- 
kant teismus, buvo pertvarkytas ir Lie- 
tuvos adm. skirstymas į pavietus. Šią 
teismų reformą, sulyginančią ponų ir B. 
teises, patvirtino 1566 Lietuvos Statutas; 
Po to tas pats statutas įtvirtino seimi- 
nes B. teises: nustatė, kad kariauti, skir- 
ti mokesčius ir leisti įstatymus did, 
kun-štis gali, tik pritarus ponams ir ba- 
jorijos visuot. seimui. Atstovus į seimą 
B. ėmė rinkti savo pavietų seimeliuose. 
Jie turėjo teisę seimeliuose aptarti vals- 
tybės ir pavieto bajorijos reikalus ir 
duoti savo atstovams instrukcijas, ką 
ir kaip kalbėti ir už ką balsuoti seime. 
Ilgainiui dėl šitokios seimų sudarymo 
tvarkos prasidėjo B. anarchija. XVIII a. 
šauktinei B. kariuomenei nustojus savo 
reikšmės ir įsigalėjus samdytai algininkų 
kariuomenei, bajorais dažnai būdavo 
vadinami lažo neinantieji valst. žemių 
valstiečiai. Dvarininkams tais laikais 
prigijo ponų vardas, o šlėktomis imta 
vadinti  nuskurdusius feodalų klasės 
žmones. 

1795 Lietuvą prijungus prie Rusijos, 
bajorų-šlėktų teisės buvo sulygintos su 
Rusijos imperijos bajorų teisėmis, ta- 
čiau iki 1840 Lietuvos B. tarpusavio 


santykiai buvo tvarkomi pagal Lietuvos 
Statutą. Kas 3 metai B. galėjo rinktis 
į seimelius aptarti savo reikalų ir iš- 
rinkti atstovų į apskrities įstaigas, taip 
pat atstovų į gubernijos seimelį. Bajorų 
seimeliai veikė iki 1863 sukilimo. Burž. 
Lietuvos valstybėje B. luominės privile- 
gijos ir luominiai titulai nebegaliojo. 
Buvo susikūrusi Lietuvos B. d-ja, tačiau 
žymesnio vaidmens visuomenėje ji ne- 
vaidino. 

Lit.: A. Janulaitis, Lietuvos bajorai ir jų 
seimeliai XIX amž. (1795—1863), K., 1936; Lie- 


tuvos TSR istorija, t. 1, 1957; J. Jurginis, 
Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, V., 1962. 


BAJORAIČIAI — kaimas Šakių rj., Būb- 
lelių apyl., 8 km į š. nuo Kudirkos Nau- 
miesčio, Šešupės deš. krante. 119 gyv. 
(1959). Per B. eina kelias iš Naumiesčio 
į Jurbarką. Pr. m-la (nuo 1945). Kaimas 
įsikūręs XVI a. vid.; tuo metu jis turė- 
jo 11 valakų žemės. Valstiečių streiko 
metu (1935) čia buvo platinami antifaš. 
atsišaukimai. 1941.VI.22 ties B. įvyko 
atkaklios taryb. pasieniečių kautynės 
su vok. faš, kariuomene, 


BAJORAITIS Fridrichas [1883.XII.9 Pa- 
dukalniuose, Įsruties aps. (Kaliningra- 
do sr.) — 1909.III.16 Balandžiuose, Ra- 
gainės aps. (Kaliningrado sr.)]) — Rytų 
Prūsijos lietuvių poetas, publicistas. 
1904 baigė Įsruties mkt. seminariją, mo- 
kytojavo Paleičiuose, Rūkiuose; mokė 
liet. kalbos, nepaisydamas Prūsijos val- 
džios draudimo. 1905 įsteigė liet. jau- 
nimo kultūrines d-jas „Lietuvių jaunų- 
jų susirašinėjimas“ ir „Lietuvių keliau- 
jantis knygynas“. Balandėlio ir Paukš- 
telio slapyvardžiais spausdino R. Prūsi- 
jos liet. spaudoje publicistinius straips- 
nius ir eilėraščius, kuriuose skelbė pa- 
sipriešinimą germanizacijai. Didelę įta- 
ką B. kūrybai turėjo Vydūnas. Po B. 
mirties Vydūnas išleido jo eilėraščių 
rinkinį. 

Ršt.: Paukštelis, 
1932. 


Lit.: Probočių Anūkas [A. Bruožis], Mažosios 
Lietuvos buvusiejie rašytojai ir žymesniejie 
lietuvių kalbos mylėtojai, Tilžė, 1920. 


BAJORAS Pranas [1890.XII.14 Mediniš- 
kiuose (Prienų rj.) — 1947.VII.3 Brukli- 
ne (Niujorko priemiestis)] — buržuazi- 
nis JAV lietuvių rašytojas. 1906 baigė 
Jiezno pr. m-lą. 1907 išvykęs į JAV, 
dirbo spaustuvėje. 1909 baigė viešąją 
m-lą, vėliau mokėsi aukštesniojoje. Nuo 
1910 Vyturiuko, Perkūno Oželio, Jau- 
nuolio ir kt. slapyvardžiais bendradar- 
biavo „Tėvynėje“, „Vienybėje“, „Atei- 
tyje“, „Dirvoje“ ir kt. Parašė prozos, 
dramos kūrinių, eilėraščių. 1917—18 tar- 
navo JAV armijoje. 1918 išleido aps. 
rinkinį „Laimės beieškant“. 1927—40 
„Tėvynės“ redaktoriaus pavaduotojas, 
nuo 1941 — redaktorius. 


BAJORIŠKĖS — kaimas Utenos rj., Dau- 
gailių apyl, 2 km į v. nuo Daugailių, 
Indrajų ežero p. v. krante. 116 gyv. 
(1959). Pietuose teka Indraja; yra du 
Liminėlio ežerai. Iš p. v. prieina Taukė- 
liškio miškas. Kultūros namai (nuo 
1959). 1927—35 kaime veikė pogrindi- 
nės kom. kuopelės. 


Gyvumo žodžiai, Tilžė, 


BAJORIŠKIAI — i. Kaimas Biržų tju 
Kratiškių apyl., 13 km į p. v. nuo Bir 
žų. 194 gyv. (1959). Kaimas gatvinio ti- 
po, išsistatęs prie Pabiržės— Vabalninko 
kelio. Per B. teka Tatula. Pr. m-la (nuo 
1921). 2 

2. Kaimas Panevėžio rj., Miežiškių 
apyl, 12 km į p. r. nuo Panevėžio, 
1 km į š. nuo Ukmergės—Panevėžio 
plento, Nevėžio deš. krante. 98 gyv 
(1959). Kaimo apylinkėse rasta žalvarinė 
antkaklė su kanopiniais galais. Yra pil 
kapių su griautiniais I-IV a. kapais. 
1790 B. priklausė Pajuostės dvaru! 
(2 kiemai, 18 gyv.). 1919 kaime burž. 
nacionalistai sušaudė rev. judėjimo da“ 
lyvi F. Valiuką ir jo žmoną. 

3. Kaimas Kupiškio rj., Noriūnų apyl» 
prie  Šiaulių—Daugpilio geležinkelio: 
7 km į r. nuo Subačiaus stoties, 48 gyv 
(1959). Pro B. teka Gorpys (Lėvens kair 
intakas). Į p. v. nuo B. tęsiasi Subačiaus 
miškas. 

Kaimo teritorijoje, 3 km nuo Radžiūnų 
glžk. stoties, yra pilkapynas, kurį prie 
I pasaul. karą tyrinėjo carinės armijos pik. 
Masalitinovas. Du jo atkasti pilkapiai buvo 
tušti, kituose dviejuose tyrinėtojas aptik0 
III—IV a. griautinių kapų. Pastaruosiuosė 
rasta žalvarinių plokštelinių antsmilkinių 5U 
rakto formos skylute, antkaklių trimitiniais 
galais, geležinių ietigalių ir kt. Į š. nuo tY“ 
rinėtųjų aptikti dar 26 tušti pilkapiai. 
BAJORIŠKIS — kaimas Rokiškio rj., JŪ- 
žintų apyl, 10 km į š. v. nuo Dusetų, 
1 km į š. nuo Jūžintų, prie Gačionių 
ežero. 88 gyv. (1959). Per B. eina kelias 
iš Rokiškio į Dusetas. Buv. Tarnavo dva“ 
ras. Ist. dokumentuose B. minimi 1590 
(10 valakų žemės). Nuo 1939 kaime vel 
kė LKJS pogr. kuopelė, kuriai vadovavo 
S. Krisiūnas. 


BAJORKAMPIS — kaimas Širvintų Ij“ 
Šešuolių apyl, 7,5 km į š. r. nuo Šir“ 
vintų, 7,5 km į p. nuo Šešuolių. 98 gyv: 
(1959). Kaimo p. pakraščiu teka Balžė 
(Kertušos aukštupys). Jos krante yra 
VIII-—X a. senkapis, kuriame rasta akme- 


„ninių kirvukų. Pr. m-la (nuo 1931). 


BAJORPIEVĖ — pelkė Tauragės Ij“ 
7 km į p. nuo Tauragės. Plotas 132 ha. 
Pelkė ežerinės kilmės, apaugusi pu“ 
šimis, beržais, juodalksniais, Durpių klo“ 
do didž. storis 4 m, vid. 1,43 m. Dur- 


pės žemapelkinės, plynraistinės; vid. 
susiskaidymas 3905, vid. peleningu“ 
mas 1095. 


BAJORŲ PĖLKĖ — pelkė 10 km į š. V; 
nuo Giedraičių. Plotas 470 ha. Ežerinės 
kilmės plynraistinė žemapelkė. Durpių 
klodo didž. storis 4,9 m, vid. 3 m. VY“ 
rauja žemapelkinės, viksvinės-nendrinės 
ir alksninės durpės. Vid. susiskaidymas 
3595, vid. peleningumas 1375. Durpių 
ištekliai 12,3 mln. mš, 


BAKA — ežeras Trakų rj., 2,5 km į p. "- 
nuo Vievio. Plotas 12 ha, didž. gylis 
8 m. Ežeras ištįsęs iš v. į r.; ilgis 580 M 
didž. plotis 280 m. Pakrantės pelkėtos: 
dugnas dumblėtas. Per B. teka Bražuolė 
(Neries intakas). Ežeras verslovinis. 


BAKAINIAI — kaimas Kėdainių rj., Sur“ 
viliškio apyl., 18 km į š. nuo Kėdainių, 
prie kelio į Krekenavą. 214 gyv. (1959) 


Pro B. teka Liaudė (Nevėžio intakas). 
Liaudės kair. krante yra pailgas stačia- 
šlaitis piliakalnis, vad. Pilimi. Jo aikš- 
telė ovalios formos, 50 m ilgio, 15 m 
pločio; galuose yra 6—8 m aukščio py- 
limai, šalia — mažesniu pylimu apsuptas 
Priešpilis. L. Kšivickis spėja, kad čia 
buvusi Eigintų pilis, minima 1372. Ne- 
toli piliakalnio yra senkapis. 1901 kai- 
Mas sudegė. D. Tėvynės karo metu hit- 
lerininkai ir vietiniai burž. nacionalistai 
kaime nužudė J. Urbelį, B. Ulianskienę, 
E. Kranauskienę. Bakainiuose kurį lai- 
ką gyveno liaudies menininkas V. Svirs- 
1S; kaime yra jo drožinių. 


BAKAITĖ Hinda [g. 1907.V.15 Skudu- 
tiškyje (Molėtų rj.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvė. Kilusi iš tarnautojų. Nuo 
1924 dirbo mezgėja Utenoje, Kaune. 
Nuo 1932 Komunistų partijos narė. 
1932—34 laikė LKP CK pogr. lit-ros 
Sandėlį Kaune, 1935 Gegužės Pirmosios 
demonstracijoje suimta ir 1936 nu- 
teista 4 metus kalėti. Buvo kalinama 
IX forte ir Kauno kalėjime. Nuo 1940.VI 
dirbo Kauno „Pašvaistės“ f-ke. Hitleri- 
ninkams veržiantis į Lietuvą, pasitraukė 
1 TSRS gilumą. Išvadavus Lietuvą, dir- 


bo Vilniaus įmonėse. Nuo 1960 pensi- 
ninkė, 


BAKALGRISKTIŲ PĖLKĖ— pelkė Varė- 
Nos rj., 13 km į š. r. nuo Daugų, 2 km 
UP. r. nuo Dusmenų. Plotas 122 ha. Per 
Pelkę teka Musė (Varėnės intakas). 
„ Pakraštyje yra 4 ha ežeras. Pelkė eže- 
tinės kilmės, ištįsusi iš š. r. į p. v. Au- 
Balija raistinė: šiaurės rytuose — žema- 
Pelkinė, viduryje — tarpinė, pietvaka- 
Tuose — aukštapelkinė. Durpių klodo 
Na storis 5 m, vid. 2,05 m; vid. susi- 
NS ai 310), vid. peleningumas 
BAKEVIČIUS Stepas [1912.1.15 Liepojo- 
1€ — 1947.11.18 Marijampolėje] — parti- 
S darbuotojas. Kilęs iš darbininkų. 
vs Šiaulių odų f-kuose. Nuo 1940.X 
KP(b) narys. 1941 „Bato“ avalynės 
“0 Partorgas. D. Tėvynės karo metais 
GRNoO Raudonosios Armijos 16 liet. 
Wizijoje, buvo sužeistas. 1944.III de- 
mobilizuotas, mokėsi part. ir taryb. dar- 
TU kursuose Šujoje (Ivanovo sr.). 
1110 LKP CK instruktorius. Nuo 
46.III LKP Marijampolės aps. k-to 
Sekretorius. Nuo 1947 Lietuvos TSR 
A Eulatas. Burž. nacionalistų nužu- 
S. 


BAKYS Viktoras [1916.VIIL24 Lauki- 
E (Šakių rj.) — 1941] — revoliuci- 
B judėjimo dalyvis. Kilęs iš mažaže- 
Pol valstiečių. Nuo 1934 LKJS narys. 
O8r. darbą dirbo Jankuose (Šakių rj.). 
Z Iev. veiklą 3 kartus buvo kalinamas 
ilkaviškio, Kauno kalėjimuose ir Di- 
Mitravo priverčiamojo darbo stovyklo- 
Je. Nuo 1940.VII Komunistų partijos 
Narys. 1940—41 Jankų vis. milicijos įga- 
Rais Hitlerininkų ir vietinių burž. 
acionalistų nužudytas. 
GAKYS Vytautas [1924.II.1 Višakio Rū- 
Aa „(Kapsuko rj.) — 1945.V.15 Agur- 
Iškėje (Kapsuko rj.)] — Didžiojo Tėvy- 


nės karo partizanas. Kilęs iš darbininkų. 
Burž. metais tarnavo pas buožes. Nuo 
1940 LKJS narys. 1941—43 slapstėsi. 
1943.V įstojo į „Jūros“ partizanų būrį. 
Nuo 1944.VI to būrio Marijampolės 
grupės vado pavaduotojas. Pasižymėjo 
mūšyje Kardokuose. 1944 dirbo Mari- 
jampolės aps. Gudelių vls. partorgu, 
1945 Višakio Rūdos apyl. milicijos įga- 
liotiniu. Burž. nacionalistų nužudytas. 


BAKŠĖNAI — kaimas Kupiškio rj., Ali- 
zavos apyl, 11 km į š. nuo Kupiškio, 
3 km į r. nuo Salamiesčio, Pyvesos deš. 
krante. 162 gyv. (1959). Per B. eina Sa- 
lamiesčio—Alizavos kelias. Pr. m-la 
(nuo 1916), biblioteka (nuo 1947). Kai- 
mo teritorijoje, Pyvesos deš. krante, yra 
beveik keturkampis piliakalnis. Jo aikš- 
telė lygi, 25X15 m dydžio. Piliakalnio 
p. ir r. šlaitai statūs, o š. ir v. nuolaidūs. 
Ariant rasta žalvarinių dirbinių, sen. 
puodų šukių, akmeninės trinamosios gir- 
nos, gyvulių kaulų. B. minimi 1673 
(11 valakų, 24 kiemai). B. gyventojai 
A. Vosylis, J. Didžionis ir kt. akty- 
viai dalyvavo 1905 rev. judėjime. Kai- 
me veikė slaptas revoliucinės literatū- 
ros knygynėlis. 


BAKŠIAI, Bakšiškės,, — kaimas Aly- 
taus rj., Luksnėnų apyl., 5 km į š. nuo 
Alytaus, Nemuno kair. krante; kolūkio 
centras. 190 gyv. (1959). 1888 buvo ap- 
tiktas ir sunaikintas IV—V a. griauti- 
nis kapinynas su turtingomis įkapėmis. 
Rasta žmonių kaulų ir žalvarinių papuo- 
šalų: 2 emale puoštos pasaginės segės, 
2 šaukštinės antkaklės, kelios rankoga- 
linės apyrankės, nuokamienis ir ritinis 
smeigtukai ir kt. Kai kurie to kapinyno 
radiniai yra Ermitaže (Leningrade). 


BAKŠIONYS — kaimas Ukmergės rj. 
Pašilės apyl, 9 km į p. r. nuo Ukmer- 
gės, 2 km į r. nuo Vilniaus—Ukmergės 
plento. 229 gyv. (1959). 


BAKŠYS Adolfas [g. 1913.11.17 Užukal- 
niuose (Alytaus rj.)]) — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš vargingųjų vals- 
tiečių. Nuo 1939 Komunistų partijos na- 
rys. Pogr. darbą dirbo Dauguose (Aly- 
taus rj.). 1940 dirbo milicininku Dau- 
guose, 1941 — LKP Alytaus aps. k-te. 
Žuvo D. Tėvynės karo metu. 


BAKŠYS Jonas Vytautas [g. 1923.V.28 
Mosėdyje (Skuodo rj.)] — gydytojas te- 
rapeutas, medicinos mokslų kandidatas 
(1955). 1946 baigė Kauno un-tą. 1952— 
1955 Kirovo karo medicinos akademijos 
fakultetinės terapijos katedros adjunk- 
tas. Nuo 1958 terapeutas Kauno resp. 
klinikinėje ligoninėje. Nuo 1960 dirba 
ped. darbą Kauno Medicinos in-te, nuo 
1963 docentas. Paskelbė moksl. straips- 
nių apie kraujo apytakos būklę, pašali- 
nus plautį arba jo dalį dėl plaučių 
abscesų, ir kt. klausimais. 


BAKŠYS Justas [1892.1.20 Asmaluose 
(Utenos rj.) — 1951.1.15 Utenos rj.] — 
žemės ūkio darbuotojas. Kilęs iš vargin- 
gųjų valstiečių. Po D. Tėvynės karo ak- 
tyviai prisidėjo prie žemės ūkio pertvar- 
kymo soc. pagrindais. Nuo 1950 kandi- 
datas į VKP(b) narius. 1950—51 Asmalų 


BAK—BAK 147 


kolūkio pirmininkas. Burž. nacionalistų 
nužudytas. 


BAKŠYS Viktoras [1916—1941]— ad- 
ministracinis darbuotojas. Nuo 1940.VII 
Komunistų partijos narys. 1940—41 Pa- 
jevonio vls. milicijos viršininkas. Hitle- 
rininkų ir vietinių burž. nacionalistų nu- 
žudytas. 


BAKŠYS Vladas [1907.IX.7 Meškučiuo- 
se (Alytaus rj.) — 1942.IV.10 Alytuje] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
valstiečių. Darbininkas. Nuo 1935 Ko- 
munistų partijos narys. 1935—40 dirbo 
pogr. darbą Alovės valsčiuje. 1940—41 
Skernės dvaro komisaras, vėliau Meš- 
kučių apylinkės pirmininkas. 1941.VI.22 
vietinių burž. nacionalistų suimtas, 
paskui nužudytas. 


BAKŠYTĖ Anelė [Stefanišina; g. 1917. 
VIII.22 Mojaukoje (Alytaus rj.)] — re- 
voliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš 
valstiečių. 1935—36 dalyvavo valstie- 
čių streike Daugų vls. Nuo 1939 Komu- 
nistų partijos narė. LKP V suvažiavimo 
(1941) delegatė. 1941 Vilniaus apyg. 
teismo narė. Veržiantis hitlerininkams 
į Lietuvą, pasitraukė į TSRS gilumą. 
1945—51 liaudies teisėja Vilniuje. 
1952—54 mokėsi Resp. partinėje m-loje. 
1954—55 LKP Smėlių rj. k-to skyriaus 
vedėja. Nuo 1955 ūkinė darbuotoja 
Ukmergėje. 


BAKTERIOLOGIJA ž. Mikrobiologija. 


BAKŪRIŠKIO-GĖRBALIŲ. MIŠKAI — 
miškų masyvas Rokiškio rj., 12 km į š. r. 
nuo Rokiškio, Latvijos TSR pasienyje. 
Priklauso Rokiškio miškų ūkio Vyžū- 
nų girininkijai. Plotas 810 ha; medynų, 
716 ha. Masyvą sudaro Bakūriškio 
(387 ha) ir Gerbalių (423 ha) miškai. Pa- 
viršius lyguminis, pelkėtas. Šiaurėje yra 
Armonių ež. Dirvožemiai velėniniai jau- 
riniai, priesmėliniai, vietomis pelkiniai. 
Vyrauja mėlyniniai ir brukniniai pušy- 
nai. 790) medynų savaiminės kilmės. 
Pušynų yra 4875, eglynų 2770, beržy“ 
nų 1605, drebulynų 974. Jaunuolynai 
sudaro 5095, pusbrandžiai medynai 2390, 
pribręstantieji 1595, brandieji 1295. Me- 
dynų vid. amžius 54 metai, bonitetas 
II-—IV, skalsumas 0,7—0,8, vid. tūris 
120 ktm/ha. Gausu briedžių, stirnų ir 
šernų, yra pilkųjų ir baltųjų kiškių. 
Miškas eksploatacinis. 


BAKŪTIS Jonas [g. 1902.XI.17 Radvi- 
liškyje] — revoliucinio judėjimo dalyvis, 
administracinis darbuotojas. Kilęs iš dar- 
bininkų. Nuo vaikystės tarnavo pas 
buožes; paskui geležinkelio remonta 
darbininkas. Nuo 1932 Komunistų parti- 
jos narys. 1933—40 už rev veiklą buvo 
kalinamas. 1940—41 Šiaulių aps. vykdo- 
mojo k-to pirmininkas. 1942.VIII.29 su 
operatyvine grupe iš Maskvos pasiųstas 
į Lietuvą partiz. darbui (ž. Dūdos parti- 
zanų grupė). Nuo 1945 adm. darbuoto- 
jas Joniškyje, Šiauliuose, Simne. 1947— 
1951 Lietuvos TSR AT deputatas. Nuo 
1957 pensininkas. 


148 BAK—BAL 


BAKŪTIS Lionginas [g. 1920.V.26 Pet- 
raučiškėse (Zarasų rj.)] — Didžiojo Tė 
vynės karo partizanas. Kilęs iš mažaže+ 
mių valstiečių. Nuo 1940 LKJS narys 
1940 Avilių apyl., vėliau Antazavės vls. 
komsorgas. D. Tėvynės karo pradžioje 
dirbo Rostove. 1941 savanoriu įstojo 
į Raudonąją Armiją, mokėsi karo m-loje 
Maskvoje. Kovėsi su hitlerininkais prie 
Maskvos. Paskui toliau mokėsi karo 
m-loje. Nuo 1942 TSKP narys. 1942 bu- 
vo pasiųstas dirbti partiz. darbo į Lie- 
tuvą, kovojo partizanų būryje „Audra“, 
buvo būrio ypatingojo skyriaus viršinin- 
ko pavaduotoju, kartu dirbo LLKJS 
Utenos aps. pogrindinio k-to sekretoriu- 
mi. Įkūrė 15 antifaš. grupių, 14 pirmi- 
nių komjaunimo org-jų, iš kurių 22 kom- 
jaunuoliai įstojo į partizanų būrį. Poka- 
rio metais komjaunimo darbuotojas Ute- 
noje. Nuo 1949 adm. darbuotojas Molė- 
tuose, Panevėžyje, Vilniuje. 1961 išlei- 
do knygą „Per liepsnojančią žemę“ (lit. 
bendraautorė R. Misonytė) apie kom- 
jaunuolius partizanus. 


BALADĖ [pranc. ballade, iš lot. bal- 
lare — šokti| — lyrinės epinės poezi- 
jos forma; nedidelis siužetinis istorinio 
ar legendinio turinio kūrinys. Vid. am- 
žiais prancūzų, ispanų, italų liaudies 
kūryboje B. vadinta šokio daina. Ilgai- 
niui žanriniai B. požymiai labai pakito, 
ir dabar, kalbant apie B., paprastai 
turimi galvoje romantizmo laikais su- 
siklostę jos bruožai: fantastinis, istori- 
nis, herojinis turinys, dažnai niūrus, 
paslaptingas koloritas, dramatizmas, tra- 
gizmas. 

Liet. lit-roje, be baladinio pobūdžio 
„ liaudies dainų, pirmosios B. pasirodė 
pirmojoje XIX a. pusėje (L. Rėzos vok. 
kalba parašytoji B. „Ona ir Vytautas“, 
L. Jucevičiaus į liet. kalbą išverstos 
A. Mickevičiaus B. „Trys Budriai“, „Svi- 
tezietė" ir kt.). XX a. pr. klasikinių B. 
sukūrė Maironis („Jūratė ir Kastytis“, 
„Čičinskas“ ir kt.), kuriose kupinas dra- 
matizmo mitologinis ar legendinis siu- 
žetas, plastiški vaizdai siejasi su giliais 
„apibendrinimais. Klasikinės B. tradiciją 
ankstyvuoju kūrybos periodu tęsė S. Nė- 
ris („Sigurd ir Jordis"). Kai kurios burž. 
laikotarpio B. (B. Buivydaitės, K. In- 
čiūros ir kt.) dėl ištęstumo ir grynai 
epinio pobūdžio laikytinos eiliuotais pa- 
davimais. V. Mykolaičio-Putino baladė- 
se („Baladė“, „Lėlių baladė“ ir kt.) iki 
minimumo redukuotas išorinis veiksmas, 
o poeto dramatiškuose pergyvenimuose 
atsispindi II pasaul. karo baisybės, fa- 
šizmo siautėjimas, Taryb. liet. poetų su- 
kurtose B. vyrauja D. Tėvynės karo 
heroizmo, soc. statybos žygdarbių te- 
mos ar praeities socialinių skriaudų pri- 
siminimai (S. Nėries „Motulė“, A. Venc- 
lovos „Aitvaras“, E. Mieželaičio „Ba- 
ladė apie tris kareivius“, „Močiutė“, 
„Du paukščiai“ ir kt., Just. Marcinkevi- 
čiaus „Baladė apie Ievą“, A. Baltakio 
„Kreiva liepa", „Miško baladė“ ir kt.). 
Meninei šių B. išraiškai būdingas artu- 


mas tautosakinei tradicijai, Lyr. 
vyravimas. 


BALAIŠIS Romualdas [1914.IX.26 Pane- 
muniuose (Rokiškio rj.)] — pedagogas 
matematikas. 1934—39 Kauno un-te stu- 
dijavo matematiką ir fiziką. 1939—48 
Šiaulių mokytojų seminarijos, nuo 1949 
Vilniaus I vid. m-los matematikos mo- 
kytojas. Paskelbė straipsnių matemati- 
kos dėstymo klausimais, išleido brošiū- 
rą „Lygčių tyrimas“ (1961). „,Olimpiadi- 
nio matematikos uždavinyno su sprendi- 
mais“ (1962) bendraautoris. 


prado 


BALANA — plona sausos pušies ar ber- 
žo skala. Naudota kambariui apšviesti. 
Žibinant B. buvo laikoma rankoje, įki- 
šama į sienos plyšį arba tam tikrą prie- 
taisą — žibinčių (diedą, senį). B. prižiū- 
rėti, sudegusį jos galą nugnybti papras- 
tai buvo vaikų pareiga. Namų apšvie- 
timui Lietuvos kaime B. buvo vartoja- 
mos iki XX a. pr. ir I pasaul. karo 
metu. 


BALANDINĖS MIŠKAS — miškas Jur- 
barko rj., 17 km į š. nuo Jurbarko. Pri- 
klauso Jurbarko miškų ūkio Balandinės 
girininkijai. Plotas 1073 ha. Smalinin- 
kų-Viešvilės miškų masyvo š. r. dalis. 
Miške yra Balandinės I ir Balandinės II 
pelkės. 


BALANDINĖS I PĖLKĖ, Mickaičių pel- 
kė,— pelkė Jurbarko rj., 16 km į š. v. 
nuo Jurbarko, Šaltuonos (Šešuvies in- 
tako) ir Vidaujos (Mituvos intako) van- 
denskyroje, Balandinės miške. Plotas 
159 ha. Plyninė aukštapelkė. Durpių 
klodo didž. storis 5 m, vid. 2,8 m; vid. 
susiskaidymas 1595, vid. peleningumas 
2895. Durpių ištekliai 3,9 mln. mš. Ka- 
samos kraikinės durpės. 1,5 km į v. nuo 
B. I p. yra Balandinės II pelkė, 0 į š.— 
Mickaičių kaimas. 


BALANDINĖS II PĖLKĖ, Baužaičių pel- 
kė,— pelkė Jurbarko rj., 18 km į š. v. 
nuo Jurbarko, Šaltuonos (Šešuvies in- 
tako) ir Vidaujos (Mituvos intako) van- 
denskyroje, Balandinės miške. Plotas 
205 ha. Plyninė aukštapelkė. Durpių 
klodo didž. storis 5,9 m, vid. 3,74 m; 
vid. susiskaidymas 1695, vid. pelenin- 
gumas 3,69. Durpių ištekliai 6,7 mln. 
m3. 1,5 km į r. nuo B. II p. yra 
Balandinės I pelkė, o į š. v.— Baužaičių 
kaimas. 


BALANDIS — ežeras Lazdijų rj., 11 km 
į v. nuo Veisiejų. Per B. eina TSRS— 
Lenkijos siena. Plotas 54 ha, Ežeras ke- 
turkampis; ilgis 1120 m, didž. plotis 
700 m. Ežero š. ir v. krantai lėkšti, 
apaugę mišku, r.— aukštas, bemiškis. 
Iš š. r. dalies išteka bevardis upelis, pri- 
klausantis Baltosios Ančios baseinui. 
Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei. 
BALANDIŠKIS — kaimas Radviliškio rj., 
Pašušvio apyl., 6 km į š. v. nuo Grin- 
kiškio, 10 km į p. v. nuo Baisogalos. 
124 gyv. (1959). Per B. eina Grinkiš- 
kio—Šiaulėnų kelias. Kaimo r. pakraš- 
čiu teka Šušvė. Iš v. ir š. prieina Pašuš- 
vio miškas. Malūnas, mechaninės dirb- 
tuvės. 


BALANDŽIAI — 1. Kaimas Jurbarko rj. 
Raudonės apyl., 3 km į š. v. nuo Raudo- 
nės, 1 km į š. nuo Nemuno; kolūkio 
centras. 98 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs 
aukštame Nemuno slėnio krante. Per B. 
eina Raudonės—Stakių kelias. Yra Ky- 
bartų pr. m-la (nuo 1933), biblioteka 


Iš 3 pusių kaimą supa miškai. Aštuon- 
metė m-la (1925—50 pradinė, iki 1962 
septynmetė). D. Tėvynės karo metais 
kaimo apylinkėse veikė taryb. parti- 
zanai. 


BALANDŽIAI ž. Karveliai. 


BALAŠAITIS Antanas [g. 1931.IV.15 Bal- 
niuose (Jurbarko rj.)] — kalbininkas, fi- 
lologijos mokslų kandidatas (1961). 1956 
baigė Vilniaus Ped. in-tą. Nuo 1960 Lie- 
tuvos TSR MA Liet. kalbos ir lit-ros 
in-to bendradarbis. Paskelbė straipsnių 
apie liet. dialektologijos, fonetikos II 
akcentologijos terminus („LTSR MA 
darbai“, 1959, A 2; 1960, A 2; 1961, 
A 1). 


BALBIERIŠKIO-IVONIŠKIO MIŠKAS — 
miškas Prienų rj., 4 km į v. nuo Bal- 
bieriškio. Priklauso Prienų miškų ūkio 
Balbieriškio ir Naujosios Ūtos giri- 
ninkijoms. Plotas 3050 ha; medynų 
2657 ha. Reljefas lyguminis, su lėkšto- 
mis įdaubomis, kuriomis teka upokšniai. 
Šiaurėje teka Ringis (Dūmės intakas) 
pietuose — Kamaria (Peršėkės intakas). 
Dirvožemiai velėniniai gliejiniai ir Ve- 
lėniniai jauriniai, priemoliniai ir moli- 
niai. 950; medynų savaiminės kilmės. 
Eglynų yra 3090, drebulynų 2895, ber- 
žynų 1705, juodalksnynų 1295, ąžuoly- 
nų 995, pušynų, uosynų, skroblynų, lie- 
pynų, baltalksnynų po 175. Būdingas 
vešlus trakas. Medynų vid. amžius 
58 metai, vid. bonitetas II, vid. skalsu- 
mas 0,67, vid. tūris 180 ktm/ha, vid. 
prieauga 3,1 ktm/ha. Yra stirnų, šernų, 
lapių, barsukų, kiaunių, jerubių, slankų. 
Eksploatacinio miško yra 5295. Neto- 
li Nemuno esantys miško plotai priskir- 
ti vandens apsauginei juostai. Suvalsty- 
bintas 1920. Iki tol priklausė Balbie- 
riškio ir Ivoniškio dvarams. 1863 suki- 
lėliai miške buvo įsirengę stovyklą. Miš- 
ko viduriu buvo iškirsta plati juosta 
sukilėliams gaudyti; jos žymių išliko iki 
šiol. 

BALBIERIŠKIS — miesto tipo gyvenvietė 
Prienų rj., 13 km į p. nuo Prienų, prie 
plento į Alytų; apylinkės ir kolūkio 
centras. 1211 gyv. (1959). Įsikūręs Ne- 
muno kair. kranto apatinėje terasoje; 
prie Peršėkės žiočių. Turi linijinį planą. 
Gatvių tinklas netaisyklingos formos. 
Ties B. Nemunas daro 29 km ilgio Bal- 
bieriškio kilpą (ž. Birštono kilpa). Kiek 
žemiau miestelio jis staigiai pasuka į š- 
r. Ties šiuo posūkiu prasideda pavojin- 
gosios Barbieros rėvos: upė čia sekli, 
srauni, dugne daug aštrių akmenų. Mies- 
telis ištįsęs abipus plento iš š. į p. Yra 
spirito varykla, koklių dirbtuvė, šilumi- 
nė elektrinė, buitinio aptarnavimo kom- 


Balbieriškis 


binatas. Veikia 35 lovų ligoninė, vid. 
m-la (1781—1944 pradinė, 1944—48 
Prog-ja), ž. ū. mechanizacijos m-la 
(nuo 1959), kultūros namai (nuo 1959), 
biblioteka (nuo 1945), vaikų darželis ir 
lopšelis, 

B. įsikūrė XV a. pab. ar XVI a. pr., 
Pradėjus kirsti ir plukdyti Nemunu Sū- 
Uvos girias. Žygimantas Senasis išnuo- 
mojo Punios girios sklypą Prūsų pirk- 
Tiui Hanusui, kuris, iškirtęs mišką, įkūrė 
dvarelį. 1507 Žygimantas Senasis pado- 
Vanojo dvarelį M. Mikitiničiui, did. 
Un-ščio Aleksandro žmonos turtų val- 
dytojui. Kiek vėliau į š. nuo dvaro įsi- 
kūrė miestelis, kurį imta vadinti Bal- 
bieriškiu, 1520 Balbieriškyje jau bu- 
Vo bažnyčia, miestelis turėjo Magde- 
Urgo teises. XVI a. jame apsigyveno 
nemaža vokiečių amatininkų. XVII-— 
VIII amžiuje priklausė įv. didikams 
(Gonsevskiams, Stanevičiams, Tiškevi- 
Čiams). Dėl miestelio menkumo jam 
1776 buvo atimtos miesto teisės; pate- 
ęs Prūsijos valdžion, nuo 1797 vėl jo- 
Mis naudojosi, kol 1801 buvo degraduo- 
las antrąkart. Už B. savininko T. Tiške- 
Vičiaus dalyvavimą 1831 sukilime mies- 
telis buvo caro valdžios konfiskuotas, 
ačiau 1841 caras jį vėl grąžino Tiške- 
Vičiaus dukterims. Apie 1800 miestelyje 
Uvo 107 namai, 920 gyventojų. XIX a. 
Pradžioje B. ėmė plėstis: pagausėjo ama- 
(ininkų, pagyvėjo prekyba. 1880 jau 
NS 2424 gyv. ir 181 gyv. namas. 
9863 sukilimo metu B. apylinkėse vei- 
t P. Suzino ir V. Kaminskio sukilėlių 
Uriai. B. girioje sukilėliai buvo įsi- 
Tengę stovyklą. Ties B. carinė ka- 
Iiuomenė sumušė zapyškiečio Glazerio 
Urį; 1863.V.23 čia sėkmingai kovėsi 
:. Suzino vadovaujami valstiečiai. Didė- 
kia Alytui bei Prienams, B. sunyko. 
Urž. laikais B. buvo valsčiaus cent- 
Tas (1937 turėjo 1218 gyv.). B. dvaras 
PO I pasaul. karo atiteko valstybei. Ja- 
Me 1926 įsteigta mergaičių žemesnioji 
Ž Ū. m-la, veikusi visą burž. valdy- 
mo laikotarpį. Valstiečių streiko metu 
Miestelyje įvyko valstiečių susirėmimas 
su Policija (1935.VIII.28). Vok. faš. oku- 
Pacijos metais B. apylinkėse veikė Ka- 
Tolio Petriko partizanų būrys, kuriam 
Priklausė S. Naujalis, A. Ignatavičius, 
P Balkevičius ir kt. Vokiečiai 1944 
€sitraukdami miestelį padegė; sudegė 
aPie pusę gyv. namų, odų f-kas, malū- 
nas, lentpiūvė. Po D. Tėvynės karo (iki 


1963) pastatyta apie 250 individualinių 
ir komunalinių gyv. namų, atstatytos ir 
išplėstos įmonės. Buv. dvare įsikūrė ma- 
šinų-traktorių stotis, o nuo 1959 ž. ū. 
mechanizacijos m-la, įrengtos mechani- 
nės dirbtuvės, pastatyta valgykla, vai- 
kų darželis, keli daugiabučiai gyv. na- 
mai. Iki 1950 B. buvo valsčiaus cent- 
ras; 1958.V.15 jam suteiktos miesto ti- 
po gyvenvietės teisės. 


BALCERIŠKĖS — kaimas Trakų rj. 
15 km į p. r. nuo Vievio, prie Vil- 
niaus— Kauno plento ir geležinkelio; apy- 
linkės ir tarybinio ūkio centras. 247 gyv. 
(1959). Per B. eina kelias iš Vievio į Tra- 
kus. Į p. nuo B. tęsiasi Vievio miškas, 
kuriame pastatyta pionierių stovykla. 
Parduotuvė, retransliacinis televizijos 
bokštas, kultūros namai (nuo 1957), bib- 
lioteka (nuo 1957). Prie B. yra piliakal- 
nis ir keletas pilkapių, kuriuos ist. T. 
Narbutas priskyrė Strėvos mūšio (1348) 
laikotarpiui. 


BALCĖVIČIUS (Balcewicz) Pranciškus 
Vaclovas [XVIII a.] — dailininkas. Gyve- 
no Vilniuje, kūrė vario graviūras. Žino- 
mi 3 jo sukurti portretai, 9 ekslibriai 
ir 11 religinių paveikslų. Vertingiausi 
vyra Žečpospolitos karaliaus Augusto III 
žmonos Marijos Juzefos portretas (1746) 
ir graviūra „Šventas Kazimieras“ (1749). 


BALCEVIČIUS Vaclovas [m. 1904] — Ie- 
voliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
darbininkų. Nuo 1893 aktyviai dalyvavo 
Lietuvos darbininkų judėjime, priklausė 
Lietuvos Socialdemokratų partijos (LSDP) 
rev. marksistiniam sparnui, dirbo agita- 
cinį darbą Vilniaus darbininkų tarpe, 
spausdino ir platino atsišaukimus, buvo 
artimas F. Dzeržinskio kovos draugas. 
Už rev. atsišaukimų platinimą Vilniuje 
1897 pasodintas į kalėjimą, 1899 ištrem- 
tas į Viatkos gub. Pabėgęs iš ištremties 
(1900), grįžo į Vilnių ir toliau dalyvavo 
rev. veikloje. Drauge su Vilniaus bei 
Kauno darbininkų grupe 1900 išstojo iš 
LSDP ir prisijungė prie Lenkijos Kara- 
lystės ir Lietuvos socialdemokratijos, 
buvo Vilniaus ir Kauno darbininkų de- 
legatu tos partijos I (1900) ir II (1901) 
suvažiavimuose, išrinktas juose į parti- 
jos vadovybę. 


BALČIA — upė Raseinių rj, Šešuvies 
deš. intakas. Ilgis 17 km, baseino plotas 
76 kmž. Versmės pelkėtose pievose, 
2 km į š. r. nuo Stulgių, netoli Šiaulių— 


BAL—BAL 149 


Sovetsko plento. Teka į p. r. Įteka į Še- 
šuvį 92 km nuo jos žiočių, 2 km į š. v. 
nuo Viduklės glžk. st. Intakas Varnė 
(kair.). Vidurupyje ir žemupyje slėnis 
gilus. Vid. nuolydis 411 cm/km. Debi- 
tas žiotyse: maks. 25, vid. 0,62, min. 
0,05 mš/s. 


BALČIAI — 1. Kaimas Šilutės rj., Vai- 
nuto apyl, 7 km į p. r. nuo Vainuto, 
prie kelio į Tauragę; tarybinio ūkio 
centras. 284 gyv. (1959). Per kaimą teka 
Balčia (Ežeruonos intakas). Felčerių- 
akušerių punktas, Kivylių pr. m-la (nuo 
1926), biblioteka (nuo 1953). 

2. Kaimas Tauragės rj., Žygaičių apyl., 
22 km į š. v. nuo Tauragės, prie kelio 
į Vainutą. 179 gyv. (1959). Per B. teka 
Balčia (Ežeruonos intakas). Aštuonmetė 
m-la (1952—62 septynmetė). 

3. Kaimas Raseinių rj, Nemakščių 
apyl, 7 km į š. nuo Nemakščių, 
2 km į p. r. nuo Šiaulių —Sovetsko plen- 
to; tarybinio ūkio centras. 135 gyv. 
(1959). Prie kaimo, Piaunės pelkėje, pra- 
sideda Balčia (Šešuvies intakas). Pro B. 
eina kelias iš Nemakščių į Jauniškę. 
Lentpiūvė, ambulatorija (nuo 1961), aš- 
tuonmetė m-la (1918—49 pradinė, iki 
1962 septynmetė), biblioteka (nuo 1949). 


BALČIAI — kaimas Utenos rj., Šeima- 
ties apyl, 9 km į š. r. nuo Taurag- 
nų, Balčių ežero p. v. krante. 112 gyv. 
(1959). Iš p. prieina Balčių miškai. Ryšių 
skyrius. . 


BALČIKONIS Juozas [g. 1885.11.25 Ėriš- 
kiuose (Panevėžio rj.)]) — kalbininkas, 
Lietuvos TSR MA akademikas (1946), 
Lietuvos TSR nusipelnęs mokslo vei- 
kėjas (1945). 1906 
baigė Panevėžio rea- 
linę  m-lą.  Bend- 
radarbiavo to me- 
to lietuvių spaudoje. 
1911 baigė Peter- 
burgo un-tą ir įgi- 
jo slavų filologijos 
specialybę. 1913 Vil- 
niaus progimnazijos 


mokytojas. 1914— 
1916 „Saulės“ d-jos 
suaugusiųjų. kursų 


(Vilniuje, vėliau Vo- 
roneže) mokytojas. 1915—18 Vorone- 
žo liet. g-jos mokytojas. 1918—20 Pa- 
nevėžio g-jos, 1919—24 Panevėžio mkt. 
seminarijos direktorius. 1924—31 Kau- 
no un-to docentas, nuo 1930 dirbo 
„Lietuvių kalbos žodyno“ redakcijoje. 
1944—52 Lietuvos TSR MA Liet. kal- 
bos in-to direktorius, nuo 1944 Vilniaus 
un-to liet. kalbos katedros vedėjas (iki 
1950) ir profesorius. 

Perėmęs K. Būgos pradėto leisti 
„Lietuvių kalbos žodyno“ palikimą 
(617 553 lapelius) ir suorganizavęs daug 
žodžių rinkėjų iš įvairių Lietuvos vietų, 
B. sukaupė iki 2 mln. lapelių žody- 
no kartoteką. Pats surinko keliolika 
tūkstančių žodžių ir sakinių iš gyvosios 
liaudies kalbos, užrašė keletą šimtų 


150 BAL—BAL 


dainų (Ramygalos, Druskininkų ir kt. 
apylinkėse). Redagavo „Lietuvių kalbos 
žodyno" I bei II tomus ir iš dalies III 
tomą. Ilgą laiką dirbęs su J. Jablonskiu, 
B. surinko ir išspausdino Jablonskio 
raštus (5 t., 1933—36). Fotografuotiniu 
būdu išleido M. Petkevičiaus 1598 ka- 
tekizmą (1939). Su kitais kalbininkais 
redagavo D. Kleino pirmosios liet. kal- 
bos gramatikos (1653) vertimą iš lot. 
kalbos (1957). TSRS MA Kalbotyros 
in-to pavestas, redagavo M. Petersono 
„Lietuvių kalbos apybraižą“ (1955). Pa- 
rašė straipsnių liet. kalbos ir liet. kalbo- 
tyros istorijos, literatūrinės liet. kalbos 
klausimais. Surinko daug Lietuvos vie- 
tovardžių, kurių sąrašai yra Lietuvos 
TSR MA Liet. kalbos ir lit-ros in-te. 

B. išvertė į liet. kalbą daug pasakų 
ir kitų grož. lit-ros veikalų. Jo verti- 
mai, kurių dalis atlikta su mokinių pa- 
galba, prisidėjo prie literatūrinės liet. 
kalbos norminimo ir tobulinimo. B. išug- 
dė nemaža liet. kalbos mokytojų. Vado- 
vavo Vilniaus un-to ir Lietuvos TSR MA 
Liet. kalbos ir lit-ros in-to aspirantams, 
rašantiems filologijos mokslų kandidato 


disertacijas. 
Ršt.: Jauniaus mokslo darbai.—,,Švietimo 
darbas“, K., 1928, Nr. 3; Trumpas [J. Jab- 


lonskio] gyvenimo aprašymas.— Jablonskio raš- 
tai, K., 1933; Rusų mokslininkų įnašas į lie- 
tuvių kalbos mokslą—, LTSR MA žinynas“, 
t. 9, V., 1952; Surastas kalbos mokslo doku- 
mentas [apie K. K. Daukšos gramatikos rank- 
raštį].—,,Tiesa“, 1955.IV.16; Atsiminimai anie 
K. Būgą.—,,Literatūra ir kalba“, t. 1, V., 
1956; Akademikas Fortunatovas.—,,Tarybinis 
mokytojas", 1958.I.16; Apie pusdalyvio ir pa- 
dalyvio  vartojimą.— Rakstu krajums, Riga, 
1959; HasBanna AMTOBCKMX HaCeAeHHHIX IIYHK- 
TOB, O6pa30BaHHBHIe OT Ha3BaHMH peK H O03€6p.— 
„Lingua Posnaniensis“, t. 7, Poznan, 1959. 


Vert: Ch. Perrault, Pasakos, K., 1923; 
Z. Vernas, Aplink žemę per 80 dienų, V., 
1947 [kt. leid. — 1921, 1937]; Broliai Grimai, 


Pasakos, V., 1954 [kt. Ileid.— 1925, 1926, 1937, 
1938]; H. Andersenas, Pasakos, V., 1957 [kt. 
leid.— 1918, 1923]; Dž. Sviftas, Gulivero ke- 
lionės, V., 1957; Tūkstantis ir viena naktis, 
V., 1958; V. Haufas, Pasakos, V., 1962 [kt. 
leid.— 1921, 1938, 1949]. 
BALČIKONIS Juozas [g. 1924.1.12 Gied- 
raitinėje (Panevėžio rj.)] — dailininkas. 
1950 baigė Kauno Taikomosios ir deko- 
ratyvinės dailės in-tą, 1950—51 to in-to 
"e dėstytojas. Nuo 1951 
i! Lietuvos TSR Dailės 
in-to tekstilės ka- 
tedros vedėjas, do- 
: centas. Nuo 1948 
dalyvauja dailės pa- 
rodose. Yra sukūręs 
teminių („Rugiapiū- 
“ tė“, 1948; „Derliaus 
nuėmimas", 1950; 
„Kolūkiečių džiaugs- 
mas", 1960; „1863 
metų sukilėliai“, 
3 “1964; „Taika“, 1964) 
"ir ornamentinių kilimų bei dekoratyvi- 
nių audinių liaudies meno motyvais. 
1953—54 sukūrė dekoratyvinių kilimų 
ir audinių projektus Visasąjunginės 
liaudies ūkio pasiekimų parodos Lietu- 
vos TSR paviljonui apipavidalinti. Pa- 
rengė audinių projektus respublikinių 


1955 ir 1960 dainų švenčių dalyvių nac. 
kostiumams. Su kitais parengė liet. liau- 
dies audinių albumo I (1957) ir II (1962) 


knygas. 

Ršt.: V. Palaima, J. Balčikonis, Lietuvių 
tautiniai drabužiai, V., 1960; Audinių raš- 
tai, V., 1961. 


BALČIŪNAS Algirdas [g. 1930.X.24 


. Skrebiškyje (Biržų rj.)] — partinis ir ad- 


ministracinis darbuotojas. Nuo 1954 
TSKP narys. 1955 baigė Leningrado Kū- 
no kultūros in-tą, 1961 Aukštąją part. 
m-lą Maskvoje ir dirbo LKP Skaudvi- 
lės rj. k-to I sekretoriumi. Nuo 1962 
Šilalės rj. vykdomojo k-to pirmininkas. 


BALČIŪNAS Antanas [1895.XI.14 Šiau- 
liuose — 1959.XI.21 Vilniuje] — pilieti- 
nio ir Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, 
kapitonas. 1916 baigė praporščikų m-lą 
Kazanėje. 1919 stojo savanoriu į Rau- 
donąją Armiją. 1919—22 dalyvavo ko- 
vose prieš baltagvardiečius ir užsienio 
interventus. Pilietiniam karui pasibaigus, 
dirbo Maskvoje įvairiose įstaigose bu- 
halteriu. 1941 stojo į Liaudies gynybą, 
vėliau mobilizuotas į Raudonąją Armiją. 
1942 pr. paskirtas į 16 liet. diviziją; bu- 
vo transporto kuopos vadu. Nuo 1945 
TSKP narys. 1944—48 dirbo Lietuvos 
TSR atstovybėje Maskvoje, 1949—59 
Lietuvos TSR Ministrų Taryboje. 


BALČIŪNAS Antanas [g. 1928.V1.29 Ber- 
niškiuose (Biržų rj.)] — inžinierius hidro- 
technikas, žemės ūkio mokslų kandida- 
tas (1961). 1953. baigė Lietuvos Ž. ū. 
akademiją. Nuo 1954 Hidrotechnikos ir 
melioracijos in-to moksl. bendradarbis. 
Išspausdino moksl. straipsnių apie dir- 
vožemių drenavimą ir kurminimą. 


BALČIŪNAS Balys [g. 1923.11.10 Pa- 
kriaunyje (Rokiškio rj.)] — veterinarijos 
gydytojas, veterinarijos mokslų kandi- 
datas (1957). 1947 baigė Lietuvos Vet. 
akademiją, iki 1950 ten pat dirbo ordi- 
natoriumi, 1950—57 anatomijos ir his- 
tologijos katedros asistentu, nuo 1957 
docentas. Nuo 1963 TSKP narys. Pa- 
skelbė straipsnių apie paukščių užkre- 
čiamąsias ligas, išleido knygą „Viščiukų 
kokcidiozė“ (1958). 


BALČIŪNAS Ignas [g. 1925.X.2 Obeliuo- 
se (Rokiškio rj.)] — veterinarijos gydy- 
tojas, veterinarijos mokslų kandidatas 
(1960). 1956 baigė Lietuvos Vet. akade- 
miją. Nuo 1958 dirbo moksl. darbą 
Gyvulininkystės ir veterinarijos (nuo 
1959 — Veterinarijos) in-te. Paskelbė 
moksl. straipsnių apie vištų tuberku- 
liozės diagnozavimą ir kt. 


BALČIŪNAS Jonas [1924.IV.15 Navo- 
plentoje (Alytaus rj.) — 1950.VIII.9 Aly- 
taus rj.)] — administracinis darbuotojas. 
Nuo 1944 dirbo adm. darbą Alytaus 
aps., Anykščių aps., Daugų rj. Nuo 1947 
Komunistų partijos narys. Burž. nacio- 
nalistų nužudytas. 


BALČIŪNAS Juozas [1910.1.22 Užuba- 
liuose (Biržų rj.) — 1962.11.15 Vilniu- 
je] — revoliucinio judėjimo Argentino- 
je dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1926 bai- 
gė Biržų g-jos 4 klases, po to dirbo 
pas buožes Latvijoje, Lietuvoje. 1929 


pab. išvyko į Argentiną, kur nuo 1930 
įsijungė į pažangiųjų lietuvių ir argen- 
tiniečių org-jų veiklą Buenos Airese. 
1946—49 Argentinos lietuvių  s-g05 
„Laisvoji Lietuva“ v-bos sekretorius. 
Bendradarbiavo Argentinos pažangiųjų 
lietuvių spaudoje —,„Rytojuje"“, ,„Mo- 
mente“, „Vienybėje“, „Tėvynėje“. 1956 
grįžo i Lietuvą. 1956—62 dirbo meto- 
distu Lietuvos Resp. profs-gų taryboje. 
Nuo 1959 TSKP narys. 
Ršt.: 20 amžiaus barbarai, 
1047. 
BALČIŪNAS Juozas [g. 1922.XII.24 Mer- 
geluičiuose (Akmenės rj.)] — partinis ir 
administracinis darbuotojas. Po D. Tėvy- 
nės karo dirbo komjaunimo ir administ- 
racinį darbą. Nuo 1947 TSKP narys. 
1952 baigęs Resp. partinę m-lą Vilniuje, 
iki 1954 dirbo Rokiškio rį. vykdomojo 
k-to pirmininku, paskui LKP Dūkšto rj. 
k-to I sekretoriumi. 1958 baigęs Aukš- 
tają part. m-lą Maskvoje, dirbo LKP 
Kaišiadorių rj. k-to I sekretoriumi. Nuo 
1963 Tauragės rj. vykdomojo k-to pir- 
mininkas. 


BALČIŪNAS Kazys [g. 1900.IV.5 Bajo- 


Buenos Aires, 


ruose (Rokiškio rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų, 
šaltkalvis. Nuo 1923 aktyviai padėjo 


LKP org-joms Rokiškyje, Panevėžyje, 
Kaune, platino kom. lit-rą, dalyvavo 
darbininkų streikuose, rinko lėšas polit. 
kaliniams. Nuo 1940 dirbo profsąjungini 
darbą Vilniuje. Nuo 1940 Komunistų 
partijos narys. 1942—45 kovojo Rau- 
donosios Armijos 16 liet. divizijoje. 
1945—57 dirbo vadovaujamąjį profsa- 
junginį, o nuo 1957 ūkinį darbą Kaune. 
Nuo 1962 pensininkas, 


BALČIŪNAS Marcelis [g. 1896.VI.2 Pa- 
laukiuose (Panevėžio rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
1918.XII-—-1919 Gelažių pogr. rev. ka- 
rinio dalinio, veikusio Panevėžio aps. 
kovotojas, 1919 Subačiuje sunkiai sU- 
žeistas. Gydėsi Tarybų Rusijoje. 1922 
grįžo į Lietuva. Nuo 1932 Komunistų 
partijos narys. Už rev. veiklą 1933 baus- 
tas adm. tvarka. 1934 nuteistas 6 metus 
kalėti (kalintas Kaune). 1940—41 Kaunė 
dirbo adm. darbą. D. Tėvynės karo me- 
tais gyveno Kuibiševo srityje. 1944—49 
part. darbuotojas Kaune. Nuo 1949 pen- 
sininkas. 


BALČIŪNAS Pranas [g. 1906.VII.5 Ša- 
kiuose] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš darbininkų. Nuo 1935 Komunis- 
tų partijos narys. 1940.VIII—1941.VI 
dirbo part. darbą Šakių aps. Hitleri- 
niams grobikams įsibrovus i Lietuvą, pa- 
sitraukė į Mordovijos ATSR. 1942—44 
buvo Lietuvos partiz. judėjimo štabo ži- 
nioje. 1944—45 kovojo Raudonojoje Ar- 
mijoje, vėliau adm. darbuotojas Ša- 
kių rj. 

BALČIŪNAS Stasys [g. 1904.VI.16 Pa- 
laukiuose (Panevėžio rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
Nuo 1932 Komunistų partijos narys: 
1932 LKP Gelažių kuopelės (Panevė- 
žio Tj.) sekretorius. 1933 nuteistas 6 mMe- 
tus kalėti. Sėdėjo IX forte ir Kauno ka- 


lėjime. Paleistas 1940.IV.9, dirbo staty- 
bose ir tęsė rev. veiklą Kaune. 1940— 
1941 Kauno aps. milicijos sk. viršinin- 
kas. Nuo 1941.X Raudonosios Armijos 
karys, kapitonas. Nuo 1944 dirba Viešo- 


sios tvarkos apsaugos ministerijos siste- 
moje. 


BALČIŪNAS Vaclovas [g. 1921.V.3 Pa- 
lonuose (Radviliškio rj.)] — inžinierius 
architektas. 1943 baigė Kauno aukštes- 
niosios technikos m-los archit-ros skyrių. 
Nuo 1948 dirbo projektų vyriausiuoju 
Stu projektavimo org-jose. 1960 
algė Visasąjunginį neakivaizdinį staty- 
Os inžinerijos in-tą. Nuo 1960 Miestų 
Statybos projektavimo in-to archit. pla- 
Navimo sk. viršininkas, nuo 1964 to 
AO Vilniaus sk. viršininkas. Sudarė 
ažioges (1951), Šakių (1952) ir kt. mies- 
ž gen. planus, Akmenės, Naujųjų Ver- 
ių, Radviliškio ir kt. gyvenviečių, Kau- 
no, Klaipėdos ir kt. miestų gyv. rajonų 
ei kvartalų išplanavimo projektus. 


BALČIŪNAS Vytautas [g. 1924.XI.29 
„2lOhuose (Radviliškio rj.)] — architek- 
TA 1950 baigė Kauno un-to archit-ros 
2 ą. 1951—60 būdamas mokslinių res- 
aacinių dirbtuvių vyriausiuoju archi- 
€ktų, daug prisidėjo prie archit-ros pa- 
Minklų restauravimo ir konservavimo. 
i uo 1960 Miestų statybos projektavimo 
80 vyriausiasis architektas. Suprojek- 
So nemaža individualių gyv. namų ir 
Olūkinių gyvenviečių. 


BALDAI, Apie Lietuvoje vartotus B. ran- 
A žinių senuosiuose rašytiniuose šal- 
KipOse, Nuo XVI a. apie B., jų kon- 
tukciją ir formą plačiai rašoma kaimų 
I dvarų inventoriuose, teismų bylose. 
enesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus 
š komplektų yra Vilniaus, Kauno dai- 
KO muziejuose, Telšių, Šiaulių kraštoty- 
2 S muziejuose, kai kuriuose archit. an- 
ambliuose (Pažaislio, Liškiavos ir kt). 
t liaudies tradicinių B. komplek- 
IS įvairus savo paskirtimi, bet nesu- 
Aaingas. Tai stalai, suolai, suoleliai su 
Nas uomis, kėdės, lovos, lopšiai, lenty- 
OS, šaukštdėtės, rankšluostinės, spintos, 
odos; laikrodžių spintelės, skrynios 
kt. Jie daromi iš įv. medžio (pušies, 

S os, beržo, ąžuolo ir kt.) lentų ir 
tina elių, Vartojama i plokštuminė-juos- 
2 7 „Stovinė (pakojose) arba ' rėminė 
ias nų bei suleidimų konstrukcija. B. 
a Idomi, bet yra pastovių, nekeičia- 
i formų, patvarios konstrukcijos, daž- 
al masyvūs, tačiau meniškai raiškūs ir 
Ealogūs. Jie neturi įmantrių, konstruk- 
Niu ir funkciniu atžvilgiu nepateisina- 
mų formų; jų formos ir siluetai lakoniš- 
B aaaiS, jie dekoruojami kukliai, sai- 
ai, neperkraunami puošybiniais mo- 
Yvais. Vartojama organiškai iš daiktų 
Drmos išplaukianti puošyba: įpiautinė 
išlai Ur Inė) raštų motyvų raižyba, mažai 
13 ili, reljefinė drožyba, polichrominė 
e Byba, plokščias kiaurapiūvis piausty- 
ara Tapyba puošiami didesnių plokštu- 
a Ųų B. (skrynios, lovos, rečiau stalai), 
aižyba ir plokščiu kiaurapiūviu — 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 136 


rankšluostinės, šaukštdėtės. Kai kurie 
B. (rankšluostinės, spintos ir kt.) puo- 
šiami keliais būdais: kiaurapiūviu, dro- 
žyba ir tapyba. Puošybai vartojami gam- 
tos formų susintetinti motyvai arba 
abstraktūs, geometriniai ornamentai. B. 
paviršiuje raštai išdėstomi nesudėtingai; 
paprastai simetriniu, rečiau asimetriniu 
būdu komponuojami 2 arba 3 skirtingi 
ornamentai. Dažnai liaudies tradicinių 
B. paviršius būna lygus, jį puošia natū- 
ralių medienos rievių faktūra. B. ilgio, 
pločio ir aukščio santykius nulemia jų 
paskirtis. B. neaukšti, beveik visada že- 
mesni už vid. ūgio žmogaus žiūrėjimo 
aukštį; tik drabužių spintos būna aukš- 
tesnės, užstoja nemažą sienų dalį. Ven- 
giant užgožimo įspūdžio, aukštos kilno- 
jamos drabužių spintos dažnai statomos 
statmenai į sieną. Taip pastatytos, jos 
suskaido didesnės patalpos plotą bei 
erdvę ir suteikia interjerui daugiau in- 
tymumo, jaukumo. Ant sienų kabina- 
mos lentynos, šaukštdėtės, rankšluosti- 
nės paprastai būna ažūrinių ornamentų, 
todėl ne tik neuždengia sienų, bet, su- 
darydamos vizualinę perspektyvą, tarsi 
praplečia patalpos erdvę. B. išdėstymas 
liaudies gyv. namuose priklauso nuo 
pastato plano, patalpų ir B. paskirties, 
nuo liaudies papročių atskirose etnogra- 
finėse Lietuvos srityse. Geriausi ir raiš- 
kesnių siluetų B. statomi menėse, pa- 
prastesni — kasdien gyvenamose patal- 
pose, labai paprasti (iš lentų atraižų, 
pliauskų, natūralių kelmų) — soduose. 
Liaudies butų interjere architektūrinį- 
kompozicinį akcentą sudaro stalai. 
Aukštaičių pirkių gyv. patalpose jie sta- 
tomi kampe priešais duris, išilgai gali- 
nės sienos; prie stalo pasieniais statomi 
suolai, kitoje pusėje — kilnojamieji suo- 
leliai ir kėdės. Lovos ir skrynios stato- 
mos pasieniais; arčiau krosnies — lenty- 
nos, šaukštdėtės. Panašiai B. išdėstomi 
ir pirkių menėse (seklyčiose), tik čia jų 
žymiai mažiau, 0 pasieniais vietoj suolų 
dažnai statomi suoleliai su atramomis. 
Kitaip B. išdėstomi žemaičių asimetrinio 
plano trobų gyv. patalpose. Čia stalai 
dėl savito patalpų išplanavimo stovi 
priešais duris pagal išilginę pastato ašį, 
lygiagrečiai su šonine siena. Retai gyv. 
patalpose (šeimyninėse trobose) stato- 
mos lovos, nes patalpų gausumas lei- 
džia turėti atskirus miegamuosius pagal 


Baldai. Vilniaus baldų ir medžio apdirbimo kombinato pastatas ir antrinio mašininio apdirbimo 


skyrius 


BAL—EBAL 151 


amžių ir lytį. Žemaičių menėse stalai 
dažnai statomi patalpos viduryje, dėl 
to čia vietoj pasieniais sustatytų suolų 
naudojami suoleliai su atramomis, kė- 
dės. Skrynios beveik visada laikomos 
klėtyse arba ūkinės reikšmės trobų 
patalpose. Užnemuniečių stubų virtu- 
vėse stalai statomi prie lango pagal šO- 
ninę sieną, o kitose patalpose B. išdės- 
tomi panašiai, kaip aukštaičių pirkiose. 
Baldais apstatytas gyv. Namų interjeras 
gana erdvus ir kartu jaukus. Butų pa- 
talpose naudojamų B. asortimentas yra 
nuosekliai funkcinis, kiekvienas baldas 
turi dažniausiai vieną, kartais dvi pa- 
skirtis (pvz., platūs suolai pasieniuose 
kartais naudojami ne tik sėdėti, bet ir 
miegoti). Lietuvių ir kaimyninių tautų 
B. konstrukcija, formos, siluetai, išdės- 
tymas turi nemaža bendrumų, kuriuos 
nulėmė ta pati medžiaga, panašios tech- 
nologinės ypatybės ir artimas kūrybinis 
tautų bendravimas. 

Liaudies meistrų patirtimi kūrybiškai 
naudojasi architektai ir dailininkai pro- 
fesionalai, projektuodami naujų kon- 
strukcijų B. komplektus, pritaikytus įv. 
paskirties patalpoms. Pagal konstrukci- 
ją ir formą skirtini keli Lietuvoje ga- 
minamų B. tipai: 1) statybiniai, įmontuo- 
ti į sienas B. (sieninės spintos, lovos, 
suolai), 2) išardomi, pastovių formų B., 
3) sekcijiniai, iš atskirų elementų mon- 
tuojami B., 4) stelažiniai, susidedantys 
iš atskirų tūrinių dalių B. su besikaita- 
liojančiomis atviromis ir uždaromis len- 
tynomis, 5) universalūs, išardomi ir pa- 
gal reikalą transformuojamų  paskir- 
čių B., 6) pintiniai B., gaminami iš Vy- 
telių arba taisyklingesnės struktūros me- 
džio (pvz., lazdyno) atplaišų. Novatoriš- 
kumu ir drauge ryškiais liaudiškais 
bruožais pasižymi dail. J. Prapuolenio 
projektuojami gyv. kambarių, svetainių, 
miegamųjų, vaikų, vasarinių ir kitokios 
paskirties B. komplektai. Prapuolenio 
projektuojami B. yra lengvų, grakščių 
formų, nesudėtingos ir serijinei gamybai 
patogios konstrukcijos; jų paviršiui de- 
koruoti dažnai panaudojama natūrali 
medžio ūgių faktūra, o svarbesnių B. 
komplektuose tektoniškai įkomponuoja- 
mi puošybiniai elementai. Prapuolenis 


2 is 


152 BAL—BAL 


beveik išimtinai kuria išardomus, tačiau 
pastovių formų baldus. Sekcijinių, stela- 
žinių ir universalių, išardomų B. kom- 
plektus serijiniam tiražavimui projektuo- 
ja 1957 įsteigto Lietuvos TSR LUT bal 
dų ir medžio apdirbimo pramonės v-bos, 
eksperimentinio konstravimo biuro ar- 
chitektai (T. Baginskas, V. Beiga, E. Cu- 
kermanas, V. Cukermanienė, L. Stapu- 
lionienė, A. Stapulionis ir kt.). Jų su- 
kurti B. (butams, m-loms, įstaigoms, 
viešbučiams ir kt.) yra paprastų, praktiš- 
kų formų, tiesių, lakoniškų linijų, darnių 
proporcijų, patogūs ir meniškai išraiš- 
kingi; pagr. dėmesys kreipiamas į B. 
konstrukciją, formos ir silueto vaizdin- 
gumą, atsisakoma ornamentinės puošy- 
bos, siekiama sudaryti estetinį įspūdį 
natūralia medienos faktūra. Modernius 
ir originalius B. visuom. patalpoms (Vil- 
niaus „Neringos“ viešbučiui bei kavinei) 
ir gyvenamojo bendrojo kambario inter- 
jerui sukūrė archit. A. ir V. Nasvyčiai. 
Pastaruoju metu siekiama kurti kom- 
pleksinius B. atskiriems interjerams, har- 
moningai derinant juos su kitomis tai- 
komosios dailės šakomis (tekstile, meta- 
lo plastika, keramika). Kadangi B. dau- 
giausia gaminami industriniu būdu, sten- 
giamasi kiek galima sumažinti juose 
konstrukcinių elementų, unifikuoti de- 
tales ir tuo paspartinti darbo procesą; 
žiūrima, kad B. būtų ne tik meniški, bet 
ir patvarūs bei ekonomiški. 

BALDŲ PRAMONĖ. Lietuvoje B. pra- 
monė ėmė kurtis XIX a. pab. Prieš 
I pasaul. karą veikė po keletą nedidelių 
B. dirbtuvių Kaune, Jonavoje, Vilniuje 
ir kt. miestuose. Burž. metais fabrikinė 
B. gamyba koncentravosi Kaune ir Jo- 
navoje. Be to, B. buvo gaminami dauge- 
lyje smulkių amatininkiškų dirbtuvių. 
1939 (be Klaipėdos kr.) patentą B. ga- 
mybai turėjo 776 dirbtuvės, iš kurių tik 
58-se dirbo daugiau kaip po 5 darbinin- 
kus. Tik. trijose Kauno įmonėse ge- 
resnės konjunktūros metais dirbdavo po 
50 ir daugiau darbininkų. Valstiečiai 
pramoninės gamybos B. mažai tepirkda- 
vo, o daugiausia juos gamindavosi na- 
mudiniu būdu. D. Tėvynės karo ir vok. 
faš. okupacijos metais didesniosios B. 
gamybos įmonės buvo sugriautos, B. ga- 
myba beveik sustojo. Pirmaisiais poka- 
rio metais buvo atkurti B. f-kai Kaune, 
Šiauliuose, Vilniuje, pastatyta Jonavos 
B. kombinato pirmoji eilė. Atstačius ka- 
ro sugriautą pramonę, imta sparčiau 
plėsti ir B. gamybą. Prie lentpiūvių Uk- 
mergėje, Šilutėje, Panevėžyje pastatyti 
stambūs B. cechai, o Šiauliuose ir Kaune 
prie veikusių B. f-kų prijungtos lent- 
piūvės. Baldams gaminti buvo pritaiky- 
ti Klaipėdos degtukų šiaudelių f-kas ir 
Vilniaus faneros g-la, pastatytas antra- 
sis stambus cechas Jonavos B. kombi- 
nate. 1959—63 pradėjo veikti nauji ce- 
chai Kauno B. kombinate, Šilutės B. ir 
medžio apdirbimo kombinate, paleistas 
Vilniaus B. ir medžio apdirbimo kombi- 
natas (1963), kurio pagrindu 1964 įkur- 
tas Vilniaus B. įmonių susivienijimas 


(be B. ir medžio apdirbimo kombinato, 
į ji įeina Vilniaus B. kombinatas ir Vil- 
niaus faneros g-la; jam perduoti ir: 1964 
likviduoto Vilniaus B. f-ko „Beržas“ 
įrengimai). 1964 baldus gamino 15 Liau- 
dies ūkio tarybai priklausiusių įmonių, 
rajonų buitinio aptarnavimo kombinatai, 
Darbo rezervų v-bos m-los ir kt. žiny- 
bų įmonės. 1950 B. įmonės išleido pro- 
dukcijos už 3,6 mln. rb, 1958— už 
10,8 mln., 1960 — už 17,2 mln., 1962 — 
už 23,5 mln., 1964 —už 31,4 mln. rb. 
Ypač sparčiai B. gamyba ir asortimen- 
tas didėjo nuo 1958, pradėjus moderni- 
zuoti įmones ir specializuoti jas skydi- 
niams, rėminiams ir minkštiesiems B. 
gaminti. 1962 LŪT baldų ir medžio -pra- 
monės v-bos įmonės pagamino 458 000 
kėdžių, 148000 stalų, 81000 spintų, 
20 000 bufetų, pusbufečių ir servantų, 
6000 sofų ir minkštasuolių, beveik 5000 
B. komplektų ir garnitūrų. Eksperimen- 
tiniame B. konstravimo biure sukon- 
struotas universalios paskirties išardomų 
B. rinkinys (K-58-114) gaminamas dau- 
gelyje TSRS įmonių. Sąjunginiuose nau- 
jų B. konkursuose 1959 ir 1961 lietuviš- 
ki B. buvo gerai įvertinti ir premijuoti. 
Lietuvos meistrai gamino B. Maskvos 
un-to laboratorijoms, Maskvos teatrams, 
viešbučiui „Junost“, užsienio turistų 
viešbučiams šalies pietuose, tarpt. paro- 
doms. Lietuvos TSR eksportuoja B. į Af- 
rikos respublikas (Gvinėją, Malį, So- 
malį ir kt.). 


BALDEGIAI — kaimas Kelmės rj., Lio- 
lių apyl., 13 km į p. nuo Kelmės, 1 km 
į v. nuo kelio į Raseinius. 83 gyv. 
(1959). Pro kaimą teka Lyksnė (Dratvi- 
nio intakas). 2 km į v. nuo B. yra Lyks- 
nės durpynas, eksploatuojamas nuo 1957. 
Pr. m-la (nuo 1956), biblioteka (nuo 
1949), 


BALDONAS — ežeras Anykščių rj., 7 km 
i p. r. nuo Kurklių. Plotas 17 ha. Ežeras 
ištįsęs iš š. v. į p. r.; ilgis 1020 m, didž. 
plotis 250 m. Krantai aukšti. Įteka Ker- 
ša, išteka Baldonė (Šventosios baseinas). 
Ežero v. pakrantėje įsikūrę Armoniškiai, 
p. r.— Pabaldonė. Ežeras verslovinis; 
žuvies 1962 sugauta 6,1 kg/ha. 


BALDŽIUS Juozas [iki 1939 Baldauskas; 
1902.XII.3 Sodybose (Šiaulių rj) — 
1962.V.2 Vilniuje] — etnografas ir tau- 
tosakininkas. 1929 baigė Kauno un-to 
humanitarinių moks- 

lų f-tą. Nuo 1933 * 
Kauno un-to vyr. 
asistentas. 1937 ga- 
vo filologijos moks- 
lų daktaro laipsnį. 
Bendradarbiavo žur- 
nale „Kultūra“, laik- 
raštyje „Laisvoji 
mintis" ir kt. leidi- 
niuose. Nuo 1940.III 
Vilniaus un-to do- 
centas.  Vok. faš. 
okupacijos metais iš 
un-to atleistas, dirbo Vilniaus archyve. 
Raudonajai Armijai išvadavus Vilnių 
(1944), grįžo į un-tą, nuo 1945 profeso- 
rius, etnografijos katedros vedėjas. Ku- 


rį laiką ėjo ir un-to bibliotekos direkto- 
riaus pareigas. Nuo 1951 pensininkas. 
Daugiausia tyrė šeimos, vedybų istori- 
jos, liet. tautosakos problemas. Rašė 
t. p. mokslo populiarizacijos, lit-ros iš- 
torijos klausimais. Nagrinėjamus klau- 
simus visada stengėsi spręsti materialis- 
tiniu požiūriu. 

Ršt.: Pirktinės vestuvės.—,, Mūsų tautosaka", 
t. 10, K., 1935; Vogtinės vestuvės.—,,Darba! 
ir dienos“, kn. 9, K., 1940. 
BALEIKAI — kaimas Kapsuko rj., Liud- 
vinavo apyl, 10 km į p. nuo Kapsuko, 
prie plento į Lazdijus. 23 gyv. (1959). 
Per B. teka Šešupė. Yra XIII-XIV a. 
senkapių. 


BALEIŠIS Eduardas [1909.V.10 Peter- 
burge — 1944.III.1 Meironyse (Igna- 
linos rj.)] — Didžiojo Tėvynės karo 
partizanas. Kilęs iš darbininkų, bu- 
Auželis vo darbininkas. Nuo 
1940.VII kandidatas 
į LKP narius. 1940— 
: 1941.VI dirbo Šven- 
čionėlių aps. milici- 
joje. D. Tėvynės ka- 
ro pradžioje dirbo 
| Gorkyje. Nuo 1942. 
I:2 Raudonosios AT- 
1 mijos 16 liet. divi- 
„zijos karys. Vėliau 
Ž pasiųstas į Lietuvos 
Y partiz. judėjimo šta- 
bo mokomąjį punk- 
tą Maskvoje. Nuo 1943 VKP(b) na- 
rys. 1943 B. vadovaujama 7 žmonių 
grupė buvo pasiųsta į Lietuvą dirbti 
partiz. darbo; ta grupė išaugo į Kali- 
nausko partizanų būrį. B. buvo to būrio 
vadas. Žuvo mūšyje su lenkų burž. na- 
cionalistais. 


BALĖLIAI — kaimas Ukmergės rj., Tau- 
jėnų apyl, 14 km į v. nuo Kavarsko, 
7 km į š. v. nuo Taujėnų. 165 gyv. 
(1959). Per B. teka Mūšia (Šventosios 
intakas). Iš š. v. prieina Balelių miškas. 
Per B. eina Ukmergės—Panevėžio plen- 
tas. Kaime kuriasi nauja kolūkio gyven- 
vietė (nuo 1956). Felčerių-akušerių punk- 
tas (nuo 1960), biblioteka. Balelių aš- 
tuonmetė m-la yra Varnėnų kaime. 
B. minimi 1348. Balelių dvaras XVI a. 
pab. ir XVII a. pr. priklausė Upytės pa- 
vietui. 1610 Deltuvos dvaro inventoriu- 
je nurodyta, jog B. turėjo 10 kiemų if 
11,5 apsėto valako. 


BALĖNOS — kaimas Mažeikių rj., Tirkš- 
lių apyl, 14 km į r. nuo Sedos, 9 km 
į p. nuo Tirkšlių; kolūkio centras. 
463 gyv. (1959). Iš v., p. v. ir p. kaimą 
supa Balėnų miškai. Keliai jungia B. 
su Tirkšliais, Pievėnais, Nevarėnais, Se- 
da. Felčerių-akušerių punktas (nuo 1960); 
pr. m-la (nuo 1935). 


BALĖNŲ MIŠKAI — miškų masyvas Ma- 
žeikių ir Telšių rj., 13 km į p. nuo Ma- 
žeikių. Priklauso Mažeikių miškų ūkio 
Tirkšlių girininkijai. Plotas 1582 ha. 
Masyvą sudaro Plioterinės (278 ha), 
Šedlauskinės (100 ha), Balėnų (908 ha) 
miškai ir Balėnų Medaus giria (296 ha). 
Pietvakariuose susisiekia su Žalgirio 
mišku. Reljefas banguotas. Dirvožemiai 


velėniniai jauriniai, mažai sujaurėję, 
Priesmėliniai ir priemoliniai. Vyrauja 
mėlyniniai ir kiškiakopūstiniai eglynai. 
Būdinga jų sudėtis: 5095 eglės, 2006 
beržo, 1095 pušies, 1095 drebulės, 1096 
kitų rūšių. Trake gausu lazdynų. Me- 
dynų vid. amžius 40 metų, bonitetas 
II-III, vid. skalsumas 0,6, vid. tūris 
100 ktm/ha. Yra daug stirnų, šernų, la- 
Plų, keletas briedžių. Miškai eksploata- 
Ciniai, išskyrus 90 ha kelių apsauginę 
Juostą; per metus iškertama apie 
2000 ktm. Per B. m. eina keliai iš Ba- 
lėnų į Sedą ir Nevarėnus. Iki I pasaul. 
aro miškų p. dalis priklausė dvarinin- 
kams Plioteriui ir Šedlauskui. D. Tėvy- 
nės karo metais Balėnų miškuose buvo 
taryb. partizanų laikinų stovyklų. 


BALETAS [pranc. ballet, iš lot. ballo — 
šoku] — scenos meno rūšis, pagrįsta 
muzikiniais ir choreografiniais vaizdais. 
Lietuvoje B. žinomas nuo XVI a. Iš pra- 
džių jį kultivavo Vilniuje Lietuvos did. 
Un-ščiai ir Lenkijos karaliai (Žygiman- 
tas Senasis, Vladislovas Vaza, Jonas Ka- 
Zimieras ir kt.), vėliau — didikai sa- 
Vo dvaruose. 1770 Lietuvos paiždininkis 
„ Tyzenhauzas įsteigė Gardine B. m-lą, 
urioje mokėsi jo dvarų baudžiauninkų 
Vaikai, M-loje dėstė B. pedagogai F. Le- 
du (Le Doux) ir L. Petineli. 1785 to 
+ 60 žmonių trupė gastroliavo Varšu- 
Voje. Vėliau A. Tyzenhauzo B. trupę jo 
Ukterys padovanojo Žečpospolitos ka- 
faliui, ir ji buvo perkelta į Varšuvą. 
idelę B. trupę Slonime turėjo Lietuvos 
etmonas Mykolas Oginskis, 1788 ją irgi 
Padovanojęs Žečpospolitos karaliui. Ma- 
žesnių B. trupių buvo Nesvyžiuje, Pa- 
nevėžyje, Šiauliuose ir kitur. B. šokėjai 
dalyvaudavo ir operos spektakliuose 
ilniaus miesto teatre (įst. 1785). 


„XIX a. pab. atsirado liet. nacionali- 
nio B. užuomazgos. Koncertų, kuriuos 
Tengdavo įv. kolektyvai bei d-jos, pro- 
Siamas dažnai paįvairindavo stilizuoti 
let. liaudies šokiai. 1909 J. Talat-Kelpša 
Sukūrė šokių muziką M. Petrausko ope- 
Tai „Birutė“, Profesinis liet. B. pradėjo 
SParčiau vystytis, įkūrus Kaune Valsty- 
€s teatrą. Pirmoji B. pedagogė tame 
"Gatre buvo O. Dubeneckienė, 1921 
Isteigusi B. studiją ir iki 1925 jai vado- 
Vavusi. 1922.VI2 įvyko pirmasis jos 
Mokinių B. vakaras; vėliau, iki 1925, ji 
Statė šokius operoms. 1925—29 Valsty- 
“s teatro B. studijai vadovavo balet- 
acisteris P. Petrovas. 1925.XII.4 jis pa- 
Išt pirmąjį to teatro B. spektaklį 
Ša Delibo „Kopeliją“), kuriame dalyva- 
O B. šokėjai J. Jovaišaitė, O. Malėji- 
ais, B. Kelbauskas. Pirmieji Valstybės 
Satro baletmeisteriai tęsė rusų kla- 
Sikinio B. tradicijas. 1929—31 balet- 
acisteriais buvo V. Karali, G. Kiakš- 
as, T. Vasiljevas, 1931—35 N. Zve- 
Ievas, V. Nemčinova, A. Obuchovas. 
SLS revas praturtino. B. repertuarą kla- 
Ikiniais "A. Adano, P. Čaikovskio, 
Še Glazunovo kūriniais, supažindino liet. 
ISUomenę su žymių rusų choreografų 
Ar Petipos, L. Ivanovo, M. Fokino) pa- 
tatymais, 1933.V.19 pastatė pirmuosius 
let. kompozitorių baletus (J. Gruodžio 


„Jūratė ir Kastytis“, B. Dvariono „Pirš- 
lybos“, V. Bacevičiaus „Šokių sūkury“). 
Nuo 1935 Valstybės teatro baletmeis- 
tere dirbo A. Fiodorova. Jos pastatymai 
(L. Minkaus „Don Kichotas“, Č. Punjo 
„Žirgelis Kuprelis“) nebuvo originalūs, 
tačiau, kaip gera pedagogė, ji pakėlė 
B. trupės meistriškumą. Šiuo metu pasi- 
žymėjo B. artistai M. Juozapaitytė, 
V. Aukščiūnas, H. Jagminas, P. Bara- 
vykas ir kt. Nuo 1936 kaip baletmeiste- 
ris reiškėsi B. Kelbauskas, kuris pirma- 
sis burž. Lietuvoje pastatė taryb. kom- 
pozitorių baletus (B. Asafjevo „Bachči- 
sarajaus fontanas“, 1939; „Kaukazo be- 
laisvis“, 1939), sustiprinusius liet. balete 
realizmo pozicijas. 

Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, 
B. trupė papildyta jaunais šokėjais, at- 
naujinta B. studija. 1940 B. Kelbauskas 
pastatė rev. turinio B.— R. Gliero „Rau- 
donąją gėlelę“ („Raudonąją aguoną“); 
Tarybų valdžios įsteigtame Kauno muz. 
komedijos teatre suorganizuota nauja 
B. trupė. 1941, rengiantis liet. literatū- 
ros ir meno dekadai Maskvoje, J. Pa- 
kalnis sukūrė B. „Sužadėtinė“, vaizduo- 
jantį liet. valstiečių sukilimą prieš dva- 
rininkus. Po D. Tėvynės karo, įkūrus 
Lietuvos TSR Valstybinį operos ir bale- 
to teatrą, į B. trupę priimti jauni, cho- 
reografinių m-lų nebaigę šokėjai, ku- 
riems profesinių įgūdžių susidaryti pa- 
dėjo baletmeisteris B. Kelbauskas, B. ar- 
tistai G. Sabaliauskaitė, T. Sventickaitė, 
M. Juozapaitytė ir kt. 1948 F. Lopucho- 
vas pastatė P. Čaikovskio B. „Gulbių 
ežeras“, 1950 M. Satunovskis — R. Krei- 
no rev. turinio B. „Laurensija“, 1951 
V. Grivickas — D. Klebanovo B. „Svet- 
lana", vaizduojantį komjaunimo gyveni- 
mą. Prie liet. B. ugdymo nemaža prisi- 
dėjo V. Grivickas, pagal savo libretus 
pastatęs J. Juzeliūno B. „Ant marių 
kranto“ (su A. Mesereru, 1953), vaiz- 
duojantį liet. žvejų gyvenimą pokario 
metais, ir J. Indros B. „Audronė“ (1956), 
vaizduojantį liet. kovą prieš kryžiuočius. 
Muz. atžvilgiu ypač vertingas jo pasta- 
tytas E. Balsio B. „Eglė žalčių karalie- 
nė" (1960). Tuose baletuose Grivickas 
praturtino klasikinę choreografiją liet. 
liaudies šokių judesiais. B. trupės profe- 
sinį meistriškumą žymiai pakėlė balet- 
meisteriai M. Moisejevas ir K. Salniko- 
va, pastatę A. Glazunovo „Raimondą“ 
(1951), I. Morozovo „Daktarą Aiskaudą" 
(1954) ir P. Čaikovskio „Miegančiąją 
gražuolę“ (1959). Teatre taip pat pa- 
statyti klasikiniai B. — E. Grigo „Peras 
Giuntas“ (1956), L. Delibo „Silvija“ 
(1961), Č. Punjo „Paryžiaus katedra" 
(1962, baletmeisteris V. Grivickas), 
A. Adano „„Korsaras“ (1964), rusų komp. 
M. Čulakio „Tariamasis sužadėtinis“ 
(1962, baletmeisteris B. Kelbauskas), 
estų komp. L. Auster „Tijna“ (1959, ba- 
letmeisteris A. Koitas) ir „Šiaurės sap- 
nas“ (1962, baletmeisteris V. Grivickas), 
latvių komp. R. Grinblato „Rigonda" 
(1960, baletmeisterė E. Tangiieva-Birz- 
nieks), totoriu komp. F. Jarulino „Šu- 
ralė" (1961, baletmeisteris J. Gudavi- 
čius), armėnu komp. A. Chačaturiano 
„Spartakas“ (1964, baletmeisteris V. Gri- 


BAL—BAL 153 


vickas) ir kt. B. pastatymuose svarb. 
vaidmenis atlieka baleto šokėjai G. Sa- 
baliauskaitė, T. Sventickaitė, H. Kuna- 
vičius, Č. Žebrauskas, H. Banys, R. Ja- 
A. Ruzgaitė, L. Šveikauskaitė, R. Tuma- 
levičiūtė, S. Bilida, V. Brazdylis, V. Stik- 
lioraitis ir kt. Liet. B. artistų trupę 1959 
papildė Leningrado Vaganovos choreo- 
grafinės m-los absolventai L. Aškelovi- 
čiūtė, G. Samaitytė, G. Žvikaitė, R. Ba- 
ranauskaitė, R. Minderis, V. Nikulaje- 
vas, atliekantys pagr. vaidmenis dauge- 
lyje B. spektaklių. Naujus B. artistų kad- 
rus rengia Vilniaus vidurinė meno m-la. 
Nemaža baletų yra pastatęs (nuo 1948) 
ir Kauno muzikinis teatras (Ž. Zorinos 
„Čipolino nuotykiai", I. Morozovo „Dak- 
taras Aiskauda“, B. Asafjevo ,„Bachči- 
sarajaus fontanas“ ir kt.). 


Ž. Akademinis operos ir baleto teat- 
ras, Artistai, Muzika, Teatras. 


Lit.+ A. Ruzgaitė, Choreografijos menas, 
V., 1960; A. Ruzgaitė, Lietuviško baleto ke- 
lias, V., 1964. 


BALEĖVIČIUS Pranas [angl. Frank Bal- 
wood; 1904.VII.10 Vilmerdinge (JAV) — 
1957.11.25 Niujorke] — JAV lietuvių 
muzikas. Tėvai kilę iš Lietuvos (Lazdi- 
jų rj.). Muzikos mokėsi privačiai, pas- 
kui lankė Pitsburgo un-to muz. in-tą. 
Tapęs pianistu ir negaudamas muz. 
darbo, buvo priverstas dirbti fabrikuose. 
1947 apsigyvenęs Niujorke, dalyvavo 
kultūrinėje pažangiųjų lietuvių veikloje 
kaip pianistas solistas bei akompania- 
torius, padėjo „Aido“ chorui. Parašė 
operetę „Sudrumsta širdis“, „Lietuviš- 
kąją rapsodiją“ fortepijonui, dainų. 
Kapit. santvarkos sąlygomis negalėda- 
mas atsidėti muzikai, nusižudė. JAV Lie- 
tuvių meno s-ga 1957 išleido B. „Rink- 
tines dainas“. 


BALEVIČIUS Zigmas [1907.VIII.9 Leipa- 
lingyje (Lazdijų rj.) — 1964.VI.13 Vil- 
niuje] — teisininkas, teisės mokslų kan- 
didatas (1959). Mokėsi Kėdainių mkt. 
seminarijoje, mokytojavo Utenos aps. 
pr. m-lose. Po 1926 faš. perversmo užda- 
rytas į Varnių koncentracijos stovyklą, 
1927—28 kalintas Telšių ir Kauno kalė- 
jimuose. Eksternu baigęs mkt. profs-g0s 
suaugusiųjų g-ją Kaune, ten pat įsto- 
jo į un-tą. 1933—34 šoferių profs-gos 
laikr. „Lietuvos auto“ redaktorius. 
1934—35 parašė 5 dalių (I ir II d. drau- 
ge su A. Busilu) algebros vadovėlį vid. 
m-loms, parengė matematikos formulių 
rinkinį, 2 rinkinius teisės klausimais. 
1940 baigė Vilniaus un-to teisės f-tą. 
1940 notaras Vilniuje, paskui Darbo 
liaudies komisariato darbuotojas, Kau- 
no IV g-jos inspektorius. Vok. faš. oku- 
pacijos metais slapstėsi ir dalyvavo 
antifašistinėje pogr. veikloje kaip J. Vi- 
to vadovaujamos „Lietuvos išlaisvinimo 
sąjungos“ narys. 1944—46 dirbo „Elto- 
je", 1944—51 dėstė Vilniaus un-to tei- 
sės f-te, buvo dekanu. 1953—58 dirbo 
Profleidykloje, 1958—61 Lietuviškosios 
tarybinės enciklopedijos redakcijoje. 


154 BAL—BAL 


Nuo 1961 Lietuvos TSR MA Ekonomi- 
kos in-to moksl. bendradarbis. 

Ršt.: Darbininkų ir tarnautojų teisės ir pa- 
reigos, V., 1958; Darbininkų padėtis buržua- 
zinėje Lietuvoje, V., 1960; Turtinė ir draus- 


minė darbininkų ir tarnautojų atsakomybė, 
V., 1963. 


BALICKAITIS Kazimieras [g. 1890.IX.27 
Veiveriuose (Prienų rj.) — 1964.XII.24 
Vilniuje] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1918 Ko- 
munistų partijos narys. 1918—19 orga- 
nizavo taryb. miliciją Bogorodicke (Tu- 
los sr.). 1919—21 Bogorodicko milicijos 
viršininkas, vėliau dirbo adm. darbą Tu- 
loje, nuo 1945 Vilniuje. Nuo 1952 pen- 
sininkas. 


BALYNAS Adomas [1884.1I.8 Žaunieriš- 
kiuose (Alytaus rj.) — 1940.II.6 ten 
pat] — pedagogas. 1904 baigė Veive- 
rių mkt. seminariją. 1908—14 Kriaunių 
(Alytaus rj.) pr. m-los mokytojas. Lietu- 
vių mokslo d-jos narys, rinko tautosaką. 
Vienas Alytaus vid. m-los steigėjų, joje 
dėstė 1919—21. Vėliau pažangus kultū- 
rininkas gimtajame kaime. 


BALYNAS Leonas [1921.XII.30 Alytu- 
je — 1941] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš darbininkų. Iki 1940 ž. ū. 
darbininkas. Nuo 1938 Komunistų par- 
tijos narys. Pogr. darbą dirbo Alytuje. 
1940—41 milicijos darbuotojas Alytuje. 
Hitlerininkų ir vietinių burž. nacionalis- 
tų nužudytas. 


BALINSKAITĖ Olga [Smirnova; 1874 
Peterburge — 1942.III.9 Čistopolyje (To- 
torijos ATSR)Į — revoliucinio judė- 
jimo dalyvė. 1890 baigė Peterburge Kli- 
nikinės medicinos in-tą ir apsigyveno 
Vilniuje. 1905—10 dalyvavo s-d. ju- 
dėjime. Jos namuose Vilniuje (dab. 
P. Cvirkos skersgatvyje 9) 1918.X.1 
įvyko LKP I suvažiavimo pirmasis po- 
sėdis. Suvažiavimo išrinktas LKP CK 
šiuose namuose nelegaliai posėdžiavo iki 
1918 pab. Nuo 1919 Komunistų parti- 
jos narė, dirbo Vilniaus pašto bei tele- 
grafo darbuotojų profs-goje. Lenkų le- 
gionieriams užėmus Vilnių, suimta. Pa- 
sikeitus Lenkijai ir Tarybų Rusijai polit. 
kaliniais, 1920 atvyko į Smolenską ir 
dirbo Raudonosios Armijos daliniuose 
Mogiliove. Nuo 1921 adm. darbuotoja 
Maskvoje. 


BALINSKIS Mykolas [1794.VIII.14 — 
1864.I.3 Vilniuje] — istorikas. 1811 bai- 
gė Vilniaus g-ją, 1818 — Vilniaus un-tą; 
studijavo fiziką-matematiką ir humani- 
tarinius mokslus (lit-rą, teisę, istoriją). 
Drauge su J. Leleveliu 1815 įkūrė ir nuo 
1816 redagavo žm. „Tygodnik wilens- 
ki“ („Vilniaus savaitraštis“), priklausė 
„Šubravcų“ („Nenaudėlių“) d-jai, skelbė 
publicistinius straipsnius d-jos laikrašty- 
je „„Wiadomošci brukowe“ („Gatvės ži- 
nios') slapyvardžiu Aušlavis. 1818 išvy- 
ko į Šveicariją. 1820—33 Vilniuje Edu- 
kacinės komisijos teismo narys, Ar- 
cheologijos komisijos vicepirmininkas. 
1832—47 gyveno Varšuvoje, po to Ja- 


šiūnuose (netoli Vilniaus). Bendradar- 
biavo lenkiškoje Orgelbrando enciklo- 
pedijoje, tvarkydamas Lietuvai skirtąjį 
skyrių. Parengė didelį moksl. darbą apie 
Vilnių, o kiek vėliau — apie Vilniaus 
akademiją, daugiausia apie astronomą 
ir rektorių M. Počobutą. Parašė mono- 
grafiją apie Barborą Radvilaitę (1837 iš- 
ėjo atskiru leidiniu, vėliau buvo papil- 
dyta ir sudarė jo „Istorinių raštų“ 
t. 1—2). B. su T. Lipinskiu parengė 
Lenkijos istoriją, kurioje istoriškai ap- 
žvelgiamos atskiros Lietuvos vietovės. 
Rašydamas istoriją, B. bendradarbiavo 


- su liet. rašytoju S. Stanevičiumi, kuris 


teikė jam žinių apie žemaičius ir jų 
kraštą. Parengė spaudai ir 1839—40- iš- 
leido Vilniaus un-to profesorių A. ir 
J. Sniadeckių raštus, parašė veikalą apie 
J. Sniadeckį (išl. 1864—65). B. istoriniai 
veikalai vertingi gausia faktine medžia- 
ga, kurios dalis kitur iki šių dienų ne- 
beišliko. Politinėmis pažiūromis B. bu- 
vo artimas XIX a. pirmosios pusės 
lenkų nacionalinio judėjimo nuosai- 
kiesiems veikėjams. Palaidotas Jašiū- 


nuose. 
Ršt.: Opisanie statystyczne miasta Wilna, 
Wilno, 1835; Historia miasta Wilna, t. 1—2, 


1836 — 37; ŽZycie Jedrzeja Šniadeckiego, 1840; 
M. Baliūski, T. Lipifiski, Starožytna Polska, 


t. 1—3, Warszawa, 1843—46; Pisma histo- 
ryczne, t. 1—4, Warszawa, 1843; Studia hi- 
storyczne, Wilno, 1856; Dawna akademia 


wileūska (1579—1803), Petersburg, 1862. 

Lit.: Z korespondencji Joachima Lelewela 
z Michalem Baliūskim, Wilno, 1939, 
BALYS Jonas [g. 1909.VII.2 Krasnavoje 
(Kupiškio rj.)] — tautosakininkas. Stu- 
dijavo Kauno, Graco, Klermon Fera- 
no, Grenoblio un-tuose, 1933 baigė Vie- 
nos un-tą. Dėstė tautosaką Kauno ir Vil- 
niaus un-tuose, dirbo tautosakos rinki- 
mo ir tyrinėjimo įstaigose. Redagavo 
tęstinį leidinį „Tautosakos darbai“. Pa- 
rengė ir išspausdino liet. tautosakos 
rinkinių. Studijose „Nuo žirgo kritęs 
bernelis“, „Griaustinis ir velnias Bal- 
toskandijos kraštų tautosakoje“ ir kt. 
propagavo V. Europoje bei Skandina- 
vijoje išplitusias folkloristines teorijas, 
ypač vad. „suomių mokyklą“. Šios m-los 
metodu sudarė „Lietuvių pasakojamo- 
sios tautosakos motyvų katalogą“ („Tau- 
tosakos darbai“, t. 2, 1936). Kai kuriuose 
darbuose („Lietuvių liaudies baladės“, 
1938, ir kt.) rėmėsi tautosakos aristo- 
kratinės kilmės teorija. 1944 pasitraukė 
i Vakarus. Gyvena Jungtinėse Amerikos 
Valstijose, aktyviai dalyvauja burž. na- 
cionalistų veikloje, šmeižia Tarybų Lie- 
tuvą. Paskelbė keletą darbų iš lietuvių 
tautosakos. 


BALYS Petras [1895 Slavinciškyje (Ku- 
piškio rj.) — 1918 Tuapsėje (Krasnoda- 
ro kr.)] — visuomenės veikėjas. Baigęs 
Ilukštos mkt. seminariją, nuo 1914 stu- 
dijavo Peterburgo Ped. in-te. Iki 1914 
Lietuvių demokratų partijos narys, nuo 
1917 kairysis socialistas liaudininkas. 
Spalio revoliucijos metu pritarė Tary- 
bų valdžiai, sueidamas kaip Socialistų 
liaudininkų partijos CK narys i konflik- 
tą su dešiniaisiais partijos vadovais 
(A. Bulota, M. Januškevičiumi). 1918 
pradžioje kaip tremtinių likvidacinės 


komisijos įgaliotinis nuvyko į Krims- 
kajos stanicą, netoli Jekaterinodaro (dab. 
Krasnodarasj. 1918.III.14 susikūrus Ku- 
banės—Juodosios jūros taryb. respubli- 
kai, buvo tos respublikos (centras Je- 
katerinodare) Liaudies Komisarų Tary- 
bos pirmininku, užsienio ir tautinių Iel- 
kalų liaudies komisaru, nuo 1918.VII7 
Šiaurės Kaukazo taryb. respublikos 
Centro Vykdomojo Komiteto narių. Bal- 
tagvardiečių sąmokslininkų nužudytas. 


BALIŠKIAI — kaimas Šakių rj., Luk- 
šių apyl, 12 km į r. nuo Šakių, į š. nuo 
plento į Kauną. 56 gyv. (1959). Kaimas 
įsikūręs žemoje, pelkėtoje vietoje. Kol- 
ūkio gyvulių fermos, vėjinis malūnas. 
B. minimi XVI a. pab.; buv. dvaras. 
Burž. nacionalistai 1949 nužudė 4 kaimo 
gyventojus. 


BALIUKONIS Krisius [1902.V.4 Paru- 
čiuose (Varėnos rj.) — 1962.VIII.16 Vil- 
niuje] — revoliucinio judėjimo Argen- 
tinoje dalyvis. Kilęs iš mažažemių vals- 
tiečių. 1928 emigravo į Argentiną. Ak- 
tyviai dalyvavo skerdyklų, o vėliau 
metalistų profs-gų veikloje, streikuose. 
1932 priimtas į Argentinos Komunistų 
partiją. 1946—49 dalyvavo Argentinos 
pažangios lietuvių org-jos „Laisvoji Lie- 
tuva“ veikloje, kurį laiką buvo Avel- 
janedos miesto skyriaus pirmininku. 
1951—52 taryb. piliečių Maksimo Gor- 
kio klubo centro v-bos narys. 1955 grį- 
žo į Lietuvą. Nuo 1958 TSKP narys. 


BALIULĖVIČIUS Bronislovas [g. 1932. 
XI.12 Takniškiuose (Alytaus rj.)] — dai- 
lininkas. 1959 baigė Lietuvos TSR Dai- 
lės in-tą. Nuo 1959 dalyvauja respubli- 
kinėse ir visasąjunginėse dailės parodo- 
se. Dirba keramikos srityje. B. kūri- 
niai — dekoratyvinės vazos, lėkštės, ser- 
vizai — pritaikyti šių dienų interjerui. 
BALIŪLIAI — kaimas Švenčionių Ij» 
9 km į r. nuo Pabradės, Meros kair. 
krante, tarp Pabradės—Pastovio geležin- 
kelio ir Vilniaus—Švenčionių plento; 
Zulovo apyl: centras. 82 gyv. (1959), Iš 
p. prieina Gelednios-Puveinės miškai. 
Felčerių-akušerių punktas (nuo 1961), 
aštuonmetė m-la. 


BALIULIENĖ Elžbieta [Klimavičiūtė; g. 
1899.II.13 Kampiškiuose (Kauno rj.)]— 
revoliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš 
vargingųjų valstiečių. Nuo 1912 darbi- 
ninkė Kaune, mokėsi sekmadieninė- 
je m-loje. I pasaul. karo metu gyveno 
Petrograde, įsitraukė į darbininkų judė- 
jimą, dalyvavo Spalio revoliucijoje: 
Nuo 1921, grįžusi į Kauną, dirbo f-ke, 
dalyvavo rev. judėjime. Už rev. veiklą 
1924 kalinta. Jos bute Šančiuose buvo 
slepiama kom. lit-ra. B. nešdavo maisto 
polit. kaliniams. D. Tėvynės karo metu 
šelpė tarybinius karo belaisvius, padė“ 
jo grupei tarybinių žmonių pabėgti 15 
kalėjimo. i 

BALKASODIS — kaimas Alytaus rj., Mi- 
roslavo apyl, 14 km į p. v. nuo Aly- 
taus, Nemuno kair. krante; kolūkio 
centras. 162 gyv. (1959). Iš visų pusių 
kaimą supa Norūnų, Dirmiškių miška! 


Kultūros namai (nuo 1962). 1958 pava- 
Sario potvynio metu Nemuno kair. kran- 
te išplauta sen. gyvenvietė. Rasta židi- 
nių liekanų, 9 ūkinės duobės, kuriose 
aptikta puodų šukių, gyvulių kaulų ir 
deginių. Gyvenvietei būdinga brūkš- 
Nuotoji ir grublėtoji keramika. Radiniai 
atuojami I-jo t-mečio pirmąja puse; 
saugomi Alytaus kraštotyros muziejuje. 
Ist. šaltiniuose B. minimas XVIII a. pra- 
džioje. 1827 buvo 236 gyv., 1880 — 310, 
1923 — 245. Burž. nacionalistai 1941 
Dirmiškių miške sušaudė B. gyvento- 
Jūs V. ir J. Kratavičius. Didžiojo Tė- 
Vynės karo metais kaime ir jo apylin- 
€Se veikė partizanai, Pokario metais 
burž. nacionalistai išžudė daug B. gy- 
Ventojų. 


BALKEVIČIUS Jonas Zemvaldas [1923. 
20 Gudeliuose (Rokiškio rj.)] — kal- 
Ininkas, filologijos mokslų kandidatas 
(1963). Baigęs Kauno g-ją ir mkt. semi- 
Nariją, dirbo mokytoju Neretoje (Lat- 
Vijos TSR), Alizavoje ir Kaune. 1949 
aigė Kauno un-tą. 1949—56 Kauno 
Ped. m-los direktoriaus pavaduotojas. 
Nuo 1960 Vilniaus un-te dėsto liet. kal- 
20S sintaksę. Nuo 1964 Vilniaus un-to 
Istorijos ir filologijos f-to prodekanas. 
1. eido m-loms 24 sienines lenteles sin- 
ūksei mokyti (1960), padėjo rengti 
It-ros chrestomatijas ir kt. mokymo 
Priemones vid. m-lai. Redagavo „Lietu- 
Vių-latvių kalbų žodyną“ (1964). 


v.Riui, Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, 
BALKEVIČIUS Viktoras [g. 1915.XI.16 
albieriškyje (Prienų rj.)] — revoliuci- 


No judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbinin- 
10 Nuo 1938 Komunistų partijos narys. 
40.XII.28 pasiųstas į Aukštąją Vidaus 
Teikalų liaudies komisariato m-lą. Nuo 
Ri Tėvynės karo pradžios kovojo prieš 
Itlerinius okupantus. Nuo 1942 Raudo- 
Nosios Armijos 16 liet. divizijos karys, 
NKL leitenantas. 1949 baigė Resp. par- 
me m-lą. 1951—62 LKP Kazlų Rūdos, 
alvarijos rj. k-tų I sekretorius. Nuo 
k 62 Kupiškio rį. vykd. k-to pirminin- 
as. 1960—64 LKP CK narys. 


BALKONAI — kaimas Alytaus rj., San- 
aikos apyl., 10 km į v. nuo Alytaus, 
Prie Kazlų Rūdos— Alytaus geležinkelio. 
06 gyv. (1959). Iš š. prie B. prieina 
Niškio miškas. XIX amžiuje B. buvo 
valsčiaus centras. 1905—07 J. Dubaus- 
as iš Navinykų kaimo platino Balkū- 
Nuose s-d. laikraščius „Naujoji gadynė", 
„Skardas“, rev, atsišaukimus. 1919—21 
'alme lankydavosi ir atgabendavo kom. 
It-ros rev. judėjimo Lietuvoje dalyvis 
„ Vitas (Valūnas); vok. faš. okupacijos 
metais jis Balkūnuose kurį laiką slaps- 
RŽs Kaime yra išlikusi TSRS liaudies 
ailininko A. Žmuidzinavičiaus tėvų so- 
"aD65 kurioje prabėgo dailininko vaikys- 
a jaunystė; sodybos gyv. name yra 
uidzinavičiaus paveikslų. 


BALKUS Juozas [g. 1925.VIIL1 Genio- 
Nyse (Alytaus rj.)] — partinis darbuoto- 
Jas. 1944—45 dirbo administracinį ir 
Omjaunimo darbą. 1945—46 mokėsi 
€sp. partinėje m-loje. 1946—51 dirbo 


LLKJS Kaišiadorių rj., Klaipėdos apskri- 
ties ir miesto k-tuose, LLKJS CK. Nuo 
1947 TSKP narys. 1953 baigęs Resp. par- 
tinę m-lą, dirbo LLKJS CK atsakinguo- 
ju organizatoriumi. 1954—62 part. dar- 
buotojas Telšių, Skuodo rajonuose. Nuo 
1962 LKP Šilutės rj. k-to I sekretorius. 
Nuo 1961 LKP CK narys. 


BALNAS. Archeologiniais duomenimis, 
B. Lietuvoje vartotas nuo VIII-IX a. 
Kaip atrodė seniausi B., sunku pasakyti, 
nes kapinynuose išliko tik metalinės jų 
dalys: kilpos, diržų sagtys, įv. apkaus- 
tai. Manoma, kad B. būta medinių, gau- 
siai puoštų žalvariu, o kilpų — net pa- 
sidabruotų. Po B. buvo tiesiamos gūnios, 


Balnai (XVI a. ir XVIII a.) 


taip pat puoštos žalvariu. XVI-XVIII a. 
feodalų B. buvo odiniai ir medžiaginiai, 
siuvinėti sidabriniais ir net auksiniais 
siūlais, kilpos, diržų sagtys ir apkaus- 
tai — paauksuoti. To meto valstiečių 
B. buvo paprasti odiniai, gaminti vietos 
amatininkų šikšnių iš specialiai išdirb- 
tos odos — tymo. 
BALNINKAI —1. Miestelis Molėtų rj., 
20 km į š. v. nuo Molėtų, prie Anykš- 
čių—Želvos kelio; apylinkės ir kolūkio 
centras. 195 gyv. (1959). B. įsikūrę aukš- 
tumoje tarp Alaušų ir Piršeno ežerų. 
Turi linijinį planą, susiklosčiusį gamti- 
nių sąlygų įtakoje. Gatvės susiformavu- 
sios palei kelius. Malūnas, lentpiūvė, 
25 lovų ligoninė (nuo 1960), vid. m-la 
(burž. laikais pradinė, 1944—49 prog-ja, 
1949—55 septynmetė), kultūros namai 
(nuo 1948), biblioteka (nuo 1946). 
XIV amžiuje B. buvo Lietuvos did. 
kun-ščių dvaras ir valsčiaus centras. 
Žygimantui Augustui valdant, B. gavo 
Magdeburgo teises ir išaugo į nemažą 
miestelį (1551 mokėjo 10 kapų grašių, 
1567 — 15 kapų grašių sidabrinės mo- 
kesčio — lygiai su Anykščiais, Ukmer- 
ge, Telšiais). Karų su Rusija ir Švedija 
metu (XVII a. vid.) B. kelis kartus smar- 


Balninkai 1 


BAL—BAL 155 


kiai nukentėjo; XVIII a. antrojoje pusė- 
je jame bebuvo keletas namų. Vėliau 
miestelis atsistatė, bet 1777 gaisras vėl 
jį sunaikino. 1776 B. neteko Magdebur- 
go teisių; 1792 jas atgavo ir turėjo iki 
XIX a. pr. Nuo XVIII a. pab. miestelis 
vėl ėmė didėti (1863—237 gyv. 
1897 — 576). 1918 pab.— 1919 pr. veikė 
rev. k-tas. Burž. laikais B. buvo vals- 
čiaus centras, tačiau, būdami nuošaliai 
nuo didesnių kelių ir geležinkelio, ne- 
besiplėtė (1923 —614 gyv. ir 111 gyv. 
namų, 1933 —616 gyv. ir 97 namai). 
1929 rudenį įsikūrė LKP pogr. kuopelė, 
priklausiusi Ukmergės parajoniui. Vok, 
faš. okupacijos metais dalis B. gyvento- 
jų buvo išvežta į Ukmergę ir sušaudyta. 
1944 hitlerininkai besitraukdami sudegi- 
no apie pusę miestelio. Taryb. metais 
pastatyta vid. m-la, individualinių gyv. 
namų, įkurta buitinio ir kultūrinio ap- 
tarnavimo įstaigų. 


2. Kaimas Alytaus rj, Alovės apyl. 
8 km i p. r. nuo Alytaus, 7 km į š. r. 
nuo Nemunaičio. 144 gyv. (1959). Per 
B. eina kelias iš Einorių į Alytaus—Vil- 
niaus plentą. Į š. v. nuo B. tęsiasi Sud- 
vajų šilas. Aštuonmetė m-la (1920—56 
pradinė, 1956—61 septynmetė), Dušnio- 
nių kultūros namai (nuo 1959), bibliote- 
ka (nuo 1959). Burž. nacionalistai 1946 
nužudė B. valstiečius T. Babakiną, 
J. Miškinį su žmona ir 3 vaikais, P. Vit- 
kauską. 


BALONAS Leiba [g. 1911.IX.11 Valki- 
ninkuose (Varėnos rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš amatininkų, 
darbininkas. Nuo 1932 LKJS narys. 
1933 pašauktas į burž. Lietuvos kariuo- 
menę, Ukmergėje tarp kareivių dirbo 
antifaš. agitacijos darbą, platino kom. 
lit-rą. Už tai 1933 suimtas ir 1934 nu- 
teistas 6 metus kalėti. Kalėdamas Kau- 
no IX forte, 1936 buvo polit. kalinių 
neleg. laikr. „Politkalinys“ redkolegijos 
narys. 1940.II išėjo iš kalėjimo. Nuo 
1940.VI Komunistų partijos narys. Tų 
pačių metų pabaigoje dirbo Kaune 
tekstilės darbininkų profs-goje techn. 
sekretoriumi, paskui „Limos“ f-ke part- 
orgu. 1941—45 adm. darbuotojas Kise- 
liovske. 1945—52 part. ir adm. darbuo- 
tojas Vilniuje. Nuo 1952 pensininkas. 


BALOS — 1. Pelkė Rokiškio rj., 12 km 
į p. nuo Rokiškio. Plotas 404 ha. Pelkė 


156 BAL—BAL 


ištįsusi iš r. į v. apie 6 km abipus 
Audros, įtekančios į Sartų ež. Didesnią- 
ją B. dalį užima kupstuota pieva, kai 
kur apaugusi krūmais; tik šiaurės vaka- 
ruose auga beržai, pušys, eglės. Durpių 
klodo didž. storis 3 m, vid. 1,03 m. 
Vyrauja  žemapelkinės durpės. Vid. 
susiskaidymas 3705, vid. peleningumas 
12,39. Š. v. dalyje po durpėmis yra 
ežerinių nuosėdų sluoksnis; jo storis iki 
4,5 m. Dugne smėlis. 

2. Pelkė Alytaus ir Varėnos rj., 
7,5 km į š. v. nuo Merkinės. Plotas 
198 ha. Pelkė pasagos formos; plyti vir- 
šutinėje Nemuno terasoje, senvagėje. 
R. dalimi teka upelis į Apsingę (Nemu- 
no intaką), iš v. dalies išteka nedidelis 
Nemuno intakas. B.— žemapelkė. V. da- 
lis — kultūrinė pieva, vid.— beržynas, 
I.— pušynas. Durpių klodo didž. storis 
80 m, vid. 3,05 m; vid. susiskaidy- 
mas 2995, vid. peleningumas 1195. 

3. Pelkė Kupiškio rj, 10 km į š. v. 
nuo Kupiškio, netoli Pyvesos (Mūšos 
intako), prie Didžprūdžių kaimo. Plotas 
176 ha. Pelkė ištįsusi iš v. į r. Paviršius 
nusausintas ir paverstas kultūrine pie- 
va. Durpių klodas žemapelkinio tipo; 
didž. storis 3,4 m, vid. 1,39 m; vid. 
susiskaidymas 3495, vid. peleningumas 
16,595. Po durpėmis smėlis. Per pelkę 
iki Pyvesos iškastas 6 m pločio magist- 
ralinis griovys. 


BALOŠA — pelkė Švenčionių rj., 6 km 
į p. nuo Pabradės. Plotas 621 ha. Ban- 
guotoje  fliuvioglacialinėje lygumoje 
pelkė užima apvalią daubą, drenuojamą 
Neries ir Žeimenos intakų. Pelkė maiti- 
nama daugiausia kritulių. Paviršius vi- 
duryje išgaubtas (2—3 m). Pakraščiuose 
gausu upelių bei griovių, o p. dalyje 
telkšo 8 ha liekaninis Geninio ežeras. 
B.— ežerinės kilmės plynraistinė aukšta- 
pelkė. Durpių klodo didž. storis 6,6 m, 
vid. 3,34 m. Vyrauja mediuminės dur- 
pės. Pelkės vid. dalies klodo viršutiniuo- 
se sluoksniuose aptinkama mažai susi- 
skaidžiusių fuskuminių durpių. Gilumoje 
visoje pelkėje gausu švylinių durpių. 
Vid. susiskaidymas 3095, vid. pelenin- 
gumas 2,196. 


„BALSAS"— komunistinis dvisavaitinis 
iliustruotas darbininkų ir kaimo var- 
guomenės žurnalas, ėjęs 1928.1.28— 
1933.V.1 Vokietijoje. Leido LKP CK. 
Iki 1928.III.12 buvo spausdinamas Kara- 
liaučiuje, po to — Tilžėje, nuo 1929.IV.10 
iki 1931.1.25 — Karaliaučiuje, vėliau — 
Berlyne. Oficialiais „B.“ redaktoriais pa- 
sirašinėjo Vokietijos KP veikėjai: iki 
1929 Nr. 10(34) — F. Merikė, vėliau — 
R. Nedermejeris. Iš tikrųjų „B.“ reda- 
gavo redkolegija (Z. Angarietis, V. Kap- 
sukas ir kt.). Spaudos ir kt. part. darbo 
reikalams tvarkyti LKP CK 1927—33 
laikė savo atstovus Vokietijoje. 
1928.I—III tokiu atstovu ir „B.“ leidėju 
dirbo I. Gaška, 1928.III—1931.X —B. Pu- 
šinis, vėliau I. Meskupas. Pasitelkdami 
redakciniam darbui polit. emigrantus 
J. Mickevičių, A. Guzevičių, B. Pauliu- 


kevičių, E. Pušinienę, J. Bulavą ir kt., 
jie parengdavo spaudai „B.“ medžiagą 
ir organizuodavo nelegalų jo tiražo per- 
gabenimą į Lietuvą ir išsiuntinėjimą už- 
sienio prenumeratoriams. „B.“ tiražas 
800—2000 egz., iš kurių 400—600 egz. 
buvo išplatinama užsienyje, o kita tira- 
žo dalis — Lietuvoje. Žurnalą leisti ir jį 
gabenti į Lietuvą daug padėjo Vokieti- 
jos komunistai. Išėjo 129 nr. 


B A LSAS 


Darbiniokui irkaimo biednuomenės: dvisavaitinis laikraštis 
(Eina kas dvi savaitės | 


Ni Karaliaučius 1928 m! sausio 28d. 1 metai 


„„Balsas“. Antraštė 

Žurnale aktyviai bendradarbiavo 
Z. Angarietis, V. Kapsukas, A. Snieč- 
kus, K. Didžiulis, J. Garelis, P. Jankaus- 
kas, E. Bilevičius, A. Lifšicas, B. Puši- 
nis, I. Meskupas, A. Maginskas, M. Šu- 
mauskas, J. Rugienius, B. Paukštys, 
J. Kasperaitis, J. Jurginis, R. Šarmaitis, 
S. Gaurys, K. Matulaitytė, E. Tautkaitė, 
P. Užkalnis, P. Pajarskis, J. Vinickis, 
L. Kapočius, A. Mickevičius ir kt. 
„B.“ turėjo nuolatinius skyrius miesto 
darbininkams, bedarbiams, profs-goms, 
ligonių kasoms, ž. ū. darbininkams, vals- 
tiečiams, kareiviams, moksleiviams, jau- 
nimui, polit. kaliniams. Polit. lavinimosi 
kampelyje buvo dėstomos leninizmo 
pamokos. Žurnale išspausdinta ištraukų 
iš K. Markso, F. Engelso ir V. Lenino 
raštų, straipsnių iš „Pravdos“. Skyriuje 
„Tarybų Sąjungoje“ buvo populiarinami 
socializmo statybos, pirmojo penkmečio 
laimėjimai. Nuo 1929 veikusiame lit. 
kritikos ir grož. lit-ros skyriuje pirmuo- 
sius savo apsakymus išspausdino rašyto- 
jai A. Guzevičius (slap. Brolis), A. Ja- 
sutis (slap. V. Vainis), B. Pauliukevičius 
(slap. Džiugas), savo eilėraščius spaus- 
dino B. Pranskus-Žalionis ir kt. poetai. 
„B.“ buvo vienas didžiausių LKP leidi- 
nių, vaidinęs svarbų vaidmenį partijos 
kovoje prieš burž. ideologiją, skleidęs 
materialistinę pasaulėžiūrą. Vokietijoje 
įsigalėjus nacistiniam režimui, „B.“ lei- 
dimas buvo nutrauktas. 


BALSĖNAI — kaimas Klaipėdos rj., Jud- 
rėnų apyl, 5 km į r. nuo Veiviržėnų, 
prie kelio į Judrėnus; kolūkio centras. 
188 gyv. (1959). R. pakraščiu teka Šlūž- 
mė (Upitos intakas), v.— jos deš. inta- 
kas Balsė. Lentpiūvė (nuo 1959), pr. 
m-la (nuo 1918), biblioteka (nuo 1954). 
B. minimi 1695 Švėkšnos dvaro ir mies- 
to inventoriuje. 


BALSIAI —1. Kaimas Šilalės rj., Šila- 
lės apyl., 4 km į š. r. nuo Šilalės, prie 
kelio į Laukuvą; kolūkio centras. 
156 gyv. (1959). Per B. teka Ašutis (Lo- 
kystos kair. intakas). Malūnas, lentpiū- 
vė, pr. m-la (nuo 1945). Feodaliniais 
laikais B. buvo miestelis. Nuo 1631 iki 
XX a. pr. Balsiuose vykdavo turgūs. 
1923 buvo 210 gyv. 

2. Kaimas Akmenės rj., Papilės apyl., 
4 km į š. nuo Tryškių, Virvyčios deš. 


krante, prie kelio į Viekšnius. 140 gyv. 
(1959). Vandens malūnas, pr. m-la (nuo 
1935). Burž. nacionalistai 1945 nužudė 
apylinkės tarybos pirm. F. Gauronska. 

3. Kaimas Kėdainių rj, Gudžiū- 
nų apyl., 13 km į p. r. nuo Baisogalos, 
į š. I. nuo Gudžiūnų geležinkelio stoties. 
139. gyv. (1959) Per B. teka Stabė 
(Dotnuvėlės kair. intakas). Iš r, prieina 
Balsių miškas, iš v.— Gudžiūnų miškas. 
Pr. m-la (nuo 1920). Iki I pasaul. karo 
B. priklausė Terespolio dvarui ir buvo 
vadinami Ciolkais. D. Tėvynės karo me- 
tais vok. fašistai sušaudė B. gyventojus 
H. Daujotą, J. Jukną, Linkauską. Burž 
nacionalistai 1949.III nužudė B. valstie- 
čius K. ir P. Kildas. 


4. Kaimas Pakruojo rj, Klovai- 
nių apyl., 9 km į š. r. nuo Pakruojo, 
1 km į p. nuo Šiaulių—Biržų geležin- 
kelio; kolūkio centras. 138 gyv. (1959). 
Daugumas sodybų išsidėsčiusios viena 
prie kitos, abipus Klovainių—Pamūšio 
kelio, likusios — vienkiemiai. V. pakraš- 
čiu teka Daugyvenė, r.— Lašmuo (Mū- 
šos intakai). Pieninė, kultūros nama! 
(nuo 1963), biblioteka (nuo 1954). 


5. Kaimas Tauragės rj., Pagraman- 
čio apyl, 15 km į š. v. nuo Tauragės, 
Jūros deš. krante. 127 gyv. (1959). Į p. 
nuo B. tęsiasi Tyrelio miškas. Per B- 
eina Tauragės—Pajūrio kelias. Pr. m-la 
(nuo 1957). Tarp Jūros ir kelio yra ak- 
muo su iškalta žmogaus pėda. 

6. Kaimas Pasvalio rj., Pasvalio apyl: 
4 km į p. v. nuo Pasvalio, Lėvens kair“ 
krante. 41 gyv. (1959). Vandens malū- 
nas (past. 1764). Kaime gyveno 1918— 
1919 proletarinės revoliucijos Lietuvo- 
je dalyvis A. Stravinskas, žuvęs 1919. 


BALSIAI — kalbos garsai, kurių akustinį 
pagrindą sudaro muzikiniai tonai sU 
labai nedideliu kiekiu šlamesių. Be mu- 
zikinio tono, kiekvienas B. dar turi ne- 
vienodo aukštumo jam būdingų tonų, 
vad. charakteringųjų balsio tonų, arba 
formantų, nuo kurių visumos priklauso 
B. kokybė, arba tembras, skiriantis vie- 
ną B. nuo kito. Šie tonai priklauso nuo 
rezonatoriaus vaidmenį atliekančių buI- 
nos ir įgerklio ertmių formos. Visų 
B. artikuliacijai būdinga: 1) silpna iš“ 
kvepiama oro srovė, 2) didesnė aI 
mažesnė burnos atviruma, leidžianti 
oro srovę iškvėpti be kliūčių, ir 3) vi- 
sų kalbos padargų įtempimas, nelokali- 
zuotas kurioje nors vienoje vietoje. 
Fonetikoje B. klasifikuojami dviem 
pagrindais: 1) akustiniu — pagal 
balsiams būdingų tonų, arba formantų, 
aukštumą ir 2) fiziologinių, arba 
genetiniu, — pagal kalbos organų (liežu- 
vio, lūpų, minkštojo gomurio) padėti: 
tariant B. Kadangi akustinė klasifikaci- 
ja pernelyg sudėtinga, populiaresnė yra 
fiziologinė. Liežuvis, judėdamas horizon- 
taliai ir vertikaliai, gali keisti savo fOI- 
mą ir kartu didinti arba mažinti rezo“ 
natorius sudarančias burnos ir įgerklio 
ertmes. Pagal liežuvio judėjimą hori- 
zontaliai skiriamos šios B. grupės! 
1) priešakinės eilės B., kuriuos ta- 
riant visas liežuvis pasistumia į prieki 
už savo pašaknio palikdamas didelį Ie“ 


Žohatorių, liežuvio galas nusileidžia ir 
Iemiasi į apatinius dantis, vidurinė lie- 
žuvio nugarėlės dalis daugiau ar ma- 
žiau pakyla prie kietojo gomurio, bur- 
Dos priešakyje palikdama nedidelį 
: Iezonatorių (liet. kalboje yra šie prieš- 


Inės eilės balsiai: „e“, „e“, „č“, „ė“, 
i, „i); 2) užpakalinės eilės B., ku- 
"uos tariant visas liežuvis atsitrauk- 
damas palieka prie savo pašaknio 
labai nedidelį, o burnos priešakyje — 
Sana didelį rezonatorių, liežuvio ga- 
as nusileidžia ir gerokai atsitraukia 
nuo apatinių dantų, užpakalinė liežu- 
Vio nugarėlės dalis kiek pakyla prie 
minkštojo gomurio (liet. „a“, „a“, „o“, 
"O U“, „ū"; balsiai „a“, „a“ iš visų 
Užpakalinės eilės B. labiausiai pasi- 
Stūmėję į priekį); 3) vidurinės (miš- 
tiosios) eilės B., kuriuos tariant liežu- 
vio galas ir visa nugarėlė pakyla 
Prie kietojo gomurio, sudarydami lygią 
Plokštumą, teikiančią rezonatoriui il- 
80 vamzdžio formą (toks yra liet. rytų 
aukštaičių tarmėse esantis balsis „51“, 
Panašus į rusų „I“, tariamas dažniausiai 
Po sukietėjusio „I“ vietoje lit. kalbos 
"ee", pvz, „saulii — saulę", 
"Šu kumels: — su kumele"). Kiek- 
Viena iš šių 3 pagrindinių B. grupių dar 
Uri savo atspalvių, pvz., priešakinės ei- 
“S B. po kietųjų užpakalinių priebalsių 
"*, „g“ ir kt. gali suužpakalėti, nes, 
Juos tariant, dėl „k“, „g“ įtakos liežu- 
Vis šiek tiek mažiau pasistumia į prie- 
1 negu tariant vieną priešakinės ei- 
lės B.; užpakalinės eilės B. po minkštųjų 
Priebalsių koa irikti gali isu> 
Priešakėti, nes juos tariant, dėl minkš- 
Uų „ki“, „g“ įtakos liežuvis pasistu- 
Mia į priekį daugiau, negu paprastai. 
Pagal liežuvio pakilimo prie kietojo 
8omurio laipsnį paprastai skiriamos šios 
* Erupės: 1) žemutinio pakilimo, arba 
atvirieji, platieji, B., kuriuos tariant lie- 
Žuvis visiškai neliečia gomurio (liet. 
"a, „a"), 2) vidutinio pakilimo B., 
Uriuos tariant liežuvio kraštai šiek 
tiek liečia gomurio pakraščius (liet. „e“, 
"B pė, „0“, „0“), ir 3) aukštuti- 
"o pakilimo, arba uždarieji, siaurie- 
1 B., kuriuos tariant liežuvis labai 
Aukštai pakyla prie gomurio (liet. „i“, 
iu“, „ū“, nors absoliutine prasme 
Aukštutinio pakilimo balsiu galima lai- 
Yti tik „i“, o žemutinio — tik „A“, nes 
Visų kitų B. pakilimo laipsnis tėra san- 
Ykinis, t. y. kiekvienas B. yra žemes- 
No Pakilimo, lyginant jį su aukštes- 
B Pakilimo B., ir atvirkščiai). Pagal 
UPų artikuliaciją, nuo kurios priklauso 
Priešakinio burnos rezonatoriaus didu- 
Mas, B. skirstomi į 1) nelūpinius, arba 
nelabialinius, B., kuriuos tariant lūpos 
Nesuapvalinamos ir neatkišamos į prie- 
L ir tuo būdu priešakinis rezonatorius 
Repadidinamas (liet a“ na“ e ne; 
TSS) „e“, „i, o„I), ir 2) lūpinius, arba 
abialinius, B., kuriuos tariant į priekį 
*štos suapvalintos lūpos padidina 
Priešakinį burnos rezonatorių (liet. „o“, 
TA „u“, „ū"). Pagal minkštojo gomu- 
10 artikuliaciją B. skirstomi į 1) gry- 
Nuosius B., kuriuos tariant minkšta- 


sis gomurys pakeliamas, praėjimas į no- 
sies ertmę uždaromas, iškvepiamas oras 
nukreipiamas į burnos ertmę (visi da- 
bartinės liet. kalbos B.), ir 2) nosinius, 
arba nazalinius, B., kuriuos tariant minkš- 
tasis gomurys daugiau ar mažiau nulei- 
džiamas, iškvepiamam orui praėjimas 
į nosies ertmę atidaromas, ir B. ištaria- 
mi su nosies rezonansu. Dabartinė lite- 
ratūrinė liet. kalba nosinių B. neturi (jie 
būdingi lenkų, prancūzų ir kt. kal- 
boms). Pagal laiko kiekį, reikalingą 
ištarti kuriam nors B., skiriami 1) ilgie- 
ji B. (liet. Has; eže i mio 052 Us) 
ir 2) trumpieji B. (liet. „a“, „e“, „e“, 
„L, „O“, „Uu“"). Ilgieji liet. kalbos bal- 
siai gali turėti tvirtapradę arba tvirta- 
galę priegaidę, o trumpieji — trumpinę 
(ž. Kirtis, Priegaidė). 

Lit.: R. Ekblom, Manuel phonėtigue de la 
langue lituanienne, Stockholm, 1922; J. Endze- 
lynas, Baltų kalbų garsai ir formos, V., 1957; 
V. Vaitkevičiūtė, Lietuvių literatūrinės kalbos 
balsinės ir dvibalsinės fonemos.—,,Lietuvių kal- 
botyros klausimai“, t. 4, V., 1960; V. Vaitkevi- 


čiūtė, Lietuvių kalbos balsių ir dvibalsių ilgu- 
mas, arba kiekybė.— Ten pat, t. 5, V., 1961. 


BALSIS — ežeras Vilniaus rj., 6 km į p. 
nuo Nemenčinės. Plotas 20 ha. Ežeras 
užima vieną rinos evorzinę daubą; il- 
gis 835 m, didž. plotis 380 m, Kranto 
linijos ilgis 2020 m. Per B. teka bevar- 
dis upelis. 


BALSYS Aleksas [g. 1919.X.14 Gargž- 
duose (Klaipėdos rj.)] — Didžiojo Tėvy- 
nės karo partizanas. Kilęs iš mažažemių 
valstiečių, darbininkas. Nuo 1936 pa- 
laikė ryšius su komjaunimo pogr. 
org-ja, platino atsišaukimus ir kitą neleg. 
lit-rą. Nuo 1940 LKJS narys. 1941 pr. 
mokėsi Kaune, kursuose prie LKP CK, 
paskui dirbo adm. darbą Kretingoje. 
D. Tėvynės karo pradžioje dirbo Gor- 
kio srityje. Nuo 1941.X mokėsi partiz. 
judėjimo m-loje Maskvoje. Priartėjus 
vokiečiams prie Maskvos, vykdė kovos 
užduotis priešo užnugaryje. Nuo 1942.X 
kovojo Raudonosios Armijos gvardiečių 
brigadoje, vėliau buvo paskirtas į spe- 
cialiąją kuopą. Nuo 1943.IX partiza- 
nų būrio „Žalgiris“, vėliau Kalinausko 
būrio ypatingojo skyriaus viršininkas. 
Nuo 1944 TSKP narys, 1944 dirbo LKP 
Žemaitijos pogr. k-te, buvo LLKJS Že- 
maitijos pogr. k-to sekretorius. Pokario 


BAL—BAL 157 


metais part. darbuotojas Klaipėdoje, 
Vilniuje. 1962 neakivaizdiniu būdu bai- 
gė Aukštąją partinę m-l4ą Maskvoje. 
Nuo 1962 Valst. įstaigų darbuotojų 
profs-gos respublikinio k-to pirmininkas. 


BALSYS Benediktas [g. 1908.IV.2 Rygo- 
je] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš darbininkų. Nuo 1922 darbinin- 
kas Mažeikių aps. Į LKJS įstojo 1924 
Komunistų partijos narys nuo 1925. 
1926 dalyvavo LKJS Šiaulių rj. konfe- 
rencijoje. 1927—28 dirbo rev. darbą 
Gruzdžiuose, Viekšniuose. 1928 LKP 
Šiaulių rj. konferencijos delegatas. 1931 
išrinktas LKP Mažeikių parajonio k-to 
nariu. Už rev. veiklą 1933 ištremtas 
į Onuškį (Trakų rj.). 1938 vėl suimtas 
ir išsiųstas į Dimitravo priverčiamojo 
darbo stovyklą. 1939 grižo į Mažei- 
kių aps. ir dirbo siuvyklose. 1940—41 
Vidaus reikalų liaudies komisariato Ma- 
žeikių aps. sk. viršininkas, D. Tėvynės 
karo metais kovojo Raudonosios Armi- 
jos 16 liet. divizijoje. Nuo 1944 dirba 
Viešosios tvarkos apsaugos m-jos siste- 
moje. 


BALSYS Eduardas [g. 1919.XII.20 Niko- 
lajeve (Ukrainos TSR)] — kompozitorius, 
pedagogas, Lietuvos TSR nusipelnęs 


meno veikėjas (1959), Lietuvos TSR liau- 
dies artistas (1965). 


1940—45 Kretin- 


Ka 


vatorijos  kompozi- (“ 
cijos klasę, 1953 — 
aspirantūrą  Lenin- 
grado Konservatori- 
joje. Nuo 1953 dėsto + 
Lietuvos TSR Kon- 
servatorijoje, nuo 
1959 kompozicijos 
katedros vedėjas, 
nuo 1960 docentas. 
Nuo 1954 Lietuvos 


TSR Kompozitorių s-gos valdybos atsa- 
kingasis sekretorius, nuo 1962 — pirmi- 
ninkas. Nuo 1963 Lietuvos TSR AT de- 
putatas. Savo kūryboje B. vysto klasi- 
kinės ir tarybinės muzikos tradicijas. 
Jam būdingas glaustas muzikinių minčių 


Eduardo Balsio gaidų autografas 


158 BAL—BAL 


dėstymas, jų vystymo logika, Išraiškos 
priemones B. pajungia muzikinės dra- 
maturgijos dėsniams. Muzikinė teminė 
medžiaga artima liaudies melodijoms; 
liaudies dainų intonacijos panaudojamos 
kūrybiškai. Harmonija savita, orkestras 
spalvingas. 

Kūriniai: baletas „Eglė žalčių karalienė" 
(1960, pagal S. Nėries atkurtą liaudies pasa- 


ką; Resp. premija, 1960); kantata ,„Giesmė 
mano žemei“ (1962, Just. Marcinkevičiaus 
tekstas); ,„Herojinė poema“ simf. orkestrui 


(1951); 2 koncertai smuikui su simf. orkestru 
(1954, 1958); styginis kvartetas (1952); estradi- 
nės muzikos kūriniai; instrumentinės pjesės, 
choro ir solo dainos (,„Dainelė apie tiltą“, 
„Jūreivių daina“, „„Taikos daina“, ,„Liepsnoki- 
te, širdys“ premijuotos S. Šimkaus premijo- 
mis); muzika dramos spektakliams (,,„Herkus 
Mantas“, 1957; „„Dvidešimtas pavasaris“, 1958; 
„„Makbetas“, 1963), filmams (,„Tiltas“, 1957; 
„Žydrasis horizontas“, 1958; ,,„Adomas nori 
būti žmogumi“, 1959; ,,„Gyvieii didvyriai“, 
1960; ,„Kanonada“, 1961); nauja M. Čiurlio- 
nio simf. poemos ,„Jūra“ redakcija, 


Leid.; Konųepr Ne 1 Ana CKpunku C Op- 
KecTpoM (IMaprurypa), M., 1958; KBapTreT coAB 
MHHOP ĄAM4 ĄByYX CKPHMOK, aAbTa H BHOAOHYEAM 
(Maprarypa), M., 1959; BrTopo4 KoHepT AM 
CKpHNKW C  OpKecrpoM  (MepenoxenKne Ana 
CKpHIKŲ M (bopTrenbaHo aBTOpa), M., 1959; 
BrTopo4 KOHŲepT ĄA4 CKpHNKM C OpKeCTpPOM 
(NapruTypa), M., 1960; CiouTa u3 GaneTa «3rae 
KopoAeBa y><ei» (IlapruTypa), A., 1962. 


Lit.: J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzi- 
ka, V., 1960; A. Kalinauskas, Eduardas Bal- 
sys.—, „Literatūros ir meno metraštis (1961)“, 
V., 1961. 


BATSIŲ KAITA, apotonija, abliautas,— 
giminiškų žodžių šaknies balsio, dvibal- 
sio arba mišriojo dvigarsio kitimas. 
B. k. gali būti kokybinė ir kiekybinė. 
Kokybine B. k. laikoma tos pačios kie- 
kybės, arba ilgumo, bet skirtingos ko- 
kybės B. k., pvz., „e“ trumpojo kaita su 
„a“ trumpuoju (iš ide. „o“): „nešti — 
našta“, arba „e“ ilgojo kaita su dvibal- 
siu „uo“ (iš ide. „0“): „sėsti — suodžiai". 
Kiekybine B. k. laikoma ilgojo balsio, 
dvibalsio arba mišriojo dvigarsio kaita 
su redukuotu jų variantu arba trumpojo 
balsio, dvibalsio ar dvigarsio kaita su 
pailgintu jų variantu, pvz, „ei“, „ie“ 
kaita su „i“ (redukuotu „ei“, „ie“ va- 
riantu): „skrieti — apskritas“, „driek- 
ti — padrikas“, arba „el“ kaita su „il“ 
(redukuotu „el“ variantu): „,skelti — 
skilti“, „kelti — kilti“, arba „e“ trum- 
pojo kaita su ilguoju „ė“: „nešti — nė- 
šiai“, „vežti — vėžės“ ir t. t. Kartais pa- 
kinta ir balsio kokybė, ir jo kiekybė. 
Pvz., žodžio „plečia“ šaknies balsis „e“ 
etimologiškai yra trumpas, tik po kir- 
čiu pailgėjęs; jis skiriasi nuo balsio „a“ 
žodyje „platus“ tik kokybe, bet nuo „o“ 
žodyje „plotis“ — ir kokybe, ir kieky- 
be. B. k. būdinga lietuvių, latvių, sen. 
graikų ir kt. indoeuropiečių kalboms. 
Liet. kalbos B. k. pagrindą sudaro labai 
senas balsynas ir dvibalsiai, 

Lit.: A. Leskien, Der Ablaut der Wurzelsil- 
ben im Litauischen, Lpz., 1884; J. Jablonskis, 
Šaknies balsiai ir priebalsiai.— Rinktiniai raš- 


tai, t. 1, V., 1957; J. Otrębski, Gramatyka ję- 
zyka litewskiego, t. 1, Warszawa, 1958. 


BALSIŲ MIŠKAS — miškas Radviliš- 
kio rj, 3 km į r. nuo Gudžiūnų gele- 
žinkelio stoties. Priklauso Radviliškio 


miškų ūkio Gudžiūnų girininkijai. Plo- 
tas 470 ha. Reljefas lyguminis, su lėkš- 
tais įdubimais. Dirvožemiai velėniniai 
jauriniai gliejiniai, priemoliniai, rečiau 
moliniai arba priesmėliniai. Beveik vi- 
sos augimvietės girių tipo. Beržų yra 
4595, eglių 2995, drebulių 1995, juod- 
alksnių 7Ūo. Be to, yra ąžuolų, uosių, 
baltalksnių. Vyrauja jaunuolynai ir vid. 
amžiaus medynai. Vid. amžius 43 me- 
tai, vid. bonitetas II, vid. skalsumas 0,7, 
vid. tūris 155 ktm/ha, vid. prieauga 
3,6 ktm/ha. Gausu stirnų, lapių, užklys- 
ta šernų, yra slankų, jerubių. Miškas 
eksploatacinis. 


BALSUPIAI — kaimas Kapsuko rj., Meš- 
kučių apyl, 9 km į v. nuo Kapsuko, 
4 km į p. nuo Kapsuko—Kybartų plen- 
to; kolūkio centras. 321 gyv. (1959). 
Per kaimą teka Rausvė ir jos deš. in- 
takas Balsė. P. v. pakraštyje yra Galu- 
balio pelkė, kurioje rasta mezolito lai- 
kotarpio dirbinių. Per kaimo vidurį 
eina Kapsuko— Keturvalakių kelias; prie 
jo kuriasi nauja kolūkio gyvenvietė. 
Pr. m-la (nuo 1910). 1827 kaime buvo 
409 gyventojai. 1935—36 balsupiečiai 
dalyvavo valstiečių streike. Hitlerininkai 
ir vietiniai burž. nacionalistai 1941 kai- 
me nužudė apylinkės tarybos pirm. 
P. Klimavičių, 1942 — valstietį J. Sta- 
niukyną. Burž. nacionalistai 1947 nužudė 
naujakurį S. Pilotą, J. Pranckevičių su 
žmona, J. Būdžių su žmona ir sūnumi. 


„BALŠAVIK“ („Banbmasik“—,,„Bolševi- 
kas“) — pogrindinis revoliucinis dar- 
bininkų ir valstiečių laikraštis (nuo 
1930.XII žurnalas), ėjęs 1924—36 Vil- 
niuje. Iš pradžių buvo spausdinamas ru- 
sų kalba, nuo 1929.IV (Nr. 29) — rusų 
ir baltarusių kalbomis, vėliau (nuo 1929, 
Nr. 41) —tik baltarusių kalba. Išeida- 
vo maždaug kas 2 mėnesiai, tačiau pa- 
sitaikydavo pertraukų (1932 visai neiš- 
ėjo). Leido V. Baltarusijos KP CK. Re- 
dagavo L. Rodzevičius (slap. A. Stalevi- 
čius). Bendradarbiavo daugelis V. Bal- 
tarusijos KP veikėjų. „B.“ rašė įvai- 
riais rev. judėjimo V. Baltarusijoje, 
V. Ukrainoje, Lenkijoje bei tarpt. rev. 
judėjimo klausimais, plačiai informavo 
apie BTSR ir TSRS gyvenimą, apie 
svarbiausius rev. kovos įvykius kapit. 
pasaulyje. Išėjo apie 50 nr. 


BALTABIRŽIO  PĖLKĖ — pelkė Ignali- 
nos rj, 21 km į š. v. nuo Ignalinos, 
9 km į p. v. nuo Salako, prie Baltabir- 
žio kaimo. Plotas 162 ha. Žemapelkė. 
Auga beržai, pušys, eglės, gluosniai. 
Durpių klodo didž. storis 4,5 m, vid. 
1,53 m; vid. susiskaidymas 3170, vid. 
peleningumas 1095. Š. v. pakraštyje po 
durpėmis yra ežerinių nuosėdų. 


BALTAI — indoeuropiečių tautos bei 
gentys (lietuviai, latviai, kuršiai, prū- 
sai ir kt.), kalbančios ar kalbėjusios bal- 
tų kalbomis. B. vardą (padarytą iš Bal- 
tijos), kaip terminą, 1845 pirmasis pa- 
vartojo G. Neselmanas; K. Jaunius su 
K. Būga baltus yra vadinę aisčiais. 
B. kalbiniu požiūriu skirstomi į rytinius 
(lietuviai, kuršiai, latviai) ir vakarinius 
(prūsai bei jotvingiai); kadangi pasta- 


rieji B. archeologiniu požiūriu yra af 
timi vakariniams lietuviams bei kur“ 
šiams, tai dėl to archeologai vakariniais 
B. vadina ne tik prūsus bei jotvingius: 
bet ir vakarinius lietuvius bei kuršius 
(tarp kurių visų, tiesa, esama ir tam tik- 
rų izoglosinių kalbos bendrybių). 
Seniausias žinias apie B. pateikia kal- 
botyros ir archeologijos mokslai. 
gentys susiformavo maždaug neolito 
pabaigoje ryšium su atitinkamu gen“ 
čių poslinkiu iš pietų, įvykusiu aplė 
II t-mečio pr. m. e. pradžią; yra duo“ 
menų, leidžiančių manyti, kad tuo Me“ 
tu B. ir bus išplitę Pabaltijyje iki DaU- 
guvos, visame Dnepro aukštupio ba“ 
seine, šiaurės rytuose bei šiaurėje pasie“ 
kę finus, pietų rytuose bei pietuose 
jau iš anksčiau ribojęsi atitinkamai SU 
iranėnais (skitais) ir slavais (gyvenuU“ 
siais anapus Pripetės), o pietų vakaruosė 
bent jau su Vislos žemupiu. Tai ma- 
tyti ir iš virvelinės keramikos, arba la! 
vinių kovos kirvių, kultūros, išplitusios 
II tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje: 
Šioji kultūra r. Pabaltijyje, susimaišiU- 
si su vietinėmis kultūromis, įgijo savi“ 
tų bruožų, išskiriančių ją iš didelio VII- 
velinės keramikos kultūros masyvo, pa“ 
plitusio Vidurio ir Rytų Europoje. Lie- 
tuvoje šioji kultūra daugiausia pažįsta“ 
ma iš laidojimo paminklų, mažiau iš £Y“ 
venviečių tyrinėjimų. Be virvelinės k€“ 
ramikos kultūrai būdingų radinių — 
puodų, puoštų virveliniu raštu, ir laiVI- 
nių kovos kirvių, r. Pabaltijyje, tarP 
Persantės upės vakaruose ir Dauguvos 
upės šiaurėje, randama vad. gyvatgal- 
vių kaplių. Rytinė jų paplitimo riba Nė“ 
ra galutinai išaiškinta. Šios kultūros Ne“ 
šėjai laikomi prabaltais. Tarp šių II 
vėlyvesniųjų kultūrų yra nenutrūksta“ 
mas ryšys. Žalvario amžiuje ši sritis 15“ 
siskyrė savitais pilkapiais su akmenų 
statiniais viduje ir griautiniais (sena“ 
jame žalvario amžiuje) kapais bei žal- 
variniais antkraštiniais r. Pabaltijo tipo 
kirviais. Tai neabejotinai senųjų B. Pa“ 
likimas. Pradedant žalvario amžiumi ! 
ypač ankstyvajame geležies amžiuje VIS 
labiau pradeda ryškėti vakariniai ir IY“ 
tiniai B., kurie skiriasi visa eile savitŲ 
materialinės. kultūros bruožų. Vakar!“ 
niams B. ir toliau būdingi savitos vidauš 
struktūros pilkapiai, o rytiniams — PF 
liakalniai. Ankstyvajame geležies am“ 
žiuje ypač gerai išryškėja piliakalnių 
grupė, paplitusi rytų Lietuvoje ir didė“ 
lėje Baltarusijos teritorijoje. Šiems pi 
liakalniams būdinga brūkšniuotoji Kė“ 
ramika. Dabar visi archeologai sutaria: 
kad šie piliakalniai yra rytinių B. paliki- 
mas. Pirmaisiais mūsų eros amžiais pra“ 
deda ryškėti atskiri B. genčių junginial 
Šiuo metu apčiuopiami vėliau rašyti“ 
niuose šaltiniuose minimi žemiai (samM“ 
bai), galindai, kuršiai, žemaičiai, aukš“ 
taičiai, žiemgaliai, latgaliai ir kiti juN“ 
giniai, kurie skiriasi ne tik kapų įreN“ 
gimu, bet ir juose randamu inventoriu“ 
mi. Prūsų gentims būdingi degintiniai 
kapai su urnomis bei savita keramika: 
lietuvių ir latvių gentims — griautiniai 
kapai plokštiniuose kapinynuose ir pil 
kapynuose su būdingais smeigtukų, ant 


kaklių ir kitų papuošalų tipais. Archeo- 
loginiai p. r. Latvijos bei r. Lietuvos 
Paminklai labai artimi rytinių B. kul- 
tūrai, Be pilkapių, šiai teritorijai ir 
toliau būdingi piliakalniai su brūkšniuo- 
taja keramika. Ši teritorija išsiskiria 
Ir tokiais radiniais, kaip siauraašmeniai 
Pentiniai kirviai, antsmilkiniai ir kt. 

„Rašytiniai ist. šaltiniai B. pirmąkart 
Mini I a. pab. (Tacito vadinamieji ais- 
Člai —,Aestiorum gentes“). IX a. skan- 
dinavų kronikose minimi kuršiai ir 
žiemgaliai (Cori, Semigalia); tada išky- 
a Ir prūsų vardas (vad. Bavarų geogra- 
0 „Bruzi“). Kitas B. gentis — jotvingius, 
letuvius, latvius (latgalius) — ist. šalti- 
Alai pradeda minėti tik nuo XI a. (rusų 
Nestoro metraštis, 1056—1119). Pirmą 
ISsamesnį vaizdą apie B. gentis ir jų 
Byvenimą ist. šaltiniai pateikė XIII a. 
Pradžioje. Pietų rytuose prūsai Galin- 
dos sritimi ribojosi su mozūrais (Ien- 
kais). Tarp prūsų ir lietuvių buvo jot- 
Vingių (sūduvių) kraštas, apėmęs dab. 

žhemunės pietinę dalį, siekęs Narevo 
aukštupio apylinkes. Iš š. prie prūsų ir 
Jotvingių bei iš r. prie jotvingių šliejosi 
lietuvių gyvenvietės, kurios XIII a. 
šlaurės vakaruose siekė kuršius, gyve- 
ūusius maždaug dabartinių žemaičių 

Ounininkų plote ir vakarų Kuržemėje. 
lauriniai lietuvių kaimynai buvo žiem- 
Baliai, sėliai ir latgaliai. Žiemgalių 
krašto būta į rytus nuo kuršių, maždaug 
lelupės baseine, Tukumo, Duobelės, 

Bauskės, iš dalies ir Šiaulių apylinkėse. 
Į rytus nuo žiemgalių iki Dauguvos, taip 
Pat Zarasų, Rokiškio, Utenos apylin- 
€Se yra gyvenę sėliai. Dauguvos deš. 
Pusėje, maždaug dab. Latgalėje, gyveno 
latgaliai, 
„Rytines tiek latgalių, tiek lietuvių, 
tiek ir prūsų bei jotvingių XIII a. ribas, 
t y. jų ribas su rusais (bei baltarusiais) 
Ir lenkais, nustatyti nelengva (nekalbant 
Jau apie tai, kad jos ir pačiame XIII a. 
kai kur keitėsi): mat, čia tos ribos ne 
Vienoje vietoje „nutrūkdavo“ ryšium su 
atitinkamais etniniais iškyšuliais bei et- 
ninėmis salomis tarp latgalių—lietuvių— 
Prūsų (bei jotvingių) ir rusų (bei balta- 
fusių) — lenkų žemių; be to, čia trūks- 
ta ir atitinkamų tyrinėjimų. 

I t-mečio pab. ir II t-mečio pr. iš se- 
nūjų B. genčių grupių ėmė formuotis 
atskiros tautybės: prūsų, jotvingių, lie- 
tuvių, latvių. Pirmųjų dviejų vystymąsi 
“ryžiuočių agresija nutraukė, Iš B. gen- 
Člų liko tik lietuvių ir latvių tautos. 

„ Baltistika, Baltų kalbos. 


Lit: X. Moopa, O ApesHe4 TeppHTopHA 
Eaccenen5na GaATHHCKHX IA6MEH, — «CoBeTCKaA 
„BXe0norna», 1958, Ne 2; K. Būga, Rinktiniai 
Ko i t. 3, V., 1961; B. Tonopos, O. Tpy6a- 
šo + AnHrBuCTHueCKMĖ  aHaAM3  THĄPOHHMOB 
a banero MoAnenposea, M., 1962; B. Mazki0- 
BP AunrBucTuyecKMe SaMeTKU K GaATHHCKOMY 
apa OTeHesy, — VII MexAyKapoAKHBIĖ KOHTpeCC 
A non orKYECKUX H 3THOrpabuųecKux Hayk, 


BALTAITIS Aleksas [g. 1918.X.12 Jelga- 
KSI — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
ilęs iš darbininkų. Nuo 1934 LKJS na- 
"Ys. Nuo 1935 Komunistų partijos narys. 
08 už rev. veiklą buvo kalinamas. 
940—41 Pramonės tresto stat. kontoros 
Viršininkas Kaune. D. Tėvynės karo 


metu pasitraukęs į TSRS gilumą, dirbo 
geležinkelio statybose. 1945—46 adm. 
ir part. darbuotojas Pagėgiuose. 1946—49 
Pagėgių aps. vykd. k-to pirmininkas. 
1949—51 mokėsi Rėsp. partinėje m-loje. 
1951—55 LKP Rietavo rj. k-to sekreto- 
rius. 1954—56 kandidatas į LKP CK na- 
rius. 1956—60 Panevėžio rj. vykd. k-to 
pirmininkas. Nuo 1960 pensininkas. 


BALTAJIS — ežeras Lazdijų rj, 2 km 
į p. nuo Lazdijų. Plotas 23 ha. Ežeras 
rininis, pailgas; ilgis 1000 m, didž. plo- 
tis 330 m. Įteka du bevardžiai upeliai, 
išteka vienas. Rytinėje B. pakrantėje 
įsikūrę Palazdijai. Ežeras skirtas mėgė- 
jiškai žūklei. 

BALTAJIS BILSAS — ežeras Lazdijų rj., 
2 km į p. nuo Leipalingio. Plotas 41 ha. 
Ežeras ištįsęs iš š. v. į p. I.; ilgis 2380 m, 
didž. plotis 300 m. Š. krantas lėkštas 
ir pelkėtas, kiti — aukšti. Įteka 2 be- 
vardžiai upeliai. Ežeras verslovinis. 


BALTAKARČIAI — kaimas Utenos rj., 
Sudeikių apyl, 9 km į š. nuo Utenos. 
65 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1954). Vok. 
faš. okupacijos metais B. gyventojai pa- 
dėjo taryb. partizanams. 


BALTAKIS Algimantas [g. 1930.11.15 
Strazdiškyje (Anykščių rj.)] — poetas. 
1937 su tėvais apsigyveno Kaune. Mo- 
kydamasis gimnazijoje, uždarbiavo. Nuo 
1952 spausdina ei- 
: lėraščius. 1953—54 
: Vilniaus jaunųjų ra- 
šytojų sekcijos pir- 
mininkas, redagavo 
almanachą „Jaunie- 
ji“ (7 ir 8 kn.). Dir- 
bo Lietuvos TSR Ra- 
' dijo k-te ir žrn. „Ta- 
B. rybinė moteris“ re- 
K Vigas ““. dakcijoje. 1954 bai- 
L L, gė Vilniaus un-tą. 
5 3 ! Nuo 1954 dirba žm. 
j „Pergalė“  redakci- 
joje. 1955 išleido pirmą eil. rink. „Lie- 
tučiui dulkiant“. Nuo 1957 TSKP narys. 
1958—62 vadovavo Lietuvos TSR Rašy- 
tojų s-gos poetų sekcijai, 1959 išrinktas 
Rašytojų s-gos v-bvs nariu, 1960 buvo 
v-bos sekretoriumi. Nuo 1964 „Pergalės“ 
redaktorius. 

Lyrikoje B. pavaizdavo jaunosios kar- 
tos, išaugusios Tarybų valdžios metais, 
dvasinį brendimą. Poemoje „Kelias 
aukštyn“ ir rinkinyje „Velnio tiltas“ 
(1957, rus. vert. 1960) atskleidė pokari- 
nėje klasių kovoje susiformavusio jau- 
nuolio vidinį pasaulį. B. poezijai būdin- 
ga autoanalizė, jausmo laisvumas ir na- 
tūralumas, švelnaus dainingo lyrizmo 
jungimas su šiurkštoku tonu, prozaiz- 
mais. Rinkinyje „Keturios stygos“ (1959) 
ir „Mažosiose poemose“ (1963) autoana- 
lizę ir lyrizmą stengėsi derinti su inte- 
lektualiniais apmąstymais, ėmė vartoti 
asociatyvinius vaizdus, baltąsias eiles 
ir verlibrą. Tačiau kai kuriuose B. 
„improvizaciniuose“ eilėraščiuose ir poe- 
moje „Pasaulio atradimas“ jaučiamas 
racionalistiškumas. 1965 išėjo B.. eilė- 
raščių rink. „Požeminės upės“. Rusų k. 
išleisti jo rink. „Pasikalbėjimas su 


BAL—BAL 159 


žeme“ („Razgovor s zemlioj“, 1958) ir 
„Didelis aukštis“ (,„Visokij potolok“, 
1965). B. išvertė į liet. kalbą A. Blo- 
ko kūrinių (A. Bloko „Poeziją“, 1960), 
periodikoje išspausdino lit. kritikos 
straipsnių, recenzijų. 


Lit.» A. Venclova, Laikas ir rašytojai, V. 
1958; P. Po necTBeHCKHH, Bcrpewa C 103TOM.— 
„AuTepaTypnaa raseTa“, 1959.VII.30; A. Radze- 
vičius, Laikas ir poetas.—,,Pergalė“, 1960, 
Nr. 4; J. Lankutis, Literatūra ir humanistiniai 
idealai, V., 1963. 


BALTAKIS, Baltakys, Gasparas [slap. 
V. B. Raitelis; 1888.III.1 Zabelynėje (Ku- 
piškio rj) — 19121 Čikagoje] — 
JAV lietuvių poetas. Nuo 1904 dirbo 
„Vilniaus žinių“ redakcijoje. Dalyvavo 
1905—07 revoliucijoje. Nuo 1907 dirbo 
Andrioniškio valsčiaus raštinėje, spaus- 
dino korespondencijas ir eilėraščius 
„Vilniaus žiniose“. Už rev. veiklą 1907 
caro valdžios 3 mėn. kalintas Ukmer- 
gėje. 1909 išvykęs į JAV, dirbo Čika- 
goje raidžių rinkėju, 1910—11 redagavo 
„Amerikos žinias“, bendradarbiavo JAV 
liet. periodikoje („Vienybėje lietuvnin- 
kų“, „Laisvojoje mintyje“, „Lietuvoje“, 
„Amerikos žiniose“). Dėl sunkių gyve- 
nimo sąlygų nusižudė. 

Lit.+ S. Jasilionis, Žodžiai iš širdies, V., 
1961 [p. 423—432]. 


BALTAKYS Juozas [g. 1920.XI.12 Dau- 
liūnuose (Rokiškio rj.)] — agronomas. 
1946 baigė Lietuvos Ž. ū. akademiją. 
1947—62 vyriausiasis agronomas Pasva- 
lio mašinų-traktorių stotyje, Pasvalio rj. 
ž. ū. inspekcijoje ir parodomajame ūky- 
je. Nuo 1962 Pasvalio rj. gamybinės 
Žž. ū. v-bos vyriausiasis agronomas. Daug 
prisidėjo prie ž. ū. augalų derlingumo 
pakėlimo rajone (1964 rajone pasiektas 
javų derlingumas buvo didžiausias viso- 
je respublikoje). 


BALTALKSNIS. Lietuvoje B. (Alnus 
incana) auga nuo seno; keletas jo formų 
yra introdukuotų. Užauga iki 20 m 
aukščio. Pradeda žydėti vidutiniškai 
III.5—IV.15; sėklos pradeda byrėti spa- 
lio— lapkričio mėn. Lapus pažeidžia mė- 
lynasis alksnio lapgraužis ir jo lervos, 
medienai kenkia parazitiniai grybai: 
kietoji pintis, geltonoji kempinė. Balt- 
alksnynai daugiausia paplitę Mūšos, Ne- 
munėlio, Nevėžio, Ventos ir Dubysos 
baseinų derlingiausiuose priesmėlio ir 
priemolio dirvožemiuose. Lietuvos pie- 
tuose B. beveik nėra. Auga grynais me- 
dynais arba mišriai su kt. medžiais, iš- 
skyrus pušį. Dažnai po plynųjų kirti- 
mų užima eglės, ąžuolo, uosio augim- 
vietes. Vyraujantieji baltalksnynų ti- 
pai Lietuvoje: kiškiakopūstiniai, garšvi- 
niai, mėlyniniai. Baltalksnynai užima 
95300 ha, arba 6,19 visų miškų. Jų 
vid. bonitetas I,8, vid. skalsumas 0,73, 
vid. tūris 42 ktm/ha, vid. prieauga 
3,5 ktm/ha. Mediena daugiausia varto- 
jama kurui, gontams, tarai. Sodinamas 
nederlinguose smėlynuose kartu su pu- 
šimi dirvožemiui pagerinti, t. p. su 
ąžuolu ir kt. vertingais medžiais kaip 
priedanga. 


160 BAL—BAL 
Dažnesnės introdukuotos. B. formos 
Lietuvoje — karpytalapis B. (A. incana 
var. accuminata) ir auksalapis B. (A. i 
f. aurea). Pasitaiko parkuose. 
Lit.: Lietuvos TSR miškai, V., 1962. 


BALTARAGIS Kazys [1899.VI.9 Meška- 
laukyje (Pasvalio rj.) — 1919.IV.10 Jo- 
niškėlyje] — 1918—19 proletarinės IeVO- 
LS Lietuvoje dalyvis. Kilęs iš vals- 
tiečių. 1915 persi- 
kėlė į Nižnij Novgo- 
rodą (dab. Gorkis), 
baigė realinę gim- 
naziją. 1917 įstojo 
į RSDDP(b). 1918 
vasarą grįžo į Lie- 


kėlio valsčiuje, bu- 
vo jos sekretoriumi, 
1918.XII susikūrusio 
valsčiaus rev, k-to 
sekretoriumi, organizavo taryb. miliciją. 
1919.I išrinktas Joniškėlio aps. rev. k-to, 
paėmusio valdžią į savo rankas, nariu, 
paskirtas karo komisaru. 1919.III.22 
kontrrevoliucionieriams užėmus Joniškė- 
lį, pasitraukė į Pasvalį. Grįžęs pateko 
į burž. nacionalistų rankas ir buvo nu- 
žudytas. Iš laiškų, rašytų kalėjime, ma- 
tyti, kad mirtį sutiko drąsiai, giliai tikė- 
damas komunizmo pergale, 


BALTARAIŠTININKAI — vadinamojo 
Lietuvių aktyvistų fronto. (LAF) II pa- 
saulinio karo metais suorganizuoti bur- 
žuazinių nacionalistų ginkluotų būrių 
dalyviai, nešioję ant rankovių baltus 
raiščius su TDA („Tautinė darbo apsau- 
ga") raidėmis arba be jų. Gyventojai 
juos vadino įv. niekinamais vardais. Dar 
1941.III Berlyne LAF ir hitlerininkų ka- 
rinė žvalgyba bei gestapas susitarė, kad, 
hitlerinei armijai veržiantis į Tarybų 
Lietuvą, burž. nacionalistų ginkluotų 
būrių dalyviai, kaip hitlerininkų pa- 
galbininkai, nešios baltus raiščius su 
TDA raidėmis. Burž. nacionalistų many- 
mu, TDA turėjo sudaryti karinius da- 
linius, panašius į hitlerininkų SA ir SS. 
Dar iki karo kai kurie LAF nariai Ber- 
lyne pasirašė pasižadėjimus, jog jie sto- 
ja į TDA. LAF direktyvą, kad jų gink- 
luoti būriai turi vadintis TDA, gavo ne 
visi burž. nacionalistai. Todėl karo pra- 
džioje jie save vadino „aktyvistais“, 
„partizanais“, „apsaugos būriais“, „pa- 
galbine policija“, ir tik nedidelė jų da- 
lis — TDA būriais, bet visi nešiojo bal- 
tus raiščius ant rankovių ir, gestapinin- 
kų vadovaujami, masiškai žudė pirmo- 
mis hitlerinės okupacijos dienomis taryb. 
aktyvistus, naujakurius bei socialistinei 
santvarkai pritariančius žmones, grobė 
jų turtą. Hitlerininkų palieptas, LAF 
„laikinosios vyriausybės“ karo ministras 
S. Raštikis 1941.VII.26 įsakymu nugink- 
lavo B., nes iš jų buvo formuojami hit- 
lerininkų policijos batalionai. Pirmasis 
TDA bei policijos batalionas, K. Šim- 
kaus vadovaujamas, masiškai žudė žmo- 


nes Kaune, VII, IX fortuose bei Micke- 
vičiaus slėnyje, iš to bataliono sudary- 
tas spec. būrys važinėjo po Lietuvą vyk- 
dyti masinių egzekucijų. Iš B. burž. 
nacionalistai suformavo tiems patiems 
tikslams ir daugiau policijos batalionų. 


BALTARŪSIJOS PROLETARINIŲ RAŠY- 
TOJŲ ASOCIACIJOS LIETŪVIŲ SĖKCI- 
JA — lietuvių proletarinių rašytojų or- 
ganizacija Tarybų Baltarusijoje, įsikūru- 
si 1927—28. Jai priklausė rašytojai, lit. 
kritikai ir žurnalistai: A. Niedvaras-Bu- 
čiukas, V. Serbenta, S. Matulaitis, A. Da- 
bulevičius, A. Merkytė, L. Žaldaris, 
V. Skardžius, P. Vilūnas, V. Kopka, 
F. Vaišnoras, B. Pauliukevičius ir kt. 
Sekcijos nariai rengė lit. vakarus Mins- 
ke ir kitur, bendradarbiavo su baltaru- 
sių taryb. rašytojais, palaikė glaudžius 
ryšius su Maskvos lietuvių prol. rašy- 
tojais. Savo raštus spausdino daugiausia 
laikraštyje „Raudonasis artojas“. Ofi- 
cialiai sekcija nustojo gyvavusi 1932, 
paskelbus VKP(b) CK nutarimą dėl vie- 
ningos Tarybinių rašytojų s-gos įkūrimo. 
Iš sekcijos narių į s-gą 1934 buvo 
priimti A. Dabulevičius, A. Merkytė, 
B. Pauliukevičius ir F. Vaišnoras. Kiti 
sekcijai priklausę literatai toliau telkėsi 
apie „Raudonąjį artoją“. Organizuota 
liet. prol. rašytojų veikla BTSR nutrūko 
1937, kai asmenybės kulto sąlygomis 
buvo neteisėtai represuota daugelis ra- 
šytojų ir uždarytas „Raudonasis artojas“. 


BALTARŪSIŲ KALBA — indoeuropiečių 
kalba, priklausanti rytų slavų kalbų gru- 
pei. Susiformavo XIII-XV a. Kancelia- 
rinis sen. B. k. variantas XIV— XVII a. 
buvo vartojamas Lietuvos Did. Kun-stėje 
kaip valstybės raštų kalba. Nors toji 
kalba pagal savo fonetines, morfologines 
ir kt. ypatybes yra baltarusiška, Lietu- 
voje ir Baltarusijoje ji buvo vadinama 
rusų kalba. Ja buvo rašomi oficialūs 
dokumentai Lietuvos did. kun-ščių kan- 
celiarijoje, vedamos teismų bylos visoje 
kun-stėje. Ja parašyti Kazimiero teisy- 
nas (1468), Lietuvos Statutas (1529, 1566 
ir 1588), Lietuvos metraščiai (XIV— 
XVII a.). Iki mūsų dienų išliko daug ta 
kalba rašytų dokumentų ir teismo bylų. 
Daugumas jų saugoma Lietuvos TSR, 
Maskvos, Leningrado, Lenkijos ir kt. 
archyvuose bei bibliotekose. Vilniaus 
un-to bibliotekoje saugomų sen. B. k. 
tekstų (apie 120 000 lapų) didelę dalį 
sudaro įvairios XVI-XVII a. Lietuvos 
teismų knygos (Kauno žemės teismo, 
Upytės pilies bei žemės teismo, Žemai- 
čių pilies bei žemės teismo, Trakų pa- 
vieto teismo bylos ir kt.). Tuose teks- 
tuose pasitaiko ir liet. žodžių, kurių ke- 
lias dešimtis išrašė ir 1904 išspausdino 
rusų filologas J. Karskis. K. Jablonskis 
1941 paskelbė 300 liet. žodžių, suran- 
kiotų iš įvairių XV-—XVIII a. baltr. 
ir lenk. tekstų. Kai kurie liet. žodžiai 
buvo vartojami ir Baltarusijoje rašytuo- 
se oficialiuose dokumentuose („diak- 
lo“ — duoklė, „sviron“ — svirnas, „dir- 
van" — dirvonas ir kt.). Minėtuose teks- 
tuose yra daugiau liet. žodžių. Liet. tik- 
riniai vardai (patronimikos, toponimi- 
kos, hidronimikos ir kt.), užtinkami se- 


nuosiuose baltr. tekstuose, duoda daug 
vertingos medžiagos kalbininkams, Bal- 
tarusijos, Lenkijos ir Lietuvos ist. sal- 
tykių tyrinėtojams. 

Lietuvoje buvo išspausdintos ir pir- 
mosios baltr. kalba parašytos knygos. 
Vilniuje P. Skorina 1525 išspausdi- 
no pirmąją TSRS teritorijoje knyga 
„Apostol“, 1575—1625 veikė Mamoničių 
spaustuvė, kurioje išspausdintas „Tri- 
bunolas" (1585), Lietuvos Statutas (1588) 
ir kt. knygos. 1611—46 rusų bei baltaru- 
sių kalba daugiau kaip 20 knygų išleis- 
ta Vievyje. XIX a. pab. ir XX a. pr. 
Vilnius, kaip didelis kultūros židinys, 
turėjo daug įtakos dab. literatūrinės 
B. k. formavimuisi. Čia buvo leidžiamas 
pirmasis baltr. savaitraštis „Naša dolia 
(„Mūsų dalia“, 1906), „Naša niva 
(„Mūsų dirva“, 1906—15) ir kt. 

Lit: H. Hocosnų, Cnosapb GeAopyccKOroO 
Hapeuwna, CIl6, 1870; H. Fop6auesckuū, CA0- 
Bapb ĄpeBHero aKTOBOrOo A35iKa CeBepo-3araA“ 
Horo Kpaa, Buabna, 1874; K. Būga, Die li- 
tauisch-weissrussischen Beziehungen und ihr 
Alter.—,,Zeitschrift fūr slavische Philologie“: 
Bd. 1, Lpz., 1925; P. Skardžius, Die slavischen 
Lehnworter im Altlitauischen, K., 1931; 
Ch. Stang, Die westrussische Kanzleisprache 
des Grossfūrstentums Litauen, Oslo, 1935; 
K. Jablonskis, Die offizielle Urkundensprache 
des litauischen Grossfūrstentums als kulturgė- 
schichtliche Guelle.—, „Pirma Baltijas vėsturniekU 
konference“, Riga, 1938; H. Turska, O powsta- 
niu polskich obszar6ėw językowych na Wi- 
leūszczyžnie, Wilno, 1939; Ch. Stang, Die alt- 
russische Urkundensprache der Stadt Polozk, 
Oslo, 1939; K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai 5€- 
nosios Lietuvos raštinių kalboje, d. 1, K., 1941; 
K. Būga, Apie lietuvių asmens vardus.“ Rink- 
tiniai raštai, t. 1, 1958; A. AnTonoBuų, BoN- 
pochr (boKeTHKŲ GeAO0pyccKOoro akKTOBOrOo A3bI“ 
ka XVI B. — „VVU mokslo darbai“, t. 30, 
V., 1960; JI. Ilakyu, Ticropia Genapyckaž 
AiTapaTypHaki MOBBI, Minck, 1963, 


BALTARŪSIŲ LITERATŪRA (ryšiai su 
liet. lit-ra). XIX a. pirmojoje pusėje 
lenkų kalba Vilniuje ėjusieji lit. al- 
manachai „Bojanas“, „„Rubonas", „Biru- 
ta“, „Linksmynė“, „Literatūros metraš- 
tis" ir kt. greta lenkų kalba rašytų kūri- 
nių spausdino baltr. liaudies dainas ir 
baltr. autorių kūrybą. Baltarusiškai rašė 
ir Vilniaus lenkų poetas L. Kondrato- 
vičius (V. Sirokomlė), kurio įtakoje iš- 
augo žymiausias to laikotarpio balt. 
poetas ir dramaturgas V. Duninas-Mar- 
cinkevičius (1807—84). Pastarasis sU- 
kūrė libretą operai „Sielanka“ (1845), 
kuriai muziką parašė Vilniuje gyvenęs 
komp. S. Moniuška (1819—72). Baltr. 
publicistika pradėjo vystytis baudžiavos 
panaikinimo išvakarėse. Jos pradinin- 
kas buvo vienas 1863 sukilimo vadų 
K. Kalinauskas (1838—64), redagavęs 
pirmąjį polit. baltr. laikraštį ,„MužiC- 
kaja prauda“ („Mužikų tiesa“, 1862), 
kuris buvo platinamas ir Lietuvoje. Ka- 
linausko idėjų laikėsi žymiausias XIX a. 
baltr. lit-ros kritinio realizmo atstovas 
poetas P. Boguševičius (1840—1900). 
Nuslopinus sukilimą, Vilniaus general- 
gubernatoriaus potvarkiu buvo uždraus- 
ta spauda baltr. kalba. Boguševičius 5a- 
vo kūryboje propagavo socialinio If 
nacionalinio išsivadavimo idėjas, ragi- 
no kovoti prieš pavergėjus. 1894 jis 
išleido publicistinę brošiūrą apie Kražių 
skerdynes, kurioje supažindino baltr. 
liaudį su liet. liaudies kova už savo tei- 


Ses. Boguševičiaus poezijos poveikyje 
Išaugo poetas J. Lučina (1851—97) ir 
Poetas A. Gurinovičius (1869—94), pa- 
Slžymėjęs marksistinės lit-ros platinimu 
Vilniuje, Baltr. lit-ros pakilimas pasi- 
Ieiškė 1905—07 revoliucijos išvakarėse. 
Rev. poetė A. Paškevič-Čiotka (1876— 
1916) savo kovingus eilėraščius kaip 
agit. lapelius platino Vilniaus gatvėse. 
ilniuje ėjo baltr. laikraščiai „Naša 
dolia“ („Mūsų dalia“, 1906) ir „Naša 
va“ („Mūsų dirva“, 1906—15), ku- 
"uose aktyviai bendradarbiavo vėliau 
Pagarsėję baltr. poetai J. Kupala (1882— 
1942) ir J. Kolasas (1882—1956). „Na- 
Sa niva" skiltyse pasirodė pirmieji 
Z. Biadulios (1886—1941) kūriniai. Šio 
laikraščio leidėjo V. Lastausko (1882— 
1945) ir jo žmonos liet. rašytojos M. Las- 
tauskienės (Lazdynų Pelėdos) bute rink- 
davosi baltr. ir liet. literatai (J. Kupala, 
L. Gira, G. Landsbergis-Žemkalnis ir kt.). 
A. Jakštas 1912—14 išvertė į liet. kalbą 
elis J. Kupalos eilėraščius. Su „Naša 
Niva“ susijęs ir poetas M. Bogdano- 
Vičius (1891—1917). Jo eil. rinkinys 
„Vianok“ („Vainikas“, 1913) buvo iš- 
leistas Vilniuje. Liet. skaitytojus su 
baltr. lit-ra pirmasis supažindino L. Gi- 
Ta, 1910 „Viltyje“ paskelbęs str. „Iš bal- 
tarusių literatūros“, kuriame iškėlė ne- 
seniai tepradėjusį reikštis poetą J. Ku- 
Palą. Tuo metu užsimezgė lietuvių 
ir baltarusių bendradarbiavimas teatro 
Sityje. Vilniuje buvo madingi vad. 
tarptautiniai vakarai. Juose dalyvau- 
avo baltr. ir liet. teatro mėgėjai. Čia 
Veikė baltr. teatro pradininko I. Buinic- 
kio (1861—1917) trupė, 1913 pastačiusi 

Kupalos komediją „Paulinka“, 

1919, Lietuvoje ir Baltarusijoje įkūrus 
arybų valdžią, dar labiau išsiplėtė bal- 
arusių-lietuvių bendradarbiavimas teat- 
TO srityje, stiprėjo lit. ryšiai. Bendro- 

mis jėgomis buvo išleistas vienkartinis 
€idinys „Raudonosios Armijos diena“ 
(1919). Nuslopinus Tarybų valdžią Lie- 
tuvoje, baltarusių ir lietuvių lit. bendra- 
arbiavimas reiškėsi Minske. Proletari- 
Niai liet. rašytojai 1927—32 buvo sukū- 
TĘ savo nacionalinę sekciją prie Balta- 
Iusijos proletarinių rašytojų asociacijos. 
„nske leistas laikr. „Raudonasis arto- 
Jas" 1932—36 išspausdino A. Aleksand- 
TOvičiaus, P. Brovkos, P. Glebkos, J. Ku- 
Palos, J, Kolaso ir kt. baltr. poetų kūri- 
Kal vertimų bei straipsnių apie juos. 
„ltarusijos valst. leidyklos nac. sek- 
Orius 1935 išleido F. Sodainio (F. Vaiš- 
Noro) išverstą į liet. kalbą J. Kupalos 
0emą „Ant Oresos upės“. 

„Draugiški lit. ryšiai tarp baltarusių ir 
letuvių pažangiųjų rašytojų buvo užsi- 
Mezge ir Lenkijos okupuotame Vilniu- 
„Dailės ir lit-ros vienkartiniame 
Sidinyje „Piūvis“ 1938 išspausdintas 
Pluoštas M. Tanko (g. 1912), M. Ma- 
105 (g. 1902), M. Vasilioko (1905—60) 
T kt. baltr. poetų eilėraščių, kuriuos 
E Jiet, kalbą išvertė J. Kėkštas, O. Mi- 
Ii Alb. Žukauskas Vilniuje 1935— 
1 39 „ęlusio baltr. lit-ros žurnalo „„Ka- 
S („Varpos“) 1938 Nr. 2 buvo pa- 
iš Irtas pažangiajai liet. lit-rai. Čia buvo 
ŠSPausdinta ištrauka iš P. Cvirkos roma- 


U MLTE, tomas 1 


no „Žemė maitintoja“ ir pluoštas K. Bo- 
rutos, O. Miciūtės, A. Miškinio, J. Kėkš- 
to, Alb. Žukausko ir kt. liet. autorių kū- 
rinių. Daug kūrinių išvertė M. Tankas, 
dirbęs Vilniuje kom. pogrindyje. 
Naujas baltr. ir liet. lit-rų bendradar- 
biavimo etapas prasidėjo 1940. Tų metų 
rudenį J. Kupalos lit. veiklos 35-jų me- 
tinių minėjime Minske dalyvavo liet. 
rašytojai P. Cvirka ir A. Venclova. 
Lankymosi įspūdžius aprašė P. Cvirka 
str. „Jankos Kupalos jubiliejuje“ (Raš- 
tai, t. 10, 1952). 1941 gegužės mėn. 
Vilniuje ir Kaune viešėjo baltr. rašyto- 
jai J. Kupala, J. Kolasas, M. Tankas, 
A. Kučaras. Antrą kartą J. Kupala ap- 
silankė Kaune D. Tėvynės karo išvaka- 
rėse. Lit. vakaruose svečiai skaitė savo 
kūrinius, papasakojo apie taryb. baltr. 
lit-ros laimėjimus. „Tiesoje“ ir „Tarybų 
Lietuvoje“ buvo išspausdinta J. Kupalos 
eilėraščių vertimų. D. Tėvynės karo me- 
tu liet. ir baltr. rašytojai artimai drau- 
gavo. Pasibaigus D. Tėvynės karui, už- 
simezgė dar glaudesni baltr. ir liet. ra- 
šytojų tarpusavio ryšiai, pasireiškę ne 
tik organizaciniais kontaktais, bet ir 
abiejų broliškųjų tautų lit-ros populiari- 
nimu. Liet. kalba buvo išleista „Baltaru- 
sių prozos antologija“ (1949), supažin- 
dinanti su 21 rašytojo (Z. Biadulios, 
J. Brilio, T. Chadkevičiaus, K. Čiorno, 
I. Gramovičiaus, I. Gurskio, M. Klimko- 
vičiaus, A. Kulakovskio, M. Linkovo, 
J. Mavro, I. Meležio, P. Pestrako, I. Ša- 
miakino ir kt.) kūrybos pavyzdžiais. Ne- 
maža baltr. prozos ir poezijos vertimų 
išspausdinta liet. period. spaudoje. 1952 
buvo išleista antologija „Iš baltarusių 
poezijos“, kurioje pateikta 32 poetų kū- 
rybos pavyzdžių: E. Ognecvet, A. Ast- 
reikos, A. Bačilos, A. Bialevičiaus, 
P. Brovkos, M. Kalačinskio, K. Kirijen- 
kos, A. Kulešovo, M. Lužanino, P. Pan- 
čenkos ir kt. Atskirais leidiniais išleis- 
ta taryb. baltr. rašytojo J. Brilio (g. 1917) 
apysaka „Zabolotėje švinta“ (1955, ver- 
tė J. Kubilius) ir Baltarusijos liaudies 
poeto J. Kupalos eilėraščių, poemų ir 
pjesių rink. „Ne ragelis dejuoja“ (1957, 
v. K. Kubilinskas, E. Mieželaitis, 
A. Venclova, Alb. Žukauskas ir kt.). 
1958 gegužės mėn. Baltarusijoje buvo 
surengta liet. lit-ros savaitė, Jos proga 
dar labiau pagyvėjo abiejų broliškųjų 
respublikų kultūrinis bendradarbiavimas, 
išsiplėtė abipusis grož. lit-ros kūrinių 
vertimas ir populiarinimas. Baltarusijos 
laikraščiai ir žurnalai išspausdino daug 
straipsnių apie liet. taryb. lit-rą. Buvo 
išleistas baltr. kalba liet. poetų eil. rink. 
„Draugų balsai“ (1958) ir E. Mieželaičio 
„Broliška poema“ (1958, v. A. Veliugi- 
nas, M. Kalačinskis). Tų pačių metų 
rugsėjo mėn. Lietuvoje įvyko baltr. 
lit-ros savaitė, dalyvaujant baltr. rašy- 
tojams. Baltr. lit-ros savaitės proga liet. 
kalba išėjo baltr. poezijos antologija 
„Atplaukia Nemunu daina“ (1958), ku- 
rioje pateikta 48 poetų (A. Aleksandro- 
vičiaus, A. Astapenkos, K. Builos, N. Gi- 
levičiaus, R. Niachajaus, P. Prichodzkos, 
A. Rusako, A. Volskio, A. Zvonako 
ir kt.) kūrybos pavyzdžių. Išėjo I. Ša- 
miakino rom. ,„Versmės“ (1958, v. S. Sa- 


BAL—BAL 161 


bonis). Baltr. ir liet. period. spaudoje iš- 
spausdinta nemaža baltr. ir liet. lit-ros 
kūrinių vertimų. Liet. kalba išleistas 
P. Brovkos romanas tautų draugystės te- 
matika „Kai susilieja upės“ (1959, v. 
P. Simonaitis), M. Tanko eil. rink. „„Žai- 
bo pėdsakas“ (1961, A. Venclovos įžan- 
ginis straipsnis). Į baltr. kalbą iš- 
versta: K. Donelaičio „Metai“ (1961, v. 
A. Zarickis), A. Venclovos „Gimimo 
diena“ (1961, v. S. Dziargajus, M. Ta- 
turas), J. Baltušio „Parduotos vasaros“ 
(1961, v. O. Glovackaja, A. Astreika) 
ir kt. Baltr. ir liet. lit-ros savaitės pa- 
kaitomis surengtos abiejose respublikose 
1962—63. Išleistas J. Kolaso eil. rink. 
„Oi jūs, godos, godos...“ (1962). Liet. 
kalba išėjo J. Brilio apsakymų rinkinys 
vaikams „Žalioji mokykla“ (1963, v. 
A. Uzdila) ir meno saviveiklai skirtas 
baltr. rašytojų kūrinių rink. „„Draugys- 
tė“ (1963), V. Bikovo apys. „Trečioji 
raketa“ (1964, v. J. Aputis), A. Jakimo- 
vičiaus parengtas baltr. liaudies pasakų 
rink. „Lapė vilką teisia“ (1965, v. P. Že- 
maitytė,, M. Gareckio (1893—1939) 
rom. „Vilniaus komunarai“ (1965, v. Alb. 
Žukauskas), vaizduojąs kovą dėl Tary- 
bų valdžios 1918—19 Vilniuje. Apie 
baltr. rašytojus J. Kupalą, J. Kolasą, 
K. Krapivą rašė A. Venclova (kn. „Lai- 
kas ir rašytojai“, 1958). P. Brovka patei- 
kė atsiminimų apie P. Cvirką (,„Pergalė“, 
1952, Nr. 5). K. Korsakas nagrinėja baltr. 
rašytojų ryšius su Lietuva ir liet. moty- 
vus jų kūryboje (pranešimai Baltarusijos 
MA sesijose: 1952— apie J. Kupalą, 
1962 — apie J. Kolasą ir kt.). Baltr. ir 
liet. lit. ryšiai tolydžio stiprėja ir ple- 
čiasi. : 

BALTARŪSIŲ REVOLIŪCINĖ ORGANI- 
ZACIJA — organizacija, susikūrusi 1922 
pavasarį Vakarų Baltarusijoje, suskilus 
eserų partijai. Jos centras buvo Vilniu- 
je. Org-ja jungė 300 narių iš inteligen- 
tijos ir valstiečių tarpo, kovojo prieš 
okup. režimą V. Baltarusijoje ir pripa- 
žino Tarybų Baltarusiją. Savo konferen- 
cijoje Vilniuje, dalyvaujant V. Baltaru- 
sijos KP (VBKP) CK atstovams, org-ja 
1923.XII vieningai nutarė prisijungti 
prie VBKP, 


BALTARŪSIŲ VALSTIEČIŲ IR DARBI- 
NINKŲ ATSTOVŲ KLŪBAS — darbo 
žmonių legali revoliucinė-demokratinė ir 
nacionalinio išsivadavimo judėjimo or- 
ganizacija, veikusi Vakarų Baltarusijoje 
ir Vilniaus krašte 1927—30. Renkant 
Lenkijos seimą, Naugarduko apygardo- 
je 1928.III išrinkti 3 tos org-jos atsto- 
vai, vėliau prie šios org-jos prisidėjo 
dar 2 seimo atstovai. Lenkijos seime su- 
darytas „Zmahanijos“ klubas netrukus 
pasivadino Baltarusių valstiečių ir dar- 
bininkų atstovų klubų, tuo pabrėžda- 
mas, jog jis yra „Hramados“ tradieijų 
tęsėjas. Klubo Centro Sekretoriatas buvo 
Vilniuje, o apskrityse — vietos sekreto- 
riatai. Klubas kovojo už „Hramados“ 
keltų reikalavimų įvykdymą, rengė mi- 
tingus, demonstracijas, susirinkimus, 


162 BAL—BAL 


kovojo prieš burž. nacionalistus, leido 
biuletenį, kuriame spausdino savo atsto- 
vų pasakytas seime kalbas ir padarytas 
interpeliacijas. 1930.I buvo suimti va- 
dovaujantieji klubo darbuotojai ir užda- 
ryti vietos sekretoriatai. 1931.I Vilniaus 
apyg. teismas klubo byloje nuteisė sei- 
mo buv. atstovus po 8 metus kalėti. 


BALTAS — 1. Ežeras Švenčionių rj., 
5 km į r. nuo Labanoro. Plotas 51 ha. 
Ežeras rininis, ištįsęs iš v. į Ir.; ilgis 
2820 m, didž. plotis 280 m. Kranto lini- 
jos ilgis 6240 m. Krantai lėkšti, drėgni, 
apaugę mišku. Iš p. v. dalies išteka 
bevardis upelis (Žeimenos baseino). Eže- 
ras verslovinis. 

2. Ežeras Zarasų rj., 3 km į š. r. nuo 
Zarasų. Plotas 25 ha. Ežeras ištįsęs iš š. 
i p; ilgis 850 m, didž. plotis 400 m, 
kranto linijos ilgis 2 km. Vakarinis 
krantas aukštas, apaugęs miškų; kiti 
krantai žemi, vietomis pelkėti. Įteka 
2 bevardžiai upeliai. Ežero v. pakrantė- 
je įsikūrę Liaudiškiai, r.— Laukesa. Eže- 
ras skirtas mėgėjiškai žūklei. 

3. Ežeras Vilniaus rj., 5 km į v. nuo 

Pabradės. Plotas 15 ha. Ežeras ištįsęs iš 
š. v. į D. T; ilgis 950 m, didž. plotis 
250 m. Š. ir r. krantai aukšti, v.— lėkš- 
tesnis; visi apaugę mišku. Ežeras verslo- 
vinis. 
BALTASIAI — ežeras Ignalinos rj., 
8 km į š. r. nuo Dūkšto, prie Vil- 
niaus—Daugpilio geležinkelio. Plotas 
18 ha. Ežeras nenutekamas. Ilgis 680 m, 
didž. plotis 410 m. Krantai aukšti, ap- 
augę mišku. 


„BALTASIS ERELIS“ — neperiodinis 
laikraštis. Išėjo 3 nr. (1897, 1911 ir 
1912). Leidėjas ir redaktorius — knygne- 
šys J. Bielinis. 


„BALTASIS ŽIRGAS“— slapta kontrre- 
voliucinė profašistinė krikščionių de- 
mokratų partijos organizacija, veikusi 
1922—26 buržuazinėje Lietuvoje. Jos 
veikla plačiau nebuvo išvystyta. „B. Žž." 
nustelbė 1927 įkurta fašistinė „Geleži- 
nio vilko“ org-ja. 

Lit.: A. Bulota, Nuo baltojo žirgo ligi svas- 

tikos, V., 1962. 
BALTAS KAUKNORIS — 1. Ežeras Laz- 
dijų rj, 11 km į p. v. nuo Veisiejų. 
Plotas 19,5 ha, ilgis 600 m, didž. plotis 
400 m. Ežero š. ir r. krantai miškingi. 
Iš B. K. į Duobelio ež. teka upelis. Eže- 
ras verslovinis. 

2. Ežeras Lazdijų rj., 8 km į v. nuo 
Veisiejų. Plotas 19 ha, ilgis 700 m, didž. 
plotis 300 m. Ežero š. v. ir p. krantai 
pelkėti. Iš ežero š. dalies į Zapsio ež. 
teka upelis. Ežeras verslovinis. 


BALTEĖLĖ — ežeras Utenos rj, 14 km 
i š. v. nuo Ignalinos. Plotas 10 ha. Eže- 
ras ištisęs iš š. v. į p. r; ilgis 580 m, 
didž. plotis 250 m, Ežeras verslovinis; 
žuvies 1961 sugauta 23,6 kg/ha. 


BALTELIS — ežeras Molėtų rj., 11 km 
į v. nuo Labanoro, 3 km į š. nuo Stir- 
nių ežero. Plotas 15 ha, didž. gylis 7 m. 


Ežeras ištįsęs iš š. į p.; ilgis 760 m, 
didž. plotis 260 m. Krantai aukšti, v., 
š. ir š. r. krantai miškingi. Š. r. pakran- 
tėje įsikūrusi Pabaltė. Ežeras verslovi- 
nis. Yra vėžių. 


BALTEŽERIS, Kuršų ežeras, — ežeras 
Telšių rj., 10 km į š. nuo Varnių. Plo- 
tas 23 ha. Ilgis 680 m, didž. plotis 
440 m. Krantai žemi, pelkėti. Š. pakran- 
tėje įsikūrę Kuršai. Ežeras verslovinis. 


„BALTICA"-— tarptautinis tęstinis leidi- 
nys-metraštis, skirtas Baltijos jūros kvar- 
tero geologijos ir paleogeografijos, 
krantų dinamikos ir morfologijos, jūrų 
geologijos ir neotektonikos klausimams. 
Leidžia Lietuvos TSR MA Geografijos 
skyrius ir Tarybinė INGUA (Tarptau- 
tinė kvartero periodo tyrimo asociacija) 
sekcija. Leidžiamas Vilniuje. Straipsniai 
rusų, anglų, vokiečių, prancūzų kalbo- 
mis. Iki 1965 išėjo du tomai. 


„BALTICOSLAVICA“  — buržuazinis 
mokslo metraštis lenkų kalba, ėjęs 
1933—38 Vilniuje. Leido R. Europos 
mokslinio tyrimo in-tas. Išspausdino ne- 
maža medžiagos liet. kultūros klausi- 
mais, kurie nušviesti lenkiškuoju na- 
cionalistiniu požiūriu. Išėjo 3 t. 

BALTIEJI LAKAJAI — ežeras Molėtų rį., 
8 km į r. nuo Molėtų. Plotas 701 ha, 
didž. gylis 45 m, vid. gylis 13,6 m. Eže- 
ras rininės kilmės, ištįsęs iš v. į r.; il- 
gis 8600 m, didž. plotis 1320 m, kranto 
linijos ilgis 24,5 km. Yra keletas nedi- 
delių p-lių: Grusių ragas, Apkartų ra- 
gas, Kumelės ragas, Ožkaragis ir dide- 
lis, apie 3 km ilgio, Ščiurų ragas, ski- 
riąs B. L. nuo Juodųjų Lakajų. Įlankos; 
vakaruose — Rudesagalis, šiaurės vaka- 
ruose — Kamužės įlanka, pietuose — 
Kumelpalankis. Yra 3 salos (iš viso 
3,8 ha). Ežeras pasiekęs subrendimo sta- 
diją. Š. krantas vingiuotas, p.— gana ly- 
gus. Ežero š. v. krantas ir Ščiurų rago 
š. krantas aukšti, kiti krantai žemesni. 
Išilgai B. L. dėsningai kartojasi 5—40 m 
gylio daubos. Atabrade ir apie salas 
kaupiasi smėlis, panuovalyje gausu mo- 
liuskų kiautelių liekanų, centr. dalyje 
vyrauja dumblai (seklesnėse vietose — 
su karbonatais, šviesesni, gilesnėse — su 
sulfidų priemaiša, tamsesni); giliausiose 
vietose aptinkama juodų sulfidinių dari- 


Ar Žakki 
Baltieji Lakajai 


nių — hidrotroilitų. P. pakrantėje daž- 
ni gėlavandeniai karbonatai. Įteka: IY- 
tuose — Rašelė (iš Rašių ež.), pietuose — 
Urkė (iš Urkio ež.) ir bevardis upelis (Iš 
Rudesos ež.), šiaurėje — Tramis (iš Tra- 
mio I ež.). Rytuose Pertenio sąsiauriu 
B. L. jungiasi su Juodaisiais Lakajais: 
Anksčiau per Kamužėlio ež. dar jungė- 
si su dideliu Siesarties ež.; dabar ežė- 
rus skiria užtvanka. Aplink B. L. yra 
kaimai: Rudesa, Kamužė, Grusiai, Min- 
dūnai, Ažuraisčiai, Antalakaja, Apka/- 
tai, Ščiurai, Palakajai, Mateliai. Eže- 
ras verslovinis; žuvies 1964 sugauta 
5 kg/ha (daugiausia seliavų). 1959 į J! 
įleista seliavų lervų, 1960 — stiklinių 
ungurių. Ežeras ir jo pakrantės laba! 
mėgstami turistų, poilsiautojų. 


„BALTIJA"— siuvimo fabrikas 
Ž. Siuvimo pramonė. 


„BALTIJOS AIDAS“— buržuazinis laik- 
raštis, ėjęs dukart per savaitę 1931—32 
Klaipėdoje. 


BALTIJOS AUKŠTUMOS — kalvotas Že- 
mės paviršiaus ruožas, lanku juosiąs 
Lietuvos TSR iš pietų ir pietryčių. Šiau- 
rės rytuose B. a. jungiasi su Švenčio- 
nių-Naručio aukštuma, o vakaruose SU 
aukštumomis, kurios tęsiasi per Lenkija 
(Mozūrijos ežeruotasis kalvynas), V0- 
kietiją, Daniją. Visa ši aukštumų juosta: 
paprastai irgi vadinama B. a. vardu, SU“ 
daryta iš lanko pavidalo atkarpų, įgaub- 
tąja puse atgręžtų į Baltijos jūrą. Lietu“ 
voje yra 3 tokios atkarpos, išgaubtąja 
puse atkreiptos į p. arba į p. r. Išgaub- 
tojoje pusėje prie B. a. prieina smėlin- 
gų lygumų plotai, o įgaubtojoje — Lie- 
tuvos Vidurio žemuma, kuri vietomis 
įsiterpia į kalvotąsias aukštumas. Dėl t0 
aukštumos vietomis praplatėja iki 50 km 
(tokiose vietose jų aukštis 250—280 m). 
o kai kur susiaurėja iki 20 km (aukštis 
180—200 m). Žemiausius ir siauriausiuš 
ruožus perkirto Nemunas ir Neris. Jų 
slėniai suskaidė B. a. į 3 dalis: piet- 
vakarinę, vad. Sūduvos aukštuma (ik! 
284 m aukščio), vidurinę, vad. Dzūkų 
aukštuma (iki 258 m), ir šiaurrytinė: 
vad. Aukštaičių aukštuma (iki 246 M 
aukščio). 

Baltijos aukštumose daug nedidelių 
bet tankiai išsibarsčiusių kalvų, Didel! 
plotai vidutiniškai ir mažai kalvoti. Ne- 
maža banguotų lygumų, įsiterpusių į kal- 
votus plotus. Kalvotesni yra prasiplėtė 
aukštumų ruožai, turintieji didelį aDS- 
aukštį. Tarp kalvų gausu aklinų arba 
pratekamų daubų, kuriose dažniausia! 
yra pievos, pelkės, ežerai. 4 

Klimatas Baltijos aukštumose (ypač JU 
š. dalyje) kontinentalesnis, negu visojė 
kitoje Lietuvos teritorijoje. Vid. kritulių 
kiekis 600—700 mm per metus. Dirvožė“ 
mio danga marga. Ant kalvų vyrauja 
velėniniai jauriniai vidutiniškai ir maža! 
sujaurėję dirvožemiai, daubose ir pašla/ 
tėse labai daug pelkinių ir jauriniU 
pelkinių dirvožemių. Dirvų arimas šiai“ 
tuose sudaro palankias sąlygas erozijai: 
todėl kalvų šlaitai nuplauti, o pašlaitėsė 
daug humingų samplovų. Dirvos laba! 
akmeningos. Miškų nedaug (5—896 VI“ 


Kaune. 


So ploto), didesni masyvai išlikę tik 
smėlingose vietovėse, netinkamose že- 
Mmės ūkiui. Priemolingose vietovėse daug 
nedidelių miškelių. 
„B. a. pietvakarinė dalis apima Mozū- 
Iljos kristalinio masyvo š. šlaitą, o kita 
dalis — Lietuvos-Baltarusijos kristalinės 
Požeminės iškilumos r. pakraštį. Pamati- 
nės uolienos aukštumų šiaurėje sudary- 
tos iš viršutinio ir vidurinio devono, pie- 
tuose — iš kreidos sistemos sluoksnių. 
ai aukštumų stuomuo, pakylantis iki 
50—80 m viršum jūros lygio. Dėl tekto- 
Ninio Lietuvos r. dalies kilimo per ilgą 
8e0l. laikotarpį atsirado pakiluma, tapu- 
Si kliūtimi atslenkantiems ledynams. B. a. 
Susidarė paskutinio apledėjimo pakraš- 
tyje iš ledynų atvilktų sąnašų, den- 
Blančių pamatines uolienas 150—200 m 
Storio danga. Iš B. a. ledynas traukėsi 
labai pamažu. Ten, kur jis stovėjo 
Ilgiau, buvo sustumtos galinės morenos. 
augiausia morenų susikaupė ledyno 
Plaštakų ir liežuvių sąlyčiuose. Ten su- 
Sidarė aukščiausios B. a. dalys, vad. mo- 
Teniniai masyvai (tai vaizdingos labai 
alvotos vietos apie Vištyčio ež., Aukš- 
tadvario— Semeliškių apylinkėse, Zara- 
SŲ—Aleksandravėlės apylinkėse, prie 
Alaušo ež.). Jie perskiria ledyno plaš- 
takų ir liežuvių išgulėtas dubūmas, ku- 
"lų paviršius 50—100 m žemesnis, ne 
toks kalvotas, bet ežeringesnis. Čia su- 
Sitelkę Daugų, Trakų, Ignalinos, Molėtų 
€žerynai. Daugumas B. a. ežerų telkšo 
Riliuose duobėtuose latakuose — rinose. 
<€n, kur tirpdamas ledynas subyrėjo 
1 nejudančius ledo gabalus, klostėsi van- 
€ns atnešamas smėlis ir žvyras. Ištirpus 
ledo luistams, susidarė daubos, tarp ku- 
tių iškilo smėlio ir žvyro kalvos, vad. 
€lmais. Kalvynų viduryje dažniausiai 
Pasitaiko keimų su moreninio priemolio 
anga ir dideliais rieduliais, o išorinia- 
me (pietrytiniame) pakraštyje — plikų 
€imų. 
„Būdingi dabartinio B. a. reljefo bruo- 
Žai susidarė prieš 7—8 tūkst. metų, t. y. 
Praėjus 6—8 tūkst. metų nuo ledyno 
Pasitraukimo. B. a. yra ežeringiausia 
letuvos TSR sritis (joje apie 80'o res- 
Publikos ežerų). 


„BALTIJ OS  GELEŽINKELININKAS" — 
arybinis geležinkelininkų laikraštis, ėjęs 


Baltijos jūros pakrantė 


Lietuvoje 


1953.VIII.4—1956.VIII.7 triskart per sa- 
vaitę lietuvių, latvių, estų ir rusų kal- 
bomis Rygoje. Leido Lietuvos, Latvijos 
ir Estijos (iki 1956.V.15 — Baltijos) ge- 
ležinkelių v-ba ir Geležinkelių transpor- 
to darbininkų profs-gos centro k-to 
biuras. 


BALTIJOS JŪRA — Atlanto vandenyno 
dalis, giliai įsiterpusi į Europą. Plotas 
422 000 km? (su salomis ir Kategato są- 
siauriu), didž. gylis 459 m, vid. gylis 
86 m. Vakaruose Skagerako sąsiauriu 
B. j. jungiasi su Šiaurės j. Didž. įlan- 
kos — Botnijos, Suomių, Rygos; didž. 
lagūnos — Kuršių marios ir Aistmarės. 
Didžiausios salos ir salynai: Zelandas, 
Sarema, Hijuma, Gotlandas, Elandas, 
Bornholmas, Lolandas, Fiunas, Alandų 
salos. Į B. j. įteka Odra, Visla, Nemunas, 
Dauguva, Neva, Tornijas, Ongermanel- 
vas, Dalelvas ir kitos upės. B. j. vakarų 
ir šiaurės rytų krantai šcheriniai, uolė- 
ti; p. ir p. r. dažniausiai smėlėti, Klima- 
tas daugiau žemyninis, negu jūrinis: 
sausio mėn. vidutinė oro t-ra pietuo- 
se —2,57, šiaurėje —11,57, liepos mėn.— 
pietuose 17“, šiaurėje 157. Kritulių 500— 
1000 mm per metus. Rūkai ir miglos 
būna vid. 59 dienas per metus. Van- 
dens t-ra vasarą pietuose 18—20“, centr. 
dalyje 15—17“, Botnijos įl. 12—14“. 
Žiemą didesnioji Botnijos, Suomių ir 
Rygos įlankų dalis dažniausiai užšąla. 
Į p. nuo Liepojos jūra užšąla tik 
speiguotomis žiemomis. Vandens drus- 
kingumas B. j. vakaruose paviršiuje 
11—13960, prie dugno 17—19050; Bot- 
nijos įl. tik 2940. Paviršinės srovės silp- 
nos; vyrauja vandens judėjimas prieš 
laikrodžio rodyklę. Prie B. j. prieina 
TSRS, Lenkijos, VDR, VFR, Danijos, 
Švedijos ir Suomijos teritorijos. 

Lietuvos TSR priklauso apie 100 km 
Baltijos pajūrio. Lietuvos pajūris yra 
išlyginto  akumuliacinio kranto tipo. 
P. dalį (54 km) sudaro smėlio p-lis — 
Kuršių nerija, skirianti nuo jūros Kur- 
šių marias, didžiausią pajūrio vandens 
baseiną (1613 km?ž; iš jų 413 kmž pri- 
klauso Lietuvos TSR); B. j. su Kuršių 
mariomis jungia 0,4—0,5 km pločio 
sąsiauris. Lietuvos teritorijoje tiesiai 
į B. j. įteka Šventoji, Rąžė (Ronžė) ir 
keletas upelių. 


BAL—BAL 163 


B. j. vandens druskingumas prie Lie- 
tuvos krantų 6—87bo. Tarp Klaipėdos ir 
Nidos eina paviršinio vandens vidutinės 
metinės t-ros 8,57 izoterma. Karštomis 
vasaromis vandens t-ra paviršiuje sie- 
kia 23—247. Speiguotomis žiemomis jūra 
prie kranto užšąla. Bangų sudaužytos 
ledo lytys sudaro ledų sangrūdas, vietos 
žmonių vadinamas mūriu. Ledo danga 
jūroje ties Klaipėda išbūna vid. 12 die- 
nų. Pakrantėje didžiausias bangavimas 
(vid. 3—4 balai) būna lapkričio—gruo- 
džio mėn. Aukščiausios bangos prie 
kranto siekia 3—4 m, atviroje jūroje 
6—7 m. Vandens lygis dėl vandens ma- 
sės keitimosi per metus svyruoja apie 
20 cm, dėl vėjinės patvankos ir nuo- 
tvankos — daugiau kaip 1,5 m. Jūros po- 
tvynių ir atoslūgių amplitudė ne didesnė 
kaip 2—3 cm. 

B. j. priekrantė (jūros ruožas nuo 
kranto iki 20—30 m gylio) šiaurėje 
2—3 kartus lėkštesnė, negu pietuose. 
10 m izobata ties Kuršių nerija nutolusi 
nuo kranto maždaug 1 km, o Palan- 
gos— Šventosios ruože 2—3 km. Ryš- 
kiausia Lietuvos pajūrio dugno reljefo 
forma — povandeninis duburys, ištįsęs 
i š. v. nuo Kuršių nerijos, tarp Nidos ir 
Pervalkos. Lėkštus jo šlaitus išryškina 
30—65 m izobatos. Manoma, kad šis 
duburys — tai Pronemunio slėnio dalis. 
Jis skiria 2 povandenines plynaukštes: 
pietinę, esančią tarp Prusto rago ir Ni- 
dos, ir šiaurinę — tarp Juodkrantės ir 
Šventosios uosto. Priekrantinėje B. j. 
dalyje gausu plokščiaviršūnių smėlio 
seklumų (bankų) ir povandeninių kalvų 
bei kauburių, sudarytų iš smėlio, žvyro, 
riedulių ir moreninio priemolio. Išilgai 
kranto, maždaug iki 10 m gylio, tęsiasi 
smėlio zona. Šį smėlį sunešė bangų su- 
keltos priekrantinės srovės. Giliau pa- 
prastai slūgso žvyras su smėliu ir akme- 
nimis, o kartais priemolis su rieduliais. 
Vietomis į jį įsiterpia dumblingo smėlio 
sklypai. Dar giliau yra smulkiagrūdžio 
molingo smėlio zona su pavienėmis ak- 
menų santalkomis ir moreninio priemo- 
lio pakilumomis. Giliausias dugno vie- 
tas dengia dumblas arba molis. Pakran- 
tėje jūros smėlio sąnašų sluoksnis ne- 


164 BAL—BAL 


storas: pvz., Palangos paplūdimio šlai- 
te—apie 2 m, o 3 m gylyje —tik 
15—40 cm. Po smėliu slūgso ledyninės 
kilmės sąnašos (dažniausiai moreninis 
priemolis). 

Vyraujantieji p. v. vėjai sukelia stip- 
rias priekrantines sroves, kurių greitis 
štormų metu pasiekia 2 m/s. Jos perneša 
iš p. į š. daug smėlio. Dėl to vietomis 
jūros priekrantė sekli, paplūdimys pla- 
tus. Ten, kur jūros nešmenų maža, van- 
duo krantą ardo. Labiausiai ardoma Kur- 
šių nerijos p. dalis. Paplūdimys čia 
siauras (10—25 m); jį dengia rupus 
smėlis su žvyro ir gargždo priemaiša. 
Nidos—Pervalkos ruože jis platesnis 
(35—50 m), smėlingas, tik vietomis su 
žvyru ir gargždu. Nuo Juodkrantės 
į š. per Klaipėdą, Palangą, Šventąją 
driekiasi platus smulkaus smėlio paplū- 
dimys. Ties Olando Kepure (kiek į š. 
nuo Girulių) jį kerta aukštas moreninio 
priemolio skardis (klifas), kurio papė- 
dėje, kranto zonoje, gausu riedulių, 
gargždo ir žvyro. Ypač intensyvi aku- 
muliacija  Palangos—Šventosios ruože. 
Čia per metus išilgai kranto per sker- 
sinį kranto zonos piūvį pernešama apie 
300 000 mš smėlio. 

Už paplūdimio visu Lietuvos TSR pa- 
jūriu driekiasi 30—100 m pločio ir iki 
14 m aukščio paplūdimio kopų gūbrys. 
Daugelyje vietų jis dirbtinai sukurtas 
arba bent paaukštintas, kad toliau esan- 
čių sausumos plotų neužpustytų smėlis. 
Kuršių nerijoje už paplūdimio kopų 
plyti vėjo išlyginta lyguma — palvė, dar 
toliau į r.— smėlio kauburių ir kupstų 
ruožas, o už jų prasideda aukštųjų (dau- 
giau kaip 60 m) nerijos kopų gūbrys. 
Prie marių, tarp Priekulės ir Klaipėdos, 
yra plati pelkėta akumuliacinė jūrinė 
terasa. Palangos—Šventosios ruože ją 
atitinka terasa, kurios papėdė pakilusi 
5S—6 m nuo jūros lygio. Be to, šioje 
vietoje yra dar viena terasa (13—14 m 
aukštyje) ir senas krantinis pylimas. 
Nuo Klaipėdos iki Latvijos TSR sienos 
pajūrį sudaro ledyninės kilmės dariniai, 
kuriuos dengia jūros smėlis. Po ledyni- 
nėmis sąnašomis slūgso: pietuose — krei- 
dos ir juros sistemų uolienos, šiaurėje — 


triaso ir permo nuogulos. Pajūrio plotis 
(sausumos ruožas nuo kranto linijos iki 
toliausia sausumoje išplitusių jūros da- 
rinių) šiaurėje 8—10 km, ties Olando 
Kepure tik 20—30 m, toliau į p. vėl žy- 
miai didesnis. 

Dirvožemiai Lietuvos pajūryje susi- 
darę daugiausia ant smėlių ir priesmė- 
lių. Vyrauja velėniniai jauriniai mažai 
ir vidutiniškai sujaurėję dirvožemiai. 
Nemuno deltoje, upių slėniuose ir pa- 
maryje išplitę aliuviniai ir humingi-glie- 
jiniai pelkių dirvožemiai. Kuršių nerijo- 
je vyrauja šilainiai jauriniai smėlio 
dirvožemiai ir gruntodirviai. 

B. j. turi, įtakos pajūrio klimatui 
20-—30 km pločio ruože. Dėl jūros po- 
veikio didžiausias visoje Lietuvoje me- 
tinis saulės radiacijos kiekis būna Pa- 
Jangoje, o daugiausia saulėtų dienų — 
Nidoje. Vidutinis metinis kritulių kiekis 
Palangoje 661 mm, Klaipėdoje 712 mm. 
Šalčiausi mėnesiai — sausis, vasaris, šil- 
čiausi — liepa, rugpiūtis. Palangoje šil- 
čiausio mėnesio vidutinė oro t-ra 16,9“. 
Vidutinė metinė t-ra Klaipėdoje 6,6“. 
Sniego danga pajūryje išsilaiko vid. 
64—67 dienas. Vėjai pajūryje gana stip- 
rūs: pvz., Palangoje vėjo greitis stiprių 
štormų metu pasiekia 30—35 m/s. 

B. j. dugne auga dumblių: maurarykš- 
tė, maurabragis, pūslėtasis guveinis. 
Jūroje prie Lietuvos TSR krantų aptin- 
kama apie 70 rūšių žuvų; svarbiausios 
verslovinės žuvys: strimėlė, menkė, 
šprotas (arba kilkė, bretlingis), lašiša, 
ungurys, starkis, sykas, nėgė (ž. Žuvys, 
Žvejyba). 

Didžiausias Lietuvos TSR pajūrio 
miestas — Klaipėda, kurioje yra dideli 
prekybos ir žvejybos uostai. Lietuvos 
pajūris — mėgstama darbo žmonių poil- 
sio vieta. Čia yra visasąjunginės reikš- 
mės Palangos kurortas, Kuršių nerijos 
vasarvietės (Nida, Juodkrantė ir kt.), 
sujungtos į kurortinį Neringos miestą. 
Giruliuose, į š. nuo Klaipėdos, vasaroja 
daugiausia vaikai. 

B. jį. dubuo pradėjo susidaryti devono pe- 
riode. Mindelio-riso ir riso-viurmo tarpledyn- 
mečiais Baltijos baseine taip pat buvo jūra. 
Ledynmečių metu B. jį. dubenį dengė ledas. 
Dabartinė B. j. atsirado holocene, biolingo 
laikotarpio pradžioje, ledynui traukiantis iš 
š. Lietuvos. Pirmoji B. į. raidos stadija — gėlas 


Baltijos ledyninis ežeras, susidaręs prieš 
13—10 tūkst. metų. Du kartus į jį buvo įsiver- 


žęs druskingas jūros vanduo. Baltijos ledy“ 
ninio ežero vandens lygis pradžioje buvo 
13—14 m aukštesnis už dabartinį. Paskui jiš 
nukrito apie 19 m, po to vėl pakilo 11—12 M 
virš dabartinio B. j. lygio. Šios stadijos metU 
susidarė terasa ir krantinis pylimas Palangos— 
Šventosios ruože. Atsitraukus ledyno pakraš“ 
čiui nuo vid. Švedijos galinių morenų, Baltijos 
ledyninio ežero lygis staiga žymiai nuslūgo ir 
per vid. Švedijos dubumą susijungė su Šiau- 
rės j. Susidarė vadinamoji Joldijos jūra, e£“ 
zistavusi daugiau kaip 1500 metų. Pradžioje 
vandens lygis joje buvo net 45—55 m žemes“ 
nis už dabartinį, o pietinė B. į. dalis buvo 
sausuma, Iškilus Žemės plutai vid. Švedijoje: 
nutrūko Joldijos j. ryšys su vandenynu. Ilgai“ 
niui. Joldijos j. virto gėlu Anciliaus ežeru. 
Jo lygis palaipsniui kilo (buvo tik viena trum- 
palaikė regresija). Anciliaus ež. nuosėdos da“ 
bar slūgso Kuršių nerijoje 11—13 m žemiau 
dabartinio jūros lygio. Vėl įdubus pietvaka“ 
riuose Žemės plutai, susidarė Danijos sąsiaU“ 
riai, ir į ežerą ėmė plūsti druskingas Siau 
rės j. vanduo. Prasidėjo Litorinos jūros laiko“ 
tarpis (prieš 7500—7000 metų). Kylant jūros 
lygiui ir dumbant sausumai, vanduo apsėm 
nemažus pajūrio plotus. Žemės plutai vėl pra“ 
dėjus kilti, Litorinos į. nuslūgo. Susidarė Kur: 
šių nerija ir marios, ėmė sparčiai vystytis 
Nemuno delta, išryškėjo smėlinga lyguma — 
jūrinė terasa, Sumažėjo Litorinos į. druskin- 
gumas. Paskutinės B. j. raidos stadijos — Lim 
nea ir Mija — žymesnių pakitimų Lietuvos pa“ 
jūryje nepaliko. Pajūrio raidą lėmė Žemės 
plutos judesių sąveika su Pasaulinio vandė- 
nyno lygio svyravimu. Šiaurėje Žemės pluta 
holoceno metu kilo sparčiau, todėl jūrinės te“ 
rasos yra pasvirusios iš š. į p. Dabartiniu 
metu Žemės pluta Lietuvos TSR pajūrio pie: 
tuose kyla (iki 1,2 mm per metus), o šiaurėje 
(ties Palanga) yra pusiausvyros padėtyje. 

Lit.: V. Gudelis, Baltijos jūra (Fizinė g€0“ 
grafinė apybraiža), V., 1960. 


BALTIJOS LAIVŲ STATYKLA — įmonė 
Klaipėdoje, statanti jūrinius ir okeanN!“ 
nius žvejybos laivus. Įmonės statyba 
pradėta 1947; 1953 nuleisti į vandeni 
pirmieji jos laivai — krovininės baržos: 
1954 įmonė pradėjo serijomis statyti 
vidutinius žvejybos tralerius, o 1963, J4 
rekonstravus,— didžiuosius šaldytuvinius 
žvejybos tralerius, kurie ne tik žvejoja: 
bet ir perdirba žuvį. Jų vandentalpa 
(3700 t) 7 kartus didesnė, negu viduti- 
nių žvejybos tralerių, įgula (110 žmo“ 
nių) —4 kartus. Šio tipo laivai aprūpinti 
naujausia žuvies telkinių žvalgymo I 
navigacijos aparatūra, turi 2000 AG 
(1500 KW) pagrindinį variklį ir keičiamo 
žingsnio sraigtą. Įgulai įrengtos vien“ 
vietės, dvivietės ir keturvietės kajutės 
Pirmas naujosios serijos laivas „Rapo“ 
las Čarnas“ išplaukė į vandenyną 
1963.VI. Be laivų, įmonė stato plaukio“ 
jančius dokus, gamina formas gelžb: 


Didysis žvejybos traleris-šaldytuvas „Hansas Leberechtas“, skirtas Tarybų Estijos žvejams, 


laivų statykloje 


ir 4500 t keliamosios galios dokas, pastatyti Baltijos 


Baltijos lalvų statykla 


dirbiniams. B. 1. s.— viena didžiausių ir 
Beriausiai techniškai aprūpintų Lietu- 
Vos TSR pramonės įmonių. Pagrindiniai 
Šamybos procesai įmonėje mechanizuo- 
L plačiai taikomas automatinis elektri- 
Nis suvirinimas, gamografinė kontrolė. 


„BALTIJSKIJ ALMANACH“ („BaxTHžc- 
kui anpManax" — „Baltijos  almana- 
a] — buržuazinis žurnalas rusų kal- 
a, 1923—37 su pertraukomis leistas 
Srlyne, Rygoje ir Kaune. Išėjo 27 nr. 
na E. Škliaras. Rašė daugiausia Pabal- 
10 tautų kultūros ir ekonomikos klausi- 
S išspausdino lietuvių, latvių, estų 
š Suomių rašytojų kūrinių vertimų į ru- 
TikS rusų rašytojų kūrinių, straipsnių 
"TOS, kultūros klausimais ir kt. Dalį 
į„džiagos spausdino lietuvių, prancūzų 
I anglų kalbomis, Paskutiniuose nume- 
1UOse nemaža profaš. propagandos. 


BALTIKAUSKAS Juozas [g. 1902.XI.28 
žlūryje (Šilalės rj.)] — pedagogas, Lie- 
a TSR nusipelnęs mokytojas (1960). 
E 10 mokytojavo Tauragės aps. pr. 
"Ose. 1928 pradėjo bendradarbiauti 
Periodikoje. 1935 išleido vaikams apsa- 
dau rink. „Lauktuvės“. Pokario metais 
1941 ped. darbą Pajūryje (Šilalės rj.). 
4 baigė Vilniaus Pedagoginį in-tą. 
pALTINIMAS, XIX ir XX a. Lietuvoje 
Kai Pakuliniai ir kanapiniai audiniai 
ja 0 baltinami ne visur vienodai. Dau- 
i išvirintos pelenų šarme drobės 
Ta O tiesiamos pievoje ir nuolat laisto- 
Tie Vandeniu. Kartais jos buvo palie- 


ON pievoje nakčiai, nes rasa greiti- 
aud ao mą, Dzūkijoje dažniausiai šlapi 
Ši lai buvo tiesiami pievoje ir api- 
alks Omi per rėtį persijotais beržo ar 
lai Nio pelenais, paskui suvyniojami ir 
Ša Per naktį karštoje krosnyje; iš- 
Bą ia Išplaunami ir vėl tiesiami pievoje. 
Mama sodams žydint. Prasidėjus lau- 
gu o Ibams, sausi audeklai buvo surin- 
Rug Sami ir iki rudens paliekami klėtyje. 
Pask. Jie upėje ar ežere išvelėjami, 
kiamų „| džiovinami, ištampomi, sulen- 
Ar l išilgai per pusę, iškočiojami arba 
timųs Ukiami per mintuvus, sukami į rie- 
S Ir sudedami į skrynias. 


BALTININKAI — kaimas Telšių rj., 
Janapolės apyl., 8 km į p. v. nuo Luo- 
kės, abipus Virvyčios upės. 128 gyv. 
(1959). Per kaimą eina kelias iš Luokės 
į Telšių — Varnių plentą. Yra 2 malūnai, 
Kuršų aštuonmetė m-la (1932—51 pra- 
dinė, iki 1963 septynmetė), biblioteka 
(nuo 1950). Ist. šaltiniuose B. minimi 
1253. Lietuvos did. kun-ščio Vytauto 
1421 privilegijoje, duotoje Medininkų 
(dab. Varnių) katedrai, paminėtas B. 
valsčius, tačiau XVI—XVII a. ist. doku- 
mentuose apie jį nerašoma. XIX amžiuje 
B. priklausė Žemaičių vyskupystės kuri- 
jai. Išlikęs akmeninis vandens malūnas, 
statytas XIX a. vid. 


BALTIS — 1. Ežeras Molėtų rj., 11 km 
į v. nuo Labanoro, 2 km į š. nuo Stir- 
nių ežero. Plotas 76 ha, didž. gylis 15 m. 
Ežeras rininis, ištįsęs iš š. į p.; ilgis 
2450 m, didž. plotis 510 m. Yra 0,3 ha 
sala. Krantai lėkšti, labai vingiuoti, 
š. ir š. r. krantai apaugę mišku. Ežeras 
verslovinis; žuvies 1962 sugauta 17 kg/ha 
(daugiausia aukšlių). Yra vėžių. 

2. Ežeras Lazdijų rj., 8 km į š. v. nuo 
Veisiejų. Plotas 42 ha. Ežeras rininis; 
ilgis 1690 m, didž. plotis 390 m, kranto 
linijos ilgis 3600 m. Krantai statūs, aukš- 
ti. Įteka bevardis upelis (iš Šlavanto ež.). 
Ežeras verslovinis. 

3. Ežeras Ignalinos rj., 7 km į p. v. 
nuo Ignalinos. Plotas 29 ha, didž. gylis 
apie 20 m. Ežeras ištįsęs iš Šš. r. į p. v.; 
ilgis 850 m, didž. plotis 400 m, Krantai 


S 


Baltis 5 


BAL—BAL 


165 


lėkšti, miškingi. Iš B. į Žeimeno ėž. 
teka upelis. Ežeras verslovinis. į 

4. Ežeras Ignalinos rj, 1 km į š. r. 
nuo Ignalinos. Plotas 24 ha. Ežeras iš- 
tisęs iš š. į p.; ilgis 1050 m, didž. plotis 
300 m. Krantai aukšti, sausi, miškingi. 
Per B. į Ilgio ež. teka Plaukinio upelis. 
Ežeras verslovinis; žuvies 1962 sugauta 
5,3 kg/ha. Gaša Bust 

5. Ežeras Trakų rj.,:2 km į š. v. nuo 
Lentvario, prie Vilniaus—Kauno gele- 
žinkelio. Plotas 20,5 ha, didž. gylis 9 m. 
Ežeras ištįsęs iš v. į r.; ilgis 1150 m, 
didž. plotis 300 m. Su Skaisčio ež. jun- 
giasi kanalu, į Lentvario ež. iš B. teka 
Saidė. Ežeras verslovinis; žuvies 1962 
sugauta 3,1 kg/ha. ; 


BALTYS — 1. Ežeras Ignalinos rj., 10 km 
į p. v. nuo Ignalinos. Plotas 54 ha. Eže- 
ras rininis, ištįsęs iš Šš. T. į p. v.; ilgis 
2030 m, didž. plotis 350 m..P. v. kran:, 
tas aukštas, status, smėlingas, apaugęs 
pušimis, š. r.— lėkštas, pelkėtas. Per B. 
teka bevardis upelis (į Labakaršio ež.). 
B. krante įsikūrusi Kazimierava. š 

2. Ežeras Ignalinos rj, 8 km į š. v. 
nuo Ignalinos; dar vad. Gilabalčiu. Plo-. 
tas 50 ha, ilgis 1060 m, didž. plotis 
920 m. Krantai vingiuoti, aukšti, miškin-. 
gi. Ežeras nenutekamas. Prie B. įsikūręs 
Trainiškis. Ežeras verslovinis. „ 

3. Ežeras Utenos rj., 8 km į š. r. nuo 
Tauragnų. Plotas 44 ha. Ežeras rininis, 
ištįsęs iš š. V. į p. r.; ilgis 1980 m, didž. 
plotis 520 m. Ežeras nenutekamas. V. pa- 
krantėje įsikūrę Balčiai, š.— Antabaltė. 
Ežeras verslovinis. 

4. Ežeras Zarasų rj, 6 km į š. nuo 
Salako. Plotas 32,5 ha. Ežeras rininis, iš- 
tįsęs iš v. į r.; ilgis 1030 m, didž. plotis 
500 m. Krantai miškingi. Ežere gyvena 
juodakakliai narai. Š. pakrantėje įsikū- 
rusios Šiurpiškės. Ežeras verslovinis. 

5. Ežeras Zarasų Tj, 6 km į r. nuo 
Antalieptės. Plotas 19 ha. Ežeras ištįsęs 
iš š. T. į p. v.; ilgis 820 m, didž. plotis 
300 m. Š. v. krantas aukštas, p. T.— 
lėkštas, drėgnas, apaugęs krūmais. Eže- 
ras nenutekamas. Š. v. pakrantėje įsikū- 
rę Balčiai. Ežeras verslovinis. 1963 įveis- 
ta peledžių. 


„BALTISCHER BEOBACHTER“" („Baltijos 
stebėtojas") — buržuazinis dienraštis, 
ėjęs 1936—38 Klaipėdoje vokiečių kalba. 


BALTISTIKA — balių kalbų, literatūros 
ir tautosakos mokslas. Kaip savarankiš- 
ka mokslo disciplina, B. tuo tarpu susi- 
formavusi tik kalbotyroje. Mėginimai ly- 
ginti baltų kalbas užtinkami dar gerokai 
prieš lyginamojo istorinio kalbotyros 
metodo atsiradimą. Jau D. Kleinas pir- 
mojoje liet. kalbos gramatikoje (1653) 
kai kuriuos liet. kalbos faktus lygino su 
atitinkamais prūsų ir latvių kalbų fak- 
tais. Pilypas Ruigys „Lietuvių kalbos, jos 
kilmės ir savybių tyrinėjime“ (1745) ra- 
šė apie lietuvių, latvių ir prūsų kalbų 
giminiškumą. Lietuvių ir latvių kalbas 
lygino G. Stenderis „Latvių kalbos 
gramatikoje“ („Lettische Grammatik“, 


166 BAL—BAL 


1761). Lietuvių ir latvių kalbų giminys- 
tės klausimą mėgino aiškinti Ch. Harde- 
ris minėtos Stenderio gramatikos papil- 
dymuose („Anmerkungen und Zusaūtze 
zu der lettischen Grammatik des Herrn 
Propsts Stender“, 1790). Tačiau tie gre- 
tinimai buvo naivūs. Mokslinis baltų 
kalbų lyginimas prasidėjo tik XIX a. 
vid., susiformavus lyginamajam istori- 
niam kalbotyros metodui. Baltų kalbo- 
mis operuojama jau šio metodo kūrėjų 
F. Bopo ir R. Rasko darbuose. B. įsitvir- 
tinti tarpt. kalbotyroje daug padėjo 
A. Šleicherio darbai ir moksl. veikla. 
Jo mokslinė lietuvių kalbos gramatika 
(1856) padėjo tvirtus pagrindus toles- 
niam B. vystymuisi. Ta gramatika daug 
kur pasinaudojo A. Bilenšteinas (Bie- 
lenstein), rašydamas pirmąją moksli- 
nę latvių kalbos gramatiką („Die let- 
tische Sprache nach ihren Lauten und 
Formen“, 1863—64), kurioje vykusiai 
lyginami lietuvių ir latvių kalbų faktai. 
Svarbų vaidmenį B. raidoje suvaidino 
lituanistiniai F., Kuršaičio darbai, taip 
pat G. Neselmano lituanistikos bei prū- 
sistikos veikalai. Labai reikšmingas 
B. raidos etapas buvo XIX a. pabai- 
ga: šiuo metu pasirodė pagrindiniai 
F. Fortunatovo, F. Sosiūro, A. Becenber- 
gerio, A. Leskino, V. Tomseno baltisti- 
kos darbai, susikūrė B. centrai Rusijoje, 
Vokietijoje; baltų kalbos intensyviai 
pradėtos nagrinėti tarpt. reikšmės kalbo- 
tyros žurnaluose. Įkūrus un-tus Kaune ir 
Rygoje, atsirado nauji B. centrai Lietu- 
voje ir Latvijoje. Į juos persikėlė dirbti 
žymūs baltų filologijos specialistai, savo 
lingv. išsilavinimą įgiję ir vėliau dau- 
giausia dirbę Rusijos mokslo įstaigose 
(K. Būga, J. Endzelynas, E. Volteris, 
J. Plakis, P. Šmitas). Tuo laikotarpiu di- 
džiausiais laimėjimais B. praturtino 
K. Būga ir J. Endzelynas. Jie faktiškai 
sukūrė nacionalines B. m-las ir savo ty- 
rinėjimais B. pakėlė į naują pakopą. 
Domėjimasis B. nemažėjo ir užsieny- 
je. Vokietijoje B. problemas sprendė 
F. Špechtas, E. Frenkelis, R. Trautmanas, 


J. Gerulis Suomijoje — J. Mikola, 
E. Nieminenas, Olandijoje —N. van 
Veikas, Čekoslovakijoje — J. Zubatas, 


V. Machekas, Švedijoje — T. Torbjorn- 
sonas, R. Ekblomas, Danijoje — H. Pe- 
dersenas, Šveicarijoje — M. Nidermanas 
ir kt. Po II pasaul. karo B. toliau vysto- 
ma Lenkijoje (J. Otrembskis, J. Safare- 
vičius, Č. Kudzinovskis, J. Kurilovičius), 
Čekoslovakijoje (A. Erhartas, P. Tros- 
tas), VDR (J. Falkenhanas, G. Benzė, 
H. Šalis, R. Ekertas, F. Metškas), Rumu- 
nijoje (A. Vračiu), Bulgarijoje (V. Geor- 
gijevas) ir kt. liaudies demokratijos ša- 
lyse. Norvegijoje sėkmingai dirba 
Ch. Stangas, Švedijoje — K. Falkas, G. Ja- 
kobsonas, Prancūzijoje — R. Šmitleinas, 
A. Vajanas, Italijoje — V. Pizanis, 
JAV — V. Šmalstigas, E. Hampas, V. 
Berlyne — V. Kiparskis. Romoje nuo 
1931 leidžiamas žrn. „Studi baltici“ 
(„Baltų studijos“, red. Dž. Devotas). Jei- 
gu prieš II pasaul. karą baltistika Ta- 


rybų Sąjungoje domėjosi tik atskiri 
mokslininkai (L. Bulachovskis, B. Lari- 
nas), tai po karo į baltų kalbų tyrinėji- 
mą įsijungė gausus būrys tarybinių rusų 
kalbininkų (S. Bernšteinas, V. Toporo- 
vas, V. Ivanovas, O. Trubačiovas, V. Di- 
bo, V. Ilič-Svitičius, T. Buligina). 

Baltų kalbotyra seniai susiformavo 
kaip savarankiška kalbos mokslo šaka. 
Palyginti gerai ištyrinėta prūsų kalbos 
leksika. Lietuvių ir apskritai baltų kal- 
bų leksikos tyrinėjimui svarbus veikalas 
yra E, Frenkelio „Etimologinis lietuvių 
kalbos žodynas“ (1955—65). Leidžiamas 
kapitalinis J. Endzelyno latvių toponi- 
mikos veikalas „Latvijos TSR vietovar- 
džiai“ (1956—61). Didelę reikšmę toles- 
nei B. raidai turi leidžiamas akademinis 
„Lietuvių kalbos žodynas“, labai platų 
mastą taryb. metais įgavęs lietuvių ir 
latvių kalbos tarmių tyrinėjimas, Reikš- 
mingų B. darbų paskelbė lietuvių (V. Ma- 
žiulis, A, Sabaliauskas ir kt.) ir latvių 
taryb. kalbininkai, 

Su pirmaisiais baltų tautosakos pa- 
vyzdžiais mokslo pasaulį kiek plačiau 
supažindino J. Herderis, „(Tautų daino- 
se“ (1779) paskelbęs kelių lietuvių ir 
latvių liaudies dainų vertimus į vok. 
kalbą. Bendras baltų tautosakos proble- 
mas plačiau nagrinėjo J. Lautenbachas, 
pateikęs lietuvių ir latvių liaudies dainų 
bei smulkiosios tautosakos paralelių 
nagrinėjimą, ir A. Niemis, stengęsis at- 
skleisti lietuvių ir latvių liaudies dainų 
raidos dėsningumus. Taip pat pažymė- 
tini atskiri J. Zubato, K. Korsako, V. To- 
porovo folkloristiniai darbai. 


Maža tetyrinėtos bendrosios baltų tau- 
tų lit-ros problemos. Čia daugiausia ri- 
bojamasi kai kuriais lietuvių ir latvių 
lit. ryšių klausimais, supažindinant liet. 
visuomenę su latvių, o latvių visuome- 
nę —su liet. lit-ros reiškiniais. Šiame 
B. bare daugiausia yra nuveikęs K. Kor- 
sakas. Minėtini dar J. Paleckio, A. Dy- 
rikio, T. Zeiferto straipsniai. Pastaruoju 
metu lietuvių ir latvių lit. ryšių klausi- 
mais straipsnių paskelbė K. Nastopka. 

Lit: A. JiayTeuGax, Owepku MCTOPHM AM- 
TOBCKO-AaTHBINCKOTO HapoAHOro TBOpYecTBa, 2 T., 
IOpses, 1896—1915; A. Niemi, Lietuvių liau- 
dies dainų tyrinėjimai. —,,Mūsų tautosaka“, 
t. 6, K., 1932; K. Korsakas, Lettica (1883— 
1531).—, „Bibliografijos žinios“, K., 1932, Nr. 3— 
6; 1933, Nr. 1, 4; K. Korsakas, Latvių liaudies 
dainos.—,,Darbai ir dienos“, kn. 7, K., 1936; 
P. Šmits, Ievads baltu filoložija, Riga, 1936; 
J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir formos, 
V., 1957; K. Būga, Rinktiniai raštai, 3 t., V., 
1958—61; K. Korsakas, Lyginamoji kalbotyra 


ir tarybinės lietuvių filologijos uždaviniai — 
„Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 6, V., 1963. 


BALTMIŠKIS — kaimas Kelmės rj., Lio- 
lių apyl, 15 km į p. r. nuo Kelmės, 
3 km į v. nuo Lyduvėnų. 80 gyv. (1959). 
Per B. eina Kelmės— Lyduvėnų kelias, 
teka Veliuonėlė, įtekanti į Dratvinį (DU- 
bysos intaką). Iš r. ir p. prieina Lyduvė- 
nų miškai. Yra pr. m-la (nuo 1947). Kai- 
mo laukuose, kasant žvyrą, rasta žalva- 
rio amžiaus daiktų. Ist. šaltiniuose 1597 
minimas B. palivarkas, priklausęs Liolių 
dvarui, Dvaro žemės atiteko valstiečiams 
prieš I pasaul. karą. D. Tėvynės karo 
metu vok. fašistai kaime sušaudė buvu- 
sio Lyduvėnų vls. vykdomojo k-to pirm. 
J. Laucių, komjaunuolius Daujotą, Kas- 
parą, Kaučių, Vaišnorą. Burž. nacionalis- 
tai kaime 1946.VII.11 nužudė komjau- 
nuolę J. Lauciūtę. 


BALTOJI — kaimas Radviliškio rj., Še- 
duvos apyl., 2 km į p. nuo Šeduvos, prie 
plento į Baisogalą. 45 gyv. (1959). Per 
kaimą teka Vakoniškis (Daugyvenės 
kair. intakas); š. pakraščiu eina Šiau- 
lių —Daugpilio glžk. Yra 2 vėjo malūnai, 
veterinarijos apylinkė. Prie B. yra kal- 
nelis, vad. švedų kapinėmis, Prieš II pa- 
saul. karą, vietos gyventojų pasakojimu, 
minėtu senkapiu domėjęsi Švedijos ar- 
cheologai: apžiūrinėję vietovę, kasinėje: 


BALTOJI ANČIA — 1. Upė Lazdijų Ij. 
Nemuno kair. intakas. Ilgis 60 km, ba- 
seino plotas 791 kmž. Prasideda 4 km 
į v. nuo Seirijų, prie plento į Lazdijus: 
Teka į p. per Vernijo, Ančios eže- 
rus. Nuo Kapčiamiesčio teka į p. r. Įte- 
ka į Nemuną 466 km nuo žiočių, aukš- 
čiau Simoniškės. Intakai: kairieji — Ne- 
viedė, Seira; dešinysis — Nieda. Va- 
gos plotis aukštupyje 8—12 m, žem- 
upyje 15—20 m. Vid. gylis 0,8—1,5 m. 
Vid. nuolydis 94 cm/km. Slėnis vid. 
300—500 m pločio; šlaitų aukštis iki 
Guronių 10—15 m, žemiau 15—20 m. 
Nuotėkį reguliuoja ežerai. Pavasario 
potvynių aukštis svyruoja apie 1 m. 
Srovės greitis 0,3—0,5 m/s. Debitas Žio- 
tyse: maks. 20, vid. 5, min. 1,7 mš/s. 
Yra bebrų. B. A. vanduo varo malūna“ 
lentpiūvę Kapčiamiestyje ir 440 KW 
hidroelektrinę (past. 1955 4 km nuo 
žiočių). 

2. Darbininkų gyvenvietė Lazdijų Ij-/ 
Panemunės apyl., 10 km į r. nuo Kap- 
čiamiesčio, prie Seiros ir Baltosios An- 
čios santakos. 25 gyv. (1959). Iš visų 
pusių B. A. supa miškai (Paliepio, Gu- 
ronių, Krivonių, Baltosios Ančios). Gy- 
venvietė susikūrė, pastačius Raltosios 


Ančios hidroelektrinę. 


Baltoji Ančia 1. Upė žemiau Kapčiamiesčio ir Baltosios Ančios hidroelektrinė 


BALTOJI VOKĖ — 1. Miesto tipo gy- 


M-la, kultūros namai, kino teatras, vai- 
kų darželis ir lopšelis. Keliai jungia 
V. su Vilniumi, Valkininkais, Jašiū- 
Nais. Pradėjo kurtis 1950, kai durpyno 
Pakraštyje prasidėjo durpių f-ko staty- 
ba. Per keletą metų išretintame Rūdnin- 
kų girios plote prie Žagarinės kaimo 
Susikūrė durpininkų miestelis, nustatytas 
1—2 aukštų gyv. namais ir visuom. pa- 
Statais. Įrengtas vandentiekis, kanaliza- 
€lja. 1958.V.15 suteiktos miesto tipo 
Syvenvietės teisės. 


2. Vilniaus agrozootechnikumo gyven- 
Vietė Vilniaus rj., Pagirių apyl., 10 km 
IP. v. nuo Vilniaus miesto centro, Vo- 

ės deš. krante, Prie technikumo yra 
mokomasis ūkis su šiltadaržiais; prie 
Vokės u. išlikę XIX a. įrengti žuvivaisos 


tvenkiniai. B. V. — buv. dvaras, ilgą 
laiką priklausęs didikams Radviloms, 
XIX a. atitekęs dvarininkams Lens- 


kiams. Ilgainiui dvaro vardu imta va- 
dinti ir prie jo prasidedančią didelę 
Pelkę (ž. Baltosios Vokės pelkė) bei miš- 
ką. Iki atkeliant technikumą (1959), 
B. V. buvo taryb. ūkio centras. 


BALTO KALNO MIŠKAS — miškas Kre- 
Ingos rj., į p. r. nuo Darbėnų. Priklauso 
Tetingos miškų ūkio Darbėnų girinin- 
Ijai. Plotas 570 ha. Pietvakariuose jun- 
Elasi su Reivos mišku. Reljefas banguo- 

tas, Dirvožemiai velėniniai jauriniai, 

Smėliniai ir priesmėliniai. Miške vyrauja 
tukniniai ir mėlyniniai pušynai. Že- 

Mesnėse augimvietėse auga pušynai su 

€gle, o drėgnose bei šlapokose — su kar- 

Potuoju beržu, rečiau juodalksniu. Me- 
Ynai daugiausia jauni, I—II amžiaus 
lasės. Jų vid. bonitetas III, vid. skal- 
Sumas (0,6, vid. tūris 116 ktm/ha. Yra 
Stimų, lapių, barsukų, usūrinių šunų, 
launių. Per mišką eina keliai iš Dar- 
ėnų į Kretingą ir Kūlupėnus. 
BALTOSIOS EiLĖS — nerimuotos eilės 
Silabinėje ir silabinėje-toninėje eilėdaro- 
Je. B. e. nelaikomi poezijos kūriniai, 
Parašyti rimo neturinčiomis eilėdaros 


Sistemomis (liaudies dainos, antikinė 
Poezija ir kt.). Liet. lit-roje B. e. yra 

Kudirkos vertimuose (F. Šilerio 
„Orleano mergelė“, „Vilius Telis“, 


Z. Bairono „Kainas“), Maironio, B. Sruo- 
os ir kt, ist. dramose, L. Giros, B. Sruo- 
80s, V. Mykolaičio-Putino, A. Baltakio, 

Ust. Marcinkevičiaus ir kt. poezijoje. 


BALTOSIOS VOKĖS MISKAS — miškas 
Vilniaus rj, 9 km į p. v. nuo Vilniaus, 
LP. nuo Vilniaus—Kauno geležinkelio. 
Priklauso Vilniaus miškų ūkio Panerių 
Ririninkijai, Plotas 1070 ha; medynų 
30 ha. Šiaurėje jungiasi su Panerių 
Mišku. Reljefas banguotas. Dirvožemiai 
Jauriniai, mažai sujaurėję, smėliniai ir 
Priesmėliniai. 822 ha užima savaiminės 


kilmės medynai, 108 ha 1948—57 metų 
sodiniai. Pušynų yra 7895, beržynų 1090, 
ąžuolynų 605, baltalksnynų 470, drebuly- 
nų 2/;. Medynų vid. amžius 31 metai, 
vid. tūris 101 ktm/ha, vid. prieauga 
3,2 ktm/ha. Randama kanadinė medleva. 
Gausu lapių, barsukų, yra stirnų. Miškas 
kurortinis, apsauginis. 0,5 km į p. yra 
Baltoji Vokė ir Baltosios Vokės pelkė. 


BALTOSIOS VOKĖS PĖLKĖ-— pelkė Vil- 
nuo Vilniaus, į v. nuo Vilniaus—Lydos 
geležinkelio. Plotas 4099 ha (pramoninis 
2924 ha). Pelkė ištįsusi iš Šš. Tr. į p. V. 
apie 20 km Pietryčių lygumoje. Iš visų 
pusių, išskyrus š. v., ją supa miškai. 
Dugnas nelygus, su įdubimais, žemėjąs 
iš š. į p. Viduryje yra 3 didelės žvy- 
ringos salos, kuriose įsikūrę Merešlėnų, 
Papiškių bei Mikašiūnų kaimai, ir dau- 
gybė salelių (iš viso 824 ha). Pelkės 
p. dalyje telkšo Papio ež., kanalu su- 
jungtas su Merkiu. Ties Mikašiūnų sala 
į ežerą įteka Akva. Iš Papio ež. išilgai 
pelkes teka Vokė (Neries intakas). Pel- 
kės vid. dalyje į Vokę įteka Krempė, 
Asdrė (iš kairės) ir Rudamina (iš deši- 
nės). Durpių klodo didž. storis 7,1 m, 
vid. 249 m; vid. susiskaidymas 2876, 
vid. peleningumas 1094. Durpių ištekliai 
73 mln. mš. 

Pagal vyraujančios augalijos ir durpių 
klodo tipus B. V. p. skirstoma į 3 dalis. 
Į p. nuo Papio ež. esanti dalis vadinama 
Katėčių pelke. Tai raistinė aukštapelkė 
su pušų, gailių ir magelaninio kimino 
bendrijomis. Šiek tiek iškilusį jos vidu- 
rį sudaro kiminų, švylio, vietomis be- 
reinio bendrijų plynraistis. Durpių klo- 
das mišraus tipo; jo storis siekia 6 m. 
Durpės vidutiniškai susiskaidžiusios, pa- 
viršiuje mažai peleningos. Paežerėje 
jos slūgso ant nestoro ežerinių nuosėdų 
sluoksnio. Vidurinę B. V. p. dalį užima 
plynraistinė tarpinio tipo pelkė, kurioje 
vyrauja kiminų ir švylių bendrijos. Dur- 
pių klodas daugiausia žemapelkinis, su- 
sidaręs iš vidutiniškai susiskaidžiusių, 
peleningų plynraistinių medieninių ir 
plyninių žaliasamaninių durpių; jo sto- 
ris 2—4 m. Pelkės š. dalies augalija 
žemapelkinė, plynraistinė ir plyninė. 
Durpės nendrinės bei viksvinės, labai 
susiskaidžiusios ir peleningos. 

B. V. p. durpes pradėta kasti burž. 
valdymo laikais. Taryb. metais gamyba 
mechanizuota ir išplėsta. Veikia 2 stam- 
bios durpių įmonės: Baltojoje Vokėje 
(pelkės p. pakraštyje) ir Juodšiliuose 
(r. pakraštyje). 1963 Baltojoje Vokėje 
pagaminta 300000 t durpių kurui, 
10 000 t trąšoms, 8000 t kraikui; Juod- 
šiliuose — 46 000 t durpių kurui (iš jų 
čia pat gaminami briketai) ir 30 000 t 
trąšoms. Dalis durpių specialiu geležin- 
keliu gabenama į Vilniaus ir Petrašiūnų 
elektrines, į Grigiškių popieriaus f-ką. 
Iškasta daugiau kaip 1095 durpių iš- 
teklių. Pamerkyje esančiuose pelkės 
plotuose sejamos pašarinės žolės. 

Pelkės p. dalis susidarė, užželiant di- 
džiuliam ežerui, kadaise tyvuliavusiam 
ledyno pakraštyje (jo liekana yra Pa- 
pio ež.). Pelkės vid. ir š. dalys susidarė 


BAL—BAL 167 


poledyninės upės slėnyje, kuris supel- 
kėjo dėl versmių gausumo, 


BALTRAITIŠKIAI — kaimas Jurbarko rj., 
Stakių apyl., 13 km į š. nuo Raudonės. 
52 gyv. (1959). Rytuose, už Alsos u., 
tęsiasi Birbiliškės miškas. Yra lentpiū- 
vė, Volungiškių aštuonmetė m-la (pra- 
dinė nuo 1921). 


BALTRAMAITIS Silvestras [1841.X.21 
Monkiškiuose (Radviliškio rj.) — apie 
1918] — bibliografas ir etnografas. Mo- 
kėsi Radviliškyje, Raseiniuose, 1863 bai- 
„ gė Telšių prog-ją. 
1865 išvyko į Peter- 
burgą ir 1869 pra- 
dėjo dirbti Peterbur- 
go viešojoje biblio- 
tekoje. B. buvo vie- 
„nas pirmųjų lietu- 
viškųjų vakarų OI- 
ganizatorių = Peter- 
burge. Dirbo 1892 
įkurtoje  Peterbur- 
go labdaringoje lie- 
tuvių ir žemaičių 
d-joje, 1899 įkurto- 
je Peterburgo savitarpinės pagalbos 
d-joje bei 1903 pradėjusioje veiklą Pe- 
terburgo mažturčių lietuvių savitarpinės 
pagalbos d-joje. Buvo kelių mokslo d-jų 
narys; 1891 išrinktas Rusijos Geografi- 
nės d-jos nariu bendradarbiu, 1893 įsto- 
jo į tos d-jos lietuvių-latvių etnografi- 
jos komisiją. 1895 visos Rusijos spaudos 
darbuotojų suvažiavime perskaitė ,„Pa- 
pildymą prie A. Smilgos pranešimo“, ku- 
riame įrodinėjo liet. spaudos draudimo 
žalingumą ir beprasmiškumą. 1900 įstojo 
į Rusijos bibliologijos d-ją, 1907 — į Lie- 
tuvių mokslo d-ją Vilniuje, 1912 išrink- 
tas jos nariu korespondentu. 1915 tvar- 
kė Peterburgo viešosios bibliotekos liet. 
ir latv. spaudinius. 1918 gavęs pensiją, 
išvyko į Penzos gub. Bašmakovo miestelį. 
Bibliografinį darbą B. pradėjo Peter- 
burge 1870. Parengė didelius lit-ros apie 
Lietuvą bei liet. tautą (lituanikos) ir liet. 
spaudos bibliografijos veikalus (išleido 
Rusijos geografinė d-ja 1891—92 ir 
1904). Vėliau rinko savo bibliografijos 
papildymus. Surinktą medžiagą siuntinė- 
jo Lietuvių mokslo d-jai. Šią medžiagą 
susisteminęs, parengė lituanikos biblio- 
grafijos antrąją dalį, apimančią liet. 
lit-rą iki 1917. Darbas liko nespausdintas 
(rankraštis saugomas Vilniaus un-to 
bibliotekoje ir Lietuvos TSR MA Liet. 
kalbos ir lit-ros in-te). B. rengiama liet. 
spaudos bibliografijos antroji dalis ap- 
ėmė apie 3000 leidinių (1904—17). Dar- 
bas liko neužbaigtas (kartoteka). B. pa- 
rengė keletą smulkesnių liet. bibliogra- 
fijos darbų: S. Daukanto raštų, liet. 
periodikos sąrašą, liet. rankraščių biblio- 
grafiją, išspausdino recenzijų, polemi- 
nių straipsnių bibliografijos klausimais. 
Jo bibliografiniai veikalai buvo teigia- 
mai įvertinti liet. ir kt. tautų spaudoje. 
B. sudarė didžiausias iki 1917 liet. bib- 
liografijas ir užregistravo per 20 000 
knygų, straipsnių, recenzijų ir kt. 


168 BAL—BAL 


B. dirbo ir liet. etnografijos bei liet. 
lit-ros istorijos srityje. Jis išspausdino 
straipsnių apie liet. vestuves (1876), se- 
novės liet. bitininkystę, senovės liet. 
raštų istoriją („Lietuvių rašliava“. — 
„Aušra“, 1884, Nr. 1), parašė 2 dalių 
liet. lit-ros istoriją iki XVIII a. pabai- 
gos — „Medžiaga lietuviškai literatūrai“ 
(rankraštis). Be to, rinko medžiagą 
S. Stanevičiaus ir A. Fromo-Gužučio 
biografijoms, parengė praktinio pobū- 
džio knygelę valstiečiams apie ark- 
lius —,,Žemaitiško arklio (ašvino) nusi- 
davimai" (rankraštis). Į „Lietuvišką cei- 
tungą“, „Aušrą“, „Vienybę lietuvninkų", 
„Lietuvių laikraštį“, „Vilniaus žinias“ 
rašinėjo publicistinius straipsnius bei 
korespondencijas. Į liet. kalbą išvertė 
praktinio pobūdžio knygelių (Z. Glioge- 
rio, A. Butlerovo), grož. lit-ros kūrinių 
(Moljero, A. Čechovo, H. Anderseno). 
Jo vertimai netikslūs ir neaukšto lygio, 
daugumas jų liko nespausdinti. B. pasi- 
rašinėjo įv. slapyvardžiais ir kriptoni- 
mais: B. Žiemkentis, Dagilis, Juodulai- 
tis, Monkiškių Silė, S. Baltrunas ir kt. 


Ršt.: AurBa [Owepk n3 HapoAHoro GhITa AM- 
TOBIJeB], BIT, 1 (CaaĄb6a), CI16, 1877; CGop- 
HHK GuGAMOrpabuvecKųx MaTepPHAAOB AAA Te0- 
rpabuu, STHOrpabuųu M CTaTHCTHKMŲ AMTBBL 
(C upunOoxxeHHeM CINMCKa AHTOBCKUX MH ĄpeBHe- 
npycckHx KHur Cc 1533 no 1891 r.), CIM6, 1891; 
Crucok NevaTHHIX TPYAOB ĄoBkKoHTa (MaTepuaA 
AAa Guorpabun ĄoBkonTa).—,,JKuBaa cTapuna“, 
1893, BEINh. 3; CBeAeHKna O AHTOBCKHX pyKo- 
nucax.—,,>Kunaa cTapuHa“, 1894, BBIN, 1, BBIN, 
3—4;  BuGauorpabuveckuk  O0630p  AHTOBCKHX 
NMOBPeMeHHBHIX M3ĄaHMH 3a 1898 ro.—,,JKuBai 
cTapuna", 1899, Brin, 3—4; CGopnuK GuGAnorpa- 
c(bHyecKHxX MaTepPHaAOB AAA Teorpadbun, HCTOPHIL, 
HCTOpHH NpaBa, CTaTHCTHKA H STHOrpadbun AuT- 
BBI (C NpHAOJKEHHEM CIMCKA AHTOBCKHX H ĄpeB- 
He-NpyCCKHx KHHT C 1533 no 1903 r.), CIG, 1904 
[II leid.]. 

Lit.: V. Zukas, S. Baltramaičio autobiogra- 
fija ir jo bibliografinį darbą liečianti doku- 
mentinė medžiaga.—,,VVU mokslo darbai“, 
t. 20, V., 1958; V. Zukas, S. Baltramaičio dar- 
bai lietuvių kraštotyros bibliografijos srity- 
įe— Ten pat, t. 32, V., 1960; V. Žukas, 
S. Baltramaičio lietuvių spaudos bibliografi- 
ja.—,„Bibliotekininkystė ir bibliografija“, t. 1, 
V., 1961. 


BALTRIMAI — kaimas Skuodo rj., Yla- 
kių apyl, 15 km į p. r. nuo Skuodo, 
7 km į p. v. nuo Ylakių, Pragulbos 
(Luobos intako) kair. krante. 77 gyv. 
(1959). Yra malūnas, felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1956), Arkšvos biblioteka 
(nuo 1961). 


BALTRIŠKĖS — kaimas Zarasų rj., Ste- 
poniškių apyl, 19 km į p. v. nuo Za- 
rasų, 6 km į š. v. nuo Degučių; kolūkio 
centras. 34 gyv. (1959). Pietuose — Ku- 
nigėlio ir Veprio ežerai. Aštuonmetė 
m-la (1922—50 pradinė, iki 1962 septyn- 
metė). XVIII a. pab. buvo dvaras. 


BALTROMIŠKĖ — kaimas Jonavos Ij., 
Markutiškių apyl., 9 km į r. nuo Jona- 
vos, 1 km į š. nuo Šventosios upės. 
41 gyv. (1959). Iš p. v. prieina Loke- 
nėlių miškas. Yra medelynas (2 ha), pr. 
m-la (nuo 1925). 


BALTRUKONIS Jonas [1896.X.12 Gudu- 
piuose (Kapsuko rj.) — 1950.VIII.27 Ker- 
nyje (Niudžersio valstija, JAV)|— JAV 


lietuvių rašytojas, kultūros veikėjas. 
1913 išvyko į JAV. Buvo daugelio JAV 
liet. d-jų narys ir organizatorius. 1918 
įsteigė liet. dramos mėgėjų d-ją, statė 
scenos veikalus ir pats juose vaidino. 
Parašė dramas: „Meilės paslaptybės“ 
(1918), „Brolžudys“ (1919) ir „Nepavy- 
kusi meilė“ (1920). 


BALTRŪNAS Aleksas [g. 1925.II.9 Ku- 
piškyje] — rašytojas. 1944 baigė Rokiš- 
kio g-ją. 1944—45 mokytojavo Rokiš- 
kyje, dirbo vietos laikraščio redakcijoje. 
1945—47 studijavo 
Vilniaus Dailės in-te, 
Kauno un-to istori- 
jos ir filologijos f-te. 
dirbo „Jaunimo gre- 
tų" ir „Tarybų Lie- 
tuvos“ redakcijose, 
1947—49 mokytoja- 
vo Grinkiškio g-joje, 
1949—50 dirbo Rad- | 
viliškio rajono laik- | 
raštyje „Raudonoji 
žvaigždė“, 1950—55 
ir 1962 — laikr. „Li- 
teratūra ir menas“, 1958—59 — žm. 
„Moksleivis“ redakcijose. 1955—58 Lie- 
tuvos TSR Rašytojų s-gos prozos kon- 
sultantas. Kelerius metus buvo Rašytojų 
s-g0s prozos sekcijos pirmininku. Nuo 
1962 TSKP narys. Nuo 1965 „Kultūros 
barų“ redaktorius. 

Apsakymuose (rink. „Pavasario srau- 
tas“, 1953; „Lietus“, 1960) B. vaizdavo 
daugiausia idėjinį žmogaus persiauklėji- 
mą, siedamas jį su klasių kovos, kol- 
ūkių kūrimosi, inteligentijos gyvenimo 
reiškiniais. Jo kūrinių herojai ne tiek 
aktyviai veikia, kiek stebi save, apmąs- 
to savo poelgius, ieško teisingesnės gy- 
venimo linijos. Tai būdinga ir apysa- 
kai „Tolimi keliai" (2 t., 1958; rus. vert. 
1961), kurioje plačiame ist. fone pavaiz- 
duotas liet. taryb. inteligentijos forma- 
vimasis Tarybų Lietuvoje pokario me- 
tais. Romane „Tu mane šauki?“ (1964) 
inteligentai — mėgstamiausi B. herojai — 
parodyti moralinėse kolizijose ir šeimos 
konfliktuose. B. išleido 3 apsakymų rin- 
kinius vaikams („Berniukas iš mėlyno 
vasarnamio“, 1951; „Mūsų miesto ber- 
niukai“, 1953; „Linas ir Valentinas“, 
1958). B. būdinga tradicinė epinio pasa- 
kojimo forma, paprastas, ramus stilius. 

Lit.: V. Zaborskaltė, Drąsiau atskleisti vi- 
dinį herojaus  gyvenimą.—,,„Pergalė", 1953, 
Nr. 7; V. Kubilius, Mūsų rašytojai, V., 1958 
[p. 289—302]; J. Lankutis, Socialistinis realiz- 
mas lietuvių literatūroje, V., 1959 [p. 219—222]. 
BALTRŪNAS Mikas [1921.V1.8 Kupišky- 
je — 1941.VI.29 ten pat] — tarybinis 
aktyvistas. Kilęs iš darbininkų. 1940, 
mokydamasis Kupiškio g-joje, įstojo 
į LKJS. 1940—41 aktyviai dirbo visuome- 
ninį darbą g-joje ir mieste. Pirmomis 
D. Tėvynės karo dienomis, vos baigęs 
g-ją, Kupiškyje ginklu kovojo prieš 
vok. faš. okupantus bei vietinius burž. 
nacionalistus; jų ir nužudytas. 


BALTRŪNAS Rapolas [1870.II.2 Ra- 
mygaloje — 1915.VIII.9 Ist Arlingtone 
(Vermonto valstija, JAV)] — pažangus 
JAV lietuvių visuomenės ir kultūros 


veikėjas. 1899 baigė Panevėžio realinę 
m-lą, 1889—1905 dirbo Ramygalos vls. 
raštinėje. Buvo aktyvus visuomenininkas, 
rūpinosi jaunimo švietimu. Pats vertė 
vadovėlius į liet. kalbą ir mokė vaikus 
iš rankraščių. Už dalyvavimą 1905—07 
revoliucijoje buvo persekiojamas. 1907 
emigravo į JAV. Dalyvavo pažangių 
liet. org-jų veikloje. Bendradarbiavo 
„Vienybėje lietuvninkų“, „Kovoje“, ,„Ke- 
leivyje“, „Laisvėje“. 


BALTRŪNIENĖ Aldona [Čepaitė; £- 
1923.V.1 Kėdainiuose] — rašytoja, ŽuI- 
nalistė. 1950 neakivaizdiniu būdu bai- 
gė Vilniaus Ped. in-tą. Lit. darbą pra- 
dėjo 1953. Nuo 1956 žurnalistė, nuo 
1962 žrn. „Tarybinė moteris“ redakto- 
riaus pavaduotoja. Period. spaudoje iš- 
spausdino ped. straipsnių, apybraižų, 
jumoreskų, apsakymų. Aps. rinkinyje 
„Gintaras“ (1963) pavaizdavo kolūkinio 
kaimo žmones, naują jų buitį, kom. mo- 
ralės daigus. 


BALTRUŠAIČIAI — kaimas Tauragės Ij.: 
Baltrušaičių apyl., 6 km į p. r. nuo Tau- 
ragės, prie kelio į Gaurę; kolūkio cent- 
ras. 14 gyv. (1959). Į š. v. nuo B. teka 
Šešuvis; per kaimą — jos intakas Drūt- 
upis. Yra Meškų pr. m-la (nuo 1960) ir 
Baltrušaičių kultūros namai (nuo 1958). 


BALTRUŠAITIENĖ-ŽELVIENĖ Joana 
[Tamošauskaitė; 1873.11.26 Niujorke — 
1950.XII.21  Blersvilyje (Pensilvanijos 
valstija, JAV)] — liberalinė JAV lie- 
tuvių visuomenės veikėja, gydytoja. 
1896 baigusi med. koledžą Baltimorėje, 
B. buvo pirmoji lietuvė, gimusi JAV ir 
išėjusi aukštąjį mokslą. 1898 suorgani- 
zavo Lietuvaičių d-ją Plimute. 1909—14 
keliskart išrinkta į Susivienijimo lietu- 
vių Amerikoje centr. organus. 1911—32 
įsteigė 4 m-las liet. moterims. Bendra- 
darbiavo JAV liet. spaudoje (1890— 
1907 „Vienybėje lietuvninkų“, nuo 
1899 „Tėvynėje“). 1912 išleido knyga 
„Kaip prižiūrėti ir auklėti žindomus kū- 
dikius“. 


BALTRUŠAITIS Andrius  [1885.IX.21 
Buktiškiuose (Šakių rj.) — 1906.II.1 ten 
pat] — pažangus visuomenės veikėjas. 
1901 iš vietos jaunimo gimtajame kaime 

„. suorganizavo  slap- 
tą Lietuvos mylėtojų 
 draugystėlę, kuri rū- 
“ pinosi savišvieta bei 
lietuviškų knygų II 
laikraščių platinimu. 
Rev. įvykių ir so- 
" cialdemokratų idėjų 
paveikta, ši draugi- 
jėlė virto Lietuvos 
. Socialdemokratų par- 
tijos (LSDP) Zanavy- 
kų kuopa. Nuo 1902 
B. bendradarbiavo 
LSDP ir liet. liberalinėje bei demokrati- 
nėje spaudoje („Naujienose“, „Ūkinin- 
ke“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Darbi- 
ninkų balse“, slap. A. Žioplelis, Žioplys, 
Ciprijonas Viskontas), rėmė darbininkų 
spaudą. Kaip vienas žymesnių LSDP agi- 
tatorių, Užnemunėje 1905—06 pr. akty- 


viai dalyvavo rev. įvykiuose, už tai ca- 
rinės valdžios buvo persekiojamas, savo 
Namuose kazokų nušautas. 


BALTRUSAITIS Antanas [1865.V1.10 Pa- 
Partynuose (Šakių rj.) — 1949.XII.15] — 
liberalinis visuomenės veikėjas, knyg- 
nešys. Už caro valdžios draudžiamos 
lit-ros platinimą buvo kalinamas. Bend- 
fadarbiavo „Ūkininke“ (1900—01), „Ko- 
Voje“ (1906), „Žarijoje“ (1907) ir kt. 


BALTRUŠAITIS Jonas [1908—1941.XI.29 
Kaune] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
ilęs iš valstiečių, darbininkas. Nuo 
1939 Komunistų partijos narys. 1940—41 
idaus reikalų liaudies komisariato dar- 
Uotojas Kaune, Hitlerininkų nužudytas. 


BALTRUŠAITIS Juozas [slap. J. Mėmelė; 
1875.VIII 16 Buktiškiuose (Šakių rj.) — 
1942.XI.22 Pitsburge (Pensilvanijos vals- 
tija, JAV)|— revoliucinis poetas, pa- 
žangus JAV lietu- | 
Vių veikėjas. Baigė | 
Pr. m-lą. Ieškodamas * 
Garbo, 1898 išvyko 
1 Varšuvą. 1902 mo- 
€si Vilniaus pieši- 
mo m-loje, dirbo de- 
„Oratoriumi, pradė- 
J0 spausdinti eilėraš- 
us „Varpe“, „Ūki- | 
ninke“,  „Darbinin- 
kų balse“, JAV lie- 
aaUŲ spaudoje. Įsi- 
"Taukė į darbininkų 
Judėjimą, platino neleg. lit-rą, 1903 drau- 
8€ su kitais rengė Gegužės Pirmosios 
demonstraciją Vilniuje. 1903.V.19 buvo 
Suimtas, per kratą jo bute rasta hekto- 
Etafuotų liet. rev. dainų ir kt. neleg. 
lt-ros. Po 9 mėn. už laidą paleistas, 
1904 pabėgo į Berną (Šveicarija). 1904 
Lietuvos Socialdemokratų partija išlei- 
9 B. eil. rink. „Pirmosios Gegužės bal- 
sai“, 1905 pr. jis nuvyko į JAV. Čia 
aktyviai dalyvavo darbininkų judėjime. 
905—07 redagavo liberalinį laikr. „Vie- 
Nybė lietuvninkų“, 1907—09 — socialis- 
tinį laikr, „Kova“, 1906 —16 leido ir re- 
Jąsavo satyr. laikr. „Dilgėlės“, 1909— 
912 — „Žmonių knygyno“ mokslo po- 
Puliarinimo brošiūras, kurių išleido sep- 
Ynias, jų tarpe J. Mačio-Kėkšto biogra- 
Uą ir kūrinius. B. pritarė Lietuvos dar- 
t žmonių kovai dėl Tarybų valdžios 
918— 19, buvo Lietuvių komunistų s-g0s 
(STYS, nors kartais nukrypdavo į Opor- 
Unistines pozicijas. 1921 suredagavo 
i V lietuvių prol. rašytojų kūrybos an- 
Ologiją „Atžalos“. 1923—24 redagavo 
angų žm. „Apšvietimas“. 1923 Pits- 
Urge suimtas ir kurį laiką kalinamas. 
B lau nuo kom. judėjimo nutolo, ta- 
„au bendradarbiavo „Vilnyje“, „Laisvė- 
+ Ir kt. pažangioje JAV lietuvių pe- 
lodikoję, 

. Eilėraščiuose B. smerkė carinę prie- 
apaudą, vaizdavo socialinę nelygybę, 
ūrbininkų kovą, demaskavo klerą. Žy- 
kų vietą jo kūryboje užėmė satyra, 
ko :8ramos. Iš rusų ir lenkų kalbų B. 
asitė ir perdirbo nemaža rev. dai- 
U („Raudonoji vėliava“, „Marselietė“, 
"*aršuvietė", „Drąsiai, draugai“, „„Dar- 


bininkų revoliucionierių daina“ ir kt.), 
1905 pirmasis į liet. kalbą išvertė „In- 
ternacionalą“. B. parašė socializmo ir 
gamtos mokslų populiarinimo knygelių 
(„Revoliucija“, 1907; „Kaip žmogus ant 
žemės atsirado“, 1909; „Lietuvos laisvė 
ar Lietuvos žmonių laisvė“, 1918; „Lie- 
tuvos konstitucija sulyginta su Rusi- 
jos konstitucija“, 1919, ir kt.), išvertė 
M. Gorkio apybraižą apie JAV „Vie- 
nas respublikos karalių“ (1908) ir kt. 


Ršt.: Pirmosios Gegužės balsai, L., 1904; 
Dilgėlių žiedai, Filadelfija, 1907; [Eilėraš- 
čiai].— Atžalos, N. Y., 1921; [Eilėraščiai].— 


Audroms siaučiant, V., 1955, 


Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 2, V., 
1958; V. Kubilius, Revoliucinė lietuvių poezija 
1890—1907 metais.—,,Literatūra ir kalba“, t. 3, 
1958; B. Pranskus, Proletarinė lietuvių litera- 
tūra, V., 1964. 


BALTRUŠAITIS Jurgis [1873.V.2 Paant- 
vardžiuose (Jurbarko rj.) — 1944.1.3 Pa- 
ryžiuje| — poetas simbolistas. 1893—99 
studijavo Maskvos un-to gamtos-mate- 
matikos ir istorijos 
filologijos  f-tuose, | 
1899 su B. Poliako- 
vu įsteigė „Skorpio- 
no“ leidyklą, bend- 
radarbiavo jos leis- (“ 
tuose simbolistų lei- 
diniuose — almana- 
che „Severnije cve- 
ti“ („Šiaurės gė- | 
lės“), žurnale „Ve- 
si“ (Svarstyklės“). 
Daug keliavo po Eu- 
ropą ir „Ameriką. 
I pasaul. karo metais dalyvavo Lietuvių 
d-jos nukentėjusiems nuo karo šelpti 
veikloje, globojo jaunus liet. literatus 
(B. Sruogą ir kt.), padėjo M. Gorkiui 
rengti liet. lit-ros almanachą. 1919 bu- 
vo Rusijos rašytojų sąjungos pirminin- 
kas. 1920—39 burž. Lietuvos įgaliota- 
sis atstovas TSRS. 1939 persikėlė į Pa- 
ryžių diplomato darbui burž. Lietuvos 
atstovybėje. 

Eilėraščius lietuvių ir rusų kalbomis 
rašė, dar mokydamasis g-joje. Kūrybą 
spausdino nuo 1898. Rusiškoji B. poezi- 
ja (rink. „Žemės laiptai“, 1911; „Kalnų 
takas“, 1912; „Lelija ir piautuvas“, 1948) 
išsiskyrė iš kitų rusų simbolistų kūrybos 
filos. krypties vyravimu, kaimo tikro- 
vės vaizdais, formos artimumu klasiki- 
nei rusų poezijai, ypač E. Baratinskio ir 
F. Tiutčevo kūrybai. Ji buvo verčiama 
į bulgarų, italų kalbas. Į liet. kalbą ru- 
siškoji B. poezija pradėta versti 1912. 
Formuojantis liet. poezijoje simbolizmui, 
ji buvo kritikos (B. Sruogos ir kt.) ke- 
liama kaip pavyzdys, turėjo įtakos 
B. Sruogos, F. Kiršos, iš dalies V. Myko- 
laičio-Putino simbolistinei lyrikai. 

Lietuviškus eilėraščius („Ramunėlė“ 
ir kt) B. pirmąkart išspausdino 1930, 
nors liet. kalba rašė ir anksčiau (1922 
rengė rink. „Amžių ugniavietė“). Dau- 
gumą eilėraščių liet. kalba sukūrė po 
1930. Žurnale „Raštai“ (1941) paskelbė 
ištrauką iš poemos „Žvaigždės ir kank- 
lės" (vėliau pavadinta „Dulkės ir žvaigž- 
dės"), 1941 išleido satyr. poemėlę-pasa- 
kėčią „Įkurtuvės“, 1942 eil. rink. „Aša- 
rų vainikas“ (d. 1). 1948 užsienyje iš- 


BAL—BAL 169 


spausdintas pilnas B. liet. kūrybos rin- 
kinys „Poezija“. 

Lietuviškoji B. poezija idėjiniu turi- 
niu nedaug tesiskiria nuo rusiškosios. 
Jai būdinga daugelis rusų simbolistinės 
poezijos motyvų, antgamtinės prasmės 
ieškojimas gyvenimo reiškiniuose. Idė- 
jinis B. poezijos pagrindas — idealistinė 
filosofija. Liet. kolorito jai teikia Lietu- 
vos kaimo buities detalės, panemunių 
gamtos vaizdai (eil. „Ramunėlė“, „Upe- 
lis“, „Nemunas“ ir kt.). Nors nežymiai, 
B. palietė ir skurdo, vargo, socialinės 
nelygybės temas (eil. „Dainų audimas“ 
ir kt.). B. poezijai būdinga intelektuali- 
nio prado vyravimas, iš paviršiaus šal- 
tas, nejausmingas tonas, griežtai logiška 
kompozicija. Daugumas jo eilėraščių ga- 
na paprasti, nesudėtingi, lengvai supran- 
tama ir jų simbolika. Stilistinio savitu- 
mo B. lyrikai teikė gausus archaizmų, 
provincializmų, naujadarų vartojimas, 
Originali turiniu ir forma lietuviškoji 
B. kūryba, pasirodžiusi simbolizmą jau 
pakeitus kitoms modernistinėms sro- 
vėms, neturėjo žymesnės įtakos liet. 
poezijos raidai. 

B. produktyviai reiškėsi kaip vertėjas. 
Pirmuosius vertimus paskelbė rusų spau- 
doje 1895. Išvertė į rusų kalbą apie 50 
knygų, jų tarpe Dž. Bairono, H. Ibseno, 
G. D'Anuncio, K. Hamsuno, A. Strind- 
bergo, G. Hauptmano, R. Tagorės, 
O. Vaildo ir kt. rašytojų kūrinių. 

Ršt.: 3emHe cTyNeHK,  M., 1911; 
Tpona, M., 1912; Įkurtuvės, K., 1941; 
m cepn, Iapux, 1948 

Lit: B. BpiocoB, Ąanekue 1 Gan3kue, M., 
1912; C. Posanos, IO. BanTpymaiuTuc, M., 
1913; Lietuvių literatūros istorija, t. 3, d. 1, 
V., 1961; V. Lidinas, Jurgis Baltrušaitis.—,„Per- 
galė", 1963, Nr. 9. 


BALTRUŠAITIS Jurgis [g. 1903.V.7 
Maskvoje| — meno istorikas. Poeto Jur- 
gio Baltrušaičio sūnus. 1926 baigė Sor- 
bonos un-tą (Paryžiuje), 1931 gavo me- 
no daktaro laipsnį. Skaitė paskaitas įv. 
šalių un-tuose. 1933 Persijoje ir Mezo- 
potamijoje tyrinėjo Vakarų ir Sen. Ry- 
tų meno santykius. 1933—39 Kauno 
un-to humanitarinių mokslų f-te dėstė 
meno istoriją. Pranc. kalba parašė ke- 
liolika veikalų iš Vakarų meno istorijos, 
liet. kalba —,„Visuotinę meno istoriją“ 
(2 t., 1934—39). Po II pasaul. karo prisi- 
dėjo prie liet. burž. nacionalistų veiklos 
užsienyje. Meno istorijos klausimus aiš- 
kina idealistiškai. 


BALTRUŠAITIS Justas [g. 1898.11.16 
Vaitiškiuose (Šakių rj.)] — ekonomistas. 
1910—18 priklausė aušrininkų org-jai. 
I pasaul. karo pradžioje pasitraukė į Ru- 
sijos gilumą. 1918 baigė Voronežo lie- 
tuvių g-ją. 1918 grįžo į Lietuvą. Už 
polit. veiklą 1918 vok. okupantų kalin- 
tas Naumiestyje. 1919—20 Darbo ir so- 
cialinės apsaugos m-jos kanceliarijos 
vedėjas Kaune. 1924 baigė Jenos un-tą 
(Vokietija). 1924—40 Finansų m-jos mo- 
kesčių departamento sekretorius, Ie- 
ferentas. Paskelbė knygų ir straipsnių 
apie mokesčius. 1940—41 Lietuvos TSR 


Topuaa 
Nunus 


170 BAL—BAL 


Finansų liaudies komisariato pajamų 
v-bos viršininkas. 1942—43 tarnavo Rau- 
donosios Armijos 16 liet. divizijoje. 
1943—44 Lietuvos TSR finansų liaudies 
komisaro pavaduotojas. 1944—58 finan- 
sų kursų, vėliau finansų technikumo 
direktorius. Nuo 1958 pensininkas. 


BALTRUŠAITIS Vytautas [g. 1930.IX.23 
Bagotojoje (Kapsuko rj.)] — pramonės 
darbuotojas, Socialistinio Darbo Didvy- 
ris (1965). 1946—47 Marijampolės aps. 
Bagotosios apyl. tarybos pirmininkas, 
1947—48 mokėsi Kauno FGA m-loje, 
1948—56 staklių g-los „Priekalas“ šalt- 
kalvis-įrankininkas. Nuo 1956 Kauno ra- 
dijo g-los tekintojas-koordinatininkas. 
Nuo 1962 TSRS AT deputatas, nuo 1964 
TSKP narys. 


BALTRUŠIAI — kaimas Šakių rj., Barz- 
dų apyl., 3 km į š. nuo Pilviškių, prie 
kelio į Barzdus. 89 gyv. (1959). P. pa- 
kraščiu teka Višakis. Daugumas sodybų 
yra naujoje kolūkio gyvenvietėje, liku- 
sios — vienkiemiai. Pieninė, pr. m-la 
(nuo 1918), kultūros namai (nuo 1958). 


BALTRŪSIS Antanas [g. 1890.X.1 Viz- 
girduose (Raseinių aps.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
1917—19 dirbo Maskvos ,,Kaučiuko“ 
f-ke, aktyviai dalyvavo kovose dėl Spa- 
lio revoliucijos pergalės, buvo f-ko 
kovos būrio dalyvis. 1917—21 buvo Ko- 
munistų partijos nariu. 1922 be partijos 
leidimo grįžo iš Maskvos į Lietuvą ir 
visuom. gyvenime nedalyvavo. Nuo 
1961 pensininkas. 


BALTRŪŠIS Romualdas [g. 1926.V.1 Uk- 
mergėje] — inžinierius technologas, che- 
mijos mokslų kandidatas (1954). 1950 
baigė Kauno un-tą. Nuo 1954 dirba Kau- 
no Politechnikos in-te, nuo 1958 docen- 
tas. Tiria N-aril-P-amino rūgštis ir jų 
darinius, augalinių žaliavų chem. perdir- 
bimą. Tais klausimais paskelbė apie 30 
moksl. straipsnių. 


BALTRUŠKA Povilas [g. 1894.1X Buče- 
liškėje (Švenčionių rj.)] — Spalio revo- 
liucijos ir pilietinio karo Rusijoje daly- 
vis. Nuo 1917 Komunistų partijos narys. 
Tarnaudamas Raudonojoje gvardijoje, 
padėjo malšinti kontrrevoliucinį Kerens- 
kio—Krasnovo maištą. Nuo 1918 Rau- 
donojoje Armijoje kovojo prieš užsienio 
interventus ir baltagvardiečius; buvo 
vadovaujantis polit. darbuotojas. 1939 
išėjo į atsargą divizijos komisaro laips- 
niu, Nuo 1940.X.3 LKP Vilniaus miesto 
k-to pirmasis sekretorius. D. Tėvynės 
karo metais padėjo formuoti Raudono- 
sios Armijos 16 liet. diviziją. Nuo 1943 
Lietuvos partiz. judėjimo štabo kadrų 
sk. viršininkas. 1945—55 Vinicos sr. kar. 
komisaras. 1955 paleistas į dimisiją pul- 
kininko laipsniu. 1941—46 TSRS AT de- 
putatas, 1941—49 LKP CK narys. 


BALTŲ KALBOS — indoeuropiečių kal- 
bų šeimos šaka, kurią sudaro gyvo- 
sios— lietuvių, latvių ir išnykusios — prū- 


sų, jotvingių, kuršių, žiemgalių bei sėlių 
kalbos. Pagal tradicinę ide. kalbų klasi- 
fikaciją B. k. buvo skiriamos sateminių 
kalbų grupei. Baltų kalbų terminą 1845 
pirmasis pradėjo vartoti vok. kalbinin- 
kas G. Neselmanas, žymėdamas juo prie 
Baltijos j. gyvenančių tautų kalbas. Kai 
kurie kalbininkai (A. Briukneris, J. Cei- 
sas) šias kalbas vadino tiesiog lietuvių 
kalbomis, kiti (F,. Bopas, A. Potas) — lat- 
vių kalbomis. Plačiai buvo įsigalėjęs ir 
aisčių kalbų terminas. Skiriamos vakarų 
ir rytų B. k. Prie pirmųjų priklauso prū- 
sų kalba, prie antrųjų — lietuvių kalba, 
latvių kalba, kuršių kalba ir veikiausiai 
žiemgalių kalba bei sėlių kalba. Nuo ki- 
tų ide. kalbų B. k. skiriasi: a) savita 
leksika (jose nemaža žodžių, kurių ne- 
turi kitos ide. kalbos; be to, dalis tos pa- 
čios šaknies B. k. žodžių vartojama ki- 
tokia reikšme, negu kitose ide. kalbose); 
b) geriau, negu kitose gyvose, o dažnai 
ir mirusiose ide. kalbose, išlaikytais pir- 
mykščiais garsais, ypač balsiais (plg. 
liet. „sūnūs“, prūs. „souns“, sen. sl. 
„SYNb“, IUS. „CBIH“, got. „sunus“, vok. 
„Sohn“, skr. „sūnuh“, gr. „hyiys“; liet. 
„gyvas“, latv. „dzivs“, prūs. „gijwans“ 
[dgs. gal.], sen. sl. „živb“, rus. „2KHB“, 
got. „gius“, sen. angl. „cwic“, sen. 
island. „kwikr“, skr. „jivah", lot. 
„vivus“, air. „biu“; liet. „ausis“, latv. 
„auss“, prūs. „ausins“ [dgs. gal.], sen. 
sl. „ucho“, rus. „yxo“, got. „auso“, vok. 
"Oh: pers ,hoš A lotŽ ppauris 97: 
„oys“, air. „0“, alb. „veš“); c) ir prieš 
dantinius priebalsius „t“, „d“ išlaikytu 
priebalsiu „m“, kuris kitose ide. kalbose 
arba išnyko, arba virto „n“ (plg. liet. 
„šimtas“, latv. „simts“, sen. sl. „SBto“, rus. 
„CTO“, got. „hund“, vok. „hundert“, skr. 
„šatam“, lot. „centum“, gr. „hekatėn“, 
sen. air. „cėt“, tochar. „kant“); d) tuo, 
kad lietuvių ir latvių kalbose (apie prū- 
sų ir kitas B. k. šiuo atveju trūksta 
duomenų) tarp priebalsio ir priešakinės 
eilės balsio išnykęs „i“ (plg. liet. „me- 
tei“, latv. „meti < *metiei" ir liet. „me- 
čiau“, latv. „,„mešu < *metiau"; liet. ,„Žė- 
mė“, latv. „zeme < *zemie" ir liet. „„Ž6- 
mių“; latv. „zemju < *zemiu"; rus. ,3€M- 
na", serb.-chorvat. „3ėMAA“, su „I“ iš 
„1“); e) vienoda veiksmažodžio visų skai- 
čių trečiojo asmens forma (plg. liet. 
„ė6sti“, prūs. „ast“, sen. sl. „jestb-sąt»-jes- 
te", IUS. „eCTb-CyTb“, got. „ist-sind“, vok. 
„ist-sind“, skr. „asti-santi-stah“, lot. 
„est-sunt“, gr. „esti-eisi-eston“, air. 
„As-it“, hetit. „ešzi-ašanzi“). 

Baltų kalboms artimiausios slavų kal- 
bos: jos turi nemaža fonetikos, morfo- 
logijos, leksikos ir sintaksės bendrybių. 

Fonetikos bendrybės: a) ide. skieme- 
niniai priebalsiai „r, „rų „m“, „n“ bal- 
tų ir slavų kalbose atliepiami dvejopai-— 
„Al“, „ir“, „im“, „in“ ir nykstamuoju 
laipsniu „ul“, „ur“, „um“, „un“ (plg. 
liet. „vilkas“, latv. „vilks“, prūs. 
„„wilkis“, sen. sl. „vlBkB“, Ius. „BOAK“, 
got. „„wulfs“, vok. „Wolf“, skr. „vrkah'“; 


liet. „„kulkšnis“, latv. „kulksnis“, prūs. 
„Culczi“, bulg. „KBAKa“, TUS, ,„KOAK“, lot. 


„Calx“; liet. „širdis“, latv. „sirds“, sen 
sl. „SrBdbce“, rus. „cepAle“,  gOt 
„hairto“, vok. „Herz“, lot. „cor-cordis“; 
gr. „kardia“; liet. „gurklys“, latv. 
„Zurklis“, prūs. „gurcle“, bulg. „TrBpAO': 
rus. „TropAo“); b) ide. „*eu“ ir bal- 
tų, ir slavų kalbose virtęs „iau 
(plg. liet. „liaudis“, latv. „Jaudis“: 
sen. sl. „ljudbje“, rus. „AroĄKH“, sen. 
vok. aukšt. „liuti“); c) baltų ir slavų 
kalbos turi kai kurių kirčiavimo bend- 
rybių (plg. liet. „dūmai“, rus. „ĄBIM, 
ĄkiMa", skr. „dhūmėh“, gr. „thymos'i 
liet. „ranka-rafką“, rusų „pyka-pyky“)- 

Morfologijos bendrybės: a) ir baltų: 
ir slavų kalbos turi įvardžiuotinės 
būdvardžių formas, sudarytas su „*iO 
įvardžiu (plg. liet. „mažasis, mažo- 
ji“ ir „mažas, maža“, latv. „mazais; 
maza" ir „mazs, maza“, Ius. ,,MaAbIi; 
Manaa“ ir „Man, Mana“); b) baltų ir sla- 
vų kalbos turi skirtingą nuo kitų ide. 
kalbų o-kamienių daiktavardžių vANS. 
kilm. galūnę -*ū (liet. „vilko“, latv. 
„Vilka“, sen. sl. „vlbka“, rus. „„BOAKa“: 
skr, „yrkasya'), prūsų kalbai ši ypatybė 


nėra būdinga (plg. vns. kilm. „„deiwas“)i 
c) baltų ir slavų kalbos turi kai kurių 
asmeninių įvardžių darybos bendrybių 
(liet. žem. vns. naud. „„mūn“, latv. aukšt. 
„Mun“, sen. sl. „menė“; prūs. „moūson“; 
sen. sl. „nas»“); d) i-kamienių veiksma- 
žodžių bendratys baltų ir slavų kalbose 
turi formantą -2- (liet. „sėdime-sėdėti“, 
latv. „sėdim-sėdėt“, rus. ,,CHAHM-CH- 
AeTB“); e) baltų ir slavų kalbos turi ne- 
maža bendrų daiktavardinių priesagų 
(liet. „berniūkas“, latv. „dėluks“, prūs. 
„„Wosux“, sen. sl. „synBk»“, rus. „CbI- 
HOK"; liet. „piešimas“, rus. „IHCbMO“i 
liet.  „draugyba“, latv. „draudziba“, 
sen. sl. „družbba“, rus. „Apy>K6a“. 

Leksikos srityje baltų ir slavų kalbas 
daro artimas didelis skaičius bendrų ŽO- 
džių. R. Trautmano „Baltų-slavų žodyne“ 
(1923) pateikiama kone 2000 žodžių 
šaknų, aptinkamų abiejose kalbų gru- 
pėse. Šių žodžių tarpe pasitaiko ir to- 
kių, kuriems patikimų atitikmenų iki 
šiol nepavyko rasti kitose ide. kalbose 
(plg. liet. „ranka“, latv. „ruoka“, prūs. 
„Tancko“, sen. sl. „rąka“, rus. „pyka“i 
„liet. „ragas“, latv. „rags“, prūs. „ragis“: 
sen. sl. „,Tog+b“, rus. „por“; liet, „aumuo“: 
sen. sl. „um+b“, rus. „„yM“; Het. „liepa“, 
latv. „liepa“, prūs. „lipe“, bulg. „Anna“ 
rus. „AKna“; liet. „varna“, latv. „varna“: 
prūs. „„warne“, bulg. „„BpaHa“, rus. „BO“ 
pona'"). 

Sintaksės bendrybės: a) baltų ir sla- 
vų kalbose su neigimą reiškiančiais 
veiksmažodžiais vietoj galininko plačiai 
vartojamas kilmininko linksnis (pl: 
liet. „jis nieko nežino“; latvių „„viū5 
neka nezin"“; rus, „OH HHYero He 3HaeT“)i 
b) abiem kalbų grupėms būdingas tari- 
nio įnagininkas (plg. liet. „jis būvo 
mokytoju“; rusų „OH GBIA ywnTeAeM“)- 
Dėl daugelio baltų ir slavų kalbų bend- 
rybių nemaža dalis kalbininkų mano, 
kad baltų ir slavų kalbos kilusios iš vie- 
nos bendros baltų-slavų prokalbės, Ta- 
čiau kiti su tokia nuomone nesutinka, 
nes šiose kalbose yra nemaža ir skirty- 


bių. Minėtosios bendrybės kartais ne- 
Svetimos ir kitoms ide. kalboms. Be to, 
Kai kurios jų baltų ir slavų kalbose ga- 
lėjo atsirasti visai savarankiškai. 
„Baltų kalbos turi ypatybių, kurios bū- 
dingos ir germanų (dažnai kartu ir sla- 
vų) kalboms: a) panašios darybos skait- 
vardžių (plg. liet. „vienūolika“, „dvylika“, 
80t. „ainlif", „twalif“; liet. „trisdešimt“, 
latv. „trisdesmit“, sen. sl. „tri desęti“, 


got. „treis tigjus“; liet. „tūkstantis“, 
latv. „tūkstuotis“, prūs. „tūsimtons“ 
Idgs. gal], sen. sl. „tysąšti“, got. 


„tūsundi“); b) daugiskaitos naudininko 
Ralūnę su formantu -m (plg. liet. „vil- 
kėms<vilkamus"“, sen. sl. „vlikomb“, 
80t. „wulfam“, skr. „Vrkebhyah“, lot. 


„hominibus“); c) panašų mot. giminės 
dalyvių linksniavimą (plg. liet. „augan- 
ti“, sen. sl. „berąšti“, got. „frijondi“; 
liet, „augančią“, sen. sl. „berąštą“, got. 
„Irijondja“); d) netiesioginių linksnių 
Iardžių formų vartojimą visoms gimi- 
nėms (plg. liet. „tiems“, sen. latv. 
„tiems“, prūs. „steimans“, sen. sl. 
„tėm=“, got. „taim“); e) būdvardžių prie- 
Sagą -iska (plg. liet. „šūniškas“, latv. 
„Sunisks“, prūs. „tikromiskan“ [vns. gal.], 
Sen. sl. „slovėnesk»“, IUS. ,CAaBAHCKHH“, 
Bot. „tiudisks"; f) leksikos bendrybių 
(liet. „draūgas", latv. „draugs“, prūs. 
„draugiwaldūnen“ [dgs. gal.] — pavel- 
dėtojas, sen. sl. „drugb“, rus. „,XpPYr“, sen. 
Island. „draugr“ — vyras; liet. „vaškas“, 
latv. „vasks“, sen. sl. „„voskb“, sen. vok. 
aukšt. „wahs“, vok. „„Wachs“; liet. „el- 
dija", sen. sl. „albdii“, rus. „AOAKa“, 
Norveg. „olda“— lovys, gelda). Dėl šių 
endrybių kai kurie kalbininkai mano, 
kad ide, prokalbėje buvusi atskira šiau- 
tes kalbų grupė, kurią sudarė baltai, 
Slavai ir germanai. Pastaruoju metu 
1 šią grupę mėginama įskirti ir tocharų 
kalbą, kurioje aptinkama taip pat kai 
Urių bendrybių, daugiau ar mažiau bū- 
Ingų tik šioms kalboms (priebalsių pa- 
latalizacija prieš „e“, „i“, „į“, dvejopas 
ide. skiemeninių priebalsių „I“, „I“, „M“, 


„R“ atliepimas, bendraties galūnė, kai ku- 
I!los bendros priesagos, leksikos bendry- 
€S, pvz., liet. „lūšis, lašiša“, latv. „lasis“, 
Prūs. „lasaso“, rus. „AOcoCb“, sen. vok. 
aukšt. „lahs“, vok. „Lachs“, tochar. 
ulėks"— žuvis). 

i Baltų tautos ist. laikais iš visų ide. 
autų daugiausia bendravo su slavais. 
ls bendravimas labai ryškiai atsispindi 
sų kalbų leksikoje. Baltų kalbose ran- 
ama daug įvairios kilmės ir įvairaus 
Sėnumo slavizmų. Yra nemaža ir germa- 
nizmų. Kaimyninėse slavų kalbose ir bu- 
Kuslos R. Prūsijos vokiečių tarmėse ap- 
Inkama taip pat skolinių iš baltų kalbų. 
au prieš mūsų erą baltai pradėjo arti- 
Mai bendrauti su finų-ugrų gentimis. 
I finų-ugrų kalbas pateko baltiškų žo- 
žių, kurie ir šiandien vartojami suo- 
mMių bei estų lit. kalbose (plg. liet. 


Kes St „hani“, suom. „hanhi"; 
Kai „Šienas“, „estų „hein“, suom. 
„Neinė“; liet, „žirnis“, est. „hernes“, 
Suom. „herne"; liet. „šarmė, est. 
„harm“, suom. „harma“; liet. „kifvis“, 


Sst. „kirves“, suom. „kirves“; liet. „rū- 


tas“, est. „ratas“, suom. „Iatas“). Kai 
kurie tokie baltiški žodžiai vėliau įsi- 
skverbė net į šiaurines rusų tarmes 
(plg. liet. „šikšna“, suom. „hihna“, rus. 
„TarHa“; liet. „kūrpė“, suom. „kurpu- 
nen“, rus. ,,KopGauwn“; liet. „lūšis“, suom. 
„Iohi“, rus. „Aox“; liet. „lūkštas“, suom. 
„luhta“, rus. „AyxTa“; liet. „prėskas“, 
suom.  „rieska", rus. „pecka“; liet. 
„grūodas“, karel. „rouda“, rus, „poBAa“). 
Į baltų kalbas t. p. pateko finų-ugrų 
kilmės žodžių. Ypač jų gausu latvių kal- 
boje. Net kai kurie baltų (ir slavų) kal- 
bų gramatikos reiškiniai (pvz., tarinio 
įnagininkas, kilmininko linksnio varto- 
jimas su neigimą reiškiančiais veiksma- 
žodžiais) mėginami aiškinti finų-ugrų 
kalbų įtaka. 


Lit.+ K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, K., 
1924—25; J. Endzelynas, Baltų kalbų garsai ir 
formos, V., 1957; E. Fraenkel, Die baltischen 
Sprachen, Heidelberg, 1950. 


BALTUPĖNŲ MIšKAS — miškas Jurbar- 
ko ir Šilutės rj., 6 km į v. nuo Viešvilės, 
Nemuno deš. krante. Priklauso Jurbarko 
miškų ūkio Viešvilės ir Mociškių giri- 
ninkijoms. Plotas 1216 ha. Smalininkų- 
Viešvilės miškų masyvo dalis. 


BALTUPIAI — kaimas Vilniaus miesto 
teritorijoje, 4 km į š. nuo miesto cent- 
ro, abipus Verkių plento; kolūkio cent- 
ras. Per kaimą giliu slėniu teka Baltupis 
(Neries deš. intakas), kuris XVII a. ant- 
rojoje pusėje, Vilniaus vyskupams jo 
krantuose pastačius „kalvarijas“, pra- 
mintas Cedronu. B. vardas žinomas nuo 
XIV a. Kalvotuose, mišku apaugusiuose 
Baltupio krantuose vykdavo kautynės su 
puolančiais Vilnių kryžiuočiais. XVIII a. 
pr. Lietuvos kariuomenė ties B. kovėsi 
su švedais. Į p. nuo B. esančioje lygu- 
moje, vad. Karo lauku, vykdavo kariuo- 
menės apžiūros ir pratybos, 


BALTŪSIS Juozas [g. 1900.XI.26 Gulbi- 
niškiuose (Vilkaviškio rj.)] — pedagogas, 
Lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas 
(1957). 1925 baigė Marijampolės g-ją, 
1929 įgijo mokytojo cenzą. 1927—62 
mokytojavo įv. m-lose. Nuo 1962 pensi- 
ninkas. Parašė matematikos vadovėlių. 
Taryb. periodikoje išspausdino straips- 
nių mokymo metodikos klausimais. 


Ršt.: Aritmetikos uždavinynas (I g-jos kl.), 
K., 1935; Skaičiavimo vadovėlis (V sk.), K., 
1937; Skaičiavimo vadovėlis (VI sk.), K., 1938. 


BALTŪSIS Motiejus [1876 Geruliuose 
(Šakių rj.) — 1923 Maskvoje] — knygne- 
šys, revoliucinės literatūros platintojas. 
Bendradarbiavo „Ūkininke“ ir „Lietuvos 
darbininke“, juos gabeno per sieną į Lie 
tuvą ir platino. 1899 carinių žandarų 
suimtas ir kalintas Kalvarijos kalėjime, 
1900 pradėjo verstis knygrišyste Vilniu- 
je ir dirbo Lietuvos Socialdemokratų 
partijoje (LSDP) pogr. darbą. 1901—02 
iš Vilkaviškio aps. į Vilnių gabeno le- 
nininę „Iskrą“. 1902 Vilniaus glžk. sto- 
tyje suimtas ir nuteistas 3 metus kalėti. 
Išėjęs iš kalėjimo, dirbo LSDP pogr. 
spaustuvėje ir platino pogr. spaudą. 
1911 už s-d. veiklą ištremtas į Irkutsko 
gub. Mirė šiltine. 

Lit.; C. Fradkina, Lenininė „Iskra“ Lietuvo- 
je, V., 1951. 


BAL—BAL 171 


BALTŪŠIS Juozas [tikr. Albertas Juozė- 
nas; g. 1909.IV.14 Rygoje] — rašytojas, 
Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas 
(1954). 


Kilęs iš darbininkų. Prasidėjus 

- I pasauliniam karui, 
su tėvais iš Rygos 
persikėlė į Nižnij 
Novgorodą (dabar 
Gorkis), vėliau į Ca- 
riciną (dabar Volgo- 
gradas). 1918 grįžo 
į Lietuvą, apsigyve- 
no Puponyse (Kupiš- 
kio rj.), kur kelerius 
metus piemenavo ir 
No bernavo pas buožes. 
£ V 1924 baigė Puponių 
. pr. m-los 3 skyrius. 
1929 atvyko į Kauną, dirbo spaustuvė- 
je, pradėjo savarankiškai mokytis ir 
bandyti jėgas lit-roje. Pirmasis B. apsa- 
kymas —,Raudonlapiai runkeliai“ (išsp. 
1932), pirmoji apsakymų knyga —,,Sa- 
vaitė prasideda gerai" (1940). 

Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, B. 
dirbo Kauno radijo komiteto literatūros 
ir meno skyriaus atsakinguoju redakto- 
riumi, redagavo laikr. „Ūkininko patarė- 
jas" priedą „Jaunasis ūkininkas“ (vėliau 
„Valstiečių laikraščio“ priedas „Jauna- 
sis valstietis“), prisidėjo prie Lietuvos 
Taryb. rašytojų s-gos organizavimo. 
1940—41 išspausdino reportažų ir apy- 
braižų apie tarybinę žemės reformą, ke- 
letą apsakymų ir feljetonų, rašė romaną 
„Parduotos vasaros“, kurio rankraščiai 
žuvo vok. faš. okupacijos metais. Nuo 
1940 Lietuvos TSR Rašytojų s-gos v-bos 
narys. D. Tėvynės karo pradžioje dirbo 
Saratovo srities tarybiniame ūkyje. 1942 
atvyko į Maskvą, dirbo radijo komiteto 
liet, laidų redaktoriaus pavaduotoju, vė- 
liau — redaktoriumi, Tuo metu B. pra- 
dėjo rašyti ir su aktore K. Kymantaite 
vaidinti radijo skečus „Dėdės Silvestro 
kieme“, kuriuose buvo rodoma valstie- 
čių plėšimas okupuotoje Tarybų Lie- 
tuvoje, taryb. partizanų kova, demas- 
kuojami vok. faš. okupantai ir liet. 


burž. nacionalistai. 1943 Maskvoje išėjo 
B. apsakymų rinkinys „Baltieji dobiliu- 
kai". Nuo 1943 TSKP narys. Karo lai- 
kotarpiu B. dar parašė 3 veiksmų pjesę 
saviveiklai „Jonukas partizanas“ (1944), 
išspausdino apybraižų, satyr. kūrinių, 
straipsnių. 


Juozo Baltušio romano ,„Parduotos vasaros“ 
(1957) ir „Raštų“ I tomo (1959) viršeliai 


172 BAL—BAL 


Pirmaisiais pokario metais B. vadova- 
vo Lietuvos TSR Radijo k-tui. 1946—54 
redagavo „Pergalės“ žurnalą, daug rašė 
aktualiais visuom. ir lit. gyvenimo klausi- 
mais, išspausdino keletą apsakymų apie 
socializmo statybą respublikoje. 1947 
parašė dramą „Gieda gaideliai“ (past. 
Marijampolės, Kauno ir Vilniaus dramos 
teatruose). B.— vienas liet. kino drama- 
turgijos pradininkų. 1950 su rusų kino 
dramaturgų E. Gabrilovičiumi parašė 
kino scenarijų „Tolimoje apylinkėje“ 
(pagal jį 1952 pastatytas meninis filmas 
„Aušra prie Nemuno“), kuriame pavaiz- 
davo kolūkių kūrimosi pradžią Lietuvo- 
je, scenarijų dokumentiniam filmui „Ne- 
munu“ (1951) ir su V. Miliūnu — kino 
komediją „Oi, jūs grybai, grybai!" 
(1953). 1958—62 Lietuvos TSR Kinema- 
tografijos darbuotojų s-gos organizacinio 
biuro pirmininkas. 1953 Lietuvos TSR 
Valst. dramos teatre pastatyta B. pjesė 
kolūkine tema „Anksti rytelį“. Žymiau- 
sias B. kūrinys — novelių romanas „„Par- 
duotos vasaros“ (t. 1, 1957, Resp. premi- 
ja 1957). Apybraižoje „Kas dainon nesu- 
dėta“ (1958) rašytojas papasakojo apie 
savo kelionę po Tarybų Lietuvą, paro- 
dydamas ist. pasikeitimus miestuose ir 
kaimuose, pavaizduodamas naujus žmo- 
nes — komunizmo statytojus. 1965 išlei- 
do novelių rinkinį ,„Valiusei reikia Alek- 
so“, Nuo 1947 B.— Lietuvos TSR AT de- 
putatas, nuo 1959 — Lietuvos TSR AT 
Prezidiumo: pirmininko pavaduotojas. 
1958—61 kandidatas į LKP CK narius, 

B. plačiai pasireiškė grož. prozoje. Jo 
apsakymų rinkinį „Savaitė prasideda 
gerai" teigiamai įvertino pažangioji kri- 
tika. Šiuose apsakymuose B. sodriu 
realistiniu stiliumi pavaizdavo kaimo 
ir miesto darbo žmonių buitį, parodė 
buržuazijos išnaudojamos  varguome- 
nės atstovus. D. Tėvynės karo metų 
apsakymuose (rink. „Baltieji dobiliukai“) 
daugiausia vaizdavo vok. fašistų siautė- 
jimą Tarybų Lietuvoje ir taryb. parti- 
zanų kovą (aps. „Saulašarėm žydint“, 
„Taip reikia“, „Partizanas Daura" ir kt.). 
Apybraižinio pobūdžio apysakoje „Bal- 
tieji dobiliukai“, remdamasis įspūdžiais, 
patirtais Saratovo srityje pirmaisiais ka- 
IO mėnesiais, pavaizdavo socialistinę 
Rusijos kaimo buitį karo metu, brolišką 
rusų pagalbą lietuviams ir bendrą ko- 
lektyvinį darbą. Pokario metais B. pa- 
rašė vertingų apsakymų iš pokario Lietu- 
vos kaimo gyvenimo (,„Naktis prieš didelį 
arimą“, „„Abišalė“, „Sąžinė“ ir kt.) No- 
velių rinkinyje ,„Valiusei reikia Alekso“ 
sprendžiamos šiuolaikinės moralės prob- 
lemos, taryb. jaunuolių tarpusavio san- 
tykių klausimai. 

Novelių romane „Parduotos vasaros“ 
B. nauju aspektu pavaizdavo burž. 
Lietuvos kaimo buitį, socialinius reiški- 
nius parodydamas per buožių engiamo 
piemenuko pasaulėjautos prizmę. Šalia 
spalvingai nupieštų buožių paveikslų 
(Dirda), romane sukurtos ryškios sam- 
dinių figūros (Alyzas, Jonas, Petras), 
daug dėmesio skirta liaudies atstovų 


dvasiniam pasauliui, moraliniam grožiui 
atskleisti, jų revoliucionėjimui pavaiz- 
duoti, Kurdamas kaimo proletarų pa- 
veikslus, B. poetizavo liaudies kuriamą- 
ją jėgą, optimistinę pažiūrą į gyvenimą. 
„Parduotos vasaros“ pasižymi gyvu, sod- 
riu stiliumi, turtinga ir vaizdinga liau- 
diška kalba. Romanas išverstas į rusų, 
baltarusių, latvių kalbas, 

Dramoje „Gieda gaideliai“ B. pavaiz- 
davo klasių kovą burž. Lietuvos kaime, 
demaskavo buožiją, parodė vargingųjų 
valstiečių  revoliucionėjimą. Dramoje 
sukurtas ryškus buožės Rūkienės pa- 
veikslas. Drama „Gieda gaideliai" išvers- 
ta į rusų, ukrainiečių, baltarusių, lat- 
vių ir kt. taryb. tautų kalbas, ji buvo 
vaidinama Lenkijos ir Čekoslovakijos 
teatruose. Kai kuriems B. dramos kū- 
riniams (pjesei „Anksti rytelį“, scenari- 
jui „Tolimoje apylinkėje") neigiamos 
įtakos turėjo tuo metu propaguota be- 
koniliktiškumo teorija. 

Savita B. kūryba, išsivysčiusi realisti- 
nių liet. lit-ros tradicijų pagrindu, užima 
reikšmingą vietą tarybinėje liet. lit-roje. 
Įvaldęs socialistinio realizmo metodą, 
įsisavinęs lit-ros partiškumo ir liaudiš- 
kumo principus, B. praturtino kaimo 
buities vaizdavimą, pagilino socialinių 
ir psichologinių reiškinių analizę. 

Ršt.: Pieją koguty, Warszawa, 1949; M3- 
Gpannoe, BunbRIoC, 1953; Kas dainon nesu- 
dėta, V., 1959; Raštai, 5 t., t. 1—4, V., 1959; 
IMpojaHHBIe TOABI, BuabHioC, 1960; Valiusei rei- 
kia Alekso, V., 1965. 

Lit.: Tarybinės lietuvių literatūros istorijos 
apybraiža, V., 1956; J. Šimkus, Apie literatū- 
rą, V., 1956; Tarybų Lietuvos rašytojai, V., 
1957; V. Kubilius, Mūsų rašytojai, V., 1958 
[p. 136—162]; K. Ambrasas, Laiko tiesa, V., 
1960; M. Sluckis, Sunkiausias menas, V., 1960 
[p. 113—124]; A. Venclova, Epochos vėjas, V., 
1962; Lietuvių literatūros istorija, t. 3, d. 2, 
V., 1965. 

BALTŪSIS-ŽEMAITIS Feliksas [1897. 
XI.30 Apydimuose (Telšių rj.) — 1957. 
VI.1 Maskvoje] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis, karo veikėjas, generolas ma- 
joras (1942), karo 
mokslų kandidatas 
(1940). I pasaul. ka- 
ro dalyvis, praporš- 
čikas. 1918.II sto- 
jo savanoriu į Rau- 
donąją Armiją ir 
dalyvavo mūšiuose 
prieš kontrrev. jė- 
gas Pietų fronte, ei- 
damas Donecko-Kri- 
vorožės respublikos 
partizanų būrio va- 
do, paskui pulko va- 
do pareigas. Nuo 1918IV TSKP na- 
rys. RKP(b) Lietuvių sekcijų Centro 
Biuro 1918.XII.4 pasiųstas Antano Že- 
maičio pavarde į Lietuvą kar. darbo 
dirbti, atvyko į Šiaulius. LKP org-jos pa- 
siųstas dirbti į besikuriančią burž. mi- 
liciją, buvo paskirtas milicijos vadu. 
Jos priedangoje pusiau legaliai sutelkė 
rev. kar. būrį, kuris 1919.1.8 nuginkla- 
vo vok. okupantų įgulą ir padėjo įtvir- 
tinti Tarybų valdžią Šiauliuose. Netru- 
kus kar. būrys išaugo į Raudonosios 
Armijos lietuvišką Žemaičių pulką, ku- 
rio vadu kareiviai išrinko B.-Ž. Užsie- 
nio interventams ir vietos buržuazijai 


nuslopinus Tarybų valdžią Lietuvoje, 
B.-Ž. dalyvavo kovose prieš kontrrev. 
jėgas pilietinio karo frontuose, buvo 
pulko vadu, vėliau brigados ir divizijos 
štabo viršininku. Baigęs karo akademi- 
ją, dirbo Raudonosios Armijos kava- 
lerijos dalyse vadovaujamąjį darba. 
1935—40 dėstytojas Frunzės karo aka- 
demijoje. 1940 gavo docento vardą. 
1940.VII.12—1940.VIII.27 ėjo Lietuvos 
Liaudies kariuomenės vado pareigas; 
po to dirbo dėstytoju karo akademijoje: 
D. Tėvynės karo metais buvo pirmuoju 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos 
vadu (1942.1.15—1943.IV.16), vadovavo 
tai divizijai pirmuosiuose mūšiuose Orio- 
lo fronte. 1943—54 dirbo dėstytoju 
K. Vorošilovo karo akademijoje Mask- 
voje kaip kavalerijos kovinio parengi- 
mo, kavalerijos istorijos ir karybos isto- 
rijos specialistas. Karinėje spaudoje 
bendradarbiavo nuo 1925. Išspausdino 
daug straipsnių kariniuose žurnaluose, 
knygų. 

Ršt.: Kak oxpanaeTCca KOoHHMa Ha BOHHĖ: 
1928; TakTuuecKaa MOATOTOBKa uaCTež KOHHM- 
r PKKA, 1927; Konnuna [III leid.], 1938—40; 
MpaxAancKaz BožMa B AnTBe B 1919 r,, 1929; 
Lietuviškojo tarybinio pulko formavimas Šiau- 
liuose 1918—1919 metais.— Revoliucinis judė- 
jimas Lietuvoje, V., 1957. 


BALTUŠKA Jonas [1920 Kunigiškiuose 
(Anykščių rj.) — 1944.X.13 Vilniuje] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs 
iš valstiečių. Nuo 1934 LKJS narys, 
nuo 1937 Komunistų partijos narys. 
Pogr. darbą dirbo Rokiškio apskrityje. 
1940—41 part. darbuotojas Rokiškyje. 
D. Tėvynės karo metais kovojo Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijoje, buvo 
sunkiai sužeistas, Po Lietuvos išvadavi- 
mo dirbo LKP Šakių aps. k-te. 


BALTUŠSKA Jurgis [1913 Kunigiškiuose 
(Anykščių rj.) — 1944.XII Svėdasų apy- 
linkėse (Anykščių rj.)]) — Didžiojo Tė- 
vynės karo partizanas. Kilęs iš valstie- 
čių. Nuo 1943 Žemaitės partizanų jun- 
ginio ryšininkas. Per B. buvo palaikomi 
ryšiai su partizanų būriais, veikusiais 
Rokiškio, Zarasų, Panevėžio, Biržų, Ute- 
nos ir Kauno apskrityse. B. rinko pa- 
tikimus žmones partizanų būriui, plati- 
no partizanų leidžiamą literatūrą, rinko 
žinias apie vok. karinių dalinių judėji- 
mą. Išvadavus Rokiškio aps., buvo Svė- 
dasų vls. vykdomojo k-to pirmininkas. 
Burž. nacionalistų nužudytas. 


BALTUŠKA Justinas [1871.IX.26 Šeimi- 
niškėse (Anykščių rj.) — 1947.X.29 Či- 
kagoje] — revoliucinio judėjimo dalyvis, 
JAV pažangiųjų lietuvių visuomenės 
veikėjas. Kilęs iš valstiečių. XX a. pI- 
įstojo į Lietuvos Socialdemokratų parti- 
ją (LSDP), buvo populiariausias agitato- 
rius ir jaunimo organizatorius 1904—06 
Anykščių apylinkėse, LSDP Anykščių 
org-jos vadovas. Kilus 1905—07 revoliu- 
cijai, organizavo Anykščiuose ginkluo- 
tą būrį ir jam vadovavo, drauge su ki- 
tais rengė polit. demonstracijas Kupiš- 
kyje bei Anykščiuose, dalyvavo „lietu- 
vių suvažiavime“ Vilniuje. Savo veikla 
revoliucijos laikotarpiu pasireiškė kaip 
Iev. socialdemokratas. 1905 buvo 2 kar- 
tus suimtas, kalinamas Ukmergėje. Pra- 


laimėjus revoliucijai, slapstėsi, 1907 iš- 
Vyko į JAV. Ten dirbo įv. f-kuose, 
Paskui Čikagoje pažangaus lietuvių 
laikr, „Vilnis“ administracijoje. Priklau- 
Se pažangiam lietuvių polit. klubui, liet. 
kultūros ir meno klubui, „Vilnies“ b-vei. 


BALTUSKONIS Vytautas [g. 1929.VII.13 
Uciekoje (Varėnos rj.)] — inžinierius 
mechanikas, technikos mokslų kandida- 
tas (1957). 1953 baigė Lietuvos Ž. ū. aka- 
demiją. Nuo 1956 dirba ped. darbą Lie- 
tuvos Ž. ū. akademijoje, nuo 1961 do- 
Centas. 1961 įstojo į TSKP. Paskelbė 
moksl. straipsnių apie traktorių kurą, te- 
Palo filtrus ir kt. 


BALTŪŠNIKAS Jonas [g. 1889.IV.8 
Juostininkuose (Anykščių rj.)] — pažan- 
8us Argentinos lietuvių visuomenės vei- 
ėjas. Kilęs iš valstiečių. 1908 beraščiu 
atvykęs į Argentiną, ėmė mokytis skai- 
tyti ir rašyti. 1909 kartu su kitais įkūrė 
Pirmąją liet. išeivių Argentinoje org-ją 
„Lygybė“ („Igualdad“), vėliau d-ją „Die- 
8as“. Nuo 1910 dalyvavo socialistiniame 
judėjime. 1911 su I. Rimkūnu ir kt. Be- 
Iso mieste įkūrė liet. savišalpos-kultū- 
IOs d-ją „Vargdienis“ (vėliau pavadintą 
„Nemunu"). 1914 drauge su J. Kaikariu 
„kt. pažangiais darbuotojais Buenos 
Aireso priemiestyje įkūrė Argentinos 
letuvių socialistų s-gą, vėliau P. Ame- 
Tikos lietuvių apšvietos d-ją, dalyvavo 
itų pažangiųjų Argentinos org-jų dar- 
e, kovojo prieš oportunizmą, gynė dar- 
O žmonių reikalus. 1918 padėjo išleisti 
laikr. „Proletaras“. 1930—32 reakcijos 
laikotarpiu išsaugojo „Rytojaus“ spau- 
dos b-vės turtą (knygyną ir spaustuvės 
lrengimus). Bendradarbiavo „Rytojuje“, 
„Tėvynėje“ ir kt. pažangiuosiuose liet. 
laikraščiuose. Drauge su T. Adamoniu 
It kt. surinko daug liet. leidinių, išspaus- 
ūintų Argentinoje, ir 1958 atsiuntė 
! Vilnių. 
BALTŪŠNIKAS Juozas [1909.1.2 Juosti- 
ninkuose (Anykščių rj.) — 1956.VIII.17 
Onte Grande (Argentina)] — pažangus 
Argentinos lietuvių visuomenės veikė- 
Jas. Kilęs iš valstiečių. 1927 baigė Ra- 
8uvos progimnaziją. 1929 emigravo į Ar- 
Eentiną. Drauge su kitais 1931 įsteigė 
Vgentinos lietuvių liaudies teatrą, vė- 
lau buvo pašalpinės d-jos „Susivieniji- 
Mas lietuvių Argentinoje“ narys, bend- 
Tadarbiavo žurnale „Dabartis“, kurį lai- 
4 redagavo pažangiųjų lietuvių savait- 
Taštį „Momentas“, 1944—46 dirbo Ar- 
Šentinos lietuvių s-gos „Laisvoji Lietu- 
Va“ centro v-bos sekretoriumi. 


BALTŪSNIKAS Kazys [1892.11.9 Juosti- 
ninkuose (Anykščių rj.) — 1941.VIL6 
„8uvoje (Panevėžio rj.)] — revoliucinio 
1edėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
912 išvyko į Argentiną, kur suartėjo 
Šu socialistiniu judėjimu, įstojo į Ar- 
Bentinos lietuvių socialistų s-gą. 1921 
Srįžo į Lietuvą ir apsigyveno gimtaja- 
Ar Kaime. Čia įsijungė į kom, veiklą. 
id, 1933 Komunistų partijos narys. 
1940—41 LKP Panevėžio aps. k-to narys 
r Raguvos vls. vykdomojo k-to pirmi- 
Ninkas, nuo 19411I —to pat valsčiaus 
Part. org-jos sekretorius. LKP V suva- 


žiavimo delegatas. Hitlerininkų ir vieti- 
nių burž. nacionalistų nužudytas. 


BALTŪŠNIKAS Zenonas [g. 1925.V.10 
Juostininkuose (Anykščių rj.)] — žurna- 
listas. Vok. faš. okupacijos metais buvo 
Gražinos partizanų būrio ryšininkas. 
1944—45 dirbo Panevėžio vls. komjau- 
nimo organizatoriumi. 1946—49 Utenos 
ir Ukmergės aps. laikraščių redaktorius. 
Nuo 1948 TSKP narys. Baigęs Resp. par- 
tinę m-lą, 1951—52 LKP CK instruk- 
torius. 1953—56 Švenčionių rj. laikr. 
„Žvaigždė“ redaktorius. 1956—61 „Tie- 
sos" redakcijos skyriaus vedėjas. Nuo 
1960 „Kauno tiesos“ redaktorius. 


BALTŪTIS Klemensas [slap. Klemensas 
Dulkė; 1909.III.19 Žibikuose (Akme- 
nės rj.) — 1943 Kaune] — poetas. Nuo 
1925 bendradarbiavo burž. spaudoje. Iš- 
leido eil. rink. „Po tėviškės klonius“ 
(1929), „Upokšniai šnera" (1935), eil. 
rink. vaikams „Paukšteliai čiulba“ (1937), 
poemą „Devyni raiteliai“ (1933). B— 
vienas iš dekadentinės krypties atstovų 
liet. lit-roje. 


BALUOSYS, Balusas,— ežeras Trakų rj., 
3 km į p. r. nuo Aukštadvario. Plotas 
27 ha, didž. gylis 8 m. Ežeras ištįsęs iš 
š. r. į p. v.; ilgis 800 m, didž. plotis 
425 m. Iš š. dalies išteka bevardis upe- 
lis. Š. v. pakrantėje įsikūrę Navaršo- 
nys, p.— Purvynai. Ežeras verslovinis. 


BALUOŠAI — ežeras Molėtų ir Šven- 
čionių rj., 14 km į š. v. nuo Pabradės, 
1 km į š. nuo Dubingių ež. Plotas 
256 ha. Ežeras rininis. Jo forma pri- 
mena S raidę; ilgoji ašis eina iš v. į r. 
Ežero ilgis 4220 m, didž. plotis 890 m, 
kranto linijos ilgis 9800 m. Yra 4 sa- 
los (iš viso 1,7 ha): 3 apvalios — Iy- 
tuose, ketvirta, pailga,— centr. dalyje. 
B. kranto linija mažai vingiuota; kran- 
tai aukšti, statūs, apaugę medžiais. 
Krantuose 2—3 ir 12—14 m aukštyje 
matyti terasų fragmentai. Šiaurėje įte- 
ka 2 bevardžiai upeliai, vakaruose 
išteka vienas (į Dubingių ež.) Eže- 
zas verslovinis; žuvies 1962 sugauta 
6 kg/ha (daugiausia karšių, stintų). 
Aukštus, sausus, pušynais apaugusius 
ež. krantus, salas labai mėgsta turistai ir 
poilsiautojai. 


BALUOŠAS — ežeras Ignalinos rj., 9 km 
į š. v. nuo Ignalinos. Plotas 442 ha, 
didž. gylis 33,1 m. Ežeras ištįsęs iš Šš. v. 
į p. r.; ilgis 4630 m, didž. plotis 1450 m. 
Kranto linija labai vingiuota. Yra 7 sa- 
los (iš viso 19 ha). Vienoje iš jų, Ilga- 
salėje (ežero r. dalyje), yra 7,7 m gy- 
lio ežerėlis. Jis sąsiauriu jungiasi su 
Baluošu. Š. r. krantas lėkštas, sausas, 
smėlingas, p. v. ir v.— aukštesni, dau- 
giausia žvyringi. Apylinkės labai miš- 
kingos; tik pakrantėse dirbami laukai. 
Įteka Buka (iš Utenykščio ež.). Išteka 


bevardis upelis į  Baluošykštį. Eže- 
ras verslovinis; žuvies 1964 sugauta 
10 kg/ha. 


BALUOŠYKŠTIS — ežeras Ignalinos rj., 
10 km į š. v. nuo Ignalinos. Plotas 
13 ha. Ežeras ištįsęs iš v. į T; ilgis 
800 m, didž. plotis 250 m.. Kranto lini- 


BAL—BAL 173 


jos ilgis 1760 m. Per B. iš Baluošo ež. 
į Sravinaičio ež. teka upelis. Šiauri- 
nėje B. pakrantėje įsikūrusios Vaidžiuš- 
kės, p.— Simaniškis. Ežeras verslovinis. 


BALŪŠKIAI — kaimas Pasvalio rj., Dau- 
jėnų apyl., 10 km į š. r. nuo Pumpėnų. 
135 gyv. (1959). Iš p. ir v. prie B. pri- 
eina Daujėnų miškas. Per kaimą eina 
kelias iš Pasvalio į Daujėnus. Malūnas, 
lentpiūvė. Ist. dokumentuose kaimas 
minimas 1585. 


BALVIS, Gelažių ežeras,— ežeras Tel- 
šių rj., 7 km į p. nuo Tryškių, 2 km 
į š. nuo Šiaulių —Klaipėdos geležinke- 
lio. Plotas 40 ha, didž. gylis 25 m. Eže- 
ras pailgas, per vidurį susmauktas. 
Ilgis 1000 m, didž. plotis 450 m. Krantai 
lėkšti, šiaurrytinis apaugęs mišku, Iš 
š. dalies išteka Žyžma (Ventos intakas). 
Šiaurinėje B. pakrantėje įsikūrusi Pa- 
balvė, Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei. 


BALVOČIUS Aleksandras [1886 Šiau- 
liuose — 1932 Leningrade] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. 1917—19 tarnavo 
Raudonojoje Armijoje. Nuo 1918 Komu- 
nistų partijos narys. 1919 atvyko į Lie- 
tuvą ir dirbo pogr. darbą, buvo Šiaulių 
miesto profs-gų pirmininku. 1920 su- 
imtas ir nuteistas sušaudyti, vėliau mir- 
ties bausmė pakeista kalėjimu iki gy- 
vos galvos. 1922 keičiantis Lietuvai ir 
Tarybų Rusijai polit. kaliniais, išvyko 
į Maskvą. Vėliau dirbo Leningrade. 


BALVOČIUS Jonas [18422 Purvė- 
nuose (Mažeikių rj.) — 1915.XI.12 Uliū- 
nuose (Panevėžio rj.))— klerikalinis ra- 
šytojas, vertėjas. 1871 baigė Petrapilio 
Dvasinę akademiją. J. Geručio, Priete- 
liaus, Vadokliečio slapyvardžiais bend- 
radarbiavo „Lietuvių laikraštyje“, „„Vil- 
niaus žiniose“ ir kt. Parengė spaudai 
lenkų-lietuvių kalbų žodyno rankraštį 
(1898), išleido I. Krilovo pasakėčių ver- 
timą (1902), apsakymus „Jonukas Kark- 
lynas eina Lietuvos pažintų“ (1903), 
„Kunigo giminė“ (1906), „Susiskaidė- 
liai" (1908) ir verstinių bei kompiliacinių 
knygelių. 


BALZERIS Antanas [1889.11.13 Joniš- 
kio rj.— 1963.VIIi.13 Majamyje (Flori- 
dos valstija, JAV)] — pažangus JAV lie- 
tuvių visuomenės veikėjas. 1906 emigra- 
vo į JAV. Priklausė Lietuvių socialis- 
tų s-gai, Amerikos Lietuvių darbininkų 
lit-ros d-jai, Lietuvių meno s-gai, Lietu- 
vių darbininkų susivienijimui, Bendra- 
darbiavo „Kovoje“, „Keleivyje“, „Lais- 
vėje“, „Vilnyje“. 


BALZERIS Stasys [g. 1912.XI.4 Varniuo- 
se] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš darbininkų. Nuo 1935 Komunistų 
partijos narys, kurį laiką buvo LKP 
Varnių vls. k-to sekretoriaus pavaduo- 
toju. Už kom. veiklą daugiau kaip 
2 metus buvo kalinamas. 1940—41 dir- 
bo milicijoje Kaune. Žuvo D. Tėvynės 
karo metu. 


174 BAL— BAN 


BALZUKĖVIČIUS Boleslovas [1879.II.12 
Vilniuje — 1935.II.13 ten pat] — skulpto- 
rius. 1894—97 mokėsi Vilniuje dail. 
I. Trutnevo piešimo m-loje ir dailiųjų 
amatų m-loje. Studijavo skulptūrą Kro- 
kuvos Dailės akademijoje, studijas gi- 
lino Paryžiuje. 1904—07 dirbo Vilniuje 
skulptoriumi. Paryžiaus parodose eks- 
ponavo A. Mickevičiaus, ,„„Emigranto“ 
biustus ir skulptūrą „Našlaičiai“. 1908 
su skulpt. A. Vivulskiu sukūrė Žalgirio 
mūšio paminklą Krokuvoje. 1918 pa- 
kviestas vadovauti Vilniaus un-to skulp- 
tūros katedrai. Sukūrė ist. J. Lelevelio, 
adv. T. Vrublevskio (Vilniaus Rasų ka- 
pinėse), meno rėmėjo J. Montvilos (Vil- 
niuje, Trakų g.) paminklus. 


BALZUKĖVIČIUS Juozas [1866 Vilniu- 
je — 19151. 11 ten pat] — dailininkas 
Mokėsi Vilniuje, dail. I. Trutnevo pie- 
šimo m-loje. 1887—93 studijavo tapybą 
Peterburgo Dailės akademijoje pas prof. 
B. Vilevaldę. Už darbus Dailės akademi- 
jos apdovanotas 2 sidabro medaliais. 
Nuo 1897 dirbo Vilniuje dailiųjų amatų 
m-loje, įsteigė vakarinę piešimo studi- 
ją. Tapė daugiausia Vilniaus vaizdus, 
paveikslus iš liet. valstiečių gyvenimo 
ir rel. paveikslus bažnyčioms. B. kūri- 
niai realistinės krypties. 


BALŽĖKAS Jonas [g. 1925.II.4 Nuote- 
kuose (Ukmergės rj.)]) — agronomas, že- 
mės ūkio mokslų kandidatas (1954). 1950 
baigė Lietuvos Ž. ū. akademiją. 1955— 
1959 dirbo Radviliškio bandymų stotyje. 
Nuo 1959 Žemdirbystės in-to moksl. 
bendradarbis. Nuo 1963 TSKP narys. Pa- 
skelbė moksl. straipsnių bitininkystės 
klausimais. 


BAMBENA, Simna,— Dovinės, dešiniojo 
Šešupės intako, vidurupio (tarp Simno ir 
Žuvinto ežerų) pavadinimas. 


BAMBINIAI — kaimas Vilkaviškio rj., 
Gražiškių apyl., 3 km į p. v. nuo Gra- 
žiškių, 11 km į r. nuo Vištyčio. 168 gyv. 
(1959). V. pakraščiu teka Širvinta. R. da- 
lyje yra Grybkalnio piliakalnis; jo vir- 
šūnėje jaunimas rengia pasilinksmini- 
mus, švenčia jonines. 1863 B. apylinkė- 
se veikė sukilėliai. Kaimo gyventojai 
1904—05 dalyvavo rev. judėjime; 1935 
vieni pirmųjų įsijungė į valstiečių strei- 
ką, rašė ir platino atsišaukimus, daly- 
vavo susirėmimuose su burž. policija. 
Vienas streiko organizatorių — P. Eidu- 
kaitis — buvo nuteistas 15 metų kalėti. 


BAMBININKAI — kaimas Alytaus rj., 
Verebiejų apyl., 5 km į š. v. nuo Sim- 
no, 3 km į p. nuo Žuvinto ež. 154 gyv. 
(1959). Per kaimą teka Bambena. Vė- 
jo malūnas, Žuvinto aštuonmetė m-la 
(1915—52 pradinė, iki 1962 septynmetė), 
biblioteka. Bambenos kair. krante yra 
piliakalnis, vad. Ąžuolų kalnu. Piliakal- 
nio aikštelė apvali, 30 m skersmens, iš 
I., p. bei v. sutvirtinta pylimu. Aikšte- 
lėje žymus kultūrinis sluoksnis. P. papė- 
dėje, sen. gyvenvietėje, rasta keramikos 
lygiu ir grublėtu paviršiumi. B. minimi 


1559 Lietuvos girių aprašyme. Burž. na- 
cionalistai 1946 nužudė B. gyventoją 
M. Pockevičiūtę, išžudė Čičinskų šeimą. 


BANAITIS Antanas [1895.II.9 Linkuvo- 
je — 1919.III.27 Steigviliuose (Pakruo- 
jo rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš ž. ū. darbininkų. Nuo 7 metų 
dirbo pas buožes. Nuo 1915 tarnavo Ru- 
sijos armijoje, dalyvavo Spalio revoliu- 
cijoje, kovojo Raudonosios Armijos ei- 
lėse. 1918 rudenį grįžęs į Lietuvą, įsi- 
jungė į rev. veiklą, tarnavo Joniškėlio 
milicijoje ir raudongvardiečių batalione. 
Žuvo kautynėse su vok. interventais ir 
liet. burž. nacionalistais. 


BANAITIS Juozas [g. 1908.III.1 Eržvilke 
(Jurbarko rj.)] — kultūros darbuotojas, 
Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas 
(1954). 1928—32 studijavo Kauno un-to 
humanitarinių moks- | 
lų f-te ir konservato- 
rijoje. Buvo Lietu- 
vos Raudonosios pa- 
galbos organizacijos 
un-to kuopelės sek- 
retorius. Nuo 1933 
Komunistų partijos 
narys. Bendradarbia- 
vo pogr, žurnaluose 
„Aurora“ ir „„Anti- 
fašistas“, taip pat 
pažangiųjų rašytojų 
leidiniuose („Litera- 
tūra" ir kt.). 1936 baigęs Kauno Konser- 
vatoriją, mokytojavo Kauno III g-joje. 
1940 išrinktas Liaudies Seimo atstovu, 
Lietuvos TSR AT Prezidiumo nariu, biu- 
džetinės komisijos pirmininku. Vėliau 
buvo visų šaukimų Lietuvos TSR AT de- 
putatas. 1940—41 Lietuvos TSR Radijo 
k-to pirmininkas. D. Tėvynės karo metu 
dirbo Radijo k-te (Maskvoje) liet. laidų 
atsakinguoju redaktoriumi. 1943—44 Lie- 
tuvos TSR Valst. meno ansamblių vado- 
vas. 1944—53 Meno reikalų v-bos prie 
Lietuvos TSR MT viršininkas. 1949—54 
ir 1958—64 Lietuvos KP CK narys. 
1953—58 Lietuvos TSR kultūros minist- 
ro pavaduotojas, nuo 1958 kultūros mi- 
nistras. „Mažosios lietuviškosios tarybi- 
nės enciklopedijos" vyriausiosios redak- 
cijos narys, literatūros ir kultūros sky- 
riaus meno sektoriaus vadovas. Paskel- 
bė apsakymų, straipsnių meno ir muzi- 
kos klausimais. 

Ršt.: J. Banaitis, J. Švedas, Muzika viduri- 
nei mokyklai, K., 1938; Tarybinė lietuvių mu- 
zika 1940—1950, V., 1950; AuToBcKkai CcoBeTCKai 
My3bIka, BuAbHIOC, 1953. 


BANAITIS Jurgis [g. 1912.IV.24 Papiš- 
kėse (Panevėžio rj.)] — inžinierius tech- 

: nologas, technikos 
mokslų kandidatas 
(1948), ž. ū. moks- 
lų daktaras (1958). 
1946 baigė Kauno 
un-to technologijos 
fakultetą. Nuo 1945 
dėstė Kauno un-te, 
Lietuvos Žemės ūkio 
akademijoje, dirbo 
moksl. tyrimo įstai- 
gose. Nuo 1952 do- 
centas. 1960—64 


Statybos ir archit-ros in-to izoliacinių 
ir apdailos medžiagų laboratorijos Va- 
dovas. Nuo 1963 profesorius, nuo 196 
dirba ped. darbą Kauno Politechnikos 
in-te. Atliko apie 60 moksl, darbų, sU- 
sijusių su organinių žaliavų tyrimu, duI- 
pių technologija, statybinių izoliacinių 
medžiagų gamyba, paskelbė kelias de- 
šimtis moksl. straipsnių. 


BANAITIS Kazimieras Viktoras [1896 
Vaitiekupiuose (Šakių rj.) — 1963.XII.25 
Niujorke] — kompozitorius. 1928 baigė 
muz. teorijos ir kompozicijos klases 
Leipcigo Konservatorijoje. Nuo 1928 
Kauno muz. m-los (nuo 1933 konserva- 
torija) teorinių muzikos disciplinų ir foI- 
tepijono dėstytojas (nuo 1938 profeso- 
rius), 1937—40 Kauno Konservatorijos 
direktorius. Parašė operą „Jūratė ir Kas- 
tytis", kamerinių instrumentinių kūri- 
nių, choro ir solo dainų, harmoniza- 
vo liaudies dainų. 1944 pasitraukė į Va- 
karus. 


BANAITIS Stanislovas [1899.V.8 Peter- 
burge — 1954.II.3 Leningrade] — chiruI- 
gas, medicinos mokslų daktaras (1936): 
Lietuvos TSR MA akademikas (1946); 
TSRS Medicinos 
mokslų akademijos 
narys koresponden- 
tas (1950). 1923 bai- 
gė Petrogrado Ka- 
ro medicinos akade- 
miją. 1940—41 va- 
dovavo Charkovo 
1 med. in-to, vėliau 
Kuibiševo Karo me- 
dicinos akademijos 
karo lauko chirurgi- 
jos katedrai. D. Tė- 
vynės karo pradžio- 
je buvo Vakarų, vėliau III Baltarusijos 
fronto vyriausiasis chirurgas. TSKP na- 
rys nuo 1943. 1945—47 Lietuvos TSR 
sveikatos apsaugos liaudies komisaras II 
Vilniaus universiteto hospitalinės chirur- 
gijos katedros vedėjas. Nuo 1947 Lenin- 
grado Karo medicinos akademijos karo 
lauko chirurgijos katedros vedėjas, Yra 
parašęs apie 100 mokslinių darbų (dau- 
giausia karo lauko chirurgijos klausi- 
mais), 

Ršt.: C. BanaūTuc, I. Kynpuanos, KpaTkui 
KYPC  BOeHHO-NOA6BOK xupyprau,  M., 1942: 
BoenHo-NoAeBax xXHpyprHa NO ONBITy BeAUKOK 
OreuecTBenHnoK BOKHBI, M., 1946; TpazmMaTHtė“ 
CKHH IIOK B 3KCIIepHWMEHTė, KAHHHKe H IpaK- 
THK BOEHHO-NOA6BOK XHpypruu, Kaynac, 1948: 
OcTpHre  xupypruveckue 3a60AeBawwga OpraHOB 
GpiomHokž  monocTM, M., 1952; KposoTevenHZ 
H HX OCTaHOBKa B NOAEBBIX ycAoBHNax, M., 1952; 
C. BanaūTuo, H. IerpoB, TpasmaTaveckMĖ 


IOK, eTO IMaTOTeHe3, NIPEAYNIPexKXAĄ6HUe H A€Y€“ 
ane, A., 1953, 


BANAITIS Vladas [g. 1899.IV.21 Fermo- 
je (Radviliškio rj.)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. Už pa- 
ramą karo belaisviams rusams vok. žal- 
darų 1917—19 buvo kalinamas Gardino 
konc. stovykloje. 1924—26 mokėsi 5U- 
augusiųjų g-joje Kaune. 1926 užmez- 
gė ryšius su komunistais K. LabučiU 
ir kt., dirbo „Kultūros“ d-jos būrelyje: 
Nuo 1927 Komunistų partijos narys. UŽ 
rev. veiklą 1927 Kaune suimtas ir kaIr0 
lauko teismo nuteistas sušaudyti; baus“ 


mė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. 
Išsėdėjęs 12 metų Kauno, Šiaulių ka- 
lėjimuose, IX forte, 1939 pagal dalinę 
amnestiją išėjo į laisvę ir vėl įsijungė 
1 Pogr. darbą. 1939. 
X.11 antifaš.  de- 
monstracijoje  Kau- 
"a Pasakė kalbą; už 
al buvo sumuštas 
Ir ištremtas į Di- 
mitravo  priverčia- 
mojo darbo stovyk- 
lą. 1940—41 Lietu- 
Vos TSR komunali- 
No ūkio liaudies ko- 
misaro pavaduotojas. 
KP V suvažiavimo 
delegatas. D. Tėvy- 
nės karo metais dirbo Penzos sr., buvo 
letuvos TSR Liaudies Komisarų Tary- 
Os įgaliotiniu evakuotųjų reikalams 
Ovosibirske, Išvadavus Tarybų Lietu- 
Vą, buvo komunalinio ūkio liaudies ko- 
mMisaro pavaduotoju, dirbo part. ir adm. 
darbą Telšių aps., Klaipėdoje, Vilniuje, 
buvo Lietuvos TSR MA centr. bibliote- 
Os direktoriumi. Taryb. period. spau- 
doje paskelbė atsiminimų. Nuo 1954 
Pensininkas. 


BANDYMŲ STOTYS — agronominės 
Mokslinio tyrimo įstaigos. Tarvbų Lie- 
tuvoje yra devynios B. s. (1964), pri- 
ausančios Lietuvos TSR Ž. ū. m-jai. Jų 
moksl. darbui vadovauja Žemdirbystės 
institutas. B. s. dirba pagal vieningą 
Programą su tuo in-tu ir jo filialais. 
) ekviena B. s. turi stambų eksperimen- 
tinį Ūkį (1963 jie užėmė iš viso 25 479 ha 
Pas), laboratorijas. Stotyse 1963 dir- 
O 66 moksl. bendradarbiai, iš jų 9 su 
Moksl. laipsniais. B. s. tyrimų temati- 
“a apima aktualiausius ž. ū. gamybos 
T" mokslo klausimus. Stotyse tiriamas 
Mokslo naujovių tinkamumas vietos są- 
Ygoms, ieškoma naujų būdų ir priemo- 
Nių dirvų derlingumui didinti, dideliems 
NS „Pastoviems svarbiausių Žž. ū. augalų 
€tliams gauti. Taikant šias priemones, 
Iesbublikos B. s. eksperimentinių ūkių 
ideliuose plotuose gaunama iš 1 ha po 
90 cnt kviečių, rugių, miežių grū- 
R 200—250 cnt bulvių, 300—400 cnt 
Ukrinių runkelių. Pastaraisiais metais 
* S. pradėjo plačiau tyrinėti atskiras 
aBronomijos sritis. Stočių specializacija: 
Umokų (Vilkaviškio rj.) — agrotechni- 
a Sūduvos lygumų dirvožemiuose; Sa- 
Mališkės (Klaipėdos rj.) — žemdirbystė 
"Ugščiose dirvose; Radviliškio — pelkių 


Perlojos bandymų stotis 


kultūrinimas (stotis, be kita ko, nusta- 
tė, jog nusausintose žemapelkėse ge- 
riausia įrengti kultūrines pievas ir 
ganyklas, sėjant daugiamečių žolių mi- 
šinius ir kasmet tręšiant fosforo bei 
kalio miner. trąšomis); Vytėnų (Kau- 
no rj.) — sodininkystė, daržininkystė ir 
gėlininkystė (čia sukurta: obelų veis- 
lės — Vytėnų vasarinis, Birutės pepi- 
nas, Keistutis, Ridas; juodųjų serben- 
tų — Derliai, Juodžiai; braškių — 
Gaiva, Vaiva, Vytė, Lina; išaiškinti 
tinkamiausi obelų sodinimo atstumai, 
jų tręšimo mėšlu efektyvumas; sukurtas 
birželinio vyšnių ir trešnių akiavimo 
metodas; rajonuotos daržovių veislės: 
žiedinių kopūstų — Pirmuoliai, agur- 
kų — Trakų pagerintieji, pomidorų — 
Vytėnų didieji; ištirti efektyvūs pomi- 
dorų, agurkų, svogūnų, kopūstų, anks- 
tyvųjų bulvių auginimo būdai ir prie- 
monės dideliems gūžinių kopūstų bei 
morkų sėklų derliams gauti); Elminin- 
kų (Anykščių rj.) — bulvių agrotech- 
nika; Upytės (Panevėžio rj) — linų 


selekcija, agrotechnika ir pirminio ap- 
dirbimo būdai; Perlojos (Varėnos rj.) — 
smėlio dirvų kultūrinimas ir naudojimas; 
Dūkšto (Ignalinos rj.) ir Kaltinėnų (Šila- 


Vytėnų 


sodininkystės-daržininkystės 
stoties laboratorija 


bandymų 


lės rj.) — žemdirbystė kalvotose dirvo- 
se, Stočių ištirtos Žž. ū. priemonės skel- 


biamos period. spaudoje, Žemdirbys- 
tės in-to moksl. darbuose, informaci- 
niuose biuleteniuose, knygose, bro- 


šiūrose. Kasmet stotyse rengiami kur- 
sai, seminarai, konferencijos. Daugelis 
B. s. tapo teritorinių respublikos zonų, 


kuriose jos veikia, ž. ū. kultūros 
centrais. 
Pirmoji B. s. — Baisogalos — veikė 


1909—14. Ji tyrinėjo dirvožemį, įvai- 
rių Žž. ū. augalų, net kukurūzų, augi- 


BAN— BAN 175 


nimą. Burž. Lietuvoje 1924 įsteigta Dot- 
nuvos B. s. (veikė iki 1956), 1927 — 
Joniškėlio (veikė iki 1959) ir Rumokų, 
1930 — Alytaus (veikė iki 1938), 1931 — 
Varėnos (veikė iki 1940), 1935 — Sama- 
liškės, 1936 — Radviliškio ir 1938 — 
Dotnuvos  sodininkystės-daržininkystės 
B. s. (Kėdainių rj.; 1940 perkelta į Vy- 
tėnus). Jos priklausė Ž. ū. tyrimo įstai- 
gai Kaune. Kiekviena B. s. turėjo 
kelių dešimčių hektarų ūkį; moksl. dar- 
buotojai buvo tik stoties vedėjas, jo 
pavaduotojas ir 1—2 praktikantai. B. s. 
tyrė Lietuvoje plačiau auginamų ž. ū. 
augalų veisles, agrotechnikos klausi- 
mus. Ištirtos priemonės daugiausia 
buvo taikomos dvaruose bei buožiniuose 
ūkiuose. Taryb. metais įsteigtos Elmi- 
ninkų (1941), Savitiškio (1956; nuo 1965 
Upytės), Perlojos (1959), Dūkšto (1960) 
ir Varnių (1960; nuo 1965 Kaltinėnų) 
B. s. Iš esmės pasikeitė B. s. funkcijos: 
jos padeda kelti žemdirbystės kultūrą 
respublikos ūkiuose, daug platesniu mas- 
tu jose dirbamas moksl. darbas. 


BANDZAITIS Antanas Rimvydas [g. 1937. 
VI.28 Kaune] — fizikas, fizikos-matema- 
tikos mokslų kandidatas (1964). 1960 
baigė Vilniaus un-tą. 1960—64 Fizikos 
ir matematikos in-to vyr. inžinierius, 
mokslinis bendradarbis. Nuo 1964 Vil- 
niaus un-to dėstytojas. Paskelbė moksli- 
nių straipsnių atomų spektrų teorijos 
klausimais. 


BANDZĖVIČIUS Jonas [g. 1925.XII.26 
Beištrakiuose (Kaišiadorių rj.)] — admi- 
nistracinis darbuotojas. 1944—58 dirbo 
ped. darbą Kaišiadorių ir Ariogalos ra- 
jonuose. Nuo 1956 TSKP narys. 1960 
baigė Vilniaus Ped. in-to gamtos ir geo- 
grafijos f-tą. 1958—62 Ariogalos rj., nuo 
1962 Kėdainių rj. vykdomojo k-to pir- 
mininkas. 


BANDZINAI II — kaimas Jurbarko rj., 
Žindaičių apyl., 14 km į š. v. nuo Jur- 
barko. 38 gyv. (1959). Kaimas stovi Mi- 
tuvos deš. krante; jos kair. krante, prie- 
šais B. II, yra Bandzinai I. Per B. II 
į Mituvą teka Globys. Iš p. v. prie kai- 
mo prieina Laukesos miškas, iš š.— Glo- 
bių miškas. Po D. Tėvynės karo burž. 
nacionalistai išžudė 2 kolūkiečių šeimas, 
nužudė kaimo gyventojus J. Brazaitį, 
J. Lingaitį, B. Maskolaitį. 


BANDŽIULYSTĖ — paprotys skolinti nu- 
kentėjusiam nuo nelaimingo atsitikimo 
kaimynui trūkstamą gyvulį — avį, tely- 
čią ar kokį kitą. Bendrai naudojęsi gy- 
vuliais ir dėl to susibičiuliavę žmonės 
vadinosi bandžiuliais, arba aveliniais bi- 
čiuliais. Bandžiuliais kaimynai dar tap- 
davo, davę vienas kitam, turinčiam dau- 
giau pašaro ar geresnę ganyklą, dalį 
savo avių šerti ar per vasarą ganyti. 
Gyvulininkystės produktus ir prieauglį 
bandžiuliai dalydavosi pagal tam tikras 
taisykles. Utenos, Zarasų rj. avių atida- 
vimo šėryboms paprotys buvo išlikęs 
iki XX a. pirmųjų dešimtmečių, tačiau 


176 BAN— BAN 


bandžiulyste šis paprotys jau nebeva- 
dintas. 


Lit: Lietuvių 


etnografijos 
1964 [p. 531]. 


bruožai, V. 


„BANGA"— 1. Buržuazinis savaitraštis, 
ėjęs 1921 Kaune. 

2. Komunistinis laikraštis, išėjęs 1921. 
VI.5 Kaune, Cenzūros konfiskuotas, 

3. Buržuazinis dienraštis, ėjęs 1928 
Kaune. 

4. Tarybinis Klaipėdos rajono laik- 


raštis, einąs nuo 1963.II.2 triskart per . 


savaitę Gargžduose. 


„BANGOS"— buržuazinis savaitinis žur- 
nalas, ėjęs 1932 Kaune. 


BANGPUTYS — senovės lietuvių vande- 
nų, jūros dievas. Liet. liaudies dainose 
vadinamas bangų dievaičiu, simbolizuo- 
jančiu š. vėją. B. mini R. Prūsijos ist. 
M. Pretorijus (1698), R. Prūsijos liet. 
rašytojai P. Ruigys (1747), K. Milkus 
(1800) ir kt. senieji autoriai; L. Rėza 
B. prilygina romėnų jūros dievui Neptū- 
nui arba sen. graikų vėjo dievui Eolui. 


BANIONIS Donatas [g. 1924.IV.28 Kau- 
ne] — aktorius, Lietuvos TSR nusipel- 
nęs artistas (1965). Baigė Panevėžio vidu- 
———> rinę m-lą. Nuo 1941 
Panevėžio dramos 
teatro aktorius. Nuo 
1960 TSKP narys. 


Vaidmenys teatre: 
Jasius (K. Binkio ,„At- 
žalynas“), Edvardas (A. 
Vienuolio „„Prieblan- 
doje“), Pavlas Korčia- 
ginas (pagal N. Ost- 


rovskio romaną ,,Kaip 
grūdinosi plienas“), Dor- 
nas (A. Čechovo ,„Žuv- 
ėdra“), Vilis Lomenas 
(A. Milerio ,„Komivoja- 
žerio mirtis“), Benkas 
(V. Šekspyro ,„Makbe- 
tas") ir kt.; liet. kino filmuose: Dausa (,,„Ado- 
mas nori būti žmogumi“), Donatas („Vienos 
dienos kronika“). 


BANIONIS Juozas [1890.VIII.8—1961. 
VII.30 Kaune] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1905—07 re- 
voliucijos dalyvis Marijampolės apskri- 
tyje. 1918—19 Vilkaviškio rev. k-to na- 
rys, vienas iš Vilkaviškio darbininkų 
profs-gos organizatorių, jos v-bos pirmi- 
ninkas. 1919 LKP Vilkaviškio parajonio 
k-to narys. Vienas iš 1919 rudenį Vil- 
kaviškyje vykusio ž. ū. darbininkų strei- 
ko organizatorių. 1919 už revoliucinę 
veiklą buvo kalinamas. 1926 rinkiminės 
kampanijos į III seimą metu LKP pave- 
dimu kalbėjo mitinguose. 1929—31 gy- 
veno Brazilijoje ir veikė drauge su vie- 
tos lietuviais komunistais. Buvo suimtas, 
kalinamas ir ištremtas į Lietuvą. Nuo 
1947 TSKP narys. Dirbo partinį, admi- 
nistracinį ir ūkinį darbą Žaliojoje (Vil- 
kaviškio rj.) ir Kaune. 


BANYS Henrikas [g. 1927.V1.26 Šiluvoje 
(Raseinių rj.)] — baleto artistas, Lietuvos 
TSR nusipelnęs artistas (1954), Lietuvos 
TSR liaudies artistas (1965). Nuo 1944 
Kauno muz. teatro, nuo 1945 Lietu- 


vos TSR akademinio operos ir baleto 
teatro baleto artistas. 1950 baigė Vil- 
niaus I darbininkų jaunimo vidurinę mo- 
kyklą. Gastroliavo kitose tarybinėse 
respublikose, Lenki- 
joje (1957), Turkijo- 
je (1960), Belgijoje, 
Prancūzijoje (1961), 
L“ Bulgarijoje, VDR, 

: Suomijoje (1963), 
: Birmoje, Tailande, 
Kambodžoje, Ceilo- 
ne (1964), 

Vaidmenys: Poetas 
(F. Šopeno — A. Glazu- 
novo ,„„Šopeniana“), Il- 
ko (D. Klebanovo 
„„Svetlana"), Žanas de 
Brijenas (A. Glazuno- 
vo ,„Raimonda"), prin- 
cas Dezirė, Zigfridas (P. Čaikovskio ,„Miegan- 
čioji gražuolė“, „Gulbių ežeras“), Bazilijas 
(L. Minkaus „Don Kichotas“), Peras Giuntas 
(E. Grigo „Peras Giuntas"), Antanas (J. Pa- 
kalnio ,,Sužadėtinė“), Marius (J. Juzeliūno 
„Ant marių kranto"), Ugnius (J. Indros ,„Aud- 
ronė"), Spartakas (A. Chačaturiano ,„Sparta- 
kas“) ir kt. 


BANYS Kazys [1900.II.25 Savičiūnuose 
(Anykščių rj.) — 1958.XII. 19 Kaune] — 
agronomas, administracinis darbuotojas. 
1924 baigė Dotnuvos ž. ū. technikumą. 
Dirbo Žemės ūkio m-jos agronomu, nuo 
1928 agronomas inspektorius Raseinių 
ir Tauragės apskrityse. Nuo 1940.VI Ra- 
seinių aps. viršininkas, vėliau vykdomo- 
jo k-to pirmininkas. Nuo 1940.VIII Ko- 
munistų partijos narys. 1942—44 Rau- 
donosios Armijos 16 liet. divizijos ka- 
rys. Po karo TSRS Paruošų m-jos įga- 
liotinis Lietuvos TSR. Nuo 1947 Lietu- 
vos Žemės ūkio akademijos prorekto- 
rius administracijos ir ūkio reikalams. 


BANYS Vytautas [g. 1920.XII.24 Pane- 
vėžyje] — dailininkas. 1947 baigė Kauno 
Taikomosios ir dekoratyvinės dailės 
in-tą. Dirba knygų meninio apipavida- 
linimo ir iliustravimo (S. Daukanto „Že- 
maičių pasakos“, 1948; P. Cvirkos Raš- 
tai, 1949—57, ir kt.), staliūginės grafi- 
kos ir vitražo srityse. Nuo 1950 daly- 
vauja dailės parodose. 


BANISLAUSKAS Juozas [1906.V.29 But- 
rimonyse (Alytaus rj.) — 1941.V1I.23 Gi- 
neitiškių miške (Alytaus rj.)] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Nuo 1915 iki 
1923 dirbo pas buožes. Į rev. judėjimą 
įsijungė 1930, palaikė ryšius su Butri- 
monių komunistais, Dirbo Lietuvos Rau- 
donosios pagalbos organizacijoje. 1935 
dalyvavo valstiečių streike Butrimo- 
nyse, buvo suimtas. Nuo 1937 Komu- 
nistų partijos narys. 1940—41 part. ir 
adm. darbuotojas. LKP V suvažiavimo 
(1941) delegatas. Hitlerininkų ir vieti- 
nių burž. nacionalistų nužudytas. 


BANISLAUSKAS Pranas [g. 1901.XI.25 
Butrimonyse (Alytaus rj.)] — žemės ūkio 
darbuotojas. Kilęs iš ž. ū. darbininkų. 
Iki 1940 ž. ū. darbininkas. 1940—41 But- 
rimonių vls. vykdomojo k-to sekreto- 
rius ir Lietuvos Liaudies pagalbos s-gos 
Butrimonių vls. k-to pirmininkas. Vok. 
faš. okupacijos metais kurį laiką slaps- 
tėsi, buvo kalinamas Alytuje, Butrimo- 
nyse. Po karo dirbo taryb. įstaigose. 


1946—48 Butrimonių vls. vykdomojo 
k-to pirmininkas, aktyvus kolūkių OI- 
ganizatorius. Nuo 1947 TSKP narys: 
1951—61 kolūkio „Pirmūnas“ (Jiezno, 
dab. Alytaus, rj.) pirmininkas. 1951—59 
Lietuvos TSR AT deputatas. Nuo 1962 
pensininkas. 


BANIŠAUSKAS Balys [1888 Kaune— 
1920.III.12 ten pat] — vienas Kauno įgU- 
los kareivių sukilimo prieš buržuazinę 
valdžią (1920.II.21—23) vadovų. Tarna- 
vo Rusijos kariuomenėje artileristu. PeI 
I pasaul. karą 4 metus buvo vokiečių 
nelaisvėje. Sugrįžęs 1919 mobilizuotas 
į burž. Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 
pirmajame artilerijos pulke puskarinin- 
kiu. Prasidėjus Kauno įgulos sukilimu! 
II.22 kareivių mitinge Panemunėje 15 
rinktas į rev. k-tą, drauge su kitais Va“ 
dovavo sukilimui. Nuslopinus sukilimą, 
Ypatingojo karo teismo nuosprendžiU 
sušaudytas kartu su kitais 3 rev. k-t0 
nariais. 


BANIŠKĖS — kaimas Kaišiadorių Ij 
Rumšiškių apyl., 3 km į p. r. nuo Pra- 
vieniškių, prie Vilniaus—Kauno plento. 
219 gyv. (1959). Iš v. prieina Pravienis- 
kių miškas. 

BANIŪLIS Julius [1880.X.15 Rygoje — 
1943.III.10 Brukline (Niujorkas)] — JAV 
lietuvių literatas. Augo Žagarėje. 1902 
išvyko su tėvais į JAV. Dirbdamas f-ke, 
lankė suaugusiųjų kursus. Vėliau dirbo 
spaustuvėse raidžių rinkėju. 1905—07 
buvo artimas socialistinei spaudai, V€“ 
liau nuo jos nutolo. Išvertė latvių 
rašytojo J. Akuraterio apys. „Žmogus 
(1907). Menkučio, J. Tvano ir kt. slapY“ 
vardžiais bendradarbiavo JAV liet. p€- 
riodikoje, dirbo laikraščių redakcijose: 
1919 išleido kn. „Vaizdai, vaizdeliai II 
eilės prozoje", 1921 — eil. rink. „„Ašaro5 
ir džiaugsmas“. Vėliau reiškėsi daugiaU“ 
sia kaip anglų, japonų, kinų, persų, ara“ 
bų poezijos vertėjas į liet. kalbą. 


BANIČŪLIS Vytautas [g. 1930.VII.26 Pa- 
gėgiuose] — literatas, filologijos mokslų 
kandidatas (1961). 1950—53 Radijo k-t0 
atsakingasis redaktorius. Nuo 1952 
TSKP narys. 1953—63 dirbo LKP CK“ 
1956 baigė Vilniaus Ped. in-to liet. kal- 
bos ir lit-ros f-tą. 1961 baigė Visuome“ 
ninių mokslų akademiją prie TSKP CK- 
Nuo 1962 Vilniaus un-te dėsto liet 
lit-ros istoriją. Nuo 1963 Lietuvos TSR 
MT Valst. kinematografijos k-to pirm!“ 
ninkas. „Mažosios lietuviškosios taryb!“ 
nės enciklopedijos" literatūros ir kultU- 
ros skyriaus redaktorius konsultantas: 

Ršt.: ĄeMoKpaTHuecCKHe TPAaAKNNH AuTOBCKOH 
AHTEpaTyPHI! B H306paxxeHAA TPYAOBOrOo KpeCTb“ 


AxHCTBa.— IlapTHūHOCTb  AMTEpaTyYP5I H npoGAT 
MEI XYĄOKECTBEHHOTO MacTepcTBa, M., 1901 


BANIŪNAS Antanas [1889 Vaišviliš“ 
kiuose (Anykščių rj.) — 1941 Anykščiuo- 
se] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš valstiečių. Buvo išvykęs į JAV, 
kur dirbo paprastu darbininku. Grįžę“ 
į Lietuvą, dirbo savo ūkyje. Nuo 1939 
Komunistų partijos narys. Hitlerinės 
okupacijos pradžioje burž. nacionalistU 
suimtas ir nukankintas. 


BANIŪNAS Stasys [1899.11.21 Vaišviliš- 
kiuose (Anykščių rj.) — 1943.IV.12 Iva- 
novkoje (Oriolo sr.)] — revoliucinio 
Judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
Nuo 1936 priklausė Lietuvos Raudono- 
SlOS pagalbos org-jai Vaišviliškiuose. 
Nuo 1939 Komunistų partijos narys. 
1940 Anykščių vls. vykd. k-to pirmi- 
ninkas. 1941 Anykščių MTS darbuoto- 
Jas. D. Tėvynės karo metais kovojo Rau- 
donosios Armijos 16 liet. divizijoje, žu- 
vo fronte, 


BANIŪNAS Vladas [g. 1907.V1.8 Vaišvi- 
liškiuose (Anykščių  rj.)] — agronomas, 
žemės ūkio mokslų kandidatas (1963). 
1936 baigė Ž. ū. akademiją (Dotnuvoje). 
1946—59 Joniškėlio bandymų stoties, 
0 1959—62 Žemdirbystės in-to Joniškė- 
lio filialo moksl. "bendradarbis; nuo 
1962 to paties filialo žemdirbystės sk. 
Vedėjas. Paskelbė moksl. straipsnių apie 
augiamečių žolių, bulvių, žieminio rap- 
SO agrotechniką. 


BANKAI [vėlyv. lot. banca — pinigų 
keitėjo stalas] — įmonės ar įstaigos, tei- 
lančios kreditą, tarpininkaujančios mo- 
ėjimų operacijose, kaupiančios laiki- 
ai laisvas lėšas ir vykdančios kitas fi- 
nansines operacijas. Socialinė-ekonomi- 
nė B. prigimtis priklauso nuo gamybos 
būdo, todėl kapit. B. ir socializmo siste- 
Mos B. iš esmės skiriasi. 

Caro valdžia Lietuvoje stambesnes 
Iedito įstaigas kūrė pati ir vertė jas 
arnauti valdžios politikai (valstybiniai, 
ajorų, valstiečių B.). Buvo ir tokių B., 
urie tarnavo tik dvarininkų, daugiau- 
Šia lenkų tautybės, interesams (Vilniaus 
Žemės bankas, Suvalkų kredito d-ja). 
ilniaus, Kauno ir Suvalkų gubernijose 
915 veikė šie privatūs ipotekos B.: Vil- 
Niaus akcinis žemės bankas (įst. 1872), 
ilniaus miesto kredito bankas (1908) ir 
Suvalkų žemės kredito d-ja (1900). Tie 
5. daugiausia kreditavo stambiuosius 
žemvaldžius. Ipotekos kreditu, be minė- 
Uų B., Lietuvoje vertėsi ir Peterbur- 
20— Tulos bankas. Trumpalaikį komerci- 
nį kreditą prekybininkams ir pramoni- 
ninkams teikė akciniai komercijos B., 
Savitarpio kredito d-jos ir B. namai bei 
ontoros, Akciniai komercijos B. Lietu- 
Voje buvo šie: Komercijos bankas (įst. 
1873), turėjęs 2 mln. rb pagr. kapitalo, 

ytių Kaune ir agentūrą Ukmergėje. 
urėjo Lietuvoje savo skyrius ir Rusijos 

Omercijos B.: Peterburgo tarptautinis 
ūnkas ir Rusijos—Azijos bankas (Vil- 
Niuje), Suvienytasis bankas (Vilniuje, 
aune), Azovo—Dono bankas (Vilniuje, 
Kybartuose), Rygos komercijos bankas 
(Šiauliuose, Suvalkuose). B. namų ir kon- 
"Orų iki 1914 buvo: Kauno gubernijo- 
Je 11, Vilniaus 10, Suvalkų 4. Veikė dar 
* Pinigų keitimo kontoros, Be minėtų- 
JŲ B., iki 1914 Vilniuje ir Kaune veikė 
Usijos valst. banko skyriai. 

„Lietuvos Laikinoji revoliucinė darbi- 
Ninkų ir valstiečių vyriausybė 1919.1.27 
ūutarė sudaryti specialistų komisiją, ku- 
"i turėjo artimiausiu laiku parengti Ta- 
TYbų Lietuvos Liaudies banko organiza- 
Cinius įstatus, o kol Liaudies bankas bus 
SUorganizuotas, leido atidaryti RTFSR 


12 MLTE, tomas 1 


Liaudies banko Vilniaus skyrių. Finansų 
liaudies komisariatas visoms privačioms 
kredito įstaigoms įsakė registruotis, jos 
neteko teisės daryti naujas operaci- 
jas, turėjo nedelsdamos Liaudies banko 
skyriuje atidaryti einamąsias sąskaitas, 
įnešti į jį turimus grynuosius pinigus. 
Asmenys, turėję indėlius privačiuose B., 
galėjo juos gauti Liaudies banke pagal 
privačių B. čekius. Buvo nustatyta mak- 
simali suma, kurią galėjo gauti indėli- 
ninkas. Liaudies bankui turėjo būti 
atiduota užsienio valiuta, kurią privatūs 
asmenys ir įstaigos laikė be spec. lei- 
dimo. Į Liaudies banką reikėjo atiduoti 
ir RTFSR vyriausybės anuliuotus pro- 
centinius popierius. Lietuvos ir Baltaru- 
sijos TSR 1919 metų konstitucijos pro- 
jekte pabrėžta, kad B. perėjimas į Dar- 
bininkų ir valstiečių valstybės nuosa- 
vybę yra viena svarbių sąlygų darbo 
žmonėms išlaisvinti iš kapitalo jungo. 
- Burž. Lietuvoje iš pradžių kredito po- 
reikius tenkino ir pinigų apyvartą tvaI- 
kė dar vok. okupantų įkurta Rytų skoli- 
namoji kasa (Darlehnskasse Ost). Skati- 
nami pelno, gaunamo iš Vokietijos mar- 
kės infliacijos, vietiniai burž. finansistai 
ėmė kurti komercijos bankus. Pirmasis 
tokių B. buvo Prekybos ir pramonės 
bankas, įkurtas 1918 Vilniuje (bankru- 
tavo 1925). 1919—21 įkurti kiti šeši B., 
veikę ligi burž. santvarkos Lietuvoje 
žlugimo. Kol Lietuvoje veikė markių 
valiuta, visi tie B. vertėsi daugiausia 
Vokietijos markės spekuliacija ir už 
gaunamą tuo būdu pelną stengėsi įsigy- 
ti nekilnojamojo turto ar užsienio va- 
liutos. Prekybos, pramonės ir ž. ū. kre- 
dito reikalais tada jie nesirūpino. 1922 
įvedus litų valiutą, paaiškėjo, kad vi- 
sur trūksta net apyvartos kapitalo, nes 
visos gyventojų santaupos žlugo. 
Ilgainiui buržuazinės Lietuvos kredito 
įmonių sistema susidarė iš šių B. ir 
jų grupių: 1) Lietuvos banko, 2) akci- 
nių B. (6 Kaune ir 5 Klaipėdoje) ir sa- 
vitarpio kredito d-jų, 3) kooperatinių 
kredito d-jų, 4) Žemės banko, 5) taupo- 
mųjų valstybės kasų. Lietuvos bankas, 
įsteigtas 1922, buvo vienintelis bankno- 
tų leidėjas, pinigų apyvartos, iš dalies 
ir kredito sąlygų tvarkytojas, vals- 
tybės iždo kasininkas. Jo akc, kapi- 
talą sudarė 12 mln. lt. Daugiau kaip 
8005; akcijų priklausė valstybei. Savo 
kreditais Lietuvos bankas pirmiausia 
stiprino svarbiausią Lietuvos buržuazi- 
jos atramą — Žž. ū. produktų su- 
pirkimo, perdirbimo ir eksporto mono- 
polijas. Akciniai B. ir savitarpio kredi- 
to d-jos daugiausia vertėsi trumpalaikių 
kreditavimu. Kai kurie akciniai B., ypač 
Ūkio bankas, turėjęs nemaža skyrių, už- 
siėmė ir ilgalaikiu pramonės finansavi- 
mu. Kooperatinės kredito d-jos (kaimo 
smulkaus kredito d-jos ir miesto smul- 
kaus kredito d-jos) vertėsi smulkiuoju 
kreditu. Kaimo smulkaus kredito d-jas 
rėmė jų finansinis centras Kaune — 
Kooperacijos bankas, įsteigtas 1924 
kooperacijos pagrindais, o 1933 reorga- 
nizuotas į akc. banką su 3 mln. lt kapi- 
talu (apie 8405 akcijų priklausė valsty- 
bei). Miesto smulkaus kredito d-jas rė- 


BAN— BAN 177 


mė Centrinis žydų bankas Kaune. Šios 
d-jos daugiausia kreditavo smulkiuosius 
pirklius ir pramonininkus (ž. Kredito 
kooperacija). Žemės bankas buvo įsteig- 
tas 1924. Jo kapitalas, gavus Švedijos 
degtukų koncerno paskolą, 1930 padi- 
dėjo iki 50 mln. lt. Beveik visas Žemės 
banko akc. kapitalas (9695) priklausė 
valstybei. Šis bankas kreditavo žemės 
ūkį, užtikrindamas paskolas žemės įkei- 
timu. Jis paskolas teikė daugiausia 
stambiems kapit. ūkiams. Žemės bankas 
buvo vienas iš tų ekonominių svertų, 
kuriais stambioji buržuazija didino vals- 
tiečių išnaudojimą ir stiprino stambaus 
kapitalo valdžią kaime. Taupomosios 
valstybės kasos buvo didžiausia santau- 
pų rinkimo įstaiga (1939 apie 90 mln. lt, 
iš jų apie 20 mln. lt Klaipėdos krašte). 
Jos finansavo miestų statybą, o paskuti- 
niais savo veikimo metais ypač rėmė 
vis didėjančią valstybės paskolos lakštų 
rinką (ž. Taupomosios kasos). Burž. Lie- 
tuvos (be Klaipėdos krašto) B. padėtį ro- 
do 1 lentelė. 

Bankinio ir pram. kapitalo suaugimas 
Lietuvoje vyko 2 būdais: pirma, B. pa- 
ėmė į savo rankas daugelį pram. įmo- 
nių, antra, susispietusi apie B. stambioji 
buržuazija steigė naujas akc. bendroves, 
kuriose B. irgi vaidino lemiamą vaid- 
menį. 


1 lent. Bankų suvestinio balanso (1939.1.1) 
svarb. pozicijos (be užbalansinių pozicijų) 
(milijonais litų) 


Lietu- Že- Kiti 

Aktyvai | vos B | mės B | 
Kasa „soseoenoo 17,4 5,9 13,1 
Auksas «...... . 64,7 — — 
Paskolos „..+..| 120,7 163,2 100,7 
Vertybės 

popieriai „+... 6,7 0,0 24,8 
Turtas  „ueeoov4 8,5 2,5 7,2 
Kiti aktyvai .... 6,7 6,3 8,5 
Balansas «+....| 2247 | 1779 | 154,3 

Pasyvai | | | 
Savi kapitalai 146 52,4 28,2 
Banknotai 

apyvartoje „| 141,7 — — 
Indėliai „+„...| 61,9 49,5 2 
Kreditoriai .... 3,7 69,3 19,4 
Kiti pasyvai .. 2,8 6,7 16,4 


1940.VII.23 Lietuvos Liaudies Seimas 
priėmė deklaraciją apie bankų ir stam- 
biosios pramonės nacionalizavimą. 1940, 
VII.25 paskelbtas bankų nacionalizavi- 
mo įstatymas. Įsijungus Tarybų Lietu- 
vai į TSRS, Lietuvos bankas reorgani- 
zuotas į TSRS Valstybinio banko Lie- 
tuvos respublikinę kontorą. Kitų B. pa- 
grindu suorganizuotos TSRS Žemės ūkio 
banko, TSRS Pramonės banko, TSRS 
Prekybos banko resp. kontoros ir resp. 
Komunalinis bankas. Vietoj burž. smul- 
kaus kredito d-jų suorganizuotos tary- 
binės ž. ū. kredito d-jos. Tiek Valsty- 
binis bankas, tiek kiti B. padėjo pakirsti 
išnaudotojų klasių ekonominę galią, su- 
stiprinti soc. sektorių. Atsižvelgdama 
į Pabaltijo respublikų ekonomikos 
ypatumus pirmaisiais Tarybų valdžios 


178 BAN—BAR 


metais, Ekonominė Taryba prie TSRS 
Liaudies Komisarų Tarybos (LKT) 1941. 
II.20 patvirtino „Laikinąsias taisykles 
apie valstybinių ir kooperatinių įmonių 
bei organizacijų trumpalaikį kreditavimą 
Valstybiniame banke Lietuvos, Latvi- 
jos, Estijos TSR". Taisyklėse, be kita 
ko, nurodyta, kad bankas gali tik tam 
tikromis sąlygomis priimti diskontui iš 
valstybinių ir kooperatinių įmonių vek- 
selius, išduotus privačių įmonių, nors 
visoje Tarybų Sąjungoje vekselių cir- 
kuliacija ir komercinis kreditas buvo 
panaikinti 1930. Žemės ūkio banke buvo 
sudarytas specialus 18 mln. rb fondas 
buv. kumečiams, bežemiams ir valstie- 
čių kolektyvams (bent iš 5 žmonių) kre- 
dituoti. TSRS LKT 1941.II.11 nutarimu 
buvo nurašytas įsiskolinimas paskolo- 
mis, gautomis žemei pirkti; darbo vals- 
tiečiams buvo nurašytos arba sumažin- 
tos skolos bankams; valstiečiai buvo 
taip pat atleisti nuo 1929 metų neder- 
liaus paskolų grąžinimo. Buvo skirta 
apie 4,6 mln. rb kreditų, kad karvių ne- 
turintieji ūkiai galėtų jas įsigyti. Žemės 
ūkio kredito d-jų nariais tegalėjo būti 
darbo žmonės (darbo valstiečiai, kaimo 
amatininkai) bei jų gamybinio pobūdžio 
org-jos (ž. ū. artelės, Žž. ū. koopera- 
tyvai). 

Išvadavus Lietuvos TSR iš faš. grobi- 
kų, respublikos B. sistema padėjo atsta- 
tyti karo metu sugriautą liaudies ūkį. 
Tiek Valst. banko, tiek kitų B. kreditas 
respublikos liaudies ūkiui kasmet didė- 
jo. Valst. bankas teikė trumpalaikius 
kreditus visų liaudies ūkio šakų įmo- 
nėms, padėdamas sudaryti joms būtinas 
apyvartos lėšas. 

Iki 1959, o ypač pirmaisiais pokario 
metais Valst. banko trumpalaikių kredi- 
tų didėjimo tempai Lietuvos TSR žymiai 
prašoko vidutinius kreditų didėjimo 
tempus visoje Tarybų Sąjungoje. Žemės 
ūkio bankas 1945—48 teikė žymius kre- 
ditus darbo valstiečių ūkiams, demobi- 
lizuotiesiems kariams (17,3 mln. rb), 
kooperacijos d-joms (4,74 mln. rb), be- 
sikuriantiems kolūkiams (0,16 mln. rb). 
Nuo 1949 kolūkiai gavo didelius kredi- 
tus tiek kapitaliniams įdėjimams (iš pra- 
džių Ž. ū. banke, paskui Valst. banke), 
tiek apyvartos lėšoms papildyti (Valst. 
banke). 1953—63 kolūkiai kapitaliniams 
įdėjimams gavo apie 195 mln. rb ir 
trumpalaikių kreditų apie 95 mln. rb. 

Pramonės, Prekybos ir Komunalinis B. 
žymiai padėjo padidinti Lietuvos TSR 
pramonės, transporto, ryšių, komunali- 
nių įmonių, kultūrinių įstaigų, prekybi- 
nių org-jų pagr. fondus ir individualinę 
namų statybą. 

Nuo 1949 Tarybų Lietuvoje veikia 
TSRS Valst. banko ir TSRS Statybos 
banko kontoros. Valst. bankas turi sky- 
rius rajonuose bei miestuose. Statybos 
bankas turi skyrius Kaune, Klaipėdoje, 
Šiauliuose ir įgaliotinių punktus Pane- 
vėžyje, Kėdainiuose (kituose respublikos 
rajonuose Statybos banko pavedimus at- 
lieka Valst. banko skyriai). Valst. ban- 


kas atlieka respublikoje taip pat Užsie- 
nio prekybos banko pavedimus. 


BANKAUSKAS Stasys [g. 1907.VI.8 Jo- 
navoje] — revoliucinio judėjimo dalyvis 
Kilęs iš darbininkų. Buvo stalius, lieji- 
kas. 1933—36 Komunistų partijos narys. 
Pogr. darbą dirbo Kaune, buvo LKP pa- 
rajonio k-to sekretorius Kaune. Nuo 
1936 dirbo Lietuvos Raudonosios pagal- 
bos org-joje. Už rev. veiklą 1933, 1934 
ir 1936 buvo adm. tvarka kalinamas. 
1939 padėjo organizuoti statybos darbi- 
ninkų streiką Kaune (buvo streiko k-to 
narys). Už tai 1939 vasarą ištremtas 
į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyk- 
lą, bet 1939.IX paleistas ryšium su mo- 
bilizacija į kariuomenę. 1939.X.11 ak- 
tyviai dalyvavo antifaš. demonstracijo- 
je Kaune. 1940—41 dirbo Kaune ketaus 
liejyklos direktoriumi. D. Tėvynės ka- 
ro metais kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. Demobilizuotas dirbo 
ūkinį darbą Gorkyje, vėliau Uzbekista- 
ne. Nuo 1945 ūkinis darbuotojas Kau- 
ne, Vilniuje. Nuo 1948 TSKP narys. 
Dirbo partinį darbą Širvintų rajone. Nuo 
1950 „Komunaro“ g-los, paskui remon- 
to-mechaninės g-los Nr. 1 Vilniuje 
meistras. 


BANKO KANALAS — magistralinis nu- 
sausinimo griovys Šiaulių ir Radviliš- 
kio rj. Ilgis 17 km, baseino plotas 
68 km?. Prasideda Šiaulių rj, 1 km 
į š. r. nuo Rekyvos ež., eina p. r. linkme 
ir ties Ilguočiais (Radviliškio rj.) įeina 
į Beržę 27 km nuo jos žiočių. Vid. nuo- 
lydis 50 cm/km. Intakai: Berželė (deš.) 
ir Bertužis (kair.). Iškastas apie 1910 
Valstiečių banko lėšomis. 


BARAGINĖ — kaimas Kapsuko rj., Tra- 
kiškių apyl., 7 km į š. r. nuo Kapsuko, 
2 km į r. nuo Kazlų Rūdos— Alytaus ge- 
ležinkelio. 94 gyv. (1959). Š. r. pakraš- 
čiu teka Valčiuva (Šešupės intakas). Aš- 
tuonmetė m-la (1916—50 pradinė, iki 
1961 septynmetė). 


BARANAUSKAS Antanas  [1835.1.17 
Anykščiuose — 1902.XI.26 Seinuose] — 
poetas, kalbininkas. Kilęs iš karališkų- 
jų valstiečių. 1845—48 mokėsi Anykš- 
čių parapinėje mo- 
kykloje, 1851—53 — 
Rumšiškių raštinin- 
kų m-loje. 1853— 
1856 dirbo Vainu- 
to, Raseinių, Sedos, 
Skuodo valsčių raš- 
tinėse, 1855 Sedoje 
susipažino su poete 
K. Praniauskaite, ku- 
ri skatino jį kurti. 
1856—58  mokyda- 
masis Varnių kunigų ; 
seminarijoje, B. ar- 

timai draugavo su bręstančio 1863 su- 
kilimo nuotaikų veikiamais klierikais — 
poetu K. Kairiu (1835—64), P. Viksva 
(1832—1907) ir kt. Šiuo metu B. parašė 
geriausius savo poet. kūrinius. Baigęs 
seminariją, buvo pasiųstas toliau studi- 
juoti teologijos: 1858—62 Peterburgo 
Dvasinėje akademijoje, 1863—64 — 
Miuncheno, Romos, Insbruko, Liuveno 


Antano Baranausko klėtelė Anykščiuose (prieš 
pastatant gaubtą) 


un-tuose. 1865 Peterburgo Dvasinės aka- 
demijos profesorius, 1865—67 vysk 
M. Valančiaus katedros vikaras, 1867—84 
Kauno kunigų seminarijos profesorius. 
Pamokslų sakymo metodikos (homileti- 
kos) kurse dėstydamas liet. kalbą, prak- 
tikos sumetimais ėmė tyrinėti jos tarmių, 
gramatikos, rašybos klausimus. Tapęs 
Žemaičių pavyskupiu (1884), atsidėjo 
matematikai, o būdamas Seinų vyskupu 
(1897), vertė į liet. kalbą bibliją. Tapės 
aukštu dvasininku, suartėjo su sulenkė- 
jusiais dvarininkų sluoksniais, atitrūko 
nuo liet. liaudies ir poetinės kūrybos; 
virto unijinių ryšių su Lenkija šalinin- 
ku, nusistačiusiu prieš liet. nac. judėji- 
mą. „Paskutiniame pamoksle vieno Žė- 
maičių kunigo prieš mirtį“ (1889) pa- 
smerkė 1863 sukilimą, idealizavo bau- 
džiavą, šlovino lenkų feodalus už lietu- 
vių „sukultūrinimą“. 

Rašyti B. pradėjo 1849 Gelvonuose, 
eiliuodamas laiškus. 1855 Anykščiuose 
parengė tėvams rankraštinį eil. xink 
„Mano jausmų nuotrupos...“, į kuri 
įdėjo kelis eilėraščius lenkų kalba if 
vieną —,„Saulėtekį“ liet. kalba. Pastara- 
sis, rašytas apie 1855, viešint Anykš- 
čiuose, gamtos vaizdais, nuotaika, eilė- 
dara ir net atskirais posakiais rodo bręS- 
tant būsimąjį „Anykščių šilelio“ autorių. 
1857 B. parengė rankraštinį rink. „Ei- 
lėraščiai“, apimantį 1851—57 kūrinius 
ir skirtą į Peterburgą išvykstančiam 
K. Kairiui. Rinkinį peržiūrėjo K. Pra- 
niauskaitė. Be eiliuotų asmeninio pobū- 
džio sveikinimų bei laiškų, jame buvo 
kūrinių gamtos motyvais („Nemuno p0- 
tvynis ties Rumšiškėmis", 1851, ir kt.). 
1857 Varniuose B. parašė 24 posmų eil 
„Dainu [= dainuoju] dainelę“, kuris da 
vadinamas „Dainų dainele“, „Senovės 
daina“, „Lietuvos senovės paminėjimu“ 
Jame B. romantiškai idealizavo senovė: 
užjautė liaudį, vargstančią feod. prie“ 
spaudoje, kartu propaguodamas kleri- 
kalizmą. Struktūra ir kalba bei stiliumi 
šis eilėraštis artimas liaudies dainomS: 
kai kurie jo posmai įėjo į tautosaką. Eil. 
„Dainu dainelę“ be autoriaus žinios iš- 
spausdintas „Aušroje“ (1883, Nr. 1) 
Nepatenkintas šia publikacija, B. nutrau“ 
kė santykius su aušrininkais. 

Žymiausias ir reikšmingiausias B- 
kūrinys — poema „Anykščių šilelis“ 
(1858—60). Ją sudaro 342 eilutės. Pa- 
sak B., „Anykščių šilelį“ sukurti paskū“ 
tinusi Varnių kunigų seminarijos iškal- 
bos prof. A. Gabšio-Gabševičiaus įžei 


srmuek not 


Antano Baranausko eilėraščio ,„Saulėtekis" rankraštis 


džiama pastaba, kad tik lenkų kalba 
€Są galima sukurti tokį girių aprašymą, 
ap A. Mickevičiaus „Pone Tade“, 
O liet. kalba tetinkanti „piemenims ir 
amsuoliams“. Iš tikrųjų tai nebuvo vie- 
Nintelis ir lemiamas akstinas kūrinį pa- 
Tašyti. Poemos sukūrimą tam tikru mas- 
tų nulėmė ir joje atsispindėjusios to meto 
Socialinės sąlygos (sunkus baudžiaunin- 
Ų gyvenimas, kapit. santykių formavi- 
Masis, rev. nuotaikų stiprėjimas 1863 
Sukilimo išvakarėse), mokslo draugų 
(A. Kairio ir kt.) poveikis, A. Mickevi- 
Člaus „Pono Tado“, J. Kraševskio „„Ana- 
Ielo“, S. Daukanto „Būdo senovės lie- 
Uuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir kt. kūri- 
Ųų žadinamos romantinės nuotaikos. 
„Anykščių šilelio" miško vaizduose 
Ontrastiškai gretinamas gyvenamasis 
akotarpis su praeitimi. Pirmojoje poe- 
Mos dalyje poetas išreiškė susižavėjimą 
Lietuvos miško gamta, antrojoje parodė 
Miško, kartu ir viso krašto ist. raidą. 
abaigoje užsimindamas apie galybę, 
Uri „širdį, dūšią apgriuvo ir giesmę 
Nulaužė“, B. išreiškė protestą prieš ca- 
Ūzmą bei jo vykdomą nac. priespaudą. 
9ema sudaro ištisinį lyr. monologą, ku- 
Pihą kontrastiškai besikeičiančios paki- 
l0s ir liūdnos, sielvartingos nuotaikos. 
Poemą darniai įpinta tautosakos moty- 
K (apie Eglę žalčių karalienę, Puntu- 
3), jos vaizdai metaforiški, išraiškingi. 
Ilėdara silabinė (po 11, 13 skiemenų 
(lutėje). Poema parašyta aukštaičių ry- 
Iečių tarme. Kalba konkreti, gryna, jo- 
Je vartojama ypač daug vaizdinių veiks- 
Mažodžių, 
Pirmą kartą „Anykščių šilelis“ Jurkšto Sma- 


laūsio slapyvardžiu išspausdintas L. Ivinskio 


L ir 1861 kalendoriuose. Pragos un-to doc. 
ši Geitleris 1875 išspausdino pilną ,„Anykščių 
Lelio“ tekstą leidinyje „Lietuvių kalbos stu- 


Eos („Litauische Studien“). Vok. kalbinin- 
"2 H. Veberis trečią kartą išspausdino poemą 
15 Mare (1882). Vėliau „Anykščių šilelis“ buvo 


At 24, 1928 ir kt.), spausdinamas chresto- 
Voj ijose, period. spaudoje ir kt. Tarybų Lietu- 
1955 „Anykščių šilelis“ išleistas 1949, 1954 ir 
ĖS „foema išieista lenkų (1909, vertė S. Jab- 
Ang a), rusų (1950, 1952, v. N. Tichonovas), 
p.£lU (1956, v. N. Rastenis), latvių (1960, v. 
* Kalva) kalbomis, 


„Kartu su „Anykščių šileliu“ ar kiek 
vėliau B. parašė keletą mažesnės idėji- 
14 ir meninės vertės poet. kūrinių. 

eilėraščių cikle „Kelionė Petabur- 


įgidžiamas atskirais leidiniais (1905, 1912, 1916, 
„0, 19 


kan“ reiškiami atsiskyrimo su tėviške, 
ilgesio ir nostalgijos jausmai, smerkia- 
ma kolonizatorinė, rusifikacinė carizmo 
politika Lietuvoje („Sudiev, Lietuva“, 
„Sudiev, tėveliai“, „Nu Lietuva, nu Dau- 
guva"), bet kartu išryškėja ir klerika- 
linės bei šovinistinės B. nuotaikos. Eil. 
„Sudiev, Lietuva“ pirmą kartą išspaus- 
dintas 1887, visas ciklas — 1889 („Vie- 
nybėje lietuvninkų“). 1859 B. parašė 
didaktinį eil. „Dievo rykštė ir malonė" 
(išsp. L. Ivinskio kalendoriuje, 1861) ir 
visuom.-filos. tematikos eil. „„Pasikalbė- 
jimas giesmininko su Lietuva“ (išsp. 
„Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“, 
1895). Pastarasis kūrinys — B. idėjinė 
programa, skelbianti reakc. bažnytinį 
nuolankumą ir neapykantą „bedieviš- 
kam“ mokslui. B. poetinis talentas dar 
kartą pasireiškė 1863 Miunchene para- 
šytame eil. ,,Ko gi skauda man širdelę“ 
(dar vadinamas „„Neramumu“, „Širdies 
jausmais“, išsp. „Žemaičių ir Lietuvos 
apžvalgoje", 1892), kuriame lyriška, liau- 
dies dainoms artima intonacija skun- 
džiamasi dėl nelaimių, ištikusių tėvynę, 
slopinant 1863 sukilimą. Po šio kūrinio, 
be proginių eiliuotų sveikinimų ir rel. 
giesmių, kurias iki senatvės B. retkar- 


A palieiciuo 
————— 


“Ka. bisk. Ant. Baranowaki: : 


| Borek Oniksztydski. 


„Anykščių šilelis“. | 


Antano Baranausko ,„Anykščių šilelio" leidimų lenkų (1909), 


ir latvių (1960) kalbomis viršeliai 


BAR-— BAR 179 


čiais rašė ar laisvai vertė, liet. lit-rai 
B. nieko daugiau nebedavė. 

Dėstydamas seminarijoje, 1870 B. iš- 
vertė į liet. kalbą A. Šleicherio liet. 
kalbos gramatiką, o 1875 pats parašė 
gramatiką ,„Mokslas lietuviškos kalbos“. 
Tačiau dėl spaudos lot. rašmenimis 
draudimo abu šie darbai liko neišspaus- 
dinti. B. sukūrė nemaža lingv. terminų 
(kai kurie jų dabar tebevartojami, pvz.: 
„balsis“, „būdvardis“, „rašyba“, „,saki- 
nys“, „skaitvardis“, „tarmė“, ,„žodynas“). 
1882 su H. Veberiu išleido rink. „Lie- 
tuvių rytiečių tekstai", kuriame tarmiš- 
kai išspausdinta poema „Anykščių ši- 
lelis". B. sukauptą tarminę medžiagą 
1920—21 išleido F. Špechtas. 

Liet. kalbos tarmes B. suskirstė į 2 pa- 
grindines: aukštaičių ir žemaičių. Šiose 
tarmėse B. dar skyrė 11 patarmių: sep- 
tynias rytiečių raseiniškių, telšiškių, 
vakariečių pietiečių ir vakariečių žie- 
miečių. Ši tarmių klasifikacija, K. Jau- 
niaus ir vėlesnių kalbininkų kiek patiks- 
linta, tebevartojama ir šiandien. 

B. recenzavo J. Gyliaus lietuvių-rusų 
kalbų žodyną (par. 1876) ir M. Miežinio 
lietuvių-latvių-lenkų-rusų kalbų žodyną 
(1894). Recenzijose kėlė reikalą parengti 
liet. kalbos žodyną, pasisakė už panai- 
kinimą draudimo spausdinti liet. raštus 
lot. rašmenimis. Rūpinosi ir literatūrinės 
liet. kalbos kūrimu, norminimu. Siekda- 
mas suartinti liet. kalbos tarmes, siūlė 
rašyti viena rašyba, o kalbėti tarmiškai. 
Populiarino liet. kalbą, susirašinėdamas 
ir bendradarbiaudamas su žymiais to 
meto kalbininkais A. Aleksandrovu, 
K. Brugmanu, L. Geitleriu, J. Grotu, 
F. Kuršaičiu, A. Šleicheriu, E. Volteriu 
ir kt. B. pažiūroms į liet. kalbą nušviesti 
itin svarbus jo susirašinėjimas su H. Ve- 
beriu ir J. Boduenu de Kurtenė. 


B. turėjo ir matematinių gabumų. Jis domė- 
josi skaičių teorija, ypač pirminių skaičių sa- 
vybėmis. Tarp pirminių skaičių, pradedant 3, 
yra tarpai, užpildyti sudėtinių natūrinių skaičių. 


lietuvių (1949), rusų (1950) 


| 


180 BAR—BAR 


B. nustatė tų tarpų simetriją ir atitinkamą pri- 
klausomybę, susiejančią tarpuose esančius su- 
dėtinius natūrinius skaičius. Jis taip pat su- 
rado paprastesnę, negu anksčiau vartotoji, for- 
mulę, kuria remiantis galima apskaičiuoti, kiek 
yra pirminių skaičių, ne didesnių už kurį nors 
pasirinktą natūrinį skaičių. Nors B. ir labai 
daug dirbo mat. srityje, tačiau buvo tik ma- 
tematikos mėgėjas. 

B. reikšmę liet. tautos kultūrai ap- 
sprendė geriausioji jo poet. kūrybos da- 
lis, atspindėjusi kylančios kapitalizmo 
epochos reiškinius, išreiškusi gimtojo 
krašto, jo gamtos ir liaudies meilę, pra- 
dėjusi naują liet. lit-ros raidos etapą. 
„Anykščių šilelis“ — didžiausias meninis 
B. pasiekimas, klasiškas liet. gamtinės 
poezijos pavyzdys, į kurį lygiavosi dau- 
gumas XIX a. antrosios pusės liet. poe- 
tų. B. praturtino liet. poeziją naujomis 
meninės išraiškos priemonėmis, liaudies 
šnekamosios kalbos žodynu, prisidėjo 
prie literatūrinės liet. kalbos kūrimo. 
Kai kurie B. kalbiniai darbai, ypač liet. 
kalbos tarmių tyrinėjimai, turėjo reikš- 
mės liet. kalbotyrai. Anykščiuose veikia 
Baranausko ir Vienuolio-Žukausko me- 
morialinis muziejus. 

Ršt.: Ostlitauische Texte (Mit Einleitungen 
und Anmerkungen herausgegeben von Anton 
Baranowski und Hugo Weber), Bd. 1, Weimar, 
1882; Kalbmokslis lėtuviszkos kalbos, Tilžė, 
1896; BaMeTkM O AUTOBCKOM A3bIK6 H CAOBApe, 
CI16, 1898; Kun. vysk. A. Baranausko laiškai 
[J. Boduenui de Kurtenė].— „Lietuvių tauta“, 
kn. 1, d. 3, V., 1909; Vysk. A. Baranausko 
laiškai Hugo Weberiui.—,„Archivum philologi- 
cum", kn. 1—8; K., 1930—39; [Kūriniai]— 
Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, V., 


1957; Anykščių šilelis, V., 1959 [kt. leid.—- 
1949, 1954]. 
Leid.: Litauische Mundarten gesammelt von 


A. Baranowski (Herausgegeben von Dr. Franz 
Specht), 2 Bde., Lpz., 1920—21. 


Lit.: J. Tumas, Antanas Baranauskas (1835— 
1902), K., 1924; A. Žirgulys, „Anykščių šilelio“ 
leidimai.— A. Baranauskas, Anykščių šilelis, 
V., 1954; Lietuvių literatūros istorija, t. 1, 
V., 1957; A. Vienuolis, Iš mano atsiminimų, 
V., 1957; A. Venclova, Poeto šlovė ir žlugi- 
mas.— Laikas ir rašytojai, V., 1958; R. Mikšytė, 
Antano Baranausko kūryba, V., 1964. 
BARANAUSKAS Augustinas [1861.VIII.1 
Šiupyliuose (Šiaulių rj.) — 1923.VIII.24 
Gruzdžiuose] — rašytojas, knygnešys. 
Baigęs pr. m-lą, dirbo vargonininku 
įvairiose Žemaitijos vietose. Palaikė 
ryšius su J. Šliupu, M. Slančiausku 
ir kt. visuom. veikėjais, buvo vienas 
kultūros d-jos „Atgaja“ steigėjų. Už 
liet. spaudos platinimą buvo kalinamas, 
ištremtas į Liepoją, Smolenską. Po 
I pasaul. karo iš Voronežo grįžo į Šiu- 
pylius. "Lit veiklą pradėjo 1882. 
A. B. Špoko, A. B. Šiurpulio, A. Velė- 
naičio ir kt. slapyvardžiais bendradar- 
biavo „Aušroje“, „Vienybėje lietuvnin- 
kų“ ir kt. periodiniuose leidiniuose. Pa- 
rašė eilėraščių, prozos kūrinėlių, kelias- 
dešimt scenos vaizdelių. Apie 1885 iš- 
Jeido 2, nr. hektografuoto laikraštėlio 
„Dainų“ nešėjas“, 1886—88 — „Dainų 
knygeles dėl berniukų ir mergelių“. B. 
kūrybai būdinga sentimentalumas, krikš- 
čioniška didaktika; jos meninis lygis 
neaukštas. 


BARANAUSKAS Boleslovas [g. 1902. 
X.5 Vaivadiškiuose (Ukmergės rj.)] — 


revoliucinio judėjimo dalyvis, Lietuvos 
TSR sus pelne kultūros veikėjas (1962). 
Kilęs iš ž. ū. darbi- 
ninkų. Mokėsi Jel- 
gavos pr. m-loje ir 
Rygos miesto m-loje. 
1919 persikėlė į Lie- 
tuvą. Nuo 1921 Ko- 
munistų partijos na- 
rys. 1921—23 Joniš- 
kio ž. ū. darbininkų 
profs-gos  sekreto- 
rius, 1922—23 LKP 
Joniškio parajonio 
k-to narys. 1923 
suimtas, prijungtas 
prie kuopininkų bylos. Iki 1925.I buvo 
kalinamas Šiauliuose ir Kaune. 1926 
LKP Šiaulių rj. k-to narys. 1927 suimtas 
Rygoje, perduotas burž. Lietuvos žval- 
gybai, kalintas Šiaulių kalėjime ir Var- 
nių konc. stovykloje. 1929 už kom. 
veiklą nuteistas 6 metus kalėti, buvo 
kalinamas Šiauliuose, Kaune, Marijam- 
polėje. Išėjęs į laisvę, vėl įsijungė 
į pogr. veiklą. 1936 LKP CK instrukto- 
rius Alytaus rajonui, CK sekretoriaus 
pagalbininkas. 1936 kooptuotas į LKP 
CK narius. 1937 dirbo LKP CK transpor- 
to sk. vedėju Kaune, organizavo kom. 
lit-ros paskirstymą part. org-joms. 1937— 
1938 LKP Kauno miesto ir aps. k-to 
sekretorius, LKP CK 1938 sausio ple- 
numo (Kulautuvoje) dalyvis. 1939 Šiau- 
lių aps. k-to sekretorius, padėjo įsteigti 
nelegalią spaustuvę (Toliočių kaime, 
Skaistgirio vls.). 1939.XI—1940.VI kalin- 
tas Dimitravo ir Pabradės priverčiamojo 
darbo stovyklose. Burž. Lietuvos kalėji- 
muose ir stovyklose iškalėjo daugiau 
kaip 11 metų. 1940—41 Šiaulių apygar- 
dos saugumo viršininkas, Lietuvos TSR 
valstybės saugumo liaudies komisaro pa- 
vaduotojas. 1940 išrinktas Liaudies Sei- 
mo atstovu. 1942—44 Lietuvos partiz. 
judėjimo štabo skyriaus viršininkas. 
1944—45 dirbo LKP CK žemės ūkio sky- 
riaus vedėju ir Respublikinės ž. ū. ko- 
misijos pirmininku. 1945—58 Lietuvos 
Respublikinės profesinių s-gų tarybos 
pirmininkas, 1949—59 TSRS Profesinių 
s-gų Centro Tarybos narys. LKP V su- 
važiavimo (1941) išrinktas kandidatu 
į LKP CK narius. 1949—61 LKP CK 
narys, 1952—54 ir 1956—58 kandidatas 
į LKP CK Biuro narius. 1940—55 Lietu- 
vos TSR AT deputatas, 1940—51 AT pir- 
mininkas. 1950—58 TSRS AT deputatas. 
Nuo 1958 Archyvinių dokumentų skel- 
bimo redakcijos vyriausiasis redaktorius. 
„Mažosios lietuviškosios tarybinės en- 
ciklopedijos“ istorijos skyriaus redakto- 
rius konsultantas. Parengė spaudai ke- 
lis dokumentų rinkinius, demaskuojan- 
čius liet. burž. nacionalistų antiliaudinę 
veiklą: „Hitleriniai žudikai Kretingoje“ 
(t. 1, 1960), „Hitlerininkų penktoji kolo- 
na Lietuvoje“ (1961) ir kt. 

Ršt.: Devyniolika metų pogrindyje, V., 1965. 
BARANAUSKAS Bronius [1923.XI.10 
Rokančiuose (Alytaus rj.) — 1944.11.17 
Zamasčiuose (Trakų rj.)] — Didžiojo 
Tėvynės karo partizanas. Kilęs iš darbi- 
ninkų. Nuo 1935 palaikė ryšius su Dau- 


gų vls. pogr. partine kuopele. 1942 įsto- 
jo į „Dainavos partizano“ būrį, nuo 194 
kovojo A. Mickevičiaus partizanų būry- 
je. Žuvo, vykdydamas kovos užduotį. 


BARANAUSKIENĖ Marija [Rasimaitė; 
g. 1918XI 21 Likiškiuose (Alytaus 
rj)] — agronomė, žemės ūkio moks- 
lų kandidatė (1963). Nuo 1948 Vytėnų 
sodininkystės-daržininkystės bandymų 
stoties (Kauno rj.) moksl. bendradarbė. 
1952 baigė Lietuvos Ž. ū. akademiją. 
Parašė knygelių ir paskelbė moksl. 
straipsnių daržininkystės, ypač daržovių 
sėklininkystės, klausimais. 


BARANAUSKO IR VIENUOLIO-ŽU- 
KAUSKO MEMORIALINIS  MUZIĖ- 
JUS — muziejus Anykščiuose, apimąs 
A. Baranausko klėtelę, A. Vienuolio Syą 
venamąjį namą ir J. Biliūno gimtąjį 
namą (Niūronyse). 

A. Baranausko muziejų įsteigė A. Vie- 
nuolis, nuo 1922 globodamas tėvų pa“ 
veldėtą A. Baranausko klėtelę. BuIž. 
laikotarpiu muziejus gyvavo tik A. Vie- 
nuolio rūpesčiu. 1945 Lietuvos TSR švie- 
timo liaudies komisaro įsakymu klėtelė 
buvo paskelbia A. Baranausko memo- 
rialiniu muziejumi, jo direktoriumi pa- 
skirtas A. Vienuolis. 1958 klėtelei ap- 
saugoti pastatytas mūrinis gaubtas 
(archit. I. Kvašys). Klėtelėje eksponuo- 
jami A. Baranauskui arba jo artimie- 
siems priklausę daiktai: poeto smuikas; 
stalas, lova, krėslai, kelionės lagaminas, 
žvakidės ir kt., saugoma keletas poeto 
knygų, autografų, nuotraukų. 

A. Vienuolio memorialinis muziejus 
įsteigtas 1958 greta A. Baranausko klė- 
telės esančiame name, kuriame A. Vie- 
nuolis 1925—57 gyveno ir prie kurio 
palaidotas. 1962 sutvarkyta aplinka if 
kapas (archit. V. Gabriūnas). Namo 
I aukšte — ekspozicija, kurioje nuotrau- 
komis, dokumentais ir daiktine medžia- 
ga parodomas A. Vienuolio gyvenimo 
ir kūrybos kelias. II aukšte — memoria- 
liniai kambariai: rašytojo darbo kabine- 


KO N 


Baranausko ir Vienuolio-Žukausko memorialinis 
muziejus Anykščiuose 


tas ir miegamasis. Fonduose saugomi 
kai kurie A. Vienuolio kūrinių rankraš- 
Clai, laiškai, dokumentai, nuotraukos, 

Ygos, asmeniniai daiktai ir kt. 
„1960 Niūronyse atidarytas A. Vienuo- 
lio muziejaus filialas — J. Biliūno gim- 
tasis namas. Viename jo kambarių eks- 
Ponuojami rašytojo giminėms priklausę 
baldai ir daiktai, kitame įrengta ekspo- 
žicija, atspindinti svarbesnius jo gyve- 
nimo momentus. 

1962.XII.1 A. Baranausko ir A. Vie- 
nuolio-Žukausko memorialiniai muziejai 
Sujungti į A. Baranausko ir A. Vienuo- 
lio-Žukausko memorialinį muziejų. 


BARANAVOS MISKAS — miškas Šven- 
Čionių rj, 5 km į v. nuo Švenčionė- 
lių, 14 km į š. nuo Pabradės, Priklauso 
venčionėlių miškų ūkio Pasiaurių, La- 
kąjų, Prūdiškių, Antaliedės, Januliškių ir 
eimenos girininkijoms. Plotas 14 650 ha. 

banoro miškų masyvo p. dalis. Miške 
daug ežerų (didžiausi — Peršokšnos, Gi- 
tutiškio ežerai, Didysai Siaurys, Maža- 
Sai Siaurys, Kerotys, Dumblys, Kampuo- 
tis, Ešerinis, Snieginis, Aldikis) ir pelkių 
(Girutiškio pelkė ir kt.). Per mišką teka 
akaja ir jos intakas Peršokšna, o š. r. 
Pakraščiu — Žeimena. Botaninis-zoologi- 
nis draustinis. Gausu vertingų mokslui 
Ir vaistinių augalų (ypač paplitusi mil- 
tinė arkliauogė). Daug briedžių, pilkųjų 
Ir baltųjų kiškių, kurtinių, tetervinų. 


BARANIKAS Rudolfas [g. 1920.VIII.10 
Temenčiuge (Ukrainos TSR)J— dailinin- 
as, pažangus JAV lietuvių publicis- 
tas. Augo ir mokėsi Anykščiuose. 1938 
išvyko į JAV. Apsi- 
gyvenęs Čikagoje, 
dirbo „Vilnies“ re- 
dakcijoje. 1943—46 
tarnavo JAV armi- 
joje, dalyvavo mū- 
šiuose prieš  VO- 
kiškuosius  fašistus 
Prancūzijoje ir Vo- 
kietijoje. 1947 įstojo 
į Niujorko Dailės 
akademiją ir dirbo 
„Laisvės“ redakcijo- 
je. 1948—50 studija- 
VO dailę Paryžiuje. Tapybos darbai skir- 
ti daugiausia aktualioms visuomeninėms 
temoms, bet juose ryškios modernizmo 
žymės, Dalyvavo parodose Niujorke, 
ašingtone, Miunchene, Helsinkyje ir 
Kt., Surengė individualinių parodų. Pa- 
žangiuosiuose JAV lietuvių laikraščiuo- 
Se spausdina publicistinius straipsnius 
Ir eilėraščius. 


„BARAS"— buržuazinis mėnesinis sim- 
bolistinės krypties literatūros ir meno 
žurnalas, leistas 1925 Kaune. Išėjo 
0 nr. Red. F. Kirša. „B.“ lit. kritikos 
Straipsnių pozicijos prieštaringos: buvo 
Pasisakoma prieš menkaverčius futuristų 
Urinius, prieš A. Jakšto reakc. kritiką, 
€t kartu propaguojamas „grynasis me- 
Nas“, skatinami mistinės „tautos dva- 
Slos“ ieškojimai. 

BARASEVIČIUS Feliksas [1894.VIII.30 
€dainiuose — 1918.IV.12 Maskvoje] — 
Palio revoliucijos dalyvis. Kilęs iš ku- 


mečių. Iki 1914 miško darbininkas. Ki- 
lus I pasaul. karui, su šeima evakavosi 
į Saratovą. 1915 mo- 
bilizuotas į Rusijos 
kariuomenę. Tarna- 
vo eiliniu Belgoro- 
do pulke, pasižymė- 
jo kautynėse prieš 
Kornilovo gaujas. 
Po Spalio revoliuci- 
jos gydytojų komisi- 
jos atleistas nuo ka- 
ro tarnybos, savano- 
riu įstojo į Raudoną- 
jį revoliucinį Varšu- 
vos pulką Maskvo- 


je. Žuvo, nuginkluojant anarchistines 
gaujas Maskvoje. 
BARATINSKAS Henrikas [1918.1.18 


Brianske — 1937.V.22 Kaune] — revoliu- 
cCinio judėjimo dalyvis. 1935 įsijungė 
į rev. kovą, prie Lietuvos Šoferių s-gos 
Kauno skyriaus su- 
organizavo darbinin- 
kų jaunimo sekci- 
ją, subūrė nelegalią 
komjaunimo kuope- 
lę, platino kom. 
lit-rą, dirbo Lietu- 
vos Raudonosios pa- 
galbos org-joje. Nuo 
1936 Komunistų par- 
tijos narys. 1936. 
VI.17 dalyvavo ma- 
sinėje antifaš. de- 
monstracijoje, laido- 
jant A. Kranauską, o VI.18—20 — Kau- 
no darbininkų visuotiniame polit. strei- 
ke, nukreiptame prieš faš. diktatūrą. 
Per susirėmimus su policija suimtas ir 
1936.XI.10 kariuomenės teismo nuteistas 
3 metus kalėti. Sunkus kalėjimo reži- 
mas pakirto B. sveikatą. Mirė kalėjime. 


BARAUČIŠKĖ — kaimas Lazdijų rj., Sei- 
rijų apyl., 3 km į p. r. nuo Seirijų, tarp 
Seirijo ir Sagavo ežerų. 56 gyv. (1959). 
Per kaimą eina Seirijų — Leipalingio ke- 
lias. Š. pakraštyje yra Baraučiškės miš- 
kas. Vok. faš. okupacijos metais kaime 
sušaudyta apie 1600 taryb. piliečių. 


BARAUČIZNA, Kukovaičiai, — kaimas 
Ukmergės rj, Deltuvos apyl, 8 km 
i p. v. nuo Ukmergės, 1 km į v. nuo 
Šventosios upės. 67 gyv. (1959). Per 
kaimą teka Armona ir jos deš. intakas 
Pavarklos. Iš p. r. prieina Račkalnio 
miškas. Armonos ir Šventosios santako- 
je yra kalva, vad. Račkalniu, arba Ku- 
kovaičio kalnu. Kalvoje rasta žalvari- 
nių papuošalų, akmeninių kirvukų bei 
žmonių kaulų. Pagal padavimą, šioje 
kalvoje palaidotas sen. lietuvių karo 
vadas Kukovaitis. 


BARAUSKAITĖ, Borovska (Borowska), 
Nina [19221.15 Chersone (Ukrainos 
TSR) — 1953.VIII.13 Poznanėje] — fi- 
lologė lituanistė. Studijavo Kauno 
(1939), Vilniaus (1940), Poznanės (1946) 
un-tuose. 1950 gavo filos. magistro 
laipsnį už darbą „Slavų įtaka lietuvių 
bažnytinei terminologijai pagal K. Šir- 
vydo žodyną“. Žurnale „Lingua Posna- 
niensis“ (t. 2, 1950) išspausdino recen- 


BAR—-BAR 181 


ziją apie suomių kalbininko J. Mikolos 
parengtą rink. „Lietuvių dainos“ („„Li- 


tauische Volkslieder“, 1949). Parašė 
darbą „Apie lietuviškų asmenvardžių 
darybą“ (dalis išsp. 1955). Poznanės 


un-to fonografiniam skyriui užrašinėjo 
į plokšteles liet. kalbos duomenis. 


Ršt.: Budowa litewskich imion osobowych.— 
„Lingua Posnaniensis“, t. 5, Poznan, 1955; 
Wplywy slowiaūskie na litewską terminologię 
košcielną na podstawie Dictionarium Szyrwi- 
da.—,„Studia z filologii polskiej i slowianskiej", 
t. 2, Warszawa, 1957. 


BARAUSKAS Albertas [g. 1915XI.15 
Maskvoje] — partinis ir administracinis 
darbuotojas. Kilęs iš darbininkų. 1920 su 
tėvais atvyko į Lietuvą. Nuo 9 metų 


dirbo pas buožes. 
1940—41 dirbo adm. 
darbą Grinkiškyje 


(Radviliškio rj.) ir 
Šėtoje (Kėdainių rj.). 
D. Tėvynės karo me- 
tu tarnavo Raudono- 
sios Armijos 16 lie- 
tuviškojoje divizijo- 
je. 1942—43 mokėsi 
specialiojoje. m-loje “ š 
Maskvoje. 1943 va- 

dovavo Margirio J "R 
partizanų būriui. J U 
Nuo 1943 TSKP narys. 1943 paskirt 
pogrindinio LKP Pietų srities k-to AF 
gybos sk. viršininku. Nuo 1944 LKP Kė- 
dainių aps. k-to agitacijos-propagandos 
sk, vedėjas. 1945—46 mokėsi Resp. par- 
tinėje m-loje. 1946—50 LKP Kėdainių, 
paskui Jurbarko aps. k-to sekretorius. 
1950—51 LKP Klaipėdos sr. k-to sekre- 
torius, 1951—52 Klaipėdos sr. vykd, k-to 
pirmininkas, 1952—55 mokėsi Aukštojo- 
je part. m-loje prie TSKP CK. 1949—52 
kandidatas į LKP CK narius, nuo 1956 
LKP CK ir CK Biuro narys, 1956—65 
CK sekretorius, nuo 1962 CK Prezidiu- 
mo narys. 1962—65 Lietuvos TSR MT 
Pirmininko pavaduotojas, LKP CK ir 
Lietuvos TSR MT Partinės-valstybinės 
kontrolės k-to pirmininkas, nuo 1965 
Lietuvos TSR Liaudies kontrolės k-to pir- 
mininkas. Nuo 1951 Lietuvos TSR AT 
deputatas, 


BARAUSKAS Antanas [g. 1924.VII.5 Na- 
vininkuose (Raseinių rj.)] — inžinierius 
elektrikas, technikos mokslų kandidatas 
(1959). 1951 baigė Kauno Politechnikos 
in-tą ir ten pat pradėjo dirbti ped. dar- 
bą. Nuo 1962 docentas, taikomosios ma- 
tematikos katedros vedėjas. TSKP na- 
rys nuo 1963. Paskelbė moksl. straipsnių 
apie orinį transformatorių ir kt. klau- 
simais. 

BARAUSKAS Balys [g. 1929.XI.15 Ažė- 
nuose (Zarasų rj.)] — aktorius. 1950 bai- 
gė Vilniaus I vid. m-lą, 1953 — Vilniaus 
dramos teatro studiją. Nuo 1958 TSKP 
narys. 1960—61 Kauno, 1953—60 ir nuo 
1961 Klaipėdos dramos teatro aktorius. 


Vaidmenys:  Voževatovas (A. Ostrovskio 
„Bekraitė“), Albinas (K. Sajos ,„Silva studen- 
tauja"), Viktoras Gulbinas (J. Chlivicko ,„Ne- 
ramios širdys“), Albanis (V. Šekspyro ,,Ka- 
ralius Lyras"), Rivaresas (A. Žaliavužskio 


182 BAR— BAR 


„Gylys“; pagal E. Voinič romaną), Edvardas 
(liet. filmas „Julius Janonis“) ir kt. 
BARAUSKAS Julius [g. 1901.X.15 Men- 
ciūniškyje (Alytaus rj.)] — Didžiojo 
Tėvynės karo partizanų ryšininkas. Ki- 
lęs iš valstiečių. Nuo 1935 palaikė ry- 
šius su Merkinės vls. pogr. partine 
org-ja. 1940—41 liaudies milicijos pa- 
galbininkas. D. Tėvynės karo pradžioje 
kurį laiką gyveno nelegaliai, 1942 įstojo 
į antifaš. grupę, kuri vėliau išaugo į par- 
tizanų būrį „Dainavos partizanas“, buvo 
būrio ryšininku, jo apsaugoje buvo par- 
tizanų ginklų sandėlis. Po karo dirbo 
ūkinį darbą Pagėgių rj. Nuo 1947 TSKP 
narys. Nuo 1960 pensininkas. 


BARAUSKAS Juozas [g. 1907.XII.23 
Menciūniškyje (Alytaus rj.)]) — Didžiojo 
Tėvynės karo partizanas. Kilęs iš vals- 
tiečių, darbininkas. Nuo 1933 įsijungė 
į rev. veiklą, palaikė 
ryšius su pogrindi- 
ne partine org-ja. 
Už tai buvo perse- 
kiojamas, 1937 adm. 
tvarka ištremtas iš 
Alytaus aps. į Kau- 
no apskritį. 1940—41 
Kaune „Drobės“ f-ko 
darbo apsaugos in- 
spektorius. D. Tėvy- 
nės karo pradžioje 
kurį laiką gyveno 
nelegaliai. 1942 su 
savo broliu J. Barausku suorganizavo 
antifaš. grupę. Vienas iš partizanų būrio 
„Dainavos partizanas“ organizatorių; bu- 
vo to būrio vadu. 1944 paskirtas Šarūno 
partizanų būrio vadu. Nuo 1946 TSKP 
narys. Po karo dirbo part. darbą Kaune, 
Klaipėdoje, Šilalėje, Šilutėje. 1948—50 
mokėsi Resp. partinėje m-loje. Nuo 1959 
part. darbuotojas Šilutėje. 


BARAUSKAS Stasys [1922.XI.2 Valynė- 
je (Radviliškio rj.) — 1943.VII.10 Bal- 
tarusijoje, prie Disenkos upės] — Di- 
džiojo Tėvynės karo partizanas. 1934 
baigęs pr. m-lą, bernavo pas buožes Bai- 
sogalos ir Grinkiškio valsčiuose. 1940 
stojo į komjaunimą, dirbo Kėdainių aps. 
milicijoje. 1941.XII stojo į Raudonąją 
Armiją. 1942.II paskirtas į 16 liet. divi- 
ziją. 1942.XI pasiųstas į hitlerininkų 
okupuotą Lietuvą, su desantine grupe 
nusileido Baltarusijoje. Žuvo, vykdyda- 
mas kovos uždavinį. 


BARAUSKAS Vytautas [g. 1920.V1.29 
Praperšoje (Panevėžio rj.)] — agrono- 
mas, arklininkystės specialistas, žemės 
ūkio mokslų kandidatas (1953). 1948 bai- 
gė Lietuvos Ž. ū. akademiją. 1952—55 
Lietuvos TSR MA Gyvulininkystės ir ve- 
terinarijos in-to moksl. bendradarbis. 
Nuo 1955 dėsto Lietuvos Vet. akademi- 
joje, nuo 1959 docentas. Paskelbė moks- 
linių straipsnių apie Lietuvos sunkiuo- 
sius arklius, išleido brošiūrą apie žirgų 
auginimą ir treniravimą. 


BARAUSKAS Vytautas [g. 1934.1.28 Va- 
lynėje (Radviliškio rj.)] — žurnalistas. 


1952—53 dirbo Kėdainių rajono laikr 
„Tarybinis kelias“ redakcijoje. 1953— 
1957 LLKJS Kėdainių rj. k-to sekreto- 
rius. Nuo 1954 TSKP narys. 1954 baigė 
Kėdainių darbo jaunimo vid. m-lą. 
1957—60 mokėsi Vilniaus Aukštojoje 
part. m-loje. 1960—63 Radijo ir televi- 
zijos k-to vyr. redaktorius, žrn. „Žemės 
ūkis“ atsakingasis sekretorius. Nuo 1963 
žrn. „Genys“ redaktorius. Parašė biogra- 
finę apybraižą apie K. Didžiulį „Ąžuolai 
grūdinosi vėtrose“ (1964). 


BARAVYKAS Jonas [g. 1932.11.30 Bob- 
riškiuose (Alytaus rj.)] — partinis dar- 
buotojas. 1951—55 dirbo LKJS Druski- 
ninkų rj. k-te, LLKJS CK. Nuo 1953 
TSKP narys. 1959 baigęs Vilniaus Aukš- 
tąją part. m-lą, dirbo LKP CK instruk- 
toriumi. Nuo 1961 LKP Varėnos rj. k-to 
I sekretorius. 1961—64 kandidatas į LKP 
CK narius, nuo 1964 LKP CK narys. 


BARAVYKAS Petras [g. 1914.II.8 Kau- 
ne| — baleto artistas, Lietuvos TSR nu- 
sipelnęs 


artistas (1954). 1925 įstojo 
Kaune į Valstybės 
teatro baleto studiją, 
vadovaujamą balet- 
meisterio P. Petrovo. 
Baigęs studiją, nuo 
1932 dirbo bale- 
„ to artistu Valstybės 
teatre, vėliau Lietu- 
vos TSR akademi- 
niame operos ir ba- 
leto teatre. 1945—51 
šio teatro baletmeis- 
teris pedagogas; pa- 
statė šokius ope- 
roms: J. Karnavičiaus „Gražina“, P. Čai- 
kovskio „Mazepa“, Š. Guno „Romeo ir 
Džuljeta". 

Vaidmenys: Pjeras (R. Drigo „„Arlekinada“"), 
Rubinas (P. Čaikovskio ,„Miegančioji gražuo- 
lė"), Kopelijus (L. Delibo ,„Kopelija“), Chanas 
(Č. Punjo „Žirgelis kuprelis“), Perėjūnas 
(J. Indros „„Audronė“), Pliauga (J. Juzeliūno 
„„Ant marių kranto“), Sančas Pansa (L. Min- 
kaus ,„Don Kichotas") ir kt, 


BARAVYKAS Stasys [1921.V1.15 Kume- 
čiuose (Alytaus rj.) — 1944.V.27 Kark- 
lynuose (Alytaus rj.)] — Didžiojo Tėvy- 
nės karo partizanas. Nuo 1943 pavasa- 
rio dalyvavo partiz. veikloje Alytaus ir 
Marijampolės aps. Nuo 1944 Šarūno 
partizanų būrio partizanas. Žuvo, vyk- 
dydamas kovos uždavinį. 


BARAVYKAS Vaclovas [g. 1909.1.3 Šal- 
nose (Ukmergės rj.) — pedagogas, ang- 
listas, žodynininkas. 1929—36 studijavo 
anglų k. Kauno un-te, 1935 gilino studi- 
jas Londono un-te. Nuo 1934 dėstė ang- 
lų k. įv. vid. m-lose, 1944—51 — Vil- 
niaus un-te, nuo 1952 Kaišiadorių vid. 
m-loje, nuo 1957 Vilniaus vid. m-lose. 
Parengė anglų-lietuvių kalbų žodyną. 
Ršt.: Anglų-lietuvių kalbų žodynas, V., 1958 
[II leid. 1961]; Lietuvių-anglų pasikalbėjimų 
knygelė, V., 1958 [II leid. 1961]. 
BARBARIZMAI [gr. barbarismos — ne- 
graikiškas posakis, svetimybė] — kurios 
nors kalbos literatūrinėms normoms 
prieštaraują žodžiai arba posakiai, pa- 
skolinti iš kitų kalbų. Barbarizmais 
paprastai laikomi skoliniai, kurie varto- 


jami be reikalo, turint taisyklingus 
atitikmenis savojoje kalboje, pvz., liet: 
kalboje „abrozdas“ (paveikslas), „zerkO“ 
las“ | (veidrodis), „žyčyti“ (skolinti): 
„slūžyti“ (tarnauti), „pečius“ (krosnis); 
„čėsas“ (laikas), „šėpa“ (spinta), „pr“ 
mierka" (primatavimas), „štuka“ (vie- 
netas, pokštas) ir kt. Į liet. kalbą dau£ 
B. atėjo per religinę lit-rą, ypač XVII- 
XVIII a. Pagal kilmę B. vadinami ger“ 
manizmais, slavizmais ir kitaip. Nuo B- 
reikia skirti tarptautinę visuomeninę“ 
politinę ir mokslinę-techninę terminija 
(ž. Tarptautiniai žodžiai). Barbarizmalš 
taip pat nelaikytini žodžiai, kilę iš kitų 
kalbų, bet tvirtai įėję į kurios nors kal- 
bos žodyną, pvz., liet. kalboje „bulvė“: 
„vynas“, „grybas“, „blynas“, „šviežias 
ir pan. Grožinėje lit-roje B. kartais var“ 
tojami kaip priemonė veikėjų kalbai ti- 
pizuoti ir socialinei aplinkai paryškinti 


BARBORA RADVILAITĖ [apie 1520— 
1551.V.8 Krokuvoje] — Lietuvos didžio“ 
jo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žy- 
gimanto Augusto žmona. Kilusi iš Lie- 
tuvos feodalų Radvilų giminės (jos tė“ 
vas Jurgis Radvila buvo Lietuvos 
etmonas). Ištekėjo už Goštauto (NaU- 
garduko, 0 vėliau Trakų vaivados): 
1542 ji tapo našle ir apsigyveno pas 54“ 
vo motiną Vilniuje, čia ji suartėjo SU 
Lietuvos did. kun-ščiu Žygimantu AU“ 
gustu, kuris ją vedė, bet savo vedybas 
kurį laiką slėpė net nuo tėvų. Tap63 
po tėvo mirties Lenkijos karaliumi, ŽY“ 
gimantas Augustas savo vedybų su B. R 
nebeslėpė. Lenkijos didikai, priešing! 
Radvilų iškilimui ir galimam Lietuvos 
įtakos sustiprėjimui Lietuvos—Lenkijos 
santykiuose, ilgai kovojo prieš šias Žy- 
gimanto Augusto vedybas ir B. R. va!“ 
nikavimą karaliene. 1550.XII.7 Kroku- 
voje B. R. buvo vainikuota karalienė: 
bet netrukus mirė. Buvo įtarimų, kad J! 
buvusi nunuodyta, tačiau kitos aplinky- 
bės rodo ją mirus nuo vėžio. Palaidota 
Vilniaus katedroje. 


BARBORLAUKIS — kaimas Jonavos I)- 
Dumsių apyl, 4 km į p. nuo Jonavos: 
44 gyv. (1959). Per B. eina Kauno—JO“ 
navos glžk.; teka Varpė (Neries inta“ 
kas). Yra vandens malūnas, Dumsių aš“ 
tuonmetė m-la (1924—52 pradinė, iki 
1961 septynmetė). 


BARČAS (Bartsch) Christianas [1832— 
1890] — vokiečių pedagogas, lietuvių 
tautosakos rinkėjas, leidėjas ir tyrinėto“ 
jas. 1872—84 Tilžės mergaičių g-jos MO“ 
kytojas, 1884—90 direktorius. Aktyvus 
Lietuvių literatūros d-jos Tilžėje narys“ 
Pilkalnio, Širvintos, Viliūnų, Šilėnų, Ti 
žės, Vilkyškių apylinkėse surinko apl“ 
200 liet. dainų su melodijomis, Savo If 
kitų užrašytas bei įv. leidiniuose spaU“ 
dintas liet, liaudies dainų melodijas (8 
viso 452) paskelbė leidiniu „Dainų ba“ 
sai“. Prie melodijų pateikė pirmuosiU 
dainų posmus liet. kalba ir ištisus tek““ 
tų vertimus į vok. kalbą, Leidinio I da“ 
lies įvadiniuose straipsniuose aptar 
liet. liaudies dainų melodijas ir tekstU5: 
II dalies įvadiniame straipsnyje — liet: 
muzikos instrumentus, pridėdamas jų 


Piešinius. Recenzavo lietuvių, latvių tau- 
tosakos leidinius, išspausdino 27 liet. 
liaudies raudų vertimus į vok. kalbą. 
Parašė ir išleido Tilžės miesto istoriją 
(1888). Straipsniuose pateikė bibliogra- 
tinių žinių apie liet. tautosakos šaltinius 
lr žanrus, nagrinėjo dainų tematiką, me- 
lodijų ir tekstų santykį, melodijų tona- 
Cijas, apibūdino svarbiausius pasakų 
Personažus, idealizavo liet. liaudies poe- 
Ziją, atskirais atvejais neišvengdamas 
Iomantikams būdingų trūkumų. 


Ršt.: Ūber das litauische Volkslied oder die 
Daina.—,„Mitteilungen der litauischen litera- 
Iischen Gesellschaft“, Bd. 1, H. 4, Heidelberg, 
1681; Ūber das litauische Mžrchen.— Ten pat, 
H. 6, 1882; Ūber litauische Volkslitteratur.— 
Ten pat, Bd. 2, H. 8, 1884; Dainu Balsai (Me- 
Odieen litauischer Volkslieder), 2 Bde., Heidel- 
berg, 1886—89; Skizzen zu einer Geschichte 
Tilsits von der Altesten Zeit bis 1812, Tilsit, 
1688; Totenklagen in der litauischen Volksdich- 
tung.—,„Zeitschrift fūr vergleichende Litera- 
turgeschichte und Renaissance-Literatur“, Bd. 2, 
Berlin, 1889. 


Lit: A. Niemi, Lietuvių liaudies dainų 
tyrinėjimai. —, „Mūsų tautosaka“, t. 6, K., 1932; 
Lietuvių tautosakos apybraiža, V., 1963, 
BARČIAI —1. Kaimas Varėnos rj., Vy- 
denių apyl, 7 km į p. r. nuo Varėnos, 
prie Alytaus—Eišiškių plento. 450 gyv. 
(1959). P. pakraščiu teka Uosupis (Ūlos 
Intakas). Elektrinė, lentpiūvė, durpynas, 
Parduotuvė, pr. m-la, biblioteka (nuo 
1955), kultūros namai (nuo 1959). B. 
Minimi 1637 (10 valakų, 10 kiemų). 

2. Kaimas Lazdijų rj.,, Veisiejų apyl, 
S km į p. r. nuo Veisiejų, 8 km į š. r. 
nuo Kapčiamiesčio. 221 gyv. (1959). 
2 km spinduliu aplink B. išsidėstę eže- 
Tai; vakaruose — Ančia, š. rytuose — 
Snaigynas ir Trikojis, rytuose — Vepry- 
nas, p. rytuose — Ilgis. Iš š. prieina Ši- 
lainės miškas, iš p. v.— Ilgininkų, iš 
V.— Barčių miškas. Kuriasi nauja kol- 
Ūkio gyvenvietė. Yra Bartelių pr. m-la 
(nuo 1924), biblioteka (nuo 1962). Kai- 
mo apylinkėse yra piliakalnis. Kaimas 
Minimas 1641 valstiečių skunde. Burž. 
Nacionalistai kaime 1946—49 nužudė 
naujakurį K. Gavelį ir jo žmoną, vals- 
tiečius J. Aranavičių, J. Rekuvienę, 
O. Kamarūnienę ir kt., iš viso 12 žmonių. 


BARČIAI — kaimas Trakų rj., Obelių 
apyl., 10 km į p. v. nuo Trakų. 87 gyv. 
(1959). Yra Markutiškių aštuonmetė 
M-la (iki 1955 veikusi Markutiškėse). 


BARČIŲ MIŠKAS — miškas Varėnos rj., 

, į p. r. nuo Varėnos. Priklauso Va- 
rėnos miškų ūkio Girežerio girininkijai. 
Plotas 1057 ha. Druskininkų-Varėnos 
miškų masyvo dalis. 


BARDAUSKAI — kaimas Vilkaviškio rj., 
€elmenos apyl, 8 km į p. r. nuo Vil- 
Kaviškio, 3,5 km į p. v. nuo Kapsuko— 
Kybartų plento. 178 gyv. (1959). Per 
aimą teka Šeimena; eina Vilkaviškio— 
eturvalakių kelias. Pr. m-la (nuo 1874). 


BARDAUSKAS Antanas [g. 1916.V1.13 
Martišiškėse (Šakių rj.)] — revoliucinio 
Judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
Aktyviai dalyvavo valstiečių streike 
1935. Už rev. veiklą buvo adm. tvarka 
nubaustas kalėjimu. Nuo 1939 Komunis- 
tų partijos narys. Nuo 1940.III LKP 
Plokščių kuopelės sekretorius. Hitleri- 


ninkų ir vietinių burž. nacionalistų nu- 
žudytas. 


BARDIŠKIAI — kaimas Pakruojo rj., 
Lauksodžio apyl., 14 km į š. nuo Linku- 
vos, Beržtalio (Yslikio intako) deš. kran- 
te; kolūkio centras. 109 gyv. (1959). Dau- 
gumas sodybų stovi viena prie kitos 
naujoje kolūkio gyvenvietėje, kitos — 
vienkiemiai. Yra biblioteka (nuo 1954). 
Bardiškiuose gimė vienas LKP vadovų 
K. Požela (1896) ir rev. jud. dalyvis 
P. Strepeika (1895). XIX a. pab— 
XX a. pr. kaime slaptai veikė liet. spau- 
dos platintojų grupė, kuriai priklausė 
keliolika B., Diržių ir Steigvilių kaimų 
valstiečių. Ji palaikė ryšius su knygne- 
šiu J. Bieliniu, iš kurio gaudavo Tilžė- 
je spausdinamų draudžiamų liet. knygų 
ir laikraščių („Aušrą“, „Varpą“, „Ūki- 
ninką“, vėliau „Darbininkų balsą“ ir kt.), 
rūpinosi jų platinimu. 1905—07 revoliu- 
cijos metu B. valstiečiai Antanas ir 
Ignas Lapinskai platino apylinkėje s-d. 
lit-rą, kurią jiems siųsdavo V. Kapsu- 
kas. 1918 pavasarį į B. iš Tarybų Rusi- 
jos grižo K. Požela. Jis kurį laiką gy- 
veno Bardiškiuose pas tėvus ir organi- 
zavo kom. partijos kuopeles Lauksody- 
je, Žeimelyje, Linkuvoje, Vaškuose 
ir kitur. 1918 buvo įkurta Diržių bei 
Bardiškių kom. kuopelė iš 4 narių: Po- 
želos, Strepeikos, I. Gaškos, K. Barta- 
šiūno. Tais pačiais metais išrinktas Dir- 
žių bei Bardiškių varguomenės k-tas. 
Burž. nacionalistai 1919 kaime nužudė 
P. Strepeiką. 1965 Bardiškiuose atidary- 
tas K. Poželos memorialinis muziejus. 


BAREIKIAI — miestas, buvęs (iki 
XVII a.) netoli Skuodo, prie Luobos 
upės, ties dabartiniu Arkšvos kaimu. 
1568 jis priklausė Grustės vls. Tuo 
metu jame buvo 6 gatvės ir turgavietė, 
iš viso 93 sklypai su namais. Miestui 
priklausė 86 valakai ir 20 margų žemės. 
1568 sudarytas Grustės vls. žemėlapis 
rodo, kad B. užėmė dvigubai didesnį plo- 
tą, negu tuometinis Skuodas ar Salantai, 
ir ribojosi su Kaukolikų, Medsėdžių, 
Vabalių ir kt. kaimais. B. miesto išny- 
kimo aplinkybės nėra aiškios. Pagal 
liaudies aiškinimus, jį sugriovę švedai. 


„Tačiau dar prieš švedų karus, 1643, su- 


darytame Skuodo (buv. Grustės) vls. in- 
ventariuje B. nebeminimi. Ties Arkšvos 
kaimu yra Alkos kalnas su senkapiais. 
Pagal gyventojų pasakojimus, čia buvęs 
B. centras. Į š. v. nuo Alkos kalno, 
Jedžiotų apylinkėse, buvo aptikti di- 
delių pastatų pamatai, apdegusių rąstų 
liekanos, rasta papuošalų ir darbo 
įrankių. 


BAREIŠIAI — kaimas Ukmergės rj., Še- 


šuolių apyl., 14 km į p. r. nuo Ukmer- 
gės, 3,5 km į š. nuo Šešuolių. 46 gyv. 
(1959). Pro B. eina Ukmergės— Želvos 
kelias. Ist. šaltiniuose B. minimi 1596. 


BARGAILIAI — kaimas Radviliškio rj., 
Pašušvio apyl., 6 km į v. nuo Grinkiš- 
kio. 69 gyv. (1959). Iš B. eina keliai 
į Pašušvį ir Vosyliškį. Yra pr. m-la (nuo 
1938), kultūros namai (nuo 1958), biblio- 
teka (nuo 1957). Vok. faš. okupantai 
1941 nužudė B. naujakurį J. Mosteiką. 


BAR— BAR 183 


BARGAILIŲ MIŠKAS — miškas Radviliš- 
kio rj., 8 km į v. nuo Grinkiškio, 4 km 
į p. r. nuo Šaukoto. Priklauso Raseinių 
miškų ūkio Žaiginio girininkijai. Plotas 
2526 ha; medynų 1384 ha. Paviršius 
lyguminis, pelkėtas. Pietuose yra Pra- 
viršulio ež. Apie 4595 B. m. ploto už- 
ima Praviršulio tyrulio dalis, iš kurios 
išteka Žadikė (Šušvės intakas). Pušynų 
yra 3995, beržynų 3495, juodalksnynų 
1105, eglynų 995, drebulynų 696. Yra 
ąžuolų ir uosių. Medynų vid. amžius 
36 metai, vid. bonitetas III—IV, vid. 
skalsumas 0,6, vid. tūris 62 ktm/ha, vid. 
prieauga 1,7 ktm/ha. Pelkės apaugusios 
keružėmis pušimis ir berželiais. Gausu 
spanguolių. Yra briedžių, stirnų, šernų, 
pelkėse pasitaiko vilkų. Iš paukščių ap- 
tinkama tetervinų, jerubių, slankų. Miš- 
kas eksploatacinis; sausinamas. 


„BARIKADA“'-— pogrindinis Lietuvių ko- 
munistų biuro prie V. Baltarusijos Ko- 
munistų partijos Centro Komiteto mė- 
nesinis žurnalas, ėjęs su pertraukomis 
1932—37 Vilniuje. Nuo 1936.IX buvo 
spausdinamas V. Baltarusijos KP Tve- 
rečiaus rj. k-to pogr. spaustuvėje Erz- 
veto kaime (Ignalinos rj.). Red. J. Karo- 
sas. Išėjo apie 40 nr. Buvo skiriamas 
part. aktyvui. Spausdino Lenkijos KP, 
V. Baltarusijos KP nutarimus ir straips- 
nius rev. judėjimo Vilniaus krašte, 
V. Baltarusijoje, Lenkijoje bei tarpt. 
rev. judėjimo klausimais, informavo apie 
TSRS gyvenimą. Bendradarbiavo Lietu- 
vių komunistų biuro prie V. Baltarusi- 
jos KP CK nariai: J. Karosas, J. Drūtas, 
J. Griška ir kt, 


BARINĖ — kaimas Panevėžio rj., Kre- 
kenavos apyl. 5 km į p. nuo Krekena- 
vos, Nevėžio kair. krante. 41 gyv. 
(1959). Per B. eina Krekenavos—Šventy- 
brasčio kelias. B. laukuose yra Šilalės 
miškelis, kuriame aptinkama archeologi- 
nių radinių: geležinių balnakilpių, žąslų 
ir įv. žalvarinių papuošalų. D. Tėvynės 
karo metais kaime kurį laiką buvo 
taryb. partizanų būstinė. 


BARISAITĖ Laima [g. 1930.VII.18 Pa- 
nevėžyje] — dailininkė. 1954 baigė Lie- 
tuvos TSR Dailės in-to grafikos katedrą. 
Nuo 1955 dalyvavo 
respublikinėse, tarp- 
respublikinėse ir vi- 
sasąjunginėse paro- 
dose, tarybinės dai- 
lės parodose Lenki- 
joje, Čekoslovakijo- 
je, Bulgarijoje, VDR 
ir kt. Dirba daugiau- 
sa knygų meninio 
apipavidalinimo ir 
iliustravimo srityje. 

B. iliustruotos knygos: 
A. Vienuolio  ,„Puo- 
džiūnkiemis" (1954), 
„Legendos ir padavimai“ (1957), Žemaitės ,„Raš- 
tai“ (1956), P. Cvirkos ,„Cukriniai avinėliai“ 
(1964) ir kt. Lino raižiniai: „„Laukeliai"“ (1959), 
„„Klaipėdos uostas“ (1960), ,„Vakaras uoste“ 
(1960), „Kelias“ (1963) ir kt. 


184 BAR—BAR 


BARISAS Andrius [m. 1863.XI.13] 
1863 sukilimo dalyvis. Valstietis. Prasi- 
dėjus sukilimui, veikė Liutkevičiaus 
būryje. Vėliau vadovavo atskiram bū- 
riui, veikusiam daugiausia prie Pasva- 
lio. Žuvo kautynėse, kuriose buvo su- 
muštas visas būrys. 


BARYSAS Juozas [1914.XI.14 Nemunai- 
tyje (Alytaus rj.) — 1942.VIII.20 Alytu- 
je] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš darbininkų. Nuo 1934 palaikė ry- 
šius su Miroslavo vls. pogr. partine 
kuopele, platino neleg. lit-rą, buvo ryši- 
ninku. Nuo 1940.X dirbo Miroslavo 
vls. milicijoje. Nuo 1940.X kandidatas 
į VKP(b) narius. Nuo 1940.XII Aly- 
taus aps. prokuroro padėjėjas. Hitleri- 
nės okupacijos pradžioje dirbo savo 
ūkyje. Hitlerininkų ir vietinių burž. na- 
cionalistų nužudytas. 


BARYSAS Zigmas [1897 Maksimonyse 
(Varėnos rj) — 1959.II.27 Bostone 
(JAV)] — pažangus JAV lietuvių visuo- 
menės ir kultūros veikėjas. 1913 išvy- 
ko į JAV. Po I pasaul. karo baigė far- 
macijos koledžą ir dirbo vaistininku 
Bostone. Parašė daug straipsnių medici- 
nos, higienos, farmacijos klausimais pa- 
žangiojoje liet. spaudoje. Aktyviai vei- 
kė Lietuvių darbininkų susivienijimo 
ir kt. pažangiosiose org-jose. D. Tėvy- 
nės karo metu buvo Pagalbos teikimo 
Lietuvai k-to sekretoriumi. 


BARIŠAUSKAS Baltrus [1893.VIII.22 
Dambavoje (Kapsuko rj) — 1941] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
mažažemių valstiečių, stalius. 1918 įsto- 
jo į Raudonąją Armiją, kovėsi Šiaurės 
Vakarų ir Vakarų frontuose. Demobili- 
zuotas 1921 atvyko į Lietuvą. Gyvenda- 
mas Krosnoje, palaikė ryšius su LKP. 
Nuo 1937 Komunistų partijos narys. 
1940—41 Krosnos vls. vykdomojo k-to 
pirmininkas. Hitlerininkų nužudytas. 


BARKALAJA Viktoras [g. 1912.IV.11 
Tbilisyje] — lengvosios atletikos trene- 
ris, TSRS nusipelnęs treneris (1957), 
LTSR nusipelnęs treneris (1965). 1941 
baigė Tbilisio Med. in-tą. 1941—1947 
Tarybinės Armijos karininkas. Nuo 1947 
lengvosios atletikos treneris Vilniaus 
„Spartako“, vėliau „Žalgirio“ d-jose. 
Nuo 1962 Aukštojo sportinio meistriš- 
kumo m-los Vilniaus filialo dėstytojas. 
Naudodamasis savita didelių fizinių krū- 
vių metodika, parengė lengvaatlečius 
J. Pipynę, K. Orentą, A. Aleksiejūną 
ir kt. 


BARKAUSKAS Albertas [1916.V1.19 Vir- 
balyje — 1941.VII 10 ten pat] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš dar- 
bininkų. Darbininkas. Nuo 1934 LKJS 
narys. 1935 LKJS Virbalio rj., nuo 1936 
Vilkaviškio rj. k-to sekretorius. Už 
revoliucinę veiklą 1936 buvo kalinamas 
Marijampolėje. Nuo 1939 Komunistų 
partijos narys. 1939—40 LKP Virbalio 
kuopelės sekretorius. 1940—41 Vilkaviš- 


kio milicijos polit. vadovas. Hitlerininkų 
ir vietinių burž. nacionalistų nužudytas. 


BARKAUSKAS Antanas [g. 1917.1.20 
Paparčiuose (Kauno rj.)] — partinis dar- 
buotojas, ekonomikos mokslų kandida- 
tas (1959). Kilęs iš mažažemių valstiečių. 

J Nuo 1940 LKJS na- 
rys. 1940—41 dirbo 
Tarybų valdžios įstai- 
gose Kaune. 1942— 
1944 kovojo Rau- 
donosios Armijos 
16 liet. divizijoje. 
Nuo 1942 TSKP na- 
: rys. Pokario metais 
: dirbo  administraci- 
nį bei partinį dar- 
bą Kaune, mokėsi 
Aukštojoje partinė- 
je m-loje Maskvoje. 
1950—53 LKP Vilniaus, paskui Kauno 
srities k-to sekretorius. Po to dėstė polit. 
ekonomiją Kauno Politechnikos in-te, 
vadovavo katedrai. 1959 baigė Visuo- 
meninių mokslų akademiją. Nuo 1959 
LKP CK skyriaus vedėjas, nuo 1960 
LKP CK narys, nuo 1961 LKP CK sekre- 
torius, LKP CK Biuro narys, nuo 1962 
LKP CK Prezidiumo narys. Nuo 1959 
Lietuvos TSR AT deputatas, Lietuvos 
TSR AT pirmininkas. „Mažosios lietuviš- 
kosios tarybinės enciklopedijos“ vyriau- 
siosios redakcijos narys. Period. spau- 
doje rašo ekonomikos, politikos ir 
visuom. gyvenimo klausimais. 


BARKAUSKAS Bronius [g. 1927.VII.26 
Kapčiamiestyje (Lazdijų rj.)] — partinis 
ir administracinis darbuotojas. 1948—56 
dirbo administracinį, komjaunimo ir par- 
tinį darbą. Nuo 1950 TSKP narys. 1959 
baigęs Vilniaus tarybinę-partinę m-lą, 
dirbo part. darbą Kavarske, Ukmergėje. 
1964 neakivaizdiniu būdu baigė Aukštą- 
ją part. m-lą Maskvoje. Nuo 1965 Uk- 
mergės Ij. vykdomojo k-to pirmininkas. 


BARKAUSKAS Stasys [1922 Kapčiamies- 
tyje (Lazdijų rj.) — 1941.VI Rudamino- 
je] — komjaunimo darbuotojas. Kilęs iš 
darbininkų. 1940.VIII įstojo į LKJS 
Kapčiamiestyje, 1940—41 dirbo LLKJS 
Seinų (Lazdijų) aps. k-te. Hitlerininkų ir 
vietinių burž. nacionalistų nužudytas. . 


BARKAUSKAS Vytautas [g. 1911.XI.25 
Leningrade] — gydytojas ftiziatras. 1941 
baigęs Kauno un-tą, dirbo Romainių tu- 
berkuliozinėje sanatorijoje, vėliau Ro- 
kiškio tuberkuliozinio dispanserio vedė- 
jas. 1946—48 Rokiškio sveikatos apsau- 
gos sk. vedėjas. 1949—56 Romainių tu- 
berkuliozinės sanatorijos sk. vedėjas, 
nuo 1956 Romainių kaulų tuberkuliozi- 
nės sanatorijos vyriausiasis gydytojas. 
Vienas iš geriausių kaulų tuberkuliozės 
specialistų respublikoje. 

BARKAUSKAS Vytautas [g. 1927.XI.26 
Vandžiogaloje (Kauno rj.)] — inžinierius 
architektas, technikos mokslų kandidatas 
(1962). 1953 baigė Kauno Politechnikos 
in-to statybos f-tą. Nuo 1958 TSKP na- 
rys. Nuo 1958 dirba moksl. darbą Staty- 
bos ir archit-ros in-te, nuo 1963 in-to 
moksl. sekretorius. Paskelbė keliolika 
moksl. straipsnių apie atitvarinių kon- 


strukcijų ilgaamžiškumą, jų šiluminės 
savybes ir kt. 

BARKAUSKAS Vytautas [g. 1931.11.25 
Kaune] — kompozitorius, pedagogas: 
1953 baigė Vilniaus Pedagoginio in-to 
fizikos-matematikos f-tą ir Talat-Kelpšos 
muz. m-los fortepijono skyrių, 1959 Lie- 
tuvos TSR Konservatorijos kompozicijos 
klasę. 1958—61 dirbo Lietuvos TSR Liau- 
dies meno rūmuose. Nuo 1961 Lietuvos 
TSR Konservatorijos teorinių disciplinų 
dėstytojas. 

Kūriniai: simfonija Nr. 1 (1961—63), simf- 
poema „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1959, 
pagal S. Nėrį), poema fortepijonui su sing 
orkestru (1960), fortepijoninis trio (1959), 
kalinis ciklas ,„Ugnis ir širdis“ (1960, A. Balt: 
akio tekstas), chorinis ciklas „„Išklydęs paukš“ 
tis“ (1961, E. Mieželaičio tekstas), chorinė 
siuita „„Patetinės mintys“ (1962, A. Maldonio 
tekstas), choro ir solo dainos, romansai, forte- 
pijoninis ciklas „Poezija“ (1964), instr. pjesės- 


Leid.: IlosMa Ana GopTren»xKOo A OpKeCTP2: 
A.. 1962, 


BARKLAINIAI — kaimas Panevėžio Ij. 
Ramygalos apyl., 8 km į š. nuo Ramyga- 
los, prie plento į Panevėžį; kolūkio 
centras. 94 gyv. (1959). Yra pr. m-la 
(nuo 1908), kultūros namai (nuo 1957). 
biblioteka (nuo 1947). B. minimi 1372. 


BARKULABAVOS KRONIKA — Barku- 
labavos miestelyje (Oršos apylinkėse) 
baltarusio vienuolio Feodoro Filipovi- 
čiaus rašyta kronika, apimanti 1563— 
1608 įvykius. Joje yra žinių apie balta- 
rusių miestus (Oršą, Minską, Mogilio- 
vą), apie įvykius Maskvoje ir Lietuvoje, 
kazokus ir Lžedimitrijų. 


BAROKAS [ital. barocco — keistas: 
įmantrus, vingrus] — architektūros Ir 
meno stilius, vyravęs Europoje ir Loty- 
nų Amerikoje XVI a. pabaigoje— 
XVIII a. viduryje. B. surado naujų gali- 
mybių sintetiškai panaudoti visas meno 
rūšis dideliuose rūmų su parkais IT 
miestų pastatų ansambliuose bei inteT- 
jeruose. B. archit-ra išsivystė iš rene- 
sanso archit-ros ir vartojo jos formas, 
tačiau vietoj tiesių linijų ir plokš- 
tumų naudojo kreivas ir banguotas lini- 
jas, vietoj ramybės siekė dinamikos ir 
įtampos, vietoj aiškių kontūrų — švie- 
sos ir šešėlių žaismo, vietoj kuklumo — 
didybės ir prabangos. XVIII a. antroO- 
joje pusėje B. pakeitė klasicizmas. 
Lietuvos  archit-roje B. atsirado 
XVII a. pr. Romos B. įtakoje. Tačiau 
Lietuvos B. pastatai (Teresės bažnyčia 
Vilniuje ir kt.) buvo kuklesnių formų ir 
grakštesnių proporcijų, negu jų proto- 
tipai Romoje. Subrendusio B. laiko- 
tarpiu (XVII a. antrojoje pusėje) pasi- 
reiškė ir Venecijos B. įtaka (Pažaislio 
bažnyčia). Vėlyvuoju B. laikotarpi“ 
(XVIII a.), susikryžiavus įv. archit. įta- 
koms ir vietinėms archit. tradicijoms: 
susiformavo savitos liet. archit. m-105 
bruožai. Lietuviškajam B. nebūdingi di- 
deli simetriški ansambliai, stambios if 
sunkios pastatų masės, susipinančios 
kreivės pastatų planuose. Iš esmės čia 
tęsiamos gotikos tradicijos: pastatai turi 
aiškią ramią kompoziciją, polinkį į veI- 
tikalumą. Plastiškai raitytos ir suskai- 
dytos bokštų ir frontonų viršūnės, Už- 


baigtos ažūriniais metalo ornamentais, 
atrodo lengvos, tarsi tirpstančios erdvėje 
(Misionierių ir Jono bažnyčios Vilniu- 
je). Vėlyvajam Lietuvos B. būdingos 
bažnyčios be kupolų su dvibokščiais fa- 
Sadais, bokštų ir frontonų organiškas 
ljungimas į fasado plokštumą, suskai- 
dyti frontonai priekiniame ir galiniame 
Iasaduose, grakščios bokštų formos iš 
kelių maždaug vienodų ir viršutinio 
Mažesnio tarpsnių, savitos lankstytų bei 
laužytų linijų arkos. B. pastatų išorėje, 
tinke ir metalo dekoracijose vartojami 
Iokoko ornamento motyvai. 

Lietuvos dailėje, kaip ir archit-roje, 
B. XVII a. reiškėsi labai saikingai. Jame 
buvo daug realistinių bei liaudiškų 
bruožų, gyvos gotikos ir renesanso tra- 
dicijos. Tai sudarė aiškų nacionalinį jo 
Savitumą, nors Lietuvoje tuo metu dir- 
bo daug svetimšalių dailininkų (tapyto- 
Jai P. Dankersas, M. Palonis, J. Bergho- 
las, skulptoriai V. Blokas, F. Rosis, 
D. Galis, P. Peretis ir kt.). Barokui pa- 
Plisti ir jo nac. specifikai susiklostyti 
daug reikšmės turėjo vienuolynų išlai- 
komos dailės m-los bei dirbtuvės, kurių 
žymiausia buvo Vilniuje prie Bernardi- 
nų bažnyčios. Reikšmingiausi XVII a. 
B. dailės ansambliai yra Petro ir Povilo 

ūžnyčios Vilniuje, Pažaislio vienuolyno 

ažnyčios, Vilniaus katedros Kazimiero 

Oplyčios vidaus skulptūros ir freskos. 
XVIII a. B. dailė Lietuvoje įgijo dau- 
8lau dinamikos, puošnumo, išdailintų 
Meninių formų. Tipiški šio laikotarpio 
B. dailės kūriniai yra S, Čechovičiaus 
(1689— 1775) paveikslai Kotrynos ir Vi- 
Zitiečių bažnyčiose Vilniuje ir iš Misio- 
nierių bažnyčios Vilniuje perkeltos 
1 katedros p. fasadą kun-ščių skulptū- 
Tos. Ž. Architektūra, Dailė, Skulptūra, 
Tapyba. 


BARO KONFEDERACIJA — karinis po- 
Itinis kai kurių Lenkijos feodalų susi- 
Vienijimas, sudarytas 1768.I.29 Baro 
mieste (Podolė). Tai buvo reakcinių di- 
dikų maištas prieš karaliaus politiką Ru- 
Sijos atžvilgiu, prieš kitatikių teisių su- 
Yginimą su katalikų teisėmis, prieš Ra- 
Omo konfederaciją. Svarbiausi B. k. 
Vadai buvo maršalka J. Pulaskis ir 
ameneco vyskupas A. Krasinskis. B. k. 
Vadai tikėjosi visuotinio šlėktos sukili- 
mo ir Turkijos, Austrijos, Prancūzijos 
Paramos. Carinei kariuomenei pade- 
tt Volinės konfederatai netrukus 
buvo sumušti, viena jų dalis su va- 
Čais pasitraukė į Turkijos valdomą Mol- 
daviją, kita pasiliko išblaškyta Ukraino- 
Je. Konfederatus malšinant, kilo Ukrai- 
nos liaudies antifeod. judėjimas, išsi- 
Vystęs į M. Železniako ir I. Gontos va- 
OVaujamą valstiečių karą prieš dvari- 
Ninkus ir katalikų dvasininkus. Kariuo- 
Menei slopinant sukilusius valstiečius, 
atgijo Ukrainoje likusieji konfederatai, 
JUos parėmė nauji maištininkų būriai, 
atsiradę atskirose valstybės dalyse. 
Onfederatų vadai ėmė ieškoti paramos 
Urkijoje, Austrijoje, Prancūzijoje. Šios 
Valstybės ir Saksonija, turėdamos savo 
tikslus, palaikė konfederatus. Bet tai ne- 
Išgelbėjo konfederatų. Turkija pralaimė- 


jo karą su Rusija. Suvorovo vadovauja- 
ma carinė kariuomenė sumušė konfede- 
ratus, kurių stovykloje prasidėjo gin- 
čai, intrigos. 

Lietuvoje ir Baltarusijoje konfederatų 
būriai buvo pradėti organizuoti 1768 
pavasarį. Juos organizavo Lietuvos fe0- 
dalai. Rimtos karinės pajėgos konfede- 
ratai Lietuvoje nesudarė ir juos perse- 
kiojusios rusų kariuomenės buvo leng- 
vai išsklaidomi. Konfederatai susitelkė 
Žemaitijoje, apsirūpino ginklais, drabu- 
žiais ir arkliais, bet susitarti ir veikti iš- 
vien neįstengė. Artėjant žiemai, daugu- 
ma jų išsiskirstė po namus, o aktyves- 
nieji, laikę save vadais, pabėgo į užsienį. 


BARONAITIS Juozas [m. 1900.XII.11 
Londone] — pažangus Londono lietuvių 
visuomenės ir kultūros veikėjas. Emig- 
ravęs iš Lietuvos į Angliją, dirbo bam- 
buko apdirbimo f-ke, kuriame suorgani- 
zavo liet. profsąjunginę grupę, vadova- 
vo darbininkų streikams. 1899 po strei- 
ko atleistas iš darbo, vadovavo liet. 
bibliotekai ir liet. pažangiosios spaudos 
platinimui Londone. Korespondencijo- 
mis, išspausdintomis „Lietuvoje“ ir „Vie- 
nybėje lietuvninkų“, demaskavo reakc. 
dvasininkus ir kovojo prieš religinius 
prietarus (slap. Londonietis). 


BARONAS Aloizas [1918.VIII.16 Girelė- 
je (Anykščių rj.) — 1948.IV.10 Kama- 
juose (Rokiškio rj.)] — Didžiojo Tė- 

: vynės karo partiza- 
nas. Kilęs iš valstie- 
čių. Nuo 1942 ko- 
vojo Raudonojoje 
Armijoje. Nuo 1942 
VKP(b) narys. 1943 
pasiųstas į Lietuvos 
partizaninio judėji- 
mo štabo mokomąjį 
: punktą Maskvoje. 
1943—44 Žemaitės 
partizanų junginio 
štabo ryšininkas tarp 
partizanų būrių ir 
grupės vadas. Nuo 


kartu 
1944.VIII dirbo part. darbą Rokiškio aps. 
Burž. nacionalistų nužudytas. 


grupių, 


BARONAS Jonas [1873.II.9 Kratiškiuose 


(Biržų rj) — 1952.X.16 Vilniuje] — 
pedagogas,  leksikografas, vadovėlių 
autorius. 1894 bai- „--—-—— 


gė Šiaulių g-ją, 1900 
Maskvos un-tą, kur 
studijavo gamtos ir 
geografijos mokslus. | 
1919—26 Ukmergės : 
gimnazijos direkto- 
rius. 1926—28 Švie- 
timo m-jos aukštes- 
niojo mokslo tarė- | 
jas. 1928—36 Kauno 
III g-jos direktorius. | 
Parašė keletą gam- 
tos mokslo vadovė- 
lių vid. m-lai. Svarbus jo leksikografinis 
darbas — rusų-lietuvių kalbų žodynas. 


Ršt.: Gamtos pradžiamokslis, K., 1920; Kaip 
tirti gamtą, K., 1925; Rusų lietuvių žodynas, 
K., 1924 [II leid. 1933]; Žmogaus kūnas, K., 
1925; Botanikos darbeliai, K., 1927; Anatomi- 
jos ir fiziologijos darbeliai, K., 1935. 


BAR-— BAR 185 


BARONAS Jonas [1882.VII.12 Gulbiniš- 
kiuose (Vilkaviškio rj.) — 1941.III.17 
Detroite, JAV] — pažangus JAV lietuvių 
visuomenės veikėjas. 1903 atvykęs 
į JAV, įsijungė į darbininkų judėjimą. 
1907 suorganizavo Lietuvių socialistų 
s-gos kuopą Elke (Pensilvanijos valstija), 
veikė angliakasių unijoje (profs-goje). 
1924 apsigyvenęs Detroite, priklausė 
Amerikos Lietuvių darbininkų lit-ros 
d-jai, bendradarbiavo pažangiuose laikr. 
„Laisvė“ ir „Vilnis“, pasižymėjo kaip 
Amerikos automobilių pramonės darbi- 
ninkų unijos organizatorius. 


Lit.» A. Metelionis, Apie dievus ir žmones, 
t. 1, Bruklinas, 1955 [p. 225—226]. 


BARONAS Michailas [g. 1915.IV.22 Za- 
pyškyje (Kauno rj.) — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš amatininkų. Dir- 
bo statybininku. 1931 įstojo į komjau- 
nimo pogr. org-ją. Už rev. veiklą Kaune 
1934.II nuteistas kalėti iki gyvos galvos, 
bet, kaip nepilnamečiui, bausmė su- 
mažinta iki 9 metų sunkiųjų darbų ka- 
lėjimo. Iš kalėjimo išėjo 1940.VI. Nuo 
1940.X TSKP narys. 1943—45 kovojo 
Raudonojoje Armijoje, buvo sunkiai su- 
žeistas. Pokario metais, dirbdamas Lie- 
tuvos TSR MA bibliotekoje, baigė vid. 
m-lą ir Vilniaus un-tą. Nuo 1959 Lietu- 
vos TSR Knygų rūmų darbuotojas. 


BARONAS Napoleonas [1924.V.12 Va- 
balninke (Biržų rj.) — 1944.II.23 ten 
pat] — Didžiojo Tėvynės karo partiza- 
nas. Kilęs iš darbininkų. LKJS narys nuo 
1940.VII, buvo Vabalninke komjaunimo 
organizatoriumi. Hitlerinės okupacijos 
metais kalintas Vabalninke. Paskui buvo 
komjaunimo Vabalninko pogr. org-jos 
sekretoriumi. 1943 pavasarį vėl suimtas, 
kalintas Biržuose. Išėjęs iš kalėjimo, to- 
liau dirbo pogr. darbą, palaikė ryšius su 
partizanais. 1943.IX komjaunimo org-ja 
pasiuntė jį į Kęstučio partizanų būrį. 
1944.II susirgęs nuvyko į Vabalninką ir 
ten burž. nacionalistų nužudytas. 


BARONAS Vytautas [g. 1902.V.29 Vil- 
niuje] — gydytojas akušeris ginekologas, 
medicinos mokslų kandidatas (1957). 
1929 baigė Kauno un-tą. 1930—39 dirbo 
Kauno un-te asistentu, dėstė Kauno 
(1932—34 ir 1937—39) ir Vilniaus 
(1939—45) med. m-lose. 1944—59 Vil- 
niaus resp. klinikinės ligoninės akušeri- 
jos-ginekologijos sk. vedėjas, nuo 1944 
Vilniaus un-to akušerijos-ginekologijos 
katedros vedėjas, nuo 1960 docentas. 
Paskelbė daugiau kaip 30 moksl. dar- 
bų nėštumo higienos, ūminių kraujavi- 
mų, medicinos istorijos ir kt. klausimais. 


Ršt.: Motinos ir vaiko higiena, K., 1945 
[II leid.]; Praktinės ginekologijos vadovas, K., 
1948; Praktinė ginekologija, V., 1956. 


BARONIENĖ Elena [g. 1883.1.16 Uteno- 
je] — pedagogė, geografijos vadovėlių 
autorė. 1903 baigė Šiaulių g-ją. Studi- 
javo Peterburge prof. Lesgafto ir Bestu- 
ževo aukštuosiuose moterų kursuose. 
Buvo suimta už dalyvavimą studentų 
judėjime. 1919—24 Ukmergės g-jos, 


186 BAR—BAR 


1926—31 Kauno suaugusiųjų g-jos mo- 
kytoja. Burž. metais aktyviai dalyvavo 
moksleivių šelpimo d-jos „Žiburėlis“ 
veikloje. 1940—55 Panevėžio vid. m-lų 
mokytoja. Pensininkė. 

Ršt.: Geografijos pradžia, K., 1933; Gimta- 
sis kraštas (Geografijos vadovėlis pr. 
V sk. ir g-jos parengiamajai klasei), K., 1937. 
BARSTYČIAI — miestelis Skuodo rj., 
12 km į v. nuo Sedos; apylinkės ir tary- 
binio ūkio centras. 329 gyv. (1959). 
Miestelis stovi kryžkelėje: per jį eina 
seni Salantų — Sedos ir Skuodo—Vardu- 
vos keliai. Plano struktūra radialinė. 
Ambulatorija (nuo 1948), vaistinė, vid. 
m-la (nuo 1956; nuo 1908 iki D. Tėvynės 
karo pradinė), kultūros namai (nuo 
1960), biblioteka (nuo 1948). Miestelio 
p. I. pusėje yra Barstyčių ežerėlis. Į š. 
nuo miestelio, Baršių kaime, guli didžiu- 
lis akmuo; jo ilgis 11,3 m, plotis 5,9 m, 
aukštis (virš žemės) 3,3 m. XVII a. do- 
kumentuose minimas B. dvaras, kuriam 
1631 priklausė 3 kaimai, mokėję dvari- 
ninkui duoklę pinigais. Iki 1772 dva- 
ras priklausė jėzuitams. Tverų tijūnas 
T. Jagminas 1788 ties kryžkele pastatė 
bažnyčią ir smuklę. Ilgainiui toje vie- 
toje susikūrė gyvenvietė, kuri dar il- 
gą laiką buvo vadinama Jagminpoliu. 
XIX a. joje jau gyveno amatininkų ir 
prekybininkų, vyko prekymečiai. 1846 
Barstyčiuose buvo 16 kiemų (1886 — 
100 gyv.). Burž. metais veikė LKJS 
pogr kuopelė, platinusi kom. lit-rą, or- 
ganizavusi rev. švenčių minėjimus. Hit- 
lerininkai ir vietiniai burž. nacionalistai 
1941 išžudė 13 B. gyventojų šeimų. 


BARSŪKAI, opšrūs. Lietuvoje randama 
viena B. rūšis — paprastasis B. (Meles 
meles). Gyvena daugiausia miškuose, 
ypač eglynėliuose ir krūmynuose netoli 
upių, raistų, ežerų. Naudingi kaip kenks- 
mingų vabalų ir jų vikšrų, pelinių grau- 
žikų naikintojai. Lietuvoje 1939 buvo 
3800 B., po karo (1948) — tik 1920, 
1957 — 4810, 1958 — 8770, 1964 — 
8100. Lietuvoje paplitę usūriniai šu- 
nys, dažnai užimdami B. urvus, išstumia 
juos iš apgyventų vietų. B. medžiojami 
paprastai XI.1—30. Lietuvos paruošų 
org-joms 1948 pristatyta 223 B. kailiai, 
1956 — 350, 1964 — 50. 


Lit.: S. Maldžiūnaitė, Barsukų biologija ir 
jų paplitimas Lietuvoje.—,, LTSR MA darbai“, 
1960, C 2. 


BARSAUSKAS Juozas [g. 1912.III.18 Gi- 
žuose (Vilkaviškio rj.)] — inžinierius ar- 
chitektas, architektūros mokslų kandida- 
tas (1954). 1946 baigė Kauno un-tą. Nuo 
1947 Kauno un-to, nuo 1950 Kauno Po- 
litechnikos in-to dėstytojas (nuo 1957 
docentas). Nuo 1956 Statybos ir archit- 
ros in-to archit-ros sektoriaus vadovas 
(1956—61 in-to direktoriaus pavaduo- 
tojas). Su kitais architektais parengė 
Kauno rotušės aikštės r. kvartalo da- 
lies rekonstrukcijos projektą, paskelbė 
moksl. straipsnių gyv. namų projekta- 
vimo ir statybos, liaudies archit-ros 
ir kt. klausimais. 


m-los' 


Ršt.: Kolūkiečio gyvenamasis namas, V., 
1951 (II leid. 1953); Lietuviškos kolūkiečio so- 
dybos architektūra, V., 1956; H. Kairiūkštytė- 
Jacinienė, J. Baršauskas, Pažaislis, V., 1960. 
BARŠAUSKAS Kazimieras [1904.V.13 Gi- 
žuose (Vilkaviškio rj.) — 1964.V.24 Vil- 
niuje] — fizikas, visuomenės veikėjas, 
pedagogas, Lietuvos TSR MA akade- 

= „ mikas (1956), Lie- 
. tuvos TSR nusipel- 
: nęs mokslo veikėjas 
(1964). 1930 baigė 
Kauno un-to gam- 
f“ tos-matematikos f-to 
tizikos-matematikos 
1 skyrių. 1930—40 dir- 

: bo ten pat labo- 
rantu, asistentu ir 
vyr. asistentu. 1936 
komandiruotas me- 
tams į Berlyno un-tą 
pagilinti žinių apie 
kosminius spindulius. 1938 Kauno un-te 
apgynė disertaciją „Antrinių kosmi- 
nių spindulių energijos pasiskirstymo 
klausimu“ ir gavo gamtos mokslų 
daktaro laipsnį. 1940 gavo docento 
vardą. Nuo 1941 Kauno un-to profe- 


* sorius, fizikos katedros vedėjas. Vok. 


faš. okupacijos metais, atleistas iš ka- 
tedros vedėjo pareigų, iki un-to už- 
darymo (1943) dirbo docentu, vėliau 
dėstė techn. kursuose ir mokytojavo 
Kauno IV vid. m-loje. Išvadavus Kauną, 
grįžo dirbti į un-tą. 1946 jam pripažin- 
tas fizikos-matematikos mokslų daktaro 
laipsnis ir profesoriaus vardas. 1947—50 
B.— Kauno un-to technologijos, vėliau 
elektrotechnikos f-to dekanas. Nuo 1950 
TSKP narys. Nuo 1950 Kauno Politech- 
nikos in-to rektorius ir fizikos katedros 
vedėjas. 1956—58 kandidatas į LKP CK 
narius, 1958—64 LKP CK narys; nuo 
1955 Lietuvos TSR AT deputatas. Pa- 
grindinė mokslinio darbo sritis — kosmi- 
niai spinduliai. Kauno Politechnikos 
in-te B. suorganizavo puslaidininkių ir 
ultragarso tyrimo laboratorijas ir drauge 
su savo bendradarbiais paskelbė dau- 
giau negu 20 mokslinių straipsnių ultra- 
garso ir puslaidininkių klausimais. Iš 
viso paskelbė daugiau kaip 60 moks- 
linių darbų. 

Ršt.: Beitrūge zur Energieverteilung im kos- 

mischen Strahlenschauer.—,,Zeitschrift fūr 
Physik“, 107 (11/12), 1937; Antrinių kosminių 
spindulių energijos pasiskirstymo klausimu.— 
„„Vytauto Didžiojo Universiteto Matematikos- 
gamtos fakulteto darbai“, 12 (1), K., 1938; Kos- 
miniai spinduliai, K., 1946; Fizika, t. 1—4, 
K., 1946—50; Antrinių kosminių spindulių spe- 
cifinio kampo ryšys su elemento eilės nume- 
riu.—,,Kauno Politechnikos instituto darbai“, 
t. 3, 1953; Fizika (Vadovėlis VII vid. m-los 
klasei), K., 1959, 
BARŠĖNAI — kaimas Rokiškio rj., 
Kriaunų apyl., 2 km į r. nuo Kriaunų, 
1 km į š. nuo Sartų ežero. 251 gyv. 
(1959). 


BARŠKIAI — kaimas Klaipėdos rj., Sen- 
dvario apyl., prie Klaipėdos miesto r. 
ribos. 121 gyv. (1959). Vakaruose už 
0,5 km teka Danė, už 1 km eina Klai- 
pėdos—-Pagėgių glžk. Yra pr. m-la (nuo 
1945). 1905 buvo 117 gyventojų. Barš- 
kiuose 1944 pab.—1945 pr. vyko atkak- 
lios kovos dėl Klaipėdos išvadavimo iš 


vok. faš. okupantų; kaimas labai nuken- 
tėjo. 

BARŠTINĖ— kaimas Kapsuko rj., Sasna- 
vos apyl., 12 km į š. r. nuo Kapsuko; 
1,5 km į p. r. nuo Sasnavos. 88 gyv: 
(1959). Per kaimą teka Sasna (Šešupės 
intakas); eina Sasnavos—Prienų kelias: 
Kaimas įsikūrė XIX a., iškirtus mišką: 
1905—07 B. valstiečiai (J. Senkus ir kt.) 
dalyvavo rev. judėjime. Iki 1939 kaime 
buvo plytinė. 


BARTAŠIŠKĖ — kaimas Šilalės rj., Kal- 
tinėnų apyl, 12 km į š. r. nuo Šilalės: 
prie kelio į Kaltinėnus. 183 gyv. (1959)- 
Šiaurėje pro B. teka Yžnė. Yra senas 
medinis vandens malūnas, lentpiūvė: 
felčerių-akušerių punktas (nuo 1959); 
aštuonmetė m-la (1936—53 pradinė, iki 
1962 septynmetė), kultūros namai, biD- 
lioteka (nuo 1953). 


BARTAŠIŠKĖS EŽERAS — ežeras Šven- 
čionių rj, 7 km į r. nuo Švenčionių. 
Plotas 10 ha. Ežeras ištįsęs iš š. v. į p. I 
ilgis 630 m, didž. plotis 190 m. Krantal 
lėkšti, vakarinis apaugęs mišku. Ežeras 
nenutekamas. R. pakrantėje yra Barta“ 
šiškės kaimas. 

BARTAŠIŪNAI — kaimas Panevėžio Ij 
Krekenavos apyl., 8 km į š. v. nuo KTe- 
kenavos. 68 gyv. (1959). Už dalyvavimą 
1863 sukilime caro valdžia ištrėmė B 
gyventojus į Sibirą. 1922—25 veikė pI 
m-la, vėliau perkelta į gretimą BartkU“ 
nų kaimą (nuo 1961 Bartašiūnų aštuonN- 
metė). 


BARTAŠIŪNAI — kaimas Utenos Ij- 
Vyžuonų apyl., 4 km į r. nuo Vyžuonų 
16 gyv. (1959). Į v. nuo B. tęsiasi Vy“ 
žuonų miškas. Už 1 km į š. yra Gi“ 
bio ež. Vok. faš. okupacijos metais aplč 
B. veikė taryb. partizanų „Audros“ bū“ 
rys, vadovaujamas P. Kutkos. Hitler/ 
ninkai ir vietiniai burž. nacionalista! 
po ilgų kankinimų 1943.X.24 nužudė 
B. valstietes O. Abukauskienę ir V. Kut- 


kienę, atsisakiusias išduoti partizanų 
būstinę, 

BARTAŠIŪNAS Juozas [g. 1895.VIL12 
Diržiuose (Šiaulių rj.)]) — karinis I 


administracinis darbuotojas, generolas 
majoras. 1915—17 dalyvavo kare Vaka“ 
rų fronte, būdamas 
Rusijos armijos 
1-jame Ust Dvinsko 
latvių šaulių pulke. 
1917.XI pulkas per- | 
ėjo į socialistinės re- 
voliucijos pusę. Kar- 
tu su kitais B. kū- | 
rė Cesyse (Latvijos 
TSR) Tarybų val- 
džios organus. 1918 
perkeltas į 1-jį lat- 
vių šaulių rev. būrį, 
kuris ėjo įgulos tar- 
nybą Kremliuje. B. teko kalbėtis 5U 
V. Leninu. 1918.VI su 4-ju latvių šaU“ 
lių pulku B. išvyko į frontą. Pilietinio 
karo metais buvo būrio, kuopos vadas: 
polit. vadovas; kovėsi prieš pakėlusiUš 
maištą čekoslovakus prie Volgos, prie? 
interventus ir baltagvardiečius Rytų I 


Pietų frontuose, prieš Machno gaujas 
Ukrainoje. 1921—31 dirbo adm. darbą 
Smolenske, Minske. 1932—37 tarnavo 
TSRS pasienio kariuomenėje, buvo bū- 
Ilio vadas ir komisaras. 1934 eksternu 
baigė vid. m-lą. 1938—40 dirbo Balta- 
tusijos TSR Miško pramonės komisaria- 
te. 1940—41 Raudonosios Armijos Lie- 
tuvos 29 šaulių korpuso ypatingojo sky- 
Tiaus viršininkas. 1941—44 Raudonosios 
Armijos 16 liet. divizijos ypatingojo 
Skyriaus viršininkas. Nuo 1944 Lietuvos 
TSR vidaus reikalų liaudies komisaras, 
Vėliau (iki 1953) ministras; padėjo likvi- 
duoti ginkluotą nacionalistinį pogrindį 
Tarybų Lietuvoje. 1944—54 LKP CK na- 
fys, 1944—49 LKP CK Biuro narys, 
1949—52 kandidatas į LKP CK Biuro na- 
"ius, 1946—50 TSRS AT, 1951—55 Lie- 
tuvos TSR AT deputatas. Nuo 1953 pen- 
Sininkas, 


BARTELIAI — kaimas Varėnos rj., Jo- 
kėnų apyl., 11 km į š. r. nuo Varėnos, 
Merkio deš. krante. 101 gyv. (1959). 
Pr. m-la (nuo 1961). Kaimo apylinkėse 
tasta neolito stovyklų liekanų. B. mini- 
mi 1637 (8 kiemai, 4 valakai). 


BARTININKAI, Bartninkai, — kaimas 
Vilkaviškio rj, 17 km į p. nuo Vilka- 
Viškio, 17 km į š. v. nuo Kalvarijos; 
apylinkės ir kolūkio centras. 330 gyv. 
(1959). Kaimas įsikūręs Aistos kair. kran- 
te. Keliai jungia B. su Vilkaviškiu, Liu- 
bavu, Keturvalakiais, Kalvarija, Virba- 
liu. Parduotuvė, ryšių skyrius, ambula- 
torija, aštuonmetė m-la (iki 1949 pradi- 
nė, 1949—60 septynmetė), kultūros na- 
Mai (nuo 1945), biblioteka (nuo 1956). 
B. įsikūrė XVI a. antrojoje pusėje. Kai- 
mo vardas rodo, kad pirmieji jo gyven- 
tojai („bartininkai“) vertėsi bitininkyste 
(ž. Bitės). Pagal 1649 Alytaus ekonomi- 
J0s revizijos aktus kaimas priklausė Ka- 
talkrėslio vaitystei ir turėjo 16 valakų 
Žemės. Gyventojai baudžiavos nėjo, 
9 mokėjo dvarui duoklę natūra ir pini- 
Sais. XVIII a. Alytaus ekonomijos val- 
dytoj as A. Tyzenhauzas greta kaimo įkū- 
tė B. dvarą, kuriame buvo įrengęs ge- 
lumbės audyklą ir geležies liejyklą. 
XVIII a. pab. prie B. bažnyčios veikė 
Parapinė m-la, kurioje 1784 mokėsi 
3 šlėktų, 4 miestelėnų ir 15 valstiečių 
Vaikų. Po 1831 sukilimo buvo sudarytas 
3. Majoratas, kurį 1835 caras padovano- 
JO gen. G. Nosticui. XIX a. ir XX a. 
Pradžioje B. buvo valsčiaus centras. 
1827 kaime buvo 27 kiemai ir 302 gyv., 
1897 — 493 gyv. B. gyventojai 1905—06 
aktyviai dalyvavo rev. judėjime. 1905. 

20, 1906.XII.25 jie užpuolė valsčiaus 
taštinę ir teismą, sunaikino teismo, mo- 
ilizacijos ir kitus dokumentus, caro 
Portretus, nuginklavo carinius pareigū- 
nus. 1919 Bartininkuose įsikūrė ž. ū. 
Žarbininkų profs-ga. 1923 kaime buvo 


9 gyv., dvare 144. Vok. faš. okupan- 


'ai ir vietiniai burž. nacionalistai 1941 
Aužudė B. milicijos viršininką A. Dom- 
čių, profs-gos k-to pirm. Strakalą ir ke- 
lstą kitų B. apylinkės gyventojų. 


BARTIS — valstietis, kuris už gautą iš 
Lietuvos didžiojo kunigaikščio žemę tu- 


rėjo karo metu statyti tiltus ir kitus 
įrenginius kariuomenei. B. prievolę daž- 
nai eidavo prūsų genčių bartų ir skalvių 
žmonės, XIV—XV a. pabėgę iš gimtojo 
krašto dėl Kryžiuočių ordino persekio- 
jimų ir apsigyvenę Lietuvoje. Ta pati 
prievolė buvo jiems palikta ir 1557 va- 
lakų įstatymu. 


BARTKAI (iki I pasaul. karo Zulbū- 
džiai) — kaimas Šakių rj., Lukšių apyl., 
11 km į p. r. nuo Šakių, 6 km į š. nuo 
Griškabūdžio. 48 gyv. (1959). Per B. te- 
ka Rogupis (Pentos intakas). Yra Kriau- 
niškės pr. m-la (nuo 1917). B. gyventojai 
1935 dalyvavo valstiečių streike. Kaime 
buvo platinami lapeliai, kurie skatino 
valstiečius kovoti prieš burž. santvarką. 
Burž. nacionalistai 1949 kaime nužudė 
kolūkio pirm. P. Jesevičių. 


BARTKĖVIČIUS Jonas [g. 1909.VI.23 
Kaune] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1926 pri- 
klausė Lietuvos Raudonosios pagalbos 
org-jai. Nuo 1933 Komunistų partijos 
narys. 1933—35 Kaune transporto dar- 
bininkų kuopelės sekretorius, tuo pačiu 
metu buvo Lietuvos Šoferių ir autotrans- 
porto tarnautojų s-gos v-bos sekretorius 
ir žrn. „Lietuvos auto“ atsakingasis sek- 
retorius. Už rev. veiklą 1933—34 baus- 
tas 4 kartus administracine tvarka, 1935 
suimtas Kaune Gegužės Pirmosios de- 
monstracijos metu ir nuteistas 12 metų 
kalėti. Kalintas Kauno kalėjime ir IX for- 
te. 1940—41 dirbo Lietuvos TSR Vidaus 
reikalų liaudies komisariato Vilkaviškio 
aps. skyriaus viršininku. 1942 baigė 
partizanų apmokymo kursus Maskvoje, 
bet, dėl ligos neišvykęs į priešo užnu- 
garį,  1942—45 kovojo Raudonosios 
Armijos 16 liet. divizijos gretose. 
1945—50 Kultūros-švietimo įstaigų k-to 
prie Lietuvos TSR MT pirmininko pa- 
vaduotojas.: 1952 baigė Resp. partinę 
m-lą ir grįžo į tą patį darbą. Nuo 1953 
Lietuvos TSR Kultūros m-jos skyriaus 
viršininkas. 

BARTKIŠKĖ —1. Kaimas Šilalės rj., 
Kaltinėnų apyl., 5 km į š. v. nuo Kalti- 
nėnų; kolūkio centras. 31 gyv. (1959). 
Iš p. prie B. prieina Pundzių miškas. 
Lentpiūvė, kultūros namai (nuo 1958). 
Burž. nacionalistai 1951 nužudė kolūkio 
pirm. S. Jocį. 

2. Kaimas Raseinių rj., Nemakščių 
apyl., 1 km į š. nuo Nemakščių. 11 gyv. 
(1959). B. minima nuo 1568. 1574 kaime 
buvo 7 valakai, gyveno 7 šeimos. 


BARTKŪNAI — 1. Kaimas Panevėžio Ij., 
Krekenavos apyl., 8 km į š. v. nuo Kre- 
kenavos, 16 km į p. v. nuo Naujamies- 
čio. 87 gyv. (1959). 1 km į p. nuo B. 
eina Krekenavos— Pociūnėlių kelias. Yra 
ryšių skyrius, felčerių-akušerių punktas, 
Bartašiūnų aštuonmetė m-la (1925—53 
pradinė, 1953—61 septynmetė). 

2. Kaimas Ukmergės rj., Pašilės apyl., 
14 km į p. nuo Ukmergės, 1 km į v. 
nuo plento į Vilnių. 72 gyv. (1959). 
B. apylinkėse, į v. nuo plento, yra pilia- 
kalnis, vad. Koplyčkalniu. Piliakalnio 
aikštelė ovalo formos, apie 100 m ilgio 
ir 30 m pločio. Jos p. dalyje yra 4 m, 


BAR -— BAR 187 


o š.— 1 m aukščio pylimai. R., p. ir v. 
šlaitai statūs, o šiauriniame yra 2 tera- 
sos, galuose turinčios po vieną 1,5— 
2 m aukščio pylimą. 1936 piliakalnį ty- 
rinėjęs archeologas P. Tarasenka aikš- 
telėje aptiko 0,6—1,8 m storio kultūrinį 
sluoksnį, rado keletą rankomis lipdytų 
puodų šukių grublėtu bei lygiu paviršiu- 
mi, gyvulių kaulų, 2 žalvarines įvijas, 
nuo ugnies suskeldėjusių akmenų ir kt. 
Ist. šaltiniuose kaimas minimas 1793. 


BARTKŪNIŠKIS — kaimas Kėdainių rj., 
Krakių apyl. 7 km į š. v. nuo Krakių, 
Šušvės kair. krante. 97 gyv. (1959). Ke- 
liai jungia B. su Krakėmis, Vosyliškiu, 
Grinkiškiu. Vandens malūnas, kolūkio 
mechaninės dirbtuvės, aštuonmetė m-la 
(1959—61 septynmetė). 


BARTKUS Justinas [1897.11.25 Švėkšno- 
je — 1929.1.10 ten pat] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis, spaudos darbuotojas. 
Kilęs iš valstiečių. 1915, baigęs Roslav- 
lio g-ją, Maskvos un-te studijavo medi- 
ciną. 1917 įstojo į Komunistų partiją. 
1918 Maskvoje RKP(b) Lietuvių sekcijų 
Centro Biuro techn. sekretorius, laikr. 
„Darbininkas komunistas“ redakcinės ko- 
misijos narys, okupuotų kraštų komu- 
nistų  org-jų konferencijos  (1918.X) 
dalyvis. 1918 pab. atvyko į Lietuvą. 
1919. I—IV dirbo laikr. „Komunistas“ 
redakcijoje Vilniuje. 1919 pab. Kaune 
kooptuotas į Komunistų partijos Centro 
Biurą (CB), 1920 part. konferencijos iš- 
rinktas CB nariu, paskirtas partijos lei- 
dyklos R. Prūsijoje vedėju. Bendradar- 
biavo „Tiesoje“, „Darbininkų gyveni- 
me". 1921, vietoj LKP CB sudarius CK, 
patvirtintas kandidatu į CK narius. 1921 
vasarą dėl nesveikatos pasitraukė iš 
part. veiklos. Nuo 1921.IX dirbo ped. 
darbą Švėkšnoje, Kupiškyje. 


BARTKUS Kasparas [g. 1912.III.9 Paka- 
purnyje (Raseinių rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis, mokytojas, žurnalis- 
tas. Kilęs iš valstiečių. Mokydamasis 
Raseinių  g-joje,  1925—26 priklausė 
komjaunimo vadovaujamai moksleivių 
marksistų org-jai „Atžala“, kuri po faš. 
perversmo buvo uždaryta. 1927 priimtas 
į LKJS ir iki 1934 dirbo jos eilėse Ra- 
seiniuose bei Kaune. Buvo kuopelės 
sekretorius. 1931—34 Kauno un-te dirbo 
„Auroros“ d-joje, padėjo leisti nele- 
galų laikr, „Aurora“. Už rev. veiklą 
1933—34 buvo 3 kartus suimtas ir tar- 
domas. Bendradarbiavo žurnaluose „Kul- 
tūra“, „Talka“ ir kt. 1940—41 dirbo 
Valstybinėje plano komisijoje, bendra- 
darbiavo „Liaudies ūkyje“, „Tiesoje“. 
Vok. faš. okupacijos metais dirbo Kaune 
„Litekso“ f-ko buhalteriu. Išvadavus Ta- 
rybų Lietuvą, dirbo Raseinių aps. vyk- 
domajame k-te. 1945—48 Grož. lit-ros 
leidyklos redaktorius Kaune, 1948—58 
Babtų vid. m-los direktorius, paskui dir- 
bo informacinio biuletenio „Bibliotekų 
darbas“ redakcijoje. Pokario metais ver- 
tė į liet. kalbą M. Gorkio, A. Tolstojaus 
raštus. Bendradarbiauja period, spaudoje. 


188 BAR—-BAR 


BARTKUŠKĖS — kaimas Širvintų rj., 
Jauniūnų apyl., 12 km į p. nuo Širvintų, 
4 km į v. nuo Vilniaus—Ukmergės 
plento. 248 gyv. (1959). Š. pakraštyje 
telkšo Bartkuškių ež. Pietuose už 1 km 
teka Musė (Neries intakas). Nuo jos 
į p. tęsiasi Bartkuškių miškas. Per kaimą 
eina kelias iš Musninkų į Vilniaus— 
Ukmergės plentą. Parduotuvė, valgykla, 
felčerių-akušerių punktas, hidromeliora- 
cijos technikumas (1959—65 ž.ū. tech- 
nikumas), aštuonmetė m-la, kultūros na- 
mai (nuo 1961), biblioteka (nuo 1949). 
Pastatyta naujų dviaukščių gyv. namų 
ir technikumo 4 aukštų bendrabutis. 


BARTKUŠKIŲ MIŠKAS — miškas Širvin- 
tų Ij, 13 km į p. nuo Širvintų. Pri- 
klauso Širvintų miškų ūkio Žaliosios ir 
Kernavės girininkijoms. Susisiekia su 
Plikiškio, Pajuodžių, Kiemelių, Europos 
ir Draučių miškais. Plotas 3380 ha; ja- 
me apie 300 ha miškingų pelkių. Relje- 
fas banguotas. Š. r. pakraštys siekia 
Musę (Neries intaką), š. v.— Speros ež. 
Vakaruose yra nedidelis Kernavės ež., 
iš kurio į Nerį teka Kernavė. Dirvože- 
labai sujaurėję, smėliniai ir priesmėli- 
niai. Vyrauja brukniniai, viržiniai, mė- 
lyniniai ir gailiniai pušynai, mėlyniniai 
eglynai ir viksviniai beržynai. Pušynų 
yra 8095, eglynų 1595, beržynų ir dre- 
bulynų 504. Medynai daugiausia savai- 
minės kilmės; tik 150 ha apsodinta pu- 
šimis. Pušynų vid. amžius 35 metai, bo- 
nitetas II—IV. Eglynų vid. amžius 
40 metų, bonitetas II. Visų medynų vid. 
skalsumas 0,6, vid. tūris 91 ktm/ha. Yra 
briedžių, stirnų, šernų, lapių, barsukų, 
usūrinių šunų, kiaunių. Didesnioji miš- 
ko dalis eksploatacinė, v. pakraštys — 
vandens apsauginis. Iškertama apie 
1000 ktm per metus. I pasaul. karo metu 
miške vyko dideli mūšiai. D. Tėvynės 
karo metais čia buvo „Perkūno“ taryb. 
partizanų stovykla. Abiejų karų metu 
miškas labai nukentėjo. 


BARTONIAI — kaimas Jonavos Ij., 
Dumsių apyl., 7 km į v. nuo Jonavos, 
Neries kair. krante. 113 gyv. (1959). 
Iš p. prie B. prieina miškas. D. Tėvy- 
nės karo metais aplinkiniuose miškuose 
veikė taryb. partizanai. Kaime rasta 
neolito stovyklos pėdsakų. 


BARTŪLIS Jonas [1884 Kaune — 1962. 
II.7 Kazliškėse (Kauno rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbinin- 
kų, ž. ū. darbininkas. 1905 suimtas už 
anticarinių atsišaukimų platinimą Kau- 
ne. 1922 ir 1923 iškeltas kandidatu 
į Seimą kuopininkų sąraše nuo Vilka- 
viškio aps. ž. ū. darbininkų profs-gos. 
1923.V kartu su kitais kuopininkais su- 
imtas ir kalintas iki 1924 pr., 1926 ištei- 
sintas. Dalyvavo dvarų darbininkų strei- 
kuose. D. Tėvynės karo metais rėmė 
partizanus, kurių tarpe buvo ir 2 jo 
sūnūs. 

BARTŪLIS Juozas [1912.IX Sakalupyje 
(Vilkaviškio rj.) — 1947] — administraci- 


nis darbuotojas. Kilęs iš darbininkų. 
1945—47 dirbo Bartininkų vls. milici- 
joje. Nuo 1946 kandidatas į VKP(b) na- 
rius. Burž. nacionalistų nužudytas. 


BARTŪLIS Pranas [g. 1928.1.30 Budriuo- 
se (Kauno rj.)] — dailininkas. 1955 bai- 
gė Lietuvos TSR Dailės in-to skulptūros 
katedrą. Nuo 1957 dalyvauja dailės pa- 
rodose. 

Kūriniai: ,„Paukštininkė“ (1957), ,„Mokytojos 
portretas“ (1959), „Pirma diena mokykloje" 
(1960) ir kt. 

BARTUSEVIČIENĖ Aldona [g. 1924.X.16 
Kaune] — gydytoja rentgenologė, medi- 
cinos mokslų kandidatė (1961). 1947 bai- 
gė Vilniaus un-tą, iki 1951 ten pat buvo 
anatomijos katedros asistente. Nuo 1951 
Vilniaus resp. klinikinės ligoninės rent- 
geno skyriaus vedėja ir nuo 1963 Vil- 
niaus un-to gydytojų tobulinimosi f-to 


asistentė. Paskelbė moksl. straipsnių 
rentgenologijos klausimais. 
BARTUSEVIČIUS Vladas [g. 1927.11.5 


Svyriuose (Baltarusijos TSR)] — diri- 
gentas, Lietuvos TSR nusipelnęs artis- 
tas (1955). 1945—52 Lietuvos TSR dai- 
nų ir šokių liaudies 
ansamblio artistas. 
1952 baigė Lietuvos 
TSR Konservatorijos 
liaudies instrumentų 
klasę. 1952—62 Vil- 
niaus un-to studentų 
nusipelniusio dainų 
ir šokių liaudies an- 
samblio meno vado- 
vas. B. buvo I res- 
publikinio jaunimo 
festivalio (1957) vy- 
riausiasis dirigentas, 
dainų švenčių, kolūkinių meno saviveik- 
los kolektyvų organizatorius bei dirigen- 
tas. Nuo 1962 Lietuvos TSR nusipelniu- 
sio dainų ir šokių liaudies ansamblio 
„Lietuva“ meno vadovas ir dirigentas. 


BARTUŠKAITĖ Viktorija [Jovaišienė; 
g. 1926.XII.9 Kalvarijoje (Kapsuko rj.) — 
literatė. 1951 baigusi Vilniaus Ped. in-to 
liet. kalbos ir lit-ros f-tą, dirba laikr. 
„Lietuvos pionierius“ redakcijoje. Para- 
šė knygą vaikams „Pionierės dienoraš- 
tis" (1961, rus. vert. 1964). Period. spau- 
doje ir įv. rinkiniuose („Pasakojimas 
apie Pušaitę“, 1959; „Kad žemėje žydė- 
tų gėlės", 1960; „Šiandien sueiga", 1961; 
„Visada pasiryžę“, 1963) paskelbė apy- 
braižų apie taryb. mokytojus ir moks- 
leivius. 


BARTUVA (latv. Barta) — upė Lietu- 
vos TSR (Plungės ir Skuodo rj.) ir Lat- 
vijos TSR. Ilgis 103 km (Lietuvos TSR 
56 km), baseino plotas 2016 km? (Lietu- 
vos TSR 980 km?). Versmės 3 km 
į š. nuo Platelių ež. Įteka į Liepojos ež. 
Intakai: dešinieji — Luoba, Apšė, Varta- 
ga (pastaroji Latvijos TSR), kairieji — 
Eiškūnas, Erla. Prieš įtekėdama į Liepo- 
jos ež., B. skaidosi į 4 šakas. Vid. nuo- 
lydis 149 cm/km, iki sienos su Latvi- 
jos TSR 257 cm/km. Slėnis aukštupyje 
gilus ir siauras, ties Mosėdžiu praplatėja 
iki 400 m (čia jis tirpstančio ledyno 
vandens išplautas), vidurupyje susiau- 


rėja. Žemupyje slėnis platus, lėkštas 
ties žiotimis supelkėjęs. Debitas žioty- 
se: maks. stebėtas 397, vid. 11,1, min. 
0,28 mš/s. Nuotėkio modulis Lietu“ 
vos TSR 11,5 1/s iš 1 km2. Nuo Skuodo 
tinka sieliams plukdyti, o nuo Nyco* 
(Latvijos TSR) iki žiočių — garlaiviamS 
plaukti. Skuode yra hidroelektrinė. Mo- 
sėdyje ir Puotkaliuose (Skuodo rj.) prė 
B. veikia vandens malūnai. Prie B. yIa 
keli vandens matavimo postai: Skuodė 
(nuo 1945), Latvijos TSR — Nycoje (nuo 
1920), Bartoje (nuo 1934), Dukupiuosė 
(nuo 1949), 


BARŪPĖ, Bėrupė, Borupė,— upė Jona- 
vos ir Kėdainių rj., Nevėžio kair. inta“ 
kas. Ilgis 50 km, baseino plotas 329 km. 
Prasideda 12 km į v. nuo Jonavos, Gi- 
neikiuose. Iki Jonavos— Radviliškio glžk- 
teka į š., paskui pasuka į v., o nuo La- 
būnavos vėl į š. Įteka į Nevėžį 44 km 
nuo jo žiočių, ties Kruopiais. Intakai: 
dešinieji — Kulvė, Paparčia; kairieji — 
Varnupė, Savyda, Mėkla, Urka. Vid. 
nuolydis 101 cm/km, vid. debitas žiotyse 
1,55 mš/s. Žemupyje slėnis gilus. Prie 
B., Savidiškiuose (Kėdainių rj.), veikia 
vandens matavimo postas. B. aukštupys 
sureguliuotas. 


BARUSEVIČIUS Juozas [g. 1926.X.5 Ši- 
luose (Telšių rj.)] — žuvies pramonės 
darbuotojas, Socialistinio Darbo Didvy- 
ris (1963). 1939 baigė Gaulėnų (Tel- 
šių rj.) pr. m-lą. Nuo 1951 did. šaldo- 
mojo žvejybos tralerio „Krilovas“ (Klai- 
pėda) vyr. žvejybos meistras. Nuo 
1963 TSKP narys. Nuo 1963 Lietu- 
vos TSR AT deputatas. 


BARVAI — kaimas Šilutės rj, Garda- 
mo apyl, 10 km į š. r. nuo Šilutės 
9 km į v. nuo Gardamo, 108 gyv. (1959)- 
Per kaimą teka Tenenys. Pr. m-la 
(nuo 1910). Kaimo apylinkėse yra VIII-— 
IX a. plokštinių kapų, kuriuose gausU 
įv. įkapių. Kapus tyrinėjo A. BecenbeT- 
geris 1898—1903. 


BARVAINIAI — kaimas Pakruojo Ij- 
Klovainių apyl, 13 km į p. r. nuo 
Pakruojo, 12 km į š. nuo Smilgių 
59 gyv. (1959). Per B. eina kelias iš KI0- 
vainių į Smilgius. B. minimi 1585 (3 va“ 
lakai). 


BARVYDŽIAI — 1. Kaimas Akmenės Tj-+ 
Papilės apyl, 5 km į š. r. nuo Papilės 
prie kelio į Kruopius. 190 gyv. (1959)- 
Iš r. prieina Latveliškių miškas. Felče- 
rių-akušerių punktas (nuo 1962), aštuon- 
metė m-la, 

2. Kaimas Telšių rj., Luokės apyl 
4 km į p. nuo Luokės. 113 gyv. (1959)- 
Per B. teka Šatrija (Aunuvos deš. inta- 
kas). Ties B. rastas XVI—XVII a, Veng- 
rijos, Čekijos, Olandijos ir Vokietijos 
auksinių monetų lobis. 


BARVONIŠKĖS — kaimas Vilniaus Ij» 
Šumsko apyl., 7 km į š. r. nuo Medinin- 
kų, 2 km į p. nuo Vilniaus—Minsko 
geležinkelio, prie BTSR sienos. 224 gyV- 
(1959). Kaimas gatvinio tipo. Pro B. € 
na kelias iš Šumsko į Medininkus. Iš I- 
kaimą juosia Vilnia (Neries intakas). 


BARZDAI — kaimas Šakių rj, 22 km 
į P. r. nuo Šakių, 18 km į v. nuo Kazlų 
Rūdos; apylinkės ir kolūkio centras. 
481 gyv. (1959). P. pakraščiu teka Vand- 
upė (Šešupės intakas). Per B. eina Ša- 
kių— Pilviškių kelias. Ryšių skyrius, am- 
dulatorija (nuo 1945), veterinarijos apy- 
linkė, aštuonmetė m-la (1878—1945 pra- 
dinė, iki 1950 prog-ja, iki 1961 septyn- 
Metė), biblioteka (nuo 1946). B. minimi 
1688 (40 valstiečių kiemų). B. pirmųjų 
Zyventojų tarpe minimas Barzdaitis. 
1905.1X.20—21 būrys valstiečių suplėšė 
B. m-loje caro portretus, Rusijos impe- 
tijos žemėlapį, sudegino kai kurias kny- 
Zas, lipino atsišaukimus, priešiškus caro 
Valdžiai. 1906, laidojant žandarų nužu- 
dytą gretimo Buktiškių kaimo valstietį 
A. Baltrušaitį, B. kapinėse įvyko didelė 
demonstracija prieš caro valdžią. Revo- 
liucijai pralaimėjus, B. mokytojas Mar- 
Zaitis buvo ištremtas, vienas aktyviausių 
Tev. judėjimo dalyvių J. Olekas paso- 
dintas į kalėjimą. 1918—19 kaime įsi- 
kūrė kom. kuopelė. B. valstiečiai daly- 
Vavo 1935 valstiečių streike. Burž. me- 
tais veikė Lietuvos Raudonosios pagal- 
Os org-jos kuopelė; aktyvesniuosius 
uopelės narius (S. Sūnelaitį, S. Zavec- 
3) 1941 sušaudė hitlerininkai ir vieti- 
niai burž, nacionalistai. 1945—47 kovoje 
Su burž. nacionalistais B. apylinkėje žu- 
Vo liaudies gynėjas Urbanavičius, apy- 
linkės pirm. J. Nolius, O. Noliūtė ir kt. 


BARZDAITIS Juozas [g. 1922.V.18 Ša- 
kiuose] — filosofas, filosofijos mokslų 
Kandidatas (1961). 1940.I įstojo į LKJS. 
Nuo 1946 TSKP narys. 1950 baigė Vil- 
Niaus un-to teisės f-tą. Nuo 1950 Vilniaus 
un-to filos. katedros dėstytojas. Paskel- 
bė moksl. straipsnių apie XIX a. pab. ir 
“X a. pr. Lietuvos ateistų pažiūras į Ie- 
ligijos kilmę ir kitimą, straipsnių kitais 
ateizmo klausimais. 


BARZDASKUČIŲ CĖCHAS — verslinė 
eodalinių laikų barzdaskučių ir chirur- 
8ų amatininkų organizacija, įsteigta 
Vilniuje 1509. Tarp tų laikų barzdasku- 
Čių ir chirurgų amatininkų nebuvo es- 
Minio skirtumo. Vieni ir kiti mokėjo 
daryti kai kurias operacijas, tvarstyti 
žaizdas, nuleisti kraują, statyti taures ir 
Skusti barzdas. Todėl vėliau cechas bu- 
Vo pavadintas ir chirurgų cechu (jo 
Istatus 1552 patvirtino Žygimantas Au- 
8ustas). Barzdaskučiai ir chirurgai, pri- 


imami į cechą meistrais, turėjo padaryti 
pavyzdinį darbą — pasigaminti skustu- 
vą, lancetą, žirkles bei paruošti pleist- 
rą, Oo žodžiu atsakyti, kokia pagalba 
teiktina sužeistajam. Steponas Batoras 
1584 uždraudė verstis barzdų skutimu ir 
chirurgija Vilniuje, Kaune ir kituose 
Lietuvos miestuose tiems, kurie nebuvo 
B. c. nariai. 1721 B. c. skilo, chirurgai 
sudarė atskirą cechą, gavo teisę gydyti 
ligonius pirtyse, savo namuose ir lankyti 
sergančius jų butuose. Barzdaskučiai, 
prisijungę prie pirtininkų cecho, tetu- 
rėjo teisę priimti pacientus tik pirtyse. 
Abiejų cechų reikšmė smuko XVIII a., 
kada Vilniaus un-te buvo pakeltas me- 
dicinos mokslo lygis, bet jie neišnyko. 
XIX a, Vilniuje veikė felčerių-barzda- 
skučių cechas, nuo kurio 1886 atsiskyrė 
kirpėjų cechas. 1893 felčerių-barzdasku- 
čių cechas panaikintas drauge su kitais 
cechais. 


Lit: H. Lowmiaūski, Akty cechow wilens- 
kich, Wilno, 1939; V. Micelmacheris, Viduram- 
žių Lietuvos chirurgai.—,,Sveikatos apsauga“, 
1959, Nr. 12. 


BARZDYS Kazys [1867 Nausodėje (Ma- 
žeikių rj.) — 1952.VIII.23 Plungėje] — 
liaudies skulptorius. Dar ganydamas 
pradėjo drožinėti meniškas dėžutes. 
1884 apsigyvenęs Plungėje, dirbo me- 
morialinius ir antkapinius paminklus, 
skulptūras, alavo bei marmuro gra- 
viūras. Platino caro valdžios draudžia- 
mą liet. spaudą Žemaitijoje. Dalyvavo 
1905—07 revoliucijoje ir 1918—19 ko- 
vose dėl Tarybų valdžios Lietuvoje. Su- 
kūrė šimtus įvairių figūrinių skulptūrų. 
BARZDŽIAI — kaimas Jurbarko rj., Šim- 
kaičių apyl., 12 km į š. r. nuo Skirsne- 
munės, Mituvos deš. krante. 31 gyv. 
(1959). Yra Mituvos aštuonmetė m-la 
(1922—54 pradinė, iki 1962 septynmetė). 


BARZDŽIŪNAI — kaimas Lazdijų rj., 
Šaulėnų apyl., 10 km į š. r. nuo Leipa- 
lingio, 2 km į š. nuo Leipalingio—Mer- 
kinės plento. 122 gyv. (1959). Pietryčiuo- 
se — nedidelis Varelio ež. Yra aštuonme- 
tė m-la (1870—1952 pradinė, iki 1961 
septynmetė). 


BARZŪNAI — kaimas Šilutės rj., Vil- 
kyškių apyl., 14 km į p. v. nuo Taura- 
gės, Jūros deš. krante. 121 gyv. (1959). 
Šiaurėje yra Oplankio ež. Per kaimą ir 
ežerą į Jūrą teka Barzupė. Eina kelias, 


Barzdaskučių cechas. J. Amano graviūros (1568) ir Vilniaus chirurgų brolijos antspaudas (1552)- 


BAR-—-BAS 189 


jungiąs Šiaulių —Sovetsko ir Jurbarko— 
Klaipėdos plentus. Pr. m-la (įst. 1754; 
1770 — 80 mokinių). 1926 buvo 236 gy- 
ventojai. 


BASALYKAS Alfonsas [g. 1924.III.28 Ba- 
lainių eiguvoje (netoli Jaskonių, Varė- 
nos Ij.)] — geografas, geografijos moks- 
lų kandidatas (1953). 1947 baigė Vil- 
niaus un-tą ir liko - - 
dirbti fiz. geografi- 
jos ir kartografijos * 
katedroje; nuo 1955 
docentas. „Mažosios | 
lietuviškosios tarybi- 
nės enciklopedijos“ 
geografijos skyriaus | 
redaktorius konsul- | 
tantas. Tiria geomor- * 
fologijos, landšafto- * 
tyros ir bendrosios 
fiz. geografijos pro- 
blemas. Išspausdino 
apie 40 moksl. darbų apie Lietuvos rel- 
jefo genezę, upių slėnių sąrangą ir vys- 
tymąsi, fizinį geografinį ir landšaftinį 
rajonavimą. 

Ršt.: Lietuvos TSR Pietryčių smėlėtoji ly- 
guma (geomorfologinė apybraiža).—,,V VU moks- 
lo darbai“, t. 7, V., 1955; Lietuvos upės, V., 
1956; Lietuvos teritorijos geomorfologinių ty- 
rimų istorija ir tolesni uždaviniai.—,,Geogra- 
finis metraštis“, t. 2, V., 1959; Lietuvos TSR 
fizinė geografija, t. 2, V., 1965. 


Leid.: Lietuvos TSR fizinė geografija, ats. 
1ed. A. Basalykas, t. 1, V., 1958. 


+ 


BASANAVIČIUS Jonas [1851.XI.23 Ož- 
kabaliuose (Vilkaviškio rj.) — 1927.11.16 
Vilniuje] — visuomenės veikėjas, moks- 
1866—73 


lininkas, gydytojas. Mokėsi 
Marijampolės g-joje. 
1873 įstojo į Mask- 
vos un-to istorijos- 
filologijos f-tą, 0 po 
metų perėjo į medi- 
cinos f-tą, kurį baigė 
1879, Būdamas un-to 
studentu (1873—79), 
susidomėjo lietuvių 
tautos kultūros ir 
švietimo klausimais. 
Rūpinosi lietuviškos 
spaudos atgavimo 
reikalu, lietuvių liau- 
dies švietimu, Tuo tikslu 1874 išvertė 
iš lenkų k. knygelę „„Abecele arba ele- 
mentorius diel Lietuvos kajmo mergaj- 
czu“, bet negavo valdžios leidimo iš- 
leisti. 1879—82 dirbo Bulgarijoje, Lom 
Palankos mieste, gydytoju ir ligoninės 
vedėju.  1882—84 dirbo Pragoje ir 
Vienoje, gilino medicinos studijas. 
1883.III Tilžėje išėjo pirmasis Lietuvai 
skirto laikraščio „Aušra“ B. pasirašytas 
numeris su B. „Priekalba“, kurioje iš- 
dėstyti programiniai „Aušros“ uždavi- 
niai. 1884—92 B. vėl dirbo Lom Palan- 
koje gydytoju. 1892 perkeltas iš Lom 
Palankos į Varną miesto ligoninės vi- 
daus ligų skyriaus vyriausiuoju gydy- 
toju. Čia įstojo į Bulgarų demokratų 
partiją ir nuo 1899 iki 1903 atstovavo 
jai Varnos miesto taryboje. 1903 daly- 
vavo demokratų partijos kongrese Sofi- 


190 BAS—BAS 


joje, 1905 — Adrianopolyje ir Konstan- 
tinopolyje. 1905—07 su trumpomis per- 
traukomis gyveno Vilniuje. Čia, be kitų 
darbų, rūpinosi mokslo organizavimu 
Lietuvoje. Daugiausia jo iniciatyva ir 
pastangomis 1907 Vilniuje buvo suorga- 
nizuota Lietuvių mokslo draugija (LMD), 
kuriai jis pirmininkavo iki mirties. Toje 
d-joje B. sutelkė daug knygų, rankraš- 
čių, archeologinės, etnografinės ir kito- 
kios moksl. medžiagos, kuri ir dabar 
vertinga Lietuvos TSR MA tiriamie- 
siems darbams. Lietuvos darbo žmonėms 
1918 pab. ir 1919 pr. įkūrus Lietuvos 
Tarybų Socialistinę Respubliką, V. Mic- 
kevičius-Kapsukas pakvietė B. dirbti 
steigiamo Vilniuje istorijos ir etnogra- 
fijos muziejaus direktoriumi. B. ėmėsi 
šio darbo ir norėjo įsteigti Lietuvos kul- 
tūros centrinį muziejų, bet pradėtąjį 
darbą nutraukė lenkų legionierių įsiver- 
žimas į Vilnių (1919.IV.19). 

B. visą savo gyvenimą skyrė lietuvių 
tautos istorijai, archeologijai, etnogra- 
fijai tirti. Šiose srityse paliko vertingų 
darbų straipsniais ir atskirais leidi- 
niais („Apie senovės Lietuvos pilis“, 
„Žinios apie pirmus Lietuvos gyvento- 
jus“, „Vardas senovės Lietuvos valdo- 
vų" ir kt.). Lietuvių tautos praeitį sa- 
vo darbuose romantiškai idealizavo, 
tęsdamas S. Daukanto, J. Kraševskio 
tradicijas. Tačiau jis teisingai vertino 
lietuvių tautos kovų su kryžiuočiais 
esmę, demaskavo katalikų bažnyčios ir 
popiežių priešiškumą lietuvių tautai (str. 
„Apie kryžiokus“, „Apie įsteigimą Ra- 
gainės pilies“, išsp. „Naujajame ke- 
leivyje“ 1881). Reikšmingas B. darbas yra 
„Iš krikščionybės santykių su senovės 
lietuvių tikyba ir kultūra“ (1913), kur 
jis atskleidžia kryžiuočių žiaurumus 
Lietuvoje ir parodo, kaip Romos popie- 
žiai (Grigalius IX, Inocentas IV ir kiti) 
aktyviai prisidėjo prie kryžiuočių krau- 
geriškų žygių į Lietuvą, jos materiali- 
nių gėrybių ir kultūros griovimo. Pa- 
žymėtina B. brošiūra „Iš lietuvių gyve- 
nimo 1915—1917 m. po vokiečių jungu" 
(1919), kurioje parodyti vok. okupantų 
žiaurumai Lietuvoje. 

Svarbų darbo barą B. išvarė liet. tau- 
tosakos rinkimo, skelbimo ir tyrimo 
srityje. Pradėjęs rinkti žodinę liet. 
liaudies kūrybą dar būdamas mokslei- 
viu, vėliau paskelbė liet. tautosakos rin- 


Jono Basanavičiaus ,„Ožkabalių dainų“ (1884) 
ir „Lietuviškų pasakų įvairių“ (1903) tituliniai 
puslapiai 


kinių („Ožkabalių dainos“, 1884; 2 t., 
1902; „Lietuviškos pasakos“, 2 t., 1898, 
1902; „Lietuviškos pasakos įvairios“, 4t., 
1903—05; „Iš gyvenimo lietuviškų vė- 
lių bei velnių“, 1903), kurie ir šian- 
dien nėra nustoję vertės liet. folklo- 


ristikai. Parašė tautosakos tyrinėjimų 
(„Kas tai yra daina“, 1907, „Levas 
lietuvių pasakose ir dainose“, 1909; 


„Gamta lietuvių dainose ir pasakose“, 
1915, ir kt.). Palaikė ryšius su tauto- 
sakos rinkėjais, ragino visuomenę rink- 
ti tautosaką. 

Būdamas gydytoju, ligoninės vedėju 
Lom Palankoje ir Varnoje, B. parašė 
medicinos mokslo darbų, paskelbtų spe- 
cialioje rusų ir bulgarų spaudoje. Me- 
dicinos mokslo klausimais paskelbė 
straipsnių ir lietuviškuose laikraščiuose. 

B. buvo ne tik mokslininkas, bet ir 
visuomenės veikėjas. Visuomeninė-po- 
litinė B. veikla vystėsi carizmo vykdo- 
mos nacionalinio engimo politikos są- 
lygomis. Ši politika žiauriai palietė liau- 
dies interesus. Ji taip pat trukdė liet. 
buržuazijai įsigalėti Lietuvos ekonomi- 
koje. Dėl to liet. buržuazija negalėjo 
visais atžvilgiais remti carizmo. Tam 
tikra jos opozicija reiškėsi tiek liet. 
leidinių spausdinimu užsienyje, nelega- 
liu jų platinimu Lietuvoje, tiek ir tuo, 
kad buržuazija, kovodama dėl savo kla- 
sinių interesų, tam tikru mastu palaikė 
liet, liaudies judėjimo iškeltus reikala- 
vimus — leisti lietuvišką spaudą, duoti 
liet. kalbai teises m-lose ir valst. įstai- 
gose. Tokio pobūdžio pažangūs demo- 
kratiniai elementai reiškėsi ir B. visuo- 
meninėje veikloje; jie atsispindėjo ir 
„Aušroje“. Tačiau liet. buržuazija, būda- 
ma priešinga darbininkų klasės rev. ju- 
dėjimui, griežčiau nereiškė savo opo- 
zicijos carizmui, taikstėsi su juo, pro- 
pagavo klasių vienybę. Tai atsispindėjo 
ir B. visuom. veikloje. Liberali B. pa- 
žiūra į carizmo politiką, jo vaidmuo 
1905 Vilniaus seime, kur jis gynė bur- 
žuazijos reikalavimus, turėjusius tikslą 
sulaikyti revoliucijos raidą Lietuvoje, 
dalyvavimas buržuazijos 1917—18 veiks- 
muose — visa tai suvaidino neigiamą, 
reakcinį vaidmenį liet. tautos istorijoje. 
Dėl tokių B. veiklos momentų liet. bur- 
žuazija, visaip jį aukštindama, daugeliu 
atvejų B. vardu demagogiškai dangstė 
savo siaurą klasinę, antiliaudinę politi- 
ką. Tačiau Basanavičiui buvo svetimas 
šovinizmas. B. bendradarbiavo rusų, bul- 
garų, lenkų spaudoje, rėmė liet. tautos 
draugystę su rusų tauta. Gyvendamas 
Bulgarijoje, B. ne tik dirbo gydytojo 
darbą, bet ir labai suartėjo su bulgarų 
liaudimi. Jo ryšius su bulgarų tauta ro- 
do ir tai, kad viena Varnos gatvė ir 
šiandien turi daktaro J. Basanavičiaus 
vardą. 

Ršt.: Iš krikščionybės santykių su senovės 
lietuvių tikyba ir kultūra, V., 1912; Gamta lie- 
tuvių dainose ir pasakose, 1915; Iš lietuvių 


gyvenimo 1915—1917 m. po vokiečių jungu, 
V., 1919; Autobiografija, K., 1936. 


Leid.: Rinktinės pasakos, K., 1948. 


Lit.: A. Poška, Dr. Jonas Basanavičius Bul- 
garijoje.—,,Darbai ir dienos“, kn. 9, K., 1940; 
Lietuvių literatūros istorija, t. 28 VŽ 1958: 
Lietuvos TSR istorija, t. 2, V., 1963; Lietuvių 
tautosakos apybraiža, V., 1963, 


BASČIAI, vyras ir žmona; Agota 
[1889.V.30 Norkūnuose (Šakių rj.) — 
1949.VII.26 Jakaičiuose (Šakių rj.)], An- 
tanas [1888.XI.5 Išdaguose (Šakių rj.) — 
1949.VII.26 Jakaičiuose (Šakių rj)] — 
tarybiniai aktyvistai. Kilę iš vargin- 
gųjų valstiečių. Nuo mažens tarnavo 
pas buožes. 1940 iš Tarybų valdžios gė- 
vo 8 ha žemės, kurią hitleriniai oku- 
pantai atėmė. B. iniciatyva 1948 sukur- 
tas pirmasis Kidulių vls. Salomėjos 
Nėries kolūkis. Kandidatai į VKP(b) 
narius: Agota nuo 1948, Antanas — nuo 
1949. Burž. nacionalistų nužudyti. 


BASYNĖ — XIV a. pilis Saulės žemėje 
(dab. Šiaulių apylinkėse). 1349 Livoni- 
jos ordino magistras Gosvinas fon Erkė 
paėmė B. ir iš pagrindų ją sugriovė. 
B. pilis galėjo būti į v. nuo Bubių, kur 
palyginti mažoje teritorijoje gausu pi- 
liakalnių. 


BASIŪLIS Jonas [g. 1929.VII.10 Kales- 
ninkuose (Eišiškių rj.)] — bibliografas, 
filologijos mokslų kandidatas (1965). 
1955 baigė Vilniaus un-tą. Dirba Lietu- 
vos TSR MA centr. bibliotekoje biblio- 
grafu, dėsto Vilniaus un-to biblioteki- 
ninkystės katedroje. Nuo 1960 TSKP 
narys. Skyrium ir kartu su kitais biblio- 
grafais parengė kelių dalių Lietuvos TSR 
MA ir jos darbuotojų knygų bei straips- 
nių bibliografiją. Paskelbė moksl. darbų 
liet. bibliografijos istorijos, metodikos 
bei organizacijos klausimais. ,„Mažosio“ 
lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“ 
literatūros ir kultūros skyriaus redak- 
torius konsultantas, 


BASMAN Lija [g. 1890.XI.6 Vilniuje] — 
gydytoja dermatovenerologė, medicinos 
mokslų kandidatė (1940). 1913 baigė Že- 
nevos Aukštąją medicinos m-lą. 1925— 
1942 dirbo moksl. ir ped. darbą Mask- 
voje. 1943—45 Kalinino sr. odos ir ve- 
nerinių ligų dispanserio vyriausioji gy- 
dytoja. 1945—49 Maskvoje Centrinio 
dermatologijos ir venerologijos in-to, 
1949—57 Vilniuje Dermatologijos-vene- 
rologijos in-to moksl. bendradarbė, nuo 
1957 odos ir venerinių ligų dispanserio? 
skyriaus vedėja. Paskelbė moksl. straips- 
nių apie venerines ligas. 


BASONYS, Basaniai,— kaimas Kaišiado- 
rių Ij., Kalvių apyl., 6 km į p. r. nuo 
Kruonio, Kalvių ežero š. r. pakrantėje: 
tarybinio ūkio centras. 146 gyv. (1959). 
Per kaimą į Kalvių ež. teka Lapainia 
(Nemuno intakas). Keliai jungia B. su 
Kruoniu, Žiežmariais, Jieznu. Kuriasi 
nauja taryb. ūkio gyvenvietė. Yra biD- 
lioteka (nuo 1957), kultūros namai (nuo 
1963). Lapainios deš. krante yra pailga 
kalva — piliakalnis; aukštis 8—10 m, 
šlaitai statūs, aikštelė elipsės formos, iš 
r. sutvirtinta neaukštu pylimu. Kaimas 
susikūręs buv. Kalvių dvaro vietoje. 


BASTŪNAI— kaimas Ukmergės rj., Lau- 
mėnų apyl., 7 km į p. r. nuo Želvos, prie 
kelio į Giedraičius; kolūkio centras: 
189 gyv. (1959). Iš š. prieina Laumėnų, 1š 
I.— Adomavos miškas. P. dalis vadina- 
ma Bastūnais I, š.— Bastūnais II. Yra pI- 
m-la (nuo 1923), biblioteka (nuo 1957)- 


BASČIŪLIS Jurgis [1915.III.28 Antakal- 
ūiškiuose (Šakių rj.) — 1956.IV.2 Žemait- 
lemyje (Šilutės rj.)] — Didžiojo Tėvy- 
nės karo partizanas. Kilęs iš valstiečių. 
S mažens dirbo pas buožes, nuo 1935 
Statybininkas. Statant Pavenčių cuk- 
Taus f-ką, palaikė ryšius su komunis- 
tais. 1940—41 elektros stoties mechani- 
kas Linkaičių f-ke (Radviliškio rj.). 
Nuo 1941:VIII sa- | R 
Vanoris Raudonosios 
armijos latvių divi- 
Zijoje, dalyvavo mū- 
šiuose, ginant Mask- 
Vą. Perkeltas į 16 
Iet. divizijos spec. 
dalinį, mokėsi parti- 
Zanų mokykloje ir 
1943.IV su grupe at- 
Vyko į Begomlio rj. 
(Baltarusijos TSR). 
Ma buvo priimtas 
1 Komunistų partiją. 
IUpei persikėlus į 


. Kazėnų miškus 
Prie Lietuvos), keletą mėnesių vadova- 
Vo „Žalgirio“ partizanų būriui, 1943.VIII 
Sudarius Kęstučio partizanų būrį, B. 
Paskirtas jo vadu. Būrys vykdė ko- 


Vines operacijas Šiaulių apskrityje. 
Nuo 1944.IV B. buvo LKP Šiaulių aps. 
to sekretoriumi. 1945—46 mokėsi 
€SP. partinėje m-loje, paskui dirbo 

P Varėnos aps. k-to sekretoriumi, 
1947—54 LKP Telšių aps. k-to, Mažei- 
lų, Akmenės rj. k-tų I sekretorius. 
1951—55 Lietuvos TSR AT deputatas. 
Nuo 1954 Žemaitkiemio taryb. ūkio di- 
Iektorius, 


BAŠČIŪLIS Pranas [1894.11.18 Antakal- 
Niškiuose (Šakių rj.) — 1941 Šakių rj.]— 
Tevoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
Valstiečių. 1910 emigravo į JAV. Nuo 
I JAV Komunistų partijos narys. 
0-4 gyveno Tarybų Sąjungoje. 
Uo 1927 VKP(b) narys. 1930—34 mo- 
“si Vakarų tautinių mažumų kom. 
Un-te Maskvoje. 1934 grįžo į Lietuvą. 
Ž kom. veiklą 1935 nuteistas 8 metus 
kalėti. 1940—41 dirbo Kaune. Burž. na- 
Clonalistų nužudytas. 


pASINSKAS Justinas [g. 1923.1.22 Tra- 
Iškėje (Kapsuko rj.)]) — kompozito- 
tus, pedagogas. 1955 baigė Lietuvos 
Konservatorijos  sssmosna 

Ompozicijos klasę. 
Uo 1958 Vilniaus 
€dagoginio | in-to 
orinių muzikos dis- 
"Iplinų dėstytojas. 


Kūriniai: oratorija 
Ąžuolas“ (1957, P. 
tapalės žodžiai), kan- 
(1983 — „Draugystė“ 
22 o „ Mieželaičio 

žiai), „Sakmė apie 


Šteivio duoną“ (1962, 
„LapsiiYio žodžiai) ir 
B Mės žiburys“ (1964, 
Iackevičiaus  žo- 


tia): 2 simfonijos (1954, 1960), simf. siuita 

tini ), 3 simf. šokiai (1963), fortepijoniniai kū- 
Ana (choro ir solo dainos, liaudies dainų 
Monizacijos. 

ka Lt! J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzi- 
„ V., 1960. 


BASKYS Kęstutis [g. 1930.11.17 Peldžiuo- 
(Kretingos rj.)] — inžinierius hidro- 


technikas, technikos mokslų kandidatas 
(1958). 1952 baigė Kauno Politechnikos 
in-tą. Nuo 1957 dirba moksl. darbą Hid- 
rotechnikos ir melioracijos in-te, nuo 
1963 to in-to hidromelioracijos sk. ve- 
dėjas. Nuo 1962 TSKP narys. Paskelbė 
keliolika moksl. straipsnių drenažo teo- 
rijos, sausinamųjų kanalų vagų pasto- 
vumo ir kt. klausimais. 


BAŠKYS Vladas [1898 Papartynėje (Ro- 
kiškio rj.) — 1919.III.9 prie Krekena- 
vos] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš ž. ū. darbininkų. Nuo 1905 gy- 
veno Taline. 1914 išvyko mokytis į No- 
vorosijską. Įsijungė į rev. veiklą, įstojo 
į bolševikų partiją, aktyviai dalyvavo 
Spalio revoliucijoje. 1918 atvyko į Lie- 
tuvą dirbti pogr. partinio darbo. Rokiš- 
kio aps. platino kom. lit-rą, kūrė kuope- 
les, buvo vienas Rokiškio aps, pirmosios 
partinės konferencijos (1918.X) organi- 
zatorių, tos konferencijos išrinkto apskri- 
ties pogrindinio k-to narys. 1919.L—III 
Krekenavos Darbininkų atstovų tarybos 
pirmininkas. 1919.II Komunistų par- 
tijos II konferencijos delegatas su pata- 
riamojo balso teise nuo Krekenavos ko- 
munistų. Buržuazinių nacionalistų nu- 
žudytas. 


BAŠLIKOVAS Fiodoras [g. 1904.XI.6 
Beiratuose (Kirovogrado sr.) — konstruk- 
torius, Lietuvos TSR nusipelnęs racio- 
nalizatorius (1962). 1935 baigė Kirovo- 
grado mechanikos technikumą. D. Tė- 
vynės karo metais kovojo Raudonosios 
Armijos gretose. Nuo 1944 įrankių 
g-los „Priekalas“ (Kaune) technikas- 
technologas, vėliau inžinierius-konstruk- 
torius, vyriausiasis konstruktorius. Pa- 
darė 2 išradimus, pateikė 85 racionali- 
zatorinius pasiūlymus. 


BATAI — viena apavo rūšių. 


BATAITIS Leonardas [1926.IV.1 Rokuose 
(Kauno rj) — 1949.X.21] — partinis 
darbuotojas. Kilęs iš ž. ū. darbininkų. 
1944—45 kovojo. Raudonosios Armijos 
gretose, buvo sužeistas. 1946—48 dirbo 
Kauno mėsos kombinate. Nuo 1948 
VKP(b) narys. 1949 part. darbuotojas 
Šunskų vls. Einantį tarnybines pareigas 
nužudė burž. nacionalistai. 


BATAKIAI — 1. Miestelis Tauragės rj., 
Ančios deš. krante, 6 km į p. v. nuo 
Skaudvilės, 3 km nuo Radviliškio—So- 
vetsko geležinkelio; apylinkės ir kolūkio 
centras. 192 gyv. (1959). B. turi linijinį 
planą, susiklosčiusį gamtinių sąlygų įta- 
koje. Miestelio centre grįsta aikštė, 
prie jos bažnyčia ir gyv. namai, kuriuo- 
se anksčiau buvo kelios smulkios par- 
duotuvės ir smuklės, Nuo aikštės nutį- 
susios mediniais namukais apstatytos 
gatvelės. Prie miestelio telkšo tvenkinys, 
o prie jo yra senas medinis vandens 


malūnas. Batakiuose yra ryšių skyrius, 


gyventojų buitinio aptarnavimo dirbtu- 
vės, felčerių-akušerių punktas, vaistinė 
(nuo XIX a. pab.), vid. m-la (1866—1949 
pradinė, 1949—56 septynmetė), kultūros 
namai (nuo 1954), biblioteka (nuo 1947). 
Iš B. eina keliai į Šiaulių —Sovetsko 
plentą ir B. glžk. stotį, Už miestelio, 


BAšŠ—BAT 191 


Ančios krante, yra piliakalnis, kuriame 
kai kurie istorikai mano buvus Aukai- 
mio pilį. Ist. šaltiniuose B. minimi nuo 
XIII amžiaus. 1503 B. buvo dvaras, 
1509 pastatyta bažnyčia. Nuo 1528 vals- 
čiaus centras. B. randami 1529—67 ne- 
privilegijuotųjų Lietuvos miestų są- 
rašuose. 1567 seimo nutarimu B. mo- 
kėjo iždui 8 kapas sidabrinės mokes- 
čio (vienodai su Anykščiais, Kražiais). 
1724 įvesti savaitiniai turgūs, 1766 pa- 
statyta dab. medinė bažnyčia — liau- 
dies archit-ros paminklas. 1841 buvo 
154 gyv., 1886 — 665. Batakių dvare 
1861—62 vyko valstiečių bruzdėjimai, 
kuriems numalšinti buvo iškviesta ka- 
riuomenė. 1863 B. apylinkėse veikė 
Dluskio-Jablonovskio sukilėlių būrys. 
Netoli B. įvyko sukilėlių kautynės su 
carine kariuomene. Nutiesus Radviliš- 
kio—Sovetsko glžk., B. liko nuošaly, 
o šalia jų ėmė kurtis gyvenvietė prie 
glžk. stoties (ž. Batakiai 2). Burž. valdy- 
mo laikotarpiu B.— valsčiaus centras. 

2. Gyvenvietė ir geležinkelio stotis 
prie Radviliškio—Sovetsko geležinkelio, 
Tauragės rj, 2 km į p. nuo Batakių 
miestelio. 365 gyv. (1959). Yra vitamini- 
nių eglių spyglių miltų f-kas (nuo 1961), 
mechanizuotas miško medžiagos sandė- 
lis, medžio apdirbimo įmonė, girininki- 
ja, siuvykla, 3 parduotuvės, pr. m-la. 
Gyvenvietė ėmė kurtis, I pasaul. karo 
metu nutiesus geležinkelį. Taryb. metais, 
išplėtus miško medžiagos sandėlį ir pa- 
stačius įmonių, susikūrė naujas darbi- 
ninkų miestelis su bendrabučiais ir stan- 
dartiniais mediniais namukais, sporto 
aikšte, vandentiekiu, elektra. 


BATAKIŲ MIŠKAS — miškas Taura- 
gės rj, 6 km į š. r. nuo Tauragės, abi- 
pus plento į Šiaulius. Priklauso Taura- 
gės miškų ūkio Skaudvilės ir Pužiškės 
girininkijoms. Plotas 5373 ha. Pietvaka- 
riuose jungiasi su Tauragės mišku ir su- 
daro vieną masyvą. (ž. Tauragės-Bata- 
kių miškai). 


BATALINIS ŽANRAS [pranc. bataillė — 
mūšis] — dailės žanras, apimantis kūri- 
nius, kuriuose vaizduojami karo įvykiai. 
B. Žž. glaudžiai susijęs su istoriniu žanru 
ir buitiniu žanru. Lietuvos dailėje pir- 
mieji ryškesni B. ž. pavyzdžiai sukurti 
XIX a. pirmojoje pusėje. Daugiausia tai 
romantinio pobūdžio kūriniai (M. Ku- 
lešos „Gusarai atakoje“, V. Dmochovs- 
kio „Kryžiuočiai prie Vilniaus“, M. And- 
riolio „Narbuto mirtis“, V. Smokovskio 
piešiniai A. Mickevičiaus poemai „Kon- 
radas Valenrodas“ ir kt.). Vertingiausias 
šio laikotarpio B. ž. kūrinys yra realis- 
tiška J. Damelio kompozicija, vaizduo- 
janti Napoleono armijos traukimąsi per 
Vilnių 1812. XIX a. pab.—XX a. pr. 
Lietuvos dailėje B. ž. nebuvo plačiau 
kultivuojamas. Burž. santvarkos metais 
B. ž. kūriniai dažniausiai buvo užsako- 
mi valst. įstaigų, todėl juose pasireiškė 
pseudoromantika, senovės idealizavimas, 
nacionalistinės nuotaikos. To neišvengė 
B. ž. kūriniuose ir kai kurie dailininkai 


192 BAT-—BAT 


realistai (J. Mackevičius, Z. Petravičius, 
J. Zikaras ir kt.). Lietuvių taryb. dailėje 
B. ž. įgavo iš esmės naują kryptį, jame 
plačiai atsispindėjo D. Tėvynės karo 
metų įvykiai (P. Kalpoko, V. Kosciuš- 
kos, R. Jachimavičiaus, J. Vaičio, B. Bu- 
kurie kūriniai; V. Mackevičiaus „„Parti- 
zanai“, 1946, „Pirmieji iš rytų“, 1949; 
S. Gračiovo „Partizanai“, 1952, „Klaipė- 
dos išvadavimas“, 1954, ir kt.). 


BATARŪNAS Jonas Algirdas [g. 1926. 
XII.3 Kriūkuose (Šakių rj.)] — fizikas 
teoretikas, fizikos-matematikos mokslų 
kandidatas (1956). 1953 baigė Vilniaus 
Pedagoginį in-tą. Nuo 1958 Lietuvos TSR 
MA Fizikos ir matematikos in-to moksl. 
bendradarbis. Paskelbė moksl. straipsnių 
atominių spektrų, kieto kūno bei kom- 
pleksinių junginių teorijos klausimais. 
Nagrinėja kieto kūno teorijos klausimus. 


BATISA Kostas [1904.IX.7 Pilviškiuose 
(Vilkaviškio rj.) — 1926.IV.30 ten pat] — 
pažangus visuomenininkas. Kilęs iš var- 
gingųjų valstiečių. Mokėsi savarankiš- 
kai. 1923 baigė Pilviškių prog-ją, buvo 
moksleivių eserinės aušrininkų org-jos 
narys. 1923—25 mokytojavo Maštaičių 
ir Aleksandravos pr. m-lose (Šakių rj.). 
Organizavo kursus jaunimui šviesti, 
rengė paskaitas, vakarus, gegužines. Bal- 
čiūnuose (Vilkaviškio rj.) įsteigė „Kul- 
tūros“ d-jos būrelį „„Vieversys“. 1925 
įstojo į mokytojų kursus Pilviškiuose. 
Kursuose įkūrė pažangią literatų kuo- 
pelę. Gegužės Pirmosios išvakarėse poli- 
cija B. nušovė. Gegužės 3 Pilviškiuose 
įvyko B. laidotuvės, kuriose gausiai da- 
lyvavo darbo žmonės. 


BATISA Vytautas [g. 1925.II1.31 Kybar- 
tuose (Vilkaviškio rj.)] — inžinierius ar- 
chitektas. 1952 baigė Kauno Politech- 
nikos in-tą. Suprojektavo Vilniaus „Tau- 
ro“ kavinės, Prienų „Beržo“ restorano, 
Birštono valgyklos, keleto Vilniaus par- 
duotuvių ir kt. interjerus. 


BATISKIAI — kaimas Šakių rj., Ša- 
kių apyl., 4 km į š. nuo Šakių. 81 gyv. 
(1959). Iš r. ir p. kaimą juosia Orija 
(Jotijos intakas). Už Orijos į p. tęsiasi 
Batiškių miškas; jo pakraštyje yra hit- 
lerininkų ir vietinių burž. nacionalis- 
tų nužudytų žmonių kapai (ž. Batiškių- 
Baltkojų miškai). 


BATIŠKIŲ-BALTKOJŲ MIŠKAI — miškų 
masyvas Šakių rj, 1 km į š. nuo Ša- 
kių. Priklauso Šakių miškų ūkio Ša- 
kių girininkijai. Plotas 2318 ha; medy- 
nų 2130 ha. Masyvą sudaro Batiškių 
(1197 ha), Baltkojų (627 ha) ir Šilo 
(494 ha) miškai. Vakaruose susisiekia 
su Liukų mišku. Paviršius lyguminis, 
pelkėtas. Per masyvą teka Orija (Joti- 
jos intakas). Dirvožemiai velėniniai 
gliejiški bei gliejiniai, vidutiniškai 
ir labai sujaurėję, priemoliniai. Beržynų 
yra 5595, eglynų 21905, drebulynų 1005, 
juodalksnynų 895, uosynų 495, pušynų 
205. Jaunuolynai sudaro 2895, pusbran- 


Batalinis žanras. V. Kosciuška, „Vilniaus išvadavimas“, aliejus, 1949 (Lietuvos TSR Revoliuci- 
jos muziejus) 


džiai medynai 4705, pribręstantieji 1595, 


brandieji 100) Vid. amžius 44 metai, 
vid. bonitetas I,4, vid. skalsumas 0,75, 
vid. tūris 148 ktm/ha, vid. prieauga 
3,3 ktm/ha. Batiškių miške yra kambliais 
tarpusavy suaugusių beržų, eglių ir 
liepų. Miškuose daug stirnų, šernų, pil- 
kųjų ir baltųjų kiškių, lapių, keletas 
briedžių, juodųjų gandrų. Masyvas įeina 
į Šakių miesto žaliąją zoną. Per jį 
eina kelias iš Šakių į Gelgaudiškį. 
Batiškių miške pirmosiomis vok. faš. 
okupacijos dienomis vietiniai burž. na- 
cionalistai ir hitlerininkai nužudė dau- 
giau kaip 4000 Šakių ir jų apylinkių 
gyventojų; 1941.VI.30 sušaudė 10 kom- 
jaunuolių. Miško pakraštyje, prie Gied- 
ručių, yra jų kapai. 


BATNIAVA — kaimas Kauno rj., 6 km 
į š. nuo Kulautuvos, Nemuno deš. kran- 
te; apylinkės ir tarybinio ūkio centras. 
67 gyv. (1959). Už 0,5 km į r. nuo B. 
eina Kauno—Jurbarko plentas. Aštuon- 
metė m-la (1924—52 pradinė, iki 1961 
septynmetė). B. minima 1559. 


BATORAS Steponas [vengr. Bathory Ist- 
van; 1533.IX.28 Somlio pilyje (Vengri- 
ja) — 1586.XII. 12 Gardine] — Lenkijos 
karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis 
(1576—86). 1571—76 B. buvo Transilva- 
nijos (Rumunijos sr., nuo XI a. priklau- 


“ siusi Vengrijai) vaivada. 1575 B.— vie- 


nas iš daugelio kandidatų į Žečpospoli- 
tos sostą. Elekcinio seimo atstovams ne- 
sutarus, buvo išrinkti 2 kandidatai: 
Austrijos imperatorius Maksimilijonas II 
ir Batoras. Maksimilijonui II netikėtai 
mirus, buvo išvengta vidaus karo tarp 
abiejų pretendentų į sostą, tačiau Ba- 
toro nenorėjo pripažinti Gdanskas ir 
Lietuvos feodalai. Gdanską B. privertė 
pasiduoti jėga, o Lietuvos feodalai B. 
pripažino patys, kai jis sutiko paten- 
kinti dalį jų reikalavimų, kuriais buvo 
norima išsaugoti politinį Lietuvos sava- 
rankiškumą. Lenkijos ir Lietuvos feoda- 
lai siekė įsitvirtinti rusų žemėse. Ka- 
dangi B. taip pat svajojo nugalėti Mask- 


vą, tai jo ir feodalų interesai sutapo: 
Susitvarkęs viduje, B. intensyviai reN- 
gėsi karui su Maskva. Norėdamas ap“ 
saugoti Žečpospolitos p. užnugarį nuo 
Turkijos vasalo — Krimo totorių chano— 
puolimo, B. 1577 sudarė sutartį su Tu“ 
kija. Kad paskatintų bajorus apsidėt! 
mokesčiais karo reikalams, B. atsisakė 
nuo apeliacinių bylų sprendimo ir pažū“ 
dėjo bajorams įkurti jų pačių renkamą 
tribunolą. Atsidėkodami karaliui už tel 
sių didinimą, bajorai apsidėjo dideliU 
mokesčiu karo reikalams (po 1 auksiną 
nuo lano; lanas — 8—15 ha žemės plo- 
tas). Rengdamasis karui su Maskva, B 
Lietuvos ir Lenkijos kariuomenę sustiP- 
rino samdytais vokiečių ir vengrų pul- 
kais, Vilniuje įsteigė patrankų liejykla: 
patobulino artileriją, reorganizavo ka“ 
1iuomenę. 4 

1579—82 B. surengė prieš Rusiją 
3 karo žygius. 1579 B. kariuomenė ap“ 
siautė Polocką ir po 3 dienų jį paėmė: 
1581 apsupo Pskovą, bet nepajėgė pa“ 
laužti atkaklaus pskoviečių pasipriešini“ 
mo. Nesėkmingas Pskovo apsupimas pl 
vertė B. pradėti derybas su Ivanu IV: 
1582 Zapolskij Jame (ties Pskovu) buvo 
sudarytos 10 metų paliaubos. Rusija at“ 
sisakė nuo Livonijos ir Polocko, o B 
nuo rusiškų sričių,-jo kariuomenės UŽ“ 
imtų 1580. 

Karui su Maskva pasibaigus, taIP 
lietuvių ir lenkų kilo ginčas, kam tu/! 
priklausyti Livonija. Šio ginčo nespI6S“ 
damas, B. paskyrė Livonijos vietininku 
Vilniaus vyskupą Jurgį Radvilą, o Li: 
vonijos pilių komendantais daugiausia 


lenkus. B. pareikalavo iš Livonijos 
vokiečių dvarininkų palengvinti savo 
valstiečiams baudžiavą ir uždraudė 


juos mušti. Nepaklusniems dvarininkam5 
grasė privilegijų atėmimu  Apskrita! 
santykiuose su didikais buvo griežtas: 
kai kuriuos jų už nusikaltimus valsty“ 
bei baudė trėmimu ir net mirtimi. 

B. atsisakius nuo apeliacinių bylU 
sprendimo, 1578 buvo įsteigta apeliaC!“ 
nio teismo instancija — Vyriausiasis tI!“ 


bunolas Lenkijai, o 1581 — Lietuvos Di- 
džiajai Kunigaikštystei (LDK). Vyriau- 
Sląjį tribunolą įsteigus, padidėjo bajorų 
teisės, feodalų klasė politiškai sustiprė- 
io. Nuo to laiko Lietuvos ir Lenkijos 
bajorai rinko savo atstovus tribunolo 
teisėjais. Įkūrus LDK Vyriausiąjį tribu- 
nolą, buvo peržiūrėtas ir pataisytas Lie- 
tuvos Statutas, išryškinant naujas feo- 
dalų teises. Visas Statuto pataisas B. 
Patvirtino, bet nauja (trečioji) Statuto 
laida įsigaliojo jau po B. mirties. 

B. rėmė jėzuitų ordiną. Pagal Vilniaus 

Vyskupo V. Protasevičiaus pasiūlymą 
1579.IV.1 B. davė privilegiją perorgani- 
Zuoti Vilniaus jėzuitų kolegiją į univer- 
Sitetą. Kadangi jėzuitiškos akademijos 
ūrimui priešinosi Lietuvos protestan- 
tai ir jų vadai (didikai kancleris M. Rad- 
Vila ir vicekancleris E. Valavičius, no- 
Tėję kurti protestantišką akademiją), 
3. kategoriškai pareikalavo iš E. Valavi- 
Člaus antspaudu patvirtinti akademijos 
steigimo aktą, ir Vilniaus akademija 
1579 buvo įkurta, Jos tikslas pirmiausia 
uvo kovoti prieš reformaciją, remti 
Ieod. santvarką, auklėti kovingus katali- 
ybės veikėjus. B. atleido akademijos 
Profesorius nuo visų mokesčių ir prie- 
Volių. Be to, įkūrė jėzuitų kolegijas 
Polocke (1580), Rygoje (1582), Dorpate 
(1584), 

1586 B. rengėsi naujam žygiui prieš 
Maskvą. Popiežius Sikstas V paskyrė 
Subsidiją jo planuojamam karui prieš 
Rusiją. Tačiau, medžioklėje persišaldęs, 

„ Netikėtai mirė. 

A.S A. Sliwiūski, Stefan Batory, 1922; 

+ Janulaitis, Vyriausias Lietuvos Tribunolas, 
= k Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, 


„ i 


BATRAKOVAS Michailas Grigorjevi- 
čius [1922—1945.1.16 Rytų Prūsijoje] — 
Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, kapito- 
Nas, Tarybų Sąjungos Didvyris (1945). 
Pralaužus hitlerininkų gynybą prie Kau- 
no, B. vadovaujama tankų kuopa priešo 
ugaryje žvalgė vietovę ir susidūrė 
Su 30 tankų bei savaeigių pabūklų pa- 
Sala, Stoję į mūšį, 6 taryb. tankai per 
val. atrėmė 4 priešo kontratakas. Šio- 
Se kautynėse B. kuopa sunaikino 14 ir 
apgadino 6 vok. tankus, sunaikino 3 ar- 
tilerijos pabūklus, 10 minosvaidžių, 
automašinų su šaudmenimis, 8 šar- 
Vuočius ir nukovė apie 100 hitlerininkų. 
žuvo, pralaužiant priešo gynybą 

R, Prūsijoje. Palaidotas Kybartuose. 


BATVINIAI, vyras ir žmona; Juozas 
[1901 Naukaimyje (Raseinių rj) — 
1944.IX.2 Vadžgirio apylinkėje], Marija 
[1914 Niujorke — 1944.IX.2 Vadžgirio 
apylinkėje] — Didžiojo Tėvynės karo 
Partizanai. Kilę iš darbininkų. Nuo 1936 

Svamanių etinės kultūros d-jos nariai. 
1942 rudenį užmezgė ryšį su partizanų 
Uriu „Keršytojas“. Jų namuose buvo 
SPausdinami pogr. atsišaukimai, slepia- 
Ma spauda ir spaustuvė, šaukiami „Ker- 
šytojo" susirinkimai, partijos ir komjau 
nimo Raseinių aps. k-tų posėdžiai, gy- 
Omi ir slaugomi partizanai. B. teikė 
transportą sužeistiems partizanams, gink- 
ams, šaudmenims gabenti, informavo 
būrio vadovybę ir partijos pogr. k-tą. 


Iš MLTE, tomas 1 


Nuo 1943 VKP(b) nariai. 1944 rugpiūčio 
pab. hitlerininkų suimti, didvyriškai iš- 
laikė tardymo žiaurumus ir buvo nu- 
kankinti. 

BAŪBINIENĖ Ala [g. 1926.V1.18 Kau- 
ne] — gydytoja terapeutė, medicinos 
mokslų daktarė (1964). 1949 baigė Kau- 
no un-tą. Nuo 1949 dirba ped. darbą 
Kauno un-to medicinos f-to (vėliau Kau- 
no Medicinos in-to) hospitalinės terapi- 
jos katedroje. Nuo 1952 TSKP narė. 
1957 gavo med. mokslų kandidatės laips- 
nį. Nuo 1957 docentė. Paskelbė moksl. 
straipsnių apie lašelinį  intraveninį 
medikamentų įleidimo būdą, antibioti- 
kus ir koronarinės ligos epidemiologiją. 


BAUBLIAI — kaimas Kretingos rj., Žal- 
girio apyl., 12 km į p. r. nuo Kretingos, 
Minijos kair. krante; kolūkio centras. 
246 gyv. (1959). Kaimo p. pusėje teka 
Kalnupis (Minijos intakas). Iš p. r. pri- 
eina Margių miškas. Yra felčerių-akuše- 
rių punktas (nuo 1957), vaistinė, pr. m-la 
(nuo 1926), kultūros namai, kuriuos 1961 
pastatė Kauno Politechnikos in-to stu- 
dentai. 1937 kaime rastas molinis puo- 
das su sidabrinėmis XVII a. pab. ir 
XVIII a. pr. monetomis (apie 1800), ku- 
rių daugumas — Lietuvos, Lenkijos, ki- 
tos — Austrijos, Belgijos, Olandijos, Prū- 
sijos, Švedijos. Monetos yra Kretingos 
kraštotyros ir Kauno ist. muziejuose. 


BAUBLYS Petras [g. 1914.V.23 Lydoje] 
— gydytojas, vaikų ligų specialistas, Lie- 
tuvos TSR nusipelnęs gydytojas (1965). 
Baigęs Kauno un-tą, nuo 1936 dirbo 
to un-to vaikų ligų katedros asisten- 
tu. 1942—44 Kauno sus 

kūdikių namų direk- 
torius (išgelbėjo ne- 
maža vaikų, kurių 
tėvai slapstėsi ar- 
ba hitlerininkų buvo 
sušaudyti). 1944—58 
Vilniaus un-to vaikų | 
ligų katedros vedė- 
jas. 1952—55 Lietu- 
vos TSR vyriausiasis 
pediatras. Nuo 1958 
Vilniaus un-to vai- 
kų ir infekcinių ligų 
katedros vaikų ligų kurso vedėjas. Daug 
prisidėjo prie Lietuvos vaikų sveikatos 
apsaugos gerinimo, gydytojų pediatrų 
kvalifikacijos kėlimo, sanitarinio švieti- 
mo organizavimo. Yra išleidęs populia- 
rių knygų medicinos klausimais („Rachi- 
tas“, „Poliomielitas“, „Kūdikių viduriavi- 
mas“ ir kt.), vadovėlio „Vaikų ligos“ 
bendraautoris. 


BAUBLYS — ąžuolo kamienas, kuria- 
me rašytojas D. Poška buvo sudėjęs sa- 
vąjį senienų rinkinį; Lietuvos TSR gam- 
tos ir kultūros paminklas. Ąžuolas augo 
ant Vyšnių kalno, netoli D. Poškos so- 
dybos — Bijotų (Šilalės rj.), ir nuo seno 
gyventojų buvo vadinamas Baubliu. 
1811 jis dar žaliavęs, nors daugelis ša- 
kų ir viršūnė jau buvusios sausos. Tais 
pačiais metais piemenys beganydami jį 
padegę, ir medis daugiau nebeišsprogęs. 
Poška, susižavėjęs ąžuolo didumu ir se- 
numu, 1812 jį nukirsdino ir iš rievių 


Baublys (apie 1900 metus) 


suskaičiavo B. turėjus apie 1000 metų. 
Storąją B. kamieno dalį (apie 9,2 m ap- 
imties) rašytojas parsigabeno į savo kie- 
mą ir, išskobęs vidų, įrengė altaną, ku- 
rios vidaus skersmuo 1,9—2 m. Joje 
Poška sukrovė surinktas senienas: aI- 


-cheologinius radinius, ginklus, šarvus, 


sen. monetų rinkinį, apie 200 knygų 
ir kt.; ant sienų prikabino mokslininkų, 
filosofų, poetų portretų (jų tarpe ir Vol- 
tero), įrašydino savo sukurtų liet. ir 
lenk. eilėraščių. Kiek vėliau šalia B. 
buvo pastatytas ir kitas storas ąžuolo 
kamienas, taip pat išlikęs iki šių dienų. 
Poškos senienų rinkinys skatino tyri- 
nėti savojo krašto istoriją ir kultūrą. 
Tai buvo pirmasis Lietuvoje plačiajai 
visuomenei prieinamas kraštotyros mu- 
ziejus. Apie B. rašė to meto spauda 
(„Dziennik wileūski“, „Kurjer litewski“ 
ir kt.), jis buvo gausiai lankomas. Baub- 
liu domėjosi ir apie jį rašė Vilniaus 
un-to prof. J. Loboika, K. Nezabitauskis 
ir kt. to meto kultūros veikėjai. Savo 
poemoje „Ponas Tadas“ Baublį įamži- 
no A. Mickevičius. Dalį B. radinių Poš- 
ka atidavė Kražių g-jai, dalį — prof. 
J. Loboikai. Poškai mirus, B. ilgą laiką 
buvo menkai prižiūrimas. Daugelis jo 
senienų žuvo I pasaul. karo metais, l- 
kusios 1924 perduotos Tauragės mkt. 
seminarijai. 1930 vietos visuomenės 
iniciatyva jau gerokai apiręs B. buvo 
apsaugotas pašiūre. 1949—62 Bijotuose 
veikė Poškos memorialinis muziejus, ku- 
ris surinko dalį buvusių B. senienų, pa- 
pildė rinkinį naujais eksponatais; vė- 
liau B. pavestas Šiaulių „Aušros“ mu- 
ziejaus globai. Iš Poškos rinkinio išli- 
kę ir Baublyje eksponuojami keli šar- 
vų fragmentai, akmeniniai ir metaliniai 
patrankų sviediniai, keletas mamuto 
kaulų. Ant B. durų tebėra restauruoti 
D. Poškos eilėraščių įrašai. Taryb. me- 
tais B. konservuotas, paskelbtas kultū- 
ros paminklu; jis gausiai lankomas. 

Lit; M. Brensztejn, Dionizy Paszkiewiez, 


Wilno, 1939; P. Galaunė, Baublių muziejui 
150 metų.—,„Kraštotyra“, V., 1963, 


194 BAU—BAU 


BAUBLIŲ EŽERAS, Dumblis, — ežeras 
Rokiškio rj., 10 km į š. r. nuo Pandė- 
lio. Plotas 34 ha. Ežeras ištįsęs iš Vv. 
i r; ilgis 970 m, didž. plotis 480 m. 
Krantai lėkšti, vietomis pelkėti. Įteka 
4 bevardžiai upeliai, išteka vienas 
(i Skaisčio ež.). Ežero š. pakrantėje 
įsikūrę Baubliai. Ežeras verslovinis. 


BAUBONYS — kaimas Trakų rj., Seme- 
liškių apyl., 4 km į š. v. nuo Semeliškių. 
104 gyv. (1959). Į p. nuo B. tęsiasi Se- 
meliškių miškas. Pr. m-la (nuo 1939), 
biblioteka (nuo 1954). B. dvaras mini- 
mas 1524 Žygimanto Senojo privile- 
gijoje. 

BAUDŽIAMASIS KODEKSAS, BK — su- 
sistemintas įstatymų leidybos aktas, nu- 
statąs baudžiamosios atsakomybės pa- 
grindus ir ribas, visuomenei pavojingų 
veikų (nusikaltimų) požymius ir baus- 
mes. Pirmieji kodeksai, veikę Lietuvos 
teritorijoje (Lietuvos Statutas ir kt.), bu- 
vo skirti ne vien baudž. teisei. Pirmas 
čia taikytas šiek tiek kodifikuotų baudž. 
teisės normų rinkinys buvo Kriminalinių 
ir pataisomųjų bausmių statutas, veikęs 
carinėje Rusijoje nuo 1845. Jo tikslas 
buvo ginti carizmą, baudžiavinę san- 
tvarką. Po 1864 teismų reformos šis 
statutas, perdirbtas, bet išlaikęs daug 
feodalinės teisės elementų, veikė iki 
Didžiosios Spalio soc. revoliucijos. 

Kai dvarininkams ir buržuazijai pri- 
reikė naujų priemonių kovoje su ar- 
tėjančia revoliucija, buvo parengtas 
1903 metų Baudžiamasis statutas, vienas 
reakcingiausių carinės Rusijos baudž. 
teisės aktų. Šiame statute carizmo prie- 
šininkams numatytos labai žiaurios 
bausmės — mirtis, katorga, ištrėmimas, 
tvirtovės kalėjimas ir t. t. Pirmieji 2 sta- 
tuto skyriai (apie valstybinius ir tiky- 
binius nusikaltimus) įsigaliojo dar 1903, 
o daugumas kitų buvo įvesti 1914. Burž. 
Lietuvos vyriausybė 1919.1.16 šį statu- 
tą (be 82—84, 88—96, 134 str. ir viso 
trečiojo skyriaus apie valst. maištą, ca- 
ro asmens ir jo šeimos narių apsaugą) 
įvedė Lietuvos teritorijai, tik pakeitė 
bausmių pavadinimus, nustatė, kad vie- 
toj mirties bausmės, katorgos, nutrėmi- 
mo ir grasos kalėjimo skiriami sunkieji 
darbai, o vietoj tvirtovės kalėjimo — 
paprastasis kalėjimas. Statuto numatytos 
piniginės baudos buvo padidintos (vie- 
toj 1 rb įvesta 4 lt), buvo nurodyta, 
kad taikos (vėliau apylinkės) teisėjas 
gali bausti iki 2500 lt, o apygardos teis- 
mas —iki 25000 lt. Lietuvos buržuazi- 
ja, spiriama Spalio revoliucijos idėjų 
plitimo, iš pradžių iš statuto mirties 
bausmę išbraukė, bet netrukus, pasauli- 
nės reakcijos palaikoma, ją vėl įvedė 
ir taikė visą savo viešpatavimo laiką 
prieš rev. judėjimo dalyvius, ypač prieš 
komunistus. Burž. Lietuvos vyriausybė, 
1919.IV.4 įvesdama Ypatingus valstybės 


apsaugos įstatus, carinį Baudžiamąjį 
statutą padarė dar reakcingesnį. 1928 
įvestas darkytas lygtinis nuteisimas, 


bet jis buvo taikomas retai ir tik leng- 


vesnėms bausmėms. Lygtinis nutei- 
simas būdavo nutraukiamas daugeliu 
įstatymo numatytų atvejų. Kardomasis 
kalinimas į bausmę tebūdavo įskai- 
tomas, tik švelninančioms aplinkybėms 
esant. 


Atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, 
1940.XI.30 buvo perimtas 1926 redakci- 
jos RTFSR Baudžiamasis kodeksas. Jo 
uždavinys — saugoti socialistinę darbi- 
ninkų ir valstiečių valstybę, jos teisinę 
tvarką nuo visuomenei pavojingų vei- 
kų — nusikaltimų. Šis BK suskirstytas 
į bendrąją ir ypatingąją dalį. Bendro- 
joje dalyje išdėstyti baudž. atsakomybės 
pagrindai ir ribos, nusakytas nusikalti- 
mo pobūdis, bausmės ir kt. Ypatingo- 
joje dalyje apibrėžtos atskiros nusikals- 
tamos veikos ir už jas skirtinos baus- 
mės. Kodeksas numatė lygtinį nuteisimą. 

1961 metų Lietuvos TSR Baudžiamasis 
kodeksas nuo 1961.IX.1 įsigaliojo nusi- 
kaltimams, padarytiems po tos datos, 
ir nusikaltimams, padarytiems prieš ją, 
jei 1961 BK numato švelnesnę bausmę. 
1961 BK turi 283 str., iš jų 61 tenka 
bendrajai daliai, kurioje išdėstyti bend- 
rieji nuostatai, apibrėžta nusikaltimas, 
bausmė, bausmės skyrimas bei atleidi- 
mas nuo jos, visuom. poveikio, priver- 
čiamojo medicininio bei auklėjamojo 
pobūdžio priemonės. Ypatingoji dalis 
turi 11 skirsnių. Joje apibrėžti atskiri 
nusikaltimai ir nustatytos bausmių už 
juos ribos. Nusikaltimus ypatingoji da- 
lis dėsto pagal nusikalstamo kėsini- 
mosi objektą: valstybiniai nusikaltimai, 
nusikaltimai soc. nuosavybei, nusikal- 
timai asmens gyvybei, sveikatai, lais- 
vei ir orumui, nusikaltimai politinėms 
ir darbinėms piliečių teisėms, nusikalti- 
mai asmeninei piliečių nuosavybei, ūki- 
niai nusikaltimai, pareiginiai nusikalti- 
mai, nusikaltimai teisingumui, valdymo 
tvarkai, nusikaltimai visuomenės saugu- 
mui ir viešajai tvarkai ir kariniai nusi- 
kaltimai. 1961 BK daug kuo skiriasi 
nuo ankstesnio BK. Jis nustato, kad 
kriminalinė bausmė skiriama tik teis- 
mo, tiksliai nusako bendrininkavimo 
sudėtį ir nusikaltimo padėjėjo sąvoką 
(tik iš anksto pažadėtą padėjimą laiko 
bendrininkavimu), nustato labai pavo- 
jingo recidyvo sudėtį bei turtinių nusi- 
kaltimų pakartotinumą. Laisvės atėmi- 
mas nustatytas nuo 3 mėn. iki 10 metų. 
Tik už ypač sunkius nusikaltimus ir 
ypač pavojingų recidyvų atveju tėra nu- 
matyta 15 metų laisvės atėmimo baus- 
mė. Pataisos darbų bausmė skiriama nuo 
1 mėn. iki 1 metų, nutrėmimas — nuo 
2 iki 5 metų, o ištrėmimas nuo 1 iki 
5 metų. Bausmės subendrinamos: už 
kelis nusikaltimus sudėjimo ar paden- 
gimo būdų, o pagal kelis nuospren- 
džius — tik sudėjimo būdu. Visiškai 
nauja kodekse — atleidimas nuo baudž. 
atsakomybės bei bausmės ir bylos per- 
davimas draugiškajam teismui arba kal- 
tininko atidavimas visuom. organizacijų 
ar darbo žmonių kolektyvams, laiduo- 
jantiems, kad jie kaltininką perauklės. 
Nauja ir tai, kad numatytas lygtinis at- 
leidimas nuo bausmės prieš terminą ir 
bausmės pakeitimas švelnesne, taip pat 


atleidimas nuo bausmės dėl ligos, pri- 
verčiamųjų medicininio pobūdžio prie- 
monių taikymas psichiniams ligoniams 
ir alkoholikams bei narkomanams, pri- 
verčiamojo auklėjamojo pobūdžio prie- 
monių nepilnamečiams ir visuomeni- 
nio poveikio priemonių taikymas. 1961 
BK — labai reikšminga priemonė teisė: 
tumo pažeidimams mažinti perėjimo iš 
socializmo į komunizmą laikotarpiu. 


BAUDŽIAMASIS STATŪTAS — carinės 
Rusijos 1903 metų baudžiamasis ko- 
deksas. 


BAUDŽIAMOJI TĖISĖ — visuma teisės 
normų, valstybės nustatytų kovai baus- 
mėmis su nusikaltimais. B. t. atsirado 
kartu su valstybe ir turi klasinį pobūdi, 
yra viena iš pagr. priemonių viešpatau- 
jančios klasės interesams ginti. 
Lietuvoje rašytinė B. t. atsirado iš 
paprotinės teisės. B. t. normų randama 
kunigaikščių privilegijose ir raštuose. 
XV a. darytas pirmas bandymas kodi- 
fikuoti jas. Pirmasis B. t. rinkinys — 
1468 metų teisynas, vėliau pavadintas 
Kazimiero teisynu. Šio teisyno pagi 
šaltiniai — paprotinė teisė ir kunigaikš- 
čio nurodymai, duoti teismui, kaiP 
spręsti baudž. bylas dėl vagystės. Tei- 
syne nustatytos ir bausmės. Vystantis 
feodaliniams santykiams, XVI a. pr. im- 
tasi priemonių sudaryti rašytinės teisės 
kodeksui. Toks kodeksas buvo Lietuvos 
Statutas (LS), patvirtintas ir pradėjęs 
galioti 1529. LS nusakė nusikaltimo if 
bausmės sąvokas. Skriauda nukentėju- 
siajam ir žala valstybei buvo nusikalti- 
mo sąvokos pagr. požymiai. 1566 buvo 
priimta nauja LS redakcija — antra- 
sis LS. Nusikaltimas jame jau trak- 
tuojamas kaip visuomenei kenksmingas 
ir pavojingas reiškinys. Antrajame LS 
daugiau nustatyta viešojo kaltinimo nu- 
sikaltimų, kaip antai: valstybiniai nusi- 
kaltimai, nusikaltimai valdymo tvarkai. 
1529 LS labiau gynė feodalinės diduo- 
menės interesus, o 1566 LS — bajorijos: 
LS ir toliau buvo keičiamas, taisomas: 
siekiant pritaikyti jį įsigalinčios bajori- 
jos interesams. 1588 buvo priimtas tIe- 
čiasis LS — stambiausias Lietuvos feoda- 
linės teisės paminklas. Šiame LS nusi- 
kaltimo sąvoka siejama su jo pavojin- 
gumu visuomenei. Statutas įsakmiai pa“ 
brėžia, kad nė vienas „valstybės ramy- 
bės pažeidėjas“ neturi likti nenubaus- 
tas. Skriauda, kaip nusikaltimas, išliko, 
bet atsidūrė antroje vietoje, užleisdama 
pirmą nusikaltimui, kaip visuomenei pa“ 
vojingam reiškiniui. Trečiasis LS nusi- 
kaltimu laiko ne tik realų ir baustina 
teisės normų pažeidimą, bet ir pakalti- 
namą kėsinimąsi, t. y. kėsinimąsi, sus 
jusį su nusikaltėlio psichikos normalu- 
mu. Vadinasi, nusikaltėlio psichikos noI- 
malumas buvo sąlyga paskirti bausmei: 
LS bausmę traktavo kaip nusikaltėliui 
skirtą kentėjimą. Taigi, bausmė sieja“ 
ma su kalte ir kentėjimu. Statute yra 
būtinosios ginties, būtinojo reikalingu“ 
mo ir kt. institutai, taip pat aplinkybės: 
lengvinančios ar sunkinančios baudž: 
atsakomybę, įsakmiai pabrėžiama, kad 
bausmė turi būti skiriama individualiai: 


Statute vyrauja absoliučiai apibrėžtos 
bausmės. Visi trys LS atitiko feodalinius 
Visuom. santykius, padėjo įtvirtinti vals- 
tiečių baudžiavinę priklausomybę, kla- 
sinių požiūriu nustatė baudž. atsakomy- 
2ę Ir bausmės skyrimą. Antai trečiuo- 
Ju LS (XI sk., 39 str.) nustatyta, jog 
Valstiečiai baudžiami mirties bausme 
arba sužalojimu už pasipriešinimą feo- 
dalams. Už žmogaus nužudymą šis LS 
Nustatė ir piniginę baudą, kurios dy- 
dis priklausė nuo nužudytojo socialinės 
Padėties (pvz., už bajoro nužudymą — 
00 kapų grašių bauda, už valstiečio 
baudžiauninko — 25 kapų, už nelaisvo- 
JO tarno — 20 kapų). 1795 Lietuvą pri- 
Jungus prie Rusijos, trečiasis LS Lietu- 
Vos teritorijoje buvo paliktas galioti. 
Caro įsakymu jis buvo panaikintas 
1840.V1.25, Nuo tada ir Lietuvoje pra- 
ėjo veikti carinės Rusijos baudž. įsta- 
tymai: iki 1915 veikė kriminalinių ir pa- 
laisomųjų bausmių statutas, Bausmių 
Istatai ir 1903 metų Baudžiamasis sta- 
tutas (ž. Baudžiamasis kodeksas). Kaize- 
"nei Vokietijai okupavus Lietuvą, iš 
Pradžių veikė visi šie kodeksai, 0 vė- 
lau tik 1903 metų statutas, nes jis 
Uvo panašus į Vokietijos Baudžiamąjį 
kodeksą. 

1918 Tarybų valdžia Lietuvoje panai- 
Ino ligi tol veikusius baudž. įstaty- 
Mus ir paskelbė naujų baudž. įstatymų 
Ne nebuvo kodifikuoti), kurie išreiškė 
Okybiškai naują teisės turinį ir klasi- 
nę jos esmę. Lietuvos buržuazija, su 
Užsienio imperialistų pagalba užgrobu- 
s Valdžią, 1919.1.16 „Laikinuoju Lietu- 
jos teismų ir jų darbo sutvarkymo įsta- 
Ymu“ įvedė carinės Rusijos 1903 metų 
„audžiamąjį statutą, išmetusi visą tre- 
Člajį jo skyrių (apie maištą) ir kai ku- 
Iuos kitus straipsnius, šį tą pakeitusi 
ausmių sistemoje. Klaipėdos krašte li- 
O galioti Vokietijos 1870 metų baudž. 
Odeksas (Strafgesetzbuch). Be šių ko- 
Ueksų, buržuazija priėmė keletą baudž. 
IStatymų, nukreiptų prieš rev. judėji- 
mą Lietuvoje (Ypatingi valstybės apsau- 
ROS įstatai, Baudžiamojo statuto pakeiti- 
S 9 ir papildymo įstatymas, Draudžiama- 
E Įstatymas dalyvauti kariškiams poli- 
ikoje ir kt.). Šiuose įstatymuose nusta- 
Ytas platus mirties bausmės taikymas. 
Uržuazinė B. t. gynė burž. visuom. 
Santykius. Ji buvo buržuazijos įrankis 
arbo žmonių pasipriešinimui slopinti, 
" tkūrus tarybinę santvarką, burž. 
audž. įstatymai Lietuvoje buvo panai- 
Inti. Lietuvos TSR AT Prezidiumo 1940. 
130 įsaku „Dėl laikino taikymo RTFSR 
audžiamųjų, civilinių ir darbo įstaty- 
mų Lietuvos Tarybų Socialistinės Res- 
Publikos teritorijoje" nuo 1940.XII.1 


Uvo įvestas 1926 metų RTFSR Baudžia- 


Masis kodeksas (BK). 

TsLėŠ: Vokietijai okupavus Lietuvos 
k R teritoriją, okup. organai paskelbė, 
52 tarybiniai įstatymai panaikinami. 
„ “UpPantai leido veikti Lietuvoje bur- 
Uazinės valdžios metų baudž. įstaty- 
Nsaas; kiek jie neprieštaravo okup. val- 
„ŽlOs režimui, ir paskelbė įvairių savo 
“*ymų ir potvarkių. To meto baudž. 
Itatymai atitiko teroristinį faš. val- 


džios pobūdį, įteisino masinius nekallų 
žmonių žudymus. 

Išvadavus Lietuvą iš vok. faš. okupa- 
cijos, išnyko kliūtys veikti tarybiniams 
įstatymams, taigi ir RTFSR BK. Be jo, 
veikė bendrasąjunginiai bei Lietuvos 
TSR AT priimti baudž. įstatymai. Kei- 
čiantis visuom. gyvenimo sąlygoms, dau- 
gelis nusikaltimų išnyko, dėl to atski- 
ri 1926 RTFSR BK straipsniai pasidarė 
nereikalingi. Be to, kai kurie jo bendro- 
sios dalies institutai buvo pakeisti arba 
patikslinti. Dėl to TSRS AT 1958.XII.25 
priėmė TSRS ir sąjunginių respublikų 
baudž. įstatymų pagrindus, kurie, nuo- 
sekliai išlaikydami lenininius socialisti- 
nio teisėtumo principus kaltės ir baudž. 
atsakomybės pagrindų klausimu, panai- 
kino analogiją, susiaurino bausmių są- 
Iašą bei atskirų bausmių dydį ir ypač 
pabrėžė, kad reikia stengtis nuteis- 
tuosius perauklėti, pataisyti. 1057.11.11 
TSRS AT priėmė įstatymą, kuriuo pra- 
plėtė sąjunginių respublikų teises įsta- 
tymų leidybos srityje, suteikė joms tei- 
sę leisti respublikinius BK. Parengtas 
Lietuvos TSR BK projektas buvo ap- 
svarstytas visuomenės. 1961.VI.26 Lie- 
tuvos TSR AT patvirtino Lietuvos TSR 
BK ir nustatė jo galiojimo pradžią — 
1961.IX.1. Kodeksas remiasi lenininiais 
socialistinio teisėtumo principais ir ati- 
tinka socialistinės baudž. teisės esmę bei 
turinį (ž. Baudžiamasis kodeksas). 

Tarybinė B. t., kaip ir visa tarybinė 
teisė, yra pagrįsta socialistine teisine 
sąmone, pirmoji žmonijos istorijoje iš- 
reiškia visos liaudies valią, socialisti- 
nius visuom. santykius. Tarybinės B. t. 
uždavinys — saugoti tarybinę visuom. 
ir valst. santvarką, soc. nuosavybę, pi- 
liečių asmenybę bei teises ir visą soc. 
teisėtvarką nuo nusikalstamų kėsini- 
mųsi. Kaip ir visa tarybinė teisė, ji ko- 
voja už TSKP ir tarybinės vyriausybės 
nutarimų įgyvendinimą, aktyviai pade- 
da formuoti naujus, komunistinius san- 
tykius komunizmo statybos laikotarpiu. 

Pagal tarybinę B. t. nusikaltimu lai- 
koma baudž. įstatymo numatyta pavo- 
jinga visuomenei veika (veikimas arba 
neveikimas), kuria kėsinamasi į tarybi- 
nę visuom. ar valst. santvarką, soc. ūkio 
sistemą, soc. nuosavybę, į piliečių as- 
menybę, politines, darbines, turtines ir 
kitas jų teises, taip pat kitokia baudž. 
įstatymo numatyta pavojinga visuome- 
nei veika, kuria kėsinamasi į soc. teisė- 
tvarką. Valstybinių nusikaltimų sąraše 
yra nustatyta baudž. atsakomybė už nu- 
sikaltimą taikai, t. y. bausmė už karo 
propagandą. Tarybinė B. t. pabrėžia, 
jog nusikaltimu nėra laikomas toks vei- 
kimas arba neveikimas, kuris, formaliai 
turėdamas kurios nors baudž. įstatymo 
numatytos veikos požymių, dėl savo 
menkumo nėra pavojingas visuomenei. 

Pagal tarybinę B. t. bausmė yra vals- 
tybės prievartos priemonė, taikytina tik 
teismo nuosprendžiu asmenims, padariu- 
siems nusikaltimus. Šioje B. t. bausmė 
niekada nebuvo pagrindinė ir svar- 
biausioji priemonė kovoje su nusikalti- 
mais — lemiamą reikšmę turėjo ir turi 
ūkinės bei organizacinės ir kultūrinės 


BAU—BAU 195 


bei auklėjamosios priemonės. Tai ypač 
svarbu komunizmo statybos laikotarpiu. 
Bausme ne tik baudžiama už nusikalti- 
mą, bet ir siekiama pataisyti, perauklėti 
nuteistuosius, siekiama užkirsti kelią 
naujiems tiek nuteistųjų, tiek ir kitų 
asmenų nusikaltimams. Ja nesiekiama 
daryti fizinių kančių arba žeminti žmo- 
gaus orumo. Tarybinės B. t. bausmių 
sistemoje yra tokių bausmių (viešasis 
papeikimas, pataisos darbai be laisvės 
atėmimo ir kt.), kurių nežino burž. vals- 
tybių baudž. teisė. Plačiai taikomas lyg- 
tinis nuteisimas. Tarybinė B. t. nustato, 
kad pagal baudž. įstatymus atsako ir yra 
baustinas tik toks asmuo, kuris padarė 
nusikaltimą. Bausmės rūšį ir dydį ap- 
sprendžia teisingas nusikaltimo kvalifi- 
kavimas. Tarybinė B. t. remiasi ne tik 
prievarta, bet ir įtikinėjimu. Viena iš 
įtikinėjimo priemonių yra visuom. po- 
veikio jėga. Todėl už nelabai pavojin- 
gus nusikaltimus įstatymas leidžia nu- 
traukti baudž. bylas ir perduoti kalti- 
ninką draugiškajam teismui arba ati- 
duoti kolektyvui pagal laidavimą. 


BAUDŽIAMOJO PROCĖSO KODEKSAS, 
BPK, — susistemintas įstatymų leidy- 
bos aktas, reguliuojantis tardymo orga- 
nų, teismo, prokuratūros. ir gynybos 
veiklą, nagrinėjant ir teisme sprendžiant 
baudžiamąsias bylas, nustatantis visų 
asmenų, dalyvaujančių baudžiamajame 
procese, teises ir pareigas. Carizmo me- 
tais Lietuvoje teiseną reguliavo 1864 
priimti teismų statutai, vėliau sujungti 
į vieną Baudžiamojo proceso įstatymą 
(BPĮ) ir įsigalioję: Suvalkų gub.— 1875, 
Kauno ir Vilniaus — 1883, BPĮ Lietuvoje 
galiojo iki 1915 (vok. okupacijos). Burž. 
Lietuvos valdžia BPĮ vėl įvedė Lietuvos 
teritorijai, maža ką jame pakeitusi, per- 
ėmusi net luominės nelygybės liekanas. 
BPĮ tarnavo išnaudotojų klasėms. 
Atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, 
1940 buvo perimtas RTFSR BPK. 1961. 
VI.26 priimtas Lietuvos TSR Baudžia- 
mojo proceso kodeksas. Jis įsigaliojo 
1961.IX.1 (1961 ir 1962 buvo pakeistas 
ir papildytas). Bendrieji šio BPK nuo- 
statai tokie. Teisingumą vykdo tik teis- 
mas. Proceso tvarka vieninga ir priva- 
loma visose baudž. bylose visiems teis- 
mams, prokuratūros, tardymo ir kvotos 
organams, privalantiems greitai ir visiš- 
kai išaiškinti nusikaltimus, įkaltinti kal- 
tininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą. 
Kiekvienas kaltininkas turi būti teisin- 
gai nubaudžiamas, o nė vienas nekaltas 
asmuo neturi būti patraukiamas baudž. 
atsakomybėn ir nuteisiamas. Visi pilie- 
čiai įstatymui ir teismui lygūs, nepai- 
sant jų socialinės, turto ir tarnybinės 
padėties, tautinio ir rasinio priklau- 
somumo, tikėjimo. Visuose pirmosios 
instancijos teismuose baudž. bylos nag- 
rinėjamos išrinktų ir lygiateisių teisėjų 
ir liaudies tarėjų (1 teisėjas ir 2 liau- 
dies tarėjai). Procesas vyksta lietuvių 
arba vietos gyventojų daugumos kalba 
(nemokantiems tos kalbos, kuria vyksta 


196 BAU—BAU 


procesas, duodamas vertėjas). Kaltina- 
masis turi gynybos teisę. Įtariamuoju 
laikomas asmuo, įtariamas padaręs nusi- 
kaltimą, kol jam dar nėra pareikštas 
kaltinimas. Nukentėjusiuoju pripažįsta- 
mas asmuo, kuriam padaryta moralinės, 
fizinės ar turtinės žalos. Nukentėjusysis 
turi teisę ir viešojo kaltinimo bylose ap- 
skųsti nuosprendį, kai jį laiko neteisin- 
gu. BPK nustato visuom. poveikio, pri- 
verčiamojo medicininio ir priverčiamojo 
auklėjamojo pobūdžio priemonių taiky- 
mo tvarką, baudž. bylų iškėlimo, tar- 
dymo, nagrinėjimo, nuosprendžio pri- 
ėmimo tvarką, nuosprendžio apskundi- 
mo bei užprotestavimo galimybes, prie- 
žiūrinio proceso tvarką. Lietuvos TSR 
BPK tikslas — padėti stiprinti socialisti- 
nį teisėtumą, užkirsti kelią nusikalti- 
mams, juos visiškai likviduoti, auklėti 
piliečius taip, kad jie laikytųsi tarybinių 
įstatymų ir bendrojo gyvenimo taisyklių. 


BAŪUDŽIAVA — valstiečio asmeninis 
priklausymas nuo žemvaldžio ir išnau- 
dojimas feodalizmo epochoje. B. ir jai 
būdinga ūkio org-ja feod. laikotarpiu 
buvo paplitusi beveik visose pasaulio 
šalyse. Žodis „baudžiava“ randamas se- 
niausiuose liet. raštijos paminkluose: 
J. Bretkūno biblijos (1590) ir postilės 
(1591) vertimuose. Bretkūnas baudžia- 
va vadino prievartinį valstiečio dar- 
bą dvaro lauke. Tokia reikšme šis žo- 
dis buvo vartojamas ir ūkiniuose bei 
teisiniuose raštuose. XVII a. šaltiniuose 
aptinkamas beveik tą pačią reikšmę tu- 
ris žodis „lažas“. Atsiradus „baudžiavos“ 
žodžio pakaitalui, B. imta vadinti ne tik 
darbus pono lauke, bet ir visas feod. 
prievoles bei asmeninį valstiečio pri- 
klausymą. B. dar buvo vadinama ku- 
nigysta arba kunigyste. B. ir baudžiau- 
ninko sąvokos galutinai susiformavo 
Lietuvoje XVI—XVIII a. 

Skiriami du B. įsigalėjimo Lietuvoje 
etapai: 1) iki krikščionybės įvedimo 
XIV a. pab. ir 2) nuo krikščionybės 
įvedimo ligi XVI a. pabaigos. Pirmaja- 
me etape valstiečiai virsdavo bajorų 
ir kun-ščių baudžiauninkais (kaimynais), 
dėl turtinių santykių (ekonominės prie- 
vartos) patys išeidami iš lauko bendruo- 
menės. Antrajame etape valstiečius dar 
vertė baudžiauninkais valstybinė val- 
džia, padarydama juos bajorų velda- 
mais ir did. kun-ščio dvarų tiaglais (ne- 
ekonominė prievarta). Abu šie etapai 
sudaro feodalizmo stiprėjimo laikotarpį. 
Iš visų išnaudojimo formų, feodalizmui 
kylant, vis labiau įsigalėjo lažas. 

XIII-XIV a. bajorų sodybos buvo 
vadinamos kaimais arba kiemais. Jose 
šalia bajoro gyveno ir jo šeimynos žmo- 
nės. Šeimynos vardu buvo vadinami 
patriarchaliniai vergai ir parobkai. Pa- 
robkai turėjo gamybos priemonių ir 
savo namų ūkį. Jų santykiai su žem- 
valdžiais bajorais buvo ne vergoviniai, 
o baudžiaviniai. Be šeimynos žmonių, 
bajorų ūkiuose ėmė atsirasti nelaisvų 
žemdirbių, vadintų kaimynais. Parobkų 


B. skyrėsi nuo kaimynų B. tuo, kad 
kaimynas lažines ir kitas prievoles atli- 
kinėjo bajorui nuo ūkinio vieneto: šei- 
mos, dūmo arba tarnybos, o parobkai — 
nuo šeimos nario. Kiekvienas parobko 
šeimos narys žemvaldžio buvo traktuo- 
jamas kaip atskiras darbininkas, todėl 
atskirai buvo perkamas ir parduodamas. 
Šis skirtumas buvo esminis, atsiradęs 
iš paprotinės teisės. Kaimynais virsda- 
vo valstiečiai, palikę alodinę žemę (kuri 
buvo visiška jų nuosavybė) ir dėl nusi- 
gyvenimo bei kitų priežasčių išėję iš 
bendruomenės. 

Laisvieji žemdirbiai buvo lauko (vals- 
čiaus) bendruomenės nariai. Juos iš- 
naudojo valstybė; kun-ščiai važinėjo 
į bendruomenes pasėdžių, rinko iš jų 
narių duokles ir naudojosi jų paslau- 
gomis. Kol duoklės buvo imamos medu- 
mi ir žvėrių kailiukais, duoklinis vie- 
netas buvo bendruomenės kolektyvas. 
Nuo javų derliaus buvo imama dešim- 
tinė. XIV a. pab. valstiečio kiemas bu- 
vo paverstas prievoliniu vienetu — bu- 
vo reikalaujama iš jo dėklos (tam tikro 
kiekio grūdų). Tai susilpnino lauko bend- 
ruomenės solidariąją atsakomybę prieš 
did. kun-ščio valdžią ir jos narius pa- 
darė daugiau priklausomus nuo dvarų 
ir valsčių valdytojų. Veldamais versti 
valstiečius pradėjo did. kun-ščiai Jogai- 
la ir Vytautas. Veldamas (bajorui ati- 
duotas valstietis) iš pradžių dar turėjo 
duoti did. kun-ščiui dėklą ir sidabrinę; 
bajoras turėjo tenkintis buvusiomis vals- 
čiaus tijūno pajamomis ir lažiniu darbu. 
Kun-ščių Žygimanto Kęstutaičio, Kazi- 
miero ir jo įpėdinių privilegijomis vel- 
damai buvo atleisti nuo prievolių vals- 
tybei. Visos pajamos iš jų atiteko bajo- 
rams. XV a. bajorai, steigdami dvarus, 
pradėjo pirkti, parduoti ir mainyti vel- 
damus drauge su jų žemėmis. Bajorai 
pasidarė neribotais veldamų administra- 
toriais ir teisėjais. 

Plečiantis ž. ū. produktų rinkai ir di- 
džiajam kun-ščiui stengiantis intensy- 
vinti savo domeno (jam priklausiusios 
feodalinės valdos) ūkį, valstybinių že- 
mių valstiečiai buvo verčiami did. 
kun-ščio dvarų tiaglais, einančiais lažo 
darbų dirbti. Valsčių tijūnų teisminė ir 
administracinė galia perėjo dvarų val- 
dytojams. Tuose valsčiuose, kuriuose 
buvo did. kun-ščio dvarų, tijūnų institu- 
tas pasidarė nebereikalingas, tijūno var- 
du imama vadinti dvaro valdytojo (lai- 
kytojo) pagalbininkus. Senieji tijūnai 
išliko Žemaitijoje, Kurioje XV a. buvo 
tik keturi did. kun-ščio dvarai. Valstie- 
čių žemės valdymo teisės nuolat buvo 
siaurinamos. 1547 pilių ir dvarų nuo- 
statuose iš valdytojų reikalaujama, kad 
pabėgusiam ir sugrįžusiam valstiečiui 
žemė nebūtų grąžinama, kad jis būtų 
įkurdintas kitur ir saugomas, kad nepa- 
bėgtų. XVI a. antrojoje pusėje, vykdant 
valakų reformą, visos valstiečių žemės 
buvo paverstos did. kun-ščio nuosavy- 
be; valaką paėmęs valstietis nebegalė- 
jo nuo jo pasišalinti. Valakų įstatymas 
liepė dvarų administratoriams gaudyti 
nuo valakų pasišalinusius valstiečius, 
kaip pabėgėlius. Valakų reforma ir tre- 


čiasis Lietuvos Statutas (1588) galutinai 
nustatė feod. visuomenės pagr. klasių 
sudėtį: atribojo žemės savininkų (privi- 
legijuotų bajorų arba šlėktų) ir vals- 
tliečių baudžiauninkų luomus. Įsigalėjo 
taisyklė, kad valstiečio administratoriU- 
mi ir teisėju yra tas žemvaldys, kurio 
žemėje valstietis gyvena. Valakų refor- 
ma ir trečiasis Lietuvos Statutas buvo 
baigiamieji valstiečių pavertimo baU- 
džiauninkais aktai. 

Grūdų paklausa Europoje padidino 
XVI a. pab. ir XVII a. pirmojoje pU- 
sėje palivarkų skaičių ir pasunkino B 
ne nauju juridiniu aspektu, o tik prie- 
volių dydžiu. Lietuvoje, 1795 prijung- 
toje prie Rusijos, baudžiauninkų padė- 
tis nepasikeitė. Dvarininkas galėjo savo 
baudžiauninką atiduoti į rekrutus, 1š“ 
tremti, atimti iš jo žemę ir paversti J! 
dvariškių, Didindami palivarkų arimus; 
dvarininkai mažino valstiečių naudoja- 
mos žemės plotą ir didino prievoles: 
Šalia reguliaraus lažo, valstiečiai turėjo 
atlikti dar iš senovės likusius pavaIy- 


„ mus skubos darbams, arba vad. „gvol- 


tus“, „šarvarkus“, pastočių prievolės 
sargybas ir kt. 

BAUDŽIAVOS PANAIKINIMAS. Valstie- 
čiai kovojo prieš baudžiavą įvairiais būŪ- 
dais — sukildami, pabėgdami, užpuldam! 
dvarus. Valstiečių judėjimą palaikė I€- 
voliucinė-demokratinė inteligentija, KU: 
riai XIX a. šeštajame d-metyje Rusijoje 
vadovavo A. Gercenas ir N. Černiševs- 
kis. Jų antifeodalinė propaganda padė- 
jo ir Lietuvoje formuotis revoliucine! 
demokratinei minčiai. Dėl kapit. santy“ 
kių plitimo, valstiečių judėjimo ir Ie“ 
voliucinių demokratinių pažiūrų pliti- 
mo baudžiavinę santvarką ištiko krizė: 
Liberalai dvarininkai, bijodami stipIrė“ 
jančio valstiečių judėjimo, siūlė bau“ 
džiavą panaikinti. Revoliucinės situaCi“ 
jos grėsmė privertė carą Aleksandrą II 
Maskvos dvarininkų vadovų susirinki- 
me pareikšti, jog žymiai geriau, kad 
baudžiava būtų panaikinta iš viršaus: 
negu iš apačios. Didėjantis valstiečių 
pasipriešinimas vertė sparčiau rengti I€“ 
formą. 1861.II.19 caras Aleksandras II 
pasirašė manifestą dėl baudžiavos pana!“ 
kinimo ir „Bendruosius nuostatus“ dėl 
buv. baudžiauninkų teisių ir pareigų De! 
jų santykių su dvarininkais. Atsižvel- 
giant į ūkinio ir visuomeninio gyveni“ 
mo ypatybes, visa Rusijos imperija bU“ 
vo padalyta į 4 sritis, kurių vieną suda“ 
rė Vilniaus, Kauno, Gardino, Minsko 
gubernijos ir dalis Vitebsko gubernijos: 
Kiekvienai tų sričių papildomai buvo 
išleisti „Vietiniai nuostatai“. . 

Caro manifestas skelbė, jog valstič“ 
tis teisiškai yra laisvas, turi teisę saV? 
vardu sudarinėti sutartis, pirkti arba 
parduoti kilnojamąjį ir nekilnojamą)! 
turtą, prekiauti, verstis amatais, atidū“ 
ryti savo dirbtuves, paveldėti turta: 
skųstis, bylinėtis. Dvarininkas nebegal! 
jo parduoti, išmainyti, laikinai kam no/5 
atiduoti, uždrausti jam vesti. Bet tiek 
manifestas, tiek „Bendriėji nuostata! 
paliko dvarininkams nuosavybės teisė 
visai žemei; tik ta dalis, kuria naudo“ 
josi valstiečiai, turėjo jiems ir likti nuo“ 


latiniam  naudojimuisi už nustatytas 
Prievoles. Valstiečiai gavo teisę išpirkti 
Vien savo sodybas, o lauko žemes ga- 
€jo gauti už nustatytą kainą, tik dvari- 
Ninkui sutikus. Kol išsipirks žemę, vals- 
liečiai turėjo likti priklausomi nuo 
dvarininko. Pirmuosius 9 metus valstie- 
Člai privalėjo naudotis skirtine žeme 
Už nustatytas prievoles. Praėjus tiems 

metams nuo „Vietinių nuostatų" pa- 
Skelbimo, jie galėjo atsisakyti naudoja- 
mos skirtinės žemės ir be dvarininko 
Sutikimo. „Vietiniai nuostatai“ Lietuvos 
Valstiečiams paliko visą tą žemę, kuria 
Valstiečiai naudojosi iki 1861.11.19. Dva- 
Tininkai galėjo atsiimti priimtinę žemę, 
Uria valstiečiai naudojosi laikinai už 
Piniginę ar natūralinę duoklę. Be to, 
dvarininkai, jeigu jiems palivarkinės 
Žemės lieka mažiau kaip !/5 visos dvaro 
žemės, turėjo teisę trūkstamą kiekį iki 
3 atsirėžti iš valstiečių. „Vietiniai 
nuostatai“ leido dvarininkams nedidinti 
tos žemės, kuria naudojosi valstiečiai. 
Uo remdamiesi, Lietuvos dvarininkai 
nedavė žemės bernams, kampininkams, 
urie iki reformos jos neturėjo ir nėjo 
lažo, ir visiems, kurie buvo prievarta 
atleisti iš baudžiavos be žemės iki 
1861.11.19. Dvarininkas galėjo po per- 
Sinamojo 2 metų laikotarpio per 6 me- 
tus Pakeisti valstiečių žemę ar jos dalį 
€ valstiečių sutikimo, jeigu toji žemė 
JUVo įsiterpusi į dvarininko palivarkinę 
“ėmę, pievas, mišką, ganyklas. Valstie- 
Člams liko teisė naudotis išgynomis, ke- 
lais, girdyklomis ir šienauti dvaro miš- 
e, jeigu jie tą teisę turėjo iki 1861. 
Dvarams priklausę miškai liko dvarinin- 
Ų nuosavybe. Valstiečių teisė ganyti 
Miške „Vietiniuose nuostatuose“ nebu- 
Vo minima. 

„Valstiečiai gavo asmens laisvę (pilie- 
lines teises), bet negavo nuosavybėn že- 
Mės. Sudarius žemės išpirkimo aktus, 
Valstiečiai turėjo pereiti į valstiečių sa- 
Vininkų kategoriją ir vietoj mokėto 
činšo mokėti žemės išpirkimo mokes- 
lus. Vyriausybė pažadėjo valstiečiams 
Paskolą — apmokėti dvarininkui 8076 
Valstiečio sklypo kainos. Valstiečiai tu- 
Tėjo per 49 metus išmokėti jai skolą, 
asmet įnešdami į valstybės iždą 695 
Skolos. Tuo būdu valstiečiai turėjo su- 
Mokėti žymiai daugiau, negu buvo 
Ikainota žemė. Valstiečių prievolės iki 
Žemės išpirkimo aktų sudarymo turėjo 
Uti nustatomos pagal buvusius inven- 
Orius. Tik pradėjus plisti valstiečių su- 
Uimui, 1863.III.1 įsaku caro valdžia pa- 
NMaikino Lietuvoje buvusių baudžiaunin- 
Ų Prievoles dvarininkams, sumažino iš- 
Perkamuosius mokesčius už žemę ir 
Padidino žemės plotus, skirtus valstie- 
Člams, panaikinus baudžiavą. 

Kiek kitaip B. panaikinimas vyko Ne- 
Muno kair. krante — Lietuvos Užnemu- 
Šie, kuri per trečiąjį Žečpospolitos 
Padalijimą buvo atitekusi Prūsijai, 1807 
RAvo prijungta prie Napoleono įkurtos 
aršuvos  Kun-stės, o 1815 Vienos 
“Ongreso nutarimu taip pat buvo pri- 
Jungta prie Rusijos kartu su visa Len- 
Uos Karalyste. 1807 paskelbus Varšu- 
0s Kun-stės konstituciją, kuri panaiki- 


no B., valstiečiai čia tapo „laisvaisiais“ 
žmonėmis, bet žemę turėjo nuomoti iš 
dvarininkų, atsilygindami jiems pinigais 
arba darbu pagal susitarimą. Iš esmės 
tad maža kas pasikeitė, didelė dalis 
valstiečių ir toliau faktiškai ėjo baudžia- 
vą. 1864 (po sukilimo) caro valdžia 
įvykdė valstiečių reformą ir Lenkijos 
Karalystėje, taigi ir Lietuvos Užnemu- 
nėje, panaikindama visas valstiečių 
prievoles dvarininkams ir nutraukdama 
visus ieškinius dėl valstiečių nesumokė- 
tų mokesčių. Žemė atiteko valstiečiams 
nuosavybės teisėmis. Žemės gavo ir be- 
žemiai valstiečiai. Betarpiškai išpirkti 
žemių valstiečiams nereikėjo. Tačiau 
caro valdžia kone dvigubai. pakėlė vals- 
tiečių mokesčius. Daug valstiečių eko- 
nomiškai priklausė nuo dvarininkų, ku- 
rių žinioje ir toliau liko dideli dvarai. 
Lietuvoje, kaip ir visoje Rusijoje, iki 
Spalio revoliucijos buvo baudžiavinių 
liekanų — dvarininkų. žemėvalda, ato- 
dirbiai ir kt. 

B. panaikinimas Rusijoje, taigi ir Lie- 
tuvoje, buvo baudžiavininkų vykdoma 
buržuazinė reforma (ž. V. Leninas, 
Raštai, t. 17, V., 1953, p. 94). 

Lit.: V. Leninas, Kapitalizmo išsivystymas 
Rusijoje.— Raštai, t. 3, V., 1950; V. Leninas, 
Kalbos agrariniu klausimu antrojoje Valstybės 
Dūmoje projektas.— Raštai, t. 12, V., 1952; 
V. Leninas, ,„Agrarinio klausimo Rusijoje“ es- 
mė.— Raštai, t. 18, V., 1953; Valstiečiai Lietu- 
voje XIX amžiuje, V., 1957; Lietuvos TSR isto- 
rija, t. 1—2, V., 1958—63; J. Jurginis, Bau- 
džiavos įsigalėjimas Lietuvoje, V., 1962. 


BAŪDŽIAVINĖS LIEKANOS — feodali- 
nio gamybos būdo likučiai. Pasireiškė 
kraštuose, kur baudžiava buvo panai- 
kinta iš viršaus, o feodalų valdžia ir 
dvarininkų žemėvalda nebuvo panaikin- 
ta burž. revoliucijų. Lietuvoje B. 1. ny- 
kimą pagreitino 1863 sukilimas, kuriam 
prasidėjus, buvo panaikintas lažas, 
Valstiečiai tapo žemės savininkais, ta- 
čiau jie tą žemę turėjo išpirkti, nors ir 
truputį žemesnėmis, negu rinkos, kaino- 
mis. B. I. reiškėsi tuo, kad valstiečiai 
mokėjo žemės išpirkimo, pagalvės ir kt. 
mokesčius, kurių privilegijuoti luomai 
nemokėjo arba mokėjo žymiai mažes- 
nius. Už nepriemokas valstiečiai buvo 
atiduodami į darbus, per teismus bau- 
džiami fizinėmis bausmėmis. Jie nega- 
lėjo laisvai pakeisti gyvenamosios vie- 
tos ir nevaržomai disponuoti skirtine 
žeme. . 

Žymią B. 1. dalį sudarė atodirbiai. 
Vykdant 1861 reformą, valstiečiai, ne- 
tekę teisės naudotis mišku ir iš dalies 
ganyklomis, turėjo nuomoti mišką ir 
ganyklas iš pono už pinigus ir atodir- 
bius. Atodirbiai buvo 2 rūšių. Neretai 
valstietis už nuomojamą sklypą, už nu- 
ganymus dirbo dvaro žemę savo gyvu- 
liais bei padargais arba iš „pusės“ (pusi- 
ninkystė buvo daugiau paplitusi r. Lie- 
tuvoje). Kita atodirbių rūšis reiškėsi tuo, 
kad valstietis, kaimo proletaras, neturė- 
damas jokio inventoriaus, už ganyk- 
las bei žemę bulvėms ar daržovėms pa- 
sisodinti dirbo dvaro žemę dvaro gy- 
vuliais ir padargais. Pastaroji atodirbių 
rūšis išsilaikė per visą kapitalizmo lai- 


„ kotarpį. 


BAU—BAU 197 


Panaikinus baudžiavą, valstiečių ūkis 
ilgai dar liko neatskirtas nuo dvaro. 
Jis turėjo vad. servitutus, bendrąsias 
su dvaru ganyklas, žemių įsiterpimus, 
tarpurėžius. Dvarininkų nuosavybe liko, 
kaip ir baudžiavoje, daugelis mieste- 
lių, kuriuose dvarininkai naudojosi 
propinacijos (išimtinio prekiavimo svai- 
galais) teise. Baudžiavines liekanas pa- 
laikė ilgas 1861 reformos vykdymas. 
Žemės išpirkimo aktų tvirtinimas užsi- 
tęsė iki 1912. Žemių atribojimas truko 
iki I pasaul. karo. Ypač ilgai užtruko 
amžinųjų činšininkų, laisvųjų žmonių ir 
sentikių žemės išpirkimo aktų sudarinė- 
jimas. Mažiau B. 1. buvo Užnemunėje ir 
buv. valstybinių valstiečių kaimuose. 
B. 1. stabdė kapitalizmo vystymąsi. 


BAUKUS-VENCKAVIČIUS Nikodemas 
[1844 Zalatoriuose (Panevėžio rj.) — 
1877.XII.13 Peterburge] — lietuvių kal- 
bos tyrinėtojas, tautosakos rinkėjas. Mo- 
kėsi pas „daraktorių“, vėliau Pane- 
vėžio g-joje (iki 1863). Baigė Šiaulių 
g-ją (1865), Kazanės un-to teisės f-tą 
(1872). Dirbo Saratovo ir Voronežo gub. 
teismo įstaigose. Mokydamasis rinko 
tautosaką Panevėžio, Ramygalos, Upy- 
tės apylinkėse. Studijuodamas Kaza- 
nėje, J. Juškos ir prof. A. Ugianskio 
įtakoje susidomėjo liet. kalba, rinko 
medžiagą liet. kalbos gramatikai, rašė 
straipsnius liet. kalbos rašybos ir fone- 
tikos klausimais. Tautosakos rinkinys 
ir straipsniai liko neišspausdinti. Da- 
lis B.-V. korespondencijos paskelbta 
leidinyje „Mūsų senovė“ (t. 2, Nr. 2—4, 
1938—40). B.-V. sudarytas tautosakos 
rinkinys „Senu dienu Bile“ saugomas 
Lietuvos TSR MA tautosakos rankrašty- 
ne, o straipsniai, kalbinė medžiaga ir 
laiškai — Vilniaus un-to bibliotekos 
rankraščių skyriuje. 

Lit.: Senis Lizdeika 
atminimui.—,,Vilniaus 


[ĮS. Raila], „Aušros“ 
žinios", 1905.IV.2. 


BAŪMILAS Vitolis [g. 1928.V1.12 Vie- 
vyje] — kompozitorius. 1954 baigė Lie- 
tuvos TSR Konservatorijos kompozici- 
jos klasę. Nuo 1955 
TSKP narys. 1952— 
1965 Lietuvos TSR 
Radijo ir televizijos 
komiteto muzikinių 
laidų vyriausiasis Ie- 
daktorius, 

Kūriniai: opera „,Pa- 
skenduolė"“ (1957, past. 
1958, I. Mikšytės libre- 
tas pagal A. Vienuolio 
apsakymą), kantata ,„Ne- 
munas" (1963), tema su 
variacijomis balsui su 
orkestru, preliudai sty- 
giniam kvartetui, pjesės 
fortepijonui (pažymėtina siuita ,„„Romuko die- 
na“, 1952), sonata fagotui ir fortepijonui, cho- 
ro ir solo dainos (pažymėtinos dainos vaikams), 
estradinė muzika, muzika liaudies instrumen- 
tams bei ansambliams, dramos spektakliams, 
radijo ir televizijos pastatymams. 

Lil.: J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė mu- 
zika, V., 1960. 


BAUMILIŠKĖS — kaimas Eišiškių rj., 
Daučiūnų apyl, 10 km į š. v. nuo Šal- 
čininkų, 6 km į v. nuo Vilniaus—Lydos 


198 BAU—BAZ 


geležinkelio. 7 gyv. (1959). Iš v. priei- 
na Rūdninkų giria. Aštuonmetė m-la 
(1946—59 pradinė, iki 1962 septynmetė). 


BAUSYS Julius [1904.1.18 Skauraduose 
(Anykščių rj.) — 1963.V.17 Vilniuje] — 
agronomas, žemės ūkio spaudos darbuo- 
tojas. 1936, baigęs Ž. ū. akademiją (Dot- 
nuvoje), suorganizavo Radviliškio (pel- 
kių kultūrinimo) bandymų stotį ir iki 
1944 joje dirbo. 1944—56 dirbo Lietuvos 
TSR Ž. ū. m-joje. 1956—63 žrn. „Socia- 
listinis žemės ūkis“ (nuo 1963 „Žemės 
ūkis“) redaktoriaus pavaduotojas. Pa- 
skelbė straipsnių ir išleido brošiūrų žem- 
dirbystės klausimais. 

Leid.: Lauko augalų agrotechnika, sudarė 

J. Bausys, V., 1956; Agronomo žinynas, suda- 
rė J. Bausys, V., 1959. 
BAUSKA, Bauskas, — darbininkų gyven- 
vietė Akmenės rj., Ventos apyl, 6 km 
į p. v. nuo Akmenės, Ventos deš. kran- 
te, prie Šiaulių —Mažeikių geležinkelio. 
1087 gyv. (1959). Per B. teka Eglesys 
(Ventos intakas); eina Šiaulių —Mažei- 
kių plentas ir jo atšaka į Naująją Ak- 
menę. Veikia Akmenės stat. medžiagų 
kombinatas, gaminantis kalkes ir silika- 
tines plytas; 1963 pagamino 83000 t 
stat. kalkių ir 60,7 mln. plytų. Pasta- 
tytas naujas cechas poliizobutileninei 
mastikai gaminti. Yra Akmenės glžk. 
stotis (vietos žmonių nuo seno vadina- 
ma Dabikine), medicinos punktas (nuo 
1959), felčerių-akušerių punktas (nuo 
1957), vid. m-la, 100 vietų darželis-lop- 
šelis (nuo 1961), biblioteka. Burž. metais 
Bauskoje gyveno tik keli valstiečiai. 
Nuo 1932 veikė 2 mažų krosnių kalki- 
nė. Taryb. metais pastačius stat. me- 
džiagų kombinatą, gyvenvietė padi- 
dėjo. Nutiestos 9 gatvės. 


242 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1921). 


BAUŠYS Jeronimas [g. 1929.X.1 Vasiu- 
liuose (Ignalinos rj.)] — inžinierius, tech- 
nikos mokslų daktaras (1964). 1953 bai- 
gė Kauno Politechnikos in-tą ir pradėjo 
dirbti jame dėstytoju, nuo 1962 docen- 
tas. 1957 gavo techn. m. kand. laipsnį. 
Išrado mašiną įtempimų relaksacijai ma- 
tuoti (1959), paskelbė keliolika moksl. 
straipsnių apie mastelio įtaką relaksaci- 
niam metalų stiprumui ir kt. 


BAUSYS Kazys [1915.VII Velikije Lu- 
kuose — 1946.X Švenčionių rj.] — Di- 
džiojo Tėvynės karo partizanas. Kilęs iš 
darbininkų. 1940—41 mokėsi Kauno ju- 
ridinėje m-loje. 1942—44 „Vilniaus“ 
partizanų būrio ryšininkas. Nuo 1943 
VKP(b) narys. Nuo 1944 dirbo part. dar- 
bą Pabradės valsčiuje. Burž. nacionalistų 
nužudytas. 


BAUŠIŠKĖS — kaimas Rokiškio rj., Ka- 
majų apyl, 13 km į p. nuo Rokiškio, 
5 km į š. r. nuo Kamajų. 42 gyv. (1959). 
B. laukuose yra apvalus piliakalnis, už- 
imąs apie 1 ha. Ties piliakalniu yra ke- 
letas apardytų pilkapių su akmenų vai- 
nikais prie pagrindo. 


BAUŽA Aleksandras [g. 1908.XII.17 Lie- 
pojoje] — rašytojas, Lietuvos TSR nusi- 
pelnęs kultūros veikėjas (1965). 1927 
baigė Liepojos g-ją, 1935 — Kauno un-to 
teisių f-tą. Nuo 1927 rėmė Lietuvos 
Raudonosios pagal- 
bos organizaciją. 
Studijų metais buvo 
vienas marksistinės 
studentų d-jos „Au- 
rora“ organizatorių 
1931—32 dirbdamas 
muitinėje Pagėgių 
aps., padėdavo slap- 
ta pervežti iš Tilžės 
liet. kom. spaudą. 
1937 išvertė į rusų 
kalbą P. Cvirkos ro- 
maną „Žemė mai- 
tintoja“ ir išspausdino „Priekalo“ žur- 
nale pirmąjį apsakymą „Riestainis“. 
1940—45 buvo Lietuvos TSR Liaudies 
Komisarų Tarybos reikalų valdytojas, 
1945—53 vadovavo Valst. arbitražui prie 
Lietuvos TSR MT. Pokario metais pla- 
čiau pasireiškė kaip rašytojas, išleido 
kelis apsakymų rinkinius. Nuo 1953 
TSKP narys. Nuo 1953 Lietuvos TSR 
AT Prezidiumo darbuotojas. 
Pirmuosiuose apsakymų rinkiniuose 
(„Persilaužimas“, 1949; „Šviesus kelias“, 
1953) B. pavaizdavo darbininkų buitį 
ir kovą burž. santvarkos metais, D. Tė- 
vynės karą, socializmo sąlygomis besi- 
formuojančius naujus žmones. Apsaky- 
mų rinkinyje „Išeities taškas" (1963), 
plėtodamas daugiausia taryb. inteligen- 
tijos gyvenimo temas ir vaizduodamas 
liet. polit. emigrantų likimą kapit. ša- 
lyse (ciklas „Stokholmo novelės“), B. 
sprendė burž. moralės išsigimimo, asme- 
nybės santykių su visuomene, soc. hu- 
manizmo problemas. Kūriniuose vaikams 
ir jaunimui kėlė jaunosios kartos auk- 
lėjimo klausimus, poetizavo kolektyviš- 


kumą, meilę darbui (aps. rink. „„Atkak- 
lusis mokytojas“, 1952; apys. „Seniū- 
nas“, 1955), pavaizdavo komjaunuolių 


pogrindininkų veiklą faš. diktatūros są- 
lygomis (apys. „Kada gaudžia varpai"). 
Taryb. laikotarpiu B. išvertė į rusų kal- 
bą A. Vienuolio, P. Cvirkos, A. Venclo- 
vos, J. Baltušio apsakymų, A. Griciaus 
pjesę „Išvakarės“, J. Baltušio dramą 
„Gieda gaideliai“, J. Marcinkevičiaus 
romaną „Benjaminas Kordušas“, rink. 
„Lietuviškos pasakos“ ir kt. 


BAUŽA Antanas [1901 Grimzduose (Ši- 
lalės rj.) — 1953.1.15 Telšiuose] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš vals- 
tiečių. 1924—26 priklausė Lietuvos Vals- 
tiečių liaudininkų s-gai ir Lietuvos Jau- 
nimo s-gai. 1926 nutraukė organizaci- 
nius ir idėjinius ryšius su liaudininkais. 
Po faš. perversmo buvo kalinamas Tel- 
šiuose, vėliau Varnių konc. stovykloje. 
1927—32 polit. emigrantas Latvijoje, 
dirbo samdiniu pas buožes. Nuo 1932 
Komunistų partijos narys. Padėjo kurti 
naujas ir stiprinti veikiančias kom. kuo- 
peles. Telšiuose padėjo leisti pažangius 
laikraščius: „Žemaitį“, „Darbo žemaitį“, 
„Žibintą“, spausdino ir platino pogrin- 


dinę kom. lit-rą. Uždarius minėtuosius' 


laikraščius, dirbo Tverų, Rietavo, Varnių 
ir Žarėnų valsčių part. kuopelėse. 1933— 
1938 buvo 5 kartus suimtas ir kalina- 
mas. 1940—41 dirbo LKP Telšių aps 
k-te, kurį laiką — pirmuoju sekretoriU- 
mi. 1941 išrinktas Lietuvos TSR AT de- 
putatu. D. Tėvynės karo metais dirbo 
Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tary- 
bos įgaliotiniu evakuotųjų reikalamS 
Marių ATSR, Totorijos ATSR, Mordovi!- 
jos ATSR ir Čeliabinsko srityje. 1943— 
1944 mokėsi part. ir taryb. darbuotojų 
kursuose Šujoje (Ivanovo sr.), kuriuos 
baigęs dirbo VKP(b) Maskvos sr. Ist 
ros Ij. k-te. 1944—45 LKP Telšių aps: 
k-to pirmasis sekretorius. Nuo 1947 dir 
bo adm. darbą Telšiuose. | 


BAUŽEVIČIUS Vladas [1909.XII.14 Do- 
mantonyse (Alytaus rj.) — 1933.XI.7 San 
Paule] — revoliucinio judėjimo Brazl 
lijoje dalyvis. Kilęs iš neturtingų vals- 
tiečių. 1929 emigra- s 
vo į Braziliją. Pra- 
džioje veikė Raudo- 
nosios pagalbos Or- 
ganizacijoje, 1932 
įstojo į Brazilijos | 
Komunistinę jauni- | 
mo sąjungą, drauge | 
su kitais organiza- | 
vo Santo—Mairin- 
ko glžk. statybos 
darbininkų streiką, 
buvo Vila Zelinos 
komjaunimo kuope- 
lės iždininku. Komjaunimo org-jos pa“ 
vestas, naktį kabino ant aukštos įtamM“ 
pos elektros laidų raudoną vėliavą 5U 
šūkiais Spalio revoliucijos garbei ir bu“ 
vo elektros mirtinai nutrenktas. 


BAUŽINSKAS Alfonsas [g. 1908.1V.! 
Rėžgaliuose (Plungės rj.)] — orkestro ar“ 
tistas, pedagogas, Lietuvos TSR nusipel- 
nęs artistas (1954). 1930 baigė Klaipėdos 
muzikos m-lą. Nuo 1930 Valstybės teat 
ro Kaune orkestro artistas, nuo 19 
Lietuvos TSR akademinio operos ir balė- 
to teatro orkestro solistas (valtorna): 
Nuo 1935 Kauno Konservatorijos, Nuo 
1949 Lietuvos TSR Konservatorijos val 
tornos klasės vedėjas. 


BAUŽYTĖ Galina [Čepinskienė; g. 1928- 
1.16 Panevėžyje] — literatė, pedagog“: 
filologijos mokslų kandidatė (1958). 1951 
baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1956 Vilniaus 
un-to užsienio lit-ros katedros dėstytoja: 
Sudarė straipsnių rinkinį vid. m-lai „Va: 
karų Europos literatūra“ (1960), parašė 
dalį vadovėlio „Literatūros medžiag2 
IX kl.“ (1963). Paskelbė moksl. straips“ 
nių apie airių poeto T. Muro kūryba: 
anglų, JAV ir kt. lit-ros klausimais. 


BAZĖVIČIUS Balys [g. 1925.X.15 DO“ 
mantonyse (Alytaus rj.)] — žurnalistas: 
1945—50 Alytaus aps. laikr. „Tarybinė 
Dzūkija“ atsakingasis sekretorius, redak“ 
torius. Nuo 1947 TSKP narys. 1950—9! 
mokėsi žurnalistų kursuose prie ResP: 
partinės m-los. 1951—57 dirbo Radijo 17 
televizijos k-te, „Valstiečių laikraščio 
redakcijoje. 1957—61 žrn. „Mokslas 1! 
gyvenimas“ atsakingasis sekretorius, 1 
rybinio informacinio biuro korespondeN“ 


tas Lietuvos TSR. Nuo 1961 biuletenio 
„Kooperatininkas“ redaktorius. 


BAZEVIČIUS Jonas [g. 1920.XI.28 Ma- 
Čiuliškėse (Kapsuko  rj.)] — inžinierius 
tekstilininkas. 1944 baigė Kauno un-tą. 
Nuo 1945 dirbo tekstilės pramonėje. 
1948—57 vilnonių audinių f-ko „Litek- 
Sas“ vyriausiasis inžinierius. Vadovavo 
t-ko rekonstrukcijai, įsteigė laboratori- 
Ją, specializavo f-ką aukštos kokybės 
drapų gamybai. 1947—53 Kauno poli- 
technikumo, un-to, Politechnikos in-to 
dėstytojas. 1957—62 Valst. mokslinių 
darbų koordinavimo k-to darbuotojas. 
Nuo 1962 dirba Tekstilės moksl. tyrimo 
m-te. Tekstilės pramonės ir technologi- 
Jos klausimais yra paskelbęs keletą 
Straipsnių. 


BAZILIONAI — miestelis Šiaulių rj., 
20 km į p. v. nuo Šiaulių, 2 km į r. nuo 
Šiaulių Sovetsko plento; apylinkės ir 
kolūkio centras. 307 gyv. (1959). Mies- 
telis išaugęs iš gatvinio kaimo ir turi 
linijinį planą. Yra ambulatorija (nuo 
1946), vaistinė, vid. m-la (1940—50 
Prog-ja), kultūros namai (nuo 1950), 
biblioteka (nuo 1950). Pro B. teka Du- 
bysa, todėl iki XIX a. kaimas buvo 
Vadinamas Padubysiu. Šiuo vardu jis 
Minimas ist. šaltiniuose nuo XVI a. ant- 
Iosios pusės. 1749—1832 jame buvo 
bazilionų vienuolynas, nuo kurio ir vie- 
tovę ilgainiui imta vadinti dab. vardu. 
1744.XI.22 Augustas III leido Paduby- 
Syje rengti turgus, Prie vienuolyno 1773 
ikurta m-la, 1793 pertvarkyta į 6 me- 
tų paapygardinę m-lą, kurioje tuo metu 
Mokėsi 192 mokiniai. 1859 B. turėjo 
46 gyventojus. XIX a. pab. B.— vals- 
Čiaus centras. Vykdavo turgūs, veikė 
Odų dirbtuvėlė, plytinė. 1930—50 B.— 
Padubysio vls. centras. 


BAZILIONAI — katalikų bažnyčios 
rytų apeigų vienuoliai, kurie laikosi teo- 
!0g0 Bazilijaus įstatų, sudarytų IV am- 
žiuje, Lietuvos Did. Kun-stėje pirmas 
B. vienuolynas įkurtas XV a. pabaigoje. 
a. B. įsikūrė Vilniuje, Gardine, 
Supraslėje ir kitur. Žemaitijoje (Pa- 
dubysyje) jie atsirado 1749. Kaip ir ki- 
tuose kraštuose, B. Lietuvoje neturėjo 
Vieningos org-jos, kiekvienas vienuo- 
lynas veikė atskirai. Po Bresto bažny- 
tinės unijos (1596) B. tapo lenkų feo- 
Galų įrankiu katalikybei, polit. viešpa- 
tavimui bei polonizacijai ukrainiečių, 
baltarusių, lietuvių ir rusų žemėse stip- 
"inti. Todėl XVII a. B. vienuolynai ypač 
Smė plisti Lietuvoje, V. Baltarusijoje ir 
+ Ukrainoje. Kijevo metropolito unito 
J. Rutskio iniciatyva 1617 Ukrainos 
buvo suvienyti į kongregaciją, val- 
domą vien generolo archimandrito. 
lą reformą 1624 patvirtino popiežius 
Urbonas VIII, siekęs unitų pergalės, ku- 
t padėtų jam įsigalėti pravoslavų kraš- 
tuose. Tuo pasekė ir lenkų B. Jie 1743 
ikūrė Lenkijos B. provinciją. Lenkų po- 
nų dosniai šelpiami, B. greit pralobo, 
Isigijo žemių ir baudžiauninkų (XIX a. 
Pr. jiems priklausė apie 20 000 valstie- 
€ių). XIX a. pirmojoje pusėje B. turėjo 
provincijas (Baltarusijos, Lietuvos ir 


Ukrainos), 84 vyrų ir 11 moterų vienuo- 
lynų, savo m-lų. 1831 visos m-los iš jų 
buvo atimtos, 1832 provincijos panai- 
kintos, 1839 dauguma vienuolynų likvi- 
duota. Rusijos imperijoje B. galutinai 
panaikinti po 1863 sukilimo. 


BAŽNYČIA — kurios nors krypties 
krikščionių religijos dvasininkų ir tikin- 
čiųjų organizacija su dvasininkų hierar- 
chija, bendromis dogmomis, kultu ir ap- 
eigomis, B. atsirado klasinėje visuome- 
nėje ir toliau vystėsi, betarpiškai veikia- 
ma valstybės. Jos tikslas — veikti neti- 
kinčiuosius ir valdyti tikinčiuosius, 

Iki klasinės visuomenės susidarymo 
Lietuvos teritorijoje pagonystė nesudarė 
religinės organizacijos — bažnyčios. Ji 
neturėjo šventovių su altoriais ir sta- 
bais. Lietuvių pagoniškos šventovės 
buvo pačioje gamtoje: ąžuolynuose, go0- 
juose, alkose, jų kulto apeigos nebuvo 
vienodos. Lietuvos feodalams pagony- 
bę, kaip neklasinės visuomenės sukurtą 
tikėjimą, pritaikyti savo klasiniams in- 
teresams, nustatant to tikėjimo dogmas 
ir sudarant bažnytinę org-ją, buvo daug 
sunkiau, negu primesti savo šaliai visoje 
Europoje praktikuotą ir feodalizmo rei- 
kalams geriausiai pritaikytą krikščionių 
religiją su visa jos bažnytine org-ja. 

Feodalinėje Lietuvoje, kaip ir kitose 
vid. amžių šalyse, valstybė ir B. buvo 
neatskiriami dalykai. Aukštieji B. pa- 
reigūnai — vyskupai — buvo ir ponų ta- 
rybos nariai. B. pastatai buvo ne tik 
maldos, bet ir kai kurių valstybinių 
institucijų namai. Tuose pavietų cent- 
ruose, kuriuose nebuvo pilių arba pilys 
jau buvo sunykusios, bajorų seimeliai 
ir teismai vykdavo bažnyčiose. Bažny- 
čiose arba šventoriuje prie jų būdavo 
vykdomos fizinės bausmės: išplakimas 
rykštėmis, prirakinimas už kaklo prie 
sienos, įdėjimas į kaladę. Kunigas to- 
kiais atvejais skelbė, už ką tas valstie- 
tis nubaustas, ir baugino kitus. Iš sa- 
kyklos buvo skelbiami valdžios ir dvaro 
įsakymai. 

B. buvo feodalinis žemvaldys. Nuo 
krikščionybės įvedimo Lietuvoje (1387), 
steigiant vyskupystes ir parapijas, vals- 
tybės valdžia (did. kun-štis) duodavo 
bažnyčiai žemių ir valstiečių, iš neati- 
duodamų valstiečių užrašydavo dešimti- 
nę. Bažnyčios lankymas valstiečiams 
buvo privalomas. Už nebuvimą sekma- 
dieniais bažnyčioje, už neatlikimą iš- 
pažinties nustatytu laiku dvarininkai 
skirdavo savo valstiečiams papildomo 
darbo, pinigines ir kitokias baudas arba 
fizines bausmes, 

Kapitalizmo laikais B. Lietuvoje buvo 


glaudžiai susijusi su valdančiomis kla- . 


sėmis, visaip rėmė jų kovą prieš rev. 
judėjimą, kaip ir anksčiau stengėsi pa- 
teisinti išnaudojimą, padėti buržuazijai 
išlaikyti valdžią. B. ir formaliai nebu- 
vo atskirta nuo valstybės. Pagal kon- 


'kordatą kunigams iš valstybės iždo buvo 


mokamos algos, religijos dėstymas mo- 
kyklose buvo privalomas. Gimimo, ve- 
dybų ir mirimų registracija įstatymais 
buvo laikoma teisėta tik atlikta bažny- 
čioje su religinėmis apeigomis. Tokiu 


BAZ—BAŽ 199 


būdu netikinčius žmones įstatymas ver- 
tė paklusti bažnyčiai. Nuvertus buržua- 
zijos diktatūrą (1940), B. buvo atskirta 
nuo valstybės ir mokyklos. Ji liko iš- 
imtinai tikinčiųjų org-ja. Ž. Bažnytinė 
unija, Klerikalizmas, Krikščionybė. 

Lit.: J. Jurginis, Kaip bažnyčia Lietuvoje 
gynė išnaudotojų interesus, V., 1954; P. Pa- 
karklis, Ekonominė ir teisinė katalikų bažny- 
čios padėtis Lietuvoje (XV—XIX a.), V., 1956; 
J. Žiugžda, Katalikų bažnyčios ekspansija į Pa- 
baltijį ir Rytų Europą, V., 1962. 


BAŽNYTGIRIS — kaimas Šakių rj., Griš- 
kabūdžio apyl., 18 km į p. r. nuo Šakių, 
9 km į š. r. nuo Griškabūdžio. 30 gyv. 
(1959). Vietovė pelkėta; iš p. r. prieina 
Beržupio miškas, iš š.— Ubagšilio miš- 
kas. Per B. teka Karpočius (Novos inta- 
kas). Jį gilinant (1938—39), rasta gin- 
taro. Kaimas įsikūręs XVIII a. pabaigoje 
Griškabūdžio bažnyčios statybai iškirsto 
miško vietoje; iš to ir jo vardas. 

BAŽNYTINĖ ŪNIJA — katalikų ir pra- 
voslavų bažnyčių susivienijimas. B. u. 
klausimas Lietuvoje buvo keliamas jau 
1433, valdant did. kun-ščiui Švitrigailai, 
kuris Bazelio visuotiniame bažnyčios su- 
sirinkime žadėjo sujungti Rytų ir Vaka- 
rų bažnyčias. XVI a. antrojoje pusėje 
B. u. naudai Lietuvoje veikė popiežiaus 
delegatas Posevinas ir jėzuitas P. Skar- 
ga, Vilniaus akademijos profesorius. 
Sušauktas 1576.X Breste suvažiavimas 
unijai oficialiai paskelbti suskilo. Pra- 
sidėjo atkakli kova tarp unijos šalinin- 
kų (unitų) ir jos priešų (dizunitų). Žeč- 
pospolitos valdžia rėmė unitus ir laikė 
B. u. privaloma visiems Žečpospolitos 
pravoslavams. 1596 sudaryta Bresto B. u. 
buvo panaudota kaip priemonė Lietuvos 
bei Lenkijos ponų viešpatavimui Ukrai- 
noje ir Baltarusijoje stiprinti. Pagal šią 
uniją, Ukrainos ir Baltarusijos pravosla- 
vų bažnyčia, buvusi Lietuvos ir Lenkijos 
feodalų valdžioje, turėjo pripažinti Ro- 
mos popiežių ir pagrindines katalikų baž- 
nyčios dogmas, leista pravoslavų dvasi- 
ninkams (ne vienuoliams) vesti ir laikyti 
pamaldas bažnytine slavų kalba. Versda- 
ma pravoslavų bažnyčią Žečpospolitoje 
būti oficialiai priklausoma nuo katalikų 
bažnyčios, Bresto B. u. siekė nutraukti 
Ukrainos ir Baltarusijos religinius ryšius 
su Maskva. Bresto B. u. priėmė keletas 
žymių pravoslavų bažnyčios atstovų: Lvo- 
vo vyskupas G. Balabanas, Pinsko vys- 
kupas Leontijus, Lucko vyskupai K. Ter- 
leckis ir I. Potejus, Kijevo metropolitas 
M. Ragoza. Šie bažnyčios magnatai, pri- 
sidėdami prie unijos, norėjo išsaugoti 
savo žemes, ir susilyginti su katalikų 
dvasininkija polit. teisėmis, ypač norėjo 
gauti teisę būti senatoriais. Unijos idėją 
palaikė ir didieji Ukrainos bei Baltaru- 
sijos feodalai, kurie troško politiškai 
susilyginti su katalikų feodalais. Didelė 
dalis pravoslaviškos šlėktos, miestiečių, 
eilinių dvasininkų ir kazokai priešinosi 
unijai. Paaštrėjusios klasių kovos bei 
nacionalinio judėjimo sąlygomis ir kai 
kurie Ukrainos didieji magnatai pasisa- 
kė prieš B. u., pvz., Kijevo archimandri- 


200 BEB — BEB 


tas N. Turas, jo bendradarbis E. Ple- 
teneckis ir kt. Unijai aktyviai prieši- 
nosi Ukrainos ir Baltarusijos liaudis, bet 
Žečpospolitos karalius, remdamasis sau- 
jele aukštųjų dvasininkų, norėjo prie- 
varta įgyvendinti B. u.: uždarinėjo pra- 
voslavų cerkves, atiminėjo jų turtą 
ir šalino pravoslavų dvasininkus. Kova 
prieš uniją Ukrainoje ir Baltarusijoje, 
virtusi nacionalinio išsivadavimo judė- 
jimu prieš Lenkijos ponų priespaudą, 
reiškėsi įv. formomis ir truko iki 
XVIII a. Dėl bažnyčios turtų ir aukštų 
vietų unitai kovojo su dizunitais Žeč- 
pospolitos seime, spaudoje ir kt. Rusi- 
jos caro valdžios politika buvo priešin- 
ga unijai. Todėl, Vilniaus unitų vysku- 
pui J. Semaškai įteikus unitų bažnyčios 
atstovų vardu Nikolajui I prašymą pri- 
jungti unitų bažnyčią prie pravoslavų 
bažnyčios, 1839.III.25 tą prašymą caras 
patenkino. 1846 Lvovo bažnytiniame 
susirinkime Bresto B. u. buvo oficialiai 
panaikinta. 

B. u. idėja buvo grynai politinė, reak- 
cinga, kurstė vieną gyventojų dalį prieš 
kitą, siekdama juos asimiliuoti. Popie- 
žiai per B. u. stengėsi išplėsti savo 
įtaką rusų žemėse. Žečpospolitos feoda- 
lai jos vardu siekė užgrobti daugiau 
rusų žemių. Masės šiai akcijai nepritarė. 
Dėl B. u. tekovojo viršūnės, aukštieji 
dvasininkai. 

Lit.: Lietuvos TSR istorija, t. 1, V., 1957; 
J. Žiugžda, Katalikų bažnyčios ekspansija į Pa- 
baltijį ir Rytų Europą, V., 1962, 


BEBIRVA — upė Raseinių ir Jurbar- 
ko rj, Šaltuonos kair. intakas. Ilgis 
34 km, baseino plotas 152 km?. Prasi- 
deda Vizbarų kaimo apylinkėse, netoli 
Žemaičių plento. Teka į vakarus. Įteka 
į Šaltuoną 30 km nuo jos žiočių. Intakai: 
dešinysis — Leiškonė; kairieji — Tol- 
upis, Bebirvytis. Vid. nuolydis 202 cm/km. 
Slėnis siauras, negilus. Vid. debitas žio- 
tyse 1,03 mš/s, Aukštupyje veikia Pra- 
medžiavos vandens malūnas. 


BEBIRV AI — kaimas Jurbarko rj., Vadž- 
girio apyl, 16 km į r. nuo Eržvilko, 
Bebirvos kair. krante. 168 gyv. (1959). 
Iš p. prieina Degutgirio miškas. 1,5 km 
į r. nuo B. eina Raseinių— Jurbarko ke- 
lias; nuo jo atsišakoja kitas kelias, ei- 
nantis per B. į Eržvilką. Elektrinė, lent- 
piūvė, pr. m-la (1960 atkelta iš Pliate- 
riškės kaimo). B. žinomi nuo XIV a. 


BEBIRVAITĖ, Bivervatė— XIII a. lie- 
tuvių pilis Karšuvos žemėje (apie Be- 
birvos vidurupį, kur yra jos intakas 
Bebirvytis, dab. Raseinių rj.). 1307 ru- 
denį, nuolat kryžiuočių puolami, karšu- 
„ viečiai pasitraukė į saugesnes tvirtoves, 
palikdami keletą savo pilių, jų tarpe 
ir B. Niekieno neginama, ji buvo kry- 
žiuočių sudeginta, ir karšuviečiai jos 
daugiau nebeatstatė. 

„BEBRAI. Lietuvoje gyvena viena B. rū- 
šis — upinis B. (Castor fiber). 1964 beb- 


rų buvo 39 Lietuvos TSR upėse (dau- 
giausia Nemuno vidurupyje, Merkyje, 


Bebrai išleidžiami į Miniją (Plungės rj., 1959) 


Šventojoje, Šešupėje, Minijoje, Nevėžy- 
je, Neryje, Širvintoje) ir 16 ežerų (Ker- 
tušos ež., Prienų ež. ir daugelyje p. Lie- 
tuvos ežerų: Ančios, Dulgo, Krašto). 
Lietuvoje 1964 jų buvo 1800. B. medžio- 
ti draudžiama, 

Senovėje B. buvo labiau paplitę. Tai 
rodo ir daugelis Lietuvos vietovardžių: 
upių — Babrungas, Bebrė, Bebrupė, Veb- 
ris; pelkių, ežerų — Bebrai, Bebrusai; 
gyvenviečių — Babrai, Bebrujai, Bebrū- 
nai, Vebriai. B. palaikų randama dur- 
pynuose, piliakalniuose. XVI a. mini- 
mos 25 upės (daugiausia Žemaitijoje), 
kuriose B. gyveno. B. buvo intensyviai 
medžiojami ypač dėl brangaus kailio. 
Švedų mokslininkas Olaus Magnus savo 
„Šiaurės tautų istorijoje“ 1555 rašė, kad 
„daugiausia bebrų kailių tiekdavo Lie- 
tuva, iš ten jie patekdavo į Gdanską, 
o iš čia —į platųjį pasaulį“. Labai buvo 
vertinama ir B. mėsa, ypač uodegos 
mėsa. Katalikams buvo leidžiama val- 
gyti bebrieną gavėnios metu. Dar la- 
biau buvo vertinami B. „sruogliai“ 
(castoreum — tam tikrų liaukų sekretas), 
nes buvo laikomi stebuklingais vaistais 
ir dėl to savo kaina beveik prilygo 
auksui. Povilnis naudotas mezginiams. 
Jau pirmajame Lietuvos Statute (1529) 
buvo numatytos priemonės B. saugoti. 
Pvz, buvo griežtai uždrausta pašali- 
niams asmenims lankytis bebravietėse; 
pievas šienauti ir laukus dirbti ties jo- 
mis buvo leidžiama tokiu atstumu, kokiu 
stiprus vyras nuo jų galėjo nusviesti pa- 
galį; už svetimo B. pavogimą arba už- 
mušimą nusikaltėliai buvo baudžiami di- 
delėmis piniginėmis pabaudomis. Feoda- 
lų dvaruose bebrus prižiūrėdavo bebri- 
ninkai. Šios priemonės padėjo bebrams 
išlikti Lietuvoje ilgiau, negu kituose 
Europos kraštuose. Yra duomenų, kad 
1920, 1935, 1936, 1938 pavieniai B. at- 
klysdavo Nemunu potvynių metu iš 
Baltarusijos. Po D. Tėvynės karo B, 
pradėta reaklimatizuoti. 1948 iš Voro- 
nežo ir Gomelio sričių rezervatų atvež- 
ti 48 B., iš kurių 8 apgyvendinti Žu- 
vinto ežere, 25 — Kertušos upelyje (Uk- 
mergės Ij.), 15 —— Krempos upelyje (Tra- 
kų rj.). 1959 dar 30 B., atvežtų iš Go- 
melio sr., paleista Minijoje. Lietuvos p. 
dalyje (Nemune, Seiroje, Baltojoje An- 


čioje, Merkio žemupyje) apsigyveno B+ 
imigravę Nemunu iš Baltarusijos. 4 

Upinį bebrą — jo paplitimą ir reakli- 
matizavimo galimybes, ekologiją ir ūki- 
nę reikšmę — taryb. metais tyrinėjo 
biol. m. kandidatė A. Palionienė. 


Lit.: T. Ivanauskas, Apie žvėris Ir paukš- 
čius, V., 1956 [p. 79—104]; A. Palionienė; 
Apie bebrus Pietryčių Lietuvoje.—,„Biologija“: 
t 3. Mi 19637 


BEBRIKIAI — kaimas Kėdainių rj, Pa: 
girių apyl., 8 km į š. r. nuo Šėtos, prie 
Obelies intako Arvysto žiočių. 65 gyv: 
(1959). Yra didelis medinis vėjo malū- 
nas (nenaudojamas). Po D. Tėvynės ka: 
ro burž. nacionalistai nužudė penkis 
B. gyventojus. 


BEBRININKAI — feodalinės Lietuvos 
valstiečiai, kurių prievolė dvarui buvo 
prižiūrėti bebrynus ir gaudyti bebrus. 
Jie nėjo lažo, tik piaudavo šieną, mo- 
kėjo činšą ir ėjo į talkas. Bebrininkystė 
buvo verslo šaka, saugoma įstatymų. 
Bebrininkais buvo skiriami valstiečiai: 
gyvenę netoli nuo upių, kuriose savo 
gūžtas buvo įsitaisę bebrai. Did. 
kun-ščio 1514 nuostatai dvarų valdyto- 
jams reikalavo, kad B. būtų tiktai tiek 
kiek būtinai reikia. Tankėjant gyven- 
vietėms ir plintant laukininkystei, beb- 
rynų mažėjo. XVIII a. B. tarnyba Lietu- 
vos dvaruose visai išnyko, 


BĖBRIS Juris [slap. Bideru Juris, 1859. 
IV.12 netoli Cesvainės — 1951.I Jūrma- 
loje] — latvių pedagogas, vertėjas. Bai- 
gęs Baltijos mkt. seminariją (1881), dirbo 
ped. darbą Rucavoje, Palangoje, Liepo- 
joje, Tartu, Rygoje. 1919 redagavo Lie- 
pojoje leidžiamą lit-ros, mokslo ir meno 
žrn. „Jaunatnes domas“ („Jaunimo min- 
tys“). Išvertė į latvių kalbą rusų ir VO- 
kiečių rašytojų kūrinių. Būdamas Pa- 
langos pr. m-los vedėju, išmoko liet“ 
kalbą, vertė į latvių kalbą liet. liaudies 
dainas. Jų vertimus spausdino periodi- 
koje: „Austrums“ (1889, 1892, 1895, 
1897), „Dzimtenes wehstnesis“ („Gimti- 
nės pasiuntinys“, 1909—11), „Latvija. 
(1911, 1913—15), „Jaunatnes domas 
(1919). 


BEBRŲ PĖLKĖ — pelkė Vilniaus Ijo 
7 km į p. r. nuo Nemenčinės, 1 km į P- 
nuo Bezdonių geležinkelio stoties. P10- 
tas 371 ha. Per pelkę teka Bezdona 
(Neries intakas). B. p.— plynraistinė 
žemapelkė. Durpių klodo didž. storis 
16 m, vid. 1,17 m; vid. susiskaidy- 
mas 4095, vid. peleningumas 1696. 


BEBRUSAI — ežeras Molėtų rj, 6 km 
į p. r. nuo Molėtų. Plotas 375 ha, didž: 
gylis 24 m, vid. gylis 7,3 m. Ežeras Il- 
ninis, šakotas: 2 šakos š. v. krypties: 
1 — pietvakarių. Yra 2 salos (iš visO 
1,45 ha). Kranto linijos ilgis 18,2 km. 
Ežeras pasiekęs subrendimo stadija: 
Rytinis krantas sausas ir aukštas, kiti — 
žemesni, vietomis pelkėti. Dugnas Ne“ 
lygus, didžioji jo dalis nuklota dumblo 
bei sapropelio, arčiau kranto vyrauja 
smėlis ir molis. Įteka Lunta, Lankaitė If 
bevardis upelis, išteka Bebrusa (Siesar“ 
ties intakas). Prie B. yra kaimai: Bebru“ 
sai, Kaulakiai, Jaurai, Ščiuriškis. EŽ€- 


Bebrusai 


žuvies 
127 kg/ha (daugiausia sugauta stintų). 
BĖCENBERGERIS (Bezzenberger) Adal- 
bertas [1851.IV.14 Kaselyje — 1922.X.31 

araliaučiuje] — vokiečių kalbininkas, 
archeologas ir etnografas. 1869—74 stu- 


Tas verslovinis; 1964 sugauta 


dijavo ide. kalbas 
Getingeno ir Miun- 
cheno un-tuose. Nuo 
1874 Miuncheno 
un-to lyg. kalboty- 
ros privatdocentas, 
nuo 1879 Getinge- 
no un-to ekstraordi- 
narinis profesorius, 
nuo 1880 Karaliau- 
čiaus un-to sanskri- 
to ir lyg. kalboty- 
ros ordinarinis pro- 
a fesorius. Daug prisi- 
dėjo prie Lietuvių literatūros d-jos Til- 
žėje (Litauische literarische Gesellschaft) 
Isteigimo (1879), nuo 1891 vadovavo 
Iūsijos senovės d-jai Karaliaučiuje 
(Altertumsgesellschaft' Prussia), redaga- 
Vo šios d-jos „Posėdžių pranešimus“ 
„Sitzungsberichte“), vadovavo Prūsijos 
muziejui. 1877 įsteigė ir iki 1906 reda- 
Bavo žrn. „Beitrige zur Kunde der indo- 
Rermanischen Sprachen“ („Indogermanų 
albų žinynas“), 1906—22 redagavo žrn. 
„Zeitschrift fūr vergleichende Sprach- 
Orschung auf dem Gebiete der indo- 
8ermanischen Sprachen“ („Indogermanų 
albų lyginamosios kalbotyros žurna- 
las“), Įsteigė ir tvarkė R. Prūsijos bui- 
lės muziejų (Ostpreussische Freiluft- 
+€lmatsmuseum), kuriame buvo įrengta 
tipišką Prūsijos lietuvių sodyba. Lietu- 
Vių mokslo d-jos Vilniuje garbės narys 
1907), Lietuvos un-to garbės profeso- 
Ius (1922). Savo didelę biblioteką, tur- 
tingą retų lituanistinių leidinių, B. prieš 
Mirdamas už mažą atlyginimą pardavė 
Lietuvos Švietimo m-jai, kuri perdavė ją 
auno un-tui. 

„Susidomėjęs baltų kalbomis, B. atsi- 
jo lietuvių, latvių ir sen. prūsų kalbų 
Ei kultūros istorijos tyrinėjimui, Įvai- 
lose R. Prūsijos ir Klaipėdos kr. vieto- 
Vėse rinko kalbinę, etnografinę medžia- 
8ą, tautosakos tekstus ir melodijas, šiuo 
ikslu ne kartą lankėsi Lietuvoje (1881, 
882, 1893). Archeologiniais tyrinėji- 
Mais siekė nušviesti lietuvių ir sen. 


prūsų priešistorinius laikus. Jo veika- 
luose ir studijose, išleistose atskiromis 
knygomis ir išspausdintose įvairiuose 
period. leidiniuose, yra vertingos me- 
džiagos liet. raštijos istorijai, liet. kal- 
botyrai, etnografijai, archeologijai ir 
tautosakos mokslui. Remdamasis lietu- 
vių, latvių ir sen. prūsų kalbų pamink- 
lais bei gyvąja lietuvių ir latvių kalbų 
medžiaga, B. įnešė nemažą indėlį į in- 
doeuropeistiką, ypač į baltų kalbotyrą. 
Daugelis jo lingv. studijų ligi šiol ne- 
prarado moksl. vertės. 

Ršt.: Litauische und lettische Drucke des 16. 
und 17. Jahrhunderts, 4 Bde, Gottingen, 
1874—85; Beitrūge zur Geschichte der li- 
tauischen Sprache (Auf Grund litauischer Texte 
des XVI und des XVII Jahrhunderts), Gėttin- 
gen, 1877; Litauische Forschungen (Beitrūge 
zur Kenntnis der Sprache und des Volkstumes 
der Litauer), Gėttingen, 1882; Zur litauischen 
Dialektforschung.—,,„Beitrūge zur Kunde der 
indogermanischen Sprachen“, Bde. 8, 9, 20, 
1884—94; Zur litauischen Akzentuation.— Ten 
pat, Bd. 10, 1826; Ūber das litauische Haus.— 
„„Altpreussische Monatsschrift“, Bd. 23, 1886; 
Lettische Dialektstudien, Gėttingen, 1885; Ūber 
die Sprache der preussischen Letten, 1888; 
Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner, 
Stuttgart, 1889; Der Elbinger Deutsch-Preus- 
sische Vokabular, 1897; Analysen vorgeschicht- 
licher Bronzen Ostpreussens, Kėonigsberg, 1904; 
Die litauische Literatur.—,,Die Kultųr der Ge- 
genwait", Bd. 1, B.-Lpz., 1908. 


BĖCHTELIS Fridrichas [1855.II.2 Durla- 
che — 1924.III.9 Halėje] — vokiečių kal- 
bininkas. Nuo 1884 Getingeno, nuo 1895 
Halės un-to profesorius. Rašė daugiausia 
graikų k. istorijos klausimais. Bendra- 
darbiavo su lituanistu A. Becenbergeriu, 
1882 su plačiais komentarais perspausdi- 
no B. Vilento liet. vertimus—,,„Enchiridio- 
ną“ ir „Evangelijas bei epistolas“ (1579), 
Iašė spaudoje lituanistikos klausimais. 


BEČERNIKAI — kaimas Anykščių rj., 
Juostininkų apyl.,6km įš.v. nuo Troš- 
kūnų, prie kelio į Juostininkus. 82 gyv. 
(1959). Per B. teka Juosta. Į p. v. nuo 
B. tęsiasi Juostininkų miškai. Kaime 
1911 gimė operos solistė V. Dagelytė. 


BEČIS Ignas [g. 1890.11.12 Mažučiuose 
(Pakruojo rj.)] — pažangus JAV lietu- 
vių visuomenės ir kultūros veikėjas. 
1911 išvyko į JAV. Nuo 1912 dalyvau- 
ja pažangiųjų liet. org-jų veikloje. 
1925—31 Amerikos lietuvių darbininkų 
lit-ros d-jos sekretorius, vėliau iždinin- 
kas. Faš. diktatūros metais organizavo 


BEC—BEČ 201 


paramą Lietuvos polit. kaliniams, D. Tė- 
vynės karo metu — nuo karo nukentėju- 
siems "Tarybų Lietuvos gyventojams. 
Bendradarbiauja „Laisvėje“, „Vilnyje“ 
ir kt. pažangiuosiuose liet. laikraščiuose. 


BEĖČIS Povilas [g. 1887.V.22 Mažučiuo- 
se (Pakruojo rj.)]) — pažangus JAV lie- 
tuvių visuomenės veikėjas. Mokėsi Žei- 
melio pr. m-loje. Latvijoje. tarnavo pus- 
berniu. Dalyvavo 1905—07 revoliucijoje, 
buvo suimtas, bet, kaip nepilnametis, iš- 
vengė bausmės. Atlikęs kar. prievolę, 
1913 išvyko į JAV. Aktyviai dalyvavo 
pažangiųjų liet. org-jų veikloje. Daugelį 
metų buvo „Laisvės“ laikraščio direkto- 
rius, laikraščio tarybos ir Amerikos Lie- 


tuvių darbininkų lit-ros d-jos centro 
k-to narys. 

Lit.: P. Buknys, Povilas Bečis.—,,Tiesa“, 
1961.11.9, 


BEČIŲ MIŠKAI — miškų masyvas Jona- 
vos ir Ukmergės rj., 12 km į š. r. nuo 
Jonavos, abipus Kauno— Zarasų plento. 
Priklauso Jonavos miškų ūkio Ąžuoly- 
nės ir Pageležių girininkijoms. Plotas 
6077 ha; medynų 4281 ha. Masyvą su- 
daro: Pageležių (724 ha), Tabalų (109 ha), 
Kaušų (1307 ha), Bereišių (155 ha), Pup- 
kulių (265 ha) ir Paterkų (240 ha) miš- 
kai —į š. v. nuo plento ir Bečių miškas 
(3277 ha) —į p. r. nuo plento iki Šven- 
tosios. V. pakraščiu teka Lokė (Neries 
intakas). Yra keli ežerėliai: Aklasis 
(11 ha), Baltasis (3 ha), Gilusis (1,5 ha), 
Juodasis (1,5 ha), Ilgasis (4,5 ha) ir 
4 durpynai: Pageležių, Ąžuolynės, Prūd- 
balės ir Tabalų. Reljefas banguotas, 
šiaurėje pelkėtas. Dirvožemiai velėniniai 
jauriniai, smėliniai bei priesmėliniai, ir 
pelkiniai. Medynai savaiminės kilmės. 
Labiausiai paplitę žaliašiliai. Pušynų 
yra 5495, eglynų 2270, beržynų 1796, 
juodalksnynų 595. Pasodinta maumedžių. 
Jaunuolynai sudaro 4590, pusbrandžiai 
medynai 3095, pribręstantieji 2405, 
brandieji 19). Medynų vid. amžius 
23 metai, vid. bonitetas III, vid. skalsu- 
mas 0,7, vid. tūris 107 ktm/ha, vid. me- 
tinė prieauga 4,6 ktm/ha, Yra stirnų, 
lapių, barsukų, tetervinų, pasitaiko 
briedžių, šernų. Miškai eksploataciniai, 
išskyrus paplentės ir paupio apsaugines 
juostas. Visais kirtimais per metus iš- 
kertama apie 5500 ktm. 


BĖČIUS Kostas [g. 1911.VII.3 Ločiuose 
(Biržų rj.)] — agronomas selekcinin- 
kas, žemės ūkio mokslų kandidatas 
(1956), Lietuvos TSR nusipelnęs agrono- 
——— 3 mas (1960). 1933 bai- 
| gė Ž. ū. akademiją 
(Dotnuvoje). 1936— 
1940 Dotnuvos se- 
lekcijos stoties sk. 
vedėjas,  1940—54 
direktoriaus  pava- 
duotojas. Nuo 1954 
TSKP narys. 1954— 
1956 Lietuvos TSR 
MA Žemdirbystės ir 
dirvožemio in-to di- 
rektorius. 1956—65 


202 BED— BEG 


Žemdirbystės in-to Vokės filialo direkto- 
rius, be to, 1958—62 žrn, „Socialistinis 
žemės ūkis“ redaktorius. Nuo 1965 Lie- 
tuvos TSR Ž. ū. m-jos mokslo v-bos 
viršininkas. Jo sukurtos (vieno arba su 
kt. selekcininkais) ž, ū. augalų veislės: 
žirnių — Rainiai, Rudukai, Baltukai, 
Greitukai, Greitukai II; pupelių — Snie- 
guolė, Baltija; bulvių — Pirmūnės, Krak- 
molingosios, Milda, Pūdyminės, Spartuo- 
lės, Puntukas, Tiesa, Vilija, Šatrija, Rūta. 

Ršt.: Statistinių metodų taikymas lauko ban- 
dymams.—,,Žemės ūkis“, 1940, Nr. 3; K. Bė- 
čius, V. Bariševskis, Grūdinių kultūrų veislinės 
sėklos gamyba, V., 1951; Bulvės, V., 1957; 
S. Krikščikas, K. Bėčius, Ankstyvųjų bulvių 
auginimas, V., 1961; K. Bėčius, K. Dereškevi- 
čius, Javai, V., 1962. 


BĖDA, dviratis vežimas, ž. Ratai. 


BEDARBIAI — kapitalistinių šalių darbi- 
ninkai ir tarnautojai, negalintieji susi- 
rasti nuolatinio darbo. Nedarbas yra 
dėsningas kapit. santvarkos reiškinys. 
Jo ekonomines prielaidas sudaro priv. 
gamybos priemonių nuosavybė, samdo- 
mojo darbo išnaudojimas, konkurencija, 
liaudies ūkio neplaningumas, ekonomi- 
nės krizės. 

Burž. Lietuvoje pramonė ir žemės ūkis 
vystėsi silpnai ir negalėjo aprūpinti 
darbu viso natūralaus gyventojų prie- 
auglio. Nors per buržuazijos valdymo 
laikotarpį iš Lietuvos emigravo apie 
100 000 žmonių, nedarbas buvo labai di- 
delis. Antai 1929, oficialiosios burž. sta- 
tistikos duomenimis, tik Biržuose ir Bir- 
žų apylinkėje buvo apie 2000 bedarbių. 
1931 Lietuvoje buvo apie 18 000 bedar- 
bių (Profinterno duomenimis), vėliau jų 
skaičius dar padidėjo. Tiksliai nustatyti 
burž. Lietuvos B. skaičių sunku, nes 
darbo biržos ne visus B. registravo 
(ne visi jie registravosi ir patys). Spau- 
dos duomenimis, 1934 pradžioje Panevė- 
žyje buvo daugiau kaip 1000 bedarbių, 
Klaipėdoje — apie 2000, Kaune — 3500. 

Lietuvos B., LKP vadovaujami, kovojo 
už savo teises, reikalavo visuotinio 
draudimo nedarbo atveju, viešųjų dar- 
bų, kontroliuojamų pačių B., išplėtimo 
ir t. t. LKP paraginti, Kauno viešųjų 
darbų darbininkai 1925.1.19 susirinko su 
darbo įrankiais Rotušės aikštėje ir pa- 
reikalavo nemažinti ir taip menko darbo 
užmokesčio. Miesto v-ba atsisakė paten- 
kinti jų reikalavimą ir B. demonstracijai 
išvaikyti iššaukė policiją, kuri žiauriai 
susidorojo su demonstrantais. Šiam įvy- 
kiui pažymėti sausio 19 diena nuo 1929 
imta minėti kaip Lietuvos bedarbių ko- 
vos diena (bedarbių diena). Šiai dienai 
kasmet leidžiami LKP atsišaukimai ragi- 
no bedarbius rengti demonstracijas, mi- 
tingus, susirinkimus, reikalaujant darbo 
ir duonos. Lietuvos valdžia, bijodama 
augančio B. judėjimo, LKP įtakos stiprė- 
jimo jų tarpe, ėmė organizuoti vie- 
šuosius darbus (tiesti kelius, tvarkyti 
miestų gatves). Darbai buvo akordiniai, 
normos didelės, o užmokestis mažas — 
už 4 val. darbo dieną B. gaudavo nuo 
20 ct iki 1 lt. Be to, į viešuosius darbus 


ne visi B. buvo priimami, o ir priim- 
tieji pagal 1934 išleistą Viešųjų darbų 
įstatymą buvo skirstomi į 3 kategorijas 
(I kategorijos B.— su daugiau kaip 3 ne- 
darbingais šeimos nariais — galėjo gauti 
5 dienas darbo per savaitę, II katego- 
rijos—4 ir III —3 darbo dienas). Pa- 
vyzdžiu, B., dirbę viešuosius darbus 
Šiauliuose, dirbo tik 3 dienas per savai- 
tę ir per mėnesį uždirbdavo vos 18 It. 
Buržuazija, be viešųjų darbų, stengda- 
masi B. judėjimą nukreipti nuo rev. 
kovos, ėmėsi ir kitų priemonių B. klau- 
simui „spręsti“: įv. progomis organizuo- 
davo pašalpų dalijimą (vienai kitai šei- 
mai numesdavo kelis litus, palaikių 
drabužių švenčių proga ir t. t.), viešas 
virtuves; poniutės surengdavo B. rei- 
kalams loterijas, „arbatėles“. Lietuvos 
B., LKP vadovaujami, buržuazijos sie- 
kimus suprato ir aiškiai matė, kad ge- 
resnį gyvenimą galima iškovoti, tik nu- 
verčiant kapit. santvarką, tikrąjį jų 
sunkaus gyvenimo kaltininką. Dėl to 
B. judėjimas Lietuvoje, kaip ir visų Lie- 
tuvos darbo žmonių kova, augo, stiprė- 
jo, įgaudamas kaskart ryškesnį polit. 
pobūdį. 1930.I.5 LKP CK atsišaukime 
„Draugai bedarbiai ir bedarbės“ buvo 
rašoma: «Artėja sausio 19 d. Tai Lietu- 
vos bedarbių diena... Sausio 19 dieną 
visuose miestuose ir kaimuose, visur, 
kur tik yra bedarbių, reikia ruošt mitin- 
gus ir demonstracijas, reikia traukt 
miestų ir kaimų gatvėmis ir garsiai 
šaukti: „Darbo ir duonos!“, „Šalin fa- 
šistų budelių valdžia!“, „Tegyvuoja dar- 
bininkų ir valstiečių valdžia!"», Lietuvos 
B. ne kartą demonstravo prieš fašizmą, 
buržuaziją. 1932.XI.27 Klaipėdoje B. de- 
monstracijoje dalyvavo 5000 žmonių. 
1933 didelės B. demonstracijos vyko 
Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Zarasuo- 
se ir kt. Per 1934 pirmąjį pusmetį Kau- 
ne ir Šiauliuose streikavo 1550 B., 
dirbančių viešuosius darbus. 1934.1.17 
įvyko gausi B. demonstracija Alytuje. 
B. susirinkimai, demonstracijos bei 
streikai 1934—35 įvyko Biržuose, Kazlų 
Rūdoje, Marijampolėje, Papilėje, Salan- 
tuose, Seredžiuje, Vabalninke, Virbalyje 
ir kt. Nuo 1934 į B. kovą aktyviai įsi- 
jungė moterys ir paaugliai. Lietuvos 
faš. valdžios pastangos užgniaužti bedar- 
bių polit. pobūdžio judėjimą, atitraukti 
jį nuo Lietuvos bendrosios darbo žmo- 
nių kovos buvo tuščios. 

Atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, 
darbo biržose įsiregistravo 109000 B. 
(iš jų 53000 Vilniuje), bet per keletą 
mėnesių jie gavo darbo, nes tuoj buvo 
imtasi vystyti pramonę, jos įmonės pra- 
dėjo dirbti visu pajėgumu (daugelis 
3 pamainomis), prasidėjo didelė gyvena- 
mųjų namų, pramonės įmonių bei trans- 
porto statyba, įvykdyta radikali žemės 
reforma. Socializmo statybos laimėjimai 
Lietuvoje galutinai panaikino sąlygas 
nedarbui atsirasti. 

Lit.: J. Žiugžda, Lietuvos kaimo darbo žmo- 
nių kova dėl žemės buržuazijos viešpatavimo 
metais, V., 1952; Z. Balevičius, Darbininkų 
padėtis  buržuazinėje Lietuvoje, V., 1960; 
A. Gaigalaitė, Darbininkų judėjimo pakilimas 
Lietuvoje 1929—1934 metais, V., 1957; M. Gre- 


gorauskas, Tarybų 
(1940—1960), V., 1960 


Lietuvos žemės ūkis 


„BEDARBIS“ — 1. Komunistinis pogrin- 
dinis hektografuotas vienkartinis leidi- 
nys, išėjęs 1930.II. Išleido LKP Kauno 
Ij. k-tas. Ragino bedarbius plačiai pa- 
žymėti Kominterno nutarimu paskelbtą 
Tarptautinę bedarbių dieną (kovo 6). 


2. Pažangus Argentinos lietuvių laik- 
raštis, ėjęs nelegaliai 1932—33 Buenos 
Airese. Spausdintas rotatoriumi. Išėjo 
7 nr. Red. A. Tamošiūnas. 


„BEDARBIŲ BATSAS“ — komunistinis 
pogrindinis leidinys, išleistas 1935.V.15. 
Išėjo 1 nr. Išleido LKP Kauno rj. K-tas. 
Spausdintas rotatoriumi. Rašė apie be- 
darbių ir viešųjų darbų darbininkų 
padėtį. 

„BEDARBIŲ BEI VIEŠŪŲJŲ DARBŲ DAR- 
BININKŲ BATSAS'— komunistinis p0- 
grindinis leidinys, išleistas 1936.I. Išėjo 
1 nr. Išleido LKP Kauno rajono k-taš: 
Spausdintas rotatoriumi. Rašė apie sunN“ 
kią bedarbių ir viešųjų darbų darbinin- 
kų padėtį. 


BĖDERIS Leizeris [g. 1919.VII.1 Charko- 
ve] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš tarnautojų. 1935 rudenį Kaunė 
priimtas į LKJS. 1936—37 dirbo LKJS 
Kauno rj. pogr. spaustuvėje, kartu SU 
M. Tartakaite spausdino laikr. „Jauni 
mo frontas“ (lietuvių ir žydų k.), ats! 
šaukimus. 1938 dalyvavo Kauno moks- 
leivių. komjaunuolių konferencijoje: 
1940—41 Lietuvos TSR Centr. archyvo 
darbuotojas Kaune. D. Tėvynės karo 
metu Raudonosios Armijos 16 liet. di- 
vizijos karys. Nuo 1944 Lietuvos TSR 
Centrinio archyvo darbuotojas Kau“ 
ne, paskui Vilniuje. Nuo 1962 TSKP 
narys. 


„BEDIEVIS"— pogrindinis  antireliginis 
žurnalas, išėjęs 1934 pradžioje Vilniujė: 
Išleido Lietuvių komunistų biuras pIlė 
V. Baltarusijos KP CK. Red. J. Karosas 
Pasirodė 1 nr. 


BEDŪGNĖS PĖLKĖ — pelkė Pasvalio Tj. 
8 km į š. r. nuo Smilgių. Plotas 202 ha: 
Pelkė plyti Mažupės (Mūšos intako) II 
Šuojos (Kiršino intako) vandenskyroje: 
Jakubonių miške. Raistinė žemapelkė: 
Durpių klodo didž. storis 2,5 m, vid 
1,08 m; vid. susiskaidymas 3595, vid 
peleningumas 3,20. Pelkės paviršius 
nusausintas. 


BEDŪGNIS — ežeras Varėnos rj., 9,5 km 
į v. nuo Valkininkų geležinkelio sto“ 
ties, prie Vilniaus— Varėnos plento. PIO“ 
tas 66 ha, didž. gylis 3 m, vid. gylis 
19 m. Dubuo išgulėtas negyvojo 1ed0 
luisto. Ilgis 1 km. Netoli v. kranto 
yra 3,3 ha sala. Ežeras nenutekamas: 
pasiekęs subrendimo stadiją. Krantai (iš- 
skyrus šiaurinį) sausi, aukšti. Pietinėjė 
pakrantėje įsikūrę Vazgirdonys. Ežeraš 
verslovinis. 


BEGĖDŽIŲ MIŠKAI — miškų masyvas 
Šilutės rj., 8 km į v. nuo Švėkšnos. PI!“ 
klauso Šilutės miškų ūkio Švėkšnos £F 
rininkijai. Plotas 1391 ha; medynŲ 
1270 ha. Masyvą sudaro Begėdžių 
(695 ha), Parubėžio (367 ha) ir Žagat“ 
purvių (329 ha) miškai. Iš š. miškus 


Supa Veiviržas (Minijos intakas), iš I.— 
Jo intakas Ašva. Paviršius banguotas. 
Dirvožemiai velėniniai jauriniai smėli- 
Niai, ant priesmėlio ir priemolio. Vyrau- 
Ja mėlyniniai ir brukniniai pušynai. Miš- 
ko paklotėje gausu pataisų, trake — 
Sausmedžio. 559; medynų savaiminės 
kilmės. Medynų vid. amžius 45 metai, 
bonitetas II-III, vid. skalsumas 0,7, 
vid. tūris 150 ktm/ha, vid. prieauga 
3,3 ktm/ha. Gausu stirnų, šernų, lapių, 
barsukų, yra usūrinių šunų ir ūdrų. Miš- 
kų masyvo dalis, esanti prie Veiviržo, — 
Begėdžių miškas — yra botaninis draus- 
tinis. Jame saugomi introdukuoti 70— 
80 metų amžiaus medžiai. 8, 10, 12, 14 ir 
24 kvartale pavieniui ir grupėmis auga 
Taudonasis ąžuolas ir kanadinė cūga, 
0 18 kvartale — bekotis ąžuolas. 


„BĖGIŲ KARAS"— partizanų kovinės 
Operacijos, kurių tikslas — sistemingai 
ardyti geležinkelių bėgius priešo užnu- 
Saryje. „B. k." plačiai vyko D. Tėvynės 
karo metais, kai partizanai pagal bend- 
Tą Centrinio partizaninio judėjimo štabo 
Planą naikino priešo geležinkelius vi- 
Soje užfrontėje, trikdė jo kar, perveži- 
mus. Sprogstamoji medžiaga bėgių 
Sprogdinimui lėktuvais buvo permeta- 
Ma į partizanų būrių dislokavimo vie- 
tas. Pvz., 1943.VI.16—1943.X Lietuvos 
Partizanams lėktuvais buvo pristatyta 
16340 kg spec. krovinio. LKP CK pogr. 
OPeratyvinės grupės nurodymu visuose 
Uriuose buvo rengiamasi „bėgių ka- 
tui“. Buvo paskirstyti geležinkelio ruo- 
ai, išžvalgyta vietovė, duoti konkretūs 
Uždaviniai sprogdintojų grupėms. Rau- 
tonajai Armijai 1943 vasarą perėjus 
1 puolimą, rugpiūčio mėn. prasidėjo 
„B. k.“ r. Lietuvoje. Baltarusių „Spar- 
tako“, Gastelo brigadų ir lietuvių „Žal- 
8irio“, „Vilniaus“, Kalinausko ir kt. 
Partizanų junginiai sprogdino priešo 
Seležinkelius Vilniaus—Daugpilio, Vil- 
ūiaus—Minsko, Vilniaus—Gardino ruo- 
Žuose, Sunkūs smūgiai okupantų komu- 
tikacijoms buvo suduoti Kauno—Šiau- 
lių, Vilniaus—Kauno, Šiaulių— Tilžės, 
ilniaus—Švenčionėlių,  Švenčionėlių— 
anevėžio ir kt. geležinkelių ruožuose. 
€r 2 mėn, nuo „B. k.“ pradžios Lietu- 


vos partizanai susprogdino bėgių ir ap- 
gadino geležinkelių pylimo apie 30 km, 
sunaikino 6 geležinkelio tiltus. Ryšium 
su Raudonosios Armijos žiemos puolimu 
1943.XII.16 Centrinis partiz. judėjimo 
štabas nutarė 1944.I pakartoti masinį 
„B. k.", pavadinęs jį „Žiemos kon- 
certu“. Tos operacijos planą parengė 
Lietuvos partiz. judėjimo štabas. Nors 
geležinkeliai buvo stipriai saugomi, 
o gili žiema sudarė papildomų sun- 
kumų minuotojams, partizanų antpuoliai 
prieš okupantų komunikacijas sustip- 
rėjo. 1944.1—1944.III Lietuvos partizanai 
sunaikino 59 km geležinkelio bėgių. 
Ypač pasižymėjo „Vilniaus“, „Žalgirio“, 
„Už Tėvynę“, „Bičiulių“, „Keršytojo“, 
„Už Tarybų Lietuvą“, Kalinausko, Že- 
maitės, Mickevičiaus, Kęstučio ir kt. 
partizanų būriai. Lietuvos partizanai tuo 
pat metu nuleido nuo bėgių 41 kar. eše- 
loną. „B. k.“ privertė vok. karinę va- 
dovybę geležinkelių apsaugai panaudo- 
ti ne tik sargybinius, bet ir atskirus kar. 
dalinius. Ž. Partizaninis judėjimas. 

Lit.: Hitlerinė okupacija Lietuvoje, V., 1961. 


BĖGŪNAS — 1. Prietaisas vaikui moky- 
tis vaikščioti. B., dar vadinamą sukyne, 


Bėgūnas 1 


Bėgūnas 3 


gerve, sudaro maždaug 2 m ilgio karte- 
lė su skersiniu, įleistu į ją iš vienos pu- 
sės 35—40 cm nuo apačios. Prie sker- 
sinio pritvirtintas maždaug 40 cm 
skersmens lazdyno lankelis vaikui įsta- 
tyti (pav.). Apatinis kartelės galas įsta- 
tomas į trinkelę trobos asloje, o viršu- 
tinis — į odinę arba skardinę kilpą, pri- 
tvirtintą prie lubų sijos. Vaikas, laiky- 
damasis už lankelio, eina ratu aplink 
kartelę. 


„Bėgių karas“. Lietuvoje partizanų nuverstas 


nuo 


bėgių okupantų traukinys 


BEG-— BEI 203 


2. Čiužinėjimo prietaisas, įtaisomas 
ant kūdros ar ežero ledo, įšaldžius stip- 
zų mietą su užmautu ant jo ratu, prie 
kurio pririšamos 2 kartelės sukti ir il- 
ga kartis su rogutėmis gale važinėtis. 


3. Medinis vyris, įtvaras, ant kurio 
sukinėjosi varstomos senųjų medinių 
pastatų durys arba vartai (pav.). 


BĖIGA Vytautas [g. 1928.IV.20 Antakal- 
niuose (Kaišiadorių rj.)] — inžinierius ar- 
chitektas. 1948 baigė Kauno vid. dailės 
m-lą, 1954 Kauno Politechnikos in-tą. 
Nuo 1961 TSKP narys. Suprojektavo 
baldus viešbučiui „Junost“ Maskvoje, 
jaunimo tarpt. stovyklos „Sputnik“ Gur- 
zufe miegamajam korpusui, Maskvos 
centr. aeroporto viešbučiui, Konakrio 
viešbučiui (Gvinėja) ir kt. 


BEILESIENĖ Sofija [g. 1897.XI Osvejoje 
(Baltarusijos TSR)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvė. Kilusi iš darbininkų. Nuo 
1930 Komunistų partijos narė. Pogr. 
darbą dirbo daugiausia Lietuvos Raudo- 
nosios pagalbos (LRP) org-joje Kaune: 
jos bute buvo saugoma ir skirstoma 
polit. kaliniams skirta kom. lit-ra, ro- 
tatoriumi spausdinami (1935) LRP lei- 
diniai. 1943 Kirove baigė juridinę m-lą 
ir įsigijo teisininkės specialybę, dirbo 
advokate. Pensininkė. 


BEIMANAS Jankelis [g. 1912.1.14 Kau- 
ne] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš darbininkų. 1932 Jurbarke įsijun- 
gė į rev. veiklą. 1934 padėjo organi- 
zuoti Jurbarke tilto statybos darbinin- 
kų streiką. 1935 Kaune istojo į Komu- 
nistų partiją. 1936 suimtas ir nuteis- 
tas 4 metus kalėti. 1940 Jurbarko kino 
teatro direktorius. Nuo 1942 Raudono- 
sios Armijos 16 liet. divizijos karys. 
1944 demobilizuotas, dirbo administraci- 
nį ir ūkinį darbą Maskvoje, po to Vil- 
niuje, Ukmergėje. 


BEINORAS Stasys [1917.X.17 Naisiuose 
(Šiaulių rj.) — 1948] — administracinis 
darbuotojas. Kilęs iš darbininkų. 1940 
milicininkas Šiauliuose. 1940—41 mokė- 
si Vidaus reikalų liaudies komisariato 
m-loje Maskvoje, 1941—44 ten pat dir- 
bo adm. darbą, 1941—42 dalyvavo 
Maskvos gynyboje. 1944—48 adm. dar- 
buotojas. Nuo 1946 kandidatas į VKP(b) 
narius. Buržuazinių nacionalistų nužu- 
dytas. 


BEINORAVA, Balnorava,— kaimas Rad- 
viliškio rj., Sidabravos apyl., 15 km į r. 
nuo Šeduvos, 1 km į p. nuo Šiaulių— 
Daugpilio geležinkelio; tarybinio ūkio 
centras. 247 gyv. (1959). P. pakraščiu te- 
ka Laba (Šuojos intakas). Yra taryb. 
ūkio gamybinių pastatų, 0,5 ha medely- 
nas, parkas, felčerių-akušerių punktas. 
Kaimas minimas 1586 metais. 1604 jis 
turėjo 30 valakų žemės ir 40 kiemų. 

BEINORAVIČIŪTĖ Zita [g. 1930.IX.8 
Mažeikiuose] — chemikė organikė, che- 
mijos mokslų kandidatė (1959). 1954 bai- 
gė Vilniaus un-tą. Nuo 1958 Lietuvos 


204 BEI! -— BEK 


TSR MA Chemijos ir cheminės techno- 
logijos instituto moksl. bendradarbė. 
Susintetino naujų feroceno darinių, iš- 
tyrė jų savybes. Paskelbė mokslinių 
straipsnių. 


BEINORIŠKĖ — kaimas Šiaulių rj., Bazi- 
lionių apyl., 20 km į p. v. nuo Šiaulių, 
2 km į r. nuo Šiaulių —Sovetsko plento. 
37 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs Dubysos 
deš. krante. Ties B. į Dubysą įteka Deg- 
lė. Iš p. v. prieina Padubysio miškas. 
Yra „Jiesios“ dailiosios keramikos g-los 
koklių gamybos cechas. XIX a. pabai- 
goje B. buvo valstybinis kaimas. 


BĖIŠTRAKIAI — kaimas Kaišiadorių rj., 
Palomenės apyl.,, 9 km į š. v. nuo Kai- 
šiadorių, 3 km į š. nuo Vilniaus—Kau- 
no geležinkelio. 272 gyv. (1959). Į p. nuo 
B. tęsiasi Būdos miškas, į š.— Beištra- 
kių miškas. Per kaimą teka Šešuva (Ne- 
ries intakas). Medelynas, felčerių-akuše- 
rių punktas (nuo 1958), pr. m-la (nuo 
1910), biblioteka (nuo 1945). Tarp B. ir 
Guronių, Beištrakių miške, yra apie 
100 pilkapių, vad. kapčiais arba Napo- 
leono kareivių kapais. Jų skersmuo 
5—8 m, aukštis iki 1,5 m. 1927 E. Vol- 
teris 6 pilkapius perkasė. Dalis jų buvo 
tušti, kituose rasta geležinių žąslų ir 
IX—XII a. piautuvų. Sprendžiant iš įka- 
pių, kai kuriuose pilkapiuose buvo pa- 
laidoti žirgai. B. minimi 1880. Buržuazi- 
niai nacionalistai Beištrakiuose 1946 nu- 
žudė Miežonių apyl. tarybos pirm. A. Pi- 
lipavičių ir kelis valstiečius. 


BEIŽONYS — kaimas Trakų rj., Ubiš- 
kių apyl., 10 km į š. nuo Aukštadvario. 
192 gyv. (1959), Aštuonmetė m-la 
(1903—49 pradinė, iki 1961 septynmetė), 
biblioteka (nuo 1958), kultūros namai 
(nuo 1958). Į v. nuo kaimo yra apie 
12 m aukščio piliakalnis, kurio 25 m 
skersmens aikštelę supa pylimas, š. v. 
pakraštyje siekiąs iki 3 m aukščio, o ki- 
tur — apie 1 m. Prie piliakalnio randa- 
ma lipdytinės I t-mečio keramikos su 
lygiu ir grublėtu paviršiumi. Šalia pilia- 
kalnio, iš p. pusės, buvo apie 60 pil- 
kapių su akmenų vainikais ir deginti- 
niais kapais. 


BEJĖNAI — kaimas Pasvalio rj, Vaš- 
kų apyl., 3 km į p. r. nuo Vaškų. 78 gyv. 
(1959). B. minimi 1586. 


BEKAMPIS Juozas [tikr. Mockaitis; 
g. 1889.V.15 Jankuose (Šakių rj.)]) — pa- 
žangus JAV lietuvių visuomenės ir kul- 
tūros veikėjas. Mokėsi Peterburgo g-joje. 
Baigęs 4 klases, 1905 grįžo į Lietuvą. 
Už anticarinę veiklą buvo kalinamas. 
1907 pabėgo iš kalėjimo ir B. pavarde 
išvyko į JAV. Dirbo siuvykloje. Buvo 
gabus darbininkų profs-gų organizato- 
rius, Amerikos Lietuvių darbininkų 
lit-ros d-jos ir kt. pažangiųjų liet. org-jų 
narys. Bendradarbiauja „Laisvėje“, „„Vil- 
nyje“ ir kt. pažangiuosiuose liet. laik- 
raščiuose. Didžiojo Tėvynės karo metu 
daug padėjo Pagalbos Lietuvai teikimo 
komitetui. 


BĖKERIS (Becker) Fridrichas [1805. 
XII.21 Pamletuose (netoli Tilžės) — 1890. 
I.11 Ragainėje] — R. Prūsijos filolo- 
gas, lietuvių tautosakos rinkėjas. Baigė 
Tilžės g-ją (1824) ir Karalienės (buv. 
Įsruties aps.) mkt. seminariją (1829). 
Nuo 1830 mokytojavo Tilžės pr. m-loje, 
nuo 1839 realinėje g-joje. Išleido vok. 
kalba laisvai atkurtų liet. tautosakos kū- 
rinių: su J. Tile —,„Balades ir poetinius 
pasakojimus“ (1846), su K. Roze ir 
J. Tile —,Lietuvių ir prūsų liaudies 
sakmes“ (1847). Išėjęs į pensiją (1859), 
gyveno Luobeliuose (netoli Ragainės). 
Tilžės, Opstainių, Ragainės apylinkėse 
rinko liet. tautosaką. B. svarb. darbas — 
liet. kalbos vadovėlis „Mažasis lietuvis“ 
(1866), kurį sudaro trumpa kirčiuota 
liet. kalbos gramatika, liet.-vok. kalbų 
žodynas ir liet. patarlių bei priežodžių 
rinkinys. Vadovėlyje išspausdinta pa- 
ties B., taip pat L. Rėzos, J. Urbono, 
V. Kalvaičio, M. Leiberio ir E. Gizevi- 
jaus surinktų liet. pasakų, dainų ir 
mįslių, K. Donelaičio „Metų“ ištrauka. 
Rašydamas vadovėlį, B. rėmėsi R. Prū- 
sijos lietuvių šnekamąja kalba ir P, Rui- 
gio, K. Milkaus, G. Ostermejerio, 
F. Kuršaičio kalbiniais darbais. Apie 
1861 išleido „(Gaudeamus igitur“ verti- 
mą į liet. kalbą — ,Linksminkimies“. Pa- 
rengė kelis vok. epigramų ir eilėraščių 
rinkinius, parašė vok. kalbos vadovėlį, 
bendradarbiavo vok. period. spaudoje. 
Ršt.: F. Becker [u. a.], Litauische und preus- 
sische Volkssagen, nach zum Teil unbenutzten 
Guellen, Konigsberg, 1847; Der kleine Litauer, 
Tilsit, 1866. 
BĖKERIS Povilas [g. 1910.X.18 Čelia- 
binske] — pedagogas, dirigentas, kompo- 
zitorius, Lietuvos TSR nusipelnęs artis- 
tas (1961). 1934—44 simf. orkestro artis- 
1 " „tas. 1939 baigė Kau- 
no Konservatoriją. 
Nuo 1949 Vilniaus 
Talat-Kelpšos muzi- 
kos m-los dėstytojas 
(1945—47  direkto- 
1 riaus pavaduotojas). 
Nuo 1945 dėsto 
kontrabaso  specia- 
lybę ir choro di- 
rigavimą Lietuvos 
TSR Konservatorijo- 
je (nuo 1962 docen- 
tas). 1960 jubilieji- 
nės dainų šventės vyriausiasis dirigen- 
tas. Nuo 1961 saviveiklinio simf. orkest- 
ro „Vilnius“ dirigentas. Parašė kūrinių 
pučiamųjų orkestrui, kaimo kapelai, dai- 
nų mišriam, moterų ir vaikų chorams. 


BEKERYTĖ Tauba Dveira [g. 1915.X.29 
Simne (Alytaus rj.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvė. Kilusi iš amatininkų, 
darbininkė. Būdama paaugle, Veliuonoje 
įsijungė į rev. judėjimą. 1936 pradėjo 
dirbti „Silvos“ kojinių f-ke Kaune. Nuo 
1936 Komunistų partijos narė. 1938 
laikė kom. lit-ros sandėlį. Už kom. 
veiklą buvo bausta. 1940—41 Kaune 
„Silvos“ f-ko partinės org-jos sekretorė. 
1941—44 vaikų darželio vedėja Kiro- 
vo srityje. 1945—46 dirbo ūkinį darbą 
Zarasuose. Nuo 1950 darbininkė A. Šiau- 
čiūnaitės trikotažo f-ke (Kaune). 


BĖKEŠAS (Bekes) Kasparas [m. 1580 
Gardine] — vengrų didikas, Žečpospoli- 
tos karaliaus Stepono Batoro pagalbinės 
vengrų kariuomenės vadas. 1571 kovo- 
jo prieš Steponą Batorą dėl Transilvani- 
jos (Rumunijos p. v. srities, nuo XI a: 
priklausiusios Vengrijai). 1576 Steponu! 
Batorui tapus karaliumi, B. susitaikė sU 
juo ir buvo paskirtas vadovauti Stepo“ 
no Batoro turimai vengrų kariuomene! 
Kaip gabus karo vadas, dalyvavo Žeč- 
pospolitos karuose. Palaidotas Vilniuje 
ant kalvos, vėliau pavadintos Bekešo 
kalnu (kaip arionas, į Vilniaus kapinės 
nebuvo priimtas), 


BEKEŠIENĖ Leokadija [g. 1886 Prūso- 
kuose (Kapsuko rj.)] — pažangi JAV lie- 
tuvių visuomenės ir kultūros veikėja 
1910 išvyko į JAV. „Laisvės“, „Vil- 
nies" ir kt. pažangiųjų liet. laikraščių 
korespondentė. II pasaul. karo metais 
rėmė evakuotus Lietuvos gyventojus. 


BEKEVIČIUS Andrius [1893.IX.21 Ku- 
piškyje — 1937.XII.20 Magadano sr.]— 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Nuo 1918 
Komunistų partijos narys. 1918—19 
LKP Kupiškio kuopelės sekretorius. 
1919.1 Kupiškio aps. milicijos viršinin- 
kas ir karo komisaro padėjėjas. 1919.VI 
pasitraukė į Tarybų Rusiją ir tarnavo 
Raudonojoje Armijoje. 1923—27 mokė- 
si Vakarų tautinių mažumų kom, un-te. 
Baigęs išvyko dirbti į Leningradą. Žuvo, 
neteisėtai represuotas asmenybės kulto 
sąlygomis, Reabilituotas. 


BEKIŪ (Becu) Augustas Liudvikas [1771 
Gardine — 1824] — prancūzų kilmės 
gydytojas, filosofijos (1789) ir medi- 
cinos mokslų (1793) daktaras. Medicinos 
mokėsi Vilniuje. 1797—99 Vyriausiosios 
m-los Vilniuje patologijos ir farmakolo- 
gijos adjunktas, nuo 1799 profesorius: 
Nuo 1806 Vilniaus un-te dėstė patolog!“ 
ją, higieną. Pirmasis Lietuvoje suorga“ 
nizavo vakcinaciją prieš raupus. 180 
išleido knygą apie raupus. 1808 kartu 
su Jozefu Franku įsteigė Vilniuje Vak- 
cinacijos in-tą. Savo veikalu apie lig0- 
nines (1807) daug prisidėjo prie lig0- 
ninių darbo pagerinimo Lietuvoje. Bu- 
vo vienas Vilniaus medicinos d-j05 
steigėjų. B., 1823—24 suartėjusį SU 
reakciniais caro valdininkais, A. Micke- 
vičius neigiamai paminėjo poemoje „Vė- 
linės“, sukeldamas B. posūnio poeto 
J. Slovackio pasipiktinimą. 


BEKONAS — specialiu būdu sūdyta 
kiauliena. Lietuvoje B. gaminamas nuo 
1926. Burž. Lietuvoje, kurios ekonomika 
rėmėsi daugiausia žemės ūkiu ir buvo 
priklausoma nuo užsienio rinkų, B. ga“ 
myba greit tapo viena svarbiausių mais- 
to pramonės šakų, o B. eksportas — Vie“ 
nu svarbiausių pajamų šaltinių. Kadang! 
B. paklausa užsienyje, ypač Anglijoje: 
buvo didelė, burž. Lietuvos valdžia, H- 
kėdamasi pakelti silpną krašto ekono- 
miką, ėmėsi propaguoti bekoninių kiau- 
lių auginimą, platinti veislinius gyvulius 
statyti B. f-kus. Pirmuosius specialius B- 
f-kus pastatė akc. b-vė „Lietuvos ekS- 


portas" Klaipėdoje ir akc. b-vė „Mais- 
tas“ Kaune. Iki 1930 abi b-vės vei- 
kė atskirai. Tais metais jos supirko 
224 000 kiaulių ir eksportavo 4200 tonų 
B. už 17,4 mln. litų. 1930 „Maistas“ per- 
€mė „Lietuvos eksporto“ akcijas ir gavo 
monopolinę teisę gaminti Lietuvoje B. 
ir jį eksportuoti. Iki 1933 buvo pasta- 
tyti B. f-kai Panevėžyje, Tauragėje ir 
Šiauliuose. Visos įmonės buvo horizon- 
talaus, „daniškojo“ tipo; kiekvienos jų 
Pajėgumas 2500—3000 kiaulių per sa- 
Vaitę. Daugiausia kiaulių (536 000) su- 
Pirkta 1932. Tais metais Lietuva eks- 
Portavo 25200 tonų B. už 32,5 mln. lt. 
Tai buvo didžiausias B. eksporto me- 
tinis kiekis per visą burž. valdymo lai- 
kotarpį: jis sudarė 7695 „Maisto“ eks- 
Porto ir 17,295 viso burž. Lietuvos eks- 
Porto vertės. Tačiau dėl pagilėjusios 
kapit. ūkio krizės V. Europoje 1932 
Už B. buvo gautos pačios žemiausios 
kainos — po 1,3 It/kg. Bekono kainų kri- 
limas V. Europoje numušė kiaulių kai- 
nas Lietuvoje iki 25—2795, palyginti su 
1926—29. Bekono gamybą suvaržė ir 
nuo 1932.XI Anglijos įvesti B. importo 
Kontingentai burž. Lietuvai: iš pradžių 
7000, vėliau' tik 3300 kiaulių per savai- 
tę. Tuo tarpu 1932 Lietuva eksportavo 
Per savaitę 10—12 tūkst. kiaulių. Suma- 
žėjus B. paklausai ir pajamoms iš jo 
eksporto, „Maistas“ 1932 įvedė kon- 
tingentų korteles bekoninių kiaulių au- 
8intojams. Korteles gavo ūkiai, ne ma- 
žesni kaip 2 ha. Pagal jas smulkieji 
Ūkiai galėjo parduoti tik ketvirtadalį 
turimų kiaulių, o burž. valdžios prote- 
8uojami buožiniai ūkiai — trečdalį ir 
daugiau. Dėl rinkos nepastovumo B. ga- 
Myba Lietuvoje nuo 1932 sumažėjo. Jo 
eksporto apimtis 1935 siekė 8800 t, 
1938 — 7400 t, 1939 — 15600 t; tai su- 
darė vid. 9—1005 viso burž. Lietuvos 
eksporto ir apie 4595 „Maisto“ eksporto 
Vertės. Kiaulių kainos iki 1938 nepakilo 
aukščiau 509; 1928—29 kainų lygio. 

Tarybų Lietuvoje B. gamybos ir reali- 
Zavimo sąlygos pasikeitė. 1940—41 B. 
Uvo gaminamas 4 f-kuose (be Klaipė- 
dos kr.). 1940 jo pagaminta 9600 t, 
1941 planas buvo 7000 t (per I pusmetį 
Wykdytas 5695). D. Tėvynės karo metu 
ėgdami vok. faš. okupantai išsprogdi- 
to Klaipėdos mėsos šaldytuvus, sude- 
8ino Kauno skerdyklos B. cechą, visus 
„ f-kus apgrobė. Pokario metais įmo- 
nės sutvarkytos ir paleistos veikti, atsta- 
lytas B. gamybos cechas Kauno mėsos 
kombinate. Tik Klaipėdos įmonė per- 
duota žuvies pramonei. Bekoninių kiau- 
lų auginimas Lietuvos TSR sparčiai di- 
ėja (ž. Kiaulės). Bekoninės žaliavos 
1959—63 supirkta po 33—47 tūkst. t 
8yvo svorio per metus. 


BEKSTONYS — kaimas Kaišiadorių rj., 
aparčių apyl, 10 km į r. nuo Žaslių. 
114 gyv. (1959). Į p. r. nuo kaimo tę- 
Siasi Bekštonių miškas. Yra Dainavos 
aštuonmetės m-los komplektas (nuo 
1958). B. minimi 1880. 


BEKŪPĖ — kaimas Molėtų rj, Giedrai- 
“lų apyl., 3,5 km į š. v. nuo Giedraičių, 
Prie kelio į Želvą; kolūkio centras. Per 


kaimą teka Verbyla (Širvintos intakas). 
Iš p. r. prieina Bekupės miškas. Yra Dū- 
dėnų pr. m-la, biblioteka (nuo 1960). 


„BELARUSKAJA DOLIA“ („Benapyckai 
AoAa"—, Baltarusių dalia“) — revoliuci- 
nis darbininkų ir valstiečių laikraštis 
baltarusių kalba, ėjęs 3 kartus per sa- 
vaitę 1925 Vilniuje. Buvo spausdinamas 
ir lot, spaudmenimis. Laikraščiui vado- 
vavo V. Baltarusijos KP. Buvo Lenkijos 
burž. valdžios persekiojamas, dažnai 
konfiskuojamas ir pagaliau uždarytas. 


„BELARUSKAJA GAZETA“ (,„Benapyc- 
Kaa Ta33Ta“— Baltarusių laikraštis“) — 
V. Baltarusijos Komunistų partijos lega- 
lus laikraštis baltarusių kalba, ėjęs 1933. 
VI.8—1934.1.30 Vilniuje iš pradžių 2 kar- 
tus, vėliau (nuo Nr. 4) 3 kartus per mė- 
nesį. Lenkijos burž. valdžios uždarytas, 
redaktoriai suimti ir 1936 nuteisti ka- 
lėti nuo 6 iki 8 metų. 


„BELARUSKAJA NIVA“ („Benapyckaa 
HiBa“— „Baltarusių dirva“) — revoliuci- 
nis darbininkų ir valstiečių laikraštis 
baltarusių kalba, ėjęs 1925—26 Vilniuje 
3 kartus per savaitę. Jam vadovavo 
V. Baltarusijos KP. Laikraštis Lenki- 
jos burž. valdžios buvo persekiojamas, 
dažnai konfiskuojamas ir pagaliau už- 
darytas. 


„BELARUSKAJA SPRAVA“ („Benapyc- 
Kax cipaBa"— „Baltarusių reikalas“) — 
revoliucinis darbininkų ir valstiečių 
laikraštis baltarusių kalba, ėjęs 1926 
Vilniuje 2 kartus per savaitę. Jam vado- 
vavo V. Baltarusijos KP. Lenkijos burž. 
valdžia laikraštį persekiojo ir pagaliau 
uždarė. Red. S. Makulikas buvo nuteis- 
tas kalėti 2!/>; metų. 


„BELARUSKI LETAPIS“ („,Benapycki 
AeTanic“— ,„Baltarusių metraštis“) — pa- 
žangus mėnesinis kultūros ir literatūros 
žurnalas baltarusių kalba, ėjęs 1936— 
1939 Vilniuje. Spausdino Vilniaus bal- 
tarusių poetų (M. Tanko ir kt.) kūri- 
nius, R. Širmos straipsnius, K. Galkaus- 


ko harmonizuotas baltarusių liaudies 
dainas. 
BELAZARAS Antanas [g. 1913.XII.22 


Upytėje (Panevėžio rj.)]) — kompozito- 
rius, pedagogas, Lietuvos TSR nusipel- 
nęs meno veikėjas (1963). 1934—42 mo- 
kėsi Kauno Konser- | 
vatorijos vargonų ir 
kompozicijos klasė- „ 
se. Nuo 1944 Pane- : 
vėžio muzikos m-los 
teorinių disciplinų 
dėstytojas, Panevė- 
žio dramos teatro 
muz. dalies vedėjas. 
Parašė pirmąją ta- 
rybinę liet muz. g 
komediją „Auksinės 
marios“ (1955, L. Ja- 
nušytės ir J. Mac- 
konio libretas), kantatą „Mylimai že- 
mei“ (1957, A. Jonyno ir E. Mieželaičio 
tekstas), pjesių fortepijonui, choro ir so- 
lo dainų, muzikos dramos spektakliams. 


Lit.: J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė mu- 
zika, V., 1960. 


BEK— BEL 205 


BELAZARAS Vincentas [1816—1863.V1I.9 
Kaune] — 1863 sukilimo dalyvis. Buvęs 
Rusijos kariuomenės karininkas. 1863.III 
savo Paežerio dvare (Panevėžio aps.) 
suorganizavo sukilėlių būrį, prie kurio 
prisidėjo sukilėliai, atvykę nuo Linku- 
vos. Su savo būriu B. prisijungė prie 
B. Dluskio būrio ir 1863.IV.1 dalyvavo 
kautynėse prie Lenčių kaimo (dab. Ra- 
seinių rj.), o po 2 dienų prie Šiluvos 
buvo paimtas į nelaisvę. Karo lauko 
teismo nuosprendžiu sušaudytas. 


BĖLĖ — vienkiemis Ukmergės rj., Pa- 
šilės apyl., 13 km į p. nuo Ukmergės, 
2 km į v. nuo Vilniaus—Ukmergės plen- 
to. 6 gyv. (1959). 1596 minimas Bėlės 
dvaras. 


BELECKAS Juozas Kazys [1905.VIII.13 
Balninkuose (Tauragės rj.) — 1942.VL.3 
Kaune] — žurnalistas. Mokėsi Jurbarko 
ir Tauragės g-jose. Nuo 1921 dirbdamas 
įv. įstaigose, kovo- 
jo prieš klerikaliz- 
mą, organizavo Lie- 
tuvos Jaunimo są- 
jungos skyrius, skai- 
tė paskaitas. 1927— 
1929 Kaune redaga- 
vo „Jaunimą“, 1930 
—1934 leido ir reda- 
gavo laikr. „Jaunų- 
jų pasaulis“, „Tem- 
po“, „Dienos naujie- 
nos“. Pasibaigus žu- 
diko prelato K. Ol- 
šausko bylai, 1930 išleido jį demaskuo- 
jančią apybraižą, kurią faš. valdžia 
konfiskavo. Kurį laiką dirbo „Lietuvos 
aido“ reporteriu. 1940—41 aktyviai 
bendradarbiavo tarybinėje spaudoje, bu- 
vo „Tarybų Lietuvos“ dienraščio redak- 
cijos sekretorius, Pasirašinėjo pavarde ir 
slap. Erškėtis. Už taryb. veiklą hitle- 
rininkų ir vietinių burž. nacionalistų nu- 
žudytas. 


BELIACKINAS Simonas [1874.X.1 Mo- 
giliove — 1944 Osvencime] — teisinin- 
kas civilistas, žydų buržuazinis visuo- 
menės veikėjas. 1899 baigęs Odesos 
un-to teisės f-tą, buvo advokatu Mask- 
voje ir Peterburge. Emigravęs iš Tary- 
bų Rusijos, 1921 apsigyveno Lietuvoje; 
nuo 1922 iki 1940.VI dėstė Kauno un-to 
teisės f-te. 1923 išrinktas ekstraordinari- 
niu profesoriumi. Vok. faš. okupantai B. 
uždarė į Kauno getą, žiauriai kankino, 
1944.III išvežė į Osvencimo konc. sto- 
vyklą, o vėliau gyvą sudegino. Savo 
darbuose B. gynė formalaus burž.-dem. 
teisėtumo principus. Be darbų iš teisės 
mokslo srities, parašė nedidelės lit. ver- 
tes novelių, romanų, dramų. 


BELIANINAS Nikolajus [g. 1913.XI.17 
Savine (Kostromos sr.)] — ryšių darbuo- 
tojas, Lietuvos TSR nusipelnęs inžinie- 
rius (1963). 1939 baigė Leningrado Ry- 
šių in-tą. 1941—44 kovojo D. Tėvynės 
karo frontuose. Nuo 1943 TSKP narys. 
Iki 1948 dirbo ryšių įstaigose Leningra- 
de, Rygoje. 1948—55 TSRS Ryšių m-jos 


206 BEL — BEL 


įgaliotinis prie Lietuvos TSR MT. Nuo 
1951 Lietuvos TSR AT deputatas. 1952— 
1954 kandidatas į LKP CK narius, nuo 
1954 LKP CK narys. Nuo 1955 Lietuvos 
TSR ryšių ministras. Jam vadovaujant, 
žymiai išplėstas Lietuvos TSR ryšių 
įstaigų tinklas, pertvarkytas ir moder- 
nizuotas ryšių ūkis. 

BELICKIS Vladimiras [g. 
Krasnodare] — aktorius, 
nusipelnęs artistas 
(1954). Scenos darbą 
pradėjo 1923 teatro 
mėgėjų kolektyvuo- 
se. 1931 Vologdos 
dramos teatro akto- 
rius. Vėliau dirbo 
Irkutsko, Taškento, 
Simferopolio, Ufos 
teatruose. Nuo 1946 
Vilniaus rusų dra- 
mos teatro aktorius. 

Šiame teatre sukurti | 

vaidmenys: Kolomeicas, 
Perčichinas (M. Gorkio ,„Paskutinieji", ,„Mies- 
čionys"), Sorinas (A. Čechovo ,„Žuvėdra“) 
ir kt. 
BELINSKIS Juzefas [1848.III.23 Liub- 
ranece (Lenkija) — 1926.IV.15 Varšu- 
voje]) — gydytojas, istorikas. 1868—73 
studijavo mediciną Varšuvos Vyriau- 
siojoje m-loje. 1873—74 Kalušino mies- 
to (Varšuvos gub.), 1874—80 Cholunicų 
kasyklų (Viatkos gub., dab. Kirovo sr.) 
gydytojas. 1880—92 gydytojas Vilniuje, 
1892—97 Alytuje. Dirbdamas Lietuvoje, 
priklausė Vilniaus medicinos d-jai (nuo 
1892 garbės narys), buvo jos bibliote- 
kininku. Rinko archyvinę medžiagą Vil- 
niaus un-to istorijai. 1885 baigė rašyti 
veikalą apie gydytojus, gavusius Vil- 
niuje, aukštosiose m-lose, medicinos 
daktaro laipsnį. Už domėjimąsi Lietuvos 
kultūros istorija ir pritarimą lenkų nac. 
judėjimui 1897 išsiųstas į Kara Kalą 
(Turkmėnija), kur dirbo ligoninės gydy- 
toju ir 1899 baigė rašyti veikalą apie 
Vilniaus un-tą. Šį ir kai kuriuos kitus 
savo darbus, bijodamas carinės cenzū- 
ros, išleido Krokuvoje. Nuo 1901 B. 
gyveno Varšuvoje, tyrinėjo vietos aukš- 
tosios m-los XIX a. istoriją. Savo raš- 
tuose panaudojo daugelį iki šiol neiš- 
likusių ist. šaltinių. Todėl jo raštai ne- 
nustojo pažintinės reikšmės. 

Ršt.: Proces filaret6w w Wilnie, Krakow, 
1880; A. Šniadecki, Wilno, 1880; Bibliografia 
czasopism wilenskich (1805—1860), Wilno, 1885; 
Doktorowie medycy, promowani w  Wilnie, 
Warszawa, 1886; Stan nauk lekarskich za cza- 
sėw Akademii medyko-chirurgiczneį wileūskiej, 
bibliograficznie przedstawiony, Warszawa, 1889; 
Cesarskie Towarzystwo lekarskie wilenskie, 
jego prace i wydawnictwa (1805—1864), War- 
szawa, 1889; Stan nauk matematyczno-fizycz- 
nych za czasėw Wszechnicy wileūskieį, War- 
szawa, 1890; Uniwersytet wileūski (1579—1831), 
t. 1—3, Krakow, 1899—1900; Krolewski Uni- 
wersytet warszawski, t. 1—3, Krakow, 1907— 


1912; Szubrawcy w Wilnie (1817—22), Wilno, 
1910. 


BĖLYS — ežeras Švenčionių rj., 6 km 
į š. I. nuo Švenčionių, prie vieškelio 
į Mielagėnus. Plotas 35 ha. Ežeras ištį- 
sęs iš v. į r.; ilgis 1080 m, kranto linijos 


1903.VIII.15 


Lietuvos TSR 


ilgis 3,7 km. Krantai sausi, aukšti. Per 
B. į Setikio ež. teka bevardis upelis. 
Ežero r. pakrantėje įsikūręs Bėlių vien- 
kiemis. Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei. 


BELKEVIČIUS Adomas [1798 Vilniuje — 
1840.11.22 Vilniuje] — anatomas, medici- 
nos mokslų daktaras (1837). 1815—20 
Vilniaus  un-te studijavo mediciną. 
1822—23 gilino žinias Peterburge ir 
Maskvoje. Nuo 1825 Vilniaus un-to ana- 
tomijos adjunktas, nuo 1827 anatomijos 
profesorius. Subūręs anatomus, praturti- 
no Vilniaus anatomijos muziejų, kuris 
užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje. 
Tyrė kaulėjimo židinius, kaltūną, pa- 
siutlige mirusių smegenis, naujagimių 
plaučių uždegimą, poodinius gleivinius 
maišelius, tyminę liauką ir kt., bandė 
arterijų aneurizmų ligatūras. Dirbo bo- 
tanikos ir ornitologijos srityse. 


BĖLKIŠKĖS PĖLKĖ — pelkė Švenčio- 
nių rj, 13 km į r. nuo Pabradės, prie 


plento į Švenčionis. Plotas 809 ha. Pel- * 


kė telkšo Švenčionių aukštumos pakraš- 
tyje, Meros (Žeimenos intako) slėnyje 
ir į jį išeinančių tarpukalvių daubų 
grandinėje, per kurią teka Tamica (Me- 
ros intakas). Š. v. dalyje yra 32 ha lie- 
kaninis Acinto ež. Didesniąją dalį sudaro 
plynraistinė žemapelkė. Durpių klodo 
didž. storis 5,3 m, vid. 2,1 m. Vyrauja 
viksvinės durpės. Vid. susiskaidymas 
280, vid. peleningumas 13,695. Durpių 
ištekliai 14,7 mln. m3. Po durpėmis yra 
ežerinių nuosėdų sluoksnis; jo storis iki 
4 m. Dugne smėlis, molis. 


BELMONTAS, Belmantas,— mišku apau- 
gusi Vilniaus miesto dalis Vilnios deš. 


krante, tarp Užupio ir Leoniškių. Pietinė | 


B. riba yra aukštas, status Vilnios skar- 
dis; iš v. ir š. jį supa gilus Srovės 
upelio (Vilnios intako) slėnis, kurio 
šlaitu eina plentas į Naująją Vilnią. 
V. dalyje auga aukštas pušynas, toliau 
i r. tęsiasi mišrūs jaunuolynai, kurie jun- 
giasi su Leoniškių šilu. Sausas B. pušynas, 
esąs nuošaliai nuo miesto triukšmo,— 


Belmontas 


iš seno vilniečių mėgstama poilsio vieta- 

Iki I pasaul. karo B. buvo už miesto 
ribos. XIX a. pradžioje Vilnios ir Sro- 
vės šlaituose ėmė kurtis vilos ir gyvė- 
namieji namai, buvo pastatytas ištai- 
gingas restoranas. Tuo metu B. ir gavo 
savo vardą (lot. bellus mons — gražus 
kalnas). 1820—23 B. miške rinkdavosi 
Vilniaus un-to studentai — filomatai ir 
filaretai, vadovaujami poetų A. Micke- 
vičiaus ir T. Zano; jie čia skaitydavo 
savo kūrinius, svarstydavo aktualius Vi- 
suomeninio gyvenimo klausimus. 1831 
sukilimo metu, caro kariuomenei stip- 
riai saugant miestą, Belmonte slapčia 
burdavosi sukilėliai ir traukdavo palei 
Vilnią į Kučkuriškių miškelius, kur bu- 
vo vienas jų ginklų sandėlių. XIX a. 
pabaigoje ir XX a. pradžioje Belmonte 
būdavo, rengiamos iškilmės ir pasilinks- 
minimai. B. įeina į Vilniaus miesto ža- 
liąją zoną. 


BELOŪSAS Jurijus [g. 1912.11.6 Ulja- 
novske] — statybos inžinierius, Lietuvos 
TSR nusipelnęs statybininkas (1962). 
1939 baigė Novosibirsko statybos in- 
žinierių in-tą. 1939—41 projektavimo 
org-jos darbuotojas Novosibirske. 1941— 
1945 dalyvavo D. Tėvynės kare. 1945— 
1946 dirbo Vilniuje, tiltų statyboje. Nuo 
1946 Miestų statybos projektavimo in-tO 
vyr. inžinierius, vyriausiasis projektų 
inžinierius, nuo 1952 skyriaus viršinin- 
kas. Vadovauja gyvenamųjų ir visuome- 
ninių pastatų tipiniam projektavimui. 
Daugelio Vilniaus miesto pastatų pI0- 
jektų konstruktyvinės dalies autorius: 


BELOŪSOVAS Jurijus [g. 1928.XII.12 
Nižnij Tagile (Sverdlovsko sr.)] — inži- 
nierius mechanikas, Lietuvos TSR nu- 
sipelnęs inžinierius (1963). 1952 baigęs 
Uralo Politechnikos in-tą (Sverdlovske): 
dirbo g-los vyriausiuoju technologu N0- 
voutkinske (Sverdlovsko sr.). 1956—63 
Vilniaus elektros suvirinimo įrengimų 
g-los vyriausiasis technologas, vyriau“ 
siasis inžinierius, direktorius. Nuo 1958 
TSKP narys. Daug prisidėjo prie naujų 
rūšių suvirinimo agregatų sukonstravi- 
mo ir jų gamybos organizavimo. Nuo 
1963 LKP Vilniaus miesto k-to sekre- 
torius. 


BELVĖDERIS — kaimas Jurbarko Ijo 
Seredžiaus apyl., 1 km į v. nuo Sere- 
džiaus. 105 gyv. (1959). Kaimas stov! 
aukštame Nemuno krante. Pro B. į Ne- 
muną teka Pieštvė. Sviesto ir sūrių g-1a 
ž. ū. technikumas. B. — buv. dvaras- 
XIX a. pr. jo savininkas pagal prancū- 
zų architekto projektą pasistatydino 
dvaro rūmus su „belvederiu“ (iš italį 
belvedere — gražus reginys) — bokštu, 
iš kurio matyti gražus apylinkės vaizda5+ 
Ilgainiui tas vardas prigijo visai vieto“ 
vei. B. dvarininkas K. Burba buvo SU“ 
manęs organizuoti Žemaitijoje cukraUš 
gamybą ir tuo tikslu 1860 dvare įsteigė 
akc. b-vę, tačiau dėl baudžiavinio ūkio 
krizės sumanymas nebuvo įvykdytas: 
1921—25 B. dvare veikė ž. ū. m-18- 
1926 įsteigta aukštesnioji pienininkystės 
ir gyvulininkystės m-la, 1928 reorgan!“ 
zuota į aukštesniąją pienininkystės m-14- 


Belvederio ž. ū. technikumo rūmai 


Jos vietoj 1944 įsteigtas pienininkystės 
technikumas, 1961 pertvarkytas į ž. ū. 
technikumą. 

„Belvederio ž. ū, technikumo rūmai — Iesp. 
Teikšmės archit-ros paminklas. 1880—81 rūmai 
Perstatyti. Jų išorė ir. vidus (ypač didžioji sa- 
Š) turi klasicistinio stiliaus elementų. Inter- 
Ierui būdingos XIX a. pastatų puošmenos: ro- 
*etės, plafonai, kronšteinai ir pan. Puošnios 
Parketinės grindys (buv. lošimo kambaryje 
Parketas imituoja kortas). Archit. ansamblį pa- 
Pildo originaliai suprojektuotos arklidės. Nuo 
"imų į Nemuno slėnį stačiu šlaitu leidžiasi il- 
Bi laiptai, apsodinti eglėmis. Rūmus supa 
XIX a. pr. įkurtas 20 ha parkas, pereinąs 
i natūralų mišką. Parke auga veimutinė pu- 
Šs, sibirinis kėnis, skiautėtalapė liepa. Vyrau- 
Ja vietinių medžių ir krūmų masyvai. 
BENCIKOVIČIENĖ Ševa [Levitaitė; 1910 
anevėžyje — 1941] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvė. Darbininkė. 1933 įsto- 
JO į LKJS orgją Panevėžyje. Nuo 
1937 Komunistų partijos narė. Už rev. 
Veiklą 1934.XI suimta. Kalėjo Pane- 
Vėžyje ir Kaune. 1935XI išteisinta. 
1940—41 Panevėžio valst. prekybos kad- 
"Ų sk, viršininkė. Žuvo D. Tėvynės karo 
Pradžioje. 
BENCIKOVIČIUS Henachas [1910 Ragu- 
Voje (Panevėžio rj.) — 1941] — revoliu- 
Cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbi- 
"inkų. 1927 Raguvoje įstojo į LKJS. 
uo 1933 Komunistų partijos narys. 
1934 paskirtas LKP CK instruktoriumi 
anevėžio apskričiai. Už rev. veiklą 
1934 adm. tvarka nubaustas ir ištremtas 
! Raguvą visam karo padėties laikui. Pa- 
1885 iš tremties, dirbo LKP CK instruk- 
Oriumi Šiaulių apskričiai. 1935 ir 1937 
Vėl baustas adm. tvarka. 1940—41 LKP 
anevėžio aps. k-to instruktorius. Hitle- 
fIninkams veržiantis į Lietuvą, evakuo- 
masis žuvo. 


ŠENDERIS Haroldas Hermanas [1882. 
„.20 Martinsburge — 1951.VIIL.16 
"nstone] — JAV. kalbininkas. Studija- 
Ro Baltimorėje ir Berlyne. Nuo 1909 dir- 
O Baltimorės un-te, nuo 1917 Prinstono 
„U-to profesorius. Kauno un-to filologi- 
10S garbės daktaras (1922). Dirbo dau- 
lausia indoeuropeistikos srityje. Liet. 


kalbininko K. Būgos paskatintas, paren- 
gė „Etimologini lietuvių kalbos in- 
deksą“ (1921), kuriame suregistravo liet. 
etimologinę medžiagą iš E. Berne- 
kerio, E. Buazako, Z. Faisto, F. Kliu- 
gės, K. Ulenbeko, A. Valdės etimologi- 
nių žodynų, K. Brugmano ir B. Delbriu- 
ko „Indogermanų kalbų lyginamosios 
gramatikos pagrindų“ (1886—1900) ir kt. 
šaltinių. Lituanistikos klausimais rašė 
JAV kalbotyros žurnaluose. 


Ršt.: Lithuanian gaudonė.—,,American Jour- 
nal of Philology“, vol. 39, 1918; Lithuanian 
klonas, kluonas.—,,Journal of the American 
Oriental Society“, vol. 40, 1920; A Lithuanian 
etymological index, Princeton, 1921; Fluctua- 
tion between 0- and d-stems in Lithuanian.— 
„American Journal of Philology“, vol. 42, 
1921. 


BENDOKAITIS Juozas [1876 Vilkaviš- 
kio rj.—1957.XI.3 Čikagoje] — pažan- 
gus JAV lietuvių visuomenės veikėjas. 
Dalyvavo 1905—07 revoliucijoje. 1906 
išvyko į JAV. Įstojo į Lietuvių socia- 
listų s-gą, dalyvavo meno saviveikloje. 
Buvo veiklus Amerikos Lietuvių darbi- 
ninkų lit-ros d-jos, Lietuvių meno s-gos 
narys. 1919 įstojo į Komunistų partiją. 
Bendradarbiavo „Laisvėje“, „Vilnyje“, 
„Liaudies balse“. Ą 


BENDORIUS Jonas [1889.VIII.15 Skais- 
čiuose (Kapsuko rj.) — 1954.V1.27 Palan- 
goje] — kompozitorius, pedagogas, Lietu- 
vos TSR nusipelnęs meno veikėjas 
(1954). Muzikos mo- 
kėsi privačiai, kurį | 
laiką vargoninkavo. | 
1912 baigė Varšu- | 
vos Muz. in-tą (kon- 
servatoriją). Iki 1920 
dirbo Marijampolėje 
vargonininku, choro 


dirigentu, pedago- 
gu, buvo „Gabijos“ 
d-jos pirmininkas. 


1924 baigė Leipcigo 
Konservatoriją. Nuo 
1924 dėstė teorines 
disciplinas Kauno muz. m-loje (nuo 1933 
konservatorija). 1940 su K. Kavecku su- 
organizavo Vilniaus muz. m-lą ir iki 
1945 jai vadovavo. 1945—48 Lietuvos 
TSR Kompozitorių s-gos organizacinio 
k-to pirmininkas. 1945—54 teorinių dis- 
ciplinų dėstytojas Lietuvos TSR Konser- 
vatorijoje (1945—49 direktorius, nuo 
1948 profesorius). Nuo 1953 TSKP na- 
rys. Harmonizavo liet. liaudies dainas, 
parašė dainų pagal lietuvių taryb. poetų 
tekstus (pažymėtina „Už taiką, už lais- 
vę“, E. Matuzevičiaus tekstas). Muz. 
klausimais rašė periodikoje. 

Ršt.: Aušrelei beauštant (Liaudies dainos), 
V., 1960 [I leid. 1920]. 

Lit.: J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzi- 
ka, V., 1960. 
BENDORIUS,  Bendoravičius, Petras 
[1863 Matlaukyje (Vilkaviškio rj.) — 
1906.XI.19 Ūdrijoje (Alytaus rj.)] — mo- 
kytojas, vadovėlių autorius, tautosakos 
rinkėjas. Baigęs Veiverių mkt. semina- 
riją (1884), mokytojavo įvairiose Su- 
valkų gub. pr. m-lose. 1887 per E. Vol- 
terį įteikė Rusijos Geografinei d-jai tau- 
tosakos tekstų, archeologinių ir etnogra- 
finių aprašymų rinkinį, kurį sudaro 


BEN — BEN 207 


——2 


Mockavos apylinkėse (Kapsuko rj.) 
surinktos pasakos, 126 dainų tekstai, 
mįslės, patarlės ir priežodžiai, dzūkų 
vestuvių, krikštynų, šermenų aprašymai, 
piliakalnio bei arch. radinių aprašas, pa- 
stabos apie Kalvarijos apskritį ir kt. 
Už rinkinį gavo d-jos sidabro medalį. 
1904 E. Volteris „Lietuviškosios chres- 
tomatijos“ II d. išspausdino iš B. rinki- 
nio 21 dainą, 31 mįslę, 107 patarles ir 
priežodžius. B. sudarė liet. pr. m-loms 
skirtą skaitinių rink. „Vaikų žvaigždu- 
tė“ (2 d., 1905—06), kuriame greta liet. 
rašytojų kūrinių pateikė taip pat savo 
užrašytų liaudies pasakų, vieną kitą 
originalų eilėraštį, pasakojimą ir kt. 
Su mkt. P. Daugirdų sudarė aritmeti- 
kos uždavinių ir pavyzdžių rinkinį (2 d., 


1906—09). B. vadovėliai buvo išleisti 
daug kartų. 

BENDORIUS Stepas [apie 1898 — 1919 
prie Utenos] — 1918—19 proletarinės 


revoliucijos Lietuvoje dalyvis, 1917 įsto- 
jo į RSDDP Voroneže. Būdamas Raudo- 
nojoje gvardijoje, dalyvavo Spalio re- 
voliucijoje, dirbo tarp karo pabėgėlių 
lietuvių. Vėliau RKP(b) Voronežo gub. 
K-to darbuotojas. 1918 pab. atvyko į Lie- 
tuvą, dirbo Tarybų valdžios organuose 
Ukmergėje, bendradarbiavo ,,Komunis- 
te“. Nužudytas burž. nacionalistų. 


„BENDRAS DARBAS" — buržuazinis mė- 
nesinis (vėliau ėjęs triskart per mėnesį) 
kooperacijos laikraštis, leistas 1928—35 
Kaune. 


„BENDRAS FRONTAS"— komunistinis 
pogrindinis žurnalas, ėjęs 1935 Klaipė- 
doje. Leido LKP Klaipėdos krašto k-tas. 
Išėjo 2 nr. 

BENDRATIS, infinityvas, — veiksmažo- 
džių forma, žyminti veiksmą arba būse- 
ną, bet neapibrėžta asmens ir skaičiaus 
(liet. kalboje ir laiko) atžvilgiu (pvz., 
„eiti“, „dirbti“, „mokytis“). Liet. kal- 
bos B. kilusi iš veiksmažodinių daikta- 
vardžių (plg.: „mintis“, „mirtis“ ir pan.) 
naudininkų, kurie seniau turėjo galūnę 
-ie arba -i. 


BENDRĖS — kaimas Alytaus rj, Mi- 
roslavo apyl., 10 km į p. v. nuo Aly- 
taus, 3 km į p. nuo Kazlų Rūdos—Aly- 
taus geležinkelio. 157 gyv. (1959). Iš 
p. v. prie kaimo prieina Bendrių miške- 
lis. Yra kolūkio gamybinių pastatų. Iki 
buržuazinės žemės reformos (1922—23) 
kaimo vietoje buvo dvaras, minimas 
XVII a. ist. dokumentuose. Burž. me- 
tais Bendrėse veikė LKJS pogr. kuopelė. 
D. Tėvynės karo metu B. gyventojas 
P. Matulionis buvo aktyvus taryb. par- 
tizanų ryšininkas. 


BENDROVĖ — sutartimi arba įstatais pa- 
grįstas asmenų susivienijimas bendram 
ūkiniam tikslui siekti. B. steigimo, 
likvidavimo, atsakomybės, atstovavimo 
klausimus ir dalininkų teises bei parei- 
gas reguliuoja įstatymai ir B. dalyvių 
priimti įstatai, sudaryti pagal tuos įsta- 
tymus. Lietuvos Didžiosios Kun-stės 


208 BEN—BER 


miestuose, kuriuose veikė Magdeburgo 
teisė, buvo pirklių B., pagrįstų sutarti- 
mis. B. dalininkų ginčus spręsdavo mies- 
to teismas, o vėliau Iždo komisijos teis- 
mas. Panaikinus baudžiavą ir vystantis 
kapitalizmui, B. atsirado įv. ūkinės veik- 
los srityse (prekybos, pramonės, kredito, 
draudimo, „transporto ir kt.). Burž. Lie- 
tuvoje buvo paplitusios pilnosios ir ak- 
cinės B., aprėžtos atsakomybės B., ko- 
operatyvai, 

Pilnąją B. sudarė asmenys, susitarę bendrai 
verstis kuriuo nors verslu ir solidariai atsa- 
kyti prieš kreditorius visu savo turtu. B. na- 
rių' tarpusavio santykius reguliavo jų sudaryta 
sutartis. B. turėjo savo pavadinimą, arba fir- 
mą — kokį nors žodį arba vieno dalininko pa- 
vardę. Nuo 1937 šios B. buvo registruojamos 
Prekybos ir pramonės rūmuose. 

Aprėžtos atsakomybės B. sudarė asmenys, 
kurie už B. veiklą atsakė prieš kreditorius tik 
savo įnašais, o pelną skirstėsi proporcingai 
įnašams. Šios B. (vok. santrumpa — G. m. 
b. H.) veikė tik Klaipėdos krašte, kur galiojo 
iš Vokietijos perimti civiliniai įstatymai. 

Akcinę B. sudarė jos dalininkai (akci- 
ninkai), turintys tam tikrą akcijų skai- 
čių, proporcingą kiekvieno įdėtų pinigų 
sumai. Akcinė B. jungė daugelį atskirų 
kapitalų į vieną stambų akcinį kapitalą. 
Burž. Lietuvoje akcinės B. kapitalas 
turėjo būti ne mažesnis kaip 100 000 lt, 
akcijos nominalinė vertė — ne mažesnė 
kaip 100 It. Lietuvoje 1939 buvo 137 ak- 
cinės B.; jų kapitalas — 205,4 mln. lt. 
Daugiausia akcinių B. veikė pramonėje 
(84 B. su 98,4 mln. lt kapitalu) ir kredite 
(8 B. su 89 mln. lt kapitalu). Užsienio 
kapitalas dalyvavo 28 bendrovėse su 
35,7 mln. lt kapitalu. Valstybės iždas 
dalyvavo 16 B. su 74,5 mln. lt kapitalu. 
Akcinės B. „Maistas“ ir „Lietuvos cuk- 
rus" vertė valstiečius įsigyti dalį jų ak- 
cijų, išskaitydamos tam tikras sumas iš 
gaunamų už bekonus bei cukrinius run- 
kelius pinigų. Tai buvo papildomas vals- 
tiečių apiplėšimas, nes valstietis, įgijęs 
vieną kitą akciją, šių akcinių B. tvar- 
kymui negalėjo turėti jokios įtakos. 


BENDŽIŪKAI — kaimas Molėtų rj., Jo- 
niškio apyl., 16 km į š. v. nuo Pabradės, 
5 km į v. nuo Joniškio. 59 gyv. (1959). 
Š. pakraštyje, prie Narakio ež., yra pi- 
liakalnis; jo paviršius ariamas. Į r. nuo 
piliakalnio, Narakio p. krante, rasti 
IX a. gyvenusios moters griaučiai su žal- 
vario ir stiklo papuošalais. 


BENDŽIUS Andrius [g. 1917.IX.13 Rėž- 
galiuose (Šakių rj.)] — istorikas, istori- 
jos mokslų kandidatas (1960). 1941—45 
kaip Raudonosios Armijos karys kovo- 
jo prieš hitlerininkus. Nuo 1948 TSKP 
narys. Nuo 1951 dirba aukštosiose 
m-lose. 1953 baigė Vilniaus Ped. in-tą. 
Nuo 1960 Vilniaus un-to TSRS istorijos 
katedros vedėjas, nuo 1961 istorijos ir 
filologijos f-to dekanas. Nuo 1962 docen- 
tas. Išspausdino moksl. straipsnių Lie- 
tuvos soc. kultūros istorijos klausimais. 


BENDŽIUS Stasys [g. 1909.VII.26 Sere- 
džiuje (Kauno rj.)] — pažangus Brazili- 
jos lietuvių visuomenės veikėjas. 1927 
emigravo į Braziliją. 1930 įstojo į Bra- 
zilijos KP. 1935—38 ir 1942—43 jo bute 


veikė pogrindinės kom. laikraščių (,„Mū- 
sų žodis“ ir kt.) spaustuvės. II pasaul. 
karo metais kartu su kitais pažangiai- 
siais visuomenės veikėjais organizavo 
brazilų liaudies paramą TSRS. 1956 grį- 
žo į Lietuvą. Nuo 1959 TSKP narys. 


BENEDIKTINAI — katalikų vienuolių or- 
dino, kurį įkūrė VI a. Italijoje Bene- 
diktas Nursijietis, nariai. Lenkų kun-ščių 
globojami, B. misionieriai nuo X a. pab. 
skverbėsi į Prūsiją, bet gyventojų buvo 
sutikti kaip grobikai ir žudomi (997 žu- 
vo Vaitiekus Adalbertas, 1009 — Bruno- 
nas). Šiuos pirmuosius prūsų koloniza- 
torius popiežius vėliau paskelbė šventai- 
siais. Nuo XV a. pr. B. ėmė skverbtis 
ir į Lietuvos Did. Kun-stę. 1405 jie apsi- 
gyveno Trakuose, kur B. vienuolynas 
išsilaikė iki 1842 (1756—1832 turėjo sky- 
rių Pašaltuonyje). Lietuvos didikas My- 
kolas Kazimieras Radvila 1673 įsteigė 
B. vienuolyną Nesvyžiuje, 1700 — Mins- 
ke. Be to, 1590 įsteigti moterų benedik- 
tinių vienuolynai Nesvyžiuje, 1622 — 
Vilniuje, 1751 — Kražiuose, Kaune. Lie- 
tuvoje, kaip ir kitur, B. buvo aktyvūs 
„raganų“ medžiotojai. M. Valančius „Že- 
maičių vyskupystėje“ rašo, kad 1696. 
VI.27 Kražių benediktinių vienuolyno 
viršininkė Šverinaitė pareikalavo mirties 
bausmės Kirklių kaimo (Skaudvilės apyl.) 
gyventojams L. Kuzmai, M. Šaulienei ir 
L. Nomaišaitei už „susižinojimą su vel- 
niu“, už pieno atėmimą iš dvaro karvių, 
velniui padedant. Visi 3, o paskui 
dar 20 žmonių buvo sudeginti gyvi. 
1822 Vilniuje prie Kotrynos bažny- 
čios įsteigtas benediktinių vienuolynas 
XX a. pirmojoje pusėje tapo miesto tre- 
tininkių centru. Tretininkių org-jai dau- 
giausia priklausė tarnaitės ir darbinin- 
kės, kurias vienuolės mokė kantriai neš- 
ti išnaudotojų jungą. Buržuazijos val- 
dymo metais benediktinės turėjo vie- 
nuolynus Kaune, Čiobiškyje ir kitur. 


BENEKERAITIS Jonas [g. 1884.X.5 
Griebčiuose (Vilkaviškio rj.)] — pažan- 
gus JAV lietuvių visuomenės veikėjas. 
1904 emigravo į Kanadą. 1919 persikėlė 
į JAV. 1920 grįžo į Lietuvą, bet 1923 
vėl išvyko į JAV. Aktyvus Amerikos 
Lietuvių darbininkų lit-ros d-jos ir kt. 
pažangių org-jų veikėjas. Nuo 1920 
bendradarbiauja „Laisvėje“, „„Vilnyje“ 
ir kt. pažangiuosiuose laikraščiuose. 


BENGARDAVIČIUS Vladas [g. 1909. 
VII.25 Linkuvoje (prie Kauno)] — žemės 
ūkio darbuotojas, Socialistinio Darbo 
Didvyris (1958), Lietuvos TSR nusipel- 
nęs žemės ūkio darbuotojas (1965). 
1944—45 kovojo Raudonojoje Armijoje, 
1947—50 dirbo gautame iš Tarybų val- 
džios ūkyje, buvo liaudies gynėjų gru- 
pės vadas. Nuo 1950 Kauno rj. „Bolše- 
viko“ kolūkio pirmininkas. Nuo 1958 
TSKP narys. 


BENGISAS Abromas [1919 Vilniuje — 
1943.III.8 Jegorovkoje (Oriolo sr.)] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
tarnautojų. Buvo spaustuvės darbinin- 
kas Šiauliuose. 1935 įstojo į LKJS, dir- 
bo pogr. organizacinį darbą, vežiojo 
iš Kauno ir platino Šiauliuose kom. 


lit-rą. 1939—40 LKJS Šiaulių rj. K-tO 
sekretorius. 1940—41 LKP Šiaulių mies- 
to k-to sekretoriaus padėjėjas. D. Tėvy- 
nės karo metais Raudonosios Armijos 
16 lietuviškosios divizijos karys. Žuvo 
fronte. 


BENIUŠEVIČIŪTĖ-ŽYMANTIENĖ 
ja — rašytoja. Ž. Žemaitė. 


BENKŪNAI — kaimas Kaišiadorių Ij 
Paparčių apyl, 6 km į š. r. nuo Žaslių, 
šalia kelio į Paparčius. 30 gyv. (1959). 
B. minimi 1683 Paparčių dvaro inven- 
toriuje. 

BENOKRAITIS Vytautas [g. 1931.IL1 
Šiauliuose] — aktorius. Baigęs dramos 
studiją, nuo 1948 dirba Šiaulių dramos 
teatre. Nuo 1955 TSKP narys. 


Vaidmenys; Valeras (Moljero „Tartiufas'): 
Mitia (A. Ostrovskio „„Neturtas —ne yda ) 
Leonidas (A. Afinogenovo „„Mašenka“), Bau“ 
kus (J. Montvilos „Mirusieji prabyla") ir kt. 


BĖNZĖ (Bense) Gertruda [g. 1933.IV.22 
Pilkalnyje (dab. Dobrovolskas, Kalinin- 
grado sr.)] — vokiečių kalbininkė, litua“ 
nistė. 1953—57 Halės-Vitenbergo un-tė 
studijavo germanistiką, bendrąją kalbo“ 
tyrą ir baltistiką. Nuo 1957 dirba tO 
un-to bendrosios kalbotyros ir indolog!“ 
jos seminare. Parašė darbą „Naujai ras“ 
tų XVIII a. lietuviškų dokumentų kalbi“ 
niai tyrinėjimai“ (1958). 1959 lankėsi 
Lietuvoje. 1961 apgynė daktaro diser“ 
taciją apie baltų kalbų padalyvio kilmę: 

Ršt.: Sprachliche Untersuchungen zu neugė“ 
fundenen litauischen Dokumenten aus dem 
XVIII Jahrhundert.—,„Wissenschaftliche Zeit“ 
schrift der Martin-Luther-Universitat“, H. si 
Halle, 1958; Studien zu den Konstruktionen M! 
unflektiertem Partizip in der modernen litaui“ 
schen Literatursprache.—,,Zeitschrift fūr Pho- 
netik, Sprachwissenschaft und Komunikations“ 
forschung“, Bd. 14, B., 1961; Das unflektiertė 
Partizip des Prateritums auf -us im LitaUl 


schen.—,,Lietuvių kalbotyros klausimai“, t- 6, 
V. 1963; 


BENZINAS — skystojo kuro rūšis. 


BEPIRŠTIS Pijus [nuo 1940 Daumal“ 
tas; g. 1805.IIL.11 Šilbaliuose (Vilkaviš“ 
kio rj.)] — revoliucinio judėjimo daly“ 
vis. Kilęs iš ž. ū. darbininkų. 1918—24 
Komunistų partijos narys. Pirmosios 
konferencijos (1918.IX.15 Užbaliuose) 
delegatas. 1919 LKP Bartininkų-PajeVo“ 
nio parajonio, Marijampolės rj. k-tų Na“ 
rys. 1920 Suvalkijos sr. ž. ū. darbininkų 
profs-gos suvažiavime išrinktas į CentTO 
valdybą. 1921 mokėsi Maskvoje. 192 
grįžo į Lietuvą, dirbo staliumi Kybar“ 
tuose, Kaune. Nuo 1951 pensininkas. 


BERAGIS — kitas Svėdaso ežero varda“: 


BĖRALAS — nevėtyti grūdai su pelalš: 
Baudžiavos laikais, ypač badmečialš: 
vargingi valstiečiai iš B. kepėsi bėrali“ 
nę duoną (bėralienę). Sudžiovintas 
buvo sugrūdamas piestoje ir malamaš 
rankinėmis girnomis. 


„BERAŠTIS“ — pažangus pedagogiN 
žurnalas, ėjęs 1919—20 Marijampolėj“ 
Leido Lietuvos Mokytojų profesinė 
s-ga. Išėjo 5 nr. 


BERBOMAS (Beerbohm) Ernestas Vil 
helmas [1786.III.11 Berštininkuose (ŠilU“ 
tės rj) — 1865.IL20 Muižėje (ŠU 


Juli- 


tės rj.)] — lietuvių tautosakos ir žodyno 
medžiagos rinkėjas. 1814—20 Klaipėdo- 
Je vertėsi geležies prekyba. 1820 apsi- 
Syveno savo dvare, Muižėje. 1835—40 
Klaipėdos burmistras, nuo 1841 Kuršių 
Marių žvejybos inspektorius. 1827—39 
Intų apylinkėje rinko ir siuntinėjo 
L. Rėzai liet. liaudies dainas, jų melo- 
dijas ir liet. žodyno medžiagą, daugiau- 
Sla žvejybos terminus. Didelę dalį B. su- 
Tinktų dainų paskelbė Ch. Barčas rinki- 
tyje „Dainų balsai“ (1886—89). Žodyno 
medžiagą B. teikė G. Neselmano žody- 
Nui (1851) ir A. Šleicherio liet. kalbos 
8ramatikai (1856—57). Žurnale „Preus- 
Sische Provinzialblėtter“ („Prūsijos pro- 
Vincijos laikraštis“) B. paskelbė: 1833 — 
let. liaudies dainos „Aš vargdienėlė, aš 
be tėtušio“ tekstą ir jo vertimą į vok. 
albą, straipsnį vok. kalba „Žinios apie 
Pagoniškus kapus Kuršių nerijoje“, ku- 
Name aprašė nerijos archeologinius ra- 
dinius, aptarė jos istorinę praeitį, 
Straipsnį vok. kalba apie Kuršių marių 
krantų sustiprinimą Kintų apylinkėje, 
1835 — eilėraštį vok. kalba „Paskutinis 
arvaičių medis“. Keturi B. laiškai 

Rėzai su dainų tekstais, melodijomis 
IT medžiaga žodynui paskelbti L. Rėzos 
„Lietuvių liaudies dainų“ II tome (1964). 


BERCISKĖ — kaimas Šilutės rj, Sau- 

RU apyl., 13 km į š. nuo Šilutės, 2 km 

t r. nuo Klaipėdos—Jurbarko plento. 

207 gyv. (1959). Kaimą supa Joniškės ir 
Orkaičių miškas. 


BERČIŪNAI — kaimas Panevėžio rj., 
9 km į v. nuo Panevėžio, abipus gele- 
*inkelio į Šiaulius; apylinkės ir kolūkio 
Centras. 250 gyv. (1959). R. pakraščiu 
“iha Sanžilės kanalas, kurio r. krante 
Ta Berčiūnų miškas. P. pakraščiu eina 
laulių—Panevėžio plentas. Per B. ei- 
Na Naujamiesčio—Spirakių kelias, prie 
„Urio susikūrė nauja B. gyvenvietė. Ry- 
Šų skyrius, girininkija, parduotuvė, 
valgykla, biblioteka (nuo 1958). Ber- 
Čiūnų miške yra Berčiūnų glžk. st., o į p. 
0 jos, Nevėžio ir Sanžilės santako- 
Je — Vasarvietė, kurioje vasarą veikia 
Tespublikinės pionierių stovyklos, am- 
Ulatorija (nuo 1955). Nevėžio krante, 
das Yne, yra III-IV a. pilkapių, ap- 
Štų akmenų vainikais. Mirusieji pil- 
aPiuose buvo laidojami nedeginti. 
“sta antkaklių su kūginiais galais, krū- 
nės Papuošalų, sudarytų iš pusmėnulio 
Srmos kabučių, geležinių įmovinių kir- 
UL piautuvėlių, dalgelių ir kt. dirbi- 
102 (dalis jų yra Kauno ist. muziejuje). 
*19V kaime buvo įsitvirtinęs Raudo- 


nosios Armijos 12 liet. šaulių pulko 
alinys, 


ŽERČIONŲ MISKAS — miškas Panevė- 
1 TJ. 6 km į v. nuo Panevėžio. Pri- 
So Panevėžio miškų ūkio Berčiūnų 
š Iminkijai, Plotas 417 ha. Reljefas ly- 
Uminis, V, pakraščiu eina Sanžilės 
nės, jungiąs Lėvenį su Nevėžiu, p— 
Ta a Nevėžis. Dirvožemiai velėniniai 
J Uriniai, mažai ir vidutiniškai sujaurė- 
T Smėliniai, ant priesmėlio ir priemo- 
ai Pušynų yra 5395, beržynų 3695, 
Volynų, maumedynų, drebulynų, juod- 


pi MLTE, tomas 1 


alksnynų ir baltalksnynų po 1—275. 
Jaunuolynai sudaro 2295, pusbrandžiai 
medynai 6195, pribręstantieji 595, bran- 
dieji 129. Medynų vid. bonitetas III, 
vid. skalsumas 0,65, vid. tūris 
100 ktm/ha. Yra stirnų, lapių, tetervinų. 
B. m. įeina į Panevėžio miesto žaliąją 
zoną. P. pakraščiu eina Šiaulių —Daug- 
pilio glžk. Miške yra Berčiūnų vasar- 
vietė ir glžk. stotis. 


BERELOVIČIŪTĖ Mina [g. 1905 Gargž- 


duose] — revoliucinio judėjimo dalyvė. 
Darbininkė. Dirbo LKJS pogr. org-joje. 
1928—32 Komunistų partijos narė. Už 
rev. veiklą 1930.IV ištremta iš Klai- 
pėdos į Gargždus. 1931.XII suimta Klai- 
pėdoje ir nuteista 6 metus kalėti. Buvo 
kalinama Šiauliuose ir Zarasuose. 1940— 
1941 dirbo Kaune, 1941—45 Samarkan- 
de, 1945—61 „Vaizdo“ spaustuvės Vil- 
niuje darbininkė. Nuo 1956 pensininkė. 


BERĖZINAS Minajus [1904.V1I.25 Izabe- 
linoje (Ignalinos rj.) — 1941.VII.28 Mak- 
simonyse (Ignalinos rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš mažažemių 
valstiečių. Nuo 1923 Vakarų Baltarusi- 
jos KP narys. 1939, Raudonajai Armijai 
išvadavus Vilniaus kr., organizavo vie- 
tines tarybas Ignalinos rj., 1941 pr.— 
Izabelinos kolūkį, kuriame iš pradžių 
buvo v-bos sąskaitininku, paskui — pir- 
mininku. Hitlerininkų ir vietinių burž. 
nacionalistų nužudytas. 


BEREZNAUSKAS Stasys [g. 1911.V.7 
Rygoje] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Kilęs iš valstiečių. Mūrininkas. 
1929—34 LKJS narys. Pogr. darbą dir- 
bo Tirkšliuose. 1931—32 komjaunimo 
kuopelės sekretorius. 1934—41 LKP na- 
rys. 1934—235 mokėsi Maskvoje, part. 
m-loje. Ją baigęs, dirbo pogr. darbą 
Tirkšliuose. 1935 nubaustas kalėti, 
1936—40 dirbo Lietuvos Raudonosios 
pagalbos Musninkų org-joje. 1942 iš- 
vežtas į Vokietiją priverčiamajam dar- 
bui. Po karo darbininkas Vilniuje. 


BERGAS Fiodoras Ivanovičius [g. apie 
1844] — astronomas. Apie 1866 baigė 
Tartu un-tą. 1867 paskirtas astronomu 
į Vilniaus observatoriją. Nagrinėjo pla- 
netų orbitų skaičiavimą, fotometravo 
žvaigždes tuomet naujai sukonstruotu 
Šverdo sistemos fotometru. 


BERGAS Nikolajus Vasiljevičius [1823. 
IV.5 Maskvoje — 1884.VI.28 Varšuvo- 
je] — rusų poetas, vertėjas. 1843—46 
studijavo Maskvos un-te. 1859—63 kaip 
period. spaudos korespondentas lankėsi 
Italijoje, Egipte, Lenkijoje ir kt. Nuo 


- 1868 rusų kalbos ir lit-ros lektorius Var- 


šuvoje. Lakiausiai žinomas kaip vertė- 
jas. Rinkinyje „Įvairių tautų dainos“ 
(1854) paskelbė 28 tautų liaudies dainų 
originalus ir vertimus, jų tarpe 12 lie- 
tuviškų iš L. Rėzos „Dainų“ (1843). Rin- 
kinį gerai įvertino N. Černiševskis 
(„Sovremennik“, 1854, Nr. 11). B. at- 
likti liet. liaudies dainų vertimai 1921 
Vilniuje išleisti atskiru leidinėliu. 

BERGAS Viktoras [g. 1906.1.13 Šalkavo- 
je (Ukmergės rj.)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis, gamtos apsaugos darbuo- 


BER— BER 209 


tojas. Kilęs iš ž. ū. darbininkų. 1920— 
1927 mokėsi Ukmergės g-joje. 1928 už 
polit. veiklą suimtas ir pašalintas iš g-jos; 
mokėsi matininkų kursuose Kaune, pas- 
kui eksternu baigė gimnaziją. 1929—30 
buvo kalinamas Varnių konc. stovyk- 
loje. 1930—40 dirbo 
Žemės ūkio m-joje 
matininkų; nuo 1932 
Lietuvos  Raudono- 
sios pagalbos org-jos 
narys. 1940—41 Vil- 
niaus aps. vykdomo- 
jo k-to pirminin- 
kas. 1942—44 kovo- 
jo Raudonojoje Ar- 
mijoje. Demobilizuo- 
tas dirbo TSRS Ž. ū. 
| liaudies  komisaria- 

te Maskvoje. Išva- 
davus Lietuvą, buvo Vilniaus aps., 1945— 
1947 Klaipėdos miesto vykd. k-to pir- 
mininku. 1952 baigė Vilniaus un-to 
teisės f-tą. Nuo 1957 Gamtos apsaugos 
k-to prie Lietuvos TSR MT pirmininkas 
ir Lietuvos TSR MA Gamtos apsaugos 
komisijos pirmininko pavaduotojas. Nuo 
1958 TSKP narys. 1961—64 Visasąjungi- 
nės gamtos apsaugos komisijos narys. 
Rašo gamtos apsaugos klausimais spau- 
doje. „Mažosios lietuviškosios tarybinės 
enciklopedijos“ geografijos skyriaus re- 
daktorius konsultantas. 


BERGIENĖ Elena [g. 1910.XII.26 Odeso- 
je] — gydytoja akušerė ginekologė, 1935 
baigusi Kauno un-tą, dirbo Kauno ligo- 
ninėse gydytoja. 1938—40 Širvintų svei- 
katos punkto vedėja. Nuo 1940 Vilniaus 
I taryb. ligoninės gydytoja, 1944—46 ir 
nuo 1951 ten pat akušerijos-ginekologi- 
jos skyriaus vedėja, nuo 1944 ir medi- 
cinos m-los Vilniuje dėstytoja (1944—57 
direktorė). Paskelbė straipsnių gimdos 
tamponavimo, mastito ir kitais akušeri- 
jos bei san. švietimo klausimais. 


BERGMANAS Stefanas [tikr. Epšteinas 
Benjaminas; g. 1904IX.3 Vilniuje] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
darbininkų. Nuo 1919 LKJS narys, 
1921—22 dirbo Kaune. Nuo 1923 V. Bal- 
tarusijos KP (VBKP) narys. Dirbo Vil- 
niuje, Bialistoke, Gardine, Varšuvoje. Už 
rev. veiklą teistas 1923 „Miesto ir kai- 
mo proletariato s-gos“ byloje, 1924 
„Bialistoko nelegalios spaustuvės“ bylo- 
je ir 1926 „94 byloje“ Vilniuje. Kalė- 
jime sėdėjo apie 5 metus. 1931—34 
VBKP vadovaujantis darbuotojas. Nuo 
1925 bendradarbiavo VBKP spaudoje. 
Lenkijos KP VI suvažiavimo (1932) da- 
lyvis. 1934—45 gyveno Tarybų Sąjun- 
goje. Nuo 1945 Varšuvoje leidyklos 
„Ksiąžka i wiedza“ („Knyga ir mokslas") 
marksizmo-leninizmo klasikų veikalų 
redakcijos vedėjas, V. Lenino raštų len- 
kų k. leidimo vyriausiasis redaktorius. 


BFRIOZOVAS Anatolijus [g. 1922.1.16 
Lebeniškiuose (Biržų rj.)] — žurnalistas, 
apybraižininkas. 1940 baigė g-ją Kaune. 
Studijavo mediciną Kauno un-te. Vok. 


210 BER— BER 


faš. okupacijos metais palaikė ryšius su 
Kauno ir Kėdainių rj. partizanais. 
1944—46 tarnavo Raudonojoje Armijoje, 
kovojo fronte. Demobilizuotas pradėjo 
dirbti žurnalistu. Išspausdino apybraižų 
apie kolūkinio kaimo žmones, apsakymų, 
ištraukų iš romano „Žemė“ („Jaunieji“, 
kn. 2, 1949), parašė pjesę „Getto“, su 
G. Abramavičiumi išleido dokumentinę 
apysaką apie P. Zibertą „Ištikimybė“ 
(1965). G. Abramavičiaus knygos „„Tie- 
sos beieškant“ (1960) lit. bendraautoris. 
Ršt.: Eiliniai žmonės, V., 1950; Naujas gy- 
venimas, V., 1950. 
BERKAVIČIUS Povilas [g. 1894.IX.21 Ry- 
goje] — violončelistas, pedagogas, Lietu- 
vos TSR nusipelnęs meno veikėjas 
(1954). 1912—14 studijavo Leipcigo ir 
1914—15 Peterbur- 
go konservatorijose. 
Dėstė Tartu Aukšto- 
joje muz. m-loje, 
1919—26 buvo „„Va- 
nemuinės“ teatro OI- 
kestro koncertmeis- 


teriu. 1926 baigė 
Tartu un-to medici- 
nos f-tą. 1926—29 


Rygos Konservatori- 
jos profesorius ir 
Latvijos  Nacionali- 
r nio operos teatro 
koncertmeisteris. 1929—41 Kauno ope- 
ros teatro koncertmeisteris ir Kauno 
muz. m-los (nuo 1933 konservatorija) 
violončelės klasės vedėjas. 1944—49 
Kauno Konservatorijos, nuo 1949 Lietu- 
vos TSR Konservatorijos profesorius. 


BĖRKELIŲ MIŠKAS — miškas Širvin- 
tų rj, 18 km į r. nuo Jonavos, 5 km 
į p. v. nuo Gelvonų. Priklauso Jonavos 
miškų ūkio Upninkų girininkijai. Plotas 
576 ha; medynų 478 ha. Vakaruose 
jungiasi su Upninkų mišku, šiaurėje — 
su Medinų mišku, pietuose — su Būdos 
mišku. Iš B. m. pelkių išteka Musinis 
(Šventosios intakas). Reljefas lyguminis. 
Dirvožemiai velėniniai jauriniai, mažai 
bei vidutiniškai sujaurėję, gliejiški, prie- 
moliniai. Vyraujantis miško tipas — 
drėgnas šilagiris. Drebulynų yra 4356, 
pušynų 2705, beržynų 2075, eglynų 876, 
juodalksnynų 205. Jaunuolynai suda- 
ro 2395, pusbrandžiai medynai 3195, pri- 
bręstantieji 1905, brandieji 2790. Medy- 
nų vid. amžius 41 metai, vid. bonite- 
tas II, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 
191 ktm/ha, vid. prieauga 4,7 ktm/ha. 
Yra stirnų, šernų, lapių, usūrinių šunų, 
kiaunių. Miškas eksploatacinis. Per me- 
tus iškertama vid. 1,3 ktm/ha. Burž. me- 
tais iškirsta geriausi ąžuolai ir drebulės. 


BERKMANAS Efroimas [g. 1900.IV.25 
Pilviškiuose (Vilkaviškio rj.)] — ekono- 
mikos mokslų kandidatas (1958), Lietu- 
vos TSR nusipelnęs ekonomistas (1965). 
1925 baigė Berlyno universitetą. 1927— 
1940 dirbo Kauno įmonėse, 1940—41 
Lietuvos TSR Valstybinėje plano ko- 
misijoje, 1941—44 Kazachijos TSR ir 
Maskvos įmonėse. 1944—49 Lietuvos 


TSR Valstybinės plano komisijos sky- 
riaus viršininkas. Nuo 1949 Lietuvos 
TSR MA Ekonomikos in-to moksl. bend- 
radarbis, nuo 1961 kapitalinių įdėjimų 
ekonominio efektyvumo sektoriaus va- 
dovas. Vadovavo moksl. grupėms, ko- 
lektyviai sprendžiančioms kompleksines 
Lietuvos TSR liaudies ūkio vystymo 
problemas, tais klausimais paskelbė 
moksl. straipsnių. 


BERKMANAS (Baerkmann, Barkmann) 
Jonas Karolis [1780 Vilniuje — 1856] — 
gydytojas, medicinos mokslų daktaras 
(1814). Baigė Vilniaus un-tą. 1826—32 
Vilniaus un-te, 1832—42 Medicinos-chi- 
rurgijos akademijoje dėstė teismo me- 
diciną, higieną, toksikologiją. 


BERLINKA — iškreiptas feodalinės Lie- 
tuvos monetų, vad. boratinkų, pavadini- 
mas. Ž. Pinigai. 


BERMANAITĖ Hodė (1916—1941) — re- 
voliucinio judėjimo dalyvė. 1932 Anykš- 
čiuose įstojo į LKJS pogr. org-ją. Už 
rev. veiklą 1933.XI suimta ir 1934 Pa- 
nevėžyje nuteista 10 metų kalėti. Sėdėjo 
Utenos, Kauno, Zarasų ir Vilniaus ka- 
lėjimuose. 1940—41 Anykščiuose dirbo 
mezgėjų artelės pirmininke. Žuvo D. Tė- 
vynės karo pradžioje. 


BERMANAS Abromas [g. 1905.XII.31 
Vidžiuose (Breslaujos rj,  Baltarusi- 
jos TSR)] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Kilęs iš darbininkų. 1923 Anykš- 
čiuose įstojo į LKJS pogr. org-ją. 
1925—27 buvo LKJS Anykščių parajo- 
nio k-to sekretorius. Nuo 1927 Komu- 
nistų partijos narys. 1927 išrinktas LKP 
Panevėžio rajono k-to nariu ir LKP 
Anykščių parajonio k-to sekretoriumi. 
Bendradarbiavo „Tiesoje“, „Kareivių tie- 
soje" (pseudonimas Petras). Už rev. veik- 
lą 1929 suimtas ir 1930 kariuomenės teis- 
mo nuteistas 12 metų kalėti. Kalėjo Ute- 
nos, Panevėžio, Šiaulių kalėjimuose. 
Drauge su kitais Šiaulių kalėjime leido 
polit. kalinių žrn. „Kolektyvistas“ (pseu- 
donimai Jegoras, Linas, Anykštietis, 
Anykštenis). 1940—41 dirbo LKP Ute- 
nos aps. k-te. Nuo 1942 polit. darbuoto- 
jas Raudonosios Armijos 16 liet. divi- 
zijoje, 1945 demobilizuotas kapitono 
laipsniu. 1945—62 part. darbuotojas 
Kaune. Nuo 1962 pensininkas. 


BERMONTININKAI — Vokietijos impe- 
rialistų suorganizuoti ir P. Bermonto- 
Avalovo vadovaujami vokiečių kariniai 
daliniai ir rusų baltagvardiečiai, veikę 
Pabaltijyje 1919 ir turėję uždavinį ko- 
voti prieš Tarybų Rusiją bei vietos Ie- 
voliucinį judėjimą. 1918.XI.11 Antantės 
imperialistai, norėdami sudaryti Pabal- 
tijo kraštuose placdarmą kovai prieš 
Tarybų Rusiją, įpareigojo kapituliavusią 
Vokietiją laikinai palikti savo kariuo- 
menę Pabaltijo kraštuose. Tai atitiko ir 
pačių Vokietijos imperialistų siekimą 
įsitvirtinti Pabaltijyje. Tačiau Pabaltijy- 
je norėjo įsitvirtinti ir rusų baltagvar- 
diečiai. 1918.X.10 Pskove Vokietijos ir 
Rusijos kontrrevoliucinių karo vadų bu- 
vo susitarta įkurti vad. Rusijos šiaurės 
armiją. Šiai armijai vėliau ėmė vado- 


vauti carinis generolas N. Judeničius, 
orientavęsis į Antantės imperialistus. 
Tai nepatiko vok. imperialistams, ir jie 
patraukė į savo pusę aktyvų Rusijos 
šiaurės armijos organizatorių carinį pul- 
kininką Bermontą-Avalovą, kuris stojo 
vadovauti atskirai armijai, sudarytai iš 
reguliariosios vok. kariuomenės dalinių, 
avantiūristų ir rusų baltagvardiečių. 
1919.X bermontininkų buvo apie 50 000. 
(Be B., Pabaltijyje veikė Vokietijos 
kontrrev. kar. daliniai, vadovaujami 
gen. fon Golco, kurie kartu su B. tero- 
rizavo ir plėšė gyventojus.) i 

Lietuvoje pirmieji B. būriai pasirodė 
1919.VII. Jie 1919.X užėmė Biržus, Lin- 
kuvą, Šiaulius, Radviliškį, užpuldinėjo 
vietos gyventojus, plėšikavo. Gyventojai 
bermontininkams organizuotai priešino- 
si. '1919.XI.21—22 prie Radviliškio if 
Šiaulių bermontininkus puolė burž. Lie- 
tuvos kariuomenė, tačiau juos galutinai 
sutriuškinti sutrukdė Antantės misija: 
vadovaujama gen. Niselio, kuri parei- 
kalavo leisti B. išvykti į Vokietiją. Pas- 
kutiniai B. daliniai pasitraukė iš Lietu- 
vos 1919.XII.15. 


BERNADYNĖS PĖLKĖ — pelkė Anykš- 
čių rj, 5 km į p. nuo Troškūnų. Plotas 
103 ha. Sausuminės kilmės raistinė taf- 
pinio tipo pelkė. Durpių klodo didž. stO- 
ris 1,2 m, vid. 0,78 m. Durpės tarpinio 
tipo; vid. susiskaidymas 3170, vid. pele“ 
ningumas 5,475. 


BERNADIŠIENĖ Petronėlė [g. 1910.1V.12 
Geišiuose (Jurbarko rj.)] — kalbininkė; 
pedagogė, filologijos mokslų kandidatė 
(1962), Lietuvos TSR nusipelniusi moky- 
toja (1965). 1933 baigė Kauno un-ta: 
1933—44 dėstė liet. kalbą ir lit-rą įvai 
riose g-jose. Nuo 1946 Vilniaus Ped: 
in-te dėsto literatūrinę liet. kalbą ir ak- 
centologiją. Paskelbė moksl. straipsnių 
apie liet. kalbos sangrąžinius veiksma“ 
žodžius („VVPI mokslo darbai“, t. 3, 8: 
1957—59; „Kalbotyra“, t. 4, 1962). 


BERNARDINAI — katalikų vienuolių OF“ 
dinas, pranciškonų ordino šaka. Pirmasis 
griežtesnės regulos pranciškonų vienuo“ 
lynas, įst. Krokuvoje 1453, buvo pava“ 
dintas pranciškonų reformatoriaus BeI“ 
nardino Sjeniečio vardu, todėl griežtės“ 
nės regulos pranciškonai Lenkijoje bis 
Lietuvoje gavo B. pavadinimą, kuriuo 
kitur Europoje nuo XII a. buvo vadina“ 
mas cistersų ordinas, benediktinų ordi- 
no šaka, B. tikslas — stiprinti katalikybė 
ir feodalinę santvarką. Lietuvos did: 
kun-ščio Kazimiero iniciatyva 1469 įkuI“ 
tas pirmasis B. vienuolynas Vilniujė: 
paskui Kaune, o XVI-XVIII a. Kretin- 
goje, Tytuvėnuose, Telšiuose, Trakuosė 
ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovės“: 
Moterys bernardinės turėjo savo vienu?“ 
lynus Vilniuje (įst. XV a.) ir Kaunė 
(įst. XVII a.). Palaikomi feodalų, B. VIS“ 
nuolynai išnaudojo liaudį ir greitai 10“ 
bo. Pvz., Vilniaus bernardinių vienuoly“ 
nas turėjo 5 dvarus su 6870 baudžiaU“ 
ninkų; XVIII a. pab. Trakų B. turėjo 
4 dvarus, 8 kaimus, 4 spirito varykla“ 
ir 5 dideles smukles; Tytuvėnų B. VI“ 
nuolynui milžiniškas pajamas teikė JU 


fabrikuojami „stebuklai“. B. stengėsi 
Paimti į savo rankas švietimą, turėjo 
mM-las Telšiuose, Dotnuvoje, Troškūnuo- 
Se, Kretingoje, Vilniuje, Kaune. Siekda- 
Mi stiprinti katalikų bažnyčios pozicijas, 
artu su jėzuitais B. aršiai kovojo prieš 
Protestantus. Po 1863 sukilimo B. vie- 
Nuolynai panaikinti, paliktas tik vie- 
nas — Kretingoje. Buržuazijos valdymo 
metais B. įsikūrė ir kitose Lietuvos vie- 
tose, 1931 sudaryta savarankiška Lietu- 
Vos B., vėl pradėjusių vadintis pranciš- 
konais, provincija. 


BERNARDINŲ BAŽNYČIA-— sąjunginės 

Teikšmės architektūros paminklo — Onos 

r T mardinų bažnyčių ansamblio — 
alis, 


BERNATONIAI — kaimas Kauno Ij. 
audondvario apyl., 5 km į š. nuo Rau- 
dondvario, Nevėžio deš. krante; kolūkio 
Centras. 578 gyv. (1959). Per B. eina 
Tūmais apaugusi dauba, kuria teka 
Upytė (Nevėžio intakas). Į v. nuo B. 
Iesiasi Lamankos miškas. Kaime yra kol- 
10 gamybinių pastatų, parduotuvė, pr. 
m-la (nuo 1910), kultūros namai ir bib- 
loteka. B. susideda iš Senųjų B., Naujų- 
jų B. (Pempinų) ir Bernatonių Kaimelės 
taimų. Visi jie įsikūrę buv. Raudondva- 
IO dvaro žemėse. B. apylinkėse randama 
archeologinių radinių: akmeninių kirvu- 
Ų. puodų šukių, žalvarinių ir geležinių 
Itbinių. Burž. nacionalistai 1945—47 
aime nužudė 11 žmonių. 


ŠERNATONIAI — kaimas Panevėžio rj., 
*aisgirio apyl., 8 km į š. v. nuo Pane- 
Vėžio, Lėvens kair. krante. 216 gyv. 
(1959), Iš v. prieina Bernatonių miškas. 
almo š. pakraštyje į Lėvenį įsijungia 
ši ūžilės kanalas. Pro B. eina Panevė- 
10—Joniškėlio kelias ir geležinkelis. 
152 Bernatonių glžk. st., pr. m-la (nuo 
38), biblioteka (nuo 1961). XVIII a. 
Uvo Bernatonių seniūnija. 


SERNATONIENĖ Leonarda [g. 1924.1.17 
i nskuose (Kapsuko rj.)] — inžinierė 
Chnologė organikė, chemijos mokslų 
ina idatė (1956). 1947 baigė Kauno 
k Nuo 1947 dirba ped. darbą (Kau- 
int un-te, vėliau Kauno Politechnikos 
€), nuo 1958 docentė. 1961 įstojo 
ch TSKP. Paskelbė moksl. straipsnių 
€m. technologijos klausimais. 


BERNATONIS Jonas [g. 1910XIL.18 
apušote (Prienų rj.)] — inžinierius me- 

anikas. 1933 baigė Kauno aukštesniąją 
niką 505 m-lą. 1934—51 dirbo mecha- 
Kaup Inžinieriaus darbą Klaipėdoje, 
Ia €, Garliavoje. 1940—50 dėstė Kau- 
aut automokykloje. Nuo 1962 Kauno 

„oremonto gamyklos technologas. Pa- 
dimąj" 19 mo taisyklių vadovėlį“ (4 lei- 
TŪOkGiS 1951, 1954, 1957, 1961), „Vai- 
žin jo vadovą“ (1958), „Traktorininko 
Žatraa (1957); „Žemės ūkio mechani- 


Pagdiaus žinyno" (1959) bendraautoris. 
Kla, L0ė straipsnių ž. ū. mechanizavimo 
ausimais, 


B 

šok NATONIS Juozas [g. 1922.VI.7 Apu- 

cheg arienų Ij.)] — inžinierius chemikas, 
Uos mokslų kandidatas (1954). 
baigė Kauno un-to technologijos 


f-tą ir pradėjo jame dėstyti. Nuo 1956 
Kauno Politechnikos in-to maisto pro- 
duktų technologijos katedros docentas. 
Nuo 1959 TSKP narys. Parašė vadovėlį 
„Bendroji maisto produktų technologi- 
ja“ (d. 1, 1962; d. 2, su J. Venskevičiu- 
mi, 1963) ir keliolika moksl. straipsnių. 


BERNATONIŲ-STAČIŪNŲ MIŠKAI — 
miškų masyvas Panevėžio rj, 9 km 
į š. v. nuo Panevėžio, į v. nuo Panevė- 
žio—Joniškėlio geležinkelio. Priklauso 
Panevėžio miškų ūkio Berčiūnų girinin- 
kijai ir Pasvalio miškų ūkio Gegužinės 
girininkijai. Plotas 746 ha; iš jų 564 ha 
medynų, 115 ha užima Skaisgirio pelkė, 
esanti ties Skaisgirio glžk. st. Masyvas 
ištįsęs iš š. į p. apie 7 km. Š. dalį suda- 


"ro Stačiūnų miškas (376 ha), p.— Ber- 


natonių miškas (370 ha). Paviršius — 
moreninė lyguma. Dirvožemiai velėni- 
niai jauriniai, mažai bei vidutiniškai su- 
jaurėję, priesmėliniai bei priemoliniai, 
ir pelkiniai. Beržynų yra 5490, juod- 
alksnynų 2295, eglynų 1095, drebuly- 
nų 1195, pušynų 295, baltalksnynų 17p. 
Jaunuolynai sudaro 4295, pusbrandžiai 
medynai 4395, pribręstantieji 995, bran- 
dieji 695. Medynų vid. amžius 23 me- 
tai, vid. bonitetas II,5, vid. skalsu- 
mas 0,6, vid. tūris 91 ktm/ha, vid. prie- 
auga 4,0 ktm/ha. Yra stirnų, lapių, už- 
klysta briedžių, šernų; iš paukščių lai- 
kosi jerubės, tetervinai, slankos. Miškai 
eksploataciniai. Š. v. pakraštyje įsikūrę 
Stačiūnai, p. r., prie geležinkelio, — Ber- 
natoniai. 


BERNEKERIS (Berneker) Erichas [1874. 
II.3 Karaliaučiuje — 1937.11.15 Miun- 
chene] — vokiečių kalbininkas, slavistas, 
baltistas. Nuo 1902 Pragos, vėliau Bres- 
lau (dab. Vroclavas), Miuncheno un-tų 
profesorius. 1922—33 redagavo lingv. 
žurnalą „Archiv fūr slavische Philolo- 
gie" („Slavų filologijos archyvas“). Pa- 
rašė veikalą „Prūsų kalba“ (1896), į ku- 
rį įeina sen. prūsų k. gramatika, etimolo- 
ginis žodynas ir visi žinomi tekstai. 
Vienas pirmųjų tyrinėjo žodžių tvarką 
slavų ir baltų kalbose. „Slavų kalbų eti- 
mologiniame žodyne“ (2 t., iki žodžio 
mor, 1908—13) aiškino ir daugelio liet. 
žodžių kilmę, 

Ršt.: Die preussische Sprache (Texte, Gram- 


' matik, etymologisches Wėrterbuch), StraBburg, 


1896; Die Wortfolge in den slavischen Spra- 
chen, B, 1900; Slavisches etymologisches 
Wėrterbuch, 2 Bde., Heidelberg, 1924 [II leid.]. 


BERNINKEVIČIUS Antanas [1920.III.23 
Krakėse (Kėdainių rj) — 1941.VII.23 
Babėnų miške (prie Kėdainių)] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš dar- 
bininkų. 1935 įstojo į LKJS, iki 1940 
buvo LKJS Krakių vls. pogr. k-to sek- 
retoriaus pavaduotojas ir Kėdainių aps. 
k-to narys. Nuo 1938 Komunistų par- 
tijos narys. 1941 partinis darbuotojas 
Krakių valsčiuje. LKP V suvažiavi- 
mo (1941) delegatas. Hitlerininkų ir vie- 
tinių burž. nacionalistų nužudytas. 


BERNIŪNAI — kaimas Zarasų rj., Pak- 
niškių apyl, 6 km į š. v. nuo Dusetų, 
prie Sartų ež. 69 gyv. (1959). Pro kaimą 
eina kelias iš Dusetų į Jūžintus ir Kama- 
jus. Iš p. r. prieina Kavolių šilelis. Yra 


BER— BER 211 


vėjo malūnas. 1938—39 veikė J. Mala- 
šinsko vadovaujama LKP pogr. kuopelė 
(jai priklausė B. Puteikis, Ona ir Liucija 
Puteikytės, P. Puošiūnas) ir. V. Jusiaus 
vadovaujama komjaunimo  kuopelė. 
Vok. faš. okupacijos metais kaime taryb. 
partizanai susprogdino Šventosios tiltą, 
nukovė daug vok, karininkų. 


BERNIŪNIŠKIAI — kaimas Kupiškio rj. 
Antašavos apyl, 2 km į v. nuo Sala- 
miesčio, 8 km į p. r. nuo Vabalninko, 
36 gyv. (1959). Yra XII-XIV a. senka- 
pių. Kaimas įsikūrė baudžiavos laikais 
Salamiesčio dvaro žemėje. 1904—05 B. 
buvo Salamiesčio socialdemokratų kuo- 
pelės būstinė. Prieš I pasaul. karą veikė 
slapta liet. m-la. 


BERNOTAI — kaimas Ignalinos rj., Diet- 
kauščiznos apyl., 4 km į š. nuo Miela- 
gėnų; kolūkio centras. 165 gyv. (1959). 
Per B. eina Švenčionių — Tverečiaus ke- 
lias. Malūnas, parduotuvė (nuo 1962), 
pr. m-la (nuo 1923), kultūros namai (nuo 
1950), biblioteka (nuo 1959). 


BERNOTAS Albinas [g. 1934.III.21 Urvi- 
niuose (Šakių rj.)] — poetas. 1958 baigė 
Vilniaus Ped. in-to liet. kalbos ir lit-ros 
I-tą. 1958—63 dirbo žrn. „Moksleivis“ 
redakcijoje, nuo 1963 žrn. „Jaunimo gre- 
tos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduo- 
tojas. Išleido poezijos rinkinius „Lygu- 
mos bunda“ (1960) ir „Žaibų tyla“ (1965), 
kuriuose apdainavo socialistinį Lietuvos 
kaimą, taryb. žmonių kūrybinį darbą, 
tautų draugystę. 


Lit.: V. Reimeris, Gera pažintis.—,,Pergalė“, 
1960, Nr. 11. 


BERNOTAS Alfonsas [g. 1896.11.16 Šiau- 
diniuose (Utenos rj.)] — Spalio revoliu- 
cijos ir pilietinio karo Rusijoje dalyvis. 
Nuo 1918 Komunistų partijos narys. 
1918—24 kovėsi Raudonojoje Armijoje 
prieš užsienio interventus ir baltagvar- 
diečius. 1924—27 mokėsi Vakarų tau- 
tinių mažumų kom. un-te Maskvoje, 
Nuo 1927 dirbo partinį, pedagoginį ir 
ūkinį darbą Smolensko ir Maskvos sri- 
tyse. 1943—45 kovojo Raudonosios :Ar- 
mijos 16 liet. divizijoje. 1945—61 dirbo 
ūkinį ir administracinį darbą Vilniuje. 
Pensininkas. 


BERNOTAS Alfonsas [g. 1930.VI.12 Di- 
džiasalyjė (Ignalinos rj.)] — administra- 
cinis darbuotojas. 1954 baigė Vilniaus 
Ped. in-to fizikos-matematikos f-tą ir 
dirbo ped. darbą Kėdainiuose. Nuo 
1959 TSKP narys. 1958—64 Kėdainių rj. 
vykdomojo k-to pirmininko pavaduoto- 
jas, nuo 1964 Biržų rj. vykdomojo k-to 
pirmininkas. 


BERNOTAS Jonas [1893.XI.9 Šiaudiniuo- 
se (Utenos rj.) — 1964.X.27 Vilniuje] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
valstiečių. Nuo 1918 pab. kovojo Utenos 
apskrityje už Tarybų valdžią. Nuo 1919 
Komunistų partijos narys ir LKP Vyžuo- 
nų vls. kuopelės sekretorius. 1920.XI da- 
lyvavo LKP Utenos parajonio konferen- 
cijoje, kuri įvyko jo namuose Šiaudi- 


212 BER— BER 


nių kaime. Konferencijos metu buvo 
suimtas, bet pabėgo ir su partijos leidi- 
mu išvyko į Tarybų Rusiją. Nuo 1921 
dirbo part. darbą ir mokytojavo Smo- 
lensko gubernijoje. 1929—31 mokėsi 
Maskvos Transporto ekonomikos in-te. 
Baigęs in-tą, 1931—35 dirbo ped. darbą 
Maskvos aukštosiose m-lose. 1935—44 
ūkinis ir administracinis darbuotojas Per- 
mės srityje. Nuo 1944 adm. darbuotojas 
Vilniuje, 1948—51 Lietuvos TSR mėsos 
ir pieno pramonės ministro pavaduoto- 
jas. 1951—57 Lietuvos TSR MT darbuo- 
tojas. Pensininkas. 


BERNOTAS Julius [g. 1931.IX.18 Vin- 
deikiuose (Širvintų rj.)] — administraci- 
nis darbuotojas. 1957 baigęs Kauno Po- 
litechnikos in-to mechanikos f-tą, dirbo 
Vilniaus skaičiavimo mašinų g-loje. Nuo 
1957 TSKP narys. Nuo 1960 Pramonės 
ir kalnakasybos darbų saugumo prie- 
žiūros v-bos prie Lietuvos TSR MT vir- 
šininkas. 

BERNOTAS Napoleonas [1914.VI.12 Jud- 
rėnuose (Klaipėdos rj.) — 1959.IV.7 Klai- 
pėdoje] — aktorius ir režisierius. 1938 
baigęs Klaipėdos Ped. in-tą, kurį laiką 
mokytojavo. 1940 įstojo į Vilniaus „Vai- 
dilos“ teatro trupę. Nuo 1945 Telšių 
dramos teatro aktorius. 1952—56 Klaipė- 
dos dramos teatro aktorius ir režisierius. 
Pastatė A. Liobytės pjesę vaikams „„Meš- 
kos trobelė“, V. Minko „Neminint pa- 
vardžių" ir kt. Nuo 1956 Lietuvos Kino 
studijos aktorius ir režisierius. 


Vaidmenys: Tebaldas (V. Šekspyro „Romeo 
ir Džuljeta“), Tartiufas (Moljero „„Tartiufas“), 
Paratovas (A. Ostrovskio „„Bekraitė“), Oskaras 
(V. Lacio „Žvejo sūnus“) ir kt.; filmuose — 
Striupas (,„Tiltas“), Aloyzas („Kol nevėlu"), 
Stumbras (,„„Kalakutai“), Pampikas („Žydrasis 
horizontas"). 


BERNOTĖNAS Vaclovas [g. 1917.X.11 
Taline] — Didžiojo Tėvynės karo daly- 
vis, Tarybų Sąjungos Didvyris (1944), 
kultūros darbuotojas. 1920—36 gyve- 
no Radviliškyje. Bai- 
gęs Šiaulių berniukų 
g-ją, 1936—39 stu- 
dijavo Kauno un-to 
teisės f-te. Pašauktas 
atlikti karo prievo- 
lės, 1940 aspirantu 
baigė karo m-lą. 
1940—41 dirbo Ma- 
rijampolės aps. liau- 
dies tardytoju. Nuo 


1942 Raudonosios 
Armijos 16 liet. di- 
vizijos karininkas. 


Dalyvavo mūšiuose, Tarybų Sąjungos 


Didvyrio vardas buvo suteiktas už 
kovinio uždavinio įvykdymą  Kurs- 
ko—Oriolo lanke 1943.VI.25 mūšyje. 


Nuo 1944 TSKP narys. Dalyvavo mū- 
šiuose, vaduojant v. Baltarusiją, Lietu- 
vą ir Latviją. Demobilizuotas dirbo 
Lietuvos TSR AT Prezidiumo Pirminin- 
ko padėjėju. 1953—63 Kultūros minis- 
terijos bibliotekų skyriaus viršininkas. 
Nuo 1964 Resp. bibliotekos retų spau- 
dinių sk. vedėjas. Periodikoje ir kolek- 


tyviniuose leidiniuose paskelbė apybrai- 
žų apie D. Tėvynės karą, straipsnių 
kultūrinio darbo klausimais. Parašė pje- 
sių saviveiklai. 1947 dramos veikalų 
konkurse premijuotoji pjesė „Už tėvy- 
nę“ pastatyta Kapsuko ir Kauno jauni- 
mo teatruose. 


Ršt.: Vasara Oriolo žemėje, V., 1962; Aero 
Ha OpaoBcko4 3eMAe, Opėčn, 1963, 


Lit.: J. Dovydaitis, Tarybų Sąjungos Didvy- 
ris Vaclovas Bernotėnas, K., 1945. 
BEROPŠILIO PĖLKĖ — pelkė Panevė- 
žio rj, 12 km į š. r. nuo Panevėžio, 
Pyvesos ir Lėvens vandenskyroje. Plo- 
tas 442 ha. Sausuminės kilmės plynrais- 
tinė aukštapelkė. Paviršius vidutiniškai 
kemsuotas. Durpių klodo didž. storis 


27 m, vid. 1,25 m. Pelkės vid. dalyje | 


klodą sudaro mediuminės, vidutiniškai 
susiskaidžiusios durpės, likusioje daly- 
je — įv. tipų plynraistinės, labai susi- 
skaidžiusios; vid. susiskaidymas 3396, 
vid. peleningumas 1195. Po durpėmis 
smėlis. 


BERSONAS Stanislovas [m. 1919.IV.21 
Rudaminoje (Vilniaus rj.)] — 1918—19 
proletarinės revoliucijos Lietuvoje vei- 
kėjas. Jaunystėje už anticarinę veiklą 
ištremtas į Sibirą. I pasaul. karo metais 
tarnavo Rusijos kariuomenėje. Po Va- 
sario revoliucijos įsitraukė į rev. ju- 
dėjimą, buvo vienas Socialistinio lenkų 
susivienijimo vadovų Minske, dienraščio 
„Polska prawda“ („Lenkų tiesa“) redak- 
torius. Pradžioje buvo menševikas in- 
ternacionalistas, nuo 1917 vasaros tapo 
bolševiku. 1917 pab.— 1918 pr. aktyviai 
kovojo prieš kontrrevoliucinę gen. Dov- 
bor-Musnickio kar. avantiūrą Baltaru- 
sijoje. 1918.II kaizerinei kariuomenei 
užėmus Minską, persikėlė į Smolenską. 
1919.1.11 Baltarusijos TSR valstybės 
kontrolės liaudies komisaras. Pilsudski- 
ninkų sušaudytas. 


BERŠAKAS Vasilijus [g. 1919.X.17 Ne- 
chvoroščenske (Poltavos sr,  Ukrai- 
nos TSR)] — Didžiojo Tėvynės karo 
partizanas. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1937 
VLKJS narys. 1939—41 tarnavo Rau- 
donojoje Armijoje. 1941.XI.21 mūšyje 
sužeistas, pateko į hitlerininkų nelais- 
vę. 1942.IX iš Kauno stovyklos pabė- 
go ir įstojo į baltarusių partizanų bri- 
gadą „Spartakas“. 1943.VIII iš „Spar- 
tako" perėjo į Kalinausko partizanų 
būrį. Būriui padidėjus, paskirtas grupės 
vadu. 1944—45 Vyriausiosios autotrans- 
porto v-bos dirbtuvių Vilniuje ve- 
dėjas, 1945—48 tarnavo Vidaus reikalų 
m-jos kariuomenės dalinyje. Nuo 1948 
Vilniaus pieno kombinato darbininkas. 


BĖRŠTININKAI — kaimas Šilutės Ij., 
Stoniškių apyl, 13 km į š. v. nuo Pa- 
gėgių, 2 km į p. v. nuo Klaipėdos— 
Pagėgių geležinkelio. 201 gyv. (1959). 
Kaime randama akmens amžiaus įrankių. 


BĖRŠTŲ MIŠKAS — miškas Šilutės rj., 
14 km į p. nuo Šilutės, tarp Nemuno 
ir jo intako Leitės. Priklauso Šilutės miš- 
kų ūkio Juknaičių girininkijai. Plotas 
612 ha; iš jų 352 ha medynų, 236 ha už- 
ima Berštų pelkės dalis. Reljefas lygumi- 
nis. Per pavasario potvynius beveik visas 


B. m. apsemiamas. Dirvožemiai daugiau“ 
sia pelkiniai, aukštutinio tipo durpiniai; 
aukštesnėse vietose jauriniai, mažai bel 
vidutiniškai sujaurėję, smėliniai. Vyrau- 
jantis miško tipas — šlapias šilas. AUg2 
pušys, beržai, juodalksniai, baltalksniai. 
Medynų vid. amžius 34 metai, bonite- 
tas IV—V, skalsumas 0,4—0,5; vid. tU- 
ris 62 ktm/ha, vid. metinė prieauga 
1,8 ktm/ha. Yra briedžių, stirnų, šernų, 
lapių, usūrinių šunų, pilkųjų ir baltųjų 
kiškių, kiaunių. Miškas įeina į Nemuno 
apsauginę juostą. 


BĖRŠTŲ  PĖLKĖ — pelkė Šilutės Ijo 
14 km į p. r. nuo Šilutės, 7 km į p. V 
nuo Juknaičių geležinkelio stoties: 
tarp Nemuno ir jo intako Leitės. PlO- 
tas 517 ha. Pelkė sausuminės kilmės: 
P. dalį užima aukštapelkė, likusią — 
žemapelkė. Paplitę viksviniai plynrals“ 
čiai, Durpių klodo didž. storis 5,8 M 
vid. 2,3 m. Durpės plynraistinės bei ply- 
ninės; vid. susiskaidymas 2895, vid. pė“ 
leningumas 5,36. 


BERŪKŠTYTĖ Janina [g. 1929.I1V.17 
Apsuonoje (Kaišiadorių rj.)] — aktorė: 
1949 baigusi Kauno kooperacijos tech- 
nikumą, dirbo akto“ 
re Kauno jaunojo 
žiūrovo teatre. 1952 
baigė Lietuvos TS! 
dramos teatro studi- 
ją. Nuo 1952 Lietu 
“vos TSR akademinio 
dramos teatro akto“ 
rė. 1957 suteikta Lie- 
tuvos TSR Valst 
premija už VeronI- 
kos vaidmenį A. Li0- 
bytės ir K. Kyman- 
taitės dramoje „Pa“ 
(pagal A. Vienuolio apsa- 


skenduolė" 
kymą). Nuo 1962 TSKP narė. 


Vaidmenys: Monika (V. Miliūno „Žemė mai- 


tintoja“, pagal P. Cvirkos romaną), Ievė 
(B. Sruogos „Apyaušrio dalia"),  Gracielė 
(E. de Filipo „Melo ilgos kojos“), Audra 


(J. Kavoliūno „Aš matau saulę"), Rasiu43 
(Just. Marcinkevičiaus ,„Kraujas ir pelenai“) 
Natalja Petrovna (I. Turgenevo ,„Mėnuo kai“ 
me“), Valia (V. Tokarevo „Sąžinė“, pagal 
D. Pavlovos romaną) ir kt. 


BERZAKAITĖ Dveira [g. 1907.V.20 Uk- 
mergėje] — revoliucinio judėjimo da“ 
lyvė. 1924 Ukmergėje baigė g-ją, įstO“ 
jo į LKJS. Nuo 1925 mokėsi Kauno 
un-to med. f-te. 1926 
dirbo LKJS Kauno 
Ij. k-to nare ir sek- 
retore. Nuo 1927 
Komunistų partijos 
narė. Už rev. veik- 
lą 1927 įkalinta Var- 
nių konc. stovyklo- 
je. 1929 pr. paleista 
iš stovyklos, dirbo 
f-ko darbininke ir 
tęsė rev. veiklą; už 
tai 1929 pab. vėl 
nuteista 6 metus 3 

kalėti. Sėdėjo Kauno, Ukmergės, Ma: 
rijampolės, IX forto kalėjimuose. 1936 
išėjusi iš kalėjimo, toliau dirbo TeV“ 
darbą: 1936—37 buvo LKP CK instruk“ 
torė Klaipėdoje, Panevėžyje, Rokiškyjė: 


1937—38 LKP Kauno rj. k-to narė, 
1938—40 (su pertraukomis) Lietuvos 
Liaudies pagalbos s-gos CK sekretorė, 
Keletą kartų bausta adm. tvarka ir iš- 
tremta. Burž. Lietuvos kalėjimuose iš 
Yiso sėdėjo 9 metus. 1940—41 dirbo LKP 
Vilniaus miesto k-to, vėliau LKP CK 
Instruktore. LKP V suvažiavime išrinkta 
kandidate į LKP CK narius. D. Tėvynės 
aro metais dirbo Lietuvos TSR Liau- 
€s Komisarų Tarybos įgaliotine eva- 
kuotųjų reikalams Jaroslavlio, Ivanovo, 
Ologdos srityse. Po karo part. darbuo- 
toja, Polit. ir moksl. lit-ros leidyklos 
Tedaktorė. Nuo 1955 Lietuvos Kino stu- 
jos darbuotoja, 


ŽERZGAINIAI — kaimas Ukmergės rj., 
€maitkiemio apyl, 5,5 km į p. r. nuo 
„emaitkiemio. 121 gyv. (1959). Kaimas 
Isikūręs stačiame dešiniajame Siesarties 
Tante. Yra pr. m-la (nuo 1944). Prie B., 
gukštumoje, yra piliakalnis. Jis paskelb- 
as landšaftiniu-istoriniu draustiniu. Iš 
T. P. ir v. piliakalnį supa gilios daubos; 
3. Pusėje, dirvose, apie 2 ha plote ran- 
amas tamsios spalvos kultūrinis sluoks- 
nis — sen. gyvenvietės liekanos. 
1 Piliakalnio aikštelė ovalo formos, apie 
Yr. m ilgio ir 70 m pločio. Aikštelės š. pusėje 
ž a apie 6 m aukščio pylimas, už jo — grio- 
Gar ir antras apie 3 m aukščio pylimas, iš 
es juosiantis ir piliakalnio v. šlaitą. 
šia archeologas P. Tarasenka piliakalnio aikš- 
Da V. dalyje iškasė 10 m ilgio ir 1 m pločio 
tis ūsą, kuriame rastas iki 0,8 m storio kul- 
gaus sluoksnis. Tyrinėjant aptikta I t-mečio 
grujaas lipdytinės keramikos su brūkšniuotu, 
lėtu ir lygiu paviršiumi, molinis verpstu- 


Ša r gyvulių kaulų, apdegusio molinio tinko 
alų, nuo ugnies suskeldėjusių akmenų ir kt. 


apašių radinių pasitaiko ir piliakalnio papė- 
Sen. gyvenvietėje. 
BERZNICKAS Joselis [g. 1918.1.5 Veisie- 
E = revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Is iš amatininkų. Nuo 1937 LKJS na- 
ko „1937 baigė Kauno amatų m-lą 
Iš It“, 1937—39 dirbo Klaipėdos teksti- 
t L-ke „Liverma“, 1939 Kauno metalo 
tii € „Liviela“, Nuo 1939 Komunistų par- 
+ paai narys. Už rev. veiklą 1939 suim- 
keliai Ištremtas į Dimitravo, 1940.I per- 
sto as į Pabradės priverčiamojo darbo 
2 Vyklą. Nuo 1940 dirba administraci- 
na darbą (nuo 1949 Lietuvos TSR Mi- 
Ištrų Taryboje). 
PERZA — ežeras Molėtų rj., 3 km į š. v. 
380 Dubingių. Plotas 48 ha, didž. gylis 
2070. Ežeras rininis, pailgas; ilgis 
nij m, didž. plotis 450 m, kranto li- 
kans ilgis 5,3 km. Krantai (išskyrus va- 
tinį) statūs, aukšti, Iš B. į Soselio ež. 
a bevardis upelis. Ežero pakrantėje 
i Pilviškių ir Kieriškių vienkiemiai. 
Žeras verslovinis, 


BERZAI Ė E Adas A 
Nuvo 1. Kaimas Kėdainių rj., Dot- 


Vos S apyl, 4 km į š. nuo Dotnu- 
2gį' „Prie Šiaulių —Jonavos geležinkelio. 
ta, SYV- (1959). Pro kaimą teka Kruos- 
(nuo asinų-melioracijos stotis, pr. m-la 
plokė 1950). B. apylinkėse yra V—VI a. 
nim Štinių griautinių kapų. Kaimas mi- 
ia 9 1596 Rosčių dvarelio inventoriu- 
4 Ūkiai, 3 valakai). 
n o Kaimas Jonavos rj, 6 km į š. r. 
(1959 Onavos; apylinkės centras. 74 gyv. 
). Kaimo pietryčiuose Beržanka įte- 


ka į Lokį. Yra aštuonmetė m-la (1935— 
1949 pradinė). 1860 B. dvaro valstiečiai 
atsisakė eiti lažą ir atvirai pasipriešino 
policijai, bandžiusiai suimti jų patikėtinį 
valstietį Kriaučiūną. 
BĖRŽALOTAS — pelkė Švenčionių rj., 
8 km į š. v. nuo Švenčionėlių. Plotas 
245 ha. Pelkėje telkšo keletas reliktinių 
ežerėlių. Išteka keli bevardžiai upeliai. 
B.— ežerinės kilmės plynraistinė aukšta- 
pelkė. Joje aptiktas beržas keružis, Dur- 
pių klodo didž. storis 8,4 m, vid. 3,45 m. 
Durpės fuskuminės ir mediuminės; vid. 
susiskaidymas 1995, vid. peleningumas 
4895. 


BĖRZAS. Lietuvoje auga 4 savaiminės 
B. rūšys ir keliolika introdukuotų. 
SAVAIME AUGANČIŲ beržų daž- 
niausias karpotasis B. (Betula verrucosa). 
Jis būna lygiažievis arba grublėtasis, 
užauga iki 30 m aukščio. Pradeda žy- 
dėti vidutiniškai IV.25—V.18, sėklos pri- 
noksta liepos—rugpiūčio mėn. Miško 
pakraščiuose, palaukėse pasitaiko jo 
forma — karelinis karpotasis B. (B. v. 
f. carelica), iki 4—8 m aukščio. Žymiai 
retesnis už karpotąjį plaukuotasis B. 
(B. pubescens), iki 23 m. Pelkėse dažnas 
liekninis B. (B. humilis), iki 2,5 m. B. ke- 
ružis (B. nana), 0,5—1,2 m, pasitaiko 
aukštapelkėse: Šepetos (Kupiškio rj.), 
Beržaloto (Švenčionių rj.), Laukesų (Jur- 
barko rj.), Raudonplynės (Kapsuko rj.). 
Apsilpusių B. medienai labiausiai ken- 
kia beržų balangraužis ir jo lervos. Ber- 
žynai Lietuvoje paplitę nevienodai, pvz., 
Tauragės, Radviliškio, Šiaulių, Joniškio, 
Pakruojo ir Pasvalio miškų ūkiuose ber- 
žynai sudaro daugiau kaip 3005 visų 
miškų, o Veisiejų, Druskininkų, Mar- 
cinkonių, Varėnos, Trakų ir Švenčionė- 
lių miškų ūkiuose — iki 595. Gausiausia 
beržynų velėniniuose jauriniuose smėli- 
niuose dirvožemiuose, slūgsančiuose ant 
priemolio, ir velėniniuose karbonatiniuo- 


TA RAS 


Ius 


R 
p. 


Taipei 


Beržas. Brukninis mėlyninis beržynas 
Biržų girioje 


Pakelės beržai ties Bubiais (Šiaulių rj.) 


se priemoliniuose dirvožemiuose. B. 
auga grynais medynais ir mišriai su 
eglėmis, pušimis, ąžuolais, uosiais. Di- 
delę dalį medynų sudaro hibridiniai B. 
Apie 3044 visų beržynų yra mėlyniniai, 
259 — kiškiakopūstiniai, 2395 — pla- 
čialapiniai, 109 — brukniniai, 905 — 
viksviniai, apie 395 — kimininiai, Beržy- 
nai užima 295 000 ha (iš jų 202 000 ha 
valst. miškuose) ir sudaro 18,79 visų 
miškų. Valst. miškų beržynų vid. boni- 
tetas I,9, vid. skalsumas 0,73, vid. tūris 
86 ktm/ha, vid. prieauga 3,1 ktm/ha. 
Kasmet iškertama apie 140 000 ktm. Iš 
geriausių ir didžiausių rąstų gaminama 
fanera, iš plonesnių daromi baldai, ma- 
šinų dalys, sporto reikmenys, tara. Žie- 
vė vartojama deguto ir taros gamybai. 
Iš B. šakučių daromos šluotos ir vantos. 


INTRODUKUOTOSIOS B. RŪŠYS — 
popieržievis B. (B. papyrifera) ir kvapu- 
sis B. (B. Ienta) — pasitaiko parkuose 
(Alytuje, Kaune, Palangoje). Kai kuriuo- 
se parkuose aptinkamos ir introdukuo- 
tosios karpotojo B. formos — svyruokli- 
nis (B. v. f. Youngii) ir karpytalapis 
(B. v. f. dalecarlica). Be to, miškų ūkio 
medelynuose auginama keliolika naujų 
B. rūšių. 

Lit.: J. Dagys [ir kt.], Beržo sulos vitaminin- 
gumo ir jos tekėjimo per parą periodiškumo 
klausimu.—,, LTSR MA Biologijos instituto dar- 


bai“, t. 2, V., 1954; Lietuvos TSR miškai, 
V., 1962 [p. 212—230]. 


BERŽĖ — upė Radviliškio rj., Šušvės 
kair. intakas. Ilgis 40 km, baseino plo- 
tas 282 km?. Prasideda į p. nuo Radvi- 
liškio, Sulinkių pelkėse, Teka į š. r., 
nuo Radviliškio—Jonavos glžk. pasuka 
į p. Įteka į Šušvę 81 km nuo jos žio- 
čių, ties Kelmynais. Vaga sekli, dumb- 
lėta; vasarą kai kur išdžiūsta, Krantai 
žemi, pelkėti. Slėnis neryškus. Intakai: 
kairieji — Banko kanalas, Sarbalis ir 


214 BER— BER 


bevardis upelis; dešinieji — Legetys ir 
3 bevardžiai. Aukštupyje jungiasi su 
daugybe melioracinių griovių. Vid. nuo- 
lydis 58 cm/km. Vid. debitas žiotyse 
1,4 mš/s. Upę kerta Radviliškio—Šiau- 
lėnų, Šeduvos—Šiaulėnų ir Šeduvos— 
Šaukoto keliai. 


BERŽĖLĖ — kaimas Kėdainių rj., Survi- 
liškio apyl, 3 km į p. v. nuo Surviliš- 
kio,-14 km į v. nuo Truskavos. 76 gyv. 
(1959). R. pakraščiu eina Kėdainių —Kre- 
kenavos kelias. B. minima 1572. 


BĖRŽĖNAI — kaimas Joniškio rj., Rudiš- 
kių apyl., 8 km į š. r. nuo Gruzdžių, prie 
kelio į Joniškį. 126 gyv. (1959). Per B. 
teka Kūra (Mūšos deš. intakas). Iš p. pri- 
eina Draskų miškas, iš š.— Beržėnų miš- 
kas. Yra girininkija, pr. m-la (nuo 1919), 
kultūros namai (nuo 1963) XVI-—- 
XVIII a. dokumentuose minimas B. dva- 
ras ir raktas (valsčius). Šiaulių ekono- 
mijos valstiečių sukilimo metu (1769) 
aplinkinių kaimų gyventojai užpuolė B. 
dvarą ir sunaikino teismo bei nuosavy- 
bės dokumentus. 1943—44 kaime buvo 
taryb. partizanų būstinė. 


BĖRŽĖNAI II — kaimas Kelmės rj., Pa- 
šilėnų apyl., 11 km į š. r. nuo Užvenčio, 
abipus kelio į Šiaulius, Ventos kair. 
krante; kolūkio centras. 80 gyv. (1959). 


Ties B. II į Ventą įteka Aunuva. Iš š. 
prieina Beržėnų miškas. Sviesto ir sU- 
rių g-la, malūnas, lentpiūvė, kultūros 
namai (nuo 1958). Yra išlikę buv. dvaro 
rūmai ir didelis parkas. 


BERŽIENA — upė Rokiškio rj., Venge- 
rinės deš. intakas. Ilgis 20,5 km, baseino 
plotas 70 km. Prasideda ties Miliūnais 
(Didsodės apyl) ir teka į v. Įteka 
į Vengerinę 1,5 km nuo jos žiočių. In- 
takai: 2 bevardžiai upeliai (abu deš.). 


Vaga sekli, vasarą vietomis išdžiūsta. 
Krantai žemi. 


BERŽINĖ — ežeras Zarasų Tj, 12 km 
į š. r. nuo Dūkšto, prie Vilniaus—Daug- 
pilio geležinkelio. Plotas 14 ha. Ežeras 
rininis, ištisęs iš š. į p.; ilgis 740 m. 
Ežeras pasiekęs subrendimo stadiją. 
Krantai sausi. Pakrantėje yra Beržinės 
vienkiemis. Ežeras verslovinis. 


BĖRŽINIAI — kaimas Biržų rj., Geidžiū- 
nų apyl., 12 km į p. r. nuo Biržų, 7 km 
į v. nuo Papilio. 19 gyv. (1959). Iš š. ir 
r. prieina Beržynės miškas. Kaime 1896 
gimė proletarinis poetas J. Janonis. 


BĖRŽININKAI — kaimas Joniškio rj., 
Kepalių apyl, 3 km į p. r. nuo Joniš- 
kio. 148 gyv. (1959). Pro B. teka Audru- 
vė ir jos deš. intakas Kiriena, paversti 
melioracijos kanalais; eina kelias iš Jo- 
niškio į Pašvitinį. Burž. metais B. gy- 
ventojai Valerija ir Dominykas Povilio- 
niai platino kom. lit-rą; jų namuose 
vykdavo valstiečių neleg. susirinkimai. 


BĖRŽININKŲ EŽERAS — ežeras Ignali- 
nos rj, 3 km į š. r. nuo Dūkšto, prie 
Dūkšto—Breslaujos geležinkelio. Plotas 
10 ha. Užima daubą rinos dugne; ilgis 
450 m, kranto linijos ilgis 1300 m. Eže- 
ras nenutekamas, pasiekęs subrendimo 
stadiją. Krantai sausi, aukšti. P. r. pa- 
krantėje yra Beržininkų kaimas. Eže- 
ras verslovinis; žuvies 1962 sugauta 
15,8 kg/ha (daugiausia karosų). 


BERŽINIS Viktoras [g. 1923.1.1 Gomelyje 
(BTSR)] — literatas, vertėjas. Baigęs 
Švenčionių mkt. seminariją, iki 1946 
dirbo mokytoju Utenos g-jose. 1948— 
1950 Lietuvos TSR dramos teatro lit. 
dalies vedėjas, 1950—52 Polit. ir moksl. 
lit-ros leidyklos redaktorius. 1952 baigė 
Vilniaus Ped. in-to liet. kalbos ir lit-ros 
f-tą. Dirbdamas Lietuvos TSR MA Liet. 
kalbos ir lit-ros in-te (1954—58), prisi- 
dėjo prie „Lietuvių literatūros istorijos“ 
I-III tomų ir kai kurių kitų in-to lei- 
dinių parengimo spaudai. Nuo 1958 
dirba liet. taryb. enciklopedijos redak- 
cijoje. Išvertė į liet. kalbą polit. ir moksl. 
lit-ros veikalų, poezijos kūrinių. 


BĖRŽINIS — ežeras Vilkaviškio Ij., 


18 km į v. nuo Kalvarijos, 2 km nuo 
Lenkijos sienos. Plotas 17 ha. Ežeras 


Beržoras 1 


rininis, ištįsęs iš š. v. į p. I; ilgis 
885 m, kranto linijos ilgis 2010 m. Ežė- 
ras nenutekamas, pasiekęs subrendimo 
stadiją. Krantai (išskyrus šiaurės vaka“ 
rų) aukšti, sausi. Š. v. pakrantėje įsikū 
rę Tupikai, v.— Aštrakalnis. Ežeras skir“ 
tas mėgėjiškai žūklei. 

BERŽINSKAITĖ Anatolija [g. 1928.1.20 
Ramoškiuose (Radviliškio rj.)] — istor!- 
kė, istorijos mokslų kandidatė (1963). 
1952 baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1953 
dirba ped. darbą Vilniaus un-to TSKP 
istorijos katedroje. Nuo 1956 TSKP narė: 


Ršt.: LKP veikla, auklėjant Lietuvos darbo 
žmones proletarinio internacionalizmo dvasia 
1927—1940 metais, V., 1962. 


BERŽYS Pranas [1905IX.15 Mantvy- 
duose (Telšių rj) — 1946V.15 ten 
pat] — administracinis darbuotojas. Ki- 
lęs iš valstiečių. 1940 Kaunatavo (Te! 
šių aps., Ubiškės vls.) seniūnas. Faš. okU- 
pacijos metais buvo suimtas, bet greit 
paleistas. Po D. Tėvynės karo Kaunata“ 
vo apyl. pirmininkas. Burž. nacionališ“ 
tų nužudytas. ' 


BERŽONIŲ PĖLKĖ — pelkė Ignalinos Ij-+ 
6 km į š. r. nuo Dūkšto, rytinėje Dūkš“ 
to ež. pakrantėje. Plotas 156 ha. Pelkė 
ežerinės kilmės, įv. tipų. Durpių klodo 
didž. storis 6,5 m, vid. 2,8 m; vid. su5I- 
skaidymas 2695, vid. peleningumas 7,470- 
Po durpėmis yra ežerinių nuosėdų 
sluoksnis; jo storis iki 3 m. Dugnė 
smėlis. 


BĖRŽORAS — 1. Ežeras Plungės Ij 
2 km į p. nuo Platelių. Plotas 52 ha; 
didž. gylis 6 m, vid. gylis 3,5 m. DU“ 
buo išgulėtas ledo luisto. Ilgis 1135 M: 
kranto linijos ilgis 6,8 km. Yra 0,22 ha 
sala. Įteka Šaltupis, išteka Žvirgždas 
(į Platelių ež.). Š. pakrantėje įsikU“ 
ręs Beržoro kaimas. Ežeras verslovinisi 
žuvies 1962 sugauta 8,4 kg/ha. 

2. Kaimas Plungės rj., Platelių apyl: 
2 km į p. nuo Platelių, prie kelio į Plun“ 
gę. 189 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs BeF“ 
žoro ežero š. krante. Dalis sodybų stoV! 
viena prie kitos, abipus kelio, kitos — 
vienkiemiai. Rytuose kaimas siekia PI“ 
telių ež, vakaruose — Beržoro mišk: 
Kaimo kapinėse yra archit. požiūriu įd0“ 
mi bažnyčia, statyta 1746. Jos sien03 
suręstos iš tašytų eglinių rąstų; viduj? 
yra vertingų liaudies meno pavyzdžių — 


medžio ir geležies dirbinių. Netoli kai- 
mo yra Šventorkalnio ir Kepurkalnio 
Piliakalniai. XV a. pab. ist. šaltiniuose 
minimas B. dvaras, priklausęs Lietuvos 
tajorui J. Kęsgailavičiui. Burž. metais 
veikė garinė lentpiūvė. 

BERŽTALIS (latv. Bčrstele) — upė Lietu- 
Vos TSR (Pakruojo rj.) ir Latvijos TSR, 
Yslikio kair. intakas. Ilgis 49 km (Lie- 
tuvos TSR 38 km), baseino plotas 
149 kmž (Lietuvos TSR 129 km?). Vers- 
mės 6 km į v. nuo Linkuvos. Teka į š. 
bDro Žeimelį. Įteka į Yslikį 14 km 
nuo jo žiočių. Intakai: Piktakmenis ir 
bevardis upelis (abu deš.). Upė sekli, 
Zemais krantais. Vid. nuolydis iki sie- 
nos su Latvijos TSR 90 cm/km. Debitas 
ties Latvijos TSR siena: maks. 35,0, vid. 
175, min. 0,1 mš/s. Vasarą dažnai iš- 
džiūsta. Vaga 1931 sureguliuota. 


BERZTUVOS PĖLKĖ — pelkė Taura- 
8€s rj., 11 km į p. v. nuo Tauragės, prie 
Žiogio (Jūros kair. intako). Plotas 129 ha, 
Raistinė ir plyninė žemapelkė. Durpių 
Klodo didž. storis 3,7 m, vid. 1,2 m; 
Vid. susiskaidymas 3205, vid. pelenin- 
gumas 1805. 


BERŽUOLIS — ežeras Trakų rj, 1 km 
i r. nuo Semeliškių. Plotas 17 ha. Eže- 
Tas rininis, ištįsęs iš v. į r.; ilgis 700 m, 
didž. plotis 370 m, kranto linijos ilgis 
1880 m. Ežeras pasiekęs senatvės sta- 
diją, Krantai (išskyrus šiaurės rytų) že- 
Mi, pelkėti. Lėkštą dugną dengia dumb- 
jas bei sapropelis. Įteka bevardis upelis, 
Išteka Beržuolė (Strėvos intakas). Eže- 
Tas verslovinis; žuvies 1961 sugauta 
154 kg/ha. 


BERŽUONA — ežeras Kupiškio rj., 5 km 
i š. v. nuo Panemunėlio. Plotas 11 ha. 
Ežeras telkšo dauboje, susiformavusioje, 
Ištirpus ledo luistui. Ilgis 460 m, didž. 
Plotis 300 m. Ežeras pasiekęs senatvės 
stadiją. Krantai žemi, pelkėti (išskyrus 
šlaurės rytų), sunkiai prieinami. Lėkštą 
dugną dengia sapropelis. Išteka Beržuo- 
na (Nemunėlio intakas). Netoli ežero 
Yra Beržuonių kaimas. 


BERZUONIS — ežeras Rokiškio rį., 
a į š. r. nuo Pandėlio. Plotas 15 ha. 
=Žeras elipsės formos, ištįsęs iš š. į p.; 
ilgis 630 m, kranto linijos ilgis 1650 m. 

Tantai aukšti. Iš B. į Dumblio ež. teka 
"€Vardis upelis. 0,5 km į š. r. nuo B. 


isikūręs Kurkliečių kaimas. Ežeras vers- 
OVinis, 


BERZŪPIS — kaimas Varėnos rj, Ma- 
A apyl., 5 km į š. r. nuo Varėnos, 
i v. nuo Vilniaus—Gardino gele- 


žinkelio. '38 gyv. (1959). Per kaimą 
€ką Beržupis (Merkio intakas). Kaimo 


SPYlinkėse rasta neolito ir mezolito 
9Vyklų liekanų. 
BĖRZ 


3 UVIS —1. Ežeras Švenčionių rj., 
iz į š. nuo Švenčionių, prie kelio 
ni aDlatiškę. Plotas 18 ha. Ežeras rini- 
to ks iš š. į p; ilgis 800 m, kran- 
ks Inijos ilgis 2,8 km. Ežeras nenute- 

mas, pasiekęs subrendimo stadiją. 
Tantai aukšti, sausi, rytuose apaugę 


Miškų, Š. pakrantėje yra Beržuvio, p.— 


Akmenyčios kaimai. Ežeras skirtas mė- 
gėjiškai žūklei. 

2. Kaimas Švenčionių rj, Bielio- 
nių apyl, 5 km į š. nuo Švenčionių. 
36 gyv. (1959). Į p. nuo kaimo yra 
Beržuvio ež., kurio pakrantėje dažnai 
rengiamos rajoninės dainų šventės, fes- 
tivaliai. Iš š. ir r. prie kaimo prieina 
Beržuvio miškas. Yra kolūkio gamybinių 
pastatų, lentpiūvė. B.— Švenčionių mies- 
to gyventojų mėgstama poilsio vieta. 


BESPARAITIS Jonas [1898.VIII.16 
Skriaudžiuose (Prienų rj.) — 1958.XI.2 
Leningrade] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš mažažemių valstiečių. Dir- 
bo pas buožes. Nuo 1918 Komunistų 
partijos narys. 1918—19 aktyviai daly- 
vavo kovoje dėl Tarybų valdžios Už- 
nemunėje (Antanave, Kazlų Rūdoje). 
1919 pr. savanoriu stojo į Raudonosios 
Armijos liet. pulką, raudonųjų partiza- 
nų būryje kovojo Alytaus rajone, 
1919.1I dalyvavo Alytaus užėmime. Nu- 
slopinus Tarybų valdžią Lietuvoje, mo- 
kėsi Raudonosios Armijos vadų kur- 
suose Maskvoje, dalyvavo pilietiniame 
kare Kaukaze, tarnavo Raudonojoje Ar- 
mijoje. 1930 išėjęs į atsargą pulko komi- 
saro laipsniu, mokėsi Leningrado Elekt- 
rotechnikos in-te, dirbo administracinį 
darbą Leningrade. 1940—43 LKP CK 
aparato darbuotojas. Nuo 1943 dirbo 
administracinį darbą Maskvoje, nuo 
1947 — Vilniuje. 


BESTRAIGISKĖS MIŠKAS — miškas Laz- 
dijų rj., 4 km į p. nuo Seirijų. Priklau- 
so Veisiejų miškų ūkio Leipalingio 
girininkijai. Plotas 807 ha; medynų 
555 ha. Reljefas banguotas. Miške yra 
0,4 ha ežerėlis Lupočežeris; daug nedi- 
delių pelkių — Juodežerio, Juodraisčio, 
Plieskinės ir kt. Dirvožemiai jauriniai, 
mažai sujaurėję, smėliniai bei priesmė- 
liniai, vietomis riedulingi. Šiaurėje pa- 
plitęs drėgnokas šilagiris, pietuose — 
drėgnokas šilas. Vyrauja pušynai su 
gausiu lazdyno traku. Pušynų yra 
7895, beržynų 1205, drebulynų 1096. 
Medynai savaiminės kilmės ir sodinti. 
Vid. amžius 45 metai, bonitetas II-III, 
vid. skalsumas 0,6, vid. tūris 84 ktm/ha, 
vid. prieauga 1,9 ktm/ha. Yra stirnų, 
šernų, lapių, usūrinių šunų, kiaunių. 
Miškas eksploatacinis; kasmet iškerta- 
ma apie 500 ktm. 


2 


Betygalos piliakalnis 


BER—BET 215 


BĖTEVAS Jurijus [g. 1937.V.17 Volske 
(Saratovo sr.)] — komjaunimo darbuo- 
tojas. 1956 baigęs Volsko technolo- 
ginį technikumą, dirbo cemento g-loje. 
1957—61 VLKJS Volsko miesto k-to 
I sekretorius. Nuo 1958 TSKP narys. 
1961—63 VLKJS CK atsakingasis orga- 
nizatorius. 1963 baigė Saratovo Politech- 
nikos in-tą. Nuo 1963 LLKJS CK II sek- 
retorius. Nuo 1964 LKP CK narys. 


BETYGALA — miestelis Raseinių rj., 
13 km į š. v. nuo Ariogalos, 16 km į r. 
nuo Raseinių; apylinkės ir kolūkio cent- 
ras. 454 gyv. (1959). Plano struktūra 
radialinė. Pastatai išsidėstę palei kelius. 
Yra pieninė, 35 lovų ligoninė (įst. 1952), 
vid. m-la (iki 1945 pradinė, 1945—48 
prog-ja), kultūros namai (nuo 1948), bib- 
lioteka. Dailininko prof. J. Kuzminskio 
iniciatyva įsteigtas kolūkinis dailės mu- 
ziejus. 1 km į p. v. nuo B. teka Dubysa. 
Keliai jungia B. su Ariogala, Raseiniais, 
Krakėmis. 2 km į p. nuo B., Vaškutės 
(Dubysos intako) deš. krante, yra apar- 
dytas piliakalnis, kurio aikštelė apie 
1000 mž. Jame XIII-XIV a. buvo viena 
svarbesnių Žemaitijos pilių, kurią daž- 
nai puldavo kryžiuočiai. XIII a. ist. šal- 
tiniuose minimas B. valsčius. 1416 Bety- 
galoje pastatyta bažnyčia. 1516 Žygi- 
mantas II leido B. klebonui sekmadie- 
niais rengti miestelyje turgus ir did. 
kun-ščio žemėje pasistatyti 5 smukles. 
1579 jau minima B. parapinė m-la; ji 
veikė (gal būt, su pertraukomis) iki 
1867, kada buvo pertvarkyta į valdinę 
pradinę. 1706 ties B. įvyko kautynės su 
švedais, nusiaubusios miestelį ir apylin- 
kes. Kad miestelis galėtų atsigauti, 1723 
Augustas II pakartotinai leido savaitinį 
turgų. 1841 buvo 483 gyventojai. 1863 
B. apylinkėje susidarė sukilėlių būrys. 
1900 įsteigta senelių prieglauda; 1894— 
1915 veikė taupomoji-skolinamoji d-ja. 
Buržuazijos valdymo metais B.— vals- 
čiaus centras (1923 — 334 gyv.). Veikė 
LKP ir Lietuvos Raudonosios pagalbos 
org-jos pogr. kuopelės. LKP kuopelės 
sekretorius buvo V. Katkus, nariai 
A. Butkus, Ušinskas, broliai Bespalovai 
ir kt. Kuopelė platino kom. lit-rą, orga- 
nizavo Irev. švenčių minėjimus. 1941. 


216 BET-—BIB 


VII.17 vok. faš. okupantai ir vietiniai 
buržuaziniai nacionalistai sušaudė B. 
komunistus A. Butkų ir J. Kulišauską. 
Po D. Tėvynės karo kovoje su burž. na- 
cionalistais žuvo B. valsčiaus vykd. k-to 
pirm. J. Dovydaitis, taryb. aktyvistas 
Kazakevičius, liaudies gynėjai V. Kara- 
šauskas, V. Valys, S. Moroza, 


BETLINSKIENĖ Teofilė [g. 1895.X.1 Vi- 
žoniuose (Joniškio rj.)] — pedagogė, 
Lietuvos TSR nusipelniusi mokytoja 
(1956). Baigusi 6 g-jos klases, 1916—17 
mokytojavo Rygos liet. m-loje, vėliau 
karo pabėgėlių išlaikomoje prieglaudoje 
Vitebske. 1928—41 vaikų namų vedėja 
Šiauliuose ir Gelgaudiškyje. Nuo 1941 
Kuršėnų vaikų namų direktorė. 


BEVIRŠIAI — kaimas Lazdijų rj., Ruda- 
minos apyl., 7 km į š. v. nuo Lazdijų, 
2km į p. nuo Rudaminos. 61 gyv. (1959). 
Į v. nuo B. yra Trakiškės miškas. Kai- 
mas įsikūręs Sūduvos girių kolonizavimo 
pradžioje (XVI a. antrojoje pusėje). 
Prie Karužupės upelio įrengti tvenkiniai 
žuvims auginti, 


BEVZŪKAS Nikalojus [g. 1910.XI Mari- 
jampolėje] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1928 
LKJS narys, Marijampolės Vitmozerio 
f-ko darbininkų komjaunimo kuopelės 
sekretorius. 1931 suimtas ir kariuome- 
nės teismo už kom. lit-ros platinimą nu- 
teistas 1!/>; metų kalėti. Išėjęs iš ka- 
lėjimo, dirbo rev. darbą Marijampolėje. 
Nuo 1936 Lietuvos Raudonosios pagal- 
bos org-jos Marijampolės rj. k-to na- 
rys. Adm. tvarka kelis kartus kalintas. 
Nuo 1940.VI Komunistų partijos narys, 
dirbo profsąjunginį ir partinį darbą Ma- 
rijampolėje. LKP V suvažiavimo (1941) 
delegatas. 1942—44 Raudonosios Armi- 
jos 16 liet. divizijos karys. 1944—49 dir- 
bo part. darbą Marijampolės ir Alytaus 
apskrityse. 1949—51 mokėsi Resp. par- 
tinėje m-loje. 1951—55 LKP Raseinių rj. 
k-to I sekretorius. Nuo 1955 administra- 
cinis ir ūkinis darbuotojas Veisiejuose, 
Kapsuke. 


BEZDONYS — miestelis ir geležinkelio 
stotis Vilniaus rj., 6 km į p. r. nuo Ne- 
menčinės, prie Vilniaus—Daugpilio ge- 
ležinkelio; apylinkės centras. 445 gyv. 
(1959). Pro B. teka Bezdonė (Neries 
kair. intakas). Iš r. prieina Bezdonių gi- 
rininkijos miškai. Yra Nemenčinės linų 
f-kas, kuriame dirba apie 100 darbinin- 
kų, aštuonmetė m-la (1906—49 pradinė, 
iki 1962 septynmetė), biblioteka (nuo 
1950). B. žinomi nuo 1516, kai Lietuvos 
did. kun-štis Žygimantas Senasis pado- 
vanojo B. dvarą Vilniaus horodničiui 
U. Hozijui. 1609 B. atiteko Vilniaus 
jėzuitams. Jėzuitų ordiną panaikinus 
(1773), dvaras perėjo Edukacinės komi- 
sijos žinion. Jo valdytoju Stanislo- 
vas Augustas 1774 paskyrė Lietuvos 
Did. Kun-stės raštininką M. Lopacinskį, 
kuris kas metai turėjo mokėti po 
4,50; piniginės dvaro vertės Edukaci- 
nės komisijos reikalams. 1861 B. dvarui 


priklausė 1000 dešimtinių dirbamos že- 
mės ir apie 5000 dešimtinių miško. Pa- 
naikinus baudžiavą, 400 dešimtinių dva- 
ro žemės (dab. Bezdonių kaimo terito- 
tija) išdalyta išsimokėtinai nuo seno 
joje gyvenusiems valstiečiams (su šei- 
mų nariais jų buvo 184 žmonės), 
o 600 dešimtinių gavo 20 smulkių ba- 
jorų. Nutiesus pro Bezdonis Vilniaus— 
Daugpilio glžk. (1862), buv. dvaro vieto- 
je susikūrė miestelis. 1918 pab. čia vei- 
kė varguomenės rev. k-tas. Burž. metais 
Bezdonyse buvo odų ir klijų dirbtuvės, 
spirito varykla, linų verpykla. Jas 1944 
sudegino besitraukdami vok. faš. oku- 
pantai. Okupacijos metais hitlerininkai 
prie B. buvo įrengę konc. stovyklą, ku- 
rioje nužudyta keliasdešimt tūkstančių 
žmonių. 1946—56 miestelyje veikė MTS, 
kurios vietoje 1957 įkurtas f-kas. B. apy- 
linkėje vykdomi dideli miško želdinimo 
darbai. 

BEZMĖNAS, buožė,— svėrimo įrankis, 
kurį sudaro medinis arba metalinis ko- 
tas su sunkia buože viename gale ir 


Bezmėnas 


kabliu sveriamam daiktui pakabinti — 
antrame. Dar XX a. pr. B. buvo varto- 
jamas Lietuvos kaime. 


BIALOPETRAVIČIUS Adomas [g. 1922. 
XII.23 Kaune] — ūkinis darbuotojas. 
1947 baigė Kauno un-to statybos f-tą, 
vėliau to un-to asistentas, dėstytojas. 
Nuo 1950 dirbo statybos ir projektavi- 
mo org-jose. 1956—58 Statybos ir archi- 
tektūros reikalų k-to pirmininko pava- 
duotojas. Nuo 1957 TSKP narys. 1958— 
1962 Lietuvos TSR statybos ministras. 
1962—65 Valstybinės plano komisijos 
pirmininko I pavaduotojas. Nuo 1965 
kaimo statybos ministras. 1961—64 kan- 
didatas į LKP CK narius, Nuo 1963 Lie- 
tuvos TSR AT deputatas. Periodinėje 
spaudoje paskelbė straipsnių statybos, 
ekonomikos klausimais. 


BIBILAŠVILIS Aleksandras [1916—1944, 
X.10 Žygaičiuose (Tauragės rj.)] — Di- 
džiojo Tėvynės karo dalyvis, gvardijos 
kapitonas, Tarybų Sąjungos Didvyris 
(1945). Atremdamas hitlerininkų kontr- 
ataką prie Šiaulių, B. vadovaujamas ba- 
talionas 1944.VIII.21 sunaikino 12 tankų, 
6 šarvuočius ir nukovė 200 vok. karei- 
vių. Frontui pasistūmėjus iki Žygaičių, 
B. batalioną kontratakavo pulkas pėsti- 
ninkų su 20 tankų. Sužlugus šiai atakai, 
hitlerininkai netrukus prieš Raudonosios 
Armijos dalinių pozicijas pasiuntė 50 
tankų. Ir šį puolimą taryb. kariai atrėmė. 
Įnirtingose kautynėse B. buvo mirtinai 
sužeistas. Palaidotas Žygaičiuose, 


BIBLIJA [gr. biblia — knygos] — įvairios 
kilmės, daugiausia religinio turinio raštų 
rinkinys, judėjų (Senasis testamentas) ir 
krikščionių (Senasis testamentas ir Nau- 
jasis testamentas) religijoje vadinamas 
„šventuoju raštu“, 


Senojo testamento knygos parašytos XI-—- 
II a. pr. m. e. hebrajų, aramėjų kalbomis ir he- 
lenistinio laikotarpio bendrine graikų kalba 
(koine); Naujasis testamentas parašytas I a. 
vid.—II a. vid. graikų ir aramėjų kalbomis, 
Ilgainiui B. buvo įvairiai perdirbinėjama bei 
redaguojama, verčiama iš vienos kalbos į kitą. 
Oficialias bažnyčios pažiūras labiausiai atitin- 
kantys B. tekstai IV a. buvo kanonizuoti (pa- 
skelbti šventais), o kiti naikinami. Pilnas Se- 
nojo testamento tekstas pirmąkart išleistas 
1488 hebrajų kalba. Naująjį testamentą grai- 
kų k. pirmąkart paskelbė Erazmas Roterda- 
mietis 1516. B.— įvairių lit. šaltinių, formų if 
žanrų rinkinys. Ją sudaro judėjų ir krikš- 
čionių padavimai, mitai apie pasaulio kilmę, 
rel. pranašystės, kai kurie sen. izraelitų lit-ros 
paminklai . (istorinės kronikos, patarlės, pada- 
vimai, giesmės) ir kt. Be dominuojančių grynai 
rel. turinio tekstų, Biblijoje yra ištisų kūri- 
nių, iš esmės nieko bendra neturinčių su reli- 
gija („Ekleziastika", „(Giesmių giesmė“ ir kt.). 

Atsiradusi vergovinėje santvarkoje, 
B. sankcionavo viešpataujančias visuo- 
menines to melo pažiūras: skiepijo kant- 
rumą, nuolankumą bei nusižeminimą, 
propagavo nesipriešinimą blogiui, skel- 
bė atpildą pomirtiniame gyvenime 
ir pan. Todėl išnaudotojiškos klasės il- 
gus amžius B. naudojosi ir tebesinaudo- 
ja kaip ideologine priemone liaudies 
engimui įteisinti. Remdamiesi B., dvasi- 
ninkai falsifikuoja mokslą, stengiasi su- 
menkinti žmogaus proto galimybes, suU- 
trukdyti moksl. pasaulėžiūros formavi- 
mąsi. Bibliją griežtai kritikavo jau 
XVIII a. švietėjai materialistai, tačiau 
jos socialinę esmę teisingai išaiškino tik 
marksistinis istorijos mokslas. Skirdami 
istorinius momentus nuo fantastinių, 
taryb. mokslininkai naudojasi B., tyrinė- 
dami Artimųjų Rytų tautų visuom, san- 
tykių, religijos, meno bei lit-ros istori- 
ją. Vid. amžiais ir vėliau B. vertimai tu- 
rėjo įtakos įv. tautų raštijos formavimui- 
si, B. temomis bei motyvais naudojos1 
įv. sričių menininkai. 

Feodalizmo epochoje, prieš pasirodant 
pasaulietinei lit-rai, biblijos vertimai sU- 
darė žymią lietuvių raštijos dalį ir pa- 
dėjo formuotis literatūrinei liet. kalbai. 
Yra žinoma, kad jau 1528 biblijos dalis 
buvo lietuviškai aiškinama m-lose. Re- 
formacijos judėjimas, paplitęs Lietuvoje 
XVI a. antrajame ketvirtyje, skatino pa- 
daryti B. prieinamą liaudžiai. Jos ištrau- 
kas į liet. kalbą vertė žymūs reforma- 
cijos veikėjai A. Kulvietis ir S. Rapo- 
lionis, o M. Mažvydas pirmasis jas 
(2 psalmes) išspausdino savo katekizme 
(1547). B. ištraukų, vad. evangelijų, rin- 
kinį parengė ir Karaliaučiuje išleido 
B. Vilentas („Evangelijos bei epistolos“, 
1579). Visą B. 1579—90 išvertė J. Bret- 
kūnas. Pagrindu jis ėmė kalbos liaudiš- 
kumu pasižymintį M. Liuterio vokiškąjį 
B. vertimą. Bretkūno vertimas, atliktas 
palyginti sklandžia, turtinga kalba, ne- 
buvo išspausdintas, tik nedidelę jo da- 
lį — Dovydo psalmes — perredagavęs 
išleido J. Rėza („Psalteras Dovydo“, 
1625). 1701 Karaliaučiuje išspausdintas 
S. Bitnerio išverstas ir F. Šusterio pri- 
taikytas R. Prūsijos liet. tarmei „„Nau- 
jasis testamentas“. Naują šios kny- 
gos vertimą (iš Liuterio vertimo), skir“ 
tą vien Prūsijos lietuviams, parengė 
Pil. Ruigys 1r keli kiti pastoriai (išl 
1727). Visa B. liet. kalba pirmąkart iš- 
spausdinta 1735. Iš Liuterio vertimo ja 


išvertė didelė pastorių grupė (P. Milkus, 
Pil. Ruigys, A. Šimelpenigis ir kt.), ku- 
Ilai vadovavo J. Kvantas ir J. Berentas. 
Leidimas pakartotas 1755 (tekstą iš naujo 
Peržiūrėjo A. Šimelpenigis). Lietuvos 
Did. Kun-stėje pirmosios B. ištraukos 
katalikams išspausdintos M. Daukšos 
Postilėje (1599). Perredaguotus tų pačių 
bei naujų ištraukų vertimus pateikė 

Širvydas pamokslų rinkinyje „Punk- 
lai sakymų“ (1629). Evangelijos buvo 
leidžiamos ir atskirai (jau prieš 1635). 
Seniausias išlikęs jų leidimas liet. kal- 
ba — „Ewangelie polskie i litewskie“ 
(1647). Jo parengėju linkstama laikyti 
J. Jaknavičių. B. ištraukų liet. kalba iš- 
Spausdinta 
evangelikų reformatų leidiniuose (psal- 
mių — M. Petkevičiaus katekizme, 1598; 
švangelijų ištraukų — vad. M. Morkūno 
Postilėje, 1600). Šių vertimų kalba ne- 
prilygo nei Bretkūno, nei Daukšos lei- 
dinių kalbai. Visą B. (vad. „Londono 
biblija“) išvertė Anglijoje studijavęs 
Lietuvos reformatų stipendininkas S. Chi- 
linskis. Jo vertimo dalis („Naujasis tes- 
tamentas") mokslo tikslams išleista tik 
1958 Lenkijoje. 

XIX—XX a. B. verlimų į liet. kalbą 
bei jų leidimų žymiai pagausėjo 
(J. Giedraičio verstas „Naujasis testa- 
mentas“, 1816; L. Rėzos 1816 ir 1824 
B. leidimai; F. Kuršaičio 1853 ir 1858 
B. leidimai; M. Valančiaus verstos „Do- 
Vydo psalmės“, 1869; A. Baranausko 
Nebaigtas B. vertimas; J. Skvirecko pil- 
nas B. vertimas, 1913—32, ir kt.), ta- 
Čiau išsivysčiusios pasaulietinės liet. 
lit-ros sąlygomis jie nebeturėjo dides- 
nės kalbinės bei stilistinės reikšmės. 


Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 1, V., 
1957; L. Adomauskas, Šventraščio paslaptys, 
V., 1960; S. Matulaitis, Krikščionybės atsira- 
Ūimas ir jos esmė, V., 1964. 


BIBLIOGRAFIJA [gr. biblion — knyga +- 
9rapho — rašau| — mokslo šaka, aiški- 
Nanti, registruojanti, idėjiniu bei moks- 
Miu požiūriu vertinanti ir propaguo- 
Janti įvairius spaudinius; siauresne 
Prasme — lit-ros rodyklės, sąrašai, ap- 
Žvalgos. B. informuoja apie esamą lit-rą, 
Padeda ja naudotis. Pagal pagr. uždavi- 
Nius B. skirstoma į apskaitinę-registra- 
nę (ji gali būti einamoji arba ret- 
IOsbektyvinė), rekomendacinę ir infor- 
Macinę, pagal registruojamos lit-ros tu- 
"nį ir pobūdį — į universaliąją, specia- 
liąją ir kraštotyros bibliografiją. Tary- 
bine B. metodologinius pagrindus pa- 
ėjo V. Lenino recenzija apie N. Ru- 
bakino veikalo „Tarp knygų“ („Sredi 
nig“, 1914) II tomą ir jo parengta 
“ Markso veikalų ir lit-ros apie mark- 
Szmą apžvalga. Tarybų Sąjungoje B. 
darbą dirba platus mokslo įstaigų ir 
bibliotekų tinklas. 


„„lrmasis žinomas B. darbas Lietuvoje buvo 
i ėliaus Žygimanto Augusto Vilniaus rūmų 
sa liotekininko S. Košutskio 1553 parengtas 
„teminis juridinės lit-ros katalogas. Pirmą- 
A žinias apie liet. spaudinius pateikė jė- 
Taš as P. Alegambė veikale lot. kalba „Jėzuitų 
5 Ytojų biblioteka“ (1643), kuriame suregist- 
toti K. Širvydo ir J. Jaknavičiaus raštai. 
EaaŲ apie XVII-XVIII a. liet. spaudinius 
magikta daugelio R. Prūsijoje išleistų gra- 
V ikų, žodynų, biblijų bei giesmynų įžangose. 
: taveco ,„Knygų mylėtojų ir bibliotekininkų 


ir Lietuvos Did. Kun-stės - 


vadovo“ I papildyme (Halė, 1791) išspausdin- 
tas liet. kalbotyros knygų sąrašas. Pirmieji 
reikšmingi liet. bibliografijai veikalai, para- 
šyti vok. kalba, yra G. Ostermejerio ,,„Pirmoji 
lietuviškų giesmynų istorija“ (1793) ir L. Rė- 
zos „Lietuviškosios biblijos istorija“ (1816). 
Juose pateikta bibliografinių duomenų apie 
leidinius, žinių apie knygų autorius, vertėjus, 
redaktorius. Liet. B. plačiau vystėsi XIX a. 
Pilną bibliografinį liet. spaudos vaizdą pirma- 
sis bandė pateikti Kaj. Nezabitauskis elemento- 
riuje ,„Naujas mokslas skaitymo“ (1824), iš- 
spausdindamas sąrašą „„Surinkimas visokių 
raštų lietuviškų, žemaitiškų ir prūsiškai lietu- 
viškų“. Sąraše chronologiškai. suregistruoti 
73 spaudiniai ir rankraščiai. 1827 Peterburge 
pasirodė rusų kalba P. Kepeno studija ,„Apie 
lietuvių tautos kilmę, kalbą ir literatūrą“. Joje 
pateikta duomenų apie R. Prūsijos lietuvių ir 
žemaičių raštiją. Medžiagą liet. kalbotyros ir 
sen. spaudinių bibliografijai tuo metu rinko 
J. Plioteris. Duomenų apie liet. spaudą iki 
1831 pateikė A. Jocheris veikale lenkų kalba 
„„Bibliografinis-istorinis literatūros ir mokslo 
vaizdas Lenkijoje“ (3 t., 1840—57), L. Jucevi- 
čius straipsnyje lenkų kalba „Keli žodžiai apie 
lietuvių kalbą ir literatūrą“ (1837). Bibliogra- 
žinių ir biografinių žinių apie liet. rašytojus 
yra M. Valančiaus veikale „Žemaičių vysku- 
pystė“ (d. 2, sk. ,„Mokyti Lietas vyrai“, 1848). 
Platesnį lit-ros sąrašą „,,„Surinkimas“ pateikė 
L. Ivinskis 1860 kalendoriuje. Einamoji liet. 
spaudos produkcija buvo registruojama leidi- 
nyje ,„Žurnal ministerstva narodnogo prosveš- 
čenija“ („Liaudies švietimo ministerijos žur- 
nalas“, 1837—55) bei ,„Otečestvennije zapiski“ 
(„Tėvynės užrašai“, 1856—57), „„Pismo zbioro- 
we wilefskie“ (,„Vilniaus raštų rinkinys", 1859) 
ir „Kurjer wileūski“ („Vilniaus kurjeris“, 
1659—62). Nemaža išeinančių spaudinių užfik- 
suota Vilniaus spaustuvininko J. Zavadzkio 
reklaminiuose kataloguose ir lit-ros sąrašuose, 
Caro valdžiai uždraudus liet. spaudą, B. leidi- 
niai buvo spausdinami už Lietuvos ribų: Pe- 
terburge, Krokuvoje, R. Prūsijoje, JAV. Vie- 
nas svarbiausių bibliografinių to meto darbų 
yra J. Karlovičiaus „Lietuvių bibliografijos 
bandymas“, išspausdintas jo monografijoje len- 
kų kalba „Apie lietuvių kalbą“ (1875). Kar- 
lovičius suregistravo apie 180 liet. spaudinių 
bei lituanikos leidinių ir 15 rankraščių. Jo 
darbo papildymą (44 kn.) parengė lenkų etno- 
grafas O. Kolbergas. Jis taip pat sudarė pirmą 
Kraštotyros bibliografiją —,,„Sąrašą Lietuvą lie- 
čiančių darbų ir tyrinėjimų istorijos, topogra- 
fijos ir etnografijos klausimais“, kuriame su- 
registravo apie 140 knygų bei straipsnių. Liet. 
spaudinius ir lit-rą apie Lietuvą registravo len- 
kų bibliografas K. Estreicheris veikale „Lenkų 
bibliografija“ (nuo 1872). Metodiniu atžvilgiu 
vienas svarbiausių to meto liet. B. darbų yra 
M. Stankevičiaus „Lietuvių bibliografija“ (,„Bib- 
liograiia litewska“, d. 1, 1889). Liet. spaudi- 
nius ir lit-rą apie Lietuvą registravo taip pat 
Galicijoje gyvenęs bibliografas S. Jurevičius, 
spausdinęs savo darbus 1892—96 period. spau- 
doje (,„Apšvietoje“, „Naujojoje gadynėje"). 
R. Prūsijos liet. spaudinius ir lituanikos lit-rą 
nuo 1880 plačiai registravo Lietuvių lit-ros 
d-jos leistas vok. kalba žurnalas „„Mitteilungen 
der litauischen literarischen Gesellschaft“ (,„Lie- 
tuvių literatūros draugijos pranešimai“). R. Prū- 
sijoje 1864—96 išleistų liet. spaudinių biblio- 
grafiją ,„Suskaita, arba statistika“ (1897) su- 
darė J. Angrabaitis. M. Zauniūtė parengė jo 
bibliografijos papildymą ir įos tęsinį (iki 1900). 
J. Jonila-Žilius sudarė JAV lietuvių spaudinių 
B. (,„Suskaita, arba statistika, visų lietuviškų 
knygų, atspausdintų Amerikoje"), apėmusią 
spaudinius iki 1900. Tie 3 darbai, 1900 subro- 
šiūruoti į vieną knygutę, sudarė bendrą spau- 
dcs draudimo laikotarpio liet. spaudinių bib- 
liografiją. M. Zauniūtė išleido specialią R. Prū- 
sijos lietuviams skirtų leidinių B.—,,Katalogą 
lietuviškų knygų su gotiškomis litaromis“ 
(1900). 1907—16 liet. spauda buvo registruojama 
leidinyje ,„Knižnaja letopisj“. 

Lietuvoje liet. spaudos B. rengė S. Di- 
džiulis (išliko keli jo bibliografinių dar- 
bų rankraščiai). Rusijos mokslo įstaigų 
remiamas, Peterburge dirbo E. Volteris, 
parengęs keletą liet. spaudos ir litua- 
nikos B. darbų. Rusų kalba parašytame 
darbe „Apie etnografinę kelionę po 
Lietuvą ir Žemaitiją“ (1887) jis pateikė 
kai kurių liet. rašytojų (S. Daukanto, 
M. Valančiaus ir kt.) knygų B., parengė 


BIB — BIB 217 


1895 visos Rusijos spaudos parodos ka- 
talogo „Kitakilmių spaudos pavyzdžiai“ 


+ (1895) liet. spaudos skyrių. Etnografijos 


bibliografiją E. Volteris pateikė „Lietu- 
vių etnografijos darbų apžvalgoje“, iš- 
spausdintoje žurnale „Živaja starina“ 
(„Gyvoji senovė", 1890, sąs. 1—2), kal- 
binės lit-ros sąrašus išspausdino darbe 
„M. Daukšos lietuviškas katekizmas“ 
(1896). Liet. rašytojų biobibliografijas 
rengė Rusijoje gyvenęs K. Drąsutavi- 
čius, tačiau jo darbai liko nespausdin- 
ti. XIX a. pab. —XX a. pr. liet. biblio- 
grafijos srityje daugiausia nuveikė 
S. Baltramaitis. Jis parengė tuo me- 
tu didžiausią liet. spaudos B.—,,Lietu- 
viškų ir senųjų prūsų knygų sąrašą“ 
(I leid. 1892, II — 1904), apėmusi apie 
2670 spaudinių. S. Baltramaitis sudarė 
taip pat liet. periodikos ir rankraščių B. 
Vienas reikšmingiausių XIX a. pab.— 
XX a. pr. liet. bibliografijos darbų 
yra jo „Bibliografinės medžiagos rinki- 
nys Lietuvos geografijai, istorijai, tei- 
sės istorijai, statistikai ir etnografi- 
jai“ (I leid. 1891, II — 1904), kuria- 
me užregistruota ir suklasifikuota apie 
10 000 liet. knygų bei straipsnių. 

Lenkų etnografas P. Gavelekas suda- 
rė „Lietuvių kraštotyros bibliografiją“ 
(„„Bibliografia ludoznawstwa litewskie- 
go"“.—,Rocznik Towarzystwa przyjacid! 
nauk w Wilnie“, 1914). A. Bruožis pa- 
rengė R. Prūsijos liet. spaudinių B.: 
„Prūsų lietuvių raštija. Trumpa prūsų 
lietuvių knygų, kalendorių ir laikraščių 
apžvalga“ (1913) ir „Prūsų lietuvių laik- 
raščiai“ (1914). Ypač plačiai tuo laiko- 
tarpiu buvo vystoma rekomendacinė B. 
Jos leidinius leido įvairių ideologinių 
krypčių atstovai. Reikšmingiausi reko- 
mendacinės B. leidiniai yra Lietuviš- 
kų knygynėlių d-jos katalogas (1906), 
S. Matulaičio „Lavinimosi knygynėlis“ 
(1907), V. Kapsuko „Lavinimosi progra- 
ma“ („Darbininkų kalendorius 1907 me- 
tams“, 1907), A. Rimkos, S. Čiurlionie- 
nės ir P. Avižonio „Skaitymo vadovėlis" 
(1911) ir kt. 

Burž. Lietuvoje 1922 pradėtas leisti 
bibliografinis žurnalas „Knygos“, tačiau 
jis ėjo nereguliariai ir einamosios B. po- 
reikių nepatenkino. 1924 prie Kauno 
un-to įkurtas Lietuvos Bibliografijos 
in-tas, kurio pagr. funkcija buvo rinkti 
privalomąjį egzempliorių ir spausdinti 
einamosios B. leidinius. 1928 pradėtas 
leisti žrn. „Bibliografijos žinios“. Di- 
džiausias to meto retrospektyvinės liet. 
B. darbas — V. Biržiškos parengta „Lie- 
tuvių bibliografija“ (4 d., 1924—39), ap- 
imanti liet. raštiją nuo 1547 iki 1910. 
Jame iššifruota daug pseudonimų ir 
kriptonimų, nustatytos kontrafakcijų lei- 
dimo datos ir kt. Prie suvestinio pobū- 
džio B. darbų priklauso I. Kisino „Lie- 
tuviškų knygų sistematinis katalogas“ 
(1938). „Knygose“ buvo registruojama 
lituanika svetimomis kalbomis, publi- 
kuota nuo 1904 (apie 600 vienetų), ir 
liet. autorių darbai kitomis kalbomis 
(apie 200 vienetų). Lituanikos B. nuo 


218 BIB — BIB 


1933 registravo „Bibliografijos žinios“. 
Iš kraštotyros B. darbų pažymėtina 
K. Korsako „Lettica“ („Bibliografijos ži- 
nios“, 1932—33), apžvelgianti latvių ra- 
šytojų kūrinių vertimus į liet. kalbą, 
straipsnius apie Latviją, latvių kalbą ir 
lit-rą, išspausdintus liet. period. spau- 
doje. Išspausdinta keletas tautosakos 
B. darbų: V. Biržiškos „Lietuviškųjų dai- 
nų literatūros bibliografija“ („Mūsų tau- 
tosaka“, kn. 3, 1931), Z. Slaviūno „Lie- 
tuvių etnografinės muzikos bibliografija“ 
(„Tautosakos darbai“, kn. 5, 1938). Už- 
sienio lit-ros vertimams į liet. kalbą 
skirtas A. Venclovos darbas „Pasaulio 
grožinė literatūra lietuvių kalba“, ap- 
ėmęs 1823—1932 spaudą ir išspausdin- 
tas iki raidės L („Bibliografijos žinios“, 
1936—40). Lietuvos istorijai skirti K. Jab- 
lonskio darbai: „1928 ir 1929 metų Lie- 
tuvos istorijos bibliografija“ (,„Praeitis“, 
t. 1, 1930) ir „1930 ir 1931 m. Lietuvos 
istorijos bibliografija“ (ten pat, t. 2, 
1933). Plati P. Tarasenkos parengta 
archeologijos B. išspausdinta jo kny- 
goje „Lietuvos archeologijos medžiaga“ 
(1928). Iš gamtos mokslų srities minėti- 
ni B. darbai: metraštis „,Hidrologinė bib- 
liografija“ (nuo 1934), „Lietuvos floros 
šaltiniai“ (,„Matematikos-gamtos fakulte- 
to darbai“, 1931—40), K. Griniaus dar- 
bas „Medicinos žinių populiarizacija 
ir lietuvių medicinos knygų sąrašas“ 
(1922). Rekomendacinės B. darbas burž. 
Lietuvoje buvo mažai dirbamas. Iš 
kom. rekomendacinės B. minėtina Z. An- 
gariečio sudaryta rodyklė „„Komunisto 
lavinimosi knygynėlis“ (1921), „Lietu- 
vos darbininkų spaudos draugijos ka- 
talogas“ (1931), polit. švietimo lit-ros 
sąrašai kom. žurnaluose „Komunistas“ 
(1923, Nr. 7), „Balsas“, „Partijos darbas" 
(1932—33) ir kt. Prekybiniais tikslais 
burž. Lietuvoje buvo leidžiami reklami- 
niai katalogai ir period. leidiniai („Spau- 
dos naujienos“, 1929; „Knygų biulete- 
nis“, 1937; „Knygų lentyna“, 1939—40). 
Atkūrus Lietuvoje taryb. santvarką, 
1941 vasario mėn. buvo priimtas Lietu- 
vos TSR Liaudies Komisarų Tarybos nu- 
tarimas apie privalomojo egzemplioriaus 
pateikimą B. reikalu. 1945 įsteigtas 
valstybinės B. centras — Lietuvos TSR 
Knygų rūmai, kurie registruoja visus 
Lietuvos TSR išeinančius spaudinius ir 
vadovauja Lietuvos TSR retrospektyvi- 
nės nacionalinės B. sudarymui. Nuo 
1947 jie leido „Lietuvos TSR knygų 
metraštį“, 1949—55 —,Žurnalų ir laik- 
raščių straipsnių metraštį“, nuo 1957 
leidžia bendrą „Spaudos metraštį“. Pa- 
rengė ir išleido valstybinę suvestinę 
1940—55 bibliografiją „Lietuvos TSR 
spauda“ (t. 1, 2 kn., 1962—64). Su Par- 
tijos istorijos in-tu išleido „Didžiojo 
Tėvynės karo laikotarpio Lietuvos TSR 
spaudą“ (1955). Lietuvos TSR MA centr. 
biblioteka išleido suvestines akademijos 
darbuotojų 1941—61 knygų ir 1945—61 
straipsnių B. (7 leidiniai). 
Rekomendacinės B. centras Lietuvoje 
yra Respublikinė biblioteka, leidžianti 


rekomendacinės B. leidinius ir teikianti 
metodinę pagalbą kitoms bibliotekoms. 
Nuo 1948 Resp. biblioteka išleido apie 
150 B. leidinių masinių bibliotekų skai- 
tytojams bei bibliotekininkams. Reko- 
mendacinės B. srityje dirba ir kitos 
stambiosios bibliotekos (Vilniaus, Kau- 
no, Šiaulių, Klaipėdos viešosios bibliote- 
kos, Centr. mokslinė-techninė bibliote- 
ka, Mokslinė med. biblioteka), „Žinijos“ 
d-ja, Liaudies meno rūmai ir kt. 

Kraštotyros B. vystoma 2 kryptimis: 
leidžiami lituanikos B. ir rengiami kraš- 
totyrinio pobūdžio B. leidiniai. V. Ste- 
ponaičio parengtas 1944—46 taryb. 1i- 
tuanikos rodykles „Tarybinė lithuanica“ 
(3 kn., 1948—49) išleido Resp. bibliote- 
ka. Nuo 1951 Knygų rūmai spausdina 
„Tarybinės lituanikos metraštį“, kuriame 
nuo 1957 Nr. 7 pradėta registruoti li- 
tuaniką iš liaudies dem. šalių spaudos. 
Prie kraštotyros B. skirtinos ir univer- 
salinės rodyklės apie Lietuvą (V. Ste- 
ponaičio „Tarybų Lietuva. 1940—55“, 
1955; J. Žebrytės „Pažinkime gimtąjį 
kraštą“, 1958), rodyklės apie Lietuvos 
vietoves, Vilniaus un-tą ir kt. 

Taryb. metais rengiama ir leidžiama 
įvairių mokslo šakų spec. B. Tame dar- 
be dalyvauja beveik visos stambiosios 
moksl. bibliotekos. 1962 patvirtinti Lie- 
tuvos TSR bibliotekų mokslinės-infor- 
macinės B. nuostatai, kuriuose numatyti 
atskirų mokslo šakų B. koordinavimo 
centrai. Visuomeninių ir filologinių 
mokslų B. centras — Lietuvos TSR Resp. 
biblioteka. Toje srityje taip pat intensy- 
viai dirba Partijos istorijos in-tas prie 
LKP CK, Liet. kalbos ir lit-ros in-tas 
bei kt. įstaigos. Visuomeninės-politinės 
lit-ros B. srityje daugiausia nuveikė Lie- 
tuvos TSR Resp. biblioteka, išleidusi 
daugiau kaip 20 rekomendacinės B. ro- 
dyklių, metodinių leidinių su bibliogra- 
fijomis ir kt. Partijos istorijos in-tas kar- 
tu su Knygų rūmais sudarė Lietuvos rev. 
judėjimo vadovų V. Kapsuko ir Z. An- 
gariečio personalines  bibliografijas. 
R. Šarmaitis parengė bibliografinį sąrašą 
„Zigmo Angariečio raštai, išleisti atski- 
rais leidiniais 1909—1938 m.“ („LKP is- 
torijos klausimai“, t. 3, 1963). Nemaža 
rankraštinių dokumentų bibliografinių 
aprašymų išspausdino Lietuvos TSR MA 
centr. biblioteka (V. Abramavičiaus, 
N. Leškovič, D. Petkevičiūtės-Labanaus- 
kienės ir kt. darbai). Etnografijai skirtas 
V. Miliaus darbas „Lietuvių tarybinės 
etnografijos 1945—1961 m. bibliografi- 
ja" („Istorija“, t. 4, 1963). A. Bielinis 
ir E. Stanevičienė parengė rodyklę „Lie- 
tuvių kalbotyra (1944—1960)“, kurioje 
suregistruota per 1500 knygų ir straips- 
nių. Liet. kalbos ir lit-ros in-tas išleido 
keletą E. Stanevičienės parengtų B. lei- 
dinių: „Tarybinis lietuvių literatūros 
mokslas ir kritika apie literatūrinį pali- 
kimą (1944—1958)“ (1959), „Tarybinė 
lietuvių literatūra ir kritika“ (2 kn., 
1957—61; apima 1945—60) ir kt. Grož. 
lit-ros leidykla išleido Knygų rūmų dar- 
buotojų parengtą katalogą „Grožinė li- 
teratūra (1940—1960)“ (1961). B. Mitu- 
zienė parengė Žemaitės kūrinių B. (Že- 
maitė, „Raštai“, t. 6, 1958), V. Žukas — 


S. Nėries kūrinių ir lit-ros apie ją B- 
(„Literatūra ir kalba“, t. 4, 1959) ir J. Ja- 
nonio B. (1965), E. Lebedienė — K. D0- 
nelaičio B. (1964). Duomenų apie liet. 
rašytojų kūrinių vertimus į rusų kalbą 
pateikta I. Starcevo rodyklėse „TSRS 
tautų grožinės literatūros vertimai į IU- 
sų kalbą“ („Chudožestvennaja literatU- 
ra narodov SSSR v perevodach na 
russkij jazik“, M., 1957, 1964). Liet. kal- 
bos ir lit-ros in-tas išleido O. Petrėnai- 
tės parengtą A. Puškino (1950) ir J. Pet- 
ronio parengtą L. Tolstojaus (1963) liet. 
bibliografijas. K. Umbrasas sudarė IO- 
dyklę „A. M. Gorkis ir lietuvių literatū- 
ra“ („VVPI mokslo darbai“, t. 2, 1960). 

ū. bibliografijos koordinavimo 
centras respublikoje yra Ž. ū. akademi- 
jos biblioteka. Nuo 1960 Resp. bibliote- 
ka leidžia mėnesinį informacinį biulete- 


“nį „Naujoji žemės ūkio literatūra“, ku- 


riame registruojamos naujos ž. ū. kny- 
gos lietuvių, rusų ir užsienio tautų kal- 
bomis. Ji išleido daugiau kaip 20 
rekomendacinės B. leidinių ž. ū. temati- 
ka. Lietuvos miškų ūkio moksl. tyrimo 
in-tas išleido M. Butkevičiaus parengta 
rodyklę „Lietuviškoji miškininkystės li- 
teratūra (1918—62)“ (1963), kurioje UZ- 
registruota apie 1500 knygų ir straips- 
nių. Gamtos mokslų B. koordinavimo 
centras yra Lietuvos TSR MA centr. bib- 
lioteka. Taryb. metais išspausdinta apič 
30 gamtos mokslų B. darbų. Prie gamtos 
mokslų registracinių B. darbų priskirti- 
nas J. Kubiliaus sudarytas „Lietuvos 
matematikų darbų sąrašas“ (kn. „40 me- 
tų“, 1958) ir K. Bieliuko parengtas „Ta“ 
rybiniais metais Lietuvoje pasirodžiU- 
sios originalios geografinės literatūros 
sąrašas" („Geografijos metraštis“, t. Zi 
1959). B. Styra sudarė „Literatūros biD- 
liografiją geofizikos klausimais“ (,„(Ge0- 
logijos ir geografijos in-to moksliniai 
pranešimai", 1960). A. Jurčiukonienė II 
V. Lyrovas parengė rodyklę „Chemija 
ir cheminiai procesai Tarybų Lietuvos 
liaudies ūkyje“ (1960). Iš personalinių 
rodyklių minėtina B. Sekmoko „Prol 
A. Purėno darbų bibliografija“ (,Che- 
mija ir cheminė technologija“, t. 1: 
1961). Centrinė medicinos B. įstaiga yI2 
Lietuvos TSR Sveikatos apsaugos minis“ 
terijos Mokslinė med. biblioteka, nuo 
1948 leidžianti informacinį biuleten! 
„Nauja literatūra, gauta Respublikinėjė 
mokslinėje medicinos bibliotekoje“. Ji 
išleido taip pat med. lit-ros rodyklių: 
Svarbiausias med. B. veikalas yra V. Šim: 
kūno, M. Maslauskienės ir V. Gutausk? 
sudaryta „Lietuviškoji medicininė biD“ 
liografija" (2 kn., 1959—63), apimanti 
1940—60. A. Bielinis parengė rodyklė 
„Medicinos daktarų disertacijos, apgiN“ 
tos arba pripažintos Vilniaus universitė“ 
te 1793—1842 m.“ (1958). Tematiniuš 
lit-ros sąrašus spausdina žrn. „Sveikat0“ 
apsauga“. 

Technikos mokslų B. koordinavimo 
centras yra Centrinė mokslinė-techninė 
biblioteka (CMTB). 1958—62 ji leid? 
naujos techninės literatūros biuleteni 
7 serijomis, parengė apie 20 rodyklių 
įv. sričių specialistams. P. Slavėnas 
parengė „Mokslų istorijos studijų 54“ 


rašą“ („Iš mokslų istorijos Lietuvoje“, 
t. 1, 1960). 

Atkūrus Lietuvoje taryb. santvarką, 
Susirūpinta  bibliotekininkų-specialistų 
Parengimu ir B. dėstymu. B. buvo dėsto- 
ma prie Kauno liaudies un-to 1940—41 
organizuotuose bibliotekininkų kursuose. 
Vilniaus un-te įsteigta B. katedra. Po 
D. Tėvynės karo B. buvo dėstoma Kau- 
no un-to istorijos-filologijos f-te bei 
Kauno mkt. seminarijoje. Sistemingai 
dėstyti B. pradėta 1949 įsteigtame Bib- 
liotekiniame technikume, o nuo 1951 ir 
Vilniaus un-to istorijos ir filologijos 
te. B. teorijos, istorijos ir metodikos 
klausimais straipsniai bei tyrinėjimai 
Spausdinami biuletenyje „Bibliotekų 
darbas" ir leidiniuose „Bibliotekininkys- 
tė ir bibliografija“, „Bibliotekininkystės 
ir bibliografijos klausimai“, „Vilniaus 
un-to bibliotekos metraštis“ (1958, 1961). 
„Lit: V. Zukas, K. Nezabitauskis — lietuvių 
bibliografijos pradininkas.—,,VVU mokslo dar- 
bai“, t. 18, V., 1958; J. Basiulis, Einamoji re- 
8istracinė bibliografija Lietuvoje 1928—40 me- 
tais. — ,„Bibliotekininkystės ir bibliografijos 
Klausimai", t. 1, V., 1961; A. Ulpis, Lietu- 
Vos TSR retrospektyvinės nacionalinės biblio- 
grafijos = sudarymas.—,,„Bibliotekininkystė ir 
bibliografija“, t. 1, V., 1961; V. Lyrovas, Už- 
baigtas svarbus nacionalinės bibliografijos 
Sudarymo etapas.—,,Vilniaus Valstybinio uni- 
Versiteto Mokslinės bibliotekos metraštis 
1958—1959", V., 1961; V. Zukas, J. Plioterio 
lietuvių bibliografijos ir spaudos istorijos dar- 
bai.—,„Bibliotekininkystės ir bibliografijos klau- 
Simai“, t. 2, V., 1962; J. Baslulis, Einamoji 
fegistracinė knygų bibliografija Tarybų Lietu- 
voje 1947—1960 metais.— Ten pat; B. Jlupos, 

Paxkenne NpoK3BEAEHHĖ XYAOXKECTBEHHOK AM- 
TepaTyp:ri B „„AeTonucH COBeTCKOž AMTYAHKHKA“ 
(a 1951—1960 r. r.).—,„Bibliotekininkystės ir 
bibliografijos klausimai“, t. 2, V., 1962. 
BIBLIOGRAFIJOS INSTITŪTAS, Lietu- 
vos Bibliografijos institutas, — bibliogra- 
tijos įstaiga prie Kauno universiteto bib- 
liotekos, formaliai įkurta 1924. B. i. savo 
Vardų gaudavo un-to bibliotekai skiria- 
Mus privalomuosius spaudinių egzemp- 
liorius, nuo 1929 jo vardu buvo leidžia- 
Mas žrn. „Bibliografijos žinios“. Netu- 
Tėdamas burž. valdžios paramos, B. i. ne- 
Pajėgė išvystyti veiklos. Tarybų Lietu- 
Voje bibliografijos darbą plačiu mastu 
dirba 1945 *įsteigtieji Lietuvos TSR 
Knygų rūmai, 


„BIBLIOGRAFIJOS ŽINIOS" — bibliogra- 
tijos žurnalas, ėjęs 1928—44 Kaune. 
Iš pradžių buvo Bibliografijos in-to, 
O nuo 1931 ir Bibliotekininkų d-jos or- 
Eanas. 1928—30 leido „Spaudos fondas“, 
1931—35 Švietimo m-ja, nuo 1936 Kau- 
No un-to biblioteka; redagavo prof. Vac- 
lovas Biržiška, Išėjo 104 nr. (100 sąs.). 


SE BIBLIOGRAFIJOS 
ės ŽINIOS 3 


| LiETUVOS BIBLIOGRAFIJOS INSTITUTO ORŪANAS | 
„Mmelai » 1 (7) Nr. 


Kaunas, 1928 m. sausio-vasario mėn. + 


„Bibliografijos žinios“. Antraštė 


Registravo Lietuvoje išleistas knygas, 
9 nuo 1929 ir užsienyje liet. kalba išėju- 
Slasias, Lietuvos ir užsienio liet. perio- 
iką, svarbesniuosius periodikos straips- 
Nius ir naujus vertimus, nuo 1933 — 
lituaniką, nuo 1936 — knygų recenzijas. 


1928—30 spausdino knygų recenzijas, 
nuo 1933 — rašytojų, publicistų ir kul- 
tūros veikėjų biobibliografijas. Paskel- 
bė atskirų sričių bibliografijų, spaus- 
dino straipsnius, statistikos medžiagą 
apie bibliotekas, spaudos istoriją, bib- 
liografiją, Bibliotekininkų d-jos veiklos 
kroniką ir kt. „B. ž.“ nesugebėjo apimti 
visų tais metais išėjusių spaudinių, re- 
gistravo tik dalį periodikos straipsnių. 
Be to, neapėmė visos liet. spaudos, pvz., 
komunistinės periodikos straipsnių. 


Lit.: J. Basiulis, Knygų registravimas ir jų 
klasifikavimas „Bibliografijos žiniose“.—,,Bib- 
liotekininkystės ir bibliografijos klausimai“, 
t 1PEVA1961i 


BIBLIOTEKININKYSTĖ — mokslo šaka, 
tyrinėjanti bibliotekų darbo organiza- 
ciją. Lietuvoje B. plačiau susidomėta 
XVIII a. pab., Edukacinei komisijai pra- 
dėjus savo veiklą (privalomojo egzemp- 
lioriaus organizavimas ir kt.), 0 ypač 
po 1804 Vilniaus un-to ir jo bibliotekos 
reformos. G. Grodeko iniciatyva Vil- 
niaus un-te buvo gvildenamos B. ir bib- 
liografijos problemos. J. Lelevelis paren- 
gė pirmą Lietuvoje ir Lenkijoje mokslinį 
B. ir bibliografijos vadovėlį „Dvi bib- 
liografijos knygos“ („Bibliograficznych 
księg dwoje“, 2 t., 1823—26). Nuo 1828 
un-te Grodeko mokinys A. Bohatkevi- 
čius pradėjo skaityti bibliografijos kur- 
są. Liet. spaudoje B. klausimai pradėti 
nagrinėti po 1905—07 revoliucijos. Pa- 
sirodė knygų propagavimo leidinių 
(S. Matulaičio „Lavinimosi knygynėliai“ 
ir kt). XX a. pr. Peterburge Lietuvių 
studentų d-jos nariams E. Volteris skai- 
tė paskaitas apie liet knygotyrą ir 
bibliografiją. Įsikūrus Lietuvoje Tarybų 
valdžiai (1918—19), bibliotekų darbas 
buvo pertvarkomas naujais pagrindais. 
Įkurta Internacionalinė bibliotekininkys- 
tės darbuotojų d-ja, suorganizuotos dvi 
Vilniaus bibliotekininkų konferencijos. 
Buržuazijos viešpatavimo Lietuvoje me- 
tais viena kita B. problema buvo nagri- 
nėjama bibliografijos ir kritikos žurnale 
„Knygos“ (1922—26), o nuo 1928 — 
„Bibliografijos žiniose“, bibliografiniuo- 
se „XXVII knygos mėgėjų metraščiuo- 
ses (t1,41935:8411:2711937) Va Ruzgo 
„Bibliotekoms vadovėlyje“ (1937). 
Specialistus bibliotekoms plačiu mas- 
tu pradėta rengti, tik atkūrus Lietuvoje 
Tarybų valdžią. 1940.IX.1 Vilniaus un-to 
humanitarinių mokslų f-te įsteigta biblio- 
grafijos katedra. Nuo 1941.III.3 Kauno 
liaudies un-te buvo dėstomas B. kursas 
viešųjų bibliotekų darbuotojų kvalifi- 
kacijai kelti. Šį darbą nutraukė karas 
ir vok. faš. okupacija. Raudonajai Armi- 
jai išlaisvinus Lietuvą, bibliotekų tinklo 
ir jų darbo išplėtimo uždaviniai parei- 
kalavo iš bibliotekininkų aukštų polit. 
ir spec. kvalifikacijų. Tuo tikslu į liet. 
kalbą išversta spec. lit-ros B. klausimais 
(N. Krupskajos „Bibliotekų darbas“, 
1948, ir kt.). Nuo pat pirmųjų pokario 
metų reguliariai rengiami kursai ir se- 
minarai bibliotekininkų kvalifikacijoms 
kelti. 1949 įkurtas Vilniaus bibliotekinis 
technikumas (vėliau — kultūros-švietimo 
technikumas) ir įvesta B. specialybė 
Vilniaus un-te (nuo 1952 B. katedra). 


BIB — BIB 219 


1963/64 technikume ir un-to stacionari- 
niame bei neakivaizdiniame skyriuose 
mokėsi 800 studentų bibliotekininkų. 
B. klausimai nagrinėjami leidiniuose 
„Bibliotekų darbas“ (eina nuo 1949), 
„Bibliotekininkystės ir bibliografijos 
klausimai“ (nuo 1961), „Bibliotekinin- 
kystė ir bibliografija“, Vilniaus un-to 
moksl. bibliotekos metraščiuose ir kt. 


„BIBLIOTEKININKYSTĖ IR BIBLIOGRA- 
FIJA"-— tarybinis tęstinis leidinys, ei- 
nąs Vilniuje. Leidžia Lietuvos TSR MA 
centr. biblioteka. 1961—64 išėjo 2 to- 
mai. Spausdina daugiausia MA centr. 
bibliotekos darbuotojų moksl. darbus. 


„BIBLIOTEKININKYSTĖS IR BIBLIO- 
GRAFIJOS KLAUSIMAI" — tarybinis tęs- 
tinis leidinys, einąs nuo 1961 Vilniuje. 
Leidžia Lietuvos TSR Aukštojo ir spe- 
cialiojo vidurinio mokslo k-tas. Iki 1965 
išėjo 4 t. Spausdina respublikos aukš- 
tųjų m-lų darbuotojų moksl. darbus 
bibliografijos, bibliotekininkystės teori- 
jos, metodikos, organizacijos ir kt. klau- 
simais. 


BIBLIOTEKOS [gr. biblion — knyga + 
thekt — saugykla] — įstaigos, renkan- 
čios, tvarkančios, saugančios knygas, jas 
propaguojančios ir išduodančios skaity- 
tojams. Bibliotekomis vadinami ir atski- 
rų asmenų knygų rinkiniai. Bibliotekų 
socialinės ir kultūrinės funkcijos istori- 
jos būvyje kitėjo kartu su viešpatau- 
jančių klasių intelektualiniais poreikiais. 
TSRS B., kaip kultūros įstaigos, padeda 
skaitytojams formuoti materialistinę pa- 
saulėžiūrą, įsisavinti moksl. žinias, auk- 
lėti kom. visuomenės statytojų kartą. 
Feodalizmo laikais Lietuvoje pirmųjų 
knygų rinkinių susidarymo židiniai buvo 
kun-ščių bei didikų rūmai, vienuolynai 
ir bažnyčios, prie kurių atsirado pir- 
mosios m-los. Vienuolynų B. buvo labai 
pab. įsteigtas Vilniaus pranciškonų vie- 
nuolynas XVI a. turėjo 104 knygas, 
o 1468 įsteigtieji Vilniaus ir Kauno ber- 
nardinų vienuolynai XVI a. vid. net 
pardavinėjo savo B. knygas, kad galėtų 
išsilaikyti. Ir XVIII a. reta vienuolyno 
biblioteka turėjo fondą, didesnį kaip 
1000—1500 t., be to, jos buvo uždaros. 
Didžioji saugomos jose lit-ros dalis bu- 
vo rel. turinio. Vėliau, uždarius vienuo- 
lynų B. (ypač po 1831 ir 1863 sukilimų), 
jų knygų rinkiniai įsiliejo į viešųjų B. ic 
aukštųjų m-lų bibliotekų fondus. Dides- 
nį kultūrinį vaidmenį, negu vienuoly- 
nų B., atliko privačios knygų kolekcijos, 
kurias XV a. antrojoje pusėje pradėjo 
kaupti atskiri didikai arba aukštes- 
nieji valstybės bei bažnyčios pareigūnai. 
Išliko Vilniaus vaivados ir Lietuvos 
kanclerio A. Goštauto knygų rinkinio 
1510—11 „rejestrai“, kuriuose surašyta 
71 rankraštinė ir spausdinta knyga rusų, 
lotynų, čekų ir lenkų kalbomis. Reikš- 
minga Lietuvos bibliotekų istorijai kara- 
liaus Žygimanto Augusto biblioteka, 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 224 


220 BIB — BIB 


pradėta kaupti 1543 Vilniuje. 1545—62 
jos fondą sudarė 4000 t., kurių daugu- 
mas buvo moksl. bei grož. humanistinės 
lit-ros kūriniai. Karaliaus pavyzdžiu as- 
menines B. pradėjo sudarinėti kai kurie 
didikai. Iš XVI—XVII a. bibliofilų pažy- 
mėtini: M. K. Radvila (Našlaitis), E. Va- 
lavičius, M. Pacas, K. Zienavičius. Gar- 
si buvo „Bibliotheca Sapiehana“, surink- 
ta L. Sapiegos ir jo sūnaus K. Sa- 
piegos (daugiau kaip 3000 t). XVI a. 
atsirado ir pirmos moksl. tipo asmeninės 
knygų kolekcijos. Išliko A. Kulviečio 
bibliotekos knygų sąrašas (78 pavadi- 
nimai). Rinko knygas M. Daukša, 
M. Strijkovskis ir kt. Pažymėtina Vil- 
niaus burmistro I. Lebedičiaus bibliote- 
ka (111 t.). Didesnę reikšmę Lietuvoje 
turėjo pirmosios aukštojo ir vidurinio 
mokslo įstaigų bibliotekos. Vilniuje 
biblioteką turėjo 1539 A. Kulviečio 
įkurta protestantų kolegija. Vilniaus 
katalikų m-la naudojosi katedros knygų 
rinkiniu. 1570 kovai su reformacija Vil- 
niuje įkurta jėzuitų kolegija, kuri 1579 
perorganizuota į aukštąją m-lą — akade- 
miją (universitetą). Jos bibliotekos fon- 
dai pasipildė gausia mirusio vyskupo 
eretiko J. Albinijaus knygų kolekcija, 
atskirų didikų ir vyskupų dovanotomis 
knygomis. Tačiau apskritai jėzuitai savo 
biblioteka nelabai rūpinosi, ir jos fondai 
didėjo lėtai (1579 buvo 4500 t., 1773 — 
11 000). Didžiąją knygų fondo dalį su- 
darė teologinės scholastikos veikalai lot. 
kalba. XVI a. pab. savo kolegijas ir B. 
prie jų turėjo Vilniaus rusų miestiečių 
brolija ir evangelikų reformatų sinodas. 
XVII a. žinoma turtinga kalvinų m-los 
biblioteka Kėdainiuose. Nuo 1722 švie- 
timo srityje su jėzuitais konkuruoti pra- 
dėjo vienuoliai pijorai, įkūrę savo kole- 
gijas Panevėžyje, Raseiniuose, Ukmergė- 
je ir prie jų steigę B. Konkurencijos 
skatinami jėzuitai 1770 Vilniuje prie ba- 
jorų kolegijos (Collegium nobilium) įkū- 
rė naują biblioteką. Tačiau apskritai B. 
vystytis trukdė karai, gaisrai ir ypač 
katalikų bažnyčios skleidžiamas rel. fa- 
natizmas. Eretikų B. naikino vyskupas 
J. Radvila ir jėzuitai. Pirmas viešas 
eretiškų knygų deginimas įvyko Vil- 
niuje 1581. Per jėzuitų organizuoja- 
mus „tumultus“ (1591, 1598, 1599, 1606, 
1607, 1610 ir kt.) sunaikinta daug re- 
formatų ir stačiatikių m-lų, bibliotekų 
ir spaustuvių. Likvidavus jėzuitų ordiną 
(1773), Edukacinė komisija, reformuoda- 
ma švietimą, atkreipė dėmesį ir į bib- 
liotekas. Vyriausiosios m-los biblioteka 
(Vilniuje) buvo paskelbta viešąja. Bet 
irstanti feodalinė Žečpospolita neturėjo 
nei jėgų, nei resursų m-lų ir B. būklei 
pagerinti. 

Kiek palankesnės sąlygos B. susidarė, 
Lietuvą prijungus prie Rusijos ir 1804 
įvykdžius švietimo bei un-tų reformą. 
Vyriausiąją m-lą perorganizavus į Vil- 
niaus un-tą, jo bibliotekos vadovu (pre- 
fektu) buvo paskirtas pasaulietis — 
klasikinės filologijos profesorius G. Gro- 
dekas, kuris bibliotekai vadovavo iki 


savo mirties (1825). Un-to biblioteka 
buvo atidaryta visuomenei. Jos fondas 
žymiai papildytas nauja moksl. lit-ra 
(1803 buvo 12000 t., 1831 — 60 000). 
Iš kolegijų B. pažymėtina Kražių kole- 
gijos biblioteka (10 000 t.). 1805 įsteigta 
pirmoji Lietuvoje speciali biblioteka — 
Vilniaus med. d-jos biblioteka, kurios 
fondas (apie 20 000 t.) dabar saugomas 
Vilniaus un-to bibliotekoje. Uždarius 
Vilniaus un-tą (1832), jo bibliotekos 
fondas buvo išdalytas. 1859—61 įvai- 
riuose Lietuvos miestuose ir miesteliuo- 
se pradėtos steigti visuomeninės B. 
(Šiauliuose, Kėdainiuose, Švenčionyse, 
Trakuose ir kt.). Jų fondus sudarė dau- 
giausia lenk. lit-ra. Be to, Vilniuje vei- 
kė komercinės B. (J. Zavadzkio, F. Mo- 
rico ir kt.). 

Po 1863 sukilimo įsiviešpatavęs biu- 
rokratinis-policinis režimas neigiamai 
atsiliepė kultūros vystymuisi. Uždraudus 
liet. spaudą lot. spaudmenimis, uždary- 
tos visos visuom. bibliotekos. Po 3 metų 
(1867) buvusiuose Vilniaus un-to rūmuo- 
se atidaryta valst. viešoji biblioteka. 
1914 ji turėjo 310000 t. Ši biblioteka 
vienintelė Lietuvoje rinko caro valdžios 
draudžiamas platinti liet. knygas. 1905— 
1907 revoliucijos poveikyje biblioteka 
pasipildė marksistine lit-ra bei s-d. lei- 
diniais. Naudojimasis biblioteka buvo 
nemokamas. Joje buvo rankraščių ir se- 
nų spaudinių skyrius, gamtos mokslų ir 
istorinis muziejai. 1869 skaitymo mėgė- 
jų d-ja Kaune įkūrė viešą biblioteką, 
kurios fondą 1888 sudarė 10000 t. Jų 
tarpe buvo K. Markso „Kapitalas“, pa- 
žangios rusų bei užsienio lit-ros veikalų. 
Caro valdžia bibliotekoje darė kratas, 
privertė iš d-jos pašalinti daug narių, 
pakeisti įstatus. Tiktai 1904 pažanges- 
nieji sluoksniai vadovavimą d-jai ir 
bibliotekai vėl paėmė į savo rankas. 
1900 įsteigta Šiaulių viešoji biblioteka, 
1904 turėjusi daugiau kaip 5000 tomų. 
Vilniaus žydų bibliofilas M. Strašūnas 
gausią žydų knygų ir judaikos rinkinį 
atidavė visuomenei, kad jo pagrindu bū- 
tų organizuota visiems prieinama bib- 
lioteka. 1892 ji pradėjo veikti kaip vie- 
šoji M. Strašūno vardo žydų biblioteka 
(1900 turėjo 14 000 t.). Po 1905—07 re- 
voliucijos Vilniuje veikė dar 2 viešosios 
žydų B.— 1 suaugusiems ir 1 vaikams. 

Caro valdžios draudžiama ir persekio- 
jama, Lietuvoje plito užsienyje (Tilžėje 
ir kt.) leidžiama liet. spauda. Atsirado 
pirmos nelegalios liet. B.: S. Didžiulio 
biblioteka Griežionėliuose, Zubovų glo- 
bojama moksleivių biblioteka Šiauliuose 
ir kt. Kaimo švietėjas M. Slančiauskas 
surinko pažangios lit-ros knygų rinkini, 
kurį laikė Reibenių kaime prie Skaist- 
girio (Joniškio rj.). Kovodama su liau- 
dyje plintančia rev. lit-ra, caro valdžia 
vartojo ir kai kurias kultūrines priemo- 
nes. 1892 Vilniaus gub. švietimo kurato- 
rius paskelbė aplinkraštį „dėl tam tikrų 
knygų liaudžiai skyrių“ organizavimo 
prie pr. m-lų bibliotekų. 1901 Vilniaus 
gub. prie kaimo pr. m-lų veikė 135 B. 
(iš viso 11 000 t.), Kauno gub.— 179 B. 
(40 000). 1897 Vilniaus ir Kauno guber- 
nijose įsteigti liaudies blaivybės globos 


k-tai suorganizavo 4 liaudies bibliotekas- 
skaityklas. Panevėžyje, Ukmergėje ir kt. 
miestuose bei miesteliuose bibliotekos- 
skaityklos buvo steigiamos prie arbati- 
nių. Kadangi bibliotekos-skaityklos, kaip 
ir liaudies bibliotekos prie m-lų, buvo 
komplektuojamos vien iš Švietimo m-jos 
aprobuotų leidinių ir aprūpinamos reakC. 
periodika, jos netapo populiarios, Jeigu 
prie kaimo m-lų veikusios B. buvo pri- 
einamos liaudžiai, tai B., veikusios prie 
g-jų ir aps. m-lų, buvo visiškai uždaros. 
1864 Vilniaus g-jos biblioteka turėjo 
6000 t., Kauno g-jos — 5000, Šiaulių 
g-jos — 3000, Švenčionių g-jos — 3000, 
Raseinių aps. m-los — 3000, Ukmergės 
aps. m-los — 1000 t. ir t. t. Didžioji tu 
bibliotekų dalis buvo prieinama vien 
mokytojams. Todėl 1905—07 streikuo- 
jantieji moksleiviai, be kita ko, reikala- 
vo leisti jiems laisvai naudotis m-lų 
fundamentalinėmis B., panaikinti draudi- 
mą naudotis visuomeninėmis ir komer- 
cinėmis B. ir kt. Atskirą vietą švietimo 
žinybos B. tarpe buvo užėmusios Nuo 
1898 steigiamos mokytojų bibliotekos. 
Kauno gub. jų buvo 27. Trūkstant vie- 
šųjų B., visuomenės poreikius tenkino 
prie knygynų steigiamos komercinės 
bibliotekos. Vilniuje nuo 1868 tokios 
B. veikė prie A. Syrkino ir kt. knygynų: 
Šiauliuose — prie Cimkausko knygyno, 
Panevėžyje — prie Feigenzono knygyno 
(ikurta 1887), kuris išleido net savo bib- 
liotekos katalogą. Atskirai reikia pami- 
nėti liet. B., steigiamas R. Prūsijoje. Nuo 
1885 Tilžėje veikė „Birutės“ d-jos bib- 
lioteka ir Lietuvių lit-ros d-jos (Li- 
tauische literarische Gesellschaft) moks!- 
biblioteka, sukaupusi turtingą lituanikos 
rinkinį. 

Po 1905—07 revoliucijos suintensyvė- 
jo B. organizavimas. 1906.III.4 buvo pa- 
tvirtintos „Laikinos taisyklės dėl drau- 
gijų ir sąjungų“, kurios palengvino 547 
lygas kultūros-švietimo d-joms kurtis II 
plėstis. Senosios B. (Vilniaus viešoji 
Kauno ir Šiaulių visuomeninės ir kt.) 
pradėjo komplektuoti pažangią, net reV: 
lit-rą, sudarinėti liet. lit-ros rinkinius“ 
Naudodamiesi trumpalaikiu reakcijos 
atslūgimu, kūrėsi s-d. partijos ir profs-gU 
klubai su B. ir skaityklomis. Stolipino 
reakcijos metais caro valdžia visas jas 
uždarė. Reikšmingas to laikotarpio reiš“ 
kinys — liet. kultūros-švietimo d-jų at 
siradimas. 1905 P. Bugailiškio ir kt. pa“ 
žangių kultūros veikėjų iniciatyva buvo 
įkurta Lietuviškųjų knygynėlių d-ja, KU“ 
ri steigė nedideles liet. bibliotekas-ska!- 
tyklas Kauno ir Vilniaus gub. kaimuose: 
Sprendžiant iš d-jos išleistos rekomen- 
duojamosios lit-ros rodyklės —,„KnygY“ 
nėlio katalogo“, tas bibliotekėles buvo 
stengiamasi komplektuoti iš pažangios: 
demokratinės krypties, antiklerikalinės 
lit-ros. Rodyklėje įtraukta ir marksisti- 
nių leidinių (pvz., K. Markso ir F. En- 
gelso „Komunistų manifestas“). TokiO 
pat pažangaus pobūdžio buvo Mar! 
jampolėje 1906 įsteigta švietimo d-Jū 
„Šviesa“, kuri rūpinosi skaityklų tinklo 
plėtimu Suvalkijoje. Greta jau anksčiaU 
veikusių skaitymo mėgėjų d-jų ir JU 
B. atsirado naujų to tipo B. (Panevėžyjė 


ir Šėtoje, 1909; Ukmergėje, 1910; Jur- 
barke, 1912; Jonavoje ir Žemaičių 
Naumiestyje, 1913; Pasvalyje, 1914). 
Pažangios krypties buvo ir 1904 Vilniu- 
Je įkurta biblioteka-skaitykla „Žinija“, 
Jos fonde buvo apie 20 K. Markso, 
E. Engelso, V. Lenino veikalų. (Šios bib- 
liotekos bibliotekininku kurį laiką bu- 
Vo vienas baltarusių lit-ros pradininkų 
J. Kupala.) Svarbus įvykis kultūros gy- 
Venime buvo nacionalinių — lietuvių ir 
lenkų — mokslo d-jų Vilniuje įkūrimas. 
Lietuvių mokslo d-jos įkūrimas (1907) 
davė pradžią ir pirmai mokslinei liet. 
bibliotekai, kurios pradinį fondą sudarė 
J. Basanavičiaus dovanota knygų kolek- 
cija, „Birutės“ d-jos (Tilžėje), S. Dau- 
Kanto ir kt. knygų rinkiniai. Toje bib- 
lictekoje buvo stengiamasi surinkti kuo 
Platesnį lituanistinės lit-ros rinkinį. 
1917 biblioteka turėjo jau apie 20 000t. 
€ mažiau svarbi buvo ir tuo pat metu 
Vilniuje įsteigtos Lenkų mokslo bičiu- 
lių d-jos (Towarzystwo przyjaciėl nauk) 
iblioteka, sukaupusi nemaža vertingos 
lituanikos bei polonikos (1917 ji turėjo 
Per 20 000 t.). Pažangus visuomenės vei- 
Kėjas ir bibliofilas T. Vrublevskis, nega- 
lėdamas vienas išlaikyti nepaprastai pa- 
didėjusios asmeninės knygų bei rank- 
taščių kolekcijos ir norėdamas padaryti 
Ja plačiau prieinamą visuomenei, 1912 
atidavė šią kolekciją Vrublevskių var- 
do bibliotekos d-jai. Biblioteka turėjo 
daug kraštotyrinio pobūdžio lit-ros, retų 
€idinių ir rankraščių (1918 joje buvo 
aPie 80 000 t.). 
Tolesnį B. vystymąsi nutraukė I pasaul. 
aras. Dalis bibliotekų žuvo (Kauno ir 
laulių visuomeninės B.), kitų veikla 
Visiškai nutrūko (Vilniaus viešosios 
bibliotekos ir kt.). Daug dėmesio B. sky- 
Te 1918 Lietuvoje įsikūrusi Tarybų val- 
la. Buvo pradėta reorganizuoti senąjį 
B. tinklą, steigti naujas kultūros-švie- 
timo įstaigas ir bibliotekas. Vilniaus 
Viešoji biblioteka buvo perorganizuota 
! „Centrinį krašto knygyną“— resp. bib- 
lioteką, Naujausios visuomeninės-politi- 
nės ir mokslinės lit-ros poreikį iš dalies 
Patenkino 1919 pr. į Vilnių atvykęs 
enino agitacinis traukinys, perdavęs 
Ilniaus viešajai B. rev. lit-ros rinkinį. 
“SPublikos B. tinklui vadovauti buvo 
Pavesta Švietimo liaudies komisariatui, 
Aka iamęe suorganizuotas B. skyrius. Šis 
Epinus pirmiausia padarė visų B. ap- 
Ž altą. 1919.1I.5 Švietimo liaudies komi- 
ariatas išleido nutarimą „Dėl bibliotekų 
SPsaugos priemonių“, draudžiantį be ko- 
misariato leidimo išvežti iš respublikos 
YBų rinkinius ir įpareigojantį visus, 
Pačmusius iš valst. ir visuom. B. knygas, 
ke, SIažinti. Tokiu būdu buvo užkirstas 
Sas spekuliuoti vertinga lit-ra, Prie 
Aaacdmo liaudies komisariato buvo su- 
e Banizuota Centrinė lit-ros platinimo 
SPedicija, kuri aprūpindavo bibliote- 
as lit-ra. Ypač buvo susirūpinta darbi- 
Inkų švietimu. Be Darbininkų rūmų 
m. tsalios bibliotekos, kurios fonda 
iki S Numatyta į 1919 pabaigą padidinti 
ini 0000 t., buvo kuriamos B. prie dar- 
Ni Inkų klubų. Komunistų partijos Vil- 
us miesto k-tas ragino per spaudą 


visas profs-ginės org-jas ir įstaigas 
steigti B. ir skaityklas. Sparčiai plėtėsi 
vaikų B. tinklas prie m-lų ir vaikų klu- 
bų, buvo nutarta organizuoti centrinę 
vaikų biblioteką. B. ir skaityklų daugėjo 
ne tik Vilniuje, bet ir periferijoje. Jas 
steigė vietos švietimo skyriai. Švenčio- 
nių K. Libknechto ir R. Liuksemburg 
vardo proletarinio klubo biblioteka tu- 
rėjo 3500 t. Masinės B. ir skaityklos 
buvo įsteigtos Giedraičiuose, Molėtuose, 
Trakuose ir kitur. Tas B. tinklo plėti- 
mas nutrūko, Lenkijai okupavus Vil- 
niaus kr. 

Buržuazinės santvarkos metais (1919— 
1940) B. Lietuvoje buvo vienas labiau- 
siai atsilikusių kultūros gyvenimo barų. 
1919 Kaune įsteigtas Centrinis valstybi- 
nis knygynas su skyriais provincijoje, 
Nuo 1936 jie buvo vadinami viešosiomis 
bibliotekomis. Iki 1932 (per 13 veiklos 
metų) įsteigta 13 skyrių (Alytaus, Bir- 
žų, Marijampolės, Mažeikių, Panevėžio, 
Raseinių, Rokiškio, Šiaulių, Tauragės, 
Telšių, Ukmergės, Utenos ir Zarasų). La- 
bai lėtai didėjo knygų fondai. 1920 Cent- 
rinis valst. knygynas turėjo 36 000 t., 
1940 viduryje — apie 75 000. 1932 visi 
veikusieji skyriai turėjo vos 73 000 t. 
Stambesniuose centruose (Kaune, Klai- 
pėdoje) veikė savivaldybių išlaikomos 
viešosios bibliotekos, Kiek geriau su- 
tvarkyta buvo Kauno V. Kudirkos bib- 
lioteka-skaitykla (1939 — 13000 t.), 
kurią kasmet aplankydavo 45—50 tūkst, 
skaitytojų. 

Platinti pažangią lit-rą mėgino „Kul- 
tūros“ b-vė, siuntinėdama savo būre- 
liams periferijoje (jų veikė apie 300) 
kilnojamąsias bibliotekėles (po 150— 
200 knygų). Nepaisant teroro ir sunkių 
rev. judėjimo sąlygų, jau nuo 1920—21 
pirmosios darbininkų B. buvo legaliai 
organizuojamos prie profs-gų ir nelega- 
liai steigiamos prie kom. kuopelių. Lie- 
tuvos darbo žmonių tarpe jos platino 
marksistinę lit-rą. Nesant gerų viešųjų 
bibliotekų, kai kuriuose stambesniuose 
miestuose veikė komercinės bibliote- 
kos. Iš jų seniausia ir didžiausia buvo 
Balošerio biblioteka Kaune (įst. 1901, 
35000 t.). Lietuvos B. tinkle ypatingą 
vietą buvo užėmusi 1922 įkurta Kau- 
no un-to biblioteka. Ji buvo kiek geriau 
finansuojama ir vienintelė universali 
moksl. biblioteka Lietuvoje. 1939 pr. jos 
fonde buvo 179 000 knygų bei rankraš- 
čių. Iš aukštųjų m-lų B. dar minėtina 
1924 įkurta Ž. ū. akademijos biblioteka 
Dotnuvoje (1939 — 29 000 t.). Kitų aukš- 
tųjų m-lų B. buvo visiškai menkos. Vei- 
kė ir kelios katalikų kulto įstaigų B., 
kuriose buvo daugiausia rel. lit-ros. 

Nepalankiomis sąlygomis B. tinklas 
vystėsi Vilniuje ir kituose lenkų oku- 
puotuose R. Lietuvos rajonuose. Netu- 
rint lėšų ir knygų, Vilniaus un-to biblio- 
tekos fondui sudaryti Vilniaus viešoji 
biblioteka buvo prijungta prie Vilniaus 
un-to ir pavadinta Vilniaus un-to viešąja 
biblioteka. Tačiau, gaudama skurdžias 
lėšas, ji negalėjo planingai komplektuoti 
savo fondų, kurie per 20 okupacijos me- 
tų pasipildė labai nežymiai (1919 buvo 
450 000 t., 1939 — 657 000). Vilniuje dar 


BIB — BIB 221 


veikė T. Vrublevskio įsteigta biblioteka, 
po jo mirties (1925) pavadinta valsty- 
bine Vrublevskių vardo biblioteka, 
1930 pab. ji gavo naujas patalpas, ta- 
čiau visuomenė naudojosi ja labai ribo- 
tai: pagrindinis jos uždavinys pasidarė 
aptarnauti R. Europai tirti in-tą, kuris 
rengė kadrus antikom. ir antitaryb. veik- 
lai. 1939 bibliotekoje buvo 180 000 t. 
Be šių didesnių moksl. viešųjų bibliote- 
kų, Vilniuje dar veikė mokslinės žiny- 
binės ir visuomeninės B.: Vilniaus moks- 
lo mėgėjų biblioteka (80000 t.), Lie- 
tuvių mokslo d-jos biblioteka (apie 
42000), žydų Strašūno biblioteka (apie 
40000), Medicinos d-jos biblioteka 
(21 000), Valst. archyvo biblioteka (apie 
10000) ir kt. Ypač trūko masinių B. 
Skaitytojų mases aptarnavo tik 2 mies- 
to bibliotekos ir T. Zano biblioteka-skai- 
tykla, o taip pat kelios komercinės B. 
Tose B. buvo daug menkavertės lit-ros. 

B. padėtis ir jų funkcijos visuomenės 
gyvenime iš pagrindų pasikeitė, atkūrus 
Lietuvoje Tarybų valdžią. Dar 1940 pra- 
dėta organizuoti platų B. tinklą ir per- 
tvarkyti jų darbą. 1940—41 valst. viešų- 
jų (masinių) B. padaugėjo nuo 161 iki 
250. Be to, f-kuose ir g-1ose sukurtas prof- 
sąjunginis B. tinklas (daugiau kaip 300), 
o Vilniuje — Centrinė profs-gų biblio- 
teka (30 000 t.). Kaimo darbo žmonėms 
1941 pradėta organizuoti pirkias-skai- 
tyklas. 1941 pr. Vilniuje įkurta didelė 
vaikų biblioteka (20 000 t.). Tokias pat 
B. buvo numatyta steigti ir kituose 
miestuose. Susirūpinta ir B. fondų 
komplektavimu. Tam tikslui 1941 valst. 
biudžete patvirtinta 3 390 000 rb suma. 
Brolišką pagalbą Lietuvos bibliotekoms 
suteikė Maskvos, Leningrado, Kijevo, 
Charkovo, Gorkio ir kitos taryb. res- 
publikų B., papildydamos jas taryb. 
lit-ra. Vien Vilniaus profs-gų biblioteka 
gavo iš jų apie 25 000 t. vertingos lit-ros. 
Centrinei valst. bibliotekai Kaune buvo 
pripažintas TSRS nemokamas privalo- 
masis egzempliorius, o Vilniaus ir Kau- 
no un-tų B.— sąjunginis dalinis moka- 
mas egzempliorius. Buvo padėti pri- 
valomojo resp. abonemento sistemos 
pagrindai. Žymiai didesnį dėmesį pra- 
dėta skirti darbui su skaitytoju, masi- 
nėms knygų propagandos priemonėms. 
Vilniaus un-to biblioteka organizavo 
keletą parodų (spaudos 500 metų jubi- 
liejaus, A. Mickevičiaus 85 metų mirties 
sukakties ir kt. progomis). 1941 drauge 
su Lietuvos TSR Mokslų akademija 
įsteigta Lietuvos TSR MA centr. biblio- 
teka. Jos pradinį fondą sudarė buvusi 
Vrublevskių vardo biblioteka, Mokslo 
bičiulių d-jos ir kai kurių kitų B. rin- 
kiniai ir lit-ra, gauta iš Centr. valst. 
bibliotekos bei Kauno un-to bibliotekos 
dubletinių fondų. Prieš pat karą biblio- 
teka turėjo jau apie 380 000 knygų. 

B. tinklo plėtimą ir jų darbo tobulini- 
mą nutraukė vok. faš. okupacija. Pa- 
čioje karo pradžioje sudegė daugiau 
kaip 20 viešųjų B. (Antalieptės, Lazdi- 
jų, Rietavo, Varnių ir kt.). Daugelio B. 


222 BIB — BIB 


patalpas, jų tarpe ir Kauno V. Kudirkos 
bibliotekos, užėmė okupantų kariuome- 
nė. Klubai-skaityklos ir profs-gų B. buvo 
uždarytos. Okupantai ir jų pakalikai — 
burž. nacionalistai — pašalino iš B. bib- 
liotekininkus, aktyviai prisidėjusius prie 
B. tinklo pertvarkymo taryb. pagrindais. 
Prasidėjo masiškas taryb. lit-ros, žydų 
autorių kūrinių ir nepalankių hitleri- 
ninkams leidinių naikinimas. Iš Centr. 
valst. bibliotekoje buvusio lit-ros fondo 
sunaikinta 14 000 knygų, o 2000 vertin- 
giausių knygų okupantai išsivežė. Vil- 
niaus un-to bibliotekai okupantų pada- 
ryti nuostoliai sudarė daugiau kaip 
1,5 mln. rublių. Vilniaus Strašūno bib- 
liotekos fondai iš dalies buvo išgabenti 
į Vokietiją, iš dalies sunaikinti. B. fon- 
dai buvo užteršiami faš. makulatūra, 
burž. nacionalistų leidiniais. Okupan- 
tams traukiantis iš Lietuvos, buvo su- 
deginta Vilniaus evangelikų reformatų 
sinodo biblioteka su retais senų knygų 
ir manuskriptų rinkiniais. Sunaikinta 
Ž. ū. akademijos (Dotnuvoje) biblioteka 
ir apie 60 viešųjų B., jų tarpe Kauno 
V. Kudirkos biblioteka ir Vilniaus 
I biblioteka. Iš Lietuvos TSR iki karo 
pradžios veikusių 250 valst. viešųjų 
B., išlaisvinus Lietuvą, rasta tik 60 apy- 
sveikių. 

Pirmaisiais pokario metais Tarybų 
valdžia ėmėsi atkurti B. tinklą ir atsta- 
tyti jų knygų fondus. Jau 1945 vasarą 
buvo pasiektas prieškarinis masinių B. 
skaičius — veikė 248 valst. masinės bib- 
liotekos. 1947 įsteigtas Respublikinis 
bibliotekų kolektorius, kuris komplek- 
tuoja knygas masinėms ir kt. bibliote- 
koms. 1950 veikė jau 402 masinės bib- 
liotekos. Daugėjo profs-ginių B. (1950 
jų buvo 39). Sparčiai didėjo ir klubų- 
skaityklų skaičius (1950 jų buvo 3065). 
Aštrios klasių kovos laikotarpiu, res- 
publikoje ištisai kolektyvizuojant že- 
mės ūkį ir darant kitus socialistinius 
pertvarkymus, B. ir klubai-skaityklos 
atliko svarbų vaidmenį kaip ideologinės 
kovos židiniai. Kai kuriuos klubų-skai- 
tyklų vedėjus nužudė burž. nacionalis- 
tai. Nuo 1950 respublikoje kasmet buvo 
įsteigiama maždaug tiek 'pat masinių B., 
kiek jų buvo įsteigta per ketverius po- 
kario penkmečio metus arba per visą 
buržuazijos viešpatavimo dvidešimtmetį, 
o kai kuriais metais net ir daugiau. 
1956 pab. respublikoje veikė 1622 valst. 
masinės B. Jų fondai padidėjo trigubai, 
1956 visos masinės B. turėjo per 10 mln. 
knygų. 

Ryšium su miestų gyventojų daugė- 
jimu, naujų darbininkų gyvenviečių sta- 
tyba kuriamos naujos B., kartu stiprina- 
mos jau veikiančios stacionarinės B. ir 
plečiamos bibliotekinio nestacionarinio 
gyventojų aptarnavimo formos. Masinių 
B. tarpe pagr. vaidmuo priklauso Kul- 
tūros m-jos B. tinklui. 1963 jos žinioje 
buvo 1744 stacionarinės ir 6437 kilno- 
jamosios B., turinčios 15,3 mln. knygų 
ir aptarnaujančios daugiau kaip 1 mln. 
skaitytojų. Įskaitant profs-gines ir kt. 


„ tekai 


masines B., respublikoje tais metais 
buvo beveik 2000 masinių B., kurių 
fonduose buvo per 17 mln. tomų. Nau- 
jas reiškinys masinių B. tinklo raidoje 
yra kolūkinių B. ir visuomeninių B. kū- 
rimas. Šalia Respublikinės profs-gų tary- 
bos bibliotekos (37 000 t.) minėtinos Pre- 
kybos darbuotojų profs-ginė bibliote- 
ka (28000), Ryšių darbuotojų klubo 
profs-ginė biblioteka (14 000), Respubli- 
kinių mokytojų namų biblioteka (29 000 
knygų, 1400 skaitytojų) ir kt. Palyginti 
su paskutiniaisiais burž. metais, valst. 
masinių B. respublikoje padidėjo dau- 
giau kaip 15 kartų, knygų fondai — apie 
40 kartų. Vienai valst. masinei biblio- 
tenka vidutiniškai 1500 gyven- 
tojų, tuo tarpu burž. metais vienai 
bibliotekai teko 25000 gyventojų. Ta- 
rybų Lietuvoje šimtui gyventojų tenka 
700 knygų (Anglijoje 117 knygų, 
JAV 88, Japonijoje 14). Sparčiai didė- 
jančiam masinių B. tinklui metodiškai 
vadovauja Respublikinė biblioteka ir z0- 
ninės viešosios B. (Vilniaus, Kauno, Šiau- 
lių, Klaipėdos). Kauno viešoji biblioteka 
1964 turėjo 506 000 t. fondą, Vilniaus 
A. Mickevičiaus biblioteka — 223 000 t., 
Klaipėdos — 183 000, Šiaulių — 178 000. 
Lietuvos TSR Kultūros m-jos B. sistemos 
metodinis centras yra Respublikinė bib- 
lioteka, kurios fondą sudaro daugiau 
kaip 3 mln. tomų. 1963 ji perkelta 
iš Kauno į Vilnių ir įkurdinta specialiai 
jai statytuose rūmuose. Specialias nau- 
jas patalpas gavo Skuodo, Šilalės, Laz- 
dijų, Raseinių, Joniškio ir kt. rajonų B., 
o taip pat Mosėdžio, Ėriškių, Šilūnų, 
Skaudvilės ir kt. vietovių B. Išplėstas 
vaikų ir m-lų B. tinklas. 3966 m-los 
savo bibliotekose 1964 turėjo apie 
3 mln. knygų. Be to, Kultūros m-jos ži- 
nioje veikė 87 savarankiškos miesto ir 
rajoninės vaikų B. su 914 000 t. fondu. 
1964 savarankiškos vaikų B. veikė tik 
didesniuose miestuose: Vilniuje — 5, 
Kaune — 3, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Pa- 
nevėžyje — po 1. M-lų ir vaikų B. meto- 
diškai vadovauti 1963 Vilniuje įkurta 
Respublikinė vaikų biblioteka. 

Atskirą vietą respublikos B. sistemoje 
užima aukštųjų ir specialiųjų vid. m-lų 
bibliotekos. 1963 veikė 8 aukštųjų ir 
57 vid. specialiųjų m-lų B. su bendru 
4,3 mln. t. fondu. Iš jų išsiskiria Vilniaus 
universiteto moksl. biblioteka, veikianti 
nuo 1570 ir turinti 22 mln. t. Antrą 
vietą pagal fondo dydį, vertę ir skai- 
tytojų skaičių užima Kauno Politechni- 
kos in-to biblioteka, turinti 1 mln. to- 
mų. Vilniaus Ped. in-to biblioteka turi 
462 000 t., Kauno Med. in-to — 436 000, 
Šiaulių Ped. in-to — 106 000, Lietuvos 
TSR Konservatorijos — 75 000, Lietuvos 
TSR Dailės in-to — 33 000. Vertingus 
specialiosios lit-ros fondus turi ir kai 
kurie technikumai. Vilniaus politechni- 
kumas turi 23 000 t., Kauno politechni- 
kumas — 29 000, Kapsuko ped. m-la — 
18 000, Kauno med. m-la — 31 000, Šiau- 
lių politechnikumas — 24 000 ir kt. Aukš- 
tųjų ir specialiųjų vid. m-lų B. fondai 
prieinami ne vien mokslo personalui ir 
studentijai, bet ir platiesiems visuome- 
nės sluoksniams. Dideles B. turi taip pat 


kai kurios aukštosios ir specialiosios vid. 
m-los, neįeinančios į Lietuvos TSR MT 
Valst. aukštojo ir specialiojo vid. mokslo 
k-to m-lų sistemą ir tiesiogiai priklau- 
sančios žinyboms, kurioms jos rengia 
kadrus. Iš tokių m-lų minėtinos: Ž. ū. 
akademija, kurios biblioteka turi dau- 
giau kaip 229 000 t., Veterinarijos aka- 
demija, kurios biblioteka turi 99 000 t., 
Lietuvos Kūno kultūros in-tas, kurio biD- 
lioteka turi 52 000 t. 

Viena stambiausių respublikos moksl. 
knygų saugyklų yra Lietuvos TSR 
Mokslų akademijos centr. biblioteka. 
Jos fonde daugiau kaip 1,5 mln. knygų 
ir rankraščių kolekcijų. Biblioteka meto- 
diškai vadovauja Lietuvos TSR MA 
in-tų bibliotekoms. Iš pastarųjų didžiau- 
sia Liet. kalbos ir lit-ros in-to bibliote- 
ka — daugiau kaip 70000 knygų bei 
periodikos komplektų ir 28 000 rankraš- 
čių, daugiausia iš lituanistikos srities. 
Pradinį jos fondą sudarė 1907 Vilniuje 
įkurtos Lietuvių mokslo d-jos rinkiniai. 
Bibliotekas taip pat turi Istorijos 
(22 000 t.), Ekonomikos (8 000), Chemi- 
jos ir kt. in-tai. Iš mokslinio tyrimo 
in-tų B. minėtina gerai įrengta Elektro- 
grafijos moksl. tyrimo in-to biblioteka 
(16000 t.), Ž. ū. ekonomikos moksl. 
tyrimo in-to biblioteka (10000). Prie 
moksl. tipo knygų saugyklų reikia pri- 
skirti 1945 pab. įkurtus Lietuvos TSR 
Knygų rūmus ir Partijos istorijos in-to 
prie LKP CK biblioteką. Knygų rūmų 
fonduose kaupiama respublikoje išleista 
lit-ra, liet kalba užsienyje išleistos 
knygos bei period. spauda ir leidiniai, 
liečiantieji Lietuvą (vad. lituanika). Kny- 
gų rūmų fonduose daugiau kaip 1 mln. 
tomų. Partijos istorijos in-to bibliote- 
koje sukaupta lit-ra, liečianti rev. judė- 
jimo Lietuvoje ir Lietuvos KP istorijos 
klausimus (apie 100000 t.). LKP CK 
sistemoje prie miestų ir rajonų k-tŲ 
veikia 64 partinės B., turinčios iš vi- 
so 900000 t. fondą. Respublikoje yra 
nemaža specialiųjų B., kurių daugumas 
susikūrė pokario metais, Sparčiai Vys- 
tantis pramonei ir technikai, susirūpinta 
ir techninėmis bibliotekomis. 1957 įkuI- 
ta Centrinė mokslinė-techninė bibliote- 
ka (CMTB). 1964 joje buvo daugiau kaip 
394 000 t.; ji turi 4 filialus — Klaipėdoje 
(53 000 t.), Šiauliuose (26 000), Panevė- 
žyje (25000) ir Kapsuke (20 000 t.) 
CMTB metodiškai vadovauja 123 tech- 
ninėms B., veikiančioms įmonėse, Visų 
tų bibliotekų fondą sudaro 1 255 000 tO- 
mų. Iš specialiųjų B. minėtina ir Lie- 
tuvos TSR Sveikatos apsaugos m-jos 
resp. moksl. med. biblioteka. Jos fonda 
sudaro daugiau kaip 180 000 t. Ji me- 
todiškai vadovauja kitoms med. B: 
3 moksl. tyrimo in-tų bibliotekoms 
(25 000 t.), 40 miesto gydymo-profilak- 
tikos įstaigų bibliotekų (132000) II 
32 rajonų ir apylinkių ligoninių biblio- 
tekoms (28 000). > 

1958.VII.9—11 Vilniuje įvyko pirmoji 
Lietuvos TSR bibliotekininkų konferen-“ 
cija, padėjusi apibendrinti B. patyrimą 
ir pagerinti jų darbą. LKP CK ir Lietu“ 
vos TSR MT 1960.11.16 nutarimas „Dėl 
bibliotekų darbo būklės Lietuvos TSR 


Ir dėl priemonių jam pagerinti“ iškėlė 
bibliotekoms uždavinį aptarnauti visas 
gyvenamąsias vietoves, visas šeimas. 
Respublikos B. 1961 tą tikslą žymia da- 
limi pasiekė: B. skaitytojais tapo visos 
kaimo darbininkų, kolūkiečių ir tarnau- 
tojų šeimos. Respublikos B. tinklui pa- 
didėjus iki 6000 B., o jų fondui — iki 
27 mln. t., darbui koordinuoti prie Kul- 
tūros m-jos sudaryta tarpžinybinė B. ta- 
Iyba. 

Lit.; M. Brensztejn, Biblioteka uniwersytecka 
w Wilnie do roku 1832, Wilno, 1925; K. Hart- 
Ieb, Biblioteka Zygmunta Augusta, Lwow, 1928; 
+ Vladimirovas, Pirmosios bibliotekos Lietu- 
Voje.—, „Bibliotekų darbas“, 1957, Nr. 1; V. Pu- 
žinaitė, Knyga ir biblioteka Tarybų Lietuvoje 
1918—1919 'm. m.—,„Bibliotekų darbas“, 1957, 
Nr. 3; JI. BnanuMupos, H3 ucTOpHU yupex- 
Aehua nepBrIx NyGAUYHBIX GuGAuwoTeK B AuT- 
(T VVU mokslo darbai“, t. 13, V., 1957; 
+ Vladimirovas, Vilniaus universiteto biblio- 
įeka, V., 1958; Pirmosios Tarybų Lietuvos bib- 
v.tekininkų konferencijos medžiagos rinkinys, 
i ; K. Jablonskis, 1510 m. Albrechto 
„ąštauto biblioteka.—,, VVU mokslinės biblio- 
į$kos metraštis (1958—1959)“, V., 1961; K. Sin- 
„evičius, Iš Lietuvos TSR masinių bibliotekų 
Istorijos.— Ten pat; L. Vladimirovas, Visuo- 
(Sninių bibliotekų vystymasis Lietuvoje 
861—1917 m.— Ten pat; L. Vladimirovas, Caro 
įYriausybės politika kultūros-švietimo srityje 
„stuvoje 1861—1904 m. laikotarpiu.—,,Biblio- 
Skininkystės ir bibliografijos klausimai“, t. 3, 
V., 1963, 


„BIBLIOTĖKŲ DARBAS“ — tarybinis 
bibliotekininkystės ir bibliografijos mė- 
Nesinis biuletenis, einąs Vilniuje. Lei- 
Ūžia Lietuvos TSR Valst. respublikinė 
Iblioteka (1949—63 buvo leidžiamas 
aune). 1949—54 buvo spausdinamas 
Totatoriumi, iki 1956 pab. ėjo neperio- 
Iškai; mėnesinis nuo 1961. 


BICHOVCO KRONIKA — trečioji, pla- 
Člausioji „Lietuvos didžiųjų kunigaikš- 
XV metraščio“ redakcija, sudaryta 
VI a. antrojoje pusėje. Tuo metu ja 
Naudojosi XVI a. ist. M. Strijkovskis, 
Snkiškai parašęs Lenkijos, Lietuvos, Že- 
Maitijos ir Rusios kroniką. Vėliau B. k. 
UVo pamiršta. 1830 Vilniaus g-jos mkt. 
iš Klimaševskis paskelbė jos ištrauką 
= XVII a. nuorašo, kurį turėjo Volko- 
I6O aps. teismo pirm. A. Bichovcas. 
46 ist. T. Narbutas išspausdino visą 
ri k. tekstą. Kadangi T. Narbutas isto- 
au kritiškumu nepasižymėjo, jo pa- 
“elbtos B. k. tikrumu ilgai buvo abe- 
iąlamą, Dabar įrodyta, kad B. k. auten- 
čio a. Nuo ankstesnės Lietuvos metraš- 
i redakcijos B. k. skiriasi, svarbiau- 
0, tuo, kad teigia lietuvius atkeliavus 
i Omos vėliau (V a), mini Lie- 
A Vos did. kun-štįį Mindaugą, plačiai 
palašo Lietuvos did. kun-ščių Kazimie- 
(1 Ti Aleksandro valdymo laikotarpį 
XI 0—1506). Ji yra svarbus šaltinis 
—XV a. polit. įvykiams nušviesti. 
tonaė ikacija; Ilonnoe coGpanne pycCcKHxX Ae- 
d, T. 17, CII6, 1907. 


Ci T. Narbutt, Pomniki do dziejėw li- 
2 AU ich, t. 1, Wilno, 1846; R. Šalūga, By- 
At Co kronika.—,LTSR MA darbai“, 1959, 


N.CIONYS — kaimas Anykščių rj., Ru- 
a apyl, 4 km į r. nuo Anykščių. 
An 8yv. (1959). P. v. pakraščiu teka 
kaYkšta. Per B. eina Anykščių —Rubi- 
gel kelias ir Panevėžio Švenčionėlių 

€žinkelis. Yra Bičionių glžk. stotis, 


pr. m-la (nuo 1949). Netoli kaimo kapi- 
nių esančioje žvyrduobėje, iš kurios 
XIX a. pab. buvo imamas žvyras gele- 
žinkeliui tiesti, rasta daug žmonių kaulų 
ir žalvarinių papuošalų. Baudžiavos lai- 
kais B. buvo valstybinis („karališkasis“) 
kaimas. 


„BIČIŪLIAI“— specialus partizanų bū- 
rys, Didžiojo Tėvynės karo metais vei- 
kęs Naručio ež. (Baltarusijos TSR) bei 
Švenčionėlių (Lietuvos TSR) apylinkėse. 
Būriui vadovavo J. Vildžiūnas. „B.“ bū- 
rio branduolį sudarė desantinė 9 žmonių 
grupė: J. Boreiša, B. Govedas, V. Gri- 
zickas, B. Karčiauskas, B. Kuliešas, 
V. Stokas, Z. Vagonis, J. Vildžiūnas, 
B. Vilutis. 1942.IX.19 grupė parašiutais 
nusileido į Minsko sr. Červenės rajo- 
ną—S. Vaupšo partizanų būrio vei- 
kimo zoną. Iš čia būrys pasiekė Naru- 
čio ež. rajoną 1r, atskiras savo grupes 
išsiuntęs veikti į Vilniaus bei Kauno rj., 
apsistojo. 1944 pavasarį „B.“, tuo metu 
jau turėję daugiau kaip 100 kovotojų, 
persikėlė į Švenčionėlių —Kaltanėnų— 
Labanoro miškus ir veikė iki susijungi- 
mo su reguliariais Raudonosios Armijos 
daliniais. „B.“ buvo pavesti specialūs 
uždaviniai: tirti priešo užnugaryje ek., 
polit. situaciją, žvalgyti priešo kar. pa- 
jėgų dislokaciją, technikos ir gyvosios 
jėgos judėjimą. Vykdydamas šiuos už- 
davinius, būrys tyrė gyventojų nuotai- 
kas okupuotoje teritorijoje, fašistų žvė- 
riškumus, platino kom, spaudą, žadino 
žmones į kovą prieš okupantus. „B.“ ak- 
tyviai dalyvavo ir „bėgių kare“ bei kt. 
kovinėse operacijose. „B.“ susprogdino 
40 priešo karinių ešelonų, nuvertė nuo 
bėgių 195 vagonus su kar. technika ir 
78 vagonus su kar. daliniais. Diversi- 
niais aktais „B.“ sustabdė geležinkelio 
judėjimą daugiau kaip 400 valandų. 
Mūšiuose sunaikino daugiau kaip 
100 hitlerininkų bei vietinių burž. na- 
cionalistų. Kovose „B.“ neteko 24 par- 
tizanų. Didvyrio mirtimi žuvo Vilniaus 
grupės vadas B. Vilutis, Kauno grupės 
vadas V. Grizickas, partizanai V. Sviri- 
nas, V. Suslovas 17 kt. 


BIČIULYSTĖ — baltų ir slavų paprotys 
bendrai valdyti bičių kelmą. Atsirado 
gimininės santvarkos laikotarpiu, ist. 
šaltiniuose minimas nuo XIV a. pabai- 
gos. XVI-XVII a. šaltiniuose B. vadi- 
nama „biciulewstwo“, žmonės, bendrai 
valdą tą patį bičių kelmą, —,„bitniki“, 
„Siabri“ ir pan. Į B. santykius giminės, 
kaimynai ar pažįstami sueidavo dvejo- 
pai: pagavę savo žemėje susimetusį sve- 
timų bičių spiečių arba dovanodami kam 
savo bičių. Jie vadinosi bičiuliais, bi- 
čiuoliais, sėbrais, o jiems priklausiusios 
bitės — bičiulinėmis arba sėbrinėmis. 
Bičiulių moralinė pareiga buvo teikti 
vienas kitam visokeriopą pagalbą. Tikė- 
ta, kad, bičiuliams taikiai sugyvenant, 
bitės tarpstančios, pykstantis — nykstan- 
čios. Apie bičiulių neištikimybę buvo 
sprendžiama iš bičių kopinėjimo metu 
avilyje randamų liežuvio formos korių. 
Pavasarį bičiuliai eidavo „bičių pašluos- 
tyti"— jų patikrinti po žiemos, 0 vasa- 
rą — kopinėti medaus. Bičiulinių bičių 


BIB —BIČ 223 


kopinėjimas (r. Aukštaitijoje vadintas 
bičiuolija, Žemaitijoje — bitkuopiu, vid. 
Lietuvoje — bičkopiu) buvo savotiška 
kaimynų šventė. Į bičiuoliją bičiuliai ir 
kaimynai būdavo sukviečiami iš anksto, 
vaišinami šviežiu medumi su koriais, 
kietu sūriu, agurkais, miežiniu alumi. 
Nuoširdūs žmonių santykiai ligi šiol va- 
dinami bičiuliškais, o artima draugys- 
tė — bičiulyste. 

Lit: J. Witort, Zarysy prawa zwyczajo- 


wego ludu litewskiego, Lwėw, 1898; Lietuvių 
etnografijos bruožai, V., 1964. 


BIČIŪNAI — kaimas Trakų rj, Onuš- 
kio apyl, 2 km į š. r. nuo Onuškio, 
prie kelio į Rūdiškes. 159 gyv. (1959). 
Į š. nuo B. yra Vilkučio ež., pietvaka- 
riuose — Onuškio (Samaukos) ež. Iš r. 
prie kaimo prieina Grendavės miškas. 
B. valstiečiai 1863 dalyvavo sukilėlių 
būryje, kuriam vadovavo Onuškio dva- 
rininkas Šatkevičius. Buržuazijos valdy- 
mo metais kaime veikė LKP pogr. kuo- 
pelė, kuriai priklausė K. Gralinskas, 
J. Prakapas ir kt. 


BIČIŪNAITĖ Lelija [g. 1931.VIII.2 Ro- 
kiškyje] — dailininkė. 1954 baigė Lie- 
tuvos TSR Dailės in-to grafikos katedrą. 
Iliustravo mokyklinių vadovėlių, leidinį 
„Mūsų mažiesiems“ (1961), R. Kašausko 
„Arvydas ir saulutė“ (1962), B. Mikė- 
nienės „Duonutė auga" (1963) ir kt. 


BIČIŪNAS Vytautas [1893.VIII.20 Klo- 
vainiuose (Pakruojo rj.) — 1945.XI.18] — 
buržuazinis rašytojas, dailininkas, teat- 
ralas. Mokėsi Šiaulių g-joje, Kazanės 
dailės m-loje. I pasaul. karo metais gy- 
veno Petrograde. 1918 grįžo į Lietuvą. 
Dėstė dailės dalykus Kauno meno m-loje, 
dalyvavo dailės parodose. Kurį laiką 
dirbo „Vilkolakio“ teatre, 1931 įsteigė 
„Žvaigždikio“ teatrą. Burž. periodikoje 
spausdino kritikos straipsnius, kuriuose 
kovojo prieš pažangias lit-ros tendenci- 
jas. Išleido miesčioniško turinio rinkinį 
„Mano apysakos“ (1928), kelias pjeses 
(„Brolio Vitalio naktys“, 1928; „Varna- 
lėšos“, 1931; „Žalgiris“, 1932, ir kt.), 
publicistikos knygą apie Vilnių. Kny- 
goje „Liaudies teatras“ (1936) davė 
praktinių patarimų teatro saviveiklos 
darbuotojams, žinių iš lietuviškojo mė- 
gėjų teatro istorijos. Parašė knygą apie 
M. Čiurlionį (1927), parengė piešimo 
metodikos bei dailyraščio vadovėlius. 
Pažintine ist. medžiaga vertingesnės B. 
monografijos „Kaunas.  1030—1930“ 
(1930), „Kun. Jonas Katelė ir jo laikai" 
(1934). 


BIČKAUSKAS-GENTVILA Leonas [g. 
1910.IX.27 Kybartuose] — istorikas, is- 
torijos mokslų kandidatas (1956). 1946 
baigė Vilniaus un-tą. 1944—53 Vilniaus 
un-to, nuo 1946 ir Ped. in-to dėstytojas, 
nuo 1963 in-to docentas, istorijos kated- 
ros vedėjas. Tiria XIX a. agrarinius san- 
tykius, Lietuvos valstiečių judėjimo 
istoriją. 

Ršt.: 1863 metų 
958. 


sukilimas Lietuvoje, V. 


224 BIE —BIE 


BIEBĖ, Pasmodų ežeras, — ežeras Anykš- 
čių Ij., 6,5 km į š. v. nuo Anykščių, 
prie kelio į Troškūnus. Plotas 14 ha. 
Ežeras ovalus; ilgis 540 m, didž. plotis 
350 m. Krantai lėkšti, vakarinis pelkė- 
tas. Ežeras užželiantis. Iš r. dalies išteka 
Biebė (Šventosios intakas). Prie B. įsikū- 
1ę Pasmodai. 


BIELAPETRAVIČIUS Leonas [g. 1913, 
1.8 Kaune] — revoliucinio judėjimo Bra- 
zilijoje dalyvis, aktyvus kovotojas prieš 
fašizmą. 1926 kartu su tėvais emigravo 
į Braziliją. Dirbo bananų plantacijose, 
nemų statyboje ir kitur. 1933 priimtas 
į Brazilijos Komjaunimo s-gą. 1936—37 
kalintas San Paulo, Santo ir kt. kalė- 
jimuose. 1937 už rev. veiklą tremiamas 
į Lietuvą, Prancūzijoje pabėgo ir nuvy- 
ko į Ispaniją, kur savanoriu stojo į in- 
ternacionalinę  Dombrovskio brigadą. 
Ebro fronte sužeistas. 1939—41 Prancū- 
zijoje kalintas konc. stovykloje. 1941 
grįžo į Lietuvą. D. Tėvynės karo metais 
kovėsi Raudonojoje Armijoje, buvo su- 
žeistas. Nuo 1944 TSKP narys. Nuo 1946 
darbininkas Maskvoje. 


BIELAZARIŠKIAI — kaimas Ukmer- 
gės rj., Siesikų apyl, 4 km į p. v. nuo 
Siesikų. 183 gyv. (1959). Per B. eina 
kelias, jungiąs Siesikus su Kėdainių— 
Ukmergės keliu; iš š. v. prieina Siesikų 
miškas, iš r.— Viliukų miškas. Pr. m-la 
(nuo 1918), biblioteka (nuo 1955). B. 
valstiečiai aktyviai dalyvavo 1863 su- 
kilime. Sukilimą numalšinus, kaime bu- 
vo kariami sukilimo dalyviai; dalis kai- 
mo sudeginta. 


BIELEVIČIUS Leonardas — 1863 sukili- 
mo dalyvis. Kauno aps. bajoras, Rusi- 
jos armijos karininkas. Drauge su B. Ko- 
liškos būriu prisijungė prie Z. Siera- 
kausko rinktinės Kremenciškių stovyk- 
loje (prie Šėtos). Dalyvavo kautynėse 
prie Raguvos, Karsakiškio. Sierakauskui 
pertvarkius sukilėlių kariuomenę, B. pa- 
skirtas vadovauti kavalerijos daliniui. 
1863.V.7 dalyvavo kautynėse prie Me- 
deikių, V.8 prie Gudiškių. Patekęs į ne- 
laisvę, nuteistas katorgos darbams. 


BIELIAUSKAS Alfonsas [g. 1923.X.5 
Naujuosiuose Neveronyse (Kauno rj.)] — 
rašytojas, Lietuvos TSR nusipelnęs kul- 
tūros veikėjas (1965). 1937—41 mokė- 
si Kauno III g-joje. 
Su E. Mieželaičiu, 
V. Mozūriūnu ir kt. 
dalyvavo lit. būre- 
lyje, kuriam vado- 
vavo komunistas mo- 
kytojas J. Banaitis. 
1939 išspausdino pir- 
mąjį apsakymą. 1939 
įstojo į LKJS, bend- 
radarbiavo pogr. 
komjaunimo spaudo- 
je. 1940—41 LLKJS 
Pažaislio valsčiaus 
k-to sekretorius. 1942 pr. stojo į Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. diviziją, paskui 
buvo demobilizuotas ir pasiųstas į parti- 


jos-komjaunimo darbuotojų kursus Ja- 
roslavlyje. Vėliau dirbo LLKJS CK, 
bendradarbiavo Maskvos radijo liet. lai- 
dose, spaudoje. Nuo 1944 TSKP narys. 
1944—46 LLKJS Kauno miesto k-to pir- 
masis sekretorius. 1946—49 studijavo 
liet. lit-rą Kauno un-te ir dirbo laikr. 
„Tarybų Lietuva“ redakcijoje. 1949 per- 
sikėlė į Vilnių, pradėjo dirbti „Švytu- 
rio" žurnale. 1949—55 išleido 3 apybrai- 
žų rinkinius apie kolūkių gyvenimą, 
pramonės darbo pirmūnus („Taip gimsta 
laimė“, su V. Radaičiu, 1949; „Tvirtos 
rankos“, 1950; „Žmonės prie staklių“, 
1955). 1951 baigė Vilniaus un-to istori- 
jos ir filologijos f-tą. 1951—54 „Švytu- 
rio“ žurnalo redaktoriaus pavaduotojas, 
nuo 1954 — vyriausiasis redaktorius. 
1959—60 Lietuvos TSR Rašytojų s-gos 
valdybos sekretorius, nuo 1959 — v-bos 
prezidiumo ir TSRS Rašytojų s-gos cent- 
rinės revizijos komisijos narys. Nuo 
1964 kandidatas į LKP CK narius. 

B. daugiausia reiškiasi stambiosios 
prozos kūriniais“ Apysakoje „Darbo 
gatvė" (1956) pavaizdavo darbininkų 
kovą su vok. faš. okupantais ir vieti- 
niais burž. nacionalistais paskutinėmis 
okupacijos dienomis. Reikšmingas B. ro- 
manas „Rožės žydi raudonai“ (3 leid., 
1959—65; Resp. premija 1959; rus. vert. 
1960), kuriame vaizduojamas sudėtingas 
pirmųjų pokario metų miesto gyveni- 
mas, aštri klasių kova, atskleistas dar- 
bininkų ir inteligentų polit. brendimas. 
Romanas buvo R. Mikalauskaitės insce- 
nizuotas (1961 past. Klaipėdos teatre), 
radiofonizuotas, išverstas į rusų, ukrai- 
niečių, latvių, estų, lenkų kalbas. Roma- 
ne „Mes dar susitiksim, Vilma!“ (1962) 
pirmųjų D. Tėvynės karo dienų ir eva- 
kuacijos fone B. sprendžia visuomenines 
bei moralines problemas, kelia tautų 
draugystės, soc. humanizmo idėjas. Ro- 
manas pasižymi ryškiais teigiamų veikė- 
jų paveikslais, lyrizmu, originalia kom- 
pozicija, įtaigiomis meninėmis detalėmis. 


„Atonsas | 


Bieliai 


Alfonso Bieliausko romanų ,„Rožės žydi rau- 
donai"“ (1965) ir „Mes dar susitiksim, Vilma!“ 
(1962) viršeliai 


Lit. kritikos knygoje „Keliai ir pa- 
minklai" (1963) B. išspausdino straips- 
nių apie lit-ros partiškumą, gyvenimo 
ir. lit-ros santyki, tarybinių rašytojų 
(P. Cvirkos, A. Venclovos, J. Dovydai- 
čio) kūrybą, atsiminimus apie S. Nėrį. 
Išvertė L. Kasilio knygą „Patsai Maja- 
kovskis“, S. Antonovo, K. Paustovskio, 
K. Simonovo, V. Solouchino ir kt. ra- 
šytojų apsakymų. 


BIELIAUSKAS Antanas [g. 1928.VIII.27 
Aštruliuose (Kapsuko rj.)] — rašytojas; 
dramaturgas. 1953 baigė Vilniaus Ped. 
in-to liet. kalbos ir lit-ros f-tą. 1951— 
1962 dirbo laikr. „Lietuvos pionierius“ 
„Tarybinis mokytojas“, „Literatūra ir 
menas“ ir kt. redakcijose. Period. spau- 
doje išspausdino eilėraščių, apsakymų: 
apybraižų apie mokytojų darbą, kelio- 
nių įspūdžių, recenzijų, publicistikos 
straipsnių. Pjesėje „Egzaminas“ (1956; 
past. 1956 Lietuvos TSR akademiniame 
dramos teatre) pavaizdavo pirmuosius 
jaunų taryb. specialistų žingsnius gyvė- 
nime, visuom. interesų pergalę prieš 
asmeninius, dramoje „Nebaigtas portIe- 
tas“ (1961) parodė dailininkų gyvenimą. 
Su G. Iešmantu sudarė apybraižų rinkinį 
apie burž. nacionalistų nužudytus moky- 
tojus „Kad žemėje žydėtų gėlės“ (1960). 


BIELIAUSKAS Feliksas [g. 1914.11.13 


Mažiškėje (Šakių rj.)] — revoliucinio jU- 
dėjimo dalyvis, partinis ir administra- 
cinis darbuotojas, 


Lietuvos TSR nusi- 
pelnęs kultūros vel 
kėjas (1964). Kilęs 
iš mažažemių vals- 
tiečių. Dirbo staliu- 
mi. Nuo 1932 daly- 
vavo rev. veikloje: 
1933 Kaune ekster“ 
nu baigė g-jos 7 kla- 
ses. Nuo 1933 Ko- 
munistų partijos Na- 
rys. Drauge su ki- 
tais rengė protesto 
streikus dėl profs-£4 
uždarymo (1934), bu- 
vo LKP Kauno parajonio k-to ir I: 
k-to narys ir sekretorius (1935), LKJS 
CK instruktorius (1935), dirbo profsąjun- 
ginį darbą Kaune. Už rev. veiklą 1934 
adm. tvarka kalintas IX forte. 1934—39 
mokėsi Maskvos partinėje m-loje. 1939 
LKJS CK laikr. „Darbininkų ir valstie 
čių jaunimas“ redaktorius. 1935 orgaN!“ 
zavo valstiečių streikus Prienuose, Rau“ 
donėje, Veliuonoje, Seredžiuje, Čekiš“ 
kėje, Lapėse. Nuo 1935 bendradarbiavo 
pogr. kom. spaudoje (pseudonimai Jo- 
nas, Paukštys, Gretė, P. Širvys). 1935 5U“ 
imtas Kaune ir 1936 nuteistas 8 metus 
kalėti, Sėdėjo Kauno ir Šiaulių kalėj!“ 
muose. 1940—41 LLKJS CK I sekreto“ 
rius. Nuo 1941 LKP CK narys, D. Tė“ 
vynės karo metais buvo Raudonosi0š 


Armijos 16 liet. divizijos polit. skyriauš 


viršininkas. 1945—46 LKP Kauno mie5“ 
to k-to sekretorius, 1946—51 LKP Vil- 
niaus miesto k-to II ir I sekretorius: 
1951—52 LKP CK sekretorius, 1952—53 
LKP Vilniaus sr. k-to I sekretorius. 1997 
baigė Aukštąją partinę m-lą Maskvojė: 
1958—63 LKP Vilniaus miesto K-10 
I sekretorius, 1962—63 LKP CK biuro 
narys. 1941—46 ir 1954—58 TSRS A 

deputatas, nuo 1947 Lietuvos TSR A 

deputatas, nuo 1959 AT Prezidiumo 14“ 
rys. Nuo 1964 Lietuvos TSR MT valsty“ 
binio spaudos k-to pirmininkas. „Maž0“ 
sios lietuviškosios tarybinės encikloped!“ 
jos" istorijos skyriaus redaktorius KON“ 
sultantas. Paskelbė straipsnių rev. JU“ 
dėjimo ir kultūrinės statybos klausimais: 


„"„m—em—77-—— HS S 9/FPePLMU 


" 


BIBLIOTEKOS 


„Vi 
lų ra universiteto bibliotekos retų spaudinių ir rankraščių skyrius. 2. Lie- 
ką SR Mokslų akademijos centrinė biblioteka. 3—6. Respublikinė bibliote- 


I kau (rūmai, fondai, abonementas, vaikų skaitykla). 7. Elektrėnų bibliote- 
Pas I 9ų išdavimo skyrius. 8. Kauno viešosios bibliotekos skaitykla. 9. Klai- 
bibliotekos knygų išdavimo skyrius 


BIRŠTONAS 


1. Vaizdas iš Nemuno kairiojo kranto. 
2. Nemuno krantinė. 3. Beržų alėja. 
4. Sanatorijos „Tulpė“ klubas ir val- 
gykla. 5. Mineralinio vandens šaltinio 
biuvetė. 6. Sanatorija „Spalis“ 


o cent“ 


1. Bendras miesto vaizdas. 2. Miest i 
ras. 3. „Siūlo“ f-ko audimo cechas. * 
vėnos ežeras. 5. Pilies liekanos 


BIELIAUSKAS Jurgis [g. 1894.1.27 Plač- 
kojuose (Šakių rj.)] — revoliucinio judė- 
Jimo dalyvis, Didžiojo Tėvynės karo 
Partizanas. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1926 
Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jos 
Iemėjas. Sūnums Feliksui, Vladui ir Vy- 
tautui įsitraukus į pogr. kom. veiklą, 
buvo jų ryšininku. 1935—37 aktyviai 
dalyvavo valstiečių streike, už tai 3 kar- 
tus kalintas Vilkaviškio, Šakių, Mari- 
Jampolės kalėjimuose. 1940 išrinktas 
Liaudies Seimo atstovu. D. Tėvynės ka- 
"IO Pradžioje slapstėsi, 1942—44 kovojo 
„Jūros“ partiz. būryje. Po karo dirbo 
Ūkinį ir administracinį darbą Kaune, Ša- 
luose, Kelmėje, Vilniuje. Nuo 1958 
Pensininkas. 


BIELIAUSKAS Petras [1895.IX.4 Skete- 
liuose (Pasvalio rj.) — 1961.VIL7 Vil 
niuje] — Spalio revoliucijos dalyvis Pet- 
Iograde. Kilęs iš vargingųjų valstiečių. 
uo 1917 Komunistų partijos narys. 
arnaudamas I atsarginėje autokuopoje 
Petrograde, 1917 kovėsi prieš carinės 
ariuomenės dalinius. Spalio dienomis 
Pasiuntė sunkvežimius vežti šaudmenų 
Taudongvardiečiams.  1918—19 buvo 
audonosios Armijos organizavimo Smo- 
€nsko gub. štabo karo komisaru, 1920 — 
16-tosios armijos autovaldybos komi- 
Saru, dalyvavo mūšiuose prieš lenkų 
Urž. nacionalistus Baltarusijoje. Nuo 
1921 dirbo automobilių transporto siste- 
moje Tarybų Sąjungoje (1945—59 — 
Lietuvos TSR). 


BIELIAUSKAS Pranas [1883.VIII.23 Sla- 
badoje (Prienų rj.) — 1957.XII.21 Vilniu- 
Je] — tautosakos rinkėjas. 1911 baigęs 
iniaus kunigų seminariją, kunigavo 
iniuje (iki 1949) ir Valkininkuose. 
ttyviai dalyvavo klerikalinių org-jų 
Veikloje. Nuo 1913 priklausė Lietuvių 
Mokslo d-jai. Vilniaus krašte surinko 
SPie 3000 liet. liaudies dainų su melo- 
omis, nemaža pasakų ir smulkiosios 
tautosakos, rinko numizmatinę bei et- 
Nografinę medžiagą. Jo 1915—57 su- 
Iinkta tautosaka, daugiausia dainos ir 
JŲ melodijos, saugoma Lietuvos TSR 
Liet. kalbos ir lit-ros in-te. 


t Leid.: Varguolių dainos (Vilniaus krašto lie- 
19340 liaudies dainų tekstas ir melodijos), V., 


ŠIEIAUSKAS Romas [1922.III Mieste- 
Iškiuose (Rokiškio rj.) — 1947.11.25] — 
fartinis darbuotojas. Kilęs iš valstiečių. 
42-45 Raudonosios Armijos 16 liet. 
ne zijos kovotojas. Nuo 1944 VKP(b) 
VS 1945—46 mokėsi Resp. partinėje 
Uloje. Nuo 1946 Viešintų, vėliau Ska- 
Riškio vls. partorgas. Burž. nacionalistų 
Užudytas, 
pLIAUSKAS Vytautas [g. 1918.X1.22 
š ačkojuose (Šakių rj.)] — revoliucinio 
Udėjimo dalyvis, Didžiojo Tėvynės ka- 
ti „Partizanas. Kilęs iš mažažemių vals- 
“čių. Rev. veiklą pradėjo 1934, Dam- 
ros kaime (Šakių rj.) įstojęs į LKJS 
kgepelę. 1935—37 LKJS Vilkaviškio rj. 
lis Narys, Už rev. veiklą 1934—37 ke- 
194 kartus adm, tvarka baustas. Nuo 
di 0 Komunistų partijos narys. 1940 
bo Lietuvos Liaudies kariuomenėje 


£ MLTE, tomas 1 


pulko polit. vadovu, buvo išrinktas 
Liaudies Seimo atstovu. Nuo 1940 ru- 
dens dirbo LKP Šakių aps. k-te. D. Tė- 
vynės karo pradžio- 
je gyveno Penzoje, 
o 1942.III su pirmą- 
ja LKP CK opera- 
tyvine grupe buvo 
pasiųstas dirbti part.- 
partiz. darbo į vo- 
kiškųjų fašistų oku- 
puotą Lietuvą. 1943 
—1944 LKP Šakių 
aps. k-to sekreto- 
rius, vadovavo „Jū- 
: ros“ partizanų bū- 

y riui. 1944—45 LKP 
Vilkaviškio, 1946 Šiaulių aps. k-tų sek- 
retorius. 1946—48 mokėsi Resp. partinė- 
je m-loje. 1948—51 LKP Kelmės aps., 
vėliau rj. K-to sekretorius. 1954 baigė 
Aukštąją partinę m-lą Maskvoje, 1954— 
1960 LKP CK darbuotojas. 1956—60 LKP 
CK narys, 1940—47 ir 1955—63 Lietu- 
vos TSR AT deputatas. Nuo 1960 kolūkio 
pirmininkas Šakių rajone. 


BIELIAUSKAS Vladas [g. 1917.1.6 Ma- 
žiškėje (Šakių rj.)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis, Didžiojo Tėvynės karo 
partizanas. Kilęs iš mažažemių valstie- 
čių. Dirbo staliumi. Nuo 1934 Komu- 
nistų partijos narys. Priklausė Damba- 
vos kaimo (Šakių rj.) part. kuopelei. 
Kartu su broliu Vytautu ir V. Valaičiu 
1934—36 LKP Barzdų parajonio k-to 
vardu rašė ir šapirografu spausdino at- 
sišaukimus bei platino juos apylinkės 
valstiečių tarpe, dirbo organizacinį dar- 
bą. Už rev. veiklą 1934—35 buvo 4 kar- 
tus suimtas ir adm. tvarka kalinamas įv. 
kalėjimuose. 1940—41 dirbo Vilniuje mi- 
licijos v-boje. D. Tėvynės karo pradžio- 
je gyveno Gorkyje, 1942.VIII atvyko 
į okupuotą Lietuvą dirbti part.-partiz. 
darbo. Buvo „Jūros“ partizanų būrio 
komisaras. Kovose prieš faš. okupantus 
1944 sunkiai sužeistas. Po karo buvo 
LKP Šakių aps. k-to skyriaus vedėju, 
sekretoriumi, LKP Kauno aps. k-to sek- 
retoriumi. 1948 baigė Resp. partinę 
m-lą. 1953—60 LKP Vilkijos rj. k-to 
I sekretorius. 1958—60 kandidatas į LKP 
CK narius. 1960—63 Lietuvos TSR Liau- 
dies ūkio pasiekimų parodos direktorius. 
Nuo 1963 Lietuvos TSR Socialinio ap- 
rūpinimo m-jos darbuotojas. 


BIELIAUSKIENĖ Adelė [Šakaitytė; g. 
1923.VII.24 Daukantiškiuose (Šakių 
Ij.)] — Didžiojo Tėvynės karo parti- 
zanė. Nuo 1943 „Jūros“ partizanų bū- 
rio ryšininkė, vėliau partizanė. 1944— 
1945 LLKJS Vilkaviškio aps. k-to sek- 
retorė. Nuo 1945 TSKP narė. 1946—48 
ir 1954—60 dirbo „Tiesos“ redakcijoje, 
1948—54 Kelmės rj. laikr. „,Komunisti- 
nis žodis“ atsakingoji sekretorė. Nuo 
1960 dirba ped. darbą Gelgaudiškyje. 


BIELIAVAS Jurgis — Vilniaus miestie- 
čių 1720 sukilimo vadas. Vilniaus mies- 
tiečius engė vaivados ir magistrato pa- 
reigūnai. 1713 Vilniaus amatininkai 
skundėsi karaliui, kad jie apkraunami 
neteisėtais mokesčiais, rinkliavomis, be 


valstiečių. 


BIE — BIE 225 


jokios priežasties suimami cechų seniū- 
nai, laikomi kalėjime, išplakami prie 
rotušės rykštėmis, kad vaivada, magist- 
ratas ir pirklių bendrija dalijasi miestie- 
čių pinigus. Karalius įsakė laikytis se- 
nųjų teisių ir cechams duotų privilegijų, 
bet jo neklausė. Tada amatininkai iš- 
sirinko savo atskirą valdžią (du miesto 
bendruomenės direktorius) ir magistrato 
nepripažino. 1720, kada magistratas rei- 
kalavo mokesčių ir grasino panaudoti 
jėgą, miestiečiai, savo direktorių — 
batsiuvio B. ir auksakalio Gabrieliaus 
Kryžanausko — vadovaujami, užpuolė 
rotušę ir išvaikė magistratą. Vaivada su 
kariuomene sukilimą nuslopino. Akty- 
vieji sukilimo dalyviai, jų tarpe B., buvo 
suimti ir atiduoti teismui. Po to suki- 
limo buvo nustatyta mokesčių ir rinklia- 
vų išieškojimo tvarka. 


BIELINIS Alfonsas [g. 1906.IV.22 Rygo- 
je] — bibliografas. 1926 baigęs Vilniaus 
lietuvių g-ją, dirbo Lietuvių mokslo 
d-joje. Surinko ir išleido liaudies dainų. 
Su C. Erenkroicova parengė leidinį 
lenkų kalba „Vilnius ir Vilniaus kraš- 
tas“ (1930). 1940 baigė Vilniaus un-tą. 
Mokytojavo g-jose. Nuo 1946 Lietuvos 
TSR MA centr. bibliotekos vyriausiasis 
bibliografas. 

Leid.: Medicinos daktarų disertacijos, ap- 
gintos arba pripažintos Vilniaus universitete 
1793—1842 metais, V., 1958; A. Bielinis, E. Sta- 
nevičienė, Lietuvių kalbotyra (Bibliografinė ro- 
dyklė), V., 1963. 

BIELINIS Jurgis [1846.III.16 Purviškiuo- 
se (Biržų rj.) — 1918.1I.18 ten pat] — vi- 
suomenės veikėjas, knygnešys. Kilęs iš 
1868—70 privačiai mokėsi 
Šiauliuose, Mintau- 
joje, Rygoje baigė 
vokiečių pr. m-lą. 
Gabeno iš užsienio 
ir platino caro val- 
džios draudžiamą lie- 
tuvių spaudą. Bend- 
radarbiavo ,,„Aušro- 
je“ ir „Varpe“. 1897 
ėmė leisti ir platinti 
L. neperiodinį laikr. 

L „Baltasis erelis“, ku- 
riame siūlė buržua- 
zinę žemės IefoI- 
mą. Parašė keletą brošiūrų („Istoriški 
prityrimai iš ūkininkų gyvenimo“, 1899; 
„Knyga paaukauta atminimui sukaktu- 
vių devynioliktojo amžiaus“, 1900, 
ir kt.), kuriose dėstė buržuazines libe- 
ralines pažiūras. Buvo carinių žandarų 
persekiojamas. I pasaul. karo metu 
protestavo prieš kaizerinių okupantų 
plėšimus. 

Lit; J. Gulbinas, Knygnešys Jurgis Bieli- 
nis.—,,Kauno tiesa“, 1958.1.18. 

BIELINIS Kipras [g. 1883.IX.26 Purviš- 
kiuose (Biržų rj.)]) — vienas dešiniųjų 
Lietuvos socialdemokratų vadovų. Nuo 
1902 s-d. partijos narys, veikė Rygoje. 
1905, dalyvaudamas rev. įvykiuose Lie- 
tuvoje, laikėsi LSDP oportunistinės va- 
dovybės pažiūrų. 1906—07 Rygoje su- 
imtas ir nuteistas 4 metus kalėti, vėliau 


226 BIE— BIG. 


ištremtas į Irkutsko gub. 1913 pabėgęs, 
gyveno netoli Chabarovsko. Po Vasario 
revoliucijos 1917 dirbdamas Maskvoje, 
priklausė soc. dem. org-jai, vykdė opor- 
tunistinę politiką. 1918 grįžęs į Lietuvą, 
dirbo  kooperacijoje ir savivaldybėse. 
Buvo priešingas darbininkų kovos prieš 
išnaudotojus bendro fronto, t. p. antifa- 
šistinio liaudies fronto sukūrimui. D. Tė- 
vynės karo metais bendradarbiavo su 
hitlerininkais, juos sutriuškinus, persi- 
kėlė į JAV. Dirba įvairiose antitaryb. 
org-jose, bendradarbiauja jų leidžiamo- 
je reakcinėje spaudoje. 


BIELINSKIS Feliksas [g. 1904.11.18 Vin- 
upėje (Panevėžio rj.)] — inžinierius 
architektas, meno mokslų kandidatas 
(1955). 1931 baigė Kauno un-tą. 1931— 
1938 dirbo statybos inspekcijoje, 1938— 
1940 Kauno miesto savivaldybės pro- 
jektavimo skyriaus vedėju. 1940 ir 
1944—48 Kauno miesto vyriausiasis 
architektas,  1944—50 Kauno un-to 
archit-ros f-to dėstytojas (nuo 1948 do- 
centas). Nuo 1950 Statybos ir architek- 
tūros in-to statybos, vėliau miestų pla- 
navimo ir statybos sektoriaus vedėjas. 
Suprojektavo ir pastatė daug namų ir 
m-lų Ukmergėje, Palangoje, Kėdainiuo- 
se, Kaune ir kt. Spaudoje rašo architek- 
tūros ir statybos klausimais, su kitais 
parengė liet. liaudies archit-ros albumo 
I (1957) ir II (1965) knygas. 


Ršt.: AuTroBCcKO0e HapoAHOe 30A4ecTB0, M., 
1960. 

BIELIONIS Jonas [1909.VI.5 Seirijuose 
(Lazdijų rj) — 1957.IX.11 Kaune] — 
kompozitorius, pedagogas. Baigęs Kau- 
no Konservatoriją, dėstė muziką Vilka- 
viškio ir Kauno vid. m-lose, Kauno muz. 
m-loje. Dirbo Resp. liaudies kūrybos na- 
muose, grož. lit-ros leidykloje. Buvo 
Kauno saviveiklinių chorų dirigentas. 
Parašė styginį kvartetą, sonatą forte- 
pijonui, solo ir choro dainų, dainų vai- 
kams, surinko apie 3000 liet. liaudies 
melodijų, kurių dalį harmonizavo. 


Lit; J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzi- 
ka, V., 1960. 


BIELIŪKAS Kazimieras [g. 1901.VIII.26 
Dugnuose (Vilkaviškio rj.)] — geografas, 
Lietuvos TSR MA akademikas (1946), 
Lietuvos TSR nusipelnęs mokslo veikė- 
jas (1965). 1929 bai- 
gė Kauno universi- 
tetą. Nuo 1936 geo0- 
grafijos mokslų dak- 
taras. 1937—39 to- 
bulinosi Čekoslova- 
kijoje, Pragos un-to 


geografijos in-te. | 
Ten parašė habilita- 
cinį darbą. Nuo | 


1939.X dirbo Vil- | 
niaus un-te; 1939— ; 
1941 un-to prorek- 
torius ūkio reika- 
lams, 1944.VII—1945.V rektorius; nuo 
1940 profesorius, fiz. geografijos kated- 
ros vedėjas (iki 1952). 1946—62 Lietu- 
vos TSR MA Prezidiumo akademikas 


sekretorius, 1946—63 Geologijos ir geo- 
grafijos in-to direktorius, nuo 1963 Lie- 
tuvos TSR MA geografijos sk. vadovas. 
Kartu dirba ped. darbą Vilniaus un-to 
gamtos f-te, Nuo 1959 TSKP narys. „Ma- 
žosios lietuviškosios tarybinės enciklo- 
pedijos“ vyriausiosios redakcijos narys, 
geografijos sk, vyriausiasis redaktorius. 
Nagrinėja ežerų dubens formos, morfo- 
metrinių rodiklių atrankos ir klasifika- 
cijos, ežerų genetinės klasifikacijos, 
vandens sąmaišos klausimus. 1953 drau- 
ežerų katalogą. Išspausdino daugiau kaip 
40 moksl. straipsnių. 

Ršt.: Dovinės baseino ežerai, K., 1937; Lie- 
tuvos TSR ežerai, V., 1956; Svarbesniųjų eže- 
ro morfometrijos rodiklių matematinis pagrin- 
dimas.—,,Geografinis metraštis“, t. 1, V., 1958; 
Ežerotyros pagrindai, V., 1961. 
BIELIUKIENĖ Sabina [Romašauskaitė; 
g. 1912.V.19 Biržuose] — botanikė fizio- 
logė, biologijos mokslų kandidatė (1964). 
1949 baigė Vilniaus un-tą. 1949—59 
Lietuvos TSR MA Biologijos in-to, 
1959—63 Botanikos in-to moksl. bend- 
radarbė, nuo 1963 Botanikos in-to moksl. 
sekretorė. Paskelbė moksl. straipsnių 
apie kai kuriuos B grupės vitaminus ir 
jų reikšmę augalams, 


BIELIŪNAS Juozas [1890.XII.4 Kraš- 
tuose (Rokiškio rj.) — 1955.V.17 Kau- 
ne] — dainininkas (baritonas), pedagogas. 
1912—20 mokėsi Maskvos ir Petrogra- 
do konservatorijose. 
1920—26 dėstė dai- 
navimą Kauno mu- 
zikos  m-loje, dir- 
bo operos solistu. 
1920 dainavo Baro- 
no partiją pirmaja- 
me Kauno operos 
teatro spektaklyje— 
Dž. Verdžio ,,Tra- 
viatoje“. Kiti svar- 
besni vaidmenys: 
Demonas (A. Ru- 
binšteino „Demo- 
nas"), Figaras (Dž. 
kirpėjas“), 
men“). 1921—22 Kauno Valst. teatro 
direktorius. 1926—30 studijavo dainavi- 
mą Italijoje, 1930—33 vėl Kauno ope- 
ros solistas. 1933—38 Kauno radiofono 
direktorius. 1940—41 Vilniaus muzikos 
m-los, 1941 Kauno Konservatorijos, nuo 
1949 Kauno muzikos m-los dainavimo 
klasės vedėjas. 


BIELIŪNAS Juozas [1910 Vaičiūnuose 
(Rokiškio rj.) — 1941.VII.4 netoli Kupiš- 
kio] — administracinis darbuotojas. Ki- 
lęs iš mažažemių valstiečių, darbininkas. 
Atitarnavęs burž. kariuomenėje, įsijun- 
gė į rev. judėjimą, platino atsišaukimus. 
1940—41 Panemunėlio vls. vykdomojo 
k-to pirmininkas. Burž. nacionalistų nu- 
žudytas. 


BIELIŪNAS Ksaveras [g. 1918.III.27 
Obelinėje (Kapsuko rj.)]) — inžinierius 
mechanikas, technikos mokslų kandida- 
tas (1954). 1946 baigė Kauno un-tą. Nuo 
1946 Kauno un-to (vėliau Kauno Poli- 
technikos in-to) metalų technologijos ka- 
tedros dėstytojas. Nuo 1961 docentas, 


Rosinio „Sevilijos 
Eskamiljas (Ž. Bizė „Kar- 


1958—63 metalų technologijos katedros 
vedėjas. Nuo 1964 dėsto Kauno Poli- 
technikos in-to Vilniaus filiale. Parašė 
knygą „Metalų suvirinimas“ (1955, 
II leid. 1962), keliolika moksl. straipsnių 
metalotyros klausimais, yra vienas „Me- 
talotyros“ (1961) bei „Metalininko Ži- 
nyno“ (1961) autorių. 


BIELIŪNAS Mykolas [1896 Gudeliuose 
(Kapsuko rj.) — 1962.XI.1 Klaipėdoje] — 
Spalio revoliucijos dalyvis. 1897 tėvai 
emigravo į Angliją. 1916 B. atvyko 
į Rusiją. 1917 dalyvavo Vasario ir 
Spalio revoliucijose. 1918 įstojo į Rau- 
donąją Armiją, kovojo pilietinio karo 
frontuose, 1919 Lietuvoje (5-jame Vil- 
niaus pulke). Nuo 1919 Komunistų par- 
tijos narys. Nuo 1922 įvairiose RTFSR 
vietovėse dirbo adm. darbą. Nuo 1944 
adm. darbuotojas Vilniuje, Klaipėdoje. 


BIELKEVIČIUS Jonas [1871 Bugeniuose 
(Mažeikių rj.) — 1947] — veterinarijos 
gydytojas. Kilęs iš valstiečių. 1898 bai- 
gė Tartu Veterinarijos in-tą. Įvairiose 
carinės Rusijos vietovėse dirbo vet. gy- 
dytoju. Po I pasaul. karo grįžęs į Lietu- 
vą, kartu su kitais vet. specialistais OI- 
ganizavo vet. įstaigas. Nuo 1924 vado- 
vavo Kauno valst. veterinarijos bakte- 
riologinei laboratorijai, kuri 1936 išau- 
go į Valst. veterinarijos-bakteriologijos 
in-tą. B.— vienas to in-to serologijos 
skyriaus organizatorių. 


BIELSKIS Jonas [1855.VII.6  Rasei- 
nių aps.— 1904.XI Peterburge] — visuo- 
menės veikėjas, kovotojas prieš cariZ- 
mą. Kilęs iš valstiečių. 1882 baigė Pe- 
terburgo Susisiekimo inžinierių in-tąi 
studijuodamas aktyviai dalyvavo naro- 
dovolcų judėjime, palaikė ryšius su Ru- 
sijos ir Lenkijos rev. judėjimo daly- 
viais. 1882—85, dirbdamas Liepojos uos- 
to inspektoriumi, padėjo gabenti iš UZ: 
sienio neleg. spaudą ir besislapstan- 
tiems revoliucionieriams pabėgti iš Ru- 
sijos. Nuo 1885 gyveno V. Sibire, rėmė 
lietuvių polit. tremtinius. 


BIELSKIS Vaclovas [1870.V.1 — 1938. 
IX.16 Varšuvoje] — visuomenės veikė“ 
jas. Mokydamasis Šiaulių g-joje (1880— 
1889), dalyvavo slaptuose mokinių mark- 
sistiniuose būreliuose. Studijuodamas 
Peterburgo Technologijos in-te (baigė 
1896), veikė liet. studentų d-jose. 1905 
buvo suimtas; paleistas apsigyveno 
Šiauliuose. 1915 išvyko į Peterburga: 
palaikė ryšius su eserais, dalyvavo Va“ 
sario burž. demokratinėje revoliucijoje: 
1919 pr. ėjo Lietuvos TSR ž. ū. liau“ 
dies komisaro pareigas. Nuo 1919 gyvė- 
no ir dirbo Kaune, Šiauliuose, buvo 
LSDP narys. Bendradarbiavo socialdė- 
mokratų ir liaudininkų spaudoje. 


BIELUNAI — kaimas Vilniaus rj, Bui“ 
vydiškių apyl, 11 km į v. nuo Vil- 
niaus, Neries deš. krante. 57 gyv. (1959)- 
Kaimo apylinkėse rasta mezolito stovyk“ 
lų pėdsakų. B. minimi 1654 Daumantis“ 
kių dvaro inventoriuje (2 kiemai). 


BYGAILIAI — kaimas Panevėžio Ij“ 
Karsakiškio apyl, 5 km į v. nuo Suba“ 
čiaus geležinkelio stoties, prie Šiaulių — 


Daugpilio geležinkelio. 118 gyv. (1959). 
» pakraščiu teka Lėvuo. Yra Bygailių 
8lžk. stotis. B. valstiečiai 1633 atsisakė 
mokėti dvarui mokesčius ir vykdyti 
Prievoles; už tai keletas valstiečių buvo 
Nuteisti mirti, 

BYGAUDAS — ežeras Trakų rj, 7 km 
„P. r. nuo Semeliškių. Plotas 13 ha. 
Ežeras užima daubą didelėje Strėvos ri- 
noje; ištįsęs iš š. į p.; ilgis 700 m, 
didž. plotis 230 m, kranto linijos ilgis 
L7 km. Ežero š. r. ir p. v. krantai 
Pelkėti, š. v.— miškingas. Iš p. v. da- 
lies į Nepėro ež. teka bevardis upelis. 
Ežeras verslovinis, 


BIJAUTONYS — kaimas Kaišiadorių rj., 
Sumšiškių apyl., 10 km į p. v. nuo Kai- 
Šiadorių, prie Vilniaus—Kauno plento. 
126 gyv. (1959). P. pakraščiu teka Strė- 
Va, š.— Motera (Nemuno intakas). Ties 
B. prie Strėvos yra 360 kW Būblių hid- 
Toelektrinė (past. 1957). Ant Strėvos 


Šilautonys, Hidroelektrinė 


kranto yra apardytas piliakalnis. B. gy- 
Ventojai 1917 slėpė iš darbo batalionų 
Pabėgusius darbininkus, už tai kaizeri- 
Niai okupantai uždėjo kaimui 750 mar- 
lų kontribuciją. 


pUOTAI — kaimas Šilalės rj., Poš- 
ai apyl, 7 km į š. nuo Skaudvilės, 
Iar į p. nuo Žemaičių plento. 39 gyv. 
Ų 59). Per B. teka Pela (Ančios deš. in- 
Akas), eina kelias iš Girdiškės į Žemai- 
'ų plentą. Yra plačiai Lietuvoje žino- 
S Tašytojo D. Poškos Baubliai (ž. Baub- 
YS) — dviejų didžiulių ąžuolų kamie- 
Ia kuriuose įrengtas Šiaulių „Aušros“ 
Orijos-etnografijos muziejaus filialas. 
ikį UOnmetė m-la (1935—46 pradinė, 
"i 1961 septynmetė), biblioteka, felče- 
Vakušerių punktas. B. žinomi nuo 
amžiaus. 1558 Beata Paškevičienė 
Pasidalijo su seseria Bardžių-Mikniš- 
kų. varelio žemę; Paškevičienei atite- 
ę Šią vietovę pagal savininkės vardą il- 
Ainiui imta vadinti B. Iki 1847 B. drau- 
AN Su gretimu Bardžių dvareliu priklau- 
M bajorų Poškų (Paškevičių) giminei, 
' lau atiteko dvarininkams Volmeriams. 
ž Otuose nuo 1790 iki mirties (1830) 
Tpeno vienas žymiausių XIX a. pr. liet. 
šytojų D. Poška, 


įUOTE — ežeras Šiaulių rj, 20 km 
tus nuo Šiaulių, 4 km į p. nuo Kur- 
A UE Plotas 66 ha. Ežeras telkšo dau- 
Igis Susidariusioje, ištirpus ledo luistui. 
tai 1820 m, didž. plotis 735 m, kranto 
Nos ilgis 5,4 km. Krantai aukšti (iš- 
Yrus pelkėtą pietinį), š. v. ir p. v.— 


miškingi. Dugnas dumblėtas, 
Per B. teka Kurtuva (Dubysos intakas), 
be to, įteka 2 bevardžiai upeliai, R. pa- 
krantėje įsikūrę Pabijočiai. Ežeras skir- 
tas mėgėjiškai žūklei. 

BIJŪNAI —1. Kaimas Trakų rj., Bag- 
danonių apyl., 8 km į š. r. nuo Aukšta- 
dvario, 7 km į p. nuo Semeliškių; 
dar vad. Buzgonimis. 314 gyv. (1959). 
Kaime yra Klanuko ež. Lentpiūvė, ma- 
lūnas, pr. m-la (nuo 1948), biblioteka 
(nuo 1959), kultūros namai (nuo 1963). 
B. minimi 1637 Lietuvos Vyriausiojo tri- 
bunolo aktuose. 1668 kaimas turėjo 
2 valakus žemės. 

2. Kaimas Kauno rj, Alšėnų apyl., 
12 km į p. v. nuo Kauno, prie Garlia- 
vos— Pažėrų kelio. 106 gyv. (1959). Kai- 
mas įsikūrė apie 1922—23 buv. Mikalo- 
javo dvaro žemėje. 1934—61 veikė pr. 
m-la. Burž. metais veikė LKP pogr. 
kuopelė. 


BIJŪTIŠKIS — kaimas Molėtų rj., 13 km 
į p. nuo Molėtų, 10 km į š. r. nuo Gied- 
raičių, Stirnos ežero š. krante; apylin- 
kės ir kolūkio centras. 113 gyv. (1959). 
Kazokų girininkija (nuo 1962), parduo- 
tuvė (nuo 1951), ryšių skyrius (nuo 
1940), taupomoji kasa (nuo 1959), felče- 
rių-akušerių punktas (nuo 1960). 1910 
įkurta pr. m-la. 1936 pažangaus mokyto- 
jo S. Dievulio rūpesčiu pastatytas naujas 
m-los pastatas. 1949 m-la reorganizuota 
į septynmetę, 1961 —į aštuonmetę. 


BIKAVĖNAI — kaimas Šilutės rj., Vai- 
nuto apyl, 15 km į p. v. nuo Šilalės, 
8 km į p. r. nuo Tenenių; kolūkio cent- 
ras. 376 gyv. (1959). Per kaimą teka Bi- 
kava (Jūros deš. intakas). Iš v. prieina 
Sausgalvių miškas. Keliai jungia B. su 
Gorainiais, Teneniais, Pajūriu, Žvingiais. 
Felčerių-akušerių punktas (nuo 1956), 
pr. m-la (nuo 1947), kultūros namai (nuo 
1956). B. minimi 1614. Po D. Tėvynės 
karo burž. nacionalistai kaime nužudė 
6 taryb. aktyvistus. 


BIKONIAI — kaimas Ukmergės rj., Žel- 
vos apyl., 2 km į p. r. nuo Želvos, prie 
kelio į Giedraičius. 115 gyv. (1959). Kai- 
mo apylinkės buvo gyvenamos jau 
XIV a. 1909—10 Bikoniuose veikė pr. 
m-la, kurioje mokėsi 42 berniukai ir 
5 mergaitės. II pasaul. karo metu be- 
veik pusė kaimo buvo sudeginta. 


Bijutiškis 


nelygus. 


BIG-—BIL 227 


BIKŠIS — vienas Deltuvos kunigaikščių. 
Jo vardas minimas Ipatijaus metrašty- 
je, aprašant 1219 Lietuvos kun-ščių 
sutartį su Volinės kunigaikštiene Roma- 
nova ir jos sūnumis Danila bei Va- 
silka. Šalia 5 „vyriausiųjų“ sutartyje 
Lietuvai atstovavo dar 16 atskirų že- 
mių kun-ščių. Deltuvos žemės minimi 
4 kun-ščiai, jų tarpe ir B. 

Lit.: Ilonmoe CcoGpanne pyCCkKAx AeTONKCEŽ, 
T. 2, CIl6, 1908 [p. 735—736]. 
BIKŪNAI — kaimas Utenos rj., Sudei- 
kių apyl, 11 km į š. r. nuo Užpalių, 
10 km į š. v. nuo Daugailių. 222 gyv. 
(1959). Pro B. teka Indraja. Kultūros na- 
mai (nuo 1958). 1905 metais B. valstiė- 
čiai, vadovaujami J. Smalsčio-Smolskio 
ir P. Sagadino, aktyviai dalyvavo Va- 
saknų dvaro darbininkų streike. 1918 
kaime buvo susidaręs varguomenės k-tas. 
Burž. valdymo laikotarpiu veikė LKP 
pogr. kuopelė (sekr. A. Skardinskas). 
Po D. Tėvynės karo burž. nacionalistai 
kaime nužudė 11 žmonių. 


BIKUS Vytautas [g. 1931.VI.25 Nauja- 
sodyje (Švenčionių rj.)]) — partinis dar- 
buotojas. 1955 baigęs Vilniaus un-to 
ekonomikos f-tą, dėstė jame polit. eko- 
nomiją. Nuo 1957 TSKP narys. 1958— 
1959 Lietuvos respublikinės darbo rezer- 
vų v-bos viršininko pavaduotojas, vė- 
liau LKP Vilniaus miesto k-to skyriaus 
vedėjas, 1963—64 LKP Vilniaus miesto 
Lenino rj. k-to I sekretorius. Nuo 1964 
LKP Vilniaus miesto k-to II sekretorius. 


BIKUŠKIS — kaimas Utenos rj., Sudei- 
kių apyl, 8 km į p. r. nuo Užpalių, 
Alaušo ežero v. krante. 49 gyv. (1959). 
1926 kaime veikė ž. ū. darbininkų 
profs-ga. 


BYLAUKIS Jonas: [m. 1603.X.5] — R. 
Prūsijos lietuvių raštijos darbuotojas. 
Gimė ir, spėjama, mokėsi Vėluvoje. 
Studijavo Karaliaučiaus un-te (nors mat- 
rikulų knygose neįrašytas). Nuo 1573 
buvo lietuvių pastoriumi Jurbarke 
(Georgenburge) netoli Įsruties. 1573 nu- 
rašė vad. Volfenbiutelio postilę, kurios 
originalas neišliko. 1590 buvo paskirtas 
vienu iš J. Bretkūno „Postilės“ korek- 
torių, padėjo parengti ją spaudai. 


228 BIL—BIL 


BILDELIS, Žaliasis,— ežeras Vilniaus rj., 
13 km į p. r. nuo Bezdonių. Plotas 
14 ha. Ežeras užima neišsivysčiusios ri- 
nos daubą; ištįsęs iš v. į r.; ilgis 500 m, 
didž. plotis 370 m. Krantai sausi. Įteka 
bevardis upelis. Ežero p. pakrantėje įsi- 
kūrę Bildžiai. Ežeras skirtas mėgėjiškai 
žūklei. 


BILDOS — kaimas Švenčionių rj., Strū- 
naičio apyl., 7 km į p. r. nuo Švenčio- 
nių, 1,5 km į p. nuo Švenčionėlių— 
Lentupio geležinkelio. 10 gyv. (1959). Iš 
š. prieina Vigodkos miškas. Pr. m-la 
(nuo 1958). Yra dvylika IX—XII a. pil- 
kapių su degintiniais kapais. Radiniai 
saugomi Švenčionių kraštotyros muzie- 
juje. 

BILDŪNAI — kaimas Vilniaus rj., Sužio- 
nių apyl., 18 km į š. nuo Nemenčinės, 
18 km į r. nuo Pabradės. 28 gyv. (1959). 
B. minimi 1629 Nemenčinės ir Bezdo- 
nių dvarų valst. ūkių sąraše, 


BILEIŠIAI — kaimas Zarasų rj., Pakniš- 
kių apyl., 7 km į v. nuo Dusetų, Rašų 
ežero r. krante. 209 gyv. (1959). Pr. 
m-la (nuo 1929), biblioteka (nuo 1962). 


BILEVIČIUS Elijas [g. 1904.11.5 Vilkaviš- 
kyje] — revoliucinio judėjimo dalyvis, 
administracinis ir partinis darbuotojas, 
Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros vei- 
kėjas (1964). Kilęs 
iš darbininkų. 1918— 
1923 dirbo rev. dar- | 
bą Vilkaviškyje, pa- 

dėjo organizuoti dar- (“ 
bininkų streikus, de- +“ 
monstracijas. 1920 
įstojo į LKJS, bu- 
vo LKJS Vilkaviškio 
parajonio k-to, Su- 
valkijos rj. k-to na- 
rys. Nuo 1922 Ko- | 
munistų partijos na- 
rys. 1923—26 mokė- 
si Vakarų tautinių mažumų kom. un-te 
Maskvoje. Grįžęs į Lietuvą, dirbo va- 
dovaujamąjį pogr. part. darbą Vilka- 
viškyje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kau- 
ne. Nuo 1924 bendradarbiavo pogr. 
kom. spaudoje (,Tiesoje“, ,,„Komuniste“, 
„Balse“, „Partijos darbe“, „Kareivių 
tiesoje" ir kt.; pseudonimai Albertas, 
Petras, Romas, Sergiejus, E. Vasariškis 
ir kt.). 1927 išrinktas LKP CK nariu. 
1927—28 LKP CK sekretoriato narys ir 
Kauno rj. k-to sekretorius. 1928 suimtas 
Kaune ir „profsąjungininkų byloje“ nu- 
teistas 4 metus kalėti. 1931 išėjęs iš ka- 
lėjimo, dirbo part. darbą Šiauliuose, 
vėliau Kaune. 1931 baustas adm. tvarka. 
1932 išvyko į TSRS ir dirbo Maskvo- 
je žydų laikr. „Der emes“ („Tiesa“) 
redakcijoje. 1941 Lietuvos TSR maisto 
pramonės liaudies komisaras. D. Tėvy- 
nės karo metais dirbo Lietuvos partiz. 
judėjimo štabe Maskvoje, po karo — 
LKP Centro Komitete. 1951—53 Lie- 
tuvos TSR žuvies pramonės minist- 
ras. 1954 baigė Aukštąją partinę m-lą 
prie TSKP CK. 1953—57 Lietuvos TSR 


“ maisto prekių pramonės ministras, po to 


Lietuvos TSR Liaudies ūkio tarybos pir- 
mininko pavaduotojas. Nuo 1961 pata- 
Iėjas prie Lietuvos TSR MT. 1949—61 
LKP CK narys, 1955—63 Lietuvos TSR 
AT deputatas. 


Ršt.: Hinter grates, M., 1936; Di geverbko- 
peracie in Ratnfarband, M., 1940; Hitleriše 
IOib un mord in Lite, M., 1943; Lietuvos 
TSR maisto pramonės laimėjimai, V., 1955; 
Ne veltui praėję metai, V., 1958 [rus. leid. 
1959]; Į naują tarybinių žmonių gerovės paki- 
limą, V., 1959; Nemunas grįžta į savo vagą, 
V., 1961. 


BILĖVIČIUS Viktoras [g. 1920.XII.11 
Užuožeriuose (Radviliškio rj.)] — agro- 
nomas, žemės ūkio mokslų kandidatas 
(1964). Baigė Ž. ū. akademiją (Dotnu- 
voje). Nuo 1946 Radviliškio bandymų 
stoties moksl. bendradarbis, 1948—63 
jos direktorius. Paskelbė moksl. straips- 
nių apie nusausintų durpynų įdirbimą. 


BiLIAKIEMIS — kaimas Utenos rj., Mac- 
kėnų apyl, 6 km į p. r. nuo Utenos; 
kolūkio centras. 169 gyv. (1959). P. ir 
v. pakraščiu teka Krašuona (Vyžuonos 
intakas), o per kaimą — jos bevardis in- 
takas. Pr. m-la (nuo 1922), biblioteka 
(nuo 1955). Kaimo apylinkėse yra sen- 
kapių. Po D. Tėvynės karo burž. nacio- 
nalistai kaime nužudė 8 žmones. 


BILIONYS — kaimas Šilalės rj., Lauku- 
vos apyl, 5 km į p. r. nuo Laukuvos, 
prie Žemaičių plento. 309 gyv. (1959). 
Į p. nuo B. teka Viksvė (Yžnės intakas); 
per kaimą — Rungys (Viksvės intakas) 
ir jo intakas Sartalė. Pr. m-la (nuo 1924). 
Kaimo apylinkėse, kiek į š. nuo Žemai- 
čių plento, ant atskiros masyvios aukš- 
tos kalvos, apsuptos daubų ir balų, yra 
piliakalnis, vad, Švedkalniu, — landšafti- 
nis-istorinis draustinis. 


Piliakalnio aikštelė ovalo formos, 57 m il- 
gio ir 37 m pločio, lygi. Šlaitai statūs, baigiasi 
lygia terasa, beveik ištisai juosiančia vir- 
šūnę. XX a. pr. žemiau buvo pastebima ir ant- 
roji terasa, O r. papėdėje — griovio žymės. 
P. papėdėje, ariamoje žemėje, randama sen. 
gyvenvietės liekanų — lipdytinės keramikos 
grublėtu paviršiumi, nuo ugnies suskeldėjusių 
akmenų. XX a. pr. piliakalnį tyrinėjo archeo- 
logas L. Kšivickis. Aikštelės pakraštyje jis ap- 
tiko 1,2—2 m storio kultūrinį sluoksnį. 


BILYS Juozas [1902.III.17 Pasodoje (Jo- 
navos Ij.) — 1944.1.2 Beržytėje (Kėdai- 
nių Ij.)| — revoliucinio judėjimo dalyvis, 
Didžiojo Tėvynės karo partizanas, Ki- 

. lęs iš valstiečių, sta- 
lius. 1922—26, tar- 
naudamas burž. Lie- 
tuvos kariuomenėje, 
įsijungė į revoliuci- 
nę veiklą, agitavo 
kareivius balsuoti už 
kuopininkų kandida- 
tus. 1927 išvyko į 
Kanadą. Dirbo pas 
fermerius, anglies 
kasyklose, dalyvavo 
darbininkų streikuo- 
se, įsteigė Lietuvių 
darbininkų lit-ros d-jos 36 kuopą, buvo 
jos pirmininkas. Už rev. veiklą 1931 iš- 
tremtas iš Kanados, grįžo į Lietuvą. 
1932 rudenį kalintas Ukmergės kalėji- 
me. 1934 „už kurstymą“ nuversti faš. 
santvarką kariuomenės teismo nuteistas 


4 metus kalėti, tačiau Vyriausiasis tri- 
bunolas dėl įrodymų stokos bylą nu- 
traukė. Nuo 1938 Komunistų partijos 
narys. 1940 rinkimų į Liaudies Seimą 
apygardos rinkiminės komisijos pirmi- 
ninkas. D. Tėvynės karo pradžioje ko- 
vojo Raudonojoje Armijoje, paskui pa- 
siųstas į Lietuvos partiz. judėjimo štabo 
mokomąjį punktą Maskvoje. Nuo 1942 
LKP Kauno aps. pogrindinio k-to na- 
rys, vėliau sekretorius, atkūrė Panote- 
rių, Siesikų, Pagirių, Šėtos, Žeimių part. 
OIg-jas, suorganizavo antifaš. grupės 
Ukmergės, Kėdainių aps., organizavo 
antifaš. atsišaukimų ir lit-ros leidimą. 
Žuvo susirėmime su policija, 


BILIŪNAI — kaimas Kauno rj., Raudon- 
dvario apyl., 9 km į š. nuo Raudondva- 
rio, 1 km į v. nuo Nevėžio. 202 gyv. 
(1959). Per kaimą eina naujai nutiestas 
kelias iš Raudondvario. Lentpiūvė, kol- 
ūkio gamybiniai pastatai. Ties B. yra 
keltas per Nevėžį. Burž. metais dalis 
kaimo žemių priklausė benediktinių vie- 
nuolynui, kuris 1932 čia pasistatė 2 aukš- 
tų mūro namus, įsirengė šiltadaržį. BuIŽ. 
nacionalistai 1946 nužudė Biliūnų apyl 
tarybos pirm. M. Šaboną ir E. Šabonaitę. 


BILIUNAI — kaimas Raseinių rj, Gir- 
kalnio apyl., 6 km į p. r. nuo Raseinių; 
1 km į p. v. nuo Žemaičių plento, Šal- 
tuonos kair. krante. 57 gyv. (1959). Ra- 
seinių veislininkystės stotis (nuo 1958). 
Išlikęs didelis parkas, archit. požiūriu 
įdomus mūrinis dvaro svirnas ir gyv: 
namas (statyti XVIII a.). B. dvaras mini- 
mas 1600 (17 šeimų). 


BILIŪNAS Antanas [g. 1905.1.2 Niūrony- 
se (Anykščių rj.)] — bibliografas, litera- 
tas. Lit. veiklą pradėjo 1922 „Aušrinė- 
je“. 1925 baigęs Ukmergės g-ją, iki 1932 
Kauno un-te studijavo liet. kalbą if 
lit-rą. Apsakymus, eilėraščius ir publi- 
cistinius straipsnius spausdino „Lietuvos 
žiniose“, „Kultūroje“, „Trečiame fron- 
te“, „Prošvaistėje“ ir JAV liet. periodi- 
koje. 1935 išleido eil. rink. „Išpažintis 
Lietuvai“, kurį dėl antifaš. nuotaikų 
burž. valdžia konfiskavo. Iki 1946 dėstė 
vid. m-lose liet. kalbą ir lit-rą. Nuo 
1947 dirbdamas Lietuvos TSR KnygŲ 
rūmų redaktoriumi bibliografu, draugė 
su kitais parengė keletą liet. taryb 
spaudos bibliografijos leidinių. 


BILIŪNAS Gasparas — 1863 sukilimo 
dalyvis. Valstietis. Kilęs iš Šiaulių aps 
Suginčių kaimo. 1863 pavasarį suorga“ 
nizavo sukilėlių būrį Klykolių apylin- 
kėse. Veikė susijungęs su Vegerių apY“ 
linkių būriu, kuriam vadovavo J. Mar 
kevičius. B. būrį 1863.VI išblaškė caI!“ 
nės kariuomenės dalinys. 


BILIŪNAS Jonas [1879.III.3 Niūronyšė 
(Anykščių rj.) — 1907.XII.8 Zakopanėjė 
(Lenkija)] — rašytojas, publicistas. Kilė5 
iš valstiečių. Privačiai pasirengęs, 189 
įstojo į Liepojos g-ją. Materialistinės 
lit-ros ir rev. judėjimo veikiamas, ank““ 
ti susidarė demokratinę ateistinę pasaU“ 
lėžiūrą. Baigęs 4 klases, atsisakė stO!! 
į kunigų seminariją, dėl to neteko £“ 
minių paramos, turėjo pats užsidirD“ 


ti pragyvenimui ir mokslui. G-joje sa“ 
Varankiškai studijavo gamtos ir visuo- 
menės mokslus, skaitė marksistinę lite- 
Tatūrą. Dalyvavo slaptuose pažangių liet. 
Moksleivių būreliuo- 
Se, jiems vadovavo, 
domėjosi darbininkų 
tev. judėjimu. Pa- 
mėgęs grož. lit-rą, 
Skaitė rusų klasikų 

Urinius, rev. demo- 

kratų V. Belinskio, 

Pisarevo ir kt. 
raštus, M. Gorkio 
ankstyvąją kūrybą. 
1899 baigęs g-ją, 
Metus gyveno Lie- 
Pojoje, versdamasis - 
Pamokomis, kad susitaupytų lėšų studi- 
Joms. Susipažino su liet. dem. inteli- 
Eentais, jų tarpe su P. Višinskiu. Pra- 
dėjo bendradarbiauti spaudoje („Var- 
Pe“, „Ūkininke“ ir kt.), pasirašinėdamas 
slap. J. Barzdyla, Jonas Gražys, J. Anykš- 
tėnas, Jonelis, J. Niūronis ir kt. Pir- 
Mosiose korespondencijose bei straips- 
niuose (atsišaukimas „Lietuviai ir lietu- 
vaitės", 1900; „Mūsų dienų stebuklai“, 
1900; „Mūsų krašto valsčiaus mokyk- 
los", 1901, ir kt.) kritikavo dvasininkus 
Ir Klerikalizmą, parodė sunkią darbinin- 

Ų padėtį, pasisakė prieš nac. priespau- 
dą, propagavo švietimo reikšmę. 1900 
Pradėjo rašyti apsakymus ir eilėraščius. 
„ 1900 rudenį įstojo į Tartu un-tą studi- 
Juoti medicinos, bet už dalyvavimą stu- 
dentų judėjime 1901 pavasarį pašalin- 
tas. 1901—02 gyveno Šiauliuose, 1902— 
1903 — Panevėžyje, suartėjo su pa- 
Zangiais inteligentais, susidraugavo su 

„ Kapsuku, platino socialistinę lit-rą, 
Ualyvavo darbininkų gegužinėse, de- 
Monstracijose, streikuose. B. pastango- 
mis Panevėžyje sustiprėjo  socialde- 
mokratų org-ja, buvo platinami rev. 
atsišaukimai, švenčiama Gegužės Pir- 
Moji. To meto straipsniuose („Ūgis 
Miestų pramonės ir jų įtekmė ant mūsų 
Sodiečių“, 1902; „Piešinėlis apie mūsų 
Inteligentus“, 1902, ir kt.) marksistiškai 
alškino Lietuvos kaimo klasinį diferen- 
Clavimąsi, vargingųjų valstiečių prole- 
tarizaciją, kritikavo liberalinės buržua- 
žijos ideologiją, pabrėždamas jos prie- 
pŠkumą proletariatu. Mokslo popu- 
Jarinimo brošiūroje „Apsireiškimai iš 
Žemės gyvenimo“ (1902) materialistiškai 
alškino gamtos ir visuomenės reiškinius, 
PIopagavo darvinizmą ir ateizmą. Polit. 
urinio knygelėse („Aukos karės die- 
vui", 1902; „Iš mūsų praeities“, 1903; 
„žmušimas Aleksandro II", 1903; 
„Salmiečių kovos su ponais Belgijoje ir 
fancūzijoje XIV amžiuje“, 1903; „„Val- 
Žlos pilvas“, 1903) smerkė carizmą ir 
apit. santvarką, grobikiškus karus, iš- 
Slė darbininkų klasės vaidmenį rev. 
Ovoje, skelbė tikėjimą jos pergale, 
Proletarinį solidarumą. 

Negalėdamas studijuoti Rusijos 
Un-tuose, B. išvyko į užsienį, 1903 ru- 
Seal Įstojo į Leipcigo Aukštąją komer- 
Os m-lą. Studijuodamas dirbo užsie- 
nio lietuvių s-d. org-joje, su V. Kapsu- 
U ėmė leisti rev. laikraštį „Draugas“, 


padėjo jam suredaguoti porą s-d. laik- 
raščio „Darbininkų balsas“ numerių 
(1904, Nr. 1 ir 2). 1903 pab. parašė ap- 
sakymus „Pirmutinis streikas“ ir „Be 
darbo“. Leipcige nusprendė atsidėti 
grož. lit-rai, pradėjo klausyti un-te 
lit-ros istorijos ir teorijos, prof. A. Les- 
kino liet. kalbos paskaitų. 1904 pavasarį 
visiškai perėjo į Leipcigo un-tą studi- 
juoti lit-ros. Skurdžiai gyvendamas, su- 
sirgo džiova. 1904 persikėlė į Ciurichą 
(Šveicarija) gydytis ir toliau studijuoti. 
Nuo tol Lietuvoje praleisdavo tik vasa- 
ras, bet laiškais palaikė glaudžius ryšius 
su liet. inteligentais, sekė įvykius Lietu- 
voje. Studijavo estetiką, pasaul. lit-rą, 
indų epą, lenkų lit-rą, gilinosi į liet. 
tautosaką ir lit-ros istoriją, rūpinosi iš- 
leisti liet. lit-ros almanachą. Tačiau pa- 
šlijusi sveikata neleido atlikti daugelio 
darbų. 1905—06 parašė keliolika apsa- 
kymų, kritikos straipsnį „Mūsų gyveni- 
mo dilgėlės ir usnys“. 

1905 rudenį išvyko gydytis į Zakopa- 
nę (Lenkija). Dėl ligos rev. judėjime tie- 
siogiai nebedalyvavo, tačiau rev. idėjų 
neišsižadėjo: pritarė 1905—07 revoliu- 
cijai, smerkė reakcijos siautėjimą, sekė 
lietuvių ir rusų rev. spaudą, rūpinosi 
liet. rev. lit-ros augimu. Prieš mirtį rašė 
V. Kapsukui sutinkąs bendradarbiauti 
liet. s-d. spaudoje. Savo kūryba B. liko 
ištikimas darbo žmonių dem. siekimams, 
tikėjo socializmu, kaip ateities idealu. 
Tačiau, atitolęs nuo konkrečių rev. ko- 
vos uždavinių, gyvenimo pabaigoje per- 
gyveno tam tikrų idėjinių prieštara- 
vimų. 

B. mirė ir buvo palaidotas Zakopanė- 
je. Prieš mirtį pageidavo būti palaidotas 
gimtajame krašte. Tarybų valdžios rū- 
pesčiu šis pageidavimas įvykdytas: 
1953.VII.1 jo palaikai perkelti į Anykš- 
čius ir palaidoti Liūdiškių piliakalnyje. 
Ant kapo pastatytas paminklas (archit. 
V. Gabriūnas). 

Reikšmingiausią vietą B. lit. palikime 
užima apsakymai. Jau pirmieji kūriniai 
(„Betėvis“, 1900; „Vėjo malūnas“, 1901; 
„Klebonas“, 1901; „Per sapną“, 1901) 
naujais bruožais praturtino liet. kriti- 
nio realizmo lit-rą. Juose griežtai demas- 
kuojama išnaudotojiška santvarka, reak- 


BIL— BIL 229 


cinė katalikų dvasininkų veikla, reiš- 
kiamos ateistinės idėjos. Apsakyme 
„Pirmutinis streikas“ (1903) pirmąkart 
liet. lit-roje B. pavaizdavo proletariato 
galybę, reiškė tikėjimą darbininkų kla- 
sės Irev. kovos pergale. Apsakyme 
„Be darbo“ (1903) pagr. veikėjo Lau- 
ryno Dūdos sunkaus gyvenimo ir tra- 
giškos mirties paveikslu parodė prole- 
tariato skurdą ir išnaudojimą kapit. san- 
tvarkoje. 

Naujas B. kūrybos etapas buvo 
1904—07 apsakymai. 1905—07 revoliu- 
cijos nuotaikas atspindinčiame alegori- 
niame kūrinyje „Laimės žiburys“ iške- 
liamas kovotojų už darbo žmonių lai- 
mę heroizmas, reiškiamas tikėjimas ko- 
vos už socializmą pergale. Tai vienas 
ryškiausių rev. romantizmo kūrinių liet. 
lit-roje. Kituose to meto apsakymuose 


JONAS 
BILIŪNAS 


T BILIŪNAS | 


adidas k aa kidas 


RAŠTAI || 
- 4 


PIRMAS 
TOMAS 


—- 


 Lazda 


Jono Biliūno „Raštų“ (1954) titulinis puslapis 
ir apsakymų rink. „„Lazda“ (1959) viršelis 


VAL TYNE GAOZINĖA LSTERATTAUA JKOYKLA 
Nilu e 


B. vaizdavo kapit. santvarkai būdingas 
negeroves, daugiausia valstiečių nelai- 
mes ir vargus, atskleidė socialinę ne- 
teisybę ir moralines skriaudas („Nemu- 
nu“, „Ubagas“, „Joniukas“, „Vieną ru- 
dens dieną“ ir kt.). Ryškius baudžiavos 
vaizdus nupiešė apsakymuose ,„Žvaigž- 
dė“ ir „Lazda“. Parašė keletą apsakymų 
vaikystės atsiminimų temomis („,Kūdi- 
kystės sapnai“, 1905; „Kliudžiau“, 1905; 


2 Aadakai pin pu 


— 


L era 


Jonas Biliūnas. „Liūdna pasaka“. Autografas 


230 BIL— BIM 


„Piestupys“, 1906, ir kt.), kuriuose švie- 
siomis spalvomis vaizdavo Lietuvos kai- 
mo buitį. 

Svarb. kūrinyje — apysakoje „Liūdna 
pasaka“  (1906—07) — B. pavaizdavo 
1863 sukilimą Lietuvoje, bet apysakos 
pobūdį ir dvasią apsprendė 1905—07 
revoliucijos ir jos malšinimo įspūdžiai. 
Apysakoje teisingai nušviečiamas 1863 
sukilimas, dem. jo tikslai, valstiečių rev. 
kova už žemę, smerkiama socialinė 
nelygybė, išnaudojimas, caro valdžios 
žiaurumai. Teigiamo herojaus Petro Ba- 
nio paveikslu įkūnytas valstiečių maiš- 
tingumo, revoliucingumo pradas. Jo 
žmonos Juozapotos paveikslu parodytas 
lietuvės valstietės moralinis tyrumas, 
pasiaukojama meilė, laimingesnės atei- 
ties troškimas. Veikėjų skaudžių per- 
gyvenimų vaizdais atskleista pralai- 
mėto sukilimo tragedija. 

Kūrinių siužetus grįsdamas būdingais 
baudžiavos ir kapit. santvarkos reiški- 
niais, B. pavaizdavo darbo žmogaus li- 
kimą, kančias ir pergyvenimus, reiškė 
užuojautą ir liūdesį dėl jo vargų bei 
nelaimių, propagavo humanizmą. Jis su- 
kūrė ryškius liet. valstiečių paveikslus, 
ištobulino psichologinę analizę liet. 
lit-roje. Būdingas B. apsakymų bruožas 
yra lyriškumas, kurį nulėmė jausminis 
rašytojo reagavimas į tikrovę, ne tiek 
įvykio, kiek jo sukeltų veikėjo pergy- 
venimų vaizdavimas, labai emocingai 
piešiamos situacijos ir veikėjai. Lyr. 
nuotaiką stiprina fragmentiška apsaky- 
mų kompozicija, aktyvus pasakotojo 
vaidmuo, savita kalbos intonacija bei 
ritmiškumas. B. kūrinių stiliui taip pat 
būdinga tikroviškumas, konkretumas ir 
glaustumas. B. apsakymai — meistriški 
šio žanro pavyzdžiai liet. lit-roje. 

B. parašė ir eilėraščių. 1900—02 jo 
poet. kūriniai (eil. „O saule, saulute“, 
„I draugą“, „Esmu tau dėkingas“, „Ma- 
no lelija“, „Lakštingala, pelėda ir paukš- 
čiai“ ir kt.), nors dar silpni meniniu 
atžvilgiu, pasižymi dem. idėjomis, ko- 
vos už laisvę ir tiesą deklaravimu, real. 
pobūdžiu. Reikšmingiausias to meto 
eil. „Draugams“ (1901), jam būdinga 


rev. kovos patosas, tikėjimas pergale 
ir šviesia ateitimi. 1905 pr. sukurtuose 
eilėraščiuose B. reiškė gamtos įspūdžius 


Jono Biliūno kapas Liūdiškių piliakalnyje 
(prieš pastatant paminklą) 


(„Kalnuose“), tėvynės meilę ir jos pasi- 
ilgimą („Kūdikystės aidai“, „Kai numir- 
siu, man' pakaskit“), tikėjimą ateitimi 
(„Viltis“), smerkė imp. karą („Kareivio 
atsisveikinimas“, „Senos motinos liki- 
mas"). Šie eilėraščiai yra aukštesnio 
meninio lygio, daugumas jų parašyti so- 
neto forma. 

B. reiškėsi ir kaip lit. kritikas bei 
istorikas. Teoriniuose straipsniuose («Že- 
maitės „Paveikslai“», 1901; „Mūsų gy- 
venimo dilgėlės ir usnys“, 1905; „Atvi- 
ras laiškas dailiosios literatūros ir 
kalbos mylėtojams“, 1906) sprendė pa- 
grindines lit-ros esmės ir uždavinių 
problemas, pirmąsyk liet. lit-ros istori- 
joje suformulavo estetinius kritinio rea- 
lizmo principus. Straipsnyje „Apie lie- 
tuvių literatūros pradžią“ (1904) apžvel- 
gė liet. lit-ros raidą iki K. Donelaičio. 

Savo kūryboje atspindėdamas Lietu- 
vos darbo žmonių rev. pakilimą pirmai- 
siais XX a. metais ir 1905—07 revoliu- 
cijos laikotarpiu, reikšdamas liaudies 
nepasitenkinimą carine ir kapitalistinė 
priespauda, B. toliau vystė demokrati- 
nes, realistines liet. lit-ros tradicijas. Jis 
praturtino liet. lit-rą ryškiais proletaria- 
to skurdo ir kovos vaizdais, lyriškais 
darbo žmonių vargo ir nelaimių paveiks- 
lais. Į liet. lit-ros istoriją B. įėjo kaip 
vienas žymiausių kritinio realizmo at- 
stovų, trumpo apsakymo meistrų. 

Reakc. kritikai stengėsi sumenkinti 
B. kūrybą, nutylėti pažangius, revoliu- 
cinius jos bruožus ar net visai nuneigti 
jos reikšmę (A. Jakštas). B. literatūrinį 
palikimą didžiai vertino V. Kapsukas, 
B. kūrybą marksistiniu požiūriu plačiai 
išnagrinėjo tarybinė kritika, 

Ršt.: Raštai, K., 1947; IMepsaa crauka, Buns- 
Hoc, 1952 [vert. O. Juodelienė]; Raštai, 2 t., 
V., 1954; Lazda, V., 1959; CBeTo1 cuacT6A, 
Buncnroc, 1964 [vert. B. Zaleskaja, O. Juode- 
lienė]. 

Lit.: V. Kapsukas, Jono Biliūno biografija, 
Philadelphia, 1917 (Raštai, t. 5, V., 1962]; 
K. Korsakas, Straipsniai apie literatūrą, K., 
1932; K. Korsakas, Jonas Biliūnas.— Literatūra 
ir kritika, V., 1949; R. Šarmaitis, J. Biliūnas.— 
J. Biliūnas, Raštai, t. 1, V., 1954; J. Žiugžda, 
Jono Biliūno visuomeninės politinės pažiū- 
ros.—,,Literatūra ir menas", 1954.111.13; M. Luk- 
šienė, Jono Biliūno kūryba, V., 1956; I. Kost- 
kevičiūtė, Kritinis realizmas lietuvių prozoje 
XIX a. pabaigoje — XX a. pradžioje, V., 1956 
[p. 295—353]; J. Lankutis, Monografija apie 

Biliūno  kūrybą.—,,Tiesa“,  1957.VI1.18; 
K. Umbrasas, Jonas Biliūnas, V., 1956; Lietu- 
vių literatūros istorija, t. 2, V., 1958; B. Prans- 
kus-Zalionis, Jono Biliūno kūrybos socialiniai 
bruožai.— Lietuvių literatūros gretose, V., 1959; 
J. Barzdaltis, Ateistinės Jono Biliūno pažiū- 


ros.—,,Tiesa"“, 1959.VIII.28; B. Pranskus, Pro- 
letarinė lietuvių literatūra, V., 1964. 


BILIŪNIŠKĖS — kaimas Akmenės rj., 
Papilės apyl, 6 km į p. nuo Papilės. 
430 gyv. (1959). Sodybos plačiai išsi- 
skirsčiusios vienkiemiais. Iš v. prieina 
Mickiškės miškas, iš p.— Raudėnų miš- 
kas. Yra Juodoji pelkė. Keliai jungia 
B. su Papile, Kuršėnais. Felčerių-aku- 
šerių punktas (nuo 1959), aštuonmetė 
m-la (1914—50 pradinė, iki 1961 sep- 
tynmetė). B. vietovė minima 1596. 
Baudžiavos laikais buvo palivarkas. 
1863 B. miškuose ilgai laikėsi sukilė- 
liai. 1863.IV.28 ties palivarku J. Stane- 
vičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys 
po atkaklių, kelias dienas trukusių kau- 


tynių sumušė carinės kariuomenės da- 
linį. Žuvusiųjų sukilėlių atminimui kau- 
tynių vietoje 1925 pastatytas paminklas. 
Kautynių metu palivarkas buvo sude- 
gintas. Sukilimui pralaimėjus, B. miškai 
buvo išparduoti ir iškirsti; ėmė kurtis 
B. kaimas. 

BILIŪNO MEMORIALINIS NAMAS 
ž. Baranausko ir Vienuolio-Žukausko 
memorialinis muziejus. 


BILSAS — 1. Ežeras Lazdijų rj. Ž. Bal- 
tajis Bilsas. 
2. Ežeras Lazdijų rj. Ž. Juodajis Bilsas. 


BILVIEČIŲ MIŠKAI — miškų masyvas 
Šilutės ir Klaipėdos rj., 2 km į v. nuo 
Švėkšnos. Priklauso Šilutės miškų ūkio 
Švėkšnos girininkijai. Plotas 1340 ha; 
medynų 1190 ha. Masyvą sudaro Bil- 
vyčių (837 ha), Šiuraičių (169 ha) ir 
Skomantų (338 ha) miškai. Pietryčiuose 
susisiekia su Kalkiškių mišku, Š. v. pa- 
kraštys siekia Veiviržą, p. v.— jo inta- 
ką Ašvą. Reljefas banguotas. Dirvože- 
miai velėniniai jauriniai, drėgni, smė- 
liniai ir priesmėliniai. Vyrauja mėlyni- 
niai ir brukniniai pušynai su negausia 
eglės ir beržo priemaiša. 850; medynų 
savaiminės kilmės. Vid. amžius 45 me- 
tai, bonitetas II-III, vid. skalsumas 0,7, 
vid. tūris 115 ktm/ha, vid. prieauga 
2,6 ktm/ha. Yra stirnų, šernų, lapių 
usūrinių šunų, gausu tetervinų. Miškas 
eksploatacinis. Š. dalį kerta Švėkšnos— 
Gargždų kelias. 


BIMBA Antanas [g. 1894.1.22 Valeikiš- 
kyje (Rokiškio rj.)] — pažangus JAV 
lietuvių visuomenės veikėjas, žurna- 
listas, mokslininkas, 
istorikas, Vilniaus 
universiteto  istori- 
jos mokslų garbės 
daktaras (1962). Ki- 
lęs iš valstiečių. 
1913 išvyko į JAV. 
Dirbo darbininku. 
1915—19 Valparai- 
so un-te (Indianos 
valstija) studijavo 
istoriją ir sociologi- 
ją, skaitė paskai- 
tas liet. kolonijose, 
bendradarbiavo pažangiojoje liet. spau- 
doje. Kovojo prieš oportunistus JAV 
Socialistų partijoje ir Lietuvių socialis- 
tų s-goje. Už aktyvų veikimą darbinin- 
kų tarpe B. 1918 buvo policijos suimtas 
ir kalintas, o 1919 pašalintas iš univer- 
siteto. 1919—20 redagavo pažangų laikr- 
„Darbas“. Nuo 1920 pab. dirbo vado- 
vaujamąjį darbą pažangiosiose liet. dar- 
bininkų org-jose. Nuo 1921 Amerikos 
Lietuvių darbininkų lit-ros d-jos CK na- 
rys, ilgą laiką CK pirmininkas. Nuo 
1922 dirba laikr. „Laisvė“ redakcijoje 
(Brukline). 1928 kurį laiką dirbo „Vil- 
nies“ redakcijoje (Čikagoje). Nuo 1930 
lig šiol žrn. „Šviesa“ redaktorius. UŽ 
pažangią veiklą keletą kartų suimtas 
ir kalintas. D. Tėvynės karo metais bU- 
vo Pagalbos teikimo Tarybų Lietuvai 
k-to pirmininkas. 1945—46 lankėsi Ta“ 
rybų Lietuvoje. Grįžęs į JAV, lietuvių 
kolonijose darė pranešimus apie Tarybų 


Lietuvos ekonominius ir kultūrinius lai- 
mėjimus, Kovoja prieš liet. buržuazinių 
Nacionalistų skleidžiamą melą. Bendra- 
darbiauja JAV darbininkų spaudoje. 
1963 jam iškelta byla dėl JAV piliety- 
bės atėmimo. 

Rši.; Amerikos darbininkė, Brooklyn, 1923; 
Istorija klasių kovos Amerikoje, Brooklyn, 
1925; Moteris ir išpažintis, 1925; Religija ir 
Piktadarystės, Ch., 1925; Lietuvos respublika 
ir jos ateitis, Brooklyn, 1926; Kas tie fašis- 
tai?, Brooklyn, 1927; Kas tai yra trockizmas?, 
Brooklyn, 1929; Mirtis kovotojų už laisvę, 
Brooklyn, 1929; Krikščionybė ir darbininkai, 
Brooklyn, 1929; Klebonijos paslaptys, Brook- 
lyn, 1930; Krikščionybė ar  komunizmas?, 
Brooklyn, 1935; Kelias į naują gyvenimą, Ch., 
1937; "Naujoji Lietuva faktų ir dokumentų 
šviesoje, Brooklyn, 1940; Mūsų parama lietuvių 
tautai antrojo pasaulinio karo metu, Brook- 
lyn, 1945; Prisikėlusi Lietuva, Brooklyn, 1946; 
merikos prezidentai, Brooklyn, 1954; Moli 
agvairs, V., 1962 [angl. leid.— N. Y., 1932; 
tus. leid. — M., 1950]; JAV darbininkų ju- 
dėjimo istorija, V., 1963 [angl. leid. — N. Y., 
1927, 1934, 1936; rus. leid.— M., 1930] ir kt. 


Lit.: R. Žiugžda, Įžymus mokslininkas ir vi- 
šuomenės veikėjas.—,, Komunistas", 1964, Nr. 1, 


BIMBA Juozas [g. 1890 Valeikiškyje 
(Rokiškio rj.)] — pažangus JAV lietu- 
Vių visuomenės veikėjas. 1905—07 re- 
Voliucijos metu Salose platino atsišau- 
kimus, 1911 emigravo į JAV. Amerikos 
Lietuvių darbininkų lit-ros d-jos narys, 
dalyvauja ir kitų pažangių liet. org-jų 
Veikloje, remia pažangią liet. spaudą, 
bendradarbiauja „Laisvėje“. 


BIMBERIS — ežeras Zarasų Tj, 6 km 
1 P. v. nuo Zarasų, prie plento į Uteną. 
Plotas 14 ha, ilgis 465 m, kranto linijos 
Ūgis 1,5 km. Krantai žemi, lėkšti; 
S. I. pakrantė pelkėta. Šiaurėje yra įlan- 
Xa, iš kurios išteka bevardis Nikajaus 
Intakas, 


BINDOKAITĖ Elena [g. 1899.XII.2 Vil- 
kaviškyje] — aktorė, Lietuvos TSR liau- 
„dies artistė (1956). 

1917 baigė mkt. kur- 
sus Voroneže, 1918 
g-ją  Jekaterinosla- 
ve (dab. Dnepropet- 
rovskas).  1919—20 
Tautos teatro Kau- 
ne, 1920—24 įvai- 
rių gastroliuojan- 
čių teatrų, 1924—26 
Kauno liaudies teat- 
ro aktorė. 1929 bai- 
gė Kauno dramos 
19 : teatro studiją. Nuo 
31 Šiaulių dramos teatro aktorė, 1947— 

I 94 dirbo režisiere Šiaulių dramos 
Satro vaikų trupėje. Parašė liet. liau- 


E) 

„Leną Bindokaltė, atliekanti Rozi (H. Zuderma- 

„Pu Drugeliai“) ir Jonienės (R. Mikalauskaitės 
Odžiūnkiemis"; pagal A. Vienuolio roma- 
Vaidmenis 


dies pasakų motyvais pjesę vaikams 
„Gintaro lazdelė“, 

Vaidmenys: Luiza (F. Šilerio ,„Klasta ir mei- 
lė"), Darja (A. Ostrovskio ,,Ne visuomet ka- 
tinui užgavėnės“), Kristina (A. Korneičiuko 
„Platonas Krečetas“), Barba (J. Rainio ,„Pūsk, 
vėjeli“), Liucija (A. Griciaus ,„Karšta vasara"), 
Agota (J. Avyžiaus „„Baltieji gluosniai") ir kt, 
BINĖNAI — kaimas Pakruojo rj., Pašvi- 
tinio apyl., 5 km į p. v. nuo Pašvitinio, 
prie kelio į Šiaulius. 142 gyv. (1959). 
B. minimi 1585. 


BINGELIAI — kaimas Varėnos rj., Mer- 
kinės apyl, 4 km į r. nuo Merkinės. 
70 gyv. (1959). Ties B. yra keli pilka- 
piai; randama neolito stovyklos lie- 
kanų. 


BINGELIŲ MIŠKAS — miškas Varė- 
nos Ij, į r. nuo Merkinės, Merkio 
vingyje. Priklauso Druskininkų miš- 
kų ūkio Merkinės girininkijai. Plotas 
5796 ha; medynų 4625 ha. V. dalis 
(214 ha), esanti prie Merkinės, vadina- 
ma Merkinės mišku. Reljefas banguo- 
tas, su mažomis kopomis. Miške yra 
16,4 ha Glyno ež. Dirvožemiai jauriniai, 
mažai bei vidutiniškai sujaurėję, smė- 
liniai. Mišką sudaro gryni pušynai. Vy- 
rauja jaunuolynai. Medynų vid. amžius 


30 metų, bonitetas III-IV, vid. skalsu- “ 


mas 0,6, vid. tūris 78 ktm/ha, vid. prie- 
auga 2,6 ktm/ha. Būdingas skurdus ka- 
dagio trakas. Iš vaistinių augalų randa- 
ma meškauogių, pupalaiškių, čiobrelių, 
pakalnučių. Yra stirnų, lapių, barsukų, 
Merkyje — bebrų, laukinių ančių. Miš- 
kas eksploatacinis, bet vykdomi tik ug- 
domieji ir sanitariniai kirtimai. Per me- 
tus iškertama apie 900 ktm. Š. pakraš- 
čiu eina Merkinės— Varėnos plentas. 


BINKIS Kazys [1893.XI.4 Gudeliuose 
(Rokiškio rj.) — 1942.IV.27 Kaune] — 
poetas, dramaturgas. Kilęs iš mažaže- 
mių valstiečių. 1908 baigė Papilio pr. 
m-lą, įstojo į „Sau- 
lės" mokytojų kur- 
sus Kaune. Netru- 
kus persikėlė į Bir- 
žų keturklasę m-lą, 
kurioje mokėsi 2 me- 
tus. 1910 įstojo į 
Voronežo ž. ū. m-lą, | 
bet po metų turė- 
jo nutraukti mokslą. 
Apsigyvenęs Vilniu- 
je, privačiai rengė- 
si brandos atestato 
egzaminams, dalyva- 
vo kultūriniame gyvenime, užmezgė ry- 
šius su liet. rašytojais. 1913 išspausdino 
pirmuosius eilėraščius.  Bendradarbia- 
vo vienkartiniame leidinyje „Sniegams 
tirpstant" (1913), lit. žurnaluose „Vai- 
vorykštė", „Pirmasai baras“ ir kt. Bai- 
gęs Vilniuje trumpalaikius mkt. kursus 
(1915), mokytojavo Papilyje. 1918—19 
kaip kair. eserų atstovas išrinktas Pa- 
pilio rev. tarybos pirmininku, Biržų aps. 
Tarybų suvažiavimo pirmininku. 1919 pr. 
dirbo Vilniuje organizuojamo taryb. 
lit. žurnalo „Liepsnos“ sekretoriumi. 
1919 užėmus Vilnių lenkų legionie- 
riams, persikėlė į Kauną, dirbo spaudos 
biure. 1920 išleido pirmą savo poezijos 
rink. „Eilėraščiai“, 1920—23 su pertrau- 


BIM —BIN 231 


komis studijavo Berlyno un-te lit-rą ir 
filosofiją. 1921 važinėjo į Leipcigą re- 
daguoti Švietimo m-jos leidžiamų kny- 
gų. Nuo 1922 B. bute rinkdavosi jauni 
rašytojai — „broliai paldieninkai“, suda- 
rę futuristinio „Keturių vėjų“ sąjūdžio 
branduolį. 1922 išleido „Keturių vėjų 
pranašą“, 1924 suorganizavo futuristų 
žrn. „Keturi vėjai". Vėliau vertėsi žur- 
nalistika, redagavo įv. leidinius, rašė po- 
puliarias brošiūras, straipsnius, prisidė- 
jo prie laikr. „Literatūros naujienos“ 
leidimo. 1940—41, jau sunkiai sirgda- 
mas, lit-roje plačiau nepasireiškė. Vok. 
faš. okupacijos metais sergantis B. bu- 
vo išmestas iš buto, mirė sunkiose ma- 
terialinėse sąlygose. 

Pirmajam B. poezijos rink. „Eilėraš- 
čiai“ būdinga dem. tradicijos, real. kū- 
rybos metodas. Plačiau neliesdamas vi- 
suom. motyvų, jis reiškė užuojautą 
vargdieniui (eil. „„Kovotojui“, „Poeto 
mirtis“ ir kt.), meilę kaimui (eil. „Kai- 
me", „Pavasariška“ ir kt.), poetizavo 
gamtą (eil. „Kai sodnas užmiega“, „Šil- 
kasparniai debesėliai", „„Žalumo banga“, 
trioletų ciklas „„Utos“ ir kt.), atspindėjo 
liaudies žmonių jausmus (eil. „Gėlės iš 
šieno“, „Vakaras“, „Dukružėlė“ ir kt.). 
1913—20 B. lyrika pasižymi šviesia, op- 
timistine pasaulėjauta, gyvais, plastiš- 
kais kaimo buities ir gamtos vaizdais, 
stipriu poet. jausmu, natūraliu kalbos 
paprastumu. 

Tapęs keturvėjininkų grupės vado- 
vu, B. išleido eil. rink. „100 pavasarių“ 
(1923, II leid. 1926), kuris buvo savo- 
tiškas moderniosios poezijos manifestas. 
Šios krypties lyrikoje B. neigė miesčio- 
nišką gyvenimo sustabarėjimą, smerkė 
senus poet. kanonus, estetų poeziją 
(eil. „Salem aleikum“, „Išsirikiavo se- 
natvė už rašomo stalo“ ir kt.), skelbė 
jaunatvišką optimizmą, gyvybiškumą, 
veiklumą (eil. „„Vėjavaikis“, „Aplinkui 
tik dairosi akys nustebusios“, ,Vėja- 
vaikiškas vėjas“ ir kt.), apdainavo kapit. 
didmiestį (eil. „Vokiškas pavasaris“), 
gamtą (eil. „Debesų jaučiukai“, „Lenda 
į akis papieviai" ir kt.). „Pavasarių“ cik- 
le (eil. „Donelaitiškas“, ,„Maironiškas“, 
„Simboliškai mistiškas“ ir kt.) savotiškai 
parodijavo liet. poetus. Šiai B. poezijai 
būdinga formos išraiškingumas, naujo- 
viškos poet. priemonės, ritmika ir stro- 
fika, poet. žodyno ir intonacijos artumas 
šnekamajai kalbai. Tačiau nemaža joje 
ir tuščio maištavimo, formalistinio ma- 
nieringumo (eil. „„Augnelijų arija“, 
„Poetų maršas“ ir kt.). Šio laikotarpio 
B. poezijoje žymu ankstyvosios V. Ma- 
jakovskio "ūrybos itaka, 

Apie 1927, atsisakęs keturvėjinių 
eksperimentų, B. sukūrė pluoštą jumor. 
bei satyr. pobūdžio poet. kūrinių — 
poemų, eiliuotų feljetonų, dainuškų, 
skirtų kaimo skaitytojams. Jie buvo 
spausdinami period. spaudoje ir lei- 
džiami atskiromis knygutėmis, pasiraši- 
nėjami Alijošiaus, Ab. Krimo ir kt. sla- 
pyvardžiais. Poemose B. atskleidė burž. 
Lietuvos kaimo tamsumą, atsilikimą, jo 


232 BIN— BIO 


gyvenimo idiotizmą („Tamošius Beke- 
puris“, 1927), išjuokė burž. seimų 
rinkimus, partijų rietenas dėl val- 
džios, protekcionizmą („Kriaučius Motie- 
jus“, 1928), parodijavo Maironio poemą 
„Jaunoji Lietuva“, parodydamas biznie- 
rišką jo transformuotų personažų veik- 
lą burž. metais („Jauniausioji Lietuva“, 
1930). Kitose poemose („Raulas ke- 
liauninkas“, „Laurynas kanceliaristas“, 
„Sparnuotas Matas“) ir eiliuotuose fel- 
jetonuose kritiškumo žymiai mažiau. 
Čia B. dažniausiai tenkinosi lengva 
ironija, skaitytojų linksminimu. Pajuok- 
damas atskiras burž. visuomenės ydas, 
jis liko idėjiškai ribotas: idealizavo kai- 
mą, priešpastatė jį miestui, neteisingai 
vertino daugelį polit. ir visuom. gyve- 
nimo įvykių. Meniniu atžvilgiu jumoris- 
tiniai B. kūriniai nelygūs, nors pasižymi 
sąmoju, lengvu, dainišku eiliavimu. 

B. parašė ir vad. „patriotinės“ tema- 
tikos kūrinių, susijusių su kun-ščio Vy- 
tauto 500 metų jubiliejumi ir buržuazi- 
jos propaguotu senovės kultu (baladė 
„Žynys“, 1929; poemos „Žalgiris“ pra- 
džia, 1930, ir kt.). Atskirais atvejais 
jis tiesiogiai pasitarnavo valdantiesiems 
sluoksniams, rašydamas burž. vadeivų 
biografijas ir burž. santvarką Lietuvoje 
aukštinančias knygeles. 

B. sukūrė nemaža eiliuotų kūrinių 
vaikams — „Atsiskyrėlis  Antanėlis“ 
(1930), „Meškeriotojas“ (1935), „Dirbk 
ir baiki“ (1936), „Jonas pas čigonus“ 
(1937), „Kiškių sukilimas“ (1937), „,Keis- 
tutis pas Gediminą“ (1940), poetiškai 
perkūrė pasaką „Baltasis vilkas“ (1929), 
laisvai išvertė taryb. rašytojų kūrinių 
vaikams (S. Maršako ,„Kvailasai pe- 
liūkštis“, K. Čiukovskio „Limpopo“, 
„Prūsokas“). Šie B. kūriniai pasižymi 
real. vaizdais, gyvumu. 

Keleriais paskutiniais gyvenimo me- 
tais B. atsidėjo dramaturgijai. Pjesėje 
„Atžalynas“ (par. 1937, past. 1938), skir- 
toje besimokančios jaunuomenės gyve- 
nimui pavaizduoti, išryškino neturtingo 
doro jaunuolio susidūrimą su miesčio- 
niška aplinka, pasmerkė sumiesčionėju- 
sią inteligentiją, pedagogikos formaliz- 
mą, pabrėždamas ne tiek socialinį, kiek 
moralinį konflikto aspektą. Kūrinyje 
yra būdingų, sodrių gyvenimiškų scenų, 
nors draminė jo konstrukcija turi ir trū- 
kumų. Pjesė buvo statoma Latvijos ir 
Estijos teatruose. Paskutinis B. dramos 
kūrinys —, „Generalinė repeticija“ (par. 
1940, past. 1959) — žanrinėmis savybė- 
mis yra tragedija. Pasirinkęs sąlyginį 
vaizdavimo būdą, B. sukūrė liet. drama- 
turgijoje naujovišką kūrinį —,,spektak- 
lį spektaklyje“, įdomiai išvystė konilik- 
tą, pagr. veikėjų paveikslus pakeldamas 
iki simbolinių apibendrinimų. Tai reikš- 
mingas antikarinis kūrinys, turįs platų 
internacionalinį užmojį, nors B. požiū- 
ris į karą yra ribotas, pacifistinis. 

B. išvertė į liet. kalbą A. Puškino 
eilėraščių, poemos „Eugenijus Onegi- 
nas“ pradžią, mažąsias dramas „„Mo- 
cartas ir Saljeris“, ,„Akmeninis sve- 


2 J 
Kazio Binkio eilėraščių rinkinio ,„100 pavasa- 
rių“ (1926) ir „Poezijos“ (1963) viršeliai 


čias“, „Puota maro metu“, I. Krilovo pa- 
sakėčių, M. Gorkio „Dainą apie Saka- 
lą“ ir kt. 

B., savito ir ryškaus talento poetas, 
formos meistras, žymiai praturtino liet. 
poeziją, padarė poveikį jos toles- 
nei raidai, poezijos vaikams augimui. 
Jo draminiai kūriniai neprarado savo 
reikšmės ir aktualumo, teigiamai veik- 
dami liet. dramaturgijos vystymąsi. Be- 
veik visi B. poezijos ir dramos kūriniai 
pakartotinai išleisti taryb. metais, kūri- 
niai vaikams išversti į rusų kalbą. 

Ršt.: Eilėraščiai, K., 1920; 100 pavasarių, 
K., 1923 [II leid. 1926]; Atžalynas, K., 1945; 
Dirbk ir baiki, K., 1947; Kriaučius Motiejus, 
K., 1947; Baltasai vilkas, K., 1949; PrIGoA0B, 
Bunabnioc, 1950; Meškeriotojas, V., 1950; Atsi- 
skyrėlis Antanėlis, V., 1951; AnTauenuc He- 
AIOAHMBIĖ, BunbHiOC, 1952; Rinktinė, V., 1955; 
Poezija, V., 1963; Generalinė repeticija, V., 1965. 


Lit.: B. Pranskus, Kazio Binkio satyrinės 
poemos.— K. Binkis, Kriaučius Motiejus, K., 
1947; B. 3anecckaa, Tenepanbnaa pereTHųMa.— 
„„ApyxG6a KapojoB“, 1958, Ne 10; V. Galinis, 
Kazys Binkis.—,,Pergalė“, 1960, Nr. 4; Lie- 
tuvių literatūros istorija, t. 3, d. 1, V., 1961; 
T. Tilvytis, Iš atsiminimų apie K. Binkį— 
„Pergalė“, 1963, Nr. 11; V. Kubilius, K. Binkis 
lietuvių poezijos kryžkelėse.— Naujų kelių ieš- 
kant, V., 1964. 


BINKIS Kazys [1916.1.16 Vaidlonyse 
(Anykščių rj) — 1941 Panevėžyje] — 
partinis ir administracinis darbuotojas. 
Kilęs iš valstiečių. Nuo 1940.XII VKP(b) 
narys. -1940—41 dirbo Troškūnų vls. 
žemės ūkio komisijos pirmininku, paskui 
valsčiaus partorgu. Hitlerininkų nužu- 
dytas. 


BINKIS Povilas [g. 1920.III.20 Gurskuose 
(Panevėžio rj.)] — Didžiojo Tėvynės ka- 
IO partizanas. Kilęs iš valstiečių, stalius. 
1937—40 palaikė ryšius su Troškūnų 
pogr. komjaunimo org-ja. 1940.VIL— 
1941.VI milicininkas Utenoje. 1942 Rau- 
donosios Armijos 16 liet. divizijos ka- 
rys, vėliau pasiųstas į Lietuvos partiz. 
judėjimo štabo mokomąjį punktą Mask- 
voje. Nuo 1942.VIII kovojo Gražinos 
partizanų junginyje, su K. Štaru suorga- 
nizavo 29 žmonių grupę, kuri išaugo 
į junginio I būrį (apie 60 žmonių), buvo 
jo vadas. Nuo 1943 TSKP narys. Poka- 
rio metais dirbo part. darbą Panevėžy- 
je, Zarasuose. 1955—61 Zarasų Tj. 
P. Cvirkos kolūkio pirmininkas, nuo 
1961 Kauno rj. Panevėžiuko taryb. ūkio 
direktorius. 


BIOCHĖMIJA, biologinė chemija, fizio- 
loginė chemija,— mokslo šaka, nagrinė- 
janti gyvosios materijos cheminę sudėtį 


(statinė biochemija) ir medžiagų apy“ 
kaitos procesus organizmuose (dinaminė 
biochemija). Artima organinei chemija! 
ir fiziologijai ir iš jų išsivysčiusi. 

B. turi tradicijų ir Lietuvoje. Vyriau- 
siojoje m-loje neorganinė ir organinė 
chemija su gyvų organizmų chemijos 
pradmenimis buvo pradėta dėstyti 1785. 
1797 chemijos katedrai pradėjo vado- 
vauti A. Sniadeckis (1768—1838). Pra- 
lenkdamas kitus Europos gamtininkus, 
jis nesitenkino aprašomąja biologija: 
bet sukūrė biologinę teoriją gyvybės 
esmei suprasti ir išdėstė ją veikale „OI- 
ganinių būtybių teorija“ (3 t.— 1804; 


.1811, 1838). Sniadeckis iškėlė nemaža 


dialektinių idėjų apie organizmo ir ap“ 
linkos tarpusavio ryšį, apie nuolat vyks 
tančios medžiagų apykaitos reikšmę gY- 
vybei palaikyti. 

Burž. Lietuvoje Aukštuosiuose Kur“ 
suose fiziologinės chemijos kursą skai- 
tė V. Lašas (nuo 1921.XI). 1922 pr 
įsteigtame Kauno un-te buvo įkurta fi- 
ziologijos ir fiziologinės chemijos ka“ 
tedra, kuriai taip pat vadovavo Lašas: 
Jo pastangomis buvo suorganizuota B 
laboratorija, kurioje J. Matulis atliko 
palyginamąjį įvairių cukraus nustatymo 
kraujyje metodų įvertinimą, A. Gabrė“ 
nas tyrė cholesterino apykaitos kitimus 
ryšium su organizmo reaktyvumo paki- 
timais. Fiziologijos ir fiziologinės che“ 
mijos katedros darbuotojai paskelbė 
darbų mitybos klausimais. 1923 Lašas 
išleido pirmąjį lietuvišką fiziologinės 
chemijos analizių vadovėlį. Vilniaus 
un-te buvo atlikti kai kurie vitaminų 
ir klinikinės B. tyrimai. 4 

Palankios sąlygos biochemijai vystytis 
Lietuvoje susidarė Tarybų valdžios me“ 
tais. Po D. Tėvynės karo Kauno un-tė 
fiziologinė chemija buvo atskirta nuo 
fiziologijos katedros — buvo įsteigtė 
bendrosios ir biologinės chemijos kated- 
ra (nuo 1951 Kauno Med. in-te biolog! 
nės ir organinės chemijos katedra — 
vedėjas A. Gabrėnas). Katedros darbuo“ 
tojai nagrinėja cholesterino apykaitos 
pakitimus, baltymų biosintezės proble“ 
mą, azoksijunginių susidarymo mecha“ 
nizmą. Vilniaus un-te pokario metal5 
B. buvo dėstoma fiziologijos katedrojė 
(vedėjas J. Šopauskas). 1947.X įsteigta 
atskira B. katedra (vedėja E. Gineitič“ 
nė), kuri 1951 sujungta su mikrobiolo“ 
gijos katedra. B. katedra tyrė respub“ 
likos kurortų gydomųjų faktorių pove"“ 
kį medžiagų apykaitai ligonių organiZ“ 
me. 1948 Lietuvos TSR MA Ekspel!“ 
mentinės medicinos in-te įsteigta biO“ 
cheminė laboratorija. Joje 1948—5 
atlikti naujų preparatų (difosfotiamino: 
neobenzinolio) veikimo mechanizmo tY“ 
rimai, tie preparatai pritaikyti klinikoje: 
Vėliau ši laboratorija nagrinėjo medžiū“ 
gų apykaitos sutrikimus, sergant reU“ 
matu. Nuo 1960 veikia Lietuvos BIO“ 
chemikų d-ja, kuriai vadovauja akač: 
V. Lašas. 

1962.IX.1 Vilniaus un-te įsteigta biO“ 
chemijos ir biofizikos katedra (vedėj“ 
A. Malachovskis), kuri rengia biochem!“ 
kus bei biofizikus (nuo 1963 ir geneti“ 
kus) ir nagrinėja kai kurių B grupė 


Vitaminų bei jų aktyvių formų — kofer- 
mentų reikšmę medžiagų apykaitos re- 
guliacijai organizme, pažeistame joni- 
Zuojančios radiacijos ir radiomimetinių- 
Mutageninių preparatų. Lietuvos TSR 

! Botanikos in-to mikroorganizmų 
biocheminėje laboratorijoje (įst. 1963) 
Nagrinėjami kai kurių B grupės vitami- 
nų biosintezės mechanizmai mikroorga- 
nizmuose. Lietuvos Gyvulininkystės in-to 
biochemikai tiria hormonų B., nagrinėja 
mikroelementų poveikį gyvulių organiz- 
mui ir jų produktyvumui. Veterinarijos 
In-te nagrinėjama vitaminų taikymo gy- 
Vulininkystėje problema. Biocheminiai 
tyrimo metodai plačiai taikomi kliniko- 
Je susirgimams diagnozuoti bei gydymo 
efektyvumui įvertinti. Tarybų Lietuvoje 
Nepaprastai išaugo klininių-biocheminių 
laboratorijų skaičius: 1940 jų buvo tik 
26, 1964 — apie 300. 


BIOFIZIKA, biologinė fizika, — mokslo 
Šaka, nagrinėjanti biologinių reiškinių 
tizinius bei fizinius-cheminius dėsningu- 
mus, fizinių procesų vaidmenį audinių 
€1! organų veikloje, įvairių fizinių agen- 
Ųų (šviesos, garso, radiacijos, šilumos 

kt.) poveikio gyviesiems organiz- 
mams mechanizmus bei jų molekulinę 
Prigimtį. B. nagrinėja taip pat gyvuo- 
Sluose organizmuose vykstančios infor- 
Macijos priėmimo, perdavimo ir saugo- 
jimo mechanizmus, sudaro galimybes 
Panaudoti atrastus dėsningumus techni- 

Oje (bionika). B.— tai tarpinė discipli- 
Na tarp fizikos ir biologijos. Glaudžiai 
Slejasi su gyvulių bei augalų fiziologija 
Ir biochemija, 

Lietuvoje kai kurias B. problemas 
Pradėjo nagrinėti Kauno un-to fiziolo- 
Bljos ir fiziologinės chemijos katedra 
(vedėjas V. Lašas). 1936 J. Šopauskas 
Paskelbė daktaro disertaciją, kurioje 
SPibendrino normalaus ir sužaloto ner- 
Vo jaudrumo parametrų tyrimo rezulta- 
tus ir paskelbė naujų minčių apie cent- 
"nės nervų sistemos poveikio periferi- 
nių nervų veiklai mechanizmus (subor- 
dinacijos fenomenas). Vilniaus un-te, 
tirdamas subordinacijos fenomeną nuo 
1951, S. Galberštatas parodė jos trofinę 
Prigimtį, jos ryšį su medžiagų apykai- 
OS procesų būkle organizme. 1959 Kau- 
no Medicinos in-te buvo įsteigta Cent- 

„Inė moksl. tyrimo laboratorija, kurioje 
atliktas žymus darbas, nagrinėjant krau- 
10 apytaką normaliomis ir patologinėmis 
Sąlygomis, tiriant molekulinį kraujo kre- 
Šėjimo mechanizmą, aiškinant bioelektri- 
Dių reiškinių prigimtį (elektroencefalo- 
šramos, elektrokardiogramos), taikant 
Skaičiavimo techniką medicininėje dia- 
Rnostikoje, Sukurta originali aparatūra 

losrovėms perduoti telefonu dideliais 
atstumais (Z. Januškevičius ir kt.). Be 
9, Kauno Med. in-te rengiami medikai 
Olofizikai. 1962IX.1 Vilniaus un-te 
Isteigta biochemijos ir biofizikos kated- 

a, kuriai pavesta rengti biofizikus bei 
racchemikus ir tirti bei modeliuoti neu- 
2 elektrinius procesus regėjimo anali- 
atoriuje, (Nuo 1963 ji vadinasi bioche- 
„jos, biofizikos ir genetikos katedra; 
€ngia ir genetikus.) 


BIOGRAFIJA (gr. bios — gyvenimas 
grapho — rašau) — žmogaus gyvenimo 
aprašymas. B. nušviečia asmenybės for- 
mavimąsi, žmogaus kūrybinės ir visuo- 
meninės veiklos krypti bei pobūdį. Žy- 
mių mokslininkų, menininkų, revoliu- 
cionierių ir kt. B. turi pažintinę ir auk- 
lėjamąją reikšmę. 

Prie pirmųjų biografinio pobūdžio 
knygų liet. kalba skirtina S. Daukanto 
išversta romėnų istoriko K. Nepoto 
„Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės" 
(1846). L. Jucevičius savo knygoje „Že- 
maitijos bruožai“ (1840) ir lenkų period. 
spaudoje išspausdino liet. rašytojų 
S. Valiūno, D. Poškos, A. Strazdo ir kt. 
biografijas. Iš atskiromis knygomis iš- 
leistų B. minėtinos: A. Janulaičio „Si- 
monas Daukantas“ (1913), J. Šliupo ir 
J. Širvydo „Kunigas Vladislovas Dembs- 
kis“ (1916) ir kitos. V. Kapsuko „Jono 
Biliūno biografija“ (1917) — pirmoji liet. 
B., parašyta marksistinės metodologijos 
principais. Burž. santvarkos metais iš- 
leista keletas biografinių rinkinių. Juo- 
se vyravo burž. veikėjų, daugiausia ku- 
nigų, biografijos. Didesnės B. buvo 
išleistos atskiromis knygomis: J. Žile- 
vičiaus „Česlovas Sasnauskas" (1936), 
J. Būtėno „Povilas Višinskis“ (1936) 
ir kt, A. Nezabitauskio „Basanavičius“ 
(1938). Buvo išleista ir įžymių užsienio 
žmonių B. (J. Jurginio „Nansenas“, 
1939, ir kt.). V. Kapsukas parašė su- 
šaudytųjų keturių komunistų B.: „Ke- 
turių teismo komedija ir paskutinės 
jų valandos“ (1929), „Rapolas Čarnas" 
(1930), „Kazys Giedrys“ (1931), kurios 
buvo išleistos ir platinamos nelegaliai. 
„Prošvaistės“ almanache (kn. 4, 1940) 
buvo išspausdinta P. Mikutaičio „Julius 
Janonis“, ligi tol plačiausia pirmojo 
liet. prol. poeto biografija. 

Taryb. metais ypatingą dėmesį atkrei- 
pus į pažangiųjų praeities rašytojų ir 
visuom. veikėjų, revoliucionierių gyve- 
nimo tyrinėjimą ir populiarinimą, bio- 
grafinio pobūdžio veikalų pagausėjo. 
Išleista G. Abramavičiaus knyga apie 
L. Adomauską („Tiesos beieškant“, 
1960), P. Kirijenkos — apie P. Vilūną 
(„Raudonasis vikaras“, 1963), J. Jurgi- 
nio „Mikalojus Katkus“ (1963), V. Ba- 
rausko biografinė apybraiža apie K. Di- 
džiulį („Ąžuolai grūdinasi vėtrose“, 
1964), V. Merkio „Liudvikas Janavičius“ 
(1964) ir kt. Revoliucionierių pogrindi- 
ninkų B. yra rinkinyje „Revoliucinis 
judėjimas Lietuvoje“ (1957). Glaustos 
rašytojų B. pateiktos antologijose „„Vė- 
liavos“ (1948), ,„Tarybinė lietuvių poezi- 
ja“ (1950) ir „Tarybinė lietuvių proza“ 
(1950), proletarinių rašytojų kūrybos 
rinkiniuose „Po raudonąja vėliava“ 
(1956), „Kovos keliais“ (1961) ir kt. Di- 
delę politinę-auklėjamąją reikšmę turi 
liet. kalba išleistos V. Lenino, jo bendra- 
žygių S. Kirovo, J. Sverdlovo ir kt. bio- 
grafijos. B. dažnai pateikiamos su apra- 
šomojo asmens kūrybinės veiklos nagri- 
nėjimu; tokiais atvejais jos virsta mo- 
nografijomis. 


BIOLOGIJA [gr. bios — gyvybė + Io- 
gos — mokslas| — mokslas apie gyvybę, 


BIO — BIO 233 


jos dėsningumus. B. tiria gyvosios me- 
džiagos esmę, jos kilmę, raidą, formų 
įvairovę, gyvųjų organizmų ryšį su ap- 
linka, ieško metodų jų prigimčiai keisti. 
Pagrindinės B. šakos — botanika ir 
zoologija, 

Lietuvoje biologiją pradėjo vystyti 
gamtos mokslų katedra, įsteigta 1781 
Vilniaus universitete (tuo metu jis bu- 
vo vadinamas Lietuvos Vyriausiąja mo- 
kykla). Pažymėtini B. srityje dirbę Vil- 
niaus universiteto profesoriai Ž. Žilibe- 
ras, S. Jundzilas, J. Jundzilas, J. Volf- 
gangas, G. Forsteris, L. Bojanus, E. Eich- 
valdas, K. Miramas, A. Sniadeckis, 
S. Gorskis, be to, universiteto auklėtiniai 
J. Pabrėža, J. Strumila, K. Tyzenhauzas. 
Senasis Vilniaus un-tas buvo vienas ma- 
terialistinės evoliucinės minties židinių 
to meto Europoje (ž. Evoliucijos teo- 
rija). B. mokslus XIX a. pab. daugiausia 
populiarino liaudies švietėjas J. Ado- 
maitis-Šernas. 

Intensyvesnį B. moksl. tyrimo darbą 
dirbo Kauno un-to (įst. 1922) ir Ž. ū. 
akademijos Dotnuvoje (įst. 1924) specia- 
listai. Dėl menkos materialinės bazės, 
mažo specialistų skaičiaus B. darbai 
burž. Lietuvoje nebuvo platūs. Vis dėl- 
to B. tapo įnirtingos idėjinės kovos tarp 
materializmo ir idealizmo arena. Kleri- 
kalai (B. Andruška, P. Būčys, P. Dovy- 
daitis, A. Jakštas, A. Maliauskis) savo 
spaudoje („Kosmos“, „Logos“, „Soter“, 
„Židinys“, „Draugija“, „Tiesos kelias“, 
„Naujoji romuva“, „Lietuvos mokykla") 
puolė Darvino teoriją, skelbė antimoks- 
lines idealistines pažiūras apie gyvybę. 
Prieš evoliucijos teoriją kovojo taip 
pat prof. E. Landau. Darvino teorijos 
dėstymas m-lose buvo trukdomas. Prieš 
idealistines pažiūras kovojo senosios 
kartos gamtininkai, studijavę Rusijos 
aukštosiose m-lose, kuriose vyravo pa- 
žangios idėjos. Ypač aktyviai propagavo 
evoliucijos teoriją, aštriai kritikavo 
idealistines pažiūras į gyvybę, aiškino 
jos atsiradimą iš neorganinės gamtos 
prof. T. Ivanauskas, prof. P. Avižonis, 
J. Šliupas, gyd. J. Kairiūkštis. Vėliau 
į šį darbą įsijungė bot. J. Dagys, medi- 
kas fiziologas J. Šopauskas, zool. S. Jan- 
kauskas, ist. J. Galvydis ir kt. Kovoje 
prieš idealistines pažiūras biologijoje 
teigiamą vaidmenį suvaidino žurnalai 
„Kultūra“ (įst. 1923) ir „Gamta“ (įst. 
1936). Kovai su religinėmis idealistinė- 
mis pažiūromis į gyvąją gamtą didelį 
dėmesį skyrė nelegaliai veikusi LKP. 
Propaguodamas materialistinę gyvosios 
gamtos vystymosi teoriją, daug nuveikė 
V. Kapsukas. Dialektinio gyvosios gam- 
tos vystymosi klausimai buvo nušvie- 
čiami komunistiniuose žurnaluose „Bal- 
sas“ (1928—33), „Kibirkštis“ (1924—26), 
„Skardas“ (1926). 

Įvairios B. šakos Lietuvoje labai su- 
klestėjo taryb. laikotarpiu. 1945 buvo 
įsteigtas Lietuvos TSR MA Biologijos 
in-tas, 1959 reorganizuotas į Botanikos 
in-tą bei Zoologijos ir parazitologijos 
in-tą. B. tyrimo darbas, be to, dirbamas 


234 BIO — BIR 


Vilniaus un-te, Vilniaus Ped. in-te, Ž. ū. 
akademijoje, Veterinarijos akademijoje, 
Veterinarijos in-te, Miškų ūkio in-te, 
Žemdirbystės  in-te, Gyvulininkystės 
in-te, Šios mokslo bei mokymo įstai- 
gos leidžia B. klausimais įvairios li- 
teratūros, spausdina savo leidiniuose 
B. straipsnius. Pastaruoju metu ypač 
didelis dėmesys kreipiamas į bioche- 
miją, biotiziką, mikrobiologiją, genetiką 
ir selekciją. 

Lit +: Mokslas Tarybų Lietuvoje, V., 1951; 
V. Lašas, K. Jankevičius, I. V. Mičiurino ir 
I. P. Pavlovo mokymo reikšmė biologijos 
mokslų vystymuisi Tarybų Lietuvoje.— 40 me- 
tų, V., 1958; K. Jankevičius, Respublikos bio- 
logų darbai ir Lietuvos TSR MA Biologijos 
instituto veikla tarybiniu laikotarpiu (iki 
1957 m.).—,„ VVU mokslo darbai“, t. 33, 1959; 
J. Dagys, Medžiaga tirti biologijos istorijai 
Lietuvoje XIX a.— Iš mokslų istorijos Lietu- 
voje, t. 1, V., 1960. 


„BIOLOGIJA"— tarybinis tęstinis biolo- 
gijos mokslo darbų leidinys, einąs nuo 
1961 Vilniuje. Leidžia Lietuvos TSR MT 
Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo 
k-tas. Iki 1965 išėjo 5 t. 


BIOLOGIJOS INSTITŪTAS, Lietuvos TSR 
Mokslų akademijos Biologijos institu- 
tas, — mokslinė įstaiga Vilniuje. Įkur- 
tas 1945; 1959 reorganizuotas į Botani- 
kos institutą ir Zoologijos ir parazitolo- 
gijos institutą. Organizuojamam B. i. bu- 
vo priskirtas Kauno bot. sodas, Kauno 
zoo0l. muziejus, Žuvinto rezervatas, Ven- 
tės ornitologinė stotis. Vėliau įkurtas 
in-to pomologijos sodas (Vilniuje), zo0- 
ferma — gyvulių fiziologijos eksperi- 
mentinė bazė (netoli Kauno), Dūkšto 
hidrobiologinė stotis, žuvivaisos ir žuvų 
aklimatizavimo bazė (Trakų Vokėje). 
Botanikos srityje buvo tiriama Lietu- 
vos TSR flora ir augalija, augaliniai re- 
sursai, introdukuojami bei aklimatizuo- 
jami vertingi liaudies ūkiui augalai, 
sprendžiami ž. ū. augalų derlingumo di- 
dinimo ir jų atsparumo ligoms klausi- 
mai. Zoologijos srityje buvo tiriamas 
vidaus vandenų produktyvumas ir prie- 
monės jam padidinti, kai kurie Lietu- 
vos TSR gyvūnijos formavimosi bei jos 
rekonstravimo dėsningumai, žuvų, lau- 
kinių ir naminių paukščių, gyvulių pa- 
razitai ir kovos prieš juos priemonės, 
gyvulių fiziologijos klausimai (laktaci- 
jos problema). Išleido „Lietuvos TSR 
Mokslų akademijos biologijos instituto 
darbų“ 3 tomus, „Acta parasitologica 
Lithuanica" (iki 1959 išl. 3 t.). Iki 1950 
in-tui vadovavo biol. m. dr. T. Iva- 
nauskas, 1950—53 biol. m. kand. M. Va- 
lius, nuo 1953 K. Jankevičius. 


BIONIKA [iš bios--[(elektro)nika] — ki- 
bernetikos šaka, nagrinėjanti biologi- 
nių procesų panaudojimą ir biologi- 
jos metodų pritaikymą inžineriniams 
uždaviniams spręsti. B. taip pat galima 
nusakyti kaip mokslą apie metodus kur- 
ti techninėms sistemoms, kurių charak- 
teristikos artimos gyvųjų organizmų 
charakteristikoms. 


BYRA Jonas įg. 1891.II.5 Panemunyje 
(Rokiškio rj.)] — dainininkas (teno- 
ras), pedagogas. 1913 baigė Černigovo 
muzikos mokyklą. 1914—16 tobulinosi 
teatro 


Vienoje. 1921—40 Valstybės 
operos solistas. Nuo 
1924 dirbo kaip dai- 
navimo pedagogas. 
1922 ir 1930 gastro- 
liavo ir tobulinosi 
JAV, 1933 — Pa- 
ryžiuje. 1934 suor- 
ganizavo vokalinį 
vyrų kvartetą, su 
kuriuo gastroliavo | 
Lietuvoje. 1940—51 
Šiaulių muz. m-los 
dėstytojas (1945—51 
direktorius). 1951— 
1957 Lietuvos TSR akademinio operos 
ir baleto teatro koncertmeisteris peda- 
gogas. Nuo 1957 pensininkas. 

Vaidmenys: Alfredas, Hercogas (Dž. Ver- 
džio „„Traviata“, „„Rigoletas“), Kniazius (A. Ru- 
binšteino ,„Demonas“), Lenskis (P. Čaikovs- 
kio „Eugenijus Oneginas"), Rudolfas (Dž. Pu- 
činio ,„Bohema“), Šuiskis (M. Musorgskio ,„Bo- 
risas Godunovas“) ir kt. 

BYRAS Antanas [g. 1902 Palieknėje (Ro- 
kiškio rj.)] — pažangus Kanados lietu- 
vių poetas. 1920 baigė Salų mkt. kursus, 
dirbo mokytoju. Dalyvavo rev. judė- 
jime, buvo persekiojamas ir kalina- 
mas. Eilėraščius spausdino „Kibirkštyje“ 
ir kt. kom. spaudoje. Po 1926 faš. per- 
versmo iš mokytojo darbo atleistas. 
1930 išvyko į Kanadą. Bendradarbia- 
vo JAV („Laisvė“, „Vilnis“), Kanados 
(„Darbininkų žodis“, „Liaudies balsas“) 
ir kt. pažangioje liet. spaudoje. Eilėraš- 
čiuose daugiausia vaizdavo Lietuvos ir 
Kanados darbo žmonių gyvenimą bei 
kovą. Meninis jų lygis neaukštas. Yra 
parašęs apsakymų ir dramų. Atskirais 
leidiniais išėjo 4 veiksmų drama „Inkvi- 
zicija krikščionių demokratų valdomoje 
Lietuvoje" (1932) ir eil. rink. „Minčių 
trupiniai“ (slapyvardžiu Palanta, 1961). 

Lit.: B. Pranskus, Proletarinė lietuvių lite- 

ratūra, V., 1964. 
BIRBILIŠKĖS MIŠKAS — miškas Jurbar- 
ko rj, 17 km į p. nuo Raseinių, 5 km 
į š. r. nuo Stakių. Priklauso Raseinių 
miškų ūkio Birbiliškės girininkijai. Plo- 
tas 2270 ha; medynų 1966 ha. Relje- 
fas lyguminis. Per mišką teka Akmena, 
Alsa (Mituvos intakai), Alšakis (Alsos 
intakas) ir Kaltokupis (Akmenos inta- 
kas). Iškasta apie 20 melioracinių kana- 
lų į Alsą, kurios vaga taip pat pagilinta. 
Dirvožemiai daugiausia velėniniai jauri- 
niai, mažai bei vidutiniškai sujaurėję, 
gliejiški, priemoliniai bei moliniai; yra 
ir velėninių išplautų gliejiškų, priemo- 
linių bei molinių. Daugiausia yra juod- 
alksnynų su uosiu (3995) ir viksvinių 
beržynų su egle (3295). Drebulynų 1396, 
uosynų 1095, eglynų 595. Jaunuolynai 
sudaro 3095, pusbrandžiai medynai 4075, 
pribręstantieji 1095, brandūs 1295, per- 
brendę 895. Medynų vid. amžius 40 me- 
tų, vid. bonitetas II, vid. skalsumas 0,7, 
vid. tūris 148 ktm/ha, vid. prieauga 
3,7 ktm/ha. Yra briedžių, stimų, šernų, 
lapių, kiaunių, šeškų, pilkųjų ir baltųjų 
kiškių, pasitaiko šermuonėlių ir že- 


benkščių, gausu jerubių ir slankų. Miš- 
kas eksploatacinis; kasmet iškertama 
apie 7000 ktm. D. Tėvynės karo metais 
miške buvo įsikūręs „Keršytojo“ taryb. 
partizanų būrys (vadovaujamas J. Je- 
leckicho ir M. Šunakevičiaus). Į p. nuo 
B. m. yra Birbiliškės kaimas. 


BIRBILIŠKIŲ MIŠKAI — miškų masyvas 
Akmenės rj., 6 km į š. v. nuo Tryškių. 
Priklauso Akmenės miškų ūkio Kairiš- 
kių girininkijai. Plotas 1683 ha; medy- 
nų 1520 ha. Tarp miškų įsiterpusios 
„Artojo“ kolūkio žemės dalija masyvą 
į 2 dalis: r. dalį sudaro Birbiliškės 
(1034 ha), Ubagšilio (117 ha) ir Vidgi- 
rio (150 ha) miškai, v.— Karalienės 
(237 ha) ir Smiltynės (145 ha) miškai. 
Per masyvą iš p. v. į š. r. teka Bugenis 
(Virvyčios intakas). Reljefas lyguminis, 
vietomis su nežymiais įdubimais, Dirvo- 
žemiai velėniniai jauriniai, vidutiniškai 
ir labai sujaurėję, gliejiški, priemoliniai. 
Šiaurėje vyrauja eglynai, pietuose — 
drebulynai ir beržynai. Eglynų yra 
5795, pušynų 1295, beržynų 1705, dre- 
bulynų 1095, juodalksnynų ir baltalks- 
nynų po 295. Jaunuolynai sudaro 2670; 
pusbrandžiai medynai 3895, pribręstan- 
tieji 2495, brandieji 1295. Medynų vid. 
amžius 36 metai, vid. bonitetas II, vid. 
skalsumas 0,7, vid. tūris 132 ktm/ha, 
vid. prieauga 3,7 ktm/ha. Yra stirnų; 
šernų, lapių, pilkųjų ir baltųjų kiškių 
kiaunių. Miškai eksploataciniai; kasmet 
iškertama apie 4000 ktm. 1863 miškuose 
buvo įsikūrę sukilėliai; čia jie kovės! 
su carine kariuomene. Miškų viduryje 
esančiame Lipniškių kaime išlikę sukilė- 
lių kapai. 

BIRBYNĖ — pučiamasis liaudies muzi- 
kos instrumentas. Liaudyje plačiai žino- 
mos B. rūšys: šiaudinė, žąsies plunks- 
nos, medinė su iš to paties medžio iš- 
drožtu liežuvėliu, medinė su pririšamu 
mediniu liežuvėliu ir rezonansiniu Ia“ 
geliu. Garsai gaunami, pučiamai OI0 
srovei virpinant liežuvėlį; tonai keičia“ 
mi, pirštais dengiant skylutes. 1950—53 
P. Samuitis, P. Serva ir P. Kupčikas 
B. patobulino. Dabar ansambliuose nau“ 
dojamos chromatinės B.: aukštoji apima 
garsus nuo a iki d?, tenorinė nuo H iki 
al, kontrabosinė — nuo Fis; iki b. B: 
tembrai dainingi, techninės galimybės 
labai didelės. Birbynininkas P. Tamo“ 
šaitis I visasąjunginiame taryb. jaunimo 
festivalyje (1957) apdovanotas sidabro 


P. Budrius groja birbyne 


medaliu, VI pasauliniame jaunimo ir 
Studentų festivalyje (1957) — aukso me- 
daliu. Birbynininkas P. Budrius VII pa- 
Sauliniame jaunimo ir studentų festiva- 
lyje Vienoje (1959) apdovanotas aukso 
medaliu. 

ugdė P. Samultis, A. Vyžintas, Birbynės, V., 


BIRGERIS Moisiejus [g. 1902.1.29 Pane- 
Vėžyje] — revoliucinio judėjimo daly- 
Vis. Kilęs iš darbininkų. I pasaul. karo 
metais gyveno Starodube, mokėsi Cari- 
Cne (dab. Volgogradas), 1919 įstojo 
1 komjaunimą. 1921 grįžo į Panevėžį. 
uo 1922 Komunistų partijos narys. 
1922—25 LKP Panevėžio rj. k-to ir 
Miesto k-to sekretorius; kartu dirbo va- 
dovaujamąjį darbą LKJS ir Lietuvos 
audonosios pagalbos Panevėžio rj. 
9rg-jose. LKJS I suvažiavimo (1924 Kau- 
ne) delegatas. Nuo 1928 pab. LKP Kau- 
Ro rj. k-to ir miesto k-to sekretorius. 
Dirbo part. darbą Kaune, Telšiuose. Už 
Iev. veiklą keletą kartų suimtas; kalėji- 
muose sėdėjo 11 metų. Nuo 1938 dirbo 
letuvos Raudonosios pagalbos org-joje 
aune, 1940—41 medicinos darbuotojų 
Profs-g0s CK pirmininkas. D. Tėvynės 
aro metais dirbo TSRS med. įstaigose, 
nuo 1945 — vietinės pramonės įstaigo- 
Se Vilniuje, Pensininkas, 


ŠIRIETISKIAI — kaimas Radviliškio rj., 

laulėnų apyl, 5 km į š. v. nuo Šiau- 
lėnų, prie Sulinkių pelkės. 80 gyv. 
(1959). B. minimi 1619 Šiaulėnų dvaro 
Inventoriuje. 


BIRINČIKAS Aleksandras [1870 Vil- 
Diuje — 1940.XI.4 ten pat] — darbininkų 
Judėjimo dalyvis. Darbininkas, batsiu- 
Vys. Priklausė pirmiesiems Vilniaus rev. 
arbininkų rateliams, kuriuose susipaži- 
No su moksl. socializmo idėjomis. Nuo 
893 aktyviai įsijungė į s-d. judėjimą, 
Uvo vienas Lietuvos Socialdemokratų 
Partijos (LSDP) kūrėjų. 1896 dalyvavo 
SDP I suvažiavime Vilniuje. 1893—97 
Vienas darbininkų kovos kasų, profs-gų 
Sreikų organizatorių Vilniaus batsiu- 
184 Ir odininkų tarpe. Dirbo agit. darbą 
895 Minske, 1897 Smurgainyse (Smor- 
Bonėje). 1897 suimtas ir po 1!/; metų 
alinimo 1899.II ištremtas į Jakutsko 
S berniją. 1904 grįžo į Vilnių ir toliau 
Ganą LSDP eilėse. 1905—06 aktyvus re- 
Oliucijos dalyvis. 1906 buvo kalinamas 
Ilniuje. 1907—08 dirbo Vilniaus odinin- 
Ų Profs-gos Lukiškių sk. sekretoriu- 
Ta 1909 vėl buvo kalinamas Vilniu- 
iš Lukiškių kalėjime, o paskui iš- 
ias 2 metams į Vologdos guberniją. 
d „ Brįžęs iš tremties, iki 1918 s-d. ir 
Štbininkų judėjime nedalyvavo. 1918 

„Užmezgė ryšius su LSDP Vilniaus 
a, kurios narių dauguma tuo metu 
IDaaO "artima komunistams, dirbo 
BE Vilniaus org-jos laikr. „Echo ro- 
Kšja e, („Darbininkų aidas“) redakci- 
JS. Nuo 1919 visuomeninėje veikloje 

Ii lyvavo. Kurį laiką dirbo felčeriu 
„Urkėje, Joniškėlyje, vėliau gyveno 

Ilniujęe, 

(RINČIKAS Vincas [1862 Vilniuje — 
Minske] — darbininkų judėjimo 


9rg 


dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 1889 Vil- 
niuje įstojo į antrojo „Proletariato“ par- 
tijos ratelį, 1895 į besikuriančią Lietu- 
vos Socialdemokratų (LSDP) partiją. Už 
dalyvavimą darbininkų judėjime 1897 
vasarą suimtas, apie 2 metus kalin- 
tas Vilniuje, paskui ištremtas iš miesto. 
Už dalyvavimą 1905—06 revoliucijoje 
2 kartus buvo suimtas ir kalinamas Vil- 
niuje, o 1906—11 ištremtas į Jenise- 
jaus gub. Grįžęs iš tremties, dalyvavo 
darbininkų judėjime, priklausė LSDP. 
1919.II Vilniuje įstojo į LKP, Tarybų 
valdžios metu buvo maisto produktų su- 
pirkimo Raudonajai Armijai įgaliotiniu. 
Pilsudskininkams užgrobus Vilnių, dirbo 
rev. darbą pogrindyje. 1920.VI suimtas 
Vilniuje ir išvežtas į Dombių karo be- 
laisvių stovyklą prie Krokuvos. 1921.IV 
iš stovyklos pabėgo ir, LKP Vilniaus 
k-tui leidus, išvyko į Tarybų Rusiją. 
Nuo 1921 gyveno Smolenske, paskui 
Minske, dirbo ūkinį darbą. 


BIRJAGALA — kaimas Pakruojo rj., Ro- 
zalimo apyl., 6 km į p. v. nuo Rozalimo. 
126 gyv. (1959). Š. pakraščiu teka Du- 
bysa (Daugyvenės intakas). Iš r. prieina 
Birjagalos miškas. Kaimo apylinkėse 
yra 12 pilkapių, apdėtų akmenimis, 


BIRŠTONAS — kurortinė miesto tipo 
gyvenvietė Prienų rj, 7 km į p. r. nuo 
Prienų, Nemuno deš. krante; apylinkės 
centras. 1317 gyv. (1959). Kurortas iš- 
sidėstęs Nemuno kranto apatinėje tera- 
soje, prie Druskupio žiočių; plotas 
201 ha. Centras ir dauguma gydymo 
įstaigų yra Druskupio deš. krante; į p. 
nuo centro yra nedidelis parkas su ber- 
žų ir liepų alėjomis, eglėmis apaugęs 
Vytauto kalnas, nuo kurio atsiveria 
puiki kurorto panorama. Prie Nemuno 
yra pliažas ir soliarijus. Kai kurios gy- 
dymo įstaigos yra į š. nuo gyvenvietės, 
pušyne. Nemunas ties B. daro apie 
60 km ilgio trigubą kilpą, vad. bendru 
Birštono kilpos vardu. 17 km ilgio B. 
kilpos dalis, kurios sąsmaukoje yra 
kurortas, vadinama Prienų kilpa. Joje 
yra 628 ha Žvėryno miškas, iš š. ir v. 
saugąs kurortą nuo stiprių vėjų; į r. nuo 
B., Nemuno kair. krante, yra kurorti- 
nis Alksniakiemio šilas. 

Pagrindiniai B. kurorto gydomieji 
faktoriai — mineraliniai vandenys ir gy- 
domasis purvas. Miner. vandens šalti- 
niai trykšta Nemuno terasose ir vagoje. 
Ypač jų gausu Druskupio deš. krante, 
dėl to upelio vanduo ties žiotimis šiek 
tiek sūrus. Gamtiniai (vad. „senieji“) B. 
šaltiniai, jų tarpe „Birutė“ ir „Vytautas“, 
kurių vanduo daugiausia buvo naudoja- 
mas gėrimui, yra žemoje vietoje, todėl 
buvo neparanku juos eksploatuoti, sun- 
ku apsaugoti nuo užteršimo. II pasaul. 
karo metu dėl sprogimų labai susilpnė- 
jo „Birutės“ šaltinio vandens mineraliza- 
cija. Pastačius Kauno hidroelektrinę 
(1959), pakilęs Nemunas užliejo prie pat 
upės, Vytauto kalno papėdėje, buvusį 
„Vytauto“ šaltinį. Sumažėjo ir kitų gam- 
tinių šaltinių (Nr. 1—7) mineralizacija, 
dėl to eksploatuoti juos palaipsniui bu- 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 24 


BIR— BIR 235 


vo atsisakyta ir imta gręžti artezinius 
gręžinius, kurių vandens gydomosios 
savybės pasirodė esančios ne bloges- 
nės, negu gamtinių šaltinių. Gręžinių, 
aprūpinančių kurortą miner, vandeniu, 
charakteristika pateikta lentelėje. 


Svarbesnieji Birštono mineralinio 
vandens gręžiniai 


z 
218 
o Es 
Gręžinio |g L-B-| =, Vandens 
pavadinimas [3 g 5 = | naudojimas 
5 žĮšš.| 5 
Vl >l406— 
28| 0583] A 
„Vytautas“ 19571 126| 8,9 |0,43| gėrimui, 
gazavimui 
„Taika“ 1950| 23 0,11| gėrimui 
„„Nauja- 1960| 125| 8,1 |0,54| vonioms 
sis“ I 
„„Nauja- 1960| 115| 8,7 |[0,05| gėrimui 
sis“ II 
„Birštonas“ |1957| 90| 56 |0,6 | gėrimui, 
gazavimui 
Nr. 2k 1956 137| 4,7 |[0,32| gėrimui, 
vonioms 
VCSPS 19477 111, 7,2 [0,05] vonioms 


„Vytauto“ ir „Birštono“ šaltinių van- 
duo pilstomas į butelius ir išvežioja- 
mas po visą respubliką. Kurorte veikia 
miner. vandens gazavimo įmonė „„Vy- 
tautas“, tiekianti prekybinėms org-joms 
4,5 mln. butelių miner. vandens per 
metus (1963). B. mineraliniai vandenys 
yra chloro-natrio-kalcio tipo, chemine 
sudėtimi ir gydomosiomis savybėmis pa- 
našūs į Druskininkų ir kai kurių Jesen- 
tukų ir Železnovodsko šaltinių vande- 
nis. Jais gydomi judėjimo, virškini- 
mo, kraujo apytakos organų sutrikimai, 
ginekologiniai susirgimai. Gydomajam 
purvui naudojamos gerai susiskaidžiu- 
sios durpės, kasamos už 4 km į v. nuo 
B; jos skiedžiamos mineraliniu van- 
deniu. 

Kurorte ištisus metus veikia sanato- 
rijos „Spalis“ (320 vietų) ir „Tulpė“ 
(400 vietų), ambulatorija su 40 vietų 
pensionu, aptarnaujančiu ligonius su 
kursuotėmis. Miner. vandens gydykloje 
(33 vietos) ir purvo gydykloje (31 vie- 
ta) veikia miner. vandens, pušų, anglia- 
rūgštės, radono, subakvalinės vonios, 
gydomieji dušai, atliekamos inhaliacinės 
ir gydomojo purvo procedūros. Yra fi- 
zioterapijos, elektroterapijos ir kt. kabi- 
netai su modernia med. aparatūra. Di- 
delis dėmesys kurorte skiriamas gydo- 
majai gimnastikai ir klimatiniam gydy- 
mui. Vasarą Birštone dirba 18 gydytojų 
ir apie 60 pagalbinio med. personalo 
darbuotojų. Apie 500 žmonių kasmet 
atvyksta į kurortą su kursuotėmis. 1964 
Birštone sveikatą taisė ir ilsėjosi dau- 
giau kaip 8000 žmonių. 

B.— taisyklingai išplanuota gyvenvie- 
tė, turinti 18 gatvių, 4150 mž komuna- 
linio ir 6310 mž individualinio gyv. plo- 
to. Sanatorijose veikia klubai, staciona- 
riniai kinai. Yra 80 vietų viešbutis, 
300 vietų dietinė valgykla, restoranas. 


236 BIR — BIR 


Alksniakiemio šile vasaros metu veikia 
turistinė bazė (nuo 1958), turinti 2 ge- 
rai įrengtas vilas (iš viso 200 vietų), 
estradą, valgyklą, palapinių miestelį. 
Šalia turistinės bazės trykšta miner. šal- 
tinis „Jaunystė“. Plentai jungia B. su 
Prienais ir Kaunu, Jieznu, Alytumi. 
Į Vilnių ir Kauną kursuoja lėktuvai. 
Veikia elektrinė, ryšių skyrius; yra vid. 
m-la (nuo 1796 pradinė, 1945—49 
prog-ja, 1949—56 septynmetė), biblio- 
teka. 

B. minimas XIV a. kryžiuočių karo 
kelių aprašymuose. Lietuvos Did. 
Kun-stės laikais čia stovėjo kun-ščių 
medžioklės pilis. Iš aplinkinių miškų 
į Prienų kilpą būdavo suvaromi žvėrys 
(iš to kilęs Žvėryno miško vardas) 
kun-ščio ir jo dvariškių rengiamoms 
medžioklėms. Tokias medžiokles B. apy- 
linkėse XVII a. pr. aprašė poetas 
M. Sarbievijus poemoje „Miškų žaidi- 
mai", Ilgainiui prie pilies įsikūrė mies- 
telis ir dvaras. 1387 B. miestelį ir vals- 
čių Jogaila padovanojo savo broliui 
* Skirgailai. 1539 B. gavo privilegiją sa- 
vaitiniam turgui, XVI a. Birštonas buvo 
vienas iš Sūduvos girių kolonizavimo ži- 
dinių. Pagal 1578 inventorių B. mieste- 
lyje buvo 95 suaugę gyventojai. Dvare 
buvo 2 aukštų mediniai rūmai, 3 gyv. 
namai ir keletas ūkinių pastatų. 

B. druskingi šaltiniai vietos gyventojų 
buvo žinomi nuo seno, bet plačiau jais 
imta domėtis tik nuo XIX a. pradžios. 
1791, 1817, 1823, 1827 B. šaltinius tyrė 
specialios ekspedicijos, tačiau joms te- 
rūpėjo nustatyti, kiek valgomosios drus- 
kos yra šaltinių vandenyje ir ar apsi- 
moka steigti druskos viryklą. 1843 Vil- 
niaus vaistininkas J. Kuševičius pirma- 
sis atliko B. šaltinių vandens kokybinę 
analizę. Betyrinėjant šaltinių druskin- 
gumą, buvo susidomėta ir jų gydomo- 
siomis savybėmis. XIX a. šaltinius tyri- 
nėjo gyd. B. Bilinskis, Vilniaus un-to 
prof. A. Abichtas ir kiti mokslininkai. 
Jie išaiškino ir moksliškai pagrindė 
daugelį B. miner. vandens gydomųjų 
savybių. Paaiškėjus, kad šaltinių van- 
duo tinka gydymui, prie jų ėmė kurtis 


kurortas. Iš prof. Abichto aprašymo 
matyti, kad 1851 Birštone buvo 18 kai- 
miškų gryčių, bažnyčia, klebonija ir 
smuklė. 1857 čia pastatyti 7 namai, ku- 
riuose įrengtos 28 vonios; tais pat me- 
tais įrengta 100 vietų pasilinksminimų 
salė. B. kurortinė reikšmė ypač padidė- 
jo, 1857 sudegus gretimam Stakliškių 
kurortui. 1861 Birštone jau buvo dide- 
lis medinis vonių pastatas, 18 vasarna- 
mių, 52 gyv. namai (su 243 nuolatiniais 
gyventojais). Tačiau atvykstančiųjų gy- 
dytis nuolat daugėjo, ir jiems apgyven- 
dinti trūko patalpų. Sezono metu už 
butą šeimai buvo mokama 25—50 si- 
dabro rublių mėnesiui. XIX a. pab. 
kurortas jau buvo žinomas plačiai už 
Lietuvos ribų, skelbiamas kurortų vado- 
vuose ir atskiruose leidiniuose. 1894 ja- 
me veikė 60 vonių, elektroterapijos 
įrengimai, dirbo nuolatinis, 0 sezono 
metu ir keletas praktikuojančių gydy- 
tojų. Prieš I pasaul. karą kas vasarą 
į B. suvažiuodavo gydytis daugiau kaip 
2000 žmonių. Per karą kurortas labai 
nukentėjo, vasarnamiai buvo išplėšti, 
kai kurie sudegė. 1924 kurortas, visą 
laiką priklausęs privatiems asmenims, 
atiteko Lietuvos Raudonojo kryžiaus 
d-jai, kuri pradėjo rūpintis jo atstaty- 
mu ir išplėtimu. Buvo pastatytos miner. 
vandens ir purvo gydyklos, keletas va- 
sarnamių, Vytauto kalne įrengti 2 re- 
zervuarai, kurių vienas tiekė vandenį 
miner. vonioms, antras — viešbučiams ir 
parko fontanui. Gydymo įstaigos aprū- 
pintos tobulesne med. aparatūra ir 
san. įrengimais. 1935 pastatyta mūrinė 
sanatorija Nr. 1 (dab. „Tulpė“), o prieš 
D. Tėvynės karą baigta įrengti Profesi- 
nių sąjungų sanatorija (dab. Spalis“). 
Nors kurortas ir išsiplėtė, gydymas ja- 
me buvo brangus, darbo žmonėms sun- 
kiai prieinamas. 1936 darbininkų ir ama- 
tininkų gydėsi mažiau kaip 895 viso li- 
gonių skaičiaus. Kurortas veikė 4 mėn. 
per metus, jame dirbo keli privatūs gy- 
dytojai. Tik 1933 buvo įsteigta kurorto 
poliklinika, kuriai buvo pavesta kontro- 
liuoti ligonių gydymą. Joje įsteigta kli- 
nikinių tyrimų laboratorija, elektrokar- 
diografijos, diatermijos ir ultratrumpų- 
jų bangų kabinetai. 1933—35 kurorte 
gydėsi 5000 žmonių. D. Tėvynės karo 


metu B. vėl buvo smarkiai sugriautas 
med. įrengimai išgrobstyti. ; 

Taryb. laikais B. tapo sąjunginės 
reikšmės kurortu. Rekonstruotos ir iš- 
plėstos gydymo įstaigos, visapusiškai iš- 
tirtos šaltinių vandens gydomosios savy- 
bės. Pastatytas „Spalio“ sanatorijos 100 
vietų korpusas, kurorto administracijos 
pastatas, viešbutis, restoranas, autobusų 
stotis, universalinė parduotuvė, vid: 
m-la, gyventojų buitinio aptarnavimo 
paviljonas, miner. vandens pilstymo įmo- 
nė, Pastačius Kauno hidroelektrinę (1959): 
Nemunas ties B. žymiai paplatėjo ir pIl- 
artėjo prie kurorto parko. Upės deš: 
krantas buvo sustiprintas apsauginiu pY- 
limu, prie Druskupio žiočių pastatyta 
vandens perpumpavimo stotis, nes upe“ 
lio vandens lygis pasidarė žemesnis, Ne“ 
gu Nemuno. Pakrantė drenuojama. 


Lit.: H. Paneukniū, MunepanbuHe HCTOYHHKI 
5 BupiiTanax 1 ĄeŽCTBMe Ax Ha opranu3M, CI1O, 
1885 [II leid.]; J. Šopauskas, Birštono kurorto 
mikroklimatas ir galimumai jį panaudoti gydy“ 
mui. — „Eksperimentinės medicinos instituto 
darbai", t. 4—5, V., 1958; J. Šopauskas, Biršto“ 
no kurorto praeities bruožai.—,,Sveikatos aP“ 
sauga“, 1958, Nr. 12; L. Žilevičius, Birštonas II 
apylinkės, V., 1958; A. JKiorxxna, NeueGnai 
paGoTa Ha kypopre BupmToKac H nepcneKTMBb! 
ee ĄanbKeūmero paasuTua, Kaynac, 1959, 


BIRŠTONIŠKIAI — kaimas Šilutės Ij» 
Rambyno apyl., 4 km į r. nuo PagėgiU 
prie Šiaulių—Sovetsko ir Klaipėdos— 
Jurbarko plentų sankryžos. 229 gyv: 
(1959). 


BIRŠTONO KILPA, Didžioji Nemuno 
kilpa, — 59 km ilgio vingiuotas Nemuno 
vidurupio ruožas. Prasideda apie 3 km 
aukščiau Punios, baigiasi apie 1 km Ž€“ 
miau Birštono. Ją sudaro 3 dideli NemU“ 
no vingiai — kilpos: Punios, Balbieriškio 
ir Prienų. Dviguba Balbieriškio—PrienU 
kilpa yra 48 km ilgio, o jos sąsmaU“ 
ka — vos 4,5 km pločio. Nemuno nuoly“ 
dis nuo B. k. pradžios iki Balbieriški? 
15 cm/km, toliau staigiai padidėja ik! 
35 "cm/km. Punios kilpos pradžiojė: 
prie Punelės žiočių, Nemuną pertverlė 
rėva, vad. Punčikų; kiek žemiau Bal 
bieriškio yra viena pavojingiausių N€“ 
muno rėvų — Barbiera, o Balbieriški? 
kilpos pabaigoje, prieš Kernuves,— TC 
lyčios rėva. B. k. ruože į Nemuną, 

kair. intako Peršėkės, įteka tik maž 


Birštonas. Vonių pastatas XIX a. (,„Tygodnik ilustrowany“, 1861) 


Birštono kilpa ties Kernuvėmis 


Upeliai: Punelė, Ymilsa, Mikasa, Revuo- 
na. Nemuno baseino plotas B. k. rajo- 
„ne padidėja apie 650 km?, vandens ly- 
8is nukrinta apie 11 m. Salpinių pievų, 
Išskyrus siaurus ruoželius išgaubtuose 
krantuose, nėra. Labai vaizdingi miškais 
sPaugę B. k. krantai, skardžiai. Ypač 
mėgstamos turistų ir poilsiautojų vie- 
tos prie B. k.— Punios šilas (Punios kil- 
Poje), Punios piliakalnis, Birštonas su 
Mminer. vandens šaltiniais. 

„Nemunas B. k. ruože teka Verknės 
žemupio— Peršėkės žemuma, kurios vie- 
toje ledynmečio pabaigoje telkšojo di- 
džiulis ežeras. Nemunas teka giliausio- 
mis buv. ežero vietomis. 

Ilgą laiką B. k. buvo mįslė kartogra- 
fams. XVII ir XVIII a. žemėlapiuose Ne- 
Munas tarp Alytaus ir Kauno vaizduoja- 
Mas beveik tiesus, o miestelių ir kaimų 
Vardai, jų vietos supainioti. Pvz., 1613 
M. Radvilos sudarytame Lietuvos Did. 

Un-stės žemėlapyje Prienai parodyti 
Nemuno deš. krante. Tik 1777 Siponių 

Varo, kuriam priklausė dalis prie B. k. 
buvusių žemių, plane visa B. k. paro- 
dyta teisingai. 

„Patogi geografinė B. k. padėtis se- 
Niai atkreipė inžinierių dėmesį. 1909 
tarpžinybinė komisija Rusijos vandens 
Jėgoms tirti, vadovaujama prof. J. Mer- 
€ingo, svarstė Nemuno energijos B. k. 
Tajone panaudojimo būdus. Merčingas 
Pasiūlė 3 variantus: dviejuose iš jų bu- 
Vo numatyta iškasti tunelius siauriausio- 
'1e kilpos vietoje, trečiame — kasti ka- 
"Nalą nuo Nemaniūnų kaimo iki Verk- 
ūės u, o toliau — Verknės slėniu iki 
žiočių, Pastaruoju atveju būtų reikėję 
Statyti 2 užtvankas ir 2 hidroelektri- 
nės — ant Nemuno, ties Nemaniūnais, 
t Verknės žiotyse; elektrinių bendras 
Salingumas būtų apie 22000 kW. 

Iečiasis variantas buvo pripažintas 
Seriausiu, bet liko neįgyvendintas. Vė- 
lau įv. projektus siūlė lenkų (1912), vo- 

€čių (1917) inžinieriai, akc. b-vė 

„Galybė“ (1922—25), prof. S. Kolupaila 

922), inž. A. Banėnas (1923), K. Rim- 

"Us (1930). Inž. J. Smilgevičius 1930 
šiūlė statyti 2 užtvankas — ties Punia 
T aukščiau Prienų. 1948—51 projekta- 
Vimo in-to „Gidroenergoprojekt“ Mask- 
Vos skyrius sudarė Nemuno kompieksi- 

10 panaudojimo schemą; schemą pa- 
Uikslinus, pasiūlyta B. k. rajone, aukš- 
“au Prienų, statyti 650 000 KW galingu- 
Mo hidroelektrinę, kurios patvanka siek- 
tų Druskininkus, Norint sumažinti užlie- 
Jūmus plotus, Peršėkės slėnyje reikėtų 
Pastatyti užtvanką ir siurblinę. Birštono 

droelektrinės užtvankai pakėlus van- 

Ss lygį 35 m, susidarytų didžiulis 

Venkinys, kuris iš dalies išlygintų me- 

Nemuno nuotėkį ne tik šios hidro- 
elektrinės vietoje, bet ir visose žemiau 
Pastatytose Nemuno hidroelektrinėse. 
€ to, siūloma Birštono hidroelektrinę 
tiket hidroakumuliacinę: esant energe- 
ėje sistemoje laisvos energijos, van- 
U0 būtų keliamas siurbliais iš apatinio 
Jefo į hidroelektrinės tvenkinį, o di- 
K saio energijos pareikalavimo metu 
J Ūoelektrinė dirbtų padidintu  ga- 
gumų, 


BIRŠTVYNO RAGAS, Beržyno ragas, — 
pusiasalis Kuršių nerijoje, tarp Agilos 
ir Pervalkos įlankų. Plotis apie 3 km. 
B. r. rytuose yra iškyšulys, vad. Žirgų 
(arba Arklių) ragu. Vakaruose ištįsęs 
apie 35 m aukščio apželdintų kopų gūb- 
rys; toliau į r. plyti palvė, apaugusi 
beržais, alksniais, pavienėmis pušimis, 
o pamaryje — kauburėta defliacinė pal- 
vė. Rago š. pusėje yra pustomų smėly- 
nų, p. pusėje įsikūrusi Pervalkos gy- 
venvietė (Neringos miesto dalis). Prieš 
apželdinant didžiąsias kopas, B. r. kas- 
met pasistumdavo į marias vid. 5—6 m. 
Kuršių mariose priešais Žirgų ragą yra 
švyturys (nuo 1900). 


BIRŪČIAI, Jonelaičiai II,— kaimas Šiau- 
lių rj., Kurtuvėnų apyl., 15 km į p. v. 
nuo Šiaulių, 5 km į š. v. nuo Bubių. 
133 gyv. (1959). Per B. eina kelias iš 
Gilvyčių į Aukštelkę. Iš v. prieina 
Gyvatpelkis, Kriešinės pelkė. Lentpiūvė. 


BIRULINAITĖ Ona [1915.XII.2 Rusijo- 
je — 1942.III 10 Kaune] — komjaunuolė 
pogrindininkė. Į LLKJS narius priimta 
1941 Kaune. Hitlerinės okupacijos me- 
tais dalyvavo komjaunimo Kauno pogr. 
org-jos veikloje, teikė pogrindininkams 
konspiratyvų butą, padėjo aprūpinti 
juos dokumentais, tiekė partizanams 
vaistus. 1942.1.28 antifaš. org-jos gru- 
pės pasitarimo metu jos butą apsupo 
gestapininkai. Dengė draugų atsitrauki- 
mą ir buvo suimta, įkalinta Kauno sun- 
kiųjų darbų kalėjime, vėliau saugumo 
policijos nužudyta. 


BIRŪLIŠKĖS — kaimas Kauno rj., Kar- 
mėlavos apyl., 6 km į š. r. nuo Kauno. 
209 gyv. (1959). Per kaimą teka Girstupis 
(Nemuno intakas). Eina Vilniaus—Kauno 
plentas (nuo 1959). Prie plento kuriasi 
nauja kolūkio gyvenvietė. Yra Kau- 
no Ij. veterinarijos ligoninė, pr. m-la 
(nuo 1920). 1831 ties B. įvyko suki- 
lėlių mūšis su carine kariuomene. 
1905.X B. valstiečiai ir gretimo Davalgo- 
nių dvaro ž. ū. darbininkai dalyvavo an- 
ticarinėje demonstracijoje Kaune. 


BIRŪTĖ [XIV a.]— Lietuvos didžiojo 
kunigaikščio Kęstučio žmona, Vytauto 
motina. Apie B. dokumentinių žinių 
maža, ir tos pačios prieštaringos. Le- 
genda apie romantišką Kęstučio pažintį 
su B. Palangoje ir vedybas su ja užra- 
šyta XVI a. pab. Iš jos galima spręsti, 
kad B. buvusi lietuvaitė, žemaitė. Do- 
kumentų liudijimu, ji buvo kilusi iš 
didikų Vydimantų giminės. Metrašty- 
je „Lietuvių giminės pradžia“ minimas 
B. tėvo brolis Vydimantas, nužudytas 
drauge su B. sesers vyru Butrimu, Jo- 
gailai įsakius. Gedimino dinastijos tyri- 
nėtojas J. Volfas veikale „Gedimino 
giminė“ („Rod Giedymina“), remdama- 
sis faktu, kad tarp Kęstučio sūnaus 
Patriko, arba Patirgo (vyriausiojo vai- 
ko), dokumentuose minimo nuo 1348, ir 
dukters Ringalės (jauniausiojo vaiko), 
ištekėjusios už Mozūrų kun-ščio Henri- 
ko 1392, susidaro 44 metų tarpas, spėja, 
jog B. turėjusi būti Kęstučio antroji 
žmona. Kęstučio ir Vytauto kovų su 
Jogaila metu B. taip pat minima. Ko- 


BIR— BIR 237 


vodamas su Jogaila, Kęstutis, kad bū- 
tų saugiau, 1382 išsiuntęs B. į Brestą. 
1384 atvykusio pas kryžiuočius Vytau- 
to skunde, be kita ko, jau sakoma, 
kad Jogaila ir Skirgaila nužudę jo 
tėvą ir motiną. Vigandas Marburgie- 
tis savo kronikoje prideda, kad B. 
buvusi prigirdyta. 1417 Konstancos baž- 
nytiniame susirinkime kryžiuočių atsto- 
vai, ginčydamiesi su lenkų ir lietuvių 
delegatais, teigė, kad Jogaila paskandi- 
nęs Vytauto motiną. Lenkų ir lietuvių 
delegatai kategoriškai paneigė šį prie- 
kaištą ir pridėjo, kad B. ilgai gyvenu- 
si ir garbingai mirusi. Iš negausių do- 
kumentinių žinių apie B. galima spręsti, 
kad ji polit. gyvenime nedalyvavo, bet 
žūti galėjo vidaus karų metu, 


BIRŪTĖ — Kauno miesto dalis į p. nuo 
Aukštosios Fredos. Vakaruose B. ribo- 
jasi su Julijanava, pietuose su Kauno rj. 
Garliavos apyl, rytuose siekia pane- 
munės skardžius. Susideda iš buv. Biru- 
tės I ir Birutės II kaimų, kuriuos ski- 
ria Pabrėžos g. Yra vid. m-la (nuo 
1962), biblioteka. 

XIX a. pab. dabartinėje B. teritori- 
joje buvo Aukštosios Fredos dvarininko 
Godlevskio dvaro laukai. Po I pasaul. 
karo dvaro žemę nupirko kapitalistas 
M. Frenkelis. Jis ten įkūrė ūkį, pava- 
dintą Naujadvariu. 1920—30 dalis jo 
žemės išparduota naujakuriams; joje 
įsikūrė Birutės I kaimas. Birutės II kai- 
mas išaugo aplink Naujadvarį. 1949 B. 
priskirta Kauno miestui. Taryb. metais 
čia įsteigtas sodininkystės-daržininkystės 
technikumo pagalbinis ūkis, užveistas 
8 ha medelynas, sodas. Nutiestos naujos 
gatvės, kursuoja autobusai. Pastatytas 
naujas 1040 vietų vid. m-los pastatas. 
Birutėje 1930—43 gyveno komp. S. Šim- 
kus. Išlikęs jo namas, globojamas Lietu- 
vos TSR Kompozitorių s-gos. 


„BIRŪTĖ“— 1. Kultūrinė lietuvių drau- 
gija, veikusi R. Prūsijoje. Įsteigta 1885 
Tilžėje M. Jankaus, V. Bruožio, J. Mik- 
šo ir kt. visuomenės veikėjų iniciatyva. 
„B.“ tikslas buvo jungti R. Prūsijos lie- 
tuvius nac. pagrindu, kovoti prieš ger- 
manizaciją. Rengė vaidinimus, paskaitas 
apie liet. kalbą bei liet. tautos praeitį, 
turėjo chorą, organizavo liet. dainų 
šventes; ypač gausios buvo 1895 ir 1900 
dainų šventės su vaidinimais. D-ja turė- 
jo biblioteką, rinko archeologinę me- 
džiagą, šelpė 1886—87 ėjusį laikr. „„Gar- 
sas". Dėl smarkėjančio germanizatorių 
puolimo d-jos veikla pradėjo silpnėti, ir 
1908 „B.“ nustojo gyvavusi. D-jos bib- 
lioteką ir arch. rinkinius perėmė Lietu- 
vių mokslo d-ja Vilniuje. 

Lit: A. B. Klaipėdiškis [A. Bruožis], ,„By- 
rutė"  (Dvidešimtmetinių  sukaktuvių atmini- 
mui), Tilžė, 1905. 

2. Buržuazinis mėnesinis 
ėjęs 1915—20 Klaipėdoje. 


„BYRŪTĖ“— buržuazinis liberalinis laik- 
raštis, ėjęs 1909—13 Tilžėje. Buvo 
spausdinamas gotiškais spaudmenimis. 


laikraštis, 


238 BIR — BIR 


BIRŪTĖS PARTIZANŲ BŪRYS — Di- 
džiojo Tėvynės karo metais Telšių ap- 
skrityje veikęs partizanų būrys. Būrio 
užuomazgą sudarė LKP Šiaurės srities 
komiteto 1944.V iš bazės Kazėnų miš- 
kuose į Telšių aps. pasiųsti 3 komu- 
nistai: J. Motūzas, A. Vaitkus, A. Bal- 
sys. Vėliau būryje buvo 26 kovotojai. 
Būrio partizanai sudegino kelis priešo 
sunkvežimius, nutraukė telefono-telegra- 
fo ryšius kelyje Luokė—Kuršėnai, išar- 
dė geležinkelio bėgius ruože Telšiai— 
Šiauliai, sunaikino būrį vokiečių, variu- 
sių iš Lietuvos gyvulius, atėmė iš hit- 
lerininkų nemaža kar. turto, išgelbėjo 
daug tarybinių žmonių nuo sunaikini- 
mo ir išvežimo į fašistinę vergovę. 
Būryje bazavosi LKP Žemaitijos k-tas 
(sekr. J. Motūzas), apėmęs Kretingos, 
Mažeikių, Tauragės ir Telšių aps. K-to 
veiklos zonoje buvo atkurta partinė 
crg-ja, turėjusi 8 kuopeles, jungiančias 
27 komunistus, ir komjaunimo org-ja 
(sekretorius A. Balsys), kuriai priklausė 
48 komjaunuoliai. LKP Žemaitijos k-tas 
išleido 3 atsišaukimus, kuriuos plati- 
no būrio partizanai. 1944.IX.23 Mažei- 
kių aps. Viekšnių vls. būrio dalį hitleri- 
ninkai apsupo. Nelygioje kovoje did- 
vyriškai žuvo partizanai komunistai: 
S. Budrys, A. Vaitkus ir P. Ivoškus. 
1944.X.10 būrys susijungė su Raudonąja 
Armija. 

BIRVĖTA — upė Lietuvos TSR (Šven- 
čionių ir Ignalinos rj.) ir Baltarusijos 
TSR, Dysnos deš. intakas. Ilgis 68 km 
(Lietuvos TSR 65 km), baseino plotas 
1613 km? (Lietuvos TSR 818 km?), Pra- 
sideda ties Kirkučiais. Teka r. kryptimi 
pro Mielagėnus. Nuo Kančiogino ež. iki 
Erzvėto ež. vadinama Kančiogina, že- 
miau — B. Įteka į Dysną 113 km nuo 
jos žiočių. Intakai: dešinieji — Svilė, 
Kamoja, Juodupis, Medila ir 2 bevar- 
džiai upeliai; kairysis — Marūniškė. 
Slėnis negilus, platus, pelkėtas. Vid. 
nuolydis iki Marūniškės 315 cm/km, 
žemiau 27 cm/km. Vid. debitas žioty- 
se 13 m'/s, ties BTSR siena 6,6 mš/a. 


BIRŽA [vok. Bėrse, iš gr. byrsa — pini- 
ginė] — pastovi, tam tikru būdu suor- 
ganizuota prekyvietė, kurioje spekulia- 
„tyviai prekiaujama vertybiniais popie- 
riais (fondų B.) ir standartais išreiškia- 
momis prekėmis, kurių pačioje preky- 
vietėje nėra, bet jos turi būti pristaty- 
tos sutartu laiku (prekių B.). Burž. Lie- 
tuvoje fondų B. buvo įkurta 1923 Kau- 
ne. Ji atlikinėjo operacijas užsienio 
valiuta ir kai kuriais vertybiniais po- 
pieriais, bet veikė labai neilgai ir 
bent kiek reikšmingesnio vaidmens Lie- 
tuvos ekonomikoje neturėjo. Socialisti- 
nei santvarkai B. funkcijos yra visiškai 
svetimos. Ž. Darbo biržos. 


BIRŽAI — miestas Lietuvos TSR šiaurėje; 
rajono centras. 1959 buvo 8624 gyv., 
1964 — 9400. B. stovi Širvėnos ež. p. 
krante, prie Apaščios ir Agluonos žio- 
čių. Miesto teritorija — 529 ha sausu- 


mos ir 406 ha vandens (Širvėnos ež. su 
Apaščios ir Agluonos žemupiais). Mies- 
to dalis, esanti į v. nuo Agluonos, va- 
dinama Naujamiesčiu; tarp Apaščios ir 
Agluonos yra Senamiestis, Širvėnos š. 
krante — Astravas (buv. dvaras). 

Biržuose vyrauja lengvoji ir maisto 
pramonė. 1930 Astravo dvare įsteigtas 
linų f-kas „Siūlas“ (1932 — apie 130 dar- 
bininkų) taryb. metais išaugo į stambų 
lininių audinių f-ką. 1964 jame dirbo 
719 darbininkų ir tarnautojų, išausta 
3,1 mln. m audinių. Netoli „Siūlo“ 1951 
pastatytas linų f-kas, kuriame 1964 dir- 
bo 116 darbininkų ir tarnautojų, paga- 
minta 1040 t linų pluošto. Iš maisto 
pramonės įmonių svarbiausios: sviesto 
g-la (past. 1926), duonos kombinatas 
(įst. 1944), alaus darykla „Biržų alus“. 
Yra buitinio aptarnavimo kombinatas 
(nuo 1962). 

Mieste yra 80 gatvių, 21400 m? ko- 
munalinio ir 46800 m? individualinio 
gyv. ploto (1964). Veikia vandentiekis, 
rengiama kanalizacija. Pagr. gatvės grįs- 
tos ir asfaltuotos, nuo 1961 jomis kur- 
suoja autobusai. Plentai jungia B. su 
Panevėžiu ir Vabalninku, geležinkelis 
su Šiauliais, Panevėžiu. Be to, iš B. eina 
keliai į Skaistkalnę ir Rokiškį. Į Vilnių 
ir Panevėžį iš B. kursuoja lėktuvai. 
Mieste yra 150 lovų ligoninė, 30 lovų 
tuberkuliozinis dispanseris. Veikia 3 vi- 
durinės bendro lavinimo m-los, J. Ja- 
nonio vid. mokykla-internatas, vaikų 
sporto m-la, septynmetė muzikos m-la, 
2 vaikų darželiai, kraštotyros muziejus, 
kultūros namai, 2 bibliotekos. Širvė- 
nos ež. p. krante, prie Agluonos žiočių, 
yra B. pilies liekanos — resp. reikšmės 
archit-ros paminklas. Biržuose leidžia- 
mas laikr. „Biržiečių žodis“ (1945—49 
ėjo „Biržiečių tarybinis žodis“, iki 1961 
„Raudonasis artojas“). 

ISTORIJA. Archeologiniai radiniai ro- 
do, kad B. apylinkėse žmonių gyventa 
jau neolite. Pirmosios rašytinės žinios 
apie B. yra iš XV amžiaus. 1492 Lietu- 
vos did. kun-štis Kazimieras Jogailaitis 
dovanojo B. žemes savo sekretoriui Gri- 
gui Fetkoniui. XVI a. pradžioje B. atite- 
ko didikams Radviloms, kurie juos valdė 
iki 1804. Įsikūrę Biržuose, Radvilos ėmė 
kirsti miškus, supirkinėti buvusius ir 
steigti naujus dvarus bei gyvenvietes. 
B. istorija glaudžiai susijusi su Radvilų 
polit. įtakos ir turtų augimu, Feodali- 
nėje Lietuvos valstybėje Radvilos ilgą 
laiką ėjo didžiųjų etmonų (karo vadų) 
pareigas ir ne kartą pretendavo į val- 
dovų sostą. Įsteigę Biržuose savo Iezi- 
denciją, jie skyrė daug dėmesio ir lėšų 
miesto augimui. Palankios sąlygos mies- 
tui augti susidarė ir dėl geografinės jo 
padėties. Pro B. ėjo svarbus kelias iš 
Vilniaus į Rygą; juo vyko ne tik pre- 
kyba, bet ir kariuomenės judėjimas. B. 
turėjo didelę reikšmę ir kaip Lietuvos 
š. pasienio apsaugos punktas. Jau 1556 
B. minimi kaip Radvilų miestelis. Ypač 
sparčiai B. augo, valdant Kristupui I Rad- 
vilai (1547—1603), kuris 1589 išrūpino 
miesteliui Magdeburgo ir turgų bei pre- 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 224 


kymečių teises, paskyrė 60 valakų Žė- 
mės. Beveik visą laiką gyvendamas Bir- 
žuose, jis pastatė tvirtovę, aptvėrė ją , 
pylimu, pritaikė gyventi ir gintis nuo 
priešų. Įsitvirtinęs Biržuose, Radvila iš 
jų dažnai puldinėdavo Kuršą ir Daugu- 
vos pakrančių vietoves. 1587 jis pasta- 
tydino B. reformatų bažnyčią, prie ku- 
rios 1597 buvo įsteigta pr. m-la ir prie- 
glauda. XVII a. m-la išaugo į gimna- 
ziją; joje dirbo keli mokytojai, buvo 
mokoma lenkų, vokiečių, lotynų kalbų, 
istorijos, aritmetikos, tikybos. XVII a. 
antrojoje pusėje m-la sunyko. Kristu- 
po Radvilos įpėdinis Kristupas II Rad- 
vila (1585—1640) savo 1609.III.6 įsaku 
paskelbė prekiavimo B. mieste taisyk- 
les, įvedė viešuosius saikus ir matus, 
įpareigojo B. gyventojus pastatyti mies- 
te rotušę, m-lą, senelių ir invalidų prie- 
glaudą. Rotušės statybai buvo apdėti 
mokesčiais druska ir apyniai. Kristu- 
pas II Radvila pastatydino liuteronų 
bažnyčią (prieš 1636), prie kurios 1687 
buvo įsteigta pr. m-la. Kovų su Švedi- 
ja metu (XVII a. pr.) B. tapo svarbiau- 
siu Lietuvos š. sienų gynybos punktu. 
Biržuose buvo sutelkta etmono K. Kat- 
kevičiaus kariuomenė, kuri 1609 pastojo 
švedams kelią tarp Piarnu ir Daugav- 
gryvos. 1625 švedų karaliaus Gusta- 
vo Adolfo kariuomenė apgulė miestą ir 
šturmavo B. pilį, bet, nepajėgusi jos 
paimti, pasitraukė, 1625.VIII švedai vėl 
apgulė B. ir, grasindami susprogdinti 
pilį, privertė įgulą pasiduoti. Paėmę B. 
pilį, švedai išsiuntė iš jos į Rygą 60 pa- 
trankų, o miestą smarkiai nuniokojo: 
Neilgai trukus Radvilos kariuomenė 
atsiėmė Biržus. 1635 su švedais buvo sU- 
darytos paliaubos iki 1661. Bet 1655 švė- 
dai vėl įsibrovė į Lietuvą. Tuometi- 
nis B. valdovas Kristupo II Radvilos 
sūnus Jonušas drauge su kitais Lietuvos 
didikais sudarė Kėdainiuose s-gą SU 
švedais, tikėdamasis jų pagalba tapti 
Lietuvos-Lenkijos karaliumi. B. pilyje 
apsistojo daugiau kaip 1000 švedų ka- 
reivių įgula. Radvilų priešai didikai Sa- 
piega ir Gonsevskis paskelbė Jonušą 
Radvilą tėvynės išdaviku, pradėjo prieš 
ji bei švedus karą ir išvadavo Biržus- 
Gonsevskis, norėdamas palaužti Radvi- 
lų galybę, įsakė savo kariuomenei plėš- 
ti ir deginti miestą. B. buvo visiškai sU- 
naikinti, pilis sugriauta. Miestiečiai taiP 
nuskurdo, kad Radvila, atgavęs B., ilg 
laiką negalėjo surinkti iš jų mokesčių 
net pilies įgulos algoms. XVII a. vi- 
duryje B. atiteko Boguslavui Radvilai: 
kuris rūpinosi miesto atstatymu ir jO 
buvusios reikšmės grąžinimu. Jo pa“ 
kviestas archit. T. Spinovskis 1662 sU- 
darė B. planą, padidino teritoriją. Pagal 
šį planą Biržuose buvo 11 viešo p0- 
būdžio namų (rotušė, 2 bažnyčios, m-la: 
sinagoga, vaito ir jo padėjėjo, raštinin- 
ko, kunigo, gydytojo, mokytojo ir bu- 
delio), 52 amatininkų ir 51 miestelėnų 
namas. Pagal T. Spinovskio projekta 
1663—69 atstatyta ir B. pilis. 1701, ruo- 
šiantis Šiaurės karui, Rusijos caras Pet“ 
ras I ir Augustas II Biržuose sudaIė 
sutartį prieš Švediją. Šiaurės kaI0 
metu B. vėl smarkiai nukentėjo. B. pl“ 


lies ginklai ir turtai buvo švedų iš- 
Vežti, pati pilis susprogdinta, miestas 
Sudegintas. 1705, išvijusi švedus, B. už- 
€mė Rusijos kariuomenė, kurios įgula 
Išbuvo mieste iki 1710. Galutinai B. nu- 
ūlino religinės kovos, įsiliepsnojusios 
Po 1731, kai B. nupirko Nesvyžiaus 
Radvilos. B. savininkas Jeronimas Rad- 
Vila buvo aršus katalikas ir 1736 visus 
Teformatus, kurie sudarė daugumą B. 
Byventojų, paskelbė tėvynės išdavikais. 

o Šiaurės karo ir religinių kovų B. pir- 
Mykštės savo reikšmės nebeatgavo. 
Apie 1800 jie neteko Magdeburgo tei- 
Sių ir ilgam liko eiliniu miesteliu. 1804 

„ Radvila už skolas įkeitė Biržus J. Tiš- 
Kevičiui. Nuo 1844 jie tapo Tiškevi- 
čų majoratu, kuriam priklausė apie 
50000 ha žemės. XIX a. B. buvo vals- 
laus centras. Miestelis vėl ėmė pamažu 
didėti (1858 jame buvo 2682 gyv., 
1897 — 4413). 1863 B. apylinkės, ypač 

iržų giria, buvo vienas svarbiausių su- 

ilimo židinių. 

XIX a. pabaigoje B. jau buvo gero- 
kai atsigavę. 1880 miestelyje buvo apie 
20 gatvių, 536 namai (iš jų tik 2 mū- 
"iniai), 3 odų dirbtuvės, daugiau kaip 

smulkių parduotuvių, keli šimtai 
amatininkų. Prieš I pasaul. karą Biržuo- 
Se įsikūrė vartotojų koop. b-vė, Astro- 
Viečių valsčiaus bankas, Valstybės tau- 
Pomoji kasa; veikė 2 garo ir 1 vėjo 
Malūnas. Buvo 3 gydytojai, vaistinė 
list. XIX a. pab.), o I pasaul. karo iš- 
Vakarėse —ir privati ligoninė. B. vi- 
Suomenės pastangomis 1908 įsteigta ke- 
turklasė m-la, kurioje 1909—13 mokėsi 

» Janonis; 1917 įkurta „Saulės“ g-ja, 
Vėliau tapusi valstybine. 1912 įsteigta 
ŠPaustuvė, kurioje buvo spausdinamas 

kalendorius, sieninis kalendorius, 
Bi Matulaičio „Lietuvos istorija“ ir kt. 
€idiniai, 
r Platų atgarsį Biržuose turėjo D. Spa- 
10 soc. revoliucija. 1918.XII susikūrė 
* apskrities rev. k-tas, kuriam vadova- 
'0 Lietuvos socialistų revoliucionierių 
laudininkų partija (kairieji eserai). 
gs 191915 išleido laikr. „Biržų ap- 
Sa revoliucinio komiteto žinios“. 

191 k-tas perėjo į bolševikų rankas. 
TŽ Pirmininku buvo J. Kovalskis, vė- 
sa K. Požela. Kontrrevoliuciniai dali- 
lai Biržus užėmė 1919 gegužės mėn. 
Pabaigoje. 

B Burž. Lietuvoje B. buvo apskrities 
€ntras, turėjęs dide'ę reikšmę š. Lie- 
Uvos ekonominiam gyvenimui. Preky- 
či Su Ryga burž. laikais nutrūko, ta- 
sad pagyvėjo ekonominiai miesto ry- 
ai su Šiauliais, Kaunu. 1921 iki B. pra- 
SStas Šiaulių — Pasvalio plžk. (nutiestas 

Pasaul. karo metu). Biržuose veikė pre- 
a Os akc, b-vė „Agaras“, Biržų žemės 

10 d-ja, „Lietuvos banko“ skyrius, 
1 gpuvatūs bankeliai; elektrinė (past. 

3), 2 malūnai, 3 lentpiūvės, apie 
moji a atininkų dirbtuvių (odų, kailių, 
k Inių indų, stalių, baldžių, vėlimo, 
ršimo ir kt.). Mieste buvo leidžiami 


Taščiai „Biržų žinios“  (1922—34), 
dūsų žodis“ (1922—34), „Artojas“ 
24—26), „Biržiečių balsas“ (1925— 


1926) ir kt., išspausdinta nemaža kny- 


gų. Veikė keletas kultūrinių d-jų (jų 
tarpe teatro d-ja „Mūza“), visuom. 
org-jų. Miestas sparčiai didėjo: 1923 
jame buvo 666 namai ir 5315 gyv., 
1934 — 1039 namai (347 mūriniai) ir 
8300 gyv. Burž. valdymo laikotarpiu Bir- 
žuose aktyviai veikė LKP ir LKJS pogr. 
org-jos, buvo platinama kom. spauda 
(„Tiesa“, „Komunistas“, „Balsas“ ir kt.). 
1919—33 čia veikė LKP ir LKJS parajo- 
nio k-tai, vėliau perorganizuoti į rajono 
(nuo 1938 apskrities) k-tus. LKJS B. pa- 
rajonio k-tas 1923 išleido hektografuotą 
leidinį „„Žibintas“. 1928 išėjo LKP B. pa- 
rajonio komiteto vienkartinis leidinys 
„Raudonasis švyturys“, 1936 pasirodė 
LKP B. rajono k-to organas „Per kovą". 
1925.1.21, minint V. Lenino mirties pir- 
mąsias metines, Biržuose buvo išplatinti 
atsišaukimai, iškelta vėliava su šūkiu: 
„Leninas mirė, tegyvuoja leninizmas!“ 
1928—29 mieste aktyviai reiškėsi bedar- 
bių kova. 1936.IX ir 1937.VI streikavo 
„Siūlo“ f-ko darbininkai, reikalaudami 
darbo sąlygų pagerinimo. 1940 pr. įvyko 
B. aps. miško kirtėjų streikas. Vok. faš. 
okupacijos metais B. apskrityje veikė 
pogrindinė LKP grupė, partizanų Kęstu- 
čio būrys (ž. Biržų giria). Hitlerininkai 
ir vietiniai buržuaziniai nacionalistai 
Astrave 1941 sušaudė apie 3000 taryb. 
piliečių. 1944.VIII.30 B. išvadavo Raudo- 
noji Armija. Dėl B. vyko atkaklūs mū- 
šiai, kurių metu buvo sunaikinta apie 
700; miesto pastatų, sugriautos įmonės 
ir komunalinis ūkis. 

Po D. Tėvynės karo Biržuose pasta- 
tytas buitinio aptarnavimo kombina- 
tas (1964), elevatorius (1960), 1040 vie- 
tų mokykla-internatas (1962), vid. m-la, 
300 vietų moksleivių bendrabutis, pla- 
čiaekranis kino teatras (1964), universa- 
linė parduotuvė, restoranas, f-ko „Siū- 
las“ vaikų darželis ir kitų visuom. pa- 
statų, 215 individualinių ir komunalinių 
gyv. namų (iki 1962). 

Lit: E. Tyszklewlcz, Birže, St. Peterburg, 
1869; J. Yčas, Biržai (Tvirtovė, miestas ir ku- 


nigaikštystė), K., 1931; Lietuvos miestai, Šiau- 
liai, 1935. 


BIRŽELĖS — kaimas Radviliškio rj., Si- 
dabravo apyl, 9 km į v. nuo Nauja- 
miesčio, prie kelio į Sidabravą; kolūkio 
centras. 149 gyv. (1959). Per kaimą teka 
Kiršinas (Nevėžio intakas). Iš p. v. pri- 
eina Birželių I, iš p. r.— Birželių II miš- 
kas. Yra malūnas, lentpiūvė, parduotu- 
vė, felčerių-akušerių punktas (nuo 1961), 
pr. m-la, biblioteka (nuo 1953), kultūros 
namai (nuo 1962). Kaimas minimas 1587 
(33 valakai, 41 kiemas). 


BIRŽELIAI — kaimas Panevėžio rj., Pi- 
niavos apyl., 5 km į p. r. nuo Pušaloto; 
kolūkio centras. 81 gyv. (1959). Kaimas 
įsikūręs tarp Lėvens ir jo deš. intako 
Svirnupio, prie“ Pumpėnų—Skaisgirio 
kelio. Kolūkio malūnas ir lentpiūvė (nuo 
1959). : . 


BIRŽĖLIŲ MIŠKAS — miškas Panevė- 
žio Ij., 6 km į p. v..nuo Naujamiesčio. 
Priklauso Panevėžio miškų ūkio Vadak- 
tų girininkijai. Plotas 1139 ha; medy- 
nų 1069 ha. Reljefas lyguminis. Š. pa- 
kraščiu teka Kiršinas (Nevėžio intakas). 


BIR— BIR 239 


Miškas šlapias. Dirvožemiai velėniniai 
karbonatiniai, išplauti bei sujaurėję, 
priemoliniai. Miške daugiausia minkš- 
tųjų lapuočių (drebulynai užima apiė 
6095 ploto). Medynai savaiminės kilmės. 
Jų vid. amžius 28 metai, vid. bonite- 
tas II, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 
119 ktm/ha, vid. prieauga 4,2 ktm/ha. 
Šiaurėje yra labai senų ir storų ąžuolų. 
Gausu stirnų, yra šernų, lapių, barsukų. 
Miškas eksploatacinis; kasmet iškerta- 
ma apie 3000 ktm. Iki 1921 priklausė 
keliems dvarininkams, ir atskiros dalys 
buvo vadinamos Birželių, Namišių ir 
Viktariškių miškais. 1921 šie miškai su- 
valstybinti, 1948 pavadinti Birželių II 
mišku. 1 km į v. nuo šiaurinės B. m. 
dalies yra 10 ha Birželių I miškas, 


„BIRŽIEČIŲ BATSAS"— buržuazinis sa- 
vaitraštis, ėjęs 1925—26 Biržuose. 


„BIRŽIEČIŲ TARYBINIS ŽODIS" — tary- 
binis Biržų rj. laikraštis, ėjęs 1945.II.12— 
1950.XII.23 vienąkart ir dukart per sa- 
vaitę. 


„BIRŽIĖČIŲ ŽODIS“ — tarybinis Bir- 
žų Ij. laikraštis, einąs nuo 1961.1.1 tris- 


kart per savaitę. 


BIRŽYS Petras [slap. Pupų Dėdė; g. 1896. 
XII.22 Liūdiškiuose (Anykščių rj.)] — li- 
teratas, saviveiklos aktorius. I pasaul. 
karo metu mokėsi Voroneže. 1917 baigė 
Maskvos komercinę m-lą. 1919—20 iš- 
leido porą eil. rinkinių. 1927—35 Akiro 
slapyvardžiu išspausdino ist. apybraižų 
apie Alytaus, Biržų, Kėdainių bei Mari- 
jampolės apskritis ir kai kuriuos vals- 
čius, kuriose idealizavo burž. Lietuvą 
ir jos veikėjus. Nuo 1930 Kauno ra- 
diofone rengė satyr. pusvalandžius „Pu- 
pų Dėdės pastogėje“. Vok. faš. okupa- 
cijos metais kurį laiką buvo kalinamas. 
1957—59 vaidino liet. filmuose: „Til- 
te“ — partizaną, „Kol nevėlu“ — žveją, 
„Julius Janonis“ — Justės tėvą ir kt. 


BIRŽIŠKA Mykolas [1882.VIII.24 Viekš- 
niuose (Akmenės rj.) — 1962.VIII.24 Los 
Andžele (JAV)Į — buržuazinis visuo- 
menės veikėjas, literatūros istorikas. 
1907 baigė Maskvos un-to teisės f-tą. 
Studijuodamas lankė ir humanitarinių 
dalykų paskaitas, susidomėjo liet. lit-ra, 
pradėjo ją tyrinėti. Dalyvavo Lietu- 
vos Socialdemokratų partijos veikloje. 
Nuo 1907 gyveno Vilniuje, bendradar- 
biavo socialdemokratų period. spaudoje, 
1908—09 dirbo laikr. „Vilniaus žinios“ 
redakcijoje, 1910—11 redagavo social- 
demokratų likvidatorių žrn. ,„Visuome- 
nė", Lietuvių mokslo d-jos suvažiavi- 
muose skaitė paskaitas iš liet. lit-ros 
istorijos. 1909—15 tarnavo Vilniaus že- 
mės banke. 1917 buvo vok. okupantų 
sudarytos buržuazinės Lietuvos tarybos 
narys, išstojo iš s-d. partijos. Lenkų le- 
gionieriams 1919 okupavus Vilnių, buvo 
Vilniaus lietuvių laikinojo k-to pirmi- 
ninku, atstovavo Lietuvos buržuazijos 
interesams. 1920—21 skaitė paskaitas 
Aukštuosiuose kursuose Kaune. 1917— 


240 BIR— BIR 


1921 būdamas Lietuvių mokslo d-jos va- 
dovėlių rengimo komisijos nariu, pa- 
rengė mokyklinius vadovėlius „„Donelai- 
čio gyvenimas ir raštai“ (1918, III leid. 
1927), „Lietuvių dainų literatūros vado- 
vėlis“ (1919), „Mūsų raštų istorija“ 
(1920, II leid. 1925) ir kt. 1922—39 Kau- 
no un-to humanitarinių mokslų f-to 
profesorius (1926—27 un-to rektorius). 
Išleido kn. „Barono gyvenimas ir raštai“ 
(1924), L. Rėzos „Dainas“ (d. 1, 1935; 
d. 2, 1937), atsiminimų knygą „„Anuo 
metu Viekšniuose ir Šiauliuose" (1938) 
ir kt. B. darbai liet. lit-ros ir kultūros 
klausimais išleisti rink. „Iš mūsų kul- 
tūros ir literatūros istorijos“ (kn. 1, 
1931; kn. 2, 1938). 1925—35 B.— reak- 
cinės Vilniui vaduoti s-gos pirmininkas. 
1939—43 Vilniaus un-to profesorius ir 
rektorius, bendradarbiavo su vok. faš. 
okupantais. 1944 pasitraukė į Vakarus, 
nuo 1949 gyveno JAV, kur aktyviai da- 
lyvavo reakcinėje burž. nacionalistų 
veikloje, nukreiptoje prieš Tarybų Lie- 
tuvą, prieš lietuvių liaudį. 

B. daugiausia tyrinėjo liet. folkloristi- 
kos istoriją ir XVIII a. pab.— XIX a. 
vid. liet. lit-rą. Šios srities darbuose 
pateikė nemaža faktinės medžiagos, ta- 
čiau juose stipriai reiškėsi burž. nacio- 
nalistinė ideologija, grož. lit-ros kūri- 
niai dažniausiai buvo vertinami kultūros 
istorijos požiūriu. 


BIRŽIŠKA Vaclovas [1884.XII.2 Viekš- 
niuose (Akmenės rj.) — 1956.I.2 Voter- 
beryje (JAV)] — bibliografas, kultūros 
istorijos tyrinėtojas. 1909 baigęs Peter- 
burgo un-to teisės f-tą, vertėsi advoka- 
tūra Vilniuje ir Šiauliuose. I pasaul. 
karo metu tarnavo Rusijos armijoje ka- 
rininku. Po Spalio revoliucijos dirbo 
Lietuvos reikalų komisariate archyvų 
vedėju (Maskvoje). 1919 pr. buvo Ta- 
rybų Lietuvos vyriausybės švietimo 
liaudies komisaru, paskui Lietuvos ir 
Baltarusijos TSR švietimo liaudies komi- 
saro pavaduotoju. Tačiau šiose pareigo- 
se jis elgėsi dviveidiškai. 1919.IV lenkų 
legionieriams okupavus Vilnių, mokyto- 
javo g-joje. Nuo 1920 rudens Kaune 
dėstė įv. m-lose. Nuo 1922 Kauno un-to 
teisės f-to docentas (nuo 1924 profeso- 
rius). Humanitarinių mokslų f-te kartu 
dėstė bibliografijos bei knygos istorijos 
disciplinas. Nuo 1923 Kauno un-to 
(1940—41 ir Vilniaus un-to) bibliotekos 
direktorius. Nuo 1906 bendradarbiavo 
daugelyje s-d. ir burž. laikraščių bei 
žurnalų, o 1918—19 ir kom. spaudoje. 
Be publicistinių straipsnių, rašė eilėraš- 
čius ir prozos vaizdelius. Daugiausia pa- 
sireiškė kaip bibliografas. Svarbiausias 
B. darbas — „Lietuvių bibliografija“ 
(5 t, 1924—35), kur aprašyta dauguma 
1547—1910 laikotarpio liet. knygų ir 
periodikos. Redagavo  bibliografinius 
period. leidinius „Knygos“ (1922—24), 
„Bibliografijos žinios“ (1928—44). Pa- 
rengė „Lietuvių knygų istorijos bruo- 
žus“ (1930), redagavo leidinį „Mūsų se- 
novė" (1937—40), kuriame paskelbė ar- 


chyvinės medžiagos iš literatūrinio ir 
kultūrinio palikimo. Nuo 1931 buržuazi- 
nės „Lietuviškosios enciklopedijos“ vy- 
riausiasis redaktorius (9 t., 1933—41). 
1944 pasitraukė į Vakarus, nuo 1949 
gyveno JAV, kur dalyvavo burž. nacio- 
nalistų veikloje. 


BIRŽIŠKA Viktoras [1886.11.23 Viekš- 
niuose (Akmenės rj.)— 1964.1.27 Čika- 
goje] — inžinierius technologas, mate- 
matikas. Mokydamasis Šiaulių g-joje 
(baigė 1904) ir studijuodamas Peterbur- 
go Technologijos in-te (baigė 1914), da- 
lyvavo liet. moksleivių ir studentų slap- 
tųjų lavinimosi ratelių veikloje. 1905— 
1906 dirbo LSDP Šiaulių org-joje. 
1914—18 Baranovskio karinės g-los 
(Petrograde) direktorius. 1920—22 mo- 
kytojavo Vilniaus liet. g-joje, vėliau 
dirbo ped. darbą Kaune. Nuo 1922 Kau- 
no un-to docentas, nuo 1928 profesorius, 
nuo 1931 mat. analizės katedros vedė- 
jas. Nuo 1940 Vilniaus un-to profeso- 
rius. Dėstė mat. analizės įvadą, integra- 
linį skaičiavimą, skaičių teoriją, dife- 
rencialinę geometriją, funkcijų teorijos 
elementus ir kt. Paskelbė mokslo popu- 
liarinimo ir publicistikos straipsnių. 1944 
pasitraukė į Vakarus, nuo 1950 gyveno 
JAV, kur dalyvavo burž. nacionalistų 
antitaryb. veikloje. 


„BIRŽŲ ALŪS"— alaus darykla. Ž. Alus. 


BIRŽŲ GIRIA — miškas Biržų rj. šiau- 
rės rytuose, palei Nemunėlį. Priklauso 
Biržų miškų ūkio Nemunėlio, Latvelių, 
Tamošiūnų, Spalviškių, Buginių ir Virš- 
kupėnų girininkijoms. Plotas 14 690 ha; 
medynų 13597 ha. Vienas didžiausių 
Lietuvos miškų. Reljefas lyguminis. Dir- 
vožemiai daugiausia velėniniai glieji- 
niai, priemoliniai, ant moreninio prie- 
molio ir limnoglacialinio molio. Dauge- 
lyje vietų 1—5 m gylyje yra dolomi- 
tinių klinčių, sunkiai praleidžiančių van- 
denį. 1950 pradėti sausinimo darbai. 
Per 13 metų iškasta 168 km kanalų bei 
griovių, nusausinta 6280 ha. Paplitę ši- 
lagiriai. Eglynų yra 4195, beržynų 2396, 
juodalksnynų 2095, baltalksnynų 1176, 
pušynų 305, drebulynų 295. Jaunuoly- 
nai sudaro 4395, pusbrandžiai medynai 
2495, pribręstantieji 2895, brandieji 595. 
Medynų vid. amžius 42 metai, vid. boni- 
tetas III, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 


ša 
Aka 


Biržų giria 


128 ktm/ha, vid. prieauga 3 ktm/ha. 
Iš retesnių medžių auga baltalksnio ir 
juodalksnio hibridas, kalninė guoba; iš 
krūmų ir puskrūmių — liekninis beržas; 
raudonžiedis žalčialunkis, karklavijas. 
Yra šernų, lūšių, usūrinių šunų, barsu- 
kų, nuo seno laikosi briedžiai; yra 
kurtinių, keletas lizdų juodųjų gandrų. 
Per metus eksploataciniais kirtimais iš- 
kertama 20000 ktm, o sanitariniais ir 
ugdomaisiais 12 000 ktm. Miško medžia- 
gai išvežti girioje tiesiami automobili- 
niai keliai. 

Nuo XVI a. pradžios B. g. priklausė 
didikams Radviloms. 1811 girią iš 
D. Radvilos nupirko grafas M. Tiške- 
vičius. Vėliau (iki 1920) mišką majo- 
rato teisėmis valdė jo palikuonys. Tiš- 
kevičiai miško neeksploatavo, jame tik 
medžiodavo. 1863.V.7—10 B. g. pakraš- 
tyje, prie Medeikių, Gudiškių ir Šniur- 
kiškių kaimų, įvyko mūšiai tarp suki- 
lėlių, vadovaujamų B. Kolyškos, Z. Sie- 
rakausko, A. Mackevičiaus, ir carinės 
kariuomenės. Sukilėliai pralaimėjo. Kau- 
tynėse žuvo daugelis prityrusių vadų: 
paimti į nelaisvę Sierakauskas ir Ko- 
lyška. 1936 prie Šniurkiškių sukilėliams 
atminti pastatytas paminklas. D. Tėvy- 
nės karo metais Biržų aps. veikęs Kęs- 
tučio taryb. partizanų būrys buvo įs!- 
kūręs stovyklą B. g. dalyje, priklausan- 
čioje Spalviškių ir Virškupėnų girinin- 
kijoms. 1942.III.13 kovoje su faš. polici- 
ja girioje didvyriškai žuvo I. Mes“ 
kupo-Adomo vadovaujama pirmoj! 
LKP CK operatyvinė grupė; jai atminti 
1958 miške pastatytas paminklas. 1943.X 
Biržų girioje 96 taryb. partizanai sus!“ 
kovė su vok. faš. baudžiamuoju būriu: 
Po mūšio, trukusio apie 7 val., fašista! 
pasitraukė. 


BIRŽŲ LAŪKAS, Biržulaukiai,— kaimas 
Šilalės rj., Jucaičių apyl., 5 km į r. NUO 
Šilalės; kolūkio centras. 100 gyv. (1959): 
Pietryčiuose pro B. L. teka Akmenė: 
Kaimo š. dalis vadinama Mažuoju B. L: 
p.— Didžiuoju B. L. Kaimas minimas 
XIV a. kryžiuočių karo kelių aprašy“ 
muose (Birzenveld). Akmenos deš. kraN- 
te yra kalva, vad. Pilale. Kalvos š. V: 
kraštas turi pylimo formos paaukštinima: 
kurio p. v. pusėje yra nuožulni 50 M 
ilgio ir 15 m pločio aikštelė. 

BIRŽULIS — ežeras Telšių rj, 3 Km 
į š. r. nuo Varnių. Iki 1954 metų pl0“ 
tas 754 ha, didž. gylis 4,5 m (p. dalyje): 
vid. gylis 1,2 m. Dubuo užima dalį P3“ 
žemėjimo, susidariusio, ištirpus 1ed0 
luistui. Ežeras ištįsęs iš š. į p., viduryJė 
persmauktas. Iki 1954 metų ilgis 6660 T: 
didž. plotis 2160 m, kranto linijos ilg15 
20,4 km. Ežerą supa palios; krantai Ž€“ 
mi, sunkiai prieinami. Aplink B. YIT 
2 m aukščio ežerinės terasos fragmentt: 
Dugnas lėkštas. Ežere yra 4 nedidelės 
seklios daubos: 2 šiaurėje, 2 pietuosė: 
Dugną dengia sapropelis, arčiau kranto 
susimaišęs su augalų liekanomis. SaPIO“ 
pelio sluoksnis vid. 4—5 m storio. Įt€: 
ka Sengovija (iš Stervo ež.), Druja UV“ 
Gūšros ež.), Varnelė, Nakačia ir keli 
bevardžiai upeliai. Išteka Virvyčiė 
(Ventos intakas). 1954 B. apylinkės DU“ 


Vo inelioruotos, dėl to ežero vanduo 
nuslūgo 1,5 m. Iš vandens išniro dideli 
Sapropelio plotai, bet jie pradėjo džiūti 
Ir dubti; dalį jų vėl užliejo vanduo. 
-— ornitologinis draustinis, saugąs gai- 
dukus, gerves, gulbes ir kt. retus paukš- 
€lus. Prie ežero įsikūrę Pabiržulis, Pa- 
ežerys. Ežeras verslovinis. 


BIRŽŲ SUTARTIS — Rusijos caro Pet- 
To I ir Žečpospolitos karaliaus Augus- 
lo II susitarimas, pasirašytas Biržų 
Pilyje 1701.11.26, turėjęs sustiprinti 
abiejų valdovų sąjungą prieš Švediją 
laurės karo metu (1700—21). Sudarant 
B. s., dalyvavo ir Lietuvos bei Lenkijos 
Ieodalų atstovai, nes Saksonijos kun-štis 
Iidrichas Augustas, kuris svajojo susi- 
8rąžinti Švedijos užgrobtas savo valdas, 
1697 tapęs Žečpospolitos karaliumi Au- 
8ustu II, stengėsi įtraukti į s-gą ir Len- 
Kijos bei Lietuvos feodalus. Tačiau su 
enkijos atstovais Petras I nesusitarė, 
nes už s-gą jie reikalavo kai kurių Uk- 
Tainos ir Rusijos žemių. Lietuvos bajorų 
atstovas G. Oginskis buvo sukalbames- 
Nis; jis siūlė šiame kare sudaryti s-gą 
tarp Rusijos ir Lietuvos. Petras I vengė 
Pasirašyti oficialią sutartį su Lietuva, 

ėdamasis įtraukti į karą visą Žeč- 
Pospolitą. Tarp Petro I ir Lietuvos at- 
Stovų buvo padarytas žodinis susitari- 
Mas, kuris 1702.III.23 buvo patvirtintas 
Taštu. Augustas II Biržų sutartimi įsipa- 
Teigojo kariauti prieš Švediją tik su sak- 
Sų kariuomene. Karo veiksmai turėjo 
Uti derinami su caro armija. Abi pu- 
Sės numatė reguliariai šaukti kar. pa- 
Sitarimus ir nesudaryti separatinės tai- 
Os su Švedija, Petras I įsipareigojo 
Pasiųsti į talką saksų kariuomenei, bu- 
Vusiai Lietuvoje ir Livonijoje, apie 
20000 pėstininkų, 40 patrankų, duoti 
10000 svarų parako ir piniginę paskolą. 
Sutarties sąlygos Rusijai buvo sunkios, 
€t užtai ji gavo laiko atsikvėpti po 
Pralaimėjimo prie Narvos: švedų armija 
Patraukė į Latviją prieš saksus. B. s. 
šreit nustojo savo reikšmės, nes 1701 
Vasarą švedai sumušė saksų kariuome- 


Ne, o po to įsiveržė į Lietuvą, Lenkiją 


"T Saksoniją. 
En Iluc»Ma 1 Gymaru Ierpa BeAnxkoro, T. 1, 
Iš 887; B. Koponrok, CauAanne B Bupkax 
CP kine NMeperoBOpht O IIOAbCKO-pYCCKOM CO- 
—„Bonpocbr ucrTopux“, 1948, No 4, 
ŠIRZUVĖNAI — kaimas Telšių rj., Bir- 
Uvėnų apyl, 4 km į v. nuo Luokės, 
ca. VYčios deš. krante; tarybinio ūkio 
Sntras. 297 gyv. (1959). Iš š. v. prieina 
i zuvėnų miškas. Per kaimą eina ke- 
(50 iš Luokės į Telšius. Hidroelektrinė 
KW), vandens malūnas, lentpiū- 
S, felčerių-akušerių punktas, vaistinė, 
įg LOnmetė m-la (1920—49 pradinė, 
2 9—61 septynmetė), kultūros namai 
Uo 1955), kino teatras (nuo 1960). Prie 
At Virvyčios krante, yra piliakalnis, 
r PĖS vingyje — parkas. Archit. požiū- 
U idomus koplytstulpis, statytas 1764. 
K šaltiniuose B. (Biržinėnai) minimi 
Šių 1253. XVI—XVII a. Biržuvėnuose 
IAR O dvaras ir valsčiaus centras. 1720 
čios Ustas II leido turgų. 1900 ant Virvy- 
ja S Pastatytas malūnas; 1909 jo vieto- 
Įsteigtas kartono f-kas, veikęs iki 


1 
Ė MLTE, tomas 1 


"1938. 1919 pavasarį ties B. įvyko kau. 


 tynės tarp Raudonosios Armijos Žemai- 


čių pulko ir kaizerinių okupantų kariuo- 
menės; jos aprašytos A. Gudaičio-Guze- 
vičiaus romane „Broliai“. 


BIRŽUVĖNŲ MIŠKAI — miškų masyvas 
Telšių rj, 11 km į r. nuo Telšių. 
Priklauso Telšių miškų ūkio Ubiškės 
girininkijai. Plotas 3287 ha; medy- 
nų 2360 ha. Masyvą sudaro Gerulių 
(140 ha), Sūrupio (684 ha), Pervainių 
(402 ha), Stonkalnio (580 ha), Byvainės 
(204 ha), Smalkos (429 ha), Biržuvėnų 
(414 ha), Skliausčių (334 ha) ir Dusei- 
kių (100 ha) miškai. Reljefas banguotas. 
R. pakraščiu teka Virvyčia. Dirvožemiai 
velėniniai jauriniai, vidutiniškai ir la- 
bai sujaurėję, dažnai gliejiški, priesmė- 
liniai ir priemoliniai. 819; medynų sa- 
vaiminės kilmės. Pušynų yra 7095, eg- 
lynų 1795, beržynų 1194. Jaunuolynai 
sudaro 5304, pusbrandžiai medynai 2595, 
pribręstantieji 1675, brandieji 695. Me- 
dynų bonitetas II-III, vid. skalsu- 
mas 0,7, vid. tūris 95 ktm/ha, vid. prie- 
auga 2,4 ktm/ha. Yra stirnų, šernų, kiau- 
nių, tetervinų, jerubių, juodųjų gandrų. 
Miškas eksploatacinis. Š. pakraščiu eina 
Šiaulių —Kretingos geležinkelis. R. pa- 
kraštyje, prie Virvyčios, yra Biržuvėnų 
kaimas. 


„BIRŽŲ ŽINIOS“ — buržuazinis dvisavai- 
tinis laikraštis (vėliau savaitraštis), ėjęs 
1922—34 Biržuose. 


BISENĖ — XIII-XIV a. lietuvių pilis 
Nemuno deš. krante, manoma, buvusi 
Nemuno ir Kartupio santakoje. 1283 
kryžiuočių kariuomenė puolė B. ir, po 
atkaklios kovos ją užėmusi, sudegino, 
pilies gynėjus išžudė arba išsivarė 
į nelaisvę. Pilį lietuviai atstatė ir laikė 
joje įgulą. Be pagr. tvirtovės, B. turėjo 


2 priešpilius (sustiprintas gyvenvietes), . 


ant kalno ir pakalnėje, aptvertus sta- 
tinių tvora. 

Netoli B., kairiajame Nemuno kran- 
te, priešais dabartinę Skirsnemunę, Maš- 
taičių kaimo piliakalnyje (dab. Šakių rj., 
Kidulių apyl.), kryžiuočiai pastatė sa- 
vo pilį, kuri Dusburgo kronikoje va- 
dinama Christmemeliu, o vėlesniuose šal- 
tiniuose — Kirsmemela (yra nuomonių, 
kad priešdėlis kirs- sūduviškai reiškia 
„ant“). Iš Kirsmemelos ilgainiui susidarė 
dabartinis Skirsnemunės vardas, žinomas 
nuo 1449, Pasistatę šią pilį, kryžiuočiai 
su gausia kariuomene 1313 puolė B. 
2 kartus, bet paimti neįstengė. Antruo- 
ju puolimu jie sudegino tik B. prieš- 
pilius. Did. kun-štis Vytenis 1315 apsu- 
po Christmemelį ir padarė kryžiuočiams 
nuostolių, nors pilies ir nepaėmė. XIV a. 
pradžioje B. buvo viena lietuvių pagr. 
pilių prie Nemuno. 1384 kryžiuočių ke- 
lių aprašymuose ji vadinama Vytenio 
dvaru (Vythes hoff). 1324 lietuviai vėl 
puolė Christmemelį iš B., padarė kry- 
žiuočiams daug nuostolių ir, nors pilies 
nepaėmė, 1328 privertė juos iš jos pasi- 
traukti. Lietuviams kovojant su kryžiuo- 
čiais, B. buvo daug kartų griaunama ir 
atstatoma. Tikslesnių žinių apie B. liki- 
mą trūksta. 


BIR-—BIŠ 241 


BISTRAMPOLIS — kaimas Panevėžio Ij., 
Velžio apyl., 15 km į p. nuo Panevėžio, 
0,5 km į r. nuo Kėdainių-—Panevė- 
žio plento; Panevėžio hidromelioracijos 
technikumo mokomojo ūkio centras. 
22 gyv. (1959). Vakaruose, už 2 km, yra 
Bistrampolio miškas. B. dvaras (iki 1940 
priklausęs Bistramams) ist. šaltiniuose 
minimas 1795. Bistrampolio miške 1863. 
VII.31 sukilėlių būrys, vadovaujamas 
A. Mackevičiaus, laimėjo mūšį. prieš 
carinę kariuomenę. 

BISTRICKAITĖ Aldona [Rudaitienė; g. 
1923.IX.21 Bingeliuose (Varėnos rj.)] — 
gydytoja patoanatomė, medicinos moks- 
lų kandidatė (1953). 1948 baigė Vil- 
niaus un-tą, iki 1955 ten pat buvo 
anatomijos ir patologinės anatomijos 
katedros asistente. Nuo 1953 Tuber- 
kuliozės in-to patologinės anatomijos 
skyriaus vedėja, Paskelbė moksl. straips- 
nių patologinės anatomijos klausimais. 


BISTRICKAS Antanas [g. 1900.1.24 Kau- 
liniuose (Radviliškio rj.)] — inžinierius 
statybininkas. 1932 baigė Kauno un-tą. 
1933—39 Kauno un-to tiltų katedros 
asistentas, nuo 1939 docentas, nuo 1945 
katedros vedėjas. 1944—46 statybos f-to 
dekanas. 1947—48 un-to prorektorius 
ūkio reikalams. Nuo 1949 metalinių 
konstrukcijų katedros docentas Kauno 
un-te, vėliau Politechnikos in-te. 

Ršt.: Medinių konstrukcijų elementai, V. 


1954; Medinės konstrukcijos, V., 1958; A. Bist“ 
rickas [ir kt.], Pastatų konstrukcijos, V., 1962. 


BISTRICKAS Stasys [g. 1924.V.8 Radvi- 
liškyje] — žurnalistas, Lietuvos TSR nu- 
sipelnęs kultūros veikėjas (1965). 1940 
baigė g-ją Šiauliuose. 1941 dirbo „Tie- 
sos“ redakcijoje, 1942—44 Raudonosios 

Armijos 16 liet. di- 


vizijos karys. 1944 
„Tiesos“ redakcijos 
sk. vedėjas. 1945 


“| „Tarybų Žemaitijos“ 
| redaktorius. 1945— 
1946 „Tiesos“ kores- 
pondentas Telšiuo- 
se. 1946 buvo na- 
cionalistinių banditų 
sunkiai sužeistas, 
1946—47 LKP Tel- 
šių apskrities k-to 
* propagandistas. Nuo 
1947 TSKP narys, 1947—48 komjauni- 
mo Telšių aps. k-to sekretorius. 1948— 
1949 „Lietuvos pionieriaus“ redaktorius. 
1950—56 „Lietuvos kolūkiečio“ redak- 
cijos atsakingasis sekretorius. Nuo 1956 
dirba „Tiesos“ redakcijoje (nuo 1958 
vyriausiojo red. pavaduotojas). Period. 
spaudoje ir atskirais leidiniais paskelbė 
apybraižų, reportažų, kelionių įspūdžių. 
Ršt.: Pakilimas, V., 1955; Eiliniai žmonės, 
V., 1957; Ir sušaudytieji prabyla, V:, 1960; 
S. Bistrickas, V. Miniotas, 40000 kilometrų, 
V., 1962; S. Laurinaitis, S. Bistrickas, Jų die- 
vas, V., 1962; Prie: jūrų žydrųjų, V., 1964. 


BISTRONIS (Bystron) Janas [1860.V1I.13 
Dolne Datinėse (Katovicų vaivadija) — 
1902.VI.30 Krokuvoje] — lenkų kal- 


242 BIš — BIT 


bininkas. Studijavo filologiją Kroku- 
vos (1881—86) ir Leipcigo (1886—88) 
un-tuose. Nuo 1891 g-jos mokytojas 
Krokuvoje. Paskelbė darbų lenkų ir lie- 
tuvių kalbotyros bei vokiečių lit-ros 
klausimais. 1890 pakartotinai išleido 
J. Ledesmos katekizmo 1605 anoniminį 
vertimą į liet. kalbą („,„Katechizm Ledes- 
my w pizekladzie wschodnio-litewskim 
z wydania wilenskiego Zz r. 1605“). 
1893 žurnale „Prace filologiczne“ („Fi- 
lologijos darbai“, t. 4) išspausdino „Prie- 
dėlį prie lietuvių bibliografijos“ (,„Przy- 
czynek do bibljografji litewskiej“). 


BIŠPILIŪKAI, Bišpiliai,— piliavietė Jur- 
barko rj., Kalnėnų kaimo lauke, Nemu- 
no deš. krante, apie 800 m į p. v. nuo 
Jurbarko. Pilies būta įrengtos lygioje 
pievoje, maždaug 200 m į š. nuo Ne- 
muno. Dabar išlikusios tik dvi grioviu 
perskirtos, r. ir v. kryptimis orientuotos 
pailgos kalvelės, apie 8—10 m pakilu- 
sios nuo vandens lygio. Kalvelė, esanti 
arčiau Nemuno, yra 26 m ilgio ir 14 m 
pločio ties viduriu. Antroji kalvelė, 
esanti į š. nuo pirmosios, yra 34 m ilgio 
ir tik 7 m pločio ties viduriu. Greičiau- 
siai tai yra liekanos gynybinės sienos, 
kuri pilį saugojo nuo lengvai prieina- 
mos š. pusės. Abiejų kalvelių pavir- 
šiuje ir šlaituose išsiskiria ryškus tam- 
sios, su degėsiais susimaišiusios žemės 
sluoksnis, kuriame pastebima iš stambių 
plytų (15,5 X8,5X30,5 cm) ir iš akmenų 
mūrytų pastatų liekanų. Čia taip pat 
dažnai randama metalinių XIII-XIV a. 
dirbinių. Savo topografine padėtimi, iš- 
vaizda ir radiniais B. labai primena pi- 
lių liekanas, esančias prie Nemuno, 
netoli Veliuonos (Pilikė) ir Seredžiaus 
(Palocėlis). 

Lit; J. Basanawiczius, Apie senowes Lietu- 
wos piles.—,,Auszra“, Tilžė, 1883, Nr. 8—10 
(p. 241]; O. IlokposckuH,  Apxeonoruveckai 
kapra Kosenckoi ry6., Buapna, 1899 [p. 141]. 


BITAIČIAI — kaimas Pakruojo rj., Ly- 
gumų apyl, 15 km į v. nuo Pakruojo. 
73 gyv. (1959). Per kaimą teka Kruoja, 
eina kelias iš Lygumų į Šiaulių —Žei- 
melio kelią. Pr. m-la (nuo 1957). Iki 
1940 Bitaičiuose buvo dvaro centras. 
Baudžiavos laikais B. kaimas priklausė 
Lygumų bažnyčiai. 1905—07 B. valstie- 
čiai Miciūnas, Verba, J. Žurauskas, 


Bišpiliukai 


O. Žurauskienė ir kt. dalyvavo rev. ju- 
dėjime, platino Lygumuose rev. atsišau- 
kimus. Burž. nacionalistai 1941 nužudė 
B. gyventoją, buvusį Lygumų apyl. ž. ū. 
darbuotojų profs-gos pirm. K. Bagdoną. 


BITAITIS Ignas [1876 Lumbeliuose 
(Pakruojo rj.) — 1900.IX.22 Tbilisyje] — 
poetas, spaudos platintojas. 1888 su tė- 
vais persikėlęs į Rygą, baigė g-jos 
6 klases. Atsisakęs stoti į kunigų semi- 
nariją, apie 1894 grįžo į Lumbelius. Dir- 
bo raštininku, vėliau gabeno iš R. Prū- 
sijos ir platino caro valdžios draudžia- 
mą liet. spaudą, slaptai mokė vaikus. 
Bitinėlio ir Kaltunio slapyvardžiais bend- 
radarbiavo „Varpe“, „Vienybėje lietuv- 
ninkų“, „Ūkininke“. 1898 Kaltunio sla- 
pyvardžiu išleido eiliuotą apys. „Lauki- 
nis kvietkelis“, vaizduojančią Lietuvos 
valstiečių buitį. Už liet. spaudos plati- 
nimą 1898 suimtas, vėliau ištremtas 
į Kaukazą. 


BYTAUTAS Ramūnas [1886.VIII.22 Dra- 
bukščiuose (Telšių rj.) — 1915.VI.22 Lei- 
zine  (Šveicarija)]) — publicistas. 1905 
įstojo į Maskvos un-tą. Susipažino su 
marksistine polit. ekonomija, įstojo 
į RSDDP. 1912 baigė un-tą, gavęs aukso 
medalį už darbą „„Vunto mokslo apie 
sielos substanciją kritika“. 1912—13 
g-jos mokytojas Maskvoje. Iš esmės lai- 
kydamasis idealistinių pozicijų, savo 
filos. straipsniuose („Argi“, 1911; „Tau- 
ta ir tautiška sąmonė“, 1912, ir kt.) kėlė 
ir materialistinių minčių. Kalbiniuose 
straipsniuose („Šis tas iš lietuvių kalbos 
filosofijos“, 1908; „Lietuvių raštkalbės 
klausimu“, 1908; „Kaip tarti ir rašyti 
svetimžodžius“, 1912, ir kt.) ragino to- 
bulinti literatūrinę liet. kalbą, padedan- 
čią įveikti kultūrinį atsilikimą, patarė 
svetimžodžiams taikyti liet. kalbos ra- 
šybą, fonetiką, galūnes ir kt. 


BYTAUTONYS — kaimas Varėnos rj., 
Jokėnų apyl., 7 km į p. r. nuo Onuškio, 
9 km į r. nuo Dusmenų. 135 gyv. (1959). 
Per B. teka Graužinė (į Lieluko ež.). Iš 
š. prieina Bytautonių miškas. Pr. m-la 
(nuo 1926). 


BITĖ, Bitis, Adomas [apie 1827 Belozo- 
riškėse (Radviliškio rj.) — 1884 Paryžiu- 
je] — 1863 sukilimo dalyvis, sukilėlių 
būrio vadas. Kilęs iš valstiečių. Amati- 
ninkas. 1863.III įstojo į T. Kušleikos 
būrį, vėliau kovojo M. Gedgaudo būry- 


je. Gedgaudui 1863.VI patekus į nelais- 
vę, vadovavo būriui. Būrio vadu jį pa“ 
skyrė A. Mackevičius. B. būryje buvo 
apie 120 žmonių — daugiausia valstie- 
čiai. Būrys dalyvavo keliose kautynėse 
prieš carinę kariuomenę buv. Šiaulių 
apskrityje. 1863.XII B. emigravo į UZ 
sienį. 

BITĖ — rašytojos Gabrielės Peikevičai- 
tės slapyvardis. 


„BITELĖ“— liaudies ratelis. XIX a. buvo 
žinomas Žemaitijoje, Aukštaitijoje II 
Vilniaus krašte. Pagal liaudies rateli 
J. Lingys yra sukūręs teminį šokį. 

Lit.; M. Grigonis, Žaidimų vainikas, Tilžė: 
1918; Bitelė (Trys šokiai merginoms), V., 1963. 
BITĖNAI — kaimas Šilutės rj., Ramby- 
no apyl., 11 km į p. r. nuo Pagėgių, Ne- 
rmuno deš. krante, prie Rambyno kalno. 


ais 


2 
Bitėnai 


289 gyv. (1959). Per kaimą į Nemuną 
teka Bitė ir Žiogys. Iš š. v. prieina Ram 
byno, iš p. r.— Bitėnų miškas. Rambyno 
girininkija, medelynas, parduotuvė, pr 
m-la (nuo XVIII a. pab.). Spaudos draU“ 
dimo laikotarpiu (1864—1904) iš 

į Lietuvą buvo slaptai gabenamos liet. 
knygos. Nuo 1892 kaime veikė iš Tilžės 
perkelta M. Jankaus spaustuvė. Joje bu“ 
vo pirmąkart (1904) liet. kalba išspauš“ 
dintas „Komunistų partijos manifestas 

ir nemaža kitos rev. lit-ros. (Atsargumo 
dėlei „Manifesto“ viršelyje išleidimo vi€- 
ta buvo nurodytas Londonas, o knygelės 
gale — fiktyvaus leidėjo adresas an£“ 
lų k.) 1944 traukdamiesi vok, faš. okU“ 
pantai Jankų išvarė į Vokietiją, ku! 
jis 1946 mirė. Jankaus namas, kuriamė 
veikė spaustuvė, D. Tėvynės karo metU 
sudegė, 


BITĖNŲ MIšKAS, Šereiklaukio mlš- 
kas, — miškas Šilutės rj., 12 km į p. 
nuo Pagėgių, Nemuno vingyje. PriklaU“ 
so Šilutės miškų ūkio Rambyno 8! 
rininkijai. Plotas 1654 ha; medynU 
1500 ha. Reljefas kalvotas. V. pakra““ 
tyje yra Merguvos ež., p.— Bitežerlš: 
Dirvožemiai jauriniai, mažai bei vidU“ 
tiniškai sujaurėję, smėliniai, priesmėli 
niai, kai kur priemoliniai. Medynė! 
daugiausia mišrūs. Pušynų yra 46 bi 
eglynų 22905, beržynų 2195, juodalksnyY“ 
nų 595. Jaunuolynai sudaro 4176, pu 
brandžiai 3795, pribręstantieji 1470: 
brandieji 895. Iš retesnių medžių au8ž 
pocūgė, kėnis, raudonasis ąžuolas, DU“ 
kas. 810) medynų savaiminės kilmės: 
Medynų vid. amžius 40 metų, bonitė“ 
tas I-II, vid. skalsumas 0,7, vid. tūnė 


135 ktm/ha. Gausu stirnų, šernų, barsu- 
kų. Nemune prie B. m. yra bebrų. Miš- 
kas apsauginis. Kertama tik sanitariniais 
tikslais. Š. v. pakraštyje yra Bitėnų kai- 
Mas, r.— Šereiklaukio kaimas. B. m. įei- 
Na į Rambyno landšaftinį draustinį. 


BITĖS. NAMINĖS B. Lietuvoje paplitu- 
Si Vidurio Rusijos bitė (Apis mellifera 
mellifera). Šios bitės kūnas pilkas, stam- 
besnis, negu pietinių bičių, o liežu- 
vėlis, kojos ir sparnai trumpesni; ji 
Prisitaikiusi prie palyginti drėgno kli- 
Mato ir ilgų žiemų. Prieš D. Tėvynės 
karą į Lietuvą įvežta šiek tiek Kaukazo 
Pilkųjų B. ir Italijos B. Daugiau Kau- 
kazo B, įvežta 1945—61. Tose vietose, 
kur šios B. įkurdintos, aptinkama jų 
Mišrūnių su vietinėmis. Nuo 1961 at- 
Ienkamos ir platinamos tik geriau- 
šios Vidurio Rusijos B. Labiausiai Lietu- 
Voje paplitusios B. ligos: žarnyno — no- 
Zematozė, paratifas; perų — puviniai, 
Maišaligė. Nozematoze 1963 Lietuvoje 
Sirgo 5,295 visuom. ūkių B. šeimų, puvi- 
Diais 0,695, paratifu ir maišalige — 
Po 0,395. B. kenkėjai (vaško kandys, 
B. utėlės, skruzdės, vapsvos) žymesnės 
žalos nepadaro. Bites vienas pirmųjų 
Lietuvoje tyrinėjo M. Girdvainis, išlei- 
€s veikalus „Bitės anatomija“ (lenkų 
+ 1875), „Bitės anatomija ir fiziolo- 
Bija“ (prancūzų k. 1876). 

LAUKINĖS B. Lietuvoje B. fauną 
augiausia tyrė Vilniaus un-to asisten- 
las V. Adolfas, paskelbęs tuo klausimu 
Moksl. straipsnių 1934 ir 1937, Vil- 
Niaus kr. jis užregistravo 195 laukinių 
. Iūšis, jų tarpe 15 kamanės (Bombus) 
Tūšių, 
„BITININKYSTĖ. Lietuvoje bitininkys- 
“ yra papildomoji ž. ū. šaka (ž. lentelę). 
augiausia visuomeninių B. šeimų 1963 
Uvo vidurio ir vakarų Lietuvoje: pvz., 
Kedainių rj. ūkiuose 895 visos respub- 
LOS visuom. sektoriaus B. šeimų, Šilu- 
“S rj. 6,29, Pakruojo rj. 4,695, Klaipė- 
OS rj. 4,19. Daugiausia prekinio me- 
Kas gavo Kėdainių rj. ūkiai (iš viso 
96 cnt), Šilutės (93 cnt), Klaipėdos 
(61 €nt), Pakruojo (56 cnt). Produkty- 
Viausį bitynai yra Jurbarko rj. ūkiuose 
IS kiekvienos peržiemojusios B. šeimos 
šauta vid. 15,6 kg prekinio medaus), Kė- 
ainių (14,1 kg), Vilkaviškio (13,0 kg). 
"“ausieji bitynai gavo vidutiniškai 
Iek prekinio ' medaus (1963): Kėdai- 
Nių rj. Žemaitės kolūkyje iš 65 B. šeimų 


po 26,2 kg, Raseinių rj. „Raudonosios 
žvaigždės“ kolūkyje iš 63 B. šeimų po 
23,8 kg, Kauno rj. Panevėžiuko taryb. 
ūkyje iš 66 šeimų po 22,7 kg, Jurbar- 
ko rj. Mičiurino vaismedžių medelyne 
is 170 šeimų po 22,1 kg. 

Lietuvoje platinami standartiniai 
16 rėmų, 1—2 magazinų aviliai. Rėmai 
435 mm pločio, 300 mm aukščio; maga- 
zinų plotis toks pat, aukštis 145 mm. 
Avilio dugnas, priekinės ir užpakalinės 
sienos dvigubi. 1963 Alytaus mašinų 
g-loje ir Kėdainių medžio apdirbimo 
įmonėje pagaminta 20 000 tokių avilių; 
iš jų apie 12 000 parduota kitoms taryb. 
respublikoms. Kauno dirbtinių korių 
dirbtuvė 1963 pagamino 50 t korių. 
Respublikoje yra 21 bitininkystės reik- 
menų parduotuvė; 1963 jose parduota 
prekių už 835 000 rb. 

Pagrindiniai medingieji augalai Lietu- 
voje: pavasarį — gluosniai, karklai, 
vaismedžiai, vaiskrūmiai, kiaulpienė, šal- 
tekšnis; vasarą — svėrė, garstukas, liepa, 
baltasis ir rausvasis dobilas, barkūnas, 
viržis. 1963 specialiai bitėms visuome- 
niniuose ūkiuose pasėta 177 ha facelijos 
ir 224 ha barkūno. Pastaruoju metu, la- 
biau kultūrinant dirvas ir kovojant prieš 
piktžoles chem. priemonėmis, savaime 
augančių medingųjų augalų plotai suma- 
žėjo. Užtat daugiau B. pervežama medu- 
nešiui prie šaltekšnynų, viržynų ir kt. 

ISTORINIAI DUOMENYS, Pirmosios ži- 
nios apie bitininkystę Lietuvoje randa- 
mos XIII a. kronikose, metraščiuose. 
1387 Jogailos sutartyje su Skirgaila mi- 
nima ir medaus duoklė. Bitynai ir me- 
daus bei vaško duoklė dažnai minima 
XIV—-XVI a. privilegijose, aktuose. Me- 
dus (atstojęs cukrų) ir ypač vaškas (var- 
totas žvakėms) tais laikais priklausė prie 
labiausiai reikalaujamų eksporto prekių. 
Pavyzdžiui, 1500—07 vien iš karališkų- 
jų dvarų per Lietuvos muitines išvežta 
daugiau kaip 2500 t vaško. 1605—11 
per. Klaipėdą išvežta 14190 litrų me- 
daus ir 6610 kg vaško. Dusburgo kro- 
nikoje (XIV a.) minimas midus, kurį 
lietuviai gaminę iš B. medaus. Nuo 
XVI a. jau randama daug žinių apie bi- 
tininkystę Lietuvoje, jos teisę ir pa- 
pročius. 

Lietuvoje yra buvę keturi bitininkys- 
tės vystymosi laikotarpiai: medžioklinė 
(arba miškinė) bitininkystė, drevinė, 
kelminė ir rėminė. Seniausia — me- 
džioklinė bitininkystė, kai žmonės ieško- 


Bičių šeimų skaičius Ir bitininkystės produkcija Lietuvos TSR 1963 


—— 
Gauta per metus 
= Es vidutiniškai 
3 53 iš 1 peržie- 
Ūkių Ei 583 iš viso (t)  olusios Bo 
kategorijos Ela Zg5 ma ži= šeimos (kg) 
žĖs | 35 | 825 | 3 
A7žz AC] 565 |prekinio ško|Prekinio | vaš 
533 aa Ža SB | medaus | lbnedaus (1255 
32 9300 2 75,5 2,9 8,9 0,35 
A 51 5325 11 41,9 1,7 8,9 0,36 
peedžių medelynai .-.. 100 1210 10 109 | 0,6 10,1 | 0,59 
Bavalst. ūkiai „eėe--anoo 2124 16 16,9 0,7 91 0,38 
V; 
Ša visuom. sektorius 33 17 959 10 145,2 5,9 91 0,37 
Meninis sektorius «----- 198 800 1710 8,6 


BIT —BIT 243 


davo miškuose B. ir, radę drevę (uoksą) 
su B., korius su medumi išsipiaudavo, 
o bites sunaikindavo arba palikdavo be 
maisto. Drevinės bitininkystės laikotar- 
piu žmogus, radęs drevę su B., dalį ko- 
Iių su medumi palikdavo, kad B. galėtų 
peržiemoti ir vėl neštų nektarą. Buvo 
daromos ir dirbtinės drevės. Prieiti prie 
drevių naudotos kopėčios arba kopimo 
prietaisas — geinys (kablys, lentelė sė- 
dėti ir virvė). Jau XVI a. Lietuvoje ži- 
nomi drevininkai, arba bartininkai, ku- 
rie gyveno vien iš bičių. Po baudžia- 
vos panaikinimo jų beveik neliko. 
Bendrieji bitininkystės papročių teisės 
nuostatai buvo įtraukti į 1529 Lietuvos 
Statutą, be to, papildyti 1566 ir 1588 
Statuto laidose. Drevinė bitininkystė jau 
XVIII a. nustojo savo ūkinės reikšmės. 
Ilgiausiai ji išsilaikė Lietuvos pietryčiuo- 
se (Gudų girioje, Varėnos rj., iki mūsų 
dienų išliko drevinių medžių). Ją pri- 
mena ir vietovardžiai Barčiai, Barteliai, 
Bartininkai. Jau nuo XVI a. pradėjo 
plisti ir kelminė bitininkystė. Iš pradžių 
kelminiai, arba stuobriniai, aviliai buvo 
keliami į medžius (vad. inkilai, kariniai) 
miške, o vėliau pradėti laikyti ir sody- 
bose stati (statiniai aviliai) arba gulsti 
(gulstiniai aviliai). XIX a. pab., be kel- 
minių, daug buvo ir šiaudinių (pintinių) 
avilių.  Išradingesni bitininkai vėliau 
juose įrengdavo nedidelius 5—6 rėmų 
magazinus. Rėminė bitininkystė Lietu- 
voje atsirado XIX a. pab., kai (pirmiau- 
sia Užnemunėje) paplito K. Levickio, 
o XX a. pr.—ir Š. Dadano konstrukci- 
jos aviliai. Rėminių avilių ypač pagau- 
sėjo po I pasaul. karo. 

Senovėje B. dėl labai sudėtingo ir 
paslaptingo gyvenimo būdo buvo laiko- 
mos šventu padaru. Todėl jų nebuvo 
galima nei parduoti, nei pirkti. B. buvo 
įsigyjamos tik dovanojimo, paveldėjimo 
ir panašiais būdais. Dovanotojas ir 
B. gavėjas tapdavo bičiuliais (ž. Bičiu- 
lystė). Bičiulystė buvo labai paplitusi: 
pvz, dar 1767 Rietavo vls. buvo 
672 kelmai bičių, iš jų 305 bičiuliniai. 

Apie B. šeimų skaičių Lietuvoje pir- 
mųjų žinių randama iš XIX amžiaus. 
Kauno gubernijoje 1894 buvo 23 803 
B. šeimos (iš jų 1695 rėminiuose avi- 
liuose), davusios 64,6 t prekinio medaus 
ir 12,3 t vaško; tuo būdu, iš vienos 
B. šeimos gauta vid. po 2,86 kg prekinio 
medaus ir 0,53 kg vaško. 1912 Lie- 
tuvoje (be Klaipėdos kr.) buvo apie 
135000 B. šeimų; gauta 400 t prekinio 
medaus ir 45 t vaško. 1935 (be Vil- 
niaus kr.) buvo 149 000 šeimų (iš jų 6696 
rėminiuose aviliuose); jos davė 570 t 
prekinio medaus ir 55 t vaško. 1939 (be 
Klaipėdos kr., su Vilniaus kr.) buvo 
207000 šeimų (iš jų apie 2095 kelmi- 
niuose aviliuose). Prieš D. Tėvynės karą 
Lietuvoje kasmet iš B. buvo gaunama 
apie 1000 t prekinio medaus ir 45 t 
vaško. Iš vienos B. šeimos buvo gauna- 
ma apie 5 kg prekinio medaus ir 0,2 kg 
vaško. Per metus būdavo pagaminama 
tik 2—3 t dirbtinių korių. 


244 BIT —-BiT 


Pirmasis bitininkystės žr. „Lietuvos 
bitininkas“ buvo leidžiamas 1905 Vil- 
niuje (išl. 12 nr.). Pirmoji Lietuvos bi- 
tininkų d-ja „Bitė“ buvo įkurta 1915 
Vilniuje. Dėl I pasaul. karo jos veikla 
buvo nutrūkusi. 1919—27 jos centras 
buvo Kretingoje. 1927 Kaune įsteigta 
nauja Bitininkų draugija Lietuvoje, 
kuri veikė iki 1940. Pirmąsias knygeles 
bitininkystės klausimais Lietuvoje išlei- 
do D. Setegastas (1801), Kipr. Nezabi- 
tauskis (1823), J. Strumila (1837), S. Dau- 
kantas (1848), C. Radžiūnas (1882), 
J. Andziulaitis (1886), A. Maciejauskas 
(1899), M. Pečkauskaitė (1899), S. Baltra- 
maitis (1907), J. Ambraziejus (1908), 
J. Didžpinigaitis (1909), J. Pečkaitis 
(1919), M. Stankevičius (1921). Pirmąjį 
stambų veikalą apie B. parašė prof. 
J. Kriščiūnas („Bitininkystė“, K., 1933). 
Bitininkystės klausimais buvo rašoma 
žurnaluose „Sodyba“ (1928—32), „Nau- 
joji sodyba“ (nuo 1938). Burž. Lie- 
tuvoje išleista iš viso 4 bitininkystės 
knygos bei brošiūros (taryb. metais, iki 
1964,— 17). 

Vok. faš. okupacijos metais Lietuvoje 
žuvo daugiau kaip 170000 B. šeimų; 
1945 jų teliko 36 000. 1947 pradėti orga- 


nizuoti visuom. bitynai, 1963 jau bu- 
vo apie 217000 B. šeimų. Didelis dė- 
mesys atkreiptas į bitininkystės kadrų 
rengimą. 1947—54 Vilniaus ž. ū. techni- 
kumas parengė 113 bitininkų. Vienuoli- 
ka dvimečių ž. ū. m-lų iki 1957 išleido 
868 bitininkus-sodininkus. Lietuvos Ž. ū. 
akademijos vienerių metų neakivaiz- 
diniuose kursuose 1957—60 parengti 
138 bitininkai. Bitininkų pasitobulinimo 
3 savaičių kursus 1959—63 (92 vietose) 
lankė 970 klausytojų. Nuo 1962 Veteri- 
narijos akademijoje ir Belvederio ž. ū. 
technikume pradėti rengti zootechnikai 
bitininkai. 

Bitininkystei Lietuvoje nuo 1950 va- 
dovavo Respublikinė bitininkystės kon- 
tora (Vilniuje), o nuo 1962 Respubliki- 
nis sodininkystės ir bitininkystės trestas. 
1959 Vilniuje įkurta Lietuvos Sodinin- 
kystės d-ja, turinti ir bitininkystės sek- 
ciją. Šios d-jos skyriams rajonuose pri- 
klauso 21 bitininkystės sekcija (apie 
1600 bitininkų). Kai kurios bitininkys- 
tės sekcijos turi kolektyvinius bitynus. 
D-jos mėnesiniame žrn. „Mūsų sodai“ 
spausdinami straipsniai ir bitininkystės 
klausimais. Bitininkystės moksl. tyrimo 
darbą nuo 1957 dirba Žemdirbystės 
in-to bitininkystės poskyris Terespolyje 
(Kėdainių rj.). 1962 Kaune įsteigtas bi- 
tininkystės muziejus. 


Bitės: 1 — statinis kelminis avilys (Marcinkonys, Varėnos rj.); 2 — gulstinis kelminis avilys 
(Butiškiai, Ukmergės rj.); 3 — šiaudinis avilys (Leikiškiai, Tauragės rį.); 4 — bitynas Mičiurino 
vaismedžių medelyne (Jurbarko rj.) 


Lit: H. Klose, Ūber Waldbienenzucht Iš 
Lithauen und einigen Nachbargebieten, Mūn- 
chen, 1925; J. Kriščiūnas, Bitininkystė, K-+ 
1933 [kt. leid.— 1947, 1954, 1961]; T. Ivanaus“ 
kas, Senovės bitininkystė.— Gamtininko užrašai: 
[V., 1955]; I. Butkevičius, Bitininkystė.— Lie“ 
tuvių etnografijos bruožai, red. A. Vyšniaus“ 
kaitė, V., 1964; E. Paulėkienė, Drevinės biti“ 
ninkystės reikšmė feodalinės Lietuvos ūkyje-— 
„Iš lietuvių kultūros istorijos“, t. 4, V., 1964. 


BITEŽERIS — ežeras Šilutės rj., Nemuno 
slėnyje, 600 m į š. nuo Nemuno, 10 km 
į p. v. nuo Vilkyškių. Plotas 13 ha. 
Ežeras upinės kilmės (užima atitrūkusl4 
Nemuno meandrą), ištįsęs iš v. į T.; ilgis 
1550 m, didž. plotis 150 m. Ežeras pa“ 
siekęs senatvės stadiją; krantai žemi, 
užželiantys. Ežeras skirtas mėgėjiškai 
žūklei. 


BITINAITIS Bronius [g. 1907.VIL.13 Šu- 
kėtuose (Šakių rj.)] — karininkas, peda- 
gogas. 1930 baigė karo mokyklą Kaunė. 
Nuo 1940.IX Raudonosios Armijos kapl- 
tonas, ėjo bataliono vyr. adjutanto, ba- 
taliono vado pareigas. 1941 Tomsko ka- 
ro mokyklos mokymo dalies viršininkas 
Nuo 1942 Tarybinės Armijos 16 liet. di- 
vizijoje ėjo pulko štabo viršininko, di- 
vizijos štabo operatyvinio sk. viršininko 
pareigas, dalyvavo D. Tėvynės karo 
frontuose. Nuo 1948 TSKP narys. 1947— 
1956 dirbo Tarybų Lietuvos aukštosios“ 
m-lose. Atsargos pulkininkas. Nuo 1950 
pensininkas. 


BITINAS Bronius [g. 1926.XI.22 Pasvaly“ 
je] — pedagogas. 1951 baigęs Pasvali0 
vid. m-lą, mokytojavo. Nuo 1952 TSKP 
narys. 1954—56 „Tarybinio mokytojo 
redaktoriaus pavaduotojas. 1955 neaki- 
vaizdiniu būdu baigęs Vilniaus Ped: 
in-tą, mokytojavo. Nuo 1959 Mokyklų 
moksl. tyrimo in-to sektoriaus vedėjas: 
Rašo auklėjimo teorijos ir -metodikos 
klausimais. 


Ršt.: Savarankiškas mokinių darbas per La 
mokas, V., 1960; Kaip padėti vaikams išsirinkti 
profesiją, K., 1961; Visuotinio mokymo vyk: 
dymas — pedagoginė problema, K., 1962; Inter“ 
nacionalistinis mokinių auklėjimas IX—X 
klasėse, V., 1965. 


BITIŠKIŲ EŽERAS — ežeras Trakų I)+ 
11 km į p. nuo Vievio, 6 km į š. v. nuo 
Trakų. Plotas 36 ha, didž. gylis 10,5 M: 
vid. gylis 4,1 m. Ežeras rininis, šakotas: 
Didž. ilgis 1270 m, didž. plotis 300 M, 
kranto linijos ilgis 4,4 km. Ežeras Nė“ 
nutekamas, pasiekęs subrendimo stadija: 
Krantai aukšti, sausi. Dugnas dumblin“ 
gas. Ežero v. pakrantėje įsikūrę Kudrė“ 
nai. Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklė! 
Yra plačiažnyplių vėžių. 


BITNERIS (Bythner) Samuelis [apie 1632 
Lenkijoje — 1710] — vertėjas. Mokė?! 
Slucko g-joje. Nuo 1663 reformatų kun!“ 
gas Naujamiestyje, Vilniuje, Užneryjė 
(Švenčionių paviete), Kėdainiuose. 
graikų k. išvertė į liet. kalbą „Naujal! 
testamentą“, kuris Karolinos Radvilė“ 
tės ir R. Prūsijos valdžios lėšomis 170 
išspausdintas Karaliaučiuje. Vertimą I? 
dagavo F. Šusteris, pritaikydamas 
kalbą ir R. Prūsijai. 


„BITŪKAS“ — silikatinių dirbinių £9“ 
mykla Kaune. Ž. Silikatiniai dirbiniai: 


BYTVANO-ROKISKIO MIŠKAI — miš- 
kų masyvas Kauno Ij., 18 km į š. nuo 
Kauno. ' Priklauso Kauno miškų ūkio 
Vandžiogalos ir Lapių girininkijoms. Plo- 
tas 923 ha; medynų 804 ha. Ma- 
Syvą sudaro Bytvano (501 ha), Rokiš- 
kio (162 ha), Lapių (70 ha), Afonavos 
(90 ha), Vaineriškių (57 ha) ir Vaivo- 
Išškių (43 ha) miškai. Reljefas banguo- 
tas. Per miškus teka Bytvanas (Gynios 
Intakas), vasarą išdžiūstantis. Dirvože- 
Miai velėniniai jauriniai, mažai sujau- 
Ieję, priemoliniai. Beržynų yra 3795, 
drebulynų 2195, eglynų 1895, ąžuoly- 
nų (iveistų 1952—58) 1395, juodalksny- 
nų 705, baltalksnynų 495. Jaunuolynai 
Sudaro 2395, pusbrandžiai medynai 5795, 
Pribręstantieji 795, brandieji 1395. Me- 
ynų vid. amžius 45 metai, vid. boni- 
tetas II, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 
126 ktm/ha, vid. prieauga 2,8 ktm/ha. 
Ta stirnų, šernų, lapių, pasitaiko brie- 
ūžių. Miškai įeina į Kauno miesto ža- 
liąją zoną. 


BIUDŽĖTAS [angl. budget — krepšys] — 
Valstybės (miesto, rajono, apylinkės) 
Pajamų ir išlaidų sąrašas (samata). 
+ neatskiriamai susijęs su visuomenės 
Socialiniais bei ekonominiais santykiais. 
+ pobūdžio sąmatų sudarinėjimo pėdsa- 
Ų Lietuvos Didžiojoje Kun-stėje galima 
Tasti XV a. pabaigoje. 1717 kariuome- 
nės sąmatą galima laikyti B. užuomaz- 
a. XVIII a. antrojoje pusėje B. Lietu- 
Voje faktiškai jau buvo sudaromas. 
Urž. Lietuvos B. pirmą kartą sudary- 
las 1919. Apie 3/; mokestinių pajamų 
Urž. Lietuvoje buvo gaunama iš pačių 
Neteisingiausių mokesčių — netiesiogi- 
nių, o didžioji valst. biudžeto išlaidų da- 
IS ėjo valdymo ir kariniams reikalams 
(Pvz., 1939 švietimui, menui, kultūrai 
Uvo skirta tik 15,3295 B. išlaidų). 

T Soc. valstybėje B. tarnauja visos 
laudies interesams. Jis remiasi soc. ūkio 
Pajamomis, kurios TSRS 1965 biudžete 
oudarė 9295 (Lietuvos TSR biudžete 
3'k) visų pajamų. Gyventojų lėšų da- 
lis TSRS biudžete vis mažėja (1955 — 
15605, 0 1965 —875). B. pagr. išlaidų 
alis (TSRS 1965 valst. biudžete 8096, 
letuvos TSR — 94,595) skiriama liau- 
16s ūkiui ir socialiniams bei kultūri- 
Niams reikalams, 

| "leninga demokratinio centralizmo ir 
Snininės nacionalinės politikos princi- 
Pais Paremta tarybinė B. sistema apima 
Sąjunginį B., sąjunginių respublikų 
Valst. B. ir valst. socialinio draudimo B. 
„Junginės respublikos turi plačias ir 
„šias teises sudaryti, svarstyti, tvirtinti 
IT Vykdyti respublikos B. Perdavus są- 
Junginėms respublikoms beveik visas 
Mmones ir daugelį statybinių org-jų, 
WVedus naują sąjunginių respublikų ūkio 
lanavimo ir finansavimo tvarką, sąjun- 
šinių respublikų biudžetinės teisės dar 
i lau išsiplėtė, stiprėja jų biudžetas 
va tuvos TSR valst. B. išlaidos 1946 bu- 
Iš 77 mln. rb, 1956—230 mln. rb, 
L 799 mln. rb). Stiprėja sąjungi- 
Ųų respublikų B. ryšiai su liaudies 
1 nu. Pvz., liaudies ūkiui finansuoti iš- 
Aidų lyginamasis svoris Lietuvos TSR 


biudžete 1946 buvo 32,59, o 1964 — 
60,85. 

Lit.: A. Daukša, TSRS Valstybinis biudžetas, 
jo ekonominis turinys ir reikšmė liaudies 
ūkiui, V., 1961; Lietuvos TSR 1945—1958 m. 
valstybiniai biudžetai.—,, Liaudies ūkis“, 1959, 
Nr. 1 
„BIULETEN“ („Biuletenis“) — komunis- 
tinis pogrindinis leidinys, ėjęs 1929—30 
Vilniuje žydų kalba. Leido V. Baltaru- 
sijos Komunistų partijos CK. 


„BIULETEN CK KPZB“ („BroneToHB IK 
KII3B"—,,Vakarų Baltarusijos Komunis- 
tų partijos CK biuletenis“) — pogrindi- 
nis komunistinis neperiodinis leidinys, 
ėjęs 1927—30 ir 1932 Vilniuje. Išleista 
apie 30 nr.: Nr. 1—13— rusų kalba, 
Nr. 14—23 — baltarusių kalba, keli 
numeriai — lenkų ir žydų kalbomis. 
1932 ėjo lenkų ir baltarusių kalbomis. 
Skirtas instruktuoti part. org-joms agi- 
tacijos, propagandos ir part. statybos 
klausimais, V. Baltarusijos KP CK, jo 
skyrių ir vietinių org-jų darbui nu- 
šviesti. 


„BIULETĖNIS"— 1. Komunistinis pogrin- 
dinis leidinys, ėjęs 1923—24 Kaune. 
Leido LKP CK. Išėjo 3 nr. Spausdintas 
partijos spaustuvėje „Spartakas“. Rašė 
apie antiliaudinę burž. valdžios politi- 
ką, apie sunkią darbininkų padėtį ir jų 
kovą prieš buržuaziją. Nr. 2 paminėta 
V. Lenino mirtis. 

2. Komunistinis pogrindinis leidinys, 
ėjęs 1933.V—1934.I Kaune. Leido LKP 
CK. Išėjo 5 nr. Spausdintas rotatoriumi. 
„B.“ informavo apie part. org-jų veiklą, 
demaskavo faš. valdžios reakcingumą. 
Nr. 3 paminėta LKP isikūrimo 15 me- 
tų sukaktis, pateikta atsiminimų anketa 
apie pirmuosius LKP veiklos metus. 


„BIULETEN SOIMAVAGA KLIUBU BE- 
LARUSKAJE  SELANSKA-RABOTNIC- 
KAJE HRAMADI“ („BironeToHb CcoūMa- 
Bara KAIO6y GenapycKae CeAxHCKa-pa- 
GoTHil;Kae TpaMaAbI“— „Baltarusių vals- 
tiečių ir darbininkų hramados klubo sei- 
me biuletenis“) — pažangus neperiodi- 
nis laikraštis baltarusių kalba, ėjęs 
1925—26 Vilniuje. Spausdino baltr. vals- 
tiečių ir darbininkų rev. org-jos „Hra- 
mada" atstovų Lenkijos burž. seime kal- 
bas bei interpeliacijas vyriausybei, vi- 
daus reikalų ir teisingumo m-joms dėl 
polit. kalinių kankinimo, dėl darbo vals- 
tiečių apkrovimo dideliais mokesčiais, 
dėl areštų, dėl mokyklų gimtąja kalba 
uždarinėjimo, dėl savivaldybės teisių 
pažeidimų, antifašistinės spaudos perse- 
kiojimo ir kt. 

„BIULETINAS“ („Biuletenis“) — kairiųjų 
socialistų vienkartinis leidinys, išėjęs 
1919.XII.6 Argentinoje (Beriso mieste). 
Išleido Argentinos Lietuvių socialistų 
s-ga. Leidinyje pasisakoma prieš buržua- 
zijos įsigalėjimą Lietuvoje, reikalaujama 
atkurti Tarybų valdžią. Tai buvo pirmas 
leidinys liet. kalba P. Amerikoje. 


„BIULLETEN VILENSKOGO V.-REVO- 
LIUCIONOGO KOMITETA I POLITOT- 
DELA N ARMIJI“ („BionnxeTeHb BHAeH- 
CKOTO  B.-PeBOAIOIHOHHOrOo | KOMHTETa 


BIT—BIZ 245 


H INMoAKTOTĄe*AMAa N apmua“,—,„Vilniaus 
karinio-revoliucinio komiteto ir N ar- 
mijos politinio skyriaus biuletenis“) — 
komunistinis laikraštis, ėjęs Raudono- 
sios Armijos išvaduotame Vilniuje 1920 
rusų kalba. Nr. 1 išleistas 1920.VII.15. 
Nr. 5 pavadintas „Izvestija...“ („Ži- 
nios. .."). Iki VII.31 išėjo 15 nr. Bendra- 
darbiavo A. Miasnikovas, Z. Angarietis, 
N. Vinogradovas, R. Kogan, J. Olskis, 
V. Ulasevič ir kt. Skelbė Vilniaus ka- 
rinio-revoliucinio k-to įsakymus, infor- 
mavo apie mūšių prieš Pilsudskio ka- 
riuomenę eigą, spausdino žinias apie 
tarpt. padėtį, rašė apie Vilniaus part. 
org-jos, profs-gų veiklą. 


„BIULLETEN VISŠEGO SOVETA NA- 
RODNOGO CHOZIAJSTVA SSR LITVI 
I BELORUSSIJI"“ („BronneTeHB BercmIero 
CosBeTa HapoAHoro xoaaūcTBa CCP AuT- 
BBI H Benopyccuu“ —, Lietuvos ir Balta- 
rusijos TSR Aukščiausiosios liaudies 
ūkio tarybos biuletenis“) — komunistinis 
informacinis leidinys, išleistas 1919.III 
Vilniuje rusų kalba. Redagavo J. Po- 
dolskis ir K. Sokolovas. Buvo numatyta 
leisti 2—4 kartus per mėnesį. Išėjo tik 
1 nr. Išspausdinta oficiali medžiaga (vy- 
riausybės dekretai, Aukščiausiosios liau- 
dies ūkio tarybos bei jos skyrių nutari- 
mai) apie respublikos pramonės atkūri- 
mą, jos pertvarkymą soc. pagrindais, 
kovą su spekuliacija. 


BYVAINIAI — kaimas Joniškio rj., Ke- 
palių apyl., 5 km į p. r. nuo Joniškio, 
prie kelio į Pakruojį. 100 gyv. (1959). 
Pr. m-la (nuo 1926). B. valstiečiai daly- 
vavo 1905—07 revoliucijoje, 1909 pa- 
minėjo Gegužės Pirmąją. Hitlerininkai ir 
vietiniai burž. nacionalistai 1941 sušaudė 
B. valstietį D. Kazimieraitį, Liaudies Sei- 
mo atstovą. 


BIZANTINIS STILIUS — Bizantijos im- 
perijos meno ir architektūros oficialu- 
sis stilius, vyravęs Balkanų pusiasalyje 
ir Mažosios Azijos dalyje VI—XV a, 
Jam artimas Sirijos, Gruzijos, Armėni- 
jos ir kt. kaimyninių tautų menas ir 
a1chit-ra. B. s. turėjo poveikio senovės 
rusų bažnytiniam menui ir archit-rai. 
Jam būdingi kryžminio plano kulto pa- 
statai su kupolais ant būgnų, apversto 
kūgio formos kapiteliai su apverstos 
nupiautos piramidės formos antstatais. 
Pastatų archit. detalės puošiamos vie- 
nodai smulkiais ir giliai įrėžtais orna- 
mentais, o interjerai — mozaikiniais gru- 
piniais portretais, stilizuotai vaizduojan- 
Čiais šventuosius ir imperatorius. Lietu- 
voje B. s. įtaka pasireiškė per senovės 
Rusios archit-rą XIII-XVI a. Vilniuje 
ir kitur statytose, tačiau neišlikusiose 
cerkvėse. XIX—XX a. pseudobizantinis 
stilius, eklektiškai sukomponuotas su 
kitais stiliais, pasireiškė kai kuriose 
pravoslavų cerkvėse (Kauno soboras, 
1891—95, Romanovų cerkvė Vilniuje, 
1913, ir kt.). 


BIZAUSKAS Kazys 
lis] — pažangus JAV 


[slap. Saulės Bro- 
lietuvių poetas. 


246 BIZ— BLA 


„Nuo 1910 spausdino eilėraščius JAV 
lietuvių socialistinėje spaudoje (,Kova", 
„Laisvė“, „Dilgėlės“ ir kt.). Jo eilėraš- 
čių ir poemų („Didžioji drama“, „Dai- 
nius ir kanklės“ ir kt.) įdėta į liet. prol. 
rašytojų kūrybos antologiją „Atžalos“ 
(1921) ir prol. poezijos rink. „Švytu- 
rys“ (1923). Poet. kūriniuose B. smerkė 
imp. karą (eil. ,,Karės lauke“, ,„Krikščio- 
niškiems valdovams“ ir kt.), demaskavo 
burž. santvarką Lietuvoje (poema „Lie- 
tuvos darbininkė motina“, eil. ,„Duokit 
jiems švino" ir kt.). Šalia dem. bruožų 
juose ryškūs ir rev. motyvai, stiprūs 
lyr. pradai. 

Lit.: B. Pranskus, Proletarinė lietuvių litera- 
tūra, V., 1964. 


BIZDŪKAS — ežeras Kaišiadorių  rj., 
8 km į š. v. nuo Vievio. Plotas 12,5 ha. 
Ežeras rininis, apvalus. Pasiekęs senat- 
vės stadiją. Krantai žemi, pelkėti. Per 
B. į Punkino ež. teka Pakriokšnis. Eže- 
ro š. v. pakrantėje įsikūrę Senieji Mi- 
gūčionys. Ežeras verslovinis. 


BIZIERIAI — kaimas Šakių rj., Ša- 
kių apyl., 8 km į š. r. nuo Šakių, prie 
kelio į Plokščius; kolūkio centras. 
135 gyv. (1959). Per kaimą teka Orija 
(Jotijos intakas). Yra kolūkio medelynas, 
aštuonmetė m-la (nuo 1964), kultūros na- 
mai ir biblioteka (nuo 1960). 


BIZIS (Bisi, Bisio) Steponas Laurynas 
[17242 Venecijoje — 1790 ? Mestre (ne- 
toli Venecijos)] — italų kilmės gydy- 
tojas anatomas, medicinos ir filosofijos 
mokslų daktaras (1746). 1781—87 Vil- 
niuje, Vyriausiojoje mokykloje, dėstė 
anatomiją ir fiziologiją. Pirmasis med. 
f-to dekanas (1781), profesorius. Dar 
1770 pirmas Lietuvoje skrodė žmogaus 
lavoną moksl. tikslu ir tą skrodimą ap- 
rašė. Dėstydamas osteologiją ir miolo- 
giją, demonstravo žmonių skeletus ir 
lavonus, moksl. eksperimentams naudo- 
jo šunis. Paskelbė moksl. darbų apie 
psichines ir kt. ligas, kaltūną (1772), 
išleido miologijos vadovėlį (1785). Už 
priešingus religijai moksl. teiginius ir 
eksperimentus katalikų dvasininkų ap- 
kaltintas erezija ir priverstas 1787 iš- 
vykti iš Vilniaus. 

Lit.; S. Biziulevičius, Anatomijos ir fiziolo- 


gijos mokslo raida Vilniaus universitete— 
„Iš mokslų istorijos Lietuvoje“, t. 1, V., 1960. 


BIZIULEVIČIUS Stasys [g. 1919.V.18 
Alešiškėse (Trakų rj.)] — gydytojas pa- 
razitologas, medicinos mokslų kandida- 
tas (1952). 1948 baigė Vilniaus un-tą. 
1947—56 Lietuvos TSR MA Eksperimen- 
tinės med. in-to, nuo 1956 Zoologijos ir 
parazitologijos in-to (iki 1960 Biologi- 
jos in-tas) moksl. bendradarbis. Paskel- 
bė moksl. straipsnių parazitologijos 
klausimais; jo straipsnių apie medicinos 
mokslo, ligoninių ir farmacijos istoriją 
Lietuvoje išspausdinta rinkinyje „Iš 
mokslų istorijos Lietuvoje“ (t. 1, 1960) 
ir kt. 

Ršt.: Pagrindinės 
kova su jomis, V., 


žmogaus helmintozės ir 
1. 


BIZŪNAS Antanas — pažangus Kanados 
lietuvių poetas. Nuo 1931 aktyviai bend- 
radarbiavo pažangioje JAV ir Kanados 
liet. periodinėje spaudoje („Laisvė“, 
„Šviesa“, „Darbininkų žodis“ ir kt.), pa- 
sirašinėdamas Miškų darbininko slapy- 
vardžiu. Eilėraščiuose vaizdavo Lietuvos 
darbo žmonių gyvenimą ir rev. kovą, 
Kanados miško kirtėjų darbą. 


Lit.: B. Pranskus, 
ratūra, V., 1964, 


„BLAIVYBĖ IR SVEIKATA" — buržuazi- 
nis liberalinis mėnesinis laikraštis, ėjęs 
1938—40 Kaune. Leido Lietuvos Blaivi- 
nimo s-ga vietoj žurnalo „Blaivioji Lie- 
tuva". K 


BLAIVYBĖS DRAUGIJOS — visuomeni- 
nės organizacijos, kovojančios prieš gir- 
tavimą. Organizuota kova prieš girtavi- 
mą Lietuvoje prasidėjo feodalizmo lai- 
kais, paplitus alkoholinių gėrimų gamy- 
bai. Pasaulietiniai ir bažnytiniai feodalai 
nuosavose spirito varyklose gamino 
degtinę, jai pardavinėti laikė smukles 
ne tik miestuose, bet ir kaimuose, 
iv. būdais, neretai net prievarta skatino 
girtavimą ir dar labiau skurdino vals- 
tiečius. Caro valdžia 1841 atėmė iš baž- 
nyčios teisę prekiauti degtine, Bažnyti- 
nėse valdose buvusios spirito varyklos 
ir smuklės perėjo valstybei. Katalikų 
dvasininkai, netekę didelių pelno šalti- 
nių, susirūpino blaivybe. Apie 1846 
Šiaulių ir Šiaulėnų parapijose įsikūrė 
pirmosios B. d. Platesniu mastu prieš 
girtavimą veikė vyskupas M. Valančius. 
1858 jis išleido brošiūrą „Apie brostvą 
blaivybės arba nusiturėjimą". XIX a. vi- 
duryje ir septintajame dešimtmetyje 
Rusijoje blaivybę aktyviai skleidė rusų 
revoliucinių demokratų pasekėjai. Tai 
darė teigiamą įtaką blaivybės judėjimui 
Lietuvoje. Tačiau čia katalikų dvasinin- 
kai rūpinosi pajungti blaivybės propa- 
gandą klerikalizmo interesams. Prieš 
blaivybės propagandą ir prieš d-jas vei- 
kė caro valdžia. Ryšium su tuo 1864 
Vilniaus generalgubernatorius M. Mu- 
ravjovas uždraudė blaivybės brolijas. 
XX a. pr. kunigai, dėdamiesi moralės 
gynėjais, vėl ėmė kurti blaivybės 
org-jas. 1908 Kaune įsikūrusi Lietuvių 
katalikų blaivybės d-ja pradėjo organi- 
zuoti skyrius parapijose. Po I pasaul. 
karo (1919) ji buvo atgaivinta, leido 
laikr. „Sargyba“. Liet. katalikų blai- 
vybės d-ja gaudavo iš klerikalinės val- 
džios dideles subsidijas, buvo krikščio- 
nių demokratų partijos polit. propagan- 
dos įrankis. 1922 katalikų blaivybės d-ja 
gavo pirmenybę pardavinėti svaigina- 
muosius gėrimus, tuo visiškai susi- 
kompromituodama liaudies masių aky- 
se. Vėliau (1937) buvo iškelta d-jos 
centro v-bos nariams byla dėl lėšų 
grobstymo. 1925 gydytojų iniciatyva 
įsikūrė Lietuvos Blaivybės ir sveikatos 
d-ja, 1935 — Lietuvos Blaivinimo s-ga, 
leidusi žrn. „Blaivybė ir sveikata“. 
Taryb. santvarkoje prieš girtavimą ko- 
vojama valstybiniu mastu, tam tikslui 
naudojant ideologinio darbo formas — 
spaudą, meną, kiną, radiją, televiziją, 
organizuojant plačiosioms masėms svei- 


Proletarinė lietuvių lite- 


kas pramogas (fizinė kultūra, sportas, 
meninė saviveikla). 


Lit.+ P. Pakarklis, Ekonominė ir teisinė ka“ 
talikų bažnyčios padėtis Lietuvoje (XV— 
XIX a.), V., 1956. 


„BLAIVIOJI LIETUVA“ — buržuazinis 
dvisavaitinis laikraštis, skirtas kovai SU 
alkoholizmu, ėjęs 1937—38 Kaune. 


BLANDŽIAI — kaimas Kėdainių rj., Per 
naravos apyl., 12 km į v. nuo Josvar 
nių, 4 km į š. r. nuo Žemaičių plento. 
158 gyv. (1959). Pro B. teka Aluona (Ne- 
vėžio intakas), eina kelias iš Pernara- 
vos į Leščius. Malūnas, lentpiūvė, kol- 
ūkio mašinų remonto dirbtuvė, bibliote- 
ka (nuo 1959). 


BLAUZDŽIŪNAI — kaimas Joniškio Ij. 
Kriukų apyl., 20 km į š. r. nuo Joniškio 
prie kelio į Žeimelį, 2 km nuo Latvi- 
jos TSR sienos; kolūkio centras. 71 gyv: 
(1959). R. pakraščiu teka Švitinys (Liel- 
upės intakas). Pr. m-la (nuo 1913), bib- 
lioteka (nuo 1949). Panaikinus baudžia- 
vą, B. gyventojai dalyvavo valstiečių 
bruzdėjime. Jų pasipriešinimui nuslopiN“ 
ti kaime buvo apgyvendintas carinės 
kariuomenės būrys. 


BLAŽĖVIČIUS Jonas [1903 Čižiūnuose 
(Eišiškių rj.) — 1945.IV.24 Austrijos Al- 
pėse] — karinis veikėjas, generolas ma“ 
joras (1944), Tarybų Sąjungos Didvy- 
E ų —- ris (1945.V.1). Šalt- 

5) kalvio sūnus. I pa“ 
saulinio karo metU 
evakavosi su tėval5 
į Rusijos gilumą. 
1918 savanoriu įsto- 
jo į Raudonąją AT“ 
miją. Kariavo pries 
lenkiškuosius  buIž. 
nacionalistus ir prieš 
banditizmą Podolėje: 
Nuo 1920 Komu- 
nistų partijos Na“ 
rys. Pasibaigus pilie- 
tiniam karui, liko Raudonojoje Armijoje: 
Didžiojo Tėvynės karo pradžioje vado- 
vavo pulkui. Kovėsi prie Volgos, buvo 
paskirtas divizijos, 0 vėliau korpus0 
vadu. 1943 dalyvavo mūšiuose dėl Uk- 
rainos išvadavimo, 1944 Karelijos fron- 
te. 1945 jo vadovaujama divizija vadavo 
Vengriją ir Austriją, padėjo sutriuškinti 
stambią hitlerinės kariuomenės grupuo“ 
tę prie Budapešto. Jo vadovaujama di- 
vizija paėmė daugiau kaip 20000 hit- 
lerinių kareivių ir karininkų į nelaisVė: 
B. palaidotas Maskvoje, Novodevičės 
kapinėse. 


BLAŽĖVIČIUS Juozas [1891 Novosiol- 
kuose (netoli Vilniaus) — 1938 Maskvo“ 
je] — karinis veikėjas, pilietinio karo 
Rusijoje dalyvis. Kilęs iš ž. ū, darb!“ 
minkų. 1913 baigė Vilniaus karo m-1d- 
I pasaul. karo metais tarnavo Rusijos 
kariuomenėje. 1918 pr. papulkininkiU 
išėjo į atsargą. 1918.VIII įstojo į Rau“ 
donąją Armiją, buvo Maskvos darbi 
ninkų pulko vado padėjėjas, kovo“ 
jo prieš kolčiakininkus. Nuo 1919 pr 
brigados vadas, nuo 1919.XI divizijos 
vadas, vadovavo Omsko ir Semipalū“ 


tinsko (Kazachijoje) išvadavimui iš kol- 
Čiakininkų. Nuo 1921.XI Turkestano 
fronto I armijos vadas, vadavo iš bal- 
tagvardiečių Ferga- 
ną, Samarkandą, Aš- 
Chabadą ir kt. mies- 
tus. Pasibaigus pilie- 
tiniam karui, mo- | 
kėsi Aukštuosiuose 
akademiniuose kur- 
Suose ir Frunzės ka- 
IO akademijoje. Nuo 
1922.IX šaulių kor- 
Puso vadas. Nuo 
1926 dirbo vadovau- 
Jamąjį darbą Gyny- 
bos liaudies komisa- 
Mate Maskvoje. Žuvo, neteisėtai repre- 
Suotas asmenybės kulto sąlygomis, Rea- 
bilituotas. 


BLAŽEVIČIUS Juozas [1901.II.2 Geidu- 
konyse (Varėnos rj.) — 1944.IL.5 Inkle- 
Iiškiuose (Trakų rj.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis, Didžiojo Tėvynės karo 
Partizanas. Kilęs iš valstiečių, amati- 
Ninkas. 1924—32 priklausė valstiečių 
liaudininkų s-gai. Nuo 1936 Komunistų 
Partijos narys, buvo Geidukonių kuope- 
ės sekretorius. Nuo 1943 „Išlaisvinto- 
lo“ partizanų būrio žvalgas. Žuvo, ap- 
Saudant priešui būrio bazę. 


BLAZEVIČIUS Kazys [g. 1923.IIL4 Kė- 
ainiuose] — inžinierius statybininkas, 
technikos mokslų kandidatas (1957). 
1950 baigė Kauno un-tą. 1949—53 kom- 
binato „Startas“ vyriausiasis inžinie- 
ius, Ž. ū. statybos projektavimo in-to 
Inžinierius. 1953—56 Lietuvos TSR MA 
Izikos-technikos in-to moksl. bendra- 
Čarbis. 1956—62 Statybos ir archit-ros 
n-to moksl. sekretorius, nuo 1962 ž. ū. 
Statybos sektoriaus vadovas. Paskelbė 
eliolika moksl. straipsnių apie statybi- 
Nes medžiagas ir konstrukcijas. 


BLAZEVIČIUS Valentinas [g. 1912.XI.18 
milgiuose (Panevėžio rj.)] — ekonomis- 
as, Lietuvos TSR nusipelnęs ekonomis- 
tas (1965). 1936 baigė Charkovo Tarybi- 
Nės prekybos institutą, 1941—44 kovojo 
audonosios Armijos gretose (1942—44 
9 lietuviškojoje divizijoje). 1944—47 
letuvos TSR Prekybos liaudies komisa- 
"ato (nuo 1946 m-jos) skyriaus virši- 
Ninkas, liaudies komisaro (nuo 1946 
Ministro) pavaduotojas. Nuo 1944 TSKP 
Narys. 1947—51 Vilniaus miesto vykd. 
p.O plano komisijos pirmininkas. 1950 
„Algė Aukštąją part. mokyklą Maskvo- 
Je. Nuo 1951 Resp. partinės m-los, nuo 
dė Vilniaus Aukštosios part. m-los 
€stytojas, pram. ekonomikos kated- 
OS vedėjas, direktoriaus pavaduoto- 
S Neakivaizdiniam mokymui. Paskelbė 
Taipsnių pram. ekonomikos klausimais. 
Liteks Pramonės produkcijos savikainos ma- 
nis, nike p oepinio turto didėjimo šalti- 
„LAZIENĖ Stefa [g. 1925.XI.4 Gėsaluose 
uodo rj.)] — agronomė, žemės ūkio 
Mokslų kandidatė (1964). 1950 baigė 
letuvos Ž. ū. akademiją. Nuo 1958 
Smdirbystės in-to Vokės filialo žem- 
Ibystės skyriaus moksl. bendradarbė. 


Paskelbė moksl. straipsnių apie lizimet- 
rinius tyrimus, org. trąšų įterpimą 
į dirvas. 

BLAŽYS Antanas [g. 1914.1.17 Giriniš- 
kėje (Ignalinos rj.)] — agronomas, že- 
mės ūkio mokslų kandidatas (1952). 
1938 baigė Vilniaus un-to agronomi- 
jos skyrių. 1952—57 dirbo Lietuvos 
Gyvulininkystės in-te, iš pradžių moksl. 
bendradarbiu, paskiau avininkystės sk. 
vedėju. Nuo 1957 dirbo Lietuvos TSR 
Ž. ū. m-joje; 1962—65 tos m-jos moks-, 


BLA— BLE 247 


BLAŽYS Vytautas [g. 1927.VII.7 Kau- 
ne] — dainininkas (baritonas), Lietuvos 
TSR nusipelnęs artistas (1960). 1951 bai- 
gė Lietuvos TSR Konservatoriją. 1951— 
1952 operos ir baleto teatro, nuo 1952 
Kauno muz. teatro solistas. 


Vaidmenys: Oneginas (P. Čaikovskio ,„Eu- 
genijus Oneginas“), Figaras (Dž. Rosinio ,„Se- 
vilijos kirpėjas“), Bokanegra (Dž. Verdžio 
„Simonas Bokanegra“), Demonas (A. Rubinš- 


lo v-bos viršininkas. Nuo 1965 Ž. Mn ž4**steino „„Demonas“), Valentinas (Š. Guno „Faus- 


moksl. bendradarbis. Paskelbė moksl. 
straipsnių avininkystės klausimais. 


BLAŽYS Bernardas [g. 1931.11.13 Giru- 
tiškėje (Ignalinos rj.)] — ekonomistas, 
ekonomikos mokslų kandidatas (1964). 
1955 baigė Vilniaus un-tą. 1955—58 Bir- 
žų Ij. „Laisvosios žemės“ kolūkio pir- 
mininkas. Nuo 1958 TSKP narys. Nuo 
1961 Lietuvos TSR MA Ekonomikos 
in-to moksl. bendradarbis, nuo 1963 
moksl. sekretorius. Paskelbė moksl. 
straipsnių gyvulininkystės ekonomikos 
klausimais. 


BLAŽYS Bronius [g. 1930.V1.23 Rešku- 
tėnuose (Švenčionių rj.)] — inžinierius 
hidrotechnikas, technikos mokslų kan- 
didatas (1963). 1954 baigė Ž. ū. akade- 
mijos hidromelioracijos f-tą. 1954—62 
Vandens ūkio projektavimo in-to vyr. 
inžinierius. Nuo 1962 Hidrotechnikos ir 
melioracijos in-to moksl. bendradarbis. 
Paskelbė moksl. straipsnių ir brošiūrų 
apie molinių ir betoninių drenažo vamz- 
džių hidraulinį skaičiavimą. 


BLAŽYS Juozas [1890.V.2 Šiauliuose — 
1939.IV.25 Kaune] — gydytojas psichiat- 
ras, neuropatologas. 1914 baigė Peter- 
burgo Karo medicinos akademiją. Iki 
1918 dirbo fronte karo gydytoju. 
1918 grįžo į Lietuvą, 1918—24 Tauragės 
psichiatrinės ligoninės direktorius. Nuo 
1924 Kauno un-to nervų ir psichinių 
ligų katedros vedėjas, 1938—39 ir un-to 
prorektorius. Paskelbė apie 50 moksl. 
darbų alkoholizmo, išsigimimų, paveldė- 
jimo, neurosifilio, psichiatrinės pagalbos 
organizavimo, proto higienos, mendeliz- 
mo, psichoterapijos ir kt. klausimais. 
B. buvo pažangių Rusijos mokslininkų 
I. Pavlovo, V. Bechterevo mokinys, ta- 
čiau, reakcionierių paveiktas, nepagrįs- 
tai pritarė kai kurių psichinių ligonių 
sterilizacijai. 

Ršt.: Alkoholizmas ir psichinės ligos, K., 
1932; Įvadas į psichiatriją, K., 1935. 


BLAŽYS Kajetonas [1903.VIII.7 Giriniš- 
kėje (Ignalinos rj.) — 1963.1.5 Vilniu- 
je] — chemikas technologas, chemijos 
mokslų kandidatas (1956). Mokėsi Vil- 
niaus ir Liono un-tuose. 1932 baigė Lio- 
no un-to gamtos-matematikos f-tą. 1933— 
1940 inžinierius Vilniaus odos f-ke. 
1940—48 dirbo įvairiose Lietuvos TSR 
odos pramonės įmonėse. Nuo 1949 Lie- 
tuvos TSR MA Chemijos ir cheminės 
technologijos in-to moksl. bendradarbis. 
Paskelbė moksl. straipsnių odos pramo- 
nės technologijos klausimais. Dėstė Vil- 
niaus un-te. 


tas"), Averinas (K. Listovo ,„Sevastopolio val- 
sas“), Bokačas (F. Zupė ,„Bokačas“), Bronius 
Norkūnas „Auksinės marios“) 
ir kt. 


BLECHARAVIČIUS Šeras [g. 1902.V.12 
Varėnoje] — choro dirigentas, pedago- 
gas, Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros- 
švietimo darbuotojas (1963). 1928—40 
muz. mokytojas Kauno vid. m-Iose, En- 
gelio žydų choro vadovas. 1941—47 
chormeisteris Tarybinėje Armijoje. Nuo 
1956 Vilniaus Karininkų namų meno sa- 
viveiklos vadovas. Sukūrė choro ir solo 
dainų, harmonizavo žydų liaudies dainų. 


BLĖCHERIENĖ Feigė [Škliarskaitė; g. 
1921.IV.5 Dauguose (Alytaus rj)] — 
filosofė, pedagogė, filosofijos mokslų 
kandidatė (1963). 1935 įstojo į LKJS, 
dalyvavo rev. judėjime. Nuo 1939 Ko- 
munistų partijos narė. 1942—45 kovojo 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijoje. 
1948 baigė Vilniaus un-to istorijos ir 
filologijos f-tą. 1948—51 Istorijos-revo- 
liucijos muziejaus skyriaus vedėja, 
1951—52 Vilniaus juridinės m-los dės- 
tytoja. Nuo 1955 Vilniaus un-to dėsty- 
toja. Išspausdino darbų iš marksistinės 
filosofijos istorijos Lietuvoje ir kt. 

Ršt.: V. Kapsuko kova prieš buržuazinę 
ideologiją Lietuvoje, V., 1962. 


BLĖDIS Vacys [g. 1920.V.27 Kubiliū- 
nuose (Radviliškio rj.)] — aktorius, reži- 
sierius, Lietuvos TSR nusipelnęs artistas 
(1954), Lietuvos TSR 
nusipelnęs meno vei- 
kėjas (1965). 1938— 
1940 lankė Kauno kž 
Darbo rūmų vaidy- |“ 
bos studiją. Nuo 
1940 Panevėžio dra- 
mos teatro aktorius. 
Nuo 1946 dirba 
ir kaip režisierius; 
1956—59 ėjo teatro 
vyriausiojo režisie- 
riaus pareigas. Dra- 
mos režisūrą studi- 
javo Maskvos Vachtangovo teatre, ki- 
no režisūrą — Maskvos kino studijoje 
(„Mosfilme“). 

Vaidmenys: Dolgis (N. Pogodino ,„Sidabrinis 
slėnis“), Korvinas (B. Džonsono ,„Sukčiaus 
testamentas" —,,Volponė"), Petras (K. Binkio 
„„Atžalynas“), Chlestakovas (N. Gogolio „„Revi- 
zorius“), Zadorožnas (I. Franko „Parduotoji 
laimė") ir kt. 

Pastatymai: „Kaip grūdinosi plienas“ (pagal 
N. Ostrovskio romaną, 1952), J. Grušo ,,„Dū- 
mai" (1955), E. Jurandoto „Tokie laikai“ (1955), 
J. Germano „Daktaras Kaliužnas“ (1957), 
P. Karvašo ,„Siaubo naktis“ (1962) ir kt. Reži- 
savo liet. filmą ,„Adomas nori būti žmogumi“. 


BLĖDYTĖ Julija [g. 1928.IX.25 Kubi- 
liūnuose (Radviliškio rj.) — aktorė. Nuo 


(A. Belazaro 


248 BLE—BLI 


1948 Panevėžio dramos teatro aktorė. 
1949 baigė Panevėžio suaugusiųjų g-ją. 

Vaidmenys: Nastutė (A. Vienuolio „„Prie- 
blandoje"), Elziutė (J. Paukštelio ,„Audra atei- 
na"), Frosė (J. Germano „Daktaras Kaliuž- 
nas"), Klodina (Moljero ,„Žoržas Dandenas“), 
Ieva (A. Guzevičiaus ,,Dvikova“) ir kt. 


BLĖKONIAI — kaimas Pakruojo rj., Lin- 
kuvos apyl, 6 km į v. nuo Linkuvos, 
1 km į p. nuo kelio į Triškonis; kol- 
ūkio centras. 34 gyv. (1959). Malūnas, 
lentpiūvė (nuo 1959), kultūros namai 
(nuo 1955). 


BLENDŽIAVA — upė Plungės ir Kretin- 
gos Ij, Salanto kair. intakas. Ilgis 
30,5 km, baseino plotas 85,5 km?, Prasi- 
deda 6 km į p. nuo Platelių, prie Siurb- 
lių, ir teka į v. Įteka į Salantą 4 km 
nuo jo žiočių, ties Kulsodžiu. Intakas 
Karvė (deš.). Vid. nuolydis 358 cm/km. 
Vid. debitas žiotyse 1,06 mš/s. Prie B. 
yra 3 vandens malūnai. 


„BLEZDINGĖLĖ"— liaudies šokis. Muz. 
metras ?/4. L. Jucevičiaus 1846 užrašy- 
tą B. šoko vaikinai ir merginos, pamėg- 
džiodami blezdingėlės skridimą. J. Mic- 
kevičiaus, Žemaitės minima B. šoka- 
ma su skepetėlėmis. Skiriasi ir dainos 
žodžiai. J. Mickevičius B. užrašė Pla- 
telių, Alsėdžių, Ylakių apylinkėse, kur 
šokdavo „vienos merginos. Žemaitės 
aprašomą B. šoko vaikinai ir merginos. 
Matyt, dėl tos pačios ritmikos ar blez- 
dingėlės minėjimo Žemaitė B. žodžius 
sujungė su daina apie avietėlę. B.— vie- 
nas pirmųjų liaudies šokių, pritaikytų 
scenai (1904 atliktas Šiauliuose). Popu- 
liariausia yra J. Lingio šokio kompozi- 
cija. 

Lit.; Žemaitė, Raštai, t. 5, V., 1957 [p. 142— 


143]; J. Lingys, Lietuvių liaudies šokiai, 
t2AVAE1952, 


BLIEKA Alfonsas [g. 1911.II.13 Pabu- 
džiuose (Biržų rj.)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis. Kilęs iš mažažemių vals- 
tiečių, darbininkas. Nuo 1930 pr. dirbo 
partinį ir komjaunimo darbą Vabal- 
ninko vls. Už aktyvią kom. veiklą bu- 
vo žvalgybos persekiojamas, 1932.VI, 
1932.X, 1933 ir 1934 adm. tvarka baus- 
tas. 1934 ištremtas į Tauragės aps. 
Žuvo D. Tėvynės karo metais. 


BLIEKA Jonas [g. 1907.VIII.24 Pabu- 
džiuose (Biržų rj.)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis. Kilęs iš mažažemių vals- 
tiečių, darbininkas. LKJS narys nuo 
1925, LKP narys nuo 1928. Už aktyvią 
kom. veiklą 1929 suimtas ir 1930 ka- 
riuomenės teismo nuteistas 5 metus ka- 
lėti. Paleistas iš kalėjimo, toliau dirbo 
rev. darbą. 1936 vėl suimtas. Pabėgęs 
iš Kupiškio arešto namų, slapstėsi, bet 
1938 buvo sulaikytas. Žuvo D. Tėvynės 
karo metais. 


BLIEKA Jurgis [1908.II.25 Suveiniuose 
(Kupiškio rj.) — 1961.V.17 Vilniuje] — 
teisininkas, teisės mokslų kandidatas 
(1958). 1926 baigė Rokiškio g-ją. 1927 
įstojo į pogrindinę Lietuvos komjauni- 
mo org-ją. 1928—31 buvo pr. m-los 


mokytojas Šiaulių apskrityje. Nuo 1931 
priklausė Lietuvos Raudonosios pagal- 
bos org-jai. 1932—36 studijavo Kau- 
no universitete, buvo studentų korpora- 
cijos „Aurora“, o šią 
uždarius — „Sted- 
ros“ narys. 1937 bai- 
gęs teisės fakultetą, 
dirbo „„Pienocentre“, 
nuo 1940.II Panevė- 
žio apygardos teis- 
me neetatiniu teis- 
mo kandidatu. 1940 
išrinktas Lietuvos 
TSR Aukščiausiojo 
Teismo pirmininku. 
D. Tėvynės karo 

= metais buvo Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijos karo 
tribunolo narys. 1942 pab. demobilizuo- 
tas, dirbo Čkalovo ir Gorkio juridinių 
kursų vedėju bei dėstytoju. Nuo 1944 
TSKP narys. 1944 Lietuvos TSR Aukš- 
čiausiojo Teismo pirmininkas, vėliau 
(iki 1951) — teisingumo ministras. 
1947—51 Lietuvos TSR AT deputatas. 
Nuo 1945 dėstė Vilniaus un-te, nuo 1951 
baudžiamosios teisės ir baudžiamojo 
proceso katedros vedėjas. 


BLIEKA Kazys [g. 1901 Pabudžiuose 
(Biržų rj.)] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš mažažemių valstiečių, 
darbininkas. Nuo 1929 dirbo pogr. 
rev. darbą komjaunimo ir partijos eilė- 
se. Už kom. veiklą buvo ne kartą su- 
imtas, teistas. Žuvo D. Tėvynės karo 
metais. 


BLINDA Tadas [m. 1878.V.4 Luokėje] — 
plėšikų, veikusių Raseinių, Šiaulių ir 
Telšių apskrityse, vadas. Vienas tų 
„svieto lygintojų“, kurie plėšikavimu 
reiškė protestą prieš socialinę santvar- 
ką, keršijo dvarininkams ir caro valdi- 
ninkams. Jo būryje buvo A. Norvila, 
M. Šiaulys, Grinevičius, Jančiauskas, 
Milvydas ir kiti. Blinda buvo pagautas 
ir užmuštas Luokėje. Liaudis ilgai atsi- 
minė B., kaip vargšų gynėją. Rašytoja 
Lazdynų Pelėda surinko apie B. liau- 
dies pasakojimus, kuriais naudodamasis 
G. Landsbergis-Žemkalnis 1907 parašė 
dramą „Blinda“. Yra liaudies dainų apie 
B.; populiari K. Stikliaus daina „Mes 
razbaininkėliai". 


BLINKEVIČIUS Vilius [g. 1929.III.1 Pa- 
zūkuose (Pasvalio rj.)] — inžinierius 
elektromechanikas, Lietuvos TSR nusi- 
pelnęs inžinierius (1963). 1952 baigęs 
Kauno Politechnikos in-tą, dirbo „El- 
fos“ g-los inžinieriumi konstruktoriumi, 
1954—57 centrinės laboratorijos virši- 
ninku. Nuo 1958 tos g-los vyriausiasis 
inžinierius; organizavo universalių elekt- 
rinių gramofonų, buitinių magnetofonų 
ir mikrovariklių masinę gamybą. Nuo 
1960 TSKP narys. 


BLINSTRUBAS Stasys [g. 
Šiauliuose] — geofizikas, technikos 
mokslų daktaras (1964). 1929 baigė 
Paryžiaus Aukštąją elektros  m-lą. 
1929—36 Kauno radijo ' stoties inžinie- 
rius, vėliau viršininko padėjėjas. 1936— 
1939 Klaipėdos radijo stoties, 1939— 


1901.XII.20 


1941 ir 1944—45 Vilniaus radijo stO- 
ties viršininkas. Nuo 1949 Geologijos if 
geografijos (nuo 1963 Geologijos) in-to 
mokslinis bendradarbis. Tyrė Lietuvos 
TSR teritorijos mag- 
netines bei ' gravi- 
tacines anomalijas. 
Nuo 1953 Vilniaus 
universitete dėsto 
geofiziką. 1950—60 
vadovavo Lietuvos 
TSR teritorijos gra- 
vimetrinės nuo- 
traukos vykdymui. 
Mokslų daktaro di- 
sertacija — ,„Mag- 
netinių. | anomalijų 
kiekybinio interpre- 
tavimo metodas“. Lietuvos TSR MA lei- 


diniuose paskelbė keliolika moksl. 
straipsnių. 
BLINSTRUBIŠKIAI — kaimas Rasei- 


nių rj., Paliepių apyl., 11 km į v. nuo 
Raseinių, abipus Žemaičių plento. 
232 gyv. (1959). V. pakraščiu teka Al- 
sa, I.— Upė (Šešuvies intakai). Daugu- 
mas sodybų — vienkiemiai. Buv. dvare 
yra senelių-invalidų namai (nuo 1945). 
XIX amžiuje B. garsėjo sodininkyste. 
1879 prof. E. Jančevskis Krokuvoje iš“ 
leido brošiūrą apie B. dvaro sodininkys- 
tės pasiekimus. 1958 buv. dvaro rūmų 
kieme rastas XVII-XVIII a. Lietuvos 
ir užsienio (Belgijos, Olandijos, Ispan!- 
jos) sidabrinių monetų lobis. 


BLINSTRUBIŠKIŲ  MIŠKAS — miškas 
Raseinių rj, 5 km į p. nuo Viduklės 
Priklauso Raseinių miškų ūkio Viduklės 
ir Paupio girininkijoms. Plotas 1817 ha; 
medynų 1594 ha. Reljefas lyguminis: 
Š. v. pakraščiu teka Alsa, p. r.— Upė 
(Šešuvies intakai). Dirvožemiai velėninia! 
jauriniai, mažai sujaurėję, priemolinia! 
bei moliniai. Eglynų yra 2995, beržy- 
nų 2595, pušynų 2195, drebulynų 19704 
juodalksnynų 495, baltalksnynų 295. Me- 
dynų vid. amžius 30 metų, bonitetaš 
I-II, vid. skalsumas 0,8, vid. tūris 
139 ktm/ha, vid. prieauga 4,7 ktm/ha: 
Miške yra 2 didelės eglės: viena 39,5 M 
aukščio ir 92 cm skersmens, antra 39 Til 
aukščio ir 56 cm skersmens. Yra sti“ 
nų, šernų, lapių, baltųjų ir pilkųjų kis“ 
kių, kiaunių. Miškas eksploatacinis; ka“ 
met iškertama 3900 ktm. 


BLIŪDAŠILIS — miškas Ukmergės II+ 
2 km į š. r. nuo Želvos, Siesarties kair: 
krante, prie jos intako Želvos žiočit: 
Priklauso Ukmergės miškų ūkio Želvos 
girininkijai. Plotas 206 ha. Pušynas. Rel- 
jefas kalvotas. Dirvožemiai smėlinia! 
Miško p. pakraštyje yra 21 pilkapis (JV 
skersmuo 4—8 m, aukštis 0,5—0,7 m); 
prieš I pasaul. karą jie buvo kasinėti 
rasta įv. senienų. 


BLIŪDSUKIAI — kaimas Šilutės II“ 
Švėkšnos apyl., 8 km į p. r. nuo Švėkš“ 
nos, 11 km į š. nuo Žemaičių NaU 
miesčio; kolūkio centras. 123 gYY“ 
(1959). Per kaimą teka Žvelesys (AšVO* 
intakas). Iš v. prieina Meiželių, iš T-— 
Būdviečių miškas. Lentpiūvė, ŠiaudėnU 
girininkija, med. punktas (nuo 1963) 


Pempiškių aštuonmetė m-la (1920—59 
Pradinė, 1959—61 septynmetė). B. mini- 
mi 1635 Švėkšnos dvaro ir miesto in- 
Ventoriuje. 


BLIŪDŽIAI —1. Kaimas Jurbarko rj., 
Šimkaičių apyl., 13 km į p. v. nuo Ra- 
Seinių, prie kelio į Jurbarką. 139 gyv. 
(1959). Kaimo p. pakraščiu teka Bebirva 
(Šaltuonos intakas), 0 į ją per kaimą 
teka Leiškonė, Pr. m-la (nuo 1934), 

2. Kaimas Panevėžio rj, Skaisgirio 
apyl., 6 km į š. v. nuo Panevėžio. 102 
8yv. (1959). Per kaimą eina Panevėžio— 
Pušaloto kelias; kaimo v. pakraščiu — 
Panevėžio—Joniškėlio geležinkelis. B, 
Minimi 1586. 

3. Kaimas Biržų rj., Nemunėlio Rad- 
Viliškio apyl, 2 km į p. nuo Nemu- 
nėlio Radviliškio, prie kelio į Biržus, 
Apaščios deš. krante; kolūkio centras. 
83 gyv. (1959). Lapakritos sviesto g-los 
Cechas, kolūkio elektrinė, malūnas, lent- 
Piūvė. B. minimi 1697 Ukmergės pavie- 
lo Bliūdžių dvaro inventoriuje (6!/; va- 
ako žemės, 7 kiemai). 


BLIŪDŽIUS Bronius [g. 1895.V.10 Gulbi- 
Niškiuose (Kapsuko rj )Į — pilietinio ka- 
To Rusijoje dalyvis. Nuo 1914 gyve- 
No Škotijoje, dirbo anglies kasyklo- 
Se, plieno liejykloje. Nuo 1915 Lietu- 
Vių socialistų s-gos D. Britanijoje na- 
TYs. 1916 pab. už atsisakymą tarnau- 
li Anglijos kariuomenėje deportuotas 
! Rusiją. 1918 Omsko II partizanų bū- 
Tyje kovojo prieš baltagvardiečius. 
1918.IX, netekęs ryšių su partizanais, iš- 
Vyko į Kiniją ir Šanchajuje dirbo pre- 
Kybos laive. 1924 sugrįžęs į Lietuvą, 
Uvo valstietis. Po D. Tėvynės karo 
alvarijoje dirbo administracinį darbą, 
Uvo kolūkio pirmininku. Nuo 1956 
Pensininkas. 


BLIODŽIUS Petras [1887.IX.7 Bliudziš- 
„uose (Kapsuko rj.) — 1946.III.16 Mari- 
įampolėje] — revoliucinio judėjimo da- 
Yvis, gydytojas. Dar besimokydamas 
arijampolės g-joje, įstojo į Lietuvos 
Ocialdemokratų partiją (LSDP). 1905— 
1 Iev. įvykių Lietuvoje dalyvis. 
908—09 padėjo Z. Angariečiui leisti 
Deleg. laikr. „Darbininkų žodis“, atsi- 
Šaukimus, platino juos. 1909 vasarą 
Šimtas ir kalintas Suvalkuose. Z. An- 
Rariečio byloje 1911 rudenį nuteistas 
metus ir 2 mėn. kalėti. Kalėjime sim- 
Patizavo bolševikams. Atlikęs bausmę, 
“ 12 išvyko į Austriją; mokėsi Kroku- 
LSD un-to medicinos f-te. 1913—14 
K P Užsienio biuro narys. Krokuvoje 
p su studentais P. Mažyliu, A. Di- 
aaiuliu, taip pat R. Rasiku, V. Kapsuku 
Ta raavo susitikimuose su V. Leninu. 
2 4—17 mokėsi Maskvos un-to medici- 
J0s f-te. Baigęs mokslą, dirbo gydyto- 
!u Kariuomenėje. Po Spalio revoliucijos 
EYveno Maskvoje. 1918 įstojo į RKP(b). 
opLYVavo okupuotųjų kraštų kom. 
jas JŲ 1918.X konferencijoje Maskvo- 
i Su patariamuoju balsu. 1919 grįžęs 
„Lietuvą, apsigyveno Marijampolėje, 
Irbo gydytoju, mokytojavo realinėje 
Šioje. LKP narys iki 1922. Iki mirties 


dirbo gydytoju Marijampolėje. 


BLIUVIŠKIAI — kaimas Šakių rj., Griš- 
kabūdžio apyl., 2 km į p. r. nuo Griš- 
kabūdžio. 305 gyv. (1959). Per B. teka 
Nova (Šešupės intakas), eina keliai iš 
Šakių į Pilviškius ir Kazlų Rūdą. B. mi- 
nimi 1683 kaip karališkasis kaimas. 
1880 buvo 390 gyventojų. 1905—07 B. 
valstiečiai dalyvavo rev. judėjime: iš- 
vaikė carinę valsčiaus v-bą, sudegino 
carų portretus ir valsčiaus dokumentus. 
B. gyventojai 1935—36 aktyviai daly- 
vavo valstiečių streike. 


BLIZNIKAS Vaclovas (g. 1930.1.12 Juod- 
upiuose (Radviliškio rj.)]) — matematikas 
geometras, fizikos-matematikos mokslų 
kandidatas (1961). 1955 baigė Vilniaus 
un-tą. Nuo 1958 dirba Vilniaus Pedago- 
giniame in-te, 1961—64 šio in-to fizi- 
kos-matematikos f-to dekanas. Nuo 1962 
TSKP narys. Paskelbė moksl. straipsnių 
sąryšinių erdvių diferencialinės geomet- 
rijos klausimais. 


BLIZNIKIENĖ Bronė [g. 1924.XII.15 
Mončiuose (Kretingos rj.)]) — chemikė, 
biologijos mokslų kandidatė (1963). 
1951 baigusi Vilniaus un-tą, mokytojavo 
Šilutės vid. m-loje. 1953—60 Lietuvos 
Gyvulininkystės ir veterinarijos in-to 
(iki 1956 Lietuvos TSR MA Gyvulinin- 
kystės ir veterinarijos in-tas) moksl. 
bendradarbė. Nuo 1960 Lietuvos Gyvu- 
lininkystės in-to zootechninių analizių 
laboratorijos vedėja. Paskelbė moksl. 
straipsnių apie pašarų chem. sudėtį ir 
maistingumą. 


BLOCHAS Celelis [g. 1919.XI.20 Rasei- 
niuose] — gydytojas, medicinos mokslų 
kandidatas (1956). 1950 baigė Kauno 
un-tą. 1954—56 teismo medicinos eks- 
pertas Klaipėdoje, nuo 1957 Kaune. Pa- 
skelbė moksl. straipsnių teismo medici- 
nos ir patologinės anatomijos klau- 
simais. 

BLOCHAS Gilelis [1908.1.24 Varėno- 
je — 1961.XII.30 Vilniuje] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbinin- 
kų. Nuo 1927 Komunistų partijos na- 
rys. 1928—29 LKP Prienų parajonio k-to 
sekretorius. Bendradarbiavo pogrindinė- 
je kom. spaudoje („Komuniste“, „Bal- 
se" ir kt.; pseudonimai Gamletas, Tulas). 
1931 atvykęs į Kauną, padėjo organi- 
zuoti streikus. 1931 pagal kairiųjų dar- 
bininkų sąrašą išrinktas Kauno ligonių 
kasos tarybos nariu. Faš. valdžiai anu- 
liavus rinkimus, drauge su kitais kai- 
riųjų atstovais suimtas, kalėjime pri- 
jungtas prie Užnemunės komunistų ir 
komjaunuolių bylos ir 1932 nuteistas 
5 metus kalėti. Buvo kalinamas Kauno, 
Marijampolės kalėjimuose, IX forte. 
1937 išėjęs iš kalėjimo, tęsė rev. darbą 
Kaune, dirbo profs-gose. 1938 LKP Kau- 
no rj. k-to narys. 1939.VIII suimtas ir 
įkalintas Dimitravo priverčiamojo dar- 
bo stovykloje. Nuo 1940.VI dirbo adm. 
darbą. 


BLOCHAS Šimonas [g. 1922.XI.22 Ra- 
seiniuose| — Didžiojo Tėvynės karo par- 
tizanas. Nuo 1942 VLKJS narys. 1942— 
1943 Kauno geto antifaš. kovos org-jos 
narys. 1943—44 partizanų būrių „Mir- 


BL! -— BLO 249 


tis okupantams“ ir „Pirmyn“ grupės 
vadas. Nuo 1944 TSKP narys. Nuo 1944 
administracinis ir ūkinis darbuotojas 
Kaune. 


BLOCHIENĖ Riva [Lichtaitė; g. 1911. 
IV.10 Molėtuose] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvė. Kilusi iš smulkių prekybi- 
ninkų, siuvėja. Nuo 1926 LKJS narė. 
1928—29 LKJS Molėtų valsčiaus k-to 
narė. Persikėlusi 1929 į Kauną, dir- 
bo revoliucinį darbą kareivių tarpe. 
1934 priimta į LKP. Valstiečių strei- 
ko metu (1935) iš Kauno vežiojo 
kom. lit-rą į Marijampolę. Nuo 1936 
LKP Kauno rj. k-to instruktorė. 1940— 
1941 Kaune „Orfos“ f-ko pirminės part. 
org-jos sekretorė, paskui dirbo prof- 
sąjunginį darbą. D. Tėvynės karo me- 
tais dirbo Sizranės (Kuibiševo sr.), Ki- 
nešmos (Ivanovo sr.) artelėse, po ka- 
ro — administracinį darbą Vilniuje. Pen- 
sininkė. 


BLOCHIENĖ Sofija [Baronaitė, Levie- 
nė; g. 1909X Gelvonuose (Širvin- 
tų rj.)] — revoliucinio judėjimo daly- 
vė, Didžiojo Tėvynės karo partizanė. 
Kilusi iš amatininkų, siuvėja. Nuo 1927 
dirbo Lietuvos Raudonosios pagalbos 
org-joje Kaune, savo bule laikė kom. 
lit-rą, slėpė persekiojamus part. akty- 
vistus. 1935 vežiojo LKP CK paštą. Už 
dalyvavimą 1936.VI visuot. Kauno dar- 
bininkų polit. streike suimta ir adm. 
tvarka nubausta kalėti. 1943 Kauno gete 
dalyvavo antifaš. veikloje, buvo priimta 
į Komunistų partiją. 1944.III pabėgo iš 
geto ir įsijungė į partiz. kovą. Kovojo 
partizanų būriuose „Pirmyn“ ir „Mir- 
tis okupantams“. Po karo dirbo siuvė- 
ja Vilniuje. Pensininkė. 


BLOKAI, statybiniai gaminiai. Smulkius 
B., pakeičiančius sienoje kelias ar ke- 
liolika plytų ir montuojamus rankomis, 
Lietuvoje nedideliais kiekiais pradėta 
gaminti ir vartoti burž. metais. Po 
D. Tėvynės karo smulkių B. gamyba, 
ypač iš vietinių žaliavų, buvo sparčiai 
plečiama. Daugiausia buvo gaminami ir 
vartojami tuštuminiai keraminiai, beto- 
no ir šlakbetonio, o t. p. tankaus ir 
akyto silikato B. sienoms ir pertvaroms, 
akyto betono ir silikato B. termoizoliaci- 
jai, gipso B. pertvaroms, Padidėjus kitų 
sieninių medžiagų (plytų, plokščių) ga- 
mybai, smulkių B. imta gaminti mažiau. 

Siekiant industrializuoti statybą, 1952 
pradėti gaminti stambūs, iki kelių tonų 
svorio B., montuojami stat. kranais. 
Nuo tų metų Kaune (vėliau ir kt. mies- 
tuose) gaminami stambūs betono B. 
pamatams ir sienų kanalams. 1955 sili- 
katinių dirbinių g-loje „Bitukas“ (Kau- 
ne) pradėta gaminti stambius B. iš tan- 
kaus silikato, naudojamus gyv. namų 
sienoms. Iš šių blokų 1955—61 kasmet 
buvo statoma po 10—13 daugiabučių 
gyv. namų (daugiausia Kaune). 1956— 
1959 Vilniuje pastatyti keli pastatai iš 
stambių molio plytų blokų. 1959 pra- 
dėjus vystyti techniniu ir ekonominiu 


250 BLO—BOD 


atžvilgiu efektyvesnę stambiaplokščių 
gyv. namų statybą, stambių silikatinių 
B. gamyba 1961 nutraukta. 

1962 Lietuvos TSR pagaminti stambūs, 
sieniniai B. atstojo 9,9 mln. sąlyginių 
plytų, smulkūs — 4,6 mln. sąlyginių 
plytų. 


„BLOKNOTAS“— buržuazinis jumoro ir 
satyros laikraštis, ėjęs 1932—33 Šiau- 
liuose. 


BLONSKIS Rapolas — 1863 sukilimo 
dalyvis. Už rev. veiklą 1846 ištremtas 
į Sibirą. Po amnestijos grįžęs, apsigy- 
veno Vilkaviškyje. Varšuvoje veikusio 
Nacionalinio k-to 1862.VII paskirtas 
komisaro padėjėju Augustavo vaivadi- 
jai. Rūpinosi sukilimo parengimu. Ko- 
vėsi Žukovskio, Cibulskio, Mročkovs+ 
kio ir Andriuškevičiaus būriuose. Tapęs 
Marijampolės aps. karo viršininko pa+ 
dėjėju, rūpinosi ginklų tiekimu suki- 
lėliams. Sukilimui pralaimint, emigravo 
į Prancūziją. 

BLOŠTEINAS Hiršas [g. 1895.XII.31 Kė- 
dainiuose] — žydų rašytojas, publicistas. 
1912 eksternu baigė Kauno g-ja. 1915— 
1921 mokytojavo Ukrainoje, Kaukaze, 
Baltarusijoje. 1921 grįžęs į Lietuvą, dir- 
bo pažangios žydų d-jos „Kultur-lyga" 
m-lose, palaikė ryšius su LKP veikėjais. 
1925 emigravo į Argentiną. Už rev. 
veiklą buvo persekiojamas ir 1931 iš- 
tremtas į Lietuvą. 1932 išvyko į TSRS. 
D. Tėvynės karo metais bendradarbiavo 
užsienio antifaš. spaudoje. 1944 apsigy- 
veno Černovicuose. Darbo žmonių gy- 
venimo ir rev. kovos tematika parašė 
žydų kalba apie 20 poezijos ir prozos 
knygų. B. kūryboje nemaža vietos skirta 
Lietuvos darbo žmonių rev. kovai (eil. 
apie keturių komunistų  sušaudyma, 
1926, ir kt.). Romane „Jos išvadavimas" 
(1927—28) ir apsakymuose „Tarp vil- 
ku“, „Baimė“, „Freidelė" (rink. „Tarp 
vilkų“, 1939) B. pavaizdavo komjauni- 
mo rev. veiklą Lietuvoje. Caro valdžios, 
o vėliau ir liet. buržuazijos engiamų 
Lietuvos darbo žmonių gyvenimas ir 
kova atsispindi B. romane-trilogijoje 
„Be namų“ (1936—40). 


BLOŽĖ Vytautas [g. 1930.II.9 Baisogalo- 
je] — poetas, vertėjas. 1949—53 studi- 
javo rusu kalbą ir lit-rą Vilniaus Ped. 
in-te. 1951—56 Grož. lit-ros leidyklos 
redaktorius. Išleido eil. rink. „Septyni 
šienpioviai“ (1961) ir ,„Nesudegantys 
miestai“ (1964), kuriuose liečiamos in- 
ternacionalinio solidarumo, taikos, gim- 
tojo krašto meilės, intymių pergyveni- 
mų ir kt. temos. Išvertė užsienio rašy- 
tojų, rusų klasikinės ir tarybinės poezi- 
ios, kitų taryb. tautų poetų kūrinių. 
Parašė B. Gorbulskio operetės „Meilė ir 
skarda" (1960) ir J. Gaižausko operetės 
„Ramunė“ (1961) libretus, išvertė operų 
ir operečių libretų. 

Vert: N. Nekrasovas, Šaltis raudonnosis, 
V., 1954; M. Lermontovas, Giesmė apie carą 
Ivaną Vasiljevičių, jaunąjį opričniką ir narsųjį 
pirklį Kalašnikovą, V., 1956; J. Smuulas, Laiš- 
kai iš Tamsuolių kaimo, V., 1956; L. Ukrainka, 


Girių giesmė, V., 1957; A. Pumpuras, Lačplėsis, 
V., 1959 [vertė V. Bložė, D. Lukšys]; F. Ši- 
leris, Marija Stiuart. — Dramos, V., 1959; 
V. Šekspyras, Venecijos pirklys. — Raštai, 
t. 3, V., 1962; M. Lermontovas, Mcyri. Maska- 
radas.— Poezija, V., 1964. 

BLŪZMANAS Petras [g. 1915.X.1 Plot- 
kuose (Suražo rj., Vitebsko sr.)] — bo- 
tanikas fiziologas, biologijos mokslų 
kandidatas (1953). Baigė Vilniaus un-tą. 
1944—62 to un-to dėstytojas, nuo 
1963 — augimo stimuliatorių laboratori- 
jos mokslinis bendradarbis. Kartu nuo 
1945 dėsto Vilniaus Pedagoginiame in-te. 
Nuo 1956 docentas. Paskelbė moks- 
linių straipsnių ir išleido brošiūrų apie 
augalų mitybą, lauko bandymų me- 
todiką. 


BLŪŽAS Juozas [g. 1928.11.31 Tendžio- 
galoje (Raseinių rj.)] — gydytojas tera- 
peutas, medicinos mokslų kandidatas 
(1960). 1952 baigė Kauno Medicinos 
in-tą. Nuo 1958 to in-to hospitalinės te- 
rapijos katedros asistentas, nuo 1963 
docentas. Vienas rašalu rašančio trom- 
belastografo autorių (1961). Paskelbė 
moksl. straipsnių  trombelastografijos, 
kraujo krešumo klausimais. 


„BOBA"— liaudies ratelis. Buvo žinomas 
Žemaitijoje (Skuodas) ir Aukštaitijoje 
(Ukmergė). J. Danys sukūrė sceninę šo- 
kio kompoziciją. 


BOBĖNAI — kaimas Ignalinos rj., Tve- 
rečiaus apyl, 4 km i p. r. nuo Tvere- 
čiaus. 107 gyv. (1959). V. pakraščiu te- 
ka Svyla (Birvėtos intakas). Netoliese 
Svirkų ež. Pr. m-la (nuo 1918), biblio- 
teka (nuo 1951). Kaimo gyventojai XX a. 
pr. samdė nelegalų mokytoją — darak- 
torių. 


BOBIAI — kaimas Vilkaviškio rj., Juod- 
upėnų apyl., 10 km į š. nuo Vilkaviš- 
kio, 12 km į p. r. nuo Kudirkos Nau- 
miesčio. 60 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 
1946). Burž. nacionalistai 1945 nužudė 
valstietį B. Kilinkevičių. 


BOBILIS, bobelis. kampininkas,— netu- 
rįs žemės, 0 dažnai ir savos pastogės 
valstietis. Lietuvoje B. vardas iki pri- 
jungimo prie Rusijos vartotas retai. 
XIX a. dokumentuose B. vadinami netu- 
ri skirtinio sklvpo valstybiniai valstie- 
čiai ir dvarininkams priklausą bežemiai 
valstiečiai, ypač be pastovaus darbo. 
Kapitalizmo laikotarpiu B. buvo vadina- 
mi kaimo pakraščiuose gyvenantieji be- 
žemiai trobelninkai ir mažažemiai vals- 
tiečiai. 

BODNEVAS Abraomas [g. 1919.VII.21 
Kurske] — chemikas neorganikas, che- 
mijos mokslų kandidatas (1951). 1948 
baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1948 Lie- 
tuvos TSR MA Chemijos ir cheminės 
technologijos in-to moksl. bendradarbis. 
Paskelbė daugiau kaip 20 moksl. darbų 
apie elektrocheminį metalų nusodinimą 
ir apie tai, kaip blizgodaros veikia gal- 
vanines dangas. Kartu su kitais išrado 
naują blizgiojo alavavimo elektrolitą. 


BODUĖNAS DE KURTENĖ (Baudouin 
de Courtenay) Janas [1845.III.13 Rodzi- 


mine (netoli Varšuvos) — 1929.XI.3 VaI- 
šuvoje] — kalbininkas, visuomenės vei- 
kėjas. 1862—66 studijavo Varšuvos Vy: 
riausiojoje m-loje slavų filologiją, ypač 
domėdamasis garsų 
fiziologija, sanskritu 
ir liet. kalba. Toliau 
studijavo lyginamą- 
ją gramatiką ir san- 
skritą Pragos, Jenos; 
Berlyno ir Leipcigo 
un-tuose. 1875 Peter- 
burgo un-te apgynė 
daktaro disertaciją 
„Rezjų šnektų f0- 
netikos tyrinėjimas“ 
ir netrukus buvo 
paskirtas lyg. ide. 
kalbų gramatikos profesoriumi Kazanės 
un-te. Profesoriaudamas išsirūpino leidi- 
mą spausdinti A. Juškos dainų rinki- 
nius lot. raidėmis. Vėliau parašė bro- 
šiūrą „Lietuvių alfabeto klausimas Ru: 
sijos valstybėje ir jo išsprendimas 

(1904), kur įrodinėjo, kad spaudos drau- 
dimas lietuviams jokiu atžvilgiu nepa- 
teisinamas. 1883 perkeltas į Tartu un-tą. 
1893—1900 dėstė Krokuvos, 1901—18 — 
Peterburgo un-tuose. 1913 už brošiūra 
„Nacionalinis ir teritorinis autonomijos 
požymis“ caro valdžios buvo nuteistas 
ir kalinamas. 1918 persikėlė gyventi 
į Varšuvą. 

B. de K. buvo plačiašakis ir origina- 
lus kalbininkas, daugelio naujų dab 
lingvistikos krypčių pradininkas. Su JO 
vardu siejamas fonologijos, kaip atski- 
ros fonetikos šakos, atsiradimas, ekS- 
perimentinės fonetikos suklestėjimas IT 
net matematinės lingvistikos užuomaZ“ 
gos. Jis buvo vadinamosios Kazanės 
lingvistinės m-los kūrėjas, išugdęs Ne“ 
maža žymių rusų ir lenkų kalbininkų. JO 
mokinys buvo ir K. Būga. 

B. de K. paskelbė 600 su viršum ling- 
vistinių, literatūrinių, etnografinių, fi- 
losofinių, publicistinių ir kt. darbu 
Svarb. lituanistiniai darbai: J. Karlovi!“ 
čiaus knygos „Apie lietuvių kalbą“ I€“ 
cenzija (1876), straipsniai apie A. II 
J. Juškas (1881—87), K. Jaunių (1908): 
M. Miežinio žodyno recenzija (1894), 
str. „Tos pačios lietuvių dainos dv! 
melodijos“ (1890). B. de K. redagavo 
A. Juškos „Svotbinės rėdos“ vertimą 
i vok. kalbą (1889—91). Su S. Noskovs“ 
kiu redagavo ir išleido A. Juškos liet: 
liaudies melodijų rinkinį (1900). 1909 
paskelbė A. Baranausko jam rašytus 
laiškus („Lietuvių tauta“, kn. 1, d. 3) 
1912 su K. Būga išleido nedidelį lietu“ 
vių-rusų kalbų žodynėlį. Liet. kalbos 
studijų reikalais 2 kartus (1875 ir 1883) 
buvo atvykęs į Lietuvą (Kauną ir Ve“ 
liuonos apylinkes). 


Ršt.: J. Karlowicz, O įjęzyku litewskim-=: 
„Przegląd krytyczny", Warszawa, 1876, Nr. 7 
Ksiądz czy nauczyciel Juszkiewicz.—,,NowinY f 
1881, Nr. 35; Jan Juszkiewicz.—,,Prace filolo“ 
giczne“, t. 1, Warszawa, 1885; Jan Juszkiė" 
wicz, badacz litewski.—,,Kraj“, 1886, Nr. 22 
31; Kwestja alfabetu litewskiego w panstW! 
rosyjskim i jej rozwiązanie, Krakow, 1904. | 

Lit.: J. Balčikonis, Rusų mokslininkų įnašaš 
į lietuvių kalbos mokslą.—,,LTSR MA žinynas + 
t. 9, 1952; H. A. BoAyen pe Kyprens (K 30 
THIO CO ĄKa CMepTu), M., 1960; J. Palionis: 
Rusų kalbininkų indėlis į lituanistiką, K., 1902: 


BOGDANAS Konstantinas [g. 1926.11.4 
eimiuose (Jonavos rj.)] — dailininkas, 
meno mokslų kandidatas (1956), Lietu- 
vos 


TSR nusipelnęs meno veikėjas 
(1963). 1951 baigė 
Kauno Taikomosios 
ir dekoratyvinės dai- 
lės instituto dekora- 
tyvinės ir  monu- 
mentaliosios skulptū- 
ros katedrą. 1951 — 
1953 Lietuvos TSR 
Dailės in-to dėstyto- 
jas, 1953—56 TSRS 
Dailės akademijos 
Repino instituto (Le- 
ningrade)  aspiran- 
[ tas, Nuo 1954 daly- 
Vauja respublikinėse, visasąjunginėse ir 
tarptautinėse dailės parodose (1957 Ki- 
Mijoje, 1958 Korėjoje ir Tarptautinėje 
ao šalių dailės parodoje Maskvoje, 
259 Austrijoje). Nuo 1958 TSKP narys. 
1956—62 Lietuvos TSR Dailininkų s-gos 
atsakingasis sekretorius, nuo 1962 pir- 
Mininko pavaduotojas. Nuo 1956 Lietu- 
Vos TSR Dailės in-to dėstytojas, nuo 
29 skulptūros katedros vedėjas, nuo 
962 prorektorius. Dirba daugiausia mo- 
nNumentaliosios dekoratyvinės skulptūros 
r portreto srityse. Period. spaudoje ra- 
SO0 straipsnius aktualiais taryb. dailės 
Vystymosi klausimais. 
i Kūriniai: dekoratyvinė grupė „Žemės ūkis 
jąSj Monė“ Kauno geležinkelio stotyje (1950— 
Šaka skulptūrinė grupė „1863 metų valstiečių 
iš ilimas Lietuvoje“ (1956), skulptūrinė gru- 
Š „V. Leninas ir V. Mickevičius-Kapsukas 
sasSalnes (1957), paminklas L. Prūseikai Čika- 
1945 (drauge su archit. A. ir V. Nasvyčiais, 
3) ir kt; portretai —, „Aktorė“ (1954), ciklas 
„"tano draugai" (1954—55), „„Akademikas 
na, Purėnas" (1956), ciklas „Taikos pasiunti- 
TB (1957), „Žvejo motina“ (1958), ,„Kompo- 
Orius J. Gruodis“ (1960), ,„Prof. dr. J. Ku- 


„Ilius“ (1963), „K. Donelaitis“ (1963, II va- 
antas 1964), „Karlas Marksas“ (1963), 


Lenino portretai (1957—63) ir kt. 
Št: IOosac Mukenac, M., 1961. 


Konst, 
Sukiį 
"jos 


tantinas Bogdanas. ,„1863 metų valstiečių 
Imas Lietuvoje“, bronza, 1956 (Kauno isto- 
Muziejus) 


BOGDANOVAS Jonas [g. 1918.V1.24 
Maskvoje] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Darbininkas. 1934—37 priklausė 
LKJS, buvo komjaunimo kuopelės sek- 
retoriumi. Nuo 1936 Komunistų partijos 
narys. Dirbo pogr. darbą Kauno mies- 
te ir apskrityje, buvo partijos parajonio 
k-to nariu. Platino LKP CK atsišauki- 
mus, laikr. „Tiesa“. 1937 Kauno komen- 
danto nubaustas kalėti. 1940 tarnavo 
Liaudies armijoje, vėliau Vidaus rei- 
kalų liaudies komisariate. D. Tėvynės 
karo metais kovojo Raudonosios Armi- 
jos 16 liet. divizijoje. Išėjęs į atsar- 
gą, dirbo part. ir taryb. darbą Kau- 
no aps. ir Kaišiadorių rj. Nuo 1958 
pensininkas. 


BOGŪCKIS Vaclovas [1884—1938] — 
1918—19 proletarinės revoliucijos Lie- 
tuvoje veikėjas. Darbininkas metalistas. 
1904 įstojo į Lenkijos Karalystės ir Lie- 
tuvos socialdemokratiją (LK ir LSD). 
Caro valdžios 8 kartus suimtas, 4 metus 
kalintas. 1910 išvyko į JAV, dirbo Ien- 
kų darbininkų tarpe. 1917 grįžo į Ru- 
siją, suorganizavo LK ir LSD grupę 
Tbilisyje. 1918 drauge su kitais Bialis- 
toke kūrė komunistų org-ją, vok. oku- 
pantų buvo suimtas. Pabėgęs iš kalėji- 
mo, 1918 pab.—1919 pr. dirbo part. 
darbą Gardine. Lietuvos ir Baltarusijos 
Komunistų partijos (L ir BKP) II suva- 
žiavime išrinktas CK nariu ir delegatu 
į RKP(b) VIII suvažiavimą. 1919.VIII 
buvo L ir BKP CK sekretorius. 
1919.IX—1920.I dirbo L ir BKP nelega- 
laus darbo biure. Nuo 1920.II dirbo 
pogr. darbą Vilniuje, buvo paskirtas 
L ir BKP Vilniaus kr. Centro Biuro na- 
riu. 1921—24 Baltarusijos KP Centro 
Biuro narys, Liaudies Komisarų Tarybos 
pirmininko pavaduotojas, TSRS Centro 
Vykd. K-to narys (1923). 1924—27 Len- 
kijos KP atstovas Kominterne, Komin- 
terno Vvkd. K-to narys, kandidatas 
į Vykd. K-to Prezidiumo narius. Žuvo, 
neteisėtai represuotas asmenybės kulto 
sąlygomis. 


BOGUŠAS, Bohušas, Bauža, Ksaveras 
[1746.1.1 Vaisgeniuose (Ukmergės rj.) — 
1820.IV.4 Varšuvoje] — literatas, publi- 
cistas. Kilęs iš bajorų. Mokėsi Vilniaus 
jėzuitų m-loje, įsto- 
jo į jų ordiną. Studi- 
javo Vilniaus aka- 
demijoje ir Romoje. 
1773—80 karaliaus 
dvaro iždininko A. 
Tyzenhauzo  sekre- 
torius ir patarėjas. 
1777—78 su Tyzen- 
hauzu apkeliavo be- 
veik visą Europą. 
Kelionės įspūdžius 
aprašė dienoraštyje; 
kritikavo feod. san- 
tvarką, siūlė išlaisvinti baudžiauninkus. 
1780—82 Lietuvos čiv. tribunolo pir- 
mininkas. 1784 išrinktas Vyriausiosios 
m-los moralinių mokslų kolegijos nariu 
ir m-lų vizitatoriumi. Už ryšius su 1794 
sukilimo rengėjais įkalintas Smolensko 
kalėjime. 1803 Vilniaus un-to išrinktas 
generaliniu Lietuvos m-lų vizitatoriumi, 


BOG-— BOJ 251 


vėliau — Vilniaus un-to garbės nariu. 
1804 nusikėlė į Varšuvą, kur iki mir- 
ties buvo veiklus Mokslo bičiulių d-jos 
narys. Nuo 1810 teisėjas. Liko ne- 
spausdintas Lietuvos m-lų vizitacijų ak- 
tas, kuriame B. kėlė progresyvių min- 
čių, rūpinosi sudaryti sąlygas neturtin- 
giesiems mokytis vid. m-lose. Žuvo jo 
rašytos Baro konfederacijos istorijos 
rankraščiai (3 t.). 

Mokslo bičiulių d-jos pavestas, B. pa- 
rašė lenkų kalba studiją „Apie lietuvių 
tautos ir kalbos kilmę“, kurią 1806 
perskaitė d-jos posėdyje, o 1808 išleido 
atskira knyga. 1811 studija buvo iš- 
versta į rusų, vėliau į pranc. kalbas. 
Ją rašydamas, B. rėmėsi Pil. Ruigio 
„Lietuvių kalbos tyrinėjimu“, žodynu, 
K. Širvydo žodynu ir kt. šaltiniais. Stu- 
dijoje siūlė Vilniaus un-tui įkurti d-ją iš 
lietuviškai mokančių žmonių, kurie 
rinktų tautosaką ir leistų liaudžiai kny- 
gas liet. kalba. Remdamasis kronikinin- 
kais ir naujesniaisiais autoriais, įrodinė- 
jo, kad lietuviai šių dienų Lietuvoje gy- 
veną nuo seniausių laikų. Atmetė lie- 
tuvių kilmės iš romėnų teoriją. Įrodinė- 
damas liet. lit-ros senumą, pacitavo ta- 
riamai senoviškus vertimus į liet. kal- 
bą —4 eilutes iš Vergilijaus „Eneidos“ 
ir 30 eilučių — iš Ovidijaus „„Metamor- 
fozių“. B. studijos tikslas — įtikinti feod. 
visuomenę, kad liet. kalba yra labai se- 
na, tinka grož. lit-rai ir turi teisę būti 
vartojama kultūriniame gyvenime. Stu- 
dija sukėlė lenkų ir lietuvių rašytojų 
susidomėjimą liet. tautos praeitimi, kal- 
ba. B. pasireiškė kaip karštas liet. kal- 
bos gynėjas, istorinių dokumentų rin- 
kėjas. B. gyvenimą ir veiklą lenkų kal- 
ba plačiai aprašė L. Chmajus studijoje 
„F. K. M. Bogušas, jo gyvenimas ir 
švietėjiška veikla" (par. 1941: rankraš- 
tis saugomas Lietuvos TSR MA Istorijos 
in-to rankraštyne). 

Ršt.: O początkach 
tewskiego, Warszawa, 1808; Apie lietuvių tau- 
tos ir kalbos kilmę.— Lietuvių literatūros is- 
torijos chrestomatija (Feodalizmo epocha), V., 
1957, 

Lit 
1957. 
BOJANUS Liudvigas Heinrichas [1776. 
VII.16 Buchsveileryje (Elzasas, Prancū- 
zija) — 1827.IV.2 Darmštate (VFR) — 
anatomas ir zoologas. 1797 baigė Jenos 
un-tą. 1798—1800 
gydytojas Darmšta- 
te. 1801—03 tobu- 
linosi veterinarijos 
srityje Vokietijoje, 
Anglijoje, Prancūzi- 
joje ir Danijoje; stu- 
dijavo lyg. anatomi- 
ją Paryžiuje pas 
gamtininką Ž. Kiuv- | 
jė. 1804 išrinktas | 
Vilniaus un-to pro- 
fesoriumi. 1806—12 
dėstė  veterinariją, 
o 1815—24 lyg. anatomiją (1812—14 
buvo pasitraukęs į Peterburgą). Un-te 
įkūrė zootomijos ir zoologijos kabinetus. 


narodu i języka Ii- 


Lietuvių literatūros istorija, t. 1, V., 


252 BOK—BON 


1823 įsteigė Vilniaus vet. felčerių m-lą. 
B. buvo lyg. anatomijos mokslo pradi- 
ninkas ir pirmasis jo profesorius Rusi- 
joje. Ypač plačiai tyrinėjo ir aprašė 
plokštėtažiaunius moliuskus; jų šalina- 
masis organas, kurį B. klaidingai laikė 
plaučiais, iki šiol vadinamas „Bojanaus 
organu". B. pirmasis išaiškino ir kai ku- 
riuos stuburinių embriologijos klausi- 
mus (vandenmaišio ir šlapimmaišio, pir- 
minės žarnos ir trynio pūslės santykius). 
Vokiečių, prancūzų, lenkų ir lotynų kal- 
bomis parašė ir išspausdino apie 10 kny- 
gų ir apie 60 moksl. straipsnių veterina- 
rijos, lyg. anatomijos, embriologijos 
ir kt. klausimais. B. buvo materialistas 
evoliucionistas, pripažinęs gyvosios 
gamtos vieningumą, jos vystymąsi nuo 
paprasčiausių iki sudėtingų, tobulesnės 
sandaros organizmų; aukščiausia gamtos 
organizacijos viršūne laikė žmogų. 

Ršt.: O wažnieįszych zarazach bydla roga- 
tego i koni, Wilno—Warszawa, 1810; Ūber die 
Ausrottung der Rindviehpest in Polen und 
Litauen, Riga, 1811; Des principales causes 
de la dėgėnėration des chevaux, Vilna, 1815; 
Introductio in anatomen comparatam, Vilnae, 


1815; Anatome testudinis europeae, Vilnae, 
1619—21. 


Lit.» Z. Federowlcz, Ludwik Henryk Bojanus, 
Wroclaw-— Warszawa, 1958 [su bibliografija]. 


BOKAS (Bock) Fridrichas Samuelis 
[1716—1786 Karaliaučiuje] — Prūsijos 
istorikas. Baigė Karaliaučiaus un-tą. 
Nuo 1743 Karaliaučiaus un-to filosofijos 
docentas, vėliau teologijos ir graikų 
lit-ros profesorius, un-to bibliotekinin- 
kas. Parašė veikalų Prūsijos istorijos 
klausimais. „Studijoje apie Rytų ir Va- 
karų Prūsijos ūkinę gamtos istoriją“ 
(vok. k., t. 1, 1787) pateikė žinių apie 
liet. papročius, liet. kalbos ir patarlių 
pavyzdžių (iš P. Ruigio „Lietuvių kal- 
bos tyrinėjimo“, 1745), svarstė lietuvių 
ir graikų kalbų giminystės klausimą, iš- 
spausdino trijų liet. liaudies dainų ver- 
timus į vok. kalbą (iš J. Herderio „Liau- 
dies dainų“, t. 1, 1778). 


BOKSAS. Lietuvoje pirmosios B. rung- 
tynės surengtos 1923. Pirmas žymesnis 
Lietuvos boksininkas buvo J. Vinča 
(pussunkis svoris), kuris 1927 nugalėjo 
stipriausius Latvijos ir Estijos boksinin- 
kus, dalyvavo Amsterdamo olimpinėse 
žaidynėse (1928), laimėjo keletą rungty- 
nių užsienyje. Be jo, minėtini boksinin- 
kai S. Bagdonavičius, L. Misiūnas, R. Mi- 
ronas, V. Selventas, A. Zaboras ir kt. 
Tačiau bendras B. lygis burž. Lietuvoje 
buvo žemas. Didelių pergalių bokse bu- 
vo pasiekę kai kurie lietuviai išeiviai: 
J. Čipulionis (George Chip), gyvenęs 
JAV, 1913—14 yra buvęs profesionalų 
B. pasaulio čempionu (vidutinis sv.), 
JAV lietuvis J. Šarkis-Žukauskas (Jack 
Sharkey) 1932—33 — absoliučiu profe- 
sionalų B. pasaulio čempionu. 

Taryb. metais B. lygis Lietuvoje la- 
bai pakilo. A. Šocikas (sunkusis sv.) 
1950, 1951, 1952, 1953, 1954, 1956 buvo 
TSRS čempionas ir 1953, 1955 Europos 
čempionas. Boksininkas R. Tamulis 
(II pusvidutinis sv.) yra iškovojęs TSRS 


Boksas. 


Europos čempionas R. Tamulis 


(1959, 1961, 1962, 1964) ir Europos (1961, 
1963, 1965) čempiono vardą, o 1964 
olimpinėse žaidynėse Tokijuje laimėjo 
sidabro medalį. D. Pozniakas (pussun- 
kis sv.) 1962 ir 1965 buvo TSRS čempio- 
nas, 1965 Europos čempionas. Be to, bu- 
vo TSRS čempionais: 1955 — R. Juškė- 
nas (sunkusis sv.), 1956 — R. Murauskas 
(pussunkis sv.), prizininkais: L. Rugys 
(I pusvidutinis sv.), S. Uosis (Ilengviau- 
siasis sv.), J. Pozniakas (I vidutinis), 
A. Zurza (puslengvis sv.), J. Čepulis 
(sunkusis sv.) ir kiti. Lietuvos B. ko- 
manda pasižymi gera technika ir yra 
nugalėjusi Lenkijos, Vengrijos, Čeko- 
slovakijos ir kt. šalių boksininkus. 1965 
TSRS bokso pirmenybėse Lietuvos B. 
komanda užėmė III vietą. 1965.I.1 Lietu- 
voje B. kultivavo apie 1800 sportininkų 
(jų tarpe 30 sporto meistrų). 


BOKŠTAI — kaimas Šilalės rj., Šila- 
lės apyl., 7 km į š. v. nuo Šilalės, 2 km 
į š. r. nuo Šilalės—Kvėdarnos kelio; 
kolūkio centras. 163 gyv. (1959). Kaimas 
gatvinio tipo. Š. pakraštyje prasideda 
Bokštų pelkė; dalis jos taryb. metais 
nusausinta, paversta kultūrine pieva. 
Yra pr. m-la (nuo 1920). 


BOKŠTŲ PĖLKĖ, Klabų pelkė, — pelkė 
Šilalės rj., 7 km į š. v. nuo Šilalės. Plo- 
tas 218 ha; didž. gylis 6,8 m. Ežerinės 
kilmės aukštapelkė, ištįsusi iš v. į r. 
Jūros intakų Vėžaus ir Lokystos van- 
denskyroje. Paviršius lygus, rytuose — 
iškilas. Augalija plynraistinė. Durpių 
klodo didž. storis 5,5 m, vid. 2,5 m. 
5205) klodo yra aukštapelkinio tipo, li- 
kusi dalis — žemapelkinio, tarpinio ir 
mišraus, Vid, susiskaidymas 2095, vid. 
peleningumas 9,1 94. 


BOLENAS (Bohlen) Peteris [1796.III.13 
Viupelse (Oldenburgo prov.) — 1840. 
II.6 Halėje] — R. Prūsijos lietuvių tau- 
tosakos rinkėjas. 1821—24 Halės ir Bo- 
nos un-tuose studijavo sanskritą, 1825— 
1839 Karaliaučiaus un-te dėstė Rytų kal- 
bas. Išleido darbą „Lietuvių kalbos pa- 
lyginimas su sanskritu“ (1830). 1827— 
1835 Klaipėdos krašte surinko 130 dai- 
nų, iš jų 101 su melodijomis. 59 dainos 
paskelbtos žurnale „Neue preussische 
Provinzialblatter“ (1857—66) ir 60 dai- 
nų — Ch. Barčo rinkinyje „Dainų bal- 
sai" (t. 2, 1889). 

BOLOTINAS Adolfas [g. 1925.V.20 
Charkove] — fizikas, fizikos-matemati- 


kos mokslų kandidatas (1954). 1949 
baigė Vilniaus un-ta. Nuo 1949 dėsto 


teorinę fiziką Vilniaus un-te. Nuo 
1951 TSKP narys. Nuo 1956 docentas. 
Paskelbė moksl. straipsnių atominės; 
molekulinės teorinės spektroskopijos 
ir kt. klausimais. . 


„BOLŠEVIK“ („Bolševikas“) — komunis- 
tinis pogrindinis laikraštis, ėjęs 1929— 
1931 Vilniuje žydų kalba. Leido V. Bal- 
tarusijos Komunistų partijos CK. 


„BOLŠEVIKINIS KELIAS" — 1. Tarybinis 
buvusio Tytuvėnų rj. laikraštis, ėjęs 
1951.I1.2—1953.V1.7. 

2. Tarybinis buvusio Linkuvos rj. laik- 
raštis, ėjęs 1951.III.2—1953.V1.6. 


„BOLŠEVIKINIS ŽODIS“ — tarybinis 
Kelmės rj. laikraštis, ėjęs 1948.XII.5— 
1953.V1.4, 


„BOLŠEVIKINIU KELIŪ“ — tarybinis 
Kaišiadorių rj. laikraštis, ėjęs 1946. 
X.6—1953.III.26. 


BONA Sforca [1494.II.2 Milane — 1557. 
XI.20 Baryje (Italija)) — Žygimanto Se- 
nojo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir 
Lenkijos karaliaus, žmona, Milano ir 
Bario kunigaikštytė. Kišosi į valstybės 
polit. gyvenimą, buvo intrigantė, kovo“ 
jo su vietiniais didikais, visokiomis 
priemonėmis kaupė turtus. Karaliui, ku- 
ris buvo senesnis už ją 28 metais, turė- 
jo daug įtakos. B. rūpesčiu 1522 Lietu- 
vos ponų taryba, dar Žygimantui Sena- 
jam gyvam esant, pripažino jos sūnų 
Žygimantą Augustą, 2 metų berniuka, 
Lietuvos sosto įpėdiniu. 1529.X.18 Vil- 
niaus seimas formaliai paskelbė jį Lie“ 
tuvos did. kun-ščiu, o XII.18 jis buvo 
išrinktas Lenkijos karaliumi. Lietuvoje 
B. turėjo dvarų ir rūpinosi jų pelningu: 
mu, kultivavo naujus augalus, vykdė 
savo valdomose žemėse reformą, kurios 
pavyzdžiu vėliau pasinaudojo Žygiman“ 
tas Augustas valakų reformai įvykdyti 
visoje Lietuvoje. Bonai buvo paskirtas 
valdyti Gardinas. Žygimantui Senajam 
mirus, B. išvyko į Italiją, išsiveždama 
Lietuvoje ir Lenkijoje įsigytus turtus: 
BONIFRATRAI [lot. boni fratres — £€“ 
rieji broliai] — katalikų vienuolių ordi- 
nas, įsteigtas 1540 Ispanijoje. Paplito 
Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Len“ 
kijoje, Baltarusijoje. 1635 B. įsikūrė 
Vilniuje. Vertėsi ligonių slaugymu, li“ 
goninių laikymu, skleidė reakcines, kl€“ 
rikalines idėjas. 1834 B. ordinas LietU“ 
voje buvo likviduotas. 


BONIŠKIAI — kaimas Kauno rj., Val“ 
džiogalos apyl., 7 km į p. r. nuo. Val: 
džiogalos; tarybinio ūkio centras. 65 gYV: 
(1959). Į š. nuo B. yra Girelės miškas: 
pietuose — Boniškių miškas. Pr. m-lė 
(nuo 1932), biblioteka. 


BONKAS Jokūbas [1908.11.17 Vilniuje — 
1943.XII Baltarusijoje] — revoliucini0 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkt 
Nuo 1926 Vakarų Baltarusijos 

(VBKP) narys. 1927 už rev. veiklą buvo 
kalinamas Vilniuje. Nuo 1928 VBB 
Vilniaus miesto k-to narys. 1931 mokė: 
si Minsko part. m-loje. 1932 VBKP CK 
profs-gų skyriaus sekretorius (Vilniuje): 
1933—35 mokėsi part. m-loje MaskVO“ 


Je. 1935 grįžo į Vilnių dirbti pogr. dar- 
„00, bet netrukus suimtas ir nuteistas 
10 metų kalėti. D. Tėvynės karo me- 
tais vadovavo partizanų spec. grupei 
Baltarusijoje. Žuvo, vykdydamas kovi- 
nę užduotį. 


BONOSKIS (Bonosky) Filipas [g. 1916. 
III.7 Dakense (JAV, Pensilvanijos vals- 
tija)]) — JAV rašytojas, pažangus visuo- 
liet. šeimoje. 


menės veikėjas. Gimęs 
(Tėvas J. Baranaus- 
kas 1900 iš Lietuvos 
emigravo į JAV.) 
1933 baigė viduri- 
nę m-lą, mokėsi Va- 
šingtono ped. ko- 
ledže. Buvo moky- 
tojas, profsąjungų 
darbuotojas, dirbo 
gamykloje. 1947—64 | 
Vienas pažangaus 
JAV žurnalo „Main- 
Stream“ („Pagrindi- 
nė srovė“) redakto- 
"ų. Anglų k. parašė romanų iš JAV 
darbininkų gyvenimo, apsakymų, apy- 
raižų, publicistinių straipsnių. 1959, 
1960 ir 1965 lankėsi Tarybų Lietuvoje. 
lietuvių k. išversta: romanai „Lieps- 
Nojantis slėnis“ (1957), „Stebuklingasis 
Papartis“ (1961), apybraiža „Brolis Bilis 
Makajus" (1964). . 


BOPAS (Bopp) Francas  [1791.1X.14 
Maince — 1867.X.23 Berlyne] — vo- 
kiečių kalbininkas, sanskritologas, vie- 
Nas lyginamosios kalbotyros pradininkų. 
Uo 1812 studijavo sanskritą, arabų ir 
Persų kalbas Paryžiuje, Londone. 1821— 
1864 Berlyno un-to profesorius. Didelę 
Teikšmę lyginamosios-istorinės kalboty- 
Tos sukūrimui turėjo B. veikalas „San- 
Skrito asmenavimo sistema, lyginant su 
Sraikų, lotynų, persų ir germanų kal- 
Omis“ (1816), kuriame, remdamasis 
Sanskrito gramatinė sandara, mėgino 
Irodyti ide. kalbų veiksmažodžio formų 
bendrą kilmę, atstatyti jų pirminę struk- 
tūrą. Dar daugiau kalbų B. išnagrinėjo 
„Sanskrito, zendo, armėnų, graikų, 1o- 
ynų, lietuvių, senosios slavų, gotų ir 
Vokiečių kalbų lyginamojoje gramatiko- 
Je" (6 d., 1833—52), kuri davė pradžią 
Ir liet. kalbos moksl. tyrinėjimui. Išleido 
Sanskrito-lotynų kalbų žodyną (1830), 
Sanskrito gramatiką (1834), monografi- 
Jas „Apie keltų kalbas" (1839) ir „Apie 
Senovės prūsų kalbą“ (1853), keletą 
Sanskrito tekstų su tiksliais vertimais 
V lot. kalbą ir kt. 

Lit.: S. Leimann, Franz Bopp, B., 1891. 


BORATINKA — feodalinės Lietuvos mo- 
"neta (XVII a.). Pavadinimas kilęs nuo 
Pinigų kalyklos savininko Boratinio pa- 
Vardės, Ž. Pinigai, 


BORAVA, Šilinė, — kaimas Švenčio- 
lų rj., Strūnaičio apyl, 12 km į p. 
Nuo Švenčionių. 26 gyv. (1959). Vaka- 
pUOsę už 1,5 km teka Mera (Žeimenos 
takas). Yra VI—VIII a. pilkapiai su 
„Menų vainikais ir griautiniais bei de- 
Šintiniais kapais. Radiniai yra Valst. 
It. muziejuje Maskvoje. 


"judėjimo dalyvis. 


„BORBA" („Boprča'—,„,Kova") — komu- 
nistinis pogrindinis laikraštis, ėjęs 
1920—22 Kaune rusų kalba. Leido LKP 
Kauno rj. k-tas. Spausdintas spaustuvi- 
niu būdu. Išėjo 7 nr. 


BORDONAITĖ Mira [g. 1910.1.8 Kau- 
ne] — revoliucinio judėjimo dalyvė, Lie- 
tuvos TSR nusipelniusi kultūros veikėja 
(1965). Kilusi iš tarnautojų. 1926 Kau- 
ne baigė g-ją, studijavo istoriją Kau- 
no un-te. 1926 įsto- 
jo į LKJS ir įsi- 
jungė į rev. darbą. | 
Už LKP atsišaukimų 
platinimą darbinin- | 
kų tarpe 1930.IV | 
kariuomenės teismo 
nuteista 6 metus ka- į 
lėti. Nuo 1930 Ko- 
munistų partijos na- 
rė. Išėjusi iš kalė- 
jimo, toliau dirbo 
rev. darbą. 1936— 
1940 LKJS CK sek- 
retorė, jo organo „Darbininkų ir vals- 
tiečių jaunimas“ redaktorė. Nuo 1927 
bendradarbiavo LKP ir LKJS pogr. spau- 
doje (pseudonimai Viktė, Viktoras, Vik- 
tutė, Stasytė, M. Stasiūnas ir kt.). 
1940.IV ištremta į Dimitravo priverčia- 
mojo darbo stovyklą, iš kurios išėjo 
1940.VI. Už rev. veiklą kalinta 7 me- 
tus. 1940—44 LLKJS CK II sekretorė, po 
karo dirbo Radijo k-te skyriaus vedėja, 
paskui k-to pirmininke. 1953 baigė 
Aukštąją partinę m-lą Maskvoje. Nuo 
1953 Vilniaus un-to TSKP istorijos, nuo 
1963 moksl. komunizmo pagrindų ka- 
tedros vyr. dėstytoja. 


BOREIKA Karolis [g. 1891.XI.1 Pociū- 
nėliuose (Radviliškio rj.)] — revoliucinio 
Kilęs iš kumečių. 
1919.V—1923 priklausė LKP. 1920 iš- 
rinktas LKP Šiaulių rj. k-to nariu. Par- 
tijos iškviestas į Kauną, laikė konspira- 
tyvų butą, kuriame susitikinėjo vado- 


vaujantieji LKP darbuotojai. Nuo 1924 


pasitraukė iš rev. veiklos ir, apsigyve- 
nęs Linkuvoje, dirbo batsiuviu. 


BOREIKAITĖ Elizaveta [g. 1922.V.6 Kau- 
ne] — ekonomistė, ekonomikos mokslų 
kandidatė (1962). Nuo 1947 TSKP narė. 
1951 baigusi Vilniaus un-tą, dirba jame 
ped. darbą. Paskelbė moksl. straipsnių 
apie Lietuvos TSR industrializavimą 
ir kt. 


BOREIKIAI, Bareikiškės,— kaimas Vil- 
niaus rj., Rukainių apyl., 16 km į p. r. 
nuo Vilniaus, Minsko plento p. pusėje, 
127 gyv. (1959). Pr. m-la. B.— senas kai- 
mas. Jame buvo įsikūrusi Boreikių gi- 
minė, minima XV-—XVI a. kronikose, 
XVII a. B. palivarkas priklausė Vilniaus 
karmelitų vienuolynui, XIX a.— Tiškevi- 
čių valdomam Nemėžio dvarui. Borei- 
kiuose 1853—61 su pertraukomis gyve- 
no ir kūrė lenkų poetas demokratas 
V. Sirokomlė-Kondratovičius. Čia jis su- 
kūrė poemas: „Margeris“, „Piastų duk- 
tė", „Janas Demborogas“ (visos 1855), 
dramą „Pirkelė miške“ (1855), pašnekas 
„Neraštingasis“ (1853), „Kaimo mokyk- 
loje“ (1862), kelionių po Lietuvą apra- 


BON—BOR 253 


šymus, eilėraščių rinkinį „,„Boreikiai“ 
(1860). Boreikiuose poetą lankė komp. 
S. Moniuška, poetas ir publicistas 
A. Odinecas, rašytojai A. Petkevičius, 
M. Malinauskas, Vilniaus archeologas 
E. Tiškevičius. Namas, kuriame gyveno 
poetas, yra saugomas valstybės. Jo kie- 
me 1897 pastatytas paminklinis juodo 
granito stalas, kuriame iškalta lyra, ap- 
juosta ąžuolo lapų vainiku, ir memoria- 
linis įrašas. 

BOREIŠA Juozas [g. 1914.XII.20 Vig- 
laukyje (Jonavos rj.)]) — Didžiojo Tė- 
vynės karo partizanas. Kilęs iš darbi- 
ninkų. Linotipininkas. 1940—41 mokėsi 
Vidaus reikalų liaudies komisariato 
aukštojoje m-loje Maskvoje. 1941— 
1942 adm. darbuotojas Pavolgyje. 1942 
pab. atvyko į okupuotą Lietuvą, bu- 
vo partizanų būrio „Bičiuliai“ žval- 
gas-radistas. Po karo dirbo adm. darbą 
Trakų, Ukmergės ir Panevėžio apskrity- 
se. 1948—54 TSKP narys. Nuo 1951 li- 
notipininkas Kaune. 


BOREIŠIENĖ Ona Birutė [g. 1928.V.24 
Aleniškyje (Šiaulių rj.)] — pedagogė, 
žurnalistė. 1947 baigusi Radviliškio vid. 
m-lą, iki 1950 mokytojavo Kuršėnų vid. 
m-loje. 1950—61 Telšių Žemaitės. vid. 
m-los mokytoja. Nuo 1953 TSKP narė. 
1953 baigė Šiaulių mkt. in-tą. 1955—61 
laikr. „Komunizmo aušra“ redaktorė. 
1961—65 žm. „Tarybinė mokykla“, nuo 
1965 „Tarybinė moteris“ redaktorė. 


BORIKAS Samuilas [g. 1923.XI.1 Anan- 
jeve (Odesos sr.)] — žurnalistas. 1942— 
1945 Raudonosios Armijos karys. Nuo 
1946 dirba „Tarybinės Klaipėdos“ re- 
dakcijoje. Nuo 1956 TSKP narys. 1960 
baigė Leningrado Krupskajos bibliote- 
kininkystės in-tą, Išleido apybraižų, bro- 
šiūrų lietuvių ir rusų kalbomis. 

Ršt.: Atgimęs miestas, V., 1954; Kovoje už 
darbo našumo pakėlimą, V., 1955; Neramios 
širdys, V., 1956; Didžioji šeima, V., 1964, 
BORISA Bronius [g. 1916.IV.20 Avižie- 
niuose (Utenos rj.)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis, Didžiojo Tėvynės karo 
partizanas, inžinierius mechanikas. Ki- 
lęs iš darbininkų. 1934—37 Kaune pri- 
klausė LKP. 1938—40 atlikęs karinę 
tarnybą, dirbo statybos techniku Kau- 
no savivaldybėje. 1940—41 studijavo 
Kauno un-te. Nuo 1942.V diversinės 
grupės Kaune partizanas. Nuo 1942 
TSKP narys. 1944—45 adm. darbuo- 
tojas Kaune. 1950 baigęs Kauno un-tą, 
dirbo Kauno sr. kolūkių statybos v-bos 
viršininku, nuo 1953 Lietuvos TSR 
maisto produktų pramonės ministro pa- 
vaduotoju, nuo 1954 Jurbarko MTS di- 
1ektoriumi. Nuo 1956 Vilniaus skaičia- 
vimo mašinų g-los direktorius; suorgani- 
zavo g-los statybą ir skaičiavimo techni- 
kos gamybą. 


BORISA Hubertas [1920.IX.27 Žadavai- 
niuose (Utenos rj.) — 1944.V Kaune] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis, Didžio- 
jo Tėvynės karo partizanas, Tarybų 
Sąjungos Didvyris (1958). Kilęs iš 


254 BOR-— BOR 


valstiečių. Nuo 1938 LKJS narys. Tais 


pačiais metais, mokydamasis Kauno 
aukštesniojoje technikos m-loje, buvo ak- 
tyvus komjaunimo 


organizatorius. 1939 
drauge su V. Mozū- 
riūnu ir kt. išleido 
šapirografuotą laik- 
raštuką „Moksleivių 
tiesa“. Nuo 1940 
šios m-los komjau- 
nimo org-jos sekre- 
torius. D. Tėvynės 
karo pradžioje Kau- 
no komjaunimo bū- 
ryje kovojo prieš | 
vokiečių desantinin- 
kus ties Utena. 1941 dalyvavo kautynė- 
se, ginant Maskvą. 1942 su žvalgybine 
grupe pasiųstas į priešo okupuotą Kau- 
ną. Nuo 1943 rudens buvo LLKJS Kauno 
miesto ir apskrities k-to narys, suorga- 
nizavo 4 komjaunimo kuopeles Žalia- 
kalnyje, palaikė ryšį su LKP Pietų sri- 
ties k-tu, padėjo parinkti žmones ir pa- 
siųsti juos į partizanų būrius. 1944.1I1.31 
hitlerininkų buvo apsuptas ir sužeistas, 
bet iš apsupimo ištrūko. 1944.IV.2—26 
gulėjo Kauno ligoninėje, buvo operuo- 
tas. Vok. saugumo organams pradėjus 
įtarinėti, iš ligoninės slaptai išvežtas 
į saugesnę vietą. 1944.IV.27 suimtas, 
gestapininkams aptikus konspiratyvų bu- 
tą. Gestape buvo žiauriai kankinamas. 
Matydamas, kad nėra jokios vilties išsi- 
gelbėti, nusižudė. 

Lit.: P. Štaras, Drąsios širdys, V., 
A. Viršulis, Didvyrių kelias, V., 1959. 
BORISA Vladas [1923 Žadavainiuose 
(Utenos rj.) — 1944.V Kaune] — Didžiojo 
Tėvynės karo partizanas. Gyvendamas 
Kaune, 1942.VI užmezgė ryšius su par- 
tizanų žvalgybine grupe ir žiauriausio 
fašistinio teroro sąlygomis beveik 2 me- 
tus vykdė jam pavedamus uždavinius: 
rūpinosi radijo akumuliatoriais, šovi- 
niais ir ginklais, palaikė ryšius tarp 
grupės narių ir jiems padedančių asme- 
nų. Kartu su J. Inčiūra išvežė iš ligoni- 
nės į saugesnę vietą savo sužeistą brolį 
Hubertą. 1944.IV gestapo suimtas Kau- 
ne. Nužudytas IX forte. 


BORISEVIČIUS Leonidas [1924.11.14 
Kaune — 1942.X.17] — Didžiojo Tėvy- 
nės karo partizanas. Kilęs iš darbininkų. 
Nuo 1941 VLKJS narys. Nuo 1941.VII 
veikė Kauno pogr. komjaunimo org-joje. 
Aktyviai dalyvavo diversijose prieš hit- 
lerinius okupantus: ardė telefono linijas, 
kartu su kitais susprogdino grūdų sandė- 
li ir kt. Teikė partizanams žinias. 
1942.V.7 suimtas. Tardymo metu buvo 
hitlerininkų policijos žiauriai kankina- 
mas, vėliau nužudytas. 

BORISĖVIČIUS Simonas [g. Šlaveituose 
(Kretingos rj.)] — 1831 sukilimo daly- 
vis, Kilęs iš valstiečių. Salantų parapi- 
nės m-los mokytojas. 1831.II drauge su 
Ginteliškių dvaro valstiečiu J. Giedri- 
mu vadovavo Ginteliškių ir Salantų pa- 
rapijų valstiečiams, pasipriešinusiems 


1958; 


caro valdžiai. Prasidėjus 1831 sukilimui, 
buvo sukilėlių kapitonu ir pulko vado 
pavaduotoju. Kovojo prieš carinę ka- 
riuomenę iki sukilimo pabaigos, paskui 
emigravo į Prancūziją. Emigracijoje lie- 
tuviškai susirašinėjo su kitais sukilimo 
dalyviais. Mirė Prancūzijoje. 
BORISIENĖ Stanislava [Gopaitė; g. 1925. 
XII.5 Kaune] — režisierė, Lietuvos TSR 
nusipelniusi meno veikėja (1965). 1944 
baigė Kauno dramos teatro studiją, 
1949 — Kauno un-to istorijos ir filolo- 
gijos f-tą. 1944—49 Kauno dramos teat- 
ro aktorė, Nuo 1950 TSKP narė, 1950— 
1952 Kauno muz. dramos teatro aktorė 
ir direktorė. 1953—56 Lietuvos TSR Ra- 
dijo k-to meninių laidų vyriausioji re- 
daktorė, viršininko pavaduotoja. 1957 
Vilniaus televizijos studijos direktorė ir 
televizijos laidų vyriausioji režisierė. 
Nuo 1957 Lietuvos TSR Radijo ir televi- 
zijos Kk-to televizijos vyriausioji režisie- 
rė. Rašo scenarijus ir inscenizacijas, Ie- 
žisuoja menines televizijos laidas, radijo 
ir televizijos teatro pastatymus. 
Televizijos pastatymai: P. Cvirkos ,„Sąži- 
nė“ (1959), Dž. Londono „Nužudyti žmogų“ 
B. Brechto „„Baltasis kryžius“ (1961), 


Verkoro „Jūros tyla“ (1964), J. Marcinkevi- 
čiaus ,„Pušis, kuri juokėsi“ (1965) ir kt. 


BORISOVIČIUS Vladislovas [1910.1.2 
Maskvoje — 1944.VI Vilniuje] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis, žurnalistas. 
Kilęs iš darbininkų. Vilniaus un-te 1932 
įstojo į kairiųjų studentų pogrindinę 
antifaš. org-ją „Frontas“, bendradarbia- 
vo antifaš. laikr. „Po prostu“ („Papras- 
tai“), „Karta“ („Lapas“). Už rev. veik- 
lą 1937 buvo kalinamas. D. Tėvynės 
karo metais dalyvavo antifašistiniame 
judėjime hitlerininkų okupuotose srity- 
se, įstojo į Komunistų partiją. Hitleri- 
ninkų ir vietinių burž. nacionalistų nu- 
žudytas. 


BORKAUSKAS Edvardas [g. 1908.X.13 
Podolguose (Tulos sr.)] — inžinierius 
statybininkas, technikos mokslų kandi- 


+ datas (1954). 1936 baigė Brno Aukštąją 


technikos m-lą. Nuo 1946 dirba ped. 
darbą (Kauno un-te, vėliau Kauno Poli- 
technikos in-te), nuo 1957 docentas, nuo 
1962 statybos darbų organizavimo kated- 
ros vedėjas. Vadovėlio „Statybos darbų 
technologija“ (1963) bendraautoris. Pa- 
skelbė brošiūrų ir moksl. straipsnių sta- 
tybos ir statybinių medžiagų klausimais. 


BORKYS Stanislovas [1909 Starkuose 
(Vilkaviškio rj) — 1942 Kaune] — Ie- 
voliucinio judėjimo dalyvis. Darbinin- 
kas. Nuo 1933 Komunistų partijos na- 
rys. 1940—41 LKP Pilviškių vls. partor- 
gas. Įsibrovus hitleriniams grobikams 
į Lietuvą, slapstėsi. 1942.IV policijos 
susektas, išvežtas į Kauną ir nužudytas. 


BORKYS Viktoras [1908.VII.5 Starkuose 
(Vilkaviškio rj.) — 1941.VIĮ] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbinin- 
kų, siuvėjas. Nuo 1933 Komunistų par- 
tijos narys. Nuo 1934 LKP Vilkaviš- 
kio rj. IV parajonio k-to sekretorius. 
Už rev. veiklą 1934 suimtas ir 1935 nu- 
teistas 8 metus kalėti. 1940 LKP Pil- 
viškių vls. part. organizatorius. Nuo 


1940.XII Lietuvos TSR valst. saugumo 
darbuotojas. D. Tėvynės karo pradžioje 
nužudytas hitlerininkų ir vietinių burZ- 
nacionalistų. 


BORKUS — legendarinis romėnų kilmės 
lietuvių kunigaikštis. XV a, lenkų isto- 
rikas J. Dlugošas, rašydamas apie ta“ 
riamą lietuvių protėvių atkeliavimą 
į Lietuvą iš Italijos, B. vardo dar Ne- 
mini. B. vardas aptinkamas tik XVI a. 
pirmosios pusės šaltiniuose, kur sakoma, 
kad B. buvęs vyriausiasis Palemono sū- 
nus. Jis įkūręs miestą prie Jūros u., kU- 
rį pavadinęs Jurbarku. Mirus B. ir ne- 
palikus įpėdinių, jo žemes su Jurbarku 
ėmęs valdyti brolis Kūnas. Iš tikro 
B. asmuo neturi jokio ist. pagrindo. 
Jurbarkas, įsikūręs prie Mituvos žiočių, 
yra gavęs vardą nuo vėliau ten pasta- 
tytos Georgenburgo (Jurgenburgo) pl 
lies. Kaip ir daugelis kitų išgalvotų liet. 
kun-ščių vardų, B. buvo reikalingas 
metraštininkams užpildyti spragai Lietu- 
vos istorijoje nuo „romėnų atkeliavimo“ 
iki Gedimino, Bet dar XIX a. nekritiški 
istorikai ir rašytojai romantikai neabė“ 
jojo Borkaus buvimu. 


BORODAVKA Nikolajus [g. 1918.X.15 
Nižniaja Pokrovkoje (Ukrainos TSR)] — 
Didžiojo Tėvynės karo partizanas. Ki- 
lęs iš valstiečių. Nuo 1938 tarnavo 
Raudonojoje Armijoje, D. Tėvynės kal0 
pradžioje kovėsi fronte, buvo sužeistas: 
1942 pavasarį pateko į belaisvių sto“ 
vyklą, iš kurios 1943 pabėgo ir kovojo 
Adomo Mickevičiaus partizanų būryje: 
dalyvavo Vilniaus vadavime. Pokario 
metais dirbo Vilniaus miesto vietos 
priešlėktuvinės apsaugos štabe, nuo 
1946 „Tiesos“ leidyklos spaustuvės di- 
rektoriaus pavaduotojas. Nuo 1960 Lie“ 
tuvos KP CK laikraščių ir žurnalų le! 
dyklos ir spaustuvės skyriaus vedėjas: 


BORODINSKAS Alfonsas  [1901.XL8 
Sketeliuose (Pasvalio rj.) — 1943.VII.29 
Fiodorovkoje (Oriolo sr., Pokrovsko“ 
jės rj.)] — revoliucinio judėjimo daly“ 
vis. Kilęs iš darbininkų. Dirbo stalium! 
Dirbdamas Kauno geležinkelio dirbtuvė“ 
se, 1935 įstojo į LKP, buvo geležin“ 
kelininkų part. kuopelės sekietorius: 
dirbo ir Lietuvos Raudonosios pagalbos 
org-joje. 1939.X.11 dalyvavo demonstra“ 
cijoje Kaune. Už rev. veiklą 1940.IV 
suimtas ir ištremtas į Pabradės priver 
čiamojo darbo stovyklą. 1940—41 dirbo 
Lietuvos TSR Vidaus reikalų liaudieš 
komisariate. D. Tėvynės karo metalš 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos 
karys. Žuvo fronte. 


BOROVSKAJA Chiena [Kaplinskajai 
g. 1914.XII. 19 Vidžiuose (Baltarusijos 
TSR)] — revoliucinio judėjimo da“ 
lyvė, Didžiojo Tėvynės karo partiza“ 
nė. 1930 baigė g-ją Vilniuje. 1936— 
1938 dalyvavo Vakarų Baltarusijos 
Komunistų partijos pogr. veiklojė: 
1940—41 dirbo profsąjunginį darbą Vil 
niuje. 1941—43 Vilniaus gete aktyV! 
antifašistė. Nuo 1942 TSKP narė. 1943— 
1944 partizanų būrio „Už pergalę“ KO“ 
misarė. 1944—59 dirbo adm. darbė 
Vilniuje. Nuo 1959 pensininkė. 


BORTKEVIČIENĖ Felicija  [1873.IX.1 
inkaučiuose (Panevėžio rj.) — 1945.X.21 
aune] — visuomenės veikėja. 1885— 
1889 mokėsi Kauno mergaičių g-joje, 
Iš kurios buvo pašalinta už mokinių 
Streiko organizavimą. 1890 baigė Vil- 
"aus mergaičių g-ją, metus studijavo 
aršuvoje,  Moravskos aukštuosiuose 

moterų kursuose, humanitarinius moks- 
lus, Caro valdžiai kursus uždarius, įsikū- 

Ie Ukmergėje, dirbo banke. 1899—1915 
Byveno Vilniuje, kur įsitraukė į bur- 
Žuazinės liberalinės liet. visuomenės 

Veiklą. Rūpinosi caro valdžios draudžia- 
mos liet. spaudos (,„Varpo“, „Ūkininko“, 
„Naujienų“) gabenimu ir platinimu. Ak- 

lyviai dalyvavo „Kankinių kasos“ veik- 
loje — šelpė kalinamus 1905—07 revo- 
liucijos dalyvius, organizavo jų išvada- 

Vimą. 1905—15 viena laikr. „Lietuvos 
Ūkininkas“ ir „Lietuvos žinios“ leidėjų. 
1915—18 gyveno Rusijoje, dalyvavo 
karo pabėgėlių šelpimo org-jų, R. Prū- 
Sijos lietuvių tremtinių d-jos „Globa“ 
Veikloje, Burž. Lietuvoje valstiečių liau- 
dininkų partijos veikėja, „Varpo“ b-vės 
direktorė, „Lietuvos žinių“, „Jaunimo“ 
Ir kt. period. leidinių atsakingoji re- 
daktorė, Buvo nuolatinė neturtingų 
moksleivių šelpimo d-jos „Žiburėlis“ 
Pirmininkė. Taryb. metais parašė atsi- 
Minimų apie Žemaitę. Išvadavus Tary- 
bų Lietuvą iš vok. faš. okupacijos, buvo 
auno miesto Ypatingosios komisijos 
Vok. faš. grobikų piktadarybėms nusta- 
lyti ir ištirti narė. 


BORTKEVIČIUS Vincentas [g. 1776 Pa- 
€siuje (Švenčionių aps.)] — 1831 sukili- 
Mo dalyvis. Dalyvavo T. Kosciuškos su- 
Xilime artilerijos poručiku, kovėsi Var- 
suvoje. Prasidėjus 1831 sukilimui, iš- 
"nktas Švenčionių aps. sukilėlių vadu. 
1831.1V.17—20 su Švenčionių sukilėliais 
Ualyvavo Zaluskio vadovaujamame Vi!- 
"Miaus puolime, paskui pasitraukė į Šven- 
Člonis, o 1831.V.5 su sukilėliais — į Dis- 
Nos aps. ir susijungė su Disnos bei 
Vileikos aps. sukilėliais. 1831.V.21 B. 
Vadovavo sukilėlių kavalerijai kauty- 
Nėse ties Kačergiške. Sukilimą nuslo- 
Pinus, 1832.1.9 suimtas ir kalinamas Vil- 
Niuje, o 1833.X ištremtas į Volog- 
“OS gub., paskui į Smolensko gub., kur 
Ki mirties gyveno policijos prižiūrimas. 
PORUCHOVICIŪTĖ Altė Riva [Teperie- 

' 8. 1921.XI.25 Kaune] — Didžiojo Tė- 
NYnės karo partizanė. 1941—44 Kau- 
9 geto antifaš. kovos org-jos pogr. k-to 
narė. Nuo 1943 TSKP narė. 1944 — 
Urio „Mirtis okupantams“ partizanė. 
9Kario metais Kaune „Kaspino“ f-ko 
arbininkė. 


BORUTĄ Kazys 


[1905.1.6  Kūlokuose 
(Kapsuko 


a šu rj.) — 1965.III.9 Vilniuje] — 
t; vtojas, Lietuvos TSR nusipelnęs kul- 
Uros veikėjas (1965). I pasaul. karo me- 
Sa lankė g-ją Vilniuje, vėliau Mask- 
Si 1918 grįžo į Lietuvą. Kurį laiką 
Msėsi Marijampolės g-joje, nuo 1920 — 

arijampolės mkt. seminarijoje. Daly- 
Avo aušrininkų org-jos veikloje. 1924 
* Gegužės Pirmosios šventimą iš semi- 


"arijos pašalintas. Nuo 1921 bendradar- 


biavo „Aušrinėje“ ir kituose period. lei- 
diniuose. Eksternu išlaikęs baigiamuo- 
sius egzaminus, 1924 Kauno un-te pra- 
dėjo studijuoti lit-rą ir istoriją. Už va- 
dovavimą Studentų socialistų d-jos su- 
rengtam protesto mitingui prieš mirties 
bausmės įstatymą (ryšium su kareivio 
komjaunuolio N. Jubilerio sušaudymu) 
1925 iš un-to pašalintas. 1926 išvyko 
į Vieną, studijavo 
lit-rą ir filosofiją. [4 
1927 grįžo į Lietu- E 
vą. Netrukus buvo (+ 
įkalintas, paskui iš 
Lietuvos ištremtas. [- 
Įsijungė į politinių |“ 
emigrantų antifašis- 
tų veiklą. B.— vie- 
nas literatūrinio an- | 
tifašistinio judėjimo 
Lietuvoje organiza- 
torių. Padėjo ateiti 
į lit-rą V. Montvilai, 
K. Jakubėnui, vėliau J. Baltušiui. Gy- 
vendamas Rygoje, išleido lit. almanachą 
„Audra“ (1928). Iš Latvijos ištremtas, 
1928—30 studijavo Vienos un-te. Prisi- 
dėjo prie žrn. „Trečias frontas“ įsteigi- 
mo ir aktyviai jame bendradarbiavo. 
1930 persikėlė į Berlyną. 1931 grįžo 
į Lietuvą. Redagavo lit. almanachą 
„Darbas“ (1932). Už antifaš. veiklą 1933 
nuteistas 4 metus kalėti, bet, rašytojams 
rūpinantis, 1935 amnestuotas. 1940 re- 
dagavo žrn. „Dienovidis“, pasukdamas 
jį kairesne kryptimi. Nuo 1941 dirbo 
Lietuvos TSR Mokslų akademijoje, or- 
ganizavo lit, muziejų. Hitlerinės okupa- 
cijos metais slėpė pabėgėlius iš Vilniaus 
geto, padėjo išsaugoti kai kuriuos Liet. 
lit-ros in-to ir MA centr. bibliotekos 
rankraštyno fondus. 1946 įsivėlė į anti- 
tarybinę veiklą, buvo teisiamas ir nu- 
baustas. 1949 amnestuotas, dirbo lit. 
darbą. 

Lit. veiklą B. pradėjo eilėraščiais, ku- 
rie gaivališku ekspresyvumu, šiurkščia 
fraze, hiperbolizuotais kaimo stichijos 
vaizdais buvo artimi „Keturių vėjų“ 
krypčiai. Pirmuosiuose eil. rinkiniuose 
(„Alo!“, 1925; „Dainos apie svyruojan- 
čius gluosnius“, 1927) reiškiamas roman- 
tinis protestas prieš burž. santvarkos tik- 
rovę. Juose žymu ekspresionizmo ir 
S. Jesenino lyrizmo įtaka. Rinkinys 


„Kryžių Lietuva“ (Ryga, 1927), už kurio 
platinimą ir skaitymą Lietuvoje grėsė 
5000 lt bauda, išpopuliarino B. kaip vie- 
ną talentingiausių antifašistinės liet. ly- 


JSUVERSTI — 


ARIMAI 


== 


Kazio Borutos „Sunkių paminklų“ (1960) ir 
„Suverstų arimų“ (1964) viršeliai 


BOR-— BOR 255 


rikos kūrėjų. Poez. rinkiniuose „Duona 
kasdieninė“ (1933), „Eilės ir poemos“ 
(1938), „Kryžių Lietuva“ - (papildytas 
leid. 1940) pavaizdavo vargstančią liau- 
dį, smerkė burž. priespaudą, faš. terorą. 
Pagrindinis B. lyrikos motyvas — kova 
dėl laisvės, prieš fašizmą. Kalėjimas, 
pančiai, kryžiai ir mirtis — tokiais vaiz- 
dais ir simboliais poetas kalbėjo apie 
fašizmo engiamą Lietuvą. Jo sukurtas 
lyr. herojus — jokių varžtų ir kompro- 
misų nepripažįstantis „bernas'— turėjo 
įtakos to meto antifašistinei liet. lit-rai. 
Neapykanta prispaudėjams, stiprūs lais- 
vės potroškiai, gaivališkas maištingu- 
mas — ryškiausi B. lyrikos bruožai. B. 
eilėraščiams būdingas ekspresyvumas, 
kontrastiškos nuotaikos, drąsios metafo- 
ros bei hiperbolės; lyrizmas ir romanti- 
nis pakilumas juose jungiamas su šiurkš- 
toku vaizdu, dinamiška ritmika, 

Antifaš. nuotaikos ryškios ir pirmosio- 
se B. prozos knygose — groteskinėje 
apysakoje „Namas Nr. 13“ (1928), nu- 
kreiptoje prieš Lietuvos faš. žvalgybą, ir 
apsakymų rinkinyje „Drumstas arimų 
vėjas“ (1928), kuriame vaizduojamas 
daugiausia kaimo gyvenimas. Šių kūri- 
nių veikėjų charakteriai dar neryškūs, 
stilius ekspresyvus, konstruktyviškas. 
Romane „Mediniai stebuklai“ (1938), 
vaizduodamas liaudies menininko Vin- 
co Dovinės gyvenimo ir kūrybos kelią 
antagonistinėje, menui abejingoje visuo- 
menėje, B. smerkė socialinę neteisybę, 
klerikalizmą ir reakciją. Romanas pasi- 
žymi nuotaikingais kaimo buities vaiz- 
dais, lyriškų, poetišku stiliumi. Novelių 
romane „Saulę ant savo pečių parnešti 
išėjo“ (išl. 1940) B. parodė tragišką tie- 
sos žodžio skleidėjo, kovotojo dėl lais- 
vės likimą burž. teroro sąlygomis. B. pa- 
rašė knygą jaunimui „Kelionės į šiaurę“ 
(2 d., 1938—39) apie didvyriškus keliau- 
tojų žygius į Arktiką. 

Ikitaryb. laikotarpio B. kūryba suvai- 
dino nemažą vaidmenį pažangios, anti- 
fašistinės liet. lit-ros raidoje. Tačiau joje 
atsispindėjo ir kai kurie ideologiniai 
aušrininkų nenuoseklumai, individualaus 
maištavimo nuotaikos. 

1940—41, atkūrus Tarybų valdžią Lie- 
tuvoje, B. išspausdino period. spaudoje 
keletą apsakymų („Kada giria pasi- 
kels?“, „Smuikas“ ir kt.). Pokario me- 
tais reiškėsi daugiau prozos kūriniais. 
Tautosakinės apysakos „Baltaragio ma- 
lūnas“ (išl. 1945; II, pataisytas, leid. 
1962) siužetas ir vaizdinis koloritas pa- 
remtas liaudies pasakų apie žmogaus ir 
velnio kovą motyvais. Bet vidinis tų 
motyvų turinys naujas — tai poetiška 
įvairių Žmogaus pergyvenimų — meilės, 
ilgesio, išdidumo, sielvarto — istorija, 
atitraukta nuo konkrečios tikrovės, per- 
kelta į liaudiškos fantastikos pasaulį. 
Ryškiausiai pavaizduotas mėgstamas B. 
tipas — gaivališkas žmogus, gyvenąs tik 
jausmu, nepakenčiąs kompromisų. Apy- 
sakos kalba vaizdinga, melodinga. Do- 
kumentinėje apysakoje „Sunkūs pamink- 
lai" (1960) B. pavaizdavo skulptoriaus 


256 


BOT-—BOT 
“V. Grybo gyvenimo ir kūrybos kelią, 
koniliktą su burž. visuomene ir tragišką 
žuvimą vok. faš. okupacijos metais. 
Knygoje vaikams „Dangus griūva“ 
(1955) B. ritmine kalba atkūrė liet. liau- 
dies pasakas. Tautosaka bei liaudies 
jumoru paremtas kūrinys „Jurgio Pa- 
keturio klajonės“ (1963). 

B. daug dirbo vertimų srityje. Išvertė 
A. Tolstojaus „Petrą I“, H. Ibseno „Bran- 
dą“ ir „Cezarį ir galilėjietį", F. Šilerio 
„Vilių Telį“, V. Šekspyro, R. Rolano, 
V. Korolenkos, K. Skalbės ir kt. rašyto- 
jų kūrinių. 

Ršt.: Alo!l, K. 1925; Dainos apie svyruojan- 
čius gluosnius, K., 1927; Kryžių Lietuva, Ryga, 
1927; Drumstas arimų vėjas, Ryga, 1928; Na- 
mas Nr. 13, Kaunas—Ryga, 1928; Duona kas- 
dieninė, K., [1933]; Eilės ir poemos, K., 1938; 
Mediniai stebuklai, K., 1938; Kelionės į šiau- 
rę, 2 kn., K., 1938—39; Saulę ant savo pečių 
parnešti išėjo, K., 1940; Kryžių Lietuva, K., 
1940; Dangus griūva, V., 1955; Šiaurės kelio- 
nės, V., 1957; HeGo pymuTca, M., 1959; Sun- 
kūs paminklai, V., 1960; Taxkėnmie NnaMaTHKKA, 
M., 1961; Baltaragio malūnas, V., 1962; Jur- 
gio Paketurio klajonės, V., 1963; KTo BBI3BaA 
Gypio, Buaburoc, 1964 [vertė S. Maršakas]; Su- 
versti arimai, [poezijos rinktinė], V., 1964 


Lit.; [Autobiografija] — Tarybų Lietuvos ra- 
šytojai, V., 1957; V. Kubilius, K. Boruta — ly- 
rikas ir romanistas.— Naujų kelių ieškant, V., 
1964; A. Venclova, Pavasario upė, V., 1964 
(p. 344—361]; V. Galinis, Nerimstančios dvasios 
rašytojas.—,,Tiesa“, 1965.1.6; Lietuvių litera- 
tūros istorija, t. 3, d. 2, V., 1965. 


„BOTAGAS'-— 1. Buržuazinis jumoro ir 
satyros dvisavaitinis laikraštis, ėjęs 
1914—15 Rygoje. 

2. Buržuazinis jumoro ir satyros sa- 
vaitraštis, ėjęs 1933 Kaune. 


BOTANIKA [gr. botanikė, iš botanė — 
žolė] — mokslas apie augalus. B. už- 
davinys —tirti augalų sandarą, žemės 
paviršiaus augalinę dangą, augalų gyvy- 
binę veiklą ir vystymąsi. Pirmosios ži- 
nios apie kelis Lietuvos augalus patei- 
kiamos G. Žončinskio 1721 Sandomeže 
(Lenkija) išleistame gamtamokslio vei- 
kale (lot. k.). Lietuvos augalus tirti pra- 
dėjo Ž. Žiliberas. Svarbiausias jo vei- 
kalas — „Lietuvos flora“ (lot. k., 5 t., 
1781—82). Jo tyrimus tęsė Vilniaus 
un-to botanikai. S. Jundzilas išleido apie 
Lietuvos florą keletą veikalų (lenkų k.), 
kurių svarbiausi: „Lietuvos Didžiosios 
Kunigaikštystės provincijos augalų ap- 
rašymas“ (1791) ir pataisytas jo leidi- 
mas — „Lietuvos augalų aprašymas“ 
(1811). Didelę reikšmę turėjo ir J. Jun- 
dzilo veikalas (lenkų k.) „Lietuvos, Vo- 
linės, Podolės ir Ukrainos augalų apra- 
šymas“ (1830). Vėliau Vilniaus apylin- 
kių florą tyrė J. Volfgangas, S. Gorskis. 
Naujų duomenų apie Lietuvos florą pa- 
skelbė Volinės licėjaus (Kremenece, 
Ternopolio sr.) prof. V. Beseris ir įv. 
profesijų asmenys, dirbę Vilniuje (G. Vi- 
žickis, A. Zelencovas) bei periferijoje 
(J. Pabrėža, A. Kašarauskas, L. Ivinskis, 
J. Fedoravičius, I. Bušinskis, A. Sme- 
lianskis). Daugiausia nuveikė Žagarėje, 
vėliau Kretingoje gyvenęs J. Pabrėža 
(1771—1849). Jis tyrė Žemaitijos florą, su- 
darė didžiulį herbarą, parašė pirmą 
didelį B. veikalą liet. kalba „Taislius 


augumiinis“ (1843; dalis jo išl. 1900 
JAV). Nuo Vilniaus Medicinos-chirurgi- 
jos akademijos uždarymo (1842) iki Vil- 
niaus un-to atkūrimo (1919) ir Kauno 
un-to įsteigimo (1922) nemaža medžia- 
gos apie Lietuvos augaliją išspausdino 
kaimyninių kraštų botanikai: Lenki- 
jos — K. Drimeris, K. Lapčinskis, L. Ma- 
salskis, B. Hrineveckis, E. Jančevskis, 
A. Žmuda, M. Raciborskis, V. Šaferis; 
Latvijos — K. Kupferis, F. Buchholcas. 
Apie Klaipėdos kr. augaliją iki I pasaul. 
karo daugiausia duomenų paskelbė Ka- 
raliaučiaus un-to botanikai ir Prūsijos 
Botanikų d-ja. Ypač vertingas J. Abro- 
meičio su kitais autoriais parašytas vei- 
kalas „Rytų ir Vakarų Prūsijos flora“ 
(vok. k., 1898—1940). Lietuviškąją B. 
terminiją ėmė sudarinėti J. Pabrėža, 
L. Ivinskis, P. Matulionis. 

Po I pasaul. karo B. centrais tapo 
Kauno un-tas, Ž. ū. akademija (Dotnu- 
voje) ir Vilniaus un-tas. Pirmieji B. 
dėstytojai Kauno un-te buvo doc. L. Vai- 
lionis, prof. K. Regelis; Ž. ū. akademi- 
joje — prof. V. Vilkaitis. Prie Kauno 
un-to 1923 įsteigtas Botanikos sodas. 
Lietuvos burž. valdžia mokslo plėtimu 
mažai domėjosi, todėl tiriamasis B. dar- 
bas buvo dirbamas sunkiomis sąlygomis. 
Pradžioje buvo apsiribojama floristiniais 
tyrimais. Buvo tiriama Nemuno ir jo 
krantų flora (P. Matulionis, L. Vailionis), 
ištirta Metelių ežeryno augalija (K. Re- 
gelis), Kauno ir iš dalies Ukmergės apy- 
linkių aukštesniųjų augalų flora (J. Kup- 
revičius), Lietuvos rasakilos (P. Snars- 
kis), Apaščios slėnio pievos (J. Dagys), 
Lietuvos pajūrio augalija, surinkta me- 
džiaga apie Lietuvos samanų florą 
(A. Minkevičius), ištirtos Kamanų ir Še- 
petos pelkės. Ž. ū. augalų genetikos ir 
selekcijos srityje vienas pirmųjų pradė- 
jo dirbti D. Rudzinskas (Dotnuvos se- 
lekcijos stotyje, 1922). Fenologinius ste- 
bėjimus 1923 pradėjo organizuoti S. Na- 
cevičius. Nuo 1935 pradėti darbai ir ki- 
tose B. srityse. Sumedėjusių augalų fi- 
ziologiją tyrė L. Vailionis, augalų augi- 
mą skatinančias medžiagas — J. Dagys, 
narkozės įtaką augalų apsikrėtimui pa- 
razitiniais grybais — A. Minkevičius. 
Vaistinius augalus tyrė K. Grybauskas. 
Parazitinių grybų florą tyrė A. Minke- 
vičius, K. Brundza. Parengta vadovėlių 
bei mokymo priemonių aukštajai m-lai: 
„Vadovas Lietuvos augalams pažinti“ 
(J. Dagys ir kt., 1934), „Augalų sistema- 
tika" (d. 1, 1935; d. 2, 1941), „Gniužu- 
liniai ir archegoniniai augalai“ (1937). 
B. nomenklatūrai suvienodinti išleistas 
„Lietuviškas botanikos žodynas“ (1938). 
Vilniaus kr. florą tyrė Vilniaus un-to 
botanikai V. Slavinskis, J. Movšovi- 
čius, P. Visnevskis, J. Tšebinskis, B. Ša- 
kenis. Nuo 1939, Lietuvai atgavus Vil- 
niauš kr., B. darbai buvo sutelkti Vil- 
niuje, tačiau juos sutrukdė vok. faš. 
okupacija. Okupantai iš Vilniaus un-to, 
Ž. ū. akademijos (Dotnuvoje) išvežė ver- 
tingesnę moksl. aparatūrą, padarė žymių 
nuostolių Kauno bot. sodo pastatams, 
sistematikumui, alpinariumui, bibliote- 
kai. Uždarius Vilniaus un-tą (1943), B. 
mokslo darbas nutrūko. 


Išvadavus Tarybų Lietuvą, ėmė veik: 
ti B. profilio katedros Vilniaus un-te, 
Vilniaus Ped. in-te, Ž. ū. akademijoje: 
Veterinarijos akademijoje. Po D. Tėvy- 
nės karo (iki 1964) un-tas išleido dau“ 
giau kaip 200 botanikų. Teoriniai If 
praktiniai B. darbai dirbami Lietuvos 
TSR MA Botanikos in-te (iki 1959 Bio- 
logijos in-te), Vilniaus un-te, Vilniaus 
Ped. in-te, Žemdirbystės in-te, Miškų 
ūkio in-te. B. tiriamojo darbo pagr 
kryptys: a) Lietuvos floros, augalijos II 
jos resursų tyrimas, b) aukštesniųjų aU- 
galų fiziologija, c) mikroorganizmų Ti- 
ziologija. 

Taryb. metais ištirti kai kurie alieji- 
niai augalai — baltoji garstyčia, abisl- 
niškoji balža ir kt. (A. Morkūnas), tan! 
diniai augalai, ypač rauginis rūgti 
(J. Pipinys), eteriniai bei prieskoninial 
augalai — vaistinė šventagaršvė, bla- 
kinė kalendra, užkaukazinis skarenis 
ir kt., įv. veislių apyniai. Sukurtos k€“ 
lios naujos apynių veislės, kurios da“ 
bar platinamos respublikoje (S. Guda- 
navičius). Aklimatizuojami vaistiniai aU“ 
galai (leuzėja ir kt.), atrinktos derlin- 
giausios paprastosios pakalnutės formos: 
Tiriama pipirmėtė, sachalininė mėta, 
glikozidiniai augalai. Išleisti 5 veikalai 
apie vaistinius augalus. Paskelbti duo“ 
menys apie laukinių Lietuvos TSR va! 
sinių ir uoginių augalų išteklius (V. But- 
kus). Ištirti kai kurie introdukuoti de“ 
koratyviniai medžiai ir krūmai Dėl 
vijokliniai augalai; dalis jų rekomen“ 
duota miestų ir kt. gyvenviečių apželdi- 
nimui. Didelį užmojį įgavo geobotan!“ 
niai darbai. Lietuvos TSR MA Biolog!“ 
jos in-to, Žemdirbystės in-to, MelioraCi“ 
jos in-to ir Vilniaus un-to moksl. 
darbuotojų kolektyvas ištyrė Nemuno 
žemupio užliejamąsias pievas (1953) 
Aprašyta respublikos tipiškų pievų If 
žemapelkių augalija (A. Bagdonaitė: 
K. Brundza, M. Natkevičaitė-Ivanauski€ 
nė), ištirta r. Lietuvos banguoto IliU“ 
vioglacialinio keiminio reljefo plotU 
augalija bei jos indikatorinės ypatybė? 
Išleistas Lietuvos TSR augalijos žemėlė“ 
pis. Ištirta ir aprašyta r. ir š. r. LietU“ 
vos ežerų augalija, Lietuvos TSR advel“ 
tyvinė flora. Išleisti P. Snarskio vadovė: 
Lietuvos TSR laukų piktžolėms pažini 
(1948) ir augalams pažinti (1954), A. Min“ 
kevičiaus — samanoms pažinti (1999' 
Resp. premija 1959). Ž. ū. augalų pas“ 
lius geobotaniniu požiūriu ištyrė A. Stal“ 
cevičius (tyrimų rezultatai paskelbt! 
1958—59). Laukų piktžolėtumą 1957— 
1961 tyrė Žemdirbystės in-to Vokės fi“ 
lialo (nuo 1958 herbicidų laboratorijos 
darbuotojai; platesnio masto šios rūšiė 
tyrimai 1962 pradėti respublikos v. Z0“ 
noje, 1963 — vid. zonoje, 1964 — r. Z0“ 
noje (J. Monstvilaitė, I. Puzinaitė ir kt): 
Lietuvos TSR Botanikos in-tas su KitO“ 
mis mokslo ir mokymo įstaigomis (aP!“ 
30 asmenų kolektyvas) 1959 pradėl? 
leisti 6 tomų veikalą „Lietuvos 1 
flora“. Dendrofloros tyrimo srityje P“ 
žymėtinas A. Minkevičiaus veik 
apie spygliuočius medžius ir krūmuė 
(1954), M. Jankausko — apie maumė 
džius (1954), kolektyviniai Miškų ūkio 


n-to darbuotojų leidiniai „Lietuvos TSR 
miškai" (1962), „Dendrologija“ (1963). 
Ištirta Kuršių marių, Dysnų ež. ir kai 
kurių kitų vidaus vandenų fitoplanktono 
fūšinė sudėtis, jo reikšmė žuvų jaunik- 
lių mitybai, be to, kai kurių ežerų spo- 
Tinių augalų bentosas. Pradėti dirvože- 
Mio dumblių tyrimai. Apibendrinti duo- 
Menys apie svarbiausių valgomųjų, 
nuodingųjų ir medieną ardančiųjų gry- 
Ų paplitimą respublikoje, išleistas vei- 
alas apie valgomuosius ir nuodinguo- 
Slus grybus (J. Mazelaitis, A. Minkevi- 
Čius). Ištirtos varpinių augalų kūlės, 
Kultūrinių augalų rūdys, žieminių kvie- 
Člų pošaknio ligos, augalų netikrosios 
miltligės, rugių fuzariozė, cukrinių run- 
kelių daigų juodšaknė, bulvių „juodoji 
kojelė", pomidorų vaisių, dobilų grybi- 
Nės ligos, vyšnių moniliozė, slyvų sidab- 
Taligė, obelų rauplės, vaismedžių juo- 
dasis vėžys. Reikšmingų rezultatų gauta, 
tiriant miško medžių ligas: guobų marą, 
drebulės šerdies puvinį, pušų sėjinukų 
SPygliakritį. Tiriamos dekoratyvinių au- 
Ralų ligos. Pradėtos tirti bakterinės ir 
Virusinės augalų ligos. Fitopatologų 
adrams rengti didelę reikšmę turi iš- 
leistos mokymo priemonės aukštosioms 
mokykloms: „Fitopatologijos pagrindai" 
A, Minkevičius), „Kultūrinių augalų 
ligos“ (K. Brundza), „Grybinės medžių 
krūmų ligos“ (A. Minkevičius), „Lie- 
tuvos TSR kultivuojamų augalų parazi- 
tiniai grybai" (rusų k., K. Brundza) ir kt. 
Augalų fiziologijos srityje tyrinėta 
Poro, vario, cinko, mangano, molibdeno 
Ulaka kultūriniams augalams (J. Dagys, 
„ Stašauskaitė, M. Holcmanaitė), auksi- 
nų ir bioso grupės vitaminų naudojimas 
al kurių augalų augimui ir medžiagų 
SPykaitai greitinti (J. Dagys, S. Bieliukie- 
a P. Bluzmanas). Remiantis fitoncidų 
“orija, tiriamas augalų atsparumas pa- 
"azitams (J. Dagys, J. Slavėnas), bio- 
Cheminė fitoncidų  toksiškumo esmė 
+ Janonis, A. Putrimas). Naujų duo- 
Menų mokslui gauta, tiriant varpinių 
Javų atsparumą išgulimui (A. Merkys, 
“ Prialgauskaitė). Išaiškinti kai kurie 
IZiologiškai svarbių medžiagų sintezės 
aUusimai, 
„Nemaža mokslininkų tiria mikroorga- 
pzmų gyvybinę veiklą. Jau ištirta azotą 
Iksuojančių bakterijų ekologija (J. Jan- 
„auskas, J. Tarvidas), eroduojamų dir- 
Ka emių mikrofloros kitimas (A. Špo- 
auskas), kai kurių Lietuvos TSR dirvų 
Pašarinių augalų rizosferoje vyraujan- 
1eji mikroskopiniai grybai (A. Lugaus- 
S), kai kurių B grupės vitaminų bio- 
Intezės ir fosforo apykaitos ypatumai 
A2otobakterio ląstelėse (S. Kanopkaitė), 
al kurių mikroelementų įtaka celiuliozę 
aldančių ir proteinus sintezuojančių 
mikrobų veiklai (T. Čiurlys). Tiriama 
„ “TOorganizmų, intensyviai gaminančių 
masę, turtingą baltymų ir vitaminų, 
Itybos fiziologija. 
agrinėjant šiuolaikines B. problemas, 
me dojami naujausi fizikos ir chemijos 
€todai: spektrofotometrija, chromato- 
statija, radioaktyviųjų izotopų ir kt. 
Stodai. Įvairiais B. klausimais rengia- 
95 resp. ir tarpresp. konferencijos. Iš- 


S 


V MLTĘ, į, 1 


augus gausiam botanikų kolektyvui, 
įsteigta Lietuvos Botanikų d-ja (1950 
Vilniuje); ji organizuoja įv. įstaigose 
dirbančių botanikų kūrybinį bendradar- 
biavimą. Botanikų tiriamojo darbo re- 
zultatai skelbiami respublikiniuose, są- 
junginiuose moksl. žurnaluose, konfe- 
rencijų bei suvažiavimų darbuose. 


Ž. Biochemija, Dumbliai, Grybai, Ker- 
pės, Mikrobiologija, Pelkėtyra, Sama- 
nos, Selekcija. 


Lit.: „Iš mokslų istorijos Lietuvoje“, t. 1, 
1960; Mokslas Tarybų Lietuvoje, V., 1961. 


BOTANIKOS INSTITŪTAS — Lietuvos 
TSR Mokslų akademijos mokslinė įstai- 
ga Vilniuje. Įkurtas 1959, reorganizavus 
Biologijos institutą, iš kurio B. i. per- 
ėmė Kauno bot. sodą ir pomologijos 
sodą (Vilniuje), pertvarkytą į vaistinių 
ir techninių augalų bazę. Turi 7 sekto- 
rius (floros ir geobotanikos, sporinių 
augalų, fitopatogeninių mikroorganizmų, 
augalinių resursų, augalų fiziologijos, 
citologijos ir citochemijos, mikroorga- 
nizmų biochemijos). 1960 Juodkrantėje 
įsteigta pajūrio biol. stotis. B. i., tęs- 
damas Biologijos in-to botaniškųjų sek- 
torių pradėtą darbą, ištyrė Nemuno, 
Nevėžio bei Merkio užliejamų pievų ir 
Lietuvos tipiškų pievų bei žemapelkių 
augaliją, apibendrino kultūrinių ganyk- 
lų ilgamečių tyrimų duomenis, surinko 
duomenų apie r. Lietuvos kai kurių plo- 
tų augaliją, jos indikatorines savybes. 
Paskelbė daug moksl. darbų apie fito- 
planktoną, dirvožemio saprofitinius ir 
sumedėjusių augalų parazitinius grybus, 
ankštinių augalų, daržovių bei kt. auga- 
lų ligas ir kovos prieš jas priemones, 
dekoratyvinių augalų ligas ir kenkėjus, 
svarbesniąsias bakterijų sukeliamas au- 
galų ligas, B grupės vitamininių medžia- 
gų ir mikroelementų įtaką augalų augi- 
mui bei derliui. In-te apibendrinti duo- 
menys apie aklimatizuojamus Lietuvoje 
vitamininius, uoginius, silosinius auga- 
lus, parinktas augalų asortimentas sodų 
apsauginiams sodiniams ir gyvenviečių 
apželdinimui, ištirti kryžmažiedžių šei- 
mos aliejiniai ir kai kurie laukiniai tani- 
diniai augalai, tinkami diegti į gamybą. 
Nemaža ištirtųjų augalų (rauginis rūg- 
tis, apyniai, mėtos) pradėta auginti 
taryb. ūkiuose, kolūkiuose. Vienas pir- 
maeilių B. i. uždavinių — išsamiai ištirti 
Lietuvos TSR florą. Šių tyrimų duome- 
nys apibendrinami veikale „Lietuvos 
TSR flora“ (6 t; 1959—63 išleista 
t. 1—3). In-tas 1961—64 išleido „Lietu- 
vos TSR Mokslų akademijos Botanikos 
instituto darbų“ 2 tomus, kelias mono- 
grafijas ir daugiau kaip 10 kitų moksl. 
veikalų. Nuo 1959 in-to direktorius biol. 
m. kand. K. Jankevičius. 


„BOTANIKOS KLAUSIMAI" -— tarybinis 
tęstinis biologijos mokslo darbų leidi- 
nys, einąs nuo 1961. Vilniuje. Leidžia 
Lietuvos TSR MA Botanikos in-tas ir 
Lietuvos TSR Botanikų d-ja. Iki 1962 iš- 
ėjo 2 t. 


BOTANIKOS SODAI. Lietuvoje yra du 
B. s.: Kaune ir Vilniuje. 


BOT-—BOT 257 


KAUNO BOTANIKOS SODAS yra 
Aukštojoje Fredoje; užima 74 ha. Pri- 
klauso Lietuvos TSR MA Botanikos 
in-tui. Pagr. skyriai: maistinių ir paša- 
rinių augalų, techninių augalų, vais- 
tinių augalų, pomologijos, dekoratyvinių 
augalų, rozariumas, alpinariumas, auga- 
lų geografijos, dendrologijos (arboretu- 
mas), parkas, šilinamiai (800 m?) su 
subtropikų ir atogrąžų kraštų augalais, 
augalų apsaugos laboratorija. 1963 tu- 
rėjo 4050 rūšių augalų (1945 — tik 700), 
iš jų 1300 šiltnamiuose. Nagrinėjami 
dekoratyvinės sodininkystės klausimai, 
o taip pat vaistinių, aliejinių, prieskoni- 
nių augalų introdukavimo ir aklimatiza- 
vimo klausimai. Ištirta nemaža augalų 
rūšių, jų agrotechnika ir galimumas 
kultivuoti Lietuvoje. Sukurta naujų apy- 
nių, gėlių veislių. Kauno B. s. palaiko 
ryšius ir keičiasi sėklomis su mokslo 
įstaigomis TSRS ir užsienyje, tarp jų 
maždaug su 100 užsienio bot. sodų. Kau- 
no bot. sodą įsteigė Kauno un-tas 1923 
buv. dvaro parko teritorijoje. Iki 1941 
jis ir priklausė un-tui. 

VILNIAUS BOTANIKOS SODAS yra 
Vingyje, Neries aliuvinėje terasoje, 
užima 7,5 ha. Priklauso Vilniaus un-tui. 
Turi 9 skyrius. Jame yra daugiau kaip 
3000 rūšių augalų (1950 buvo 300 rū- 
šių), iš jų apie 200 vaistinių. Nagrinėja- 
mi dekoratyvinės sodininkystės, augalų 
aklimatizavimo ir kultūrinių augalų der- 
liaus didinimo klausimai. Vilniaus un-to 
B. s. įsteigtas 1920 (užėmė 2,5 ha). 

Vilniuje, prie un-to rūmų, B. s. buvo įsteig- 
tas jau 1781. Jo įkūrėjas prof. Ž. Žiliberas 
prieš tai vadovavo 1775 įsteigtam Gardino 
med. m-los bot. sodui, kuris buvo laikomas 
vienu geriausių Europoje. 1781 uždarius Gar- 
dino med. m-lą, tas sodas nustojo veikęs, 0 da- 
lis jo kolekcijų sudarė Vilniaus B. s. pagrindą. 
1802 Vilniaus B. s. perkeltas į didesnį sklypą, 
prie Vilnios (dab. Jaunimo sodo rajone), 
o jam vadovauti ėmė prof. S. Jundzilas. 
1802 išleistas pirmasis šio B. s. sėklų katalo- 
gas („Index Horti Botanici Universitatis Vil- 
nensis“) su 1049 augalų pavadinimais. 1824 so- 
de jau buvo 6566 augalų rūšys. Jis palaikė 
ryšius su žymiausiais daugelio šalių bot. so- 
dais. 1832, uždarius un-tą, perduotas Medici- 
nos-chirurgijos akademijai. 1842, uždarius aka- 
demiją, B. s. nustojo veikęs. 

Lit: „Scripta Horti Botanici Universitatis 
Vytauti Magni“, 6 t., K., 1931—39; K. Gry- 
bauskas, Pirmieji botanikos sodai Lietuvoje.— 
„Lietuvos farmaceutas“, 1933, Nr. 2—3; „„Scrip- 
ta Horti Botanici Universitatis Vilnensis“, V., 
1941; A. Tauras, Vilniaus žaliųjų plotų vysty- 
mosi hruožai.—,,Valst. LTSR archit. „paminklų 
apsaugos inspekcijos metraštis“. t. 1, V., 1958; 
„Iš mokslų istorijos Lietuvoje“, t. 1, V., 1960 
Ip. 50—52, 55, 69—71]. 


ILIUSTRACIJOS 258 puslapyje 


BOTYRIUS Andrius [apie 1845 Triobiš- 
kiuose (Kapsuko rj.) — apie 1900 Astra- 
chanėje] — mokytojas, tautosakininkas. 
1871 baigė Maskvos un-to istorijos-filo- 
logijos f-tą. Studijų metais užrašinėjo 
dainas, pasakas. Parašė straipsnį „Sak- 
mės apie lietuvių griaustinį Perkūną“ 
(„Skazanija o litovskom gromoveržce 
Perkunie"), kurį 1871 išspausdino Mask- 
vos un-to mokslo darbuose (Nr. 9). 
Nagrinėjo liet. mitologijos -ryšius su sla- 
vų, germanų ir kt. tautų mitologija. Lai- 


258 BOT-—BRA 


kėsi mitologinės mokyklos pažiūrų ir 
metodologijos. B. pakviesti F. Fortuna- 
tovas ir V. Mileris 1871 Trobiškiuose 
užrašė apie 150 liet. dainų ir 20 pasakų. 
Baigęs un-tą, B. mokytojavo Rusijoje. 
1884—85 Marijampolės g-jos inspekto- 
rius. Vėliau dirbo Kališo, Suvalkų, Lom- 
žos, Kazanės ir Astrachanės g-jose. 


BOTYRIUS Pranas [1894 Rūdoje (Vilka- 
viškio Ij.) — 1955.X.6 Antavilyje (Vil- 
niaus rj.)] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Kilęs iš valstiečių. Dirbo darbinin- 
ku. Nuo 1918 Komunistų partijos narys. 
Rev. darbą dirbo Gižuose (Vilkaviš- 
kio rj.). LKP I suvažiavimo delegatas. 
1918—19 aktyviai kovojo raudonųjų 
partizanų būryje prie Gižų, Kazlų Rū- 
dos. 1922 persikėlė į Kauną ir dirbo 
LKP CK narių ryšininku, padėjo gabenti 
kom. lit-rą. Už rev. veiklą 1927 buvo 
kalinamas Varnių konc. stovykloje. 
1930 suimtas už kom. lit-ros sandėlio 
laikymą ir 1931 nuteistas 3 metus ka- 
lėti. Išėjęs iš kalėjimo, gyveno Vilka- 
viškio aps., palaikė ryšius su LKP na- 
riais, Vok. faš. okupacijos metais slaps- 
tėsi. Po karo dirbo Rūdos pieninėje. 


BOVINAS Vincas [tikr. Vincas Pėstinin- 
kas; g. 1890.IV.23 Dapkiškiuose (Vilka- 
viškio rj.)] — pažangus JAV lietuvių 
visuomenės veikėjas. 1911 B. pavarde 
emigravo į JAV. Amerikos Lietuvių dar- 
bininkų lit-ros d-jos narys. 1921 dirbo 
„Laisvės“ leidykloje Brukline. Organi- 
zavo Lietuvių meno s-gą, ilgą laiką bu- 
vo jos sekretoriumi. Bendradarbiavo pa- 
žangiojoje Amerikos lietuvių spaudoje, 
rašė straipsnius daugiausia lit-ros bei 
meno klausimais. 


BRAČAS Benediktas [g. 1920.V1.14 Pik- 
tuižiuose (Šiaulių rj.)] — administracinis 
darbuotojas. 1940 įstojęs į LKJS, buvo 
komjaunimo Šiaulių aps. k-to instrukto- 
riumi. Nuo 1942 Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijos karys. Nuo 1943 TSKP 
narys. 1943—44 Kęstučio partizanų bū- 
rio Šiaulių apskrityje komisaras, vėliau 
LLKJS Šiaulių aps. k-to I sekretorius. 
1946—48 LLKJS CK sekretorius. 1951 
baigęs Aukštąją part. m-lą Maskvoje, 
dirbo LLKJS CK sekretoriumi, 1953—54 
Kūno kultūros ir sporto k-to prie Lietu- 
vos TSR MT pirmininku. Vėliau Šalyno 
taryb. ūkio direktorius, nuo 1956 Salan- 
tų rj., nuo 1960 Telšių rj. kdomojo 
k-to pirmininkas. Nuo 1965 Šilutės rj. 
„Nemuno“ žirgyno direktorius. 


BRADAUSKAS Liudas [1911 Martiniš- 
kiuose (Kauno rj.) — 1946 (?) Kaune] — 
Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, kapito- 
nas. Nuo 1940 Raudonosios Armijos 
karys. 1942 baigęs perkeltą į Novo“ 
kuznecką Vilniaus pėstininkų karo 
m-lą, paskirtas į 16 liet. diviziją; buvo 
156 pulko 3 šaulių bataliono vado pa“ 
vaduotojas, o nuo 1944 pab.— bataliono 
vadas. Nuo 1943 VKP(b) narys. 1946 pū- 
leistas į atsargą. Burž. nacionalistų NU“ 
žudytas. 


BRADESAS — ežeras Utenos rj., 8 km 
į š. r. nuo Utenos. Plotas 35 ha, ilgis 
1025 m, didž. plotis 500 m, kranto li- 
nijos ilgis 3025 m. Ežeras pasiekęs SU“ 
brendimo stadiją. P. r., r. ir š. v. kraN“ 
tai pelkėti. Lėkštą dugną dengia dumb- 
las, vietomis sapropelis. Išteka Bradesa 
(Šventosios intakas). Ežero v. krantė 
įsikūrę Kirkliai. Ežeras verslovinis. 


BRADESIAI — kaimas Rokiškio Tv 
Kriaunų apyl., 13 km į p. r. nuo Obelių 
Sartų ežero š. r. krante. 176 gyv. (1959) 
Per kaimą eina kelias iš Obelių į Dus€“ 
tas. Pr. m-la (nuo 1912). B. laukuosė: 
aukštame Sartų ež. kranto iškyšulyjė: 
yra piliakalnis. Jo aikštelė ovalo I0T“ 
mos, 40 m ilgio ir 20 m pločio. Randa“ 


Botanikos sodai. 1. 


šiltnamiai 


Vilniaus un-to B. s. 


XIX 


4 
a. pradžioje (pagal K. Račinskio graviūrą). 2. Vilniaus un-to B. s. 1963. 3. ir 4. Kauno B. 5: 


ma I t-mečio pr. dirbinių — lipdytinės 
keramikos, geležies šlako gabalų, akme- 
ninių trintuvų. 


BRAGAS, biragas, baragas,— ant ketu- 
Tių į žemę įsmeigtų storų karčių pake- 
liamas ir nuleidžiamas dvišlaitis arba 
keturšlaitis stogas, po kuriuo laikomi 
šienas, šiaudai, javai. Lietuvoje žino- 
Mas nuo XVII a. Pavasarį ir vasarą, kai 
nelikdavo šieno ir šiaudų, po B. būdavo 
laikomi ratai ir kt. ž. ū, inventorius. 


BRAKNĖ Simanas [1902 Obonyse (Ku- 
Piškio rj.) — 1947.IV.28 Šimonyse (Ku- 
Piškio rj.)] — partinis darbuotojas. Iki 
1940 valstietis, vėliau statybos darbinin- 
kas. Nuo 1940.VII Komunistų partijos 
Narys. 1940—41 Šimonių vls. milicijos 
Igaliotinis. 1942—45 Raudonosios Armi- 
Jos 16 liet. divizijos karys. Nuo 1945 Ši- 
monių vls. partorgas. Burž. nacionalistų 
Nužudytas. 


BRAKNYS Antanas [1892.X.20 Drus- 
kiuose (Kupiškio rj.) — 1965.VI.4 Vil- 
niuje] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš valstiečių. Į rev. veiklą įsijun- 
8ė 1917 Petrograde. 1917.XII—1918.VI 
kom, bataliono kovai su kontrrevoliuci- 
Ja ir interventais karys, paskui būrio 
Vadas. Nuo 1919 Komunistų partijos 
Narys. Pilietinio karo metais polit. dar- 
buotojas, bataliono komisaras š., v. ir 
I. frontuose. 1921—23 mokėsi Vakarų 
tautinių mažumų kom. un-te Maskvoje, 
Paskui dirbo ūkinį darbą Maskvoje ir 
Maskvos srityje. 1934—37 Maskvos lie- 
tuvių, estų ir suomių klubo v-bos na- 
Tys, jos pirmininkas. D. Tėvynės karo 
Metais Raudonosios Armijos karys. 
1945 demobilizuotas kapitono laipsniu, 
dirbo Lietuvoje profsąjunginį darbą, vė- 
au pensininkas, Periodinėje spaudoje 
IšSpausdino atsiminimų. 


BRAKNYS Juozas [1909.XI18 Daujo- 
Ciuose (Anykščių rj.) — 1943] — revo- 
Ha cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš vals- 
!ečių. Nuo 1934 Komunistų partijos na- 
1 1937 LKP Daujočių kuopelės sekre- 
9rius, 1938 LKP Svėdasų vls. k-to na- 
TYs. 1940 aktyvus tarybinės žemės re- 
Crmos darbuotojas Pandėlio valsčiuje. 
Uo 1940.XII LKP Svėdasų vls. k-to 
sekretorius. D. Tėvynės karo metais 
9vojo Raudonosios Armijos 16 liet. di- 
Vizijoje. Žuvo fronte. 
BRAKNYS Justinas [1913.XI.11 Daujo- 
o (Anykščių rj.) — 1941.VI] — re- 
Lcinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
a stiečių. 1924—40 bernavo pas buo- 
€s Rokiškio aps. Nuo 1934 Komunistų 
Partijos narys. 1934—37 pogr. darbą 
L iDa Svėdasų valsčiuje. 1937 už kom. 
AAS adm. tvarka baustas. 1940—41 
a O sargu LKP Rokiškio aps. k-te, Per 
akuaciją žuvo Latvijos TSR. 


„RANDAS Johanas Arnoldas [1647. 
+29 Deventeryje (Olandija) — 1691. 
taut — vokiečių etnografas, lietuvių 
SR Osakos skelbėjas. Diusburgo un-to 
Kas profesorius. 1673—74 dalyvavo 
i ndenburgo kurfiursto Fridricho Vil- 
SEO Pasiuntinybėje į Maskvą. Važia- 

nerija ligi Klaipėdos, paskui — per 


Palangą ir Rygą. Kelionėje rinko me- 
džiagą apie šių kraštų gyventojų papro- 
čius, kalbą. Lietuvą, ypač lietuvių gy- 
venamą R. Prūsiją, B. geriau pažino, 
1674 grįždamas iš Maskvos (per Vėlu- 
vą, Įsrutį, Stalupėnus, Romintos girią). 
Remdamasis savo stebėjimais, kitų pa- 
sakojimais ir kai kuriomis rašytinių šal- 
tinių žiniomis, B. plačiai aprašė kelio- 
nę. Aprašyme palyginti nemaža vietos 
skiriama liet. papročiams — vestuvėms, 
krikštynoms, vaikų auklėjimui, laido- 
tuvėms, valgiams, gėrimams, moterų 
drabužiams. B. bandė paaiškinti kai ku- 
rių liet. kalbos garsų tarimą, pateikė 
nedidelį liet. kalbos žodynėlį. Iš liet. 
tautosakos užrašuose yra 1 rauda ir 
2 dainelių nuotrupos, 11 patarlių, prie- 
žodžių bei posakių. B. pateikti tautosa- 
kos tekstai yra vieni pirmųjų žinomų 
dainuojamosios ir smulkiosios liet. tau- 
tosakos užrašymų. 


Ršt.: Reysen durch die Marck Brandenburg, 
Preussen, Churland, Liefland,  Plescowien, 
Gross-Naugardien, Twerien und Moscowien, 
Wesel, 1702. 


BRANDTAS Borisas [iki 1933 Braudo; 
g. 1901.VIII.21 Minske] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš tarnautojų. 
1917 baigė Veniovo realinę m-lą. Nuo 
1919 Komunistų partijos narys. Rev. 
darbą dirbo Panevėžyje, buvo LKP Pa- 
nevėžio rj. k-to narys. Mobilizuotas 
į Lietuvos kariuomenę, dirbo part. dar- 
bą kareivių tarpe A. Panemunėje, Rad- 
viliškyje. Apie metus kalintas Šiauliuo- 
se. 1922—23 studijavo Kauno un-te, bu- 
vo studentų part. kuopelės sekreto- 
rius. 1923 pavasarį LKP CK leidimu 
išvyko į Vokietiją toliau mokytis. 
Priklausė Vokietijos Komunistų parti- 
jai, bendradarbiavo jos spaudoje. 1925 
baigė Jenos un-tą, įgijo agronomo spe- 
cialybę ir dirbo tarybinėje prekybos 
atstovybėje Berlyne. Po faš. perversmo 
Lietuvoje (1926) padėjo LKP nariams 
Vokietijoje organizuoti antifaš. kampa- 
niją, parengti Lietuvos polit. emigrantų 
suvažiavimą, kuris įvyko 1928.I Berly- 
ne. LKP CK nutarimu 1929 rudenį grį- 
žo į Lietuvą ir dirbo LKP Klaipėdos 
krašto k-to sekretoriumi. 1930 pr. Klai- 
pėdoje suimtas ir kalintas Varnių konc. 
stovykloje, Telšių kalėjime. Išėjęs iš 
kalėjimo, 1932.II išvyko į Vokietiją. 
Dirbo Vokietijos KP eilėse. 1932.XI at- 
vyko į Maskvą ir dirbo atsakingą darbą 
Tarptautiniame rev. profs-gų internacio- 
nale (Profinterne), veikusiame 1921—37. 
Asmenybės kulto sąlygomis neteisėtai 
represuotas (1937). 1947 paleistas, dir- 
bo ūkinį darbą Gorkio, Kalugos srityse. 
1948 vėl represuotas ir ištremtas į Kras- 
nojarsko kraštą. 1955 reabilituotas, Grį- 
žęs į Lietuvą, nuo 1956 dirbo ūkinį dar- 
bą Vilniaus rajone; vėliau pensininkas. 


BRANDŪKAS Petras — JAV lietuvių li- 
terato Petro Tumasonio slapyvardis. 


BRANDUOLINĖS FIZIKOS IR RADIO- 
AKTYVIŲ IZOTOPŲ TAIKYMO SKY- 
RIUS — Lietuvos TSR Mokslų akademi- 
jos mokslinė įstaiga Vilniuje. Įkurtas 
1965.1.1 dviejų sektorių, priklausiusių 
Fizikos ir matematikos in-tui ir Botanikos 


BRA—BRA 259 


in-tui, pagrindu. Skyrius turi du sekto- 
rius — atmosferos radioaktyvumo ir ra- 
dioaktyvaus spinduliavimo. Pagrindinė 
tyrimų kryptis — branduolinė meteoro- 
logija ir branduolinės fizikos metodų 
naudojimas kristalinių medžiagų (ypač 
puslaidininkių) struktūrai tirti. Skyriui 
vadovauja dr. B. Styra, 


BRASIŪNAS Vytautas [g. 
Vaškonyse 


1924.XI.2 
(Ukmergės rj.)] — farmaci- 
ninkas, farmacijos mokslų kandidatas 
(1953). 1949 baigė Kauno. un-tą. Nuo 
1953 dėsto Kauno Med. in-te, nuo 1957 
farmacinės chemijos katedros vedėjas, 
nuo 1959 docentas. Paskelbė moksl. 
straipsnių heterociklinių junginių sinte- 
zės klausimais. 


BRASKUŠKIS — kaimas Kupiškio rįj., 
Aukštupėnų apyl., 8 km į š. r. nuo Ku- 
piškio, 8 km į v. nuo Skapiškio. 31 gyv. 
(1959). Iš r. ir p. prieina Vainiškio miš- 
kas. XIX a. vid. buvo tik miško sargo 
kiemas; kaimas susikūrė XX a. pradžio- 
je. 1905 B. valstiečiai dalyvavo rev. ju- 
dėjime, atsisakė mokėti žemės mokes- 
čius. 


BRASTA — sekli, perbrendama upės 
vieta. Jau pirmykštės bendruomenės lai- 
kais B. lengvino susisiekimą ir preky- 
bą. Prie jų kūrėsi sen. gyvenvietės. 
Todėl nemaža gyvenviečių turi iš B. 
kilusius vardus (Šventybrastis, Brasta 
ir kt.). Per Vislos, Bugo, Nemuno, Neries 
B. ėjo sen. prekybos keliai. Buvo daro- 
mos ir dirbtinės B.— kūlgrindos. Feoda- 
lizmo metu žymesnės B. turėjo didelę 
karinę reikšmę: XIV a. pab.—XV a. pr. 
kryžiuočių sudarytuose Lietuvos kelių 
aprašymuose minimos B. per Nevėžio, 
Šventosios, Širvintos, Merkio ir kt. 
upes. Ties Kernave per Nerį netoli vie- 
na kitos buvo net 2 brastos. 1437 mi- 
nima Kęstučio B. per upelį, tekantį pro 
Gregersdorfą (R. Prūsija). Ji susijusi su 
liet. kariuomenės žygiais į ordino že- 
mes. Iki XX a. pr. kar. veikaluose bu- 
vo daug rašoma apie kariuomenės per- 
sikėlimą brastomis, jų gadinimą ir mi- 
navimą. Išsivysčius susisiekimo ir karo 
technikai, pastačius daug tiltų per upes, 
B. nustojo reikšmės. 


BRAŠIŠKIS Mečys [g. 1901.IV.6 Meš- 
kuičiuose (Šiaulių  rj.)] — agronomas, 
Lietuvos TSR nusipelnęs agronomas 
(1965). 1937 baigė Ž. ū, akademiją (Dot- 
nuvoje). 1940—41 Lietuvos TSR Ž. ū. 
liaudies komisariato ž. ū. švietimo v-bos 
(paskui — skyriaus) viršininkas. 1942— 
1943 kovojo Raudonosios Armijos 16 liet. 
divizijoje. Vėliau dirbo Lietuvos TSR 
Ž. ū. liaudies komisariate, Ministrų Ta- 
ryboje, Valstybinėje plano komisijoje 
ir kitur. 1956—62 Vyriausiosios grūdų 
produktų v-bos prie Lietuvos TSR MT, 
nuo 1962 Ž. ū. m-jos sėklininkystės sk, 
viršininkas. Prisidėjo prie sėklininkystės 
organizavimo ir vystymo respublikoje. 
BRAŠIŠKIS Stasys [g. 1896.II.7 Veršku- 
liuose (Joniškio rj.)] — revoliucinio judė- 


260 BRA-—-BRA 


jimo dalyvis, Lietuvos TSR nusipelnęs 
kultūros veikėjas (1965). Kilęs iš vals- 
tiečių. 1907—15 mokėsi Šiaulių gimna- 
zijoje, dalyvavo pažangaus jaunimo 
veikloje. 1913 kartu su V. Rekašiumi 
ir J. Janoniu sukūrė nelegalų moki- 

2 nių bolševikų šali- 
ninkų ratelį, padėjo 
organizuoti Šiaulių 
darbininkų streikus, 
platino proklamaci- 
jas. 1915—17 moky- 
tojavo Šilo Pavėž- 
upyje (Kelmės rj.), 
1918 — Šiaulių gim- 
nazijoje ir tais pat 
metais įstojo į besi- 
kuriančios LKP Šiau- 
lių org-ją, buvo ra- 
jono I part. konfe- 
rencijos (1918.XI.1) išrinktas LKP Šiau- 
lių rj. K-to nariu. 1918 padėjo kurti 
Tarybų valdžią Šiaulių mieste ir apskri- 
tyje. 1918.XI.28 darbininkų mitinge 
Šiauliuose kartu su S. Grybu, J. Dumša 
ir kt. kvietė rinkti darbininkų atstovų 
tarybas, perduoti joms vietos valdžią. 
Buvo išrinktas Šiaulių aps. Darbininkų 
atstovų tarybos pirmininku (1919.I—1II), 
kaip delegatas dalyvavo Lietuvos Tary- 
bų I suvažiavime (1919.1I.18—20 Vilniu- 
je). Nuslopinus Tarybų valdžią, suimtas 
Pašvitinyje, bet netrukus iš Šiaulių ka- 
lėjimo už laidą paleistas. 1919—20 
bibliotekininkas Kaune, drauge su ki- 
tais kūrė mokytojų profs-gą, buvo jos 
orfano „Mokykla ir gyvenimas“ redko- 
legijos narys. 1921—22 studijavo Leip- 
cigo Eksperimentinės psichologijos ir pe- 
dagogikos in-te, 1928—31 Kauno un-te. 
1922—26 Šiaulių mkt. seminarijos mo- 
kytojas, „Kultūros“ b-vės, vėliau Kultū- 
ros-švietimo d-jos būrelių organizato- 
rius. Iš mokytojų pašalintas 1928, vertė- 
si radijo mechanika Šiauliuose, Kaune. 
Palaikė ryšius su LKP, padėjo spausdinti 
nelegalią lit-rą. Nuo 1940.VI Utenos aps. 
viršininkas, nuo VIII.26 Lietuvos TSR 
Liaudies Komisarų Tarybos (LKT) pir- 
mininko pavaduotojas, nuo 1941 sociali- 
nio aprūpinimo liaudies komisaras. Nuo 
1942 Lietuvos TSR LKT įgaliotinis eva- 
kuotųjų reikalams Kazachijos TSR. 
1944—46 karių šeimų valst. aprūpinimo 
v-bos viršininkas, LKT pirmininko pa- 
vaduotojas. 1946—48 Lietuvos TSR ki- 
nematografijos ministras. 1947—51 Lie- 
tuvos TSR AT deputatas. Nuo 1948 įmo- 
nių ir statybų vadovaujančiųjų darbuo- 
tojų kvalifikacijai kelti kursų direkto- 
rius, kartu Vilniaus politechnikumo di- 
rektorius. Nuo 1949 TSKP narys. 1950— 
1963 Lietuvos TSR MA centr. bibliote- 
kos direktorius. Nuo 1963 pensininkas. 


BRAŠKĖS. Žemuogės (Fragaria) genties 
kultivuojami augalai Lietuvoje papras- 
tai vadinami braškėmis. Lietuvoje au- 
ginamos keturios rajonuotos B. veislės: 
Roščino  (Roščinskaja),  Komjaunuolė 
(Komsomolka), Misovinė (Misovka), Vai- 
va; nerajonuotos — Viktorija, Nugalė- 


toja, Šarples. B. selekcionuojamos nuo 
1953 Vytėnų bandymų stotyje (Kau- 
no Ij.); sukurtos veislės: Vytė, Lina, 
Gaiva, Vaiva, Svaja. Valstybinis B. 
veislių tyrimas pradėtas 1961. Taryb. 
laikotarpiu didėjant visuom. braškynų 
plotams, B. pradėtos sodinti ne lysvėse, 
bet eilėse (su 80 cm tarpueiliais), 
o tarpueiliai purenami mechanizuotai. 
Svarbiausia B. uogų liga — kekerinis 
puvinys, lapų — dėmėtumas; lapų ken- 
kėjas — žemuogių erkutė, pumpurų — 
aviečių žiedgraužis, antžeminių B. da- 
lių — žemuogių nematoda. Lietuvoje B. 
auginama apie 200 ha (1963), iš jų vais- 
medžių medelynuose 43 ha (didžiausi 
braškynai: Anykščių — 10 ha, Avižienių, 
netoli Vilniaus, — 7,8 ha), kolūkiečių so- 
dybiniuose sklypuose 134 ha (daugiausia 
apie Jonavą ir š. r. Lietuvoje — apie 
Salaką, Dūkštą). Vaismedžių meėdelynuo- 
se B. uogų gaunama 30—50 cnt/ha. 
Uogos Lietuvoje vartojamos desertui, 
uogienėms, džemams; be to, konservuo- 
jamos trintos su cukrumi, gaminamas 
braškių vynas. 

Lietuvoje B. jau buvo auginamos 
XVIII a. psb.; ypač paplito XX a. pr 
Iki I pasaul. karo uogos daugiausia bu- 
vo vežamos į Rygą, Liepoją, Peterburgą. 
1952 Lietuvoje buvo 57,7 ha braškynų. 


Lit: J. Lapinskas, Jonavos braškynai.— 
„Naujoji sodyba“, 1940, Nr. 16—17. 


BRATKAUSKAS Balys [g. 1923.XII.6 
Jurgiškyje (Molėtų rj.)] — aktorius, 
režisierius. 1948 baigė Lietuvos TSR 
dramos teatro studiją. 1945—55 Lietu- 
vos TSR akademinio 2 i 

dramos teatro akto- 
rius. 1955—62 dirbo 
Lietuvos Kino studi- 
joje. Kartu su V. Da- 
bašinsku 1959 pasta- 
tė filmą „Julius Ja- 
nonis“. Režisavo fil- 
mo „Gyvieji didvy-“ 
riai“ (1960; Resp. 
premija 1961) nove- 
lę „Lakštingala“ (pa- 
gal P. Cvirkos apsa- 
kymą), filmą „Kai 
susilieja upės“ (1960). Nuo 1963 Radijo 
ir televizijos k-to režisierius. 


Vaidmenys: Antonas iB. Gorbatovo „Tėvų 
jaunystė“), Astrovas (A. Čechovo „Dėdė Va- 
nia“), Skėrys (A. Griciaus „„Liepto galas“), 
T. Blinda (G. Landsbergio-Žemkalnio ,„Blin- 
da") ir kt.; filmuose — Vladas („Ignotas grį- 
žo namo“), Algirdas [..Tiltas“). 


BRATNAVA — kaimas Ukmergės rj., 
Želvos apyl, 5 km į š. v. nuo Želvos, 
prie kelio į Lyduokius; kolūkio centras. 
13 gyv. (1959). Yra kolūkio gamybinių 
pastatų, pr. m-la, 


BRATONIŠKĖS — kaimas Vilniaus rj., 
Ažulaukės apyl., 6 km į v. nuo Nemen- 
činės, Neries deš. krante. 44 gyv. (1959). 
Pr. m-la. Kaimo apylinkėse rasta mezo- 
lito ir neolito stovyklų liekanų. 


BRAUDĖ Tuvelis [g 1890.XII.5 Vilka- 
viškyje] — revoliucinio judėjimo rėmė- 
jas. Kilęs iš smu!'kių prekybininkų, tar- 
nautojas. 1912 aktyviai dalyvavo šerių 
diittuvių darbininkų streike Vilkaviš- 


kyje, buvo išrinktas į streikuojančių- 
jų rėmimo k-tą, steigė darbininkams 
bibliotekas, vakarinius polit. lavinimo- 
si kursus. 1918 pab. verbavo darbinin- 
kus į Raudonąją Armiją, padėjo leis- 
ti Kaune laikr. „Proletarskaja pravda“ 
(1918.XII—-1919.I). 1919—40 būdamas 
tabako f-ko „Bravol“ Vilkaviškyje 
direktoriumi, palaikė ryšius su vado- 
vaujančiais LKP darbuotojais, f-ko rei- 
kalais važinėdamas į užsienį (Prancūzi- 
ja, Čekoslovakiją, Vokietiją), atlikdavo 
LKP pavedimus: gabendavo iš užsienio 
kcm. lit-rą, įrengimus LKP neleg. spaus- 
tuvėms, parūpindavo part. darbuotojams 
užsienio pasus, konspiratyvius butus. 
Už partijos darbuotojų slėpimą savo 
bute 1938 nubaustas kalėti, 1940—41 
dirbo atsakingą darbą Lietuvos TSR 
Maisto pramonės liaudies komisariate. 
D. Tėvynės karo metais dirbo Penzos ir 
Samarkando sr. tabako pramonėje. 
1946—49 dirbo Kauno tabako f-ke „Tai- 
ka“. Nuo 1952 pensininkas, 


BRAUERIS Isakas [g. 1905.VI.16 Kau- 
ne] — pramonės darbuotojas. 1929 bai- 
gė Bordo un-to chemijos in-tą. Dirbo 
Prancūzijos cukraus f-kuose ir spirito 
varyklose, 1934 įstojo į Prancūzijos Ko- 
munistų partiją. 1937—38 Ispanijos in- 
ternacionalinių brigadų bazės Albasetėje 
repatriacijos sk. viršininkas. 1941.II gri- 
žęs į Lietuvą, dirbo spirito ir degtinės 
treste. 1942.IX—1943.I tarnavo Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijoje. Vėliau 
dirbo maisto pramonėje Tuloje ir kt- 
Nuo 1945 dirba Lietuvos TSR maisto 
pramonėje. . 


BRAUNO ATLASAS — atlasas, sudary- 
tas vokiečio kartografo Georgijaus Brau- 
no ir išspausdintas 1576 Kelne. Leidinys 
sudarytas daugiausia iš F. Hohenberg0 
darytų brėžinių, pakartotinai išleistas 
1588, 1599, 1617. Trečiojoje knygoje 
įdėtas seniausias iki šiol žinomas Vil- 
niaus planas —vaizdas, pavadintas „Vil- 
nius, Lietuvos sostinė“ („Vilna Litvaniaė 
Metropolis"); prie jo yra miesto bei pl- 
lies aprašymas lotynų kalba. Piešinio 
autorius nežinomas. Miestas pavaizduo- 
tas, žiūrint tarsi kiek iš viršaus, iš V- 
pusės. Matyti pilis, svarb. gatvės, pa“ 
statai, miesto sienos ir vartai. Piešiny- 
je yra netikslumų. Jis vaizduoja XVI a: 
pirmosios pusės Vilnių, greičiausia! 
prieš 1530 gaisrą. Miesto aprašymas: 
sudarytas XVI a. antrojoje pusėje, iT£! 
ne visai tikslus. Piešinys XVII a. II 
XVIII a. pirmojoje pusėje kelis kartus 
perspausdintas kituose leidiniuose. 

Lit.: M. Homolickt, O planach Wilna, jakiet 
bylo w XVI w.—,,Wizerunki i roztrząsania 
naukowe“, t. 24, Wilno, 1843; J. Fijalek, OpisY 
Wilna až do polowy wieku XVII-g0.—,„At€“ 
naeum wileūskie“, t. 1, Wilno, 1923 [p. 516— 
521 išspausdintas atlaso tekstas]. 
BRAZAITIS Juozas [1850.1.3 Varmionysė 
(Radviliškio rj.) — 1926.IV.19 Anyks“ 
čiuose] — literatas, kultūros veikėja“ 
Mokėsi Šiaulių g-joje, nuo 1871 — PC 
terburgo Karo medicinos akademijoje: 
Dalyvavo Peterburgo lietuvių studentU 
veikloje. P. Vileišio 1875—76 leistamė 
rankraštiniame laikraštyje „Kalvis melė“ 
gis“ išspausdino A. Mickevičiaus €!“ 


AT 07 sm 


TIT 


VILNA LITVANIAE 


Vilniaus planas iš Brauno atlaso 


„Vilija“ vertimą į liet. kalbą ir eil. 
„Išvažiavimas iš namų studento“. Reda- 
8avo kai kurias Vileišio leidžiamas liet. 
knygas. 1876 baigęs akademiją, tarna- 
Vo kariuomenėje. Išėjęs į atsargą (1884), 
dirbo gydytoju Lietuvoje ir Rusijoje. 
Rinko liet. tautosaką, kurią siuntė Ru- 
sijos Geografinei d-jai. 


BRAZAITIS Juozas [g. 1900.IV.1 Šel- 
Viuose (Vilkaviškio rj.)] — veterinarijos 
Eydytojas, Lietuvos TSR nusipelnęs ve- 
terinarijos gydytojas (1960). 1934 baigė 
Vienos Vet. akademiją. 1934—45 vet. 
Eydytojas įvairiose Lietuvos vietovėse. 
Nuo 1945 Lietuvos Vet. akademijos do- 
Centas, epizootologijos katedros vedėjas, 
1947—52 prorektorius mokslo ir moky- 
Mo reikalams, nuo 1958 vet. f-to deka- 
nas. Paskelbė moksl. straipsnių apie 
Kiaulių ir kt. gyvulių ligas. 

Ršt.: J. Brazaitis, V. Elisonas, Paršelių li- 
EOS, V., 1051; Infekcinės kiaulių ligos, V., 


BRAZAITYTĖ Veronika [g. 1928.X.10 
Pirčiupyje (Varėnos rj.)] — teisininkė, 
teisės mokslų kandidatė (1953). 1943—44 
taryb, partizanų, veikusių Rūdninkų gi- 
"oje, ryšininkė. 1950 baigė Vilniaus 
Un-tą, 1954—55 Lietuvos TSR MA Isto- 
tijos in-to teisės sektoriaus vadovė, 
956—64 Partijos istorijos in-to prie 
LKP CK moksl. bendradarbė. Nuo 1964 
Vilniaus Aukštosios part. m-los dėstyto- 
Ja. Parengė spaudai keletą marksizmo- 
€ninizmo klasikų veikalų lietuvių kalba, 
P atsišaukimų IV tomą ir kt. 


BRAZAS Petras [1919.X.8 Skaraitiškėje 
(Raseinių rj.) — 1943.1II.15] — tarybinis 
aktyvistas. Kilęs iš Žž. ū. darbininkų. 
1940.VIII Labardžiuose įstojo į LKJS, 
1020 kuopelės sekretoriumi. Nuo 
941.II Rietavo vls. komjaunimo orga- 
Nzatorius. D. Tėvynės karo metais ko- 
Vojo Raudonosios Armijos 16 liet. divi- 


zijoje. Žuvo kautynėse prie Bobrovkos 
(Oriolo sr.). 


BRAZAUSKAS Algirdas Mykolas [g. 
1932.1.22 Rokiškyje] — statybos dar- 
buotojas, inžinierius hidrotechnikas. 
1956 baigęs Kauno Politechnikos in-tą, 
iki 1958 dirbo Kauno hidroelektrinės 
statybos inžinieriumi, vėliau energetikos 
statybos tresto v-bos viršininku, Kauno 
gelžb. konstrukcijų g-los statybos di- 
rektoriumi. Nuo 1959 TSKP narys. 
1962—65 LŪT Stat. medžiagų pramonės 
v-bos viršininkas, nuo 1965 statybinių 
medžiagų pramonės ministras, 


BRAZAUSKAS Česlovas [1924.V.1 Sipo- 
nyse (Kėdainių rj.) — 1943.XI.27 Kau- 
ne, IX forte] — Didžiojo Tėvynės karo 
partizanas. Kilęs iš vargingųjų valstie- 
čių. 1940 baigė pr. m-lą, įstojo į 
VLKJS. 1940—41 dirbo Kauno aviaci- 
jos dirbtuvėse šaltkalviu. 1942 įstojo 
į partizanų pogr. org-ją „Antihitlerinis 
komitetas", veikusią Dotnuvos rajone. 
1943.VI suimtas, vėliau nužudytas, 


BRAZAUSKAS, Bžozovskis, Gustavas 
[1841 Šlavėnuose (Anykščių rj.) — 1906. 
XII.22 ten pat] — 1863 sukilimo dalyvis, 
literatas. Mokėsi Kauno g-joje. 1863 
sukilime sunkiai sužeistas, ilgai kalin- 
tas Vilniaus kalėjime. Palaikė ryšius su 
poetu A. Baranausku, knygnešiais ir kt. 
kultūros darbuotojais, rusų ir lenkų 
laikraščiuose spausdino straipsnius ag- 
ronomijos klausimais. „Vilniaus žinio- 
se“ (1906, Nr. 70) paskelbė atsiminimus 
apie A. Baranauską ir K. Kairį. 


BRAZAUSKAS Vincas [g. 1928.11.12 
Morkūniškėje (Ignalinos rj.)] — geogra- 
fas, geografijos mokslų kandidatas (1960). 
1952 baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1954 
dirba ped. darbą Vilniaus un-to ekono- 
mikos f-te, nuo 1963 docentas. „„Mažo- 
sios lietuviškosios tarybinės enciklope- 


BRA—BRA 261 


dijos“ geografijos skyriaus miestų ir 
kaimų sektoriaus vadovas. Išspausdino 
moksl. straipsnių ekonominės geografi- 
jos klausimais. 


BRAZAVAS, Braziai, — kaimas Kapsu- 
ko rj., Kalvarijos apyl, 5 km į p. v. 
nuo Kalvarijos. 224 gyv. (1959). V. pa- 
kraštyje (Šešupės slėnyje) prasideda - 
Palčiabalių pelkės, paverstos kultūrinė- 
mis ganyklomis. Apie 1 km į v. nuo B., 
prie Šešupės, yra Kelmavyčio (Zigman- 
tavo) ež., kuriame peri gulbės. B. aš- 
tuonmetė m-la, kultūros namai ir biblio- 
teka yra gretimame Trakėnų kaime. 
B. gyventojai 1935—36 dalyvavo valstie- 
čių streike. 


BRAZDEIKIAI — kaimas Telšių rj., Tel- 
šių apyl, 8 km į p. v. nuo Telšių, 
3 km į p. r. nuo Lieplaukės. 183 gyv. 
(1959). Per B. teka Lušinė. Iš 3 pusių 
kaimą supa Lieplaukės ir Užgirių miš- 
kai. Į p. nuo B. yra pelkė, kurios pa- 
kraštyje telkšo nedidelis Baltežerio ež. 
1923 kaime buvo 241 gyventojas, 


BRAZDŽIONIS Andrius [1887 Pišoje (Pa- 
nevėžio Ij.) — 1923.1.11 Kaune] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Dirbo siuvė- 
ju. 1910 emigravo į JAV, dirbo lie- 
tuvių socialistų org-jose Binhemtone 
(Niujorko valstija). 1917 atvyko į Rusi- 
ją, įstojo į RSDDP(b), Tuloje kovojo 
už Tarybų valdžią. 1918 grįžo į vo- 
kiečių okupuotą Lietuvą, drauge su 
kitais įkūrė pogr. partinę org-ją Pa- 
nevėžyje. 1918—19 LKP Panevėžio rj. 
k-to narys. LKP I suvažiavime išrink- 
tas LKP CK nariu. 1918—19 Panevė- 
žio apskrityje kovojo už Tarybų val- 
džią, buvo Panevėžio aps. vykd. k-to 
finansų sk. vedėjas (komisaras). Lietu- 
vos Tarybų suvažiavimo delegatas, 1919. 
II.20 išrinktas Tarybų Lietuvos Centr. 
Vykd. K-to nariu. Nuslopinus Tarybų 
valdžią Lietuvoje, 1919 buvo kalinamas, 
po to vėl įsijungė į rev. veiklą Radviliš- 
kyje ir jo apylinkėse. 1922.III suimtas, 
mirė kalėjime. 

BRAZDŽIONIS Bernardas [slap. Jonas 
Brazaitis; g. 1907.II.2 Stebeikėliuose 
(Pasvalio rj.)] — dekadentinės krypties 
poetas. 1908—14 su tėvais gyveno JAV. 
1924 pradėjo lit. darbą. 1929—34 studi- 
javo liet. kalbą ir lit-rą Kauno un-te. 
Bendradarbiavo klerikalinėje spaudoje, 
Burž. Lietuvoje išleido eil. rinkinių 
(„„Krintančios žvaigždės“, 1933; „Ženklai 
ir stebuklai“, 1936; „Kunigaikščių mies- 
tas“, 1940, ir kt.), kuriuose reiškėsi kaip 
dekadentinis poetas. B. poezijos pagr 
turinys — mistiniai regėjimai, apokalip- 
tiniai pranašavimai ir prakeikimai, gyve- 
nimo neigimas. B. poezija skleidė deka- 
dentines nuotaikas, neokatolicizmo idė- 
jas, burž. nacionalistines pažiūras. B. iš- 
spausdino lit. kritikos straipsnių bei re- 
cenzijų, Vytės Nemunėlio slapyvardžiu 
išleido poezijos knygelių vaikams, per- 
sunktų religinės bei burž. nacionalistinės 
pasaulėžiūros. Vok. faš. okupacijos metais 
paskelbė antitaryb. kūrinių, 1944 pasi- 


262 BRA—-BRA 


traukė į Vakarus. Nuo 1949 gyvena 
JAV, reiškiasi antitaryb. veikla, 


BRAZDŽIŪNAS Povilas [g. 1897.IX.18 
Žiežmariškiuose (Kupiškio rj.)] — fizikas, 
Lietuvos TSR MA akademikas (1956), 
Lietuvos TSR nusipelnęs mokslo veikė- 
LL jas (1957). 1915 bai- 
KE gė Panevėžio realinę 
. m-lą. 1916—17 dirbo 
Kupreliškio (Pandė- 
lio rj.) pr. m-loje, 
“ 1917—19 Biržų gim- 
nazijoje.  1922—25 
studijavo fiziką Kau- 
no un-te ir ten pat 
dirbo laborantu fizi- 
kos katedroje. 1926 
—1928, Kauno un-to 
komandiruotas, Ciu- 
richo un-te tobuli- 
nosi elektrooptikos srityje. 1928—40 dir- 
bo Kauno un-to fizikos katedroje, iš pra- 
džių asistentu, vėliau vyr. asistentu, pri- 
vatdocentu, docentu. 1929 pab. dirbo 
Potsdamo magnetinėje observatorijoje. 
1930 dalyvavo ekspedicijoje Baltijos jū- 
ros Lietuvos pakraščio magnetiniams ele- 
mentams matuoti. 1940—60 Vilniaus 
un-to eksperimentinės fizikos katedros 
vedėjas (nuo 1945 profesorius), nuo 
1960 radiofizikos katedros vedėjas. 1949 
išrinktas Lietuvos TSR MA nariu kores- 
pondentu. 1957—61 vadovavo Lietuvos 
TSR MA Fizikos ir matematikos in-to 
radioaktyvinio spinduliavimo sektoriui, 
Nuo 1952 Vilniaus un-to fizikos ir ma- 
tematikos mokslo darbų, nuo 1961 „Lie- 
tuvos fizikos rinkinio“ atsakingasis re- 
daktorius. Nuo 1963 Lietuvos TSR MA 
fizikos, technikos ir matematikos mokslų 
skyriaus akademikas sekretorius, taip 
pat Lietuvos TSR Fizikų d-jos pirminin- 
kas. Pagrindiniai B. moksl. darbai skirti 
puslaidininkių klausimams. Suorganiza- 
vo puslaidininkių plonųjų sluoksnių op- 
tinių, fotoelektrinių ir elektrinių savy- 
bių tyrimą ir kurį laiką jam vadovavo. 
Šiais klausimais (drauge su aspirantais) 
parašė moksl. straipsnių, kurie išspaus- 
dinti Vilniaus un-to, Lietuvos TSR MA 
darbuose ir „Lietuvos fizikos rinkinyje“, 
Parašė fizikos vadovėlių aukštosioms 
m-loms, parengė nemaža fizikos-matema- 
tikos mokslų kandidatų. „Mažosios lie- 
tuviškosios tarybinės enciklopedijos“ 
istorijos skyriaus redaktorius konsul- 
tantas, 


Ršt.: Ūber den Starkeffekt an der (Juecksil- 
berresonanzlinie und sein Verhalten in mag- 
netischen  Feldern.—,,Annalen der Physik“, 
Bd. 6, 1930; Baltijos jūros Lietuvos pakraščio 
1930 m. magnetiniai matavimai, K., 1930; 
Bendroji fizika, t. 1—4, V., 1960—65. 


BRAZILIJOS LIETŪVIAI. Vienas pirmų- 
jų lietuvių į Braziliją atvyko poetas 
A. Višteliauskas-Vištelis 1886. Pirmoji 
didesnė Lietuvos išeivių grupė (apie 
800) į Braziliją atkeliavo 1888. Daugu- 
ma jų įsikūrė Rio Grande do Sulo ir 
San Paulo valstijose. Masiškai emigruo- 
ti į Braziliją Lietuvos darbo žmonės 
pradėjo po 1926 faš. perversmo. Jie 


vyko į užjūrį dėl sunkios ekonominės 
padėties ir fašistų siautėjimo. Emigran- 
tai dirbo daugiausia fazendose, f-kuose, 
vertėsi medžiokle, žuvininkyste ir kt. 
Nepratę dirbti karštame klimate, iš pra- 
džių jie sunkiai versdavosi, sirgdavo 
tropikų ligomis, nusigyvendavo, įsisko- 
lindavo. Lietuvos burž. valdžia buvo 
informuota apie sunkų Lietuvos išeivių 
gyvenimą Brazilijoje, bet jų likimu ne- 
sirūpino. Iš fazendų darbininkai bėgo į 
miestus, ypač į San Paulą, kur irgi labai 
skurdo, ypač šeimos su mažais vaikais. 

Pirmosios B. 1. org-jos ėmė kurtis 
masinės emigracijos iš Lietuvos laiko- 
tarpiu. 1927.III.16 San Paule susikūrė 
pirmoji pažangiųjų lietuvių org-ja — 
Susivienijimas lietuvių Brazilijoje (SLB). 
1927.VII.1 čia taip pat įsikūrė Brazili- 
jos lietuvių kultūrinė ir ekonominė 
s-ga „Aušra“, kuri, vadovaujama liet. 
burž. nacionalistų, nesusilaukė liet. ko- 
lonijos pritarimo ir kitais metais iširo. 
1927.VII.3 San Paule išėjo burž. libera- 
linis laikr. „Brazilijos lietuvis“, kuris 
tais pat metais užsidarė. Kun. J. Valai- 
tis 1928 įkūrė San Paulo klerikalinę lie- 
luvių katalikų bendruomenę. 1928.IX.16 
SLB išleido pirmą pažangų laikr. „Gar- 
sas". 1928.X.14 Rio de Žaneire susikūrė 
Brazilijos lietuvių s-ga „Vairas“. 1929 
Porto Alegre (Rio Grande do Sulo vals- 
tija) gyvenantieji pažangūs lietuviai su- 
organizavo d-ją „Kova“, kuri 1930 bu- 
vo policijos uždaryta, Pažangiųjų lietu- 
vių veiklą stiprino glaudūs ryšiai su 
Lietuvos rev. judėjimu. Nemaža įta- 
kos lietuvių išeivių judėjimui turėjo iš 
Lietuvos kalėjimų gaunami rev. polit. 
kalinių laiškai. San Paule 1929 įsteigtas 
Lietuvos konsulatas, kuris suaktyvino 
liet. burž. nacionalistų ir klerikalinių 
org-jų veiklą, nukreiptą prieš pažangias 
liet. org-jas. Lietuvos konsulo San Pau- 
le ir jo globojamų tautininkų bei 
klerikalų prašoma, 1930.IV.28 polici- 


ja suėmė „Garso“ redaktorių A. Mar- 


B 


Brazilijos lietuviai. „Ryto“ choras (1944) 


mą ir aktyvesnius SLB narius: Tarnaus- 
ką, P. Misiūną, P. Raišį ir J. Žilinską. 
1930.V.28 policija uždarė „Garso“ redak- 
ciją, konfiskavo SLB archyvą, „Garso“ 
spaustuvės šriftus, įrengimus ir suėmė 
red. V. Tamošiūną, SLB Centro v-bos 
pirm. J. Bakutį ir daug kitų pažangių 
veikėjų. Vieni jų buvo ištremti į Urug- 
vajų, kiti — į Lietuvą. Kai kuriems ga- 
na ilgai teko kamuotis Brazilijos kalė- 
jimuose. 

Pažangūs B. 1. susisiekė su Brazilijos 
KP, įkūrė Brazilijos KP Lietuvių frakci- 
ją ir drauge su Lietuvos žydų komunis- 
tų org-ja įrengė pogr. spaustuvę, ku- 
Iioje 1931 pradėjo leisti pogr. laikr. 
„Darbininkų žodis“ ir žydų k. laikr. 
„Undzer vort“ („Mūsų žodis“). Buvo už- 
megzti glaudūs ryšiai su JAV pažangių- 
jų lietuvių org-jomis. 1931 San Paule 
įsteigta Amerikos Lietuvių darbininkų 
lit-ros d-jos 41-ji kuopa ir Lietuvių dar- 
bininkių susivienijimo Amerikoje kuo- 
pa. Jaunimas susibūrė į Lietuvių artisti- 
nį ir sportinį kultūros klubą. Tas klu- 
bas gyvavo iki 1932, statė dramos vei- 
kalus, pelną skyrė laikraščiui „DaI- 
bininkų žodis“. Be minėtųjų org-jų; 
San Paule įsikūrė kelios bibliotekos, ku- 
rios gaudavo Amerikos Lietuvių darbi- 
ninkų lit-ros d-jos leidinius ir kitą pa- 
žangią lit-rą. Lietuvių tarpe buvo plati- 
nami „Darbininkų žodis“, Lietuvos pogr- 
spauda — „Balsas“, „Komunistas“, „Tie- 
sa", Minsko „Raudonasis artojas“, 
Maskvos „Priekalas“, Buenos Aireso 
„Rytojus“, Niujorko „Laisvė“, Čikagos 
„Vilnis“. Tuo pat metu užsimezgė glau- 
desni ryšiai su vietos profs-gomis. Lie- 
tuviai darbininkai drauge su brazilais 
ir kt. tautų darbininkais dalyvavo strei- 
kuose, kovojo už šviesesnę ateitį. Dau- 
gelis lietuvių įstojo į Tarptautinės rau- 
donosios pagalbos org-ją; buvo įkurta 
Draugija Lietuvos polit. kaliniams rem- 
ti (veikusi iki 1940). Lietuvos konsulas 
San Paule bei jo globojami liet. fašistal 


tr toliau trukdė ir provokavo pažangų 
liet. išeivių judėjimą, persekiojo „Dar- 
bininkų žodį“. 1932.III.18 policija, su- 
Sekusi pogr. spaustuvę, konfiskavo jos 
turtą, o ten dirbusius A. Kyną, A. Ko- 
Valskį ir jo žmoną suėmė. Lietuvos kon- 
Sulo prašoma, policija užpuolė taip pat 
„Lietuvių artistinį ir sportinį kultūros 
klubą, Amerikos Lietuvių darbininkų 
lit-ros d-jos 41-ją kuopą ir Lietuvių dar- 
bininkių susivienijimo Amerikoje kuo- 
Pą. Buvo suimta apie 30 aktyvesnių liet. 
Veikėjų, bibliotekų knygos konfiskuo- 
tos. Suimtuosius policija žiauriai kanki- 
No, po to išvežė į Rio de Žaneiro ka- 
ėjimą, o iš čia — į katorginių darbų 
Salą Grandę. 
et ir po šio skaudaus smūgio rev, 
darbas nesustojo. 1932 Vila Zelinoje 
(San Paulo priemiestis) buvo įkurta nau- 
Ja pažangi org-ja — Vila Zelinos lietu- 
Vių jaunimo d-ja „Kultūra“. Vila Zeli- 
noje tuo metu veikė pogrindinė kom- 
Jaunimo org-ja, kuriai priklausė daugu- 
Mas „Kultūros“ jaunuolių. 1933, minint 
Palio revoliucijos metines, San Paulo 
Priemiestyje Vila Prudentėje komjau- 
nuolis V. Bauževičius, naktį keldamas 
Taudoną vėliavą į aukštą stulpą, žuvo 
tarp aukštos įtampos laidų. Iš ryto di- 
delės darbininkų minios akivaizdoje po- 
Icija nuėmė ant atsarginio tinklo pa- 
“ibusį revoliucionieriaus kūną ir išplė- 
Še iš jo rankų vėliavą. 
„1933 San Paule buvo įrengta Brazi- 
lijos Kp Lietuvių frakcijos pogr. spaus- 
Vuvė, kurioje 1933.XI.10 išspausdintas 
Pirmasis „Mūsų žodžio" (ėjusio iki 1938) 
Numeris, Brazilijos KP Lietuvių frakcija 
Slaptai leido laikr. „Darbas“, skirtą ak- 
Ualiausiems  organizaciniams  klausi- 
mams nagrinėti. Pirmasis „Darbo“ nu- 
Meris pasirodė 1934. Porto Alegro mies- 
te 1934.1.17 įsikūrė lietuvių darbininkų 
Savišalpos kultūrinė d-ja „Šviesa“. Prie 
"I0s susiorganizavo Dailės meno rate- 
IS, kuris pastatė keliolika spektaklių. 
S spektaklių gautas pelnas buvo paskir- 
tas pažangiajai spaudai ir Lietuvos 
Polit, kaliniams remti. 1935 pr. Lietuvos 
Onsulo ir liet. burž. nacionalistų pa- 
dedama, San Paulo policija ėmė truk- 
yti „Kultūros“ ir anksčiau įsikūrusios 
kultūrinės „Žiburio“ d-jos veiklą ir pa- 
Ealiau jas uždarė. 1935.XI.15 San Paule 
Pažangiųjų lietuvių iniciatyva įkurtas 
letuvių meno mėgėjų ratelis „Rytas“, 
Uris subūrė išsisklaidžiusius išeivius 
Meno mėgėjus ir labai išplėtė kultūros 
€l saviveiklos darbą San Paule. 
1936.VII jis pradėjo leisti mėnesinį kul- 
tūros, meno ir lit-ros žrn. „Rytas“. 1936 
Ž Pažangią veiklą vėl keliolika lietu- 
Vių buvo tremiami į Lietuvą, bet L. Bie- 
APetravičiui, A. Grimžai, A. Kynui ir 
» Šimukauskui-Šimukoniui pavyko pa- 
"ŠEti iš laivo, slaptai nuvykti į Ispani- 
Ją ir įstoti į internacionalines brigadas. 
941 San Paulo mieste įsikūrė Brazi- 
Uos Lietuvių darbininkų d-ja, kuri pogr. 
SPaustuvėje ėmė leisti slaptą pažangų 
aikr. „Tiesa“ ir organizuoti paramą Sa- 
Vo broliams, kovojantiems prieš vok. 
ne okupantus Lietuvoje. 1941—43 tam 
ikslui lietuviai San Paulo ir Santo 


miestuose slaptai surinko 8480 kruzei- 
ro. Be to, jie sudarė Lietuvių departa- 
mentą prie Rusų subkomiteto nuo karo 
nukentėjusiems Tarybų Sąjungoje rem- 
ti. Departamentas šaukdavo viešus liet, 
susirinkimus, rengdavo saviveiklininkų 
pasirodymus ir kt. Jis 1944 įnešė į sub- 
komiteto kasą 47 890 kruzeiro, 1945 — 
109870 kruzeiro. Liet. burž. naciona- 
listų padedama, policija dažnai puldavo 
B. 1. pažangias org-jas, areštuodavo, ka- 
lindavo ir tremdavo aktyvesnius veikė- 
jus. 1949.IX.25 San Paulo valstijos po- 
licija nužudė A. Marmą. 1956 pažangieji 
San Paulo lietuviai sudarė Brazilijos 
Lietuvių demokratijos spaudos k-tą, ku- 
Iis platina pažangiąją spaudą, palaiko 
ryšius su kitomis liet. kolonijomis ir su 
Brazilijos KP, kovoja prieš liet. burž. 
nacionalistus. 1948 ir vėliau iš V. Euro- 
pos į Braziliją atvyko apie 500 lietu- 
vių. Daugiausia jų apsigyveno San Pau- 
le ir Rio de Žaneire. Kai kurie naujie- 
ji ateiviai ėmė reikštis reakcinėje liet. 
veikloje, bet pasisekimo neturėjo. 
1955—64 nemaža B. 1. grįžo gyventi 
į Tarybų Lietuvą, kiti lankėsi savo 
gimtajame krašte kaip turistai. 1964 
Brazilijoje gyveno apie 40 000 lietuvių. 
Lit: Pirmojo Pietų Amerikos lietuvių 
kongreso leidinys, Buenos Aires, 1946; Toli 
nuo tėvynės, V., 1957; P. Ulevičius, Pietų 
Amerikos lietuviai, V., 1960 
BRAZINSKAS Zigmas [1932.IX.29 Rau- 
donės apylinkėje (Jurbarko rj.) — 1951. 
IV.30] — tarybinis aktyvistas. Kilęs iš 
valstiečių. 1949 įstojo į VLKJS eiles. 
Dirbdamas Vytėnų mašinų-traktorių sto- 
tyje, buvo aktyvus jaunimo organizato- 
rius, pavyzdingas mechanizatorius. Iš- 
ėjusį arti laukų į naktinę pamainą burž. 
nacionalistai nužudė. 


BRAZINSKIS Vladislovas [g. 1894.V1.14 
Bielėnuose (Lazdijų rj.)] — revoliucinio 
judėjimo Rusijoje dalyvis. Kilęs iš vals- 
tiečių. 1913 išvyko į užsienį. Gyveno 
Kanadoje, vėliau Škotijoje, ten įstojo 
į Lietuvių socialistų s-gą. 1918 Omsko 
partizanų būryje bei milicijoje akty- 
viai dalyvavo kovose su baltagvardie- 
čiais. Nuo 1919I TSKP narys. Dirbo 
įvairiose įstaigose. 1930 pab. baigė Pre- 
kybos akademiją, 1931—35 studijavo 
Spalvotųjų metalų in-te, 1935—42 šiame 
in-1e moksl. darbo vadovas. 1942—44 
Taškente žaliavos gynybinei pramonei 
paieškų techninis vadovas. 1944—57 
dirbo Lietuvos TSR Valst. kontrolės 
m-joje. Nuo 1957 pensininkas. 


BRAZYS Teodoras [1870.XI.20 Memel- 
hofe (ties Bauske, Latvijos TSR) — 1930. 
IX.10 Miunchene] — muzikos teoretikas. 
Mokėsi Bauskės vok. m-loje. Privačiai 
pasimokęs muzikos, iki 1896 vargonin- 
kavo. 1900 baigė Vilniaus kunigų se- 
minariją. 1905—07 mokėsi Regensburgo 
(Vokietija) Aukštojoje bažnytinės mu- 
zikos m-loje. 1907—17 dėstė muziką 
Vilniaus kunigų seminarijoje ir liet. 
g-joje. Nuo 1917 gyveno Perlojoje, Kie- 
taviškėse, Dauguose, Merkinėje, rinko 
liet. liaudies dainas ir melodijas (surin- 
ko apie 2000). 1921—23 dėstė muziką 
Merkinės prog-joje. Nuo 1924 Kauno 
un-to teologijos-filosofijos f-to docen- 


BRA—BRA 263 


tas. Parengė pirmuosius liet. kalba muz. 
vadovėlius. Harmonizavo liet. liaudies 
dainas. Parašė straipsnių folkloro, mu- 
zikos teorijos ir kt. klausimais, sukū- 
Iė dainų ir giesmių. B. teoriniams dar- 
bams kai kuriais atžvilgiais būdingas 
dogmatizmas, schematizmas. 

Ršt.: Apie tautines lietuvių dainų gaidas 
(melodijas), K., 1920; Mūsų dainelės, K., 1923; 
Lietuvių liaudies daina vestuvėse.—,,Tauta ir 
žodis“, t. 2, 1924; Muzikos teorija, K., 1922; 
Harmonija, K., 1926; Die Singweisen der li- 
tauischen  Dainos.—,,Tauta ir žodis“, t. 4, 
1926; Lietuvių tautinių dainų melodijos, K., 
1927; Kai kurie lietuvių ir latvių liaudies dai- 
nų melodijų giminystės bruožai.—,,Tauta ir žo- 
dis“, t. 5, 1928, 

BRAZIŪKAI, Braziukinė— kaimas Kau- 
no rj., Altoniškių apyl., 7 km į p. v. nuo 
Zapyškio. 230 gyv. (1959). Ties B. pra- 
sideda Višakis (Sešupės intakas). Prie B. 
prieina Viršnovio, Lodiškės, Meištinės, 
Berūkštinės miškai. Juose dalis kaimo 
gyventojų renka sakus Kauno miško 
chemijos ūkiui. Pr. m-la (nuo 1928). Ne- 
toli kaimo, Berūkštinės miške, 1863 įvy- 
ko kautynės tarp carinės kariuomenės 
ir sukilėlių. Į r. nuo B. yra sukilėlių ka- 
pai. Kaime yra daugiau kaip 2,5 m 
skersmens liepa, ant kurios 1863 buvę 
kariami sukilėliai. 

BRAZIULYTĖ Julija [g. 1903 Pažemiš- 
kiuose (Ignalinos rj.)] — administracinė 
darbuotoja. Kilusi iš valstiečių. 1915—22 
darbininkė Leningrade, Kuznecko basei- 
ne. 1920 įstojo į komjaunimą, 1921 
į Komunistų partiją. 1922—25 mokėsi 
Vakarų tautinių mažumų kom. un-te 
Maskvoje. 1925—28 part. darbuotoja 
Mogiliove, Voroneže. 1928—34 studi- 
javo Maskvos  Automobilių-traktorių 
in-te bei Raudonosios Armijos motoriza- 
cijos ir mechanizacijos karo akademi- 
joje, gavo karo inžinierės vardą. 1934— 
1944 dirbo Maskvos automobilių ga- 
mykloje. 1944—46 LKP CK darbuotoja 
Vilniuje. 1946—55 Lietuvos TSR valst. 
kontrolės ministro pavaduotoja. Nuo 
1959 pensininkė. 


BRAZNAVA — kaimas Šiaulių rj., Kur- 
šėnų apyl., prie vakarinės Kuršėnų mies- 
to ribos. 20 gyv. (1959). Š. pakraščiu 
teka Venta. Medelynas (20 ha), vete- 
rinarijos ligoninė. Vok. faš. okupantai, 
1941 užėmę B., išžudė Juozapavičių šei- 
mą ir dar kelis B. gyventojus, padėju- 
sius sužeistiems raudonarmiečiams. 


BRAŽINSKAS Algis [g. 1937.XI.12 Vil- 
kaviškyje] — kompozitorius. 1956 baigė 
Vilniaus Talat-Kelpšos muz. m-lą, 1961 
Lietuvos TSR Konservatorijos kompozi- 
cijos klasę. Nuo 1963 Lietuvos TSR 
Kompozitorių s-gos konsultantas. 


Kūriniai: kantata „Plienas dainuoja“ bosui, 
mišriam chorui ir orkestrui (1963, A. Baltakio 
tekstas), simf. poema „Laimės žiburys“ (1959, 
J. Biliūno apsakymo motyvais), koncertas for- 
tepijonui su orkestru (1960; III premija 1962 
Visasąjunginėje jaunųjų kompozitorių apžiūro- 
je), sonata smuikui ir fortepijonui (1963), so- 
natina fagotui ir fortepijonui (1958), 4 pasa- 
kėčios (S. Michalkovo žodžiai) bosui ir for- 
tepijonui (1961), instrumentinės pjesės, choro 
ir solo dainos, muzika dramos spektakliams ir 
trumpametražiam filmui ,„Suominis“, 


264 BRA— BRE 


BRAŽUOLĖ — 1. Upė Trakų rj., Neries 
kair. intakas. Ilgis 23 km, baseino plo- 
tas 84 km?. Prasideda netoli Galvės ež. 
prie Vievio—Trakų kelio, ties Bražuolės 
kaimu. Teka į š. per Dekio, Bakos eže- 
rus ir, pasukusi į r., įteka į Nerį 125 km 
nuo jos žiočių, ties Popiškiais. Intakas 
Pylimas (kair). Nuolydis žemupyje 
772 cm/km, vid. nuolydis 274 cm/km. 
Vid. debitas žiotyse 0,71 m?/s. Upę ker- 
ta Vilniaus—Kauno geležinkelis ir 
plentas. 

2. Kaimas Trakų rj., 5 km į š. nuo 
Trakų, prie kelio į Vievį; apylinkės ir 
kolūkio centras. 119 gyv. (1959). Per 
kaimą teka Bražuolė. Pr. m-la. Kaimo 
teritorijoje, netoli Bražuolės ištakos, kai- 
riajame upelio krante, yra vienas di- 
džiausių Lietuvos piliakalnių. Jo aikšte- 
lė užima 2 ha. Piliakalnio p. galas su- 
tvirtintas stambiu pylimu. Piliakalnis 
smarkiai apnaikintas. Į p. v. nuo pilia- 
kalnio buvo pilkapynas, kurio 3 pilka- 
pius 1856 kasinėjo archeologas A. Kir- 
koras ir rado IX—XII a. degintinių ka- 
pų. Kiek toliau yra buvęs stambus plokš- 
tinis kapinynas, kuriame rasta daug 
geležinių ginklų, balno kilpų, žąslų, sag- 
čių. Ist. šaltiniuose kaimas minimas jau 
1382 (ž. Bražuolės sutartis). Ė 


BRAŽUOLĖS PĖLKĖ — pelkė Trakų rj., 
5 km į š. nuo Trakų, abipus kelio 
į Vievį, Bražuolės (Neries intako) slė- 
nyje. Plotas 290 ha. Viduryje yra 3 ma- 
ži ežerai (iš viso 4 ha). Š. pakraštys 
siekia Vilūniškio ež. Durpių klodo didž. 
storis 7,8 m, vid. 2,57 m. Durpės žema- 
pelkinės; vid. susiskaidymas 2795, vid. 
peleningumas 2905. Po durpėmis vieto- 
mis yra ežerinių nuosėdų. Dugne smėlis. 


BRAŽUOLĖS SUTARTIS — Jogailos ir 
Kryžiuočių ordino trumpalaikė sutartis, 
sudaryta 1382.VII.6 Bražuolės kaime, 
ties Trakais. Lietuvos did. kun-ščiui 
Kęstučiui su kariuomene išvykus į Nov- 
gorod Severską sukilusio Kaributo mal- 
šinti, Vilniaus gyventojai pasiūlė did. 
kun-ščio sostą Jogailai. Šis, atvykęs iš 
Vitebsko, apgulė su kariuomene Kęstu- 
čio pilį Trakus, norėdamas pirmiausia 
ją paimti. Tačiau netrukus sužinojęs, 
kad kryžiuočiai įsiveržė į Lietuvą ir, 
plėšdami bei degindami kraštą, žygiuo- 
ja Trakų link,.išėjo jų pasitikti. Susiti- 
kęs su kryžiuočių atstovais Bražuolės 
kaime, dalyvaujant broliui Skirgailai, 
Jogaila savo, motinos ir brolių vardu 
pasirašė sutartį, pagal kurią abidvi 
susitariančios šalys pasižadėjo iki 1382. 
IX.8 nepuldinėti viena kitos sričių. Be 
to, kryžiuočiai pasižadėjo nepalaikyti 
draugiškų ryšių su Kęstučiu ir jo arti- 
maisiais. 


BREDĖLIS Antanas [g. 1913.XII.30 Vaiš- 
vilčiuose (Panevėžio rj.)] — inžinierius 
mechanikas, technikos mokslų kandida- 
tas (1962), Lietuvos TSR nusipelnęs inži- 
nierius (1964). 1944 baigęs Kauno un-to 
technologijos f-tą, dirbo kuro pramonės 
v-bos vyriausiuoju inžinieriumi. Nuo 


1959 TSKP narys. Nuo 1962 Kauno Poli- 
technikos in-to docentas, nuo 1964 dur- 
pininkystės katedros vedėjas. Paskelbė 
straipsnių durpių pramonės klausimais. 


BRĖDIKIS Jurgis [g. 1929.IV.30 Prago- 
je] — gydytojas chirurgas, medicinos 
mokslų daktaras (1964). 1952 baigė Kau- 

= „no Medicinos insti- 
es tutą ir pradėjo ten 
pat dirbti pedago- 
ginį darbą; nuo 1964 
hospitalinės chirur- 
gijos katedros vedė- 
jas. 1957 gavo me- 
dicinos mokslų kan- 
didato laipsnį. Nuo 
1959 TSKP narys. 
Nuo 1963 docentas. 
Paskelbė mokslinių 
straipsnių apie šir- 
dies punkciją, elekt- 
širdies ydų chirur- 
ginį gydymą ir kt. 

Ršt.. Mynkųua cepAlja, M., 1960. 


BREIKŠTA Jonas [1926.XI.1 Puipiuose 
(Radviliškio rj) — 1951.VIII.31 Svirbu- 
čiuose (Šiaulių rj.)] — mokytojas. Kilęs 
iš mažažemių valstiečių. Vaikystėje tar- 
navo pas buožes, vėliau dirbo geležin- 
kelio darbininku. 1947 baigęs g-ją Kau- 
ne, dirbo Svirbučiuose pr. m-los vedė- 
ju. Nuo 1949 LLKJS narys. Nuo 1950 
Svirbučių septynmetės m-los direktorius. 
Burž. nacionalistų nužudytas. 


BREIVIENĖ Sara [Šalmanaitė; g. 1918. 
XII.25 Kamajuose (Rokiškio rj.)] — re- 
voliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš 
darbininkų. 1932 įstojo į LKJS. 1934 
LKJS Rokiškio rj. k-to sekretorė. Nuo 
1934 Komunistų partijos narė. Nuo 1935 
pogr. part. darbą dirbo Kaune. 1936 
Kauno rj. komunistinės lit-ros transpor- 
to vedėja. 1936 nuteista kalėti. 1939 iš- 
ėjusi iš kalėjimo, vėl įsijungė į rev. 
veiklą. 1940 LKP Kauno aps. k-to in- 
struktorė. Nuo 1941 administracinė dar- 
buotoja. 


BREIVIS Paulius [g. 1927.VI.28 Panevė- 
žyje] — gydytojas onkologas, medicinos 
mokslų kandidatas (1960). 1953 baigė 
Vilniaus un-tą. 1953—62 TSRS Medicinos 
MA Eksperimentinės ir klinikinės onko- 
logijos in-to (Maskvoje) moksl. bendra- 
darbis. Nuo 1962 Onkologijos in-to (Vil- 
niuje) klinikinės chemioterapijos sky- 
riaus vedėjas. 


BRĖJUS (Bpeyc) Ivanas [1897 Ozerkuo- 
se (Altajaus kr.) — 1943.III.7 prie Na- 
gorno (Oriolo sr.)] — Didžiojo Tėvynės 
karo dalyvis, majoras. 1919—23 kovojo 
pilietinio karo frontuose. 1924 baigė 
Taškento pėstininkų karo m-lą. D. Tė- 
vynės kare 16 liet. divizijos 156 pulko 
šaulių bataliono vadas, o nuo 1943.II.12 
to paties pulko vado pavaduotojas. Žu- 
vo fronte. 


BRĖKLIAI — kaimas Pakruojo rj., Guos- 
tagalio apyl, 17 km į š. r. nuo Linku- 
vos, 5 km į š. v. nuo Vaškų; kolūkio 
centras. 45 gyv. (1959). Malūnas, lent- 
piūvė. 


rinę stimuliaciją, 


BRĖNDERIS Pranas [1894.X.17 Bazely- 
je — 1938.VI.14 Kaune] — kalbininkas: 
1914—19 studijavo klasikinę filologija 
ir lyg. kalbotyrą Bazelio ir Friburo 
un-tuose. Studijuodamas susipažino Iš 
prof. M. Nidermano paskaitų su liet 
kalba. 1919 baigė Bazelio un-tą. Nuo 
1924 Kauno un-to klasikinės filol. ka- 
tedros docentas, nuo 1930 ekstraordina- 
rinis profesorius. 1926 su A. Zenu ir 
M. Nidermanu pradėjo leisti liet. rašo- 
mosios kalbos žodyną vokiečiams (t. 1 
1926—32, t. 2, nuo 1933). Paskelbė 
moksl. darbų apie lot. kalbą, nemaža 
moksl. straipsnių lituanistikos  klau- 
simais (apie hegzametrą, A. Baranausko 
stilių, antikinių tikrinių vardų lietuvini- 
mą ir t. t.). 

Ršt.: Die Verwendung der sog. Deminutiva 
im Litauischen.—,,Tauta ir žodis“, kn. 3, K+ 
1925; Der litauische Hexameter.—,,ArchivumM 
philologicum“, kn. 2, K., 1931; Ein Fall von 
Homonymie im Litauischen.— Ten pat; Woūrtef 
auf -ininkas und -ninkas in  Donalitiuš 
Dichtungen.— Ten pat, kn. 3, K., 1932; Zur 
Metrik der litauischen Hexameter von 1589.— 
Ten pat, kn. 4, K., 1933; Die griechischen 
Eigennamen in der litauischen Ilias Oper 
setzung.—,„Studi Baltici“, vol. 4, Roma, 1934i 
Kai kurios formalinės semasiologinės lotynų 
kalbos veiksmažodžių grupės lietuvių kalbas 


šviesoje.—,,Archivum  philologicum“, kn. 
K., 1937. 


BRĖNEIZERIS Juozas [1913.VII.12 Vaiš- 
viluose (Vilkaviškio rj) — 1943.1X 
Lietuvoje] — revoliucinio judėjimo da“ 
lyvis, Didžiojo Tėvynės karo partizanas 
Kilęs iš valstiečių. Nuo 1934 Komunistų 
partijos narys. 1940—41 dirbo Vidaus 
reikalų liaudies komisariato organuosė 
Vilkaviškio apskrityje. 1942 pr. Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijos karys- 
Nuo 1942.V buvo Lietuvos partiz. JU“ 
dėjimo štabo žinioje. 1943.IX pasiųsta“ 
į okupuotą Lietuvą partiz. darbui. Žuvo 
kovoje prieš hitlerinius okupantus. 


BRENERIS Aronas Vulfas [1911 Kau- 
ne — 1943.IV.3 Oriolo sr.] — revoliuč!- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbinin“ 
kų. 1929 Kaune įstojo į LKJS. Nuo 1933 
Komunistų partijos narys. 1934 už IeV- 
veiklą nuteistas 6 metus kalėti. 1940— 
1941 trikotažo f-ko „Laimė“ (Kaunė 
vedėjas. D. Tėvynės karo metais koVO“ 
jo Raudonosios Armijos 16 liet. diviZ!“ 
joje. Žuvo fronte. 


BRĖNŠTEINAS (Brensztejn)  Michala“ 
Eustachijus [1874.X.2 Telšiuose — 1939: 
III.29 Vilniuje] — bibliotekininkas, Lie“ 
tuvos kultūros istorikas. Bendradarbi““ 
vo Peterburgo, Krokuvos, Varšuvos |! 
Vilniaus laikraščiuose, paskelbė lenkU 
kalba apie 200 moksl. straipsnių LietU“ 
vos kultūros istorijos klausimais. NU? 
1910 gyvendamas Vilniuje, prie lenk“ 
Mokslo bičiulių d-jos muziejaus įsteiš“ 
etnografijos skyrių. Nuo 1919 Vilniaus 
un-to bibliotekos rankraščių sk. vedė“ 
jas. Vilniaus un-to istorijos mokslų £2F“ 
bės daktaras (1934). Svarb. darbai: „LI€“ 
tuviškieji spaudiniai, istorinė-statistinĖ 
studija“ (1906), „Universiteto bibliotė“ 
ka Vilniuje“ (1922 ir 1925), „VilniaUš 
laikrodininkystė XVI-XVII amžiais 
(1923), „Mokyklinis teatras Kražiuosė: 
Žemaitijoje" (1925), „Adomo Mickev! 


Čiaus kūrinių, išverstų į lietuvių kalbą, 
bibliografija“ (1927), „Lietuviškos dai- 
nos, užrašytos Adomo Mickevičiaus“ 
(su J. Otrembskiu, 1927), „Filomatai 
Kražiuose 1821—1823" (1929), „Adomas 
Kirkoras, leidėjas, redaktorius ir spaus- 
tuvės savininkas Vilniuje nuo 1834 iki 
1867 metų“ (1930), „Dionizas Paškevi- 
Čius, Žemaitijos lenkų-lietuvių rašytojas“ 
(1934), „Mokslas Lietuvos respublikoje" 
(1934) ir kita. B. moksl. darbuose gausu 
faktinės medžiagos, tačiau ji traktuoja- 
Ma dvarininkiškos buržuazinės lenkų 
istoriografijos požiūriu. 

Lit.: V. Abramavičius, M. Brenšteinas apie 
senąją Kražių biblioteką.—,,Bibliotekininkystė 
Ir bibliografija", t. 2, V., 1963. 
BRĖNZONAS  (Brennsohn)  Izidoras 
[1854.1X.27 Jelgavoje — 1928.XII.31 Ry- 
80je] — Latvijos gydytojas, antropolo- 
8as ir medicinos istorikas, medicinos 
mokslų daktaras (1883). 1881 baigė Tar- 
tu un-tą. 1881—84 dirbo gydytoju Su- 
batėje (dab. Ilukstės rj.), Lietuvos pasie- 
nyje. B. disertacija „Lietuvių antropolo- 
Bijos klausimu“ („Zur Anthropologie 
der Litauer“) yra vienas seniausių 
antropologijos veikalų apie Lietuvos 
8yventojus. 


BRĖSTO TAIKA — taikos sutartis, Tary- 
bų Rusijos pasirašyta su Vokietija, 
Austrija, Vengrija, Turkija ir Bulgarija 
1918.11.3 Breste. Derybos dėl taikos 
Breste Tarybų Rusijos iniciatyva buvo 
Pradėtos 1917 pabaigoje. Tarybų Rusi- 
Jos delegacija pirmajame B. t. derybų 
etape, be kitų taikos sąlygų, reikalavo 
Pripažinti visoms tautoms, tame tarpe ir 
lietuvių tautai, laisvo apsisprendimo 
teise. Negalėdami nepaisyti šio reikala- 
vimo, Vokietijos imperialistai rėmėsi 
Lietuvos burž. tarybos 1917.XII.11 ak- 
tu, kuriuo liet. buržuaziniai nacionalis- 
lai paskelbė Lietuvos pajungimą Vokie- 
lai. Tą aktą Vokietijos imperialistai 
aPgavikiškai vadino lietuvių tautos „ap- 
Slsprendimu“, Bet Tarybų Rusijos dele- 
Racija B. t. derybose nepripažino oku- 
Pantų ir Lietuvos buržuazijos klastingų 
Teikalavimų. V. Mickevičius-Kapsukas 
5. t. derybose demaskavo to buržuazi- 
J0s akto išdavikišką esmę, parodydamas, 
ad burž. taryba yra ne gyventojų 
Tinktas organas, bet okupantų sudarytas 
Ir dėl to negali kalbėti lietuvių tautos 
Vardu. Jis palaikė Tarybų Rusijos delega- 
€ljos reikalavimus: išvesti iš Lietuvos vo- 
lečių okup. kariuomenę, panaikinti oku- 
Pacines vokiečių valdžios įstaigas, val- 
"člą atiduoti vietos gyventojams, kad 
Ie galėtų laisvai apsispręsti. Tačiau 
Vok. imperialistai atmetė šiuos reikala- 
Vimus, pradėjo vasario puolimą. Tarybų 
„Usija buvo priversta priimti Vokieti- 
J0s imperialistų padiktuotas plėšikiškas 
akos sąlygas, kad būtų laimėta lai- 
9. Prasidėjus Vokietijoje revoliucijai, 
18.XI.13 Tarybų Rusijos vyriausybė 
t. sutartį anuliavo. Lietuvos darbo 
žmonės, Komunistų partijos vadovau- 
E suaktyvino išsivadavimo kovą ir 
Uurė Lietuvoje Tarybų valdžią. 


Į RETEUSAS (Braitfus, Praeteves) Jobas 
m. 1571.X.29] — karo ir statybos inži- 


nierius. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos 
did. kun-ščio Žygimanto Senojo rūmų 
architektas. 1541—45 remontavo Kame- 
nec Podolsko tvirtovės bokštus. Vėliau 
dirbo Krokuvoje ir Vilniuje. 1533 ofi- 
cialiai pavadintas Vilniaus statybų vir- 
šininku. 


BRETKŪNAS, Bretkius, Bretke, Jonas 
[1536 Bambliuose, netoli Fridlando — 
1602(X.1 2) Karaliaučiuje] — R. Prū- 
sijos lietuvių raštijos kūrėjas. B. mo- 
tina — laisva prūsė, tėvas — veikiausiai 
Valten Bretke (Prattke) iš Fridlando. 
B. iš mažens kalbėjo lietuviškai ir prū- 
siškai. Mokėsi Fridlande. 1555 įstojo 
į Karaliaučiaus un-tą, 1556 pab. išvyko 
į žymiausią Vokietijos protestantų un-tą 
Vitenberge. 1562, grįžęs į Prūsiją, kaip 
mokąs lietuvių ir prūsų kalbas, paskir- 
tas pastoriumi į Labguvą, kur išgyveno 
daugiau kaip 25 metus. Čia B. vertėsi 
skurdžiai, įklimpo į skolas. Mirus B. Vi- 
lentui, 1587 paskirtas į Karaliaučių liet. 
pastoriumi. 

B. rūpėjo ne tik rel. raštija. Labgu- 
voje jis rinko medžiagą ir rašė savo 
krašto istoriją. Išliko tik 2 didesni jos 
fragmentai. kuriuos 1588—89 nusirašė 
K. Henenbergeris ir panaudojo knygo- 
je „Didžiųjų Prūsijos žemėlapių paaiški- 
nimai“ (1595). B rankraščiu yra naudo- 
jęsis ir jo vaikaitis M. Pretorijus, rašy- 
damas „Prūsijos įdomybes“ (par. 1698, 
dalis išsp. 1871), kur keliasdešimt kar- 
tų remiamasi Bretkūnu. B. rinko medžia- 
gą ir iš liaudies, domėjosi papročiais, 
senovės liekanomis, su meile ir pagarba 
rašė apie sūduvius, sen. prūsus. Labgu- 
voje rengė ir kitus veikalus, bet juos 
užbaigti ir bent dalį išleisti galėjo, tik 
persikėlęs į Karaliaučių. Čia dirbo labai 
intensyviai. 1589 išėjo B. giesmynas 
„Giesmės duchaunos“, į kurį įdėtos 
76 giesmės, kai kurios su gaidomis. Žy- 
mi jų dalis imta iš M. Mažvydo gies- 
myno, kitos — amžininkų verstos. B. 
kiek redagavo Mažvydo giesmes, page- 
rino kai kurių eilėdarą. Prie „Giesmių 
duchaunų"“ išspausdino Mažvydo verstą 
„Parafrazį“. 1589 išleido ir savo verstas 
„Kolektas, arba paspalitas maldas“— 
pirmąją liet. kalba maldaknygę su dve- 
jetu giesmių. 1589 išspausdino dar 
17 liturginių giesmių su gaidomis — 
„Kancionalą“. Visi šie leidiniai buvo 


„kyd 


br ii Mea 


Ika Įralk Ik +/dh 
Phu tebal amt. 


kas "m slpidon IIS > Zi 


, 7, Pr jakių 
Salia; 


——— 


BRE— BRE 


O ES us 


rafias Tišauloimas 
Ši Ruanas eiaaaių Gali joe . 


Akims 
gia Šo 
Bana refna Eleutos Diekona 


 Bfpauia Raraliaugiuie 
L Ringo Oiaikrama. || 
Uziu Pa K S 2 


Jono Bretkūno „„Postilės“ (1591) titulinis 
puslapis 


sujungti į vieną knygą. B. giesmynais 
vėliau rėmėsi L. Zengštokas, leisdamas 
savąjį. 

Didžiausias ir reikšmingiausias spaus- 
dintas B. darbas — pamokslų rinkinys 
„Postilė“, parengtas 1589 ir apsvarstytas 
bei koreguotas kelių asmenų komisijos 
spec. konferencijoje Ragainėje. „Posti- 
lė“ išspausdinta 1591 rudenį 1000 egz. 
tiražu. Tai didelė dviejų dalių knyga, 
iš dalies kompiliacija („iš žymiausių 
teologų komentarų“), iš dalies savaran- 
kiškai rašyta. Joje daugiausia vietos 
skirta biblijos aiškinimui, moralizavi- 
mui, bet atsispindi ir sunki to meto 
liaudies buitis, jos abejingumas krikš- 
čionybei, sen. tikėjimo liekanos. Nors 
stipriai veikiamas viešpataujančių kla- 
sių ideologijos, B. parodė meilės ir 
užuojautos liaudžiai. Kai kur ryškios ir 
socialinio protesto užuomazgos. „Posti- 
lė" suvaidino reikšmingą vaidmenį lite- 
ratūrinės liet. kalbos ir liet. stiliaus 
raidoje. 

Biblijos vertimo darbą B. dirbo nuo 
1579.III.6 iki 1590.XI.29. Dėl nepalankių 


ejas /eelogo 


52 
240 "24 € L ko T Si i 
3 [4 


las O 
"24 


pra lažon, 


kat als] Tali al Ikallai Sula 


Jono Bretkūno biblijos vertimo 


(Na/ de [hallėi ona apei nglė. S 


rankraščio faksimilė 


266 BRE— BRI 


sąlygų vertė su pertraukomis, kartais 
ilgomis. Buvo sudaryta komisija ver- 
timui tikrinti ir koreguoti. Komisija pra- 
šė skirti į pagalbą kalbos mokovų. 
Konsistorija patarė B. dar pačiam pa- 
dirbėti. B. dirbo toliau ir 1593 nusiuntė 
pirmą rankraščio tomą Prūsijos herco- 
gui, prašydamas vėl sukviesti konfe- 
renciją, bet 2 metus negavo atsakymo. 
B. ir vėliau darė įvairių žygių išleisti 
savo vertimui, bet Prūsijos valdžios po- 
litika liet. knygų atžvilgiu, įtvirtinus re- 
formaciją, pasikeitė. Vertimas liko ne- 
išspausdintas, nors jo rankraštį hercogas 
nupirko. J. Rėza bandė vertimą išleisti 
dalimis, bet pavyko išspausdinti tik 
psalmyną (1625). Vėliau B. rankraščiu 
naudotasi, rengiant naujus biblijos ver- 
timus R. Prūsijoje ir Lietuvoje. Verti- 
mo originalas šiuo metu yra Getingene, 
o fotokopija Vilniaus un-to bibliotekoje. 
Iš paties B. ranka daryto 1591 sąrašo 
dar „žinomi keli kiti jo vertimai į liet. 
kalbą (,„Augsburgo išpažinimas“, A. Kor- 
vino „Postilė“, J. Vigando „Krikščio- 
niškojo mokslo rinkinėlis“, M. Liuterio 
„Šmalkaldeno artikulai“), bet jie neišliko. 

Savo lit. veikla B. tęsė M. Mažvydo 
ir B. Vilento pradėtą darbą, stiprino ir 
plėtė religinę liet. raštiją, kuri, kad ir 
tarnaudama viešpataujančioms klasėms, 
suvaidino teigiamą vaidmenį kovoje 
prieš germanizaciją, dėl liet. kalbos 
teisių, padėjo formuotis literatūrinei liet. 
kalbai, 

Lit: G. Ostermeyer, Erste littauische 
Liedergeschichte, Konigsberg, 1793; L. J. Rhesa, 
Geschichte der litthauischen Bibel, Konigsberg, 
1816; L. J. Rhesa, Philologisch-kritische An- 
merkungen zur litthauischen Bibel, 2 Bde., 
Konigsberg, 1816—24; A. Bezzenberger, Bei- 
trige zur Geschichte der litauischėn Sprache, 
Gėttingen, 1877; A. Bezzenberger, Zur litaui- 
schen Literaturgeschichte.—,,Mitteilungen der 
litauischen literarischen Gesellschaft“, Bd. 3, 
Heidelberg, 1893; Probočių Anūkas, Mažosios 
Lietuvos buvusiejie rašytojai ir žymesniejie lie- 
tuvių kalbos mylėtojai, Tilžė, 1920; V. Fal- 
kenhahn, Der Ūbersetzer der litauischen Bibel 
Johanes Bretke und seine Helfer, Konigs- 
berg—Berlin, 1941; Lietuvių literatūros istori- 
jos chrestomatija (Feodalizmo epocha), V., 
1957; Lietuvių literatūros istorija, t. 1, V., 
1957. 

BRĖŽNEVAS (Bpexxnes) Leonidas Ilji- 
čius [g. 1906.XII.19 Kamenskojėje (dab. 
Dneprodzeržinskas, Ukrainos TSR)] — 
Tarybų Sąjungos Komunistų partijos 

: i ir Tarybų valstybės 
veikėjas. Kilęs iš 
darbininkų. 1927 bai- 
gė Kursko žemė- 
tvarkos-melioracijos 
technikumą. 1927— 
1930 vadovaujantis 
Žž. ū. įstaigų darbuo- 
tojas Urale. Nuo 
1931 TSKP narys. 
1935 baigęs Dnepro- 
dzeržinsko Metalur- 
gijos in-tą, dirbo in- 
„ žinieriumi Dzeržins- 
kio metalurgijos g-loje. 1937—38 Dnep- 
rodzeržinsko miesto vykdomojo k-to 
pirmininko pavaduotojas. 1938—39 Uk- 
rainos KP Dnepropetrovsko sr. k-to sky- 


riaus vedėjas, nuo 1939 Dnepropetrovs- 
ko sr. k-to sekretorius. D. Tėvynės karo 
metais dirbo vadovaujamąjį polit. darbą 
Raudonojoje Armijoje. 1946—47 Ukrai- 
nos KP Zaporožės sr. k-to pirmasis sek- 
retorius, 1947—50 Ukrainos KP Dnep- 
ropetrovsko sr. k-to pirmasis sekreto- 
rius, 1950—52 Moldavijos KP CK pir- 
masis sekretorius. 1952 išrinktas kandi- 
datu į TSKP CK Prezidiumo narius ir 
TSKP CK sekretoriumi. Nuo 1953 TSRS 
Gynybos  m-jos Vyriausiosios polit. 
v-bos viršininko pirmasis pavaduoto- 
jas; 1953 jam suteiktas generolo leite- 
nanto laipsnis. 1954.II išrinktas Ka- 
zachstano KP CK antruoju, 1954.VIII — 
pirmuoju sekretoriumi. Nuo 1957 TSKP 
CK Prezidiumo narys. Nuo 1950 TSRS 
AT deputatas, 1960—64 TSRS AT Prezi- 
diumo Pirmininkas. Nuo 1963 TSKP CK 
sekretorius. Nuo 1964 TSKP CK Pirma- 
sis sekretorius. 


BRIČKA ž. Ratai. 


BRIDAI — kaimas Šiaulių rj, Ginkū- 
nų apyl., 10 km į š. nuo Šiaulių, 1 km 
į š. v. nuo Šiaulių —Rygos geležinkelio. 
155 gyv. (1959). Iš v. prieina Smilgių, 
iš š.— Mėsmedžio miškas. Aštuonmetė 
m-la (1924—49 pradinė, 1949—62 sep- 
tynmetė). 1952—59 buvo biblioteka, vė- 
liau perkelta į Sutkūnus. 


BRIDIKIS Zigmas [g. 1920.1.12 Margy- 
nėje (Tauragės rj.)| — Didžiojo Tėvy- 
nės karo partizanas. 1940 Margynės 
pirminės komjaunimo org-jos sekre- 
torius, nuo 1941.lI 
LLKJS Kaltinėnų vis. 
komiteto sekretorius. 
1941.VIII savanoriu 
įstojo į Raudonąją 
Armiją. 1943.III su. 
grupe atvyko į oku-- 
puotą Lietuvą, va- 
dovavo specialios 
paskirties  partiza- 
nų grupei Nr. 14, 
veikusiai Panevėžio, 
Utenos ir Zarasų ap- 
skrityse. Nuo 1943 
TSKP narys. 1944 part. darbuotojas Tau- 
ragės aps., 1945—47 mokėsi Resp. par- 
tinėje m-loje Vilniuje. 1947—54 dirbo 
part. darbą Šilalėje, Skaudvilėje. Nuo 
1954 adm. darbuotojas Vilniuje. Išleido 
atsiminimų knygą „Partizanų takais“ 
(1960). 


BRIDVAIŠIS — ežeras Kelmės rj., prie 
Tytuvėnų. Plotas 45 ha, ilgis 1160 m, 
kranto linijos ilgis 3000 m. R. ir p. v. 
krantai aukšti, š.— žemas; š. ir p. I. pa- 
krantės pelkėtos. Įteka bevardis upelis, 
išteka Tytuva. V. pakrantėje įsikūrę Rū- 
teliai. Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei, 


BRIEDŽIAI. Lietuvoje gyvena europi- 
nis B. (Alces alces). B. paplitę beveik 
visoje Lietuvoje. 1965 pr. jų buvo 
3800. Daugiausia B. yra Žaliojoje girio- 
je (Panevėžio ir Pasvalio rj.) ir greti- 
muose Moliūnų bei Vabalninko miškuo- 
se, Šimonių girioje, Romuldavos miške 
(Anykščių rj.), Biržų, Adutiškio (Šven- 
čionių rj.), Ažvinčių (Ignalinos rj.) gi- 


Briedis Kuršių nerijoje 


riose, Notygalos-Skapiškio (Kupiškio rj.): 
Šaukėnų (Kelmės rj.), Patyrio-Užpalių 
(Plungės rj.) miškuose, Gudų girioje 
(Varėnos rj), Bargailių miške (Kel- 
mės rj.). 1947—62 B. medžioti buvo UŽ 
drausta, o miškai, kuriuose jie veisės! 
paskelbti draustiniais. Dėl daromos K 

kuriuose miškuose žalos (pušies, ąžuolo 
jaunuolynams) nuo 1962 leidžiama B 
medžioti pagal licencijas. Sumedžioti B 
pristatomi valstybinei, kooperatinei pre“ 
kybai arba visuom. maitinimo įstaigomSi 
gauti pinigai naudojami biotechninėm5 
priemonėms. Ragai ir galva paliekami 
medžiotojams kaip trofėjus. 1964/65 5€- 
zone sumedžioti 206 B., iš jų 184 eks“ 
portuoti. 

ISTORINIAI DUOMENYS. B. jau 
III t-metyje pr. m. e. gyveno Lietuvos 
teritorijoje. Vėliau, nykstant miškams: 
jų mažėjo. XIV—XVII a. daugiausia 
buvo medžiojami dėl mėsos ir kailio, 
rengiantis karo žygiams. Iš B. kailiŲ 
buvo siuvami kailiniai, dirbama oda: 
Ragais dvaruose buvo puošiamos kam“ 
barių sienos, ant jų kabinami ginklai; bė 
to, iš jų būdavo drožinėjamos peiliu 
kriaunos, tabokinės. Iš B. kanopų buvo 
dirbami žiedai, apyrankės. Prieš I pasaul: 
karą B. buvo aptinkama Taujėnų (UK“ 
mergės rj.), Užusalių (Kauno ir Kaišiū“ 
dorių rj.) miškuose, Gudų, Rūdninkų 
giriose ir kituose didesniuose miškuosė: 
Karo metu daug B. buvo išnaikinta: 
1932 Lietuvoje buvo 297 B. (iš jų 1 
Kuršių nerijoje), 1940 — 334. PeI 
II pasaul. karą B. skaičius vėl labai 5U“ 
mažėjo; 1948 jų liko tik 90. Kuršių D“ 
rijoje jie buvo visiškai išnaikinti ir U 
nuo 1955 vėl apsigyveno. Po karo 
B. paplito daugiausia iš Žaliosios giriOš: 

Lit.: V. Padaiga, Lietuvos briedžiai. —,„MOKS“ 
las ir gyvenimas“, 1964, Nr. 2. 


BRIEDŽIŲ SALOS MISKAS — miškas Ši“ 
lutės rj, Nemuno deltos saloje, ta/P 
Skirvytės atšakų Tiesiosios ir Vytinė“ 
Priklauso Neringos miškų ūkio SmiltY“ 


nės girininkijai. Plotas 380 ha; jame 
156 ha medynų, 65 ha pievų, apie 160 ha 
Pelkių. Per pavasario potvynius beveik 
Ylsas miškas apsemiamas. Paviršių den- 
šia derlingas aliuvinių sąnašų sluoks- 
nis. Salos viduriu iš š. į p. lygiagrečiai 
tesiasi 2 apie 300 m ilgio ir 1,5 m aukš- 
Čio pylimai gyvūnijai apsaugoti nuo 
Potvynių. Vyrauja baltalksnynai, šla- 
Pesnėse vietose — karklynai. Medynų 
Vid. amžius 22 metai, vid. bonitetas II, 
Vid. skalsumas 0,7. Gausu juodųjų ser- 
bentų, gervuogių. Yra briedžių, stirnų, 
apių. Miškas apsauginis. 


BRIEDZKAMPIS — miškas Kapsuko rj., 

km į š. nuo Kazlų Rūdos. Priklauso 
Kazlų Rūdos miškų ūkio Agurkiškės 
širininkijai. Plotas 1569 ha. Kazlų 
Rūdos miškų masyvo dalis. 


BRIGMANAS Viktoras [g. 1884.1.12 Va- 
lakuose (Joniškio rj.)] — revoliucinio 
Judėjimo dalyvis, Lietuvos TSR nusipel- 
Rs kultūros veikėjas (1964). Kilęs iš 
: £ 4 darbininkų. Nuo 13 


" metų pradėjo dirbti 
KĄ Rygoje. Į revoliuci- 
* nį judėjimą įsijungė 
“ 1904. Nuo 1905 Ko- 
“ munistų partijos na- 
“ rys, aktyviai daly- 
" vavo 1905—07 re- 
voliucijoje. Nuslopi- 
nus revoliuciją, Ry- 
goje vadovavo part. 
kuopelėms, platino 
neleg. lit-rą, drauge 
su kitais organizavo 
Profs-gas. 1912 išrinktas Rygos 51 li- 
šonių kasos darbininkų “įgaliotiniu. 
Pasaul. karo metais dirbo rev. darbą 
„ij Novgorode. Po 1917 Vasario re- 
mia UCijos išrinktas į Nižnij Novgorodo 
lesto dūmą kaip bolševikų frakcijos 
„AIYS. Kartu buvo f-ko part. kuopelės 
Sekretorius, darbininkų k-to pirminin- 
a, padėjo organizuoti Raudonosios 
keatdijos būrius, pats kovojo už Spa- 
Niš Tevoliucijos pergalę, buvo išrinktas 
ni ij Novgorodo Kanavino rj. Darbi- 
ūkų tarybos deputatu. 1918 pab. atvy- 
Ši 1 Lietuvą ir Laikinosios rev. darbi- 
rgikų ir valstiečių vyriausybės 1919. 
CR Uvo pasiųstas kurti Tarybų valdžios 
jų Ukmergėje. 1919 Ukmergės aps. 
Bž „K-to pirmininko pavaduotojas bei 
Itijos Ukmergės aps. k-to pirmininkas. 
kas OPinus Tarybų valdžią, 1919 vasarą 
ata su kitais pasitraukė į Tarybų Ru- 
Ją, 1920 vasarą pasiųstas į Dysną (Bal- 
"usija), buvo maisto tiekimo komisaru, 
irko.inio aprūpinimo sk. vedėju, kartu 
nis o Part. darbą. 1921—40 dirbo admi- 
Tacinį, partinį ir profsąjunginį dar- 
194 1askvoje, Brianske, Gorkio srityje. 
S Lietuvos Profesinių sąjungų 
o to Tarybos org. biuro pirmininko 
aduotojas, paskui dirbo Lietuvos 
urortų, sanatorijų ir poilsio na- 

Vos KEnOS viršininku. 1947—62 Lietu- 
nink SR Raudonojo Kryžiaus CK pirmi- 
Putate“ 1951—63 Lietuvos TSR AT de- 
šė ia „Nuo 1961 pensininkas. Para- 
(Loggj a nimų kn. „Mačiau saulėtekį“ 


BRIJŪNAS Juozas [1859.II.1 Kirnaičiuo- 
se (Joniškio rj.) — 1945.IV.19 Jonišky- 
je] — pažangus visuomenės veikėjas, 
knygnešys. Vertėsi Joniškyje batsiuvio 
amatu. 1900.VII.10 Joniškyje išlipdė iš 
P. Višinskio gautas afišas apie Mintau- 
joje lietuvių saviveiklininkų rengiamą 
Bitės ir Žemaitės pjesės „Velnias spąs- 
tuose“ vaidinimą. Už tai kartu su Vi- 
šinskiu nubaustas. Tai davė pradžią Vi- 
šinskio vestajai bylai dėl spaudos liet. 
spaudmenimis draudimo panaikinimo. 
1905—07 revoliucijos dalyvis. 1906 su- 
imtas, 2 mėnesius sėdėjo Šiaulių kalėji- 
me. Buržuazijos valdymo metais rėmė 
kovotojus antifašistus (A. Jasutį ir kt.). 
Už antifašistines pažiūras buvo perse- 
kiojamas. 


BRIKAS ž. Ratai, 


BRILIONKA Vladas [1906 Žadeikiuose 
(Mažeikių rj.) — 1943.III.6 Jegorovkoje 
(Oriolo sr.)] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1936 Ko- 
munistų partijos narys. Pogr. darbą dir- 
bo Sedos apylinkėse. 1940—41 prekybos 
darbuotojas Sedoje. D. Tėvynės karo 
metais kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. Žuvo fronte. 


BRINKIŠKIŲ EŽERAS, Purvis,— ežeras 
Vilniaus rj., 2 km į š. v. nuo Sudervės. 
Plotas 11 ha. Ežeras ištisęs iš Š. I. 
į p. v; ilgis 520 m, didž. plotis 280 m, 
kranto linijos ilgis 1250 m. Krantai že- 
mi, pelkėti, miškingi. Ežeras nenuteka- 
mas. Netoli B. e, yra Brinkiškių ir Pur- 
viškių kaimai. 


BRIOTĖ (Briotet) Jokūbas (1746—1819 
Vilniuje] — prancūzų kilmės gydytojas 
chirurgas, medicinos mokslų daktaras 
(1787). Medicinos mokslus baigė Pary- 
žiuje. Iki 1777 ten dirbo prozektoriumi 
ir anatomijos demonstratoriumi. 1777 
pakviestas dirbti į Vilnių. 1780 čia gavo 
operacinės chirurgijos ir anatomijos 
demonstratoriaus patentą. Vienas Vil- 
niaus anatomijos muziejaus kūrėjų, ga- 


„minęs jam preparatus. 1787 gavo prakti- 


nės chirurgijos profesoriaus vardą. Per 
33 metus Vilniuje išugdė dešimtis 
chirurgų, 1809 prie un-to atidarė chirur- 
ginę kliniką. Propagavo mokslines me- 
dicinos žinias Vilniaus gyventojų tar- 
pe, už tai ji smerkė katalikų dvasinin- 
kai. Iš neturtingųjų neimdavo atlygini- 
mo už gydymą. 


BRITANIJOS LIETŪVIŲ MOTERŲ DAR- 
BININKIŲ DRAUGIJA (BLMDD) — pa- 
žangi moterų  kultūros-švietimo  or- 
ganizacija, veikusi D. Britanijoje prie 
Lietuvių socialistų sąjungos. Įkurta 
1915.VIII 22 V. Kapsuko iniciatyva. 
Tarptautinės Moters dienos proga 1916 
išleido laikraščio „Moterų balsas“ Nr. 1 
ir V. Kapsuko knygelę „Lietuvių moterų 
darbininkių draugijos uždaviniai ir įsta- 
tai“. 1916 turėjo 7 kuopas ir apie 100 na- 
rių. V. Kapsukui išvykus į JAV, d-ja 
savo leidybinę veiklą derino su pa- 
žangiomis JAV lietuvių darbininkių 
org-jomis. D-jos veikla buvo nušviečia- 
ma „Rankpelnio“ „Moterų skyriuje“. 
Nustojo veikusi apie 1923. 


BRI— BRO 267 


BRIŪKNERIS (Brickner) Aleksandras 
[1856.1.29 Ternopolyje (Ukrainos TSR) — 
1939.V.24 Berlyne] — lenkų kalbininkas, 
slavistas, literatūros ir kultūros istori- 
kas. Lvove baigė g-ją (1872) ir un-tą 
(1875). A. Leskino mokinys. 1876 Leip- 
cige apgynė daktaro disertaciją „Sla- 
vų skoliniai lietuvių kalboje“ (1877). 
1881—1924 Berlyno un-to slavų filolo- 
gijos profesorius. Parašė ir išleido len- 
kų kultūros, literatūros, kalbos istorijas, 
lenkų kalbos etimologinį žodyną, rusų 
lit-ros istoriją ir kt. Paskelbė nemaža 
lituanistinių darbų: apie naujadarus 
liet. kalboje (1878—79), apie M. Petke- 
vičiaus 1598 katekizmą (1891), sen. Lie- 
tuvos istoriją bei mitologiją („Senovės 
Lietuva“, 1904). Paskelbė Ezopo pasa- 
kėčios nežinomą liet. rankraštį (1910). 
Straipsnyje „Lietuvių-slavų kalbinė vie- 
nybė“ (1914) nagrinėjo baltų-slavų kal- 
bų santykius. Remdamasis žodyno bend- 
rybėmis, B. įrodinėjo, kad baltai-slavai 
apie 1500—1000 prieš m. e. sudarė 
kalbinę vienybę. Nustatydamas baltų- 
slavų kalbų žodyno bendrybes, B. daž- 
nai rėmėsi tik žodžių reikšmės tapa- 
tumu ir bendru fonetiniu panašumu 
(pvz., prie žodyno bendrybių jis priski- 
ria liet. žodį „silpnas“ ir lenk. „slaby“). 
Jo darbams kartais trūksta kritiškumo 
bei moksl. objektyvumo. 


Ršt.: Die slavischen Fremdwėrter im Li- 
tauischen, Weimar, 1877; Zur Lehre von den 
sprachlichen Neubildungen im Litauischen.— 
„„Archiv fūr slavische Philologie“, Bde. 3, 4, 
B., 1878; Lituanica.— Ten pat, Bde. 5, 6, 8, 
12, 13, 1881—91; Der litauisch-polnische Ca- 
techismus vom Jahre 1598.— Ten pat, Bd. 13, 
1891; Starožytna Litwa (Ludy i bogi. Szkice 
historyczne i mitologiczne), Warszawa, 1904; 
Ein unbekannter litauscher Aesop.—,,Zeit- 
schrift fūr vergleichende Sprachforschung“, 
Bd. 43, Gėttingen, 1910; Polacy a Litwini 
(Język i literatura).— Polska i Litwa w ich 
dziejowym stosunku, Warszawa—Krakėw, 1911; 
Die lituslavische Spracheinheit.—,,Zeitschrift 


fūr vergleichende Sprachforschung“, Bd. 46, 
Gėttingen, 1914. 
Lit: Jan Otrębski, Aleksander Brūckner 


(W dziesiątą rocznicą Šmierci), Poznan, 1949, 


BRODĖELIŠKĖS — kaimas Vilniaus rj., 
Dūkštų apyl., 9 km į p. v. nuo Maišio- 
galos. 12 gyv. (1959). Per kaimą teka 
Dūkšta (Neries intakas); prie jos veikia 
vandens malūnas. Dūkštos kair. krante 
yra piliakalnis; randama brūkšniuotos, 
grublėtos ir žiestos keramikos. Piliakal- 
nis naudotas nuo mūsų eros pradžios iki 
XII-XIII a. 


BRODOVSKIS Jokūbas [prieš 1695 apie 
Geldapę — 1744 Trempuose] — R. Prū- 
sijos lietuvių leksikografas. Gimė ne- 
turtingoje šeimoje. Baigęs Karaliaučiaus 
Senamiesčio (Altstadt) lot. g-ją, 1710 
įstojo į un-tą. Nuo 1713 bažnytinės 
m-los mokytojas Trempuose. Visą lais- 
valaiki skyrė kalbiniam darbui. Per 
30 metų sudarė didžiulį vokiečių-lietu- 
vių ir lietuvių-vokiečių kalbų žodyną, 
kurio išliko tik nepilna vokiška-lietu- 
viška dalis (daugiau kaip 1000 p.). 
Rengdamas žodyną, B. naudojosi anks- 
tesniais darbais (F. Pretorijaus, F. Hako 
ir kt. žodynais, 1735 biblijos vertimu 


268 BRO —BRU 


sEXICON 
GERMaxico:LiTHVANIGYM 


S ET 
Limuvavico:CERMANIGYM . 
Daraicu p bl tu Vocabula Biblica Veeris d 
Novi Tetamenti als aud Vocabula Domdricx 


item LS 
Rkeeguckanknė Proverbia inbuki 4 yvos! 
Aenigmata Lilhvanica im nd Pirais 
Mu ažRiK Kudalė went Žas TA 
Epe +3adys als R allun jk Vidų 
su eme dabo biri yr Aktai (eis Onincds un 
Šiai T gasraki bę und5Ylaij) juja vunčh Yš 


[i aga, Xi 
lacobo Brodowski Rientor 


"Ienpanli. 


Jokūbo Brodovsklo vokiečių-lietuvių kalbų 
žodyno rankraščio titulinis puslapis 


į liet. kalbą ir kt.), bet jais neapsiribo- 
jo. Į žodyną jis įtraukė šalia biblinių ir 
liet. asmenvardžius bei vietovardžius, 
amatininkų, žuvų, naminių gyvulių, 
paukščių ir kt. pavadinimus, davė etn. 
medžiagos — sen. lietuvių dievų sąrašą, 
aprašė kai kuriuos papročius, ypač su- 
sijusius su sen. tikėjimu, ir kt. Gausiu 
gyvosios kalbos ir ypač tautosakos pa- 
naudojimu B. pradėjo naują liet. leksi- 
kografijos etapą. Būdamas vienas pir- 
mųjų tikrų tautosakos mėgėjų ir rinkė- 
jų, B. savo žodyne paliko didžiausią 
XVIII a. smulkiosios tautosakos rinki- 
nį — tituliname puslapyje pažymėta, 
kad žodyne yra per 2000 liet. priežo- 
džių (iš tikrųjų mažiau) ir daugiau kaip 
100 mįslių. B. panaudojo autentišką, iš 
liaudies užrašytą tautosaką, ryškiai at- 
spindinčią klasinius antagonistinius san- 
tykius, sunkią liaudies būklę, nac. prie- 
spaudą, liaudies pasaulėžiūrą ir moralę. 
Žodynui B. panaudojo ir XVII a. pab. 
anoniminį liet. priežodžių bei mįslių 
rinkinį. B. žodynas nebuvo išspausdin- 
tas, bet juo naudojosi vėlesnieji žody- 
nininkai, ypač K. Milkus, G. Neselma- 
nas ir kiti. Milkus paėmė iš jo apie 
300 priežodžių ir posakių, o A. Šleiche- 
ris savo chrestomatijai — daugiau kaip 
500 priežodžių, apie 100 „kalbesių“, 
apie 150 mįslių. Per Milkų ir Šleicherį 
B. žodyno tautosaką panaudojo D. Poš- 
ka, S. Daukantas, M. Miežinis, K. Jur- 
gelionis, V. Krėvė ir kt. Pirmosios žo- 
dyno dalies rankraštis (be pradžios ir 
pabaigos) saugomas Lietuvos TSR MA 
centr. bibliotekoje. B. žodyno rankraš- 
tyje esamus priežodžius, patarles ir po- 
sakius J. Lebedys paskelbė leidinyje 
„Smulkioji lietuvių tautosaka XVII-—- 
XVIII amžiuje“ (1956). 


Lit: (G. Ostermeyer, Gedanken von den 
alten Bewohnern des Landes Preussen, Kūnigs- 


berg—Leipzig, 1780; Lietuvių literatūros isto- 
rija, t. 1, V., 1957; Lietuvių tautosakos apy- 
braiža, V., 1963. 

BRONZOS AMŽIUS — laikotarpis nuo 
pirmųjų metalinių dirbinių pasirodymo 
iki geležies amžiaus pradžios (XVI-— 
VI a. pr. m. e.). Ž. Žalvario amžius. 


BROŽAITIS Jurgis [g. 1872.XII.12] — 
Rytų Prūsijos lietuvių buržuazinis vei- 
kėjas. Nuo 1889 įsijungė į liet. buržua- 
zinį-nacionalinį judėjimą, kovojo prieš 
nacionalinę priespaudą ir lietuvių ger- 
manizavimą. Su kitais įsteigė laikraščių 
leidimo b-vę „Lituania“, kurios lėšomis 
ėjo klerikalinis laikr. „Apžvalga“. 


BROŽIAI — kaimas Klaipėdos rj., Vė- 
žaičių apyl., 6 km į š. nuo Veiviržėnų, 
prie kelio į Vėžaičius; kolūkio centras. 
96 gyv. (1959). Aštuonmetė m-la (1919— 
1953 pradinė, 1953—62 septynmetė), 
biblioteka. 


BRŪČKUS Viktoras [1897.V.4 Peterbur- 
ge — 1960.IIT-13 Kaune] — dainininkas 
(baritonas), pedagogas. 1916 Peterburge 
baigęs karo m-lą, tapo karininku. 1918— 
1922 tarnavo Raudonojoje Armijoje. 
Atvykęs į Lietuvą, 1926 baigė Kauno 
muzikos m-los dainavimo klasę ir iki 
1932 buvo Valstybės teatro operos 
solistu. 1934—36 Klaipėdoje suorganiza- 
vo operos trupę, kurioje dirbo vadovu 
ir solistu. 1940 milicijos departamento 
direktorius. 1941 Kauno muz. komedi- 
jos teatro direktorius. 1944 vėl suorga- 
nizavo vok. faš. okupacijos metais užda- 
rytą Kauno muz. komedijos teatrą ir jam 
vadovavo iki 1948. 1949—57 Kauno 
vaikų muzikos m-los mokymo dalies 
vedėjas, vėliau — dėstytojas. 


BRUDZĖVSKIS Vaitiekus [Bliaras iš 
Brudzevo; 1445—1497 Vilniuje] — astro- 
nomas. Mokėsi Krokuvoje, nuo 1483 ten 
pat dėstė astronomiją ir matematiką, 
gerai pažino ir kritiškai išnagrinėjo 
Aristotelio ir Ptolemėjo sistemas, neigė 
tuomet labai paplitusius astrologinius 
prietarus, buvo mėgstamas M. Koperni- 


ko mokytojas. 1494 persikėlė į Vilnių. 


ir tapo Lietuvos did. kun-ščio Aleksand- 
ro sekretoriumi. 1495 išleido veikalą 
„Planetų teorijos naudingiausi paaiški- 
nimai“ („Commentaria utilissima in 
Lheoreticis planetarum“), paliko kelis 
astronominio bei matematinio turinio 
rankraščius. : 


BRŪGMANAS (Brugmann) Fridrichas 
Karlas [1849.III.16 Visbadene — 1919. 
VI.29 Leipcige] — 
vokiečių kalbinin- 
kas, indoeuropeistas. 
Nuo 1882 Leipcigo 
: universiteto profeso- 
rius. Su H. Osthofu 
leido „Indogermanų 
: kalbų morfologinius 
i tyrinėjimus“ (6 t., 
1878—1910), su V. 
Štreitbergu 1892 įkū- 
 rė lingvistinį žurna- 

lą „Indogermanische 
Forschungen“  („In- 
dogermanų kalbų tyrinėjimai“), parašė 
mokslinę „Graikų kalbos gramatiką“ 


(1890). Didelis B. indėlis į lyg. kalboty- 
Ią yra „Indogermanų kalbų lyginamo“ 
sios kalbotyros pagrindai“ (su B. Delb“ 
riuku; 1886—93) ir „Trumpa lyginamoji 
indogermanų kalbų gramatika“ (1902— 
1903). Lygindamas ide. kalbas, B. plačiai 
rėmėsi liet. kalbos duomenimis. Liet 
kalbos mokymosi tikslais lankėsi R. PrU- 
sijoje ir Lietuvoje. Su A. Leskinu išleido 
liet. tautosakos rinkinį „Lietuvių liau“ 
dies dainos ir pasakos iš prūsiškosios II 
rusiškosios Lietuvos“ (1882), kurio II da 
lyje išspausdintos Garliavos apylinkės? 
B. surinktos 106 dainos, 47 pasakos: 
3 vestuvinės kvieslio kalbos ir trumpas 
Garliavos tarmės aprašas, III dalyje — 
B. atlikti pasakų vertimai į vok. kalba 
su V. Volnerio komentarais. 

Ršt.: A. Leskien, F. K. Brugmann, Litauische 


Volkslieder und Mžrchen aus dem preussi“ 
schen und dem russischen Litauen; 
Strassburg, 1882. 

BRŪKAS Aronas [1897.V.6 Kuliuosė 


(Plungės rj.) — 1959.XI.17 Vilniuje] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs Iš 
smulkių prekybininkų. 1918—19 daly“ 
vavo rev. judėjime Kuliuose. 1919.11 
drauge su kitais organizavo Plungėl“ 
demonstraciją už Tarybų valdžią, įstei8“ 
čia rev. k-tą. 1933—40 dirbo LKP KU“ 
lių vls. org-joje, platino valstiečių tar“ 
pe kom. lit-rą, palaikė ryšius tarp L 
Plungės rj. k-to ir Kulių part. org-j0*: 
Už rev. veiklą 1936 adm. tvarka baUus“ 
tas. 1940—41 dirbo ūkinį ir administrė“ 
cinį darbą. D. Tėvynės karo metais 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijo? 
karys. Po karo dirbo Klaipėdos ir vil- 
niaus gamyklose. 


BRŪKNĖS — uoginių augalų rūšis. 


BRUKSVOS PIEVA — pelkė Klaipė“ 
dos rj., 5 km į p. v. nuo Priekulės, tarP 
Klaipėdos kanalo ir Kuršių marių. Plotaš 
830 ha. Pelkė plyti aliuvinėje lygumo“ 
je; pietuose jungiasi su Svencelės Pel 
ke. Žemapelkė. Paplitusios viksvų-Va“ 
pinių žolių bendrijos. Durpių klodo 
didž. storis 4,5 m, vid. 1,5 m. VyraU“ 
ja alksninės, medieninės-nendrinės |! 
įvairiažolės durpės. Vid. susiskaidymas 
4595, vid. peleningumas 2295, Durpių 157 
tekliai 9,2 mln. mš. Pelkė nusausil 
(1956), šienaujama. Š. v. pakraštyje VY!“ 
Drevernos kaimas. 


BRUKTUVĖ, brauktuvė,— įrankis išmi?“ 
tiems linams brukti (spaliams iš pluos“ 
iškrėsti). Dažniausiai daroma peilio 10! 
mos iš liepos, uosio ar eglės medži: 
B. buvo vienašmenių ir dviašmenit 
Vienašmenių ilgis su kotu 40—50 cm: 


Bruktuvė ir priebrukas 


Plotis 12—18 cm; . dviašmenių 
'0—75 cm, plotis 12—18 cm. Linų sau- 
Ja atremiama ant priebruko, stipriai lai- 
koma per vidurį ir B. ašmenimis daužo- 
Ma — brukama. XX a. vietoj B. pradė- 
ta vartoti brukamąsias mašinas. 


BRŪNDZA Andrius [g. 1871.XI.7 Domei- 
kuose (Kapsuko rj.) — 1934.X.26 Mari- 
Jampolėje] — visuomenės veikėjas, vete- 
"narijos gydytojas. Aktyviai dalyvavo 

05 revoliucijoje, buvo kalinamas. 
1908 baigęs Tartu Veterinarijos in-tą, 
dirbo Sibire. Nuo 1922 vet. gydytojas 
Pilviškiuose, vėliau Marijampolės aps. 
Vet. gydytojas. Paskelbė moksl. straips- 
nių žurnale „Veterinarija ir zootechni- 
Ka“ ir populiarių straipsnių veterinari- 
J0s klausimais kitoje spaudoje. 


BRŪNDZA Antanas [1838.VI.17—1892] 
— 1863 sukilimo dalyvis. Nuslopi- 
nus sukilimą, slapstėsi Lietuvoje. 1865 
Persikėlė į Tilžę, padėjo leisti draudžia- 
Mas liet. knygas ir gabeno jas į Lie- 
tuvą. Caro valdžios reikalaujama, Prūsi- 
J0s valdžią 1870.VII.30 B. perdavė caro 
žandarams. 11 mėn. B. buvo kalinamas 
iniaus kalėjime, po to ištremtas į Ar- 
Changelsko, vėliau Tambovo gub. 


BRŪNDZA Kazys [g. 1903.1X.13 Parau- 
Sluose (Vilkaviškio rj.)] — botanikas ir 
Mikrobiologas, biologijos mokslų dak- 
taras (1962). 1925—26 mokėsi Ž. ū. 
k akademijoje (Dotnu- 
voje). 1927 perėjo 
į Kauno un-to mate- 
matikos-gamtos f-to 
biologijos skyrių ir 
tuo pat metu pradė- 
jo dirbti Ž. ū. aka- 
* demijoje. 1930 spe- 
cializavosi pelkėty- 
ros srityje Estijoje. 
1933 baigęs Kauno 
un-tą, dirbo Ž. ū. 
akademijos bot. ka- 
binete. 1934—37 kar- 
Dotnuvos augalų apsaugos stoties 
Patologijos skyriaus vedėjas. 1937— 
Ek Prancūzijoje studijavo ž. ū. mik- 
įpbiologiją. Nuo 1939 dėsto Ž. ū. aka- 
“mijoje, nuo 1941 docentas, 1944—53 
„atedros vedėjas. 1949—59 kartu vado- 
Avo Lietuvos TSR MA Biologijos in-to 
Otanikos sektoriui, o nuo 1959 — Bota- 
f “OS in-to floros ir geobotanikos sekto- 
Še Nuo 1964 profesorius. Dirba miko- 
3 198 fitopatologijos, pelkėtyros, mik- 
Obiologijos, pievotyros srityse. Parašė 
Slioliką veikalų bei vadovėlių, paskel- 

“„Gpie 70 moksl. straipsnių. 
Imilteryp;19džiaga „Lietuvos Erysiphacejoms 
Elo, 2 ama) „Pažinti. Žž „Žemės ūkio akade- 
TK (1933) jo K., 1934; Kamanos 
1937; ar stratigrafija ir augalija), „K. 
ė Kolkas oyiologija [K., 1948]; Bendroji ūki- 
šos, V ika, [K.], 1948; Kultūrinių augalų li- 
1950; Tunsi Ayros BOCTOWHOK w4acTM 


3 
T - k 
OBCkoh | CCP.— „BoTaunveckuki | >xypmaA“, 


KV BBIT, 1, M.-A., 1958; Ilapa3uTHHIe TPHGEI 
Bux;.2BHpyeMEIX  pacTewui  AuToBcko4  CCP, 
AbžioC, 1961, 


(RCozIs Ansas [1876.XI.10 Martynuose 
i alpėdos Ij.) — 1928.XII.27 Klaipėdo- 
li — bibliografas, istorikas, buržuazinis 
pr. (Glinis visuomenės veikėjas. Baigęs 

* M-lą, išmoko raidžių rinkėjo amato. 


tų 
fito 


jų 


ilgis | 


1906—14 dirbo Kauno, Vilniaus, vė- 
liau Tilžės bei Klaipėdos spaustuvėse. 
Pranc. okupacijos metu (1920—23) tar- 
navo Lietuvos atstovybėje Klaipėdoje, 
paskiau kurį laiką Klaipėdos kr. guber- 
natūroje. 1901 įkūrė kultūrinę d-ją „Lie- 
tuvių susivienijimas Prūsuose“. Tuo pat 
metu užmezgė ryšius su Lietuvos Social- 
demokratų partija, buvo jos organo 
„Darbininkų balsas“ korektoriumi, pri- 
žiūrėjo s-d. atsišaukimų spausdinimą. 
Organizavo jaunimo lavinimosi kuope- 
les, kurios 1912 susijungė į „Santaros“ 
d-ją, Bendradarbiavo spaudoje. Rašė 
apie R. Prūsijos lietuvių kultūrinį gyve- 
nimą, kovą prieš nac. priespaudą ir ger- 
manizaciją. Rinko tautosaką, medžiagą 
apie R. Prūsijos lietuvių rašytojus bei 
kultūros veikėjus. 

Ršt.: „Birutė“  (Dvidešimtmetinių sukaktu- 
vių atminimui), Tilžė, 1905; Prūsų lietuviai, 
Tilžė, 1906; Klaipėdiškių dainos, V., 1908; 
Prūsų lietuvių raštija, Tilžė, 1913; Prūsų lie- 
tuvių laikraščiai, K., 1914; Mažosios Lietu- 
vos buvusiejie rašytojai ir žymesniejie lietu- 
vių kalbos mylėtojai, Tilžė, 1920; Mažosios 
Lietuvos politikos veidrodis, K., 1923; Vadovė- 
lis po Klaipėdos kraštą ir Žemaičių bei Prūsų 
paribius, Klaipėda, 1924; Mažoji Lietuva, Klai- 
pėda, 1929; Mažosios Lietuvos mokyklos ir 
lietuvių kova dėl gimtosios kalbos, K., 1935. 


BRŪŠKYS Juozas [1905.XI.14 Rygoje) — 
1943.III.9 Nikitovkoje (Oriolo sr.)] — re- 
voliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
darbininkų. Siuvėjas. Dirbdamas Šimo- 
nių, Juodpėnų apylinkėse (Kupiškio rj.), 
1928—35 priklausė Lietuvos Jaunimo 
s-gai. Nuo 1935 Komunistų partijos na- 
rys. 1935 išrinktas Kupiškio parajonio 
k-to nariu. Tais pat metais už rev. veik- 
lą nubaustas kalėti. Vėliau rev. darbą 
dirbo Panevėžyje, Rokiškyje, Biržuose. 
1939 išrinktas LKP Panevėžio aps. k-to 
nariu. 1940—41 dirbo part. ir adm. dar- 
bą Kupiškyje, Kaune. D. Tėvynės karo 
metais Raudonosios Armijos 16 liet. di- 
vizijos karys. Žuvo fronte. 


BRUZDFILYNAI — kaimas Klaipėdos rį., 
Kretingalės apyl., 8 km į p. nuo Palan- 
gos, prie plento į Klaipėdą. 79 gyv. 
(1959). Ryšių skyrius, aštuonmetė m-la 
(1946—50 pradinė, 1950—62 septyn- 
metė). 


BRUŽAI — kaimas Mažeikių rj., Tirkš- 
lių apyl., 6 km į p. nuo Tirkšlių, prie 
kelio į Balėnus. 343 gyv. (1959). Pro 
kaimą teka Gailėšis (Viešetės deš. inta- 
kas). Iš r. prieina Rėžių ir Eglyno miš- 
kai. Aštuonmetė m-la (1924—55 pradinė, 
1955—62 septynmetė). Ist. šaltiniuose B. 
minimi 1770. Burž. valdymo metais vei- 
kė LKP pogr. kuopelė. 1935.IX Bružuo- 
se įvyko Mažeikių rj. part. konfe- 
rencija. 


BRŪŽAIČIAI — kaimas Tauragės Ij., 
Skaudvilės apyl., 7 km į r. nuo Skaud- 
vilės. 54 gyv. (1959). Kaimas 1590 pri- 
klausė Gilvyčių dvarui ir turėjo 4 kie- 


žemės, 21 gyv. 


BRUŽAITIS Justinas [1912.VII.30 Višty- 
tyje — 1943 (2) Vokietijoje] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstie- 
čių. Nuo 1935 Komunistų partijos na- 
rys. Dirbo LKJS Vištyčio pogr. org-joje, 


BRU — BUB 269 


buvo jos vadovas. 1937 už rev. veik- 
lą buvo suimtas, 1!/> metų kalinamas. 
1940—41 dirbo taryb. įstaigose Kybar- 
tuose, Vilkaviškyje. 1940.VII išrinktas 
LKP Kybartų vls. k-to sekretoriumi, Vil- 
kaviškio aps. K-to nariu. Hitlerininkų 
nužudytas. 2 


BRŪŽAS Algimantas [g. 1932.1.18 Kurk- 
liuose (Anykščių rj.)] — aktorius. 1956 
baigė Lietuvos TSR Konservatorijos 
teatrinį f-tą. 1956—60 Kapsuko dramos 
teatro, nuo 1960 Lietuvos TSR akade- 
minio dramos teatro aktorius. 

Vaidmenys: Edvardas (A. Vienuolio ,„Prie- 
blandoje“), Danas (J. Kavoliūno ,„Aš matau 
saulę“), Napalys (Just. Marcinkevičiaus ,„Krau- 
jas ir pelenai“), Velas Ksavjė (T. Vilįamso 
„„Orfėjus nusileidžia į pragarą“), Rakitinas 
(I. Turgenevo ,„Mėnuo kaime“) ir kt. 
BRŪŽAS — kaimas Joniškio rj., Žaga- 
rės apyl, 1 km į p. nuo Žagarės, 
114 gyv. (1959). Yra resp. susivienijimo 
„Lietuvos žemės ūkio technika“ Joniš- 
kio skyriaus mechaninės dirbtuvės. Iki 
buržuazinės žemės reformos čia buvo 
Bružo dvaras. 1918 dvaro kumečiai, va- 
dovaujami V. Jankausko, atkakliai pasi- 
priešino vok. okupantams, bandžiusiems 
apiplėšti dvarą ir apylinkę. Kumečius 
parėmė gretimų Butlerio ir Švedlaukio 
dvarų darbininkai. 1919 prie B. dvaro 
įvyko Raudonosios Armijos dalinio kau- 
tynės su kontrrev. kariuomene. 


BRŪŽĖ — kaimas Kauno rj., Batnia- 
vos apyl., 7 km į š. v. nuo Kulautuvos, 
Nemuno deš. krante. 50 gyv. (1959). 
Per B. teka Tamsė (Nemuno intakas). 
Iš r. prie B. prieina Tamsės miškas. 
Kaimo apylinkėse rasta neolito stovyk- 
los pėdsakų. Po D. Tėvynės karo burž. 
nacionalistai nužudė du B. gyventojus. 


BŪBAUTIŠKĖS — kaimas Prienų Ij., 
Skriaudžių apyl, 6 km į p. nuo Veive- 
rių; kolūkio centras. 53 gyv. (1959). Pr. 
m-la (nuo 1919), biblioteka (nuo 1957). 
1880 buvo 48 gyv. 


BUBĖLIS Juozas [g. 1930.XII.28 Rudiš- 
kiuose (Joniškio rj.)] — chemikas, che- 
mijos mokslų kandidatas (1962). 1954 
baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1957 TSKP 
narys. Nuo 1960 Lietuvos TSR MA Che- 
mijos ir chem. technologijos in-to moksl. 
bendradarbis. Tyrinėja geležies grupės 
metalų elektrochemiją, kartu su kitais pa- 
skelbė tais klausimais moksl. straipsnių. 


BUBIAI — 1. Kaimas Šiaulių rj., Kurtu- 
vėnų apyl.. 14 km į p. v. nuo Šiaulių, 
prie Šiaulių —Sovetsko plento, abipus 
Dubysos; žuvininkystės ūkio centras. 
495 gyv. (1959). Pro B. eina Dubysos— 
Ventos kanalas. Ties B. nuo plento 
atsišakoja kelias į Užventį. Iš š., p. r. 
ir p. v. priema Bubių miškas. Šiaulių 
statybos tresto lentpiūvė, Šiaulių pieno 
kombinato sūrių gamybos cechas, B. 
vartotojų kooperatyvas, ryšių skyrius, 
felčeriu-akušerių punktas (nuo 1956), 
aštuonmetė mokykla (1899—1950 pra- 
dinė, 1950—61 septynmetė), kultūros 
namai (nuo 1953), biblioteka (nuo 1957). 


Bubiai. Šiaulių „Elnio“ kombinato 
profilaktoriumas 


Kaimo p. v. dalis (Dubysos deš. kran- 
te) — vasarvietė. Joje įsikūręs Šiaulių 
„Elnio“ odos kombinato profilaktoriu- 
mas, vasarą veikia pionierių stovykla, 
vyksta Šiaulių rj. dainų ir derliaus šven- 
tės, Žž. ū. parodos, turistų sąskrydžiai, 
jaunimo festivaliai. 

Dubysos kair. krante yra balno formos pi- 
liakalnis. Piliakalnio aukštis apie 12 m; aikš- 
telė ovalo formos, 60—70 m ilgio ir 35—40 m 
pločio. Pasakojama daug padavimų apie jo 
požemius ir paslėptus turtus. 1903 archeolo- 
gas L. Kšivickis, kasinėdamas piliakalnio aikš- 
telę, aptiko apie 1 m storio kultūrinį sluoksnį; 
rasta daug anglių, apdegusio molio gabalų, gy- 
vulių kaulų, suanglėjusių kviečių, miežių, ru- 
gių ir sorų grūdų, XIII-XIV a, geležinių lanko 
ir arbaleto strėlių antgalių, peilių, raktų, šife- 
rinių verpstelių ir kt. daiktų. (Radiniai yra 
Kauno ist. muziejuje.) Manoma, kad čia bu- 
vusi medinė Dubysos pilis Šiaulių žemėje (Do- 
bise, Dibitzen in Saulia), 1348 ir 1358 sunai- 
kinta kalavijuočių. 

B. minimi 1570. XVIII-XIX a. juose 
buvo pašto stotis ir grafų Zubovų rezi- 
dencija. 1825—30 šalia B. buvo kasa- 
mas Dubysos—Ventos kanalas. 1899 
įsteigta pr. m-la; 1910—15 veikė že- 
mesnioji 3 metų gyvulininkystės ir pie- 
nininkystės m-la, kurioje, kaip ir pra- 
dinėje, buvo dėstoma ir liet. kalba. 
XX a. pradžioje Bubiuose buvo rengia- 
mos gegužinės, platinami s-d. atsišauki- 
mai. 1905—06 rev. įvykių metu Bubiuo- 
se lankydavosi V. Kapsukas. 1905.VII.25 
įvyko jo organizuotas B. dvaro darbi- 
ninkų streikas, privertęs dvarininką pa- 
kelti atlyginimą. 1919 ties B. įvyko 
Raudonosios Armijos Internacionalinės 
divizijos 47-jo pulko vieno bataliono ir 
Žemaičių pulko 2-jo bataliono kuopų su- 
sirėmimas su vokiečių kar. daliniais. 
1941.IX.14 B. piliakalnio papėdėje hit- 
lerininkai ir vietiniai burž. nacionalistai 
nužudė apie 500 žmonių. Bubiuose 
1901 gimė rev. judėjimo dalyvis, kultū- 
ros ir švietimo darbuotojas M. Gedvilas. 

2. Kaimas Kauno rj., Batniavos apyl., 
5 km i š. nuo Kulautuvos, prie Kauno— 
Jurbarko plento; tarybinio ūkio centras. 
86 gyv. (1959). Kaimas gatvinio tipo. 
Ryšių skyrius (nuo 1952). B. minimi 
1880; čia buvo pašto stotis tarp Kauno 
ir Raseinių. 


BŪBINAS Domininkas [1856.IX.18 Dū- 
seikiuose — 1940.XI Ubiškėje (Tel- 
šių rj.)] — knygnešys (nuo 1883). Gabe- 
no ir lenininę „Iskrą“. Už spaudos pla- 
tinimą 1901—02 sėdėjo Tauragės kalė- 
jime. 1902 ištremtas į Viatkos gub. Po 


amnestijos 1904 grįžo į Lietuvą, apsi- | 


gyveno Ubiškėje. 


BŪBINAS Donatas [g. 1896.11.15 Tryš- 
kiuose (Telšių rj.)] — pedagogas, Lietu- 
vos TSR nusipelnęs mokytojas (1945), 
1919—35 Užvenčio pr. m-lų mokytojas. 
1926 eksternu baigė Šiaulių mkt. semi- 
nariją. 1944—50 Šiaulių rj. liaudies švie- 
timo sk. vedėjas, pedagogikos ir psicho- 
logijos dėstytojas Šiaulių mkt. in-te. 
1950—52 in-to direktoriaus pavaduoto- 
jas mokslo ir mokymo reikalams. 1954— 
1957 Kauno ped. m-los mokytojas. Nuo 
1957 pensininkas. Išvertė A. Čechovo 
apsakymų. 

BUBIŲ-PAGELAVOS MIŠKAIi — miškų 
masyvas Šiaulių rj., į p. v. nuo Bubių. 
Priklauso Šiaulių miškų ūkio Bubių ir 
Pagelavos girininkijoms. Plotas 3349 ha. 
Masyvą sudaro šie miškai: Paraudžių 
(1121 ha), Bubių (171 ha), Mirskiškės 
(201 ha), Padubysio (637 ha), Padeglių 
(72 ha), Zuikiškės (465 ha), Pabijočio 
(282 ha), Vabalickių (34 ha) ir Karaus- 
kių (306 ha). Iš š. miškus juosia Duby- 
sos— Ventos kanalas, iš š. r. ir p. I.— 
Dubysa. Š. dalimi teka Rauda, v. pa- 
kraščiu — Kurtuva (abu Ventos intakai), 
p. r.— Deglė (Dubysos intakas). Pietuo- 
se yra Bijotės, Geluvos, Širvos, Duobu- 
ko, Šermukšnyno, Ešerinio, Raudiniu- 
ko ežerai ir daug mažesnių, virstančių 
pelkėmis ežerėlių. Lėkštose daubose 
įrengta karpių veisimo tvenkinių. Rel- 
jefas kalvotas. Dirvožemiai daugiau- 
sia velėniniai jauriniai, mažai ir vi- 
dutiniškai sujaurėję, smėliniai, priesmė- 
liniai ir priemoliniai, o gilesnėse dau- 
bose ir aplink užželiančius ežerė- 
lius — pelkiniai. 879; medynų savaimi- 
nės kilmės. Pušynų yra 4995, eglynų 
3295, beržynų 1605, juodalksnynų, dre- 
bulynų ir baltalksnynų po 105. Jaunuo- 
lynai sudaro 4695, pusbrandžiai medy- 
nai 2705, pribręstantieji 1895, brandie- 
ji 90. Medynų bonitetas II-III, vid, 
skalsumas 0,6, vid. tūris 108 ktm/ha, 
vid. prieauga 2,3 ktm/ha. Miškuose 
gausiai auga bruknės, mėlynės, avie- 
tės, žemuogės, grybai. Yra briedžių, 
stirnų, šernų, barsukų, lapių, usūrinių 
šunų, tetervinų, jerubių; ežeruose ir 
tvenkiniuose gausu ančių, tilvikų, lau- 
kių (vandens vištelių) ir garnių. Miš- 
kai kurortiniai, įeina į Šiaulių miesto 
žaliąją zoną; yra ir vandens bei kelių 
apsauginių miškų. Š. v. dalis priskirta 
Kurtuvėnų  landšaftiniam draustiniui. 
Š. pakraščiu eina Šiaulių — Užvenčio ke- 
lias, r.— Šiaulių —Sovetsko plentas. Miš- 
kuose yra Bubių ir Pagelavos vasarvie- 
tės. 0,5 km į v. nuo masyvo š. dalies 
įsikūrę Kurtuvėnai. 


BŪBLĖLIAI — kaimas Šakių rj., Būble- 
lių apyl, 5 km į š. nuo Kudirkos Nau- 
miesčio. 29 gyv. (1959). Pro kaimą te- 
ka Nopaitis (Novos intakas). Burž. me- 
tais buvo valsčiaus centras. 1903 Būb- 
leliuose gimė LKP ir Tarybų valstybės 
veikėjas A. Sniečkus. 

BUBLIAI —1. Kaimas Kaišiadorių  rj., 
Rumšiškių apyl, 9 km į p. v. nuo Kai- 
šiadorių, 1 km į p. nuo Vilniaus—Kau- 


no plento. 125 gyv. (1959). Pro B. teka 
Strėva. B. kolūkiečiai buvo Bublių hid- 
roelektrinės (375 KW) statybos inicia- 
toriai. Elektrinė pastatyta 1957 prie 
Strėvos, ties Bijautonių kaimu. 

2. Kaimas Kėdainių rj., Taučiūnų apyl 
7 km į r. nuo Kėdainių, Obelies kair. 
krante. 118 gyv. (1959). Ties kaimu 
į Obelį įteka Piltynė. Keliai jungia 
su Kėdainiais, Šėta. Pr. m-la (nuo 1925) 
1587 kaimas priklausė Kauno pavietu! 
1798 kaime buvo 6 kiemai, 41 gyV: 
Burž. nacionalistai kaime 1947 nužudė 
mkt. O. Jočienę ir jos vyrą. 


BUBLYS Kazimieras [g. 1930.XII.30 Bal- 
sėnuose (Prienų rj.)] — miškų ūkio in- 
žinierius, ekonomikos mokslų kandida- 
tas (1959). 1954 baigė Lietuvos Žemės 
ūkio akademiją. Nuo 1957 Lietuvos 
Miškų ūkio in-to moksl. bendradarbis: 
Paskelbė moksl. straipsnių respublikos 
miškų ūkio ekonomikos ir organizavimo 
klausimais. 


BŪBLIŠKĖ — kaimas Šilutės rj., Pagė“ 
gių apyl., 2 km į p. r. nuo Pagėgių, prlė 
Klaipėdos—Jurbarko plento. 180 gyYV: 
(1959). Iš š. ir r. kaimą supa Būbliškės 
miškas. Sodybos stovi viena prie kitos: 
Yra resp. susivienijimo „Lietuvos Žė“ 
mės ūkio technika“ Šilutės skyrius (NUO 
1963), lentpiūvė (nuo 1956), felčerių“ 
akušerių punktas (nuo 1960). Į p. nuo 
B. yra Kurmežerio ež., o prie jo — didė“ 
lis, turistų gausiai lankomas parkas: 
Parke yra Vyno kalnelis su išlikusialš 
buv. dvaro vyno rūsiais, sena, 4 ŽMO“ 
nių teapkabinama liepa. 


BUBNYS Jonas [g. 1903.X.12 Var“ 
upiuose (Kapsuko rj.)] — Didžiojo Tė“ 
vynės karo partizanas. Valstietis, paskU 
tarnautojas. 1936 turėjo ryšių su 
munistų partijos nariais Varnupiuosė: 
1940—41 Varnupių apylinkės pirminin“ 
kas. 1942—43 Petriko būrio partizanas: 
Keletą kartų buvo policijos sulaikyta“ 
kankinamas. 1943.IX—19441 kalintas 
Marijampolėje. Nuo 1943.XII TSKP N4“ 
Lys. Išėjęs iš kalėjimo, grįžo į Petrik0 
partizanų būrį ir vadovavo partizanU 
grupei, veikusiai Marijampolės, Pr€“ 
nų Ij. Kelis kartus sužeistas. 1944— 
Marijampolės vls. partorgas, 1945— 
Marijampolės MTS direktorius, 1948— 
1953 Plungės MTS direktoriaus paV““ 
duotojas, 1953—54 kolūkio pirmininkas 
Plungės rajone. Nuo 1958 pensininkas 


BUBNYS Pranas [1929.X.1 Išmanuosė 
(Prienų rj.) — 1946.1.16] — tarybinis KT 
Lyvistas. Kilęs iš darbininkų. Nuo 194 
VLKJS narys, vienas pirmųjų komjaU“ 
nuolių Prienų g-joje. B. tėvas, liaudiėš 
gynėjas, 1945 buvo burž. nacionalistU 
žiauriai nukankintas. Patį B., aktyV“ 
komjaunuolį, nužudė antitarybiškai NU 
siteikę elementai. 


BUBNYS Vytautas [g. 1932.IX.9 Čiudis 
kiuose (Prienų rj.)] — rašytojas. 

baigė Prienų vid. m-lą. Nuo 1952 spaUž: 
dina period. spaudoje apsakymus 

apybraižas. Pirmas didesnis kūrinys — 
apysaka „Debesys sklaidosi“ (alman““ 
chas „Jaunieji“, 1956). 1957 baigė V 


Niaus Ped. in-to liet. kalbos ir lit-ros 
f-tą. Dirba Kauno IX darbininkų jauni- 
mo vid. m-los mokymo dalies vedėju. 
1959 išleido apysaką „Beržai svyruok- 
liai“, kurioje pavaizdavo šeimos santy- 
kius kolūkiniame kaime, burž. ir taryb. 
moralės susidūrimą, 1960 — aps. rink, 
„Saulėtą vasarą“. 1960 Kauno dramos 
teatras pastatė B. pjesę „Žvaigždės ne- 
8ęsta“ apie Kauno komjaunuolių po- 
grindininkų veiklą vok. faš. okupacijos 
metais. Nuo 1962 TSKP narys. 1963 pa- 
Iašė apysaką iš taryb. mokytojų gyveni- 
mo „Lapams krintant“. 


Lit: M. Sluckis, Marčios tema kolūkinio 
D Dimo sąlygomis. '— Sunkiausias menas, 
+ 1960. 


BŪBULAS Pranas [1901.XII.31 Legotiš- 
kėje (Raseinių rj.) — 1941.VIL1 Jašiū- 
Nuose] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
ilęs iš amatininkų. Darbininkas. 1921— 
1926 atlikęs kar. prievolę burž. kariuo- 
menėje, tarnavo virštarnybiniu puskari- 
ninkiu. Po faš. perversmo už kareivių 
Urstymą prieš naujai sudarytą faš. vy- 
"ausybę 1926 Vilkaviškyje nuteistas 
2 metus kalėti. 1929 dirbo Seirijų plen- 
te, užtarė engiamus darbininkus, už tai 
Alytaus saugumo policijos 1929.IX iš- 
tremtas 2 metams į Raseinių aps., kur 
Organizavo Nemakščių vls. mažažemių 
Pasipriešinimą valdžios įsakymui nusi- 
elti nuo dvaro žemės ir grąžinti ją dva- 
"ninkui. Nuo 1931 Alytuje akmenskal- 
dis. 1939 įstojo į Komunistų partiją. 
1940—41 Alytaus vykd. k-to pirminin- 
as. Burž. nacionalistų nužudytas. 


BUBŪLIS Kazimieras [1898.IIL4 Joniš- 
luose (Zarasų rj.) — 1950.1L11 Ute- 
Nos rj.] — tarybinis aktyvistas. Kilęs iš 
Neturtingųjų valstiečių. 1915 išvyko 
„Petrogradą, kur dirbo spaustuvės ma- 
Šinistų, 1917 dalyvavo darbininkų mi- 
tinguose bei demonstracijose. 1920—41 
žyveno Lietuvoje ir dirbo savo ūkyje. 
tlerinės okupacijos metu buvo perse- 
l0jamas. 1945—50 Gatelių apylinkės 

tenos rj.) pirmininkas, organizavo 
Pirmuosius kolūkius. Burž. nacionalistų 
nužudytas. 


BUBŪLIS Mykolas [1887 Ožionyse (I2- 
talinos rj.) — 1941.VI] —- revoliucinio 
įalčjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
LS 17 darbininkas Petrograde; čia 
„atraukė į rev. judėjimą. 1918 tarna- 
9 Raudonojoje Armijoje, vėliau dirbo 

» darbą. 1922 grįžo į gimtinę, už- 
I -8ė ryšius su vietos part. org-jomis, 
Platino kom. lit-rą. 1923—38 Vakarų 
opatarusijos KP narys, Ožionių part. 
1B-jOs sekretorius. Hitlerininkų ir vie- 
Nių burž. nacionalistų nužudytas. 


pUCEVIČIOTĖ Asta Dalia [g. 1932.X.22 

jos 2€] — inžinierė technologė, biologi- 
S mokslų kandidatė (1962). 1956 bai- 

196 auno Politechnikos in-tą. 1961— 

Kao Vilniaus un-to gamtos mokslų f-to 
(pa o nuo 1963 ekonomikos f-to 

api ytoja, Paskelbė moksl. straipsnių 
€ Pieno vitaminus, išrūgų naudojimą 
elių augimui skatinti. 


|UCHIENE Tamara [Meiksinaitė: g. 
3.VIL8 Kaune] — kalbininkė, filo- 


logijos mokslų daktarė (1961). 1941 
Kaune baigė vid. m-lą, 1942—44 Gorky- 
je studijavo germanistiką. 1949—50 dės- 
tė vok. kalbą Vilniaus un-te, 1950— 
1953 — Čeliabinsko Ped. in-te. 1951 ap- 
gynė filol. mokslų kand. disertaciją. 
1953—56 Lietuvos MA Lietuvių kalbos 
ir lit-ros in-to moksl. bendradarbė. Nuo 
1957 dirba Varšuvos un-te, Apgynė dak- 
taro laipsnio disertaciją „K. Donelaičio 
raštų kirčiavimas“. Paskelbė straipsnių 
apie liet. kalbos būtąjį kartini laiką, 
veikslus, nosinius balsius, Užnemunės 
vietovardžius, apie. pirmąją liet. kalbos 
gramatiką. 

Ršt.: T. Buch, Die Akzentuierung des Chris- 
tian Donelaitis, Warszawa, 1961. 


BUCKŪNAI — 1. Kaimas Lazdijų rj., Ža- 
garių apyl, 9 km į p. r. nuo Simno, 
3 km į š. nuo Metelių, ties Metelio eže- 
ro š. galu. 352 gyv. (1959). Ties B. iš 
Metelio išteka Metelytė. Iš p. v. pri- 
eina Rinkoto miškas. Yra Spernios pr. 
m-la. B. minimi 1744. Vok. faš. okupan- 
tai kaime 1941 nužudė J. Bizūną. 

2. Kaimas Ignalinos rj,  Mielagė- 
nų apyl., 4 km į v. nuo Mielagėnų, prie 
kelio į Bačkininkus. 152 gyv. (1959). 
Parduotuvė, pr. m-la (nuo 1924). Iki 
1940 buvo Krikonių dvaro centras. 


BŪCKUS Pranas [g. 1928.11.17 Užu- 
perkasėje (Varėnos rj.)] — chemikas 
organikas, chemijos 
mokslų kandidatas 
(1954). 1950 baigė 
Vilniaus un-tą. Nuo 
1950 TSKP narys. 
1954—63 dirbo ped. 
darbą Vilniaus un-te, 
" nuo 1959 docentas. 
„ Nuo 1963 Vilniaus 
Ped. in-to prorekto- 
rius mokslo reika- 
lams. Paskelbė dau- 
giau kaip 40 moksl. 
straipsnių. G-amino 
rūgščių ir jų darinių cianetilinimo ir kt. 
klausimais. 


Ršt.: Cheminės medžiagos ir jų panaudoji- 
mas, V., 1960. 


BŪČAS Bernardas [g. 1903.XI.18 Nau- 
rašiliuose (Panevėžio rj.)] — dailinin- 
kas. Rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės 
globojamas, 1926 baigė Panevėžio g-ją, 
kurioje piešimą dės- 
tė skulpt. J. Zikaras. 
Jo paragintas, išvy- 
ko į Romą studijuo- 
ti dailės. Ten laimė- 
jo JAV lietuvių pa- 
skelbtą J. Adomai- 
čio-Šerno paminklo 
konkursą. 1928—29 
studijavo skulptūrą 
Briuselio Dailės aka- 
demijoje. Kurį laiką 
dirbo Paryžiaus dai- 
lės studijose. 1932 
įsikūrė Panevėžyjė, darė antkapinius 
ir kt. paminklus, sukūrė nemaža bius- 
tų, bareljefų. 1937 vedė poetę S. Nėrį. 
1940—41 Kauno prekybos vid. m-loje 
dėstė dekoravimą. Kaip skulptorius 
ypač vaisingai pasireiškė po D. Tėvynės 


BUB— BUČ 271 


Bernardas Bučas. S. Nėries biustas, terakota, 
1965 (privatus rinkinys) 


karo. Sukūrė tapybos ir grafikos darbų. 
Dalyvauja respublikinėse ir visasąjungi- 
nėse dailės parodose, 


Kūriniai: Vaižganto biustas (1933), barelje- 
fai Žemės bankui Kaune (1933), Maironio rel- 
jefas prie Kauno katedros (1933), skulptūros 
„Sėjėjas“ (1939), ,„Partizanas“ (1946), ,„Racio- 


nalizatorius“ (1949), „Pergalės karys“ (1949), 


„Pramonė ir žemės ūkis“ (su P. Vaivada, 
1952), „A. Strazdas“ (1953—54), S. Nėries pa- 
minklinė figūra (1955), paminklas V. Leninui 
Černiachovske (1958), „Leninas“ (1960) ir kt. 


Lit.: J. Jurginis, Lietuvos meno istorijos 
bruožai, V., 1960. 
BŪČAS Jonas [g. 1900.XI.24 Pudžiū- 
nuose (Joniškio rj.)] — ekonomistas, 
ekonomikos mokslų daktaras (1933), Lie- 
tuvos TSR MA narys korespondentas 
(1946), Lietuvos TSR nusipelnęs ekono- 
mistas (1965). 1929 
baigė Kauno un-tą. 
1929—31 studijavo 
Frankfurto prie Mai- 
no ir Londono uni- 
versitetuose. 1931— 
1934 Kauno un-to 
polit. ekonomijos ir 
statistikos katedros 
asistentas, nuo 1934 
docentas. Daktaro 
disertacija — „Eko- 
nominio pajėgumo 
principas mokesčių 
paskirstymo teorijoje". Nuo 1940 vasa- 
ros įsijungė į aktyvų taryb. kadrų ren- 
gimo, moksl. ir visuom. darbą. Nuo 1941 
Vilniaus un-to profesorius, 1940—41 
ekonomikos f-to prodekanas, 1944 deka- 
nas, 1945—47 prorektorius, 1948—56 
rektorius. Nuo 1947 TSKP narys. Pa- 
skelbė daugiau kaip 40 moksl. darbų bei 
straipsnių ekonomikos klausimais. 1951— 
1958 Lietuvos TSR AT deputatas. 


BŪČAS Kazimieras [g. 1908.XII.6 Nau- 
rašiliuose (Panevėžio rj.)] — inžinierius 
architektas. 1941 baigė Kauno un-to 
technikos f-tą. 1944—49 dirbo ped. darbą 
Kauno un-te. Projektavo visuomeni- 
nius pastatus ir gyv. namus. Geriausių 


272 BUČ—BUD 


rezultatų pasiekė urbanistikoje, sukūrė 
Kauno (1953), Šiaulių (1951, 1963), 
Elektrėnų (su B. Kasperavičienė, 1963) 
ir kt. respublikos miestų gen. planus. 


BUČINSKAS Petras [g. 1902.XI.1 Sabo- 
nyse (Panevėžio rj.)) — Didžiojo Tėvy- 
nės karo partizanas, Lietuvos TSR nu- 
sipelnęs žemės ūkio darbuotojas (1962), 
Socialistinio Darbo Didvyris (1965). Ki- 
lęs iš samdinių. Burž. santvarkos me- 
tais platino kom. atsišaukimus. 1940.V 
priimtas kandidatu į Komunistų partijos 
narius. Nuo 1940.VII dirbo Krekenavos 
girininkijoje, dalyvavo valsčiaus žemės 
ūkio komisijoje. 1941 Balachnoje, vėliau 
Maskvoje rengėsi partiz. darbui, 1943— 
1944 „Žalgirio“ partizanų būrio viršila. 
Dalyvavo kovose prieš hitlerininkus Lie- 
tuvoje ir Baltarusijoje. Nuo 1945 TSKP 
narys. 1944—49 dirbo partinį ir admi- 
nistracinį darbą Krekenavos ir Nauja- 
miesčio valsčiuose. Aktyviai kovojo su 
liet. burž. nacionalistų gaujomis, orga- 
nizavo kolūkius. 1950—53 Naujamies- 
čio MTS polit. skyriaus viršininko pava- 
duotojas. Nuo 1953 kolūkio pirmininkas 
Panevėžio rajone. 1958—62 TSRS AT, 
nuo 1963 — Lietuvos TSR AT deputatas. 


BUČIONIAI — kaimas Kėdainių rj., Tis- 
kūnų apyl, 3 km į p. r. nuo Surviliš- 
kio, 2 km į r. nuo Nevėžio. 83 gyv. 
(1959). Į p. r. nuo B. tęsiasi Daniliškio 
miškas. Per kaimą eina kelias iš Survi- 
liškio į Truskavą. B. minimi 1596 
(2 ūkiai, 9 gyv.). 


BUČIONYS — kaimas Kaišiadorių rj., 
Zubiškių apyl., 16 km į š. nuo Kaišia- 
dorių, prie kelio į Jonavą, Neries kair. 
krante. 144 gyv. (1959), Per kaimą į Ne- 
rį teka Bošė. Iš v. prieina Šilonių miš- 
kas. 1916 B. valstiečiai pasipriešino 
kaizeriniams okupantams, rekvizavu- 
siems gyvulius, ir už tai daugelis suim- 
ta, žiauriai kankinta ir ištremta, vienas 
nužudytas. 


BŪČYS Pranas Petras [1872.VIII.20 Šil- 
galiuose (Šakių rj.) — 1951.X.25 Romo- 
je] — klerikalų veikėjas. 1895 baigė 
Seinų kunigų seminariją, 1899 Peterbur- 
go Dvasinę akademiją. 1899—1901 stu- 
dijavo Friburo un-te (Šveicarija). Vie- 
nas Lietuvos Krikščionių demokratų par- 
tijos kūrėjų (1905). Nuo 1909 marijonų 
ordino narys. 1922—28 dėstė teologiją 
Kauno un-te; 1924—25 Kauno un-to 
rektorius. Nuo 1927 marijonų genero- 
las. Parašė knygų teologijos, daugiausia 
apologetikos, klausimais. Popiežiaus pa- 
vestas, rūpinosi pravoslavų pajungi- 
mu katalikų bažnyčiai, buvo įšventintas 
katalikiškųjų rytų apeigų vyskupu. Ak- 
tyvus katalikų veikėjas burž. Lietuvoje 
ir JAV lietuvių tarpe, atkaklus ateizmo 
ir komunizmo priešas; reiškėsi antita- 
rybine veikla. 


BUČIŪNAI —1. Kaimas Kėdainių rįj., 
Pelėdnagių apyl., 9 km į p. v. nuo Kė- 
dainių, Nevėžio kair. krante. 206 gyv. 
(1959). Per B. eina Kauno—Kėdainių 


kelias. B. minimi XVI a. Burž. nacio- 
nalistai 1945 kaime išžudė J. Bajarsko 
šeimą (4 žmones), nužudė Kėdainių vls. 


vykd. k-to pirmininko pavaduotoją 
R. Drozdovą. 
2. Kaimas Joniškio rj, 11 km į r. 


nuo Joniškio, 6 km į š. nuo Pašvitinio, 
prie kelio į Kriukus; apylinkės ir 
kolūkio centras. 127 gyv. (1959). Aš- 
tuonmetė -m-la (1910—52 pradinė, iki 
1960 septynmetė). 

3. Kaimas Vilkaviškio rj,  Auga- 
lų apyl., 7 km į š. v. nuo Vilkaviškio, 
2 km į š. nuo Kauno— Virbalio geležin- 
kelio, Šeimenos kair. krante. 89 gyv. 
(1959). 1906 įvyko B. dvaro valstiečių 
streikas. 


BUČIŪNAS Kazimieras [g. 1902.XII.17 
Rėkliuose (Panevėžio rj.)] — agronomas, 
žemės ūkio mokslų kandidatas (1961). 
Baigė Ž. ū. akademiją (Dotnuvoje). 
1953—63 Vytėnų sodininkystės-daržinin- 
kystės bandymų stoties direktorius, nuo 
1963 moksl. bendradarbis ir sodų agro- 
technikos sk. vedėjas. Paskelbė moksl. 
straipsnių ir išleido brošiūrų apie sodų 
žemės dirbimą ir tręšimą. 

BŪČIUS, varža,— žvejybos prietaisas, 
sudarytas iš vytelių arba tinklo, užmau- 
to ant medinių lankų, sujungtų lazdelė- 
mis. Vienas B. galas nusmailintas ir už- 
rištas, kitame, atvirajame, yra įgerklis, 
pro kurį įlenda žuvys. Ilgis 85—150 cm, 


Bučius 


skersmuo 40—60 cm. Statomas dažniau- 
siai į ežerą įtekančiame arba iš jo ište- 
kančiame upelyje, t. p. upėje arba eže- 
re. Kad vanduo nenuneštų B., vidun įde- 
dama akmenų. Žuvis išimama, atrišus 
smailąjį galą, kartais pro įgerklį. 


BUČIŪTĖ Elena [Bareikienė; g. 1930. 
II.16 Kaune] — architektė. 1953 baigė 
Lietuvos TSR Dailės in-to archit-ros 
fakultetą. 


Sukūrė projektus: „Žemėtvarkos instituto 
pastatas Vilniuje“, ,„Operos ir baleto teatro 
rūmai Vilniuje“; suprojektavo Ukmergės, Ro- 
kiškio mikrorajonus, kolūkinių gyvenviečių 
ir kt. 


BŪDA — 1. Kaimas Prienų rj., 7 km į š. 
nuo Jiezno, prie Kaišiadorių — Alytaus 
plento; apylinkės centras. 131 gyv. 
(1959). 3 km į v. nuo B. teka Nemunas. 
Felčerių-akušerių punktas (nuo 1958). 
Burž. nacionalistai 1947 nužudė B. vals- 


tietį J. Kondrotą ir apylinkės pirm. 
A. Ramošką, 1948 — liaudies gynėją 
V. Tamulevičių. 

2. Kaimas Prienų rj,  Balbieriš- 


kio apyl, 15 km į p. v. nuo Prienų, 
Balbieriškio miške. 25 gyv. (1959). Vok. 
faš. okupacijos metais kaimo apylinkėse 


veikė taryb. partizanai S. Naujalis: 
P. Balkevičius, L. Leonavičius ir kt- 
Burž. nacionalistai 1946 išžudė J. Šnei- 
berio šeimą (3 žmones). 


BŪDA — miško verslo įmonė Lietuvoje 
XV—XVIII a. Būdos buvo steigiamos 
didelėse giriose eksportinei miško me- 
džiagai ir chem. produktams ruošti. Jo- 
se dirbo po kelis šimtus žmonių, kurė 
gyveno laikinai pastatytuose spec. pa“ 
statuose. Iš B. gaminių tarpt. rinkojė 
labiausiai buvo vertinami ąžuolinės sto“ 
ros lentos (šuleliai), vad. vančosas, skir- 
tas laivų statybai ir baldų gamybai; 
ąžuolinės vyno ir alaus statinių lente“ 
lės, vad. klepkos (vok. Klappholz); ąžuo- 
liniai iš 4 šonų apskliutuoti 4,5 pėdos 
ilgio ir sprindžio storio rąstai, vad. fa- 
solčiai (vok. Fassholz); miško chem. pI0- 
duktai — sakai, terpentinas, degutas: 
derva ir ypač pelenai bei potašas. B. da- 
vė gana didelį pelną. Anksčiausia būdos 
atsirado Žemaitijos ir Užnemunės girio- 
se, esančiose arčiau Nemuno; jų gami- 
niai buvo gabenami į Gdanską ir Kara- 
liaučių. Vėliausiai B. pradėta steigti 
š. Lietuvoje; jų gaminiai buvo siunčia“ 
mi daugiausia į Rygą. Pradžioje B. stel“ 
gė feodalai savo lėšomis, 1547—54 Jų 
steigimą buvo monopolizavęs valstybės 
iždas; vėliau teisė steigti B. buvo ali“ 
duodama už tam tikrą pinigų sumą UŽ“ 
sienio, dažniausiai Gdansko, pirkliams: 
Iš kai kurių B. ilgainiui susikūrė gyven“ 
vietės, pvz., Ąžuolų Būda (Kapsuko rįj.): 
Būdos kaimas (Trakų rj.), Būdų kaimas 
(Kelmės rj.), Būdviečių kaimai (Vilka“ 
viškio rj., Tauragės rj.). 

Lit + M. Jlosuap-3anonbckuū,  [ocyAaPCT“ 
BeHHOoe xo3aicTBO Benukoro KuaxxeCTBa 4 
TOoBCKOro Np4 Arennonax, T. 1, Kues, 1901; 


O. Hedemann, Dawne puszcze i wody, Wilno: 
1934. 


BŪDAKALNIS, Ažušilės kalnas, — moTė“ 
ninės kilmės kalva Švenčionių aukštU“ 
moje, 4 km į r. nuo Ignalinos. Aukšti5 
285 m. Susidarė paskutiniojo apledėj! 
mo metu iš priemolio, riedulių, gargždo: 
Š. papėdėje yra Ažušilės kaimas. 


BŪDBERGIS Arvydas [g. 1920.VIIL? 
Omske] — partinis ir administraciniš 
darbuotojas. Nuo 1936 LKJS narys: 
1941 dirbo komjaunimo organizatoriU“ 
mi Akmenės valsčiuje. Hitlerinės OKU“ 
pacijos metais kalintas. Po karo dirbO 
komjaunimo ir administracinį darbd: 
1946—55 Mažeikių, Plungės rajonų 
laikraščių redakcijų darbuotojas. NU9 
1947 TSKP narys. 1955—57 LKP PluN“ 
gės rj. k-to sekretorius, vėliau — I sek“ 
retorius. Baigęs Vilniaus tarybinę-pa!t“ 
nę m-lą, 1961—62 buvo LKP Kupiškio I): 
k-to I sekretoriumi, dirbo Kupiškio II“ 
laikraščio redakcijoje. Nuo 1964 Prienų 
rj. vykdomojo k-to pirmininkas. 


BŪDELIAI — kaimas Kaišiadorių FI“ 
Žaslių apyl., 16 km į š. r. nuo Kaišiado“ 
rių, 3 km į p. r. nuo Čiobiškio, Nenl“ 
kair. krante. 53 gyv. (1959). Netoli K“ 
mo, Neries krante, yra 60 m virš UP“ 
lygio iškilęs piliakalnis, vad. SkarDė 
kalniu. 


Piliakalnio šlaitai labai statūs, | 
trikampio formos su pylimų liekanomi 


aikštelė 
s. Pas 


„Padavimų, piliakalnyje esą paslėptų. turtų 


L.skarbų"). Šalia piliakalnio yra sėn. gyven- 
Vietės žymių; randama akmeninių svarelių, 
molinių indų šukių. 

BŪDEŽZERIAI — kaimas Vilkaviškio 112 
Alvito apyl., 4 km į p. nuo Vilkaviškio, 
tarp kelių į Bartininkus ir į Kalvariją. 
291 gyv. (1959). Per B. teka Vembrė 
(Šeimenos kair. intakas). Kaimo v. da- 
lis vad. Didžiaisiais B., r.— Mažaisiais 
B. Kaimas minimas 1620 Lankeliškių pa- 
Tapijos metrikų knygose. Burž. nacio- 
Nalistai 1946—47 nužudė rajono paruošų 
egentą S. Benekeraitį ir taryb. darbuo- 
toją J. Dembinską. Kaime 1896 gimė 
Proletarinis rašytojas B. Pauliukevičius. 


BŪDINAS Domininkas [g. 1892.IV.16 
Kuršėnuose (Šiaulių rj.)] — revoliucinio 
Judėjimo dalyvis. Kilęs iš amatininkų. 
Tarnaudamas Rusijos kariuomenėje Pet- 
Iograde, 1917.III įstojo į RSDDP(b), 
dalyvavo Vasario ir Spalio revoliuci- 
1056. 1917—18 bendradarbiavo „Tiesoje“ 
(Pseudonimai Kuršėnietis, Daugupietis, 
Dauginis), dirbo Lietuvos reikalų komi- 
Sariate. 1918 rudenį grįžęs į Kuršėnus, 
Tauge su kitais įkūrė vietinę LKP 
9rg-ją, buvo išrinktas partijos Šiaulių rj. 
-to nariu. Suorganizavo darbininkų kar. 
Ūrį, kuris 1919.1.9 nuvertė Kuršėnuose 
Urž. nacionalistų valdžią ir sudarė rev. 
-lą; B. buvo to k-to pirmininkas. Vė- 
liau B. vadovavo Žemaitijos kariniam 
Tev. k-tui. Šis k-tas 1919.1.27 išleido 
Manifestą, paskelbdamas Žemaitijoje Ta- 
Tybų valdžią. 1919.II B, Lietuvos Tary- 
Ųų I suvažiavimo delegatas. 1919.II—1II 
dalyvavo mūšiuose prieš vok. interven- 
tus ir vietinius burž. nacionalistus, gynė 
uršėnus, Panevėžį. 1919 buvo suimtas. 
Atsidūręs sunkiose sąlygose, kalėjime 
Padarė komunisto vardą žeminančių pa- 
Teiškimų. 1920 keičiantis polit. kaliniais, 
ISVyko į Tarybų Rusiją ir dirbo ūkinį 
(arbą. Dėl ligos 1922 pasitraukė iš par- 
Ujos. 1924—32 dirbo Polocko ir Mins- 
*0 sričių liet. m-lose, vėliau paruošų 
Istaigose Kalinine. D. Tėvynės karo me- 
ais Raudonosios Armijos karys. Nuo 
1946 dirbo administracinį, ūkinį darbą 
iniuje ir kitur, vėliau pensininkas. 
uo 1959 TSKP narys. 

Ršt.: Vėtros Žemaičiuose, V., 1959, 


BŪDININKAI — kaimas Ignalinos rj., 
A apyl, 2 km į r. nuo Ignalinos. 
| gyv. (1959). Aštuonmetė m-la (1930— 
948 pradinė, iki 1961 septynmetė). 


BUDINYS — nekaitoma lietuvių kalbos 
„Si ksmažodžio forma, žyminti tos pačios 
ūknies veiksmažodžiu išreikšto veiksmo 
YPatybę (pvz.: „Jei valgyte nepri- 
valgysi, laižyte neprilaižysi"; „Tė- 
2. mMelstinai išmeldė vykti drau- 
s ). B. su galūne -te kilęs iš veiksma- 
Odinių daiktavardžių (pvz., „bėgtė“, 
„akėtė“, „grūstė“) įnagininko, o būdinys 
U galūne -tinai — iš prieveiksmių, pa- 
arytų iš reikiamybės dalyvių. 
„UDIONOVAS "Ignas [g. 1917.1.22 Vi- 
Ki asi — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
2 ęS iš darbininkų. 1938—40 atlikdamas 
ii DA burž. Lietuvos kariuomenėje, 
Uungė į rev. veiklą. 1940 išrinktas 


18 MLTĘ, 1 


Liaudies Šeimo atstovu. 1940—41 Vil- 
niaus. karo m-los kursantas. Hitlerinės 
okupacijos metais slapstėsi Latvijoje. 
Nuo 1945 administracinis ir ūkinis dar- 
buotojas Vilniuje. 


BUDIŪKAS Nikolajus Vasiljevičius 
[1920—1944.X.13 Pilviškiuose (Vilkaviš- 
kio rj.)] — Didžiojo Tėvynės karo daly- 
vis, gvardijos kapitonas, Tarybų Sąjun- 
gos Didvyris (1945). Savaeigių pabūklų 
baterija, vadovaujama B., Vilniaus gat- 
vėse 1944.VII.12—13 sunaikino 3 priešo 
tankus, 2 šarvuočius, 1 savaeigį pabūk- 
lą, 24 art. pabūklus, 43 kulkosvaidžių 
lizdus, 21 automašiną ir 4 vilkikus, drau- 
ge su pėstininkų pulku paėmė į ne- 
laisvę 1380 hitlerininkų. B. baterija per 
šias kautynes neteko 1 savaeigio pabūk- 
lo, 3 ekipažo nariai žuvo ir 4 buvo su- 
žeisti. 1944.X.11 mūšiuose prie Šešupės 
B. buvo mirtinai sužeistas. Palaidotas 
Pilviškiuose. 


BŪDOS — kaimas Kelmės rj., Lio- 
lių apyl, 14 km į p. nuo Kelmės. 
98 gyv. (1959). Iš v. prieina Lyksnės 
miškas; jame prasideda Lyksnis (Šešu- 
vies intakas), tekantis per kaimą. Pr. 
m-la (nuo 1932), klubas-skaitykla (nuo 
1958). Kaimo apylinkėse, prie Gyvat- 
piaunio miškelio, yra senkapių. 


BŪDOS MIŠKAS — miškas Širvintų rj., 
20 km į v. nuo Širvintų, 6 km į p. v. 
nuo Gelvonų. Priklauso Širvintų miš- 
kų ūkio Gelvonų girininkijai. Plotas 
580 ha; medynų 483 ha. Pietryčiuose 
jungiasi su Darvydų mišku, šiaurės va- 
karuose —su Berkelių mišku. Reljefas 
rytuose banguotas, vakaruose lyguminis, 
P. pakraščiu teka Kamaja (Neries inta- 
kas). Dirvožemiai velėniniai jauriniai, 
priesmėliniai, o žemesnėse vietose — 
jauriniai pelkiniai. Vyrauja savaiminės 
kilmės pušynai su eglės ir beržo prie- 
maiša. Medynų vid. amžius 32 metai, bo- 
nitetas II-III, vid. skalsumas 0,7, vid. tū- 
ris 110 ktm/ha, vid. prieauga 3,4 ktm/ha. 
Yra stirnų, šernų, lapių, usūrinių šunų, 
pilkųjų ir baltųjų kiškių. Miškas eks- 
ploatacinis. 


BŪDRAIČIAI — kaimas Joniškio  rj., 
Skaistgirio apyl., 1 km į š. v. nuo Skaisi- 
girio, prie kelio į Žagarę, Vilkijos 
(Švėtės intako) deš. krante. 168 gyv. 
(1959). Kasant žvyrą, kaime rasta IX a. 
žalvarinių papuošalų. Iki 1905 B. pri- 
klausė Petraičių dvarui. B. gyventojai 
S. Strockis ir S. Danta 1905—07 revoliu- 
cijos metu organizavo Žagarėje anti- 
carines demonstracijas. 


BUDREIKA Eduardas [g. 1918.VIII.8 Pet- 
rograde] — architektas, architektūros 
daktaras (1965). Iki 1944 studijavo Kau- 
no, Romos ir Vilniaus un-tuose. 1944— 
1947 Šiaulių miesto vyriausiasis archi- 
tektas. 1948 baigė Kauno un-to staty- 
bos f-to architektūros skyrių. Nuo 1947 


Dailės in-to dėstytojas, 1951—61 ar- 
chitektūros kompozicijos ir projekta- 
vimo katedros vedėjas. 1952 apgynė 


archit-ros kandidato disertaciją. Nuo 
1954 docentas. Suprojektavo Vilniaus 


BUD—BUD 273 


Jaunimo stadioną (1948), paminklus 
skulpt. V. Grybui Jurbarke (drauge su 
skulpt. V. Pleškūnu; past. 1960), R. Ja- 
chimavičiui Rasų kapinėse Vilniuje (su 
skulpt. N. Gaigalai- 
te; past. 1962), gyv. 
namų ir kt. Paskel- 
bė moksl. straipsnių 
Lietuvos  archit-ros 
istorijos klausimais. Ė 
Architektūros dak- 4 
taro disertacija — 
„Klasicizmo  archi- 
tektūros suklestėji- 
mas Lietuvoje“. 


Ršt.: Architektas Lau- 
rynas Stuoka-Gucevi- 
čius, V., 1954; Lietu- 
vos klasicizmo architek- 
tūros kūrėjas [L. Stuoka-Gucevičius|, V., 1964; 
Estetiška darbo aplinka, V., 1064, 


BUDREIKA Jonas [1912.XI.22 Dau- 
jočiuose (Anykščių rj) — 1944] — 
tarybinis aktyvistas. Kilęs iš valstiečių. 
Nuo 1940.VII kandidatas į Komunistų 
partijos narius. Tais pat metais Daujo- 
čių apyl. seniūnas ir valsčiaus ž. ū. ko- 
misijos pirmininkas. D. Tėvynės karo 
metais kovojo Raudonosios - Armijos 
16 liet. divizijoje. Žuvo fronte. 


BUDREVIČIUS Adolfas [1908.1.5 Radec- 
kuose (Anykščių rj.) — 1947.V.7 ten 
pat] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Vaikystėje ir jaunystėje tarnavo pas 
buožes, nuo 1926 Ukmergėje dirbo bat- 
siuviu. Nuo 1932 Komunistų partijos 
narys. 1934 už rev. veiklą nuteistas 
6 metus kalėti. 1940—41 dirbo LKP 
Ukmergės aps. k-to instruktoriumi. Nuo 
1942 kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. 1945—46 LKP Ukmer- 
gės aps. k-to instruktorius. Nuo 1946 
Kavarsko vls. partorgas. 1947 išrinktas 
LKP Kavarsko vls. k-to sekretoriumi. 
Nužudytas burž. nacionalistų. 


BUDRIAI — 1. Kaimas Kretingos rj., 
Kartenos apyl, 13 km į r. nuo Kretin- 
gos; kolūkio centras. 164 gyv. (1959). 
Kaimo sodybos išsidėsčiusios prie Kar- 
tenos— Gargždų kelio. Į p. nuo B. teka 
Kartenalė (Minijos intakas). Parduotuvė, 
ryšių skyrius, felčerių-akušerių punktas, 
aštuonmetė m-la (1909—49 pradinė, iki 
1961 septynmetė), biblioteka (nuo 1957). 
Burž. nacionalistai 1947 nužudė B. gy- 
ventoją K. Buivydą. 

2. Kaimas Anykščių rj, 5 km į v. 
nuo Kavarsko; apylinkės centras. 
138 gyv. (1959). Š. pakraščiu teka Pie- 
nia (Šventosios intakas). Yra Budrių 
ežerėlis. Felčerių-akušerių punktas (nuo 
1961), pr. m-la (nuo 1927), bibliote- 
ka (nuo 1954). B. minimi 1610 Ragu- 
vos dvaro inventoriuje (8,5 valako, 
11 kiemų). 


BUDRIKAITĖ Adolfina [g. 1921.IX.30 
Šiauliuose] — aktorė. 1940 baigė Šiau- 
lių mergaičių g-ją. 1940—45 Šiaulių 
dramos teatro, nuo 1947 Lietuvos TSR 
akademinio dramos teatro aktorė. 1949 


274 BUD-— BUD 


baigė Lietuvos TSR dramos teatro stu- 
diją. 

Vaidmenys: Andreičikas (B.  Gorbatovo 
„„Tėvų jaunystė“), Inesė (Kalderono „Meile ne- 
žaidžiama“), Keti (A. Griciaus ,„Liepto ga- 
las“), Elvyra (V. Limanto ,„Vestuvių maršas“), 
Leona (K. Sajos „Silva studentauja“) ir kt. 


BUDRIKAITĖ Janina [g. 1918.XII.1 Šiau- 
liuose] — aktorė. 1938 baigė Šiaulių 
mkt. seminariją. Iki 1946 mokytojavo 
pr. m-loje. 1946—49 Šiaulių dramos 
teatro, 1949—51 Kauno jaunojo žiūrovo 
teatro, nuo 1951 Klaipėdos dramos 
teatro aktorė. 

Vaidmenys: Paukštytė (B. Dauguviečio 
„„Žaldokynė“), Anita (V. Lacio „Žvejo sūnus“), 
Gerarda (Lope de Vegos „Įsimylėjusi gudra- 
galvė"), Roberta (N. Bazilevskio ,„Amerikoniš- 
koji tragedija“; pagal T. Dreizerio romaną), 
Aldona (K. Sajos ,,Lažybos“), Ranevskaja 
(A. Čechovo „Vyšnių sodas“) ir kt, 


BŪDRIKIAI — kaimas Plungės rj., Bu- 
bėnų apyl., 4 km į š. nuo Rietavo, Jū- 
ros kair. krante. 145 gyv. (1959). Per 
kaimą į Jūrą teka Buba; eina Rietavo— 
Plungės kelias. Felčerių-akušerių punk- 
tas, pr. m-la (nuo 1921), biblioteka (nuo 
1961). 


BŪDRIKIS Juozas [1894.1X.28 Ylakiuo- 
se — 1959.XI.6 Kretingoje] — 1918—19 
proletarinės revoliucijos Lietuvoje da- 
lyvis. Kilęs iš amatininkų. 1918 dirbo 
Ylakių vls. milicijoje. 1919 Telšiuose sa- 
vanoriu įstojo į Raudonąją Armiją, da- 
lyvavo mūšiuose su vok. interventais ir 
pilsudskininkais. 1940—41 Kartenos vls. 
žemės ūkio komisijos narys. 1945—46 
Kartenos vls. vykd. k-to žemės ūkio 
skyriaus vedėjas, 1946—47 žemės ūkio 
kooperacijos pirmininkas, vienas kol- 
ūkių kūrimo Kartenos valsčiuje inicia- 
torių. Nuo 1950 TSKP narys. 


BUDRIONYS — kaimas Panevėžio rj., 
Miežiškių apyl., 10 km į š. nuo Ragu- 
vos. 75 gyv. (1959). Per kaimą teka 
Juosta; eina kelias iš Panevėžio į Ra- 
guvėlę. B. minimi 1585. 


BUDRYS Algimantas Jonas [g. 1928. 
VI. 10 Vilkijoje] — inžinierius mechani- 
kas, technikos mokslų kandidatas (1963). 
1951 baigė Kauno Politechnikos in-tą. 
1952—61 Lietuvos TSR MA Energetikos 
ir elektrotechnikos in-to, vėliau Teksti- 
lės pramonės in-to moksl. bendradarbis. 
Nuo 1961 Kauno Politechnikos in-to 
tekstilės technologijos katedros dėstyto- 
jas. Išrado prietaisą audinių atraminiam 
paviršiui matuoti. 


BUDRYS Dzidas [g. 1903.V.12 Pasky- 
nuose (Jurbarko rj.)] — ekonomistas, 
Lietuvos TSR MA akademikas (1941), 
Lietuvos TSR nusipelnęs mokslo veikė- 
jas (1963). Priklausė Lietuvos S-d. par- 
tijai. 1924 pab. redagavo socialdemo- 
kratinio jaunimo laikr. „Žiežirba“. 1927 
baigė Kauno un-tą. Bendradarbiavo 
„Aušrinėje“, „Socialdemokrate“, „Lie- 
tuvos žiniose“, „Kultūroje“ ir kt. 1928— 
1929 g-jos mokytojas Kaune. 1928— 
1935 dirbo Lietuvos banko informaci- 
jos skyriuje. 1931—32 studijavo eko- 


nomiką Londono un-te. 1932—33 Kau- 
no un-to teisės [-to ekonomikos sky- 
riaus asistentas, vėliau vyr. asistentas, 
nuo 


1939 — privatdocentas, dėstė s0- 
„ Cialekonominę sta- 
“ tistiką. 1940.VII.26— 
IX.1 vadovavo Lie- 
tuvos Banko nacio- 
nalizavimui. 1940 pa- 
skirtas Vilniaus uni- 
“ versiteto  ekonomi- 
„kos f-to docentu ir 
Lietuvos TSR Valst. 
plano komisijos pir- 
mininko  pavaduo- 
toju. Hitlerininkams 
1943 uždarius Vil- 

Ę niaus un-tą, gyveno 
kaime. Nuo 1944 Vilniaus un-to profe- 
sorius, 1944—51 polit. ekonomijos ka- 
tedros vedėjas. 1946—53 Lietuvos TSR 
MA visuomeninių mokslų skyriaus aka- 
demikas sekretorius ir Ekonomikos in-to 
direktorius. „Lietuvos TSR aukštųjų mo- 
kyklų mokslo darbų“ serijos „Ekono- 
mika“ atsakingasis redaktorius, ,„Mažo- 
sios lietuviškosios tarybinės enciklope- 
dijos“ istorijos skyriaus ekonomikos ir 
teisės sektoriaus vadovas. 

Ršt.: Tarybų Lietuvos liaudies ūkio atkūri- 

mas ir išvystymas, V., 1949; Gyventojų pertek- 
liaus „teorija“ imperializmo tarnyboje, V., 
1955; Fiziokratų ekonominė teorija, V., 1958; 
K. Markso ekonominė teorija ir šiuolaikinis 
revizionizmas bei reformizmas.— Su mark- 
sizmo vėliava, V., 1959; KpuTruka Gypxkya3HEIxX 
ONMpeAeAeHHH  IMpeĄMeTa IMNOAHTHYeECKOHM 3KOH9- 
MHH.— Kpuruka = Gypxxya3HbIx  3KOHOMHYECKHX 
Teopu4, M., 1960; Politinės ekonomijos apy- 
braižos, V., 1964. 
BUDRYS Ignas [g. 1933.XII.25 Grigai- 
čiuose (Plungės rj.)] — dailininkas. 1959 
baigė Lietuvos TSR Dailės in-to kera- 
mikos katedrą. Nuo 1960 dalyvauja res- 
publikinėse ir visasąjunginėse dailės pa- 
rodose. Nuo 1962 Lietuvos TSR Dailės 
in-to dėstytojas. Tapo daugiausia ak- 
varele. 

Kūriniai: „Šerkšnas“ (1960), ,„Mergaitė" 
(1962), ,„Portretas su peizažu“ (1962), A. Venc- 
lovos portretas (1963); ciklai —,,Žemaitija“ 
(1962—63), ,„Krimo etiudai“ (1963), ir kt. 
BUDRYS Rimantas [g. 1930.1.11 Kau- 
ne] — rašytojas, žurnalistas. 1954 bai- 
gė Vilniaus un-tą. Nuo 1954 TSKP na- 
rys. 1956—62 dirbo žrn. „Švyturys“ re- 
dakcijoje, nuo 1963 žm. „Mūsų girios“ 
redaktoriaus pavaduotojas, nuo 1964 žrn. 
„Mūsų gamta“ redaktorius. Period. spau- 
doje išspausdino apsakymų, apybraižų, 
reportažų, straipsnių gamtos, jos apsau- 
gos, miškininkystės, medžioklės ir kt. 
temomis. Apybraižų knygose aprašė 
įspūdžius iš kelionių po Archangelsko 
sr., Baltosios jūros pakrantes, Uralą, Už- 
karpatę, parašė gamtos vaizdelių bei 
apsakymų vaikams. Jam būdingas geras 
gamtos pažinimas, pastabumas, vaizdin- 
gas, patrauklus stilius. 


Ršt.: Baltųjų naktų krašte, V., 1955; Per 
kalnus, snaudžiančias girias, V., 1957; Eglės 
debesis šukuoja, V., 1959; Miško tilvikas ir 
mano kepurė, V., 1960; Kelionė į griovį, V., 
1961; Kunis iš ežero, V., 1962; Kanapėtas 
šienpiovys, V., 1963. 


BUDRYS Romualdas [g. 1933.VII.26 Va- 
karuose-Vertimuose (Radviliškio rj.)] — 
dailininkas. 1959 baigęs Lietuvos TSR 


Dailės in-to keramikos katedrą, dirba 
Vilniaus dailės muziejuje, dalyvauja 
dailės parodose. Reiškiasi dekoratyvinės 
keramikos srityje. 


BUDRYS Stasys [1910.1.6 Kuliuose (Plun- 
gės rj.) — 1944.VIII.25] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis, Didžiojo Tėvynės ka- 
ro partizanas. Ž. ū. darbininkas. Nuo 
1935 Komunistų partijos narys. PogI- 
darbą dirbo Plungės valsčiuje. 1943 sto- 


"jo į partizanų eiles. Žuvo kovoje prieš 


vok. faš. okupantus. 


BUDRYS Stasys [g. 1932.1.16 Vakaruosė- 
Vertimuose (Radviliškio rj.)] — dal 
lės istorikas, meno mokslų kandidatas 
(1963). 1957 baigė TSRS Dailės akadė- 
mijos Repino in-tą £ 
Leningrade. 1957— , 
1960 dirbo redakto- 
riumi Polit. ir moksl, 
lit-ros leidykloje ir ““ 
referentu Lietuvos | 
TSR Dailininkų są- | 
jungoje. Nuo 1961 
TSKP narys. Nuo ;; 
1964 Lietuvos TSR +“ 
Kultūros m-jos me- 
no reikalų v-bos re- 
dakcinės-repertuari- 
nės kolegijos narys. + 
Respublikinėje ir visasąjunginėje period: 
spaudoje rašo dailės klausimais. Išleido 
monografinių apybraižų, sudarė liet. 
taryb. skulptūros albumą (1961). 


Ršt.: Juozas Zikaras, V., 1960; Juozas Ša 


dainis, V., 1960; Juozas Mikėnas, V., 
Ilarpac PuMma, M., 1961; G. Jokūbonis, vu 
1963, 


BUDRIŠKĖS — kaimas Molėtų rj, Min- 
dūnų apyl, 13 km į š. r. nuo Molėtų, 
11 km į v. nuo Labanoro. 42 gyv 
(1959). Kaimą supa ežerai: pietuose — 
Paštys ir Paštelis, vakaruose — Baltis; 
šiaurėje — Budriškių ež. Yra 4 ha medė“ 
lynas, pr. m-la (nuo 1958), biblioteka. 


BUDRIŪNAS Antanas [g. 1902.1X.20 Pa- 
biržėje (Biržų rj.)] — kompozitorius, Ch0- 
ro dirigentas, pedagogas, Lietuvos T 

liaudies artistas (1962). 1938 baigė Kau“ 
no  Konservatorija- 
1937—42 dėstė muU- 
ziką Kauno vidur!“ 
nėse m-lose ir Kau“ 
no Konservatorijoje 
(nuo 1940 direkto“ 
riaus pavaduotojas): 
Nuo 1946 Kauno 
nuo 1949 Lietuvos 
TSR Konservatorijos 
solo dainavimo 1! 
choro dirigavimo 
f-to dekanas, NUO 
1951 operinio pareN“ 
gimo katedros vedėjas, docentas, NUO 
1960 konservatorijos direktoriaus pava“ 
duotojas, 1962—64 chorinio dirigavimo 
katedros vedėjas. Respublikinių dainU 
švenčių ir I respublikinės moksleiviU 
dainų šventės (1964) vyriausiasis dit“ 
gentas. Parašė simf. poemą „Vizijos al 
piliakalnio“ (1938), styginį kvarteta 
(1947), „Baladę apie tris kareivius“ (1962: 
E. Mieželaičio tekstas) solistui, chorui I 


„1 


liaudies instrumentų orkestrui, kameri- 
nės muzikos kūrinių, choro („Jau iš- 
Skrenda paukščiai klajūnai“, M. Isa- 
Kovskio žodžiai; „Ruduo“, S. Nėriės žo- 
džiai; „Geltieji lineliai“, E. Matuzevi- 
€laus žodžiai; „Nemunas“, V. Reimerio 
žodžiai; ir kt.) ir solo dainų. Muz. klau- 
Simais rašo periodikoje. 


i Muzikos vadovėlis VIII klasei, K., 


Hu Ua imas Lietuvių tarybinė muzi- 
BŪDRIUS Endrikis [1783 Gastose (ne- 
toli Tilžės) — 1852 Briedausiuose] — 
„ Prūsijos lietuvių liaudies dainų rin- 
“las, literatas. Dirbo vargonininku 
ydkiemyje, Pilupėnuose. 1820 nusiuntė 
* AeZai keletą savo eilėraščių, eiliuotą 
ašką „Prisikalbėjims“ ir liet. liaudies 
dainų tekstų su melodijomis (dainą „Iš- 
Šlo tėtužis, iškūprino“ Rėza išspausdino 
tnkinyje „Dainos“, 1825). Laiškuose 
Zai aiškino siunčiamų dainų turinio 
tt melodijų savybes. 1847 laiške žrn. 
"Neue preussische  Provinzialblūtter“ 
(„Naujasis Prūsijos provincijos laikraš- 
IS) redakcijai detaliai aprašė to meto 
letuvių vartotas kelių tipų kankles ir 
ltus liaudies muzikos instrumentus, 
skino kanklių vardo kilmę. Tame pat 
Urnale (1848, t. 5—6) išspausdintos B. 
Užrašytos 37 liet. liaudies dainos su me- 
„Odijomis ir E. Gizevijaus vertimais 
Š vok, kalbą. Daugumą šių dainų per- 
Pausdino G. Neselmanas rinkinyje „Lie- 
Uvių liaudies dainos“ (1853). Vėliau be- 
“ik visas B. surinktas ir periodikoje 
Paskelbtas dainas (melodijas, tekstų 
€ttimus į vok. kalbą ir pirmuosius pos- 
„Us liet, kalba) perspausdino ir 8 dainas 


1 p. SEA . 
carankraščio naujai išspausdino Ch. Bar- 


tinkinyje „Dainų balsai“ (2 t. 
1886— 89), La z ( ' 
Kali: A. R. Niemi, Lietuvių liaudies dainų 

Nėjimai.—,,Mūsų tautosaka“, t. 6, 1932. 


BŪDŲ MIŠKAS — 1. Miškas Jonavos rį., 
Kalas 1 D. nuo Jonavos, 4 km į r. nuo 
HA Ųų geležinkelio stoties. Priklauso 
si avos miškų ūkio Užusalių ir Dum- 
JAU Sirininkijoms. Plotas 2158 ha; medy- 
2. 2068 ha. Rumšiškių-Gaižiūnų miškų 
Kasa vO vid. dalis. Pietvakariuose įsi- 
€ Penki Būdų kaimai, 
sa Miškas Kaišiadorių rj., 6 km į š. v. 
2. Kaišiadorių, į š. nuo Vilniaus— 
fių a0..£eležinkelio. Priklauso Kaišiado- 
AB a ūkio Būdų girininkijai. Plo- 
Gao ha; medynų 660 ha. Rumšiškių- 
žlūnų miškų masyvo p. dalis, 


40DVARDIS — kalbos dalis, reiškianti 
sų S ypatybę. B. paprastai derinamas 
img oi Klavardžiu (pažymimuoju žodžiu) 
Pas skaičiumi bei linksniu. Liet. kal- 
its Pagal Ieikšmę skiriami kokybiniai 
daikta V Kiniai B. Kokybiniai B. parodo 
me I YPatybę pačia savo leksine reikš- 
Ę KU „Taudonas žiedas“, „svei- 
daikt Vaikas“). Santykiniai B. pažymi 
mį 0 YPatybę netiesiogiai, nusakyda- 
A Santykį su kitu daiktu, veiksmu, 


ke Um ar aplinkybe (pvz, „medi- 


n 

AM Namas“, „lenktinis peilis“, 

t tve Igis arklys“, „pernykš- 
S Sniegas") 


Kokybinių B. paprastai vartojamos 
dvejopos formos: paprastosios ir įvar- 
džiuotinės. Įvardžiuotiniai B. sudaromi 
iš paprastųjų, prijungiant prie jų įvar- 
dį „jis, ji“, pvz., „baltas > jis > bal- 
tasis“, „balto 4 jo > baltojo“, „bal- 
tam 4- jam > baltajam“ ir t. t. Įvar- 
džiuotinius B. iš ide. kalbų teturi tik 
baltų ir slavų kalbos. Įvardžiuotiniai B. 
pažymi tam tikrą kalbantiesiems žino- 
mą daiktą (ar žinomą daiktų rūšį) arba 
pabrėžia būdingą žinomą daikto ypaty- 
bę, pvz, „didžioji upė“ (skiriant ją 
nuo kitos ar kitų upių), „baltieji 
dobilai“ (tokia dobilų rūšis), „kieto- 
sios uolos“. V. dzūkų tarmėje, vidu- 
rio aukštaičių tarmės p. dalyje, r. aukš- 
taičių tarmės p. v. kampe, v. aukštaičių 
tarmės p. dalies r. pakraštyje, — galima 
sakyti, Lrečdalyje visos liet. kalbos teri- 
torijos, — įvardžiuotiniai B. beveik ne- 
vartojami pagrindine savo reikšme (pa- 
žymimąja). Juos čia pakeičia mažybi- 
niai B. arba išsiverčiama su paprastai- 
siais B., kartais su parodomaisiais įvar- 
džiais. 

Liet. kalbos B. linksniavimas skiriasi 
nuo daiktavardžių linksniavimo kai ku- 
rių linksnių galūnėmis (plg. vyr. gimi- 
nės vns. naud. „geram vyrui“, vns. viet. 
„gerame vyre“, dgs. vard. „geri vyrai“, 
dgs. naud. „geriems vyrams“ ir t. t.). 
Šių linksnių B. galūnės paimtos iš gi- 
mininių įvardžių. Ide. kalbų (pvz., 10- 
tynų, graikų) B. linksnių galūnės buvo 
tokios pat, kaip daiktavardžių. Įvar- 
džiuotiniai B. liet. kalboje turi dvigu- 
bas galūnes: paprastojo B. galūnės ir pa- 
našias į jas įvardžio „jis, ji“ galūnes. 
Vienų linksnių galūnės daugiau susi- 
liejusios, kitų mažiau, bet apskritai da- 
bartinėje liet. lit. kalboje įvardžiuoti- 
niai B. tebėra labai aiškiai išlaikę su- 
dėtinį linksniavimo tipą. 

Kokybiniai B. turi 2 pagr. laipsnius: 
aukštesnįjį, sudaromą iš nelyginamosios 
formos su priesaga -esnis, -ė (PVZ., „„g€- 
resnis, -ė“), ir aukščiausiąjį, sudaromą 
su priesaga -14usias, -id (pvz., „„geriau- 
sias, -ia"). Be pagr. laipsnių, dar varto- 
jamas aukštėlesnysis laipsnis, sudaromas 
su priesaga -ėlesnis, -ė (pvz, „„gerėles- 
nis, -ė“), ir visų aukščiausiasis laipsnis, 
sudaromas iš aukščiausiojo laipsnio B. 
su įvardine forma „visų“ (pvz., „visų 
geriausias, -ia“). Tam tikrą ypatybės 
kiekį pažymi taip pat būdvardžiai su 
priešdėliais apy-, po- ir priesaga -okas, 
-a (pvz., „apygeris, -ė", „pomažis, -ė“, 
„senokas, -a“). Santykiniai B. nelaips- 
niuojami. 

Kokybiniai B. turi išlaikę bevardės gi- 
minės formas. Tai yra sustabarėję vns. 
vardininko ir galininko linksniai (pvz., 
„gera“, „gražu“). Jie neturi nei skai- 
čiaus, nei linksnio kategorijų. Bevar- 
dės giminės B. pažymi atitrauktą nuo 
daikto ypatybę. Jie dažniausiai turi ta- 
rinio funkciją beasmeniame sakinyje, 
gali eiti veiksniu ir papildiniu. Pažy- 
minio reikšti šie B. negali, nes daikta- 
vardžiai neturi bevardės giminės formų, 
ir todėl nėra su kuo jų derinti. Vyr. 
ir mot. giminės B. gali eiti pažyminiu 
ir tariniu. i 


BUD— BUD 275 


B. sudaromi su priesagomis bei dary- 
binę reikšmę turinčiomis galūnėmis 
(pvz., „vaikiškas, -a“, „galvotas, -a“, 
„Naminis, -ė“, „bambus, -i“, „jaunis, -ė") 
ir su priešdėliais (pvz., „apkūnus, -i“). 
Iš 2 žodžių t. p. sudaromi sudurtiniai 
B. (pvz., „ilganosis, -ė“, „duonriekis, 
-ė", „baltlaukis, -ė"). 

Įvardžiuotiniai B., įvairūs -ia kamie- 
no vediniai ir sudurtiniai B. yra linkę 
daiktavardėti. Šie B. sudaiktavardėję iš- 
laiko vyr. arba mot. giminės formą (kai 
žymi asmenis, gali turėti ir abi for- 
mas), bet įgyja daiktavardžio sintaksi- 
nes funkcijas ir reikšmę, pvz., „jaunieji“ 
(jauni žmonės), „piktoji“ (gyvatė), „me- 
tinės“ (sukaktuvės), „juodbėris“ (juodbė- 
ris arklys). Į B. kategoriją pereina kai 
kurie žodžiai iš kitų kalbos dalių, įgau- 
dami B. reikšmę, jo sintaksines funkci- 
jas ir kitas būdingas B. ypatybes (laips- 
nius, įvardžiuotines formas). Liet. kal- 
boje linkę būdvardėti dalyviai, ypač 
neveikiamosios rūšies esamojo laiko da- 
lyviai (pvz, „ištikimas draugas“, 
„grėbiamoji mašina“). Pereidami 
į B. kategoriją, dalyviai praranda veiks- 
mažodines laiko, veikslo, rūšies katego- 
rijas, dažnai netenka kitų žodžių val- 
dymo ypatybės. 

Lit.: Rygiškių Jonas [J. Jablonskis], Lietuvių 

kalbos gramatika, K.—V., 1922; J. Otrębski, 
Gramatyka języka litewskiego, t. 3, Warszawa, 
1956; J. Žiugžda, Lietuvių kalbos gramatika, 
2 d., K., 1957; Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos 
įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai, 
V., 1957; A. Valeckienė, Dabartinės lietuvių 
kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas.— 
„Literatūra ir kalba“, t. 2, V., 1957; A. Valec- 
kienė, Kai kurie lietuvių kalbos būdvardžių 
darybos klausimai. — „LTSR MA darbai“, 
1958, A 2; Lietuvių kalbos gramatika, t. 1, 
V., 1965. 
BŪDVYDŽIAI, Juozapiškė, Juozapava, — 
kaimas Šiaulių rj., Raudėnų apyl., 9 km 
į p. v. nuo Kuršėnų, Šiaulių—Kretin- 
gos geležinkelio p. pusėje. 118 gyv. 
(1959). Per B. teka Upyna (Žižmos in- 
takas); eina Šiaulių —Kretingos plentas. 
Kaimo p. pakraštys siekia Paežerių eže- 
rą, I.— Paežerių mišką. Ryšių skyrius, 
Dirvonėnų aštuonmetė m-la (1920—49 
pradinė, 1949—61 septynmetė). Kai- 
mas susikūrė, išparceliavus Juozapavos 
dvarą. 


BŪDVIEČIAI — 1. Kaimas Vilkaviš- 
kio rj., Pajevonio apyl, 15 km į p. v. 
nuo Vilkaviškio, 13 km į p. r. nuo Ky- 
bartų, Zanylos ir jos kair. intako Jevo- 
nio santakoje. 214 gyv. (1959). Pro B. 
eina Virbalio—Bartininkų kelias. Pr. 
m-la (nuo 1913). B. minimi 1613 Lanke- 
liškių bažnyčios metrikų knygose. 1827 
buvo 280 gyv., 1880 — 412, 1923 — 382. 
Spaudos draudimo metais kaimo gyven- 
tojai V. Šalaševičius, V. ir J. Kurtinai- 
čiai, T. Stumbrys, J. Mazurkevičius ga- 
beno iš Tilžės draudžiamą spaudą. Burž. 
nacionalistai 1946 nužudė B. gyventojus 
S. Mačiulaitį ir komjaunuolį J. Juškevi- 
čių. Kaime 1880 gimė V. Mickevičius- 
Kapsukas. 
2. Kaimas 


kų apyl, 


Tauragės rj,  Girinin- 
11 km į v. nuo Tauragės. 


276 BUD —BUG 


162 gyv. (1959). Dalis kaimo sodybų vie- 
na prie kitos, kita dalis — vienkiemiuo- 
se. Per B. teka Ežeruona; eina Taura- 
gės— Žygaičių kelias. Būdviečių aštuon- 
metė m-la yra Pabūdviečių kaime. Yra 
senkapių. Burž. nacionalistai 1947 nu- 
žudė penkis B. gyventojus, 1951 — 
„Būdviečių“ kolūkio pirm. N. Eičą ir jo 
žmoną. 

3. Kaimas Vilkaviškio rj., Rasių apyl, 
11 km į v. nuo Kalvarijos, prie kelio 
į Vištytį; kolūkio centras. 154 gyv. 
(1959). Pr. m-la (nuo 1932), biblioteka 
(nuo 1961). 

4. Kaimas Kapsuko rj, Sasnavos 
apyl, 8 km į š. r. nuo Kapsuko, 
Šešupės deš. krante. 41 gyv. (1959). Vi- 
dury kaimo auga nedidelis alksnynas, 
kuriame yra vynuoginių sraigių. Pro B. 
eina Kazlų Rūdos—Alytaus glžk. Yra 
glžk. st., pr. m-la (nuo 1957). Kaime ras- 
tas kaulinis žeberklas su titnago skelte- 
lėmis. 


BŪDVIEČIŲ PĖLKĖ — pelkė Kapsu- 
ko rj., 6 km į v. nuo Kalvarijos, 2 km 
į š. v. nuo Šešupės. Plotas 187 ha. P. ir 
p. I. pakraštyje telkšo 6 ežerėliai. Yra 
nesupelkėjusių salų (iš viso 13 ha). 
B. p.— ežerinės kilmės kupstuota plyn- 
raistinė žemapelkė. Durpių klodo didž. 
storis 6,8 m, vid. 2,28 m; vid. susiskai- 
dymas 3105, vid. peleningumas 1896. 
Po durpėmis yra ežerinių nuosėdų; jų 
sluoksnio storis iki 10 m. 


BŪDVIETĖ — kaimas Skuodo rj., Mosė+ 
džio apyl, 8 km į š. nuo Mosėdžio. 
353 gyv. (1959). V. pakraščiu eina Skuo- 
do—Salantų kelias. 1923 buvo 162 gyv. 


BŪDVIETIS — kaimas Lazdijų rj., Būd- 
viečio apyl, 13 km į š. v. nuo Lazdijų, 
4 km į š. nuo Lenkijos sienos; kolūkio 
centras. 174 gyv. (1959). Keliai jungia 
B. su Kalvarija, Lazdijais. Lentpiūvė, 
ryšių skyrius, felčerių-akušerių punktas 
(nuo 1955), aštuonmetė m-la (nuo 1918 
pradinė, nuo 1945 prog-ja, 1950—61 
septynmetė), kultūros namai (nuo 1960), 
biblioteka (nuo 1944). 1744 minimas B. 
dvaras. Išlikę XVIII a. statyti svirnas ir 
koplyčia, įdomūs archit. požiūriu. 1897 
kaime buvo 525 gyv., 1923 — 166. Burž. 
nacionalistai 1948 nužudė B. gyventojus 
J. Vilkelį ir J. Kupčinską. 


BŪDVYTIENĖ Vanda [g. 1919.XI.22 
Daukučiuose (Kupiškio rj.)] — agrono- 
mė selekcininkė, žemės ūkio mokslų 
kandidatė (1958). 1946 baigė Lietuvos 
Ž. ū. akademiją. 1946—55 Lietuvos 
Valst. selekcijos stoties (Dotnuvoje) 
moksl. bendradarbė. 1956—58 Žemdir- 
bystės in-to aspirantė, nuo 1958 — to 
in-to selekcijos skyriaus moksl. bendra- 
darbė. Sukūrė pupų veislę Aušra ir žie- 
minių vikių veislę Pūkiai. 

Ršt.: Vasarinių vikių auginimas pašarui ir 
sėklai, V., 1955; Lauko pupos, V., 1961; Lauko 
pupų auginimas, V., 1963. 


BŪDVYTIS Antanas [g. 1928.VIII.16 Jo- 
nikaičiuose (Klaipėdos rj.)] — agrono- 
mas, žemės ūkio mokslų kandidatas 


(1960). 1951 baigė Lietuvos Ž. ū. akade- 
miją. Nuo 1954 Žemdirbystės in-to 
moksl. bendradarbis, nuo 1962 in-to di- 
rektoriaus pavaduotojas mokslo reika- 
lams. Nuo 1960 TSKP narys. Aktyvus 
Ž. ū. žinių propaguotojas, paskaitininkas. 
Ršt.; A. Būdvytis, V. Čypas, Kukurūzų au- 
ginimo patyrimas, V., 1959, 
BUDVYTIS Vytautas [g. 1925.X.12 Kaps- 
tatuose (Klaipėdos rj.)] — dailininkas. 
1948 baigė Telšių dailiųjų amatų m-lą, 
1953 — Telšių taikomosios dailės vid. 
m-lą, 1959 — Talino Dailės in-to taiko- 
mosios dailės f-tą. 1959—62 Klaipėdos 
„Dailės“ kombinato metalo cecho meno 
vadovas, nuo 1962 Lietuvos TSR Dailės 
in-to dėstytojas. Nuo 1959 dalyvauja 
dailės parodose. Kuria daugiausia papuo- 
šalus ir interjero dekoratyvinės dailės 
kūrinius, vartoja graviravimo, kalinėji- 
mo ir metalų oksidinimo techniką (deko- 
ratyvinės plokštės „Motina“, 1962; 
„Vaikai“, 1962, ir kt.). 


BUDZINSKIS Juozas [g. 1903.V.7 Kalti- 
nėnuose (Šilalės rj.)] — pedagogas, pe- 
dagogikos mokslų kandidatas (1953), 
Lietuvos TSR nusipelnęs mokslo veikėjas 
(1965). 1922 baigė Telšių g-ją. 1922—26 
pr. m-los mokytojas . > 

Kaune. 1930 baigė 
Kauno un-to huma- 
nitarinių mokslų f-tą. 
1926—36 Kėdainių, 


Telšių, Plungės ir ; 
Šiaulių mkt. semi- [4 
narijų | mokytojas. :4 


Dėstė liet. kalbą ir 
lit-rą, ped. dalykus. 
1936—40 dirbo lek- + 
toriumi  ped. in-te 
(iš pradžių Klaipė- 
doje, vėliau Pane- 
vėžyje). Nuo 1940 Vilniaus Ped. in-to 
dėstytojas, nuo 1949 docentas, nuo 1958 
profesorius. Buvo in-to bibliotekos ve- 
dėjas. Parašė daugiau kaip 50 moksl. 
darbų liet. kalbos ir lit-ros dėstymo me- 
todikos klausimais. 


Ršt.: Logika (Vadovėlis aukštesniajai mo- 
kyklai), K., 1932; J. Budzinskis, P. Naujokaitis, 
Lietuvių kalbos dėstymas pradinėse mokyklo- 
se, d. 1, K., 1060; J. Budzinskis, J. Martynai- 
tis, P. Naujokaitis, Lietuvių kalbos dėstymas 
pradinėse mokyklose, d. 2, K., 1963 


BUDŽINSKIENĖ Jadvyga [1909—1941. 
VII 10 Kaune] — visuomenės veikėja. 
Nuo 1929 „Kauno audinių“ f-ko darbi- 
ninkė. Dirbo Lietuvos Raudonosios pa- 
galbos org-joje. 1941.11.12 išrinkta TSRS 
Aukščiausiosios Tarybos deputate. Hitle- 
rininkų nužudyta. 


BŪGA Gasparas [g. 1907.1.6 Čiornaja Pa- 
dinoje (Saratovo sr. )] — pedagogas. Nuo 
1930 Komunistų partijos narys. 1930—34 
mokėsi Maskvoje Vakarų tautinių ma- 
žumų kom. un-to lietuvių sektoriuje. 
1934—38 Omsko aukštosios komunisti- 
nės Žž. ū. m-los dėstytojas. 1940—41 LKP 
CK lektorius, vėliau LKP Kauno miesto 
k-to propagandos ir agitacijos skyriaus 
vedėjas. 1941—45 kovojo Raudonojoje 
Armijoje. Nuo 1945 Vilniaus Aukštosios 
partinės m-los dėstytojas ir bibliotekos 
vedėjas. 


BŪGA Jurijus [g. 1917.VIIL 19 Čiornaja 
Padinoje (Saratovo sr.)] — administraC“ 
nis darbuotojas. 1948 baigęs Saratovo 
Teisės in-tą, dirbo Lietuvos TSR Teisin- 
gumo m-joje vyr. konsultantu, kadrų sk. 
ir teismų v-bos viršininku. Nuo 1949 
TSKP narys. 1950—51 Šiaulių sr. teisiN: 
gumo v-bos viršininkas, vėliau Lietuvos 
TSR teisingumo ministro pavaduotojas: 
Nuo 1955 Valst. arbitražo prie Lietu“ 
vos TSR MT vyriausiasis valst. arbitras: 


BŪGA Kazimieras [1879.XI.6 Pažiegėlė 
(Zarasų rj) — 1924.XII.2 Karaliaučiu- 
je] — kalbininkas, baltistas, slavistas: 
Tėvų verčiamas, 1897 įstojo į Peterbur 
go kunigų seminari- „5552 

ją, bet po metų iš / 
jos pasitraukė, ne- [4 
tekdamas giminių 
paramos. 1899—1903 
dirbdamas Peterbur- 14 
go meteorologijos (4 
observatorijoje, įsi- 
jungė į Peterburgo | 
lietuvių visuomeni- 
nę veiklą. Braškučio, 
V. Dausiečio, Vyti- 
nio ir kt. slapyvar- 
džiais spausdino ko- 
respondencijas liet. period. spaudoje: 
vis daugiau dėmesio skirdamas kalbos 
klausimams. Ypač rūpinosi liaudies kal 
bos turto (žodžių, tautosakos) rinkimu 
bei skelbimu. Susipažino su prof. E. V0l- 
teriu ir prof. K. Jauniumi (nuo 1903 
buvo jo sekretoriumi), turėjusiais dide- 
lę reikšmę B., kaip kalbininko, brel“ 
dimui. Peterburgo lietuvių inteligentU 
materialiai remiamas, pasirengė ir išlai“ 
kė eksternu brandos atestato egzaminus: 
1905 istojo į Peterburgo un-to filolog“ 
jos skyrių, kur tuo metu profesoriaVė 
žymūs lingvistai akademikai F. Fortuna“ 
tovas, A. Šachmatovas, A. Sobolevskiš 
ir prof. J. Boduenas de Kurtenė, MatY“ 
damas, kad Jaunius nesirengia skelb! 
savo tyrinėjimų, B. išleido veikalo „Ai“ 
tiški studijai“ I dalį (1908), kuriojė: 
remdamasis klaidinga Jauniaus mel0“ 
dologija, stengėsi semantiškai gimini*“ 
kas, bet savo garsais skirtingas forma“ 
išvesti iš vienos pagr. formos, paaiški!“ 
damas raidą ne visai griežtais fonet!“ 
kos dėsniais. Vėliau B. geriau susipaŽ“ 
no su naujausia lingvistikos metodo!?“ 
gija, įsitikino Jauniaus metodo klaidiN“ 
gumu ir savikritiškai peržiūrėjo SaV? 
ankstesnį lingv. darbą. Dėl to lik? 
nespausdinta „Aistiškų studijų“ II da: 


Kazimiero Būgos gimtasis namas Pažiegėlė 


Kazimieras Būga — Peterburgo un-to studentas 


lis (par. 1906—07; saugoma Vilniaus 
un-to bibliotekos rankraštyne). Vietoj 
JOS B. išleido ir išsiuntinėjo žymesnie- 
Šiems kalbininkams rusų kalba parašytą 
€ktografuotą „Aistiškų studijų“ auto- 
Titiką, kurioje paneigė beveik visus 
„Aistiškų studijų“ teiginius. Studijuo- 
Ramas un-te, parašė ir paskelbė lietuvių 
i Tusų spaudoje keletą mokslo darbų, 
1912 syviai rinko liet. kalbos medžiagą. 
12, baigęs un-tą, buvo paliktas prof. 
I Bodueno de Kurtenės vadovaujamoje 
„Y8. kalbotyros katedroje rengtis pro- 
"€sūrai. Rusijos MA jam pavedė reda- 
Ruoti J. Juškos žodyno III tomą. 1914 
i Pasiųstas tobulintis į užsienį pas bal- 
Ų kalbų tyrinėtoją prof. A. Becenber- 
Šer, tačiau prasidėjęs I pasaul. karas 
Išas studijas sutrukdė. Grižęs į Pe- 
ė "burgą, B. 1916 baigė laikyti magistro 
„$aminus ir buvo paskirtas Permės 
"O privatdocentu, o 1918 pavasarį pa- 
191 9 ekstraordinariniu profesoriumi. 
Gas 7720 profesoriavo Tomsko un-te. 
1Zęs į Lietuvą 1920, ėmė organizuoti 
due suvių kalbos žodyno“ leidimą, ati- 
na amas šiam darbui visas savo ži- 
Ža ir jėgas. Be to, nuo 1922 buvo 
Kao un-io profesoriumi, Lietuvos ir 
Mino spaudoje paskelbė daug reikš- 
dirtSų mokslo darbų. Labai įtemptai 
S damas sunkiomis materialinėmis są- 
Easomis, anksti išsekino jėgas, sunkiai 
Srg0 ir mirė, 
Te Ii mokslo darbai turi didelę reikšmę 
Ša ik baltistikai, bet ir lyginamajai in- 
Nuya opiečių kalbotyrai. Ypač daug B. 
BKĖ liet. kalbos leksikografijos bei 
a Ikologijos srityse. Jis yra didžiau- 
ab let. kalbos leksikos turto kaupėjas, 
Šis Lietuvos TSR MA leidžiamo di- 
Nin „Lietuvių kalbos žodyno“ pradi- 
PTA Pradėjęs rinkti žodžius dar vai- 
no Sr mirdamas paliko didelę žody- 
mi artoteką (apie 17 pūdų). Dėl anks- 
tik Ž mirties pats B. tesuspėjo išleisti 
kasio AO I sąs. (iki žodžio „ančtrau- 
SA II sąs. (iki žodžio „anga“) pasiro- 
Kauai, PO B. mirties (1925). B. ne tik 
Pė žodžius, bet ir juos tyrinėjo. Įvai- 


riuose jo darbuose yra šimtai etimologi- 
jų, kurių didelė dalis ir šiandien neke- 
lia abejonių. Daug dėmesio B. skyrė 
liet. kalbos skolinių tyrinėjimui. Studi- 
joje „Lituanica" (1912) jis pirmasis aiš- 
kino seniausius liet. kalbos skolinius iš 
rusų kalbos, nustatė jų chronologiją. 
Vėliau šiuos tyrinėjimus pagilino ir de- 
talizavo studijoje „Lietuviu—baltarusių 
santykiai ir jų senumas“ (1925). Seniau- 
sius baltų skolinius iš germanų kalbų iš- 
tyrė ir chronologizavo studijoje „Visu 
senieji lietuvių santykiai su germanais“ 
(1921). Studija „Apie lietuvių asmens 
vardus" (1911) padėjo pagrindus liet. 
kalbos asmenvardžių tyrinėjimui. Joje 
B. nustatė Lietuvos did. kun-ščių vardų, 
randamų svetimomis kalbomis parašy- 
tuose istorijos šaltiniuose, tikrasias lie- 
tuviškas formas, išaiškino liet. kalbos 
garsų transkribavimo senosiose rusų 
kronikose dėsnius ir kai kurias dvika- 
mienių vardų darybos ypatybes. Daug 
dėmesio skyrė vietovardžių tyrinėji- 
mams. Straipsnyje „Ar galima irodyti 
keltų pėdsakus baltų krašte?" (1913) su- 
griovė A. Šachmatovo hipotezę, kad 
Lietuvoje ir Baltarusijoje senovėje 
gyventa keltų. Toponimikos klausimus 
dar nagrinėjo šiose studijose: „Kalbų 
mokslas bei mūsų senovė“ (1913), „Upių 
vardu studijos ir aisčių bei slavėnų se- 
novė" (1923), „Lietuvių įsikūrimas šių 
dienų Lietuvoje“ (1924) ir „Aisčių pra- 
eitis vietų vardų šviesoje“ (1924). Rem- 
damasis daugiausia upių ir ežerų vardų 
lingv. analize, sukūrė baltų genčių isi- 
kūrimo dab. teritorijoje hipotezę, kurios 
dalį patvirtina ir šių dienų mokslas. 
Labiausiai abejotinos baltų migracijos 
datos ir kai kurių genčių ribos. Apie 
baltų gentis, tų genčių kalbas, jų gy- 
venamąsias vietas B. rašė dar studijoje 
„Lietuvių tauta ir kalba bei jos 
artimieji giminaičiai“, kuri įėjo į žo- 
dyno įvadą. Paliko reikšmingų ist. fo- 
netikos ir morfologijos darbų. Straips- 
nyje „Baltica“ (1911) nagrinėjo liet. kal- 
bos priebalsio „z" ir lietuvių-latvių dvi- 
balsio „ui“ kilmę. Tiek metodologija, 
tiek išvadomis ypač reikšminga studija 
„Priesagos -ūnas ir dvibalsio uo kilmė“ 
(1921). Tačiau svarbiausi B. darbai šioje 
srityje yra skirti liet. kalbos kirčiui ir 
priegaidei, iš kurių ypač pažymėtinos 
studijos „Kirčio ir priegaidės mokslas“ 
(žodyno įvade) ir „Metatonija lietuvių 
ir latvių kalbose" (1924). Smulkių pasta- 
bų ist. gramatikos klausimais yra be- 
maž kiekviename B. darbe. 

B. tyrinėjo baltų mitologiją ir parašė 
studiją „Medžiaga lietuvių, latvių ir 
prūsų mitologijai“ (1908—09). Daug nu- 
veikė ir literatūrinės liet. kalbos nor- 


"užkitinas (Kx., kafkitinnat), pt kulkitina? |m At 
natas KB j kustka 24ki, negi (myrtala). 


BUG-— BUG 277 


minimo bei ugdymo srityje. Daugeli 
straipsnių praktiniais kalbos klausimais 
paskelbė serijose „Kalbos dalykai" 
(1907—10) ir „Kalbos mažmožiai" (1914 
ir 1920—22, didžioji dalis vėliau įėjo 
i rinkinį „Kalba ir senovė“, 1922). 
Šiuose ir daugelyje kitų straipsnių taisė 
to meto spaudoje pasitaikančias kalbos 
negeroves, normino vartosenos ir rašy- 
bos nevienodumus, kėlė aikštėn lit. kal- 
bai teiktinus sen. raštų ir tarmių posa- 
kius, žodžius, smerkė iškraipytas, gyvo- 
joje kalboje nesamas formas ir t. t. 
Ypač didelis B. nuopelnas yra tas, kad 
jis apgynė daugelį liet. žodžių, kuriuos 
puristai skelbė esant svetimybėmis ir ra- 
gino guiti iš lit. kalbos. 

Žymūs užsienio kalbininkai kreipda- 
vosi į B. įvairiais baltų kalbotyros klau- 
simais. B. palaikė mokslinio bendradar- 
biavimo ryšius su baltų ir kitu ide. kal- 
bų tvyrinėtojais: latviais J. Endzelynu, 
J. Plakiu, P. Šmitu, rusais F. Fortunato- 
vu, G. Iljinskiu, S. Kulbakinu, A. Pogo- 
dinu, N. Durnovu ir kt., ukrainiečiu 
L. Bulachovskiu, vokiečiais A. Becen- 
bergeriu, R. Trautmanu, M. Fasmeriu, 
F. Špechtu, E. Frenkeliu ir kt., lenku 
J. Boduenu de Kurtenė, bulgaru S. Mla- 
denovu, čeku O. Hujeriu, suomiais 
J. Kalima, J. Mikola, švedais H. Peter- 
sonu, T. Torbjornsonu, E. Lidenu, danais 
H. Pedersenu. L. Hjelmslevu, amerikie- 
čiu H. Benderiu, prancūzu A. Mejė, 
šveicaru M. Nidermanu ir kt. Moks- 
lo veikalais ir glaudžiais ryšiais su 
žymiaisiais kalbininkais B. populiarino 
liet. kalbą plačiosiose lingvistų sferose. 


Ršt.+ Aistiški studijai, d. 1, Peterburgas, 
1908; Medžiaga lietuvių, latvių ir prūsų myto- 
logijai, 2 d., V., 1908—09; Kalbos dalykai, K., 
1910; Apie lietuvių asmens vardus, V., 1911; 
Baltica.—,,„Pycckmi  (bunoAOraueckuK BeCTHHK", 
1. 65—66, Bapmmana, 1911: Lituanica.—,,HasecTHx 
OTACAeHHA pyCCKOro A35IKa H CAOBECHOCTH MM- 
MepaTopcKoi  akaĄxeMuM  Havk“, T. 17, 1912; 
Rašvbos mažmožiai, K., 1913: CAaraHno-Gan- 
THŽCKHe  STHMOAOTKM.—,„PvccKwk  (bHuAOAOTKYUe- 
cknž BecTHHNK“, T. 70—73, 75, Bapurana, 1913—16; 
Kann man Keltenspuren auf baltischem Gebiet 
nachweisen?—,.Rocznik  slawistyczny", t. 6, 
Warszawa, 1913; Priesagos -ūnas ir dvibalsio 
uo kilmė, K., 1921; Kalba ir senovė, K., 1922; 
Upių vardų studijos ir aisčių bei slavėnų se- 
novė.—,,Tauta ir žodis“, kn. 1, K., 1923; Die 
Metatonie im Litauischen und Lettischen.— 
„Zeitschrift fūr vergleichende Sprachforschung", 
Bde. 51—52, Gėttingen, 1923—24; Lietuvių įsi- 
kūrimas šių dienu Lietuvoje.—,,„Tauta ir žodis", 
kn. 2, K., 1924; Šis-tas iš lietuvių ir indoeuro- 
piečių senovės.— Ten pat, kn. 2, K., 1924; Lie- 
tuviu kalbos žodynas. 2 sas., K., 1924—25; Die 
litauisch-weissrussischen Beziehungen und ihr 
Alter.—,,Zeitschrift fūr slavische Philologie", 
Bd. 1, B.. 1925; K. Būgos laiškai prof. 
J. Endzelynui.—,,Literatūra ir kalba", t. 1, V., 
1956; Rinktiniai raštai, 3 t., V., 1958—62. 


AulamKa, 
La Ka Aki gs 


RaAkai, Kyjei kulk- 


tinas Sukyg  kulkštinais UnakAiį  mėvik. Mania g. 
ulyg kukkitinaii „T Payal pėdą, Ki atsikišęs manga, kužkitini 


K. Būgos rankraščio faksimilė 


278 BUG-—BUI 


Lit.: J. Būtėnas, 
Kazimieras Būga, V., 
minimai apie K. Būgą.—,,Literatūra ir kalba“, 
t. 1, V., 1956; VI. Lašas, Kalbininką K. Būgą 
atsiminus.— Ten pat; J. Palionis, K. Būgos 
santykiai su rusų kalbininkais— Ten pat; 
B. Vosylytė, K. Būga žodynininkas.— Ten pat; 
Z. Zinkevičius, J. Kabelka, Kazimieras Būga.— 


J. Kruopas, Kalbininkas 
1955; J. Balčikonis, Atsi- 


K. Būga, Rinktiniai raštai, t. 1, V., 1958; 
A. Venclova, Kelionė pas Būgą.— Pavasario 
upė, V., 1964, 


BUGAILIŠKIAI — kaimas Kupiškio rj., 
Šimonių apyl, 7 km į r. nuo Šimonių, 
10 km į š. v. nuo Svėdasų; kolūkio cent- 
ras. 70 gyv. (1959). Pro B. eina kelias 
iš Adomynės į Šimonis. Iš p. v. prieina 
Daukų ir Kurapkiškių miškai, iš p.— 
Miškinėlių miškas. Pr. m-la (ist. apie 
1918). Yra piliakalnis ir senkapiai. Kai- 
mas įsikūrė XIX a. viduryje buvusio 
Jonavos dvaro žemėje. Kaime 1881 gi- 
mė dail. I. Šlapelis. 


BUGAILIŠKIS Peliksas [g. 1883.XII.30 
Juodžiūnuose (Kupiškio rj.) 1965. 
X.27 Vilniuje] — kultūros ir spaudos 
darbuotojas, kraštotyrininkas. 1902 bai- 
gė Liepojos g-ją, kur dalyvavo J. Biliū- 
no suorganizuotame slaptame mokinių 
būrelyje, platino caro valdžios drau- 
džiamą liet. spaudą. Studijuodamas Pe- 
terburgo un-to teisės f-te, dalyvavo 
1905—07 rev. judėjime. 1903 kalintas 
3 mėn. Peterburge, 1907 — vieną mėn. 
Vilniuje už ryšių su s-d. partija palai- 
kymą. Nuo 1905 bendradarbiavo „„Vil- 
niaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“, 
„Naujojoje gadynėje“, „Skarde“ ir kt. 
laikraščiuose. 1909 baigęs un-tą, iki I pa- 
saul. karo pradžios dirbo Šiauliuose 
advokatu. Karo metais persikėlęs į Vil- 
nių, dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje. 
1917—18 redagavo „Darbo balsą“. Vė- 
liau dirbo apyg. teismo teisėju Šiauliuo- 
se. Čia organizavo įv. kultūrines ir lab- 
darybės d-jas („Lopšelio“, žemės ūkio, 
kooperacinę „Skalsos“ valgyklą ir kt.). 
Vienas „Kultūros“ b-vės ir žrn. „„Kultū- 
ra“ steigėjų, 1923—32 to žurnalo atsa- 
kingasis redaktorius. Didžiausią dėmesį 
B. skyrė kraštotyrai. 1927 drauge su ki- 
tais suorganizavo Šiaulių kraštotyros 
d-ją, tvarkė „Aušros“ muziejų, redagavo 
kraštotyrinius leidinius „Šiaulių metraš- 
tis" ir „Gimtasai kraštas". 1945—52 dir- 
bo Lietuvos TSR MA Istorijos in-te ir 
Knygų rūmuose bibliografinį darbą. Yra 
parašęs brošiūrų ir straipsnių švietimo, 
kultūros, kraštotyros, etnografijos, ko- 
operacijos ir kt. klausimais. Nuo 1956 
pensininkas, dirbo bibliografinį darbą. 


BUGAJIENĖ Frida [Fataitė; g. 1910.V.3 
Ukmergėje] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvė. Jaunystėje dirbo tarnaite. Nuo 
1933 Komunistų partijos narė. Rev. 
darbą dirbo Kaune; savo bute laikė 
LKP CK kom. lit-ros sandėlį. 1933 vasa- 
rą suimta ir 1934.II nuteista 8 metus 
kalėti. Kalėjo Kaune, Kauno IX forte, 
Zarasuose ir Vilniuje. 1940—41 dirbo 
Telšių trikotažo f-ke. D. Tėvynės ka- 
ro metais dirbo vaikų namuose Kiro- 
vo srityje, po karo — Vilniuje, vaikų 
darželyje. Pensininkė. 


BUŪGĖNIAI — kaimas Mažeikių rj., Uk- 
rinų apyl, 10 km į v. nuo Mažeikių, 
2 km į p. nuo Mažeikių—Liepojos ge- 
ležinkelio. 377 gyv. (1959). Pro B. teka 
Šerkšnė (Ventos intakas), eina kelias 
iš Mažeikių į Židikus. Iš š. prieina Ruz- 
gų miškas, iš v.— Didmiškis. Krakmolo 
fabrikas (nuo 1922), felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1953), aštuonmetė m-la 
(1918—54 pradinė, 1954—59 septynme- 
tė), kultūros namai (nuo 1963), bibliote- 
ka (nuo 1954). 


BUGIEDA — kaimas Lazdijų rj., Pane- 
munės apyl, 14 km į p. v. nuo Drus- 
kininkų. Nemuno kair. krante. 156 gyv. 
(1959). Kaimą iš 3 pusių supa Kapčia- 
miesčio miškų masyvo Bugiedos ir 
Sventojansko miškai. Felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1957), Macevičių aštuon- 
metė m-la (1924—50 pradinė, 1950—62 
septynmetė), biblioteka (nuo 1950). Kai- 
mas minimas 1641. 


BUGINIAI — kaimas Biržų rj., Parovė- 
jos apyl, 11 km į r. nuo Biržų, prie 
kelio į Pandėlį; kolūkio centras. 130 gyv. 
(1959). Per B. teka Rovėja; iš r. prieina 
Biržų giria, iš v.— Tabūno miškas. Lent- 
piūvė (nuo 1957), malūnas (nuo 1957), 
parduotuvė (nuo 1954), aštuonmetė 
m-la (1927—49 pradinė, iki 1961 septyn- 
metė), Buginių girininkija. 

BŪIKA Julius [g. 1897.VIIL.16 Žigūnuo- 
se (BTSR, Postavų rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
1922—23 dirbdamas Panevėžio kalėjimo 
niais, padėjo jiems palaikyti ryšį su po- 
grindininkais laisvėje. 1923—33 dirbo 
pas rangovus staliumi. 1927—33 LKP 
narys. Nuo 1927 aktyviai įsijungė į pogr. 
darbą, 1929—33 LKP Panevėžio rj. k-to 
narys. 1933 už kom. veiklą nuteistas 
7!/> metų kalėti. Kalėjo Panevėžyje, 
Šiauliuose, Ukmergėje, Kaune, priklausė 
polit. kalinių kolektyvui. 1942—43 ko- 
vojo Raudonosios Armijos 16 liet. divi- 
zijoje. Pokario metais dirbo adm. darbą 
Panevėžyje. Nuo 1958 pensininkas. 


BUIKIŠKĖ — kaimas Šilutės rj., Žemai- 
čių Naumiesčio apyl., 8 km į p. r. nuo 
Žemaičių Naumiesčio, 5 km į p. v. nuo 
Vainuto. 207 gyv. (1959). Per B. eina ke- 
lias iš Degučių į Vainutą. Pr. m-la 
(nuo 1946). 


BUILYS Alfonsas [g. 1928.1.2 Volkovi- 
čiuose (Baltarusijos TSR)] — partinis 
darbuotojas. Nuo 1951 TSKP narys, dir- 
bo partinį ir ūkinį darbą Švenčionių 
ir Švenčionėlių rajonuose. 1961 baigė 
Vilniaus un-tą. 1961—65 LKP CK dar- 
buotojas, nuo 1965 LKP Panevėžio rj. 
k-to I sekretorius. 


BUIŠIAI — kaimas Šilalės rj., Kvėdar- 
nos apyl., 10 km į p. v. nuo Kvėdarnos, 
prie kelio į Švėkšną. 65 gyv. (1959). 
Per kaimą teka Ašva ir jos deš. intakas 
Šaka. B. minimi 1695 Švėkšnos dvaro 
inventoriuje. 


BUITINIS ŽANRAS — dailės žanras, ku- 
rio pagrindą sudaro kasdieninio gyveni- 
mo vaizdavimas. B. ž. glaudžiai susijęs 


Ruitinis žanras. V. Gečas, ,„Kolūkiniame turgu“ 
je", aliejus, 1959 (Vilniaus Valst. dailės mU 
ziejus) 


su istoriniu žanru, bataliniu žanru I 
portreto žanru. B. ž. pradininkas LietU“ 
vos dailėje yra P. Smuglevičius, P4“ 
veiksle „Lietuvos valstiečiai“ pirmąka! 
pavaizdavęs valstiečių gyvenimą. Mies“ 
tiečių ir valstiečių buitis plačiai alS“ 
spindėjo jo mokinio J. Rustemo pieš! 
niuose, K. Rusecko paveiksluose „LI€“ 
tuvaitė su verbomis“, „Turgus“, K. 2 
kevičiaus — „Smuklė Verkiuose“, „Kr0“ 
melninkas“, A. Slendzinskio —,„Elgeta + 
V. Smokovskio raižiniuose ir kitu“ 
XIX a. antrojoje pusėje Lietuvos da!“ 
lės B. ž. paveiksluose dar labiau sustiP“ 
rėjo dem. nuotaikos, buvo jaučiama 
peredvižnikų įtaka, pabrėžiamas papras“ 
to žmogaus orumas, socialinis reikšmiN“ 
gumas (E. Remerio „Kalvis“, V. Slen“ 
dzinsko „Senelė, verianti siūlą i ada“ 
tą“, „Našlaitė“, „Lietuvos vaikai", K. A“ 
chimovičiaus „Bajoras ir valstietis» 
ir kt). XX a. pr. glaudus liet. dailini“ 
kų ryšys su liaudimi, rev. judėjimo PO“ 
veikis nulėmė dar ryškesnį demokrati!! 
B. ž. pobūdį. Daug to laiko B. ž. kū!“ 
nių jau turėjo socialinio protesto at 
spalvį (P. Rimšos „Artojas“, J. Zikal0 
„Ant vieškelio“, „Be darbo“, A. ŽmuI 
dzinavičiaus „Ištrėmimas“, „Bulvių Kas“ 
mas“, J. Mackevičiaus „Skalbėja", ir Kt) 

Burž. santvarkos metais B. ž. kūN“ 
niuose įsigalėjo saloniškumas, idiliška3 
gyvenimo vaizdavimas, tačiau drau8ė 
sukurta ir realistinių kūrinių (P. KalP““ 
ko „Ramus gyvenimas“, J, MackeV“ 
čiaus „Vandens nešėja", V. Kairiūkšči? 


„Pliaže“, B. Bučo „Sėjėjas“, J. Zik““ 
ro „Piovėjas“, J. Mikėno „Vincukaš; 
V. Jurkūno „Žvejai“, M. Katiliūtė 


„Bulves skuta“, J. Kuzminskio „GrėD“ 
jos“, ir kt.). 2 
Liet. taryb. dailėje B. ž. užima vienė 
svarbiausių vietų, atspindi taryb. ŽMO 
nių gyvenimą, jų buitį, darbą. Pirmu 
sius B. ž. kūrinius liet. taryb. dailė!“ 
1940—41 sukūrė J. Mikėnas („Mergil“ 
su vaisiais“), P. Kalpokas („Sielininka! 
Pirmaisiais pokario metais B. ž. KU j 
niuose daugiausia buvo vaizduojam“ 
krašto atstatymas, kolūkių kūrimas!s- Žy 


'). 
rr 


Miausias to meto B. ž. kūrinys — V. Dil- 
Kos „Steigiamasis kolūkio susirinkimas“. 
Pastaruoju metu B. ž. kūriniuose vaiz- 
duojamos didžiosios socializmo staty- 
bos, atskleidžiamos naujos taryb. žmonių 
Savybės, išryškinami herojiški jų cha- 
Takterio bruožai (S. Veiverytės „Mon- 
tuotojai"; G. Jokūbonio „Kolūkio pir- 
Mininkas“; B. Vyšniausko „Minutė poil- 
Sio“; K. Kisieliaus „Kukurūzų auginto- 
Jai“; J. Kėdainio „Kolūkio arklininkas“, 
„Melioratorius“: V. Gečo „Kolūkiniame 
turguje"; daugelio grafikų darbai, ir kt.). 


BUITŪNAI — kaimas Utenos rj., Kuk- 
tiškių apyl., 3 km į p. r. nuo Kuktiškių, 
Prie Panevėžio—Švenčionėlių geležinka- 
lio. 203 gyv. (1959). Yra Limino, Gilu- 
žio ir Striūpo ežerai. Per kaimą eina 
Utenos— Švenčionėlių kelias. Pr. m-la 
(nuo 1949), 


BŪITVYDAS Adomas [1887.XII.8 Vilka- 

rukiuose (Anykščių rj.) — 1955.II1.3 
aune] — revoliucinio judėjimo daly- 
Vis. Kilęs iš ž. ū. darbininkų. 1904—15 
SPaustuvės darbininkas Peterburge. Da- 
lyvavo 1905—07 revoliucijoje. 1917—19 
Raudonosios gvardijos ir Raudonosios 
Armijos karys. 1918 įstojo į Komunistų 
Partiją. 1919.IV grįžo į Lietuvą, dalyva- 
Vo „Tarybų valdžios kūrime Vyžuonų 
apylinkėse. 1919 pab. išvyko į Kauną. 
1920—21 buvo legalaus laikr. „Darbi- 
ninkų žodis“ (lietuvių, lenkų ir žydų k.) 
oficialiuoju redaktoriumi. Laikraštį už- 
dŪraudus, 1921 dirbo nelegalioje LKP 
Spaustuvėje. Už rev. veiklą 1921—25 
uvo kalinamas Kaune, 1922 B. kandi- 
datūra buvo iškelta į seimą kuopininkų 
Sąraše. 1927—41 dirbo Kauno spaustu- 
Vėse. Per visą tą laiką B. nebuvo LKP 
Narys, bet palaikė ryšius su pogrindyje 
dirbusiais partijos darbuotojais, aprūpi- 
No pogr. partinę spaustuvę poligrafijos 
medžiagomis, leido naudotis savo butu 
Ir kitaip rėmė rev. judėjimo dalyvius. 
1941— 44 adm. darbuotojas Gorkio sri- 
tyje. 1944 grįžo į Lietuvą, nuo 1946 pen- 
Sininkas. Nuo 1952 TSKP narys. 


BUIVĖNAI —-kaimas Kupiškio rj., No- 
"ūnų apyl., 6 km į p. v. nuo Kupiškio, 
Prie kelio į Panevėžį, Lėvens deš. kran- 
le. 148 gyv. (1959). Ties B., Lėvens slė- 
nyje, kasami dolomitai. 


BUIVYDAITĖ Bronė [slap. Tyrų Duktė; 
8. 1895.XII.8 Svėdasuose] — rašytoja. 
912 baigė buhalterijos kursus Kaune, 
kuri laiką dirbo prekyboje. Apie 1912 
Pradėjo lit. veiklą. 1914 baigė Utenos 
eturklasę m-1ą, 1918 — Voronežo g-ją. 
1918—30 dirbo mokytoja Skuode, Vei- 
Veriuose, Panevėžyje. Bendradarbiavo 
lerikalinėje spaudoje, almanache „Dai- 
Kava“ ir kt. Redagavo liet. moterų rašy- 
9lų kūrybos almanachą „Aukštyn“ 
(1930). Išlėido 3 poezijos rinkinius („Va- 
Šaros šnekos“, 1921; „Skudučiai", 1933; 
o žilvičiais“, 1939) ir eiliuotų pada- 
Mmų knygą „Anykščių baladės“ (1930), 
uriuose vyravo romantinės tendencijos. 
arašė dramatizuotų ir eiliuotų pasakų 
Vaikams. Romane „Atversti lapai“ 
(1934) pavaizdavo mokytojų ir mokinių 
Santykius burž. mokykloje. Apysakose 


» 


„Auksinis batelis“ (1936) ir „Trys bičiu- 
liai“ (1937) iš krikščioniškos moralės 
pozicijų pavaizdavo darbo žmonių vaikų 
gyvenimą ir mokymąsi burž. santvarkos 
sąlygomis. Kai kurie B. kūriniai vai- 
kams, autorės perredaguoti, buvo išleisti 
taryb. metais. Po D. Tėvynės karo (iki 
1948) mokytojavo, sukūrė eilėraščių 
vaikams. 

Ršt.: Auksinis batelis, V., 1957; Trys bičiu- 
liai, V., 1957; Stebuklingoji radasta, V., 1957. 
BŪIVYDAS Juozas [g. 1923.VIII.13 Kau- 
ne] — dailininkas, žurnalistas. 1939 baigė 
g-ją Kaune. Nuo 1940 period. leidiniuo- 
se spausdina karikatūras. 1940—41 dir- 
bo „Komjaunimo tiesos“ redakcijoje, 
1942—43 tarnavo Raudonojoje Armijoje, 
vėliau, baigęs redaktorių kursus, dirbo 
LLKJS CK Maskvoje. 1944—46 „Jauni- 
mo gretų“ redaktorius. Nuo 1947 dirbo 
period. leidinių („Tiesos“, „Švyturio“, 
„Šluotos“ ir kt.) redakcijose. B. kūrybos 
svarb. sritis — polit. karikatūra. 


BŪIVYDIS Antanas [1856.11.20 Juodei- 
kiuose (Mažeikių rj.) — 1919.11.20 Tulo- 
je] — gydytojas, visuomenės veikėjas. 
1884 baigęs Maskvos un-tą, apsigyveno 
Žagarėje. Platino caro valdžios drau- 
džiamą liet. spaudą. 1884—85 bendra- 
darbiavo „Aušroje“, „Unijoje“, paskiau 
„Lietuviškajame balse“. Tapęs karo gy- 
dytoju, gyveno Turkestane, Kaukaze. 
1911—14 dėstė higieną „Saulės“ kur- 
suose (Kaune). I pasaul. karo metu eva- 
kavosi į Rusiją. 


BUIVYDIŠKIS — kaimas Vilniaus  rj., 
6 km į š. v. nuo Vilniaus. 1283 gyv. 
(1964). Prie B. pelkėse, prasideda 
Sudervė (Neries intakas). Buivydiškyje 
yra Vilniaus ž. ū. technikumas (nuo 
1953) su bendrabučiais; jam priklauso 
525 ha pavyzdinis mokomasis ūkis, žu- 
vų veisimo tvenkiniai. Aštuonmetė m-la 
(iki 1949 pradinė), kultūros namai (nuo 
1950), senas parkas. B. minimas XIII-—- 
XIV a. kryžiuočių kronikose, 1593 B. 
dvaras minimas Lietuvos Vyriausiojo 
tribunolo akte. 


BUIVYDONYS — kaimas Kaišiadorių rj., 
Kalvių apyl., 15 km į p. nuo Kaišiadorių, 
10 km į r. nuo Kruonio. 70 gyv. (1959). 
Per B. teka Dūmė (Limšiaus deš. inta- 
kas). Pr. m-la (nuo 1926). Dūmės kair. 
krante yra piliakalnis, supiltas ant ap- 
valios kalvos. Jo aikštelė 23 m ilgio ir 
18 m pločio; š. v. dalyje išlikęs apie 
1,5 m aukščio pylimas. Netoli piliakal- 
nio yra senkapis; jame šalia žmonių 
griaučių randama įkapių liekanų — gele- 
žinių ietigalių ir kt. Burž. nacionalistai 
1944—45 nužudė du B. gyventojus. 


BUIVYDŽIAI —1. Kaimas Vilniaus rį., 
17 km į r. nuo Nemenčinės, Neries kair. 
krante, 3 km nuo BTSR sienos; apylin- 
kės ir kolūkio centras. 168 gyv. (1959). 
Ties B. Neris daro didelį vingį, vad. Bui- 
vydžių kilpa. Per kaimą į Nerį teka 
Buivydė. Keliai jungia B. su Nemenčine, 
Bistryčia (BTSR), Lavariškėmis. Felčerių- 
akušerių punktas (nuo 1952), aštuonme- 
tė m-la (1920—45 pradinė, 1945—60 
septynmetė), kultūros namai (nuo 1960), 
biblioteka (nuo 1949). Vietinės reikšmės 


BUI-—BUK 279 


archit. paminklas — medinė bažnyčia ir 
koplyčia, past. 1790. B. palivarkas mini- 
mas 1668. XVIII-XIX a. ist. šaltiniuo- 
se B. vadinami miesteliu. XIX a. pabai- 
goje 3 kartus per metus čia vykdavo 
prekymečiai. 

2. Kaimas Joniškio rj., 7 km į š. v. 
nuo Joniškio, prie kelio į Žagarę, Pla- 
tonio (Lielupės intako) deš. krante; apy- 
linkės centras. 137 gyv. (1959). B. gy- 
ventojai aktyviai "dalyvavo Šiaulių 
ekonomijos valstiečių sukilime (1769). 
Iš B. kilęs vienas šio sukilimo vadų 
M. Pauga. 


BUIVYS Vacys [1912.IX Pašušvyje (Rad- 
viliškio rj) — 1951.IX Sartininkuose 
(Tauragės rj.)] — tarybinis aktyvistas. 
Darbininkas. 1944 Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijos kovotojas. 1945 demo- 
bilizuotas, dirbo Katyčių vls. milicijoje. 
1948—51 Mediškiemių apylinkės pirmi- 
ninkas. Nuo 1949 VKP(b) narys. 1951 
kolūkio pirmininkas Pagėgių rajone. 
Burž. nacionalistų nužudytas. 


BŪJAKAS Ignas [g. 1892.1.30 Baleliuose 
(Ukmergės rj.)] — gydytojas higienis- 
tas, medicinos mokslų kandidatas (1949), 
Lietuvos TSR nusipelnęs gydytojas 
(1950). 1933 baigė Rostove prie Do- 
no Med. in-tą. Dirbo įvairiose TSRS 
vietose sanitarijos gydytoju. 1944—50 
Lietuvos TSR sveikatos apsaugos liau- 
dies komisaro, vėliau ministro pavaduo- 
tojas. 1945—62 Vilniaus un-to higienos 
katedros vedėjas. Nuo 1946 TSKP na- 
rys. 1951 gavo docento vardą. 1951—52 
medicinos f-to dekanas. Parašė straips- 
nių higienos ir sanitarijos klausimais. 


BUJAUSKAS Vytautas [g. 1922.III.26 
Kapsuke] — inžinierius architektas. 1950 
baigęs Kauno un-to archit-ros f-tą, dės- 
tė Kauno Politechnikos in-te. 1959—62 
Kauno miesto vyriausiasis architektas. 
Suprojektavo viešbutį ir valgyklą Ša- 
kiuose, apie 100 gyv. namų Vilniuje, 
Kaune ir kt. Išspausdino straipsnių mies- 
tų statybos klausimais, parašė knygelę 
apie sodybinį gyv. namą (1960). 


BUKANČIAI — kaimas Mažeikių rj., Uk- 
rinų apyl., 5 km į r. nuo Židikų, 1,5 km 
į š. nuo kelio į Mažeikius. 213 gyv. 
(1959). Per kaimą teka Kvistė (Vardu- 
vos intakas). Prieina Bukančių ir Ukrinų 
miškai, Pr. m-la (nuo 1920). 


BŪKANTAS Domininkas [1873.VIII.11 
Kegriuose (Akmenės rj.) — 1919.1.19 Za- 
rasuose] — gydytojas, antropologas. 1900 
baigė Charkovo un-tą, dirbo Duseto- 
se, Ilūkstėje (Latvijoje), Zarasuose. Su- 
rinko ir paskelbė spaudoje antropomet- 
rinių duomenų apie 1000 š. r. Lietuvos 
gyventojų. 

BUKANTĖ — vienkiemis Plungės rj., Ša- 
teikių apyl., Gudelių kaime. Bukantėje 
gimė (1845) ir augo rašytoja Žemaitė. 


BŪKAS. Lietuvoje auga paprastasis B. 
(Fagus silvatica). Jis yra introdukuo- 
tas. Parkuose pasitaiko dekoratyvinių 


280 BUK— BUK 


paprastojo B. formų — raudonlapė (f. 
atropurpurea) ir geltonlapė (f. zlatia); 
pastaroji retesnė. 80 metų amžiaus bukų 
(Kliošių miške, prie Priekulės) vid. aukš- 
tis 25 m, didž. 31 m. Žydi gegužės mėn,, 
vaisiai prinoksta spalio mėn. Labiausiai 
paplitęs ir geriausiai išsilaikė Lietuvos 
vakaruose; dažnas parkuose (Žagarės, 
Renavos, Eglesių, Kalnėnų, Vilkėnų, Pa- 
langos), pasitaiko ir miškuose. Dėl ne- 
gausumo turi tik dekoratyvinę reikšmę. 
Lit.: V. Ramanauskas, Paprastasis bukas Lie- 
tuvos TSR.—,,Mūsų girios“, 1960, Nr. 5. 
BUKAUČIŠKĖS — kaimas Alytaus rj., 
Daugų apyl, 6 km į š. r. nuo Daugų. 
197 gyv. (1959). Per B. teka Varėnė ir 
jos deš. intakas Niedulė. Kaimo p. pa- 
kraštyje yra Niedulio ež. ir Važnyčios, 
Laboriškės pelkės. Per B. eina keliai iš 
Daugų į Pivašiūnus ir į Dusmenis. Aš- 
tuonmetė m-la (1918—52 pradinė, iki 
1962 septynmetė). Prie Varėnės rastas 
mezolito laikotarpio kaulinis durklas. 


BUKAUSKIS Henrikas [1839.1.6 Kauk- 
liuose (Pasvalio rj.) — 1900.III.11 Stok- 
holme] — antikvaras, muziejininkas. Da- 
lyvavo 1863 sukilime (Dluskio-Jablo- 
novskio būryje). Emigravęs į užsienį, 
gyveno Švedijoje ir Šveicarijoje. Nuo 
1875 kurį laiką buvo Rapersvilio (prie 
Ciuricho) muziejaus direktoriumi, pri- 
žiūrėjo Lietuvos ir Lenkijos ist. senie- 
nas. Įsikūręs Stokholme, dirbo Hamerio 
antikvariate, paskiau savarankiškai pre- 
kiavo knygomis bei senienomis, leido 
antikvarinių knygų katalogus. 


BUKAVĖCKAS Kazys [1855.1II.4 Obšrū- 
tuose (Vilkaviškio rj.) — 1940.XIIĮ — 
poetas. Nuo 1866 mokėsi Marijampolės 
g-joje, baigė 4 klases. Kurį laiką dirbo 
Paežerių valsčiaus raštinėje Vilkaviškio 
notaro raštininku. 1888—90 gyveno 
JAV, nuo 1895 — Gižuose, vėliau Mari- 
jampolėje. Palaikė ryšius su V. Kudir- 
ka, J. Šliupu ir kt. Slapyvardžiais Bks., 
Bkv., K. Bukavietis ir kt. bendradarbia- 
vo „Aušroje“, „Lietuviškajame balse“, 
„Šviesoje“, „Tėvynėje“. Eilėraščiuose 
„Į darbininkus“ (pagal vokiečių poetą 
G. Hervegą) ir „Reik mums tikybos“ pa- 
rodė sunkią darbininkų dalią, jų išnau- 
dojimą, kėlė soc. ateities idealus, bet 
su „krikščioniškojo socializmo“ bruo- 
žais. Parašė romantinę poemą „Jonas iš 
Kempės ir Šilka“ (išsp. 1897), išvertė 
A. Mickevičiaus baladę „Baltasis kar- 
žygys“, poemą „Konradas Valenrodas" 
(šiuo vertimu vėliau naudojosi lietuvių 
poetas J. Žilius), dalį poemos „Ponas 
Tadas". 


„BUKIETĖLIS"— liaudies ratelis. Buvo 
žaidžiamas Panevėžio apylinkėse. Muz. 
metras ?/,. J. Lingys sukūrė sceninę šo- 
kio kompoziciją. 

Lit.: Suk, suk ratelį..., [šokiai ir žaidimai], 
V., 1957, 
BŪKIŠKĖS — 1. Kaimas Vilniaus rj., 
10 km į š. v. nuo Vilniaus, prie plento 
į Ukmergę; apylinkės centras. 326 gyv. 
(1959). Ž. ū. mechanizacijos m-la; prie 


jos — 50 ha mokomasis ūkis, mechani- 
nės dirbtuvės, 3 moksleivių bendrabu- 
čiai, kultūros namai (nuo 1963), parkas. 

2. Kaimas Alytaus rj., Meškučių apyl., 
5 km į p. nuo Daugų, prie Daugų 
ežero. 190 gyv. (1959). Į š. v. nuo B. yra 
Dėluko ež., į p.— Zalatiškės miškas. Yra 
Rimėnų aštuonmetė m-la (1933—51 pra- 
dinė, iki 1962 septynmetė). 


BUKLYS Marijonas [g. 1931.11.25 Buko- 
nyse (Jonavos rj.)] — ūkinis darbuotojas. 
Nuo 1951 dirbo prekybos org-jose Šir- 
vintose, Vilniuje, Kaune. 1957 baigė Vi- 
sasąjunginį neakivaizdinį taryb. preky- 
bos in-tą. Nuo 1957 TSKP narys. 1959— 
1962 LŪT Didmeninio maisto prekių rea- 
lizavimo v-bos viršininkas, 1962—65 
LUT Mėsos ir pieno pramonės v-bos 
viršininkas, nuo 1965 mėsos ir pieno 
pramonės ministras, 


BUKNAIČIAI — kaimas Mažeikių  rj., 
Reivyčių apyl., 7 km į š. nuo Mažeikių; 
kolūkio centras. 322 gyv. (1959). So- 
dybos plačiai išsisklaidžiusios tarp Vaid- 
mino (Ašvos intako) ir Vadaksties. Per 
B. eina kelias iš Mažeikių į Ežerę (Lat- 
vijos TSR). Ryšių skyrius, parduotuvė, 
felčerių-akušerių punktas (nuo 1958), 
aštuonmetė m-la (1933—49 pradinė, iki 
1962 septynmetė), biblioteka (nuo 1957). 
Kaime yra netyrinėtas senkapis. Vietos 
gyventojai, dirbdami laukus, randa žmo- 
nių kaulų, geležinių dirbinių. Burž. me- 
tais kaime veikė LKP pogr. kuopelė; 
1932 paminėtos Spalio revoliucijos 
metinės, 1936 — Gegužės Pirmoji. 


BUKNYS Pranas [tikr. Pinckis; g. 1888. 
V.27 Mickiškėje (Kuršėnų rj.)] — pažan- 
gus JAV lietuvių visuomenės veikėjas. 
Kilęs iš neturtingų valstiečių. 1907 
emigravo į JAV. Dirbo f-kuose darbi- 
ninku, mokėsi vakarinėje m-loje. Ak- 
tyviai dalyvavo Čikagos darbininkų 
unijų (profs-gų) veikloje. Nuo 1911 Lie- 
tuvių socialistų s-gos narys. 1915 įsto- 
jo į Amerikos Lietuvių darbininkų 
lit-ros d-ją, organizavo d-jos kuopas 
Pitsburge. Vienas Lietuviu darbininku 
susivienijimo organizatorių. Bendradar- 
biavo „Laisvėje“ ir „Vilnyje“. Nuo 
1925 „Laisvės“ administratorius. 


BUKONIS Balys [1916IV.4 Vilkinėje 
(Pakruojo rj) — 19471X Leipalingyje 
(Lazdijų rj.)] — pedagogas. 1934 baigęs 
Šiaulių mkt. seminariją, dirbo mokyto- 
ju pr. m-lose. Nuo 1944 Lazdijų rj. Mi- 
kyčių m-los mokytojas. 1945 paskirtas 
Lazdijų aps. liaudies švietimo skyriaus 
inspektoriumi. Buvo išrinktas švietimo 
darbuotojų profs-gos apskrities K-to pir- 
mininku. Einantį tarnybines pareigas B. 
nužudė burž. nacionalistai. 

Lit.: Kad žemėje žydėtų gėlės, [apybraižos|, 


sudarė Ant. Bieliauskas ir G. Iešmantas, K., 
1960 [p. 79—84]. 


BUKONYS — 1. Kaimas Jonavos rj., Žei- 
mių apyl., 18 km į š. nuo Jonavos, prie 
Ukmergės—Kėdainių kelio. 179 gyv. 
(1959). Į p. r. nuo kaimo tęsiasi Buko- 
nių miškas. Aštuonmetė m-la (1921—49 
pradinė, 1949—60 septynmetė), kultū- 
ros namai (nuo 1955), biblioteka (nuo 
1952). Kaimas žinomas nuo XVI a. Iki 


XIX a. per B. ėjo Varšuvos—PeteI- 
burgo kelias. 1888 buvo 88 gyv. 

2. Kaimas Kupiškio rj., Noriūnų apyl. 
5 km į p. nuo Kupiškio, prie Šiaulių— 
Daugpilio geležinkelio. 5 gyv. (1959). 
XIX a. viduryje B. buvo palivarkas, pri- 
klausęs Palėvenės dominikonų vienuo- 
lynui. Vienuolyną uždarius, B. atile- 
ko valstiečiams Bukėnams. 1905—07 re- 
voliucijos metu Juozo Bukėno namuose 
veikė slaptas socialdemokratų knygynė- 
lis. J. Bukėnas kartu su kitais organ!- 
zuodavo Kupiškyje mitingus prieš caro 
valdžią. 1911—19 B. buvo pažangaus 
Kupiškio apylinkių jaunimo centras. 
1916—17 veikė savišvietos kursai. Jur- 
gio Bukėno namuose buvo leidžiami 
slapti hektografuoti laikraštėliai „Jauni 
mėlis“, „Gojelis“, „Liuosas kelias“. Hit- 
lerininkai ir vietiniai burž. nacionalista! 
1941.VII nužudė B. valstietį P. Bukėną. 


BUKŠA Mykolas [1869.IV.16 Vilniuje — 
1953.II1.7 ten pat] — dirigentas, Lietuvos 
TSR nusipelnęs meno veikėjas (1945) 
1900 baigė Peterburgo Konservatorijos 
kompozicijos klasę s 

(mokėsi pas N. Rims- 
kį-Korsakovą, A. 
Glazunovą, A. Lia- 
dovą, N. Solovjovą). | 
1898—1927 diriga- | 
vo operas ir baletus 
Maskvoje, Peterbur- 
ge ir kituose Rusi- 
jos miestuose. Grį- 
žęs 1927 į Lietuvą, 
buvo Valstybės teat- 
ro, nuo 1945 Lie- 
tuvos TSR operos ir 
baleto teatro dirigentu. Ilgą laiką dirb- 
damas teatro meno vadovu ir vyriau- 
siuoju dirigentu, suvaidino didelį vaid“ 
menį Lietuvos operos meno raidoje. Iš- 
ugdė ištisą kartą jaunų operos solistų. 
orkestro artistų ir dirigentų. Tęsdamas 
didžiųjų rusų dirigentų tradicijas, Lietu 
vos operos ir baleto teatrą vedė realis“ 
tinio meno keliu. Dirigavo daugiau kaip 
100 operų ir baletų, kurių tarpe žymia 
vietą užima rusų klasikinės operos IV 
baletai. Pastatė ir dirigavo lietuviškas 
operas: J. Karnavičiaus „Gražina“, „Rad- 
vila Perkūnas“, A. Račiūno „Trys talis“ 
manai", S. Šimkaus „Kaimas prie dvė“ 
ro". Vadovavo pirmosios liet. teatTė 
taryb. operos — I. Dzeržinskio „Tykiojo 
Dono"— pastatymui (1940). 


BUKŠNAITIS Pijus [g. 1881.X.9 Lauki“ 
niškėje (Šakių rj.)] — buržuazinis libė- 
ralinis JAV lietuvių visuomenės Vel“ 
kėjas, muzikas. Kilęs iš valstiečių. MO“ 
kėsi Veiverių ir Žitomiro mkt. semina“ 
rijose. 1899—1904 vargonininkavo UK“ 
rainoje, nuo 1904 — Skriaudžiuose (dab 
Prienų rj). Už aktyvų dalyvavima 
1905—07 revoliucijoje iš vargoninink? 
pareigų atleistas ir ištremtas iš Lietuvos: 
pabėgo į JAV. Čia įsitraukė i kultū“ 
rinę visuomeninę veiklą. 1906—09 bend“ 
radarbiavo „Kovoje“, „Tėvynėje“, „Lie“ 
tuvoje". 1908 išleido rev. dainų rinki“ 
nėlį „Revoliucijos giesmės“, 1909 Lie“ 
tuvių socialistų s-g0s sekretorius. 1912— 
1918 redagavo žm. „Tarka“. 1934—7 


„Vienybės“ redakcijos narys. Vadovavo 
chorams, organizavo spektaklius. Rašė 
If vertė eilėraščius, kūrė libretus (M. Pet- 
tausko operetėms „Velnias išradėjas“, 
„Šventoji naktis“ ir kt.). 


BUKŠNYS Jonas |1914.X.12 Laukiniškė- 
Je (Šakių rj.) — 1941 Šakių apylinkė- 
Se] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
ęs iš mažažemių valstiečių, ž. ū. darbi- 
Ninkas. Nuo 1937 palaikė ryšius su ko- 
Munistais, platino kom. lit-rą, agitavo 
Vietos gyventojus prieš faš. valdžią, 
nuo 1940 priklausė Laisvamanių etinės 
kultūros d-jai (Jankų sk.). Nuo 1940 
VKP(b) narys. Hitlerininkų ir vietinių 
burž. nacionalistų nužudytas. 


BUKŠNYS Juozas [1910.XII.10 Laukiniš- 
kėje (Šakių rj.) — 1941.VIL1 Šakiuo- 
5e] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
ęs iš mažažemių valstiečių, ž. ū. dar- 
bininkas. 1936 faš. seimo rinkimų kam- 
Panijos metu padėjo komunistams leis- 
1 atsišaukimus, rėmė polit. kalinius 
Platino kom. lit-rą. Nuo 1937 LKJS na- 
TYs. 1939—40 Laisvamanių etinės kul- 
lūros d-jos Jankų sk. sekretorius. Nuo 
1940.V11 Komunistų partijos narys, nuo 
1940.XII Jankų vls. partorgas. Burž. 
Nacionalistų nužudytas. 


BUKSNYS Pranas [1892 Šlamuose (Ša- 
Kių rj.) — 1960.V1.26 Brukline (Niujor- 
as)) — pažangus JAV lietuvių visuo- 
Menės veikėjas. 1912 emigravo į JAV. 
Priklausė Amerikos Lietuvių darbininkų 
"tros d-jai, kelerius metus buvo šios 
jos centro k-to iždininku. Bendradar- 
lavo „Laisvėje“. 


BUKTA — kaimas Kapsuko rj., Liudvi- 
Navo apyl, 4 km į p. r. nuo Liudvina- 
0, prie Kapsuko— Alytaus plento, Šešu- 
Pės kair. krante. 132 gyv. (1959). Iš v. 
Prieina  Mozūrgirės miškas. Į r. nuo 
Šešupės deš. krante, tęsiasi Buktos 
(Žaliosios) miškas. Pr. m-la (nuo 1956). 
ki XVI a. vid. Buktoje buvo dvarelis, 
Vad, Alytaus rūmai, kuriuose medžiok- 
“Ss metu apsistodavo did. kun-ščiai. 
1918 B. dvare veikė komunistų vado- 
Vaujama profs-ga. 


BŪKTOS MIŠKAS, Žaliosios miškas, — 
Miškas Kapsuko rj, 6 km į p. r. nuo 
„udvinavo, tarp Šešupės ir Žuvinto. 
" dalis priklauso Kapsuko miškų ūkio 
Buktos girininkijai, p. — Žaltyčio gi- 
Tininkijai. Plotas 3280 ha; medynų 
R ka. Reljefas banguotas. Yra nedi- 
puls, bet gilus Polieno ež.; prasideda 
trupis ir Vandupė (Šešupės intakai). 
lTVožemiai velėniniai karbonatiniai, iš- 
Plauti bei sujaurėję, priemoliniai, vieto- 
Mis velėniniai gliejiški, išplauti, priemo- 
Miai, Medynai daugiausia savaiminės 


ra imės, Drebulynų yra 4605, beržynų 
60 0; juodalksnynų 1590, skroblynų 
0, 


eglynų 675, uosynų 495, ąžuoly- 

195. Medynų vid. amžius 33 metai, 
„„nitetas I-II, skalsumas 0,7—0,8; vid. 
Uris 113 ktm/ha, vid. metinė prieauga 
4 ktm/ha. Iš retesnių medžių auga kė- 
ai ir maumedžiai (kai kurie jų apie 
i €m skersmens). Iš vaistinių augalų 
andama valerijonų, pakalnučių. Yra 


šernų, briedžių, stirnų, lapių, barsukų, 
pilkųjų ir baltųjų kiškių, kiaunių, juo- 
dųjų gandrų, erelių rėksnių, tetervinų, 
jerubių, slankų. Didesniąją miško dalį 
sudaro eksploataciniai, mažesniąją — 
paupių ir pakelių apsauginiai miškai. 
Per metus iškertama apie 9000 ktm. 
V. pakraščiu eina Kapsuko—Alytaus 
plentas. 1880 B. m. suvalstybintas (iki 
tol priklausė Buktos dvarui). 1863 miš- 
ke slapstėsi sukilėliai. Vok. faš. okupa- 
cijos metais buvo apsistojęs K. Petriko 
taryb. partizanų būrys (būrio vadas 
S. Naujalis). 


BŪKTOS PĖLKĖ — pelkė Lazdijų rj., 
0,5 km į r. nuo Lazdijų. Plotas 134 ha. 
V. pakraščiu teka Kirsna (Šešupės in- 
takas). Pelkė ežerinės kilmės. Paviršius 
nusausintas ir sukultūrintas. Durpių klo- 
do didž. storis 4 m, vid. 1,71 m; vid. 
susiskaidymas 3076, vid. peleningumas 
1405. Po durpėmis yra ežerinių nuosė- 
dų sluoksnis; jo storis iki 6 m. 


BULACHOVAS Aleksejus Anisimovi- 
čius [g. 1914] — Didžiojo Tėvynės karo 
dalyvis, gvardijos pulkininkas, Tarybų 
Sąjungos Didvyris (1945). Šaulių pul- 
ko vadas B. 1944.VII drauge su pirmai- 
siais daliniais forsavo Nemuną ir užėmė 
placdarmą upės v. krante. Po atkaklių 
mūšių pulkas, atrėmęs apie 30 priešo 
kontratakų ir padaręs jam didelių nuo- 
stolių, išvadavo Alytų. 


BULACHOVSKIS Leonidas Arsenjevi- 
čius [1888.IV.14 Charkove — 1961.1V.4 
Kijeve] — ukrainiečių kalbininkas, sla- 
vistas, TSRS MA narys korespondentas 
(nuo 1946). Baigė Charkovo un-tą (1910). 
Nuo 1916 dėstė Charkovo, Permės, 
Maskvos un-tuose (nuo 1917 profeso- 
rius, nuo 1936 filol. mokslų daktaras), 
nuo 1944 Ukrainos TSR MA Kalbotyros 
in-to direktorius, 1946—60 Kijevo un-to 
slavų filologijos katedros vedėjas. Para- 
šė apie 300 lingv. darbų slavistikos, 
daugiausia slavų kalbų ist. akcentolo- 
gijos, taip pat bendrosios kalbotyros, 
leksikologijos, stilistikos, kalbos dėsty- 
mo metodikos ir kt. klausimais. Domė- 
josi baltistika, palaikė glaudžius ryšius 
su liet. kalbininku K. Būga. Baltų kal- 
botyros klausimais rašė Kauno un-to 
humanitarinių mokslų f-to leidinyje 
„Tauta ir žodis“ (kn. 2, 1924), ukr. žrn. 
„Movoznavstvo“ („Kalbotyra“, Nr. 8, 
1936; t. 4—5, 1947; t. 8, 1949), J. Endze- 
lynui skirtame jubiliejiniame latvių 
leidinyje „Raštų rinkinys“  („Rakstu 
krajums“, 1959). 

Lit; B. H. BbopkoBckuū, CemuAecarunxeTHe 
A. A. BynaxoBCKOro.—,,BoupocsHI g351K03KaHKa", 
1958, Ne 2; J. Palionis, K. Būgos santykiai su 
rusų kalbininkais.—,,Literatūra ir kalba“, t. 1, 
v., 1956 
BŪLAKA Mečislovas [g. 1907.IX.12 Kap- 
čiamiestyje (Lazdijų rj.)] — dailininkas. 
1931 baigė Kauno meno m-lą. Nuo 1931 
dalyvavo dailės parodose. 1932—40 
Jurbarko, Pagėgių ir Kauno g-jų piešimo 
mokytojas. Mokytojaudamas studijavo 
Kauno un-te. 1936 Kaune surengė sa- 
vo kūrinių parodą. 1940—41 Vilniaus 
Dailės akademijos dėstytojas. 1944— 
1045 šios akademijos rektorius bei 


BUK— BUL 281 


grafikos f-to dekanas. 1945—50 Lietu- 


vos TSR Dailės in-to grafikos studijos 
vedėjas, 
universiteto 


docentas. 1952—54 Vilniaus 
bibliotekininkystės kated- 
roje dėstė grafikos 
pagrindus. Meistriš- 
kumo ir formų eks- 
presijos pasiekė me- 
džio raižiniuose (J. 
Biliūno „Liūdna pa- 
saka“, 1937; K. Bo- 
rutos „Suversti ari- 
mai“, 1964 ir kt.). 
Pažymėtini estampi- 
nės grafikos kūri- 
niai — piešinių cik- 
las „Vilnius“ (1943— 
1950). Yra nutapęs 
Vilniaus ir kitų Lietuvos vietų peiza- 
žų. Sukūrė dekoracijų Kauno, Vilniaus 
ir Panevėžio teatrų spektakliams. Dirbo 
Lietuvos Kino studijos dailininku, sta- 
tant filmus „Ignotas grįžta namo" (1957), 
„Tiltas“ (1957), „Kalakutai“ (1959), ,„(Gy- 
vieji didvyriai“ (1960). Taryb. metais B. 
kūriniai eksponuojami respublikinėse ir 
visasąjunginėse dailės parodose. Dailės 
klausimais B. yra rašęs period. spaudoje 
ir atskiruose leidiniuose. 

Leid: L'art grephigue Lithuanien, Rome, 
1938; Vilnius, Senamiestis [Piešiniai], V., 1959. 

Lit: J. Jurginis, Lietuvos meno istorijos 
bruožai, V., 1960. 


Mečislovas Bulaka. ,„Juozapota“, medžio raiži- 
nys, 1937 (J. Biliūno ,„Liūdnos pasakos“ iliust- 
racija) 


BULAKAVAS — kaimas Lazdijų  rj., 
Būdviečio apyl., 10 km į š. v. nuo Laz- 
dijų, 4,5 km i š. r. nuo Lenkijos sie- 
nos, 95 gyv. (1959). Į š. r. nuo kaimo 


282 BUL— BUL 


yra Trakiškės miškas. B. minimas 1550. 
Išlikę archit. požiūriu įdomūs dvaro rū- 
mai, kuriuose po D. Tėvynės karo 
įsteigti vaikų namai. 


BULATOVAS Aleksas [1881—1945 Rad- 
viliškyje] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Nuo 1935 Komunistų partijos na- 
rys, pogr. darbą dirbo Mažeikiuose. 
1940 darbininkas Tryškiuose. Burž. na- 
cionalistų nužudytas. 


BŪLAVAS Jonas [g. 1903.VII.24 Gino- 
tuose (Rokiškio rj)] — agronomas 
selekcininkas, Visasąjunginės Lenino Že- 
mės ūkio mokslų akademijos ir Lietuvos 
TSR MA narys korespondentas (1956), 
Lietuvos TSR nusi- 
pelnęs mokslo veikė- 
jas (1965). 1920—24 
LKJS narys. 1928 
baigė Žemės ūkio 
akademiją (Dotnu- | 
voje). 1931 speciali- 
zavosi augalų selek- 
cijos srityje Švedijo- 
je. Nuo 1925 dirbo 
Dotnuvos selekcijos 
stotyje; 1940—41 ir 
1944—56 jos direk- 
torius (kartu dėstė 
Ž. ū. akademijoje, nuo 1947 docentas). 
Nuo 1950 TSKP narys. 1954 gavo ž. ū. 
mokslų kandidato laipsnį. 1956—62 Lie- 
tuvos Ž. ū. akademijos rektorius, nuo 
1957 kartu ir augalininkystės katedros 
vedėjas, nuo 1961 profesorius. 1954— 
1960 LKP CK narys. 1950—58 TSRS AT 
deputatas, 1959—63 Lietuvos TSR AT 
deputatas. Sukūrė daugiau kaip 15 kvie- 
čių ir keletą miežių veislių, iš kurių ra- 
jonuotos: žieminių kviečių — Dotnu- 
vos 458; Mūras; vasarinių kviečių — 
Gražučiai, Garsas; miežių — Auksiniai II, 
Džiugiai. Be to, sukūrė miežių formų 
švelniais akuotais ir visai be akuotų, 
kviečių-rugių hibridų, arba kvietrugių. 
Ršt.: Kaip gavome didelį kviečių der- 
lių, K., 1948; Lietuvos Valstybinė selekcijos 
stotis, V., 1955; Kultūrinės ganyklos, V., 1956; 
Tolimoji hibridizacija.—,,Lietuvos Žemės ūkio 
akademijos moksliniai darbai“, t. 9, sąs. 3, V., 
1962; Selekcija ir sėklininkystė, V., 1963. 
BŪLAVAS Juozas [g. 1909.1.12 Ginotuo- 
se (Rokiškio rj.)] — teisininkas, istorijos 
mokslų kandidatas (1949), Lietuvos TSR 
MA narys korespondentas (1953). 1932 
baigė Kauno un-tą. 1931—38 LKP narys, 
dalyvavo rev. judėjime, bendradarbiavo 
pogrindinėje kom. spaudoje. Už rev. 
veiklą kelis kartus adm. tvarka baustas. 
1940—41 Vilniaus un-to prorektorius. 
Vok. faš. okupacijos metais mokytojavo 
Utenos ir Rokiškio g-jose. 1944—45 Lie- 
tuvos TSR Plano komisijos pirmininko 
pavaduotojas, 1945—46 Lietuvos TSR 
MA Organizacinio k-to gen. sekretorius. 
1946--50 Teisės in-to direktorius. 1944— 
1958 dėstė valst. teisę Vilniaus un-te, 
1945 gavo docento vardą. 1953—56 Eko- 
nomikos in-to direktorius, 1956—58 Vil- 
niaus un-to rektorius, nuo 1958 Ekono- 
mikos in-to mokslinis bendradarbis. 
1952—59 TSKP narys. Už polit. pobūdžio 


Klaidas iš partijos pašalintas. Pagrin- 
dinė B. moksl. darbo sritis — valstybi- 
nė teisė ir Lietuvos TSR valstybės ir tei- 
sės istorija, 

Ršt.: Lietuvos darbo valstiečių ekonominė 
padėtis fašistinės valdžios metais, V., 1955; 
Rinkimai ir „tautos atstovavimas“ buržuazi- 
nėje Lietuvoje, V., 1956. 

BŪLAVĖNAI — kaimas Kelmės rj., Mai- 
ronių apyl., 8 km į p. v. nuo Tytuvėnų, 
2 km į v. nuo Radviliškio—Sovets- 
ko geležinkelio. 24 gyv. (1959). Kai- 
mas įsikūręs aukštame kairiajame Du- 
bysos krante. Į Dubysą per B. teka 
Didravis. Iš 3 pusių kaimą supa Padu- 
bysio miškas. Dubysos girininkija, pr. 
m-la (nuo 1920), biblioteka (nuo 1963). 


BULĖNAI — kaimas Šiaulių rj, Kurtu- 
vėnų apyl., 4 km į š. nuo Kurtuvėnų, 
17 km į p. v. nuo Šiaulių. 147 gyv. 
(1959). Į š. v. nuo kaimo — Bulėnų ež. 
Yra Šiaulių statybos tresto žvyro kai- 
jeras. B. minimi 1592 Kurtuvėnų dvaro 
inventoriuje (4 valakai, 5 ūkiai). 


BULĖNŲ EŽERAS — ežeras Šiaulių rj., 
17 km į p. v. nuo Šiaulių, 4 km į š. nuo 
Kurtuvėnų. Plotas 21 ha. Ežeras apva- 
lus, pasiekęs senatvės stadiją. Krantai 
žemi, daugiausia pelkėti. 1 km į p. r. 
nuo ežero yra Bulėnų kaimas. Ežeras 
verslovinis. 


BULGARŲ LITERATŪRA (ryšiai su liet. 
lit-ra). Pirmieji B. 1. kūrinių vertimai 
į liet. kalbą pradėjo rodytis XX a. pra- 
džioje. 1903—17 liet. period. spaudoje 
kelis kartus išspausdintas B. I. klasiko 
I. Vazovo (1850—1921) aps. „Piloto 
duktė". Burž. metais buvo išspausdintas 
tik vienas kitas atsitiktinis vertimas iš 
B. 1. Kai kuriuos bulg. rašytojus paminė- 
jo J. Būtėnas straipsnyje „Didžiojo karo 
literatūra“ („Kultūra“, 1930, Nr. 8, 9), 
apžvelgdamas įv. tautų rašytojų kūrybą 
antikarine tematika. Glaudesni liet. ir 
bulg. lit-rų ryšiai ėmė vystytis, Lietu- 
voje atkūrus taryb. santvarką ir Bul- 
garijoje įvedus liaudies dem. santvar- 
ką. 1941 išspausdintas str. „Apie bul- 
garų literatūrą“ („Raštai“, 1941, Nr. 3). 
Pokario metais liet. kalba atskiromis 
knygomis išleista L. Stojanovo (g. 1888) 
apys. ,,Mechmedas Sinapas“ (1951, ver- 
tė K. Dilienė), G. Karaslavovo (g. 1904) 
rom. „Marti“ (1952, v. J. Sadauskas), 
I. Chadžimarčevo apys. „Piemenėlis Ka- 
litka“ (1954, v. J. Čyžius), I. Vazovo 
rom. „Junge“ (1955, v. K. Akelis ir 
A. Tiešis), L. Aleksandrovos apys. „„Mo- 
kytojos laimė“ (1960, v. V. Girčys), 
J. Stanevo „Trobelė po sniegu“ (1962, 
v. R. Butkutė), P. Vežinovo apys. „Toli 
nuo krantų" (1963, v. A. Antanavičius), 
A. Nakovskio „Marija prieš Piralkovą" 
(1964, v. N. Leonovaitė). Period. spau- 
doje išspausdinta bulg. poetų (L. Das- 
kalovos, A. Germanovo, U. Kerino, 
K. Kliukliavkovo, M. Marangozovo, 
K. Staniševo, I. Stefanovo, L. Stefano- 
vos, N. Vapcarovo) eilėraščių, bulg. 
rašytojų (L. Aleksandrovos, Ch. Bena- 
dovo, S. Daskalovo, L. Dilovo, K. Grigo- 
rovo, A. Karalijčevo, S. Karaslavovo, 
A. Mandodžijevo, S. Mirkovo, P. Spaso- 
vo, A. Todorovo, P. Toničiaus) apsaky- 


mų. Įv. jubiliejų progomis period 
spaudoje paminėti rašytojai Ch. Bote- 
vas (1849—76), Ch. Smirnenskis (1898— 
1923), N. Vapcarovas (1909—42). Į bulg: 
kalbą išversta liet. rašytojų kūrinių: 
A. Venclovos apybraiža „Marytė 
(1949), Žemaitės „Apsakymai“ (1949): 
P. Cvirkos rom. „Žemė maitintoja, 
(1949) ir pasaka „Sidabrinė kulka 
(1950), A. Vienuolio rom. „Puodžiūn“ 
kiemis“ (1955). Bulg. kalba išleistas 
rink. „Lietuvių liaudies pasakos“ (1957): 
Rinkinyje „Moteris socializmo šalyjė 
(1951) ir D. Tėvynės karo meto taryb; 
poezijos antologijoje „Pergalės poezija 
(1955) išspausdinti L. Giros, K. Korsako: 
J. Macevičiaus, V. Valsiūnienės | 
A. Venclovos eilėraščių vertimai. Bulg- 
period. spaudoje išspausdinta A. Bal- 
takio, E. Mieželaičio ir kt. liet. poetU 
eilėraščių. 


BŪLHAKAS Janas [1876.X.6 Ostašinė 
(Baltarusijos TSR) — 1950.IL.4 Varšuvo“ 
je] — fotografas menininkas. 1897 bal: 
gęs Vilniaus g-ją, studijavo filologija 
Krokuvos un-te. 1906—12 bendradarbi“, 
vo Vilniaus lenkų laikraščiuose. 191“ 
Vilniuje įsteigė meninės fotografijos 
ateljė. 1921—39 Vilniaus un-to dailės 
f-te dėstė meninės fotografijos pagr!“ 
dus. Pagarsėjo meninėmis Vilniaus ir J0 
apylinkių fotografijomis, kurių turėj? 
didžiulę kolekciją (apie 100 000 repIo“ 
dukcijų, apie 150 albumų). 1919—39 15“ 
leido lenkų kalba 2 poezijos ir proZ0? 
rinkinius, keliolika meninių fotografiji 
albumų, almanachą, istorinių ir teorinių 
meno darbų lenkų kalba: „Vilniaus f0t0; 
grafikos albumas“ (1931), „Fotografika 
(1931), „Fotografo kelionės žodžiais I! 
paveikslais" (1931—39), „Apie pirmuo 
sius Vilniaus fotografus“ (1939) ir kt-J0 
nuotraukos panaudotos įv. leidiniuosė 
(pvz., K. Binkio ir P. Tarulio 1922 išlei“: 
tame albume „Vilnius“ ir kt.). B. ateli“ 
ir fotografijų archyvą 1944 sudegin0 
vok. faš. okupantai. 


“ Lit: P. Sledziewski, S. Turski, Jan Bulbaj, 
Trzydziestolecie  pracy  artystycznej, Wi s 
1936; L. Grabowski, Jan Bulhak, Warszawa: ! 


BULIGINA (Bynriruna) Tatjana [ĮSMĖ“ 
liova; g. 1929.V.16 Maskvoje] — IS 
kalbininkė, filologijos mokslų kandidė 
(1960). 1951 baigė Maskvos unt 
Nuo 1954 dirba TSRS MA Kalbotyt“ 
in-te. Paskelbė moksl. straipsnių aP“ 
junginius su kilmininku dabartinėje . 
teratūrinėje liet. kalboje ir kt. (Li 
tuvių kalbotyros klausimai“, t. 2, 1992 
ir kitur). 


BŪLOTA Andrius [1872.XI.16 putri 
kiuose (Kapsuko rj.) — 1941.VIII.16 r 2 
neriuose] — visuomenės veikėjas. “ 0 
iš valstiečių. 1897 baigė Peterbulė, 
un-to teisės f-tą. Dirbo Talino aPY“ 
teisme. Nuo 1904 advokatas, polit: 

lose gynė kovotojus prieš caIrO 

džią. Už pašto tarnautojų streiko 
ganizavimą 1905 rudenį buvo kalin“ 
mas. 1907—12 Rusijos II ir III Val 
bės dūmos deputatas (nuo SUV Ai 
gub.), buvo trudovikų frakcijoje (II KC 
moje frakcijos sekretorius, 1] — fra 


Jos lyderis). 1912—15 advokatas Vilniu- 
Jė, 1915—16 Petrograde. 1916 pr. su 
rašytoja Žemaite išvyko į JAV ir Ka- 
Nadą rinkti aukų evakuotiems į Rusi- 
Ją Lietuvos gyvento- , 
Jams. Grįžęs 1917.V | 
1 Petrogradą, buvo | 
eserų kooptuotas į 
Darbininkų ir karei- 
Vių deputatų tarybos 
Centro Vykdomąjį 
K-tą, vadovavo jo 
Juridiniam skyriui, 
buvo komisijos „bol- 
Sevikų liepos sukili- 
Mui“ tirti pirminin- 
kas. 1917 išrinktas 
(nuo Vitebsko gub.) 
Rusijos Steigiamojo susirinkimo depu- 
tatu. Buvo taip pat Lietuvos Socialistų 
liaudininkų partijos CK narys. 1918.V.1 
Brįžo į vok. okupuotą Lietuvą, advoka- 
lavo Marijampolėje, 1918—20 dėstė rea- 
linėje g-joje. 1921 dalyvavo baltagvar- 
diečių organizuotame Rusijos Steigiamo- 
JO susirinkimo deputatų pasitarime Pary- 
žiuje. 1920 grįžus iš JAV Žemaitei, ją 
Elobojo; vėliau išleido jos raštų 4 tomus. 
O pasikėsinimo prieš fašistinį ministrų 
abineto pirmininką A. Voldemarą Kau- 
ne 1929 ištremtas į Varnių konc. sto- 
Vyklą, iš kurios po 3 mėn. išvyko į Če- 
Koslovakiją; 1930 grįžo į Marijampolę 
tr „dirbo advokatu. Visuom. gyvenimo 
€l teisės klausimais bendradarbiavo lie- 
Uvių ir rusų burž. spaudoje. Nuvertus 
Lietuvoje faš. valdžią, dirbo Liaudies 
€elmo rinkimų resp. komisijoje; 1940— 
1941 Lietuvos TSR AT Prezidiumo juri- 
dinio skyriaus vedėjas. Hitlerininkų ir 
Vietinių burž. nacionalistų nužudytas. 
Lit.: J. Jurginis, Šiurpus Lietuvos istorijos 
Puslapis, V., 1958 [p. 28—29]; L. Prūseika, At- 
autinimai ir dabartis, V., 1960 [p. 33—35, 80, 
+ 84]; G. Abramavičius, Tiesos beieškant, 
2 1960 [p. 101]; V. Kapsukas, Raštai, t. 4, 
« 1962 [p. 192]: 
BŪLOTA Andrius [g. 1907.1X.22 Putriš- 
luose (Kapsuko rj.)] — teisininkas, 
teisės mokslų kandidatas (1963), Lietu- 
Vos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas 
(1965). 1925 baigęs Marijampolės reali- 
Ne g-ją, įstojo į Kauno un-to teisės f-tą. 
1929, policijos per- i 
iojamas (už daly- 
Vavimą pasikėsinime 
Prieš faš, ministrų | 
abineto pirm. A. 
Oldemarą), emigra- 
Yo į Čekoslovakiją. 
1931 persikėlė į Vie- 
ną. 1934.II aktyviai 
alyvavo austrų dar- 
Iinkų ginkluotoje 
Ovoje prieš fašis- 
tus. '1936—39  ko- 
JO „prieš fašizmą 
SPanijoje. 1939.II kartu su Ispanijos 
Tesbublikonų armijos daliniais pasitrau- 
S 1 Prancūziją ir buvo internuotas. 1940 
„Asarą iš darbo stovyklos Prancūzijo- 
IG Pabėgo ir grįžo į Lietuvą. 1940— 
3 41 iš pradžių dirbo Liaudies vyriau- 
Ybės užsienio reikalų m-joje, vėliau 
Ietuvos TSR Valst. plano komisijoje. 
4244 gyveno Vilniuje, buvo J. Vito 


vadovaujamos antifašistinės organizaci- 
jos komiteto narys, su J. Vitu redagavo 
pogr. laikr. „Tėvynės frontas“ ir atsi- 
šaukimus. 1944—45 dirbo Lietuvos TSR 
Valst. plano komisijoje, 1945—56 Lietu- 
vos TSR Mokslų akademijoje. Nuo 
1948 Vilniaus Ped. in-to, nuo 1954 Vil- 
niaus un-to dėstytojas, nuo 1961 un-to 
valst. teisės katedros vedėjas. Nuo 1958 
TSKP narys. Paskelbė moksl. straips- 
nių teisės klausimais, knygos „Už Ispa- 
nijos laisvę“ (1957) bendraautoris. 

Ršt.: Nuo baltojo žirgo iki svastikos, V., 
1962. 
BŪLOTA Antanas Kęstutis [g. 1929. 
VIII.26 Čičirikuose (Šiaulių rj.)] — ma- 
tematikas, fizikos-matematikos mokslų 
kandidatas (1964). 1954 baigė Vilniaus 
un-tą. Nuo 1957 Lietuvos TSR MA Fi- 
zikos ir matematikos in-to moksl. bend- 
radarbis. Paskelbė moksl. straipsnių ana- 
lizinės ir tikimybinės skaičių teorijos 
klausimais. 


BŪLOTA Jonas [1923.VI4 Putriškiuose 
(Kapsuko rj.)] — žurnalistas, pedagogas, 
filologijos mokslų kandidatas (1964). 
1938 baigė ž. ū. m-lą Kvietiškyje (prie 
Marijampolės). D. Tėvynės karo metais 
buvo taryb. partizanų K. Petriko būrio 
(Kapsuko rj.) ryšininkas. 1947 pradėjo 
lit. veiklą. 1947—49 studijavo rusų kal- 
bą ir lit-rą Vilniaus un-te. 1952 baigė 
žurnalistiką Maskvos un-te. Nuo 1952 
Vilniaus un-to žurnalistikos katedros 
dėstytojas. Nuo 1954 TSKP narys. 
Period. spaudoje išspausdino apybraižų, 
feljetonų, lit. kritikos straipsnių. Para- 
šė monografiją apie liet. proietarinį ra- 
šytoją A. Jasutį, parengė spaudai jo 
apysaką „Internacionalas  karceryje“ 
(1957), išleido feljetonų rinkinį. 

Ršt.: Aleksas Jasutis (Gyvenimo ir kūrvbos 
bruožai), V., 1961; Paveldėta liga, V., 1962. 


BŪLOTA Juozas [g. 1918.V.20 Putriš- 
kiuose (Kapsuko rj.)] — žurnalistas, fel- 
jetonistas. Vok. faš. okupacijos metais 
palaikė ryšius su K. Petriko būrio (Kap- 
suko rj.) tarybiniais 
partizanais, vykdė 
jų užduotis. 1944— 
1948 dirbo „Eltoje“. 
Nuo 1948 TSKP na- 
rys. 1948—49 buvo 
Tarybinio informaci- 
jų biuro korespon- 
dentas Lietuvai. 1949 
—1956 „Tiesos“ re- | 
dakcijos skyriaus ve- į 
dėjas, vyriausiojo re- 
daktoriaus pavaduo- į 
tojas, nuo 1956 — 
„Šluotos“ žurnalo redaktorius, 1960 ne- 
akivaizdiniu būdu baigė Vilniaus uni- 
versitetą (žurnalistikos specialybę). Dau- 
giausia reiškiasi feljetono ir satyros sri- 
tyje. Išleido feljetonų ir pamfletų kny- 
gą „Prieš plauką“ (1961), feljetonų rin- 
kinį rusų kalba „Septyniolika kilogra- 
mų nuopelnų“ (1962). 

BŪLOTAS Juozas [g. 1923.IX.16 Elmi- 
ninkuose (Anykščių rj.)] — agronomas 
dirvožemininkas, žemės ūkio mokslų 
kandidatas (1961). 1950 baigė Lietu- 


BUL— BUL 283 


vos Ž. ū. akademiją. Nuo 1950 Lietuvos 
TSR MA Ž. ū. in-to, nuo 1952 Žemdir- 
bystės ir dirvožemio in-to, nuo 1956 
Lietuvos Žemdirbystės in-to (Vokės ti- 
lialo) moksl. bendradarbis (1958—61 
aspirantas). Parengė kai kurių Lietuvos 
rajonų dirvožemių žemėlapius, paskel- 
bė moksl. straipsnių apie dirvožemius, 
išleido brošiūrų (vienas ir su kt. au- 
toriais) apie dirvožemių tyrimo medžia- 
gos, žemėtvarkos planų naudojimą. 


BŪLOTIENĖ Aleksandra [Stepanovaitė: 
1891.11.22 Omske — 1941.VII Paneriuo- 
se] — visuomenės veikėja. Kilusi iš tar- 
nautojų. 1905 rev. įvykių metu paša- 
linta iš Omsko g-jos, kuria tais pat me- 
tais baigė eksternu. Studijavo chemiją 
Peterburgo Moterų politechnikos in-te, 
bet dėl ligos studijas nutraukė. Nuo 
1913 gyveno Vilniuje. Buvo pažangios 
„Žiburėlio“ d-jos pirmininkė. I pasaul. 
karo metu drauge su vyru A. Bulota 
ir rašytoja Žemaite išvyko į JAV ir 
Kanadą, kur rinko aukas „Žiburėliui“, 
1917 grįžo į Petrogradą ir dirbo Darbi- 
ninkų ir kareivių deputatų tarybos 
Centro Vykdomojo K-to juridiniame 
skyriuje; buvo eserų partijos rinkimų 
į Rusijos Steigiamąji susirinkimą komi- 
sijos sekretorė. 1918—20 mokytojavo 
Marijampolės realinėje g-joje, aktyviai 
dalyvavo „Žiburėlio“ ir „Lietuvos vai- 
ko“ org-jų veikloje. 1928 įstojo į Kauno 
un-to teisės f-tą. 1929 drauge su vyru 
ištremta į Varnių konc. stovyklą, iš 
kurios po 3 mėn. išvyko į Čekoslova- 
kiją. 1930 grįžo į Lietuvą, baigė teisės 
f-tą ir Marijampolėje dirbo advokate. 
Bendradarbiavo liberalinėje liet. spau- 
doje, išvertė į rusų k. keletą Žemaitės 
apsakymų (išsp. žurnale Sovremennik“). 
1940—41 dirbo Lietuvos TSR AT Prezi- 
diumo kanceliarijoje. Hitlerininkų ir 
vietinių burž. nacionalistų nužudyta. 


Lit.: J. Jurginis, Šiurpus Lietuvos istorijos 
puslapis, V., 1958 [p. 30]. 


BŪLVĖS. Bulvė (Solanum tuberosum) 
Lietuvoje paprastai užauga iki 40— 
60 cm aukščio. Vienas B. gumbas sve- 
ria vid. 70—100 g. Derliuje 10—2096 
gumbų būna mažų. Rajonuotos visoje 
Lietuvoje B. veislės (1965): Pirmūnės 
(ankstyvosios), Detskoselskij (vid. anks- 
tyvumo), Vilija (vid. vėlyvumo) ir Ole- 
vo (vėlyvosios); r. zonoje rajonuota 
Paul Vagnerio veislė. Be to, auginamos 
Ostbote,  Krakmolingosios, Puntukas, 
Tiesa, Berlichingeno, Parnasija, Foran, 
Voltmano, Rožinės, Karpačkos. B. se- 
lekcijos ir pradinės sėklininkystės dar- 
bą dirba Žemdirbystės in-tas. Sukurta 
daug naujų B. sėjinių — būsimų veislių. 
Elitinė B. sėkla gaminama Žemdirbystės 
in-te (Dotnuvoje), jo Vokės filiale ir 
kai kuriuose eksperimentiniuose bei 
mokomuosiuose ūkiuose. Iš jų kas 8 me- 
tai kiekvienam kolūkiui ir taryb. ūkiui 
skiriama elitinės B. sėklos !/4 sėklinio 
sklypo užsodinti. Geriausi Lietuvoje B. 
priešsėliai — kaupiamieji augalai, do- 
bilai, lubinai, žiemkenčiai. Geriausias 


284 BUL— BUN 


sodinimo laikas, kai dirva 10 cm gylyje 
įšyla iki 7—8“, t. y. apie gegužės pir- 
mąją pusę. Anksčiausia B. sodinamos 
sausesnėse p. Lietuvos dirvose. Pirmau- 
jančiuose ūkiuose diegiamas negilus B. 
sodinimas daugiavagiais kaupikais, so- 
dinimo mašinomis. Pasodintos B. sudygs- 
ta per 20—25 dienas. Nuo sudygimo iki 
žydėjimo pradžios praeina 35—40 dienų. 
Ankstyvųjų B. vegetacijos laikotarpis 
60—70 dienų, vėlyvųjų 130 ir daugiau. 
Svarbiausia viso bulvės augalo liga — 
fitoftora (bulviapūdis), bulvės gumbų — 
vėžys (pirmą kartą rastas 1938 Šila- 
lės vls.; ypač paplito vok. faš. okupaci- 
jos metais); B. lapų ligos — lapų mo- 
zaikos. Lapams, be to, kenkia Kolora- 
do vabalas (pirmą kartą aptiktas 1956 
buvusiame Veisiejų rj.), gumbams — ne- 
matoda. Ankstyvosios B. Lietuvoje ka- 
samos birželio pab.—liepos mėn., 0 vė- 
lyvosios rugsėjo—spalio mėn. Sunkesnė- 
se dirvose daugiausia naudojamos svai- 
domojo tipo bulviakasės, lengvesnėse, 
neakmenuotose — elevatorinės ir kt. 
kasimo mašinos. 

Visų kategorijų ūkiuose B. 1964 už- 
ėmė 196 300 ha, arba 8,195 bendro Lie- 
tuvos TSR pasėlių ploto, tame tarpe 
kolūkiuose 60300 ha, taryb. ūkiuose 
16 100 ha. B. derlingumas (1963): Anta- 
kalnio kolūkyje (Prienų rj.) 24 ha plo- 
te gauta 171 cnt/ha, Karolio Poželos 

„kolūkyje (Lazdijų rj) 95 ha plote 
160 cnt/ha, Nemaniūnų kolūkyje (Prie- 
nų rj.) 59 ha plote 158 cnt/ha, Tryškių 
taryb. ūkyje (Telšių rj.) 70 ha plote 
150 cnt/ha, Dzeržinskio kolūkyje (Eišiš- 
kių rj.) 100 ha plote 142 cnt/ha. Lietu- 
vos TSR maisto pramonė 1963 perdir- 
bo 59000 t bulvių (apie 390 bendro 
B. derliaus), iš jų 29000 t į spirita, 
28 000 t į krakmolą. B. auginimo ir kt. 
klausimus tiria Žemdirbystės in-tas Dot- 
nuvoje (agrotechnika, apsauga nuo ligų 
ir kenkėjų, selekcija, sėklininkystė) ir jo 
Vokės filialas (selekcija, sėklininkystė, 
agrotechnika), Elmininkų bandymų stotis 
Anykščių rj. (agrotechnika), Ž. ū. me- 
chanizacijos ir elektrifikacijos in-tas 
Raudondvaryje, arti Kauno (B. augini- 
mo kompleksinis mechanizavimas, nau- 
jų mašinų konstravimas), Ž. ū. akade- 
mija (ankstyvųjų B. auginimas), bandy- 
mų stotis bulvių vėžiui ir nematodoms 
tirti (Vilniuje), Valstybinės veislių tyri- 
mo komisijos Vilniaus, Kauno, Klaipė- 
dos, Pasvalio punktai (veislių parinki- 
mas), Lietuvos mašinų išbandymo stotis 
prie Kauno (mašinų parinkimas B. augi- 
nimui mechanizuoti). 

ISTORINIAI DUOMENYS. B. į Lietu- 
vą pateko XVII a. pab. iš Vengrijos. Įv. 
būdais (dovanomis, mainais) B. pirmiau- 
sia plito didikų dvaruose, ėmus iš jų 
gaminti degtinę. Nuo XIX a. pirmosios 
pusės valstiečiai laukuose augino dau- 
giau B., negu dvarininkai. Tuo metu 
B. dažniausiai buvo sodinamos į vagas, 
o kai kuriuose dvaruose jau ir kvadrati- 
niu būdu, naudojant tam reikalui spe- 
cialų medinį įrankį — žymėtuvą. Vėliau 


B. tapo vienu pagrindinių maisto pro- 
duktų. XIX a. pab. B. užėmė apie 576 
viso pasėlių ploto. B. pasėlių plotai dar 
labiau padidėjo po I pasaul. karo, ple- 
čiant kiaulininkystę (ž. lentelę). 


B. pasėlių plotų dinamika Lietuvos TSR 
teritorijoje 


| B. plotai 

Metai | tūkst. ha | bendro pasėlių ploto 
r 
0 

1913 188 8,8 

1930*) 149 ia 

1939 220 8,5 

1953 220 10,0 

1961 226 9,2 

1964 196 81 


*) Be Vilniaus kr. 


B. kasimo mašinos pradėtos naudoti 
XX a. trečiajame d-metyje dvaruose ir 
buožių ūkiuose. B. selekcijos ir pradi- 
nės sėklininkystės darbas pradėtas 
1924 Dotnuvos selekcijos stotyje, 1931— 
1940 B. vid, derlingumas 119 cnt/ha. 


BULVIKIO RAGAS — smėlio pusiasalis 
Kuršių nerijoje, 4 km į š. r. nuo Nidos. 
Ilgis 1,1 km, plotis apie 3 km. Š. krantą 
skalauja Kuršių marių Bulvikio įl., ski- 
rianti B. r. nuo Preilos rago. V. pakraš- 
tyje yra 18,3 m aukščio dvilypė ap- 
želdinta kopa, vad. Bulvikio kalnu, 
Prieš apželdinant didžiąsias kopas, B. r. 
labai greitai didėjo: 1837—1910 jis kas- 
met pailgėdavo vid, 7 m. 


BUMBLĖ — iš šiaudų grįžčių ir lazdyno 
plėšų pintas stačių arba išgaubtų šonų 
indas grūdams, žirniams, kruopoms, sė- 
menims, obuoliams ir kitiems produk- 
tams laikyti. Naudotas r. aukštaičių iki 
XX a. pr. 


Bumblės 


BUMBiYS Jurgis [1921 Kaune — 1945, 
IV.23 Kurše (Latvijos TSR)] — Didžiojo 
Tėvynės karo dalyvis, kapitonas. 1940 
baigęs vid. m-los 10 klasių, pašauktas 
į Raudonąją Armiją. 1941 baigė vadų 
pasitobulinimo kursus, 1942 paskirtas 
į 16 liet. diviziją, Kautynėse prie Alek- 
sejevkos k. (Oriolo sr.) buvo sunkiai 
sužeistas. Nuo 1944 VKP(b) narys. Buvo 
156 pulko šaulių bataliono adjutantu, 
o nuo 1945.III.9 — to pulko 2 šaulių ba- 
taliono vadu. Žuvo fronte. 


BUMBŪLIŲ PĖLKĖ — pelkė Kelmės rį. 
7 km į p. nuo Kražių, 2,5 km į š. v. 
nuo Šiaulių —Sovetsko plento. Plotas 
115 ha. Š. r. pakraštyje prasideda be- 
vardis Kražantės intakas. B. p.— plyn- 


raistinė žemapelkė. Durpių klodo didž. 
storis 6 m, vid. 1,6 m; susiskaidymas 
35—4095, vid. peleningumas 9,795. Prie 
B. p. prieina Burnbulių kaimas. 


BŪNAS Šmuelis [1920 Obeliuose (RO- 
kiškio rj.) — 1943.IL25  Aleksejevkoje 
(Oriolo sr.)] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš amatininkų. Batsiuvys 
Nuo 1935 LKJS narys. Nuo 1938 Komu- 
nistų partijos narys. Pogr. darbą dirbo 
Obeliuose. Už rev. veiklą 1940 pr. ka- 
lintas. 1940—41 „Litekso" f-ko (Kaune) 
darbininkas. D. Tėvynės karo metals 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijoje 
dalinio part. organizatorius. Žuvo fronte: 


BŪNDAS, Visuotinė žydų darbininkų 54- 
junga Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje — 
smulkiaburžuazinė nacionalistinė žydų 
darbininkų partija, kuri svarbiausiais 
revoliucinio judėjimo klausimais laikės! 
oportunistinių pozicijų. B. susikūrė 15 
žydų darbininkų socialdemokratų ratė: 
lių, kurie XIX a. paskutiniojo dešimi- 
mečio viduryje ėmėsi masinės agitaC! 
jos, keldami ekonominius reikalavimus. 
B. įkurtas steigiamajame žydų s-d. gIU“ 
pių suvažiavime 1897.X Vilniuje. Lie“ 
tuvos miestuose B. savo org-jose tel- 
kė iš esmės smulkių įmonių ir amatų 
dirbtuvių darbininkus žydus. RSDDP 
I suvažiavime (1898) B. įėjo į partija 
kaip autonominė org-ja, savarankiška 
tik sprendžiant specifinius žydų proletū- 
riato klausimus. Po suvažiavimo B. Vėl 
kėjų tarpe ėmė vyrauti nacionalistinė5 
ir oportunistinės tendencijos, prieštaraU“ 
jančios rev. socialdemokratijos pasaulė“ 
žiūrai. IV savo suvažiavime (1901) B- 
iškėlė reikalavimą pertvarkyti RSDDP 
federacijos pagrindais. RSDDP II suva“ 
žiavime (1903) bundininkai reikalavo: 
kad B. būtų pripažintas vieninteliu ŽY 
dų darbininkų atstovu Rusijoje. Suva“ 
žiavimui ryžtingai atmetus šį nacionalis“ 
tinį reikalavimą, B. išėjo iš partijos. 
buvo: oportunizmo ir separatizmo sklė!“ 
dėjas Rusijos darbininkų judėjime /I 
trukdė proletariatui pilnutinai susiVIč“ 
nyti. B. visą laiką palaikė oportunistiūi 
RSDDP sparną: „ekonomistus“, menšev!“ 
kus, likvidatorius. 1905—07 revoliucijos 
laikotarpiu B. laikėsi menševikinių p0Z“ 
cijų, buvo prieš proletariato hegemonNI“ 
ją revoliucijoje, prieš visišką revoliU“ 
cijos pergalę, vietoj sąjungos su vals“ 
tiečiais gynė sąjungą su liberaliąja bUF“ 
žuazija. V. Leninas ne kartą kritikaV? 
antimarksistines B. pozicijas. RSDDP I 

suvažiavime (1906) B., spaudžiamas da“ 
bininkų žydų, vėl įsijungė į RSDDP, De! 
laikėsi menševikinių pažiūrų. Bolš““ 
vikų programiniam reikalavimui — 5U" 
teikti nacijoms teisę laisvai apsispI6?“ 
ti —B. priešpastatė „kultūrinės-nacionė“ 
linės autonomijos“ reikalavimą. Stoli“ 
pino reakcijos metais B. nusirito į lik: 
vidatorių pozicijas, aktyviai padėl 

kurti antipartini trockistinį Rugpiūči? 
bloką prieš V. Leniną. Pagal savo pIr0?“ 
ramą ir veiklą B. buvo uždara nacionė“ 
listinė org-ja, atspindinti smulkiabu“ 
žuazines tendencijas darbininkų judėl“ 
me, svetima ir priešiška marksizmi, 
leninizmui. Pragos konferencija (1914 


Bundą drauge su kitomis oportunistinė- 
mis grupuotėmis pašalino iš partijos. 
B. taktika darėsi vis reakcingesnė, 
I Pasaul. karo metais B. laikėsi socialšo- 
Vinistinių pozicijų. Po Vasario revoliu- 
cijos jis rėmė Laikinąją vyriausybę, ko- 
vojo prieš bolševikų partiją, prieš socia- 
listinę revoliuciją. Po Spalio revoliucijos 
B. vadovai visiškai suartėjo su kontrre- 
Voliucijos jėgomis. Tuo pat metu eili- 
nių B. narių tarpe sustiprėjo tendencija 
bendradarbiauti su komunistais ir Tary- 
bų valdžia. 1918 pab. Bunde ėmė orga- 
ūizuotis kairiosios grupės, prasidėjo ski- 
limas, 1921.III B. likvidavosi; kairieji 
bundininkai, pripažinę RKP(b) įstatus ir 
Programą, buvo priimti į Komunistų 
Partiją. Dalis dešiniųjų bundininkų 
emigravo į užsienį ir veikė ten įvairiose 
antitaryb. grupuotėse. 
„B. priešinosi ir Tarybų valdžios sukū- 
"mui Lietuvoje. Tačiau nemaža darbi- 
Dinkų iš B. narių pripažino Tarybų val- 
džią ir 1919 perėjo į LKP, Buržuazi- 
Jai užgrobus valdžią Lietuvoje, eilinių 
narių tarpe toliau vyko kairėjimo 
Procesas. Revoliucingiausieji elementai 
1919—20 sukūrė komunistines B. grupes 
Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Kėdai- 
Niuose ir kt., kurios ėmė vyrauti visose 
Lietuvos B. org-jose. 1921 IV ir Lietu- 
Voje B. likvidavosi. Dalis B. narių buvo 
Priimta į LKP. Vilniaus krašte B. veikė 
iki 1939, 


BUNDULINĖ — pelkė Šilutės rj., 11 km 
Uš. v. nuo Šilutės, Minijos ir Tenenio 
Santakoje. Plotas 997 ha. Rytuose jun- 
Siasi su Aukštumala, Dugnas žemiau 
Jūros lygio. Didesniąją dalį užima rais- 
linė žemapelkė (Norkaitų miškas), tik 
Pagal upes tęsiasi užliejamos pievos. 
Durpių klodo“ didž. storis 5,5 m, vid. 
16 m; durpės žemapelkinės; vid. susi- 
Skaidymas 3595, vid. peleningumas 1605. 
Urpių ištekliai 35 mln. mš. Dugne prie- 
Molis, smėlis. 


BUNDZIENĖ Genovaitė [g. 1914.L.1 Jur- 
barke] — žemės ūkio darbuotoja, Socia- 
listinio Darbo Didvyrė (1958), Lietuvos 
R nusipelniusi žemės ūkio darbuotoja 
(1965). 1929 baigė Jurbarko progimna- 
žiją. 1936—40, gyvendama Kazlų Rū- 
-Oje, materialiai rėmė pogr. rev. judė- 
Ilmą, slėpė kom. lit-rą. Už tai 1941 vok. 
ašistų areštuota ir kalinta, Vėliau nele- 
šaliai gyveno Stirniškiuose (Vilkaviš- 
10 ri.), materialiai rėmė Gražiškių gru- 
Pės taryb. partizanus ir tarybinius karo 
'elaisvius. 1944—50 dirbo ūkinį ir par- 
ni darbą. Nuo 1948 TSKP narė. Nuo 
Kauno rj. „Kelio į komunizmą“ 
Olūkio pirmininkė. 1955—63 Lietuvos 
R AT deputatė. 


SUNISKIAI — kaimas Lazdijų rj., Lazdi- 
jų apyl, 5 km į v. nuo Lazdijų, prie 
Plento į Suvalkus. 228 gyv. (1959). Šiau- 
(Ša lr rytuose yra nedidelių pelkių 
adaraistis, Kamšaraistis, Krivackabalė), 
karuose — Buniškių miškas. Elektrinė 
2 KW), malūnas, pr. m-la (nuo 1928), 
Ultūros namai (nuo 1957). Nedidelėje 
Užio pavidalo kalvoje yra piliakalnis 

Nedidele aikštele; jo š. ir Šš. V. pa- 


pėdėje būta gyvenvietės. Čia randama 
keramikos su grublėtu paviršiumi. 


BUNIŪNAI — kaimas Raseinių rj., Be- 
tygalos apyl, 3 km į š. nuo Betyga- 
los. 15 gyv. (1959). Per kaimą teka Mū- 
kė (Dubysos intakas). B. minimi 1593 
(3 valakai dirbamos žemės). Buvęs gra- 
fo Tiškevičiaus dvaras. 


BUNKUS Alfonsas [g. 1929.11.31 Reivy- 
čiuose (Mažeikių rj.)] — ekonomistas, 
ekonomikos mokslų kandidatas (1954). 
1951 baigė Maskvos un-tą. 1954—55 dir- 
bo ped. darbą Vilniaus un-te. 1955—57 
kolūkio pirmininkas Mažeikių rajone. 
Nuo 1956 TSKP narys. 1957—60 Kauno 
Politechnikos in-to polit. ekonomijos ka- 
tedros vedėjas, nuo 1959 docentas. 1960— 
1962 dirbo adm. darbą Vilniuje. Nuo 
1962 Vilniaus Ped. in-to polit. ekono- 
mijos katedros vedėjas. Paskelbė moks- 
linių straipsnių ir brošiūrų Lietuvos 
liaudies ūkio istorijos, planavimo, ko- 
munistinio darbo, materialinio suintere- 
suotumo ir kitais klausimais, 


BUNKUS Valys [g. 1904.III.20 Židikuose 
(Mažeikių rj.)) — pažangus JAV lietuvių 
veikėjas. 1924 įstojo į Lietuvos Social- 
demokratų partiją. 1928 emigravo į Ka- 
nadą, dirbo siuvėju. Vienas pažangaus 
Kanados lietuvių laikr. „Darbininkų žo- 
dis“ (vėliau „Liaudies balsas“) steigėjų, 
aktyvus pažangiosios spaudos platinto- 
jas. 1940 persikėlė į Niujorką, buvo Lie- 
tuvių darbininkų susivienijimo centro 
valdybos iždo globėju, „Laisvės“ paji- 
ninkų bendrovės vykdomosios tarybos 
direktoriumi. Aktyvus „Aido“ choro da- 
lyvis, „Laisvės“ laikraščio bendradarbis. 


BŪOŽĖNAI — kaimas Telšių rj., Gadu- 
navo apyl, 7 km į š. v. nuo Telšių, 
1 km į v. nuo kelio į Sedą. 169 gyv. 
(1959). Felčerių-akušerių punktas (nuo 
1962), pr. m-la (nuo 1929; 1961 pastaty- 
tas naujas pastatas), kultūros namai 
(nuo 1959). B. piliakalnyje rasta iv. sen. 
daiktų. Radiniai saugomi Telšių „Alkos“ 
muziejuje. Burž. nacionalistai 1946 nu- 
žudė apylinkės pirm. Vincą Austį. 


BŪOŽĖS — turtingieji valstiečiai, kaimo 
buržuazija, kuri žemės ūkio darbams ir 
prekinės produkcijos gamybai sistemin- 
gai naudoja ir samdomąją darbo jėgą. 
B. pradėjo atsirasti dar feodalizmo lai- 
kais, vystantis prekinei gamybai, ir ga- 
lutinai susiformavo kapitalizmo metais. 
XIX a. pab. ir XX a. pr. Lietuvos kaime 
B. sudarė apie 1195 visų valstiečių ūkių 
ir valdė apie 3095 valstiečiams priklau- 
siusios žemės. Burž. žemės reformos me- 
tu dalį žemės gavo buožės. Reforma su- 
darė labai palankias sąlygas išnaudoji- 
mui — mažažemiai valstiečiai ir beže- 
miai, tegavę po 1,7—5,7 ha, tapo pigia 
B. samdomąja darbo jėga. Dalis nauja- 
kurių žemių, parduotų iš varžytynių, 
atiteko B. ir sustiprino jų padėti. Pasku- 
tiniaisiais buržuazijos valdymo metais 
Lietuvoje B. ūkiai sudarė apie 1596 visų 
ūkių, o B. valdoma žemė — apie 3596 
visos žemės. 1940, vykdant tarybinę že- 
mės reformą, B. ūkiai buvo apriboti. 
Hitlerinės okupacijos metais dalis R. 


BUN—BUR 285 


aktyviai talkininkavo okupantams. Išva- 
davus Tarybų Lietuvą ir įvykdžius ra- 
dikalesnę tarybinę žemės reformą, B. 
buvo labiau suvaržyti: iki karo jiems 
buvo paliekama po 30 ha žemės, 0 po 
karo — nuo 20 iki 30 ha. Asmenims, tal- 
kininkavusiems okupantams, buvo pa- 
liekama tik po 5 ha. 1948 B. ūkių suma- 
žėjo iki 1,49 visų ūkių, bet B., kaip 
klasė, dar nebuvo likviduoti, Prasidėjus 
ištisiniam  kolektyvizavimui (1949), B. 
priešinosi kolūkių kūrimui, stengėsi juos 
griauti iš vidaus, skleidė antitaryb. gan- 
dus, rėmė buržuazinį nacionalistinį po- 
grindį, stengėsi patraukti į savo pusę 
vidutiniuosius valstiečius. Tačiau darbo 
valstiečiai rėmė Lietuvos Komunistų 
partijos ir Tarybinės vyriausybės žemės 
ūkio politiką, ir žemės ūkio kolektyvi- 
zavimo laikotarpiu (1949—51) B., kaip 
klasė, buvo likviduoti. 


BUOŽIAI — kaimas Kupiškio rj., Aliza- 
vos apyl.,, 10 km į r. nuo Vabalninko. 
87 gyv. (1959). Iš š. v. prieina Salamies- 
čio miškas, iš r.— Žąsinyčių girelė. Pr. 
m-la (nuo 1931). Kaime 1938 aptikta ke- 
letas kapų su XII-XIV a. įkapėmis. 
Buv. Slastinių miško vietoje, Lapkalny- 
je, rasti 6 akmeniniai kirvukai. B. vals- 
tiečiai A. Brazinskas, A. Baniulis, 
M. Petronis ir kiti 1905 dalyvavo rev. 
judėjime; M. Petronis buvo ir Spalio re- 
voliucijos dalyvis. Po D. Tėvynės karo 
burž. nacionalistai nužudė apyl. tarybos 
pirm. A. Černių, skaityklos ved. V. At- 
kočiūtę ir 3 valstiečius. 


BŪOŽIS Stasys [g. 1903.XI.11 Buivy- 
džiuose (Joniškio rj.)] — inžinierius hid- 
rotechnikas. 1926 baigęs Dotnuvos ž. ū. 
technikumą, dirbo kultūrtechniku me- 
lioratoriumi. 1944—45 Lietuvos Ž. ū. 
liaudies komisariato melioracijos v-bos 
viršininko pavaduotojas. 1945—47 Resp. 
kontoros „,Melioracija“ tyrinėjimų ir 
projektavimo sk. viršininkas. 1947 bai- 
gęs Kauno un-tą, dėsto Lietuvos Ž. ū. 
akademijoje. Prisidėjo prie respublikos 
melioracinių org-jų atkūrimo pirmaisiais 
pokario metais. 


BŪRAČAS Balys [g. 1897.1.18 Sidaruose 
(Radviliškio rj.)]) — etnografas, kraštoty- 
rininkas. Šiaulių mkt. seminarijoje 1921 
igijęs pr. m-los mokytojo teises, iki 1928 
mokytojavo. 1929 studijavo Kauno me- 
no mokykloje grafiką. 1931 Šiaulių 
„Aušros“ muziejaus konservatorius; vė- 
liau įv. laikraščių bendradarbis-foto- 
grafas, iliustratorius. 1923—34 keliau- 
damas po Lietuvą, fotografavo liaudies 
archit-ros paminklus, piliakalnius, už- 
rašinėjo padavimus apie juos, Užrašė 
daugiau kaip 3000 liaudies dainų. Suda- 
rė 600 egz. margučių kolekciją. Period. 
spaudoje rašė apie liaudies papročius, 
ornamentiką ir kt. 1944—54 Karmė- 
lavos vid. m-los mokytojas, vėliau — 
pensininkas, 


BŪRAČAS Jonas [g. 1898.VII.8 Sidaruo- 
se (Radviliškio rj.)] — dailininkas, Lietu- 
vos TSR nusipelnęs meno veikėjas 


286 BUR — BUR 


(1958). 1920—21 mokėsi Šiaulių mkt. 


seminarijoje ir mkt. kursuose. Kūrybinį 
darbą pradėjo grafikos srityje. 1919— 
1923 piešė 


liaudies ornamentus 
(skrynių,  architek- 
tūros detalių, kry- 
žių), knygų virše- 
lius, portretus. 1927 
baigė Kauno meno 
- m-lą. 1929—30 stu- 
“ dijavo tapybą Pary- 
* žiuje, vėliau gilino 
1 studijas Rygos, Ber- 
lyno dailės akademi- 
jose, dailės dirbtu- 
vėse bei muziejuo- 
se. Tapė daugiau- 
sia Lietuvos gamtos 
vaizdus. Nuo 1936 dalyvavo dailės paro- 
dose. 1946—51 Kauno Taikomosios ir 
dekoratyvinės dailės in-te dėstė piešimą 
ir tapybą. Nemaža vietos jo kūryboje 
užima miestų, ypač Kauno ir Vilniaus, 
vaizdai: „Marvelės kaimas“ (1944), „„Se- 
noji Kauno architektūra“ (1947), „Senas 
miestas“ (1949), „Kaunas žiemą“ (1950), 
„Gatvė Vilniuje“ (1951), „Kaunas prie 
Panemunės“ (1953—54) ir kt. Minėtinas 
ciklas „Čia bus Kauno jūra“ (1957—59). 
B. peizažai realistiniai, pasižymi gied- 
ra nuotaika, spalviniais niuansais. 


liet. 


+. 


sy TS Pp ap 


ų 


a + 172 4 
Jonas Buračas. „Prie Nemuno“, aliejus, 1958 
(Čiurlionio dailės muziejus) 


BURAITIS Karolis [1897.V.9 Virbaly- 
je — .1963.VI.22 Kaune] — 1918—19 
proletarinės revoliucijos Lietuvoje da- 
lyvis. Nuo 1918 Komunistų partijos na- 
rys. 1918 būdamas Virbalio glžk. sto- 
ties šaltkalviu, įsitraukė į rev. judėji- 
mą. 1919.II dalyvavo sukilime prieš vok. 
okupantus ir burž. nacionalistus Ky- 
bartuose (išardė geležinkelį  Kybar- 
tų— Vilkaviškio ruože, nutraukė telefo- 
no-telegrafo ryšį). 1919.VI.13 vokiečių 
karo lauko teismo Vilkaviškyje kartu su 
J. Žiurkumi, K. Kačenausku, A. Rente- 
liu ir A. Tysliava nuteistas mirti. Darbo 
žmonėms protestuojant, mirties nuo- 
sprendis pakeistas kalėjimu iki gyvos 
galvos. Buvo kalinamas Vilkaviškyje, 
Kaune. 1920.IV, pasikeitus polit. kali- 
niais, išvyko į Tarybų Rusiją, stojo sa- 
vanoriu į Raudonąją Armiją, dalyvavo 
mūšiuose prieš pilsudskininkus, buvo 
2 kartus sužeistas. Demobilizuotas 1924— 
1930 dirbo adm. ir part. darbą Ukrainos 
TSR. 1929 išrinktas Ukrainos Darbinin- 


kų, valstiečių ir raudonarmiečių atsto- 
vų tarybų Centro vykd. k-to (XI šau- 
kimo) nariu. 1932—34 mokėsi Ukrai- 
nos Pramonės akademijoje Charkove. 
1934—44 dirbo ūkinį darbą Ukrainos ir 
Kazachijos TSR. 1945 grįžęs į Lietu- 
vos. TSR, dirbo maisto pramonės siste- 
moje Vilniuje, Kaune, Panevėžyje. Nuo 
1958 pensininkas. 


BURAUSKAS Jonas [g. 1922.1X.19 Vir- 
balyje] — Didžiojo Tėvynės karo parti- 
zanas. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1940 
LKJS narys. 1941 Virbalio miesto kom- 
jaunimo org-jos sekretorius. Hitlerinės 
okup. metais buvo persekiojamas, slaps- 
tėsi. 1943 komjaunimo pogr. org-jos na- 
rys Virbalyje, 1944 „Jūros“ partizanų 
būrio kovotojas, LLKJS Vilkaviškio aps. 
pogr. k-to sekretorius. 1944—46 kom- 
jaunimo darbuotojas Kybartų vls., vė- 
liau aps. k-te. Nuo 1949 part. ir adm. 
darbuotojas Vilkaviškyje. 


BŪRBA Aleksandras [1854.X.30 Pailiuo- 
se (Joniškio rj.) — 1898.11.27 Plimute 
(JAV, Masačiuzetso valstija)] — buržua- 
zinis visuomenės veikėjas, klerikalinis 
literatas. Mokėsi Žagarės ir Kruopių pr. 
m-lose, nuo 1875 privačiai Šiauliuose, 
1877—82 Vilniaus kunigų seminarijoje. 
1880 pradėjo lit. darbą. Kunigavo Žas- 
liuose, Vidiškiuose, Labanore. Rinko 
tautosaką. 1886 už caro valdžios drau- 
džiamų liet. raštų platinimą įkalintas 
Gardino vienuolyne. 1889 emigravo 
į JAV. Slapyvardžiais Aleksis, A. B., 
Pailius, Šerelis, Tas pats, Varguolis ir kt. 
bendradarbiavo „Aušroje“, ,„Garse Ame- 
rikos lietuvių“, „Viltyje“, „Vienybėje 
lietuvninkų“ ir kt., išspausdino eilėraš- 
čių, apsakymų, publicistinių straipsnių. 
B. eilėraščiams būdingas romantinis Lie- 
tuvos idealizavimas, religinės ideologi- 
jos propagavimas. Poemoje „Senkaus 
Jurgis" (1889), vaizduodamas pasiturin- 
čių valstiečių gyvenimą, vaikų leidimą 
į mokslą, sukūrė vykusių kaimo buities 
ir gamtos vaizdų, poemoje „Ponas Bart- 
kus“ (1890) neigiamai pavaizdavo su- 
lenkėjusius dvarininkus. Poezijos meni- 
nis lygis žemas. B. parašė keliolika ne- 
didelės meninės vertės didaktinių apsa- 
kymų, išvertė iš latvių, lenkų ir kt. kal- 
bų grož. prozos kūrinių ir religinių raš- 
tų. Parengė ir išleido įv. autorių eilė- 
raščių ir dainų rink. „Lietuviškos dai- 
nos“ (1889, II leid. 1893), prisidėjo prie 
S. Daukanto, K. Donelaičio ir kt. raštų 
išleidimo. 

BŪRBA Juozas [1881 Stolaukyje (Vilka- 
viškio rj.) — 1921.III.3 Raguvoje (Pane- 
vėžio rj.)] — pedagogas. 1900 baigė Vei- 
verių mkt. seminariją. 1905—15 pr. 
m-los mokytojas Troškūnuose (Anykš- 
čių rj). Kartu su J. Jablonskiu ir kt. 
1914 sudarė liet. kalbos programą mo- 
kyklai. Period. spaudoje („Lietuvos ūki- 
ninke“, „Lietuvos žiniose“, ,„Mokyklo- 
je") rašė pedagogikos teorijos ir prak- 
tikos klausimais. Nuo 1919 Raguvos 
prog-jos direktorius. 


Lit.:; A. Gučas, Psichologijos ir pedagogikos 
klausimai XX a. pradžios lietuvių periodinėje 
spaudoje.—,,Pedagogika ir psichologija“, t. 3, 
V., 1962. 


BŪRBA Vladas [g. 1891.IV.18 BežeC- 
ke (Kalinino sr.)] — chirurgas, Lietuvos 
TSR nusipelnęs gydytojas (1947). 1916 
baigė Kazanės un-to med. f-tą. 1916—23 
dirbo gydytoju Pavolgyje. Nuo 1923 
Mažeikių ligoninės chirurgijos sk. V€- 
dėjas. Jo iniciatyva 1938 pastatyta Ma- 
žeikių ligoninė. Paskelbė moksl. straips- 
nių spinalinės anestezijos, kaulų lūži- 
mo, ūminio perforacinio apendicito gY“ 
dymo ir kt. med. klausimais. 


BŪRBAIČIAI — kaimas Kelmės Ij. 
Grimzių apyl., 7 km į š. r. nuo Kelmės. 
140 gyv. (1959). Pro kaimą teka Kra- 
žantė. Pr. m-la (nuo 1930), biblioteka 
(nuo 1962). Ant Kražantės kranto yra 
piliakalnis, vad. Piliuku, — apylinkės 
jaunimo mėgstama pasilinksminimų Vie- 
ta. Į v. nuo B. prasideda Žiukiškės miš- 
kas. 1944 vasarą, mūšių metu, didelė 
dalis kaimo sudegė. 


BURBINĖ — miškas Jurbarko rj., 8 Km 
į š. v. nuo Seredžiaus. Priklauso JurbaT- 
ko miškų ūkio Veliuonos ir Armenos 
girininkijoms. Plotas 1849 ha; medynų 
1168 ha. Paviršius lyguminis, vietomis 
pelkėtas. P. dalyje prasideda Snietala 
(Mituvos intakas). Dirvožemiai velėn!- 
niai jauriniai, mažai ir vidutiniškai SU“ 
jaurėję, vietomis gliejiški, priemoliniai 
Medynai savaiminės kilmės, mišrūs (€8“ 
lė, juodalksnis, beržas, uosis). Brandžių 
ir perbrendusių medynų tėra apie 3500. 
Medynų vid. amžius 50 metų, vid. bon! 
tetas II, vid. skalsumas 0,7, vid. tūniš 
123 ktm/ha, vid. prieauga 2,4 ktm/ha- 
Yra stirnų, šernų, lapių, kiaunių. Miš“ 
kas eksploatacinis; atrankiniais kirtimal5 
per metus iškertama apie 4000 ktm 
Medienai išvežti nuo Veliuonos iki MI5“ 
ko nutiestas kelias. Prieš I pasaul. ka/4 
savininkai mišką labai iškirto, o žemė 
išpardavė aplinkiniams gyventojams. 


BŪRBIŠKĖS — kaimas Kaišiadorių T)4 
Kietaviškių apyl., 9 km į p. r. nuo Žiež 
marių, prie kelio į Semeliškes. 153 gYY: 
(1959). Per B. teka Kiementa (Strėvos 
kair. intakas). Pr. m-la (nuo 1933), kul: 
tūros namai (nuo 1954). 


BŪRBIŠKIAI — 1. Kaimas Jurbarko I)/ 
Armeniškių apyl, 8 km į š. nuo Sel“ 
džiaus, prie kėlio į Ariogalą; kolūki? 
centras. 146 gyv. (1959). Rytuose palė! 
B. teka Dubysa, šiaurėje — jos intak“ 
Žvėrupis. Pr. m-la (nuo 1928) ir PašiliU 
biblioteka. B. minimi 1676 Panemunė“ 
dvaro inventoriuje (du baudžiaunin“*“ 
kaimai). 1945 kaime burž. nacionalist! 
nužudė Pašilių apyl. tarybos pirm 
I. Vitkauską. 

2. Kaimas Raseinių rj., Žaiginio apyl: 
23 km į š. r. nuo Raseinių, 2 km į Š: V 
nuo kelio į Baisogalą. 118 gyv. (1959): 
Š. pakraštyje prasideda Praviršulio Ty 
rulio pelkė, kurioje, netoli B., telkš0 
Praviršulio ež. Yra Žaiginio taryb. ne 
gamybinių pastatų, aštuonmetė M“ 
(pradinė įst. 1904), biblioteka (nuo 1961): 
Iki XX a. pr. buvo dvaras. Burž. met“ 
kaime veikė LKP ir LKJS pogr. kuopė: 
lės. Vok. faš. okupantai ir vietinia 
burž. nacionalistai 1941 nukankino 
komjaunuolius E. ir J. Aukštakius, ko 


Munistą P. Šimkų; 1958 jiems kaime pa- 
Statytas paminklas. 
3. Kaimas Raseinių Ij, Betyga- 
los apyl, 15 km į š. v. nuo Ariogalos, 
m į r. nuo Raseinių; kolūkio cent- 
Tas. 89 gyv. (1959). P. v. pakraščiu teka 
Dubysa, 0 per kaimą — jos intakas Le- 
lykas. Kuriasi nauja kolūkio gyvenvietė. 
Kolūkio mechaninės dirbtuvės, pr. m-la 
(nuo 1951), 


BŪRBISKIS — 1. Kaimas Anykščių rį., 
Ubikių apyl., 7 km į r. nuo Anykščių, 
L5 km į v. nuo Rubikių ežero, prie 
Anykštos upės; kolūkio centras. 161 gyv. 
(1959). Iš B. eina keliai į Anykš- 
us, Rubikius, Leliūnus. Kuriasi nau- 
Ja kolūkio gyvenvietė. Veikia malū- 
nas. Buv. dvaro rūmuose yra kolūkio 
Ontora, aštuonmetė m-la (1933 į B. at- 
€lta pr. m-la; 1947—58 prog-ja, 1958— 
260 vid. m-la, iki 1961 septynmetė), 
IDlioteka (nuo 1954), kultūros namai 
Bio 1956). Buv. B. dvaro rūmai (past. 
853) — archit. paminklas. Prie jų, 
Anykštos krante, yra parkas, kuriame 
"Uga retų introdukuotų medžių (vengriš- 
Ūų alyvų, balzaminių kėnių, kedrinių 
Pūšų ir Kt). XVII a. ir XVIII a. pr. dva- 
ės Su šalia įsikūrusiu B. kaimu pri- 
ausė Vilniaus akademijai, XVIII a. 
Pab.— Minsko seniūnui, XIX a. I pusė- 
“— dvarininkui Venslavovičiui, 1905 
LUvasarį, prasidėjus rev. judėjimui, Kli- 
„nų, Rubikių ir Šiaulių kaimų ginkluo- 
„ Valstiečiai sudegino B. malūną, dėl ku- 
10 užtvankos Rubikių ežeras užliedavo 
tą aimų pievas. 1908 malūnas atstaty- 
i S. Po D. Tėvynės karo burž. naciona- 
sai kaime nužudė kolūkio pirmininką 
- Rutkauską. 
Ki Kaimas Radviliškio rj., Pakalniš- 
48 apyl, 9 km į š. T. nuo Šeduvos, 
žin i š. nuo Šiaulių —Daugpilio gele- 
p Kelio. 46 gyv. (1959). 1 km į p. nuo 
' eina Šiaulių— Panevėžio plentas. Iš 
T Prieina Kleboniškių miškas. Buv. dva- 
19 Parke skulpt. K. Uliauskas 1910— 
ro 7 Pastatė keletą skulptūrų. 1918 dva- 
Umečiai išvijo dvarininką ir sukūrė 
Š €čių revoliucinį komitetą. 
„UREISKIŲ | PELKĖ— pelkė | Kaišiado- 
S TJ, 7 km į p. r. nuo Žiežmarių, prie 
tugpiškių kaimo. Plotas 172 ha. Kups- 
Nusę, Plynraistinė žemapelkė. Paviršius 
verausintas, Nedidelė dalis pietuose pa- 
dia kultūrine pieva. Durpių klodo 
Skai, Storis 5,7 m, vid. 1,9 m; vid. susi- 
Pa Idymas 3095, vid, peleningumas 2295. 
šių Urpėmis yra ežerinių nuosėdų 
Ti, jo storis iki 4 m. 
gURBONIŲ PĖLKĖ — pelkė Varėnos rj., 
nuo t p. nuo Onuškio, 7,5 km į p. r. 
nis „Dusmenų. Plotas 156 ha (pramoni- 
Tai 31] ha). R. pakraštyje telkšo 2 eže- 
tap „Viso 17 ha). B. p.— raistinė aukš- 
Vią kė, Durpių klodo didž. storis 8 m, 
a Mm. Durpės aukštapelkinės ir tar- 
Pelen; „POi Vid. susiskaidymas 21 Yo, vid. 
Dų ningumas. 2,49. Durpės kasamos. 
ne smėlis, 
stCIKAS Romualdas [1910.11.18 Klau- 
syk“ (Biržų rj.) — 1943.11.22 Alekse- 
9je (Oriolo sr.)] -— revoliucinio ju- 


Pinio į 


dėjimo dalyvis. 1927 įstojo į LKJS, 
1929 — į Komunistų partiją. Už rev. 
veiklą 1932—34 Biržuose keletą kartų 
suimtas ir adm. tvarka baustas. LKP pa- 
vedimu dirbo Lietuvos Jaunimo s-goje 
ir Lietuvos Laisvamanių etinės kultūros 
d-joje. 1940—41 milicijos darbuotojas. 
Nuo 1942 Raudonosios Armijos 16 lie- 
tuviškosios divizijos karys. Žuvo fronte. 


BURIAVIMAS. Lietuvoje sportinis B. 
pradėtas kultivuoti XX a. pr. (Klaipė- 
da, Tauragnai). 1929 įkurtas Klaipėdos 
jachtklubas. 1933 šio klubo jachta „„(Gu!- 
bė“ atliko kelionę, aplankydama Londo- 
no, Oslo, Geteborgo ir kt. uostus. 1935 
keturios jachtos dalyvavo Pabaltijo vals- 
tybių buriuotojų sąskrydyje Švedijoje. 
1937 jachta „Žalčių Karalienė" Gotlando 
regatoje laimėjo I vietą. 1938 Klaipė- 
doje suorganizuota tarpt. regata. Spor- 
tinis B. buvo kultivuojamas dar Šiau- 
liuose ir Biržuose. 


Taryb. metais B. sportas Lietuvoje 
igavo platesnį užmojį. Buvo atkurtas 
Klaipėdos jachtklubas su filialu Tra- 
kuose. 1947 suorganizuotos pirmosios 
buriavimo varžybos. 1964 respublikoje 
buvo 6 jachtklubai (Kauno, Klaipėdos, 
Vilniaus, Platelių, Šiaulių ir Biržų), vei- 
kė buriavimo sekcija Elektrėnuose, bu- 
vo apie 150 jachtų. Daugiausia naudoja- 
mos „Drakono“ ir „Žvaigždės“ klasės ky- 
linės jachtos bei „M“, „Fino“ ir „Skra- 
jojančio olando“ klasių švertbotai. B. 
sportui vadovauja Lietuvos TSR Buria- 
vimo federacija. Lietuvoje kasmet ren- 
giamos respublikinės „Fino“ klasės tau- 
rės varžybos, Lietuvos TSR B. pirmeny- 
bės, „Komjaunimo tiesos“ laikraščio 
taurės regata aplink Kuršių marias, 
kurioje dalyvauja ir kaimyninių taryb. 
respublikų buriuotojai, ir kt. varžy- 
bos. Lietuvos buriuotojai dalyvauja 
visasąjunginėse B. varžybose ir tarpt. 
regatose — Baltijos savaitėse. Turisti- 
nis B. kultivuojamas Nemune, Kuršių 
mariose. 1965.I.1 Lietuvoje B. kultivavo 
apie 850 sportininkų (jų tarpe 3 sporto 
meistrai). 

Lit.: J. Stabinis, Buriavimas, V., 1961. 


BUR — BUR 287 


BŪRISKIAI — kaimas Kapsuko rįj., Liud- 
vinavo apyl., 8 km į p. r. nuo Liudvi- 
navo, prie Žaltyčio ežero. 38 gyv. (1959). 
Per kaimą teka Želsvelė (Šešupės inta- 
kas). Į r. nuo B. eina Kapsuko— Alytaus 
plentas. Kaimo apylinkėse iškasta grub- 
lėtosios keramikos. 


BURKAUSKAS Antanas [g. 1923.V13 
Skamaičiukuose (Radviliškio rj.)] — tei- 
sininkas, teisės mokslų kandidatas 
(1964). 1950 baigė Vilniaus un-tą. Nuo 
1951 TSKP narys. 1951—52 LLKJS Vil- 
niaus miesto k-to I sekretorius, vėliau 
LKP Vilniaus miesto k-to mokyklų sk. 
vedėjas. 1958—61 LKP Vilniaus miesto 
Lenino rj. k-to I sekretorius. Nuo 1961 
dirba ped. darbą Vilniaus un-te. Paskel- 
bė moksl. straipsnių ir brošiūrų apie 
darbo žmonių deputatų tarybas ir kt. 


BURKUS Ignas [1913.X.24 Kildiškyje 
(Pasvalio rj.) — 1941] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš ž. ū. darbinin- 
kų. Nuo 1938 Komunistų partijos narys. 
Drauge su broliais Mykolu ir Jonu dir- 
bo part. darbą, platino kom. lit-rą. 1940 
dirbo Papilio taryb. ūkyje, padėjo kurti 
ir stiprinti Tarybų valdžios organus 
Biržų rajone; drauge su broliu Mykolu 
dirbo žemės ūkio komisijoje. Nuo 1940 
pab. mokėsi Vilniaus Vidaus reikalų 
liaudies komisariato m-loje. Žuvo D. Tė- 
vynės karo metu. 


BURKUS Jonas [1905—1941.VIII Astra- 
ve (Biržų rj.)] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš ž. ū. darbininkų, siu- 
vėjas. Nuo 1938 Komunistų partijos 
narys. 1940—41 Biržų aps. milicijos 
polit. vadovas. Hitlerininkų ir vietinių 
burž. nacionalistų nužudytas. 


BURKUS Mykolas [1911.V.3 Velžiuose 
(Pasvalio rj.) — 1941 Taškente] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš ž. ū. 
darbininkų. Nuo 1936 Komunistų parti- 
jos narys. 1940 vasarą buvo Biržų vls. 
žemės ūkio komisijos pirmininkas, 
paskui mokėsi part. kursuose Kaune, 


Buriavimas. TSRS buriavimo pirmenybės Kauno mariose (1963) 


288 BUR-— BUR 


1941.V—VI LKP Biržų aps. k-to instruk- 
torius. Mirė, pasitraukęs į TSRS gilumą. 


BŪRMISTRAS [vok. Būrgermeislei| — 
miesto savivaldybės pareigūnas, renka- 
mas miesto tarybos ar pačių miestie- 
čių. B. pareigybė atsirado Vokietijoje 
XIII a., vėliau paplito ir kitose šalyse. 
B. turėjo miestai, gavę savivaldybės tei- 
sę — Magdeburgo teisę. Lietuvoje nuo 
XV a. miestiečiai, gavę savivaldos tei- 
sę, taip pat rinkosi B. iš miesto tarybos 
narių. Buržuazijos valdymo metais Lietu- 
voje burmistru buvo vadinamas miesto 
v-bos pirmininkas. Pagal 1931 įstatymą 
jis buvo renkamas miesto tarybos 7 me- 
tams ir tvirtinamas apskrities viršininko 
arba vidaus reikalų ministro (pirmaei- 
liuose miestuose). B. pats sprendė visus 
miesto reikalus ir tik kai kuriems klau- 
simams spręsti šaukė savo nuožiūra 
miesto tarybos posėdžius. Todėl B. iš 
esmės virto faš. vyriausybės įgaliotiniu 
miesto savivaldybei tvarkyti. 


BURNEIKA Juozas [g. 1929.V.13 Tamu- 
liškėse (Alytaus rj)] — dailininkas. 
1955 baigęs Lietuvos TSR Dailės in-to 
skulptūros katedrą, iki 1957 dirbo Dai- 
lės fondo direktoriumi. Nuo 1957 daly- 
vauja dailės parodose. Nuo 1962 Lietu- 
vos TSR Dailės in-to dėstytojas. 
Kūriniai; J. Pipinio (1957), Lazdynų Pelėdos 
(1959) skulptūriniai portretai, K. Binkio antkapis 
Petrašiūnų kapinėse Kaune (1963), K. Preikšo 
antkapis karių kapinėse Vilniuje (su archit. 
V. Šilingu, 1964) ir kt. 
BURNEIKIS Juozas [g. 1931.IIL.1 Kve- 
suose (Kauno rj.)] — inžinierius, tech- 
nikos mokslų kandidatas (1961). 1954 
baigė Kauno Politechnikos in-tą. 1954— 
1957 Šiaulių stat. tresto darbų vykdyto- 
jas. Nuo 1957 TSKP narys. Nuo 1957 
Lietuvos TSR MA Energetikos ir elekt- 
rotechnikos in-to moksl. bendradarbis, 
nuo 1961 hidroenergetikos laboratorijos 
vadovas. Paskelbė keliolika mokslinių 
straipsnių inžinerinės hidrologijos klau- 
simais. Su M. Lasinsku parengė „Lietu- 
vos TSR upių kadastro“ II dalį (1960, 
Resp. premija 1965). 


BUROKARAISČIO EŽERAS — ežeras 
Varėnos rj, 10 km į š. r. nuo Mer- 
kinės, prie Varėnos— Merkinės plento. 
Plotas 37 ha, didž. gylis 21,5 m. Ežeras 
rininis; viena jo dalis ištįsusi iš š. į p., 
kita —iš v. į r. Ilgis 2450 m, kranto 
linijos ilgis 5,6 km. Krantai aukšti, sta- 
tūs. Iš B. teka bevardis upelis, priklau- 
santis Merkio baseinui, Ežero š. V. pa- 
krantėje yra Burokaraisčio, pietinėje — 
Burokaraistėlės kaimai. Ežeras vVers- 
lovinis. 


BUROKAS Stanislovas [g. 1922.VIIL8 | 


Alytuje] — Didžiojo Tėvynės karo par- 
tizanas. Kilęs iš valstiečių. 1942 kovojo 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijoje. 
1942—56 TSKP narys. 1943—44 parti- 
zanas, partizanų būrio „Vilnius“, veiku- 
sio Švenčionių apskrityje, ypatingojo 
sk. viršininkas. Suorganizavo didelę ry- 
šininkų grupę, kuri teikė būriui žinias. 


Nuo 1944 dirbo adm. darbą Vilniuje. 
Nuo 1963 pensininkas. 


BUROKĖLIAI. Lietuvoje rajonuotos B. 
veislės (1965): Gribovo plokštieji A-473, 
Poliariniai plokštieji K-249, Bordo 237. 
B. sėjami, ievai sužaliavus. Svarb. li- 
gos: lapų rudmargė, daigų juodšaknė; 
lapų kenkėjai — runkelių musės lervos, 
šaknų — sprakšių lervos, runkelių ne- 
matoda. B. visuom. pasėliai Lietuvoje 
1963 užėmė 780 ha, arba 14,70 viso 
visuom. sektoriaus daržovių ploto, tame 
tarpe kolūkiuose 320 ha. Daugiausia au- 
ginami Kauno ir Vilniaus rajonuose. B. 
derlingumas (1963): Poginės taryb. ūky- 
je (Kauno rj) 16 ha plote gauta 
186 cnt/ha, Staniūnų taryb. ūkyje (Pa- 
nevėžio rj.) 13 ha plote 174 cnt/ha. Lie- 
tuvos konservų f-kuose B. daugiausia 
marinuojami ir kitaip Kkonservuojami. 
B. pradėti selekcionuoti 1949 Lietuvos 
valstybinėje selekcijos stotyje (Dotnu- 
voje); nuo 1958 selekcionuojami Vytėnų 
bandymų stotyje (Kauno rj.). B. augi- 
nimas tiriamas Vytėnų bandymų stotyje 
ir Ž. ū. akademijoje. 

B. minimi jau XVI a. vid. dvarų in- 
ventoriuose. Jie įtraukti ir į 1588 Lietu- 
vos Statuto kainyną. 1938 Lietuvoje B. 
užėmė apie 1105 viso daržovių pasėlių 
ploto, 1953 (visuom. sektoriuje) — 
20,695, 1961 — 14,30. 


BUROKĖVIČIUS Jonas [1920.V1.30 Bend- 
rėse (Alytaus rj.) — 1941.VI] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. 1933 pab. už- 
mezgė ryšį su komjaunimo pogr. org-ja 
Alytuje, platino atsišaukimus, 1935 bu- 
vo suimtas. 1936 išrinktas komjaunimo 
kuopelės sekretoriumi. 1937 už rev. 
veiklą nuteistas 2 metus kalėti. Grižęs 
iš kalėjimo, vėl įsijungė į rev. veiklą, 
buvo išrinktas LKJS Alytaus aps. k-to 
nariu, o 1939.VII šio k-to sekretoriumi. 
1939 ištremtas iš Alytaus. Nuo 1940.V 
Komunistų partijos narys. 1940—41 dir- 
bo LLKJS CK. Nuo 1941.II administraci- 
nis darbuotojas. Nužudytas hitlerininkų 
ir vietinių buržuazinių nacionalistų. 


BUROKEVIČIUS Mykolas [g. 1927.X.7 
Alytuje] — istorikas, istorijos mokslų 
kandidatas (1963). Nuo 1941 VLKJS na- 
rys. 1942—44 Udmurtijos ATSR vaikų 
namų auklėtinis, vėliau Votkinsko g-los 
stalius, tekintojas. 1944—45 LLKJS Vil- 
kaviškio aps. k-to, 1945—60 part. dar- 
buotojas Vilkaviškyje, Vilniuje. Nuo 
1946 TSKP narys. 1955 baigė Vilniaus 
Ped. in-tą, 1963 — Visuomeninių moks- 
lų akademiją Maskvoje. Nuo 1963 Par- 
tijos istorijos in-to prie LKP CK moksl. 
bendradarbis ir Kauno Politechnikos 
in-to Vilniaus filialo dėstytojas. Period. 
spaudoje paskelbė straipsnių apie idė- 
jinį bei politinį inteligentijos auklėjimą. 


BŪRSEVAS Petras [1910 Zabelinėje (Ig- 
nalinos rj.) — 1943.II Oriolo sr.] — re- 
voliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
valstiečių. Nuo 1933 Vakarų Baltarusi- 
jos KP narys. Už rev. veiklą 1937 nu- 
teistas 4 metus kalėti. Iš kalėjimo jį 
išlaisvino 1939IX Raudonoji Armija. 
1939—41 adm. darbuotojas Švenčionių 


apskrityje. D. Tėvynės karo metais ko: 
vojo Raudonosios Armijos 16 liet. div 
zijoje. Žuvo fronte. 


BŪRTAI, kerai, — žmogaus prietariniai 
veiksmai, kuriais norima magišku būdt 
paveikti žmones, gyvulius, gamtos Iel5 
kinius. Iki XX a. pr. B. daugiausia DU“ 
vo praktikuojami medžioklėje, gyvuli- 
ninkystėje, žemdirbystėje, medicinojė: 
šeimos papročiuose (gimimo, vestuvių. 
- + : - p= 12€ 
mirties) ir kt. Būta teigiamos krypti“ 
burtų, kuriais linkima gero (pvz., SteN“ 
giamasi derlių pakelti, žmones ir gyVV“ 
lius išgydyti, apsaugoti nuo nelaimių 
ir kt.), ir neigiamos, kenkėjiškos kryP 
ties (žavėjimai, nužiūrėjimai). | 
Tariamojo veikimo atžvilgiu B. buvo Iva“ 
rūs: B., betarpiškai taikomi objektui (IšRĖ 
nant gyvulius pirmą kartą pavasarį į lau ža 
šeimininkas suduodavo gyvuliui verba ar ber 
žo rykštele, kad apsaugotų juos nuo blogybii 
ir nelaimių); B., kuriais veikiamas objektaš: 
vaizduojant geidžiamą jo panašumą (kad Ak 
tos turėtų kuoduotas galvas ir apžėlusias 2 
jas, šeimininkė, padėdama perėti kiaušiniu, 
apsiaudavo vilnonėmis kojinėmis ir, užsiriš š 
ma skarą, sumegzdavo kuodą); B., kurių vel a 
mas taikomas nepasiekiamam objektui LŽ 
ateinančiais metais netrūktų maisto, Nauju 
Metų dieną reikią sočiai prisivalgyti)i až 
kuriais buvo siekiama atbaidyti priešis i 
jėgas (dirbtinis triukšmo kėlimas, šūksniai, kari 
tinkamos spalvos ir ypač ugnis; be to, dg 
jimas išvirkščiais marškiniais, norint apsisū 
goti nuo apkerėjimo). Išskirtini žodiniai ' 
vad. užkalbėjimai, užžadėjimai, užvardijim?“ 
Ilgiausiai išliko užkalbėjimai nuo ligų (PE 
kai pradeda ėsti rėmuo, reikią vienu atsikvi. 
pimu 3 kartus sukalbėti: „„Ryja mane kartis 
kaip šuva šunį, kaip žuvis žuvį, kaip vil 65 
žalią mėsą", ir kartėlis praeisiąs). Religiių, 
apeigos irgi paremtos pirmykščiais Bi S 
nies ir vandens šventinimas, rūkymas „ŠV“ 
tais“ dūmais, „velnio varymas“ ir kt. 
Žmonės, mokėję naudotis B., buvo V* 
dinami burtininkais. XVI-XVIII a. 8“ 
raisiais burtininkais buvo laikomi liūt 
dies gydytojai, vad. vaidilos, žolininkė“ 
užkalbėtojai, taip pat tie, kurie gel 
jo nuo B. pasekmių: atkalbėtojai; r 
būrėjai, atkerėtojai ir pan. Blogieji Bi: 
tininkai buvę nužiūrėtojai, nuodinin“ 
ir blogų akių žmonės, vad. „atžin že 
Prie kenksmingų burtininkų priklati 
vad, raganiai bei raganos. Burtininka'" 
mas nuo XV a. buvo draudžiama* 
žmonės, įtarti esą burtininkais, A 
persekiojami. Tikybininkai (vienuo 
dominikonai ir kt.) įtartus burtiniK“ 
vimu žmones žiauriai persekiojo, Nė 
degino lauže. 
Socialistinėje santvarkoje 
burtais, kaip ir kt. prietarais, SPA 
nyksta. 


BURVĖLIAI — kaimas Kėdainių rj+ 15 
kūnų apyl., 3 km į š. r. nuo Surviliški 
Nevėžio kair. krante. 141 gyv. (I 2 
Rytuose, už 2 km, yra Burvelių M5 toli 
Lentpiūvė, pr. m-la (nuo 1926). Nos 
kaimo, prie pat Nevėžio, yra B. Eop 
kalnis, vietos žmonių vadinamas ok 
lyčkalniu. B. pilis minima XIV a. MS 
kronikose ir XVI a. „rusų ist. šali P jų, 
se. Piliakalnyje randama žmonių ka 


sienos liekanų. “Ž 
BURVYS Kazimieras [g. 1930.VIL.23 2 
vaišiškėje (Plungės rj.)) — adminis!" ą,, 
nis darbuotojas. 1954 baigęs Kauno „lių 
litechnikos in-tą, iki 1957 dirbo Kijo 
statybose Rygoje ir Kaune, vietinio p 


tikėjima“ 
rčiai 


V-boje Kaune. Nuo 1960 TSKP narys. 
Nuo 1963 Kauno miesto Poželos rj. vyk- 
domojo k-to pirmininkas. 


BŪRŽA Petras [g. 1926.X.24 Pakruojy- 
Je] — veterinarijos gydytojas, fiziologas, 
iologijos mokslų kandidatas (1955). 
1952 baigė Lietuvos Veterinarijos aka- 
demiją, 1955—59 tos akademijos asis- 
tentas, nuo 1959 docentas. Paskelbė 
moksl. straipsnių apie blužnies ir inks- 
tų recepciją. Su kitais autoriais parašė 
vadovėlį „Žemės ūkio gyvulių patolo- 
8inė fiziologija“ (1963). 


BURŽIENĖ Valentina [g. 1928.XII.22 
aune|] — zootechnikė, žemės ūkio 
Mokslų kandidatė (1955). 1951 baigė 


ietuvos Veterinarijos akademiją, nuo 
1955 dirba tos akademijos gyvulių šėri- 
mo katedroje; nuo 1959 docentė. Nuo 
1955 TSKP narė. Paskelbė moksl. 
Straipsnių apie paršelių auginimą. 


BURZINSKIS Jonas [m. 1907.X.7 Vilniu- 
Je] — socialdemokratinio judėjimo daly- 
Vis. Kilęs nuo Skuodo. Vaikystėje dirbo 
Pas buožes. Paaugęs dirbo Rygos metalo 
dirbinių f-ke. Buvo vienas pirmųjų Lie- 
tuvos Socialdemokratų partijos narių 
Ygoje. 1905 rudenį pasiųstas dirbti 
Part. darbo į Liepoją. Liepojos lietuviai 
darbininkai 1905 B. išrinko delegatu 
U Vad. Vilniaus seimą, kur jis pasisakė 
Prieš klerikalus. Po to dirbo kaip par- 
tijos aktyvistas Rygoje, o nuo 1907 pr. 
Telšių aps. Apkaltintas provokatoriaus 
Bartkaus nužudymu, suimtas ir karo 
teismo 1907.X.2 sprendimu Vilniaus Lu- 
Iškių kalėjime nužudytas. 


BURZ AZIJA — viešpataujanti kapita- 
Islinėš visuomenės klasė, turinti savo 
Tankose gamybos priemones ir gyvėe- 
Nanti iš pajamų, kurių šaltinis yra sam- 
Omojo darbo išnaudojimas. B. klasės 
Susidarymo sąlygos ir jos tolimesnė 
CVoliucija įv. šalyse nevienoda. La- 
"ausiai išsivysčiusiose šalyse B. pa- 
“mė valdžią XVI-XVII a. (Olandija, 
ūglija) ir XVIII a. (Prancūzija), įvy- 
Us burž. revoliucijoms. Klasinių inte- 
"ėsų skatinama, B. tuomet kai kuriais 
atžvilgiais reiškė ir kitų nacijos gru- 
"ų interesus, vadovavo liaudies ma- 
Šų judėjimui, nukreiptam prieš feoda- 
latas ir dėl to buvo pažangi klasė. Vė- 
t Stojo į kapit. vystymosi kelią Vokie- 
RB „Austrija ir ypač Rusija. Šių šalių 
iš, bijodama proletariato, kaip politinės 
“Bos, atsisakė nuo radikalių visuome- 
ss Pertvarkymų ir nuėjo kompromisų 
. Valdančiomis feodalinėmis viršūnė- 
IS kelių, 
Lietuvoje palankesnės sąlygos kapit. 
antykiams formuotis susidarė XVIII a. 
askutiniajame ketvirtyje, įvykdžius kai 
io reformas (panaikinus jurisdikas 
ir Euose, pertvarkius muitų politiką 
t Kt). Po 1861 reformos, vystantis 
dia santykiams, intensyvėjo žemės 
rai didėjo valstiečių skaidymasis 
Sao B. (buožes) ir į mažažemius bei 
liečia US valstiečius. Turtingesni vals- 
oral pirko žemę ir kūrė stambius 
us. XIX a. antrojoje pusėje nutiesus 


S MLTE, (1 


geležinkelius, Lietuvoje susidarė vie- 
ninga rinka ir pastovūs ekonominiai ry- 
šiai su Rusija bei užsieniu. Lietuvos 
miestuose augo stambios ž. ū. produktų 
supirkimo kontoros. Lietuviški burž. 
laikraščiai skatino kaimo B. siekti pel- 
no ne tik žemės ūkyje, bet ir prekybo- 
je bei pramonėje. „Aušroje“, „Varpe“ 
ir kituose XIX a. pab. lietuvių laikraš- 
čiuose buvo propaguojama „sava lietu- 
viška, krikščioniška prekyba“ ir pra- 
monė. Ėmė rastis ir miesto B. (pramo- 
nininkų, pirklių, bankininkų). Lietuvoje 
nebuvo sąlygų vystytis stambiajai pra- 
monei (nebuvo geležies rūdos, akmens 
anglių, naftos). Bet besivystantys kapi- 
talistiniai santykiai skatino kurti nedi- 
deles įmones ir amatininkiškas dirbtu- 
ves. Lietuvos pramonėje svarbią vietą 
turėjo Vilnius; čia vystėsi maisto, alaus, 
tabako ir smulkiųjų amatų pramonė. 
Kaune augo metalo apdirbimo, ž. ū. 
įrankių, maisto, chemijos, degtukų fab- 
rikai ir t. t. Šiauliai pradėjo kilti kaip 
grūdų, linų ir miško prekybos centras; 
XIX a. pab. čia išaugo odos, šokolado 
ir saldainių fabrikai. Panevėžyje stei- 
gėsi malūnai, alaus, degtinės gamyklos, 
tabako fabrikėliai. Su pramonės kilimu 
buvo glaudžiai susijusi prekyba. Pra- 
monėje ir prekyboje svarbų vaidmenį 
ėmė vaidinti bankai. 1886 pradėjo veik- 
ti Vilniuje Peterburgo-Tulos žemės ban- 
ko skyrius, Vilniaus privatus komerci- 
nis bankas ir kt. 

Lietuvos B. tautinė sudėtis buvo mar- 
ga. Pramonėje ir prekyboje vyravo 
žydų, rusų, lenkų B., žemės ūkyje — 
daugiausia lietuviai buožės, iš kurių ki- 
lusi dauguma burž. inteligentų. Tačiau 
XX a. pr. atsirado ir lietuvių fabrikan- 
tų (pvz., Vilniaus metalo f-ko savininkas 
P. Vileišis). Augant rev. judėjimui, Lie- 
tuvos B. susirūpino savo klasinių pozi- 
cijų stiprinimu. Nuo 1897 pradėjo kur- 
tis žydų sionistų org-jos, siekusios ati- 
traukti darbininkus žydus nuo kovos 
prieš išnaudotojus. XX a. pr. formavo- 
si pirmosios liberalinės lietuvių B. parti- 
jos (Lietuvių demokratų partija, smer- 
kusi darbo žmonių kovą prieš išnaudo- 
tojus ir propagavusi „tautinį sąmonin- 
gumą"). Tikrai demokratiškai nusistatę 
Lietuvių demokratų partijos nariai 
1902—03 išėjo iš tos partijos ir prisi- 
dėjo prie darbininkų rev. judėjimo 
(pvz., V. Mickevičius-Kapsukas). Lietu- 
vių klerikalinė B. daugiausia grupavosi 
apie laikr. „Tėvynės sargas“. Kadangi 
lietuvių B. formavosi kaip carizmo en- 
giamos nacijos B., joje reiškėsi opozici- 
nės nuotaikos. Tai ypač išryškėjo nacio- 
nalinio išsivadavimo judėjimo laikotar- 
piu. Bet burž. elementai, gindami savo 
klasinius interesus, tame judėjime ven- 
gė ryškinti socialinius prieštaravimus, 
kovojo prieš darbininkų ir valstiečių 
rev. judėjimą, prieš marksizmo idėjų 
plitimą Lietuvoje. Būdama nevienalytė, 
Lietuvos B. turėjo skirtingų siekimų, bet 
ryškiausias jos bruožas buvo tai, kad ji, 
bijodama darbininkų bei valstiečių rev. 
judėjimo, taikstėsi su carizmu. Dėl to 
dar tik besiformuojanti iš buožių lietu- 
vių buržuazija nesugebėjo pakilti iki 


BUR — BUR 289 


visos lietuvių nacijos uždavinių atsto- 
vavimo lygio, nors kai kuriais atžvilgiais 
reiškė bendranacionalinius reikalavimus 
(suteikti spaudos ir kalbos laisvę, lygias 
teises lietuviams). Kilus 1905—07 re- 
voliucijai, lietuvių B. atvirai perėjo 
į kontrrevoliucijos pusę. Prasidėjus 
I pasaul. karui, Lietuvos B. jau buvo 
susiformavusi kaip klasė, Demagogiškai 
spekuliuodama „tautos“ ir „tėvynės“ 
reikalais, pataikaudama vietiniams caro 
administratoriams, B. per 15—20 metų 
suspėjo įkurti „lietuviškų“ fabrikų (,„Vi- 
lija“ Vilniuje, „Rūta“ Šiauliuose), „lietu- 
viškų“ prekybinių bendrovių („Žagrė“ 
Marijampolėje, „Lietuvių automobilinė 
draugija“ Suvalkų gub.), „lietuviškų“ ir 
„katalikiškų“ krautuvių. Pirmojo pasau- 
linio karo metais lietuvių B., ypač kleri- 
kalai, glaudžiai bendraudami su caro 
valdininkais, gerokai pasipelnė iš karo 
pabėgėlių šelpimo Rusijoje. Kaizerinės 
okupacijos metais likę Lietuvoje visų pa- 
kraipų B. atstovai jau 1916 ėmė aktyviai 
veikti vok. imperialistų naudai, To vei- 
kimo reakcingumas buvo tuo ryškesnis, 
kad Lietuvos darbo žmonių kova prieš 
vok. okupantus nuolat aštrėjo, o darbi- 
ninkai lietuviai ir pažangioji inteligenti- 
ja Rusijos miestuose ėjo išvien su Rusi- 
jos darbo žmonėmis prieš carizmą. Vasa- 
rio revoliucijos, o paskui D. Spalio 
soc. revoliucijos įtaka Lietuvoje kėlė 
vok. okupantų nerimą ir vertė juos ieš- 
koti priemonių savo režimui išlaikyti. 
Viena tokių priemonių buvo bendradar- 
biavimo su Lietuvos B. plėtimas. Remda- 
masi vokiečių okupacine kariuomene, 
Lietuvos B. sudarinėjo ir savo kariuo- 
menės dalinius. Tarptautinės kontrrevo- 
liucinės jėgos sužlugdė įsikūrusią Lietu- 
voje taryb. santvarką ir atidavė valdžią 
Lietuvos buržuazijai, kurios vyriausybė 
įv. laiku buvo sudaroma iš burž. parti- 
jų (tautininkų, krikščionių demokratų, 
liaudininkų) ir socialdemokratų. Visos 
tos partijos gynė burž. santvarką ir 
slopino darbo žmonių rev. judėjimą, 
dangstydamosi demokratizmu. Bet ir ši 
priedanga pasirodė neefektyvi B. iš- 
naudotojiškam viešpatavimui sustiprinti, 
Po 1926.XII.17 perversmo Lietuvoje įsi- 
galėjo faš. diktatūra (ž. Fašizmas). Fašis- 
tinės diktatūros metais valdė reakcin- 
giausi B. sluoksniai, glaudžiai susiję su 
stambiuoju kapitalu ir didžiaisiais žem- 
valdžiais. Visi B. leidžiami įstatymai rė- 
mė bankininkų, fabrikantų ir didžiųjų 
žemvaldžių interesus. Kilus II pasaul. 
karui (1939.IX.1), burž. Lietuvos valdžia 
ir visų Lietuvos B. partijų vadovai, bi- 
jodami kylančio darbo žmonių rev. ju- 
dėjimo, rengėsi atiduoti Lietuvą hitleri- 
nės Vokietijos globai. Gindama savo 
klasinius interesus, B. buvo pasiryžusi 
sudaryti hitlerininkams sąlygas be jokio 
pasipriešinimo toliau žengti į rytus. 
Tačiau Lietuvos darbo žmonės, Lietu- 
vos Komunistų partijos vadovaujami, 
1940.VI nuvertė B. diktatūrą (ž. Revo- 
liucijos). Panaikinus politinį B. viešpa- 
tavimą ir paskelbus Tarybų valdžią 


290 BUR — BUR 


Lietuvoje, buvo imtasi priemonių socia- 
listiniams pertvarkymams, kuriuos nu- 
traukė faš. Vokietijos agresija prieš 
TSRS. Klasinė neapykanta ir politinis 
aklumas padarė B. aktyvia hitlerinių 
okupantų pagalbininke. Raudonajai Ar- 
mijai išvadavus Lietuvą, B. tapo nacio- 
nalistinio pogrindžio organizatore ir da- 
lyve. Ginkluotas B. pasipriešinimas bu- 
vo sužlugdytas proletariato diktatūros 
priemonėmis. Socializmo pergalė reiškė 
B. klasės likvidavimą. Jos atplaišos tar- 
nauja užsienio kapitalistams, padeda 
jiems kovoti prieš Tarybų Lietuvą ir Ta- 
rybų Sąjungą. Ž. Buržuaziniai naciona- 
listai, Buržuazinis nacionalizmas. 

Lit.: V. Niunka, Kaip buržuazija buvo pa- 
vergusi darbo valstiečius.—,,Komunistas“, 1948, 
Nr. 12; V.. Niunka, Kaip buvo išnaudojami 
žemės ūkio darbininkai buržuazinėje Lietuvos 
respublikoje.— Ten pat, 1949, Nr. 2; A. Jeire- 
menko, Lietuvos valstiečių skaidymasis po 
reformos.—,,Lietuvos valstiečiai XIX a.“, V., 
1957; M. Gregorauskas, Tarybų Lietuvos že- 
mės ūkis, V., 1960; K. Meškauskas, Tarybų 
Lietuvos  industrializavimas, V., 1960; A. Ty- 
la, Lietuvos pramonės buržuazijos formavimo- 
si XIX a. antrojoje pusėje klausimu.—,,LTSR 


MA darbai“, 1960, A 2; E. Dirvelė, Klasių 
kova: Lietuvoje 1926 m., V., 1961; V. Kap- 
sukas, Veidmainių darbai, V., 1961; V. Kap- 


sukas, Buržuazinė Lietuva, V., 1961; V. Kapsu- 
kas, Lietuvių buržuazijos stiprėjimas ir jos rei- 
kalų reiškėjai.— Raštai, t. 5, V., 19602; Lietu- 
vos TSR istorija, t. 2, V., 1963, t. 3, V., 1965, 


BURŽUAZINIAI  NACIONALISTAI — 
buržuazinio nacionalizmo ideologijos 
reiškėjai, buržuazijos interesus ginan- 
čios politikos vykdytojai. 

Lietuviškoji nacionalinė buržuazija 
susiformavo ir ėmė aktyviai reikštis vi- 
suomeniniame gyvenime XIX a. pasku- 
tiniame ketvirtyje, suirus feod. bau- 
džiaviniam ir įsigalėjus kapit. gamy- 
bos būdui bei kapit. santvarkai, susi- 
formavus lietuvių nacijai, kuri, kaip ir 
kitos kapit. laikotarpio nacijos, susidėjo 
iš antagonistinių klasių: iš buržuazijos, 
dvarininkų, buožių ir iš proletariato 
bei darbo valstiečių. Lietuva tuomet 
priklausė Rusijos imperijai, todėl liau- 
dies ūkio ir visuomeninių santykių tvar- 
kymas priklausė ne lietuvių buržuazijai. 

Lietuviškoji buržuazija ir jos intere- 
sų reiškėjai B. n. buvo nepatenkinti tuo- 
metine padėtimi, kuriai esant jie netu- 
rėjo valdžios. Reikšdami nepasitenki- 
nimą carizmo vykdoma nac. priespauda 
ir stengdamiesi įsigyti liaudies pasitikė- 
jimą, B. n. iš pradžių kėlė kai kuriuos 
bendrademokratinius (spaudos, gimto- 
sios kalbos, mokyklų laisvės, piliečių 
lygybės prieš įstatymus) reikalavimus. 
Tačiau, bijodami visos Rusijos darbo 
žmonių ir lietuvių darbininkų bei dar- 
bo valstiečių rev. judėjimo, jie ne tik 
patys nekovojo prieš carizmą, bet vi- 
sokeriopai trukdė darbininkams bei dar- 
bo valstiečiams drauge su kitų Rusijos 
tautų darbo žmonėmis kovoti prieš jį. 
B. n. teigė, jog lietuvių nacija nesanti 
susiskirsčiusi į klases, o jos interesai 
esą bendri visiems lietuviams, todėl 
visi ir turį eiti išvien. Skleisdama 
šią ideologiją, liet. buržuazija stengėsi 


pajungti savo įtakai liaudies mases, 
atitraukti darbo žmones nuo rev. ko- 
vos ir laimėti daugiau caro valdžios 
nuolaidų. Nors ne visų B. n. srovių pa- 
žiūros į caro režimą sutapo, tačiau vi- 
sos jos buvo rev. kovos priešai. Kleri- 
kalinė srovė buvo pati reakcingiausia; 
ji besąlygiškai gynė carinę santvarką 
su visomis jos negerovėmis, aiškindama, 
jog kiekviena santvarka esanti iš die- 
vo, kritiškai pasisakydama tik prieš ka- 
talikų bažnyčios varžymus. Šios srovės 
atstovai ragino išdavinėti revoliucionie- 
rius caro valdžiai (prelato J. Antanavi- 
čiaus, vyskupų M. Paliulionio ir E. Ropo 
aplinkraščiai), keikė socialistus. Libera- 
liosios srovės atstovai kritikavo cari- 
nės santvarkos reiškinius, ypač trukdžiu- 
sius liet. buržuazijai laisvai veikti, tau- 
tinę priespaudą, bet ir jie buvo prieš 
rev. kovos priemones carinės santvarkos 
negerovėms šalinti; pasisakydami (K, Gri- 
nius ir kt.) prieš valstiečių kovą dėl 
dvarininkų žemės išdalijimo, kurstyda- 
mi nacionalinę nesantaiką gyventojų 
tarpe, jie stengėsi rev. judėjimą nu- 
kreipti taikia vaga. Visų srovių liet. B. n. 
buvo priešingi Rusijos imperijos naci- 
jų darbo žmonių bendrai kovai prieš 
carizmą, prieš kapit. visuomeninės san- 
tvarkos pertvarkymą socialistiniais pa- 
grindais, 1905—07 revoliucijoje jie te- 
reikalavo Lietuvai autonomijos bei kitų 
teisių, kurių tikėjosi kaip carizmo nuo- 
laidos, išvengus revoliucijos. 

I pasaul. karo metais vieni lietuviškie- 
ji B. n. stojo ginti imperialistinių caro 
valdžios tikslų, antri, gyvenę Vokieti- 
jos valdytose žemėse (R. Prūsijoje, Klai- 
pėdos krašte), — vokiškojo imperializmo 
interesų. Vok. imperialistams 1915 oku- 
pavus Lietuvą, B. n. ėmė jiems gerintis, 
padėjo jiems valdyti okupuotąjį kraštą. 
Ypač aktyviai jie ėmė bendrauti su oku- 
pantais 1917, kai Rusijoje įvyko revo- 
liucija ir jos veikiamos liaudies ma- 
sės okupuotoje Lietuvoje griebėsi ryž- 
tingesnių kovos priemonių prieš vokiš- 
kuosius okupantus. B. n. su okupantų 
pritarimu sušaukė vad. lietuvių konfe- 
renciją, kuri išrinko vad. Lietuvos tary- 
bą. Buržuazinė Lietuvos taryba vok. im- 
perialistų buvo panaudota ir revoliu- 
ciniam judėjimui Lietuvoje slopinti, ir 
Lietuvos okupacijai įteisinti derybose su 
Tarybų Rusija (ž. Bresto taika). Buržua- 
zine Lietuvos taryba savo 1917.XIL.11 
nutarimu išdavikiškai pasisakė už am- 
žiną Lietuvos sąjungą su Vokietija, 
1918.VII paskelbė Lietuvą monarchija, 
išrinko karaliumi vokiečių kunigaikštį 
fon Urachą, pasivadinusį Mindaugu II. 
Ši B. n. politinė kombinacija su vok, 
imperialistais, be kita ko, aiškiai pa- 
rodė jų antiliaudinę ir antinacionalinę 
esmę. Kai Vokietijoje kaizeris Lapkri- 
čio revoliucijos buvo nuverstas nuo 
sosto ir pabėgo į užsienį, kai Europoje 
darbininkų klasė kovėsi dėl kapit. san- 
tvarkos nuvertimo ir socializmo įgyven- 
dinimo, B. n., stengdamiesi išsaugoti 
kapit. santvarką Lietuvoje, atitraukti 
darbo žmones nuo rev. judėjimo, ap- 
gauti juos, demagogiškai ėmė dangstytis 
įvairia „liaudies reikalų“ ir net revo- 


liucine frazeologija, ėmė kalbėti apie 
žemės davimą bežemiams, o taip pai 
griebėsi kitų apgaulės manevrų. Užsie- 
nio interventų jėgoms nuslopinus Tary- 
bų valdžią Lietuvoje, B. n. užgrobė val- 
džią ir žiauriomis teroro priemonėmis 
slopino revoliucinį darbo žmonių judė- 
jimą, valdė šalį. Vis dėlto jie, darbo 
žmonių revoliucinių nuotaikų ir rei- 
kalavimų verčiami, buvo priversti vyk- 
dyti žemės reformą — išdalijo dalį dva- 
rininkų žemių nepalankiomis darbo 
valstiečiams sąlygomis. 

Kovoje prieš Tarybų valdžią, prieš 
rev. liaudies judėjimą 1918—19 susi- 
jungė visos burž. politinės srovės, pra- 
dedant pačiomis reakcingiausiomis — 
tautininkų sąjunga, krikščionimis de- 
mokratais ir baigiant liberaliomis— 
liaudininkais ir deš. socialdemokratais- 
Tos B. n. org-jos puolė Tarybų valdžią 
ir visą rev. judėjimą, jo dalyvius žudė, 
kankino, kalino ir laikė konc. stovyk- 
lose, darbininkų ir darbo valstiečių 
org-jas persekiojo. Komunistų ir reV: 
darbininkų bei valstiečių kandidatai 
į II seimą (kuopininkai) 1923 buvo SsU- 
imti ir kalinami daugiau kaip 3 metus- 
Net kariuomenės teismas, reakcijai pra“ 
laimėjus III seimo rinkimus, buvo pr!“ 
verstas pripažinti, jog tokiems suėm!- 
mams nebuvo pagrindo. Krikščionys 
demokratai, 1920—26 faktiškai turėdam! 
valdžią savo rankose, įv. priemonėmis 
padėjo buržuazijai turtėti ir žiauriai pe“ 
sekiojo visus, kurie kovojo prieš miesto 
buržuaziją ir buožiją. 

Per III seimo rinkimus (1926) paėmę 
valdžią liaudininkai ir socialdemokTa“ 
tai, nors, liaudies masių verčiami, padū“ 
rė kai kurių nuolaidų, bet iš-esmės talP 
pat vykdė buržuazijos interesus gynU“ 
sią politiką. Reakciniai B. n., įvykd€ 
faš. perversmą, likvidavo daugumą PI“ 
liet. laisvių, uždarė darbo žmoniū 
org-jas, kai kuriuos jų vadovus sušaU“ 
dė, kitus nuteisė ilgus metus kalėti, DČ 
teismo uždarė konc. stovykloje visam 
karo padėties metui arba ištrėmė iš JU 
gyvenamųjų vietų. Nepaprastai padidė“ 
jo darbo žmonių išnaudojimas. BuYV 
sustabdytas žemės dalijimas; dvarinin“ 
kams buvo padvigubinta žemės nOM“ 
ma. Tautininkai įsteigė teroristinę fašl5“ 
tinę „Geležinio vilko“  org-ją, 
atvirai persekiojo ir terorizavo fašizMO 
priešus. 

Dalis tautininkų, kuriems vadovaV? 
A. Voldemaras, rev. judėjimo išgąsdiN“ 
ti, reikalavo glaudesnių santykių su Bit“ 
lerine Vokietija. Voldemarininkų ruošt! 
pučai visada sutapo su hitlerininkti 
org-jų veiklos pagyvėjimu Lietuvoj“: 
Pvz, 1934.VI.7 voldemarininkų ruošta 
pučas sutapdavo su hitlerininkų Noimė“ 
no ir Zaso org-jų veiklos suaktyvėjimU 
Klaipėdos krašte; voldemarininkai YP“ 
sujudo 1938—39, kai hitlerininkai If“ 
gėsi nuo Lietuvos atplėšti Klaipėd? 
kraštą; jie dirbo hitlerinės Vokietijo“ 
naudai ir už tai gaudavo pinigų iš VO 
kietijos. V. 

1940, nuvertus Lietuvoje kapit. 547 
tvarką, dalis B. n. vadeivų pabė8? 
į Vokietiją ir pasisiūlė talkinti hitlei“ 


Ninkams,  besiruošiantiems karui prieš 
Tarybų Sąjungą. Vienas B. n. vadei- 
vų, K. Škirpa, drauge su hitlerine žval- 
gyba įsteigė Lietuvių aktyvistų frontą 
(LAF) — ardomąją org-ją, kuri turėjo, 
Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, 
Padėti hitlerininkams įsiveržti ir oku- 
Puoti Tarybų Lietuvą. Iki karo LAF 
drauge su hitlerine žvalgyba siuntė 
1 Lietuvą šnipus, diversantus, teroristus, 
Organizatorius ginkluotų būrių, kurie tu- 
Tėjo atlikti penktosios kolonos vaidmenį. 
irmosiomis vok. faš. okupacijos die- 
nNomis LAF sudarė vad. laikinąją vy- 
"ausybę, kuri neturėjo realios valdžios, 
Įsteigė ginkluotus aktyvistų būrius; vi- 
Sos šios institucijos buvo panaudotos 
taryb. aktyvui, taryb, įstaigų tarnauto- 
Jams, naujakuriams, gavusiems žemės iš 
arybų valdžios, soc. santvarkos šali- 
ninkams žudyti ir plėšti, žydams naikin- 
1. Hitleriniai okupantai neleido veikti 
B. n. „laikinajai vyriausybei“, tačiau vi- 
Sus jos kadrus panaudojo prievolėms iš 
Ryventojų išieškoti, darbo jėgai į Vo- 
letiją vežti, Lietuvai kolonizuoti, kovai 
Prieš pasipriešinimo okupantams daly- 
Vius. B. n. organizavo politinius bata- 
lionus, kurie turėjo padėti hitleriniams 
9kupantams. 

Jei pirmosiomis okupacijos dienomis 
kai kurie B. n. turėjo iliuzijų, kad hit- 
Srininkai jiems perduos Lietuvą valdyti 
aro metu arba jam pasibaigus, tai, iš- 
Vaikius „laikinąją vyriausybę“ ir hit- 
€rininkams besiruošiant Lietuvą kolo- 
ūizuoti bei vykdant tuos sumanymus, ir 
ŠlOs iliuzijos išsisklaidė: ir menkai po- 
litikoje teišmanantiems paaiškėjo, kad 
Itlerininkai lietuvius sunaikins arba 
Pavers vokiečių dvarininkų ir fabrikan- 
Ų vergais, o jų gyvenamas žemes kolo- 
Nizuos. Ir po to, kai hitlerininkai likvi- 
AVO B. n. „vyriausybę“, šie atvirai ne- 
"priešino okupantams, toliau jiems tal- 
Mo. 1944 B. n. suorganizavo naujus 
Policinius batalionus, vad. Vietine rink- 
Me, kuriuos panaudojo kovai prieš 
Pasipriešinimo okupantams judėjimą bei 
OL tIzanus. Raudonajai Armijai vejant 

Upantus iš Lietuvos, hitlerinė žval- 
Yba ginklavo B. n. karines orgojas, 
“ngė jų kadrus kovai prieš Tarybų val- 
*lą Lietuvoje. Tokios B. n. karinės 
I8-jos, kaip „Lietuvos laisvės armija“, 
16 ęstutis“ ir kitos, faktiškai buvo hit- 
Ranės žvalgybos sudarytos, apginkluo- 

Ir paruoštos kovai. Jos rinko žval- 
ŠYbos žinias hitlerinei kariuomenei, ar- 

Susisiekimo priemones, trukdė pra- 
TS ir žemės ūkio gamybą, teroriza- 

€i žudė tarybinius aktyvistus. 
si A ugus hitlerinei Vokietijai, B. n. su- 
jos 10 naujų globėjų — JAV ir Angli- 
kėį Imperialistus, su kurių pagalba ti- 
„lOsi atkurti burž. santvarką Lietuvo- 

Tuo tikslu dar karo pabaigoje jie 
i užmegzti ryšius su JAV ir 
sav. žvalgybomis ir siūlė joms 
band; Paslaugas. B. n. ginkluotų gaujų 

„"ltiniai veiksmai tęsėsi ir karui pasi- 
UD, n. buvo kurstomi ir remiami 
LU šeimininkų. B. n. ir jų ginkluo- 
stop SaUos padarė respublikai daug nuo- 

V ir žalos: trukdė atstatyti karo su- 


I 


griautą ūkį, pertvarkyti žemės ūkį so- 
cialistiniais pagrindais, išžudė ir suža- 
lojo tūkstančius naujakurių, gavusių iš 
Tarybų valdžios žemės. Nuo B. n. ran- 
kos žuvo daug tarybinių aktyvistų, da- 
lyvavusių kovoje už naujos, socialisti- 
nės Lietuvos sukūrimą. B. n. pastangos 
sulaikyti lietuvių tautos žengimą progrė- 
so keliu, naujos socialinės santvarkos 
sukūrimo keliu visiškai žlugo. B. n. 
ginkluotos gaujos buvo likviduotos, ak- 
tyviai dalyvaujant mūsų liaudžiai, vi- 
siems darbo žmonėms. Eiliniai gaujų da- 
lyviai, supratę vadeivų apgaulę, padėjo 
ginklus ir grįžo prie taikaus kuriamojo 
darbo. Dalis B. n., nors ir buvo privers- 
ti atsisakyti nuo ginkluotos kovos, ne- 
atsižadėjo iliuzijų atkurti kapit. santvar- 
ką Lietuvoje ir visaip stengiasi kenkti 
Tarybų valdžiai: skleidžia įv. gandus, 
tendencingai aiškina Tarybų Sąjungos 
užsienio politiką, bando skleisti burž. 
ideologiją jaunimo tarpe. Į užsienį pa- 
bėgę B. n. vadeivos įvairiausiomis pro- 
vokacijomis stengiasi pabloginti kapit. 
šalių santykius su TSRS, visomis prie- 
monėmis stengiasi sukurstyti branduo- 
linį karą prieš TSRS. 


BURŽUAZINIS NACIONALIZMAS — 
buržuazinė ideologija nacionaliniu klau- 
simu. B. n. skelbia nacionalinį išskirti- 
numą, nepasitikėjimą tarp nacijų ir na- 
cionalinę neapykantą, laiko naciją ne 
istorine, su tam tikru žmonijos išsivys- 
tymo etapu susijusia žmonių bendrija, 
o amžina kategorija, absoliutina „tau- 
tos dvasią“. Siekdamas pajungti darbo 
žmones išnaudotojams ir užgniaužti jų 
pasipriešinimą, B. n. ragina antagonisti- 
nes klases taikiai gyventi burž. nacijos 
viduje, skelbia „tautos vienybę“, kurią 
B. n. suvokia kaip darbo žmonių savo 
klasinių interesų išsižadėjimą išnaudo- 
tojų naudai. Propaguodama nacionali- 
nių interesų pirmumą, buržuazija prak- 
tikoje tapatina savo interesus su naci- 
jos interesais ir siekia juos pajungti 
savo egoistiniams tikslams. B. n. savo 
esme yra nesutaikomai priešingas pro- 
letariato ideologijai nacionaliniu klau- 
simu — proletariniam internacionalizmui. 

B. n. atsiranda, susiformavus burž. 
nacijai, nacionalinei rinkai, iškilus na- 
cionalinės buržuazijos ekonominiams 
interesams. Jį pagimdo nacionalinės 
buržuazijos konkurentinė kova su kitų 
nacijų būržuazija dėl rinkų, žaliavų. 
B. n. reiškiasi įv. pavidalais, priklauso- 
mai nuo nacijos gyvavimo sąlygų. En- 
giančiųjų arba iš viso didžiųjų nacijų 
buržuazijoje B. n. pasireiškia kaip di- 
džiavalstybinis šovinizmas, kuriam bū- 
dinga niekinanti pažiūra į mažesnes na- 
cijas, nacijų lygiateisiškumo neigimas, 
mažųjų nacijų ir nacionalinių mažumų 
teisių bei nacionalinės specifikos neigi- 
mas. Vietinis nacionalizmas paprastai 
reiškiasi mažosiose nacijose arba nacio- 
nalinėse mažumose nacionaliniu užsi- 
sklendimu, nacionalinės specifikos išpū- 


timu, nepasitikėjimu didžiosios naci- 
jos proletariatu ir rev. judėjimu. En- 
giamosios nacijos  nacionalizme gali 


būti pažangių elementų, kurie atspin- 


BUR— BUR 291 


di bendrademokratinius plačiųjų darbo 
žmonių masių siekimus ir kovą už ne- 
priklausomybę bei lygiateisiškumą, ta- 
čiau B. n., kaip ideologija, visada yra 
reakcinis, trukdo darbo žmonių išsiva- 
davimo kovą, skaldo jų jėgas. „..Bet 
koks  liberalinis-buržuazinis  nacio- 
nalizmas neša į darbininkų tarpą di- 
džiausią demoralizavimą, daro didžiau- 
sią žalą laisvės reikalui ir proletarinės 
klasinės kovos reikalui“ (V. Leninas, 
t. 20, V., 1953, p. 7). Komunistai re- 
mia nacionalinį judėjimą, nukreiptą 
prieš feodalizmą ir imperializmą, tačiau 
niekada jie negali pamiršti, kad B. n. 
išreiškia išnaudotojų tikslus ir kad 
buržuaziniai nacionalistai yra linkę 
taikstytis su imperializmu. Socializmo 
pergalė, pašalindama išnaudojimą ir kla- 
sinį antagonizmą, pakerta socialines B. n. 
šaknis, tačiau jo atgyvenos dar kurį lai- 
ką lieka žmonių sąmonėje ir elgesyje. 

Lietuviškasis B. n. susiformavo XIX a. 
pab., kada, baudžiavą panaikinus, kilo 
liet. buržuazija miestuose, o kaime su- 
sidarė buožija. Kadangi liet. buržuazija 
išėjo į istorijos areną gana vėlai, kai 
Rusijoje jau buvo stiprus darbininkų 
rev. judėjimas, ji buvo ypač baili, taiks- 
tėsi su carizmu ir laikė jį savo gynėju 
nuo rev. judėjimo. Lietuviškajam B. n. 
yra būdingas antisocializmas, polinkis 
į klerikalizmą ir antidemokratizmą, ne- 
apykanta rusų proletariatui, patriarcha- 
linio kaimo garbinimas. Nacionalinėje 
srityje lietuviškasis B. n., kaip mažosios 
tautos nacionalizmas, paprastai atsiribo- 
ja nuo rasizmo ir šovinizmo, tačiau ug- 
do nepasitikėjimą ir nedraugiškus jaus- 
mus visoms kaimyninėms nacijoms ir 
nac. mažumoms, siekdamas socialinį ma- 
sių pasipiktinimą nukreipti nacionaline 
vaga. Neapykantą carizmui B. n. siekė 
paversti priešiškumu viskam, kas rusiš- 
ka, o neapykantą lenkui ponui ir žydui 
pirkliui — priešiškumu visiems lenkams 
ir visiems žydams. 

Po Spalio revoliucijos, interventams 
nuslopinus Lietuvoje Tarybų valdžią, 
B. n. tapo oficialia burž. Lietuvos ideo- 
logija. Jos branduoliu vis labiau darėsi 
antikomunizmas. B. n. ėmė artėti prie 
fašizmo ir nacizmo, sudarydamas bur- 
žuaziniams nacionalistams idėjinį pa- 
grindą bendradarbiauti su hitlerininkais 
ir kt. fašistais, o taip pat su Vakarų im- 
perialistais. Tai praktiškai pasireiškė 
II pasaul. karo metais, kai burž. nacio- 
nalistai ėmė bendradarbiauti su hitleri- 
ninkais, organizuoti hitlerininkų, 0 vė- 
liau JAV ir kt. imperialistų palaikomą 
banditizmą, tarnauti JAV, V. Vokietijos 
ir kt. imperialistinių valstybių žval- 
gyboms. 

Kovoje už socializmo pergalę Lietu- 
voje B. n. ideologija buvo sutriuškinta 
ir demaskuota kaip antiliaudinė, išdavi- 
kiška, antinacionalinė, palaikanti pik- 
čiausius Lietuvos liaudies priešus, pasi- 
ryžusius sunaikinti Lietuvos valstybin- 
gumą ir dargi fiziškai išnaikinti liet. 
tautą. Dabartiniu metu B. n. skleidžia 


292 BUS — BUT 


imperialistams tarnaujantieji burž. na- 
cionalistinių partijų likučiai ir pa- 
skiri veikėjai kapit. pasaulyje. B. n. at- 
gyvenos socialistinėje visuomenėje ne- 
turi nei ekonominės, nei socialinės ba- 
zės. Tos atgyvenos gali reikštis feod. 
ir kapit. praeities idealizavimu, XIX a. 
buržuazijos veiklos idealizavimu ir ne- 
kritišku vertinimu, nepasitikėjimu bro- 
liškosiomis tautomis, vietininkiškumu, 
broliškųjų tautų laimėjimų ir kultū- 
ros neįvertinimu, nenoru keistis paty- 
rimu ir kadrais su kitomis respubliko- 
mis, neobjektyvumu kitų nacijų atstovų 
atžvilgiu, keliaklupsčiavimu prieš kapit, 
pasaulį, vietinės specifikos išpūtimu ir 
bendrų kovos dėsningumų neįvertinimu. 
B. n. atgyvenos yra glaudžiai susijusios 
su kitomis atgyvenomis, visų pirma su 
klerikalizmu. Jos trukdo kurti komuniz- 
mo materialinę-techninę bazę, trukdo 
įsigalėti mokslinei komunistinei pasau- 
lėžiūrai. Todėl Komunistų partijos va- 
dovaujama taryb. visuomenė kovoja 
prieš B. n. atgyvenas. 


BŪSILAS Antanas [1889.V.2 Aukštako- 
juose (Rokiškio rj.) — 1951.X.31 Kau- 
ne] — pedagogas, vadovėlių autorius. 
1906 įgijo pradžios mokyklos mokytojo 
teises. 1912—16lan- | o 

kė Peterburge Frebe- 
lio d-jos aukštuosius 
kursus, 1913—16 
Petrogrado agrono- 
mijos kursus, mokė- 
si dainavimo ir mo- | 
kytojavo pradžios 
mokyklose. 1916 mo- 
bilizuotas į carinę ar- 
miją. 1919—29 mo- 
kytojavo Vilniaus, £ 
Kauno gimnazijose į“ 
ir kitose m-lose, Ra- “ 

šė vadovėlius pr. m-loms, vertė grož. 
lit-ros kūrinius. 1940—41 B. buvo Kauno 
I g-jos inspektorius ir Vilniaus m-lų 
inspektoriaus pavaduotojas. Vok. faš. 
okupacijos metais iš ped. darbo pašalin- 
tas, dirbo Kaune buhalteriu. Išvadavus 
Tarybų Lietuvą, dirbo Socialinio aprūpi- 
nimo liaudies komisariate. Nuo 1945 
Kauno lit-ros muziejaus direktorius. Iš- 
vertė A. Puškino, M. Lermontovo, 
N. Nekrasovo kūrinių. 

Ršt.: Jaunas matininkas (Geometrijos vado- 
vėlis), 3 d., K., 1920—21; Pradedamosios mate- 
matikos metodika, 3 d., K., 1920—21; Aritme- 
tika, K., 1920—21; Lietuvių kalbos metodi- 
ka, d. 1, K., 1924; B. Gailius [A. Busilas], Lie- 
tuvių kalbos gramatika, K., 1927; Matemati- 
kos uždavinynas, 3 d., K., 1928—31; Pirmieji 
žingsniai [Elementorius], K., 1929; Kaip mokyti 
rašto, K., 1930; Žemės ūkio klasėms vadovė- 
lis, 3 d., K., 1930—32; Sparneliai [Elemento- 
rius], 2 d., K., 1931; Karalaitis Kvailutis ir 
paukštelis auksaspernis (Eiliuota pasaka), K., 


IKS 


1933; Muzikantai (Eiliuotas scenos vaizdelis), K., 
1934; K. Arūnas [A. Busilas, Gamtos mokslo 
vadovėlis, 2 d., K., 1936; Nowe czytanki, 
cz. 2, 3, K., 1940; Trigonometrija, K., 1940. 

BUŠINSKIS Ignas [1807 Šaukote (Radvi- 
liškio rj.) — 1873.X.3 Jelgavoje (Latvi- 
jos TSR)] — kultūros istorikas. Mokėsi 
Kražių g-joje ir Vilniaus un-te. Dalyva- 
vo 1863 sukilime. Buvo ištremtas. Para- 


šė lenkų k. knygas apie Žemaitiją: ,„Du- 
bysa, didžiausia upė senovinėje Žemai- 
tijos kunigaikštystėje“ (1871), „Kražiai, 
jų praeitis ir bendroji padėtis“ (1872), 
„Nevėžio krantai“ (1873), „Istorinis- 
statistinis Raseinių apskrities aprašy- 
mas“ (1874) ir kt. 


BUŠKŪNAS Petras [1909.11.20 Sapaciš- 
kėje (Alytaus rj.) — 1964.VII.12 Kau- 
ne] — inžinierius statybininkas, techni- 
kos mokslų kandidatas (1960). 1935 bai- 
gė Kauno un-tą. 1946—60 dirbo ped. 
darbą (Kauno un-te, vėliau Kauno Po- 
litechnikos in-te). Nuo 1956 Statybos ir 
archit-ros in-to sektoriaus vadovas. Pa- 
ruošė apie 150 įv. projektų. Paskelbė 
keliolika moksl. straipsnių apie dolomi- 
tinių kalkių karbonatbetonį, armoce- 
mentą ir kt. statybines medžiagas. 


BŪŠMANAS Jurgis [1888.III.18 Nociū- 
nuose (Pakruojo rj.) — 1938.XI.27 Mins- 
ke] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš Žž. ū. darbininkų. 1915 evakavosi 
į Jaroslavlį, dirbo Tverėje karo pabėgė- 
lių k-to pirmininku, 
Rusijos kariuomenėje. Po Vasario revo: 
liucijos įstojo į eserų partiją. Supratęs 
jos kontrrevoliucingumą, 1917.XII per- 
ėjo į bolševikų partiją. 1918.IV stojo 
savanoriu į Raudonąją Armiją. 1918.X 
atvyko į Žeimelio vls. dirbti pogrindi- 
nio part. darbo. 1919.I—III Žeimelio vils., 
vėliau Joniškėlio aps. vykd. k-to, 
1919.III—V. Rokiškio aps. rev. tribu- 
nolo pirmininkas. 1919 pab. Kaune su- 
imtas. Lietuvai ir Tarybų Rusijai kei- 
čiantis polit. kaliniais, 1920 išvyko į 
Baltarusiją ir dirbo ūkinį bei adm, dar- 
bą. Žuvo, neteisėtai represuotas asme- 
nybės kulto sąlygomis. Reabilituotas, 


BŪŠMANIENĖ Emilija [g. 1903.XI.12 
Rygoje] — gydytoja higienistė, medici- 
nos mokslų kandidatė (1959). 1936 baigė 
Minsko Medicinos in-tą. 1937—45 Sani- 
tarijos ir higienos in-to moksl. bendra- 
darbė, sanitarijos gydytoja Minske. Nuo 
1945 Epidemiologijos, mikrobiologijos ir 
higienos in-to moksl. bendradarbė Vil- 
niuje. Paskelbė moksl. straipsnių maisto 
higienos klausimais. 


BUTANAVIČIUS Petras [g. 1931.XI.2 
Išlandžiuose (Kapsuko rj.)] — inžinie- 
rius mechanikas, Lietuvos TSR nusipel- 
nęs racionalizatorius (1960). 1955 baigė 
Lietuvos Ž. ū. akademiją, dirbo Rokiš- 
kio taryb. ūkio vyriausiuoju inžinieriu- 
mi. Nuo 1961 Žemdirbystės in-to Joniš- 
kėlio filialo mechanizacijos sk. vedėjas. 
Dirba cukrinių runkelių auginimo me- 
chanizavimo srityje, parašė tuo klausi- 
mu straipsnių, brošiūrą. 


BŪTAUTAS [m. 1380.V.7 Pragoje] — 
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio 
sūnus. Kai 1365 Kęstutis su Algirdu iš- 
vyko į Volinę padėti savo broliui Liu- 
bartui kovoje prieš lenkus, B., dėl neži- 
nomų priežasčių susimokęs su kai ku- 
riais bajorais, mėgino užgrobti sostą. 
Sužinojęs tai, Vilniaus vietininkas Dir- 
sūnas suėmė B. ir uždarė jį vienos pa- 
sienio pilies rūsyje, kol grįš Kęstutis. 
Sąmokslininko Survilos padedamas, B. 


paskiau tarnavo * 


išsivadavo, nesulaukęs tėvo, nužudė Dir- 
sūną, tačiau, nepajėgdamas paimti val 
džios, su ištikimais sau bajorais pabėgo 
pas kryžiuočius. Karaliaučiuje pasikrikš- 
tijo Henriko vardu ir mėgino su jų pa“ 
galba įsigalėti Lietuvoje, bet nepavy- 
kus apsigyveno Pragoje, Vokietijos im- 
peratoriaus Karolio IV dvare, kur gavo 
hercogo titulą ir valdė vasalo teisėmis 
kai kurias vok. žemes. 


Lit.: I. Wolf, Rod Giedymina, 1886; J. Fija- 
lek,  Wnuk  Kiejstuta.—,,Kwartalnik  histo“ 
ryczny“, 1914, Nr. 2. 


BŪTAUTAS Stepas [g. 1925.VIII.25 Kau- 
ne] — krepšininkas, TSRS nusipelnęs 
sporto meistras (1950), TSRS nusipelnęs 
treneris (1962), Lietuvos TSR nusipelnęs 
kūno kultūros ir sporto veikėjas (1962)- 
1948 baigė Lietuvos TSR Kūno kultū- 
ros in-tą. Nuo 1948 dirba Kauno Poli- 
technikos in-te fiz. auklėjimo dėstyto“ 
ju. 1944—56 Lietuvos TSR krepšinio 
rinktinės žaidėjas. 1947—54 žaidė TSRS 
krepšinio rinktinėje, kuri 1947, 1951 
ir 1953 tapo Europos, 1949 ir 1951 
pasaulinių studentų žaidynių, 1953 tarp“ 
tautinių jaunimo žaidynių čempione IT 
iškovojo sidabro medalį XV olimpiadoje 
Helsinkyje (1952). Nuo 1955 Lietuvos 
TSR moterų ir TSRS merginų krepšinio 
rinktinių treneris, nuo 1958 — TSRS mo“ 
terų krepšinio rinktinės vyriausias! 
treneris. 

Ršt.: Krepšinis, V., 


BUTEIKIAI — kaimas Anykščių I)“ 
Kurklių apyl, 4 km į r. nuo Kurklių: 
46 gyv. (1959). Pro kaimą teka Nevė“ 
ža (Virintos intakas). Kaime, ant siauro 
aukštumos iškyšulio, yra piliakalnis. JO 
r. ir p. papėdėje — pelkėtos pievos. Pi“ 
liakalnio aikštelė siaura, ovalo formO5: 
apie 50 m ilgio ir iki 20 m pločio. J05 
p. galas nuo visos aukštumos atskirtas 
trimis 3—4 m aukščio pylimais, tarP 
kurių išlikusios 2 griovių žymės. Aikštė“ 
lės pakraščiuose ir sen. gyvenvietėjė: 
į š. r. nuo piliakalnio, aptinkamas kul- 
tūrinis sluoksnis. 


BŪTELIAI. Lietuvoje stiklinius B. pradė: 
ta gaminti apie XVI a. vidurį. Nedide!! 
stiklo f-kai nepajėgdavo patenkinti VI“ 
tinių poreikių, todėl iki pat XX a. PI“ 
džios B. buvo įvežami iš Vokietijo?! 
Lenkijos ir kt. šalių. Burž. metais LietV, 
voje B. gamino daugiausia „Aleksot? 
stiklo f-kas Kaune ir Šapiro stiklo f-Kd* 
Vilniuje. Juose B. buvo gaminami Ia“ 
kiniu būdu. 1939 pagaminta apie 5 M!"- 
B. už 990 000 It, be to, už 250 000 It JU 
pirkta Vokietijoje ir Čekoslovakijoj“ 
Lietuvos TSR įv. paskirties B. iš 504“ 
votos ir bespalvės stiklo masės gan 
na stiklo f-kas „Aleksotas“ Kaune. “, 
1964 juos gamino ir „Raudonoji aušos 
Vilniuje. Nuo 1937 gamyboje vartOl“ 
mi B. pūtimo pusautomačiai, nuo 1 4 ' 
automatai. 1964 pagaminta 24,4 mln. | k“ 
telių. Šis kiekis beveik patenkina liū“ 
dies ūkio poreikius, Iš kitų taryb- 7 E 
publikų kasmet įvežama apie 5—9 T, 
specialių B. aliejui, vaistams, pienui IT 


BUTELIŪNAI — kaimas Lazdijų rj+90 
vantų apyl, 12 km į p. r. nuo Lazdi 


1954. 


9 km į p. v. nuo Seirijų, Prapunto ež. 
P. pakrantėje. 177 gyv. (1959). Pr. m-la 
(nuo 1924). Prie ežero, natūralioje netai- 
šyklingo ovalo formos, nuolaidžiais 
šlaitais kalvoje, yra piliakalnis. 1827 
kaime buvo 99 gyv, 1880 — 245, 
1923 — 209. Kovoje su burž. nacionalis- 
tais 1946 žuvo 3 liaudies gynėjai. 1947. 
II.13 burž. nacionalistai Buteliūnuose nu- 
žudė 7 žmones. 


BUTĖNAI — kaimas Radviliškio rj., Še- 
duvos apyl., 7 km į p. r. nuo Šeduvos, 
Prie kelio į Krekenavą. 81 gyv. (1959). 
S P. r. prieina Vileikių miškas. Yra 
Vaižgų pr. m-la (nuo 1936). Kaimas mi- 
nimas 1585. XIX a. pab. beveik pusė B. 
Ryventojų, daugiausia mažažemiai vals- 
tiečiai, emigravo į JAV. Vok. faš. oku- 
Pacijos metu kaimo gyventojų grupė 
(A. Bartkus, A. Bavaras ir kt.) priklau- 
Se Gražinos taryb. partizanų būriui, vei- 
Usiam Panevėžio apskrityje. B. gyven- 
tojai rėmė partizanus, slėpė į priešo už- 
nugarį patekusius taryb. karius. 
BŪTĖNAI — 1. Kaimas Anykščių rj., 
Svėdasų apyl, 6 km į p. nuo Svėdasų; 
kolūkio centras. 265 gyv. (1961). Pro 
kaimą teka Šventoji ir jos deš. intakas 
arontis. Š. dalyje yra baigiąs užakti 
Klaežerio ežerėlis. Į r. nuo B. yra Vil- 
abrukių miškas, į v.— Būtėnų miškas. 
€r kaimą eina kelias, jungiąs Svėda- 
SU—Anykščių ir Svėdasų — Utenos plen- 
tus. Kuriasi nauja kolūkio gyvenvietė. 
Iektrinė, pr. m-la (nuo 1918). Liepojos 
£-jos moksleivio M. Barono iniciatyva 
aime 1902 buvo suorganizuotas nele- 
Ealus liet. vakaras. 1905 B. valstiečiai, 
Vadovaujami M. Barono ir A. Trečioko, 
Iškėlė Svėdasuose transparantą „Mirtis 
Ironui|", sunaikino carų portretus, su- 
aužė degtinės monopolį. 

+ Kaimas Kupiškio rj., Šimonių apyl., 
16 km į p. r. nuo Kupiškio, 4 km į š. r. 
nuo Šimonių; kolūkio centras. 78 gyv. 
(1959). Pr. ma (nuo 1947). Vok. faš. 
pKupacijos metais B. apylinkėse veikė 
aryb. partizanai. 


ŠUTĖNAS Juozas [g. 1916.X.12 Žiogiš- 
NO vnk. (Rokiškio rj.)]) — miškų ūkio 
"žinierius, žemės ūkio mokslų kandi- 
"tas (1956). 1949 baigė Vilniaus un-to 
Iškų ūkio f-tą. Nuo 1956 Lietuvos 
Iškų ūkio in-to moksl. bendradarbis. 
„Statė, kurio amžiaus beržynus Lietu- 
KolS geriausia kirsti, ir už tai gavo Iš- 
sdimų k-to prie TSRS MT autorinį pa- 
„imėjimą (1958). Paskelbė moksl. straips- 
a apie Lietuvos eglės stiebo formą, 
„Uri bei nulaibėjimą, apie beržynų ir 
'Uodalksnynų kiekinę bei techninę bran- 
S ir jų kirtimo amžių, apie juodalks- 
Ųų augimą. 


AUTENAS Liudvikas [g. 1924.1.6 Kame- 
yje (Molėtų rj.)] — Didžiojo Tė- 

ki “S karo partizanas. Kilęs iš darbinin- 
3 1942 Į savanoriu stojo į Raudonąją 
žan Ua. Nuo 1942.XI „Žalgirio“ parti- 
Kan būrio, veikusio Švenčionių aps., 
iz Otojas. Drauge su kitais būrio par- 
aa susprogdino priešo kar. ešelo- 
ia Padegė geležinkelio tiltą. 1944—46 
Inavo Raudonojoje Armijoje. 1946— 


1962 dirbo adm. bei part. darbą Vilniu- 
je, Šiauliuose. Nuo 1949 TSKP narys. 
Nuo 1962 Vilniaus stiklo f-ko „„Raudo- 
noji aušra" direktorius. 


BŪTĖNAS Julius [g. 1908.XI.17 Galin- 
tėnuose (Alytaus rj.)] — rašytojas, lie- 
tuvių literatūros istoriografas, Lietu- 
vos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas 
(1965). Mokydamasis Alytaus gimnazi- 
joje, pradėjo rašyti 
“17 apsakymus, kuriuos 

“4 nuo 1926 spausdino 
„Aušrinėje“,  „Jau- 
nime“, „Laisvėje“ 
(JAV) ir kt. 1929— 
1934 Kauno un-te 
studijavo liet. kal- 
bą ir lit-rą, pranc. 
lit-rą ir pedagogiką. 
Un-te priklausė stu- 
dentų ,„Varpo“ d-jai, 
„Žalgirio“  korpora- 
cijai, dalyvavo Lie- 
tuvos Jaunimo s-gos veikloje, Dirbo ko- 
rektoriumi, vėliau liet. kalbos žodyno 
redakcijoje. „Lietuvos žiniose“, ,„Kultū- 
roje“, „Prošvaistėje“ ir kitur skelbė li- 
teratūrinius ir publicistinius straipsnius. 
Išleido 2 aps. rinkinius („Sciklinės gon- 
kos“, 1932; „Prikąstas liežuvis“, 1933), 
kuriuose iš dem. pozicijų pavaizdavo 
kaimo tikrovę, mokytojų ir mokinių gy- 
venimą. Romane-kronikoje „Mėlyni ka- 
reiviai“ (1936) vaizdavo I pasaul. karo 
it kaizerinės okupacijos Lietuvoje lai- 
kotarpį. Parašė liet. rašytojų P. Višins- 
kio, V. Kudirkos (1937), Žemaitės (1938) 
biografijas. 


Atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, 
buvo „Lietuvos žinių" redakcijos sekre- 
torius, vėliau Revoliucijos muziejaus 
Kaune direktorius. Bendradarbiavo „Tie- 
soje“, „Tarybų Lietuvoje“ ir kt., skai- 
tė paskaitas Kauno liaudies un-te. Vok. 
aš. okupacijos metais kurį laiką gy- 
veno. tėviškėje, Buvo gestapo persekio- 
jamas, kalinamas Alytaus ir Lazdijų ka- 
lėjimuose. 1942—44 mokytojavo Lei- 
palingio ir Merkinės g-jose. Išvadavus 
Lietuvos TSR, buvo Merkinės g-jos 
direktoriumi. 1944—50 Vilniaus un-to 
dėstytojas ir žrm. „Pergalė“ redak- 
cijos sekretorius. 1951—52 dėstė liet. 
lit-ros istoriją Resp. partinėje m-loje ir 
Vilniaus Ped. in-te. Nuo 1958 dirba liet. 
taryb. enciklopedijos redakcijoje. Nuo 
1960 TSKP narys. Taryb. santvarkos me- 
tais sukūrė apsakymų („Juodieji spar- 
nai“, „Mokslų kandidatas" ir kt.), de- 
maskuojančių klerą ir liet. burž. nacio- 
nalistus. Su A. Kernagiu parašytoje dra- 
moje „Pamilau dangaus žydrumą“ (1957 
past. Lietuvos TSR akademiniame dra- 
mos teatre) pavaizdavo liet. proletarinio 
poeto J. Janonio gyvenimą. J. Macijaus- 
ko knygos „Už liaudies laimę“ bendra- 
autoris. Išleido populiarias brošiūras apie 
T. Ševčenką, 1905—07 revoliucijos at- 
spindžius liet. lit-roje, kalbininką K. Bū- 
gą (su J. Kruopu), Maironį. Parengė 
vid. m-loms feod. ir kapit. laikotarpių 
liet. lit-ros vadovėlį, su kt. autoriais su- 
darė lit-ros chrestomatijas VIII, IX ir 
X klasėms, straipsnių apie liet. lit-rą 


BUT-— BUT 293 


rinkinį (2 d., 1954—55). Period. spaudo- 
je paskelbė straipsnių įvairiais literatū- 
ros klausimais. 

Ršt.: Lietuvių teatias Vilniuje, K., 1940; 
Žemaitės gyvenimas, K., 1947; Reakcinė dvasi- 
ninkija — darbo žmonių engėja, V., 1949; Ta- 
rasas Ševčenka, V., 1954; 1905 metų revoliu- 
cijos atspindžiai lietuvių literatūroje, V., 1955; 
J. Būtėnas, J. Kruopas, Kalbininkas Kazimie- 
ras Būga, V., 1955; Maironis, V., 1957; Lie- 
tuvių literatūros vadovėlis, 2 d., K., 1957—53; 
J. Būtėnas, A. Kernagis, Pamilau dangaus žyd- 
rumą, V., 1958. 

Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 3, d. 2, 

V., 1965, 
BŪTINGĖ — kaimas Kretingos rj., Šven- 
tosios apyl, 15 km į š. nuo Palangos, 
prie plento į Liepoją. 207 gyv. (1959). 
Pro B. teka Šventoji. Pr. m-la (nuo 1890). 
1819 B. priskirta Kuršo gub., todėl po 
I pasaul. karo atiteko Latvijai; 1921 
grąžinta Lietuvai. Burž. metais buvo sie- 
nos perėjimo punktas. 1923 buvo 
368 gyv. Hitlerininkai ir vietiniai burž. 
nacionalistai kaime 1941.VII.12 sušau- 
dė komjaunuolį A. Cinkų. 1946.XI.6 
burž. nacionalistai nužudė taryb. akty- 
vistą bežemį valstietį S. Budrį, 1947. 
X.10 — valstietį K. Kasparą. 


BUTKAIČIAI — kaimas Jurbarko rj., 
Gabšiškių apyl., 8 km į p. r. nuo Eržvil- 
ko, 18 km į š. nuo Jurbarko. 196 gyv. 
(1959). Sodybos išsidėsčiusios dideliame 
plote tarp Šaltuonos ir Vidaujaitės upių. 
Kaimo p. dalis vadinama Butkaičiais I, 
š.— Butkaičiais II. Keliai jungia B. su 
Eržvilku, Vadžgiriu ir Jurbarku. B. mi- 
nimi 1561 Jurbarko vaitijos inventoriu- 
je (5 valakai, 5 kiemai). 


BUTKEĖLIS — ežeras Zarasų rj, 5 km 
į p. r. nuo Dusetų, 1,5 km į r. nuo ke- 
lio į Antalieptę. Plotas 33 ha. Ilgis 
1000 m, kranto linijos ilgis 3820 m. 
Krantai statūs, sausi. Iš š. dalies išteka 
bevardis Šventosios intakas. Ežero š. pa- 
krantėje yra Butkelių kaimas. 


BUTKEVIČIENĖ Augustina [g. 1929.1.17 
Janušavoje (Kėdainių rj.)] — zootechni- 
kė, žemės ūkio mokslų kandidatė (1958). 
1953 baigė Lietuvos Veterinarijos aka- 
demiją. Nuo 1956 Lietuvos Gyvulinin- 
kystės ir veterinarijos in-to, nuo 1960 
Gyvulininkystės in-to moksl. bendradar- 
bė. Paskelbė moksl. straipsnių apie gal- 
vijų šėrimą, išleido brošiūrą apie galvi- 
jų prieauglio auginimą mėsai (1959). 

BUTKEVIČIUS Aleksandras [apie 1780— 
1829] — lietuvių kalbos gramatikos ir 
žodyno autorius. 1815—18 Vilniaus met- 
ropolijos Sverženės (BTSR) bazilionų 
diecezinės seminarijos (noviciato) rekto- 
rius. 1811 įteikė Vilniaus cenzūros k-tui 
„Taisyklingos lietuvių kalbos gramati- 
ką“ („Lietuviškai žemaitišką kalbrėdą“). 
Tai buvo pirmoji XIX a. pr. liet. kalbos 
gramatika. Dėl Vilniaus cenzūros k-to 
trukdymų B. gramatika liko neišspaus- 
dinta, nors dėl jos išleidimo buvo kovo- 
ta keliolika metų. Be gramatikos, B. bu- 
vo pradėjęs rašyti (1825) lenkų-lietuvių- 
žemaičių kalbų žodyną. Spėjama, kad 
B. bus parengęs žodyną „Dykcyonarius 


294 BUT-—BUT 


Liežuwia Lietuwiszka su pridieimu ne- 
kuriu žodžiu Lenkiszku“, kurio rankraš- 
tį turėjo Lietuvių mokslo d-ja. 

Lit.: A. Kaupuž, I. Lukštaitė, A. Butkevičiaus 
gramatikos byla.—,,Kalbotyra“, t. 5, V., 1962. 


BUTKEVIČIUS Filypas [1887.V.1 Tve- 
ruose (Telšių rj.) — 1934.L.1 Kaune] — 
chemikas. 1915 bai- 
gė Petrogrado un-to 
chemijos skyrių. Iki 
1918 dirbo karo che- | 
mijos laboratorijo- 
je, po to Petrogra- | 
do un-te. 1920 grį- | 
žo į Lietuvą. 1921 
Aukštųjų kursų che- 
mijos lektorius. Nuo 
1922 Kauno un-to 
profesorius, neorga- 
ninės ir analizinės 
chemijos katedros 
vedėjas. Išleido 4 chemijos vadovėlius 
ir paskelbė straipsnių chemijos termini- 
jos klausimais. 


BUTKEVIČIUS Izidorius [g. 1928.VII.3 
Žemaičių Kalvarijoje (Plungės rj.)] — 
etnografas, istorijos mokslų kandidatas 
(1956). 1951 baigė Vilniaus un-tą. Nuo 
1953 Lietuvos TSR MA Istorijos in-to 
moksl. bendradarbis. Dalyvauja etno- 
grafinėse ekspedicijose, tyrinėja liet. 
liaudies archit-rą ir kaimo gyvenvietes. 
Parašė moksl. straipsnių apie liet. liau- 
dies archit-rą, yra vienas „Lietuvių et- 
nografijos bruožų“ (1964) bendraautorių. 


BUTKEVIČIUS Jonas [1915.VI.24 Rygo- 
je — 1942.XI| — Didžiojo Tėvynės karo 
partizanas. Kilęs iš darbininkų. 1940.VII 
priimtas į Komunistų partiją. 1940—41 
dirbo adm. darbą Rokiškio apskrityje. 
1942.I pašauktas į Raudonosios Armijos 
16 liet. diviziją. Buvo pasiųstas į oku- 
puotą Lietuvą partizaninei kovai. Žuvo 
kovoje prieš hitlerinius okupantus. 


BUTKEVIČIUS Juozas [1882.1.9 Rygo- 
je — 1963.VII.28 Kaune] — veterinarijos 
gydytojas. 1908 baigė Tartu Vet. in-tą, 
dirbo vet. gydytojo darbą Turkestane, 
Rygoje, Kaune. 1923—29 dėstė parazi- 
tologiją Kauno un-to med. f-te. 1928 už 
darbą „Kaulų ir sąnarių susirgimai ry- 
šium su infekcinėmis ligomis“ gavo 
med. f-to premiją. 1929—60 dirbo vet. 
gydytojo darbą Kaune. 


BUTKEVIČIUS Juozas [g. 1928.IX.23 Še- 
duvoje] — chemikas, chemijos mokslų 
kandidatas (1963). 1958 baigė Vilniaus 
un-tą. Nuo 1958 Lietuvos TSR MA Che- 
mijos ir chem. technologijos in-to moksl. 
bendradarbis. Paskelbė moksl. straipsnių 
apie chloritų sąveiką su hipochloritais. 


BUTKYS Aloizas [g. 1926 Lukščiuose 
(Raseinių rj.)] — Didžiojo Tėvynės ka- 
IO partizanas. Kilęs iš valstiečių. Nuo 
karo pradžios palaikė ryšius su parti- 
zanais, nuo 1944 Žemaitės junginio, 
veikusio Rokiškio apskrityje, partizanas 
ryšininkas, dalyvavo būrio kovinėse 
operacijose. Po karo buvo Jūžintų vls. 


vykdomojo k-to sekretoriumi. 1948—62 
adm. darbuotojas Linkuvoje, Akmenėje. 
Nuo 1951 TSKP narys. Nuo 1963 part. 
darbuotojas Utenoje. 


BUTKYS Vladas [g. 1904.IX.1 Panevė- 
žyje| — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš darbininkų. Nuo 1925 darbinin- 
kų batsiuvių profs-gos Panevėžyje val- 
dybos narys. 1926 streikuojančių batsiu- 
vių k-to narys. Priklausė Lietuvos Rau- 
donosios pagalbos org-jai, platino kom. 
lit-rą, organizavo darbininkų susirinki- 
mus. 1940—41 Panevėžyje valst. preky- 
bos direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1940 
TSKP narys. 1942 Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje kuopos, vėliau bata- 
liono partorgas. 1944—57 dirbo ūkinį ir 
administracinį darbą Panevėžyje, Joniš- 
kyje. Nuo 1957 pensininkas. 


BŪTKIŠKĖ —1. Kaimas Raseinių rj., 
Ariogalos apyl., 4 km į p. r. nuo Ario- 
galos, prie kelio į Vilkiją, Dubysos deš. 
krante. 206 gyv. (1959). 1593 minimas 
B. dvarelis. 1863 kaime susidarė sukilė- 
lių būrys. 

2. Kaimas Kelmės rj., Kražių apyl., 
6 km į r. nuo Kražių; kolūkio centras. 
48 gyv. (1959). Felčerių-akušerių punk- 
tas (nuo 1960), pr. m-la (1930 įsteigta 
buv. B. dvare), biblioteka. 


BUTKŲ JŪZĖ [tikr. Juozas Butkus; 
1893.VII.15 Pažvelsyje (Klaipėdos rj.) — 
1947.IV.22 Klaipėdoje] — poetas. Ligi 
15 metų „daraktoriavo“, ganė gyvulius. 
Baigęs Gargždų pr. 
m-lą, Liepojoje dir- 
bo batsiuviu, daly- 
vavo lietuvių sce- 
nos mėgėjų būrely- | 
je. 1911 įstojo į Tel- 
šių g-jos 5 klasę 
dalyvavo moksleivių 
aušrininkų veikloje, 
pradėjo spausdinti 
eilėraščius. Baigęs 

6 klasę, ilgai sirgo. 
Prasidėjus I pasaul. 
karui, atvyko į Vil- 
nių, įstojo į g-ją. 1917 baigė Voro- 
nežo liet. g-ją, išleido scenos vaiz- 
delį vaikams „Kalėdų vakaras“. 1917 
istojo į Maskvos un-to istorijos-filologi- 
jos f-tą. 1918 grįžo į Lietuvą, buvo kai- 
zerinių okupantų suimtas. 1918—19 pa- 
dėjo organizuoti rev. valdžios organus 
Plungės apylinkėse. Nuo 1919 Berlyno 
un-te studijavo lit-rą, pedagogiką, psi- 
chologiją, estetiką, 1922 persikėlė į Je- 
nos un-tą. Keliavo po Vokietiją, Austri- 
ją, Daniją. 1920—23 išleido 3 eil. rinki- 
nius, parašė dramatizuotą pasaką „Aud- 
ronė“ (išsp. „Kultūroje“ 1927—28). 1924 
baigęs un-tą, mokytojavo Klaipėdo- 
je, dirbo laikr. „Klaipėdos žinios“ re- 
dakcijoje. Žemaičių tarme išspausdino 
feljetonų, kuriuose kritiškai vaizdavo at- 
skirus burž. visuomenės gyvenimo reiš- 
kinius. 1925 išleido pjesę „„Palaidūnas“. 
Už. dem. pažiūras persekiojamas, 1926 
pr. išvyko į JAV, dirbo f-kuose. Laikraš- 
tyje „Vilnis“ išspausdino J. Janoniui 
skirtą eil. ciklą „Pragiedrulių angoje“ ir 
atsiminimus apie jį. 1926 viduryje grįžo 


į Lietuvą, dėstė Tauragės komercijos 
m-loje, įsteigė D. Poškos liaudies un-tą. 
Po faš. perversmo ištremtas į Varnių 
konc. stovyklą. 1927 dėstė liet. kalbą Ir 
lit-rą Ukmergės lenkų g-joje. 1928 Ry- 
goje išleido eil. rink. „Darbas ir pra“ 
kaitas“, kuris burž. Lietuvoje buvo Už“ 
draustas platinti. Įsigijęs nedidelį ūk! 
Aukštakalviuose (dab. Kretingos Ij): 
vertėsi Žž. ū. darbu, bet už skolas 
buvo išvaržytas. Kurį laiką dirbo Klai- 
pėdos „Ryto“ spaustuvėje korektorium! 
ir stilistu, 1931 su kt. redagavo laikr- 
„Darbininkų balsas“. 1937—40 Palangos 
bibliotekos vedėjas. 1940—41 Prienų 
g-jos mokytojas. Pokario metais akty“ 
viai įsijungė į tarybinį kultūrinį ir lite- 
ratūrinį gyvenimą, dirbo Telšių dramos 
teatro ir „Alkos“ muziejaus direktoriu: 
mi, dėstė Klaipėdos mkt. in-te. 1945—47 
Lietuvos TSR Rašytojų s-gos revizijos 
komisijos pirmininkas. Palaidotas Tel- 


' šiuose. 


Eil. rinkinyje „Žemės liepsna“ (1920) 
B. J. atspindėjo rev. nuotaikas, reiškė 
tikėjimą liaudies pergale, kėlė sociali- 
nio teisingumo, laisvos ateities idealus: 
Tačiau, veikiamas eserinės ideologijos: 
skelbė valstietišką revoliuciją; jo poeZl“ 
jos lyr. herojus — „laukų arėjas 
kuriam būdingas gaivališkas maištaV! 
mas, smulkiaburž. nuotaikos. Rinkiny“ 
je žymu simbolistų bei ekspresionistų If 
Rytų poetų (R. Tagorės, Omaro Chaja“ 
mo ir kt.) įtaka. Rinkinyje „Verkian“ 
čios rožės“ (1921) visuom. idėjas B. J- 
reiškė abstrakčiomis poet. priemonėmis: 
Eil. rinkinyje „Paparčio žiedas“ (1923) 
ir nespausdintame cikle „Psalmės“ mer 
lės pergyvenimus atspindėjo fantast“ 
niais pasakų vaizdais ir simboliais. Ka! 
kuriems B. J. eilėraščiams („Jaunųji 
dienų tvarkaraštis“, „Įsakymas jaunuo“ 
menei Nr. 207“ ir kt.) būdingi keturV“ 
jininkų formalistiniai ieškojimai. Eil. cik- 
Ie „Pragiedrulių angoje“, o ypač rink“ 
nyje „Darbas ir prakaitas“ bei ciklė 
„Žemaičių kaimo vaizdai“ (1939—40) 15“ 
ryškėjo B. J. posūkis į kovingesnius MO“ 
tyvus ir realistinę poetiką, nors visuo 
idealai ir čia migloti, paremti apskritė! 
humanistiniais bei demokratiniais pr“ 
cipais, žymu sritinis žemaičių išskirtinU“ 
mas. Taryb. metų eilėraščiuose B. 
reiškė išsivadavusios liaudies džiaugs9/ 
naujo gyvenimo kūrimo motyvus. 

B. J. sukūrė ir dramos veikalų. Didak; 
tinėje 2 veiksmų pjesėje „Palaidūnas 
pašiepė iš varguomenės kilusį jaunuo!!: 
kuris, tapęs Kauno restorano liokajum! 
niekina tėvus ir kaimą. Eilėmis parašY“ 
toje dramatizuotoje pasakoje „Audi“ 
nė“, simboliškai vaizduodamas gerųjų r 
piktųjų jėgų kovą, siekė filosofiška! 
traktuoti pasiaukojimo visuomenės £9 
rovei ir asmeninės laimės problemas: 

Geriausioji B. J. kūrybos dalis, atsP!"“ 
dėjusi dem. bei antifaš. nuotaikas, P!“ 
turtino pažangiąją liet. lit-rą. 

Ršt.: Žemės liepsna, B., 1920; Verkianči“ 
rožės, Lpz., 1921; Paparčio žiedas, Tilžė, 1-7“ 
Darbas ir prakaitas, Ryga, 1928; Eilėraščiai, */ 
1953; Rinktinė, V., 1962, 

Lit.: J. Būtėnas, Butkų Juzės literatūrinioj: 
darbui 35 met+i.—,,Pergalė“, 1945, Nr. IC 


V. Galinis, Butkų Juzės poezija.—,Pė galė! 


1953, Nr. 8; A. Jonynas, Butkų Juzės gyveni- 
mas ir kūryba.— Butkų Juzė, Rinktinė, V., 
1962; Lietuvių literatūros istorija, t. 3, d. 2, 
V., 1965, 


BUTKŪNAI — kaimas Kupiškio rj., Ši- 
monių apyl., 3 km į š. v. nuo Šimonių, 
12 km į š. r. nuo Viešintų. 112 gyv. 
(1959). Iš p. r. prieina Butkūnų miškas. 
Pr. m-la (nuo 1948). Kaimo teritorijoje 
Yra piliakalnis. 


BUTKŲ PELKĖ — pelkė Telšių rį., 
0.5 km į r. nuo Žarėnų. Plotas 100 ha 
(Pramoninis 97 ha). Ežerinės kilmės 
Plynraistinė aukštapelkė. Durpių klodo 
idž. storis 8,5 m, vid. 4,1 m; susiskai- 
dymas 10—3595, peleningumas 1,1— 
3095. Pelkė nusausinta. Kasamos durpės. 


BŪTKUS Adolfas [1897.IV.11 Kuršėnuo- 
Se — 1964.IX.9 Šiauliuose] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš dar- 
bininkų. Dirbo staliumi. 1918—19 Kur- 
šėnų  raudongvardiečių būrio karys. 
Nuo 1923 dalyvavo darbininkų profs-gų 
Judėjime Kaune. 1924 pagal LKP re- 
Miamą sąrašą išrinktas į Kauno miesto 
tarybą. Po faš. perversmo, 1926.XII pab., 
Tauge su kitais tarybos darbininkų 
frakcijos nariais už viešą protestą ta- 
fybos posėdyje prieš rev. darbininkų 
Persekiojimą suimtas ir ištremtas į Var- 
nių koncentracijos stovyklą. Už aktyvų 
alyvavimą Gegužės Pirmosios šventi- 
Me 1927 karo lauko teismo Telšiuose 
Nuteistas 3 metus kalėti. Nuo 1928 
Omunistų partijos narys. 1929—30 
LKP Kauno rj. k-to narys, 1932—33 ne- 
€galių profs-gų Centro biuro narys. 
ž rev. veiklą 1933—37 adm. tvarka 
7 kartus kalintas ir ištremtas iš Kauno. 
Kurį laiką neturėjo ryšių su LKP. Nuo 
1940 TSKP narys. 1940—41 dirbo 
Profs-gų org. biure. D. Tėvynės karo 
metais Raudonosios Armijos 16 liet. di- 
Yizijos kovotojas. 1943—44 mokėsi part. 
Tr taryb. darbuotojų kursuose. Išva- 
davus Tarybų Lietuvą, dirbo profsą- 
|nginį, partinį, administracinį ir ūkinį 
"arbą Marijampolėje, Kelmėje, Vilniu- 
Je, Šiauliuose. 1951—55 Lietuvos TSR 
deputatas. 
BUTKUS Antanas [g. 1908.XI.6 Paalan- 
“le (Plungės rj.)] — revoliucinio judė- 
(2 dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 
35 Komunistų partijos narys. Už kom. 
Veiklą 1936, 1937 ir 1939 buvo kalina- 
Mas Šiauliuose ir Telšiuose. 1940 pr. 
šį Metams ištremtas į Dimitravo priver- 
lamojo darbo stovyklą. 1940—41 dirbo 
„„Stingos aps. vykdomojo k-to ž. ū. sky- 
llus vedėju. D. Tėvynės karo metais 
Šarelo Raudonojoje Armijoje. 1944 pa- 
są as į part. ir adm. darbuotojų kur- 
SS Šujoje, vėliau į partinę m-lą Mask- 
S 1946 LKP Kretingos rj. k-to I sek- 
di Orius. 1948 baigęs Resp. partinę m-lą, 
Irbo adm. darbą Kretingoje, Skuode, 
Ventojoje, 


ŽUTKUS Bronius [1913 Papilėje (Ak- 
LŽ ri) — 1955.XII.28 Mažeikiuo- 
žų — Ievoliucinio judėjimo dalyvis, 
bajaatistas. Kilęs iš darbininkų. 1929 
i Igė Viekšnių prog-ją. Paskui kaip ama- 
ūinkas dirbo Papilėje, Klaipėdoje, 


Šilutėje, Plungėje. Nuo 1934 Komunistų 
partijos narys. Už rev. veiklą 1935 ir 
1937 buvo kalinamas. 1940—41 dirbo 
part. darbą Plungėje. D. Tėvynės karo 
metais kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. 1944—45 dirbo LKP 
Mažeikių aps. k-te skyriaus vedėju. 
Nuo 1946 „Mažeikių tiesos“, vėliau ,„Ko- 
munistinio rytojaus“ redaktorius. 


BŪTKUS Jonas [g. 1887 Sausbaliuose 
(Vilkaviškio rj.)] — pažangus JAV lie- 
tuvių visuomenės veikėjas. 1910 emigra- 
vo į Kanadą. Apsigyvenęs Toronte, įsi- 
traukė į kultūrinę veiklą; suorganizavo 
orkestrą, rengė vaidinimus. 1923 persikė- 
lė į JAV, į Detroitą. Čia dalyvavo pa- 
žangių liet, org-jų (Amerikos Lietuvių 
darbininkų lit-ros d-jos, Lietuvių meno 
s-gos, Lietuvių darbininkų susivieniji- 
mo) veikloje, parašė keletą pjesių (,„Vir- 
baliaus Magdė“, „Paslėpta nekaltybė“, 
„Išvyta duktė“ ir kt.), kurios iš rankraš- 
čių buvo vaidinamos mėgėjų scenoje. 
Bendradarbiavo „Laisvėje“ ir „Vilnyje“. 


BŪTKUS Jonas [g. 1914.III.11 Liepalo- 
tuose (Šakių rj.)]) — veterinarijos gydy- 
tojas, veterinarijos mokslų kandidatas 
(1953). Baigė Lietuvos Veterinarijos aka- 
demiją. 1944—47 vet. gydytojas. Nuo 
1947 dirba ped. darbą Lietuvos Vet. 
akademijoje. Nuo 1956 docentas. Pa- 
skelbė moksl. straipsnių apie naminių 
gyvulių ir žvėrelių vidaus ligas ir pa- 
razitus. 


Ršt.: J. Butkus, V. Zubovas, Kailinių Žžvė- 
relių ir triušių auginimas, V., 1956. 


BŪTKUS Juozas — poetas. 
Juzė. 


BŪTKUS Kazimieras [g. 1923.X.1 Kly- 
koliuose (Akmenės rj.)] — inžinierius 
technologas, žemės ūkio mokslų kandi- 
datas (1962). 1954 baigė Kauno Politech- 
nikos in-tą. Nuo 1958 Gyvulininkystės 
in-to pieno ir pieno produktų tyrimo 
laboratorijos vedėjas. Paskelbė moksl. 
straipsnių apie šėrimo racionų įtaką pie- 
no ir jo produktų kokybei, apie balty- 
mų nustatymą piene. 


BŪTKUS Stasys — proletarinis JAV lie- 
tuvių poetas. Apie 1929—35 darbinin- 
kų laikraščiuose „Laisvė“, „Vilnis“ iš- 
spausdino eilėraščių proletariato gyve- 
nimo ir kovos temomis. Keli geresni B. 
eilėraščiai („Ilgiau būt negali“, „Pirmiau 
ir dabar“, „Fordo dirbtuvėje“) įdėti 
į B. Pranskaus parengtą „Lietuvių lite- 
ratūros chrestomatiją“ (d. 1, Minskas, 
1933) kaip JAV liet. prol. poetų kūry- 
bos pavyzdžiai. 

Lit.: B. Pranskus, Proletarinė lietuvių lite- 
ratūra, V., 1964. 


BŪTKUS Tadas [g. 1926.VI.17 Kaune] — 
spaudos darbuotojas. 1950 baigė Vil- 
niaus un-to ekonomikos f-tą. 1950—51 
dirbo LLKJS Vilniaus miesto Lenino rj. 
k-to sekretoriumi ir Vilniaus un-to polit. 
ekonomijos katedros asistentu, 1951—52 
LLKJS CK studentų jaunimo skyriaus 
vedėju. Nuo 1954 TSKP narys. Nuo 
1958 leidyklos „Mintis“ direktorius. 
Nuo 1958 Lietuvos TSR Žurnalistų s-gos 
valdybos prezidiumo narys. Parengė in- 


Ž. Butkų 


BUT-— BUT 295 


formacinių leidinių apie Lietuvą, paskel- 
bė straipsnių ekonomikos, politikos, 
kultūros ir kt. klausimais. 

Ršt.: Trumpai apie Lietuvą, V., 1960; T. ByT- 
kyc, A. MejoHuc, AuTBa — Kpaž AHTapHBIĖ, 
BunbmioC, 1962 [II leid. 1964; anglų, lenkų, vo- 
kiečių k.— 1963]; Take a look at Soviet Li- 
thuania, V., 1964 [rusų, vokiečių, lenkų k.— 
1965]. 

BŪTKUS Vytautas Aleksandras [g. 1930. 
II.28 Brazgiuose (Anykščių rj.)] — bo- 
tanikas, biologijos mokslų kandidatas 
(1960). 1955 baigė Vilniaus un-tą. Nuo 
1958 Lietuvos TSR MA Biologijos in-to, 
nuo 1959 Botanikos in-to moksl. bendra- 
darbis. Paskelbė moksl. straipsnių apie 
Lietuvoje auginamų obelų biol. savybes, 
obuolių išsilaikymą ir chem. sudėtį, lau- 
kinių vaisinių ir uoginių augalų iš- 
teklius. 

BUTKŪTĖ-RAMELIENĖ Antanina  [g. 
1929.V.18 Betygaloje (Raseinių rj.)]) — 
istorikė, istorijos mokslų kandidatė 
(1959). Nuo 1951 TSKP narė. 1945—51 
dirbo komjaunimo darbą, 1951—52 part. 
darbą Vilniuje. 1953 baigė Vilniaus 
un-to teisės f-tą. Nuo 1957 dirbo ped. 
darbą Vilniaus un-te. Vėliau Dailės in-to 
marksizmo-leninizmo katedros vedėja, 
nuo 1961 docentė. 1958 išspausdino mo- 
nografiją „Lietuvos Komunistų partijos 
kova už Tarybų valdžios įtvirtinimą res- 
publikoje (1940—1941 m.)“, paskelbė 
straipsnių knygoje „Lietuvos komjauni- 
mas“ (1962) ir taryb. periodikoje. 


BUTNIŪNAI — 1. Kaimas Biržų rj., 
Kratiškių apyl., 10 km į p. nuo Biržų, 
prie kelio į Vabalninką; kolūkio cent- 
ras. 181 gyv. (1959). Per B. teka Juod- 
upė. Aštuonmetė m-la (1932—57 pradi- 


nė, iki 1960 septynmetė), biblioteka 
(nuo 1954). 
2. Kaimas Pakruojo rj, Guostaga- 


lio apyl., 14 km į š. r. nuo Linkuvos, 
6 km į v. nuo Vaškų, prie Joniškėlio— 
Žeimelio geležinkelio. 127 gyv. (1959). 
Per B. teka Plonė (Yslykio intakas), Yra 
Butniūnų  glžk. st, felčerių-akušerių 
punktas, kultūros namai (nuo 1959), bib- 
lioteka (nuo 1948). Kaime rasta žalvari- 
nių R. Pabaltijo tipo kirvių su trumpo- 
mis aukštomis atkraštėmis (radiniai yra 
Biržų kraštotyros muziejuje). 


BUTNIŪNŲ MIŠKAS — miškas Biržų ir 
Pasvalio rj., 8 km į v. nuo Vabalninko, 
tarp Guodžių, Gaižiūnų, Butniūnų ir Po- 
rijų kaimų. Priklauso Pasvalio miškų 
ūkio Daujėnų girininkijai. Plotas 744 ha; 
jame 330 ha medynų, 360 ha užima pel- 
kė — Purvų-Guodžių pelkės dalis. Miš- 
kas ištįsęs iš š. į p. apie 8 km. P. dalis 
(106 ha ploto) tarp Linaičių ir Porijų 
kaimų dar vadinama Linaičių mišku. 
Reljefas lyguminis. Dirvožemiai jauri- 
niai, mažai sujaurėję, gliejiniai. Beržy- 
nų yra 5095, pušynų 3505, eglynų 805, 
alksnynų 795. Jaunuolynai sudaro 307b, 
pusbrandžiai medynai 5095, pribręstan- 
tieji 1799, brandieji 395. Medynų vid. 
bonitetas III, vid. skalsumas 0,7, vid. 
tūris 60 ktm/ha. Yra stirnų, briedžių, 


296 BUT-—BŽO 


kiškių, tetervinų. Miškas eksploatacinis. 
Š. dalį kerta Pasvalio—Vabalninko ke- 
lias. 


BŪTRIMAI — kaimas Jurbarko rj., Gir- 
džių apyl, 12 km į š. nuo Jurbarko. 
94 gyv. (1959). Į š. r. nuo B. tęsiasi Gir- 
džių giraitė, į š. v.— Miliušgirio miškas. 
Plytinė. Ist. šaltiniuose minima, kad 1561 
B. turėjo 13 gyventojų. B. valstiečiai 
1905 priešinosi caro valdžiai. 1908—12 
kaimas samdė neleg. mokytojus —,,da- 
raktorius"“. 1912 įsteigta pr. m-la. Burž. 
nacionalistai 1945 nužudė B. gyventoją 
P. Sabaliauską. 


BŪTRIMAS Petras [g. 1898.III.7 Pane- 
vėžyje| — geodezininkas. 1921 baigė 
Maskvos Matavimo in-tą. Nuo 1940 dir- 
bo ped. darbą Kauno un-te, Aukštesnio- 
joje technikos m-loje. Nuo 1945 dirba 
Lietuvos Ž. ū. akademijoje (nuo 1948 
docentas,  žemėtvarkos-geodezijos  ka- 
tedros vedėjas). Yra paskelbęs straips- 
nių apie precizinį niveliavimą. 


BUTRIMIŠKĖS — 1. Kaimas Alytaus rj., 
Luksnėnų apyl., 7 km į š. v. nuo Aly- 
taus, prie kelio į Ūdriją; kolūkio cent- 
ras. 168 gyv. (1959). Iš š. v. prieina Sa- 
bališkių miškas. 

2. Kaimas Alytaus rj., Alovės apyl., 
10 km į p. r. nuo Alytaus; kolūkio cent- 
ras. 69 gyv. (1959). Per B. į Alovės ež. 
teka Raudona upelė; iš p. prieina Duš- 
nionių miškas. Kaimo v. pakraščiu eina 
Alytaus—Druskininkų plentas. Parduo- 
tuvė (nuo 1950), Einorių ryšių skyrius, 
Dušnionių girininkija. Burž. nacionalistai 
1946 išžudė P. Abramavičiaus, Z. Min- 
kelienės ir J. Vitkausko šeimas, iš viso 
12 žmonių, jų tarpe 6 vaikus. 


BUTRIMONYS — 1. Miestelis Aly- 
taus rj, 16 km į š. r. nuo Alytaus, 
17 km į š. v. nuo Daugų; apylinkės ir 
kolūkio centras. 847 gyv. (1959). Įsikū- 
ręs kryžkelėje. Iš B. eina keliai į Stak- 
liškes, Onuškį, Pivašiūnus, Alytų. Yra 
Alytaus sviesto g-los cechas, kolūkio 
paukštidė, malūnas, 15 lovų ligoninė 
(nuo 1948), vaistinė, vid. m-la (1864— 
1940 pradinė, 1940—48 prog-ja), kultū- 
IOS namai. 

1699 Trakų teismo knygose minimas 
B. kaimas, o 1720 ist. dokumentuose B. 
jau vadinami miesteliu. XIX a. pab. 
buvo valsčiaus centras; priklausė gra- 
fui J. Tiškevičiui. Garsėjo prekymečiais 
ir riestainių gamyba. Veikė keletas odų 
dirbtuvių, kurios priklausė čia gyvenu- 
siems totoriams. 1861 buvo 1827 gyv., 
1897 — 2394. B. apylinkėse 1918—19 
veikė J. Vito vadovaujamas partizanų 
būrys, kovojęs dėl Tarybų valdžios 
sukūrimo. Burž. metais B. — valsčiaus 
centras (1923 — 223 kiemai, 1631 gyv.). 
Miestelyje buvo apie 60 smulkių 
parduotuvių, 10 kepyklų limonado 
dirbtuvė. Nuo 1929 veikė LKP pogr. 
kuopelė. 1935.VIII.27, valstiečių strei- 
ko metų, į miestelį susirinko apie 
500 B., Jiezno ir Daugų vls. valstiečių. 
Jie išvaikė į B. suvažiavusią policiją, 


užėmė paštą ir įsteigė vietinį streiko 
štabą. Streikuojančius valstiečius tą pa- 
čią dieną numalšino iškviesta pasienio 
policija ir Kauno policijos m-los kur- 
santai. 1941.IX.8 hitlerininkai ir vieti- 
niai burž. nacionalistai netoli B., Kli- 
džionių kaime, sušaudė apie 1000 taryb. 
žmonių, jų tarpe didelę dalį B. gyven- 
tojų. D. Tėvynės karo metais B. vals- 
čiuje veikė taryb. partizanai. 


3 km nuo BTSR sienos; apylinkės ir 
kolūkio centras. 203 gyv. (1959). Pa- 
kraštyje yra Veligorų miškas. Kolūkio 
malūnas, ambulatorija (nuo 1948), aš- 
tuonmetė m-la (1944—48 pradinė, iki 
1961 septynmetė), biblioteka (nuo 1957), 
kultūros namai (nuo 1955). 


BUTVYDONYS — kaimas Varėnos rj., 
Čebatorių apyl., 10 km į p. nuo Valki- 
ninkų, Versekos deš. krante. 201 gyv. 
(1959). Pr. m-la (nuo 1944). B. minimi 
1641 (2 valakai, 4 kiemai). 


BŪTVILIŠKIAI — kaimas Šakių rj., Sla- 
vikų apyl., 19 km į v. nuo Šakių, 14 km 
į p. nuo Jurbarko. 106 gyv. (1959). Per 
B. teka Siesartis. Ties kaimu į ją įteka 
Juodupis. Į š. r. nuo B. tęsiasi Aukšto- 
sios miškas. Pr. m-la (nuo 1959). B. įsi- 
kūrė XVIII a. vid. 


BUVAINIAI — kaimas Joniškio rj., Rū- 
diškių apyl., 18 km į p. v. nuo Joniš- 
kio, 10 km į š. v. nuo Meškuičių. 
47 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs Mūšos 
ir jos deš. intako Vilkvedžio santakoje, 
į p. nuo Joniškio—Gruzdžių kelio. Iš 
š. V. prieina Beržėnų miškas. Šiaulių 
ekonomijos valstiečių sukilimo metu 
(1769) B. gyventojai, vadovaujami Dauk- 
šos ir Balčiūno, užpuolė Beržėnų dvarą, 
atėmė paskolų bei nuosavybės raštus ir 
kitus dvaro dokumentus. 


BŪZARAISTIS — 1. Pelkė Vilniaus rj., 
4 km į p. r. nuo Bezdonių geležinkelio 
stoties. Plotas 222 ha. Tai buvusi aukš- 
tapelkė. Didž. gylis 3,5 m, vid. 1,96 m. 
Durpės kimininės, labai susiskaidžiusios, 
kasamos (nuo 1940) kurui ir minerali- 
nėms trąšoms gaminti. Jos baigiamos iš- 
kasti. Prie B. pelkės susikūrė darbinin- 
kų gyvenvietė (ž. Buzaraistis 2). 

2. Durpyno darbininkų gyvenvietė 
Vilniaus rj, Bezdonių apyl, 10 km 
į p. r. nuo Nemenčinės, 4,5 km į r. nuo 
Bezdonių geležinkelio stoties. 216 gyv. 
(1959). Pietryčiuose — Buzaraisčio pelkė. 
Durpyno kontora, med. punktas, biblio- 
teka (nuo 1962). D. Tėvynės karo metu 
buvo tarybinių karo belaisvių stovykla. 
Hitlerininkai ir vietiniai burž. naciona- 
listai B. pelkėje nužudė apie 25 000 ta- 
rybinių karo belaisvių ir civilių gyven- 
tojų. 


BŪZAS Antanas [g. 1896.II.14 Sokony- 
se (Kupiškio rj.)] — revoliucinio judėji- 
mo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1918 įsi- 
jungė į rev. veiklą. 1933—40 palaikė 
ryšius su Juodpėnų (Kupiškio rj.) par- 
tine org-ja; buvo Lietuvos Raudonosios 
pagalbos org-jos narys. 1940—41 daly- 
vavo vykdant žemės reformą. D. Tėvy- 


nės karo metais kovojo Raudonosios 
Armijos 16 liet. divizijoje. Nuo 1945 
dirba Kupiškyje. 


BŪZAS Juozas [1923—1945.VIL17] — 
komjaunimo darbuotojas. Kilęs iš vals- 
tiečių, kailiadirbys. Nuo 1940.XII VLKJS 
narys. Hitlerinės okupacijos metais bu- 
vo suimtas ir tardomas, o vėliau išvežtas 
priverčiamiesiems darbams į Ryga. Su- 
grįžęs atkūrė komjaunimo organizaciją 
ir 1944—45 dirbo Pakuonio valsčiaus 
komsorgu. Nužudytas burž. nacionalistų. 


BŽĖSKAS Jaroslavas [1912.XII.10 Kei- 
žionyse (Ukmergės rj.) — 1947.V.4 ne- 
toli Žarėnų (Telšių rj.)] — tarybinis ak- 
tyvistas. Kilęs iš kumečių. 1940.XI-— 
1941.VI profs-gos pirmininkas Rietave. 
Kilus karui, burž. nacionalistų suimtas, 
bet pabėgo ir visą okupacijos laiką 
slapstėsi Telšių aps. Nuo 1944 Rietavo, 
paskui Plungės, Žarėnų valsčių mili- 
cijos įgaliotinis, aktyviai dalyvavo 
visuom. gyvenime. Nuo 1947.III TSKP 
narys. Burž, nacionalistų nužudytas. 


BŽEŠČINSKAITĖ Nechama [g. 1915. 
X.10 Prienuose] — revoliucinio judėji- 
mo dalyvė. Kilusi iš amatininkų. 1939 
pradėjo dirbti LKJS Prienų crg-joje: 
buvo kuopelės sekretorė, taip pat dir- 
bo Lietuvos Raudonosios pagalbos 
org-joje. Nuo 1939 tęsė rev. veiklą 
Kaune. 1939.X už dalyvavimą demonst- 
racijoje Kaune metams išsiųsta į Di- 
mitravo priverčiamojo darbo stovyklą: 
1940—41 dirbo „Tiesos“ redakcijoje: 
D. Tėvynės karo metais tarnavo Rau“ 
donosios Armijos 16 liet. divizijoje: 
Nuo 1944 TSKP narė. Grįžusi į Vil- 
nių, dirba „Tiesos“ redakcijoje. 1959 
baigė Vilniaus un-to istorijos ir filo- 
logijos f-tą. 


BŽOZOVSKIS  (Brzozowski) Karolis 
[1821.IX.28 Varšuvoje — 1904.XI.5 Lvo- 
ve] — lenkų poetas. 1840 baigė Suvalkų 
g-ją. 1840—42 studijavo Marimonto 
(netoli Varšuvos) Ž. ū. ir miškų in-t€- 
Dalyvavo 1848 Poznanės sukilime. Nuo 
1853 dirbo inžinieriumi Turkijoje. Par“ 
vykęs į Lenkiją, dalyvavo 1863 sukili- 
me. Nuo 1883 gyveno Lvove. B.— vič“ 
nas vėlyvųjų lenkų romantikų. Parašė 
lyr. eilėraščių, poemų, dramų, kritikO5 
straipsnių bei atsiminimų apie A. Mic“ 
kevičių. Domėjosi liet. tautosaka, ŽUr“ 
nale „Pismiennictwo krajowe“ („Kraš“ 
to literatūra“, 1841, Nr. 7) be parašo 15“ 
spausdino 5 liet. liaudies dainų vert“ 
mus į lenkų kalbą ir ištrauką iš baladės 
liet. tautosakine tema „Užburtoji“ („Zė“ 
czarowana"). Išleido rink. „Panemunič“ 
čių liaudies dainos iš Aleksoto apylin“ 
kių“ („Piešni ludu nadniemenskieg9 
z okolic Aleksoty“, 1844), kuriame p“ 
teikė 51 dainos vertimus į lenkų kalbė: 
8 dainų liet. tekstą ir gaidas, eiliuota 
pasakojimą liet. tautosakos motyval 
„Vyro užmušėja“. Trys dainos verst05 
iš L. Rėzos „Dainų“ (1825), kitos, attO“ 
do, paties B. rinktos. Lietuvos peizaž? 
ir liet. tautosakos elementų yra B. pos 
moje „Šaulių naktis Anatolijoje“ (1850! 
lyr. eilėraščiuose ir dramatizuotoje le: 
gendoje „Dusios ežeras“ (išl. 1921). 


C c— lietuvių abėcėlės ketvirtoji raidė, 
Ja žymimos dvi liet. kalbos priebalsinės 
Ionemos: kietoji „Cc“, pvz., „cakt“, ,cam- 
Pinti“, „kicnoti“, ir minkštoji „c“, ku- 
"os minkštumas prieš užpakalinės eilės 
alsius ir dvibalsius „ai“, „au“, „ui“, 
„U0“ žymimas minkštinamuoju ženklu 
1 pvz., „ciūgnoti“. „C" yra uždarumos 
liežuvio priešakinė apikalinė vienžidinė 
duslioji afrikata. Jos uždarumą sudaro 
liežuvio galas, remdamasis į viršutines 
dantenas, Uždaruma sklandžiai pereina 
1 ankštumą, sudaromą tų pačių kalbos 
Padargų ir toje pačioje artikuliacijos 
Vietoje, kaip ir uždaruma. 


CACHAJEVAS Gabibas [g. 1922.VIII.1 
Churyje (Dagestano ATSR)] — žmo- 
8aus ir gyvulių fiziologijos specialistas, 
biologijos mokslų daktaras (1964). Nuo 
ss 1945 TSKP narys. 
1946 baigė Dagesta- 
no Med. in-tą. 1951 
gavo biol. m. kand. 
laipsnį. Nuo 1952 
Lietuvos TSR MA 
Biologijos in-to, nuo 
1959 Zoologijos ir 
parazitologijos in-to 
gyvulių fiziol. la- 
boratorijos vadovas 
(iki 1957 ir zool. 
sektoriaus vadovas); 
2 nuo 1963 direkto- 
"aus pavaduotojas. Paskelbė daugiau 
KP 30 moksl. straipsnių apie pieno 
laukos veiklą bei centrinės nervų siste- 
OS įtaką pieno sekrecijos reguliavimui. 


„CAIT“, „Di cait“ („Laikas“) — 1. Ko- 
p.Unistinis vienkartinis leidinys, išėjęs 
922113 Kaune žydų kalba. Red. 
h. Šteinas. Ragino darbininkus orga- 
p.Zuotis į profs-gas, kovoti prieš kleri- 
alizmą. 

„2. Komunistinis vienkartinis leidinys, 
Išėjęs 1922.IX.29 Kaune žydų kalba. 
tsakingasis red. Z. Minkovas (iš tik- 
2 JŲ redagavo F. Abramavičius). Skirtas 
Inkimams į I burž. seimą. Agitavo bal- 
Soti už kuopininkus. 


CECHAI — feodalinio miesto amatinin- 
Bi Susivienijimai pagal specialybę, sie- 
ant organizuoti gamybą ir produkci- 
10s realizavimą. V. Europoje C. atsirado 
—XII a. Jungdamiesi į C., amatinin- 
a stengėsi išsivaduoti iš feodalų ir 
Mtriciato priespaudos, pašalinės konku- 
Ie LOS, patys spręsti savo vidaus reika- 
S. XVI-XVIII a. pab, išsivysčius 
it, manufaktūrai, V. Europos C. ėmė 
i Ukdytį naujo gamybos būdo bei nau- 
ų Socialinių ekonominių santykių vys- 
ląsi ir dėl to buvo likviduojami. 
“ letuvoje C. atsirado vėliau ir išliko 
„Šlau, negu V. Europoje. Geriausiai iš- 
A Vilniaus C. istorija. Apie kitus 
a UVos C. žinių nedaug. Pirmieji Lie- 
EnpiS buvo 1495 įsikūrę auksakalių, 
Vėjų C. Vilniuje. Drauge su jais 


XV a. vid.— XVI a. Vilniuje buvo kai- 
lininkų, odminių, batsiuvių, siuvėjų ir 
kepurninkų midaus brolijos, kurios gru- 
pavosi apie pravoslavų šv. Trejybės 
cerkvę. Šitas brolijas sutapatinti su C., 
kaip tai darė kai kurie tyrinėtojai (pvz., 
J. Sprogis, F. Klimenka), nėra pagrindo, 
nes jos turėjo religinį savišalpos pobū- 
dį: teikė materialinę paramą stichinių 
nelaimių ištiktiems brolijos nariams, 
ligoniams, invalidams ir seneliams, savo 
lėšomis laidojo mirusius. Tų  brolijų 
pajamos susidarė iš rinkliavų, ypač 
iš midaus gaminimo ir pardavinėjimo 
pašaliniams asmenims, dalyvaujantiems 
brolijos metinėse vaišėse. Amatininkų 
C. kūrėsi nepriklausomai nuo midaus 
brolijų. XVI a. Vilniuje susidarė kelio- 
lika naujų C.: barzdaskučių cechas 
(1509), jungtinis kalvių, katilių ir šalt- 
kalvių (1516), batsiuvių (1522), odminių 
(1542), salyklininkų (1552), balnininkų 
(šikšnių, 1562), audėjų, stalių (1579), kai- 
lininkų (1579), kepurninkų (1582), lieji- 
kų (1595), mūrininkų bei dailidžių 
(1595), mėsininkų (1596). Jie jungė 27 
specialybių amatininkus. Cechas buvo 
laikomas teisėtu, kai jo statutą patvir- 
tindavo did. kun-štis. 1552 teisę tvirtin- 
ti C. statutus gavo Vilniaus magistratas. 
Miesto patriciatas siekė sustiprinti savo 
įtaką cechams. XVII a. įsikūrė dar 
21 cechas. Nuo XVII a. pab. iki XVIII a. 
pab. atsirado tik keli nauji cechai. 
Tam laikotarpiui būdingas prieštaravimų 
tarp C. ir pačiuose cechuose stiprėjimas 
(vieni C. skilo, kiti jungėsi tarpusavyje). 
Daugelio C. amatininkus skyrė ne spe- 
cialybė, bet tautybė; XVI-XVIII a. vei- 
kė atskiri vokiečių C. (1795 Vilniuje jų 
buvo 3 — bandelių kepėjų, batsiuvių ir 
odininkų). Prijungus Lietuvą prie Rusi- 
jos, C. steigimo ir valdymo tvarka pasi- 
keitė. Iš pradžių buvo palikti senieji C. 
statutai, o nuo 1811 įvesti Rusijos amatų 
įstatymai. Teisę steigti C. gavo magist- 
ratas. 1795—1800 Vilniuje iš viso veikė 
38 cechai. Iki XIX a. antrosios pusės 
dėl manufaktūrinės pramonės silpnumo 
amatai ir C. iš gamybos nebuvo išstum- 
ti, todėl C. buvo gana daug. 1813 Vil- 
niuje buvo 32, 1850 — 51, 1852 — 62, 
1875 — 49, 1885 — 54, 1886 — 27, 
1893 — 29 cechai. XVI-XIX a. C. su- 
siorganizavo Kaune, Merkinėje, Rasei- 
niuose, Telšiuose, Šiauliuose, Panevėžy- 
je. XIX a. vid. po 1—2 C. buvo beveik 
visuose Kauno aps. miesteliuose. Ypač 
C. padaugėjo XIX a. viduryje. Žečpos- 
politos laikais C. buvo leisti tik krikš- 
čionių tikybos amatininkams. 1823 įsi- 
steigė pirmasis žydų tautybės siuvėjų C. 
Vilniuje. Pagal 1851 įstatymą žydai bu- 
vo suskirstyti į kategorijas. Beturčiai ir 
nepriklausą C. žydai amatininkai buvo 
apdėti sunkiomis prievolėmis, iš jų bu- 
vo atimta kilnojimosi teisė. Tuomet žy- 
dai amatininkai ėmė kurti net ir maža 
ką bendra su amatais turinčius fizinio 
darbo C. (nešėjų, malėjų, malkų kirtėjų, 


locmanų, žvejų). Nuo 1852 caro valdžia 
ėmė remti manufaktūrinę ir fabrikinę 
pramonę, o C. skaičių mažinti. Teisę 
steigti C. gavo miesto dūma, pritarus 
gubernijos v-bai. C. meistrų renkamas 
amatų galva įėjo į miesto dūmą. 1852 
Vilniuje ir Kaune buvo dar sudaryta 
bendroji amatų v-ba, susidėjusi iš ama- 
tų galvos ir 6 seniūnų, o kt. miestuose, 
kur buvo nedaug C.,— suprastintos ama- 
tų v-bos. 1853—65 Vilniaus vokiečių C. 
buvo panaikinti, o jų amatininkai pri- 
skirti prie kitų atitinkamų krikščionių 
cechų. 1886 prie pastarųjų Vilniuje pri- 
jungti visi žydų amatininkų cechai. Vo- 
kiečių ir žydų C. išnyko ir kituose Lie- 
tuvos miestuose. 

C. struktūra visą laiką buvo gana pa- 
stovi. C. amatininkai skirstėsi į 3 gru- 
pes: meistrus, pameistrius ir mokinius. 
Meistrai buvo pilnateisiai C. nariai. No- 
rint gauti meistro vardą, reikėjo kurį 
laiką būti mokiniu ir pameistriu. Vil- 
niaus C. mokiniais buvo priimami jau- 
nuoliai bandymui, paskui meistro įrašo- 
mi į C. mokinių knygas ir įpareigojami 
klusniai, neatsitraukiant nuo meistro nė 
vienos dienos, mokytis amato 3—5 me- 
tus. Už mokymą meistrai gaudavo iš mo- 
kinių ar jų tėvų mokestį, o XIX a. kai 
kurių C. meistrai mokė ir be jo, turė- 
dami pelno iš mokinių darbo. Mokinys, 
gyvendamas prie meistro šeimos, atliki- 
nėjo dar ir tarno pareigas. Mokinio sta- 
žas paprastai baigdavosi pakėlimu į pa- 
meistrius ir įmokėjimu į C. kasą mokes- 
čio už įrašymą į pameistrių knygas. Pa- 
meistris taip pat gyveno pas meistrą, 
negalėjo savarankiškai verstis amatu, 
tačiau iš meistro gaudavo užmokestį ir, 
nors ir varžomas, galėjo keisti šeiminin- 
ką. Beveik visi Vilniaus C. reikalavo iš 
pameistrių 3—6 metus pakeliauti po ki- 
tus miestus ir valstybes, kur veikė C., 
kad susipažintų su jų amatų lygiu. 
XIX a. pirmojoje pusėje dalis C. nuo 
to reikalavimo atsisakė arba leido pa- 
meistriams nuo jo išsipirkti, o XIX a. 
antrojoje pusėje šio reikalavimo jau vi- 
sai nebėra. Atlikęs kelionę ir išbuvęs 
kelerius metus pameistriu pas vieti- 
nius meistrus, amatininkas galėjo stoti 
į meistrus, tačiau turėjo atlikti užduotą 
pavyzdinį darbą, turėti lėšų savo dirb- 
tuvei įrengti, iškelti vaišes meistrams ir 
sumokėti įstojamąjį mokestį. XIX a. Vil- 
niaus cechuose buvo plačiai prakti- 
kuojamas atsipirkimas nuo pavyzdinio 
darbo. 

Kiek Lietuvoje XVI-XVII a. buvo C. 
amatininkų, nežinoma, tačiau aišku, kad 
didesniuose miestuose jie buvo svar- 
biausi prekių gamintojai. 1795 Vilniaus 
cechuose buvo daugiau kaip 860 meist- 
rų, 310 pameistrių ir 420 mokinių; 
1893 buvo 1987 meistrai, 1300 pameist- 
rių ir 1990 mokinių. Vilniaus ir kitų 
Lietuvos miestų C. amatininkų dauguma 
buvo kilusi iš etnografinės Lietuvos 
ir V. Baltarusijos. Pagal savo socialinę 


298 CEC—CEM 


sudėtį amatininkai buvo daugiausia mies- 
tiečiai ir miestelėnai, o taip pat bajorai. 
Valstiečius priimti į C. draudė C. sta- 
tutas ir taisyklės. Iki 1861 valstiečiai 
cechuose buvo išimtis. Padaugėjo įų, 
baudžiavą panaikinus. Pagal tautybę C. 
amatininkai buvo lietuviai, lenkai, ru- 
sai, baltarusiai, vokiečiai, o nuo XIX a. 
ir žydai. Vilniaus ir kitų Lietuvos mies- 
tų C. amatininkų tarpe tautinių nesuta- 
rimų nebuvo, pagr. tautybių amatinin- 
kams atstovavo jų renkami keli vyres- 
nieji į C. v-bą. C. amatininkai Lietuvoje 
atskiro luomo nesudarė; jie buvo mies- 
tiečių luomo pogrupis, o amatininkai ba- 
jorai stengėsi nenutraukti ryšio su ba- 
jorų luomu. C. amatininkai, būdami pa- 
valdūs magistratui, o vėliau miesto dū- 
mai, turėjo savivaldos teises. 

Amatininkai kartu buvo C. organiza- 
toriai, statuto sudarytojai. C. meistrai 
savo metiniuose susirinkimuose rinko C. 
valdybą: seniūną, kelis jo padėjėjus, iž- 
dininką, skyrė jaunesniuosius meistrus 
iš naujai priimtųjų ir rinko arba sam- 
dė raštininką. C. valdyba turėjo savo 
dėžę, kurioje saugojo C. antspaudą, sta- 
tutą, C. knygas ir pinigus. Seniūnas kas 
ketvirtis metų šaukė visuotinį meistrų 
susirinkimą, kuriame pakartotinai skel- 
bė C. statutą, darė finansinę ataskaitą, 
sprendė einamuosius klausimus, meistrų 
gamybinio ir civilinio pobūdžio bylas, 
nustatinėjo pabaudas meistrams, pa- 
meistriams už tvarkos pažeidimus. Pa- 
baudos ėjo C. kasai, C. altoriui, prie- 
glaudoms, magistratui. Kriminalinės C. 
amatininkų bylas sprendė magistratas, 
o nedidelius ginčus — patys C. vyres- 
nieji. Svarbiausia C. valdybos pareiga 
buvo persekioti cechui nepriklausan- 
čius amatininkus, neleisti konkurencijos 
tarp meistrų, įsigyjant žaliavų ir parduo- 
dant produkciją, samdant pameistrius ir 
laikant mokinius, šelpti pasenusius ir ki- 
tus nedarbingus C. meistrus. C. laikė 
savo altorių arba rėmė kurią nors baž- 
nyčią ar cerkvę, kur buvo laikoma C. 
vėliava, prižiūrėjo C. amatininkus, kad 
jie atlikinėtų religines pareigas. Iki 
1795 C. turėjo dar ir karinę funkciją. 
Vilniaus meistrai privalėjo įsigyti rei- 
kiamus ginklus, būti pasiruošę ginti 
miestą, kasmet nustatytu laiku drauge 
su visais miestiečiais su savo vėliava 
dalyvauti kariniuose pratimuose užmies- 
tyje. 

XIX a. C. funkcijos žymiai pasikeitė, 
o patys C., išsivysčius manufaktūrinei ir 
fabrikinei pramonei, tapo kliūtimi jai 
vystytis. C. meistrai, kaip smulkūs pre- 
kių gamintojai, nors ir nesėkmingai, sie- 
kė likviduoti besikuriančias centralizuo- 
tas manufaktūras, trukdė pirkliams pre- 
kiauti žaliavomis ir pramonės produk- 
cija, tačiau patys pateko į kapitalo pri- 
klausomybę. Nuo XIX a. vid. pirkliai 
Vilniaus cechuose steigė savo dirbtuves, 
plačiai davė amatininkams darbą į na- 
mus ir už tam tikrą užmokestį ėmė ga- 
tavą produkciją, t. y. organizavo kapi- 
talistines decentralizuoto pobūdžio ma- 


nufaktūras (ypač aprangos dalykų ga- 
myboje). Didelė dalis meistrų prarado 
savo ekonominį savarankiškumą ir pate- 
ko į kapitalo priespaudą. Greta to di- 
dėjo meistrų tarpusavio konkurencija 
gamyboje ir rinkoje. Kai kurie meistrai 
praturtėjo, o dauguma neteko samdomos 
darbo jėgos ir net dirbtuvių, tapo pri- 
klausomi ir nuo pirklių supirkinėtojų 
bei manufaktūrininkų, ir nuo turtingųjų 
meistrų, virto proletarais. Tas pat atsi- 
tiko su pameistriais ir mokiniais. Dau- 
gumui jų kelias į meistrus buvo užkirs- 
tas. Cechuose didėjo amatininkų prieš- 
taravimai. 


XIX a. pab. C. buvo panaikinti; il- 
giausiai (iki 1893) jie išsilaikė Vilniu- 
je ir Kaune. Iki 1903 šiuose 2 miestuo- 
se dar veikė amatų v-bos. 


Lit: H. Lowmiafski, Akta cechėw wi- 
lenskich, Wilno, 1939; E. Lopacinski, Mate- 
rialy do dziejow rzemiosla artystycznego 
w  Wielkim  Księstwie Litewskim (XVI-—- 
Warszawa, 1946; J. Morzy, Gene- 
za i cechow  wilefūskich do konca 
XVII w.— Zeszyty naukowe uniwersytetu im. 
Adama Mickiewicza w  Poznaniu, Historia, 
z. 4, Poznan, 1959; V. Merkys, Vilniaus ama- 
tininkų cechų skaičiaus dinamika XIX amžiu- 
je.—,, LTSR MA darbai“, 1961, A 1; V. Merkys, 
Vilniaus cechų amatininkų skaičius ir jų kil- 
mė 1795—1893 metais.—- Ten pat, 1961, A 2; 
V. Merkys, Vilniaus amatininkų cechai ir stam- 
busis kapitalas XIX a.— Ten pat, 1962, A 1; 
V. Merkys, Kapitalizmo raida ir amatininkų di- 
ferenciacija Vilniaus cechuose XIX a.— Ten 
pat, 1963, A 1, 


CECILIJOS DRAUGIJA — klerikalinė 
draugija, propagavusi bažnytinę muzi- 
ką, veikusi Lietuvoje 1924—40. Įsteig- 
ta užsienyje veikusių to paties vardo 
d-jų pavyzdžiu. 


CEIKINIAI — kaimas Ignalinos  rj., 
12 km į p. r. nuo Ignalinos, Ceikinės ir 
Kretuonos santakoje; apylinkės ir kol- 
ūkio centras. 121 TAS (1959). Iš C. eina 
keliai į Ignaliną, Švenčionis, Mielagė- 
nus, Daugėliškį. Kaimas stovi kryžkelė- 
je. Yra malūnas ir lentpiūvė, felčerių- 
akušerių punktas (nuo 1946), aštuonme- 
tė m-la (burž. laikais veikė pradinė, 
1950—63 septynmetė), kultūros namai 
(nuo 1961), biblioteka (nuo 1956). 1621— 
1700 Ceikiniuose prie evangelikų bažny- 
čios veikė pr. m-la. 1886 C. turėjo 
112 gyventojų. 1918 pab. buvo susikūręs 
C. valsčiaus rev. k-tas; jo pirmininku iš- 
rinktas darbininkas J. Petkūnas, pirmi- 
ninko pavaduotoju valstietis J. Kuksė- 
nas, sekretoriumi kumetis P. Ceikinskis, 
liaudies milicijos vadu P. Maskoliūnas. 
Kaime 1886 gimė TSRS liaudies artis- 
tas K. Petrauskas. 


CEKLIS — senojo Kuršo sritis tarp Ven- 
tos upės ir Baltijos jūros. Pirmą kartą 
C. minimas 1252 Livonijos ordino ma- 
gistro ir Kuršo vyskupo sutartyje dėl 
Klaipėdos pilies statymo. 1253 jie pasi- 
dalijo p. kuršių žemes. Pasidalijimo ak- 
tuose paminėta nemaža vietovardžių, iš 
kurių matyti, kad C. riba šiaurėje maž- 
daug sutapo su dab. Lietuvos ir Latvijos 
siena, nuo Ventos aukštupio ėjo į p. v. 
pro Luokę ir Rietavą iki Veiviržo upės, 
v. ribą sudarė linija Kretinga—Impiltis. 
XIII a. C. turėjo savo seniūnus, buvo 
retai apgyventa sritis. Spėjama, kad Li- 


vonijos ordinas ją nukariavo 1252 pa“ 
baigoje. 1328 pr. C. dalį su Klaipėda Li- 
vonijos ordinas perdavė kryžiuočiams: 
Po Melno taikos (1422) C. drauge 5U 
Mėguva prijungtas prie Lietuvos. PaskU- 
tinį kartą C. vardas paminėtas 1503. 


CELICHOVSKIS Zigmuntas [1845.VIII.12 
Vronkose (Poznanės vaivadija) — 1923: 
I.26 Kurnike] — lenkų kalbininkas. DaU- 
giau kaip 50 metų buvo Kurniko (netoli 
Poznanės) bibliotekos direktoriumi. Iš“ 
leido daug XV—XVII a. lenkų k. tekstų: 
1890 jo rūpesčiu išleista M. Akelaičio 
liet. kalbos gramatika („Gramatyka J“ 
zyka litewskiego“). 1897 išleido su pa“ 
aiškinimais M. Mažvydo į liet. kalbą 15“ 
verstą (1549) giesmę „Te Deum lauda“ 
mus“. Šio vertimo vienintelį iki šiO 
žinomą egzempliorių jis pats surado 
Krokuvos bibliotekoje. 


CELIULIOZĖ. Klaipėdoje C. f-kas pradė 
jo veikti 1898. Iš pradžių jis gamino 
6000 t celiuliozės per metus, vėliau ta“ 
po didžiausia C. įmone Pabaltijyje. 1937 
f-ko metinė produkcija buvo 66 000 ! 
celiuliozės ir apie 4000 t popieriaus. Bė 
to, f-kas galėjo gaminti apie 350 000 dk! 
etilo spirito, tačiau dėl mažos paklausO5 
jo gamyba nebuvo išplėsta. Klaipėdos 
C. f-kas turėjo didelę reikšmę visam 
burž. Lietuvos ūkiui. Po I pasaul. karo 
vidaus rinkoje tebuvo realizuojama tik 
1,595 f-ko produkcijos, visa kita ekspo!“ 
tuojama. 1929—36 C. eksportas sudaIė 
6—1005 viso Lietuvos eksporto vertės 
Svarbiausias C. pirkėjas buvo Anglija: 
į kurią 1936 eksportuota 26 700 t celiu: 
liozės. Tais pačiais metais į JAV ekspO“ 
tuota 14700 t, į Prancūziją 9800 t. Bė 
to, nedideli kiekiai C. buvo eksportuo“ 
jami į Belgiją, P. Ameriką. C. gamyba 
visiškai priklausė nuo kainų konjunktU“ 
ros pasaul. rinkoje. 1929 už 1 toną — 
buvo gaunama 487 lt, o 1936 dėl Vaka“ 
rų valstybių valiutos devalvacijos ir P2 
saulinės ekonominės krizės jos kail 
nukrito iki 186 lt už 1 t. 

Taryb. metais Klaipėdos C. f-ko pIO“ 
filis šiek tiek pasikeitė. F-kas Pe“ 
tvarkytas į popieriaus ir celiuliozė5 
kombinatą. 1963 kombinatas pagamino 
32000 t sulfitinės nebaltintos C., 8000 ! 
popieriaus, apie 23000 t kartono: 
100000 dkl etilo spirito ir beveik 
2000 t pašarinių mielių. Dalis Lietuvoj“ 
pagamintos C. realizuojama vietoje L 
sunaudojama popieriu gaminti, likt“ 
sioji eksportuojama į Angliją, 
ir kt. šalis. Lietuvoje negaminamų 
C. įsivežama iš Kaliningrado sr. 


CEMENTAS. Iki Ii pasaul. karo LietuVė 
importavo C. iš Anglijos, Belgijos, * 

nijos, Latvijos, Norvegijos, Vokietijo" 
TSRS. 1926 jo buvo įvežta 31000 2 
1928 — 47000 t, 1938 — 124000 7 
1912 buvo susikūrusi Lietuvos PO!“ 
landcemento f-ko bendrovė. Jos paV 
“dimu prof. P. Jodelė suprojektavo II an 
Merkio kranto, netoli Valkininkų: PŽ“ 
statydino f-ką, kuris 1914 pradėjo £7 
minti C. iš vietinės kreidos ir Mol“ 
I pasaul. karo metu f-kas buvo sugriaU 
tas ir vėliau, burž. Lenkijai okupa 


rūšių 


„Vilniaus kr, nebeatstatytas. Burž.' val- 
dymo metais buvo tiriami kreidos mer- 
Beliai, kurių klodų yra Nemuno kran- 
tuose ties Skirsnemune, Kaunu. Juos 
buvo numatyta panaudoti C. gaminti. 
1940 pradėta statyti ties Skirsnemunė 
C. f-ką, tačiau hitlerinės Vokietijos už- 
Puolimas statybą nutraukė. Lietuvos 
Slaurėje (Naujosios Akmenės apylin- 
kėse) esantieji klinčių klodai, tinkami 
Portlandcementui gaminti, burž. metais 
nebuvo naudojami. Juos pradėta eks- 
Ploatuoti tik 1952, pastačius Naujosios 
„Akmenės C. g-lą. Įmonė sparčiai plėtė- 
Si. 1953 paleista antroji g-los technolo- 
ginė linija, 1959 trečioji, 1961 ketvir- 
toji, turinti  modemią 150 m ilgio 
Sukamąją krosnį. 1963 g-loje dirbo 
1500 darbininkų; gamybos mechanizavi- 
mas siekė 9395. 

„ Naujosios Akmenės C. g-los produkci- 
Jos ir jos kokybės augimą rodo lentelė. 
Cemento gamybos 'augimas Ir jo kokybės kilimas 


Naujosios Akmenės cemento fabrike 
LT TAI P 


Cemento Vidutinė 
Metai gamyba cemento markė 

(tūkst. t) (kg/cm?) 

1953 94 423,3 

1954 159 ' 429,5 

1957 303 495,7 

1961 544 521,6 

1962 735 525,4 

1964 771 526,2 


Įmonė gamina portlandcementą, grei- 
Tai kietėjantį portlandcementą ir smė- 
linį portlandcementą. Portlandcementas 
Tr greitai kietėjantis portlandcementas 
Naudojami daugiausia betono ir gelž- 

etonio gaminiams. Iš smėlinio portland- 
Cemento Daugėlių stat. medžiagų kombi- 
Nate gaminamas autoklavinis šiferis. 
1963 autoklavinį šiferį pradėjo gamin- 
tu 1r Naujosios Akmenės C. g-la; 1964 
Joje pradėti gaminti asbestocementiniai 
Vamzdžiai. 1963 Naujosios Akmenės C. 
8-lai pirmajai Lietuvos TSR suteiktas 

Omunistinio darbo gamyklos vardas, 


"a L S 


Naujosios Akmenės cemento gamykla 


1964 — aukštai mechanizuotos įmonės 
vardas. 

Dalis Lietuvoje pagaminto C. išveža- 
ma svarbioms statyboms į kitus TSRS 
rajonus ir eksportuojama į užsienį. Kai 
kurių markių C. įvežamas iš BTSR, 
RTFSR ir kt. sąjunginių respublikų. 


„CEMENTININKAS"— Akmenės cemen- 
to gamyklos savaitraštis, ėjęs 1958. 
VIII.9—1961.111.4. 


CENTAS — buržuazinės Lietuvos pinigi- 
nio vieneto lito šimtoji dalis. Ž. Pinigai. 


CENZŪRA [lot. censura] — spaudos ir 
kitų viešo minties reiškimo formų prie- 
žiūra, vykdoma valdžios organų. 
Feodalinėje Lietuvoje, kaip ir V. Eu- 
ropoje, cenzūrą vykdė bažnyčia, bend- 
radarbiaudama su pasaulietine valdžia. 
1523 Žygimantas Senasis, grasindamas 
mirties bausme ir turto konfiskavimu, 
uždraudė skaityti M. Liuterio knygas. 
Nuo 1559 popiežių reguliariai spausdi- 
nami „uždraustųjų knygų sąrašai“ ga- 
liojo ir Lietuvoje. 1580 Steponas Bato- 
ras paskelbė spaustuvių istatus, kuriuo- 
se, grasinant griežtomis bausmėmis, 
draudžiama bet ką spausdinti be leidi- 
mo. 1581 Vilniaus vyskupas, grasinda- 
mas fizinėmis bei piniginėmis baudomis, 
draudė be jo leidimo spausdinti knygas. 
Nuo tų pat metų Vilniaus vyskupo ir 
jėzuitų ordino iniciatyva pradėta viešai 
deginti antikatalikiškas knygas. 1665 ir 
1676 Jonas Kazimieras savo privilegija, 
duota Vilniaus knygrišių cechui, suteikė 
jam teisę kontroliuoti Vilniuje knygų 
prekybą, kad nebūtų pardavinėjama 
draudžiamoji lit-ra. 1710 Vilniaus vys- 
kupas „ganytojišku laišku“ pareikala- 
vo, kad knygų pirkliai, leidėjai bei 
spaustuvininkai be bažnyčios leidimo 
nespausdintų ir neplatintų knygų; už 
nurodymo nesilaikymą. be kitų baus- 
mių, grėsė atskyrimas nuo bažnyčios ir 
knygų sudeginimas. Kai 1773 buvo pa- 
naikintas jėzuitų ordinas ir švietimo 
1eikalai perduoti pasaulietinei Edukaci- 
nei komisijai, bažnyčia ir toliau cenzū- 
ravo knygas. Vyriausiuoju cenzoriumi 
buvo Vilniaus vyskupas J. Masalskis. 
Tada C. buvo nukreipta prieš prancuū- 
zų rev. lit-rą. Rusijos caro valdžia 1796 
įsteigė didžiuosiuose miestuose (jų tar- 
pe ir Vilniuje) ypatingas C. komisijas. 
1803 visų spaudinių (išskyrus bažnyti- 
nius) cenzūravimas Vilniaus mokslo 
epygardoje buvo pavestas Vilniaus 
un-tui. 1804.VII.9 paskelbtas pirmasis 
Rusijoje C. įstatymas, įteisinęs jau prak- 
tikuotą išankstinę rankraščių cenzūrą. 
C. buvo pavesta Svietimo m-jos vyriau- 
siajai  m-lų vV-bai, vykdžiusiai savo 
funkcijas per įkurtus prie un-tų C. 
k-tus, sudaromus iš renkamų į juos tų 
un-tų profesorių. Pagal tradiciją Vil- 
niuje į C. k-tą buvo renkama po 1 at- 
stovą iš kiekvieno f-to. Žydų knygoms 
tikrinti buvo specialus cenzoriaus padė- 
jėjas. Period. leidinių C. atlikdavo kar. 
gubernatorius ir jo pavestas pašto di- 
rektorius, med. leidinių — med. f-tas. 
Sunkesniais atvejais knygų autoriai bu- 
vo teisiami. Nuo 1810 un-tų C. k-tai 


CEM-— CEN 299 


perėjo Policijos m-jai, o nuo 1819 — 
Vidaus reikalų m-jai. 1826 paskelbti 
nauji, labai griežti C. įstatai. Pagal juos 
aukščiausiąja C. instancija buvo vyriau- 
siasis C. k-tas, vadovaujamas švietimo, 
vidaus ir užsienio reikalų ministrų. 
K-tui buvo pavaldūs Peterburgo, Mask- 
vos, Tartu, Vilniaus C. k-tai. Nauji C. 
įstatai draudė spausdinti kūrinį, pažei- 
džiantį vyriausybės autoritetą, nepa- 
kankamai smerkiantį rev. perversmus, 
abejojantį dėl religijos tiesų ir pan. Už 
abejotinos vertės veikalo praleidimą 
cenzoriai buvo „baudžiami areštu. 1828 
tie įstatai kiek sušvelninti ir C. vėl pa- 
vesta Švietimo m-jai bei jos vyriausia- 
jai C. v-bai, kuriai buvo pavaldūs vie- 
tiniai C. k-tai, jų tarpe ir Vilniaus, da- 
bar jau nebepriklausę un-tams. K-tuose 
buvo sukoncentruota vidaus ir užsienio 
cenzūra. K-tai cenzūravo ir rel. raštus, 
tik prieš tai jie turėjo gauti vyskupo 
aprobatą. C. k-tus prižiūrėjo švietimo 
apygardų kuratoriai. 1863 C. vėl per- 
duota Vidaus reikalų m-jai, prie kurios 
buvo įsteigta vyriausioji spaudos reika- 
lų v-ba. 1865 išleistos „Laikinosios:cen- 
zūros ir spaudos taisyklės“, veikusios 
iki 1905, panaikino išankstinę C. origi- 
naliems kūriniams, turintiems daugiau 
kaip 10, o verstiniams — daugiau kaip 
20 spaudos lankų, bet paliko išankstinę 
C. mažesnėms knygoms. Period. leidiniai 
buvo atleidžiami nuo išankstinės C., tik 
ministrui leidus, „Žemaičių“ kalba lei- 
džiamų rel. turinio spaudinių C. buvo 
pavesta Telšių vyskupui. Kad paleng- 
vintų cenzorių darbą, centriniai C. or- 
ganai skelbė uždraustųjų knygų sąra- 
šus ir katalogus. 1905—07 revoliucija 
privertė carizmą atsisakyti nuo išanks- 
tinės C. Buvo sugriežtintos C. baudžia- 
mosios priemonės. Spaudos priežiūrai 
sustiprinti Vilniuje 1906 įsteigtas laiki- 
nasis spaudos reikalų k-tas, kuriame at- 
sirado ir liet. leidinių cenzoriaus eta- 
tas. 1907—14 spaudos darbuotojai už 
C. nepraleistų leidinių spausdinimą 
buvo baudžiami areštu, pinigine bau- 
da, leidinių konfiskavimu ir t. t. Šios 
priemonės pirmiausia buvo nukreiptos 
prieš s-d. spaudą („Skardą“, „Žariją“, 
„Naująją gadynę“, „Vilnį“ ir kt.). 1914 
prasidėjus I pasaul. karui, įvesta griež- 
ta karo cenzūra. Okupavę Lietuvą, vok. 
imperialistai 1915.XIIL5 ir 1916.VII.10 
įstatais įvedė kar. ir polit. cenzūrą. Buvo 
griežtai suvaržytas period. spaudinių 
leidimas. 

Pirmaisiais burž. diktatūros metais 
spaudos leidimas Lietuvoje buvo regu- 
liuojamas 1919.XII.30 įstatymu, kuris 
numatė vien teisminių represijų siste- 
mą. Spaustuvėms kurti, period. leidi- 
niams leisti buvo reikalingas apskrities 
viršininko leidimas. Užsienio raštų C. 
tvarkė vidaus reikalų ministras. Veikė 
ir karo cenzūra. 1919 Ypatingais valsty- 
bės apsaugos įstatais spaudos priežiūra 
pavesta Krašto apsaugos m-jai, kuri ko- 
mendantams suteikė teisę stabdyti laik- 
raščių ir kitų spaudinių leidimą bei 


300 CEP—CHA 


nurodyti, kas draudžiama spausdinti, 
bausti nusikaltusius adm. būdu pini- 
gais arba kalėjimu (ligi 3 mėn.). Karo 
C. daugiausia persekiojo kom. spaudą. 
Buvo uždaryti laikr. „Darbininkų gyve- 
nimas“ (1920), „Darbininkų atstovas“ 
(1922, 1926), leidiniai „Naujoji gadynė" 
(1922), „Mūsų skardas“ (1926), „Vilnis“ 
(1926), „Žaibas“ (1931), žrn. „Skardas“ 
(1926) ir kiti komunistinės krypties lei- 
diniai. Po 1926 faš. perversmo buvo 
įvesta išankstinė karo cenzūra. 1933.III.1 
ji formaliai buvo panaikinta, bet cenzo- 
riais liko karo komendantai, o 1935, 
XI.16 paskelbtas naujas spaudos įstaty- 
mas, kuriuo faktiškai vėl buvo įvesta 
išankstinė C. Vietoj komendantų C. 
vykdė apskričių viršininkai, turėję tei- 
sę sulaikyti spaudinio išleidimą iš 
spaustuvės. Be to, vidaus reikalų mi- 
nistras galėjo jau išleistą spaudinį kon- 
fiskuoti. Už spaudos taisyklių nesilaiky- 
mą spaustuvės vedėjas buvo baudžia- 
mas iki 500 lt, o už išleistą iš spaustu- 
vės spaudinį be apskrities viršininko lei- 
dimo — net iki 5000 It. Laikraščiui leisti 
reikėjo vidaus reikalų ministro sutikimo. 
Ministras turėjo teisę sustabdyti laik- 
raščio leidimą ligi pusės metų arba vi- 
siškai jį uždaryti, uždrausti spausdinti 
„bet kurį dalyką ar žinią“ ir net „„para- 
ginti laikraščio leidėją ir redaktorių pa- 
garsinti laikraštyje vyriausybės darbus 
bei sumanymus ir kita, kas reikalinga 
valstybės valdymui, krašto apsaugai". 
Vidaus reikalų m-jos vidaus informaci- 
jos skyrius leido spec. biuletenius, ku- 
riuos visi laikraščiai buvo verčiami 
spausdinti. Laikraščių redaktoriai, mė- 
ginę apeiti įstatymą, buvo baudžiami, 
o laikraščiai uždaromi. C. derino savo 
veikimą su saugumo įstaigomis. 1931 
uždarytas žrn. „Trečias frontas“, 1935 
saugumo departamento iniciatyva užda- 
rytas pažangiesiems moksleiviams skir- 
tas žrn. „Moksleivis“, 1936 — Kauno 
un-to lit-ros būrelio leidžiamas pažan- 
gus meno ir lit-ros žrn. „Literatūra“. 
Tam tikras spaudinių C. teises turėjo 
ir Švietimo m-ja. Švietimo ministrui pri- 
stačius, vidaus reikalų ministras galėjo 
period. leidinį konfiskuoti, sulaikyti iki 
3 mėn. arba visiškai jį uždaryti. Buvo 
sekamas spaudinių įvežimas iš užsienio. 
Pradžioje tai vykdė piliečių apsaugos 
departamento spaudos skyrius, nuo 
1927. IX.9 — kriminalinė policija, nuo 
1933.V1I.1 — valstybės saugumo depar- 
tamentas. Pagal 1935 spaudos įstatymą 
vidaus reikalų ministras turėjo teisę už- 
drausti gabenti į Lietuvą užsienio spau- 
dinius. Tas draudimas buvo nukreiptas 
visų pirma prieš taryb. lit-rą. Apskritai, 
visokia C. burž. Lietuvoje buvo nu- 
kreipta prieš darbininkų legaliąją spaudą. 

Vok. faš. okupacijos metais buvo 
griežtai suvaržytas spaudos leidimas, 
o ir okupantų leistajai spaudai buvo 
įvesta griežčiausia išankstinė C. Už tai- 
syklių pažeidimą buvo baudžiama kalėji- 
mu ir pinigine bauda iki 100 000 reichs- 
markių. Leidinių, nukreiptų prieš oku- 


pantus, spausdinimas buvo baudžiamas 
mirties bausme arba koncentracijos sto- 
vykla. 

Taryb. santvarkos pergalė Tarybų 
Lietuvoje, kaip ir visoje TSRS, pa- 
darė galą visokiai išnaudotojiškų klasių 
vykdomai C., nukreiptai prieš darbo 
žmones. 


CEPRINSKAITĖ Elena [g. 1885 netoli 
Slucko] — rašytoja. Gyvendama Minske, 
išleido lenkų kalba pirmą eil. rink. 
„Poezija“ (Vilniuje, 1907). Vilniaus 
laikr. „Litwa“ („Lietuva“) ir „Naša 
niva“ („Mūsų dirva“) 1907—14 spaus- 
dino jos dramos vaizdelius, apsakymus, 
eilėraščius lenkų ir baltarusių kalbomis. 
1910 pradėjo rašyti liet. kalba apsaky- 
mus, kuriuos 1910—17 spausdino Rygos 
liet. klerikalinis laikr. „Rygos garsas“. 


CESARKIENĖ Libė [Korbaitė; g. 1918. 
VIII.23 Degučiuose (Zarasų rj.)] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvė. 1935—38 
LKJS narė ir LKP Kauno rj. k-to ryši- 
ninkė. Nuo „1938 Komunistų partijos 
narė. 1937—38 LKJS Kauno rj. k-to na- 
rė. Už rev. veiklą 1938 adm. tvarka nu- 
bausta. 1939.IX—1940.VI kalinta Dimit- 
ravo priverčiamojo darbo stovykloje. 
1940—41 dirbo „Tiesos“ redakcijoje, 
LLKJS Kauno miesto k-te. D. Tėvynės 
karo metais dirbo TSRS gilumoje. Rau- 
donajai Armijai išvadavus Lietuvą, vėl 
dirbo spaudos darbą Vilniuje. 1948— 
1950 mokėsi Resp. partinėje m-loje. 
1953 baigė Vilniaus un-to ekonomikos 
f-tą. 1950—53 dirbo respublikiniame ir 
Vilniaus srities ž. ū. valdybos polit. sek- 
toriuje. Nuo 1953 lengvosios pramonės 
technikumo dėstytoja. 


Ch, ch — lietuvių abėcėlės raidžių c ir 
h junginys. Juo žymimos 2 liet. kal- 
bos priebalsinės fonemos, pasitaikančios 
tarpt. žodžiuose: kietoji „ch“, pvz., 
„Choras“, „charakteris“, ir minkštoji 
„Ch“, pvz., „chemija“, „chininas“. „Ch“ 
yra ankštumos pučiamasis liežuvio užpa- 
kalinis duslusis priebalsis. 


CHACKELSYTĖ Elena [g. 1882.VII.25 
Kaune] — rašytoja, pedagogė, Lietuvos 
TSR nusipelniusi mokytoja (1947). Bai- 
gė Kauno g-ją. 1902 išvyko mokytis 
į užsienį. Dalyvavo Paryžiaus marksisti- 
niuose rateliuose, kur klausėsi V. Leni- 
no. 1912 baigė Peterburgo Aukštųjų 
moterų kursų ist.-filol. skyrių, dirbo 
ped. darbą Vilniaus ir Kauno žydų 
m-lose. Apkeliavo daugelį Europos ša- 
lių, JAV, Palestiną, 1930 ir 1931 lan- 
kėsi TSRS. 1931—41 Kaune redagavo 
pažangaus laikr. „„Folksblat“ („Liaudies 
laikraštis") vaikų skyrių „Kinderblat“ 
(„Vaikų puslapis“). Ikitaryb. metais iš- 
spausdino daug straipsnių auklėjimo ir 
pedagogikos klausimais, kelionių įspū- 
džių, išleido žydų kalba keliolika kny- 
gelių vaikams. D. Tėvynės karo metais 
dirbo mokytoja Volgogrado srityje, po 
karo — Kaune. Taryb. laikotarpiu liet. 
kalba išleido kelionių įspūdžių ir moks- 
lo populiarinimo knygų. 

Ršt.: Kelionė į Maskvą, K., 1947; Vasaros 
kelionės, V., 1956; Birutė Kaukaze, V., 1952, 


CHADARAVIČIUS Audris Mečislovas 
[g. 1935.VIIL25 Kaune] — aktorius. 
1957 baigė Lunačiarskio teatrinio meno 
in-tą Maskvoje. Nuo 1957 Lietuvos TSR 
akademinio dramos teatro aktorius. 


Vaidmenys: Milanas Stiboras (P. Kohouto 
„Šitokia meilė"), Mortimeras (F. Šilerio „Ma“ 
rija Stiuart“), Vladas Vyturys, Jurgis Bukšas 
(V. Rimkevičiaus „Vandens lelija“, „Ratas“! 
Laertas (V. Šekspyro ,„Hamletas“), Zvezdičius 
(M. Lermontovo ,„Maskaradas“) ir kt. 


CHADARAVIČIUS Mečys [1902.IV.20 
Krakėse (Kėdainių rj) — 1949.X.3 Vil- 
niuje] — aktorius, Lietuvos TSR nusi“ 
pelnęs artistas (1947). Nuo 1913 mokė“ 
si Kėdainių g-joje. „ 
Kilus I pasaul. ka- 
rui, pasitraukė su 
tėvais į Rostovą prie 
Dono, mokėsi g-joje, 
susidomėjo teatru, 
pradėjo vaidinti ir 
deklamuoti. 1921 grį- | 
žo į Krakes, netru- |“ 
kus išvyko į Kau- 47 
ną, kur mokėsi liet. 
kalbos ir buhalteri- 
jos kursuose. 1923 
už Iyšius su LKP 
suimtas, pusantro mėnesio kalintas SUN“ 
kiųjų darbų kalėjime, vėliau ištremtas 
į Krakes, kur gyveno policijos prižiūri“ 
mas. Krakėse pasireiškė kaip aktyvus 
saviveiklos artistas, režisierius, kultū“ 
ros veikėjas. Įsteigė dramos ratelį, P4“ 
statė nemaža veikalų (G. Landsbergi0“ 
Žemkalnio „Blinda“, S. Čiurlionienės“ 
Kymantaitės „Aušros sūnūs“ ir kt) 
gastroliavo su trupe kaimuose ir Kė“ 
dainiuose. Už lėšas, gautas iš spektaK“ 
lių, įsteigė biblioteką-skaityklą, įren£“ 
gegužinių ir sporto aikštelių, suorgaN!“ 
zavo styginį orkestrą. 1925, apkaltinta* 
ryšių su LKP palaikymu ir nelegali05 
lit-ros platinimu, nubaustas 3 mėn. kė“ 
lėti. 1926, įvykus faš. perversmui, VĖ 
suimtas, mėnesį kalintas Kėdainiuos“ 
vėliau perkeltas policijos priežiūro? 
į Alytų, kur 1927 Nemuno pakrantė]? 
pastatė V. Nagornoskio tragediją „4“ 
vilė". Atvykęs į Kauną, 1928—31 MO“ 
kėsi Valstybės teatro vaidybos studi“ 
joje, vadovaujamas rež. A. Sutkaus: 
Nuo 1931 Valstybės teatro aktoriUS“ 
1933 drauge su kt. pažangiais aktorial5 
perėjo dirbti į A. Olekos-Žilinsko vado“ 
vaujamą „Jaunųjų teatrą“. Jį likvidė“ 
vus, 1934—40 dirbo aktoriumi Valstybė“ 
teatre, nuo 1940 Vilniaus dramos teatf€: 
vėliau Lietuvos TSR dramos teatTė: 


Mečys Chadaravičius, atliekantis Tomo disa 
čer-Stou „Dėdės Tomo trobelė“) ir Nesčast!! 
cevo (A. Ostrovskio ,„Miškas“) vaidmenis 


1945—48 dėstė aktoriaus meistriškumą 
Vilniaus dramos teatro dramos studijo- 
Je, buvo jos meno vadovu. Pastatė 

Čechovo dramą „Trys seserys“ ir 
L. Maliugino „Senieji draugai“. Nuo 

1947 TSKP narys. Sukūrė daugiau kaip 
80 vaidmenų, kurių geriausiems būdin- 
8a ryškį socialinė charakteristika, gilus 
Psichologizmas, dvasinis turtingumas, 
aukšta sceninė kultūra, santūrios išraiš- 

0s priemonės. 

„Vaidmenys: dėdė Temas (H. Bičer-Stou ,„Dė- 
dės Tomo trobelė"), gen. Chrapovskis (A. Vie- 
nuolio „1831 metai"), M. Klauzenas (G. Haupt- 
Mano „Prieš saulėlydį“), Veršininas (V. Iva- 
novo „Šarvuotis 14—69“), M. Dubas (R. Bi- 
lingerio „„Gigantas“), Aleksis (R. Blaumanio 
„Šiuvėjų dienos Silmačiuose“), Gajevas (A. Če- 
chovo „„Vyšnių sodas“), Zabelinas (N. Pogodi- 
no „Kremliaus kurantai“),  Nesčastlivcevas 
(A. Ostrovskio „„Miškas“) ir kt. 


„db L. Ciunis, Mečys Chadaravičius, V., 


CHAIKINAS Zalmanas [m. 1919.IV Vil- 
Liuje] — darbininkų judėjimo veikėjas, 
1905—07 revoliucijos dalyvis. Po revo- 
liucijos buvo suimtas ir kalinamas Kije- 
Ve. Iš kalėjimo pabėgo į užsienį. Po Va- 
Sario revoliucijos grįžo į Rusiją. Mask- 
Voje dalyvavo Spalio revoliucijos ko- 
Vose, Iki 1918.XI dirbo Žydų reikalų 
Omisariate. Buvo žydų komunistų laikr. 
„Der štern“ („Žvaigždė“) ir „Di komu- 
Nistiše štime“ („Komunistinis balsas“), 
“jusių Minske, redaktorius. 1919.IV at- 
Vyko į Vilnių, į Žydų komunistų s-g0s 
Vyriausiojo k-to posėdį. Pilsudskinin- 
ams įsiveržus į Vilnių, žuvo kovose 
Prieš interventus Vilniaus gatvėse. 
CHAIMOVIČIUS Chaimas Beras [g. 
1910.V.22 Raseiniuose] — revoliucinio 
Judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 
Uo 1933 Komunistų partijos narys. 
1934 LKP Šiaulių rj. k-to narys. Tais pat 
Metais nuteistas 4 metus kalėti. 1938 iš 
+ ėjimo paleistas, dirbo part. darbą 
sr Kauno statybininkų. 1940 respubli- 
Inės statybininkų profs-gos pirmininko 
Pavaduotojas, stat. tresto valdytojo pa- 
Vaduotojas. Nuo 1941 pr. LKP rajono 
"to instruktorius Kaune. Nuo 1942 pr. 
audonosios Armijos 16 lietuviškosios 
Wizijos. bataliono vado pavaduotojas 
tolitiniams reikalams. Demobilizuotas 
Kabo statybose, milicijoje (1948—55). 
€nsininkas. 


CHALIAVICKIS Maksimas Michailovi- 
m [1909 — 1944.VIII.20 prie Žaga- 
m! — Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, 
Kojas Tarybų Sąjungos Didvyris 
45). 1944.VIII.16 Ch. vadovaujamas 
bų as į š. nuo Šiaulių stojo į mūšį su 
al gausesnėmis priešo jėgomis. Kitą 
Ną priešui pavyko apsupti pulką. Po 
lenas trukusių atkaklių kautynių pul- 
Ša 1šsiveržė iš apsupties ir susijungė 
kitais Raudonosios Armijos daliniais. 
Ka 4.VIII.16—20 pulkas sunaikino 34 
„Lo „tankus, 9 savaeigius pabūklus ir 
2 OVė apie 1200 hitlerininkų. Per šias 
Pa nes Ch. buvo mirtinai sužeistas. 
aidotas Kalnamuižėje (Latvijos TSR). 


KHARITAS Judelis [g. 1923.11.23 Kau- 
da — Inžinierius, technikos mokslų kan- 
atas (1954). 1945 baigė Tomsko Ge- 


dien 


ležinkelių transporto inžinierių in-tą. 
1951—61 dirbo ped. darbą Gomelio Ge- 
ležinkelių transporto in-te, nuo 1957 
docentas. Nuo 1961 dirba ped. darbą 
Kauno Politechnikos in-to Vilniaus fi- 
liale, braižybos katedros vedėjas. Pa- 
skelbė moksl. staipsnių braižomosios 
geometrijos klausimais. 


„CHATA RODZINNA“ („Gimtoji pir- 
kia“) — buržuazinis savaitraštis lenkų 
kalba, skirtas valstiečiams, ėjęs 1922— 
1940 Kaune. 


CHAVESAITĖ Judita [1906.X.25 Kau- 
ne— 1941.VI.23 Ukmergėje] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš burž. 
šeimos. Nuo 1924 ėmė dirbti LKJS 
org-joje Kaune, 1926—28 mokėsi Kau- 
no un-te. 1928 priimta į LKP, buvo LKP 
Kauno Senamiesčio parajonio k-to narė, 
padėjo gabenti iš Vokietijos siunčiamą 
kom. lit-rą. Už rev. veiklą 1928 ištrem- 
ta į Varnių konc. stovyklą. Paleista to- 
liau dalyvavo revoliucinėje veikloje. 
1930 vėl nuteista 6 metus kalėti. Buvo 
kalinama Kauno, Zarasų kalėjimuose, 
IX forte. 1936 išėjusi į laisvę, toliau dir- 
bo part. darbą Kaune. 1940—41 dirbo 
Sveikatos apsaugos, paskui Prekybos 
liaudies komisariate. Žuvo Ukmergės 
bombardavimo metu. 


CHAZANAS Joselis [1907 Kaune — 
1938.IX.20] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Darbininkas. Buvo LKJS, 1927—31 
LKP narys. 1927 LKJS Kauno rj. k-to 
sekretorius, 1927—31 LKJS CK sekreto- 
riato narys. LKJS III konferencijos 
(1928) dalyvis. Už rev. veiklą buvo ka- 
linamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, 
IX forte ir Varnių konc. stovykloje. 
1935 išvyko į TSRS. Žuvo, neteisėtai 
represuotas asmenybės kulto sąlygomis. 
1958 reabilituotas. 


CHEMIJA — mokslas apie medžiagų ki- 
timus, persigrupuojant atomams ir susi- 
darant įvairiems junginiains. 

Ch. nagrinėja tokį medžiagų kitimą, kai kin- 
ta molekulių sudėtis bei struktūra, bet neskyla 
atomai. Chem. procesuose gali nežymiai keis- 
tis tik išorinis atomo elektronų sluoksnis, bet 
dėl to vieno elemento atomas negali virsti 
kito elemento atomu (vienų atomų virtimą ki- 
tais nagrinėja ne Ch., bet branduolinė fizika). 
Jungiamoji grandis tarp Ch. ir fizikos yra fi- 
zinė chemija. Ch, taip pat glaudžiai susijusi su 
geologija bei mineralogija, su agronomija ir 
biologija. Su šiais mokslais yra glaudžiai su- 
sijusios Ch, mokslo šakos geochemija (nagri- 
nėja chem. procesus geologiniuose reiškiniuo- 
se), agrochemija (nagrinėja chem. reiškinius 
dirvožemyje ir tręšimo bei kt. chem. priemonių 
įtaką augalams) ir biochemija (nagrinėja chem. 
procesus biologiniuose reiškiniuose), Vystantis 
Ch. mokslui, susidarė šios savarankiškos jo 
šakos: bendroji ir neorganinė Ch. (nagrinėja 
bendruosius Ch. dėsnius, elementus ir nesu- 
dėtingus jų junginius), kompleksinių jungi- 
nių Ch. (nagrinėja sudėtingesnius junginius, 
susidarančius iš paprastų neorganinių jungi- 
nių), organinė Ch. (nagrinėja angliavandenilius 
ir jų darinius), analizinė Ch. (nagrinėja chem. 
medžiagų sudėties nustatymo metodus). Iš fizi- 
nės Ch. išaugo koloidų Ch. (nagrinėja disper- 
sines medžiagas), elektrochemija nagrinėja 
chem. procesus, veikiamus elektros), 
mija (nagrinėja šviesos sukeliamas chem. reak- 
cijas). Visos Ch. mokslo šakos glaudžiai susi- 
jusios su praktika. 


Lietuvoje kai kurie chem. procesais 
paremti verslai žinomi labai seniai. Ar- 
checlogai randa labai senos keramikos, 


Iotoche- 


CHA— CHE 301 


I a. papuošalų su spalvotu emaliu. Aukš- 
tą lygį Ch. mokslas Lietuvoje pasiekė 
XIX a. pr., kai Vilniaus un-te Ch. ka- 
tedrai vadovavo A. Sniadeckis (1768— 
1838) ir nuosavame Gedučių dvare 
(Pakruojo rj.) T. Grotus buvo įsiren- 
gęs Ch. laboratoriją. Sniadeckis kovojo 
už naujas, antiflogistonines idėjas Ch. 
moksle, sukūrė Vilniuje chemikų m-lą, 
kurios auklėtiniai vėliau vadovavo Ch. 
mokslui įvairiuose Rusijos miestuose 
(I. Fonbergas, R. Heimanas ir kt.) ir Či- 
lėje (I: Domeika). Sniadeckis parašė 
2 tomų Ch. vadovėlį „Chemijos pradme- 
nys“ („Początki chemii“, 1800) ir stam- 
bią monografiją „Organinių būtybių 
teorija“ (,Teoria jestestw organicznych“, 
1804—11), sukūrė gerai įrengtą labora- 
toriją, kurioje atliko eksperimentinį dar- 
bą iš platinos grupės elementų išsky- 
rimo srities. Jam priskiriamas elemento 
rutenio, kurį jis pavadino vestijumi, at- 
radimo prioritetas. Sniadeckiui 1822 iš- 
ėjus į pensiją, jo darbą tęsė I. Fonber- 
gas, išleidęs techninės Ch. vadovėlį 
„Chemija, pritaikyta menui ir amatams“ 
(„Chemia zastosowana do sztuk i rze- 
mios!“, t. 1—3, 1827—29). 1805 T. Gro- 
tus teisingai išaiškino vandens elektro- 
lizę, 1818 paskelbė darbą apie švie- 
sos ir elektros srovės chem. veikimą, 
vėliau nustatė pirmąjį fotochemijos dės- 
ni (Grotaus dėsnis). Po 1831 sukilimo 
caro valdžiai uždarius Vilniaus un-tą, 
Ch. mokslo vystymasis Lietuvoje su- 
stojo. 

1922, susikūrus Kauno un-tui, suorga- 
nizuotos neorganinės-analizinės Ch. (ve- 
dėjas prof. F. Butkevičius), organinės 
Ch. (ved. prof. A. Purėnas), fizinės Ch. 
(ved. prof. V. Čepinskis), organinės 
technologijos (ved. prof. J. Šimkus) ir 
neorganinės technologijos (ved. prof. 
P. Jodelė) katedros, įsteigta Ch. labo- 
ratorijų, išleista lietuvių k. vadovėlių 
(F. Butkevičiaus „Elementarinis kokybi- 
nis analizas“, 1929, V. Ruokio „„Anali- 
zinė chemija“, 1922, „Organinė che- 
mija“, 1923, V. Čepinskio „Fizinė 
chemija“, 1928—30, „Elektrochemija“, 
1933, K. Daukšo „Kiekybinė analizė“, 
1941; prof. A. Purėnas išvertė A. Hole- 
mano „Organinę chemiją“, 1925). Kauno 
un-to profesoriai sukūrė lietuvišką Ch. 
terminiją. Pradėtos nagrinėti fizinės Ch. 
(V. Čepinskis, J. Matulis, J. Janickis), 
analizinės Ch. (F, Butkevičius, K. Dauk- 
šas), neorganinės technologijos (P. Jo- 
delė ir jo mokiniai) problemos. Lietuvos 
burž. valdžia mažai rūpinosi Ch. mokslo 
vystymu. 

1919—39 Vilniaus un-to gamtos-mate- 
matikos f-te veikė 4 Ch. katedros. 194() 
pradėta organizuoti prie Vilniaus un-to 
Ch. f-tą. 

Hitlerinės okupacijos metais Vilniaus 
ir Kauno un-tai buvo uždaryti, labora- 
torijos sunaikintos, pažangūs profesoriai 
persekiojami. 1944 prasidėjo Vilniaus 
ir Kauno un-tų Ch. katedrų atkūri- 
mas. Vilniaus un-te suorganizuotas Ch. 
f-tas, Kauno un-to technologijos f-te — 


302 CHE— CHE 


cheminės technologijos skyrius, kuris 
1947 tapo atskiru f-tu, 

1964 Vilniaus un-te buvo atstovauja- 
mos visos pagrindinės Ch. šakos su 
laboratorijomis. Un-tą kasmet baigia 
3 specialybių chemikai (chemijos, bio- 
chemijos ir cheminės technologijos). 
Ch. f-te 1964 studijavo apie 400 stu- 
dentų. Kauno Politechnikos in-to che- 
minės technologijos f-te buvo rengiami 
5 specialybių inžinieriai (silikatų tech- 
nologijos, neorganinių medžiagų tech- 
nologijos, dirbtinio ir sintetinio pluošto 
technologijos, maisto produktų techno- 
logijos, visuom. maitinimo technologijos 
ir organizacijos), buvo daugiau kaip 
600 studentų. Ch. katedros veikė Ž. ū. 
akademijoje, Veterinarijos akademijo- 
je, Vilniaus Ped. in-te, Šiaulių Ped. 
in-te, Kauno Kūno kultūros in-te, Kau- 
no Med. in-te. 

1945, atkūrus Lietuvos TSR MA, 
įsteigtas Chemijos ir cheminės techno- 
logijos institutas. Moksl. darbas jame 
pradėtas nuo vietinių žaliavų tyrimo 
(durpės, mineralinės statybinės medžia- 
gos, pramonės atliekos ir t. t.), vėliau 
pereita prie gilesnio pobūdžio moksl. 
darbų fizinės Ch., organinės Ch. sinte- 
zės ir organinės technologijos srityse. 
Ypač aktualūs elektrochemijos, galvano- 
stegijos ir galvanotechnikos darbai. Jų 
tikslas — metalinių dirbinių apsauga nuo 
korozijos. Išplėsti Ch. kinetikos srities 
darbai, ypač tyrinėjant katalizinio ne- 
patvarių junginių skilimo greitį, paspar- 
tintai sprendžiamos ž. ū. cheminimo 
problemos, susijusios su naujų, augimą 
skatinančių junginių, mutagenų ir šiaip 
biologiškai aktyvių medžiagų gamyba. 
Atliekamas nemažas stiklo struktūros, 
polimerų bei plastinių masių ir vidaus 
vandenų tyrimo darbas, vystoma lietu- 
viška Ch. terminija (K. Daukšo „Chemi- 
jos žodynas“, 1960). Plečiasi moksl. dar- 


bas' ir Lietuvos TSR aukštosiose m-lose. 


Vilniaus un-to chemijos f-te ryškėja ke- 
lios moksl. darbo kryptys: biologiškai 
aktyvių junginių sintezė, analizinė Ch., 
vietinių žaliavų (durpių, dolomitų) tyri- 
mas ir kt. Prie f-to įkurta Moksli- 
nė-tiriamoji vaistų sintezės laborato- 
rija. Chemijos f-te parengta ir išleista 
originalių vadovėlių (J. Matulio „Ko- 
loiddų chemija“, 1947, „Fizinės chemi- 
jos praktikos darbai“, 1948; K. Dauk- 
šo „Chemijos pagrindai“, 1948; „Neor- 
ganinė chemija“, 1950, ir kt.). Kauno Po- 
litechnikos in-to chem. technologijos 
f-te tiriamos politioninės rūgštys (vado- 
vas prof. J. Janickis) ir elektrocheminis 
metalų nusodinimas, susidarė grupė or- 
ganikų sintetikų (vadovavo prof. A. Pu- 
rėnas), sintezuojami biologiškai aktyvūs 
junginiai, tiriamas vietinių žaliavų (dur- 
pių, mineralinių stat. medžiagų), pieno 
ir maisto produktų perdirbimas, išleista 
originalių vadovėlių: J.  Bernatonio 
(d. 2 su J. Venskevičiumi) „Bendroji 
maisto produktų technologija“ (1962— 
1963), J. Janickio „Fizinė chemija“ 
(1963), V. Jasiukevičiaus, J. Kapačiaus- 


ko, A. Lasio, M. Martynaičio ir V. Sli- 
žio „Bendroji silikatų technologija“ 
(1963). Reikšmingą darbą, susijusį su 
ž. ū. chemizavimu, atlieka Ž. ū. akade- 
mijos Ch. katedros. Grupė chemikų 
dirba moksl. darbą Vilniaus Stat. me- 
džiagų in-te ir Statybos ir archit-ros 
in-te, tiria vietinių miner. žaliavų per- 
dirbimą į stat. medžiagas, daug chemi- 
kų dirba chem. pramonės gigantuose 
Kėdainiuose, Jonavoje, Kaune. Pokario 
metais septyniems Lietuvos aukštųjų 
m-lų chemikams suteiktas profesoriaus 
vardas, apie 100 chemikų apgynė moks- 
lų kandidato disertacijas. 


„CHEMIJA IR CHĖMINĖ TECHNOLO- 
GIJA“ — tarybinis tęstinis chemijos 
mokslo darbų leidinys, einąs nuo 1961 
Vilniuje. Leidžia Lietuvos TSR MT 
Aukštojo ir specialiojo vidurinio moks- 
lo k-tas. Iki 1964 išėjo 5 t. 


CHĖMIJOS IR CHEMINĖS TECHNOLO- 
GIJOS INSTITŪTAS, Lietuvos TSR 
Mokslų akademijos Chemijos ir chemi- 
nės technologijos institutas, — mokslinė 
įstaiga Vilniuje. Įkurtas 1941 (atkurtas 
1945). Turi 5 sektorius ir 1 laboratoriją. 
Fiz. chemijos sektorius nagrinėja pro- 
cesus, vykstančius, elektrolitiškai išski- 
riant metalus iš vandens tirpalų. Tiria- 
ma procesų teorija, ieškoma būdų tobu- 
lesnėms metalinėms dangoms gauti, juo- 
dųjų metalų apsaugai nuo korozijos pa- 
gerinti. Sektorius koordinuoja šios sri- 
ties darbus TSRS mastu. Akad. J. Matu- 
liui vadovaujant, sukurta nauja chro- 
mavimo proceso teorija, apibendrinti 
blizgančių dangų susiformavimo dėsnin- 
gumai, išryškinti kiti teoriniai teiginiai. 
Sektoriaus bendradarbiams už naujus 
elektrolitus blizgančioms alavo, nikelio, 
vario dangoms gauti bei naują galva- 
noplastinį metodą detalėms gaminti pri- 
pažintos išradėjų teisės. Neorganinės 
chemijos sektorius tiria neorganinių 
deguonies junginių katalizinį ir sa- 
vaiminį skilimą vandens tirpaluose bei 
procesus, vykstančius, chemiškai for- 
muojant metalines dangas. Sektoriaus 
bendradarbiams už naują nitrono pluoš- 
to dažymo būdą bei naujus analizės me- 
todus pripažintos išradėjų teisės. Silika- 
tų chemijos sektorius nagrinėja stiklo 
struktūros ir savybių priklausomumą 
nuo jo sudėties, siekia pagaminti nau- 
jas, tobulesnes stiklo rūšis ir plonas 
stiklo plėveles metalams apsaugoti nuo 
korozijos. Organinės chemijos sektorius 
ieško būdų naujoms biologiškai akty- 
vioms medžiagoms gauti. Organinės 


Chemijos ir cheminės technologijos instituto 
rūmai Vilniuje 


technologijos sektorius tiria polimeru 
struktūros ir fizinių-cheminių savybių 
kitimą priklausomai nuo jų perdirbimo 
bei kitų faktorių. Sektorius pasiūlė nau- 
ją metodą fluoro polimerams gaminti if 
būdą šilkinių audinių glamžomumui SU“ 
mažinti. Už tai sektoriaus bendradarbia! 
gavo išradėjų teises. Nutekamųjų van- 
denų laboratorija nagrinėja Lietuvos 
TSR vandens baseinų užteršimą pram- 
gamybos atliekomis ir ieško būdų šiain 
užteršimui sumažinti bei atliekoms Ia- 
cionaliai panaudoti. In-tas įsikūręs nau“ 
jai pastatytuose rūmuose, turi gerai 
įrengtą bazę, aprūpintas moderniausia 
aparatūra. Iki 1956 in-to direktorius 
buvo prof. K. Daukšas, nuo 1956 akad- 
prof. dr. J. Matulis. 


CHĖMIJOS PRAMONĖ. Lietuvoje Ch. P- 
pradėjo vystytis XIX a. pab. Pagrindinė 
jos produkcija buvo dažai ir lakai, 1V- 
druskos, rūgštys, vaistai, kosmetikos 
prekės. Daugumas Ch. p. įmonių buv? 
smulkios, jose dirbo po keletą darbi- 
ninkų. Pirmosios didesnės įmonės buvo 
Klaipėdos superfosfato f-kas „Union + 
kuri 1875. pastatė Vokietijos kapitalis“ 
tai (ž. Mineralinės trąšos), o t. p. VO“ 
kietijos kapitalistams priklausę Vilniaus 
ir Klaipėdos degiųjų dujų f-kai (ž. GaZi- 
fikacija). Juose dirbo daugiau kaip P? 
20 darbininkų. 24 darbininkai dirbo 
Aronsono ir Mazelio chem. g-loje Vil- 
niuje (įst. 1893). Ši įmonė gamino |V- 
rūgštis, druskas, kosmetikos reikmeniši 
jos metinės produkcijos vertė buvo 
apie 70 000 rublių. 1908 dab. Lietuvos 
TSR teritorijoje (be Klaipėdos kr.) veikė 
28 Ch. p. įmonės, kuriose dirbo 220 daf 
bininkų. Jos gamino apie 1,49 vis0* 
pram. produkcijos (apie 365 000 rb per 
metus). Klaipėdos krašte 1907 veikė 
11 Ch. p. įmonių su 229 darbininkals 
Jų metinės produkcijos vertė buvo 
apie 380 000 rb. 

Burž. Lietuvoje Ch. p. dėl vietinių Žū“ 
liavų stokos, siauros vidaus „rinkOS 
menkos kapitalo koncentracijos ne8£2“ 
lėjo vystytis. Svarbiausia Ch. p. šaka IT 
toliau liko buitinės chemijos dirbiniu 
gamyba. 1938 Lietuvoje (be Vilniaus *I 
Klaipėdos kr.) veikė 38 buitinės Ch. P- 
įmonės (neskaitant degtukų, muilo IT 
gumos f-kų), kuriose dirbo 467 darbi“ 
ninkai. Tik šešiose įmonėse darbininkt 
buvo po .:50 ir daugiau. Be buitinės 
Ch. p. įmonių, Klaipėdoje veikė super“ 
fosfato f-kas (1937 — 156 darbininka)l/ 
Kaune — du gumos f-kai: „Inkaras“ NUO 
1933 ir „Guma“ nuo 1938 (1940.1 juosė 
dirbo 784 darbininkai). Alytuje ir Kė“ 
liose kaimo vietovėse buvo primityviė 
varomas terpentinas. Vilniuje veikė VO“ 
kietijos kapitalistams priklausęs nedidė“ 
lis f-kas, iš presavimo miltelių gaminės 
radijo detales. 

Pirmaisiais taryb. metais Lietuvos 
TSR Ch. p. irgi vystėsi lėtai. Ji gam“ 
no daugiausia buitinės paskirties PIO“ 
dukciją. Tuoj po D. Tėvynės karo buvo 
atstatytas gumos f-kas „Inkaras“, vėliaU 
perorganizuotas į gumos dirbinių KOM“ 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 304 


Chemijos pramonė. Kėdainių chemijos kombinato 


binatą, kuriame, be guminės avalynės, 
Pradėta gaminti ir kai kuriuos tech- 
Ninės gumos“ dirbinius. Kaune išplės- 
tas buitinės chemijos f-kas „Chemikas“ 
č. Dažai). Be to, buitinės chemijos dir- 
Inius (dažus ir lakus, tirpiklius, klijus, 
Tašalą, valymo ir skalbimo miltelius, 
avalynės kremą ir kt.) iki 1960 gamino 
apie 20. verslinės kooperacijos artelių. 
aryb. metais sparčiau buvo vystoma 
„iško chemijos pramonė, ypač terpen- 
Mo ir kanifolijos gamyba (1939 Lietu- 
Voje pagaminta 35 t terpentino ir 152 t 
anifolijos, „1961 — 478 t terpentino ir 
145 t kanifolijos; ž. Sakai). 
gal aujas Ch. p. vystymo etapas prasi- 
“lo po TSKP CK 1958 gegužės Plenu- 
šio kuriame buvo numatytos konkre- 
„05 Priemonės kurti šiuolaikinei Ch. p. 
ISoje Tarybų Sąjungoje. Remiantis 
LSaumo nutarimu, buvo organizuota 
letuvos TSR LŪT Chemijos pramonės 
A a ir imta sparčiais tempais statyti 
dideles Ch. p. įmones: Kėdainių che- 
mijos kombinatą, kuriame numatyta ga- 
nan superfosfatą, amofosą, aliuminio 
Uoridą, ir Jonavos azotinių trąšų g-lą, 


Urioje numatyta gaminti amoniaką, 
arbamidą, karbamido dervas, metanolį, 
livinilacetatinę emulsiją (ž. Minerali- 
S lrašos); Vilniaus plastmasių g-lą, ku- 
9Je numatyta gaminti įv. lietus ir pre- 


Ii 


Ch | 
“mijos pramonė. Kauno dirbtinio 


pluošto g-los triacetato verpimo 


sieros rūgšties gamybos III linija 


suotus plastmasinius dirbinius; Kauno 
dirbtinio pluošto g-lą, kurioje numatyta 
gaminti diacetatinį ir triacetatinį šilką. 
Vilniaus plastmasių g-la pirmąją pro- 
dukciją davė 1961, Kėdainių chemijos 
kombinatas 1963, Kauno dirbtinio pluoš- 
to g-la ir Jonavos azotinių trąšų g-la 
1965. 

Be šių įmonių, statomi ir kiti chemijos 
f-kai, rekonstruojami bei plečiami esan- 
tieji. 1960 Liaudies ūkio tarybai per- 
duotos verslinės kooperacijos artelės; di- 
desniosios iš jų („Švyturys“, „Gintaras“ 
Vilniuje, „Spindulys“ Jašiūnuose ir ki- 
tos) perorganizuotos į chemijos f-kus. 
Sujungus kelias arteles, Kaune įsteigta 
buitinės chemijos g-la. 1963 pab. pa- 
leista Šiaulių padangų remonto įmonė, 
Prie Vilniaus (Gariūnuose) pastatyta 
eksperimentinė polimerinių medžiagų 
g-la, gaminanti reliną. Kaišiadoryse pa- 
statytas naujas klijų f-kas, 5 kartus ga- 
lingesnis už anksčiau veikusį, Kaune — 
„Inkaro“ kombinato techninės gumos 
dirbinių cechas bei 10 000 t metinio pa- 
jėgumo lakų ir dažų cechas „Chemiko“ 
f-ke. 1965 LŪT Ch. p. v-bai priklausė 
13 įmonių (be Kaliningrado sr.). 1960— 
1964 Ch. p. produkcija padidėjo apie 
3 kartus. Žymiai išplėstas produkcijos 
asortimentas. Lietuvos TSR Ch. p. ga- 
mina miner. trąšas, sintetines dervas, 


cechas 


CHI-—CHI 303 


polistirolines plyteles grindims bei sie- 
noms, polietileninius vamzdžius ir plė- 
veles, plastmasinius indus ir tarą, cinko 
baltalus, emales, dažus, lakus, reliną, 
skalbimo priemones, vaistus („Švytu- 
rys“) ir kt. Projektuojamos naujos di- 
delės Ch. p. įmonės: naftos perdirbimo 
įmonė, mažatonažinių dažų ir lakų g-la, 
sudėtingos organinės sintezės g-la. 


CHIENAS Menašas [g. 1922.VI.17 Šiau- 
liuose] — revoliucinio judėjimo dalyvis, 
žurnalistas. Nuo 1938 LKJS narys. 1939 
LKJS Šiaulių miesto k-to sekretorius. 
Už rev. veiklą buvo kalinamas. 1941— 
1943 kovojo Raudonosios Armijos 16 liet. 
divizijoje. Nuo 1942 TSKP narys. 1944— 
1961 „Tiesos“ redakcijos skyriaus vedė- 
jas. 1958 neakivaizdiniu būdu baigė 
Aukštąją part. m-lą prie TSKP CK. Nuo 
1961 „Sovetskaja Litva“ redakcijos at- 
sakingasis sekretorius. Vienas dokumen- 
tinės apybraižos „Vanagai iš anapus“ 
(1960) autorių. 


CHILINSKIS Samuelis Boguslavas [apie 
1634 Šventežeryje — 1668 Londone] — 
lietuvių raštijos darbuotojas. Mokėsi 
veikiausiai Kėdainių reformatų m-loje. 
1654—57 studijavo teologiją Franeke- 
rio akademijoje (Olandija), 1657—59 — 
Oksforde (Anglija). Išvertė į liet. kalbą 
bibliją ir 1660 pradėjo ją spausdinti 
Londone. Todėl šis biblijos vertimas dar 
vadinamas „Londono biblija“. Bažnytinė 
vyresnybė dėl kai kurių klaidų Ch. 
vertimu buvo nepatenkinta ir 1662 
jo spausdinimą sulaikė. Vertime yra 
Kėdainių tarmės ypatybių. Nebaigtos 
spausdinti „Londono biblijos“ buvo iš- 
likę 3 egz.: Peterburgo Dvasinėje aka- 
demijoje, Berlyne ir Londono Britų mu- 
ziejuje. 1932 Britų muziejus įsigijo Ch. 


Chemijos pramonė. Jonavos azotinių trąšų 
g-los oro skaidymo blokas 


304 CHIL-— CHM 


„Naujojo testamento“ vertimo rankrašti, 
kurį 1958 išspausčino Poznanės Mokslo 
bičiulių d-ja. 

Lit.: H. Reinhold, Die sogenannte Chy- 
linskische Bibelūbersetzung.—,„Mitteilungen der 
litauischen literarischen Gesellschaft“, Bd. 4, 
1899; S. Kot, Geneza i tlo historyczne Biblii 
litewskiej Chyliūskiego.— Biblia litewska Chy- 
linskiego (Nowy testament), t. 2, Poznaf, 1958, 
CHILKINAS Michailas [iki 1923 Frake- 
ris Jakovas; g. 1905.XII.25 Ukmergė- 
je] — revoliucinio judėjimo dalyvis, in- 
žinierius. Kilęs iš darbininkų. 1920— 
1922 mokėsi Ukmergės žydų g-joje, 
dirbo sąskaitininku. 1921 pr. priimtas 
į LKJS, priklausė gimnazistų kuopelei. 
1922—23 LKJS Ukmergės miesto k-to 
ir parajonio k-to sekretorius. Dirbo 
„Kultur-lygos“ org-joje, dalyvavo sei- 
mo rinkimų ir miesto savivaldybės 
rinkimų kampanijose. Gresiant areštui, 
1923 rudenį pasiųstas mokytis į TSRS. 
1923—25 mokėsi Maskvoje, Vakarų 
tautinių mažumų kom. un-te. Dėl li- 
gos jo nebaigęs, dirbo ir gydėsi Sočyje, 
nuo 1927 dirbo viename Maskvos f-ke. 
Nuo 1927 Komunistų partijos narys. 
1929—33 mokėsi Žukovskio karo aka- 
demijoje (Maskvoje). Ją baigęs, dirbo 
inžinieriumi, Asmenybės kulto sąlygo- 
mis neteisėtai represuotas (1937). Paleis- 
tas nuo 1947 dirbo inžinieriumi Alek- 
sandrove (Vladimiro sr.), 1948—49 Lent- 
varyje („Kaitros“ f-ko statyboje), 1950— 
1955 Taškento srityje, 1955 reabilituo- 
tas. Nuo 1956 inžinierius Maskvoje. 


CHINESAITĖ Liuba [g. 1908 Židikuo- 
se — 1933.XI. 14 Maskvoje] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvė. Darbininkė mez- 
gėja. LKJS narė nuo 1924. Už kom. 
lit-ros laikymą buvo suimta, kankina- 
ma. 1929 Marijampolės apygardos teis- 
mas nuteisė 3 metus kalėti. Buvo kali- 
nama Ukmergėje, Kaune. Kalėjime su- 
sirgo džiova. Fašistai jai siūlė paduoti 
malonės prašymą, bet ligonė atsisakė. 
Paleista sveikatos pataisyti, 1932 pabėgo 
į TSRS, ten gydėsi, bet nepasveiko, 


CHIRŪRGIJA [gr. cheir — ranka + er- 
gon — darbas] — medicinos mokslo 
šaka, tirianti mechaninių bei operacinių 
intervencijų būdus ligoniams gydyti. 
XV a. Lietuvoje, kaip ir V. Europoje, 
Ch. vertėsi barzdaskučiai (ž. Barzdasku- 
čių cechas), tačiau 1552 buvo patvirtin- 
ti chirurgų cecho — chirurgų brolijos 
(Fraternitas chirurgorum Vilnensium) — 
įstatai. 1721 chirurgai atsiskyrė nuo 
barzdaskučių. Jų cecho nariais XVIII a. 
antrojoje pusėje būdavo net žymūs pro- 
fesoriai. 1803 Vyriausiąją m-lą peror- 
ganizavus į un-tą, buvo įkurtas medici- 
nos f-tas, kuriame dirbti iš užsienio at- 
vyko chirurgas J. Briotė. Briotė dėstė 
praktinę Ch. ir darė operacijas, 0 1809 
įsteigė chirurginę kliniką. Nuo 1811 jo 
vietą užėmė iš užsienio grįžęs vilnie- 
tis J. Niškovskis. Nuo 1817 Vilniaus 
un-to Ch. katedrai vadovavo V. Pelika- 
nas, nuo 1825 chirurgiją dėstė M. Ga- 
lenzovskis ir K. Porcijanka. Netrukus iš- 
augo ir vietinių chirurgų: M. Sulima, 


J. Jankauskas, F. Derškus, J. Kulieša, 
K. Boncevičius, K. Vilkas. Caro val- 
džiai 1832 Vilniaus un-tą uždarius, vei- 
kė Medicinos-chirurgijos akademija, ku- 
rioje dirbo V. Pelikanas. Kai 1842 buvo 
uždaryta ir akademija, daug žymesnių 
chirurgų išvyko į kitus miestus, bet vis 
dėlto Vilniuje Ch. židinys išliko. N. Pi- 
rogovui 1846 Peterburge pavartojus ete- 
rio narkozę, J. Lechavičius pradėjo 
1847.11.23 ją taikyti Vilniuje. XIX a. vi- 
duryje isikūrė pirmosios valst. ligoni- 
nės Kaune (1843), Šiauliuose (1852), 
Panevėžyje, Raseiniuose, Ukmergėje 
(1852) —tai padėjo chirurgijai spar- 
čiau vystytis. i 

1922 Kaune buvo įkurtas un-tas su 
medicinos f-tu. Ch. katedrai vadovauti 
iš užsienio atvyko H. Boitas, nuo 1926 
jai vadovavo A. Hagentornas. Ch. kli- 
nikoje pradėjo dirbti chirurgai V. Kuz- 
ma, J. Čeponis, vėliau B. Stukas, J. Jar- 
žemskas, S. Kudirka, K. Katilius. Atkū- 
rus Lietuvoje tarybinę santvarką, 1940 
Kauno un-to Ch. katedrai pradėjo vado- 
vauti V. Kuzma. Jis ėmė uoliai rengti 
naujus chirurgus, kurių labai trūko 
(Lietuvoje tuo metu tebuvo 37 chirur- 
gai). Po D. Tėvynės karo Vilniaus un-to 
medicinos f-te ir Kauno Medicinos in-te 
įsteigta po 3 chirurgijos katedras, ku- 
rios parengė nemaža kvalifikuotų chi- 
rurgų: 1950 respublikoje jų buvo 123, 
o 1962 — jau 370. Ligoninių chirurginiai 
skyriai taip pat sparčiai specializavosi: 
išaugo urologiniai, traumatologiniai, or- 
topediniai, neurochirurginiai, torakali- 
niai skyriai. Chirurginiai skyriai susi- 
kūrė ne tik rajonų centruose, bet ir 
daugelio apylinkių ligoninėse. Tary- 
bų Lietuvos chirurgai vieni iš pirmų- 
jų Tarybų Sąjungoje pradėjo taikyti il- 
galaikę elektrinę širdies stimuliaciją. 
Nuo 1958 daromos širdies operacijos 
įgytų ir įgimtų širdies ydų atvejais. Nuo 
1963 operacijose sėkmingai pritaikomos 
dirbtinės kraujagyslės iš lavsano. Nuo 
tų pat metų veikia dirbtinio inksto la- 
boratorija, padėjusi išgelbėti nuo mirties 
ne vieną ligonį. 

VETERINARIJOS Ch. pradininkas 
Lietuvoje buvo prof. J. Žemaitis. Nuo 
1938 iki savo mirties (1956) jis vadova- 
vo Ch. katedrai Lietuvos Veterinarijos 
akademijoje. Po jo katedrai ėmė vado- 
vauti doc. T. Šniukšta. Taryb. santvar- 
kos metais respublikoje veterinarijos 
Ch. ėmė dominuoti tarp kitų klinikinių 
vet. disciplinų... Įsteigus vet. chirurgų 
etatus, ir rajonų vet. ligoninėse pradė- 
tos daryti sudėtingos vidaus organų 
operacijos stambiesiems gyvuliams. Vet. 
akademijos Ch. katedros vyr. laborantas 
A. Jurevičius tokiems gyvuliams fiksuo- 
ti sukonstravo automatinį operacinį sta- 
lą, kuris naudojamas ne tik TSRS, bet ir 
užsienyje. 

CHLAPOVSKIS (Chlapowski) Dezideras 
[1788.V.23—1879.V.26] — vienas 1831 
sukilimo vadų Lietuvoje, Lenkijos gene- 
rolas. Kilęs iš Poznanės dvarininkų. 
1805 baigė Berlyno Artilerijos akademi- 
ją. 1806—13 dalyvavo lenkų kariuome- 
nės žygiuose, tame tarpe Napoleono 


karuose. 1830 aktyviai dalyvavo sukili- 
me Lenkijoje, netrukus buvo pasiųstas 
į Lietuvą. 1831.V.23 sumušė gen. Lin- 
deno dalinį, 1831.V.30 paėmė Lydą: 
o VI.2 persikėlęs per Merkį ties Varė: 
na, susijungė su Trakų aps. sukilėlių 
būriais. Atvykus gen. A. Gelgaudu! 
į Lietuvą, buvo pavestas jo valdžiai 
VI10 Kėdainiuose įtikino  Gelgaudą 
pulti Vilnių. Po pralaimėtų kautynių 
Panerių kalnuose dengė atsitraukiančią 
sukilėlių kariuomenę. VII.13 perėjo PrU- 
sijos sieną ir buvo internuotas. Grįžęs 
iš nelaisvės, gyveno savo dvaruose. 


CHLEVICKAS Jurgis [g. 1925.V.20 Šal: 
niškėje (Kapsuko rj.)] — žemės ūkio 
darbuotojas, Lietuvos TSR nusipelnęs 
agronomas (1960). 1947 baigė Lietuvos 
Ž. ū. akademiją. 1947—57 dirbo agrono- 
mu taryb. ūkiuose. Nuo 1957 Gražionių 
taryb. ūkio (Radviliškio rj.) direktorius: 
Tas ūkis, pritaikius daug mokslo nau“ 
jovių, tapo vienu geriausių taryb. ūkių 
respublikoje. 


CHLIVICKAS Juozas [g. 1919.V.8 Pa: 
kruojyje] — rašytojas, žurnalistas. Kilęs 
iš darbininkų. 1935 užmezgė ryšius 5U 
LKP, įsijungė į rev. veiklą. 1937—39 
buvo kalinamas Ra- 

seinių, Kauno ir | 

Šiaulių sunkiųjų dar- 
bų kalėjimuose. Nuo (“4 
1936 bendradarbiavo | 4 
pažangiojoje  spau 
doje. 1940—41 dir 
bo „Tiesos“ redakci 
joje. D. Tėvynės ka- 
ro metu Raudono- 
sios Armijos 16 liet. | 
divizijos karys. Nuo 
1943 TSKP narys. į 
Pokario metais dir- 

bo žurnalisto darbą. 1949 su J. GUS“ 
taičiu parašė pjesę „Obelys žydės 
(1949 past. Klaipėdos ir Vilniaus teat: 
ruose), kurioje pavaizdavo kolūkinio 
gyvenimo pradžią Lietuvoje, įnirtin“ 
gą klasių kovą kaime. 1957 Klaipė“ 
dos teatras pastatė Ch. pjesę „Nea“ 
mios širdys“, kurioje parodyta daros 
žmonių rev. kova burž. Lietuvoje. 195 
išleido satyr. pjesę „Žmogus nori 8Y“ 
venti". Taryb. periodikoje Ch. yra 15“ 
spausdinęs publicistinių straipsnių, £10Ž 
apybraižų, apsakymų, feljetonų iš nūdiė“ 
nio darbo žmonių gyvenimo, išve 65 
į liet. kalbą taryb. rašytojų pjes!U 
(V. Kaverino „Du kapitonai“, D. UgrU 
movo „Lagaminas su etiketėmis“, V. Ro- 
zovo „Kelyje“ ir kt.). 


CHLOMAUSKAS Eduardas [g. 192718 
Kaune] — inžinierius architektas. 195 
baigęs Kauno Politechnikos in-tą, dirbė 
Miestų statybos projektavimo in-te. su: 
projektavo Miestų statybos projektaV! 
mo into rūmus, su J. Kriukeliu | 
Z. Liandzbergiu — Sporto rūmus, 3! 
Z. Liandzbergiu — klinikinę ligoninii 
respublikinę ligoninę ir polikliniką Vi 
niuje, vaikų sanatoriją Valkininkuos?! 
ir kt. 


CHMIELĖVSKIS Česlovas [1867.V1121 
Tiumenėje — 1921.V.25 Panevėžyje) 


ua 12 


LB 60 iai CHEMIJOS 


aaa Tala KK PRAMONĖ 
TA AŽ | E 
ši r44; "L: Kauno dirbtinio pluošto 


g-la 
2. Kauno dirbtinio pluošto ' 
g-los triacetato cechas 
„ Kėdainių chemijos kom- 
binatas 

„ Kėdainių chemijos kom- 
binato superfosfato ce- 
chas 

Jonavos azotinių trąšų 
g-la 

Jonavos azotinių trąšų 
g-los valdymo pultas 
Jonavos azotinių trąšų 
g-los produkcijos laiky- 
mo rezervuarai 

Vilniaus plastmasių ga- 
myklos cechas 

„ Vilniaus plastmasių  ga- 
mykloje pagaminti po- 
lietileniniai vamzdžiai 
. Vilniaus plastmasių g-los 
štampavimo cechas 


—— 


PETRAS CVIRKA 


I. Vilkijos progimnazijos mokinys. 

3. 1937 metais. 4. Paminklas Vilniui 
J. Mikėnas). 5. Lietuvos Liaudies 5eim 
gatas Maskvoje 1940, 6. Su žmona 
Cvirkiene. 7. ,„Janka Kupala ir Petras 
(dail. L. Surgailis). 8. D. Tėvynės karo; 
Maskvoje. 9. 1946 metais, 10. Memt“ 
muziejus Kaune. II. Antkapis Vilniav: 
kapinėse (skulpt. J. Kėdainis) 


8eologas. 1897 įstojo į Karaliaučiaus 
Un-tą, kurį baigęs atvyko į Panevėži. 
Studijavo Lietuvos gamtą, surinko di- 
delę paleontologinę kolekciją iš juros 
Sistemos atodangų Papilėje. 1900 aprašė 
Vėžiagyvių atstovus (Laperditia genties), 
Tastus siluro nuosėdose Kauno guber- 
nijoje, Vakarų bei Rytų Prūsijoje. 1909 
artu su Rygos un-to profesoriumi 
„ Dosu apibūdino š. Lietuvos galinių 
Morenų grandinę. 


CHMIELIAUSKAS Alfonsas [g. 1897.11.20 
Kašiabaryje (Panevėžio rj.)] — 1918—19 
Proletarinės revoliucijos Lietuvoje daly- 
Vis. Kilęs iš ž. ū. darbininkų. 1918.XII 
Istojo į Raudonosios gvardijos būrį 
anevėžyje, kovėsi prieš interventus. 
1919.VII pateko į nelaisvę, buvo Kauno 
belaisvių stovykloje. 1920 pr. iš stovyk- 
los paleistas. 1927—28 kalintas Varnių 
Onc. stovykloje. 1944—50 dirbo admi- 
Nistracinį ir ūkinį darbą Panevėžio ra- 
Jone. Nuo 1949 TSKP narys. Nuo 1954 
Pensininkas, 


CHMIELIS Jonas [1899.VII.20 Zibaluose 
(Širvintų rj.) — 1944.VI Vilniuje] — re- 
Voliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
Valstiečių. 1921 atvyko į Vilnių. Nuo 
925 aktyvus odos pramonės darbininkų 
Profs-g0s veikėjas. Nuo 1927 V. Balta- 
IUsijos KP (VBKP) narys. Dalyvavo 
PPS-levicos (Lenkijos Socialistų parti- 
JOs-kairiosios) veikloje. 1930 Darbininkų 
r valstiečių kairiojo sparno kandidatas 
Lenkijos seimo atstovus. 1931 VBKP 
Iniaus miesto Naujamiesčio rj. k-to 
*ekretorius. 1932.IV įkalintas Lukiškių 
patėjime, bet dėl įrodymų stokos 
„32.XII paleistas. 1935 vėl įkalintas, 
rą.iau dar buvo kelis kartus suimtas. 
936.IV ištremtas į Kartuzų Berezos 
Onc. stovyklą, iš kurios 1938.VII paleis- 
= 1940 dirbo „Viktorijos“ avalynės 
Ž €. Hitlerinės okupacijos metais daly- 
Avo antifaš. judėjime, nuo 1943 pri- 
lausė VKP(b) pogr. org-jai. 1944 gesta- 
9 Suimtas ir nužudytas. 


I /ODAKOVSKIS Georgijus [g. 1901. 
Rd Suvalkuose] — gydytojas derma- 
da. nerologas, medicinos mokslų kandi- 
(2 (1962). 1925 baigė Rostovo un-tą. 
8 „1942 dirbo gydytoju Tarybų Sąjun- 
Gp 1942—45 Raudonojoje Armijoje. 
TO] 6—52 Vilniuje Dermatologijos-vene- 
Igsp 105 in-to skyriaus vedėjas. Nuo 
ia Odos ir veneros ligų dispanse- 

Vyriausiojo gydytojo pavaduotojas. 
„odakovskio skysčio“ seborėjai gy- 
ji. autorius (1959). Davė kelis raciona- 
sy Sonius pasiūlymus odos susirgimams 
Yti. Paskelbė moksl. straipsnių apie 
OS ligas, 
taODKEVIČIUS Grigalius [apie 1505— 
Bigaio) — Lietuvos Didžiosios Ku- 
Nua „stystės (LDK) politinis veikėjas. 
Valst 1544 iki mirties ėjo aukštas 
Mari, Pareigas — buvo Lietuvos paka- 
T ų, Kauno seniūnu, Kijevo vaivada, 
Beno ir Vilniaus kaštelionu, Lietuvos 
t ad etmonu, Žemaitijos seniūnu, Lie- 
Isoda didžiuoju etmonu. Gynė Lietuvos 
E interesus ukrainiečių žemėse. 

aVo prieš totorius Podolėje ir prieš 


PMLTĘ (1 


Rusų valstybę ties Ulos upe (1564), ki- 
šosi į Rusų valstybės vidaus reikalus. 
Gynė Lietuvos savarankiškumą. Buvo 
Lietuvos unijos su Lenkija priešas. Glo- 
bojo atvykusius iš Maskvos į LDK pir- 
muosius spaustuvininkus J. Fiodorovą ir 
P. Mstislavecą. Sėkmingai kariavo su 
švedais Livonijoje. 1564 lotyniškai iš- 
leido LDK kar. įstatymus (etmonų arti- 
kulus). 


CHODKEVIČIUS Jonas Jeronimas [apie 
1525—1579 Vilniuje] — Lietuvos Didžio- 
sios Kunigaikštystės politinis veikėjas. 
Nuo 1559 iki mirties ėjo aukštas valst. 
pareigas — buvo Lietuvos stalininku, 
Žemaitijos seniūnu, didžiuoju Lietuvos 
maršalka, Vilniaus kaštelionu, Livonijos 
etmonu, Vaidino didelį vaidmenį Liub- 
lino unijos sudarymo metu. Reikalavo 
grąžinti Lietuvai atimtąsias žemes (Voli- 
nę ir Podolę), stengėsi teisiškai išlaiky- 
ti Lietuvos lygybę su Lenkija ir prieš 
lenkų feodalų projektus kėlė savo pa- 
siūlymus, dėl kurių kelias savaites vyko 
karšti ginčai. Bendrame susirinkime Ch. 
kreipėsi į karalių Žygimantą Augustą il- 
ga kalba, kuri sujaudino ne tik Lietuvos, 
bet ir Lenkijos delegaciją Liublino seime. 
Savo kalboje Ch. priminė tuos Liublino 
unijos punktus, su kuriais Lietuvos at- 
stovai nesutikę, bet, karaliaus įsakyti, 
„Su širdies skausmu“ turėję nusileisti. 


CHODKEVIČIUS Jonas Karolis [1560— 
1621 Chotine (Ukraina)] — Žečpospolitos 
kariuomenės vadas. Mokėsi Vilniaus 
Akademijoje ir užsienyje. Gynė lietuvių 
ir lenkų feodalų interesus ukrainiečių ir 
baltarusių žemėse. 1600—01 drauge su 
Lietuvos etmonu Kristupu Radvila sėk- 
mingai vadovavo lietuvių kovoms su 
švedais prie Kuoknesės, Turaidos, Sigul- 
dos, Cesių ir Rygos. 1604 sumušė šve- 
dus ties Veisenšteinu. 1605 su 4000 ka- 
rių sumušė 14 000 švedų, vokiečių, pran- 
cūzų jungtinę kariuomenę ir laimėjo 
kautynes ties Kirchholmu, arba Salaspi- 
liu (15 km nuo Rygos). Būdamas Žemai- 
tijos seniūnu, 1614 Kražiuose įkūrė jė- 
zuitų kolegiją ir m-lą Skuode. 1617—18 
dalyvavo Žečpospolitos kare su Rusija. 
Vėliau paskirtas vyriausiuoju kariuome- 
nės vadu kare su turkais, 1621 vadova- 
vo mūšiui ties Chotinu prieš 220 000 tur- 
kų, turėdamas 70 000 karių. 


CHODOSAITĖ Marija [g. 1902.X.10 
Kaune] — revoliucinio judėjimo dalyvė. 
Mokydamasi g-joje, 1919 rudenį įstojo 
į pirmają komjaunimo kuopelę Kaune. 
1921.IV padėjo leis- 
ti (pseudonimu No- 
vaja) LKJS CK or- 
ganą žurnalą „Zaria Ę' 
kommunizma“ („Ko- 4 
munizmo aušra“), 
Nuo 1921 Komunis- 
tų partijos narė, dir- " 
bo LKP CK techni 
niame aparate. Nu- 
traukusi ryšius s 
savo buržuazine šei- 6 
ma, 1922—25 gyve- 

no Maskvoje, 2 me- 53 
tus mokėsi Maskvos un-te. Baigusi fabri- 
kinio-gamybinio apmokymo m-lą, įgijo li- 


CHM—CHO 305 


notipininkės specialybę. 1925 grįžusi 
part. darbui į Lietuvą, dirbo spaustuvė- 
je. Buvo LKP Kauno miesto k-to narė, 
dirbo LKP CK moterų skyriuje. Už rev. 
veiklą 1926 buvo 2 kartus suimta ir ka- 
linama. Dirbo profs-gų vienybės k-to 
moterų skyriuje. 1927—28 LKP CK in- 
struktorė Klaipėdos krašte. 1928.IV 
Klaipėdoje suimta ir 1928.XII Kretin- 
goje nuteista sušaudyti, bet Vyriausia- 
sis tribunolas bausmę sumažino iki 
15 metų kalėjimo. Buvo kalinama Ba- 
jorų, Kauno, Zarasų kalėjimuose. 1930. 
II.27 drauge su V. Vyšniauskaite, 
E. Greifenbergeriene ir R. Geraite, LKP 
CK padedamos, iš Zarasų kalėjimo pa- 
bėgo ir atvyko į Maskvą. 1930—31 Al- 
donos Aleksandrovič pavarde mokėsi 
part. m-loje. Grįžusi į Lietuvą, buvo 
LKP CK organizatore Panevėžio, Vilka- 
viškio rajonuose. 1932—34 LKP CK nu- 
tarimu dirbo Maskvoje part. m-los lietu- 


vių sektoriaus vedėja. Bendradarbiavo 


„Priekale“ (pseudonimai Mania, M-nė), 
„Balse“ (kriptonimas M.). 1934.VIII Cha- 
nos Kanaitės pavarde grįžusi į Kauna, 
dirbo part. darbą. 1934.IX vėl suimta. 
TSRS ir Lietuvai keičiantis polit. kali- 
niais, 1935.VIII atvyko į Maskvą. Buvo 
part. m-los sektoriaus vedėja, paskui 
mokėsi šios m-los lektorių kursuose. 
1938—40 Maskvoje dirbo linotipininke. 
Grįžusi į Kauną, 1941 buvo LKP CK 
sektoriaus vedėja. LKP V suvažiavimo 
delegatė. Prasidėjus D. Tėvynės karui, 
Penzoje dirbo partijos rajono k-to pro- 
pagandiste. Suorganizavus Šujos mieste 
(Ivanovo sr.) partinių ir tarybinių dar- 
buotojų kursus, nuo 1943.IX šių kursų 
mokymo dalies vedėja, vėliau direktorė. 
1944.XI grįžusi į Vilnių, dirbo LKP CK 
sektoriaus vedėja. 1946—53 leidyklų ir 
poligrafijos pramonės v-bos viršininko 
pavaduotoja, o nuo 1953 Lietuvos TSR 
MT vyr. referentė. 1953 neakivaizdi- 
niu būdu baigė Aukštąją part. m-lą 
Maskvoje. Taryb. spaudoje paskelbė 
atsiminimų. 


CHODZKA Juozas [1800.XII.6 Krivi- 
čiuose (Baltarusijos TSR) — 1881.11.21 
Tbilisyje] — geodezininkas, topografas. 
1820 baigė Vilniaus un-tą. Buvo filare- 
tų d-jos narys. K. Tenerio vadovauja- 
mas, vykdė trianguliacijos darbus Lie- 
tuvoje. Už ryšių su 1830—31 sukilimo 
ruošėjais palaikymą caro valdžia trian- 
guliacijos darbams išsiuntė į Moldaviią. 
Nuo 1840 trianguliacijos darbus vykdė 
Kaukaze. - 


CHOINOVSKIS Benediktas [XVI a] — 
architektas. Gyveno Vilniuje, Kaune. 
Pagal jo projektą 1542 pradėta statyti 
Kauno rotušė. 


CHOLERA (cholera asiatica) — ūmus in= 
fekcinis susirgimas, pasireiškias labai 
stipriu viduriavimu, organizmo intoksi- 
kacija ir vandens netekimu. Jį sukelia 
vibrionas (vibrio cholerae asiaticae), 
kuris rastas 1883. Svarbiausias židi- 
nys — Gango upės delta. Nuo 1817 cho- 


306 CHO—CHO 


lera paplito visame pasaulyje (sukel- 
dama pandemijas). 1817—1926 buvo 
6 pandemijos. Pirmoji iš jų Lietuvos ne- 
palietė. II pandemijos metu 1831 chole- 
ra per Afganistaną, Iraną ir Rusiją pa- 
siekė Lietuvą ir ypač siautėjo miestuose. 
III pandemijos banga Lietuvą pasiekė 
1848 tuo pačiu keliu. Pirmiausia ji pa- 
sirodė Šiauliuose (mirė 339 žmonės), po 
to paplito visoje Lietuvoje (Panevėžyje 
mirė 256 žmonės, Raseiniuose — 877, 
Žagarėje — 979 ir t. t.). Cholera dar 
siautė 1849, 1853 ir 1855. Kovai su ja 
Vilniuje ir Kaune buvo įsteigti guber- 
nijų komitetai, miestuose įkurti choleros 
barakai ir anticholeriniai skyriai ligo- 
ninėse. 1848 Kaune M. Zimelovičiaus 
spaustuvėje buvo išspausdinta gyd. 
Stravinskio knygelė „Regulas dėl skar- 
bawu žmoniu kayp sawi reyk užleykiti 
nuog choleras ir kayp greytey ratowoti 
prastoms naminioms lekarstoms jey 
kokio sodo pasiroditu cholera“ (išvertė 
Ugianskis; tai pirmoji lietuviška knyga, 
išspausdinta Kaune). IV pandemija į Lie- 
tuvą pateko iš Lenkijos ir siautė 1866, 
1867, 1870, 1871, 1873. Aukų šį kartą 
buvo mažiau. V pandemija pasiekė Lie- 
tuvą per Rusiją, siautė 1894 (Kauno gub. 
tais metais mirė 493 žmonės — 4595 su- 
sirgusių), bet dėl antiepideminių prie- 
monių neilgai tesilaikė. VI pandemija 
Rusiją pasiekė 1902, Lietuvoje susirgi- 
mų cholera buvo nedaug. Tarybų Sąjun- 
goje susirgimų cholera šiuo metu nepa- 
sitaiko. 

Lit.; S. Biziulevičius, V. Kutorga, Iš ligoni- 
nių raidos XVIII a. pabaigoje—XX a. pradžio- 


įe—,,Iš mokslų istorijos Lietuvoje“, t. 1, 
V., 1960. 


CHOLINA Olga [g. 1897.V1.16 Kozlove 
(dab. Mičiurinskas, Tambovo sr.)]| — ak- 
torė, Lietuvos TSR liaudies artistė (1956). 
Vaikystę praleido Vilniuje. Nuo 1919 
studijavo teatro me- 
ną Maskvoje. 1920— 
1945 dirbo aktore 
įvairiuose TSRS teat- 
ruose. 1947—60 Lie- 
tuvos TSR rusų dra- 
mos teatro aktorė. 

Vaidmenys Lietuvos 
TSR rusų dramos teat- 
re: Elena, Bogajevska- 
ja (M. Gorkio „„Miesčio- 
nys"“, ,„Barbarai“), Gla- 
fira (A. Ostrovskio 
„Vilkai ir avys“), Liu 
bov Jarovaja (K Tre 


Olga Cholina, atliekanti Marfos Timofejevnos 


(I: Turgenevo „Bajorų gūžta“) ir Elenos 


(M. Gorkio „„Miesčionys“) vaidmenis 


niovo  „„Liubov  Jarovaja“), Ana Padolist 


(A. Korneičiuko ,„Sparnai“), Dulska (G. Za- 
polskos „Ponios Dulskos moralė“), Klimans- 
kienė (J. Griciaus „Karšta vasara“), Marfa Ti- 
mofejevna (I. Turgenevo „Bajorų gūžta“), Se- 
nelė (A. Kasonos „Medžiai miršta stovėdami“) 
ir kt. 


Li: 
aa Xonuna, 


CHOLOPOVAS Artiomas [g. 1912.11.17 
Suvieke (Zarasų rj.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1932 
įsijungė į rev. judėjimą, stojo į Lietuvos 
Raudonosios pagalbos Suvieko org-ją. 
Nuo 1935 Komunistų partijos narys. 
1940 Dūkšto vls. vykdomojo k-to pir- 
mininkas, nuo 1941 pr. to paties vals- 
čiaus partorgas. Nuo 1942.I Raudono- 
sios Armijos 16 liet. divizijos karvs. 
Kautynėse prie Oriolo sužeistas. 1945— 
1946 dirbo stat. batalione. 1946—54 
Dūkšto taryb. ūkio direktoriaus pava- 
duotojas polit. reikalams, 1954—56 kol- 
ūkio pirmininkas Dūkšto rajone. Nuo 
1956 LKP Dūkšto rj. k-to instruktorius, 
nuo 1958 Ignalinos rj. Gubavos apyl. 
tarybos pirmininkas. 


CHOMINSKIS Algirdas [1884.VI.23 Bo- 
guslave (Mažeikių rj.) — 1943.IX.7 Vil- 
niuje] — lenkų kalbininkas, filologijos 
daktaras. 1896—1903 mokėsi Šiaulių 
g-joje. 1904—11 studijavo su pertrau- 
komis Varšuvos, Lvovo ir Krokuvos 
un-tuose. 1921—22 Krokuvos un-to sla- 
vistikos asistentas. Tyrė lenkų k. tarmes. 
Nuo 1922 Vilniaus un-to slavų filologi- 
jos dėstytojas. 1928—33 tyrė lenkų bei 
lietuvių kalbų santykius Vilniaus krašte 
ir parengė tiems santykiams pavaizduo- 
ti lingvistinį žemėlapį. 

Ršt.; Mapa obszaru językowego litewskiego 
w Žeczpospolitej Polskiej, Warszawa, [1933]. 


M. PonbHukaiūTe, Oncra MuxažAoB- 


BuAaburoc, 1956. 


CHOMSKIS Romanas Marijonas [g. 1919. 
VII.29 Rietave] — inžinierius elektro- 
technikas, fizikos-matematikos mokslų 
kandidatas (1953), Lietuvos TSR nusi- 
pelnęs inžinierius i 

(1965). 1948 baigė S 
Kauno un-tą. Nuo 
1948 dirba pedago- 
ginį darbą (Kauno 
un-te, vėliau Kauno 
Politechnikos in-te). 
Nuo 1958 TSKP na- 
rys. Nuo 1960 auto- 
matikos ir skaičiavi- 
mo įtaisų katedros 


vedėjas, nuo 1961 
Kauno Politechnikos 
instituto prorekto- 


rius mokslo reikalams, nuo 1962 docen- 
tas. Paskelbė moksl. straipsnių elektro- 
technikos ir elektronikos klausimais. 


CHOMSKIS Vaclovas [g. 1909.XI.4 Rie- 
tave] — geografas, geografijos mokslų 
kandidatas (1948). 1936 baigė Kauno 
un-tą, įgydamas matematiko ir fiziko 
specialybes. 1936—40 Kauno ir Rokiškio 
g-jose dėstė fiziką, matematiką, fiz. 
geografiją ir kosmografiją. 1940 pradė- 
jo dirbti dėstytoju Vilniaus un-to geo- 
grafijos katedroje. Nuo 1944 docentas, 
1948—64 gamtos f-to dekanas, nuo 1952 
fiz. geografijos ir kartografijos kated- 


ros vedėjas. 1946— | 
1956 Lietuvos TSR | 
MA Geologijos ir 
geografijos instituto 
moksl.  bendradar- 
bis; 1953—57 vado- 
vavo MA limnologi- * 
nėms ekspedicijoms. 
Nuo 1957 TSKP na- | 
rys. Nuo 1964 Lie- 
tuvos TSR gamtinių 
sąlygų ir resursų 
atlaso vyriausiasis 1 

redaktorius. Paskelbė daugiau kaip 20 
moksl. straipsnių kartografijos istorijos 
ir limnologijos klausimais. 


CHORAI. Pirmieji Lietuvoje daugia“ 
balsės vokalinės muzikos atlikėjų kolek“ 
tyvai — bažnytiniai Ch.— žinomi nuo 
krikščionybės įvedimo (XIV a. pab— 
XV a. pr.). Jie giedodavo lotyniškai (Vė“ 
liau ir lenkiškai) bažnytines giesmės: 
Pajėgesni, pvz., Vilniaus katedros, CP 
atlikdavo ir J. Haidno, V. Mocarto; 
L. Kerubinio, F. Šuberto, K. Veberio 
ir kt. kompozitorių veikalus (oratorijas: 
mišias ir pan.). XIX a. pab. Ch. kai kur 
giedodavo ir lietuviškai; jų repertua/ė 
atsirado ir pasaulietinio turinio dainU 
(A. Strazdo, A. Vienažindžio ir kt): 
XIX a. pab.—XX a. pr. pasirodė pirmie“ 
ji originalių ir harmonizuotų liaudie5 
dainų rinkiniai: V. Kudirkos „Kanklės 
(1895—99); L. Eremino „Dainos“ (19021i 
J. Neimonto „Auksinės varpos“ (1909)' 
Vydūno „Lietuvos aidos“ (1904) ir „Lie“ 
tuvos varpeliai“ (1909) ir kt. Lietuviški 
choro dainų repertuaras ypač išsiplėtė: 
kai dainas pradėjo kurti ir harmon“ 
zuoti J. Naujalis, Č. Sasnauskas, M. Per“ 
rauskas, M. Čiurlionis, S. Šimkus: 
J. Talat-Kelpša, T. Brazys ir kt. kompo“ 
zitoriai, XIX a. pab.—XX a. pr. KūI“ 
si ir pirmieji liet. chorai. Lietuvoje jų 
ypač padaugėjo apie 1904—15. Kloj“ 
muose, didesnėse valstiečių pirkio5€ 
buvo rengiami vakarai koncertai, kuriu 
programą daugiausia atlikdavo choral- 
1899 Kaune buvo suorganizuotas „Dal“ 
nos“ choras, kuriam vadovavo J. Nau- 
jalis, V. Nacevičius, S. Šimkus; past“ 
rojo diriguojamas (1913—14), chora5 
padidėjo iki 150 asmenų ir buvo vienas 
pajėgiausių to meto Lietuvoje. M. Pet 
rauskas Vilniuje 1905 įsteigė pajėgi 
Vilniaus lietuvių savišalpos d-jos chora 
(vėlesnis vadovas J. Talat-Kelpša). Tais 
pat metais M. Petrauskas įkūrė „Vil: 
niaus kanklių“ d-jos chorą (vėliau diri- 
gavo L. Vainikonis, S. Šimkus, A- Ka: 
zėnas), 1906 toms d-joms susijungU? 
į „Kanklių“ d-ją, jungtiniam „Kanklių 
chorui 1907—08 vadovavo M. Čiurliė“ 
nis. „Rūtos“ d-jos chorui (įst. 1909) až 
rigavo V. Lopata, P. Adomavičius. Mat! 
jampolės chorams vadovavo J. Senkus: 
'A. Jasenauskas, nuo 1912 — J. Bendo“ 
rius, kurio diriguojamas „Gabijos“ d-J0? 
choras turėjo nemažą repertuarą ir pa 
siekė gana aukštą meninį lygi Ia 
liuose susikūrė „Varpo“ choras, anė 
vėžyje „Aido“, Biržuose „Lyros“ ir t“ 

Ch. buvo organizuojami Peterburg?! 


Maskvoje, JAV ir kitur gyvenančių lie 


Lietuvos TSR Valst. radijo ir televizijos k-to 


tuvių tarpe. 1894 Labdaringoji Peterbur- 
Ro lietuvių ir žemaičių d-ja įkūrė pir- 
gali liet. chorą, kurio dirigentu buvo 
„ Sasnauskas. Kitiems liet. chorams 

eterburge, be Č. Sasnausko, vadovavo 
ž Pranaitis, J. Zauka, M. Petrauskas, 
3. Šimkus, J. Talat-Kelpša, P. Adomavi- 
Čius. Maskvos lietuvių savišalpos d-jos 
(ik, 1908) chorui dirigavo J. Bieliūnas 
(912—13) ir kt. Su Maskvos lietuvių 
Orais aktyviai dirbo N. Martinonis, 

- Simkus, A. Vaičiūnas, V. Nacevičius. 
letuvių šelpimo  d-jos, „Kanklių“, 

Ga aiBždės", „Vilties“, „Giedros“ liet. 
J Orams Rygoje (1895—1915) vadovavo 
L Dryja-Visockis ir A. Kačanauskas. 
ca pojoje liet. chorus organizavo A. Ka- 
Aauskas, S. Kulys, A. Dvarionas, Min- 
renoje — J. Gruodis, Tilžėje — Vydū- 
Sa Suvalkuose — S, Šimkus, A. Jase- 
Auskas, J. Neimontas, Varšuvoje — 

21 Čiurlionis, S. Šimkus, Odesoje — 
€maitis, A. Vaičiūnas, Tbilisyje — 


Vilniaus 
lietuvos 


geležinkelininkų kultūros rūmų vyrų choras ,„Varpas“ 
TSR Konservatorijos salėje (1964) 


choras filharmonijos salėje (1964) 


J. Štarka, Voroneže— V. Nacevičius 
ir t. t. Vienas svarbiausių užsienio lie- 
tuvių chorinės dainos vystymosi centrų 
buvo JAV. 1894 L. Ereminas suorgani- 
zavo vieną pirmųjų JAV liet. chorų — 
„Lietuvių Mildos giedorių draugystę“, 
vadovavo „Dr. V. Kudirkos giedorių 
draugystės“, ,„Simano Daukanto teatra- 
liškos draugystės“, „Aido“ ir kitiems 
liet. chorams. 1907 į JAV atvykęs 
M. Petrauskas organizavo darbininkų 
chorus, kuriems, be jo, dirigavo dar 
P. Bukšnaitis, S. Šimkus, A. Sodeika, 
A. Pocius ir kt. 

Burž. Lietuvoje chorinės muzikos kul- 
tūrą toliau plėtojo S. Šimkus, J. Gruo- 
dis, J. Talat-Kelpša, A. Kačanauskas, 
N. Martinonis, J. Naujalis, A. Budriū- 
nas, K. Kaveckas ir kt. dirigentai bei 
kompozitoriai. Jie organizavo Ch., ren- 
gė koncertus, įtraukė į muz. gyvenimą 
nemaža kaimo ir miesto jaunimo. Pa- 
daugėjo moksleivių, studentų, įv. org-jų 


cCHO—CHO 307 


chorų. Pajėgūs buvo Ž. ū. akademi; 
jos, Kauno un-to studentų, „Kauno 
audinių“ ir kt. chorai. 1924, 1928 ir 
1930 Kaune buvo suorganizuotos dainų 
dienos. Lenkų burž. nacionalistų oku- 
puotame Vilniuje lietuvių g-jos chorui 
vadovavo A. Krutulys, lietuvių amati- 
ninkų chorui — J. Sinius. 


Chorinės muzikos kultūra Lietuvoje 
ypač suklestėjo taryb. metais. Tarybų 
valdžia suteikė didžiulę paramą savi- 
veikliniam menui. Tankus kultūros na- 
mų, klubų-skaityklų tinklas davė dide- 
les galimybes organizuoti saviveiklos 
kolektyvus miestuose ir kolūkiuose. 
Nuolat rengiamos rajonų ir miestų me- 
no saviveiklos apžiūros ir dainų šven- 
tės, respublikinės dainų šventės vis pla- 
čiau įtraukė darbo žmones į meno savi- 
veiklą. Žymiai padaugėjo chorų. I res- 
publikinėje dainų šventėje (1946) daly- 
vavo 189 Ch., o resp. jubiliejinėje dainų 
šventėje (1960) — jau 280. Labai pra- 
turtėjo Ch. repertuaras. Taryb. choro 
dainų, kantatų, oratorijų sukūrė J. Ta- 
lat-Kelpša, J. Gruodis, J. Švedas, A. Ra- 
čiūnas, A. Klenickis, A. Budriūnas, 
K. Kaveckas, J. Dambrauskas, J. Juze- 
liūnas, V. Laurušas, J. Bašinskas, E. Bal- 
sys, J. Gaižauskas, A. Belazaras, V. Bau- 
milas, A. Bražinskas ir kt. Vilniaus mies- 
to jaunimo choras (vadovas A. Kroger- 
tas) 1957 . iškovojo sidabro medalius 
I taryb. jaunimo ir VI pasauliniame jau- 
nimo ir studentų festivaliuose. Aukštą 
meninį lygį pasiekė iki 1962 prie filhar- 
monijos veikęs Lietuvos TSR Valstybi- 
nis nusipelnęs choras (vadovas K. Ka- 
veckas). Jo repertuarą sudarė ne tik 
liet. kompozitorių vokaliniai kūriniai, 
lietuvių bei kt. taryb. tautų liaudies dai- 
nos, bet ir stambūs V. Europos, rusų 
klasikų ir taryb. kompozitorių kūriniai 
(D. Šostakovičiaus oratorija „Daina apie 
miškus“, V. Mocarto „Rekviem“, L. Bet- 
hoveno IX simfonija, A. Račiūno orato- 
rija „Tarybų Lietuva“ ir kt.). Choras 
gastroliavo daugelyje taryb. respublikų. 
Didelį chorinės muzikos propagavimo, 


Respublikinių mokytojų namų berniukų choras „Ąžuoliukas“ 
Vilniaus un-to kieme (1964) 


308 CHO—CHR 


tarybinių liet. kompozitorių naujų cho- 
rinių kūrinių populiarinimo darbą nu- 
veikė Resp. radijo k-to vokalinis an- 
samblis (vadovas A. Gimžauskas), kurio 
repertuare buvo apie 800 vien tik lietu- 
vių kompozitorių chorinių kūrinių. 1963 
Lietuvos TSR Valst. choro ir Resp. ra- 
dijo k-to vokalinio ansamblio pagrindu 
buvo įsteigtas Lietuvos TSR Valst. radi- 
jo ir televizijos k-to choras (vadovas 
L. Abarius), kuris daug prisideda prie 
chorinės muzikos propagavimo. Didelių 
laimėjimų pasiekė Vilniaus un-to nu- 
sipelnęs choras (vadovas P. Sližys), Vil- 
niaus geležinkelininkų kultūros rūmų 
nusipelnęs vyrų Choras „Varpas“ (va- 
dovas A. Krogertas), Kauno radijo g-los 
choras „Banga“ (vadovas J. Šidlauskas), 
Vilniaus skaičiavimo mašinų g-10s vyrų 
choras „Elektronika“ (vadovas P. Sližys), 
Kauno Politechnikos in-to nusipelnęs 
choras „Jaunystė“ (vadovas B. Mačikė- 
nas), Lietuvos Ž. ū. akademijos choras 
„Daina“ (vadovas V. Pučinskas), Šiaulių 
švietimo darbuotojų profs-gos choras 
(vadovas J. Žitkevičius), Liaudies ūkio 
tarybos moterų ir vyrų chorai „Aidas“ 
(vadovas J. Vanagas), Kauno pramoni- 
nės statybos projektavimo in-to vyrų 
choras (vadovas J. Strazdas), Vievio 
kultūros namų choras (vadovė A. Pu- 
lauskienė), Mažeikių kultūros namų cho- 
ras (vadovas V. Urbonavičius). Aukštą 
meninį lygį pasiekė 1959 susikūręs Res- 
publikinių mokytojų namų berniukų 
choras „Ąžuoliukas“ (vadovas H. Pe- 
zelšteinas). Taryb. metais respublikoje 
sistemingai organizuojamos chorų apžiū- 
ros ir varžybos, kurios skatina meninį 
chorų stiprėjimą. Respublikinių dainų 
švenčių metu rengiamuose konkursuose 
išskiriami geriausi respublikos chorai. 
Pirmajame respublikiniame vyrų chorų 
sąskrydyje Vilniuje (1963) dalyvavo 
40 chorų, pirmojoje respublikinėje moks- 
leivių dainų šventėje (1964) — 207 cho- 
rai (14500 choristų). 1965 Tarybų Lie- 
tuvoje buvo 2500 chorų ir 100 000 cho- 
zistų. 

Ž. Dainų ir šokių liaudies ansambliai, 
Dainų šventės, Meno saviveikla. 


CHOROZĖLSKIS Isakas [1901 Vilkaviš- 
kyje — 1965.VIII.26 Riazanėje] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. 1919 kovojo už 
Tarybų valdžią Vilkaviškyje. Nuo 1920 
LKJS, o nuo 1921 Komunistų partijos 
narys. 1921 drauge su kitais organi- 
zavo Gegužės Pirmosios demonstraciją 
Vilkaviškyje. Už tai buvo kalinamas 
Kauno kalėjime, kur dalyvavo polit. ka- 
linių bado streike, po to kalėjo konc. 
stovykloje. Tarnaudamas burž. Lietuvos 
kariuomenėje 1922—23, dalyvavo kom. 
xeikloje. Grįžęs iš kariuomenės, dirbo 
šerininkų profs-g0s v-boje sekretoriumi 
ir LKP Vilkaviškio rj. k-to sekretoriumi. 
(Gresiant suėmimui, 1924 pab., LKP CK 
leidus, išvyko į TSRS, dirbo Dnepropet- 
rovske. 1925—28 mokėsi Maskvoje, Va- 
karų tautinių mažumų kom. un-te, kurį 
baigęs išvyko dirbti part. darbo į Len- 


kiją. Čia gyveno B. Goldmano pavarde 
ir 1928—29 dirbo V. Baltarusijos KP 
Gardino apyg. k-to sekretoriumi, paskui 
Breste, Pinske. 1929 suimtas Pinske ir 
nuteistas 6 metus kalėti. 1936 išėjo iš 
kalėjimo ir buvo ištremtas į Lietuvą, ka- 
lintas mėnesį Kauno kalėjime ir vėl iš- 
tremtas į Lenkiją. Dirbo part. darbą Bia- 
listoke. 1937 vėl suimtas ir kalintas, po 
to ištremtas į Tarybų Sąjungą. Asmeny- 
bės kulto sąlygomis neteisėtai represuo- 
tas. 1946—57 buhalteris Riazanės srityje. 
1956 reabilituotas. 


CHOTIANOVIČIUS Sergiejus [g. 1923. 
I11 Vilniuje] — chemikas, chemijos 
mokslų kandidatas (1958). 1953 baigė 
Vilniaus un-tą. 1957—61 Elektrografijos 
in-to moksl. bendradarbis, laboratorijos 
vedėjas. Nuo 1962 Lietuvos TSR MA 
Chemijos ir chem. technologijos in-to 
moksl. bendradarbis. Paskelbė keliolika 
moksl. straipsnių elektrografinio vaizdo 
kokybės ir elektrodinių procesų kineti- 
kos klausimais. 


CHREPTAVIČIUS Jokimas [1729.1.4— 
1812.III.4] — politinis veikėjas, Lietuvos 
kancleris, švietėjas. Mokėsi Nesvyžiuje, 
Vilniaus akademijoje ir Braunsberge. 
Lankėsi daugelyje Europos kraštų, buvo 
Žečpospolitos reformų šalininkas. Užda- 
rius jėzuitų ordiną, Ch. pasiūlymu buvo 
įkurta Edukacinė komisija, kuriai buvo 
pavesti švietimo reikalams skirtieji jė- 
zuitų turtai. Ch. daug dirbo, reformuo- 
damas Lietuvos m-lų darbą. Savo dva- 
ruose atleido valstiečius nuo lažo. Tu- 
rėjo didelę biblioteką, gerai pažino an- 
tikinę lit-rą, kūrė eiles lotyniškai ir len- 
kiškai. 

CHRESTOMATIJA [gr. chrėstos — nau- 
dingas + mathein — mokytis] — geriau- 
sių literatūros kūrinių ar mokslo vei- 
kalų bei jų ištraukų rinkinys, skirtas mo- 
kymosi tikslams ir pritaikytas mokyklos 
tipui. Pirmąją Ch. sudarė IV a. Eladi- 
jus, surinkęs geriausius graikų lit-ros 
pavyzdžius. XVIII a. Vokietijoje Ch. im- 
ta vadinti antikos klasikų kūrybos iš- 
traukų rinkinius. Dabar Ch. labai pla- 
čiai vartojamos m-lose kaip lit-ros ir 
kalbos mokymo priemonė. 

Pirmosios liet. Ch.— R. Prūsijos lie- 
tuviams skirtos F. Šrederio „Lietuviš- 
kos bei vokiškos skaitymo knygelės“ 
(1865), F. Bekerio „Mažasis lietuvis“ 
(„Der kleine Litauer“, 1866), K. Jako- 
bio „Lietuviška chrestomatija mokyklai“ 
(„Litauische Chrestomatie zum Schul- 
gebrauch“, 1880). XX a. pr. išėjo E. Vol- 
terio „Lietuviška chrestomatija“ (1901), 
P. Branduko (Tumasonio) „Nauja chres- 
tomatija dėl lietuviškų mokslainių Ame- 
rikoje“ (JAV, 2 d., 1904—06), J. Juš- 


kytės „Vaikų skaitymėliai“ (1905), 
J. Jablonskio Ch. „Vargo mokyklai“ 
(1916), S.  Čiurlionienės-Kymantaitės 


„Lietuvių literatūros istorijos konspekto 
chrestomatija“ (1918) ir kt. Burž. Lietu- 
voje vidurinei ir aukštajai m-lai buvo 
išleista eilė chrestomatijų, J. Ambraš- 
kos, Esmaičio, M. Vasiliausko ir kt. 
skaitinių knygos. TSRS išėjo B. Prans- 
kaus parengta rev. prol. lit-ros Ch. „Lie- 


tuvių literatūros chrestomatija“ (d. 1. 
1930). Taryb. metais leidžiami autorių 
kolektyvų parengti „Skaitiniai“ vid 
m-los jaun. klasėms ir „Literatūros 
chrestomatijos“ — vyr. klasėms. Aukšto- 
sioms m-loms išleista Liet. kalbos II 
lit-ros in-to parengta feodalizmo epo- 
chos „Lietuvių literatūros istorijos 
chrestomatija“ (red. K. Korsakas II 
J. Lebedys, 1957), J. Dumčiaus ir L. Val- 
kūno „Graikų literatūros chrestomatija“ 
(1963). 


CHRISTBURGO TAIKA — sutartis, 5U- 
daryta Kryžiuočių ordino atstovų 5U 
prūsų sukilėliais Pomezanijos pilyjė 
Christburge (dab. Dzežgonas, Lenkija 
į p. nuo Elblongo) 1249.11.7, tarpininkau- 
jant popiežiaus Inocento IV legatui. Lie- 
tuvių pergalė ties Šiauliais (1236) ir TU- 
sų ant Čiudo ežero ledo (1242) iš pa“ 
grindų sukrėtė Livonijos ordiną. Sukilo 
ir Kryžiuočių ordino paveretieji prūsai: 
kurie 1242—49 beveik galutinai buvo 
išviję riterius iš savo krašto. Kaip pa“ 
prastai, ordinui į pagalbą skubėjo p0“ 
piežius. Jo organizuojami kryžiaus ŽY“ 
giai padėjo kryžiuočiams atsigauti, II 
prūsai, visų pirma Pomezanijos, O 18 
dalies Varmijos ir Natangijos gyvento“ 
jai, patyrę labai sunkius priešo smūgius; 
buvo priversti pasirašyti Christburg0 
sutartį. Sukilimo metais prūsai kovojo 
prieš vokiečius ne tik ginklu, bet II 
diplomatinėmis priemonėmis, Iš sutartieš 
preambulės matyti, kad tarp Kryžiuočių 
ordino ir prūsų atstovų, esą, sutikusiU 
po ilgų liaudies kovų priimti krikščio“ 
nybę ir pripažinti riterių valdžią, YIT“ 
„didelių prieštaravimų“, kurie atsirado 
todėl, kad riteriai paverginėjo net aps" 
krikštijusius prūsus. Sutartyje konsta“ 
tuojama, kad riteriai, pažeidę popiežiaU5 
kurijos suteiktas prūsams teises, engė 
juos ir tuo būdu sukėlė jų neapyka?“ 
tą kryžiuočiams. Popiežiaus kurija VI54“ 
da rūpinosi kelti savo autoriteią |! 
„krikščioniškosios misijos“ idėją Rytuo“ 
se, todėl ir sutarties įžangoje sakoma: 
kad popiežius „suteikia“  priėmusiemš 
krikščionybę prūsams „laisvę“. Pagal td 
„laisvę“ žemę parduoti galima tik ištiki“ 
miausiems ordino šalininkams, o kilnO“ 
jamąjį ir nekilnojamąjį turtą, nesant £F“ 
minių, perleisti ordinui. 


Sutartyje rašoma ir apie apsikrikšt!“ 
jusių prūsų teisę būti dvasininkais. VI“ 
nas sutarties straipsnis leidžia kilmingo* 
giminės apsikrikštijusius prūsus „Št“ 
juosti riterio diržu“. Sutartyje pamė 2 
nai pasižada nuo 1249.I1.7 iki tų P2 
metų vasaros pastatyti 13 bažnyčių, Va" 
miai —6, natangai —3. Bažnyčios 
rėjo būti aprūpintos reikalingomis | Ž 
turginėmis priemonėmis ir būti toki 
puošnios, kad neofitai (naujakrikštė 
nebenorėtų melstis miškuose. Bažnyči““ 
turėjo būti pastatytos žymesnėse £YV sK 
vietėse. Sutartyje ypač pažymėtos sal“ 
cijos už tų ar kitų punktų neįvykdymi“ 
jeigu minėtųjų bažnyčių prūsai la“ 
nepastatytų, neofitai sutinka, kad „Ei 
gistras ir broliai“ prievarta paimtu “ 
kiekvieno jų turto dalį, reikalinga b 2 
nyčių statybai. Visų pastatytųjų baž? 


Čių klebonus naujakrikštai pasižada ap- 
rūpinti žeme ir reikalingais gyvuliais, 
O ordinui apsiima mokėti dešimtinę. 
adangi magistrui ir „broliams“ sunku 
būsią apvažiuoti visas Prūsijos sodybas, 
išsikulti ir išsivežti dešimtinę, tai nau- 
Jakrikštai patys pasižadą suvežti iškul- 
tą dešimtinę į „brolių“ svirnus. Be to, 
Jie įsipareigojo per mėnesi visus dar 
nekrikštytus prūsus priversti krikštytis 
Pagal bažnytines apeigas. Po to „jie 
Patikrinę konfiskuos turtus tų tėvų, ku- 
Ne dėl apsileidimo nepakrikštiję savo 
Vaikų, ir turtus tų, kurie, būdami suau- 
e, atkakliai nesikrikštija“, pastaruosius 
IšVysią vienmarškinius iš krikščionių gy- 
Venamų sričių. Scholastiškos filosofijos 
Ir pavergėjų klastos pilnas sutarties 
Straipsnis apie žmonių lygybę: kol ne- 
Nusidėję, visi žmonės esą lygūs, o nusi- 
dėję tampą nuodėmės vergais ir pra- 
Tandą lygybę. Naujakrikštai pasižada, 
ad nei jie patys, nei jų įpėdiniai nede- 
Sinsią mirusiųjų drauge su arkliais, 
žmonėmis, ginklais arba kitais brangiais 
daiktais, bet laidosią juos krikščionių 
Papročiu kapuose. Jie prižadėjo, nuėmę 
Srlių, nekelti iškilmių nei dievo Kur- 
Chės, nei kitų įv. vardais vadinamų die- 
Vų garbei, kurie „nesukūrė nei dangaus, 
Dei žemės, bet tvirtai tikės viešpatį 
Jėzų Kristų ir klausys Romos katalikų 
ažnyčios“. Jie taip pat prižadėjo „ne- 
€laikyti savo tarpe tulisonų ir ligašonų, 
didžiausių melagių, kurie, tartum gen- 
ties dvasininkai, dalyvauja mirusiųjų 
aldotuvėse ir verti pragaro kančių už 
lai, kad giria mirusius už jų... nuodė- 
Mes; pakėlę į dangų akis, jie melagingai 
A €lbia matą numirėlį jojant dangaus 
liauto viduriu į dausas su žėrinčiais 
AfVais, su sakalu rankoje, su palydo- 
ji būriu; tokiais ir tolygiais žodžiais 
1e skatina žmones grižti į pagonybę“. 
"Utartis baigiama straipsniu, kuriuo nau- 
„krikštai pareiškia nesudarinėsią jokių 
ci ačių prieš magistrą ir „brolius“ ir 
O su jais į visus žygius, apsiginkla- 
/€ savo ginklais, o „broliai“ tvirtai pri- 
jakų tūpintis patekusių į nelaisvę nau- 
"rikštų išpirkimu, tačiau ne savo, o jų 
: „niais, Bet kokia asmens laisvė nau- 
laikų. setams pripažįstama tik tol, kol jie 
Ysis katalikų tikėjimo, klausys Ro- 
Ka S bažnyčios, bus ištikimi magistrui, 
Nasi ir jo „broliams“. Jei kokia bend- 
tik kas ar atskiras asmuo atsimes „nuo 
ati Jimo, tai minėtoji laisvė būsianti 
mta 
„CB t. Sutartis buvo skaudus prievar- 
lejeastas, nugalėtojų padiktuotas nuga- 
Cent US Nors sutartyje formaliai ak- 
he, UOiama susitariančių šalių lygybė, 
OPiežiaus legatas su ordino „bro- 
aiškiai diktuoja naujakrikštams 
prieš Valią, ir šie, vakarykščiai ordino 
no al, „sutinka“ viską daryti pagal or- 
ne interesus, Tokia vergoviška sutartis 
liau k € prūsų priešinimosi, ir jie to- 
Ovojo prieš kryžiuočius. 
taikų“ P. Pakarklis, Ekonominė ir teisinė ka- 
XIX ažnyčios padėtis Lietuvoje (XV— 
A V., 1956; B. IMamyTo, OGpa3osanne 


HTORCk 

16, gapoTo TocygapcTBa, M., 1959, [p, 96— 

Mas, V 507]; R. Jasas, Didysis prūsų sukili- 
“ 


1959, 


> 
liaigo 


CHRŪCKIS Ivanas [1806 Ule (Vitebs- 
ko sr.) — po 1855 Zachareničuose (netoli 
Polocko)] — dailininkas. Dailę studijavo 
Vilniaus un-te, nuo 1827 — Peterburgo 
Dailės akademijoje, kur 1839 gavo aka- 
demiko vardą. Apie 1840—50 gyveno 
Vilniuje. Kūrė natiurmortus, portretus, 
peizažus, J. Vilčinskio „Vilniaus albu- 
mui“ nutapė 4 Vilniaus vaizdus („Kal- 
varija“, „Šnipiškės“ ir kt.), kuriuose vy- 
rauja buitiniai motyvai. Ch. kūrinių 
yra Vilniaus ir Kauno muziejuose. 


CHŠČONOVIČIUS (Chrzczonowicz) Ja- 
nas [apie 1792—1833] — dailininkas. 
Dailę studijavo Vilniaus un-te, vado- 
vaujamas J. Rustemo ir J. Saunderso. 
Kūrė daugiausia portretus ir peizažus. 
Jam skirtini T. Ujeiskio ir S. Bohušo- 
Sestšencevičiaus portretai J, Vilčinskio 
„Vilniaus albume“. 


CHŠČONOVIČIUS (Chrzczonowicz) Ju- 
zefas [XVIII a. pab.—XIX a. pr.] — dai- 
lininkas. Nuo 1820 mokytojavo Molo- 
dečne. Sukūrė raižinius „Atėnų vaiz- 
das“ (1817), „R. Korsako mauzoliejus“ 
(1820), lot. ir rus. alfabetą (pagal C. An- 
selmą), herbų su liet. užrašais. 


CHUDIAKOVAS Vasilijus Mitrofanovi- 
čius [1919—1944.X.7 Pluščiuose (Kel- 
mės rj.)] — Didžiojo Tėvynės karo daly- 
vis, gvardijos kapitonas, Tarybų Sąjun- 
gos Didvyris (1945). Ch. vadovauja- 
ma žvalgų kuopa, 1944.X.5—7 forsuo- 
jant Dubysą ir vaduojant Kelmę, pa- 
šovė tanką, užgrobė artilerijos bateri- 
ją, nukovė 55 ir paėmė į nelaisvę dau- 
giau kaip 100 hitlerininkų. Žvalgų gru- 
pei patekus į pasalą, Ch. buvo mirti- 
nai sužeistas. Palaidotas Pluščiuose. 


CHŪRGINAS Aleksys [g. 1912.V.25 Jo- 
navoje| — poetas, vertėjas. 1931—36 
studijavo Kauno un-to humanitari- 
nių mokslų f-te, 1936—39 Sorbonos ir 
Grenoblio un-tuose . 
(Prancūzija). Išmoko 
užsienio kalbų. Bur- 
žuazijos valdymo 
metais spausdino pe- 
riodikoje originalius 
ir verstinius eilėraš- 
čius, išvertė Horaci- 
jaus „Poezijos me- 
ną“ („Ars poetica“, 
1936). 1940—41 Lie- 
tuvos TSR Valst. 
leidyklos redakto- 
rius. 1945—48 Kau- 
no un-to užsienio lit-ros katedros vedė- 
jas, dėstė V. Europos ir antikinę lit-rą. 
Taryb. laikotarpiu reiškėsi originalia 
kūryba. Pirmuosiuose eil. rink. („Ugnis“, 
1946; „Saulės taku“, 1947) daug vietos 
užėmė  individualiniai  pergyvenimai, 
gamtinė lyrika. Eil. rinkinyje „Po Spalio 
žvaigžde“ (1950) Ch. apdainavo taryb. 
tautų draugystę, soc. idėjų triumfą. Iš- 
vertė antikinės, V. Europos tautų, rusų 
klasikinės ir tarybinės lit-ros, kitų taryb. 
tautų poezijos kūrinių. 

Vert.: T. M. Plautus, Dvyniai, K., 1947; 
Dž. Baironas, Poezija, V., 1955; A. Puškinas, 
Šykštusis riteris. Mocartas ir Saljeris. Akme- 


ninis svečias. Puota maro metu. Scenos iš ri- 
terinių laikų.— Raštai, t. 4, V., 1955; Iš Vakarų 


CHR-—CICH 309 


Europos poezijos, V., 1957; Iš antikinės ir Re- 
nesanso literatūros, V., 1958; P. Kalderonas, 
Dama vaiduoklė, V., 1959; J. V. Getė, Faustas, 
V., 1960; V. Šekspyras, Romeo ir Džiuljeta. 
Hamletas. Otelas. Karalius Lyras. Makbetas. 
Vindzoro šmaikštuolės. Ričardas III. Antoni- 
jus ir Kleopatra. — Raštai, t. 1—3, 5, V., 
1961—64. 

CIBAS Albertas [g. 1913.VII.7 Vladikau- 
kaze (dab. Ordžonikidzė)] — inžinierius 
architektas, Lietuvos TSR nusipelnęs 
statybininkas (1961). 1939 baigė Kau- 
no un-tą. Nuo 1938 -— 
statė ir projektavo 
įv. archit. objektus. 
1945—50 Klaipėdos 
miesto vyriausiasis 
architektas. 1947— 
1951 Lietuvos TSR 
AT deputatas. 1950— 
1956 Klaipėdos sr. 
vykd. k-to archit-ros 
reikalų skyriaus vir- 
šininkas, tarprajoni- 
nio Klaipėdos sky- 
riaus archit-ros rei- 
kalų v-bos viršininkas. Nuo 1956 Lietu- 
vos TSR MT Statybos reikalų k-to civi- 
linės statybos ir archit-ros skyriaus vii- 
šininkas. Nuo 1958 TSKP narys. Nuo 
1958 Lietuvos TSR Architektų s-gos 
v-bos pirmininkas. Suprojektavo daug 
individualinių gyv. namų Klaipėdoje, 
Palangoje, Kretingoje, Mažeikiuose ir 
kitur; su kt. architektais sudarė pirmąjį 
Klaipėdos rekonstrukcijos gen. planą 
(1952). 


CIBŪLSKIS Ananijus [g. 1905.XII.17 
Klykoliuose (Akmenės rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš mažaže- 
mių valstiečių. Nuo 1936 Komunistų par- 
tijos narys. 1940—41 dirbo adm. darbą. 
D. Tėvynės karo metais kovojo Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijoje. Po 
karo dirbo partinį ir administracinį dar- 
bą Radviliškio rajone. Nuo 1959 pensi- 
ninkas, 


CICĖNAS Julius [g. 1898.XII.25 Kiniū- 
nuose (Ignalinos rj.)] — revcliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1914 
pavasarį išvyko į Peterburgą, dirbo sta- 
tybose. 1917 dalyvavo Spalio revoliuci- 
joje, savanoriu įstojo į Raudonąją gvar- 
diją. 1918 grįžo į gimtinę. Nuo 1920 
Komunistų partijos narys, rev. darbą 
dirbo Švenčionių apskrityje, dalyvavo 
valstiečių partiz. judėjime. 1930 Vakarų 
Baltarusijos Komunistų partijos (VBKP) 
Daugėliškio rj. k-to sekretorius. Nuo 
1933 VBKP Dūkšto rj. k-to sekreto- 
rius. D. Tėvynės karo metais kovojo 
Raudonojoje Armijoje. Žuvo fronte. 


CICHOVSKIS Kazimieras [Podgurskis; 
1887.XII.7 Ostrovece (Lenkijoje) — 1940. 
VI.22 Maskvoje] — 1918—19 proletari- 
nės revoliucijos Lietuvoje veikėjas. Ki- 
lęs iš dvarininkų. 1907 įstojo į Lenkijos 
Karalystės ir Lietuvos socialdemokratiją 
(L ir LSD) Lježe, kur tuo metu mo- 
kėsi. 1910—13 studijavo teisę Paryžiaus 
un-te. 1913—14 Varšuvoje dirbo L ir 
LSD miesto org-joje. 1915I atvyko 


310 CIE — CIR 


į Petrogradą. Po Vasario revoliucijos 
dirbo agitatoriaus darbą lenkų darbinin- 
kų ir karo pabėgėlių tarpe; vienas bol- 
ševikinio lenkų savaitraščio „Trybuna“ 
organizatorių. 1917—18 dirbo RTFSR 
Tautybių reikalų liaudies komisariato 
sistemoje, buvo Lenkijos reikalų komi- 
saro pavaduotojas. 1918.XI atvyko į Vil- 
nių, buvo kooptuotas į partijos CK. 
1918.XII išrinktas Vilniaus Darbininkų 
atstovų tarybos (pirmojo šaukimo) na- 
riu. 1918.XII.8 sudarytos Lietuvos Laiki- 
nosios revoliucinės darbininkų ir valstie- 
čių vyriausybės narys. 1919.II.7 išrink- 
tas Vilniaus Darbininkų atstovų tarybos 
(antrojo šaukimo) pirmininku, o II.27 
Lietuvos ir Baltarusijos TSR Centro 
Vykd. k-to pirmininku. Lietuvos ir Bal- 
tarusijos KP II (Jungtinio) suvažiavimo 
delegatas, suvažiavimo išrinktas CK na- 
riu. 1919.IV.21 pilsudskininkams užgro- 
bus Vilnių, persikėlė į Minską, kur bu- 
vo Minsko Darbininkų atstovų tarybos 
pirmininku. 1919.VIII.9—1920.VII.14 dir- 
bo Lietuvos ir Baltarusijos KP CK Bob- 
ruiske, Smolenske, redagavo jo leidi- 
nius lenkų kalba. 1920.VI—VIII Vil- 
niaus karinio-revoliucinio k-to narys, 
Vilniaus profs-gų tarybos pirmininkas. 
1921—32 dirbo pogr. part. darbą Len- 
kijoje. Nuo 1925 Lenkijos KP CK Sekre- 
toriato ir Polit. biuro narys, Už rev. 
veiklą 6 metus kalintas. 1932.IX.15 pasi- 
keitus polit. kaliniais, atvyko į Maskvą, 
dirbo Kominterne. 1937.L—VII kovėsi 
Ispanijoje, buvo internacionalinės briga- 
dos kadrų sk. viršininku. Žuvo, neteisė- 
tai represuotas asmenybės kulto sąly- 
gomis. Reabilituotas, 


CIEKSAI — Tverečiaus, Mielagėnų, 
Adutiškio, Švenčionių apylinkėse gyve- 
nantys rytiniai dzūkai, kurių šnektoje, 
skirtingai nuo kitų rytinių dzūkų šnek- 
tų, vietoj „t“, „d“, „tv“, „dv“ prieš „i“, 
„V“. wi“. „ie“ tariama „c“, „dz“, „CV“, 
„dzv“. Ž. Tarmės. 


CIGARĖTĖS — tabako gaminys. 


CIGONAI — kaimas Šiaulių rj., Kuršė- 
nų apyl, 6 km į š. r. nuo Kuršėnų; 
tarybinio ūkio centras. 226 gyv. (1959). 
P. v. pakraščiu teka Ringuva (Ventos 
intakas), į r. nuo kaimo yra Cigonų 
miškas. Vaikų darželis. Jau 1717 Parin- 
guvio dvaro viena sodyba buvo vadina- 
ma Cigonais. C. darbo žmonės 1918—19 
dalyvavo kovoje už Tarybų valdžią. 


CIJŪNĖLIS Petras [g. 1900.XII.5 Rygo- 
je] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš darbininkų. 1930 įsijungė i rev. 
judėjimą. 1932 įstojo į Komunistų par- 
tiją Aukštadvaryje (dab. Trakų rj.). 
Kartu su kitais platino kom. atsišauki- 
mus ir kom. lit-rą, dirbo rev. darbą 
jaunimo tarpe. 1940 padėjo kurti vals- 
čiaus k-tą Aukštadvaryje, buvo že- 
mės ūkio komisijos nariu, padėjo or- 
ganizuoti rinkimus į Liaudies Seimą. 
Nuo 1940.IX organizavo darbininkų ir 
valstiečių miliciją, dirbo milicijoje. Ki- 
lus karui, dirbo Gorkyje, o nuo 1942 


iki karo pab. kovojo Raudonosios Ar- 
mijos 16 liet. divizijoje. Nuo 1945 dir- 
bo Trakų aps. vykdomajame k-te. 
1946—61 Trakų aps. laikr. „Trakiečių 
šūkis“, paskui rajoninio laikr. „Pergalės 
vėliava" redaktorius. 1949 baigė part. 
darbuotojų kursus prie Aukštosios part. 
m-los Maskvoje. Iki 1963 dirbo LKP 
Trakų rj. k-te. Vėliau Trakų muziejaus 
moksl. bendradarbis. 


CILCIUS Jonas [g. 1928.X.12 Burokarais- 
tyje (Varėnos rj.)] — partinis darbuoto- 
jas. 1950 baigęs Gruzdžių veterinarijos 
technikumą, iki 1957 dirbo Molėtų, 
Anykščių rajonuose. Nuo 1956 TSKP 
narys. 1957—65 Anykščių rj. ūkinis ir 
partinis darbuotojas. 1962 baigė Lietu- 
vos Veterinarijos akademiją. Nuo 1965 
LKP Anykščių rj. k-to I sekretorius. 


CIMAKAVO MIšKAS — miškas Varė- 
nos rj., 13 km į r. nuo Druskininkų. Pri- 
klauso Druskininkų miškų ūkio Seno- 
vės girininkijai. Plotas 954 ha. Drus- 
kininkų-Varėnos miškų masyvo dalis. 
Miške yra Cimakavo kaimas. 


CINDELIS Berelis [Rokiškyje — 1944. 
X.13 prie Pagėgių] — Didžiojo Tėvynės 
karo dalyvis, Tarybų Sąjungos Didvy- 
ris (1945). 1937—41 dantų technikas Pa- 
nevėžyje, Biržuose „—— 

Nuo 1942 tarnavo pr 
Raudonosios Armi- 
jos 16 liet. divizijo- 
ie artileristu. Daly“ 
vavo kautynėse ties || 
Oriolu, Baltarusijo- | 
je, Lietuvoje. Puola- 
mas gausesnio prie- 
šo, būdamas sužeis- 
tas, pamušė priešo 
savaeigį pabūklą ir 4 
tanką. Žuvo fronte, ' 
CINKOGRAFIJOS — poligrafijos įmonių 
cechai ar atskiros įmonės, kuriose ga- 
minamos klišės iškiliajai spaudai. Pir- 
mosios C. Lietuvoje buvo įsteigtos Vil- 
niuje prieš I pasaul. karą (Zanevskio, 
Jarušaičio ir kt.). Buržuazijos valdymo 
metais daugumas C. veikė Kaune. Žy- 
mesnės iš jų buvo „Ostra"“ (1923—25), 
„Grafika“ (1923—29), „Žiedas“ (1925— 
1934), akc. b-vės „Spindulys“ cinkogra- 
fija (įst. 1929), „Naujas žodis“ (1930— 
1934), akc. b-vės „Spaudos fondas“ cin- 
kografija (1934—40), kooperatyvo ,„„Va- 
ga“ cinkografija (1935—40), „Vaizdas“ 
(1938—39). Klaipėdoje veikė „Ryto“ 
spaustuvės cinkografija. Daugumas C. 
burž. valdymo metais buvo nedidelės 
privačios dirbtuvėlės, turėjusios po ke- 
letą darbininkų. Jose vyravo rankų dar- 
bas. 1940 „Spaudos fondo“ ir „Vagos“ 
C. buvo perduotos spaustuvei „Žaibas“, 
kuri D. Tėvynės karo metais buvo vok. 
faš. okupantų išgrobstyta. Po karo kli- 
šių gamyba sutelkta 3 cinkografijo- 
se: Karolio Poželos (buv. „Spindulio“) 
spaustuvės Kaune, LKP CK Laikraščių 
ir žurnalų spaustuvės Vilniuje ir „Ryto“ 
spaustuvės Klaipėdoje. Šios C. buvo 
rekonstruotos ir išplėstos, klišių gamyba 
mechanizuota. Kai kuriose rajonų spaus- 
tuvėse yra elektroninės graviravimo 


gs 


mašinos, kuriomis taip pat gaminamos 
klišės iškiliajai spaudai. 

CIPARIS Juozas [g. 1923.1.20 Šyliuose 
(Šilutės rj.)] — inžinierius technologas; 
technikos mokslų kandidatas (1952). 
1949 baigė Kauno un-tą. 1952—58 dėstė 
Kauno Politechnikos in-te. Nuo 1958 
Lietuvos Žemės ūkio akademijos docen- 
tas, chemijos katedros vedėjas. Nuo 
1959 TSKP narys. Paskelbė moksl. 
straipsnių skysčių išskyrimo, remiantis 
ekstraktyvine rektifikacija, klausimais. 


Ršt.: J. Ciparis, I. Mileišienė, Neorganinė 
ir bendroji chemija [Teorija ir laboratoriniai 
darbai], K., 1959; Chemijos vaidmuo liaudies 
ūkyje, V., 1961; Fizinės ir koloidų chemijos 
laboratoriniai darbai, V., 1962. 


CIPELIS  (Zippel) Rudolfas Andrius 
[181311 (ar XI?) Kalninkuose — 1894. 
II.19 Drukiuose] — R. Prūsijos lietuvių 
kultūros veikėjas. 1833 baigė Tilžės 
g-ją; spėjama, lankė ir Karaliaučiaus 
un-tą. 1841—77 pastoriavo Kretingalėje: 
Klaipėdoje, Darkiemyje, dirbo Priekulės 
paskolų d-jos kasininku, paskui gyveno 
savo ūkyje Drukiuose. Redagavo pl“ 
mąjį Klaipėdoje lietuvišką laikr. „Lie“ 
tuvininkų prietelis, arba Klaipėdos Cel- 
tungos“ (1849). Rašė apie mokyklas. Pa- 
dėjo G. Neselmanui (1851) ir F. Kuršai- 
čiui (1870) rengti liet. kalbos žodynus. 


CIiPELIS (Zippel) Samuelis Teodoras 
[1777 1V.15 Nibudžiuose (netoli Gumbi- 
nės) — po 1834 Karaliaučiuje] — 
Prūsijos lietuvių tautosakos rinkėjas: 
Nuo 1795 studijavo Karaliaučiaus un-te: 
Jį baigęs, ėjo precentoriaus parsi?a5 
Bilviečiuose ir Kaukėnuose. Rinko t4 
apylinkių liet. liaudies dainas. Dalis JU 
paskelbta L. Rėzos „Dainų“ I leidimė 
(1825), likusios — III leidime (1937) 
Nuo 1815 gyveno Karaliaučiuje, padėj? 
L. Rėzai parengti spaudai biblijos verti“ 
mą (1816), J. Fateriui — knyga „SeN“ 
prūsių kalba“ („Die Sprache der altel 
Preussen“, 1821). 


CIRINSKIS Emanuelis [g. 1902:VIIL29 
Vilniuje] — revoliucinio judėjimo daly“ 
vis. Baigęs g-ją, mokėsi Vilniaus muZi“ 
kos m-loje. Nuo 1921 Kaune operos OF“ 
kestro, kino teatrų orkestrantas, 0 1929— 
1940 vėl operos orkestro smuikininkas: 
Nuo 1932 Kaune įsijungė į rev. JUS 
jimą, leisdamas savo bute dirbti LKI 
CK sekretoriams, padėjo pogr. spaust“ 
vių darbuotojams ir pats spausdino IO 
tatoriumi kom. lit-rą, vežiojo part. paštė: 
1937 priimtas į LKP, parūpindavo Nė“ 
galius butus atsakingiems partijos 427 
buotojams, buvo nelegaliai gyvenus! 
partijos darbuotojų ryšininkas. 1940 KU“ 
rį laiką dirbo LKP CK aparate, 194159 
Vilniaus radijo k-to pirmininku, 1942 1 
įstojo į Raudonosios Armijos 16 "a 
diviziją, nuo 1942 pab. buvo Lietuvo 
TSR valstybiniuose meno ansambliučo 
(Pereslavl-Zaleskio mieste) orkestranta*: 
Nuo 1944 Kultūros m-jos (iki 1954 Mė 
no reikalų v-bos) darbuotojas. 


CIRKAS. Nuo senų laikų atskirų C- elė“ 
mentų pasitaikydavo liet. liaudies P 
mogose. Populiarūs buvo įv. links; 
tojai, akrobatai, pantomimai, jojik?“ 


8yvulių bei žvėrių dresiruotojai ir kt., 
kurie dažnai prisijungdavo prie užsie- 
niečių gastrolierių. Lietuviškojo C. veik- 
la pagyvėjo tik po I pasaul. karo. Nuo 
1932 keletas nedidelių C. pradėjo 
8astroliuoti po Lietuvą. Iš jų žymesni 
buvo P. Gudausko ir P. Taručio įsteig- 
tas C. „Aušra“ ir kiek vėliau isteigtas 
C. „Karado“, kuris 1940 pab. buvo 
Suvalstybintas ir pavadintas „Vilniaus 
arena“. Šio pirmojo taryb. liet. keliau- 
Jančio C. darbui vadovavo V. Černiaus- 
šas, J. Paulauskas, J. Ramanauskienė. 
1941 Tarybų valdžios pavedimu M. Vi- 
enčikas pradėjo organizuoti valst. C., 
tačiau kilęs karas šį sumanymą sužlug- 
dė. 1944 artisto J. Ramanausko inicia- 
tyva prie Lietuvos TSR filharmonijos 
Suorganizuotas C. artistų kolektyvas, 
Pavadintas „Cirku scenoje“, vėliau „Lie- 
tuvišku cirku“, kuris nuo 1950 yra Vy- 
Tiausiosios cirkų v-bos (Maskvoje) žinio- 
Je, gastroliuoja po Tarybų Sąjungą. 
1954 jis dalyvavo liet. literatūros ir me- 
no dekadoje Maskvoje. 1959 C. kolek- 
tyvo meno vadovu paskirtas N. Barzi- 
Ovičius, „Lietuviškas cirkas“ pavadintas 
„Vilniumi“. 1963 cirkas „Vilnius“, talki- 
ninkaujamas rež. N. Barzilovičiaus, dail. 


siu minia 


Cirko 


„Vilnius“ programos numeriai 


D. Ūsaitės, baletmeisterio B. Kelbausko, 
komp. B. Dvariono ir B. Gorbulskio, pa- 
rengė naują programą ir tų pačių metų 
vasarą gastroliavo Lenkijoje. Prie liet. 
C. ugdymo daug prisidėjo Lietuvos TSR 
liaudies artistai J. Ramanauskas, A. Gi- 
neika, Lietuvos TSR nusipelnę artistai 
O. Kaluževičienė, K. Kaluževičius, A. Kli- 
čius, J. Ramanauskienė, artistai D. Be- 
reišienė, R. Čepurna, Z. Černiauskas, 
V. Černiauskienė, V. Gineikienė, V. Lat- 
vis, V. Variakojienė ir kt. Respubliko- 
je susikūrė ir saviveiklinių liaudies C. 
(Kudirkos Naumiestyje, Šiauliuose, Vil- 
niuje ir kitur). 


CIRKLIŠKIS — kaimas Švenčionių rj., 
Modžiūnų apyl., 2 km į p. v. nuo Šven- 
čionių. 243 gyv. (1959). Yra ž. ū. tech- 
nikumas (nuo 1959), įsikūręs buv. dvaro 
rūmuose. Iki 1959 C. buvo taryb. ūkio 
centras. Po D. Tėvynės karo jame pasta- 
tyta nemaža gyv. namų ir ūkinių pasta- 
tų. Buv. C. dvaro pastatų kompleksas 
(rūmai, kalvė ir ledainė) -- resp. reikš- 
mės archit-ros paminklas. 


Rūmai statyti apie 1796 pagal archit. L. Stuo- 
kos-Gucevičiaus projektą; 1820—23 rekon- 


struoti. Pagrindiniame fasade yra 6 dorėninių 
kolonų portikas, 


užpakaliniame — 4 piliastrų 


CIR—CIV 311 


Cirkliškis. Ž. ū. 


technikumo rūmai 


centr. rizalitas. Rūmų salę puošė gipsatūros ir 
inkrustuotas parketas. Gipsatūromis buvo iš- 
puoštas ir valgomasis (su židiniais sienose ir 
liftu valgiams iš apačioje buvusios virtuvės 
pakelti). Priešais pagr. fasadą yra elipsės for- 
mos skveras, nuo kurio lapuočių alėja veda 
į Vilniaus—Švenčionių plentą. Rūmus supa 
natūralus parkas. 


CIRKUMFLĖKSAS [lot. circumflexus — 
apskliaustas] — riestinis kirčio ženklas 
( —), kuriuo lietuvių kalboje žymimi kir- 
čiuoti tvirtagalės priegaidės skiemenys 
(pvz., laūkas, tyli, gėlės). Ž. Kirtis, Prie- 
gaidė. 


CITAVIČIUS Zigmantas [apie 1833 Šiau- 
lių aps.— 1863.IV.6] — 1863 sukilimo da- 
lyvis, Raseinių apskrities sukilėlių kari- 
nis viršininkas. Baigęs kadetų korpusą 
Peterburge, tarnavo artilerijoje. Po to 
gyveno Šaukoto dvare (Radviliškio rj.). 
Prasidėjus sukilimui, organizavo sukilė- 
lius Tytuvėnų miške, kur buvo įrengęs 
apie 250 žmonių stovyklą. Prie C. prisi- 
jungė Ciškevičiaus būrys. Carinės ka- 
riuomenės daliniui aptikus stovyklą, 
kautynėse žuvo apie 40 sukilėlių, jų 
tarpe ir C. 


CIŪNIS Petras [g. 1898 Perlojoje (Va- 
rėnos Ij.)] — Didžiojo Tėvynės karo da- 
lyvis, papulkininkis. 1918 baigė mkt. se- 
minariją Voroneže, 1919 — karo mokyk- 
lą, 1925 — Aukštuosius karininkų kur- 
sus Kaune, 1931 — karininkų chemijos 
kursus Kaune. Nuo 1940 Raudonosios 
Armijos karininkas. 1941 Solnečno- 
gorske baigęs vadų pasitobulinimo kur- 
sus, paskirtas dėstytoju į Omsko pėsti- 
ninkų karo m-lą. 1942 paskirtas į Rau- 
donosios Armijos 16 liet. diviziją, ėjo 
divizijos štabo cheminės tarnybos vir- 
šininko pareigas. Nuo 1949 TSKP na- 
rys. 1946 demobilizuotas, buvo Vilniaus 
un-to dėstytoju, viešosios bibliotekos di- 
rektoriumi. Pensininkas, 


CIVILINĖ METRIKACIJA — valstybinė 
piliečių civilinės būklės aktų registra- 
cija. Lietuvoje 1919.NL31 Tarybų val- 
džia priėmė dekretą dėl bažnyčios at- 
skyrimo nuo valstybės. Metrikacija tuo 
dekretu buvo perduota valst. įstaigoms. 
1919.IV.15 dekretu dėl santuokos ir iš- 
tuokos buvo nustatyta fakultatyvinė 
santuokos metrikacija (piliečiai santuo- 
kai įregistruoti laisvai pasirenka valst. 
įstaigą ar tikybinę org-ją). Burž. Lietu- 
vos valdžia visose savo konstitucijose 


312 CIV —CIV 


(1922, 1928 ir 1938) deklaravo fakultaty- 
vinę metrikaciją, tačiau, nepaisant pa- 
žangiųjų visuomenės sluoksnių kovos 
dėl C. m., valstybinės metrikacijos įstai- 
gos nebuvo įsteigtos, civ. būklės aktų 
registracija liko tikybinių org-jų ranko- 
se. Tarybų Lietuvoje C. m. buvo įvesta 
1940.VIII.12. Ji vykdoma pagal Santuo- 
kos, šeimos ir globos įstatymų kodeksą 
ir Lietuvos TSR Teisingumo m-jos 1958. 
VIII.20 instrukciją. C. m. miestuose 
vykdo miestų ir rajonų civ. metrikaci- 
jos biurai (Vilniuje ir Kaune — miestų 
vykdomųjų k-tų civ. metrikacijos sky- 
riai), apylinkėse ir gyvenvietėse (gimi- 
mo, mirties registracija) — apylinkių ir 
gyvenviečių DŽDT vykdomieji k-tai. 
Registruojama gimimas, mirtis, santuo- 
ka, ištuoka, įvaikinimas, pavardės ir var- 
do pakeitimas. Gimimo, mirties ir įvaiki- 
nimo aklai įregistruojami nemokamai, 


CIVILINĖ TĖISĖ — visuma teisės nor- 
mų, reguliuojančių turtinius santykius 
ir su jais susijusius asmeninius neturti- 
nius santykius, 

Išnaudotojiškoje visuomenėje C. t. 
(jus civile) sutampa su privatine teise 
(jus privatum), pagrįsta gamybos prie- 
monių ir įrankių priv. nuosavybe ir prieš- 
pastatoma viešajai teisei (jus publicum). 
Pagal burž. teisės teorijas priv. teisė re- 
guliuoja priv. asmenų tarpusavio turti- 
nius santykius ir tariamai gina priv. in- 
teresą, o viešoji teisė (valstybinė, bau- 
džiamoji ir kt.) reguliuoja valst. orga- 
nų tarpusavio santykius ir valdingus 
valst. organų santykius su priv. asme- 
nimis, taigi gina viešąjį interesą. Priva- 
tinė ir viešoji teisė išnaudotojiškoje vi- 
suomenėje išreiškia  viešpataujančios 
klasės valią ir gina tos klasės, Lt. y. ga- 
mybos priemonių savininkų, turinčių 
valdžią, interesus. Soc. visuomenėje ga- 
mybos priemonių priv. nuosavybė pa- 
naikinta, todėl socialistinė teisė neskirs- 
toma į privatinę ir viešąją. 

Lietuvoje iki pirmojo Lietuvos Statuto 
(LS) C. t. normos buvo išblaškytos gre- 
ta valstybinės, baudžiamosios ir kt. tei- 
sės normų didžiųjų kun-ščių privilegijo- 
se bei tuo metu galiojusioje papročių 
teisėje. Pirmasis LS (1529) sujungė visą 
Lietuvoje galiojusią feod. teisę į vieną 
susistemintą kodeksą, į kurį greta vals- 
tybinės, baudžiamosios, teismų santvar- 
kos bei procesinės teisės normų įėjo ir 
C. t. normos. Antrasis (1566) ir trečia- 
sis (1588) LS buvo papildyti bei pa- 
tobulinti. Lietuvos Statute civ. teisei 
skirta daug vietos: antrajame, o vėliau 
ir trečiajame LS iš 14 skyrių 6 (V—X) 
skirti vien jai; C. t. normų buvo ir ki- 
toms teisės šakoms skirtuose LS sky- 
riuose. Lietuvos Statuto C. t.— tipiška 
feodalinės žemvaldžių-bajorų valstybės 
teisė, tarnavusi klasiniams bajorų inte- 
resams ir reguliavusi tik bajorų tarpu- 
savio turtinius santykius bei bajorų san- 
tykius su valstybe. Valstiečiai buvo pa- 
likti bajorų valiai, o miestai turėjo savą 
Magdeburgo teisę. 


Lietuvos Statuto C. t. apėmė nuosavybės 
teisę su servitutų ir įkeitimo teise, atstova- 
vimą, senatį, prievolinę teisę su dovanojimo, 
paskolos ir pasaugos sutartimis, šeimos teisę, 
reguliavusią sutuoktinių tarpusavio, tėvų bei 
vaikų ir vaikų tarpusavio turtirius ir asmeni- 
nius santykius; C. t. apėmė ir prievoles ex 
delicto bei paveldėjimo teisę. Prievoliniai san- 
tykiai buvo kiek siauriau reguliuojami, nes 
jie žemvaldžiams buvo ne tokie svarbūs. Tie 
santykiai, kurie žemvaldžiams labiau rūpėjo 
(paskola, įkeitimas), buvo C. t. normų išsa- 
miai sureguliuoti. Ši C. t. aiškiai gynė bajo- 
rų-žemvaldžių priv. nuosavybę. Ypač ji sau- 
gojo bajorų gimininę nuosavybę. 


1795 prijungus Lietuvą prie Rusijos, 
iki 1840 veikė 1588 LS. Lietuvos Užne- 
munėje, kuri 1795 teko Prūsijai, nuo 
1797 įsigaliojo visi Prūsijos įstatymai, 
jų tarpe ir 1794 Visuotinis žemės ko- 
deksas Prūsų valstybėms (Allgemeines 
Landrecht fūr preussische Staaten), tu- 
rėjęs ir C. t. normų. 1807 Užnemunė 
pateko į Napoleono sukurtą Varšu- 
vos kun-stę, kurioje 1808—09 įsigaliojo 
prancūzų C. t., vad. Napoleono civili- 
nis kodeksas ir Prekybos kodeksas. Na- 
poleono kodekse atsispindėjo kapit. san- 
tykiai, buvo skelbiama formali visų pi- 
liečių asmens laisvė ir lygybė prieš įsta- 
tymus, formaliai valstiečiai tapo nepri- 
klausomi nuo bajorų. Tačiau iš tikrų- 
jų baudžiavinis išnaudojimas Varšuvos 
kun-stėje liko ir toliau, nes kodeksas 
nesuteikė valstiečiams žemės nuosavy- 
bės. Napoleonui pralaimėjus karą su 
Rusija, 1815 Varšuvos kun-stė, tame 
tarpe ir Lietuvos Užnemunė, buvo pri- 
jungta prie Rusijos imperijos kaip au- 
tonominė Lenkijos karalystė su savo 
konstitucija ir seimu. Lietuvoje, išsky- 
rus Užnemunę, 1840 įsigaliojo bendri 
Rusijos įstatymai, jų tarpe ir Rusijos 
C. t. (Įstatymų sąvado t. X, d. 1). Užne- 
munėje galiojo apkarpytas Napoleono 
kodeksas, Prekybos kodeksas, Ipotekos 
įstatymas (1818), pakeitęs Napoleono 
kodekso atitinkamą skyrių, Lenkijos ka- 
ralystės civilinis kodeksas (1825), pakei- 
tęs Napoleono kodekso I knygą, ir San- 
tuokos įstatymas (1836), panaikinęs Na- 
poleono kodeksu įvestą civ. santuoką ir 
ištuoką. Užnemunėje galiojusi C. t. for- 
maliai jau reiškė kapit. visuom. santy- 
kius, tačiau gyvenime ir ten dominavo 
feodaliniai santykiai. Panaikinus 1861 
baudžiavą (Užnemunėje 1864), kapit. 
santykiai Lietuvoje ėmė sparčiai vysty- 
tis. Turėjo keistis ir teisės, taigi ir C. t., 
normos. Tačiau carizmas nesiskubino 
rengti naujų teisinių formų. Toji pati 
C. t. buvo taikoma ir kapit. priv. nuo- 
savybei ginti bei kapit. gamybiniams 
santykiams reguliuoti. Šiuo atveju ypa- 
tingą vaidmenį turėjo Rusijos Senatas, 
aukščiausiasis imperijos teismo organas, 
kuris, reikalui atsiradus, veikiančias tei- 
sės normas atitinkamai aiškino. 

1918—19 Tarybų valdžia Lietuvoje 
leido savas C. t. normas, padėjusias nai- 
kinti gamybos priemonių priv. nuo- 
savybę ir kurti soc. nuosavybę bei soc. 
gamybinius santykius. Nuslopinus Lietu- 
voje Tarybų valdžią, cariniai įstatymai 
vėl buvo grąžinti Palangos mieste bei 
valsčiuje ir mažoje Zarasų aps. dalyje 
dar veikė Pabaltijo gubernijų civilinių 
įstatymų rinkinys, o Klaipėdos krašte — 


Vokietijos civilinis kodeksas. Perėmusi 
tą įvairią C. t., burž. Lietuvos valdžia 
padarė joje pakeitimų, kurie daugiausia 
lietė žemės, pramonės, prekybos, bend- 
rovių, kredito, vekselių, čekių, darbo 
bei transporto teisę ir buvo skirti kapi- 
talistinei gamybos priemonių priv. nuo- 
savybei ginti, kapit. gamybiniams san“ 
tykiams vystyti. Tuo tikslu buvo išleisti 
žemės reformos, pramonės darbininkų 
samdos, prekybos registro, ipotekos, ak- 
cinių bendrovių, aprėžtos atsakomybės 
bendrovių, kooperacijos bendrovių ir 5ą- 
jungų, namų savininkų skolų mokėjimo 
palengvinimo, kreditoriams kenksmingų 
skolininko aktų ginčijimo, draudimo 
d-jų, privatinio turto sekvestravimo 
ir kt. įstatymai. 

1940 Tarybų Lietuvoje buvo Iei- 
džiami nauji civ. įstatymai, atitinkan- 
tys besikuriančius socialistinius gamy- 
binius santykius, ir laikinai naudoja“ 
masi RTFSR civ. įstatymais (ž. Civilinis 
kodeksas). į 

Hitlerinės okupacijos metais Lietuvo“ 
je vėl buvo imta taikyti burž. Lietuvos 
civ. teisę, tačiau tik tiek, kiek tai N€“ 
lietė okupantų interesų (pvz., stambit! 
namų ir dvarų bei kitų stambių žemė“ 
valdų nuosavybė nebuvo grąžinta buv: 
savininkams, nes tai buvo nenaudinfa 
okupantams). 

Po D. Tėvynės karo ekonominiai sal 
tykiai Tarybų Lietuvoje ryškiai pakito, 
socialistinė ūkio sistema tapo vyraU 
jančia ūkio forma, ir C. t. normos, skiT“ 
tos perėjimo iš kapitalizmo į socializmi 
laikotarpiui, ėmė nebetikti. 1955—59 
naujų C. t. normų, pritaikytų visiška! 
susiformavusiems soc. visuom. santy“ 
kiams reguliuoti, buvo išleista transpor“ 
to teisės, išradimų teisės, prievolinės 
teisės (pirkimo-pardevimo, tiekimo, raN“ 
gos kapitalinėje statyboje, žemės ūkio 
produkcijos paruošų) ir turto bei asmens 
valst. draudimo srityje. Lietuvai draugė 
su kitomis sąjunginėmis respublikomis 
įžengus į išplėstinės komunizmo stalY“ 
bos laikotarpį, buvo priimti tokie sta“ 
būs tarybinės C. t. aktai, kaip TSR 54“ 
jungos ir sąjunginių respublikų CiV: 
įstatymų pagrindai (1961) ir Lietuvos 
TSR Civilinis kodeksas, parengtas pa£ė 
tuos pagrindus (1964). 

1964 galiojančios Tarybų Lietuvoje t“ 
rybinės C. t. sistemą sudarė: Lietuvo? 
TSR Konstitucijoje esančios C. t. NOF“ 
mos, Tarybų Sąjungos ir sąjunginiU 
respublikų civ. įstatymų pagrindai, ki!! 
visasąjunginiai civ. įstatymai, Lietuvos 
TSR Civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos 
TSR civ. įstatymai. 

Lit.: Zbi6r praw litewskich od roku 1389 y 
roku 1529. Tudziež rozprawy Seįmowe O tych 
prawach od roku 1544 do roku 1563, Poznė““ 
1841; A. Janulaitis, Napoleono teisynas, *" 
1930; J. Lappo, 1588 metų Lietuvos statutas: 
t. 2 [tekstasl, K., 1936; Lietuvos TSR istorilė 


t 1, V., 1957; Tarybų Lietuvos valstybės | 
teisės dvidešimtmetis, V., 1€60. 


CIVILINIO | PROCĖSO- KODEKSAS: 
CPK,— įstatymu leidybos aktas, apima!“ 
tis sistemingai išdėstytas civilinės proc“ 
sinės teisės normas. 

Feodalinės Lietuvos valstybės PIO“ 
cesinė teisė kartu su teismų santva! 


Kos normomis išdėstyta Lietuvos Statuto 
Skyriuje „Apie teismus ir teisėjus“ (pir- 
mojo Lietuvos Statuto VI sk., antrojo 
Ir trečiojo IV sk.). Atskiro civ. proce- 
So tuo metu nebuvo. Lietuvos teritorijo- 
Je nuo 1864 veikė Rusijos Civ. proceso 
istatymas. 

Burž. Lietuva savo procesinės teisės 
neturėjo. Didesnėje Lietuvos dalyje to- 
liau galiojo tas pats Rusijos Civ. pro- 
Ceso įstatymas, Klaipėdos krašte — Vo- 
kietijos CPK (Zivilprozessordnung), Len- 
Kijos okupuotame Vilniaus krašte nuo 
1931 — Lenkijos CPK (Kodeks postępo- 
Wania cywilnego). 

1940 Tarybų Lietuvoje įvestas 1923 
metų RTFSR Civilinio proceso kodeksas 
(su vėlesniais pakeitimais ir papildy- 
Mais). Kodekso sistemą sudarė šios da- 
YS: pagrindiniai nuostatai, ieškininė tei- 
Sena, atskirosios teisenos, sprendimų 
apskundimas ir peržiūrėjimas, teismo 
Sprendimų ir nutarčių vykdymas. RTFSR 
CPK buvo priemonė to meto materiali- 
Nei civilinei ir kitų šakų (išskyrus bau- 
džiamąją) teisei taikyti. Pastačius socia- 
lizmą, pakito visuom. santykiai. Prirei- 

€ naujų materialinės teisės normų ir 
naujos procesinės formos materialinei 
teisei taikyti. Todėl 1964.VII.7 T.ietuvos 
TSR AT patvirtino Lietuvos TSR Civi- 

nio proceso kodeksą, kuris įsigaliojo 
nuo 1965.1.1, 


Lietuvos TSR CPK sistemą sudaro šie sky- 
iai: bendrieji nuostatai, procesas pirmosios 
stancijos teisme, procesas kasacinėje instan- 
made, įsiteisėjusių sprendimų, nutarimų ir 
Utarčių peržiūrėjimo tvarka, vykdymo proce- 
sas ir skyrius ,„Užsienio piliečių ir asmenų be 
Pilietybės civilinės procesinės teisės, ieškiniai 
nie elnio valstybėms, užsienio teismu teismi- 
in Pavedimai ir sprendimai, tarptautinės su- 
sUYS ir susitarimai“, Kodekso bendrieji nuo- 
tatai aptaria teismo sudėtį ir nušalinimus, 
įrgs pingumą, dalyvaujančius byloje asmenis, 
pedymus, teismo išlaidas, teismines baudas, 
šąccesinius terminus ir teismo pranešimus bei 

Ukimus, Procesas pirmosios instancijos teis- 
B apima ieškininę teiseną, teiseną bylose, 
Ylančiose iš adm. teisinių santykių, ir ypatin- 
Ad teiseną. Ieškininė teisena nustato teismin- 
MS ieškinio pareiškimą, ieškinio užtikrini- 
Š civ, bylų parengimą teisminiam nagriuėji- 
ai teisminį nagrinėjimą, protokolus, teismo 
kima dimą, bylos sustabdymą, bylos nutrau- 
nut a, ieškinio palikimą nenagrinėto ir teismo 
tyki US. Bylų, kylančių iš adm. teisinių san- 
Tos“, teisena nustato, kokia tvarka svarsto- 
rink DYOS pagal skundus dėl netaisyklingumo 
adm. 14 sąrašuose, bylos pagal skundus dėl 
ir vie S3DŲ veiksmų ir bylos dėl valstybinių 
an Etinių mokesčių bei rinkliavų, privalomojo 
Br ėlinio draudimo ir apsimokestinimo ne- 

išieškojimo iš piliečių. Ypatingoji 
fakt kalba apie turinčių juridinę reikšmę 
ini nustatymą, piliečio pripažinimą nežinia 
čio „Sūlčiu, piliečio paskelbimą mirusiu, pilie- 
tu(;TiPažinimą neveiksniu ar ribotai veiksniu, 
Praras. 2 Pažinimą bešeimininkiu, teisių pagal 
Pame Us pareikštinius dokumentus atstatymą, 
civ jatŲ teismo ar vykdymo bylų atstatymą, 

L ūklės įrašų netaisyklingumo nustatymą ir 
dėl notarų veiksmų nagrinėjimą. Pro- 
tela kasacinėje instancijoje nusako liaudies 
Protesį Sprendimų ir nutarčių apskundimą ir už- 
ir nur ūvimą. Įsiteisėjusių sprendimų, nutarčių 
žiūrinį Anu peržiūrėjimo procesas apima prie- 
tarčį Procesą ir įsiteisėjusių sprendimų, nu- 
aiškė; €i nutarimų peržiūrėjimą dėl naujai pa- 
Ruliuaį 1 aplinkybių. Vykdymo procesas re- 
i ja išieškojimą iš piliečių, valst. įstaigų 
visų Onių, kolūkių ir kitokių kooperatinių bei 

Organizacijų, išieškotų sumų paskirs- 
Menų (arB išieškotojų, skolininko ir kitų as- 
€isių gynimą, vykdant teismo sprendimą. 


„Lietuvos TSR CPK — statančios ko- 
lZMą valstybės kodeksas. Lietuvos 


TSR CPK normos, palyginti su ankstes- 
nėmis, žymiai plačiau išreiškia socialis- 
tinį demokratizmą, geriau gina soc. tei- 
sėtumą ir patikimiau saugoja piliečių 
bei org-jų teises. Pvz., CPK leidžia pla- 
čiai taikyti teisminį ginčų nagrinėjimo 
būdą byloms, kylančioms iš adm. tei- 
sinių santykių; numato platų visuo- 
menės dalyvavimą civ. bylų nagrinėji- 
me; numato plačią prokurorinę priežiū- 
rą Civ. procese; išplečia valst. valdymo 
organų, profs-gų, istaigų, įmonių, org-jų 
ir atskirų piliečių, ginančių kitų asme- 
nų teises, dalyvavimą procese, numato 
galimumą palikti ieškinį nenagrinėtą, 
kad nenukentėtų ieškovo teisės, ir kt. 


CIVILINIS KODEKSAS — įstatymų lei- 
dybos aktas, apimantis sistemingai iš- 
dėstytas civilinės teisės normas. 

Pirmą kartą Lietuvoje civ. teisė buvo 
kodifikuota Lietuvos Statute (LS). LS 
buvo vienas iš tobuliausių to meto Eu- 
ropos feodalinės teisės kodeksų (ypač 
civ. teisės atžvilgiu), tačiau jis nebuvo 
C. k., nes apėmė ne tiktai civ. teisės 
normas, bet visas to meto teisės šakas. 
Vis dėlto civ. teisė Lietuvos Statute 
buvo sistemingai išdėstyta keliuose sky- 
riuose. 


Pvz., pirmajame LS (1529) civ. teisei buvo 
skirti 5 skyriai (IV sk.— apie kraitį, išpirką ir 
našlių bei mergaičių paveldėjimo teisę, V — 
apie globą, VIII —apie žemės teisę, ribas, 
ežias ir kapčius, IX — apie medžioklę, girias, 
bitynus, ežerus, bebravietes ir apynynus, X — 
apie praskolintus ir įikeistus dvarus). Antrojo 
(1566) ir trečiojo (1588) LS civ. teisės sistema 
šiek tiek skyrėsi nuo pirmojo. Civ. teisei juo- 
se buvo skirti 6 skyriai. 


Burž. Lietuva savo C, k. neturėjo. Jos 
teritorijoje galiojo net keturios civ. tei- 
sės sistemos. Kodeksais galima vadinti 
Napoleono C. k. (galiojusį Užnemunėje) 
ir Vokietijos C. k. (galiojusi Klaipėdos 
krašte). 

Tarybų Lietuva 1940 laikinai įsivedė 
1922 metų RTFSR Civilinį kodeksą (su 
vėlesniais pakeitimais ir papildymais). 
Pastarasis kodeksas buvo perėjimo iš 
kapitalizmo į socializmą laikotarpio soc. 
valstybės C. k. ir tuo metu Tarybų Lie- 
tuvai tiko. 


Nors šiame C. k. ir buvo normų, reguliuo- 
jančių turtinius santykius, pagrįstus priv. ga- 
mybos priemonių nuosavybe, iš esmės jis 
buvo skirtas soc. turtiniams santykiams regu- 
liuoti ir soc. gamybos priemonių nuosavybei 
bei soc. valstybės interesams ir darbo žmonių 
teisėms ginti. Soc. organizacijų tarpusavio 
turtiniams santykiams reguliuoti šio C. k. nor- 
mos buvo taikomos tais atvejais, kai tų san- 
tykių nereguliavo specialios civ. teisės nor- 
mos. Bendroji dalis apėmė pagr. nuostatus, 
normas apie teisių subjektus, teisių objektus, 
sandorius ir ieškininę senatį. Daiktinės teisės 
dalį sudarė nuosavybės teisė, užstatymo teisė, 
turto įkeitimas ir apyvartoje esančių ir per- 
dirbamų prekių įkeitimas. Prievolinė teisė ap- 
ėmė bendruosius nuostatus ir atskiras prievo- 
lių rūšis. Ketvirtąja dalį sudarė paveldėjimo 
teisė. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba 
RTFSR Civ. kodekse darė kai kurių pakeitimų. 


1964.VII.7 Lietuvos TSR AT patvirti- 
no Lietuvos TSR Civilinį kodeksą, kuris 
įsigaliojo nuo 1965.1.1. 


Lietuvos TSR C. k. susideda iš preambulės 
ir 8 skyrių, kurie suskirstyti dar į skirsnius, 
o šie — į straipsnius. Preambulėje išdėstyti ta- 
rybinės civ. teisės uždaviniai išplėstinės ko- 
munizmo statybos laikotarpiu, charakterizuoja- 
mi soc. turtiniai ir asmeniniai neturtiniai san- 
tykiai, kuriuos reguliuoja tarybinė civ. teisė, 


CIV —CIV sus 


ir nurodomi pagr. principai, kuriais remiasi 
tarybinė civ. teisė. Bendrųjų nuostatų skyrius 
aptaria asmenis, sandorius, atstovavimą, termi- 
nus, ieškininę senatį ir kolizines normas. Nuo- 
savybės teisės skyrius reguliuoja valst. nuo- 
savybę, kolūkių, kitų kooperatinių org-jų ir 
jų susivienijimų nuosavybę, profsąjunginių ir 
kitų visuom. org-jų nuosavybę, asmeninę nuo- 
savybę, bendrąją nuosavybę, nuosavybės teisės 
atsiradimą bei pasibaigimą, jos gynimą. Prie- 
volinės teisės skyrius apima bendruosius nuo- 
status apie prievoles (jų sąvoką, atsiradimą, 
vykdymą, vykdymo užtikrinimą, atsakomybę už 
prievolių pažeidimą, reikalavimo perleidimą bei 
skolos perkėlimą, prievolių pasibaigimą) ir at- 
skiras prievolių rūšis: pirkimą-pardavimą, tieki- 
mą, valstybinį Žž. ū. produkcijos supirkimą iš 
kolūkių ir taryb. ūkių, mainus, dovanojimą, tur- 
to perleidimą su sąlyga išlaikyti iki gyvos gal- 
vos, paskolą, nuomą, gyvenamosios patalpos 
nuomą, panaudą, rangą, kapitalinės statybos 
rangą, pavedimą, komisą, pasaugą, perveži- 
mą, valst. draudimą, etsiskaitymo ir kredito 
santykius, jungtinę veiklą, konkursą, pri?- 
voles, atsirandančias dėl žalos padarymo, prie- 
voles, atsirandančias dėl soc. turto gelbėjimo, 
ir prievoles, atsirandančias dėl turto įgijimo 
ar sutaupymo be pagrindo. C. k. reguliuoja ir 
autorinę teisę, atradimo teisę, išradimų tei- 
sę, paveldėjimo teisę, užsieniečių ir asmenų 
be pilietybės teisnumą, užsienio valstybių civ. 
įstatymų, tarptautinių sutarčių ir susitarimų 
taikymą. 


Lietuvos TSR C. k. yra soc, valstybės, 
įžengusios į išplėstinės komunizmo sta- 
tybos laikotarpį, kodeksas, kuriame atsi- 
spindi tolesnis socialistinės demokratijos 
vystymas. Tas kodeksas plačiai gina 
piliečių ir soc. org-jų teises. 


Pvz, C. k. normos saugoja piliečių ir 
org-jų garbę bei orumą; negaliojant sando- 
riui, sudarytam, turint tikslą, priešingą soc. 


valstybės ir visuomenės interesams, griežtesnės 
teisinės pasekmės taikomos tik tai šaliai, kuri 
veikė tyčia; ieškininės senaties eiga prasideda 
tik nuo tos dienos, kada asmvo sužinojo ar 
turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Di- 
desnės reikšmės teikiama visuom. org-jų nuo- 
savybei, kuri pagal C. k. sudaro atskirą soc. 
nuosavybės formą. Plačiai ginamos savininko 
teisės, jam išreikalaujant savo turtą iš sve- 
timo neteisėto valdymo. Pirkėjų, įsigyjančių 
prekes kreditan, teisės išplėstos, suteikiant 
jiems nuosavybės teisę į nusipirktą daiktą nuo 
daikto perdavimo pirkėjui momento. Plačiau 
apsaugotos gyvenamųjų patalpų nuomininkų ir 
ių šeimos narių teisės (nuomininkams suteikta 
teisė apgyvendinti nuomojamoje patalpoje ar- 
timiausius savo giminaičius be nuomotojo 
sutikimo, apsikeisti gyvenamomis  patalpo- 
mis). Adm. iškeldinimas iš gyvenamųjų pa- 
talpų paliktas kaip išimtis —iš savavališkai 
užimtų gyvenamųjų patalpų, iš gresiančių su- 
griūti namų (šiuo atveju iškeldinamiesiems su- 
teikiama kita gyvenamoji patalpa) ir iš tarny- 
binių patalpų, viešbučių ir bendrabučių. Plačiau 
apsaugotos ir autorių, dalyvaujančių viešuose 
konkursuose, teisės. Numatyta turtinė atsako- 
mybė už žalą, atsiradusią piliečiui, įam savo 
noru gelbstint soc. turtą. Plačiau ginamos 
mokslo, literatūros ir meno veikalų, atradimų, 
išradimų ir racionalizacinių pasiūlymų auto- 
rių teisės. Išplėstas įstatyminių įpėdinių ra- 
tas ir testamentinio įpėdinių pasirinkimo laisvė. 
Įtvirtintas bendras principas, kad atsakomybė 
gali atsirasti, tik esant kaltei. Iš kitos pusės, 
C. k. apribojo sąlygas privatininkiškoms ten- 
dencijoms pasireikšti. 


CIVILKA Bronius [1920.IV.3 Krasnojars- 
ke — 1944.III Kaune, IX forte] — Didžio- 
jo Tėvynės karo partizanas. Darbinin- 
kas. 1939.XI.7 Dotnuvos apylinkėje da- 
lyvavo melioracijos darbininkų streike 
dėl darbo užmokesčio padidinimo ir 
8 val. darbo dienos. 1941 įstojo į VLKJS. 
Prasidėjus karui, įstojo į V. Iešmanto 
suorganizuotą Dotnuvos rj. pogr. org-ją 
„Antihitlerinis komitetas“. Nuo 1943 


314 CIV— CUK 


VKP(b) narys. Tais pat metais užmezgė 
ryšius su LLKJS Kauno miesto bei ap- 
skrities pogr. Kk-tu ir su Jonavos apylin- 
kių partizanais. Kartu su draugais su- 
degino Dotnuvos glžk. stotyje hitlerinin- 
kų sandėlį, ardė geležinkelio bėgius. 
Hitlerininkų 1944.III.1 suimtas ir nukan- 
kintas. 


CIVILKA Jonas [1920.VI—1941.VII.22 
Babėnų miške (Kėdainių rj.)] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Kalvis. 1937 įsi- 
jungė į rev. judėjimą, platino kom. 
lit-rą. Nuo 1938 Komunistų partijos na- 
rys. 1940—41 adm. darbuotojas. Hitle- 
rininkų ir burž. nacionalistų nužudytas. 


CIVILKAITĖ Joana [g. 1925.1.14 Kemė- 


šiškėse (Kėdainių rj.)] — žurnalistė. 
1946—48 dirbo laikr. „Tarybų Lietuva“ 
redakcijoje. p 4 


1948— £ 
1949 LLKJS Kauno | ; 
miesto rajono k-to 
sekretorė. Nuo 1950 į 

TSKP narė. Baigusi 
Centrinę komjauni- 
mo m-lą prie VLKJS 
CK, nuo 1951 dir- 
ba „Komjaunimo tie- 
„sos" redakcijoje, 
nuo 1959 laikraščio 
redaktorė. 1961 bai- 
gė Vilniaus un-tą. 


CIVINSKIS Zenonas [1832 Švenčio- 
nių aps— 1904 Vilniuje] — gydytojas 
okulistas, medicinos mokslų daktaras 
(1872). 1856 baigė Maskvos un-tą. Var- 
šuvoje, Berlyne, Vienoje ir Paryžiuje 
toliau studijavo okulistiką. Nuo 1859 
okulistas Vilniuje. 1871—72 dirbo Pe- 
terburgo Medicinos-chirurgijos akademi- 
joje. 1876—78 ir 1889—93 vadovavo 
Vilniaus medicinos  d-jai. Paskelbė 
straipsnių okulistikos klausimais. 


„CU HILF“ („Į pagalbą“) — 1. Komunis- 
tinis pogrindinis hektografuotas nepe- 
riodinis leidinys, ėjęs 1936—38 Kaune 
žydų kalba. Leido Lietuvos Raudonosios 
pagalbos Kauno aps. org-ja. Redagavo 
C. Maginskienė, Ch. Vilkoriščienė. 

2. Komunistinis pogrindinis hektogra- 

fuotas laikraštis, ėjęs 1937—38 Kaune 
žydų kalba. Leido Lietuvos Raudonosios 
pagalbos org-jos Kauno rj. k-tas. 1937 
nr. 1 išleistas fotografiniu būdu. 1938 
išėjo 2 nr. 
CŪKERZIS Jakovas [g. 1909.X.24 Ašme- 
noje (Baltarusijos TSR)] — zoologas, bio- 
logijos mokslų kandidatas (1956). 1934 
baigė Vilniaus un-tą, Nuo 1946 TSKP 
narys. 1951—60 Lietuvos TSR Švietimo 
m-jos inspektorius. 1960—64 Lietuvos 
TSR MA Zoologijos ir parazitologijos 
in-to moksl. bendradarbis, nuo 1964 stu- 
burinių zoologijos sektoriaus vadovas. 
Paskelbė moksl. straipsnių gamtos moks- 
lų dėstymo metodikos, vėžininkystės 
ir kt. klausimais. 


CUKRINIAI RUNKELIAI. Visoje Lietu- 
vos TSR rajonuotos cukraus gamybai ir 
pašarui daugiasėklių C. r. veislės: Vla- 


dovo 752 ir Mežotnės 080. C. r. šak- 
nys Lietuvoje užauga per 160—180 die- 
nų, sėklojai — per 100—130. C. r. ge- 
riausiai dera tuose dirvožemiuose, kurių 
reakcija 6,5—7,3 pH. Tinkamiausi prieš- 
sėliai — žiemkenčiai, bulvės, pupos, Žir- 
niai, dobilai, lengvesnėse žemėse — lu- 
binai. C. r. sėjami vienu metu su anks- 
tyvaisiais vasariniais javais. C. r. šaknų 
svarb. grybinė liga — runkelių juodšak- 
nė, lapų — runkelių rudmargė; lapų 
kenkėjai — vabalas runkelių spragė, 
runkelių musės lervos, šaknų — vabalų 
sprakšių lervos. C. r. derlius Lietuvoje 
nuimamas rugsėjo pab.—spalio mėn. 
Kombainais, o t. p. atskirtiniu būdu: 
pirma nupiaunami lapai, 0 po to šak- 
nys iškasamos rautuvais arba bulviaka- 
sėmis. Plačiai naudojami ir traktoriniai 
rautuvai. Kolūkiuose, taryb. ūkiuose ir 
kituose valst. ūkiuose 1964 C. r. užėmė 
64600 ha (cukraus gamybai 40 000 ha, 
pašarui 24600 ha), arba 2,695 bendro 
Lietuvos pasėlių ploto, tame tarpe kol- 
ūkiuose 52 600 ha. C. r. auginimas pra- 
monei koncentruojamas visuom. sekto- 
riaus ūkiuose, esančiuose arčiau cukraus 
f-kų ir geresnėse žemėse. Daugiausia jų 
auginama Kėdainių, Kapsuko, Pasvalio, 
Pakruojo, Panevėžio, Šiaulių, Radviliš- 
kio, Vilkaviškio, Joniškio, Biržų rajo- 
nuose. Lietuvoje, gerai auginant, gauna- 
ma 250—400 cnt C. r. šaknų iš 1 ha; 
„Šešupės“ kolūkio (Kapsuko rj.) 50 ha 
plote gauta 483 cnt/ha (1963). C. r. au- 
ginimas, laikymas ir naudojimas tiria- 
mi Žemdirbystės in-te, jo Joniškėlio fi- 
liale, Rumokų bandymų stotyje (joje, 
be to, selekcionuojami viensėkliai C. r.), 
Ž. ū. akademijoje. 

ISTORINIAI DUOMENYS. Jau 1837 
nežinomas autorius knygoje „„Apie run- 
kelių cukraus gamybą bei rafinavimą 
namuose ir apie runkelių auginimą Lie- 
tuvoje“ (lenkų k.) rašė, kad „Lietuva 
priklauso kaip tik prie tų kraštų, kur 
šiai ūkio šakai sąlygos yra geros“. Lie- 
tuvoje C. r. pradėti auginti XIX a. pr. 
Plačiau auginami nuo 1927, įkūrus Cuk- 
rinių runkelių auginimo d-ją (veikė iki 
1940), ir ypač nuo 1931, pastačius pir- 
mąjį cukraus f-ką. 1931 C. r.. užėmė 
2824 ha (šaknų vid. derlingumas 
160 cnt/ha), 1939 — 7954 ha (202 cnt/ha). 
C. r. sėkla pradėta auginti 1935. Taryb. 
laikotarpiu C. r. auginimas žymiai iš- 
plėstas. Visuom. sektoriaus ūkiuose jau 
1953 C. r. pasėliai užėmė 31 900 ha (tik 
cukraus gamybai), arba 1,595 bendro pa- 
sėlių ploto, tame tarpe kolūkiuose 
31 800 ha. Nuo 1960 C. r. respublikoje 
pradėti auginti ir pašarui. Ž. Cukrus. 

Lit.: S. Mastauskis, Pirmieji cukraus fabri- 
kai Lietuvoje ir cukrinių runkelių auginimas 
prieš šimtą metų.—,,Žemės ūkis“, 1931, Nr. 12; 
V. Lišauskas, Cukrinių runkelių auginimas ir 
cukraus gamyba Lietuvoje iki 1939 m., K., 
1939; B. Poviliūnienė, Cukrinių runkelių au- 


ginimo Lietuvos TSR kolūkiuose ekonominis 
efektyvumas.—,, LTSR MA darbai“, 1960, A 2. 


CŪKRUS. Lietuvoje C. pradėta gaminti 
XIX a. pradžioje, dvarų ūkiuose ėmus 
auginti cukrinius runkelius. Iš pradžių 
jis buvo gaminamas naminiu būdu. Zu- 
bovo dvare Plungėje, Kasakausko dva- 
re Vaitkuškyje (netoli Ukmergės), Dau- 


jotų, Mankiškių dvaruose veikė primi- 
tyvios C. g-los, kuriose iš runkelių buvo 
gaunama apie 59; C. Didžioji jo dalis 
buvo sunaudojama savo reikalams, ta- 
čiau kai kurie dvarai nedidelį kiekį C- 
jau gamino ir pardavimui. Didelė C- 
paklausa ir aukštos kainos skatino dva- 
rininkus pereiti prie fabrikinės gamy- 
bos. Didesnio C. f-ko įrengimas reika- 
lavo nemažo kapitalo, todėl Lietuvos 
dvarininkai ėmėsi organizuoti akc. b-Vė 
„Vilniaus kompanija cukrui gaminti 15 
runkelių". 1838 Rusijos senatas patvir- 
tino šios b-vės įstatus ir leido jai Vilniuje 
steigti C. f-ką, kuris pagal projektą 
turėjo gaminti po 2500 pūdų (40 t) C. per 
metus. 1860 dvarininko Burbos inicia- 
tyva buvo steigiama kita b-vė C. gd- 
minti Žemaitijoje. B-vės centru turėjo 
būti Belvederio dvaras (prie Sere- 
džiaus), o C. f-ką buvo numatyta sta“ 
tyti Padubysyje (dab. Bazilionai). Abi 
b-vės veiklos neišvystė, nes planavo 
f-kuose remtis baudžiauninkų darbo jė- 
ga, o tai baudžiavinio ūkio krizės Me- 
tais buvo nebeįmanoma. Dvaruose aU“ 
ginami cukriniai runkeliai iki I pasaul. 
karo daugiausia buvo vežami perdirbti 
į Lenkijos f-kus. Burž. Lietuvoje cukri- 
nius runkelius plačiau pradėta auginti 
nuo 1927, įkūrus cukrinių runkelių aU“ 
ginimo d-ją. Lietuvoje išauginti runke- 
liai buvo perdirbami Rastenburgo £-ke 
Vokietijoje ir Jelgavos f-ke Latvijoje: 
C. gamybai Lietuvoje organizuoti 1930 
Kaune įsteigta akc. b-vė „Lietuvos cuk- 
rus“, kuri 1931 Marijampolėje pastaty“ 
dino pirmąjį Lietuvoje C. f-ką. Mašl 
nas bei įrengimus f-kui tiekė ir mon“ 
tavo Čekoslovakijos firma „Škoda + 
Projektinis f-ko pajėgumas 600 t run“ 
kelių per parą. 1935 pradėjo veikti fiI- 
mos „Škoda“ įrengtas C. f-kas Pavel“ 
čiuose. Jo projektinis pajėgumas 800 
runkelių per parą. Trečiasis C. f-kas DU“ 
vo pastatytas 1940 Panevėžyje. Vis! 
f-kai C. gamino tik iš cukrinių runkelių: 
Be smulkaus C., juose buvo gaminama 
apie 1000 t per metus gabalinio C. (Ia“ 
finado), nedideli kiekiai geltonojo C. II 
C. pudros. Kiekvienas f-kas per sezon4 
pagamindavo po 10—15 tūkst. tonų Cu 
žiūrint kiek cukrinių runkelių gaudavo 
iš augintojų. C. gamyba burž. Lietuvojė 
buvo apdėta akcizu ir kasmet duodavo 
valstybei per 10 mln. lt pajamų. 
Pradėjus C. gaminti Lietuvos 1-kuosč: 
jo importas ėmė mažėti. 1924 C. impoF 
tuota 14 500 t, 1930 — 31 800 t, 1932— 
13300 t, o 1938 —tik 600 t. 1937 Lie“ 
tuvoje C. suvartota vid. 11,4 kg vienam! 
gyventojui (Latvijoje 24,2 kg, Estijoj“ 
25 kg). 1 kg C. Lietuvoje tais metal 
kainavo 21,5 ct brangiau, negu Latvij“ 
je, ir 23,9 ct brangiau, negu Estijojė: 
D. Tėvynės karo metais C. pramoNė 
smarkiai nukentėjo. Buvo visiškai SU“ 
griautas Marijampolės C. f-kas, o Pa“ 
venčių ir Panevėžio C. f-kuose suspI0S“ 
dintos turbinos ir išvežti į Vokietijė 
visi elektros varikliai. Raudonajai AIMF 
jai išvadavus Lietuvą, jau 1944 pa“ 
pradėjo veikti Pavenčių ir Panevėžio + 
f-kai, o 1947 pr. atstatytas ir Marija!“ 
polės C. f-kas. Visos trys įmonės buv? 


Pavenčių cukraus fabrikas 


Iekonstruotos, padidintas jų pajėgumas. 
1963 Kapsuko C. f-kas per parą pajėgė 
Perdirbti 1300 t cukrinių runkelių, Pa- 
Venčių 1250 t, Panevėžio 1500 t. Visi 
C. f-kai gamina smulkų cukrų, o Paven- 
čių — dar ir gabalinį (1962 — 12 000 t). 
agr. žaliava C. gaminti tebėra cukri- 
niai runkeliai. 1963 C. f-kai perdirbo iš 
Viso 530 000 t runkelių, iš kurių paga- 
Mino daugiau kaip 60 000 tonų C. Be 
to, Tarybų Lietuvoje nuo 1960 C. ga- 
minamas ir iš cukranendrių pusfabri- 
ačio — geltonojo C., importuojamo iš 
Kubos. Iš jo Lietuvos TSR C. f-kuose 
Saunama iki 9295 perdirbto pusfabrika- 
Čo kiekio. 1962 šio C. buvo pagaminta 
118000 t. Pradėjus naudoti cukranend- 
tių pusfabrikatį, buvo visiškai likviduo- 
tas C. gamybos sezoniškumas. Rugsė- 
10—vasario mėnesiais C. gaminamas iš 
Cukrinių runkelių, o likusį laiką f-kai 
Perdirba geltonąjį C. 

„Palyginus su burž. valdymo laikotar- 
Diu, C. suvartojimas Lietuvos TSR la- 
al padidėjo. 1960 jo suvartota vid. 

18 kg vienam gyventojui, 1962— 
30,8 kg. Tarybų Lietuvos C. pramonė 
ne tik visiškai patenkina vietinę paklau- 
są, bet nemaža jos produkcijos dalis iš- 
Vežama į kitas taryb. respublikas ir eks- 
Portuojama į užsienį (Angliją, Švediją, 
Belgiją). 

Racionaliai naudojamos ir C. gamy- 

S atliekos: melasa, išspaudos, kalkių 
Purvas. Melasa daugiausia perdirbama 
i Spiritą ir mieles. Šviežios išspaudos 
Olūkiuose ir taryb. ūkiuose sunaudoja- 
Mos gyvuliams šerti. Kalkių purvu trę- 
lamos ir kalkinamos rūgščios dirvos. 


CUKUMFT" („Ateitis“) — komunistinis 
aikraštis, išėjęs 1922.IV.11 Kaune žydų 
alba. Red. G. Isakova. Išėjo Nr. 1—2. 


„CUM ŠUL-KAMPF" („Dėl mokyklos 
9Vos') — pažangus vienkartinis leidi- 
Nys, išėjęs 1922 Kaune žydų kalba. Iš- 
<!do „Kultur-lyga“. Red. F. Corfas. Ra- 
“ apie žydų m-lų padėtį Lietuvoje, 
Ovojo prieš sionistus ir religininkus. 


RVIKAS Elija [1910 Kuršėnuose — 1943. 
8 Pokrovskojės rj. (Oriolo sr.)] — re- 
Oliucinio judėjimo dalyvis. Darbinin- 
as. Nuo 1925 LKJS, 1930—35 LKP na- 
t o Pogr. darbą dirbo Kuršėnuose 
je 25—26), Šiauliuose (1927), Panevėžy- 
Nė (1928), Marijampolėje (1929), Kau- 
L (1930—32), Klaipėdoje (1933), buvo 

S Marijampolės, Kauno rajonų ir 


Klaipėdos krašto k-tų sekretorius, LKJS 
CK narys. Už rev. veiklą 6 kartus suim- 
tas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų 
kalėjime, IX forte, Varnių konc. sto- 
vykloje. Nuo 1942 Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijos karys. Žuvo fronte. 


CVIKAS Joselis [g. 1907 Kuršėnuose] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Darbinin- 
kas. Nuo 1924 LKJS, 1929—35 LKP na- 
rys. Pogr. darba dirbo Kuršėnuose 
(1924—25), Telšiuose (1926), Klaipėdoje 
(1927—28), Kaune (1931—36). 1933 da- 
lyvavo LKP V konferencijoje, 1934 LKP 
Kauno rj. k-to sekretorius. Už rev. veik- 
lą buvo 6 kartus suimtas ir kalinamas 
Bajorų bei Kauno sunkiųjų darbų kalė- 
jimuose, IX forte. D. Tėvynės karo metu 
Raudonosios Armijos karys. Po karo 
persikėlė gyventi į Rostovą prie Dono. 


CVILIKAS Jonas [g. 1917.1L.16 Kasčiu- 
kiškiuose (Kaišiadorių rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbinin- 
kų. Nuo 1938 Komunistų partijos na- 
rys. Pogr. darbą dirbo Kaune, 1938—40, 
tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, 
priklausė kareivių komunistų pogr. kuo- 
pelei. 1940—41 Trakų aps. milicijos sk. 
darbuotojas. 1942—44 Raudonosios Ar- 
mijos 16 liet. divizijos karys. Nuo 1944 
dirba partinį ir ūkinį darbą Trakuose, 
Joniškyje. 
CVIRKA Petras [1909.11.12 Klangiuose 
(Jurbarko rj.) — 1947.V.2 Vilniuje] — 
rašytojas. 1926 baigė Vilkijos prog-ją, 
1926—30 mokėsi Kauno meno m-loje. 
- 1924 pradėjo bend- 
radarbiauti spaudo- 
je, 1928 išleido eil. 
: rink. „Pirmosios mi- 
šios“, kuris buvo 
konfiskuotas. 1930— 
1931 vienas aktyvių 
žrn. „Trečias fron- 
tas“ bendradarbių, 
dalyvavo  darbinin- 
kų klubo „Viltis“ 
veikloje. Anksti su- 
sipažino su marksiz- 
mo idėjomis, taryb. 
lit-ra. 1930 išleido aps. rink. „Saulėlydis 
Nykos valsčiuje“. 1931—32 Paryžiuje 
studijavo lit-rą ir meną. Bandė užmegz- 
ti ryšius su kom. spauda. 1933 su 
A. Venclova parašė vok. fašizmą de- 
maskuojančią knygutę „Adclfas Hitle- 
ris (Diktatoriaus karjera)“. 1934—38 C. 
kūrybinis talentas ypač suklestėjo. Tuo 
laikotarpiu C. išleido aps. rink. vaikams 
„Rainiukai“ (1934) ir „Cukriniai avinė- 
liai“ (1635), romanus „Frank Kruk“ 
(1934), ,Žemė maitintoja" (1935), „Meis- 
teris ir sūnūs“ (1936), aps. rink. „Kas- 
dienės istorijos“ (1938). 1936 prisidėjo 
prie žrn. „Literatūra“ leidimo, paskui 
bendradarbiavo almanache „Prošvaistė“, 
žurnale „Dienovidis“. Aktyviai dalyvavo 
antifaš. veikloje, suartėjo su LKP. Po 
kelionių į TSRS (1936, 1938) tapo nuo- 
širdžiu jos bičiuliu, propagavo soc. ša- 
lies laimėjimus. Pasisakė už lit-ros rea- 
lizmą, ryšius su liaudies gyvenimu ir 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 304 


CUK—CVI 315 


kova, už pažangią ideologiją. 1939 iš- 
rinktas Lietuvių rašytojų d-jos sekreto- 
riumi, nemaža nuveikė ryšiams su TSRS 
Rašytojų s-ga užmegzti. 

1940 C. iš karto įsijungė į aktyvią 
taryb. visuom. ir lit. veiklą. Buvo išrink- 
tas Liaudies Seimo atstovu, o Seimo se- 
sijoje — jo sekretoriumi ir Įgaliotosios 
komisijos į TSRS AT VII, Nepaprastąją, 
sesiją nariu. Nuo 1940 Lietuvos TSR AT 
deputatas, Komunistų partijos narys. 
Vadovavo Lietuvos Taryb. rašytojų 
s-gos organizaciniam k-tui, redagavo lit. 
žrn. „Raštai“, 1940—41 parašė apybrai- 
žų ir apsakymų, atspindinčių Tarybų 
valdžios pergalę, publicistinių straipsnių, 
išleido 2 pasakų rinkinius. 1941 evaka- 
vosi į TSRS gilumą, 1941 rudenį gyveno 
Alma Atoje, 1942 pavasarį persikėlė 
į Maskvą. Netrukus išvyko į Pavolgį, 
kur organizavosi Raudonosios Armijos 
16 liet. divizija, rengė lit. vakarus, pri- 
sidėjo prie divizijos laikr. „Tėvynė šau- 
kia“ lit. priedo „Pergalė“ organizavi- 
mo. Maskvoje dalyvavo Taryb. rašytojų 
s-gos veikloje. Išleido aps. rink. „Baus- 
mės ranka“ (1942) ir „Apysakos apie 
okupantus“ (1943), pasakų rink. „Si- 
dabrinė kulka“ (1943), išspausdino apy- 
braižų, feljetonų, straipsnių. 1944 grį- 
žęs į išvaduotą Tarybų Lietuvą, daug 
jėgų atidavė visuomeniniam bei organi- 
zaciniam darbui. 1945 išrinktas Lietuvos 
Taryb. rašytojų s-gos v-bos pirmininku. 
Redagavo žm. „Pergalė“. Išleido aps. 
rink. „Ąžuolo šaknys“ (1945), parašė 
apybraižų apie Užkaukazės taryb. res- 
publikas (rink. „Gruzijos širdis“, 1947), 
apsakymų, kurie išleisti jau po mirties 
(riuk. „„Brolybės sėkla“, 1947). 

C. buvo plačiašakio talento rašytojas, 
sėkmingai reiškęsis įv. žanruose. Kūry- 
binio darbo pradžioje daugiausia rašė 
eilėraščius. Eil. rinkiniui „Pirmosios mi- 
šios“ būdinga protestas prieš socialinę 
neteisybę, užuojauta engiamam darbo 
žmogui, ironiškas rel. įvaizdžių traktavi- 
mas. 1929—34 eilėraščiuose socialiniai 
motyvai sustiprėjo ir sukonkretėjo, 
pasigirdo rev. intonacijos. C. poezija 
pasižymi dinamiška, griežtesnių poet. 
kanonų nevaržoma forma. Stipriau 
pasijutęs kaip prozininkas, iš poezijos 
pasitraukė, tik 1943 dar buvo pradėjęs 

“rašyti poemą „Padavimas apie sakalą“. 


Eko 


Petro Cvirkos eilėraščių rink. 


„„Pirmosios mi- 
šios“ (1928) ir „Raštų“ I tomo (1959) viršeliai 


316 CVI-—CVI 


Pirmieji C. prozos vaizdeliai buvo 
sentimentalūs, parašyti įmantriu stiliu- 
mi. Tačiau netrukus jo apsakymuose įsi- 
galėjo svarus gyvenimiškas turinys, rea- 
listinis vaizdavimo būdas. Aps. rinkiny- 
je „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ jau iš- 
ryškėjo nemaža būdingų C. prozos ypa- 
tybių — vargingo  valstiečio-naujakurio 
tema, ryškūs darbo žmonių charakteriai, 
lyrinis pasakojimas. 1930—31 parašytuo- 
se apsakymuose („Gyventi taip malo- 
nu“, „Žodžiai link revoliucijos“ ir kt.) 
C. pavaizdavo darbo žmonių rev. kovą. 
Ypač meistriški 1937—40 apsakymai 
(rink. „Kasdienės istorijos“ ir kt.), ku- 
riuose rašytojas, remdamasis ano meto 
buities (kaimo, valdininkų ir inteligenti- 
jos gyvenimo) medžiaga, pasiekė dide- 
lės meninės jėgos apibendrinimų. C. pa- 
rodė burž. santvarkos amoralumą, anti- 
humaniškumą, smerkė faš. ideologiją, 
tautų neapykantos kurstymą. Šiems C. 
apsakymams būdinga reikšmingas gyve- 
nimiškas turinys, sudėtingi veikėjų cha- 
rakteriai, epiškai rami pasakojimo into- 
nacija, lakoniškas ir kartu emocionalus 
stilius, 

1940—41 parašytais apsakymais 
(„Ąžuolas“, „Ąžuolo šaknys“) C. siekė 
meniškai įprasminti liet. liaudies per- 
galę prieš išnaudotojus. D. Tėvynės 
karo metais pavaizdavo kovą prieš 
fašizmą, liaudies pasipriešinimą okupan- 
tams, parodydamas taryb. žmonių vie- 
nybę, tikėjimą pergale, karių ir par- 
tizanų didvyriškumą, taryb. patriotizmą 
(aps. „Svirplys“, Vokietis“, ,(Verksmas“, 
„Lakštingala“ ir kt.). Nemaža apsakymų 
parašė 1915—18 kaizerinės okupacijos 
temomis (,„Varpas“, „Laidotuvės“, ,Mi- 
kučio vargai“ ir kt.). Pokario laikotar- 
pio C. apsakymų (,„Daina“, ,„Pabučiavi- 
mas“, „Brolybės sėkla“ ir kt.) centre — 
ideologinis ir psichologinis asmenybės 
lūžis, naujo žmogaus formavimosi, taryb. 
humanizmo problemos, tautų draugystės 
idėjos; lyr. pasakojimas juose persipy- 
nęs su publicistiniais ir filosofiniais ap- 
mąstymais. 

C.— vienas žymiausių liet. apsakymo 
meistrų, daug naujo įnešęs į jo raidą. 
Jo apsakymai nedideli, dažnai pagrįsti 
viena situacija ar įvykiu, nuosekliai 
vystomu siužetu, kuriame nedaug išori- 


nių įvykių. Veikėjų negausu — pa-* 


AE daly saluyžins" El nų, sy Marja, 


prastai vienas ar du, svarbus vaidmuo 
tenka peizažui, lyrizmui. 

Žymų indėlį C. įnešė į liet. romano 
raidą. Pirmasis: jo romanas „Frank Kruk" 
buvo kartu ir pirmasis satyr. romanas 
liet. lit-roje. Romane satyriškai išjuokti 
esminiai kapit. Amerikos ir burž. Lietu- 
vos visuomenės gyvenimo reiškiniai. 
Pagr. veikėjo Franko Kruko vardas tapo 
ne vien Amerikos lietuvio-biznieriaus, 
bet ir apskritai burž. verteivos sinoni- 
mu. Romane juokas dažnai šaižus, pik- 
tas, gausiai vartojamos grotesko, hiper- 
bolės, parodijos, ironijos priemonės, ne- 
vengiama ir šaržo. Reikšmingiausias C. 
kūrinys — romanas „Žemė maitintoja“, 
kuriame per naujakurio šeimos likimą 
atskleidžiama darbo valstiečių masių 
padėtis burž. Lietuvoje, griežtai kriti- 
kuojama buržuazinė žemės reforma, faš. 
režimas. Pagr. herojus Juras Tarutis — 
naujas socialinis tipas liet. lit-roje, so- 
cializmo linkme sąmonėjančių valstie- 
čių atstovas. Idėjiškai ir psichologiškai 
teisingai parodęs jo kelią į rev. kovą, 
C. sukūrė vieną ryškiausių valstiečio 
kovotojo paveikslų to meto liet, lit-roje, 
Revoliucinio tikrovės vystymosi vaizda- 
vimas, naujas teigiamas herojus, soc. 
idealas — kolektyvinio žemės valdymo 
idėja — sudaro soc. realizmo bruožus 
romane. „Žemėje maitintojoje“ sustiprė- 
jo C. psich. meistriškumas, išryškėjo po- 
linkis lyriškai piešti teigiamų veikėjų 
paveikslus. 1940 ir 1946 C. parengė nau- 
jus, perredaguotus, romano leidimus. 
Trečiajame romane —,,Meisteris ir sū- 
nūs“ per kaimo amatininkų paveikslus 
atskleidė liaudies žmonių optimizmą, ko- 
vines ir revoliucines tradicijas, sukūrė 
šviesių, lyrika ir jumoru nuspalvintų 
liaudies gyvenimo vaizdų carinės prie- 
spaudos ir 1905—07 revoliucijos fone. 
Kūrinys parašytas novelių romano for- 
ma, jis pasižymi raiškiu stiliumi, žais- 
mingu sąmoju, gausiais liaudiškais afo- 
rizmais. 1946 C. pradėjo rašyti romaną 
apie klasių kovą pokario metais —,,(Upė 
negrįžta“, 

C. parašė daug kūrinių vaikams ir 
jaunimui. Ypač populiarūs jo aps. rink. 
„Cukriniai avinėliai“, kai kurie vėles- 
ni apsakymai iš vaikų gyvenimo (,„Var- 
tiklis“, „„Mikučio vargai“, „Lakštingala“ 
ir kt.), žavintys poetiškai nupieštais ma- 
žųjų herojų paveikslais, lyrine pasako- 
įimo intonacija. Vertingos ir jo pasakos, 
kurių išėjo 6 rinkiniai; autoriaus naujai 


S 22 bo vvus L/e ty Vo/e 


vadu, 


, At haio Tao ITkri bielG vrLs i $ Ja- 
Menas lan Jaubi "P S Lrp 


2 A Ča J epo 24 kdo Kagiačiai 


Petro Cvirkos | romano ,,„Frank Kruk" | II dalies L aliogiaias 


perredaguotos, jos išleistos rink. „Ne- 
muno šalies pasakos“ (1948). Daugelis 
jų paimtos iš tautosakos rinkinių ir lite- 
ratūriškai perkurtos, išryškinant pažan- 
gias tendencijas, o dalis pasakų, ypač 
rink. „Strakalas ir Makalas“ bei „Sidab- 
rinė kulka“, laikytinos originaliais kūri- 
niais: jose keli folkloriniai siužetai 
sujungti į vieną, kitoks veikėjų liki- 
mas, vartojamos literatūrinės vaizdavi- 
mo priemonės. C. pasakos yra reikšmin- 
gi šio žanro kūriniai liet. lit-roje. 

Apybraižos ir feljetono žanruose 
pradėjo reikštis dar kūrybinio darbo 
pradžioje. Reikšmingesnės jo apybraižos 
iš kelionių po V. Europą, TSRS, apie 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos 
karius, ypač rink. „Gruzijos širdis“, kU- 
riame žymią vietą užima taryb. tautų 
draugystės motyvai. Vertingi D. Tėvy- 
nės karo metų feljetonai ir politi- 
niai pamfletai (,(Totalinis marmeladas *; 
„Gauleiterio Rentelno sapnas“ ir kt.) 
Kartu C. plačiai reiškėsi kaip kovingas 
publicistas, parašė straipsnių aktualiais 
lit-ros ir meno klausimais, recenzijų. Iš- 
vertė į liet. kalbą A. Puškino, Stendalio, 
I. Ilfo ir E, Petrovo, A. Barto ir S. Mai“ 
šako kūrinių. 

C.— savito, ryškaus talento rašytojas: 
žymiai paveikęs liet. grož. prozos Ial- 
dą, praturtinęs jos tematiką, idėjinį tu- 
rinį, patobulinęs meninės išraiškos pre“ 
mones. Jis buvo vienas liet. taryb: 
lit-ros pradininkų, savo kūryba ir orga“ 
nizacine veikla daug prisidėjęs prie J05 
ugdymo, rašytojų konsolidavimo, SOC 
realizmo metodo įtvirtinimo. C. perau£0 
liet. lit-ros rėmus ir tapo vienu žymiaU- 
sių  daugianacionalinės taryb. lit-rOS 
atstovų. Jo knygos išleistos rusų, balta“ 
rusių, ukrainiečių, latvių, estų, moldavų: 
gruzinų, kirgizų, azerbaidžanų, totorių: 
uzbekų ir kt. kalbomis. Žymiausi 
kūriniai išversti į daugelį užsienio kal- 
bų — anglų, bengali, bulgarų, čekų, kinų: 
lenkų, rumunų, vengrų, vokiečių ir kt 

Tarybų Lietuvoje C. raštai leidžiami 
masiniais tiražais, geriausieji jo kūri- 
niai inscenizuojami (Lietuvos TSR aka“ 
deminiame dramos teatre 1950 ir 1957 
past. „Žemė maitintoja“, 1959 — „Lakš- 
tingala“), ekranizuojami (trumpo metražo 
filmas „Skenduolis“, 1956; „„Lakštingė“ 
los“ motyvais kino novelė filme „GY“ 
vieji didvyriai", 1960). Rom. „Frank 
Kruk" motyvais 1959 sukurta pirmoji 
liet. satyr. opera (komp. B. Gorbulskis: 
libretas — V. Grivicko ir P. Raščiaus): 
1948 Kaune įsteigtas P. Cvirkos memo“ 
rialinis muziejus su filialu Klangiuos“: 
1959 Vilniuje pastatytas P. Cvirkos Pū“ 
minklas (skulpt. J. Mikėnas, archit 
V. Mikučianis). 

Ršt.: Pirmosios nas K., 1928; Saulėlydi? 
Nykos valsčiuje, K., 1930; K. Gerutis [P. CVI! 
ka], Rainiukai, K., 1934; Lapė karalienė 
kiškelių krikštynos, K., 1934; Frank Kruki 


K., 1934; Cukriniai avinėliai, K., 1935; Žė“ 
mė maitintoja, K., 1935; 


KopMHMAKMa,  M., 1937;  Kupriukas 
tas, K., 1938; Kasdienės istorijos, K., ka 
Buvo senelis ir senutė, K., 1939; Pasa 
pasaką veja, K., 1940; Strakalas ir Makalėš: 
K., 1941; Bausmės ranka, M., 1942; Cepe0P*“ 
Haa nyna, M.-A., 1942; Sidabrinė kulka, 


M. 
1943; Apysakos apie okupantus, M., 1943; 


Ąžuolo šaknys, K., 1945; Gruzijos širdis, V., 
1947; Brolybės sėkla, K., 1947; Daina, K., 
1948; HaGpannmIe nponsBexenna, M., 1948; Raš- 
tai, 13 t, V., 1949—57; Ckasku Hemanckoro 
Kpaa, BuasmoC, 1951; Rinktinė, V., 1951; 
Ha6pannme cownnenua, 2 T., BuAbMOoC, 1952; 
Mikučio vargai, V., 1955; Caxaputre Gapamiku, 
M., 1955; Raštai, 8 t., V., 1959; Dpank Kpyx, 


„ 1960. 

„Lit: J. Būtėnas, Kaip Petras Cvirka 
Iašė, — „Pergalė“, 1947, Nr. 4; IO. Bal- 
Tywnc, Isarpac IĮsupka. — II. IBupka, 


Ha6parnrie npon3BeAeHKa, M., 1948; K. Kor- 
sakas, Petro Cvirkos literatūr'nis palikimas.— 
Literatūra ir kritika, V., 1949; Knyga apie 
Petrą Cvirką, parengė A. Venclova, V., 1949; 
Petras Cvirka gyvenime ir kūryboje, [albu- 
mas], sudarė K. Vairas-Račkauskas, V., 1953; 
Galinis, Petro Cvirkos apsakymai, V., 
1954; V. Galinis, Petras Cvirka, V., 1955; 
H, TuxonoB, Becennui weAOBeK.—,,CoBeTCKai 
Auraa", 1956.IV.29; J. Šimkus, Apie drąsą ir 
aimę.—, „Pergalė“, 1957, Nr. 5; A. Venclova, 
laikas ir rašytojai, V., 1958; D. Judelevičius, 
Petras Cvirka satyrikas, V., 1958; J. Ragaus- 
kas, Petras Cvirka (1909—1947) (rekomendacinė 
iteratūros rodyklė), K., 1958; S. Litvinaitė, 
Folkloro panaudojimas P. Cvirkos prozos raš- 
tuose.—, „Literatūra“, t. 1, V., 1958; K. Ambra- 
šas, Petras Cvirka — rašytojas ir pilietis.— 
Laiko tiesa, V., 1960; E. Savickaitė, Petro Cvir- 
Os gyvenimo ir kūrybos nagrinėjimas lite- 
Tatūrinio skaitymo pamokose, V., 1960; S. Lit- 
Yinaitė, P. Cvirkos pasakos, —,„Literatūra“", t. 2, 
» 1960; T. 3uMaHnac, Ilarpac LĮaupka — rAa- 
MeHHBi  Gopex 34 TOpxKeCTBO ĄpyXGHI Hapo- 
A0B.—,,ComeTckax AunTBa“, [anbManax|, KK. 6, 
Birmioc, 1960; B. Paannuc, Iarpac Ifsupka, 
„ 1061; B. Banionuc,  ĄeMoKpaTHueCKue 
TPaAwua AMTOBCKOH AMTEpATYpL! B H306paxKe- 
Kuhn TPYAOBOrOo | KPeCTbAHCTBa.— IMapTHiHOCTE 
AMTepaTyp»i | M INPOGAEMBI | XYĄOJKECTBEHHOTO 
MacrepcTrBa, M., 1961; A. Venclova, Jo vardas 
fSmirtingas.— Epochos vėjas, V., 1962; A. Bie- 
lauskas, Mūsų Cvirka.— Keliai ir paminklai, 
“ 2, Lietuvių literatūros istorija, t. 3, d. 2, 
1965, 


CVIRKIENĖ Marija [Račkauskaitė; g. 
1912.X.28  Bolgrade  (Besarabija)] — 

5 „ dailininkė, Lietu- 
vos TSR nusipel- 
niusi meno veikė- 
ja (1965). Rašyto- 
jo P. Cvirkos žmo- 
“* na. 1934 bendradar- 
biavo pažangiame 
dailininkų leidiny- 
je „Žingsnis“. 1935 
baigė Kauno meno 
m-lą. Kūrė daugiau- 
sia portretus ir pei- 
„Au zažus. Dalyvavo liet. 
ailės parodose, eksponuodama realisti- 
Nius kūrinius, D. Tėvynės karo metais 


k €— lietuvių abėcėlės penktoji raidė. 
fona> L1mos 2 liet. kalbos priebalsinės 
Los: kietoji „č“, pvz., „Čaškinti“, 
"alžyti", ir minkštoji „č“, kurios minkš- 
as prieš užpakalinės eilės balsius ir 
macalsius „ai“, „au“, „Wi“, „uo“ žymi- 
K minkštinamuoju ženklu i, pvz.: 
liež : „Čiaudėti“. „Č" yra uždarumos 
Rap priešakinė apikalinė dvižidinė 
ži loji afrikata. Jos uždaruma, sklan- 

ai pereinanti į apvalią ankštumą, su- 


drauge su vyru pasitraukė į Alma Atą, 
vėliau į Maskvą. Apie 40 jos paveikslų 
karo metu žuvo. Pokario metais kuria 
portretus, peizažus, natiurmortus, daly- 
vauja respublikinėse ir visasąjunginėse 
dailės parodose. 1964 surengė individua- 
linę parodą. 

Kūriniai: ,„Autoportretas“ (1937), daugiafigū- 
rinė kompozicija ,„Rudens darbai“ (1938), ,„Bul- 
viakasis" (1941), „Gegužės Pirmoji“ (1941); 
peizažai —,„Kelias" (1945), „Ruduo“ (1949); 
portretai — P. Cvirkos (1945), S. Nėries (1946), 
A. Venclovos (1960), Anos Frank (1961), V. Pal- 
činskaitės (1962), ,„Studentė“ (1965), ir kt. 
CVIRKOS MEMORIALINIS MUZIĖJUS 
— literatūrinis-memorialinis muziejus 
Kaune. Įsteigtas 1948, atidarytas 1951 
name (Donelaičio 13), kurio pusrū- 
syje P. Cvirka 1934—35 gyveno, pa- 
rašė rom. „Frank Kruk“ ir pradėjo ra- 
šyti rom. „Žemė maitintoja“. Prie mu- 
ziejaus organizavimo daug prisidėjo 


Cvirkos memorialinis muziejus. P. Cvirkos 
biblioteka 2 


K. Vairas-Račkauskas (nuo 1949 — jo 
direktorius). Muziejaus fonduose yra 
apie 100 rankraščių, 300 nuotraukų, 
daug negatyvų, rašytojo biblioteka 
(daugiau kaip 900 knygų lietuvių, rusų, 
prancūzų ir kt. kalbomis). Lit. ekspozici- 
joje parodyti svarb. P. Cvirkos gyve- 
nimo momentai ir kūrybos etapai. Mu- 
ziejuje atkurta rašytojo biblioteka, 
1944—47 buvusi Kaune, Trakų g. (dab. 


< 


sidaro tarp liežuvio priešakio ir al- 


veolių. 


ČACKIS (Czacki) Tadeušas [1765.VIII.28 
Poricke (Volinės sr., Ukrainos TSR) — 
1813.11.68 Dubne (Rovno sr., Ukrainos 
TSR)] — Lenkijos visuomenės veikėjas 
ir švietėjas, istorikas. Išleido Lenkijos ir 
Lietuvos Did. Kun-stės r. sričių hidro- 
grafinius žemėlapius (1786), 1800 Var- 
šuvoje įkūrė Mokslo bičiulių d-ją, stei- 


CVI—čAC 317 


P. Cvirkos g.), eksponuojami asme- 
niniai P. Cvirkos daiktai, kūriniai, iš- 
versti į daugelį kalbų. 1953 Klangiuose 
(Jurbarko rj.), P. Cvirkos tėvų sodybo- 
je, atidarytas muziejaus filialas, kuriam 
priklauso gyv. namas, svirnas ir kloji- 
mas. Gyv. name, kurį sudaro seklyčia, 
virtuvė ir priemenė, eksponuojami apy- 
vokos daiktai, svime — rašytojo moti- 
nos, senelės ir prosenelės kraičio skry- 
nios, spintos, staklės ir kt., klojime — 
Žž. ū. padargai, 

Lit.: Petro Cvirkos memorialinis muziejus, 


[eksponatų katalogas ir ekskursijų vadovas|, 
parengė K. Vairas-Račkauskas, V., 1960. 


„CZERWONA GWIAZDA“ („Raudonoji 
žvaigždė“) — tarybinis buvusios Vilniaus 
srities ir Vilniaus miesto dienraštis len- 
kų kalba, ėjęs 1952.1.1—1953.V1.5. 


„CZERWONA POMOC“ („Raudonoji pa- 
galba“) — komunistinis pogrindinis laik- 
raštis, ėjęs 1931—33 Vilniuje lenkų kal- 
ba. Leido V. Baltarusijos Raudonosios 
pagalbos org-jos CK. Spausdintas spaus- 
tuvėje. 


„CZERWONY SZTANDAR“"' („Raudonoji 
vėliava“) — 1. Komunistinis pogrindinis 
laikraštis, ėjęs 1921 Kaune lenkų kalba. 
Išėjo 2 nr, spausdinti spaustuvėje. 

2. Komunistinis pogrindinis laikraštis, 
ėjęs 1936—38 Vilniuje lenkų kalba. Lei- 
do V. Baltarusijos KP CK. Spausdin- 
tas spaustuvėje. Rašė apie burž. Len- 
kijos vidaus ir užsienio politiką, apie 
sunkią darbo žmonių padėtį, apie jų 
kovą prieš buržuaziją, teikė žinių iš 
Baltarusijos TSR gyvenimo. 

3. Tarybinis dienraštis, einąs nuo 
1953.VII.1 Vilniuje lenkų kalba. Leidžia 
LKP CK. Tiražo dalis platinama kitose 
taryb. respublikose ir Lenkijos Liaudies 
Respublikoje. 


„CZYTAJCIE“ („Skaitykite“) — antifa- 
šistinis dienraštis, ėjęs 1933.VII.27— 
VIII.4 Vilniuje lenkų kalba. Red. 
S. Jendrichovskis, J. Pala, J. Drūtas. Iš- 
ėjus 7 nr., burž. Lenkijos valdžios už- 
darytas. 


gė m-las. Tyrė Lietuvos ir Lenkijos isto- 
riją, Poricke sukaupė daug ist. medžia- 
gos, ypač rankraščių. 1800—01 Varšu- 
voje išleido kn. „Apie lietuvių ir lenkų 
teises“ (lenkų kalba), kurioje I Lietuvos 
Statutą (1529) lygino su vėlesniais Sta- 
tuto leidimais. 1809 paskelbė kn. „Ar 
romėnų teisė buvo lietuvių ir lenkų tei- 
sės pamatas“ (lenkų kalba). Pateikda- 
mas daug teisinių, ekonominių ir buiti- 
nės kultūros faktų, juos lygindamas, 


318 ČAG—ČAR 


Č. pradėjo Lietuvos Statutų ir apskritai 
Lietuvos teisės istorijos moksl. tyrinėji- 
mą. Č. yra korespondavęs su D. Poška 
(žinomas jo 1811.VIII.15 laiškas rašyto- 
jui), domėjęsis liet. kalba ir Poškos su- 
rinktais eksponatais. Č. reikšmę liet. 
kultūrai rodo 1611 Poškos literatūrinis 
laiškas Čackiui, išspausdintas 1863 Ivins- 
kio kalendoriuje, ir L. Jucevičiaus „Lie- 
tuvoje“ iškeltos Č. mintys apie gimtąją 
kalbą, kaip tautos nuosavybę, kurios ne- 
galima pamiršti. 

Lit.: P. Chmielowski, Tadeusz Czecki, Pe- 
tersburg, 1898; Dionizas Poška, V., 1959, 


ČAGLYS Izidorius [1910.V.12 Erzvėte 
(Ignalinos rj.) — 1942 Oriolo fronte] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
valstiečių. Nuo 1928 V. Baltarusijos Ko- 
munistinės Jaunimo S-gos narys, nuo 
1931 V. Baltarusijos KP (VBKP) narys. 
Nuo 1932.III VBKP Tverečiaus rj. k-to 
narys. Padėjo leisti ir spausdinti Erzvė- 
to pogr. spaustuvėje laikr. „Barikada“, 
„Valstiečių balsas“, atsišaukimus ir kitą 
kom. lit-rą. Už rev. veiklą kelis kartus 
buvo suimtas. Nuo 1941 Raudonosios 
Armijos karys. Žuvo fronte. 


ČAIKAUSKAS Stasys [g. 1912.IV.26 Pe- 
terburge] — aktorius, režisierius. 1931 
baigė Valstybės teatro (Kaune) dramos 


studiją, 1931—41 to teatro aktorius 
(1933—34 vaidino 
„Jaunųjų teatre“). į 


Vėliau Kauno jau- 
nojo žiūrovo teatro 
vyriausiasis režisie- 
rius. Nuo 1958 Kau- 
no muz. komedijos 
teatro meno vado- 
vas. 1955—56 Klai- 
pėdos dramos teatro 
režisierius, 1956— 
1962 Kapsuko dra- 
mos teatro vyriau- 
siasis režisierius. 
Nuo 1958 TSKP narys. 1962—64 Kap- 
suko saviveiklinio teatro režisierius ir 
dramos studijos vadovas. Pastatė dau- 
giau kaip 40 veikalų. 

Vaidmenys: pusbernis (V. Krėvės-Mickevi- 
čiaus ,,„Žentas“), Edzinis, Rudis (R. Blauma- 
nio „Indranai“, ,„„Siuvėjų dienos Silmačiuose“"), 
Samodukas (A. Vienuolio  „„Prieblandoje“), 
Jasius (K. Binkio ,„Atžalynas“), Timofejičius 
(J. Germano „Liaudies sūnus"), Jaša (A. Če- 
chovo „Vyšnių sodas“), Šiškinas (M. Gorkio 
„„Miesčionys“) ir kt. 


Pastatymai: Kauno jaunojo žiūrovo teatre — 
V. Katajevo „Pulko sūnus“ (1946); Klaipėdos 
dramos teatre — A. Arbuzovo ,,„Klajonių me- 
tai“ (1956); Kapsuko dramos teatre — K. Bin- 
kio „„Atžalynas“ (1956), A. Žeri ,„Šeštasis aukš- 
tas“ (1957), A. Liveso ,„Naujųjų metų naktį“ 
(1959), N. Hikmeto ,,Damoklo kardas“ (1961) ir kt. 


ČAIKAUSKAS Vladas [g. 191111 Pa- 
kalninkuose (Trakų rj.)] — agronomas, 
žemės ūkio mokslų kandidatas (1959). 
Baigė Ž. ū. akademiją (Dotnuvojej. 
1951—59 Joniškėlio bandymų stoties 
direktorius. Nuo 1959 Žemdirbystės in-to 
Joniškėlio filialo direktoriaus pavaduo- 
tojas. Išleido brošiūrų ir paskelbė moksl. 
straipsnių apie cukrinių runkelių au- 
ginimą. 


Ršt.: Cukrinių runkelių auginimas, V., 1960; 
Cukrinių runkelių auginimas pašarui, V., 1962; 
Naujas cukrinių runkelių auginimo būdas, V., 
1963. 


ČAPKĖVIČIENĖ Michalina [Zubavičie- 
nė; g. 1917.11.16 Dnepropetrovske] — Di- 
džiojo Tėvynės karo partizanė. Kilusi 
iš darbininkų. Nuo 1940 VLKJS narė. 
1940—41 apylinkės sekretorė Rozalimo 
valsčiuje. 1941—42 K. Poželos antifaš. 
org-jos partizanų grupės, veikusios Pa- 
nevėžio aps., dalyvė: parūpindavo me- 
dikamentų, spausdino ir platino Taryb. 
informacinio biuro pranešimus ir kitokią 
antifaš. lit-rą, palaikė ryšius tarp par- 
tizanų. Gestapui susekus grupę ir su- 
ėmus beveik visus jos dalyvius, visą 
okupacijos metą slapstėsi. Nuo 1944 
dirbo adm. ir part. darbą Smilgių vals- 
čiuje (Panevėžio aps.), paskui Vilniuje, 
Šiauliuose, Kaune. TSKP narė nuo 1946. 


ČAPKEVIČIUS Lionginas [1915.II.4 Ry- 
goje — 1942.VI.5 Pajuostės miškelyje 
(prie Panevėžio)]) — Didžiojo Tėvynės 
karo partizanas. Kilęs iš darbininkų. At- 
kūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, įstojo 
į VLKJS ir buvo Rozalimo vls. (Panevė- 
žio aps.) kooperatyvo pirmininku. Hit- 
lerininkams įsiveržus į Lietuvą, slapstė- 
si. 1941.VI buvo suimtas. Paleistas iš 
kalėjimo, aktyviai įsijungė į K. Pože- 
los antifaš. org-jos partizanų grupę, vei- 
kusią Panevėžio apskrityje. Organizavo 
antihitlerinių lapelių leidimą Pašakiuo- 
se. Suimtas 1942.V.1 ir drauge su kitais 
K. Poželos partizanų grupės dalyviais 
nužudytas. 


ČAPLIKAS Juozas [1876.1.20 Samūniškė- 
se (Varėnos rj.) — 1961.V.28 Akmenyje 
(Varėnos rj.)] — lietuvių liaudies dainų 
rinkėjas. 1899 baigęs Vilniaus kuni- 
gų seminariją, kunigavo Žiežmariuose, 
Valkininkuose ir kt. vietose. Perlojoje 
buvo įsteigęs „daraktorių“ kursus. 1899 


J. Šimtakojo slapyvardžiu išleido Mer- | 


kinės apylinkėse ir kitose vietose su- 
rinktų dainų rinkinį „Trakiečių dzūkų 
dainos". 


ČAPLINSKIS [m. 1919.1.2 Vilniuje] — 
1918—19 proletarinės revoliucijos Lietu- 
voje dalyvis. Dujų f-ko darbininkas. 
1918.XII išrinktas Vilniaus Darbininkų 
atstovų tarybos nariu; vienas liaudies 
milicijos organizatorių ir vadovų. Žuvo 
kartu su kitais 4 komunarais, gindamas 
Darbininkų tarybos būstinę (dab. Ko- 
munarų 9) nuo lenkų kontrrevoliucio- 
nierių. 


ČAPRACKAS Danielius [1910.IX Degio- 
nyse (Panevėžio rj.) — 1945.11.27] — 
teisininkas. Kilęs iš darbininkų. Už 
antifaš. veiklą buvo suimtas ir pašalin- 
tas iš Panevėžio g-jos VII klasės. 1930, 
eksternu baigęs g-ją, įstojo į Kauno 
un-to teisės f-tą. 1932—33 tarnavo ka- 
riuomenėje, vėliau dirbo advokato sek- 
retoriumi, 1939 baigė Kauno un-tą. 
1940.I persikėlė į Vilnių ir Valst. ban- 
ke dirbo sąskaitininku. 1940 Vilniaus 
karo komendanto ištremtas vieneriems 
metams į Panevėžį. Nuo 1940.VI Kau- 
no miesto prokuratūros tardytojas. Nuo 
1942.I Raudonosios Armijos 16 liet. di- 


vizijos karinės prokuratūros tardytojas. 
Nuo 1943 TSKP narys. Išvadavus Vilnių, 
paskirtas Lietuvos TSR prokuratūros 
ypatingai svarbių bylų tardytoju. Žuvo, 
eidamas tarnybos pareigas. 


ČARNAS Rapolas [1900 Kaune — 1926. 
XII.27 Kaune] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš smulkių prekybininkų, 
darbininkas. 1920 Kaune priimtas į pir 
mąją LKJS darbi- | = . 
ninkų kuopelę ir ne- k 
trukus kooptuotas 
į LKJS Kauno rj. 
k-to narius. Dirbo 
maistininkų profsą- 
jungoje. 1920 pab., 


gresiant  suėmimui, 
išvyko į Šiaulius. 
Svetima pavarde 


dirbdamas i) ies 
je, organizavo Siau- 
liuose pirmąsias 
komjaunimo kuope- » 
les, jaunųjų darbininkų sekciją pre 
profsąjungos. Dėl policijos persekiojimų 
grįžo į Kauną. 1921IV LKJS Centio 
Biuro pasiųstas mokytis į part. taryb 
m-lą Maskvoje. 1921.X priimtas į Komu- 
nistų partiją. Baigęs m-lą Abromo Zė- 
linskio pavarde, Č. grįžo į Lietuvė: 
dirbo LKJS Kauno rj. k-te. 1923 pr 
kooptuotas į LKJS Centro Biuro narius: 
Ryšium su „Kultur-lygos“ likvidavimU 
1924 Kaune suimtas, tardymo metu bu“ 
vo žiauriai kankinamas. Dvejus su pušč 
metų kalintas be teismo ir paleistas Pa“ 
gal amnestiją. Dirbo LKJS CK nariu, 
o taip pat maistininkų profs-goje, KU“ 
rios suvažiavime buvo išrinktas centTO 
v-bos nariu. Mitinguose gynė Komunis 
tų partijos liniją, aktyviai kovojo prieš 
s-d. vadų skaldomąjį darbą profs-g05€: 
Po faš. perversmo suimtas ir karo laU“ 
ko teismo sprendimu sušaudytas. 

Lit.: 3. AnrapeTuc, OamucTrckui nepeBopo“ 
a paccTPeA KOoMMyHapos B AuTBe, M.-A., 1927; 
V. Kapsukas, Keturių teismo komedija ir paš“ 
kutinės jų valandos, Tilžė, 1929 [kt. leid. 1946]; 
Rapolas Čarnas, Tilžė, 1930 [kt. leid. 1941: 
1947]; Keturiems sušaudytiems komunistams 
atminti, V., 1950; Revoliucinis judėjimas Li€“ 
tuvoje, V., 1957; Stipresni už mirtį, V., 1961. 
ČARTORISKIS (Czartoryski) Adomas 
Jurgis [1770—1861] — politinis veikėja“: 
1831 sukilimo dalyvis. Rusijos caro 
Aleksandro I patarėjas, Rusijos užsienio 
reikalų ministras, Vilniaus švietimo aPY“ 
gardos, kuriai priklausė visos po padali“ 
jimų Rusijai atitekusios buv. ŽečposPO“ 
litos žemės, kuratorius. Veiksmingai PF!“ 
sidėjo prie Vyriausiosios mokyklos Pe“ 
tvarkymo į Vilniaus universitetą (1803): 
įkūrė naujų m-lų, kurias galėjo lankY“ 
ti tik bajorų vaikai. Užsienio politiko“ 
siekė atgaivinti Žečpospolitą, susieti Jė 
glaudžiais polit. ryšiais su Rusija ir PG“ 
skelbti Aleksandrą I Lenkijos karaliumi 
Carizmo reakc. politikos paveiktas, 1 
atsisakė nuo Vilniaus švietimo apy82“ 
dos kuratoriaus pareigų. 1830—31 suk!“ 
lime iš pradžių buvo Aukščiausiosios ta: 
rybos, vėliau Nacionalinės vyriausyb“? 
pirmininku. Sukilimą nuslopinus, 67“ 
gravo į Prancūziją, kur 30 metų vad“ 
vavo Lenkijos polit. emigrantų arl5“ 
tokratiniam sparnui, 


ČEBATORIAI — kaimas Varėnos Ij., 
7 km į p. nuo Valkininkų; apylinkės ir 
Kolūkio centras. 264 gyv. (1959). Med. 
Punktas (nuo 1957), aštuonmetė m-la 
(1921—56 pradinė, iki 1962 septynmetė), 
biblioteka (nuo 1954). Vok. faš. okupan- 
tai už prievolių nevykdymą nužudė An- 
taną Balkų; burž. nacionalistai 1947 nu- 
Zudė Aleksandrą ir Joną Balkus. 


ČECHAVIČIUS Povilas [1858.X.14 Vil- 
niuje — 1935.1.10 Kaune] — inžinierius 
hidrotechnikas, 
Susisiekimo 


1881 baigė Peterburgo 
1881—1902 dirbo 
įvairius hidrotechni- 
kos darbus Kauno 
ir Poltavos guberni- 
jose, Krime, Mol- 
davijoje, prie Do- 
no, Kaukaze, Odesos 
uoste. 1902—11 Ki- 
jevo Politechnikos 
in-te dėstė hidro- 
: techniką, 1911—15 
to in-to ordinarinis 
profesorius. 1915— 
1917 Rusijos staty- 
r bos akc. b-vės direk- 
torius tvarkytojas. Vadovavo Petrogra- 
0, Talino, Helsinkio ir Turku uostų 
Plėtimo bei tvarkymo darbams. 1920 
Srižo į Lietuvą. Nuo 1923 Kauno un-to 
Idrotechnikos katedros vedėjas, nuo 
930 Kauno un-to ordinarinis profeso- 
tus; dėstė hidrotechnikos įrenginių ir 
Vandens kelių kursą. Hidrotechnikos 
lausimais parašė veikalų rusų ir pran- 
EU k. (apie Odesos uostą, molų staty- 
Ja ir kt.). Dirbdamas Kauno un-te, spec. 
žurnaluose paskelbė moksl. straipsnių. 


ČECHOVIČIUS Gustavas [g. apie 1835 
Netoli Švenčionių] — 1863 sukilimo da- 
Yvis, Švenčionių apskrities sukilėlių ka- 
Tinis viršininkas. Prasidėjus sukilimui, 
su sukilėlių būriu išvyko į Naručio ež. 
SPylinkes, kur susijungė su savo bro- 
2 L. Čechovičiaus būriu. 1863.VI.5 ko- 
Sl su carine kariuomene prie Liubkų 
almo (dab. Vileikos rj, BTSR). Po 
„O Perėjo į Dubingių miškus, žygiavo 
Š Venčionių aps., iš ten į Vilniaus aps., 
Šliau susijungė su K. Jasevičiaus suki- 
“lių būriu Ašmenos apskrityje. Negalė- 
amas ten išsilaikyti, patraukė į Augus- 
RO guberniją. 1863.IX.29 kovėsi prie 
„. diškių ir Pirčiupio, X.19 prie Rūd- 
Inkų, spalio pab.— tarp Seirijų ir Laz- 
„JU; pralaimėjęs mūšius, pasitraukė 
Užsienį. 


CECHOVICIUS Leonas [g. 1841 netoli 
€nčionių] — 1863 sukilimo dalyvis, 
lėlių būrio vadas. Mokėsi Peterbur- 

klą aro inžinerijos akademijoje, pri- 
aso slaptai kar. organizacijai. 1863 

li, aus apskrityje suorganizavo sukilė- 

sav Urį (apie 100 žmonių) ir drauge su 

VIS brolio G. Čechovičiaus būriu 1863. 

1863 dalyvavo kautynėse prie Liubkų. 

bat 226 prie Postavų (Disnos aps.) 

šhrę O į nelaisvę ir karo lauko teismo 
€ndimu nuteistas 12 metų katorgos. 


EECHOVIČIUS Simonas  [1689:VI1L28 


Jaokuvoje— 1775.VIL21 Varšuvoje] — 
dailininkas. 1710—13 mokėsi Ro- 


in-tą. 


moje tapybos, vėliau tapė paveikslus 
Italijos bažnyčioms. Nuo 1740 gyveno 
Lenkijoje, į gyvenimo pabaigą kelerius 
metus dirbo Lietuvoje. Sukūrė daug pa- 
veikslų Vilniaus bažnyčioms (Kotrynos, 
Vizitiečių, katedrai ir kt.), Lietuvos did. 
etmono M. Masalskio (Vilniaus Paveiks- 
lų galerija) ir kitų Lietuvos didikų port- 
retų. 


ČECKOVSKIS Jonas [1899.VI Kuršėnuo- 
se — 1938.III.8 Maskvoje| — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbinin- 
kų. 1918—36 Komunistų partijos narys. 
1918—19 kovojo už Tarybų valdžią Lie- 
tuvoje, Kuršėnų rev. k-to narys. 1920 
dirbo pogr. partinį, profs-ginį darbą 
Kuršėnuose, paskui Ukmergėje. 1920 
mokėsi Maskvos gub. partinėje m-loje. 
1921—22 pasiųstas į Vilnių ir Gardiną 
dirbti pogr. darbo. 1922—37 adm. dar- 
buotojas Minske, Barnaule, Tambove, 
Kaukaze, Maskvoje. Žuvo, neteisėtai 
represuotas asmenybės kulto sąlygomis. 
1957 reabilituotas. 


ČEDASAI — kaimas Rokiškio rj., 19 km 
į š. v. nuo Rokiškio, 15 km į š. r. nuo 
Pandėlio; apylinkės ir kolūkio centras. 
149 gyv. (1959). P. pakraščiu teka Vy- 
žuona (Nemunėlio intakas); į š. nuo 
kaimo yra Čedaso ež. Malūnas (nuo 
1960), felčerių-akušerių punktas, vaisti- 
nė, ryšių skyrius, parduotuvė, pieninė, 
vid. m-la (1919—49 pradinė, iki 1958 
septynmetė), (nuo 1949). 
M TT. 


Čedasai. Bažnyčios fragmentas 


Archit. požiūriu įdomi Č. bažnyčia (past. 
1914). 1499 minimas Č. dvaras, 1529 — 
Č. valsčius. XIX amžiuje Č. buvo vals- 
čiaus centras. Č. valsčiaus valstiečiai 
dalyvavo 1905—07 revoliucijoje. 1923 
buvo 165 gyv. 


ČEDASAS — ežeras Rokiškio rj., 6 km 
į v. nuo Onuškio, 1 km į š. nuo Čedasų 
kaimo. Plotas 59 ha. Ežeras ištįsęs iš 
š. į p. Ilgis 1350 m, didž. plotis 660 m, 
kranto linijos ilgis 3600 m. Š. dalis siau- 
resnė už pietinę. Krantai žemi, vietomis 
pelkėti. Ežeras verslovinis; žuvies 1964 
sugauta 8,9 kg/ha (daugiausia lynų). 


ČEB-—ČE! 319 


ČEDAVIČIUS Aleksas [g. 1926.IX.2 Pa- 
vytėje (Kauno rj.)] — filosofas, filosofi- 
jos mokslų kandidatas (1962). Nuo 1951 
TSKP narys. Baigęs Resp. part. m-lą, 
1951—55 joje dėstė filosofiją. 1955—59 
Dailės in-to ir Vilniaus Ped. in-to dėsty- 
tojas. 1956 baigė Aukštąją part. m-lą 
prie TSKP CK, 1962 — Visuom. mokslų 
akademiją prie TSKP CK, Nuo 1962 
Kauno Politechnikos in-to filos. kated- 


- IOS vedėjas. Paskelbė moksl, straipsnių 


ist materializmo, religinės psicholo- 
gijos, ateistinio auklėjimo klausimais. 


Ršt.: Klasės ir klasių kova, V., 1959; Ateis- 
tinis darbo žmonių auklėjimas, V., 1964. 


ČEIČYS Albinas [1910.IV.1 Paliepyje 
(Rokiškio rj.) — 1960.V.18 Kaune] — 
choro dirigentas. 1939 baigęs Kauno 
Konservatoriją, kurį laiką mokytojavo 
vid. m-lose. 1945—60 Kauno Gruodžio 
muz. technikumo dėstytojas (1947—48 
direktorius); 1945—49 kartu dėstė Kau- 
no Konservatorijoje. 1945—54 vadova- 
vo „Kauno audinių“, 1948—60 — Ž. ū. 
akademijos chorams, šefavo saviveikli- 
nius chorus. 


ČEIČYS Jonas [g. 1901.XII.17 Kalne- 
liuose (Rokiškio rj.)]) — inžinierius me- 
lioratorius, technikos mokslų kandida- 
tas (1948), Lietuvos TSR nusipelnęs me- 
lioratorius (1965). 844 

1933 baigė Vienos 
Aukštąją žemės kul- 
tūros m-lą. 1933— 
1941 dirbo gamy- 
binį, pedagoginį ir 
administracinį darbą 
Ž. ū. m-joje. 1945— 
1948 dėstė Kauno 
un-te, 1948—50 Ž. | — 
ū. akademijoje. Nuo 
1948 docentas. 1950 
— 1959 Hidrotechni- 
kos ir melioracijos 
instituto direktorius, nuo 1959 sk. vedė- 
jas. Paskelbė daugiau kaip 30 moksl. 
straipsnių melioracijos klausimais. 

Ršt.: Dirvožemių melioracija, V., 1951; Me- 
lioracijos terminų žodynas, V., 1960; Melio- 
racijos darbų septynmetis Lietuvos TSR, V., 
1960; Žemės ūkio melioracijos (Sausinimas), 
v., 1965. 

ČEIČYTĖ Juzefa [g. 1922.V.19 Aleknose 
(Rokiškio rj.)] — dailininkė. 1942 įstojo 
laisva klausytoja į Vilniaus Dailės aka- 
demiją. 1946—48 dirbo dekoratore Vil- 


niaus dramos teat- 
re, 1948—49 operos 
ir baleto teatre, nuo 
1949 Klaipėdos dra- 
mos teatre. 1953 bai- 
gė Lietuvos TSR 
Dailės instituto ta- 
pybos katedrą. 1955 
— 1962 Klaipėdos 
dramos teatro vy- 
riausioji dailininkė. 
Lietuvos TSR teat- 
ruose apipavidalino 
daugiau kaip 50 
spektaklių. Ankstyvesnėse Č. deko- 
racijose vyravo buitinio pobūdžio 


320 ČEI!-—ČčČEK 


scenovaizdis, vėlesnėse išryškėjo polin- 
kis į teatrinį sąlygiškumą ir simboliką. 
Apipavidalinti spektakliai: V. Šekspyro 
„Romeo ir Džuljeta“ (1955), P. Kohouto „Šito- 
kia meilė“ (1958), A. Žaliavužskio ,„Gylys“ 
(pagal E. Voinič romaną, 1959), J. Marcinke- 
vičiaus „Kraujas ir pelenai“ (1961) ir kt. 


ČEIKAUSKAS Feliksas [1915—1942] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
valstiečių. Darbininkas. Nuo 1934 Ko- 
munistų partijos narys. Part. darbą dir- 
bo Dauguose. Hitlerininkų nužudytas. 


ČEKAI — kaimas Akmenės rj., Svir- 
kančių apyl., Ventos kair. krante, prie- 
šais Viekšnius. 209 gyv. (1959). Koklių 
fabrikas (nuo 1964), pr. m-la (nuo 1955). 
1923 buvo 56 ūkiai, 304 gyv. 1941.VI 
hitlerininkai ir vietiniai burž. naciona- 
listai kaime nužudė taryb. aktyvistą 
A. Jurkūną. 


ČEKANAUSKAITĖ Pranciška [Genienė; 
g. 1926.V.11 Mikėnuose (Biržų rj.)]) — 
dailininkė, 1953 baigė Lietuvos TSR Dai- 
lės in-to keramikos katedrą. Nuo 1954 
dalyvauja respublikinėse, visasąjunginė- 
se ir tarptautinėse dailės parodose. Dir- 
ba buitinės, dekoratyvinės, architektū- 
rinės keramikos srityse (suvenyrai, va- 
zos, lėkštės, servizai ir kt.), kūrybiškai 
panaudodama liaudies ornamentų mo- 
tyvus. Š 


ČEKANAUSKAS Vytautas [g. 1930.V.13 
Šiauliuose] — architektas. 1955 baigęs 
Lietuvos TSR Dailės in-tą, dirba Miestų 
statybos projektavimo in-te. Sukūrė 
daug bendrabučių, mokyklų, kultūrinių 
ir buitinių pastatų tipinių projektų, su- 
projektavo kompozitorių gyv. kvartalą 
ir Lazdynų gyv. rajoną Vilniuje. 


ČEKAUSKAS Antanas [1912.1.8 Ylakiuo- 
se (Skuodo rj.) — 1948.VI.7 Mažeikių 
rj] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Darbininkas. Nuo 1939 Komunistų parti- 
jos narys. 1940—41 milicininkas Mažei- 
kiuose. D. Tėvynės karo metais kovo- 
jo Raudonosios Armijos 16 liet. divizi- 
joje. Po karo dirbo adm. darbą. 


ČEKAVIČIUS Aleksandras [1905.V1.5 
Sukarepkoje (Varėnos rj) — 1943. 
X.17] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš valstiečių. Nuo 1937 Komunistų 
partijos narys. 1940—41 milicininkas 
Vilniuje. 1941—43 kovojo Raudonojoje 
Armijoje. Žuvo fronte prie Pinsko. 


ČEKYS Jonas [iki 1939 Čekauskas; 
g. 1916.XII.22 Kaniūkuose (Ignalinos 
rj.)] — spaudos darbuotojas. Nuo 1933 
spausdino eilėraščius Vilniaus liet. spau- 
doje. 1937 persikėlęs iš Vilniaus kr. 
į Lietuvą, bendradarbiavo „Mūsų jauni- 
me“, „Kultūroje“, Vilniaus vienkarti- 
niuose lit. leidiniuose („Piūvyje“, ,„Sė- 
joje“, „„Varsnose“ ir kt.). 1941 „Vilniaus 
balso" korespondentas. D. Tėvynės ka- 
ro metais dalyvavo pasipriešinimo oku- 
pantams judėjime (J. Pševalskio ir 
S. Vrono grupėje), platino pogr. lit-rą. 
Nuo 1944 dirba adm. darbą (nuo 1953 
leidyklos „Vaga“ direktorius). Nuo 1950 


TSKP narys. 1961 neakivaizdiniu būdu 
baigė Aukštąją part. m-lą prie TSKP CK. 


ČEKYS Klemensas [g. 1915.1.28 Kaniū- 
kuose (Ignalinos rj.)] — administracinis 
ir ūkinis darbuotojas. 1938—39 mokyda- 
masis lietuviškoje amatų m-loje Vilniu- 
je, įsijungė į pažangią jaunimo veiklą. 
1940—41 dirbo kooperatyve, padėjo 
kurti Tarybų valdžią Dūkšte. Vok. faš. 
okupacijos pradžioje, burž. nacionalistų 
persekiojamas, persikėlė į Vilnių, kur 


„dalyvavo pasipriešinimo okupantams ju- 


dėjime (J. Pševalskio ir S. Vrono gru- 
pėje), platino pogr. spaudą, padėjo ap- 
Iūpinti geto gyventojus maisto produk- 
tais; jo bute vyko pogrindininkų susi- 
rinkimai. Po karo dirbo ūkinį darbą 
Vilniuje. Nuo 1961 Resp. knygų bazės 
direktoriaus pavaduotojas. 


ČEKIŠKĖ — miestelis Kauno rj., 12 km 
į p. nuo Ariogalos, prie kelio į Vilkiją; 
apylinkės ir kolūkio centras. 552 gyv. 
(1959). Č. turi iš gatvinių kaimų išsivys- 
čiusiems miesteliams būdingą planą: il- 
gą pagr. gatvę kerta kelios trumpos 
gatvelės. Yra ryšių skyrius, keletas bui- 
tinio aptarnavimo dirbtuvių, 25 lovų 
ligoninė (nuo 1959), vid. m-la (iki 1944 
pradinė, 1944—49 prog-ja, 1949—53 sep- 
tynmetė), kultūros namai (nuo 1954), 
biblioteka (nuo 1945). 

Patikimų žinių apie Č. yra nuo 
XVII a. pradžios: 1617 pastatyta bažny- 
čia, 1623 įsteigta pr. m-la. 1762.V1I.27 
did. kun-ščio privilegija leisti savaiti- 
niai turgūs ir metinis prekymetis. Ties 
Č. 1863.III.29 įvyko B. Kolyškos vado- 
vaujamo sukilėlių būrio susirėmimas su 
carine kariuomene. 1882 Č. apylinkės 
valstiečiai savavališkai atsiėmė savo 
sklypus, kuriuos po 1861 reformos buvo 
užgrobęs dvarininkas. Valstiečiams mal- 
šinti į Č. buvo atsiųstas ulonų es- 
kadronas, vėliau ilgam laikui apgyven- 
dintos dvi Dono REiRS kareivių kuopos. 
Burž. Lietuvoje C. buvo valsčiaus cent- 
ras (1923 —577 gyv.). Veikė malūnas, 
lentpiūvė, vaistinė (nuo 1932), kelios 
dirbtuvėlės, apie 20 smulkių parduo- 
tuvių. Vok. faš. okupantai ir vietiniai 
burž. nacionalistai išžudė didesniąją da- 
lį Č. gyventojų. 


ČEKONYS — kaimas Anykščių rj., De- 
beikių apyl., 10 km į š. r. nuo Anykš- 
čių. 191 gyv. (1959). Iš š. v. prieina 
Romualdavos miškas; kaimo š. pakraš- 
čiu eina kelias iš Debeikių į Anykščius. 
Pr. m-la (nuo 1913), biblioteka (nuo 
1956). 


ČĖKŲ LITERATŪRA (ryšiai su liet. 
lit-ra). Abipusis domėjimasis čekų ir 
lietuvių kultūriniu gyvenimu prasidėjo 
XIX a. Čekų literatas F. Čelakovskis 
(1799— 1852) populiarino liet. liaudies 
dainas. Rinkinyje „Slavų liaudies dai- 
nos“ (t. 2, 1825) jis išspausdino 3 liet. 
liaudies dainų vertimus į čekų kalbą, 
1827 išleido čekų kalba atskirą knygą 
„Lietuvių liaudies dainos“, kur įdėjo 
74 dainas, paimtas iš L. Rėzos dainų 
rinkinio. Čekų poetas J. Zejeris (Zeyer, 
1841—1901) liet. liaudies dainų moty- 


nes improvizacijas, parašė epinę poemą 
„Algirdas Geištoras“ (1889), kurios siU- 
žetą sudaro lietuvio Algirdo Geištoro 
meilė Čekijos karalienei Anai Jogailai- 
tei. Liet. tautosaka domėjosi ir ją lingV: 
tikslais tyrinėjo nemaža čekų kalbinin- 
kų. L. Geitleris (1847—85), be kitų 
darbų, išspausdino studiją „Lietuva !T 
lietuviai“ („Osvčta“, 1874, Nr. 7, 8) 
kur rašė apie liet. tautosaką ir literatU- 
rą (K. Donelaitį, S. Daukantą, M. Va- 
lančių ir kt.). Liet. tautosaka domėjos! 
J. Gebaueris (1838—1907) ir J. Zubatas 
(1855—1931), parašęs studiją „Apie lat 
vių ir lietuvių dainų aliteraciją“ (1894). 
Tuo pat laikotarpiu liet. nac. išsivadavV!- 
mo judėjimo veikėjai domėjosi čekų 
nac. judėjimu, jų kova prieš germa- 
nizaciją. Apie čekų kultūrines d-jas 
buvo rašoma to meto liet. spaudojė: 
Liet. poetai (Maironis poemoje „Jau“ 
noji Lietuva“, K. Vanagėlis-Sakalaus 
kas eil. „Šauksmų aidas“ ir kt.) reiš“ 
kė susižavėjimą čekų kultūrine veikla: 
Abiejų tautų kultūriniai ryšiai nenutru“ 
ko ir vėliau. Čekų kalba 1916 išėjo 
V. Važno verstos „Lietuvių dainos II 
pasakos“, 1937 — J. Haso verstos „Lie- 
tuvių liaudies dainos“. Čekams informa“ 
cijas apie liet. kultūrą, lit-rą, tautosaką 
davė V. Martinekas (1887—1960) apy“ 
braižų knygoje „Iš Lietuvos ir apie Lie“ 
tuvą“ (1926), sistemingą liet. lit-ros aP“ 
žvalgą parašė J. Vozka knygoje „Lie“ 
tuva — Rytų Europos situacijos rak- 
tas“ (1933). Su čekų kultūra ir lit-T4 
liet. visuomenę konspektiškai supažiN“ 
dino Kauno un-to docentas čekas 
J. Beblavas (g. 1898) knygoje „Čeko“ 
slovakų respublika“ (1931). Liet. moty“ 
vus čekų lit-roje apžvelgė V. Martine“ 
kas straipsnyje „Lietuva dailiojoj Č€“ 
kų literatūroje“ („Naujoji romuva : 
1935, Nr. 4). Pirmas reikšmingas kur!“ 
nys, išėjęs liet. kalba atskira kny8o: 
buvo sutrumpintas J. Hašeko (1883— 
1923) rom. „Šaunusis kareivis Šveikas 
(1932). Paskiau išėjo I. Olbrachto (1882— 
1952) rom. „Plėšikas Nikola Šuha) 
(1934), naujųjų laikų čekų apsakymŲ 
rink. „Besišypsanti mergaitė" (1936) SU 
vertėjo parengta čekų lit-ros apžval82: 
K. Čapeko (1890—1938) rom. „Karas 5U 
salamandromis“ (1937) ir J. Kopt0 
(1894—1962) rom. „Trečia kuopa“ (3 t+ 
1937); visos šios knygos verstos P. Ra“ 
mučio (tikr. P. Dovalga). 1938 išėj? 
J. Hašeko jumoreskų rink. „Juokai PI? 
ašaras“ (v. V. Oškinis). Period. spaudo“ 
je išspausdinta keliolika čekų počt! 
(J. Vrchlickio, O. Bžezinos, F. Kvapilo: 
J. Čapeko ir kt.) eilėraščių vertimų 
(v. B. Sruoga, V. Sirijos Gira ir kt) B 
dramos veikalų buvo pastatyta K. L“ 
peko pjesė „RUR“ (1927 Valstybės te2! 
re Kaune ir 1933 Šiaulių dramos teatiė“: 
Atkūrus Lietuvoje taryb. santvaikė, 
iki 1965 liet. kalba išėjo keliasdešit“ 
čekų rašytojų knygų suaugusiems 
vaikams. Tai J. Fučiko (1903—43) „0 
dis prieš mirtį“ (1948, v. P. KeidošiUš" 
„Straipsniai ir apybraižos“ (1952 * 
F. Vaišnoras), J. Drdos (g. 1915) apa 
kymai „Nebylioji barikada“ (1949, 0 
V. Girdžius), T. Svatopluko (g. 190 


apys. „Botostrojus“ (1951, v. J. Būtė- 
Nas), I. Olbrachto rom. ,„Ana proletarė" 
(1954, v. J. Paukštelis) ir „Plėšikas Ni- 
kola Šuhajus“ (1957, v. V. Visockas), 

Puimanovos (1893—1958) romanų 
trilogija „Žmonės kryžkelėje“ (1954, v. 
A. Paraščiakas), „Žaidimas su ugnimi" 
(1955, v. D. Pinigis) ir „Gyvenimas nu- 
Rali mirtį“ (1956, v. D. Pinigis), J. Ha- 
šeko rom. „Šauniojo kareivio Šveiko 
Nuotykiai pasauliniame kare“ (1956, v. 
A. Tiešis, K. Akelis), L. Aškenazio 
(g. 1921) apsakymai „Vaikystės etiudai" 
(1958, v. V. Visockas), K. Čapeko rom. 
„Karas su salamandromis“ (1958) ir apys. 
„Hordubalas“ (1959, abu v. V. Visoc- 
kas), J. Glazarovos (g. 1901) rom. „Ad- 
Ventas" (1960, v. V. Visockas), H. Šma- 

elovos „Sparnuotoji jaunystė“ (1961, 
V. A. Dziedravičius), J. Otčenašeko 
(g. 1924) „Romeo, Džuljeta ir tamsa“ 
(1961, v. V. Visockas), M. Majerovos 
(8. 1882) apys. „Baladė apie šachtinin- 
ką" (1963, v. S. Bulkienė). Išleista kelio- 
lika čekų lit-ros kūrinių vaikams: L. Aš- 
enazio apys. „Pagrobtas mėnulis“ 
(1958, v. V. Visockas), K. Čapeko „Plė- 
šiko pasaka“ (1959, v. P. Žemaitytė), 

„ Ržezačo „Sąmyšis Kovaržo gatvėje“ 
(1960, v. P. Žemaitytė) ir kt. Čekų kūri- 
nių vertimai dažnai pasirodo period, 
SPaudoje. Čekų dramaturgų pjesės sta- 
Omos Tarybų Lietuvos teatruose: Aka- 
€minis dramos teatras pastatė P. Ko- 
houto „Šitokia meilė“ (1958) ir „Tre- 
Čloji sesuo“ (1964), M. Kunderos „Raktų 
Savininkai“ (1963); Panevėžio dramos 
teatras — J. Tilo „Laumės sūnus“ (1954), 

Blažeko „Slaptasis noras“ (1960); 
auno dramos teatras — M. Stehliko 
„Kaimiška meilė“ (1959). 

Liet. rašytojų kūrinių vertimai Čeko- 
Slovakijoje atskiromis knygomis pradė- 
JO rodytis tik po II pasaul karo. Prie 
Jet. lit-ros populiarinimo daug prisidė- 
JO kalbininkas, Pragos un-to prof. 

+ Trostas, išvertęs nemaža Žemaitės, 
: Cvirkos, I. Simonaitytės ir kt. liet. 
Tašytojų apsakyrnų, sudaręs rink. „Lietu- 
Vių apsakymai“ (1956), kuriame išspaus- 

mo str. „Apie lietuvių literatūrą“ ir 
Pateikė trumpų žinių apie autorius. Į če- 

Ų kalbą išverstas P. Cvirkos rom. „Že- 
mė Maitintoja“ kartu su 5 apsakymais 
(1950, v, J. Medvė) ir aps. rinkinys vai- 
ams „Paslaptis“ (1953, v. M. Nav- 
"atilas), A. Gudaičio-Guzevičiaus rom. 
EpStylo Ignoto teisybė“ (1952, v. J. Ste- 
kastas) ir „Broliai“ (1956, 1959, v. J. Ste- 
1 taras, I.  Damborskis). V. Myko- 
1£io-Putino romaną „Altorių šešėly“ 
š 59), V. Krėvės „Dainavos šalies senų 
„monių padavimus“ (1960), P. Cvirkos 
„aną „Frank Kruk“ (1964), Just. Mar- 
Inkevičiaus apys. „Pušis, kuri juokėsi" 
“ 64) išvertė M. Koubelė. Į čekų k. iš- 
P St K. Donelaičio „Metai“ (1960, 
či H. Jechova), E. Mieželaičio eilėraš- 
'ų rink. „Žmogus“ (1963, v. I. Svo- 
ao). Liet. rašytojų kūrinių (K. Done- 
čio, Žemaitės, V.  Mykolaičio-Pu- 
S. Nėries, P. Cvirkos) išspaus- 

rinkinyje „Baltijos padangėje“ 
). skirtame Pabaltijo tautų lit-rai. 
“maža jų spausdinta period. spaudoje. 


2 MLTE, t, 1 


Čekoslovakijos—TSRS draugystės d-jos 
1959 išleistuose leidiniuose apie taryb. 
Pabaltijį duota žinių apie liet. lit-rą nuo 
senovės iki šių dienų (F. Soukupo „Apie 
Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR tautų 
kultūrą“, J. Janoušeko „Tarybų Lietuva, 
Latvija ir Estija“). 

ČEKUOLIS Algimantas [g. 1931.XI.10 
Panevėžyje] — rašytojas. 1948 baigė 
Vilniaus darbininkų jaunimo m-lą. 
1948—53 studijavo Literatūriniame Gor- 
kio in-te prie TSRS Rašytojų s-gos. Nuo 
1953 su pertraukomis dirbo jūrininkų 
žvejybos laivuose, plukdė mažuosius 
žvejybos tralerius Šiaurės jūrų keliu 
į Kamčiatką. Dirbo laikraščio „Litera- 
tūra ir menas“, žurnalų „Žvaigždutė“ 
ir „Moksleivis“ redakcijose. Nuo 1958 
TSKP narys. 1958—60 dirbo Lietuvos 
Kino studijoje. 1963—65 keletą mėnesių 
gyveno Kuboje. Kelionių apybraižose 
(„Per tris vandenynus“, 1957; „Tylos ta- 
kais“, 1960; „Noriu grįžti į Kubą“, 1965) 
ir apsakymuose (rink. „Perkūnas ne- 
trenkia į laivą“, 1959) pavaizdavo tary- 
binių jūrininkų, žvejų, geologų gyveni- 
mą ir kovą su gamtos stichija, kapitalis- 
tinių šalių darbo žmonių išsivadavimo 
kovą, demaskavo buržuazinę moralę. Pa- 
Iašė scenarijų dokumentiniam filmui 
„Į Atlantą“ (1954), pasaką „Keturi žie- 
mos vėjai“ (1963), išleido apybraižų rin- 
kinį rusų kalba „Toli Barenco jūroje“ 
(1961). 


ČELKIAI — kaimas Radviliškio rj., Še- 
duvos apyl., 7 km į p. r. nuo Šeduvos. 
137 gyv. (1959). Kaimą supa Kurklių 
miškas ir Čelkių miškas. Pr. m-la (nuo 
1923). Č. dvaro darbininkai 1905 laimė- 
jo streiką. 


ČENIENĖ Jovita [g. 1919.XII.9 Ukmer- 
gėje] — pedagogė. 1944 baigusi Vil- 
niaus un-to istorijos ir filologijos f-tą, 
mokytojauja Kauno vid. m-lose, „Skai- 
tinių“ V—VI klasėms (1954) bendra- 
autorė. 


ČEPAITIS Jonas [g. 1920.VIII.31 Valeri- 
jonavoje (Ukmergės rj.)] — aktorius. 
Nuo 1939 Kauno ir Vilniaus un-tuose 
studijavo teisę ir teatro meną. 1941— 
1962 Lietuvos TSR akademinio dramos 
teatro aktorius. Vaidino kino filmuose 
„Kol nevėlu“, „Julius Janonis“, „Marš, 
marš, tra-ta-ta" ir kt. Režisavo daug ra- 
dijo pastatymų. Periodikoje išspausdino 
feljetonų, parašė meno saviveiklai pje- 
sę „Sekantis klausimas — vasara“ (išsp. 
leidinyje „Vasaros šypsenos“, 1962). 
Vaidmenys: Barendas (H. Hejermanso ,„Vil- 
ties" žuvimas“), Sapiega (B. Dauguviečio ,„Žal- 
dokynė"), Samuliukas (A. Liobytės ir K. Ky- 
mantaitės ,„Paskenduolė“; pagal A. Vienuolio 
apsakymą), Kochta (M. Baratašvili ,,„Žiogas“), 
Guljemas Kaputas (E. de Filipo 
kojos“), 
ir kt. 


ČEPAITIS Vincas [g. 1921.XII.26 Pies- 
čiuose (Šakių rj.)]) — gydytojas terapeu- 
tas. 1949 baigė Kauno un-tą. Dirbo Rau- 
donės, Betygalos, Ariogalos ligoninėse. 
Nuo 1956 Jurbarko rj. sveikatos apsau- 
gos skyriaus vedėjas. 1957—59 Jurbarko 
rajono vyriausiojo gydytojo pavaduoto- 
jas, nuo 1959 — vyriausiasis gydytojas. 


„Melo ilgos 
Jaša (A. Čechovo ,„Vyšnių sodas") 


ČEK— ČEP 321 


Nuo 1957 TSKP narys. Nuo 1960 Vil- 
niaus resp. ligoninės vyriausiasis gydy- 
tojas. 


ČEPAITIS Virgilijus Juozas [g. 1937. 
XI.8 Šakiuose] — vertėjas. 1955—56 dir- 
bo laikr. „Komjaunimo tiesa“ redakci- 
joje. 1961 baigė Maskvos M. Gorkio 
lit-ros in-tą. Išvertė į rusų kalbą 
A. Venclovos, J. Avyžiaus, I. Simonai- 
tytės ir kt. liet. rašytojų kūrinių, į liet. 
kalbą —anglų ir rusų autorių knygų 
vaikams. 

Vert: A. BenunoBa, ĄeHnb poxAeHna, M., 
1960; A. BeniioBa, Cepe6po cesepa, M., 1963; 
P. Jlaukayckac, Ocennae Kpacka 3eMAM, M., 
1963; H. ABuxioC, CreknaHHaa ropa, BHABHIOC, 
1964; K. Caa, BecnokoūcTBO.—,,CospeMeHHnaa 
ApaMaTyprua“, 1962, Ne 30; E. CuMonažiTHTe, 
B wyxOoM ĄoMe, BunsHioC, 1965, 


ČEPAS Albinas [1898 Minupiuose (Kel- 
mės rj.) — 1963.VII.17 Palangoje] — ka- 
rinis veikėjas, generolas majoras. Pir- 
mojo pasaul. 


karo metais buvo mo- 
kytoju. 1919 baigė 
Kauno karo m-lą ir 
tarnavo I pėstinin- 
kų pulke karininku. 
1933 baigė aukštuo- 
sius karininkų kur- 
sus Kaune. Po to 
buvo Karo mokyk- 
los inspektoriumi 
Kaune. 1940 Lietu- 
vos Liaudies vyriau- 
sybė paskyrė 
krašto apsaugos vi- 
ceministru ir sutei- 
kė jam brigados generolo laipsnį. 
1940.XII Č. suteiktas Raudonosios Ar- 
mijos generolo majoro laipsnis. Pra- 
džioje buvo pulko, vėliau 179 šaulių 
divizijos vadu. 1941.VI įstojo į aukštes- 
niųjų vadų pasitobulinimo kursus prie 
Raudonosios Armijos Gen. štabo akade- 
mijos Maskvoje. Baigęs šiuos kursus, 
dėstė Karo akademijoje. Nuo 1945 dir- 
bo katedros vedėju Kūno kultūros insti- 
tute, vėliau Žemės ūkio akademijoje 
Kaune. Nuo 1956 TSKP narys. 


ČEPAS Jonas [1887 Noreliuose (Pasva- 
lio rj.) — 1941.VII.25 Vaškuose (Pasva- 
lio rj.)] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Kilęs iš valstiečių. Valstietis. Daly- 
vavo I pasaul. kare, buvo sunkiai su- 
žeistas. Kariuomenėje suartėjo su bol- 
ševikais, platino tronte atsišaukimus, ra- 
ginančius nutraukti imp. karą. Po Spalio 
revoliucijos grįžo į Lietuvą. Burž. me- 
tais palaikė ryšius su rev. judėjimo da- 
lyviais, platino kom. lit-rą. 1940—41 
Vaškų apyl. pirmininkas. Burž. naciona- 
listų ir hitlerininkų nužudytas. 


ČEPAS Kazys [1887 Jogvyliuose (Uk- 
mergės Ij.) — 1960.XI.27 Rosarijuje (Ar- 
gentina)| — pažangus Argentinos lietu- 
vių visuomenės veikėjas. Kilęs iš vals- 
tiečių. 1904—05 dirbo Maskvos įmo- 
nėse ir 1905 dalyvavo revoliucijoje. 
Demonstracijos metu peršautas. Grįžusį 
į Ukmergę carinė policija ėmė persekioti, 
1907 išvyko į Argentiną. Rosarijo mies- 
te 1909 padėjo įkurti liet. biblioteką 


322 ČEP — ČEP 


„Krivių krivaitis“, paskui savišalpos 
d-ją „Aušros žvaigždė“. Po I pasaul. ka- 
IO organizavo paramą Lietuvių komunis- 
tų grupei, polit. kaliniams. 1925 pab. Ro- 
sarijuje įsteigė pažangios Lietuvių dar- 
bininkų apšvietos d-jos Pietų Ameriko- 
je 3-ją, paskui 8-ją kuopas, pažangaus 
laikr. „Rytojus“ rėmimo k-tą, platino 
pažangiąją spaudą. 


ČĖPAS Martynas [1906 Bučiūnuose 
(Radviliškio rj.) — 1941] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš kumečių. Dar- 
bininkas. Nuo 1938 Komunistų partijos 
narys. Platino kom. lit-rą, atsišaukimus, 
padėjo organizuoti darbininkų streikus. 
1940—41 ž. ū. darbininkas, padėjo 
stiprinti Tarybų valdžią Baisogalos vals- 
čiuje, aktyviai dalyvavo visuom. gyve- 
nime. Žuvo, traukdamasis su Raudonąja 
Armija. 


ČEPELĖ Juozas [g. 1927.VIII.13 Lenin- 
grade] — inžinierius elektromechanikas, 
technikos mokslų kandidatas (1964), Lie- 
tuvos TSR nusipelnęs racionalizatorius 
(1963). 1953 baigęs Kauno Politechnikos 
in-tą, dirbo Respublikinio malūnų pra- 
monės tresto vyr. energetikų, nuo 1956 
Ž. ū. statybos projektavimo in-to sky- 
riaus vyr. elektriku. Nuo 1962 Respub- 
iikinio vandens ūkio projektavimo in-to 
vyr. elektrikas. Nuo 1961 Kauno miesto 
išradėjų ir racionalizatorių visuom. ta- 
rybos pirmininkas, Visasąjunginės išra- 
dėjų ir racionalizatorių d-jos Lietuvos 
resp. tarybos narys. 6 išradimų (3 fazių 
hermetizuoto skystinio paleidimo reo- 
stato, skysto metalo pumpavimo siurb- 
lio ir kt.) autorius. Paskelbė moksl. 
straipsnių ir brošiūrą (1961) apie skysti- 
nius reostatus ir jų pritaikymą liaudies 
ūkyje, 

ČEPELIŪNŲ PILIAKALNIS — kalnas Va- 
rėnos rajone, tarp Barčių, Ramonų ir 
Ulbinų kaimų Uosupio slėnyje. Apie 
50 m ilgio ir 25—30 m pločio netaisyk- 
lingo keturkampio formos aikštelę supa 
kiek žemiau šlaite supiltas 1—1,5 m 
aukščio pylimas. 1890 archeologas V. Šu- 
kevičius aikštelės pietvakarių gale 
ištyrė apie 60 mž plotą. 70—80 cm 
storio kultūriniame sluoksnyje su akme- 
nų grindiniais, puodų šukėmis, gyvulių 
kaulais rastas titnaginis kirvis ir tri- 
namosios girnos. Piliakalnis naudotas 
I t-metyje pr. m. e. 


ČEPINSKIS Jonas [1893.1II.8 Dargaičiuo- 
se (Joniškio rj.) — 1961.IX.30 Kaune] — 
agronomas, gyvulininkystės specialistas. 
1927 baigė Kopenhagos Aukštąją vete- 
rinarijos ir Žž. ū. m-lą. 1928—35 moky- 
tojavo Veprių ir Joniškėlio ž. ū. m-Iose. 
Kaip ateistas ir antifašistas, 1935 iš dar- 
bo buvo atleistas ir tais pat metais 
emigravo į Daniją, iš jos į Islandiją. 
1936 grįžo į Lietuvą. 1939—40 bedarbis. 
Nuo 1940 Ž. ū. akademijos (Dotnuvoje) 
zootechnikos katedros vedėjas; vok. faš. 
okupacijos metais iš darbo atleistas. 
Nuo 1948 Lietuvos Veterinarijos akade- 
mijos gyvulių veisimo katedros vedėjas, 


nuo 1958 docentas, 1950—53 zootechni- 
kos f-to dekanas. Parašė knygų apie 
kiaulių auginimą. 

Ršt.: Kolūkio kiaulių ferma, [V.], 1951; Kiau- 
lių auginimas, V., 1ž 
ČEPINSKIS Vincas [1871.V.3 Dargai- 
čiuose (Joniškio rj.) — 1940.VIII.22 Kau- 
ne] — fizikas, chemikas. 1894 baigė 
Peterburgo un-tą. 1894—96 Rusijos Ma- 
tų ir saikų rūmuose 
prof. D. Mendeleje- 
vo laborantas. 1896 
—1900 Ciuricho Po- 
litechnikos  institu- 
to elektrochemijos |“ 
laboratorijoje toliau 
studijavo fiziką ir 
chemiją, dirbo moks- 
io darbą. 1900—02 
Peterburge vadova- 
vo Tiudoro aku- 
muliatorių dirbtuvių 
technikos biurui. - 
1902—15 mokytojavo Liepojos komerci- 
nėje m-loje (nuo 1904 šios m-los direk- 
torius). 1915—16 dirbo Maskvos Susi- 
siekimo in-to laboratorijoje. 1916—18 
dėstė fiziką (iš pradžių Petrograde, Lu- 
tugino liaudies un-te, vėliau Ugličo rea- 
linėje m-loje ir mergaičių g-joje). 1919 
burž. Lietuvos valdžios atstovas Lon- 
done. Nuo 1920 Aukštųjų kursų Kaune 
lektorius. 1922—36 Kauno un-to ordina- 
rinis profesorius, fizikos, o nuo 1926 
rudens fizinės chemijos katedros vedė- 
jas. 1922—23 ir 1928—29 Kauno un-to 
prorektorius, 1923—24 ir 1929—33 rek- 
torius. 1926.VI.15—XII.17 švietimo mi- 
nistras. Nuo 1936 pensininkas. Č.— vie- 
nas iš Kauno un-to įkūrimo iniciatorių. 
Atidarius un-tą, energingai skatino ja- 
me moksl. darbą. Suorganizavo eksperi- 
mentinės fizikos ir fizinės chemijos ka- 
tedras. 1923—26 parengė ir išleido 7 da- 
lis fizikos paskaitų, parašė ir 1928—30 
išleido didelį fizinės chemijos kursą. 
Rūpinosi parinkti į un-tą gabių žmonių, 
kurie galėtų savarankiškai dirbti moksl. 
darbą, padėjo jiems kelti kvalifikaciją. 
Č. iniciatyva nemaža Kauno un-to dar- 
buotojų gilino žinias užsienio aukštosiose 
m-lose. Nors polit. įsitikinimais buvo 
artimas liberalinei buržuazijai, 0 popu- 
liarindamas mokslo žinias, pareikšdavo 
prieštaringų filosofinių minčių, padary- 
davo idealistinių nukrypimų, bet iš viso 
moksl. darbe ir paskaitose skleidė mate- 
rialistinius mokslo pradmenis ir ateizmą. 
Paliko nemažų pėdsakų ir moksl. tyrinė- 
jimų srityje. Pirmasis patikrino Gibso- 
Helmholco lygtį, apibendrinančia 1-jį ir 
2-ji termodinamikos dėsnius. Ištyrė van- 
denilio ir deguonies galvaninę celę, 
tiksliai nustatė jos elektrovaros jėgą ir 
darbą įv. sąlygomis. Ištyrė dinamo ma- 
šinos veikimą Peterburgo— Pskovo gele- 
žinkelio ruože ir nustatė sąlygas jai pri- 
taikyti keleivinių vagonų apšvietimui. 
Atlikęs su savo bendradarbiais nemaža 
tyrimų, nustatė daugelio jonų entropijas 
vandens tirpaluose ir 1933 paskelbė kai 
kurių jonų entropijos atmeinų dėsnin- 
gumus. Šio darbo teorinė reikšmė pra- 
deda ryškėti tik dabar. Paskelbė straips- 
nių moksl. žurnaluose ir parašė mono- 


grafinio pobūdžio veikalų („Elektroni- 
nė valentingumo teorija“, 1928; „„Bran- 
duolio chemija“, 1937, ir kt.). Populia- 
rino ir propagavo gamtos mokslus,. Pa- 
skelbė daug stambių apžvalginių straips- 
nių aktualiais mokslo klausimais, pVZ-: 
„Mokslas“, „Atomas“ [Elektroninė ma- 
terijos teorija], „Chemijos aukso sva- 
jonė, arba Mendelejevo periodinės sištė- 
mos interpretacija Moseley šviesoje“: 
„Išradimai ir mokslo progresas“, „Laisva 
ir suvaržyta energija“, „Mykolas Fara- 
day'jus“ ir kt. Išvertė keletą mokslo vel 
kalų iš anglų ir vokiečių k. į rusų bei 
lietuvių k. 


ČEPKELIŲ  RAISTAS — pelkė Varė: 
nos rj, 7 km į p. r. nuo Marcinkonių: 
6 km į p. v. nuo Rudnios, BTSR pasie- 
nyje. Plotas 5858 ha. Tai didžiausia Li?“ 
tuvos TSR pelkė. Ji plyti Pietryčių IY“ 
gumoje, Merkio ir Katros vandenskyIO“ 
je, Druskininkų-Varėnos miškų masyvo 
pietryčiuose. P. r. dalis, esanti Katros 
slėnyje, vadinama Katros pelke, p. V.— 
Piemenėlių pelke. Pietuose Č. r. perl“ 
na į Gudų girią, vakaruose —į Mustel 
kos ir Grybaulios miškus, šiaurėje — 
į Užuožerių, Varnasalų ir Lynežerio, IY“ 
tuose — į Kriokšlio ir Paramėlių miškus 
Pelkės guolį sudaro sekli dauba taIP 
žemyninių kopų (šiaurės vakaruose) 
ir paskutiniojo apledėjimo nepaliestos 
srities (pietryčiuose). Į pelkę įsiterpiū 
daug nesupelkėjusių pusiasalių. Viduryjė 
daug nedidelių ežerų (Didysis Ešerinis: 
Mažasis Ešerinis, Aklikas, Kajutis, Kra“ 
kinis) bei salų. Š. dalyje prasideda LV“ 
nyčia (Ūlos intakas), v. — Musteika 
(Grūdos intakas). Paviršius truputi 1“ 
gaubtas, kemsuotas, su duburėliais. DF 
desniąją Č. r. dalį užima aukštapelkė: 
Tik p. r. dalyje ir Katros slėny“ 
je yra žemapelkių, o pakraščiuose“ 
tarpinio tipo pelkių. Pelkėje labiaU“ 
siai paplitusios plynės su kur-ne-kur 15“ 
simėčiusiomis nedidelėmis  pušelėmi5 
Vyrauja magelaninio kimino su kupsti“ 
niu švyliu bendrijos. Paežeriais auf? 
aukštesnės pušys su varnauogėmis. AP- 
link salas paplitusios pušaičių su gal 
liais ir kiminais, o pelkės pakraščiu“ 
se — pušaičių su kupstiniu švyliu Li 
kiminais bendrijos. Žemapelkėse au£ė 
samanoti didžiaviksvynai. Durpių *- 

do didž. storis 5,3 m, vid. 2,3 m; VIC 
susiskaidymas 2195, vid. peleningum? 
4,20. Durpių ištekliai 126 mln. ! 


Čepkelių raistas 


Apatinius sluoksnius, iki 3 m gylio, 
Sudaro gerai susiskaidžiusios durpės. 
Ant jų slūgso mažiau susiskaidžiusios 
fuskuminės ir kai kur mediuminės dur- 
Pės su švylio priemaiša. Mažai susiskai- 
džiusių durpių yra apie !/>. Dugno įdau- 
bose po durpėmis yra ežerinių nuosėdų. 
"Pelkė pradėjo formuotis, užželiant po- 
ledynmetyje buvusiems mažiems eže- 
rams. Č. r.— botaninis-zoologinis draus- 
tinis. Jame saugoma būdinga Pietryčių 
lygumai aukštapelkinė augalija, globo- 
Jami briedžiai, kurtiniai, sakalai kelei- 
Viai, leliai. 
ČEPONIS Alfonsas [1924.IV.20 Kaune — 
19441.24 ten pat] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis, Didžiojo Tėvynės karo 
Partizanas, Tarybų Sąjungos Didvyris 
(1958). Kilęs iš dar- IA 
bininkų. Nuo 1939 
LKJS narys. 1939— 
1940 LKJS Kauno 
Miesto Šančių orga- 
Nizacijos k-to narys. 
Aktyviai dalyvavo 
Liaudies Seimo rin- 
lmų kampanijoje. 
1940—41 dirbo LKP 
CK techniniu sek- 
tetoriumi. Hitlerinin- 
ams besiveržiant į 
Lietuvą, Kauno ak- 
tyvo būryje kovojo prieš vokiečių de- 
Santininkus ties Zarasais, vėliau pasi- 
traukė į Saratovo sritį. 1943 pavasarį 
Pasiųstas į priešo okupuotą Lietuvą. 
1943 rudenį buvo LLKJS Kauno miesto 
T aps. pogr. k-to narys, suorganiza- 
Vo komjaunimo kuopeles Žaliakalnyje, 
Uravoje, Šančiuose, palaikė ryšius su 
domo Mickevičiaus ir „Mirtis okupan- 
tams“ partizanų būriais, padėjo parinkti 
žmones ir pasiųsti juos į šiuos būrius. 
"artų su kitais Kaune įrengė trumpų- 
JŲ bangų radijo stotį „Tiesos balsas“, 
Organizavo LLKJS Kauno miesto ir aps. 
"to atsišaukimų spausdinimą ir plati- 
mą, susprogdino priešo kar. ešeloną, 
aPmėtė granatomis šarvuotį, paėmė kul- 
OsVaidį ir daug šaudmenų, užminavo ir 
Padegė Zapyškio durpyną. Susižeidęs 
Urį laiką gyveno pas motiną. Kai poli- 
Čija susekė Č., jis 5 valandas didvyriš- 
al priešinosi ir paskutiniu šoviniu nu- 
Sišovė, 


Ads P. Štaras, Drąsios širdys, V., 
1ršulis, Didvyrių kelias, V., 1959. 
CEPONIS Jonas [g. 1926.IV.2 Gaveikė- 
Uose (Ignalinos rj.)] — dailininkas. 1951 
KS Vilniaus Dailės in-to tapybos ka- 

Tą. Nuo 1957 dalyvauja dailės paro- 
9Se. Kuria daugiausia peizažus. 


1958; 


nių Otiniai: „Gimtosios vietos“ (1957), „„Vil- 
(19593 žiemą“ (1959), „Antakalnio apylinkės“ 
„Rūdų. „„Neris" (1960), ,„Senamiestis“ (1961), 
ŠEcu O (1961), „Vakaras“ (1962), „Vilniaus 
tas „(1962), „Jaunimo parkas“ (1963), portre- 
Č "Verutė“ (19641 ir kt. 

E 

AU S Juozas [1870.III.4 Nau- 


Naumiestis, 


B 
rin, radarbiavo klerikalinėje spaudoje, 


Daug jo užrašytų pasakų išspausdinta 
J. Basanavičiaus „Lietuviškų pasakų“ 
3 tome (1904). Rašė eilėraščius, buitinės 
tematikos farsus (,„Mamos nedasupta“, 
1912; „Dangus brangus“, 1918), misteri- 
jas („Žvaigždžių kova", 1918) ir kt. 


ČEPUKIŠKĖS — kaimas Zarasų rj., Smal- 
vų apyl., 11 km į p. r. nuo Zarasų, prie 
kelio į Turmantą; kolūkio centras. 
46 gyv. (1959). Pietvakariuose — Ildiko 
ež. Lentpiūvė, pr. m-la (nuo 1921), kul- 
tūros namai (nuo 1956), biblioteka (nuo 
1960). Burž. metais kaime veikė LKP 
pogr. kuopelė. Vok. faš. okupacijos me- 
tais Čepukiškėse buvo masiškai šaudomi 
taryb. piliečiai. 

ČEPULIENĖ Stefa [g. 1926.VIII.28 Uk- 
mergėje] — istorikė, istorijos mokslų 
kandidatė (1963). 1952 baigė Vilniaus 
un-tą. 1952—57 dėstė Lietuvos Veteri- 
narijos akademijoje, 1957—59 Lietuvos 
Ž. ū. akademijoje. Nuo 1955 TSKP narė. 
Nuo 1962 Vilniaus un-to TSKP istorijos 
katedros dėstytoja. Paskelbė moksl. 
straipsnių apie profsąjunginį judėjimą 
Lietuvoje. 


„ Ršt.: Profsąjunginis 
V., 1964. 


ČEPŪLIS Edvardas [g. 1916.V.16 Grand- 
Rapidse (JAV, Mičigano valstija)] — ak- 
torius. 1927—32 mokėsi Joniškio g-joje, 
1936—38 Klaipėdos dramos teatro vaidy- 
bos studijoje, vadovaujamoje R. Jukne- 
vičiaus. Nuo 1941 Šiaulių, nuo 1946 
Klaipėdos dramos teatro aktorius. 1951 
baigė Klaipėdos darbo jaunimo vid. 
m-lą. Klaipėdos dramos teatre režisavo 
ir pastatė J. Grušo dramą „Tėvas ir 
sūnus“ (1959). 

Vaidmenys: Jasius (K. Binkio „,„Atžalynas“"), 
Neznamovas (A Ostrovskio ,„Be kaltės kal- 
tieji"), Germanas (A. Arbuzovo ,„Tania“), Gri- 
gutis (K. Sajos ,„Septynics ožkenos“), Firsas 
(A. Čechovo ,„Vyšnių sodas") ir kt. 
ČEPŪLIS Jonas [g. 1925.VIII.6 Rakan- 
džiuose (Šiaulių rj.)] — veterinarijos gy- 
dytojas, fiziologas, žemės ūkio mokslų 
kandidatas (1958). Nuo 1952 TSKP na- 
rys. 1954 baigė Lietuvos Vet. akademiją. 
Nuo 1959 Vilniaus Ped. in-to dėstytojas, 
nuo 1960 to in-to gamtos-geografijos 
f-to dekanas, nuo 1963 docentas. Paskel- 
bė moksl. straipsnių paukščių augimo 
bei vystymosi ir kt. klausimais, 


ČEPŪLIS Jonas [g. 1928.X.18 Kuosiuose 
(Rokiškio rj.)] — veterinarijos gydyto- 
jas, veterinarijos mokslų kandidatas 
(1954). 1951 baigė Lietuvos Veterinari- 
jos akademiją, nuo 1954 ten pat dirba 
ped. darbą, nuo 1962 docentas. Nuo 
1961 TSKP narys. Paskelbė moksl. 
straipsnių apie insulino naudojimą ve- 
terinarijos klinikoje, arklių mioglobinu- 
riją, galvijų susirgimų trauminiais reti- 
kulitais diagnozavimą, gydymą ir pro- 
filaktiką, naudojant magnetinius zondus. 


ČEPŪLIS Stasys [g. 1910.VI.1 Šukeliškė- 
je (Ignalinos rj.)] — gydytojas stomato- 
logas, medicinos mokslų daktaras (1957). 
1937 baigė Vilniaus un-tą ir iki 1939 
ten pat dirbo ped. darbą. 1939—41 Vil- 
niaus Raudonojo kryžiaus ligoninės 
stomatologinio skyriaus vedėjas. 1944— 


judėjimas Lietuvoje, 


ČEP— ČER 323 


1946 Lietuvos TSR Sveikatos apsaugos 
mokslinės medici- 


liaudies komisariato 
nos bibliotekos orga- 
nizatorius ir direk- 
torius. 1944—50 Vil- 
niaus un-to stomato- * 
logijos katedros ve- 
dėjas. 1948—54 Lie- | 
tuvos TSR Sveikatos : 
apsaugos m-jos Vyr. | 
stomatologas. 1950— | 
1951 Kauno un-to, . 
nuo 1951 Kauno Me- 
dicinos in-to stoma- 
tologijos katedros 
vedėjas. Nuo 1958 
Lietuvos TSR Stomatologų d-jos prezi- 
diumo pirmininkas. Nuo 1959 profeso- 
rius. Parašė moksl. straipsnių apie dan- 
tų kariozinės ligos etiologiją bei patoge- 
nezę ir kt. klausimais. 


ČEPŪLIS Vincas [g. 1894IV.20 Ku- 
žių apyl. (Šiaulių rj.)]) — pažangus JAV 
lietuvių visuomenės veikėjas. 1913 
emigravo į JAV. Pažangiame judėjime 
dalyvauja nuo I pasaul. karo. Ilgametis 
„Laisvės“ b-vės direktorato sekretorius. 


ČEPULYTĖ Valerija [g. 1904.11.24 Pe- 
terburge] — geografė, geografijos moks- 
lų kandidatė (1948), literatė, Lietuvos 
TSR nusipelniusi kultūros veikėja (1965). 
1933—39 bendradarbiavo pažangiame 
Vilniaus lietuvių laikr, „Vilniaus žodis“, 
kultūros žrn. „Lietuviškas baras“, vien- 
kartiniuose leidiniuose „Varsnos“, „Sė- 
ja“, „Versmė“ ir kt. Išspausdino beletris- 
tinių vaizdelių, straipsnių. Su M. Krinic- 
kaite parašė komediją „Išmakė“ (1937), 
dramas „Tarp lūšnų“ (1937) ir „Užau- 
ginai kovotojus“ (1937), kuriose pavaiz- 
davo Vilniaus kr. lietuvių gyvenimą, 
pasipriešinimą lenkų okupantams. 1939 
baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1941 dirba 
moksl. darbą Lietuvos TSR Mokslų aka- 
demijoje, 1945—64 Geologijos ir geo- 
grafijos in-to kvartero geologijos ir 
geomorfologijos sektoriaus vadovė. 
Nuo 1964 Geologijos in-to moksl. bend- 
radarbė. Nuo 1954 TSKP narė. 1955— 
1958 Lietuvos TSR AT deputatė. 1953 
sudarė detalų Lietuvos TSR geomorfolo- 
ginį žemėlapį, 1956 — prekvarterinio 
reljefo žemėlapį. Paskelbė apie 30 moksl. 
straipsnių moreninių priemolių petrogra- 
fijos, kvartero stratigrafijos ir geomor- 
fologijos klausimais. 


ČERBULĖNAS Klemensas [g. 1912, 
VII.24 Spalviškiuose (Biržų rj.)] — et- 
nografas, istorijos mokslų kandidatas 
(1958). 1941 baigė Vilniaus un-tą. Iki 
1951 dirbo Kauno dailės muziejuje 
(buv. Kultūros muziejus) etnografijos 
sk. muziejininkų, skyriaus vedėju, mu- 
ziejaus direktoriumi. 1951—52 Lietuvos 
TSR MA Istorijos in-to, nuo 1956 — Lie- 
tuvos TSR MA Statybos ir archit-ros 
in-to moksl. bendradarbis. Kartu nuo 
1945 dirbo ped. darbą aukštosiose 
m-lose. Paskelbė nemaža moksl. straips- 
nių, daugiausia apie liaudies meną ir 


324 ČER— ČER 


liaudies archit-rą, su kitais parengė liet. 
liaudies archit-ros albumo I ir II kny- 
gas (1957, 1965). 


ČEREPAVIČIENĖ Antanina [g. 1896. 
XII.25 Juodžiuose (Panevėžio rj.)] — re- 
voliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš 
darbininkų. Nuo 1936 Kaune įsijungė 
į rev. veiklą. Platino kom. lit-rą, agi- 
tavo bedarbius ir darbininkus, buvo 
aktyvi Lietuvos Raudonosios pagalbos 
org-jos narė. Nuo 1940.II Komunistų 
partijos narė. 1941.VI evakavosi į TSRS 
gilumą. Pokario metais darbininkė Kau- 
ne. Nuo 1956 pensininkė. 


ČERKASAS — naminių audinių rūšis. 


ČERKĖSAS Juozas [slap. Besparnis; 
1884.III.7 Bernotuose (Panevėžio rj.) — 
1949.X.16 Pragiedruliuose (netoli Pane- 
vėžio)] — rašytojas, publicistas. Mokėsi 
Panevėžio g-joje, tačiau dėl neturto 
mokslą nutraukė. Raštininkavo Žagarės, 
Piniavos, Vabalninko valsčiuose. Nuo 
1902 spausdino periodikoje korespon- 
dencijas, straipsnius, feljetonus, eilė- 
raščius. 1910 išleido eil. rink. „„Birbynė“, 
1911—,,Vamzdys“. 


ČERKĖVIČIUS Juozas [apie 1877—1915. 
XII.17 Belshilyje (Anglija)) — vienas 
pirmųjų ir aktyviausių Škotijos lietuvių 
socialistų. Į Angliją emigravo 1898, dir- 
bo kasyklose, plieno f-kuose. Bendra- 
darbiavo „Darbininkų balse“, „Kovoje“. 
1913—15 redagavo su pertraukomis 
„Rankpelnį“. 


ČERNENKA Stepanas [g. 1915.III.4 Gu- 
liai Polėje (Kijevo sr.)] — administraci- 
nis darbuotojas, Lietuvos TSR nusipelnęs 
transporto darbuotojas (1965). 1939 bai- 
gęs Vandens transporto inžinierių in-tą 
Odesoje, dirbo Isik Kulio, Irtišiaus, 
Dnepro laivininkystės org-jose. Nuo 
1940 TSKP narys. 1953—55 mokėsi Jū- 
rų ir upių laivyno akademijoje Lenin- 
grade. Nuo 1955 Nemuno laivininkys- 
tės v-bos prie Lietuvos TSR MT virši- 
ninkas. Jam vadovaujant, techniškai pa- 
tobulintas Lietuvos TSR upių laivynas, 
paspartinti keleivių ir krovinių perveži- 
mai Tarybų Lietuvos vandens keliais. 


ČERNIACHOVSKIS Ivanas Danilovičius 
[1906.V1L.26  Umanėje — 1945.II.18 ties 
Karaliaučium] — karinis veikėjas, armi- 
jos generolas, dukart Tarybų Sąjungos 
Didvyris. Nuo 1928 , = 

VKP(b) narys. 1928 
baigė Kijevo artile- 
rijos m-lą, o 1936 — 
Raudonosios Armi- 
jos mechanizavimo 
ir motorizavimo aka- 
demiją. D. Tėvynės 
karo pradžioje, bū- 
damas pulkininku, 
vadovavo 28-jai tan- + 
kų divizijai, kuri ; 
1941.VI.23—25  su- 
davė smūgį hitleri- 
nei kariuomenei prie Šiaulių, pristabdė 
jos puolimą. Vėliau vadovavo mechani- 


Paminklas Ivanui Černiachovskiui Vilniuje 
(1950, skulpt. N. Tomskis, archit. L. Golu- 
bovskis) 


zuotam korpusui, o nuo 1942 vasaros — 
Voronežo ir Ukrainos frontų armijoms. 
1942.V pakeltas generolu majoru. Pa- 
sižymėjo drąsa, sumanumu, dideliais 
organizaciniais gabumais. Greitai iški- 
lo kaip vienas žymiausių tarybinių ka- 
ro vadų. 1944.IV paskirtas 3-jo Balta- 
rusijos fronto vadu. Jo vadovaujami 
Raudonosios Armijos junginiai sėkmin- 
gai puolė Baltarusijoje ir liepos mėn. 
pr. įžengė į Tarybų Lietuvos terito- 
riją. 3-jo Baltarusijos fronto mechani- 
zuoto korpuso dalys pirmosios įsiveržė 
į Vilnių ir drauge su kitais to fron- 
to junginiais 1944.VII 13 jį išvada- 
vo. Č. vadovaujami junginiai išvada- 
vo Kauną, forsavo Nemuną, išvadavo 
Marijampolę, Alytų, Vilkaviškį, Kybar- 
tus, daugelį kitų Lietuvos vietovių 
ir 1944.X pirmieji įsiveržė į R. Prū- 
siją. 3-jo Baltarusijos fronto kariuome- 
nė 1945.L—II sutriuškino hitlerininkus 
R. Prūsijoje ir priėjo prie Karaliaučiaus. 
1945.11.18 Č. buvo sunkiai sužeistas ir 
tą pačią dieną mirė. Palaidotas Vilniuje, 
vienoje centr. aikščių, kuri pavadinta 
jo vardu ir kurioje pastatytas jam pa- 
minklas. 


ČĖRNIAKAS Maksimas [1833—1865. 
X.19 Kazanėje] — 1863 sukilimo daly- 
vis. 1856 baigė Kijevo un-to fizikos- 
matematikos f-tą. 1862 baigė Peterburgo 
gen. štabo akademiją, kur priklausė 
slaptai kar. organizacijai. Buvo organi- 
zacijos „Zemlia i volia“ („Žemė ir lais- 
vė") narys. 1863.IV atvyko į Vilnių. 
Pasitraukus K. Dalenui, buvo Trakų aps. 
sukilėlių kar. viršininku. Su sukilėlių 
rinktine (600 pėstininkų ir 40 raitelių) 
kovėsi su carine kariuomene prie Stak- 
liškių ir Rūdninkų. 1863.VI nuvyko 
į Disnos aps. perimti žuvusio kar. vir- 
šininko H. Dmochovskio būrio. Negalė- 
damas išsilaikyti, paleido būrį ir ištisus 


metus slapstėsi Vitebsko gubernijoje. 
1864.VII.4 suimtas ir vėliau karo lauko 
teismo nuosprendžiu sušaudytas. 


ČERNIAUSKAI — kaimas Lazdijų Ij: 
Leipalingio apyl., 3 km į p. r. nuo Lei- 
palingio. 25 gyv. (1959). V. pusėje yra 
ežeras Baltajis Bilsas, r.— Gervinis. Kai- 
mo apylinkėse yra piliakalnis, vad. 
Leipalingiu. 

Piliakalnis įrengtas atskiroje pailgos formos 
kalvoje, apsuptoje pelkių. Kalva be įtvirtini- 
mo žymių. Piliakalnio aikštelė 50 m ilgio, 
15 m pločio. Kultūrinis sluoksnis pastebimas 
tik aikštelės pakraščiuose. Į r. nuo piliakalnio 
aptiktos didžiulės gyvenvietės liekanos. Čia 
rasta lipdytosios grublėtos, lygiu paviršiumi 
ir vėlyvos žiestos keramikos, tinko gabalų, 
šlako. Piliakalnis skirtinas I t-mečio viduriui. 


ČERNIAUSKAITĖ Marija [g. 1931. 
VII.26 Zarasuose] — aktorė. 1950 baigė 
Zarasų Melnikaitės vid. m-lą. 1953 bal- 
gusi Vilniaus dramos teatro studiją, dir- 
ba aktore Klaipėdos dramos teatre. Nuo 
1958 TSKP narė. 

Vaidmenys: Džuljeta, Bjanka, Kordelija 
(V. Šekspyro „Romeo ir Džuljeta“, „„Otelas“: 
„„Karalius Lyras“), Dalia (B. Sruogos ,„Apyauš“ 
rio dalia"), Nila Sniško (A. Salinskio „BūŪg“ 
nininkė“) ir kt. 


ČERNIAUSKAITĖ Vladislava [g. 1922: 
X.4 Kaune] — dailininkė. Nuo 1947 
TSKP narė. 1950 baigė Vilniaus Dal: 
lės in-to grafikos katedrą. Nuo 1955 
dalyvauja respublikinėse ir visasąjun- 
ginėse dailės parodose. Dirba staliūg! 
nės ir pramoninės grafikos, knygų Me“ 
ninio apipavidalinimo ir iliustravimo 
srityse. Sukūrė spalvotų lino raižinių 
ciklą „Baltijos žvejai“ (1959), lino ral- 
žinį „Montuotoja“ (1962) ir kt. 


ČERNIAUSKAS Balys [g. 1891.VII.19 
Černiauskuose (Lazdijų rj.)] — pažaN“ 
gus JAV lietuvių visuomenės veikėjas: 
Baigė Leipalingio pr. m-lą. 1911 emigra“ 
vo į JAV. Neakivaizdiniu būdu stU“ 
dijavo naftos inžineriją. Veikė 51U“ 
vėjų profs-goje (unijoje), Lietuvių ME“ 
no s-goje, Lietuvių darbininkų susiVIč“ 
nijime, Amerikos Lietuvių darbininkų 
lit-ros d-joje. 1914—26 aktyviai daly“ 
vavo teatro saviveikloje. B. Skurdžiauš 
slapyvardžiu parašė 2 pjeses („NeP4“ 
siektas tikslas“, „Bolševikai Lietuvojė / 
1924). Bendradarbiavo „Laisvėje“, „Vi“ 
nyje“, „Šviesoje“, pasirašinėdamas sla- 
pyvardžiais (Ročesterietis, Jokūbo 5U“ 
nus) bei kriptonimais. 1941—45 Pagal: 
bos Lietuvai k-to Ročesteryje pirminiN“ 
kas. 1961 lankėsi Tarybų Lietuvoje. 


ČERNIAUSKAS Henrikas [g. 192114 
Dotnuvoje] — agronomas, žemės o 
mokslų kandidatas (1958), Lietuvos TSR 
nusipelnęs agronomas (1965). 1947 baigė 
Lietuvos Ž. ū. akademiją. 1946—56 di“ 
bo mokslinį ir administracinį darbą Dot 
nuvos selekcijos stotyje. Nuo 1955 TSP 
narys. Nuo 1956 Lietuvos Žemdirbystė 
in-to selekcijos ir sėklininkystės sk. V“ 
dėjas, be to, 1958—62 to in-to direkt?“ 
riaus pavaduotojas. 1961—64 kandidat?? 
į LKP CK narius. Išleido brošiūrų ir P 
skelbė mokslinių straipsnių žemės ak 
klausimais. Drauge su kitais S US 
5 lietuviškas rajonuotas dobilų ir IV 
cernos veisles, 


ČERNIAUSKAS Juozas [1897.V.24 Pane- 
Vėžyje — 1958.VIII.21 Vilniuje] -— revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš dar- 
bininkų. 1915 evakavosi į Peterburgą. 
1916 mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 
1918 pab. grįžo į Lietuvą. 1919 Pane- 
Vėžyje įstojo į organizuojamą Raudono- 
Sios Armijos dalinį. Mūšyje su kontrre- 
Voliucionieriais netoli Kupiškio sužeis- 
tas pateko į nelaisvę. Pabėgęs iš nelais- 
vės, 1924 emigravo į Argentiną. Dalyva- 
Vo pažangiajame Argentinos lietuvių 
Judėjime. 1956 grįžo į Lietuvą. 


ČERNIAUSKAS Simonas [g. 1922.11.15 
Viliūnuose (Trakų rj.)] — teisininkas, 
teisės mokslų kandidatas (1965). 1942— 
1944 kovojo Raudonojoje Armijoje, bu- 
Vo kuopos vadas. 1944—56 Lietuvos TSR 

ukščiausiojo Teismo narys, Teisingumo 
M-jos kolegijos narys, teismų v-bos vir- 
Sininkas. Nuo 1946 TSKP narys. 1955 
baigė Vilniaus un-tą. 1959—65 Lietuvos 
TSR MA Ekonomikos in-to sociologijos ir 
teisės sektoriaus vadovas, nuo 1965 vyr. 
Mokslinis bendradarbis. Paskelbė brošiū- 
Tą „Darbininkų ir tarnautojų moralinis 
Ir materialinis paskatinimas“ (1962), apie 

0 moksl. straipsnių teisės klausimais. 


ČERNIAUSKAS Tadas [slap. T. Gra- 
žulis; g. 1917.XII.9 Kaune] — kultūros 
arbuotojas, literatas. 1937—39 Kauno 
Un-te studijavo chemiją. 1938 įstojo 
1 LKJS. 1940—41 dirbo Vilniaus radijo 
K-te. 19421—V Raudonosios Armijos 
Ovotojas, 1942—44 Visasąjunginio ra- 
U0 k-to liet. redakcijos pranešėjas. 
1944— 47 ir nuo 1960 Lietuvos TSR 
“žsienio reikalų m-jos skyriaus vedė- 
Jūs. Nuo 1945 TSKP narys. 1947—53 
letuvos KP CK sektoriaus ir skyriaus 
Vedėjas. 1949—56 neakivaizdiniu būdu 
Studijavo Maskvos Lunačiarskio teatri- 
10 meno in-te. 1950 Panevėžio dramos 
teatras pastatė Č. pjesę apie liet. jauni- 
mo kelius D. Tėvynės karo ir pirmai- 
Ta Pokario metais — „Dešimt metų“. 
953—58 Lietuvos TSR kultūros ministro 
Eavaduotojas, 1958—59 TSRS ambasa- 
OS Urugvajuje darbuotojas. Išspausdi- 
io apsakymų, straipsnių teatro, kino, 
(„lės klausimais. Išvertė į liet, kalbą 
Atybinių ir užsienio rašytojų kūri- 
Nu (L. Kasilio „Didysis suartėjimas“, 
ž „Tuso „Faraonas“, V. Reimonto „Pa- 
adėtoji žemė“ ir kt.). 
CERNIKOVAS Ivanas [g. 1927.1.1 Mitro- 
niac Ykoje (Vilniaus rj.)] — administraci- 
TS; ir partinis darbuotojas. Nuo 1952 
nik Narys. 1952 baigęs Kauno Politech- 
OS in-to mechanikos f-tą, dirbo LLKJS 
196ų0 miesto k-to sekretoriumi. 1953— 
V. Vyriausiosios profesinio mokymo 
Ikos viršininko pavaduotojas, Respub- 
Sao darbo rezervų v-bos skyriaus 
= „Linkas, vėliau — LKP Vilniaus mies- 
i -to skyriaus vedėjas. Nuo 1963 LKP 
„alaus miesto Naujosios Vilnios rj. 
O I sekretorius, 


(TRNOVAS Grigorijus Ivanovičius 
vis 101] — Didžiojo Tėvynės karo daly- 
ty) Bvardijos generolas majoras, Ta- 
Aka Sąjungos Didvyris (1945). Jo va- 

aujama divizija ryžtingų puolimu 


1944.VII.14 pasiekė Nemuną, forsavo jį 
ir kitame upės krante užėmė placdarmą. 


ČERNŪCHINAS Jefimas [1879 Vitebs- 
ke — 1956.IX.2 Minske] —- revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Būdamas paauglys, 
įstojo į pogr. marksistinį ratelį Kijeve. 
Nuo 1898 Komunistų partijos narys. 
Vėliau dirbo part. darbą Vitebske. Už 
rev. veiklą 2 kartus suimtas ir kalintas. 
Dėl policijos persekiojimų išvyko į Vil- 
nių. 1904—06 dirbo RSDDP Vilniaus 
org-joje, buvo Vilniaus k-to narys, 
aktyviai dalyvavo rev. įvykiuose, dir- 
bo agit. darbą darbininkų ir kareivių 
tarpe. 1906.II buvo suimtas, kalinamas 
Lukiškių kalėjime ir vasarą 5 metams 
ištremtas į Turuchansko kraštą. Pabė- 
gęs iš trėmimo, dirbo Minsko ir Vil- 
niaus s-d. organizacijose, vėliau buvo 
priverstas emigruoti į užsienį. Po Vasa- 
rio revoliucijos atvyko į Viltebską, pa- 
dėjo kurti ir stiprinti pirmąsias Darbi- 
ninkų ir valstiečių deputatų tarybas. 
1921—52 dirbo partinį, ūkinį ir profsą- 
junginį darbą Gorkyje, Vitebske, Go- 
melyje, Minske, 


ČERPĖ — molinis šiurkštus apvalus ar 
pailgas, į viršų platėjąs indas aguo- 
noms, kanapėms, naminėms garstyčioms, 
uostomajam tabakui trinti, vartotas Lie- 
tuvos kaime iki XX a. pr. Buvo trina- 
ma kočėlu ar kirvakočiu. 


ČERPĖS, stiegės. Molinės Č.— viena pla- 
čiausiai naudojamų stogų dangos me- 
džiagų. Jos pateko į Lietuvą ne vėliau 
kaip XV a. pr. iš v. ir p. Europos. Se- 
niausias Lietuvoje randamų Č. tipas yra 
lovinės puscilindrio formos Č., vad., 
„Vvienuolėmis“ (pav., 1a) ir „vienuoliais“ 
(pav., 1b). Tokių Č. rasta Vilniaus Do- 
minikonų bažnyčioje, Žemutinės pilies 
teritorijoje, Kauno pilyje ir kt. Jų ilgis 
42 cm, plotis apie 14 cm, svoris iki 
3 kg. Dengiant dvi gretimos Č. „vienuo- 
lės“ apgaubiamos trečiąja — vienuoliu". 
Trakų salos pilyje rasti vieni pirmųjų 
plokščiųjų juostinių  Č. pavyzdžiai 
(pav., 2). Jos 46 cm ilgio, 20 cm pločio. 
Juostinės Č. Lietuvoje visuotinai nau- 
dotos gotikos ir renesanso statiniuose 
(iki XVII a. pr.). Nežymiai pakeistos, jos 
buvo naudojamos ir XIX a. pseudogo- 


Čerpės 


ČER— ČER 325 


tikoje. Tokios Č. buvo klojamos į sto- 
gą 2 sluoksniais. Baroko ir klasicizmo 
stiliaus pastatai buvo dengiami „,olan- 
diškomis“  Č. (pav. 3): Jos paplito 
XVII a. pirmojoje pusėje ir vietomis 
naudojamos iki šiol. Seniau jos buvo 
iki 42 cm ilgio, 23—24 cm pločio, vė< 
liau mažesnės. Svoris iki 4 kg. XX a. pr. 
pradėtos gaminti marselinės falcinės Č. 
(pav., 4). Jos gaminamos iš molio arba 
betono fabrikiniu būdu pagal valst. stan- 
dartus. 1962 Lietuvoje pradėta gaminti 
suprastinti Č. variantai — juostinės fal- 
cinės Č. ir kt. Čerpinių stogų kraigai, 
briaunos ir sąsparos uždengiamos spe- 
cialiomis kraiginėmis Č. (pav., 5). Se- 
niau kraiginės Č. dažnai būdavo puo- 
šiamos lipdytomis paukščių galvutėmis 
(pav., 5a), pirštų įspaudais, glazūra. 

Feodalizmo laikotarpiu Č. būdavo ga- 
minamos molio karjeruose arti statybų; 
baigus stat. darbus, dažnai jų gamyba 
būdavo nutraukiama. XV a. didesniuose 
miestuose įsikūrę statybininkų cechai 
turėjo jau pastovesnes plytų ir Č. for- 
mavimo bei degimo vietas. Cechų meist- 
rai žymėdavo Č. savo ženklais (įspau- 
dais, įbrėžimais), kurie turi didelę reikš- 
mę archit-ros istorijai tirti. Iki XIX a. 
pradžios Č. buvo gaminamos vien ran- 
kiniu būdu, vėliau jų gamybą pradėta 
mechanizuoti. 1938 Lietuvoje pagamin- 
ta 6 mln. Č., 1960 — 7,4 mln. Daugiau- 
sia jų gamina Sargėnų plytinės Panevė- 
žiuko cechas (Kauno rj.) (2,3 mln. per 
metus) ir „Palemono“ plytinė Kaune 
(2,1 mln.). Č. gamyba Tarybų Lietuvoje 
nebeplečiama, nes Č. stogus vis labiau 
išstumia gelžbetoniniai stogai su rulo- 
ninėmis dangomis, o kaimo statybose — 
asbocementinės plokštės (banguotas ši- 
feris). 


ČERSKIS Jonas [1845.V.3—1892.V1.25] — 
1863 sukilimo dalyvis, geologas ir geo- 
grafas. Kilęs iš buv. Drisos aps. Mokėsi 
Vilniaus g-joje ir Bajorų in-te. 1863 įsi- 
jungė į sukilimą, kurį nuslopinus buvo 
išsiųstas rekrutu i Sibirą. Tarnaudamas 
kariuomenėje Omske, pateko į kar. raš- 
tinę ir biblioteką, kur susidomėjo geo- 
logija ir pradėjo ją savarankiškai stu- 
dijuoti. 1869 atleistas iš kariuomenės ir 
Rusijos Geografinės d-jos Sibiro filialo 
iškviestas iš Omsko į Irkutską. 1872 pa- 
siųstas į ekspediciją, iš kurios grįžęs 
pateikė ploto tarp Angaros, Okos ir 
Irkuto upių geol. žemėlapį. Pagarsėjo 
kaip vienas geriausių Sibiro geologų. 
Rusijos MA pakviestas, dirbo Peterbur- 
go MA zoologijos muziejuje. 1891 išvy- 
ko į naują ekspediciją tirti rajonų tarp 
Kolimos, Anadirės bei Janos upių ir 
surado už Verchojanos kalnagūbrio 
3 aukštas kalnų grandines, vėliau pa- 
vadintas jo vardu. Mirė ekspedicijoje, 
plaukdamas Kolima. 

Lil.: N. Fijalkauskytė, Jonas Čerskis.— 
„Mokslas ir gyvenimas“, 1958, Nr. 5; N. Elt- 


manavičienė, Jonas Čerskis (1845-—1892), V., 
1959, 


ČERSKIS (Czerski) Stanislavas [1777. 
X.10 Latgaloje — 1833.V.2 Varniuose] — 


326 ČER—ČET 


lenkų filologas, grafikas mėgėjas. Mokė- 
si Polocko jėzuitų kolegijoje. 1807 tapo 
kunigu. 1803 išleido lenkų kalba „Fedro 
pasakėčias“ (III leid. 1815; pagal šį lei- 
dimą S. Daukantas 1824 parengė ir 1846 
išleido „„Pasakas Fedro"). Apie 1810 at- 
vyko į Vilnių, dėstė sen. kalbas Vilniaus 
g-joje. Priklausė Vilniaus un-to filologi- 
jos k-tui. 1822 išleido G. Brauno XVI a. 
Vilniaus miesto plano kopiją ir Vilniaus 
vaizdų albumą. Parengė ir išleido „Lo- 
tynų-lenkų kalbų žodyną“ (2 t., 1822— 
1825), papuoštą vario raižinių vinjetė- 
mis. Nuo 1823 Salantų klebonas. Žemai- 
tijoje įrengė medžio raižyklą, kurioje 
buvo raižomi šventųjų paveikslėliai su 
liet. įrašais. Su Č. raižykla tikriausiai 
galima sieti Bikso raižinius, įdėtus į Kaj. 
Nezabitauskio -,„Naują mokslą skaity- 
mo“ (1824). Lenkų kalba išspausdino „Že- 
maičių vyskupystės aprašymą“ (1830) 
su žemėlapiais. Dalyvavo 1831 metų su- 
kilime. 


ČERVINSKAS Eduardas [g. 1921.VIII.15 
Penzoje] — geografas, geografijos moks- 
lų kandidatas (1956). 1950 baigė Vilniaus 
un-tą ir 1951 jame pradėjo dirbti ped. 
darbą. Nuo 1960 hidrologijos ir klima- 
tologijos katedros vedėjas, nuo 1961 
docentas. „Mažosios lietuviškosios tary- 
binės enciklopedijos“ geografijos sky- 
riaus redaktorius konsultantas. Paskel- 
bė keliolika moksl. straipsnių apie Kur- 
šių marių hidrologinį režimą, vandens 
lygio svyravimą ežeruose ir kt. 


ČERVINSKIENĖ Elena [Gaškienė; g. 
1920.11.12 Smukučiuose (Jurbarko rj.)] 
—literatė, pedagogė, filologijos mokslų 
kandidatė (1959), 1953 baigė Maskvos 
un-to filol. f-tą, 1956 — aspirantūrą. 
Nuo 1957 Vilniaus un-to rusų lit-ros 
katedros dėstytoja. Maskvos ir Vilniaus 
un-tų leidiniuose išspausdino darbų apie 
L. Tolstojų, parašė literatūros vadovė- 
lių vid. m-lų IX ir X klasėms (išl. 
1963—64) rusų lit-ros skyrius, išspausdi- 
no straipsnių apie A. Gerceno, F. Dosto- 
jevskio, A. Čechovo, L. Tolstojaus kūry- 
bą ir kt. rusų lit-ros klausimais. 


Ršt.; E. Gaškienė-Červinskienė, L. Tolstojus 
(50-sioms mirties metinėms), V., 1960. 


ČERVINSKIS Povilas [1840 — 1864.III.19 
Užpaliuose] — 1863 sukilimo dalyvis, 
sukilėlių būrio vadas. Mokėsi Peterbur- 
go Kalnų in-te, vėliau un-te ir technolo- 
gijos in-te, Įsitraukė į sukilimą 1863.III 
Vitebsko gubernijoje. Patekęs į nelais- 
vę, buvo laikomas Daugpilio tvirtovė- 
je, iš kur 1863.VIII pabėgo, atvy- 
ko į Lietuvą ir įstojo į E. Vžesnevs- 
kio būrį, veikusį Troškūnų apylinkėse. 
Č. vadovaujamas būrys laikėsi tarp 
Anykščių, Andrioniškio, Utenos, Užpa- 
lių ir Dusetų. 1863.X.8 prie Vozgėlių 
(Anykščių rj.) drauge su A. Maleckio 
būriu puolė kar. transportą, atėmė iš jo 
ginklų, drabužių, maisto. 1863.XI.11 Č. 
būrys susirėmė su kariuomenės daliniu 
prie Debeikių, o 1864.1.3 buvo atakuo- 
tas prie Pakalnių (netoli Utenos) ir iš- 


blaškytas. Č. pateko į nelaisvę, buvo nu- 
teistas mirti ir pakartas. 


ČERVONCAS — 1. Carinės Rusijos mo- 
neta, buvusi apyvartoje it Lietuvoje. 

2. TSRS piniginis vienetas 1922—47. 
Ž. Pinigai. 


ČĖSAS Vladas [g. 1917.1.16 Rudakiuose 
(Kėdainių rj.)] — dainininkas (lyrinis te- 
noras), Lietuvos TSR nusipelnęs artis- 
tas (1954). Nuo 1944 Lietuvos TSR ope 
ros ir baleto teatro 
solistas. 1946 bai- 
gė dainavimo kla- 
sę Kauno Konserva- 
torijoje. Gastroliavo 
Maskvoje, Leningra- 
de, Rygoje. 
Vaidmenys: Almavi- 
va (Dž. Rosinio ,„Sevi- 
lijos kirpėjas“), Herco- 
gas, Alfredas (Dž. Ver- 
džio „Rigoletas“, ,„Tra- 
viata“), Lenskis, Andre- 
jus (P. Čaikovskio ,„Eu- 
genijus Oneginas“, ,,Ma- 
zepa"), Romeo, Faus- 
tas (Š. Guno „Romeo ir Džuljeta“, ,„Faustas“), 
Jurodivas (M. Musorgskio ,„Borisas Goduno- 
vas“), Lionka (T. Chrenikovo ,„Audroje“), Jon- 
tekas (S. Moniuškos „„Halka“), Danyla, Naglis 
(V. Klovos „Pilėnai“, ,,„Vaiva“),  Skudutis 
(B. Dvariono ,„Dalia“) ir kt. 
ČĖSNA Jurgis [1885—1953] — 1935 
valstiečių streiko dalyvis, vienas akty- 
vesnių to streiko organizatorių. 1936. 
IV.23 karo lauko teismo nuteistas mirti. 
Bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos gal- 
vos, vėliau sumažinta iki 8 metų sun- 
kiųjų darbų kalėjimo. 1940—41 Kazlų 
Rūdos miškų urėdijos priešgaisrinės 
apsaugos inspektorius. 1942 Marijam- 
polėjeę buvo hitlerininkų kalinamas. 
Pokario metais dirbo savo ūkyje, vėliau 
kolūkyje. 


ČESNAVIČIUS Aleksandras [g. 1930. 
XII.30 Pasvalyje] — komjaunimo darbuo- 
tojas. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1948 
VLKJS narys. 1948—49 LLKJS Pasvalio 
aps. k-to skyriaus 
vedėjas. Nuo 1950 
TSKP narys. 1950— 
1951 LLKJS Prieku- + 
lės rj. k-to sekreto- [- 
rius. 1951—53 dirbo 
komjaunimo ir par- t“ 
tinį darbą Klaipėdos į“ 
srityje. 1955 baigė | 
Resp. partinę m-lą. 
Po to dirbo LKP Žž 
CK instruktoriumi. pl 
1956—59 LKP Vil- 
niaus miesto Tary- sn 

bų rj. k-to sekretorius. 1959—60 LLKJS 
Vilniaus miesto k-to I sekretorius. Nuo 
1960 LLKJS CK I sekretorius, LKP CK 
narys ir kandidatas į CK Biuro narius, 
nuo 1962 LKP CK Prezidiumo narys. 
1962 neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus 
Ped. in-tą. Nuo 1962 VLKJS CK narys, 
nuo 1964 kandidatas į VLKJS CK Biu- 
ro narius. Nuo 1963 Lietuvos TSR AT 
deputatas. 


ČESNAVIČIUS Borisas [1898.VII.1 Vil- 
kijoje — 1963.11.12 Vilniuje] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbi- 
ninkų. 1919—23 Raudonosios Armijos 


karys. Nuo 1925 Komunistų partijos na“ 
rys. 1928—34 mokėsi darbininkų f-te, 
kalnakasybos technikume ir kalnakasy“ 
bos in-te, paskui dirbo partinį ir ūkinį 
darbą Donbase. 1941.IV—VI adm. dar- 
buotojas Kaune. 1941—44 kalnakasybos 
techninės inspekcijos viršininkas Kara“ 
gandoje. 1944—57 dirbo vadovaujamą)! 
darbą Vilniuje, Kaune. 


ČESNAVIČIŪTĖ Margarita [Petrikienėi 
g. 1906.VIII.5 Silvertaune (Škotija)] — 
JAV lietuvių dainininkė. Nuo 1908 gY“ 
vena JAV. Dainavimo mokėsi priva“ 
čiai. 1928 ir 1934 
įdainavo į plokšte- 
les lietuviškų dainų. 
Nuo 1948 „Aido“ bei 
„Lyros“ chorų solis- 
tė. Koncertavo dau- 
gelyje JAV miestų. 
Dalyvauja darbinin- 
kų org-jų rengia- 
muose koncertuose 
ir vaidinimuose. 

Vaidmenys: Silvija 
(D. Skarlačio „„Silvija“), 
Sarpoletė (R. Planketo 
„„Kornevilio varpai“), ja > 
Justina, Jaunoji (M. Petrausko ,„Gegužės Pir 
moji", ,„Velnias išradėjas“) ir kt. 


ČESNULEVIČIUS Gabrys [1896 Dauguo“ 
se — 1941] — revoliucinio judėjimo 04“ 
lyvis. Darbininkas. Nuo 1932 Komunistų 
partijos narys. Daugų apylinkėse plati“ 
no kom. lit'rą, rinko aukas polit. kali“ 
niams šelpti. 1940—41 dirbo ūkinį dar“ 
bą. Hitlerininkų ir vietinių burž. nacl0“ 
nalistų nužudytas. 


ČESNULEVIČIŪTĖ Petrė [g. 1925.11.23 
Perlojoje (Varėnos rj.)] — literatė, PC 
dagogė, filologijos mokslų kandidatė 
(1959). 1949 baigė Vilniaus Ped. in-t4- 
Kurį laiką dėstė liet. lit-ros istoriją 
Šiaulių ir Vilniaus ped. in-tuose. 1953— 
1963 Lietuvos TSR MA Liet. kalbos I! 
lit-ros in-to moksl. bendradarbė. NUO 
1953 TSKP narė. Nuo 1963 dėsto Vil“ 
niaus un-te (nuo 1965 liet. lit-ros katėC“ 
ros vedėja). Period. spaudoje paskelb“ 
straipsnių liet. lit-ros klausimais, receN“ 
zijų. Parašė saviveiklai pjeses iš taro 
jaunimo gyvenimo „Kaltininkai“ (1959): 
„Vienas epizodas“ (1959), „Jų pirmoj 
diena" (1961), „O debesys plaukia - 
plaukia..." (1964), televizijos pjesė 
„Giesmė apie Strazdą“ (1963), skirta 
200-sioms poeto A. Strazdo gimimo MĖ 
tinėms. Dauguviečio premija (1963). 

Ršt.: Lazdynų Pelėdos kūryba, „Literatjs 
ic kalba“, t. 6, V., 1962 


ČESŪUKAI — kaimas Varėnos Tj., Merkė 
nės apyl., 1 km į p. nuo Merkinės, Nė 

muno deš. krante, 79 gyv. (1959). FF“ 
Č. yra akmens amžiaus stovyklaviečit!: 
Kairiajame Nemuno krante, priešal5 2 
buvo rasti ir į Vilniaus istorijos-etl 

grafijos muziejų pateko ornamentu?“ 
žalvarinis ietigalis ir žalvarinis įmovi? 

kirvukas. 

ČETKAUSKAITĖ Genovaitė [g 1925 
III.26 Paželviuose (Ukmergės rj JI sg 
muzikologė folkloristė, pedagogė: Vil 
baigė Vilniaus Ped. in-tą. Nuo 1950 ia. 
niaus dešimtmetės muz. m-los dėstyt! 


1954 baigė Lietuvos TSR Konservatori- 
Ją. 1956—61 Lietuvos TSR MA Liet. 
kalbos ir lit-ros in-to tautosakos sekto- 
fiuje sistemino liet. liaudies melodijas. 
Nuo 1958 Lietuvos TSR Konservatori- 
Jos liaudies muzikos kabineto vedėja. 
Nuo 1960 kartu dėsto vid. meno mo- 
kykloje-internate. Knygų „Vakarų Eu- 
Iopos muzikos literatūra“ (1958) ir „,Ru- 
Sų muzikos literatūra“ (d. 1, 1961) 
bendraautorė. „Lietuvių tautosakos apy- 
raižai“ (1963) parašė skyrių „Lietuvių 
dainuojamosios tautosakos melodijos“. 


ČETKAUSKAS Vytautas [g. 1921.1I1.11 
Palėvenėje (Kupiškio rj.)] — choro diri- 
Sentas, Lietuvos TSR nusipelnęs artistas 
(1963). 1951 baigė Vilniaus Talat-Kelpšos 
Muz. m-lą, 1956 — Lietuvos TSR Konser- 
Vatorijos choro dirigavimo klasę. 1948— 
1960 Lietuvos TSR Valstybinio nusipel- 
niusio choro chormeisteris. Nuo 1957 

ilniaus un-to dainų ir šokių liaudies 
ansamblio choro vadovas. Nuo 1960 Vil- 
Naus Ped. in-to choro dirigavimo ka- 
tedros vyr, dėstytojas. Yra suharmoni- 
Zavęs lietuvių liaudies dainų, parengęs 
SPaudai dainų rinkinių. Muz. klausimais 
Tašo spaudoje. 


ČIAUNAS — 1, Ežeras Zarasų rj., 3 km 
Uš. r. nuo Dusetų, prie kelio į Antaza- 
Ve. Plotas 42 ha. Ežeras rininis, vingiuo- 
tas, Ilgis 1580 m, didž. plotis 420 m, 
kranto linijos ilgis 4150 m. Yra sala. 

Tantai žemi, pelkėti, sunkiai prieinami. 
teka Smilkinys, išteka Ilgašilis (Šven- 
tosios baseinas). Ežeras verslovinis; žu- 
Vies 1964 sugauta 12 kg/ha. 

2. Ežeras Utenos rj, 11 km į š. r. nuo 
“žpalių. Plotas 19 ha. Dubuo ledo luisto 
Saulėtas; ilgis 580 m, didž. plotis 520 m. 
I I. krantas pelkėtas, kiti aukšti, statūs. 
Šteka upelis į Paščio ež. (Šventosios ba- 
Seinas). Ežeras verslovinis, 


ČIBILIS Vladas [1910.JL24—1944 Kau- 
I — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
ūrbininkas. Nuo 1933 Komunistų par- 
Os narys. Rev. darbą dirbo Kaune. 
"a kartus buvo suimtas ir kalinamas. 
40—41 adm. darbuotojas. 1941—43 
aune antifaš. org-jos, leidusios laikr. 
„Kovą“, narys, antifaš. org-jos k-to na- 
TYs. Spausdino ir platino kom. atsišau- 
apuus, palaikė ryšį su Vilniaus antifaš. 
Tg-ja. 1943 hitlerininkų suimtas, vėliau 
Ukankintas kalėjime. 


CIBiRAS Jurgis Vytautas [g. 1936.1.17 
"Uniuje] — režisierius. 1961 baigė Mask- 
k Lunačiarskio teatrinio meno in-to 
2isūros f-tą. Nuo 1961 Lietuvos TSR 
ademinio dramos teatro režisierius. 
(I96gj; tymai: N. Hikmeto „Visų užmirštas“ 
i Ri „„Simonovo „Ketvirtasis“ (1962), 
„Rakta 5eVičiaus „„Ratas“ (1963), M. Kunderos 
nė» „4 Savininkai" (1963), V. Tokarevo ,„Sąži- 
dzingįaRal D. Pavlovos romaną; 1964), E. Ra- 
Č 10 „104 puslapiai apie meilę" (1964), 
„BIRAS Povilas [g. 1913.V1.30 Čeikiš- 
Kaas (Ignalinos rj.)] — gydytojas infek- 
Retas, medicinos mokslų kandida- 
193 (1954). 1937 baigė Vilniaus un-tą. 
19 —41 dirbo gydytoju Vilniuje. Nuo 
ŠIAS dirba ped. darbą Vilniaus un-to 
lcinos f-te. Nuo 1947 infekcinių ligų 
€dros vedėjas, nuo 1958 docentas. 


Ršt.: Gripas, V., 1958; Toksoplazmozė, V., 

1962; P. Baublys, P. Čibiras [ir kt.], Vaikų li- 
gos, V., 1962. 
ČIBIRIENĖ Irena [g. 1922.XI.14 Šiaulė- 
nuose (Radviliškio rj.)] — gydytoja of- 
talmologė, medicinos mokslų kandidatė 
(1962). 1948 baigusi Vilniaus un-tą, dir- 
bo gydytoja Vilniaus ir Kauno ligoninė- 
se. 1960—64 Lietuvos TSR MA Zoolo- 
gijos ir parazitologijos in-to, nuo 1964 
Eksperimentinės medicinos in-to moksl. 
bendradarbė. Kartu dirba akių ligų gy- 
dytoja Vilniaus miesto vaikų ligoninėje. 
Paskelbė moksl. straipsnių apie tokso- 
plazmozę ir vaikų akių traumas. 


ČIBLYS Michailas [1896.XI.28 Niderkū- 
nuose (Latvijos TSR) — 1943.1.13 Mask- 
vos sr.] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš darbininkų. 1918—20 Raudono- 
sios Armijos karys. 1921—28 adm. dar- 
buotojas Charkovo srityje. Nuo 1924 
VKP(b) narys. 1928—31 dirbo vadovau- 
jamąjįi darbą Kijevo srityje. 1931—34 
mokėsi Maskvos Pramonės akademijoje. 
1934—40 dirbo vadovaujamąjį darbą 
Tulos, Leningrado srityse. 1940—41 dir- 
bo LKP CK Kaune. 1941 LKP CK sekre- 
torius pramonės reikalams. Hitlerinin- 
kams veržiantis į Lietuvą, Č. evakavosi 
į Leningrado sritį. 1941 buvo Novgoro- 
do II partizanų būrio 3 grupės polit. 
vadovas. 1941.X pateko į vok. nelaisvę. 
Pabėgęs iš belaisvių stovyklos, 1942.VI 
grįžo į TSRS. Žuvo, neteisėtai repre- 
suotas asmenybės kulto sąlygomis. Rea- 
bilituotas. 


ČIČINSKO KALNAS — vietovė Panevė- 
žio rj.,, apie 0,5 km į š. nuo Upytės. 
Tai 6—7 m aukščio, maždaug 3 ha kal- 
va, apsupta pelkėtos lygumos. Ilgai iš 
tos kalvos buvo imamas žvyras, dėl to 
ji smarkiai deformuota. Pagal XIX a. 
pab. aprašymus ant šio kalno dar tebe- 
buvę pylimo bei mūrinės statybos lie- 
kanų. Dabar išlikę tik akmenimis grįs- 
ta 1,5—3 m pločio kelio dalis ir kažko- 
kio trobesio parmnatų akmenys. Manoma, 
jog ant šio kalno stovėjusi Upytės pilis, 
kuri minima jau XIII amžiuje. Čičinsko 
kalnu ši vieta greičiausiai pradėta va- 
dinti tik XVIII a. pab.—XIX a. pr., kai 
buvo sukurtas padavimas apie Čičinską. 


ČIČIRYS — ežeras Zarasų rj, 14 km 
į š. v. nuo Zarasų. Plotas 645 ha, didž. 
gylis 42 m, vid. gylis 5,5 m. Ežeras la- 
bai šakotas; š. šaka vadinama Didėja. 
Ežero didž. ilgis 11,6 km, didž. plotis 
2,5 km, kranto linijos ilgis 36,3 km. 
Yra 6 salos (iš viso 14 ha). Krantai dau- 
giausia aukšti, statūs. Dugnas daubotas, 
kiek lygesnis tarp salų ir ežero š. daly- 
je (Didėjoje). Per Č. teka Rauda (Iluks- 
tės intakas), įteka 8 bevardžiai upeliai, 
Prie ežero yra Didėjos, Vėdarių kaimai, 
Ežeras verslovinis; žuvies 1964 sugauta 
10 kg/ha. 1959 į Č. įleista starkių. 


ČYČKAI — kaimas Vilkaviškio rj., Alvi- 
to apyl., 7 km į p. v. nuo Vilkaviškio; 
kolūkio centras. 239 gyv. (1959). Per 
kaimą teka Širvinta, š. pakraščiu eina 
Kapsuko—Kybartų plentas. Med. punk- 
tas (nuo 1959), kultūros namai (nuo 
1958), biblioteka (nuo 1953). 


ČET—ČIG 327 


ČIEČKIUS Antanas [g. 1911.VI.9 Ropie- 
noje (Šakių rj.)] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1935 
platino kom. lit-rą, aktyviai dalyvavo 
1935 valstiečių streike, kovojo su streik- 
laužiais. Už rev. veiklą buvo tardomas. 
Nuo 1939 Lietuvos Raudonosios pagal- 
bos org-jos ir Komunistų partijos narys. 
1940 dirbo žemės ūkio komisijoje, 
buvo Plokščių vls. vykdomojo k-to 
pirmininko pavaduotojas. Nuo 1941 Ša- 
kių girininkijos eigulys. Nuo 1941.VII 
Penzoje, vėliau Čardžou (Turkmėni- 
jos TSR) darbininkas. 1942—44 kovojo 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijoje. 
1944—52 dirbo part. ir adm. darbą Ša- 
kiuose, aktyviai dalyvavo kuriant kol- 
ūkius Šakių rajone. Nuo 1952 kolūkietis. 


ČIEŠELĖNAI — kaimas Ignalinos rj., 
Kačergiškės apyl., 12 km į š. nuo Mie- 
lagėnų, prie Ignalinos—Vidžių kelio, 
1 km į v. nuo BTSR sienos; kolūkio 
centras. 54 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 
1920), kultūros namai (nuo 1952), bib- 
lioteka. 


ČYGAS Jonas [1910 Jasiškiuose (Bir- 
žų Ij.) — 1959.VII.25 Kaune] — veterina- 
rijos gydytojas, parazitologas, veterina- 
rijos mokslų kandidatas (1956). 1935 
baigė Vienos Ve- 
* terinarijos akademi- 
: ją. 1936—39 vet. gy- 
dytojas Panevėžio 
ir Šiaulių „Maisto“ 
2 fabrikuose. 1939 už 
antifašistinę veiklą 
4 buvo ištremtas iš 
1 Šiaulių. 1940—41 Ra- 
L: seinių aps. veterina- 
rijos gydytojas, Šiau- 
lių „Maisto“ direk- 
torius, resp. tresto 
„Maistas“  valdyto- 
jas. Nuo 1940 Komunistų partijos narys. 
1942—43 kovojo fronte (Raudonosios 
Armijos 16 liet. divizijoje). 1945—47 
Lietuvos TSR Mėsos ir pieno pramonės 
liaudies komisaras, ministras. Nuo 1947 
Lietuvos Veterinarijos akademijos rekto- 
rius, parazitologijos katedros vedėjas. 
Nuo 1948 docentas. Paskelbė moksl. 
straipsnių apie gyvulių helmintozę. 


ČYGAS Julius [g. 1913.XI.24 Jasiškiuose 
(Biržų rj.)] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1930 
LKJS, nuo 1939 Komunistų partijos na- 
rys. 1940—41 dirbo LKP Biržų aps. k-te, 
1941—44 Raudonosios Armijos 16 liet. 
divizijos kuopos partorgas, būrio vadas. 
1944—46 LKP Biržų, vėliau Kretingos 
aps. k-to sekretorius. 1946—48 mokėsi 
Resp. partinėje m-loje. 1948—51 Kre- 
tingos aps., vėliau Panemunės rj. vyk- 
domojo k-to pirmininkas. Nuo 1951 
part. bei adm. darbuotojas (1954—56 
laikr. „Kauno tiesa“ redaktorius). 


„ČIGONĖLIS"— liaudies šokis. XIX a. 
buvo žinomas visoje Lietuvoje. Šokis 
linksmo, gyvo pobūdžio; muz. met- 
ras ?/4. Įv. vietose buvo šokamas šiek 


328 čČIG—ČčIO 


tiek skirtingai, tačiau daugiausia atski- 
romis merginų ir vyrų eilėmis. 


ČIGONŲ KALBA — indoeuropiečių kal- 
ba, kurios pagrindą sudaro viena nau- 
jųjų indų kalbų, susimaišiusi su rumu- 
nų, slavų, naująja graikų ir kitomis kal- 
bomis. Lenkijoje ir Lietuvoje vartojama 
atskira jos tarmė. Č. k. turi daug žo- 
džių, paskolintų iš tų kalbų, su kuriomis 
ji yra susidūrusi. Klaipėdos krašte gyve- 
nę čigonai, turėdami savo kalboje skir- 
tingų skolinių ir kai kurių fonetinių 
ypatybių, seniau sunkiai tesuprasdavo 
kitose Lietuvos vietose gyvenusius či- 
gonus. Lietuvos čigonų tarmė beveik 
netyrinėta. Ją buvo pradėjęs tyrinėti 
Č. k. mokėjęs liet. bibliografas I. Ki- 
sinas. 

Lit.: A. Moronun, MaTepnaAsI ĄA3 CAOBapz 


AHTOBCKHX IĮbITaH.—,,PyccKWi  (bHAOAOTHYeCKHĖ 
BeCTHHK", T. 49, 1902, 


ČILVINAITĖ Marija [g. 1900.VIII.8 Upy- 
noje (Tauragės rj.)] — bibliotekininkė, 
etnografė. 1925 baigusi Šiaulių g-ją, iki 
1928 studijavo Kauno un-to humanita- 
rinių mokslų f-te. Nuo 1928 Kauno un-to 
bibliotekos bibliotekininkė. Rašė etn. 
klausimais „Gimtajame krašte“, „Mūsų 
senovėje“ ir kt. Nuo 1940 Vilniaus 
un-to bibliotekos bibliotekininkė. 1945— 
1948 Upynos apyl. vykdomojo k-to sek- 
retorė. 1948—63 Resp. bibliotekos bib- 
liotekininkė. Pensininkė. 


ČINČIKAS Jonas 11888 Kochanovkoje 
(Švenčionių rj) — 1936.XIIL13 ten 
pat] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš valstiečių. Stalius. Dirbo Rygo- 
je, vėliau persikėlė į Petrogradą. 1917 
dalyvavo Spalio revoliucijoje. 1919 grį- 
žo į Lietuvą. Dirbo Švenčionių glžk. 
dirbtuvėse, Švenčionių g-joje. Nuo 1925 
V. Baltarusijos KP (VBKP) narys. Nuo 
1928 VBKP Švenčionių rj. pogr. k-to 
sekretorius. 1930 suimtas ir 1931 nu- 
teistas metus kalėti. Sėdėjo Vilniaus 
(Lukiškių) ir Švenčionių kalėjimuose. 
1931.XI išėjo iš kalėjimo, netekęs svei- 
katos. 


ČINČIKOS — kaimas Švenčionių rj., 
Bielionių apyl., 4 km į š. nuo Švenčio- 
nių; kolūkio centras. 58 gyv. (1959). 
Pr. m-la (nuo 1932). 


ČINIS (Cini) Džiovanis [m. 1565] — 
skulptorius ir architektas. 1519 iš Sie- 
nos (Italija) atvykęs į Lenkiją, dirbo 
Vavelyje (Krokuva), Poznanėje, Plocke 
ir kt. 1529—31 gyveno Italijoje, nuo 
1532 Krokuvoje. 1534 drauge su italais 
archit. B. Zanobiu ir F. da Fiesole pa- 
sirašė sutartį atstatyti gaisro sunaikin- 
tai Vilniaus katedrai. Nuo 1540 dirbo 
architektu Vilniuje. Drauge su kitais 
statė Vilniaus katedrą, Žemutinę pilį 
(1548), Onos-Barboros bažnyčią (1551) 
ir kt. Manoma, kad jis sukūrė Lietuvos 
kanclerio V. Goštauto (m. 1539) ir 
vyskupo Povilo Alšėniškio (m. 1555) re- 
nesansinio stiliaus antkapius Vilniaus ka- 
tedroje. Nuo 1564 dirbo Vavelyje. 


ČINŠAS — feodalinė žemės renta, moka- 
ma pinigais. XVI a. skiriami činšo, arba 
čyžės, pinigai nuo lažpinigių, t0 meto 
šaltiniuose vadintų osada, kuri reiškė at- 
sipirkimą nuo lažo. Iki valakų reformos 
činšu buvo vadinami pinigai, imami už 
tuščios žemės naudojimą greta savosios 
valstiečio žemės, už kurią buvo duo- 
dama dėkla, einamas lažas arba mokami 
pinigai nuo žagrių. Č. tuomet reiškė 
nuompinigius. Vykdant valakų reformą 
ir kartu galutinai panaikinant valstie- 
čių žemės nuosavybės teises, buvo įves- 
tas visuotinis činšo, arba čyžės, mokes- 
tis. Valstiečiai lažininkai turėjo eiti la- 
žą ir mokėti Č., osadninkai — mokėti 
lažpinigius ir Č. Ilgainiui, po valakų re- 
formos, valstiečiams apsipratus su nau- 
ja prievolių tvarka, tarp osados ir Č. 
nebebuvo daroma skirtumo. Visi valstie- 
čio sumokami dvarininkui už žemę pi- 
nigai imami vadinti Č., o valstietis, at- 
siperkantis nuo lažo, — činšininku. Ėmus 
valstiečių naudojamą žemę skirstyti į so- 
dybinę ir priimtinę, XVII a. atsirado 
činšinės žemės sąvoka. Priimtinė žemė 
buvo valstiečio nuomojama iš dvaro (ša- 
lia paveldimai turimos sodybinės žemės). 
Priimtinės žemės valstietis galėjo imti 
daugiau, mažiau arba visai jos neimti. 
Už ją lažo nereikėjo eiti, reikėjo mokė- 
ti Č., todėl ji ir vadinosi činšine žeme. 
Naikinant baudžiavą, činšinė žemė caro 
valdžios nebuvo pripažinta skirtine že- 
me, jos negalėjo valstietis išpirkti, ga- 
lėjo tik pirkti arba nuomoti. Daugiausia 
činšinių žemių po baudžiavos panaikini- 
mo išliko Žemaitijoje ir visos Lietuvos 
miestuose bei miesteliuose. 


ČIOBIŠKIO MIŠKAS — miškas Širvin- 
tų rj., 20 km į p. v. nuo Širvintų, Ne- 
ries deš. krante, prie Čiobiškio. Pri- 
klauso Širvintų miškų ūkio Čiobiškio 
girininkijai. Plotas 555 ha; medynų 
470 ha. Per mišką į Nerį teka Musė. 
Reljefas kalvotas. Dirvožemiai jauriniai, 
mažai bei vidutiniškai sujaurėję, smėli- 
niai ir priesmėliniai. Vyrauja brukniniai 
ir mėlyniniai pušynai. 809; medynų sa- 
vaiminės kilmės. Jaunuolynai sudaro 
4805, pusbrandžiai medynai 5295. Me- 
dynų bonitetas II-III, vid. skalsumas 
0,62, vid. tūris 110 ktm/ha, vid. prieau- 
ga 2,2 ktm/ha. Yra stirnų, lapių, kiau- 
nių, jerubių. Č. m. įeina į Neries apsau- 
ginių miškų juostą. Per metus iškertama 
vid. 400 ktm. Yra pilkapių. 


ČIOBIŠKIS — miestelis Širvintų  rj., 
22 km į p. v. nuo Širvintų, prie Neries 
ir Musės santakos; apylinkės ir kolūkio 
centras. 180 gyv. (1959). Vandens ma- 
lūnas (past. XX a. pr.), felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1960), mokykla-internatas 
(1923—48 pradinė, iki 1959 septynmetė), 
kultūros namai (nuo 1958), biblioteka 
(nuo 1947). Iš Č. eina keliai į Jonavą, 
Gelvonus, Širvintas, Kaišiadoris; ties 
Č. per Nerį kelia keltas. Iš š. ir r. mies- 
telį supa Čiobiškio miškas. 

Lietuvos Did. Kun-stės laikais pro 
Č. Nerimi ėjo prekybos kelias, jungęs 
Kauną ir vid. Lietuvos miestus su Ker- 
nave ir Vilniumi, todėl jau XVI am- 
žiuje Č. buvo judrus prekybinis mieste- 


Čiobiškis. Užtvanka ir tiltas per Musę 


lis, turėjęs Magdeburgo teises. Plečian- 
tis Jonavai ir Širvintoms, Č. neteko savo 
prekybinės reikšmės ir pamažu sunyko 
(1861 — 128 gyv). XVIII-XIX a. prie 
miestelio išaugo Č. dvaras, kuriam 1794 
priklausė 850 dešimtinių žemės I 
1100 dešimtinių miško. 1794 dvarinin- 
kas J. Pilsudskis pagal archit. L. Stuo- 
kos-Gucevičiaus projektą pasistatydino 
klasikinio stiliaus rūmus, išlikusius iki 
šiol. 1863 Čiobiškio miške sukilėliai bu- 
vo įsirengę stovyklą; ties Č. jie 2 kaI- 
tus kovėsi su Carine kariuomene. PO 
I pasaul. karo Čiobiškyje susiorgan! 
zavo kom. kuopelė; 1919 pr. buvo 
įkurtas rev. k-tas. Čiobiškio dvarą kont- 
roliavo darbininkų k-tas, rėmęs Tarybų 
valdžią, kovojęs su spekuliacija maist0 
produktais. Burž. laikais dvaras atitek0 
valstybei; jo rūmuose buvo įsteigtū 
valstybinė vaikų prieglauda. Po D. Tė- 
vynės karo juose veikė vaikų nama! 
o 1959 įsikūrė mokykla-internatas. 


Čiobiškio mokykla-internatas 


reikš“ 

; , S 2 S ies 
mės archit-ros paminklas. Jie stovi Neri 
krante. Prieš rūmus yra terasa, iš kurios 8? 


C. mokyklos-internato rūmai — resp. 


veria gražus vaizdas į upę. Rūmų centr. B 
lis turi dorėninių puskolonių portiką, ka š- 
puose piliastrus; jos apatinis aukštas papuč 
tas dorėniniu frizu su triglifais. C. arci“ 
ansamblį papildo arklidės su piliastrais IF k A 
sicizmo stiliaus kuklių formų kumečių Ev 
namas. 

ČIOTIŠKIAI — kaimas Kelmės rj. a 
šilėnų apyl., 5 km į š. r. nuo Užvel i 
prie plento į Šiaulius. 40 gyv. (1997) 
Iš š. v. prieina Plikšilio miškas. Per i 
mą teka Čiotupis (Ušnos deš. intaka?) 
pietuose — Venta. Pr. m-la. 1919 bU 
sudarytas Č. dvaro darbininkų k-tas. 


ČIOVYDŽIAI — kaimas Kupiškio I“ 
Aukštupėnų apyl., 6 km į r. nuo Kur 
piškio, 0,5 km į p. nuo Šiaulių —DaUĖ 
pilio geležinkelio; kolūkio centrūš 
87 gyv. (1959). Per kaimą teka SkodinY 


(Kupos kair. intakas). Dalis sodybų stovi 
Viena prie kitos, kitos išsiskirsčiusios 
vienkiemiais Skodinio kair. krante. Yra 
kolūkio ūkinių pastatų, remonto dirb- 
tuvės, garažai, kuro sandėlis. 


ČYPAS Jonas — 1918—19 proletarinės 
tevoliucijos Lietuvoje dalyvis. Liepojo- 
Je dalyvavo 1905—07 revoliucijoje. 
1918 vasarą grįžo į Lietuvą, įsijungė 
t rev. darbą Sedoje. Jo iniciatyva įkur- 
ta keletas kom. kuopelių. 1918 Sedos 
arbininkų atstovų tarybos pirmininkas, 
1918 pab.— 1919 pr. Sedos aps. revoliu- 
Cinio k-to pirmininkas. Dalyvavo Žemai- 
tijos part. konferencijoje (1919.1.1 Se- 
doje), buvo joje sudaryto Žemaitijos 
arinio-revoliucinio k-to narys, pasi- 
Tašė k-to manifestą, paskelbtą 1919.1.27 


Telšiuose. Tolesnis likimas nežinomas. 


ČYPENAI — kaimas Biržų rj., Vabalnin- 
ko apyl, 5 km į r. nuo Vabalninko; 
kolūkio centras. 159 gyv. (1959). Malū- 
nas (nuo 1961), lentpiūvė (nuo 1957), 
aštuonmetė mokykla (iki 1953 pradinė, 
iki 1962 septynmetė), kultūros namai 
(nuo 1956), biblioteka (nuo 1951). 1805 
aime buvo parapinė m-la, kurioje mo- 
€si 13 mokinių. Č. valstiečiai 1905 pa- 
Skelbė caro valdžią nuversta ir išrinko 
Savo valdžią. Naujuoju valsčiaus raštve- 
džių buvo išrinktas P. Žitkevičius. Įvyko 
vultingas, kuriame valstiečiai pareikala- 
Spaudos, žodžio, susirinkimų lais- 
197, žemės vargingiesiems valstiečiams. 

6 baudžiamasis būrys suėmė daug 
Valstiečių, jų tarpe ir P. Žitkevičių. 
926 veikė LKJS pogr. org-ja, kurios 
sekretoriumi buvo A. Blieka. Vok. faš. 
Okupacijos metais Č. apylinkėse veikė 
Aryb. partizanai, kuriems vadovavo 

Vosylius (žuvęs 1944). Partizanams 
Ladėdavo kaimo gyventojai. Burž. na- 
lonalistai 1947 nužudė kaimo aktyvistą 
* Janušką. 


CIPYRIAI — kaimas Rokiškio rj., Rokiš- 

sr apyl, 5 km į š. r. nuo Rokiškio. 

EV, (1959). Iš š. prie Č. prieina Pa- 

i "Wynės miškas. Kaimo pakraštyje hit- 

Tininkai ir vietiniai burž. nacionalistai 
1 masiškai žudė taryb. piliečius. 


CTPISKIO BALOS — pelkė Rokiškio rį., 
Pelkė 1 š. nuo Kamajų. Plotas 459 ha. 
Sr € plyti banguotoje moreninėje lygu- 
ir i Ją maitina paviršiaus vandenys 
lakį Ituliai, Pelkėje yra Luolio ir Luo- 
Pelkę ežerai, Iš Luolio ež. į Šetekšną per 
i € teka sureguliuotas Luolio upelis. 
D gi klodo didž. storis 6,1 m, vid. 
tine m. Vyrauja žemapelkinės plynrais- 
Sa durpės. Vid. susiskaidymas 2695, 
liai £ęleningumas 10,795. Durpių ištek- 
tini 6 mln. m“, Po durpėmis yra eže- 
86 Ų nuosėdų sluoksnis; jo didž. storis 
m. Pelkė nusausinta. 


Č 
E KUS Edvardas [g. 1915.IV.25 Petro- 
Nuo R administracinis darbuotojas. 
BV 40 TSKP narys. D. Tėvynės ka- 
16 I ais kovojo Raudonosios Armijos 
adm, d divizijoje. Po karo dirbo part. ir 
IR arbą (LKP Šakių, Kauno aps. k-tų 
„„„Tetoriumi, Kauno miesto vykd. k-to 
inku ir kt.). 1951—55 Lietuvos 


TSR AT deputatas. Nuo 1958 Vidaus 
vandenų eksploatacijos v-bos, nuo 1965 
Žuvininkystės v-bos prie Lietuvos TSR 
MT viršininkas. 


ČIPLYS Adomas [g. 1904.1.13 Masiokuo- 
se (Panevėžio rj.)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis, Lietuvos TSR nusipelnęs 
kultūros veikėjas (1964). 1926 įstojo 
į pogr. LKJS. 1927 „ 

baigė Panevėžio mo- 
kytojų seminariją ir | 
buvo pašauktas at- 
likti kar. prievolės. 
Būdamas karo m-los 
aspirantų kursuose, 
platino kom. litera- 
tūrą. 1928 suimtas ir 
kariuomenės teismo 
nuteistas 6 metus 
kalėti. 1935 dirbo 
sezoniniu melioraci- +“ 
jos darbininku. 1937 “ 
pradėjo mokytojauti, bet vėl buvo suim- 
tas ir atleistas iš darbo. Persikėlęs gy- 
venti į Kauną, vertėsi atsitiktiniais už- 
darbiais. Nuo 1940 liepos mėn. Vilniaus 
miesto ir apskrities milicijos viršininkas. 
Nuo 1940 rudens Švietimo liaudies ko- 
misariato spec. m-lų v-bos inspektorius. 
1941.V išrinktas Švietimo darbuoto- 
jų profs-gos centro v-bos pirmininku. 
D. Tėvynės karo metais TSRS gilumoje 
mokytojavo vid. m-loje, buvo taryb. 
darbuotojų kursų vedėju. Grįžęs į Ta- 
rybų Lietuvą, buvo Švietimo liaudies 
komisariato pr. ir vid. m-lų v-bos vir- 
šininku, Komisijos vok. faš. okupantų 
padarytiems žiaurumams tirti sekreto- 
riumi. Drauge su S. Pupeikiu 1945 pa- 
rengė elementorių „Saulutė“ (1965 iš- 
ėjo jo 21 leidimas). Nuo 1946 Lietu- 
vos TSR AT Prezidiumo kanceliarijos 
viršininkas. Nuo 1948 TSKP narys. Ped. 
klausimais rašo period. spaudoje. 1961 
išleido apysaką iš burž. m-los moky- 
tojų gyvenimo „Lapalių mokytoja“. 


ČIPLYS Juozas [g. 1933.11.19 Barklai- 
niuose (Panevėžio rj.)] — fizikas, fi- 
zikos-matematikos mokslų kandidatas 
(1962). 1957 baigė Vilniaus un-tą. Nuo 
1960 Lietuvos TSR MA Fizikos ir mate- 
matikos in-to moksl. bendradarbis. Pa- 
skelbė moksl. straipsnių atominių speki- 
rų teorijos klausimais. 


ČYRAS Aleksandras [g.. 1927.11.15 Mer- 
kinėje] — inžinierius statybininkas, tech- 
nikos mokslų kandidatas (1954). 1950 
baigė Kauno un-tą. 
Nuo 1953 dėstė Kau- 
no Politechnikos in- 
stituto (KPI) staty- 
binės mechanikos 
katedroje. Nuo 1958 
: docentas. 1960—62 
“ KPI Vilniaus vaka- 
rinio f-to dekanas. 
Nuo 1961 TSKP na- 
rys. Nuo 1962 KPI 
prorektorius, vado- 
vauja KPI Vilniaus 
filialui, nuo 1961 
šio filialo mechanikos katedros vedė- 
jas. Pirmasis respublikoje įdiegė foto- 


ČIP— ČIU 329 


tamprumo metodą konstrukcijoms skai- 
čiuoti. Paskelbė moksl. straipsnių apie 
poliarizacinio-optinio metodo taikymą, 
apie matematinių tiesinio programavimo 
metodų taikymą tamprių-plastiškų kon- 
strukcijų skaičiavimui. 

„ČIRVONI SCIAG“" („UBIPBOKBI CBINAT“— 
„Raudonoji vėliava“) — komunistinis po- 
grindinis laikraštis, ėjęs 1924—36 Vil- 
niuje baltarusių kalba. Leido V. Balta- 
rusijos Komunistų partijos CK. 


ČYSTA BŪDA — kaimas Kapsuko rj, 
Gavaltuvos apyl., 8 km į p. v. nuo Kaz- 
lų Rūdos. 53 gyv. (1959). Pro kaimą eina 
Kazlų Rūdos— Alytaus glžk. ir kelias iš 
Pilviškių į Kauno—Kapsuko plentą. 
Aštuonmetė m-la (1895—1948 pradinė, 
1948—62 septynmetė). Prie Č. B. rastas 
akmeninis kirvis (laikomas Kauno ist. 
muziejuje). 1863.II.2 nedidelis dalgiais 
ir kirviais ginkluotų sukilėlių būrys prie 
kaimo susikovė su gen. Suchodolskio 
vadovaujamais trimis husarų eskadro- 
nais. Sukilėliai buvo nugalėti; apie 30 
jų žuvo. 

ČISTIAKOVAS Aleksejus [g. 1908.11.16 
Isakove (Maskvos sr.)) — partinis ir ad- 
ministracinis darbuotojas. Nuo 1927 
TSKP narys. 1937 baigė Baumano Aukš- 
tąją technikos m-lą - 
Maskvoje. 1937—40 
dirbo Maskvos mies- 
te ir srityje inžineri- 
nį darbą, 1940—45 
— partinį. 1945—50 
LKP Vilniaus mies- 
to komiteto I sekre- 
torius, 1950—58 Lie- 
tuvos TSR MT Pir- 
mininko pavaduoto- 
jas. 1958—65 Lietu- + 
vos TSR Liaudies 
ūkio tarybos pirmi- 
ninko pavaduotojas, nuo 1965 celiulio- 
zės, popieriaus ir medžio apdirbimo pra- 
monės ministro pavaduotojas. 1949—63 
LKP CK narys, 1949—52 LKP CK Biuro 
narys. 1947—63 Lietuvos TSR AT depu- 
tatas, 1947—51 AT Prezidiumo narys. 


ČIUDAKOVA Elena [g. 1925.V.1 Brians- 
ke] — dainininkė (koloratūrinis sopra- 
nas), Lietuvos TSR nusipelniusi artistė 
(1954), Lietuvos TSR liaudies artistė 
(1964). 1952 baigė . 
Lietuvos TSR Kon- 
servatoriją ir pradė- 
jo dirbti soliste Lie- 
tuvos TSR operos ir 
baleto teatre. Gast- 
roliavo Maskvoje, 
Leningrade, Rygoje, 
Minske, Sverdlovs- 
ke, Orenburge, Len- 
kijoje. 

Vaidmenys: Rozina 
(Dž. Rosinio ,„Sevilijos 
kirpėjas“), Violeta, Džil- 
da (Dž. Verdžio ,„Tra- 
viata“, „„Rigoletas“), Lakmė (L. Delibo ,,„Lak- 
mė“), Jolanta (P. Čaikovskio „„Jolanta“), Niko- 
leta (S. Prokofjevo ,„Meilė trims apelsinams“), 
Manon (Ž. Masnė ,„Manon“) ir kt. 


330 


čČIU—ČIU 


Elena Čiudakova, atliekanti Lakmės (L. Delibo 
„„Lakmė“") ir Violetos (Dž. Verdžio ,„Traviata“) 
vaidmenis 


ČIUDOVSKIS, Zbogemskis, [m. 1863] — 
1863 sukilimo dalyvis. Kaip buvęs ka- 
rininkas, vadovavo raitųjų sukilėlių 
būriui Lydos apskrityje. Veikė drauge 
su L. Narbuto, vėliau Ostrogo ir Linke- 
vičiaus vadovaujamais būriais. Č. bū- 
rys ne kartą kovėsi su carine kariuome- 
ne, tame tarpe 1863.IV.21 prie buv. Sta- 
niuncų kaimo, Lydos aps. (dab. BTSR); 
1863.VIL1 prie Ščučino, Lydos aps.; 
1863.VIII.26 prie Lazdijų, kur ir žuvo. 


ČIUINIAI — kaimas Šiaulių rj., Micai- 
čių apyl, 7 km į p. nuo Kuršėnų. 
54 gyv. (1959). R. pakraštyje yra Vis- 
dergių durpynas. Aštuonmetė  m-la 
(1949—62 septynmetė). 


ČIŪKIŠKIAI — kaimas Kėdainių  rj., 
Josvainių apyl., 11 km į v. nuo Kėdai- 
nių, abipus Josvainių —Krakių kelio. 
107 gyv. (1959). P. v. pakraščiu teka 
Šušvė, iš š. r. prieina Josvainių miškas. 
Pr. m-la (nuo 1921). Č. minimi 1593 
(31 valakas). Burž. nacionalistai kaime 
1945 nužudė 3 liaudies gynėjus. 


ČIŪKIŠKIŲ EŽERAS — ežeras Trakų rj., 
5 km į š. nuo Trakų, 3 km į p. v. nuo 
Rykantų. Plotas 13,5 ha, didž. gylis 
13 m, vid. gylis 5,2 m. Ilgis 560 m, didž. 
plotis 400 m. V. ir p. krantai lėkšti, 
pelkėti, kiti — aukšti. Į Dvarčių ež. ište- 
ka upelis. Ežero š. pakrantėje įsikūrę 
Čiukiškiai. Ežeras verslovinis. 


ČIUKŠYS Edvardas [g. 1903.X.26 Dau- 
ginčiuose (Anykščių rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
1926 įsijungė į 1ev. judėjimą, platino 
kom. lit-rą. Kavarskiečių-anykštėnų by- 
loje už kom. veiklą 1936 nuteistas 2 me- 
tus kalėti. Atlikęs bausmę, toliau daly- 
vavo rev. judėjime. 1940—41 dirbo Ka- 
varsko vls. ž. ū. skyriuje. Okupavus 
hitlerininkams Lietuvą, buvo kurį laiką 
kalinamas. Likusį okupacijos laiką slaps- 
tėsi, palaikė ryšius su taryb. partizanais. 
Pokario metais Kavarsko kooperatyvo 
pirmininkas, vėliau ž. ū. kooperacijos 
pirmininkas. Nuo 1950 TSKP narys. 
Nuo 1958 pensininkas. 


ČIUKŠYS Leonas [1910 Dauginčiuose 
(Anykščių rj) — 1946.III.6 Kavars- 
ko vls.] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Kilęs iš valstiečių. Rev. judėjime 
dalyvavo nuo 1932, slėpė ir platino 


kom. lit-rą, palaikė ryšius su LKP, 
1940—41 dirbo Vilniaus milicijoje. 
1942—45 Raudonosios Armijos 16 liet. 
divizijos kovotojas. Nuo 1944 VKP(b) 
narys. Nuo 1945.XII Kurklių vls. par- 
torgas. Žuvo nuo burž. nacionalistų ran- 
kos, eidamas tarnybines pareigas. 


ČIULADA Jonas [g. 1904.V.1 Paparčiuo- 
se (Kaišiadorių rj.)] — Didžiojo Tėvynės 
karo partizanas, LTSR nusipelnęs žemės 
ūkio darbuotojas (1964). Kilęs iš vals- 
tiečių. 1940—41 — i 
fabriko direktorius Ž E 
Žasliuose. Nuo 1943 t 
TSKP narys. 1943— 


1944 partizanavo ( 
Trakų aps, buvo 
būrio „Už Tėvynę“ | 
vadas. Po karo 


LKP Ukmergės aps. 
komiteto I sekreto- 
rius, vėliau fabriko 
direktorius, Kelmės 
aps. (vėliau rajono) 
vykd. k-to pirminin- 
kas. Nuo 1959 Kintų žuvininkystės 
ūkio direktorius. 1947—51 ir nuo 1963 
Lietuvos TSR AT, 1950—58 TSRS AT 
deputatas. 


ČIULAI — kaimas Molėtų rj., Mindū- 
nų apyl, 13 km į r. nuo Molėtų; kol- 
ūkio centras. 22 gyv. (1959). Į p. nuo 
kaimo yra Tramio ež.; š. pakraščiu eina 
Molėtų—Labanor0 kelias. 40 KW elekt- 
rinė, med. punktas (nuo 1962), kultūros 
namai (nuo 1960). 


ČIULDA, Čulda, Juozas [1796 Plun- 
gės apyl.— 1861.VI.11 Sarijoje (netoli 
Drisos miesio)] — lietuvių kalbos gra- 
matikos autorius. 1822 baigė Vilniaus 
kunigų seminariją. 1823—61 kunigavo 
Kaune, Šiauliuose ir kt. Parašė „Trum- 
pus metmenis apie žemaičių kalbos gra- 
matikos taisykles ir pastabas apie lie- 
tuvių mitologiją“  („Krėtkie pomysly 
o prawidlach gramatycznych języka 
žmudzkiego oraz uwagi nad mitologią 
litewską“, 1854). Autoriaus dovanotą 
rankraštį M. Valančius atidavė spaus- 
dinti J. Zavadskiui, bet jis liko neiš- 
spausdintas. Be to, Č. rašė liet. kalba 
eilėraščius. Dalį savo bibliotekos pasky- 
rė Vilniaus archeologinei komisijai; 1i- 
kusios dalies pagrindu buvo įkurta pir- 
ma viešoji Varšuvos biblioteka. 

Lit.; V. Jurgutis, Rasta Juozo Čiuldos 1854 m. 
gramatika.—,,Bibliotekų darbas“, 1960, Nr. 1. 
ČIULEĖNAI — kaimas Molėtų rj., Čiulė- 
nų apyl, 11 km į š. r. nuo Molėtų, prie 
plento į Uteną. 69 gyv. (1959). V. pa- 
kraštyje yra Virintų ež, pietuose— 
Susiedas. Malūnas, aštuonmetė m-la 
(1920—51 pradinė, iki 1962 septynmetė). 
M-los I-IV klasės yra Čiulėnuose, ki- 
tos — Anomislyje. Į š. r. nuo malūno 
tvenkinio yra piliakalnis. 


ČIULOTO RAISTAS — pelkė Kaišiado- 
rių Ij, 15 km į š. v. nuo Kaišiadorių, 
į r. nuo Kaišiadorių—Jonavos geležin- 
kelio. Plotas 113 ha. Ežerinės kilmės 
raistinė aukštapelkė. Durpių klodas miš- 
raus tipo; didž. storis 3 m, vid. 1,1 m; 
vid. susiskaidymas 3496. 


ČIUODERIŠKIAI — kaimas Kapsuko Tj. 
Trakiškių apyl, 8 km į š. r. nuo Kap- 
suko, 2 km į r. nuo Kazlų Rūdos—Aly- 
taus geležinkelio. 32 gyv. (1959). 1881 
buvo 87 gyventojai. 1898 kaimas išsi- 
skirstė į vienkiemius. 1829 čia gimė Ia- 
šytojas M. Akelaitis. 


ČIUOŽIMAS. Pirmosios dailiojo Č. var- 
žybos Lietuvoje įvyko 1923. Nuo 1930 
dailiojo Č. pirmenybės buvo rengiamos 
kasmet. 1936 lietuviai čiuožėjai daly- 
vavo žiemos sporto olimpiadoje Vokie“ 
tijoje. 1937 dailusis Č. buvo įtrauktas 
į vid. m-lų kūno kultūros programa, 
o 1938 surengtos vid. m-lų dailiojo 
varžybos. 1937—40 kasmet buvo rung“ 
tyniaujama su latviais ir estais, BUVO 
praktikuojama pavienis ir porinis Č. 
vėliau ir grupinis Č. Geriausi to meto 
Lietuvos čiuožėjai buvo M. Alšėnas; 
A. Guzikauskas, V. Ignaitis, L. ir T. Kli- 
ičiū J. Senkus; 


sasąjunginėse greitojo Č. pirmenybės“ 
1965.1.1 Lietuvoje Č. kultivavo 
6000 sportininkų. 


ČIUPRINSKAS Juozas [g. 1919.1.26 Vi 
tytyje (Vilkaviškio rj.)] — revoliuciN! 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstieči 
Nuo 1935 dirbo Vištyčio komjaunim, 
pogr. kuopelėje, nuo 1938 — part. KU Ė 
pelėje. Už kom. veiklą 1937 suimta 
1938 išteisintas. 1940—41 kurį 18!“ 
dirbo Valstybės saugumo liaudies kom 
sariate. Hitlerinės okupacijos M€ 
slapstėsi, nuo 1942 Gražiškių pogr. P 
tinės org-jos sekretoriaus pavaduotO)“ 
vėliau Gražiškių vls. partizanų TU 


ar“ 


Iyšininkas. Pirmaisiais pokario metais 
Gražiškių apyl. pirmininkas, vėliau dar- 
bininkas Vištytyje. 1956 išvyko į plė- 
šinines žemes Kazachijos TSR, Kara- 
Sandos sr. 


ČIURLIONIENĖ-KYMANTAITĖ Sofija 
[1886.11.13 Joniškyje — 1958.XII.1 Kau- 
ne] — rašytoja. Privačiai pasirengu- 
S, mokėsi Peterburge, Rygoje, Kroku- 
Vos un-te. Krokuvo- 
Je dalyvavo „Rūtos“ 
d-jos veikloje, 1905 
Pradėjo  bendradar- 
biauti spaudoje (al- 
Manache „Gabija“ 
ir kt.). 1907—08 gy- 
Veno Vilniuje, dir- 
O „Vilties“ redak- 
Cijoje, 1909 ištekėjo £ 
Už M. Čiurlionio ir X 
Su juo išvyko į Pe- 74 
terburgą. '1910—14 
dėstė liet. kalbą Kau- 
No „Saulės“ kursuose, 1915—18 moky- 
tojavo Voronežo liet. g-joje. 1918 grį- 
žūsi į Lietuvą, kurį laiką gyveno Vil- 
Niuje. 1919 persikėlė į Kauną. 1925—38 
liet. kalbos lektorė Kauno un-te. Nuo 
1929 — burž. Lietuvos vyriausybės dele- 
Sacijos Tautų Sąjungoje narė, bend- 
Tadarbiavo su tarptautinėmis moterų 
9rg-jomis. Burž. metais Č.-K. visuom. 
Veikla buvo artimai susijusi su valdan- 
Čiaisiais sluoksniais, oficialiąja burž. 
Ideologija, tačiau atskirais atvejais ji 
Titiškai vertino daugelį burž. visuome- 
nės gyvenimo reiškinių. Taryb. metais 
Tašė naujus ir tobulino ankstesniuosius 
Urinius, 
„Ankstyvojoje Č.-K. kūryboje (pasakų 
klas „Jūra“ ir kt.) žymu modernistinės 
tendencijos. Knygoje „Lietuvoje“ (išl. 
1910) Č.-K. kritikavo liet. burž. inteli- 
Sentijos abejingumą visuom. interesams 
t kultūrai, rūpinosi meninio liet. lit-ros 
Y8io pakėlimu, bet klaidingai teigė, 
ad „realizmas — tai visai neatsakanti 
„Orma lietuvių dailei (vis tiek kokios 
akos)", Jos polinkis į estetizmą ryškus 
a kt, darbuose apie liet. lit-rą („Iš mū- 
ų literatūros“, 1913; „Lietuvių literatū- 
tos istorijos konspektas“, 1918). Drami- 
Nė Č-K. kūryba nuo pirmųjų kūrinių 
Jaunimui ir mėgėjų scenai („Karalaitė 
aaktoji Teisybė“, „Gegužis“, „Kuprotas 
Zelis") iš esmės buvo realistiška. Reikš- 
Mingiausias jos draminis kūrinys — sa- 


R AI 
RAŠTAI. 


I 


Soft ta 

TA Čiurlionienės-Kymantaitės knygos „„Dvy- 

„Rinko iur Juodvarniais laksčiusių“ (1945) ir 
Iniai raštai“ (1956) viršeliai 


tyrinė charakterių komedija „Pinigėliai“ 
(par. 1918), išjuokianti burž. moralę ir 
gobšumą, pasižymi ryškiais veikėjų pa- 
veikslais, aštriu konfliktu, įdomia intri- 
ga (1954 Č.-K. naujai perdirbtą komedi- 
ja pastatė Šiaulių dramos teatras), Kai 
kurios burž. visuomenės ydos pašiepia- 
mos komedijose „Vilos puošmena“ 
(par. 1932) ir „Didžioji mugė“ (par. 
1939). Dramoje „Aušros sūnūs“ (past. 
1923) iš burž. nacionalistinių pozicijų 
vaizduojama kova dėl lietuvių spaudos 
carinės priespaudos metais. Greta dra- 
maturgijos Č.-K. reiškėsi ir grož. prozo- 
je. Trumpesnieji kūriniai (Doras... iš- 
mintingas...“, „Mergišius“, „Žemaitiški 
pasipasakojimai“ ir kt.) pasižymi sod- 
riais buities vaizdais, sąmojingu pasako- 
jimu; kai kurie jų parašyti žemaičių tar- 
me. Apysakoje „Šventmarė“ (1937) pa- 
vaizduotas XIX a. pab. Žemaitijos už- 
kampis, tamsi, prietaringa klebonijos ir 
bažnyčios aplinka. Svarbi Č.-K. kūrybos 
sritis — pjesės ir poemos tautosakos mo- 
tyvais. Dramatizuota pasaka ,„Dvylika 
brolių, juodvarniais laksčiusių“ (par. 
1932), daug kartų statyta teatruose ir 
vaidinta per radiją, yra vienas ryškesnių 
šio žanro kūrinių vaikams liet. lit-roje. 
Liaudies pasakomis bei legendomis pa- 
remtos ir poemos „Giria žalioji“ (1915— 
1945), „Vaiva“ (1945—53), „Mūsų jau- 
ja“ (1910—54), Č.-K, išvertė į liet. kalbą 
Moljero „Tartiufą“ (1928), „Šykštuolį“ 
(1928), G. Flobero „Ponią Bovari" (1958), 
redagavo „Iliados“ vertimą (1930). 


Ršt.: Lietuvoje, V., 1910; Iš mūsų literatū- 
ros, K., 1913; Pasipasakojima, V., 1913; Lie- 
tuvių literatūros istorijos konspektas, Vorone- 
žas, 1918; Lietuvių literatūros istorijos konspek- 
to chrestomatija, Voronežas, 1918; Vaikų 
teatras, V., 1918; Kalinys, V., 1919; Dolpelis 
ministerijoje tarnauja, Tilžė, 1920; Komedijos, 
V.-K., 1920; Aušros sūnūs, K., 1926; Šventma- 
rė, K., 1937; Pinigėliai, K., 1941; Dvylika brolių, 
juodvarniais laksčiusių, K., 1945; Pieniąžki, 
V., 1955; Rinktiniai raštai, 3 t., V., 1956. 

Lit: V.  Sirijos-Gira, S.  Čiurlionienei- 
Kymantaitei 70 metų.—,,Literatūra ir menas“, 
1956.1I1.17; J. Kličius, S. Čiurlionienės-Kyman- 
taitės apysaka ,,„Šventmarė“.— S. Čiurlionienė- 
Kymantaitė, Rinktiniai raštai, t. 3, V., 1956; 
Tarybų Lietuvos rašytojai [autobiografijos], V., 
1957; J. Lankutis, Satyra S. Čiurlionienės-Ky- 
mantaitės ,„Pinigėliuose“.— Lietuvių dramatur- 


gija, V., 1958; J. Šimkus, Pažintis su Sofija . 


Čiurlioniene.—,,Pergalė"“, 1961, Nr. 3; Lietu- 
vių literatūros istorija, t. 3, d. 1, V., 1961; 
A. Venclova, Prie S. Čiurlionienės-Kymantaitės 
kapo.— Epochos vėjas, V., 1962. 

ČIURLIONIO DAILĖS MUZIEJUS, Kau- 
no Valstybinis M. K. Čiurlionio vardo 
dailės muziejus, — kultūrinė įstaiga, ren- 
kanti, sauganti, moksliškai tirianti ir 
populiarinanti lietuvių ir kitų tautų 
liaudies meno bei profesionalinės dai- 
lės kūrinius, jų tarpe M. Čiurlionio kū- 
rybinį palikimą. 1963 Druskininkuose 
įsteigtas Č. d. m. filialas — M. K. Čiur- 
lionio memorialinis muziejus. Č. d. m. 
turi apie 200000 eksponatų ir apie 
100 000 vienetų moksl. archyvinės me- 
džiagos. „Pagr. skyriai: 1) liet. liaudies 
meno, 2) meno, 3) taikomosios dailės 
ir istorijos. Liet. liaudies meno skyriaus 
eksponatai (keliolika tūkstančių viene- 
tų) daugiausia yra XIX —XX a.; skyriu- 
je gausu audinių, medžio skulptūros ir 
raižinių, liaudies tapybos, keramikos, 
buities reikmenų. Meno skyriuje sau- 


ČIU—ČIU 331 


gomi XVII-—XX a. ir taryb. laikotarpio 
liet. dailės, XIX a. ir taryb. laikotarpio 
rusų dailės, XVI-—XX a. V. Europos 
dailės rinkiniai. Taikomosios dailės ir 
istorijos skyriuje, be liet. taryb. laiko- 
tarpio taikomosios dailės kūrinių, su- 
kaupti gausūs numizmatikos rinkiniai 
(daugiau kaip 42000 vienetų), stiklo, 
medžio, kaulo, keramikos dirbiniai 
(XVI a. italų majolikos, XVII a. olandų 
fajanso, XVIII a. Vokietijos porcelianoj 
ir kt. Šiame skyriuje saugomi sen. Egip- 
to kultūros bei meno eksponatai: 
Amon-Ra maldyklos dievo Ra šokėjos 
Šamojit mumija (945—745 m. pr. m. e.), 
jos sarkofago apatinė dalis, dangaus 
deivės Nut maldyklos vaidilutės Udža- 
renės sarkofago dangtis (XI-—X a. pr. 
m. e.), faraonų vaikų mumijų kaukės 
(VII-—VI a. pr. m. e.), smulkiosios plas- 
tikos kūriniai, amuletai, buitinės paskir- 
ties daiktai ir kt, kinų numizmatikos 
(IV t-mečio pr. m. e.), metalo, porcelia- 
no, stiklo, akmens, šilko, lako, kaulo dir- 
biniai (daugiausia XVIII-XIX a.), japo- 
nų, tibetiečių, indų, indoneziečių dirbi- 
niai, gausi Amerikos ir Okeanijos tautų 
pirminės dailės bei kultūros paminklų 
kolekcija (2500 vienetų), Afrikos tautų 
geležies dirbiniai (ginklai, papuošalai) 
ir kt. Muziejaus fondai kasmet papildo- 
mi profesionalinės dailės kūriniais ir 
ekspedicijų metu surinktais liet. liaudies 
meno eksponatais. 

Č. d. m. užuomazga susidarė dar prieš 
I pasaul. karą, po M. K. Čiurlionio 
mirties (1911) susirūpinus jo kūrinių 
likimu. 1913—14 Lietuvių dailės d-ja 
surengė Vilniuje Čiurlionio kūrinių 
parodą, kurioje buvo eksponuojami 
227 darbai. Kilus I pasaul. karui, pa- 
rodos eksponatai išvežti į Maskvą. 
Įsikūrus Lietuvoje Tarybų valdžiai, 
1919 nutarta Čiurlionio kūrinius nacio- 
nalizuoti ir jų pagrindu įsteigti Vilniu- 
je, grafo. Tiškevičiaus buv. rūmuose 
(dab. Lietuvos TSR MA biblioteka), Lie- 
tuvos Valstybės dailės muziejų. Muzie- 
jaus steigimo darbas nutrūko, nuslopi- 
nus Lietuvoje Tarybų valdžią. 1920 Lie- 
tuvos burž. vyriausybei pasirašius taikos 
sutartį su Tarybų Rusija, Čiurlionio kū- 
riniai iš Maskvos pervežti į Kauną. 
Iš pradžių juos saugojo Lietuvių dai- 
lės d-ja, vėliau — Lietuvių meno kū- 
rėjų d-ja. Lietuvos burž. Steigiamasis 
seimas 1921.XII.14 priėmė Čiurlionio 
galerijos steigimo įstatymą, tačiau iki 
1923 jis nebuvo vykdomas. 1923.II kilus 
visuotiniam menininkų streikui dėl Lie- 
tuvos burž. valdžios abejingumo kultū- 
ros reikalams, buvo skirtos lėšos statyti 
laikiniems Čiurlionio galerijos rūmams. 
Galerija atidaryta Ąžuolų kalne archit. 
V. Dubeneckio pastatytuose rūmuose 
1925.XII.13. Čiurlionio galerija buvo pir- 
masis dailės muziejus Lietuvoje. Ją stei- 
giant ir plečiant, daug pasidarbavo ilga- 
metis galerijos, vėliau kultūros muzie- 
jaus direktorius P. Galaunė, Čiurlionio 
galerija perėmė iš Lietuvių meno kūrė- 
jų d-jos 148 Čiurlionio tapybos kūrinius, 


332 čČIU —ČIU 


35 jo grafikos darbus ir 167 kitų liet. 
dailininkų kūrinius, iš Lietuvių dai- 
lės d-jos — 1534 liet. liaudies meno dir- 
binius ir iš M. Oginskio buv. rinkinio 
Plungėje — 296 įv. eksponatus. Nors 
naujiems eksponatams įsigyti buvo ski- 
riama maža lėšų, tačiau galerijos fondai 
palaipsniui gausėjo. Iki 1936.X jie su- 
darė 4 pagr. skyrius: 1) Čiurlionio kūri- 
niai (255), 2) kitų liet. dailininkų kūri- 
niai (161 paveikslas ir 14 skulptūrų), 
3) liaudies meno rinkiniai (12613 eks- 
ponatų), 4) senovės tapybos, skulptūros 
ir kt. rinkiniai (272 eksponatai). Čiurlio- 
nio galerija išleido „Senosios tapybos 
katalogą“ (1926), „Lietuvių liaudies rai- 
žinių katalogą“ (1927), „M. K. Čiurlio- 
nio kūrinių katalogą“ (1927), Čiurlio- 
nio 12 paveikslų albumą „Zodiako ženk- 
lai" (1927) ir leidinį „M. K. Čiurlio- 
nies Galerija 1925.XII.13—1930" (1931). 
1925—35 Čiurlionio galeriją aplankė 
42299 žmonės. 1936 Kaune pagal ar- 
chitekto V. Dubeneckio projektą buvo 
įkurti karo ir kultūros muziejai. Kultū- 
ros muziejuje buvo sukaupti Čiurlio- 
nio galerijos, Kauno miesto muziejaus 
(įst. 1898) ir Valstybės muziejaus 
(įst. 1923) turtai; jis turėjo 4 pagr. sky- 
rius: dailės, etnografijos, archeologijos 
ir istorijos. Dailės skyriaus pagrindą su- 
darė Čiurlionio galerijos rinkiniai, todėl! 
jis ir toliau kurį laiką buvo vadinamas 
Čiurlionio galerija. 1940 Kultūros mu- 
ziejus pavadintas Kauno valstybiniu 
kultūros muziejumi. Vok. faš. okupaci- 
jos metais muziejus uždarytas, tačiau jo 
buv. darbuotojų sumanumo dėka beveik 
visi eksponatai išsaugoti. 1944.X.11 Lie- 


tuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos 
nutarimu muziejus pavadintas Kauno 
Valstybiniu M. K. Čiurlionio vardo dai- 
lės muziejumi. Suremontavus karo metu 
apgriautus rūmus, nuo 1947 muziejus 
pradėjo normalų darbą. Iš muziejaus 
fondų kasmet rengia parodas TSRS Dai- 
lės ir panoramų direkcija, Ermitažas, 
Puškino dailės muziejus, Lietuvos TSR 
dailininkų s-ga. Taryb. laikotarpiu su- 
rengta XVI-—XX a. V. Europos dailės, 
XIX—XX a. belgų dailės, XVIII-XX a. 
rusų graviūros, japonų taikomosios dai- 
lės ir kt. parodos. Muziejų kasmet ap- 
lanko 40 000—50 000 žmonių; kilnoja- 
mas dailės parodas 1950—63 aplankė 
daugiau kaip 250000 žmonių. Taryb. 
laikotarpiu Č. d. m. išleido apie 40 įv. lei- 
dinių (parodų katalogų, bukletų ir kt.). 


Lit.+ Kauno Valstybinis M. K. Čiurlionio 
vardo dailės muziejus, sudarė I. Andrulytė- 
Aleksienė, V. Čiurlionytė-Karužienė, R. Riman- 
tienė ir A. Stravinskienė, V., 1955, 


ČIURLIONIO GALĖRIJA ž. Čiurlionio 
dailės muziejus. 
ČIURLIONIS Mikalojus Konstantinas 


[1875.IX.22 Varėnoje — 1911.IV.10 Pus- 
telnikuose (netoli Varšuvos)] — dailinin- 
kas, kompozitorius, kultūros ir visuo- 
menės veikėjas. Augo Druskininkuose. 
muzikos. Būdamas 7 metų, jau skambi- 
no iš gaidų. 1888 įstojo į M. Ogins- 
kio orkestro m-lą Plungėje. Mokyda- 
masis grojo fleita orkestre, sukūrė pir- 
mąsias neišlikusias kompozicijas, piešė. 
1893, Oginskio remiamas, įstojo į Var- 
šuvos Muzikos in-tą (konservatoriją), 
kur iki 1897 studijavo fortepijoną, va- 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 336 


Ma 


3 


4 


Ciurltonio dailės muziejus. 1. Čiurlionio galerijos laikinieji rūmai Kaune (dab. Kauno Žuko tai- 
komosios dailės technikumas). 2. Muziejaus rūmai Kaune. 3. Muziejaus ekspozicija. 4. Čiurlionio 


memorialinis muziejus Druskininkuose 


dovaujamas T. Mež-Bžezickio ir A. Si- 
getinskio, vėliau — kompoziciją ir kont- 
rapunktą, vadovaujamas Z. Noskovskio. 
Savarankiškai studijavo istoriją, meno 
istoriją, domėjosi psichologija, gamtos 
mokslais (ypač astronomija bei kosmo- 
gonija), pasaul. lit-ros klasikų kūryba: 
skaitė lenkų rašyto“ 
jų kūrinius apie Lie- 
“ tuvą. Sukūrė kan: 
tatą, 2 sonatas fOT“ 
tepijonui, variacijų 
styginiam kvartetU!, 
chorinių ir instrU- 
mentinių fugų ir ki: 
1899 baigęs kon“ 
servatoriją, atsisakė 
siūlomų Liublino MU- 
zikos m-los direkto“ 
riaus pareigų, toliaU 
gyveno Varšuvojė; 
versdamasis privačiomis muz. pamoko“ 
mis, o laisvalaikį skirdamas muz. kūry“ 
bai. 1900—01 parašė simf. poemą „Miš- 
ke“. Atostogaudamas Druskininkuosė: 
tapė Lietuvos peizažus, parašė nemaža 
fortepijoninių kūrinių. Nuo 1901 rudens 
tobulinosi Leipcigo Konservatorijoje, KuT 
studijavo kompoziciją, vadovaujamas 
K. Reinekės, ir kontrapunktą, vadovaU“ 
jamas S. Jadasono. Lankė V. Vunto ps! 
chologijos paskaitas, koncertus, ypač Žė“ 
vėdamasis L. Bethoveno, P. Čaikovskio: 
R. Vagnerio, H. Berliozo muzika. SukU“ 
rė uvertiūrą „Kęstutis“, styginį kvaItė“ 
tą c-moll, polifoninių kūrinių. 1902 TU“ 
denį, baigęs Leipcigo Konservatorija: 
grįžo į Druskininkus, vėliau į Varšuva“ 
Atsisakęs siūlomų Varšuvos Konservato“ 
rijos dėstytojo pareigų, vertėsi priVė“ 
čiomis pamokomis. 1903 pradėjo kur 
simf. poemą „Jūra“, lankė Kauziko pIč“ 
šimo m-lą. 1904—05 suorganizavo Var“ 
šuvos liet. savišalpos d-jos chorą, Jė 
vadovavo, užrašinėjo ir harmonizavo 
liet. liaudies dainų melodijas. Nuo 19 
studijavo piešimą ir tapybą K. StabrauS“ 
ko vadovaujamos Varšuvos dailės m-10 
K. Tichio, K. Kšižanovskio, F. RuščiC0 
klasėse, pradėjo kurti savarankiška? 
kompozicijas, pasižyminčias tematikos Nr 
meninės formos originalumu. Pašlij“ 
sveikatai, 1905 keliavo su Volmanų 5€V“ 
ma po Krimą ir Kaukazą. 1905—07 Te!“ 
kė simpatiją revoliuciniam judėjimu! 
palaikė santykius su lenkų socialist 
partijos kovos būrių nariais, padėjo 
slėpti rev. atsišaukimus. 1906 vasa/ė: 
Volmanų šeimos remiamas, aplankė 
Drezdeną, Pragą, Vieną, Niurnberg“: 
Miuncheną, kur susipažino su kultūro* 
ir meno lobynais. Grįžęs padėjo 5U0! 
ganizuoti Vilniuje I liet. dailės par? 
(1907), kurioje eksponavo savo kūriniUž: 
pasireiškė kaip vienas aktyviausių L!“ 
tuvių dailės d-jos (įk. 1907) steigė)!“ 
1907 pab., baigęs kurti simf. polo 2 
„Jūra“, persikėlė gyventi į Vilnių. A 
liau versdamasis muz. pamokomis; 38) 
dovavo „Kanklių“ chorui (1907-02 
organizavo II liet. dailės parodą (190 2 
spaudoje rašė liet. meno ir kultūr 
klausimais. Pradėjo rašyti operą „JŪI 2 
tė", kuri liko nebaigta. Č. iniciatyV“ 
buvo įsteigta Lietuvių dailės d-jos MUŽ 


kos sekcija, paskelbtas pirmasis liet. 
muzikos konkursas. 1909 pradžioje Č 
vedė liet. rašytoją S. Kymantaitę. Tų 
Pačių metų rudenį, ieškodamas palan- 
kesnių gyvenimo sąlygų ir dail. M. Do- 
bužinskio skatinamas, persikėlė į Peter- 
burgą, kur suartėjo su rusų dailininkų 
8rupe „Meno pasaulis“ („Mir iskusstva"), 
dalyvavo šios grupės ir Rusų dailininkų 
S-80s parodose, palaikė ryšius su Peter- 

Urge gyvenusiais liet. kompozitoriais ir 
dailininkais. 1906—09 — vaisingiausias ir 
brandžiausias Č. kūrybinės veiklos pe- 
"odas; šiuo metu sukurti daugelis jo 
Ižymių paveikslų, ofortų, muz. veikalų. 
Itemptai dirbdamas ir nuolatinių ne- 
Priteklių kamuojamas, 1909.XII susirgęs 
Psichine liga, porą mėnesių praleido 
Stuskininkuose, vėliau buvo perkeltas 
! Pustelnikų ligoninę (netoli Varšuvos). 

111 pr. ėmė sveikti, tačiau netikėtai 
Mirė plaučių uždegimu. Palaidotas Vil- 
Niuje, Rasų kapinėse. 

1911 Vilniuje buvo surengta pomirti- 
Nė Č. dailės kūrinių paroda, kuri vėliau 
"usų dailininkų iniciatyva perkelta 
! Maskvą; 1912 „Meno pasaulis“ su- 
pngė Č. kūrinių parodą Peterburge, 
Sterburgo konservatorijoje įvyko 
Urinių koncertas. 

„DAILĖ (tapyba, grafikos darbai ir pie- 
siniai) sudaro žymiausią Č. kūrybinio 
Palikimo dalį. Č. pasireiškė kaip origi- 
S lus, lakios fantazijos, gilių minčių ir 
tipraus jausmo dailininkas. Jo kūryba 
šlaudžiai susijusi su XIX a. pab. ir 
SA a. pr. meno sąjūdžiais, ryškiai at- 

Bindi didelės to meto inteligentijos da- 
KOS, mintis, jausmus, idėjinius priešta- 
avimus, 

KC rimtai atsidėjo dailei nuo 1904, 

Ūdamas jau subrendęs kompozitorius. 
tudijuodamas Varšuvos dailės m-loje 

904—06), sukūrė simbolinio pobūdžio 
Paveikslus bei jų ciklus: „Žaltys“ („Re- 
"imas"), „Pasaulio sutvėrimas“, „Rex“, 
K, Gva“, „Tvanas“, „Laidotuvės“, 
Epadras, „Miško muzika“, „Dūdorius“, 
„Bokštas“, „Laivas“, „Tyla“, „Tiesa“, 
tą lestas" ir kt. Daugumas paveikslų 
„gyti pastele ir tempera popieriuje, 
2 3 urie — aliejumi drobėje. Šiuose kū- 
Rrniose pasireiškė Č. idėjinis-meninis 
čia, (Umas simbolizmui, kuris buvo pla- 
Eur Isigalėjęs XIX a. pab. ir XX a. pr. 
„Opos lit-roje ir dailėje. Č. polinkį 

Simbolizmą nulėmė Lenkijos neoro- 

nio sąjūdžio (literatų grupuotės 
„oda Polska“, žrn. „Žycie" ir „Chi- 


kutė“, dailininkų d-jos „Sztuka“, Kro- 
Os ir Varšuvos dailės m-lų veiklos, 
kult OPeno, R. Štrauso, R. Vagnerio 


O muzikoje) poveikis, jo domėji- 
masis idealistine (I. KaRtod F. Ničės, 
ija eidingo, D. Reskino ir kt.) filoso- 
š2i Psichologija ir estetika, romanti- 
( Ir simbolistinės krypties rašytojų 
g * Mickevičiaus, J. Slovackio, V. Hu- 
M „Hofmano, F. Dostojevskio, 
ir kt NA sOYškio, L. Andrejevo, E. Po 
lejaus Ir dailininkų (A. Beklino, O. Birds- 
Kūno" P. de Šavanio, E. Štuko ir kt.) 
Sio Sąlygiška menine kalba Č. kū- 
kinis Oliškus vaizdus ir vizijas. Šie 

lali buvo eksponuojami Varšuvos 


m 


Mikalojus Konstantinas Čiurlionis su 
draugu E. Moravskiu Kaukaze 


savo 


meno m-los auklėtinių darbų parodėlėse 
ir I liet. dailės parodoje Vilniuje. 
1906—09 laikotarpiu Č. vis labiau gi- 
linosi į gamtos, kosmoso problemas, 
liaudies pasakas ir legendas, jose ieš- 
kojo kūrybai temų ir įkvėpimo. Jo pa- 
veiksluose pradėjo vyrauti romantinės 
tendencijos, pasakiškumas. Daugumoje 
šio meto kūrinių Č. pasiekė didelį tu- 
riningumą ir emocionalumą, meninės 
formos raiškumą. Pagr. vietą šio meto 
kūryboje užima peizažai, labai įvairūs 
meniniu sprendimu. Kai kuriuose jų 
(„Gėlės“, 1907; „Laivelis“, 1907; „Miš- 
kas“, 1907; triptikas „Raigardas“, 1907; 
„Žemaičių kapinės“, 1909; „Žemaičių 
kryžiai“, 1909) vyrauja realistinis gam- 
tos traktavimas: vaizduojami konkretūs 
Lietuvos gamtovaizdžiai, reiškiama poe- 
tinė, lyriška jų sukeliama nuotaika. 
Gamtos formas dailininkas dekoratyviai 
apibendrina, pabrėžia melodingą lini- 
jų bangavimą ir ritmingumą, vartoja 
savitą, subtilų koloritą. Didžiausią Č. 
kūrybos dalį sudaro paveikslų ciklai 
gamtos ir kosmoso temomis, dailinin- 
ko vadinami „sonatomis“, „triptikais“ ir 
kitaip (triptikas „Pavasaris“, 1907; „Pa- 
vasario sonata“, 1907; ciklas „Žiema“, 
1907; „Saulės sonata“, 1907; ciklas 
„Zodiako ženklai“, 1907; „Jūros sona- 
ta“, 1908; „Piramidžių sonata“, 1908; 
„Vasaros sonata“,1908; „Žalčio sonata“, 
1908; triptikas „Vasara“, 1908, ir kt.). 
Šiuose kūriniuose ypač ryškus origina- 
lus Č. kūrybos charakteris ir stilius. 
Į gamtą ir kosmosą dailininkas žiūri 
poeto romantiko akimis, mato juose sa- 
vitą vidinį gyvenimą, kupiną paslapčių 
ir gaivališkos jėgos. Č. pabrėžia subjek- 
tyvų gamtos pajautimą, leidžia plačiai 
pasireikšti savo fantazijai. Atskirą gru- 
pę sudaro tuo pačiu metu sukurti pavie- 
niai paveikslai arba jų ciklai, kuriuose 
Č. išreiškė savo požiūrį į atskirus gy- 
venimo reiškinius, savo nuotaikas, per- 


ČIU—ČIU 533 


gyvenimus, siekimus ir polėkius. Vie- 
nuose jų (,„Bičiulystė“, 1907; triptikas 
„Pasaka“, 1907, ir kt.) atsispindi gilus 
dailininko tikėjimas gerosiomis žmo- 
gaus dvasinėmis savybėmis ir jo sieki- 
mų kilnumu, kituose („Karalių pasaka“, 
1908; „Aukuras“, 1908; „Auka“, 1908; 
„Angelas“, 1908; „Rojus“, 1909; „Pilies 
pasaka“, 1909) įkūnytos jo vizijos apie 
laimės ir grožio šalį, trečiuose (,,Him- 
nas“, 1907; „Mano kelias“, 1907; ,„Juo- 
dosios saulės pasaka“, 1909; „Demonas“, 
1909; „Rex“, 1909) vyrauja įvairių gam- 
tos jėgų simboliai, kartais įgyjantys ir 
antgamtinės prasmės. 

Daugelio Č. dailės kūrinių idėjinis tu- 
rinys sunkiai apibūdinamas; jis slypi 
metaforiškuose vaizduojamų reiškinių 
sugretinimuose, meninėje paveikslų 
struktūroje bei jų nuotaikoje. Tatai ska- 
tina žiūrovo aktyvumą, leidžia plačiai 
pasireikšti jo vaizduotei, o drauge įvai- 
riai suvokti ir interpretuoti dailininko 
kūrinius. Visi šie paveikslai pasižymi 
originaliu meniniu sprendimu. Č. pie- 
šia būdingus vaizduojamai temai mo- 
tyvus (bangos „Jūros sonatoje“, snai- 
gės ir ledo luitai „Žiemos cikle“, srau- 
nūs upeliai ir sprogstantys medžiai ,„Pa- 
vasario sonatoje“, žvaigždžių ir debesų 
srautai. „Žvaigždžių sonatoje“ ir kt.), 
jungia ir gretina skirtingo pobūdžio 
vaizdus (du žiburiai, rami jūra ir nu- 
skendęs laivas antrojoje „Jūros sona- 
tos“ dalyje; debesys ir skambantis var- 
pas triptike „Pavasaris“; debesys ir vė- 
jo malūnai „Pavasario sonatoje“; saulė 
ir veidas paveiksle „Bičiulystė“ ir pan.), 
tokiu būdu pasiekdamas plačią, metafo- 
rišką minčių ir nuotaikų išraišką. 

Dailės kūriniuose Č. dažnai pasinau- 
doja muz. kompozicijos principais. Ypač 
būdingas ir artimas muzikai jo kūry- 
bos bruožas — temos vystymas keliuose 
paveiksluose, kiekviename iš jų atsklei- 
džiant naują nuotaiką, skirtingus vaiz- 
dus ir pergyvenimus. Dažniausiai jis 
vartoja 3 arba 4 dalių sonatos kompo- 
zicinę struktūrą, vadovaujasi temos vys- 
tymo muz. principais, nuo gyvos dina- 
miškos pirmosios dalies (allegro) per- 
eina prie rimtos ir ramios antrosios 
dalies (andante), užbaigdamas paveiks- 
lų ciklą veržliomis, audringomis, kar- 


VB MKČIURLIONIS 
MK.ČIURLIONIS | i 


rLUuOROFORTŲ, 


Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybos dar- 
bų (1962) ir fluorofortų (1963) reprodukcijų 
aplankai 


334 ČIU—ČIU 


tais dramatiškomis paskutinėmis dalimis 
(skerco, finalas). Svarbią reikšmę Č. kū- 
ryboje turi ritmingumas, dažni motyvų 
pakartojimai, linijų melodingumas, su- 
stipriną emocinį paveikslų poveikį. Visa 
tai yra ne mechaniškas muz. kompozici- 
jos ir kitų muz. išraiškos priemonių per- 


kėlimas į dailę, bet originalus pačioje * 


tapyboje glūdinčių galimybių panaudo- 
jimas. 

Č. kūriniai pasižymi išraiškingu kolo- 
Titu. Spalvų palitra neplati, joje vyrau- 
ja prislopinti pilkai žali, melsvi, gelsvi 
ir rusvi tonai, kuriuos dailininkas jaut- 
riai niuansuoja, gaudamas labai harmo- 
ningus sąskambius, paliekančius gilų 
emocinį įspūdį. Č. paveikslų spalvinė 
gama artima liet. liaudies dekoratyvinės 
tapybos, ypač audinių, koloritui, 

Nemažą Č. kūrybinio palikimo dalį 
sudaro grafikos darbai: estampai, pieši- 
niai, knygų viršeliai, inicialai, vinjetės 
ir kt. Grafiką Č. pradėjo kultivuoti Var- 
šuvos meno m-loje. Susipažinęs joje su 
fluoroforto technika, sukūrė nemaža rai- 
žinių (išliko 16), jų tarpe keletą peizažų 
(„Jūra“, „Kalnuoti laukai“, „Medžiai“, 
„Žiema“) ir simbolinių kompozicijų 
(„Bokštai“, „Auka“, „Šventykla“, „Var- 
pinė“, „Vartai“), nuotaika ir stiliumi 
labai artimų paveikslams; daugelio jų 
motyvus dailininkas panaudojo tapybos 
darbuose. Č. sukūrė kelis simbolinius 
piešinius tušu, plunksnele (,,„Kompozi- 
cija", „Laiveliai“ ir kt.), grafiškai per- 
kūrė kai kuriuos savo paveikslus („Ka- 
ralių pasaka“, „Preliudas“, „Rex“). Gy- 
vendamas Vilniuje, sukomponavo vir- 
šelius pr. m-los elementoriui „„ABC“" 
(1907) ir S. Čiurlionienės knygai „Lie- 
tuvoje" (1909), sukūrė inicialų, vinječių, 
papuoštų liet. peizažo ir ornamento mo- 
geriau pažinti Č. kūrybos 

MUZIKINĖ KŪRYBA. 


IOCesą. 
„— pirmasis 


liet. kompozitorius profesionalas, liau- 


d 


+. 


dies kūrybos pagrindu kuriamos nac. 
muzikos propaguotojas (str. „Apie mu- 
ziką“) ir pradininkas, pirmųjų liet. so- 
natų, kvarteto, simf. veikalų autorius. 


Č. muz. kūrybos palikimą sudaro 
2 simf. poemos — „Miške“ ir „Jūra“, 
simf. uvertiūra „Kęstutis“ (likęs tiktai 
klavyras), styginis kvartetas (išliko 


3 dalys) bei fuga, tema su variacijo- 
mis ir kiti kūriniai styginiam kvartetui, 
kantata „De profundis“ chorui ir orkest- 
rui, polonezas pučiamųjų orkestrui, apie 
200 kūrinių fortepijonui (preliudai, pje- 
sės, fugos, fugetės, kanonai, variacijos, 
liaudies dainos), maži preliudai ir fuga 
vargonams, kūriniai chorui su akompa- 
nimentu ir a cappella, apie 40 harmo- 
nizuotų liet. liaudies dainų, kai kurie 
studijinės reikšmės darbai (tema ir 
20 variacijų bei I sonata fortepijonui, 
simfonijos I dalies klavyras). Nemaža 
Č. muzikos kūrinių ligi šiol nesurasta 
(II sonata, kvarteto finalas, „Kęstučio“ 
uvertiūros partitūra; simfoninės fantazi- 
jos, koncertinės pjesės violončelei, trio, 
operos „Jūratė“ medžiaga ir kt.). 
Studijų metų (1897—99 ir 1901—02) 
Č. kūryba (kanonai, fugos, chorai pagal 
rel. tekstus, styginis kvartetas, simf. 
uvertiūra „Kęstutis“ ir kt.) jau pasižy- 
mi minties rimtumu, meistriška technika, 
aiškia, išbaigta forma, tačiau joje dar 
jaučiami akademinių reikalavimų varžtai, 
Simf. kūryboje Č.— savitas V. Euro- 
pos neoromantinės krypties atstovas. 
Simf. poema „Miške“ (1900—01) simf. 
orkestrui (be mušamųjų) parašyta lais- 
vai traktuojama sonatos forma. Joje pa- 
stebimi bruožai, vėliau pasireiškę visoje 
Č. kūryboje: vaizdų monumentalumas 
ir nuotaikų intymumas, aiški mintis ir 
betarpiškas laisvas polėkis, didinga ra- 
mybė ir maištingas arba rezignuojąs il- 
gesys, žmogaus susiliejimas su gamta. 
Poemos melodika šviesi, romantiška, 
harmonija ir ritmika nesudėtingos. 
Simf. poema „Jūra“ (1903—07) parašyta 
sonatos forma dideliam simf. orkestrui 
su vargonais. Poema labai turtinga idė- 


Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vinjetė gaidoms 


jų ir muz. temų. Muz. mąstymas ir iš- 
raiškos priemonės joje daug sudėtingės- 
ni ir originalesni, negu poemoje „Miš- 
ke“. Poemai „Jūra“ būdingi platūs muz. 
vaizdai, jungiantys įvairią teminę IRE- 
džiagą, polifoninė technika, sudėtinga 
ritmika, subtili instrumentuotė, 

Fortepijoninė Č. kūryba atspindi visa 
jo kūrybinę evoliuciją. Iš ankstyvųjų 
kūrinių pažymėtini preliudai op. 7 (1901) 
ir op. 12 (1903). Juose organiškai įpin- 
tos liaudies muzikos intonacijos, aiškiai 
jaučiama kompozitoriaus individualybė: 
Vėlesniems fortepijoniniams kūriniams 
(nuo 1904) būdingas polifoninis mąsty- 
mas (kontrapunktiškai vedamos kelios 
savarankiškos melodinės linijos). Juose 
veržlus polėkis kaitaliojasi su giedrU 
susimąstymu.  Melodika pasižymi ekS“ 
presyviais šuoliais, chromatizmais, al- 
teruotais intervalais, kai kada ramia diū“ 
tonika; harmonija — alteruotais akoT“ 
dais, aštriais sąskambiais, staigiomis MO“ 
duliacijomis. Mėgstama  kompozicinė 
priemonė — basso ostinato („atkaklusis 
bosas"), kuris vystomai muzikinei mn 
čiai sudaro neramų foną, turi charaktė- 
ringą melodinę reikšmę. Balsų savaranN“ 
kiškumas pasireiškia t. p. individuali- 
zuota ritmika, įvairiais polimetrijos Va“ 
riantais. Griežta ir lakoniška forma daž 
nai suderinta su didele fantazija, vidiniu 
laisvės jausmu. Brandžiausi, minties IT 
stiliaus atžvilgiu originaliausi yra 
fortepijoniniai kūriniai op. 30—34 
(1908—09) ir monotematiniai ciklai OP: 
15 (1904) ir op. 18 (1905). 

Liaudies dainų harmonizacijose vaikU: 
mišriam ir lygių balsų chorui (1905—09) 
Č. saikingai vartojo įvairias jo stiliU! 
būdingas kompozicines priemones: JUC“ 
rų bosą, plačius diapazonus ir atstumus 
tarp atskirų balsų, chromatizmus ir al 
teracijas, polifonijos elementus. Č. išlai: 
kė posminę liaudies dainų formą, jomMš 
būdingą paprastumą, pabrėžė nuotaika: 
turinį. Įdomesnės harmonizacijos: 4 bal: 
sų fugato „Bėkit, bareliai", dainos „AN0) 
pusėj Nemuno“, „Siuntė mane močiutė + 
„Beauštanti aušrelė" ir kt. 

TEORINIŲ raštų Č. paliko nedauė: 
Straipsnyje „Apie muziką“ (išsp. S. Čiu!“ 
lionienės knygoje „Lietuvoje“, 1910) 15“ 
dėstė savo pažiūras į muziką, jos reik*“ 
mę gyvenime, vystymosi dėsningumus: 
Ypač didelę reikšmę Č. skyrė liaudies 
muzikai, pabrėždamas, kad visa pasaU“ 
lio muz. kultūra vystėsi, remdamas! 
liaudies kūryba. Iškėlė liet. liaudies 12 
nų grožį, jų melodijų ir ritmikos savitU 
mą, skatino liet. kompozitorius daugiū“ 
ir kūrybiškiau naudotis jose slypinčia* 
turtais. Analogiškai traktavo Č. ir Nag 
dies dailę straipsnyje „Antroji dailė 
paroda“ („Vilniaus žinios“, 1908, Nr. 47" 
Išlikę Č. laiškai, keletas lit. eskizų P“ 
deda giliau pažinti jo asmenybę, pav 
ras, siekimus. NI- 

KŪRYBINIO  PALIKIMO  VERTIN; 
MAS. Labai originali Č. kūryba, ypa 
dailė, buvo plačiai pripažinta, įvai!!: 
interpretuojama bei vertinama. jai 
Č. kūrinius, eksponuotus 1907—10 2 
kotarpiu liet. dailės parodose, pal Gi 
atsiliepė K. Jasiukaitis, Žemaitė, L- 


ra, M. Pečkauskaitė, J. Tumas, O. Plei- 
Iytė, G. Petkevičaitė, taip pat daugelis 
Tusų ir lenkų laikraščių recenzentų. Va- 
dovaudamasis ortodoksiniais meniškumo 
kriterijais, Č. dailę griežtai neigiamai 
vertino klerikalinės kritikos atstovas 
A. Dambrauskas-Jakštas. Profesiniu po- 
žiūriu Č. dailę vienas pirmųjų rimčiau 
Vertino rusų dail. A. Benua, apibūdinęs 
kai kuriuos Č. kūrybos turinio ir sti- 
liaus bruožus, pažymėjęs jo pastangas 
Susikurti savitą visatos, gamtos ir žmo- 
Eaus gyvenimo koncepciją. Vėlyvųjų 
„ Tortepijoninių kūrinių savitumą ir 
Vertę pabrėžė rusų muz. kritikas V. Ka- 
Tatiginas. Dekadentinės dailės kritikos 
atstovai S.  Makovskis, V. Čiudovs- 
kis, V. Ivanovas ir kt. pirmiausia 
Stengėsi iškelti iracionalinius, mistinius 
+ kūrybos bruožus, jos metafizišku- 
Mą, simboliškumą. Panašias mintis burž. 
Metais plėtojo dailės istorikai bei kriti- 
kai Į, Šlapelis, V. Bičiūnas, P. Galaunė, 
+ Kairiūkštis, M. Vorobjovas ir kt. 
Kai kurie iš jų nemaža nuveikė, tyrinė- 
dami bei sistemindami Č. biografijos ir 
kūrybos faktus, tačiau iš esmės šiuo 
aikotarpiu susiformavo savotiškas Č. 
Ultas, buvo stengiamasi paversti ji 
antirealistinio meno  vėliavnešiu. Po 
Pasaul. karo Č. kūryba susidomėjo 
augelis užsienio šalių buržuazinių me- 
No istorikų. Kai kurie iš jų (A. Ranitas, 
h. Vigand ir kt.), klaidingai interpre- 
Uodami Č. kūrybą, bando laikyti jį 
Vienų iš abstrakcionizmo pradininkų. 
Apie Č. kūrybą palankiai atsiliepė 


„šytojai R. Rolanas ir M. Gorkis. 
Ur b. mokslininkai ir kultūros veikėjai 


š iurlionytė, V. Čiurlionytė-Karužienė, 

+ Gaudrimas, J. Jurginis, V. Landsber- 
Es A. Savickas, A. Venclova ir dauge- 
IS kitų), kritiškai žiūrėdami į buržuazi- 
KU meno istorikų bei kritikų skelbtas 
"Oncepcijas, stengiasi kruopščiai surink- 
"ir ištirti Č. gyvenimo ir veiklos fak- 
Aa visapusiškai išanalizuoti jo kūrybą, 
Š Jektyviai nustatyti jos istorinę ir me- 
TŠ0S reikšmę. Taryb. metais išleisti Č. 
Škų bei raštų rinkinys, dailės kūrinių 
„„Produkcijų aplankai, keletas jo muz. 
B ybos rinkinių, plokštelių. Daug 
Taipsnių apie jį išspausdinta įv. lei- 
niuose, 


lę Ršt: M. K. Čiurlionis apie muziką ir dai- 
V (Laiškai, užrašai 


ir straipsniai), parengė 
Čiurlionytė-Karužienė, V., 1960. 

mąLeid M. K. Czurlanis, Nokturn.—,,Melo- 
is, '„Warszawa, 1900, Nr. 8; M. K. Czurla- 
Nr. „šrelude.—,„Meloman“, Warszawa, 1900, 
Manė 2; M. K. Czurlanis, Mazurek.—,Melo- 
(iaug Warszawa, 1902, Nr. 10; Vieversėlis 
;„ “les mokykloms lengvesniųjų lietuviškų 


AN Tinkinys), balsus sutaikė K. Čiurlianis, 
kūri vas 1909; M. K. Čiurlionis, Muzikos 

niai, sąs. 1—5 ir a, b, K., 1925; M. K. 
4 nis, Kūriniai fortepijonui, V., 1957; 
UO3Ma) IOpA1HOHKHC, B Aecy (CuMcboKnuueckasI: 
MYBKKŲ, [klavyrasl.—,.AmTOAOrUx KAaCcuYeCKOK 
O6pagą Hapozos CCCP“, BB. III, M., 1957; 
Pat: p.IKH HapoAHBIx necen, [3 dainos].— Ten 
Ten PeArOAKa Anx cboprenuano, [4 preliudai].— 
Choranas i K. Čiurlionis, Liaudies dainos: 
lonis S Ir fortepijonui, V., 1959; M. K. Čiur- 
lionją: Preliudai ir fugos, V., 1959; M. K. Čiur- 
į Šanų reprodukcijos, V., 1962 [A. Venclovos 
li Išks straipsnis; II leid. 1964]; M. K. Čiur- 

y ; fluorofortų, V., 1963; B'čiulystė, 
RE iurlionio paveikslų reprodukcijos su 
Iles eilėraščiais], V., 1965 [A. Venclovos 


'CKHH, IMonroa B CoppenTo, 


įvad. str.]; Fugos, kanonai 
rengė J. Čiurlionytė, V., 1965. 

Lit.: Laikinosios Revoliucinės Lietuvos Dar- 
bininkų ir Vargingųjų Sodiečių Vyriausybės 
nusprendimas apie M. K. Čiurlionies kūrinių 
nacionalizavimą.--,,Švietimo reikalai“, 1919, 
Nr. 2; M. K. Čiurlionies kūrinių katalogas, 
sudarė P. Galaunė, K., 1927; M. K. Čiurlionis, 
[straipsniai ir atsiminimai apie M. K. Čiur- 
lionio gyvenimą ir kūrybą; Čiurlionio kūrinių 
sąrašas, bibliografija ir Aidas po red. 
P. Galaunė, K., 1938; J. Čiurlionytė, Čiurlio- 
nis — kompozitorius ir dailininkas.—,,Litera- 
tūra ir menas“, 1955.IX.24; A. UiopanoKnTe, 
My3sikaAbHOe TBOpuecTBO M. Uropaunonuca.— 
„„CoBeTckaa My35Ika“, 1956, Ne 6; P. BoropoAn- 
[M. Gorkis apie 
M. K. Čiurlionį].—,,OkTa6ps“, 1956, Ne 6; Nau- 
ja medžiaga apie Čiurlionį, [R. Rolanas apie 
M. K. Čiurlionį].—,,Švyturys“, 1957, Nr. 3; 
K. Nainys [J. Finkelšteinas], Oginskių muzi- 
kantai.—,Švyturys“, 1957, Nr. 6; A. Savickas, 
M. K Čiurlionis.—,,Literatūra ir menas“, 1957. 
IX.21; J. Gaudrimas, Iš lietuvių muzikinės 
kultūros istorijos, 2 d., V., 1958—64; J. Čiur- 
lionytė, M. K. Čiurlionis ir lietuvių liaudies 
daina.— M. K. Čiurlionis, Liaudies dainos cho- 
rams ir fortepijonui, V., 1959; J. Jurginis, 
Lietuvos meno istorijos bruožai, V., 1960; 
V. Landsbergis, Jūros paveikslas Čiurlionio 
kūryboje.—,,Pergalė“, 1960, Nr. 6; V. Lands- 
bergis, M. K. Čiurlionio laiškai ir straips- 
niai.—,„Pergalė“, 1960, Nr. 10; A. Markevi- 
čius, Atsiminimai apie Čiurlionį. — ,„Perga- 
lė“, 1961, Nr. 6; A. Venclova, M. K. Čiurlio- 
nis dailininkas.— Epochos vejas, V., 1962; 
V. Karužienė, M. K. Čiurlionio kūrybinio pa- 
likimo beieškant.—,,Muzika ir teatras“, V., 
1962; V. Landsbergis, Čiurlionio dailės ir mu- 
zikos ryšių klausimu.— Ten pat; J. Čiurlionytė, 
Iš atsiminimų apie M. K. Čiurlionį.—,,Pergalė", 
1963, Nr. 1; V. Landsbergis, 1904—1906 metų 
M. K. Čiurlionio fortepijoninė kūryba.—,,Mu- 
zika ir teatras“, V., 1963; C. FuH36ypr, My- 
35IKaAbHaA AKTEepaTypa HapojoB CCCP, A., 1963; 
J. Rimantas, Petras Rimša pasakoja, V., 1964; 
L. Šepetys, Vieno ginčo klausimu.—,,„Pergalė“, 
1965, Nr. 8; J. Umbrasas, Keli M. K. Čiurlio- 
nio idėjinių ir meninių pažiūrų bruožai.—,,Ko- 
munistas“, 1965, Nr. 9; V. Landsbergis, Pavasa- 
rio sonata, Įstraipsniai apie M. K. Čiurlionį], 
V., 1965; J. Gaudrimas, A. Savickas, M. K. Čiur- 
lionis, V., 1965. 


ČIURLIONYS — kaimas Alytaus rj., Kro- 
kialaukio apyl., 10 km į š. r. nuo Simno. 
249 gyv. (1959). Kaimo r. dalis vadinama 
Č. II, vid. dalis Č. I, v. dalis Č. III. 
Per Č. teka Peršėkė, eina kelias iš Kro- 
kialaukio į Balbieriškį. Yra malūnas, lent- 
piūvė. Kaimas įsikūrė 1926, išparcelia- 
vus Krokialaukio dvarą. 


ČIURLIONYTĖ Danutė Sofija [Zubovie- 
nė; g. 1910.VI.12 Petrovčiznoje (Mins- 
ko rj., BTSR)] — rašytoja, vertėja. Ra- 
šytojos S.  Čiurlionienės-Kymantaitės 
duktė. 1937 baigusi Kauno un-tą, atsidė- 
jo vaikų lit-rai. Burž. laikotarpio kūri- 
niuose, turinčiuose burž. ideologijos ap- 
našų, vaizdavo gamtos ir gyvulių gyve- 
nimą. Taryb. metais parašė keliolika 
pjesių vaikams liaudies pasakų motyvais 
bei taryb. gyvenimo temomis, daugiau- 
sia keldama moralės, humaniškumo, 
gamtos meilės klausimus. Kai kurios 
pjesės buvo statomos teatre. Išvertė 
į liet. kalbą rusų, prancūzų, italų ir kt. 
tautų rašytojų kūrinių vaikams. 

Ršt.: Šuniukas Padauža ir svmanioji Aldu- 
tė, K., 1936; Kiškis Piškis baltasis bajoras, 
K., 1940; Jonuko Dunduliuko teatras, K., 1946; 
Pasakų šalis. Mažoji ligoninė.— Pjesės vai- 
kams, V., 1955; Miško mokykla, V., 1957. 


Vert.: K. Čiukovskis, Daktaras Aiskauda, V., 
1957; Dž. Rodaris, Žydriosios Strėlės kelionė, 
V., 1958; Z. Vernas, Nuo Žemės į Mėnulį, V., 
1964. 


ČIURLIONYTĖ Jadvyga [g. 1899.XII.17 
Druskininkuose] — muzikologė folklo- 


ir preliudai, pa- 


ČIU— ČIU 335 


ristė, meno mokslų kandidatė (1963), 
Lietuvos TSR nusipelniusi meno veikėja 
(1965). 1915—18 mokėsi Maskvos filhar- 
monijos d-jos m-loje, 1920—23 — Leipci- 
go Konservatorijoje. 1925 baigusi Berly- 
no Šterno konservatoriją, dirbo ped. 
darbą. Parašė fortepijoninių pjesių bei 
dainelių vaikams. Nuo 1937 dirbo Lie- 
tuvių tautosakos archyve, 1941—51 — 
Lietuvos TSR MA Etnologijos ir Lietu- 
vos istorijos in-tuose. Užrašė daug 
liaudies dainų, parengė jų rinkinių 


spaudai. Pirmoji pradėjo sisteminti liet. 


p 
; 


liaudies dainų melo- 
dijas. Melodijų sis- 
teminimo principus 
apibūdino straipsny- 
je „Liaudies melodi- 
jų katalogas“ („Tau- 
tosakos rinkėjo va- 
dovas“, 1940). Nuo 
1945 dėsto Lietu- 
vos TSR Konserva- 
torijoje. Č. inicia- 
tyva konservatori- 
joje 1948 įsteigtas 
liaudies muzikos ka- 
binetas, kuriam ji vadovavo iki 1959. 
Išspausdino moksl. straipsnių apie liau- 
dies muziką. Tyrinėdama liet. liaudies 
dainų žanrus, atskleidė jų melodijų sti- 
listines savybes, raidos dėsningumus. 
Ypač daug nauja įnešė, analizuodama 
liaudies dainų melodijų išraiškos prie- 
mones: derminę-intonacinę, metro-ritmi- 
nę struktūrą, formą, melodinę liniją. 
Paskelbė atsiminimų apie savo brolį 
M. Čiurlionį, straipsnių apie M. Čiurlio- 
nio bei lietuvių taryb. kompozitorių kū- 
rybą. Parengė spaudai M. Čiurlionio 
kūrinius fortepijonui ir jo harmonizuo- 
tas liaudies dainas, simf. poemos „Jūra“ 
partitūrą, A. Juškos „Lietuviškų dainų“ 
(išl. 1954) melodijas. 


Leid.: Mažasis pianistas, [fortepijoninės pje- 
sės vaikams], 2 d., K., 1938—39; Lietuvių liau- 
dies melodijos, [parengė ir įvadą parašė 
J. Čiurlionytė], K., 1938; Lietuvių liaudies dai- 
nos vaikams, K., 1948; S. Stanevičius, Dainos 
Žemaičių, [melodijas parengė ir str. ,,Žemaičių 
melodijos" parašė J. ČCiurlionytėl, V., 1954; 
Lietuvių liaudies dainos, [sudarė ir įvadą pa- 
rašė J. Čiurlionytė], V., 1955; Fortepijono pje- 
sės (Lietuvių liaudies dainų temomis vaikams), 
V. 1957. 


Lit: J. Gaudrimas, Iš lietuvių muzikinės 
kultūros istorijos (1917—40), V., 1964. 


ČIURLIONYTĖ Valerija [Karužienė; g. 
1896.XII.19 Druskininkuose] — kultūros 
darbuotoja. 1916—17 studijavo tapybą 
Maskvoje (dail. K. Juono ateljė). I pa- 
saulinio karo metais rūpinosi savo bro- 
lio M. Čiurlionio kūrinių apsauga. 1918, 
V. Kapsuko pavesta, vyko į Maskvą 
M. Čiurlionio paveikslų grąžinimo į Lie- 
tuvą reikalu. 1920—23 toliau studijavo 
tapybą Berlyne, 1926—28 — Kauno me- 
no m-loje; 1923—25 Ciuricho un-te stu- 
dijavo meno istoriją. 1928—45 dirbo 
ped. darbą Kaune. Nuo 1945 Kauno 
Čiurlionio dailės muziejaus meno sk. 
vedėja. Surinko daug bibliografinės ir 
biografinės medžiagos apie Čiurlionį, 
padėjo įrengti Čiurlionio memorialinį 


M 


336 ČIU—ČčIŽ 


muziejų Druskininkuose, parengė spau- 
dai vertingų leidinių, paskelbė straips- 
nių apie Čiurlionio kūrybinį palikimą, 
bendradarbiauja period. spaudoje. 

Leid.: M. K. Čiurlionis apie muziką ir dailę 
(Laiškai, užrašai ir straipsniai), parengė 
V. Čiurlionytė-Karužienė, V., 1960; M. K. Čiur- 
lionis, 16 fluorofortų, parengė [ir įvadą para- 
šė] V. Čiurlionytė-Karužienė, V., 1963. 
ČIURLYS Petras [g. 1907.VI.25 Pakupyje 
(Kupiškio rj.)]) — literatas. 1927—32 
Kauno un-te studijavo liet. kalbą ir 
lit-rą. Aktyviai dalyvavo pažangiame 
studentų literatų būrelyje „Ekspres“, 
darbininkų „Vilties“ klube. Periodikoje 
išspausdino kelis apsakymus, bendradar- 
biavo žurnale „Trečias frontas“, 1934— 
1954 dirbo ped. darbą, 1947—50 Vil- 
niaus un-te dėstė liet. lit-ros istoriją. 
Nuo 1954 „Vagos“ leidyklos redak- 
torius. Sudarė V. Montvilos raštų dvi- 
tomį (1956), XIX a. liet. poezijos anto- 
logiją rusų kalba (1962). J. Paplausko 
atsiminimų knygos „„Negreit išaušo die- 
na“ (1963) lit. bendraautoris. 


ČIURLYS Teofilis [g. 1928.IV.16 Gindvi- 
liuose (Kupiškio rj.)| — veterinarijos gy- 
dytojas, biologijos mokslų kandidatas 
(1960). 1955 baigė Lietuvos Veterina- 
rijos akademiją. 1958—61 Lietuvos Gy- 
vulininkystės moksl. tyrimo in-to, 1961— 
1963 Lietuvos TSR MA Eksperimentinės 
medicinos in-to, nuo 1963 Botanikos 
in-to mokslinis bendradarbis. Paskelbė 
moksl. straipsnių apie galvijų prieskran- 
džių mikroflorą. 


ČIUTĖLĖ Antanas [1889.IV.18 Padustyje 
(Zarasų rj.) — 1961 Brogiškėse (Zara- 
sų Ij.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš darbininkų. Nuo 1920 įsijungė 
į pogr. veiklą. 1935—41 LKP narys. 
Č. iniciatyva 1938 Brogiškėse įkurta 
partinė kuopelė, kuriai Č. pristatinėjo 
lit-rą ir kitaip padėjo. 1940—41 Č. bu- 
vo Pakniškių apyl. (Zarasų rj.) tarybos 
pirmininkas. Hitlerinės okupacijos me- 
tais dirbo savo ūkyje Brogiškėse, ne 
kartą buvo tardomas. Pokario metais 
dirbo kolūkyje. 


ČIUTELĖ Vladas [1913.IX.7 Rygoje — 
1944.XI prie Liepojos] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 
1925—37 tarnavo pas buožes Kavoliuose 
(Zarasų rj.). Nuo 1934 Komunistų par- 
tijos narys, platino kom. lit-rą. Persikė- 
lęs į Brogiškes (Zarasų rj.), suorganiza- 
vo pogr. part. kuopelę. 1941 dirbo mili- 
cijoje Južintuose (Rokiškio rj.). D. Tė- 
vynės karo metais kovojo Raudonosios 
Armijos 16 lietuviškojoje divizijoje. Žu- 
vo fronte. 

ČIŪTĖLIAI — kaimas Šilutės rj., Sau- 
gų apyl, 17 km į š. nuo Šilutės, prie 
Klaipėdos— Pagėgių geležinkelio, abipus 
Klaipėdos—Jurbarko plento. 196 gyv. 
(1959). Į šiaurę nuo kaimo, mažo upelio 
krante, buvo nedidelis piliakalnis, vadi- 
namas Raganų kalnu. Jis labai nuken- 
tėjo XIX a. viduryje, kai buvo tiesia- 
mas plentas, kuris dabar kerta piliakal- 
nio liekanas. 


ČIŪTĖLIŲ PĖLKĖ — pelkė Šilutės rj., 
8 km į p. r. nuo Priekulės, 0,5 km 
į p. v. nuo plento į Šilutę, Minijos slė- 
nyje. Plotas 505 ha. Pelkė ištįsusi iš 
š. I. į p. v. apie 4 km. Paviršius nusau- 
sintas ir paverstas kultūrine pieva, tik 
rytuose yra seniau eksploastuotų, krū- 
mais apaugusių plotų. Durpių klodo 
didž. storis 4,2 m, vid. 1,94 m. Vyrau- 
ja medieninės ir medieninės-nendrinės 
žemapelkinės durpės. Vid. susiskaidy- 
mas 3875, vid. peleningumas 2595. Dur- 
pių ištekliai 7,5 mln. mŠ. Po durpė- 
mis vienur priesmėlis, kitur priemolis. 
Rytiniame pakraštyje įsikūręs Čiūtelių 
kaimas. 


ČIUTYS Vincas [g. 1907.1I.22 Juodei- 
kiuose II (Plungės rj.)]) — žemės ūkio 


darbuotojas, Lietuvos TSR nusipelnęs 
žemės ūkio darbuotojas (1965). 1949 
Plungės rj. „Babrungo“ kolūkio, nuo 


1951 „Švyturio“ kolūkio pirmininkas. 
Nuo 1958 TSKP narys. Jo vadovauja- 
mas kolūkis tapo vienu pirmaujančių 
respublikoje: jame padidėjo javų der- 
lingumas, kultūrinių ganyklų bei pievų 
plotai, pastatyta daug ūkinių pastatų ir 
gyv. namų. 


ČIŪTYTĖ, čiūtyta, čiūta,— liaudies ra- 
telis. Buvo žinomas ir kaip šokis-sutar- 
tinė. Plačiausiai jį šoko apie Kupiškį. 
Muzikinis metras ?/,, tempas negreitas. 
Pagal įvairius dainuojamuosius tekstus 
J. Lingys sukūrė sceninį ratelio va- 
riantą. 

Lit.: Sutartinės (Daugiabalsės lietuvių liau- 
dies dainos), sudarė ir paruošė Z. Slaviūnas, 


t. 3, V., 1959 [p. 243], Kas rūtelę skynė (Šo- 
kiai ir žaidimai), V., 1961. 


ČIUVIKINAS Provas [1903.IX.10 Juo- 
dainiuose (Rokiškio rj.) — 1943.VII.5 
Oriolo sr.| — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1926 rė- 
mė LKP pogr. veiklą, platino kom. atsi- 
šaukimus. Nuo 1938 Komunistų partijos 
narys. Pogr. darbą dirbo Rokiškio aps. 
(Noreikių part. kuopelėje). 1940—41 
kooperatyvo vedėjas. Nuo 1942 Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijos karys. 
Žuvo fronte. 


ČIŪŽAKAMPIS — kaimas Eišiškių rj., 
Daučiūnų apyl., 5 km į š. v. nuo Šalči- 
ninkų; kolūkio centras. 312 gyv. (1959). 
Yra kolūkio ūkinių pastatų, aštuonmetė 
m-la (1924—50 pradinė, iki 1962 septyn- 
metė), biblioteka (nuo 1952). 1695 kai- 
mas turėjo 6 valakus žemės, 7 kiemus. 
Burž. nacionalistai 1946 nukankino apy- 
linkės DŽDT pirm. S. Volkovskį. 


ČIŪŽAS Antanas [g. 1929.XI.28 Kuktiš- 
kėse (Utenos rj.)] — ekonomistas, eko- 
nomikos mokslų kandidatas (1964). 1955 
baigęs Vilniaus un-tą, dirbo Finansų 
m-joje revizoriumi. 1956—64 Lietuvos 
TSR MA Ekonomikos in-to moksl. bend- 
radarbis. Nuo 1964 dėsto Kauno Poli- 
technikos in-to Vilniaus filiale. Paskel- 
bė moksl. straipsnių pramonės ekono- 
mikos ir kt. klausimais. 


ČIVONYS — kaimas Kupiškio rj., Puo- 
žo apyl, 10 km į r. nuo Kupiškio, 


15 km į p. nuo Šiaulių — Daugpilio 
geležinkelio; kolūkio centras. 84 gyv: 
(1959). Š. pakraščiu teka Kupa (Lėvens 
intakas). Aštuonmetė m-la (1920—59 
pradinė, 1955—62 septynmetė). 


ČIŽAS Algirdas Eduardas [g. 1929.IX.16 
Užupiečiuose (Anykščių rj.)] — spaudos 
darbuotojas, inžinierius statybininkas“ 
1952 baigęs Kauno Politechnikos in-ta: 
iki 1957 dirbo Polit. ir moksl. literatūros 
leidykloje (redaktorius, techninės lit-r05 
redakcijos vedėjas, vyriausiojo redakto- 
riaus pavaduotojas). Nuo 1958 Lietuvis“ 
kosios tarybinės enciklopedijos redakCi- 
jos vyr. redaktorius, 1963—64 vardyno, 
moksl. ir lit. kontrolės sk. vedėjas. Nuo 
1961 TSKP narys. Nuo 1963 dėsto Kau- 
no Politechnikos in-to Vilniaus filialė. 
Su K. Dockumi parašė knygelę apie šrif- 
tus (1958), su A. Jurevičiumi parengė 
aiškinamąjį tekstilės terminų žodyna 
(1962). Paskelbė moksl. straipsnių aplė 
tampriųjų-plastinių konstrukcijų skaičia“ 
vimo metodus (1965). Yra išvertęs mokS- 
linių ir techninių veikalų. 


ČIŽAS Aloizas [g. 1923.XII.8 Kuktiškė- 
se] — choro dirigentas, Lietuvos T. 

nusipelnęs artistas (1954). 1941 baig65 
Panevėžio gimnaziją, studijavo Kauno 
Konservatorijoje. 1945—48 dirbo chor 
meisteriu Kauno universitete, „Darbo 
rezervų“ choruose,  koncertmeisteriU 
Kauno dramos teatre ir kitur, 1948—0 
vadovavo Kauno Politechnikos instituto 
dainų ir šokių liaudies ansambliui „Ne 
munas“. Nuo 1950 vadovauja gumos 
gaminių kombinato „Inkaras“ dainų 1 
šokių liaudies ansambliui, siuvimo 
fabriko „Dubysa“ ir ryšių darbuotojU 
chorams. 


ČYŽAS Teodoras [1910.X.30 Sonojė 
(Kelmės rj.) — 1964.X.27 Vilniuje] — 
bibliografas. 1930 baigęs karo m-lą KaU“ 
ne, tarnavo karininku burž. Lietuvo? 
kariuomenėje. Nuo 1940 Raudonosi05 
Armijos karininkas, Didžiojo Tėvynė 
karo metais kovojo 16 liet. divizijoj“ 
Demobilizuotas majoro laipsniu, 1940— 
1947 dėstė Vilniaus Ped. in-te. 1947— 

Lietuvos TSR Knygų rūmų direktoriaUš 
pavaduotojas mokslo reikalams (1949— 
1959 kartu dėstė Vilniaus kultūros-šVI€, 
timo technikume). „Spaudos metraščio 
ir „Lietuvos TSR spaudos“ (t. 1: žė 
1—2, 1962—64) bendraautoris. Para“ 
bibliografijos ir bibliotekininkystės M“ 
todinių darbų („Rajoninės bibliotek0 


bibliotekoje“, 1955; „Žodžių trumpil) 


mo spaudinių apraše taisyklės“, 1953 
ir kt.) bei straipsnių. 
ČIZAUSKAS Bronius [1907 Kybartu“ 


se — 1941.VI ten pat] -— revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbinin“ o 
Nuo 1938 Komunistų partijos narjų 
Pogr. darbą dirbo Kybartuose. 1940— E. 
dirbo LKP Kybartų vls. k-te. HitleriP! 


kų nužudytas. 


CIZAUSKAS Ignas [g. 1900XL4 ME 
roslave (Alytaus rj.)] — revoliucinio 


A 


MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS I 


„Jūros sonata“ (finalas) 


MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS II 


Kūriniai: 1. „Tyla“. 2. „Bičiulystė“. 3—6. „Pavasario sonata“ (aleg- 
ro, andante, skerco ir finalas). 7. Žemaičių kryžiai. 8. „Šaulys“ 
(iš ciklo „Zodiako ženklai“). 9. „Auka“ 


dėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 
Nuo 1921 gyveno burž. Lenkijoje — Ba- 
Ianovičiuose, nuo 1925 — Vilniuje, dir- 
bo vandentiekio darbininku. 1926—31 
dirbo V. Baltarusijos KP eilėse, statybi- 
Ninkų profs-gos v-bos sekretoriumi, pa- 
€]o organizuoti darbininkų streikus, be- 
darbių demonstracijas Vilniuje, parti- 
10S pavedimu dirbo PPS — levicos (Len- 
Jos Socialistų partijos — kairiosios) ir 
altarusių Hramados Vilniaus org-jose. 
930 mokėsi part. m-loje Minske, kurią 
baigęs, grįžo į Vilnių dirbti pogr. part. 
darbo, Dėl Lenkijos policijos persekioji- 
mo 1931 emigravo į TSRS, 1931—33 Pet- 
To Rinkevičiaus pavarde mokėsi Vakarų 
tautinių mažumų komunistiniame uni- 
Versitete Maskvoje. Dirbo Vladimiro 
automobilių detalių gamykloje, 1934— 
935 — instruktoriumi „„Avtodoro“ drau- 
šijoje Maskvoje. Asmenybės kulto są- 
Ygomis neteisėtai represuotas (1935). 
1953 grįžo į Lietuvą ir nuo 1954 dirbo 
lytuje „Dainavos“ kooperatyve. 1959 
Teabilituotas. Pensininkas. 


ČIŽAUSKIENĖ Anelė [g. 1904 Žečkal- 
Kalos (Šakių rj.)]) — Didžiojo Tėvynės 
aro partizanė. Kilusi iš valstiečių. Nuo 
1938 priklausė Lietuvos Raudonosios 
Pagalbos org-jai Raseiniuose. 1940— 
1 41 ten pat profs-gų darbuotoja. Hit- 
Stinės okupacijos pradžioje buvo hit- 
Srininkų įkalinta. Paleista iki 1943 
pu Do pas buožes. Nuo 1943 partizanų 
„Urio „Keršytojas“ ryšininkė. 1943 vėl 
Uvo gestapininkų suimta ir kalinta Ra- 
niuose, Šiauliuose. Vežama iš Šiau- 
į Vokietiją, pabėgo. Grįžusi vėl buvo 
Partizanų būrio ryšininkė. 1944—47 dir- 
O adm. darbą Raseiniuose, 1947—59 
Part. darbą Šakiuose. Nuo 1948 TSKP 
Arė. Pensininkė. 


ČIZINAUSKAITĖ Janina [1924.1X.9 Kau- 
D, — 1942X.17 Kaune, IX forte] — 
nSžiojo Tėvynės karo partizanė. Ki- 
S iš darbininkų. Mokėsi Kauno IV 
įamnazijoje, 1940.VII čia įstojo į LKJS. 
41.VIII sutelkė Kauno I ir IV vid. 
ni, Ų mokinių komjaunuolių apie 30 žmo- 
ų Rrupę kovai su okupantais. Įsigijo 


2 a KZ lietuvių abėcėlės šeštoji raidė. 
fone imos 2 liet. kalbos priebalsinės 
su Os: kietoji „d“, pvz., „du“, „da- 
"ies Ir minkštoji „d“, kurios minkštumas 
„S Užpakalinės eilės balsius žymimas 
aliung, r amuoju ženklu i, pvz., „diur- 
“ Inis „D“ yra uždarumos sprogsta- 
skarg liežuvio priešakinis apikalinis 
akim SIS priebalsis. Priebalsį „d“ reikia 
Žvę. Nuo raidės d. Raidė d ne visada 
pily; „Priebalsį „d“, pvz., rašome „did- 
čia; 7.0 tariame „ditpilvis“, ir atvirkš- 
Tai dą PT1Ebalsis „d“ ne visada žymimas 
0 tarį d, pvz, rašome „antbriaunis“, 
ame „andbriaunis“, 


2MTĘ  $] 


rašomąją mašinėlę, kartu su draugėmis 
spausdino bei platino Taryb. informaci- 
jų biuro pranešimus ir antifaš. lapelius. 
1941.X Č. iniciatyva komjaunimo pogr. 
org-ja veikė kartu su pogrindine komu- 
nistų ir antifašistų organizacija. Ko- 
munistų pavedimu Č. vadovaujami kom- 
jaunuoliai žvalgė priešo įgulą, ieškojo 
konspiratyvių butų, 
iš gyventojų rinko 
„ drabužius ir pini- 
gus pabėgusiems ka- 
ro belaisviams, daly- 
vavo partizanų orga- 
nizuojamose diver- 
sijose, rinko gink- 
lus. 1941.XII, keršy- 
dami už 3 komunis- 
tų nužudymą, gru- 
pės dalyviai padegė 
2 lentpiūves, apmė- 

ri tė granatomis oku- 
pantų kareivines Žaliakalnyje. 1942.II 
Č. vadovaujami komjaunuoliai susprog- 
dino sprogstamųjų medžiagų sandėlį. 
Sprogimo metu žuvo nemaža hitlerinin- 
kų. 1942.V gestapas suėmė Č. ir po 
žiaurių kankinimų nužudė, 


ČIŽIŪNAI — 1. Kaimas Varėnos rj., Val- 
kininkų apyl., 1 km į š. r. nuo Valkinin- 
kų, Merkio deš. krante. 454 gyv. (1959), 


Čižiūnai 1. Kaimo gatvė 


Č.— tipiškas gatvinis kaimas (81 sodyba, 
90 šeimų). Jame yra viena apie 1 km 
ilgio akmenimis grįsta gatvė. Abipus 
gatvės, galais į ją, stovi namai ir klė- 
tys. Kaimo abiejuose galuose yra pir- 


„DABARTIS“ — 1. Kaizerinių okupantų 
leistas laikraštis, ėjęs 1915—18 Tilžėje, 
Bialistoke ir Kaune, Iš pradžių ėjo 2 kar- 
tus per savaitę, 1917 — 3 kartus, 1918 — 
dienraštis. Propagavo vok. imperialistinę 
ideologiją. Laikraštyje bendradarbiavo 
daugiausia vok. orientacijos R. Prūsijos 
lietuviai ir kai kurie burž. nacionalistai, 
pataikavę vok. imperialistams. 

2. Pažangus Argentinos lietuvių lite- 
ratūros, meno ir visuomeninės minties 
žurnalas, ėjęs 1934—35 Rosarijuje (San- 
ta Fe provincijoje) ir 1935—37 Avelja- 
nedoje (Buenos Aireso prov.) Leido 
P. Amerikos lietuvių darbininkų org-jos. 


ČIŽ—DAB 887 


tys. Daug XIX a. pastatų. Kaimas įsi- 
kūrė XVII a. 

2. Kaimas Trakų rj, Ubiškių apyl. 
4 km į š. r. nuo Aukštadvario, 9 km 
į p. v. nuo Semeliškių. 272 gyv. (1959). 
Kaimo sodybos išsidėsčiusios palei 
Aukštadvario—Semeliškių kelią, tarp 
Akmenos ir Mošios ežerų. Aštuonmetė 
mokykla (septynmetė įst. 1950), kultūros 
namai (nuo 1958), biblioteka. 


3. Kaimas Alytaus rj., Jurgelionių 
apyl, 15 km į r. nuo Alytaus, 8 km 
į š. v. nuo Daugų. 243 gyv. (1959), Burž. 
metais veikė LKP pogr, kuopelė. Burž. 
nacionalistai 1950 nužudė keturis Č. gy- 
ventojus, 


ČIŽIŪNAITĖ Elena [g. 1918.IX.10 Pane- 
munyje (Rokiškio rj.)]) — chemikė, che- 
mijos mokslų kandidatė (1954). 1946 
baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1946 dirba 
Vilniaus un-to chem. technologijos ka- 
tedroje, nuo 1963 docentė. Paskelbė 
moksl. straipsnių durpių chem. perdir- 
bimo ir polimerų klausimais. 


ČYŽIUS Juozas [g. 1907.III.10 Eigelony- 
se (Alytaus rj.)] — rašytojas. 1930 pra- 
dėjo bendradarbiauti spaudoje, rašinėjo 
korespondencijas, feljetonus. 1935 But- 
rimonyse aktyviai dalyvavo valstiečių 
judėjime prieš faš. valdžią, buvo kali- 
namas. 1937—40 dirbo „Lietuvos žinių“ 
laikraščio redakcijos ir administracijos 
Alytaus atstovybėje. 1940—41 Alytaus 
aps. mokesčių inspektorius. Vok. faš. 
okupacijos metais gyveno Vilniuje, 
bendradarbiavo antifaš. laikraštyje „„Tė- 
vynės frontas“, prisidėjo prie antihitle- 
rinių atsišaukimų leidimo. 1946—48 dir- 
bo Lietuvos TSR MA Istorijos in-te, vė- 
liau „Valstiečių laikraščio“ redakcijoje. 
Parašė pjesių saviveiklai („Nesavas 
žmogus“, 1947; „Išlaisvinta jaunystė“, 
1950 past. Kauno Jaunojo žiūrovo teat- 
re, ir kt.), dramą „Versmė“ (1957 past. 
Kapsuko dramos teatre), apybraižų, 
pasakų. 


Red. P. Ulevičius, nuo 1937 — A. Tamo-- 
šiūnas. 1936 įkūrė spaudos fondą mark- 
sistinei lit-rai leisti. 

DABAŠINSKAS Stasys [1902—1941.V] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
mažažemių valstiečių. Darbininkas. Nuo 
1935 Komunistų partijos narys. Part. 
darbą dirbo Girkalnio apylinkėse (Rasei- 
nių aps.). 1940—41 Girkalnio vls. vykd. 
k-to pirmininkas. Burž. nacionalistų nu- 
žudytas. 


DABIKINĖ — 1. Upė Lietuvos TSR (Ak- 
menės Ij.) ir Latvijos TSR, Ventos deš. 
intakas. Ilgis 36 km, baseino plotas 


338 


399 km?. Prasideda Latvijos TSR, Ukrų 
apylinkėse, 11 km į v. nuo Žagarės. Te- 
ka į p. v.: apie 5 km — per Latvijos 
TSR, toliau — Lietuvos TSR. Įteka į Ven- 
tą 229 km nuo jos žiočių, 7 km į r. nuo 
Viekšnių. Intakai: dešinieji — Drūktupis, 
Akmenupis, kairieji — Nyžuva, Krūtis, 
Šventupis, Pragalvis. Vaga kanalizuota. 
Vid. nuolydis 61 cm/km. Vid. debitas 
žemiau Nyžuvos 0,40 mš/s, ties Akmene 
1,72 mš/s, žemiau Pragalvio 2,20 mš/s, 
žiotyse 2,39 m3/s; debitas ties Akmene: 
maks. 73,4 m?/s, min. 0,02 mš/s. Sauso- 
mis vasaromis upė vietomis išdžiūs- 
ta. Akmenėje, 12 km nuo D. žiočių, 
veikia vandens matavimo postas. Prie 
žiočių D. kerta Šiaulių —Mažeikių gele- 
žinkelis ir plentas, 

2. Kaimas Akmenės rj, Akmenės 
apyl., 3 km į r. nuo Akmenės, Dabiki- 
nės (Ventos intako) kair. krante. 
280 gyv. (1959). Iš r. prieina Vyčių, 
iš p.— Dabikinės miškas. Pieninė (nuo 
1925), aštuonmetė m-la, vaikų namai 
(nuo 1933). D. dvaras ilgą laiką buvo 
Akmenės seniūnijos, o I pasaul: karo 
metais — Akmenės aps. centras. 1890 
jį įsigijo liberaliai nusiteikęs dvarinin- 
kas V. Zubovas. Dabikinėje, kaip ir ki- 
tuose jo dvaruose, XX a. pr. vyko liet. 
inteligentijos susirinkimai, kuriuose da- 
lyvaudavo ir pažangūs visuom. veikėjai, 
rašytojai. 1902.X.17 D. dvare įvyko li- 
beralinės buržuazijos („varpininkų“) at- 
stovų suvažiavimas, kuriame buvo įkur- 
ta Lietuvių demokratų partija, išrinkta 
jos vadovybė (P. Višinskis, F. Bortkevi- 
čienė, J. Bortkevičius) ir sudaryta ko- 
misija paruošti partijos programai. 
1930—32 veikė žemesnioji Žž. ū. m-la. 
Dabikinėje 1907 gimė Lietuvos TSR nu- 
sipelnęs artistas režisierius J. Miltinis. 


DABIKINĖS-SKABEIKIŲ MIŠKAI — miš- 
kų masyvas Akmenės rj., 3 km į p. nuo 
Akmenės, į š. r. nuo Šiaulių —Mažei- 
kių geležinkelio. Priklauso Akmenės 
miškų ūkio Viliošių girininkijai. Plotas 
2538 ha. Masyvas ištisęs iš v. į I. apie 
10 km, per vidurį, kur miškus kerta ge- 
ležinkelis į Naująją Akmenę, susmauk- 
tas. V. dalį sudaro Dabikinės (629 ha), 
Viliošių (213 ha) ir Purvių (406 ha) miš- 
kai, r.— Pragalvojų (702 ha), Skabeikių 
(500 ha) ir Vervedžių (90 ha) miškai 
Reljefas banguotas. Šiaurės vakaruose 
miškai siekia Dabikinę (Ventos intaką). 
Per masyvą teka Pragalvys (Dabikinės 
intakas) ir Eglesys (Ventos intakas). Dir- 
vožemiai velėniniai jauriniai, vidutiniš- 
kai ir labai sujaurėję, priesmėliniai ir 
smėliniai, ant priemolių. Vyrauja kiš- 
kiakopūstiniai ir mėlyniniai miško ti- 
pai. Eglynų yra 329, beržynų 2805, 
pušynų 2705, drebulynų 776, baltalks- 
nynų 605. Jaunuolynai sudaro 4895, 
pusbrandžiai medynai 2805, pribręstan- 
tieji 179, brandieji 70. Medynų 
bonitetas II-III, vid. skalsumas 0,69, 
vid. tūris 90 ktm/ha, vid. prieauga 
3 ktm/ha. Yra elnių, stirnų, šernų, la- 
pių, kiaunių, jerubių, slankų. Didesnioji 


DAB-—DAČ“ 


miškų dalis eksploatacinė; pagal gele- 
žinkelius ir kelią iš Akmenės į Šiaulių— 
Mažeikių plentą tęsiasi apsauginiai miš- 
kai, o Dabikinės miškas įeina į Akme- 
nės miesto žaliąją zoną. 


DABINTA — upė Trakų rj., Strėvos 
kair. intakas. Ilgis 15,5 km, baseino 
plotas 48,5 km?. Prasideda 9 km į p. v. 
nuo Semeliškių, prie Ivičiznos kaimo. 
Teka į š. r. per Juodikio, Naškūnų, 
Galnio, Dzenkūniškių ežerus. 10 km nuo 
ištakos vadinama Vaisiete, žemiau — 
Dabinta. Įteka į Strėvą 60 km nuo jos 
žiočių, prie Semeliškių. 

DABITAI, Dabkūniškė, — kaimas Ša- 
kių rj., Gelgaudiškio apyl., 4 km į p. r. 
nuo Gelgaudiškio, prie kelio į Šakius. 
203 gyv. (1959). P. pakraščiu teka Joti- 
ja. Kolūkio mechaninės dirbtuvės (nuo 
1960), pr. m-la (nuo 1960), kultūros na- 
mai (nuo 1961). 


DABKĖVIČIUS Jonas [1916.VI.17 Kur- 
šėnų vls.— 1944.IV.12] — Didžiojo Tė- 
vynės karo dalyvis. Kilęs iš kumečių. 
Nuo 1940.VIII Komunistų partijos na- 
rys. 1940—41 dirbo Šiauliuose. D. Tėvy- 
nės kare kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. 1943 paskirtas į Ypa- 
tingosios paskirties kuopą. 1944 pasiųs- 
tas į okupuotą Lietuvą partizaninei ko- 
vai. Žuvo per lėktuvo katastrofą. 


DABULĖVIČIUS Albinas [1909.XI.17 Li- 
verpulyje — 1941.VIL.3 Marcinkalnyje 
(Kapsuko rj.)] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš mažažemių valstiečių, 
darbininkas. 1913 grįžo į Lietuvą. Nuo 
1936 Komunistų partijos narys. 1936 iš- 
rinktas LKP Marijampolės rj. k-to na- 
riu. 1940 LKP Marijampolės aps. k-to 
sekretorius, vėliau Marijampolės aps. 
vykd, k-to pirmininkas, LKP V suvažia- 
vimo (1941) delegatas. Burž. nacionalis- 
tų nužudytas. 

DABULĖVIČIUS Andrius [slap. A. Da- 
bulis;  1896.VIL19  Parovėjoje  (Bir- 
žų rj.) — 1938.VI 10 Magadane] — pro- 
letarinis poetas. 1918 įstojo į Komunis- 
tų partiją. 1919 išrinktas Krinčino vals- 
čiaus darbininkų at- 2-2 
stovų tarybos vyk- 
domojo k-to pirmi- 
ninku. Užgniaužus | 
Tarybų valdžią Lie- 
tuvoje, pasitraukė į 
Tarybų Rusiją, tar- 
navo Raudonojoje 
Armijoje, 1920 da- 
lyvavo mūšiuose sų 
Lenkijos kariuome- 
ne. 1922 demobili- 
zavosi, įstojo į Va- 
karų tautinių ma- 
žumų kom. un-to liet. 


sektorių. 1923 
pradėjo rašyti eilėraščius ir vaizdelius, 
bendradarbiavo „Kolektyve“, „Vilnyje“ 
(JAV), „Raudonajame artojuje“ (Mins- 
kas), „Priekale“ ir kt. period. spaudo- 
je. 1925 baigė un-tą, vėliau (1929—33) 


mokėsi Krupskajos kom. auklėjimo 
akademijoje, Raudonosios profesūros 
in-te. 1925—36 dirbo part. ir ped. dar- 
bą įv. TSRS vietose, buvo Baltarusijos 
Valst. leidyklos liet. lit-ros redaktoriu- 


mi. Kūrinių išspausdino kolektyvinia- 
me rink. „Kovos kelias“ (1929), almana- 
che „Po raudonąja vėliava“ (1934). 
1936 Minske išleido eil. rink. „Mario tė- 
vynė", kuriame vyrauja taryb. tikrovės 
kolūkiečių gyvenimo ir darbo vaizdai: 
p:liet. karo, Raudonosios Armijos žygių; 
Lietuvos bei kt. kraštų darbo žmoniu 
rev. kovos motyvai. D. poezija pasižymi 
naujų išraiškos priemonių ieškojimu: 
dainiškumu, 1936 pab. D. buvo Minske 
suimtas. Žuvo, neteisėtai represuotas 
asmenybės kulto sąlygomis. 1957 reabi- 
lituotas. 

Ršt.: Mano tėvynė, V., 1960 [B. Pranskaus 
įvadinis straipsnis]. 

Lit.: B. sp Proletarinė lietuvių litė“ 


DABŪŠIS Stasys [g. 1898.VI.5 Vilka 
nastruose (Lazdijų rj.)] — kalbininkas: 
vertėjas. Baigė g-ją Voroneže (1918): 
Vėliau Vilniuje taisė Lietuvių mokslo 
d-jos leidžiamų vadovėlių kalbą. 1927— 
1938 dirbo Švietimo m-jos knygų leidi“ 
mo komisijoje, taisydamas jos leidinių 
kalbą. Studijavo Aukštuosiuose kursuo“ 
se ir un-te kalbotyrą, Dzūkijoje surink? 
liaudies dainų ir frazeologinės medžia“ 
gos liet. kalbos žodynui. Parašė moksl? 
populiarinimo knygų jaunimui (,„SpaU“ 
dos išradėjas Jonas Gutenbergas", 1935; 
„Elektra ir jos burtai", „Šimtajėgis žmo“ 
gus“, 1937, ir kt.). Laikraščiuose ir Žur“ 
naluose rašė kalbos klausimais, nereta! 
nukrypdamas į purizmą. Vertė rusų I! 
lenkų rašytojų kūrinius. Burž. laikotar“ 
pio vertimuose vartojo nemaža nevykU“ 
sių naujadarų, lietuvino asmenvardžiūš 
bei vietovardžius. Taryb. metais išvertė 
M. Saltikovo-Ščedrino „Vieno miesto Iš“ 
toriją“ (1949), A. Boičenkos rom. „Jaunys“ 
tė" (1949), M. Prišvino apsakymų rink: 
„Žmogaus pavasaris“ (1950), A. Prišv!- 
no „Zėjos pakrantėje" (1951), A. Če“ 
chovo dramą „Ivanovas“ (1961) ir ki. 
DABŪŽIAI — kaimas Anykščių rj., D“ 
bužių apyl., 11 km į v. nuo Anykščiųi 
kolūkio centras. 86 gyv. (1959). Pel 
D. teka Susiena (Šventosios deš. inta“ 
kas). Kuriasi kolūkio gyvenvietė, Fel 
čerių-akušerių punktas (nuo 1950), ū*“ 
tuonmetė m-la (1920—45 pradinė, 1945— 
1962 septynmetė), kultūros namai (nU? 
1957), biblioteka (nuo 1950). 


DABUŽINSKAS Kazys [g. 1923.X.8 Vai“ 
šiutiškiuose (Anykščių rj.)] — inžiniė“ 
rius hidrotechnikas, technikos moks!“ 
kandidatas (1955). 1950 baigė Kauno 
un-tą. Nuo 1950 Hidrotechnikos ir ME“ 
lioracijos in-to moksl. bendradarbis. NUO 
1962 "TSKP narys. Paskelbė moks“ 
straipsnių apie hidroelektrinių ekspl0?“ 
tavimą, drenažo ir kt. klausimais. 


DAČIULYTĖ Janina [g. 1931.1.9 Kupi“ 
kyje] — biochemikė, biologijos moks!“ 
kandidatė (1961). 1954 baigė Vilniaus 
un-tą. Nuo 1958 Lietuvos TSR MA BIŪ 
logijos in-to, nuo 1959 Botanikos in-t0 
moksl. bendradarbė. Paskelbė moš““ 
straipsnių apie medžiagų apykaitos pė 
kitimus, sergant spindulinė liga, I 7 
grupės vitaminų įtaką tos ligos gYdY 
mui, be to, su kitais autoriais — 2P!“ 
azotobakterio biochemines savybes. 


ratūra, V., 


DADININKAI — Papilio, Pandėlio, Ska- 
Piškio, Kupiškio apylinkių rytų aukštai- 
čiai (šiauriniai rotininkai), kurių tarmė- 
Je tariamas balsis „a“ vietoj literatū- 
Tinės kalbos „ė", kai po jo yra kietas 
Priebalsis ar tolimesnis skiemuo turi 
balsį „a“, „ėr, „0“, „u", pvz., „būks“, 
„tavas“, „tvara“, „bago“, „tavūkas“ vie- 
toj „bėgs“, „tėvas“, „tvėrė"“, „bėgo“, 
„tėvūkas“, D. vardas kalbininkų pada- 
fytas iš žodžio „dėdė“ tarminio atitik- 
mens „dada“. Ž. Tarmės. 


DADOTKAI — kaimas Telšių rj, Neva- 
tėnų apyl, 13 km į p. r. nuo Sedos. 
206 gyv. (1959). Per kaimą eina kelias 
IS Nevarėnų į Balėnus. Iki 1940 buvo 
dvaras, 


DAGELIS Alfonsas [g. 1923.XII.25 Juos- 
tininkuose (Anykščių rj.)] — žurnalistas. 
Yok. faš, okupacijos metais buvo „Gra- 
žinos“ partizanų būrio ryšininkas. 1946 
baigė Resp. partinę m-lą. 1946—49 Ku- 
Piškio aps. laikraščio redaktorius, pas- 
lau „Tiesos“ korespondentas. Nuo 1947 

KP narys. Nuo 1953 „Panevėžio tie- 
Sos“ redaktorius. 1958 baigė Vilniaus 
ed. in-tą. Išleido brošiūrą „Panevėžys“ 
(1960), apybraižų rink. „Dviveidžiai“ 
(1962), 


DAGELYTĖ Veronika [1911.1L.2 Bečerni- 
Uose (Anykščių rj.) — 1956.IV.18 Vil- 
Nuje] — dainininkė (dramatinis sopra- 
Nas). 1929 įstojo į Kauno un-to hu- 
Manitarinių mokslų f-tą. Studijuodama 
U-te, nuo 1931 pradėjo mokytis Kau- 
T. muzikos m-loje, 1938 baigė Kau- 
iš Konservatoriją. Nuo 1938 Valstybės 
įsatto, nuo 1945 — Lietuvos TSR operos 
1 baleto teatro solistė. 

„Vaidmenys: Liza (P. Čaikovskio „Pikų da- 
(p“ J), Aida (Dž. Verdžio „„Aida“),. Santuca 
(Dž p.askanjo „„Cavalleria rusticana“"), Toska 
„Už  Učinio „„Toska“), Nataša (A. Dargomižskio 
'„ūdinė"),  Saburova (N. Rimskio-Korsakovo 


Maso sužadėtinė"), Gražina ' (J. Karnavičiaus 
"STažina") ir kt. 


DAGIAI — kaimas Mažeikių rj., Se- 
Ešii apyl., 6 km į v. nuo Sedos, abipus 
1902 į Barstyčius; kolūkio centras. 
miš Byv. (1959). Iš v. prieina Papartinės 
Igk3S: Biblioteka (nuo 1956). D. minimi 
PAGILYNĖ — kaimas Pasvalio rj., Rau- 
Bad apyl., 10 km į š. r. nuo Pasvalio, 
Par Plento į Biržus. 126 gyv. (1959). 
ai (D. „teka Tatula; iš v. prieina. Da- 

a miškas. Aštuonmėtė m-la (1920— 
„-“ Pradinė, 1947—62 septynmetė), įsi- 
kūrusi, buv. dvaro gyv. name. | 


pAGILIs Stanislovas [1843.IIL.3 Mažutiš- 
žo (Biržų rj) — 1915XI19 Bir- 
—- Poezijos vertėjas, poetas, kul- 

AT Veikėjas. 1863—69 mokėsi Kėdai- 
g. IF Slucko g-jose, 1869—73 Peterbur- 
gaug.?tOrijos-filologijos in-te.  Atosto- 
1574 0235 Lietuvoje, rinko tautosaką. 
(aa mokytojavo Sumų  g-joje 
Spaliąį Ovo sr.). Rašė apie Lietuvą rusų 
"ole („Golos“,  „Sovremennije iz- 


tūros 


tuvį, Ti ir kt.), siuntinėjo tautosaką Lie- 
Gas itotos d-jai (Litauische literarische 
tiogį Schaft), bendradarbiavo liet. pe- 
vau „0l€. Paskelbė str. „Lietuvių rašlia- 

„Aušra“, 1884, Nr. 1—3) ir „Keli 


žodžiai apie poeziją“ (,„Aušra“, 1886, 
Nr. 1), kuriuose aptarė kai kuriuos liet. 
raštijos istorijos ir poezijos teorijos 
klausimus. Vienas 
pirmųjų išvertė į lie- 
tuvių kalbą rusų ir 
lenkų poezijos (A. 
Mickevičiaus ,„Kon- 
radą Valenrodą“, 
„Tris Budrius“, iš- 
+ trauką iš „Pono Ta- 

“ do", L. Kondratovi- 
čiaus „Lietuvą“, A. 
Puškino „Poetą“, iš- 
traukas iš „Eugeni- 
jaus Onegino“, M. 
Lermontovo „Tris 
palmes", „Angelą“, G. Deržavino, I. Ni- 
kitino, A. Kolcovo ir kt. poetų eilėraš- 
čių). Parašė originalių kūrinių (eiliuotą 
jumoristinį pasakojimą „Joninės Parovė- 
jos karčiamoje“ ir kt.). Išleido origina- 
lios kūrybos ir vertimų rink. „Lietuviš- 
kas šiupinys“. 1894 išėjęs į pensiją, 
gyveno Biržuose, dalyvavo vietos kul- 
tūriniame gyvenime. 1923 Biržuose 
Dagiliui pastatytas paminklas (skulpt. 
N. Gronskienė). 


Ršt.:  Lietuviszkas 'sziupinis isz svetimu 
skanskoniu ant naudos broliams Lietuviams 
pataisitas, d. 1, Tilžė, 1884 (II leid., Ryga, 
1906); d. 2, Tilžė, 1891 (II leid., V., 1910). 


Lit.: V. Vanagas, Stanislovas Dagilis.—,,Per- 
galė“, 1958, Nr. 3; Lietuvių literatūros istorija, 
t. 2, V., 1958. 

DAGILIŠKIAI — kaimas Pasvalio rj., 
Pasvalio apyl., 7 km į p. v. nuo Pasva- 
lio, tarp Lėvens ir plento į Panevėžį. 
322 gyv. (1959). R. pakraščiu feka Įstras. 


DAGIS Adomas [g. 1888 Sukeliuose (Pa- 
nevėžio rj.) — pažangus JAV lietuvių 
visuomenės veikėjas. Jaunystėje susi- 
pažino su socialistine lit-ra. 1908 emi- 
gravo į JAV. Dalyvavo Lietuvių socia- 
listų s-gos, Amerikos Lietuvių darbinin- 
kų lit-ros d-jos, Lietuvių meno s-gos, 
„Aido“ choro ir kt. org-jų veikloje. 
Gyvendamas Brukline (Niujorkas), da- 
lyvavo teatro mėgėjų veikloje. 


„DAGIS"— liberalinis iliustruotas JAV 
lietuvių mėnesinis satyros žurnalas, 
ėjęs 1909—12 Bostone ir Čikagoje. 


DAGYS Algirdas [g. 1932.VIII.30 Kau- 
ne] — paleontologas, geologijos mokslų 
kandidatas (1960). 1955 baigė Maskvos 
un-tą. 1958—60 Lietuvos TSR MA Geo- 
logijos ir geografijos in-to moksl. bend- 
radarbis. Lietuvos TSR MA darbuose 
paskelbė straipsnių, kuriuose nagrinėjo 
triaso pečiakojų naujas gentis, rastas 
š. v. Kaukaze. Nuo 1960 dirba TSRS MA 
Sibiro skyriaus Geologijos ir geografi- 
jos in-te (Novosibirske). 

Ršt.:  BepxHeTpAacOBHIe 
CCCP, M., 1963. 


DAGYS Andrius [1923.XII.25 Ratkupyje 
(Rokiškio rj.) — 1942.V Kazokiškių apyl. 
(Trakų rj.)] — Didžiojo Tėvynės karo 
partizanas. Kilęs iš mažažemių valstie- 
čių. Nuo 1939 LKJS narys. 1940—41 
LLKJS Rokiškio aps. k-to I sekretorius. 
D. Tėvynės karo pradžioje dirbo TSRS 
gilumoje. 1942.IV su grupe. partizanų 
atvyko į Lietuvą. Žuvo per .susišaudymą 


= 


GpaxuonoABi  HOra 


DAD—DAG 339 


su gestapininkais ir vietiniais burž. na- 
cionalistais. 


DAGYS Jonas [g. 1904.1.31 Šlepščiuo- 
se (Biržų rj.)] — ekonomikos mokslų 
kandidatas (1948), Lietuvos TSR nusi- 
pelnęs ekonomistas (1965). 1929 baigė 
Kauno universitetą. 1929—30 dirbo Kau- 
no ligonių kasoje, 
1931—40 Lietuvos 
banko statistikos ir 
: ekonominių studijų 
skyriuje, nuo. 1940 
TSRS Valstybinio 
+ banko Lietuvos TSR 
respublikinėje kon- 
toroje. Nuo 1941.lI 
Vilniaus un-to po- 
litinės. ekonomijos 
katedros dėstytojas. 
Vok. faš. okupaci- 
jos metais iš un-to 
atleistas. 1944—65 Vilniaus un-te statis- 
tikos katedros vedėjas. 1945—46 Vil- 
niaus un-to ekonomikos f-to prodekanas, 
1948—50 dekanas. Nuo 1956 docentas. 
Paskelbė moksl. straipsnių apie burž. 
Lietuvos statistikos šaltinius, Lietuvos 
TSR gyventojų sudėtį ir kt. 


DAGYS Jonas [g. 1906.X.11 Kadaruose 
(Biržų rj.)] — botanikas fiziologas, Lietu- 
vos TSR MA narys korespondentas 


(1956), Lietuvos TSR nusipelnęs moks- 


lo veikėjas (1956). 
1930 baigė  Kau- 
no un-tą, Nuo 1929 
tame un-te dirbo 
ped. darbą. +933—35 
specializavosi  Gra- + 
co un-te (Austrijoje) 
augalų fiziologijos 
srityje. Nuo 1939 
docentas, botanikos 
katedros augalų ana- 
tomijos ir fiziologi- 
jos kabineto vedė- 
jas. Nuo 1940 Vil- 
niaus un-to augalų anatomijos ir fi- 
ziologijos katedros vedėjas; nuo 1945 
profesorius, nuo 1946 biologijos mokslų 
daktaras. Nuo 1953 Lietuvos Botanikų 
d-jos pirmininkas. 1957—61 vadovavo 
Lietuvos TSR MA Biologijos in-to au- 
galų fiziologijos laboratorijai. 

Jau dirbdamas Kauno un-te, D. popu- 
liarino pažangias materialistines pažiū- 
ras į gamtą, redagavo (1937—38) pa- 
žangų žm. „Gamta“. D. moksl. darbo 
objektai: pievų augalų bendrijos, osmo- 
zės reiškiniai ir augalų ašarojimas, bioso 
grupės vitaminų ir augimo stimuliatorių 
reikšmė aukštesniųjų augalų augimui, 
fitoncidų pasiskirstymas ir dinamika 
vėdryninių šeimos augaluose, galimumas 
naudoti fitoncidus kovai prieš augalų 
ligas, mikroelementų įtaka pašarinių žo- 
lių ir bulvių derliui, o t. p. jų fiziol. 
įtaka fermentų aktyvumui ir fotosinte- 
zės produktyvumui, giberelinų įtaka au- 
galų augimui ir derliui, Baltijos pajūrio 
augalų ekologija. Į visus šiuos darbus 
D. įtraukė nemaža savo mokinių. Renka 


340 DAG-—DAI 


medžiagą apie botanikos istoriją Lietu- 
voje, lietuviškus bot. terminus. Sureda- 
gavo „Lietuvišką botanikos žodyną“ 
(d. 1, 1938). Parašė (vienas arba su kt. 
autoriais) ir išspausdino keletą knygų, 
apie 10 mokslo populiarinimo brošiūrų, 
apie 60 moksl. straipsnių. 


Ršt.; J. Dagys [ir kt.], Vadovas Lietuvos au- 
galams pažinti, K., 1934; E. Kanopka, J. Da- 
gys, Vaistingieji augalai ir jų paruoša (pagal 
V. Straževičių), [K.], 1948; Augalų anatomija 
ir morfologija (pagal L. Kursanovą ir kt.), [V.], 
1950 [II leid.]; Augalai ir jų aplinka (Augalų 
ekologijos bruožai), V., 1957; J. Dagys [ir kt.], 
Augalų fiziologijos laboratoriniai darbai, [moks- 
lo priemonė aukštosioms m-loms], V., 1965, 


DAGYS Raimundas [g. 1930.1.2 Kau- 
ne] — fizikas, fizikos-matematikos moks- 
lų kandidatas (1961). 1954 baigė Vil- 
niaus Pedagoginį in-tą ir pradėjo dirbti 
jame ped. darbą, nuo 1964 docentas. 
Paskelbė moksl. straipsnių teorinės ato- 
minės spektroskopijos klausimais. 


DAGLĖNAI — kaimas Pasvalio rj., 7 km 
į v. nuo Pušaloto, prie kelio į Pakruojį; 
apylinkės ir tarybinio ūkio centras. 
136 gyv. (1959). Iš p. prieina Jokūbonių 
miškas. Ryšių skyrius, felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1960), aštuonmetė m-la 
(1934—50 pradinė, 1950—62 septynme- 
tė), biblioteka (nuo 1948). 


DAIKTAVARDIS — kalbos dalis, ap- 
imanti savarankiškus žodžius, turinčius 
daiktiškumo reikšmę. Semantiniu požiū- 
riu D. yra labai įvairi kalbos dalis. 
Ją sudaro: 1) žodžiai, kurie nusako 
objektyviosios tikrovės daiktus, reiški- 
nius, įvykius (pvz., „langas“, „gaisras“, 
„griaustinis“, „šviesa“), 2) žodžiai, kurie 
reiškia gyvas būtybes (pvz., „žmogus“, 
„arklys“, „kregždė“, „„uodas“), 3) žodžiai, 
kurie reiškia daiktiškai mūsų suvokia- 
mus įv. veiksmus, būsenas, ypatybes ar 
santykius (pvz., „bėgiojimas“, „kvėpa- 
vimas“, „gražumas“, „lygybė“). Morfo- 
loginiu požiūriu liet. kalbos D., kaip 
kalbos dalį, apibūdina 3 gramatinės ka- 
tegorijos: giminė, skaičius ir linksnis. 
Liet. kalbos D. yra arba vyriškosios gi- 
minės (pvz., „paukštis“, „sūnus“), arba 
moteriškosios (pvz, „akis“, „saulė“); 
be to, yra kiek ir vad. bendrosios gimi- 
nės daiktavardžių. Bendrosios giminės 
daiktavardžiams būdinga tai, kad jais 
gali būti vadinami ir vyriškosios, ir mo- 
teriškosios lyties asmenys (plg. „Juo- 
zas —tikras nenuorama" ir „Danu- 
tė —tikra nenuorama"). Beveik visi 
liet. kalbos D. yra kaitomi skaičiais, 
t. y. gali turėti vienaskaitos ir daugi- 
skaitos formas. Tarmėse dar vartojamos 
ir dviskaitos formos. Jų pasitaiko ir 
"grož. lit-ros kūrinių kalboje. Vienaskai- 
tos forma vartojamas D. reiškia arba 
vieną tam tikros rūšies daiktą (pvz., 
„knyga“, „medis“), arba neskaidomą 
tam tikrų vienarūšių daiktų visumą 
(pvz., „studentija“, „proletariatas“). Dau- 
giskaitos forma vartojamas D. reiškia 
neapibrėžtą vienarūšių daiktų kiekį, di- 
desnį, negu vienas (pvz., „knygos“, ,,me- 
džiai“). Dviskaitos forma vartojamas D. 


reiškia 2 tos pat rūšies daiktus (pvz., 
„Turiu du geru draugu“; „Užmokėjau 
du rubliu“). Kai kurie daiktavardžiai 
vartojami tik vienaskaitos arba tik dau- 
giskaitos forma. Tai — vad. vienaskaiti- 
niai D. (pvz., „duona“, „baimė“, „liau- 
dis") ir daugiskaitiniai D. (pvz., „išleis- 
tuvės“, „dujos“). Visi liet. kalbos D., 
rišlioje kalboje eidami tam tikromis sa- 
kinio dalimis (veiksniu, tariniu, papildi- 
niu, pažyminiu ir aplinkybėmis), visuo- 
met vartojami tam tikra linksnio forma. 
D. linksnių reikšmių sistema yra žymiai 
sudėtingesnė, negu jų formų sistema: 
kiekviena linksnio forma, priklausomai 
nuo to, su kokiais žodžiais ji pavartota, 
gali turėti ne vieną, bet keletą arba net 
keliolika reikšmių. D. kaitymas links- 
niais vadinasi linksniavimas. Tam tikrą 
vienaip linksniuojamų D. grupę vadina- 
me D. linksniuote. Dabartinėje liet. kal- 
boje D. turi 5 linksniuotes, kurios ski- 
riamos pagal tam tikrus formalius požy- 
mius — vienaskaitos. vardininko ir kil- 
mininko galūnes. 

Atsižvelgiant į įvairią D. reikšmę ir 
su ja susijusias gramatines kategorijas, 
skiriami šie leksiniai-gramatiniai liet. 
kalbos D. skyriai: Konkretieji ir abstrak- 
tieji D., tikriniai ir bendriniai D., kuo- 
piniai D. Daiktavardžių konkretumas 
ir abstraktumas nėra griežtai atriboja- 
mos sąvokos, Konkrečiaisiais D. vadina- 
mi tie, kurie reiškia konkrečius objek- 
tyviosios tikrovės daiktus ir reiški- 
nius, O abstrakčiaisiais — tie, ku- 
rie nusako daiktiškai suvokiamus veiks- 
mus, būsenas, ypatybes. Abstraktieji 
D. daugiausia vartojami vienaskaitos 
forma. Daugumas konkrečiųjų daiktavar- 
džių reiškia skaičiuoti galimus konkre- 
čius daiktus ir reiškinius ir dėl to yra 
kaitomi skaičiais. Bendriniai D.— tai 
apibendrinti vienarūšių daiktų pava- 
dinimai (pvz., „žmogus“, „berniukas“, 
„mergaitė“, „grožis“, „meilė“). Tikri- 
niai D.— tai individualių daiktų vardai, 
kurie išskiria tuos daiktus iš kitų tos 
pat rūšies daiktų. Tikriniai D. rašomi 
didžiąja raide (pvz, „Aldona“, „Bal- 
čiūnas"“, „Salomėja Nėris“, Nemunas“). 
Griežtos ribos tarp bendrinių ir tikri- 
nių D. nėra. Kai tik tikrinis D. imamas 
vartoti kaip apibendrintas vienarūšių 
daiktų pavadinimas, jis pereina į bend- 
rinius D. (pvz., „amperas“, „rentgenas“). 
Bendriniai D., jei juos imama vartoti 
individualiems daiktams pavadinti, gali 
pereiti į tikrinių D. kategoriją (pvz., 
„Spalis“, „Vakarai“, „Linas“). Tikriniai 
D. nuo bendrinių skiriasi iš dalies ir sa- 
vo gramatinėmis ypatybėmis: bendriniai 
D., ypač jeigu jie konkretieji, dažniau- 
siai kaitomi skaičiais, o tikriniai papras- 
tai turi tik vienaskaitos arba tik daugi- 
skaitos formą. Kuopiniais D. vadinami 
tie, kurie reiškia vienarūšių asmenų ar- 
ba daiktų sankaupą kaip tam tikrą ne- 
dalomą visumą (pvz., „ąžuolynas“, „bū- 
rys“, „puokštė“, „aukštuomenė“, „jau- 
nimas“, „valstietija“). Kuopiniai D., ku- 
rie reiškia daiktų ar asmenų sankaupą 
kaip tam tikrą skaičiuoti negalimą vi- 
sumą, paprastai turi tik vienaskaitos 
formą (pvz., „aparatūra“, „buržuazija“). 


Lit: A. Laigonaltė, Daiktavardžių giminės 
ir skaičiaus kategorija.— Dabartinė lietuvių 
kalba, V., 1961; V. Urbutis, Dabartinės lietu“ 
vių kalbos sudurtinių daiktavardžių daryba.— 
Ten pat. 

DAILĖ — meno šaka, apimanti vaizdinę 
dailę (skulptūrą, tapybą, grafiką) II 
taikomąją-dekoratyvinę dailę. Seniausi 
D. paminklai Lietuvos TSR teritorijoje 
siekia pirmykštės bendruomeninės san- 
tvarkos epochą — neolito laikotarpio 
pradžią. Tuo metu plačiausiai vystėsi 
taikomosios-dekoratyvinės dailės prad- 
menys. IV t-metyje pr. m. e. pasirodė 
keramikos gaminių. Liet. gentims ypač 
būdingi indai su grublėta faktūra (I m. €. 
t-metis). Išradingai buvo gaminama ap“ 
ranga ir papuošalai iš gintaro, bronzos; 
sidabro, stiklo, emalio, aukso. Jie draU- 
ge buvo ir amuletai, siejami su saulės 
kultu, kuris paplito, įsigalėjus žemdif- 
bystei ir gyvulininkystei. Gražių meta“ 
lo papuošalų pasirodė jau XIII—-XI a: 
pr. m. e. Ypač aukštą meninį lygį ji? 
pasiekė pirmaisiais mūsų eros amžiais: 
Daugiausia buvo gaminami įvairių fOf“ 
mų ir sudėtingai ornamentuoti galvos; 
kaklo, krūtinės, rankų papuošalai. Kai 
kurie jų būdingi tik liet. gentims: MO“ 
terų antsmilkiniai (Juostininkai, Panevė“ 
žio rj.), bronzinės ir sidabrinės antkaklės 
šaukštiniais galais (Veršvai, Kauno prič“ 
miestis), laiptelinės segės (Raguva, Pa“ 
nevėžio rj.), spalvingos emaliuotos Pa“ 
saginės segės su ataugomis (Velykuškės: 
Zarasų rj.), kai kurios juostinės ir įVI“ 
jinės apyrankės. Negausios audinių Jie“ 
kanos rodo, kad tuo metu dėvėta plonU 
ir storų audinių drabužiais, papuoštalš 
bronza ir įv. raštais. Iš karių aprangO? 
nuo I t-mečio vid. sutinkami metalu P3“ 
puošti diržai, geriamieji ragai (ž. Ragūš/ 
ornamentuoti ginklai. Šiuo laikotarpi“ 
atsirado ir vaizdinės dailės kūrinių 
V. Lietuvoje neolito laikotarpiu plit? 
smulkioji gintarinė skulptūra, kurio 
rasta Juodkrantėje, Nidoje ir Palangojė: 
Vėliau skulptūra išnyksta ir tik pirma“ 
siais mūsų eros amžiais vėl sutinkam? 
tarp metalo papuošalų. Kai kurios Ii! 
gentys drožė medines žmogaus figūra“ 
susijusias su mirusiųjų kultu (ŠiurP“ 
lių pilkapio netoli Suvalkų figūra). M? 
noma, kad Žemaitijoje tais pačiais tiKš 
lais buvo statomi gumbuoti stulP? 
pavidalo akmenys, vad. „stabakūlis“ + 
P. Lietuvoje akmenyse buvo kal 

saulės ženklai, pėdos (ž. Akmuo 1). 

IX—XII a., feodalinės visuomenės 5! 
sidarymo ir valstybės formavimosi mett: 
D. palaipsniui įgijo klasinį pobūdį. 
velyrai ir kt. meistrai gyveno prie sALS 
bių žemvaldžių ir savo tradicinių L 
diškų formų gaminiais tenkino jų P, 
reikius. Formuojantis liet. tautybei, Jie 
kultūra darėsi labiau vienalytė, "a 
skirtumas tarp atskirų Lietuvos VI?“ 
vių papuošalų. Dažnai jie buvo sidabr 
niai, be to, pasidarė masyvesni I 10) 
tokie įvairūs. Dirbiniams puošti VI ir 
geometrinių imta vartoti gyvūninius 
augalinius motyvus. irgi 

Ypač paplito puošni karių ir Ža 
apranga, ginklai. Balnų kilpos, katė 
laužtukai, apyrankių ir segių galai 12 
baigiami stilizuotomis gyvulių galYV 


mis. Atsirado žiestinė keramika su bū- 
dingais banguotos arba zigzaginės lini- 
JOS raštais. Toliau turtėjo kt. dirbinių 
Ormos ir jų puošimas, 


; XIII a. pirmojoje pusėje susidariusi 
Eodalinė Lietuvos valstybė — Lietuvos 
idžioji Kunigaikštystė — diplomatiniais 

Susitarimais arba karu prisijungė kai 
Urias baltarusių ir ukrainiečių žemes. 
arai prieš kryžiuočius palaipsniui su- 

artino Lietuvos ir Lenkijos feodalus. 

„Ystantis amatams ir augant miestams, 

1 Lietuvą buvo kviečiami meistrai iš 
V. Europos. Buvo palaikomi prekybiniai 
Ir kultūriniai ryšiai su Bizantija ir Bal- 
anų šalimis, Visa tai sudarė sąlygas su- 

artėti liet. dailei su slavų ir V. Europos 

autų menine kultūra. XIII a.—XVI a. 
Pr., kaip ir anksčiau, vyravo taikomoji- 

dekoratyvinė D. 


aig Oliau plito juvelyriniai dirbiniai, keramika, 
„Slrado dailieji metalo liejiniai, kaliniai ir 


arayinėjimas. Papuošalų formos tapo labai 
a ščios (Geliogalių, Kavarsko, Kretingos, 
audvilės, Stakliškių, Šančių XIII-XV a, 


Naiai). Toliau buvo gaminamos segės su sti- 
ZUotomis gyvulių galvutėmis, sidabro dirbi- 
Nk puošti imta plačiau vartoti juodinimo 
Ker niką, emalį, auksavimą, brangakmenius, 
AE akoje XIII a. pab.—XIV a. pr. atsirado 
in formų ir kitokios paskirties žiestinių 
dals" praturtėjo jų puošimas įrėžimais ir spau- 
dail, imta vartoti reljefinius ornamentus. Plito 
Nu kaulo apdirbimas. Yra pagrindo ma- 
pasl, kad kai kurie (ypač krikščionių kultinės 
Na irties) dirbiniai buvo gotiško stiliaus, kuris 
1 metu vyravo V. Europoje, 
kuno, Šaltinių žiniomis XV a. Vilniuje did. 
NIO dvare buvo įv. tautybių tapytojų, 
ją U0s Jogaila dažnai kviesdavosi į Lenki- 
rius a. Krokuvoje dirbo vilnietis dail. And- 
čioj, kurio kūrinių yra Liublino pilies koply- 
joje“ Vilniaus tapytojų darbai, išlikę Lenki- 
miką Savo tipažu, emocine įtampa, ritmo dina- 
vinį artimi rusų to meto tapybai, tačiau erd- 
ž Ė formų sprendimas drauge sieja juos su 
Vitą Uropos ir Balkanų tautų daile. Labiau sa- 
salės Uvo Trakų salos pilies reprezentacinės 
v. š tapyba (jos likučius 1822 užfiksavo 
tiką mMokovskis, 1933 — J. Hopenas). Jos tema- 
Pasaulietinė (vaizduojamas did. kun-ščio 
tinkę. USis gyvenimas, ir tik medalionuose su- 
mos bažnytinės figūros), kompozicijos 
08 išdėstytos gotikiniame pastate, figū- 
Stambių siluetų, vyrauja šiltas koloritas. 


M a. pr. vystantis prekybiniams ir 
ki Uriniams ryšiams su V. Europa ir 
lėje“ Teformacijos judėjimui, liet. dai- 
stilį greta gotikos ėmė plisti renesanso 
3 'us, kuris išsilaikė iki XVII a. vidu- 
atnes GNOS renesanso apraiškos buvo 
Bus tinės, kitos formavosi vietoje ir 
gi 4 Susijusios su tautinės kultūros au- 
BT Šiuo laikotarpiu ir vėliau Lietu- 
ių 8reta vietinių dirbo italų, vokie- 
Ur niderlandų ir kt. tautų dailininkai, 
taikė: daugumas gyveno Vilniuje, prisi- 
Šro prie čionykščių sąlygų ir suaugo 
dyapSt „Menine kultūra. Did. kun-ščio 

Tas ir didikai, norėdami turėti rene- 
Oe dailininkų, priglausdavo iš V. Eu- 
to, 2“ bėglius reformatus (pvz., dail. An- 
Macij idą, kuris tapybos mokėsi refor- 
nach Centre Vitenberge pas L. Kra- 
RO Aba | | 
t € dominavo didikų, Š- 
ta Vasininkų portretai, Anai B 


+ Sai 2 
Niaus LOS (Žygimanto Augusto portretas Vil- 


5 : 

r „Aveikslų galerijoje; A. Vido „Stumb- 
ni | edžioklė", 1545; „Turnyras“, 1546). Vieti- 
A Uininkai, susidariusių tradicijų ir už- 
Mi, į U (ypač niderlandų) dailininkų veikia- 
d mo „Teprezentacinius portretus su vaiz- 
Dutais (4 98aus pareigas nusakančiais atri- 

imkevičiaus XVI a. vid. portre- 


tas Kauno Čiurlionio dailės muziejuje; vysku- 
po V. Taboro portretas Vilniaus Paveikslų 
galerijoje ir kt.). Religinio turinio paveikslai 
daugiausia buvo tapomi ant medžio lentų, tu- 
rėjo ornamentuotą foną (šventoji Ona ir Ma- 
rija su kūdikiu Vilniaus istorijos-etnografijos 
muziejuje, vad. Senųjų Trakų madona -Vil- 
niaus Paveikslų galerijoje, Rūdninkų bažnyčios, 
vad. Sapiegų madona ir kt.); kai kuriems iš jų 
suteiktas vietinis tipažas. Šios tradicijos išli- 
ko ir XVII a. (apaštalas Pilypas Vilniaus Pa- 
veikslų galerijoje), bet to meto paveikslai pa- 
sižymėjo monumentalesniu sprendimu, kai ku- 
rių paveikslų fono ornamentuose žymu vieti- 
nės augmenijos motyvai. Iš religinių renesan- 
so stiliaus paveikslų žymiausias yra Vilniaus 
Aušros vartų Marija. Apibendrintu piešiniu, 


kompaktiška kompozicija jame išraiškingai 
perteikti veido bruožai, gilus žmogaus susi- 
kaupimas, 


Skulptūros kūrinių išliko iš XV-—XVI a. 
Daugiausia tai antkapiniai marmuro paminklai 
bažnyčių viduje, viena kita bažnytinė statula, 
architektūrinė ir smulkioji skulptūra. Žino- 
ma XV a. marmurinė antkapio plokštė su 
monumentaliu „nukryžiuotojo“ reljefu ir her- 
bu, augaliniu ornamentu papuoštais rėmais 
(Vilniaus Dominikonų bažnyčia). XVI a. ant- 
kapių plokštėse ir apvaliojoje skulptūroje 
imta vaizduoti portretines figūras su asmens 
įv. atributais; kai kurių plokščių ornamentuo- 
jamas fonas ir detalės (Lietuvos kanclerio 
V. Goštauto XVI a. pirmosios pusės antkapio 
plokštė Vilniaus Paveikslų galerijoje). Apva- 
liajai skulptūrai atstovauja S. Radvilos antka- 
pis — išraiškinga gulinti žmogaus figūra archi- 
tektūriniame įrėminime (Vilniaus Bernardinų 
bažnyčia). Panašių antkapių tradicija tęsiama 
XVII a. (A. Valavičiaus antkapio figūra Ty- 
tuvėnų bažnyčioje). Tačiau XVII a. antkapiuose 
figūrų judesys sudėtingesnis, atsiranda nau- 
jas klūpančios figūros kompozicinis sprendi- 
mas (didiko M. Giedraičio ir vyskupo M. Gied- 
raičio bareljefinės plokštės Videniškio bažny- 
čioje, Molėtų rj.). XVII a. pirmojoje pusėje 
pasirodė iš medžio drožtų biustų, kuriuose 
įtaigiau, negu antkapiniuose paminkluose, per- 
teikiamas portretinis paveikslas (humanistų bei 
reformatų biustai Kauno Čiurlionio dailės mu- 
ziejuje). Žinoma keletas spalvotų medinių 
statulų (XV a. madonos ir XVI a. Kristaus 
statulos; iki D. Tėvynės karo buvo Kretingos 
bažnyčioje). Iš archit. skulptūros žinomos 
XV a. konsolės, vaizduojančios vaiko galvu- 
tę (buvo Trakų salos pilies donžone). Smul- 
kiajai skulptūrai atstovauja sidabro skardoje 
iškalinėtos scenos „Paskutinė vakarienė“ ir 
„Kojų plovimas“ buv. Vilniaus katedroje. 

XVI a. ir XVII a. pirmojoje pusėje Vilniaus 
pinigų kalykloje buvo kalami portretiniai didi- 
kų medaliai, kurių geriausi pasižymėjo plasti- 
niu išraiškingumu (S. Batoro medalis Kauno 
Čiurlionio dailės muziejuje, K. Radvilos meda- 
lis); jiems meniniu atžvilgiu beveik prilygo 
tuo metu kalti auksiniai liet. taleriai bei muš- 
tiniai (Žygimanto Augusto 1565 taleris Kauno 
Čiurlionio dailės muziejuje). XVI a. tapo ma- 
dinga portretinė miniatiūra, pradėta kurti port- 
retus medžio ir vario raižymo technika 
(N. Andrea Flensburgiečio XVI a. sukurtas 
S. Sabino portretas Vilniaus Paveikslų galeri- 
joje; Žygimanto Senojo, jo žmonos Bonos, Žy- 
gimanto Augusto, 1521, didikų Radvilų ir kt. 
portretai). Imta praktikuoti portretų įklijas 
knygose (M. Strijkovskio portretas jo ,„Kroni- 
koje“, 1582). 

XVI a. pradėjo vystytis knygų grafika bei 
tipografijos dailė, skirta plačiosioms masėms. 
Pirmosios spausdintos knygos Lietuvos Didžio- 
joje Kunigaikštystėje (P. Skorinos ,„Apostol“ ir 
„Malaja podorožnaja knižica“, 1525) buvo pa- 
puoštos vinjetėmis ir užsklandomis, turėjo ke- 
letą iliustracijų. M. Mažvydo R. Prūsijoje iš- 
leisto „„Katekizmo“ (1547) antraštinį puslapį 
puošia vėlyvojo renesanso vinjetė; knygoje 
gyvai išdėstytas tekstas, kukliai pagražintos 
pradedamosios raidės, suderinti gotiškas ir 10- 
tyniškas šriftai. J. Bretkūno „Postilė“ (1591) 
turi tekstinių iliustracijų, vaizduojančių buiti- 
nes scenas. Didiko M. Radvilos išleista vad. 
Lietuvos Brastos biblija (1563) turi savitą ant- 
raštinį lapą, kuriame pavaizduotos biblinės ir 
buitinės stovyklaujančių karių scenos. XVI a. 
antrojoje pusėje Vilniuje pradėta spausdinti 
P. Mstislaveco medžio raižiniais iliustruotas 
knygas rusų kalba. Jos turėjo įtakos ir liet. 
knygų iliustravimui. Vilniuje perspausdintos 
kn. „„Apostol“ (1591) medžio raižinių rėmas 
buvo panaudotas M. Daukšos „Postilės“ (1599) 


DAI-—DAI .341 


tituliniam puslapiui. Vertingas tipografijos dai- 
lės paminklas yra Trečiasis Lietuvos Statutas 
(išl. Vilniuje 1588), kuriam buvo sukurtas spe- 
cialus šriftas, vad. „lietuviškas kursyvas“. 
XIV a. pab— XVII a. pr., toliau vystantis 
spaudai, Lietuvoje atsirado vietinių grafikų ir 
raižytojų, kurių žymiausias buvo T. Makovs- 
kis, vario raižiniais iliustravęs brolių J., Z. ir 
M. Skarulskių panegiriką M. Radvilai (1604), 
K. Dorohostaiskio kn. ,„Hipika" (,„,Hippika“) 
ir kt., sukūręs Vilniaus, Kauno, Trakų, Nesvy- 
žiaus vaizdus, išraižęs Lietuvos žemėlapį. 
Taikomojoje-dekoratyvinėje D. šiuo laiko- 
tarpiu ypač paplito krosnių kokliai, dekoruoti 
neaukštu reljefu, augaliniais ir teminiais mo- 
tyvais. XV a. kokliuose žmogaus figūra buvo 
sugeometrinta ir iškraipyta, XVI a. juose imta 
vaizduoti medžioklės, turnyrų ir kovų scenas, 
įžymius asmenis, labiau paplito herbai; iš 
sausos gotikinės linijos pereinama prie žais- 
mingesnės, plastiškesnio lipdymo; daugumas 
koklių dengiami spalvingais emaliais arba gla- 
zūromis. Kai kurie koklių gamintojai kopijavo 
tapybos ir skulptūros kūrinius, todėl pagal 
koklius kartais galima spręsti ir apie kitas to 
meto liet. dailės rūšis. Vilniaus pilių teritori- 
joje rasta glazūruotų XVI a. čerpių. Nuo 
XVI a. pirmosios pusės Vilniuje, Valkininkuo- 
se ir Nesvyžiuje veikusios ginklų. kalyklos 
gamino patrankas, papuoštas skulptūrinėmis 
figūromis ir ornamentais (1638 Vilniuje J. Broi- 
telto lieta Radvilų patranka Varšuvos muzie- 
juje); XVII a. puošnių ginklų pagamino Kauno 
ginklų dirbtuvės. XVI-XVII a. Lietuvoje buvo 
gaminami šarvai (iš ist. šaltinių žinoma, kad 
tos srities liet. specialistų buvo jau XIV a.), 
meniškai siuvinėjamos karinės vėliavos, didikų 
ir bažnytiniai drabužiai, liejami varpai, pa- 
puošti reljefais, įv. šrifto lot. ir liet. užrašais 
(XVII a. pirmojoje pusėje J. Broitelto lieti 
varpai Viduklėje, XVII a. antrojoje pusėje 
J. Delamarso lieti varpai Pažaislyje, Alsėdžiuo- 
se). Iš XVI a. išliko tekintų ir drožinėtų me- 
džio darbų (iš jų labiausiai žinoma I. Barčiaus 
drožyba), rasta meniškų odos dirbinių liekanų. 


Daug sparčiau, plačiau ir įvairiau 
vystėsi liet. dailė XVII a.— XVIII a. 
Idėjiniu-meniniu atžvilgiu ji buvo su- 
dėtinga ir prieštaringa. Tarnaudama di- 
dikų ir bažnyčios interesams, ji kartu 
turėjo pažangių, liaudiškų bruožų. Drau- 
ge su kontrreformacija XVII a. greta 
renesanso paplito baroko stilius, kuris 
Lietuvoje įgijo kai kurių vietinių ypaty- 
bių. Statomuose puošniuose didikų rū- 
muose ir bažnyčiose suklestėjo monu- 
mentalioji dekoratyvinė skulptūra ir 
tapyba. 


Skulptūriniu atžvilgiu turtingiausia yra Vil- 
niaus Petro ir Povilo bažnyčia, kurios sienas, 
skliautus ir kupolą puošia daugybė figūrų, 
augalinių motyvų, emblemų, trofėjų. Panašių 
skulptūrų yra Vilniaus buv, katedros Kazimic- 
ro koplyčioje; jos nišose, be to, stovi pasi- 
dabruotos medinės Jogailaičių statulos. Peri- 
ferijos bažnyčiose išliko spalvotos „„nukrv- 
žiuotojo“ ir kt. statulos su ryškiais liaudies 
tipažo bruožais, XVIII a. tokioms statuloms 
(Antašavos bažnyčioje, Kupiškio rj.; Vilniaus 
Dominikonų bažnyčioje) būdinga  pernelvą 
pabrėžtas judesys, dinamiškos drabužių „klos- 
tės. XVII-XVIII a. aukštą meninį lygį pa- 
siekė medžio drožyba (XVII a. klaupka Salan- 
tų kapų koplyčioje; XVIII a.— Gendausko 
pagaminti Vilniaus Bernardinų bažnyčios, alto- 
riai, sakykla, vargonų tribūna, suolai; J. Bak- 
lausko — Vilniaus Jono bažnyčios vargonų 
tribūna, suolai ir altoriai; Vabalninko baž- 
nyčios krikštykla ir sakykla; Mielagėnų baž- 
nyčios sakykla, ir kt.). Iš XVII a. išliko Vil- 
niaus auksakalių cecho smulkiosios apvaliosios 
skulptūros kūrinių, 

Rūmuose, bažnyčiose ir kopiyčiose plito 
monumentalioji tapyba. Seniausios išlikusios 
freskos (XVII a.) yra Vilniaus un-te (,„Madona 
mokslininkų globėja“ P, Smuglevičiaus salėje; 
„„Besimokančio jaunimo globėjo S. Kostkos 
mirtis“ J. Lelevelio salėje). Monumentaliosios 
dekoratyvinės tapybos suklestėjimas XVII a. 


Lietuvoje glaudžiai susijęs su italų dailininko 


342 DAI—DAI 


M. Palonio vardu. Vietinių meistrų padedamas, 
jis dekoravo Pažaislio bažnyčią ir vienuolyną, 
Vilniaus katedros Kazimiero koplyčią, Sapiegų 
rūmus Antakalnyje, paliko keletą didelių siu- 
žetinių paveikslų ir magnatų portretų. M. Pa- 
lonio kūriniams (daugiausia religiniais siuže- 
tais) būdinga dinamiškas ritmas, sudėtinga 
kompozicija, drąsūs rakursai, šviesos kontras- 
tai, švelnus koloritas. Išliko kiek apgedusios 
Rykantų bažnyčios freskos (sukurtos liet. dai- 
lininko J. Janavičiaus), Jiezno, Liškiavos ir kt, 
bažnyčių bei didikų rūmų monumentaliosios de- 
koratyvinės tapybos kūrinių. Šiuo laikotarpiu 
imta kurti ir freskinius portretus (M, ir B. Rad- 
vilų portretai Vilniaus Jurgio bažnyčioje), 


Liet. dailininkai portretinėje tapyboje tęsė 
XVI a. dailės tradicijas. Palyginti su užsie- 
niečių kūriniais, liet, dailininkų paveikslų 
sprendimas plokštesnis, piešinys primityvesnis, 
tačiau juose daugiau nuoširdumo (O, Micke- 
vičienės portretas Vilniaus Paveikslų galerijo- 
je; J. Dubavičiaus portretas Lietuvos TSR Isto- 
rijos-etnografijos muziejuje). Dailininkai užsie- 
niečiai portrete labiau pabrėždavo žmogaus 
orumą, drabužių puošnumą, siekdavo efektin- 
gesnio kolorito (K, Pacienės portretas ir 
I. de Miris Silvestre tapytas F. Sapiegos port- 
retas Vilniaus Paveikslų galerijoje). Išliko 
portretų, ' susijusių su bažnytine tematika 
(P. Zienavičiūtės-Šorcienės portretas Lietuvos 
TSR Istorijos-etnografijos muziejuje). 

Greta barokinės tapybos XVII a. pasireiškė 
liaudiška, labai originali vietinė  dailinin- 
kų m-la, kurios centras, kaip spėjama, buvo 
Vilniaus bernardinų vienuolynas. Vienuolių 
buitis ir religinė tematika šių dailininkų pa- 
veiksluose persipina su vietinėmis liaudies bui- 
ties scenomis, peizažu; kai kurie šventieji turi 
vietinio tipažo bruožų (šventąją Kotryną, An- 
taną, Vilniaus gyventojų kovą su totoriais 
vaizduojantys paveikslai Lietuvos TSR Dailės 
muziejuje). 

Grafikoje vyravo knygų titulinių lapų api- 
pavidalinimas ir vinjetės, magnatų panegirikos 
su puošniai išraižytais frontispisais, portretai, 
herbai. Vietoj buvusių medžio raižinių įsi- 
galėjo vario raižyba. Ryškiausias šio laikotar- 
pio dailininkas grafikas — A. Tarasevičius, 
raižęs portretus ir religinius paveikslus, sukū- 
ręs M. Oborskio kn. ,„Philosophia Rationalis“ 
(1683) titulinį lapą, pasižymintį darnia kom- 
pozicija ir išraiškingu figūrų piešiniu, XVII a. 
pab. portretus raižė L, Tarasevičius (K. Rad- 
vilos, B. Korvin-Gonsevskio, J. Zemlos port- 
retai). XVIII a. grafika tapo įvairesnė, atsi- 
rado lakštinių kūrinių (estampų), turtėjo rai- 
žymo technika, nuo santūrių barokinių formų 
pereita prie įmantrių, rokokinių, Religinės te- 
matikos grafikos kūriniuose, kaip ir XVII a. 
tapyboje, ėmė reikštis buitiniai elementai (Herš- 
kės Leibovičiaus, V. Balcevičiaus raižiniai). 

Išaugus feodalų ir miestiečių buitiniams po- 
reikiams, XVII-XVIII a. žymiai paplito ir 
pasiekė aukštą meninį lygį taikomoji-dekora- 
tyvinė dailė. Buvo gaminami stilingi baroko ir 
rokoko baldai, karietos, važiai, dailieji kal- 
vystės dirbiniai (žibintai, iždo dėžės, rankenos, 
užraktai ir kt.), plačiai išsivystė auksakalystė, 
meninis sidabro ir bronzos apdirbimas. Stiprė- 
jant kontrreformacinei propagandai, daugiausia 
buvo gaminami prabangūs kulto reikmenys, 
Paveikslus imta dengti spalvotos skardos ka- 
linėtais drabužiais ir karūnomis. Plito meniškai 
apipavidalinti laikrodžiai, kokliai, buitiniai ir 
dekoratyviniai indai, dailusis knygų įrišimas. 
XVII a. ir XVIII a. pirmojoje pusėje Lietuvos 
didikai ėmė plėsti buitinių ir dailės dirbinių 
dirbtuves, vėliau manufaktūras, kurios iširo 
XIX a. pirmojoje pusėje. Lietuvos teritori- 
joje labiausiai žinomos Radvilų manufaktūros 
(Dubingiuose, Kėdainiuose ir kt.), kilnojamos 
iš vienos vietos į kitą. Jose buvo gamina- 
mi įvairiaspalviai fajanso, porceliano, stiklo 
ir krištolo indai su išgraviruotais įrašais (Kau- 
no Čiurlionio dailės muziejus), veidrodžiai su 
krištoliniais ir marmuriniais rėmais, sietynai, 
kilimai, gobelenai, vaškuoti audiniai kambarių 
sienoms. Šių dirbinių dailėje susikryžiavo Kau- 
kazo, M. Azijos ir V. Europos dailės įtakos, 
o meistrai baudžiauninkai suteikė jai liaudiškų 
elementų. Iš šio laikotarpio išliko liaudies 
D. dirbinių, kurių vieni sukurti pagal profe- 
sinės D. pavyzdžius, kiti pasižymi visai savi- 
tais bruožais. XVII-XVIII a. Radvilos, Sapie- 
gos, Potockiai, Tiškevičiai ir kiti Lietuvos dl- 


dikai sudarinėjo D. kolekcijas, tuo prisidėdami 
prie jos populiarinimo, 


XVIII a. pab., smunkant feodalizmui 
ir vis intensyviau formuojantis kapi- 
talistiniams santykiams, reorganizavus 
švietimą ir įjungus Lietuvą į Rusijos im- 
perijos sudėti, prasidėjo naujas liet. 
D. vystymosi etapas. Pirmaujančios D. 
rūšys buvo molbertinė tapyba ir gra- 
fika. 1793—1803 Vilniuje Vyriausiojo- 
je m-loje (nuo 1803 un-tas) archit-ros 
specialybė buvo išplėsta į katedrą, 
įsteigtos piešimo ir tapybos, grafikos 
(raižybos), skulptūros katedros, kurios 
iki 1832 ugdė vietinius dailininkų kad- 
rus ir vadovavo meniniam Lietuvos gy- 
venimui. Ypač reikšminga dailės kated- 
roms vadovavusių profesorių P. Smug- 
levičiaus, J. Rustemo, J. Saunderso, 
K. Jelskio pedagoginė ir kūrybinė veikla. 
Dėstymo metodikoje, profesorių ir jų 
auklėtinių dailės darbuose kovojo klasi- 
cizmo, romantizmo ir realizmo kryptys, 
vis labiau įsigalint romantizmui ir realiz- 
mui, reiškusiems pažangias epochos ten- 
dencijas. . 


Klasicistas P. Smuglevičius, švietėjiškų idė- 
jų veikiamas, ėmė tolti nuo istorinės-mitolo- 
ginės tematikos, savo kūrybą glaudžiau sieti 
su gyvenimu; jis tapė nykstančius Vilniaus 
archit-ros paminklus, portretus, buitines sce- 
nas, dem. judėjimo paskatintas, sukūrė pa- 
veikslą  ,„Valstiečių atleidimas nuo lažo 
P. Bžostovskio dvare 1769 metais“ ir kt. Dar 
labiau priartėjo prie tikrovės J. Rustemas. 
Saikingomis priemonėmis nutapyti giliai psicho- 
logiški ir realistiški portretai, turį kai kurių 
bendrų bruožų su H, Rembranto ir ankstyvojo 
romantizmo D., davė kryptį visai XIX a. 
pirmosios pusės tapybos (ypač portreto) raidai 
Lietuvoje. Vilniaus un-to dailės katedros, siek- 
damos populiarinti D., nuo 1810 rengė parodas 
(nuo 1820 jos buvo rengiamos kiekvienais me- 
tais), palaikė glaudžius draugiškus ryšius su 
Peterburgo Dailės akademija. 

Vilniaus un-to uždarymas (1832) ir ca- 
rizmo represijos po 1831 sukilimo skau- 
džiai atsiliepė liet. kultūrai, tačiau ne- 
pajėgė sustabdyti tolesnio D, vystymosi 
Lietuvoje. Dailės katedrų auklėtiniai ta- 
pybos ir grafikos kūriniuose pradėjo 
atspindėti socialinę neteisybę, reikšti 
meilę gimtajam kraštui, kovos už lais- 
vę idėjas. 

Tapytojai vystė liaudies tipažą, buitinę te- 
matiką (A. Slendzinskis, K. Ruseckas, K, Ku- 
kevičius, K, Bachmatavičius), istorinį žanrą 
(J. Damelis, M. Kuleša, J. Trojanovskis), pei- 
zažą (V. Dmochovskis, K, Račinskas); beveik 
visi dailininkai kūrė portretus. Šiuo metu ga- 
lutinai susiformavo bendrų idėjinių-meninių 
kūrybos bruožų jungiama vad. Vilniaus dailės 
mokykla, 

XIX a. penktajame dešimtmetyje Lietuvoje 
ėmė reikštis Peterburgo Dailės akademijos iš- 
ugdyta dailininkų karta, daugiausia nuveikusi 
portreto žanre. Dailės populiarumui daug 
reikšmės turėjo grafika, Buitines scenas gra- 
fikoje vaizdavo K. Kukevičius (,,Kepurininkas“, 
„Knygų pardavėjas turguje“), K. Bachmatavi- 
čius („Prisiminimai iš Vilniaus“ ir kt.); žy- 
miausias grafinio peizažo kūrėjas buvo K, Ra- 
činskas (,„Botanikos sodas Vilniuje“, „(Vilniaus 
vaizdas iš Tivolio sodo“ ir kt.). Grafikai iliust- 
ravo mokslo veikalus ir grož, lit-ros knygas 
(V. Smokovskio iliustracijos J. Kraševskio 
poemai ,„Vitolio rauda“, A. Zaleskio iliustra- 
cijos ir kt.). Didelį pasisekimą ir paklausą 
turėjo reprodukcinė grafika, populiarinusi ta- 
pybos ir skulptūros kūrinius (J. Vilčinskio 
„„Vilniaus albumas“, leistas Paryžiuje 1845—62, 
ir kt.). 

Yrant cechų sistemai ir užsidarant Radvilų 
ir kt. didikų dailės dirbinių manufaktūroms, 
taikomoji-dekoratyvinė D. nebeteko ankstesnio 
masto ir meninio lygio; įmantrias rokoko for- 
mas pakeitė ramios, klasicistinės. Kaip ir 


anksčiau, plito medžio dirbiniai, dekoratyvinė 
ir buitinė keramika, audiniai, siuvinėjimas, 
dailieji metalo dirbiniai, kultivuojami daugiau“ 
sia atskirų meistrų. 


Nuslopinus 1863 sukilimą ir sustipIė- 
jus carizmo reakcijai, Lietuvoje liko 
nedaug dailininkų, tačiau jų kūryboje 
tolydžio stiprėjo dem. ir nac. bruožai. 

J. Zenkevičius nutapė liaudies švietėjų 
S. Daukanto, M. Valančiaus, dail. E, Reme- 
ris — liaudies poeto A. Strazdo portretus; 
A. Remeris tapė liet. liaudies tipus. Liet 
D. dar glaudžiau suartėjo su rusų daile. Dai- 
lininkai, mokęsi rusų dailės m-lose, veikiam! 
peredvižnikų, stengėsi ryškiau pavaizduoti 
liaudies buitį (V. Slendzinskis, J. Balzukevi- 
čius ir kt.). Į Lietuvą atvyko dirbti kai kuriė 
rusų dailininkai (I. Trutnevas, I. Ribakovaš 
ir kt.). Įsteigtos dailės m-los Vilniuje (I. Trut- 
nevo vadovaujama piešimo m-la, 1866—1914; 
J. Montvilos globojamos piešimo klasės, 
1893—1914) ir Kaune (piešimo m-ia, 1873—1914) 
padėjo kelti liet. visuomenės meninę kultūrą, 
ugdyti vietinius dailininkų kadrus. Vilniujė 
šiuo metu pradines D. žinias gavo V. Didžio“ 
kas, R. Jachimavičius, V. Kairiūkštis, J. Zi- 
karas ir kt., vėliau tapę žymiais liet. dailinin- 
kais. 1873 ir 1878 parodos supažindino Vilniaus 
visuomenę su peredvižnikų D. 


Naujas, žymiai platesnes galimybės 
liet. kultūrai, tuo pačiu ir D., vystytis 
suteikė 1905—07 revoliucija. 1907.L9 
Vilniuje atidaryta pirmoji liet. D. paro- 
da, kurioje dalyvavo vien liet. dailinin- 
kai, savo kūriniuose atskleidę valštiečio 
charakterį, vaizdavę sunkią liaudies 
buitį, poetizavę krašto gamtą, Parodojė 
pirmą kartą liet. D. buvo gausiai ekS- 
ponuoti liet. liaudies meno kūriniai. Pa: 
rodos rengėjų P. Rimšos, M. Čiurlionio, 
A. Žmuidzinavičiaus ir kt. iniciatyva 
1907.IX.2 įkurta Lietuvių dailės draug!- 
ja, turėjusi didelę reikšmę D. populiar! 
nimui ir vystymui. 1907—14 parodos 
Vilniuje ir kt. miestuose padėjo toliaU 
augti realistinėms, demokratinėms ir Na“ 
cionalinėms liet, D. tradicijoms. 


Parodose liet. dailininkai — rusų, lenkų L 
V. Europos m-lų auklėtiniai — eksponavo ski! 
tingų idėjinių ir meninių krypčių kūrinius: 
Dalis jų buvo silpnos meninės formos, tačia 
rodė jaunąją liet. dailininkų kartą iš esmės 
užėmus pažangias visuom. pozicijas. Nemaža 
dailininkų stengėsi real. vaizdais atskleisti 50“ 
cialinius prieštaravimus (J. Zikaro bareljefė“ 
„Be vietos“, „Bedarbis“, P. Rimšos skulptūr 
„Artojas“, A. Žmuidzinavičiaus drobės +; 
paėmė į karą“, „Ištrėmimas“, ir kt.), nac. 1“. 
sivadavimo siekimą (P. Rimšos skulptūriū“ 
kompozicija „Lietuvos mokykla 1664—1904 M““ 
tais“, J. Zikaro „Iš Tilžės“), gausiuose pelzė 
žuose reiškė meilę gimtajam kraštui. Parodos 
buvo ir saloniškų, alegorinių bei simbol 51 
paveikslų, susijusių su smulkiaburžuazine ide 
logija. Ypatingą vietą šiose parodose UŽ 
M, Čiurlionio kūriniai, 

1918—19, įkūrus Lietuvoje Tarybi 
valdžią, buvo susirūpinta kultūros ir a 
no paminklų apsauga, atskiru nuterim 
buvo nacionalizuoti M. Čiurlionio E 
riniai, siekiant išsaugoti juos ateiti“ 
kartoms, pradėta steigti Vilniuje dal 3 
muziejų, atidaryta tapybos ir piešim: 
studija, padėtas pagrindas Vilniaus 4 
lės akademijai, Dailininkai meniškai a 
pavidalindavo klubus, darbo žmon!“ 
susirinkimų vietas, piešė plakatus. IE 
vendinti plačius Tarybų valdžios E 
tūrinius užmojus sutrukdė kontrTeV 
liucija, 40) 

Buržuazijos valdymo metais (1919— 2 
liet, dailės raida buvo labai sudėtinė? 
ir prieštaringa. Nors buržuazijos V 
dantieji sluoksniai į nac, kultūros aUė 


mą žiūrėjo savanaudiškai, iš antiliaudi- 
Nių pozicijų, dailė šiuo metu įgijo 
daug platesnį visuom. pagrindą, negu 
ankstesniu kapitalizmo vystymosi laiko- 
tarpiu. Geriausios dailininkų jėgos kon- 
Centravosi Kaune, kur buvo įkurta me- 
no m-la ir Čiurlionio galerija, vėliau 
Pertvarkyta į Kultūros muziejų (ž. Čiur- 
lonio dailės muziejus). Apie šias įstai- 
as telkėsi skirtingų mokyklų, pažiūrų 
1 tikrovę ir meną dailininkai. Vyravo 
Tealizmas su akademizmo arba impresio- 
nizmo atspalviu. Jau anksčiau susiforma- 
vę „dailininkai, turėję savitą kūrybinį 
a (P. Kalpokas, K. Sklėrius, J. Ši- 
€ika, J. Vienožinskis, V. Didžiokas, 
> uidzinavičius, P. Rimša, J. Zika- 
kas ir kt.), sukūrė daug išraiškingų port- 
€tų, biustų, peizažų. Tačiau burž. val- 
"Ymo pirmojo dešimtmečio pabaigoje, 
IVedus faš. diktatūrą, kai kurių dailinin- 
Ų realistų kūryboje pasireiškė sustin- 
šimas, sumiesčionėjimas, taikstymasis 
Prie valdančiųjų burž. sluoksnių porei- 
jų, Antrojo burž. valdymo dešimtmečio 
Pradžioje į kultūrinį gyvenimą įsijungė 
Eauia dailininkų karta — Kauno me- 
os auklėtiniai. Kai kurie jų to- 
k“ Inosi užsienyje, kur susipažino su 
lipo miaja daile. Būdami skirtingų idė- 
Aa ir estetinių pažiūrų, be to, remiami 
jie kurių vyresniosios kartos dailininkų, 
A kritikavo „liet. dailėje įsigalėjusią 
sieka“ tradicinių formų puoselėjimą, 
„“€ novatoriškumo. 1930 į impresio- 
dailių: lr postimpresionizmą krypstantys 
i Rasai (L. Kazokas, R. Kalpokas 
jų J) susijungė į vad. „Nepriklausomų- 
anų 8rupę; 1932 susiformavo dailininkų 
SLS „Ars“, artėjusi prie ekspresioniz- 
day 2“, Galdikas, A. Samuolis, A. Gu- 

"MUS ir kt.). Kūrybinėse programose 
Iasiupės) propagavo individualizmą. 
S šių grupių dailininkų kūri- 
jovį Se ieškoma beidėjinių formos nau- 
nie ų, kituose stengiamasi originalia ma- 

"Ta atskleisti kapitalistinės visuomenės 
či „*taravimus (A. Samuolio, A. Gudai- 
Ten, „ Mikėno kai kurie kūriniai). Su- 
iširo 3105 keletą parodų, šios grupės 
ir pAavora kai kurie „Nepriklausomųjų“ 
liekiryis atstovai nutolo nuo realistinių 
9rų "lų dailės tradicijų, tačiau šios 
Tap kiek pagyvino lietuvių dailę, ska- 
Daili Ieškoti naujų išraiškos priemonių. 
AR S. Žukas, P. Vaivada ir kt., 
į dj ę ryšį su LKP, 1932 susibūrė 
valdžą „Linija“, kuri 1933 buvo burž. 
M.los os uždaryta. 1933 Kauno meno 
„M auklėtiniai V. Mackevičius, 
tė, potūza, I. Trečiokaitė, L. Vaineiky- 
šaniz, Vaivada, B. Žekonis ir kt. suor- 
Delgs* O „Revoliucinių menininkų kuo- 
kūną: i kurią vėliau įsijungė V. Jur- 
L 20R Su kuopele palaikė ryšius dail. 
Temį as, J. Kuzminskis ir kt. LKP CK 


lsigg Mū: kuopelė 1933—36 slaptai 
„O iliustruotą rev. satyros žrn. „Šluo- 


dan „Sėio 7 nr.), legalių org-jų prie- 
Ta skleidė pažangias mintis Kauno 
nigu  M-loje, 1934 išleido žrm. „Žings- 
turinį Nakas propagavo naują, soc. 
iai arbo „temą, kovojo prieš aka- 
li; „08 rutiną. Dominuojančią vietą 
' Cailėje šiuo laikotarpiu užėmė ta- 


pyba. Didelių teminių socialinės reikš- 
mės drobių nebuvo sukurta. Daugiausia 
dėmesio tapytojai skyrė portretui bei 
peizažui, šiuose žanruose pasiekė reikš- 
mingų meninių laimėjimų. 

J. Šileika tapė paveikslus su pabrėžta for- 
mos architektonika (J. Naujalio portretas, 
„Nemunas prie Bružės“). P. Kalpokas portre- 
tuose ėjo nuo dekoratyvumo prie psichologi- 
nio gilumo („„Autoportretas“, 1921; J. Talman- 
to portretas, 1939), peizažuose subtiliai pertei- 
kė gamtos keliamų nuotaikų įvairumą (,„Ru- 
duo", „Kaunas po audros"). K. Sklėrius sod- 
riomis akvarelėmis tapė daugiausia moterų 
portretus (,,„Žmonos portretas“), spalvingus, 
erdvės, betarpiško įspūdžio kupinus peizažus 
(„Raguvos laukas“, ,„Vežikas“). Intymios nuo- 
taikos, romantiški A. Žmuidzinavičiaus peiza- 
žai („Lietuviškas peizažas“, 1929), impresionis- 
tiniu tikrovės suvokimu pasižymi V. Eiduke- 
vičiaus peizažai ir portretai („Autoportretas 
su palete“, ,„Žydinčios obelys“). J. Vienožins- 
kis tapė pabrėžta, apibendrinta forma, perteik- 
damas erdvę didelėmis spalvinėmis dėmėmis 
(P. Galaunės portretas, ,„Bobų vasara“). Ta- 
pytojai modernistai daugiausia stengėsi drama- 
tišku piešiniu perteikti žmogaus nuovargį, 
dvasios depresiją. Tai būdinga A. Samuolio 
kūriniams, kuriuose vaizduojami gyvenimo su- 
luošinti, nusivylę žmonės (,„Alkoholikas“, ,„Mer- 
gaitės portretas“ ir kt.) Kai kurių moder- 
nistams artimų dailininkų kūryboje kartu toly- 
džio stiprėjo pažangios tendencijos (A. Gudaičio 
„Darbas“, „Naujakuriai“, „Gėlių pardavėja“ 
ir kt.). 

Įkūrus profesinį liet. teatrą, ėmė sparčiai 
vystytis teatro dailė. Pirmajame burž. valdymo 
dešimtmetyje joje vyravo realistinė kryptis 
(V. Dubeneckio, M. Dobužinskio, V. Didžioko 
dekoracijos), antrame dešimtmetyje pasirodė 
ekspresionistinės (A. Galdiko) ir konstrukty- 
vistinės (S. Ušinsko, L. Truikio) dekoracijos. 
J. Mikėnas padėjo pagrindus mozaikai ir 
freskai, S. Ušinskas — vitražui, tačiau burž. 
santvarka nesudarė sąlygų šioms D. rūšims 
plačiau pasireikšti. 

Skulptūra sparčiau vystėsi antrajame burž, 
valdymo dešimtmetyje. Dominavo kamerinė ir 
smulkioji, žymiai lėčiau vystėsi monumenta- 
lioji ir dekoratyvinė skulptūra. Dalis įos buvo 
susijusi su burž. ideologija, tačiau geriausiuo- 
se kūriniuose atsispindėjo to meto tikrovė, 
pažangios tendencijos. Dažnai tų pačių skulp- 
torių (P. Rimšos, J. Zikaro) vieni kūriniai 
buvo realistiniai, kituose pasireiškė nepatei- 
sinamas naujų formų ieškojimas, saloniškumas, 
estetizavimas bei: stilizacija. Produktyviausias 
dailininkas, kūręs įvairaus žanro ir tematikos 
skulptūras, buvo J. Zikaras. Bareljefuose (,„Ant 
vieškelio“, ,„Bedarbis“) jis atskleidė sociali- 
nius prieštaravimus, bareljefiniuose portretuose 
(M. Songailos, V. Kuzmos, K. Petrausko) ir 
biustuose  (Gimnazistės, I. Šlapelio) įtiki- 
nančiai perteikė vaizduojamų žmonių vidinę 
nuotaiką. Iš jo monumentaliosios dekoratyvinės 
skulptūros žymiausias yra „Knygnešio“ pa- 
minklas Kaune. P. Rimša sukūrė daug portre- 
tinių medalionų (Žemaitės, ,„Paskalio vaikai“), 
jubiliejinių medalių (Vytauto). Jo skulptūros 
pasižymi dekoratyvumu, išplaukiančiu iš liau- 
dies drožybos meno tradicijų, detalių išbaig- 
tumu, o kompozicijos (,„„Lietuva“, ,„Kovos die- 
vaitis“) — stilizuota grafiška forma. Žymiau- 
sias šio laikotarpio monumentaliosios skulptū- 
ros atstovas — V. Grybas, pastatęs paminklų 
(S. Daukanto Papilėje, „Žemaičio“ Raseiniuo- 
se), pasižyminčių psichologiniu išraiškingumu 
ir dekoratyvumu. J. Mikėnas sukūrė skulptūrų, 
kurioms būdinga sintetiška forma (,„Vincukas“), 
monumentalumas („Lietuva“), B. Pundzius — 
skulptūrų, susijusių su archit-ra („Trys milži- 
nai“, ,„Vandens nešėja“), M. Menčinskas — me- 
džio skulptūrų, kuriose ekspresyviai estetizuota 
forma išreiškiami žmogaus pergyvenimai (,„Liū- 
desys", „„Skausmas“), vystomas tipažas (,„Kinie- 
tė“, „„Negriukas“). 


Burž. valdymo antrajame dešimtmetyje į kū- 
rybinį gyvenimą įsijungė Kauno meno m-lą 
baigę grafikai. Vyravo lakštinė grafika (port- 
retas, teminė kompozicija, ekslibris). Grafikai 
realistai sukūrė reikšmingų socialinės ir bui- 
tinės tematikos kūrinių (M. Bulakos ,„Darbi- 
ninkų streikas“, „Uoste“; J. Kuzminskio „Pio- 
vėjas“, ,,Naujakur'ai“, „1936 metai Ispanijo- 
je"; V. Jurkūno „Motina su vaiku“, „Turguje“ 
ir ypač ciklas „Žvejai“; P. Rauduvės „Kauno 
depo"; M. Katiliūtės „Motina tarp vaikų“, 


DAI—DAI 343 


„Moteris su vaiku miške"), portretų (T. Kula- 
kauskas, J. Kuzminskis, M. Katiliūtė, V. Jo- 
nynas), peizažų (J. Kuzminskis, T. Kulakaus- 
kas ir kt.). Savitą ir reikšmingą vietą to meto 
grafikoje užėmė S. Žukas, pasireiškęs kaip 
polit. karikatūros meistras, išjuokęs burž. vi- 
suomenės negeroves (albumas ,„Veidai ir kau- 
kės“, 1939), kūręs nelegalius polit. plakatus 
Nelegalios iliustruotos spaudos tarpe svarbią 
vietą užėmė žrn. „Šluota“, kuriame, be kari- 
katūrų, buvo piešinių, susijusių su darbininkų 
rev. kova. Knygų apipavidalinimas ir iliustra- 
vimas dėl privačių leidyklų finansinio nepajė- 
gumo vystėsi lėtai. Kiek daugiau buvo iliust- 
ruojamos knygos vaikams ir vienas kitas žur- 
nalas. Žymesni knygų iliustratoriai — M. Bulaka 
(J. Biliūno „Liūdna pasaka“), A. Kučas (Aišbės 
„Brička"), V. Jonynas (K. Donelaičio „„Me- 
tai"), vaikų lit-ros iliustratoriai — K. Šimonis, 
D. Tarabildienė. Knygų iliustravimo mene drau- 
ge pasireiškė ir formalistiniai ieškojimai, susi- 
ję su primityvios, pernelyg apibendrintos for- 
mos kūrimu, proporcijų tikslumo nepaisymu 
(V. Petravičiaus iliustracijos liaudies pasakoms 
„Gulbė karaliaus pati“, „Marti iš jaujos“; 
V. Rato iliustracijos Maironio baladei „Jūratė 
ir Kastytis“, ir kt.). 

Taikomoji dekoratyvinė D. buvo skirta dau- 
giausia tenkinti miesčioniškam skoniui, tačiau 
jos dalis turėjo sveikus pagrindus, rėmėsi 
liaudies meno tradicijomis. Dailiajai keramikai 
pagrindus padėjo L. Strolis; prie keramikos iš- 
vystymo prisidėjo V. Miknevičius, V. Mano- 
maitis ir kt. Vystėsi meninių baldų gamy- 
ba (J. Prapuolenis), spalvoto metalo dirbi- 
niai (J. Petrikaitė-Tulienė), meninis knygų 
įrišimas (T. Lomsargis). Žemės ūkio rūmai pa- 
laikė liaudies dailininkus (keramikus, dažyto- 
jus, audėias, mezgėjas, medžio drožėjus), leido 
jiems leidinį ,„Sodžiaus menas“. Pelno tikslais 
privačiose dirbtuvėse buvo gaminami kilimai, 
dailieji odos dirbiniai, baldai, gintaro papuoša- 
lai ir suvenyrai, vaikų žaislai, 


1940, atkūrus Lietuvoje Tarybų val- 
džią, iš pagrindų pakito D. vystymosi 
sąlygos, jos paskirtis, turinys, praturtė- 
jo išraiškos priemonės. Buvo išleistas 
kultūros paminklų apsaugos įstatymas, 
Kauno meno m-la perorganizuota į Tai- 
komosios ir dekoratyvinės dailės m-lą 
(vėliau in-tą), įsteigta Vilniaus dailės m-la 
(vėliau pertvarkyta į akademiją), liau- 
dies kultūros fondas, skirtas, be kita ko, 
dailės kūrybai skatinti. Taryb. vyriau- 
sybė finansavo D. kūrinių pirkimą 
muziejams, įstaigoms, sudarė sąlygas 
įv. pažiūrų dailininkams įsijungti į kūry- 
binį darbą. Kova už naują gyvenimą 
atspindinčią D. buvo kovos už soc. Iea- 
lizmą dailėje pradžia. 

Didelės mobilizuojančios reikšmės tu- 
rėjo piešinys period. spaudoje, plačiai 
atspindėjęs naujo gyvenimo svarb. įvy- 
kius. Nemaža buvo pasiekta satyros ir 
plakato žanre (S. Žukas, V. Mackevi- 
čius, J. Kuzminskis, A. Gudaitis ir kt.). 
1940 pradėta legaliai leisti polit. saty- 
ros žrn. „Šluota“, padėjusį liaudžiai ko- 
voti su kapitalizmo atgyvenomis. Taryb. 
gyvenimą ėmė vaizduoti tapytojai 
ir skulptoriai (V. Mackevičiaus pano 
„Dvarininkų žemės dalijimas“, J. Mi- 
kėno skulptūra „Moteris su vaisiais“ 
ir kt.). D. Tėvynės karo metais į TSRS 
gilumą pasitraukę dailininkai (S. Žukas, 
V. Jurkūnas ir kt.) piešiniais ir karika- 
tūromis prisidėjo prie kovos prieš faš. 
okupantus. 

Po D. Tėvynės karo taryb. liet. dai- 
lininkai susibūrė į Lietuvos TSR Daili- 
ninkų sąjungą, kuri stimuliavo jų idė- 
jinį-meninį augimą, pažangia linkme 


344 DAI—DAI 


kreipė jų kūrybines jėgas. Stiprėjo 
D. ryšys su gyvenimų, jos vystymosi 
pagrindu tapo soc. realizmo principai: 
partiškumas, liaudiškumas, humanizmas. 
Pirmaujančią vietą užėmė paminklinė, 
dekoratyvinė ir kamerinė skulptūra, vi- 
sapusiškai vaizduojanti taryb. žmogų. 
1945—46 grupė liet. dailininkų (J. Mi- 
kėnas, B. Pundzius, P. Vaivada, R. Ja- 
chimavičius ir kt.) sukūrė skulptūrinę 
dalį Pergalės paminklui Kaliningrade. 
Išraiškingais siluetais, veržlia kompozi- 
cija taryb. karių didvyriškumą „,„Perga- 
lės"  skulptūrinėje grupėje perteikė 
J. Mikėnas; taryb. partizanų ryžtą jis 
įamžino M. Melnikaitės paminklu Za- 
rasuose. Monumentaliojoje skulptūroje 
vaisingai pasireiškė P. Vaivada, sukūręs 
V. Kapsuko paminklą Vilniuje, ir K. Ki- 
sielis, sukūręs „Žvejo“ paminklą Klai- 
pėdoje. Ypač reikšmingą vietą liet. 
taryb. skulptūroje užima G. Jokūbonio 
paminklas fašizmo aukoms Pirčiupyje 
(Lenino premija 1963), pasižymintis ryš- 
kiais liaudiškais ir nacionaliniais bruo- 
žais. Sukurta nemaža biustinių pamink- 
lų, pasiekta žymių rezultatų dekora- 
tyvinėje ir memorialinėje skulptūroje 
(P. Antinis, N. Gaigalaitė, J. Kėdainis, 
B. Pundzius, B. Vyšniauskas). Šeštojo 
dešimtmečio pab. aukštesnį meninį lygį 
pasiekė buitinio žanro skulptūra, vaiz- 
duojanti soc. žemės ūkyje ir pramonėje 
dirbantį žmogų. Žymiausias šio žanro 
atstovas — J. Kėdainis, subtiliai pertei- 
kiantis naujus darbo žmogaus bruožus 
(„Kolūkio arklininkas“, Melioratorius"). 
Sėkmingai vystosi įv. formų skulptūri- 
nio portreto žanras. P. Vaivada ir 
K. Bogdanas sukūrė V. Lenino biustus; 
kuriami kovotojų dėl liaudies laisvės, 
pramonės ir žemės ūkio pirmūnų biustai. 
Žymiausi skulptūrinio portreto kūrė- 
jai — P. Aleksandravičius (Žemaitės sta- 
tula), N. Petrulis („Keturių komunistų 
sušaudymas"; su B. Vyšniausku). Nema- 
ža skulptūrinių portretų sukūrė P. Vai- 
vada, K. Bogdanas, J. Mozūraitė, K. Šva- 
žas, E. Radauskaitė, L. Žuklys ir kt. 
Pokario metais daug lėčiau brendo 
tapyba. Ilgą laiką vyravo peizažiniai 
etiudai ir portretai. Siužetiniam paveiks- 
lui davė pagrindus V. Mackevičiaus 
drobės D. Tėvynės karo tema (,„Parti- 
zanai“ ir kt.). Vėliau šia tema pasirodė 
naujų kūrinių (S. Gračiovo „Klaipėdos 
išvadavimas" ir kt.). Lietuvos kaimo per- 
sitvarkymą soc. pagrindais pavaizdavo 
V. Dilka („Kolūkio steigiamasis susi- 
rinkimas“), Z. Petravičius („Raudonoji 
gurguolė“, „Rugiapiūtė“), kuriems būdin- 
ga detalizuota tapyba. Laisvesnėmis ta- 
pybos priemonėmis, gilesnės išraiškos 
ieškojimu pasižymi šeštojo dešimtmečio 
viduryje sukurti istorinės tematikos pa- 
veikslai (A. Gudaičio „Žemės dalijimas 
Lietuvos valstiečiams 1940 metais“ 
ir kt.). Siužetinis paveikslas dar įvaires- 
nis tapo po TSKP XX suvažiavimo. Vie- 
ni dailininkai kultivuoja tradicinį dau- 
giaplaninį siužetinį pasakojimą, tikslų 
piešinį, toninę tapybą, ramų koloritą, ki- 


ti eina monumentalaus apibendrinimo 
keliu, ieško naujų komponavimo būdų, 
lakoniškų formų, stengiasi veikti žiūro- 
vą skambiu spalviniu deriniu, ekspre- 
syviu potėpiu, treti sintetina vieniems 
ir kitiems būdingas ypatybes. Siužetinis 
paveikslas vis plačiau ir įtaigiau atspin- 
di taryb. gyvenimo įvairumą (A. Sa- 
vickas, J. Švažas, V. Gečas, S. Džiaukš- 
tas ir kt.). Portreto žanre stengiamasi 
sukurti gilų amžininko paveikslą, at- 
skleisti įv. profesijų taryb. žmogaus 
charakterį. Žymiausi šio žanro atsto- 
vai — J. Vienožinskis (J. Talat-Kelpšos, 
A. Venclovos, S. Čiurlionienės-Kyman- 
taitės portretai), A. Gudaitis („Žve- 
jas Augutis“, P. Vaičiūno portretas), 
M. Cvirkienė (V. Palčinskaitės portre- 
tas), V. Karatajus (A. Gudaičio portre- 
tas), L. Surgailis („Žvejas Valužis“). 
Naujais meniniais sprendimais bei for- 
momis praturtėjo peizažo žanras. Be 
A. Žmuidzinavičiaus ir J. Šileikos dau- 
giau tradicinio pobūdžio paveikslų, su- 
kurta peizažų, kuriuose monumentalia 
forma ir sodriomis spalvomis parodo- 
mas naujas, socialistinio kaimo gyve- 
nimas (A. Gudaičio „Vidudienį“), epiš- 
kai (A. Savickas, L. Katinas) arba ly- 
riškai (A. Petrulis) atskleidžiamas Lietu- 
vos gamtos ir architektūros grožis, gam- 
tos vaizdai perteikiami ryškiais spalvi- 
niais kontrastais (A. Motiejūnas) arba 
dekoratyviai pabrėžta forma (V. Po- 
vilaitis). 

Drauge su respublikos teatrinio me- 
no išaugimu sparčiai vystosi teatro 
dailė. Be vyresnės kartos dail. J. Jan- 
kaus, V. Palaimos, J. Surkevičiaus, iš- 
raiškingų ir savitų dekoracijų sukūrė 
F. Navickas, J. Čeičytė, R. Songailaitė, 
J. Malinauskaitė, I. Ivanovas ir kt. 

Šeštojo dešimtmečio vid. imta plačiau 
pritaikyti gyvenime monumentaliąją ta- 
pybą —vitraža, mozaiką, sienų tapy- 
tą, sgrafitą. Idėjiniu-tematiniu platumu, 
meniniu išraiškingumu pasižymi įv. 
technika kuriami A. Stoškaus, K. Mor- 
kūno, A. Garbausko, S. Kazimieraičio 
ir kt. vitražai. Darbo ir poilsio tema 
freskų sukūrė I. Trečiokaitė-Žebenkienė 
ir S. Veiverytė-Liugailienė; sėkmingai 
praktikuojama sienų tapyba ant sauso 
tinko (V. Jankauskas, V. Povilaitis, 
L. Ločeris, V. Gurskis ir kt.). Vystosi 
portretinė, siužetinė ir antkapinė mo- 
zaika (I. Trečiokaitė-Žebenkienė, B. Klo- 
va, M. Juškevičiūtė-Mačiulienė, B. Mo- 
tuza). 

Grafikoje pirmaisiais pokario metais 
vyravo knygų apipavidalinimas bei 
iliustravimas (V. Jurkūnas, J. Kuzmins- 
kis, V. Galdikas, A. Kučas, P. Raudu- 
vė); vaikų knygoms meniškų iliustraci- 
jų sukūrė D. Tarabildienė, T. Kula- 
kauskas ir kt. Dailininkai stengėsi ne 
tiktai perteikti rašytojų sukurtus vaiz- 
dus, tipažą, bet ir išryškinti kūrinyje 
atsispindėjusius visuom. jėgų santykius, 
pagr. idėją, pažvelgti į kūrinį iš taryb. 
menininko pozicijų. Knygų iliustravimo 
ir apipavidalinimo menas ypač -aukštą 
lygį pasiekė pastaraisiais metais (V. Jur- 
kūno, S. Krasausko, A. Kučo, V. Va- 
liaus, A. Makūnaitės, S. Rozino, B. Dem- 


kutės ir kt. iliustracijos, V. Bačėno, 
E. Jurėno ir kt. apipavidalinimas). 

Lakštinė grafika pirmaisiais pokario 
metais vystėsi lėtai, tačiau buvo suku/- 
ta reikšmingų teminių darbų (V. Jurkū- 
no raižinių ciklas „Hitlerinių okupantų 
žvėriškumai“), portretų (T. Kulakaus- 
kas), peizažų (M. Bulaka, J. Kuzminskis, 
A. Kučas). Palaipsniui turtėjo lakštinės 
grafikos žanrai, įvairėjo jos technika: 
ji išsivadavo iš buitinio iliustratyviškU- 
mo, įgijo lakonišką, įtaigią išraiška 
(A. Makūnaitė, L. Paškauskaitė, V. Va- 
lius, A. Skirutytė, L. Lagauskas ir kt.) 
Apie 1957 aukštą meninį lygį pasiekė 
plakatas (J. Galkus, V. Kaušinis ir kt.)- 
Period. spaudoje (ypač žrn. „Šluota“) 
vystosi karikatūra. 

Taryb. taikomoji-dekoratyvinė D., kU- 
rios dirbiniai gaminami masiniu ir unN!- 
kaliniu būdu, vis labiau atitinka šiuo“ 
laikinio interjero reikalavimus ir daiktų 
paskirtį. Jos vystymuisi ypač didelė 
reikšmę turi „Dailės“ gamybiniai kom- 
binatai (ž. Dailės fondas). Aukštą men!“ 
nį lygį pasiekė baldai (Eksperimentinio 
konstravimo biuro projektuojami baldai 
masinei gamybai, J. Prapuolenio unika“ 
liniai baldai), įv. paskirties keramikai 
dekoratyviniai servizai, keraminė ma“ 
žųjų formų skulptūra, dekoratyvinės 
lėkštės ir plokštės, dekoratyvinis Pa“ 
no ir kt. Keramikoje kūrybingai relš“ 
kiasi L. Strolis, J. Mikėnas, V. Mano“ 
maitis, J. Adomonis, J. Kačinskaitė: 
A. Ličkutė, E. Tulevičiūtė, G. Jacėna!“ 
tė, M. Vrubliauskas ir kt. Ypač išsiVy““ 
tė meninė tekstilė (Lentvario kilimų f-K€ 
gaminami kilimai, Vilniaus „„Audėjo 
f-ke — dekoratyviniai audiniai baldamš: 
„Kauno audinių“ kombinate — medžiū“ 
ga suknelėms, Kauno pliušo ir šilko kom“ 
binate — dekoratyviniai audiniai su t€“ 
miniais ir geometriniais raštais, ŠiauliU 
„Verpsto“ f-ke — mezginiai). UnikaliniU 
būdu kuriami meniški teminiai ir Oma“ 
mentiniai kilimai (J. Balčikonis, V. DaV“ 
jotas, M. Dūdienė ir kt.), projektuojam! 
dekoratyviniai audiniai baldams (A. Stul- 
gys, M. Babenskienė ir kt.). Plačiai 15“ 
sivystė meninis gintaro apdirbimas 
(E. Mikulevičius, B. Mikulevičienė: 
E. Daukantas ir kt.), meninis odos apdi"“ 


silenkaitė ir kt.) asortimentas. = 

Visose D. šakose jaučiamas polinki5 
į išraiškos priemonių aiškumą, lakon!5“ 
kumą, monumentalumą ir kartu indiVY“ 
dualių vaizdavimo būdų ieškojimą. *“ 
daugiau liet. dailininkų kūrinių eksPU“ 
nuojama visasąjunginėse ir užsienio PŽ 
rodose, įgyja internacionalinę reikšmė“ 

Ž. Audiniai, Auksakalystė, Baldai, B0 
talinis žanras, Buitinis žanras, D! 
mokyklos, Ekslibris, Gintaras, Gralikt: 
Karikatūra, Keramika, Kilimai, Liaudiėš 
dailė, Menotyra, Mozaika, Peizažas, 
katas, Sienų tapyba, Skulptūra, Taiko“ 
moji-dekoratyvinė dailė, Tapyba, Tealr 
dailė, Vitražas. 


Lit: P. Galaunė, Vilniaus meno mokykli: 
K., 1928; Lietuvių dailė, V., 1954; Hs06Pa57, 
TeA:HOe HckyccTBO AuToncko4 CCP, M, IS 


J. Jurginis, Lietuvių meno istorijos b 


V., 1960; „Dailė“, 6 sąs., V., 1960—65; Lietu- 
Vių tarybinė dailė (Grafika), V., 1960; T. Ado- 
monis, Dailės gyvenimo organizavimas Tarybų 
Lietuvoje 1918—1919 m.—,,Iš lietuvių kultūros 
masrijosi, t. 3, V., 1961; Lietuvių tarybinė dai- 
€ (Tapyba), V., 1961; Lietuvių tarybinė dailė 
(Skulptūra), V., 1961; T. Adomonis, Lietuvos 
Pažangioji dailė 1832—1863 metais.—,,Istorija“, 
5 4, V., 1962; Lietuvių grafika [1960—62), 
1962; Lietuvių grafika (1963), V., 1964. 
„DAILĖ“ tarybinis tapybos, skulptūros, 
Brafikos ir taikomosios dailės metraštis, 
€inąs nuo 1960 Vilniuje. Leidžia leidyk- 
a „Vaga“. Gausiai iliustruojamas dailės 
kūrinių reprodukcijomis. 


DAILĖS FONDAS, Lietuvos TSR Dailės 
fondas, — Lietuvos TSR Dailininkų są- 
Jungos visuomeninė ūkinė organizacija, 
Įsteigta 1945. D. f. tikslas — skatinti 
Savo narių meninę kūrybą, teikti jiems 
Materialinę paramą, propaguoti dailę. 
„ I. lėšos — jo narių stojamieji ir mė- 
Nesiniai įnašai, valstybinių, profesinių, 
Ooperatinių ir visuomeninių org-jų 290 
Prieskaitos iš dailininkams mokamų ho- 
Norarų, pajamos iš D. f. įmonių ir turto. 
ilniuje, Kaune ir Klaipėdoje veikia 
3 D. f. gamybiniai kombinatai „Dailė“, 
turintys gintaro, medžio, tekstilės, ke- 
famikos, metalo, dailės gaminių, estam- 
Po, miestų apipavidalinimo cechus ir 
Parduotuves (Vilniuje 2, Kaune 2, 
laipėdoje, Palangoje, Šiauliuose, Pane- 
Vėžyje, Nidoje). Vilniuje yra D. f. paro- 
U Salonas, kuriame eksponuojami „Dai- 
es „ gaminiai. 1946 „Dailėje“ dirbo 
380 žmonių, 1963 — 850. „Dailė“ palaiko 
Eamybinius ryšius su 300 liaudies meist- 
tų. D. f. kasmet rengia „Dailės“ gaminių 
Parodas TSRS ir užsienyje. Geriausi dar- 
al buvo eksponuojami liaudies demo- 
Tatijos šalyse, Argentinoje, Austrijoje, 
lrmoje, Graikijoje, Italijoje, Kanadoje, 
alyje, Pakistane, Sirijoje, Suomijoje, 
Urkijoje, Tunise ir kt. 


DAILĖS INSTITŪTAS, Lietuvos TSR 
„Alstybinis dailės institutas,— aukštoji 
ailės mokykla, įsteigta 1951.VIII.31 Vil- 
Niuje, sujungus Kauno Taikomosios ir 
„Ekoratyvinės dailės institutą su Vil- 
aus Dailės institutu (ž. Dailės mokyk- 
Os), Iš pradžių priklausė Lietuvos TSR 
ultūros m-jai, nuo 1959 — Lietuvos 


Dailės Ta 
1 = 
iiajao rūmai 


TSR MT Aukštojo ir specialiojo vid. 
mokslo k-tui. Rengia šių specialybių 
dailininkus, dailės specialistus: 1) ta- 
pybos, 2) grafikos, 3) skulptūros, 4) de- 
koratyvinio taikomojo meno, 5) lengvo- 
sios ir tekstilės pramonės dirbinių me- 
ninio apipavidalinimo ir jų modeliavi- 
mo, 6) interjero ir įrengimų, 7) pramo- 
ninio meno, 8) monumentinio dekoraty- 
vinio meno, 9) piešimo ir braižybos. 
Nuo 1959 veikia D. i. Kauno vakarinė 
taikomosios dailės katedra ir Vilniaus 
vakarinis skyrius, kuriuose rengiami 
dekoratyvinio taikomojo meno, lengvo- 
sios ir tekstilės pramonės „dirbinių me- 
ninio apipavidalinimo specialistai, bei 
D. i. Vilniaus neakivaizdinis skyrius, 
kuriame rengiami vaizduojamojo meno, 
meno istorijos ir teorijos specialistai. 
Nuo 1964 Kauno vakarinėje katedroje 
taip pat rengiami interjero ir įrengimų 
dailės specialistai. Atsižvelgiant į res- 
publikos liaudies ūkio poreikius, nuo 
1961 svarb. dėmesys skiriamas pramo- 
nės estetikai ir taikomajai dailei. 1951— 
1964 Dailės in-tą baigė 483 dailininkai. 
Lit.: Lietuvos TSR Valstybinis dailės insti- 
tutas, [albumas], V., 1960. 
DAILĖS MOKYKLOS. Dailės dalykus 
Lietuvoje imta dėstyti XVI a. Vilniaus 
akademijoje (ist. 1579); buvo dėstoma 
civ. ir kar. archit-ra, piešimas, vėliau ir 
raižyba. Pertvarkius akademiją į Vyriau- 
siąją m-1ą, 1793 įsteigta archit-ros kated- 
ra, 1797 — piešimo ir tapybos katedra. 
Vyriausiąją m-lą pavadinus Vilniaus 
un-tu, 1803 įsteigta skulptūros, 1805 — 
grafikos (raižybos) katedros. Visos tos 
katedros priklausė lit-ros ir meno f-tui, 
rengė piešimo mokytojus, bet gabesnieji 
studentai gaudavo meno laipsnius, iškilo 
kaip dailininkai. Piešimo ir tapybos ka- 
tedros pirmasis vedėjas buvo dail. 
P. Smuglevičius, dėstęs klasicizmo pa- 
grindais, nuo 1798 — J. Rustemas, vado- 
vavęsis realistine dėstymo metodika, 
Grafikos ir skulptūros katedrose vyravo 
klasicizmas. Žymiausi grafikos katedros 
vadovai ir profesoriai buvo J. Saunder- 
sas ir M. Podolinskis, rengę dailininkus 
grafikus, raižytojus ir kaligrafus. Tos 
katedros veikla labai rūpinosi ir prof. 


Dailės Institutas. 
Darbas keramikos studijoje 


DAI—DAI 345 


L. Bojanus, dėstęs anatomiją. Skulptū- 
ros katedroje, kuriai vadovavo A. Lebre- 
nas (van Bruyn), nuo 1811 — K. Jelskis, 
buvo rengiami plataus diapazono skulp- 
toriai. 

Uždarius Vilniaus un-tą (1832), lie- 
tuviai dailės mokėsi Peterburgo ir 
V. Europos meno akademijose. 1866 
Vilniuje atidaryta Piešimo amatų m-la 
ir tapybos klasė (vad, Vilniaus pieši- 
mo m-la), vadovaujama I. Trutnevo. 
Tapybos klasėje, skirtoje dailės mėgė- 
jams, buvo dėstoma tapyba iš natūros, 
kopijavimas, teatro dekoracijų ir ikonų 
tapyba. Trutnevo pastangomis m-la iš- 
saugojo pažangias tendencijas, joje bu- 
vo praplėstas tapybos kursas, kurį dėstė 
dail. P. Remeris. Nuo 1896 m-lą subsi- 
dijavo Peterburgo Dailės akademija, 
kuri gabesniesiems mokiniams suteikda- 
vo apskričių m-lų piešimo ir braižybos 
mokytojų teises. Nuo 1897 prie m-los 
pradėjo veikti piešimo ir tapybos kur- 
sai. M-loje pirmąsias dailės žinias gavo 
nemaža liet. dailininkų (B. ir J. Balzu- 
kevičiai, T. Daugirdas, V. Didžiokas, 
K. Gorskis, R. Jachimavičius, V. Kai- 
riūkštis, J. Zikaras ir kt.). Trutnevas 
vadovavo ir J. Montvilos 1893 Vilniuje 
įsteigtai vakarinei m-lai — Nemoka- 
moms techninio piešimo ir braižybos 
klasėms (vad. Montvilos piešimo kla- 
sėms). Dviejuose  parengiamuosiuose 
tos m-los kursuose buvo dėstomas pieši- 
mas ir braižyba, o dviejuose spec. kur- 
suose — dekoratyvinė tapyba, skulptūra, 
archit. lipdyba, archit. projektavimas, 
stalystė, baldų gamyba. 1912, mirus 
Trutnevui, Vilniaus piešimo m-la pairo. 
Mokytojas dail. I. Ribakovas drauge su 
vyresniųjų klasių mokiniais iš jos pasi- 
traukė ir atidarė savo vardo piešimo 
ir dailės m-lą prie Vilniaus dailininkų 
d-jos (įst. 1908). Montvilos piešimo kla- 
sėms nuo 1912 vadovavo J. Balzukevi- 
čius. Panaši piešimo m-la, vadovaujama 
G. Leonidovo, 1873 buvo organizuota 
prie Kauno miesto muziejaus, sujungus 
anksčiau veikusias Kauno specialiąją 
sekmadieninę techninio piešimo ir brai- 
žybos klasę su Kauno vyrų g-jos vaka- 
riniais piešimo kursais. I. Ribakovo, 
J. Balzukevičiaus ir G. Leonidovo vado- 
vaujamos dailės m-los veikė iki I pasaul. 
karo. 

Įkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, Vil- 
niuje atidaryta Piešimo ir tapybos stu- 
dija (1919.I1.1), nutarta steigti Dailės 
akademiją su tapybos, skulptūros ir 
archit-ros f-tais. 

1920.XI Kaune įsteigti Aukštieji pie- 
šimo kursai, kurie 1922.VI.26 perorga- 
nizuoti į Kauno meno m-lą. Joje specia- 
lybės dalykai buvo dėstomi real. pagrin- 
dais. M-loje buvo 1 semestro parengia- 
masis skyrius, 4 semestrų bendrojo la- 
vinimo (arba bendrasis) skyrius ir 4 (vė- 
liau 6) semestrų spec. (arba aukštasis) 
skyrius (nuo 1929 bendrojo lavinimo 
skyrius buvo 8, specialusis — 4 semest- 
rų). Baigusieji bendrojo lavinimo sky- 
rių gaudavo g-jų piešimo mokytojų 


346 DAI—DAI 


teises, o baigusieji spec. skyrių, prily- 
gusį aukštosioms dailės m-loms, ir pa- 
darę diplominį darbą, gaudavo dailinin- 
ko vardą. Spec. skyriuje nuo 1922 veikė 
tapybos, nuo 1926 — giafikos, nuo 
1929 — skulptūros, nuo 1931 —- dailio- 
sios keramikos studijos. 1929 įsteigtos 
dekoratyvinės dailės studijos profilis 
galutinai išryškėjo tik 1932; ji turėjo 
teatro dekoracijos, freskos, mozaikos, 
vitražo, dekoratyvinės skulptūros ir in- 
terjerų įrengimo bei dekoravimo specia- 
lizacijas bei dirbtuves. M-la iš pradžių 
tvarkėsi autonomiškai, nuo 1929 ją 
kontroliavo Švietimo ministerija. M-los 
organizatorius ir ilgalaikis direktorius 
buvo J. Vienožinskis, žymesni dėstyto- 
jai —P. Kalpokas, K. Sklėrius, J. Šilei- 
ka, M. Dobužinskis, A, Žmuidzinavi- 
čius, J. Zikaras, J. Mikėnas, L, Strolis, 
S. Ušinskas. 

Amatų dailės meistrams rengti nuo 
1926 Kaune ir kt. miestuose buvo stei- 
giamos vidurinės dailės dirbinių amatų 
m-los, veikė 2—3 metų ir trumpalaikiai 
amatininkų tobulinimosi kursai. Amatų 
m-lose ir kursuose, be kitų dalykų, buvo 
dėstoma piešimas, akvarelė, projektavi- 
mas, dailės istorija. Lenkijos okupuoto- 
je Lietuvos dalyje lietuviai dailės mokė- 
si Vilniaus un-to dailės f-te, kuris rengė 
piešimo mokytojus, taip pat dailininkus 
tapytojus. Šiame f-te studijavo V. Drė- 
ma, R. Jachimavičius, B. Macutkevičius, 
J. Orda, S. Subačiuvienė ir kt. 

1940, atkūrus Lietuvoje Tarybų val- 
džią, Kauno meno m-la gavo taikomo- 
sios dekoratyvinės dailės m-los struk- 
tūrą, joje buvo dėstoma dekoratyvinė 
tapyba, skulptūra, grafika, archit-ra, dai- 
lioji keramika ir kilimų dailė. M-lai va- 
dovavo L. Strolis. 1940 įsteigta Vilniaus 
dailės m-la su molbertinės tapybos, gra- 
fikos ir skulptūros studijomis; jai vado- 
vavo J. Mikėnas. 1941 Vilniaus dailės 
m-lai suteiktas Dailės akademijos, Kau- 
no meno m-lai — Taikomosios ir deko- 
ratyvinės dailės in-to vardas. 1943.III.17 
vok. faš. okupantai tas m-las uždarė. 
1944 jos vėl buvo atkurtos ir 1945 pa- 
vadintos Vilniaus Valst. dailės institu- 
tu ir Kauno Valst. taikomosios ir deko- 
ratyvinės dailės institutu. Vilniaus Dai- 
lės in-tas turėjo figūrinės tapybos, pei- 
zažinės tapybos, teatro dekoracijos, 
skulptūros, grafikos, archit-ros kompo- 
zicijos ir projektavimo specialybes. 
In-tui vadovavo V. Jurkūnas. Kauno 
Taikomosios ir dekoratyvinės dailės 
in-te po įv. pasikeitimų buvo pereita 
prie dekoratyvinės ir monumentaliosios 
tapybos, dailiosios tekstilės, dekoraty- 
vinės ir monumentaliosios skulptūros, 
dailiosios keramikos, taikomosios gra- 
fikos, interjero apipavidalinimo, sodų ir 
parkų apipavidalinimo specialybių. Šiam 
in-tui ilgiausiai vadovavo J. Vaitys 
1951.VIIL. 31 Vilniaus ir Kauno dailės 
in-tai sujungti ir jų pagrindu įsteigtas 
Lietuvos TSR Valstybinis dailės insti- 
tutas Vilniuje (ž. Dailės institutas). Be 
to, 1946 įsteigta Kauno vidurinė dailės 


m-la su skulptūros, tapybos ir grafikos 
specialybėmis, 1960 — Vilniaus vidurinė 
meno m-la su dailės skyriumi, turinčiu 
skulptūros, tapybos ir grafikos specia- 
lybes. Abi vid. m-los rengia kandidatus 
į aukštąsias dailės m-las ir piešimo mo- 
kytojus nepilnoms vid. m-loms. Telšių 
vid. amatų m-los pagrindu 1940 įsteigtas 
Telšių taikomosios dailės technikumas 
su dailiojo metalo apdirbimo, dailiojo 
medžio apdirbimo, dailiosios keramikos 
ir dailiųjų audinių specialybėmis. 1948 
įsteigtas Kauno Žuko taikomosios dai- 
lės technikumas su dekoratyvinio dažy- 
mo, dailiojo medžio apdirbimo, dailiojo 
odos apdirbimo ir avalynės modeliavimo 
specialybėmis. Šie. technikumai rengia 
kvalifikuotus dailininkus gamybai. 1958 
įsteigta Vilniaus vaikų dailės m-la, duo- 
danti pradines dailės žinias. 


Lit.; S. Budrys, V. Budrienė, Piešimo mo- 
kykla Vilniuje 1866—1915 metais.—,„,Iš lietuvių 
kultūros istorijos“, t. 2, V., 1959; J. Jurginis, 
Lietuvos meno istorijos bruožai, V., 1960. 


DAILĖS MUZIĖJUS, Lietuvos TSR Dai- 
lės muziejus, — kultūrinė įstaiga, ren- 
kanti, sauganti, moksliškai tirianti ir 
populiarinanti lietuvių ir kitų tautų liau- 
dies meno ir profesionalinės dailės kūri- 
nius. Vienas turtingiausių muziejų res- 
publikoje. Įsteigtas 1941 buv. Vilniaus 
rotušės rūmuose (ž. Rotušės). Filialai: 
Paveikslų galerija (įst. 1957 Vilniaus 
katedroje), Gintaro muziejus Palangoje 
(ist. 1963) ir Teatro ir muzikos muziejus 
Vilniuje (įst. 1965). D. m. fondus suda- 
ro daugiau kaip 40 000 eksponatų. Be 
liet. dailės rinkinių, muziejuje yra rusų, 
lenkų, vokiečių, prancūzų, italų, ispanų, 
olandų, flamandų, anglų klasikinės dai- 
lės kūrinių. Fondų pagr. skyriai: 1) liet. 
liaudies meno skyrius, turintis dide- 
lius liaudies audinių, medžio skulptū- 
ros, medžio drožybos, geležies dirbinių, 
liaudies baldų ir kt. rinkinius, 2) dailės 
skyrius, apimantis liet. profesionalinę 
dailę nuo XVI a. iki šių dienų; jis taip 
pat turtingas rusų ir užsienio šalių dai- 
lės darbų, 3) taikomosios dailės skyrius, 
turintis gausius lietuvių ir užsienio ša- 
lių taikomosios bei dekoratyvinės dailės 
(audinių, numizmatikos, porceliano, ke- 


„ramikos ir kt.) rinkinius. D. m. centri- 


niuose rūmuose (buv. Vilniaus rotušė) 
veikia liet. liaudies meno, liet. profesio- 
nalinės dailės (nuo XX a. pr. iki 1940), 
liet. taryb. dailės, liet. taryb. taiko- 
mosios ir dekoratyvinės dailės ekspo- 
zicijos, rengiamos rusų bei kitų bro- 
liškų tautų dailės parodos. Paveikslų ga- 
lerijoje eksponuojama Lietuvos XVI-—- 
XX a. pr. dailės ir V. Europos tautų 
XV—-XIX a. dailės kūriniai. Gintaro mu- 
ziejus eksponuoja medžiagą apie ginta- 
rą: jo kilmę, gavybą, rūšis, taikymą 
ir pan. Muziejui priklausanti tapybos, 
grafikos ir taikomosios dailės restaura- 
cinė dirbtuvė (įst. 1947) pagal didumą 
užima ketvirtą vietą Tarybų Sąjungoje 
(po Maskvos, Leningrado ir Kijevo 
restauracinių dirbtuvių); 1947—63 joje 
restauruota apie 4000 dailės kūrinių. 
Nuo 1952 D. m. kasmet organizuoja 
mėnesines ekspedicijas į įvairias IeS- 
publikos vietoves liet. liaudies menu! 
tirti bei rinkti, nuo 1959 drauge sU 
Lietuvos TSR Kultūros ministerija — 
ekspedicijas vaizdinei dailei registruoti 
bei tyrinėti. Nuo 1950 jis rengia kilno- 
jamas dailės parodas. Per metus sureN- 
giama apie 20 parodų D. m. rūmuose IT 
apie 50 kilnojamų parodų respublikos 
rajonuose. Muziejų kasmet aplanko 
apie 150 000, kilnojamas parodas — aple 
100 000 žmonių. 1945—63 D. m. suorga“ 
nizavo 230 parodų Vilniuje, Jas aplankė 
daugiau kaip 1,5 mln. žmonių. Nuo 
1950 D. m. periferijoje surengė daugiau 
kaip 350 parodų, kurias aplankė 1 mln. 
lankytojų. Taryb. laikotarpiu muziejus 
išleido apie 80 leidinių (parodų katalo- 
gų, albumų ir kt.). 

D. m. steigimu susirūpinta, įkūrus Lietuvo“ 
je Tarybų valdžią. 1919 Lietuvos Laikinosios 
rev. vyriausybės nutarimu Vilniuje buvo pra“ 
dėtas steigti Valstybės dailės muziejus, kurio 
pagrindą turėjo sudaryti M. Čiurlionio dailės 
kūriniai (ž. Čiurlionio dailės muziejus); tuo Pa“ 
čiu metu buvo rengiamasi steigti Vilniuje ir 
taikomosios dailės muziejų. Įgyvendinti pradė- 
tą darbą sutrukdė kontrrevoliucija. 1933 Vil- 
niuje suorganizuotas miesto muziejus, kuriš: 
negaudamas paramos iš Lenkijos burž. vyriaU“ 
sybės, nepasižymėjo rinkinių turtingumu ir 
nesurengė nė vienos ekspozicijos. 1940 buv: 
rotušės rūmuose įkurtas Vilniaus miesto MU“ 
ziejus, kuris sekančiais metais perorganizuotas 
į Vilniaus Valst. dailės muziejų. D. m, fondūš 
sudarė kūriniai, paveldėti iš Lietuvių moksl0 
d-jos, buv. miesto muziejaus, gauti iš naci0“ 
nalizuotų dvarų, supirkti iš privačių asmenų 


Dailės muziejaus rūmai Vilniuje 


Dailės muziejaus ekspozicija 


arba įsigyti moksl. ekspedicijų metu. Vok. 
Taš. okupacijos metais D. m. smarkiai nuken- 
tėjo, Hitlėrininkai išvežė, sužalojo arba su- 
naikino didelę dalį kūrinių, ypač taikomosios 
dailės įr tapybos. Pokario metais per labai 
trumpą laiką sukomplektuoti turtingi liet. 
liaudies meno ir profesionalinės dailės rinki- 
niai, pirmą kartą liet. dailės istorijoje sureng- 
ta nuosekli ir išsami senosios liet. dailės eks- 
Pozicija, turtingiausia respublikoje taryb. liet. 
1 ekspozicija, sutvarkyti kiti muziejaus 

ai, 


Lit.: P. Gudynas, Vilniaus Valstybinis dailės 
Muziejus, V., 1957. 


DAILETYRA ž. Menotyra. 


DAILIDĖS — amatininkai, dirbantieji 
medžio darbus statyboje. D. amatas la- 
Dal „Senas: Lietuvoje yra nemaža iš šio 
Žodžio kilusių vietovardžių ir asmenvar- 
džių (Dailidėnai, Dailidiškis, Dailidukas, 
Dailidės). Lietuvos Did. Kun-stėje D. 
amatas buvo feodalinė tarnyba: D. statė 
dvarus, pilis, ūkinius trobesius, tiltus. 
ki XX a. pr. tikrų, gerų dailidžių Lie- 
tuvos kaime pasitaikydavo 2—3 per vi- 
Są valsčių. Amato D. mokėsi, talkinin- 
audami prie statybos darbų ar dirb- 
damį pas geresnius statybos meistrus, 
agrindiniai D. darbo įrankiai buvo kir- 
Vis, piūklas, kaltas, grąžtas, svambalas, 
matas, kampainis, gulsčiukas. Žemaiti- 
Joje pasitaikydavo tokių D., kurie turė- 
19 nuolatinius darbininkus ir su jais ke- 
lavo iš vietos į vietą. Kolūkiuose suor- 
Sanizuotos statybos brigados, vadovauja. 
Mos vietos meistrų. 
Ii ia V. Zilėnas, Dailidės ir jų darbo įran- 
V. a lietuvių kultūros istorijos“, t. 1, 
DA ONIENĖ Jadvyga [g. 1922.X.8 
Ius anuose (Švenčionių rj.)] — gydytoja 
g atrė, Lietuvos TSR nusipelniusi gy- 
Ytoja (1965). 1949 baigusi Vilniaus 
Un-tą, dirbo Panevėžio tuberkuliozinio 
ISPanserio vedėja. Nuo 1954 Resp. tu- 
T, Tkuliozinio dispanserio Vilniuje vy- 
psioji gydytoja. Paskelbė brošiūrų 
n. švietimo ir moksl. straipsnių tuber- 
uliozės klausimais. 
LAILYDZIAI — 1. Kaimas Eišiškių rj., 
asų apyl., 7 km į š. r. nuo Eišiškių; 
Ši ūkio centras. 162 gyv. (1959). Kaimą 
La Dailydžių miškas. Parduotuvė, aš- 
DES m-la (1938—52 pradinė, iki 
196 Septynmetė), kultūros namai (nuo 
3), biblioteka (nuo 1958). 


„satras, 132 gyv. (1959). R. pakraščiu 


i Gauja. Pastatyti nauji kolūkio ūki- 


RS statai, kultūros namai. Med. 
as, 

D 

DaLLININKŲ SĄJUNGA, Lietuvos TSR 


Aaa kų sąjunga, — laisvanoriška kū- 
org € tarybinių dailininkų visuomeninė 
vaj aizacija. Įkurta 1940 Kaune. D. s. 
lųs „Vaujančiam centrui 1944 persikė- 
ok Vilnių, Kaune liko D. s. skyrius. 
tiko Veikia tapybos, skulptūros, gra- 
taikomosios ir dekoratyvinės dai- 
„Gailėtyros, teatro dekoratorių kū- 
menį ši sekcijos, akvarelistų,  monu- 
5 austų, Tarybinės Armijos šefavi- 
Enima almo „estetinio auklėjimo ge- 
Priklą, komisijos. Dailininkų sąjungai 
auso Lietuvos TSR Dailės fondas. 


D. s. organizuoja kūrybines išvykas 
į fabrikus, kolūkius, įmones, statybas, 
rengia respublikines ir kilnojamąsias 
dailės parodas, paskaitas, dailininkų ir 
darbo žmonių susitikimus, keičiasi dai- 
lės parodomis su kt. taryb. respubliko- 
mis. Įsteigė visuomeniniais pagrindais 
muziejus Šakių, Zarasų, Raseinių, Ute- 
nos, Kapsuko, Tauragės rajonuose. D. s. 
valdybos pirmininkai: 1940—42 S. Žu- 
kas, 1942—56 L. Vaineikytė, 1956—58 
V. Mackevičius, nuo 1958 J. Kuzmins- 
kis. 1952, 1956, 1958 ir 1962 įvyko D. s. 
suvažiavimai. 1965.I.1 s-ga turėjo 363 
narius ir kandidatus į narius. 


DAILIŪNAI — kaimas Kupiškio rj., Ska- 
piškio apyl., 1 km į p. v. nuo Skapiškio. 
96 gyv. (1959). Per kaimą eina keliai iš 
Skapiškio į Kupiškį, Palėvenėlę, Salas. 
Š. r. pakraštyje -yra nedidelis pelkėtais 
krantais ežeras, per kurį teka Mituva 
(Lėvens intakas). Ambulatorija (nuo 
1945). Seniau kaimas buvo vadinamas 
Mirabaliečiais. 


DAILŪČIAI — kaimas Vilkaviškio rj., 
Alvito apyl, 3 km į r. nuo Virbalio, 
prie Kapsuko —Kybartų plento; kolūkio 
centras. 178 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 
1945), biblioteka (nuo 1951). Kaimas įsi- 
kūrė po I pasaul. karo, išparceliavus 
Versnupių dvarą. 


DAINA — vokalinės muzikos rūšis, or- 
ganiškai jungianti poetinį ir muzikinį 
turinį. Skiriamos liaudies dainos ir au- 
torinės, kompozitorių sukurtos dainos. 
Liaudies dainos yra populiariausi, la- 
biausiai išplitę liet. tautosakos kūriniai. 
Pats D. terminas yra senas liet. kalbos 
žodis, žinomas visame etnografiniame 
lietuvių gyvenamame plote. XVII a. 
K. Širvydo žodyne ir raštuose bei kai 
kuriose tarmėse (r. dzūkų, iš dalies 
r. aukštaičių) D. vadinama giesme. 

Liet. liaudies dainos. yra labai senos. 
Dainų turinio ir meninės formos ele- 
mentai, kai kurių melodijų siaura apim- 
tis, senovinės pasaulėžiūros  atspin- 
džiai rodo jas gyvavus dar pirmykštės 
bendruomeninės santvarkos laikais. Dau- 
gumoje dainų atsispindi baudžiavinės 
epochos liaudies gyvenimas. Liaudies 
dainos yra ilgų šimtmečių daugelio 
žmonių kartų kūrybos rezultatas. Dau- 
gumas liaudies dainų pasižymi didele 
idėjine bei menine verte ir yra pagrįs- 
tai laikomos poetinės ir muzikinės kūry- 
bos klasika. 

Atsižvelgiant į D. paskirtį, tematiką, 
melodijų savybes, kai kur ir poetinį 
vaizdavimo būdą, skiriami šie pagrin- 
diniai D. žanrai: darbo, mitologinės, ka- 
lendorinių apeigų, šeimos apeigų ir pa- 
pročių (krikštynų, vestuvių), jaunimo, 
meilės, šeimos gyvenimo, vaikų, lopši- 
nės, našlaičių, vaišių, jumoristinės-saty- 
rinės, talalinės, karinės-istorinės, anti- 
feodalinės kovos, revoliucinės, šokių ir 
žaidimų dainos ir kai kurios smulkes- 
nės grupės. Darbo dainos savo ruožtu 
skirstomos pagal darbus, kuriuos dir- 
bant jos dainuojamos arba kuriuos ap- 
dainuoja: arimo, šienapiūtės, rugiapiū- 
tės, avižapiūtės, linų darbų, gyvulių ga- 


DAI—DAI 347 


nymo, malimo, kūlimo ir kt. Darbo dai- 
nos yra bemaž išimtinai lauko dar- 
bų dainos. Su meile jose apdainuoja- 
ma gamta, augalai, javai, poetizuojamas 
darbas bei jo reikšmė, aukštinamas ge- 
ras darbininkas, reiškiama neapykanta 
feodaliniam dvarui ir jo pareigūnams. 
Kai kurios darbo D. turi savitus melo- 
dijų tipus, tvirtai suaugusius su šio 
žanro tekstais. Ypač akivaizdžiai jie 
išsiskiria rugiapiūtės, avižapiūtės daino- 
se, šienapiūtės „„valiavimuose“. Šių D. 
melodijoms būdinga siaura apimtis, lais- 
vas, muz. elemento persvara pasižymin- 
tis ritmas, užtęsimas, puošnus kai ku- 
rių tonų apdainavimas (,„Bėkit, bareliai“, 
„Ūžia girelė“, „Valio, mano dalgeli“"). 
Mitologinių D. liet. tautosakoje nedaug 
tėra. Bemaž visos jos žinomos iš L. Rė- 
zos rinkinio, užtat kai kurie tyrinėto- 
jai abejoja jų autentiškumu. Tai dainos 
apie saulę, mėnulį ir žvaigždes (,„Mė- 
nuo saulužę vedė“, „Aušrinė svodbą kė- 
lė“, „Miela saulyte, dievo dukryte“ 
ir kt.). Labai senos yra kalendorinių ap- 
eigų D., susijusios su liaudies kalendo- 
rinėmis šventėmis ir apeigomis. Iš ka- 
lendorinių apeigų dainų išsiskiria ad- 
vento ir kalėdų, užgavėnių, lalauninkų, 
sūpuoklinės, sekminių ir joninių dainos. 
Nors kai kurios kalendorinių apeigų D. 
vadinasi krikščionių rel. švenčių var- 
dais, tačiau jos yra kilusios dar ikikrikš- 
čioniškais laikais. Kalendorinių D. tu- 
rinį sudaro su liaudies magija susiję 
ūkiniai-praktiniai, piršlybų ir meilės, 
kalendorinių apeigų motyvai. Svarbiau- 
siuose kalendorinių D. melodijų tipuose 
vyrauja rečitatyvinis pradas, vietomis 
persipinantis su šūksniniais elementais 
ir judesio poveikyje susikūręs akcen- 
tinis ritmas („Grįskime, mergos, ievaro 
tiltą“). Labai gausios liet. liaudies šei- 
mos apeigų ir papročių dainos. Jų skiria- 
mi du ciklai: vardo suteikimo, arba 
krikštynų, ir šeimos sudarymo, arba ves- 
tuvinės, dainos. Krikštynų dainų nedaug 
teužrašyta. Vestuvinės D. yra turtin- 
giausia liet. liaudies lyrikos dalis. Jos 
skirstomos į 3 pagr. ciklus: piršlybų, 
vestuvių ir grįžtuvių. Kiekvieno šio 
ciklo dainos pagal apeigų eigą turi dar 
smulkesnių grupių. Antai piršlybų D. 
skirstomos į sugertuvių, žvalgytuvių, 
žiedynų ir kt. Dar daugiau grupių yra 
vestuvių dainose (A. Juška „Svotbinėse 
dainose“ pateikė 17 vestuvių dainų 
grupių). Grįžtuvių D. dalijamos į sugrąž- 
tų ir atgrąžtų dainas. Daugeliu turinio 
bruožų vestuvinės D. sutampa su kitų 
žanrų dainomis. Jos visų pirma skiriasi 
veikėjais ir tais turinio momentais, ku- 
rie tiesiogiai susiję su apeigomis. Vestu- 
vinės D. įvairios savo nuotaika: jauno- 
sios atsisveikinimo dainos — graudžios, 
liūdnos; svočią apdainuojančios — pil- 
nos jumoro, sąmojingos, žaismingos. 
Joms būdingi tam tikri simboliai (,,auk- 
so žiedelis“, „sunkus nuometėlis“, „liūd- 
nas vakarėlis“ ir kt.). Vestuvinių D. 
melodijos nėra vienalytės. Vienos jų 
mažai išvystytos, rečitatyvinės, nusa- 


348 DAI—DAI 


kančios tam tikrų apeigų momentų eigą 
(pvz., dovanų rinkimą, nuotakos slėpi- 
mą), kitos, ypač susikūrusios Lietuvos p. 
dalyje, pasižymi dideliu melodinių tipų 
gausumu, plačiu dainingumu, ryškiomis 
kulminacijomis, turtinga dermine ir 
metrine-ritmine struktūra. Neapeiginės 
lyrinės D. daugeliu turinio momentų yra 
panašios į apeigines. Jų dalis senovėje 
buvo susijusi su vienomis ar kitomis 
apeigomis ir tik vėliau nuo jų atitrūko. 
Neapeiginių D. žanrai taip pat skiriami 
pagal tematiką ir paskirtį: jaunimo ir 
meilės dainas dainuoja jaunimas, šei- 
mos gyvenimo dainas — ištekėjusios 
moterys, vaišių dainos atliekamos per 
vaišes, lopšinės ir vaikų dainos skiria- 
mos vaikams ir t. t. Savitos yra taip 
pat šokių bei žaidimų dainos. Jose prie 
poezijos ir melodijos prisideda dar tre- 
čias komponentas — veiksmas, judesys. 
Šokių ir žaidimų dainos paprastai skirs- 
tomos pagal jų santykį su choreografi- 
niais judesiais. Daugiau lyrinio pobū- 
džio yra ir karinės-istorinės liet. liau- 
dies dainos. Epinis pradmuo jose paly- 
ginti silpnas. Karinėse-istorinėse dainose 
reikšmingą vietą užima išsirengimo į ka- 
rą, išvykimo iš namų motyvai, apdai- 
nuojama mūšis, kario žuvimas, žinios 
apie žuvusį karį parnešimas jo namiš- 
kiams. Istorijos atspindžiai lietuvių liau- 
dies dainose gana neryškūs. Kai kurių 
užuominų jose randama apie kovas su 
kryžiuočiais, su Švedija (XVII-XVIII a.), 
su Napoleono armija (1812), su Turki- 
ja (XIX a.). Iš XIX a. yra rekrutų ir su- 
kilimų dainų. Vėlyviausios kilmės yra 
Rusijos-Japonijos karo (1904—05) ir 
I pasaulinio karo (1914—18) dainos. Ne- 
mažą grupę sudaro antifeodalinės dai- 
nos, atspindinčios liaudies kovą prieš 
socialinę neteisybę, baudžiavinę prie- 
spaudą. 

Atskirą liet. liaudies dainų raidos eta- 
pą sudaro revoliucinės D., atsiradusios 
XIX a. pab. ir XX a. pr., besiformuo- 
jant Lietuvos proletariatui. Revoliuci- 


ietbauifėje Moltslieber 


aigėbėrą, 1225 j 


DAYNAS || 
ŽEMAYCZIU | 
SURYNKTAS YR xSZDUTAS | 


PAR 
. STMONA STANEWICEE || 


— Makslgmjaka Lyteratiras yr Graliuja 
is 


ž L WILNIUJE, 
+ SFAUSTUWIET 3. NEUMARA, | 
24) E 17 Metuos šasi š 


nės D. vaizduoja darbo žmonių masių 
kovą prieš carizmą ir kapitalistinį iš- 
naudojimą. Jos iš esmės skiriasi nuo 
senųjų tradicinių liaudies D. ne tik tu- 
riniu, keliamais idealais, poetika, bet 
ir kilme: daugumas jų yra literatūrinės 
kilmės („Jaunųjų darbininkų daina“, 
„Kalvis“, „Kumečio daina“ ir kt.), ne- 
maža jų atėjo iš kitų tautų (,„,Marse- 
lietė", „Internacionalas“, „Varšuvietė“, 
„Drąsiai, draugai, koja kojon“ ir kt.). 
Revoliucinėse D. atsispindi pagrindiniai 
Lietuvos liaudies kovos dėl išsivadavį- 
mo etapai. Jos skirstomos į grupes pa- 
gal laikotarpius: 1905—07 revoliucijos, 
I pasaul. karo bei 1917—19 kovų dėl 
Tarybų valdžios ir buržuazijos valdymo 
metų revoliucinės D. Revoliucinių D. 
melodijose, kaip ir tekstuose, žymūs 
tarptautiniai elementai (maršo ritmas, 
valingos kvartinės intonacijos ir kt.). 
Tarybinės dainos raidoje skiriami 
trys laikotarpiai: pirmieji taryb. san- 
tvarkos metai, D. Tėvynės karo me- 
tai ir pokario metai. Tarybinei D. ypač 
būdingas suartėjimas su rašytine poezi- 
ja ir profesionaline muzika. Pirmai- 
siais taryb. santvarkos metais sutauto- 
sakėjo kai kurios liet. poetų bei kom- 
pozitorių sukurtos ir iš rusų k. išverstos 
masinės taryb. dainos. Karo metais pa- 
plito liaudies naujai sukurtos bei nau- 
joms sąlygoms pritaikytos tradicinės D., 
prigijo nemaža naujų autorinių D. Jas 
dainavo lietuviai raudonarmiečiai, taryb. 
partizanai, laikinai okupuotos Tarybų 
Lietuvos gyventojai ir išgabentieji prie- 
vartos darbams į hitlerinę Vokietiją. 
Partizanų tarpe populiarios buvo dainos 
„Raudonieji šauliai“ (L. Giros žodžiai), 
„Partizanų daina“ (K. Korsako žodžiai) 
ir kt. Hitlerininkų okupuotoje Lietuvoje 
buvo pamėgtos dainos pagal S. Nėries 
eilėraščius „Grįšiu“, „Motulė“, „Parti- 
zanas“, „Mes atvaduosim tave“. Pokario 
metais, be pačios liaudies sukurtų D., 
išpopuliarėjo taryb. poetų žodžiais su- 
kurtos D.; S. Nėries „Vilnele, bėk į Vi- 
liją" (muz. B. Dvariono), E. Matuzevi- 
čiaus „Pabaigtuvių daina“ (muz. K. Ka- 
vecko) ir kt. Prigijo kai kurios D. iš 


| 
| 
| 
| 
| 


E kuni 


3 
i 
|) 
) 
į 
3 
i 


i. „9118 š y ž 14 
užaašiTOS B 
PAB ANTANĄ GUSKEYIČĘ 
APicjabėsE 
| pvšaračio m vzLŠNOS 
B Žiužių LASTŪVIO DAUKINĮSKŲ in DUSIN(aKių.| 
| sri Rub] 


TTT 


„(dutomsis Sapainiės Utena, tanacasaiia Anrenos Wm- | 

4 kreswx s ospetTmecTas liymmosar A Bet/Rui (4 Ci08 48) 

1 A Tusezax Atsars R ubesai, iš 
įNOKSKIUE) 


Raiera snoras Toenoamnė || 
L amvepkasisa Tea Ms] 


L (S 
"maro as 


TIITTTERTTTIT 


dai aa ai ai aa aaa aaa 


Daina. L. Rėzos „Dainų“ (1825), S. Stanevičiaus „Dainų Žemaičių“ (1829), A. Juškos 


„„Lietuviškų dainų“ (t. 1, 1880) tituliniai puslapiai 


kino filmų: E. Mieželaičio „Ant Nemuno 
kranto“ (iš filmo „Aušra prie Nemuno“, 
muz. B. Dvariono), K. Kubilinsko „Dai- 
nelė apie tiltą“ (iš filmo „Tiltas“, muz: 
E. Balsio). Kitos D. paplito per saviveik- 
los kolektyvus: „Rytas kolūkyje“ (sukū- 
rė Žagarės kultūros namų choras), „At- 
važiuokite pas mus“ (sukūrė Šiaulių Ij- 
„Raudonosios vėliavos“ kolūkio choras) 
ir kt. Tarybinių D. idėjinio turinio esmę 
sudaro socialistinės tikrovės, kovos prieš 
hitlerinius okupantus ir kitus darbo 
žmonių engėjus, kovos dėl Tarybų val- 
džios, siekimo įtvirtinti socializmą ir sU- 
kurti komunizmą atspindėjimas. 

Su dainų turiniu neatskiriamai susiju- 
si meninė jų forma. Liet. liaudies dai- 
noms būdingas lyrizmas. Epiškumas 
joms svetimas. Jų turinys reiškiamas 
visų pirma per lyrinio herojaus jausmus. 
Populiariausi dainų veikėjai (bernelis, 
mergelė, motinėlė, seselė ir kt.) detaliau 
nevaizduojami, aptariami tik bendrais 
bruožais. Apibendrintai vaizduojama ir 
gamta, žmogaus jausmų pasaulis. Api- 
bendrinimai dainose dažnai perauga 
į simbolinius įvaizdžius. Kai kurie jų 
būdingi visų žanrų dainoms (pvz., „rūtų 
vainikėlis“, „rūtų darželis“, „aukso žie- 
delis“, „„bėras žirgelis", ,kukuojanti ge- 
gutė“, „lelijėlė“, „liepelė“, „antelė“, „5a- 
kalėlis", „ąžuolėlis“ ir kt.). Dainų kom- 
pozicija nesudėtinga ir laisva. Tai ap- 
sprendžia improvizacinis dainų pobūdis, 
tekstų varijavimas, kontaminacija, Dainų 
siužetas nėra nuoseklus, jame apstu nu- 
krypimų, šalutinių epizodų. Iš pasakojimo 
dažnai pereinama į dialogą, kuris ypač 
pagyvina vaizdą. Apstu šakotinių D., tu“ 
rinčių dvi, tris ir net daugiau šakų. Ypač 
populiarios D., kuriose vieną šaką SU- 
daro gamtos, o kitą — žmonių gyveni- 
mo vaizdai. Savotiškos kompozicijos yrė 
grandininės D., kuriose pirmesnio pos“ 
mo paskutinės eilutės pakartojamos 
paskesnio posmo pradžioje. Nemaža 
reikšmę dainų kompozicijai turi vaizdo 
plėtimas arba siaurinimas (pvz., apdai- 
nuojant karį, pirma apibūdinamas jo 
žirgas, paskui pats raitelis, jo drabužiai: 
ginklas ir t. t.). Dainose paprastai varto“ 
jamos įvairios tradicinės poetinės iš- 
raiškos priemonės. Poetinis liet. dainų 
žodynas labai savitas, turtingas mažybi- 
nių ir maloninių žodžių formų. Daik“ 
tams ir reiškiniams apibūdinti plačiai 
vartojami epitetai, kurių žymi dalis yra 
nuolatiniai, pastoviai susiję su pažymi- 
muoju žodžiu. Dažna poetinės išraiškos 
priemonė yra įvairūs palyginimai. Reikš“ 
mingą vietą dainų poetikoje užima me“ 
taforos, paralelizmai, hiperbolės, reto“ 
rinės figūros. Savita yra dainų eilė“ 
dara, kurią nulemia ne tik kalbinės 
bet ir muzikinės išraiškos priemonės; 
melodija, o kai kuriose D.— judesi? 
arba šokio ritmas. Tipiška tradicinės 
D. forma yra posminė. Vyrauja ketur“ 
eiliai posmai, tačiau nemaža yra dv!“ 
eilių bei trieilių. Vėlesniais laikotar“ 
piais dainų eilėdarai žymios įtakos daIč 
rašytinė poezija (ž. Eilėdara). 

Organiška sudedamoji D. dalis yTė 
melodija. Dainų teksto ir melodijos san“ 
tykis yra gana įvairus. Seniausių D. m 


lodijos (ž. Liaudies muzika) yra labiau 
apibendrintos, ne taip tvirtai suaugu- 
sios su konkrečiu tekstu, būdingos įvai- 
Tiems jų žanrams. 

Seniausios žinios apie liet. dainas sie- 
kia X a. Vienuolis Kanaparijus, aprašy- 
damas nesėkmingą misijonieriaus Adal- 
berto misiją į prūsų ir pietinių lietuvių 
žemes (999) ir jo nužudymą, mini lie- 
tuvių gentis dainavus linksmą dainą. 
XV a. lenkų istorikas J. Dlugošas, kal- 
bėdamas apie jotvingius, sako, kad jie 
kaudavęsi labai narsiai, tikėdamiesi, jog 
jų karžygiškumas būsiąs apdainuojamas 
dainose. XVI a. lietuvių vartotus muzi- 
kos instrumentus suminėjo J. Bretkū- 
nas neišspausdintame biblijos vertime 
į liet. kalbą. Daugiausia žinių apie dai- 
nas iš XVI a. pateikė lenkų istori- 
kas M. Strijkovskis. Savo „Kronikoje“ 
(1582) jis keliose vietose aptarė liet. 
dainas ir jų dainavimą, pateikdamas 
dviejų D. nuotrupas. Malimo dainas 
XVI a. paminėjo A. Gvagninis. Žinių 
apie R. Prūsijos lietuvių dainas XVII a. 
savo veikaluose pateikė E. Vagneris, 
M. Pretorijus, T. Lepneris. Jie daino- 
mis domėjosi etnografiniu požiūriu, Pir- 
muosius dainuojamosios tautosakos teks- 
tus liet. kalba paskelbė J. Brandas ke- 
lionės į Maskvą (1673—74) aprašyme. 
Tris pilnas liaudies dainas („Anksti ry- 
tą rytužį“, „Aš turėjau žirgužėlį“ ir 
„Aš atsisakiau savo močiutei“) liet. ir 
vok. kalbomis pirmą kartą paskelbė 
P. Ruigys veikale vok. kalba „Lietuvių 
Kalbos tyrinėjimas“ (1745). Šiais tauto- 
Sakos pavyzdžiais jis įrodinėjo liet. 
kalbos grožį. Kalbiniu požiūriu dainomis 
domėjosi ir kiti ano meto švietėjai 
(M. Merlinas, J. Šulcas). XVIII a. vid. 
dainas imta vertinti ne tik kaip etno- 
grafijos ir kalbos faktus, bet ir kaip me- 
no kūrinius. Į liet. dainas, kaip meno 
Vertybes, atkreipė dėmesį vok. rašytojai 
J, Herderis, G. Lesingas. Į jas pradėta 
žiūrėti kaip į reikšmingą tautos dvasinės 
kultūros sritį, susirūpinta jų rinkimu ir 
skelbimu. L. Rėza 1825 Karaliaučiuje iš- 
leido pirmąjį liet. liaudies dainų rinki- 
nį „Dainos oder Litauische Volkslieder“, 
Kuriame paskelbė R. Prūsijoje surinktų 
85 D. tekstus, 7 D. melodijas ir straips- 
nį apie liet. liaudies dainas („Lietuvių 
liaudies dainų tyrinėjimas“). L. Rėza 
aiškino dainų kilmę vietos ir laiko at- 
žvilgiu, aptarė jų idėjinį-tematinį turi- 
Nį, rūšis, meninės formos klausimus (ei- 
lėdarą, kai kurias melodijų savybes 
Ir kt.), 

„Lietuvoje pirmuosius dainų rinkinius 
išleido S. Stanevičius („Dainos Žemai- 
čių“, 1829), S. Daukantas („Dainos Že- 
Maičių“, 1846). Stanevičius paskelbė ir 
Savo užrašytų D. melodijas („Pažymės 
Žemaitiškos gaidos“, 1833). Į liaudies 
Ūainas jis žiūrėjo kaip į meno kūrinius, 
Šiejo jas su vietos gyvenimo sąlygomis. 
Daukantas dainose ieškojo medžiagos 
let. tautos praeičiai nušviesti. Tuo pat 
laikotarpiu liet. liaudies dainomis susi- 
Omėjo lenkų rašytojai ir kultūros ty- 
tinėtojai, J. Kraševskis 1844 išspausdino 
€nkų kalba Vilniuje leistame žurnale 
„Athenaeum“ straipsnį apie liet. liau- 


dies dainas (Dainos. Piešni litewskie“), 
kuriame nurodė, kad dainose atsispin- 
dįs lietuvių gyvenimas rodo aukštą jų 
dvasinę kultūrą. Tuo pat metu K. Bžo- 
zovskis išleido į lenkų kalbą išverstų 
liet. dainų rinkinėlį ,Panemuniečių liau- 
dies dainos, surinktos iš Aleksoto apylin- 
kių“. Liet. etnografas ir rašytojas L. Ju- 
cevičius taip pat paskelbė liaudies dai- 
nų, išverstų į lenkų kalbą („Piešni li- 
tewskie“, 1844). Į vok. kalbą liet. liau- 
dies dainas vertė ir kartu su liet. teks- 
tais paskelbė G. Neselmanas („Li- 
tauische Volkslieder“, 1853). 

XIX a. antrojoje pusėje domėjimasis 
liet. tautosaka žymiai padidėjo. Sustip- 
rėjus nacionaliniam išsivadavimo judė- 
jimui, į kultūrinį darbą įsitraukė iš vals- 
tiečių kilusi inteligentija. Žymesnieji jos 
atstovai (J. Basanavičius, V. Kudirka, 
P. Kriaučiūnas ir kt.) rinko liaudies 
dainas. R. Prūsijoje dainų rinkimą ska- 
tino 1879 Tilžėje įkurta Lietuvių lit-ros 
d-ja, taip pat 1885 įkurta „Birutės“ d-ja. 
Didelius dainų rinkinius išleido A. Juš- 
ka („Lietuviškos dainos“, 3 t., 1880—82; 
„Lietuviškos svotbinės dainos“, 1883). 
Tuo pat metu į liet. liaudies dainas at- 
kreipė dėmesį lenkų, rusų ir vokiečių 
mokslininkai: O. Kolbergas, F. Fortuna- 
tovas, V. Mileris; R. Prūsijoje jas užra- 
šinėjo ir apie jas rašė E. Gizevijus, 
F. Kuršaitis, A. Leskinas, K. Brugma- 
nas, L. Nastas, A. Becenbergeris. Didelį 
liaudies dainų melodijų rinkinį išleido 
Ch. Barčas („Dainų balsai“, 2 t., 1886— 
1889). Menines dainų ypatybes plačiau 
nušviesti bandė K. Macius (slap. Samo- 
gita) savo straipsnyje „Prasmė ir gra- 
žumas Lietuvos dainų“  („Žinyčia“, 
1900, Nr. 1). 

XX a. pr. visuomeninis ir kultūrinis 
gyvenimas, liaudies kova prieš carizmą 
ir buržuaziją įnešė naujų momentų į dai- 
nų vystymąsi. Liaudies masių kovos po- 
veikyje pasirodė rev, dainų rinkinėlių: 
„Pirmyn“ (1902), „Revoliucijos dainos“ 
(1904), „Revoliucinės dainos“ (1905), 
„Kovotojų giesmės“ (1907), „Kibirkštys“ 
(1908) ir kt. Vis dažniau dainos pradė- 
jo rodytis spaudoje ir atskirais rinki- 
niais. Liaudies dainas rinko, skelbė 
ir harmonizavo liet kompozitoriai: 
M. Petrauskas, J. Naujalis, Č. Sasnaus- 


SUARIINS 


„DAUGIABALSĖS 
LIETUVIŲ LIAUDIES 


DAINOS 
I 


SUDAPĖ I Kaktos 
T SLAVIINAS 


O KNM ss a mm 
VALSTYBINĖ GASŽINĖS LPVKAATOKOS UINL 
VE MUS 1958 


DAI-—DAI 349 


kas, A. Kačanauskas, J. Talat-Kelpša, 
S. Šimkus. M. Čiurlionis ne tik pats 
harmonizavo liaudies dainas, bet ir iškė- 
lė jų melodijų reikšmę nac. muzikos 
vystymui (rink. „Lietuvoje“, 1910). Liet. 
liaudies dainų tyrinėjimo istoriją, jų ry- 
šius su latvių dainomis ir daugelį kitų 
klausimų tyrinėjo suomių prof. A. Niemis 
veikale „Lietuvių liaudies dainų tyrinė- 
jimai“ (1913). Lietuvių ir latvių dainų gi- 
miniškumą aiškino J. Lautenbachas stu- 
dijoje rusų kalba „Lietuvių-latvių liau- 
dies kūrybos istorijos bruožai“ (1896). 
Dainų palyginimus ir simbolius nagrinė- 
jo R. Moilenas darbe „(Gamtos prilygi- 
nimai lietuvių dainose bei raudose“ 
(1909, liet. vert. 1919). Iš materialistinių 
pozicijų liet. liaudies dainas apžvelgė 
Z. Aleksa-Angarietis veikale „Šeimyniš- 
kas lietuvių gyvenimas Juškevičiaus 
dainose“ (1911). 

Burž. metais liaudies dainų tekstus ir 
melodijas užrašinėjo mokytojai, moks- 
leiviai, pažangi inteligentija. Dainų rin- 
kimas kiek paspartėjo, kai 1930 buvo 
įsteigta Tautosakos komisija, 1934 — Ko- 
misija liaudies melodijoms rinkti ir tvar- 
kyti, o 1936 šių komisijų pagrindu 
suorganizuotas Tautosakos archyvas. 
1918—40 surinktų D. tik nedidelė dalis 
paskelbta period, leidiniuose ir atskirais 
rinkiniais. Šiuo laikotarpiu išėjo V. Krė- 
vės-Mickevičiaus, T. Brazio, J. Nor- 
kaus, J. Čiurlionytės, J. Dovydaičio 
ir kitų parengti liaudies dainų rinki- 
niai.  Įv. aspektais dainas tyrinėjo 
M. Biržiška, B. Sruoga, T. Brazys, L. Gi- 
ra, J. Baldžius-Baldauskas, J. Balys, 
J. Čiurlionytė ir kt. Iki taryb. santvar- 
kos laikų liet. dainų tyrinėtojai iškėlė 
nemaža jų gyvavimą liečiančių faktų, 
istoriografinių duomenų, bet, apskritai 
imant, dainas vertino idealistinės pasau- 
lėžiūros požiūriu, 

Naujas dainų leidimo ir tyrinėjimo 
etapas prasidėjo, atkūrus Lietuvoje 


taryb. santvarką. Taryb. santvarkos me- 
tais atkreiptas dėmesys į socialinius 
santykius atspindinčių, revoliucinių bei 
tarybinių D. rinkimą, į dainų užrašymo 
kokybę, į melodijų užrašymą kartu su 


Daina. Z. Slaviūno „Sutartinių“ (1958), J. Čiurlionytės „Lietuvių liaudies dainų“ (rusų kalba, 1955) 


ir „Lietuvių tautosakos“ (t. 1, 


1962) tituliniai puslapiai 


350 DAI—DAI 


tekstais, panaudojant šiuolaikinę garso 
įrašymo techniką. Išplėstas dainų leidi- 
mas, pakilo leidžiamų rinkinių parengi- 
mas meniniu ir moksliniu atžvilgiu. 
1942 Maskvoje išėjo K. Korsako pareng- 
tas dainų rinkinėlis „„(Okupantų vergo- 
vėje", 1944 išleistas J. Žiugždos sudary- 
tas rinkinėlis rusų kalba „Dainos“. 
K. Korsakas nagrinėjo liet. liaudies 
dainų motyvus, nukreiptus prieš vok. 
okupantus (rink. „Prieš amžinąjį priešą“, 
1945). Pokario metais paskelbta dainų 
rinkinių ir dainų tekstų bei melodijų 
chrestomatinio pobūdžio tautosakiniuo- 
se leidiniuose. J. Čiurlionytė 1948 išlei- 
do „Lietuvių liaudies dainas vaikams“ 
(tekstai ir melodijos), 1955 — Lietuvių 
liaudies dainas“ lietuvių ir rusų kalbo- 
mis (tekstai ir melodijos). B. Sruoga 
1949 išleido „Lietuvių liaudies dainų 
rinktinę“. Nemaža dainų tekstų ir jų 
melodijų paskelbta Lietuvos TSR MA 
Lietuvių kalbos ir lit-ros in-to pareng- 
tuose leidiniuose „Lietuvių tautosakos 
rinktinė“ (1954) ir „Lietuvių tautosaka, 
užrašyta 1944—1956“ (1957). Seniausios 
liet. liaudies dainos — sutartinės ir jų 
melodijos paskelbtos Z. Slaviūno pareng- 
tame leidinyje „Sutartinės“ (3 t., 1958— 
1959). Apibendrinamojo pobūdžio dai- 
nuojamosios liet. tautosakos rinkinys, su- 
pažindinąs su visomis jos rūšimis ir žan- 
rais, yra Lietuvių kalbos ir lit-ros in-to 
parengti penkiatomio leidinio „Lietuvių 
taūtosaka“ pirmieji 2 tomai (1962—64). 
Be naujų dainų rinkinių, pakartotinai iš- 
leista L. Rėzos, S. Stanevičiaus, A. Juškos 
dainų rinkiniai, daug populiarių rinki- 
nėlių, skirtų chorams. Lietuvių kalbos ir 
lit-ros in-to tautosakos rankraštyne sau- 
goma apie 250 000 dainų užrašymų. Kaip 
ir visą tautosaką, dainas imta tyrinėti 
marksistinės metodologijos pagrindu. 
Nagrinėjamos meninės dainų ypatybės, 
jų žanrai: revoliucinės, vestuvinės, ka- 
lendorinių apeigų, karinės-istorinės dai- 
nos, sutartinės (Z. Slaviūno, Amb. Jo- 
nyno; L. Saukos, V. Kubiliaus ir kt. stu- 
dijiniai darbai). Plačiai išnagrinėti žy- 
miausieji XIX a. liet. liaudies dainų 
rinkiniai J. Lebedžio, 


(A. Mockaus, 


A. Jovaišo ir kt. darbai). Liet. liaudies 
dainų melodijas aptarė J. Čiurlionytė 
leidiniuose: „Lietuvių liaudies dainos" 
(1955), S. Stanevičiaus „Dainos Že- 
maičių“ (1954) ir A. Juškos „Lietuviš- 
kos dainos" (1955). Liet. kalbos ir lit-ros 
in-te sudarytas sistematinis liet. liau- 
dies dainų katalogas. Dainų rinkimo, 
leidimo ir tyrinėjimo istorija marksisti- 
nės metodologijos pagrindu nušvies- 
ta „Lietuvių tautosakos apybraižoje“ 
(1963). 

Liaudies dainos nuo pat nacionalinės 
liet. kultūros kūrimosi pradžios darė 
žymią įtaką rašytinei poezijai ir muzi- 
kai. Savo kūryboje jomis naudojosi 
A. Strazdas, S. Stanevičius, K. Aleknavi- 
čius, A. Baranauskas, A. Vienažindys 
ir kiti feodalizmo epochos poetai. Dai- 
nos vaisingai veikė ir vėlesnių poetų — 
Maironio, Jovaro, L. Giros, S. Nėries, 
E. Mieželaičio, Just. Marcinkevičiaus 
ir kt.— kūrybą. Liaudies dainos skatino 
žymiausių liet. kompozitorių kūrybą. 
Jas harmonizavo ir jų melodijas įvai- 
riais atžvilgiais savo kūriniuose pa- 
naudojo  žymiausieji liet. kompozito- 
riai: M. Čiurlionis, S. Šimkus, J. Gruo- 
dis, J. Talat-Kelpša, S. Vainiūnas, B. Dva- 
rionas, J. Juzeliūnas, E. Balsys, V. Klo- 
va, A. Račiūnas ir kt. 

Liet. liaudies dainos turėjo didelę 
reikšmę autorinei D. vystytis. Plečian- 
tis koncertinei veiklai, buvo nesitenki- 
nama vien harmonizuotomis liaudies D. 
Atskiri chorų vadovai (M. Racevičius- 
Račas, J. Dryja-Visockis ir kt.) patys 
kūrė dainas poetų tekstais. Bet jų su- 
kurtos D. buvo menko muz. lygio. Kla- 
sikinių D. (daugiausia Maironio teks- 
tais) sukūrė J. Naujalis ir Č. Sasnaus- 
kas. XX a. pr. ryšium su revoliucinio 
darbo žmonių judėjimo pakilimu plito 
revoliucinės D. Pirmasis iš liet. kompo- 
zitorių šias D. ėmė kurti M. Petrauskas. 
1910 buvo išleistas jo dainų rink. „Tri- 
mitas“, kurio didžioji dalis parašyta rev. 
tematika: „Neverkit pas kapą“ (J. Jano- 
nio tekstas), „Sukelkime kovą“ (Jova- 
ro tekstas), „Revoliucionierių daina“, 
„Pirmyn“ (J. Baltrušaičio-Mėmelės teks- 
tai) ir kt. 

Ikitaryb. metais originalių D. sukūrė 
kompozitoriai A. Kačanauskas, J. Gruo- 


| | Revoliucijos Dainos : 
br 


Svrankiatos Iš visur Ir parspaudiatos. 


1 


i 5 k 4 
Pliadeiphia, PA. 1 + Ė Chicago, Nlinois | 
Ę ją da „K a MB Sa dab ! ki Kasos ERA 
Daina. Revoliucinių dainų rinkiniai: „Pirmyn. Darbininkų eilės ir dainos“ (1902), ,„Kovotojų 


giesmės“ (1907), „Revoliucijos dainos“ (1908) 


dis, S. Šimkus (L. Giros, P. Vaičiūno, 
K. Binkio ir kitų tekstais). Jose išryš- 
kėjo nac. bruožai, turtinga harmoni- 
ja ir polifonija. Chorinėje muzikoje 
atskiri balsai įgavo savarankiškumo, 
solo dainose išaugo akompanimento 
vaidmuo. 

Dideliu tematikos ir žanrų įvairumu, 
muzikos priemonių turtingumu pasižy- 
mi liet. taryb. kompozitorių sukurtos 
D. Šioje srityje plačiausiai pasireiškė: 
J. Bašinskas, A. Budriūnas, J. Dambraus- 
kas, J. Gaižauskas, K. Kaveckas, V. Kup- 
revičius, V. Paltanavičius, J. Švedas 
R. Žigaitis ir kt. Dainoms tekstų yra sU- 
kūrę poetai: J. Degutytė, Ant. Jonynas, 
K. Kubilinskas, J. Lapašinskas, E. Ma- 
tuzevičius, E. Mieželaitis, V. Mozūriū- 
nas, V. Reimeris, T. Tilvytis, A. Venclo- 
va ir kt. 

Prie dainų populiarinimo ir ugdymo 
ypač prisideda taryb. metais išaugus! 
meno saviveikla, dažnai organizuojami! 
festivaliai, dainų šventės. 


Rinkiniai: L. Rėza, Dainos oder Litauisch€ 
Volkslieder, Kėonigsberg, 1825 (III leid, Vv 
1958); S. Stanevičius, Daynas Žemaycziu, V+ 
1829 (II leid., V., 1954); L. Jucewicz, Piešni 
litewskie, V., 1844; S. Daukantas, Dajnes Žė“ 
majtiu, Petrapilis, 1846; G. Nesselmann 
Littauische Volkslieder, Berlin, 1853; A. Juš- 
ka, Lietuviškos dainos, t. 1—3, Kazanė, 1880— 
1832 (II leid., V., 1952); A. Leskien, K. Brug- 
mann, Litausche Volkslieder und Mūrchen, 
Strassburg, 1882; A. Juška, Lietuviškos svot“ 
binės dainos, Petrapilis, 1883 (II leid, V+ 
1955); Ch. Bartsch, Dainu Balsai, Heidelber?+ 
2 t., 1886—89; A. Juszkiewicz, Melodje lU- 
dowe litewskie, Krakėw, 1900; J. Basanavl- 
čius, Ožkabalių dainos, 2 t., Shenandoah, P2+ 
1902; V. Kalvaitis, Prūsijos Lietuvių Dainos 
Tilžė, 1905; A. Niemi, A. Sabaliauskas, Lietu“ 
vių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje: 
Ryga, 1911; A. Sabaliauskas, Lietuvių dainų If 
giesmių gaidos, Helsinki, 1916; V. Krėvė-MiC- 
kevičius, Dainavos krašto liaudies dainos, K 
1924; J. Čiurlionytė, Lietuvių liaudies dainos 
vaikams, K., 1948; B. Sruoga, Lietuvių liaU“ 
dies dainų rinktinė, K., 1948; Lietuvių tauto“ 
sakos rinktinė, ats. red. K. Korsakas, V+ 
1954; Lietuvių liaudies dainos, parengė J. Čiur- 
lionytė, V., 1955; Lietuvių tautosaka, užrū“ 
šyta 1944—1956, V., 1957; Drąsiai, draugai, KO“ 
ja kojon (Revoliucinių dainų rinkinys), V+ 
1957; Sutartinės (Daugiabalsės lietuvių liaudiėš 
dainos), parengė Z. Slaviūnas, 3 t., V., 19587 
1959, Lietuvių tautosaka, t. 1 (Dainos), t- * 
(Dainos ir raudos), V., 1962—64 [su Amb. JO“ 
nyno įvad. straipsniais]. 


nų gaidas (melodijas), Tilžė, 1920; T. Brazys 
Lietuvių tautinių dainų melodijos, K., 
B. Sruoga, Dainų poetikos etiudai, K., 
(Raštai, t. 6, V., 1957); J. Čiurlionytė, LietU“ 
vių liaudies melodijos.—,,(Tautosakos darbai + 
1938, t. 5; A. UiopanonnTe, Auronckai Ha“ 
poAMaz  MecHA.—,,CoBeTCkKaa  My3BIKaA“, 1949, 
Ne 6; V. Kubilius, 1905—1907 metų revoliucinė 
poezija ir folkloras.—,,Pergalė“, 1952, Nr. 8; 
3. CnaBionac, „„Cyraprane"“ (O AuTOBCKOM Ed“ 
POAHOM MHOroroAocCHu).—,,CoBeTckax My3bIKa ! 
1954, Ne: 5; J. Lebedys, Simonas Stanevičiūš: 
V., 1955; R. Mikšytė, Tautosakinės tradicij05 
mūsų poezijoje.—,,Jaunieji", kn. 7., V., 1955: 
B. Kazlauskienė, Dainuojamosios lietuvių p 
tosakos tekstų klasifikavimo sistema.—,„L1>“ 
MA darbai", 1959, A 2; B. Sruoga, Apie Nets, 
vių liaudies dainas.— Raštai, t. 6, V., 1997 
Lietuvių tautosakos apybraiža, V., 1963. 


„DAINA“— kultūros ir meno draugij? 
veikusi Kaune XX a. pirmojoje pusėj“: 
J. Naujalis, apsigyvenęs Kaune (1897): 
suorganizavo „Dainos“ chorą, kuris NUO 
1899 dainavo gegužinėse, iškylose, PO“ 
būviuose. 1904 prie choro susidarė Va“ 
dintojų būrelis. Pirmasis viešas „D.“ P“ 
sirodymas Kauno miesto teatre įvyko 


1905.III.5. Valdžios įstaigose „D“ buvo 
tregistruota kaip Muzikališka lietuvių 
dainininkų draugija (1905.VIIL.19). Pir- 
Masis legalizuotos „D.“ vakaras įvyko 
1905.XII.2. D-ja turėjo apie 500 narių. 
Iki I pasaul. karo jai vadovavo J. Nau- 
Jalis, R. Šliupas, P. Leonas ir kt. 1908 
Prie „D.“ prisijungė Kauno latvių d-ja. 
„D.“ turėjo muzikos ir choro, teatro rei- 
kalų, vakarų rengimo, bibliotekinį ir 
Ūkinį skyrius. Rengė minėjimus (K. Do- 
Nelaičio, V. Kudirkos, V. Pietario, 
L. Tolstojaus ir kt.), paskaitas kultūri- 
nėmis, visuomeninėmis, teatro temomis 
(lektoriai: S. Čiurlionienė-Kymantaitė, 
Landsbergis-Žemkalnis, P. Leonas, 
J. Basanavičius ir kt.), labdaringus kon- 
Certus studentams bei moksleiviams 
Selpti, iš Vilniaus perkėlė į Kauną liet. 
dailės parodas (1908, 1911, 1914), padė- 
JO rengti liet. vakarus provincijoje. „D.“ 
Chorui vadovavo J. Naujalis, V. Nace- 
Vičius, S. Šimkus ir kt. „D.“ koncertų 
Programoje dažnai dalyvaudavo M. Leš- 
evičiaus vadovaujami nuolatiniai mu- 
Zikiniai kolektyvai: vokalinis kvartetas, 
IV. instrumentiniai ansambliai ir kt. „D.“ 
turėjo skaityklą ir biblioteką, daug dė- 
mesio skyrė teatrui, turėjo savo sceną, 
aktorius ir režisierius (G. Landsbergis- 
€mkalnis, L. Žilinskas, T. Daugirdas, 
+ Sutkus ir kt.). Kasmet surengdavo 
aPie 20 spektaklių su koncertais. Pasta- 
S A. Vilkutaičio-Keturakio „Amerika 
Pirtyje" (1905), A. Fromo-Gužučio „Po- 
Das ir mužikai“ (1907), M. Šikšnio 
„Pilėnų kunigaikštis“ (1907), „Sparnai“ 
(1910), G. Landsbergio-Žemkalnio „Blin- 
da“ (1908), G. Petkevičaitės „Kova“ 
(1909) ir kt. 1908 paskelbė scenos vei- 
“alų konkursą. Nuo 1911 veikė specia- 
10 skrajojančios „D.“ trupės, vadovau- 
Jamos A. Vitkausko (Kauno lietuvių 
Ūramos artistų bendrovė, 1913; Pirmoji 
letuvių artistų trupė, 1914), kurias su- 
arė labiausiai patyrę aktoriai (A. Sut- 
IŠ O. Rymaitė, A. Jurašiūnas ir kt.). 
„pasaul. karas sutrukdė d-jos veiklą. 
918 įkurta Pirmoji lietuvių artistų kuo- 
S: vadovaujama U. Babickaitės. S. Šim- 
kkaas iniciatyva 1920 įsteigta Dainos my- 
(.0jų d-ja, daugiausia dėmesio skyrusi 
let. dainai, Jos chorui vadovavo S. Šim- 
basi A. Kačanauskas, A. Dvarionas, 
a Karosas ir kt. 1920—21 ir 1924 vėl 
aivinta „D.“ vaidintojų kuopa (rež. 
= Vitkauskas). 1924 suorganizuota ope- 
etė (rež. J. Petrauskas, dirig. P. Ado- 
vas ius). „D.“ turėjo 15 skyrių Lietu- 
Al, miestuose (Panevėžyje, Jurbarke, 
Ytuje, Ukmergėje ir kt). Po I pasaul. 
ŠIO jai vadovavo J. Žilevičius, J. Ben- 
ir pus ir kt. D-jos iniciatyva 1924, 1928 
P 930 surengtos dainų šventės Kaune. 
askutinis „D.“ koncertas įvyko 1939. 
IR „Nemaža prisidėjo prie muzikinio ir 
mo „110 meno ugdymo bei populiarini- 
9 Lietuvoje, 
Its 1904. : Či š - i 
įPektaklio 20 meni šankaravė skai 1024, 


i] Udrimas P k Aki 
Istoriį » Iš lietuvių muzikinės kultūros 
Mios (1861—1917), V., 1958 [p. 85—00]. 


DAINAVĄ 


Ha 1. Istorinis Lietuvos pieti- 
R les Vardas. Pirmą kartą dokumen- 
Minimas 1253 („terra Deynowe“). 


D. vardas randamas ir Lietuvos metraš- 
čiuose. Rusų metraščiuose bei kt. senuo- 
siuose šaltiniuose D. kraštas su kai ku- 
riomis teritorijomis į p. nuo jo vadina- 
mas Jotvingių žeme ir Sūduva, 
4 km į p. v. nuo Jašiūnų. 306 gyv. 
(1959). Per kaimą eina Vilniaus—Lydos 
geležinkelis, iš vakarų prieina Rūdnin- 
kų giria. Pr. m-la (nuo 1925), kultūros 
namai (nuo 1957), biblioteka (nuo 1958). 
3. Kaimas Varėnos rj., Vydenių apyl., 
11 km į p. r. nuo Varėnos miesto. 
261 gyv. (1959). Iš v. prie D. prieina 
Barteliškės miškas. Pr. m-la (nuo 1915), 
biblioteka (nuo 1962). Rasta neolito sto- 
vykla. 1637 Dainavoje buvo 10 kiemų, 
14 valakų žemės. Burž. nacionalistai kai- 
me nužudė mokytoją P. Valicką, V. Ta- 
mulevičių, V. Švedą, A. Kalinkevičių, 
J. Lužį. 


apylinkės centras. 231 gyv. 
(1959). Aštuonmetė m-la (1930—52 pra- 
dinė, iki 1962 septynmetė), kultūros na- 
mai (nuo 1959), biblioteka (nuo 1958). 
S. Kaimas Kaišiadorių rj., Papar- 
čių apyl, 8 km į r. nuo Žaslių; kolūkio 
centras. 211 gyv. (1959). Per D. teka 
Žiežmara (Neries intakas). Aštuonmetė 
m-la (1922—52 pradinė, 1952—62 sep- 
tynmetėj, biblioteka (nuo 1947). 


DAINAVIŠKIAI — kaimas Lazdijų rj., 
Veisiejų apyl, 2 km į p. v. nuo Vei- 
siejų, prie kelio į Kapčiamiestį. 286 gyv. 
(1959). Rytuose kaimas prieina prie An- 
čios ež., nietuose — prie Veisiejo ež.; 
per D. į Ančios ež. teka Melnyčėlė. 
Vandens malūnas, 25 lovų Veisiejų tu- 
berkuliozinis dispanseris (nuo 1961). Bu- 
vo dvaras, vad. Aukštadvariu. Burž. na- 
cionalistai kaime 1947 išžudė Skratulių 
ir Stravinskų šeimas, iš viso 7 žmones. 


„DAINAVOS PARTIZANAS'— Didžiojo 
Tėvynės karo partizanų būrys, veikęs 
Alytaus ir Lazdijų apskrityse. Pradėjo 
kurtis 1942. Jo organizatoriai buvo 
B. Rudžionis, Juozas ir Julius Barauskai, 
K. Marcelis, A. Kacvingelis, A. Voznia- 
kas, A. Sudničenka ir P. Sakalauskas. 
Būrio vadu išrinktas Juozas Barauskas. 
Būrys bazavosi Subartonių ir Makniūnų 
miškuose. 1943.X „D. p.“ būrys susisiekė 
su LKP Alytaus aps. pogr. k-tu (sekr. 
V. Sakalauskas), o 1943.XI—su LKP 
Pietų sr. pogr. k-tu (sekr. G. Zimanas). 
Būrio komisaru buvo paskirtas J. Grigo- 
nis, vėliau Jonas Olekas. 1942.VIII bū- 
ryje buvo 25 partizanai, 1943 pab.— 60, 
1944 pavasarį — beveik 100. Būrio part. 
org-jai priklausė 17 narių, komjaunimo 
org-jai — 30. 1944.IV iš šio būrio suda- 
rytas dar Šarūno partizanų būrys (va- 
das Juozas Barauskas, komisaras J. Grigo- 
nis): „D. p.“ būrys (vadas A. Kacvinge- 
lis) persikėlė į Užnemunę, į Kapčiamies- 
čio ir Veisiejų apylinkes. LKP Pietų 
sr. pogr. k-to įgaliotiniu ir būrio komisa- 
ru buvo paskirtas Juozas Olekas. Būrio 
partizanai nuginklavo vietinių burž. na- 
cionalistų suorganizuotus ginkluotus bū- 
rius Ryliškiuose, Vabaliuose, Nemunai- 
tyje (atėmė daugiau kaip 100 šautuvų, 
2 kulkosvaidžius), sudegino hitlerininkų 


DAI—DAI 351 


barakus (Merkinės vls), sunaikino 
8 tiltus, jų tarpe gelžbetoninį Leipalin- 
gio— Kapčiamiesčio plente (prie Neliu- 
bonių), medinį Merkinės— Leipalingio 
plente (prie Avirio ež.), nukovė dau- 
giau kaip 100 hitlerininkų. Būrio parti- 
zanai kartu su Raudonosios Armijos da- 
liniu prie Pertako (Kapčiamiesčio vls.) 
surengė pasalą Gardino— Kapčiamiesčio 
plentu besitraukiančiai hitlerininkų ka- 
riuomenei, iš prieštankinių šautuvų pa- 
šovė 7 savaeigius pabūklus „Ferdinan- 
dus", sudaužė keletą automašinų ir apie 
30 hitlerininkų paėmė į nelaisvę. Kovo- 
se žuvo partizanai: ičiū 
B. Baranauskas, J. Razmus, L. Gembic- 
kas ir kt. 


DAINIAI — kaimas Jurbarko 1j., 3 km 
į š. v. nuo Jurbarko, prie kelio į Eržvil- 
ką; apylinkės ir kolūkio centras. 
201 gyv. (1959). Vakaruose palei kaimą 
teka Mituva. Yra eksploatuojamas dur- 
pynas. D. minimi 1561 (14 kiemų). Žan- 
darai 1902 kaime šulaikė D. valstiečio 
pastotę, kurioje buvo vežama puspenkto 
pūdo draudžiamos lit-ros —,Iskros“ ir kt, 


DAINIŪNAI — kaimas Panevėžio rj., 
Vadoklių apyl., 8 km į p. r. nuo Ramy- 
galos; kolūkio centras. 75 gyv. (1959). 
Ties D. prasideda Upytė (Nevėžio inta- 
kas). Ambulatorija (nuo 1961), pr. mi-la 
(nuo 1962), kultūros namai (nuo 1960), 
biblioteka (nuo 1956). 


DAINIŲ II PĖLKĖ — pelkė Jurbarko rj., 
5 km į š. nuo Jurbarko, prie kelio 
į Eržvilką. Plotas 248 ha (pramoninis 
220 ha). Pelkė plyti dugninės morenos 
lygumoje tarp Mituvos ir jos intakų 
Antvardės ir Imsrės. Sausuminės kil- 
mės aukštapelkė. Paviršius išgaubtas, 
kupstuotas. Paplitę viržiniai kiminynai. 
Durpių klodo didž. storis 3,9 m, vid. 
2,4 m. Iki 3 m gylio slūgso mažai šusi- 
skaidžiusios aukštapelkinės fuskuminės 
durpės, po jomis — mediėninės. Durpių 
vid. susiskaidymas 1895, vid. peienin- 
gumas 2,695. Pelkė pradėta eksploatuoti 
I pasaul. karo metu. Nusausinta. Gami- 
namas gabalinis durpių kraikas. 


DAINŲ IR ŠOKIŲ LIAUDIES ANSAMB- 
LIAI — jungtiniai choro, orkestro (liau- 
dies instrumentų arba kaimo kapėlos 
tipo) ir šokėjų kolektyvai. Koncertuose 
atlieka įv. tautų liaudies dainas bei šO- 
kius, kompozitorių kūrinius, inscenizuo- 
tus liaudies papročius, teatralizuotus 
montažus, choreografinius vaizdelius. 
Pirmas Lietuvoje dainų ir šokių liau- 
dies ansamblis susikūrė 1940 (vadovas 
J. Švedas). Jo pavyzdžiu organižavosi 
kiti dainų ir šokių ansambliai. D. Tė- 
vynės karo metu iš evakavusiųjų į TSRS 
gilumą lietuvių 1942 Pereslavlyje-Zalės- 
kyje buvo suorganizuoti Lietuvos TSR 
valstybiniai meno ansambliai. Jų kolek- 
tyvą sudarė apie 140 žmonių: mišrus 
choras, liaudies šokių grupė, liaudies 
instrumentų grupė, nedidėlis simfoninis 
orkestras, solistai, džiazo orkestras, dfa- 
mos artistai. Meno vadovu buvo J. Ba- 


o It kt. Šventėje buvo atliktos J. Ben- 
Šias A. Kačanausko, J. Naujalio, 
Tas L US, J. Talat-Kelpšos, M. Pet- 
9 ir kitų liet. kompozitorių har- 


KOnizuotos liaudies dainos. 1928.VIL1 
Dal € buvo surengta II dainų diena. 
17 ĄVauti šventėje buvo užsiregistravę 
faktis Orai su 8544 dainininkais, tačiau 

„Škas dalyvių skaičius buvo daug 
ir as. Programą sudarė 8 originalios 
Chorų liet. liaudies dainų. Jungtiniam 
193)“ dirigavo S, Šimkus ir J. Gruodis. 
dai; „aUne įvykusioje dainų šventėje 
ir Inkų buvo beveik tiek pat, kaip 
i šven dainų dienoje. Daugelis chorų 
atlikį tę atvyko blogai pasiruošę, todėl 

Imo lygis buvo žemas. Šventės vy- 


3 MLTĘ, t 1 


riausieji dirigentai buvo J. Naujalis, 
N. Martinonis, J. Gruodis ir kt. 
Tarybų valdžios metais atsivėrė pla- 
čios perspektyvos vystytis liaudies me- 
nui, įvairiems meno saviveiklos žan- 
rams ir ypač choriniam dainavimui. 
Žymiai išaugo meno saviveiklos kolek- 
tyvų skaičius, pakilo jų meninis lygis. 
Tuoj pat po D. Tėvynės karo imtasi 
organizuoti pirmąją Tarybų Lietuvos 
dainų šventę. Buvo surengtas specialus 
konkursas dainų šventės kūriniams su- 
kurti. 1946 Vilniuje įvykusioje resp. 
dainų šventėje dalyvavo apie 200 cho- 
rų su 11000 dainininkų. Šalia suaugu- 
siųjų choro šventėje pasirodė ir jung- 
tinis 2500 vaikų choras. Vyriausieji di- 


DAI-—DAI 353 


rigentai buvo N. Martinonis, K. Kavec- 
kas, J. Švedas, A. Ilčiukas. 

Nuo 1950 resp. dainų šventės rengia- 
mos kas penkeri metai. Šventėse atlie- 
kamos lietuvių ir kitų taryb. tautų liau- 
dies dainos, kompozitorių klasikų kūri- 
niai, taryb. kompozitorių dainos ir kiti 
choriniai kūriniai, lietuvių ir kitų taryb. 
tautų liaudies šokiai. Organizaciniai 
resp. dainų švenčių komitetai sudaro ir 
leidžia dainų švenčių repertuarus, skiria 
vyriausiuosius dirigentus bei vadovus ir 
atlieka visą kitą parengiamąjį darbą. 
Respublikos meno saviveiklos kolek- 
tyvams padėti skiriami konsultantai. 
Didelį kūrybinį ir organizacinį darbą, 
rengiant resp. dainų šventes, nuveikė 
K. Preikšas, J. Banaitis, V. Jakelaitis, 
S. Sverdiolas ir kt. 

Minint Tarybų Lietuvos dešimtmetį, 
į 1950 dainų šventę Vilniuje suvažiavo 
25000 dalyvių. Pirmą kartą pasirodė 
jungtinis pučiamųjų orkestras, skuduti- 
ninkų ansamblis ir 60 geriausių liaudies 
šokių kolektyvų. Šventės išvakarėse 
įvyko geriausių meno saviveiklos kolek- 
tyvų konkursas. 

1955 resp. dainų šventėje, surengtoje 
Tarybų Lietuvos penkiolikmečiui pažy- 
mėti, dalyvavo 32 000 dainininkų, šokė- 
jų ir muzikantų. Šventėje pasirodė 
63 vaikų ir 410 suaugusiųjų chorų, 
34 pučiamųjų ir 5 liaudies instrumentų 
orkestrai, 26 kanklių ir 52 skudučių an- 
sambliai, 153 suaugusiųjų ir 55 vaikų 
šokių kolektyvai, 

Ruošiantis 1960 resp. dainų šventei, 
skirtai Tarybų valdžios Lietuvoje dvide- 
šimtosioms metinėms paminėti, Vilniuje, 
Vingio parke, buvo pastatyta speciali 
geros akustikos estrada. 1960 dainų 
šventėje dalyvavo 34000 dainininkų, 
muzikantų, šokėjų, liaudies meno meist- 
rų. Mišrų chorą sudarė 20000, vaikų 
chorą — 4000 dainininkų. Šventėje pa- 
sirodė jungtinis pučiamųjų orkestras, 
kaimo kapela, skudučių ir kanklių an- 
sambliai, 24 dainų ir šokių liaudies an- 
sambliai, 4800 suaugusiųjų ir 1200 vai- 
kų šokėjų. Prieš dainų šventę buvo su- 
rengta liaudies meno savaitė, kurioje 
dalyvavo 15 dramos kolektyvų ir 
25 meninės agitbrigados. Tuo pat metu 
surengtoje resp. liaudies dailės parodoje 
buvo eksponuojama 760 liaudies daili- 
ninkų darbų. Dainų šventėje dirigavo 
K. Kaveckas, I. Dvarionas, J. Švedas, 
A. Ilčiukas, J. Dautartas, A. Gimžaus- 
kas, P. Sližys, A. Olšauskas, K. Griauz- 
dė, A. Jozėnas, A. Krogertas, V. Ži- 
lius, Č. Šidlauskas, A. Balčiūnas, J. Man- 
žuchas, P. Bekeris, V. Bartusevičius, 
A. Čižas, E. Pilypaitis, P. Stepulis. 
Vyriausieji šventės baletmeisteriai bu- 
vo J. Lingys, J. Gudavičius, V. Grivic- 
kas, R. Tamutis, K. Motuza, M. Vaitule- 

ičiū E. Morkūnienė, Z. Duobienė, 
K. Poškaitis, 

Ruošiantis 1965 resp. dainų šventei, 
1963 Vilniuje buvo surengtas pirmasis 
resp. vyrų chorų sąskrydis, kuriame da- 
lyvavo 40 chorų (3000 dainininkų). 


352 DAI—DAI 


naitis, muz. vadovu A. Klenickis, liau- 
dies instrumentų grupės vadovu V. Pe- 
čiūra, režisieriumi K. Kymantaitė. An- 
sambliai gastroliavo Maskvoje, daugely- 
je kitų TSRS miestų, Raudonosios Ar- 
mijos 16 liet. divizijoje, koncertavo per 
radiją. 

Po karo prie atkurtos Lietuvos TSR 
žilharmonijos vėl buvo suorganizuotas 
dainų ir šokių liaudies ansamblis 
(ž. „Lietuva“). 1944 susikūrusios stu- 
dentų šokėjų grupės pagrindu vėliau 
buvo sukurtas Vilniaus universiteto 
dainų ir šokių liaudies ansamblis. Jo 


NAM 


Vilniaus un-to dainų ir šokių liaudies ansamblis koncerto metu (1964) 


meno vadovais buvo B. Uginčius, 
V. Bartusevičius, A. Balčiūnas; šokių 
grupės vadovais — J. Didvalis, F. Kan- 
taravičius, J. Lingys, J. Gudavičius, 
A. Astikas, E. Morkūnienė; choro vado- 
vais — A. Gimžauskas, A. Krogertas, 
V. Aleksa, V. Četkauskas; orkestro va- 
dovais — V. Baumilas, J. Cijūnėlis, 
E. Pundys, D. Kubiliūtė, A. Raudonis. 
Kolektyvą sudaro apie 150 studentų. 
Ansamblis visose resp. apžiūrose yra 
laimėjęs prizines vietas. I taryb. jauni- 
mo festivalyje Maskvoje (1957) laimėjo 
aukso medalį. 1958 ansambliui suteiktas 
nusipelniusio kolektyvo garbės vardas. 
Jis koncertavo daugelyje taryb. respub- 
likų, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslova- 


T 2 


kijoje, atskiros ansamblio grupės — 
Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, 
Austrijoje. Kauno Politechnikos insti- 
tuto dainų ir šokių liaudies ansamblis 
„Nemunas“ sukurtas 1948. Meno va- 
dovais buvo A. Čižas, A. Buzys, OI- 
kestro vadovais — B. Bauža, V. Balčiū- 
nas, E. Pundys, šokių vadovais — V. Nu- 
tautas, R. Tamutis, choro vadovu— 
V. Blūšius. Kolektyvą sudaro apie 
150 studentų. 1951 visasąjunginėje prof- 
sąjungų meno saviveiklos apžiūroje aN- 
samblis laimėjo I vietą. Ansamblio š0- 
kėjai 1955 dalyvavo V pasauliniame 
studentų ir jaunimo festivalyje Varšu- 
voje. 1958 ansambliui suteiktas nus! 
pelniusio kolektyvo garbės vardas. Vi- 
sose resp. apžiūrose ansamblis yra lai- 
mėjęs prizines vietas. Gastroliavo dau“ 
gelyje taryb. respublikų, Lenkijoje, V0- 
kietijos Demokratinėje Respublikoje: 
1948 susikūrė Kauno medicinos darbuo- 
tojų dainų ir šokių liaudies ansamblis. 
Ansambliui vadovavo A. Olšauskas: 
J. Januškevičius, R. Vindašius. Ansamb- 
lio kolektyvą sudaro apie 100 narių 
1958 ansambliui suteiktas nusipelnius10 
kolektyvo garbės vardas. Šiaulių mies- 
to kultūros namų Jovaro dainų ir šokių 
liaudies ansamblis susikūrė 1953. Vado- 
vavo P. Juodelė, S. Jautakis. Ansamb- 
lyje apie 100 dalyvių. Nusipelniusi0 
kolektyvo garbės vardas ansambliui SU“ 
teiktas 1963. Pavyzdiniai kolektyvai yIa 
Vilniaus med. darbuotojų dainų ir šokių 
liaudies ansamblis „Rūta“, Vilniaus 
miesto profs-gų kultūros namų lenkų 
dainų ir šokių liaudies ansamblis „Vili- 
ja“. Sistemingai dirba Vilniaus Ped. 
in-to, Kauno Janonio popieriaus kombi“ 
nato, Kauno „Inkaro“ kombinato, Tel 
šių „Masčio“ f-ko ir kt. dainų ir šokių 
liaudies ansambliai. Iš viso Lietuvos 
TSR yra apie 30 saviveiklinių dainų r 
šokių liaudies ansamblių. 


DAINŲ ŠVENTĖS. Pirmoji dainų šventė 
Lietuvoje įvyko 1895. Iniciatorius DU“ 
vo R. Prūsijos lietuvių kultūros veikė“ 
jas, chorų vadovas, rašytojas Vydūnas: 
Šventė buvo surengta prie Nemuno, al 
Rambyno kalno. 

Iki I pasaul. karo Lietuvoje buvo 
rengiami vakarai su vaidinimais ir C“ 
ro dainomis, jungtiniai kelių apylinkiU 
chorų koncertai. Tačiau muz. kultūros 
vystymąsi Lietuvoje stabdė carizmo ta 
tų engimo politika. Liet. muzikai nuolė“ 
puoselėjo viltį surengti didelę vi 
Lietuvos dainų šventę. Prieš I pasaU“ 
karą Varšuvos muz. in-te besimokantič 
ji lietuviai buvo sutarę imtis šio dar?“ 
1914 Marijampolėje buvo sudarytas E“ 
mitetas dainų šventei rengti, tačiau PI“ 
sidėjęs karas šio komiteto veiklą " 
traukė. a 

Burž. valdymo metais liaudies men“ 
suklestėjimu mažai buvo rūpinamėč: 
Atskiri liet. kultūros veikėjai sten“ 
į muz. gyvenimą įtraukti daugiau a 
nių, organizavo chorus, rengė kon, 
tus. 1924.VIIL23 ir 25 Kaune IVY-Ą 
I dainų diena. Šioje šventėje dalyvė k 
86 chorai su 3000 dainininkų. Vyr 
sieji dirigentai buvo S. Šimkus, J. Na 


354 DAK—DAL 


1964 surengta pirmoji resp. moksleivių 
dainų šventė, kurioje dalyvavo 24 000 
vyr. klasių moksleivių, pionierių ir spa- 
liukų. Šventėje pasirodė jungtinis 15 000 
dainininkų choras, 5000 šokėjų, 600 
moksleivių pučiamųjų bei 250 mokslei- 
vių simfoninis orkestrai, 1050 skuduti- 
ninkų ir apie 400 akordeonistų. 
1965.VII.17—18 įvykusi jubiliejinė 
resp. dainų šventė, skirta Tarybų Lie- 
tuvos 25-sioms metinėms, pasižymėjo 
išaugusiu atlikėjų meistriškumu. Joje 
dalyvavo 900 kolektyvų su 31 200 daly- 
vių: 16000 dainininkų, 6230 šokėjų, 
2000 jungtinio dainų ir šokių liaudies 
ansamblio atlikėjų, 600 kaimo kapelos ir 
1400 pučiamųjų orkestro muzikantų. Pir- 
mą kartą resp. dainų šventėje su atskiru 
repertuaru pasirodė pajėgieji mišrūs 
chorai ir pajėgieji pučiamųjų orkestrai, 
taip pat estradiniai orkestrai, pramogi- 
nių šokių ir pagyvenusių žmonių liau- 
dies šokių kolektyvai. Dalyvavo jungti- 
nis vaikų choras ir vaikų šokių kolekty- 
vas, Dirigavo B. Dvarionas, J. Švedas. 


S. Sinkevičius, H. Perelšteinas, J. Žit- 
kevičius, A. Jozėnas, J. Šidlauskas, 
V. Urbonavičius, B. Mačikėnas, A. Pu- 
lauskienė, P. Jankauskas, J. Dautartas, 
L. Abarius, M. Abugovas, Č. Šidlauskas, 
R. Balčiūnas, P. Sližys, J. Vanagas, 
A. Krogertas, A. Liberis, K. Kaveckas, 
V. Četkauskas, V. Turovskis, A, Vyžin- 
tas, A. Buzys, A. Čižas, A. Balčiūnas, 
Ch. Potašinskas, A. Gradeckas, E. Pily- 
paitis, J. Manžuchas, E. Vernikas, J. Gai- 
žauskas, R. Racevičius, N. Vaitkevičius, 
J. Tiškus, P. Bekeris, P. Juodelė, taip 
pat pažangiųjų JAV lietuvių „Aido“ 
choro dirigentė M. Stenslerienė ir Ta- 
rybinės Armijos generolas dirigentas 
N. Nazarovas, Vyriausieji šventės balet- 
meisteriai buvo J. Lingys, J. Gudavičius, 
M. Vaitulevičiūtė, R. Tamutis, E. Mor- 
kūnienė, A. Astikas, V. Grivickas, 
L. Vaičiulėnienė, K. Poškaitis, B. Lau- 
raitytė, „A. Gineitis. Dainų šventės me- 
tu veikė resp. liaudies dailės paroda, 
kurioje buvo eksponuota 2500 liaudies 
dailininkų darbų. 

1955, 1960 ir 1965 resp. dainų šven- 
čių metu būvo leidžiama spec. laikraš- 
tis „,Skambėk, daina", 


Dainų šventės. 1965 resp. dainų šventė: jungtinė kaimo kapela ir JAV lietuviai jungtiniame 


chore 


Dainų šventės. 1965 resp. čainų šventės šokėjai „Žalgirio“ stadione 


Dainų šventės kasmet organizuojamos 
respublikos miestuose ir rajonuosė: 
Rengiamos ir tarprajoninės bei kolūki- 
nės ir tarpkolūkinės dainų šventės. 

Dainų šventės skatina respublikos 
meno saviveiklos meistriškumo augima, 
auklėja saviveiklos dalyvius bei žiūro- 
vus tarybinio patriotizmo ir internacio- 
nalizmo dvasia. 

Lit.: Dainų šventė, V., 1946; Dainų šventė; 
V., 1950; 1955 m. respublikinė dainų šventė 
Vilniuje, V., 1955; Dainų šventė, [albumasl: 
V., 1957; Dainų šventė, V., 1960. 
DAKTARAI — kaimas Skuodo rj., Yla 
kių apyl, 8 km į p. v. nuo Ylakių 
10 km į š. v. nuo Barstyčių. 121 gyv 
(1959). Per kaimą eina kelias iš Barsty“ 
čių į Skuodą. Daktaruose gyveno IeV: 
judėjimo dalyviai P. Kataržis, J. PermI- 
nas, komunistai J., M. ir S. Vaitelav!- 
čiai. Jie platino kom. spaudą, rengė 
mitingus, slapta šelpė polit. kalinius. 
1932 kaime buvo paminėtos Spalio I€“ 
voliucijos metinės. 


DAKTARAITĖ Kleopatra Jūratė [g. 1930: 
I.1 Kaune] — krepšininkė. 1958 baigė 
Kauno Kūno kultūros in-tą. Nuo 193 
Kauno Politechnikos in-to, nuo 1964 
Vilniaus un-to fiz. lavinimo katedI05 
dėstytoja. Krepšinį žaidė nuo 1951 
(Klaipėdos vaikų sporto m-loje, 1954— 
1958 Kauno „Žalgirio“, paskui Kauno 
Politechnikos in-to komandose). NU? 
1955 Lietuvos TSR ir TSRS jaunimo 
rinktinės, nuo 1958 TSRS rinktinės Na“ 
rė. Pasaulio (1959) ir Europos (1960: 
1962) čempionė, 


DAKTARAVIČIENĖ Emilija [g. 1919: 
IX.27 Ruoniuose (Pakruojo rj.)] — gydY“ 
toja oftalmologė, medicinos mokslų Ka?“ 
didatė (1957). 1949 baigė Kauno un-tą: 
1949—51 dirbo Kauno un-to, nuo 1 

Kauno Medicinos in-to akių ligų kated“ 
roje, nuo 1958 tos katedros vedėja, NUO 
1963 docentė. Nuo 1958 TSKP narė. Pa“ 
skelbė moksl. straipsnių apie akių li£9* 


DALANGAUSKAS Balys [1920.11.22 Da“ 
linonyse (Kaišiadorių rj) — 1943 
VII.4] — Didžiojo Tėvynės karo partiZd 
nas. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1940.1X 
LKJS narys. 1940—41 dirbo komjauni“ 
mo ir administracinį darbą. 1942 tarm“ 
vo Raudonojoje Armijoje politvadoV: 
1942.VII pasiųstas į okupuotą Lietuvė 
partizaninei kovai, Žuvo kovoje pries 
hitlerinius okupantus. 


DALELYTĖS — nekaitomi žodeliai, net“ 
rį savarankiškos leksinės reikšmės ir 5 
teikią kitiems žodžiams, žodžių jung“ 
niams ar sakiniams papildomų reik5 
mės atspalvių, Atskirų sakinio dalių p. 
nesudaro. Pagal reikšmę skiriamos L 
lios D. grupės: 1) D., teikiančios 9“ 
skiroms sakinio dalims ar visam “, 
kiniui loginių prasminių  atspalVit 
a) patikslinamosios („dar“, „jau“, 


ne“, „kuone“, „vis“, „vos“), b) išsk! 
riamosios („bent“, „net“, „nors“, tik, 
„vien“), c) parodomosios („ana“, „št2!,! 
va“), d) neapibrėžiamosios  („DėL, 


„kai“, „kažin“), e) neigiamosios („76 
„nebe“, „nė“); 2) D., reiškiančios 


ties 
bančiojo santykį su pasakytos minti“ 


Iealumu: a) tvirtinamosios („taip“), 
b) klausiamosios („ar“, „be“, „gal“, 
„Tasi“), c) palyginamosios („lyg“, „tarsi“, 
„tartum“), d) geidžiamosios („kad“, 
lai", „te“, „tegul“), e) skatinamosios 
(„na“, „še“, „te“); 3) D., rodančios emo- 
Cinius bei ekspresinius atspalvius („gi“, 
„t“, „juk“, „tai"). Struktūros atžvilgiu 
D. gali būti paprastos („ar“, „gi“, „juk“, 
„Ne“, „tik") ir sudurtinės („argi“, „be- 
ne“, „mažne“, „negi"). Kai kurios D. 
Virsta kitų žodžių afiksais („ne-“, 
„Nebe-", „gi“, „-si“). 

Lit.; V. Labutis, Dalelytės ir jų vieta kalbos 
jau tarpe.—,„Literatūra ir kalba", t. 6, V., 


DALENAS Kazimieras [1802 Prygoje 
(Lazdijų rj.) — 1872.11.14 Poznanėje] — 
1831 ir 1863 sukilimų dalyvis. 1820—22 
armavo carinėje kariuomenėje, 1827— 
1830 mokėsi karininkų m-loje. Dalyva- 
Vo 1830—31 sukilime, vadovaujamas 
8en. D. Chlapovskio. Po sukilimo emi- 
8ravo į Prancūziją. Po amnestijos 1850 
8rižo į Lietuvą. Prasidėjus 1863 sukili- 
Mui, Trakų aps. sukilėlių karinis virši- 
tinkas. Sujungė A. Stabrovskio (Liubi- 
Člaus), J. Sendeko, F. Koliškos, Čiudovs- 
kio ir Vilčinskio būrius. Nuo 1863.V.17 
Sukilėlių raitelių organizatorius Augus- 
tavo gubernijoje. D. raitelių būrys ko- 
ŠSi su carine kariuomene 1863.VI.14 
Prie Živulčiškių (dab. Alytaus rj), 
„129 prie Jančikų (dab. Alytaus rj.), 
"II.25 prie Balbieriškio, kur drauge su 
lubičiaus, Sendeko ir Koliškos būriais 
trukdė keltis per Nemuną carinės 
yyUomenės daliniams. Kovėsi 1863. 
aT20 prie Dumblių, VIII.25 prie Laz- 
"Uu, VIII.26 prie Krasnopolio. Išvyko 
Iokuvą, vėliau gyveno Paryžiuje, 
9Znanėje, 
DALEVSKIS Aleksandras [1827 Ly- 
2 aps.— 1862] — revoliucionierius. Ki- 
“S iš nusigyvenusių bajorų. Būdamas 
Eimnazistu, Vilniuje drauge su broliu 
nančiškumi 1846 įkūrė Broliškojo jau- 
ŠE Sąjungą (Związek bratniej mlo- 
ležy), į kurią stojo gimnazistai ir 
atininkai, Plintant rev. nuotaikoms, 
MES „1846—48, s-ga peraugo į rev. 
tis anizaciją, įtraukusią į savo veiklą ne 
mi Vilniaus, bet ir kitų Vilniaus gub. 
lestų jaunimą, ir jau 1846 pasivadino 
lg 08 Jaunimo sąjunga (Związek 
it. dziežy Litwy). Ji mėgino į judėjimą 
„„AUkti valstiečių jaunimą. Pagrindinis 
M uždavinys buvo parengti liaudį 
žo Ilimui. S-gos skyriai įsisteigė ir Ru- 
JOS bei Ukrainos miestuose — Kijeve, 
cinasvoje, Odesoje, Peterburge; revoliu- 
sr Eiausias buvo Peterburgo skyrius, ku- 
Ša Vadovavo Z. Sierakauskas, 1849 D. 
i Ink, Suimtas ir po 3 metų ištremtas 
r utską. 7 metams praėjus, amnestuo- 
ž 8rįžo ir netrukus mirė. 
no, i Gieysztor, Pamiętniki, t. 1—2, Wil- 


D 
J EVSKIS Konstantinas [1837 Ly- 
sukilo PS 1871.V.27 Paryžiuje] — 1863 
ABO dalyvis, būrio vadas. Mokėsi 
1862 108 g-joje ir Maskvos un-te. Nuo 
šidėj dirbo matininku Kauno aps. Pra- 


Us sukilimui, suorganizavo sukilė- 


lių būrį ir ties Šėta prisijungė prie 
Z. Sierakausko; dalyvavo kautynėse 
prie Raguvos, Karsakiškio ir Biržų. Sie- 
rakauskui patekus į nelaisvę, D. veikė 
I. Leskauskio rinktinėje. Sužeistas savo 
būrio žmones perdavė Rutkauskui ir 
1864 pasitraukė į užsienį. Gyveno Švei- 
carijoje ir Prancūzijoje. Prancūzijos ka- 
ro su Prūsija metu įstojo į nacionalinę 
gvardiją. Sušaudytas kaip Paryžiaus Ko- 
munos dalyvis. 


DALĖVSKIS Pranciškus [1825 Rūdnin- 
kuose (Eišiškių rj.) — 1904.IV.25 Var- 
šuvoje] — 1863 sukilimo dalyvis. Mokė- 
si Vilniaus g-joje. 1846 su broliu Alek- 
sandru įkūrė Vilniuje Broliškojo jauni- 
mo s-gą (ž. Dalevskis A.). 1848 ruošė 
Vilniuje sukilimą. Buvo suimtas, nuteis- 
tas mirti, bet mirties bausmė pakeista 
15 metų katorga. 1860 grižo į Vilnių. 
Sukilimo pradžioje su J. Geištoru orga- 
nizavo vad. baltųjų partiją ir kurį laiką 
buvo Lietuvos k-to nariu. 1863.VII.10 
suimtas, pasmerktas sušaudyti, bet, da- 
vus Muravjovui didelį kyšį, nuteistas 
20 metų katorgos ir ištremtas į Sibirą. 
1883 amnestuotas, apsigyveno Varšu- 
voje. 

Lit.: J. Gieysztor, Pamiętniki, t. 1—2, Wi!- 
no, 1921. 
DALĖVSKIS Titas [1841 Lydos aps— 
1864.1.11 Vilniuje] — 1863 sukilimo da- 
lyvis. Jaunesnysis Aleksandro ir Pran- 
ciškaus Dalevskių brolis. Mokėsi Vil- 
niaus g-joje, Maskvos un-to teisės f-te. 
Maskvoje aktyviai dalyvavo lenkų 
mokslcivių ir studentų polit. org-jų 
veikloje. Palaikė glaudžius ryšius su 
rev. org-jomis Peterburge ir kt. mies- 
tuose. Peterburge susidraugavo su vie- 
nu 1863 sukilimo Lietuvoje vadų 
K. Kalinausku, turėjusiu didelę įtaką 
D. pažiūroms. Prasidėjus 1863 sukili- 
mui, atvyko į Lietuvą, įsteigė slaptą 
spaustuvę, tiekė sukilėliams ginklus ir 
pinigus. Ėjo Lietuvos k-to karo komi- 
saro, sekretoriaus pareigas. 1863 pab. 
Vilniuje suimtas ir nuteistas sušaudyti. 
Mirties bausmė įvykdyta viešai Lukiš- 
kių aikštėje. 

Lit.: J. Gieysztor, Pamiętniki, t. 1—2, Wil- 
no, 1921. 
DALGAI — kaimas Plungės rj., Labar- 
džių apyl., 8 km į š. v. nuo Laukuvos. 
142 gyv. (1959). D. minimi 1565. 


Dalgiai 


DAL—DAL 355 


DALGĖLĖ — trumpakotis dalgis javams 
kirsti. Dalgiakotis daromas iš dvišakio 
kadugio ar eglės; ilgasis galas 60—- 
80 cm ilgio, trumpasis (rankena) — apie 
10—12 cm. Kertant dalgele, kairėje 
rankoje buvo laikomas nedidelis grėb- 
liukas (6—7 dantų ir 1 m ilgio grėblia- 
kočio). Suderintais dalgelės ir grėbliuko 
judesiais javai atskiriami, nukertami ir 
suglobiami į pėdą. D. XIX ir XX a. pr. 
ir net vėliau buvo vartojama Lietuvos 
šiaurės rytuose, ypač kai prireikdavo 
paruošti gražių, nesudraikytų kūlių šiau- 
diniams stogams dengti. 


DALGĖNAI — kaimas Vilkaviškio rj.. 
Bartininkų apyl, 15 km į p. nuo Vilka- 
viškio, prie kelio į Bartininkus. 245 AA 
(1959). P. v. pakraščiu teka Aista (Šir- 
vintos: intakas). 


DALGIS — šienavimo ir derliaus nuėmi- 
mo įrankis. Lietuvoje vartotas nuo pir- 
mųjų mūsų eros amžių. Seniausi D. ras- 
ti v. Lietuvos III-IV a. plokštinių ka- 
pinynų vyrų kapuose (Kurmaičiai, Kre- 
tingos Ij; Šernai, Klaipėdos  rj., 
pav., 1). Ankstyvojo feodalizmo laiko- 
tarpiu (IX—XII a.) D. forma priartėjo 
prie dabartinės. Pirminė dalgiakočių 
forma nežinoma. XIX—XX a. dalgiais 
buvo  piaunamas šienas, vasarojus, 
rugiai. Dalgiai, skirti javams nuimti, tu- 
rėjo trumpesnį dalgiakotį, be to, prie 
dalgio buvo pritaisomas grėbliukas, 
lankelis ar šakutė (pav., 2), kad javai 
geriau gultų į pradalges. Nupiauti ru- 
giai buvo verčiami ant nenupiautųjų, kad 
nesusidraikytų šiaudai; rečiau guldomi 
ant rugienų. Lietuvoje vartota 3 tipų 
dialgiakočiai. Seniausias buvo su ties 
viduriu pritvirtinta rankena (balžienė- 
liu). Tobulinant šį D., prie koto pritai- 
syta antra rankena (kūjelis). Toks D. 
daugiausia vartotas rytų aukštaičių. Tre- 
čio tipo D. su pritvirtintu prie dalgia- 
kočio ranktūriu (šunkoju), padarytu iš 
atitinkamai nuaugusios šakos (pav., 3), 
buvo vartojamas Žemaitijoje, Užnemu- 
nėje, o vėliau ir r. Aukštaitijoje. D. 
buvo įtveriami įvairiai. Paprasčiausias 
būdas: dalgiakočio galas nupiaunamas 
nuožulniai, prie jo pridedama D. ko- 


356 DAL—DAM 
jelė, ant jos — kaladėlė, ir viskas 
apsukama išmirkyta karnų sluoksna 


(pav., 4; vėliau ilga siaura skardos juos- 
ta arba specialiu žiedu). Valstiečiai dal- 
gius dirbdinosi kalvėse arba pirkosi. 
Tarybiniais metais D. mažai bevarto- 
jamas — jį pakeitė žemės ūkio ma- 
šinos. 

Lit: P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, 
A. Tautavičius, Lietuvos archeologijos bruo- 


žai, V., 1961; P. Dundulienė, Žemdirbystė Lie- 
tuvoje, V., 1963. 


DALINKĖVIČIUS Juozas [g. 1893.V1.13 
Pamūšyje (Ukmergės rj.)]) — geologas, 
Lietuvos TSR MA narys koresponden- 
tas (1946), 1919 baigė Petrogrado Kal- 
nakasybos institutą, 
po to dirbo jame | 
asistentu, dėstytoju. 
1925 pradėjo dirbti 
Kauno un-te. 1935 
įzijo geologijos-mi- 
neralogijos mokslų 
daktaro laipsnį. 1940 
suorganizavo  Kau- | 
no un-te inžinerinės 
- geologijos katedrą ir 
jai vadovavo iki 
1948. Nuo 1940 Vil- 
niaus un-to profeso- 2 
rius, 1940—63 Vilniaus un-to geologijos 
katedros vedėjas. D.— detalių Lietuvos 
geol. tyrimų pradininkas. Jis išskyrė 
devono sistemos famenio aukštą, apati- 
nio karbono darinius, nustatė juros pe- 
riodo darinių stratigrafinę apimtį, išsky- 
rė apatinės kreidos ir terciaro dari- 
nius, aprašė kreidos periodo ichtiofauną. 
Geologijos klausimais paskelbė apie 
30 moksl. straipsnių. Dalyvavo Tarptau- 
tinio geol. kongreso XVII sesijoje (Mask- 
va, 1937), įteikė pranešimus XVIII (Lon- 
donas, 1948) ir XXI (Kopenhaga, 1960) 
sesijoms, 

Ršt.:  TeonoruuecKoe  cTpoenue  AuTBLI.— 


Collectanea acta geologica Lithuanica, V., 
1960. 


DALIS, dalia,— kilnojamas ir nekilno- 
jamas turtas, feodalizmo ir kapitalizmo 
laikotarpiais tėvų duodamas ištekančiai 
dukteriai ar išeinančiam į žentus sūnui. 
Marčios (žento) atsineštinis turtas buvo 
skiriamas į kraitį ir pasogą. Kraitį turė- 
jo kiekviena ištekanti mergina. Tai bu- 
vo jos išsiausti audeklai, drabužiai, pa- 
talynė, kaimo meistrų padaryti baldai, 
kraičiui sudėti skirtos puošnios skrynios, 
arba kuparai (seniau kraičloviai, kraič- 
kubiliai, XX a. — komodos, spintos), 
ir kt. Žemaitijoje dar buvo duodamas 
puošnus verpimo ratelis. Piršlybų ob- 
jektu buvo kita atsineštinio turto da- 
lis — pasoga. Pagal liet. valstiečių pa- 
protį merginos pasogą sudarė per pirš- 
lybas sutarta pinigų suma, viena ar 
daugiau melžiamų karvių, arklys (pa- 
gal tradiciją su reikiamais pakinktais 
ir važeliu) ir kai kurie smulkesni gy- 
vuliai. Pasogos dydis ir pobūdis parėjo 
ne tik nuo merginos tėvų turtingumo, 
bet ir nuo būsimo vyro ūkio poreikių. 


Vyrams į pasogą, be gyvulių, buvo duo- 
dama ž. ū. inventorius, rąstų, javų 
ir pan. Amato išmokymas ar išleidimas 
į mokslus taip pat buvo laikomas pa- 
soga. Žmonai mirus iki 1 metų po 
vedybų ir nepalikus vaikų, jos pasoga 
pagal paprotį turėjo būti grąžinama tė- 
vams, dalis kraičio paprastai likdavo 
vyro šeimoje. D. išnaudotojiškose san- 
tvarkose turėjo aiškų klasinį-turtinį po- 
būdį, Tarybų Lietuvoje D. nustojo savo 
buv. reikšmės, 

Lit.: A. BaunayckaūTe, AuToBCKaz 
KpecTbAHCKaA CeMbA B IMpPOMNAOM H HaCcTO4- 
IeM.—,,TPYAbI HHCTHTYTa 3THOrpadbun", T. 22, M., 


1954 [p. 71—74]; Lietuvių etnografijos bruo- 
žai, V., 1964 [p. 443—445]. 


DALYVIS — iš veiksmažodžio kamieno 
daroma linksniuojama forma, turinti ir 
veiksmažodžio, ir būdvardžio ypatybių. 
Liet. kalbotyroje D. terminą pirmasis 
pradėjo vartoti J. Jablonskis (1911). 
Liet. kalbos dalyviai, panašiai kaip būd- 
vardžiai, yra derinami su daiktavar- 
džiais arba įvardžiais ir turi atitinkamas 
giminės, skaičiaus ir linksnio formas, 
pvz, „tekanti upė“, „prinokę 
vaisiai“. Su veiksmažodžiais D. sieja 
rūšies ir laiko kategorijos, kurios eina 
jų klasifikacijos pagrindu. Be to, dau- 
gelis dalyvių valdo tuos pačius links- 
nius, kaip atitinkami veiksmažodžiai, ir 
gali būti jungiami su prieveiksmiais. 
D. dažnai išlaiko ir atitinkamiems 
veiksmažodžiams būdingas veikslo reikš- 
mes. Liet. kalbos D. skirstomi į veikia- 
muosius ir neveikiamuosius. Veikiamieji 
dalyviai yra esamojo (pvz., „dirbąs“, 
„dirbantis“, „dirbanti“, „rašąs“, „rašan- 
tis“, „rašanti“), būtojo kartinio (pvz., 
„dirbęs“, „dirbusi“, „rašęs“, „rašiusi“), 
būtojo  dažninio (pvz, „dirbdavęs“, 
„dirbdavusi“, „rašydavęs“, „rašydavusi“) 


ir būsimojo laiko (pvz, „dirbsiąs“, 
„dirbsiantis“, „dirbsianti“, „,rašysiąs“, 
„Tašysiantis“,  „rašysianti"). Neveikia- 


mieji dalyviai yra esamojo (pvz., „dirba- 
mas“, „dirbama“, „rašomas“, „rašoma“), 
būtojo (pvz., „dirbtas“, „dirbta“, „rašy- 
tas“, „rašyta") ir būsimojo laiko (pvz., 
„dirbsimas“,  „dirbsima“,  „,,rašysimas“, 
„Tašysima“). Prie neveikiamųjų priski- 
riamas ir reikiamybės D. (pvz., „dirbti- 
nas“, „dirbtina“, „rašytinas“, „rašytina“), 
kuris visai neturi laiko kategorijos ir 
yra vartojamas kaip tam tikras iš veiks- 
mažodžio padarytas būdvardis. Priklau- 
somai nuo vaidmens sakinyje vienais 
atvejais labiau išryškėja veiksmažodi- 
niai, kitais — vardažodiniai D. bruožai. 
Eidami  pažyminiais arba kokybinės 
reikšmės vardinėmis tarinio dalimis, 
D. nusako iš veiksmo kylančias ypaty- 
bes (pvz, „žydintis sodas“, „Vvei- 
das buvo įdegęs“). Tokie D. kartais 
visai neturi veiksmažodinių kategorijų 
ir vartojami kaip būdvardžiai (pvz. 
„pasiturįs žmogus“, „ariama že- 
mė", „drumstas vanduo“), Tačiau 
D. gali sakinyje reikšti ir antraeilį veiks- 
mą bei eiti aplinkybėmis (pvz., „Senelis 
paieškojęs surado brastą“). Vei- 
kiamųjų D. vardininko formos, eidamos 
tariniu, gali būti vartojamos kaip tam 
tikros modalinės reikšmės veiksmažo- 


džiai ir sudaryti netiesioginę nuosaką, 
aiba, J. Jablonskio terminu, dalyvinę 
kalbą (pvz., „Kartą gyvenę trys bro- 
liai“). Veiksmažodinę reikšmę su tam 
tikrais modaliniais atspalviais turi If 
bevardės giminės neveikiamųjų D. for- 
mos (pvz, „Čia kiškio bėgta“). Su 
asmenuojamomis veiksmažodžio „būti“ 
formomis D. sudaro vad. sudurtinius lai- 
kus. Apskritai, liet. kalbos D. pasižymi! 
ypač dideliu vartosenos įvairumu. 


DAMBAVA — kaimas Radviliškio Ij 
Pakalniškių apyl, 8 km į r. nuo Šedu- 
vos, prie Šiaulių —Panevėžio plento. 
27 gyv. (1959). Ryšių skyrius (nuo 1944) 
aštuonmetė m-la (1918—57 pradinė, 
1957—62 septynmetė). 


DAMBRAUSKAS Adomas [1892 Gru- 
žose (Ukmergės rj.) — 1945] — administ- 
racinis darbuotojas. Kilęs iš kumečių, 
statybininkas. Spalio revoliucijos daly- 
vis. 1922 Gružų apylinkėje įsteigė Žž. U 
darbininkų profs-gą, iki 1926 faš. per 
versmo buvo jos pirmininkas. Vietos 
laisvamanių d-jos skyriaus steigėjas II 
jo pirmininkas. 1940 išrinktas Liaudies 
Seimo atstovu. Nuo 1940.IX Komunistų 
partijos narys. Hitlerininkams įsibrovus 
į Lietuvą, evakavosi į TSRS gilumą. M0- 
kėsi partinių ir tarybinių darbuotojų 
kursuose Šujoje (Ivanovo sr.). Pokario 
metais buvo Siesikų vls. vykdomojo k-10 
pirmininku. Burž. nacionalistų  nužU“ 
dytas. 


DAMBRAUSKAS Aleksandras  [slaP- 
Adomas Jakštas; 1860.IX.8 Kuronysė 
(Kėdainių rj.) — 1938.11.19 Kaune] — KIė- 
rikalinis visuomenės ir kultūros veikė“ 
244 jas, literatas, filos0“ 
“| fas. Nebaigęs Peter 
" burgo universiteto 
gamtos-matematik03 
f-to, 1881—84 mokė“ 
si Kauno kunigų 5€ 
minarijoje, pradėjo 
lit. darbą. 1888 baigė 
: Peterburgo Dvasinė 
akademiją  teolOg!“ 
jos magistro laip“ 
niu. Už dalyvavim4 
liet. nacionaliniaMė 
judėjime  (klerikali- 
niame jo sparne) 1889 ištremtas 5 MC“ 
tams į Ustiužną, kur bendravo SU 
Pietariu, paskatino jį lit. darbui. GriŽėš 
iš ištrėmimo, apsigyveno Kaune. 1894 15“ 
leido eil. rink, „Dainų skrynelė“ (II leid: 
1906). 1898—1900 Kauno kunigų set“ 
narijos, 1902—05— Peterburgo Dvaš“ 
nės akademijos profesorius. Nuo 1900 
gyveno Kaune, redagavo klerikalinės 
period. spaudos leidinius (žrn. „Drauš“ 
ja“, 1906—14 ir 1919—23; „Nedėldieni? 
skaitymas“, 1906—07; „Ateitis“, 1911— 
1914 ir 1916—19; „Garnys“, 1910—14 
1924—29, ir kt), reiškėsi kaip poetė“ 
(eil. rink. „Nakties matymai“, 190 ! 
„Rudens aidai“, 1911, II leid. 1920; „LY 
rika“, 1930, ir kt.), feljetonistas (T! Ž 
„Šypt-šypt“, 2 t., 1931), lit-ros istorikė 
bei kritikas („Ekspresionizmas dailėjė 
poezijoje“, 1921; „Mūsų naujoji PO“ 
ja“, 1923; „Mūsų naujoji prozos litera 


tūra“, 1924: „Užgesę žiburiai“, 1930; 
„Meno kūrybos problemos", 1931, ir kt.), 
Matematikas („Naujos trigonometriškos 
Sistemos“, 1922; „Trys garsiausieji ma- 
tematikos klausimai“, 1924, ir kt.), kal- 
bininkas (esperanto k. vadovėlis, 3 leid., 
1890—1908; „Mūsų alfabeto klausimas“, 
1914, ir kt), rel. raštijos bei katalikų 
'ažnyčios istorijos tyrinėtojas, klerika- 
linis filosofas („Ką mokslas gali pasa- 
kytį apie pasaulio pabaigą", 1920; 
„Mokslas ir tikėjimas“, 1930; „Pikto 
Problema", 1935, ir kt.), publicistas, re- 
Iginių raštų autorius ir t. t. 
„D.— ryškus liet. buržuazijos, jos kle- 
Tikalinio sparno ideologas. Jis griežtai 
Pasisakė prieš darbo žmonių išsivadavi- 
mo judėjimą, taikstėsi prie caro patval- 
ystės, neigiamai vertino proletariato 
Iev. kovą, liet. kultūros dem. veikėjus, 
Tašytojus ir jų kūrybą. Filos. pažiūromis 
„ buvo idealistas, scholastinės neoto- 
Mizmo krypties šalininkas. Didelę įtaką 
Jam turėjo ir rusų filosofas V. Solovjo- 
vas, kurio paskaitų klausėsi Peterburge. 
ažinimo teorijoje D. laikėsi agnosticiz- 
mo, fideizmo, aiškindamas, kad sąvokos 
“Sančios ne realaus pasaulio atspindėji- 
RO formos, o abstraktaus, grynojo mąs- 
Ymo produktai, kad žmogus negalįs ir 
niekuomet negalėsiąs nieko žinoti apie 
daiktų esmę ir privaląs tikėti dieviškąja 
JŲ kilme. Mėgindamas įrodyti dievišką 
Pasaulio ir jo dėsningumų kilmę, pro- 
Pagavo nemokslišką Visatos „šilumi- 
TA mirties“ teoriją, skelbė, jog pasau- 
lo baigiamybės idėja neprieštaraujanti 
Mokslui, ir t, t, Moralės ir estetikos sri- 
Yle t. p. propagavo rel. dogmas. Tiesa, 
fėtis, grožis, pasak jo, esą „amžinojo 
OBoso" (t. y. dievo) atspindys ir išraiš- 
a Visa, kas jam prieštarauja;— nemo- 
alu, neestetiška, nelogiška. 
= la dogmatine metafizine filosofija bu- 
r„.„Pagrįsta ir D. lit-ros kritika. Kritikos 
aštuose jis laikėsi „vien krikščioniškų 
ncipų", atvirai siekė pajungti lit-rą 
„ažnyčios, tikybos stiprinimui, padaryti 
liet erikalinių idėjų ruporu. D. niekino 
kais, Sem, rašytojų (Jovaro, K. Jasiu- 
Aičio, Butkų Juzės ir kt.) kūrybą, nei- 
ki lal vertino pažangius liet. lit-ros 
niųs KU J. Biliūno, A. Vienuolio kūri- 
Tė E Pasisakė prieš modernistus, įžiū- 
as jų kūryboje pavojų bažnyčios 
kayę SAS, tendencingai aukštino men- 
galį LCius klerikalinius rašytojus (Mar- 
ti": Kaupą, Žibuntą ir kt.). D. lit-ros kri- 
IS Primityvi, šiurkšti, nepasižymi gi- 
sp € kūrinių analize ir lit-ros meninės 
S ikos suvokimu. Rel. ideologijos, 
Talizavimo persunkta ir originalioji 
T. Poezija. Reikšmingesnė yra tiktai toji 
„Pal Os dalis (gamtą apdainuoją eil. 
nis [a ROS jūra“, „Pavasaris“, „Paskuti- 
aPas“ ir kt., satyr. poema „Nakties 
Klerij ai"), kurioje mažiau pasireiškė 
Na alinis tendencingumas, primygti- 
nebrukami rel. įvaizdžiai. 
oi K. Korsakas, Kritikas — kuris nesvyra- 
B, Sruoga PSNiai apie literatūrą, K., 1932; 
kas, p82+ Adomas Jakštas — literatūros kriti- 
bat; Šūštai, t. 6, V., 1957; B. Sruoga, Akro- 
istoriją POezijoj.— Ten pat; Lietuvių literatūros 
t Ž Vis 1958; Lietuvos TSR istorija, 


DAMBRAUSKAS Jonas [g. 1892.V.23 
Pamusėje (Širvintų rj.) — kompozitorius, 
choro dirigentas, Lietuvos TSR nusipel- 
nęs meno veikėjas (1962). 1917 baigė 
Varšuvos Konserva- 
torijos vargonų kla- 
sę. 1922—46 Kau- 
no operos teatro 
artistas, chormeiste- 
ris. 1946—50 Kauno 
un-to studentų cho- 
ro dirigentas. Sure- 
dagavo ir iš nau- 
jo suinstrumentavo 
M. Petrausko operą 
„Eglė žalčių kara- 
lienė“ (past. 1939), 
parašė kantatą „Per- 
galės vardas“ (1952, V. Reimerio žo- 
džiai), choro ir solo dainų, muzikos dra- 
mos spektakliams. 

Sieldi Uliojo bitelė (Gaidos chorams), V., 


Lil : J. Gaudrimas, 
zika, V., 1960. 


DAMBRAUSKAS Vladas [1905.IX.17 
Balbieriškyje — 1959.X.27 Kaune] — re- 
voliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
darbininkų. 1917—27 dirbo padieniu 
darbininku Balbieriškyje. Nuo 1927 tar- 
navo šoferiu pas privačius autobusų sa- 
vininkus Žiežmarių, Jiezno, Alytaus, Za- 
Iasų ruožuose, Susikūrus šoferių ir auto- 
darbininkų profs-gai (1931), ne kartą 
buvo jos v-bos narys. 1933 užmezgė ry- 
šius su komunistais, platino kom. lit-rą, 
rinko lėšas Lietuvos Raudonosios pagal- 
bos org-jai. 1934 už šoferių streiko or- 
ganizavimą ir dalyvavimą jame atleistas 
iš darbo ir nubaustas kalėti, 1940—41 
užmiesčio autobusų ruožų bazės garažo 
valdytojas (Kaune). D. Tėvynės karo 
metais kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. Nuo 1944 TSKP na- 
rys. 1945—56 dirbo partinį ir admi- 
nistracinį darbą Veiveriuose, Kaune, 


Lietuvių tarybinė mu- 


DAM—DAM 357 


DAMBRAVA, Dumblinė,— kaimas Prie- 
nų rj., Išlaužo apyl, 9 km į š. v. nuo 
Prienų, 4,5 km į v. nuo Kauno— Prienų 
plento. 135 gyv. (1959). Pro kaimą te- 
ka Šventupė (Jiesios deš. intakas), Į p. 
v. nuo D. prasideda Kleboniškio miš- 
kas. Yra melioracinės statybos valdyba, 
lentpiūvė,  felčerių-akušerių punktas, 
biblioteka. 


DAMBRAVINOS MIŠKAS — miškas 
Kapsuko rj., 2,5 km į š. v. nuo Kazlų 
Rūdos, tarp Jūrės, Kazlų, Klampupių, 
Dambravinos ir Gulioniškės kaimų. Pri- 
klauso Kazlų Rūdos miškų ūkio Bagoto- 
sios girininkijai. Plotas 2107 ha. Kazlų 
Rūdos miškų masyvo dalis. 


DAMELIAI — kaimas Joniškio rj., 10 km 
į p. nuo Žagarės; apylinkės centras. 
121 gyv. (1959). Per D. teka Vilkija 
(Švėtės intakas), eina Žagarės—Juodei- 
kių kelias. Pieninė. 


DAMELIS (Dameh!) Jonas Kristoforas 
[1780 Mintaujoje — 1840.VIII.30 Peter- 
burge] — dailininkas. Gimė Saksonijos 
kariuomenės pulkininko šeimoje. Mokė- 
si Mintaujoje, vėliau Vilniaus un-to 
piešimo ir tapybos katedroje, vadovau- 
jamas dail. P. Smuglevičiaus, J. Ruste- 
mo. 1809 baigė Vilniaus un-tą meno 
magistro laipsniu. 1809—20 šio un-to 
piešimo ir tapybos katedros adjunktas. 
Tapė mokslininkų (prof. S. Jundzilo, 
prof. J. Franko, prof. J. Rustemo) ir kt. 
portretus; stebėdamas Napoleono armi- 
jos bėgimą per Vilnių 1812, ta tema 
sukūrė kompozicijų („Grįžtanti Napoleo- 
no armija Vilniaus rotušės aikštėje“, 
Varšuvos Nac. muziejus), akvarelių 
(TSRS istorinis muziejus Maskvoje), 
piešinių, kurių likimas nežinomas. Iš 
kitų D. istorinės tematikos kūrinių pa- 


Jonas Kristoforas Damelis. „„Grįžtanti Napoleono armija Vilniaus rotušės aikštėje" 


258 DAM-—- DAN 


žymėtini „Kryžiuočių magistro Ulricho 
fon Jungingeno mirtis ties Žalgiriu“, 
„Tvardovskis rodo Žygimantui Augustui 
Barboros Radvilaitės šešėlį“, „„Aleksand- 
ras I pasirašo Vilniuje 1812 amnestiją“, 
„Pavlas I paleidžia iš kalėjimo Tadą 
Kosciušką“. Įsipynęs į kriminalinę bylą 
ir 1820 ištremtas į Tobolską, D. keliavo 
po Sibiro miestus, rašė kelionių die- 
noraštį, piešė buities scenas, tipus, ta- 
pė portretus, peizažus ir kt, 1822 amnes- 
tuotas grįžo į Vilnių, 1824 persikėlė 
į Minską, 1836 — į Peterburgą. Mirė, ne- 
baigęs didelės istorinės kompozicijos 
„Sumuštas Napoleonas pereina Berezinos 
upę“. Palaidotas Minske. Iš D. kūrybinio 
palikimo, kurio dalis saugojama Vil- 
niaus Paveikslų galerijoje ir Kauno 
Čiurlionio dailės muziejuje, vertingiausi 
yra portretai ir ypač istorinės tematikos 
paveikslai, pasižymintys kompozicijos 
originalumu, išraiškos priemonių saikin- 
gumu, išbaigtumu. 

Lit.: J. Jurginis, 
bruožai, V., 1960. 
DAMIDAVIČIUS Matas [g. 1931.1II.7 Gi- 
žuose (Vilkaviškio rj.)) — ekonomistas, 
ekonomikos mokslų kandidatas (1963). 
1955 baigė Vilniaus un-tą ir ten pat dir- 
ba pedagoginį darbą. Nuo 1956 TSKP 
narys. Nuo 1964 mokslinio komunizmo 
pagrindų katedros vedėjas. Paskelbė 
mokslinių straipsnių apie darbo jėgos 
socialistinės reprodukcijos ekonominę 
esmę ir kt. 


DAMIJONAITIS Juozas [1871.VIIL.15 
Beržiniškėse (Kapsuko rj.) — 1926.XII.6 
Kaune] — pedagogas, vadovėlių auto- 
rius. 1890 baigė Veiverių mkt. semi- 
nariją.  1890—1914 
mokytojavo Lenki- 
jos pr. m-lose, bend- 
radarbiavo lietuvių 


Lietuvos meno istorijos 


spaudoje: „Ūkinin- 
ke“ (1893 ir 1895 
„Vilniaus žiniose“ 


(1905—06). I pasaul. 
karo metu evakavo- 
si į Rusiją, Voro- 
neže dirbo Lietuvių 
d-joje nukentėju- 
siems dėl karo šelp- 
ti, evakuotoje Vil- 
kaviškio berniukų g-joje dėstė liet, kal- 
bą, organizavo liet. mokytojų vasaros 
kursus. 1918 grįžęs į Lietuvą, gyveno 
Kaune, dirbo pr. m-los mokytoju, o nuo 
1919 — Kauno pr. m-lų inspektoriumi. 
Parašė vadovėlių pr. m-loms. 


Ršt.. ABC (Rašymo ir skaitymo pradžiamoks- 
lis), Varšuva, 1906; Trumpa lietuvių kalbos 
gramatika, V., 1909; Aritmetikos vadovėlis, 
2 d., Varšuva, 1909—10; Aritmetikos uždavi- 
nynas, 3 d., Marijampolė, 1922—23; Vaikų 
darželis, [Skaitiniai pr. m-los II sk.], Mari- 
jampolė, 1922. 


DAMIJONAITIS Motiejus [1873 Pilviš- 
Kių apylinkėje (Vilkaviškio Ij) — 
1925.VIL31 Čikagoje] — JAV lietuvių 
visuomenės veikėjas. 1896 emigravo 
į JAV. Nuo 1897 bendradarbiavo period. 
spaudoje („Lietuvoje“, „Darbininkų vil- 


tyje“, „Vienybėje lietuvninkų“ ir kt.). 
Suorganizavo b-vę satyr. laikraščiui 
„Dagis“ leisti (1909—11). Vadovavo 
teatro mėgėjų d-joms. 1910—12 Susivie- 
nijimo lietuvių Amerikoje prezidentas, 
1912—16 Tėvynės mylėtojų draugystės 
knygininkas, įv. laikraščių administra- 
torius. 


DAMIJONAITIS Vincas [1907 Žvirbliš- 
kėje (Šakių rj.) — 1944] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš mažažemių 
valstiečių, ž. ū. darbininkas. Nuo 1930 
Komunistų partijos narys. 1934—38 LKP 
Barzdų parajonio“ k-to sekretorius. 
1938—40 LKP Šakių aps. k-to instrukto- 
rius. Už rev. veiklą buvo ne kartą 
kalinamas. 1940—41 dirbo LKP Ša- 
kių aps. k-te. D. Tėvynės karo metais 
kovojo Raudonosios Armijos 16 liet. di- 
vizijoje. Žuvo fronte. 


DANĖ, Danija, Dangė— upė Kretingos 
ir Klaipėdos rj., nuo versmių iki Bajorų 
kaimo vad. Akmena. Ilgis 65 km, basei- 
no plotas 595 kmž. Prasideda pelkėtame 
miške prie Mažųjų Žalinių, 6 km 
i p. v. nuo Salantų. Teka į p. pro Kre- 
tingą. Įteka į Kuršių marias Klaipė- 
doje. Intakai: dešinieji — Šlaveita, Juod- 
upis, Tenžė, Dūmešis; kairieji — Var- 
upis, Vinkšnupis, Vaineikupis, Šukupis, 
Skroblupis, Pilsupis, Žemupis, Dupultis, 
Jaurykla, Degalas, Babrūnė, Bonė, Eke- 
tė, Ringelis. Vaga nuo versmių iki Ak- 
menalės kaimo sureguliuota; vasarą iš- 
džiūsta. Vidurupyje, kur upė teka ero- 
ziniu slėniu, gausu riedulingų rėvų. Že- 
miau Kretingos teka plačiu senslėniu. 
Vagos vid. plotis 7—10 m, žemupyje 
iki 40 m. Gylis iki Eketės žiočių 
0,2—2 m, žemiau 3—5 m, Klaipėdoje 
5—7 m. Vid. nuolydis 88 cm/km, žem- 
upyje (15 km iki žiočių) nuolydis 
7 cm/km. Slėnio vid. plotis 400—500 m, 
šlaitų aukštis 5—10 m. Srovės greitis 
0,1—0,2 m/s, žemupyje dar mažesnis. 
Debitas žiotyse: maks. 90, vid. 6,9, 
min. 0,7 mš/s. Pavasario potvynių aukš- 
tis vidurupyje siekia 3 m, ties Klaipėda 
sumažėja iki 1,7 m. Žemupys (11 km) 
tinka laivybai. Prie D. yra 2 vandens 
malūnai (Kretingoje ir Penkininkuose). 


Danė (Akmena) netoli Kretingos 


Ties Kretinga ir Klaipėda D. kerta £€“ 
ležinkelis ir plentas. Prie D. veikia van“ 
dens matavimo postai Tūbausiuose (NUO 
1948) ir Kretingoje (nuo 1945). 


DANEIKIAI — kaimas Zarasų rj., 21 km 
į p. v. nuo Zarasų, 1 km į p. r. nuo 
Kauno— Zarasų plento, tarp Uolio ir Zū“ 
zubro ežerų; Baibių apylinkės centTas- 
111 gyv. (1959). Biblioteka (nuo 1951): 


DANYLA Pranas [1898.XII.3 Milaga“ 
niuose (Jonavos rj.)— 1961.VIII.23 Kau“ 
ne] — revoliucinio judėjimo dalyvis. B“ 
lęs iš darbininkų. Nuo 8 metų amžiauš 
dirbo pas buožes. 1919 savanoriu įstojo 
į Raudonąją Armiją. 1919.V.3 mūšyjė 
prie Luknės dvaro (Ukmergės rj.) pat“ 
ko į liet. burž. nacionalistų nelaisVė- 
Kauno ir Kazlų Rūdos belaisvių 5“ 
vyklose išbuvo 14 mėn. Išleistas dir 

pas buožes, prie kelių remonto, statY“ 
bose. Nuo 1936 rinko aukas Lietuvo 
Raudonosios pagalbos org-jai, platino 


Danė Klaipėdoje 


antifaš. atsišaukimus. Hitlerinės okupa- 
€IJos metais palaikė ryšius su Kaune 
Veikusia  diversine partizanų grupe. 
1944—55 dirbo ūkinį ir administracinį 
darbą. Nuo 1953 TSKP narys. 


DANILAVIČIUS Ignas [1787.VII.30 Hri- 
nevičiuose (Lenkija) — 1843.VII.12 Fri- 
Valdove (Čekija)] — teisininkas. 1810 
Istojo į Vilniaus un-tą. 1812 gavo ma- 
Bistro laipsnį. 1814 > 
iniaus un-te pra- || 
dėjo dėstyti valst. | 
teise, Lietuvos civi- | 
nę teisę ir procesą. 
1818 išvyko į Mask- 
Vą ir Peterburgą, | 
Ur rinko medžiagą 14 
Lietuvos teisės isto- 4 
"jai. Nuo 1819 Vil- 
Sus un-to teisės 
Rio adjunktas. Vyk- 
Š ist. tyrinėjimus 
Tauge su prof. J. 
(SSveliu, kuris, kritiškai pažiūrėjęs į 
€odalinę-monarchistinę | istoriografiją, 
pos atkurti liaudies masių istoriją. 
23 D. drauge su Leleveliu iš Vilniaus 
Un-to atleistas. 1825 pradėjo dirbti Char- 
As un-te, gavo daktaro laipsnį ir bu- 
4 etikos-politikos f-to dekanu. Charko- 
tyrė Ukrainos teisės ryšius su Lietu- 
Os Statutu. 1830 pakviestas į Petrogra- 
ą Lietuvos įstatymų sąvadui paruošti. 
5 Persikėlė į Kijevo un-tą ir buvo 
askirtas teisės f-to dekanu. 1839 persi- 
RI 1 Maskvos un-tą. Dėstė administra- 
SA teisę ir vakarų gubernijų vietos 
tea YUS, o nuo 1841 —adm. ir civ. 
1Sę. 1842 vėl persikėlė į Kijevą, o iš 
„Išvyko gydytis į Frivaldovo sana- 
Ją, kur ir mirė. D. buvo gerai išty- 
ŠS senovės Lietuvos teisės šaltinius, 
ač Lietuvos Statutus. Jo skaitomas 
Pagr. kursas buvo Lenkijos bei Lietu- 
05 civ. ir baudž. teisė. Lietuvos teisės 
ra DA D. aiškino luomų kova, sakė, 
id Statutai atsiradę ne organiškai, ra- 
e keliu, o yra socialinės kovos pada- 
žin. Svarbiausi D. darbai (iš viso jų 
A 24) susiję su Lietuvos Statutų 
ki Mėjimu, istorinių aktų ir kronikų rin- 
SU bei skelbimu, Lietuvos įstatymų 
ado rengimu rusų kalba, 


SANILEVIČIUS Edvardas [g. 19271X.1 
fijos 511056 (Kupiškio rj.)] — veterina- 
di ,„SYdytojas, biologijos mokslų kan- 
Nos (1964). 1944—47 Tarybinės Ar- 


Jos ką igė Li 2 
tinarijo Iys. 1953 baigė Lietuvos Vete 


torį 


ar S akademiją. 1953—60 dirbo ped. 
Ties Gruzdžių ž. ū. technikume ir Šiau- 
tuvos > :0Z00technikume. Nuo 1960 Lie- 
"a +, Veterinarijos in-to helmintologi- 
Bi yriaus vedėjas. Paskelbė moksl. 
IPsnių apie echinokokozę ir kt. 


D 

bu ILEVIČIUS Justinas [g. 19241X.17 
nar L U0Se (Vilkaviškio rj.)] — veteri- 
Es gydytojas, biologijos mokslų 
Vos įaatūs (1956). 1952 baigė Lietu- 
Lietyys STinarijos akademiją. Nuo 1956 
bendr OS Gyvulininkystės in-to moksl. 
oriųų darbis, nuo 1960 moksl. sekre- 
ninkų, Paskelbė moksl. straipsnių avi- 
Ystės klausimais, 


DANILĖVIČIUS Viktoras [g. 1924.III.6 
Ukmergėje] — agronomas dirvožeminin- 
kas, žemės ūkio mokslų kandidatas 
(1962), Lietuvos TSR nusipelnęs agrono- 
mas (1965). 1950 baigė Lietuvos Ž. ū. 
akademiją ir nuo to laiko dirba joje 
ped. darbą. 1954—63 agronomijos f-to 
dekanas. Nuo 1958 TSKP narys. Nuo 
1962 docentas. Nuo 1963 prorektorius. 
Paskelbė moksl. straipsnių apie Kauno 
Ij. dirvožemių agrochemines ir kitas 
savybes, augalų maisto elementų dina- 
miką dirvožemiuose, apie mikroelemen- 
tus ir jų įtaką ž. ū. augalų derliui. 


DANILEVIČIŪTĖ Emilija  [Dapšienė; 
g 1922.III.26 Skuode] — aktorė. Nuo 
1943 Šiaulių dramos teatro aktorė. 1951 
baigė Vilniaus dramos teatro studiją. 
Nuo 1960 TSKP narė. 

Vaidmenys: Frozina, Elmira (Moljero ,„Šykš- 
tuolis“, ,„Tartiufas“), Mašenka (A. Afinoge- 
novo „Mašenka“), Kača (I. Štoko ,,Velnių 


malūnas“), Marija (V. Šekspyro ,,Dvyliktoji 
naktis“) ir kt. 


DANILIAUSKAS Juozas [1917.X.10 Did- 
vyžiuose (Vilkaviškio rj.) — 1941.VI| — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
mažažemių valstiečių. Nuo 1933 LKJS 
narys. Už rev. veiklą 1935 nuteistas 
4 metus kalėti. Nuo 1939 Komunistų 
partijos narys. 1940—41 LKP Vilkaviš- 
kio aps. k-to darbuotojas. Hitlerininkų 
nužudytas. 


DANILIŠKĖS — kaimas Trakų rj., Rusa- 
kalnio apyl, 10 km į p. nuo Vievio, 
3 km į š. v. nuo Akmenos ežero v. 
galo. 60 gyv. (1959). Pietuose yra Saso- 
nės ež., jo pakrantėje stūkso aukštas 
stačiašlaitis piliakalnis (aikštelė 1500 m?). 
Piliakalnio papėdėje randama I t-mečio 
grublėtosios keramikos, 


DANYS Jurgis [g. 1921.IV.5 Trumpiš- 
kiuose (Rokiškio rj.)] — gydytojas tera- 
peutas, medicinos mokslų daktaras 
(1962). 1947 baigė Kauno un-tą ir pradė- 
jo dirbti ped. darbą un-to (vėliau Med. 
in-to) fakultetinės terapijos katedroje, 
nuo 1958 docentas. 1962 visuomeniniais 
pagrindais suorganizavo priešreumatinį 
dispanserį prie Kauno resp. klinikinės 
ligoninės. Paskelbė daugiau kaip 30 
moksl. straipsnių apie organizmo reak- 
tyvumą, sergant įvairiomis vidaus ligo- 
mis, ypač reumatu. 


DANISĖEVIČIUS Mykolas [1916.XI.2 Ma- 
rijampolėje — 1946.IV ten pat] — re- 
voliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
amatininkų, darbininkas Kaune. Nuo 
1939 Komunistų partijos narys. 1940— 
1941 adm. darbuotojas Marijampolėje. 
1941 mokėsi Aukštojoje Vidaus reikalų 
liaudies komisariato m-loje Maskvoje, 
vėliau dirbo adm. darbą. 1944—46 adm. 
darbuotojas Marijampolėje. Burž. nacio- 
nalistų nužudytas. 


DANISEVIČIUS Petras Vladas [g. 1921. 
II.22 Užubaliuose (Alytaus rj.)] — teisi- 
ninkas, teisės mokslų kandidatas (1954). 
1949 baigė Visasąjunginį neakivaizdinį 
teisės in-tą. 1953—55 Lietuvos TSR MA 
Istorijos ir teisės in-to moksl. bendra- 
darbis. Nuo 1955 dėsto Vilniaus un-to 


DAN—DAN 359 


teisės f-te, nuo 1961 baudž. teisės ir 
proceso katedros vedėjas, nuo 1963 do- 
centas. Nuo 1959 TSKP narys. Paskelbė 
moksl. straipsnių ir brošiūrų daiktinių 
įrodymų, pėdsakų kriminalistikoje ir kt. 
klausimais. 


DANKERSAS (Dankerse, Dankėrsig) Pet- 
ras  [1583—1661.X.9 Rūdninkuose] — 
olandų dailininkas ir architektas, dirbęs 
Lietuvoje. Buvo Žygimanto III, Vladislo- 
vo IV ir Jono Kazimiero rūmų dailinin- 
ku ir architektu. Gyvendamas Vilniuje, 
perstatė katedroje Valavičių koplyčią, 
1622—47 sukūrė freskas Ignoto bažny- 
čiai, kelias freskas Mykolo bažnyčiai ir 
katedrai (prieš 1636), nemaža bareljefų 
Verkių rūmams. Išgarsėjo kaip portre- 
tistas (Vladislovo IV, Jono Kazimiero, 
karalienės Marijos Gonzagos, didikų, pa- 
ties D. tėvų ir kt. portretai). 


DANTA Stanislovas [g. 1917.VI.8 Min- 
šaičiuose (Joniškio rj.)] — agronomas, 
žemės ūkio mokslų kandidatas (1962). 
1947 baigė Lietuvos Ž. ū. akademiją. 
1952—57 Gyvulininkystės ir veterinari- 
jos in-to (Vilniuje, nuo 1956 Baisogalo- 
je) moksl. bendradarbis. 1957—60 to pa- 
ties in-to, nuo 1960 Gyvulininkystės 
in-to (Baisogaloje) avininkystės ir kai- 
linių žvėrių sk. vedėjas. Nuo 1963 TSKP 
narys. Paskelbė moksl. straipsnių avi- 
ninkystės klausimais. 

Ršt.: Avių produktyvumo didinimas, V., 
1952. 
DANTIENĖ Janina [g. 1923.V.6 Gražai- 
čiuose (Joniškio rj.)] — agronomė, že- 
mės ūkio mokslų kandidatė (1963). 1948 
baigė Lietuvos Ž. ū. akademiją. 1948— 
1952 Lietuvos TSR MA Žemės ūkio in-to 
laborantė. 1952—60 Gyvulininkystės ir 
veterinarijos in-to (Vilniuje, nuo 1956 
Baisogaloje), nuo 1960 Gyvulininkystės 
in-to (Baisogaloje) moksl. bendradarbė. 
Paskelbė moksl. straipsnių apie kiaulių 
bei galvijų laikymą ir šėrimą vasarą. 


DANŲ LITERATŪRA (ryšiai su liet. 
lit-ra). Iš danų lit-ros į liet. kalbą anks- 
čiausia pradėta versti garsiojo pasakų 
rašytojo H. Anderseno (1805—75) kūry- 
ba. Pirmasis žinomas jo kūrybos verti- 
mas į liet. kalbą — J. Miliausko-Miglo- 
varos versta ir jo raštų rinkinyje 
(išl. 1884 Tilžėje) išspausdinta pasaka 
„Motina“. A. Kriščiukaitis-Aišbė 1893 
paskelbė Anderseno pasakos sekimą 
„Negirdėtas daiktas“. Pirmąjį šio danų 
rašytojo pasakų vertimų rinkinį paren- 
gė ir 1885 Tilžėje išleido P. Vileišis 
(II leid. 1905). Anderseno pasakas dar 
vertė ir 1904 Peterburge jų rinkinį iš- 
leido S. Baltramaitis. 1918 Voroneže 
išleistas mokinių verstas ir J. Balčikonio 
redaguotas rinkinys „Rinktinės Ander- 
seno pasakos“, kurio papildytas ir pa- 
taisytas leidimas išspausdintas 1923 
Kaune. Ikitaryb. metais Anderseno kū- 
rinių dar išvertė M! Šalčius (1922) 
ir S. Češūnas („Rinktinės Anderseno 
pasakos“, 1938). Gana populiarus Lietu- 
voje buvo danų rašytojas K. Evaldas 


360 DAP— DAR 


(1856—1908), rašęs daugiausia pasakas 
iš gyvulių gyvenimo ir jose lietęs so- 
cialinius klausimus. Jo pasakų vertimų 
visų pirma ėmė rodytis liet, socialde- 
mokratų spaudoje. „Darbininkų balse“ 
išspausdinta pasaka „Dievas ir karalius" 
(1903, vertė S. Matulaitis), ,Visuome- 
nėje'— „Atviras laiškas į valkatą" (1910, 
v. V. Didžiulytė). Esmaitis (S. Matjošai- 
tis) išvertė K. Evaldo „Dvikojį“ (išl. 
1919 Voroneže). Atskiromis knygomis 
išleisti keli Evaldo pasakų rinkiniai: 
1921 —,„Keturi draugai. Piktžolės. Aly- 
vų krūmas“ (v. J. Žiugžda), 1923 — du 
„Gamtos pasakų“ leidimai (,„Kultūros“ 
b-vės, v. A. Murkienė; „Dirvos“ b-vės, 
v. J. Žiugžda). K. Puida išvertė ir 1927 
išleido H. Bango (1857—1912) apsaky- 
mus „Keturi velniai". Be vertimų, buvo 
kartkartėmis rašoma ir apie žymesnius 
danų rašytojus. J. Savickis rašė apie 
A. Benediktseną („Skaitymai“, 1920, 
kn. 1); K. Korsakas apie danų kritiką 
G. Brandesą („Kultūra“, 1927, Nr. 3); 
tame pat žurnale J. Būtėnas straipsnyje 
„Naujoji danų literatūra“ apžvelgė žy- 
mesniųjų XIX a. pab. ir XX a. pr. danų 
rašytojų kūrybą  („Kultūra“, 1933, 
Nr. 12). 

Taryb. santvarkos metais į liet. kalbą 
išversta K. Rasmuseno (1879—1933) ke- 
lionių kn. „Didysis rogių kelias" (1941, 
v. A. Venclova), išėjo du Anderseno 
pasakų rinkiniai (1951, v. G. Vengrienė; 
1957, v. J. Balčikonis). Išversti į liet. 
kalbą žymaus proletarinio danų rašytojo 
M. Anderseno-Neksės (1869—1954) ro- 
manai: „Mortenas Raudonasis“ (1950, 
v. V. Mozūriūnas), „Ditė — žmogaus kū- 
dikis" (1957, v. T. Stonis), „Pelia užka- 
riautojas“ (1960, v. V. Oškinis). Išleisti 
danų rašytojų kūriniai jaunimui: P. Frei- 
cheno (1888—1957) apys. „Melvilio 
įlankos medžiotojai“ (1963, v. P. Juo- 
delis) ir H. Vulfo „Saulės klajūnas“ 
(1962, v. J. Grigienė). A. Venclova rašė 
apie Anderseną-Neksę (kn. „Laikas ir 
rašytojai“, 1958), apie H. Šerfigą (kn. 
„Šiaurės sidabras“, 1962). 


DAPAI — ežeras Trakų rj, 5 km į p. 
nuo Semeliškių. Plotas 13 ha. Ežeras iš- 
tisęs iš š. į p.; ilgis 725 m, didž. plotis 
420 m. Krantai aukšti. Ežeras verslovi- 
nis; žuvies 1962 sugauta 26,4 kg/ha 
(daugiausia kuojų). 


DAPKŪNIŠKIAI — kaimas Molėtų rį., 
Balninkų apyl., 6 km į š. nuo Balninkų; 
kolūkio centras. 109 gyv. (1959). Į p. v. 
nuo D. yra Baldono ež. Per kaimą eina 
kelias iš Balninkų į Kauno— Zarasų 
plentą (prie Kurklių). Ryšių skyrius, 
med. punktas (nuo 1957), aštuonmetės 
m-los I-IV klasės (kitos — Libartavoje), 
biblioteka (nuo 1957). 1949—61 buvo 
septynmetė m-la, 


DAPKUS Liudas [g. 1898.1.25 Ylakai- 
čiuose (Skuodo rj.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Nuo 1910 tarnavo pas 
buožes. Pirmojo pasaul. karo metais 
priklausė pažangaus jaunimo rateliams. 


1920—35 LKP narys. 1922—24 Liudo 
Lukošiaus pavarde mokėsi Maskvoje 
Vakarų tautinių mažumų kom. un-te, 
kurio dėl ligos nebaigęs, grįžo į Lietu- 
vą. 1924 pab. LKP Mažeikių parajo- 
nio k-to, 1925—26 LKP Šiaulių rj. k-to 
narys. Kaip Lietuvos valstiečių delega- 
tas, su sprendžiamuoju balsu 1925.IV 
dalyvavo Valstiečių Internacionalo tarp- 
tautinės valstiečių tarybos II plenume. 
1926, renkant III seimą, LKP remiamu 
darbininkų ir valstiečių sąrašu iškeltas 
kandidatu į seimo atstovus, bet neiš- 
rinktas. Už rev. veiklą 1927 suimtas ir 
nuteistas 5 metus kalėti. Vyriausiasis 
tribunolas ir 1928 amnestija tą bausmę 
sumažino. Buvo kalinamas Šiaulių, Kau- 
no kalėjimuose. Paleistas 1930 iš kalėji- 
mo, dirbo Ylakiuose kooperatyvo vedė- 
ju, dalyvavo rev. veikloje. Už tai 1933 
ir 1934 buvo adm. tvarka baustas kalėti 
ir tremiamas į Plungę. Vėliau dirbo 
Ylakių kooperatyve, „Lietūkio“ tarnau- 
toju Skuode. 1940—41 Kretingos aps. 
vykd. k-to pirmininkas. D. Tėvynės karo 
pr. dirbo Kirovo sr. paruošų įstaigo- 
se, 1942—45 kolūkio pirmininkas Mal- 
mižo Ij. Nuo 1943 TSKP narys. 1945 
Vilniaus aps. vykd. k-to pirmininkas. 
1945—46 mokėsi Resp. partinėje m-loje 
Vilniuje. 1946—50 Utenos aps. vykd. 
k-to pirmininkas, 1950—56 kolūkio pir- 
mininkas Mažeikių rj. 1951—55 Lietu- 
vos TSR AT deputatas ir AT Prezidiumo 
narys. Pensininkas. 


DAPŠIAI — kaimas Mažeikių rj., Juo- 
deikių apyl., 7 km į p. v. nuo Leckavos, 
Varduvos kair. krante. 174 gyv. (1959). 
Per D. eina Mažeikių—Liepojos glžk., 
teka Varduvos intakai Gūžė ir Dubulis. 
Pr. m-la (nuo 1950). Prie Varduvos, Gū- 
žės ir Dubulio santakos yra Alkos kal- 
nas, žemu pylimu atskirtas nuo laukų. 
Šalia Alkos kalno Varduvoje yra Alkos 
brasta, o į p. r. nuo jo — plokščias 
akmuo su šešiais 40 cm skersmens ap- 
skritimais. Manoma, kad tai saulės 
simboliai. 1902 kaime gimė dailininkas 
Č. Kontrimas, 1929.V.1 streikavo ž. ū. 
darbininkai. 


DAPŠIENĖ Ona [1882.11.25 Žiorkiuose 
(Panevėžio rj) — 1951.V.13 Brukline 
(Niujorkas)] — pažangi JAV lietuvių vi- 
suomenės veikėja. 1911 emigravo į JAV. 
Priklausė Amerikos Lietuvių darbininkų 
lit-ros d-jai, Lietuvių darbininkų susi- 
vienijimui, Lietuvių meno s-gai, „Aido“ 
chorui. 10 metų buvo Amerikos Lietuvių 
darbininkų lit-ros d-jos centro iždininkė. 
II pasaul. karo metu buvo Pagalbos 
Lietuvai k-to sekretorė. Bendradarbiavo 
„Laisvėje“ ir „Vilnyje“. 

DAPŠIONYS — kaimas Radviliškio rj., 
Sidabravos apyl., 14 km į r. nuo Šedu- 
vos, prie Šiaulių — Daugpilio geležinke- 
lio; kolūkio centras. 75 gyv. (1959). 
Š. pakraščiu teka Kurys (Šuojos aukšt- 
upys). Pr. m-la (nuo 1939), 


DAPŠYS Eduardas [1917.VII.13 Augze- 
liuose (Skuodo rj.) — 1943.VII.18 Pet- 
rovkoje (Oriolo sr.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš vid. valstiečių. 
Į Komunistų partiją priimtas 1936 Yla- 


kiuose. Vežė iš Kauno ir platino kom: 
spaudą. Jo namuose vykdavo nelegalūs 
part. susirinkimai. 1938—39 LKP Mažeėi- 
kių aps. k-to narys. 1939—40 buvo ka- 
riuomenėje. 1940—41 politvadovas Lie“ 
tuvos Liaudies kariuomenėje, vėliai 
Raudonojoje Armijoje. D. Tėvynės kar? 
metais kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. Žuvo fronte. 


DAPŠYTĖ Jadvyga [Znotinienė, Urkaus 
kienė; g. 1916.VI.24 Augzeliuose (Skuo“ 
do rj.)] — revoliucinio judėjimo dalyvė: 
Kilusi iš vid. valstiečių. Nuo 1936 K0- 


' munistų partijos narė. Pogr. veiklojė 


dalyvavo Ylakių valsčiuje (platino kom. 
spaudą, piešė plakatus, bendradarbiavo 
kom. spaudoje Nijolės pseudonimu) 
1939 išrinkta LKP Mažeikių aps. K-t0 
nare. Už rev. veiklą keletą kartų suim- 
ta. 1940.III adm. tvarka nubausta (kalė- 
jo Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime): 
1940—41 Židikų vls. vykdomojo K-10 
sekretorė. Nuo 1940.XI Židikų part 
kuopelės sekretorė. 1942.VIII—1944.I 
Lietuvių liaudies ansamblio choristė Pe- 
reslavlyje. 1945—49 dirbo part. ir adm. 
darbą Vilniuje. 1949—51 mokėsi ResP- 
partinėje m-loje. Nuo 1951 adm. dal“ 
buotoja Vilniuje, 


DARAKTORIUS [iš direktorius|— XIX a: 
pab. ir XX a. pr. valstiečių samdomas 
kaimo mokytojas. Po 1863 sukilimo car? 
valdžiai uždraudus liet. kalbą m-105€/ 
valstiečiai organizavo slaptas m-lūS: 
samdydami mokytojus — daraktorius 
D. su mokiniais kilnodavosi iš vieno? 
trobos į kitą (paprastai kas savaitė): 
gyveno ir maitinosi pas valstietį, KU“ 
rio troboje rinkosi vaikai. D. būdavo 
daugiausia be ped. išsilavinimo. Va“ 
kus mokydavo skaityti liet. kalba. La“ 
biau prasilavinusieji pamokydavo rašyti: 
skaičiuoti, pateikdavo Lietuvos istorijos 
žinių, mokė skaityti rusų kalba. NUO 
1871 carinė administracija D. ir mokiniu 
tėvus už slaptas m-las baudė li?! 
300 rb arba ligi 3 mėn. arešto. PO 
1905—07 revoliucijos bausmės panaikiN“ 
tos. Vietose, kur buvo toli pr. m-05/ 
valstiečiai samdėsi D. ligi 1919. 


DARBA — upė Kretingos rj., Šventosi0? 
kair. intakas. Ilgis 24 km, baseino PlO“ 
tas 119 kmž. Prasideda Darbalių apy!!"“ 
kėse, 9 km į š. r. nuo Darbėnų. NU? 
Darbėnų teka į v., o įtekėjus Zibės 
staigiai pasuka į š. Įteka į Šventa)“ 
7 km nuo jos žiočių, prie Palangos, 
Liepojos plento. Intakai: Dubupis, Žib 
(abu kair.). Vid. nuolydis 166 cm 
Vid. debitas žemiau Dubupio 0,35 Dia 
žemiau Žibos 1,31 m?/s, žiotyse 1,36 M!" 
Upę kerta Kretingos—Skuodo geležink“ 
lis. Darbėnuose prie D. yra van o 
malūnas. 


„DARBAI IR DIENOS“— Kauno uniVė 
siteto (nuo 1940 Vilniaus universitelt. 
humanitarinių mokslų fakulteto tęs?“ 
leidinys, skirtas literatūros ir tau Tt 
kos moksliniams tyrinėjimams skel 

Pradėjo eiti Kaune 1930. Ligi 

pasirodė 9 knygos. Redagavo P 
V. Krėvė-Mickevičius. Daugiausia 5P2 


r 


rol 
ž 


dino un-to dėstytojų mokslines stu- 
dijas, disertacijas, diplominius darbus. 
Paskelbė studijas: V. Mykolaičio „Vy- 
dūno dramaturgija“, B. Sruogos „P. Vai- 
Cluno dramaturgija“, E. Radzikausko 
„Lietuviškos eilėdaros kūrimosi raida“, 
„ Korsako „Latvių liaudies dainos“, 

Baldžiaus  „Vogtinės vestuvės“, 
J. Žiugždos „Žemaitės kūryba“, A. Poš- 
Xos „Dr. J. Basanavičius Bulgarijoje“ 
Ir kt. Darbai apie A. Puškiną, J. Gėtę, 
0, Balzaką, S. Vispianskį, M. Sarbievijų 
Ir kt. tautų rašytojus paskelbti rusų, vo- 
kiečių, prancūzų, lenkų, lotynų kalbo- 
Mis. Leidinyje vyravo objektyvistinė 
kryptis, 


„DARBAS'— 1. Buržuazinis liberalinis 
aikraštis, ėjęs 1919—20 Kaune dukart 
Per savaitę. Leido Lietuvos Socialistų 
liaudininkų demokratų partija. 
„ Pažangus JAV lietuvių darbinin- 

Ų dvisavaitinis laikraštis, ėjęs 1919— 
1926 Brukline (Niujorkas). Leido Ame- 
ia suvienytoji rūbų siuvimo dar- 
Ininkų profs-ga. Redagavo L. Prūseika, 
+ Bimba. 
i. 3. Pažangios literatūros almanachas, 
Išleistas 1932 Kaune. Redagavo K. Bo- 
Tutą, Bendradarbiavo J. Baltušis, K. Ja- 
Xubėnas, V. Montvila, A. Venclova 
"T kt. Išėjo 1 knyga. Antrąją „D.“ kny- 
£ą uždraudė faš, cenzūra. 

„4. Brazilijos Komunistų partijos lietu- 
1gž frakcijos pogrindinis laikraštis, ėjęs 
ku San Paule. Redagavo A. Kynas. 
Šėjo 3 nr. 

Ž S. Pažangus Urugvajaus lietuvių laik- 
aštis, einąs nuo 1935 Montevideo mies- 
S. Pradžioje buvo leidžiamas dukart 
Per mėnesį. 1936 visai nėjo. 1937 atgai- 
tas, 1942 pradėtas leisti savaitraščiu. 
Sdaktoriai: A. Lukinskas, A. Vaivuts- 
m A. Zokas, A. Varža. Laikraštis ko- 
rada už demokratiją, prieš fašizmą, in- 
aaa apie Tarybų Lietuvos gyve- 


AA Buržuazinis nacionalistinis laikraš- 
= €lęs 1936—40 Kaune. Leido Darbo 

džį al. Laikraštis propagavo faš. val- 
10S politiką darbininkų ir tarnautojų 

atžvilgių, 

" 7. Tarybinis Pasvalio rj. laikraštis, ei- 

vaitę VO 1962.IV.25 3 kartus per sa- 


"DARBAS IR DŪONA'— komunistinis 
ag: ndinis leidinys, išėjęs 1929.I. Išlei- 
hekt iaulių rj. Kk-tas. Išspausdintas 
ap Ografu. Rašė apie Šiaulių miesto ir 
Srities dvarų bei kaimų darbininkų 
Yvenimą, jų kovą. 
TARBENAI — miestelis Kretingos rj., 
nuo m į š. nuo Kretingos, 11 km į v. 
Šen Baltijos jūros; apylinkės ir kolūkio 
iai 1070 gyv. (1959). Miestelis 
RaoS kryžkelėje, 1 km į r. nuo 
ba. S0S—-Skuodo glžk., prie kurio yra 
ą “nų glžk. st.; iš D. eina keliai į Skuo- 
Nos Ietingą, Palangą, Salantus, Karte- 
„ Blžk. st, Laukžemę. Iš r, p. ir 
m supa miškai. Per D. teka 
Elga 08 intakas Darba; į v. nuo 
elio ji užtvenkta, įrengtas vandens 
Unas. Yra Kretingos sviesto g-los 


cechas, ryšių skyrius, girininkija. Prie 
geležinkelio stoties 1962 įkurta Darbė- 
nų teritorinė skaldos gamybos bazė. 
1,5 km nuo D. yra eksploatuojamas 
30 ha durpynas. Miestelyje veikia 
25 lovų ligoninė (nuo 1951), vid. m-la 
(iki 1944 pradinė, iki 1950 septynmetė), 
kultūros namai (nuo 1958), biblioteka 
(nuo 1945). 

D. kaimas minimas 1591. Miestelis 
pradėjo augti nuo XVII a. pradžios. 
1701 Augustas II davė privilegiją rengti 
savaitinius turgus ir metinius prekyme- 
čius. XIX a. miestelis ir dvaras priklau- 
sė grafams Tiškevičiams. Veikė parapi- 
nė m-la (1805 joje mokėsi 20 mokinių, 
1828 — 52 mokiniai; valdinė pr. m-la 
įst. 1865), vyko 5 metiniai prekymečiai. 
Po 1861 žemės reformos Tiškevičius 
15 D. dvaro valstiečių šeimų paskelbė 
„laisvaisiais žmonėmis“ ir bandė atim- 
ti iš jų žemę. Valstiečiai atkakliai 
pasipriešino. XIX amžiuje D. buvo 
valsčiaus centras (1897 — 2059 gyv.). 
1918.XII Darbėnuose susikūrė rev. k-tas, 
kuris apie mėnesį kontroliavo miestelį 
ir apylinkę. 1923 miestelyje buvo 
705 gyv., D. kaime 280, dvare 33 gy- 
ventojai. 1941.VI—X vok. faš. okupan- 
tai ir vietiniai burž. nacionalistai mies- 
telyje ir jo apylinkėse (Babtakalnio, 
Jazdų miškuose, Alko kalne ir prie jo) 
nužudė apie 1000 iš Dimitravo priver- 
čiamojo darbo stovyklos atvarytų ka- 
linių ir vietinių žmonių, jų tarpe dau- 
giau kaip 500 moterų ir vaikų. Okupa- 
cijos metais D. apylinkėse veikė taryb. 
partizanų būrys „Pirmyn“, sprogdinęs 
fašistų ešelonus, 


„DARBYMETIS“ — teosofinės krypties 
žurnalas, ėjęs 1921—25 Tilžėje. Leido ir 
redagavo Vydūnas. Pasirodė 9 nr., pri- 
rašyti daugiausia paties redaktoriaus. 


„DARBININKAS'— 1. Buržuazinis savai- 
tinis laikraštis, ėjęs 1896—98 Šenandore 
(JAV, Pensilvanijos valstija). Iš pradžių 
(1896) buvo leidžiamas ,,„Pensilvanijos 
darbininko“ pavadinimu, 

2. Mėnesinis darbininkų žurnalas, ėjęs 
1905.V1II—1906.IV Tilžėje. Red. V. Kap- 
sukas, Išėjo 9 nr. Pirmasis numeris pa- 
vadintas „Draugo“  org-jos organu. 
„Draugo“ org-jai susijungus su Lietuvos 
Socialdemokratų partija, buvo šios par- 
tijos žurnalas, Informavo apie darbinin- 
kų streikus, ragino kovoti su carizmu. 
Tiražas buvo iki 5000 egz. 

3. Klerikalinis laikraštis, ėjęs nuo 
1915 Bostone (JAV). 1951 perkeltas 
į Brukliną (Niujorko priemiestis). Eina 
dukart per savaitę. | 

4. Klerikalinis savaitinis laikraštis, 
ėjęs 1919—40 Kaune. Leido reakcinė 
Lietuvos Darbo federacija, o nuo 1934 
Lietuvos Krikščionių darbininkų s-ga. 


„DARBININKAS KOMUNISTAS'-— ko- 
munistinis leidinys, išėjęs 1918.XI Voro- 
neže. Išleido Lietuvos ir Baltarusijos 
KP CK. Išėjo 1 nr. (išleidimo vieta nu- 
rodyta Vilnius, siekiant suklaidinti vok. 
okupantų organus). Rašė apie Komunistų 
partijos rev. uždavinius, pasirengimą so- 
cialistinei revoliucijai, ragino kovoti 


DAR— DAR 361 


prieš »0k. okupantus, už proletariato ir 
kaimo varguomenės valdžią, už socialis-- 
tinės santvarkos sukūrimą, už darbinin- 
kų kontrolės f-kuose įvedimą, 8 val. 
darbo dieną ir kt, Redagavo V. Kapsu- 
kas, J. Bartkus. Bendradarbiavo P. Ei- 
dukevičius, Z. Angarietis ir kt. 


„DARBININKĖ“— 1. Komunistinis vien- 
kartinis leidinys, išėjęs 1923.III.8 Kaune: 
ryšium su Tarptautine moterų darbinin- 
kių diena. 

2. Pažangus JAV lietuvių mėnesinis. 
žurnalas, ėjęs 1932—34 Brukline (Niu- 
jorkas). Leido Lietuvių darbininkių su- 
sivienijimas Amerikoje. Išėjo 17 nr. 


„DARBININKĖS BATSAS"— komunisti- 
nis slapto saldainių fabrikų profesinio 
komiteto hektografuotas laikraštis, iš- 
leistas 1928.X Šiauliuose. 


„DARBININKIŲ BATSAS“ — pažangus. 
JAV lietuvių mėnesinis žurnalas, ėjęs 
1926—32 Brukline (Niujorkas) vietoj 
„Moterų balso“ (1916—26). Leido Lietu- 
vių moterų progresyvus susivienijimas — 
paskui Lietuvių darbininkių susivieniji- 
mas Amerikoje. Redagavo K. Petrikie- 
nė, S. Sasna. Spausdino teorinius straips- 
nius, informavo apie moterų darbinin- 
kių judėjimą. Įvykus Lietuvoje faš. per- 
versmui (1926.XII.17), „D. b.“ rašė apie 
reakcijos siautėjimą. Išspausdino taip 
pat grožinės lit-ros kūrinių (R. Mizaros, 
J. Kaškaičio, V. Jakščio-Seno Vinco, 
G. Tautkaitės ir kt.). 


„DARBININKŲ ATSTOVAS" —1. Ko- 
munistinis dvisavaitinis laikraštis, ėjęs 
1921.XI.26—1922.IV.5 Šiauliuose. Leido 
LKP CK kaip darbininkų profesinių są- 
jungų ir savivaldybių darbininkų laik- 
raštį. Išėjo 9 nr. Ofic. redaktorė gyd. 
B. Eidukevičienė. Faktiškai redagavo 
LKP Šiaulių rajono k-to nariai I. Gaška 
ir V. Jasaitis. Bendradarbiavo V. Kap- 
sukas, Z. Angarietis, K. Požela, J. Pranc- 
kūnas, A. Stasiūnas, P. Vilūnas, A. Reg- 
ratis, J. Grikštas ir kt. 1922 leido darbi- 
ninkų jaunimui skirtą priedą „Jaunasis 
darbininkas“. „D. a.“ burž. valdžia už- 
darė. 

2. Komunistinis savaitinis laikraštis, 
ėjęs 1926.IV.23—XII.19 Kaune. Leido 
LKP CK. Išėjo 31 nr. Tiražas 3000— 
10000 egz. Ofic. redaktoriai — iš pra- 
džių L. Darvidas, vėliau A. Kilikevičius. 
Faktiškai iš pradžių redagavo P. Glo- 
vackas, vėliau K. Požela (kartais J. Grei- 
fenbergeris). Bendradarbiavo V. Kapsu- 


Kaina 20 44. 


AREISNAS 


Darbiniukų savaitinis laikraštis: 
valstijos 4 Asiekeinio pak LI M AK 


1926 m. baladdžio mėn 23 d. 


Nr.i 


„Darbininkų atstovas“ 2. Pirmojo numerio 
antraštė 


362 DAR— DAR 


kas, Z. Angarietis, K. Požela, J.. Grei- 
fenbergeris, K. Giedrys, L. Adomauskas, 
P. Vilūnas, B. Pušinis, R. Šarmaitis, 
K. Preikšas, B. Pranskus, J. Daubaras 
ir kt. 1926.XII.12 „D. a.“ išleido spec. 
puslapį „Kaimas ir dvaras“, skirtą kai- 
mo darbo žmonėms. Nr. 5 ir Nr. 7 burž. 
valdžia konfiskavo. Po faš. perversmo 
Kauno karo komendanto 1926.XII.31 nu- 
tarimu laikraštis uždarytas. 


DARBININKŲ ATSTOVŲ TARYBOS — 
1918—19 renkami valstybinės valdžios 


organai, pradėję kurtis Lietuvoje — 
tiek centre, tiek vietose — 1918 pa- 
baigoje, prasidėjusios socialistinės re- 


voliucijos sąlygomis. D. a. t. sukūrimo 
Lietuvoje lozungą iškėlė komunistai. 
1918.XI D. a. t. buvo išrinktos Kalvari- 
joje, Sedoje ir kitur; 1918.XII-—1919.I 
Tarybas išrinko Vilniaus, Kauno, Šiau- 
lių, Panevėžio darbininkai, daugelio ap- 
skričių ir valsčių darbo žmonės. D. a. t. 
rinkimuose 1918 pab., be Komunistų 
partijos, dalyvavo ir įvairios smulkia- 
buržuazinės partijos bei grupės — Bun- 
das, Lietuvos socialdemokratai, kairieji 
eserai ir kt. Stambiausių Lietuvos mies- 
tų, o taip pat beveik visų apskričių Ta- 
rybose daugumą vietų išsikovojo ko- 
munistai. Kaune komunistai gavo 25 iš 
44 vietų, Šiauliuose 25 iš 35, Panevėžy- 
je 14 iš 22 vietų. Tik Vilniaus D. a. t. 
iš 202 vietų (1918.XII.15) komunistai ir 
jiems prijaučiantieji gavo 96 vietas. 
Tačiau savo revoliucine politika iško- 
voję daugumą prezidiume, jie faktiškai 
vadovavo visai Tarybos veiklai. Lietu- 
vos Laikinoji rev. darbininkų ir valstie- 
čių vyriausybė, V. Kapsuko vadovau- 
jama, 1918.XII.16 manifestu paskelbė, 
kad visa valdžia Lietuvoje pereina Dar- 
bininkų, bežemių ir mažažemių atstovų 
taryboms, kad sukuriama Lietuvos Ta- 
rybų Socialistinė Respublika. Tokiu bū- 
du manifestas patvirtino D. a. t. kaip 
politinį Lietuvos TSR pagrindą. D. a. t. 
skelbė, kad vokiškųjų okupantų ir vie- 
tiniai burž. valdžios organai nuversti, ir 
ėmė valdžią į savo rankas. Tarybų val- 
džios paskelbimą Lietuvoje darbininkai 
ir kiti darbo žmonės parėmė visuotiniais 
polit. streikais ir masinėmis demonstra- 
cijomis Vilniuje, Šiauliuose (XII.16), 
Kaune (XII.17), Panevėžyje (XII.19) ir kt. 
vietose, Aukščiausiasis valstybės val- 
džios organas Lietuvoje buvo respubli- 
kos Tarybų suvažiavimas, o laikotar- 
piais tarp suvažiavimų — Tarybų Centro 
Vykdomasis Komitetas. Vietiniais val- 
džios organais buvo miestų, apskričių, 
valsčių Tarybų suvažiavimai (sesijos), 
o laikotarpiais tarp suvažiavimų — jų 
renkami vykdomieji komitetai. Mies- 
tuose buvo renkamos Darbininkų ir rau- 
donarmiečių atstovų tarybos, kaimo vie- 
tovėsė — Darbininkų ir vargingųjų vals- 
tiečių atstovų tarybos. Kur nebuvo sąly- 
gų išrinkti D. a. t., ten buvo sudaromi 
rev. komitetai (revkomai), laikinai vyk- 
džiusieji D. a. t. funkcijas. D. a. t. cent- 
re ir vietose 1918—19 atliko didelį dar- 


bą, atstatant bei pertvarkant socializmo 
pagrindais liaudies ūkį, vystant kultūrą, 
organizuojant darbo žmones kovai prieš 
užsienio interventus bei vidaus kontrre- 
voliuciją. Sėkmingai pradėjusios kūry- 
binį soc. statybos darbą, D. a. t. nustojo 
veikti 1919, užsienio interventams ir 
burž. nacionalistams nuslopinus Lietu- 
voje pioletarinę revoliuciją. 

Lit.: R. Šarmaitis, Darbo žmonių kova dėl 
Tarybų valdžios Lietuvoje 1918—1919 m., V., 
1948; J. Žiugžda, Lietuvių tautos kova dėl 
Tarybų valdžios 1918—1919 metais, V., 1948; 
Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, V., 1957; 
V. Kapsukas, Pirmoji Lietuvos proletarinė re- 
voliucija ir Tarybų valdžia, V., 1958; B. Vait- 
kevičius, Socialiniai-ekonominiai pertvarkymai 
Lietuvoje 1918—1919 metais, V., 1959; Proleta- 
rinė revoliucija Lietuvoje, V., 1960; Z. Anga- 
rietis, LKP įsikūrimas ir proletarinė revoliucija 
Lietuvoje, V., 1962. 


„DARBININKŲ BALSAS“ — 1. Social- 
demokratinis laikraštis, ėjęs 1901—06 
R. Prūsijoje. Leido LSDP. Redagavo 
A. Janulaitis. Iš pradžių dvimėnesinis, 
nuo 1905 — mėnesinis. Spausdintas Til- 
žėje ir Bitėnuose. Nustojo ėjęs 1906.V. 


I metai. Liepos mėn. 1901 m. No. L. 


„„Darbininkų balsas“ 1. Pirmojo numerio antraštė 


2. Liberalinis JAV lietuvių laikraštis, 
ėjęs 1914—19 Čikagoje. Leido Pasaulio 
pramonijos liet. darbininkų profs-ga. . 

3. Komunistinis savaitraštis, ėjęs 1920. 
VII.17—1922 Charkove. Leido Lietuvių 
sekcijų Centro biuras prie Ukrainos 
KP(b) CK. Redagavo J. Stašelis, paskui 
V. Serbenta. Bendradarbiavo S. Eimutis, 
K. Klorys ir kt, 

4. Profsąjunginis dvisavaitinis laik- 
raštis, ėjęs 1924—25 Šiauliuose. Leido 
Suvienyta Šiaulių darbininkų profesinė 
org-ja, 

5. Dešiniųjų socialdemokratų emigran- 
tų laikraštis, ėjęs 1930—31 Rygoje. 

6. Buržuazinis darbininkams skirtas 
laikraštis, ėjęs 1931—39 Klaipėdoje. Lei- 
do Klaipėdos krašto darbininkų ir ama- 
tininkų susivienijimo centro v-ba. 


„DARBININKŲ GYVĖNIMAS“ — prof- 
sąjunginis darbininkų savaitraštis, ėjęs 
1919.1X.21—1920.V1.5 Kaune lietuvių, 
lenkų ir žydų kalbomis. Leido Kauno 
darbininkų profs-gų Centro Biuras. Išėjo 
20 nr. Tiražas 5000 egz. Lietuviškojo 
leidinio faktinis redaktorius A. Jakše- 
vičius, vėliau K. Požela, lenkiškojo — 


tuetumių kaidėje laids 


Ci pisistarai vienjitos 


Darbinin T 


Aną numerių 


aina ad1as 40 | 
Tenaiiai — 86 Ais z 
ims 
TA La ENKA VIENA KARTA | SavaiTE 


LA Kauno Proiesinių. Sajungos: Centralinio Biuro laikraštis. ĮE=— 
1 


„„Darbininkų gyvenimas“. Pirmojo numerio 
antraštė 


V. Matuševskis. Buiž. valdžia kai kU- 
riuos numerius konfiskavo ir pagaliau 
laikraštį uždarė. 1925.V Šiauliuose iš- 
ėjo vienkartinis „D. g.“ leidinys. 


„DARBININKŲ IR VALSTIEČIŲ JAU- 
NIMAS"— komunistinis laikraštis, nelė- 
galiai ėjęs 1934—40 Kaune, Leido 
LKJS CK. Išėjo apie 48 nr. Iki 1937. 
VIII buvo spausdinamas LKJS CK 
J. Greifenbergerio vardo spaustuvėje 


DARBININKUKVALSTIEČIŲ 
J ALINIMAS 


DARBINIKŲ IR VALSTIEČIŲ JAUNIMO" LAIKRŠTIS. | "Nr. 1 


„„Darbininkų ir valstiečių jaunimas“. Pirmojo 
numerio antraštė 


vėliau dauginamas rotatoriumi. Redaga“ 
vo LKJS CK nariai I. Meskupas, F. Bie“ 
liauskas, M. Bordonaitė, A. Šiaučiūnaitė 
ir kt. Rašė apie jaunimo dalyvavimą 
rev. judėjime, kovojo prieš burž. ide0“ 
logiją ir jos skleidėjus. 

„DARBININKŲ JAUNIMAS" — komu: 
nistinis jaunimo žurnalas, nelegalia! 
ėjęs 1923—33, Pradėtas leisti Smolenskė 
kaip LKP CK žurnalo „Komunistas 
priedas, nuo 1923.VI (Nr. 4) skyrium 
leido LKJS Centro Biuras, nuo 1924X 
(Nr. 10—11) — LKJS CK (red. A. Snieč- 
kus). 1928.VI sustojo. 1931 atnaujintas 


Berlyne (red. A. Guzevičius, vėliai 
I. Meskupas). Išėjo 50 nr. Tiražas 
1000 egz. Bendradarbiavo Z. AT 


garietis, J. Greifenbergeris, A. SnieC“ 
kus, M. Šumauskas, R. Čarnas, A. GU“ 
zevičius, B. Pranskus, B. Pušinis: 
E. Tautkaitė, F. Vaišnoras, A. Magins“ 
kas, J. Rugienis, J. Jurginis, R. Šarmai 
tis, S. Gaurys, D. Kučinskas, A. StasiU“ 
nas, V. Šimensas, A. Regratis, L. Žalda“ 
ris ir kt. 


DARBININKŲ JAUNIMO MOKYKLA — 
tarybinė mokykla, teikianti vidurinį 15“ 
silavinimą miesto darbininkams ir ta“ 
nautojams, neatitraukdama jų iš Ė2“ 
mybos. Šio tipo m-los Tarybų Sąjungojė 
pradėtos organizuoti 1943, Tarybų Lie“ 
tuvoje — išvadavus ją iš vok. faš. OK!“ 
pacijos (1944). 1958/59 respublikoje DU 
vo 120 darbininkų jaunimo m-lų, kuriOšė 
mokėsi 19 409 mokiniai. 1959 jos paVė“ 
dintos vakarinėmis pamaininėmis MO 
kyklomis. 


DARBININKŲ KLASĖ — kapitalistin“ 
je visuomenėje proletariatas, juridiš Ž 
laisvų samdomųjų darbininkų klasė: 7 
turinti gamybos priemonių ir dėl ŽŽ 
priversta parduoti savo darbo jėgą Pė 
grindinių gamybos priemonių savi“ ė 
kams — kapitalistams; revoliucingiaUš“ 
ir pažangiausia klasė, kurios isto a 
misija — panaikinti kapitalistinę 9 ai 
tvarką, žmogaus išnaudojimą ir TE 
neklasinę komunistinę visuomenė: “„ 
mėjus socialistinei revoliucijai, 
tampa viešpataujančia klase, Va'č“ 
drauge su visais darbo žmonėmis £ 


Er 
mybos priemones ir per valstybę vad 


dančiė 


Vaujančia visuomenei, kuriančiai socia- 
lizmą bei komunizmą. 

Lietuvos D. k, pradėjo formuotis feo- 
dalinėje visuomenėje, kai Rusijos vals- 
tybėje, kuriai tada priklausė ir Lietu- 
Va, radosi ir vystėsi kapitalistinis gamy- 
bos būdas. D. k. formavimasis Lietuvo- 
Je paspartėjo po 1861 reformos, pra- 
ėjus vystytis kapit. pramonei. XIX a. 
Pabaigoje, ekonominio pakilimo metais, 
Lietuvos D. k. daugumą sudarė dir- 
busieji lengvojoje ir maisto pramonėje, 
O taip pat samdiniai — tarnai ir tar- 
Naitės, 

Kapit. išnaudojimo sąlygomis besifor- 
Mmuojanti Lietuvos D. k. įsijungė į visos 

Usijos darbininkų kovą prieš carizmą, 
Prieš kapitalistus ir dvarininkus. Jos 
Sąmoningumą, priešinimąsi burž. nacio- 
Nalistinei ideologijai XIX a. pab. skati- 
no ir skiepijo revoliuciniai marksistai, 
Vadovavę proletariato kovai. Iš pavie- 
Nių to meto streikų išsivystė darbininkų 
Profsąjunginis judėjimas, Plintant mark- 
sistinėms idėjoms, kūrėsi pirmieji mark- 
sistiniai darbininkų rateliai. Stichiniam 
-eluvos darbininkų judėjimui su moks- 
Mio socializmo teorija sujungti lemia- 
Tą vaidmenį suvaidino V. Lenino ryšiai 
Su Vilniaus socialdemokratais. XIX a. 
D —-XX a. pr. prasidėjus ekonominei 
zei ir Rusijos kapitalizmui įžengus 
! imperializmo fazę, klasinis Lietuvos 
arbininkų sąmoningumas, jų interna- 
"lonalinis solidarumas su visos Rusijos 
Proletariatu žymiai sustiprėjo. Lietuvos 
" k. aktyviai dalyvavo 1905—07 revo- 
cijoje, politiškai užsigrūdino, išmo- 

9 revoliucinės strategijos ir taktikos. 

letuvos darbininkai kovojo prieš savo 
“ngėjus ir žiaurios kaizerinės okupaci- 
J0S sąlygomis (1915—1918). Jų kovai, 
IP ir visai Lietuvos darbo žmonių iš- 
Vadavimo kovai, nuo 1918 vadovavo 
eluvos Komunistų partija — darbinin- 
„Ųų klasės avangardas. Lietuvos darbo 
žmonių judėjimas virto organizuotu, 

asiniu judėjimu, siekiančiu galutinio 
Nacionalinio ir socialinio išsivadavimo. 
Uržuazijai su užsienio interventų pa- 
Salbą nuslopinus Lietuvoje Tarybų val- 

*ią, Lietuvos D. k., LKP vadovaujama, 

Ovojo sunkią kovą prieš reakciją ir 
„Asizmą, plėtėsi ir stiprėjo jos profs-gų 
Judėjimas. Žymiai pagausėjo miesto ir 
Bi no proletarų. 1932—34, ūkinės kri- 
KR Padidėjusio darbininkų skurdo ir 

edarbo metais klasinė kova prieš iš- 
Daudotojus, prieš faš. režimą tolydžio 
aštrėjo, 

SM0 atkūrus Lietuvoje Tarybų val- 
Nr 3 ėmė formuotis D. k., kaip visiškai 

Uja klasė besivystančioje naujoje vi- 
„ meninėje ekonominėje formacijoje. 
vie, SYSIBtos ir išnaudojamos ji tapo 
listį Pataujančia ir valdančia klase. Socia- 

R Miai pertvarkymai iš esmės keitė 

€tuvos 
SUomenėje, 


1 


si 


ao JE tęsėsi toliau po to, kai 
Liet Onoji Armija 1944—45 išvadavo 
ju Ta iš okupantų jungo. Pereinamuo- 
bių 7,Kapitalizmo į socializmą laikotar- 

letuvos D. k., pertvarkydama (są- 


jungoje su valstietija ir inteligentija) 
šalies ekonomiką, pati susiformavo kaip 
socialistinės visuomenės klasė. Iš pa- 
grindų pasikeitė jos klasinė funkcija. 
Po karo sparčiai augo Lietuvos darbi- 
ninkų skaičius: 1940 liaudies ūkyje dir- 
bo 187000 darbininkų ir „tarnautojų, 
o 1964 — 861 000. Lietuvos TSR socia- 
listinio industrializavimo metais darbi- 
ninkų klasę gausiai papildė valstietija 
ir kiti visuomenės sluoksniai. 


Lit.: Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, V., 

1957; A. Gaigalaitė, Darbininkų judėjimo paki- 
limas Lietuvoje 1929—1934 m. V., Ž 
H3 ucTopuu paGovero KAacca CCCP, A., 1962; 
Lietuvos TSR istorija, t. 2, V., 1962, t. 3, V., 
1965; K. Surblys, Tarybų Lietuvos darbininkų 
klasė, V., 1965; Dirbti ir gyventi komunistiš- 
kai, V., 1965, 
„DARBININKŲ KOPERACIJA“— komu- 
nistinis vienkartinis leidinys, išėjęs 1923. 
VII.7 Kaune ryšium su kooperacijos 
diena. 


„DARBININKŲ KOVA“"— 1. Komunisti- 
nis laikraštis, ėjęs 1919 Rygoje. Nuo 
Nr. 1 (1919.1.11) — „„Organas Centralinio 
Komiteto s-d. Latvijos (komunistų)“, 
nuo Nr. 22 (1919.III.7) —,„Organas Lat- 
vijos Komunistiško Centralio Komiteto“. 
Nr. 45 (paskutinis) išėjo 1919.V.11. Re- 
dagavo Jablonskytė-Dirikienė. Bendra- 
darbiavo J. Paleckis, J. Zabura ir kt. 

2. Komunistinis pogrindinis laikraštis, 
ėjęs 1934 Kaune. Leido Kairiųjų darbi- 
ninkų profs-gų Centro biuras. Išėjo 
2 nr., spausdinti rotatoriumi, 


3. Komunistinis metalo pramonės dar- 
bininkų laikraštis, išėjęs 1936.III Kau- 
ne. Išleido LKP Kauno rj. k-tas, Spaus- 
dintas rotatoriumi, 

4. Komunistinis pogrindinis laikraštis, 
ėjęs 1940 pradžioje. Leido LKP Kauno 
aps. k-tas. Redagavo A. Petrauskas. Dau- 
gintas rotatoriumi. 


DARBININKŲ KRIKŠČIONIŲ DRAUGI- 
JA — klerikalinė darbininkų organizaci- 
ja Suvalkų gub, veikusi 1909—14, 
D-ja siekė patraukti į save daugiausia 
ž. ū. darbininkus. Turėjo 10 skyrių (Ma- 
rijampolėje, Vilkaviškyje, Virbalyje, 
Naumiestyje ir kt.). Visą laiką kunigų 
vadovaujama, d-ja nekovojo dėl darbi- 
ninkų padėties pagerinimo, o tiktai pro- 
pagavo savišalpą ligos atveju. 


Lit.: V. Kapsukas, Suvalkijos „krikščionių 
darbininkų“ draugija.— Raštai, t. 5, V., 1962. 


„DARBININKŲ LAIKRAŠTIS" — Šiaulių 
miesto odos ir adatos darbininkų pro- 
fesinės sąjungos vienkartinis leidinys, 
legaliai išleistas 1924.XII.9. Rašė apie 
svarbiausius darbininkų gyvenimo ir 
kovos uždavinius. 1924.XII.22 žvalgy- 
bos nurodymu uždraustas platinti. 


DARBININKŲ KŪOPA — Lietuvos Ko- 
munistų partijos remiamas kandidatų 
į buržuazinį seimą (1922—23) sąrašas. 
Ž. Kuopininkai. 


„DARBININKŲ MINTYS“ — komunisti- 
nis pogrindinis hektografuotas laikraš- 
tis, ėjęs 1931.III—1932.VIII. Leido LKJS 
Rokiškio parajonio k-tas. Buvo leidžia- 
mas sąsiuvinio formato iki 100 egz. ti- 
ražu. Redagavo J. Grigalavičius, L. Pro- 


DAR—DAR 363 


kofjevas, G. Abramavičius, Perrašinėjo 
ir apipavidalindavo B. Kirstukas Valiū- 
niškio kaime, Juodupės vls. Išėjo apie 
6 nr. 


„DARBININKŲ PAGALBA“ — komunis- 
tinis vienkartinis leidinys, išėjęs 1921. 
X.18 Kaune. Išleido Kauno miesto sa- 
vivaldybės Darbininkų frakcija, 


DARBININKŲ PARTIJA (vok. Arbeiter- 
partei) — Lietuvos Komunistų partijos 
iniciatyva 1925.III.29 Klaipėdos krašte 
įkurta legali darbininkų partija. Per rin- 
kimus į Klaipėdos miesto tarybą 1924, 
IV.28 LKP remiamas darbininkų sąrašas 
gavo 6 vietas (iš 40). Pagal šį sąrašą iš- 
rinkti atstovai sudarė „Klasiniai susipra- 
tusių darbininkų“ frakciją, kuri 1924. 
XI.1—1927.IV.26 leido „„Arbeiter-Zei- 
tung“ („Darbininkų laikraštį“; red. 
J. Greifenbergeris ir kt.). Frakcijos pa- 
grindu ir buvo sukurta Klaipėdos krašto 
darbininkų partija. Partijos v-bos pirmi- 
ninkas buvo M. Jonelaitis, sekretorius 
V. Joneikis, aktyvūs veikėjai M. Her- 
manaitis ir kiti. LKP Klaipėdos krašto 
k-tui sutinkant, LKP nariai galėjo pri- 
klausyti ir Klaipėdos krašto darbinin- 
kų partijai, 2590 savo part. nario mo- 
kesčio mokėdami į LKP kasą. Klaipėdos 
krašto darbininkų partija pirmaisiais 
savo veiklos metais rėmė Lietuvos Ko- 
munistų partiją, populiarino proletari- 
nio internacionalizmo idėjas. Jos atsto- 
vas Jonelaitis dalyvavo LKP IV suva- 
žiavime (1924) ir LKP III konferencijoje 
(1926). Per Lietuvos III seimo rinkimus 
(1926) D. p. veikė bendrai su LKP, 

Norėdama išsikovoti galimumą veikti 
legaliai, LKP nutarė veikti irgi Darbi- 
ninkų partijos pavadinimu. 1926.III.7 
įvyko Klaipėdos krašto darbininkų par- 
tijos konferencija, kuri nusprendė par- 
tijos veiklą išplėsti visoje Lietuvoje, ati- 
tinkamai pakeitė partijos įstatus ir nu- 
tarė vadintis Darbininkų partija (nebe 
Klaipėdos krašto darbininkų partija). 
Dėl burž. valdžios trukdymų D. p. veik- 
los išplėsti visoje Lietuvoje nepavyko. 

Po faš. perversmo D. p. vadovas Jo- 
nelaitis, LKP CK leidus, emigravo į Vo- 
kietiją. Likę Klaipėdoje D. p. veikėjai 
drauge su LKP Klaipėdos krašto k-to 
atstovais 1927 išleido kelis „„Arbeiter- 
Zeitung“ numerius. Po Klaipėdos miesto 
tarybos rinkimų, įvykusių 1927.IV.28, 
D. p. taryboje gavo 10 vietų. Klaipėdos 
krašto seimelyje darbininkų frakcija 
buvo sudaryta tik po 1927.VIII.30 
rinkimų į II seimelį. Tame seimelyje 
D. p. remiama frakcija turėjo 2 vietas 
(iš 29). 

Įsigalint reakcijai, D. p. vadovai 
H. Zurau, A. Moninas, H. Žardininkas 
virto renegatais. Nuo 1928 išsižadėję 
rev. kovos, jie Klaipėdos krašto seime- 
lyje ir Klaipėdos miesto taryboje ėmė 
remti burž. valdžios priemones, D. p. 
paversdami burž. agentūra darbininkų 
judėjime. „Tiesa“ rašė (1935.XI), kad 
D. p. 1928 perėjo į renegato Maslo- 
vo pusę, jos vadai pasuko aferistiniais 


364 DAR— DAR 


keliais, parsidavė hitlerininkams ir da- 
lyvavo rinkimuose į Klaipėdos seimelį 
išvien su hitlerininkais. Kadangi burž. 
spauda skleidė melą, jog, renkant 1935 
Klaipėdos krašto seimelį, prie hitleri- 
ninkų sudaryto vokiečių fronto prisi- 
dėję ir komunistai, LKP CK 1935.X savo 
viešame laiške nurodė, jog Klaipėdos 
krašto komunistai neturi nieko bendro 
su hitleriniu sąrašu („LKP atsišaukimai", 
t. IV, Vilnius, 1963, p. 163). Tarybi- 
niais metais surasti dokumentai rodo, 
kad Žardininkas virto burž. Lietuvos 
žvalgybos agentu, o Zurau už darbinin- 
kų vienybės skaldymą 1936 tapo reak- 
cinės Klaipėdos krašto direktorijos na- 
riu ir netrukus atvirai susidėjo su hit- 
lerininkais, 


„DARBININKŲ REIKALAI" — komunis- 
tinis leidinys, išleistas 1921.IV.17 Kau- 
ne. Išėjo 1 nr. (kaip dvisavaitinis dar- 
bininkų laikraštis) Bendradarbiavo 
V. Kapsukas, Z. Angarietis ir kt. 


„DARBININKŲ TIESA"— pažangus JAV 
lietuvių savaitraštis, ėjęs 1922 Brukli- 
ne (Niujorkas). 


„DARBININKŲ VIENYBĖ“— 1. Komu- 
nistinis leidinys, išėjęs 1922.VII.23 Šiau- 
liuose. Išleido Darbininkų profs-gos ir 
savivaldybės Darbininkų frakcija kaip 
dvisavaitinį laikraštį. Išėjo 1 nr., skir- 
tas rinkimams į I burž. seimą. Bendra- 
darbiavo Z. Angarietis, K. Požela, 
A. Stasiūnas ir kt. Cenzūros konfis- 
kuotas, 

2. Komunistinis leidinys, ėjęs 1927 
Klaipėdoje. Leido Klaipėdos kr. darbi- 
ninkų partijos CK. Išėjo 2 nr. (Nr. 2— 
1927.IV.5). Leidinyje paskelbti Darbi- 
ninkų partijos reikalavimai, renkant 
Klaipėdos kr, seimelį. Bendradarbiavo 
V. Kapsukas ir kt. 


„DARBININKŲ VILTIS“ — liberalinis 
JAV lietuvių laikraštis, ėjęs 1903—18 
Šenandore (Pensilvanijos valstija). Leido 
ir redagavo V. Šlekys. 


„DARBININKŲ ŽODIS“ -— 1. Socialde- 
mokratinis žemės ūkio darbininkų laik- 
raštis, nelegaliai ėjęs 1908—09 Marijam- 
polėje. Leido Lietuvos Socialdemokratų 
partija. 1908.XII išėjo 1 nr., 1909 — 
4 nr. Pirmus 4 nr, redagavo ir nelega- 
lioje spaustuvėje spausdino Z. Angarie- 
tis. Rev. turiniu laikraštis buvo artimas 
bolševikinei pozicijai. * 

2. Komunistinis laikraštis, ėjęs 1920. 
XI.7—1921.1.16 Kaune, Leido LKP CK 
lietuvių, lenkų („Slowo robotnicze“) ir 
žydų („Arbeter vort“) kalbomis, Ofic. 
red. A, Buitvydas. Bendradarbiavo K. Po- 
žela, V. Kopka, P. Šaparas, V. Kapsu- 
kas, Z. Angarietis ir kt. Išėjo 11 nr. 
Kauno miesto ir apskrities viršininko 


uždarytas, 

3. Vienkartinis profsąjungų leidinys, 
išėjęs 1924.XII21 Šiauliuose. Red. 
B. Pušinis. 


4, Pažangus Kanados lietuvių dvisa- 
vaitinis laikraštis, ėjęs 1932.IX—36.XI 


Toronto mieste. Redagavo J. Yla. Vė- 
liau pavadintas „Liaudies balsu“, 


5. Brazilijos Komunistų partijos lietu- 
vių frakcijos pirmasis pogrindinis laik- 
raštis, ėjęs 1931—32 San Paule. Iš pra- 
džių spausdintas hektografu, nuo Nr. 6— 
spaustuvėje. Išėjo 12 nr. Redagavo 
B. Šabrinskas, A. Kynas. 


6. Lietuvos TSR profsąjungų organi- 
zacinio centro biuro dienraštis, ėjęs 
1940.VI.29—1941.VI.21 Kaune. 


„DARBO BALSAS"— 1. Socialdemokra- 
tinis savaitraštis, ėjęs 1917.XI.15—1919, 
I.8 Vilniuje. Leido deš. socialdemokratai. 


2. Klerikalinis dvisavaitinis laikraštis, 
ėjęs 1926 Klaipėdoje lietuvių ir vokie- 
čių kalbomis. Leido Lietuvos Darbo fe- 
deracija. 


3. Socialdemokratinis savaitraštis, ėjęs 
1929 Kaune. 


DARBO BIRŽOS — įstaigos, registruo- 
jančios bedarbius ir padedančios jiems 
susirasti darbą. Pirmoji D. b. Lietuvo- 
je įsteigta 1904 Vilniuje. Burž. Lietu- 
voje D, b. įsteigtos 1919 prie miestų 
savivaldybių (valsčiuose įsteigti D. b. 
skyriai). Nuo 1927 D. b. veikė tik kai 
kuriuose didesniuose miestuose. Pagal 
savivaldybių nurodymus D. b. registravo 
tik tuos bedarbius, kurie buvo išgyvenę 
toje vietovėje tam tikrą laiką, pvz., Kau- 
ne 3 metus, Dėl to daugelio bedarbių 
D. b. neregistravo. Bedarbiai, priklauso- 
mai nuo išlaikomų šeimos narių skai- 
čiaus, registruojant buvo skirstomi 
į 3 kategorijas, pagal kurias jiems galė- 
jo būti duodamas darbas prie viešųjų 
darbų po 5, 4 ir 3 darbo dienas per sa- 
vaitę. Darbininkų samdymas per D. b. 
buvo neprivalomas, Fašistams tvarkant 
Lietuvą hitlerinės Vokietijos pavyzdžiu, 
1940.V.6 išleistas „Darbui parūpinti ir 
darbo jėgai rikiuoti įstatymas“, pagal 
kurį Vidaus reikalų m-ja gavo teisę pri- 
valoma tvarka skirstyti laisvą darbo 
jėgą, nustatyti jos samdymo tvarką, 
įvesti privalomuosius darbus, organi- 
zuoti darbo talkas. Darbininkų profs-gos, 
LKP vadovaujamos, reikalavo, kad dar- 
bininkai būtų priimami į darbą ir at- 
leidžiami iš darbo tik per profs-gas, kad 
D. b. tvarkytų darbininkų komitetai, 
į kuriuos įeitų ir bedarbių atstovai. Dar- 
bininkai stengėsi darbo biržas panau- 
doti proletarinei kovai. 

Atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, 
D. b. veikla buvo atnaujinta, bedarbių 
registraciją varžančios taisyklės panai- 
kintos, D. b. tinklas išplėstas. D. b. 
darbui vadovavo Darbo liaudies komisa- 
riatas, o kontroliavo darbininkų ir tar- 
nautojų profs-gos. Prie D. b. buvo orga- 
nizuojami viešieji darbai, darbininkų 
kvalifikacijos kėlimo kursai. D. b. tar- 
pininkavo, aprūpinant bedarbius darbu 
fabrikuose, statyboje, transporte, įstai- 
gose, 1941.V, Lietuvoje nedarbui žymiai 
sumažėjus, D. b. panaikintos, 


„DARBO FRONTAS'— dešiniųjų social- 
demokratų politinių emigrantų neperio- 
dinis laikraštis, ėjęs 1933—34 Rygoje. 
Išėjo 10 nr. 


„DARBO JAUNIMAS“ — klerikalinis 
mėnesinis laikraštis, ėjęs 1935 Kaune. 


„DARBO LIAUDIES KOVA'"— komunis- 
tinis pogrindinis laikraštis, ėjęs 1940 
pirmojoje pusėje. Leido LKP Šiaulių 
aps. k-tas. Red. R. Rimdžius. Išėjo 3 Nr 
Spausdintas pogrindinėje „Kovos“ spaus“ 
tuvėje Toločkių kaime (Joniškio rj)r 
E. Jasučio sodyboje. 


„DARBO LIETUVA“ — 1. Buržuazini“ 


darbininkams skirtas laikraštis, ėjęs 
1935 Kaune triskart per savaitę. 
2. Tarybinis dienraštis, ėjęs 1940. 


VII.16—IX.30 Kaune, Buvo leidžiamas 
2 laidomis— rytine ir pietine. Red: 
J. Šimkus. Nuo 1940.X.1 vietoj „D. L“ 
ėjo „Tarybų Lietuva“. 


„DARBO REZĖRVAI!" — visasąjunginė 
laisvanoriška sporto draugija, jungianti 
profesinių technikos mokyklų mokslė!- 
vius. Įkurta VLKJS CK iniciatyva 1943. 
Lietuvos TSR „D. r." organizacija įstei£“ 
ta 1946. Jai priklauso apie 10 000 res“ 
publikos sportininkų. „D. r.“ Lietuvojė 
turi daugiau kaip 20 įv. dydžio sport“ 
nių įrenginių, iš jų stambiausi — stadi0“ 
nas ir specializuota bokso salė Vilniujė: 
Lietuvos TSR „D. r.“ kultivuoja aplė 
20 sporto šakų, kasmet rengia respub- 
likines spartakiadas, dalyvauja visas4“ 
junginėse „D. r." spartakiadose, kurlO“ 
se geriausių rezultatų pasiekė respubli“ 
kos „D. r.“ krepšininkai ir stalo ten“ 
sininkai. 

DARBO RŪMAI — buržuazinės Lietuvos 
Vidaus reikalų ministerijai priklausiusi 
įstaiga, kuriai fašistinė valdžia buvo P2“ 
vedusi tvarkyti darbininkų reikaluš- 
Lietuvos faš. valdžia, Italijos ir Vokie“ 
tijos fašistų pavyzdžiu kurdama korpO“ 
racijas — fašistines gyventojų sluoksnių 
atstovybes, 1934 uždarė visas dar išlikt“ 
sias legalias profs-gas ir Vidaus reikū“ 
lų m-jos potvarkiu įsteigė Generalinė 
darbininkų atstovybę. Ta atstovybė HU“ 
rėjo sujungti visas krikščionių demokTė“ 
tų ir tautininkų sukurtas darbininkt 
org-jas ir joms vadovauti, o įmonėse Iš“ 
rinkti atstovus ir per juos palaikyti 9“ 
šius su darbininkais. LKP demaskaV? 
šią fašistų priemonę, kuria buvo sieki““ 
ma darbininkus paversti faš. režimo 
mėjais. LKP reikalavo profs-gų laisV“““ 
ragino boikotuoti faš. atstovybę. TOC“ 
tai atstovybei nepavyko užmegzti jokių 
dalykiškų ryšių net su reakcionieriU 
vadovaujamomis darbininkų org-joml*: 
jos agentus darbininkai vijo iš įmoniU 
kaip provokatorius. Faš. valdžia bUV? 
priversta atsisakyti nuo sumanymo OF“ 
ganizuoti darbininkų atstovybę, remia" 
tis jų org-jomis, ir nutarė administraCi“ 
tvarka įsteigti D. r. Pagal 1936.1V- iš 
nuostatus D. r. turėjo būti sudaryti | 
30 atstovų. D. r. pirmininką skyrė ! 
daus reikalų m-ja. Jis atstovavo V r. 
tvarkė jų darbą, skyrė v-bos nariaM“ 
pareigas, šaukė visuotinius D. I- at 
vų susirinkimus ir jiems pirmininkaV“! 
jam buvo atskaitinga D. r. revizijos KO“ 
misija. D. r. visuotinis susirinkimas tą 
rėjo teisę rinkti v-bą, tvirtinti sąma Ž 
ir spręsti tik tuos klausimus, kuriuo 


Jam pateikdavo D. r, pirmininkas ir 
V-ba. Taigi Vidaus reikalų m-jos skir- 
tas D. r. pirmininkas P. Šulaitis, kurį 
SPaustuvių darbininkai buvo išmetę iš 
Profs-gos kaip provokatorių, turėjo daug 
"daugiau teisių, negu visuotinis rinktų 
„T. atstovų susirinkimas. Kad per rin- 
lmus D. r. atstovais netaptų faš. val- 
"džios nepageidaujami asmenys, rinkimi- 
nės komisijos, remdamosi rinkimų nuo- 
Statais, palikdavo sąrašuose tik tuos 
Kandidatus, kurie buvo tinkami faš. re- 
žimui. Iš apygardų sudarytų sąrašų vy- 
Tlausioji rinkimų komisija parinkdavo 
V kandidatų. Balsuotojas galėjo bal- 
šuoti pasirinktinai už 30 tų kandidatų. 
Uo būdu kandidatu negalėjo būti nė 
Vienas faš. valdžios nepageidaujamas 
asmuo. Darbininkai, LKP raginami, D. r. 
Tinkimus boikotuodavo. 1936 rinkimuo- 
e dalyvavo tik 1895 turėjusių rinkimų 


8 darbininkų, o ir jie atidavė tik 
20 pilnų balsų. Nors tie rinkimai aiš- 


ai žlugo, buvo paskelbta, kad D. r. 
štinkti. Darbo rūmuose šaukiamus dar- 
Rokų susirinkimus LKP panaudojo 
arbininkų streikams organizuoti, dar- 
sinkams į kovą mobilizuoti, Per visą 
S TO Veiklos laikotarpį D. r. nepadarė 
"eko darbininkų padėčiai pagerinti, 

D Uvertus faš. valdžią, ištaigingose 
ių I. Patalpose Kaune įsikūrė darbinin- 
Ų ir tarnautojų profs-gos. 


„DARBO SVEIKATA“— buržuazinis tri- 
Enesinis (vėliau mėnesinis) ligonių ka- 
laikraštis, ėjęs 1929—33 Kaune. 


0 ėjo pavadinimu „Darbas ir 


„DARBO VĖLIAVA" — tarybinis Lazdi- 

A T). laikraštis, einąs nuo 1962.V.5 tris- 
Št Der savaitę. 

„DARBO VISUOMENĖ" — Lietuvos So- 
2 demokratų partijos mėnesinis žurna- 
' Šlęs 1934—36 Kaune. 


„DARBO ŽEMAITIS"— pažangus savait- 

IS ėjęs 1934—36 Telšiuose. Leido 

vi itūros“ būrelis. Redagavo M. Ged- 
as, D. Rocius, D. Petryla. 


„D 

Ta RBO ŽINIOS“ — buržuazinis savait- 

jan Skirtas darbininkams ir tarnauto- 
S ėjęs 1935 Kaune. 


Ra RBO ŽMOGŪS“— tarybinis buvusio 

1959 405 rj. laikraštis, ėjęs 1950.X.4— 

rus XII.13 dukart per savaitę lietuvių, 

Eras lenkų kalbomis. Iki 1958.VIII.6 

<, tik lenkų („Czlowiek pracy“) ir ru- 
„Truženik“) kalbomis. 


D 

BaRBO ŽMONIŲ DEPUTATŲ TARY- 
ir T DŽDT, — Tarybų Sąjungos centro 
Ienkasos „valstybinės valdžios organai, 
nių M visos liaudies. Kaip darbo žmo- 
mą asių politinės organizacijos for- 
cijos arybos susidarė 1905—07 revoliu- 
tatų Metu. Tai buvo Darbininkų depu- 
metų arybos. 1917 Vasario revoliucijos 
taryp,. TemMdamosi Darbininkų deputatų 
Karejų, Patirtimi, susikūrė Darbininkų ir 
Tevojį „deputatų tarybos. Po Vasario 
Putar, JOS Darbininkų ir kareivių de- 
Valsii tarybų pavyzdžiu plačiai kūrėsi 
“čių deputatų tarybos. V. Leninas, 


“i. 


išnagrinėjęs ir apibendrinęs Paryžiaus 
Komunos ir dviejų Rusijos revoliucijų 
patyrimą, priėjo išvadą, kad Tarybos 
yra geriausia darbo žmonių masių vals- 
tybinės politinės organizacijos forma. 
1917.IV, burž. revoliucijai peraugant 
į socialistinę, V. Leninui pasiūlius, bol- 
ševikų partija iškėlė Tarybų respublikos 
lozungą. Po D. Spalio soc. revoliucijos 
Tarybos tapo darbo žmonių valdžios or- 
ganais. 

Tarybų soc. valstybė sukūrė vieningą 
liaudies atstovavimo sistemą, kurios 
aukščiausieji ir vietiniai valst. valdžios 
organai sudaromi demokratiniais rinki- 
mais, pagrįstais visuotine, tiesiogine ir 
lygia rinkimų teise, vykdoma slaptu bal- 
savimu. Tie organai atlieka tiek teisės 
normų leidimo, tiek jų vykdymo funk- 
ciją. Aukščiausiasis TSRS valst. valdžios 
organas yra TSRS Aukščiausioji Taryba, 
aukščiausiasis sąjunginės ar autonomi- 
nės respublikos valst. valdžios orga- 
nas — sąjunginės ar autonominės res- 
publikos Aukščiausioji Taryba. Vieti- 
niai valst. valdžios organai yra kraštų, 
sričių, miestų, rajonų, apylinkių DŽDT. 
Aukščiausiųjų ir vietinių valst. valdžios 
organų tarpusavio santykių pagrindas 
yra demokratinis centralizmas. DŽDT 
sudaro, renka ar skiria visus kitus Ta- 
rybų valstybės organus, suteikia jiems 
atitinkamus įgaliojimus ir tikrina jų 
veiklą, dirba ūkinį, administracinį ir kul- 
tūrinį darbą. Jos remiasi daugiamili- 
joniniu aktyvų, yra valst. valdymo ir 
darbo žmonių auklėjimo m-la. 

Lietuvoje pirmosios Tarybos susida- 
rė 1918 (ž. Darbininkų atstovų tarybos). 
Vilniaus miesto Darbininkų atstovų ta- 
rybos pirmasis posėdis įvyko 1918.XII.15. 
Jame priimtas nutarimas, kad visa val- 
džia Vilniuje pereina į Tarybos rankas. 
1918—19 Tarybos ir rev. k-tai susikūrė 
daugumoje Lietuvos miestų, apskričių ir 
valsčių. Tarybų valdžia Lietuvoje na- 
cionalizavo žemę, konfiskavo dvarinin- 
kų turtus, 1919.III.24 paskelbė dekretą 
dėl pramonės nacionalizavimo. Buvo na- 
cionalizuoti bankai, didelės prekybos 
įmonės, stambieji namai. 1919 užsienio 
interventai ir vietos buržuazija Tarybų 
valdžią Lietuvoje užgniaužė. Tarybų 
valdžios organų sistema Lietuvoje buvo 
atkurta 1940, nuvertus buržuazijos val- 
džią. 1940.VII.21 Liaudies Seimas pa- 
skelbė Lietuvą Tarybų Socialistine Res- 
publika. DŽDT kūrimasis Lietuvoje pra- 
sidėjo nuo to, kad Liaudies Seimas 
1940.VIII.25 priėmė Lietuvos TSR Kons- 
tituciją ir pasiskelbė laikinąja Lietuvos 
TSR Aukščiausiąja Taryba. 1940.XI.12 
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 
Prezidiumo įsaku vietose buvo sudaryti 
laikinieji vykd. k-tai, kuriems buvo pa- 
vesta vykdyti vietinių tarybų funkci- 
jas. Vietinių tarybų rinkimus sutrukdė 
hitlerinių grobikų įsiveržimas. Pirmieji 
vietinių DŽDT rinkimai Lietuvos TSR 
įvyko 1948.1.18. Iš viso į 3202 vietines 
tarybas buvo išrinkti 41195 deputatai, iš 
kurių 2459 darbininkai (5,9796) ir 26 665 
valstiečiai (64,79), tame tarpe 2776 
kolūkiečiai. 1965.III.21 į Lietuvos TSR 
vietines DŽDT (iš viso 819) išrink- 


DAR—DAR 365 


ti 35575 deputatai, iš kurių 9115 dar- 
bininkai (25,6295) ir 13701 valstietis 
(38,516). 


„DARBO ŽODIS“ — komunistinės kryp- 
ties laikraštis, išleistas legaliai 1919. 
VII.10 Raseiniuose. Leido ir redagavo 
komunistai S. Meišymas (S. Eimutis), 
K. Požela, J. Kovalskis ir kt. Bendradar- 
biavo kai kurie deš. socialdemokratai 
(V. Požela ir kt.). Už bendradarbiavimą 
su deš. socialdemokratais S. Eimutis ir 
K. Požela buvo Lietuvos ir Baltarusijos 
KP CK kritikuoti. Išėjo 1 nr. 


DARBUTAI — kaimas Raseinių rj., Be- 
tygalos apyl., 5 km į š. nuo Ariogalos, 
prie kelio į Betygalą. 47 gyv. (1959). 
P. r. pakraščiu teka Kirkšnovė (Duby- 
sos kair. intakas). Į p. nuo kaimo, ties 
Kirkšnovės žiotimis, yra piliakalnis. 

Piliakalnis įrengtas pailgame stačių šlai- 
tų kranto kyšulyje, nuo dirbamų laukų atskir- 
tame grioviu ir pylimu. Aikštelė 50 m ilgio, 
20 m pločio. 1886 piliakalnį kasinėjo T. Dau- 
girdas. 1911 L. Kšivickis su T. Daugirdu at- 
kasė 870—880 m2. Intensyviausias kultūrinis 
sluoksnis aptiktas piliakalnio aikštelės pakraš- 
čiuose, kur jo storis vietomis siekė 1 m 
(centr. dalyje 10—20 cm). Piliakalnio kul- 
tūriniame sluoksnyje, ypač aikštelės pakraš- 
čiuose, rasta akmeninių grindinių, buvusių pi- 
iiakalnio įtvirtinimuose bei pastatuose su at- 
virais židiniais. Be to, sluoksnyje aptikta ge- 
ležinių peilių, ylų, geležinių bei žalvarinių 
raktų, žalvarinių segių (daugiausia apskntų 
plokštelinių), nemaža žiestos keramikos, gy- 
vulių kaulų ir kt. archeologinės medžiagos iš 
II t-mečio pradžios. Netoli piliakalnio, prie 
Dubysos, yra senkapis. 


Lit.: L. Krzywicki, Grodzisko Drebuckie na 

Žmudzi. — Pamietnik fizjograficzny, t. 21, 
cz. 5, Warszawa, 1913. 
DARGAIČIAI — 1. Kaimas Tauragės rj., 
Gaurės apyl., 14 km į r. nuo Tauragės, 
Šešuvies kair. krante. 159 gyv. (1959). 
Yra kolūkio gyvulininkystės pastatų. D. 
minimi 1561 (4 valakai, 4 kiemai). 

2. Kaimas Šiaulių rj., Gruzdžių apyl., 
3 km į š. nuo Gruzdžių. 142 gyv. (1959). 
Kaimas gatvinio tipo. Įsikūręs Kuros 
(Mūšos intako) deš. krante, tarp miš- 
kų. Po 1861 žemės reformos grafas Na- 
riškinas užgrobė buvusias D. kaimo 
ganyklas ir Gurbšilio mišką. Po 1863 
valstiečiai iškėlė grafui bylą, užsitęsusią 
iki I pasaul. karo. Burž. metais buvusių 
Nariškino dvarų žemė atiteko Ž. ū. 
m-jai, su kuria D. valstiečiai bylinėjosi 
dėl Gurbšilio miško ir ganyklų iki pat 
1940. 


DARGEVIČIUS Kazimieras [g. 1894.III.5 
Kvėdarnoje (Šilalės rj.)] — kovų prieš 
užsienio interventus ir baltagvardiečius 
dalyvis 1918—20. Kilęs iš kumečių. 
1917.XI Kalugoje įstojo į Raudonąją 
gvardiją, kovojo prieš vietos baltagvar- 
diečius. 1918 Smolenske suformuoto 
I kom. bataliono būrio vadas. 1919 ko- 
vėsi prieš pilsudskininkus Vilniaus kraš- 
te ir Baltarusijoje. Sužeistas gydėsi 
Maskvoje. Po pilietinio karo dirbo Visos 
Rusijos Ypatingosios komisijos kolegi- 
joje. Nuo 1923 TSKP narys. 1926 pa- 
siųstas į Raudonąją Armiją, kurioje 
buvo iki 1946. D. Tėvynės karo daly- 
vis. 1946 atvyko į Lietuvos TSR, dirbo 


366 DAR— DAR 


Pavenčių cukraus f-ko profs-gos vietos 
k-to pirmininku. Nuo 1956 pensininkas. 


DARGIAI — kaimas Mažeikių rj., Viekš- 
nių apyl, 6 km į r. nuo Mažeikių. 
351 gyv. (1959). Per kaimą teka Ašva 
(Ventos intakas), š. v. pakraščiu eina 
Mažeikių—Jelgavos glžk. Felčerių-aku- 
šerių punktas (nuo 1956), aštuonmetė 
m-la (1918—53 pradinė, iki 1962 sep- 
tynmetė), kultūros namai (nuo 1957), 
biblioteka (nuo 1954). Apie 1919 pr. bu- 
vo išrinkta D. darbininkų ir vargingųjų 
valstiečių taryba. 


DARGIENĖ Barbora [Ramanauskaitė; 
g. 1912.V.23 Rengėje (Latvijos TSR, 
Aucės rj.)] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvė. Kilusi iš samdinių. Būdama 12 me- 
tų, pradėjo dirbti Akmenės vls. Zubo- 
vo dvare. Vėliau, 
amato, dirbo Akmenėje. Nuo 1933 Ko- 
munistų partijos narė. Platino kom. 
lit-rą, proklamacijas, rev. švenčių pro- 
ga parengdavo raudonąsias vėliavas. 
1935—37 LKP Akmenės kuopelės sekre- 
torė. 1940—41 Akmenės vls. partorgė. 
1941—44 dirbo Kuibiševo, Jaroslavlio ir 
Gorkio srityse, 1944—51 LKP Mažei- 
kių aps. k-te. Vėliau pensininkė, 


DARGINIAI — kaimas Joniškio rj., Bu- 
čiūnų apyl, 13 km į r. nuo Joniškio, 
7 km į p. nuo Kriukų; kolūkio centras. 
127 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1918), 
biblioteka (nuo 1958). 


DARGIS Petras [1907.V1.6 Šiauliuose — 
1962.V.29 Kaune] — dainininkas (bari- 
tonas). Baigė Šiaulių g-jos 5 klases 
(1925) ir Klaipėdos muz. m-los 4 kursus 
(1930). Nuo 1930 Kauno operos ir ba- 
leto teatro choro artistas, 1944—48 — 
teatro solistas. 1948—59 dirbo Kauno 
muz. teatre. 


Vaidmenys Kauno muz. teatre: operose — 
Don Bartolas (Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjas"), 
Čepranas, Grenvilis (Dž. Verdžio „Rigoletas“, 
„„Traviata“), Zareckis (P. Čaikovskio „„Eugeni- 
jus Oneginas“); operetėse — Makaras (V. Do- 
lidzės „Keto ir Kotė“), Popandopulas (B. Alek- 
sandrovo ,„Vestuvės Malinovkoje“), ir kt. 


DARGŪŽIAI — 1. Kaimas Varėnos Ij., 
Valkininkų apyl., 4 km į š. r. nuo Val- 
kininkų, Merkio deš. krante; kolūkio 
centras. 540 gyv. (1959). Aštuonmetė 
m-la, biblioteka (nuo 1953), kultūros 
namai (nuo 1960). D. įsikūrė XVI a. 
Pirmiausia čia apsigyveno 7 miško pri- 
žiūrėtojų šeimos, XIX a. viduryje jau 
buvo 26 didžiosios šeimos („draugės“), 


išmokusi siuvėjos | 


kurios turėjo 27 gyv. namus ir 69 ūki- 
nius trobesius. Žemės kaime buvo 
8 valakai (4 šeimos jos neturėjo). XX a. 
pr. didžiosioms šeimoms susiskaldžius 
į mažąsias, Dargužiuose buvo 120 šeimų. 

2. Kaimas Kėdainių rj., Žeimių apyl., 
11 km į š. v. nuo Jonavos, prie Šiau- 
lių—Jonavos geležinkelio Žeimių sto- 
ties. 78 gyv. (1959). R. pakraščiu teka 
Lankesa (Obelies intakas). Per D. eina 
kelias iš Jonavos į Kėdainius. Pr. m-la 
(nuo 1923), biblioteka (nuo 1962). 


DARIUS Steponas [Jucevičius-Darašius; 
1896.1.8 Rubiškėje (dab. Dariaus k., 
Klaipėdos rj.) — 1933.VII.17 ties Soldinu 
(dab. Mislibužas, Lenkija)] — lakūnas. 
1907 emigravo į 
JAV, kur 1916 bai- 
gė vidurinę techni- 
kos m-lą. 1917—19 
tarnavo JAV ka- 
riuomenėje, dalyva- 
vo kautynėse Pran- 
cūzijoje. 1920 grį- 
žęs į Lietuvą, dirbo 
kariuomenės gene- 
ralinio štabo žval- 
gybos skyriuje. 1921 
baigęs karo m-lą, 
tarnavo karo avia- 
cijoje. Nuo 1923 — karo lakūnas, nuo 
1927 — karo aviacijos kapitonas. Prisi- 
dėjo prie sporto vystymo Lietuvoje. 
1927 išvykęs į JAV, dirbo civilinėje 
aviacijoje, įkūrė Amerikos lietuvių aero- 
klubą. Žuvo, su S. Girėnu perskridęs 
Atlanto vandenyną (ž. „Lituanikos“ skri- 
dimas). 


DARSŪNIŠKIS — miestelis Kaišiado- 
rių rj., Vilūnų apyl., 20 km į p. r. nuo 
Kauno, Nemuno deš. krante; kolūkio 
centras. 533 gyv. (1959). Turi Lietuvos 
paupių miesteliams būdingą linijinį 
planą. Yra felčerių-akušerių punktas 
(nuo 1953), aštuonmetė m-la (1949—61 
septynmetė), kultūros namai (nuo 1958), 
biblioteka (nuo 1949). Iš D. eina kelias 
į Kruonį. Ties D. panemune tęsiasi miš- 
kai — buvusios didelės D. girios liekana; 
į r. nuo miestelio buvusios pelkės 1959 
nusausintos. Miestelyje, prie pat D. 
m-los, yra IX—XII a. pilkapynas, kurį 
1957 tyrinėjo Lietuvos TSR Istorijos 
in-tas. 4 km į š. nuo D. aptikta dar 
viena pilkapių grupė. 

D. apylinkėse žmonių gyventa jau 
akmens amžiuje. XIV a. pro D. ėjo kry- 
žiuočių karo kelias į Trakus ir Vilnių. 
D. buvo vienas svarbesniųjų atramos 
punktų panemunės gynybinėje sistemo- 


Dargužiai 1. Kaimo gatvė 


je. Jame buvo Lietuvos did. kun-ščių 
pilis su nemaža įgula. 1372 Įsručio komM- 
tūro Viganto Hatenšteino vedami kTyY“ 
žiuočiai nusiaubė D. apylinkes, paėmė 
pilį, išvedė į nelaisvę kelis šimtus žmo“ 
nių. 1381 tas pats komtūras atsigabeno 
į D. patrankų; lietuviai patys sudegino 
pilį su priešpiliu ir pasitraukė į miškus 
Apie XV a. vid. pastatyta bažnyčia: 
kuriai 1473 did. kun-štis Kazimieras 
davė žemės, paskyrė 5 baudžiauninkus; 
dešimtinę iš D. ir Eiginiškių dvaru 
o did. kun-štis Aleksandras vėliau dar 
pridėjo dešimtinę iš Jiezno dvaro ir SU“ 
teikė teisę bažnyčios žemėje statyti lais“ 
vą nuo mokesčių smuklę. Iki pat Žeč 
pospolitos žlugimo D. buvo Lietuvos 
did. kun-ščio dvaras. XVI a. Žygimal- 
tas Augustas užrašė D. su seniūnija 52“ 
vo žmonai Barborai Radvilaitei. Vėliau 
jį valdė įvairūs Lietuvos didikai. 1552 
D. minimas neprivilegijuotųjų Lietuvos 
miestų sąraše, o 1699 — miestų ir mies“ 
telių sąrašuose. 1567 D. mokėjo 10 kapt 
sidabrinės mokesčio (lygiai su Ut“ 
na, Kretinga). D. reikšmė ypač išaug? 
XVI a., pradėjus intensyviai kirsti D 
bei Birštono girias ir Nemunu plukdyt! 
miško medžiagą į Vokietiją. Ties P 
buvo prieplauka, kurioje sustodavo pI€“ 
kybiniai laivai. 1792 Darsūniškiui buvo 
suteiktos Magdeburgo teisės ir herbaš: 
nustatytos miestelio ribos, gyventojai at 
leisti nuo baudžiavos, jiems leista lalš“ 
vai kirsti mišką miestelio statyba! 
XIX a. pr. veikė parapinė m-la (1804 JO 
je mokėsi 19 berniukų); 1897 įsteigtė 
valdinė pr. m-la. 1818 miestelis sude8“ 
Sumažėjus prekybai Nemunu, D. bevė! 

nebedidėjo: 1897 jame buvo 673 gYY“ 
1923 — 817. Vok. faš. okupantai ir VI“ 
tiniai burž. nacionalistai sušaudė didelė 
dalį D. gyventojų. Statant Kauno hid- 
roelektrinę, 1958 pastatytas 4 km ilgi? 
pylimas miesteliui nuo pakilusio NemV 
no vandens apsaugcii. 


DARŠIŠKIAI — kaimas Kupiškio rj, AT“ 
tašavos apyl., 8 km į p. nuo Vabalnit“ 
ko, Pyvesos deš. krante. 135 gyv. (1959) 
Pr. m-la. D. žinomi nuo XVI a; 19! 
išsiskirstė į vienkiemius. Ties D. 1863: 
XI.11 įvyko sukilėlių susirėmimas 3 
carine kariuomene. 


DARVIDŲ MISKAS — miškas Širvinti 
rj, 17 km į v. nuo Širvintų, 4 km 15 
nuo Čiobiškio, Priklauso Širvintų m 
kų ūkio Čiobiškio girininkijai. PIOt 
990 ha; medynų 740 ha, pelkių 210 B“ 
Paviršius lygus. Dirvožemiai daugiaV“ 
velėniniai jauriniai, gliejiški, ant P“ 
smėlio bei priemolio, ir pelkiniai 

rauja kiškiakopūstiniai eglynai bei P“, 
šynai, mėlyniniai eglynai, o pelkėto“ 
vietose — gailiniai bei kimininiai PV 


3595, brandieji 295. Medynų bonitelė“ 
III, vid. skalsumas 0,63, vid. a 
140 ktm/ha, vid. prieauga 2,3 ktm/hė: 
Yra stirnų, šernų, lapių, kiaunių, KTA 
sukų, jerubių. Didesnioji miško d 


1-7 S MIA I je5 
eksploatacinė; mažesnioji įeina į Ner 


apsauginių miškų juostą. Per metus iš- 
kertama vid. 1100 ktm. 


DARVINIZMAS — Anglijos gamtininko 

„ Darvino (1809—82) sukurta teorija 
apie gyvosios gamtos vystymąsi (evo- 
liuciją) ir augalų bei gyvūnų kilmę. 
+ Evoliucijos teorija. 


„DARŽELIS“— 1, Liaudies ratelis. Muz. 
metras ?/,. Susikabinę rankomis, žaidėjai 
eidavo ratu, paskui sukdavosi už paran- 
lų. Dainuojamas tekstas įvairavo. Sce- 
inę šokio kompoziciją sukūrė J. Lingys. 


Lit.: Suk, suk ratelį. .., [šokiai ir žaidimai], 
1957, 


„2. Buržuazinis dvisavaitinis Rytų Prū- 
Sijos lietuvių jaunimo laikraštis, ėjęs 
1920 Klaipėdoje, 


DARZELIŲ-GAŪDIŠKIŲ MISKAS — miš- 
kas Varėnos rj., 5 km į p. v. nuo Mar- 
CInkonių, į š. v. nuo Vilniaus—Gardi- 
No geležinkelio. Priklauso Marcinkonių 
Miškų ūkio Darželių girininkijai. Plo- 
tas 1419 ha. Druskininkų-Varėnos miš- 
Ų masyvo dalis. 


DARŽINĖ — ūkinis pastatas šienui, šiau- 
dams krauti, Dažnai buvo pristatoma 
Prie tvartų, klojimų arba statoma to- 
lau nuo kaimo, pievose (pievų D.). D. 
Neturėjo ištisinio pamato, jos kampuose 
UVo pakišti dideli akmenys. Daugumas 
2, Pastatyta ant stulpų. Sienos buvo 
tatomos iš apvalių arba aptašytų rąste- 
Ųų, sukištų į stulpų išpiovas, arba ap- 
no. amos lentomis. Seniausiųjų D. sie- 
jas buvo išpinamos žagarais. Tokios D. 
Urėjo du rąstų vainikus: apačioje — pa- 
latinį, viršuje — gegninį. Stogas šiau- 
st „ keturšlaitis arba dvišlaitis, kon- 
"ukcija — gegninė. Seniausiųjų D. du- 
1S atstodavo sandariai užkišama spra- 
ša. Daržinėse su įvažiavimu priešinguo- 
Er Sonuose buvo dvejos plačios durys, 
Ėjo“ Varstėsi ant bėgūnų. Šios durys ir 
išiNo jų 2 skersinės sijos, jungiančios 
š 8ines sienas, dalijo daržinę į 3 dalis: 
ją PUangį (tarpikę, tarpeklį) ir abiejose 
žippusėse esančias nampuses (galus, dar- 
to Balius). Daržinės padas plūkto mo- 
*Ų Kartais grįstas akmenimis. Prieš 
iškjanant šieną, nampusių apačia buvo 
buvo: Ma šakomis ar žabais. Tarpuangis 
šieną Prikraunamas tik tuo atveju, kai 
9 3 Nebetilpdavo nampusėse. Be šie- 
ją ar šiaudų, daržinėse dažnai buvo 
„-Aunami neminti linai, malkos. Kartais 


Jose buv : či < < y 
o t. pa- 
dargai, laikomi ratai, rogės ir kt. p 


cal N — 1. Kaimas Varėnos Tj., 
kinį torių apyl, 5 km į p. r. nuo Val- 
lopas 245 gyv. (1959). Pr, m-la, bib- 
196252 (nuo 1950), kultūros namai (nuo 
J. 1934 buvo 247 gyv. 
41; Kaimas Vilniaus rj., Nemėžio apyl., 
i Mi LP. r. nuo Vilniaus, abipus plento 
Nas 205 gyv. (1959). Pro D. teka 
D “Ža (Rudaminos intakas); ji skiria 
Išgg O Nemėžio. Biblioteka (nuo 1950). 
3 buvo 50 gyv. 
nų Kaimas Vilkaviškio rj., Juodūpė- 
Nauga Yo 6 km į p. r. nuo Kudirkos 
25 „Miesčio, Šešupės kair. krante. 
Eva (1959). P. v. pakraščiu eina Vil- 
10— Kudirkos Naumiesčio kelias. 


Malūnas, pr. m-la (nuo 1928), kultūros 
namai (nuo 1962). 


DARŽOVĖS. Lietuvos TSR auginama 
daugiau kaip 40 rūšių D. Iš vaisinių D. 
daugiausia auginama agurkų, pomidorų, 
žirnių, pupelių, pupų, aguročių. Iš la- 
pinių D. labiausiai paplitę baltieji ir 
raudonieji gūžiniai kopūstai, lapinės sa- 
lotos, krapai, rūgštynės, žieminiai svo- 
gūnai, rabarbarai, mažiau špinatai, lapi- 
nės petražolės, briuseliniai, garbanotie- 
ji ir kiniškieji kopūstai, lapkotiniai sa- 
lierai, gūžinės ir romėniškosios salotos, 
žiemos metu užauginti paprastųjų trūka- 
žolių (cikorijos) lapai. Iš žiedinių nema- 
ža auginama žiedinių kopūstų (kalafio- 
rų), mažiau artišokų. Iš auglinių pasi- 
taiko smidrų (šparagų). Iš svogūninių 
labai paplitę ropiniai svogūnai, česna- 
kai, mažiau porai. Auginama daug šak- 
niavaisinių D.: morkų, burokėlių, griež- 
čių, ridikų, ridikėlių, ropių, krienų; 
mažiau petražolių, valgomųjų gelteklių, 
pastarnokų, salierų. Kai kurios minėtų 
grupių D. yra ir prieskoninės (petražo- 
lės, krapai, salierai, krienai, česnakai). 
Be to, iš prieskoninių D. dar auginamos 
kalendros, mėtos, kmynai, mairūnai, 
čiobreliai, peletrūnai, juodgrūdės. 

Visų kategorijų ūkiuose D. 1963 už- 
ėmė 21 900 ha, arba 0,99 bendro pasė- 
lių ploto; tame taipe visuom. sektoriaus 
ūkiuose 5300 ha, iš jų kolūkiuose 
2100 ha. Visuom. sektoriaus ūkiai 1963 
naudojo 53500 mž šiltnamių (1954 tik 
5500 m?), iš jų kolūkiai 26900 m?, ir 
42000 inspektų langų (1954 — 38 800), 
iš jų kolūkiai 20 100. 

Svarb. daržovių pasėlių plotai 
visuom. sektoriaus ūkiuose 1963 


Pasėlių Tame tarpe 
Daržovės plotas kolūkiuose 

(ha) (ha) 
Kopūstai „„..ek--- 1730 900 
Burokėliai „+... 780 320 
Morkos „„„..eeeeee- 720 340 
Agurkai „„.sesewoo 580 300 
Pomidorai „+.4ere4 240 100 
Svogūnai „..eese444 70 20 


D. pasėlių plotai plečiami. 1963 pa- 
rinkta 12 taryb. ūkių, kurie turi aprū- 
pinti daržovėmis respublikinės priklau- 
somybės miestų gyventojus, ir 12 taryb. 
ūkių bei 4 mokomieji ir eksperimenti- 
niai ūkiai, kurie turi tiekti daržoves 


DAR — DAR 367 


pramonei. Be to, parinkti ūkiai, aprūpi- 
nantieji daržovėmis didesnių rajoninių 
miestų gyventojus. Daugiausia D. užau- 
gina Vilniaus rj. Panerio, Klaipėdos rj. 
Tauralaukio, Kauno rj. Batniavos taryb. 
ūkiai, Kauno rj. „Pergalės“, Šiaulių rj. 
„Pirmyn“ kolūkiai ir kiti ūkiai. Pastaty- 
tas šiltadaržių kombinatas prie Kauno 
(1965), projektuojami ir statomi nauji di- 
deli šiltnamiai. Daržininkystės ūkiuose 
plačiai taikomos naujausios agrotechni- 
kos priemonės: daigų auginimas durpių- 
pūdinio puodeliuose, herbicidai kovai 
prieš piktžoles, augimo stimuliatoriai, 
polietileninė plėvelė inspektams. Vis 
plačiau mechanizuojami D. sėjos, pasė- 
jių priežiūros, derliaus nuėmimo darbai. 
D. bandoma auginti ir hidroponiniu bū- 
du (ž. Hidroponika). Veislinės D. sėklos 
auginimą organizuoja Lietuvos respub- 
likinis susivienijimas  „Sortsemovošč“ 
(Vilniuje). D. vid. derlingumas visuom. 
sektoriaus ūkiuose 1963 buvo 145 cnt/ha. 
Didelis kai kurių D. derlius laukuose 
įv. metais užaugintas Staniūnų (Pane- 
vėžio rj) ir Kretingos taryb. ūkiuose, 
„Pergalės“ (Kauno rj.), „Pravienos“ 
(Kaišiadorių rj.), Černiachovskio (Kap- 
suko rj.), „Naujo gyvenimo“ (Šiaulių 
rj.) kolūkiuose. Lietuvoje D. paruošo- 
mis rūpinasi Lietuvos TSR Prekybos 
ministerija, Maisto pramonės ministeri- 
ja, respublikinė vartotojų kooperatyvų 
s-ga. 1963 respublikoje paruošta iš viso 
33 264 t daržovių: 21 567 t iš tarybinių 
ūkių ir kitų valstybinių ūkių, 9948 t 
is kolūkių, 1749 t iš gyventojų. Per 
10 metų (nuo 1953) D. paruošos respub- 
likoje padidėjo 3 kartus. 20—2595 D. 
perdirbama (ž. Konservai). Plečiama dar- 
žovių-vaisių saugyklų statyba (pvz., 
1964 įrengtos Kirtimuose ir Aukštuosiuo- 
se Paneriuose prie Vilniaus). Be jau 
veikiančių Kauno, Vilniaus, Panevėžio, 
Kėdainių, Telšių, Tauragės, Vilkaviškio 
ir Kapsuko konservų f-kų, statomi (1964) 
Rokiškyje ir Varėnoje. Šiuose f-kuose 
gaminami užkandiniai bei natūralūs D. 
konservai, įvairių D. marinatai, rau- 
gintos, džiovintos D., padažai. Kai ku- 
rių D. (ankstyvųjų kopūstų, pomidorų, 
svogūnų, pipirų, baklažanų, moliūgų, 


LLA T -—-———— 
“ 


Daržovės. Panerio taryb. ūkio šiltnamiai 


368 DAS—DAU 


arbūzų) į Lietuvą papildomai įvežama 
iš kitų taryb. respublikų ir liaudies de- 
mokratijos šalių. 1963.VII.1—1964.VII.1 
iš kitų taryb. respublikų įvežta 849 t 
įvairių D., iš Bulgarijos 1291 t (pomido- 
rų). Išvežta per tą patį laikotarpį 
(i RTFSR, Baltarusijos ir Latvijos TSR) 
579 t (daugiausia kopūstų). 

D. selekcionuojamos ir jų agrotechni- 
ka tiriama daugiausia Vytėnų sodinin- 
kystės-daržininkystės bandymų stotyje 
(Kauno rj.). D. auginimas tiriamas ir 
Panerio taryb. ūkio šiltnamiuose (prie 
Vilniaus). Kai kurie D. auginimo, atspa- 
rumo ligoms ir kenkėjams tyrimai da- 
romi Ž. ū. akademijoje, Žemdirbystės 
in-to augalų apsaugos laboratorijoje, 
Lietuvos TSR MA Botanikos in-te, Vil- 
niaus un-te ir kitur. Žemdirbystės in-tui, 
Ž. ū. mechanizacijos ir elektrifikacijos 
in-tui, Mašinų išbandymo stočiai paves- 
ta diegti į daržininkystės ūkius pažan- 
gius D. auginimo būdus. 

ISTORINIAI DUOMENYS. D. pavadi- 
nimų kilmės tyrinėjimai (A. Sabaliaus- 
kas, 1957—61) rodo, jog daugelis jų 
Lietuvos teritorijoje buvo žinomos la- 
bai seniai. Kai kurios D. (morkos, buro- 
kėliai, svogūnai) į Lietuvos TSR terito- 
riją, matyti, pateko drauge su baltų 
„gentimis. Kopūstai Lietuvoje buvo ži- 
nomi jau XIII a., tačiau plačiau juos au- 
ginti pradėta nuo XV a. Pomidorai Lie- 
+tuvoje paplito tiktai po I pasaul. karo. 
(Rašytiniuose ist. šaltiniuose yra žinių, 
kad XVI a. Lietuvoje, daugiausia dva- 
ruose, buvo auginamos ropės, kopūstai, 
burokėliai, agurkai, morkos, svogūnai, 
pastarnokai, krienai, porai, salierai, ridi- 
'kai, petražolės, mairūnai ir kt. daržovės. 
Kol nebuvo auginamos bulvės, ypač 
daug sodinta ropių. Lietuvos TSR te- 
ritorijoje 1913 buvo auginama apie 
14000 ha D. (0,79 bendro pasėlių plo- 
40). Didžiąją dalį visų D. pasėlių suda- 
rė sklypeliai smulkių ir vidutinių vals- 
tiečių ūkiuose; keleriopai mažesnį plotą 
„užėmė D., auginamos buožių ūkiuose ir 
dvaruose. Daug D., ypač agurkų, buvo 
„auginama Trakų ir Kėdainių aps., iš kur 
jos buvo gabenamos ne tik į Vilnių ir 
Kauną, bet ir į kitų gubernijų miestus. 
'Burž. Lietuvoje D. daugiausia augino 
valstiečiai mažais sklypeliais prie sody- 
bų. Prie didesnių miestų kai kurie ūkiai 
„augino D. pardavimui. 1939 daržovėmis 
apsodinta apie 28 000 ha (1,195 bendro 
pasėlių ploto). Burž. Lietuvoje D. supirk- 
davo ir eksportuodavo kooperatinė 
org-ja „Sodyba“. 1939 iš Lietuvos išvež- 
ta 7422 t daržovių, o įvežta 131 t. 1939 
Lietuvoje buvo 12 vaisių bei daržovių 
"konservų įmonių, bet visos jos buvo 
mažos. Burž. metais D. sėklos buvo au- 
"ginamos daugiausia atskirų daržininkų. 
Tik nuo 1930 labiau susidomėta sėkli- 
„ninkyste, ir Dotnuvoje įkurta d-ja „Sėk- 
lininkas“ (1931 perkelta į Kauną). Nema- 
ža sėklų buvo užauginama ir Ž. ū. aka- 
„demijos (Dotnuvoje) mokomajame dar- 
že, o t. p. sodininkystės-daržininkystės 
„m-loje (Kaune). Pirmąsias brošiūras D. 


nas (1910), V. Totoraitis (1912), 0 pir- 
mąją stambesnę knygą — J. Strazdas 
(1925). Apie D. auginimą buvo rašoma 
žurnaluose „Sodyba“ (1928—32), „Nau- 
joji sodyba“ (1939—41). D. sėklininkys- 
tėje, selekcijoje, agrotechnikos tiriama- 
jame darbe daugiausia nuveikė prof. 
S. Nacevičius (1881—1947). Iki 1956 D. 
buvo selekcionuojamos Dotnuvoje — 
Lietuvos Valstybinėje selekcijos stotyje, 
paskui Žemdirbystės in-te. 1957—58 D. 
selekcijos grupė perkelta į Vytėnų so- 
dininkystės-daržininkystės bandymų sto- 
tį (Kauno rj.). Taryb. metais sukurta 
daugiau kaip 10 lietuviškų D. veislių, 
ištirta daugiau kaip 20 klausimų, susi- 
jusių su dvimečių D. sėklininkyste, įvai- 
rių D. agrotechnika (pvz., pasodų lai- 
kymas per žiemą, miner. trąšų normos 
daržovėms, durpių naudojimas inspekti- 
niams agurkams); daržininkystės klausi- 
mais išleista keliolika knygelių bei bro- 
šiūrų. 1961 išleistas naujas P. Svetikos 
ir J. Eidžiūno vadovėlis „Daržininkystė“. 
Praktiniais D. auginimo klausimais dau- 
giausia rašoma žurnale „Mūsų sodai“, 

Vid. kvalifikacijos daržininkystės spe- 
cialistai rengiami Kauno sodininkystės- 
daržininkystės ir Kretingos žemės ūkio 
technikumuose (burž. Lietuvoje 1920— 
1925 juos rengė žemesnioji, o nuo 1925 
aukštesnioji sodininkystės-daržininkystės 
m-la Kaune). 


DASTIKAS Feliksas [g. 1896.XI.27 Ve- 
konyse (Kaišiadorių rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš bežemių vals- 
tiečių. 1915 mobilizuotas į Rusijos armi- 
ją, dalyvavo rev. įvykiuose. 1918 pab. 
su grupe buv. Rusijos armijos kareivių 
Kruonio vls. užpuldinėjo dvaruose bu- 
vusias vok. įgulas, nuginkluodavo jas, 
kūrė dvarų kumečių k-tus. Nuo 1921 
dirbo statybose Kaune, Kruonio valsčiu- 
je. 1926—36 liaudininkų partijos na- 
rys, 1935 dalyvavo valstiečių streike. 
1937—40 priklausė LKP Dijokiškių kuo- 
pelei, platino kom. spaudą. 1940—41 
Kruonio vls. vykdomojo k-to pirminin- 
kas. D. Tėvynės karo metais kovojo 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijoje. 
Nuo 1943 TSKP narys. Nuo 1944 Kau- 
no aps. vykdomojo k-to pirmininko pa- 
vaduotojas, 1946—50 Kaišiadorių aps. 
vykdomojo k-to pirmininkas, paskui dir- 
bo part. ir adm. darbą Kaišiadoryse. 
Nuo 1957 pensininkas. 


DAŠČIORAS Jonas [g. 1915.IX.8 Kaire- 
liuose (Rokiškio rj.)] — pedagogas, Lie- 
tuvos TSR nusipelnęs mokytojas (1960). 
1940 baigęs Vilniaus un-tą, mokytojavo 
Panevėžio prekybos m-loje, Panevėžio 
I g-joje. Nuo 1944 Salantų vid. m-los 
mokytojas. 


DAŠKAUSKAS Juozas [1912.1.1 Knie- 
čiuose (Raseinių rj.) — 1942.IV.12 Vo- 
niškių miške (Varėnos rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis, Didžiojo Tėvynės 
karo partizanas. Kilęs iš darbininkų. 
Nuo 1934 Komunistų partijos narys. 
Tais pat metais kartu su S. Filipavičiumi 
sudarė komunistines kuopeles Kengiuo- 
se, Maskvituose (Raseinių rj.) 1935 dir- 


bo ligonių kasoje Telšiuose, Kretingoje: 
Plungėje. Už kom. veiklą 4 kartus SU- 
imtas ir trumpą laiką kalintas. 1939, 
dirbdamas Šiaulių miesto savivaldybėjė: 
užmezgė ryšius su B. Baranausku ir Kt. 
pogrindininkais. 1939 kalintas Dimitravo 
ir Pabradės priverčiamojo darbo stovyk- 
lose. 1940 dirbo Kretingos aps. viršinin- 
ku, vėliau LKP CK, Hitlerininkams ver 
žiantis į Lietuvą, pasitraukė į Tarybų 
Sąjungos gilumą. Su LKP CK antrąja 
operatyvine grupe 1942.III:17 buvo pa“ 
siųstas į priešo užnugarį organizuoti 
partiz. judėjimo Valkininkų apylinkėse: 
Žuvo, vykdydamas kovos uždavinį. 1954 
palaikai perkelti į Vilniaus Karių kū“ 
pines. 


DAŠUKEVIČIUS Aleksandras [g. 1904 
Greske (Minsko sr., BTSR)] — parti- 
nis darbuotojas. Kilęs iš valstiečių, dar“ 
bininkas. Nuo 1926 Komunistų partijos 
narys. 1924—40 dirbo part. ir adm. dar“ 
bą BTSR. 1940—41 LKP Raseinių aps: 
k-to sekretorius. LKP V suvažiavimo 
(1941) delegatas. D. Tėvynės karo ME“ 
tais part. darbuotojas Saratovo srityjė: 
1944—46 LKP Raseinių aps. k-to sek“ 
retorius. 1946—57 part. ir adm. darbuo“ 
tojas Kaune, Pabradėje. Nuo 1957 pel“ 
sininkas. 


DAUBARAI — kaimas Kėdainių rj., KU 
nionių apyl, 9 km į p. v. nuo Josva“ 
nių. 63 gyv. (1959). Skaisgirio aštuoN“ 
metė m-la (1922—56 pradinė, 1956—0Ž 
septynmetė). 


DAŪBARAS Domininkas [g. 1801 Vi“ 
duklėje] — 1831 sukilimo dalyvis. AC“ 
vokatavo Telšių apskrityje. 1831.11128: 
surinkęs Telšių mieste sukilėlių būrį 1r 
padedamas J. Tomkevičiaus ir J. Gied“ 
raičio būrių, atvykusių iš apskritieš: 
nuginklavo vietinę carinės kariuomenė? 
įgulą, išlaisvino iš kalėjimo suimtuo“ 
sius, Iš pradžių vadovavo sukilėlių KUO“ 
pai, vėliau pulkui ir gavo papulkinink! 
laipsnį. Veikdamas su A. Kamenski!: 
sėkmingai kovėsi su carine kariuomenė 
ties Darbėnais, Kretinga, Burniais, LieP 
lauke. Sukilimą nuslopinus, emigraV 
į Frankfurtą prie Maino, iš ten į Pra“ 
cūziją, rašė eilėraščius, lietuviškai SUS! 
rašinėjo su S. Borisevičiumi. Laiškuos 
griežtai smerkė išnaudotojų klases. 


DAŪBARAS Julius [1884.XI.10 Berklė“ 
niuose (Pasvalio rj.) — 1943 Kolimo) 
(Tolimuosiuose Rytuose)] — revoliucif, 
judėjimo dalyvis. Nuo jaunystės i 
bo dvaruose. 19 
išvažiavo į Ryšių 
Dirbdamas f-ke, 19 
įsijungė į Iev. Ė 
X jimą. 1905—13 LA 
4 vijos krašto 500“ 
demokratijos Na 
Rygoje dirbo liet. > 
cialdemokratų PA 
pagandistų kolečijų, 
je. Už rev. V 05 
1911 kalintas RYSA 
" kalėjime ir iš 
: BE “ tvarka ištremta „p 
Pabaltijo. 1913 išvyko į JAV, dirbo "a; 
ir dalyvavo Lietuvių socialistų *“ 


Veikloje, 


K bendradarbiavo jos organe 
„Kova“, 


1919. IX dalyvavo kaip Kliv- 
lendo Org-jos delegatas steigiamajame 
JAV KP suvažiavime Čikagoje. 1919— 
1922 JAV KP narys. Dirbo liet. komu- 
nistų tarpe, buvo Lietuvių komunistų 
Iederacijos Centro Biuro narys, o 1920 
Filadelfijoje „Kovos“ administratorius. 
Kaip Filadelfijos rj. komunistų delega- 
tas, dalyvavo JAV KP nelegaliame su- 
Važiavime 1920 ir buvo Čikagos rj. ko- 
Munistų delegatas JAV KP suvažiavi- 
me 1921. Grįžęs 1922 vasarą į Lietuvą, 
šyveno Biržuose ir 1922—27 dirbo LKP 
Silėse, Renkant seimą 1923, buvo kuo- 
Pininkų sąraše kandidatu į seimo at- 
Slovus; už tai 1923.IV suimtas. Kuo- 
Eninkų teisme pasakė burž. santvarką 
€maskuojančią kalbą. Iš kalėjimo pa- 
"lstas 1926, kuopininkus  išteisinus. 
Psigyvenęs Biržuose, dirbo part. ir 
Profs-ginį darbą. Po faš. perversmo 
Slapstėsi, emigravo į Latviją, o 1927.Il 
Mio į Maskvą, 1929 priimtas į 
) P(b). Gyvendamas Maskvoje, daly- 
Mais liet. polit. emigrantų veikloje, 
"Urbo Maskvos lietuvių klubo vedė- 
Ju. Bendradarbiavo „Priekale“, „Balse“ 
PSeudonimas V. Žemutis), buvo „Prie- 
0“ redkolegijos narys. Asmenybės 
ratą sąlygomis neteisėtai represuotas 
(1937). 1956 reabilituotas. 


DAUBARIAI — kaimas Mažeikių rj., 
Ikšlių apyl, 3 km į š. nuo Tirkšlių. 
4 gyv. (1959). Š. pakraščiu teka Ven- 

k Per kaimą — Viešetė (Ventos inta- 

so) ir Stulpas. Prie Viešetės ir Stulpo 
antakos,  Viešetės deš. krante, yra 

1000. aukščio piliakalnis (aikštelė apie 

Antas Viešetės kair. krante yra 15 m 

Šį Clio kalva, vad. Piliakalniuku. Jos 
Altai statūs, aikštelė 3 m skersmens. 


DAUBURAICIAI — kaimas  Radviliš- 
T Ij., Sidabravos apyl., 18 km į p. r. 
108 Šeduvos, 16 km į r. nuo Baisogalos. 
(N Byv. (1959). Per D. teka Vadaktis 
A intakas), eina Šeduvos—Kreke- 
Ros kelias. Pr. m-la (nuo 1947). Kai- 


€ 1890 gimė bi ž 
tauškis, gimė biol. m, dr. prof. S. Mas 


pAUBUTISKĖS — kaimas Eišiškių rj., 

Bi. Ų apyl., 5 km į š. nuo Dieveniškių, 

teką BTSR sienos. 46 gyv. (1959). Per D. 
(a a Gauja. Vandens malūnas, pr. m-la 
U0 1949), 


p AUDERYS Jonas [g. 1928.V.2 Vėžio- 
šas (Kupiškio rj.)] — gydytojas chirur- 
(1063 medicinos mokslų kandidatas 
19547; 1954 baigė Vilniaus un-tą. 1954— 

ligoninės chirurgas Utenoje ir Kau- 
Boa 1963 Vilniaus un-to gydytojų 


0 S aosi f-to asistentas. Paskelbė 
tologiją "T aiPsnių apie kojų venų pa- 


D 
li UDYTĖ — pučiamasis ambušiūrinis 
Ras lės muzikos instrumentas. D. yra il- 


tas U4—23 m), tiesus medinis trimi- 
išbūs, Į niotas beržo tošimi. Ja galima 
Ūną v 4—5 natūraliosios gamos garsus; 
labai Suderinta in C, D, F, G. Daudytės 
„ Skardžios. Senovėje jomis groda- 
NV. signalus, pvz., gyvuliams į lau- 


< MLTE, +, 1 


Grojimas daudytėmis 


kus išginti ar namo parvaryti, be to, 
grupėmis grodavo sutartines. Šiuo metu 
D. vartojamos liaudies instrumentų or- 
kestruose, 


DAUDŽGIRIAI — kaimas Biržų rj., Kra- 
tiškių apyl, 8 km į p. v. nuo Biržų, 
2 km į p. nuo Šiaulių—Biržų geležinke- 
lio; kolūkio centras. 235 gyv. (1959). 
Kaimas gatvinio tipo, išsidėstęs prie 
Pabiržės—Vabalninko kelio. Vakaruo- 
se pro D. teka Tatula, iš š. prieina 
Daudžgirių miškas. 1921 įsteigta pr. 
m-la, vėliau perkelta į gretimą Bajoriš- 
kių kaimą. Parduotuvė, kultūros namai 
(nuo 1962), biblioteka (nuo 1957), senas 
parkas. 


DAŪUGAI —- 1. Miestas Alytaus rj., 
18 km į r. nuo Alytaus, prie Vilniaus— 
Alytaus plento; apylinkės centras. 
1287 gyv. (1959). Įsikūrę didelio Daugų 
ež. pusiasalyje. Teritorija 140 ha. Plano 
struktūra linijinė, gatvių tinklas stačia- 
kampis. Centre keturkampė aikštė. Kal- 
votas miesto apylinkes puošia Padau- 
galaičio, Gilūšio, Neveiglo, Aukrakščio 
ir kt. ežerėliai. Yra pieninė, malūnas, 
buitinio aptarnavimo kombinatas, 130 10- 
vų ligoninė, vid. m-la (iki 1944 pradi- 
nė, iki 1947 prog-ja), ž. ū. technikumas 
(1961 atkeltas iš Alytaus), kultūros na- 
mai, biblioteka, kino teatras. 

Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad 
D. apylinkės buvo gyvenamos jau 
XIII-XIV amžiuje. 

Daugų ežero š. kranto iškyšulyje yra Sa- 
los, arba Pilaitės, piliakalnis. Didesnė jo dalis 
nuplauta, išlikęs tik r. kraštas. Aplink pilia- 


kalnį, seklesnėse ežero vietose, aptinkama 
daugiausia XIII-XIV a. žiestos keramikos 
šukių, molio tinko gabalų, ąžuolinių rąstų. 


Apie 60 m į p. r. nuo piliakalnio yra 40 m 
ilgio ir 35 m pločio kalvelė, kurios r. pakraš- 
tyje randama titnaginių akmens amžiui pri- 


DAU—DAU 369 


klausančių dirbinių. Pasak legendos, pilia- 
kalnį supylusios laumės kun-ščiui Daugiui. 

D. pirmąkart minimi viename XIV a. 
kryžiuočių karo kelių aprašyme, Pro 
juos Ordino kariuomenė žygiuodavo 
į Trakus ir Vilnių. Iš 3 pusių vandens 
apsaugoti D. gerai tiko gintis nuo kry- 
žiuočių puolimų. XIV— XV a. Daugų ež. 
pusiasalyje buvo Lietuvos kun-ščių me- 
džioklės dvaras. 1393 did. kun-štis Vy- 
tautas pastatė D. bažnyčią. XIV a, mi- 
nima ir D. seniūnija. XVI amžiuje D. 
jau buvo nemaža gyvenvietė, kurią to 
meto ist. šaltiniai vadina miestu. 1551 
D. gyventojai mokėdavo iždui per me- 
tus 5 kapas grašių sidabrinės mokes- 
čio — lygiai su Alytumi, Ašmena, Rasei- 
niais. 1516 Žygimantas Senasis D. dvarą 
su valsčiumi įkeitė už 600 kapų grašių 
savo maršalkai ir raštininkui B. Boho- 
vitinavičiui. XVII a. antrosios pusės ir 
XVIII a. pr. karai, 1708—10 badas ir 
maras D. visiškai sunaikino. 1712 D. 
miestelyje ir valsčiuje nebuvo likę nei 
trobesių, nei žmonių, išskyrus 1 pirkią, 
kurioje gyveno smuklininkas, Po to D. 
negreit atsigavo. 1730 miestelyje gyve- 
no apie 30 šeimų. Pagal 1784 inventorių 
jame buvo 2 gatvės, rinka su bažnyčia, 
2 smuklės, 12 didelių lentelėmis (gon- 
tais) dengtų namų ir 43 paprastos pir- 
kios. 1792 Daugams suteiktos Magdebur- 
go teisės. XIX a. antrojoje pusėje mies- 
telyje veikė 2 malūnai, lentpiūvė, kele- 
tas amatininkų dirbtuvių; 1880 jame bu- 
vo 833 gyventojai. XIX a. pab. jau buvo 
vaistinė ir pr. m-la. Dėl Alytaus artumo 
į didesnį miestą D. neišaugo. 1919 pr. 
Dauguose susikūrė rev. k-tas. Buržuazi- 
jos valdymo laikotarpiu D. buvo 
valsčiaus centras (1923 — 206 kiemai, 
1153 gyv.). Veikė LKP pogr. kuopelė. 
1936.VIII.25, valstiečių streiko metu, 
įvyko didelis mitingas, kuriame da- 
lyvavo keli šimtai D. vls. valstiečių. 
Susirinkusieji vieningai reikalavo pa- 
kelti kainas ž. ū. gaminiams. Taryb. me- 
tais Dauguose nutiesta keletas naujų 
gatvių, pastatyta nemaža mūrinių gyv. 
namų ir visuom, pastatų, jų tarpe vid. 
m-la, Žž. ū. technikumas, universalinė 
parduotuvė. 1950—59 D. buvo rajono 
centras; buvo leidžiamas rajoninis laikr. 
„Komunizmo aušra“. 1956 Daugams su- 
teiktos miesto teisės. 


Daugai 1 


370 DAU—DAU 


2. Kaimas Alytaus rj., Daugų apyl. 
1 km į v. nuo Daugų miesto, Daugų 
žemės ūkio technikumo mokomojo ūkio 
teritorijoje. 421 gyv. (1959). Š. pakraš- 
čiu eina Vilniaus—Alytaus plentas, 
Ir. pakraščiu — kelias iš Daugų į Perloją. 
Kaimas įsikūręs tarp Daugų, Gilūšio ir 
Aukrakščio ežerų. Malūnas. D. valstie- 
čiai 1935 dalyvavo valstiečių streike. 
Burž. metais veikė LKP pogr. kuopelė. 


DAŪUGAILIAI — kaimas Utenos rj., 
18 km į š, r. nuo Utenos, prie plento 
į Zarasus; apylinkės ir kolūkio centras. 
318 gyv. (1959). D.— gatvinis praretin- 
tas kaimas. Yra ryšių skyrius, parduo- 
tuvė, ambulatorija (1938—46 sveikatos 
punktas), vaistinė (nuo 1940), aštuon- 
metė m-la (nuo XIX a. vid. pradinė, 
1944—49 prog-ja, iki 1959 septynme- 
tė), kultūros namai (nuo 1959), biblio- 
teka (nuo 1945). Greta D. yra pilia- 
kalnis, įrengtas aukštoje gana stačiais 
šlaitais kalvoje, kurią iš r., p. ir v. supa 
pelkėtos pievos. Žymesnių įtvirtinimų 
liekanų piliakalnis neturi. Pusapvalė, 
p. r. kryptimi nežymiai aukštėjanti jo 
aikštelė (44 m ilgio ir 29 m pločio) 
smarkiai apardyta. Piliakalnio šlaitų bei 
aikštelės kultūriniame sluoksnyje aptin- 
kama lipdytinės keramikos su lygiu 
ir brūkšniuotu paviršiumi, būdingos 
I-—V a, Piliakalnio r. pusėje pastebimos 
senosios gyvenvietės liekanos. Ist. šal- 
tiniuose D. minimi nuo 1254. 1766 pa- 
statyta bažnyčia. XIX a. pro D. ėjo Pe- 
terburgo— Varšuvos traktas, prie kaimo 
buvo pašto stotis. 1880 buvo 269 gy- 
ventojai. I pasaul. karo metu D. sudegė. 
Burž. Lietuvoje D. buvo valsčiaus cent- 
ras (1923 — 369 gyv.). 


DAUGĖDAI — kaimas Plungės rj., Stal- 
gėnų apyl. 9 km į š. nuo Rietavo; kol- 
ūkio centras. 130 gyv. (1959). P. v. pa- 
kraštyje yra Daugėdų ežeras, r.— Dau- 
gėdų miškas. Felčerių-akušerių punktas 
(nuo 1956), pr. m-la (nuo 1946). Ist. šal- 
tiniuose D. minimi 1586. 


DAUGĖDŲ-LAUŽŲ PĖLKĖ — pelkė 
Plungės rj, 5 km į š. nuo Rietavo, 
į r. nuo plento į Plungę. Plotas 148 ha. 
Pelkė ištįsusi iš š. į p. apie 3,5 km Ežer- 
upio (Jūros intako) slėnyje. Š. dalyje 
telkšo 2 ha Daugėdų ežeras. D.-L. p.— 
plynraistinė bei raistinė žemapelkė. 
Durpių klodo didž. storis apie 10 m, 
vid. 1,72 m; vid. susiskaidymas 3275, 
vid. peleningumas 9,89. Po durpėmis 
yra ežerinių nuosėdų. Š. pakraštyje įsi- 
kūrę Daugėdai, p.— Laužai. 


DAUGĖLA (Ąosranno) Dimitras [g. 1867. 
X.20 Kazėnuose (Gorodoko rj., Vitebs- 
ko sr.)] — archeografas. Nuo 1897 Vi- 
tebsko centr. archyvo archivaras. Ar- 
chyvą perkėlus į Vilnių (1903), iki 
1911 buvo čia archivaro padėjėju. 
1906—11 Vilniaus archeografijos komi- 
sijos narys, 1913—15 pirmininkas. Nuo 
1910 Rusijos Geografinės d-jos Vilniaus 
sk. pirmininkas. Nuo 1913 Vilniaus vie- 
šosios bibliotekos komisijos pirmininkas. 


Redagavo Vilniaus archeografijos ko- 
misijos leidžiamų „Aktų“ 32—37 tomus. 
1906—15 vienas tų „Aktų“ leidėjų. 
„Lietuvių tautoje“ (1909, kn. I, d. 3) 
lietuviškai išspausdintas jo str. „Lietu- 
vių kalbos liekanos Lietuvos Didžiosios 
Kunigaikštystės teismuose“. 


DAUGĖLA Heliodoras [g. 1909.XI.15 
Liepojoje] — Didžiojo Tėvynės karo 
dalyvis. Nuo 1942 kovojo Raudonosios 
Armijos 16 liet. divizijoje (iš pradžių 
žvalgų kuopos vadas, vėliau divizi- 
jos štabo operacijų skyriaus viršinin- 
kas). 1945 pradėjo dirbti Kauno univer- 
sitete. 1954 išėjęs į atsargą, buvo mais- 
to pramonės technikumo direktoriaus 
pavaduotoju, Kauno Politechnikos in-io 
dėstytoju. Nuo 1962 Teatro d-jos Kau- 
no sk. vedėjas. 


DAUGĖLA Jonas [g. 1928.I.6 Laibaga- 
liuose (Lazdijų rj.)] — inžinierius elekt- 
rikas, technikos mokslų kandidatas 
(1959). 1952 baigė Kauno Politechnikos 
in-tą ir ėmė dirbti ped. darbą jame. 
Nuo 1963 docentas, gamybos procesų 
automatizavimo katedros vedėjas. Nuo 
1964 elektrotechnikos f-to prodekanas. 
Kuria naujus prietaisus statistiniam 
įtampų nukrypimų vertinimui, projek- 
tuoja ž. ū. elektros tinklus. Paskelbė 
moksl. straipsnių įvairiais elektrotechni- 
kos ir automatikos klausimais. 


DAUGĖLA (Dowgiallo) Mykolas [m. 
1871.V.22 Paryžiuje] — 1863 sukilimo 
Lietuvoje dalyvis. Kilęs nuo Šiaulių. Su- 
kilimą nuslopinus, pabėgo iš kalėjimo 
į Šveicariją, iš ten į Paryžių. Tarna- 
vo Prancūzijos kariuomenėje. Aktyvus 
Paryžiaus Komunos dalyvis. Versalie- 
čių sušaudytas Liuksemburgo sode. 


DAUGĖLAIČIAI — 1. Kaimas Vilkaviš- 
kio rj., Molinių apyl, 1 km į p. nuo 
Kybartų. 223 gyv. (1959). Per kaimą ei- 
na Kybartų— Vištyčio kelias, v. pakraš- 
čiu teka Liepona (Širvintos intakas). 
Akmens skaldykla (nuo 1959). Kaimas 
įsikūrė XVI a. pradžioje. 1561 jis turėjo 
13 ūkių, 16 valakų žemės. 1887 kaime 
gimė pažangus JAV lietuvių veikėjas 
L. Prūseika. 1923 buvo 562 gyv. 

2. Kaimas Radviliškio rj., 6 km į p. 
nuo Radviliškio, prie kelio į Šiaulėnus; 
apylinkės ir tarybinio ūkio centras. 
122 gyv. (1959). Iš š. v. prieina Daugė- 
laičių miškas. Parduotuvė. D. minimi 
1619 (16 valakų, 100 gyv.). 


DAUGĖLIAI — kaimas Šiaulių rj., Smil- 
gių apyl, 3 km į p. r. nuo Kuršėnų. 
90 gyv. (1959). V. pakraščiu teka Ven- 
ta; per kaimą eina Šiaulių —Kretingos 
glžk. Iki 1938 buvo D. geležinkelio sto- 
tis. 1938 pastatyta plytinė. Iš jos taryb. 
metais išaugo Daugėlių stat. medžiagų 
kombinatas (dabar Kuršėnų miesto ribo- 
se). Daugėliuose gyvena to kombinato 
darbininkų. 


DAUGĖLIŠKIAI — kaimas Šakių rj., Ša- 
kių apyl., 2 km į p. nuo Šakių. 146 gyv. 
(1959). Per kaimą eina kelias iš Šakių 
į Kudirkos Naumiestį. Yra Kapsuko lie- 
jimo mechaninės g-los Šakių cechas 
(Žž. ū. mašinų f-kas nuo 1903). 


DAUGĖLIŠKIS — 1. Miestelis Ignali- 
nos rj. Ž. Naujasis Daugėliškis. 

2. Kaimas Ignalinos rj., Naujojo Dau- 
gėliškio apyl. Ž. Senasis Daugėliškis. 


DAUGIDONYS — kaimas Eišiškių Ij 
Kalesninkų apyl, 8 km į v. nuo Eišiš- 
kių, 1 km nuo BTSR sienos; kolūkio 
centras. 164 gyv. (1959). Aštuonmetė 
m-la (1927—54 pradinė, iki 1962 sep- 
tynmetė), biblioteka (nuo 1958). 


DAUGINČIAI — 1. Kaimas Anykščių Ij» 
Dabužių apyl., 1,5 km į š. nuo KavaIs 
ko, prie kelio į Traupį. 264 gyv. (1959)- 
Per D. teka Šunykšta (Šventosios inta- 
kas). Susikūrė nauja kolūkinė gyven- 
vietė. 

2. Kaimas Kretingos rj,  Karte- 
nos apyl, 4 km į š. r. nuo Kartenos. 
240 gyv. (1959). Šiaurėje pro D. teka 
Minija, pietuose eina Šiaulių —Kretingos 
plentas. Parduotuvė, felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1960), pr. m-la (nuo 1933)- 


DAUGIRDAI — kaimas Kapsuko rj., GU- 
delių apyl., 8 km į p. v. nuo Balbierl5“ 
kio, 6 km į š. nuo Krokialaukio. 
169 gyv. (1959). Per D. teka Rudė (Per- 
šėkės intakas), eina kelias iš Gudelių 
į Balbieriškio—Krokialaukio vieškelį. Iš 
š. ir r. kaimą supa Balbieriškio miškas: 
Parduotuvė, Gelčių pr. m-la (1923—27 
veikusi Gelčiuose), biblioteka (nuo 1950)- 
1881 D. palivarkas (vad. Daugirdiškiais) 
priklausė Ivoniškio dvarui, turėjo 80 £Y“ 
ventojų. 1925 D. išsiskirstė į vien“ 
kiemius. 


DAUGIRDAS (Dowgird) Angelas [1770 
Jurkovščiznoje, Mstislavo aps. (Mogilio- 
vo sr, BTSR) — 1835.IV.26 Vilniuje] — 
filosofas. 1791 įstojo į pijorų ordina- 
1791—93 mokėsi Vilniaus akademijojė: 
1793—1807 Vitebsko ir kt. pijorU 
m-lose dėstė matematiką, fiziką, retor!“ 
ką. 1818—31 (išskyrus 1823—24) Vil 
niaus un-to filosofijos profesorius. Užda“ 
rius un-tą, dėstė filosofiją ir logiką vil: 
niaus Dvasinėje akademijoje. Būdamas 
idealistas, įrodinėjo dvasios pirmumė 
prieš kūną, jos nemirtingumą, gynė Iė“ 
ligiją, siekė filosofiją sutaikyti su teol0“ 
gija ir teigė, jog pastaroji sankcionuo“ 
janti filosofiją. Parašė keletą veikalt 
kuriuose nagrinėjo daugiausia gnose0“ 
logijos ir logikos problemas. Spręsdamaš 
klausimą, ar žmogaus pažinimas atitinka 
tikrovę, ir kaip šis atitikimas pasieki““ 
mas, kritikavo Dž. Berklio ir D. Jumo 
tipo subjektyvųjį idealizmą, I. Kant0 
apriorizmą, formalizmą. Pripažino, jož 
pažinimas atitinka tikrovę, pabrėždamė“ 
tikrovės pirmumą prieš pažinimą, P 
keldamas jutiminio pažinimo vaidmeni: 
Tačiau pažinimo kriterijumi neteising?“ 
laikė patį žmogų, jo mąstymą, t. Y- 0 
ginius dėsnius, teigdamas juos esant LST, 
priklausomus nuo tikrovės, kylančius j 
paties proto prigimties, įgimtus. Tieso 
pasak D., yra tai, kas atitinka mąsty“ 
dėsnius. Neigdamas įgimtų idėjų bUV: 
mą, D. laikė įgimtais tuos dėsnius, pag 
kuriuos vystosi mąstymo sugebėjimai: Ž 
šiuo atžvilgiu nenutolo nuo I. Kan 
apriorizmo. Loginėms D. pažiūroms b 
dingas psichologizmas. 


Ršt.: O logice, metafizyce i filozofii moral- 
nei, Wilno, 1821; Wyklad przyrodzonych myš- 
Snią prawidel czyli logika teoryczna i prak- 
Wezna, Potock, 1828. 


„Lit.: S. Kaczmarek, Anio! Dowgird — filozof 
nieznany, Poznafi, 1963. 


DAŪGIRDAS Jonas [m. 1443] — feoda- 
linės Lietuvos politinis veikėjas. Did. 
Un-ščio Vytauto artimasis. Pasirašė Vil- 
Niaus-Radomo sutarti (1401) ir Horodlės 
uniją (1413). 1424 Vytauto dvaro mar- 
Šalas, vėliau Kamenec-Podolsko seniū- 
Nas. Žygimanto Kęstutaičio paskirtas 
Lucko ir Volinės seniūnu, paskui Vil- 
Niaus vaivada. 1434 atstovavo Žygiman- 
"i Kęstutaičiui per Vladislovo Varnie- 
Čo vainikavimą. 1440 drauge su Trakų 
Vaivada Leliušu ir Čartoriskiu dalyvavo 
samoksle prieš Žygimantą Kęstutaitį, 
€t bausmės išvengė ir prie Kazimiero 
ORailaičio liko Vilniaus vaivada. Va- 
OVavo didikams, palaikė Kazimierą. 


DAŪGIRDAS Kazys [tikr. Stalioraitis Jo- 
Nas; 1887.VI.24 Būdviečiuose (Vilkaviš- 
10 rj.) — 1949.IV.5 Vilniuje] — revoliu- 
€inio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstie- 
čių. 1905 išvyko į Angliją. 1905—06 
Kotijoje dirbo metalurgijos g-loje. Per- 
šikėlės į JAV, 1906—17 dirbo mašinų 
8-lose. 1906—18 priklausė Lietuvių so- 
Cialistų s-gai (LSSA). 1917 redagavo 

organą „Kova“ ir žrn. „Naujoji 
šadynė" (Filadelfijoje). 1919—20 laikr. 
„arija“ redaktorius (Čikagoje kartu su 
16 Andruliu). Persikėlęs į Angliją, 
920—22 redagavo laikr. „Rankpelnis“. 
di alijos atvykęs į TSRS, 1922—41 
Pino ūkinį ir administracinį darbą. Nuo 
122 Komunistų partijos narys. 1941— 
a 44 dirbo Leningrade. 1944—46 Lietu- 
OS TSR Užsienio reikalų m-jos darbuo- 
Olas. Nuo 1946 dirbo Lietuvos TSR 

Prezidiume, 


pAUGIRDAS Samuelis [XVII a.]— isto- 
„S. 1626 naujai išleido M. Strijkovs- 

digg :Genealogiją, arba trumpą Lietuvos 
Na žiųjų kunigaikščių aprašymą“ („Ge- 
Čalogija albo krėtkie opisanie wiel- 
AEA Ksiąžąt litewskich“). Leidėjas ori- 
Nalą papildė, 


DAUGIRDAS Tadas [1852.1I.27 Torbine 
(RTFSR 


A + Novgorodo sr.) — 1919.XI.1 
Targa — archeologas, dailininkas, li- 
atas. Mokėsi Rygoje, Vilniaus rea- 

linėje ir piešimo 

m-lose, Peterburgo 


L ir Miuncheno me- 
„ no akademijose. Gy- 
vendamas Varšuvo- 
11 je, susipažino su 
1 praeities  tyrinėto- 
jais (S. Vitkevičiu- 
mi, A. Kirkoru, G. 
Osovskiu, D, Samo- 
1 kvasovu ir kt.) ir, 
* jų paskatintas, pra- 
1 dėjo domėtis archeo- 
logija. 
Paluknio (Kelmės rj.) 
apelk; a. plokštinį griautinį kapinyną, 
(is įEE-Vizdergių (Šiaulių rj.) pilkapius 
), Tytvidiškių (Šiaulių rj.) IX—XI a. 
(1885), Imbarės (Kretingos rj.) 


1 
Vir8!-1883 kasinėjo 


kapinyną, Derbutų piliakalnį (Rasei- 
"* 1888—1911), Paklibakių pilkapius (Šiau- 
Ų 7), Gilvyčių pilkapius (Šiaulių rj.) 


ir kt. Dalį kasinėjimų rezultatų paskelbė spau- 
doje, dalis neskelbta ir yra Vilniaus un-to 
bibliotekos rankraštyne. 

Rašė straipsnius to meto lenkų ir lie- 
tuvių spaudoje. Rinko senienas ir turėjo 
sudaręs įdomų archeologinį ir etnogra- 
finį rinkinį, kuri, tapęs Kauno muzie- 
padovanojo miestui (1909). D. daug ke- 
liavo, lankė ist. vietas, sistemingai re- 
gistravo senovės kultūros paminklus, 
Kartu su L. Kšivickiu ir A. Žmuidzina- 
vičiumi kasinėjo Dūkšto piliakalnį ir 
pilkapius, o 1911 — Lauksvydų (Kau- 
no rj.) III-IV a. kapinyną. 1882 išrink- 
tas Kuršo Lit-ros ir meno d-jos nariu, 
1885 — Krokuvos Mokslų akademijos 
nariu korespondentu, 1919 — Valst. 
archeologijos komisijos pirmininku. D. 
drauge su kitais rengė Lietuvių dai- 
lės d-jos parodas (1910 ir 1914), daly- 
vavo to meto visuom. gyvenime, rūpi- 
nosi kultūros paminklų globa ir ap- 
sauga. Parašė scenos vaizdelių, novelių. 


Lit: M. Brensztein, Tadeusz Dowgird.— 
„„Wiadomošci archeologiczne“, t. 7, Warszawa, 
1922 [p. 148—153]. 


DAUGIRDAVA — kaimas Raseinių rj., 
Didžiulių apyl., 7 km į š. v. nuo Ario- 
galos, Dubysos deš. krante. 15 gyv. 
(1959). Yra senkapis, kuriame archeolo- 
gas T. Daugirdas rado XI-XIV a. dir- 
binių: geležinių plačiaašmenių kirvių, 
įmovinių ir įtveriamų ietigalių, žąslų ir 
balno kilpų, peilių, sagčių, pentinų. Ras- 
tas odinis kapšiukas su dviem XIV a. 
pradžios Pragos grašiais ir geležiniu skil- 
tuvu. Radiniai yra Kauno ist. muziejuje. 


DAUGIRDIŠKĖS — kaimas Trakų rj., 
Bagdanonių apyl. ir Rusakalnio apyl., 
6 km į r. nuo Semeliškių. 403 gyv. 
(1959). Didžioji dalis kaimo įsikūrusi 
Monio ež. v. pakrantėje, mažesnioji — 
ežero 10 ha saloje. Aštuonmetė m-la 
(pr. m-la įst. 1910). Jau XVI a. pr. eže- 
ro saloje buvo dvaras, o pakrantėje — 
kaimas. 1545 dvaras ir kaimas atiteko 
E. Daugirdui ir buvo pradėtas vadinti 
D. (iki tol vadinosi  Gerkiškiais). 
1733—63 D. valdė didikai Remeriai, pa- 
statę saloje rūmus. 1865 D. nupirko 
J. Tiškevičius. Išgriovęs dar neįrengtus 
rūmus, jis pastatė spirito varyklą. 
1924 dvaras išdalytas. 


DAUGIRDIŠKIŲ EŽERAS — kitas Monio 
ežero vardas. 


DAUGISKAITA, gramatinė kategorija, 
ž. Skaičius. 

DAUGYVENĖ — upė Radviliškio ir Pa- 
kruojo rj, Mūšos deš. intakas. Ilgis 
64 km, baseino plotas 495 km?. Pra- 
sideda  Vėriškių apylinkėse, 7 km 
į p. v. nuo Šeduvos. Teka lyguma 
į š. r. pro Rozalimą, Klovainius. Įteka 
į Mūšą 212 km nuo jos žiočių, ties 
Rimšonimis, 6 km į p. nuo Linkuvos. 
Intakai: dešinieji — Byzdelis, Ėgliškis, 
Kutena, Ramytė; kairieji — Vakoniškis, 
Niauduva, Šaka, Dubysa, Gubinys, Eže- 
rėlė. Vaga nuo ištakos iki Byzdelio ka- 
nalizuota, 1—3 m pločio, 0,4—0,8 m 
gylio. Nuolydis aukštupyje iki Kutenos 
246 cm/km, toliau 63 cm/km. Krantai 


DAU—DAU 371 


daugiausia statūs. Slėnio plotis 150— 
300 m, didž. 700 m. Debitas ties Mei- 
lūnais: min. 0,012, vid. 2,45, maks. 
119 mš/s. Sausomis vasaromis vaga 
aukštupyje ir vietomis vidurupyje iš- 
džiūsta. Meilūnuose (2 km nuo žiočių) 
veikia vandens matavimo postas (nuo 
1951). Aukštupyje D. kerta Radviliš- 
kio—Jonavos ir Šiaulių —Daugpilio glžk., 
ties žiotimis — Šiaulių—Biržų glžk. 


DAŪUGLAUKIS — kaimas Tauragės rį., 
8 km į p. v. nuo Tauragės; apylinkės 
ir kolūkio centras. 143 gyv. (1959). 
Šiaurinė kaimo dalis vadinama Didžiuo- 
ju D., pietinė — Mažuoju D. Už 1 km 
į v. nuo D. teka Jūra; kaimo apylinkėse 
telkšo jos senvagės. Malūnas (nuo 1962), 
aštuonmetė m-la (1958—61 septynmetė), 
kultūros namai (nuo 1961), biblioteka. 


DAŪUGŲ EŽERAS, Didžiulis, — ežeras 
Alytaus rj., prie Daugų. Plotas 954 ha, 
didž. gylis 44 m, vid. gylis 13,19 m. 
Ežerą sudaro 4 susikertančios rinos. Ež. 
forma primena H raidę, ištįsusią iš š. v. 
i p. r. Pietvakarinės dalies ilgis 6500 m, 
didž. plotis 1500 m, gylis iki 40 m. 
Š. r. dalies ilgis 6700 m, didž. plotis 
500 m; jos š. gale yra giliausia ežero 
vieta (44 m); pietrytinė šios dalies 
atšaka dar vadinama Savisto ež. Abi 
minėtas dalis jungia 2 km ilgio ir 300— 
400 m pločio vandens juosta. Ežere vra 
10 nedidelių salų (iš viso 1,6 ha). Kran- 
to linijos ilgis 42 km. Krantai žemi, 
daug kur pelkėti. Dugną giliausiose vie- 
tose dengia molingas dumblas, sekles- 
nėse vietose, arčiau krantų, paplitęs 
smėlingas dumblas ir smėlis. P. v. da- 
lyje yra ežerų kreidos. Savisto dug- 
ną dengia daugiausia sapropelis. Per 
D. e. teka Abista (Varėnės intakas), be 
to, įteka 9 bevardžiai upeliai. Aplink 
D. e. yra kaimai: Dvarčėnai, Bukaučiš- 
kės, Padaugė, Sokonys, Papiškiai, And- 
riūnai, Doškonys. Ežeras verslovinis; 
daugiausia sugaunama aukšlių, kuojų, 


karšių, stintų. Žuvies 1962 sugauta 
16,8 kg/ha, 
Lit.: A. Stanaitis, Daugų ežeras.—,,Mūsų gi- 


rios“, 


DAUGUVIEČIAI — vienkiemis Biržų Ij., 
Pundurių apyl., 11 km į p. r. nuo Ne- 
munėlio Radviliškio, Nemunėlio kair. 
krante. 11 gyv. (1959). Iš v. vienkiemį 
supa Biržų giria, Pro D. eina kelias iš 
Nemunėlio Radviliškio į Kvetkus. 1885 
Dauguviečiuose gimė TSRS liaudies ar- 
tistas B. Dauguvietis. 


DAUGUVIETIS Borisas [1885.III.26 Dau- 
guviečiuose (Biržų rj) — 1949.VII.13 
Vilniuje] — režisierius, aktorius, drama- 
turgas, Lietuvos TSR nusipelnęs me- 
no veikėjas (1946), TSRS liaudies artis- 
tas (1948). Mokėsi Panevėžio ir Mintau- 
jos g-jose, 1905—06 — Rygos Politech- 
nikos in-te. 1909 baigė Peterburgo teat- 
rinę m-lą. 1910—13 Peterburgo litera- 
tūros-=meno d-jos teatro aktorius ir re- 


1961, Nr. 4. 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 512 


372 DAU—DAU 
žisierius. 1913—21 dirbo Rusijos pro- 
vincijos teatruose. 1923—40 Kauno 


Valstybės teatro dramos režisierius, pa- 
„ statė 84 spektaklius 
(lygia greta reži- 
savo Šiaulių dramos 
teatre). Padėjo ug- 
dyti lietuvių nacio- 
nalinę dramaturgiją; 
jo pastangomis lie- 
tuvių teatrui ėmė 
talkininkauti  rašy- 
tojai Maironis, V. 
Krėvė, V. Mykolai- 
tis-Putinas, K. Bin- 
kis ir kt., dailinin- 
M kai M. Dobužinskis, 
V. Dubeneckis, O. Dubeneckienė, V. Di- 
džiokas ir kt. 1924 drauge su kitais įstei- 
gė Valstybės teatro dramos studiją, iš- 
ugdžiusią daug gabių aktorių. Pedagogi- 
nėje ir kūrybinėje veikloje D. vadova- 
vosi realizmo, rusų dem. teatro meno 
principais. Tačiau burž. metais kai ku- 
riuose D. pastatymuose kartu pasireiškė 
burž. teatro įtaka, polinkis į stilizaciją, 
abstraktų. romantizmą, pataikavimas 
miesčioniškos publikos skoniui. 

Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, 
D. visas jėgas atidavė naujo, socialisti- 
nio liet. teatro formavimui. Išsiplėtė jo 
kūrybos tematika, pakilo sceninis meist- 
riškumas, pagilėjo realizmas, pasidarė 
ryškesnė socialinė tematika. 1940—41 
D.— Kauno dramos teatro režisierius. 
Vok. faš. okupacijos metais priverstas 
iš teatro pasitraukti. Nuo 1944 — Lietu- 
vos TSR Valst. dramos teatro vyriausia- 
sis režisierius, 1947—-48 šio teatro meno 
vadovas ir direktorius. 1947—49 Lietu- 
vos TSR AT deputatas. Be to, pokario 
metais buvo teatro studijos meno vado- 
vu, Lietuvos TSR MT Meno reikalų 
v-bos repertuaro komisijos nariu, Lie- 
tuvos TSR Teatro d-jos pirmininku, 
Lietuvos TSR Taryb. rašytojų s-gos dra- 
maturgų sekcijos pirmininku. 

D.— liet. taryb. dramaturgijos pradi- 
ninkas. Pjesėje „Nauja vaga“ (1945) 
pavaizdavo klasių kovą Lietuvos kaime, 
demaskavo buožes ir burž. nacionalistus, 
atskleidė vidutinio valstiečio socialisti- 
nės pasaulėžiūros formavimąsi. Pjesėje 
„Uždavinys“ (1946) pavaizdavo Lietuvos 
partizanų kovą prieš vok. faš. okupantus 
„ir burž. nacionalistus D. Tėvynės karo 
metais, atskleidė taryb. partizanų nar- 
sumą. Pirmojoje liet. taryb. komedijoje 
„Žaldokynė“ (1947) pajuokė neigiamus 
Lietuvos kaimo gyvenimo reiškinius pir- 
maisiais pokario metais. Be to, sukūrė 
pjesę „Mokytoja“, liet. taryb. operos 
„Miškas ūžia“ libretą, keletą viena- 
veiksmių pjesių meno  saviveiklai. 
D.— stipraus temperamento, lakios fan- 
tazijos aktorius. Jo sukurtieji vaidme- 
nys pasižymėjo psichologinių atspalvių 
gausumu, staigiais perėjimais iš subti- 
lios, ramios būsenos į audringą emocinį 
pakilumą. D. vienodai sėkmingai vaidino 
tragedijose, komedijose, vodeviliuose, 
farsuose. Jo vaidmenyse ypač vyravo 


emocinis pradmuo. D. originalinės pje- 
sės, kėlusios svarbias socialines proble- 
mas, gyvai atsiliepusios į gyvenamojo 
meto klausimus, padėjo tvirtą pagrindą 
liet. taryb. dramaturgijos vystymuisi, 
o jo režisūrinė ir pedagoginė veikla 
turėjo didelę reikšmę liet. taryb. teatro 
profesiniam lygiui kelti. 1958 įsteigtos 
Dauguviečio premijos, kurios kasmet 
skiriamos 3 dramaturgams už pjeses sa- 
viveiklai, 

Pastatymai: Valstybės teatre — G. Hauptma- 
no „Hanelė“ (1924), V. Šekspyro ,,„Otelas“ 
(1924), „Žiemos pasaka" (1925), ,„Makbetas“ 
(1939), A. Puškino ,„Šykštusis riteris“ (1924), 
V. Krėvės „Skirgaila“ (1924), „„Žentas“ (1931), 
H. Ibseno ,„Helgelando kovotojai“ (1925), ,„Vi- 
suomenės šulai“ (1926), ,„Visuomenės priešas“ 
(1937), Moljero „„Tartiufas“ (1926), ,„Tariamasis 
ligonis“ (1928), P. Vaičiūno ,„Tuščios pastan- 
gos“ (1926), ,„Patriotai“ (1926), F. Šilerio „„Plė- 
šikai“ ' (1928), ,„Don Karlas“ (1931), ,„Marija 
Stiuart" (1937), V. Mykolaičio-Putino ,„Valdo- 
vas" (1929), R. Blaumanio „„Indranai"“ (1931), 
„Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (1936), A. Če- 
chovo ,„Vyšnių sodas“ (1937), K. Binkio „„At- 
žalynas“ (1938), A. Ostrovskio „„Pelninga vieta“ 
(1938), Sofoklio „Edipas Kolone“ (1939), 
M. Gorkio ,„Miesčionys“ (1940); Šiaulių dramos 
teatre — K. Gocio ,„Princesė Turandot“ (1931), 
Moljero „„Tartiufas“ (1933), F. Šilerio „Marija 
Stiuart" (1935); Kauno dramos teatre — B. Lav- 
reniovo „Lūžis“ (1940), J. Germano „Liaudies 
sūnus“ (1940), A. Vienuolio ,,„Prieblandoje“ 
(,„Dauboje“, 1940); Lietuvos TSR Valst. dra- 
mos teatre — B. Dauguviečio „Nauja vaga“ 
(1945), A. Čechovo ,„Vyšnių sodas“ (1945), 
M. Gorkio „Priešai“ (1946; Valst. premija 
1947), N. Pogodino ,„Kremliaus kurantai“ (1947), 
A. Ostrovskio „Miškas“ (1948), M. Gorkio 
„„Jegoras Buličiovas ir kiti“ (1948), N. Virtos 
„„Pasmerktųjų sąmokslas“ (1949), ir kt. 

Vaidmenys: Baronas (A. Puškino „„Šykštusis 


riteris“), Autolikas, Klaudijus (V. Šekspyro 
„Žiemos pasaka“,  ,,„Hamletas“), Chirinas 
(A. Čechovo „„Jubiliejus“),  Nesčastlivcevas 
(A. Ostrovskio ,„Miškas“), ir kt. 

Ršt.; Rinktinė, V., 1955 [su J. Lankučio 


įvadiniu straipsniu]. 

Lit.: Tarybinės lietuvių literatūros istorijos 
apybraiža, V., 1956 [p. 213-—215]; A. Radze- 
vičius, B. Dauguvietis — režisierius-pedago- 
gas.—,, Lietuvos teatrai“, Nr. 4—6, 1959—60; 
M. Petuchauskas, Lūžio pradžia (Pirmieji ta- 
rybiniai B. Dauguviečio spektakliai).—,,Perga- 
lė“, 1962, Nr. 8; I. Aleksaitė, Lietuvių-rusų 
teatrinių ryšių puslapis (B. Dauguviečio reži- 
sūros ištakos).—,,„Muzika ir teatras“, V., 1963, 
DAUGUVIETYTĖ Lidija [1883.V.19 Bir- 
žuose — 1955.V.27 Vilniuje] — pianistė, 
pedagogė. Režisieriaus B. Dauguviečio 
sesuo. 1898—1904 mokėsi skambinti for- 
tepijonu pas Peterburgo Konservatori- 
jos prof. A. Šteiną. 1920 eksterne bai- 
gė Petrogrado Konservatorijos fortepijo- 
no klasę. 1918—22 Petrogrado muz. 
m-los, 1922—40 Kauno muz. m-los (nuo 
1933 konservatorija) dėstytoja. 1940— 
1945 vadovavo fortepijono klasei Vil- 
niaus muz. m-loje, 1945—55 — Lietuvos 
TSR Konservatorijoje (nuo 1946 profe- 
sorė). Koncertavo kaip solistė ir kame- 
rinių ansamblių dalyvė. 


DAUGVILIENĖ Elžbieta [Paškauskaitė; 
1886.XI.19 Kaune — 1959.III.27 ten 
pat] — liaudies dailininkė. Baigė 4 g-jos 
klases. Laisvalaikiu siuvinėjo meniškas 
staltieses, dirbo dėžutes, piešė, medyje 
degino peizažus. Sukūrė reljefinių skulp- 
tūrų iš medžio (skirpsto) žievės. D. 
skulptūros („Baudžiava — kartuvės“, 
„1863 m. sukilėliai“, „1863 m. sukilėlis“, 
„Osvencimas“ ir kt.) pasižymi originalia 
kompozicija,  alegoriškumu,  simboliš- 
kumu. 


Elžbieta Daugvilienė. ,„1863 m. sukilėliai" 
(Čiurlionio dailės muziejus) 


DAUJĖNAI — kaimas Pasvalio rj., 12 KM 
į p. I. nuo Pasvalio; apylinkės ir kol: 
ūkio centras. 332 gyv. (1959). R. pa“ 
kraščiu teka Orija (Pyvesos intakaš!: 
Keliai jungia kaimą su Pasvaliu, Vė“ 
balninku, Pušalotu. Iš p. r. prieina Mo- 
liūnų miškas. Malūnas, ryšių skyriu?! 
felčerių-akušerių punktas, aštuonmetė 
m-la (1912—50 pradinė, 1950—61 5eP“ 
tynmetė), kultūros namai (nuo 1959); 
biblioteka (nuo 1940). 1919 pr. veikė 
D. valsčiaus taryba, kurios nariu buvo 
P. Mickeliūnas. 1945.V.6 kovoje *V 
burž. nacionalistais žuvo liaudies gYn“ 
jai H. ir D. Prakaičiai, S. Pilys, J. B! 
bilius, P. Vaitiekūnas, A. Stapulionis: 
P. Vilkiūnas; jiems 1958 pastatytas Pė 
minklas. 


DAUJOČIAI —1. Kaimas Anykščių TI/ 
Kraštų apyl, 3 km į r. nuo Svėdasti 
308 gyv. (1959). Yra kolūkio mechal“; 
nės dirbtuvės, pr. m-la (1962 perkelta ! 
Morkūniškių). as 

2. Kaimas Radviliškio rj,  Šiaulė 
nų apyl, 16 km į p. v. nuo Šeduvo“: 
8 km į r. nuo Šiaulėnų; kolūkio centIė“ 
57 gyv. (1959). Į r. nuo D. tęsiasi 25 
žuolių miškas. Felčerių-akušerių pu 
(nuo 1962), pr. m-la (nuo 1932). 


DAUJOTAI — kaimas Skuodo rj, AlEš 
sandrijos apyl, 7 km į r. nuo skuod“: 
tarp Luobos ir jos deš. intako Gao 
no; kolūkio centras. 192 gyv. (S 
Kuriasi nauja kolūkio gyvenvietė: 
malūnas, kolūkio ūkinių pastatų, bibl, 
teka (nuo 1955). Kaimas susikūrė 19 r 
išparceliavus Šarkės dvarą. Daujo 
pavadintas 1927. 

1928- 


DAUJOTAITĖ Ona Genovaitė [£. ch 
I.28 Pamiškyje (Kėdainių rj.)] — Z00I6C,; 
nikė, žemės ūkio mokslų kandidė > 
(1961). 1953 baigė Lietuvos Veterinanii 
akademiją. Nuo 1953 Lietuvos Gyvi 
ninkystės in-to moksl. bendrada! J. 
(1954—57 aspirantė). Paskelbė MO "2 
straipsnių kiaulių penėjimo, veislin 
kystės klausimais.. ; 


DAŪJOTAS Marijonas [g. 1891.VII.20 
lepojoje] — miškininkas, žemės ūkio 
mokslų kandidatas (1960), Lietuvos TSR 
nusipelnęs miškininkas (1965). 1915 Pu- 
lavuose (Lenkija) baigė Žemdirbystės ir 
miškų ūkio in-tą. 1916—21 dirbo miš- 
Ininkų Kamišine (Saratovo sr.). 1922— 
1932 buvo Skuodo, o 1932—40 Kretin- 
ROS miškų urėdijos urėdas; vadovavo 
Palangos — Šventosios pajūrio smėlynų 
apželdinimui. 1940—41 Lietuvos TSR 
* U. liaudies komisariato vyriausiosios 
miškų ūkio v-bos viršininko pavaduoto- 
Jas. Nuo 1950 Miškų ūkio in-to moksl. 
endradarbis, Nagrinėja smėlynų apžel- 
nimo problemas. 


k Ršl.; M. Daujotas, T. Brazdžionis, Mažai tin- 
logo žemės ūkiui 
SAU Karklų plantacijos, V., 1954; Pajūrio 
p.Clynų apželdinimas, V., 1958; M. Daujotas, 
atuliauskas, Gyvatvorės, V., 1960. 


DAŪJOTAS Vaclovas [XVI a. pab.— 
XVII a. pr.] — literatas. Parašė M. Dauk- 
SOS „Postilei“ lotynišką 8 eilučių epi- 
aaa, kurioje aukštinamas M. Giedrai- 
G. Už „Postilės“ išleidimą liet. kalba. 
Teičiausiai D. parašė ir lot. ketureilį 
r L Daukšos „Postilėje“), skirtą M. Gied- 
alčio herbui. Po epigrama jis pasirašė 
a €nceslaus Labunowski, pabrėždamas 
vo kilimą iš Labunavos. 

Lit,; Lietuvių literatūros istorijos chrestoma- 


tija, V., 1957 [p. 61—62]; J. Lebedys, Mikalo- 


25 Daukšą (monografija), V., 1963 [p. 136, 


47]. 


PAUJOTAS Vladas [g. 1921.X.21 Sedo- 
„(Mažeikių rj.)] — dailininkas. 1954 
A88S Lietuvos TSR Dailės instituto dai- 
0SiOs tekstilės katedrą, dirba instituto 
“Stytoju, Nuo 1955 dalyvauja respubli- 
Kas se Ir visasąjunginėse dailės parodo- 
* Reiškiasi dailiosios tekstilės darbais, 
lejpoažbai: rištinis kilimas ,„Viena seselė bro- 
gogu NRĖ“ (1957), portjeros Vilniaus „„Nerin- 
22 viešbučiui (1960), spausdintinis kilimas 

Maičių žaidimai“ (1060). 


2AUKAITĖ Valerija [g. 1935.X.30 Vė- 

daros „(Kupiškio rj.) — komjaunimo 

kų Uotoja. 1959 baigusi Vilniaus Ped. 

1467, mokytojavo Pasvalio vid. m-loje. 

Tef 63 LLKJS Pasvalio rj. k-to I sek- 

Orė. Nuo 1961 TSKP narė. Nuo 1963 
S CK sekretorė. 


pAUKANTAI — 1. Kaimas Telšių rį., 
Brie pas TO apyl., 4 km į r. nuo Varnių, 
lų elio į Užventį; tarybinio ūkio sky- 
teką Centras. 135 gyv. (1959). Biblio- 
are oU0 1955). XIX a. buvusiame D. 


kurį laiką gyveno rašytojas 
: Daukantas, :h 4 
+ Kaimas Radviliškio rj, Šedu- 


V 

Ša apyl, 10 km į p. r. nuo Šeduvos. 

Majas: (1959). Per D. teka Kiršinas. 
Unas, lentpiūvė, 


D 
są OKANTAS Feliksas [g. 1915.I1.6 Si- 


ni. (JAV, Ilinojaus valstija)] — daili- 
Vaikas" Lietuvos TSR nusipelnęs meno 
lės Elo (1965). 1949 baigė Vilniaus Dai- 
a skulptūros katedrą. 1949—61 
TE Lietuvos TSR Dailės fondo siste- 
Publ; Si 80Se. Nuo 1950 dalyvauja res- 
tautį Inėse, visasąjunginėse ir tarp- 

Nėse parodose. Nuo 1961 Lietuvos 


plotų apmiškinimas, V.,' 


TSR Dailės in-to pramonės gaminių 
modeliavimo katedros vedėjas (nuo 
1963 docentas). Reiškiasi odos, metalo, 
ypač gintaro dailiojo apdirbimo ir skulp- 
tūros srityse. Be į 
unikalinių dirbinių | 
kuria etalonus seri- 
jinei gamybai. Spau- 
doje rašo apie pra- | 
moninę dailę ir bui- 
ties estetiką. D. gin- 
taro dirbinių yra 
Kauno, Vilniaus, Pa- 
langos, Leningrado 
ir Maskvos muzie- | 
juose. 

Kūriniai: skulptūros — 

„Eglė žalčių  karalie- j 
nė“ (1957), skulpt. B. Pundziaus biustas (1960); 
gintaro dirbiniai —,,Beždžionė“ (1957), minia- 
tiūra „„Jūratė ir Kastytis“ (1956), ,„Neander- 
talietis“ (1960); gintaro su kt. medžiagomis 
dirbiniai — „Ukrainos TSR  keturiasdešimtme- 
čiui“ (1959), prizas „Didysis gintaras“ (1958); 
metalo dirbiniai — emblema ,,„LTSR Dailės fon- 
das“ (1959), ženkliukai ,„Vilnius“ (1959), ,„Tra- 
kai“ (1960) ir kt. 
DAŪUKANTAS Mečislovas [g. 1931.IV.15 
Slabadoje (Raseinių rj.)] — administraci- 
nis darbuotojas. 1955 baigęs Kauno Po- 
litechnikos in-tą, dirbo kelių inžinieriu- 
mi. Nuo 1958 Anykščių rj. vykdomojo 
k-to pirmininko pavaduotojas, nuo 1962 
Šiaulių rj., nuo 1965 Trakų rj. vykdo- 
mojo Kk-to pirmininkas, 


DAUKANTAS Simonas [1793.X.28 Kal- 
viuose (Skuodo rj.) — 1864.XII.6 Papi- 
lėje] — istorikas, literatas, švietėjas, 
kultūros veikėjas. Kilęs iš valstiečių. 
1814 baigė Kalva- 
rijos keturių  kla- 
sių m-lą, 1816 — 
g-ją Vilniuje. Įstojęs 
) į Vilniaus un-to li- 
teratūros ir  lais- 
vųjų menų skyrių, 
klausė istorikų J. Le- 
levelio, I. Danilo- 
vičiaus, I. Onacevi- 
H čiaus, filologo E. 
1 Grodeko paskaitų. 
1818—23 toliau stu- 
dijavo moralinių ir 
politinių mokslų skyriuje, parašė liet. 
kalba pirmąją Lietuvos istoriją „Darbai 
senųjų lietuvių ir žemaičių“. 1819 bai- 
gė un-tą teisių kandidato laipsniu. 1821 
išlaikė teisių magistro egzaminus (diplo- 


BULA 
Senowes—Lėtuwiū + 


„LIETUVOS ISTORIJA | 
Kslnionė ir žamajėta g on k 


2 *kAmaAnayTA I 

rasai r EL 

SIMANO DAUKANTO 
Parija Visas Taivanio 


|. Pailozophijos Magiatroi || 


Pigal Senonga Rasitė 
4 d 
Jekybis LAUKTS. 


*š 


lietuvių" 


senovės 
(1845) ir „Lietuvos istorijos“ (t. 1, 1893) titu- 
liniai puslapiai 


Simono Daukanto ,,„Būdo 


DAU—DAU 373 


mą gavo 1825). Karaliaučiaus archyvuo- 
se rinko medžiagą Lietuvos istorijai. 
Nuo 1825 dirbo Rygos generalguberna- 
toriaus raštinėje vertėju. Pramoko lat- 
vių kalbos, tyrinėjo Rygos archyvus. 
Atostogaudamas Lietuvoje, susipažino 
su J. Pabrėža, rinko tautosaką, sudarė 
pasakų rink. „Pasakos Masių“. 1835 per- 
sikėlė į Peterburgą, dirbo senato sky- 
riuje, kur buvo laikoma Lietuvos Met- 
rika. Atliekamu nuo darbo laiku. nura- 
šinėjo įv. ist. dokumentus. Parašė ist. 
veikalų, vadovėlių, praktinio pobūdžio 
knygelių. Daugumą knygų D. išleido sa- 
vo lėšomis K. V. Mylės, Jokūbo Lau- 
kio, Motiejaus Šauklio, J. Devynakio, 
Jono Girdenio, Jono Ragaunio, Anto- 
no Žeimio, Jono Purvio, Antano Vainei- 
kio slapyvardžiais. Išspausdintas knygas 
siuntinėjo į Lietuvą platinti draugams 
bei pažįstamiems. Ilgamečio įtempto dar- 
bo išvargintas ir paliegęs, 1850 išėjo 
į pensiją ir grįžo į Lietuvą. Nuo 1851 
gyveno Varniuose pas Valančių, mokė jį 
vok. kalbos, taisė ir redagavo įv. raštus, 
rūpinosi valstiečių švietimo reikalais, 
platino liet. knygas. M. Valančiui nete- 
sėjus pažado išleisti D. „Istoriją žemai- 
tišką"“ ir kilus kitiems nesutarimams, jų 
bendradarbiavimas nutrūko. Nuo 1855 
D. gyveno pas P. Smuglevičių Svyrlau- 
kyje (netoli Mintaujos), nuo 1859 — pas 
draugus, gimines, Toliau rinko ist. me- 
džiagą, vertė į liet. kalbą ist. veikalus, 
rašė populiarias knygeles, tyrinėjo liet. 
kalbą. Nuo 1861 gyveno Papilėje. Po 
D. mirties jo globėjas J. Vaišvila ant 
D. kapo pastatydino paminklą su įrašu, 
apibūdinančių jo asmenį ir veiklą. 1930 
Papilėje Daukantui pastatytas skulpt. 
V. Grybo paminklas. 

D.— pirmasis istorikas, rašęs Lietuvos 
istoriją liet. kalba. Istoriją laikė visų 
pirma visuomenės auklėjimo ir liaudies 
socialinio bei politinio sąmoninimo prie- 
mone, Ist. procesą aiškino idealistiškai; 
pabrėžė nuolatinį istorinių reiškinių 
kintamumą, kurio priežasčių tarpe, jo 
manymu, nusveria moraliniai, politiniai, 
intelektualiniai ir kt. veiksniai. Ist. 
veikaluose D. kritikavo Lietuvos bajorų 
sulenkėjimą, smerkė baudžiavą, nac. 
pavergimą, Kryžiuočių ordino veržimąsi 
į Lietuvos žemes, popiežiaus talkininka- 
vimą grobikiškiems kryžiuočių puoli- 
mams. Tačiau jis stokojo kritiškumo, ist. 
veikaluose bei šaltiniuose atrinko pir- 
miausia tai, kas kelia Lietuvos vardą, 
sen. lietuvių visuomeninę santvarką 
vaizdavo be antagonistinių prieštaravi- 
mų, pervertino feod. valdovų vaidmenį 
ist. procese. Veikale „Darbai senųjų lie- 
tuvių ir žemaičių“ D. trumpai apžvelgė 
Lietuvos istoriją iki Vytauto mirties, 
siekdamas parodyti sen. lietuvių didvy- 
riškumą kovose už laisvę, tuo žadinda- 
mas pasididžiavimą praeities žygiais, 
gimtąja kalba.. Archyvuose ir ypač Lie- 
tuvos Metrikoje prisirinkęs dokumenti- 
nės medžiagos, 1838 parašė „Istoriją že- 
maitišką“ (2 t., išl. 1893—97). Joje ap- 
žvelgė Lietuvos istoriją nuo seniausių 


374 DAU—DAU 


Vhhus 


e 


72 


T 7 2 
Mon t eneroloriumi IMOTIMIAŲ. 
GuacreN; P JŲ ai 


ž “A arniti 
182 


sa Lenas 


£r d LASAT 2 
4 "2 A Jyen ital 


A it . 


Simono Daukanto ,„Darbų senųjų lietuvių ir 
žemaičių“ rankraščio (1822) titulinis puslapis 


laikų ligi Liublino unijos, kurią trakta- 
vo kaip Lietuvos valstybės polit. sava- 
rankiškumo netekimo aktą. Nespėjęs pa- 
rašyti šios istorijos tęsinio, D. ragino 
kitus lietuvius rinkti dokumentus, tirti 
ir kritiškai vertinti šaltinius. M. Valan- 
čiui ėmus priekaištauti dėl jo veikalų 
stiliaus sunkumo, D. populiariai išdėstė 
„Istoriją žemaitišką“ darbe „Pasakojimas 
apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. 
Veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnė- 
nų ir žemaičių“ D., remdamasis spaus- 
dintais šaltiniais, liaudies poetine kūry- 
ba, savo laikų etnografine medžiaga, 
bandė apibūdinti sen. lietuvių materia- 
linį bei dvasinį gyvenimą ir politinę san- 
tvarką, jų kultūrą, papročius, buitį. Sen. 
lietuvių gyvenimą D. pavaizdavo kaip 
priešingybę baudžiavinei santvarkai ir 
carizmo priespaudai, nac. ir polit. laisvę 
siejo su socialine, pabrėžė liet, tautos 
interesų skirtingumą nuo feod. Lenkijos 
interesų. Religiją D. klaidingai laikė 


įgimtu žmonėms dalyku, tačiau ne vienu 
atveju kritiškai žiūrėjo į dvasininkiją, 
kaltindamas ją kaip pirmąją liaudies 
pavergėją. 

D. romantinė pasaulėžiūra, noras įtai- 
giai prabilti į skaitytoją valstietį nulė- 
mė jo ist. veikalų emocionalumą, grož. 
prozai būdingų elementų gausumą. To- 
dėl D. ist. veikalai reikšmingi ir liet. 
lit-ros istorijai. 

D. rinko, leido ir nagrinėjo liet. tauto- 
saką. Į tautosaką žiūrėjo kaip į šaltinį 
tautos būdui ir gyvenimui pažinti, kaip 
į meninę kūrybą, vertingą medžiagą ir 
auklėjimo priemonę. Pirmasis rinko vi- 
sų liet. tautosakos rūšių ir žanrų kūri- 
nius, 1835 sudarė pirmąjį liet. pasa- 
kų rink. „Pasakos Masių“, išleido 118 
liet. dainų rink. „Dainės žemaičių“ 
(1846). Smulkiosios tautosakos paskelbė 
elementoriuje (1842), dainų rinkinyje 
(1846), knygelėje apie apynius (1847), 
nemaža jos panaudojo kituose raštuose. 
Iš D. sukauptos tautosakos liko nespaus- 
dinta 802 liaudies dainos bei raudos, 
keli šimtai patarlių ir priežodžių. Dainų 
rinkinio pratarmėje D. pabrėžė dainų 
melodijų ir tekstų ryšį, palietė kai ku- 
riuos liet. eilėdaros klausimus; Fedro 
pasakėčių leidimo pratarmėje pirmasis 
bandė aptarti pasakų ir pasakėčių žan- 
ro ypatybes, kurti lietuviškus lit-ros teo- 
rijos terminus, kėlė tautosakinių tekstų 
autentiškumo klausimą. 

Iš kalbinių darbų D. išspausdino ,„Žod- 
rodį“ (lotynų-lietuvių kalbų žodynėlį su 
3880 liet. žodžių prie „Šventosios istori- 
jos“ vadovėlio; 1838). Liko nespausdinti 
3 tomai lenkų-lietuvių kalbų žodyno (ra- 
šyto po 1850), pradėti lietuvių-lotynų 
(A—G raidės) ir liet. kalbos žodynai. 
Iš viso D. žodynuose užfiksuota apie 
48 000 liet. žodžių. Kalbiniais ir kt. dar- 
bais D. turtino liet. lit. kalbą, siekė pa- 
dėti jai įsigalėti visuom. gyvenime, su- 
norminti lit. kalbos leksiką. 

D. vertimai ir perdirbiniai turėjo ne- 
mažą reikšmę liet. grožinės prozos Vys- 
tymuisi. Jis išvertė iš lot. kalbos „Pasa- 
kas Fedro“ (1846), K. Nepoto „Gyvatas 
didžiųjų karvedžių“ (1846); pasakėčių ir 
apsakymų vertimų pateikė elementoriu- 


Simono Daukanto ,„„Darbų senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822) rankraščio autografas 


je (1842) ir „Ugnies knygelėje“ (1849). 
Laisvai sekdamas J. Kampe, parašė di- 
daktinę nuotykių apys. „Rubinačio Pelū- 
zės gyvenimas“ (neišspausdinta). 

Parengtais vadovėliais (,„Prasma 10- 
tynų kalbos“, 1837; „Abėcėlė lietuvių: 
kalnėnų ir žemaičių, kalbos“, 1842) 
D. tikėjosi išplėsti gimtosios kalbos 
teises Lietuvos m-lose. Juose pateikti 
kai kurie liet. kalbos gramatikos ir kt 
terminai tebevartojami iki šių dienų: 
Valstiečiams baudžiauninkams šviestis 
D. išvertė iš įv. kalbų ir išleido populia- 
rių knygelių praktiniais ž. ū. klausimal5 
(„Parodymas, kaip apynius auginti: 
1847; „Pamokinimas apie auginimą tabO“ 
kos“, 1847; „Naudinga bičių knygelė 
1848; „Pamokslas apie sodus“, 1849: 
„Pamokymas, kaip rinkti medines sėK“ 
las“, 1849; „Ugnies knygelė", 1849; „9€- 
jamosios pašaro žolės“, 1854). IšlikO 
parengta spaudai knygelė „Pamokslas: 
kaip girias kirsti“. Aritmetikos vadovė“ 
lio, knygelių „Gaspadorius“, „InstrukC!“ 
ja dėl girininkystės“, „Kaiminė saugtis: 
arba policijos įstatymas“ rankraščiai N€“ 
išliko. ) 

D. raštai, būdami liaudiškos krypties 
ir pažangių tendencijų, turėjo didelė 
reikšmę XIX a. viduryje liet. liaudžia! 
šviesti, jos nacionaliniam sąmoningumU! 
kelti. D. ist. veikalai ypač išpopuliarėjo 
XIX a. pab., kilus liet. nacionaliniam 15“ 
sivadavimo judėjimui. Liet. buržuazija 
kai kuriuos D. teiginius bandė panaudo“ 
ti klasiniais interesais, tačiau jo sVaI“: 
veikalai iš esmės turėjo pažangią, išliė“ 
kamąją vertę. D. Tėvynės karo metal 
D. raštų patriotiniai motyvai skatino KO“ 
voti prieš hitlerinius grobikus. Pokarl? 
metais plačiai nagrinėjamas D. lit. P9“ 
likimas, 

Ršt.: Budą Senowęs — Lėtuwiū Kalniend 
ir Žimajtiū Iszraszę Jokub's Laukys, Petropili“: 


1845 [II leid. Plymouth, 1892 (93); III ieina 


K., 1935]; Li istorija, 2 t, PlymoWių 
] etuvos istorija, 2 t., lietuviu 


, 


Nr. 4, 5, K., 1922; Darbay senuju LituwiU 2 


1932; Žemaičiu 


vių tauta“, kn. 4, sąs. 3, V., 
pasakos, K., 1947; Žemaičių pasakos, V-+ 
Rinktiniai raštai, V., 1955. 

Lit: K. Korsakas, Simonas S 
Prieš amžinąjį priešą, K., 1945; J. Lehedys: 7 
mano Daukanto biblioteka.—,,Lietuvių Litera, 
ros instituto darbai", t. 1, K., 1947; O. MI, 
Simono Daukanto rankraštinis palikimas — a", 
pat; J. Žiugžda, Simonas Daukantas.—,„Ti65* 7 
1953.X.30; M. Lukšienė, Simonas Daukantač:;. 
Simonas Daukantas, Rinktiniai raštai, V-: 2 
Ouepku uo HcTOpAx GbuAocCobcKOi M oGm€ 2, 
BeHHO-NOAMTHYECKOK MBICAM HapoxoB CCCP! 1 
M., 1956 [p. 674—675, J. Žiugždos str.li k. 
tuvių literatūros istorija, t. 1, V., 1957; Li“ 
vių literatūros istorijos chrestomatija: 
1957; K. Grigas, Simonas Daukantas — liet 
tautosakos rinkėjas, leidėjas ir vertintojaš;, 
„Iš lietuvių kultūros istorijos“, t r anj. 
1958; J. Repšys, Simono Daukanto visUOP gg, 
nės ir politinės pažiūros.—,Pergalė“: "ij 
Nr. 12; J. Repšys, S. Daukanto pažiūra I 660: 
giją ir bažnyčią.—,„Filosofija“, t. 1, V 
Lietuvių tautosakos apybraiža, V., 1963. 


DAUKNYS Valerijonas [g. 192021 
Jekaterinoslave (dab. Dnepropetiti, 
kas)] — inžinierius mechanikas, te 05 
kos mokslų kandidatas (1962), Lietus 
TSR nusipelnęs inžinierius (1965). E 
baigęs Kauno un-tą, iki 1954 5 
Kauno Politechnikos in-te, Nuo 1 


Daukantas 


tuvil 


TSKP narys. Nuo 
1954 dirbo Lietuvos 
TSR MA Fizikos- 
technikos in-te, vė- 
“ liau Energetikos ir 
elektrotechnikos in- 
stitute direktoriaus 


pavaduotoju; nuo 
1962 to in-to di- 
rektorius. Paskelbė 


moksl. darbų meta- 
lų paviršiaus sluoks- 
nių klausimais. 


PAUKNIŪNAI — 1. Kaimas Pasvalio rį., 
tinčino apyl., 11 km į š. r. nuo Pa- 
Erelio, 169 gyv. (1959). Pietuose yra 
€tklainių miškas, šiaurėje — Gulbinų 
Miškas, rytuose — eksploatuojamas dur- 
Pynas, Pr. m-la (nuo 1927), senkapis, 
Vad. Avižkapiu. D. minimi 1586 (12 šei- 
mų, 10 valakų dirbamos žemės). 
2 Kaimas Panevėžio rj,  Berčiū- 
24 apyl., 9 km į š. v. nuo Panevėžio, 
122, Km į š. nuo Šiaulių — Daugpilio ge- 
Sžinkelio; kolūkio centras. 120 gyv. 
(1959). Per kaimą teka Lokupė (Sanžilės 
intakas); eina kelias iš Spirakių į Nau- 
Jamiestį, Kuriasi nauja kolūkio gyven- 
Vietė. Pr. m-la (nuo 1936). Kaime 1919 
Uvo įsitvirtinęs Raudonosios Armijos 
“IS šaulių pulkas. 


DAUKSĄ Antanas [g. 1904.1.11 Grumb- 
Uose (Plungės rj.)] — ekonomistas. 1929 
k B Kauno un-to teisės f-to ekonomi- 
T Skyrių, 1931 —to paties f-to teisės 
Ka 1927—31 Ukmergės g-jos moky- 
Alo 1932—40 dirbo Lietuvos banko Jo- 
Iškio ir Mažeikių skyriuose, 1940—41 
SRS Valst. banko Mažeikių sk. valdy- 
i ae 1944—46 Lietuvos TSR Finansų 
Nalies komisariato v-bos viršininkas. 
L 0 1944 Vilniaus un-to ekonomikos 


kapaaestytojas, 1946—50 šio f-to prode- 


Ršt,. 


minia“ TSRS valstybinis biudžetas, jo ekono- 
19614 turinys ir reikšmė liaudies ūkiui, V., 
Pranc, SRS biudžetinė sistema, V., 1961; 

Onės įmonių finansų planavimas, V., 1965. 


DAUKSĄ Antanas [g. 1930.IX.17 Bal- 
S (Kėdainių rj.)] — partinis darbuo- 
Nene „1948—49 komjaunimo darbuoto- 
žin, Vėliau LKP Kėdainių rj. k-to lekto- 
US. Nuo 1950 TSKP narys. 1950—52 
„„dūinių rj. laikraščio redaktorius. 1954 
ASS Resp, partinę m-lą, dirbo part. 
Ri Kėdainiuose (1962—63 LKP Kė- 
nių rj. k-to I sekretorius). Nuo 1965 
195 Jonavos rj. k-to I sekretorius. Nuo 
4 LKP CK narys. 
DAU 


[183 KŠA, Daukšys, Edvardas Jokūbas 
Išggųy13 Naciūnuose (Biržų rj.) — 
Gim ?] — poetas, 1863 sukilimo dalyvis. 
nių „Mokytojo šeimoje. Mokėsi Kėdai- 
M. m-loje ir Slucko g-joje (1852—54). 
uno SVOS (1854—56) ir Tartu (1856—58) 
cin Uose studijavo teologiją bei medi- 
fio, Karaliaučiaus un-te (1858—62) — 

ietija ir filologiją. Po studijų gyveno 
ištrep S dalyvavo 1863 sukilime, 1864 
Eilį mtas į Sibirą. Į Lietuvą grįžo 1884. 
k 210 lenkų ir lietuvių kalbomis. Išli- 
šalį ankraštinis jo eilių tomelis, kuriame 

a nusirašytos lenkų, rusų ir vokiečių 


poetų kūrybos yra pluoštas originalių 
lenkiškų ir lietuviškų kūrinių. Lenkiš- 
koji D. poezija daugiausia politinio turi- 
nio, demokratiška ir radikali, nukreip- 
ta prieš carizmą. Lietuviškieji eilėraš- 
čiai — lyriniai, artimi liaudies poezijai. 
D.— vienas meilės lyrikos pradininkų 
liet. lit-roje (eil. „Ant upės krašto blin- 
delė auga“). Vienas pirmųjų išvertė į 
liet. kalbą A. Mickevičiaus kūrybos iš- 
traukas (iš „Konrado Valenrodo“ —,„Ne- 
ris, gimdytoja upelių mūsų“, „Kaip brai- 
dyt kraujuj pusnakties pradėjo“ ir kt.). 


DAUKŠA Kazimieras Kristupas [1800 
Naciūnuose (Biržų rj.) — apie 1858] — 
mokytojas, lietuvių kalbos gramatikos 
autorius. 1819—24 mokėsi Kėdainių aps. 
m-loje. Nuo 1830 Biržų reformatų m-los 
mokytojas. Ilgus metus rinko medžiagą 
lietuvių-lenkų kalbų žodynui, kurio 
rankraštis nesurastas, bet jo ištraukos 
K. Būgos minimos „Lietuvių kalbos žo- 
dyno“ santrumpų sąraše. D. parašė bene 
pirmąją liet. kalbos lietuvišką gramati- 
ką — „Kalbomoklė liežuvio lietuviško“, 
kuri liko nespausdinta. Rankraštis rašy- 
tas XIX a. pr. (liet. teksto — 53 didelio 
formato lapai, lenkiško — 57 lapai). Gra- 
matika parašyta biržėnų tarme, turi se- 
nesnių formų. Joje trumpai aprašomos 
liet. kalbos tarmės. Jos rankraštis yra 
J. Šlapelio bibliotekoje. 

Lit.: J. Balčikonis, Surastas kalbos mokslo 
dokumentas.—,,Tiesa“, 1955.IV.16. 
DAUKŠA Kęstutis [g. 1915.XI.25 Bala- 
ganske (Krasnojarsko kr.)] — inžinierius, 
technikos mokslų kandidatas (1961). Bai- 
gęs Kauno un-tą, 1944—46 buvo Kauno 
Autotransporto kontoros inžinierius, Nuo 
1946 dirba ped. darbą (Kauno un-te, nuo 
1951 Kauno Politechnikos in-te). „„Tre- 
čiosios klasės šoferio vadovėlio“ (1948) 
bendraautoris. Paskelbė moksl. straips- 
nių apie variklius su sūkurine degimo 
kamera. 


DAUKŠA Mikalojus [g. tarp 1527 ir 
1538 Babėnuose (netoli Kėdainių) — 
1613.II Varniuose] — vienas lietuvių 
raštijos pradininkų. Kilęs iš smulkiųjų 
bajorų. Greičiausiai yra lankęs kurį už- 
sienio un-tą. 1570 D. paskirtas Krakių 
klebonu. 1572, gavęs kanauninko vietą, 
persikėlė į Varnius. Valdant vyskupystę 
M. Giedraičiui, D. vaidmuo padidėjo. 
1580 D. paskirtas Kražių koplyčios alta- 
rista. 1592 gavo Betygalos parapiją. 
Mirus M, Giedraičiui (1609), kapitula 
išrinko D. vyskupystės administratoriu- 
mi. Iš amžininkų Lietuvoje D. išsiskyre 
savo humanistiniu išsilavinimu, akiračio 
platumu. Vizitatorius T. Pekulas 1579 
rado Krakėse, D. klebonijoje, „daugy- 
bę įvairių mokslo sričių knygų“, tarp 
jų Erazmo Roterdamiečio „„Adagia“ ir 
2 graikų kalbos gramatikas. D. būdingas 
ir tolerantingumo bruožas, geri santykiai 
su kito tikėjimo žmonėmis. D. rūpinosi 
švietimu, kėlė jo reikalingumą visiems. 

D. išvertė į liet. kalbą J. Ledesmos 
katekizmą („Kathechismas arba moks- 
las kiekwienam krikszczionii priwalvs“, 
1595) ir mažąją J. Vujeko postilę („Pos- 
tilla catholicka“, 1599). D. išverstasis 
katekizmas yra pirmoji iki mūsų laikų 


DAU—DAU 375 


išlikusi lietuviška knyga, išspausdinta 
Lietuvoje. Jis susideda iš 2 dalių: paties 
katekizmo — „Mokslo krikščioniško“ 
(108 p.) ir „Trumpo būdo pasisakymo, 
arba išpažinimo, nuodėmių“ (88 p.). D. 
vertė ne iš ispaniško originalo, bet iš 
lenkų kalbos, kai kurias vietas praleis- 
damas, kitas praplėsdamas, papildyda- 
mas. Katekizmas reikšmingas kaip indė- 
lis į besiformuojančią liet. raštiją, lit. 
kalbą. 

Mažoji Vujeko postilė („Postylla ka- 
tolicka mniejsza“) D. versta iš II (1582) 
ir III (1590) leidimo. Ji skirta katalikų 
bažnyčios pagrindams, tradicijoms ir 
papročiams ginti, kovai su reformacija. 
Postilė — didelio formato (in folio) 
646 p. knyga, išleista gana rūpestingai, 
parenkant įv. dydžio spaudmenis, puoš- 
nius inicialus ir užsklandas. Liet. teks- 
tas spausdintas gotiniais spaudmenimis, 
bet kai kur pavartota ir antikva. Vir- 
šelio rėmai — renesansinis portalas — 
paimti iš rusiško „Apostolo“, išleisto 
Vilniuje, Mamoničių spaustuvėje (1591, 
1592 ir po 1595). Postilėje, be Vujeko 
pamokslų, yra ir originalių priedų: lot. 
ketureilis, skirtas M. Giedraičio herbui, 
V. Daujoto-Labunauskio 8 eilučių lot. 
epigrama, kai kuriuose egzemplioriuose 
yra D. prakalba į M. Giedraitį, parašyta 
gražia, klasikine lot. kalba, pakiliu to- 
nu, meistriškais periodais. Joje D. pasi- 
rodė kaip aukštos humanistinės kultūros 
rašytojas. 


„KIEKWIENAM | 
| KRIKSZCZI | 


ONI!PRI | 
A LYSS. 2 
|PARASZITAS PER 
D. IAKVBA LEDES- 
| MA Theolopa SoGe- | 
 alės lESV, RA 


cit. 
Iįpdu/las Wilniuie | 
Ayečijė vigitimo | 
Micfparis 15964 | 


——— TŽ 
“= E as sė TS 
SLŽS LLA 


= 


Mikalojaus Daukšos „Katekizmo“ (1595) 
titulinis puslapis 


376 DAU—DAU 


Svarbiausias originalus D. kūrinys, 
parašytas lenkų k.,— programinė „Pra- 
kalba į malonųjį skaitytoją“, gimtosios 
kalbos teisių gynimo manifestas. D. pro- 
pagavo tautos koncepciją, apimančią 
visus luomus. Pagr. tautos požymiu ir 
elementu laikė kalbą. Iškėlė gimtosios 
kalbos reikšmę visuom. gyvenime, pa- 
brėžė visų tautų natūralią teisę vartoti 
savąją kalbą, visoms kalboms pripažino 
lygybę. Siekė, kad liet. kalba būtų įves- 
ta į viešąjį valst. gyvenimą, taptų lite- 
ratūrine, rašto kalba, visur ir visokiais 
atvejais vartojama, kad būtų kuriama 
savoji raštija, lit-ra gimtąja kalba. D. ar- 
gumentacija prakalboje — renesansinė. 
Jis rėmėsi gamta, žmogiškąja prigimtimi, 
istorija, kitų kraštų pavyzdžiais. Norėjo 
ne tik įtikinti, bet ir paveikti, sujaudin- 
ti. Versdamas postilę, D. norėjo duoti 
kitiems pavyzdį, kaip reikia gimtąją 
kalbą mylėti, ugdyti ir puoselėti. 

D. vertė tiksliai, pažodžiui, bet ori- 
ginalo aklai nesilaikė. D. būdingas žo- 
dingumas, išraiškos vaizdingumas, gyvu- 
mas ir liaudiškumas, aukštojo ir žemojo 
stiliaus jungimas. D. gausiai pavar- 
tojo vaizdinį veiksmažodį. Siekė aiš- 
kumo, nusakymo pilnumo ir išbaigimo. 
Originalo periodų konstrukcijas, parem- 
tas antikinės retorikos tradicija, D., ap- 
skritai imant, išlaikė, dažnai dar paivai- 
rino. Jam rūpėjo stilistinis įvairumas, 
sklandumas ir skambumas. 

D. turėjo žymios įtakos anoniminiam 
1605 katekizmo vertėjui, o paskui K. Šir- 
vydui. Jo tradicija, aiškiai apčiuopiama 
XVII a. vid. leidiniuose, vėliau susilp- 
nėjo. XIX a. pradžioje susilaukė plataus 
atgarsio patriotinės D. idėjos, rašytojai 


Mikalojaus Daukšos ,„Postilės“ (1599) titulinis 
puslapis 


Vas 2, A Con | 
ini, a 


MEIN 


Mikalojaus Daukšos autografas (1609) 


iš jo mokėsi liet. kalbos. S. Stanevičius 
1823 perspausdino dviem leidinėliais iš- 
traukas iš D. postilės (Wyjątek z kazan 
Žmudzkich). Buvo iškeltas reikalas per- 
spausdinti visą postilę. D. įtraukiamas 
i bibliografinius leidinius, lit-ros apžval- 
gas. Rusijos MA 1886 perspausdino 
D. katekizmą, parengtą E. Volterio, ir 
nuo 1898 rūpinosi postilės perspausdini- 
mu. 1904—27 išleido 3 jos sąsiuvinius. 
1926 Kauno un-tas išleido D. postilę f0- 
tografuotiniu būdu, 1929 E. Zitigas dar 
kartą perspausdino D. katekizmą (drau- 
ge su lenk. originalu ir 1605 katekizmu) 
iš 1886 leidimo. 1944 rinkinyje „Apie 
tėvynę“ („O rodine“), išleistame Mask- 
voje, įdėtos ištraukos iš ,,Prakalbos 
į malonųjį skaitytoją“. 

Lit.: B. Iopixesunckuū, HeckoAbKO ĄaHHLIX 
AAA1 XapaKTepHCTHKH A3bIKa COoWHHeHHKH  ANTOB- 
cKoro nncaTeMA H. Ąaykmu.— Charistėria (c6op- 
HHK cTaTeK no (bHAOAOrKHU H AMHTBHCTHKEe 
B WeCTb D, E, Kopma, ..), M., 1896; K. Jablons- 
kis, Kiek naujų žinių apie kanauninko Mikalo- 
jaus Daukšos kilimą ir gyvenimą.—,,Tauta ir žo- 
dis“, kn. 7, K., 1931; K. Jablonskis, Papildomo- 
sios žinios apie kan, M. Daukšą.—,,Archivum 
philologicum“, kn. 4, K., 1933; P. Skardžius, 
Daukšos akcentologija, K., 1935; S. Kolbuszews- 
ki, Mikolaja Daukszy ,,„Przedmowa do czytelnika 
laskawego“.—,,„Pamietnik literacki“, t. 37, 1947; 
J. Bianumupos, OT „„Anocroxa“ DeAopoBa 
K „IocTuMAe“ Ąaykmu. — „„Monurpabuveckoe 
IMpoH3BOACTBO", 1954, Ne 2; Lietuvių literatūros 
istorija, t. 1, V., 1957; Lietuvių literatūros isto- 
rijos chrestomatija (Feodalizmo epocha), V., 
1957; Lietuvos TSR istorija, t. 1, V., 1957; 
TN. ĮlporTBuMHaC, YcAoBHhIe KOHCTPYKŲMA (CO103- 
HBIe) B IMocTHMAMAe H. Ąaykmuu.—,,VVU mokslo 
darbai“, t. 26 (Kalbotyra, t. 1), V., 1058; 
J. Kruopas, Leksiniai paralelizmai Daukšos ka- 
tekizmo (1595) kalboje. — „Lietuvių kalbotyros 
klausimai“, t. 3, V., 1960; P. Galaunė, Lietu- 
vos grafika XVI-XIX a.—,,Iš lietuvių kultū- 
ros istorijos“, t. 3, V., 1961; J. Lebedys, Mika- 
lojus Daukša (Monografija), V., 1963. 
DAUKŠAIČIAI — kaimas Klaipėdos rį., 
Veiviržėnų apyl, 5 km į p. r. nuo 
Veiviržėnų, prie kelio į Švėkšną; kol- 
ūkio centras. 101 gyv. (1959). P. pa- 
kraščiu teka Šalpė (Veiviržo intakas). 
Vandens malūnas, lentpiūvė, aštuonme- 
tė m-la (iki 1953 pradinė, 1953—62 sep- 
tynmetė), biblioteka. D. minimi 1695. 
Burž. nacionalistai 1948 nužudė kolūkio 
pirmininko pavaduotoją A. Stanį ir bu- 
halterį Ropiniką. 


DAUKŠA-PAŠKEVIČIUS. Albinas“ [g. 
1898.IX.23 Bikūnuose (Utenos rj.)] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis, Lietuvos 
TSR nusipelnęs kultūros veikėjas (1965). 
1919—21 dalyvavo rev. kovoje Rokišky- 
je, Zarasuose, Kaune. 1920 baigė mkt. 
kursus Rokiškyje. Nuo 1920 Komunistų 
partijos narys. 1921 išvyko į Tarybų Ru- 
siją. Nuo 1921 Vakarų tautinių mažumų 
kom. un-to lietuvių sektoriaus dėstyto- 
jas. 1928 baigė Komunistinio auklėjimo 
akademijos istorijos f-tą. 1929—42 dir- 
bo ped. darbą Maskvos, Tulos, Ordžoni- 
kidzės aukštosiose m-lose. 1942—44 ko- 
vojo Raudonosios Armijos 16 liet. divi- 


zijoje. 1945—48 Resp. partinės m-los di- 
rektoriaus pavaduotojas mokymo reika- 
lams, 1948—56 tos m-los istorijos ka“ 
tedros vedėjas, 1956—61 Vilniaus Aukš- 
tosios part. m-los vyr. dėstytojas. Poka- 
rio metais periodikoje paskelbė atsim!- 
nimų. Pensininkas. 


DAŪKŠAS Kazys [g. 1905.11.25 Sakaluo- 
se (Pakruojo rj.)] — chemikas, chemijos 
mokslų kandidatas (1945), Lietuvos TSR 
nusipelnęs mokslo veikėjas (1961). 1930 
baigė Kauno un-ta- 
1928—33 dirbo Vals- 
tybinėje chemijos 
laboratorijoje Kau“ 
ne. Nuo 1933 Kauno 
un-to chemijos kd“ 
tedros vyr. asistel“ 
tas, 1937—38 tobuli- 
nosi Graco un-te- 
Nuo 1940 Vilniaus 
un-to neorganinės 
chemijos katedI05 
vedėjas, 1945—40 
chemijos f-to deka“ 
nas, nuo 1945 docentas, nuo 1958 pro“ 
fesorius. 1945—56 Lietuvos TSR MA 
Chemijos ir cheminės technologijos 
in-to direktorius. Parašė keletą vadovė“ 
lių, 10 populiarių brošiūrų („,Pasako)!“ 
mas apie 100 elementų“, „Chemija Dė 
formulių“ ir kt.), keliolika moksl. straiPs“ 
nių chemijos klausimais, skaito visu“ 
menei paskaitas mokslo populiarinimo 
ir ateistine tematika, 

Ršt.: Kiekybinė analizė, V., 1952, 1961; Ch€“ 
mijos pagrindai, V., 1948; Neorganinė chemija: 
V., 1950; Kokybinė analizė, V., 1949, 1959: 
Neorganinė sintezė, V., 1955; Bendrosios ChN€“ 
mijos laboratoriniai darbai, V., 1960; Chemij0š 
žodynas, V., 1960, 


DAŪKŠAS Vitas [g. 1935.1.21 Kaune] — 
chemikas, chemijos mokslų kandidata* 
(1961). 1957 baigė Maskvos un-tą. NU? 
1961 dirba ped. darbą Vilniaus un-t€: 
Nuo 1962 TSKP narys. Paskelbė moksl: 
straipsnių organinės sintezės klausima!*: 


DAŪKŠIAGIRĖ — kaimas Prienų rj., Pa“ 
kuonio apyl, 12 km į š. r. nuo Prienu 
Nemuno kair. krante: tarybinio ūki0 
centras. 188 gyv. (1959). Š. pakraščiU 
į Nemuną teka Kuonia. Nauji ūkiniė! 
taryb. ūkio pastatai, malūnas, lentpiūVė: 
D.— buv. dvaras. Dvaro darbininkė! 
1905 streikavo, reikalaudami padidinti 
atlyginimą. Burž. metais kaime veik“ 
spirito varykla (įst. prieš I pasaul. karą): 


DAUKŠIAI — 1. Kaimas Skuodo Il“ 
Daukšių apyl., 12 km į p. nuo Skuodo: 
3 km į r. nuo Kretingos—Skuodo gėlė“ 
žinkelio; kolūkio centras. 504 gYY“ 
(1959). R. pakraščiu teka Erla (BartuVo? 
intakas); prie kaimo į Erlą įteka RU“ 
bežupis. Keliai jungia D. su Skuod!! 
Mosėdžiu, Grūšlauke, Lenkimais. S0dY 
bos išsidėsčiusios vienkiemiais. Malūnė: 
(nuo 1961), felčerių-akušerių punktė 
(nuo 1955), aštuonmetė m-a (1926— 
pradinė, 1949—62 septynmetė), bibliol“ 
ka (nuo 1953). 1597 buvo 15 ūkių (15 V“ 
lakų žemės), 1923 — 290 gyv. Burž. Nė 
cionalistai 1946 nužudė 9 gyventojus: | 

2. Kaimas Kapsuko rj,  PadoV 
nio apyl, 16 km į p. r. nuo Kapsuk“ 


tarp Žuvinto ir Amalvo palių; kolūkio 
Centras. 426 gyv. (1959). Per D. teka 
Ovinė. Daugumas sodybų išsidėsčiusios 
abipus kelio iš Liudvinavo į Kapsuko— 
"ienų plentą. Ryšių skyrius (nuo 1931), 
Parduotuvė (nuo 1945), felčerių-akuše- 
tių punktas (nuo 1958), vaistinė, aštuon- 
metė m-la (1850—1949 pradinė, 1949— 
Et prog-ja, 1951—59 septynmetė), 
iblioteka (nuo 1948). D. įsikūrė XVI a. 
Uvusios Punios girios pakraštyje. 1592 
Unios ir Birštono seniūnų byloje dėl 
širios ribų minimas Daukšių karališka- 
Ss kaimas, kuriame gyvenę girios sar- 
Sau 1803 kaimas sudegė. 1827 buvo 
8 gyv; 1897 — 580. Kaime 1905.V1.9 
YKo demonstracija prieš caro valdžią; 
auyO iškeltos vėliavos, platinami atsi- 
ūukimai, sakomos rev. kalbos. D. Tė- 
dnės karo metais hitlerininkai ir vieti- 
k burž. nacionalistai Daukšiuose su- 
"audė daug valstiečių iš D. apylinkių, 


JŲ tarpe J. Matukyną, J. Marcinkevičių,- 


Ava ir sūnų Mikalauskus, K. Dranginį, 
B Kazakevičių, V. Patapą, A. Zalingerį. 
22 karo burž. nacionalistai išžudė D. 
„„Ylinkės pirm. J. Kasparavičiaus šei- 
4, nužudė J. Ančiukaitį. 
5 + Kaimas Joniškio rj., Žagarės apyl., 
14 į r. nuo Žagarės; kolūkio centras. 
ši Byv. (1959). Į š. nuo D. yra Dauk- 
Ų Pelkė. Kaime veikia dantų gydymo 
Abinetas, Prie D. buvusiuose pilkapiuo- 
5 Tasta II-III a. papuošalų: žalvarinė 
„PValaus piūvio apyrankė, 2 juostinės 
„Ayrankės, puoštos akučių raštu, ir keli 
mi entai žalvarinių antkaklių su tri- 
niais galais. Radiniai yra Šiaulių 
"Aušros" muziejuje. 
Ši Kaimas Švenčionių rj, Bielio- 
105 apyl, 6 km į š. nuo Švenčionių. 
BRTSSY, (1959). Pr. m-la (įst. apie 1924), 
toteka (nuo 1952). 1866 buvo 117 gyv. 


DAUKSYS Juozas [g. 1899.1II.4 Šatins- 


S 


dans (Kapsuko rj.)] — revoliucinio ju- 
IStao dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 


193 k dalyvavo rev. kovoje Gižuose. 
ŽŠir 0 LKP narys. Nuo 1937 LKP Gi- 
Už Koskų parajonio k-to sekretorius. 
tus a veiklą 5 kartus suimtas ir 3 kar- 
Polė alintas. 1940 dirbo LKP Marijam- 
nosių aps. k-te, 1942—45 kovojo Raudo- 
1945 Armijos 16 liet. divizijoje. Nuo 
TUoš TSKP narys, 1945—47 dirbo pa- 
są; t Sistemoje: 1947—60 liaudies tei- 


Jas š p AE S 
ninkas, Linkuvoje, Pakruojyje.  Pensi- 


JAUKSYS Petras [g. 1907.VII.18 Šalabu- 
Judėjos“ (Kapsuko rj.)] — revoliucinio 
Ro "dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 

dirpetindinę rev. veiklą įsijungė 1931, 
Org: „Lietuvos Raudonosios pagalbos 
žala Nuo 1935 Komunistų partijos 
jono į 1935—37 LKP Marijampolės ra- 
+ „to sekretorius, kūrė part. kuope- 

d. ji Platino kom. literatūrą, organizavo 
o a ninkų streikus. Už kom. veiklą bu- 
tas M artus suimtas, 15 mėnesių kalin- 
Privepę; J a mpolės kalėjime ir Dimitravo 
dirbo Člamojo darbo stovykloje. 1940 
Vo išr Marijampolės aps. k-te, bu- 
1949 IInktas Liaudies Seimo atstovu, 
ui kovojo Raudonosios Armi- 


jos 16 liet. divizijoje. 1944—57 dirbo 
part. ir adm, darbą Marijampolėje. Pen- 
sininkas. 


DAUKŠYS Vincas [1868 Dilginėje (Kap- 
suko rj.)— 1942.III.16 Brukline (Niujor- 
kas)] — pažangus JAV lietuvių kultū- 
ros veikėjas. Mokėsi Suvalkų g-joje. 
1887 išvyko į JAV. Bendradarbiavo 
„Lietuviškajame balse“, „Vienybėje lie- 
tuvninkų“ („Vienybėje“), „Apšvietoje“. 
Nuo 1890 dalyvavo JAV Lietuvių moks- 
lo draugystės veikloje (1891—96 pirmi- 
ninkas). 1901—03 ir 1912—13 Tėvynės 
mylėtojų d-jos pirmininkas. 1903—05 
mokėsi piešimo, 1910 mėgino įkurti JAV 
Lietuvių dailininkų s-gą. 1901—02 reda- 
gavo laikr. „Lietuvis“, 1910 —,,Progre- 
sas“, 1911 —,,„Kova“. Išvertė daug dainų 
L. Eremino rinkiniui „Dainos“ (1902). 
Išvertė į liet. kalbą ir išleido A. Sinkle- 
rio „Raistą“ (1908, II leid. 1912), P. Me- 
rimė „Baltramiejaus naktį“ (1909) ir kt. 
Nemaža D. vertimų (N. Rubakino „Pasa- 
kojimai apie orą“, Dž. Golsvorčio „Tei- 
singumas“ ir kt.) paskelbti periodikoje 
arba liko nespausdinti. Turėjo didelę li- 
tuanistinę biblioteką, kurios žymią dalį 
perdavė Kauno un-tui, 


DAUKUTĖLIAI — kaimas Kupiškio rj., 
Palėvenėlės apyl., 7 km į š. nuo Kupiš- 
kio. 32 gyv. (1959). Iš š. prieina Dau- 
kučių miškas. D. minimi 1596. 


DAULĖNAI — kaimas Eišiškių rj., Jur- 
gelionių apyl., 9 km į š. r. nuo Dieve- 
niškių; kolūkio centras. 151 gyv. (1959). 
Parduotuvė, pr. m-la (nuo 1946). 1619 
D. turėjo 12 valakų žemės, 14 kiemų. 


DAULIŪNAI — kaimas Rokiškio rj., Jū- 
žintų apyl, 4 km į p. v. nuo Jūžin- 
tų. 145 gyv. (1959), Lentpiūvė, pr. m-la 
(nuo 1926). Kaimo apylinkėse, ilgos siau- 
ros stačiašlaitės kalvos r. dalyje, atskir- 
toje neaukštu pylimėliu ir grioviu, yra 
piliakalnis. 

Piliakalnio aikštelė nuolaidi r. kryptimi; ji 
turi apie 60 m ilgio ir 15 m pločio. Piliakalnio 
p. papėdėje pastebimi sen. gyvenvietės pėdsa- 
kai, aptinkama smulkių geležies gargažių. Ne- 
toli piliakalnio, prie pat kaimo, yra apie 1 km 
ilgio ir 10—15 m pločio stačiašlaitis gūbrys, 
kuriame aptinkama žmonių kaulų ir metalinių 
dirbinių. 

DAUMANTAS [m. 1299.V.27] — Nalšė- 
nų, vėliau Pskovo kunigaikštis, karo va- 
das. Manoma, kad Nalšėnų kun-stė buvo 
Šventosios kair. krante ir apėmė Tau- 
ragnų, Utenos, Balninkų, Šešuolių, Vi- 
deniškio, Giedraičių ir Dubingių sritis. 
XIII a. viduryje Nalšėnų sritinė kun-stė 
buvo pavaldi Mindaugui. D. susimokė 
prieš Mindaugą su Žemaitijos kun-ščiu 
Treniota, Mindaugo seserėnu, ir 1263 
nužudė Mindaugą bei jo sūnus Ruklį 
ir Rupeikį. Vyresnysis Mindaugo sū- 
nus Vaišvilkas pabėgo. Po Treniotos mir- 
ties įsiviešpatavus Lietuvoje Vaišvilkui, 
D. pabėgo į Pskovą, apsikrikštijo, vedė 
kun-ščio Aleksandro Nevskio anūkę ir, 
kaip žinomas karo vadas, 1266 buvo iš- 
rinktas Pskovo kun-ščiu. Per kelis kar- 
tus — 1268, 1269, 1271 ir 1299 — D. va- 
dovaujami pskoviečiai lemiamai sumušė 
Livonijos ordino riterius, mėginusius 
niokoti Pskovo valdas ir užimti Pskovą. 


DAU—DAU 377 


D. suruošė keletą karo žygių į Lie- 
tuvą prieš Gerdenį. Savo viešpatavimo 
metais D. aptvėrė Pskovą tvirtomis mū- 
ro sienomis. Rusų kronikos D. sutartinai 
giria kaip gailestingą silpnųjų gynėją ir 
teisingą bei protingą valdovą. 


DAUMANTIŠKIAI — kaimas Ukmer- 
gės rj., Pabaisko apyl., 12 km į p. nuo 
Ukmergės, 4 km į p. v. nuo Pabaisko; 
kolūkio centras. 31 gyv. (1959). Pr. m-la 
(nuo 1941), kultūros namai (nuo 1962). 
D. dvaras minimas 1654. 


DAUMĖNAI — kaimas Biržų rj., Pabir- 
žės apyl., 10 km į p. v. nuo Biržų, prie 
plento į Panevėžį. 262 gyv. (1959). Pro 
D. eina Šiaulių—Biržų glžk. Rytuose 
teka Tatula. 1934 kaime streikavo 
grioviakasiai ir išsikovojo didesnį atlygi- 
nimą. Burž. nacionalistai Daumėnuo- 
se 1946 nužudė Gulbinų apyl. pirm. 
J. Pranskūną ir jo brolį. 


DAUNYS Antanas [g. 1899 Zabikuose 
(Akmenės rj.)] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš mažažemių valstiečių. 
Pogrindinį rev. darbą dirbo Papilės vals- 
čiuje. Nuo 1937 Komunistų partijos na- 
rys. 1940—41 dirbo adm. darbą Šiau- 
liuose. D. Tėvynės karo pr. evakavosi 
i TSRS gilumą, dirbo kolūkyje. 1943 pa- 
šauktas į Raudonąją Armiją, 1944 mo- 
kėsi part. ir taryb. darbuotojų kursuose 
Šujoje. 1944—52 dirbo adm. darbą Šiau- 
liuose. 1953—55 Pakapės kolūkio pirmi- 
ninkas (Šiaulių rj.). 1956—60 liaudies 
teisėjas Vabalninke, Dauguose, Varėno- 
je. Pensininkas. 


DAŪNIŠKIS — ežeras Utenos miesto 
Šš. dalyje. Plotas 12 ha. Ežeras ištįsęs iš 
š. į p.; ilgis 675 m, didž. plotis 325 m. 
Krantai, išskyrus pietvakarinį, pelkėti. 
Ežeras užžėlęs, dugnas dumblingas. Iš- 
teka bevardis Vyžuonos intakas. Ežeras 
skirtas mėgėjiškai žūklei. 

DAUNIŪNŲ PĖLKĖ — pelkė Rokiškio rj., 
2,5 km į š. r. nuo Pandėlio, prie Dau- 
niūnų kaimo. Plotas 121 ha (pramoninis 
74 ha). Durpių klodo didž. storis 2,1 m, 
vid. 0,98 m. Durpės žemapelkinės; vid. 
susiskaidymas 3295, vid. peleningumas 
1196. Iki 1962 jos buvo kasamos. 


DAŪNORAS Vaclovas [g. 1937.II.1 Ža- 
garėje] — dainininkas (bosas), Lietuvos 
TSR nusipelnęs ar- 
tistas (1965). Nuo 
1960 Lietuvos TSR 
akademinio operos ir 
baleto teatro sO- 
listas. 1962 baigė 
Lietuvos TSR Kon- 
servatoriją. Visasą- 
junginio M. Glinkos 
vokalistų konkurso 
laureatas (1962). 

Vaidmenys: Eskamil- 
jas (Ž. Bizė ,„Karmen“), 
Don Alfonsas (V. Mocar- 
to „Visos jos tokios“), 
Magas Čelis (S. Prokofjevo „Meilė trims apel- 
sinams“), Mefistofelis (Š. Guno ,,Faustas“), 
Laja Pilypas (Dž. Verdžio ,„Don Karlas“) 
ir kt. 


378 DAU—DAU 


DAUNORAS Vytautas [1922.11.13 Pane- 
vėžyje — 1941.VII.21 ten pat| — ta- 
rybinis aktyvistas. Kilęs iš amatinin- 
kų. 1940.VI įstojo į komjaunimą. Nuo 
1940.IX Panevėžio berniukų gimnazijos 
komjaunimo org-jos sekretorius. Dirbo 
„Panevėžio tiesos“ korektoriumi, pats 
rašė. Burž, nacionalistų nužudytas. 


DAUNORAVA — kaimas Joniškio rj., 
8 km į š. v. nuo Joniškio; apylinkės 
centras. 23 gyv. (1959). Per D. teka Pla- 
tonis (Lielupės intakas). Ryšių skyrius. 
Kaime aptiktas senkapis, kuriame rasta 
pora geležinių įmovinių kirvių, 5 įmo- 
viniai ietigaliai, keletas įv. dydžio pei- 
lių ir kitų V—VIII a. dirbinių, Iki bur- 
žuazinės žemės reformos D. buvo dva- 
ras. Dvaro darbininkai 1905 aktyviai da- 
lyvavo rev. judėjime. 


DAUNORAVIČIUS Jaroslavas [1814— 
1891.IX.17 Peterburge] — gydytojas, me- 
dicinos mokslų daktaras (1861). Kilęs iš 
Kauno apskrities. 1833—38 studijavo 
Vilniaus Medicinos-chirurgijos akademi- 
joje, 1838—41 užsienyje. 1841 grįžo 
dėstyti į Vilniaus Medicinos-chirurgijos 
akademiją. Akademiją uždarius (1842), 
dirbo gydytoju Tauragėje ir kitose Lie- 
tuvos vietovėse. 


DAUNORAVOS MIšŠKAS — miškas Jo- 
niškio rj, 10 km į š. v. nuo Joniškio. 
Priklauso Joniškio miškų ūkio Joniš- 
kio girininkijai. Plotas 810 ha; medynų 
770 ha. Paviršius — moreninė lyguma, 
Dirvožemiai velėniniai jauriniai, velė- 
niniai karbonatiniai ir velėniniai glieji- 
niai, priesmėliniai ir priemoliniai. Vy- 
rauja kiškiakopūstiniai ir garšviniai 
minkštųjų lapuočių medynai. Beržynų yra 
5096, eglynų 1995, drebulynų 1296. Li- 
kusią dalį užima baltalksnynai, uosynai 
ir pušynai. Daugiausia pusbrandžių ir 
pribręstančiųjų medynų. Vid. amžius 
38 metai, vid. bonitetas I, vid. skalsu- 
mas 0,76, vid. tūris 170 ktm/ha. Yra el- 
nių, stirnų, šernų, gausu kiškių. Miškas 
įeina į Joniškio miesto žaliąją zoną. 


DAUNORIAI — 1. Kaimas Biržų rj., Gei- 
džiūnų apyl., 8 km į š. r. nuo Vabalnin- 
ko. 144 gyv. (1959). Per kaimą eina 
kelias iš Lamokėlių į Geidžiūnus. Pieno 
priėmimo punktas. D. minimi 1673 Sala- 
miesčio dvaro ir miestelio inventoriuje. 

2. Kaimas Utenos rj., Šeimaties apyl., 
8 km į r. nuo Tauragnų. 119 gyv. (1959). 
Per D. eina Tauragnų— Kazitiškio kelias. 
Parduotuvė, felčerių-akušerių punktas 
(nuo 1958), biblioteka (nuo 1953). 1792 
D. priklausė Tauragnų dvarui; turėjo 
7 kiemus, 26 gyv. 


DAUNORIŠKIAI — kaimas Joniškio rj., 
Daunoravos apyl., 8 km į š. v. nuo Jo- 
niškio. 71 gyv. (1959). R. pakraščiu teka 
Platonis. Felčerių-akušerių punktas (nuo 
1950), pr. m-la (nuo 1957). Iki buržuazi- 
nės žemės reformos kaimas vadinosi 
Satkūnėliais ir priklausė Daunoravos 
dvarui. Kaimo gyventojai 1905 dalyvavo 
dvaro darbininkų streike, 


DAUPARIAI — kaimas Klaipėdos rj., 
Gargždų apyl, 6 km į v. nuo Gargždų, 
prie Žemaičių plento; kolūkio centras. 
70 gyv. (1959). Pro D. teka Smeltalė. 
Ryšių skyrius, parduotuvė, kultūros na- 
mai (nuo 1962), biblioteka (nuo 1955). 


DAUPARIŲ PĖLKĖ, Krakių pelkė — pel- 
kė Klaipėdos rj., 5 km į v. nuo Gargždų, 
1 km į p. nuo plento į Klaipėdą. Plotas 
250 ha. Pelkė plyti dugninės morenos 
lygumoje tarp Smeltalės ir jos intako 
Šilupio. Iškilą plyninę aukštapelkę juo- 
sia raistinė tarpinio tipo pelkė. Aukšta- 
pelkės kiminynuose paplitusi kupstinė 
kūlingė (vietomis su viržiais). Durpių 
lodo vid. storis 2,54 m. Iki 3 m gylio 
slūgso mažai susiskaidžiusios kimininės 
durpės, o po jomis (iki 4 m gylio) — 
medieninės-žolinės. Durpių vid. susiskai- 
dymas 1795, Nuo 1957 aukštapelkėje 
buvo gaminamas gabalinis durpių krai- 
kas, nuo 1964 — trupininis. 


DAUSINAS — ežeras Kelmės rj., 1,5 km 
i r. nuo Kražių. Plotas 36 ha. Ežeras 
ištisęs iš š. į p.; ilgis 1040 m, didž. plo- 
tis 480 m. Krantai lėkšti, pelkėti. Per 
D. teka Kalnyčia, Kražantės kair. in- 
takas. Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei. 
DAUSYNŲ PĖLKĖ — pelkė Plungės rį., 
10 km į š. v. nuo Rietavo, prie Dausynų 
kaimo. Plotas 145 ha. Didesniąją dali 
užima raistinė aukštapelkė, mažesnią- 
ją — kupstuota plynraistinė žemapelkė. 
Durpių klodo didž. storis 3,5 m, vid. 
1,6 m; vid. susiskaidymas 2905, vid. pe- 
leningumas 4,395. Po durpėmis priesmė- 
lis ir priemolis. 


DAUSIŠKĖS — kaimas Šiaulių rj., Gin- 
kūnų apyl, 7 km į v. nuo Šiaulių. 
108 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1922). 
Nuo 1932 jos vedėja buvo P. Jankutė, 
1949 nužudyta burž. nacionalistų. 


DAUSPRUNGAS [XIII a. pirmoji pusė] — 
Lietuvos kunigaikštis. Pirmą kartą mini- 
mas kaip Mindaugo. brolis 1219 Lietu- 
vos kun-ščių taikos sutartyje su Galičo 
kun-ščiais Danieliumi ir Vasilka. Sutar- 
tyje tarp daugelio Lietuvos kun-ščių 
įrašytas vienas pirmųjų, dėl to manoma, 
kad jo politinis svoris to laiko Lietuvoje 
buvo didesnis už kitų. Apie D. žinių 
maža. Yra žinoma, kad jis buvo vedęs 
Žemaičių kun-ščio Vykinto seserį, turėjo 
sūnų Tautvilą, buvo susigiminiavęs su 
Galičo kun-ščiu Danieliumi. M. Strij- 
kovskio „Kronikoje“ D. yra legendinis 
asmuo, esą atvykęs į Lietuvą Atilos lai- 
kais drauge su kilusiu iš Romos Pale- 
monu. 


DAUSTORIAI — kaimas Kelmės rj., Vai- 
guvos apyl., 10 km į š. v. nuo Kelmės, 
2 km į p. v. nuo kelio į Užventį. 
131 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1961), 
biblioteka (nuo 1963). Ist. šaltiniuose D. 
vardas minimas 1568. 


DAUTARAI — kaimas Mažeikių rj., 
Juodeikių apyl., 22 km į š. v. nuo Ma- 
žeikių, abipus Mažeikių—Liepojos gele- 
žinkelio. 229 gyv. (1959). V. pakraščiu 
teka Lūšis (Ventos intakas), r. pakraščiu 
eina kelias iš Židikų į Pikelius. Pietva- 


kariuose — Dautarų pelkė. Pr. m-Aa 
(nuo 1947). Ties D. yra Lūšės glžk. sto 
tis. D.— buv. dvaras, XIX a. vadintas 
Viktoriške. 1905.III streikavo D. dvaro 
darbininkai, reikalaudami padidinti atly“ 
ginimą. 

DAUTARTAI — kaimas Raseinių I)“ 
Didžiulių apyl., 13 km į v. nuo Ariogė“ 
los, 3 km į p. nuo Žemaičių plento: 
58 gyv. (1959). Vakaruose teka BebirVa 
(Šaltuonos intakas). D. minimi 10 
(4 valakai žemės, 6 kiemai). 


DAUTARTAS Jonas [g. 190518 Kal“ 
ne] — chormeisteris, Lietuvos TSR liau“ 
dies artistas (1957). 1924—30 mokės! 
Kauno muz. m-los dainavimo ir kontra“ 

Oi „ baso klasėse. 1924— 
1947 Kauno Valsty“ 
bės teatro oper05 
choristas,  sufleri5i 
1944—47 kartu dir“ 
bo Kauno muz. KO“ 
medijos teatro ChOF“ 
meisteriu ir dirigeN“ 
tu. Nuo 1947 Lietu 
vos TSR operos I 
baleto teatro vyriaU“ 
siasis chormeisteris: 
Daug prisidėjo pre 
teatro choro prolė“ 
sinės kultūros kėlimo. Už M. MusoIgS“ 
kio operos „Borisas Godunovas“ pasta“ 
tymą (1950) jam suteikta TSRS Valš! 
premija. Nuo 1951 TSKP narys. 1952— 
1953 Lietuvos TSR operos ir baleto teal- 
ro direktorius, 1953—54 — Meno reika“ 
lų v-bos viršininkas. Respublikinių da“ 
nų švenčių (1955, 1960), resp. vyrų cho“ 
rų sąskrydžio (1963) vyriausiasis 4!“ 
rigentas. 


DAŪUTARTAS Stasys [g. 1899.1X.22 Kai“ 
ne] — operos ir baleto artistas, režisiė“ 
rius. Nuo 1922 dirbo Kauno operos tea! 
re: dainavo chore (nuo 1924 atlikdaVO 
ir solo partijas), dalyvavo baleto SP“ 
takliuose. 1930 baigė Kauno muz. m. 
ir baleto studiją. Nuo 1934 dirbo ir kaiP 
režisierius Klaipėdoje, Valstybės teal!“ 
Kaune, Kauno muz. komedijos tea 22 
ir kt. 1948—53 kultūros-švietimo 09“ 
buotojas (Prienuose, Ukmergėje, Ka 
varske). Nuo 1953 dirba akademin!? 
operos ir baleto teatro režisieriaus r 
dėjėju, kaip artistas dalyvauja spek! 
liuose. 


KO 
Pastatymai: M. Petrausko ir J. Dambrausk; 


„M Ši 3 R onaš 
„Eglė“ (1939), I. Dzeržinskio „Tykusis Giinovs 


(1940), B. Aleksandrovo ,„Vestuvės ur“ 
koje" (1941), F. Leharo ,„Grafas Liuksem as" 
gas“ (1944), J. Štrauso „Čigonų baro" 
(1946) ir kt. 


DAUTARTAS Vladas [g. 1927.11110 5; 
lelyje (Kauno rj.)] — rašytojas: Ga 
žvejo šeimoje. 1954 pradėjo lit VĖ 
lą. 1957 baigė Vilniaus un-to istoMi o“ 
ir filologijos f-tą. 1957—58 Lietuvo 
TSR Resp. profs-gų tarybos instT! gt 
rius. 1958—61 dirbo žrn. „Mokslel/ 
1961—63 laikr. „Literatūra ir menas 1j0- 
dakcijose. Nuo 1963 biuletenio „BiDo 
tekų darbas“ atsakingasis sekretON“ 
Apsakymuose (rink. „Panemunės 2 0: 
kymai“, 1958; „Jūros spalvos“: toti 
„Kai nurausta putinas“, 1963; „Pu 


Upokšniai", 1965) sukūrė burž. santvar- 
*0S, vok. faš. okupacijos dvasiškai su- 
žalotų žmonių paveikslų, demaskavo 
militarizmą, fašizmą, pavaizdavo kovoto- 
Jus dėl taryb. santvarkos stiprinimo, at- 
Skleidė jų moralinius bruožus. D. pro- 
Z0je gausu gamtos įspūdžių, žvejų dar- 
O vaizdų. D. parašė kūrinių vaikams. 
Apysakoje „Teka upė pro šalį..." (1959) 
Pavaizduotas panemunės žvejų gyveni- 
Mas burž. metais. Apsakymų rinkinyje 
„Ištikimi draugai“ (1961) pasakojama 
SPie kolūkinio kaimo vaikų buitį gam- 
tos aplinkoje. Apysakoje „Mano tėtis 
Partizanas“ (1964) vaizduojama pionie- 
tių draugystė su D. Tėvynės karo parti- 
Zanais, 


DAUZNAGIAI — kaimas Radviliškio rį., 
aukoto apyl, 3 km į r. nuo Šaukoto. 
0 gyv. (1959). V. pakraščiu teka Go- 

Merta (Šušvės intakas). Daugumas so- 

„Y0ų stovi abipus kelio iš Šaukoto 

! Pašušvį. Pr. m-la (nuo 1933). 1595 kai- 

Mas turėjo 25 valakus žemės, 23 ūkius; 

Priklausė Šaukoto dvarui. 


ON VAINIS-SILVESTRAITIS, Dovoina- 
„WVestravičius, Mečislovas [1849.IV.8 
WVeliškiuose (Raseinių rj.) — 1919.V.31 
Ilniuje] — tautosakininkas, rašytojas, 
publicistas. Kilęs iš 
smulkių. dvarinin- 
kų. 1860—63 mokėsi 
Kauno ir Kėdainių 
g-jose, vėliau gyve- 
no gimtinėje. 1867 
pradėjo rinkti tauto- 
saką. 1874—76 mo- 
kydamasis Varšuvo- 
je šaltkalvystės, pra- 
dėjo spausdinti ei- 
lėraščius ir straips- 
nius lenkų žurna- 
luose. Nuo 1883 
„Šviesos“, „Varpo“, 


„Aušros“, 
„Ukininko" ir kt. liet, laikraščių bendra: 


vėliau 
Ąatbis, 1891—96 gyveno Mintaujoje, 
k „Vienybės lietuvninkų“ korespon- 
R u, Vėliau gyveno Rusijos miestuo- 
darb "L Kėlęs į Vilnių, 1905—08 bendra- 
lei Kė „Vilniaus žiniose“, 1908—14 
Vai enkų kalba laikr. „Litwa“ („Lietu- 
ira. 1912—14 —,„Lud“ („Liaudis“). Pa- 
sinėjo kriptonimais ir slapyvardžiais: 
iš SLL J. Kazemėkas, Mergos vaikas, 
P YS, Varlė, Vieversys, Vyturys, Zui- 
: Žaltys, M. D., M. D. S. ir kt. 


me dB tautosaką vertino kaip pagalbinę 
tž 05 20 liet. kalbos, etnografijos, kul- 
apie „„Yrinėjimui. 1890 turėjo surinkęs 
Ųų ir 00 pasakų, daugiau kaip 1000 dai- 
tOsak apie 3000 vienetų smulkiosios tau- 
lis NS Surinktos medžiagos didelė da- 
cn. "80. Rusijos Geografinės d-jos ar- 
aDylinęą 2 U80Mas 1883—87 Raseinių 
vinį €se jo užrašytų pasakų ir vestu- 
' Ė Oracijų rinkinys. Dalis jo užrašy- 
Liet autosakos yra Lietuvos TSR MA 
AtDt albos ir lit-ros in-te. Daug jo su- 
dojo a etnografinės medžiagos panau- 
Mūsų“ Basanavičius veikale „Medžiaga 
D. 1 tautiškai vaistininkystei“ (1898). 
Uvo romantinės krypties poetas. 
Vyturys, Tevinainiu giesme, Ragainė, 
iteratura litewska.—,,Przegląd  pow- 


Ršį.. 
| aga 


szechny“, 1885, Nr. 5; Patarles ir dainos, Tilžė, 
1889; AmToBcKMe AereHABI.—,,STHOrpabHvecKoe 
0603penne“, 1891, Ne 10; >ŽKMyAcCKue necHu HM3 
Ilonanrena.—,,>KuBaa crapuna“, 1893, Ne 4 [su 
A. Pogodino vertimu į rusų k.]; Podania žŽmujdz- 
kie, cz. 1—2, Warszawa, 1894 [218 pasakojamo- 
sios liet. tautosakos kūrinių, išverstų į lenkų k.]; 
Medega S. Daukanto bijografijai,  Shenan- 
doah Pa, 1898; M.D.S., Palemonas ir Giržduta, 
apysaka eilėse, Plymouth, 1904. 


Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 2, V., 
1961; Lietuvių tautosakos apybraiža, V., 1963. 
DAVAISIAI — kaimas Švenčionių rj., 
Svirkų apyl., 8 km į š. v. nuo Adutiškio, 
1 km į š. nuo Švenčionių — Adutiškio ke- 
lio. 266 gyv. (1959). Keliolika tarybinio 
ūkio darbininkų šeimų iki 1963 persikė- 
lė į naujai statomą gyvenvietę. Pr. m-la 
(nuo 1929). 


DAVATKA — perdėtai maldingas žmo- 
gus (tiek vyras, tiek moteris); platesne 
prasme — fanatikas. Profesionalinėmis 
D. tapdavo dažniausiai dėl luošumo 
ar kt. priežasčių negalėjusios ištekėti 
susenusios merginos. Gyvendamos prie 
bažnyčios, jos buvo kunigų parankinės, 
atliko jų pavedimus: mokė katekizmo 
vaikus, žiūrėjo bažnyčiose švaros, jas 
puošė, o prieš metines šventes ir atlai- 
dus buvo siunčiamos į kaimus kalėdoti 
maisto produktų klebonijoje keliamoms 
puotoms. Dėl savo fanatiško nepakantu- 
mo kitų pažiūrų žmonėms ir dėl jų skun- 
dimo dvasininkams bei paskalų nešioji- 
mo D. buvo liaudies nekenčiamos ir 
pajuokiamos. Liet. satyrinėje lit-roje 
šalia kunigo daugiausia vietos skiria- 
ma D., kaip žalingam, antivisuomeni- 
niam elementui. 


DAVIDAS Lukas [1503—1583.IV] — prū- 
sų istorikas kronikininkas. Iki 1539 stu- 
dijavo Leipcigo un-te. Gyveno Karaliau- 
čiuje, buvo Albrechto dvaro teismo 
narys. Apie 40 metų rinko medžiagą 
prūsų krašto kronikai, ištyrė prūsų ar- 
chyvus, Kronikos nebaigė, mirė, rašy- 
damas apie Žalgirio mūšį. Savo kronikos 
pagrindu paėmė S. Grunau XVI a. kro- 
niką, nors jo klaidas ir kritikavo. Kitais 
metraščiais mažai naudojosi. Plačiai ap- 
tarė Lietuvos istorijos įvykius. D. kro- 
nikoje randama daug žinių apie prūsų 
pagoniškojo tikėjimo liekanas, Kroni- 
ka 1812—17 išspausdinta Karaliaučiuje 
(„Preussische Chronik“, 8 t.). 


DAVIDAVIČIUS Leiba [1910 Ramygalo- 
je (Panevėžio rj.) —1941.VII] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš smul- 
kių prekybininkų, darbininkas. Nuo 
1928 LKJS narys, LKJS Kauno rj. k-to 
narys. Už antifaš. kalbą Kauno stiklo 
f-ko „Aleksotas“ darbininkų mitinge 
1932 nuteistas 12 metų kalėti. Į Komu- 
nistų partiją priimtas 1933 Kauno ka- 
lėjime, Paleistas iš kalėjimo, 1940—41 
buvo f-ko direktoriumi Kaune. Žuvo 
D. Tėvynės karo pradžioje. 


DAVIDONIS Anatolijus [g. 1923.XII.24 
Alsiuose (Akmenės rj.)] — partinis dar- 
buotojas. 1938 įstojo į komjaunimą. 
D. Tėvynės karo metais tarnavo Rau- 
donojoje Armijoje. Nuo 1947 TSKP na- 
rys. 1948 baigęs Resp. partinę m-lą, dir- 
bo Kėdainių aps. laikraščio redaktoriu- 
mi. 1950—53 part. darbuotojas Kaune, 


DAU—DAŽ 379 


Veisiejuose. 1956 baigęs Aukštąją part. 
m-lą Maskvoje, dirbo part. darbą Šir- 
vintose, Ukmergėje, Panevėžyje. Nuo 
1964 LKP CK narys. Nuo 1965 LKP Šir- 
vintų rj. k-to I sekretorius. Nuo 1963 
Lietuvos TSR AT deputatas. 


DAVIDOVIČIUS Abromas [1915 Anykš- 
čiuose — 1941.VIĮ] — revoliucinio judėji- 
mo dalyvis. Darbininkas. Pogrindinį rev. 
darbą dirbo Anykščiuose. Nuo 1935 Ko- 
munistų partijos narys. Žuvo, hitleri- 
niams grobikams veržiantis į Lietuvą. 


DAVIDOVSKAJA Stefanija [Žolnerienė; 
1901.V.21 Kupiškyje — 1963.1.16 Šilalė- 
je] — partinė ir administracinė darbuo- 
toja. Kilusi iš valstiečių. 1912—17 darbi- 
ninkė Rygoje, Molodečne. 1917 pab. iš- 
vyko į Rostovą prie Dono. 1918 įstojo 
savanore į Raudonąją Armiją, dalyvavo 
kautynėse, prie Daugpilio buvo sužeista. 
1926 baigė med. seserų kursus, dirbo 
Baltarusijos TSR. 1928—32 mokėsi Va- 
karų tautinių mažumų kom. un-te. 
1932—39 Rudnioje (Baltarusijos TSR) 
dirbo part. ir adm. darbą. 1940—41 LKP 
Kėdainių aps. K-to part. kabineto vedė- 
ja. Hitleriniams grobikams veržiantis 
į Lietuvą, pasitraukė į Gorkio sr., dirbo 
karo ligoninėje. 1942—45 lietuvių vaikų 
namų direktorė Viksos rajone. 1945—48 
dirbo ped. darbą Kaune. 1948—53 part. 
darbuotoja Kelmėje, Šilalėje, vėliau pen- 
sininkė, 

DAVIGILIAI, Galelis, — ežeras Zara- 
sų Ij, 12 km į p. nuo Zarasų. Plotas 
10,5 ha. Ežeras ovalus; ilgis 420 m, didž. 
plotis 325 m. Krantai aukšti, statūs (iš- 
skyrus šiaurinį), apaugę pušynais. Ište- 
ka upelis į gretimą ežerėlį. 


DAVONGALIS — kaimas Panevėžio rj., 
Smilgių apyl, 4 km į p. nuo Smilgių. 
80 gyv. (1959). Per kaimą teka Kurys 
(Šuojos aukštupys). Iš p. prieina Giniū- 
nų miškas. Yra apie 600 m senkapis, 
kuriame rasta žmonių kaulų ir sen. dir- 
binių. 

DAVTIAN Ranušė [g. 1903 Diližane 
(Armėnijos TSR)] — ekonomistė, eko- 
nomikos mokslų kandidatė (1952). Vie- 
na pirmųjų komjaunimo organizato- 
rių Armėnijoje. Nuo 1921 TSKP narė. 
1926—31 studijavo Komunistinio auklė- 
jimo akademijoje Maskvoje, 1934—36 
Raudonosios profesūros in-te. 1939—47 
įv. Maskvos aukštosiose m-lose dėstė 
polit. ekonomiją. 1947—62 dirbo ped. 
darbą Vilniaus un-to marksizmo-leniniz- 
mo pagrindų, polit. ekonomijos ka- 
tedrose. Nuo 1948 docentė. Paskelbė 
moksl. straipsnių apie užsienio kapitalą 
Lietuvoje ir kt. klausimais. Nuo 1962 
pensininkė. 


DAŽAI. Lietuvių liaudis nuo seno var- 
tojo natūralius organinius D.: mėlynus, 
gaunamus iš mėlžolės (Isatis tinctoria), 
žalsvus — iš šunobelės, tamsiai rudus — 
iš uosio kerpių ar iš juodalksnio žievių, 
pilkus, tamsiai ir šviesiai mėlynus — iš 
ąžuolo žievių, geltonus — iš beržo lapų 


380 DAŽ— DEG 


ar obelų žievių. Jais moterys gražiai ir 
patvariai nudažydavo lininius ir vilno- 
nius siūlus. Augaliniai D., pvz., raug- 
erškio žievė ir šaknys, buvo vartojami 
ir odoms dažyti. Dažytų audinių (juostų 
ir kt.) fragmentų randama iš III-IV a. 
Kai kurios D. rūšys jau XV—XVI a. 
buvo įvežamos iš kitų kraštų. XVI a. 
vid. į Vilnių iš užsienio buvo gabena- 
mi, be kitko, ryškiai mėlyni „indigo“ D., 
aukso ir sidabro spalvos „dailininkų da- 
žai“, turkiški ir Pragos D., „arkliniai“ 
D. iš Vengrijos, raudoni „červeco“ D. 
tymo odoms dažyti iš Galicijos. Nuo 
seno iš užsienio buvo įvežami ir rausvi 
bijūnų spalvos D. „Brazilija“ (su kupa- 
rosu jie dažydavo juodai), t. p. kai ku- 
rie lakai. Sienoms dažyti buvo varto- 
jamos kalkės (grynos ir su spalvotų že- 
mės D. priemaiša), o t. p. kreida, 

XIX a. antrojoje pusėje V. Europoje, 
ypač Vokietijoje, sparčiai vystantis che- 
mijos pramonei, pradėta gaminti įvai- 
rių D. iš akmens anglių distiliacijos pro- 
duktų. Šie dirbtiniai organinės kilmės 
D. (anilįnas, alizarinas ir kt.) greit pasie- 
kė Lietuvą ir pamažu išstūmė natūra- 
liuosius augalinius dažus. XIX a. pab. 
Lietuvoje atsirado pirmieji nedideli D. 
ir lakų fabrikėliai, iš įvežamų žaliavų 
gaminę D. audiniams, odoms, medžiui. 
Burž. metais Lietuva importavo D. dau- 
giausia iš Vokietijos, šiek tiek iš Ang- 
lijos, Latvijos. D. ir jų žaliavų 1924 
įvežta 247 t, 1926—334,5 !, 1939 — 
1120 t. Pirmieji oficialūs duomenys apie 
D. gamybą burž. Lietuvoje paskelbti 
1927. Tais metais užregistruotos 2 dažų 
ir lakų gamybos įmonės su 36 darbi- 
ninkais. Jose primityviais įrengimais — 
būgnais — buvo trinami sausi statybi- 
niai D., o valciniais ir girniniais trintu- 
vais — aliejiniai D. ir lakai. Statybinių 
D. užpildas buvo vietinis špatas. Spal- 
votieji pigmentai, sakai ir kt. sudėtinės 
D. dalys, t. p. beicai, nitroceliulioziniai 
ir kt. lakai, emaliai buvo importuojami. 
1930 veikė 4 dažų ir lakų gamybos įmo- 
nės su 39 darbininkais, 1938 — 8 įmo- 
nės su 86 darbininkais, 1940 — 6 įmo- 
nės su 74 darbininkais. 1939 iš impor- 
tinių ir vietinių žaliavų pagaminta 62 t 
anilino D., 284 t žemės D., 264 t cin- 
ko D., 109 t lakų, 192 t degto ir 246 t 
nedegto gipso. Kelios įmonės gamino iš 
sėmenų pokostą. 

Tarybų Lietuvoje, smarkiai išsiplėtus 
statyboms, išaugus tekstilės, kailių ir 
odų, medžio apdirbimo pramonei, D. 
paklausa žymiai padidėjo. D. gamina 
„Chemiko“ f-kas Kaune ir buitinės che- 
mijos dirbinių g-la „Gintaras“ Vilniuje. 
Pagrindinė ,„Chemiko“ produkcija — 
sausi ir trinti cinko baltalai. 1963 f-kas 
jų pagamino 2300 t, iš to kiekio sausų 
1600 t. Cinko baltalai gaminami inž, 
B. Šiaudyčio metodu iš pramoninių 
cinko atliekų, kurios yra žymiai piges- 
nės už anksčiau naudotą gryną cinką. 
Be to, „Chemikas“ gamina aliejinius 
dažus ir lakus, nitrolakus, nitroema- 
lius ir nitrotirpiklius, bitumo laką, sti- 


rolbutadieninius ir perchlorvinilinius D., 
aliejinių D. tirpiklius, skiediklius ir kitas 
dažymo medžiagas. „Gintaro“ g-loje ga- 
minama šelakinė politūra, lakai, odų da- 
žai. Iki 1965 aliejinius D., nitroemalius, 
lakus, tirpiklius ir skiediklius gamino 
Vilniaus chemijos f-kas „Švyturys“. Dai- 
liosios keramikos g-la „Jiesia“ 1961—64 
gamino sausus stat. dažus (apie 200 t 
per metus), Jų užpildui buvo naudoja- 
mas vietinis mergelis. Taupant maisti- 
nes žaliavas, natūralaus pokosto iš sė- 
menų aliejaus begaminama apie 50 t 
per metus (1964); daugiau (apie 1500 t) 
gaminama jo pakaitalo oksolio, kuria- 
me natūraliųjų aliejų tėra iki 5505. 

Dažų, lakų ir tirpiklių gamyba Lietuvos TSR 

(tonomis) 


Produkcijos rūšys | 1046 | 1955) 1958 | 1964 


Sausi cinko baltalai 24 650 | 1167 | 1578 
Trinti aliejiniai dažai — | 1557 | 2132 | 2969 
Spiritiniai lakai .... 6 72| 107| 105 
Nitrolakai ir tirpikliai — 12| 169| 708 
Emaliai ir gruntai .. — —| 2944| — 
Aliejus (natūralus) .. 31 — 23 50 


Vietinė chemijos pramonė išaugusios 
D. paklausos pilnai nepatenkina. Trūks- 
tamas D. kiekis ir Lietuvos TSR negami- 
nami D. bei jų sudėtinės dalys įvežami 
iš kitų taryb. respublikų ir importuoja- 
mi iš užsienio. 1963 įvežta 745 t anilino 
D., apie 4 t cheminių bei anilino bei- 
cų, apie 100 t sausų stat. D. (iš Latvi- 
jos ir Moldavijos TSR), apie 13 000 t 
lakų, emalių, gruntų, sikatyvų, apie 
500 t oksolio, apie 4000 t kreidos (dau- 
giausia iš Baltarusijos ir Latvijos TSR). 

Lit: J. Valentukonis, Statybinis dažymas- 
dekoravimas, V., 1959; V. Jambych, Lakų ir 
dažų pramonė Vakarų ekonominiame rajone.— 
„Liaudies ūkis“, 1963, Nr. 5; B. Šiaudytis, Cin- 
ko baltalai iš atliekų. —, „Liaudies ūkis“, 1963, 
Nr. 9, 

DAŽYMO APARATAI. Lietuvoje D. a. 
nuo 1949 gamina dažymo aparatų g-la 
Naujojoje Vilnioje, įkurta vietoj buvu- 
sio linų apdirbimo f-ko (nuo 1881 iki 
I pasaul. karo — Poselio pasagvinių ir 
dalgių g-la). Iš pradžių ji gamino dažų 
purkštuvus, rankinio dažymo pultus, nuo 
1950 ir dažymo kompresorius, 0 po re- 
konstravimo (1951—53) pradėjo dar ga- 
minti dažymo agregatus (nuo 1954), 
įrengimus dažymui elektriniame lauke 
(nuo 1956). Be to, nuo 1959 gaminami 
kompresoriai ekskavatoriams. 1959—63 
D. a. gamyba padidėjo beveik dvigubai. 
1963 pagaminta 21 500 dažymo kompre- 
sorių, 84 000 dažų purkštuvų, 600 kom- 
plektų įrengimų dažymui elektriniame 
lauke ir kt., iš viso už 7,2 mln. rublių. 
G-loje 1963 dirbo 1210 darbininkų ir 
tarnautojų. Ji tiekia savo gaminius visai 
Tarybų Sąjungai ir eksportuoja juos 
į užsienį. 

DEBEIKIAI — miestelis Anykščių rj., 
17 km į š. r. nuo Anykščių, 5 km į p. r. 
nuo Anykščių —Rokiškio plento; apylin- 
kės ir kolūkio centras, 362 gyv. (1959). 
Plano struktūra radialinė. Pastatai išsi- 
dėstę palei kelius. Centre išplėstos gat- 
vės formos aikštė. Pro D. teka Aknysta 
(Šventosios intakas). Iš D. eina ke- 
liai į Anykščius, Vyžuonas. Yra pieninė, 


keletas buitinio aptarnavimo įstaigU 
10 lovų apylinkės ligoninė (nuo 1956): 
vid. m-la (iki 1945 pradinė, 1945—50 
prog-ja), kultūros namai (nuo 1951): 
biblioteka (nuo 1940). Aknystos krante; 
netoli D., yra senkapis. D. minimi nuo 
XVII a. pradžios. 1660 pastatyta bažny“ 
čia. XIX a. pr. veikė pr. m-la (1804 jojė 
mokėsi 20 berniukų). Nuo XIX a. vid: 
D. — valsčiaus centras (1881 turėjo 
275 gyv., 1923 — 317, 1936 — 294). 1891 
vasarą, dėl nederliaus Rusijoje kilus 
brangymečiui, Debeikiuose įvyko žaN“ 
darų susirėmimas su vargingaisiais valS- 
tiečiais ir miestelėnais, kurie norėjo SU“ 
trukdyti grūdų išvežimą į užsienį. 19 
pavasarį Debeikiuose įvyko demonstra“ 
cija, kurios metu buvo nešamos raudo“ 
nos vėliavos ir dainuojamos rev. dainos: 
1905 pab. apylinkėse veikė ginkluotas 
valstiečių būrys. 1919 buvo susikūręs 
rev. k-tas. Burž. nacionalistai 1945.IV.1 
nužudė D. mokytoją J. Putrimą. Mieste“ 
lyje 1904 gimė dail. S. Žukas. 


DEBĖSNAS — pelkė Telšių rj., tarp Val“ 
nių ir Lūksto ežero, abipus Varnelės 
upės. Plotas 238 ha. Ežerinės kilmės 
plynraistinė ir plyninė žemapelkė. Dur 
pių klodo didž. storis 4,8 m, vid. 2,69 Mi 
vid. susiskaidymas 2975, vid. peleningU“ 
mas 1895. Durpių ištekliai 5,6 mln. m?. PO 
durpėmis yra ežerinių nuosėdų sluokS“ 
nis; jo didž. storis 3,7 m. Dugne molis. 


DĖDELĖ Juozas [g. 1893.XII.17 KuIk“ 
liuose (Anykščių rj.)] — revoliucinio JU“ 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų: 
Prieš I pasaul. karą išvyko į Rusiją, IK! 
1918 dirbo angliakasiu Donbase. Grižė5 
1918 į Kurklius, įsijungė į rev. darb: 
Buvo išrinktas Kurklių revoliucinio k-t0 
nariu. Kontrrevoliucijai įsigalėjus, buvo 
suimtas, pabėgo, ilgai slapstėsi. DalY“ 
vavo pogr. darbe. 1941 Kurklių VIš: 
vykdomojo k-to pirmininkas. ĮsiveržŪš 
hitleriniams okupantams, buvo kalinė“ 
mas Ukmergės kalėjime. Nuo 1: 
Kurklių vls. vykdomojo k-to pirminiN 
kas, vėliau kolūkio pirmininkas. 
1950 TSKP narys. Pensininkas. 


DĖDINAS Antanas [1909 Šakių aPš“ 
1941.VII.12] — revoliucinio judėjimo €“ 
lyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1939 b0 
munistų partijos narys. Hitlerininkų | 
vietinių burž. nacionalistų nužudytas: 


DĖDONIŠKĖS — kaimas Vilniaus T“ 
Mickūnų apyl., 10 km į r. nuo Naujos!“ 
Vilnios. 150 gyv. (1959). Kaimas įsikū/ė“ 
Mickūnų miško š. v. pakraštyje. Va 2 
ruose už 1 km eina Vilniaus—SVY!!“ 
plentas. Lentpiūvė, Mickūnų girininkilė 


DEGAIČIAI — kaimas Telšių rj. 4 KT 
į r. nuo Telšių; apylinkės cents 
403 gyv. (1959). Pietuose pro kaimą S 
na Šiaulių Kretingos glžk., šiaurėjė > 
Šiaulių —Kretingos plentas. Elektri" a 
lentpiūvė, medelynas, aštuonmetė na 
(1919—55 pradinė, 1955—62 septyni) 
tė), kultūros namai (nuo 1954). Iki 1 
buvo dvaras. 


DEGESIAI — 1. Kaimas Utenos rį+ Ur 
palių apyl, 5 km į š. r. nuo Užpa 


Šventosios kair. krante, 80 gyv. (1959). 
alūnas, biblioteka (nuo 1951). 


„2. Kaimas Pakruojo rj., Guostaga- 
10 apyl., 13 km į š. r. nuo Linkuvos, 
"42 kelio į Vaškus; kolūkio centras. 
(V. Byv. (1959). V. pakraščiu teka Plonė 
Slykio intakas). Malūnas, lentpiūvė, 
Pr. m-la (nuo 1928). Kaime yra senkapis, 
Vad. Kapų -kalnu. 
3 1949 Lietuvos TSR MA Istorijos in-to ar- 
$ologai senkapio š. r. papėdėje atkasė 
ia „M“ plotą ir rado labai suardytą plokštinį 
XIš AYną su griautiniais žmonių kapais ir V— 
nių 2, Ikapėmis. Senkapyje rasta siauraašme- 
na kirvių, ietigalių, peilių, svarstyklių, įv. 
nėsosalų — smeigtukų su kryžinėmis ir žiedi- 
Mis galvutėmis, apyrankių ir kt. Radiniai 


Yra Biržų, Kauno ir Vilniaus muziejuose. D. 
Inimi 1633 


DEGESYNĖ — pelkė Rokiškio rj., 18 km 
Ši V. nuo Rokiškio, 0,5 km į v. nuo 
nuškio. Plotas 975 ha. Pelkė ežerinės 
Ilmės, beveik apvalios formos. Apypel- 
IS kalvotas. Durpių klodo didž. storis 
Sau kaip 8 m, vid. 4,14 m; vid. su- 
6162 dymas 2795, vid. peleningumas 
i lo. Didžiąją D. dalį (7496 ploto) už- 
a raistinė ir plynraistinė žemapelkė. 
A durpių klodo vid. storis 3,3 m; vid. 
Ž asiskaidymas 2895, vid. peleningumas 
0. Durpių ištekliai 19,3 mln. mš. Piet- 
Tytinė dalis — plynraistinė aukštapelkė. 
AR durpių klodo vid. storis 6,43 m; vid. 
Siskaidymas 2295, vid. peleningumas 
13 1 Durpių ištekliai aukštapelkėje 
Rd mln. mš. Po durpėmis yra ežerinių 
9sėdų. Pelkė apsausinta. 


TEGĖSO-PABIRZULIO PĖLKĖ — pelkė 
Nasi 4 km į š. nuo Varnių, į v. 
O Biržulio ežero. Plotas 581 ha (pra- 
Rainis 472 ha). Pakraščiai labai vin- 
au Yra daug nesupelkėjusių salų (iš 
i 82 ha). Didesniąją pelkės dalį už- 
a raistinė aukštapelkė, apaugusi puši- 
s23i tik šiaurėje ir rytuose yra plyninė 
Du pelkė, vietomis sukultūrinta. Dur- 
U Klodo didž. storis 7 m, vid. 2,87 m. 
aauja fuskuminės ir medieninės-viks- 
„AS durpės. Vid. susiskaidymas 2596, 
slū, Peleningumas 4,775. Po durpėmis 
di ašo ežerinių nuosėdų sluoksnis; jo 
s 2 storis 5,4 m. Pelkė susidarė, už- 
Karai Biržulio ir gretimiems ežerams. 
amos kraikinės durpės. 
TEGESO-VARTUVOS PĖLKĖ — pelkė 
lo < Tj., į š. r. nuo Varnių, prie Biržu- 
Vin *ero. Plotas 574 ha. Pakraščiai labai 
k eIUOti. Daug nesupelkėjusių salų. Pel- 
Maitina krituliai, paviršiaus nuotė- 
Niąj It Upių potvynių vandenys. Dides- 
ją 11, Ūalį užima žemapelkė, mažesnią- 
didž tarpinio tipo pelkė, Durpių klodo 
kėje Storis 4,3 m, vid. 2,29 m. Žemapel- 
Vid Vyrauja plynraistinės durpės; jų 
Mas 15siskaidymas 3176, vid. peleningu- 
jr 17316. Tarpinio tipo pelkėje durpių 
Mag “„ skaidymas 3095, vid. peleningu- 
Nuosė :2b. Po durpėmis yra ežerinių 
€dų sluoksnis; jo didž. storis 5,4 m. 


Dr | 

į p IMAI — pelkė Pakruojo rj., 6 km 

Plotas: nuo Klovainių, Klovainių miške. 

tinė B ha. Sausuminės kilmės rais- 

Dur3;„“Mapelkė, apaugusi lapuočiais. 
"Pių klodo didž. storis 1 m, vid. storis 


1 


0,64 m; durpių vid. susiskaidymas 5496, 
vid. peleningumas 2804. 


DEGIONYS — kaimas Panevėžio rj., Ber- 
čiūnų apyl., 9 km į v. nuo Panevėžio, 
Nevėžio deš. krante. 115 gyv. (1959). 
Š. pakraščiu eina Panevėžio—Šiaulių 
plentas, o nuo jo ties D. atsišakoja ke- 
lias į Naujamiestį. Yra senkapis, kuria- 
me randama žmonių kaulų ir senovinių 
geležinių dirbinių. D. minimi 1684 Pa- 
juostės dvaro inventoriuje (3 valakai 
žemės, 4 kiemai). Kaime 1919.V buvo 
įsitvirtinęs Raudonosios Armijos 12-sis 
šaulių pulkas. 


DEGIOSIOS DŪJOS — kuro rūšis. Ž. Ga- 
zifikacija. 

DĖGSNĖS MIŠKAS — miškas Prienų rj., 
3 km į š. nuo Balbieriškio, prie kelio 
į Prienus. Priklauso Prienų miškų ūkio 
Balbieriškio girininkijai. Plotas 452 ha. 
Miškas driekiasi viršutinėmis Nemuno 
terasomis; jo p. r. pakraštys siekia Ne- 
muną. Paviršius išvagotas gilių griovų, 
nutįsusių Nemuno link, P. v. pakraščiu 
teka Dūmė (Peršėkės intakas). Dirvože- 
miai velėniniai jauriniai, vidutiniškai ir 
mažai sujaurėję, priesmėliniai ir smėli- 
niai, ant karbonatingo priemolio ir mo- 
lio. Vyrauja savaiminės kilmės eglynai 
ir mišrūs eglės bei lapuočių medynai. 
2,7 ha užima našiausias Lietuvoje ir pa- 
gal našumą antras Tarybų Sąjungoje eu- 
ropinio maumedžio medynas. 1962 duo- 
menimis, 1 ha maumedyno augo vid. 
360 medžių; jų amžius 113 metų, boni- 


Maumedynas Degsnės miške 


DEG — DEG 381 


didž. skersmuo 77 cm, vid. 52 cm, tūris 
1252 ktm/ha, vid. prieauga 11,2 ktm/ha. 
Maumedynas paskelbtas botaniniu draus- 
tiniu. Nemažą plotą užima įveisti mau- 
medžio ir mišrūs maumedžio su egle 
jaunuolynai, Yra stirnų, lapių, jerubių, 
slankų, pasitaiko šernų. 


Lit: M. Jankauskas, Maumedžiai Lietuvos 
TSR miškuose ir parkuose ir jiems auginti 
perspektyvos, V., 1954, 


DEGSNIAI — kaimas Rokiškio rj., Žio- 
biškio apyl., 9 km į š. v. nuo Rokiškio; 
kolūkio centras. 66 gyv. (1959). Š. r. 
pakraščiu teka Beržiena (Vingerinės in- 
takas), į v. tęsiasi Vingerinės miškas. 
Per D. eina Rokiškio—Čedasų kelias. 
Mašinų remonto dirbtuvės, garažas, bib- 
lioteka (nuo 1953). Burž. nacionalistai 
1947 nužudė D. Tėvynės karo dalyvį ko- 
munistą J. Mikalkevičių. 


DEGTIARIOVAS Fiodoras [g. 1906.IV.20 
Liumpiškiuose (Utenos rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbinin- 
kų. Pogrindinį rev. darbą dirbo Taurag- 
nų vls. Nuo 1939 Komunistų partijos 
narys. 1940—41 dirbo LKP Utenos aps. 
k-te. D. Tėvynės karo pr. evakavosi 
į Uzbekijos TSR, dirbo administracinį 
darbą. 1942 buvo Raudonojoje Armi- 
joje. 1943—44 dirbo adm. darbą Gor- 
kio sr., 1944—46 part. darbą Utenoje, 
Vilniuje. 1946—48 mokėsi Resp. parti- 
nėje m-loje. 1948—57 part. darbuotojas 
Vilniuje, Pagėgiuose.  1957—59 dirbo 
adm. darbą Vilniuje. Pensininkas. 


DEGTIENĖ, garstyčininkas, garsvyčinin- 
kas, — senovinis lietuvių valstiečių val- 
gis, gamintas pasninkų dienomis. Papras- 
ti ruginiai ar salykliniai miltai užmai- 
šomi kubilėlyje drungnu vandeniu, su- 
salinami, paskui užpilama smulkiai su- 
trintų garstyčių, pridedama duonos plu- 
tų, parauginama ir, supylus į molinį 
puodą, krosnyje iškepama. Dažnai rugi- 
nių miltų tyrė pirma apkepama, o tik 
paskui praskiedžiama vandeniu, prideda- 
ma duonos plutų, garstyčių ir paraugi- 
nama. Gauta aštraus skonio košė buvo 
valgoma su duona, bulvėmis, silke, jų 
sūrymu, aliejumi., D. nustota gaminti 
XX a. pr., išnykus religiniais prietarais 
paremtiems sausiems pasninkams. 


DEGTINĖ. Lietuvoje D. pradėta gamin- 
ti XV a. pab. Jau feod. laikotarpiu 
prekyba svaigalais buvo svarbus vals- 
tybės pajamų šaltinis, todėl statyti D. 
varyklas („bravorus“) ir steigti smuk- 
les turėjo teisę tik did. kun-štis, jo gi- 
minės ir žymesnieji daliniai kun-ščiai 
(ž. Propinacijos teisė). Pirmasis Lietuvos 
Statutas (įsigaliojęs nuo 1530), valakų 
reformos įstatymas (1557) ir kiti feod. 
Lietuvos teisiniai dokumentai griežtai 
draudė be valdovo specialaus leidimo 
(privilegijos) gaminti ir pardavinėti svai- 
galus. Tokie leidimai dažniausiai būda- 
vo duodami bažnyčioms ir miestų gy- 
ventojams, todėl D. varyklų ir smuklių 
feod. laikais buvo pristeigta ne tik val- 
dovo žemėse, bet ir bažnyčių bei vie- 


382 DEG— DEG 


nuolynų valdose, miestuose bei mieste- 
liuose. Bažnyčia tapo vienu svarbiausių 
D. gamintojų. Vien tik Vilniaus vysku- 
pui 1639 priklausė 440 smuklių įvairio- 
se Lietuvos vietose. Žemaičių vyskupas 
XVIII a. pab. turėjo 13 D. varyklų ir 
apie 40 smuklių. Po kelias, o kartais ir 
po keliolika D. varyklų ir smuklių bu- 
vo kiekvienoje parapijoje. D. varyklose 
dirbdavo bažnytinių dvarų baudžiaunin- 
kai. Tik 1841 bažnyčioms priklausiusios 
D. varyklos ir smuklės perėjo valstybės 
žinion. 

Iki XIX a. pradžios D. buvo gaunama, 
skiedžiant vandeniu nevalytą spiritą, 
gaminamą iš grūdų (ž. Spiritas). Vėliau 
spiritą pradėta gaminti iš bulvių, sumai- 
šytų su miltais. XIX a. pab. pradėjo 
kurtis spirito valymo (rektifikavimo) 
f-kai, ir D. gamybai imta naudoti rekti- 
fikatą. XX a. pr. spirito, tuo pačiu ir 
D., gamyba smarkiai išsiplėtė ir tapo 
svarbia pramonės šaka. 

Burž. Lietuvoje veikė 38 spirito va- 
ryklos, kurios 1939 pagamino 526 000 dkl 
spirito. Didžioji jo dalis buvo sunaudo- 
jama D. gaminti. Nuo 1923 D. ir spirito 
prekyba buvo valstybės monopolizuota. 

Taryb. metais dauguma smulkių spi- 
rito varyklų likviduota. Spirito gamy- 
ba sukoncentruota aštuoniose techniškai 
pertvarkytose įmonėse, kurių metinė 
produkcija 1963 daugiau kaip 2,5 karto 
viršijo prieškarinę. Didelė dalis šios 
produkcijos sunaudojama techn. reika- 
lams. Iš spirito D. gamina bei pilsto 
2 D. ir likerio g-los (Vilniuje ir Kaune). 


DEGTŪKAI. Lietuvoje D. pradėta ga- 
minti XIX a. penktajame dešimtmetyje. 
1879 Kauno gub. veikė 5 nedideli D. 
f-kai, kuriuose dirbo 49 darbininkai. Di- 
džiausi tų f-kų buvo Kaune (Šlapobers- 
kio ir Rubinšteino). Pagal 1884 įmonių 
sąrašus Vilniaus gub. buvo vienas D. 
f-kas (Eišiškėse, įst. 1875), Kauno gub.— 
keturi (su 68 darbininkais). XX a. pr. 
pastebima D. gamybos koncentracija: 
1908 Kauno gub. veikė du D. f-kai su 
202 darbininkais. Burž. Lietuvoje D. bu- 
vo gaminami daugiausia vidaus rinkai. 
Pagrindinės medžiagos (išskyrus medį) 
buvo importuojamos: fosforas, kalio 
bichromatas, Bertoleto druska, parafinas, 
klijai, popierius — daugiausia iš Vo- 
kietijos ir Anglijos, siera — iš Itali- 
jos. Dėl vidaus rinkos nepastovumo D. 
gamybos apimtis nuolat keitėsi. 1928 
veikė 6 D. f-kai (5 Kaune, 1 Jonavoje) 
ir D. šiaudelių f-kas (Mažeikiuose), ga- 
minęs eksportui. Visuose f-kuose tais 
metais dirbo apie 300 darbininkų ir bu- 
vo pagaminta apie 60 mln. sąlyginių dė- 
žučių (po 50 degtukų). 1930 vyriausybė 
įvedė D. gamybos ir prekybos monopolį, 
kurį už 6 mln. dolerių paskolą perleido 
35 metams Švedijos degtukų trestui 
STAB (Svenska Tandsticks Aktiebolaget). 
STAB sukoncentravo D. gamybą viena- 
me savo f-ke, įk. 1927 Kaune (Vilijam- 
polėje). 1932 šis f-kas pagamino apie 
45 mln. dėžučių D. Be to, trestas suor- 


ganizavo D. šiaudelių gamybą ekspor- 
tui Jonavoje ir Klaipėdoje. 

Tarybų valdžios metais Kauno D. 
f-kas (iki 1959 vad. „Liepsna“, vėliau 
„Startas“) buvo rekonstruotas ir išplės- 
tas. 1962 jame dirbo 220 darbininkų; 
per metus buvo pagaminta 257 mln. dė- 
žučių D., iš kurių 56 mln. išvežta 
i RTFSR, 10 mln.—į Ukrainos TSR. 
Iki 1950 Klaipėdoje veikė D. šiaudelių 
f-kas, gaminęs 120 mln. dėžučių D. šiau- 
delių per metus. Apie 50 mln. dėžu- 
čių D. šiaudelių būdavo eksportuojama 
į Australiją. 


DEGŪČIAI — 1. Kaimas Zarasų Ij., 
15 km į p. v. nuo Zarasų, Kauno—Zara- 
sų plento ir Dusetų — Dūkšto kelio kryž- 
kelėje; apylinkės ir kolūkio centras. 
317 gyv. (1959). Pietuose prie pat D. 
yra Samanio ež. Parduotuvė, valgykla, 
ryšių skyrius, Degučių girininkija, am- 
bulatorija (nuo 1940), aštuonmetė m-la 
(1935—48 pradinė, iki 1961 septynmetė), 
kultūros namai (nuo 1952), biblioteka 
(nuo 1946). D. apylinkėse yra 15 gana 
didelių (8—12 m skersmens) pilkapių, 
vad. kuronais arba švedkapiais. Buvusio 
D. pašto pastatas — vietinės reikšmės 
archit-ros paminklas. Archit. požiūriu 
vertingas ir medinis malūnas. 1919 pr. 
Degučiuose buvo sudarytas rev. k-tas, 
atlikta dvarų žemių apskaita, nacionali- 
zuoti ežerai. 


2. Kaimas Plungės rj., Varduvos apyl., 
3 km į r. nuo Varduvos. 245 gyv, (1959). 
Iš š. r. prie kaimo prieina Bunkiškės 
pelkė ir miškas. Pr. m-la (nuo 1950). 

3. Kaimas Šilutės rj., Žemaičių Nau- 
miesčio apyl, 18 km į r. nuo Šilutės, 
prie Žemaičių Naumiesčio—Katyčių ke- 
lio; kolūkio centras. 220 gyv. (1959). 
D.— vienkieminis linijinis kaimas. Per 
jį teka Mirglonas (Šyšos intakas). Yra 
vandens malūnas (past. 1897), parduotu- 
vė, felčerių-akušerių punktas (nuo 1959), 
vaistinė (nuo 1960), aštuonmetė m-la 
(1909—50 pradinė, 1950—61 septynme- 
tė), kultūros namai (nuo 1959), bibliote- 
ka (nuo 1955). D. minimi jau XVIII a. 
pradžioje. 1757 pastatyta medinė trikam- 
pio plano bažnyčia (vienintelė tokia 
medinė bažnyčia Lietuvoje; resp. reikš- 
mės archit-ros paminklas). 1792 Degu- 
čiams suteiktos Magdeburgo teisės 
ir herbas. 1831 carinė kariuomenė ties 
D. ėmė supti didelį sukilėlių dalinį, va- 
dovaujamą gen. Rolando; sukilėliams 
pavyko išvengti apsupimo ir pasitraukti 
į Prūsiją. XIX a. antrojoje pusėje— 
XX a. pradžioje D. buvo pasienio punk- 
tas prie Rusijos— Vokietijos sienos. 1923 
turėjo 175 gyventojus. 

4. Kapsuko miesto š. dalis, abipus 
plento i Kauną. 110 gyv. (1959). V. pa- 
kraščiu teka Šešupė, r. eina Kauno— 
Kapsuko glžk. Prie plento susikūrė Kap- 
suko melioracinės statybos v-bos (iki 
1963.I mašinų-melioravimo stoties) gy- 
venvietė (pradėta statyti 1947). Malū- 
nas, Kauno mėsos kombinato gyvulių 
supirkimo ir atpenėjimo punktas, par- 
duotuvė, ryšių skyrius, veterinarijos li- 
goninė, biblioteka (nuo 1948). D. kai- 
mas minimas 1682. 


5. Kaimas Rokiškio rj., Obelių apyl: 
10 km į p. r. nuo Obelių. 85 gyv. (1959): 
P. pakraštyje yra Degučių ež. Kaimo 
apylinkėse yra senkapis. Jame rasta ŽMO- 
nių kaulų, žalvarinių, kaulinių ir stikli- 
nių papuošalų. D. minimi 1795 (118 gyV+ 
7 valakai žemės). 1918—19 D. gyven- 
tojai dalyvavo rev. judėjime. 

6. Kaimas Telšių rj., Biržuvėnų apyl“ 
7 km į š. r. nuo Luokės, 5 km į p. NUO 
Tryškių geležinkelio stoties; tarybinio 
ūkio skyriaus centras. 63 gyv. (1959)- 
Šiaurėje teka Upyna (Virvyčios intakas) 
Šiaurės rytuose yra nedidelė pelkė, ku- 
rioje kasamos durpės. Istoriniuose šal- 
tiniuose 1563 minimas D. kaimas, VĖ“ 
liau — D. dvaras. 


DEGŪČIŲ EZERAS — ežeras Rokiš“ 
kio rj, 10 km į p. r. nuo Obelių. PIO“ 
tas 30 ha. Ežeras ištisęs iš š. į P“ 
ilgis 850 m, didž. plotis 400 m. Kran- 
tai, išskyrus rytinį, žemi, pelkėti. DU£“ 
nas lėkštas, padengtas sapropeliu. PT 
D. e. į Sartų ež. teka bevardis upelis: 
Ežero š. pakrantėje yra Degučių kaimas: 
Ežeras verslovinis; žuvies 1964 sugaU“ 
ta 10 kg/ha. 


DEGUONIS. Po I pasaul. karo D. tech“ 
nikos reikalams buvo importuojamas 
daugiausia iš Vokietijos ir Latvijos. 1 
Lietuvoje jo pagaminta 44000 Mr 
1935 —66 000 m“, 1938— 96000 M: 
1938 jį pradėjo gaminti Kauno £-12 
„Technodega“, turėjusi 20 mš/h našU“ 
mo D. agregatą. Nuo 1945 D. gaminė“ 
mas Kauno metalo g-loje „Atrama 
1963, be „Atramos“, D. gamino Balt“ 
jos laivų statykla Klaipėdoje, ŠiauliU 
dviračių g-la „Vairas“ ir kt. įmonės: 
1964 jį pradėjo gaminti Panevėži? 
elektroninių vamzdelių g-la, kurioje Ve“ 
kia didelio našumo D. agregatas. Liet“ 
vos TSR D. gaminamas iš oro šaldymo 
būdu. Naudojamas daugiausia metalaT“ 
piaustyti ir suvirinti. 1962 tam reikal!! 
sunaudojo (tūkst. m?): Baltijos laivų Stė“ 
tykla 280, Stat. m-jos įmonės 156, turD'“ 
nų g-la „Pergalė“ 54, Vilniaus autorė“ 
monto g-la 41. Nemažą dalį respublikO)“ 
pagaminamo D. sunaudoja ir Žž. Ū. įmo 
nės — technikai remontuoti. Be tO: | į 
naudojamas liejininkystėje (į mažąsi“ 
lydymo krosnis pučiamam orui sodrint 
ir medicinoje. 

DEGŪTAS — iš beržo tošių degamas I“ 
tų tepalas. Praeityje valstiečiams D. Vš 
rymas buvo papildomas verslas. so 
degutinyčia buvo įrengiama miške, " Ą 
toli sodybos: į duobę įstatoma statil“! 
iš šonų apkraunama akmenimis ar GH 
mūrijama nedegtomis plytomis ir uždč“ 
giama įdubusia skylėta skarda arba bir 
liniu tinklu ir mediniu dangčiu. Def“ 
nant ant dangčio tošis, D. bėga 1! sta A 
nę ar katilą. Nedidelis D. kiekis 59 
reikalams buvo gaminamas, degina: 
šis ant skardos gabalo ir leidžiant kai 
į puodą. D. vartotas ir batams tepti“ 
kur dar ir žmonėms, ypač vaikams; 0 
dyti nuo kirminų, o gyvuliams jo 
įvairių ligų. Pavasarį jo būdavo dUO“ 
ma gyvuliams, pirmą sykį išgęnam! 

į ganyklą, kad būtų atsparesni. 


DEGŪTINĖ — pelkė Širvintų rj., 9 km 
Iš T. nuo Širvintų, 4 km į r. nuo Vil- 
laus—Ukmergės plento. Plotas 176 ha. 
Aeluryje išlikęs 0,4 ha ežeras. D.— eže- 
EOS kilmės plynraistinė aukštapelkė, 
sPaUgUSi pušaitėmis. Durpių klodo didž. 
oris 8 m, vid. 3,2 m. Vyrauja fusku- 
minės, pušinės-kimininės ir švylinės- 
„Mininės durpės. Vid. susiskaidymas 
./0, Vid. peleningumas 3,20. Po dur- 
Anis „yra ežerinių nuosėdų sluoksnis; 
i Storis iki 3 m. Pelkė nusausinta. Ka- 
ūmos kraikinės durpės. 


CEGUTINĖ, Bijotai, — kaimas Šakių rj., 
6 Iškabūdžio apyl, 6 km į p. v. nuo 
tiškabūdžio, prie kelio į Kudirkos 
(gaauestį; kolūkio centras. 28 gyv. 
259). Per kaimą teka Nenupė (Šešu- 
Pės intakas). Pr. m-la (nuo 1928), kultū- 


IOs na p LS 
1964) mai (nuo 1961), biblioteka (nuo 


DEGOTIS Juozas [g: 1925:XI.1 Girgžduo- 
„„Maišiadorių rj.)] — inžinierius che- 
(19 Ša chemijos mokslų kandidatas 
Ka ). 1950 baigė Kauno un-to techno- 
B Sios f-tą. Nuo 1950 Kauno un-to org. 
Vil Jos katedros asistentas. Nuo 1956 
oj aus un-to vyr. dėstytojas; On- 
rioS1os in-te (Vilniuje) vadovavo 
ban GŽinių preparatų sintezės dar- 
int S. Nuo 1962 Kauno Politechnikos 
Tšk docentas. Tiria aromatinės ei- 

„halogenalkilaminus, aminorūgštis ir 
o nOsulforūgštis, siekdamas gauti nau- 
Tok“ SVėžinių preparatų. Paskelbė 


+ straipsnių. 
DEG 


ne) UTYTĖ Janina [g. 1928.VII.6 Kau- 
IST Poetė. 1955 baigė Vilniaus un-to 
Tijos i filologijos fakultetą. 1955— 
a. Mokytojavo Tauragėje, Nemenči- 
Na 195861 Grož. ma 
„OS leidyklos re- 
aktorė, Nuo“ 1957 
ri Udradarbiauja pe- 
Pi nėje spaudoje, 
Tin. (OSiuose eil. 
19są, «Ugnies lašai", 
Van „„Pienos — do- 
nano + 1960) apdai- 
šyve Meilę žmogui, “ 
kū, vai, gamtai, 
S ir darbo 
mamę bei džiaugs- 
„Rusų kalba iš- 


leist 
(1960) D, eil. rink. 


(1963) iš 


lašai" 


, „Ugnies 
inkinyje „Ant žemės delno" 
ryškėjo polinkis į intelektualinį 
Vaiką Sprendimą. Išleido eil. rinkinius 
Belis AS „Saulė ir dainelė" (1961), „Ru- 
ją“ ( Euuojai (1963) ir „Sniego leli- 


ir Mintio. D. poezijai būdinga jausmo 
elių es Sintezė, dramatiškumas, dau- 
tūrą, Vejų improvizacinė posmų struk- 
Post. pužyta ritmika, staigūs pauziniai 
kalbą T Ž65 Posūkiai. D. išvertė į liet. 
ko į1 T. Ševčenkos, V. Briusovo, M. Tan- 
Lit, t. poetų kūrinių. 
a Vas Sop prasas, Subtili Įyrikė.— Laiko tie- 
1954 Ši Pavojai — Teiiios K aiemoriažiai a 
D 
tip IŠKIAI — kaimas Biržų rj., Vabal- 
aPYL., 6 km į š. nuo Vabalninko. 


103 gyv. (1959). Iš r. prie D. prieina 
Deikiškių miškelis. Iki 1932 buvo pr. 
m-la. D. žinomi nuo XVI a. 


DĖJUS Titas [g. 1918.VIII.15 Aukštapro- 
gėje (Anykščių rj.)] — pedagogas, Lie- 
tuvos TSR nusipelnęs mokytojas (1964). 
1941 baigęs suaugusiųjų vid. m-lą Kaune, 
mokytojavo pr. m-loje. Nuo 1944 vid. 
m-lų mokytojas, direktorius. 1950 baigė 
Vilniaus Ped. in-tą. Nuo 1950 TSKP na- 
Iys. Nuo 1959 Kauno VI vid. m-los di- 
rektorius. Parašė liet. kalbos gramatiką 
III klasei (12 leid., 1952—64), liet. kal- 
bos gramatiką IV klasei (su S, Macei- 
kiene, 12 leid., 1952—64), 


DEKADENTIZMAS [lot. decadentia — 
nuopolis, smukimas] — imperializmo 
epochos buržuazinio meno ir kultūros 
krizės reiškinių visuma, Pagrindiniai D. 
bruožai — individualizmas, pesimizmas, 
estetizmas, rel. misticizmas, erotizmas, 
realizmo, liaudiškumo, idėjiškumo prin- 
cipų neigimas. D. atsirado kaip lit. sro- 
vė Prancūzijoje XIX a. devintajame 
d-metyje, vėliau pasireiškė įvairiose mo- 
dernistinėse meno srovėse. Atspindė- 
damas burž. meno ir kultūros bendrą 
krizę, atskirų menininkų kūryboje D. 
reiškėsi nevienodu mastu, dažnai labai 
sudėtingai ir prieštaringai, kartais tik 
paskirais elementais ar bruožais. Nema- 
ža menininkų, pasidavusių dekadenti- 
nėms nuotaikoms, ilgainiui jų nusikratė, 
sukūrė vertingų meno kūrinių. 

Liet. lit-roje D. apraiškų buvo jau 
prieš 1905. Jas kritikavo P. Višinskis 
(M. Pečkauskaitės kūryboje), J. Biliūnas 
(pasisakymas prieš natūralizmą). Po 
1905—07 revoliucijos, Lietuvos buržua- 
zijai visiškai atsisakius platesnių išsiva- 
davimo kovos uždavinių, burž. ideolo- 
gijos rašytojų kūryba vis labiau tolo 
nuo liaudies interesų ir realistinio tikro- 
vės vaizdavimo. Pasirodė reakc. kūrinių, 
šmeižiančių revoliuciją, pradėjo vystytis 
estetizmas, formalizmas, modernistinės, 
antirealistinės srovės — simbolizmas 
(J. Herbačiauskas, S. Čiurlionienė-Ky- 
mantaitė ir kt.), impresionizmas (I. Šei- 
nius ir kt.) ir kt. Lietuviškajam D. žy- 
mią įtaką turėjo lenkų (S. Pšibiševskis, 
S. Vispianskis ir kt.) ir rusų (K. Balmon- 
tas, V. Ivanovas ir kt.) simbolistai, 
reakc. filosofai A. Šopenhaueris, F. Ni- 
čė, V. Solovjovas ir kt. 

Simbolistus ir kt. dekadentus kritika- 
vo Maironis ir A. Dambrauskas-Jakštas, 
bene pirmieji liet. spaudoje (1907) pa- 
vartoję D. terminą. Tačiau jų kritika 
lietė ne D. esmę, o formą, dažnai taip 
pat siekė antiliaudinių tikslų. Iš dem. 
pozicijų prieš D. pasisakė G. Petkevi- 
čaitė-Bitė, D. griežtai smerkė V. Kap- 
sukas ir J. Janonis, propagavę lenininį 
požiūrį į nac. kultūrą. 

Buržuazijos viešpatavimo Lietuvoje 
metais dekadentinis menas dar ryškiau 
atspindėjo liet. burž. kultūros krizę. Pir- 
majame dešimtmetyje galutinai susifor- 
mavo simbolizmas (B. Sruoga, F. Kirša, 
V. Mykolaitis-Putinas ir kt.), reiškėsi 
futurizmas bei ekspresionizmas (K. Bin- 
kis, S. Šemerys, J. Žengė, J. Tysliava, 


DEG — DEK 383 


P. Tarulis-J. Petrėnas, J. Savickis ir kt.), 
Šios modernistinės srovės, kovojusios 
tarpusavyje ir kartu prieš realizmą, tu- 
Iėjo nemaža tipiškų D. bruožų. Įsigalė- 
jus faš. režimui, liet. burž. lit-roje D. 
dar labiau sustiprėjo, glaudžiai susi- 
pynė su atvira reakc. ideologija, įgijo 
naujų savybių. Žymią įtaką liet. deka- 
dentams šiuo laikotarpiu turėjo idealis- 
tinė filosofija (H. Bergsono, O. Špeng- 
lerio, N. Berdiajevo koncepcijos, froidiz- 
mas, neokatolicizmas ir kt.), modernis- 
tinė užsienio lit-ra (P.  Klodelis, 
R. M. Rilkė, V. Miloš-Milašius, M. Prus- 
tas ir kt). Dekadentų kūryboje, be 
anksčiau būdingų individualizmo, pesi- 
mizmo, formalizmo, estetizmo ir kt. 
bruožų, sustiprėjo aktuali visuom. tema- 
tika, susijusi su burž. nacionalizmo ideo- 
logija (J. Kossu-Aleksandravičiaus ir kt. 
poezija), rel. motyvai, pagrįsti agre- 
syviomis neokatolicizmo tendencijomis 
(B. Brazdžionio, A. Vaičiulaičio ir kt. 
kūryba). Lit. kritikoje D. aktyviausiai 
propagavo estetizmo ir neokatolicizmo 
skelbėjai (V. Bičiūnas, J. Ambrazevi- 
čius, J. Grinius, J. Keliuotis ir kt.). 

Burž. metais D. reiškėsi ir kitose meno 
šakose. Ne visuomet sėkmingas naujų 
kelių ieškojimas, atsisakant epigonišku- 
mo bei akademizmo, bet neišvengiant 
D. įtakos, matyti kai kurių dailininkų, 
architektų bei kompozitorių kūryboje. 
Į D. orientavosi dailininkai A. Galdikas, 
A. Valeška, V. Vizgirda, muzikai V. Ba- 
cevičius, J. Kačinskas ir kt. 

Kovoje prieš D. nemažą reikšmę tu- 
Iėjo V. Kapsuko, Z. Angariečio, B. Prans- 
kaus-Žalionio ir kt. autorių straipsniai 
kom. spaudoje (,„Kibirkštis“, „Priekalas“ 
ir kt.). Prieš D. aktyviai kovojo ir pa- 
žangiosios estetinės minties atstovai 
P. Cvirka, K. Korsakas, J. Šimkus, 
A. Venclova ir kt. Tai padėjo ne vie- 
nam liet. rašytojui bei menininkui nu- 
traukti ryšius su D. arba žymiai sustip- 
rinti savo kūryboje kritinio realizmo 
tendencijas. 

Lit.: M. Beržas [Z. Angarietis], Tuščiavidu- 
riai. —,,„Kibirkštis“, 1924, Nr. 3; V. Gelažius 
[V. Kapsukas], Besiblaškančios buržuazinės in- 
teligentijos poetas.—,,Kibirkštis“, 1925, Nr. 6— 
7; VI. V-nis [B. Pranskus], Faustas Kirša. Su- 
verstos vagos.—,,Skardas“, 1926, Nr. 3; K. Kor- 
sakas-Radžvilas, Straipsniai apie literatūrą, K., 
1932; B. Pranskus, Lietuviškas fašizmas ir li- 
teratūra.—,,Priekalas“, 1932, Nr. 1—3; V. Kap- 
sukas, „„Lietpropoetų sąjunga“ ir „„Kibirkštis“.— 
„Priekalas“, 1932, Nr. 11; K. Korsakas-J. Radž- 
vilas, Apie mūsų moderniąją tapybą.—,,Kultū- 
ra“, 1936, Nr. 2; K. Korsakas, Pasukimas kai- 
rėn.—,,„Literatūra ir kritika“, V., 1949; P. Cvir- 
ka, Apie dailininkus.— Raštai, t, 10, V., 1952; 
V. Zaborskaitė, Realizmo klausimai, V., 1957; 
Lietuvių literatūros istorija, t. 2, V., 1958; 
t. 3, d. 1—2, V., 1961—65; V. Galinis, „Trečio 
fronto" trisdešimtmetis.—,,Pergalė", 1962, Nr. 1. 


DEKIS — ežeras Trakų rj, 6 km į p. r. 
nuo Vievio, 2 km į p. nuo plento į Vil- 
nių. Plotas 21 ha, didž. gylis 8 m. Eže- 
ras ovalus; ilgis 650 m, didž. plotis 450 m. 
Krantai (išskyrus šiaurinį) lėkšti, pelkė- 
ti. Per D. teka Bražuolė (Neries inta- 
kas). Š. pakrantėje įsikūrę Vilūniškiai. 
Ežeras verslovinis. 


384 DEK— DEK 


DĖKLA — nustatyto dydžio valstiečio 
grūdų duoklė feodalui, duodama kaip 
žemės rentos dalis. D. pirmą kartą pa- 
minėta Jogailos 1387.11.22 privilegijoje 
Vilniaus katedros kapitulai. D. grūdai 
buvo seikimi statinėmis. D. terminas čia 
buvo pavartotas bendrine grūdų duoklės 
prasme. Vytauto valdymo laikais D. jau 
neabejotinai buvo duoklės matas, nes 
pagal jos davimą arba nedavimą buvo 
sprendžiama, kas valstietis ir kas bajo- 
ras. 1510 viename dvaro inventoriuje 
nurodyta, kiek iš kurių valstiečių gau- 
nama D.; be to, sakoma: „„..o dėkloje 
po 4 statines rugių ir po 4 statines avižų“. 
D. dydis tame šaltinyje nurodytas net 
2 kartus. Šaltiniuose randama žinių ir 
apie kitokio pobūdžio dėklą. 1523 Žygi- 
mantas Senasis vienam dvarionui dova- 
nojo 8 valstiečių tarnybas Bokštų so- 
džiuje, Vasyliškio valsčiuje. Dovanoji- 
mo patvirtinime sakoma: „„...tas 8 tar- 
nybas, kurios iš seno tarnavo ir 8 Trakų 
dėklas iki tol davė ir dabar duoda, po 
pusantros statinės rugių ir po pusantros 
avižų". Čia kalbama apie specialią Tra- 
kų D. žymiai mažesnę už įprastinę. 
Ūkiniuose ir teisiniuose raštuose ji retai 
teminima. Jeigu nepridedama, jog tai 
Trakų D., tad turima galvoje 4 statinių 
dėkla. D. atsirado ne tradicijos keliu, 


o buvo įvesta didžiojo kun-ščio valdžios 
įsakymu, nes tradicinės duoklės buvo la- 
bai nevienodo dydžio ir vadinamos įvai- 
riausiais vardais (pvz., prie tradicinių 
duoklių priklausė ir medaus duoklė, be- 
veik kiekviename valsčiuje seikima kitu 
saiku ir kitaip vadinama). D. visuose 
valsčiuose reiškė vienodą grūdų saika. 
Toks suvienodinimas galėjo būti įvestas 
tik adm. keliu. Nustatant D. paplitimo 
teritoriją, krinta į akis vienas ryškus 
faktas: D. matas beveik neminimas Že- 
maitijoje. Vietoj D. žemaičiai vartoja 
saiką. Iš to daroma išvada, kad D. ga- 
lėjo būti įvesta 1382—1409, kada Žemai- 
tija buvo Kryžiuočių ordino valdžioje. 
Įsigalint lažui, D. reikšmė feod. prievo- 
lių tarpe mažėjo, ir D. vardu XVII a. 
pradėta vadinti visas valstiečio duokles, 
duodamas feodalui grūdais ir šienu. 
D. virto duoklės sinonimu. 


DEKORATYVINIAI IR APSAUGINIAI 
ŽELDINIAI. Lietuvoje jau XV—XVI a. 
būta dekoratyvinių želdinių prie sody- 
bų. Nuo XVII a. dvaruose imta kurti 
parkus. Medžiais būdavo nusodinami 
keliai į dvarus. XVIII a. Vilniuje buvo 
daug sodų ir parkų prie didikų rūmų 
bei vienuolynų. Želdinimui augalai bu- 
vo gabenami iš Lenkijos ir Vokietijos. 
Kai kurių rūšių augalai paplito iš bota- 
nikos sodų, įsteigtų Gardine (1775), Vil- 
niuje (1781), vėliau ir Kaune (1923). 


XVIII a. pab. Vilniuje priešais rotušė 
(dab. Dailės muziejus) įkurtas pirmas! 
skveras. Iki XIX a. Lietuvoje buvo lai“ 
komasi reguliaraus želdinių kompleksU 
išplanavimo principų, XIX a. pirmojoj? 
pusėje — landšaftinio, o antrojoje — 
daugiausia mišraus. Nuo XIX a. vid. pra“ 
dėti plėsti viešos paskirties želdinių 
kompleksai (Vilniuje, Kaune ir keliuosė 
apskričių miestuose buvo įkurti nedideli 
miesto sodai ir skverai), įrengti apsaU“ 
giniai želdiniai (vietomis apželdintos 
Kuršių nerijos kopos, XIX a. pab. pI4“ 
dėtos sodinti gyvetvorės palei geležiN“ 
kelius). Burž. Lietuvoje medžiais buvo 
nusodinamos Kauno ir apskričių miestU 
gatvės, įkurti keli parkai prie vasaIVIč“ 
čių ir sanatorijų. Vyravo reguliaraus ap- 
želdinimo principai. ę 
Taryb. metais Lietuvos miestų ir Mies“ 
telių buv. turgavietėse arba kitur įren?“ 
ti skverai, rajonų centruose įkurti kur 
tūros ir poilsio parkai. Skverų Kaunė 
padvigubėjo, Vilniuje — patrigubėjo 
Yra plotų, apželdintų reguliariai (PVŽ/ 
Lenino aikštės skveras Vilniuje; PaY“ 
Aikštė), bet pastaruoju metu vis plačiai 
taikomi. landšaftinio apželdinimo prinC“ 
pai (pvz., P. Cvirkos skveras Vilniujėi 
pav. 1). Daug medžių sodinama miestų 
gatvėse (dažniausiai liepos, klevai) !! 
palei kelius (dažniausiai liepos, beIžėi 
klevai, šermukšniai, tuopos; pav: 
Didelis dėmesys kreipiamas į miestu 


Dekoratyviniai ir apsauginiai želdiniai. 1. 


4 


0. Kuršii 
Cvirkos skveras Vilniuje. 2. Liepos prie Vilniaus—Kauno plento. 3. Kalninės pušies želdiniai K 
nerijoje. 4. Kuršių nerijos smėlynai, apželdinti pajūrinė smiltlendre. 5. Želdiniai rūbų siuvimo f-ko „Lelija“ teritorijoje (Vilniuje) 


5 


Naujų gyv. rajonų bei kvartalų, pram. 
monių, mokyklų, internatų, vaikų namų, 
Ųų darželių ir lopšelių, ligoninių, sa- 
"atorijų, poilsio namų teritorijos, kol- 
ų bei taryb. ūkių centrų apželdini- 
LS Pažymėtini apželdinimo darbai, at- 
š i Vilniuje Antakalnio, Kaune K. Bar- 
p ako gatvės gyv. rajonuose, Vilniaus 
luvimo f-ko „Lelija“, gelžbetonio ga- 
Minių ir skaičiavimo mašinų g-lų, Kau- 
no „Kojinių f-ko „Koton“, „Neries“ šli- 
Kano staklių g-los, Klaipėdos medvil- 
"ių audinių f-ko „Gulbė“, Šiaulių 
Otažo f-ko „Verpstas“ teritorijoje, 
apsuko rj. Černiachovskio, „Šešupės“, 
pano Ij. „Gintaro“ kolūkių, Kretingos 
Tyb. ūkio centruose ir kitur, Aplink 
Miestus ir prie didesnių vandens tel- 
Kasų Sudarytos apsauginės miškų z0- 
mei, Kauno marių krantai apsodinami 
ją (žiūis (paprastąja pušimi, paprastą- 
= egle, maumedžiu, liepa, paprastuoju 
įŽūolų, uosiu, guoba, šermukšniu) ir 
ais (šeivamedžiu, gudobele, medle- 
A Kuršių nerijos kopose daugiausia 
Nine ni šie medžiai: paprastoji, kal- 
Ž a (Pav. 3) bei Bankso pušis, šer- 
i Shis, krūmas šeivamedis, daugiame- 
S Žolinis augalas pajūrinė smiltlend- 
Pav. 4). Lietuvos pietryčių bei pie- 
d,2tėlynuose veisiama paprastoji pušis 
S su karpotojo beržo priemai- 
„tTadėtas nuoseklus Lietuvos mies- 
e kt. gyvenviečių želdinių siste- 
ų kūrimas; miestų želdiniai jungiami 
45, Priemiestinės zonos želdiniais. Me- 
V ir krūmų asortimentas (ž. Dekora- 


Aaaa! medžiai ir krūmai) parenkamas, 
velgiant į vietos landšaftą. Dekora- 
us ir apsauginius želdinius respub- 
tą; JS Sodina miestų apželdinimo tres- 
' Iajonų vietinio ūkio valdybos, miš- 
„Ūkiai, visuomeninės organizacijos. 
E a. ž. kūrimą koordinuoja Valsty- 
IS statybos reikalų komitetas ir Gam- 
Bleką" 2U80S komitetas. Želdinių kom- 


Ėmus projektus ruošia miestų statybos, 
T kt 


Va), 


nalinio ūkio projektavimo in-tai 
+ Org-jos. 
želajųs Pirmasis respublikinis pasitarimas ap- 
o klausimu (1956 m. rugsėjis), V., 1957; 
Druožaj AS Vilniaus žaliųjų plotų vystymosi 
inkjų „1 Valstybinės LTSR architektūros pa- 
V.. įdL„ūPsaugos inspekcijos metraštis“, t. 1, 
dinimę + M. Daujotas, Pajūrio smėlynų apžel- 
V. Tok V., 1958; Dekoratyvinė sodininkystė, 
1 3; Lietuvių etnografijos bruožai, V., 
Želdirks 209]; B. Matuliauskas, M. Kleinas, 
Kuose Ųų tankumas senuosiuose Lietuvos par- 
DEK —Statyba ir architektūra“, t. 4, 1964. 
ORATYVINIAI MEDŽIAI IR KRŪ- 
Veny; , „Umedėję augalai, sodinami gy- 
koraps SIS puošti. Daugelis jų, be de- 
Ūk „YVilės vertės, turi ir tam tikrą 
iš A bei sanitarinę reikšmę, pvz., su- 
Tiną elUs, veda valgomus vaisius, šva- 
AR „r Lietuvoje (neskaitant botani- 
Ybas | U) jų aptinkama apie 300 rūšių.“ 
tos „ararbiose parkų bei sodybų vie- 
lajės €retai sodinamos įvairios glausta- 
SPaly, SVyruoklinės, gražia lapų ar žiedų 
ir K ei dydžiu pasižyminčios D. m. 
Čiuoj Ormos, kurių Lietuvoje priskai- 
ir 2) „0a iki 200. Iš jų apie 40 rūšių 
kuo LU yra vietinės, kitos — intro- 
OS. Iš dekoratyvinių spygliuočių 


letuvo; Ą 
Uvoje labiau paplitę: vietinis — pa- 


5 
MLTE, tomas 1 


prastoji eglė; introdukuoti — dygioji ir 
baltoji eglės, sibirinis, pilkasis ir balza- 
minis kėniai, europinis maumedis, juo- 
doji, kedrinė ir veimutinė pušys, vakari- 
nė tuja (ž. Eglė, Maumedis, Pušis). Iš de- 
koratyvinių lapuočių Lietuvoje dažniau- 
si: vietiniai — mažalapė liepa, paprastasis 
klevas, paprastasis ąžuolas, karpotasis ir 
plaukuotasis beržai, baltasis ir trapusis 
gluosniai, paprastasis uosis, kalninė guo- 
ba, paprastoji vinkšna, paprastasis šer- 
mukšnis, vienapiestė gudobelė, kalninis 
serbentas; introdukuoti — didžialapė lie- 
pa, uosialapis, sidabrinis ir platanalapis 
klevai, paprastasis kaštanas, kanadinė, 
baltoji, balzaminė, kvapioji ir berlyninė 
tuopos, pilkasis riešutmedis, baltažiedis 
vikmedis (baltoji akacija), geltonasis 
žirnmedis (geltonoji akacija), paprasto- 
sios alyvos, darželinis jazminas, pliko- 
ji, gluosnialapė, japoniškoji ir Vanhuto 
lanksvos, įv. veislių rožės, baltoji sedula, 
baltauogė meškytė, totoriškasis sausme- 
dis, auksuotasis serbentas, paprastasis 
pūslenis, žvilgantysis kaulenis, penkiala- 
pis vynvytis, paprastasis ligustras, š2r- 
mukšnialapė sorbarija (ž. Ąžuolas, Ber- 
žas, Gluosnis, Gudobelė, Guoba, Kašta- 
nas, Klevas, Liepa, Rožė, Sausmedis, Se- 
dula, Serbentai,  Šermukšnis, Tuopa, 
Uosis, Vinkšna). 

D. m. ir k. Lietuvoje buvo introdukuo- 
ta jau XV a., bet daugiausia XVIII a. 
pab.— XIX a. pr. Tarp introdukuotųjų 
vyrauja Š. Amerikos ir Tolimųjų Rytų 
kilmės medžiai bei krūmai. Į Lietuvą jie 
pateko daugiausia per Lenkiją ir Vokie- 
tiją. Seniausiai Lietuvoje auginamos pa- 
prastosios alyvos, darželinis jazminas, 
paprastasis kaštanas yra kilę iš P. Euro- 
pos. D. m. ir k. plisti padėjo botanikos 
sodai (įst. Vilniuje 1781, Kaune 1923). 
Taryb. laikotarpiu D. m. ir k. daugiausia 
veisia ir platina miestų apželdinimo tres- 
tai, miškų ūkių ir valstybiniai medely- 


1 


Dekoratyviniai medžiai ir krūmai. Karpytalapė 
didžialapė liepa Baisogalos parke 


DEK— DEK 385 


nai (ž. Dekoratyviniai ir apsauginiai žel- 
diniai). 

Lit.: M. Lukaitienė, Dekoratyviniai medžiai 
ir krūmai Lietuvos TSR parkuose ir sodybo- 
se.—,, LTSR MA Biologijos instituto darbai“, 
t. 1, [K.], 1951; A. Minkevičius, Savaime au- 
gantieji, auginami bei augintini Tarybų Lie- 
tuvoje spygliuočiai medžiai ir krūmai, V., 
1954; L. Čibiras, Dekoratyvinių medžių ir krū- 
mų asortimentas, V., 1957; B. Ribokaitė, 
P. Snarskis, Dekoratyviniai vijokliniai ir laipio- 
jantieji augalai, V., 1960; Dendrologija, V., 
1963; Dekoratyvinė sodininkystė, V., 1963 
Ip. 67—165]; B. Matuliauskas, Lietuvos TSR 
dekoratyvinių želdinių medžiai ir krūmai.— 
„Lietuvos Miškų ūkio mokslinio tyrimo insti- 
tuto darbai“, t. 8, K., 1964, 


DEKSNYS Jonas [g. 1904.XII.4 Butėniš- 
kyje (Rokiškio rj.)] — geodezininkas. 
1930 baigė Pragos Aukštąją technikos 
m-lą. Nuo 1932 dirbo ped. darbą Kauno 
un-te, vėliau Politechnikos in-te. Nuo 
1956 Respublikinio vandens ūkio pro- 
jektavimo in-to vyriausiasis geodezinin- 
kas. Paskelbė keliolika straipsnių geode- 
zinės terminologijos, profesinio rengimo, 
fotogrametrijos, kartografijos klausimais. 
D.— aerofotogeodezijos pradininkas Lie- 
tuvoje. Surinko ir parengė hidronimus 
Lietuvos TSR hidrografiniam žemėlapiui, 
sudarytam 1959, 


DEKSNYS Vladas [g. 1912.X.24 Tuma- 
sonyse (Rokiškio rj.)) — teisininkas. Nuo 
1940 Rokiškio vls. vykdomojo k-to sek- 
retorius. 1942—44 kovojo Raudonosios 
Armijos gretose. Nuo 1943 TSKP narys. 
1944—46 Kauno aps. liaudies teisėjas. 
1946—50 Lietuvos TSR Aukščiausiojo 
Teismo narys. 1950—53 Kauno sr. teis- 
mo pirmininkas. 1953—60 Lietuvos TSR 
Aukščiausiojo Teismo pirmininko pa- 
vaduotojas. 1955 baigė Vilniaus un-to 
teisės f-tą. Nuo 1960 Juridinės komisi- 
jos prie Lietuvos TSR MT pirmininkas. 


Dekoratyviniai medžiai ir krūmai. Serbiškoji ir 
dygioji eglės Mažeikiuose 


386 DEL—DEM 


DELABIALIZACIJA [vėlyv. lot. delabia- 
lisatio, iš priešdėlio de-, reiškiančio ko 
netekimą, nebuvimą, ir labium — lūpa] — 
lūpinių, arba labializuotų, balsių ištari- 
mas, neapvalinant lūpų. Liet. kalboje 
tėra dalinės D. reiškinių. Daugelyje pie- 
tinių bei rytinių liet. kalbos tarmių, ypač 
v. dzūkų šnektose (Lazdijų, Alytaus rj.), 
delabializuojamas balsis „o“. D. žymių 
pasitaiko beveik visame r. dzūkų tarmių 
plote. Iš r. aukštaičių didesne D. pasi- 
žymi rotininkai (ypač anykštėnai, suba- 
tėnai) ir žalininkai. 


DELECKAITĖ Mina [Chaitienė; g. 1910 
Kavarske (Anykščių rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvė. Darbininkė. 1927 įsto- 
jo į komjaunimą. 1928—40 LKP narė. 
1930 už rev. veiklą nuteista 4 metus ka- 
lėti. Kalėjo Kauno, Ukmergės kalėjimuo- 
se. 1934—40 dirbo Kauno f-kuose, orga- 
nizavo streikus, mitingus. 1940 dėl ligos 
iš partijos išstojo. 1941—45 dirbo Mari 
ATSR. Nuo 1945 ūkinė darbuotoja Vil- 
niuje. Pensininkė. 


DĖLINIS — ežeras Zarasų Ij, 7 km 
į p. v. nuo Salako. Plotas 12 ha. Ežeras 
rininis; ilgis 925 m, didž. plotis 325 m. 
Krantai statūs, vietomis apaugę krūmais. 


DELNICA — kaimas Lazdijų rj., Šešto- 
kų apyl, 2 km į p. r. nuo Šeštokų. 
97 gyv. (1959). Yra III-IV a. plokštinis 
kapinynas, kuriame rasta žalvarinė vyti- 
nė antkaklė su kilpiniais galais (saugo- 
ma Kauno ist. muziejuje). 


DĖLTUVA — kaimas Ukmergės rj., 6 km 
į v. nuo Ukmergės, prie kelio į Kėdai- 
nius; apylinkės ir kolūkio centras. 
356 gyv. (1959). D.— gatvinis kaimas. 
V. pakraščiu teka Armona (Šventosios 
intakas); 1 km į r. yra Deltuvos pelkė 
su 2 ežerėliais. Veikia ryšių skyrius, 
ambulatorija (nuo 1946), vaistinė (nuo 
1947), vid. m-la (nuo 1957), kultūros 
namai (nuo 1962), biblioteka (nuo 1946). 
Kai kurių istorikų nuomone, D. įsikūrusi 
X amžiuje. Ipatijaus metraštis mini 
Volinės ir Lietuvos kun-ščių sutartį 
(1219), kurią pasirašė ir D. daliniai 
kun-ščiai. 1385 D. kraštas minimas kry- 
žiuočių karo kelių aprašymuose. Deltu- 
vos žemė iki Lietuvos Did. Kun-stės su- 
sidarymo buvo atskiras teritorinis, admi- 
nistracinis ir karinis vienetas. Stiprėjant 
centralizuotai valstybės valdžiai, D. že- 
mė perėjo didžiojo kunigaikščio žinion; 
pati D., sparčiai plečiantis Ukmergei, 
tapo eiliniu valsčiaus centru. 1468 po- 
piežiaus Povilo II bulėje minima iš nau- 
jo pastatyta (1462) D. bažnyčia. XV a. 
D. priklausė didikams  Kęsgailoms, 
XVI a. pr. atiteko Radviloms, kurie pa- 
statė reformatų bažnyčią. XVI a. mini- 
mas D. dvaras ir miestelis. 1812 ties D. 
įvyko didelės kautynės tarp prancūzų 
maršalo Š. Udino kariuomenės ir rusų 
feldmaršalo P. Vitgenšteino vadovauja- 
mo ariergardo. XIX a. pr. įsteigta para- 
pinė m-la. 1897 Deltuvoje buvo 516 gy- 
ventojų. II pasaul. karo metu D. smar- 


Deltuva. Kolūkio gamybinis centras 


kiai nukentėjo. Nuo 1949 ėmė kurtis 
kolūkio gyvenvietė. 


DĖLTUVOS ŽĖMĖ — senovės Lietu- 
vos sritis. Pirmosios žinios apie D. ž. 
randamos vad. Ipatijaus metraštyje. 
1219 Lietuvos kun-ščių sutartyje su 
Volinės kun-ščiais minimi 4 kun-ščiai 
„iz Diavoltvy“. Vaišvilkas, keršydamas 
už tėvo Mindaugo nužudymą, paėmė 
Nalšėnų ir Deltuvos pilis. XIII a. kry- 
žiuočių šaltiniai D. ž. nemini. Tik 1385 
kelių aprašymuose paminėtas kraštas 
„Dewilto“. Stiprėjant Lietuvoje did. 
kun-ščio valdžiai, vietoj Deltuvos iškilo 
Ukmergės pilis. H. Lovmianskio nuo- 
mone, vėlesnis Ukmergės pavietas ati- 
tikęs istorines D. ž. ribas. Vėliau buvo 
tik Deltuvos dvaras ir miestelis. 


DĖLŪKAS — ežeras Alytaus rj., 4,5 km 
į p. nuo Daugų, 1 km į p. v. nuo Daugų 


E a AS SAAA ADA AAA AD AARAAIABA JAS 
——0000-000000-00000- 


KAUNAS 


Kalvarija 


ki 


Punskas ė 


Augustavas 
e Gardinas 


Demarkacijos linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos 


ežero. Plotas 16,5 ha, didž. gylis 3,1 T 
vid. gylis 1,6 m. Ilgis 635 m, didž. pl“ 
tis 370 m, kranto linijos ilgis 1640 M- 
V. ir p. krantai žemi, vietomis pelkėti: 
Rytuose išteka bevardis upelis (į Da“ 
"gų ež.). Ežeras verslovinis, 


DEMARKACIJOS LINIJOS — linijos: 
laikinai (1919—39) atstojusios LietU“ 
vos—Lenkijos sieną. Užgrobusi L: 

IV.21 iš Tarybų valdžios Vilnių, buržus“ 
zinės-dvarininkinės Lenkijos kariuomenė 
brovėsi toliau į Lietuvos teritoriją. LI“ 
tuvos burž. valdžia kreipėsi į Vaka! 
valstybes. Imperialistinių valstybių Vė“ 
dovai, siekdami sujungti Lietuvos ir Le“ 
kijos kontrrevoliucines jėgas kovai pH“ 
Tarybų šalį ir užkirsti kelią karo veik“ 
mams tarp tų šalių, 1919.V1.18 nustat“ 
tarp Lietuvos ir Lenkijos pirmąja de 
markacijos liniją (pav., 1). Agresyvi?!! 


Zarasai B VŽ 


(1-8 
7 , 


Molėtai 8 Pa Švenčionys 4 


* Varėna 
2... a pa 


G . 


Lenkijos sluoksniai tos linijos nepaisė. 
1919.V1I.27 Antantės Aukščiausioji tary- 
a, burž. Lietuvos valdžios prašoma, nu- 
Statė antrą demarkacijos liniją (pav., 2), 
Palikusią pilsudskininkams žemes, jų 
užgrobtas 1919.VI—VII. Abi D. 1. Vil- 
nių ir Vilniaus kr. paliko Lenkijai. 
„ Lenkijos kariuomenės daliniai pažeidė 
Ir antrąją demarkacijos liniją ir įsibro- 
Vė iki linijos, ėjusios nuo Vokietijos 
Sienos ties Vištyčiu, per Galinčius, Juo- 
Cosios Ančios upe iki Nemuno, Nemunu 
iki Merkinės, per Pikelėnus, Kietaviškes, 
Auseniškius iki Neries upės ties Mie- 
žančiais, Nerimi iki Gegužynės, per 
Pininkus, Plaštakius, Pakalnę, Smalvą, 
Urmantą iki Kalkūnų. Raudonosios Ar- 
Mijos laimėjimai 1920 vasarą, Vilniaus 
Srąžinimas Lietuvai pagal 1920.VII.12 
arybų Rusijos—Lietuvos sutartį faktiš- 
Panaikino visas nustatytąsias D. 1. 
auja demarkacijos linija (pav., 3) tarp 
letuvos ir Lenkijos burž. valstybių nu- 
Statyta 1920.X.7 Suvalkų sutartimi, pa- 
8al kurią Vilnius paliktas Lietuvai. 
lastingas Lenkijos gen. L. Želigovskio 
Puolimas X.8—9 ir Vilniaus užgrobimas 
likvidavo Suvalkų sutartimi nustatytą 
Iniją. Tautų Sąjungos karinei kontrolės 
Omisijai tarpininkaujant ir spaudžiant, 
"i 20.XI.29 Kaune buvo pasirašyta pa- 
albų sutartis su Želigovskio atstovais, 
(TP Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių 
Uvo nustatyta neutrali zona. 1923.11.3 
„autų Sąjungos Taryba, nepaisydama 
inavių tautos valios ir jos nacionalinių 
pa SIesų, padalijo neutraliąją zoną, nu- 
a ama naują demarkacijos liniją 
Pav. 4). 1923.11.15 Ambasadorių kon- 
Srencijos nutarinu naujoji linija buvo 
"Pažinta valstybine Lenkijos ir Lietu- 
OS siena, Lietuva oficialiai tos sienos 
“Pripažino. Iki 1928 Lietuvoje ji buvo 
radinamą demarkacijos linija, 0 nuo 
i 28 — administracine linija. 1923.1II.15 
„Mbasadorių konferencijos patvirtintoji 
ija skyrė Vilnių ir Vilniaus kr. nuo 
ju, vos iki 1939.X, kada Tarybų Są- 
Nga Vilnių grąžino Lietuvai. 
ice Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 4, 
vi i Ip. 80—85]; Lietuvos TSR istorija, t. 3, 


DEMBĄ Icikas [g. 1901.1X.14 Pumpė- 
jūdas (Pasvalio rj)] — revoliucinio 
1923!1M0 dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 
a baigė Kauno aukštesniąją techni- 

kia) nOkyklą. 1924—28 priklausė smul- 
(pe, Uržuazinei sionistinei „Poalei-Cion“ 
m ekų) partijai. Už kom. lit-ros laiky- 
kaa 1928 suimtas ir nuteistas 6 metus 
aa 1929.X.10 „Balse“ Boriso pseu- 
sų Imu paskelbė pareiškimą apie ryšių 
i „ Recekais nutraukimą. 1928 amnesti- 
kalė; USMĘ perpus sumažinus, 1931 iš 
dirp 0 paleistas. 1932 priimtas į LKP, 
1932. Part. darbą Panevėžyje, Kaune. 
Pag ATA Kaune Lietuvos Raudonosios 
kto Os org-jos Vilijampolės parajonio 
litrą, SIYS. 1933—34 LKP CK pogr. 
vo 3 transporto vedėjas. Bendradarbia- 
in; tPalse", „Tiesoje“. Antrą kartą su- 
Bu 1934 ir nuteistas 6 metus kalėti. 
T alinamas Kauno, Šiaulių kalėji- 

saugių, IX forte. Nuo 1940 dirbo valst. 
Mo organuose. 1940 išrinktas Liau- 


dies Seimo atstovu. 1942—44 Raudono- 
sios Armijos 16 liet. divizijos baterijos 
vado pavaduotojas polit. reikalams. Po 
demobilizacijos vėl dirbo valstybės sau- 
gumo organuose Maskvoje, Vilniuje. 
1946 Kultūros-švietimo įstaigų k-to in- 
spektorius, 1947—53 Partijos ist. in-to 
instruktorius, 1954—60 resp. rajoninių 
spaustuvių tresto direktorius, 1961—62 
Lietuvos TSR Centr. valst. archyvo 
moksl. bendradarbis. Pokario metais 
resp. spaudoje paskelbė atsiminimų. 
Pensininkas. 


DĖMBA Isakas [1865 Panevėžyje — 
1889.III.7 netoli Ciuricho (Šveicarija)] — 
aktyvus narodovolcų grupės veikėjas. 
Mokėsi Peterburgo g-joje, paskui dirbo 
vaistinėje, užmezgė ryšius su narodnikų 
„Liaudies laisvės“ nariais. 1884.XI buvo 
trumpą laiką suimtas. Kai 1886.II caro 
valdžia uždraudė gyventi Peterburge, 
persikėlė į Vilnių. Kartu su A. Gnatovs- 
kiu (1863—1916) Vilniuje 1886—87 va- 
dovavo narodovolcų grupei, padėjusiai 
Aleksandro Uljanovo (V. Lenino brolio) 
narodovolcų grupei Peterburge rengti 
1887.III.1 pasikėsinimą prieš carą Alek- 
sandrą III, gamino jai sprogstamąsias 
medžiagas. Suėmus A. Uljanovą ir jo 
draugus, 1887 pabėgo į Šveicariją. Ten 
aktyviai dalyvavo  narodovolcų—po- 
litinių emigrantų veikloje, gamino bom- 
bas būsimam pasikėsinimui prieš carą. 
Bandant jas, buvo mirtinai sužeistas ir 
kitą dieną mirė. 


DĖMBA Šmeilis [iki 1933 Domba Šmue- 
lis; g. 1910.VIII.15 Kėdainiuose] — re- 
voliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
darbininkų. 1926 dalyvavo streike, 1930 
pr. įstojo į LKJS, buvo kuopelės sekre- 
toriumi. Bendradarbiavo „Balse“ (pseu- 
donimas Solovėjas). 1931 Šiauliuose su- 
imtas ir nuteistas 9 metus kalėti. Buvo 
kalinamas Šiaulių, Raseinių, Kauno ka- 
lėjimuose. Nuo 1933 Komunistų partijos 
narys. Keičiantis polit. kaliniais, 1933.X 
išvyko į TSRS. 1935—36 mokėsi Vakarų 
tautinių mažumų kom. un-te Maskvoje. 
Bendradarbiavo Minsko „Raudonajame 
artojuje" (pseudonimas Janušauskas). 
Nuo 1936 ūkinis darbuotojas Nikolaje- 
ve, paskui Maskvoje. Asmenybės kulto 
sąlygomis neteisėtai represuotas (1938 
ir 1950). Nuo 1954 dirbo Vilniaus „El- 
fos" g-loje darbininku. 1955 reabilituo- 
tas. Nuo 1957 pensininkas. 


DEMBAVA — darbininkų gyvenvietė 
Panevėžio rj., Velžio apyl, 3 km į r. 
nuo Panevėžio, Nevėžio kair. krante. 
278 gyv. (1959). Užveistas Panevėžio 
vaismedžių medelynas. Melioracinės sta- 
tybos v-ba. 1936 buvo 66 gyv. 


DEMBINSKIS Henrikas [1791.1.16 Stšal- 
kove (Lenkija) — 1864.V1I.13 Paryžiuje] — 
vienas 1831 sukilimo vadų Lietuvoje. 
1809 baigė Vienos Inžinerijos akademi- 
ją. 1830 prasidėjus sukilimui Lenkijoje, 
suorganizavo 3 kariuomenės pulkus. Pa- 
sižymėjo įv, mūšiuose, buvo pakeltas 
i brigados generolus. Drauge su A. Gel- 
gaudu buvo nusiųstas į Lietuvą sukilė- 
liams padėti. 


DEM—DEM 387 


Dalyvavo Gelgaudo vadovaujamame 
Vilniaus puolime. Po nesėkmės pasitrau- 
kė į Ukmergę. Kovėsi su carine kariuo- 
mene ties Ukmerge, Panevėžiu. Nepavy- 
kus paimti Šiaulių, beveik su 4000 su- 
kilėlių daliniu gudriai manevruodamas, 
nugalėjęs daug kliūčių, pasitraukė iš 
Lietuvos į Lenkiją. Sukilimą nuslopinus, 
emigravo į užsienį. 


DEMBINSKIS Henrikas [1908.VIL31 Ir- 
kutske — 1941,VIII. 12 Gancevičiuose 
(BTSR)] — revoliucinio judėjimo dalyvis, 
kultūros veikėjas, publicistas. Kilęs iš 
darbininkų. 1927—31 studijavo Vilniaus 
un-te teisę ir visuom. mokslus. Buvo stu- 
dentų katalikų jaunimo org-jos „Atgi- 
mimas“ („Odrodzenie“) vadovas. 1932 
vienas pažangaus „Intelektualistų klubo“ 
organizatorių. 1934 įstojo į kairiųjų stu- 
dentų s-gą „Frontas“. 1935.VIII kartu su 
S. Jendrichovskiu, M. Žeromska ir kt. 
leido antifaš. laikr. „Poprostu“ (,„Papras- 
tai“), o 1936 jį uždarius — „Karta“ 
(„Lapas“), kuriuose buvo spausdinami 
jo publicistiniai straipsniai. 1936.V daly- 
vavo Antifašistiniame kultūros veikėjų 
kongrese Lvove. Padėjo organizuoti „In- 
teligentijos diskusini klubą“, kuris su- 
būrė pažangiąją, antifašistinę Vilniaus 
inteligentiją. 1937.XII Vilniaus antifa- 
šistinių publicistų byloje nuteistas 4 me- 
tus kalėti. 1938.III iš kalėjimo išleis- 
tas, Išvykęs į Varšuvą, bendradarbiavo 
antifaš. ir dem. spaudoje. Hitlerinei Vo- 
kietijai užpuolus Lenkiją, 1939.1X grižo 
i Vilnių, bet netrukus persikėlė į BTSR 
ir Vileikoje, po to Gancevičiuose dirba 
ped. darbą. Hitlerininkų sušaudytas. 
Ršt.: Wybėr pišm, Warszawa, 1962, 


DĖMBO Sara [Sokratis; «4. 1899.V.23 
Kupiškyje] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvė. Kilusi iš amatininkų. 1920 baigė 
Kauno akušerių m-lą ir pradėjo dirbti 
Kauno žydų ligoninėje. Į pogrindinį rev. 
darbą įsijungė 1923. Nuo 1925 Komu- 
nistų partijos narė. Dirbo prekybos ir 
pramonės darbuotojų profs-goje, prisi- 
dėjo prie streikų organizavimo „Inkaro“, 
„Aškinazi“ ir kt. fabrikuose. Jos bute 
vykdavo LKP Kauno rj. k-to posė- 
džiai, susitikdavo vadovaujantieji LKP 
darbuotojai. 1928—35 ne kartą buvo 
LKP Kauno parajonių k-tų ir rj. k-to 
narė, 1935 — LKP Kauno rj. k-to instruk- 
torė darbui tekstilės darbininkų tarpe. 
Už rev. veiklą apie 10 kartų suimta, 
adm. tvarka 3!/; metų kalinta Varnių 
konc. stovykloje, Kauno, Šiaulių kalėji- 
muose. 1940—41 med. darbuotoja Kau- 
ne. 1941—44 dirbo RTFSR med. istai- 
gose. 1944—59 spaudos darbuotoja Vil- 
niuje. Pensininkė. 


DEMBSKIS Vladislovas [1831.V.19 Lep- 
šiuose (Joniškio rj.) — 1913.XI.12 Skran- 
tone (JAV, Pensilvanijos valstija)] — 
visuomenės veikėjas, ateistas, 1863 su- 
kilimo dalyvis. 1857 baigė Šiaulių g-ją, 
1860 — Varnių kunigų seminariją. Dėl 
dem. pažiūrų dažnai buvo kilnojamas 
po parapijas, kunigavo Varniuose, Plun- 


388 DEM—DEM 


gėje, Ylakiuose, Kražiuose. Smerkė bau- 
džiavą ir 1861 reformą. Pasivadinęs Ro- 
baku, dalyvavo 1863 sukilime, buvo 
sužeistas. Sukilimui pralaimėjus, emigra- 
vo į V. Europą, gyveno Prancūzijoje, 
Šveicarijoje, Italijoje. Paryžiuje klausė 
paskaitų Kolež de Frans ir Sorbonos 
un-te. Linko į „krikščioniškąjį soci>liz- 
mą“, išvertė į liet. kalbą F. Lamenė vei- 
kalą „Knygos teisybių“ (1870). Pritarė 
Paryžiaus Komunos idealams, nors iš 
esmės jos nesuprato. 1880 išvyko į JAV, 
1883 dėl jėzuitų intrigų persikėlė į Ka- 
nadą, kunigavo Hagartyje. 1892 grįžęs 
į JAV, suartėjo su J. Šiiupu, pas kurį 
nuo 1896 gyveno iki mirties. Įsitraukęs 
į laisvamanybės darbą, tapo kovingu 
ateistu, 1900—10 buvo Lietuvių laisva- 
manių susivienijimo Amerikoje sek- 
retorius. Bendradarbiavo „„Apšvietoje“, 
„Naujoje gadynėje“, „Kovoje“, „Lietu- 
voje“, „Vienybėje lietuvninkų“ ir kt., 
išleido kelias originalias ir verstines 
knygas, kuriose propagavo materialisti- 
nę pasaulėžiūrą, ateizmą. Religiją laikė 
žmonių sukurta, dievą, sielą, dangų — 
prasimanytais dalykais. Atskleidęs kata- 
likų bažnyčios, jos vadovų reakc. veik- 
lą, religijos ir mokslo priešingumą, pa- 
smerkęs inkvizicines priemones prieš 
mokslininkus, menininkus, rašytojus, ko- 
votojus už pažangą, 
skelbė, kad mokslas 
ir materializmas nu- 
galės religiją ir idea- 
lizmą. Tačiau, nesu- 
pratęs socialinių re- 
ligijos šaknų, nera- 
do ir teisingų anti- | 
religinės kovos bū- 
dų. Tos kovos esme 
laikydamas švietimo 
skleidimą,. kartais 
akcentavo anarchis- 
tines, administraci- 
nes priemones, darė ultrarev. išpuolius 
prieš bažnyčią ir dvasininkus. Nepaisant 
savo ribotumo, D, ateistinė veikla tu- 
rėjo ir tebeturi pozityvią reikšmę. 

Ršt.: Kuningas [V. Dembskis], Isz ko kyla 
melai ir visokios skriaudos žmonijoje, Shenan- 
doah, 1899; Imtynės varguolių su bagocziais 
ir socialistų Suvienytose Valstijose Platforma, 
Plymouth, 1900; Ar vyskupas Valančius (Vo- 
lončauskas) nebuvo viliugu lietuvystės?, Ch., 
1901; Dvyniai vagių, Ch., 1902; Kankintojai ir 
kankintiniai už mokslą, Piymouth, 1905; Inkvi- 
zicija arba atpirkimas žmonių nuo šetono, 
Scranton, 1909. 

Lit: [J. Šliupas, J. O. Širvydas], Kunigas 
Vladislovas Dembskis (Jo gyvenimas, raštai ir 
darbai), Scranton, 1916; A. Metelionis, Ateistas 
Vladas Dembskis.—,,Mokslas ir gyvenimas“, 
1960, Nr. 10; K. Valras-Račkauskas, VI. Dembs- 
kis — ateizmo platintojas.—,,„Tiesa“, 1961.V.19. 
DĖMIČEVAS (/Įemnues) Piotras Nilovi- 
čius [g. 1918.1.3] — Komunistų partijos ir 
Tarybų valstybės veikėjas. Kilęs iš dar- 
bininkų. Nuo 1939 TSKP narys. 1937—41 
Raudonosios Armijos karys. Baigė 
Maskvos Mendelejevo cheminės tech- 
nologijos in-tą, 1944—45 dirbo šiame 
in-te asistentu. Nuo 1945 partinis dar- 
buotojas: partijos Maskvos miesto Tary- 
bų rj. k-to skyriaus vedėjas, vėliau 


sekretorius. 1950—56 dirbo TSKP Mask- 
vos srities k-to aparate ir TSKP CK. 
1956—58 TSKP Maskvos miesto komi- 
teto sekretorius. 1958—59 TSRS Minist- 
rų Tarybos reikalų 
valdytojas. 1959—60 
TSKP Maskvos sri- 
ties komiteto pir- 
masis sekretorius, 
nuo 1960 TSKP 
Maskvos miesto k-to 
pirmasis sekretorius. 
TSKP XXII suvažia- 
vime (1961) išrink- 
tas TSKP CK na- 
riu. Nuo 1961 TSKP 
CK sekretorius, Nuo 
1964 kandidatas į 
TSKP CK Prezidiumo narius. Nuo 1958 
TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputa- 
tas. Nuo 1962 TSRS Aukščiausiosios Ta- 
rybos Prezidiumo narys. 


DEMKŪTĖ Birutė [g. 1924.X.15 Vilniu- 
je] — dailininkė. 1951 baigė Kauno Tai- 
komosios ir dekoratyvinės dailės in-to 
taikomosios grafikos katedrą, iki 1955 
dirbo Polit. ir moksl. 
lit-ros leidyklos me- 
nine redaktore. Nuo 
1951 dalyvauja res- 
publikinėse ir sąjun- 
ginėse dailės paro- 
dose; t. p. dalyvavo 
taryb. dailės paro- 
dose Anglijoje, Če- 
koslovakijoje, JAV, 


Jugoslavijoje, Len- ; 
kijoje. Kuria dau- 
giausia grafinius 1; 


peizažus, iliustruoja 
knygas. D. kūrinių meninė forma lako- 
niška ir paprasta, iliustracijose daug 
fantazijos, jumoro, spalvingumo. 

Kūriniai: lino raižiniai —,„Vito gatvė" (1953), 
„Stiklių gatvė“ (1955), „Juodkrantė“ (1963), 
ciklai —,„Baku“ (1955), ,„ Uostas“ (1959), medžio 
raižinys ,„Senasis Vilnius“ (1965); iliustruotos 
knygos — P. Cvirkos „Meisteris ir sūnūs“ 
(1958), J. Janonio ,,„Pavasario aidai“ (1961), 
liaudies pasakos —,„Išėjo tėvelis į mišką“ 
(1959), „Laukinė kriaušė“ (1961) ir kt. 
DEMONSTRACIJOS — viena proletaria- 
to ir visų darbo žmonių revoliucinės 
kovos formų, svarbi jų politinio auklė- 
jimo ir įtraukimo į revoliucinį judėjimą 
priemonė. Rengdami eitynes, mitingus, 
naudodami kitas polit. D. formas, pro- 
letariatas ir plačiosios liaudies masės 
viešai pareiškia savo reikalavimus, pro- 
testą, visuom. nuotaikas. 

Pirmosios masinės polit. D. Lietuvoje, 
nukreiptos prieš caro valdžią ir susiju- 
sios su nacionalinio išsivadavimo judė- 
jimu, įvyko 1861 Vilniuje, Kaune, Pa- 
nevėžyje, Utenoje, Zarasuose, Telšiuo- 
se, Raseiniuose, Šiauliuose ir kt. Daug 
masinių demonstracinių susirinkimų ir 
ginkluotų susirėmimų, nukreiptų prieš 
dvarininkus ir caro valdžią, įvyko per 
1863 sukilimą. XIX a. pab. prasidėjus 
Lietuvoje darbininkų judėjimui, D. tapo 
svarbia marksizmo šalininkų priemone 
kovoje dėl socialinio ir nacionalinio iš- 
sivadavimo. Pirmoji politinė 200 dar- 
bininkų demonstracija buvo surengta 
1897.V1I.22 prie Vilniaus kalėjimo, ly- 


dint tremiamus socialdemokratinio jU- 
dėjimo dalyvius. Panaši 500 darbininkų 
demonstracija įvyko Vilniuje 1899.11.23, 
išlydint 40 tremiamų Lietuvos Social- 
demokratų partijos ir Lietuvos Darbi- 
ninkų s-gos narių. Prasidėję Lietuvo“ 
je nuo 1892 Gegužės Pirmosios mMl- 
nėjimai taip pat susiję su polit. 
rengimu. Pirmoji tokia 200 darbinin- 
kų demonstracija įvyko 1899 Vilniuje: 
1900 čia Gegužės Pirmosios demonstTa- 
cijoje dalyvavo apie 2000 darbininkų: 
1901 — apie 3000. Kaune pirmojoje tO“ 
kioje demonstracijoje 1901 dalyvavo 
apie 600 darbininkų. Norėdama atgIa“ 
sinti darbininkus nuo D., caro valdžia 
1902 Vilniuje 26 Gegužės Pirmosios dė“ 
monstracijos dalyvius išplakė rykštėmis. 
Prieš šį barbarišką susidorojimą su dar“ 
bininkais protestavo lenininė „Iskra“ *! 
RSDDP Sormovo, Nižnij Novgorodo bė! 
kt. miestų komitetai, išleisdami atsišaU“ 
kimus, o darbininkas vilnietis H. Le“ 
kertas nesėkmingai šovė į tą plakimą 
organizavusį Vilniaus gubernatorių I0M 
Valį ir buvo pakartas. ž 
Per 1905—07 revoliuciją masiniai MI“ 
tingai ir D. Lietuvoje buvo ypač dažūa5 
reiškinys. Vien Kaune ir Vilniuje JU 
įvyko daugiau kaip po 20 (be atski“ 
rose įmonėse įvykusių mitingų). P€T 
demonstraciją užmuštų 5 darbininkų 
(A. Kisino, M. Kizbergo ir kitų) 18“ 
dotuvėse Vilniuje 1905.X.17 dalyvaV? 
40000 darbo žmonių, daugelis gedulo 
drabužiais. Kai per susirėmimą su p0!“ 
cija ir kariuomene žuvo dar 7 darbiniN“ 
kai, jų laidoti 1905.X.23 išėjo 30 000 dar 
bo žmonių. 1905—07 mitinguose V 
D. greta darbininkų aktyviai dalyvaV? 
ir valstiečiai. Ypač dažnai valstiečių !! 
ž. ū. darbininkų D. vyko Šiaulių, Pan“ 
vėžio, Ukmergės, Marijampolės, Zarasu: 
Vilkaviškio, Raseinių apskrityse. BOIŠ“ 
vikų ir rev. socialdemokratų vadova 
jamos D. 1905—07 Lietuvoje suvaidiN ė 
svarbų auklėjamąjį vaidmenį kovo)“ 
prieš caro valdžią, prieš socialinę ir Nė 
cionalinę priespaudą. k 
Prasidėjus Lietuvoje proletarinei T“ 
voliucijai, 1918 pab. kilo nauja mit! i 
gų ir D. banga. Vykdydama sukilUš“: 
darbininkų ir valstiečių valią, Lietito 
Laikinoji revoliucinė darbininkų ir Vš 4 
tiečių vyriausybė 1918.XII.16 mani€ i 
te paskelbė, kad Lietuvoje įVeC, 
Tarybų valdžia ir įkuriama Tarybų L 
tuvos respublika. Komunistų parti] 
šaukiami, darbininkai ir kt. darbo ŽŪią 
nės krašto pagr. centruose XIL 16 S 
masinėmis D. sveikino Tarybų valdžių, 
sukūrimą, paskelbė visuotinius P 
streikus, reikalaudami, kad vok: O 
pantai greičiau pasitrauktų iš Lie 
kad liautųsi vežę geležinkelių I! To 
nis ir kt. prisiplėštus krašte turtUS: ujė 
kios masinės D. XII.16 įvyko Vin 
(dalyvavo apie 20 000 žmonių), Šiaulių, 
se ir Kuršėnuose, XII.17 — Kalį, 
XII.19 — Panevėžyje. Masiniai susi a 
mai, kuriuose buvo renkami viet ge 
Tarybų valdžios organai, įvyko daK, 
lyje kitų Lietuvos miestų ir miestė “2 
Užsienio interventams ir VietOš „4. 
žuazijai 1919 nuslopinus Lietuvoje 


0“ 


Tybų valdžią, rev. judėjimas vyko to- 
lau. Burž. Lietuvoje darbininkai reiškė 
Savo neapykantą išnaudotojams, kėlė 
Politinius reikalavimus, rengdami Ge- 
Eužės Pirmosios D. Tokios stambesnės 
LKP vadovaujamos D. įvyko Vilkaviš- 
kyje (1921), Kaune (1924; 1929, 1935), 
Panevėžyje (1928), Šiauliuose (1924) ir 
Itur. Masinės komunistų vadovaujamos 
Gegužės Pirmosios D. vyko ir pilsudski- 
ninkų okupuotame Vilniuje (1922, 1924, 
1926, 1936), 

Apie 3000 Kauno darbininkų 1926. 

113 dalyvavo demonstracijoje, sutik- 
dami paleistus iš kalėjimo kuopininkus. 

aune 1930.I.14 demonstrantai reikala- 
Vo Panaikinti mirties nuosprendį revo- 
Ucionieriui D. Kučinskui, 0 200 Kauno 
darbininkų per 1932.I.23 demonstraciją 
Teikalavo panaikinti mirties nuosprendį 

Omunistui J. Kasperaičiui. Demonstra- 
"oje, surengtoje 1933.VI.25 prie hitle- 
tinės Vokietijos atstovybės, Kauno dar- 
ninkai reikalavo paleisti iš kelėjimo 

Okietijos KP vadą E. Telmaną. Daug 

* Lairiose Lietuvos vietose surengė 
€darbigi, 

Valstiečių streiko metu (1935—36) 
Masinės polit. D., mitingai, susirėmi- 
Mai su policijos būriais įvyko Prienuo- 
S, Veiveriuose, Gražiškiuose, Šakiuose 
Xltur. Valstiečiai atimdavo iš policijos 
Suimtuosius kovos draugus, neleido 
Streiklaužiams vežti į miestus maisto 
Produktų ir reikalavo, kad būtų apri- 
Jotas „Maisto“, „Pienocentro“, „Liet- 
Ūkio" ir kt. monopolinių susivienijimų 
Plėšikavimas, 

Masinėms polit. D. rengti komunis- 
1 Panaudodavo mirusių kovos drau- 
192 laidotuves. Tokia demonstracija 
222. XII. 19 buvo surengta Marijampo- 
r laidojant Kauno kalėjime mirusį 
šie narį J. Janušauską. Keli tūkstan- 
B Kauno darbo žmonių dalyvavo ei- 
JaSsę 1935.VII, laidojant du paskendu- 
r“ rev. judėjimo dalyvius studentus. 
aidojant 1936.V1.17 A. Kranauską, de- 

Onstracijoje dalyvavo apie 15 000 dar- 
O Žmonių, buvo nešami 147 vainikai. 
Oicija apšaudė demonstrantus, nužudė 
kB Ininką A. Raškovičių, daugelį sužei- 
kas Protestuodami prieš fašistų valdžios 
I LKP pašaukti Kauno darbinin- 
Hs. Paskelbė visuotinį polit. streiką, ku- 

truko 3 dienas (VI.18—20). 
He sios antifašistinės D., džiaugsmo ir 

InNgumo mitingai įvyko Kaune ir ki- 
1 Lietuvos vietose, kai TSRS 1939, 
AB O Pasirašė su Lietuva sutartį dėl Vil- 
2 Us krašto perdavimo ir savitarpio 
EO OS, Komunistų vadovaujami, Kau- 
atst arbininkai X.11—12 ėjo prie TSRS 
ką m ybės rūmų, reikšdami savo padė- 
in rybų šaliai, ir, susirinkę prie kalė- 

O, reikalavo paleisti polit. kalinius. 
ie udies masėms 1940.VI nuvertus 

Uvoje faš. režimą, visame krašte vy- 
vyra asinės D., sveikinusios Liaudies 
Ivykg, SY bės sudarymą ir reikalavusios 
70 od! Pagr. socialinius pertvarkymus. 
mitin arbo žmonių demonstracija ir 

5 8as Kaune 1940.V1.24 parėmė Liau- 
LKP Vyriausybę ir reikalavo legalizuoti 

€i kitas rev. org-jas, uždaryti faš. 


ta 


org-jas. Daugybė masinių mitingų bei 
D. įvyko Liaudies Seimo rinkimų kam- 
panijos metu ir Liaudies Seimui nutarus 
Lietuvą paskelbti Tarybų Socialistine 
Respublika ir priėmus deklaraciją dėl 
Lietuvos įstojimo į TSRS sudėtį. 

Masinės polit. D. Tarybų Lietuvoje, 
kaip ir visoje Tarybų šalyje, kasmet 
rengiamos miestuose per Gegužės Pirmo- 
sios ir Spalio šventes. Jų metu darbo 
žmonės demonstruoja savo pasiekimus 
komunizmo statyboje, reiškia savo pasi- 
ryžimą drauge su viso pasaulio darbo 
žmonėmis kovoti prieš imperialistinius 
karo kurstytojus, už taiką, demokratiją 
ir socializmą. 


DEMSKIS Juozas [1883.III.7 Naudvaryje 
(Šakių rj.) — 1943.V1.13 Tiumenėje] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
kumečių. Dalyvavo 1905—07 revoliuci- 
joje, platino socialdemokratų lit-rą ir 
atsišaukimus, rinko aukas. Už rev. veik- 
lą buvo suimtas ir laikomas Suvalkų 
kalėjime. 1909—12 gyveno JAV, pri- 
klausė Lietuvių socialistų s-gai. 1912.VI 
parsivežė į Lietuvą daug nelegalios 
lit-ros, kurią platino darbo žmonių tar- 
pe. 1918—19 jo namuose rinkdavosi 
revoliucingai nusiteikę darbo žmonės, 
aptardavo aktualius gyvenimo klausi- 
mus. Nuo 1918 rėmė LKP pogr. veiklą, 
platino kom. lit-rą. 1920.VI.20—22 Lie- 
tuvos profs-gų suvažiavimo delegatas. 
D. sodyboje (Kurynės kaime, Lekė- 
čių vls.) dažnai vykdavo part. pasitari- 
mai, 1928 pr, čia įvyko parajonio part. 
konferencija. Už rev. veiklą buvo ne 
kartą suimtas, tardomas ir kalinamas. 
Nuo 1932 Komunistų partijos narys. 
1940.VII išrinktas Liaudies Seimo atsto- 
vu. Kaip Liaudies Seimo delegacijos 
narys vyko į Maskvą, į TSRS AT 
VIII Nepaprastąją sesiją su prašymu 
priimti Lietuvą į Tarybų Sąjungą. Įsi- 
veržus į Lietuvą hitlerininkams, pasi- 
traukė į Tiumenę. 


DEMSKYTĖ Ona [Mažuikienė; g. 1908. 
X.10 Kurynėje (Šakių rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvė. Kilusi iš valstiečių. 
TSKP narė nuo 1930. Rev. darbą dirbo 
Jankuose, Šakiuose, Lekėčiuose, Kudir- 
kos Naumiestyje. Už rev. veiklą 1934 
nuteista 6!/; metų kalėti. Kalinta Kau- 
ne, IX forte, Zarasuose ir Vilniuje. 
1940—41 f-ko darbininkė Kaune. D. Tė- 
vynės karo metais dirbo rytiniuose 
TSRS rajonuose darbininke, Nuo 1944 
dirbo part. darbą Šakių, Vilkaviškio, Ky- 
bartų rajonuose. Nuo 1954 pensininkė. 


DĖNAITĖ Klementina [1900.11.12 Kury- 
nėje (Šakių rj.) — 1940.II.19 Romai- 
niuose] — revoliucinio judėjimo dalyvė. 
Kilusi iš valstiečių. Nuo 1925 Komunis- 
tų partijos narė. 1925—28 dalyvavo rev. 
judėjime Lekėčių ir Jankų valsčiuose. 
Dirbo Arminų apylinkėje (Vilkaviš- 
kio rj.), 1930—33 Kudirkos Naumies- 
tyje, 1935—38 savo tėviškėje. Buvo ke- 
lis kartus suimta, kalinama ir tremiama. 
Kalėjime sunkiai sirgo, bet, išėjusi į lais- 
vę, part. darbo nenutraukė. 
DENARAS — feodalinės Lietuvos mone- 
ta (XVI a.). Ž. Pinigai. 


DEM-—- DER 389 


DENARIŪKAS — feodalinės Lietuvos 
moneta (XVI a.). Ž. Pinigai. 


DENIŪŠIS Vincas [g. 1903.XI.14 Viekš- 
niuose (Akmenės rj.)] — pedagogas, 
Lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas 
(1964). 1929 baigęs Klaipėdos muz. m-lą, 
dirba Viekšnių vid. m-loje. Pasidarbavo, 
organizuodamas kaimo meno saviveiklą. 


DEPALATALIZACIJA [vėlyv. lot. de- 
palatalisatio, iš priešdėlio de-, reiškian- 
čio ko netekimą, nebuvimą, ir pala- 
tum — kietasis gomurys] — minkštųjų 
(palatalizuotų) priebalsių sukietinimas. 
D. reiškinys labai paplites liet. kalbos 
tarmėse. Skiriama dvejopa D.: 1) va- 


rių priebalsių D. prieš priešakinės eilės 
balsius, ypač prieš „e“ ir „ė“. Tarmėse 
D. labai nevienoda. Intensyviausias D. 
centras yra v. dzūkų p. dalis (beveik 
visas Lazdijų rj. ir kaimyninis Varėnos 
rajono pakraštys), kur veikia abidvi D. 
Pačioje pietinėje Lazdijų rajono dalyje 
(apie Leipalingį, Veisiejus ir kitur) ir 
vietomis Varėnos rajone minėtieji prie- 
balsiai kietinami net ir prieš balsius „i“, 
„1, „y“ bei prieš dvibalsį „ie“. Prie- 
balsis „s“ kietinamas prieš lit. kalbos 
balsius „e“ ir „ė“, pvz., „Sanas“, „Sap- 
cyni" (senas, septyni), o priebalsiai „p“, 
„b“, „m“, „v“— tik prieš balsį „ė“. Ki- 
tose Lazdijų rajono vietose (Rudamina, 
Būdvietis ir kt.) intensyvi tėra priebal- 
sių „I“, „Š“. „Žž“ depalatalizacija, bet 
prieš balsius „i“, „į“, „y“ bei prieš dvi- 
balsį „ie“ jie tariami minkštai. Afrikatų 
D. iš viso yra daug silpnesnė. R. dzūkų 
tarmėse taip pat dažnai sutinkama ant- 
roji priebalsių „r“ ir „s“ depalatalizaci- 
ja, pvz., „raūka“, „sanas“ (reūka, sčnas), 
„sėdi“ (su kietuoju s), o vietomis prieš 
balsį „ė“ kietinami ir „t“, „d“. Rytų 
aukštaičių, kaip ir dzūkų, tarmėse kai 
kur prieš lit. kalbos balsius „e“ kieti- 
namas priebalsis „Ss“: „sanė“, „saptyni“ 
(sėnė, septyni). Savotiška priebalsių D., 
iš dalies susijusi su balsių asimiliacija, 
yra dadininkų tarmėje: „dėdė“: „dada“, 
„pelė“: „pala“, „bėga“: „baga“, „bėgs“: 
„baks“ ir t. t. Sporadiškai beveik visose 
tarmėse sutinkami priebalsio „r“ depa- 
latalizacijos reiškiniai: lit. kalbos „rei- 
kia": „raikia" (r. aukštaičiai), „turiū“, 
„noriu“: „turū“, „noru“ (kai kurie v. 
aukštaičiai). R. bei vid. aukštaičių ir 
dzūkų „I“ sukietinimas yra veliarizaci- 
jos, o ne D. reiškinys, 


DERCEKLIAI — kaimas Klaipėdos rj., 
Priekulės apyl, 5 km i š. v. nuo Prie- 
kulės, 2 km į v. nuo Klaipėdos—Pagė- 
gių geležinkelio; tarybinio ūkio sky- 
riaus centras. 110 gyv. (1959). Iš p. pri- 
eina Pūkinės pelkė. Pr. m-la (įst. 1887). 
1935 buvo 249 gyv. 


DEREŠKĖVIČIUS Kazys [g. 1909.V1.6 
Antakalnyje (Prienų rj.)] — agronomas, 
žemės ūkio mokslų kandidatas (1954). 
Baigė Ž. ū. akademiją (Dotnuvoje). Nuo 


390 DER—DEš 


1944 dirba ped. darbą Lietuvos Ž. ū. 
akademijoje, nuo 1957 docentas. Pirma- 
sis Tarybų Lietuvoje sukūrė poliploidi- 
nes pomidorų ir cukrinių runkelių veis- 
les. Paskelbė moksl, straipsnių poliploi- 
dijos klausimais. 

Ršt.: Pašarinių šakniavaisių auginimas, V., 
1951; V. Čaikauskas, K. Dereškevičius, Cukri- 
niai runkeliai, V., 1957; S. Krikščikas, A. Pet- 
kevičius, K. Dereškevičius, Augalininkystės ir 
pievininkystės laboratoriniai darbai, V., 1962; 
K. Bėčius, K. Dereškevičius, Javai, V., 1962. 
DERKINČIAI — kaimas Skuodo rj., Bars- 
tyčių apyl., 15 km į š. r. nuo Salantų, 
12 km į r. nuo Mosėdžio. 236 gyv. 
(1959). Per kaimą teka Bartuva ir Šata 
(Luobos intakas). Pr. m-la (nuo 1958). 
D. minimi 1554. Buv. dvaras, 1912 iš- 
parceliuotas. 


DERKINTIS Valerijonas [g. 1904.XI.15 
Ketūnuose (Mažeikių rj.)] — aktorius, 
Lietuvos TSR nusipelnęs artistas (1954), 
— m Lietuvos TSR nusi- 
pelnęs meno veikė- 
jas (1964). 1926 bai- 
gęs Telšių gimnazi- 
ją, studijavo Kauno 
universitete. 1931 
baigė Kauno dramos 
teatro studiją. 1931 
—1935 ir 1939—40 
Šiaulių dramos teat- 
ro, 1935—39 Klaipė- 
dos dramos teatro 
aktorius. Nuo 1940 
Lietuvos TSR akade- 
minio dramos teatro aktorius. Nuo 1950 
TSKP narys. Ilgą laiką dirbo kaip teat- 
ro pedagogas. . į 
Vaidmenys: Tartalja (K. Gocio „„Princesė 
Turandot“), Kapsas (H. Hejermanso „,„Viltis“), 
Petras (K. Binkio „,,„Atžalynas“), Sin-Bin-U 
(V. Ivanovo „Šarvuotis 14—69“), Firsas (A. Če- 
chovo „Vyšnių sodas“), Labutis (J. Baltušio 
„Gieda gaideliai"), Mileris (F. Šilerio „„Klasta 
ir meilė"), Paliulionis (A. Gudaičio-Guzevičiaus 
„Kalvio Ignoto teisybė“), valstietis (L. Tolsto- 
jaus „Švietimo vaisiai"), Skudutis (B. Sruogos 
„Apyaušrio dalia“), Raudys (K. Sajos ,„Neri- 
mas“), Dzidorius (Just. Marcinkevičiaus ,„Krau- 
įas ir pelenai“), Luka (M. Gorkio „„Dugne“) 
ir kt.; filmuose — Pikelis („„Aušra virš Ne- 
muno“), Banza (,,„Kalakutai"). 


Sin-Bin-U 


Valerijonas 
(V. Ivanovo „Šarvuotis 14—69“) ir Žvejo (fil- 
mas „Žydrasis horizontas") vaidmenis 


Derkintis, atliekantis 


DĖRKINTOS — pelkė Telšių rj., 3,5 km 
į š. nuo Žarėnų. Plotas 211 ha. Žemapel- 
kinio, aukštapelkinio ir tarpinio tipo 
raistas. 6095 pelkės apaugę mišku; liku- 
sią dalį užima krūmingos pievos. Durpių 
klodo didž. storis 6,8 m, vid. 1,9 m. 


Vyrauja medieninės-viksvinės, medie- 
ninės ir fuskuminės durpės. Vid. susi- 
skaidymas 3295, vid. peleningumas 1696. 
Po durpėmis priesmėlis, smėlis. 


DERMATOLOGIJOS-VENEROLOGIJOS 
INSTITŪTAS — Lietuvos TSR Sveikatos 
apsaugos ministerijos mokslinė įstaiga 
Vilniuje. Įkurtas 1945. Ruošė dermato- 
logus-venerologus, organizavo kovą su 
veneros bei apkrečiamosiomis odos li- 
gomis ir metodiškai jai vadovavo, orga- 
nizavo moksl. darbą. In-te buvo 200 lovų 
stacionaras ir resp. dispanseris. In-to 
kolektyvas ruošė med. seserų, laboran- 
tų bei med. gydytojų kadrus darbui 
odos ir veneros ligų specialybės įstai- 
gose. In-to gyvavimo metais respubliko- 
je likviduoti niežai ir minkštasis šanke- 
ris, žymiai sumažėjo gonorėja sergančių 
ligonių, beveik išnyko apkrečiamosios 
stadijos sifilio atvejai, grybelinių susir- 
gimų sumažėjo 5—6 kartus. In-tas orga- 
nizavo kovą su pūliniais ir profesiniais 
odos susirgimais pramonės įmonėse, iš 
dalies ir žemės ūkyje. 1951—57 išleido 
3 moksl. darbų rinkinius. Sergančių ve- 
nerinėmis ir apkrečiamomis odos ligomis 
žmonių skaičiui respublikoje labai su- 
mažėjus, Lietuvos TSR Sveikatos apsau- 
gos m-ja 1957 šį in-tą uždarė, o jo ba- 
zėje 1957 įsteigė Onkologijos in-tą. Iki 
1949 in-to direktorius buvo gydytojas 
A. Kaminskas, nuo 1949 med. m. kand. 
J. Lelis. 


DERVELIAI — kaimas Pakruojo rj., Ro- 
zalimo apyl., 9 km į v. nuo Rozalimo, 
103 gyv. (1959). Parduotuvė, felčerių- 
akušerių punktas, aštuonmetė  m-la 
(1936—49 pradinė, 1949—62 septynme- 
tė), biblioteka (nuo 1954). 


DERVINIAI — kaimas Zarasų rj., Anta- 
zavės apyl., 15 km į p. r. nuo Obelių, 
3 km į š. nuo Antazavės. 222 gyv. 
(1959). Iš r. prieina Dervinio ež. 


DEŠAFIENĖ Anelė [tikr. De Schaai 
Nellie, Gelbudaitė; g. 1909.X.30 Vest- 
frankforte (JAV, Ilinoiso valstija)] — pa- 
žangi JAV lietuvių visuomenės veikė- 
ja. Baigė med. seserų m-lą, studijavo 
žurnalistiką. Dalyvauja Amerikos Lie- 
tuvių darbininkų lit-ros d-jos, Lietu- 
vių darbininkų susivienijimo veikloje, 
Vadovauja laikr. „Vilnis“ angliškajam 
skyriui. 


„10 CENTŲ"— bulvarinis dienraštis, ėjęs 
1932—40 Kaune. 


DEŠIMTINĖ — dešimtoji dalis derliaus, 
atiduodama feodalui. Pirmosios žinios 
apie derliaus D. randamos 1249 Christ- 
burgo taikos sutartyje. Ta sutartimi bu- 
vo panaikintos ligi tol buvusios gyven- 
tojų prievolės ordinui ir įvedama der- 
liaus dešimtinė. Christburgo sutartyje 
kalbama ir apie D. surinkimo tvarką. 
Ten rašoma: „„Naujakrikštai ir jų pavel- 
dėtojai dešimtinę į minėtų brolių [kry- 
žiuočių] klėtis kasmet iškultą sugabens 
patys. Mat, minėtiems magistrui ir bro- 
liams perdaug sunku būtų apeiti visus 
Prūsijos kaimus savo dešimtinei išsi- 
kulti ir susigabenti“. Dešimtinei buvo 
paimamas nuo kiekvienos gubos dešim- 


tas pėdas. Prūsai D. davė iki 1260 suki- 
limo. Nuslopinę sukilimą, kryžiuočiai 
pareikalavo nebe dešimtosios derliaus 
dalies, o pastovaus grūdų kiekio nuo 
kiekvienos žagrės žemės. Ši duoklė 
grūdais kryžiuočių valstybėje ir toliau 
buvo vadinama dešimtine. 1272 Rygos 
arkivyskupo ir Ordino sutartyje su žiem- 
galiais sakoma: „Jeigu žiemgaliai Ne- 
turėtų grūdų dešimtinei, tada duoklę tU- 
rėtų atiduoti kiaunių ir kitokių žvėrių 
kailiukais“, 

Feodalinėje Lietuvos valstybėje D. 
pirmą kartą (1323) paminėjo Gediminas 
savo laiške, siųstame į užsienį, kviesda“ 
mas į Lietuvą pirklius, amatininkus If 
žemdirbius. Ten rašoma, kad į Lietuvė 
atsikėlę žemdirbiai 10 metų bus laisV! 
nuo prievolių, o „terminui praėjus, te“, 
duoda dešimtinę, kaip ir kitose karalys“ 
tėse ar provincijose paprastai duodama; 
tik čia reikės daugiau pilti grūdų, ne£!! 
kitose valstybėse yra įprasta“. Pasaky- 
mas, kad Lietuvoje reikės duoti grūdt 
daugiau, rodytų, jog čia D. vadinama Nš 
dešimtoji dalis, o kažkoks kitas, didesN!5 
kiekis. D. istorijoje skiriami 2 laikotaI“ 
piai: 1) D., kaip procentinis, nepast0“ 
vus dydis, ir 2) D., kaip pastovus dy“ 
dis. Lietuvoje nustatyto kiekio derliau5 
duoklė buvo vadinama dėkla, o procen- 
tinė — dešimtine, 

Įvedant Lietuvoje 1387 krikščionybė: 
vyskupystės buvo apdovanojamos žemė“ 
mis ir valstiečiais, joms taip pat buvo 
skiriama bažnytinė dešimtinė. 1389 JO“ 
gaila raštu valsčių tijūnams įsakė ski!ti 
steigiamoms bažnyčioms po 2 žagIės 
dirbamosios žemės ir pievų, be to, duoti 
D. iš dvaro žemės. Dešimtinę, kad II 
nenustatyto dydžio, iš valstiečių SU“ 
rinkdavo bažnyčios pareigūnai, važinė“ 
dami pakiemiais kalėdojimo metu. J€! 
kuris kiemas D. neduodavo ir kunig0 
neįsileisdavo, buvo skelbiamas kaip be: 
dievis ir todėl pavojingas valstybei D€! 
visuomenei. Surinktus grūdus bažnyčios 
pareigūnai parduodavo. 


DĖŠROS. Lietuvos valstiečiai nuo seN0 
gaminasi namines rūkytas ir žalias kiaU“ 
lienos, rečiau jautienos D., sūdytos M““ 
sos kapotines D.— skilandžius, Tiebiūš 
D. su tarkuotų bulvių košės ar kruoPU 
ir kraujo įdaru — vėdarus. Prekybai iki 
I pasaul. karo D. gamino atskiri mėš“ 
ninkai privačiose dirbtuvėse, prie ku 
rių paprastai turėdavo ir parduotuvė“ 
Burž. Lietuvoje 1926 veikė daugiė“ 
kaip 200 nedidelių D. dirbtuvėlių, ga" 
nusių po 100—400 kg D. per parą. Me 
tinė D. dirbtuvių produkcija (be Vilniai, 
ir Klaipėdos kr.) siekė 3—4 tūkst 1 
Pradėjus gaminti D. pramoniniu bUCą 
privačių įmonėlių sumažėjo iki “- A 
(1938). Nuo 1923 D. rinkoje įsigalėl“ 
akc. b-vė „Maistas“, organizavusi JŲ £/, 
mybą savo bekono f-kuose. „Mais 
f-kai gamino apie 30 pavadinimų D. 
metus „Maisto“ įmonės pagamindėi, 
4—5 tūkst. t D., iš kurių 12—30 t bU "1Ž 
vo eksportuojamos į Vokietiją, Bel8l“ 
ir kt. užsienio šalis (už 20—85 tūkst: i 
Taryb. metais D. gamyba buvo 2 
telkta respublikinio mėsos pramo" 


š mMonės 


testo sistemoje, kuriai priklausė 5 mė- 
30s kombinatai ir 23 D. dirbtuvės. 1940 
Pagaminta 7100 t dešrų. Vok. faš. oku- 
Pantams smarkiai sugriovus mėsos pra- 
monės įmones ir išnaikinus daug gyvu- 
lų, Pirmaisiais pokario metais D. gamy- 
a Lietuvos TSR labai sumažėjo. Padi- 
ius mėsos gamybai, atkūrus ir išplė- 
Us įmones, 1954 pasiektas prieškarinis 
* Samybos lygis. Vien tik mėsos pra- 
9 v-bos įmonės 1957 pagamino 
Rž00 t, 1960 — 19 400 t, 1961 — 21 900 t, 
1962 — 23 400 t dešrų. Žymiai išplėstas 
Ir nuolat įvairinamas D. asortimentas. 
letuvos TSR mėsos pramonė 1963 ga- 
Mino daugiau kaip 110 pavadinimų D. 
„Veštas gamina 6 mėsos kombinatai 
(ž. „Mėsa). Didžiausią D. produkcijos 
a Pagamina Kauno (2896), Vilniaus 
1274), Klaipėdos (1996) ir Šiaulių (1496) 
monės, D. gamyba jose mechanizuota 
"iš dalies automatizuota, 


DETMARAS (Dietmar, Ditmar) [XIV a.] 
a Vokiečių kronikininkas. Pranciško- 
SS, Liubeko kronikos autorius. Rem- 
ip asis Torunės pranciškonų analais 
k Savo atsiminimais, pateikė Liubeko 
Tonikoje žinių ir apie XIII-XIV a. 
„Tyžiuočių karus su Lietuva. Lietuvos 
Jai vertingiausia ta kronikos dalis, 
kius aprašo XIV a. antrosios pusės įvy- 
S S. D. kronika išspausdinta rinkinyje 
r Criptores rerum Prussicarum“ (t. 3, 
ŠPzig, 1866). 


DEULINO PALIAUBOS —Rusijos ir Žeč- 
OSPolitos karo paliaubų sutartis, suda- 
a 1618.XII.1 keturiolikai su puse me- 
eulino kaime, netoli Troice-Sergi- 
as). Vienuolyno (dab. Zagorsko mies- 
„Pagal paliaubas Rusija, ilgo karo 
kin -€CPospolita išvarginta, sutiko lai- 
Če a palikti Žečpospolitai Smolensko, 
Mar SOVO ir Novgorod-Seversko že- 
Sai Sutartimi Vladislovas Vaza neatsi- 
Š nuo pretenzijų į Rusijos sostą. 


TAEUTSCHE NACHRICHTEN FUR LI- 
EasNo („Vokiečių žinios Lietuvai“) — 
Kang. ZINis savaitraštis, ėjęs 1930—40 
“ "e vokiečių kalba. 
Pay EIKISKIAI — kaimas Kėdainių rj., 
3 1Sslio apyl., 12 km į v. nuo Dotnuvos, 
Sąj I P. nuo Krakių. 129 gyv. (1959). 
Ybos stovi viena prie kitos abipus 


aš 
Šš 
Et 


Dey; . 
int 
asis fortas, Vaizdas iš įėjimo pusės 


Krakių—Josvainių kelio. Rytuose, už 
1 km, Deveikiškių miškas. XVI a. pab. 
kaimas buvo vadinamas Deveikiais; tu- 
rėjo 20 valakų dirbamos žemės, 10 va- 
lakų miško. 1912 dalis kaimo išsiskirstė 
į vienkiemius, ir šalia D. susikūrė De- 
veikiškėliai. 


DEVENYTĖ Olga [g. 1904.VI.5 Galenie- 
kuose (Iecavos rj., Latvijos TSR)] — re- 
voliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš 
darbininkų. 1930 baigė Kauno un-to 
gamtos-matematikos f-tą, 1936 medicinos 
f-tą. 1937—38 gydytoja Klaipėdoje ir 
ryšininkė tarp LKP CK sekretoriato Kau- 
ne ir LKP atstovybės prie Kominterno 
Vykd. K-to Maskvoje. 1938—58 gydyto- 
ja Kaune, Vilniuje, Joniškėlyje. Pensi- 
ninkė. Bendradarbiavo „Kultūros“ žur- 
nale, 


DEVIATNIKOVAS Jokūbas [g. 1912, 
XII.22 Ukmergėje] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 1931 
įsijungė į Lietuvos Raudonosios pagal- 
bos org-jos veiklą Ukmergėje. Nuo 
1934 Komunistų partijos narys, dirbo 
LKP Ukmergės org-joje (nuo 1937 LKP 
Ukmergės parajonio k-to, paskui aps. 
k-to sekretorius). Bendradarbiavo  po- 
grindinėje kom. spaudoje. 1940 pr, Uk- 
mergėje padėjo išleisti šapirografuotą 
nelegalaus laikr. „Liaudies balsas“ nu- 
merį, taip pat Lietuvos Liaudies pagal- 
bos s-gos Ukmergės aps. k-to biuletenį. 
1940.IV—VI buvo kalinamas Dimitravo 
priverčiamojo darbo stovykloje. 1941 
Ukmergės aps. pramkombinato direkto- 
rius. 1941—44 kovojo Raudonosios Ar- 
mijos gretose. 1944—45 Ukmergės aps. 
vykd. k-to pirmininko pavaduotojas, 
1947—50 Knygų rūmų, vėliau Viešosios 
bibliotekos Vilniuje darbuotojas. 1959 
baigė bibliotekininkystės technikumą. 


DEVIATNIKOVIENĖ Rachilė [Vinaitė; 
g. 1920.VII.26 Ukmergėje] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvė. Kilusi iš smulkių 
prekybininkų. Nuo 1935 LKJS narė. 
1936—37 LKJS Ukmergės parajonio 
k-to narė, 1937—39 Lietuvos Raudono- 
sios pagalbos org-jos Ukmergės aps. 
k-to sekretorė. Nuo 1939 Komunistų 
partijos narė. Už rev. veiklą 1939.XI 
Ukmergėje buvo suimta, bet Apeliaci- 
nių rūmų 1940.V išteisinta. 1940—41 


DET—DEV 391 


valst. saugumo įstaigų darbuotoja. 
D. Tėvynės karo metais dirbo prie 
statybų Uzbekistane, Ferganos srityje. 
1943—44 Kostromoje mokėsi Lietuvos 
TSR Liaudies Komisarų Tarybos suorga- 
nizuotuose fin. darbuotojų kursuose. 
1944 Vilniaus aps. vykd. k-to finansų 
sk. inspektorė. 1949—64 Lietuvos TSR 
Istorijos-revoliucijos muziejaus moksl. 
bendradarbė. Nuo 1964 dirba g-loje 
(Vilniuje). 


DEVYNDUONIAI — kaimas Kėdai- 
nių Ij, Gudžiūnų apyl, 17 km į p. r. 
nuo Baisogalos, 7 km į r. nuo Gudžiū- 
nų geležinkelio stoties; kolūkio centras. 
289 gyv. (1959). R. pakraščiu teka Liau- 
dė (Nevėžio intakas). Per kaimą eina 
kelias iš Pociūnėlių į Miegėnus. Parduo- 
tuvė, pr. m-la (nuo 1908). D. minimi 
1593 (8 valakai dirbamos žemės). Kaime 
1918—19 veikė rev. k-tas (pirm. P. Ve- 
liulis). 1946 burž. nacionalistai kaime 
nužudė komjaunuolius J. Gailiūną, E. ir 
M. Lebedytes, valstietį aktyvistą V. Gai- 
liūną. 


DEVINĖNAS [Špakas] Karolis — 1863 
sukilimo dalyvis. Prieš tai Rusijos ka- 
riuomenės karininkas. 1863.IV vadova- 
vo valstiečių būriui Marijampolės aps. 
š. dalyje, V.23 kovėsi su carine kariuo- 
mene prie Balbieriškio, laikėsi Klevi- 
nės miške, prie Marijampolės, pereida- 
mas į Seinų apskriti. Patekus i nelais- 
vę kito sukilėlių būrio vadui T. Nešu- 
kočiui, to būrio sukilėliai prisidėjo prie 
D. būrio. VII.21 carinės kariuomenės 
užkluptas ties Kazlų Rūda, D. po kau- 
tynių pasitraukė su būriu prie Zapyškio 
ir, išsilaikęs iki vėlyvo rudens, emigra- 
vo į užsienį. 


DEVINTASIS FORTAS, IX fortas,— bu- 
vęs centrinio Kauno kalėjimo filialas, 
masinio žudymo vieta hitlerinės okupa- 
cijos metais; dabar muziejus. D. f. yra 
prie Žemaičių plento, apie 8 km nuo 
Kauno centro. Pradėtas statyti caro val- 
džios 1887 ir baigtas prieš I pasaul. ka- 
rą. Lygiagrečiai su kt. fortais D. f. su- 
darė kar. tvirtovę atsparai prieš Vo- 
kietijos kariuomenės veržimąsi į Rytus. 


Devintasis fortas. Žudynių vieta 


392 DEV—DEV 


1924 burž. Lietuvos valdžia forte įren- 
gė Kauno centrinio kalėjimo filialą, kur 
po 1926 faš. perversmo buvo kalina- 
mi rev. judėjimo dalyviai. Forte buvo 
14 kamerų, sujungtų koridoriais. Kori- 
dorius nuo kamerų skyrė 3 m aukščio 
geležinės grotos. Kameros buvo tamsios, 
drėgnos, tiek žiemą, tiek vasarą nuo- 
latos šaltos. Per betonines lubas į kame- 
ras sunkėsi vanduo. Drėgmė, blogas 
maistas, sunkus fizinis darbas, žiauriau- 
sios bausmės, baisūs karceriai pakirs- 
davo bet kurio žmogaus sveikatą. Ypač 
žiauriai fašistai baudė už rev. švenčių 
minėjimą. Nuo 1929 į D. f. pradėta 
kelti kalinamus revoliucionierius ir 
iš kitų Lietuvos kalėjimų. Forte buvo 
kalinta daugiau kaip 200 LKP veikėjų. 
Jų tarpe LKP CK nariai E. Bilevičius, 
K. Didžiulis, A. Lifšicas, I. Meskupas- 
Adomas, V. Niunka, A. Petrauskas, 
A. Sniečkus, M. Šumauskas; LKP veikė- 
jai ir rev. judėjimo dalyviai L. Ado- 
mauskas, F. Bieliauskas, P. Glovackis, 
J. Grigaitis, rašytojai A. Gudaitis-Gu- 
zevičius ir A. Jasutis, L. Solominas, 
A. Šimanas, dail. S. Žukas ir kt. Čia 
kalėjo moterys kovotojos G. Glezerytė, 
M. Kutraitė, O. Stimburienė, A. Šiaučiū- 
naitė ir daug kitų. Revoliucionieriai ir 
forte kovojo: veikė polit. kalinių kolek- 
tyvo k-tas, kurį sudarė komunistai ir 
komjaunuoliai, aktyvesnieji polit. kali- 
niai ir antifašistai. K-tas buvo renkamas 
iš 3—5 žmonių. 1935—36 į kolektyvo 
k-tą įėjo L. Balonas, I. Demba, M. Šu- 
mauskas, 1937 — L. Balonas, M, Kerbe- 
lis, K. Pečiokas (polit. kaliniai buvo kil- 
nojami iš vienos kameros į kitą, todėl 
ir k-to narių sudėtis dažnai keitėsi). Re- 
voliucionierės moterys kalėjo 13 kame- 
roje, Joje veikė polit. kalinių k-tas, va- 
dovavęs visam moterų kameros gyveni- 
mui. 1935—37 kameros k-tui priklausė 
O. Puteikytė, H. Bakaitė, J. Stasiulienė 
ir kt. K-to uždavinys buvo toliau dirb- 
ti rev. darbą, palaikyti ryšius su drau- 
gais laisvėje, kovoti su provokatoriais, 
kurie, vykdydami faš. žvalgybos užduo- 
ti, stengdavosi prasiskverbti i polit. ka- 
linių kolektyvą. Kolektyvo k-tas palai- 
kė ryšį su Lietuvos Raudonosios pagal- 
bos (LRP) org-jos CK, skirstė iš šios 
org-jos gautą polit. kaliniams maistą, 
reikalui esant, skelbė bado streiką, or- 
ganizavo marksizmo-leninizmo kūrinių 
studijavimą, sudarydavo ratelius moky- 
tis lietuvių, rusų, vokiečių kalbų, mate- 
matikos. Forte kalinami revoliucionie- 
riai nuo 1936 leido rankraštinį žrn. „Po- 
litkalinys“ (red. M. Šumauskas, A. Lieps- 
nonis) ir žydų k.—,„Politarestant“ (red. 
I. Demba, M. Kerbelis, S. Grinfeldas). 
Žurnalą iliustravo E. Jurgaitis ir S. Jur- 
ginis. 

Hitlerinės okupacijos metais D. f. bu- 
vo paverstas taryb. žmonių masinio nai- 
kinimo vieta, tikru tarptautiniu mir- 
ties fabriku, okupantų vėliau pavadintu 
„įmone Nr. 1005-B“, 1941.VIl pr. į D. f. 
hitlerininkai suvarė apie 1000 tarybinių 
karo belaisvių kasti griovių prie v. sie- 


Devintasis iortas. Paminklinis akmuo 


nos. Liepos — rugpiūčio mėn. 5 ha plo- 
te buvo iškasta 14 griovių, kurių kiek- 
vieno ilgis siekė 200—250 m, plotis 
3 m, gylis 2 m, ir daug mažesnių duobių. 
Karinė komisija, tyrusi hitlerininkų žvė- 
riškumus Devintajame forte, pažymėjo, 
jog hitlerininkai čia sistemingai ir ma- 
siškai šaudė taryb. piliečius, kurie buvo 
atvaromi po kelis tūkstančius žmonių ir 
atvežami sunkvežimiais iš Kauno ir kt. 
Lietuvos vietų. Visi pasmerktieji iš pra- 
džių turėjo nusirengti krūmuose (i p. 
nuo forto), o po to grupėmis po 200— 
300 žmonių ir pavieniui buvo varomi 
į iškastuosius griovius ir ten gestapinin- 
kų šaudomi. Sušaudytųjų tarpe buvo 
daug vaikų, moterų ir senelių. Daugelis 
vaikų buvo užkasti gyvi. Aukų turtą 
pasiimdavo hitlerininkai. Per dieną buvo 
sušaudoma tūkstančiai žmonių, 1941.XI 
per dvi dienas sušaudyta daugiau kaip 
12000 taryb. piliečių. Hitleriniai oku- 
pantai ir jų talkininkai vietiniai burž. 
nacionalistai iš pirmojo (tryliktojo) bau- 
džiamojo policijos bataliono ne tik šau- 
dė, bet ir degino gyvus žmones. Akty- 
vus šių nusikaltimų dalyvis, D. f. prižiū- 
rėtojas J. Naudžiūnas Ypatingajai valst. 
komisijai vok. faš. grobikų bei jų bend- 
rininkų piktadarybėms nustatyti ir iš- 
tirti papasakojo, kad 1941.XII matė, kaip 
sunkvežimiais į D. f. buvo atvežta 
daugiau kaip 100 kalinių, kurie buvo 
suvaryti į duobę, apipilti benzinu ir už- 
degti. Hitlerininkai džiūgaudami mėtė 
į liepsnojančią duobę granatas ir šaudė 
iš automatų. 

Forte žuvo komunistai, komjaunuoliai, 
antifaš. kovos dalyviai A. Bilevičius, 
O. Birulinaitė, J. Čižinauskaitė, A. Kers- 
nauskas, S. Marcinkevičiūtė, A. Marti- 
nionis, E. Šmuilovas, O. Tamošaitienė, 
V. Tamošaitis, B. Žekonis, P. Zibertas 
ir kt. Antifaš. org-jos dalyviai J. Sla- 
vinskas, F. Vietrinas ir D. Putilovas 
1942.V.11 puolė forto sargybinius. Ne- 


lygioje kovoje F. Vietrinas ir D. Puti- 
lovas žuvo, J. Slavinskas pabėgo iš MI“ 
ties forto ir toliau kovojo prieš okupa"“ 
tus partizanų eilėse. £ 

Be taryb. žmonių, forte hitlerininka! 
sušaudė apie 10 000 Austrijos, Belgijo*: 
Čekoslovakijos, Lenkijos, Olandijos PF“ 
liečių. Iki 1943.X visi forto griovie! 
buvo perpildyti lavonų. 1943 rudeni 
į D. f. atvyko dalinys „Zonderkomandė 
1005-B“. Šiam ypatingajam daliniui Vė“ 
dovavo SS oberšturmfiureris R. Radifa“ 
Jo uždavinys buvo sunaikinti lavonUž 
forto grioviuose. „Zonderkomando“ 5 
karo belaisvių, suimtų Kauno pogrindi“ 
ninkų ir Kauno geto vyrų sudarė mirti“ 
ninkų komandą, kuri buvo verčiama 2“ 
kasinėti griovius ir deginti lavonU* 
Degė 2 didžiuliai laužai, kuriuose Ka“ 
dien buvo sudeginama ne mažiau Ka'P 
600 lavonų. Visų mirtininkų komando* 
narių laukė toks pat likimas, kaip ir t: 
kuriuos jie degino. Nors juos saus“ 
jo 35 gestapininkai, ginkluoti automė“ 
tais, vis dėlto mirtininkai sukūrė 5aV“ 
komjaunimo organizaciją. Jai priklaus“ 
A. Diskantas, A. Faitelzonas, I. PilOV 
nikas ir kiti. Komjaunimo org-ja priėm“ 
nutarimą užmegzti ryšius su kitom! 
kameromis ir ištrūkti iš mirties f0N“ 
Netrukus forte buvo sudarytas pasipii“ 
šinimo k-tas, kuris organizavo kalin!“ 
pabėgimą. Be minėtųjų komjaunuoli“ 
į pasipriešinimo k-tą įėjo I. Veselni“ 
kis, A. Podolskis ir kt. Iš daugelio pad“ 
gimo variantų buvo priimtas pats 
siausias, patikimiausias variantas: 7 
galėtų pabėgti, kaliniai turėjo išeiti 2 
kamerų, kurių geležinės durys buna 
užsklendžiamos iš koridoriaus, padarų 
angą geležinėse duryse, kurios VĖL 
į požemines patalpas, ir tuneliu i5€! 
iš forto požeminės dalies. Paskui reik“: 
jo pasidarytomis kopėčiomis peri? 
per išorinę forto sieną, prieš tai nuk?! 
pius kelias eiles spygliuotų vielų. MA 
daug per mėnesį duryse buvo padarys 
anga, paskui išvalytas tunelis, ir ! 2 
XII.25 visi 64 kaliniai, mirties kOMė“ 
dos nariai, pabėgo iš forto. Daugur 
jų nuėjo pas partizanus; dalį pabėgti, 
kalinių hitlerininkams vėliau pa do 
suimti. 1944.VIII.1 į D. f. įžengę RaU mi 
nosios Armijos kariai rado nusikalt“ ; 
pėdsakus — laužų pelenuose gulėjo T. 
degę žmonių kaulai. Čia pat buvo m f. 
kų rietuvės ir benzino statinės. dau“ 
kamerų sienose išliko įv. kalbomis L 
gybė įrašų, rodančių, kad iki paskui? 
dienų hitlerininkai čia šaudė ir 0€ 
žmones. Ypatingoji valst. komisijai au 
damasi dokumentine medžiaga II nu 
gelio gyvų liudininkų parodymais: i 
statė, kad forte nužudyta daugiaU “1 
70000 civ. gyventojų ir 10000 19B 
karo belaisvių. 

Nuo 1959.V.30 forte atidarytas * 
jus, kurio ekspozicija atspindi tIIS 
etapus: tvirtovę, kovotojų dėl a: 
valdžios burž. metais kalinimo VI 
masinio žmonių naikinimo vieta 
rinės okupacijos metais. Skyriuje 
Lietuvos rėvoliucionierių KOVA Aug 
metais surinkti fotO 


i dokumentai, 10 Jeisti 
traukos, plakatai, forte slapta 


uziė“ 
mučię 
pi 


žurnalai ir t. t. Gausią kolekciją su- 
daro hitlerinės okupacijos metais nužu- 
dytųjų daiktai, priešmirtiniai įrašai sie- 
nose. Žudynių teritorijoje numatyta pa- 
Stalyti paminklą. 
Lit.: M. Eglinis, Mirties fortuose, V., 1957; 
Kondratas, IX fortas, V., 1961; Hitlerinė 
432 Pacija Lietuvoje, V., 1961 [p. 67—76, 
1962; Ai 0. Kaplanas, IX fortas kaltina, V., 
+ Kaltina nužudytieji, V., 1963. 
DEVONAS — ketvirtas paleozoinės eros 
Periodas, sekantis po silūro ir ankstes- 
Nis už karboną; geologinė sistema, ku- 
TlOs sluoksniai susiklostė per tą periodą. 
+ Prasidėjo prieš 310 mln. metų ir tęsė- 
S 35 mln. metų. D. sistemos dariniai pa- 
Plitę visoje Lietuvoje, išskyrus jos piet- 
TYčius. D. darinių didž. storis (Lietuvos 
įakaruose) yra daugiau kaip 900 m. 
lr š. r. Lietuvoje jie slūgso po 
Plona kvartero danga; kitur D. den- 
la jaunesnių sistemų dariniai, Klai- 
Pėdos rajone pasiekiantys net 190 m 
storį, Lietuvoje esama visų trijų D. 
Skyrių — apatinio, vidurinio ir viršu- 
tinio. Apatiniame ir viduriniame D. kli- 
Matas Lietuvoje buvo karštas ir dau- 
Biausią sausas, su trumpalaikiais liūčių 
Periodais, viršutiniame — karštas, su 
Tėgnesniais ir sausesniais laikotarpiais. 
Patinio D. metu sausumoje ir lagūno- 
Še Klostėsi margaspalvės smėlingos ir 
Molingos uolienos. Jose randama vėžia- 
Eyvių (Herrmannina aif. phaseolus), šar- 
Vinių bežandžių stuburinių (Corvaspis 
Cl. kingi, Pteraspis cf. crouchi) ir primi- 
Malų augalų liekanų. Apatinio D. da- 
„Miai paplitę visoje Lietuvoje, išskyrus 
"a T. ir p. r. dalį. Sluoksnio didž. storis 
AUgiau kaip 200 m. Vidurinis D. da- 
p.amas į 2 aukštus — eifelį ir živetį. 
Uelyje ir živečio pradžioje Lietuvoje 
* 860 
* 


“r rė 
"1 


ai“ > Šiauliai g 


L 


5 Klaipėda 
| 
Šilutė 
Tauragė 
"1 p 
V 9631 


AEA 
si 


842 


p Mažeikiai 
LŽ 


taip pat vyravo kontinentinis-lagūninis 
režimas. Klostėsi smėlingos, aleuritin- 
gos, molingos uolienos, kuriose randa- 
ma šarvinių bežandžių žuvų (Schizosteus 
heterolepis, Devononchus concinnus) ir 
augalų liekanų. Živečio viduryje grimz- 
tančią sausumą užliejo iš r. atplūdusi jū- 
ra. Joje klostėsi moliai, aleuritai, dolo- 
mitai, smėliai ir smiltainiai. Nuosėdose 
randama bespynių pečiakojų (Lingula 
bicarinata), plokštėodžių žuvų (Byssa- 
canthus dilatatus, Hoplocanthus margi- 
nalis) liekanų. Vidurinio D. pabaigoje, 
vėl sausumoje, kaupėsi smėlingi ir mo- 
lingi dariniai; juose kur-ne-kur pasitai- 
ko bežandžių stuburinių ir plokštėodžių 
žuvų (Pycnosteus tuberculatus, Asterole- 
pis dellei ir kt.) liekanų. Vidurinio D. 
dariniai yra plačiausiai paplitę; jų nėra 
tik Lietuvos pietryčiuose. Šiaurėje, Bir- 
žų Ij., vidurinio D. piūvis yra pilniau- 
sias, 0 jo storis — daugiau kaip 300 m. 
Tiek apatinio, tiek ir vidurinio D. 
sluoksniai Lietuvoje pasiekiami tik gi- 
liaisiais gręžiniais. Viršutinio D. aukš- 
tai — franis ir famenis. Franio pra- 
džioje Lietuvą vėl ėmė semti iš r. at- 
slenkanti jūra. Jos priekrantinėje zo- 
noje, ėjusioje per Lietuvą, susiklostė 
mišrūs smėlingi-molingi dariniai, ku- 
riuose išliko plokštėodžių žuvų (Astero- 
Iepis radiata, Laccognathus panderi) lie- 
kanų. Žemės paviršiuje šie dariniai 
matomi Šventosios bei jos intakų (Ar- 
monos, Pelyšos) atodangose. Besikai- 
taliojant jūriniam ir lagūniniam reži- 
mui, vandens baseinų dugne klostėsi do- 
lomitas, dolomitingas mergelis, gipsai, 
molis, kuriuose dažnai aptinkamos spy- 
ninių  pečiakojų (Ladogia meyendorii, 
Anatrypa heckeri, Cyrtospirifer tenticu- 


686 T] 
Bauskė 4 3 
4839“, 
let I 
Biržai 


" o e pa 
Kėdainiai 


—— == 
Vilnius 2——1 


TM: as (mes 
NS E SESI) 
[956] 10 


evo; ao PT k K ES sai 

Jaunesoį dariniai Lietuvos TSR teritorijoje (ir kiti geol. dariniai, esantys po sluoksniais, 

ia R už devoninius): 1 — viršutinio D. aukštas famenis, 2 —- viršutinio D. aukštas franis; 
Gurinis D; 4 — apatinis D.; 5 — silūras; 6 — ordovikas; 7 — kambras; 8 — eokambras; 


tistalinės uolienos; 10 — D. darinių storis 


DEV—DIA 393 


Jum) liekanos. Šie dariniai matomi Lė- 
vens, Mūšos, Nemunėlio atodangose bei 
karjeruose ties Kupiškiu, Pakruoju, Bir- 
žais. Didžiausias franio darinių storis 
apie 270 m. Franio pabaigoje, kylant 
žemės plutai Lietuvos rytuose, o grimz- 
tant vakaruose, Lietuvą užplūdo jūra 
iš p. v.; ji išsilaikė beveik visą famenį. 
Susiklostė klintys, mergeliai, dolomitai 
su gausia spyninių pečiakojų (Cyrtospi- 
rifer ci. archiaci, Cyrtiopsis graciosa, 
Cyrtospirifer kapsedensis) fauna. Šių klo- 
dų atodangų yra Žagarės, Joniškio apy- 
linkėse. Famenio amžiaus sluoksnių di- 
džiausias storis 180 m. Viršutinio D. 
sluoksnių nėra Lietuvos r. ir p. r. da- 
lyje. 

Eksploatuojami D. sistemos minerali- 
niai vandenys ir viršutiniame D. susi- 
darę dolomitai, mergeliai, gipsai. 


DIAKRITINIAI ŽENKLAI [gr. diakriti- 
kos — skiriamasis] — įvairūs pridėtiniai 
abėcėlės ženklai, kuriais pakeičiama ar- 
ba patikslinama garsinė (fonetinė) atski- 
rų raidžių reikšmė. Raidžių su D. ž. 
randama jau pirmuosiuose liet. raštuose 
(pvz, M. Mažvydo Z dvibalsiui „uo“, 
J. Bretkūno a, e, i, u nosiniams bal- 


siams, M. Daukšos ė plačiajam „e“ su 
„a“ atspalviu žymėti ir t. t.). Vėliau 
daug D. ž. vartojo S. Daukantas, J. Juš- 
ka, K. Jaunius. Dabartinėje liet. kal- 
bos abėcėlėje su D. ž. vartojami šie 
rašmenys: G, €, į, Ų, Ū, ė, Č, Š, Žž. 
Ž. Abėcėlė. 


DIALĖKTINIS MATERIALIZMAS — 
mokslas apie bendruosius gamtos, visuo- 
menės ir mąstymo vystymosi dėsnius, 
sudėtinė marksistinės-lenininės filosofi- 
jos dalis. Pagrindinius D. m. principus 
suformulavo K. Marksas ir F. Engelsas 
XIX a. penktajame d-metyje. D. m. ne- 
atskiriamas nuo istorinio materializmo, 
su kuriuo jis sudaro filosofinį marksis- 
tinės pasaulėžiūros pagrindą. V. Leninas, 
nagrinėdamas naujus gamtos mokslo 
atradimus, socialinių-ekonominių, poli- 
tinių procesų ir revoliucinės klasių 
kovos bei soc. revoliucijos dialektiką, 
toliau išvystė dialektinį materializmą. 
D. m. yra metodologinis mokslo pa- 
grindas; jis nuolat turtėja, apibendrin- 
damas naujus mokslo laimėjimus ir ist. 
praktiką. 

Lietuvoje D. m. drauge su kitomis 
marksizmo idėjomis ėmė plisti XIX a, 
aštuntajame d-metyje. 1872—75 Vilniu- 
je veikęs narodnikų jaunimo būrelis stu- 
dijavo K. Markso „„Kapitalą“ (t. 1), apie 
tą laiką plito „Komunistų partijos mani- 
festas“ ir kai kurie kiti K. Markso ir 
F. Engelso veikalai. 1905—07 revoliuci- 
jos laikotarpiu marksizmo idėjų, jų tar- 
pe ir D. m., itaka Lietuvoje didėjo. Pir- 
mas originalus darbas liet. kalba, kuria- 
me nagrinėjamos D. m. problemos, buvo 
V. Kapsuko str. „Istorinis materializ- 
mas“ („Žarija“, 1908, Nr. 9). Jame kri- 
tikuojamas idealizmas ir religija, gina- 
mas materialistinis pagrindinio filosofijos 


394 DIA—DIB 


klausimo sprendimas, parodoma, kuo 
D. m. skiriasi nuo ikimarksistinio mate- 
rializmo, 0 materialistinė dialektika — 
nuo idealistinės G. Hegelio dialektikos, 
pabrėžiamas nenutrūkstamas D. m. ir 
ist. materializmo ryšys. Kituose to me- 
to straipsniuose V. Kapsukas kritikavo 
bernšteinizmą, kantizmą ir stichiškumo 
teoriją. Straipsnyje „Marksas ir Engel- 
sas apie Darviną“ (,„Priekalas“, 1932, 
Nr. 5) jis iškėlė Č. Darvino evoliucijos 
teorijos reikšmę marksistinei dialektikai. 
D. m. idėjas propagavo Z. Angarietis, 
kritikuodamas idealistines ir metafizines 
Lietuvos kairiųjų eserų pažiūras, jų 
skelbtą „aukščiausiąjį gamtos dėsnį“, 
„amžinąją tiesą“ ir kt. Nemaža nuveikė, 
skleisdama marksizmo idėjas, jų tarpe 
D. m., lietuvių rev. s-d. spauda („„Vil- 
nis“, „Socialdemokratas“, „Rankpelnis“, 
„Kova“, „Naujoji gadynė“ ir kt.). 

Po Didžiosios Spalio soc. revoliucijos 
įsikūrus Lietuvos Komunistų partijai ir 
paskelbus Tarybų valdžią Lietuvoje, 
D. m. idėjos ėmė sparčiau plisti. Tačiau 
įsigalėjus buržuazijos diktatūrai, mark- 
sistinė filosofinė mintis buvo visokerio- 
pai slopinama. Klerikalinės ir fašistinės 
reakcijos sąlygomis D. m. ir toliau pro- 
pagavo pogrindyje veikusi LKP. Kom. 
spaudoje (, Tiesa“, „Komunistas“, „Bal- 
sas“, „Priekalas“ ir kt.) buvo demaskuo- 
jama burž. filosofija, propaguojamos 
marksizmo-leninizmo, D. m. idėjos. 1926 
legaliai išleistame marksistiniame žin. 
„Skardas“ buvo išspausdinta straipsnių, 
gvildenančių pagrindinį filosofijos klau- 
simą, materialistinį ir idealistinį jo spren- 
dimą, materijos ir judėjimo neatskiria- 
mumą, reiškinių sąryšį ir tarpusavio są- 
lygotumą, dialektinį vystymosi procesą. 
Faš. diktatūros metais buvo legaliai iš- 
leisti V. Lenino veikalai „Karlas Mark- 
sas", „Trys marksizmo šaltiniai ir trys jo 
sudėtinės dalys“, kuriuose išdėstyti ir 
D. m. pagrindai, bet leidiniai buvo kon- 
fiskuoti. Burž. Lietuvoje D. m. idėjos 
kartais atsispindėdavo ir pažangiojoje 
spaudoje (J. Galvydžio str. „Dialektiš- 
kai materialistinė pasaulėžiūra“, „Dia- 
lektinio materializmo pažinimo mokslas“ 
ir kt., išspausdinti žurnale „Kultūra“ 
'1931—32). D. m. idėjos Lietuvoje pli- 
to ir per taryb. moksl. lit-rą, kuri pa- 
siekdavo pažangius inteligentijos sluoks- 
nius ir faš, diktatūros metais. 

Taryb. santvarkos metais, marksisti- 
nei pasaulėžiūrai tapus viešpataujančiai, 
D. m. propagavimui skiriama itin daug 
dėmesio. Liet. kalba išleisti pagrindiniai 
K. Markso ir F. Engelso veikalai („Ka- 
pitalas“, „Anti-Diuringas“, „Gamtos dia- 
lektika“ ir kt.), pilnas V. Lenino Raštų 
IV leidimo vertimas. Pasirodė filos. 
lit-ros vertimų (M. Rozentalio „Mark- 
sistinis dialektinis metodas“, 1953; „Apie 
dialektinį materializmą“, 1954; „Dialek- 
tinis materializmas“, 1954; „Marksisti- 
nės filosofijos pagrindai“, 1959, II leid. 
1960; „„Marksizmo-leninizmo pagrindai“, 
1960; V. Afanasjevo „Marksistinės filo- 
sofijos pagrindai“, 1961, ir „Filosofijos 


žinių pagrindai“, 1963, ir kt.), populia- 
rių knygelių D. m. klausimais. D. m. 
dėstomas visose respublikos aukšto- 
siose m-lose. Išaugo kvalifikuoti mark- 
sistų filosofų kadrai, tiriantys ir D. m. 
problemas, 


Lit.: I. Zaksas, Materializmo kova buržuazi- 
nėje Lietuvoje prieš religiją it idealizmą bio- 
logijoje, V., 1956; HcTropua (bunocobau, T. 5, 
M., 1961 [p. 394—397]; J. Macevičius, Iš visuo- 
meninės ir filosofinės minties istorijos Lietu- 
voje.—,,Komunistas“, 1961, Nr. 7; F. Škliars- 
kaitė, Kai kurie dialektinio materializmo klau- 
simai V. Kapsuko raštuose.—,,Filosofija“, 
t. 3, V., 1963; A. Griška, Kai kurie materialis- 
tinės filosofijos ir ateizmo klausimai ,„Kultū- 
ros“ žurnale.— Ten pat. 


DIALEKTIZMAI ž. Tarmybės. 


DIALEKTOLOGIJA [gr. dialektos — tar- 
mė ; Jogos — žodis, mokslas] — kal- 
botyros šaka, tyrinėjanti vienos kurios 
kalbos tarmes. Aprašomoji D. aprašo 
tarmes tokias, kokios jos yra gyvena- 
muoju metu. Istorinė D. aiškina tarmių 
atsiradimo priežastis, tyrinėja tarmių 
raidą, gilinasi į tarminių fonetikos, gra- 
matikos, leksikos reiškinių kilmę ir 
chronologiją. Dėl to istorinė D. duoda 
daug vertingos ir svarbios medžiagos 
kalbos istorijai. Pačiai istorinei D. svar- 
biausi medžiagos šaltiniai yra aprašomo- 
ji D. ir senieji rašto paminklai. 

Pirmąsias žinias apie liet. kalbos tar- 
mes pateikė D. Kleinas liet. kalbos 
gramatikoje (,,„(Grammatica Litvanica“, 
1653). Jas kiek papildė vėlesnės XVII-—- 
XIX a. liet. kalbos gramatikos: K. Sa- 
pūno ir T. Šulco „Lietuvių kalbos gra- 
matikos metmenys“ („Compendium Gra- 
maticae Lithvanicae“, 1673), „Lietu- 
vos kalbų apibendrinimas“ („Universitas 
lingvarum Litvaniae“, 1737), A. Šleiche- 
rio „Lietuvių kalbos vadovėlis“ („Hand- 
buch der litauischen Sprache“, 1856— 
1857) ir kt. Kiek daugiau žinių apie liet. 
kalbos tarmes pateikė J. Juška studijoje 
„Kalbos lietuviško liežuvio“ („Kalbos 
lėtuviszko lėžuv'o ir lėtuviszkas statra- 
szimas arba ortograpija“, 1861), F. Kur- 
šaitis „Lietuvių kalbos gramatikoje“ 
(„Grammatik der litauischen Sprache“, 
1876). Liet. D. pradininkai buvo A. Ba- 
ranauskas ir K. Jaunius. Baranauskas 
surinko iš įvairių Lietuvos vietų nema- 
ža tarminių tekstų, kuriuos 1920—22 
su  gramatinėmis pastabomis išleido 
vok. kalbininkas F. Špechtas („Litauische 
Mundarten“). Anykštėnų tarme ir tam 
tikra fonetine rašyba išėjo ir pirmasis 
Baranausko „Anykščių šilelio“ leidimas 
(1882). Svarbi tuo metu buvo ir Bara- 
nausko studija „Pastabos apie lietuvių 
kalbą ir žodyną“ („Zametki o litovskom 
jazike i slovare“, 1898), kurioje apibū- 
dinama 11 svarbiausių liet. kalbos tar- 
mių. Svarbūs liet. dialektologijai yra 
K. Jauniaus atskirų tarmių aprašymai. 
Liet. D. srityje nemaža nuveikė kalbi- 
ninkai J. Jablonskis ir K. Būga. Burž. 
santvarkos metais Lietuvoje tarmių 
tyrimu daugiau domėjosi tik atskiri kal- 
bininkai. 

Taryb, santvarkos metais sistemingą 
tarmių tyrimą pradėjo Lietuvos TSR MA 
Liet. kalbos ir lit-ros in-tas. Pagal 1950 
sudarytą programą surinkta tarminė 


medžiaga iš daugiau kaip 700 gyvena“ 
mųjų vietovių, tarp kurių atstumai yIa 
maždaug 10—12 km. Be to, parašyt 
monografijų (disertacinių darbų) apič 
atskiras tarmes: žemaičių dūnininkų 
(V. Grinaveckis), Šakynos (A. Jonaity- 
tė), Mituvos upyno (E. Grinaveckienė): 
Linkmenų (J. Kardelytė), rytų aukštaičių 
(K. Morkūnas), kapsų-zanavykų (J. Se 
kus), pietvakarinių dzūkų (E. Mikalaus“ 
kaitė), Zietelos (A. Vidugiris) ir kt. Pla 
čiau pradėtos tyrinėti vakariniuose Bal- 
tarusijos TSR rajonuose esančių liet 
salų tarmės, kurios, būdamos izoliuotos 
nuo kitų liet. tarmių, išlaikė daug 5€“ 
noviškų gramatikos, leksikos dalykų: 
kitur jau nepasitaikančių. Nemažą darbą 
D. srityje nuveikė Vilniaus un-to liet 
kalbos katedra, kurioje 1949—63 para“ 
šyta apie 60 diplominių D. darbų (IV: 
tarmių aprašų). 

Liet. kalbos tarmėse yra daug Mė“ 
džiagos, svarbios ir bendrajai indoeuro“ 
piečių kalbotyrai. Dėl to liet. kalbos 
tarmėmis domėjosi bei prie jų tyrimo 
prisidėjo ir daugelis kitų tautų kalbi“ 
ninkų — vokiečiai A. Becenbergeris: 
K. Brugmanas, A. Leskinas, norvegas 
Ch. Stangas ir kiti. Lenkų kalbininkas 
J. Otrembskis aprašė Tverečiaus tarmė: 
Didelį indėlį į liet. dialektologiją YI 
įnešę rusų mokslininkai. XIX a. pab. II 
XX a. pr. liet. kalbos tarmes tyrinėjo 
bei surinktą tarminę inedžiagą skelbė 
rusų kalbininkai F. Fortunatovas, V. PO" 
žezinskis, V. Sokolovas, A. Aleksandi0“ 
vas, A. Pogodinas ir kt. Tęsdami šld 
tradiciją, liet. dialektologams daug Pa“ 
deda rusų taryb. kalbininkai. Ž. Tarmės: 


Lit.: V. Grinaveckis, Lietuvių kalbos tarm 
tyrinėjimas Tarybų valdžios metais.—+VV 
mokslo darbai“, t. 11, V., 1960. 


DIALOGAS [gr. dialogos — dviejų ŽMO“ 
nių pasikalbėjimas] — literatūros žan/a5: 
eiliuotas arba prozinis kūrinys, parašY“ 
tas dviejų ar daugiau asmenų pasik4“ 
bėjimo forma. Spektaklyje D. yra P2 
grindinė draminio veiksmo ir sceninI0 
vaizdo kūrimo priemonė. Kaip lit. žal“ 
ras, susiformavo antikos laikais (Plat?“ 
nas, Lukianas), buvo plačiai kultivuO" 
jamas renesanso ir šviečiamojo amžiauš 
lit-roje (Erazmas Roterdamietis, G. HeT“ 
deris ir kt.). Liet. lit-roje minėtini di“ 
logai: A. Rotundo „Pasikalbėjimas JenkO 
su lietuviu“ (1564), A. Baranausko wFG; 
sikalbėjimas giesmininko su Lietuvė, 
(1859) ir kt. Kartais D. buvo naudoja“ 
demokratinių ir socialistinių idėjų pro 


pagandai (B. Matusevičiaus ir K. G 
niaus išverstas „Genių dėdė“, 1892; "2 


raštyje „Nauja gadynė" spausdinti 
deliai ir kt.). 


DYBAKAINIS — kaimas Kapsuko T“ 
Trakiškių apyl., 6 km į r. nuo Kapsuko 
į š. nuo kelio į Prienus. 52 gyv. (1957 
Pr. m-la (nuo 1961), Trakiškių apyl k 0 
tūros namai (nuo 1959), biblioteka (NV 

1959). Kaime yra Dybų kalnelis SU a 
nomis kapinėmis, kur būdavo baudž“ 
mi baudžiauninkai. Į vienkiemius D- ! 

siskirstė 1860. 


DIBLINSKIS Albertas [XVII a.] — asų 
nomas. Pirmojo TSRS teritorijoje SP2 


dinto astronomijos veikalo „Šimtas 
Astronomijos tezių“ („Centuria astrono- 
i V., 1639) autorius. Teigiamai at- 
RASPė apie M. Koperniką ir teleskopi- 
lais stebėjimais patvirtino, kad Mer- 
jus ir Venera skrieja aplink Saulę. 
lai „VII.5 Vilniaus Akademijoje gavo 
lai Ų menų ir filosofijos magistro 
!Psnį. Bažnytininkams kovojant prieš 
žeaomiko sistemą, D. veikla buvo nu- 
a Ima, jo knyga tapo bibliografine re- 
SNybe. 1707 ji išversta į rusų k. 


Dičius Pranas [g. 1907.VII.14 Rygoje]— 
eee nkas, teisės mokslų kandidatas 
2 5). 1929—40 dirbo „Spaudos fonde", 
uo 1940 —Vialst. leidykloje. 1946 baigė 
Ilniaus un-tą. Nuo 1945 Lietuvos TSR 
Sek Visuom. mokslų skyriaus moksl. 
k < Tetorius, Paskelbė moksl. straipsnių 
Pile žemės santykių rev. pertvarkymą 
Ltuvoje, apie santuoką ir šeimą tary- 
Iėje visuomenėje ir kt. 


„.ČIUS Vytautas [g. 1930.IV.14 Barovei- 
BS (Utenos rj.)] — architektas. 1955 
19 Lietuvos TSR Dailės in-tą. 1955— 
Stai dirbo architektu Lietuvos TSR MT 
1943 005 ir archit-ros reikalų k-te, nuo 
Ka Miestų statybos projektavimo in-to 
peno filiale. Suprojektavo Kauno „Žal- 
Ane stadiono pagr. įėjimą ir gelžbeto- 
Sya tribūnas, „Žalgirio“ sporto rūmus 
„„„Šrchit. A. Zeidotu), Kauno Politech- 
ĖS „n-to statybos f-to rūmus, Kauno 
Van Pės“ kavinės ir viešbučio prie Se- 
O ež. (Armėnija) interjerus (su archit. 

* Mikėnu) ir kt, 


PCPETRYTĖ Marija [g. 1933.L24 Kau- 

„aktorė. 1951 baigė Kauno vid. 
ją + 1953 Vilniaus dramos teatro studi- 
aktorė“ 1956 Klaipėdos dramos teatro 
g Nuo 1962 TSKP narė. 


spyro ,„Otelas") ir kt, 


D 
„DAKTINĖ LITERATŪRA [gr. didakti- 
— Pamokomas] — įvairių rūšių ir 
iteratūros kūriniai, kuriuose Vy- 
Pamokymai, nustelbdami vaizdus, 
kterius, D. 1. kuriama nuo seniau- 
Mia Dažniausiai ji liečia visuome- 
Ieligij, 1<Ologinius reiškinius (moralė, 
ir pra Politika ir kt.), kartais mokslo 
tik aktikos dalykus (žemdirbystė, poe- 
D, į “liketas ir kt.). Lietuvoje pirmieji 
ir ma Pavyzdžiai randami originaliojoje 
Istinėje rel. raštijoje („pamokslai“ 
al <Uriklodais" M. Olševskio „Bromoje, 
daktį Oje ing viečnastį", 1753, ir kt.). Di- 
nėję (65 tendencijos ryškios pasaulieti- 
kabi liet. lit-roje feodalizmo irimo ir 
y alizmo formavimosi laikotarpiu, jų 
ir Donelaičio kūryboje. Iki 
sak. „“„Pab. liet. proza, kultivavusi apy- 
buvo RC apsakymo žanrus, daugiausia 
daičio Idaktinė (A, Tatarės, J. S. Dovy- 
kūrį „ Valančiaus ir kitų rašytojų 
tinių š Pasirodė verstinių D. 1. kū- 
Polinkų + Chodzkos, J. Kampės ir kt.). 
Poeziją) 1 didaktiškumą reiškėsi ir liet. 
Navičį Je (Vieno Lietuvninko, K. Alek- 
' Us J. Anusavičiaus eilėraščiai, 
D, „"rie A. Baranausko kūriniai). Prie 
* Iš dalies skirtinas S. Valiūno ei- 


Žūrų 1 
auja 
ią 

A, 
$į a 


' 
niai), 


liuotas laiškas D. Poškai, kuriame duo- 
dama nurodymų, kaip rašyti liet. kalbos 
žodyną. 

Lietuviškoji D. 1. buvo skiriama vals- 
tiečiams, kaimo vaikams bei jaunimui. 
Nors jai būdingas konservatyvizmas, 
moralizavimas, rel. pasaulėžiūra, bet ji 
atliko ir tam tikrą teigiamą, šviečiamąjį 
vaidmenį: pavaizdavo kai kuriuos liau- 
dies gyvenimo reiškinius, smerkė vals- 
tiečių ydas, skatino ūkinį ir kultūrinį 
veiklumą, ruošė dirvą realistinei lit-rai 
(pvz., M. Valančiaus apysaka „Palangos 
Juzė“, prašokusi kitus didaktinio pobū- 
džio kūrinius idėjiniu lygiu, tematikos 
platumu, meniškumu). Su didaktinėmis 
tendencijomis sietinas ir pasakėčios po- 
puliarumas XVIII-XIX a. liet. lit-roje. 
Kai kuriais atvejais pasakėčios žanro 
kūriniai būdavo teikiami skaitytojams 
siaurokais, vien tik pamokomaisiais su- 
metimais (pvz., A. Tatarės parengtas pa- 
sakėčių rinkinys „Pamokslai išminties ir 
teisybės“, 1836). 

Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 1, V., 
1957, 

DIDELIS RAISTAS — pelkė Varėnos rį., 
10 km į š. v. nuo Valkininkų geležin- 
kelio stoties, 2 km į š. nuo Bedugnio 
ežero. Plotas 124 ha. Didesniąja dali 
užima raistinė aukštapelkė, mažesnią- 
ją — raistinė tarpinio tipo pelkė, Durpių 
klodo didž. storis 8 m, vid. 2,59 m. Vy- 
Iauja aukštapelkinės durpės. Vid, susi- 
skaidymas 2395, vid. peleningumas 4,395, 


DIDiEJI GOTLYRIŠKIAI — kaimas Ša- 
kių rj., Slavikų apyl, 8 km į r. nuo 
Slavikų, prie kelio į Šakius; kolūkio 
centras. 83 gyv. (1959). Per D. G. teka 
Siesartis. Lentpiūvė, felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1958), ryšių skyrius (nuo 
1962), aštuonmetė m-la (iki 1962 septyn- 
metė, 1959 atkelta iš Šunkarių), kultūros 
namai (nuo 1959), biblioteka (nuo 1954). 
1827 buvo 118 gyv. 


DIDIEJI MOSTAIČIAI — ksimas Plun- 
gės rj., Kulių apyl., 16 km į š. v. nuo 
Rietavo, 7 km į š. nuo Žemaičių plen- 
to. 263 gyv. (1959). Iš visų pusių, 
išskyrus pietus, kaimą supa Peklinės 
miškas. Kaimo p. pakraščiu teka Žvelsa 
(Minijos intakas), š.— Trumpė (Žvelsos 
intakas). Per D. M. eina kelias iš Kulių 
į Endriejavą. Pr. m-la (nuo 1917). 


DIDIEJI PLONĖNAI — kaimas Pakruo- 
jo rj., Žeimelio apyl., 10 km į š. v. nuo 
Vaškų; kolūkio centras. 115 gyv. (1959). 
Teka Plonė (Yslykio intakas). Malūnas, 
lentpiūvė, kultūros namai (nuo 1960), 
biblioteka (nuo 1955). 


DIDIEJI RŪŠUPIAI — kaimas Skuodo rį., 
Skuodo apyl., 2 km į š. r. nuo Skuodo; 
kolūkio centras. 237 gyv. (1959). P. v. 
pakraščiu teka Luoba (Bartuvos intakas). 
Per kaimą į Luobą teka Guntinas. Pro 
D. R. eina kelias iš Skuodo į Ylakius. 
Ant Luobos veikia vandens malūnas. 
Kultūros namai (nuo 1958). 


DIDiIEJI ŠELVIAI — kaimas Vilkaviš- 
kio rj., 4 km į š. nuo Vilkaviškio, prie 
Vilkaviškio geležinkelio stoties; Au- 
galų apyl. centras. 517 gyv. (1959). 


DIČ—DID 395 


Lentpiūvė (nuo 1946), Vilkaviškio grūdų 
paruošų punktas ir cukrinių runkelių 
priėmimo punktas, Vilkaviškio gižk. sto- 
ties ryšių skyrius, Vilkaviškio gižk. sto- 
ties pr. m-la (1914—44 ir nuo 1958). 
Taryb. metais kaime susikūrė Vilkaviš- 
kio glžk. st. darbininkų ir tarnautojų 
gyvenvietė, 


DIDiEJI  ZARIŠKIAI — kaimas Kapsu- 
ko rj., Gavaltuvos apyl, 6 km į p. r. 
nuo Kazlų Rūdos, į p. nuo Kauno— 
Kapsuko plento. 219 gyv. (1959). Per 
kaimą teka Vabalkšnė (Pilvės intakas). 
Iš š. prie kaimo prieina Ąžuolų Būdos 
miškas, iš p.— Mikalavo miškas. Yra 
Ąžuolų Būdos ryšių skyrius, felčerių- 
akušerių punktas (nuo 1960), kultūros 
namai (nuo 1957). Hitlerininkai ir vieti- 
niai burž. nacionalistai 1941 miške ties 
D. Z. sušaudė kelis šimtus taryb. pilie- 
čių; jų palaikai pervežti į D. Z. kapines, 


DIDINSKIS, Didinskas, Juozas [XIX a.— 
XX a. pr.|] — JAV lietuvių literatas. Nuo 
1896 bendradarbiavo „Ryte“, „„Vienybė- 
je lietuvninkų“ ir kt. Išleido rink. „Tik- 
rosios dainos, surinktos iš daugelio raš- 
tų“ (1904), brošiūrą „Žmogus vienybei 
sutvertas“ (1906). Išvertė į liet. kalbą 
Gi de Mopasano, M. Gorkio, B. Bjern- 
sono, L. Tolstojaus ir kt, rašytojų apsa- 
kymų (išsp. „Darbininkų viltyje“, 1904— 
1906). Pasirašinėjo J. D. iš Mergbūdžio, 
J. iš Parubežės, Jono iš P. ir kt. slapy- 
vardžiais. 


DIDYSIS — ežeras Trakų rj., 4 km į š. 
nuo Lentvario, prie Vilniaus—Kauno 
plento. Plotas 64,5 ha, didž. gylis 17 m, 
vid. gylis 6,1 m, ilgis 1140 m, didž. plo- 
tis 1000 m. Kranto linija labai vingiuota. 
R. atšaka vadinama Akute. R. ir v. kran- 
tai statūs, kiti — apaugę krūmais, vieto- 
mis pelkėti, Per ežerą teka Saidė, iki D. 
vadinama Vosylyte. Ežeras verslovinis. 


DIDYSIS EŠERINIS — ežeras Varėnos rj., 
8 km į p. v. nuo Rudnios. Plotas 14 ha. 
Ežeras ištįsęs iš V. į r.; ilgis 570 m, 
didž. plotis 340 m, kranto linijos ilgis 
1480 m. Krantai žemi, pelkėti. Ež. du- 
buo susidarė, formuojantis pelkei (Čep- 
kelių raistui). D. E. įeina į Čepkelių 
raisto botaninį zoologinį draustinį. 


DIDYSIS RAISTAS —1. Pelkė Jona- 
vos rj., 16 km į š. r. nuo Kauno, 4,5 km 
į p. I. nuo Karmėlavos, Nemuno ir Ne- 
ries vandenskyroje; viena giliausių Lie- 
tuvos pelkių. Plotas 489 ha (pramoninis 
420 ha), didž. gylis 16,5 m, vid. 2,6 m. 
Iš. pelkės išteka Kruna (Nemuno in- 
takas). Pelkės paviršius išgaubtas. Vy- 
rauja fuskuminės ir švylinės-kimininės 
durpės. Vid. susiskaidymas 3595, vid. 
peleningumas 2,57o. Dugno duburiuose 
po durpėmis yra ežerinių nuosėdų. Dug- 
ne molis ir smėlis: Pelkė ežerinės kil- 
mės. Nusausinta. Kasamos durpės krai- 
kui ir kurui, 

2. Darbininkų gyvenvietė Jonavos rj., 
Užusalių apyl, 6 km į p. r. nuo Kar- 
mėlavos, prie Didžiojo raisto pelkės. 


396 DID—DID 


308 gyv. (1959). Mechaninės dirbtuvės, 
parduotuvė, kepykla, valgykla, felčerių- 
akušerių punktas (nuo 1953), Daukliūnų 
pr. m-los komplektas (nuo 1955), kultū- 
ro0os namai (nuo 1958), biblioteka (nuo 
1958). Gyvenvietė susikūrė 1949, pradė- 
jus eksploatuoti Didžiojo raisto durpyną. 


DIDYSIS SIAURYS — ežeras Švenčio- 
nių rj.,, 8 km į p. nuo Labanoro. Ežeras 
ištįsęs iš š. į p., pietuose dvišakas. Plo- 
tas 101 ha. Ilgis 1865 m, didž. plotis 
810 m. Kranto linija labai vingiuota, jos 
ilgis 8550 m. Krantai neaukšti, daugiau- 
sia apaugę mišku. Ežeras verslovinis. 


DIDYSIS TARYBŲ SĄJUNGOS TĖVY- 
NĖS KARAS (1941—45) — išsivaduoja- 
masis tarybinės liaudies karas prieš fa- 
šistinę Vokietiją, kuri klastingai užpuolė 
TSRS, ir prieš Vokietijos sąjunginin- 
kus-satelitus: Vengriją, Rumuniją, Suo- 
miją ir Italiją; antrojo pasaulinio karo 
(1939—45) svarbiausioji dalis. 

Tarybų Lietuvai nuo pirmosios karo 
dienos (1941.V1.22) teko pakelti hitleri- 
ninkų įsiveržimo smūgius. Į Lietuvos te- 
ritoriją vienu metu įsibrovė visa hitle- 
rinės kariuomenės „Šiaurės“ armijų 
grupė, 3-ji tankų grupė ir du „Centro“ 
armijų grupės korpusai, iš viso 40 mo- 
torizuotų ir pėstininkų divizijų, turė- 
jusių 700000 kareivių, 1500 tankų, 
12000 pabūklų, daugiau kaip 1200 lėk- 
tuvų ir daug kitos kar. technikos. TSRS 
šiaurės vakarų, taigi ir Lietuvos, sienas 
stojo ginti Ypatingosios Pabaltijo karo 
apygardos (nuo 1941.VI.22 Šiaurės va- 
karų fronto) 8 ir 11 armijų dalys. 
1941.VI.22 4 val. hitlerininkus didvy- 
rišku pasipriešinimu pasitiko taryb. pa- 
sieniečiai bei pirmojo ešelono taryb. ka- 
riuomenė. Atkaklūs mūšiai vyko prie 
Kudirkos Naumiesčio ir Jurbarko. Ištisą 
dieną hitlerininkų atakas prie Šešupės 
atmušinėjo 5-sios šaulių divizijos da- 
lys. Verždamiesi su dideliais nuostoliais, 
hitlerininkai VI.22 pasislinko į prieki 
10—15 km, kai kur 20 km ir 30 km. 
Šiaurės vakarų fronto vadas gen. plk. 
F. Kuznecovas, panaudodamas abiejų 
armijų šaulių junginius, ryžosi neleisti 
priešui prasiveržti Šiaulių, Vilniaus ir 
Kauno kryptimis, o tankų junginiais su- 
duoti kontrasmūgį prasiveržusioms prie- 
šo grupuotėms. Tačiau priešas stipriais 
smūgiais suskaldė į dalis 11 armijos jun- 
ginius, kurie, netekę ryšio su armijos 
štabu, buvo priversti paskubomis trauk- 
tis Kauno ir Vilniaus kryptimi. Nebuvo 
jėgų atremti hitlerininkų tankų ir moto- 
rizuotų jėgų srautui. Kontrasmūgiui prie 
Šiaulių buvo skirtas 12 ;mechanizuotas 
korpusas. Tačiau korpuso junginiai, bū- 
dami išsiskleidę 60 km fronte ir negalė- 
dami iš anksto užimti išeitinės padėties, 
turėjo stoti į mūšį be reikiamo pasiren- 
gimo. Tame mūšyje pasižymėjo 28-sios 
tankų divizijos, vadovaujamos pulkinin- 
ko (vėliau armijos generolo) I. Černia- 
chovskio, dalys. VI.23—25 mūšiuose 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 400 


prie Šiaulių, kuriuose iš abiejų pusių 
dalyvavo maždaug 1000 tankų ir šarvuo- 
čių, hitlerininkams buvo padaryti dideli 
nuostoliai, privertę juos atitraukti į už- 
nugarį kelias savo divizijas pertvarky- 
mui. Mūšiais ties Šiauliais pavyko ku- 
riam laikui sustabdyti priešo puolimą 
ir išvengti 8 armijos apsupimo. Nesėk- 
mingai pasibaigė 16 šaulių korpuso 
bandymas kontratakuoti hitlerininkus 
prie Kauno. Po tų mūšių hitlerininkai 
veržėsi toliau į r. ir š. r. Birželio pab. 
buvo okupuota visa Tarybų Lietuva. 
TSRS buvo užpulta Vokietijos kariuo- 
menei palankiomis ir Raudonajai Armi- 
jai nepalankiomis sąlygomis. Raudonoji 
Armija, didvyriškai priešindamasi, duo- 
dama smarkius smūgius priešo jėgoms, 
vis dėlto buvo priversta trauktis. 
Lietuvoje prasidėjo žiauri hitlerinė 
okupacija. Pirmosiomis dienomis burž. 
nacionalistai sudarė vad. laikinąją vVy- 
riausybę, kuri neturėjo jokios realios 
valdžios. Tos „vyriausybės“ kadrus ir 
institucijas hitlerininkai panaudojo Lie- 
tuvos liaudžiai pavergti. Iš esmės kar. 
ir civ, valdžia iš karto buvo sutelk- 
ta hitlerinių kar. komendantų ranko- 
se. Vėliau Hitlerio įsakymu buvo paskir- 
ti svarb. pareigūnai okupuotoms taryb. 
teritorijoms valdyti. Iš okupuotų Pabal- 
tijo respublikų ir Baltarusijos buvo su- 
darytas vad. Ostlandas, kuriam vadova- 
vo reicho komisaras Lozė. Lietuva buvo 
pavadinta viena iš Ostlando generalinių 
sričių. Jos generaliniu komisaru paskir- 
tas hitlerininkas fon Rentelnas. Lietuva 
buvo padalyta į Vilniaus miesto, Vil- 
niaus krašto, Kauno miesto, Kauno kraš- 
to, Šiaulių ir Panevėžio apygardas, ku- 
rioms valdyti paskirti apygardų komisa- 
rai. Iš vietinių burž. nacionalistų prie 
gen. komisaro buvo sudaryta P. Kubi- 
liūno vadovaujama generalinių tarėjų 
institucija. Gen. tarėjai, skiriami gen. 
komisaro, padėjo okupantams plėšti Lie- 
tuvos liaudies ūkį ir jos gyventojus, 
aprūpinti hitlerinę kariuomenę maisto 
produktais, o reichą — pigia darbo jėga 
ir žaliavomis, slopinti bet kokį darbo 
žmonių pasipriešinimą, naikinti gyven- 
tojus. Miestų burmistrais, apskričių vir- 
šininkais, viršaičiais, seniūnais buvo pa- 
skirti vietiniai burž. nacionalistai. 
Visą Lietuvos ekonomiką okupantai 
pajungė karo reikalams. Jie sukūrė vo- 
kiškas bendroves, kurios perėmė į savo 
rankas visas gamybos priemones, žalia- 
vas, tiekimą ir paskirstymą. Valstiečiai 
buvo apkrauti nepakeliamomis prievolė- 
mis. Okupantai įsteigė specialią b-vę Pa- 
baltijo žemėms kolonizuoti ir kolonizaci- 
jos štabą, veikusį Kaune gestapo vado 
Himlerio ir reicho komisaro Ostlandui 
Lozės žinioje. Pagal hitlerinių imperia- 
listų planus užgrobtoji „Rytų erdvė“ 
buvo laikoma „gyvybine“ reicho erdve, 
reikalinga vokiečių „aukštesniajai“ ra- 
sei. Todėl vietiniai užgrobtosios terito- 
rijos gyventojai pagal jų planus turėjo 
būti iš dalies išnaikinti, iš dalies išvežti 
į kitus rajonus. Mažosios tautos turėjo, 
jų žodžiais tariant, „išgaruoti kaip lašas 
vandens ant karšto akmens“. Smulkiųjų 
ir vidutinių valstiečių ūkiai, karui pasi- 


baigus, turėjo būti sujungti į didelius I 
išdalyti aktyviems fašistams. Jau Oki“ 
pacijos metais Lietuvos pram. įmonės: 
prek. įstaigos ir didesnieji namai b€! 
sklypai miestuose buvo perduodami vok: 
kapitalistų b-vėms. Pirmiausia buvo KO“ 
lonizuojamos Lietuvos— Vokietijos Pė“ 
sienio apskritys (pvz., Vilkaviškio aP5 
buvo apgyvendinta 1215 vok. kolonistt 
šeimų, Tauragės — 1039, Šakių — 705: 
Marijampolės — 632, Raseinių — 30 
šeimos). Lietuvos valstiečiai išvaroml te: 
galėjo pasiimti tik 15 kg turto. Visa? 
jų ūkis su gyvu ir negyvu inventoriumi 
buvo atiduodamas kolonistams. Karinialš 
ir  kolonizaciniais tikslais okupantė! 
1944.II.17 uždraudė naujai apsigyventi 
vietiniams gyventojams Kaune, Ypatil“ 
gosios valst. komisijos vok. faš. groD“ 
kų piktadarybėms nustatyti ir ištirti duO“ 
menimis, Lietuvoje 1942 buvo įkurdintė 
16300 vok. kolonistų šeimų. Kolonistė! 
buvo atleisti nuo visų mokesčių ir duok: 
lių. Jiems buvo skirtos spec. krautuvės: 
m-los, poliklinikos, ligoninės, kinai, Nė 
valgyklos, restoranai, kavinės ir kt. KU“ 
tūrinio bei buitinio aptarnavimo įsta“ 
gos. Prie tokių įstaigų durų buvo Išk:S 
bos su užrašu: „Tik vokiečiams“. Le 
Raudonosios Armijos pergalės ir mas!“ 
nis liet. tautos pasipriešinimas privel“ 
apstabdyti kolonizavimą ir pagaliau V" 
siškai jį nutraukė. 7 
Okupantai taip pat siekė gauti OKU 
puotose šalyse kar. papildymų ir darb? 
jėgos. Lietuvoje jie vieną po kitos SK€“ 
bė jaunimo mobilizacijas į hitlerinę 
riuomenę. Tačiau visoms mobilizacijoM* 
jaunimas priešinosi, ir jos sužlugo. | kti 
džioje hitlerininkai stengėsi suni“ 
jiems reikalingą darbo jėgą „savanonl“ 
kumo“ pagrindu, dengdamiesi dema8““ 
giniais pažadais, tačiau, pamatę, Ka 
jiems nepavyks, įvedė priverstinį I68 
ravimąsi. Kas metai numatomos 1! tai 
kietiją išvežti darbo jėgos kontingen““ 
didėjo. 1943 buvo numatyta išvežti 
Lietuvos 30000, o 1944-“ jau 1000 k 
žmonių. Okupantai apsupdavo iš“ 
kvartalus, gatves, turgus, kino teatro 
netgi bažnyčias, gaudė jaunimą IT p 
kiniuose vagonuose vežė į Vokietl“ 
Nepaisant žiaurių priemonių, hitleniti; 
kų planai nebuvo pilnutinai įgyvendi 
Ypatingosios valst. komisijos duom, 
mis, okupantai įvairiomis smurto Pa00 
monėmis išvežė į Vokietiją apie 30 
Lietuvos darbo žmonių. = 
Hitleriniai okupantai barbariška! AV 
bė ir naikino kultūrines liet. tautos k 
tybes, žudė pažangiuosius inteligents 
Jų žiaurumo aukomis tapo skulptoP o 
V. Grybas, poetas V. Montvila IT 
šimtys kitų įžymių liet. tautos S 
Okupantai uždarė Vilniaus ir ojo 
un-tus, filharmoniją, dailės ir taikO 
meno in-tus, o jų mokymo priemO“ > 
vertingus įrengimus, moksl. lit-T8 1 
grobstė. Keliasdešimt žymių liet. I arė 
gentijos atstovų jie suėmė ir Už sė 
į konc. stovyklas. Hitlerininkai P ejų 
Lietuvos muziejų, bibliotekų, *V ni 
akademijos turtą. 1941 buvo Uždš“,, 
7 teatrai, visi kultūros namai II ityti 
tyklos; uždrausta platinti ir ska! 


įst“ 


17 Lietuvos rašytojų (P. Cvirkos, L. Gi- 
105, S. Nėries, A. Venclovos ir kt.) 
Urinius. Okupantai sugriovė švietimo 
sistemą Lietuvoje. Daugelis geriausių 
mlų Pastatų buvo paversta kareivinė- 
Us. Hitlerininkai nužudė Lietuvoje dau- 
šiau kaip 1000 mokytojų. 
2 “Er visą hitlerinę okupaciją grobę ir 
„Sikinę liet. tautos ūkines ir kultūrines 
“Itybes, hitlerininkai, traukdamiesi nuo 
audonosios Armijos smūgių, sugriovė 
Samonę, transportą ir komunalinį ūkį. 
Patingosios valstybinės komisijos duo- 
sy nimis, jie sunaikino daugiau kaip 
000 trobesių, iš jų apie 2000 pram. 
bastatų, 56 elektrines, daugiau kaip 
m 000 gyv. namų, 72 ligonines, polikli- 
ikas ir ambuiatorijas, apie 20 000 par- 
Votuvių ir sandėlių, susprogdino 1700 
am įmonių. Lietuvos miestuose buvo 
Ššriauti ištisi kvartalai. Ypač nukentėjo 
Inius, kuris neteko 4045 gyv. ploto. 
A en tik Vilniuje ir Kaune hitlerininkai 
"8riovė 14 vidurinių ir 46 pradi- 
T m-lų pastatus. Nepilnais duomeni- 
2S, Lietuvos TSR liaudies ūkiui ir kul- 
Tai jie padarė 1,7 mlrd. rb nuostolių. 
lp Kdydami grobikišką politiką, hit- 
o A ninkai Lietuvoje planingai naiki- 
vi Eyventojus, pirmiausia taryb. akty- 
Betus, Visuotinį pobūdį turėjo žydų 
„Yas. Talkininkaujami vietinių bur- 
nių nacionalistų, hitlerininkai jau 
5 9 1941.VI—VII masiškai suiminėjo ir 
tą € komunistus, komjaunuolius, visus 
Yo. aktyvistus, visus tuos, kurie akty- 
„ai dalyvavo socializmo statybos darbe, 
“ Visus žydus. Masiškiausio naikini- 
9 vietos, kur žuvo tūkstančiai žmonių, 
šao Paneriai (100 000), Kauno IX for- 
Ž 60 000), Alytus (60 000), Vilkaviškis 
Ką 00) ir kt. Vien Naujojoje Vilnioje, 
Pano VI forte, Alytuje, Bezdonyse bu- 
be Sunaikinta apie 165 000 taryb. karo 
jjasvių. Iš viso Lietuvos TSR teritori- 
1 hitlerininkai išžudė daugiau kaip 
AinĖ „milijono žmonių. Nuo 1943 pab. 
Sik “rininkai, norėdami nuslėpti savo nu- 
3 = limų pėdsakus, karštligiškai ėmė at- 
“ Inėti ir deginti lavonus. Tačiau savo 
Sikaltimų nuslėpti jie neįstengė. 
la Stuvos liaudis, kaip ir visa taryb. 
nų IS, nuo pirmųjų okupacijos die- 
hi Stojo į atkaklią kovą prieš hitleri- 
8robikus. Liet. tautos sūnūs kovėsi 
it Onojoje Armijoje, plačiai įsijungė 
ibn 6 Ppartiz. judėjimą, vykdė diversi- 
22 Sabotažą, atsidavę dirbo Tėvynės 
šau aIyje. 29-jo teritorinio lietuviškojo 
ninkų korpuso kariai ir Vilniaus pėsti- 
ži Ųų karo m-los kursantai karo pra- 
„Oe sudavė smarkius smūgius hitle- 
Šia grobikams Lietuvoje ir Baltaru- 
tani, Valstybinio Gynybos komiteto nu- 
džia L 1942 pr. prie Volgos buvo pra- 
izj„ Ormuoti 16 lietuviškoji šaulių di- 
19449 (16 LŠD) (ž. Tarybinė Armija). 
stai II ties Aleksejevka (Oriolo sr.) ji 
hitja „L. SAVO pirmąsias kautynes prieš 
i, Minkus. 1943 vasarą 16 LŠD da- 
Kad gynybinėse kautynėse Kursko 
o „S Vėliau įsijungė į bendrą fron- 
i Puolimą, 1944 ji kovėsi Baltarusijo- 
da „Padėjo vaduoti Tarybų Lietuvą: 
avo kautynėse ties Šiauliais, va- 


duojant Žemaitiją bei Klaipėdą, ir per- 
galingai baigė karo veiksmus Tarybų 
Latvijoje (Kurše). Už pasižymėjimus mū- 
šiuose 16 LŠD buvo apdovanota Raudo- 
nosios Vėliavos ordinu, jai buvo suteik- 
tas Klaipėdos divizijos vardas. Keliolika 
tūkstančių divizijos karių buvo apdova- 
nota Tarybų Sąjungos ordinais ir meda- 
liais, o 12 geriausiųjų karių suteiktas 
Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. Va- 
duojant Tarybų Tietuvą ir ją išvadavus, 
i Raudonąją Armiją įsiliejo dešimtys 
tūkstančių Tarybų Lietuvos darbo žmo- 
nių. Jie dalyvavo mūšiuose dėl Lenki- 
jos, Čekoslovakijos ir kitų Europos kraš- 
tų išvadavimo, triuškino hitlerininkus 
faš. Vokietijoje, šturmavo Berlyną. 
Pirmosiomis karo dienomis prieš hit- 
lerininkų desantininkus ir apsiginkla- 
vusių burž. nacionalistų gaujas kovėsi 
Lietuvos komunistai, komjaunuoliai ir 
taryb. aktyvistai. Jau 1941 vasarą ir ru- 
denį Lietuvoje ėmė veikti pirmieji gink- 
luoti taryb. partizanų būriai ir atskiros 
grupės. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Pa- 
nevėžyje ir kt. miestuose kūrėsi po- 
grindinės antifaš. org-jos. Partiz. judė- 
jimui ir antifaš. org-jų veiklai vadova- 
vo Lietuvos Komunistų partija. Lietuvos 
KP CK, Tarybų Lietuvos vyriausybė, 
LLKJS CK veikė Maskvoje, mobilizavo 
Lietuvos darbo žmones kovai prieš hit- 
lerinius grobikus. LKP CK siuntė į oku- 
puotą Lietuvą parengtus partizaninio 
judėjimo organizatorius. 1942.XI.26 Vals- 
tybinio Gynybos k-to nutarimu buvo 
įsteigtas Lietuvos Partizaninio judėjimo 
štabas, vadovaujamas LKP CK sekre- 
toriaus A. Sniečkaus. Betarpiškai Lie- 
tuvoje partiz. judėjimui vadovavo LKP 
pogrindiniai Šiaurės ir Pietų sričių ko- 
mitetai, Partiz. judėjimas išplito visoje 
Lietuvoje. Iš viso hitlerinės okupacijos 
metais Lietuvoje veikė daugiau kaip 90 
partizanų būrių ir atskirų grupių, kurie 
padarė hitlerininkams didelių nuostolių: 
nuvertė nuo bėgių 364 traukinius su ka- 
riuomene ir kar. technika, išvedė iš ri- 
kiuotės 300 garvežių ir daugiau kaip 2000 
vagonų, sunaikino šimtus kilometrų ge- 
ležinkelio bėgių, daug sandėlių, sutriuš- 
kino 18 hitlerininkų įgulų, nukovė dau- 
giau kaip 10 000 hitlerinių kareivių bei 
jų talkininkų. Ž. Partizaninis judėjimas 
Lietuvoje Didžiojo Tėvynės karo metais. 
Masiškas buvo liet. tautos priešinima- 
sis ir pasyviomis formomis. Darbininkai 
vengė darbo, slapstėsi, traukėsi į kaimus 
arba dirbo bet kaip, kad tik okupantai 
turėtų mažiau naudos, gadino darbo 
įrankius ir įrengimus, griebėsi sabotažo 
ir diversijų įmonėse. Valstiečiai sabola- 
vo žemės ūkio produktų tiekimą oku- 
pantams, neatlikinėjo darbo prievolių. 
Metai po metų privalomųjų Žž. ū. pro- 
duktų pristatymo planai nebuvo įvykdo- 
mi, Jaunimas vengė mobilizacijų, slaps- 
tėsi, ėjo į miškus, papildė taryb. partiza- 
nų būrius. Hitleriniai okupantai susidūrė 
su atkakliu lietuvių tautos pasipriešinimu. 
Pasitraukusieji į šalies gilumą Lietu- 
vos darbo žmonės įsijungė į šalies užnu- 
gario darbo frontą, dirbo kolūkiuose ir 
taryb. ūkiuose, g-lose. Daug evakuotųjų 
Tarybų Lietuvos žmonių buvo paskir- 


DID—DID 377 


ta vadovauti ūkiniam darbui. Įsijungę 
į patriotinį judėjimą, evakuotieji Lietu- 
vos piliečiai 1943 pr. surinko 1,5 mln. rb, 
už kuriuos buvo nupirkta ir perduota 
frontui lėktuvų eskadrilė „(Tarybų Lietu- 
va“. Aktyviai dalyvavo visuom. darbe 
Lietuvos mokslininkai, rašytojai ir kiti 
inteligentijos atstovai. Jie dirbo Visasą- 
junginiame radijo komitete, liet. m-lose, 
kursuose, vaikų namuose, liet. liaudies 
dainų ir šokių ansamblyje. Lietuvių ra- 
šytojų, dainininkų grupės dažnai lan- 
kėsi Raudonosios Armijos 16 liet. divi- 
zijoje, rengė jos kariams lit. vakarus, 
savo kūrybiniu žodžiu prisidėjo prie 
karių kovinės dvasios stiprinimo. Rašy- 
tojų parengtus antifašistinius antologi- 
nius leidinius „Didysis lietuvių tautos 
priešas“ (Brooklyn, 1943) ir „Lietuva ug- 
nyje“ (Brooklyn, 1944) išleido Amerikos 
Lietuvių darbininkų literatūros draugija. 
Dažni divizijos svečiai buvo taip pat 
Lietuvos KP CK ir Tarybų Lietuvos vy- 
riausybės vadovai, jų siunčiami lekto- 
riai, kurie darė kariams pranešimus apie 
padėtį Lietuvoje ir kt. klausimais. Įvai- 
riose TSRS vietose buvo leidžiami liet. 
laikraščiai „Tiesa“, „Tarybų Lietuva“, 
„Už Tarybų Lietuvą“ ir kt. Buvo išleisti 
134 atsišaukimai, 161 polit. ir grož. 
lit-ros leidinys. Knygos, laikraščiai ir at- 
sišaukimai buvo platinami ne tik tarp 
evakuotųjų, bet ir okupuotoje Lietuvoje. 
Tarybų Lietuvos ir visos TSRS darbo 
žmonių kovą prieš vok. faš. grobikus 
rėmė JAV, Kanadoje, Argentinoje, 
Urugvajuje, Brazilijoje ir kt. šalyse gy- 
venę lietuviai emigrantai. Vien pažan- 
gieji JAV lietuviai D. Tėvynės karo 
metais surinko ir pasiuntė į TSRS įv. 
prekių už 371 000 dolerių. Šios dovanos 
buvo paskirstytos evakuotųjų Lietuvos 
gyventojų vaikams, 16 liet. divizijos 
kariams, pasiųstos į okupuotąją Lietu- 
vos teritoriją partizanams. 

Jau pirmieji D. Tėvynės karo mė- 
nesiai aiškiai parodė, kad hitlerinės 
Vokietijos žaibinio karo planai žlugo. 
1941 pabaigoje vokiečiai buvo sumušti 
prie Maskvos ir nublokšti daugiau kaip 
400 km atgal. Raudonosios Armijos jėga 
nepaliaujamai augo. 1943 hitlerinei Vo- 
kietijai buvo suduoti triuškinantys smū- 
giai kautynėse prie Volgos, Kursko, Bal- 
tarusijoje, Ukrainoje. Raudonosios Ar- 
mijos 3-jo Baltarusijos fronto motorizuo- 
ti junginiai 1944.VII.7 pasiekė Vilniaus 
pakraščius, o VII.13 išvadavo Tarybų 
Lietuvos sostinę. Raudonosios Armijos 
dalys, palauždamos fašistų kariuomenės 
priešinimąsi, sparčiais tempais žygiavo 
R. Prūsijos link. Liepos viduryje III Bal- 
tarusijos fronto kariuomenė forsavo Ne- 
muną. VIII.1 buvo išvaduotas Kaunas. 
I Pabaltijo fronto kariuomenė VII.20 
išvadavo Panevėžį, VII.27 Šiaulius ir, 
įžengusi į Latvijos TSR, išvadavo Jelga- 
vą bei Tukumą, priėjo Baltijos jūrą. Tuo 
būdu buvo perkirstos komunikacijų li- 
nijos tarp hitlerinių „Šiaurės“ ir „„Cent- 
ro“ armijų grupių. Hitlerinė karo vado- 
vybė, siekdama bet kuria kaina atstatyti 


398 DID—DID 


savo kariuomenės sausumos komunika- 
cijas, prieš I Pabaltijo fronto kariuome- 
nę metė dideles motorizuotų pėstininkų 
ir tankų jėgas. Rugpiūčio mėn. įsilieps- 
nojo atkaklūs mūšiai prie Šiaulių ir Ža- 
garės. Tačiau hitlerininkai buvo priversti 
trauktis. 1944.X.5 Raudonoji Armija pra- 
dėjo pulti Klaipėdos kryptimi ir tą pačią 
dieną pralaužė hitlerininkų fronto lini- 
ją. Iki X.23 buvo išvaduoti Jurbarkas, 
Telšiai, Mažeikiai, Plungė, Seda, Var- 
niai, Kelmė, Šilalė, Kretinga, Palanga, 
Šakiai. Hitlerininkų rankose kurį laiką 
buvo likusi tik Klaipėda ir kai kurios 
gyv. vietovės prie jos. Kurše buvo at- 
kirsta stambi hitlerininkų kar. grupuotė. 
1945.1.28 I Pabaltijo fronto kariuomenė 
sutriuškino hitlerininkų grupuotę, išva- 
davo Klaipėdą ir tuo pačiu baigė va- 
duoti visą Lietuvos TSR teritoriją. 
Raudonoji Armija, įžengusi į hitlerinę 
Vokietiją ir šturmu užėmusi Berlyną, 
privertė ją 1945.V.9 kapituliuoti. 


Lit.: A. Sniečkus, Lietuva kovoje prieš vo- 
kiškuosius okupantus, M., 1944; A. Venclova, 
Tarybų Sąjungos Didvyrė Marija Melnikaitė, 
M., 1944; A. Venclova, Karo laukuose, K., 
1945; Kovoje prieš hitlerinę okupaciją (Lietu- 
vos KP(b) atsišaukimai Didžiojo Tėvynės karo 
metu), V., 1948; K. Korsakas, Lietuvių tary- 
biniai rašytojai prieš vokiškuosius grobikus.— 
Literatūra ir kritika, V., 1949; J. Macijauskas, 
Tėvynės karo frontuose, V., 1953; B. Urbana- 
vičius, Liaudies keršytojai, V., 1954; V. Vil- 
džiūnas, Aukštaitijos kalvose, V., 1954; P. Šta- 
ras, Lietuvių tautos kova už Tėvynės lais- 
vę Didžiajame Tėvynės kare, V., 1956; 
Hitlerininkų piktadarybės Pabaltijyje, V., 1957; 
J. Macijauskas, Už liaudies laimę, V., 1957; 
Ypatingosios valstybinės komisijos vokiškųjų 
fašistinių grobikų bei jų bendrininkų pikta- 
darybėms nustatyti ir ištirti pranešimas apie 
hitlerinių grobikų nusikaltimus Lietuvos Ta- 
rybų Socialistinėje Respublikoje, V., 1957; 
Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, V., 1957; 
P. Kutka, Girioj aidi šūviai, V., 1958; P. Sta- 
ras, Drąsios širdys, V., 1958; Lietuvos TSR 
istorija (Nuo seniausių laikų iki 1957 me- 
tų), V., 1958; J. Jurginis, Šiurpus Lietuvos 
istorijos puslapis, V., 1958; A. Viršulis, Did- 
vyrių keliais, V., 1959; T. Mončiunskas, Rūd- 
ninkų girios partizanai, V., 1959; Hitleriniai 
žudikai Kretingoje, V., 1960; Z. Bridikis, Par- 
tizanų takais, V., 1960; M. Kurganovas, Mirties 
akivaizdoje., V., 1960; Žudikai bažnyčios prie- 
globstyje, V., 1960; [II leid. 1963]; S. Bistric- 
kas, Ir sušaudytieji prabyla, V., 1960; Hcropux 
Benukoi4 OrevecTBenHož BOKHBI CoBeTCKOro Co- 
103a 1941—1945, T. 1—6, M., 1960—65; S. Apy- 
vala, Sakalai broleliai, V., 1961; J. Vicas, 
SS tarnyboje, V., 1961; Hitlerinė okupacija Lie- 
tuvoje, V., 1961; Žygiai, apkasai, atakos, V., 
1961; L. Bakutis, Per liepsnojančią žemę, V., 
1961; J. Macijauskas, Saulė leidžias, saulė te- 
ka (Atsiminimai), V., 1961; Hitlerininkų penk- 
toji kolona Lietuvoje, V., 1962; B. Bračas, 
Šuolis per geležinkelį, V., 1962; Archyviniai 
dokumentai apie nacionalistų antiliaudinę 
veiklą, III rinkinys, V., 1961, V rinkinys, V., 
1962; J. Paplauskas, Negreit išaušo diena, V., 
1963; S. Naujalis, Pėdsakai dingsta miške, 
V., 1963; J. Olekas, Neramios naktys, V., 1964; 
Kovų keliais [fotoalbumas|, V., 1965. 


DIDYSIS TYRULIS — pelkė Radviliš- 
kio rj, 13 km į p. nuo Šiaulių, 14 km 
i v. nuo Radviliškio. Plotas 4717 ha 
(pramoninis 3773 ha). Pelkė ištįsusi apie 
19 km iš š. r. į p. v. tarp 2 lygiagrečių 
moreninių gūbrių, fliuvioglacialiniame 
slėnyje. Yra nesupelkėjusių salų (iš viso 
135 ha). Per D. t. teka Šimšė (į Gauštvi- 
nio ež.). Pelkę mailina krituliai, pavir- 
šiaus nuotėkio ir Šimšės potvynių van- 


Didysis tyrulis. Durpių karjeras 


denys. P. r. dalyje yra šaltinių. Pelkė 
visų trijų tipų, šiaurėje apaugusi pušy- 
nu, viduryje — pavieniais beržais ir 
gluosniais, pietuose — lapuočių mišku. 
Durpių klodo didž. storis 8 m, vid. 
2,57 m; vid. susiskaidymas 2195, vid. 
peleningumas 5,375. Aukštapelkinis (fus- 
kuminis) klodas užima 134 ha, miš- 
rusis 1050 ha; likusį plotą užima žema- 
pelkiniai  (plynraistiniai ir plyniniai) 
klodai. Po durpėmis yra ežerinių nuo- 
sėdų sluoksnis; jo storis iki 2,5 m. 
Dugne žvyringas priemolis, molis ir smė- 
lis. Durpės pradėtos kasti 1953. Gami- 
namos gabalinės ir trupininės durpės 
kurui ir trąšoms. 1963 pagaminta gaba- 
linio kuro 88000 t, trupininio kuro 
36 000 t, kraiko 54 000 t. Prie durpyno 
pastatyta moderni gyvenvietė, mecha- 
ninės dirbtuvės (ž. Tyruliai). Iš D. t. 
į Šiaulių durpių įmonę nutiestas siaura- 
sis geležinkelis. 


DIDYSIS ŽIOGYS — ežeras Šilutės rj., 
16 km į p. nuo Šilutės, Nemuno senvagė- 
je. Plotas 20 ha. Ežeras ištįsęs iš V, į T.; 
ilgis 1700 m, didž, plotis 200 m. Kran- 
tai žemi. Š. pakrantėje įsikūrę Girinin- 
kai. Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei. 

DIDKIEMIO MIŠKAS — miškas Sila- 
lės rj., 6 km į p. v. nuo Šilalės, 3 km 
į r. nuo Žvingių. Priklauso Tauragės 
miškų ūkio Pajūrio girininkijai. Plotas 
1772 ha. Rytuose jungiasi su Pagraman- 
čio mišku ir sudaro su juo vieną masy- 
vą (ž. Pagramančio-Didkiemio miškai). 


DIDKIEMIS — kaimas Šilalės rj., Pajū- 
rio apyl, 13 km į p. nuo Šilalės, Jūros 
kair. krante; kolūkio centras. 211 gyv. 
(1959). Dalis kaimo sodybų yra senoje 
gyvenvietėje, kita dalis tęsiasi toli palei 
kelią į Šilalę. Rytuose pro D. teka Auš- 
bruva (Jūros intakas), šiaurėje — jos 
intakas Kulnė. Iš p. prie D. prieina Ty- 
relio miškas, iš š.— Didkiemio miškas. 
Parduotuvė, ryšių skyrius, felčerių-aku- 
šerių punktas (nuo 1955), aštuonmetė 
m-la (1922—61 pradinė, iki 1962 septyn- 


metė), biblioteka. Buv. dvaras. Archit 
atžvilgiu vertinga D. bažnyčia ir varpinė 
(past. 1796). Burž. nacionalistai 1 
nužudė apylinkės tarybos pirm. Lė“ 
geckį. 


DIDMIŠKIS — miškų masyvas JoNIS“ 
kio rj., 13 km į v. nuo Joniškio. PI“ 
klauso Joniškio miškų ūkio Skaistgi!!? 
girininkijai. Plotas 3416 ha; medynų 
3101 ha. Masyvą sudaro Žutmiškė3 
(922 ha), Reibeniškių (527 ha), Didmi““ 
kio (1577 ha) ir Beržynės (390 ha) Mis“ 
kai. Šiaurės vakaruose susisiekia 3U 
Žagarės mišku. Reljefas lyguminis. Dir“ 
vožemiai velėniniai jauriniai, mažai su“ 
jaurėję, priemoliniai, kai kur moliniai 
arba priesmėliniai. 959; medynų sava!“ 
minės kilmės. Labiausiai paplitę KI“ 
kiakopūstiniai miško tipai. Beržynų gė 
4105, eglynų 1995, drebulynų 1796, bal 2 
alksnynų 1395, juodalksnynų 470, PU 
šynų 305. Medynų vid. amžius 35 meta 
bonitetas I—II, skalsumas 0,7—0,8, VI“- 
tūris 144 ktm/ha, vid. metinė prieau?“ 
41 ktm/ha. Yra elnių, stirnų, šernt: 
lapių, kiaunių. Miškai eksploatacinia! 
iškertama apie 7700 ktm per metus. 


DIDOVAS — ežeras Telšių rj, 15 K" 
į p. nuo Telšių, 3 km į r. nuo Zarėnt: 
Plotas 25 ha. Ilgis 1025 m, didž. plot 
380 m. Per D. teka Minija. Ežeras Ve“ 
lovinis. Pakrantėje įsikūrę Karštenia! 


DIDVYČIAI — kaimas Plungės Ij. Trui“ 
kių apyl., 5 km į š. nuo Plungės. 90 gyv: 
(1959). Š. pakraščiu teka Jodė (LiepuP“? 
deš. intakas). Aštuonmetė m-la (19307 
1952 pradinė, 1952—61 septynmetė! 
Jodės krante, ant nedidelės kalvos, DU 
vo senkapis su griautiniais ir degli be 
niais VI—XII a. kapais. Kapinynas ei 
ardytas, kasant žvyrą. Daug įv. papiaą 
šalų iš jo yra Telšių kraštotyros IT K 
no ist. muziejuose. D. susikūrė, išpa!“ 
liavus (1923) Jazdaičių dvarą. 


DIDVYRIAI — kaimas Kauno Ij. RE 
dondvario apyl, 2 km į š. v. nuo Ra 3 
dondvario, prie Kauno—Jurbarko po 
to. 329 gyv. (1959). Kaime užvėlš E 
46 ha sodas, statomas vaikų lopšelis“ 
želis. Yra Raudondvario parkas. SeN! 
kaimas buvo vadinamas Graužais. 


DIDVYŽIAI — gyvenvietė vilkais 
kio rj., Augalų apyl., 4 km į š. nuo 
kaviškio geležinkelio stoties, 12 "0. 
į p. r. nuo Kudirkos Naumiešji, 
130 gyv. (1959). Iš D. eina keliai 1 | 
kaviškį, Pilviškius, Kudirkos Naum! 
Buv. dvaro patalpose yra senelių- 
dų namai, kurie turi savo pagalbin Č 
Veikia pr. m-la (nuo 1920). D. dVėlo 
žinomas nuo XVIII a. antrosios PU ku 
XX a. pr. jame įvyko keli darbinis ž 
streikai (1906, 1908); 1918 pab. su5! TŽ 
kom. kuopelė ir darbininkų k-las: B iš 
žemės reformos metu (1923) dvaraš alt 
parceliuotas, jo žemėje įsikūrė Aa 
ir kt. kaimai. Iki I pasaul. karo D. 
vadinami Geistarais. į 
Zarasų HI“ 


DIiDŽIADVAARIS — kaimas etilo 
Pakniškių apyl., 1,5 km į v. nuo DUš Ė 
tarp Plavio, Plavelio ežerų ir Sartt „y 
pietinės atšakos. 129 gyv. (1959). 


kaimą eina kelias iš Dusetų į Rokiškį. 

Ta naujų kolūkio ūkinių pastatų. XIX a. 
Pr. buvo Emilijos Pliateraitės dvaras, 
Vad. Dusetomis II. 


DIDZIAGIRIS — miškas Ignalinos rj., 


2 Ųų vid. bonitetas II, vid. skalsu- 

ns 0,7, vid. tūris 152 ktm/ha. Gausu 
Irnų, kiškių; yra lapių, usūrinių šunų. 
Iškas eksploatacinis. 


PIDZIAKAIMIS — kaimas Anykščių rj., 
Urklių apyl., 15 km į p. nuo Anykščių, 
fa Kauno—Zarasų plento. 140 gyv. 
259), Į š. nuo D. yra Kurklio ež. Lent- 
Piūvė, pr. m-la (nuo 1946). 


DIDZIALAUKIO PĖLKĖ — pelkė Mažei- 
Ši Ij, 1 km į š. nuo Mažeikių gele- 
ūkelio stoties. Plotas 147 ha. Sausu- 
Mės kilmės plynreistinė aukštapelkė. 
jaiPių klodo didž. storis 3,5 m, vid. 
a m. Durpės fuskuminės; susiskaidy- 
sk 04076, vid. peleningumas 2,39). 
k €s Paviršius nusausintas. Durpės ka- 
Mos kraikui, 


DIDZIARAULISKIŲ EZERAS — ežeras 

rija Ij, 6 km į š. nuo Aukštadvario. 

i „as 29 ha. Ežeras ištįsęs iš v. į I.; 

ĖS 870 m, didž. plotis 450 m. 

miss krantas status, kiti lėkšti, vieto- 

teką LaUBę krūmais. Įteka 2 upeliai, iš- 
Vienas. Ežeras verslovinis, 


D 
IDZIASALIS — 1. Kaimas Vilniaus rj., 
ik ėžio apyl, 9 km į p. r. nuo Vil- 
(1955) 3 km į r. nuo Nemėžio. 406 gyv. 
i 9). Per kaimą eina kelias, jungiąs 
Šumejus Minsko plentą su Vilniaus— 
O plentu. Medelynas, pr. m-la 
io 1890), Šis 
41 Kaimas Lazdijų rj., Šaulėnų. apyl, 
M į p. r. nuo Leipalingio; kolūkio 


S 

aps 254 gyv. (1959). Kaimo v. pa- 
ir BIS yra 2 ežerai — Juodajis Bilsas 
tuo altajis Bilsas, š. r.— Gervinis. Aš- 


Igga netė m-la (nuo 1925 pradinė, 1952— 
Septynmetė), biblioteka (nuo 1955). 
Bamas Ignalinos rj., 5 km į r. nuo 
Dysn Člaus, tarp Dysnos ir Birvėtos upių; 
Kaimo“ apyl. centras. 176 gyv. (1959). 
lys Atia 2 ežerai — Agarinis ir Dumb- 
elias er D. eina Švenčionių —Kazėnų 
1803), Parduotuvė, pr. m-la (nuo 1922). 
Maža „(VO 203 gyv. Kaime išlikę ne- 
archit. atžvilgiu vertingų XIX a. 

* Namų ir ūkinių pastatų. 


D 

į DŽIOJA — pelkė Eišiškių rj, 5 km 

(Bram, 2U0 Šalčininkų. Plotas 235 ha 

Belkė pns 200 ha). Plynraistinė žema- 

Vig, 1 Egbų klodo didž. storis 4,5 m, 
'0L m; vid. susiskaidymas 3906, 


vid. peleningumas 10,695. Pelkė nusau- 
sinta. Durpės kasamos. Dugne smėlis. 


DIDŽIOJI BALA — 1. Pelkė Jurbarko rį., 
7 km į š. v. nuo Viešvilės, Smalininkų- 
Viešvilės miškų masyvo vakaruose. Plo- 
tas 243 ha. Per pelkę teka Giluvė (Jūros 
intakas). D. b. — raistinė žemapelkė. 
Durpių klodo didž. storis 2,8 m, vid. 
1,4 m; vid. susiskaidymas 2995, vid. pe- 
leningumas 1494. Po durpėmis smėlis. 

2. Pelkė Alytaus rj., 4,5 km į š. r. 
nuo Daugų. Plotas 169 ha. Paviršiuje 
pieva. Durpių klodo didž. storis 6 m, 
vid. 2,69 m. Durpės žemapelkinės; su- 
siskaidymas 40—5095, vid. peleningu- 
mas 109. 


DIDŽIOJI KIRSNA, Senoji Kirsna, — 
kaimas Lazdijų rj., Šeštokų apyl., 5 km 
į p. v. nuo Krosnos; kolūkio centras. 
200 gyv. (1959). Per D. K. eina Kros- 
nos—Šeštokų kelias. XIX a. pab. buvo 
valsčiaus centras. 1912 D. K. palivarke 
streikavo ž. ū. darbininkai. 


DIDŽIOJI KUZAMKĖ — ežeras Aly- 
taus rj., 8 km į š. v. nuo Merkinės. Plo- 
tas 17,5 ha. Ežeras rininis, ištįsęs iš š. v. 
į p. r.; ilgis 1030 m, didž, plotis 260 m. 
Kranto linija labai vingiuota, jos ilgis 
2750 m. Krantai neaukšti, apaugę miš- 
ku (išskyrus šiaurinį), pelkėti. Vakaruo- 
se išteka bevardis Apsingės intakas. 


DIDŽIOJI SPALIO SOCIALISTINĖ RE- 
VOLIUCIJA — pirmoji nugalėjusi socia- 
listinė revoliucija, 1917 įvykdyta Rusi- 
jos darbininkų klasės sajungoje su 
vargingąja valstietija, vadovaujant Ko- 
munistų partijai su V. Leninu priešaky- 
je. Spalio revoliucija nuvertė Rusijos 
buržuazijos ir dvarininkų valdžią, įvedė 
proletariato diktatūrą, sukūrė naujo ti- 
po valstybę — Tarybų socialistinę vals- 
tybę, sudarė sąlygas kom. visuomenės 
statybai ir pradėjo šią statybą. 

Vasario buržuazinė-demokratinė revo- 
liucija, 1917 pavertusi Rusiją burž. dem. 
respublika, buvo labai svarbus etapas ke- 
lyje į socialistinę revoliuciją Rusijoje. 
Bet Vasario revoliucija nenutraukė imp. 


DID—DID 399 


karo, neįvedė 8 val. darbo dienos, ne- 
likvidavo dvarininkų žemėvaldos, tebe- 
vykdė nacionalinio engimo politiką. Va- 
sario revoliucijos metu „šalyje atsirado 
dvivaldystė: Laikinosios vyriausybės 
burž. diktatūra ir revoliucinė demokrati- 
nė proletariato ir valstietijos diktatūra 
(Darbininkų ir kareivių deputatų tary- 
bos). Dvivaldystė ilgai trukti negalėjo. 
Klasių kova turėjo nulemti vienos dik- 
tatūros įsigalėjimą. Leninas iškėlė rev. 
lozungus „Visa valdžia Taryboms!“, „Jo- 
kios paramos Laikinajai vyriausybei“. 
Įgyvendinus tuos politinius lozungus 
ir bolševikų ekonominius reikalavimus, 
burž. demokratinė revoliucija galėjo 
taikiai peraugti į socialistinę. RSDDP(b) 
Visos Rusijos VII (Balandžio) konferen- 
cija pritarė Lenino planui. Konferencijo- 
je delegatu su sprendžiamuoju balsu 
dalyvavo RSDDP(b) Petrogrado Lietuvių 
rajono vadovas Z. Angarietis ir laikr. 
„Kova“ (JAV) koresp. poetas J. Janonis. 


Rusijos proletariatas padėjo evakuo- 
tiems Lietuvos darbo žmonėms įsijungti 
į bendrą rev, judėjimą. Žymų vaidmenį 
čia suvaidino RSDDP(b) Lietuvių rajonai 
ir sekcijos, veikusios lietuvių karo pa- 
bėgėlių tarpe (didžiausias rajonas buvo 
Petrograde), Lietuviai bolševikai propa- 
gavo Balandžio konferencijos nutarimus, 
demaskavo liet. burž. nacionalistų sie- 
kimus atitraukti Lietuvos darbo žmones 
nuo Rusijos liaudies rev. kovos, 


Menševikai ir eserai, turėdami dau- 
gumą Tarybose, nesutiko, kad visa val- 
džia atitektų Taryboms, ir atidavė ją 
buržuazijai. Liepos mėn. pradžioje gink- 
lu išvaikius Petrogrado darbininkų de- 
monstraciją, šalyje pasibaigė dvivaldys- 
tė. Valdžioje įsitvirtino kontrrev. bur- 
žuazija, vadovaujama koalicinės Laiki- 
nosios vyriausybės. Taikus revoliucijos 
vystymosi laikotarpis pasibaigė. Lozun- 
gą „Visa valdžia Taryboms!“ bolševikų 
partija atšaukė RSDDP(b) VI suvažia- 


Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. V. Leninas Smolne 1917 (dail. M. Sokolovas, aliejus) 


400 DID—DID 


vimas (1917.VIli.8—16, sen. stiliumi 
VII.26—VIII.3) Lenino nurodymu iškėlė 
partijai uždavinį parengti ginkluotą su- 
kilimą burž. valdžiai nuversti. 

Kaip aktyvūs kovos už socialistinę re- 
voliuciją dalyviai, RSDDP(b) VI suva- 
žiavimo delegatai su sprendžiamuoju 
balsu buvo vienas iš Petrogrado Lietu- 
vių rajono vadovų V. Kapsukas, XII ar- 
mijos part. org-jos atstovas K. Rimša. 
Su patariamojo balso teise suvažiavime 
dalyvavo Petrogrado Lietuvių rajono 
atstovai Z. Angarietis ir J. Opanskis. 
Vykdant RSDDP(b) VI suvažiavimo nu- 
tarimus, lietuviai bolševikai, kurių Ru- 
sijoje buvo apie 2000 žmonių, drauge 
su Rusijos bolševikais rengėsi ginkluo- 
tam sukilimui. V. Kapsukas rugpiūčio, 
rugsėjo ir spalio mėn. aplankė lietuvių 
bolševikų org-jas Nižnij Novgorode, 
Maskvoje, Tuloje, Voroneže, Jekateri- 
noslave, Charkove, darė ten pranešimus 
apie RSDDP(b) VI suvažiavimą, skaitė 
paskaitas, dirbo organizacinį darbą. Daug 
dėmesio ginkluoto sukilimo parengimo 
klausimams skyrė laikr. „Tiesa“. 

Užgrobusi valdžią, Laikinoji vyriausy- 
bė, menševikams ir eserams sutinkant, 
rengėsi įvesti kar. diktatūrą. IX.7 (sen. 
stiliumi VIII.25) į Petrogradą iš fronto 
buvo pasiųstos kontrrevoliucinės gen. 
Kornilovo kariuomenės dalys. Petrogra- 
do proletariatas, bolševikų partijos va- 
dovaujamas, sužlugdė tą reakcijos mėgi- 
nimą pasmaugti revoliuciją. Kovos prieš 
Kornilovo maištą metu susikompromi- 
tavę menševikų ir eserų deputatai iš 
Tarybų buvo atšaukti ir pakeisti bol- 
ševikais. Šalyje vyko spartus Tarybų 
bolševizavimas. Bolševikų partija vėl iš- 
kėlė lozungą „Visa valdžia Taryboms!“. 
Bet tai jau buvo kvietimas į ginkluotą 
sukilimą prieš burž. vyriausybę, už pro- 
letariato diktatūrą. Smarkiai išsiplėtė 
rev. judėjimas valstiečių, kareivių tarpe, 
nacionaliniuose pakraščiuose. Liaudies 
masės nebenorėjo kęsti buržuazijos šei- 
mininkavimo. Šalyje subrendo rev. si- 
tuacija. 

Leninas pogrindyje sekė revoliucijos 
vystymąsi ir rugsėjo viduryje savo laiš- 
kuose nurodė, kad rev. krizė pribrendo, 
kad jau atėjo laikas bolševikų partijai 
paimti valdžią. 1917.X.20 (sen. stiliu- 
mi 7) jis slaptai persikėlė į Petrograda, 
kad galėtų vadovauti sukilimui. X.23 
(sen. stiliumi 10) įvyko Lenino vado- 
vaujamas CK posėdis, kuris davė direk- 
tyvą visoms part. org-joms nedelsiant 
rengti ginkluotą sukilimą. RSDDP(b) CK 
1917.X.23 nutarimui pritarė Petrogrado, 
Maskvos bei daugelio sričių ir miestų 
bolševikų konferencijos. X.29 (sen. sti- 
liumi 16) įvyko išplėstinis CK posėdis, 
kuriame buvo išklausytas Lenino prane- 
šimas apie CK X.23 posėdžio nutarimą. 
CK X.29 posėdis, atmetęs Kamenevo 
ir Zinovjevo kapituliantiškus pasiū- 
lymus, pritarė Lenino rezoliucijai dėl 
ginkluoto sukilimo artimiausiomis die- 
nomis; sukilimui vadovauti buvo išrink- 
ias karinis revoliucinis centras. 


Ginkluoto sukilimo rengimą sukompli- 
kavo Kamenevas ir Zinovjevas, X.31 
(sen. stiliumi 18) paskelbę nepartiniame 
laikr. „Novaja žiznį“ slaptus CK nuta- 
rimus dėl sukilimo. Laikinoji vyriausy- 
bė ėmėsi skubių priemonių bręstančiai 
revoliucijai slopinti. 

Petrogrado Lietuvių rajono bolševikai, 
norėdami aktyviau dalyvauti rev. ko- 
voje ir vadovaudamiesi internacionali- 
niais-teritoriniais part. statybos princi- 
pais, 1917.X.23 (sen. stiliumi 10) visuot. 
susirinkime nutarė rajoną reorganizuoti 
ir įpareigojo visus partijos narius stoti 
i part. org-jas savo darbovietėse ir tuo 
būdu įsijungti į bendrus RSDDP(b) Pet- 
rogrado org-jos rajonus ir parajonius. 
Agitaciniam-propagandiniam darbui lie- 
tuvių tarpe dirbti buvo nutarta prie 
RSDDP(b) Petrogrado k-to sudaryti liet. 
sekciją. Petrogrado Lietuvių rajono pa- 
siūlymu visoms lietuvių bolševikų sek- 
cijoms Rusijoje suvienyti ir vadovauti 
RSDDP(b) CK tą pačią dieną patvirtino 
RSDDP(b) Lietuvių sekcijų Centro Biu- 
rą, į kurį įėjo V. Kapsukas, Z. Anga- 
rietis ir kt. Centro Biuras ėmė rengti 
darbo žmones lietuvius Rusijoje gink- 
luotam sukilimui. Didelis dėmesys bu- 
vo atkreiptas į lietuvius karius, tarna- 
vusius Rusijos kariuomenėje. Karinio 
revoliucinio k-to pavyzdžiu lietuviai ka- 
riai iš Lietuvių karininkų s-gos CK 
(R. Rasikas, M. Sarpalius) ir iš Petrogra- 
do įgulos (A. Karosas, P. Bieliauskas, 
M. Miliauskas) sudarė slaptą lietuvių 
kareivių grupę, kuri organizavo siste- 
mingą lietuvių kareivių kovą prieš 
reakc. karininkiją, rengė lietuvius karei- 
vius ginkluotam sukilimui prieš Laikiną- 
ją vyriausybę. 

Laikinoji vyriausybė manė, kad gink- 
luotas sukilimas prasidės XI.7 (sen. sti- 
liumi X.25), Ii Tarybų suvažiavimo ati- 
darymo dieną. Todėl Leninas primygti- 
nai reikalavo sukilimą pradėti anksčiau. 
Lenino pasiūlymu sukilimas buvo pradė- 
tas XI.6 (sen. stiliumi X.24). Jam vado- 
vauti vėlai vakare į Smolnį atvyko pats 
Leninas. Naktį į XI.7 darbininkų Rau- 
donosios gvardijos būriai, Baltijos j. lai- 
vyno jūreiviai, revoliucinės Petrogrado 
įgulos pulkai užėmė visas įstaigas ir ap- 
supo Žiemos rūmus, kuriuose slėpėsi 
Laikinoji vyriausybė. XI.7 (sen. stiliumi 
X.25) 10 val. rytą Karinis revoliucinis 
k-tas prie Petrogrado darbininkų ir ka- 
reivių deputatų tarybos paskelbė Lenino 
atsišaukimą, kuriuo pranešė, kad Laiki- 
noji vyriausybė nuversta. Naktį iš XI.7 
į 8 Žiemos rūmai buvo užimti, burž. 
vyriausybė suimta. 

Drauge su Petrogrado rev. proletaria- 
tu Spalio ginkluotame sukilime aktyviai 
dalyvavo V. Kapsukas, Z. Angarietis, 
K. Giedrys, P. Bieliauskas, J. Vitkaus- 
kas, A, Gediminas, K. Gabdankas, bro- 
liai Z., A. ir V. Penkaičiai ir daugelis 
kitų. Žymi lietuvių kareivių dalis, bū- 
dami rev. pulkuose, aktyviai dalyvavo 
Spalio ginkluotame sukilime Petrogra- 
de bei kt. vietose. Kovoje dėl Spalio 
revoliucijos pergalės daugelyje Rusijos 
miestų, bolševikų partijos vadovaujami, 
drauge su rusų ir kt. tautybių darbo 


žmonėmis dalyvavo ir Lietuvos darbo 
žmonės. Štai kai kurie jų: Maskvoje — 
V. Rekašius, M. Kaunaitė, E. Stankaitėi 
Jekaterinoslave — K. Klorys, A. Tiškusi 
Smolenske — K. Stasiulis, J. Greifen- 
bergeris; Nižnij Novgorode — V. BIl8“ 
manas, J. Ozarskis; Tartu — K. Požela: 
K. Rimša; Donbase — F. Baltušis; Tulo- 
je — V. Kadziulis ir kt. 

Rusijos Darbininkų ir kareivių depU“ 
tatų tarybų II suvažiavimas buvo ati“ 
darytas XI 7 (X.25) vakare. Deputa“ 
tai bolševikai ir jų šalininkai suvažia“ 
vime turėjo žymią daugumą (apie 400 15 
650 deputatų). Suvažiavimas paėmė val- 
džią į savo rankas. Visa valdžia buvo 
perduota Darbininkų, kareivių ir valš- 
tiečių deputatų taryboms, kurios turėjo 
įvesti tikrą revoliucinę tvarką. Tuo Ie!“ 
kalu buvo priimtas Lenino parašytas at 
sišaukimas „Darbininkams, kareiviams 
ir valstiečiams“. XI.8 suvažiavimas PI“ 
ėmė Lenino pasiūlytus dekretus dėl ta! 
kos ir dėl žemės. Dekretu dėl taiko“ 
Tarybų valdžia panaikino anksčiau 5U“ 
darytas carinės Rusijos grobikiškas 5U“ 
tartis ir pasiūlė visoms kariaujančioms 
tautoms bei jų vyriausybėms nedelsiant 
sudaryti teisingą taiką, be aneksijų 1" 
be kontribucijų, pakvietė kariaujančiujU 
šalių darbininkų klasę kovoti dėl ŽMO“ 
nijos išvadavimo iš karo baisybių. Ko: 
va dėl taikos buvo paskelbta Tarybinė“ 
valstybės užsienio politikos pagrind“ 
Dekretu dėl žemės dvarininkų Žemės 
buvo konfiskuojamos be išpirkimo, 0 VI“ 
sa žemė paskelbta liaudies nuosavyP“: 
Suvažiavimas sudarė pirmą pasaulylė 
darbininkų ir valstiečių vyriausybę“ 
Lenino vadovaujamą Liaudies KomisaIU 
Tarybą. Per trumpą laiką Tarybų val 
džia įsigalėjo visoje Rusijos teritorijoJ“ 

Tarybų II suvažiavimo delegatų ta“ 
pe buvo ir lietuvių bolševikų: RSDDP(D 
Lietuvių sekcijų Centro Biuro vadovas 
V. Kapsukas, Petrogrado metalo dirbtU 
vių darbininkas, aktyvus Vasario V 
Spalio revoliucijų dalyvis N. Kava“ 
liukas, aktyvus revoliucionierius V- Ko: 
valskis, jūreivis V. Penkaitis. Suvaži 
vime V. Kapsukas savo kalboje KV, 
tė visus delegatus balsuoti už Len“ 


i Tary“ 
taikos. 5 dė 


bolševikų. RSDDP(b) CK vadovauj“ į 
lietuviai bolševikai Rusijoje d 

bendradarbiavo su vietinėmis P Za 
mis org-jomis. Dalyvaudami Spalio m dė 
liucijoje, Lietuvos darbo žmonės VY Ti 
savo internacionalinę pareigą, užsiE 
dino politiškai, įsigijo rev. kovos P2 „lė 
ties, suprato, kad revoliucijos perE ca 
Rusijoje paskatins rev. judėjimą Lek 
voje, o Lietuvos darbo žmonės 5č. 
kovoje galės gauti iš rev. Rusijos T 
ralinės bei materialinės paramos; 
visa tai įgalins nuversti vok. OKUP 
ir vietos buržuazijos viešpatavimą nės 
tuvoje. Didžiosios Spalio socialist? 5 
revoliucijos pergalė Rusijoje kaad 
Lietuvos liaudį dar didesniu pasi Ya 
iškovoti valdžią ir savo kraštė: AV 
burž. spauda tada buvo priversta i ieš 
ti, kad visuotinis „rusiškas“ ūpas UŽ 


antlu 


DIDYSIS TARYBŲ SĄJUNGOS TĖVYNĖS KARAS 


dy lietuviškosios divizijos kariai žygio metu. 2. 16 lietuviškosios 


Jam ias pirmosios kautynės. 3. 16 lietuviškosios divizijos pabūklo 
šengjas Pšaudo priešą 1943.VII. 4. 16 lietuviškosios divizijos daliniai 


"ėję ai Lietuvą. 5. Tarybinis tankas vaduojamame Vilniuje, dabarti- 
koy Orkio gatvėje. 6. Tarybiniai lakūnai naikintojai, dalyvavę oro 
“e už Vilnių ir Kauną. 7. Kautynės Klaipėdos gatvėse 


Ė bi a A eis klima ADB Vineta 
r a Atos Tris pirgral mz 2 

alyi Pimanis ika B 2 pi A R 
LŽ pan V i 8 172 £ Riką pava, 


KRISTIJONAS 
DONELAITIS 


„ Autografas 

„ Portretas 
(dail. V. Jurkūnas) 

„ 250-jų gimimo 
metinių minėjimas 
Vilniuje 

„ Medalis 
(dail. P. Rimša) 


„ Portretas 
(dail. V. Mackevičius) 


„ Bareljefas 
(dail. B. Vyšniauskas) 


„ Skulptūra 
(dail. K. Bogdanas) 


„ Paminklinis akmuo 
Tolminkiemyje 


vo Lietuvos kaime. Rev. kova Lie- 
Uvoje netrukus peraugo į 1918—19 so- 
Clalistinę revoliuciją (ž. Revoliucijos). 
Spalio revoliucijos pergalė Rusijoje 
Uvo dėsningas reiškinys. XIX a. pab. ir 
a. pr. kapitalizmui peraugus į aukš- 
Sią ir paskutinę savo vystymosi sta- 
14 — imperializmą, pasaul. rev. judė- 
jimo centras iš V. Europos persikėlė 
L Rusiją, kur socialiniai ir politiniai 
apit. sistemos prieštaravimai buvo di- 
žlausi. Spalio revoliucija pradėjo žmo- 
Nijos istorijoje naują erą, suskaldė pa- 
Ei „į mirštančio kapitalizmo ir stip- 
R aSačio socializmo stovyklas. Revoliu- 
pjos Pergalė patvirtino marksizmo-leni- 
Uzmo idėjų triumfą, bolševikų parti- 
S ir jos vado Lenino socialistinės re- 
Oliucijos teorijos, jo parengtos strate- 
8ijos ir taktikos teisingumą. 
Li; V. Leninas, Laiškas CK nariams.— Raš- 
Nat 26, V., 1954; V. Leninas, Į Rusijos pi- 
NEUS = Ten pat; V. Leninas, Antrasis visos 
sijos darbininkų ir kareivių deputatų tary- 
(a Suvažiavimas 1917 m. spalio 25—26 d. 
Pkričio 7—8).— Ten pat; TSKP suvažiavi- 
Aa Konferencijų ir CK Plenumų rezoliucijose 
cekp UtaIimuose, d. 1, V., 1655; IMepenncka 
1xp.cTapuaTa L(K PCAPIT(6) < MecTHBIMA Nap- 
Iro M opranmsauaMų, T. 1, M. 1957; 
cbe3Ą  PCAPII(6) (npoToKOA*I), M., 
jo: Z. Angarietis, Lietuviai bolševikai Rusi- 
JAB (1917 metais), Voronežas, 1918; B. Mnuų- 
2 H-Kancykac,  AuroBųpr 34 5 A6T  OK- 
Ho Pbckojįt peBoOAIOMH.—,„Ku3HE Hal(uoHaAb- 
vip /Gk“, 1923; C. Fradkina, Lietuvos bolša- 
AAS kovoje už tarybų valdžią Rusijoje.—,,„Ko- 
teyaistas", 1957, Nr. 7; R. Šarmaitis, Spalio 
tymo ucijos įtaka revoliucinio judėjimo vys- 
mali] Lietuvoje.— Ten pat, Nr. 10; R. Šar- 
suv 1s, Lietuvos Komunistų partijos pirmasis 
voj; ŽaVimas.— Revoliucinis judėjimas Lietu- 
„18. V., 1957; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, 
Mao V., 1958; V. Kapsukas, Pirmoji Lietuvos 
Igsą ATinė revoliucija ir tarybų valdžia, V., 
RA d Aničas, Lietuviai bolševikai Spalio 
džia, ucijos kovose, V., 1958; K. Klorys, Liau- 
Tankų Pakilus, V., 1958; K. Plioplys, Žiba dur- 
lškaa Plienas, V., 1959; Proletarinė revoliucija 
stra v0je (Atsiminimai), V., 1960; V. Kulvičius, 
Igjg $Tado lietuvių komunistų veikla (1917.X— 
„Apt):—„VVPI mokslo darbai“, t. 12, 1960; 
Voliųesarietis, LKP įsikūrimas ir proletarinė re- 
i A Lietuvoje (1918—1919 m.), V., 1962; 
Vyst Ugžda, Lietuvių ir rusų tautų santykių 
Ymasis istorijos eigoje, V., 1964, 


UDžIOKAS Vladas [18891X.1 Vilniu- 
aš 1942.X.7 Kaune] — dailininkas. Mo- 

o Vilniaus g-joje ir I. Trutnevo pie- 
co 5. .-loje. 1910—16 studijavo Štigli- 
dailės mokykloje 


et 
1918 puršS; 


čiau 


R. laudies komisa 
į Kr 1919 persikėlė ; 
Era, kurį laiką 
Dramų Prekybos ir 
joje Onės ministeri- į 
lia, braižytoju, vė- 
deka, 105 ir dramos teatro dailininku 
i "Tatoriumi, Nuo 1920 dalyvavo liet. 
ir No Parodose. Nuo 1922 dėstė piešimą 
mg Oratyvinę tapybą Kauno meno 
KL 1923 studijavo dekoratyvinę dai- 
žSienyje. Dirbdamas teatre, sukūrė 

as aCijas operoms: A. Rubinšteino 
letąaaonas“ (1921), Dž. Verdžio „Rigo- 
S“ (1921), Šš. Guno „Faustas“ (1921), 


" 


k 
26 MLTĘ, Tomas i 


Vladas Didžiokas. „(Žiemos paveikslas“, aliejus, 
1938 (Čiurlionio dailės muziejus) 


R. Leonkavalio „Pajacai“ (1922), Ž. Bi- 
zė „Karmen“ (1924) ir kt. Vertingiausia 
yra jo molbertinė tapyba: peizažai, port- 
retai, figūrinės kompozicijos. D. port- 
retai (kompozitoriaus J. Talat-Kelpšos, 
1925; solisto A. Sodeikos, 1926; auto- 
portretas, 1939, ir kt.) pasižymi griežta 
kompozicija, tiksliu piešiniu, ryškia psi- 
chologine žmonių charakteristika. D. 
peizažams būdingas šviesus, spalvingas 
koloritas, plati, laisva tapybos maniera. 
Vieni jų („Nemunas“, 1933; „Sieliai Ne- 
ryje“, 1936) yra daugiau epinio pobū- 
džio, kituose („Vasara“, 1927; „Ronžė“, 
1929; „Žiemos paveikslas“, 1938) vy- 
rauja intymi, lyrinė nuotaika. 


DIDŽIOKIENĖ Barbora [g. 1806.XII.12 
Peterburge] — dailininkė. Baigusi pro- 
gimnaziją (1912) ir telegrafo m-lą (1914), 
dirbo  telegrafiste Peterburge, lankė 
Dailei skatinti d-jos m-lą (1914—15), 
A. Štiglico dailės m-lą (1917—18), Pro- 
letkulto m-lą Smolenske (1918—19) ir 
privačias dailės studijas. 1917 ištekė- 
jo už dail. V. Didžioko. 1922 apsigyve- 
nusi Kaune, tapė lėlių natiurmortus 
(„Juodasis Pjeras“, 1923; „Žonglierius“, 
1928, ir kt.), dekoratyvines kompozici- 
jas („Odaliska“, 1928; „Oriental“, 1930, 
ir kt.), portretus („Jurgio portretas“, 
1926), peizažus; sukūrė dekoracijų ir 
kostiumų eskizus P. Čaikovskio baletui 
„Spraktukas“ (1927), kostiumų eskizus 
O. Nikolai operai „Vindzoro kūmutės“ 
(1928), B. Smetanos operai „Parduoto- 
ji nuotaka" (1934) ir kt., piešė šaržus 
buržuazijos buities temomis. Nuo 1923 
dalyvauja dailės parodose. 1932 surengė 
Kaune individualinę šaržų parodą. D. 
kūrybai būdingas pabrėžtas dekoraty- 
vumas. 


DIDŽIONIS Aleksandras [g. 1927.X.2 Ka- 
niūkuose (Kaunas)] — gydytojas pediat- 
ras, medicinos mokslų kandidatas (1963). 
1952 baigė Kauno Medicinos in-tą. Nuo 
1952 TSKP narys. 1955—61 Klaipėdos 
vaikų ligoninės vyriausiasis gydytojas, 
nuo 1961 Kauno rj. centr. ligoninės vai- 
kų sk. vedėjas. Paskelbė moksl. straips- 
nių apie vaikų pneumoniją. 


DIDŽIOSIOS LAPĖS — kaimas Kauno rįj., 
Lapių apyl, 18 km į p. v. nuo Jona- 
vos, 3 km į š. nuo Neries. 245 gyv. 
(1959). Per kaimą teka Bytvanas (Gynios 
intakas). Pr. m-la (nuo 1920). 


DID—DID 401 


DIiDŽIOSIOS LYGAINĖS — kaimas Tra- 
kų rj., Senųjų Trakų apyl., 7 km į p. r. 
nuo Senųjų Trakų, 2 km į r. nuo Vil- 
niaus— Gardino plento. 232 gyv. (1959). 
Vakaruose yra Ilgučio ež. Biblioteka 
(įst. apie 1948). 


DIDŽIŪLIAI — 1. Kaimas Raseinių rj., 
5 km į š. v. nuo Ariogalos; apylinkės 
centras. 276 gyv. (1959). Š. pakraščiu 
eina Žemaičių plentas. Pr. m-la. D. mi- 
nimi 1568. 

7 km į š. nuo Dieveniškių. 88 gyv. 
(1959). R. pakraščiu teka Gauja (Nemu- 
no intakas). Prie ribos su Stalgonių kai- 
mu buvo 14 pilkapių. 

Geriau išlikę pilkapiai turėjo iki 2 m aukš- 
čio. 1951 ištirti 7 pilkapiai. Pilkapiuose Nr. 3 
ir Nr. 6 aptiktos laužavietės su degintų žmo- 
nių ir žirgų liekanomis, pilkapyje Nr. 4 — de- 
gintinis kapas su apdegusiais žirgo aprangos 
daiktais, o likusiuose pilkapiuose — degintiniai 
kapai be įkapių. Pilkapiai datuojami X—XII a. 
DIDŽIULIENĖ Liudvika [slap. Žmona; 
1856.IV.21 Robliuose (Rokiškio rj.) — 
1925.X.25 Griežionėlėse (Anykščių rj.)| — 
rašytoja, visuomenės veikėja. Moke- 
si privačiai. Išmoko 
lenkų, rusų, vokie- 
čių, prancūzų, latvių 
kalbas. Domėjosi lie- 
tuvių tautosaka ir 
literatūra, užrašinė- 
jo liaudies dainas ir 
liaudyje paplitusius 
A. Strazdo, A. Vie- 
nažindžio, V. Ažu- 
kalnio  (Zagurskio) 
eilėraščius. 1877 iš- 
tekėjusi už S. Di- 
džiulio, apsigyveno 
Griežionėlėse, netoli Anykščių, Drauge 
su vyru platino caro valdžios draudžia- 
mą liet. spaudą. Išspausdino aps. ,„Tėvy- 
nės sūnus“ („Varpas“, 1892, Nr. 12), 
„Dėl tėvynės“ (,„Varpas“, 1893, Nr. 6—7), 
nemaža publicistinių straipsnių, išleido 
kulinarijos knygą „Lietuvos gaspadinė“ 
(1893). 1896 persikėlė į Mintaują, glo- 
bojo pažangius moksleivius, laikė bend- 
rabutį, kuriame gyveno V. Kapsukas, 
K. Jasiukaitis, J. Šepetys ir kt. Drauge 
su sūnumis Vytautu, Antanu ir dukteria 
Vanda įsijungė į rev. judėjimą, slėpė 
savo bute nelegalią lit-rą, rūpinosi rev. 
kaliniais bei tremtiniais. Parašė pjeses 
„Lietuvaitės“ (išsp. 1912), „Katei juo- 
kai — pelei verksmai“, „Vakaruškos“ 
ir kt., kuriose atskleidė dvarininkų da- 
romas skriaudas valstiečiams, pajuokė 
ponų gyvenimo tuštumą. 1904 JAV liet. 
laikraštyje „Žvaigždė“ išspausdino apys. 
„Atgajėlė“, 1905 „Lietuvių laikrašty- 
je" — aps. „Vagių veislė“, parašė pro- 
zos kūrinius „Antra romano dalis“, 
„Juozuko vargai“, „Svetimi giminės“ 
ir kt., kurie nebuvo išspausdinti. Nuo 
1907 vėl gyveno Griežionėlėse, dalyva- 
vo Lietuvių mokslo d-jos veikloje, perda- 
vė d-jai daug surinktos medžiagos apie 
A. Strazdą, užrašytų liaudies dainų ir kt. 
Kilus I pasaul. karui, 1915 apsigyveno 


402 DID—DID 


pas dukteris Jaltoje (Krime), dirbo karo 
ligoninėje, liet. tuberkuliozinėje sanato- 
rijoje, dalyvavo kultūriniame gyvenime 
(leido laikraštėlį, rengė ekskursijas, vai- 
dinimus ir kt.). Išspausdino kaimo bui- 
tį vaizduojančią komediją „Paskubėjo“ 
(„Lietuvių balsas“, 1915, Nr. 29), rusų k. 
rašė apsakymus į Jaltos laikraščius, su- 
kūrė pjesę „Duokite man laisvės“ (,„(To- 
torių mergaitė“), kurią vaidino vietiniai 
scenos mėgėjai (pjesė buvo išversta 
į totorių k., o 1925 J. Tumas-Vaižgantas 
ją išvertė į liet. kalbą). Po D. Spalio 
soc. revoliucijos dirbo visuom. darbą 
vietos gyventojų tarpe. 1924 grižo 
į Lietuvą, gyveno Panevėžyje, vėliau — 
Griežionėlėse. Rašė likusį nebaigtą me- 
muarinį veikalą „Ką aš beatmenu“ (išl. 
1926), kuriame pavaizdavo savo jaunys- 
tę, pateikė žinių apie A. Vienažindį, 
A. Baranauską, „Aušrą“ ir jos platini- 
mą, spaudos persekiojimą ir kt. 

D.— real. krypties rašytoja. Vaizdavo 
valstiečių ir dvarininkų gyvenimą, iš- 
ryškino jų prieštaravimus, kėlė dė- 
mokratines idėjas, smerkė išnaudojimą, 
dvarininkų ir burž. inteligentijos mora- 
linį smukimą, atskleidė darbo žmonių 
skurdą. 

Ršt.: Atgajėlė, V., 1957 [B. Pranskaus įva- 
dinis straipsnis|. 

Lit.; Lietuvių literatūros istorija, t. 2, V., 

1958, 
DIDŽIULIENĖ  Serafima  [Michailova; 
g. 1881.II.1 Jurmicke (Permės sr.)] — 
revoliucinio judėjimo dalyvė, pedagogė. 
1904 įgijo pradinės m-los mokytojos 
teises. Permėje įsijungė į RSDDP(b) 
org-jos darbą. 1908.VII už rev. veiklą 
suimta, kalinta Kazanės kalėjime. 1909 
ištremta iki gyvos galvos į Christo- 
roždestvenskį (dab. Dzeržinskis) Sibire. 
Ištrėmime ištekėjo už A. Didžiulio, su 
kuriuo 1911 pabėgo į užsienį. 1912 
Krokuvoje susipažino su V. Leninu ir 
N. Krupskaja. 1918.X su vyru grįžo 
į Lietuvą, bet mokytojos darbo negavo. 
1940—41 mokytoja Panevėžyje. Hitleri- 
nės okupacijos pradžioje kalinta Panevė- 
žyje, paskui slapstėsi Kaune, Tauragėje. 
1945—56 dirbo ped. darbą Tauragėje, 
Panevėžyje. Pensininkė. 


DIDŽIŪLIS Antanas [1883.II.7 Griežionė- 
lėse (Anykščių rj) — 1960.III.11 Pa- 
nevėžyje| — revoliucinio judėjimo daly- 
Lietuvos TSR 


vis, patologoanaiomas, 
nusipelnęs gydytojas 
(1945). 1896—1904, 
mokydamasis  Min- 
taujos gimnazijoje, 
dalyvavo slaptame 
moksleivių būrely- 
je, kuriam vadova- 
vo ir V. Kapsukas. 
1904—05 studijavo 
Maskvos un-to isto- 
rijos-filologijos f-te. 
Kylant rev. judėji- 
mui, grižo į Lietu- 
vą, įsitraukė į LSDP 
darbą, platino socialdemokratų lit-rą. 
1906 suimtas, kalintas, ištremtas į Chris- 


toroždestvenskį (dab. Dzeržinskis) Si- 
bire. Ištrėmime susipažino su trem- 
tiniais bolševikais, gaudavo iš jų bol- 
ševikinės lit-ros, laikraštį ,„Proletarij“. 
1911 su žmona pabėgo iš Sibiro, apsigy- 
veno Krokuvoje ir studijavo un-te me- 
diciną, Gyvendami Krokuvoje, Didžiu- 
liai palaikė ryšius su V. Leninu ir 
N. Krupskaja (1912—14). 1914 keliuose 
susitikimuose su V. Leninu, kurie vyk- 
davo ir Didžiulių bute, dalyvavo V. Kap- 
sukas. Baigęs med. studijas, D. grįžo 
į Lietuvą, dirbo gydytoju Panevėžyje. 
Burž. santvarkos metais rev. judėjime 
nedalyvavo. 1940—41 Panevėžio aps. 
sveikatos apsaugos sk. vedėjas. Vok. 
faš. okupacijos metais buvo persekioja- 
mas, fašistai nužudė jo sūnų komjau- 
nuolį Liudą Didžiulį (1926—1941) ir se- 
serį V. Didžiulytę. Nuo 1941.XII gyve- 
no Tauragėje, rėmė antihitlerinį judė- 
jimą, okupantų persekiojamiems as- 
menims išduodavo fiktyvius pažymėji- 
mus. 1944—60 Tauragės aps., vėliau Pa- 
nevėžio miesto sveikatos apsaugos sk. 
vedėjas, Panevėžio resp. ligoninės pa- 
tologoanatomas. 1947—51 Lietuvos TSR 
AT deputatas, 


DIDŽIŪLIS Karolis [iki 1940 Grosmanas; 
1894.VII.19 Mandeikiuose (Šiaulių rj.) — 
1958.V.24 Vilniuje] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis, administracinis ir partinis 
darbuotojas. Kilęs iš 
valstiečių. Nuo 1912 
dirbo Rygos uos- | 
te muitinės kroviku, 
metalo apdirbimo 
fabrike. 1913 įsto- 
jo į Latvijos social- 
demokratiją, plati- 
no partijos atsišau- 
kimus, dalyvavo Ry- 
gos uosto darbinin- 
kų streike, nelega- 
liose sueigose, de- 
monstracijoje, skir- 
toje Lenos aukso kasyklų darbininkų 
sušaudymo 2 metų sukakčiai paminėti. 
1914, netekęs darbo, grįžo į gimtinę. 
1918, dirbdamas statybininku, miško kir- 
tėju, priklausė Spalio revoliucijos daly- 
vių Žagarėje sukurtam jaunimo rateliui, 
kurio nariai dalyvavo kovoje už Tarybų 
valdžią Lietuvoje. Su draugais 1919 pr. 
sukūrė Šakynos vls. Darbininkų atsto- 
vų tarybą, buvo išrinktas Šakynos vls. 
milicijos viršininku. Vasario pab. inter- 
ventams ir vietiniams burž. nacionalis- 
tams likvidavus tarybą, slapstėsi. 1919 
vasarą įstojo į Komunistų partiją, dirbo 
LKP Joniškio parajonio k-to sekretoriu- 
mi. Nuo 1920.IV Šiaulių rj. k-to sekre- 
torius. Iškviestas į Kauną, 1921—22 dir- 
bo LKP CK lit-ros transporto vedėju. 
Bevežantį kom. lit-rą 1922IX Kaune 
policija sulaikė ir uždarė į koncentra- 
cijos stovyklą. Paleistas 1923 išvyko 
į TSRS. 1925 Maskvoje baigė Vakarų 
tautinių mažumų kom. un-tą. Grįžęs 
į Lietuvą, dirbo LKP CK atsakinguoju 
organizatoriumi Panevėžio rajone, da- 
lyvavo LKP III konferencijoje Kaune 
(1926.I). 1926.V perkeltas dirbti LKP CK 
atsakinguoju organizatoriumi į Šiau- 


lių rj. Po faš. perversmo kooptuotūš 
į LKP CK ir dirbo LKP CK sekretoriumi 
Kaune, Kaip Panevėžio rj. part. org-j03 
delegatas dalyvavo LKP IV konferenc“ 
joje Maskvoje (1927.IX), buvo išrinktas 
LKP CK nariu, jo Politinio Biuro V 
Sekretoriato nariu. 1928.I suimtas Kai“ 
ne Antano Rambausko pavarde ir 1929. 

nuteistas 8 metus kalėti. Sėdėjo Kauno 
IX forto, Šiaulių kalėjimuose. BendIė“ 
darbiavo Šiaulių kalėjimo polit. kaliniu 
rankraštiniame žrn. „Kolektyvistas“, ta!P 
pat žrn. „Komunistas“, „Balsas“, lalš T. 
„Tiesa“ (pseudonimai K. Narbutas, Liu- 
das, Edvardas, Kipras ir kt.). Pagal al 
nestiją 1933.X iš Šiaulių kalėjimo Pė 
leistas, bet po mėnesio administracinė 
tvarka vėl įkalintas. 1934—35 L 

Centro Komiteto Sekretoriato narys Kau- 
ne, 1934.IX dalyvavo LKP Centro “ 
miteto plenume. 1935 pasiųstas dirbi 
Centro Komiteto instruktoriumi į UŽN“ 
munę. 1936—40 kelis kartus kalinamas 


„2 > 2 z. Lie 
administracine tvarka. Iš viso buIZ. A 
tuvos kalėjimuose ir priverčiamojo Nuo 


bo stovyklose kalėjo apie 9 metus. 
1940.VI, išėjęs iš Pabradės stovykl““ 
dirbo Liaudies vyriausybės įgalioti, 
Vilniaus krašte, kūrė ir stiprino Tary?“ 
valdžios organus, buvo išrinktas Liet 
dies Seimo atstovu. 1940.VIII išrinktas 
Lietuvos TSR AT Prezidiumo Pirminis 
ko pavaduotoju: Kartu dirbo LKP pė 
ž.ū, skyriaus vedėju, Valstybinės K 
ūkio komisijos pirmininko pavaduo 
ju. 1941—43 J.KP CK ir Lietuvos š 
MT įgaliotinis evakuotųjų Lietuvos g 
ventojų reikalams Penzos sr., 194322 
LKP CK partorgas Pereslavlyje; Era 
buvo sutelkti Lietuvos TSR valst. Ta 
no ansamblių darbuotojai. 194524 
Lietuvos TSR AT Prezidiumo PirmiB o 
ko pavaduotojas, nuo 1947 Lietuvė 
TSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkė“: 
1940—58 LKP CK narys. 1940—58 L 
tuvos TSR AT, 1954—58 TSRS AT 
putatas. 


Ršt.: Už liaudies laimę, V., 1963. | vėt- 
V. Barauskas, Ąžuolai grūdinas! 


Lit.: 
Talos V., 1964, A 
DIDŽIŪLIS Stanislovas [1850.XI.20 S 
žionėlėse (Anykščių rj) — 192749 


ten pat] — pažangus visuomenės If 863 
tūros veikėjas, bibliografas. Iki sa 
sukilimo mokėsi Panevėžio gimnaZ) 
je, vėliau pilvas 4 
Sukomplektav 
tingiausią spaudė? 
draudimo metals i 
tuanistinę bibl G 
ką, kuria naudojė; 
M. Davainis-SilVėž“ 
raitis, J. Jablon" 
kis, J. BasanavičiU* 
V. Mickevičius-KSE 
sukas ir kt. D2 y 
vavo akcijose: Jiet: 
kreiptose pIiėš 
spaudos drau tinės 
rinko tautosaką, sudarinėjo lituanist! 
bibliografijas. Negalėdamas savo tei 
išspausdinti, bibliografines žinias Ar 
kė K. Estreicheriui, S. Baltramal“ į 
M. Stankevičiui, E. Volteriul ir TS 
1884—85 spausdino straipsnius IT 


Pondencijas „Aušroje“, 1891—95 — „Že- 
Eaačių ir Lietuvos apžvalgoje“ ir kt., pa- 
ir ašinėdamas P. Mažulio, J. Mažuolio 
ri slapyvardžiais. Vėliau suartėjo su 
1 arpo“ darbuotojais (L. Vaineikiu, 
r Jablonskiu ir kt.), dalyvavo jų pasita- 
Muose (1892—96). Kylant rev. judėji- 
Mu, platino „Darbininkų balsą“, 1905 
2 Yvavo mitinguose, Vilniaus burž. sei- 
S Palaikė kairiųjų grupę, platino Lie- 
ios Socialdemokratų partijos atsišau- 
BaLUS globojo agitatorius. 1906 kartu 
r Sūnumis buvo kalinamas Ukmergės 
tres Uno kalėjimuose, 1907 nuteistas iš- 
€mti į Sibirą iki gyvos galvos. Ištrė- 
a praleido Kanske (Krasnojarsko 
KS) Po 1917 Vasario revoliucijos 
go a9taS, apsistojo Jaltoje (Krime). 1924, 
£0s palaužtas, grįžo į Lietuvą ir iki 
ElasSs gyveno Griežionėlėse, Vertin- 
3 savo bibliotekos dalį perdavė 
Bao un-tui. Dalis jo surinktos tauto- 
“OS 1926 išspausdinta leidinyje „Tau- 
a ir žodis“, 
Lit; V, Abramavičius, Rankraščių rinkiniai 


(Li 

binjUYOs TSR Mokslų akademijos Centrinės 

trumotSKOs XI-XX amžių rankraščių fondų 
Pa apžvalga), V., 1963 [p. 156, 157]. 


PDZIOLIS Vaclovas [g. 1897.VIL.12 Pa- 
jų da0S (Anykščių rj.)] — revoliucinio 
Šlimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 
sSaUl „karo metais buvo Rusijos ka- 
menėje. Nuo 19181 Raudonosios 
Mmijos savanoris. Dalyvavo piliet. ka- 
tonę USiUOse prieš Dutovą, Kolčiaką, An- 
„Akr 1921 demobilizuotas, grįžo į Lie- 
1 Ir dirbo Panevėžio alaus darykloje 
dark abilis". 1924—26 priklausė maisto 
LKp Minkų profs-gai. 1924—33 dirbo 
kto eilėse. Nuo 1925 LKP Panevėžio rj. 
šą I9pa Vs: Pagal kair. darbininkų sąra- 
a 25 išrinktas Panevėžio miesto tary- 
ble atstovu, 1928.VI dalyvavo LKP CK 
„„Nume Maskvoje. Rašė koresponden- 
tėj) 1 laikr. „Balsas“. Už rev. veiklą 
tvą aa buvo 4 kartus suimtas ir adm. 
Ika kalintas. 1940—41 alaus daryklos 


Vaje napilis“ direktorius, alaus tresto 
džioja ias: Hitlerinės okupacijos pra- 


lintas burž. nacionalistų suimtas ir ka- 
Šai anevėžyje. Kartu su sūnumi 
1941, UnUoliu Vytautu Didžiuliu (1921— 
Vestą Ir kt. taryb. aktyvistais buvo iš- 
tos S Sušaudyti, tačiau iš šaudymo vie- 
Slape a DėBO ir visą okupacijos metą 
Išvą “si Panevėžyje (sūnus nužudytas). 
Pap.4VUs Lietuvą, padėjo organizuoti 


tona vėžio miesto miliciją, buvo eleva- 
Cukpas direktoriumi;  1945—57 dirbo 
apUS f-ke. Nuo 1947 TSKP narys. 
. Nsininkas, 

Aaa TŪLIS, Dusmenų ežeras, — ežeras 
Prie L Ij, 11 km į š. r. nuo Daugų, 


lis „Dusmenų. Plotas 191,5 ha, didž. gy- 
lų. 7 M. vid. gylis 2,2 m. Ežeras ova- 
2 T dubuo išgulėtas ledo luisto. Ilgis 
Nė didž. plotis 1,3 km. Krantai že- 
2 und [kėti, atabradas platus. Įteka 
tysis „22 Išteka Dusmena (Varėnės kai- 
19, intakas), Ežeras verslovinis; žuvies 
dekuj "EaUta 4,5 kg/ha (daugiausia ly- 


DiDžr, 
žūn ŽIULYTĘ Aldona — rašytoja. Ž. Ka- 


"vičienė Aldona. 


DIDŽIULYTĖ Vanda [Albrechtienė; 1881 
Griežionėlėse (Anykščių rj.) — 1941.VII 
Panevėžyje] — revoliucinio judėjimo 
dalyvė, rašytoja. Visuomenės veikėjų 
S. Didžiulio ir L. 
Didžiulienės duktė. 
Mokydamasi  Min- 
taujos g-joje, daly- 
vavo rev. mokslei- 
“ vių rateliuose. 1902 
išspausdino „„Varpe“ 
aps. „Prie idealo“. 
1903, V. Kapsuko pa- 
skatinta, įsijungė į 
aktyvią revoliucinę 
veiklą. Dem, ir soc. 
spaudoje spausdino 
“ publicistikos sraips- 
nius, vertimus ir originalius grož. lit-ros 
kūrinius, pasirašinėdama slap. V. D-š-nė, 
V-tė, Tėvelių dukrelė, Žibinkštė, Šer- 
mukšnė ir kitaip. Laikraštyje „Draugas“ 
1904 išspausdino vaizdelių ciklą „„Pa- 
veikslėliai iš už kulisų“, laikraštyje „Lie- 
tuva'—,„Scenos iš už kulisų“, kuriuose 
vaizduojamas atsidavęs rev. darbui jau- 
nimas, Iš rusų k. laisvai išvertė apys. 
„Gyvenimas“ ir dramą ,,„Angliakasių 
apskrityje“, vaizduojančias darbininkų 
gyvenimą ir kovą. 1906 paskelbė perio- 
dikoje publicistinius str. „Revoliucija ir 
kunigai“, „Moterų darbininkių padėji- 
mas“, „Žmonių užtarytojai broliai Grak- 
chai" (vertimas iš rusų k.) ir kt. 1907 
stengėsi padėti V. Kapsukui pabėgti iš 
Vilniaus kalėjimo, tačiau pati buvo su- 
imta. Pabėgusi iš arešto namų, gyveno 
pusiau nelegaliai. 1909—11 spausdino 
eilėraščius „Visuomenėje“, rus. žurna- 
luose „Novij žurnal dlia vsech“ (,„Nau- 
jas žurnalas visiems“), „„Russkoje bo- 
gatstvo“ („Rusų lobis") ir kt., parengė 
spaudai eil. rinkinį liet. kalba „„Nemie- 
gotos naktys“, rusų k.—,Iš kalėjimo dai- 
nų“ („Iz tiuremnich pesen“"), kurie ne- 
buvo išleisti ir neišliko. 1912 baigė 
Peterburge dailės m-lą, vėliau — dantų 
gydytojų kursus ir vertėsi privačia dan- 
tistės praktika. 1913 persikėlė į Jaltą 
(Krime), kur dalyvavo kultūriniame gy- 
venime, bendradarbiavo rusų spaudoje. 
1933 parvyko į Lietuvą ir apsigyveno 
Panevėžyje, toliau reiškėsi kaip pažangi 
visuomenės veikėja. Dar aktyviau D. 
dirbo, 1940 atkūrus Lietuvoje Tarybų 
valdžią. Nužudyta vok. fašistų. 
Reikšmingiausi D. kūriniai yra eilė- 
raščiai, parašyti reakcijos po 1905—07 
revoliucijos laikotarpiu („Ir vėl man ant 
Nevos krantų“, „„Atsisveikinant“ ir kt.). 
Pasižymėdami rev. dvasia, lyriniu nuo- 
širdumu, formos sklandumu, jie padėjo 
formuotis proletarinei liet. poezijai. 


Ršt.: [Kūriniai].— Audroms siaučiant, sudarė 
B. Pranskus, V., 1955. 


Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 2, V., 
1958; B. Pranskus, Proletarinė lietuvių litera- 
tūra, V., 1964, 


DIDŽIŪNAS Martynas [1897.XI.12 Tir- 
vydonyse (Šakių rj.) — 1941] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš vals- 
tiečių. Nuo 1935 Komunistų partijos na- 
rys. Rev. darbą dirbo Ž. Panemunės 
(Šakių aps.) apylinkėse. Platino pogr. 
lit-rą, jo namuose dažnai vykdavo part. 


DID—DIE 403 


susirinkimai. 1940—41 dirbo žemės ūky- 
je. Žuvo, įsiveržus hitlerininkams į Lie- 
tuvą. 


DIDŽPRŪDELIAI — kaimas Kupiškio rj.,. 
Antašavos apyl., 6 km į š. v. nuo Ku- 
piškio, prie kelio į Vabalninką. 38 gyv. 
(1959). Per kaimą teka Didžprūdis (Py- 
vesos kair. intakas). Felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1958), aštuonmetė m-la 
(1948—50 pradinė, iki 1949 veikusi Že- 
guniuose; 1950—61 septynmetė). 


DIDŽPRŪDŽIAI — kaimas Kupiškio rj., 
Antašavos apyl., 9 km į š. v. nuo Kupiš- 
kio, prie kelio į Vabalninką. 108 gyv. 
(1959). Per kaimą teka Didžprūdis (Py- 
vesos kair. intakas). Iš š. v. prieina Jau- 
niškės pelkė. Lentpiūvė, malūnas, me- 
chaninės dirbtuvės, pr. m-la (nuo 1928), 
kultūros namai. Kuriasi nauja kolūkio 
gyvenvietė. D. minimi 1596, 


DiDŽPRUDŽIŲ PĖLKĖ — pelkė Kupiš- 
kio rj, 1,5 km į p. nuo Salamiesčio, 
į v. nuo kelio į Kupiškį. Plotas 174 ha. 


. Plynraistinė žemapelkė, ištįsusi iš Šš. r. 


i p. v. abipus Pyvesos (Mūšos intako). 
Didesnė pelkės dalis paversta kultūri- 
ne pieva, tik pietryčiuose auga beržy- 
nas. Durpių klodo didž. storis. 3,1 m, 
vid. 1,8 m; vid. susiskaidymas 3696, vid. 
peleningumas 3356. 


„DIEGAS"— pažangi Argentinos lietuvių 
kultūros bei savišalpos draugija, veikusi 
1910—20 Buenos Airese. Įkurta prieš tai 
veikusios darbininkų d-jos „Igualdad“ 
pagrindu. „D.“ turėjo biblioteką, rengė 
liet. vaidinimus. Spektakliuose kaip ga- 
būs saviveiklininkai pasižymėjo O. Pil- 
kauskienė, P. Viliūnas, V. Kitra ir kt. 
Turėjo daugiau kaip 50 narių. Likvida- 
vosi, susijungusi su Amerikos Lietuvių 
darbininkų lit-ros d-jos 13 kuopa. 


DIEGIS — buvęs ežeras Zarasų Ij., 
6 km į š. v. nuo Salako. Iki Antalieptės 
hidroelektrinės užtvankos pastatymo 
(1959) jo plotas buvo 81 ha. Pastačius 
užtvanką, ežero vandens lygis pakilo 
5,4 m, ir D. įsiliejo į Antalieptės marias. 


DIĖMEDŽIAI — kaimas Biržų rj., Kupre- 
liškio apyl, 10 km į š. r. nuo Vabal- 
ninko. 61 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 
1919). Iki 1927 kaimo vietoje buvo 
Smaragdavo dvaras, Vok. faš. okupaci- 
jos metais (1941) buvo nužudytas D. ko- 
munistas P. Višlajūnas. 


„DIENA“ — buržuazinis liberalinis sa- 
vaitraštis, ėjęs 1929—37 Kaune. 


DIENYS Gervydas [g. 1934.IX.25 Jo- 
niškyje] — chemikas, chemijos mokslų 
kandidatas (1962). 1957 baigė Vilniaus 
un-tą. Nuo 1957 dirba ped. darbą Vil- 
niaus un-to chemijos f-te. Nuo 1958 
TSKP narys. Paskelbė moksl, straipsnių 
apie aromatinių aminų alkilinimą ir kt. 


DIENORAŠTIS — literatūrinė pasakoji- 
mo forma, chronologiniai asmeninio ir 
visuomeninio gyvenimo įvykių užrašai. 
Svarbią pažintinę ir mokslinę vertę 


404 DIE—DIG 


turi D., kuriuose rašytojai nuosekliai su- 
rašo savo pačių bei artimų žmonių gy- 
venimo įvykius (A. Baranausko 1853— 
1856 dienoraštis; G. Petkevičaitės „Ka- 
ro meto dienoraštis“, 2 d., 1925—31, 
ir kt). Yra D. forma parašytų grož. 
lit-ros kūrinių (M. Pečkauskaitės apys. 
„Viktutė“, 1903, ir kt.) arba kūrinio 
skyrių bei dalių (V. Mickevičiaus-Kap- 
suko „Caro kalėjimuos“, 1929; V. My- 
kolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“, 
1933; Just. Marcinkevičiaus apysakoje 
„Pušis, kuri juokėsi“, 1961, ir kt.). 


„DIENOS NAUJIENOS“ — buržuazinis 
informacinis dienraštis, ėjęs 1931—33 
Kaune. Pradžioje leido „Naujo žodžio“ 
b-vė, 1932—33 akc. b-vė „Žodis“. 


„DIENOVIDIS“— mėnesinis iliustruotas 
literatūros, meno ir kultūros žurnalas, 
ėjęs 1938—40 Kaune. Išėjo 19 nr. Iš 
pradžių leido „Sakalo“ b-vė, redakcinei 
kolegijai vadovavo V. Mykolaitis. Bend- 
radarbiavo daugiausia buržuazinės kle- 
rikalinės ideologijos rašytojai, bet buvo 
spausdinama ir P. Cvirkos, S. Nėries, 
A. Venclovos, J. Šimkaus ir kt. pažan- 
giųjų rašytojų raštų. Žurnalas iš pradžių 
mėgino sutelkti visus humanistiškai bei 
demokratiškai nusiteikusius rašytojus. 
Kilus leidėjų tarpe nesutarimams dėl 
žurnalo krypties, 1939 pirmąjį pusmetį 
visai nebuvo leidžiamas. Pertvarkius re- 
dakcinę kolegiją ir redagavimą perėmus 
B. Brazdžioniui, žurnalo leidimas buvo 
atnaujintas. Jame ėmė vyrauti buržua- 
zinės klerikalinės ideologijos rašytojai. 
Žurnalą 1940 perėmus Lietuvių rašytojų 
d-jai, redaktoriumi 
tapo V. Krėvė-Mic- 
kevičius, į redakci- 
nę kolegiją buvo 
įtraukta daugiau pa- 
žangių rašytojų ir 
menininkų (K. Bo- 
ruta, J. Būtėnas, A. 
Gudaitis ir kt.). Žur- 
"nale ėmė aktyviai 
bendradarbiauti pa- 
žangieji rašytojai ir 


Z£Z2D 
DIENOVIDIS 


UTEDATURA 


„„Dienovidžio“ viršelis 


menininkai, suteikę 
jam demokratinį antifašistinį pobūdį. 
„D.“ paskelbė nemaža liet. rašytojų 


ir dailininkų kūrinių, vertimų iš kitų 
tautų lit-rų, lit-ros ir meno kritikos 
straipsnių. 


DIETKAUŠČIZNA— kaimas Ignalinos rj., 
21 km į r. nuo Ignalinos, 8 km į š. nuo 
Mielagėnų; apylinkės centras. 78 gyv. 
(1959). Už 1 km į š. teka Dysna, Per 
kaimą eina Ignalinos— Tverečiaus ke- 


lias.  Felčerių-akušerių punktas (nuo 
1960), kultūros namai, biblioteka. 
DIEVAITIENĖ Jūratė [g. 1927.IX.28 


Kaune] — gydytoja terapeutė, medicinos 
mokslų kandidatė (1960). 1950 baigė 
Kauno un-tą. Nuo 1952 dirba ped, dar- 
bą Kauno Medicinos in-to vidaus ligų 
propedeutikos katedroje. Nuo 1955 
TSKP narė. Paskelbė moksl. straipsnių 
apie sąnarių susirgimus. 


DIEVENIŠKĖS — miestelis Eišiškių rj., 
20 km į p. r. nuo Šalčininkų, Gaujos deš. 
krante; apylinkės ir kolūkio centras. 
715 gyv. (1959). Turi radialinę plano 
struktūrą; pastatai išsidėstę palei kelius, 
sueinančius į keturkampę ištęstą aikštę. 
Yra ryšių skyrius, buitinio aptarnavimo 
punktas, 25 lovų ligoninė, vaistinė (nuo 
1947), vid, m-la (nuo 1956), vaikų dar- 
želis (nuo 1960), kultūros namai (nuo 
1954), biblioteka (nuo 1948). Iš D. eina 
keliai į Šalčininkus ir BTSR miestelius: 
Varenavą, Geranainis, Ašmeną, Subat- 
ninkus. Netoli D., miške, yra didelis nu- 
piautos keturkampės piramidės formos 
akmuo, vad. „Mokų generolu“. Greta jo 
keli pilkapiai su akmenų vainikais ir 
VI-—X a. degintiniais kapais, 1952 ty- 
rinėti Lietuvos TSR MA Istorijos in-to. 
Pilkapiuose rasta žalvarinių papuošalų ir 
žirgo aprangos daiktų. Radiniai yra Isto- 
rijos-etnografijos muziejuje (Vilniuje). 
Ist. šaltiniuose D. minimos nuo 1433, 
kai Žygimantas Kęstutaitis padovanojo 
D. kaimą didikams Goštautams. 1474 pa- 
statyta bažnyčia. Nuo 1542 D. perėjo 
valstybės žinion, tapo seniūnijos centru. 
1699 D. minimos Lietuvos miestų ir 
miestelių sąraše. Nuo XIX a. pr.— vals- 
čiaus centras (1865 — 444 gyv., 1897 — 
1710, 1936 — apie 2500). 1866 įsteig- 
ta pr. m-la. XIX a. pab.—XX a. pr. 
vykdavo dideli turgūs ir prekymečiai. 
1941 vok. faš. okupantai išžudė dides- 
niąją dalį D. gyventojų. 

1965.VIII.1—8 Lietuvos Kraštotyros 
d-jos Vilniaus skyriaus suorganizuota 
kompleksinė ekspedicija ištyrė D. apy- 
linkių landšaftą, gyventojų materiali- 
nę ir dvasinę kultūrą, surinko vertin- 
gos etnografinės bei tautosakinės me- 
džiagos, 
DIEVYTIS — ežeras Šilalės rj, 4 km 
į p. nuo Laukuvos, 13 km į v. nuo Kal- 
tinėnų. Plotas 33 ha, didž. gylis apie 
15 m. Ilgis 720 m, didž. plotis 600 m. 
Krantai vietomis apaugę mišku, š. ir 
p. v.—statūs, v. ir r.— žemi, p. I.— 
pelkėtas. Išteka Yžnė (Akmenos inta- 
kas). Ežero š. r. krante įsikūręs Padie- 
vytis, P. krante yra Dievyčio piliakalnis. 
Ežeras verslovinis. Įeina į Padievyčio 
landšaftinį draustinį. 


DIEVOGALA —1. Kaimas Kauno rj., 
Alšėnų apyl, 13 km į p. v. nuo Kau- 
no, 8 km į š. v. nuo Garliavos. 318 gyv. 
(1959). Per D. teka Bartupė (Pilvės inta- 
kas); iš p. v. prieina Naujienų miškas. 

2. Kaimas Kauno rj., Zapyškio apyl., 
1 km į p. r. nuo Zapyškio, prie Kauno— 
Šakių plento. 219 gyv. (1959). Rytuose 
teka Kerupė (Kačupio intakas). Kal- 
kių g-la. 


DIEVO KRĖSLO MIŠKAI — miškų masy- 
vas Telšių rj., 4 km į š. nuo Žarėnų. 
Priklauso Telšių miškų ūkio Žarėnų gi- 
rininkijai. Plotas 2156 ha; medynų 
1610 ha. Masyvą sudaro Dievo Krėslo 
(808 ha), Vilkų (490 ha), Krėpštų 
(453 ha), Kereliškės (166 Ha), Sausšilio 
(161 ha) ir Pranckų (78 ha) miškai. Per 
D. K. m. teka Vilka (Minijos intakas). 
Reljefas banguotas. Dirvožemiai velėni- 


į SU- 
ie: 


niai jauriniai, mažai bei vidutiniška 
jaurėję, gliejiški, priesmėliniai ir P 
moliniai, 8405 medynų savaiminės ki 
mės. Pušynų yra 5195, eglynų 3370, DF“ 
žynų 1295, juodalksnynų ir baltalksnY“ 
nų 495. Jaunuolynai sudaro 4270; pi 
brandžiai medynai 4596, pribręstanti€)! 
1005, brandieji 376. Medynų vid. 92 
nitetas II, vid. skalsumas 0,67, vid: V 
ris 113 ktm/ha, vid. prieauga 3 ktm/ha- 
Yra.stirnų, šernų, lapių, pilkųjų If 
tųjų kiškių. Didžioji miškų dalis €K“ 
ploatacinė, tik š. pakraštys įeina 1 “| 
šių miesto žaliąją zoną. Per metus iškĄ 
tama vid. 1 ktm/ha. Pietrytinę dali ke 
ta Žarėnų— Telšių kelias. 


DIEVŪLIS Stasys [1903.VII.20 CE 
džiuose (Ukmergės rj.) — 1941.VII ž 
rj)] — pedag0827 


Dubingių, Bi t 
Gaidejių ir Antaba 
tės pr. m-l05€ 
mergės ir Utenos IJ-* 
1940 vasarą, NUVė“ 
tus buržuazijos V“ 
džią, | Tauragnuo“ 
per mitingus P2 
kė kalbų. 1941 
slapstėsi nuo hitlef! 
nių okupantų: *“. 
Bi Macionalistai J 
suėmė, žiauriai Ka?“ 
kino ir Tauragnuose sušaudė, Pažangūis 
mokytojo D. tragediją poetas T. TilVY“ 
pavaizdavo poemoje „Artojėliai“ (III d 


DIFTONGAI ž. Dvibalsiai. 


DIGRIAI — kaimas Kauno rj, AB“ 
nų apyl, 11 km į p. v. nuo Kauno: 
6 km į š. v. nuo Garliavos. 210 8 
(1959). Pr. m-la (nuo 1920). Kaime Yi 
XIX a. pr. archit-ros paminklas — V?“ 
Pėtnyčių koplyčia. 

DIGRYS Jonas [g. 1920.V.16 Kengiul“ 
(Raseinių rj.)] — Didžiojo Tėvynės “0 
partizanas. Kilęs iš valstiečių. 193477 
tarnavo pas buožes Betygalos valsčiūi 


"vertėsi siuvėjo amatu. 1940—41 Ra 


nių siuvimo artelės „Rūbas“ narYš: 
seinių miesto siuvėjų profs-g05 pilna 
ninkas. Įsiveržus hitlerininkams i PO 
vą, slapstėsi Tytuvėnų valsčiuje: 1 
užmezgė ryšį su Raseinių aps. KOL, 
nimo pogr. org-ja, buvo partizanų k 
„Keršytojas“ ryšininkas. 1943—44 ŽĖ 7 
parengė apie 20 žmonių ginkluota P. 
tizanų grupę. Nuo 1946 TSKP na, 
1944—46 LLKJS Raseinių aps: dar 
II sekretorius. 1946—51 dirbo part O, 
bą Viduklėje, Kražiuose, Girkal?ij 
Dotnuvoje. 1953 baigė Resp. P“ p 
m-lą. Nuo 1953 part. ir adm. darbU 

jas Dusetose, Raseiniuose, Vilniujė: 


T 
DIGRYS Leopoldas [g. 1934.1X8 7 
ne] —instrumentalistas (pianistas I pt 
gonininkas). 1952 baigė Vilniaus CC „se, 
metės muz. m-los fortepijono at0“ 
1957 — Maskvos Čaikovskio konseN! gg 
rijos fortepijono ir vargonų klas€?:. rr. 
toje pačioje konservatorijoje baiBė arą 
tepijono ir 1961 vargonų aspira? 


Nuo 1960 Lietuvos TSR Konservatori- 
J0s fortepijono klasės vyr. dėstytojas, 
Nuo 1962 — vargonų kiasės vedėjas. 
"lb vargonininkas gastroliavo daugely- 
Ie TSRS miestų ir 1963 Suomijoje. 


DIKAITĖ Rachilė [g. 1903 Subačiuje 
| Upiškio rj.)] — revoliucinio judėjimo 
„lyvė, Nuo 1927 Komunistų partijos 
arė. Rev. darbą dirbo Kupiškyje, Kau- 
TR Už rev. veiklą 1935 suimta ir 
k 1940 kalinta Kaune, IX forte, Zara- 
1 Vilniuje. 1940 dirbo „Kauno au- 
Ba f-ke. D. Tėvynės karo metais — 
alies gilumoje. 1946—57 „Tiesos“ re- 
“ €ijos archyvo vedėja. Pensininkė, 


BIKČIŲS Aleksandras [g. 1907:VIL16 
„Ulniškiuose (Ukmergės rj.)] — žemė- 
žaaiKininkas, Lietuvos TSR nusipelnęs 
Mės ūkio darbuotojas (1965). Moky- 
vEaasis Ukmergės g-joje, dalyvavo an- 

ašistinėse moksleivių org-jose, 1928 iš 
šios Pašalintas, kalintas. 1929 Kaune 
gė Suaugusiųjų g-ją, 1931 — matinin- 
1940 Ursus. 1931—40 dirbo matininku. 
i -VII-IX Lietuvos TSR Vidaus rei- 
bą 5 M-jos gen. sekretorius. Vėliau dir- 

“. U. liaudies komisariate, nuo 1946 
vi U. m-joje; nuo 1961 tos m-jos v-bos 
„Tsininko pavaduotojas, Spaudoje rašo 
Mės apskaitos ir naudojimo klausimais. 


pIKČIŲS Antanas [g. 1930.V1.15 Kulniš- 
m“ „(Ukmergės  rj.)] — inžinierius 
dan anikas, ekonomikos mokslų kandi- 
iš ia (1963). 1955 baigė Lietuvos Ž. ū. 
195 €mijos mechanizacijos f-tą. 1955— 
TA Vilniaus ž, ū, technikumo dėstyto- 
mok Nuo 1961 Ž. ū. ekonomikos in-to 
= sl. bendradarbis. Paskelbė keliolika 

Sl. straipsnių kolūkinės statybos, ž. 
* Mechanizacijos ir kt. klausimais. 


t KERYTĖ Šeina [g. 1914XII6 Kau- 
Darhias revoliucinio judėjimo dalyvė. 
jos Minkė, Nuo 1936 Komunistų parti- 
SESTė, 1936—37 LKP Kauno rj. k-to 
arka sė: Už rev. veiklą keliskart adm. 
lėjo a bausta (1937, 1938; 1939—40 ka- 
Vykį Imitravo priverčiamojo darbo sto- 
di 9je). 1940—41 Vidaus reikalų liau- 
riaų Omisariato Marijampolės aps. sky- 
iR 2 darbuotoja. 1941.VI pab. evakavosi 
šią Bovo: sr. 1942—44 buvo Raudono- 
1946 Armijos 16 liet. divizijoje. Nuo 
Vilniuje „Rožės“ ateljė siuvėja. 
j.KSIAI — kaimas Kėdainių rj., Pajės- 
Šušya ys 10 km į p. v. nuo Krakių, 
“S kair. krante. 51 gyv. (1959). Kai- 
Minimas 1593 (4 valakai). 


ip IAI — kaimas Kelmės rj, 2 km 
kolakuO Kelmės, prie kelio į Raseinius; 
Krašgjo Centras, 64 gyv. (1959). V. pa- 
Šiuogą „teka Kražantė. 1955—63 Dik- 
Ūybų, Isikūrė 12 naujų kolūkiečių so- 
2 vai 1574 kaime buvo 4 ūkiai, turėję 
Dik ūkus žemės ir mokėję činšą. 
ŠiausRISKIS — kaimas Radviliškio 1, 
lėnų k apyl, 4 km į p. r. nuo Šiau- 
Šušvę 5 gyv. (1959). Š. pakraščiu teka 
Gina Šį V.—jos intakas Upytė. Per D. 
Šių. Saulėnų— Grinkiškio ir Šeduvos— 
Ištei 


S 


Oto keliai. Aštuonmetė m-la (1908 
a Pradinė). D. minimas 1619, Buv. 


dvaro rūmai ir parkas (XIX a.) — vieti- 
nės reikšmės archit-ros paminklas. 


DILBIKIAI — kaimas Mažeikių rj., Židi- 
kų apyl, 8 km į v. nuo Židikų. 
200 gyv. (1959). Felčerių-akušerių punk- 
tas (nuo 1961), pr. m-la (nuo 1936). 
1923 buvo 257 gyv. Burž. nacionalistai 
1948 Dilbikiuose nužudė pirmąjį kol- 
ūkio pirm. S. Lingį. 


„DILGĖLĖS“ — pažangus JAV lietuvių 
satyros laikraštis, ėjęs su pertraukomis 
1906—21 Filadelfijoje, Pitsburge, Vuste- 
ryje ir Bostone. Leido ir redagavo 
J. Baltrušaitis-Mėmelė, J. Neviackas, 
J. Petruškevičius (Patersonas). 1920—21 
bendradarbiavo karikatūristas J. Lumbis. 


DILIAIi — kaimas Biržų rj, Kupreliš- 


kio apyl., 12 km į š. r. nuo Vabalninko, ' 


2 km į v. nuo Kupreliškio. 16 gyv. 
(1959). 1673 Salamiesčio dvaro invento- 
riuje minimas D, kaimas. Nuo XVIII a. 
pab. žinomas D. (Apaščios) dvaras, bu- 
vęs 1,5 km į p. nuo dab. kaimo. Apie 
1809—13 Diliuose gyveno A. Strazdas. 


DILIAUSKAI — kaimas Pasvalio rj., 
Pasvalio apyl., 3 km į r. nuo Pasvalio. 


.41 gyv. (1959). R. pakraščiu teka Pyve- 


sa. Pr. m-la (nuo 1923), kultūros namai 
(nuo 1961). 


DILYS Juozas [1896.III.19 Padvarnikuo- 
se (Anykščių rj.) — 1941.VII.17 Kupišky- 
je] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš valstiečių. Dalyvavo kovoje už 
Tarybų valdžią 1918—19, buvo Anta- 
lieptės vls. (Zarasų aps.) vykdomojo k-to 
pirmininkas. Burž. Lietuvoje rėmė Lie- 
tuvos Raudonosios pagalbos org-ją. Nuo 
1928 Komunistų partijos narys. 1940—41 
Viešintų vls. vykdomojo k-to pirminin- 
kas. Burž. nacionalistų nužudytas. 


DILKA Vincas [g. 1912.11.15 Baibokuo- 
se (Panevėžio rj.)] — dailininkas. 1937 


baigė Kauno meno m-lą. 1937—39 studi- 
javo Romoje. 1939—40 mokytojavo Pa- 
nevėžio g-jose. Nuo 1939 dalyvavo dai- 
lės parodose. 1940 Kauno Taikomosios 
ir dekoratyvinės dailės in-to dėstytojas, 


DIK—DIM 405 


nuo 1947 docentas. Nuo 1951 Lietuvos 
TSR Dailės in-to tapybos katedros ve- 
dėjas. Yra sukūręs peizažų, portretų, 
istorinio bei buitinio žanro paveikslų. 
: Taryb. metais D. pir- 
masis pradėjo vaiz- 
duoti kolūkinį kai- 
mą. 1962 surengė 
: individualines paro- 
das Kaune, Šiauliuo- 


se, Panevėžyje. 
Kūriniai: ,„Brigadinin- 


kas“ (1949), „Kolūkio 
steigiamasis  susirinki- 
L mas“ (1950), „Kolūkio 
statyboje" (1953), „Ry- 
tas kolūkio laukuose“ 
(1957), ,„Žiemos peiza- 
žas" (1957), „Tėviškė“ 


(1958), ,„Stelmužės ąžuo- 
las" (1960), ,,Kolūkiečio M. Ivaškos portretas“ 
(1961), „Elektrėnai statosi" (1964) ir kt. 

Lit.: Vincas Dilka (Katalogas), V., 1962 [su 
P. Gudyno įžanginiu straipsniu]. 
DILMANAS Vasilijus [1901 Konotope 
(Ukrainos TSR) — 1965.VIII.26 Maskvo- 
je] — žurnalistas, atsargos pulkininkas. 
1919 baigęs g-ją, tarnavo Raudonojoje 
Armijoje. Nuo 1919 TSKP narys. Piliet. 
kare kovojo prieš Denikiną, Lenkijos 
burž. nacionalistus ir Machno gaujas. 
1940—41 Kaune ėjusio dienraščio „Tru- 
ženik" redaktorius. 1942 paskirtas į Rau- 
donosios Armijos 16 liet. diviziją. Buvo 
167 pulko vado pavaduotoju polit. rei- 
kalams. Kovėsi prieš hitlerinius okupan- 
tus, buvo sužeistas. Demobilizuotas apsi- 
gyveno Maskvoje. Išspausdino atsimini- 
mų apie lietuviškų dalinių kovas. 


DIMAIČIAI — kaimas Telšių rj., Degai- 
čių apyl, 2 km į š. r. nuo Telšių, prie 
Šiaulių —Kretingos plento ir geležinke- 
lio. 265 gyv. (1959). Kaimo pakraštyje, 
prie pat Telšių, yra X—XIV a, senkapis, 
kuris 1920—25, kasant žvyrą, gerokai 
apardytas. Mirusieji jame laidoti nede- 
ginti, su geležiniais plačiaašmeniais kir- 
viais ir peiliais, moliniais puodais ir žal- 
variniais papuošalais. Carizmo laikais 


Vincas Dilka. ,„Rytas kolūkio laukuose“, aliejus, 1957. (Vilniaus dailės muziejus) 


406 DIM— DIN 


Dimaičiuose buvo dvaras, prie jo — ply- 
tinė. 

DIMANŠTEINAS Semionas [1886.III.21 
Sebeže (Pskovo sr.) — 1939.IX.5 Mask- 
voje] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš amatininkų. 1904 įstojo į RSDDP. 
1905—07 revoliucijos dalyvis Vilniuje. 
Už rev. veiklą 1908 suimtas Rygoje ir 
4 metus kalintas. 1912 ištremtas į Sibirą. 
1913 pabėgo iš tremties, gyveno užsie- 
nyje. Po Vasario revoliucijos grįžo į Ru- 
siją, Rygoje dirbo polit. darbą tarp 
XII armijos kareivių, redagavo laikr. 
„Okopnaja pravda“ („Apkasų tiesa“), 
vadovavo profs-goms. 1917 Petrograde 
RKP(b) žydų sekcijų Centro Biuro na- 
rys, laikr. „Emes“ („Tiesa“) redaktorius. 
Po Spalio revoliucijos — Tautybių komi- 
sariato žydų reikalų komisaras. 1918 
pab. atvyko į Vilnių, buvo kooptuotas 
į Lietuvos ir Baltarusijos KP (L ir BKP) 
CK narius, paskirtas Lietuvos Laikino- 
sios revoliucinės darbininkų ir valstie- 
čių vyriausybės nariu, darbo liaudies 
komisaru. L ir BKP II (Jungtinio) suva- 
žiavimo (1919.III) delegatas. Suvažiavi- 
mo išrinktas CK nariu ir delegatų 
į RKP(b) VIII suvažiavimą. Nuo 1919 
dirbo part. darbą Ukrainoje, Turkestane, 
Maskvoje. Žuvo, neteisėtai represuotas 
asmenybės kulto sąlygomis. 1955 reahi- 
lituotas. 


DIMITRAVO MISKAS — miškas Kretin- 
gos Ij, 8 km į š. nuo Kretingos, Pri- 
klauso Kretingos miškų ūkio Darbėnų 
girininkijai. Plotas 1469 ha; medynų 
1249 ha. Šiaurės rytuose susisiekia su 
Reivos mišku. Reljefas banguotas. Per 
mišką teka Tenžė (Danės intakas). 
Dirvožemiai jauriniai, gliejiški, mažai 
bei vidutiniškai sujaurėję, priesmėliniai 
ir priemoliniai, įdubimuose — pelkiniai. 
Vyrauja mėlyniniai, brukniniai, vietomis 
kiškiakopūstiniai ir kimininiai pušynai. 
779; medynų savaiminės kilmės. Pušynų 
yra 8705, beržynų 595, baltelksnynų 49p, 
eglynų 295, juodalksnynų ir drebulynų 
po 196. Jaunuolynai sudaro 5495, pus- 
brandžiai medynai 3795, pribręstantie- 
ji 895, brandieji 190. Jaunuolynus ir 
pusbrandžius medynus sudaro daugiau- 
sia minkštieji lapuočiai. Medynų vid. 
amžius 36 metai, vid. bonitetas II, vid. 
skalsumas 0,74, vid. tūris 124 ktm/ha, 
vid. prieauga 3,5 ktm/ha. Yra stirnų, 
barsukų, slankų. P. v. dalis (1204 ha) 
įeina į Kretingos miesto žaliąją zoną; 
rytuose, palei Kretingos—Skuodo glžk., 
yra 33 ha apsauginių miškų, šiaurėje — 
323 ha eksploatacinių. Per D. m. iš Dar- 
bėnų eina 2 keliai: v. pakraščiu — į Pa- 
langą, o lygiagrečiai su geležinkeliu — 
į Kretingą. 


DIMITRAVO PRIVERČIAMOJO DAR- 
BO STOVYKLA — stovykla, įsteigta fa- 
šistinės valdžios 1936.XI.12 nutarimu 
netoli Kretingos (dab. Tarvydų kaimas). 
Pradėjo veikti 1937.VIII. Pagal A. Sme- 
tonos pasirašytą įstatymą vidaus reikalų 
ministras, karo komendantai ir apskričių 


viršininkai turėjo teisę adm. tvarka, be 
teismo, bausti piliečius priverčiamaisiais 
darbais iki 1 metų, tremti į Dimitravo 
stovyklą (oficialiai: priverčiamojo darbo 
įstaigą). Ištremtajam bausmę atlikus, 
faš. administratoriai galėjo pridėti dar 
pusę tos bausmės, jei, baudėjų nuomo- 
ne, jis nepasitaisęs. Stovyklos kaliniai 
buvo verčiami dirbti sunkius darbus. 
Faš. valdžia priverčiamojo darbo sto- 
vyklą įsteigė tam, kad i ją galėtų tremti 
be teismo komunistus, komjaunuolius, 
rev. nuotaikų darbininkus. Pirmieji ko- 
munistai, įkalinti 1937.VIII.31 Dimitravo 
stovykloje, buvo J. Pajaujis, A. Vilimas 
ir R. Volenskytė. Čia buvo kalinami 
Ch. Aizenas, B, Baranauskas, M. Bor- 
donaitė, K. Didžiulis, I. Meskupas, 
V. Niunka, J. Paleckis, J. Stimburys, 
M. Šumauskas ir daugelis kitų rev. ju- 
dėjimo dalyvių. Burž. valdžia, rengda- 
masi steigti Dimitravo stovyklą, savo 
specialistus pasiuntė susipažinti su hitle- 
rinės Vokietijos mirties stovyklomis. 
Grįžę jie hitlerinių stovyklų dresūrą, 
kalinių niekinimą, sunkius darbus pa- 
laipsniui diegė Dimitravo stovykloje. 
Visiškai įgyvendinti hitlerinių stovyklų 
režimo liet. fašistai nespėjo — sutrukdė 
liaudis, nuversdama kapit. santvarką. 
Pirmosiomis hitlerinės okupacijos dieno- 
mis vietiniai burž. nacionalistai Dimit- 
ravo stovyklą atstatė, ėmė joje kalinti 
ir masiškai žudyti taryb. žmones. Per 
hitlerinę okupaciją Dimitravo stovykla 
buvo taryb. žmonių kankinimo ir žudy- 
mo vieta, Joje buvo kalinami taryb. ak- 
tyvistai, darbininkai, antifašistinio ju- 
dėjimo dalyviai, valstiečiai, neįvykdę 
okupantų uždėtų prievolių. 1944.VII.9 
stovyklos kaliniai, prisidėjus daliai pri- 
žiūrėtojų, sukilo ir, nuginklavę admi- 
nistraciją, sunaikinę kalinių asmens do- 
kumentus, pabėgo (apie 500 žmonių). 


DIMŽLYS Antanas [g. 1920.V. 26 Nami- 
šiuose (Pasvalio rj.)] — dailininkas. 1953 
baigęs Lietuvos TSR Dailės in-to skulp- 
tūros katedrą, pradėjo dirbti „Dailės“ 
gamybiniuose kombinatuose. Nuo 1957 
dalyvauja dailės parodose. Kuria dau- 
giausia istorinės revoliucinės tematikos 
skulptūrinius darbus ir monumentines 
dekoratyvines skulptūras. 

Kūriniai: reljefai ,„Tankistai“ ir ,,„Pergalė“ 
paminklu taryb. karių kapinėse Kelmėje 
(1951), ,„1863 metų sukilėliai“ paminklui Šiau- 
liuose (1957); figūrinė grupė ,„Kovotojai už 
Tarybų valdžią Lietuvoje“ (1960), dekoratyvi- 
nė figūra „Prie šaltinio“ (1963), antkapis rež. 
V. Golovčineriui karių kapinėse Vilniuje (su 
K. Kisieliu, 1963), skulptūrinė kompozicija ,,IX 
forte“ (1965) ir kt. 

„DINAMO"— seniausia sporto draugija 
Tarybų Sąjungoje, įkurta 1923 Maskvo- 
je F. Dzeržinskio iniciatyva. Lietuvos 
respublikinė „D.“ org-ja įsteigta 1940 
Kaune. „D.“ fizinės kultūros kolektyvai 
sukurti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, 
Šiauliuose, Panevėžyje, Anykščių, Rad- 
viliškio, Utenos ir Zarasų rajonuose. 
Vilniuje „D.“ turi žaidimų, gimnastikos, 
imtynių, sunkiosios atletikos sales, sta- 
dioną, šaudyklą ir lengvosios atletikos 
maniežą. D-jos kolektyvai 1064 pr. tu- 
rėjo 84 sporto irenginius bei aikšte- 
les. „D.“ d-jai priklauso Kauno sporto 


inventoriaus f-kas, kuriame gaminam! 
gimnastikos prietaisai ir teniso stala! 
Lietuvos TSR „D.“ kultivuoja aPI“ 
30 sporto šakų, iš kurių pagrindinės 
gimnastika, lengvoji ir sunkioji atletikai 
dviračių sportas, slidinėjimas, šaudymas: 
savigynos imtynės, tinklinis. Geriauš! 
respublikos „D.“ sportininkų pasiekimai: 
TSRS Tautų III spartakiadoje (1963) 
šiuolaikinės penkiakovės varžybose (LIC 
tuvos TSR rinktinė, sudaryta iš 1“ 
sportininkų) — II vieta, 1963 šalies ja“ 
nių tinklinio pirmenybėse — II vie A 
Vilniaus „D.“ vyrų tinklinio komant 

šalies pirmenybėse žaidžia „A“ klasėl“ 
„D.“ d-joje 1964 pr. buvo 77 sporto 
meistrai ir 207 pirmojo atskyrio sport!“ 
ninkai; apie 100 dinamiečių įeina 1 I65 
publikos rinktines, o 12 sportininkų YI 
šalies rinktinių nariai arba kandidatai: 


DINEIKA Karolis [g. 1898.11.15 Ryo 
je] — pedagogas, gydomosios Hz 
kultūros specialistas. 1917 Petrogtė 
įsteigė moksleivių sporto klubą „LI€ J 
vos sakalas". Vienas Lietuvos FiZ. J 
nimo s-g0s (LFLS, 1920), Lietuvos Sa 
nastikos ir sporto federacijos (LG 4 
1922) kūrėjų ir pirmasis pirmininkė? 
Propagavo klasikines ir liaudies spor 
šakas (ritinį, muštuką ir kt.). 191925 
dirbo fiz. auklėjimo mokytoju Kauno 
Alytaus vid. m-lose, parašė keletą KD3, 
gų fiz. kultūros klausimais. 1923 
Lietuvos un-te studijavo pedagogika: p Ė 
chologiją, liet. lit-rą ir geogralija. T 
1934 "kūno kultūros kursų lekto!! 


1935—40 Kūno kultūros rūmų inspek 
rius m-lų reikalams. Redagavo R 


„Jėga ir grožis“. 1945—49 Lietuvos Ė. 
Kūno kultūros in-to direktoriaus Pi050 
duotojas mokslo reikalams. Nuo 2105 
specializuojasi gydomosios fiz. kultą 
srityje. Nuo 1952 Druskininkų KUK Iš 
gydomosios fiz. kultūros parko ve k 
Gydomosios fiz. kultūros klausimais 
spaudoje, savo patyrimą perteikia Ja 
niesiems specialistams. Išleido KN: "su 
zinė kultūra — sveikatos šaltinis riai. 
K. Labanausku, 1959) ir „Gydomoji 

nė kultūra“ (1961). 


ie] — 
DINEIKA Viktoras [g. 1900.1.1 Rygojeli, 
aktorius, režisierius, Lietuvos a 
pelnęs meno veikėjas (1965). 1916 rudi“ 
gęs Petrograde J. Vaičkaus dramos5 
ją, vaidino jo teatro trupėje. 1 
žęs su trupe į Lietu- 
vą, vaidino Vilniuje 
ir periferijoje. Nuo 
1920 Kauno dramos 
teatro aktorius. Dau- 
giausia vaidino ko- 
miškas roles. Parašė 
dramą blaivybės te- 
ma „Baltakė“ (1922), 
išvertė Kauno dra- 
mos teatre statytus 
veikalus: L. Fuldos 


018 gIF 


5 


„Glušas“ (išl. JAV, 4 
1926), „Mokyklos į stoji 
draugai", M. Meterlinko „NekVi“pi. 


viešnia“, Ž. Ofenbacho operetės " di 
kola“ libretą ir kt. Su „Dzimdzi dr it 
trupe 1924—26 gastroliavo JA eat 
kolonijose. 1944—49 Kauno dramo5 


žo Iežisierius ir dramos studijos vado- 
as. Nuo 1949 Lietuvos Kino studijos 
Ubliažo režisierius. Iki 1963 įgarsino 
apie 150 pilno metražo filmų. 

doj, VIdmenys: Fabricijus (K. Goldonio ,„Miran- 
RaLS A), „Egčikas, Juokdarys (V. Šekspyro 
„ Vyliktoji naktis", ,,„Karalius Lyras“), Sakalas 
Ša Vaičiūno ,„Naujieji žmonės“), Chlestako- 
ak Gogolio ,„„Revizorius“) ir kt. Režisavo 
„ Lavreniovo ,„Lūžį“ (su S. Čaikausku, 1940), 
B. Meržanovo  ,„Nepavergtuosius“ (pagal 
+ Gorbatovo apysaką, 1945) ir kt. 


DINGAIILIAI — kaimas Mažeikių rj., Re- 
karos apyl, 6 km į š. nuo Šedos. 
62 gyv, (1959). 1955 pastatyta 280 kW 
laso hidroelektrinė. Pr. m-la (nuo 


DIRBTINIS PLŪOSTAS. Lietuvoje D. p. 
Pradėtas vartoti po I pasaul. karo. Iki 
li S Lietuvoje buvo vartojamas tik ce- 
Nt lOzinis D. p.— viskozinis, acetatinis 
Vario amoniako šilkas. Pagrindinis 
dk Vartotojas iki 1931 buvo amatinin- 
a „trikotažo pramonė, gaminusi iš 
1 Kojines, trikotažą, langų užuolaidas 
D Nuo 1931 svarbiausiu D. p. var- 
ALSA tapo naujai sukurtas šilkinių 
ši Inių f-kas „Kauno audiniai“. Vietoj 
kinių audinių imta vis daugiau im- 
Kortuotį dirbtinio šilko žaliavos. 1931 
MZ 32 t šilkinių audinių ir 44 t 
Irbtinio šilko verpalų; 1939 — 6,5 t šil- 
O bei pusšilkio audinių ir 351,8 t 
Er Kurio beveik ?/5 suvartojo „Kauno 
ė IMiai", o likusį — trikotažo ir teksti- 
i Balanterijos pramonės įmonės („Cot- 
A „ „Diana“, „Litana“, „Rosko“ Kaune, 
"<Olumbus" Kybartuose ir kt.). 
ia aryb. metais, turint šalyje savą ža- 
Bai bazę, susidarė palankios sąlygos 
k Člau vartoti D. p. Jau 1950 Lietuvos 
ka tilės pramonės įmonės suvartojo be- 
Sik 3 kartus daugiau D. p., negu 1938. 
“ šilko, trikotažo ir galanterijos f-kų, 
SP: dideliais kiekiais ėmė vartoti vil- 
kų audinių, 0 vėliau ir medvilnės 
R Monė („Trinyčių“ f-kas ir „„Audėjo“ 
nnoinatas). Nuo 1964 jį vartoja ir li- 
op audinių pramonė (Panevėžio linų 
p ubinatas), Taryb. metais išsiplėtė ir 
pl P. asortimentas. Be celiuliozinio 
o, Lietuvos TSR lengvoji pramonė 
i Oja sintetinį (kaprono, lavsano ir 
ir šo) šilką, vienagyslius D. p. siūlus 
MS ainį pluoštą (ž. lentelę). 1955 su- 
219 Ota 116 t sintetinio pluošto, 1960 — 
i L 1963 —615 t. 
Kati gryno dirbtinio šilko Lietuvos TSR 
2 Mamos paprastos ir tamprios koji- 
AU Plataus asortimento audiniai sukne- 
S ir kostiumams, baltinių ir viršuti- 


nis trikotažas, pirštinės ir tekstilės galan- 
terijos gaminiai. Iš štapelinio D. p. ir 
vilnos mišinių gaminamos medžiagos 
kostiumams, suknelėms ir paltams, iš 
D. p. ir medvilnės mišinio verpiami 
siūlai kojinėms, viršutiniam ir baltinių 
trikotažui, iš lavsano ir linų pluošto 
mišinio — neglamžūs audiniai sukne- 
lėms ir kostiumams, dekoratyviniai audi- 
niai ir kt. 

Tarybų Lietuvos lengvajai pramonei 
ėmus plačiai vartoti D. p., kilo reikalas 
jį gaminti vietoje. 1960 pradėta statyti 
Kauno dirbtinio pluošto g-la. Šioje 
g-loje 1965 pr. paleistos pirmosios tri- 
acetatinio pluošto gamybos linijos, mon- 
tuojami įrengimai diacetatiniam pluoštui 
gaminti, 


DIRDA Antanas Algirdas [1896.VII.5 
Kuosėnuose (Kupiškio rj.) — 1965.II 
Maskvoje] — kovų prieš interventus ir 
baltagvardiečius 1918—20 dalyvis. 1917 
Jekaterinoslave įstojo į Komunistų par- 
tiją. 1917—19 Jekaterinoslavo gub. dir- 
bo adm. darbą, kovojo prieš kontrrevo- 
liucines gaujas. 1919—24 tarnavo Rau- 
donojoje Armijoje. 1927 baigė Vakarų 
tautinių mažumų kom. un-tą Maskvoje. 
1927—31 VKP(b) CK aparato darbuoto- 
jas. 1931—38 MOPR'o CK darbuotojas. 
1938—41 dirbo TASS'e. D. Tėvynės ka- 
IO pr. stojo savanoriu į Raudonąją Ar- 
miją, dalyvavo mūšiuose prie Rževo ir 
Viazmos. 1941.X pateko į hitlerininkų 
nelaisvę. 1947—60 dirbo partinį, ūkinį 
darbą Kupiškyje. 


DiRDŲ EĖŽERAS — ežeras Rokiškio rj., 
10 km į r. nuo Obelių. Plotas 46 ha. 
Ežeras rininis, ištisęs iš š. į p.; ilgis 
1790 m, didž. plotis 370 m. Kranto lini- 
ja smulkiai vingiuota, krantai aukšti, 
statūs. Išteka bevardis upelis. Ežero 
š. v. pakrantėje yra Dirdų kaimas. Eže- 
ras verslovinis; žuvies 1964 sugauta 
4 kg/ha. 


DIRGAIČIAI — kaimas Raseinių rj., Vo- 
syliškio apyl., 8 km į p. nuo Grinkiškio. 
118 gyv. (1959). Pro D. eina kelias iš 
Vosyliškio į Ažytėnus. 1591 D. turėjo 
12 valakų dirbamos žemės ir 6 valakus 
miško. 1923 buvo 66 gyv. 


DYRIKIS (Dirikis) Andriejus [1853.II.2 
Uodzienoje — 1888.1.8  Batumyje] — pa- 
žangus latvių visuomenės veikėjas, kal- 
bininkas ir literatas. Mokėsi Jekabpilio 
aps. m-loje ir Rygos g-joje. 1870—77 ir 
nuo 1884 dirbo adm. darbą Latvijoje, 
1877—81 — Bulgarijoje. Buvo Vilniuje ir 


Dirbtinio pluošto suvartojimas Lietuvoje 


Suvartota dirbtinio pluošto (tonomis) 
| v v Z v v 8 
| o | i 0 Li £ LP 
Metai Šia ž iš | Z = S ž 3 2 8 pa a 24 
LT Zo viso || SZĖ zzĘ z»8 *E z58 
ž2 | 22 ššš | ZSš | ž>8 | 28 | Žžš 
MR za || PsA TE) Ega sa Ža 
1 
2 — 0,6 0,6 = = = 0.6 — 
Ios0aa 7 280 280 — 174 - 100 6 
1955 267 533 800 270 365 — 150 15 
1960 800 1690 2490 802 948 -— 654 
1963 1325 4895 6220 1350 2808 38 1901 123 
2623 5692 8315 2343 3180 379 2170 243 


DIN—DIR 407 


Kaune. Anksti išmokęs liet. kalbą, tapo 
karštu lietuvių ir latvių tautų draugys- 
tės propaguotojų, palaikė artimus san- 
tykius su A. Juška. 1872 parengė latvių- 
lietuvių kalbų žodyną (apie 10 000 žo- 
džių), 1875 parašė liet. kalbos gramatiką 
latviams (abu darbai neišspausdinti). 
Liet. lit-ros ir kultūros klausimais rašė 
latvių spaudoje. Slapyvardžiu Andre- 
jus Latvis bendradarbiavo „Aušroje“. Su 
šiuo laikraščiu supažindino ir latvių 
rašytoją J. Rainį. Parašė apsakymų, iš- 
vertė ir pritaikė latvių teatrui keletą 
pjesių, kurių vieną išvertė ir į liet. 
kalbą (nespausdinta). 


Lit.: D. Zemzare, Latviešu vardnicas, Riga, 
1961 [p. 349—351]; Latviešu literatūras vėsture, 
t. 2, Riga, 1963 [p. 785—789]. 


DIRKSTELIAI — kaimas Telšių miesto 
p. v. pakraštyje, prie kelio į Žarėnus. 
Rytuose siekia Masčio ežerą. Kaimo 
š. pakraščiu į Mastį teka Durbinis. Prie 
Durbinio yra malūnas, plytinė. Iki 1940 
buvo dvaras. Burž. metais kaime veikė 
pogr. kom. kuopelė, kuriai priklausė 
J. Pliuškevičius, D. Rocius, J. Guiskis 
ir kt. Buvo įrengta nelegali spaustuvė. 
Per rev. šventes D. komunistai iškelda- 
vo raudonas vėliavas, platindavo LKP 
atsišaukimus, 


DIRMA Jonas [g. 1907.XII.26 Jurbar- 
ke] — žemės ūkio statybos specialistas, 
Lietuvos TSR nusipelnęs statybininkas 
(1964). 1926 baigė Dotnuvos ž. ū. tech- 
nikumo kultūrtechnikos skyrių, 1944— 
1953 dirbo Šiauliuose stat. tresto valdy- 
tojų, „Elnio“ kombinato stat. skyriaus, 
srities kolūkių stat. v-bos viršininku. 
Nuo 1950 TSKP narys. 1954—59 Lietu- 
vos TSR ž. ū. ministro pavaduotojas, 
paskui Ž. ū. m-jos kapitalinės statybos 
v-bos viršininkas, vėl ministro pavaduo- 
tojas. Nuo 1964 Respublikinio tarpkol- 
ūkinių stat. org-jų susivienijimo pirmi- 
ninkas. Paskelbė straipsnių Žž. ū. staty- 
bos ir stat. medžiagų pramoninės gamy- 
bos klausimais. 


DIRMEIKIAI — kaimas Telšių rj., Tryš- 
kių apyl, 2 km į v. nuo Tryškių. 
167 gyv. (1959). 1955 Dirmeikiuose iš- 
artas puodas, kuriame buvo keliasdešimt 
romėniškų monetų, žalvarinių papuoša- 
lų (dalis radinių yra Šiaulių „Aušros“ 
muziejuje). 


DIRMEITAI — kaimas Vilniaus rj., Vi- 
salaukių apyl., 6 km į p. v. nuo Dubin- 
gių. 36 gyv. (1959). Elektrinis malūnas, 
pr. m-la, biblioteka. 


DIRMIŠKĖS — kaimas Alytaus rj., Mi- 
roslavo apyl., 15 km į p. v. nuo Alytaus, 
7 km į p. r. nuo Miroslavo. 83 gyv. 
(1959). Kaimą supa Dirmiškių miškas. 
Yra Balkasodžio pr. m-la (nuo 1920). 
Miške, prie kelio į Seiliūnus, stačių 
šlaitų kalvoje aptiktas I t-mečio vidurio 
piliakalnis. Jo aikštelė įdubusi, iš visų 
pusių apsupta pylimo, 


DIRMIŠKĖS PĖLKĖ — pelkė: Šiaulių rj., 
2 km į p. r. nuo Tryškių. Plotas 176 ha. 


408 


DIR—DIR 


Per pelkę teka Dabruotas, įtekantis 
į Upyną (Virvyčios intaką), Durpių klo- 
do didž. storis 3,9 m, vid. 1,2 m. Durpės 
žemapelkinės; vid. susiskaidymas 3376, 
peleningumas 1395. Po durpėmis yra 
ežerinių nuosėdų, Pelkė nusausinta, Š. 
dalis paversta kultūrine pieva. 


DiRMIŠKIŲ-OBELIJOS MIŠKAI — miš- 
kų masyvas Alytaus rj, 9 km į p. 
nuo Alytaus, Nemuno kair. krante, prie- 
šais Nemunaitį. Priklauso Alytaus miš- 
kų ūkio Dirmiškių girininkijai. Plotas 
1636 ha; medynų 1496 ha, Masy- 
vą sudaro Obelijos (669 ha), Norūnų 
(256 ha) ir Dirmiškių (711 ha) miškai. 
Per D.-O. m. į Nemuną teka Žilvė ir 
bevardis upelis, o šiaurėje, palei miš- 
ką, — Žembrė. Reljefas kalvotas. Dirvo- 
žemiai velėniniai jauriniai, mažai ir vi- 
dutiniškai sujaurėję, smėliniai ir prie- 
smėliniai. Vyrauja brukniniai pušynai, 
garšviniai beržynai ir kiškiakopūstiniai 
eglynai. 939; medynų savaiminės kil- 
mės. Pušynų yra 5595, beržynų 2195, eg- 
lynų 1695, juodalksnynų 494, skroblynų 
ir drebulynų 495. Medynų vid. amžius 
36 metai (1959), vid. bonitetas II, vid. 
skalsumas 0,7, vid. tūris 134 ktm/ha, 
vid. metinė prieauga 3,7 ktm/ha. Gausu 
stirnų, yra šernų, kiaunių, usūrinių šu- 
nų, lapių. Miškai ieina į Nemuno apsau- 
ginę juostą. P. dalyje, tarp Dirmiškių 
ir Obelijos miškų, įsiterpę Dirmiškių ir 


Balkasodžio kaimai. 1941 Dirmiškių miš- 


ke hitlerininkai nušovė taryb. partiza- 
nus J. ir V. Karatavičius. 


DIRMONTAS Petras [1902 Laužuose 
(Tauragės rj.) — 1949.VIL5 Tauragės 
rj] — administracinis darbuotojas. Hit- 
lerinės okupacijos metais slėpė ir rėmė 
taryb. karius, likusius okupantų užnu- 
garyje. Nuo 1944 Šilinės apylinkės (Tau- 
ragės rj.) pirmininkas. Burž. naciona- 
listų nužudytas drauge su sūnumi ir ki- 
tais kolūkio komjaunuoliais. 


DiRSĖ Aloyzas [g. 1931.XI.5 Šėtoje 
(Kėdainių rj.)] — inžinierius hidrotech- 
nikas, žemės ūkio mokslų kandidatas 
(1961). 1954 baigė Lietuvos Ž. ū. akade- 
miją. Nuo 1962 Lietuvos Ž. ū. akademi- 
jos dėstytojas. Paskelbė moksl. straips- 
nių apie sausinimo sistemų šliuzavimą, 
šlaitų sutvirtinimą apsėjant žolėmis, ga- 
nyklų apvandeninimą. 


„DIRVA"— 1. Buržuazinė knygų leidimo 
ir prekybos bendrovė. Įsteigta 1918 Vil- 
niuje, vėliau perkelta į Marijampolę. 
Išleido mokyklinių vadovėlių,  grož. 
lit-ros knygų, nemaža bulvarinių leidi- 
nių. Turėjo knygynus Marijampolėje ir 
Kaune. Veikė iki 1940. 

2. Buržuazinis žurnalas, ėjęs 1900—06 
kas 3 mėnesiai Šenandore (JAV, Pen- 
silvanijos valstija). Leido ir redagavo 
kun. A. Milukas. Išėjo 40 knygų. 
1903—04, sujungtas su Tilžėje ėjusiu 
leidiniu „Žinyčia“, žurnalas buvo lei- 
džiamas 2 leidimais: JAV lietuviams — 
„Dirva“ ir Lietuvai — „Dirva-Žinynas“. 
„D.“ išspausdino istoriografinės medžia- 


gos (M. Davainio-Silvestraičio ,,Medega 
S. Daukanto biografijai“, J. Žiliaus „Lie- 
tuviški dainiai“), grožinės lit-ros (M. Ro- 
dzevičiuvnos „Anima vilis“, F. Berna 
tovičiaus „Pajauta“, H. Senkevičiaus 
„Tvanas“, A. Tatarės „Pamokslai gražių 
žmonių“), tautosakos (J. Basanavičiaus 
„Lietuviškos pasakos“, „Ožkabalių dai- 
nos“), rel. turinio straipsnių. „Dirva-Ži- 
nynas“ išspausdino V. Pietario „„Algi- 
mantą“, M. Pečkauskaitės „„Viktutę“, 
Maironio, A. Jakšto eilėraščių ir kt. 
Žurnale dar bendradarbiavo A. Alekna, 
J. Tumas-Vaižgantas ir kt. 


3. Buržuazinis savaitinis laikraštis, ei- 
nąs nuo 1916 Klivlende (JAV). Po 
1926.XII.17 pėrversmo Lietuvoje rėmė 
faš. diktatūrą, o atkūrus Lietuvoje Tary- 
bų valdžią, įsijungė į antitaryb. propa- 
gandą. Po II pasaul. karo tapo iš Tary- 
bų Lietuvos pabėgusių burž. nacionalis- 
tų (buv. tautininkų partijos krypties) 
organu. 

4. Buržuazinis mėnesinis ž. ū. laik- 

raštis, ėjęs 1928 Vilniuje. Red. M. Stan- 
kevičius. 
DIRVELĖ Eugenijus [g. 1932.1.24 Jurbar- 
kuose (Jurbarko rj.)] — istorikas, istori- 
jos mokslų kandidatas (1962), Nuo 1953 
TSKP narys. 1956 baigė Maskvos un-tą. 
Nuo 1956 Partijos istorijos in-to prie 
LKP CK mokslinis bendradarbis. „„Ma- 
žosios lietuviškosios tarybinės enciklo- 
pedijos“ geografijos skyriaus redakto- 
rius konsultantas. Paskelbė mokslinių 
straipsnių rev. judėjimo Lietuvoje ir 
LKP istorijos klausimais. 

Ršt.: Klasių kova Lietuvoje 1926 metais, V., 
1961. . 
DIRVIANSKAITĖ Aleksandra [g. 1886. 
II.26 Prialgavoje (Skuodo rj.)] — peda- 
gogė, pianistė, kompozitorė, Lietuvos 
TSR nusipelniusi meno veikėja (1956). 
1913—18 mokėsi Petrogrado konserva- 
torijos fortepijono klasėje. 1918—20 
koncertavo Lietuvoje. 1920—24 Leipci- 
ge studijavo fortepijoną ir kompozicijos 
teoriją. Vėliau dirbo Lietuvoje bendro- 
jo lavinimo m-lų muzikos mokytoja, 
koncertavo. 1940—60 Vilniaus Talat- 
Kelpšos muzikos m-los fortepijono kla- 
sės vedėja. Parašė pjesių fortepijonui, 
solo dainų. 


DIRVONAKIAI — kaimas Biržų rj., Bir- 
žų -apyl., 6 km į p. nuo Biržų. 133 gyv. 
(1959). Per D. teka Agluona, eina Bir- 
žų—Geidžiūnų kelias. Pr. m-la (nuo 
1914), biblioteka (nuo 1962). 1863 D. 
apylinkėse vyko sukilėlių kautynės su 
carine kariuomene. Burž. nacionalistai 
1945 nužudė J. Simanavičių ir J. La- 
dygą. 


DIRVONĖNAI — kaimas Telšių rj., Upy- 
nos apyl, 14 km į š. nuo Užvenčio, 
5 km į š. r. nuo Luokės; kolūkio cent- 
ras. 200 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs 
prie Užvenčio—Tryškių ir Luokės— 
Kuršėnų kelių kryžkelės. D. pr. m-la yra 
gretimame Kirklių kaime. Yra pilkapy- 
nas. Geriau išlikęs vienas pilkapis. Rasta 
žmonių kaulų. XVII a. pabaigos ist. 
šaltiniuose minimas Dirvėnų dvaras, 
buvęs netoli Kirklių kaimo. Manoma, 


jog čia kurį laiką buvo Dirvėnų VIš- 
(minimo nuo 1507) centras. 1923 buvo 
176 gyv. 
DIRVOTYRA. Pirmieji Lietuvos dirVO“ 
žemių tyrimo duomenys žinomi Nuo 
XVI a. vidurio. 1557, valakų reformos 
metu, sudarant žemės kadastrą, dirVO“ 
žemiai buvo skirstomi į gerus, viduti“ 
nius, menkus ir blogus. 1819 Vilniaus 
un-to prof. M. Očapovskis Lietuvos di!“ 
vožemius suskirstė į 20 taksacinių VI€“ 
netų (100 taškų sistema) pagal mecha“ 
ninę sudėti bei pagal kai kuriuos dir“ 
vožemių susidarymo faktorius ir tinka“ 
mumą ž. ū. augalams. S. Miklaševskis, tY- 
rinėjęs Kauno gub. dirvožemius, 1911— 
1912 suskirstė juos į 5 pagr. tipus. Vė“ 
liau jis sudarė ir paskelbė scheminį Li€- 
tuvos dirvožemių žemėlapį. Burž. Lietu“ 
voje 1923—40 visi dirvožemiai, išskyIUS 
miškus, surūšiuoti žemės mokesčių CF 
ferencijavimui į 5 rūšis ir 12 porūšių 
pagal mechaninę sudėtį, humusingoj? 
sluoksnio storumą. Prof. V. Ruokis 1930 
parengė ir paskelbė Lietuvos dirvožemių 
klasifikaciją pagal drėgmės režimą, Te“ 
jefą ir mechaninę sudėti; joje dirvožė: 
miai suskirstyti į 7 pagr, vienetus, Rem: 
damasis rūšiavimo duomenimis, jis 193) 
parengė p. Lietuvos dirvožemių Žemė“ 
lapį (mastelis 1:200 000). Burž. Lieti“ 
voje D. klausimais išleista tik V. RUO“ 
kio knyga „Dirvožemio mokslas“ (1930) 
ir keletas knygelių: K. Skabeikos „Di“ 
vožemis“ (1925), V. Ruokio „Lietuvo? 
dirvožemių reakcija“ (1933) ir „PietU 
Lietuvos dirvožemiai“ (1939), M. Žemai“ 
čio „Lietuvos lauko bandymų ūkių diY“ 
vožemiai“ (1933), J. Krikščiūno „Dirvų 
kalkiavimas“ (1937). A 
Tarybų Lietuvoje dirvožemius pradėl? 
tirti ir kartografuoti Ž. ū. in-tas (iš! 
1946); 1952—56 šiuos darbus dirbo ŽeM“ 
dirbystės ir dirvožemio in-tas, O NU 
1956 Žemdirbystės in-to Vokės filialas: 
Dirvožemius tirti padėjo ir Ž. ū. akal““ 
mijos dirvožemininkai. 1947—53 parenė 
ta pirmoji Lietuvos TSR dirvožemio 
genetinė klasifikacija (V. Vazalinskė? 
ir kt.), apimanti 6 tipus: jaurinį, jauti?! 
pelkinį, velėninį karbonatinį, velėnini 
gliejinį, pelkinį ir salpinį. 1947—61 5U 
daryti įvairių Lietuvos TSR gamtiniu 
rajonų ir visų administracinių rajoni 
dirvožemių žemėlapiai su paaiškinamė“ 
siais tekstais. 1951 išleistas pirmas!S LA 
tuvos TSR dirvožemių žemėlapis (5U ž 
rė B. Baginskas, V. Ruokis, V. VB 
linskas). 1961 baigta rengti Lietuvos T. + 
dirvožemių bonitavimo metodika, P“ 
gal kurią dirvožemiai skirstomi į 10 I 
sių. 1961 sudaryti Lietuvos TSR MG 
metrinis ir eroduotų dirvožemių Žemė OS 
piai. 1962 sudarytas naujas Lietuvai 
TSR dirvožemių žemėlapis. 1950 Kaur“ 
įkurta Dirvožemių tyrimo partija S 
kolūkių ir taryb. ūkių dirvožemius: 061 
1964 pab. šios įstaigos kolektyvas (122 
buvo apie 100 dirvožemininkų) išty!“ 
sukartografavo 9605) ž. ū. naudment: 
nuo 1961 sudarinėja suvestinius rajo" 
dirvožemių žemėlapius, bonituoja 0“ Ši 
žemius. Hidrotechnikos ir melioracU““ 
in-te (įst. 1950) dirvožemiai tiriami S 2 
lioravimo tikslais. Miškų ūkio in-tO 


Vožemininkai 1959—62 parengė miškų 
tia, ožemių tyrimo metodiką ir pradėjo 
Iti bei kartografuoti Lietuvos miškų 
IVožemius. 1958 įkurtas Visasąjungi- 
i dirvožemininkų d-jos Lietuvos fi- 
lalas, 
„aryb. metais paskelbta moksl. duo- 
raŲ apie surištąjį vandeni Lietu- 
i S TSR dirvožemiuose ir kalcio jonų 
„aką jo dinamikai (J. Matulis, M. Ka- 
S), Lietuvos TSR dirvožemių kalkini- 
mui naudotinas kalkines žaliavas ir jų 
Esiskirstymą (J. Savickas ir kt.), Lie- 
Wvos TSR r. dalies jaurinius šilainius 
aa kt. tipų dirvožemius ir jų pageri- 
A (J. Kriščiūnas, A. Mejeris), Ne- 
ano „žemupio užliejamojo slėnio dir- 
„Ožemius (J. Vaitiekūnas), Kuršių neri- 
10s dirvožemius (P. Garmus), drenuotų ir 
Š "Tenuotų velėninių gliejiškų ir ve- 
Žalių jaurinių gliejiškų dirvožemių 
ši ybes (V. Miliauskas, V. Danilevi- 
lg dirvožemių struktūrą (A. Tindžiu- 
( : agrochemines dirvožemių savybes 
: Stanislavičiūtė, A. Švedas), dirvože- 
ba ekonominį vertinimą (V. Mališaus- 
m J. Vaitiekūnas). Lengviesiems dir- 
jug Diams apibūdinti ir agrotechnikai 
OSe nušviesti skirtas „Lietuvos žemdir- 
Ystės mokslinio tyrimo instituto darbų" 
Omas (1961), D. klausimais išleista ne- 
a moksl. lit-ros: A. Mejerio „Velė- 
niaal jauriniai dirvožemiai ir jų pageri- 
2 (1954), A. Mejerio ir B. Bagins- 
„Lietuvos TSR dirvožemiai" (1958), 
Zoj tmaus „Lietuvos dirvožemiai" (kny- 
1945 „Lietuvos TSR fizinė geografija“, 
(1954, V. Ruokio „Dirvožemio mokslas“ 
1 9), O. Visockio „Dirvožemių erozija 
V Uvos TSR ir kova prieš ją“ (1962), 
grafų a Lišausko ir J. Vaitiekūno mono- 
jo a „Žemės ekonominis vertinimas ir 
tyy;anaudojimas" (1963), autorių kolek- 
JA monografija „Lietuvos TSR dirvo- 
Miai“ (1965) ir kt. 


D 

aERVOZEMIAI ž. Lietuvos Tarybų So- 
Istinė Respublika: Dirvožemiai. 

D 

tap ŽAS, Kariams D. iš senovės buvo 

tera Bas kovos peiliams, kalavijams, 

daiki ai esiems ragams bei kt. būtiniems 
tams prikabinti. Seniausių D. lie- 

sių Lietuvoje turime iš geležies am- 

(Še. -70U pirmųjų amžių vyrų kapuose 

Smai, Klaipėdos rj.; Straganai, Šilu- 


tės 


Tan Ij; Rūdaičiai, Kretingos rj., ir kt.) 


ama si p rai 2 
kartajs geležinių ar žalvarinių sagčių, 


Su metalu apkaustytais D. galais. 


Yrant gimininei bendruomenei ir for- 
muojantis klasinei visuomenei, D. pradė- 
ti gaminti labai puošnūs: apkaustyti žal- 
varinėmis plokštelėmis arba ištisai iš- 
gražinti pasidabruotų kūgelių eilėmis; 
toks D. buvo skiriamasis kario didiko 
ženklas. Vėliau D. puošnumą sudarė 
sagtys ir odos kokybė. 


DIRŽIAI — kaimas Pakruojo rj., Laukso- 
džio apyl, 14 km į š. nuo Linkuvos, 
prie kelio į Žeimelį. 230 gyv. (1959). 
R. pakraščiu teka Beržtalis. Felčerių- 
akušerių. punktas, aštuonmetė m-la 
(1912—49 pradinė, 1949—62 septynme- 
tė). Beržtalio pakrantės kalvoje, šalia 
kaimo, yra kapinynas, kurį 1957 tyri- 
nėjo Lietuvos TSR MA Istorijos in-to 
darbuotojai; atkasta 248 m?, rasti devy- 
ni I t-mečio ir II t-mečio pr. kapai. 1918 
įkurta pirmoji Joniškėlio apskrityje 
kom. kuopelė, kuriai priklausė K. Po- 
žela, P. Strepeika, K. Bartašiūnas ir 
I. Gaška; buvo išrinktas D. varguome- 
nės k-tas. 


DIRŽINSKAITĖ-PILIUŠĖNKO Leokadija 
[g. 1921120 Ančlaukyje (Vilkaviškio 
rj.)] — partinė ir administracinė dar- 
buotoja. Kilusi iš darbininkų, Nuo 1936 
palaikė ryšius su 
“ LKJS. Nuo 1940.VI 
Pajevonio vls. sek- 
retorė ir LLKJS Pa- 
jevonio vls. k-to 
sekretorė, vėliau — 
LLKJS Vilkaviškio 
aps. k-to instrukto- 
rė. D. Tėvynės karo 
metais gyveno Iva- 
. novo srityje, dirbo 
g-loje, 1943—44 mo- 
kėsi taryb. darbuo- 
tojų kursuose Šujo- 
je, vėliau mokytojavo lietuvių vaikų 
namuose Kirovo srityje. 1946—49 dirbo 
komjaunimo darbą Tauragėje, Šiauliuo- 
se ir kt. 1949—51 mokėsi Resp. partinė- 
je m-loje. Nuo 1950 TSKP narė. 1951— 
1953 dirbo LKP Šiaulių sr. k-te. 1953— 
1958 LKP Šiaulių miesto k-to sekretorė. 
1958 baigė Aukštąją part. m-lą Maskvo- 
je ir iki 1960 dirbo LKP Šiaulių miesto 
k-to I sekretore. Nuo 1960 Lietuvos 
TSR MT Pirmininko pavaduotoja, vado- 
vauja respublikos švietimo, kultūros, 
mokslo, sveikatos apsaugos įstaigų dar- 
bui. Nuo 1958 LKP CK narė, 1960—64 
kandidatė į LKP CK Biuro narius. 


Diržų, rastų IX—XI a. vyrų kapuose (Laiviai, 
Kretingos rj.), rekonstrukcijos 


DIR—DIS 409 


1959—62 Lietuvos TSR AT deputatė, 
nuo 1962 TSRS AT deputatė. Bendra- 
darbiauja respublikinėje spaudoje, drau- 
ge su kitais autoriais parengė leidinį 
„Šiauliai“ (1961). 


DIRŽINSKAS Juozas [1889 Nevadolėje 
(Vilkaviškio rj.) — 1941.VII.14 Vištyty- 
je] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš bežemių valstiečių. Kalvis. 
1911 mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 
kurioje tarnaudamas įsijungė į rev. ju- 
dėjimą. Aktyviai dalyvavo Spalio revo: 
liucijos kovose Kalugoje, buvo sužeis- 
tas. 1918 grįžo į Lietuvą, įsijungė į ko- 
vą už Tarybų valdžią, išrinktas Kybartų 
1ev. k-to nariu. Nuo 1933 Komunistų 
partijos narys. Dalyvavo LKP pogr. veik- 
loje: jo namuose Toreliškiuose vykdavo 
neleg. part. kuopelės susirinkimai, buvo 
pristatoma kom. lit-ra, kurią D. platino. 
1940 išrinktas Pajevonio vls. vykdomo- 
jo k-to pirmininku. Hitlerininkų ir vie- 
tinių burž. nacionalistų suimtas ir po 
žiaurių kankinimų nužudytas. 


DISIMILIACIJA [lot. dissimilis — nepa- 
našus| — vieno iš dviejų vienodų arba 
panašių žodžio garsų virtimas skirtingu 
arba mažiau panašiu garsu. Pvz., liet. 
kalboje sen. forma „metti“ virto „mes- 
ti“, „nendrė“ kai kuriose tarmėse virsta 
„lendrė“ ir t. t. Pagal D. laipsnį skiria- 
ma visiška (pilnoji) ir dalinė D., pagal 
D. kryptį — progresyvinė ir regiesyvinė 
D., pagal D. veikimo atstumą — artimoji 
ir tolimoji D. 

DISKANTAS Abelis [1924 Kaune — 
1944.IV Kaišiadorių rj.] — Didžiojo Tė- 
vynės karo partizanas. Kilęs iš darbi- 
ninkų. 1942—43 Kauno geto pogr. anti- 
fašistinės org-jos narys. 1943.XII.25 kar- 
tu su kitais kaliniais pabėgo iš IX forto, 
paskui buvo partizanų būrio „Mirtis 
okupantams“ ryšininkas. Žuvo kovoje 
prieš hitlerinius okupantus. 


DYSNA — 1. Upė Lietuvos TSR (Ignali- 
nos rj.) ir Baltarusijos TSR, Dauguvos 
kair. intakas. Ilgis 197 km (Lietuvos 
TSR 77 km), baseino plotas 8193 km? 
(Lietuvos TSR 726 km. Išteka iš 
Parsveto ež., prie Dūkšto. Teka per Dys- 
nų ir Dysnykščio ežerus p. r. kryptimi 
iki BTSR sienos; 30 km teka siena, 
toliau — per BTSR. Įteka į Dauguvą 
423 km nuo jos žiočių, ties Dysnos 
miestu, Intakai Lietuvos TSR: dešinie- 
ji — Šeminis, Ringė; kairieji — Mūnelis, 
Popovka. Vagos vid. plotis aukštupyje 
10—15 m, vidurupyje 20—35 m, žem- 
upyje 70—90 m. Gylis 0,6—2 m. Daug 
seklumų ir rėvų. Nuolydis iki Dysnų ež. 
117 cm/km. Vidurupyje krantai žemes- 
ni, negu aukštupyje ir žemupyje. Srovės 
greitis 0,2—0,4 m/s, maks. 1,4 m/s. Vid. 
debitas prie BTSR sienos 3,59 mš/s, 
Aukštupyje didžiausias debitas apie 
20 kartų didesnis už mažiausią tų pačių 
metų debitą. Nuotėkio modulis 7 1/s iš 
1 kmž. Padysnėje (Ignalinos rj.) prie 
D. pastatyta 550 kW galingumo hidro- 
elektrinė. Aukštupyje, prie Dysnykščio 


410 DIS—DIZ 


ež., yra Gedžiūnėlių landšaftinis-istori- 
nis draustinis. 

2. Kaimas Ignalinos rj., Dysnos apyl., 
12 km į r. nuo Tverečiaus, Dysnos deš. 
krante. 137 gyv. (1959). Per D. eina 
Švenčionių—Kazėnų kelias. Felčerių- 
akušerių punktas (nuo 1952), kultūros 
namai (įst. apie 1952), biblioteka (nuo 
1952). D. minima 1579, 1865 buvo įkurta 
dviklasė m-la. 


DYSNAI — ežeras Ignalinos rj, 2 km 
į p. nuo Dūkšto, prie Vilniaus—Daugpi- 
lio geležinkelio. Plotas 2403 ha, didž. 
gylis 6 m, vid. gylis 3 m. Pagal dydį 
antras Lietuvos ežeras; ištisęs iš v. į r., 
galuose platesnis. Ilgis 10630 m, didž. 
plotis 4660 m. Kranto linijos ilgis 
36,7 km. Yra 5 salos (iš viso 8,6 ha). 
Ež. krantai žemi, daug kur pelkėti, kiek 
aukštesni ir sausi tik iškyšuliuose ir 
pusiasaliuose. Dugno polinkis nedidelis, 
yra negilių duobių. Dugną dengia dumb- 
las, kai kur su molio ar smėlio prie- 
maiša. Atabrade ir apie salas bei seklu- 
mas yra ir smėlingų vietų. Pakrantės 
apaugusios medžiais, krūmais, vietomis 
mišku. Per D. (i Dysnykščio ež.) teka 
Dysna, be to, įteka keletas bevardžių 
upelių. Vandens skaidrumas tik 60— 
150 cm. Didesnioji dalis (apie 8096) ap- 
augusi vandens augalais. Aplink D. yra 
kaimai: Moliakalnis (jame veikia hidro- 
loginis postas), Varnos, Žąsiniai, Čižiū- 
nai, Daržininkai, Grybėnai, Driškūnai. 
Ežeras verslovinis; žuvies 1964 sugauta 
12 kg/ha. 


DYSNYKŠTIS, Dyksnykštis,— ežeras Ig- 
nalinos Ij., 6 km į p. nuo Dūkšto, 6 km 
į r. nuo Vilniaus—Daugpilio geležinke- 
lio. Plotas 561 ha, didž. gylis 5 m. Eže- 
ras ištįsęs iš V. į r.; ilgis 4020 m, didž. 
plotis 2390 m. Yra 3,2 ha sala. Ež. 
krantai žemi, daugiausia pelkėti, apau- 
gę krūmais, vietomis — mišku. Dugną 
dengia molingas dumblas su gyvūnų 
kiautelių ir augalų liekanų priemaiša, 
o apie salą — su smėlio priemaiša; ry- 
tuose dumblas vietomis pereina į sapro- 
pelį. Visas dugnas apaugęs vandens au- 
galija. Per D. teka Dysna (iš Dysnų ež.), 
be to, įteka 3 bevardžiai upeliai. Prie 
D. įsikūrę Lesniškės, Mažėnai, Kazlu- 
piškė. Ežeras verslovinis; žuvies 1964 
sugauta 11,5 kg/ha. 


DYSNOS LYGUMA — lyguma Lietuvos 
r. pakraštyje ir Baltarusijoje, Dysnos 
baseine, apie 20 km į r. nuo Ignali- 
nos. Vakaruose prieina prie Švenčio- 
nių aukštumos. Lietuvos TSR teritorijoje 
D. I. ištįsusi iš v. į r. apie 20 km, iš 
š. į p. apie 15 km. Lygumą dengia juos- 
tuotieji moliai, susiklostę prieledyninia- 
me ežere. Per D. 1. teka Dysna ir jos 
baseino upės: Erzvėta, Kamoja, Svyla, 
Drūkša. Lygumoje derlingi dirvožemiai, 
geros pievos. 

DYSNOS PIEVA — pelkė Ignalinos rj., 
3 km į š. r. nuo Tverečiaus, Dysnos 
salpoje. Plotas 549 ha. Plyninė žema- 
pelkė, ištįsusi iš v. i r. Maitinama ilgai 


Dysnos upė netoli Šiūlėnų kaimo 


užsistovinčio potvynių vandens. Pavir- 
šius lygus, šiek tiek nuolaidus pašlaiti- 
nės senvagės link. Vyrauja viksvynai. 
Durpių klodo didž. storis 1,6 m, vid. 
0,9 m. Durpės žemapelkinės plyninės, 
vietomis gerokai mineralizuotos; vid. 
susiskaidymas 4595, vid. peleningumas 
3205; ištekliai 2,6 mln. mš, 


DISPANSERIAI — gydomosios profilakti- 
nės įstaigos, kurios išaiškina, gydo li- 
gas ir rūpinasi, kad tų ligų nebūtų. 
D. susideda iš stacionarų ir poliklinikų. 
Lietuvoje pirmas tuberkuliozinis dis- 
panseris įsteigtas 1924 Kaune. 1939 bu- 
vo 14 tuberkuliozinių D., tačiau jie visi, 
išskyrus 2 D. Kaune, neturėjo aptarnau- 
jamų rajonų, gydytojų specialistų; 6 D. 
neturėjo rentgeno aparatų. Atkūrus Ta- 
rybų valdžią Lietuvoje, buvo pradėta 
steigti įv. D.; jų skaičius sparčiai didė- 
jo: 1945 buvo 3 D., o 1962 — 40 D. su 
stacionarais (30 tuberkuliozinių, 4 onko- 
loginiai, 5 odos ir venerinių ligų, 1 tra- 
chomos) ir 4 fizinės kultūros D. be sta- 
cionarų. Be šių D., rajonuose, prie ra- 
joninių ligoninių, veikia dispanseriniai 
skyriai. Visi D. turi reikiamą aparatūrą 
ir gydytojus specialistus. 


DITKA — feodalinės Lietuvos 3 grašių 
monetos trečioko kitas pavadinimas. 


DITKĖVIČIUS Bronius [g. 1907.1I1.4 
Ivantiškiuose (Kapsuko rj.)| — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbinin- 
kų. Dirbo Simno malūne. 1932 įstojo 
į Komunistų partiją, suorganizavo pil- 
mą part. kuopelę Simne, buvo jos sek- 
retoriumi. D. vadovaujama, kuopelė 
1932—34 įkūrė Simno apylinkėse dar 
8 part. kuopeles: Skovagalių, Pralam- 
čiškės, Aleknonių, Žuvinto, Krokialau- 
kio, Šventežerio ir Pagirių kaimuose bei 
Krosnos dvare. Iš viso 1934 pab. Sim- 
ne ir jo apylinkėse buvo 11 part. kuope- 
lių (43 partijos nariai). Už rev. veiklą 
1934 D. nuteistas 4 metus kalėti. 1940— 
1941 dirbo Lietuvos TSR prokuratūroje. 
D. Tėvynės karo metais kovojo Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijoje. 1944— 
1952 Lietuvos TSR prokuratūros dar- 
buotojas. 1952—61 Lietuvos TSR AT 
Prezidiumo vyr. referentas. Pensininkas. 


DITKĖVIČIUS Viktoras [g. 1917.1.20 Me- 
teliuose (Alytaus rj.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 
1935 Komunistų partijos narys. 1936— 
1938 Simno vls. part. org-jos sekreto- 
rius. 1940 paskirtas Liaudies kariuome- 


nės bataliono polit. vadovu, išrinkta“ 
Liaudies Seimo atstovu. 1942—44 kO“ 
vojo Raudonosios Armijos 16 liet. d!“ 
vizijoje, Demobilizuotas kapitono laip“ 
niu, dirbo administracinį darbą. NU? 
1957 pensininkas. 


DITUVA — kaimas Klaipėdos rj., PMC“ 
kulės apyl, 5 km į š. v. nuo PriekU“ 
lės, prie plento į Klaipėdą, Minijos d€*: 
krante; tarybinio ūkio centras. 221 gyv: 
(1959), Pro D. eina Klaipėdos—Pagėg!“ 
glžk. Lentpiūvė, aštuonmetė m-la (DUO 
XIX a. pab. iki 1953 pradinė, 1935—9 
septynmetė), kultūros namai (nuo 1958): 
biblioteka. 1935 buvo 501 gyv. 


DIVILIŠKIAI — kaimas Lazdijų rj, 13“ 
dijų apyl, 5 km į p. v. nuo Lazdijė: 
153 gyv. (1959), Per D. eina Lazdiju“ 
Seinų kelias. Pr. m-la (nuo 1930), E 
tūros namai (nuo 1959), biblioteka (NU 
1962). 


DIVONIS LOKYS [XIII a] — viena? 
veikliausių prūsų ir vakarinių lietuvi? 
sukilimo (1260—74) vadų. Po Durb“ 
mūšio (1260) sukilusios prieš kryžiU“ 
čius prūsų gentys išsirinko, pasak DUž 
burgo kronikos, savo kariuomenės No 
dus. D. L. buvo barčių genties vada“ 
Kai 1263 ar 1264 Bartoje po ilgo 2P 
gulimo krito kryžiuočių pilis Valevon“! 
D. L. vijosi bėgančius į Mozūriją IšD“ 
dėjusius kryžiuočius ir daug jų nukO i 
tačiau ir pats buvo sunkiai sužeist““ 
Paskutiniais sukilimo metais didė? £ 
veiklumą terodė D. L. vadovaujum! bo 
čiai. 1271 D. L. drauge su pasėlių 
vadu Linku surengė naikinamąji Al 
į Christburgo, Marienverderio IT | i 
mo sritis. D. L. su sukilėlių būriai „ 
vėliau puldinėjo Christburgo apylinkė, 
pasiekdamas Vislą. Kryžiuočiai Pe“ 
kiojo D. L., ieškodami progos užkluk 
ji su negausiu būriu karių. Žuvo *- 
nuo kryžiuočių strėlės, puldamas 
800 vyrų Šionzės pilį Kulmo kraštė: 2 

Lit: R. Jasas, Didysis prūsų sukili! 
(1260—1274), V., 1959. 


DIZIK Estera [1895:VIL15 Bukuose (Ū“ 
rainos TSR) — 1965.IX.15 Vilniuj“ų, 
gydytoja neuropatologė, medicinos Kije 
lų kandidatė (1938). 1916 baigė E, 
vo Moterų med. in-tą. 1919—41 Togi 
soje gydytoja neuropatologė, Patol >, 
jos ir darbo higienos in-to bendrada air 
Medicinos in-to asistentė. 1941—43 (AU 
bo karo ligoninėse, Nuo 1945 Vil“ 
psichoneurologinės ligoninės neuro 


nio sk. vedėja. Paskelbė moksl, straips- 
ių neuropatologijos ir kt. klausimais. 


DLŪGOšAS (Dlugosz, lot. Longinus) Ja- 
Nas [1415—1480.V] — Lenkijos istorikas, 
Tašęs apie Lietuvą. D. tėvas — Žalgirio 
autynių dalyvis. Turėdamas 13 metų, 
r Istojo į Krokuvos un-to filosofijos 
T tačiau nebaigęs 1431 iš jo išstojo. 
8ą laiką tarnavo Krokuvos vyskupo 
bignevo Olesnickio raštinėje ir, jo ra- 
šamas, ėmė rinkti žinias Lenkijos 
Istorijai, kurią rašė 20 metų. Lotyniškai 
Earašytame veikale „Lenkijos istorijos 
UI knygų“ („Historiae polonicae lib- 
tų XII) daug vietos skyrė Lietuvai. Jo 
aPrašomus Lietuvos įvykius galima skirs- 
tyti į 3 laikotarpius: 1) iki XIII a— le- 
Bendinis, 2) iki XV a. pradžios — pa- 
"emtas ist. šaltiniais ir 3) nuo XV a. pr. 
Ki 1480, kai D. rašė kaip amžininkas 
ar bent naudojosi kitų amžininkų prisi- 
„Unimais bei dokumentais. Lietuvos ist. 
NVykius D. vertino subjektyviai, tenden- 
Chgai, painiojo chronologiją ir vieto- 
Vių Pavadinimus, alpasakojamų įvykių 
“ilgą stengėsi nušviesti taip, kaip buvo 
Naudinga Lenkijos ponams ir katalikų 
ažnyčiai, o kai kuriuos faktus visai nu- 
Ylėjo. Svarbiausia D. istorijos dalis pra- 
Sideda nuo XIV a. pab. (Lietuvos ir Len- 
Uos unijos ir Lietuvos krikšto aprašy- 
Mas, platus Žalgirio mūšio aprašymas). 
+ Yra t. p. autorius knygos „Banderia 
„„Uthenorum“, kurioje nupieštos ir ap- 
ašytos kryžiuočių vėliavos, paimtos 
Igirio kautynėse ir D. laikais buvusios 
tokuvos katedroje. 


" Lil.; M. Jučas, J. Dlugošas.—,,LTSR MA dar- 
ai“, 1959, A 1, 


DLUGOVSKIS Bronislovas [g. 1909 Vol- 
šoBrado sr.] — Didžiojo Tėvynės karo 
pelyvis, Nuo 1928 Komunistų partijos 
Arys. 1933 baigęs darbininkų f-tą prie 
„"edicinos in-to Maskvoje, pašauktas 
Raudonąją Armiją. 1934 baigęs pulko 
lą, išrinktas geležinkeliečių pulko 
Omjaunimo biuro sekretoriumi. 1941. 

1.13 Toropeco rj. kovėsi su hitlerinin- 
“als ir buvo sužeistas, 1941.XI paskirtas 
atskįų LOnosios Armijos 16 liet. diviziją 
S*lro bataliono polit. vadovu ir atsa- 
rep suoju divizijos part. komisijos sek- 
„Oriumi. Vėliau pulko polit. vadovas, 
Vizijos polit. skyriaus viršininko pa- 
ataotojas, Klaipėdos sr. kar. komisa- 
ka O polit. skyriaus ir Respublikos kar. 

Misariato polit. skyriaus viršininkas. 


Et leEtas į atsargą pulkininko 


LLŪSKIs Boleslovas [Jablonovskis; 1826 
2 Jenų vls. (Ukmergės rj.) — 1905.IV.10 
dai suvoje] — 1863 sukilimo dalyvis, 
Nyaankas, Mokėsi Vilniaus g-joje. 1843 
je ka atiduotas į caro kariuomenę, kurio- 
dažoivo iki 1852. 1857 įstojo į Mask- 
dyt un-to medicinos fakultetą. 1862 gy- 
„*„0las Pasvalyje. Tais pat metais stojo 
E LVOS Judėjimo k-tą, kuris rengė 
Iimą. 1862.XII pasiųstas į Varšu- 
Org go iau tartis su Lenkijos sukilėlių 
si SAS centro k-tu. Grįžęs į Vilnių, 
kilį “limo k-to paskirtas Kauno gub. su- 
Vaso „organizatoriumi. 1863.II1.27 ko- 
Prie Naujaberžės, o IV.1 prie Len- 


čių (Kauno aps.). Įsijungus į sukilimą 
Z. Sierakauskui, D. pavesta vadovau- 
ti Žemaitijoje veikusiems sukilėlių bū- 
riams, kurie turėjo padėti išsilaipinti iš 
jūros Lapinskio vadovaujamai ekspedi- 
cijai, vykstančiai iš Anglijos su gink- 
lais. Ekspedicijai sužlugus, pakeliui iš 
pajūrio D. (slap. Jablonovskis) sėkmin- 
gai kovėsi su kariuomenės daliniais 
IV.27 ir V.10 Raseinių aps. Norėdamas 
susijungti su Sierakausko rinktine, at- 
vyko į Panevėžio aps., bet, sužinojęs 
apie Sierakausko pralaimėjimą, susijun- 
gė su A. Jasinskio būriu ir traukė 
į Žemaitiją. VI.22 prie Papilės laimėjo 
kautynes su caro kariuomene. Po kelių 
dienų (VI.30) skaudžiai pralaimėjo nau- 
ją mūšį ir pasitraukė į užsienį. Pary- 
žiuje dirbo ligoninės gydytoju. Be to, 
piešė miniatiūras, portretus. Gyveno Ro- 
moje, Ženevoje, Londone. 1873 įsikūrė 
Krokuvoje. Parašė apie 1863 sukilimą 
atsiminimus („Z powstania 1863 r. na 
Žmudzi", išsp. 1914). 


DMITRIJEVAS Aleksejus Fiodorovičius 
[1912—1944.VIII.21 prie Kudirkos Nau- 
miesčio] — Didžiojo Tėvynės karo da- 
lyvis, gvardijos kapitonas, Tarybų Są- 
jungos Didvyris (1945). 1944.VIII.7 ar- 
tilerijos diviziono, kuriam laikinai vado- 
vavo D., pozicijas kontratakavo 35 tan- 
kų remiamas hitlerininkų pėstininkų ba- 
talionas. Artileristai pašovė 5 tankus, 
bet priešas veržėsi toliau. Būdamas ste- 
bėjimo punkte, D. įsakė nukreipti divi- 
ziono ugnį į stebėjimo punktą. Tuo būdu 
priešo pėstininkai buvo atskirti nuo 
tankų, sužlugo kontrataka, ir divizionas 
išlaikė užimtas pozicijas. 1944.VIII.21 
prie Kubilėlių divizionas sunaikino dar 
8 priešo tankus. D. žuvo, gindamas už- 
imtą placdarmą Šešupės v. krante. Palai- 
dotas Kudirkos Naumiestyje. 


DMITRIJUS ALGIRDAITIS [m. 1399] — 
Briansko kunigaikštis. Pirmą kartą mi- 
nimas 1372 sutartyje, sudarytoje Algir- 
do ir Kęstučio su Sviatoslavu Smolens- 
kiečiu ir Maskvos kun-ščiu Dmitri- 
jumi Doniečiu. 1379 D. A., kaip ir 
jo brolis Andrius, perėjo į Maskvos 
kun-ščio pusę ir gavo valdyti Pere- 
jaslavlį. Drauge su broliu Andriumi da- 
lyvavo Kulikovo mūšyje (1380) Dmitri- 
jaus Doniečio pusėje. Po kurio laiko 
grįžo į Lietuvą, 1388 prisiekė Jogai- 
lai. Žuvo mūšyje su totorieis prie 
Vorsklos. 


DMOCHOVSKIS Henrikas [1810.X.14 
Zabolotėje (Baltarusijos TSR, Breslau- 
jos rj.) — 1863.V.14 Porečėje (netoli 
Dokšicų, Baltarusijos TSR)| — dailinin- 
kas, 1831 ir 1863 sukilimų dalyvis. Kilęs 
iš dvarininkų. Baigė Vilniaus un-tą tei- 
sių magistro laipsniu; prof. K. Jelskio va- 
dovaujamas, studijavo skulptūrą. 1831 
įsijungė į Trakų apylinkėse veikusį su- 
kilėlių būrį. Nuslopinus sukilimą, išvy- 
ko į Prancūziją, mėgino suorganizuoti iš 
emigrantų ginkluotus sukilėlių būrius, 
palaikė ryšius su karbonarais, priklausė 
Turo masonų ložei. Grįžęs į Galiciją, 
platino prieš caro valdžią nukreiplą 
lit-rą, reikalavo duoti valstiečiams že- 


DLU—DOB 411 


mės. 1834 Austrijos valdžios suimtas ir 
1837 nuteistas 5 metus kalėti. Atlikęs 
bausmę, 1841 išvyko į Paryžių, atsidėjo 
skulptūros studijoms. Nuo 1851 gyveno 
JAV, pagarsėjo skulpt. H. D. Saunderso 
vardu (paminklas K. Pulaskiui, dem. 
polit. veikėjų T. Kosciuškos, T. Džefer- 
sono biustai, „Garibaldžio“ skulptūrinė 
grupė ir kt.). 1860 grįžo į Vilnių, sukūrė 
L. Kondratovičiaus (V. Sirokomlės) pa- 
minklo projektą ir kt. Rengiantis 1863 
sukilimui, paskirtas Disnos aps. kariniu 
komisaru. 1863.II1I—IV, apsimetęs pre- 
kybiniu agentu, važinėjo po bajorų dva- 
rus, verbuodamas žmones į sukilėlių 
būrį. Žuvo mūšyje su carine kariuo- 
mene. 


DMOCHOVSKIS Vincentas [1805 Nago- 
dorovicuose (Baltarusijos TSR) — 1862. 
III.6 Vilniuje] — dailininkas. Nuo 1826 
mokėsi Vilniaus un-to literatūros ir dai- 
lės skyriuje, vadovaujamas J. Rustemo. 
Vėliau tarnavo Rusijos kariuomenėje. 
Dalyvavo 1831 sukilime. Paskui išvyko 
į Prūsiją, piešė ir tapė kryžiuočių pilis. 
Paskelbus amnestiją, 1837 apsigyveno 
Vilniuje, tapė peizažus („Neris ties Ra- 
polo bažnyčia Vilniuje“, „Neris ties 
Verkiais“, „Vakaras prie Nemuno", 
„Lietuvos valstiečio sodyba“, „Lietuviš- 
ka dykuma“, „Lietuviška sodyba sau- 
lėlydyje“ ir kt.). 1854 kurį laiką gy- 
veno Stakliškėse, kūrė paveikslus kai- 
mo gamtos ir buities temomis (,,Nakti- 
goniai pamiškėje“, „Stakliškės“, ,Miš- 
kingos apylinkės“, „Nakties vaizdas su 
medžioklės scena“, „Tėviškės kiemas“ 
ir kt.). Nutapė Trakų, Medininkų, Krė- 
vos, Alšėnų pilių peizažus, mėgino ta- 
pyti ir lipdyti portretus. Paskutiniu gy- 
venimo dešimtmečiu kūrė dekoracijas 
Vilniaus miesto teatrui. Laikė dailės 
dirbtuvę. D. kūriniai pasižymi vaizduo- 
tės turtingumu, atlikimo tikslumu. 


DOBI — inžinieriaus J. Dobkevičiaus 
1922—26 sukonstruoti ir karo aviaci- 
jos dirbtuvėse (Kaune) pastatyti lėktu- 
vai, D.-I (past. 1922) ir D.-III (1926) bu- 
vo vienviečiai, D.-II (1923) dvivietis (su 
220 AG varikliu, apie 250 km/h greičio). 
Visi D. buvo viensparniai, pagal tų laikų 
technikos duomenis pasižymėjo geromis 
aerodinaminėmis savybėmis. 


DOBILAI. Lietuvoje dažnesnės 11 lauki- 
nių D. rūšių. Be to, kaip reti augalai sau- 
gomi ilgalapis D., penkialapio D. siau- 
ralapis porūšis ir pūstavaisis D. Kultūri- 
nių D. auginamos 3 rūšys: raudonasis D. 
(Trifolium pratense), rausvasis, arba šve- 
dinis, hibridinis D. (T. hybridum) ir bal- 
tasis D. (T. repens). Visoje respubliko- 
je rajonuotos 4 lietuviškos D. veislės 
(1965): raudonųjų D.— Liepsna (anksty- 
vieji, dvižoliai) ir Kamaniai (vėlyvieji, 
vienžoliai), rausvųjų — Daubiai, baltų- 
jų — Bitūnai. Lietuvos sąlygomis vėly- 
vieji raudonieji D. pakenčia dirvožemio 
rūgštingumą iki 4,9 pH, ankstyvieji iki 
5,2 pH. Labiau paplitę ankstyvieji, tik 
šiaurėje, o t. p. blogesnėse dirvose, daž- 


412 DOB—DOB 


niau sėjami vėlyvieji. Raudonieji D. daž- 
nai auginami mišinyje su motiejukais. 
Lietuvos vakaruose, kur raudonieji D. 
dėl per didelio rūgštingumo blogai auga, 
į mišinį kartais įmaišoma dar ir papras- 
tojo garždenio. D. mišiniai su varpinėmis 
žolėmis (motiejuku ir kt.) dažniausiai 
sėjami anksti pavasarį į žiemkenčius. 
Rausvieji D. pakenčia rūgštesni (iki 
4,8 pH) ir drėgnesnį dirvožemį, kaip 
raudonieji. Jie auginami mišinyje su 
raudonaisiais D. ir motiejukais, mišiny- 
je su motiejukais, o jų mišiniai su kt. 
pašarinėmis žolėmis sėjami ganykloms 
įrengti. Baltieji D. labai plačiai au- 
ginami Lietuvos ganyklose, kartais ir 
pievose; ganyklose didž. reikšmę turi 
birželio—rugpiūčio mėn., nes tuo metu 
varpinės žolės blogiau atželia. D. sėk- 
loms ir kitoms augalo dalims labiausiai 
kenkia vabalų — D. straubliukų (apio- 
nų) — lervos, mažiau — vabzdžiai trip- 
sai. Visų rūšių D. šaknims ir stiebams 
kai kuriais metais daro žalos grybinė 
liga D. vėžys, antžeminėms dalims — D. 
deguliai; rausvųjų D. lapams — tikroji 
D. miltligė. D. agrotechnika daugiausia 
tiriama Žemdirbystės in-te, Ž. ū. akade- 
mijoje. 

Raudonieji D. Lietuvojė jau buvo au- 
ginami XVIII a. pab. Plačiau imta juos 
sėti nuo XIX a. pab., iš trilaukės sėjo- 
mainos perėjus į daugialaukę. Rausvie- 
ji D. jau buvo auginami XIX a. vidu- 
ryje, o baltieji XIX a. antrojoje pusėje. 
Ž. Pašarinės žolės. 


DOBILAITIS Stasys [g. 1915.III.26 Aukš- 
tašlynyje (Raseinių rj.)) — Didžiojo Tė- 
vynės karo partizanas. Kilęs iš valstie- 
čių. 1942 vasarą užmezgė ryšį su parti- 
zanų būriu „Keršytojas“, partijos ir 
komjaunimo Raseinių aps. pogr. K-tais, 
vykdė žvalgybą, savo namuose slėpė 
partizanus, aprūpindavo juos vaistais, 
maistu, drabužiais, platino pogr. spau- 
dą. Nuo 1946 TSKP narys. 1946—55 dirbo 
part. darbą Raseinių, Jurbarko, Skaud- 
vilės rajonuose. Nuo 1955 kolūkio pir- 
mininkas (iki 1958 Šilalės rj., vėliau Jur- 
barko rj.). 


DOBILAS Pranas [1907 Skirsnemunėje 
(Jurbarko rj.) — 1947.VIII.6 Žvyriuose 
(Jurbarko rj.)] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1931 
aktyviai dalyvavo Lietuvos Raudonosios 
pagalbos org-joje, platino komunistinę 
literatūrą. 1933—36 Komunistų partijos 
narys. Iš partijos išstojo, susirgęs džio- 
va. 1940 vykdė žemės reformos darbus 
Skirsnemunėje (Raseinių aps.). 1941 gy- 
dėsi Panemunėje. D. Tėvynės karo me- 
tais slapstėsi Kaune, Jurbarke. Nuo 
1946 pensininkas. 


DOBILAS — rašytojo Julijono Lindės 
slapyvardis. 


„DOBILELIS“, „dobilas“, — liaudies rate- 
lis. Žinomas iš XIX a. Muz. metras ?/4. 
Šokėjai susikabinę eina ratu, 0 paskui 
sukasi. už parankių. Šokdami dainuoja: 
„Pasėjau dobilėlį ant aukštojo kalnelio. 


Pasėjau žalialapį ant aukštojo kalnelio. 
Dobilo žali lapai, dobilėlio trys lapeliai“. 
J. Lingys ratelį pritaikė scenai. 

Lit.: J. Lingys, Lietuvių liaučies žaidimai, 
V., 1955, 
DOBILĖEVIČIUS Jonas [g. 1912.VI.28 Pa- 
tatuliečiuose (Biržų rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš kumečių, dar- 
bininkas. Į LKJS įstojo 1927. Nuo 1930 
Komunistų partijos narys. Už rev. veik- 
lą Biržuose 1934 nuteistas 2!/> metų 
kalėti. Kauno kalėjime bendradarbiavo 
polit. kalinių rankraštiniame žurnale 
„Kovotojas“. Išėjęs iš kalėjimo, revo- 
liucinį darbą toliau dirbo Kaune. Pa- 
dėjo organizuoti statybininkų streikus 
klinikų statyboje 1938, antifaš. demonst- 
raciją 1939.X.11—12 prie Kauno kalė- 
jimo, Lampėdžių viešųjų darbų darbi- 
ninkų streiką 1940 pradžioje. 1940 pa- 
vasari partinės statybininkų kuopelės 
sekretorius Gaižiūnuose. 1940—41 „Liet- 
ūkio“ priešgaisrinės apsaugos inspekto- 
rius Kaune. 1942 tarnavo Raudonosios 
Armijos 16 liet. divizijoje, vėliau dirbo 
ūkinį darbą Jaroslavlyje, Lietuvos TSR 
liaudies meno ansambliuose, 1944—63 
adm. darbą Klaipėdoje, Papilyje, Vil- 
niuje. Pensininkas. 


DOBILIOS EŽERAS — ežeras Kauno rįj., 
14 km į p. r. nuo Garliavos, 4 km į v. 
nuo Nemuno. Plotas 10 ha. Ežeras ištį- 
sęs iš š. v. į p. r.; ilgis 490 m, didž. 
plotis 240 m. Krantai lėkšti, pelkėti, 
šiaurės vakarų — apaugęs mišku. Į š. 
nuo ežero yra Dobilios kaimas. 


DOBINIS Jonas [1883.1L.14 Dielinėje 
(Vilkaviškio rj.) — 1919.VII 18 Niujor- 
ke] — pažangus JAV lietuvių visuome- 
nės veikėjas. Dalyvavo 1905—07 revo- 
liucijoje. Slėpdamasis nuo žandarų, 1906 
emigravo į JAV. Aktyviai dalyvavo Lie- 
tuvių socialistų s-gos ir Amerikos Lietu- 
vių darbininkų lit-ros d-jos veikloje. 
Bendradarbiavo „Kovoje“, „Laisvėje“. 


DOBINIS Matas [1887.IX.15 Dielinėje 
(Vilkaviškio rj) — 1962.IX.3 Brukline 
(Niujorkas)] — pažangus JAV lietuvių 
visuomenės veikėjas. Į JAV atvyko 
1913, Dalyvavo Lietuvių socialistų sąjun- 
gos, Amerikos Lietuvių darbininkų lite- 
ratūros draugijos, „Sietyno“ choro veik- 
loje. 1919 D. įstojo į JAV Komunistų 
partiją. 

DOBKEVIČIUS Jurgis [1900.11.23 Peter- 
burge — 1926.VI.8 Kaune] — lakū- 
nas, aviacijos inžinierius, konstruktorius. 
1917 baigė Baku hidroplanų m-lą. 1918 
studijavo Petrogrado Politechnikos in-te. 
1919—23 Lietuvos karo aviacijos lakū- 
nas. 1925 baigė Paryžiaus Aukštąją 
aviacijos m-lą. Nuo 1926 Kauno karo 
aviacijos dirbtuvių jaun. inžinierius. 
Sukonstravo lėktuvus Dobi I, II ir III. 
Žuvo, bandydamas Dobi III. 


DOBROVOLSKAS Viktoras [g. 1913. 
IX.15 Papiškėse (Varėnos rj.)] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis, Didžiojo Tėvy- 
nės karo partizanas. Kilęs iš valstiečių. 
1934 pradėjo rev. veiklą Alytaus aps. 
Nuo 1939 Komunistų partijos narys. 
D. Tėvynės karo pr. įsijungė į partiz. 


judėjimą,. dirbo partinį pogr. darbą Aly- 
taus aps. Nuo 1944 part. ir adm. darbuo- 
tojas Alytuje, Vilniuje. 1950 baigė ResP- 
partinę m-lą. 1950—53 LKP Vabalnin- 
ko rj. k-to sekretorius. 1954—62 Lietu- 
vos TSR AT Prezidiumo darbuotojas: 
Pensininkas, 


DOBROVOLSKIS Pranciškus Stanislovas 
[g. 1915.II.8 Kaune] — profsąjungų dar“ 
buotojas, Socialistinio Darbo Didvynis 
(1958). Kilęs iš darbininkų. 1933 bai- 
gęs amatų m-lą, dir- > 
bo „Neries“ liejimo 
g-loje darbininku. 
1940 dirbo Kauno 
miesto vykd. k-te. 
1942—-43 Raudono- 
sios Armijos 16 liet. 
divizijos karys. Nuo 
1942 TSKP narys. 
1943  demobilizuo- 
tas, dirbo Verslinės 
kooperacijos v-boje 
prie RTFSR Liaudies 
Komisarų  arybos. , 
1944—45 dirbo Verslinės kooperacijos 
v-boje prie Lietuvos TSR MT. 1946— 
1947 mokėsi tarybinių darbuotojų Ku!“ 
suose Maskvoje. 1947—53 Lietuvos 
vietinės pramonės ministro pavaduotO“ 
jas, 1953 Lietuvos TSR vietinės ir kuro 
pramonės ministro pavaduotojas, 1954— 
1958 Kapsuko rj. vykdomojo k-to pirm! 
ninkas, nuo 1958 Lietuvos Respublikinės 
profs-gų tarybos pirmininkas. Nuo 195 
Lietuvos TSR AT deputatas. 1955—59 II 
nuo 1963 Lietuvos TSR AT Prezidiumo 
narys. Nuo 1958 LKP CK narys, NUO 
1964 kandidatas į LKP CK Prezidiumo 
narius, 


DOBŠEVIČIUS (Dobszewicz) Benediktas 
[g. 1722.III.12] — filosofas. 1739 įstojo 
į jėzuitų ordiną. 1758—61 Vilniaus un-10 
filosofijos ir matematikos profesoriuS- 
Panaikinus jėzuitų ordiną, buvo teol0š! 
jos f-to dekanas, vėliau — Kražių Kolė“ 
gijos rektorius. D.— žymiausias kompIO 
misinės krypties atstovas scholastinės 
filosofijos žlugimo Lietuvoje laikotar“ 
piu, siekęs naujųjų laikų filosofiją 51“ 
taikyti su teologija ir scholastine flO“ 
sofija, eklektiškai jungęs racionalizmMė 
su empirizmu. Knygoje „Naujųjų filo“ 
sofų pažiūros" („Placita recentiorU 
philosophorum", 1760) idealistiškai Dt“ 
švietė to meto gamtos mokslų pasieK“ 
mus ir jų filosofinę problematiką. „L? 
gikos paskaitose“ („Praelectiones Jog“ 
cae", 1761), dėstydamas scholastų 2 
nes idėjas, rėmėsi vokiečių fil0507 
idealistu Ch. Volfu bei italų teoloBU 7 
filosofu Fortunatu Brešiečiu. Veikė“ 
žymi kai kurių R. Dekarto (įgimtos id 
jos, tiesos kriterijus) ir G. Leibhl“ 
(būtinosios ir atsitiktinės tiesos, prieštė“ 
ravimo ir pakankamo pagrindo princ! 
pai) pažiūrų įtaka. 4 
Lit.: R. Plečkaitis, Scholastinė logika Ir I?ž 
žlugimas Lietuvoje.—,,Filosofija“, t 3/ 
1963. 
DOBUZINSKIS Mstislavas [1875:VIILI? 
Novgorode — 1957.XI Niujorke] — dal“ 
ninkas. 1889—95 mokėsi Vilniaus £!T“ 
nazijoje, piešė Vilniaus senamiesčio; 


. 


kų pilies ir kt. peizažus. 1895—99 studi- 
Javo teisę Peterburgo un-te, Dvejus me- 
tus lankė L. Dmitri- 
Jevo-Kavkazkio pri- 
Vačią dailės studi 
Ją, vėliau studija- 
Vo Miuncheno Meno 
akademijoje. Studijų 
metais protarpiais 
8yveno Alytuje, Vil- 
Niuje, Suartėjęs su 
Peterburgo dailinin- 
Ųų „Meno pasaulio" 
Brupe, nuo 1903 da- 
Yvavo šios grupės 
Parodose, buvo vie- 
Nas svarbiausių jos ideologų. Eksponavo 
Urinius Paryžiuje (1906, 1923), Berlyne 
(1906), Briuselyje (1910), Romoje (1911), 
enecijoje (1913), Leipcige (1914) ir kt. 
8 surengė individualią kūrinių paro- 
ūą Vilniuje. Palaikė ryšius su M. Čiur- 
loniu, 1912 padėjo surengti jo kūrinių 
Parodą Peterburge. D. nutapė Peterbur- 
So, Lietuvos miestų ir kt. peizažų, ist. 
Paveikslų („Žmogus su akiniais“, 1905— 
00; „1830 metų provincija", 1907— 
909; „Petras I Olandijoje“, 1910, ir kt.). 
lems kūriniams būdingi vokiečių mo- 
€rmo įtakoje susiformavusio D. stiliaus 
Tuožai — pabrėžtas grafiškumas, eks- 
Presyvumas, 
1904 D. pradėjo piešti teatro dekora- 
ljas, Nuo 1907 dirbo dekoratoriumi Se- 
Novės teatre ir Komisarževskajos teatre 
eterburge, Nuo 1909 bendradarbiavo su 
B Stanislavskiu, apipavidalino keletą 
Pektaklių Maskvos akademiniame dai- 
“S teatre (I. Turgenevo „Mėnuo kaime“, 
09, ir kt.). Dalyvavo kaip dailinin- 
(9 S. Diagilevo antreprizėje Paryžiuje 
Al apipavidalino A. Pavlovos spek- 
Klius JAV. Po D. Spalio revoliucijos 
ns dekoracijas ir kostiumus Maskvos 
i etrogrado teatrams. Nuo 1918 Štig- 
€0 dailės m-los, nuo 1922 Petrogra- 
0 Dailės akademijos profesorius. 1924 
ni, dene pastatė P. Čaikovskio „Euge- 
Pu Oneginą“, Kauno Valst. teatre — 
„"ikų damą", Pasireiškė kaip piešėjas ir 


Nygų iliustratorius (H. Anderseno pa- 


Msų L ERaI 
Komelavas Dobužinskis. 


čak C Dekoracijų eskizas 
0 kostiumo eskizas A. Borodino operai „Kunigaikštis Igoris“ 


J. Karnavičiaus operai 


saka „Kiauliaganis“, 1922; F. Dostojevs- 
kio „Baltosios naktys“, 1923; J. Olešos 
„Trys storuliai“, 1928, ir kt.). 

1929—39 D. gyveno Lietuvoje. Iš pra- 
džių dėstė Kauno meno m-loje, vėliau 
dirbo dekoratoriumi Valstybės teatre. 
Apipavidalino apie 40 spektaklių, prisi- 
dėjo prie liet. teatro realistinės dailės 
ugdymo. Prof. meistriškumas, subtilus 
stiliaus jausmas darė jo dekoracijas įžy- 
miais meno kūriniais. Dalyvavo liet. 
dailės parodose, organizavo individua- 
lias parodas, prisidėjo prie Lietuvos kul- 
tūros paminklų apsaugos organizavimo 
ir jų restauravimo. Laikė privačią dailės 
studiją, kurioje mokėsi nemaža liet. dai- 
lininkų. Nuo 1939 gyveno ir dirbo Ang- 
lijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje. 

Valstybės teatre apipavidalinti spektakliai: 
operos — P. Čaikovskio „Pikų dama“ (1924— 


1934), „Eugenijus Oneginas“ (1935), M. Mu- 
sorgskio ,„Borisas Godunovas“ (1929), R. Vag- 


nerio ,,Tanhoizeris“ (1930—31), U. Džordano 
„Andrė Šenjė“ (1930), Š. Guno „Faustas“ 
(1931), A. Borodino  ,,„Kunigaikštis Igoris“ 
(1932-—34), V. Mocarto „Don Žuanas“ (1933', 


Ž. Masnė „„Verteris“ (1934—35), J. Karnavi- 
čiaus „Radvila Perkūnas“ (1936), A. Dvoržako 
„„Undinė“ (1937), baletai — A. Glazunovo ,„Rai- 
monda", F. Šopeno „Silfidos“ (1932), R. Drigo 
„Arlekinada“ (1934), N. Čerepnino ,,„Pirami- 
dės paslaptis“ (1938); dramos — V. Šekspyro 
„Hamletas“ (1932), ,,„Karalius Lyras“ (1937), 
A. Vienuolio ,„1831 metai“ (1939) ir kt. 

Lit: E. Tonnepoax, Pucynka M. ĄoGy- 
>XHHCKOrOo, M.-I., 1923; Makosckuiū, 
"pabuka M. Ąo6yxuuckoro, I., 1924; L. Gira, 
30 metų M. Dobužinskio darbo teatrui.— Raš- 
tai, t. 5, V., 1963; V. Kulešova, [Įvadinis 
straipsnis].— Mstislavas Dobužinskis (Katalo- 
gas), V., 1963; G. Aleksienė, M. Dobužinskį 
prisimenant.—,,Pergalė", 1965, Nr. 9, 


DOCKUS Kostas [g. 1920.II.11 Veliuo- 
noje (Jurbarko rj.)] — dailininkas. 1950 
baigęs Kauno Taikomosios ir dekoraty- 
vinės dailės in-to taikomosios grafikos 
skyrių, dirba „Minties“ leidyklos meni- 
niu redaktoriumi, dalyvauja respubliki- 
nėse ir visasąjunginėse dailės parodose. 
Nuo 1954 TSKP narys. 

Apipavidalino daugiau 
(„Sakmė apie Igorio žygį", 
dies pasakos“, 1954; A. Fromo-Gužučio ,„Bai- 
sioji gadynė“, 1955, S. Budrio ,,J. Zikaras“, 
1957, ir kt.); sukūrė ekslibrių, estampų, pla- 
katų, S. Nėries (1954) ir K. Donelaičio (1963) 
jubiliejinius pašto ženklus. 


kaip 200 leidinių 
1952; „Rusų liau- 


„Radvila Perkūnas“ ir 


DOC—DOL 413 


DOGELIS Motiejus [1715.VIII.6 Gembu- 
liuose (prie Lydos) — 1760.II.24 Varšu- 
voje] — istorikas. Mokėsi Ščučine ir Pa- 
ryžiaus bei Leipcigo un-tuose. Grįžęs 
buvo Vilniaus pijorų kolegijos rektoriu- 
mi. Pirmasis Lietuvoje publikavo krašto 
ist. šaltinius. Gavęs iš karaliaus Augus- 
to III leidimą, rinko medžiagą Prancūzi- 
jos, Vokietijos, Olandijos, Lenkijos ir 
Lietuvos archyvuose bei bibliotekose, 
studijavo Lietuvos Metriką. 1754 gais- 
ras Varšuvoje sunaikino žymią jo rank- 
raščių dalį. Kai ką atstatęs, 1758—64 
Vilniuje išleido 3 tomus Lenkijos ir Lie- 
tuvos dokumentų rinkinio („Codex dip- 
lomaticus Regni Poloniae et Magni Du- 
catus Lituaniae“). 1758 išleido dokumen- 
tų rinkinį apie Lenkijos ir Lietuvos sie: 
nas („Limites Regni Poloniae et Magni 


Ducatus Lituaniae“). 

Lit.» A. Moszyūski, Maciej Dogiel.— Wize- 
runki i roztrząsania naukowe, t. 2, Wilno, 
1838. 


DOLĖCKIS Jokūbas [Fenigšteinas; 1888. 
11.22 Varšuvoje — 1937.VI Maskvoje] — 
1918—19 proletarinės revoliucijos Lietu- 
voje veikėjas, 1904 įstojo į Lenkijos Ka- 
ralystės ir Lietuvos socialdemokratiją 
(LKLSD). 1913—14 LKLSD Krašto valdy- 
bos (CK) sekretorius. 1917 RSDDP(b) 
Petrogrado k-to narys, kartu LKLSD CK 
ir lenkų bolševikinio savaitraščio „Try- 
buna“ redkolegijos narys. 1918 dirbo 
RTFSR Tautybių reikalų liaudies komi- 
sariato sistemoje. Lietuvos ir Baltarusi- 
jos Komunistų partijos II (Jungtinio) su- 
važiavimo delegatas (1919). Suvažiavimo 
išrinktas CK nariu ir delegatu į RKP(b) 
VIII suvažiavimą. Lietuvos ir Baltarusi- 
jos TSR Centro Vykd. K-to Prezidiumo 
narys, nuo 1919.V Liaudies Komisarų 
Tarybos pirmininko pavaduotojas. 1921— 
1924 atsakingasis Rusijos telegramų agen- 
tūros (ROSTA) vadovas. Nuo 1924.XI 
dirbo ped. darbą Vakarų tautinių mažu- 
mų kom. un-te. Nuo 1925 TASS!o atsa- 
kingasis vadovas. Žuvo, neteisėtai repre- 
suotas asmenybės kulto sąlygomis. Rea- 
bilituotas. 


DOLOMITAS — nuosėdinė karbonatinė 
uoliena. Lietuvos D. turi 16—4790 kal- 
cio oksido, 10—2205 magnio oksido. 
Į žemės paviršių D. išeina Apaščios, 
Kruojos, Lėvens, Mūšos, Nemunėlio, 
Švėtės, Tatulos krantų atodangose. Vie- 
tiniai žmonės D. vadina skala (prie Mū- 
šos yra Skalių kalnas), uola (Žagarėje), 
kalkėmis, kalkakmeniu, klintimi, nes D. 
panašus į klintį. Eksploatavimui prieina- 
mas D., esantis arti žemės paviršiaus, 
susidarė viršutiniame devone. Jo ištek- 
liai apie 50 mln. t. Didesni D. kiekiai 
yra Nemunėlio Radviliškio, Medeikių, 
Vinkšninių (Biržų rj.), Žagarės, Skaist- 
girio (Joniškio rj.), Kupiškio, Buivėnų, 
Stirniškių (Kupiškio rj.), Pakruojo, Klo- 
vainių, Petrašiūnų (Pakruojo rj.), Nau- 
jasodės, Čedasų (Rokiškio rj.) telkiniuo- 
se. Kiekvienais metais iškasama 300— 
400 tūkst. tonų D., kurio dalis naudo- 
jama kalkėms gauti. Tam tikslui D. 
degamas šachtinėse krosnyse, veikian- 


414 


DOL—DOM 


čiose prie daugelio telkinių (seniau D. 
buvo degamas primityviose lauko kros- 
nyse). Kita dalis naudojama kaip -stat. 
medžiaga (Petrašiūnuose gaminama ke- 
lio skalda, užpildas betonui; Skaistgirio 
D. 1938 panaudotas Joniškio— Žagarės 
kelio dangai, kuri išsilaikė be remonto 
apie 20 metų). Vilniaus silikatinių gami- 
nių kombinatas naudoja D. mineralinei 
vatai gaminti. Pakruojo statybinių blokų 
g-loje D. naudojamas kalkių-smėlio blo- 
kams gaminti. XVIII a. D. buvo naudo- 
jamas ir statybai vietoj plytų; iš jo pa- 
statytas Pamūšio vandens malūnas. 


DOLOTOVAS Jevstafijus [1912.11.10 
Šeimatyje (Utenos rj.) — 1944.V.26 Ute- 
noje] — revoliucinio judėjimo dalyvis, 
Didžiojo Tėvynės karo partizanas. Nuo 
1939 Komunistų partijos narys. 1940.XII 
paskirtas LKP Molėtų vls. partorgu. 1942 
Lietuvos partiz. judėjimo štabo pasiųs- 
tas (su „Miško“ grupe) į okupuotą Lie- 
tuvą. Veikė Utenos apskrityje, vėliau ko- 
vojo „Audros“ partizanų būryje. 1944.V 
jo vadovaujama grupė Ignalinos—Dūkš- 
to glžk. linijoje susprogdino traukinį 
su vykstančiais į frontą fašistais. Drau- 
ge su broliu Aleksejumi Fedosijumi 
(1925—44) buvo sužeistas, neteko są- 
monės. Hitlerininkai abu juos nuvežė 
į Uteną, kankino, tačiau jokių žinių ne- 
išgavo ir gyvus užkasė į žemę. 


DOMANTONYS — kaimas Alytaus rj., 
7 km į r. nuo Alytaus, 2 km į š. nuo 
Vilniaus—Alytaus plento; apylinkės ir 
tarybinio ūkio centras. 339 gyv. (1959). 
Pr. m-la (įst. apie 1908). 


DOMAŠĖVIČIUS Andrius Jonas [1865. 
XI.30 Panevėžyje — 1935.III.19 ten 
pat] — gydytojas, darbininkų judėjimo 
veikėjas, kovotojas už Tarybų valdžią. 
Kilęs iš tarnauto- 
jų. Baigęs Šiaulių 
g-ją, 1884—90 studi- 
javo mediciną Kije- 
vo un-te, 1891—93 
specializavosi Peter- 
burge, klinikiniame 
medicinos in-te. Dar 
g-joje užmezgė ry- 
“ šius su moksleivių 
: neleg. rateliais, su- 
sipažino su revoliu- 
+ cine narodnikų lit-ra. 

Kijevo un-te daly- 
vavo nelegaHame studentų narodovolcų 
ratelyje, ėmė krypti į socialdemokratiją. 
1893 apsigyveno Vilniuje. Organizavo 
darbininkų ratelius, tapo vienu Lietuvos 
Socialdemokratų partijos (LSDP) kūrėjų 
ir vadovų. Lenkijos Socialistų partijos 
(PPS) veikiamas, rengiant ir priimant 
1896 LSDP I suvažiavimo programą, lai- 
kėsi neteisingos pozicijos nac. klausimu, 
gynė Lietuvos darbininkų judėjimo at- 
skirumo nuo Rusijos darbininkų rev. 
judėjimo tezę. 1896 pr., būdamas užsie- 
nyje, užmezgė ryšius su Lenkijos social- 
demokratais, susitarė dėl LSDP lit-ros 
leidimo. 1896 Paryžiuje išėjo D. pareng- 


to LSDP laikraščio „Robotnik litewski“ 
(„Lietuvos darbininkas") Nr. 1, jo pareng- 
ta brošiūra „Robotnik šlusarski w Wil- 
nie“ („Vilniaus darbininkas šaltkalvis“) 
ir kt. Už dalyvavimą darbininkų ju- 
dėjime D. 1897 rudenį Vilniuje buvo 
kalintas. 1899 antrą kartą kalintas ir 
1900 ištremtas 4 metams į Sibirą. Gyve- 
no Karkaralinske, Omske, Semipalatins- 
ke. 1904 grįžo į Vilnių, dirbo ligoninėse, 
greitojoje pagalboje, dėstė Vilniaus fel- 
čerių m-loje ir kt. Dalyvavo 1905—07 
revoliucijoje: kalbėjo mitinguose, padė- 
jo organizuoti demonstracijas ir vado- 
vauti joms. 1905 rudenį, kaip LSDP CK 
atstovas, palaikė ryšius su RSDDP vieti- 
nės org-jos veikėjais. Dėl caro valdžios 
persekiojimų laikinai pasitraukė į už- 
sienį. 1906 pr. Tilžėje leido LSDP laikr. 
lenkų k. „Echo žycia robotniczego na 
Litwie“ („Aidas darbininkų gyvenimo 
Lietuvoje“), kurį laiką redagavo „„Dar- 
bininkų balsą“, vasarą grįžo į Vilnių. 
Sustiprėjus LSDP rev. internacionalisti- 
nei srovei, kartu su S. Matulaičiu, 
A. Moravskiu ir kt. federalistais prieši- 
nosi LSDP programos pakeitimui. 1907 
LSDP VII suvažiavime laimėjus autono- 
mistams, pasitraukė iš aktyvios polit. 
veiklos; reakcijos laikotarpiu dirbo 
mokslo ir kultūros darbą. 1907 dalyvavo 
Lietuvių mokslo d-jos steigimo darbe 
Vilniuje, vėliau organizavo tos d-jos 
medicinos ir statistikos-ekonomikos sek- 
cijas, bendradarbiavo žurnale „„Medici- 
na ir gamta“, aktyviai dalyvavo d-jų 
„Kova su džiova“, „Kova su alkoholiz- 
mu“ darbe. 

1917 D. vėl įsijungė į LSDP veiklą. 
kurį laiką bendradarbiavo su jos -opor- 
tunistiniais veikėjais, spausdino straips- 
nius laikr. „Darbo balsas“, dalyvavo 
Vilniuje burž. nacionalistų konferenci- 
joje, išrinkusioje buržuazinę Lietuvos 
tarybą. Kai oportunistiniai LSDP veikė- 
jai galutinai perėjo į buržuazijos pusę, 
D., Spalio revoliucijos paveiktas, griež- 
tai pasisakė prieš kontrrevoliucinę Lie- 
tuvos tarybą, ėmė remti Komunistų 
partiją, nutraukė ryšius su renegatais, 
atmetė buržuazinio Steigiamojo seimo 
lozungą, už kurį pasisakė LSDP 1918.XI 
konferencija, ir aktyviai įsijungė į Dar- 
bininkų atstovų tarybų kūrimą. 1918 ru- 
denį, įkūrus Lietuvos ir Baltarusijos 
Komunistų partiją (L ir BKP), D. li- 
ko Lietuvos Socialdemokratų partijoje, 
buvo vienas vadovaujančių jos kair. 
sparno veikėjų. Ėmė vadovauti proleta- 
rinėms LSDP Vilniaus ir Naujosios Vil- 
nios org-joms, kurių narių dauguma 
buvo už Tarybų valdžią. Įėjo į 1918.XI 
sudarytą organizacinę komisiją Vilniaus 
Darbininkų atstovų tarybai rinkti, buvo 
išrinktas Vilniaus Darbininkų tarybos 
atstovu ir Naujosios Vilnios Darbininkų 
tarybos pirmininku. 1919 pr. pasisakė 
už proletariato diktatūrą ir Lietuvos su- 
sijungimą su kitomis Tarybų respubli- 
komis; Vilniuje leido laikr. „Echo robot- 
nicze“. 1919 ėjo sveikatos apsaugos 
liaudies komisaro pareigas, buvo komi- 
sijoje Vilniaus un-to medicinos f-tui 
steigti, Vilniaus Jokūbo ligoninėje suor- 
ganizavo naują akušerijos ir moterų ligų 


skyrių. LSDP CK ir Vilniaus bei Naujo- 
sios Vilnios org-jų 1919.1.30 nutarimu 
LSDP buvo paskelbta Lietuvos Komunis- 
tų partija, o jos II.22—23 konferencija 
nutarė, kad LSDP susilieja su L ir BKP: 
1919.IV.21 pilsudskininkams užėmus Vil- 
nių, D. bute 7 kartus buvo darytū 
krata, jis buvo 2 kartus suimtas, 1920 
vasarą kalintas Vilniuje, paskui VaršU“ 
vos X paviljone, Vronkuose ir karo 
belaisvių Dombių stovykloje prie Kr0- 
kuvos. 1920.XI paleistas iš stovyklos 
grįžo į Vilnių, nelegaliai perėjo demar 
kacinę liniją ir atvyko į Panevėž! 
1920 pab. lankėsi Tarybų Rusijoje. Nuo 
1921 gyveno Panevėžyje, kurį laiką Va“ 
dovavo Panevėžio aps. ligoninės akušė“ 
rijos-ginekologijos skyriui. Dėl ryšių SU 
darbininkų judėjimu atleistas iš tų P2“ 
reigų, vertėsi priv. gydytojo praktika: 
Žurnale „Medicina“ rašė apie tuberkU“ 
liozę, vėžį, reumatą, moterų ligas, Ia8F“ 
no išspręsti nemokamos med. pagalbos 
gyventojams klausimą. Būdamas Panė“ 
vėžio gydytojų d-jos pirmininkas, išVY*“ 
tė plačią visuom. veiklą. 

Burž. metais D. nepriklausė LKP, bet 
visą laiką buvo glaudžiai susijęs 3U 
revoliuciniu darbininkų judėjimu, JO 
kartu su Komunistų partija, padėjo 15“ 
laikyti LKP CK organizatorius Panev“ 
žio rajone, vykdė kitus LKP pavedi“ 
mus, buvo didelis TSRS draugas. 1922: 
1923 ir 1926 rinkimuose į I, II ir III sr 
mus rėmė LKP suorganizuotus darbinin“ 
kų ir valstiečių sąrašus. Už tai 1923 DU 
vo kuopininkų byloje suimtas, patrauk“ 
tas teismo atsakomybėn, kalintas ir Iš“ 
leistas už laidą. D.— vienas Panevėži? 
darbininkų profs-gų organizatorių II NE 
dovų, 1925—26 Panevėžio bendros dar 
bininkų profs-gos v-bos pirmininkas: 
o taip pat Panevėžio darbininkų dramo* 
muzikos d-jos „Šviesa“ v-bos pirminiN“ 
kas (1924). 1925.I vėl buvo kratomas !! 
suimtas, patrauktas teismo atsakomybė?! 
paleistas už laidą. 1926.I reakcija VY“ 
dė pasikėsinimą prieš D.— jis buvo UŽ 
pultas ir smarkiai sumuštas. 1926.VI Ka" 
tu su visais kuopininkais buvo išteis!“ 
tas. 1926.XII.17 suimtas, kalintas: P2 
trauktas teismo atsakomybėn, paleist? 
už laidą. 1927 adm. tvarka ištremtas 7“ 
Panevėžio į Smilgių valsčių. 19291 = 
teisintas. 1933 pavasarį vėl ištremtė 
į Smilgius. 1934 nuvyko į TSRS, 2 
susipažino su socializmo statybos pas! i 
kimais, su socialiniu draudimu ir Sa 
katos apsauga, susitiko su V. KapsU 52 
ir Z. Angariečiu. 1934.XII grįžo į Lie! 
vą. Netrukus mirė. 


DOMASEVIČIUS Andrius [1908.V11L27 
Vilniuje — 1955.X.16 Maskvojel 5 
teisininkas. A. J. Domaševičiaus SUN“ 
Kaip Panevėžio moksleivių komjauni 
org-jos atstovas, 1926 dalyvavo L 
vos moksleivių komjaunuolių pa 
rime Karmėlavos (netoli Kauno) k. 
ke. 1928 įstojo į Kauno un-to L, 
nikos f-tą, priklausė komjaunimo 0I81“ 
dirbo Lietuvos Raudonosios pa£2 65 
org-joje. 1929 už dalyvavimą GezUŽ 
Pirmosios demonstracijoje buvo 
tas Kauno kalėjime. Nuo 1933 


Kauno apylinkės teisme, 1935 įstojo į 
auno un-to teisės f-tą. Nuo 1939 dirbo 
lilniaus apylinkės teisme. 1940.VII iš- 
"nktas Vilniaus valst. įstaigų darbuoto- 
JŲ pProfs-gos komi- 
r42 Pirmininku, Nuo 
940.VIII Vilniaus 
laudies teismo tei- 
Šėjas, nuo 1941 Vil- 
laus apygardos teis- 
Mo narys, Hitlerinės 
e Upacijos metais 
si Pradžių slapstėsi, 
Mliaų dirbo namų 
(aldyboje Vilniuje. 
44—45 Vilniaus 
Miesto vykd. k-to 
Pirmininko | pava- 
„Uotojas, 1946—49 advokatas Panevėžy- 
S. Vilniuje. Nuo 1949 Lietuvos TSR 
vokatų kolegijos prezidiumo pirmi- 
Ninkas. Nuo 1950 TSKP narys. 


DOMASEVIČIUS Jurgis [1902.IV.12 Kar- 
Afalinske (Kazachijos TSR) — 1940. 
II-27 Vilniuje] — revoliucinio judėjimo 
alyvis. A, J. Domaševičiaus sūnus. Mo- 
Ydamasis Vilniaus g-joje (nuo 1916), 
T. Yvavo lietuvių moksleivių socialistų 
Urelio veikloje, 1918.XII Subačiaus gat- 
“S darbininkų batsiuvių išrinktas Vil- 
saus miesto darbininkų tarybos depu- 
A U. 1920—21 studijavo techniką Vil- 
"aus un-te. 1921 persikėlė į Kauną. Stu- 
Uuodamas Kauno un-te, priklausė Stu- 
„tų socialistų d-jai ir nelegaliai kom- 
nimo org-jai. Prieš rinkimus į II ir 
Seimą važinėjo po Lietuvą, agituo- 
salas balsuoti už komunistų pasiūlytus 
saašus, 1925—26 „Adatos“ profs-gos 
“Kretorius, po rinkimų į III seimą dirbo 
0ls-gų Centro Biure, palaikė ryšius su 
sp Ožela ir J. Greifenbergeriu. 1926.XII 
“ Imtas ir apkaltintas rengęs ginkluotą 
"tversmą; išlaikytas kalėjime iki 1928. 
„iau Kauno un-te pradėjo studijuoti 
AS 1930—40 gyveno Panevėžyje, dir- 
Sri Vertėju, palaikė ryšius su kom. po- 
rų džiu, slėpė ir rėmė revoliucionie- 
tas 1937 dalyvavo antifaš. Liaudies 
S kampanijoje dėl polit. kalinių am- 
Jos. 1940.VIII—1940.X Vilniaus mies- 
1940 aps. viršininko pavaduotojas. Nuo 
„X Vilniaus apygardos teismo pro- 

tis oras, 1940 priimtas į Komunistų par- 
uvo nelaimingo atsitikimo metu. 


DOMASEVIČIUS Kestutis [g. 1904112 
Mipalatinske] — teisininkas, teisės 
mokslų kandidatas 
(1949), A. J. Do- 
maševičiaus sūnus. 
1928 baigė Kauno 
un-tą. 1924—25 dir- 
bo „Adatos“ pogr. 
4 profs-goje, dalyvavo 
* kaip agitatorius dar- 
bininkų susirinki- 
muose, mitinguose. 
1926—40 dirbo burž. 
" Lietuvos teisingumo 
t įstaigose. 1940 ak- 
ializ . tyviai įsijungė i so- 
Lao statybą Lietuvoje. 1940.VII 
ie Seimo vyriausiosios rinkimų 
U0s pirmininko pavaduotojas, vė- 


c 


liau Lietuvos TSR teisingumo liaudies 
komisaro pavaduotojas. 1941—43 dirbo 
Kursko sr. teisingumo v-boje, evakuotų 
vaikų namuose, TSRS Teisingumo liau- 
dies komisariate, dėstė Orenburge, Šu- 
joje ir Gorkyje organizuotuose kursuose 
Lietuvos TSR adm. kadrams rengti. Nuo 
1944 TSKP narys. 1944—47 iš pradžių 
Lietuvos TSR teisingumo liaudies komi- 
saro pavaduotojas, vėliau liaudies komi- 
saras, ministras. Nuo 1945 Vilniaus 
un-to dėstytojas, nuo 1948 docentas, 
1948—59 teisės f-to dekanas. 1945—56 
kartu dėstė part. mokykloje prie LKP 
CK. Paskelbė kelias brošiūras ir apie 
20 moksl. straipsnių teisės klausimais. 


DOMBROVSKIS Albertas [iki 1925 Al- 
teris Dembovskis; g. 1901.III.8 Kaune] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Darbinin- 
kas. I pasaul. karo metu gyveno Rusi- 
joje, 1919 Gomelyje įstojo į Rusijos 
Komunistinę jaunimo s-gą. Grįžęs 1920 
į Lietuvą, dirbo Kėdainiuose ir čia buvo 
priimtas į LKJS. Dirbo profs-goje. Už 
rev. veiklą 1922.V Kėdainiuose suimtas, 
kalintas Kauno kalėjime, Aukštosios Fre- 
dos, V forto konc. stovyklose. 1923 rude- 
nį paleistas ir mobilizuotas į kariuome- 
nę, kur dirbo rev. darbą, rašė korespon- 
dencijas į „Kareivių tiesą“ (slap. Rau- 
donasis kareivis). Vėl suimtas 1925 ir 
kalintas VI forte. Paleistas tarnavo ka- 
riuomenėje. Gresiant areštu, LKP CK 
leidimu 1925.X išvyko į TSRS. Nuo 1925 
Komunistų partijos narys. Alberto Domb- 
rovskio pavarde mokėsi Vakarų tautinių 
mažumų kom. un-te Maskvoje. 1930—35 
Baltarusijos TSR Seno ir Petrikovo rj. 
laikraščių redaktorius. 1935—37 Balta- 
rusijos telegramų agentūros (BELTA) re- 
daktorius. D. Tėvynės karo metais tar- 
navo Raudonojoje Armijoje. 1945—46 
Vilniaus miesto vykd. k-to pirmininko 
pavaduotojas, vėliau Vilniaus miesto 
vykd. k-to skyriaus vedėjas. Nuo 1963 
pensininkas. 


DOMEIKA Ignas [1801.VIII.22 Niedzviad- 
koje (Baltarusijoje) — 1889.1.23 Santjage 
(Čilėje)] — pažangus visuomenės veikė- 
jas, mokslininkas. 1816—22 mokėsi Vil- 
niaus un-to fizikos-matematikos f-te. 
1819 filomatų d-jos narys. 1823—24 
drauge su kt. filomatais buvo kalinamas 
Vilniuje, vėliau gyveno Baltarusijoje. 
1831 sukilimo pradžioje buvo D. Chla- 
povskio ekspediciniame korpuse, vėliau 
paskirtas Lietuvos sukilėlių 25 pulko 
adjutantu. Sukilimą nuslopinus, išvyko 
į užsieni. 1837 Paryžiuje baigė Kalnaka- 
sybos akademiją, buvo pakviestas į Čilę 
chemijos ir geologijos profesoriumi. Čia 
pasižymėjo kaip gabus mokslininkas ir 
organizatorius: įsteigė aukštąją kalna- 
kasybos m-lą ir kurį laiką jai vadovavo, 
reorganizavo Čilės m-lų sistemą, tyrinė- 
jo geologiją ir mineralogiją. Parašė 
moksl. veikalų. 1867—83 Santjago un-to 
rektorius. Aprašė daug naujų mineralų, 
kurių dalis pavadinta jo vardu. 


DOMEIKIAI — kaimas Joniškio rj., Da- 
melių apyl., 8 km į p. r. nuo Žagarės. 
98 gyv. (1959). Per D. teka Vilkija ir 
jos intakas Kvietupis. Lentpiūvė (nuo 


DOM—DOM 415 


1957). D. gyventojai 1905 dalyvavo rev. 
judėjime, 

DOMEIKIEMIS — kaimas Kaišiadorių rj., 
Kalvių apyl., 10 km į p. r. nuo Darsū- 
niškio, 2,5 km į r. nuo Kaišiadorių— 
Alytaus plento; kolūkio centras. 176 gyv. 
(1959). P. pakraštyje yra Šepečio ež. Pr. 
m-la (nuo 1916), biblioteka (nuo 1947). 


DOMEIKIENĖ Matilda [Jucaitytė; g. 
1896.VII.20 Naumiestyje] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvė. Rev. veiklą pradė- 
jo 1920. Nuo 1925 Komunistų partijos 
narė. Rev. darbą dirbo Vilkaviškio, Ša- 
kių apskrityse. Iki 1933 gabeno kom. 
lit-rą iš Vokietijos. 1933—34 LKP CK 
instruktorė Telšių apskrityje. 1937—40 
Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jos 
instruktorė Kauno, Klaipėdos, Kretingos, 
Mažeikių, Zarasų ir Utenos apskrityse. 
1939 išrinkta Lietuvos Raudonosios pa- 
galbos org-jos CK nare. Už rev. veiklą 
4 kartus bausta kalėjimu. 1940—41 dir- 
bo adm. darbą Kaune. Hitlerininkams 
įsiveržus į Lietuvą, evakavosi į TSRS gi- 
lumą. 1944—49 dirbo adm. darbą Kau- 
ne. Pensininkė. 


DOMĖNAI — kaimas Mažeikių rj., Se- 
dos apyl., 3 km į p. nuo Sedos. 206 gyv. 
(1959). R. pakraščiu teka Sruoja (Var- 
duvos intakas), v. pakraštyje yra Juod- 
salių pelkė, š. v.— Veršeglynio miškas, 
p. v.— Bunkiškės miškas, rytuose, už 
Sruojos, — Vidgirio miškas. Pr. m-la 
(nuo 1958). 


DOMINAS-BANGAITIS Kazys [g. 1897. 
III.5 Genėtiniuose (Panevėžio rj.)] — re- 
voliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
valstiečių. 1919.L—III Vadoklių vls. Dar- 
bininkų ir mažažemių atstovų tarybos 
pirmininkas. Vėliau dirbo Tarybų val- 
džios organuose Subačiuje, Panevėžyje. 
Nuo 1919 Komunistų partijos narys. 
1920 Lietuvos profs-gų Centro Biuro pir- 
mininkas. 1922 išrinktas Lietuvos I sei- 
mo atstovu pagal kuopininkų sąrašą. 
1923—24 dirbo pogr. partinį darbą Klai- 
pėdoje. 1924 LKP CK pasiųstas mokytis 
į Vakarų tautinių mažumų kom. un-tą 
Maskvoje. 1927—30 dirbo pogr. partinį 
darbą Vilniuje. Nuo 1930 mokėsi Rau- 
donosios profesūros ekonomikos in-te 
Maskvoje. 1933—37 dirbo part. ir adm. 
darbą Baltarusijos TSR (Slucke, Minske, 
Dobruže). Asmenybės kulto sąlygomis 
neteisėtai represuotas (1937), 1940 rea- 
bilituotas. 1943 įsijungė į partiz. judė- 
jimą prieš hitlerinius okupantus Vil- 
niaus ir Ukmergės apskrityse. Nuo 1944 
dirbo ped. darbą Vilniuje. Nuo 1956 
pensininkas. Parašė atsiminimų knygą 
„Spalio aidai“ (1961). 


DOMINIKONAI — katalikų bažnyčios 
vienuolių pamokslininkų, aktyvių in- 
kvizitorių ordinas, Dominiko įsteigtas 
1215 p. Prancūzijoje. Pirmieji D. ver- 
žėsi į Lietuvą XIII a. vid. ginkluoti. Pa- 
sinaudodami vok. feodalų agresija, jie 
naikino kraštą ir gyventojus. „Eiliuoto- 
sios Livonijos kronikos“ autorius, apra- 


416 DOM—DON 


šydamas 1256 kryžiuočių puolimą į Lie- 
tuvą, pabrėžia, kad „„..pirmą gaisrą 
padegė dominikonas, antrą — pranciš- 
konas“. Kad D. ir pranciškonų buvo 
Lietuvoje XIV a. pirmojoje pusėje, ma- 
tyti iš Gedimino laiško, rašyto 1323 po- 
piežiui; jame pažymima, kad Lietuvoje 
šie vienuoliai laisvai gyvena ir veikia. 
XVI a. pr. D. įsitvirtino Lietuvoje, did. 
kun-ščio Aleksandro remiami. Jie stip- 
rino katalikybę ir feod. santvarką, gynė 
feodalų klasės interesus, todėl feodalų 
buvo globojami ir šelpiami. Lietuvos 
did. kun-štis Aleksandras pastatė jiems 
Vilniuje vienuolyną, davė 4 namus ir 
didelius plotus žemių bei valstiečių. 
Lietuvos Did. Kun-stėje įsikūrė D. vie- 
nuolynai šiose vietose: 1590 Trakuose, 
1603 Seinuose, 1605 Merkinėje, 1621 
Kaune, 1624 Naugarduke, 1629 Aukš- 
tadvaryje, 1630 Breste, 1633 Gardine, 
1642 Raseiniuose, Žemaičių Kalvarijoje, 
1643 Virbalyje ir kt. Kūrėsi D. vienuoly- 
nai ir ukrainiečių bei baltarusių žemėse, 
kurios tuo metu priklausė Žečpospolitai. 
1647 sudaryta savarankiška Lietuvos 
D. provincija, turėjusi Lietuvos Did. 
Kun-stėje didelius žemės. plotus su 
baudžiauninkais. Nors D. įstatai reika- 
lavo gyventi tik iš išmaldos, tačiau, bū- 
dami inkvizitoriais, D. įsigijo daug turtų 
ir jais nesivaržydami naudojosi. XV a. 
popiežius Martynas V legalizavo tokią 
padėtį ir leido jiems naudotis turtais. 
D. turėjo didelę įtaką popiežiaus rū- 
muose. Jiems buvo pavesta cenzūruoti 
knygas, sudarinėti draudžiamųjų knygų 
sąrašus, vykdyti inkviziciją. Patys save 
D. vadino „viešpaties šunimis“ (,„Domi- 
ni canes“). Jų vėliavoje pavaizduotas 
šuo, draskantis eretiko kūną. Prasidė- 
jus Lietuvoje reformacijos judėjimui, 
D. nepajėgė kovoti prieš protestantus, 
ir jų pozicijas užėmė jėzuitų ordinas. 
XIX a. daug D. vienuolynų Lietuvoje 
buvo uždaryta. Burž. Lietuvos dvasinin- 
kai 1935 atgaivino Lietuvos D. provin- 
ciją su centru Raseiniuose. Taryb. val- 
džia D. vienuolynus Lietuvoje panai- 
kino. 


DOMKUS Petras [1900.VIIL.30 Dvika- 
piuose (Šiaulių rj) — 1943 pab. ar 
1944 pr. Šiaulių rj.] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš mažažemių vals- 
tiečių. 1929 išvyko į Urugvajų. Apsigy- 
venęs Montevideo, įsijungė į rev. veik- 
lą. Netekęs darbo, 1932 grižo į Lietu- 
vą. Nuo 1932 Komunistų partijos narys. 
Suorganizavo 3 pogr. part. kuopeles 
(1 Dvikapiuose ir 2 Šilėnuose). Už kom. 
veiklą 1933 nuteistas 3 metus kalėti. 
Išėjęs iš kalėjimo, toliau dalyvavo rev. 
judėjime. 1940—41 dirbo Vidaus reika- 
lų liaudies komisariato organuose Šiau- 
liuose, Tauragėje, Utenoje. 1942 Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijos karys. 
1943 pasiųstas į Lietuvą dirbti partiz. 
darbo. Su grupe „Audros“ būrio parti- 
zanų 1943.1X.15 išvadavo Užpaliuose 
kalinamus taryb. žmones. Žuvo, kovo- 
damas prieš hitlerininkus. 


DONELA Juozas [g. 1904.VIII.27 Iga- 
riucse (Skuodo rj.)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 
1934 Komunistų partijos narys. Už rev. 
veiklą suimtas 1935 ir 1936, kalintas, 
2 metus laikytas policijos priežiūroje. 
1940—41 dirbo part. ir adm. darbą Mo- 
sėdyje, Kretingoje. 1941.VII Rygoje 
įstojo savanoriu į naikintojų batalioną, 
dalyvavo mūšiuose prieš hitlerininkus 
Estijos TSR, prie Leningrado. 1942—45 
kovojo Raudonosios Armijos 16 liet. di- 
vizijoje. 1945—60 dirbo partinį ir admi- 
nistracinį darbą Mosėdyje. Pensininkas. 


DONELA Leonas [1889 Gedučiuose 
(Skuodo rj.) — 1940 ten pat] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstie- 
čių. 1918—19 dalyvavo kovoje dėl Ta- 
rybų valdžios Žemaitijoje. 1918 pab. iš 
Gedučių nuvažiavo į Vilnių, ten Komu- 
nistų partijos vadovų buvo painstruk- 
tuotas, kaip organizuoti Tarybų valdžios 
organus — rev. komitetus. Iš Vilniaus 
parsivežė kom. lit-ros, padėjo įkurti Mo- 
sėdžio vls. revoliucinį k-tą, buvo iš- 
rinktas jo nariu. Plechavičiaus suorga- 
nizuotai burž. nacionalistų gaujai už- 
puolus Mosėdžio rev. k-tą, suimtas. Nuo 
žiauraus kankinimo Skuode visam am- 
žiui liko invalidas. Burž. santvarkos me- 
tais palaikė ryšius su komunistais, pla- 
tino kom. lit-rą. Laidojant jį Rūkų 
(Skuodo rj.) laisvamanių kapinėse, ko- 
munistai surengė antifaš. mitingą. 


DONELAITIS Kristijonas [1714.I.1 Laz- 
dynėliuose — 1780.II.18 Tolminkiemyje 
(dab. Čistije Prudi, Kaliningrado sr.)] — 
poetas, lietuvių grožinės literatūros pra- 
dininkas. Kilęs iš laisvųjų valstiečių. 
1736 baigė Karaliaučiaus Kneiphofo vid. 
m-lą, 1736—40 studijavo Karaliaučiaus 
un-to teologijos f-te. Išmoko graikų, 
hebrajų, lotynų, vokiečių, prancūzų kal- 
bas. Dalyvavo un-to liet. kalbos semi- 
nare. Baigęs studijas, 1740—42 dirbo 
Stalupėnų m-los kantoriumi (muzikos 
mokytoju ir mokinių choro vedėju), nuo 
1742 — m-los rektoriumi (vedėju). Nuo 
1743 iki mirties buvo Tolminkiemio 
pastorius. Tvarkė parapijos ūkį, pastaty- 
dino naują akmeninę bažnyčių, m-lą, 
pastorių našlių namus. Laisvalaikiu kū- 
rė poet. kūrinius, komponavo jiems me- 
lodijas, dirbo klavesinus, fortepijonus, 
barometrus, šlifavo optinius stiklus, vei- 
sė sodą. Paskutiniuosius 5 gyvenimo 
metus bylinėjosi su vietos dvarininku 
T. Ruigiu dėl separacijos (bendrų ga- 
nyklų likvidavimo). Palaidotas veikiau- 
siai Tolminkiemio bažnyčios rūsyje. 
KŪRYBA. Pagrindinį D. lit. palikimą 
sudaro poema „Metai“ ir 6 pasakėčios. 
Be jų, dar yra išlikę D. trieilis lot. kal- 
ba („Laiminga parapija, kur nėra ka- 
raliaus kelio“), eilėraščių vok. kalba 
(„Tamsybių viešpats“, „Būki nekaltas, 
gyvenime mano“, „O greit slenka lai- 
kai“). Kai kurių kūrinių, rašytų veikiau- 
siai vok. kalba, žinomos tik temos (,„Do- 
vydo ir Jonatano draugystė“, „Laimė ir 
nelaimė, arba rūpesčiai“, „Viltis“, „„Pir- 
mųjų žmonių šeimininkavimas“). Iš kitų 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 400 


Kris“ 
pieši“ 


tijonas Donelaitis (nežinomo autoriaus 
nys) 

ė ! 
raštų vok. kalba išliko D. užrašai bei P“ 
tarimai būsimam Tolminkiemio pastoriU! 
(„Visokios patikimos žinios mano įpėč“ 
niui“), smulkūs įrašai ir pastabos metro 
kų knygose, polemika su amtmoN“ 
T. Ruigiu separacijos bylos raštų nuo 
rašų paraštėse ir kai kurie oficialūs poč 


to rašyti dokumentai. Šią medžias? 
paskelbė F. Tecneris („Unsere DA 
ter in Wort und Bild, Bd. 6, 1947 


„Altpreussische Monatsschrift", Bde: 33. 
34, 36, 39, 1896—1902). D. taip pat a 
tė į liet. kalbą oficialiuosius valdžio 
raštus ir brošiūrą apie separacijos na 
dą (1769). 

D. PASAKĖČIOS — pirmieji 


6 pasakėčių („Lapės ir gandro česti 
„Rudikis jomarkininks“, „Šuo 
vis“, „Pasaka apie šūdvabalį“, » 
provininks“, „Ąžuols gyrpelnys“) Pa 
šymo laikas nežinomas, tačiau spėla“ į 
kad jos rašytos anksčiau už „Met“ 
Daliai savo pasakėčių D. panaudoj Jai: 
kinius siužetus, žinomus nuo EzOPO 
kų, juos savaip perkurdamas („LAF 
ir gandro česnis“, ,„„Vilks provini a 
„Ąžuols gyrpelnys“). Kitų pasakėčių 52 
žetai, atrodo, originalūs. Kai kurios „į 
pasakėčios turiniu ir išplėstu mo 
siejasi su vok. pasakėtininko Ch. G 
to (1715—69) tradicija, tačiau jų 58Vr 
mą sudaro socialinių prieštaravimMUŲ [e 
vaizdavimas (nors ir ribojamas KOP is, 
sinės ideologijos), klasicistinio sąlyB i, 
kumo vengimas, stiliaus ir kalbos L 
diškumas. Pasakėčias D. parašė neš, 
metru, pavartojęs jį anksčiau Už 7; 
metro pradininką vok. lit-roje F. KOS 
toką. D. pasakėčias pirmąkart paskė 
L. Rėza („Aizopas“, 1824), netrukUS 12 
perspausdino S. Stanevičius („Šeši08 £2į 
sakos", 1829), o vėliau jos dažniai, 
buvo spausdinamos kartu su „Me 

„METAI“— pagr. eiliuotas D. kūnKS 
kurį sudaro 4 dalys: „Pavasario li ip 
mybės“, „Vasaros darbai“, „Rudeniė za, 
rybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. L: “y 
rengdamas kūrinį spaudai, šias dal jį 
jungė į vientisą kūrinį ir pavad“; 
„Metais“ (1818). Poemos dalių para? r 
chronologija nenustatyta, tačiaU ur 
pagrindo manyti, kad visos dalys "xp 
tos palaipsniui, maždaug 1765—7 ns 
tarpiu. Pasak lit-ros istoriko Gas 
kio (1725—90), jam yra buvęs ŽEatės 
„Metų“ variantas, teturėjęs 659 €! tufi 
Mus pasiekęs poemos tekstas 
2968 eilutes. 


i Atskirus „Metų“ fragmentus D. siun- 
„Mėjo bičiuliams kaip lit. laiškus; spė- 
lama, kad D. juos bus skaitęs ir per 
Pamokslus. Žanro atžvilgiu kūrinys lit. 

Titikoje traktuojamas įvairiai: kaip „di- 
Caktinis epas“ (L. Rėza), kaip „keturios 
Ndilės" (G. Neselmanas), kaip poema 
(Maironis, V. Mykolaitis-Putinas ir kt.). 
aliausiai įsigalėjo „Metų“, kaip vie- 
Ningo kūrinio, aptarimas poemos termi- 
Nu. „Metų“ dalių eilės tvarka taip pat 
svalravo, Įsigalėjo Rėzos įvestasis va- 
Mas („Pavasario linksmybės“, ,„Vasa- 
T darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos 
UPesčiai"), geriau atitinkąs vientiso kū- 
tnio siužetą. 

D. Poema „Metai"— įžymus kūrinys 
E gau lit-ros mastu. Joje su didele me- 
XVI jėga epiškai plačiai pavaizduotas 

II a. lietuvių liaudies gyvenimas 
t Prūsijoje, atskleista gili socialinė ir 
vajaanistinė baudžiavos jungą velkančių 
Astiečių (būrų) darbo prasmė, parody- 

Prieštaravimai tarp baudžiauninkų 
i ptangų siekti geresnio gyvenimo ir 
aakaus jų likimo, sukurti tipiški būrų 
iau feod. išnaudotojų paveikslai, sod- 
„A realistiškai nupiešti kaimo buities, 

10 darbų, papročių ir gamtos vaizdai. 
sijpo<ma, savo idėja ir siužetu dar su- 
2 S su vad. „keturių metų laikų“ poe- 

ja (Dž. Tomsonas, Ž. Sen-Lamberas, 
nau istas), daugeliu atžvilgių buvo 
ias reiškinys ano meto V. Europos 
ole ir didelis žingsnis į prieki liet. 

As raidoje. „Metuose“ valstiečių 

Žlauninkų gyvenimas vaizduojamas 
Inkai meile, autoriui aktyviai ginant 
Pat les interesus. Dvaras poemoje taip 
D t traktuojamas valstiečių galvosenos 

turiu, dažniausiai su satyr. atspalviu. 
Talip > slOmis hiperbolėmis atskleidė mo- 
Vaizą dvaro išsigimimą, tikroviškai pa- 
em, avo junkerinę administracijos sis- 
ats (karališkųjų dvarų valdytojai — 

S aotal, amtmonai, dvaro policija — 
ir siai, įgaliotiniai — pakamorės 
brėžgs sukurtą engti valstiečiams. Pa- 
Veni amas socialinį liaudies ir ponų gy- 
tragie.o „Kontrastingumą, D. atitolo nuo 
din ULO, gamtinei epochos poezijai bū- 
tiškas aprašinėjimo bei retorikos. Plas- 
Persą piešdamas pagrindinio poemos 
Priška o 20 — kaimo seniūno (šaltyšiaus) 
Valstiass" taip pat Enskio, Dočio ir kt. 

€čių charakterius, smerkiamai vaiz- 


S 


ERISTAX DUNALENTIS 
HNUISCNE DiONTUNGEN, 


MSK Via 5 
ASTA Se: Ua er LAS 


AVG, KonLeaxn. 


APA 


- 


a 
Ktaurkiebvk stokos doo Wieenekašios. 
Krį 


S 
lenį 1080 Donelaičio „Metų“ 
4 (1953) kalbomis 


2 
? MLTE, tomas 1 


KRISTIJONAS 
DONELANIS 


METAI 


1865 leidimo titulinis puslapis, 1956 leidimo viršelis (dail. 


A 


tė r 6Gefanges, 


ora 
tin 

(inbliges Cpss 
AiRaŲ auš 
dem ittiauifjen des Ghrifian Donaleitis, 
: gnannt Donalitius, 
| ja Gliya Aiimnas, 8 Drunijė Manas 

i don 


D. £. 3 Nhefa, 
ref. R. Teo. 


a „Roniadberą 1818, | 
| gidudi ja ar Roigk. Aastans [dra Aofiugtrutleni, 


Kristijono Donelaičio „Metų“ pirmojo leidimo 
(1818) titulinis puslapis 


duodamas baudžiavinę priespaudą, poe- 
tas kartu rodė socialinį bei nacionalinį 
liaudies sąmonėjimą, kėlė demokratines 
žmonių lygybės idėjas. Ypač turtingas 
buitinis-etnografinis „Metų“ koloritas: 
plačiai pavaizduoti liaudies darbai, ūkio 
padargai, papročiai, valgiai ir kt. Didelę 
„Rudenio gėrybių“ dalį sudaro spalvin- 
gos kaimo vestuvių ir su jomis susiju- 
sių liaudies papročių scenos. Realistiški 
valstiečių buities ir darbo vaizdai maža 
ką bendro teturi su tradicine idile. Gam- 
tos paveikslams, kuriais, išskyrus „Va- 
saros darbus“, pradedama kiekviena 
„Metų“ dalis, būdingas liaudiškas, realis- 
tinis, tautosakai artimas aplinkos su- 
vokimas. „Metus“ su epochos poezija 
daugiausia sieja didaktiniai autoriaus 
pamokymai (Lauro, Selmo bažnytiniai 
„pamokslai“), kuriuose atsispindi D., 


kaip pastoriaus, ideologija, dažnai prieš- 
taraujanti objektyviems poemos vaiz- 
dams. 


KPMCTMOHAC 


KPbICIIĖKAC 
AAHENKMUJC | 


V. Jurkūnas), 


DON—DON 417 


„Metai“ parašyti raiškia, liaudiška 
kalba, kuri pasižymi paprastumu, konk- 
retumu, veiksmažodine dinamika, gar- 
sine instrumentacija, palyginti nedide- 
liu kiekiu svetimybių. D. poema sudarė 
naują etapą liet. poetinio stiliaus bei 
kalbos raidoje ir žymiai prisidėjo prie 
aukštaičių vakariečių pietiečių tarmės 
įsigalėjimo literatūrinės lietuvių kalbos 
pagrindu. „Metų“ eilėdara — antikinis 
hegzametras, poeto kūrybiškai pajungtas 
natūraliam liet. kalbos kirčiavimui. Kū- 
rybinio metodo atžvilgiu D. poema sie- 
tina su šviečiamuoju realizmu — nauju 
reiškiniu to meto Europos lit-roje, nors 
kai kuriais atžvilgiais ji gretintina ir su 
panašios tematikos antikiniais veikalais 
(Heziodo „Darbai ir dienos“, Vergilijaus 
„„Georgikos“). 

KŪRINIŲ LEIDIMAS IR TYRINĖJI- 
MAS. „Metų“ rankraščius po D. mirties 
iš našlės perėmė J. Jordanas, iš jo nu- 
sirašė Gerviškėnų pastorius J. Holfeldas. 
Pirmąjį „Metų“ leidimą (su vertimu 
į vok. kalbą) parengė L. Rėza, gerokai pa- 
keisdamas poemos tekstą ir praleisda- 
mas 468 eilutes. Leidimo įžangoje Rėza 
pateikė pirmųjų žinių apie D. ir jo kū- 
rybą. Leidinį teigiamai recenzavo vok. 
spauda, jį teigiamai aptarė lenkų filo- 
logas S. Lindė pranešime Varšuvos 
Mokslo bičiulių d-joje ir lenkų spau- 
doje (1820). „Metus“ didžiai vertino 
A. Mickevičius („Gražina“, 1823). Lie- 
tuvoje Donelaičiu susidomėjo S. Dau- 
kantas („Darbai senųjų lietuvių ir že- 
maičių“, 1822), S. Stanevičius („Šešios 
pasakos...“, 1829) ir kt. „Metus“ į lat- 
vių k. tuojau ėmėsi versti K. Vat- 
sonas, „Pavasario linksmybes“ išspaus- 
dinęs Mintaujos kalendoriuje („Veca 
un jauna laika gramata“, 1822—23). 

Domėjimasis D. ypač padidėjo antro- 
joje XIX a. pusėje. Rusijos MA išleido 
A. Šleicherio parengtą pilną mokslinį 
„Metų“ leidimą (Ch. Donaleitis, „Litau- 
ische Dichtungen“, St. Petersburg, 1865). 
Trečią „Metų“ leidimą su vertimu į vok. 
kalbą kruopščiai parengė G. Neselmanas 
(Ch. Donalitius, „Litauische Dichtungen“, 
Konigsberg, 1869). Į lenkų k. poemą 
vertė M. Akelaitis, bet vertimo neišleido 
dėl 1863 sukilimo. Jo darbą palaikė 


KRISTIJONAS | 
DONELAITIS! 


ROK. 


leidimai rusų (1946), baltarusių (1961) ir 


418 DON—DON 


J. Kraševskis, teigiamai atsiliepęs apie 
D. savo darbuose („Literatūrinės stu- 
dijos“, 1842—43; „Lietuva“, 1847—50). 
J. Osovskio „Pavasario linksmybių“ 
vertimas į lenkų k. buvo išspausdin- 
tas žurnale „Przegląd polski“ („Lenkų 
apžvalga“, t. 67, 1883). Kūrybiškai iš- 
verstus į vok. kalbą „Metus“ paskel- 
bė L. Pasargė (Ch. Donalitius, „Litau- 
ische Dichtungen“, Halle, 1894), pa- 
teikdamas papildomų žinių apie auto- 
rių. Poemą Karaliaučiaus un-to liet. kal- 
bos seminare populiarino F. Kuršaitis, 
poemos fragmentai buvo išspausdinti 
R. Jakobio liet. lit-ros chrestomatijoje 
(„Litauische Chrestomatie zum Schulge- 
brauch“, Lpz., 1880), O. Videmano liet. 
kalbos vadovėlyje („Handbuch der li- 
tauischen Sprache“, Strassburg, 1897), 
period. spaudoje („Lietuviška ceitunga“, 
1879; „Tilžės keleivis“, 1886—87) ir kt. 
Rusų šviesuomenės domėjimąsi Done- 
laičiu rodo Tartu un-to 1886 išleista 
A. Aleksandrovo magistro disertacija 
apie kalbines bei stilistines „Metų“ ypa- 
tybes. 1885 Peterburgo un-te latvių stu- 
dentams pranešimą apie D. darė ir „„Me- 
tų" fragmentų vertimus į latvių k. skai- 
tė J. Rainis. Latvijoje D. kūrybą dar 
populiarino Sudrabu Edžus (E. Zilberis), 
„Metų“ vertimo fragmentus išspausdi- 
nęs žurnale „Majas viesa menešraksts“ 
(1902). Į rusų k. poemą vertė V. Ivano- 
vas (M. Gorkio rengtam liet. lit-ros rin- 
kiniui), bet I pasaul. karas šį darbą su- 
trukdė. 


Liet. buržuazija Donelaičiu maža te- 
sidomėjo. Nei „Aušra“, nei „Varpas“ jo 
kūrinių nepublikavo. Išskyrus M. Jan- 
kaus išleistas „Pavasario linksmybes“ 
(Tilžė, 1891) ir menko lygio „Metų“ 
publikacijas JAV („Garsas Amerikos 
lietuvių“, 1896—97; „Kristijono Done- 
laičio raštai“, išl. A. Burba ir A. Mi- 
lukas, 1897), paskutiniajame XIX a. 
ketvirtyje D. raštai nebuvo leidžiami. 
Vienintelį pilną „Metų“ leidimą Lietu- 
voje ryšium su poeto 200 gimimo me- 


tinėmis išleido J. Šlapelis („Kristijono 
Duonelaičio raštai", V., 1914). Šio ju- 
biliejaus proga pasirodė naujų „Metų“ 
fragmentų vertimų į latvių k., atlik- 
tų J. Jaunsudrabinio („Druva“, 1914); 
E. Volteris, T. Zeifertas apie D. paskelbė 
latvių spaudoje straipsnius. Vertinant 
D., burž. metais išryškėjo prieštaringų 
požiūrių. D. kūrybą didžiai vertino Mai- 
ronis savo lit-ros paskaitose Kauno 
un-te. Antra vertus, visuomeninė D. po- 
zicija, jo kūrybos liaudiškumas buvo 
svetimi liet. buržuazijai. Jokios rimtes- 
nės studijos apie D. šiuo metu nepasi- 
rodė. „Metai“ buvo pritaikyti m-loms, 
praleidus apie 900 eilučių (M. Biržiška, 
„Duonelaičio gyvenimas ir raštai“, 1918; 
II leid. 1921; III leid. 1927). Tačiau per 
m-lą D. kūriniai teigiamai veikė jau- 
nąją pažangiųjų rašytojų kartą (P. Cvir- 
ką, A. Venclovą ir kt.). Pilnas „Metų“ 
leidimas buvo pradėtas rengti tik pas- 
kutiniais burž. metais, bet išleistas jau 
taryb. laikotarpiu (1940). Vienintelis už- 
sieninis leidinys šiuo laikotarpiu buvo 
1933 Varšuvoje išėję K. Petkevičiaus 
laisvai į lenkų k. išversti „Metai“ 
(„„Obrazy z žycia chlopėw XVIII-go wie- 
ku“). „Metų“ fragmentai išversti į espe- 
ranto (P. Lapienė, 1938), viena D. pa- 
sakėčia — į lotynų (P. Brenderis, 1936) 
kalbą. Latvių R. Eglės ir A. Upyčio 
„Pasaulinės literatūros istorijoje“ (t. 4) 
buvo išspausdintas K. Korsako pareng- 
tas poskyris apie D. su eiliuotomis cita- 
tomis iš „Metų“. 

Naujas etapas D. kelyje į plačiuosius 
skaitytojų sluoksnius prasidėjo taryb. 
laikotarpiu. Dideliu tiražu poemos lei- 
dimai išėjo Kaune 1940, 1945, Vilniuje 
1950 ir 1956. Išleista D. liet. rankraščių 
fotokopijos (1955). Pasirodė moksl. dar- 
bų, studijinių straipsnių bei populiarių 
rašinių apie poeto lit. aplinką, gyveni- 
mą ir kūrybą, eilėdarą, raštų leksiką 
(V. Mykolaičio-Putino, K. Korsako, 
J. Žiugždos, L. Gineičio, K. Doveikos, 
M. Ročkos, J. Kabelkos ir kt.). D. įėjo 
į taryb. liet. dailę (V. Jurkūnas sukūrė 
D. portretą ir „Metų“ iliustracijas, 
V. Mackevičius — D. portretą, P. Rim- 


ša — jubiliejinį D. medalį ir kt.). D. KV“ 
ryba išpopuliarėjo visasąjunginiu mastu 
Jos idėjinis vaidmuo ir aktualumas iški 
lo D. Tėvynės karo metais. D. atsisp!!“ 
dėjo taryb. liet. poetų, pasitraukusiU 
į šalies gilumą, kūryboje (A. Venclovos 
sonetas „Donelaitis“, 1941, S. Nėries €!“ 
„Donelaitis“, 1943, P. Cvirkos poem0“ 
„Padavimas apie sakalą“ fragmentai) 
Taryb. rašytojai Maskvoje 1943 išk! 
mingai paminėjo „Metų“ išleidimi 
125 metines. Minėjime pranešimus da!“ 
L. Gira, K. Korsakas; „Metų“ fragmel 
tus rusų kalba deklamavo akt. M. Carl“ 
vas. D. kūrybą tuo metu didžiai įv 
tino A. Fadejevas ir kt. rusų rašytoja“ 
D. Brodskis ėmėsi versti „Metus“ I! d 
sų k.; vertimo ištraukos pasirodė K. KO! “ 
sako parengtame liet. lit-ros leidinyl 
„Vekovaja nenavist“ (1943) ir žurma“ 
„Družba narodov“ (1944). Pirmasis pos 
mos leidimas rusų k. išėjo MaskVO“ 
1946. Jį teigiamai recenzavo G. > 
gelis, V. Kirpotinas, S. Šervinskis: 
leisti nauji dideli „Metų“ ir pasakč;į 
leidimai rusų kalba: Maskvoje — 1927 
1955 ir 1964, Leningrade — 1960, Vilnos 
je — 1951. Aukštą meninį lygi pas So 
D. Brodskio tobulinamas „Metų“ ver 
mas į rusų kalbą. D. kūryba itra 
į TSRS aukštųjų m-lų programą. d 
„Metai“ plačiai verčiami į są. 
publikų bei liaudies demokratijos 52 
kalbas. Ukrainoje P. Tičina paskelbė 
poemos fragmentų vertimą („Vitčizūė ! 
1955). Baltarusijoje išėjo pilnas A G 
rickio atliktas „Metų“ vertimas (;“2 g 
ri pari goda", 1961). Latvijoje „ME 
1955 buvo pradėjęs versti J. SudraD dė 
nis. Visą kūrinį į latvių k. IV, 
P. Kalva („Gada laiki", 1963). Estij?l, 
D. verčia M. Lodus, Gruzijoje — S. 
šidzė, Armėnijoje — Ašotas Grašis ! 
1953 Vilniuje išleistas pataisytas K- 
kevičiaus „Metų“ vertimas į Ie 
bą. Į čekų k. „Metus“ išvertė H. Je 
va („Ročni dobi“, 1960). „Metų Mir 
mentai pasirodė ir anglų k. (vert. K- Ius 
sas, N. Rastenis); į vokiečių k. „Metu“ 
naujai išvertė H. Budenzigas; 4 
čios išverstos į žydų k. (vert. L- 


rt.t 


V. Jurkūno iliustracijos Kristijono Donelaičio poemai „„Metai“ 


V, 7 
Kalinausko iliustracijos Kristijono Donelaičio poemai ,„Metai" 


kis, 1957), 1 pasakėčia — į italų k. 
„ Pisanis, 1947), 

Ercs Urių ir visos taryb. visuomenės 
Uros švente tapo 1964 paminėtos 
as gimimo metinės. Veikė res- 
Ikinis jubilejinis k-tas (pirm. K. Kor- 

as) ir visasąjunginė jubiliejinė komi- 
alk (Pirm. A. Prokofjevas). Pasaulinis 
A k-tas rekomendavo D. jubiliejų 
ka Neti tarpt. mastu. Iškilmingi minė- 
Šai. Įvyko Vilniuje, Maskvoje (Kolonų 
RS) Leningrade, Kaliningrade, daly- 
Bulio žymiems rusų ir kitų taryb. res- 
ili ikų rašytojams. Gausiai pasirodė ju- 
Ša Inių leidinių — monografija apie D. 
vi lesiems skaitytojų sluoksniams lietu- 
tini It rusų kalbomis, poeto kūrybos ver- 
Tina, kitas kalbas antologija, „Metų“ 
Blaėjes JU aplankai ir kt; jubiliejų 
Liet lai nušvietė visasąj. ir resp. spauda, 
Ia LoS TSR Mokslų akademijoje įvyko 
jų lejinė moksl. sesija; paskelbta nau- 
i oksl. tyrinėjimų apie D. gyvenimą 


Sij 


T ki 

je Kūrybą, D. tema atsispindėjo poezijo- 
tiją E: Mieželaičio apmąstymai „Kris- 
Šią Nas Donelaitis“, Just. Marcinkevi- 


K.5,,POSma  „Donelaitis'), dailėje 
li, „„08dano sukurta D. skulptūra, V. Ka- 


i 
ejau KO — portretas ir „Metų“ iliustra- 
Niausk + Valiaus — portretas, B. Vyš- 


V 0 — bareljefas, G. Jokūbonio, 
ja 100 — medaliai ir kt.). TSRS Ryšių 
ženk) išleido D. jubiliejui skirtą pašto 
likinis (dail. K. Dockus). Įvyko respub- 
KS D. kūrybos raiškiojo skaitymo 
Nas, Veikė jubiliejinės D. parodos 
luje ir Berlyne. D. vardas suteiktas 
a ir Klaipėdos vid. m-loms. Poeto 
sta ūvietėje (buv. Tolminkiemyje) pa- 
ej paminklinis akmuo, Vilniaus 
skų) aEEDtr, rūmų nišoje — memorialinė 
R Ura (skulpt. K. Bogdanas). 
sko į5,Metai“ ir pasakėčios, K., 1945 [K. Kor- 
1946 Ives sinis straipsnis]; Bpemena rona, M., 
laiči Epas D. Brodskis; J. Žiugždos, V. Myko- 
1959, tino baigiamieji straipsniai]; Raštai, V., 
Cosimo PaNKOS, M., 1951 [vert. D. Brodskis]; 
V, Myk a. „BansmioC, 1951 [vert. D. Brodskis; 
Ww Ža aičio-Putino įžanginis straipsnis]; Rok, 
no kų a, 1953 [vert. K. Petkevičius]; Kristijo- 
Notinis alčio rankraščiai, V., 1955 [fotogra- 
D, ak Bpemena roja, M., 1955 [vert. 
Erestopos isl; Lietuvių literatūros istorijos 
Mera; „Matija (Feodal'zmo epocha), V., 1957; 
1 ta 1956; Bpemema roja. BacHx, A., 
Stalpani t: D. Brodskis; L. Gineičio įžanginis 
S]; Jau saulelė vėl..., V., 1963. 


Lit.: A. Aleksandrov, Sprachliches aus dem 
Nationaldichter Litauens Donalitius (Zur Sema- 
siologie), Dorpat, 1886; F. Tetzner, Zum zwei- 
hundertjūhrigen Geburtstag des ostpreussischen 
Dichters Ch. Donalitius.—,,„Altpreussische Mo- 
natsschrift“, Bd. 51, 1914; K. Kopcakac, Ąo- 
HenaiTHC m ero NoeMa „„BpeMeHa IOAA“.— 
„Apy>xG6a HnapojoB“, KH. 10, 1944; K. Korsa- 
kas, Donelaitis prieš vokiškuosius koloniza- 
torius. — „Pergalė“, 1944, kn. 1; B. Kup- 
NMOoTHH, ,,„BpeMena Troja“ ĄoHenaūTHCa.—,„OK- 
TaGpb“, 1947, Ne 6; T. Ilenrenu, ĄonenaūTuo 
u ero N03Ma.—,ĄpyxXx6a HapoAOB“, KM. 16, 
1947; P. Cvirka, Kristijono Donelaičio „„Metų“ 
pirmasis rusiškas vertimas.—,,Tiesa“, 1947.III.4; 
V. Mykolaitis, Donelaičio „„Metai“.—,,Lietuvių 
literatūros instituto darbai“, t. 1, V., 1947; 
K. Korsakas, Kristijonas Donelaitis ir jo ,„„Me- 
tai".—,,Literatūra ir kritika", V., 1949; K. Do- 
veika, Kai kurie K. Donelaičio gyvenimo ir 
asmenybės bruožai.—,,Lietuvių literatūra“, d. 1, 
K., 1954; K. Doveika, Archyvinė medžiaga apie 
K. Donelaitį. —, „Pergalė“, 1955, Nr. 3; L. Ginei- 
tis, Kristijono Donelaičio „Metai“, V., 1954; 
L. Gineitis, Kristijonas Donelaitis ir jo poema 
„Metai“, V., 1955 Įrus. leid. 1956]; D. Judelevi- 
čius, Donelaičio satyra.—,,Literatūra ir menas“, 
1955, Nr. 10; I. Kostkevičiūtė, Donelaičio ,„Me- 
tai" XVIII a. poezijos fone.—,,Literatūra ir 
menas“, 1955, Nr. 12; V. Mykolaitis, Kristijo- 
nas Donelaitis — liaudies vargų poetas.—,,Per- 
galė“, 1955, Nr. 3; Lietuvių literatūros istorija, 
t. 1, V., 1957; J. Lebedys, Kristijono Donelai- 
čio autografų leidinys.—,,Literatūra ir kalba“, 
kn. 2, V., 1957; A. Venclova, Keli žodžiai apie 
K. Donelaitį. —Laikas ir rašytojai, V., 1958; 
L. Gudaitis, „Metai“ XVIII amžiaus spaudoje.— 
„Kauno tiesa“, 1960.11.18; K. Korsakas, K. Do- 
nelaitis rusiškai.— Literatūrų draugystė, kn. 1, 
V., 1962; K. Korsakas, Dar kartą dėl K. Do- 
nelaičio rankraščių. — „Literatūra ir kalba“, 
t. 5, V., 1961; T. Buch, Die Akzentuierung 
des Christian Donelaitis, Wroclaw, 1961; 
D. Brodskis, Kaip aš verčiau Donelaičio ,„Me- 
tus".—, „Literatūra ir menas“, 1963, Nr. 44; 
K. Korsakas, Kristijonas Donelaitis kitomis 
kalbomis. — Jau saulelė vėl..., V., 1963; 
E. Mieželaitis, Kristijonas Donelaitis.—,,Ko- 
munistas“, 1963, Nr. 12; A. Venclova, Rūs- 
čiaisiais karo metais (Minint 250-ąsias K. Do- 
nelaičio gimimo metines).—,,„Tiesa“, 1963.X1I.28; 
K. Doveika, Kristijonas Donelaitis, V., 1963 
[Įrus. leid. 1963]; A. Venclova, Lietuvių tautos 
pasididžiavimas.—,,Literatūra ir menas“, 1964, 
Nr. 1; A, BenuoBa, [Meseų AUTOBCKOrOo Hapo- 
Aa.—,Mpasna“, 1964.1.5; 3. MexenaūTuc, Bec- 
CMepTHHIe  CTPaHHI[BhI.—,„3HaMA“, 1964, Ne 1; 
T. TunibBuTHC, HapoAHbIli HaCTaBHHK H IMEBeIĮ.— 
„Ąpyxx6a mapoAos“, 1964, Ne 1; A. AuaTosBa, 
KpucTuonac ĄonenaūTuc.—,,„38e34a", 1964, Ne 1; 
E. Mieželaitis, Kristijonas Donelaitis.—,,Soviet 
Literature“, 1964, No. 1 [tas pat žurnalo laidose 
lenkų, prancūzų ir vokiečių kalbomis]; [J. Bal- 
tušio, D. Brodskio, L. Gineičio, H. Jechovos, 
I. Korsakaitės, J. Macevičiaus, P. Mižutavičie- 
nės, A. Pociaus, V. Reimerio, Z. Slaviūno, 
A. Vyšniauskaitės, A. Zarickio straipsniai apie 
D.] — „Pergalė“, 1964, Nr. 1; L. Gineitis, Kris- 
tijonas Donelaitis ir jo epocha, V., 1964; 
J. Kabelka, Kristijono Donelaičio raštų leksi- 
ka, V., 1964; E. Lebedienė, Kristijono Done- 


DON—DOR 419 


laičio bibliografija, V., 1964; Kristijono Done- 
laičio jubiliejiniai metai, V., 1965; „Literatūra 
ir kalba“, t. 7., V., 1965. 

DONERIS (Donner) Otas [1835—1909] — 
suomių kalbininkas. Buvo Helsinkio 
un-to sanskrito ir lyginamosios kalboty- 
ros profesorius. Parengė finų-ugrų kal- 
bų lyg. žodyną (1874—88). Parašė dar- 
bų suomių genealogijos, sen. gyv. vietų 
klausimu. Paskelbė darbą „Apie lietu- 
vių kalbos įtaką suomių kalbai“ (1880, 
vok. leid. 1885). 


DONININKAI, klaipėdiškiai, — žemai- 
čiai, kurių patarmėje vietoj literatū- 
rinės kalbos „uo“, „ie“ tariama „0“, „ė“, 
pvz., „dona“, „pėn(a)s“ vietoj „duona“, 
„pienas“. Ta patarmė reiškiasi siaurame 
Baltijos pajūrio ir Kuršių pamario ruo- 
že, maždaug nuo Kretingos iki Šilutės 
(Klaipėda, Priekulė, Kintai, Saugos). D. 
vardas kalbininkų (K. Būga) padarytas iš 
žodžio „duona“ tarminio atitikmens „do- 
na“, Ž. Tarmės. 


DONORAI [lot. donare — duoti, dovano- 
ti] — asmenys, laisvu noru duodą savo 
kraujo perpilti ligoniams. Donorystė la- 
bai išplito, tobulėjant kraujo perpylimo 
būdams, plačiau naudojant, ypač per 
chirurgines operacijas, donorų kraują 
įvairiomis ligomis sergantiems ligoniams 
gydyti. Lietuvoje kraujo perpylimo 
punktas įsteigtas 1934 Kaune prie Rau- 
donojo kryžiaus ligoninės. Šio punkto 
pagr. uždavinys buvo sudaryti D. sąra- 
šus ir, esant reikalu, rasti donorą. 
1940 Tarybų valdžia Kaune įsteigė krau- 
jo perpylimo stotį. 1946 Vilniuje įsteigta 
respublikinė kraujo perpylimo stotis, 
o vėliau kraujo perpylimo skyriai prie 
ligoninių Klaipėdoje, Šiauliuose, Pane- 
vėžyje, Šilutėje, Rokiškyje. D. kom- 
plektuoja Raudonojo kryžiaus, kraujo 
tarnybos ir kitos sveikatos apsaugos 
org-jos. Be aktyvių D. (kurie pastoviai 
duoda, kraujo), komplektuojami, reikalui 
esant, rezerviniai D. Nuo 1956 D. tiria- 
mi savo darbovietėse. 


DORIČIUS (AĄopaa) Aleksandras [g. 
1887] — bulgarų kalbininkas ir etno- 
logas. Kalbotyrą studijavo Leipcige ir 
Pragoje. Prof. A. Leskino paskatintas, 
1907, 1908, 1909 vasaros atostogų metu 
važinėjo į Lietuvą ir R. Prūsiją tarmių 
tyrinėti. Buvo nuvykęs į Tilžę, Ragainę, 
Marcinkonis, Uteną, Užpalius, Kupiškį, 
Salantus, Grūšlaukį ir kt. Kelionių metu 
surinktą medžiagą rinkiniu „Apie lie- 
tuvių dialektologiją“ („Beitrūge zur li- 
tauischen Dialektologie“, 1912) išleido 
Tilžės Lietuvių lit-ros d-ja. Šį darbą 
K. Būga smarkiai kritikavo už tai, kad 
jame D. neskyręs priegaidžių, ilgųjų ir 
trumpųjų balsių. Nemaža klaidų nurodė 
ir J. Endzelynas („Lietuvių tauta“, kn. 2, 
d. 2, 1912). Darbas daugiau reikšmingas 
tautosakai ir bibliografijai. 


DOROCHOVO PARTIZANŲ GRŪPĖ — 
partizanų grupė, veikusi hitlerinės oku- 
pacijos metais Ukmergės apskrityje. 
1942 iš Maskvos į priešo užnugarį 


420 DOR-DOV 


pasiųsta 5 žmonių grupė (slap. Doro- 
chovas). Grupėje buvo K. Nikonovas 
(vadas), M. Stravinskas, K. Pakanavi- 
čius, P. Dargužis, M. Dzimidavičius. Ko- 
vodami prieš hitlerininkus ir vietinius 
burž. nacionalistus, 1942 žuvo visi gru- 
pės dalyviai. 

DOROHOSTAISKIS Manvydas Kristupas 
[1562.III.2—1615.VIII.3 Vroclave (Lenki- 
ja)) — karo mokslo žinovas. Mokėsi 
Vokietijoje, Italijoje. Nuo 1598 Lietu- 
vos didysis maršalka. Pasižymėjo kare 
su švedais prie Kuoknesės (1601), kur 
vadovavo dešiniajam Lietuvos kariuo- 
menės sparnui. Rėmė kalvinų knygų 
leidimą. Savo ūkyje Ašmenėlėje (netoli 
Ašmenos) laikė spaustuvę. Išleido 
iliustruotą veikalą apie arklius (,„Hippi- 
ka, to jest o koniach księgi“, 1603; kiti 
leid. 1620, 1647, 1700, 1730). 


DORONDOVAS Elistratas [g. 1887 Balt- 
romiškiuose (Jonavos rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių, 
darbininkas. 1929 įsijungė į revoliucinį 
judėjimą, kurį laiką buvo LKP na- 
rys. 1931—34 part. kuopelės sekretorius 
Kaune. 1934 už rev. agitaciją bedarbių 
tarpe ištremtas į Jonavos valsčių. 1936, 
po A. Kranausko laidotuvių, už dalyvavi- 
mą streiko organizaciniame k-te Kaune 
adm. tvarka nubaustas kalėti, 1939—40 
kalintas Dimitravo priverčiamojo darbo 
stovykloje. 1940—41 ūkinis darbuotojas 
Kaune. 1941—45 dirbo Ivanove ir kitur, 
vėliau Kapsuke ir Kaune. Nuo 1944 
TSKP narys. 


DOŠKONYS — kaimas Alytaus rj., Dau- 
gų apyl, 3 km į š. r. nuo Daugų mies- 
to, Daugų ežero š. r. krante; žuvinin- 
kystės ūkio centras. 332 gyv. (1959). 
Per D. eina Vilniaus—Alytaus plentas. 
„ I. nuo kaimo yra Ešerinio ežeras. 
1925 ir 1956 surasti Lietuvos-Lenkijos ir 
Prūsijos XVIII a. monetų lobiai. Burž. 
nacionalistai kaime 1945.XII sušaudė 
V. Bagdžių ir liaudies gynėją V. Daraš- 
kevičių. 
DOTAMAI — kaimas Vilkaviškio rj., 
Gražiškių apyl, 1 km į p. I. nuo 
Gražiškių; kolūkio centras. 93 gyv. 
(1959). Per D. eina Kalvarijos— Vištyčio 
kelias, Lentpiūvė, pr. m-la (nuo 1922), 
biblioteka (nuo 1952). 


DOTENĖNAI — kaimas Švenčionių rj., 
Žeimenos apyl., 4 km į p. nuo Švenčio- 
nėlių. 91 gyv. (1959). Iš v. kaimą supa 
Sudotų miškas. Pr. m-la (1919), Bagu- 
tiškės biblioteka (nuo 1956). 


DOTNUVA — miestas Kėdainių rį., 
11 km į š. v. nuo Kėdainių; apylinkės 
centras. 1135 gyv. (1959). D. turi mies- 
tams nebūdingą linijinį planą. Teritorija 
181 ha. Iš š. ir r. miestą juosia Dotnu- 
vėlės upė. Į š. v. nuo D. yra Akademi- 
ja — buvęs D. dvaras, dabar svarbus 
ž. ū. moksl. tyrimo centras. Dotnuvoje 
veikia buitinio aptarnavimo kombinatas, 
malūnas, vaisvandenių gamybos cechas, 
tarpkolūkinė stat. org-ja. Per miestą ei- 


na Kėdainių — Šiaulių plentas, 1 km į r. 
nuo D. — Šiaulių—Jonavos glžk. Yra 
50 lovų apylinkės ligoninė (nuo 1951), 
30 lovų prieštuberkuliozinis dispanseris 
(nuo 1958), vid. m-la (1844—1949 pra- 
dinė, iki 1956 septynmetė), kultūros na- 
mai (nuo 1951), biblioteka (nuo 1945), 
vaikų darželis. D. bažnyčia ir buv. vie- 
nuolynas (past. 1773—90) — vietinės 
reikšmės archit-ros paminklas. 

D. minima XIV a. kryžiuočių kroniko- 
se. Nuo 1372 žinoma kaip valsčiaus 
centras. 1572 D. dvare buvo leistas tur- 
gus. 1637 Vladislovas Vaza suteikė 
D. miestelio teises ir leido 2 metinius 
prekymečius. 1717 Žemaitijos dvarų są- 
rašuose D. vardu, be miestelio, dar va- 
dinama akalyčia (1 kiemas), palivarkas 
(1 kiemas) ir dvaras (7 kiemai). XVIII a. 
pr. miestelyje įsikūrė bernardinų vie- 
nuolynas. 1762 ar 1780 įsteigta parapi- 
nė m-la. 1796 Edukacinė komisija ber- 
nardinams leido įsteigti triklasę m-lą, 
kuri netrukus pertvarkyta į 5 klasių 
(6 mokslo metų), o nuo 1803 — į apskri- 
ties m-lą. Kasmet ją lankydavo iki 
300 mokinių, daugiausia smulkiųjų ba- 
jorų ir valstiečių vaikų. Yra žinių, kad 
1820 m-loje buvo dėstoma ir lietuvių 
kalba. 1826 m-la pertvarkyta į ketur- 
klasę, 1832 uždaryta. XIX a. viduryje 
D. dvaro savininkas A. Chrapovickis 
pakvietė į D. iš užsienio amatininkų, pa- 
statydino jiems gyv. namų, tačiau dėl 
gaminių realizavimo sunkumų amati- 
ninkai neilgai ten teišbuvo. Palankes- 
nės sąlygos D. augti susidarė XIX a. 
pab., nutiesus Liepojos—Romnų geležin- 
kelį. 1865 miestelyje buvo 494, o 1897 — 
616 gyventojų. 1895, 1911 D. ištiko di- 
deli gaisrai, po kurių miestelis ilgai 
neatsigavo (1923 — 491 gyv.). Burž. lai- 
kais D.— valsčiaus centras. 1924 buvu- 
siame D. dvare įsikūrė Ž. ū. akademija 
ir bandymų stotis. Miestelyje veikė 
2 malūnai, smulkaus kredito d-ja, pr. 
m-la. 1950.V1.20—1960.I.1 D. buvo rajo- 
no centras. 1956 suteiktos miesto teisės. 
Taryb. metais (iki 1963 pab.) pastatyta 
daugiau kaip 10 visuom. pastatų (jų tar- 
pe buitinio aptarnavimo kombinatas, li- 
goninė, gimdymo namai, poliklinika, 
vid. m-la, vaikų darželis), 9 komunali- 
niai ir 50 individualinių gyv. namų. 


DOTNUVĖLĖ — upė Radviliškio ir Kė- 
dainių rj, Nevėžio deš. intakas. Ilgis 
59 km, baseino plotas 187 kmž?. Prasi- 
deda 2 km į p. r. nuo Baisogalos. Teka 
į p. r. išilgai Šiaulių —Jonavos glžk., 
pro Dotnuvą. Įteka į Nevėžį 59 km nuo 
jo žiočių, ties Kėdainiais. Intakai: de- 
šinieji — Lieknė, Liaukava, Rimšupys, 
Virgupis, Srautas, Liepupis, Kačupys; 
kairieji — Stabė, Žostka, Trasinė. Inta- 
iki Skėmių (7 km) sudaro drenažo grio- 
vys. Žemiau vaga natūrali, 2—3 m plo- 
čio, žiotyse iki 10 m pločio. Vid. gylis 
0,1—0,3 m, didž. gylis 1 m. Vid. nuoly- 
dis 121 cm/km. Krantai 0,7—1,3 m aukš- 
čio, statūs. Vasarą aukštupys ir vietomis 
vidurupis išdžiūsta. Žiemą upė dažnai 
užšąla iki dugno. Slėnis 350—500 m 
pločio. Srovės greitis 0,2—0,9 m/s. De- 


bitas ties Dotnuva: min. 0,002, Vid: 
0,8, maks. 57 mš/s. Dotnuvoje prlė D. 
veikia vandens matavimo postas (NU9 
1923), Kėdainiuose — vandens malūnas: 


DOUNININKAI,  telšiškiai, — žemaiči“" 
kurių patarmėje vietoj literatūrinės kai: 
bos „uo“, „ie“ tariama „ou“, „ėi“, PVZ! 
„douna“, „pėin(a)s“ vietoj  „duonė! 
„pienas“. Ta patarmė reiškiasi į 
vakarus nuo linijos Auksučiai E 
lių rj) — Raudėnai—Luokė—Tvera!“ 
Judrėnai— Veiviržėnai. D. vardas pada“ 
rytas iš žodžio „duona“ tarminio atiti 
mens „douna“. Ž. Tarmės. 


DOVAINIAI — kaimas Plungės rj., GI“ 
teliškės apyl, 13 km į r. nuo Salan 
tų, 6 km į š. v. nuo Platelių. 279 M 
(1959). Š. pakraščiu teka Notė (Salą 
intakas). Keliai jungia D. su Notėnai 
Plateliais. Prie D. yra eksploatuojami, 
Tyrelio durpynas. Parduotuvė, PI 61) 
(nuo 1923), kultūros namai (nuo 19 a 
biblioteka (nuo 1950). Notės deš. kraN I. 
prie D., yra VIII—XIII a. senkapis" 
kuriuose rasta metalinių dirbinių; Ka“ 
krante yra nedidelė kalvelė, vad. Ga! 

pile. 1923 buvo 342 gyv. 


DOVAINIŠKIS — kaimas Pakruojo Iš 
Stačiūnų apyl, 8 km į p. v. nuo PakIU ė 
jo. 48 gyv. (1959). Pro D. teka NS i 
(Obelės intakas), eina Šiaulių—Bif 2 
glžk. ir Radviliškio— Pakruojo koa či 
Vėzgės kair. krante 1916 rasta kauko 
žalvarinių papuošalų, geležinių ec > 
antgalių. Dauguma radinių išvežta ! ir 
kietiją. 1586 minimas D. kaimas 
dvaras. 


aadOS 
DOVAINONYS I — kaimas Kaišiad“ 
rių rj., Rumšiškių apyl, 4 km Į Ee: 
nuo Rumšiškių, Kauno marių T. L 59). 
tarybinio ūkio centras. 325 gyv. (! 4; 
Per D. teka Uolė (Nemuno intakas): J 
riasi taryb. ūkio gyvenvietė. Pela 
akušerių punktas (nuo 1962), aštu 5) 
tė m-a (1918—49 pradinė, 194 
septynmetė), biblioteka (nuo 1947). 
muno deš. krante, prie Seiliupio 
stovėjo mažas aukštas piliakalnis, N 
griaunamas Nemuno srovės. a 
1957 ištirta išlikusi piliakalnio aikštelės „jo 
lis ir pylimas. Piliakalnis naudotas Ir 
III-IV a. iki XI-XII amžiaus. Dovainonki t. 
II laukuose buvo dvi pilkapių grupės: 4 pil 
rinėtos 1932 (ištirta 12 pilkapių ir 1 xII 8 
kapių liekanos). Rasti degintiniai VII“ įst. 
kapai. 1932 kasinėjimų radiniai yra Kauno et. 
muziejuje, 1953 ir 1957 — Vilniaus istori] 
nografijos muziejuje. I 
el 
DOVALGONIŲ PĖLKĖ, Davalgainių E 2 
kė,— pelkė Kauno rj., 4 km į P. V opto 
Karmėlavos, tarp Kauno — Zarasų Pa nis 
ir Neries. Plotas 186 ha (pramO“ 
20 ha). Sausuminės kilmės raistinė 
mapelkė. Durpių klodo didž. stON!S “g, 
vid. 1,1 m; vid. susiskaidymas 30 /0: 
peleningumas 6,69. Apsausinta. 


„DO WALKI“ („Į kovą") — 1. KO 
tinis laikraštis lenkų kalba, €J65 „„Gty- 
VII.19—1922.VII Vilniuje. Leido His 
vos ir Baltarusijos KP CK ir ViN a] 
miesto k-tas. Išėjo 43 nr. Raudon“ į 
Armijai išvijus lenkų legionieriUči 
Vilniaus, „D. w.“ pradėjo eiti EE as 
Nuo 1920IX (Nr. 34) buvo I€i 


muniš 
1920: 


Mas nelegaliai, spausdinamas Vilniaus 
Partinės org-jos  pogr. spaustuvėje. 
Nuo 1921 laikraštį leido LKP Vilniaus 
JPyB. k-tas. 1920—21 „D. w.“ redagavo 
k Kapsukas, nelegaliai gyvendamas 
Ilniuje ir vadovaudamas part. org-jai. 
2. Komunistinis laikraštis, nelegaliai 
kia lenkų kalba 1929.XI—1932.VIII 
ilniuje. Leido V. Baltarusijos KP CK. 
Sėjo 23 nr. 


DOVEIKA Kostas [g. 1912.XI.18 Minčai- 
Čiuose (Joniškio rj.)] — literatūros moks- 
d. darbuotojas, filologijos mokslų kandi- 
atas (1955). 1933 baigė Telšių g-ją, 
— studijavo liet. lit-rą 
Kauno un-te. Nuo 
1940 Šilalės g-jos 
mokytojas. 1946 bai- 
gė Vilniaus un-tą. 
) 1946—53 Lietuvos 
TSR MA Liet. kal- 

. bos ir lit-ros in-to 


"moksl. sekretorius, 
nuo 1953 ikitaryb. 
liet. lit-ros sekto- 


„ ITiaus vadovas. Iš- 
“ spausdino darbų apie 
K. Donelaitį, L. Gi- 
Joną Marcinkevičių, D. Tėvynės 
laikotarpio taryb. liet. lit-rą, len- 


Tą, 

karo 
nap asytojų J. Slovackio, J. Kraševskio 
Slus su Lietuva ir kt., parašė atskirus 
""arybinės lietuvių literatūros istorijos 


a (iii “ 4 š 6 
„„Ybraižos (1956), „Lietuvių literatū- 
3 Istorijos" (3 t, 1957—65) skyrius. 
Elkio 105 lietuviškosios tarybinės en- 
tia Opedijos" literatūros ir kultūros sky- 
Us redaktorius konsultantas. 
+ Lietuvių tarybinių rašytojų ryšiai su 
1949 tarybinių tautų  rašytojais.—,,Pergalė", 
a Nr. 11; L. Gira — literatūros kritikas.— 
fa, Raštai, t. 4, V., 1962; L. Gira — lite- 


fatų 
Bipuos mokslininkas, teatro dailės kritikas, 
EC 5, V., 1963; 


risggstūs:— L. Gira, Raštai, t. 
19g3j,/0Nas Donelaitis, V., 1963 [rus. vert. 


D 

vi NEIKIENĖ Ona [Katinskaitė; g. 1920. 
Viį Maskvoje] — vertėja. 1946 baigusi 
V Niaus un-tą, iki 1950 ten pat dėstė 

Š uropos ir prancūzų lit-rą. Suda- 
jin Lietuviškus-prancūziškus pasikalbė- 
r (1959). Išvertė marksistinės filo- 
Nt OS TSKP istorijos, anglų ir pranc. 

TOs kūrinių, moksl. veikalų. 

P Ki A. Diuma, Po dvidešimt metų, d. 1, 
kai ASS: P. Merime, Karolio IX laikų kroni- 
dalis," 1956; E. Voinič, Gylys, V., 1956; Sten- 
Klaros Italų kronikos, V., 1958; P. Merime, 
Kejjąs Gazul teatras, V., 1961; Dž. Breinas, 


Up4ŠS i viršūnes, V., 1962; B. Deividsonas 
Pės Slenksčiai, V., 1964. į 


D 
nių DAITIS Jonas [g. 1914.VII.12 Vil- 
Bel | — rašytojas, Lietuvos TSR nusi- 
das kultūros veikėjas (1964). 1926 
Š Sa bendradarbiauti vaikų ir jauni- 
8 „.ikraščiuose, 1929—34 mokėsi Kau- 
19357 štesniojoje techn. m-loje, 1934— 
— karo aviacijos m-loje. Period. 


S 2 
Paudoje ir kolektyviniuose rinkiniuo- 
iš R „Laisvės keliais", 1933; „Vyrai 


Usnės“, 1937) išspausdintuose apsa- 
kūn Uose iš burž. pozicijų vaizdavo la- 
Eini ir karių gyvenimą. 1937 parašė 
ika Rr „Geležinis trejetas“ apie burž. 
Vilni OS ir Lietuvos 1920 kovas dėl 

laus krašto, 


Kurioje idealizavo 


burž. kariuomenės veiksmus. 1938 baigė 
aukštesniąją techn. m-lą, dirbo Lietu- 
vos aeroklube, reda- 
gavo žin. „Lietuvos 
sparnai“, skraidė ci- 
viliniais lėktuvais. 
Kaip tarybinis rašy- | 
tojas pradėjo reikš- || 
tis po Didžiojo Tė- 
vynės karo, dirbda- | 
mas „Tiesos“ ir kt. * 
laikraščių korespon- | 
dentu bei apybraiži- 
ninku. Sukūrė roma- ; 
nų, apsakymų, apy- 
braižų, dramaturgi- 
jos ir kino dramaturgijos veikalų. Pir- 
muosiuose apsakymų rink. „Apsakymai“ 
(1947) ir „Draugai iki mirties“ (1947), 
atspindinčiuose rašytojo ieškojimus, pa- 
stangas įsijungti į taryb. lit-rą, D. vaiz- 
davo krašto atstatymą, pramonės darbi- 
ninkų gyvenimą. Aps. rinkiniuose „Prie 
žaizdro"“ (1949) ir „Neramus žmogus“ 
(1953) kėlė gamybos tobulinimo ir soc. 
lenktyniavimo klausimus, poetizavo ko- 
lektyvinį darbą, kritikavo individualiz- 
mą ir kt. burž. atgyvenas. Apsakymų 
knygose „Pavojingi keliai" (1956), „Vie- 
ną vasaros naktį" (1961), ,„Gūdžioje gi- 
rioje" (1963) daugiau dėmesio skyrė bui- 
ties ir moralės problemoms, miesčio- 
niškumo kritikai. 

Pirmasis D. romanas — „Po audros" 
(1948). Žymiai perdirbtas ir papildytas, 
jis 1953 išleistas pavadinimu „Dideli 
įvykiai Naujamiestyje“. Jame, vaizduo- 
jant pramonės atkūrimą pokario metais, 
sprendžiama senosios liet. inteligentijos 
diferenciacijos ir persiauklėjimo, taryb. 
inteligentijos formavimosi problema. 
Romano „Žydrieji ežerai“ (1964), vaiz- 
duojančio Elektrėnų šiluminės elektri- 
nės statybą, pagr. problema — jaunų 
taryb. inteligentų moralė ir etika. D. pa- 
rašė nuotykių apys. „Stikliniai balan- 
džiai" (1960) apie jaunų darbininkų ko- 
vą su kriminaliniais nusikaltėliais; apy- 
sakoje „Sparnuoti vyrukai“ (1964) pa- 
vaizdavo jaunus sklandytojus. 

D. daug rašė apybraižų. Jose nušvie- 
tė statybų, pramonės įmonių darbą, at- 
skleisdamas naujus, soc. darbo išugdy- 
tus reiškinius, iškeldamas darbo žymū- 
nų, racionalizatorių moralines savybes 
(„Socialistinio darbo bruožai", 1949; 
„Žygdarb's“, 1956, ir kt.). D. apybrai- 
žos pasižymi kvalifikuotu gamybos or- 


o 


* 


UPIDĖLI | 
1 KVVKBAS | 
MAUJAMEESTYJE 


Ž 3 A.5OLudaitis. 
Žydrioji ežerai 


Jono Dovydaičio romanų ,„Dideli įvykiai Nau- 
jamiestyje“ (1953) ir „„Žydrieji ežerai“ (1964) 
viršeliai 5 


DOV—DOV 421 


ganizavimo ir technologijos aprašymu, 
atspindi pagrindinius pramonės vysty- 
mosi, darbininkų bei techn. inteligenti- 
jos sąmonėjimo bruožus, D. sukūrė 
pjesių meno saviveiklai („Voratinkliai 
plyšta“, 1948; „Garbės lenta“, 1951), ki- 
no filmo „Tiltas“ scenarijų (1955). 

D. kūriniams būdingi pram. miesto 
tema, darbininkų ir techn. inteligentų 
paveikslai, ryškus išorinis veiksmas, 
aštrūs konfliktai, stipri intriga. Kai ku- 
rie kūriniai stokoja gilesnio psichologiz- 
mo, stiliaus vaizdingumo ir sodrumo, 
D. kūrinių išversta į rusų, ukrainiečių, 
vengrų ir kt. kalbas. 

Ršt.: Apsakymai, V., 1947; Draugai iki mir- 
ties, V., 1947; Po audros, V., 1948; Voratinkliai 
plvšta, V., 1948; Prie žaizdro, V., 1949; Socia- 
listinio darbo bruožai, V., 1949; Socialistinio 
darbo didvyrių žodis, V., 1949; Rūsčios die- 
nos.—, Pergalė", 1950, Nr. 1—3; Garbės lenta, 
V., 1951; Nuostabus rytas.—,,Pergalė", 1952, 
Nr. 7—9; Dideli įvykiai Naujamiestyje, V., 
1953; Neramus žmogus, V., 1953; Volga—Do- 
nas—Cimlianskaja, V.. 1954; Pavojingi keliai, 
V., 1956; Žvedarbis, V., 1956; Anapus Karpatų, 
V., 1956; Tolimoje šalvie. [iš kelionės įspū- 
džių po Indiją]. —,,Pergalė", 1957, Nr. 1; Ke- 
lionė į Angliją.—, „Pergalė“, 1957, Nr. 10; Pa- 
sakojimai apie naują įūrą.—,„Pergalė", 1959, 
Nr. 9; Stikliniai balandžiai. V., 1960; Vieną 
vasaros nakti, V., 1961; Gūdžioje girioje, V, 
1963; Žydrieji ežerai, V., 1964. 

Lit.: Tarvbinės lietuvių literatūros Istorijos 
apybraiža, V., 1956 [p. 155—158]; A. B'eliaus- 
kas, Gvvenimas ir knvgos heroiai.— Literatū- 
ros klausimai. V., 1956; JI. CnaBuH, Poman 
o Gonbmux Co6hTUSx. — „ApyxGa HapojOB“, 
1953, No 2; K. Ambrasas, Tema ir jos trak- 
tavimo  skirtumai.— Laiko tiesa, V., 10960; 
J. Kaminskas, Darbas gyvenime Ir literatūro- 
je.—,„Pergalė", 1963, Nr. 10. 


DOVYDAITIS Juozapas Silvestras [1825. 
XII.31 Mantviliškiuose (Radviliškio 
ri) — 1882.XII.26 Ilukstėje (Latvijos 


TSR)Į — klerikalinis rašytojas. Mokėsi 
Šiaulių g-ioie, Varnių kunigų semi- 
narijoje. 1854 baigė Peterburgo Dva- 
sinę akademiją. Kunigavo Stelmužėie, 
Panevėžyje. Nuo 1858 vyskupo M. Va- 
lančiaus sekretorius. vienas artimiausių 
jo talkininkų, propagavęs blaivybę. Nuo 
1860 Varnių seminariios rektorius. Nors 
nedalyvavo 1863 sukilime, buvo ištrem- 
tas: gyveno Tomske, Kainske, Jekate- 
rinoslave. Iš tremties grįžo 1882. 

D. parašė didaktinę anvsaka „Šiaulė- 
niškis senelis" (3 d., 1860—64) ir knv- 
gele „Gyvenimas Stepo Raudnosio" (išl. 
1895). Savo raštais D. stengėsi skiepyti 
blaivybę, kovoti su valstiečių morali- 
nėmis ydomis. Realistiški keliauiančio 
senelio nasakoiimai atskleidžia kai ku- 
riuos XIX a. Lietuvos kaimo gyvenimo 
ir buities bruožus — samdinių ir vals- 
tiečių santykius, šeimos patriarchališ- 
kuma, papročius. Literatūrini D. kūri- 
nių lygį menkina primygtinis morali- 
zavimas, klerikalinės tendenciios, primi- 
tyvi meninė išraiška. Tremtvie D. ver- 
tė I. Krilovo pasakėčias („Skupošius“, 
„Sandora su levu" ir kt.), kūrė rel. eiles 
ir giesmes. 

Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 1, V., 
1957; , 

DOVYDAITIS Jurgis [g. 1907.X.19 Run- 
kiuose (Kapsuko rj.)] — pėdagogas, 


422 DOV—DOV 


tautosakos rinkėjas. Tautosaką renka 
nuo 1923. 1935—39 studijavo Kauno 
un-te. 1940—47 mokytojavo Kauno ir 
Vilniaus m-lose. 1957 baigė Vilniaus 
un-tą. Prisidėjo prie pasakų rinkinių su- 
darymo. Tautosakos, turizmo klausimais 
rašė period. spaudoje. Didelė dalis D. 
užrašytos tautosakos (24000 kūrinių) 
saugoma Lietuvių kalbos ir lit-ros in-to 
tautosakos rankraštyne. 


Leid.: Dainos, K., 1931; Lietuvių liaudies 
pasakos (su dainuojamais intarpais), V., 1957. 


DOVYDAITIS Pranas [1886.XII.2 Run- 
kiuose (Kapsuko rj.) — 1942] — klerika- 
linis visuomenės veikėjas. 1912 baigė 
Maskvos un-to teisės f-tą, studijavo isto- 
rijos ir filologijos f-te. 1919 dalyva- 
vo burž. Lietuvos vyriausybėje, veikė 
krikščionių demokratų partijoje, akty- 
viai organizavo katalikiškąją moksleivi- 
ją (ateitininkus). 1922—40 Kauno un-to 
profesorius, skaitė filos. istorijos, peda- 
gogikos ir religijų istorijos kursus teo- 
logijos-filosofiios f-te. Redagavo kleri- 
kalinius žrn. „Kosmos“, „Soter“, „Logos" 
ir kt. Parašė daugiau kaip 100 straips- 
nių ir kelis atskirus darbus („Biblija 
ir Babelis", 1911; „Kristaus problema", 
1914; „Žmogaus išsirutuliojimas ir pa- 
leontologija", 1914; „Kultūra, religija ir 
mokykla", 1930) filosofijos ir jos isto- 
rijos, religijos, kultūros istorijos ir kt. 
klausimais. Propagavo religines-idealis- 
tines idėjas, vitalizmą, kovojo prieš ma- 
terialistines pažiūras, Č. Darvino evoliu- 
cijos teoriją; siekė irodyti, jog mokslas 
ir religija esa sutaikomi. D. raštai ne- 
buvo originalūs: jis daugiausia vertė 
arba kompiliavo V. Europos, ypač Vo- 
kietijos, teologų ir filosofų idealistų ra- 
šinius. 

Lit.: I. Zaksas, Materializmo kova buržuazi- 


nėje Lietuvoje prieš religiią ir idealizmą bio- 
logijoje, V., 1956 [p. 6—64]. 


DOVYDAITIS Pranas [1887.VIII.9 Rad- 
viliškyje — 1957.II.9 Šiauliuose] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš dar- 
bininkų. 1901 Šiauliuose įsijungė į rev. 
judėjimą — dalyvavo slaptuose darbinin- 
kų susirinkimuose, platino rev. atsišau- 
kimus. 1905 padėjo organizuoti darbi- 
ninkų streiką Frenkelio odų f-ke. Už 
rev. veiklą 1905—07 carinių žandarų 
persekiotas, suimtas. 1915—18 dirbo Pe- 
terburge, dalyvavo Vasario revoliuci- 
joje. Grįžęs į Lietuvą, 1919 stojo į Rau- 
donąją Armiją, dalyvavo mūšiuose su 
interventais ir vietiniais kontrrevoliu- 
cionieriais prie Šiaulių, Telšių, Tryškių, 
Sedos. 1920—27, dirbdamas Choronžic- 
kių odų f-kė Šiauliuose, dalyvavo f-ko 
darbininkų streikuose. 1927—47 dirbo 
akmenskaldžiu Kupiškyje, Šiauliuose, 
1948—56 ūkinis darbuotojas Šiauliuose. 


DOVYDAITIS Vincas [g. 1924.VII.19 
Kaune] — partinis ir administracinis dar- 
buotojas. 1940 įstojo į LKJS. D. Tėvy- 
nės karo metais kovojo Raudonosios 
Armijos 16 liet. divizijoje. Po karo dir- 
'bo part. darbą Klaipėdos aps. Nuo 1947 
TSKP narys. 1951. baigęs Resp. partinę 


m-lą, dirbo part. darbą Varniuose, Klai- 
pėdoje. 1953—64 Plungės, Skaudvilės rj., 
nuo 1965 Jonavos rj. vykdomųjų k-tų 
pirmininkas. 


DOVYDAITIS Vytautas [g. 1929.IX.5 
Tabariškėse (Kauno rj.)] — agronomas, 
žemės ūkio mokslų kandidatas (1959). 
1953 baigė Lietuvos Ž. ū. akademiją. 
1953—56 Dotnuvos bandymų stoties 
moksl. darbuotojas. Nuo 1956 Lietuvos 
Žemdirbystės in-to moksl. bendradarbis. 
Išleido brošiūrų apie pašarinius kopūstus 
(1958). žaliąjį pašarą (1955, 1960), su kt. 
autoriais — apie žirnių auginimą (1963), 
paskelbė moksl. straipsnių apie įv. pa- 
šarinius augalus. 


DOVYDAS GARDINIŠKIS [m. 1326] — 
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 
bendražygis, Gardino seniūnas, Lietu- 
vos kariuomenės vadas. Gediminas išlei- 
do už jo savo dukterį. D. G. valdė 
svarbią tvirtovę — Gardino pilį, saugo- 
jančią įėjima į Lietuvos žemes iš Mazo- 
vijos ir Kryžiuočių ordino. Did. kun-štis 
žygiuose dažnai jį skirdavo Lietuvos 
kariuomenės vadu, teikdamas jam pir- 
menybę prieš savo brolius ir sūnus. 
Pirmą kartą D. G. šaltiniuose minimas 
1314, kai kryžiuočiai užpuolė Naugardu- 
ką, sudegino jį ir apgulė pilį. Pilies va- 
duoti atvyko D. G. Jis privertė kryžiuo- 
čius pasitraukti, prieš tai sunaikinęs 
užnugaryje jų maisto atsargas. Alkani 
kryžiuočiai išsisklaidė po Lietuvą ir žu- 
vo nuo bado arba nuo lietuvių ginklų. 
1318 D. G. vadovavo sėkmingam lietu- 
vių ir rusų žygiui iš Gardino prieš kry- 
žiuočius (prie Alnos u.). Kaip rašo rusų 
metraščiai, 1322—23 D. G. du kartus 
padėjo pskoviečiams kovoie prieš Livo- 
niios ordina. Pirmą kartą D. G. įsiveržė 
į Estiją, priėjo iki Tartu, paėmė didelį 
grobį ir daugiau kaip 5000 ordino karių. 
Antra karta D. G. atėjo į pagalbą ordino 
apgultam Pskovui ir taip riterius sumu- 
šė. jog šie paprašė pskoviečius taikos, 
Viename žygvie Dovyda Gardiniškį 
klastingai nužudė prisiplakęs riteris 
Andrius. 


DOVYDIŠKIS — kaimas Pakruojo rj., 
Guostagalio apyl., 3 km į š. r. nuo Lin- 
kuvos. 93 gyv. (1959). Buv. dvaras. 
1861.V.2 D. ir aplinkinių dvarų valstie- 
čiai atsisakė eiti laža ir atlikinėti kitas 
baudžiavines prievoles: Į dvarus buvo 
pasiųsti: 2 baudžiamieji eskadronai; 
24 valstiečiai išplakti rvkštėmis. Po 
D. Tėvynės karo Dovydiškyje įsikūrė 
mašinu-traktorių stotis, vėliau kurį lai- 
ka veikė remonto-traktorių stotis. Apie 
1960 jos vietoje įsteigta veislininkystės 
stotis. E 


DOVYDIŠKIŲ SUTARTIS — 1380.V.31 
slapta sudarytas Lietuvos didžiojo kuni- 
gaikščio Jogailos susitarimas su Kry- 
žiuočių ordino magistru Vinrichu fon 
Kniprode prieš Kęstutį. Kad nekiltų įta- 
rimo, sutartis buvo pasirašyta tam 
tikslui surengtos medžioklės metu Dovy- 
diškėse, kurių tikslią vietą nustatyti 
sunku (manoma, tai buvus pietvakarių 
Lietuvoje). Sutartyje Jogaila pasižadėjo 
neiti į pagalbą Kęstučiui, kai Kryžiuo- 


čių ordinas puls jo valdomas žemės 
D. s. sukėlė Lietuvos kun-ščių savita“ 
pio kovas, kuriomis naudojosi KTV 
žiuočiai. Ę 


DOVYDOVIENĖ Marija [Brijūnaitė; £ 
1901 Joniškyje] — revoliucinio judėjimo 
dalyvė. Kilusi iš darbininkų. 1918—! 
padėjo kurti Tarybų valdžią Joniškylė 
1919, būdama telegrafiste Pasvalyje, P?“ 
laikė ryšius su pogrindininkais komunis 
tais, padėjo slėpti bei platinti kOM 
lit-rą. 1920—22 dirbo pogr. darba Kal“ 
ne: padėjo palaikyti ryšius tarp LKP C i 
ir komunistų, gyvenančių mieste. 192 
už rev. veiklą buvo kalinama Kauno 
kalėjime. 1922 ištremta 1 metams į JO“ 
niškį. 1923—62 med. darbuotoja Kaunė: 
Panevėžyje, Joniškyje. Pensininkė. 


DOVILAI — kaimas Klaipėdos rį., 15 K" 
į r. nuo Klaipėdos, 4 km į p. v. NUO 
Gargždų, Minijos deš. krante; apyl!“ 
kės ir tarybinio ūkio centras, 447 £VY 
(1959). Keliai jungia D. su Žemaiči 
plentu (ties Jakais ir Laugaliais) *! 
Priekule. Lentpiūvė (nuo 1952), aPY“ 
linkės ambulatorija, pr. m-la, vaikų dar 
želis (nuo 1961), kultūros namai (NUO 
1950), biblioteka (nuo 1949). Apie 2 K? 
į p. v. nuo D., Minijos deš. krante, YIš 
piliakalnis, seniau vadintas Pelutės ka: 
nu, arba Muškalniu. Piliakalnio š. pusėlė 
yra apie 30 m pločio griovys, už JO 
apie 7 m aukščio pylimas; aikštelė aP" 
110 m ilgio ir 20—25 m pločio. Buro 
metais D. buvo valsčiaus centras. ! 
buvo 254 gyv. 


DOVINĖ — upė, Šešupės deš. intaka“ 
Ilgis 68 km, baseino plotas 584 ECA 
Prasideda 8 km į p. v. nuo Seirijų: pLa 
Seirijočių (Lazdijų rj). Teka į š. V. PV 
Babrų, Senkučio, Dusios, Simno, Žino 
to ežerus (Alytaus rj). Nuo Dauk?! 


(Kapsuko rj.) pasuka į v. Įteka i ŠešuPė 
217 km nuo jos žiočių, ties Liudvina 


5 | Ę įnėš 
„Šešupės“ kolūkio hidroelektrinė prie D0V 


Nuo versmių iki Simno ež. vadinam? 
Spernia, nuo Simno ež. iki Žuvinto i 
Bambena, toliau — Dovine. Intaš“ 
Amalvė (deš.), Kiaulyčia (kair.) ot 
nuolydis 94 cm/km. Vid. debitas poli 
se 3,39 m/s. 1951 vasarą Kauno „a 
technikos in-to studentai, talkinink ie 
dami „Šešupės“ kolūkiui, pastatė Ki 
D., ties Netičkampiu, hidroelektrinė L j, 
buvo pirmoji statybinė studentų I“ 4 
Be to, yra hidroelektrinė Kalesninklii, 
ir malūnas Tarašiškėse, D. baseinas “ 
sinamas. i 


DOVNAR-ZAPOLSKIS (ĄosHap-3aN0A5- 
Ckuū) Mitrofanas [1867—1934] — Rusi- 
J0s istorikas, tyrinėjęs Lietuvos Didžio- 
Os Kunigaikštystės ekonominius klau- 
simus. 1899 Maskvos, nuo 1901 Kijevo 
Un-tų privatdocentas, nuo 1902 profeso- 
"us. Nuo 1917 dirbo Baltarusijoje. Be 
tų veikalų, parašė knygą „Valstybinis 
letuvos Didžiosios Kunigaikštystės ūkis 
Ogailaičių laikais“. Šio veikalo pagr. 
Mintis yra ta, kad mokesčių ir prievo- 
2 įvairumas, paveldėtas Lietuvoje iš 
bosų senovės, ėmė nykti, vykstant vals- 
„Ybinio vienijimosi procesui, t. y. tėvo- 
S prievolės, kuriomis naudojosi at- 
i feodalai, tapo valstybinėmis prie- 
Olėmis. Autorius draugė nagrinėjo ir 
KauB smulkesnių klausimų: luominį su- 
„skaldymą Lietuvoje, duoklių sistemą 
alstyb. dvaruose, valakų reformą ir jos 
Pasekmės, šlėktinę žemėvaldą, valstybi- 
“S prievoles ir kt., bandė išaiškinti Lie- 
UVos ūkinę padėtį nuo valstybės susi- 
Ra VInO iki jos susijungimo su Lenkija. 
“mėsi Lietuvos Metrika ir kitais archy- 
V šaltiniais, papildydamas ir sistemin- 
Ejiės tas žinias, kurios jau buvo lite- 
Uroje. Pagr. dėmesį skyrė valstybės 
Pajamų ir išlaidų klausimui. 
Bao TocygapcTBenHoe xo3aicTBO Benukoro 
Eissss AuTosckoro upa Arennonax, 1901; 
EDec Tha No OpranuaajuM 3aiaĄHO-pyCCKOro 
i CTBa B XVI B., 1905, + 4 5 
Didžiąj M. Jučas, „Rusų istorikai apie Lietuvos 
1 ą Kunigaikštystę.—,,LTSR MA darbai", 
60, A 2. 
PRABAVICIOTĖ Aleksandra [1893.V14 
kr. aičiuose (Telšių rj) — 1938.II Ir- 
Utske] — revoliucinio judėjimo dalyvė. 
Uusi iš smulkių dvarininkų. 1912 bai- 
a Liepojos mergaičių g-ją, 1914 Peter- 
ŽEO Psichoneurologijos in-to 2 kur- 
ra piluo 1916 Komunistų partijos na- 
ča Dalyvavo 1917 Vasario revoliucijoje 
tinko Stade, pagal bolševikų sąrašą iš- 
Kla Petrogrado Viborgo rj. dūmos na- 
sit sekretore. Spalio revoliucijos die- 
I9iao dirbo Smolnyje, Komisarų biure. 
"iui IV grįžo į Lietuvą. Netrukus Vil- 
Va Ie sukūrė kom, kuopelę. 1918.V1.10 
leis okupantų suimta Mažeikiuose. Pa- 
liugs, Iš kalėjimo po Lapkričio revo- 
i; (Os Vokietijoje. 1919.1—II Lietuvos 
nan, LaTusijos KP CK sekretorė, Vil- 
L t Darbininkų atstovų tarybos narė, 
Lia; Y0S Tarybų Centro Vykd, K-to narė. 
Navos ir Baltarusijos KP II (Jung- 
tą S suvažiavime (1919.III) išrink- 
į Rkp. didate į CK narius ir delegate 
“ P(b) VIII suvažiavimą. 1919 pavasa- 
na Pasiųsta į Kauną, dirbo partijos Kau- 
kalį Omiteto sekretore. Buvo suimta, 
a, aa Kaune. 1919.VII, burž. Lietu- 
kalį Pasikeitus su Tarybų Rusija polit. 
Er atvyko į Minską, VII.30 koop- 
narių 1 Lietuvos ir Baltarusijos KP CK 
kios, 1920.I pasiųsta į pilsudskininkų 
lin, >U9tus rajonus. 1920.II suimta, ka- 
Ta Varšuvoje ir Vronkose. Tarybų 
a Pasikeitus su Lenkija polit. kali- 
19234 I92LVIII atvyko į TSRS. 1922— 
BP II Baltarusijos KP Minsko aps. 
a Sekretorė, Minsko aps. partinės 
tinį “dėstytoja. 1923—24 Vakarų tau- 
torį mažumų kom. un-to lietuvių sek- 
aus dėstytoja. 1928—29 VKP(b) CK 


instruktorė. 1930 mokėsi Aukštuosiuose 
vadovaujančiųjų darbuotojų kursuose 
prie TSRS Ž. ū. liaudies komisariato, 
vėliau dirbo RTFSR Ž. ū. liaudies komi- 
sariato sistemoje Maskvoje, Sibire. Žu- 
vo, neteisėtai represuota asmenybės kul- 
to sąlygomis. Reabilituota, 


DRABUŽAITIS — ežeras Trakų rj., 9 km 
į r. nuo Aukštadvario, prie plento 
į Trakus. Plotas 28 ha, ilgis 890 m, didž. 
plotis 675 m. R. ir p. krantai statūs, 
apaugę mišku. Iš Juodžiuko ež. įteka 
upelis. Ežero r. pakrantėje, ant kalvos, 
yra 1831 sukilimo dalyvių kapai. Eže- 
ras verslovinis. 


DRABŪŽIAI. Ankstyviausių duomenų 
(I-IV a.) apie Lietuvos gyventojų D. 
duoda archeologija. Tyrinėjant pilka- 
pius ir griautinius kapinynus, šalia dar- 
bo įrankių, ginklų, keramikos dirbinių 
ir papuošalų randama ir užsikonserva- 
vusių D. fragmentų. Tai storų vilnonių 
bei plonų lininių audinių liekanos. Jų 
rasta Šernų, Stragnos (Klaipėdos rj.), 
Rūdaičių (Kretingos rj.) kapinynuose ir 
Miežionių (Švenčionių rj.) pilkapiuose. 
Žymiai daugiau D. liekanų turima iš 
ankstyvojo feodalizmo laikotarpio (IX— 
XII a.). Ginteliškės (Plungės rj.), Lai- 
vių, Kiauleikių (Kretingos rj.), Stragnos 
(Klaipėdos rj.) bei Šaukoto (Radviliš- 
kio rj.) kapinynuose rasta trinyčių ar 
keturnyčių rusvos spalvos vilnonių ir 
lininių audinių likučių. Archeologų su- 
kaupta medžiaga leidžia gana tiksliai 
rekonstruoti sen. lietuvių drabužius. Mo- 
terų D. sudarė: galvos danga, lininės 
medžiagos palaidinė su aukštu uždaru 
kaklu, susegama segėmis, vilnonis gana 
ilgas sijonas, trumpesnė už sijoną pri- 
juostė, puošta žalvarinėmis įvijomis. 
Viršutinį apsiaustą atstojo storo vilnonio 
audinio skara, turtingai puošta žalvariu, 
ant krūtinės susegta masyviomis segėmis 
arba smeigtais. Tuo laikotarpiu buvo dė- 
vima daug papuošalų: nešiojama po ke- 
lias apyrankes, kaklas puošiamas žalva- 
riniais ir sidabriniais papuošalais, ypač 
mėgstamos smeigtukų poros, sujungtos 
grandinėlėmis. II t-mečio pradžios kario 
aprangai irgi būdingi gausūs papuošalai: 
apyrankės, segės, antkaklės, žiedai, tik 
žymiai masyvesni už moterų. Lengvesnė- 
mis segėmis buvo susegami marškiniai, 
masyvesnėmis — palaidinės, vilnoniai 
viršutiniai D. su ilgomis rankovėmis. 
Kario aprangai būdingas diržas. Be to, 
buvo dėvima puošni kepurė, odinis 
apavas ir žalvariniai pentinai. Valstie- 
čių apranga buvo paprastesnė, mažiau 
puošta. 

Rašytinės žinios apie ankstyvuosius 
liet. liaudies D. labai negausios. Pagal 
turimus Dusburgo kronikos, A. Gvag- 
ninio, K. Henenbergerio, J. Lasickio, 
J. Brando, T. Lepnerio, M. Pretorijaus 
ir kt. autorių aprašus galima spręsti 
apie liet. dėvėtus drabužius. Daugumas 
tų aprašų liečia Prūsijos lietuvių drabu- 
žius. Iš XVI a. liet. D. minimi kailiniai, 
sermėgos. Moterys sau D. gaminusios 
iš linų, vilnų ir kanapių. Mergaitės ne- 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 424 


DOV—DRA 423 


šiojusios juostomis sujuosiamus, skamba- 
lėliais puoštus drabužius. XVII a. mote- 
rys, kaip matyti iš aprašų, dėvėdavusios 
dažnai tik sijoną ir vienerius marški- 
nius; tik eidamos į svečius, užsivilkda- 
vusios po dvejus trejus. Marškiniai bu- 
vę iš 2 dalių — viršutinės ir apatinės. 
Buvo dėvimos vad. marginės — vėles- 
niųjų sijonų prototipai (3 ar 4 vilnoniai 
medžiagos gabalai, užkišami už marški- 
nius juosiančios juostos). Be marškinių 
ir marginių, moterys dar dėvėjo lieme- 
nes, vilnones skaras arba linines dro- 
bules, ilgus, plačius, kailiais pamuštus 
apsiaustus — pamuštines. Vyrų D. — 
marškiniai, kelnės, sermėga, trinyčiai, 
pirštinės ir diržas (sermėgai ir triny- 
čiams susijuosti). Tos pačios D. dalys 
būdingos ir XVIII a. 

Daugiau žinoma apie XIX a. liet. dra- 
bužius. To laiko D. susidėjo iš elemen- 
lų, būdingų dar ankstyvojo feodalizmo 
valstiečių aprangai. Taigi, XIX a. liet. 
valstiečių D. tipą galima laikyti ilgo 
ist. vystymosi produktu, tradiciniu muū- 
sų liaudies D. tipu. Tradiciniai D. at- 
spindi sritinius, socialinės padėties bei 
amžiaus skirtumus. Valstiečių padėtį at- 
spindi ne tiek D. sukirpimas ir pasiuvi- 
mas, kiek jiems naudotos medžiagos ko- 
kybė ir pačių D. kiekis. 

Tradiciniai liet. liaudies moterų D. 
buvo: marškiniai, sijonas, liemenė, pri- 
juostė; viršutiniai D.— sermėga ar kaili- 
niai, galvos danga, apavas. XIX a. ir net 
XX a. pr. moteriški marškiniai buvo 
siuvami su rankovėmis, ilgi, iš baltos 
lininės drobės. Neturtingųjų valstiečių 
marškiniai buvo iš 2 dalių: viršutinė 
(matomoji) — iš lininės drobės, apati- 
nė —iš storos pakulinės. Ant paprastų 
marškinių buvo užsivelkami iš pirktinės 
medžiagos siūti puošnūs marškinėliai — 
papetės, kurias galima laikyti vėlesniųjų 
palaidinių prototipu. Išeiginių marškinių 
rankovės, apykaklė ir krūtinė gana gau- 
siai ir įvairiai buvo puošiama įaudžia- 
mais raštais ir siuvinėjama kiauraraščiu 
ar pildymo technika. Sijonų būta išeigi- 
nių ir kasdieninių, viršutinių ir apatinių. 
Jie buvo siuvami iš namų darbo vilno- 
nės, pusvilnonės, lininės, pakulinės arba 
pirktinės medžiagos; platūs, per juos- 
menį raukti ar smulkiai klostyti. Pagal 
raštą sijonų buvo išilgadryžių, skersadry- 
žių, languotų ir raštuotų, puoštų rink- 
tiniais ir kaišytiniais raštais. Ištekė- 
jusios moterys ir merginos prijuostes 
nešiojo, tiek vilkėdamos kasdieniniais, 
tiek ir išeiginiais drabužiais. Prijuostės 
XIX a. buvo dėvimos dvejopos: austos 
namuose ir pirktinės medžiagos. Seniau- 
siomis laikomos ilgos ir plačios prijuos- 
tės, austos namuose iš baltų lininių siūlų 
su neplačiomis žičkų juostelėmis apa- 
čioje, taip pat dvispalvės ir daugiaspal- 
vės dvipalės prijuostės, išpuoštos rink- 


. tiniais ir kaišytiniais raštais. XX a. pr., 


nykstant tradiciniams D., prijuostės iš- 
liko tik kaip senesnių moterų išeiginių 
D. dalis bei praktinis kasdieninis drabu- 
žis. Liemenės buvo nešiojamos iki 


424 DRA—DRA 


XIX a. pab. kaip išeiginis, kartais ir 
kasdieninis (ypač žiemos metu) drabužis. 
Išeiginės liemenės buvo siuvamos iš 
gražesnės, neretai pirktinės medžiagos — 
šilko, aksomo, brokato ir namie austos 
vilnonės ar pusvilnonės medžiagos su 
smulkiu langučių, juostelių, katpėdėlių 
ar vingelių raštu, išdėstytu skersai ar 
išilgai audinio. Ilgainiui liemenė virto 
apatiniu drabužiu. Šalia liemenėlių, ypač 
XIX a. pab., plačiai buvo dėvimos pa- 
laidinės. Iki XIX a. pab. liet. moterys 
juosėjo juostomis; tai praktiškos paskir- 
ties drabužio dalis ir dekoratyvinis ele- 
mentas. Šilti viršutiniai moteriški D. bu- 
vo sermėgos, skaros ir kailiniai, nešioja- 
mi visoje Lietuvoje; sritiniai jų skirtu- 
mai pasireiškė tik kai kuriomis detalė- 
mis. Sermėgos buvo siuvamos iš rusvo 
ar pilko milo, puošiamos juodu aksomu, 
dirbtiniu kaileliu, tamsesne medžiaga, 
juodų siūlų pynute. Įėjus į madą ap- 
siaustams (paltams), sermėga (burka) 
„buvo dėvima ant kailinių tik kelionėje. 
Prie jos apykaklės iš tos pačios me- 
džiagos buvo prisegamas galvos apdan- 
galas. Turtingesnės valstietės išeigos 
dienomis nešiojo gelumbinius apsiaus- 
tus, siūtus iš tamsios vilnonės pirktinės 
ar naminės medžiagos, pamuštus vata. 
Valstiečių labiausiai buvo mėgstami dvi- 
siūlio sukirpimo pusilgiai (iki kelių) ir 
ilgi avikailių kailiniai. Be to, buvo dė- 
vimos didelės, ant pečių gaubiamos, 
languotos vilnonės ir pusvilnonės, baltos 
lininės bei šilkinės skaros. Ypač puoš- 
nios buvusios baltos lininės drobulės. 
Žemaitijoje buvo mėgstamos languotos 
skaros — raiščiai, vad. žičkiniai raiščiai, 
austi iš baltų ir raudonų arba baltų ir 
mėlynų lininių ir medvilninių siūlų — 
žičkų (iš to ir kilęs jų pavadinimas). 
Dzūkijoje buvo paplitę panuomečiai, 
kuriais, kaip ir drobulėmis, buvo ap- 
gaubiami pečiai. Panuomečiai buvo au- 
džiami iš baltų lininių siūlų, 2,5—3 m 
ilgio, 60—80 cm pločio, užbaigiami ku- 
tais, gražinami įaustomis žičkų juoste- 
lėmis. Prie moterų drabužių komplekso 
priklausė t. p. įvairi galvos danga, apa- 
vas ir papuošalai. Ne visose etnografi- 
nės Lietuvos srityse moterų D. buvo 
vienodi. XIX a. išsiskyrė 6 kompleksai: 
žemaičių, aukštaičių, dzūkių, kapsių, za- 
navykių ir klaipėdiečių. Jie skyrėsi ne 
apdaro sudedamaisiais elementais, o D. 
sukirpimo, pasiuvimo ar nešiojimo bū- 
du, puošimo technika ar spalviniais de- 
riniais. 

Vyrų D. buvo vienodi beveik visoje 
Lietuvoje, sritiniai ypatumai pasireiškė 
tik kai kuriomis detalėmis. Vyriškų D. 
kompleksą sudarė marškiniai, kelnės, 
liemenė, trinyčiai, sermėga, kailiniai, 
galvos danga ir apavas. Vyrų, kaip ir 
moterų, marškiniai buvo siuvami iš 
drobės, ilgomis rankovėmis, stačia apy- 
kakle. Panašus vyriškų marškinių su- 
kirpimas išliko iki pastarųjų dienų. Puo- 
šiami dvejopai: arba lininiams marški- 
niams uždedama balto kartūno stati ar 
atlenkiama apykaklaitė, krūtinėlė, ran- 


kogaliai ir perpetės, arba siuvinėjama 
kryžiuku juodais ir raudonais medvil- 
niniais siūlais. Kelnės iki pat XX a. 
pr. buvo siuvamos iš vilnonės, pusvil- 
nonės ir lininės namų darbo medžiagos. 
Kelnės neplačios, su juosmeniu. Žiemi- 
nės kelnės daugiausia iš pilko milo ar 
pusmilio, vasarinės — iš baltos ar mė- 
lynmargės drobės. Darbinės, kasdieni- 
nės kelnės buvo pašukinės ar paku- 
linės, o Dzūkijoje kartais net storos 
kKanapinės, be juosmens, sutraukiamos 
įverta virvute. XIX a. pab. ir XX a. 
plačiai buvo nešiojamos vyriškos lie- 
menės, ne tik su šventadieniais, bet ir 
su kasdieniniais drabužiais. Liemenės 
buvo siuvamos iš tamsesnio atspalvio 
vilnonės ar pusvilnonės medžiagos su 
šviesiu lininiu ar satininiu pamušalu. 
Išvykstant iš namų, ant liemenės buvo 
velkamasi sermėgomis, trinyčiais, vė- 
liau švarkais. Iki pat XIX a. pab. triny- 
čiai buvo nešiojami kaip kasdieninis ir 
išeiginis drabužis, velkamas ant kaili- 
nių. Jie žinomi jau XVII a. ir plačiai 
minimi XIX a. lit-roje bei ist. šaltiniuo- 
se. Trinyčius siuvo iš storo, nebaltinto 
lininio audeklo, ilgumo žemiau kelių, 
į liemenį, paplatinta apačia; juosė juos- 
ta arba odiniu diržu. Juos dėvėjo ir 
šiltesniu metų laiku ant marškinių ir 
liemenių ne tik vyrai, piemenys, bet ir 
moterys. Iki pat XX a. pr. labai popu- 
liarios buvo naminio milo sermėgos, kai 
kur vadinamos rudinėmis. Jas mini be- 
veik kiekvienas apie liet. D. rašęs au- 
torius. Jos buvo siuvamos iš natūralios 
vilnų spalvos storo naminio milo, daž- 
niausiai pilkos; apie Tauragę, Raseinius, 
Eržvilką ir Jurbarką — baltos; apie 
Šiaulius — rudos; ilgumo iki kelių, glau- 
džiai aptempiančios liemenį, su keliomis 
į apačią nueinančiomis klostėmis, at- 
lenkiama arba stačia apykakle, su 2 ei- 
lėmis sagų. Sermėgų krūtinė, apykaklė, 
atlapai, rankogaliai ir į vidų įleistų 
kišenių pakraščiai buvo apvedžiojami 
juodais kaspinukais, pynutėmis, juodų 
siūlų nusiuvimais. Dar XIX a. vid. ser- 
mėgoms, kaip ir marškiniams, susisegti 
valstiečiai vartojo medinius namų darbo 
branktukus. XX a. trečiajame dešimt- 
metyje sermėgas pakeitė naujoviškos 
burkos su kapišonais. Vyriška žieminė 
apranga paprastai buvo avikailio kaili- 
niai. XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. 
pr. vyriški kailiniai buvo siuvami dve- 
jopi — trumpi ir ilgi, dažniausiai gels- 
vos spalvos. Ilgieji kailiniai priminė 
sermėgas. Rytų aukštaičiai daugiausia 
juos siuvosi pridurtus nuo liemens, už- 
pakalyje parauktus. Kailinius juostasi 
juostomis ir juostelėmis bei odiniais 
diržais. Juostos ir kaklaraištės, užsiri- 
šamos rengiantis sermėgomis, kailiniais 
ir marškiniais, teikė gyvumo tradiciniam 
liet. vyrų D. kompleksui. Aukštaitijoje 
vyrai, kaip ir moterys, daugiausia juo- 
sėjo siauromis vytinėmis ir plačiomis 
rinktinėmis, Žemaitijoje — siauromis 
rinktinėmis juostomis. Žemaičiai XIX a. 
visais metų laikais ryšėjo ant kaklo 
spalvotą arba baltą skarele. Kaklaraiš- 
čius vyrai plačiau pradėjo nešioti tik 
antrajame XX a. dešimtmetyje. Taryb. 


metais didelė kolūkiečių dėvimų D 
ypač paltų, žieminių ir vasarinių kostiU“ 
mų, dalis perkama pasiūta, todėl dab! 
ir kaime įsigalėjo miestietiško tipo 
Ž. Modelių namai. 


Lit.: M. Glemžaitė, Lietuvių tautiniai drabi“ 
žiai, V., 1955; M. Mastonytė, Dzūkijos M0t“ 
rų drabužiai XIX a. antrojoje pusėje—XX 4“ 
pradžioje.—,„Iš lietuvių kultūros istorij05* 
t. 3, V., 1961; Lietuvių etnografijos bruožė!: 
V., 1964. 


DRABŪŽIS — ežeras Trakų rj, 7 KD 
į r. nuo Aukštadvario, 0,5 km į p. nuo 
plento į Trakus, Plotas 54 ha, didž. £Y“ 
lis 25 m, vid. gylis 12 m. Ežeras rinin: 
ilgis 1325 m, didž. plotis 970 m. Kran“ 
tai, ypač pietvakariuose, statūs, aukšti: 
pietvakariuose ir rytuose — apaugę M“ 
ku. Per D. teka Strėva, Š. pakrantė“ 
je įsikūrę Drabužninkai. Ežeras Ve“ 
lovinis, 


DRABŪŽNINKAI — kaimas Trakų I“ 
Tolkiškių apyl, 7 km į r. nuo Aukš“ 
tadvario. 122 gyv. (1959). Prie kaimo 
yra Drabužio ež. ir Šamuko ež. Š. P“ 
kraščiu eina Trakų—Jiezno plentas. Aš“ 
tuonmetė m-la (1927 įsteigta pradinė): 
Kaimas minimas XIV amžiuje. 1866 DU 
vo 113 gyv. 


DRAGELIS Povilas [g. 1915.XII.26 Od€“ 
soje] — ūkinis darbuotojas, Lietuvos 
nusipelnęs pramonės darbuotojas (1965): 
1933—36 dirbo šaltkalviu ir mokė“ 
Odesos automobilių technikume, vėlė 
Odesos Industriniame in-te. 1941—4 
Raudonosios Armijos karys. L 
dėstė Baltos automobilistų m-loje (022 
sos sI.),.nuo 1947 dirbo Lietuvos TS 
pramonės įmonėse, tiekimo įstaigo5“: 
Nuo 1950 Lietuvos TSR Valstybinės P'“ 
no komisijos pirmininko pavaduotoja*: 
Nuo 1950 TSKP narys. Nuo 1964 ka“ 
didatas į LKP CK narius. Period. spaudo“ 
je paskelbė straipsnių technikos, €KO 
nomikos klausimais, 


DRAGELIŠKĖS — kaimas Zarasų Ij P S 
niškių apyl, 7 km į p. v. nuo Duža 
Indrajos deš. krante. 29 gyv. (1952 
1934 pelkėje prie kaimo, 50 cm gylyl“ 
durpėse, rastas XII-XIII a. lobis. Ja 
buvo 2 auksiniai liet. lydiniai, sidabr 4 
nių papuošalų, 21 sidabrinis lietuVi5 Ž 
ilgasis, 1 Kijevo grivina ir 2 Novg0r 
do tipo monetiniai lydiniai. Lobis Y 
Čiurlionio dailės muziejuje Kaune: 


DRAGONIAI — kaimas Panevėžio "7 
Skaisgirio apyl, 11 km į š. T MO 
Smilgių; kolūkio centras. 122 gy 
(1959). Pr. m-la (nuo 1927), kultūros Ki, 
mai (nuo 1962). Yra pailgų, akmen'“ 
apdėtų pilkapių liekanų. Po D. Tėvta 
karo burž. nacionalistai nužudė kolūk 

čius J. Matulevičių, P. ir K. Bručus: 


DRAGŪNAS Mykolas [g. 1907.1X.29 J“ 
vidonyse (Pakruojo rj.)] — ekono tas 
tas, ekonomikos mokslų kandid“ a 
(1952). 1937 baigė Kauno un-tą. 19912 
1941 Kauno vidurinės prekybos 2 
mokytojas. 1944—46 Lietuvos TSR MAT 
to pramonės liaudies komisariato E 
navimo sk. viršininko pavaduot0) > 
1946—51 dirbo ped. darbą Kauno AL 
nuo 1951 Lietuvos Ž. ū. akadem!) 


DRABUŽIAI I 
Tradiciniai XIX a. lietuvių liaudies D.: 1. Žemaitės. 2—4. Aukštaičių. 5, 6. Dzūkių. 7. Klaipėdietės. 8. Kapsės 


nuo 1960 docentas. Paskelbė moksl. 
Straipsnių ir brošiūrų apie planavimą 
Ei kolūkinę ekonomiką. 


DRAKSYS Jonas [m. 1920.III.19 Plungė- 
Je] — profsąjunginio judėjimo dalyvis. 
Siuvėjas. Nuo 1918 palaikė ryšius su 
£Serais, 1919 pr. Plungės vls. rev. k-to 
Pirmininkas, Įsigalėjus reakcijai, slaps- 
“Si. Nuo 1919 priklausė komunisto 
„ Rekašiaus iniciatyva sukurtai nele- 
šaliai profs-gai Plungėje. 1920.IIT suim- 
as, burž. nacionalistų ilgai kankintas, 
Paskui pagal karo lauko teismo nuo- 
SPrendį sušaudytas. 


DRAMĄ [gr. veiksmas] — viena iš trijų 
Pagrindinių (greta lyrikos ir epo) gro- 
žinės literatūros rūšių; kūrinys, vaizduo- 
Jantis gyvenimą pagal sceninės išraiškos 
Principus. Skirtingai nuo lyrikos ir epo, 
sia Moje vaizduojamas betarpiškai prieš 
žIOvo akis vykstąs veiksmas, kuriame 
„aOnės ir įvykiai ryškėja tiesiogiai iš 
„aikėjų poelgių, dialogų, replikų ir mo- 
Ologų. D. kūriniai gali egzistuoti ir ne- 
Priklausomai nuo scenos, tačiau galutinę 
tie „saPusišką meninę išraišką jie įgauna 
3 teatro spektakliuose. Pagal konflikto 
Obūdį ir jį atitinkančią meninę išraišką 
"a Uriniai skirstomi į 3 pagr. žanrus — 
„Bediją, komediją ir dramą (siaurąja 
oe). D. kūriniuose dažnai persipina 
mes 0, dramatizmo ir komizmo ele- 
Sai, todėl neretai, vengiant tikslaus 
kp tinio apibrėžimo, scenai skirti lit-ros 
Tiniai vadinami pjesėmis. 

XI let. D. ėmė formuotis gana vėlai — 

a. pab. Iki tol (nuo XVI a.) Lie- 
€ veikusiuose jėzuitų m-lų (Vilniu- 
i„„“Tažiuose ir kt.), stambesnių dvarų 
tp ulestų teatruose buvo vaidinama lo- 
išato lenkų ir rusų kalbomis. Tuose 
niai. 2086 vaidinami originalūs D. kūri- 
isto; atspindintieji kai kuriuos Lietuvos 
„tljos faktus, buvo tolimi liet. liau- 
ir 24 daugiausia tarnavo rel. auklėjimo 
Dra auorijos pramogų tikslams. Liet. D. 
5 da nkas — A. Fromas-Gužutis, sukū- 
mi augiau kaip 10 pjesių, kurių reikš- 
(išs Blausios yra „Ponas ir mužikai“ 
18gbs 1893), „Baisioji gadynė" (išsp. 

), „Gudri našlė“ (išsp. 1908), atspin- 
[S XIX a. liet. liaudies gyvenimo 
"nius. Svarbų vaidmenį liet. D. ir 
kų a teatro raidoje suvaidino A. Vil- 
irt o (Keturakio) komedija „Amerika 
siųs 1S (1895). Tuo laikotarpiu pirmuo- 
„ Diaz;. „Kūrinius parašė V. Pietaris, 
Nuo Idžiulienė-Žmona, J. Grinius ir kt. 
lią „Pirmųjų žingsnių liet. dramoje ša- 
avyg a antinio pobūdžio kūrinių, vaiz- 
tea; 10 Lietuvos senovę, ėmė reikštis ir 
atėjų €ndencijos, kurios ypač sustiprėjo, 
logiją, 1 D. pažangios, demokratinės ideo- 
Sodrį S Iašytojams. Lietuvos kaimo buitį 
Epas Pavaizdavo Žemaitė komedijose 
mogs sti balakonai" (1897), „Trys myli- 
Isgg (1898), „Piršlybos“ (1898). 1899— 
Berag; Da Tašytose jos komedijose „Mūsų 
jo Rar ir „Valsčiaus sūdas“ nuskambė- 
Siurok, Satyra prieš klerikalizmą, carinį 
išm Tatizmą, Keletą pjesių („Kaip kas 
SPastuo" taip save gano“, 1898; „Velnias 
1993, 056“, 1899; „Parduotoji laimė“, 


' „Litvomanai“, 1904) sukūrė Žemai- 


tuvoj 


inč 
Teiš 


tė ir G. Petkevičaitė-Bitė, pasirašydamos 
Dviejų Moterų slapyvardžiu. G. Petkevi- 
čaitė-Bitė ir pati rašė D. kūrinius, pje- 
sėje „Kova“ (1900) realistiškai, iš dem. 
pozicijų pavaizdavo žiaurų dvarininkų 
elgesį su darbo žmonėmis. Aštrių so- 
cialinių konfliktų vaizdavimas real. 
D. kūriniuose ypač sustiprėjo 1905— 
1907 revoliucijos laikotarpiu. K. Jasiu- 
kaičio drama ,„„Alkani žmonės" (1907), 
B. Laucevičiaus-Vargšo dramos „Pasku- 
tinė banga“ (1906), „Pirmieji žingsniai" 
(1909), „Žmonės“ (1910), „Gadynės žaiz- 
dos“ (1913) ir kt., vaizduojančios en- 
giamų darbo žmonių buitį ir rev. kovą, 
kad ir turėdamos nemaža meninių trū- 
kumų, buvo reikšmingos kritinio realiz- 
mo ir rev. prol. tematikos vystymuisi 
XX a. pr. liet. dramaturgijoje. Jose, 
ypač Jasiukaičio „„Alkanuose žmonėse“, 
žymu M. Gorkio kūrybos įtaka. Dem. 
tendencijos ryškios taip pat G. Lands- 
bergio-Žemkalnio dramoje „Blinda“ 
(1908), kai kuriose M. Šikšnio, J. Smals- 
čio-Smolskio, V. Didžiulytės, P. Penkai- 
čio, P. Pundzevičiaus-Petliuko, P. Mičiu- 
lio ir kt. to meto real. krypties rašytojų 
pjesėse. Burž. ideologijos ir modernis- 
tinėms srovėms artimų rašytojų Vydū- 
no, M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, 
K. Puidos, J. Lindės-Dobilo ir kitų D. 
kūriniuose, nors ir atspindėjusiuose kai 
kuriuos būdingus liet. tautos gyvenimo 
bruožus, reiškėsi burž. nacionalizmo 
tendencijos, idealistinės filosofijos ir es- 
tetikos poveikis, polinkis į abstrakčias 
etines-psichologines problemas, romanti- 
nę-simbolinę formą. XX a. pr. reikš- 
mingų D. kūrinių parašė V. Krėvė-Mic- 
kevičius. Draminėje epopėjoje ,,„Šarū- 
nas" (1910—11), vaizduodamas Lietuvos 
senovę, jis parodė tragišką stiprios as- 
menybės likimą kovoje už krašto su- 
vienijimą. Jai artima ist. drama „Skir- 
gaila“, kurioje, remiantis XIV a. pab.— 
XV a. pr. ist. įvykiais Lietuvoje, taip 
pat vaizduojama asmenybės ir valdo- 
vo tragedija, siekiant išsaugoti kraštą 
nuo svetimšalių įtakos. Draminėje apy- 
sakoje „Žentas“ (parašyta prieš I pa- 
saul. karą, išsp. 1921) V. Krėvė-Micke- 
vičius pavaizdavo socialinius Lietuvos 
kaimo konfliktus. Nepaisant kai kurių 
idealistinių buržuazinių koncepcijų, šie 
V. Krėvės-Mickevičiaus kūriniai prisi- 
dėjo prie liet. D. tematikos plėtimo ir 
meninio lygio kėlimo. Savo forma jie 
buvo skirti ne vaidinti, o skaityti; tik 
žymiai vėliau, susiformavus profesiona- 
liniam liet. teatrui, jie buvo atitinkamai 
perdirbti ir pastatyti scenoje. Psichologi- 
nius-moralinius konfliktus imta vaizduo- 
ti ir kai kuriuose kituose XX a. pr. 
liet. D. kūriniuose (L. Giros ist. trage- 
dija „Kerštas“, 1910; Vaižganto „Scenos 
vaizdai“ ir kt.). 

1917—40 lietuvių D. vystėsi, jau su- 
siformavus profesionaliniam teatrui. Tai 
iš esmės teigiamai veikė D. raidą, skati- 
no naujų dramaturgų augimą, pjesių 
gausėjimą ir meninio jų lygio kilimą, 
nors, kita vertus, scenos meno pajungi- 
mas valdančiųjų klasių interesams, burž. 
ideologijos bei estetikos vyravimas teat- 
re apsprendė idėjinį to meto D. ribotu- 


DRA—DRA 425 


mą, trukdė atsirasti pažangiems kūri- 
niams. Daugelis svarbių, po Spalio re- 
voliucijos labai paaštrėjusių socialinių 
koniliktų ir Lietuvos darbo žmonių rev. 
kovos momentų negalėjo susilaukti ryš- 
kesnio atspindžio burž. ideologijos rašy- 
tojų D. kūriniuose. Burž. metais liet. 
dramoje vyravo ist. tematikos kūriniai, 
daugiausia vaizduojantieji tolimą Lie- 
tuvos praeitį. Iš jų pažymėtinos Mairo- 
nio 1922—30 parašytos eiliuotos ist. dra- 
mos „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas 
kryžiuočius“, „Vytautas karalius“, libre- 
tas „Nelaimingos Dangutės vestuvės“ 
(1927), Krėvės-Mickevičiaus misterija 
„Likimo keliais“ (1921—29) ir drama 
„Mindaugo mirtis“ (1935), kai kurie 
Vydūno, L. Giros ir kt. rašytojų kūri- 
niai. Liet. D. meninio lygio kilimui ne- 
mažą reikšmę turėjo B. Sruogos eiliuo- 
tos ist. dramos „Milžino paunksmė“ 
(1932) ir „Baisioji naktis“ (1935). V. My- 
kolaičio-Putino kūriniuose ,„Valdovas“ 
(1921—30), „Žiedas ir moteris“ (1926) 
ir kt. išryškėjo kai kurie romantinės bei 
simbolistinės D. bruožai. 1917—40 ne- 
maža sukurta ir real. D. kūrinių, vaiz- 
duojančių daugiausia moralinius burž. 
Lietuvos visuomenės konfliktus. P. Vai- 
čiūnas parašė apie 20 pjesių, kurių 
daugelyje („Tuščios pastangos“, 1926; 
„Patriotai“, 1927; „Prisikėlimas“, 1936, 
ir kt.), nepaisant idealistinių autoriaus 
koncepcijų, kritiškai pavaizduoti kai 
kurie burž. moralės reiškiniai, Satyriš- 
kai burž. visuomenės papročiai atskleisti 
S. Čiurlionienės-Kymantaitės komedijose 
„Pinigėliai“ (1918, 1954), „Vilos puoš- 
mena“ (1932), „Didžioji mugė" (1939) 
ir kt. Kritiškas požiūris į kapit. santvar- 
kos reiškinius atsispindėjo K. Binkio 
pjesėse „Atžalynas“ (1937), „(Generalinė 
repeticija“ (1940), A. Vienuolio „Prie- 
blandoje“ (1936) ir kituose D. kūriniuo- 
se. Be minėtų autorių, burž. laikotarpiu 
pjesių parašė Butkų Juzė, S. Kapnys, 
A. Gricius, J. Petrulis ir kt. Nors ir pasie- 
kusi nemažų laimėjimų, liet. D. 1917— 
1940 vystėsi gana izoliuotai nuo pažan- 
giausių to meto liet. lit-ros tendencijų, 
silpnai teatsiliepdama į liaudies masių 
poreikius. 

Naujas liet. D. raidos etapas prasidėjo 
taryb. santvarkos metais. Pirmieji ban- 
dymai kurti tarybinę liet. D. pasireiškė 
D. Tėvynės karo metais (A. Griciaus lib- 
retas draminiam-muzikiniam montažui 
„Iš rytų šalelės saulelė tekėjo", 1942; 
J. Baltušio pjesė saviveiklai „Jonukas 
partizanas“, 1944, bei radijo skečai, 
ir kt.). Plačiau liet. taryb. D. pradėjo 
vystytis pokario metais. Jos pradininkas 
buvo B. Dauguvietis, kuris pjesėse „Nau- 
ja vaga" (1945), „Laimė“ (1946), „Užda- 
vinys“ (1946), „Žaldokynė“ (1948) ir kt. 
pavaizdavo pirmuosius soc. santvarkos 
žingsnius Lietuvoje, taryb. žmonių kovas 
su vok. faš. okupantais ir liet. burž. na- 
cionalistais. Pirmaisiais pokario metais 
pasirodė ist. tematikos kūrinių (A. Vie- 
nuolio „Tvirtovė“, 1946; B. Sruogos 
„Apyaušrio dalia", 1946, „Kazimieras 


426 DRA—DRA 


Sapiega“, 1947, ir kt.), kuriuose, nepai- 
sant idėjinių koncepcijų ribotumo, iške- 
liamas liaudies masių vaidmuo istorijo- 
je. Kartu liet. tarybinėje D. ėmė įsivy- 
rauti pirmiesiems pokario metams aktu- 
ali burž. praeities tema. Tą tematiką 
vystyti pradėjo J. Baltušis prieš buoži- 
ją nukreipta drama „Gieda gaideliai“ 
(1947). Ši drama, pasižymėdama stipriu 
konfliktu, ryškiais charakteriais ir sod- 
riu dialogų, turėjo žymią reikšmę liet. 
D. meninio lygio kilimui. Netolimos pra- 
eities konfliktai atskleisti A. Griciaus 
pjesėse „Skeveldros“ (1949) ir „Išvaka- 
rės"“ (1951), vaizduojančiose ne tik kai- 
mo, bet ir miesto buržuazijos reakcingu- 
mą bei moralinį išsigimimą. Minėtose 
J. Baltušio ir A. Griciaus pjesėse atsi- 
spindėjo ir liet. liaudies rev. kova prieš 
buržuaziją. Plačiau ta tema išvystyta 
A. Gudaičio-Guzevičiaus pjesėje „Kalvio 
Ignoto teisybė“ (1950), sukurtoje pagal 
to paties pavadinimo romaną apie 
1918—19 rev. įvykius Lietuvoje. Pjesių 
apie burž. praeitį ir rev. judėjimą pa- 
rašė dar J. Paukštelis, V. Sirijos Gira, 
T. Černiauskas ir kiti. Didžiojo Tėvy- 
nės karo tematikos kūriniais pasireiš- 
kė Jonas Marcinkevičius (,„Sugrįžimas“, 
1947; „Tėvynė šaukia“, 1953). Kaip vi- 
sos taryb. dramaturgijos, taip ir liet. 
D. raidą pirmaisiais pokario metais nei- 
giamai veikė asmenybės kulto sąlygomis 
atsiradusi vadinamoji bekonfliktiškumo 
teorija, kuri neigė soc. visuomenėje 
esant reikšmingų konfliktų. Tokiomis 
nepalankiomis sąlygomis buvo sukurtos 
pirmosios pjesės apie Tarybų Lietuvos 
kaimo kolektyvizaciją (J. Chlivicko ir 
J. Gustaičio „Obelys žydės“, 1948; 
J. Baltušio „Anksti rytelį“, 1953; J. Avy- 
žiaus „Baltieji gluosniai“, 1954), kurio- 
se šalia teisingų tikrovės vaizdų yra 
nemaža ir schematiškumo. 

Tarybinė liet. D. ėmė sparčiau vys- 
tytis, įveikus bekoniliktiškumo teoriją, 
ypač po istorinio TSKP XX suvažiavimo 
(1956). Svarbus naujojo etapo reiški- 
nys buvo A. Griciaus pjesė „Karšta va- 
sara“ (1955), vaizduojanti senosios inte- 
ligentų kartos persiauklėjimą ir įsijun- 
gimą į soc. statybą. J. Grušas sukūrė 
ist. tragediją „Herkus Mantas“ (1957) ir 
keletą pjesių taryb. gyvenimo temomis. 
V. Miliūnas, iki tol rašęs daugiausia 
inscenizacijas ir saviveiklines pjeses, 
sukūrė keletą daugiaveiksmių dramų ir 
komedijų iš naujos kolūkinio kaimo bui- 
ties („Vidurdienio debesys“, 1957; „Žu- 
vėdros palydi“, 1960, ir kt.). Populiarios 
jauno rašytojo K. Sajos pjesės „Silva 
studentauja“ (1957), „Pirmoji drama“ 
(1961), „Nerimas“ (1963) ir kt., vaizduo- 
jančios šių dienų buities bei moralės 
kontliktus. V. Rimkevičius sukūrė pje- 
ses apie taryb. jaunimą — „Vandens 
lelija“ (1958) ir „Ratas“ (1963). Dabar- 
ties temomis pjesių parašė V. Adomė- 
nas, Ant. Bieliauskas, J. Kavoliūnas, 
tauskas ir kt. Iš praeitį vaizduojančių 
D. kūrinių pažymėtina J. Būtėno ir 


A. Kernagio pjesė apie J. Janonį „Pa- 
milau dangaus žydrumą“ (1957), A. Gu- 
daičio-Guzevičiaus ,„Nęematomasis gink- 
las“ (1958), J. Chlivicko „Neramios šir- 
dys“ (1958) ir kt. 

Taryb. metais smarkiai išaugo liet. D. 
problematika ir meninis lygis. Geriausi 
jos kūriniai parašyti soc. realizmo me- 
todu, įgalinusiu dramaturgus teisingai 
pavaizduoti aštrius tiek praeities, tiek 
ir taryb. gyvenimo koniliktus, atskleis- 
ti herojinį pradą dramatiškuose žmo- 
nių pergyvenimuose, sukurti šviesius 
liaudies herojų paveikslus. Vis labiau 
įvairėja jos meninė forma, žanrai. Liet. 
taryb. dramaturgijoje randama herojinė 
1r buitinė-moralinė drama, satyr. ir lyr. 
komedija, ist. tragedija, vodevilis ir kt. 
Taryb. metais išsiplėtus respublikos 
teatrų, radijo, televizijos veiklai, išau- 
gus meno saviveiklai, liet. D. kūriniai 
pasidarė labai populiarūs liaudies ma- 
sėse, jie vaidina svarbų vaidmenį ko- 
munistinio visuomenės auklėjimo srityje. 
Ž. Komedija, Tragedija. 

Lit.: J. Baltušis, Lietuvių tarybinė drama- 
turgija ir jaunųjų rašytojų uždaviniai.—,,Perga- 
lė", 1951, Nr. 6; Tarybinės lietuvių literatūros 
istorijos apybraiža, V., 1956; J. Šimkus, Lietu- 
vių dramaturgijos klausimai.— Apie literatūrą, 
V., 1956; Lietuvių literatūros istorija, t. 1—3, 
V., 1957—65; J. Lankutis, Lietuvių dramatur- 
gija, V., 1958. 


DRAPAS. Lietuvoje D. pramoniniu mas- 
tu pradėtas gaminti XX a. pradžioje 
Juodupės vilnonių audinių f-ke. Burž. 
Lietuvoje didesnius kiekius plonavil- 
nio D. audė Kauno fabrikai „Drobė“ ir 
„Liteksas“. Tarybiniais metais „Liteksas“ 
pirmasis Tarybų Sąjungoje pradėjo aus- 
ti aukštos kokybės plonavilnį „flokonė“ 
tipo D. Jo paviršių dengia raštuotas 
pūkas, gaunamas apdailos metu, ke- 
liais ruožais pašiaušiant bei kerpant 
specialius piautinius ataudus. „Flokonė“ 
tipo D. pasižymi dailia išvaizda ir pa- 
tvarumu. Lietuvos TSR gaminami D. ir 
su kitokia paviršiaus pūko apdaila: ver- 
tikaliu pūku (vad. veliūrai), horizonta- 
liu pūku, Be „Litekso“, D. gamina „Lais- 
vės" (Kretingoje) ir „Nemuno“ (Juod- 
upėje) f-kai. 


DRAPKINAS Mejeris [g. 1914.XII.15 
Tauragėje|— revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš tarnautojų. 1926—40 dir- 
bo statybose Telšiuose, Kaune. Į rev. 
veiklą įsijungė 1930. Už kom. atsišau- 
kimų platinimą Telšiuose 1931 nuteistas 
7!/> metų kalėti. Nuo 1940 Komunistų 
partijos narys. 1940—41 Ilgovskio stat. 
kontoros komisaras Kaune, vėliau stat. 
kontoros Nr. 1 viršininkas Vilniuje. 
1942—45 kovojo Raudonojoje Armijo- 
je. 1945 po sunkaus sužeidimo demobi- 
lizuotas. 1946—62 dirbo part. ir adm. 
darbą Šilutės rj. Pensininkas. 


DRĄSEIKIAI — 1. Kaimas Biržų rj., Bir- 
žų apyl., 5 km į š. nuo Biržų. 265 gyv. 
(1959). Per D. teka Apaščia ir jos inta- 
kas Rovėja. Netoli D. yra Duobužis 
ir Skaistis — ežeriukai, atsiradę, įgriu- 
vus žemei, Kai vanduo išplovė gipso 
klodus. Pr. m-la (nuo 1910), biblioteka 
(nuo 1961). Kaime yra geležies amžiaus 
pilkapis. 


2. Kaimas Kauno rj, Lapių apyls 
15 km į p. v. nuo Jonavos, Neries dės: 
krante. 153 gyv. (1959). Iš š. r. prieina 
Stavidvario miškas. Keliai jungia D. 5U 
Jonava, Kaunu. Pr. m-la (nuo 1959). 

Pirmojoje viršsalpinėje Neries terasoje vi 
akmens amžiaus stovyklų pėdsakų; rasta E, 
zolitinių ancilinio laikotarpio dirbinių (P 
ir plačiųjų strėlių antgalių, trumpų ipiasa 
gremžtukų, rėžtukų) ir neolitinių „dirbimas 
(švidinių, trumpinių, lancetinių antgalių, SM 
kių gremžtukų, gludintų dirbinių). 

3. Kaimas Panevėžio rj., Naujami“ 
čio apyl., 6 km į v. nuo Naujamies€l?: 
79 gyv. (1959). P. pakraščiu teka K 
šinas. Pr. m-la (nuo 1929). 1587 kaim“ 
buvo 10 valakų žemės, 13 ūkių, 2 vien 
kiemiai. 1604 liko tik 15 gyv. — kiti M! 
Iė nuo maro. 


DRĄSEIKIŲ EŽERAS — ežeras Biržų Ijo 
3 km į š. nuo Biržų. Plotas 17 ha, Il8I5 
560 m, didž. plotis 560 m. Yra 2 saloš: 
Kranto linija labai vingiuota. P. kral“ 
tas pelkėtas. Š. pakrantėje yra Drąse“ 
kių kaimas. 


DRĄSIAI — kaimas Molėtų rj, Dublin“ 
gių apyl, 5 km į p. v. nuo DubingiU 
71 gyv. (1959). Malūnas, lentpiūvė, pr. 
m-la. 1653 D. turėjo 6 valakus Žemės 


DRASKAI — miškas Šiaulių rj, 2 K 
į š. r. nuo Gruzdžių, prie kelio į JO 
niškį. Priklauso Šiaulių miškų  Ū*! 
Gruzdžių ir Meškuičių girininkijom“: 
Plotas 1640 ha; medynų 1550 ha. PI“ 

ryčiuose jungiasi su Mozirlovio MIš Žž 
Reljefas banguotas. Per D. į Mūšą teš“ 
Vilkvedis ir jo intakas Norupis. Dirt 
žemiai velėniniai jauriniai, priemO“ 
niai. Gausu riedulių. Paplitę KišE S 
kopūstiniai ir mėlyniniai eglyna! 2 
minkštaisiais lapuočiais. Medynai sava“ 
minės kilmės. Eglynų yra 5870, beja 
nų 2375, baltalksnynų 109, drebulY“ 
nų 675, juodalksnynų 395. Jaunuoly 
nai sudaro 3595, pusbrandžiai medy 

3895, pribręstantieji 2495, brandieji 3 i 
Medynų vid. bonitetas II, vid. skal“ 
mas 0,7, vid. tūris 140 ktm/ha, vid. PP 

auga 2,7 ktm/ha. Gausu elnių, 
danielių, kiškių; pasitaiko briedžių ' 
kas eksploatacinis; iškertama 9 

2000 ktm per metus. 


DRĄSŪČIAI — kaimas Šiaulių Ij 1 
šėnų apyl, 3 km į š. r. nuo K 
nų, prie Šiaulių — Mažeikių gelež 
lio Kuršėnų stoties; kolūkio Cent“ ž- 
148 gyv. (1959). Kaime yra DaUš“ 
lių stat. medžiagų kombinato dien 
vamzdžių cechas, ryšių skyrius, felčeli, 
akušerių. punktas, aštuonmetė 29 
(1936—49 pradinė, iki 1962 septYl“ 
tė), kultūros namai, biblioteka. Dia 
kūrė 1923, išdalijus Kresų dvaro Ž 


DRĄSUTAIČIAI — kaimas Joniškio +) 
Gudaičių apyl, 14 km į š. r. NUO p 
niškio, 1 km į v. nuo Latvijos vir 
sienos. 107 gyv. (1959). Per D. tekč o g, 
čiuvis. Parduotuvė, pr. m-la (nuo L ojai 
biblioteka (nuo 1962). D. gyvė“ 

1905 dalyvavo rev. judėjime. , 
DRĄSUTAVIČIUS, Dransutavičius: L Ž 


mieras [apie 1850 Ukmergės PR 
1905 Sterlitamake (Baškirijos ATS 


kultūros veikėjas, bibliografas. Baigęs 
eterburgo un-to teisės f-tą, dirbo teis- 
mo tardytoju Rusijos miestuose. 1897— 
1902 laikraščiuose „Ūkininkas“, „Var- 
Pas“, „Vienybė lietuvninkų“ Bugenio 
slapyvardžiu spausdino grož. lit-ros ver- 
!mų, rašė bibliografijos klausimais. 1902 
Ibite (Sverdlovsko sr.) išleido hektogra- 
Uotą botanikos liet. terminų žodynėlį. 
Idelė D. darbų dalis liko nebaigta ir 
Reišspausdinta. D. rankraštinį palikimą, 
"ugojamą Lietuvos TSR MA Liet. kal- 
aut lit-ros in-te, sudaro apie 6500 pus- 


DRĄSŪTIS Jonas [1907.1X.23 Skilvio- 
Nuose (Panevėžio rj.) — 1964.XI.26 Vil- 
Nuje] — agronomas. 1933 baigęs Ž. ū. 
Skademiją (Dotnuvoje), dirbo Ukmer- 
RėS, vėliau Panevėžio aps. gyvulininkys- 
ko inspektoriumi. 1940—41 Ukmergės 
ip Leonpolio taryb. ūkio direktorius. 
41—42 kolūkio agronomas Kuibiše- 
0 sr. 1942—44 kovojo Raudonosios 
Imijos 16 liet. divizijoje. Po karo dir- 
2 Lietuvos TSR Ž. ū. liaudies komisa- 
KS Gyvulininkystės ir Tarybinių ūkių 
"J0se. 1948—57 taryb. ūkių ministro 
Pavaduotojas. Nuo 1949 TSKP narys. 
Uo 1957 pensininkas. Daug nuveikė, 
Tganizuodamas taryb. ūkius. 


DRAUDELIAI — kaimas Pakruojo rj., Pa- 

Vitinio apyl, 11 km į š. v. nuo Lin- 
PaKos. 47 gyv. (1959). Per D. teka Juod- 
Pils (Švitinio intakas). Lentpiūvė (nuo 
), pr. m-la (nuo 1956), biblioteka 
Nuo 1961), 


BRAUDENIAI — kaimas Tauragės rj, 
„YRaičių apyl., 2 km į v. nuo Žygaičių. 
(Jū Byv. (1959). Per D. teka Ežeruona 
r TOs deš. intakas). Į v. nuo kaimo yra 
Ang aenių ež. Istorikai D. tapatina su 
Škėnais (Arisken), žinomais iš XIV a. 
„J2luočių kronikų. Pro Ariškėnus ėjo 
li “Nas svarbiausių kryžiuočių karo ke- 
+ 1 Zemaitiją. Ariškėnai prie ežero ir 
ir L.Onos upės, dab. D. vietoje, minimi 

361—62 dvarų inventoriuose. 
„RAUDENIŲ EŽERAS — ežeras Taura- 
31.I)- 20 km į-š. v. nuo Tauragės, 
ieties į v. nuo Žygaičių. Plotas 126 ha, 
sį.> 1,6 km. Ežeras ovalus. Krantai, iš- 
ka pa rytinį, žemi, pelkėti, Per D. e. te- 
Yra Zeruona (Jūros intakas). R. krante 
k Draudenių kaimas. Ežeras skirtas 

Rėjiškai žūklei. Dumble randama aga- 

Osilinių liekanų. 

DRAUDIMAS — vienas iš būdų juridi- 
dėl "T. fizinių asmenų turto nuostoliui 
atsiųgą valinių nelaimių ir nelaimingų 
Diliegį LU padengti (turto D.), taip pat 
Maitį lams materialiai aprūpinti, šeimos 
+ „ Dtojui mirus, netekus darbingumo 
Kistos (asmens D.). Burž. Lietuvoje vei- 

10) 
hkistaiga, akcinė draudimo d-ja „Lie- 
Loidą: „akcinė draudimo b-vė „Lietuvos 

i ir kt.) tarnavo kapitalistų ir 
ninkai. žemvaldžių interesams. Darbi- 
Valstiej; Mažažemiai ir net vidutiniai 
tiškai L 
tarip i 


0 


ai D. įstaigų paslaugomis fak- 
„naudotis negalėjo, nes D. įmokų 


S D. įstaigos (Valstybės draudi-- 


a, palyginus su pastarųjų kategorijų - 


piliečių gaunamomis pajamomis, buvo 
labai dideli. 

Atkūrus Lietuvoje tarybinę santvar- 
ką, burž. D. įstaigos buvo nacionalizuo- 
tos, pradėta kurti tarybines valst. D. 
įstaigas. Pradėtąjį darbą nutraukė faš. 
Vokietijos užpuolimas. Tarybinei Ar- 
mijai išvadavus respubliką nuo vok. 
faš. okupantų, greit pradėta vykdyti 
tiek privalomąjį, tiek ir laisvanoriškąjį 
piliečių turto draudimą. Nuo žemės 
ūkio kolektyvizavimo pirmųjų dienų 
įvestas privalomasis kolūkių visuom. 
turto D., taip pat laisvanoriškasis gyvu- 
lių ir žemės ūkio kultūrų draudimas. 
Asmens D. Tarybų Sąjungoje papildo 
valstybinį socialinį draudimą ir socialinį 
aprūpinimą, kurie vykdomi vien valst. 
lėšomis.  Laisvanoriškasis asmens D. 
sparčiai populiarėja darbininkų ir kol- 
ūkiečių tarpe. Burž. Lietuvoje asmens 
draudimu apsidraudusiųjų buvo mažiau 
kaip 1000, o Lietuvos TSR (1962) dau- 
giau kaip 150 000. Nuolat daugėja kol- 
ūkių ir piliečių, kurie, papildydami 
privalomąjį D., savo turtą draudžia dar 
ir laisvanoriškai. 1962 metais, be pri- 
valomojo D., gyvulius dar laisvano- 
riškai apdraudė 1449, 0 ž. ū. kultū- 
ras — 1284 kolūkiai. Laisvanoriškai savo 
turtą draudžia beveik visos vartotojų 
kooperacijos org-jos, 


„DRAŪGAS“ — 1. Socialdemokratinė 
organizacija, įkurta V. Kapsuko inicia- 
tyva 1904 antrojoje pusėje. 1905 vasa- 
rą pasivadino Lietuvių socialdemokratų 
darbininkų partija (LSDDP). „D.“ veikė 
daugiausia kaimo jaunimo ir moksleivių 
tarpe. Org-ja neturėjo galutinai paruoš- 
tos programos ir dar nebuvo įsisavinu- 
si lenininių pažiūrų nacionaliniu, vals- 
tiečių bei proletariato diktatūros klau- 
simais. Tačiau „D.“ propagavo proleta- 
rinį solidarumą, 1905 buvo už ginkluotą 
sukilimą, organizavo masinius ž. ū. dar- 
bininkų streikus dvaruose. Org-ja atli- 
ko didelį darbą, leisdama ir platinda- 
ma revoliucinę socialdemokratinę lit-rą, 
organizuodama kaimo proletarus į ko- 
vą prieš carizmą ir buožes. 1905 ant- 
rojoje pusėje LSDDP susijungė su Lie- 
tuvos Socialdemokratų partija. 

2. Smulkiaburžuazinė jaunimo organi- 
zacija, veikusi 1920—23 ir 1924—25,. 
1923 Kauno aps. viršininko įsakymu 
uždaryta, 1924 leista, 1925 vėl užda- 
ryta. 1926 atgaivinta „Mūsų draugo“ 
vardu, veikė iki XII.17 faš. pervers- 
mo. Leido laikraščius: „Draugas“, ,„Jau- 
nųjų draugas“, „Draugų draugas“ ir 
„Draugas jauniems“, kurių išėjo po ke- 
lis numerius. Org-jai vadovavo eserinės 
krypties inteligentai. Jaunimo tarpe ji 
neturėjo pasisekimo. 


3. Socialdemokratinis žurnalas, ėjęs 


-1904—05 R. Prūsijoje. Redagavo V. Kap- 


sukas. Išėjo 4 nr. Buvo spausdina- 
mas Bitėnuose ir Tilžėje. Laikraščio 
vardu pavadinta org-ja (ž. „Draugas“ 1). 
Be V. Kapsuko, bendradarbiavo dar 
J. Biliūnas, V. Didžiulytė, J. Petrulis, 
J. Šepetys ir kt. 

4. Klerikalinis laikraštis, einąs nuo 
1909 JAV. Pradžioje. buvo. leidžiamas 


DRA—DRA 427 


Vilks Bare (Pensilvanijos valstija), nuo 
1912 — Čikagoje. Iki 1916 savaitraštis, 
paskui dienraštis. 

5. Tarybinis Šakių rj. laikraštis, einąs 
nuo 1962.IV.25 triskart per savaitę. 


DRAUGĖ — didžioji, arba neišsidalijusi, 
šeima, kurioje tėvų valdomame ūkyje 
kartu gyveno keletas vedusių sūnų, 
o kartais ir šalutinės eilės giminaičių 
(ž. Giminystė). Valgį gamino ir duoną 
kepė visos marčios po savaitę iš eilės. 
Moterų darbus rikiavo anyta, 0 jai 
mirus — vyriausioji marti (vyriausiojo 
brolio žmona). R. Aukštaitijoje drau- 
gės, čia vadintos broliava, nariai už 
savo darbą šeimos ūkyje, be išlaikymo, 
gaudavo nedidelį sklypelį žemės, vad. 
bandė; jame bandiniūkas dažniausiai 
sėjo linus ar sodino bulves, o gautąsias 
pajamas naudojo savo nuožiūra. D. su 
keletu marčių dar XIX a. pab. buvo 
gana dažnas pietryčių ir rytų Lietuvos 
valstiečių buities reiškinys. XX a. pr. 
D. ėmė nykti: vedę broliai tėvų pasto- 
gėje gyveno tik tiek laiko, kiek reikėjo 
savo troboms atsiskirtame sklype pasi- 
statyti. XX a. antrajame ketvirtyje drau- 
gės tipo šeimos Lietuvoje visai išnyko. 
Lit.: Lietuvių etnografijos bruožai, V., 1964 
[p. 437—442]. 
DRAUGĖLIS Jeronimas [g. 1919.11.14 
Kazlų Rūdoje] — Didžiojo Tėvynės karo 
partizanas. Kilęs iš tarnautojų. 1940 įsto- 
jo į komjaunima. Hitlerinės okupaci- 
jos sąlygomis dirbo įvairų darbą, kelis 
kartus buvo hitlerininkų suimtas. Nuo 
1943.XII įsijungė į partiz. judėjimą, pa- 
laikė partizanų, veikusių Šakių aps., ry- 
šį su Kauno pogrindine part. org-ja. 
1944 kovojo partizanų būryje. Nuo 1946 
Kapsuko rj. laikr. „Naujasis kelias“ re- 
dakcijos darbuotojas. Nuo 1959 TSKP 
narys. 


„DRAUGIJA“ — klerikalinis mėnesinis 
literatūros ir politikos žurnalas, ėjęs 
1907—15, 1919—23 ir 1937—40 Kaune. 
Nuo 1911 leido priedą moksleiviams 
„Ateitis“, nuo 1913— priedą mokyto- 
jams „Mokytojas“. Iki 1915 buvo pa- 
grindinis klerikalinės ideologijos žur- 
nalas, spausdinęs daug A. Jakšto straips- 
nių bei recenzijų. Vadovaujantis scho- 
lastinės estetikos normomis, „Draugijo- 
je" buvo smerkiami pažangūs, rev. dva- 
sios kūriniai ir giriami menkaverčiai 
klerikalinių autorių rašiniai. 
DRAUGIJA ŪŽSIENIO LIETŪVIAMS 
REMTI, DULR, — organizacija, veikusi 
buržuazinėje Lietuvoje 1932—40. D-jos 
tikslas — skleisti burž. nacionalistinę 
ideologiią užsienio lietuvių tarpe. Rėmė 
faš. režimą, kovojo su  pažangiomis 
emigrantų org-jomis. 1935 Kaune suor- 
ganizavo Pasaulio lietuvių kongresa. 
1937—40 leido žurnalą „Pasaulio lie- 
tuvis", 

„DRAUGYSTĖ“ — tarybinis Vilniaus rj. 
laikraštis, einas nuo 1962.V.1 triskart per 
savaitę liėtuvių, rusų (,„Družba") ir len- 
kų („Przyjažm“) kalbomis. + 


428 DRA-— DRA 


DRAUMĖNŲ MIŠKAS — miškas Pakruo- 
jo rj., 10 km į p. v. nuo Pakruojo, abi- 
pus kelio į Šeduvą. Priklauso Pakruojo 
miškų ūkio Rozalimo girininkijai. Plotas 
1112 ha; medynų 1063 ha. Per v. 
dalį teka Ežerėlė (Daugyvenės intakas). 
Dirvožemiai velėniniai gliejiški bei 
gliejiniai, išplauti ir sujaurėję, prie- 
smėliniai ir priemoliniai. Vyrauja sa- 
vaiminės kilmės minkštieji lapuočiai, 
susiformavę, plynai iškirtus kitados 
augusius eglynus. Beržynų yra 4705, 
eglynų 2695, drebulynų 1505, uosynų 
695, baltalksnynų 305, ąžuolynų, juod- 
alksnynų ir pušynų po 104. Jaunuoly- 
nai sudaro 3705, pusbrandžiai medynai 
3305, pribręstantieji 2295, brandieji 895. 
Medynų vid. bonitetas II, vid. skal- 
sumas 0,7, vid. tūris 118 ktm/ha, vid. 
prieauga 4,1 ktm/ha. Yra briedžių, šer- 
nų, stirnu, kiaunių, usūrinių šunų, 
ūdrų, jerubių, slankų. 


DRAŪUSGIRIS — miškas Vilkaviškio ri., 
4 km į š. r. nuo Vištyčio, prie kelio 
i Paievonį. Priklauso Kapsuko miš- 
kų ūkio Paievonio girininkijai. Plotas 
501 ha. Miškas ištisęs iš š. į p. apie 
4 km. Reliefas kalvotas. Š. pakraštyje 
prasideda Jevonis (Zanilos intakas). Dir- 
vožemiai daugiausia velėniniai jauri- 
niai, šiaurėje priesmėliniai, pietuose 
priemoliniai; daubose pelkiniai. Ąžuoly- 
nai su drebulės ir beržo priemaiša nž- 
ima 5705, eglynai 1994, beržynai 1095, 
drebulynai 995, juodalksnynai 395, pu- 
šynai 205. Jaunuolynai sudaro 596, 
pusbrandžiai medynai 7505, pribręstan- 
tieji 1305, brandieii 795. Medynų boni- 
tetas II—III, vid. skalsumas 0,6, vid. tū- 
ris 147 ktm/ha. Yra šernų, lapių, kiau- 
nių, ūdrų, ančių. Miškas eksploatacinis. 


DRAUŪUSTINĖ — kaimas Raseinių rj., Di- 
džiulių apyl., 6 km į p. v. nuo Arioga- 
los. 83 gyv. (1959). Yra plokštinis griau- 
tinis kapinynas. Rasta VI-—VIII a. pa- 
puošalų: 3 sidabrinės pergniaužtais ga- 
lais antkaklės, žalvarinė storagalė apy- 
rankė. 


DRAUSTINIAI — įstatymu nustatyti sau- 
sumos arba vandenų plotai, kuriuose 
saugomos moksliniu arba kultūriniu at- 
žvilgiu vertingos gamtos komplekso da- 
lys. Lietuvos TSR yra gamtinių ir me- 
džioklės D. 

GAMTINIAI D., kurių yra 91, užima 
128 135 ha. 5705 to ploto sudaro valst. 
miškai, 295 kolūkiniai miškai, 1595 eže- 
rai, 2695 kitos naudmenos. Pagal pa- 
skirtį gamtiniai D. skirstomi į 25 land- 
šaftinius D. (84863 ha), 27 landšafti- 
nius-istorinius (7264 ha), 7 geologinius 
(719 ha), 6 ornitologinius (3093 ha), 
11 botaninių-zoologinių (28298 ha) ir 
15 botaninių D. (3898 ha). Landšaftiniai 
D. saugo atskiriems fiz. geogr. rajonams 
būdingus kraštovaizdžius; landšaftiniai- 
istoriniai — istorijos paminklus (reikš- 
mingų ist. įvykių vietas, piliakalnius, 
senkapius ir pan.) bei jų aplinką; geolo- 
giniai — svarbius. geologijos mokslui 


objektus (atodangas, karstines įgriovas, 
paleontologinių radinių vietas). Ornito- 
loginiai D. įsteigti vietovėse, pasižymin- 
čiose paukščių gausumu ar retomis jų 
rūšimis. Botaniniai ir botaniniai-zoolo- 
giniai D. saugo fiz. geogr. rajonui bū- 
dingas augalų arba augalų ir gyvūnų 
bendrijas, retas augalų arba gyvū- 
nų rūšis, ) 
Gamtinių D. skaičius ir plotas nusta- 
tyti 1960 Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 
ir gali būti keičiami tik jos nutarimu. 
Šiuose D. leidžiama tik tokia veikla, 
kuri nepažeidžia saugomų objektų. Be 
specialaus gamtos apsaugos įstaigų lei- 
dimo landšaftiniuose D. draudžiama 
keisti vietovės pobūdį ir vandens reži- 
mą, statyti pastatus, stovyklauti tam 
reikalui neskirtose vietose; landšaftiniuo- 
se-istoriniuose — kasinėti piliakalnius ir 
senkapius; geologiniuose — ardyti upių 
krantus, sprogdinti ir rinkti akmenis, už- 
pilti žemėmis karstines įgriovas; ornito- 


keisti jų augimviečių pobūdį. D. teril0“ 
rijoje esantys miškai yra pirmosios naU“ 
dojimo grupės. Juose gali būti vykdO“ 
mi tik ugdomieji, atkuriamieji ir sanitė“ 
riniai kirtimai. Gamtos apsaugos iš!a!“ 
gos gali išskirti gamtiniuose D. miškO: 
pievų ir kt. naudmenų plotus, kuriuosė 
draudžiama bet kuri ūkinė veikla. Ga“ 
tinius D. valdo, tvarko ir už jų apsauga 
atsako žemės naudotojai, kurių teritori- 
joje tie D. yra. L 
Kai kuriuos gamtos objektus (miškus: 
retesnes žvėrių, augalų rūšis) sauganė! 
nuostatų Lietuvoje buvo išleista J4V 
feod. laikais (ž. Gamtos apsauga). BUT? 
Lietuvoje buvo 2 nepilnos apsaugos plo: 
tai, kuriuose buvo saugomi tik žindu? 
liai ir paukščiai; Žuvinto ež. (1000 ha 
ir Kamšos miškas prie Kauno (120 ha). 
MEDŽIOKLĖS D. Lietuvoje ya 1 
(1965). Jų bendras plotas daugiau E 
100 000 ha. Šie D. skirti medžiojamėi 
faunai saugoti bei dauginti, medžio 


loginiuose ir botaniniuose-zoologiniuo- plotams gerinti. Medžioti juose bė 
se — medžioti, naikinti retus augalus, tos apsaugos k-to leidimo draudž! 
— 
=: B 54 
J A : 
== "“— 272 
| „ S 59 
E=4 „“ U27 90 57 
| dėjo) / lalaila) 
T 56 v. - 
E==—2|4/ 15 58 
—Ą-'g32 50 74 
Ež= Os Šiauliai 2 ų 
— „047 O Au Ę sa 
=— T BA o 63 a 5 
8 Klaipėda 294531 v kain 
EZS*4 477 87 Ž 012 
Žž Panevėžys 200 J 
C—M73 2 k 55 43 465 "4 
n 475 23 1 
—25A žĄ 16 884 246 
4 Žž 78 ū44 1 
F-—/ V, 9 17 
I-——4 62 704 7 
=-/*==27N 7 R gi „0 
ŽŽ Ok Tauragė Švenčionys, J 
P/E-=-m km 4541 m 
== “ 3/1V60 ū ū 
——— 7 I ū 
[Er L 
——— 1 
KR 2436 
— 3 39 4 
M Kaunas 
Va 13 
| ū 05-05 
Jš 764 a3s0' 6644 Vilnius 2 
1*89 2 67 f 
I 1 Es 492 
= no X Abi LO; 
"240 ET a 
L / 
Cū]. Cū jo CV - > Asolūgž aa 0 
ų 4 
Cx lė CA. CA į 994 2 oi 
i 0 8, A 
Druskininkai 
MZ 
Lietuvos TSR gamtiniai draustiniai: a — landšaftiniai, b — landšaftiniai-istoriniai, C Ei R 
niai, d — ornitologiniai, e — botaniniai, £ — botaniniai-zoologiniai. Landšaftin byno k 
1 — Aukštadvario aukštumos su ežerais; 2 — Padievyčio k. su Dievyčio ež.; 3 — R Jėnisi 
su Bitėnų mišku ir Nemuno slėniu; 4 — Karoliniškių šlaitai ties Vilniumi; 5 — RaigarC Molėtii: 
6 — Jiesios, 7 — Jūros, 8 — Ūlos upių slėniai; 9 — Ignalinos, 10 — Metelių, 11 r RubikiU 
12 — Smalvo-Smalvykščio, 13 — Trakų ežerynai; 14 — Dubingių, 15 — Platelių, 16 jėniu 


ežerai su apylinkėmis; 


žutės miškas su ežerais; 21 — 


7 ies „SEB 
17 — Žaliųjų ežerų apylinkės su Verkių miškais ir Neries 7 Gr 
18 — Germanto ež. su Lieplaukės miškais; 19 — Dusetų giria su Sartų ir kt. ežerais; 
Kulių miškas su aukštapelkėmis; 


ž su 
22 — Kurtuvėnų miško rija, 


n 
ežerais ir Dubysos slėniu; 23 — Tytuvėnų šilas; 24 — Anykščių šilelis; 25 — KuršiU 29 — 


Landšaftiniai-istoriniai D.: 26 — Alytaus, 27 — Apuolės, 28 — Berzgaini „ąjio, 
Bilionių, 30 — Gandingos, 31 — Girgždūtės, 32 — Impilties, 33 — Kernavės, 34 — 10 a: 
35 — Medžionių, 36 — Merkinės, 37 — Moškėnų-Laukupėnų, 38 — Punios, 39 — Pyplių, *. ia 
minos, 41 — Seredžiaus, 42 — Šatrijos, 43 — Šeiminiškėlių, 44 — Utenio, 45 — Veliuonos P! 


Medvi 


niai 
kalnf 


su apylinkėmis; 46 — Gedžiūnėlių, 47 — Kurmaičių senkapiai; 48 — Antanų, 49 — Inkleriškit, Jie“ 
Miliūnų, 51 — Rūdninkų, 52 — Subartonių miško kvartalai su taryb. partizanų stovykla E 


kanomis,. Geologiniai D.: 53 — Armonos, 54 — Nemunėlio-Apaščios, 55 — Pelyš0*: įpkilų 
Ventos slėnio atkarpos su atodangomis; 57 — Karaimiškių, 58 — Kirdonių-Tatulos, i 
Ornitologiniai D.: 1 


karstinės įgriovos (Biržų rj.). 


502 
60 — Artosios pelkė; 6 


Stervos ežerai; 62 — Krokų Lanka; 63 — Šeduikių, 64 — Urkio, 65 — Žaltyčio ežerai. B O. Galai 


niai D.: 66 — Ilgučių, 67 — Šventininkų, 68 — Švento, 69 — Vilko ežerai; 70 — 


Stirnių 


71 — Pajūrio kopos apie Naglio k.; 72 — Kamanų, 73 — Tyrų pelkės; 74 — Druskininki „iro, 


pieva; 75 — Begėdžių, 76 — Degsnės, 77 — Kražių Medžiokalnio, 78 — Norkaičių, 79 — | 
80 — Trako miškai. Botaniniai1-zo01:0giniai D.: elkių, 
raistas; 83 — Punios šilas; 84 — Baranavos, 85 — Girulių, 86 — Kamšos, 87 — Užpe 


81 — Čepkelių raistas; Š: "ka 


Užvinčių, 89 — Virbalgirio, 90 — Žagarės, 91 — Žaliosios miškai 


Lietuvoje medžioklės D. įsteigti 1954 
Ministrų Tarybos nutarimu. Nuo 1958 
Ie steigiami Gamtos apsaugos k-to įsa- 
kymais, 


DRAZDAUSKAS Valys [g. 1906.XII.3 
lepojoje] — literatas, vertėjas. 1928 bai- 
šė Kauno „Aušros“ g-ją. Iki 1930 Sor- 
Nos un-te (Paryžius) studijavo lit-rą. 
k 30—33 dalyvavo LKP pogr. veikloje, 
tyviai veikė antifaš. org-jose: Kauno 
arbininkų sporto klube „Viltis“, meni- 
Nnkų d-joje „Linija“, studentų org-jose 
„Stedra“, „Aurora“ ir kt. Bendradarbia- 
ro žurnale „Trečias frontas“. 1935 leido 
I redagavo žrn. „Aš esu visur"; išvertė 
„Solochovo rom. „Pakelta velėna“, 
Urį faš. valdžia konfiskavo. Karo ko- 
na. danto įsakymu buvo suimtas, kali- 
amas, ištremtas iš Kauno. D. Tėvynės 
Aro metais kurį laiką tarnavo Rau- 
Onojoje Armijoje. 1942—43 Lietuvos 
SR Valstybinių meno ansamblių direk- 
d "ius. 1943—44 Lietuvos TSR Valst. lei- 
Yklos Maskvoje redaktorius. Išvadavus 
Atybų Lietuvą, 1944—49 Grož. lit-ros 
al Yyklos vyriausiasis redaktorius. Iš- 
Sttė į liet. kalbą grož. lit-ros kūrinių 
„ Flobero „Salambo“, 1948; A. Egziu- 
Peri „Žemė žmonių planeta“, 1962; 
Marteno diu Garo „Tibo šeima", 4 t., 


Ia Kaulbach „Saulės šalis“, 1963, 


. 


DREBICKAS Vladas [g. 1920.XI.4 Kau- 
j veterinarijos gydytojas, biologi- 
„ mokslų kandidatas (1962). 1954 bai- 
1954 letuvos Veterinarijos akademiją. 
Aka dirbo ped. darbą Šiaulių po- 
in. nNikume, nuo 1961 Vilniaus Ped. 
mok, Nuo 1959 TSKP narys. Paskelbė 
itak sl. straipsnių apie mikroelementų 
apie“ gyvulių fiziologiniams rodikliams, 
Pieno pakaitalus. 
D 
pi EBULĖ, epušė. Lietuvoje augančios 
ba Opulus tremula) yra 4 formos: anks- 
„Oli tamsiažievė, ankstyvoji žaliažie- 
Blikają VYOji plaukuotalapė ir vėlyvoji 
ikį 3 apė. Užauga iki 15—25 m, kartais 
tinišk „m aukščio. Pradeda žydėti vidu- 
tinis a IV.5—V.10. Svarb. liga — cent- 
dreb I zdienos puvinys, kurį sukelia 
Blntų, Inės ir kietosios pintys (drebulinės 
dreki, yra apnikusios maždaug pusę 
Š salų 50 metų medynuose); be to, 
NE: ai kenkia didžiųjų drebulinių 
ją 110 lervos. Drebules dažnai apgrau- 
na; Iškiai, stirnos, briedžiai. Drebuly- 
šia ĘoPlitę nedideliais miškeliais, dau- 
tų os kV Idurio žemumoje, mažiau Lie- 
Augą „Slaurėje ir Sūduvos vakaruose. 
sunkų 1. dirvožemiuose, ypač vidutinio 
lėninijoo velėniniuose gliejiniuose, ve- 
i EA 36 „karbonatiniuose ir velėni- 
"ius € jauriniuose priemoliuose, susida- 
Nine. S ant vidutinio sunkumo dug- 
Aptink morenos dirvodarinių uolienų. 
su las grynais medynais ir mišriai 
Pušinų, €mis, beržais, ąžuolais, uosiais, 
lose“ Gryni drebulynai suželia kirti- 
Š Tai kartais po gaisrų eglynų, pu- 
tipai Ir ąžuolynų augimvietėse, Medynų 
Pam.„aNalogiški ąžuolynų ir eglynų ti- 
liniaj: Vyrauja mėlyniniai, kiškiakopūs- 
: Plačialapiniai, sudėtiniai, uosiniai. 


Drebulynai užima 101800 ha, arba 
6,595 visų miškų (ypač jie paplito nuo 
XIX a. septintojo-aštuntojo d-mečio, kai 
padidėjo eglės medienos paklausa ir 
D. užėmė eglynų kirtimus). Drebulynų 
vid. bonitetas I,7, vid. skalsumas 0,77, 
vid. tūris 140 ktm/ha, vid. prieauga 
4,2 ktm/ha. Kasmet iškertama apie 
400 000 ktm. Mediena daugiausia var- 
tojama gontų, stoginių skiedrų, baldų, 
įpakavimo drožlių, taros kartono, žagi- 
nių gamybai, čerpių ir molinių puodų 
degimui. Nemaža jos suvartoja Klaipė- 
dos popieriaus-celiuliozės ir taros kom- 
binatai, Kauno degtukų fabrikas. 
Lil.: Lietuvos TSR miškai,  V., 
[p. 231—253]. 
DREBULYNĖS MIŠKAS — miškas Vil- 
niaus Ij, 6 km į š. v. nuo Jašiūnų, 
prie Vilniaus—Lydos geležinkelio. Pri- 
klauso Vilniaus miškų ūkio Parudaminio 
girininkijai. Plotas 632 ha; medynų 
524 ha, iš jų 330 ha kultūrinės kilmės. 
Reliefas lyguminis, vietomis banguotas. 
P. pakraščiu teka Halinka (Rudaminos 
intakas). Vyrauja brukniniai pušynai, 
Medynų vid. amžius 40 metų, vid. bo- 
nitetas III, vid. skalsumas 0,7. Yra la- 
pių, barsukų, usūrinių šunų. Iš gretimų 
miškų dažnai užklysta briedžiai, stirnos, 
šernai. D. m. įeina į Vilniaus miesto 
žaliąją zoną. 


DREIMANAS Aleksandras [g. 1928.V.31 
Jelgavoje (Latvijos TSR)] — matemati- 
kas, fizikos-matematikos mokslų kandi- 
datas (1960). 1953 baigė Vilniaus Ped. 
in-tą ir ten pat dirba ped. darbą. Nuo 
1964 docentas. Paskelbė moksl. straips- 
nių apie keturparametrinę tiesių daug- 
darą keturmatėje perspektyvinėje erd- 
vėje ir jos spec. atvejus. 


DREIŽIAI — kaimas Klaipėdos rj., Ag- 
luonėnų „apyl., 4 km į r. nuo Priekulės, 
0,5 km į š. r. nuo Klaipėdos—Pagėgių 
geležinkelio. 78 gyv. (1959). Pro D. eina 
Klaipėdos—Jurbarko plentas. Pr. m-la 
(įst. apie 1865). Kaimo laukuose buvo 
kapinynas, iš kurio XIX a, antrojoje pu- 
sėje ir XX a. pr. į muziejų „Prussia“ 
Karaliaučiuje buvo patekę žalvarinių 
papuošalų; 3 lankinės laiptelinės VII a. 
segės yra Kauno ist. muziejuje. 


DRĖMA Vladas [g. 1910.XII.3 Rygoje] — 
dailės istorikas, dailininkas. 1922—31 
Vilniuje mokėsi liet. g-joje, lankė 
V. Kairiūkščio piešimo studiją. 1931— 
1936 studijavo Vilniaus un-to dailės 
f-te. Nuo 1935 rašo spaudoje dailės ir 
muziejininkystės klausimais. 1937—38 
lankė rankdarbių institutą Varšuvoje. 
1938—40 dirbo piešimo ir rankdarbių 
mokytoju Vilniaus g-jose, 1940—41 
kadrų inspektoriumi Lietuvos TSR Švie- 
timo liaudies komisariate. 1946—61 
Vilniaus dailės muziejaus moksl. bend- 
radarbis, 1946—50 ir nuo 1957 Lietuvos 
TSR Dailės in-to dėstytojas. Daugiausia 
tyrinėja XVIII a. pab.—XIX a. Lietuvos 
dailę. Pasireiškė kaip dailininkas grafi- 
kas („Senutė“, 1933; „Vilniaus gotika“, 
1934, ir kt.). 


Ršt.; Dailioji medžio drožyba, V., 1958; 
[Įvadinis str.].— Kanutas Ruseckas (Katalogas), 
V., 1961; Materialy do dzialalnošci architekta 


1962 


DRA—DRI 429 


Marcina Knakfusa.—,,„Biuletyn historii sztuki“, 
t. 3, Warszawa, 1964, 
DRENAŽAS — dirvožemių 
būdas. Ž. Melioracija. 


DRENAŽO VAMZDŽIAI. Lietuvoje D. 
v. pradėti gaminti 1855, tačiau visą bur- 
žuazijos valdymo laikotarpį jų gamybos 
apimtis buvo nedidelė (1937 pagaminta 
ir suvartota 2,5 mln. vamzdžių). Po 
D. Tėvynės karo Lietuvos TSR tapo vie- 
nu pagrindinių D. v. gamintojų ir var- 
totojų Tarybų Sąjungoje. Pvz., 1962 Lie- 
tuvoje pagaminta 140,2 mln. D. v.; iš 
jų 26,3 mln. pagamino Palemono plyti- 
nė, 246 mln. Rokų ir 21,4 mln. Pilviš- 
kių D. v. g-los. Daugiausia gaminami 
333 mm ilgio ir 40—200 mm skersmens 
keraminiai D. v. Jie formuojami ply- 
tų presais, degami žiedinėse ir tune- 
linėse krosnyse. Didžioji D. v. pro- 
dukcijos dalis suvartojama Lietuvoje 
(ž. Melioracija), apie 1094 jos išveža- 
ma į kitas sąjungines respublikas ir 
eksportuojama į užsienį. 


DRĖVERNA — kaimas Klaipėdos rj., 
Priekulės apyl, 6 km į p. v. nuo Prie- 
kulės, prie Kuršių marių; žuvininkystės 
ūkio centras. 336 gyv. (1959). Ties kai- 
mu į Kuršių marias įteka Dreverna. Iš 
š. ir r, kaimą supa Brukšvos pelkė. Š. r. 
pakraščiu eina Klaipėdos kanalas. So- 
dybos stovi viena prie kitos keliomis 
gatvėmis. Lentpiūvė, felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1952), aštuonmetė m-la 
(1898—1952 pradinė, 1952—62 septyn- 
metė), kultūros namai (nuo 1962) su sta- 
cionariniu kinu, biblioteka (nuo 1957). 
Ist. šaltiniuose D. minima XIII amžiuje. 
XVII-XVIII a. buvo svarbus prekybos 
centras, kuriame vyko dideli žuvų 
turgūs, 2 


DREVININKAI — žmonės, kurie vertė- 
si drevine bitininkyste. Ž. Bilės. 


DREVIŲ KAMPO MIŠKAS — miškas 
Varėnos Ij., 4 km į r. nuo Marcinko- 
nių. Priklauso Marcinkonių miškų ūkio 
Marcinkonių girininkijai. Plotas 1449 ha. 
Druskininkų-Varėnos miškų masyvo 
dalis, 


DRIBSIŪKAS — liaudies šokis. Buvo Ži- 
nomas apie Lazdijus, Merkinę. Muz, 
metras 3/s. Šokama, susikabinus poromis 
kaip valsui. Pakaitomis tai viena, tai 
kita koja „dribsint“ (kratantis), einama 
pirmyn arba sukamasi. Scenai šokį pri- 
taikė R. Tamutis. 

Lit.+ ,„Tautosakos darbai“, t. 5, K., 
[p. 247]. 
DRIEŽAI. Lietuvoje aptinkamos trys D. 
rūšys. Vikrusis D. (Lacerta agilis) dažnas 
sausose, saulėtose pamiškėse, kirtimuo- 
se, smiltynuose prie akmenų. Gyvave- 
dis D. (L. vivipara) dažnas pelkėtose vie- 
tose. Gluodenas (Anguis fragilis), dar 
vad. žibuliuų, varinuke, geležine gy- 
vate, neretas viržynuose, samanotuose 
miškuose. Visi D. naudingi kaip kenks- 
mingų vabzdžių, vikšrų, šliužų naikin- 
tojai. Žinomi liet. liaudies prasimanyti 


sausinimo 


1938 


430 DRI-—DRO 


pasakojimai, kad sukapoto gluodeno ga- 
baliukai suaugą, kad jo įgėlimas esąs 
mirtinas, 


DRYJA-VISOCKIS Juozas [1848.VII.21 
Batakiuose (Tauragės rj.) — 1916.II.25 
Oriole] — choro dirigentas, kompozito- 
rius mėgėjas. 1875—1900 vargoninkavo 
ir vadovavo chorams Šeduvoje, Joniš- 
kyje. 1900—15 vadovavo Rygos lietu- 
vių šelpimo d-jos chorui. Parašė dau- 
giau kaip 100 originalių choro dainų 
(„Miškas ūžia“, Maironio žodžiai; „Op, 
op, kas ten, Nemunėli“, A. Vištelio žo- 
džiai, ir kt.), harmonizavo nemaža liau- 
dies dainų, tačiau jos neišliko. 


DRILINGA Antanas [g. 1935.V.16 Pli- 
kiškiuose (Anykščių rj.)] — poetas, 1955 
baigė Ukmergės Žvirblio ped. m-lą. 
1955—59 Vilniaus Ped. in-te studijavo 
liet. kalbą ir lit-rą. 1958—61 LLKJS 
CK narys. 1963—65 LLKJS CK darbuo- 
tojas. Nuo 1964 TSKP narys. Nuo 1965 
žrn. „Moksleivis“ redaktorius. Eil. rin- 
kinyje „Atveriu langą“ (1959) apdaina- 
vo komjaunuolišką jaunystę, meilę ir 
draugystę. Platesnis temų ratas ir giles- 
nis jų traktavimas matyti eil. rinkinyje 
„Rankos ir betonas“ (1962), kuriame 
atskiri ciklai skirti Kauno komjaunuo- 
liams pogrindininkams, žuvusiems vok. 
faš. okupacijos metais, Kauno hidro- 
elektrinės statytojams, tarybiniams kos- 
moso užkariautojams, ryškūs taikos, dar- 
bo, meilės motyvai, Kelionių po Sibirą 
įspūdžiai atsispindi eil. rinkinyje „,Skam- 
bančios naktys“ (1965). Išleido eil. kny- 
gučių vaikams („Kur kairėn, kur deši- 
nėn“, 1957; „Vilnius nubunda“, 1959). 


DRINGIS, Dringiai,— ežeras Ignalinos rj., 
4 km į v. nuo Ignalinos. Plotas 726 ha, 
didž. gylis 24 m. Ilgis 4460 m, didž. 
plotis 3000 m. Kranto linija labai vin- 
giuota: 2 siauros įlankos ežero pietuose 
vadinamos Mikailakampiu ir Karvėkam- 
piu, įlanka šiaurės vakaruose — Juoda- 
kampiu, didžiausia įlanka rytuose — Pet- 
ravakampiu. Yra 5 salos (iš viso 3,4 ha). 
Š. v. ir š. r. krantai aukšti, statūs, kiti — 
daugiausia lėkšti. Krantuose gausu šal- 
tinių. Patogiausia prie ežero prieiti pu- 
siasaliuose, kurie nors žemi, bet ne- 
pelkėti. Š. v., v. ir r. pakrantės apau- 
gusios pušynais. Į D. įteka 5 upeliai: 
šiaurėje — Švogina (iš Švoginos ež.), 
į Juodakampį — Juodupis, į Petrava- 
kampį — 2 upeliai; su netoli vakaruo- 
se esančiais Laumiakio ir Laumiakėlio 
ežerėliais jungiasi bevardžiu upeliu. 
Į Dumblio ež. teka platus, vandeningas 
Dumblynės upelis. Ežeras verslovinis; 
žuvies 1964 sugauta 13,2 kg/ha. Prie eže- 
ro ir gražiose jo apylinkėse kiekvieną 
vasarą būna daug poilsiautojų, turistų. 
Nuo D. prasideda turistinis maršrutas 
valtimis, kuris toliau eina per Dumblio, 
Lūšių, Šakarvos, Žeimenos ežerus, Žei- 
menos ir Neries upėmis; be to, šiuo ke- 
liu plukdomi sieliai. Ežeras ir jo pa- 
krantės priklauso Ignalinos landšafti- 
niam draustiniui. 


DRYŽIAI — kaimas Utenos rj., Saldutiš- 
kio apyl, 10 km į p. nuo Tauragnų. 
31 gyv. (1959). Per D. eina Utenos— 
venčionių kelias. Yra piliakalnis, 
įrengtas ant pailgos, aukštos kalvos, ap- 
suptos pelkių. 

Pailgo ovalo formos, lygioje 56 m ilgio 
ir 34 m pločio piliakalnio aikštelėje pastebė- 
tas nestoras kultūrinis sluoksnis. Piliakalnio 
r. ir v. šlaituose yra po 1 terasą; Šš. ir Ir. pa- 
pėdėse nedideliame plote rasta sen. gyven- 
vietės liekanų: smulkių angliukų, smulkių 
gargažių bei lipdytinės brūkšniuoto paviršiaus 
keramikos, skirtinos mūsų eros pradžiai. 


DROBĖ — lininių audinių rūšis, 


„DROBĖ'“— vilnonių audinių f-kas Kau- 
ne. Įkurtas 1922 JAV lietuvių versli- 
ninkų akc, b-vės. 1934, f-ko administra- 
cijai nutarus 1095 sumažinti darbo už- 
mokestį, įvyko savaitę trukęs „D.“ dar- 
bininkų streikas. Darbininkai streiką 
laimėjo, tačiau jo organizatoriai buvo 
atleisti iš darbo. 1937—39 įmonės me- 
tinė produkcija buvo apie 400000 m 
vilnonių audinių. 1944.VII.31 bėgdami 
vok, faš. okupantai f-ką sunaikino. Po 
karo įmonė atstatyta: 1947 pradėjo 
veikti audimo cechas, 1951 taurinimo 
cechas ir verpykla. 1952 f-kas gavo pir- 
mąsias 40 automat. audimo staklių. Jau 
1955 jo produkcija buvo apie 3 kartus 
didesnė už prieškarinę. Taryb. metais 
f-kas specializuotas plonavilniams šu- 
kuotiniams audiniams ir verpalams ga- 
minti. Jame 1963 veikė 11 400 verpsčių 
ir 180 audimo staklių (iš jų 133 automa- 
tinės). 1964 įmonėje dirbo 1900 darbi- 
ninkų ir tarnautojų, produkcijos paga- 
minta už 62,9 mln. rb (ž. Tekstilės pra- 
monė). Apie 6095 vilnos žaliavos „D.“ 
gauna iš Černigovo ir Charkovo (Uk- 
rainos TSR) pirminio vilnos apdirbimo 
f-kų, apie 4095 iš užsienio. Medvilni- 
niais verpalais f-ką aprūpina Klaipėdos 
medvilnės verpykla „Trinyčiai“, lavsaną 
„D.“ gauna per Panevėžio linų kombina- 
tą. Prelaną įmonė gauna iš VDR. Dalį 
savo produkcijos „D.“ tiekia RTFSR, 
Ukrainos ir Gruzijos prekybos organiza- 
cijoms. 


DROBNYS Aleksandras [g. 1912.III.26 
Pilkaraistyje (Alytaus rj.)] — administra- 
cinis darbuotojas. Kilęs iš valstiečių. 
Dar mokydamasis Kauno g-joje, įsijun- 
gė į jaunimo org-jų veiklą: 1930—34 
Lietuvos Jaunimo s-gos centro v-bos 
1934—35  v-bos pirmininkas. 
Tuo pačiu metu bu- 
vo ir studentų var- 
pininkų s-g0s pir- 
mininku.  1931—39 
studijavo ekonomiką 
Kauno, Vilniaus uni- 
versitetuose. 1931— 
“1935 dirbo Tarptau- 

- tiniame banke Kau- 
ne. 1936—40 Lie- 
tuvos banko sek- 
toriaus viršininkas. 
Nuo 1940.VI Finan- 
sų ministerijos fi- 
nansų departamento direktorius, vėliau 
Lietuvos banko valdytojas, TSRS Valst. 
banko resp. kontoros valdytojas. D. Tė- 
vynės karo pradžioje dirbo TSRS Valst. 


narys, 


banko sistemoje Maskvoje, Novosibi!S“ 
ke. 1942 Lietuvos TSR Liaudies Komlsė“ 
rų Tarybos įgaliotinis evakuotųjų pili““ 
čių reikalams Novosibirsko sr. 1942— 
1944 Lietuvos TSR finansų liaudies KO 
misaro pavaduotojas. Nuo 1944 
narys. 1944—57 Lietuvos TSR finansų 
ministras. 1957—58 Lietuvos TSR M 
Pirmininko pavaduotojas. Nuo 1958 LI€“ 
tuvos TSR Valstybinės plano komisijos 
pirmininkas, nuo 1965 ir Lietuvos 26 
MT Pirmininko pavaduotojas. Nuo 19 
LKP CK narys. Nuo 1962 TSRS AT, NUO 
1947 Lietuvos TSR AT deputatas. P6 
riodinėje spaudoje paskelbė straipsniU 
finansų, ekonomikos ir kt. klausimais: 
Ršt.: A. JipoGuuc, K. Memkayckac, 20 A€T 


Coserckož AuTBzt (1940—1960 r.), M., 1960: Ai, 
ToBckaa CCP. Paccka3 o ceMuneTKe, M.: 


DROBNYS Antanas [g. 1901.VIIL4 Ra“ 
tininkuose (Alytaus rj.)] — Didžiojo * 

vynės karo partizanas. Kilęs iš valstič: 
čių. Burž. valdymo metais šelpė PO!“ 
kalinius, slėpė ir platino kom. lit“: 
1942—44 „Dainavos partizano“ ir ŠarV 
no partizanų būrių ryšininkas. 19428 
dirbo žemės ūkyje. Nuo 1959 miškų 
ūkio darbininkas. 


DROBŪKŠČIAI — 1. Kaimas Šilalės I)“ 
Šilalės apyl., 10 km į š. v. nuo Šilalč: 
prie kelio į Kvėdarną; kolūkio cenis 
228 gyv. (1959). Per kaimą teka sa 
bynas, kiek toliau į š.— Vėžus (abU > 
ros intakai). Vandens malūnas (PN€ 
žaus), lentpiūvė, felčerių-akušerių PARA 
tas (nuo 1962), pr. m-la (nuo 1923). Pr 
Vėžaus yra netyrinėtas pilkapynas de 
V—VI a. plokštiniais griautiniais IT 
gintiniais kapais. 1 

2. Kaimas Telšių rj., Varnių Al 
6 km į p. v. nuo Varnių, prie ke 2 
į Laukuvą. 208 gyv. (1959). Už 1 km i 
nuo D. telkšo Lūksto ež. Kaimo 5. a 
kraščiu į Lūkstą teka Domantas. Pr- Tie 
(nuo 1925), biblioteka (nuo 1956). +: 
D. yra kapinynas su griautiniais IT 
gintiniais kapais. 1948 Lietuvos TS jus 
Istorijos in-tas čia vykdė bandomuoš DU 
kasinėjimus: pastebėtos degintinių ka 
žymės, rasta V—XI a. dirbinių. 


DROMANTAS Jonas [g. 1927NI11C 
Sausiuose (Klaipėdos rj.)] — inžini eg 
mechanikas, Lietuvos TSR nusiPė 05 
inžinierius (1965). 1952 baigė Lieti 
Žemės ūkio akademijos ž. ū. mecb 2 
zacijos f-tą ir ten pat pradėjo dirbti Ei, 
dagoginį darbą, 1954—65 ž. ū. mA na 
zacijos f-to dekanas. Nuo 1956 TSKĖ stu“ 
rys. Nuo 1958 docentas. Nuo 1963 | 
vos Ž. ū. mechanizacijos ir elektriii I 
jos in-to direktorius. Paskelbė MT ijos 
straipsnių žemės ūkio mechaniza€ 
klausimais. 


DROTVINAS Leonardas [g. 124“ akasi 
Stakiuose (Jurbarko rj.)] — kalbin/g53 
filologijos mokslų kandidatas (1958) pos 
baigė Vilniaus Ped. in-to rusų K? pj. 
ir lit-ros f-tą. Nuo 1957 VilniaUš L, 
versiteto dėstytojas. Paskelbė "V. sy 
straipsnių lietuvių kalbos sintakS€“: majs 
kalbos dėstymo metodikos klauš 962; 
(„LTSR MA darbai", 1961, A 1: (963) 
A 1; „Kalbotyra“, t. 4, 1962, t. 6, 


1924-17 


DROTVINAS Vincentas [g. 1929.VIL10 
Stakiuose (Jurbarko rj.)] — kalbininkas. 
1953 baigė Vilniaus Ped. in-to liet. kal- 
Dos ir lit-ros f-tą. Nuo 1955 TSKP na- 
Tys. Nuo 1956 Vilniaus Ped. in-to dėsty- 
Ojas, nuo 1962 — prorektorius mokymo 
Teikalams. Paskelbė moksl. straipsnių 
ŠPie XVI-XVIII a. lietuviškų raštų su- 
Urtinius daiktavardžius bei būdvardžius 
("VVPI mokslo darbai“, t. 3, 1957, t. 8, 
1959; „Kalbotyra“, t. 6, 1963), publika- 
Čijų iš liet. Kalbotyros istorijos („Lite- 
Tatūra ir kalba“, t. 5, 1961; „Literatūra“, 
5, 1969). 


DROZDAĄ Vaclovas [g. 1910.11.11 Skuo- 
“| — inžinierius mechanikas, technikos 
mokslų kandidatas (1954). 1946 baigė 
Kauno un-tą. Nuo 1946 dirba ped. 
Da (Kauno un-te, vėliau Kauno Po- 
p,schnikos in-te), nuo 1957 docentas. 
askelbė moksl. straipsnių automobilių 


transporto ir metalų suvirinimo klau- 
Mais, 


DRUBLIONYS — kaimas Ukmergės rj., 
šuolėlių apyl., 5 km į š. nuo Širvintų. 
8yv. (1959). Iš v. prieina Šešuolių 


Tppeas Pr. m-la (nuo 1929). D. minimi 


DRUCKONAI — kaimas Varėnos rį., Va- 
“Os apyl., 8 km į š. v. nuo Varėnos 
Miestelio; kolūkio centras. 262 gyv. 
Pra, Aštuonmetė m-la (1923 įsteigta 
„„adinė), biblioteka (nuo 1954). 1866 
Uvo 196 gyv. 


DRUCMINŲ | MISKAS — miškas Varė- 

NS IJ., 3 km į š. nuo Dubičių. Priklau- 

Mk ia OS miškų ūkio Kaniavos giri- 

Va lai. Plotas 1324 ha. Druskininkų- 

“ Tėnos miškų masyvo dalis. 

beUGIAI — vienas vabzdžių klasės 
Tių, 


(ORUK" („Spauda“) — antifašistinis dvi- 
1 Altinis laikraštis, ėjęs 1933 Vilniuje 
i Ųų kalba. Išėjus 5 nr., burž. Lenki- 
Valdžios uždarytas. 
kRUKIAI — kaimas Klaipėdos rj., Prie- 
lės Š apyl, 1 km į p. v. nuo Prieku- 
(195 Prie kelio į Dreverną. 100 gyv. 
99). Sodybos išsidėsčiusios vienkie- 
Priekulės taryb. ūkio paukščių 
i stotis (nuo 1951). Iki 
„ karo kaime buvo spaustuvė, 
—51 — senelių-invalidų namai, 


D 
į CKSĄ — upė Lietuvos TSR (Ignalinos 
Nos Rana tj.) ir Baltarusijos TSR, Dys- 
TSR air. intakas. Ilgis 84 km (Lietuvos 
(Liet km), baseino plotas 984 km? 
iz UVos TSR 606 km?). Prasideda 8 km 
ny I. nuo Dūkšto. Teka į š. r. per 
siena Smalvykščio, Smalvų, Drūkšių 
diną S. Nuo ištakos iki Drūkšių ež. va- 
D, Ma Smalva. Pratekėjusi Drūkšių ež., 
BTS m teka BTSR siena, toliau — per 
žiočių Iteka į Dysną 118 km nuo jos 
sis „4 ties Kazėnais. Intakai: dešiny- 
(BTSR Apyvardė, kairysis — Prorovė 
TUolygį Vaga gili, krantai aukšti. Vid. 
D, „4 IS 24 cm/km. Ežerai reguliuoja 
Sal Ndens režimą. Vid. debitas žemiau 
ež „U ež. 0,32 m“/s, žemiau Drūkšių 
* 4,48 mš/s 


DRŪKŠIAI (baltr. ĄprrcaaTEI) — ežeras 
Zarasų rj. pietryčiuose, prie BTSR sie- 
nos, 2 km į p. nuo Latvijos sienos. Di- 
džiausias Lietuvos TSR ežeras. Plotas 
4500 ha, didž. gylis 24,4 m, vid. gylis 
102 m. Ilgis 153 km, didž. plotis 
5,1 km. Ežero dubuo sudarytas iš rinos 
ir prie jos prisišliejusios morenų atitver- 
tos daubos. Kranto linija vingiuota, ypač 
p. dalyje; jos ilgis apie 60 km. Didž. 
pusiasaliai yra pietuose: Drūkšių, Sorba- 
jiškių, Grikiniškių; didž. įlankos — šiau- 
rėje: Tilžės ir Garšvinės. Yra 5 salos: 
Pilies sala (21 ha), Liepinė, Pušinė, Uia- 
vis ir bevardė. Ež. krantai daugelyje 
vietų pelkėti. Š. v. ir p, v. krantai vie- 
tomis apaugę mišku, kiti — krūmais, pa- 
vieniais medžiais. Atabradas daugiausia 
50—70 m pločio, žvyringas-smėlingas, 
su įv. dydžio rieduliais. Prie pelkėtų 
krantų atabradas siauresnis, dumblingas, 
apaugęs vandens augalija. Ežero š. da- 
lis giliausia. P. dalis seklesnė — didž. 
gylis 7—8 m. Įteka Smalva iš Smal- 
vo ež., Gulbinė iš Gulbinio ež., Karosinė 
iš Karosino ež., Ričia iš Ričio ež.; D. turi 
2 ištakus — Drūkšą (Dysnos intaką) ir 
kanalą į Obolės ež., kuris priklauso 
Drūkšos baseinui. Prie kanalo, ties 
Drūkšių miesteliu, 1953 pastatyta „Tau- 
tų draugystės“ hidroelektrinė. Ją sta- 
tant, buvo patvenkta Drūkša, dėl to ež. 
vandens lygis pakilo maždaug 1 m. 
Vanduo apsėmė žemesnes ež. pakrantes, 
suintensyvėjo krantų abrazija. Ežeras 
verslovinis. Daugiausia sugaunama stin- 
tų, kuojų ir aukšlių. 1962 sugauta 
151 cnt žuvies. Vasarą prie D. suvažiuo- 
ja daug poilsiautojų, lankosi turistai. 

XI a. pr. didžiausioje ežero saloje 
(Pilies saloje) Polocko kun-štis pastatė 
pilį, aplink ją susikūrė gyvenvietė. Sala 
buvo sujungta su krantu 2 tiltais (tiltų 
polių liekanos yra ir dabar). 1514 Žy- 
gimanto Senojo įsakymu pastatyta me- 
dinė bažnyčia. 1655 švedai pilį užgrobė 
ir sugriovė. Salos gyventojai išsikėlė 
į krantą —į Drūkšių pusiasalį, kur ir 
yra dab. Drūkšių (Drisviatų) miestelis. 
Ist. šaltiniuose 1772 rašoma, kad saloje 
likę 3 bokštų, sienos likučiai ir kelios 
patrankėlės. Ichtiologiniu požiūriu D. 
1904 tyrinėjo Rusijos mokslininkas 
V. Gracianovas, morfologiniu požiūriu 
1909 — M. Pavlovskis. D. grožį apdaina- 
vo Maironis eilėraštyje „Ant Drūkšės 


DRO—DRU 431 


ežero“, E. Mieželaitis „Broliškoje poe- 
moje“. Ežero vaizdai nufilmuoti Lietu- 
vos kino studijos filme „Kai susilieja 
upės“. 

DRŪLĖNAI — kaimas Kupiškio rj., 
Aukštupėnų apyl., 4 km į š. nuo Ku- 
piškio. 171 gyv. (1959). R. pakraščiu 
teka Lėvuo, v. pakraštyje yra Vidume- 
džio miškas ir Žiūros ežeras. D. minimi 
1596. 1919.IV.2 burž. nacionalistai kaime 
sušaudė Kupiškio rev. k-to pirm. P. Mi- 
kalauską ir Kreivėniškio apyl. tarybos 
pirm. P. Mockevičių. 


DRUSKA. D. klodų tokioje gilumoje, kad 
apsimokėtų kasti, Lietuvoje neaptikta. 
Mineraliniuose šaltiniuose (Druskinin- 
kuose, Birštone ir kitur) ir Baltijos jūros 
vandenyje D. procentas toks mažas, kad 
jų taip pat neapsimoka eksploatuoti. To- 
dėl D. yra viena seniausių Lietuvos im- 
porto prekių. Buvo gabenama drauge 
su kitomis prekėmis, keičiamomis į iš- 
vežamus kailius, vašką, pelenus. Iš kur 
ir kuriais keliais D. buvo gabenama 
į Lietuvą iki XIII a., nėra žinios. XIII a. 
šaltiniai mini, kad ji buvo gabenama iš 
Vakarų, kurie prekiavo su pagonimis, 
nepaisydami kryžiuočių trukdymo ir po- 
piežių draudimo. XIII-XIV a. ji buvo 
vežama iš Rygos, t. p. iš Lenkijos (ypač 
XIV a. pab., užmezgus su ja glaudžius 
polit. ryšius). XV a. D. prekyboje su 
Lietuva ypač svarbi vieta teko Gdans- 
kui (Dancigui), kuris gabenosi D. iš Ve- 
ličkos ir Bochnios (Lenkija) kasyklų bei 
iš V. Europos kraštų ir toliau vežė ją 
į Lietuvą. D. prekybos svarb. centrai 
buvo Kaunas ir Vilnius, jau XV a. tu- 
rėję didelius D. sandėlius. XVI a. D. ėjo 
į Lietuvą ir Dauguva iš Rusijos, pvz., 
1506 per Polocką buvo pergabenta apie 
20000 maišų druskos. Vėliau D. buvo 
gabenama į Lietuvą daugiausia iš Ve- 
ličkos ir Bochnios, be to, iš Rygos, 
Gdansko ir Rusijos. Už D. gabenimą 


pirkliai turėjo mokėti muitą. Muitinės 
buvo įtaisytos kun-stės pasieniais, prie 
sausumos ir vandens kelių. XVI a. Lie- 
tuvoje minimi atskiri valstiečiai druski- 
ninkai, ėję tam tikrą D. tarnybą ir davę 
D. duoklę. Tų valstiečių pareigos ne- 
aiškios. Istorikas V. Leontovičius mano, 


Drūkšių ežeras prie Tilžės kaimo 


432 DRU—DRU 


kad tie valstiečiai ne tik išvežioję D., 
bet ir gaminę D. surogatą iš pelenų ir 
miner. vandens šaltinių. Tai lyg ir pa- 
tvirtintų Lietuvoje išlikę vietovardžiai: 
Druskininkai, Druskiai,  Druskeliškiai, 
Druskininkėliai. XVII a. Stakliškėse ir 
kitur buvo mėginta gauti D. iš vandens 
garinimo būdu, tačiau tam reikalui 
įsteigtos gamyklos neapsimokėjo. 

Burž. valdžios laikais D. į Lietuvą 
daugiausia buvo įvežama iš Tarybų Są- 
jungos, apie 1095 — iš Lenkijos per Vo- 
kietiją ir labai nedaug iš Olandijos ir 
Anglijos. 


DRŪSKIAI — kaimas Kupiškio rj., Šimo- 
nių apyl, 6 km į š. v. nuo Svėdasų, 
prie kelio į Kupiškį. 103 gyv. (1959). 
Š. pakraščiu teka Aluotis (Jaros inta- 
kas). Už 1 km į p. v. prasideda Šimo- 
nių giria. Netoli kaimo, prie Šimonių 
girios, yra nupiauto kūgio formos pilia- 
kalnis, įrengtas pelkių apsuptoje kalvo- 
je. Iš visų pusių jį supa 2 pylimai. Pi- 
liakalnio aikštelė apie 40 m skersmens. 
1890 rasta įvairių ginklų, stiklo, gele- 
žies dirbinių ir kitokių archeologinių 
radinių. 


DRŪSKINAS Icikas [g. 1909.V.4 Jo- 
navoje] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Kilęs iš darbininkų. Stalius. 1928— 
1930 dirbo LKJS eilėse Jonavoje. 1930 
suimtas ir nuteistas 6 metus kalėti. Buvo 
kalinamas Kaune, Šiauliuose ir IX forte. 
1936 vėl įsijungė į pogr. darbą, priklau- 
sė Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jai 
Jonavoje. 1939.X suimtas už demonstra- 
cijos rengimą ir ištremtas į Dimitravo, 
paskui Pabradės priverčiamojo darbo 
stovyklą. 1942—45 kovojo Raudonosios 
Armijos 16 liet. divizijoje. Demobilizuo- 
tas dirba pagal specialybę Vilniuje. Nuo 
1949 TSKP narys. 


DRŪSKININKAI —1. Kurortinis mies- 
tas Lietuvos TSR pietuose, Nemuno deš. 
krante, 7 km nuo Baltarusijos TSR 
sienos; sąjunginės reikšmės kurortas. 
5765 gyv. (1959). D. stovi Nemuno kran- 
to terasoje, prie Ratnyčios žiočių. Iš 
visų pusių kurortą supa miškai, dau- 
giausia sausi pušynai. Miškai ir status 
Nemuno kair. krantas saugo D. nuo 
šiaurės vėjų, dėl to oras kurorte daž- 
niausiai būna ramus, tyras, prisotintas 
pušų kvapo, turtingas deguonies. Ne- 
muno deš. krantas ties D. lėkštas, smė- 
lėtas; į š. nuo miesto yra geras paplūdi- 
mys. Kurorto p. dalyje yra Druskonio ež., 
o netoli jo, miške — Mergelės Akių 
ežerėlis. 

D. kurortas garsus savo miner. van- 
denimis ir gydomuoju purvu. Miner. 
šaltinių gausu Nemuno krante. Svar- 
biausieji eksploatuojami D. miner. šal- 
tiniai — „Birutė“, „Spalis“, „Marytė 
Melnikaitė"“, „Grožis“ (Nr. 1) (ž. lente- 
lę). Jų vanduo vamzdžiais patenka 
į biuvetus ir gydyklas. D. miner. van- 
denys yra chloro-natrio-kalcio tipo. 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 464 


Druskininkų mineralinio vandens šaltiniai = 


Gręžinio 
pavadinimas 


Išgręžimo 


2 Gylis 
metai 


(g/) = 


„Birutė“ „„ueouoseeos 1931—36 72 
„Spalis“ „.esoeseeeeneo 1949 100 
„M. Melnikaitė“ 1930 300 
„Grožis“ (Nr. 1) „e-+ 1955 327 
Naujasis „.„„4ee.-2-0) 1964 195 


Savo gydomosiomis savybėmis jie pri- 
lygsta Jesentukų ir Železnovodsko šal- 
tinių vandenims; vartojami širdies ir 
kraujagyslių sistemos, virškinamojo trak- 
to susirgimams, reumatui, radikulitui, 
nervų, ginekologinėms ligoms gydyti. 
Gydomajam purvui paruošti naudojamos 
durpės. Stori jų klodai slūgso Druskonio 
pakrantėje ir netolimose miesto apylin- 
kėse. Jos gerai susiskaidžiusios, pakan- 
kamai klampios, ilgai išlaiko šilumą. 

Kurorto centre, prie pat Nemuno, yra 
2 korpusų balneologinė gydykla: viena- 
me korpuse (turinčiame 80 vonių) atlie- 
kamos miner. vandens, kitame (80 ku- 
šečių) — gydomojo purvo procedūros. 
Į v. nuo gydyklos, kultūros ir poilsio 
parko pakraštyje, yra sanatorijos „Tė- 
vynė“ (520 vietų), „Dainava“ (225 vie- 
tos), „Baltarusija“ (350 vietų). Į r. nuo 
gydyklos, už Ratnyčios, aukštame, puši- 
mis apaugusiame jos krante, yra antra 
sanatorijų grupė: „Dzūkija“ (380 vietų), 
„Draugystė“ (330 vietų), vaikų sanato- 
rija „Saulutė“ (175 vietos). Kurorto p. r. 
dalyje, netoli autobusų ir geležinkelio 
stočių, yra kurorto poliklinika, 15 ha 
gydomosios fiz. kultūros parkas. Tarp šio 
parko ir Druskonio ež. išsidėstę „„Vil- 
niaus“ sanatorijos (340 vietų) korpusai, 
Miesto centre yra sanatorija „Pušynas“ 
(220 vietų). 

Kurorto gydykla aprūpinta moderniais 
med. įrengimais ir aparatūra. Joje vei- 
kia miner. vandens ir purvo, angliarūgš- 
tės, pušų, sieros vandenilio, radono, 
subakvalinės vonios, inhaliatoriumas. 
Gydykla gali atlikti 2500 procedūrų per 
dieną. Didelį gydomąjį darbą atlieka gy- 
domosios fiz. kultūros parkas. Jame vei- 
kia vyrų, moterų ir vaikų skyriai su 
plaukymo baseinais, soliariumais, atviro- 
mis ir pusiau dengtomis gydomosios 
mankštos aikštelėmis, dozuoto vaikščioji- 
mo takais, žaidimų aikštelėmis. Prie Rat- 
nyčios įrengtos kaskadinės maudyklės. 
Kurorte yra bioklimatinė stotis, kurioje 
gydytojai nustato kiekvienam ligoniui 
tinkamiausią saulės vonių ir kitų klima- 
tinio gydymo procedūrų režimą. D. ku- 
rortas veikia visus metus be pertraukos. 
Jo sanatorijose ir poNsio namuose vie- 
nu metu gali gydytis ir ilsėtis apie 5000 
žmonių. Be to, prie kurorto poliklini- 
kos veikia pensionatas, kuris aptarnauja 
atvykstančius gydytis su kursuotėmis. 
Kurorte dirba apie 100 gydytojų ir keli 
šimtai pagalbinio med. personalo dar- 
buotojų. 


D. teritorija 592 ha (1963). Daugiau 
kaip pusę jos užima parkai ir želdiniai. 


Mineralinių 
druskų Debitas Vandens > 

koncentracija (1/s) panaudojim 
68 0,29 gėrimui, 
gazavimui 
5,4 31 vonioms; 
gėrimui, 
gazavimU! 
8,4 46 vonioms 
52,6 0,06 voniomSs 
5,6 8,0 vonioms 

D. turi stačiakampę plano struktū!ė 


ir stačiakampį gatvių tinklą, būdinė3 
XIX a. Rusijos miestų pavyzdžiu 
planuotoms gyvenvietėms. Mieste YF 
47 gatvės, kurių bendras ilgis 223 js 
(1963). Pagrindinėse gatvėse įrengto 
vandentiekis, kanalizacija. Nuo 190 
mieste 2 maršrutais kursuoja autobus?“ 
Plentai jungia D. su Vilniumi, Kaunu: 
Gardinu. Nuo Pariečės stoties (18 KT. 
į p. r. nuo D.) ateina Vilniaus —Gardin 
glžk. atšaka. Iš Vilniaus ir Kauno 1 das 
kursuoja lėktuvai. Miesto butų IOnC““ 
21800 m? komunalinio ir 13800 m 17 
dividualinio gyv. ploto (1962). 2 a 
bučiai (1 jų sezoninis), restoranas; 
vinė, 4 sezoninės valgyklos (jų ta ių 
300 vietų dietinė), 2 kino teatrai (iš 4 
1 sezoninis), M. Čiurlionio memorialin 
muziejus (nuo 1963), kultūros not A 
bibliotekos (vaikų ir suaugusiųjų): 
kia duonos kombinatas (nuo 1957), P! 


aprūpina D. taryb, ūkis, Yra 100 Ito 
goninė, 3 vid. m-los (jų tarpe moky 12] 
internatas ir darbo jaunimo vid. M: 
M. Čiurlionio septynmetė muzikos 


2 vaikų darželiai, vaikų lopšelis: 


ruskO 
Druskininkai 1. Kurorto vaizdas nuosą prie? 
nio ež. (viršuje) ir maudyklės Nem 
I pasaul. karą 


D. apylinkėse žmonių gyventa jau ak- 
mens amžiuje. Netoli D., prie Ratny- 
"OS, aptiktos 7 stovyklos, priklausan- 
"los laikotarpiui, trukusiam nuo anksty- 
Yojo mezolito iki neolito pabaigos. 
ab D. ir Švendubrės, aukštame Nemu- 
No krante, yra antra stovyklų grupė. Ją 
Sudaro 6 stovyklos, priklausančios mezo- 
40 Pabaigai ir neolitui. Nekritiški isto- 
"ikai (T. Narbutas ir jo pasekėjai) klai- 
dingai priskyrė ' Druskininkams didelę 
„Sikšmę kryžiuočių agresijos metu. To 
aiko šaltiniuose dažnai minimi Salseni- 
S nėra D. vietovardžio vokiškas ver- 
timas, kaip buvo galvota; iš tikro jis 
Ieiškia Šalčininkus. Taip pat labai abe- 
lotina, ar iš miner. šaltinių D. apylin- 
“Se buvo galima gaminti valgomąją 
Ūruską. Iki XIX a. D. buvo tik nedide- 
IS Gardino gub. kaimas, nors D. šalti- 
" vandens gydomosios savybės buvo 
astebėtos jau anksčiau. 1790 D. šalti- 
"ų chemine sudėtimi ir gydomosiomis 
YPatybėmis susidomėjo karaliaus Stanis- 
0Vo Augusto asmeninis gydytojas, ir 
"0 to laiko jais ėmė naudotis vietiniai 
ti apylinkių gyventojai. 1794 tam 
Ikru dekretu D. paskelbti gydomąja vie- 
Ove, 1821 D. susidomėjo Vilniaus gy- 
Ytojų d-jos pirmininkas prof. M. Mia- 
LOYskis, siūlęs ištirti šaltinių vandenį. 
830 farmacininkas Rumelis atliko dvie- 
. šaltinių cheminę analizę. Tais pat 
Metais kitus D. šaltinius tyrė Vilniaus 
"to chemikas I. Fonbergas, iškeldamas 
. Miner. vandens gydomąją vertę. 1837 
„darytas ir patvirtintas planas D. ku- 
Oftui steigti. 1838 atidaryta gydykla, 
„ėjusi 14 vonių, pastatyti namai ligo- 
ms ir keltas per Nemuną. 1843 kuror- 
Š gydėsi 2000 ligonių. Aktyvų gydo- 
tas darbą Druskininkuose dirbo gydy- 
ASS L. Zembžickis (nuo 1837), Vilniaus 
lag aiCinos-chirurgijos akademijos auk- 
Iie gydytojai A. Renijeras (nuo 
lė 8), K. Voligangas (nuo 1839), J. Pi- 
A (nuo 1842) ir kiti, Druskininkų 
me itių mineralinio vandens veikimu do- 
Ipi0si ir Gardino gydytojų d-ja. 1841 
ž: “sta Druskininkų gydytojų d-ja, ku- 
OS tikslas buvo plėsti ir gerinti Drus- 
inkuose kurortinį gydymą. Šios d-jos 
Kid aktyviai dalyvavo gydytojai 
žieksolgangas, A. Renijeras, L. Zemb- 
IS, I: Nahumovičius, P. Savickis, 

< Eruskis, K. Chonskis, A. Hrinevičius, 
Plė Šeborovskis, S. Rosolovskis ir kt. 
“ti Druskininkuose kurortinio gydy- 
nas Latbą daug padėjo Vilniaus medici- 
I d-ja. Mokslinio tyrimo darbui Drus- 
linė Uose pagerinti buvo įsteigta moks- 
Š. taryba, kuriai daugelį metų vado- 
O Prof. E. Žebrovskis. 1844—46 Volf- 
"aižas Tedagavo Gardine leidžiamą žr. 
ninja Ya wod druskienickich" („Druski- 
Tag Ų šaltinių undinė“). Žurnale bend- 
arbiavo vasaros metu Druskininkuo- 
Byvenę T. Narbutas, J. Kraševskis. 
ių Ininkuose gyveno komp. S. Mo- 
> a Čia mirė (1847) poeto A. Micke- 
AUS bičiulis poetas J. Čečotas (palai- 
as Ratnyčios kapinėse). XIX a. vid. 
= Ininkuose veikė gerai įrengtas va- 
terbų teatras, Kai 1862 buvo baigtas Pe- 
U80— Varšuvos geležinkelis, iš Pa- 


ės MLTE, tomas 1 


riečės geležinkelio stoties į D. buvo 
nutiestas vieškelis. 1863 sukilimo metu 
Dubo miške, netoli nuo D., buvo įsikū- 
ręs sukilėlių štabas, 1865 carinė vyriau- 
sybė pardavė kurortą už 31 156 rb pul- 
kininkui Strantmanui. Vėliau D. priklau- 
sė atskiriems asmenims ir privačioms 
b-vėms. 1878 Druskininkuose buvo 417 
nuolatinių gyventojų; 1880 D. sudegė, 
bet greit atsistatė. 1887 įrengtas saulės 
vonių parkas. 1897 D. turėjo 1280, 
o 1909 — 2746 gyventojus. Vasarotojų 
ir besigydančių skaičius tuo metu išau- 
go iki 5000. 1920—39 D. buvo burž. Len- 
kijos okupuotame Vilniaus krašte. 1931 
burž. Lenkijos iždas atpirko kurortą iš 
privačių asmenų. D. šaltinių cheminę 
sudėtį 1932 tyrinėjo Vilniaus un-to tech- 
nikinės chemijos laboratorijos darbuo- 
tojai. Išgręžus naujus gilius šaltinius, 
išplėtus kurortą, nutiesus geležinkelio 
šaką ir plentą D.— Pariečė (1934), at- 
vykstančiųjų skaičius padidėjo iki 10 000 
per vasarą, 1940.VIII.3 BTSR AT pasiū- 
lymu D., kaip ir kai kurios kitos Balta- 
rusijos vietovės su lietuvių gyventojų 
dauguma, buvo perduoti Lietuvos TSR. 
1950—55 D.— rajono centras, nuo 1953 
resp. pavaldumo miestas. 

Taryb. metais D. kurortas smarkiai 
išplėstas. Pastatyta balneologinė purvo 
gydykla (1960), sanatorijos „Baltarusi- 
ja“ (1960), „Dzūkija“ (1961), „Draugys- 
tė“ (1962), poilsio namai „Pušynas“ 
(dab. sanatorijos „Vilnius“ korpusas), 
įkurtas gydomosios fizkultūros parkas. 
1961 kurorte gydėsi ir ilsėjosi apie 
42000 žmonių iš daugelio taryb. res- 
publikų. D. kurorto gydomąsias ypaty- 
bes tyrinėjo mokslininkai A, Jurgelio- 
nis, B. Sidaravičius, A. Aušrūnas, G. Miš- 
kinytė, S. Gruodytė, J. Jušėnaitė ir kt. 
D. miestas statomas ir tvarkomas pagal 
naujai sudarytą generalinį rekonstrukci- 
jos ir išvystymo planą. 1945—62 pasta- 
tyta autobusų stotis, aerostotis, viešbutis, 
2 kino teatrai, viešojo maitinimo ir bui- 
tinio aptarnavimo įmonių, 7 parduotu- 
vės, 21 komunalinis ir 110 individualinių 
gyv. namų. Atlikti dideli želdinimo dar- 
bai, įrengta oranžerija, naujų skverų ir 
gėlynų. D. kultūros ir poilsio parko 
pieva ir Nemuno sala ties D., kur auga 
retieji augalai (gelsvoji viksvuolė, mui- 
linė guboja, paprastoji šertvė, papras- 
tasis amalas, penkialapis ir pūstalapis 
dobilas), paskelbtos botaniniu draustiniu 
(jo plotas 53 ha). 

Su D. glaudžiai susijęs liet. dail, ir 
komp. M. Čiurlionio gyvenimas ir 
veikla, 


Lit.: E. Gineitienė, Iš kurortinio gydymo 
Druskininkuose raidos iki tarybinio laikotar- 
pio.—,„Iš mokslų istorijos Lietuvoje“, V., 1960 


[su bibliografija]; J. Jušėnaitė, A. Medonis, 
Druskininkų kurortas, V., 1962, 
2. Kaimas Alytaus rj, Raitinin- 


kų apyl, 11 km į š. v. nuo Merkinės, 
Nemuno deš. krante. 290 gyv. (1959), 
Yra Galvinio ežeras. Pr. m-la (nuo 1917), 
Po D. Tėvynės karo burž. nacionalistai 
nužudė 6 D. gyventojus. 


DRUSKININKĖLIAI — kaimas Lazdi- 
jų rj., Leipalingio apyl, 1 km į š. v. 
nuo Leipalingio. 92 gyv. (1959). R. pa- 


DRU—DRU 433 


kraščiu teka Seira (Baltosios Ančios in- 
takas), p.— eina Kapčiamiesčio—Leipa- 
lingio kelias. Kaimo apylinkėse yra pi- 
liakalnis, įrengtas atskiroje be įtvirtini- 
mų kalvoje; jo p. papėdėje randama 
grublėtų puodų šukių, titnago, skaldos. 


DRŪSKININKŲ-VARĖNOS MIŠKAI — 
didžiausias Lietuvos miškų masyvas, ap- 
imantis daugiau kaip pusę Varėnos rj. 
teritorijos. Plotas apie 150000 ha; iš 
jų apie 130 000 ha priklauso Druskinin- 
kų, Marcinkonių, Varėnos ir Valkininkų 
miškų ūkiams (27 girininkijoms, 134 ei- 
guvoms), likusioji dalis — kolūkiams, 
tarybiniams ūkiams ir kt. Masyvas ištį- 
sęs iš š. r. į p. v. apie 70 km. Šiaurės 
rytuose siekia Valkininkus, vakaruo- 
se — Merkinę, pietvakariuose — Druski- 
ninkus, pietuose ir pietryčiuose — BTSR 
sieną (už jos tęsiasi Ruskaja Puščios ir 
Beržtų miškai), rytuose — Barčius; supa 
Varėną, Perloją, Marcinkonis. D.-V. m. 
išilgai kerta Vilniaus—Gardino glžk., 
o masyvo p. v. dalį — glžk. atšaka 
į Druskininkus. V. dalimi eina Aly- 
taus—Druskininkų plentas, š. v.— Mer- 
kinės— Varėnos, 


Miškas Miškų ūkis Girininkija (5 
a 
Artakūnės Marcinkonių Darželių 1117 
Ašutos Marcinkonių Darželių 668 
Barčių Varėnos Girežerio 1057 
Beržupio Varėnos Giraitės 604 
Bingelių Druskininkų Merkinės 5582 
Būdų Varėnos Kaniavos 523 
Cimakavo Druskininkų Senovės 954 
Čepkelių 
raistas Marcinkonių Katros 3037 
Česukų Druskininkų Norulių 623 
Darželių- 
Gaudiškių Marcinkonių Darželių 1419 
Drevių 
Kampo Marcinkonių Marcinkonių 1449 
Drucminų Varėnos Kaniavos 1324 
Dubičių Varėnos Dubičių 500 
Ežeraičio Valkininkų | Menis bi 
Fermos Valkininkų Valkininkų 503 
Giraitės Varėnos Matuizų 682 
Girežerio Varėnos Giraitės 1190 
Glėbo Varėnos Varėnos 877 
Glūko Varėnos Glūko 1098 
Gribašos Varėnos Rudnios 641 
Grikampio Marcinkonių Darželių 1722 
Gudų giria Marcinkonių Katros 2205 
Jakulių Varėnos Perlojos 1002 
Jasiuliškių Druskininkų Latežerio 955 
Jaskonių Druskininkų Raigardo 667 
Kalvių Varėnos | Danienia žė 
Valkininkų Versekos | 210 
Ramonų i Varėnos [ Mais 1-4 
HAS pri Ss ė 
Kapiniškių Druskininkų | Randamas i 
Karalienės 
Daržas Marcinkonių Darželių 879 
Karališkių Varėnos Dubičių 807 
i Varėn žeri 
Kašėtų ( Marcinkonių io 55 
Katiliškių Marcinkonių Darželių 794 


434 


Miškas 


Kaziukonių 
Kermušijos 
Kijučių 
Kriokšlio 
Latežerio 
Liepaloto 
Lygumų 


Lynežerio [ 


Mančiagirio 
Marcinkonių 


Margionių- 
Golių 
Martynavos 


Maskaukos 
Mergežerio 


Milioniškių 
Musteikos 


Naujasodės 
Norulių 
Noškūnų 
Pabaronės 


Pacurlio- 
Pajuodbalico 


Padubičių 
Palielukio 
Palkabalio 
Pamušališkės 
Paramėlio 
Paručių 
Pašalčių 
Paūlių 
Pauosupio 
Perlojos 


Poligono 
Raigardo 


Kandamonių 


Ratnyčios 
Rudnios 
Saltoniškio 


Skersabalio | 


Smalininkų 
Šarkiškių 


Kerpinis 


DRU—DRU 
Miškų ūkis Girininkija Ta 
a 
Varėnos Kaniavos 719 
Druskininkų Latežerio 665 
Valkininkų Versekos 527 
A aranaa | Lynežerio 784 
Rudnios 690 
Druskininkų  Latežerio 852 
Druskininkų Grūto 522 
Varėnos Varėnos 506 
Varėnos Lynežerio 1625 
Marcinkonių Marcinkonių 614 
Marcinkonių Mančiagirio 1007 
4 čiagirio 
d | M apiakontų O 
Puvočių 207 
Druski- | Senovės | 1419 
ninkų Randamonių 128 
Varėnos Varėnos 512 
Varėnos Glūko 643 
| Giraitės 1373 
Varėnos Perlojos 500 
Girežerio 473 
Varėnos Perlojos 632 
in- Katros 
Mani | Kabelių Ž4 
Druskininkų Latežerio 1042 
Druskininkų Norulių 1171 
Varėnos Palkabalio 525 
Varėnos Matuizų 1022 
Druskininkų Grūto 570 
Varėnos Dubičių 540 
Valkininkų Valkininkų 531 
Varėnos Palkabalio 2120 
Druskininkų Grūto 562 
Varėnos | kios 4 
Varėnos Glūko 047 
Valkininkų Šalčios 833 
Varėnos Perlojos 653 
Varėnos Palkabalio 709 
o RS 
Varėnos Varėnos 056 
Druskininkų Raigardo 1791 
Druski- | Randamonių 3135 
ninkų Senovės 670 
Druskininkų Druskininkų 832 
Varėnos Rudnios 1732 
Varėnos Dubičių 567 
Vario air o 
Marcinkonių Puvočių 103 
Varėnos Matuizų 734 
Varėnos Matuizų 761 


pušynas Druskininkų-Varėnos miškuose 


Miškas Miškų ūkis Girininkija Plotas 
(ha) 

Šilaičių Druskininkų Senovės 605 
Švendubrės Druskininkų Druskininkų 1605 
Trakiškių Varėnos Perlojos 507 
= Druski- Norulių 905 
Uciekos ninkų | Randamonių 365 
Ūtos Varėnos Rudnios 941 
Užpurvės Druskininkų Latežerio 894 
Užuožerių Marcinkonių Marcinkonių 933 
Užupio Varėnos Girežerio 946 
5 s Girežerio 1567 
Varėnos Varėnos [ Glūko 543 
Varėnos II Varėnos Giraitės 1673 
Varnasalų Marcinkonių Marcinkonių 1589 
Versminio Marcinkonių Mančiagirio 870 
i Ežmė ss Druski- Grūto 738 
Vijūninių ninkų ( Senovės 392 
Virtukalnio Druskininkų Latežerio 633 
Varėnos Zervynų 4790 

Zervynų [ Marcinkonių Marcinkonių 1169 


D.-V. m. driekiasi Pietryčių smėlingo- 
sios lygumos p. v. dalimi (Merkio ly- 
guma). Vyrauja banguotos lygumos ir 
kalvotas žemyninių kopų landšaftas. Pa- 
viršių dengia smėlio bei žvyro sąnašos, 
susiklosčiusios per keletą paskutiniojo 
apledėjimo laikotarpių. Š. v. pakraščiu 
tęsiasi Merkio slėnys, susiformavęs 1e- 
dyninių vandenų senslėnyje. Į p. r. nuo 
jo pakopomis kyla 2 zandrinės terasi- 
nės lygumos. Žemesniosios zandrinės ly- 
gumos reljefas banguotas, pietryčiuose 
pereina į kalvotą. Daug žemyninių ko- 
pų. Vienas kopų masyvas yra į š. r. nuo 
Ūlos intako Uosupio žiočių, apie Zervy- 
nas, Barčius; antras — į priešingą pusę, 
tarp Zervynų, Marcinkonių, Kabelių ir 
Musteikos; trečias — tarp Marcinkonių 
ir Druskininkų. Į p. r. nuo kopų masy- 
vų tęsiasi aukštesnioji zandrinė lyguma. 
Joje didelius plotus užima pelkynai 
(Čepkelių raistas, Grybaulios, Grūdos, 
Kaniavėlės pelkės ir kt.). Terasinės ly- 
gumos išraižytos Merkio intakų. Per 
D.-V. m. į Merkį teka: iš dešinės — 
Spengla, Duobupis, Varėnė, Vardaunia, 
Nedingis; iš kairės — Verseka, Duob- 
upis, Beržupis, Derežnyčia, Derežna, 
Ūla, Grūda, Skroblus. Masyvo p. v. pa- 
kraščiu į Nemuną teka Ratnyčia. Miš- 
kuose, smėlio pylimų apsuptose dau- 
bose, telkšo daug ežerų; daugelis jų 
termokarstinės kilmės. Masyvo š. r. da- 
lies didesnieji ežerai: Lielukas, Glūkas, 
Varėnis, Glėbas, Burokaraisčio ež. (visi 


O is ai 


Mergelės Akių ežeras Druskininkų-Varėnos 


į š. nuo Merkio), Girežeris, Žiežulis, II- 
gis, Lavysas, Nikšinis (į p. nuo Merkio). 
P. ir p. v. dalies didesnieji ežerai 
Kaniavos ež., Titnas, Ūla, Lynežeris: 
Dumblis, Stojų ež., Matarų ež., Ešerinis: 
Ešerinukas, Kastinis, Randamonių €žv 
Grūtas, Ilgis, Latežeris, Druskonis. DIT“ 
vožemiai daugiausia šilaininiai jauriniai 
susiformavę ant smulkių kvarcinių SMĖ“ 
lių, ir velėniniai jauriniai, mažai sujaU“ 
rėję, ant smėlių, žvyrų, rečiau ant pr“ 
smėlių ir priemolių. Vandenskyrose P2“ 
plitę aukštutinio tipo pelkiniai dirvožė 
miai. Dėl nederlingų dirvožemių | 
blogo ūkininkavimo praeityje masyV? 
miškai skurdūs, reti. Mišku apaugę PI?“ 
tai (priklausantieji valst. fondui) užimė 
103000 ha. Iš jų 8105 yra savaiminės 
kilmės, 1995 — kultūrinės. Pušynų YIė 
9095, eglynų, beržynų ir juodalksnynų 
po 305, drebulynų 0,39, ąžuolynų 
0,195. Vyrauja kerpiniai ir brukniniai 
pušynai; yra mėlyninių, kimininių, £2! 
linių. Eglynai daugiausia mėlyniniai !! 
kiškiakopūstiniai; pasitaiko brukniniU: 
juodalksnyninių-dilgėlinių bei juodalę? 
nyninių-viksvinių. Jaunuolynų yra 939! 
pusbrandžių medynų 289, pribręstal 
čiųjų 1396, brandžiųjų 695. Medynų r 
amžius 36 metai, vid. bonitetas III, 1 
vid. Apalais Ua I boniisto Era 
yra 270, II— 1590, III — 54, 1V - 
2695, V — 3,59, Va — 0,19b. Didėa 
skalsumo medynų 1895, vidutinio 5810: 
mažo skalsumo 2395. Medienos VI“: 
tūris 86 mš/ha (brandžiųjų medyni 
179 mš/ha), vid. metinė prieaUė“ 
22 mš/ha. Per metus iškertama I 
102 000 mš (0,96 mš/ha), iš jų pagrin! 2 
niais ir atkuriamaisiais kirtimais SE 
52000 m3, ugdomaisiais 3000 mš, sa 
tariniais 39 000 m?. Pušis ir eglė kertat" 
100—120 metų amžiaus, beržas ir Jas, 
alksnis 70—80 metų, drebulė 50 LAA 
619; valst. miškų yra eksploataciti 
3905 — apsauginiai (iš jų 3990 Ž2! 


iniai: 
sios zonos, 2995 paupių apsaugini“! 
995 pakelių apsauginiai, 2196 drausti 
niai, 1,49; kurortiniai). iš 

s 


D.-V. m. įeina į termofilinių pušl? ĖS 
pušies-ąžuolo miškų fitogeografinę a 
vinciją. Šių miškų augalija genetiš 5 
susijusi su  Pripetės-Polesės žemur, 
ir Bebro-Narevo lygumų smėlynų čia 
galija. Sausuose retuose pušynuose 


miškuose 


auga minėtų lygumų smėlynų endemi- 
ai; „baltarusiškasis pūtelis, lietuviškoji 
Naktižiedė, Be to, D.-V. m. flora turi 
"Maža bendro su kontinentine pietry- 
ni Europos ir atlantine vakarų Europos 
ra Pietryčių Europos smėlynų bei 
Iškastepės atstovų tarpe yra labai retų 
galų: siauralapė smiltė, Borbaso gvaz- 
€Ikas, penkialapis dobilas (azijinė rū- 
Šis). Iš atlantinių vakarų Europos rūšių 
Plačiai paplitęs smiltyninis šepetukas, 
Paprastoji gvaizdė, pavasarinis kežys, 
Pelkėtose vietose — mažasis pataisas 
Golių miške, prie Randamonių), didy- 
Pi „asiūklis (juodalksnynuose ties Puvo- 
as) Yra ir šiaurinės floros rūšių: 
kaksčiojį šluotsmilgė (Sanatorijos miš- 
(Če, Varnauogė, durpyninis bereinis 
€pkelių raiste). Miškuose surenkama 
SUB vaistinių augalų (ypač miltinių 
Ikliauogių) ir grybų. Iš medžiojamosios 
N "Unijos daugiausia stirnų, briedžių, 
ŠPių, usūrinių šunų, pilkųjų ir baltųjų 
ša Ųų, voverių, kiaunių, kurapkų; yra 
mų, ūdrų, kurtinių, pasitaiko vilkų. 
Ie Latežerio peri didysis apuokas. 
2 V. m. masyvo teritorijoje yra 
N landšaftiniai draustiniai — Raigardo 
“Muno slėnyje, ties BTSR siena; Ž. 
ja gardo slėnis) su didžiausiu Lietuvo- 
Sufoziniu cirku; Ūlos (ties Ūlos vi- 
Urupiu) su būdingiausiais Pietryčių ly- 
Os kraštovaizdžiais (zandrinėmis ly- 
Tomis, termokarstiniais ežerais, že- 
taninėmis kopomis, bifurkacijos ir kap- 
2 o Procesų padariniais) — ir Čepkelių 
5 Slo zoologinis-botaninis draustinis. Be 
" daug sen. bitininkystės liudytojų — 
lų su senomis bičių drevėmis. 
Š Pušys ir 4 ąžuolai paskelbti gamtos 
sirpinklais, Daugiausia jų yra Gudų 
nių OS, Nezdelių, Musteikos, Marcinko- 
Grigas U0se; mažiau — Kalnų, Briedžių, 
Mar Os, Užuožerių, Puvočių miškuose, 
nų įS10nių, Kapiniškių, Darželių, Zervy- 
almuose. 
ar XVII a. dabartiniai D.-V. m. su- 
“ dalį didžiulio masyvo, kuris tęsėsi 
į nuo Vilniaus iki Belovežo girios, 
Maja GTUOSe jungėsi su Užnemunės ir 
(į p miškais. Didesnioji miškų dalis 
adį nuo Ūlos) nuo seno vietos žmonių 
Adm A Gudų giria. XIV a. D.-V. m. 
Inistravo did. kun-ščio medžiotojai. 
der LOjŲ buvo maža, nes žemė ne- 
ski Labiausiai apgyvendinti buvo 
buvo = ir jo intakų krantai. Nuo seno 
Nink Paplitusi miškinė ir drevinė biti- 
Ystė (ž. Bitės). Drevininkai, arba 
Uoga nkai, minimi XVI a. dokumen- 
SBresiį Iš 1639 Girių ordinacijos galima 
si Šiau jog D.-V. m. tuo metu jungė- 
Va Kaos rytuose su Valkininkų, piet- 
163 1Uose su Pervalkos (BTSR) miškais. 
Buvo Valkininkų-Lieponių girininkijoje 
lys, 3 „barai, 33 apsiaustiniai, 51 eigu- 
nės — „Šauliai; Varėnos-Perlojos-Merki- 
19; „Šitininkijoje — 21 apsiaustinys, 
tip S8Ulys, 80 šaulių; Kaniavos-Dubičių 
20 martioje —8 dideli apsiaustiniai ir 
Buvo 0 33 eiguliai. XVII a. D.-V. m. 
są abai niokojami; miško pievose 
len 22 balų rūda, medžiai deginami pe- 
dėžutę, (Potašui gaminti), varoma derva, 
as; dideli miško plotai kertami rū- 


dar 


dai lydyti (patrankų gamyklai Valkinin- 
kuose). XIX a. buvo atrenkamos labai 
aukštos ir lieknos pušys laivų gamybai. 
I pasaul. karo ir lenkų okupacijos me- 
tais daug miško iškirsta ir nuplukdyta 
Merkiu bei Nemunu už Lietuvos ribų. 
Apie 30 000 ha nualintų privačių miškų 
perėjo į valstyb. fondą 1940 ir apie tiek 
pat po D. Tėvynės karo. Pokariniu lai- 
kotarpiu apželdinta 27000 ha, iš jų 
1900 ha menkaverčių medynų vietoje. 
Miškui apsaugoti nuo gaisrų įrengta 
50 km priešgaisrinių proskiebų, 1800 km 
mineralizuotų juostų. 

Miškuose buvo 1863 metų sukilėlių 
stovyklų. Karališkių miške, prie Dubičių, 
sukilėlių būrys, vadovaujamas L. Nar- 
buto, kovėsi su carine kariuomene. 
D. Tėvynės karo metais veikė tarybinių 
partizanų būrys „Dainavos partizanas“, 
kurio pagrindinė buveinė buvo Subar- 
tonių miške (šalia D.-V. m.). Apie Dubi- 
čius miškuose stovyklavo liet. taryb. 
partizanų Komjaunimo v. brigada, pri- 
klausiusi Baltarusijos partizaninio judė- 
jimo štabui. 1942.IV netoli Varėnos ne- 
lygioje kovoje su hitlerininkais žuvo 
LKP CK antroji operatyvinė grupė, ku- 
riai priklausė J. Daškauskas, K. Elja- 
ševas, T. Tamulevičius, S. Volkovičius 
ir kt. 

Lit: T. Ivanauskas, Gamtininko užrašai, 

V., 1955 [p. 7—59]. 
DRŪSKUPIS — upelis Prienų rj, Nemu- 
no deš. intakas. Ilgis 3 km, baseino plo- 
tas 6,5 km2. Prasideda Žvėryno miško 
pakraštyje, prie Škėvonių. Teka į p. r. 
per Birštoną. Įteka į Nemuną 288 km 
nuo jo žiočių. Deš. krante yra 7 mine- 
ralizuoto vandens šaltiniai, vad. „senai- 
siais šaltiniais“, kurių vanduo vartoja- 
mas gydymui. 


DRŪTAS Jonas Kęstutis [g. 1909.IV.28 
Uč Dere (Gruzijos TSR)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 
1927, dar mokydamasis Vilniaus lietu- 
vių g-joje, buvo priimtas į V. Baltaru- 
sijos Kom. jaunimo s-gą. Įstojęs 1928 
į Vilniaus un-tą, priklausė marksistinei 
studentų org-jai „Liepsna“. 1930 priim- 
tas į V. Baltarusijos KP (VBKP). Nuo 
1930.XII Lietuvių komunistų biuro (LKB) 
prie VBKP Vilniaus apygardos k-to na- 
rys, nuo 1931.XI LKB prie VBKP CK 
narys. 1931 marksistinės lietuvių stu- 
dentų Visuomenininkų sekcijos v-bos 
narys. Vienas „Intelektualistų klubo“ ir 
nelegalios antifašistinės studentų org-jos 
„Frontas“ organizatorių. 1934 LKB sek- 
retorius ir nelegalaus laikr. „Valstiečių 
balsas“ redaktorius. Nelegalių laikr. 
„„Barikada“, „„Bedievis“ bendradarbis, lei- 
dėjas. 1934, baigęs Vilniaus un-te agro- 
nomiją, paskirtas un-to gamtos-matema- 
tikos f-to asistentu. 1935 pab. suimtas su 
grupe studentų, įtartų kom. veikla, bet 
po kelių mėnesių paleistas. 1936.I Vil- 
niaus un-to asistentų ir studentų byloje 
(„„Vienuolikos byla“) nuteistas 5 metus 
kalėti (pritaikius amnestiją, bausmė su- 
mažinta iki 3 metų). Iš Gardino ka- 
lėjimo išleistas 1938.XI. Neturėdamas 
teisės gyventi Vilniuje, išvyko į Kroku- 
vą, dirbo darbininkų kooperatyvo „Pra- 


DRU—DUB 


ca" sąskaitininku, 1939—40 Vilniuje dir- 
bo pedagoginį darbą. 1940—41 Vilniaus 
miesto burmistras, vykdomojo k-to sek- 
retorius, pirmininkas. 1941—44 slaps- 
tėsi nuo hitlerininkų. 1944—46 Lietuvos 
TSR Valstybinės plano komisijos dar- 
buotojas. 1946 išvyko į Lenkijos Liau- 
dies Respubliką (LLR) ir iki 1948 dirbo 
adm. darbą Varšuvoje. Nuo 1948 dirba 
diplomatinėje LLR tarnyboje. 


DRŪŽAI — kaimas Širvintų rj., Viesų 
apyl, 5 km į p. v. nuo Širvintų, Šir- 
vintos kair. krante. 93 gyv. (1959). Dre- 
nažo vamzdžių g-la (nuo 1953), pr. m-la 
(nuo 1928), biblioteka. 


DŪBALINGIS — pelkė Biržų rj., 10,5 km 
į p. v. nuo Biržų, 5 km į š. v. nuo Va- 
balninko. Plotas 375 ha (pramoninis 
75 ha). Pelkė ištįsusi iš š. į p.. tarp 
2 drumlinų pavidalo gūbrių; ilgis 15 km, 
plotis 200—400 m. P. dalis — plynraisti- 
nė tarpinio tipo pelkė, š. — raistinė 
žemapelkė. Durpių klodo didž. storis 
1,6 m, vid. 1,2 m. Durpės žemapelkinės, 
labai susiskaidžiusios (vid. susiskaidy- 
mas 3895). Išilgai pelkės į Upytę (Tatu- 
los intaką) eina magistralinis kanalas. 


DŪBAS Vladas [1887.VI.18 Merčiuose 
(Vilkaviškio rj) — 1937.VIII.3 Kau- 
ne] — literatūros mokslininkas, rašyto- 
jas. 1907 baigęs Marijampolės g-ją, stu- 
dijavo Varšuvos, Pa- 
ryžiaus ir Maskvos 
universitetuose. Nuo 
1908 rusų žurnaluo- 
se „Vestnik znani- 
ja“, „Vokrug sveta“ 
ir kt, spausdino jau- 
nimui skirtus egzoti- 
nės tematikos kūri- 
nėlius ir lit. kritikos 
etiudus. 1915 baigė 
Maskvos un-to isto- 
rijos-filologijos f-to 
romanistikos sekci- 
ją. 1916—18 dirbo ped. darbą Maskvoje. 
1918—23 Kauno „Saulės“ g-joje dėstė 
visuotinę lit-rą. Nuo 1920 Aukštuosiuo- 
se kursuose Kaune dėstė V. Europos 
lit-rą. 1921 gilino studijas Italijoje. Nuo 
1922 Kauno un-te dėstė lot. kalbą, 
romanų lit-rą (nuo 1924 docentas, nuo 
1928 ekstraordinarinis profesorius). 1929 
tobulinosi Prancūzijoje. Dirbdamas un-te, 
1931 redagavo žrn. „Vaga“. Paskelbė 
kritikos straipsnių apie V. Europos tau- 
tų rašytojus, išleido un-te skaitytas pa- 
skaitas, prancūzų lit-ros istorijos kur- 
są, keletą monografijų apie prancū- 
zų rašytojus (Volterą, A. Fransą ir kt.). 
D. buvo ateistinių pažiūrų, paskaitose 
ir moksl. darbuose laikėsi pažangių 
pozicijų. 

Ršt.: Įvadas į bendrąją literatūrą, K., 1923; 
Chateaubriand, Marijampolė, 1925;  Anatole 
France, Klaipėda, 1928; Prancūzų literatūros 
istorija, 2 t., K., 1929-30; Literatūros įvadas, 


K., 1931; Voltaire, K., 1932; Vytukas (Vie- 
no berniuko istorija), K., 1934. 


DUBASOVAS Borisas [g. 1904.XI.4 Sa- 
Iatove] — statistikos darbuotojas. Nuo 


| 
435 


436 DUB— DUB 


1925 dirbo statistikos įstaigose Sarato- 
ve, Stalingrade; kartu 1930—32 mokėsi 
Saratovo Planavimo-ekonomikos in-te, 
Nuo 1940 TSKP narys. 1946—49 mokė- 
si Maskvos Ekonomikos-statistikos in-te. 
Nuo 1954 Centrinės statistikos v-bos 
prie Lietuvos TSR MT viršininkas; kar- 
tu nuo 1955 dėsto statistiką Vilniaus 
Aukštojoje part. m-loje. Nuo 1956 kan- 
didatas į LKP CK narius, nuo 1964 LKP 
CK narys. Nuo 1963 Lietuvos TSR AT 
deputatas. Jam vadovaujant, buvo pa- 
rengta spaudai dauguma Lietuvos TSR 
ekonomikos ir kultūros statistinių met- 
raščių ir kitų statistinių leidinių, iš ku- 
rių svarbiausi: „Tarybų Lietuvos dvide- 
šimtmetis“ (1960), „1959 metų visasąjun- 
ginio gyventojų surašymo duomenys 
(Lietuvos TSR. Miestai ir rajonai)“ 
(1962), „Lietuvos TSR švietimas ir kul- 
tūra“ (1964), „Tarybų Lietuvai 25 metai“ 
(1965). 


DUBĖNAI — 1. Kaimas Kelmės rj., Šau- 
kėnų apyl., 9 km į p. r. nuo Užvenčio, 
prie Vaiguvos—Šaukėnų kelio; kolūkio 
centras. 245 gyv. (1959). V. pakraščiu 
teka Knituoja (Ventos intakas). Š. pa- 
kraštyje yra nedidelis Dubėnų ež. Kuria- 
si nauja kolūkio gyvenvietė. Pr. m-la 
(nuo 1908). D. minimi 1511. Išsiskirstė 
vienkiemiais 1907. 

2. Kaimas Alytaus rj, 8 km į š. v. 
nuo Alytaus; apylinkės centras. 68 gyv. 
(1959). Aštuonmetė m-la (1913—49 pra- 
dinė, 1949—58 septynmetė, 1958—61 
vidurinė). Kaime rastas baltiškojo tipo 
akmeninis darbo kirvis su skyle kotui. 
Burž. nacionalistai 1950 nužudė pr. 
m-los ved. J. Naikelį. 


DUBENECKIENĖ Olga [Švedaitė, Kalpo- 
kienė; g. 1891.V.30 Peterburge] — ba- 
letmeisterė, dailininkė. 1906 baigusi 
g-ją, mokėsi privačiose (L. Dmitrijevo- 
Kavkazkio, B. Anis- 
: feldo ir kt) dai- 
lės studijose, lankė 
F. Rubo batalinės 
tapybos studiją Pe- 
terburgo Dailės aka- 
demijoje. Baigė ba- 
letmeisterių A. ir J. 
Čekriginų ir O. Pre- 
obraženskajos baleto 
studijas. 1912 pradė- 
jo sceninę veiklą Pe- 
terburgo Intermedi- 
jos namuose. I pa- 
saulinio karo metais pradėjo reikštis ta- 
pyboje. 1919 atvyko į Lietuvą. 1919— 
1922 gilino choreografijos žinias Berly- 
ne. 1921 įsteigė Kaune pirmąją liet. ba- 
leto studiją ir 5 metus jai vadovavo. 
Dirbo „Vilkolakio“ teatre, A. Sutkaus 
dramos studijoje ir kt. 1922—25 dirbo 
baletmeisterė Valstybės teatre, pastatė 
šokius operoms: A. Rubinšteino „Demo- 
nas", Š. Guno „Faustas“, Dž. Verdžio 
„Traviata“, „Rigoletas“, P. Čaikovskio 
„Eugenijus Oneginas“, Ž. Bizė „Karmen“ 
ir kt. Sukūrė dekoracijų ir kostiumų es- 
'kizus operetėms: Ž. Ofenbacho „Gražioji 


Elena“ (1928), „Perikola“ (1931), ope- 
roms: D. Rosinio „Sevilijos kirpėjas“ 
(1933), F. Flotovo „Marta“ (1939), A. Ru- 
binšteino „Demonas“ (1940), baletams: 
L. Minkaus „Arkliukas kupriukas“ 
(1937), N. Rimskio-Korsakovo „Šechera- 
zada“ (1937), B. Asafjevo ,„Bachčisara- 
jaus fontanas“ (1938), „Kaukazo belais- 
vis“ (1939), Moljero pjesei „„Tariamasis 
ligonis“ (1928) ir kt. Nutapė A. Galau- 
nienės (1923), P. Kalpoko (1925), P. Pin- 
kauskaitės (1926), Butkų Juzės (1926), 
K. Petrausko (1932), M. Juozapaitytės 
(1933) ir kt. portretus. Taryb. metais 
D. sukūrė dekoracijų ir kostiumų eski- 
zus M. Gorkio pjesei „Saulės vaikai“ 
(1946), A. Ostrovskio komedijai „Vilkai 
ir avys“ (1946) ir kt. 


DUBENĖCKIS Vladimiras [1887 Vilniu- 
je — 1932.VIII.10 Karaliaučiuje] — ar- 
chitektas dailininkas. Tėvas gydytojas 
už polit. nepatikimumą buvo caro val- 
džios ištremtas iš 
Vilniaus į Barnaulą. + 
Ten jis išsivežė ir 
mažąjį D., kur jam 
buvo sudaryti ofi- £ 
cialieji gimimo met- 
rikai (1888.IX.6). D. 
mokėsi Barnaulo ir 
Peterburgo  g-jose. 
1906 įstojo į Peter- 
burgo Dailės akade- 
mijos architektūros 
skyrių, mokėsi prof. E 
L. Benua vadovauja- b 

mas, pasižymėjo dideliais meniniais ga- 
bumais, architektų dailininkų d-jos met- 
raštyje publikavo archit. projektus, da- 
lyvavo archit. konkursuose. 1914 baigė 
akademiją. Po 1917 Vasario revoliuci- 
jos, reorganizavus Visos Rusijos Meno 
veikėjų s-gą, D. išrinktas s-gos v-bos 
sekretoriumi. Po Spalio revoliucijos — 
Petrogrado Dailės akademijos profeso- 
rius. Įkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, 
1919 persikėlė į Vilnių, buvo Švietimo 
liaudies komisariato dailės skyriaus dar- 
buotojas, rūpinosi įgyvendinti taryb. 
vyriausybės paskelbtą meno paminklų 
apsaugos dekretą. Nuo 1919 pab. su 
mažomis pertraukomis gyveno Kaune. 
Buvo vienas Lietuvos Meno kūrėjų 
d-jos, Valstybės archeologijos komisi- 
jos, Lietuvos inžinierių ir architektų 
s-gos steigėjų, ilgametis Lietuvos inži- 
nierių ir architektų s-gos archit-ros sek- 
cijos pirmininkas. Kurį laiką gyveno 
Berlyne, kur projektavo baldus masinei 
gamybai, kūrė teatro dekoracijas. Vė- 
liau tarnavo architektu Lietuvos Preky- 
bos ir pramonės m-joje, buvo vienos 
prekybos b-vės pram. skyriaus direkto- 
riumi, Kauno un-to architektu ir teatro 
dailininku, Kauno meno m-loje dėstė 
kompoziciją ir perspektyvą. Ankstyvuo- 
ju kūrybinio darbo laikotarpiu D. supro- 
jektuotiems pastatams būdingas baroko 
formų laisvas interpretavimas, supa- 
prastinimas (Kauno Valstybės teatro 
pagr. fasadas), klasicizmo stiliaus išori- 
nių požymių įtaka (Kauno meno m-la, 
Čiurlionio galerijos laikinieji rūmai), 
o vėliau sukurtuose projektuose (Kauno 


ist. muziejaus ir Čiurlionio dailės MU“ 
ziejaus rūmai) klasicizmo stiliaus logika 
pasireiškė visų pirma pastatų išplanaV! 
me. Moderniojoje archit-roje D. pritalš 
liet. liaudies meno motyvus; vėliau JB 
bandė šiuos motyvus kompoziciškai pe“ 
kurti ir panaudoti monumentalių pasta 
sprendimuose (Valstybės teatro žiūro 
salė, „Lietuvos“ viešbučio fojė, „RagV“ 
čio“ namo fasadas). 


Suprojektuoti pastatai: 
bažnyčia (1922—23); Kaune — meno m-la 


Karmėlavoje 92 


Sol“ 


medicinos f-to rūmai (1931—33), 
muziejaus ir Čiurlionio dailės muziejaus T 
(1931—36), daugiabučiai gyv. namai („Raguč“, 
namas Taryb. armijos prospekte; D 
čio g. 41; Lenino prospekto 30) ir kt. seka 
Dekoracijos Valstybės teatro spektakliai, 
S. Guno „Romeo ir Džuljeta“ (1925), Ž. Ol 
bacho „Hofmano pasakos“ (1925), R. Vai 
rio „Lohengrinas“ (1926), Dž. Verdžio „TrU 
dūras“ (1929) ir kt. r 
Lit: J. Baršauskas, R. Jaloveckas, 65, 
V. Dubeneckis.—,,Mokslas ir gyvenimas + 
Nr. 12; S. Budrys, Dailininkas architektas 058, 
das Dubeneckis.—,Meno saviveikla“, 
Nr. 3. 


DUBIA — pelkė Panevėžio rj., i P- ne 
Raguvos, abipus Ukmergės—Panevėč, 
plento. Plotas 110 ha. Plyninė žemapė 
kė, ištįsusi Nevėžio slėnyje iš š. V- L. 3. 
r. Durpių klodo didž. storis 7,2 m, Ner 
2,8 m; vid. susiskaidymas 3496, vid: P“ 
leningumas 7,895. Per D. eina magistfė 


linis sausinimo griovys. 


DUBIČIAI — kaimas Varėnos rj., 24 ES 
į p. r. nuo Varėnos, prie Lietuvo“ 
TSR-— Baltarusijos TSR sienos; aBY— 
kės ir tarybinio ūkio centras. 326 DM 
(1959). D. — būdingas kompaktiškas £ 25 
vinis kaimas. Stovi vietinės reikši 
kelių kryžkelėje, Ūlos deš. krante; jių 
buv. Pelesos ež., tarp pelkių ir didė 
miškų. Yra šieno miltų g-la, lentpiV 7 
med. punktas, aštuonmetė m-la (DU 


š > + bib“ 
laikais pradinė), kultūros nama! bi 
lioteka. E 

Ūlos ir įos aukštupio Pelesos pakial m. 


žmonių gyventa jau viduriniajame akmenė a 
žiuje (prieš 10000 metų). D. apylinkėlė „re 
4 akmens ir žalvario amžiaus stovyklO“ gos 
Pelesos upės. Pirmoji (,,Salaitė“) yra E jame 
kair. krante, tyrinėta 1959 ir 1962. APalč ss įr 
sluoksnyje aptikta vėlyvojo neolito virVe ikų 
šukinės keramikos, gludintų titnaginių is pri 
ir širdinių strėlių antgalių. Vid. sluoksM? „ir. 
klauso pirmųjų m. e. amžių gyvenvietė "piv 
šutinis — ankstyvojo feodalizmo laikotė eš: 
Antroji stovykla („Paežerys“) yra Peles0! 1061 
krante, prie buv. Pelesos ež., tyrinėta 70- 


Apatinis sluoksnelis priklausė vėlyvojo i jo 
lito mikrolitinei-makrolitinei kultūrai. V aysia 


rastas sunykęs sluoksnis su anks iklaU“ 
neolito keramika, Viršutinis sluoksnis L ul 
so vėlyvojo neolito virvelinės keramik0* pe 
tūrai. Trečioji stovykla („Elektrinė“) V injamė 
lesos kair. krante, tyrinėta 1962. Apati ankS“ 
sluoksnyje rasta vėlyvojo mezolito LŽ jausi? 
tyvojo neolito radinių su pačia ankstY! Arye“ 
keramika. Virš jo buvo sluoksnelis SU als 
line vėlyvojo neolito keramika, dar aukš“ Ks 
žalvario amžiaus pabaigos sluoksnis If g 
niai su m. e. pradžios bei ankstyvojo, vyk 
lizmo laikotarpių radiniais. Ketvirtol! rosi0S! 
la (,„Nuolabėdžiai") yra į r. nuo al“ „aly“ 
miške, be kultūrinio sluoksnio. Rasti „įpėj? 
vojo mezolito ir neolito dirbinių. „diniė 
Lietuvos TSR MA Istorijos in-tas. „miujė" 
yra Istorijos-etnografijos muziejuje (Vi 2 


| 
XIV a. ist. šaltiniuose minima Di fp 
lis, stovėjusi Ūlos krante; prie JO? 255 
nemaža gyvenvietė. Nuo 1516 


D. dvaras, o nuo 1529 bažnyčia. Miškin- 
Eose D. apylinkėse 1863 veikė sukilė- 
lai. 1863.V.4 įvyko kautynės tarp caro 
ariuomenės ir sukilėlių būrio, kuriam 
Vadovavo L. Narbutas (istoriko T. Nar- 
Jūto sūnus). Sukilėliai buvo sumušti, 
žuvo būrio vadas ir 12 kt. sukilėlių, 
'UVo sužeistas dail. M. Andriolis. Žuvu- 
Šiems sukilėliams atminti 1933 kaime 
bastatytas paminklas. Paminklinėje len- 
Ole įrašytos žuvusiųjų pavardės ir su- 
Ilėlių šūkis (lenkų k.) „Už jūsų ir 
Mūsų laisvę“. Burž. Lenkijos valdymo 
Tetais (nuo 1928) veikė V. Baltaru- 
sios Komunistinės jaunimo sąjungos 
"BKJS) pogr. kuopelė, kuriai priklau- 
Š B. Senkevičius (sekretorius), J. ir 
i, ZONiai, B. Nameikaitė, E. Sukackas 
a Kiti. 1929 sudarytas VBKJS Dubi- 
tai Ij. K-tas. 1930 susikūrė V. Bal- 
arusijos Komunistų partijos (VBKP) 
Eogr. kuopelė, o 1932 — VBKP Dubi- 
Ma Tj. k-tas, kurio sekretoriumi išrink- 
Ė B. Senkevičius, nariais — J. Jonys ir 
a Akstinas. K-tas veikė iki 1938. Jo va- 
OVaujamoms kuopelėms priklausė dau- 
Šiau kaip 50 komunistų. 1934 D. komu- 
Ltai kelis kartus organizavo pasiprieši- 
at ą sekvestratoriui ir policijai, kai ji 
ši ykdavo pas nesumokėjusius mokes- 
L valstiečius konfiskuoti turto. K-to 
Šriai 1936 suimti. Didžiojo Tėvynės 
pu0 metais D. ir jų apylinkės gyven- 
R J. Jonys, M. Jonytė, B. Švedas, 
Vedaitė-Imperavičienė, E. Dzekevi- 
Es M. Malmyga ir kt. sudarė taryb. 
Har iZanų Kotovskio būrį, veikusį Pa- 
“Čės— Varėnos glžk. ruože. D. apylin- 
S Veikė „Už Tarybų Baltarusiją“ ir 
ka tTOSOvO partizanų būriai. 1943.XI.1 
aimą subombardavo vok. faš. aviacija. 
metais kaime susikūrė taryb. 
yvenvietė, pastatyta naujų namų, 
miltų g-la, mūrinė m-la, 


DUBINDRIS Petras [Dubrindis; 1898:V1.8 
v.Pdpėnuose (Kupiškio rj.) — 1918.V1.15 
Ki, Oneže] — Spalio revoliucijos dalyvis. 
k “S iš valstiečių. Baigė Kupiškio dvi- 

3Sę m-lą. Mokydamasis dalyvavo Ku- 


-aryb, 
Ūkio g 
šieno 


Piškio pažangaus jaunimo veikloje. 
i Pat I pasaul. karą išvyko mokytis 


1916 Togradą, įsijungė į rev. judėjimą. 
* Persikėlė į Jekaterinoslavą (dab. 
19; Opetrovskas), mokėsi g-joje. Nuo 
Bartis Komunistų partijos narys. 1918.I 
S os lietuvių sekcijų atstovų konfe- 
li Ncijos Petrograde delegatas. Po Spa- 
slav, Tevoliucijos paskirtas Jekaterino- 
194 O gub. tremtinių tarybos pirmininku. 
mak Pab.—1918 pr. kovėsi prieš haida- 
tinej o Jekaterinoslave. Įsiveržus kaize- 
žą ! kariuomenei, pasitraukė į Vorone- 
nežą (00 į sudarytą prie RKP(b) Voro- 
drą. -to tarptautinę komunistinę kovos 
men soV€: Žuvo nelaimingo atsitikimo 


D 
me DINGĄ. — upė Švenčionių rj., Žei- 
no OS deš. intakas. Ilgis 37 km, basei- 
tių Blotas 422 km, Išteka iš Dubin- 
€ž. Teka per Viranglio, Redžio eže- 
žioėį teka į Žeimeną 18 km nuo jos 
(kais ties Pabrade. Intakas Spengla 
debių Vid. nuolydis 128 cm/km. Vid. 


as žemiau Viranglio ež. 2,35 m'/s, 


žiotyse 4,01 mš/s. Upės nuotėkį regu- 
liuoja ežerai, dėl to ji vandeninga ir 
vasarą. 1,5 km nuo žiočių prie D. pa- 
statyta kartono f-ko užtvanka, hidro- 
elektrinė, 


DUBINGIAI — miestelis Molėtų rj., 
20 km į p. nuo Molėtų, 12 km į r. nuo 


Giedraičių; apylinkės ir kolūkio cent-. 


ras. 102 gyv. (1959). Įsikūrę aukštame, 
medžiais apaugusiame Dubingių (Asve- 
jos) ež. š. krante, prie pusiasaliu virtu- 
sios salos. Turi linijinę plano struktūrą. 
Pastatai išsidėstę palei vingiuotą pagr. 
gatvę ir kelis akligatvius. Ties D. per 
ežerą nutiestas tiltas (naujai past. 1962), 
per kurį eina kelias į Giedraičius; iš š. 
ir r. į D. sueina keliai iš Bijutiškio ir 
Joniškio. Malūnas, lentpiūvė, pieninė, 
felčerių-akušerių punktas, vidurinė m-la 
(1870—1949 pradinė, iki 1960 septyn- 
metė). Į v. nuo D., ežero apsuptoje kal- 
voje, yra Radvilų pilies liekanų. Išlikęs 
sen. smuklės pastatas — vietinės reikš- 
mės archit-ros paminklas, 

Kryžiuočių kronikose rašoma, kad 
1334 ordino magistras nuvedė kariuo- 
menę į Dubingių ir Šešuolių žemę, kur 
buvo nužudyta apie 1200 vyrų ir mote- 
rų. XV a. minimas D. dvaras (pavieto 
centras). 1442 Lietuvos did. kun-štis Ka- 
zimieras užrašė D. klebonui 1 baudžiau- 
ninką, o 1449 —4. Nuo XVI amžiaus 
D. valdė didikai Radvilos, kurie save 
tituluodavo Biržų ir D. kun-ščiais. II- 
gainiui prie dvaro susikūrė miestelis. 
XIX a. pradžioje D. atiteko Tiškevi 
čiams. 1866 miestelyje buvo 26 kiemai, 
363 gyv., 1923 — 304 gyventojai. 1924 
miestelyje įsikūrė LKP. pogr. kuopelė. 
Burž. nacionalistai 1941 nužudė D. pr. 
m-los vedėją P. Baršauską. 


DUBINGIŲ EŽERAS, Asveja, — ežeras 
Molėtų, Švenčionių ir Vilniaus rajonų 
riboje, 8 km į v. nuo Pabradės, 7 km 
į r. nuo Giedraičių. Plotas 1015 ha, didž. 
gylis 50,2 m, vid. gylis 14,7 m. D. e— 
ilgiausias Lietuvos TSR ežeras. Jis lyg 
upė vingiuoja gilioje ir ilgoje rinoje, 


DUB-—DUB 437 


ištįsusioje iš š. v. į p. r. Ilgis 21 860 m, 
didž. plotis 880 m (pietryčiuose), didžio- 
sios ašies ilgis 19160 m. Ežeras turi 
3 atšakas: pietvakarių, vad. Žalktynės 
ilanka, šiaurės rytų, vad. Vyriogalos 
įlanka, ir nedidelę šiaurės vakarų įlan- 
ką ties Dubingiais. Žalktynės įl. ilgis 
4960 m, didž. plotis 420 m, didž. gylis 
36,5 m. Vyriogalos įl. ilgis 2910 m, didž. 
plotis 460 m, didž. gylis 17,7 m. Šiaurės 
vakarų įl. ilgis 800 m, plotis apie 100 m. 
Ežero p. r. dalį nuo likusios skiria siau- 
ra sąsmauka (ties Velankos vienkiemiu), 
kuria teka upelis. Šiaurės vakaruose, 
ties Jurkiškio vienkiemiu, ež. plotis te- 
siekia 30—40 m. Ežere yra 6 salos (iš vi- 
so 44 ha), iš jų dvi — p. r. gale. Didž. 
sala, buvusi ties Dubingiais, yra susijun- 
gusi su krantu ir virtusi pusiasaliu. Jame 
yra Pilies kalnas, 

Krantai aukšti, statūs, smėlingi, dau- 
giausia apaugę miškais, tiktai Vyrioga- 
los įlankos p. v. ir p. r. krantai yra 
pelkėti. Ež. dubenyje yra 34 kūgio pa- 
vidalo duburiai, iš jų 16 gilesni kaip 
35 m. Duburių grandinė tęsiasi išilgai 
ežero didžiosios ašies. Giliausi duburiai 
pietryčiuose. „Atabradas siauras, smė- 
lingas bei žvyringas. Dugną 2—5 m gy- 
lyje dengia durpingas arba karbonatin- 
gas dumblas (Vyriogalos įl. jis paplitęs 
visame dugne). Giliau slūgso dumblas, 
kuriame mineralinių, karbonatinių ir or- 
ganinių medžiagų kiekis beveik vieno- 
das. Kai kur 30 m gylyje dumble už- 
tinkama geležies sulfido, molio. Dugno 
nuosėdų storis 7—10 m. Įteka Melny- 
čėlė (iš Suoselio ež.), Kimnė, Baluoša ir 
keletas bevardžių upelių; išteka Dubin- 
ga (Žeimenos deš. intakas). Ežero š. v. 
ir vid. dalyje 5—10 m gylyje vasarą 
susidaro staigus temperatūros, deguonies 
ir anglies dioksido kiekio šuolis. P. r. 
dalies vandens chem. sudėtis ir t-ra kin- 
ta laipsniškiau, intensyvesni biochem. 
procesai (dėl didesnio pratakumo). 


Dubingių ežeras ties Dubingiais 


438 DUB-— DUB 


Augalija mezotrofinė. Labiausiai užžė- 
lusi Vyriogalos įl., bevardė įl. prie Du- 
bingių miestelio ir ežero p. r. galas. 
Pakraščiais, 3—4 m nuo kranto, su ne- 
dideliais pertrūkiais tęsiasi 3—6 m plo- 
čio nendrių bei meldų juosta. Ištisinę 
juostą aplink visą ežerą sudaro mau- 
rabragiai, kurie auga 0,5—5 m gylyje. 
Vyriogalos il. paplitusios plūdės ir van- 
dens lelijos. Kai kurios plūdžių rūšys 
retos (alpinė, dygliaviršūnė, dryžuotoji, 
ilgoji, rausvoji). Giliau kaip 7,5 m van- 
dens augalų nėra. 

Ežero š. krante įsikūręs Dubingių 
miestelis, ties kuriuo per ežerą pastaty- 
tas tiltas. Ežeras verslovinis; žuvies 
1964 sugauta 7,4 kg/ha. Ežeras labai 
mėgstamas turistų, poilsiautojų. Ežeras, 
jo pakrantės ir Dubingių miškas, esan- 
tis į š. nuo ežero, paskelbti landšaftiniu 
draustiniu (3450 ha). 1954 ežerą kom- 
pleksiškai ištyrė Lietuvos TSR MA Geolo- 
gijos ir geografijos in-to limnologinė 
ekspedicija. 

Lit.: V. Chomskis [ir kt.], Dubingių ežeras.— 
„Geografinis metraštis“, t. 5, V., 1963, 


DUBINGIŲ MIŠKAS — miškas Molėtų 
ir Švenčionių rj, 9 km į š. v. nuo 
Pabradės, į š. r. nuo vidurinės Dubin- 
gių ež. dalies. Priklauso Nemenčinės miš- 
kų ūkio Purviniškių girininkijai. Plotas 
3109 ha; medynų 2164 ha. Pabradės 
miškų masyvo v. dalis. Šiaurės vaka- 
ruose siekia pietinę Žvernos ež. pa- 
krantę, šiaurės rytuose — Nikajo ir 
Arino ežerus. Viduryje telkšo Baluošų 
ež., rytuose — Galono, Ešerinio, Purvino 
ežerai ir daug pelkių. P. r. pakraščiu iš 
Dubingių ež. teka Dubinga (Žeimenos 
intakas). V. ir p. v. dalis įeina į Du- 
bingių landšaftinį draustinį, likusi da- 
lis — eksploatacinė. Miške yra 1812 
metų karo prancūzų karių kapų. Prie 
Baluošų ež. yra 1863 metų sukilėlių sto- 
vyklos pėdsakų. 


DUBINIAI — kaimas Šiaulių rj., Raudė- 
nų apyl, 8 km į p. v. nuo Raudėnų. 
204 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1929). 


DŪBININKAI — kaimas Varėnos rj., 
Marcinkonių apyl, 8 km į š. -v. nuo 
Marcinkonių, 3 km į š. nuo Rudnios. 
62 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs Skrob- 
laus (Merkio intako) slėnyje; jį supa 
Druskininkų-Varėnos miškai. D.— gat- 
vinis vienpusis kaimas su Lietuvos se- 
niesiems kaimams būdingais sodybų 
kompleksais — vietinės reikšmės archi- 
tektūros paminklas. Yra pr. m-la. 


DUBYSA — upė, Nemuno deš. intakas, 
Ilgis 146 km, baseino plotas 2069 kmž. 
Prasideda Šiaulių rj., 4 km į š. v. nuo 
Rekyvos ež. Teka į p. per Kelmės rj., 
pro Lyduvėnus, Betygalą, Ariogalą (Ra- 
seinių rj.), žemupyje skiria Jurbarko ir 
Kauno rj. Įteka į Nemuną 167 km nuo 
jo žiočių, ties Seredžiumi. Aukštupyje 
iki Raizgių ežero vadinama Genupiu, 
Šventupiu. D. turi 38 intakus. Didesnie- 
ji: dešinieji — Kurtuva, Šventupis, Lu- 
kojus, Kražantė, Mėdus, Dratvuo; kai- 


Dubysa ties Ariogala 


rieji — Šiaušė, Gryžuva, Lapišė, Lio- 
linga, Luknė, Mūkė, Lelykas, Kirkš- 
novė, Gynėvė, Lazduona. Vaga aukšt- 
upyje siaura (0,5—2 m pločio) ir la- 
bai vingiuota. Prie Bubių D. patenka 
į Kurtuvėnų slėnį. Juo lygiagrečiai su 
D. tęsiasi Dubysos—Ventios kanalas. 
Vietomis D. vaga sutampa su kanalu, 
nuo Šiaušės žiočių paplatėja ir pagilėja. 
Vidurupyje jos plotis 20—30 m, žem- 
upyje 40—60 m. Gylis rėvose 0,1 m, duo- 
bėse iki 4 m. Vid. nuolydis 70 cm/km. 
D. slėnis 300—500 m pločio. Jo šlaitai 
iki 40 m aukščio, statūs (ypač ties Ario- 
gala, kur slėnis kerta galinių morenų 
ruožą). Slėnio dugną dengia 15—20 m 
storio sąnašų sluoksnis. Srovės greitis 
0,1—0,3 m/s. Debitas ties žiotimis: min. 
4—5 mš/s, vid. 13,4 mš/s, maks. 100— 
150 m3/s. Dubysą daugiausia maitina lie- 
taus ir tirpsmo vanduo, todėl jos lygis 
labai svyruoja. Prie D. yra 2 hidroelekt- 
rinės — Padvarininkuose (Šiaulių rj.) ir 
KušeliškiŠeje (Raseinių rj.)— ir 9 van- 
dens malūnai. Per D. nutiesta 17 tiltų 
(glžk. tiltas ties Lyduvėnais — vienas 
aukščiausių Lietuvoje). D. baseinas la- 
bai siauras, nesimetriškas. Nuo vidur- 
upio iki žiočių iš dešinės į D. įteka vos 
keli trumpi upeliai. Prie D. išlikę XIII-—- 
XIV a. piliakalniai Bubiuose, Burbai- 
čiuose, Lyduvėnuose, Betygaloje, Rac- 
kiškėse, Ariogaloje, Seredžiuje (Palemo- 
no kalnas). D.— viena gražiausių Lietu- 
vos TSR upių, apdainuota poetų, mėgs- 
tama poilsiautojų ir turistų. 
Lit.: M. Kondratas, Dubysa, V., 1961. 


„DUBYSA“— siuvimo fabrikas Kaune. 
Ž. Siuvimo pramonė. 


DUBYSOS PILIS — 1. Lietuvių pilis Du- 
bysos aukštupyje, minima XIV a. vidu- 
ryje kaip vienas Šiaulių (Saulės) žemės 
atsparos punktų prieš Livonijos ordiną. 
1348 kryžiuočiams „Saulės krašte“ pa- 


vyko paimti 4 lietuvių pilis, jų tarPė 2 
„Dobisen“, Jos, matyt, buvo atstatyto*: 
nes 1358 Livonijos ordino kariuomėn“ 
vėl puolė šią pilį, kuri, metraštini Ši 
žodžiais, buvo „puikiai pastatyta + * 2 
pilis stovėjusi Bubių piliakalnyje: PP 
Šiaulių. 

2. Kryžiuočių pilis Dubysos ir Nero 
no santakoje, minima 1406—09. SiekGė 
mas įsitvirtinti Žemaitijoje, ordinas Pi- 
ėmė statyti pilį prie Dubysos žiočių. ž 
lis buvo baigta 1407. Joje įsikūrė K 
dino vietininkas (fogtas) Žemaitijo)" 
Mykolas Kuchmeisteris, turėjęs V, 
kraštą. Tačiau 1409 antrojoje PUSAS 
žemaičiams sukilus, jis buvo prive 
pasitraukti iš pilies ir ją sunaikino: 


DUBYSOS SŪTARTYS — trys sutartYė 
sudarytos 1382 Jogailos, jo motinos 2 
lijonos ir brolių Skirgailos, Karibi i) 
Lengvenio, Karigailos, Vygando, Sviun 
gailos vardu su Kryžiuočių ordinu Zi 
bysos žiočių saloje. Savitarpio kOVO f 
tarp Lietuvos did. kun-ščių Kęstučio EN 
Vytauto ir Jogailos bei jo brolių D 
dojosi kryžiuočiai. Už kryžiuočių ido 
galbą prieš Kęstutį Jogaila pelti“ 
Ordinui Lietuvos žemes, esančias ! 
nuo Dubysos. 1382.X.31 Jogailos, JO 
tinos ir brolių vardu pasirašytolė. j2 
Kryžiuočių ordino įgaliotiniais pirmo i, 
sutartyje pasižadama įvesti Lietuvoj 
krikščionybę ir 4 metus taikiai £YY 
su Kryžiuočių ir Livonijos Ol“ 
antrojoje — be Kryžiuočių ordino * 
nekariauti; trečiąja atiduodamos +: mės 
nai valdyti" kryžiuočiams VisO5 or 
ir kraštai „nuo Dubysos, kur į! Hop, 
į Nemuną, ir einant aukštyn iki kad 
kur ji prasideda“. Sutartys rodo, usių 
Lietuvos valdovai po 150 metų trUKT, 
nuolatinių liet. tautos kovų prlėš erių 
žiuočius ėmė ieškoti su jais 5 puvo 
bet kuria kaina. Tačiau sutartys N€ 


Zatifikuotos, ir kryžiuočiai tuo tarpu 

€maitijos negavo. 

B Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, V., 
+ t 1 [p. 80—81]; Lietuvos TSR istorija, 

V., 1957 [p. 123]; B. Dundulis, Lietuvių 


ar 
Wa dėl Žemaitijos ir Užnemunės XV a., 


DUBYSOS—VENTOS KANALAS — ka- 
tas, jungiąs Dubysos ir Ventos aukšt- 
UPius. Su Dubysa jis jungiasi prie Bu- 
Nj (Šiaulių rj.), su Venta — prie To- 
0 (Kelmės rj.). Ilgis 15 km. Kanalą 
paarė kasti carinė vyriausybė 1825, no- 
“dama sujungti vandens keliu Nemuno 
aseiną su Baltijos j. (Nemuno žiotys 
Uvo Prūsijos valdomos). Darbai buvo 
domi slapta. Į kanalą buvo įjungtas 
t. tuvos žemupys, o jos aukštupys vir- 
9 Kanalo deš. intaku. Venta žemiau 
analo buvo tiesinama ir gilinama, 
E Šalia Dubysos, tarp Bubių ir Padvari- 
Inkų, buvo iškastas perkasas, nes Du- 
Yša tame ruože netiko laivybai. Kanale 
'UVO statoma 20 šliuzų. Statybą nutrau- 
S 1831 sukilimas. XX a, pr., nutiesus 
askvos—Ventpilio glžk, kanalo ren- 
Eto darbai atnaujinti, bet I pasaul. ka- 
7 Juos galutinai nutraukė. Dabar ka- 
ta as praktinės reikšmės neturi, Jo šlai- 
Nuslinkę ir apaugę, šliuzai iširę. Ka- 
Šas įeina į Kurtuvėnų landšaftinį 
Taustinį, 


DUBONIS Kazys [g. 1925V.30 Mur- 
Uose (Švenčionių rj.)] — partinis dar- 
aetojas, 1948—53 Švenčionių rj. laik- 
"o lit. darbuotojas, atsakingasis sek- 
NaraiUS, redaktorius. Nuo 1951 TSKP 
tingi 1956 baigęs Leningrado sr. par- 
čiai m-lą, dirbo Švenčionių rj. laikraš- 
“ Iedaktoriumi. Nuo 1957 part. dar- 
nuctolas Trakų, Vievio, Jurbarko rajo- 
MžSS 1959 baigė Aukštąją part. m-lą 

ks svoje. Nuo 1965 LKP Jurbarko rj. 

O I sekretorius. 


2UBOVSKIS Jakovas [g. 1907.XI.30 
Liu iškėse (Zarasų rj.)] — statybininkas, 
Iasgvos TSR nusipelnęs statybininkas 
tinko) Iki 1948 statybos darbininkas, 
na, L0tojas. 1948—60 apdailininkas Vil- 
„ŠUS stat. org-jose. Įdiegė į statybą pa- 
Ngių apdailos būdų (dirbtinio marmu- 


To po Eras = 
' Branitinio, terazitinio tinko panau- 


ub 
YSOs—Ventos kanalas 


dojimas apdailai), paruošė keliasdešimt 
kvalifikuotų apdailos meistrų. Nuo 1951 
TSKP narys. Nuo 1960 statybos organi- 
zavimo techninio tobulinimo tresto 
„Orgtechstatyba“ vyr. instruktorius. Nuo 
1960 LKP CK narys. 


DUBOVSKIS Matvejus [tikr. Epšteinas 
Ovsejus; 1900.1.10 Vilniuje — 1962.V.21 
Južno Uralske (Čeliabinsko sr.)])— revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš dar- 
bininkų. 1919 pr. dirbo Tarybų Lietuvos 
Vidaus reikalų liaudies komisariate. 
Nuo 1919 Komunistų partijos narys. 
1921—23 dirbo partinį ir profsąjunginį 
darbą Vilniuje. 1921 Vilniaus profs-gų 
biuro vardu išspausdino V. Kapsuko 
parašytą atsišaukimą, skirtą Gegužės 
Pirmajai (6000 egz.). Už rev. veiklą 
1923 nuteistas 4 metus kalėti. 1927— 
1929 part. darbuotojas V. Baltarusijoje. 
V. Baltarusijos KP I suvažiavimo (1928) 
delegatas. 1929—31 mokėsi part. m-loje 
Maskvoje. 1931—35 dirbo part. darbą 
V. Baltarusijoje, Lenkijoje, V. Ukraino- 
je. Su partijos leidimu 1935 išvyko 
į TSRS. Asmenybės kulto sąlygomis 
neteisėtai represuotas, 1940 paleistas. 
1941—45 tarnavo Raudonojoje Armi- 
joje Tolimuosiuose Rytuose. Nuo 1946 
ūkinis darbuotojas Troicke, Južno Urals- 
ke. 1956 reabilituotas. 


DUBRAVINAS Josifas [g. 1900.II.2 Ni- 
kolajeve] — aktorius, Lietuvos TSR 
nusipelnęs artistas 
“ (1960). 1920 baigęs 
Odesoje Arkadjevo 
L vadovaujamą teatro 
studiją, dirbo dra- 
mos aktoriumi įvai- 
riuose TSRS teatruo- 
se. Nuo 1947 Lietu- 
vos TSR rusų dramos 
, 3 teatro aktorius. Nuo 
1950 TSKP narys. 
2 1957 baigė Mask- 
Nn vos Lunačiarskio 
teatrinio meno insti- 
tutą. Periodinėje spaudoje rašo teatro 
klausimais. 


Vaidmenys Lietuvos TSR rusų dramos teat- 
re: Losevas (A. Šteino „Garbės įstatymas“), 
Berkutovas (A. Ostrovskio „Vilkai ir avys“), 
Steselis (I. Popovo ir A. Stepanovo ,„Port 


DUB—DUB 439 


Arturas"), Ciganovas (M. Gorkio ,„Barbarai“), 
Pavelas Michailovičius (N. Pogodino ,„Petrar- 
kos sonetas“), Prišmantas (L. Slavino „„Elena“), 
Mineikis (A. Griciaus ,,Karšta vasara“), Roslav- 
levas (G. Nikolajevos ir S. Radzinskio ,„Grum- 
tynės žygyje“) ir kt. 

DUBRAVOS MIŠKAS — miško masyvas 
11 km į p. r. nuo Kauno, Nemuno kil- 
poje, prie Kauno marių. Su Aleksoto 
(Pajiesio) mišku sudaro Lietuvos miškų 
ūkio mokslinio tyrimo in-to ekspe- 
rimentinę bazę. Priklauso Dubravos 
miškų tyrimo stočiai. Plotas 5544 ha; 
medynų 4245 ha. Miškas išsidriekęs 
banguotoje limnoglacialinėje lygumoje. 


Dubravos miškas 


Miške prasideda Žaisa, Dubrius (Ne- 
muno intakai) ir Vyčius (Jiesios inta- 
kas). Šiaurės vakaruose dirvožemiai su- 
siformavę ant juostuotųjų beriedulinių 
ir karbonatingų dulkiškų-dumblinių prie- 
molių ir molių, kitur — ant smulkaus 
liosiško smėlio. Š. r. dalyje vyrauja 
mėlyniniai ir kiškiakopūstiniai eglynai 
su beržo, ąžuolo, juodalksnio priemaiša; 
vid.— brukniniai, viržiniai bei mėlyni- 
niai pušynai, tarp kurių įsiterpę viksvi- 
nai; Šš. v.— mišrūs eglės su ąžuolu ir 
pušimi medynai; p. v.— mišrūs mėlyni- 
niai bei viksviniai lapuočių-spygliuočių 
medynai. D. m. derlingesnėse dirvose 
kadaise buvo paplitę ąžuolynai. Vėliau 
juos pakeitė eglynai bei minkštųjų la- 
puočių medynai. Pušynų yra 4106, eg- 
lynų 3595, beržynų 1095, juodalksnynų 
805, ąžuolynų 305, baltalksnynų 276, 
drebulynų 174. Medynų vid. bonitetas 
U,2, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 
109 ktm/ha, vid. prieauga 2,9 ktm/ha. 
Iš retųjų augalų miške auga didžiažiedė 
rusmenė, dvilapė blandis, miškinė lelija, 
plačialapė rusvuolė, europinė pipirlapė, 
miltinė arkliauogė ir kai kurios pataisų 
rūšys (mažasis, pelkinis, dvišakis, miški- 
nis, vaistinis). Miškas paskelbtas me- 
džioklės draustiniu. Jame gausu šernų, 
stirnų, yra lapių, aklimatizuotų dėmė- 
tųjų elnių. D. m. įeina į Kauno miesto 
žaliąją zoną. Ugdomaisiais kirtimais per 
metus iškertama apie 12—14 tūkst. ktm. 
Š. pakraštyje kuriasi nauja miškininkų 
gyvenvietė, į kurią iš Kauno persikėlė 
Lietuvos Miškų ūkio moksl. tyrimo 
in-tas, iš Vilniaus — miškų technikumas. 
Ten pat veikia Dubravos miškų tyrimo 
stotis. Prie D. m. prijungtuose žemės 


440 DUB—DUIJ 


plotuose, Kauno marių pakrantėje, yra 
76 ha medelynas, kuriamas 125 ha par- 
kas. Kauno marių šlaitai kovai su erozi- 
ja apželdinti (1959—61). 


DUBRAVOS MIŠKŲ TYRIMO STO- 
TIS — gamybinė įmonė, sudaranti Lietu- 
vos miškų ūkio mokslinio tyrimo insti- 
tuto (ž. Miškų ūkio institutas) gamybinę 
eksperimentinę bazę. Tai parodomasis 
respublikos miškų ūkis, kuriame bando- 
mi ir įdiegiami mokslo bei gamybos lai- 
mėjimai. Įst. 1957, sujungus dvi Kauno 
miškų ūkio girininkijas su Lietuvos 
Miškų ūkio moksl. tyrimo in-to Dubra- 
vos atraminiu punktu. Stoties centras 
yra 11 km į r. nuo Kauno, pietiniame 
Kauno marių krante, naujoje miškininkų 
gyvenvietėje. Stočiai priklauso 7135 ha 
miškų (jų tarpe Dubravos miškas ir 
Aleksoto miškas), kurie suskirstyti į 
7 girininkijas. Yra 75 ha medelynas; 
jame auginama daugiau kaip 1000 de- 
koratyvinių medžių bei krūmų rūšių ir 
formų. 

DUBROVSKIO PARTIZANŲ GRŪPĖ — 
partizanų grupė, veikusi hitlerinės oku- 
pacijos metais Rokiškio apskrityje, įėju- 
si į Žemaitės partizanų junginį. 


DUBROVSKIS Georgijus Aleksejevičius 
[g. 1901] — Didžiojo Tėvynės karo daly- 
vis, majoras, Tarybų Sąjungos Didvy- 
ris (1945). Šaulių pulko vado pavaduo- 
tojas polit. reikalams D. pasižymėjo, 
iorsuojant Nerį, Nemuną ir pasiekiant 
TSRS valst. sieną. 


plento, BTSR pasienyje. Plotas 204 ha. 
Per pelkę teka Dumblė (Gornostojaus 
intakas). D. p.— plynraistinė žemapelkė. 
Durpių klodo didž. storis 5,6 m, vid. 
2,5 m. Vyrauja viksvinės, medieninės- 
viksvinės ir viksvinės-nendrinės durpės. 
Vid. susiskaidymas 3095, vid. pelenin- 
gumas 1205. Po durpėmis yra ežerinių 
nuosėdų. Pelkės p. dalis apsausinta. 


DŪBURAITIS — ežeras Zarasų rj., 3 km 
i r. nuo Antazavės, prie kelio į Zarasus. 
Plotas 52 ha. Ežeras susideda iš 2 lygia- 
grečių dalių, nutįsusių iš š. į p. Kranto 
linijos ilgis 5,3 km. R. ir v. krantai 
statūs ir aukšti, kiti žemesni. Įteka be- 
vardis upelis, išteka Dubužė (į Dūbu- 
rio ež.). Ežero p. r. pakrantėje yra Dū- 
buraičių kaimas, vakarinėje — Bakučiai. 
Ežeras verslovinis; žuvies jame 1962 su- 
gauta 9,6 kg/ha (daugiausia lydekų ir 
kuojų). 


DŪUBURYS — ežeras Zarasų rj, 3 km 
i. p. r. nuo Antazavės, 9 km į š. r. nuo 
Dusetų. Plotas 147,5 ha. Ežeras telkšo 
labai performuotos rinos pažemėjime. 
Yra 5 salos, kurios užima !/4 viso ež. 
ploto (36,1 ha) — daugiau negu bet ku- 
riame kitame Lietuvos ežere. Kranto li- 
nija labai vingiuota (daug pusiasalių), 
jos ilgis 11,6 km; salų kranto linijos 
ilgis 5 km. Ežero v. ir r. krantai labai 


aukšti ir statūs, p.— pelkėtas. Įteka Du- 
bužė (iš Dūburaičio ež.) ir 2 bevardžiai 
upeliai, išteka Zalvė (į Zalvio ež.). Prie 
D. yra kaimai: Dūburiai, Bieliūnai, Dū- 
burėliai. Ežeras verslovinis; žuvies 1962 
sugauta 11,2 kg/ha. 


DŪČIŲ TYRELIS — pelkė Pakruojo rj., 
2,5 km į v. nuo Linkuvos. Plotas 335 ha 
(pramoninis 18i ha). Išteka Beržtalis 
(Yslykio intakas). Augalija raistinė. Pel- 
kės viduryje durpės aukštapelkinės ir 
tarpinio tipo, pakraščiuose — žemapelki- 
nės; klodo didž. storis 2,8 m, vid. 1,5 m; 
vid. susiskaidymas 3195, vid. pelenin- 
gumas 6,69. Durpių ištekliai 2,7 mln. 
mš. Po durpėmis kai kur slūgso plonas 
ežerinių nuosėdų sluoksnis. Pelkės pa- 
viršius nusausintas. Kasamos kraikinės 
durpės. 


DŪDA Algirdas [g. 1923.III.14 Antana- 
voje (Kapsuko rj.)] — dailininkas, peda- 
gogas. 1951 baigęs Kauno Taikomosios 
ir dekoratyvinės dailės in-to monumen- 
taliosios-dekoratyvinės skulptūros sky- 
rių, dirba Kauno vid. dailės m-los direk- 
toriumi. Nuo 1952 TSKP narys. Period. 
spaudoje rašo dailės kritikos, teorijos ir 
istorijos klausimais. 


DŪDA Balys [1896.1.13 Maksvyčiuose 
(Kupiškio rj.)— 1924.VIII.23  Šiauliuo- 
se]— pedagogas, kultūros veikėjas. 1915 
Petrograde įgijo pr. m-los mokytojo 
cenzą. 1915—19 pr. m-lų mokytojas. 
Organizavo jaunimo savišvietos rate- 
lius, leido hektografuotą laikr. „Jauni- 
mėlis“. 1919 organizavo žemės ūkio ko- 
muną. 1920 dirbo „Lietuvos ūkininko“ 
redakcijoje. 1921 suimtas ir burž. ka- 
riuomenės teismo teistas už komunos 
organizavimą, bet išteisintas. 1922 įkūrė 
knygų leidimo bendrovę „Kibirkštėlė“, 
leido ir redagavo žurnalą „Meilės ke- 
liais“, kuriame propagavo L. Tolstojaus 
etines pažiūras. 


DŪDAKAS Ilja [g. 1904.VIII.24 Jonavo- 
je]— revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš amatininkų. Nuo 1925 LKJS narys 
Jonavoje. 1929—31 darbininkas Urugva- 
juje. 1931 grįžo į Lietuvą. Nuo 1933 
Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jos 
Jonavos rj. k-to narys, nuo 1935 rajono 
k-to sekretorius. 1935—36 už rev. veik- 
lą kalintas Kaune. 1940—41 dirbo Vi- 
daus reikalų liaudies komisariato (VRLK) 
sistemoje Kaune. 1942 baigė Aukštąją 
VRLK m-lą Maskvoje, paskui dirbo Ja- 
roslavlio srityje. Nuo 1944 TSKP narys. 
1944—50 adm. darbuotojas, 1950—54 
ūkinis darbuotojas Vilniuje. Nuo 1954 
pensininkas, 


DŪDBALĖ — pelkė Rokiškio rj., 4 km 
į p. r. nuo Suvainiškio. Plotas 160 ha. 
Ežerinės kilmės plynraistinė žemapelkė, 
ištįsusi iš š. į p. Durpių klodo didž. sto- 
ris 2,4 m, vid. 1,3 m. Durpės žemapel- 
kinės; vid. susiskaidymas 2695, vid. pe- 
leningumas 9,295. Po durpėmis yra eže- 
rinių nuosėdų. 


DŪDIENĖ Marija [Kalinaitė; g. 1927. 
III.13 Simne (Alytaus rj.)] — dailininkė. 
1952 baigusi Lietuvos TSR Dailės in-to 


dailiosios tekstilės katedrą, dėstė Kauno 
taikomosios dailės technikume, NUO 
1954 dalyvauja respublikinėse, visasė“ 
junginėse ir tarptautinėse dailės paI0“ 
dose. 1960—64 Dailininkų s-gos Kauno 
skyriaus atsakingoji sekretorė, nuo 1904 
pirmininko pavaduotoja. Nuo 1961 
narė. Nuo 1962 dėsto Lietuvos TSR 
Dailės in-to Kauno vakariniame skyriU“ 
je. Sukūrė dekoratyvinių audinių, rišti“ 
nių kilimų, papuoštų nacionaliniais OF“ 
namentais, kūrybiškai panaudodama lie! 
liaudies meno tradicijas („Žydėk, TarY“ 
bų Lietuva“, 1960; „Pavasaris“, 1902: 
„Neringa“, 1963, ir kt.). 


DUDLAUSKAS Kostas [g. 1910.1I1.14 G2“ 
liniuose (Utenos rj.)] — Didžiojo TėVY“ 
nės karo partizanas. 1940.VI priimtas 
kandidatu į Komunistų partijos narius: 
1940—41 dirbo LKP Utenos aps. K-€: 
Utenos aps. vykd. k-te. 1942 stojo į RaU 
donąją Armiją. Nuo 1942.VI TSKP na“ 
rys. 1942.VII.8 pasiųstas į Lietuvą, dIaV 
ge su kitais Utenos aps. suorganiZė“ 
vo „Audros“ partizanų būrį ir jam Vš“ 
dovavo. 1944—48 dirbo adm. darbą Ut“ 
noje. 1948—50 mokėsi Resp. partinėjė 
m-loje. 1950—59 dirbo part. ir adm: 
darbą Švenčionyse, Ukmergėje. NU? 
1959 Ukmergės rj. Pašilės taryb. ŪKIO 
direktorius. 


DŪDOS PARTIZANŲ GROPE — parti“ 
nų grupė, veikusi hitlerinės okupacijo: 
metais Šiaulių apskrityje. 1942.VIII.29 > 
Maskvos į priešo užnugarį buvo pasiU“ 
ta 5 žmonių grupė (slap. Dūda). GIuP“ 
je buvo komunistai J. Bakutis (vadas: V“ 
liau pasitraukęs iš kovos), M. US 
kevičius, S. Kursevičius, R. RimdžiU i 
komjaunuolis A. Kynastas. Kovodami 
prieš hitlerininkus ir burž. nacionalistU?: 
žuvo grupės partizanai R. Rimdžius 2 
A. Kynastas. M. Šunakevičius ir S. KU f, 
sevičius perėjo į Raseinių aps. ir KOVO) 

„Keršytojo“ partizanų būryje. 


DUJOTIEKIS. Gamtinės dujos į Lietuvo? 
TSR ateina iš Dašavos gamtinių dujų Lo 
kinio (Ukrainos TSR) magistraliniu D 
didelio skersmens (700—800 mm) P 
niniais vamzdžiais. Magistralinis 00“ 
tiekis Dašava— Minskas su atšaka A 
cevičiai—Vilnius—Ryga pradėtas Lato 
1958. Jo atšaka Ivacevičiai-—-Vilnius *7 
duota eksploatuoti 1961. Po metų 
tiesta D. linija į Kauną sU S 
į Elektrėnus ir D. linija į Grigiškės: ėžį, 
jotiekio trasa 1963 pasiekė Ppaneto 
1964 — Šiaulius ir Jonavos azotinių tŽ 
šų kombinatą. Iki 1964.IX Tarybų “— 
tuvoje nutiesta 445 km magistralini  „ 
tinklų; vietinių dujotiekio linijų a Km 
nutiesta: Vilniuje 105 km, Kaune 5 = 
Panevėžyje 9 km, Šiauliuose 14 k nės 
gal generalinę D. schemą magistrai“ 
linijos ateis ir į Naująją Akmenė, nės 
pėdą (ž. scheminį žemėlapį). Smulkė Šo 
D. atšakos aprūpins gamtinėmis viė 
mis ir kitas pakeliui esančias Eyes 
tes. Kad dujų tiekimas tolimesniem5 uja“ 
totojams (Šiauliams, Panevėžiui; Na SR 
jai Akmenei, Klaipėdai, Latvijos sta“ 
miestams) būtų normalus, Vilniujė 
toma (1964) kompresorinė stotis. 


"ala 


$ Naujoji Akmenė 


- 


1 
Klaipėda 


| 


PaLgimiypianT) 


Tauragė 
L g 


(I) 


ją 
Ž Mi ausis 
A 


a A 


Druskininkai k 
o ė 


alias 


LM“ = 
as Ti 


m 


mai 
“ 
e 
o 
Rokiškis 


Panevėžys 


Kėdainiai 
o 


Jonava 


Kaunas 


I 
Elektrėnai a 2 
Hi 

o Alytus 2 
+T A 
"ut A 


“ 


Dų 
lotiekio tiesimas Vilniaus apylinkėse 


D 
RUKATAS — feodalinės Lietuvos mone- 
£2. Pinigai, 


D 
į.KSTYNOS MIŠKAS — miškas Ukmer- 
Pus "I.. 4 km į š. r. nuo Ukmergės, abi- 
ės Plento į Uteną. Priklauso Ukmer- 
Plot Miškų ūkio Vidiškių girininkijai. 
as 537 ha; medynų 470 ha. Reljefas 
8uotas. P. r. ir r. pakraščiu teka 
jai „ Dirvožemiai velėniniai jauri- 
Drukę „Priesmėliniai. Miške daugiausia 
spy, nių ir kiškiakopūstinių pušynų. 
amžį Medynų savaiminės kilmės. Vid. 
Skalsųs 47 metai, bonitetas I—il, vid. 
Brigg LAS 0,7, vid. tūris 149 ktm/ha, vid. 
D. "Ua 3,2 ktm/ha. Yra stirnų, lapių. 
į : — medžioklės draustinis; įeina 
(Osios €Igės miesto žaliąją zoną. Šven- 
Aukšį Skardžiai ties D. m. vadinami 
tie alsiais krantais. Į p. v. nuo miško, 
Plento, yra Dukstynos kaimas. 


DUKSTULSKAITĖ Nadežda [g. 1912.111.5 
Daugpilyje (Latvijos TSR)] — pianistė, 
Lietuvos TSR nusipelniusi artistė (1948). 
1928 baigė Berlyno Šterno konservato- 
riją, paskui lankė Berlyno Aukštąją mu- 
zikos akademiją. 1929—53 dirbo radio- 
fone (Kaune, vėliau Resp. radijo k-te 
Vilniuje); dalyvavo koncertuose kaip 
pianistė-solistė, kamerinių ansamblių da- 
lyvė ir akompaniatorė. 1937—38 gastro- 
liavo Skandinavijos ir Pabaltijo šalyse, 
atlikdama M. Čiurlionio, J. Naujalio, 
S. Šimkaus, J. Talat-Kelpšos, J. Gruo- 
džio, J. Karoso fortepijoninius kūri- 
nius. 1953—59 dirbo Lietuvos TSR fil- 
harmonijoje. Kaip koncertmeisterė pa- 
rengė su solistais daug kūrinių, daly- 
vavo konkursuose, dekadose. Koncer- 
tuose (ypač per radiją), be liet. kompo- 
zitorių, atlikdavo užsienio (F. Listo, 
V. Mocarto, R. Šumano ir kt.) ir tary- 


DUK— DUK 441 


binių (S. Prokofjevo, D. Šostakovičiaus 
ir kt.) kompozitorių kūrinius. 


DŪKŠTA — upė Vilniaus rj., Neries deš. 
intakas. Ilgis 28 km, baseino plotas 
136 km?. Prasideda 8 km į p. r. nuo 
Maišiogalos. Teka per Skauduliškės ež. 
į š. ir š. v.,, nuo Maišiogalos staigiai 
pasuka į p. v. Įteka į Nerį 113 km nuo 
jos žiočių, ties Buivydais. Intakai: Vaš- 
vilta (deš), Vilnoja (kair.). Vid. nuo- 
lydis 344 cm/km, o žemupyje (3 km 
nuo žiočių) net 1220 cm/km. Žemupy- 
je slėnis gilus, vaizdingas. Vid. debi- 
tas žemiau Vilnojos 0,79 mš/s, žiotyse 
1,17 mš/s. Prie D. yra 2 vandens malū- 
nai (Maišiogaloje ir Brodeliškėse). 


DŪKŠTAS — 1. Ežeras Ignalinos rj., 
5 km į š. nuo Dūkšto miesto, 2 km į v. 
nuo Vilniaus—Daugpilio geležinkelio. 
Plotas 554 ha, ilgis 3640 m, didž. plotis 
2750 m. Yra 2 salos (iš viso 0,9 ha). 
Kranto linija šiaurėje ir pietuose vin- 
giuota. Krantai daugiausia žemi, pelkėti, 
apaugę mišku (išskyrus vakarinį). Per 
D. teka Šventoji (į Luodžio ež.). Eže- 
Ias verslovinis; žuvies 1964 sugauta 
10,9 kg/ha. 

2. Miestas Ignalinos rj., 22 km į š. r. 
nuo Ignalinos, prie Vilniaus—Daugpilio 
geležinkelio. 1968 gyv. (1959). Teritori- 
ja 432 ha. D. turi radialinę plano struk- 
tūrą. Gatvių tinklas netaisyklingos for- 
mos. Centre keturkampė aikštė. D. apy- 


linkės ežeringos, kalvotos. Prie pat 
miesto yra Parsvėto ež, kiek toliau 
į š. — Parsvėtaičio, Samanio, Dūkšto 


ir kt. ežerai, 2 km į p. — didelis Dys- 
nų ežeras. D. stovi nedidelėje aukš- 
tumoje; didesnioji miesto dalis ir jo 
centras yra į v. nuo geležinkelio. Veikia 
stat. medžiagų g-la, sviesto g-la, ž. ū., 
bandymų stotis, lentpiūvė, buitinio ap- 
tarnavimo kombinatas, kepykla. Iš D. 
eina geležinkelio šaka į Breslaują, keliai 
į Degučius, Ignaliną, Vidžius. Yra 50 10- 
vų ligoninė, viešbutis, vid. m-la (1914— 
1944 pradinė, iki 1952 septynmetė), kul- 
tūros namai, kino teatras, biblioteka, 
vaikų darželis. 3 km į š. nuo D., tarp 
Parsvėto ir Parsvėtaičio, yra Dūkšto 
bandymų stoties eksperimentinio ūkio 
centras, įsikūręs buvusiuose D. dvaro 
rūmuose. 


Buv. dvaro rūmai — resp. reikšmes archit-ros 
paminklas. Statyti XIX a. Rūmai neoklasicis- 
tinio stiliaus. Jų centr. dalis 2 aukštų, pa- 
puošta keturiomis toskaninėmis kolonomis su 
klasicistiniais karnizais ir antablementu. Rūmų 
sparnai su rizalitais. Kampuose rustai. Prie 
rūmų yra senas parkas, kuriame auga kva- 
pusis beržas, raudonoji sedula, šeivamedis ir 
nemaža kitų introdukuotų medžių bei krūmų. 
D. dvare palaidotas dail. J. Rustemas (1761— 
1835). 

D. apylinkėse žmonių gyventa jau 
I t-metyje prieš mūsų erą. 4 km į š. 
nuo D., prie Samanio ežero š. v. kam- 
po, yra nupiauto kūgio formos D. pi- 
liakalnis su stačiais 13—20 m aukščio 
šlaitais ir ovaline 25—30 m skersmens 
aikštele. 


1909 piliakalnio aikštelę tyrė archeologas 
L. Kšivickis. Aptiktas 10—40 cm storio kul- 
tūrinis sluoksnis. Aikštelės p. v. dalyje rasta 


442 


Dūkštas 2. Bandymų stoties eksperimentinio 
ūkio rūmai 


135 X6 m dydžio keturkampė žeminė. Ji 
1,5 m gylio, su stačiomis sienomis, su įėjimu 
iš p. Žeminės asloje likę 3 iš molio plūkti 
atviri iki 1,5 m skersmens židiniai, o šalia 
vieno jų —iki 26 cm storio degėsių sluoksnis. 
Žeminėje rasta gyvulių kaulų, lipdytų puodų 
šukių su brūkšniuotu paviršiumi, kaulinis ieti- 
galis; kitose aikštelės vietose — kaulinių ieti- 
galių, kaltelių, ylų, akmeninių kirvių su skyle 
kotui ir įtveriamų akmenų, vartotų kauliniams 
dirbiniams šlifuoti ir aštrinti, molinių svore- 
lių. Iš radinių sprendžiama, kad piliakalnis 
naudotas I t-mečio pr. m. e. viduryje ir ant- 
rojoje pusėje, kai gyventojai dar labai maža 
turėjo metalinių daiktų. Už 2 km nuo pilia- 
kalnio, miške, buvo apie 150 pilkapių. Dau- 
gumas jų XIX a. gale sunaikinti. 1909 ar- 
cheologai T. Daugirdas ir L. Kšivickis ištyrė 
kelis pilkapius ir rado degintinius I t-mečio 
antrosios pusės kapus. Piliakalnio ir pilkapių 
radiniai yra Kauno istorijos muziejuje ir Er- 
mitaže (Leningrade). 

D. dvaras iki XVI a. antrosios pusės 
priklausė kun-ščiams Giedraičiams ir 
po jų valdžiusiems dvarininkams Staba- 
rauskams. 1573 dvarą iš jų nupirko 
Rudaminos, kurių paskutinysis įpėdinis 
Tadas žuvo Napoleono armijos eilėse 
Leipcigo mūšyje (1813). Paskelbus 1861. 
JI.19 manifestą, prasidėjo D. valsčiaus 
valstiečių bruzdėjimai. Valsčiaus viršai- 
tis Griškėnas atsisakė pripažinti „taikos 
tarpininką“ ir perėjo į valstiečių pusę. 
„Tarpininko“ sukviestoje sueigoje dau- 
giau kaip 200 valstiečių grasino su juo 
susidorosią ir pareiškė, kad jie „į pava- 
rymus skubos darbams (gvoltus) nebeis, 
nors juos ir užmuštų“. „Tarpininkas“ 
buvo priverstas iš dvaro išvažiuoti. 
Valstiečiai sunaikino visus valsčiaus 
v-boje buvusius dokumentus bei knygas. 
Į D. pasiųstas ulonų eskadronas jėga 
nuslopino bruzdėjimą. Griškėnas ir kiti 
vadai buvo suimti, valsčiaus viršaitis iš- 
rinktas naujas. 

Nutiesus Peterburgo—Varšuvos glžk. 
(1859—62), prie jo pastatyta D. geležin- 
kelio stotis. Šalia jos ilgainiui susikūrė 
miestelis. 1861 Dūkšte įvyko pirmutinis 
streikas Lietuvoje: metė darbą 45 ak- 
menskaldžiai, dirbę prie Vilniaus— 
Daugpilio glžk. statybos. Darbininkai 
streikavo 3 savaites, reikalaudami pa- 
gerinti maistą ir darbo sąlygas. Carinė 
policija suėmė streiko vadovus. Dalis 
streikuojančių Vilniaus gubernatoriaus 
įsakymu buvo išplakti rykštėmis. 

Lenkų okupacijos metais D. buvo 
valsčiaus centras (1921 — 1076 gyv.). 
Miestelyje veikė pr. m-la (1940—44 še- 
šių klasių), lietuviška biblioteka. D. 
dvare 1939 įsteigta žemesnioji ž. ū. 
m-la (veikusi iki 1944). 1950—59 D. bu- 


vo rajono centras; tais metais Dūkšte 
ėjo rajoninis laikraštis „Komunizmo švy- 
turys“. 1943.VII.13 Dūkšte po žiaurių 
tardymų hitlerininkai nužudė partizanę 
M. Melnikaitę, kuriai po mirties suteik- 
tas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. 


Lil.: L. Krzywicki, Grodziska gėrno-litews- 
kie, I (Grodzisko w Duksztach).— Pamiętnik 
fizjograficzny, t. 22, Warszawa, 1914 [p. 13—18]. 


DŪKŠTOS — kaimas Vilniaus rj., 8 km 
i p. v. nuo Maišiogalos; apylinkės ir 
kolūkio centras. 128 gyv. (1959). Pietva- 
kariuose už 1,5 km teka Neris. Š. v. 
pakraščiu į Nerį teka Dūkšta. Iš p. pri- 
eina Dūkštų-Šilėnų miškai. Keliai jungia 
D. su Kernave, Maišiogala, Lazdėnų 
glžk. stotimi. Lentpiūvė, medelynas, par- 
duotuvė, ryšių skyrius, felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1956), aštuonmetė m-la, 
kultūros namai, biblioteka (nuo 1951). 
D. žinomos nuo XV amžiaus. XIX a. pr. 
veikė pradinė m-la; 1809 joje mokėsi 
10 mokinių. 1866 kaime buvo 73 gyv. 
Kaimo kapinėse palaidoti Vilniaus un-to 
profesoriai M. Danilavičius, E. Sierads- 
kis, F. Golanskis; jiems pastatytas bend- 
ras paminklas. 


DŪKŠTŲ-ŠILĖNŲ MIŠKAI — miškų ma- 
syvas Vilniaus rj., 14 km į š. v. nuo 
Vilniaus, Neries deš. krante. Priklauso 
Vilniaus miškų ūkio Dūkštų ir Sudervės 
girininkijoms. Plotas 3570 ha; medy- 
nų 2360 ha. Masyvas tęsiasi iš š. v. 
į p. I. apie 13 km, nuo Dūkštų kaimo 
iki Šilėnų. Jį sudaro Dūkštų, Drebuly- 
no, Elniakampio, Legatiškių, Sideronių, 
Šilėnų ir Mozūriškių miškai. Reljefas 
kalvotas. V. dalyje, Elniakampio miške, 
yra Elniakampio ež. Dirvožemiai. velė- 
niniai jauriniai, įvairaus sujaurėjimo 
laipsnio, š. dalyje priemoliniai, vid. ir 
p.— smėliniai ir priesmėliniai. Gausu 
riedulių; Dūkštų miške yra kelkių tufų. 
Vyrauja brukniniai pušynai su nedidele 
beržo, eglės ir ąžuolo priemaiša. Tik 
šiaurėje yra lapuočių (ąžuolo, beržo ir 
drebulės) medynų; jie sudaro 1095 miš- 
ku apaugusio ploto. Jaunuolynai sudaro 
5595, pusbrandžiai medynai 4095, pri- 
bręstantieji 595. Medynų bonitetas II— 
III, vid. skalsumas 0,75, vid. tūris 
124 ktm/ha. Dūkštų miške yra 10 ha 
30 metų amžiaus kultūrinės kilmės ąžuo- 
lynas. Drebulyno ir Elniakampio miš- 
kuose yra 20 ha 30 metų amžiaus kultū- 
rinės kilmės pušynas. Miškuose yra e8- 
zotinių medžių rūšių: Drebulyno miške 
0,2 ha užima veimutinės pušies 35 metų 
amžiaus medynas; Dūkštų miške gru- 
pėmis įveista europinių maumedžių. 
3,4 ha užima mišrus pušies, eglės, ąžuo- 
lo ir maumedžio medynas, įveistas prieš 
30 metų. Legatiškių miške yra pavienių 
40 metų amžiaus kėnių, baltųjų eglių ir 
berlyninių tuopų. Drebulyno miške auga 
2 seni, beveik 2 m skersmens ąžuo- 
lai, vad. „Ąžuolų karaliumi“ ir „Ąžuo- 
lų karaliene“; jie paskelbti gamtos pa- 
minklais. Yra stirnų, šernų, lapių, bar- 
sukų, usūrinių šunų, kiaunių, slankų, 
jerubių, kurapkų. Elniakampio ežere 
yra ondatrų. Paneriais aptinkama nendri- 
nių lingių. Masyvas įeina į Vilniaus 
miesto žaliąją zoną. 


DŪKTAS — miškų masyvas Šiaulių I+ 
1 km į p. r. nuo Šiaulių priemiesčio 
Rekyvos. Priklauso Šiaulių miškų ūki? 
Rekyvos girininkijai. Plotas 1970 ha: 
Masyvas ištįsęs 2—3 km pločio juosta 
iš š. į p. apie 8 km. Š. dalį sudal0 
Šilėnbalių (184 ha) ir Rekyvos Dukto 
(499 ha) miškai, p.— Dukto (1034 ha) II 
Pakalniškių (253 ha) miškai. ŠiauIėjė 
D. pereina į Šilėnbalių, pietuose — 
į Pakalniškių ir Bartkūnų pelkes. Rel 
jefas lyguminis. Š. r. pakraščiu eilė 
Banko kanalas. Beržynų yra 43'b, DU“ 
šynų 1895, eglynų 1895, drebulynų 70 
uosynų 605, ąžuolynų 395, baltalksny" 
nų 305, juodalksnynų 295. Medynų VIC: 
amžius 36 metai, vid. bonitetas III, Vid: 
skalsumas 0,7, vid. tūris 90 ktm/ha, VI“: 
prieauga 2,5 ktm/ha. Yra stirnų, lapit: 
barsukų, jerubių, tetervinų; iškastuoš“ 
durpių karjeruose gausu ančių. D. 
įeina į Šiaulių miesto žaliąją zoną. 


DUKŪRNIAI — 1. Kaimas Biržų Ij P2“ 
pilio apyl, 4 km į p. nuo Papilio“ 
134 gyv. (1959), Po 1861 žemės reformO? 
D. valstiečiai atkakliai pasipriešino HS 
pilio dvarininkui grafui Šuazeliui 1 
Gufjė, mėginusiam atimti geresnes Ka! 
mo ganyklas („servitutus“) ir jų vieton 
atiduoti prastesnes ir mažesnes. Valst 
čių pasipriešinimui nuslopinti 1876.1 KAS 
me buvo apgyvendinta caro kariuomtS: 
nės kuopa, vėliau batalionas, KareiVi“ 
išpiovė maistui visus valstiečių et 
lius ir sunaikino turtą, bet ir tuom 
valstiečiai nesutiko atstatyti išgriaU 
ežių ženklų ir atsisakyti ganyklų. 1878- Ž 
Kauno gubernatorius buvo priversti 
atitraukti iš D. kariuomenę. D. valg 
čių byla pasiekė Senatą; ji baigėsi V: 
tiečių pergale ir turėjo didelę įtaką 2P“ 
linkinių kaimų valstiečių kovai dėl 
mės ir savo teisių. 

Lit.: Lietuvos TSR istorija, t. 
[p. 137—138]. 

2, Kaimas Šiaulių rj., Micaičių aPY! 
12 km į p. nuo Kuršėnų, Ventos Žž 
krante. 44 gyv. (1959), Yra kapinyni , 
randama žmonių kaulų, sen, papuo3d““ 


DULAITIENĖ Elvyra [Glemžaitė; 189* 
IX.19 Kupiškyje — 1958.VIL5 Kaunel“ 
pedagogė, kraštotyrininkė, 1915 Pet 4 
burge išlaikė pr. m-los mokytojos La 
minus ir iki 1919 mokytojavo Rusijo , 
o paskui Lietuvoje. Rinko etnogral! < 
kraštotyrinę medžiagą iš Kupiškio aP , 
linkių, rašė periodikoje auklėjimo If 
klausimais. Svarbiausias jos darbė“ 
„Kupiškėnų senovė“ (1958); jame KT, 
šyta Kupiškio apylinkės valstiečių ay. 
terialinė kultūra, buitis bei visuoM: =, 
venimas XIX a. antrojoje pusėJė 


XX a. pr. 4 
DULĖCKIS Calkis [1914xX2 VIS 
je — 1941.VI] — revoliucinio judėlių 
dalyvis. Kilęs iš darbininkų. Į TeV: ET 
lą įsijungė Panevėžyje. 1933 už ta! mu“ 
teistas 5 metus kalėti. Nuo 1934 Ko 
nistų partijos narys. Išėjęs iš KalėiV 7 
1938, dirbo rev. darbą toliau. 193 su 
dalyvavimą demonstracijoje TYšIUS 
Vilniaus krašto perdavimu Lietuvė: Gj 
imtas ir ištremtas 1 metams į JONiš 


2 v. 18 


1940—41 dirbo adm. darbą Panevėžyje. 
Wvo, hitlerininkams veržiantis į TSRS. 


DULGAS — ežeras Lazdijų rj., 5 km į p. 
mo Leipalingio. Plotas 30 ha. Ežeras iš- 
20 1š š. į p.; ilgis 1780 m, didž. plotis 
d m. V. krantas status. Pakrantės 
na šiausia apaugusios krūmais, šiauri- 
išta.. Mišku. Įteka 2 upeliai, pietuose 
teka Dulgelė (Seiros intakas). Į r. nuo 
“žero yra Dulgininkų kaimas. Ežeras 
Verslovinis, 


DULKĖ Klemensas — poeto Klemenso 
ūliučio slapyvardis. 


DŪLKĖ Petras [1924.V.19 Dusmenyse 
Trakų rj.) —1944.V.8] — Didžiojo Tėvy- 
"ės karo partizanas. Nuo 1943 veikė 
Takų apskrityje. Sužeistas kautynėse, 


sko ] hitlerininkų nelaisvę ir buvo 
ankintas. 


pŪLKIŲ SIURBLIAI, Buitiniai D. s. Lie- 
sų.oJ6 gaminami nuo 1955 Vilniaus el. 
- Virinimo įrengimų g-loje. Iki 1959 bu- 
(iš Raminamas dulkių siurblys „Neris“ 
Nišo pagaminta 105000), 1958—63 
"'enta“ (pagaminta 383 000). Nuo 1963 
Šaminamas įmonės konstruktorių V. Di- 
Šiulio ir H. Šatkevičiaus sukurtas dul- 
tou siurblys „Saturnas“. Jis pasižymi 

ulesne konstrukcija, yra lengvesnis, 


D T 
Ukių siurblys ,„Saturnas“ 


Pa : 2 7 2 
z togesnis vartoti, ekonomiškesnis, na- 


Žas (naudingumo koeficientas 22— 
D 0), Patvaresnis. Lietuvoje pagaminti 


lų, Siunčiami į daugelį taryb. respub- 

ją Ir eksportuojami į užsienį (Bulgari- 

21, Umuniją, Vengriją ir kt). Iki 1964 
a eksportavo 13 800 D. s. 


D 
„ULSkis Simonas [g. 1919.XII.4 Merg- 
darpis (Šakių rj.)] — partinis ir ūkinis 
Žės Uotojas. Nuo mažens dirbo pas buo- 
į Ikgaskui statybose. Įstojęs 1940.VIII 
skr. S, „buvo Barzdų apyl. vykd. k-to 
ją Storius, 1941IX stojo į Raudoną- 
lių dają ir 43 gvardijos latvių šau- 
Prie Wizijos gretose dalyvavo mūšiuose 
t Maskvos. 1941.XII sunkiai sužeis- 
agijęs atvyko į 16 liet. divizijos 
2. batalioną. 1944 pr. perkeltas 
Parti; divizijos spec. kuopą Lietuvos 
uolas Judėjimo štabo žinion. Demobili- 
sekrę, buvo LLKJS Šakių aps. k-to II 
1948 Oriumi. Nuo 1945 TSKP narys. 
T pa sė Resp. partinę m-lą Vilniuje 
oje, O Part. darbą Plungėje, Kretin- 
1 Skuode. 1955—58 Ariogalos rj. 
Salos“ K-to pirmininkas, nuo 1959 Ario- 
taryb. ūkio direktorius. 


Alsarg 


DŪMAS — ankstyvojo feodalizmo lai- 
kų valstiečio sodyba. Valstiečiai gyveno 
dideliuose be kaminų namuose, kurie 
jungė po vienu stogu gyvenamąsias ir 
ūkines patalpas. Gyvenamojoje patal- 
poje kūrenant židinį, rūkdavo visas na- 
mo stogas, tad toks valstiečio šeimos bei 
ūkio vienetas buvo pramintas dūmu. 
Feodalinė valstybė D. pavertė prievo- 
liniu ir mokestiniu vienetu. XIV a. nuo 
D. buvo imama duoklė grūdais (dėkla). 
Ilgainiui nuo gyvenamojo namo pasto- 
gės ėmė atsiskirti klėtis, tvartai ir kt. 
ūkiniai pastatai, tarp kurių atsirado 
aikštelė, vad. kiemu. Ir pati valstiečio 
sodyba nuo XVI a. pradedama vadinti 
kiemu. Bet kadangi valstiečių pirkios 
ir toliau buvo dūminės, kiemas valst. 
raštuose ir vėliau dažnai vadinamas 
dūmu. XVII a. imtas mokestis nuo vals- 
tiečio kiemo vadinosi padūmės mokes- 
čiu. D. pavadinimas išnyko kapitalizmo 
laikais. 


DUMAŠIŪTĖ Zelma Mėta [g. 1924.V.11 
Stragutėje (Tauragės rj.)] — kalbininkė, 
filologijos mokslų kandidatė (1961). 
1949 baigusi Vilniaus Ped. in-tą, dirbo 
Šiaulių ir Vilniaus ped. in-tuose. Nuo 
1961 Lietuvos TSR MA Liet. kalbos ir 
lit-ros in-to bendradarbė. Paskelbė dar- 
bų liet. kalbos gramatikos klausimais 
(„LTSR MA darbai“, 1960, A 1; 1961, 
A 1; 1962, A 1). 


DUMBLAITIS — ežeras Lazdijų rj., 5 km 
į š. r. nuo Kapčiamiesčio, į š. nuo kelio 
į Leipalingį. Plotas 17 ha. Ežeras ištįsęs 
iš š. r. į p. v.; ilgis 1060 m, didž. plotis 
200 m. Krantai aukšti, statūs, apaugę 
medžiais. Įteka upelis iš Ilgio ež., piet- 
vakariuose išteka upelis į Dumblelį. 
Į p. nuo D. įsikūrę Juškonys. 


DUMBLĖLIS — ežeras Lazdijų rj, 3 km 
į r. nuo Kapčiamiesčio. Plotas 36 ha. 
Ežeras ištįsęs iš Šš. Ir. į p. v.; ilgis 
1400 m, didž. plotis 400 m. Krantai sta- 
tūs, apaugę krūmais, šiaurėje ir pietuo- 
se pelkėti. Šiaurėje įteka upelis iš 
Dumblaičio ež., pietuose išteka į Gu- 
dinio ež. Prie D. įsikūrę Dumbliauskai 
ir Juškonys. 


DUMBLIAI, augalai. Baltijos jūroje ties 
Lietuvos krantais auga rudieji D.— pūs- 
lėtasis guveinis (Fucus vesiculosus) ir 
raudonieji — banguolis (Furcellaria fas- 
tigiata), ragmauriai (Ceramium rubrum, 
C. diaphanum). Rudieji D. turtingi ka- 
lio, jodo, be to, kaip parodė Lietuvoje 
atlikti tyrimai, juose yra B grupės au- 
gimo stimuliatorių. Raudonieji D. turi 
nemažai želatininių medžiagų ir kt. ver- 
tingų junginių. Daug D. bangos išme- 
la į krantą, ypač tarp Palangos ir Šven- 
tosios; jie naudojami trąšai, 

Lietuvos ežeruose ir kituose stovin- 
čiuose vandenyse ties krantais labai 
paplitę maurabraginiai D. (Chara rudis, 
Ch. ceratophylla, Ch. fragilis ir kt.), 
augantieji vešliais sąžalynais; negiliuo- 
se vandenyse jie dažnai užima visą dug- 
ną. Jie naudingi vandens faunai, be to, 
kaupia kalcio karbonatą, kuris, dumb- 
liams suirus, lieka dugne kaip nuosėdos. 
Be maurabraginių D., Lietuvos vande- 


DUL—DUM 443 


nyse dažni maurarykštės (Cladophora), 
mauragimbės (Spirogyra) ir kt. genčių 
siūliniai žalieji D. Planktone yra daugy- 
bė mikroskopinių D.; jie svarbūs kaip 
org. medžiagos gamintojai vandenyse. 
Masinio dauginimosi laiku dideli plank- 
toninių D. kiekiai iškyla į vandens pa- 
viršių; sakoma, kad vanduo „žydi'— 
jo spalva pasidaro palša, melsva, o kar- 
tais ir raudona (pvz., Daugų ežere, Toto- 
riškių ež. prie Trakų raudonąjį „žydė- 
jimą“ sukelia dumblis Oscillatoria pro- 
lifica). Kuršių mariose, kur ypač daug 
planktoninių D., vanduo „žydi“ beveik 
visą vasarą. Lietuvos dirvožemiuose 
rasta per 100 D. rūšių bei formų. 

Lietuvos D. pirmieji ėmė tirti senojo 
Vilniaus un-to profesoriai S. ir J. Jun- 
dzilai, Vilniaus  Medicinos-chirurgijos 
akademijos prof. S. Gorskis, Ž. ū. aka- 
demijos (Dotnuvoje) prof. V. Vilkaitis, 
Kauno un-to prof. L. Vailionis, Plačiau 
D. pradėti tirti taryb. laikotarpiu Vil- 
niaus un-te ir Lietuvos TSR MA Bota- 
nikos in-te (iki 1959 Biologijos in-te). 

Lit.: A. Minkevičius, I. Trainauskaitė, Tra- 
kų ežerų  maurabraginiai  dumbliai.—,„VVU 
mokslo darbai“, t. 4, V., 1957; C. YcennTe, 
OuronnaukTOH 3aAuBa Kypimuo Mapec Hm ero 
Cce30HHax ĄuHaMuKa [santrauka liet. k.].— Kyp- 
mo Mapec, BunbHoC, 1959; A. Minkevičius, 
Lietuvos TSR ežerų fitoplanktonas ir tolimes- 
nės jo tyrimo perspektyvos.—,,VVU mokslo 
darbai", t. 23, V., 1959; Č. Poclenė, Apie Lie- 
tuvos TSR vyraujančių dirvožemių dumblius.— 
Ten pat. t. 36, V., 1960. 
DUMBLIAUSKAS Pranas [1908—1941 
Alytuje] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Kilęs iš valstiečių, darbininkas. Nuo 
1937 Komunistų partijos narys. LKP V 
suvažiavimo (1941) delegatas. 1940— 
1941 dirbo ūkinį ir partini darbą Kros- 
noje. Hitlerininkų ir vietinių burž. na- 
cionalistų nužudytas. 


DUMBLYNĖ — pelkė Švenčionių rj., 
0,5 km į p. nuo Labanoro, Labanorėlės 
ir Dumblės (Lakajos baseinas) santakoje. 
Plotas 258 ha. Ežerinės kilmės plynrais- 
tinė žemapelkė. Durpių klodo didž. sto- 
ris 5,5 m, vid. 2,4 m; vid. susiskaidymas 
2805, vid. peleningumas 10,29. Po dur- 
pėmis yra ežerinių nuosėdų sluoksnis; 
jo storis iki 5 m. 


DUMBLIS — 1. Ežeras Trakų rj, 2 km 
į p. nuo Onuškio. Plotas 63 ha, didž. gy- 
lis 8 m, vid. gylis 2,1 m. Ežeras ištįsęs 
iš v. į r; ilgis 1720 m, didž. plotis 
885 m. Ežerą sudaro 3 dalys, sujungtos 
sekliais sąsiauriais. Kranto linija labai 
vingiuota, krantai daugiausia pelkėti, 
apaugę krūmokšniais. Išteka bevardis 
upelis (į Švenčiaus ež.). Ež. dugną den- 
gia rudas sapropelingas dumblas. 

2. Ežeras Ignalinos rj., 4 km į v. nuo 
Ignalinos, 100 m į p. nuo Dringio eže- 
ro; dar vad, Dringykščiu. Plotas 41 ha. 
Ežeras ištįsęs iš Šš. V. į p. r; ilgis 
1410 m, didž. plotis 390 m. Krantai 
aukšti, apaugę medžiais ir krūmais. Šiau- 
rėje įteka Dumblynė (iš Dringio ež.), 
pietuose išteka bevardis upelis (į Lūšių 
ež.). Ežeras verslovinis. Žuvies 1962 su- 
gauta 12,2 kg/ha (daugiausia aukšlių). 


444 DUM-—DUN 


3. Ežeras Lazdijų rj, 4 km į š. v. 
nuo Kapčiamiesčio. Plotas 37 ha. Ežeras 
ištįsęs iš š. Vv. į p. I; ilgis 1350 m, 
didž. plotis 530 m. Šiaurėje yra trikam- 
pė įlanka. Krantai, išskyrus šiaurės va- 
karinį, aukšti, statūs, šiaurės rytuose 
apaugę mišku. Įteka 2 bevardžiai upe- 
liai: vienas šiaurės vakaruose (iš Uosio 
ež.), kiltas į įlanką. Prie D. įsikūrę Bur- 
bai. Ežeras verslovinis. 

4. Ežeras Lazdijų rj., 4 km į p. v. nuo 
Lazdijų. Plotas 20 ha, ilgis 650 m, didž. 
plotis 450 m. Krantai lėkšti, pelkėti. 
Išteka Dumblaitė (Šešupės baseino). Eže- 
ze leidžiama mėgėjiška žūklė. 

5. Ežeras Švenčionių rj, 7 km į p. 
nuo Labanoro. Plotas 18 ha. Ežeras ri- 
ninis, ištįsęs iš š. į p.; ilgis 1110 m, 
didž. plotis 280 m, kranto linijos ilgis 
2600 m. Krantai žemi, r. ir v.— pelkėti, 
apaugę mišku. Ežere yra vėžių. 

6. Ežeras Lazdijų rj, 3 km į š. nuo 
Kapčiamiesčio. Plotas 13 ha. Ežeras iš- 
tįsęs iš š. į p.; ilgis 650 m, didž. plotis 
420 m. Š. ir p. krantai lėkšti, kiti aukš- 
toki. Per D. teka bevardis upelis į Nie- 
daus ežerą. Š. r. pakrantėje įsikūrę Pa- 
dumbliai. 

7. Ežeras Varėnos rj, 4 km į š. r. 
nuo Dubičių. Plotas 13 ha. Ilgis 490 m, 
didž. plotis 445 m. Kranto linijos ilgis 
1470 m. Krantai (išskyrus rytinį) žemi, 
vakaruose ir šiaurėje pelkėti, pietvaka- 
riuose — apaugę mišku. Vakaruose ište- 
ka bevardis Kaniavėlės intakas. 

8. Ežeras Trakų rj, 3 km į r. nuo 
Trakų, 1 km į š. nuo plento į Vilnių. 
Plotas 10,5 ha, didž. gylis 6 m. Ežeras 
ištįsęs iš v. į r; ilgis 420 m, vid. plo- 
tis 250 m. Krantai lėkšti, pelkėti, apaugę 
krūmais. R. pakrantėje yra Padumblės 
kaimas. Ežeras verslovinis. 

9. Kaimas Lazdijų rj., Lazdijų apyl, 
4 km į p. v. nuo Lazdijų. 111 gyv. 
(1959). Kaimas įsikūręs prie Dumblio 
ež. Lentpiūvė, melioracijos-statybos v-ba, 
stacionarinis kino teatras, felčerių-aku- 
šerių punktas (nuo 1954), valgykla 
(nuo 1956), aštuonmetė m-la (nuo 1963). 
Prie kaimo yra senkapiai, vad. Magil- 
niku. 1863.VIII 10 D. dvare įvyko su- 
sirėmimas tarp sukilėlių ir carinės ka- 
riuomenės. 


DUMBLYS — 1, Ežeras Molėtų rj., 7 km 
i š. r. nuo Labanoro. Plotas 129 ha, 
didž. gylis 3 m, ilgis 3610 m, didž. plo- 
tis 950 m. Yra 6 salos (iš viso 2,9 ha). 
Kranto linijos ilgis 9 km. Krantai dau- 
giausia lėkšti, pelkėti. Beveik visas du- 
buo prisipildęs dumblo, todėl ež. gylis 
1—1,5 m. Rytuose jungiasi su Galuo- 
no ež. Įteka Dumblė, Taurupys ir Lapa- 
vartė. Ežeras verslovinis. 

2. Ežeras Zarasų Ij., 9 km į p. v. nuo 
Dusetų. Plotas 12 ha, ilgis 600 m, didž. 
plotis 475 m. Š. ir r. krantai aukšti ir 
statūs, p. ir v.— žemi, daugiausia pel- 
kėti. Į p. v. nuo ežero įsikūrę Vaiskū- 
nai. Ežeras verslovinis. 


DUMČIUS Jonas [g. 1905.III.20 Piktžir- 
niuose (Šakių rj.)]) — filologas, pedago- 


gas, filologijos mokslų kandidatas (1958). 
1929 baigė Kauno un-tą. Studijas gilino 
Bazelio un-te (Šveicarijoje). Nuo 1932 
Kauno un-to, nuo 1940 Vilniaus un-to 
graikų ir lotynų kalbų, antikinės lit-ros 
istorijos dėstytojas. 1945—60 klasikinės 
filologijos katedros vedėjas, nuo 1961 
docentas. Paskelbė moksl. straipsnių 
apie antikinius vardus liet. kalboje ir 
antikinės lit-ros klausimais (,„VVU moks- 
lo darbai“, t. 13, 18, 31). 


Ršt.: J. Dumčius [ir kt.], Lotynų kalba 
[vadovėlis LTSR aukštosioms m-loms], V., 1960; 
Kaip nagrinėti lotyniškus tekstus, V., 1961. 


Leid.: Graikų literatūros chrestomatija, su- 
darė J. Dumčius, L. Valkūnas, V., 1963, 


DŪMĖ — upė Prienų rj., Peršėkės kair. 
intakas. Ilgis 20 km, baseino plotas 
87 km?. Prasideda 6 km į v. nuo Prie- 
nų, ties Dūmiškiais. Teka p. link ir įte- 


„ ka į Peršėkę 0,4 km nuo jos žiočių, ties 


Balbieriškiu. Intakai: dešinysis — Rin- 
gis, kairieji — Aviniškė, Alica. Vid. 
nuolydis 300 cm/km. Vid. debitas žio- 
tyse 0,59 m3/s. Vasarą didesnioji vagos 
dalis išdžiūsta. 

DŪMSKIS Vladas [1931.XI Lioliuose 
(Kelmės rj) — 1949.XII.30 (Kelmės 
Ij.)] — tarybinis aktyvistas. Kilęs iš 
valstiečių. Baigęs Kražių vid. m-los 
7 klases, LLKJS Kelmės rj. k-to pasiųs- 
tas, pradėjo dirbti Butkiškės klubo-skai- 
tyklos vedėju. Vadovavo Kelmės taryb, 
ūkio Butkiškės sk. pirminei komjauni- 
mo org-jai. Buvo aktyvus kolūkių orga- 
nizatorius. Buržuazinių nacionalistų nu- 
žudytas, 


DŪMŠA Juozas [1881.II.12 Paežeriuose 
(Radviliškio rj.) — 1936.VII.29 Kiržačyje 
(Vladimiro sr.)] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 1898—1911 
dirbo Rygos fabrikuose. 1905—07 revo- 
liucijos dalyvis Rygoje. Dirbo Latvijos 
socialdemokratijoje. 1907 buvo rajono 
k-to narys, 1908—09 Rygos k-to narys, 
Rygos lietuvių socialdemokratų kultūros 
centro narys. Dirbo propagandistų ko- 
legijos ratelyje, padėjo leisti Rygo- 
je laikr. „Pirmyn“ (1909—11), „Vilnis“, 
lapelius lietuvių kalba. 1910 padėjo su- 
kurti partijos vadovaujamą lietuvių dar- 
bininkų d-ją „„Giedrą“. Už rev. veiklą 
1909 kalintas, o 1911—13 ištremtas 
į Jarenską (Vologdos gub.), paskui Veli- 
kij Ustiugą. Po amnestijos (1913) grįžo 
į Rygą. 1915—18 gyveno Petrograde, 
dirbo bolševikų partijos eilėse, laikė 
lietuvių bolševikų  pogr. spaustuvę. 
1917—18 bolševikų partijos Lietuvių 
sekcijų Centro Biuro narys. Kartu su 
Viborgo rajono raudongvardiečiais da- 
lyvavo Spalio revoliucijoje Petrograde, 
1918 kovojo prieš vokiškuosius inter- 
ventus Charkovo—Caricino fronte. 1918 
pasiųstas į vokiečių okupuotą Lietuvą 
dirbti partinio darbo. Vadovavo parti- 
niam darbui Šiaulių, Raseinių, Telšių 
apskrityse. 1919 pr. Šiaulių miesto Dar- 
bininkų tarybos vykd. k-to pirmininkas, 
Šiaulių karo komisaras. Lietuvos Tarybų 
suvažiavime 1919.11.20 išrinktas Centro 
Vykdomojo K-to nariu. Nuslopinus Ta- 
rybų valdžią, dirbo pogr. partinį darbą 
Biržuose ir kitose vietovėse. 1920 LKP 


Centro Biuro narys. Tais pat metais DU“ 
vo kalinamas. Tarybų Rusijai ir Lietuvė! 
keičiantis polit. kaliniais, išvyko į Mas“- 
vą, kur dirbo tarnautoju. Paskui daIDi“ 
ninkas Tuloje, Kiržačyje. Asmenybė 
kulto sąlygomis neteisėtai represuotū“ 
(1929). 1965 reabilituotas. 


DUMSIŠKIAI — kaimas Raseinių rj, P““ 
liepių apyl., 4 km į š. v. nuo Raseinit; 
prie Žemaičių plento; kolūkio centfa“ 
174 gyv. (1959). Per D. teka Šlyna (52“ 
tuonos intakas). Kaimo r. pakraščiu eilė 
Raseinių—Kelmės kelias. Kolūkinis 20 B 
sodas ir medelynas, pr. m-la (nuo 196!) 
biblioteka (nuo 1952). 


DUNDŪLIAI — kaimas Zarasų Ij, B2“ 
bių apyl, 26 km į p. v. nuo Zarasi: 
7 km į r. nuo Daugailių. 104 gyv. (1959) 
Per kaimą eina Daugailių —Salako Kė“ 
lias.  Felčerių-akušerių punktas (TU? 
1954), biblioteka (nuo 1951). 


DUNDULIENĖ Pranė [g. 1910.1.30 PilY“ 
puose (Švenčionių rj.)] — etnografė, ' 
torijos mokslų kandidatė (1954). 122 
baigė Vilniaus un-tą. Iki 1950 Lietuvo“ 
TSR MA Istorijos in-to moksl. bendrė“ 
darbė. Nuo 1944 Vilniaus un-to dėst 
toja, nuo 1959 docentė. Paskelbė mok“: 
straipsnių žemdirbystės istorijos Ir *“ 
klausimais. 


Ršt.: Žemdirbystė Lietuvoje (nuo S 
laikų iki 1917 metų), V., 1963. 


DUNDŪLIS Bronius [g. 1909.XI.26 GT 
karuose (Kupiškio rj.)] — istorikas; 2 
rijos mokslų kandidatas (1955). 1 
baigė Kauno un-tą. 1934—40 gilino = 
torijos studijas Paryžiaus un-te (S0I t“ 
noje). Nuo 1941 dirbo Vilniaus das 
muziejuje ir dėstė Vilniaus un-te, B 
1947 kartu ir Vilniaus Ped. in-te. 19477 
1947 un-to istorijos ir filologijos 
prodekanas; 1946—61 visuotinės E 2 
jos katedros vedėjas, nuo 1958 docel 22 


Ršt.: Napolėon et la Lituanie en 181 
1940; Žemaičių sukilimai prieš teutoni r 
pavergėjus 1401 ir 1409—,VVU mokslo“ cyp. 
bai“, t. 6, 1955; Valstiečių klausimas “ „m. 
voje 1812 m.— Lietuvos valstiečiai X sijos 
žiuje, V., 1957; Lietuvių kova dėl Zemio ar 
ir Užnemunės XV a., V., 1960; NapoleoPi 2, 
mijos kelias per Lietuvą 1812 m.—,„IštO 
t. 4, V., 1963. 

ai- 
DUNDŪLIS Stasys [g. 1918.1X.25 Bala 
čiuose (Joniškio rj.)] — žemės ūkio gro- 
buotojas, Lietuvos TSR nusipelnęs 2 mija 
nomas (1960). Baigė Ž. ū. "akaC EE 
(Dotnuvoje). 1944—45 Ginkūnų EalŲ 
ūkio (Šiaulių rj.) vyriausiasis SE org 
mas, paskui dirbo Lietuvos T: ss vi 
binių ūkių m-joje. 1950—56 Šilutė sa 
durinės ž. ū. m-los direktoriaus Er 
duotojas, nuo 1956 Lyberiškio 
ūkio (Panevėžio rj.) direktorius. epo 
dovaujamas ūkis iš atsiliekančio 
vienu pirmaujančių respublikoje: 


a 
DŪNININKAI, raseiniškiai, — žemai; 
kurių  patarmėje vietoj literatU i 
kalbos „uo“, „ie“ tariama „ū“, „Y pie: 
„dūna“, „pyn(a)s“ vietoj „duona r! 2. 
nas“. Ta patarmė reiškiasi aPI“ gi. 
nus, Varnius, Švėkšną, Tauras: Či nkų 
nius, Tytuvėnus. D. vardas kal KET 
(K. Būga) padarytas iš žodžio br mės 
tarminio atitikmens „dūna“. Ž+ Ta 


eniausių 


„ 


DUNOJEVAS — ežeras Vilkaviškio rį., 
Brie Lenkijos sienos, 9 km į p. r. nuo 
„1štyčio. Plotas 18 ha. Ežeras ištįsęs iš 
+ I. į p. v.; ilgis 1100 m, didž. plotis 
30 m. R. krantas status, v. — žemas, 
Vietomis pelkėtas; š. r. apaugęs mišku. 
Žeras skirtas mėgėjiškai žūklei. 
DUNOJUS, Gudonių ežeras, — ežeras 
pajų rj, 6,5 km į r. nuo Seirijų. 
i Otas 20 ha. Ežeras ištįsęs iš š. į p.; 
= 920 m, didž. plotis 370 m. Krantai 
augiausia aukšti, statūs, sausi. V. pa- 
Tantėje įsikūrę Gudoniai. Ežeras vers- 
9vinis. 1963 įveista peledžių. 


DUOBELĖS — ežeras Lazdijų rj, 8 km 
iš, V. nuo Kapčiamiesčio, 2 km į r. nuo 
Snkijos sienos. Plotas 10 ha. Ežeras 
K aušės pavidalo; ilgis 620 m, didž. plo- 
1S 280 m. Krantai nuolaidūs, apaugę 
Mišku, Šiaurėje įteka upelis iš Baltojo 
ga uknorio ež., pietryčiuose išteka į Juo- 
ali Kauknorį. 
DUOBYS — 1. Ežeras Molėtų rį., 1,5 km 
sė. V. nuo Aluntos, prie kelio į Skiemo- 
is Plotas 18 ha, ilgis 740 m, didž. plo- 
Sy 400 m. Krantai, išskyrus vakarinį, 
Ukšti, statūs, apaugę krūmais. Išteka 
„aratdis upelis (į Suojos ež.). Ežeras 
€tslovinis, 
Ada Ežeras Utenos rj, 8 km į v. nuo 
das iškių, Plotas 18 ha, ilgis 740 m, 
„“Z. plotis 400 m. Krantai aukšti, pie- 
RS apaugęs mišku. Išteka upelis (į Ker- 
„adėto ežerą). Ežero š. pakrantėje įsikū- 
Ss Antaduobis. 
D 3. Ežeras Utenos rj., 3 km į p v. nuo 
<, UBailių, 2 km į p. nuo Utenos—Zara- 
Iš Plento. Plotas 13,5 ha. Ežeras pailgas, 
Hs ARS į pietus. Ilgis 700 m, didž. plo- 
8 00 m. Krantai aukšti, šiaurinis apau- 
SS pavieniais medžiais, pietinis — miš- 
Sk Įteka 2 bevardžiai upeliai, išteka 
Duadžius (į Indrajų ež.). Prie D. įsikūrę 
Obiai ir Pakryžė. 
DUOBULĖS MISKAS — miškas Anykš- 
KS Ij, 6 km į š. nuo Anykščių. Pri- 
BO Anykščių miškų „ūkio Pavarių 
dep inkijai. Plotas 1143 ha; medynų 
day, ha, Rytuose susisiekia su Romual- 
a mišku. Reljefas banguotas. Š. v. 
tap aštys siekia Šventąją, p. r.— jos in- 
4 Varį. Dirvožemiai velėniniai jau- 
Bries „mažai sujaurėję, smėliniai ir 
SSmėliniai; yra ir durpinių. Vyrauja 
ži Iniai ir mėlyniniai pušynai; jie 
PAB „84'b mišku apaugusio ploto. Be 
vk 30 tenka beržynams, 20 — €eg- 
Eikas 10; — juodalksnynams ir balt- 
mė nynams. Medynai savaiminės kil- 
džis Jaunuolynai sudaro 4995, pusbran- 


ISt medynai 5095. Medynų bonitetas 
"is II, vid. skalsumas 0,8, vid. tū- 


51 132 ktm/ha, einamoji prieauga 
brie B /ha. Gausu šernų, stirnų, yra 
įein lų, lapių, usūrinių šunų. Miškas 
a a į Anykščių miesto žaliąją zoną. 
3 LOBŪLIS. — ežeras Švenčionių Ij., 
Ežer, 1! P. v. nuo Labanoro. Plotas 16 ha. 
di dž ištįsęs iš š. v. į p. I.; ilgis 960 m, 
2150 Plotis 230 m. Kranto linijos ilgis 
vapi: Krantai neaukšti, lėkšti. Išteka 
ardis upelis (į Keročio ež.). 


, 


DUOKIŠKIS — kaimas Rokiškio rj., Ka- 
majų apyl, 9 km į p. nuo Kamajų; 
kolūkio centras. 141 gyv. (1959). Į p. 
nuo kaimo yra Uosinto ež. Malūnas (nuo 
1933), felčerių-akušerių punktas, ryšių 
skyrius, parduotuvė, vid. m-la (1910—50 
pradinė, iki 1957 septynmetė), bibliote- 
ka (nuo 1951). Kuriasi kolūkinė gyven- 
vietė; į ją persikėlė nemažai šeimų iš 
aplinkinių vienkiemių. 

DŪONA. Ruginė D. Lietuvoje pradėta 
kepti nuo pirmųjų mūsų eros amžių, kai 
daugiau imta sėti rugių. Seniau, trūks- 
tant grūdų, buvo kepama vad. bėralinė 
D. (ž. Bėralas), išnykusi po baudžiavos 
panaikinimo. D. buvo kepama raugin- 
ta — paprastai įmaišyta ir plikyta. Pir- 
muoju atveju miltai duonkubilyje įmai- 
šomi drungnu vandeniu, o kepama kitą 
dieną; antruoju — įmaišoma karštu van- 
deniu ir rauginama iki 3 dienų (tokia 
D. ne taip greit sensta). Pirmasis būdas 
senoviškesnis, antrasis plačiau paplito 


kaimas) 


Duona. Tešlos maišymo cechas Vilniaus 
duonos kombinate Nr. 4 


Cirkuliacinis stalas Vilniaus duonos 


Duona. 
kombinate Nr. 4 


DUN—DUO 445 


nuo XX a. pr. Įmaišant dedama drus- 
kos ir kmynų, kartais virtų trintų bul- 
vių. Tešla įrūgsta nuo duonkubilyje 
likusios praėjusio kepimo tešlos arba 
specialiai kitam kepimui paliktos tešlos 
gabalėlio. Kepalai daromi ant ližės, pa- 
ilgi, paklojus klevo, džiovintų kopūstų 
lapų, ajerų ar pabarsčius miltų. Turtin- 
gesni valstiečiai kepė pikliuotą duoną. 

Su D. buvo susiję nemaža liet. pa- 
pročių. Pvz., jaunamartė, ateidama į vy- 
ro namus, atsiveždavo duonkubilį ir 
ližę (Viduklė), D. raugo (Kupiškis). Iš- 
kepusi pirmą sykį D., ji nebebuvo lai- 
koma viešnia, o šeimininke. Aukštaiti- 
joje pirmą ir paskutinę rugių kirtimo 
dieną prie pirmo supiauto pėdo moterys 
dėdavo D. ir druskos gabalėlį. Iš 3 ar 
9 D. gabalėlių, surinktų iš įv. namų, bu- 
vo gaminami vaistai. Statant trobesį, 
į apatinio vainiko kertę, be kitų dalykų, 
buvo dedamas ir D. gabalėlis. 

Naminiu būdu duoną ilgą laiką kep- 
davosi ne tik valstiečiai, bet ir daugu- 
mas miesto gyventojų. Tik didesniuose 
miestuose buvo amatininkų, kepusių D. 
pardavimui. Kiek daugiau kepyklų ėmė 
rastis nuo XIX a. vidurio. XIX a. pab.— 
XX a. pr. jos aprūpindavo duona 3—495 
visų miesto gyventojų. Nuo 1925 ama- 
tininkiško tipo D. kepyklos pradėjo 
sparčiai kurtis ir mažesniuose miestuose 
bei miesteliuose, Nuo 1927 atsirado me- 
chanizuotų D. pramonės įmonių. Di- 
džiausios iš jų buvo įkurtos Kaune (,„Pa- 
ramos“ kooperatyvo), Šiauliuose („Ban- 
ga“), Klaipėdoje. 1940.1.1 Lietuvoje (be 
Klaipėdos kr.) veikė 1150 D. kepyklų. 
Daugumas jų buvo smulkios įmonėlės, 
veikusios prie maisto parduotuvių ir tu- 
rėjusios po 1 darbininką. Tik 60 įmo- 
nių turėjo daugiau kaip po 4 darbinin- 
kus; iš jų 25 veikė Kaune (iš viso 
340 darbininkų), 13 Vilniuje (iš viso 
110 darbininkų). 

Taryb. metais D. pramonę pradėta 
pertvarkyti soc. pagrindais. Jau 1941 
buvo planuota pramoniniu būdu iškepti 
116000 t duonos ir pyrago gaminių: 
6805 soc. sektoriaus įmonėse (jų buvo 
139), o likusį kiekį — privačiose kepyk- 
lose (340). Vok. faš. okupacija nutraukė 
D. pramonės vystymą; kai kurios dides- 
nės kepyklos (Panevėžio, Klaipėdos 
ir kt.) karo metu buvo sugriautos, kitos 
smarkiai nusiaubtos. 1944 metais resp. 
pavaldumo miestuose atstatyta 20 valst. 
kepyklų (iš jų 4 mechanizuotos) ir jose 
iškepta 17 000 t duonos ir pyrago gami- 
nių; rajonuose veikė 24 Lietuvos Varto- 
tojų kooperatyvų s-g0s kepyklos, ku- 
riose iškepta 7000 t. Iki 1947 pab. gy- 
ventojų aprūpinimas duona buvo nor- 
muojamas (ž. Kortelės). Nuo 1945 dides- 
nėse resp. pavaldumo miestų kepyklose 
pasenusios žarijinės krosnys pradėtos 
keisti konvejerinėmis, imta mechanizuo- 
ti visus gamybos procesus; smulkiosios 
įmonės buvo palaipsniui likviduojamos. 
Iki 1964 pastatytos 8 naujos mechani- 
zuotos kepyklos (Vilniuje ir Kaune po 2, 
Klaipėdoje, Šiauliuose, Druskininkuose ir 


446 DUR—DUR 


Palangoje), įrengtos 54 konvejerinės 
krosnys. Visų resp. pavaldumo miestų ke- 
pyklų pajėgumas (1964.1.1) 740 t duonos 
per parą. Rajonuose 1945—53 buvo 
daugiausia remontuojamos senos ir sta- 
tomos nedidelės naujos kepyklos. Nuo 
1954 Lietuvos Vartotojų kooperatyvų 
s-ga rajonų centruose ir miesteliuose 
ėmė sparčiai statyti naujas mechanizuo- 
tas D. kepyklas ir rekonstruoti senąsias, 
techniškai atsilikusias įmones. Iki 1963 
rajonuose pastatyta 70 naujų kepyklų, 
įrengtos 96 konvejerinės krosnys, me- 
chanizuoti pagrindiniai gamybos proce- 
sai. Rekonstravus senąsias įmones ir pa- 
stačius naujų, D. ir pyrago gaminių pro- 
dukcija (skaičiuojant pinigine verte) 
nuo 1945 iki 1963 padidėjo daugiau 
kaip 4 kartus. Pramoninio kepimo D. 
aprūpinami visi miestų ir rajonų centrų 
gyventojai, 50—559 kaimo gyvento- 
jų (nuo 2095 Molėtų rj. iki 7595 Kapsu- 
ko rj.). 


DŪRBĖS MŪŠIS — mūšis tarp Lietuvos 
ir Kryžiuočių bei Kalavijuočių ordinų 
kariuomenių, įvykęs 1260.VII.13 seno- 
vės kuršių teritorijoje, prie Durbės eže- 
ro, pietiniame jo krante (dab. Latvijos 
TSR, 22 km į r. nuo Liepojos). Grobi- 
kiškieji ordinai jau ne pirmą kartą ren- 
gėsi suduoti Lietuvos žemėms mirtiną 
smūgį ir pirmiausia užgrobti Žemaitiją. 
Livonijos ordino magistras Burchardas 
fon Hornhauzenas ir Kryžiuočių ordino 
maršalas sutelkė stiprią abiejų ordinų 
kariuomenę, kurioje žygiavo rinktinių 
riterių būriai, 0 taip pat prievarta 
suvaryti popiežiaus Aleksandro IV lai- 
minami pavergtųjų prūsų didikai su 
savo žmonėmis, lyvių, latgalių, estų ir 
kuršių būriai. Kryžininkams į pagalbą 
atvyko Danijos kariuomenė, vadovau- 
jama švedų kun-ščio Karolio, atvedusio 
dar savo būrį iš Švedijos. Riteriams 
į talką atėjo ir iš įv. kraštų popiežiaus 
skatinami gausūs maldininkai. Koks 
buvo bendras kryžininkų kariuome- 
nės skaičius, šaltiniai nesako. Vėlesnie- 
ji, ne visai patikimi kronikininkai (pvz., 
S. Grunau) teigia kryžininkus turėjus 
11000 karių, bet tas skaičius, atro- 
do, gerokai padidintas. Lietuviai, pasak 
Dusburgo kronikos, rengdamiesi kauty- 
nėms su kryžininkais, turėję 4000 ka- 
rių. Tas liet. kariuomenės skaičius anų 
laikų sąlygomis buvo gana didelis, bet, 
atrodo, tikras. Lietuvių kariuomenės 
branduolį sudarė žemaičiai, bet čia da- 
lyvavo ir kitų žemių kariai, did. 
kun-ščio neviešai pritariami ir padeda- 
mi. Kryžininkų kariuomenė susirinko 
Klaipėdoje. Iš čia ji turėjo Nemuno pa- 
krantėmis žygiuoti į Georgenburgo pilį, 
buvusią Nemuno ir Mituvos santakoje, 
ir pulti lietuvius. Tačiau, pasak Eiliuo- 
tosios kronikos autoriaus, lietuviai, ne- 
norėdami pražudyti daug savo vyrų prie 
tvirtovės sienų, su 4000 karių užpuolė 
ir ėmė plėšti ordino valdas kuršių že- 
mėje. Tuo būdu kryžininkai buvo pri- 
versti pasukti į š. gelbėti savo valdų. 


Prie Durbės ež., plyname klampiame 
slėnyje, įvyko mūšis. Kryžininkų ka- 
riuomenės vadovybė prieš mūšį svarstė, 
kaip riteriams kovoti, pėstiems ar rai- 
tiems. Pasak Dusburgo kronikos, Dani- 
jos kariai ir daugybė kitų pareiškę, 
kad dėl sunkių ginklų negalėsią be žir- 
gų ištesėti mūšyje. Prasidėjus mūšiui, 
prievarta suvaryti kuršių, estų ir kt. 
vietinių gyventojų kariai iš kryžininkų 
gretų pasitraukė ir, kaip rašo Dusburgo 
kronika, netgi puolė kryžininkus iš už- 
pakalio. Nors D. m. ištisinio eigos ap- 
rašymo nėra, tačiau iš įv. aplinkybių 
matyti, kad lietuviai kovėsi atkakliai, 
savo priešus jie apsupo ir sunaikino. 
Mūšyje žuvo Livonijos ordino magistras 
Burchardas fon Hornhauzenas, Kryžiuo- 
čių ordino maršalas Henrikas Botelis, 
švedų kun-štis Karolis su savo būriu, 
šimtai riterių ir, pasak Dusburgo kro- 
nikos, daugybė kitų „dievo žmonių“. 
Sumušę kryžininkus, lietuviai laimėjo 
daug grobio, ypač šarvų ir metalinių 
ginklų. Kas šitame mūšyje lietuviams 
vadovavo, šaltiniai nemini. Pats mūšis 
ir rūpestingas pasirengimas jam rodo, 
kad vado būta sumanaus. Kai kurie is- 
torikai (H. Paškevičius, S. Zajončkovskis 
ir kt.) mano, kad mūšiui galėjęs vado- 
vauti Mindaugo sesers sūnus, Žemaičių 
kun-štis Treniota, o Mindaugas įv. bū- 
dais rėmęs liet. kariuomenę slaptai. 
Istorinė D. m. reikšmė labai didelė, Tai 
didžiausias XIII a. lietuvių laimėjimas, 
ilgam laikui sutrikdęs -ordino veržimąsi 
į Rytus. Po D. m. iš Dobės ir Georgen- 
burgo pilių kryžiuočiai išvedė savo 
įgulas, o jų pavergtose žemėse prasidėjo 
sukilimai — sukilo prūsai ir vakariniai 
lietuviai, kuršiai ir žiemgaliai. 

Lit.: Lietuvos TSR istorija, t. 1, V., 1957 
[p. 73]; Lietuvių karas su kryžiuočiais, V., 1964, 


DŪRIAI — ežeras Molėtų rj., 1,5 km 
į š. nuo Molėtų. 1955 ežeras 1 metru 
nuleistas. Iki tol plotas 318 ha, didž. 
gylis 23 m, vid. gylis 4 m. Ežeras ištįsęs 
iš v. į r. Rytinis galas siauras. R. ir v. 
krantai aukšti, š. ir p.— žemesni; p. vie- 
tomis pelkėtas. Dugną dengia dumblas. 
Įteka 2 upeliai iš Akmenio ir Ilgyno 
ežerų, išteka upelis į Žežiebros ež. Prie 
D. įsikūrę Kampai ir Levaniškiai. Eže- 
ras verslovinis. 


DURYS, Durickis, Mykolas [1887.IX.18 
Šėtoje (Kėdainių rj.) — 1933.1.1 Kau- 
ne] — kalbininkas, pedagogas. Mokė- 
si Kauno g-joje ir kunigų seminarijo- 
je, Peterburgo Dvasinėje akademijoje. 
1914—20 studijavo Vašingtono katalikų 
un-te. Metęs kunigystę, Vilniaus ir Kau- 
no g-jose dėstė liet. ir lot. kalbas. 
1922—26 studijavo Kauno un-te. 1926 
Kauno komercinės m-los direktorius. 
1927 Kauno un-te dėstė liet. kalbą. 
Liet. kalbos klausimais rašė period. 
spaudoje. Knygoje „Kalbos mokslo pa- 
grindai“ glaustai išdėstė K. Būgos moks- 
lą apie baltų kalbas ir pateikė bendro- 
sios kalbotyros žinių. Išleido komentarus 
kai kuriems Cicerono, Cezario, Ovidi- 
jaus tekstams. 


Ršt.: Lietuvių kalbos sintaksė, K., 1927; 
Kalbos mokslo pagrindai (Vadovėlis aukštes- 


niosioms mokykloms ir mokytojų seminafi“ 
joms), K., 1929; Lotynų kalbos gramatika 
netika ir morfologija), K., 1929; Lotynų kal: 
bos sintaksė, K., 1930. 
DŪRPĖS. IŠTEKLIAI. Durpynai (įska!“ 
tant ir pačius mažiausius) užima aP! 
605 visos Lietuvos TSR teritorijos. ValS“ 
tybinį D. fondą sudaro didesni kalP 
1 ha durpynai, kurių D. klodas store“ 
nis negu 0,5 m. Apytiksliais duomen“ 
mis, tokių durpynų Lietuvoje yra aPl“ 
330000 ha. Pramoninių durpynų (N€ 
mažesnių kaip 50 ha) yra 792; bendiėš 
jų plotas 220 000 ha. Durpynų pasiski!S: 
tymas pagal dydį ir D. žaliavos ištekli?! 
parodyti 1 lentelėje. 

1 lent. Lietuvos TSR durpių ištekliai 


| Durpy- | Bendras | D. iš: 

Durpynų grupės «2 plotas | tekliai 
pagal plotą | skai- | (tūkst. | (ml2“ 
(ha) čius ha) mš) 

20 nenu- 110 1270 

tyt 

50—100 aks 23 318 
100—200 222 30 p 
200—500 151 46 ži 
500—1000 58 30 Žr 
1000 ir daugiau 35 2: |AME 
Iš viso | | 330 | 5290 


Daugiausia D. išteklių yra Kapsuko: 
Šilutės, Radviliškio, Varėnos ir Vilniaus 
rj. Mažiausia D. žaliavos yra Pakruojo: 
Skuodo, Kėdainių rj. Didieji Lietuvos 
durpynai susitelkė  pereinamojoje ** 
aukštumų į žemumas zonoje, mažiė!! 
labiausiai paplitę Žemaičių ir Baltijo? 
aukštumose. Daugiausia durpynų yra 
Nemuno deltoje (apie 2505 viso JO 
ploto). Apie 6505 visų Lietuvos durna 
nų yra žemapelkinio tipo, apie 27 4 
aukštapelkinio, kiti tarpinio tipo. D2U 
giausia žemapelkinio tipo durpynų VT“ 
Baltijos ir Žemaičių aukštumose (AlY 
taus, Lazdijų, Molėtų, Trakų, Kelm““: 
Telšių rj.). Didžiausi Lietuvoje šio "V 
po durpynai yra Baltosios Vokės pelkė 
(Vilniaus rj.) ir Naujienų pelkė (Trak“ 
rj). Aukštapelkinio tipo durpynai VV 
rauja Žemaičių aukštumos papėdėl“ 
(Jurbarko, Plungės rj.), tačiau didžiais 
iš jų yra Kapsuko rj. (Žuvinto pelkė): 
Varėnos rj. (Čepkelių raistas), Radvili5 
kio rj. (Didysis tyrulis). D 

Lietuvos TSR iki šiol rasta apie 40 j 
rūšių; iš jų dažniau aptinkama aPI“ „į 
Žemapelkiniuose durpynuose Jabiaušų, 
paplitusios raistinės, plynraistinės, E 
nės ir samaninės D. PeleningiaUSi 
(8—1595) ir labiausiai susiskaidžiu* = 
(40—6005) yra raistinės D.; iš JU t ž 
žiausiai rūgščios yra alksninės. Hira 
raistinių D. (medieninių, viksviniti 
dieninių-nendrinių) susiskaidymas p. 
5095, peleningumas 5—1295. Žolinių 
(viksvinių-nendrinių) susiskaidymas nės 
3095, peleningumas 4—87b. Sama a, 
D. yra mažiausiai peleningos (8— 006) 
mažiausiai susiskaidžiusios (10—3 jos 
ir rūgščiausios. Mažai susiskaidžiVi 
(mažiau kaip 1505) žemapelkinio 
D. vartojamos daugiausia kraikui IS 
susiskaidžiusios (40—5075) ir mažiė“" į, 
rūgščios — trąšoms. Aukštapelki Po 
po durpynuose dažniausiai aptin“ 
plynraistinės, švylinės ir kimininės 


Aynraistinių D. (pušinių-švylinių, puši- 
"U-kimininių) susiskaidymas 35—6079p, 
Sleningumas 2—495. Jos pasižymi di- 
Kaga šilumine verte ir geriausiai 
3 Xa kurui. Švylinės D. randamos plo- 
als sluoksniais; jų susiskaidymas ir 
tn aingumas mažesnis, negu plynrais- 
Sakė Švylinės D. turi daugiausia bitu- 
nių medžiagų ir vaškų. Kimininės D. 
Mediuminės, fuskuminės, kompleksinės) 
(stuvos TSR paplitusios labiau už ki- 
D. rūšis. Jos yra rūgščiausios ir su- 
Šerią daugiausia vandens, todėl gerai 
Inka kraikui. 
“ letuvos TSR durpynus inventorizuo- 
1 tiria, skirsto juos vartotojams ir 
į trOliuoja jų eksploatavimą 1956 
€igta D. fondo v-ba. 
D. KURO GAMYBA. Rankiniu būdu 
B D. kurui atskiri dvarų ūkiai ir 
Pa valstiečių, ypač Vilkaviškio, Ma- 
das apolės, Telšių apskrityse, pradėjo 
5 XIX a. Burž. metais D. kasė dau- 
Ka Usia miestų savivaldybių įmonės. 1938 
1 Kao miesto savivaldybė pagamino 
kišpoo t D. kuro, Šiaulių 16 000 t, Ro- 
im 10 5000 t, kalėjimų departamento 
00 16000 t, elektros tiekimo b-vė 
„Pal 0 t, b-vė „Durpė“ 6000 t, plytinė 
D €monas“ 5000 t. Iš viso Lietuvoje 
1930 uro 1922 pagaminta 56000 t, 
9 000 t, 1939 — 230 000 t. Be- 
PB Visose įmonėse vyravo rankų dar- 
Via, 1922 rankiniu būdu pagaminta 7705 
1930 metinės D. kuro produkcijos, 
— 6495, 1939 — 4105. 
Sare UOninė D. kuro gamyba Lietuvoje 
tais Čiai pradėta vystyti tik taryb. me- 
Dlečį Pač smarkiai D. pramonė buvo 
Li lama 1946—50 laikotarpiu. 1949 
Bajo TSR įsteigtas D. trestas, kuris 
nės tumpą laiką pastatė stambias įmo- 
Balį Prie Ežerėlio (ž. Ežerėlio pelkė), 
kė Osios Vokės (ž. Baltosios Vokės pel- 
didž; Tytuvėnų tyrelio, Margių ir kt. 
mą UUjų Lietuvos TSR durpynų. Prie 
sų 2lŲ susikūrė darbininkų gyvenvietės 
jg 1Iesto tipo gyv. namais, mokyklo- 
li iš Igoninėmis, klubais, vaikų darže- 
aptą t kitomis buitinio bei kultūrinio 
Spy, Mavimo įstaigomis. Daugiau kaip 
ša Metinės D. kuro produkcijos pa- 
Ma 7 D. įmonės ir 6 durpynų kon- 


Didžiajame tyrulyje 


Durpių surinkimas Šiaulių D. įmonės Bačiūnų 
skyriuje 


toros, pavaldžios Durpių pramonės val- 
dybai prie Lietuvos TSR MT. Jos eks- 
ploatuoja daugiau kaip 60 durpynų. 
1705 visų Lietuvoje iškasamų D. gami- 
na Šiaulių D. įmonė (eksploatuojanti Di- 
džiojo tyrulio, Radviliškio, Rekyvos ir kt. 
durpynus), 1605 Ežerėlio, 1505 Baltosios 
Vokės įmonė, 

D. gamyba tarybiniais metais mecha- 
nizuota. 1949 vietoj elevatorinių agre- 
gatų pradėta vartoti bagerinius, kurie 
žymiai paspartino ir atpigino D. kasimą. 
1957 iš kitų taryb. respublikų gautos 
pirmosios D. klojimo mašinos, pakei- 
čiančios sunkų daugelio žmonių darbą. 
Tais pačiais metais mechanizuoti visi 
gabalinių D. gamybos procesai, išskyrus 
džiovinimą. 1948 pradėta gaminti tru- 
pinines D., kurių savikaina yra perpus 
mažesnė už gabalinių. 1950 trupininės 
D. sudarė 1695 visos metinės D. kuro 
produkcijos, 1955 — 4696, 1962 — 559b. 
Gabalinių D. gaminama apie 0,5 mln. t 
per metus (1963). Taryb. metais Lietuvos 
TSR pradėta gaminti ir D. briketą bei 
pusbriketį, plačiai vartojamus buityje 
vietoj malkų ir kt. kuro. Nuo 1949 bri- 
ketą gamina Juodšilių briketo f-kas, 
o nuo 1961 ir Margių (Vilniaus rj.) 
briketo f-kas — viena didžiausių tos rū- 
šies įmonių TSRS (metinis pajėgumas 
60 000 t). 1963 pradėta statyti 120 000 t 
metinio pajėgumo Šiaulių briketo f-ką, 
kuris naudos Didžiojo tyrulio ir Ty- 
tuvėnų tyrelio durpynų žaliavą. 1952 
respublikoje pagaminta 6000 t briketo, 
1962 — 70 000 t. Pusbriketis gaminamas 
nuo 1960 Šiaulių, Ežerėlio ir Tytuvėnų 
D. įmonėse. 1960 jo pagaminta 2000 t, 
1962 — 13 000 t. 

Nuo 1940 iki 1963 D. kuro gamyba 
Lietuvos TSR padidėjo beveik 20 kartų 
(2 Ient.), o darbo našumas — daugiau 
kaip 10 kartų. 


2 lent. Durpių kuro gamyba Lietuvos TSR 
1940—1963 (tūkst. t) 


1946 1945 1950 1955 1958 1963 
505 1595 1944 1831 

tame tarpe trupi- 

ninių D. — — 80 730 1068 1286 


D. SUNAUDOJIMAS. Lietuvos kuro 
balanse 1939 D. sudarė 5,595. Apie 4095 
visų D. buvo sunaudojama pramonėje 
(daugiausia maisto pramonės įmonėse ir 
elektrinėse), apie 609 namų ūkyje. 
Taryb. metais pramonėje (daugiausia 
elektrinėse) sunaudojama apie 9095 vi- 


Metai 


Pagaminta D. kuro 102 82 


DUR-—DUS 447 


sos metinės D. kuro produkcijos. Likusį 
D. kurą sunaudoja komunalinis ūkis ir 
gyventojai, be to, nedidelis jo kiekis 
išvežamas į Latvijos TSR (Rygos elekt- 
rinei). Pramonėje daugiausia naudoja- 
mos trupininės D., komunaliniame ūky- 
je ir buityje — gabalinės ir briketas bei 
pusbriketis. Taryb. metais D. plačiai 
naudojamos ir žemės ūkyje — dirvų trę- 
šimui bei kraikui. Trąšoms daugiausia 
naudojamas D. kompostas ir durpių 
bei miner. trąšų mišinys — amofoska. 
1962 pagaminta 175000 t amofoskos, 
233 000 t D. kraiko. Nuo 1963 Ežerėlio 
įmonėje iš D. gaminamos ir pašarinės 
mielės. Šilutės ir Šepetos įmonės iš D. 
gamina presuotą D. kraiką, be to, izo- 
liacines plokštes, vartojamas statyboje 
(1962 pagaminta 9000 m? plokščių). Šių 
plokščių gamyba sparčiai plečiama. 
Druskininkuose, Birštone ir kt. kuror- 
tuose D. naudojamos gydymo reikalams. 


DURPYNĖ — pelkė Šilutės rj., 13 km 
į š. v. nuo Šilutės, Minijos deš. krante. 
Plotas 1154 ha. Pelkė ištįsusi nuo Ven- 
tės rago iki Kintų apie 10 km. R. pa- 
kraštys siekia Minijos pylimą, 0 p.— 
Kniaupo įlanką. Paviršius vietomis že- 
miau jūros lygio. Didesniąją dalį užima 
viksvinė ir viksvinė-įvairiažolinė žema- 
pelkė. P. pakraštyje yra juodalksninis 
raistas. Š. dalies viduryje nedidelė 
aukštapelkė. Durpių klodo didž. storis 
5,1 m, vid. 2,5 m. Vyrauja žemapelki- 
nės raistinės ir plynraistinės durpės. 
Vid. susiskaidymas 3495, vid. peleningu- 
mas 1295. Durpių ištekliai 25,8 mln. mš. 
Pelkė sausuminės kilmės. P. dalis nu- 
sausinta vandens kėlimo įrenginiais. 


DUSAI — kaimas Akmenės rj, Papi- 
lės apyl., 3 km į š. nuo Papilės. 48 gyv. 
(1959). P. pakraščiu teka Eglesys (Ventos 
intakas), iš š. v. prieina Skabeikių miš- 
kas. D. minimi 1253. 


DŪSBURGO KRONIKA, „Prūsijos že- 
mės kronika“ (,„Chronicon terrae Prus- 
siae"“),— XIV a. istorinis šaltinis, kurio 
autorius — Karaliaučiuje gyvenęs vokie- 
čių kunigas, kilęs iš Vestfalijos miesto 
Diusburgo. D. k. apima 1190—1326 lai- 
kotarpį ir turi 4 dalis. Pirmosiose 2 daly- 
se aprašoma Kryžiuočių ordino istorija 
iki jo įsikūrimo Prūsijoje. Lietuvos isto- 
rijai vertingiausios trečioji ir ketvirtoji 
dalys, kur autorius, remdamasis savo ir 
bendralaikių matytais ar girdėtais įvy- 
kiais bei iki mūsų laikų neišlikusiais 
dokumentais, būdingu vid. amžių kata- 
likų fanatiko stiliumi tendencingai ap- 
rašo kryžiuočių kovas su prūsais ir lie- 
tuviais, stengiasi žeminti ir juodinti lie- 
tuvius. Jam kryžiuočiai yra tikri „dievo 
kariai“, kovoją su „velnio vaikais“ pa- 
gonimis. Kryžiuočių vykdytus žudymus, 
plėšimus, vaikų ir moterų grobimą jis 
teisino. Kronikoje nemaža vietos skirta 


"prūsų papročiams, jų tikybai, 1260—74 


sukilimui. Kad su D. k. galėtų susipa- 
žinti ordino nariai, kitas ordino dvasi- 
ninkas M. Jerošinas išvertė ją į vok. 


448 DUS—DUS 


kalbą eilėmis. Lenkijos istorikui J. Dlu- 
gošui, rašiusiam „Lenkijos istoriją“, 
D. k. vokiškasis tekstas buvo nesupran- 
tamas (lotyniško jis nežinojo). Todėl 
D. k. vok. vertimas jam buvo suloty- 
nintas ir pavadintas „Chronica vetus“ 
(„Senoji kronika“). Išliko visi D. k. va- 
riantai. Lot. variantą pirmą kartą išlei- 
do Prūsijos istorikas K. Hartknochas 
1679, antrą kartą jis išspausdintas 1861 
leidinyje „Scriptores rerum Prussica- 
rum“ (t. 1). Kai kurios D. k. vietos pub- 
likuotos liet. kalba „Lietuvos TSR isto- 
rijos šaltiniuose“ (t. 1, 1955). 


DŪSEIKIAI — darbininkų gyvenvietė 
Telšių rj., Eigirdžių apyl, 13 km į r. 
nuo Telšių, abipus Šiaulių—Kretingos 
geležinkelio. 1091 gyv. (1959). Š. v. pa- 
kraščiu teka Patekla (Virvyčios intakas). 
P. pakraštyje — eksploatuojama Dūsei- 
kių pelkė. Už 0,5 km į p. r.— Byvainių 
miškas. Yra Telšių durpynų kontora, 
plytinė (nuo 1938), geležinkelio stotis, 
senelių-invalidų namai (nuo 1946), med 
punktas (nuo 1944), pr. m-la (nuo 1960), 
biblioteka (nuo 1958). Burž. metais D. 
buvo kaimas, 1927 išsiskirstęs į vien- 
kiemius. 1936 buvo 26 ūkiai, 152 gyv. 
Kaime 1856 gimė knygnešys D. Bubi- 
nas, gabenęs lenininę „Iskrą“ iš Tilžės 
į Šiaulius. 

DŪSEIKIŲ PĖLKĖ — pelkė Telšių rj., 
8 km į š. v. nuo Luokės, 1,5 km į p. 
nuo Dūseikių geležinkelio stoties. Plo- 
tas 160 ha (pramoninis 124 ha). Žema- 
pelkė. Durpių klodo didž. storis 4 m, 
vid. 2 m; susiskaidymas 15—5595, vid. 
peleningumas 874. Durpės baigiamos 
kasti kurui, Dugne priemolis. 


DUSĖLĖ, Duselninkas, — ežeras Aly- 
taus rj., 8 km į v. nuo Alytaus, 3 km 
į š. nuo Kapsuko— Alytaus plento. Plotas 
123 ha, didž. gylis 8 m, vid. gylis 3,7 m. 
Ežeras sudarytas iš 2 dalių: rytinės (ri- 
ninės kilmės) ir vakarinės (ledo luisto 
išgulėtos); jas jungia neplatus sąsiau- 
ris. R. dalis platesnė, ištįsusi iš š. V. 
į p. r; vakarinė dalis (dar vadinama 
Kavalio ež.) kiek siauresnė, ištįsusi iš 
š. I. į p. v. Ež. ilgis 2570 m, didž. plo- 
tis 1040 m. Kranto linija labai vingiuo- 
ta, jos ilgis 8210 m. Ežeras pasiekęs 
subrendimo stadiją. Krantai vid. aukš- 
čio, nestatūs. Š. v. pakrantėje įsikūrę 
Duselninkai. 


DŪSETAS — buvęs ežeras 6 km į š. v. 
nuo Salako, į p. nuo Kauno— Zarasų 
plento. Iki Antalieptės hidroelektrinės 
užtvankos pastatymo (1959) ežero plo- 
tas buvo 427,5 ha. Pastačius užtvanką, 
ežero vandens lygis pakilo 5,2 m, ir D. 
įsiliejo į Antalieptės marias, 


DŪSETOS — miestas Zarasų Ij., prie 
Sartų ežero p. galo. 1806 gyv. (1959). 
Teritorija 171 ha. Plano struktūra ra- 
dialinė. Pastatai išsidėstę palei kelius, 
kurie sueina į išplėstos gatvės pavida- 
lo aikštę. Yra keletas vietinės pramo- 
nės įmonių: Zarasų sviesto g-los cechas 


Dusetos 


(nuo 1956), buitinio aptarnavimo kombi- 
natas, lentpiūvė, 2 malūnai, kepykla 
(nuo 1961), limonado g-la. Gyv. fondas 
10600 mž; iš jo komunalinio ploto 
5000 m. Iš D. eina keliai į Uteną (per 
Daugailius), Zarasus (per Degučius), 
Rokiškį (per Obelius), Užpalius. Yra 
75 lovų ligoninė, K. Būgos vid. m-la (iki 
1940 pradinė, 1940—44 prog-ja), pagal- 
binė mokykla-internatas, kultūros namai 
(nuo 1951), biblioteka, 200 vietų kino 
teatras, vaikų darželis, vaikų lopšelis, 
pionierių namai. 

D. išaugo iš kaimo, priklausiusio 
kun-ščių Radvilų dvarui. Jau XV a. Du- 
setose buvo laisvų amatininkų (siuvėjų, 
batsiuvių, audėjų, kalvių) ir prekybinin- 
kų. 1520 Jonas Radvila pastatė medinę 
bažnyčią, kuriai užrašė 12 amatininkų 
kiemų, be to, Ščiuro pievą, daržus prie 
bažnyčios, 3 ežerus, 2 smukles ir kt. 
turto, XVI a. buvo įsteigta D. parapinė 
m-la, kurioje kasmet mokydavosi po 
15—30 vaikų, daugiausia bajorų. 1823 
Dusetose veikė 3 skyrių m-la, nuo 
1848 — valdinė pr. m-la. XVIII a. D. 
kartu su dvaru atiteko didikams Plia- 
teriams. 1806 D. sudegė. 1811 mieste- 
lyje buvo 145 trobos ir 907 gyv. 
1897 — 1278 gyventojai. XIX a. pr. su- 
darytas D. valsčius. 1831.11.29 Duse- 
tose pradėjo sukilimo kovų kelią E. Plia- 
terytė. 1831 sukilimą nuslopinus, D. 
dvaras ir miestelis iš Pliaterių buvo 


atimtas, dvaro rūmai sugriauti. D. apy- 
linkių valstiečiai dalyvavo ir 1863 su- 
kilime. Sukilėliams vadovavo P. Lu- 
košiūnas, J. Barzda ir kt. Sukilimą nu- 


slopinus, 117 valstiečių ištremta, 190 
Dusetose vyko mitingai, buvo platinė“ 
mos proklamacijos, išvaikyti žandarai: 
išrinkta nauja valsčiaus v-ba, veikė 
ginkluotas valstiečių raitelių ir pėstinit" 
kų būrys. D. rev. judėjimui vadovė 
vo J. Smalstys ir kiti. 19191 susikūlė 
rev. k-tas, veikęs iki tų metų vasa!0ž: 
buvo išrinkta Darbininkų ir valstiečii 
taryba. Burž. valdymo metais D. buV 
vaisčiaus centras (1923— 1164 gYVJ 
veikė 2 bankeliai, garinė pieninė, 2 £* 
riniai malūnai, elektrinė, saldainių di? 
tuvė, vartotojų b-vė; buvo 2 gydytojė“ 
vaistinė, K. Būgos pr. m-la, žydų ji 
m-la, K. Būgos valst. biblioteka. „KP 
valsčiuje 1919—40 veikė keletas 
pogr. kuopelių; 1920 jų buvo apie Ž 
šimt. 1933 LKP pogr. kuopelė įsikūrė 1 
Dusetose. Vok. faš. okupacijos Mė 2 
D. apylinkėse veikė Žemaitės taryb. P 
tizanų būrys. 1950—59 D. buvo rj. Cl 
ras. 1950.V.27 gavo miesto teises. TarY“: 
metais D. smarkiai padidėjo: buvo PL 
jungtas Padustėlio kaimas, virtęs + 
priemiesčiu, nutiestos kelios naujos L 
vės, pastatyti kultūros nama, “ 2 
teatras, buitinio aptarnavimo kombin“" 
tas, universalinė parduotuvė, 11 ko 
nalinių ir 47 individualiniai gyv. NAT“ 
užveistas parkas. D. nuo seno garsas 
žirgų lenktynėmis, kurios vyksta kie 
vienų metų žiemą ant Sartų ež. 


DUSETŲ DRAUSTINIS — landšafto 
draustinis į š. nuo Dusetų, iki Kriai 
ir Antazavės. Plotas apie 6000 ha. rų 
veik !/> draustinio užima ežerai, KUF 
didžiausias — Sartų ež. (1332 ha). EžZ 
rai siauri ir ilgi, rininiai. Per SartU “| 
teka Šventoji. Apie !/; draustinio SP < 
gę miškais. D. d. miškuose yra Bao 
paminklų: 5,6 m perimetro Anapo ė 
liepa ir 5,4 m perimetro Bradesių d 
las. Graži D. d. gamta vasarą sutraU 
daug turistų ir poilsiautojų. 


DUSIA — ežeras Lazdijų rj, 6 KM bi) 
nuo Simno. Plotas 2337 ha, didž. £V Ai 
324 m, vid. gylis 14,74 m. Pagal €'. 
trečias Lietuvos TSR ežeras. EžeIūs, a 
tisęs iš š. v. į p. r; š. gale yra 5! y. 
ra įlanka, vad. Koja. D. užima N6Ė 


Vojo ledo luisto išgulėtos daubos v. dalį. 
Oi toje dauboje susidarė Metelio ir 
Ibelijos "ežerai. Ežero ilgis 8540 m, 
e Plotis 4140 m. Krantai daugiausia 
“Mi, lėkšti; š. v. krantas iš priemolio, 
da Iš smėlio. Pavasarį p. v. pakran- 
S ledo lytys sustumia didelius smė- 
I. Pylimus. Iš š. r. prieina nedidelis 
APUočių miškas, iš p. I. — pušynas; 
"V. Pakrantėje plyti nusausintos krū- 
Mingos pievos. Ež. pietryčiuose yra 3 
Povandeninės kalvos, šiaurės vakaruo- 
5 povandeninės kalvos ir 23 m 
šelmė. Giliausia vieta — ež. viduryje, 
daire dugną dengia žalsvai pilkas 
Umblas, dažnai molingas, karbonatin- 
S S. v. gale nemažą plotą apkloję 
SE Priemoliai, ant kurių guli nesto- 
S žalsvo dumblo sluoksnis su gyvū- 
A kiautelių liekanomis. Pietryčiuose 
E dengia pilkšvi smulkiagrūdžiai 
ežiai, P. r. gale ir Kojoje randama 
„Tų kreidos. Įteka Sutrė ir 3 bevar- 
Tip Upeliai, išteka Spernia (i Simno 
ae): Augalų daugiausia Kojoje; joje 
kl išsivysčiusi meldų-nendrių juos- 
' Visą dugną dengia maurabraginiai 
nė liai, elodėjos, plūdės, plunksnala- 
„5 aštriai. Atabrade paplitę žalieji siū- 
li | dumbliai, maurabraginiai dumb- 
Re Ietai kituose ežeruose aptinkama 
ti, SStOji uodeguonė (Hippuris vulga- 
(ai) Yra 2 reliktinės moliuskų rūšys 
Ielį ūsea guadrispinosa ir Mysis oculata 

€la). Prie D. yra kaimai: Padusys, 
aičiai, Žebrėnai, Kryžiai, Graudžiai, 
2 Tas verslovinis; žuvies 1964 sugauta 
įej 8/ha (daugiausia seliavų). Ežeras 
"a į Metelių landšaftinį draustinį. 


į SYNAS — 1. Ežeras Utenos rj., 2 km 
tas. V. nuo Vyžuonų. Plotas 65 ha. Eže- 
2ogg "ties lanku iš š. v. į p. Ilgis 
aukš „M, didž. plotis 450 m. Krantai 
syp t) apaugę medžiais. Per D. teka Du- 
bay. Vyžuonos intakas), be to, įteka 8 
i atdžiai upeliai. Prie D. įsikūrę Dusy- 
1 Šiaudiniai. Ežeras verslovinis, 

n * Ežeras Anykščių rj, 11 km į p. r. 
nykščių, į p. nuo Rubikių ež. Plo- 
is S, Na, didž. gylis 17,4 m. Ežeras iš- 
20 Iš V. į r.; ilgis 1020 m, didž. plotis 
ska D ir p. krantai statūs. Per D. 


Versloyja  kšta (į Rubikių ež.). Ežeras 


D 
IUSINENAI — kaimas Vilniaus  rį., 
Ria ilių apyl, 13 km į p. nuo Vil- 


Rug 273 gyv. (1959). Per kaimą teka 
į „Mina (Vokės intakas). Už 1 km 
* Nuo D. eina Vilniaus—Lydos glžk, 


D 

WUSMENA upė Trakų ir Alytaus rj., 
Seinztės kair. intakas. Ilgis 18 km, ba- 
nių a Plotas 52 km?. Prasideda Jurgio- 
kią SPYlinkėse, 5 km į p. v. nuo Onuš- 
iv €ka per Didžiulio ež. i p. v. Įteka 
Vas TŠNę 26 km nuo jos žiočių, ties 
Via imis. Turi bevardį deš. intaką. 
žio Nuolydis 75 cm/km. Vid. debitas 
by € 041 mš/s. 

laip MENĖLIŲ PĖLKĖ — pelkė Aly- 
Dum" 8 km į š. r. nuo Daugų, prie 
Pelkę Dėlių kaimo. Plotas 210 ha. Per 
D, „€ teka Dusmena (Varėnės intakas), 
"7 Iaistinė žemapelkė. Durpių klo- 


X 
MLTE, tomas 1 


do didž. storis 6,3 m, vid. 2,5 m. Vy- 
rauja viksvinės ir medieninės-nendri- 
nės durpės. Vid. susiskaidymas 307b, 
vid. peleningumas 1695. Durpių ištekliai 
41 mln. m3. Po durpėmis yra ežerinių 
nuosėdų sluoksnis; jo didž. storis 3,2 m. 
Dugne priesmėlis ir priemolis, 


DŪSMENYS — kaimas Trakų rj., 13 km 
į š. r. nuo Daugų; apylinkės ir kolūkio 
centras. 222 gyv. (1959). Iš š. r., r. ir 
p. r. kaimą supa Dusmenų miškas; piet- 
vakariuose yra Didžiulio ež., šiaurėje — 
Pijuoso ež. Ryšių skyrius (nuo 1950), 
parduotuvė (nuo 1947), felčerių-akušerių 
punktas (nuo 1955), aštuonmetė m-la 
(1888 įsteigta pr. m-la), kultūros namai 
(nuo 1960), biblioteka (nuo 1958). D. ka- 
pinėse palaidotas komp. M. Petrauskas 
ir jo tėvai. Archit. atžvilgiu vertinga 
D. bažnyčia (past. 1823). 1493 minimas 
D. kaimas, 1523 — D. dvaras. 1918—19 
vargingieji kaimo valstiečiai palaikė 
raudonarmiečius ir raudonuosius parti- 
zanus. Burž. metais kaime veikė LKP 
pogr. kuopelė. Vok. faš. okupacijos me- 
tais devyni D. gyventojai buvo partiza- 
nai. Burž. nacionalistai 1944—47 nužudė 
21 kaimo gyventoją, jų tarpe komunis- 
tus J. Moliejų, K. Dulkę, komjaunuolį 
T. Chmieliauską. 


DUSMENŲ-ONUŠKIO MIŠKAI — miškų 
masyvas Alytaus, Trakų ir Varėnos rj., 
tarp Vilkokšnio ir Daugų ežerų. Priklau- 
so Trakų miškų ūkio Onuškio girininki- 
jai ir Valkininkų miškų ūkio Ūtos bei 
Vėžionių girininkijoms. Plotas 7700 ha; 
medynų 5500 ha, pelkių 1150 ha. Ma- 
syvas ištįsęs iš š. r. į p. v. apie 23 km. 
Jį sudaro Žilinčiškių, Rakščios, Margų, 
Šilaičių, Rudnios, Pamusio, Geidukonių, 
Gudžių, Vėžionių, Onuškio, Ruklabalio, 
Kreivakojų miškai. Reljefas kalvotas. 
Daug ežerų; didesnieji jų: Didžiulis, 
Niedulis, Kerėplis, Dumblys, Vilkeže- 
ris, Svetus, Svitukas, Gėjus, Gėjukas, 
Žiežmuo, Ešerinis, Lynelis. P. dalimi 
teka Varėnė, r. — jos intakas Musė. 
Yra pelkių (Dusmenų, Gėjos ir kt.). Dir- 
vožemiai daugiausia jauriniai, susifor- 
mavę ant fliuvioglacialinės kilmės smė- 
lio. 8595; medynų savaiminės kilmės. 
Pušynų yra 69“ (daugiausia brukninių 
ir mėlyninių), eglynų 1695, beržynų 97;, 
juodalksnynų 694. Jaunuolynai sudaro 
47'0, pusbrandžiai medynai 2495, pri- 
bręstantieji 1475, brandieji 1505: Medy- 
nų vid. bonitetas II,3, vid. skalsumas 
0,69, vid. tūris 127 ktm/ha, vid. prie- 
auga 2,7 ktm/ha. Gausu stirnų, šernų, 
lapių, kiaunių, kiškių, voverių, tetervi- 
nų, jerubių; yra briedžių, usūrinių šunų. 
6715 ha užima eksploataciniai miškai, 
985 ha — apsauginiai. Per metus išker- 
tama apie 14 000 ktm. Tarp miškų įsiter- 
pę Dusmenys, Rudnia, Onuškis. Per 
D.-O. m. eina keliai iš Onuškio į Rū- 
diškes ir Dusmenis; p. dalį kerta Vil- 
niaus—Alytaus plentas. D. Tėvynės ka- 
ro metais šiuose miškuose dažnai apsi- 
stodavo taryb. partizanų būrys „Už 
Tėvynę". 


DUSMENŲ PĖLKĖ — pelkė Trakų rj., 
8 km į p. v. nuo Onuškio, į r. nuo 


DUS—DUš 449 


Dusmenų. Plotas 453 ha. Pelkė ištįsusi 
iš v. į r. Viduryje telkšo Didžiulio ež. 
Per pelkę ir Didžiulio ež. teka Dusmena 
(Varėnės intakas). D. p.— ežerinės kil- 
mės raistinė žemapelkė, apaugusi mišriu 
mišku, Durpių klodo didž. storis 4,6 m, 
vid. 1,9 m. Durpės nendrinės, medieni- 
nės-nendrinės, viksvinės ir medieninės- 
viksvinės; vid. susiskaidymas 3205, vid. 
peleningumas 10,69. Po durpėmis yra 
ežerinių nuosėdų sluoksnis; jo didž. 
storis 3,8 m. Dugne smėlis. 


DUŠANSKIS Nochmanas [g. 1919.XII.29 
Šiauliuose] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. 1933 baigė 6 klases Šiaulių g-joje. 
Nuo 1934 LKJS narys. 1935—36 LKJS 
Šiaulių rj. k-to narys ir sekretorius, 
1936 suimtas ir 1937 Šiauliuose nuteistas 
4 metus kalėti. 1940 išėjo iš kalėjimo, 
įstojo į Komunistų partiją, dirbo valst. 
saugumo k-te Šiauliuose. D. Tėvynės 
karo metu Raudonosios Armijos karys. 
Po karo administracinis darbuotojas. 


DUŠAUSKAS-DUŽ Klaudijus [1891.IV.13 
Glubokojėje (BTSR) — 1959.11.5 Kau- 
ne|— statybos inžinierius. Mokėsi Vil- 
niaus realinėje m-loje, Peterburgo Kal- 
nakasybos in-te. 1918—21 buvo vienas 
Baltarusijos burž. vyriausybės organi- 
zatorių. 1927 baigė Kauno un-to techni- 
kos f-tą. Daugiausia dirbo stat. inžinie- 
rium („Maisto“ b-vėje, pašto v-boje). 
Jo suprojektuoti objektai: Kaune — ki- 
no teatras „Metropoliten“ (su V. Dube- 
neckiu), ryšių dirbtuvės, Šančių pašto 
rūmai; Panevėžyje — „Maisto“ f-ko 
kompleksas; Klaipėdoje —,„Maisto" f-ko 
šaldytuvai, radijo stotis. 1928—37 vyk- 
dė Pažaislio archit. ansamblio konserva- 
cinę priežiūrą. 1929 buvo vienas žin. 
„Technika ir ūkis“ redaktorių, 1930 iš- 
leido vadovėlį „Statybos darbai“, 1935— 
„Kuras šildymui“. 1940 įsijungė į tary- 
binį gyvenimą. Vok. faš. okupacijos 
metais buvo kalinamas už pagalbą taryb. 
piliečiams. 1944—47 Kauno un-to sta- 
tybos f-to docentas, 1945—59 „Lietstat- 
projekto“ vyriausiasis projektavimo in- 
žinierius. Svarbiausieji pokario laikotar- 
pio D. projektai: „Pergalės“ g-los kor- 
pusai, Tauragės plytų, čerpių ir drena- 
žo vamzdžių f-kas. D. taip pat vienas 
„Žalgirio“ staklių g-los projekto autorių. 


DUŠNIONIŲ-EINORIŲ MIŠKAI — miškų 
masyvas Alytaus rj., 4 km į r. nuo Ne- 
munaičio, abipus Alytaus—Druskininkų 
plento. Priklauso Alytaus miškų ūkio 
Dušnionių girininkijai. Plotas 1595 ha; 
medynų 1335 ha. Didesnioji masyvo 
dalis, kurią sudaro Skerdimų (58 ha), 
Einorių (424 ha), Dušnionių (312 ha) ir 
Plikionių (376 ha) miškai, puslankiu su- 
pa Dušnionių bei Einorių kaimus; likusi 
dalis — Kastriškių (76 ha) ir Vabalių 
(349 ha) miškai — ištįsusi iš š. v. į p. r. 
tarp Gailinto ir Vabalių ež. Reljefas 
kalvotas-daubotas, moreninis. Dirvože- 
miai jauriniai, mažai sujaurėję ir velė- 
niniai jauriniai, mažai bei vidutiniškai 
sujaurėję, priesmėliniai, susiformavę ant 


450 DUT—DVA 


karbonatingo bei riedulingo priemolio. 
Eglynų yra 4395, pušynų 1295, drebu- 
lynų 1995, ąžuolynų bei beržynų po 
1095, juodalksnynų 604. Jaunuolynai su- 
daro 41Ū4, pusbrandžiai medynai 3505, 
pribręstantieji 1595, brandieji 995. Me- 
dynų vid. amžius 35 metai, vid. boni- 
tetas II, vid. skalsumas 0,57, vid. tūris 
111 ktm/ha, vid. prieauga 3,2 ktm/ha. 
Yra stirnų, šernų, usūrinių šunų, kiš- 
kių, kiaunių, voverių, tetervinų, je- 
rubių, slankų. V. pakraščiu tęsiasi Ne- 
muno apsauginiai miškai, r., palei plen- 
tą, — kelių apsauginiai, kiti — eksploa- 
taciniai, 

„2000 MĖTRŲ“— buržuazinis savaitinis 
radijo žurnalas, ėjęs 1928 Kaune. 


DUVĖNAS — ežeras Zarasų rj., 9 km 
į p. V. nuo Dusetų. Plotas 11 ha. Ežeras 
rininis, ištįsęs iš š. į p.; ilgis 660 m, 
didž. plotis 220 m. Ežeras pasiekęs su- 
brendimo stadiją. Š. ir r. krantai aukšti, 
kiti lėkšti, vietomis pelkėti. R. pakran- 
tėje įsikūrę Antadavainiai. Ežeras vers- 
lovinis. 


DUVZARĖ — senojo Kuršo sritis pajū- 
ryje, tarp Šventosios ir Bartuvos žem- 
upio. Pirmą kartą paminėta 1252. Lie- 
tuvai priklausė pietvakarinė D. dalis 
(Impilties apylinkės). Vardas kuršiškas, 
lietuviškai — Dviežerė, 

DVALADZĖ Georgijus [ĮKvachučyje (Am- 
brolaurio rj., Gruzijos TSR) — 1943.VII.1 
Karalgiryje (Kėdainių rj.)| — Didžio- 
jo Tėvynės karo partizanas. 1936 baigė 
Tomsko artilerijos m-lą leitenantu. Kurį 
laiką tarnavo Tbilisyje, Gomelyje. 1940 
Raudonosios Armijos pulko vado pava- 
duotojas. Kilus D. Tėvynės karui, kovo- 
jo ties Raseiniais, buvo sužeistas. Likęs 
priešo užnugaryje, slapstėsi Kėdainių 
apskrityje. 1943 pirmojoje pusėje už- 
mezgė ryšį su Kauno antifaš. org-ja, 
drauge su kitais kūrė partizanų būrį 
„Už Tėvynę“, organizavo belaisvių pa- 
bėgimą iš stovyklų. Žuvo kovoje prieš 
hitlerininkus. 


DV.ARAPIiEVIS — kaimas Švenčionių rj., 
Svirkų apyl, 14 km į š. v. nuo Adu- 
tiškio, 4 km į š, nuo Švenčionių —Adu- 
tiškio kelio. 13 gyv. (1959). Aštuonmetė 
m-la (1929 įsteigta pradinė). 


DVARČĖNAI, Dvarčionys,— keraminių 
dirbinių gamyklos darbininkų gyven- 
vietė Vilniaus miesto teritorijoje, 8 km 
į š. r. nuo miesto centro, 3 km į š. nuo 
Naujosios Vilnios. Be keraminių dirbinių 
g-los (ž. Plytos, Kokliai), yra kultūros 
namai, pr. m-la, vaikų darželis ir lopše- 
lis. Gyvenvietė išaugo taryb. metais, iš- 
plėtus buvusią D. plytinę. Į Vilniaus 
miesto teritoriją D. įjungti 1959. 


DVARČIŲ EŽERAS — ežeras Trakų rj., 
6 km į š. r. nuo Trakų, 3 km į p. nuo 
Rykantų. Plotas 23 ha, didž. gylis 
24,7 m, vid. gylis 9,9 m. Ežeras rininis, 
ištisęs iš š. v. i p. r; ilgis 1130 m, 


didž. plotis 450 m. Krantai statūs; š. r. 


krantas apaugęs krūmais ir medžiais. 
Per D. e. teka bevardis upelis (į Bir- 
vos ež.). Ežeras verslovinis. 


DVARĖCKAS Vytautas [g. 1928.IX.20 
Puvočiuose (Varėnos rj.)] — geografas, 
geografijos mokslų kandidatas (1963). 
1953 baigė Vilniaus un-tą ir pradėjo ja- 
me dirbti ped. darbą. Išspausdino moksl. 
straipsnių geomorfologijos klausimais. 


DV.ARININKAI — dvarų savininkai arba 
nuomininkai; viena išnaudotojų klasių. 
Dvarininko, kaip stambaus žemvaldžio, 
sąvoka Lietuvoje susiklostė, isigalint 
baudžiavai. Iki XVI a. bajorai žemval- 
džiai buvo vadinami kiemininkais, o jų 
sodybos — kiemais, nes jos susidėjo iš 
keleto pastatų, tarp kurių buvo aikšte- 
lė — kiemas. Kai išsiplėtusi valstiečio 
sodyba irgi pradėta vadinti kiemu, bajo- 
Iro sodybai dėl puošnaus gyvenamojo 
pastato prigijo dvaro vardas, 0 dvaro 
savininkui — dvarininko vardas. Feoda- 
lizmo epochoje dvarininku arba dvaro 
nuomininku ir žemės savininku galėjo 
būti privilegijuoto bajorų luomo žmo- 
gus. 1861 panaikinus baudžiavą, bet pa- 
likus luominį valstybės gyventojų su- 
skirstymą, susidarė dvejopi D.: feodalų 
palikuonys, bajorai, valdę paveldėtus 
dvarus, ir naujieji, kapitalistiniai žem- 
valdžiai, kilę iš valstiečių arba miestie- 
čių ir nusipirkę dvarus. Naujieji D. 
(kaimo buržuazija) nepriklausė bajorų 
luomui ir neturėjo jo privilegijų. Bur- 


žuazinėje Lietuvoje šalia stiprėjan- 
čios buožijos plačiai augo naujųjų D. 
kategorija. 


D., kaip išnaudotojų klasė, buvo pa- 
naikinti tarybinės žemės reformos metu 
(1940). Pagal priimtą deklaraciją dėl že- 
mės iš senųjų feodalinių D. buvo atim- 
ta į valstybinį žemės fondą visa jų tu- 
rėta žemė, o naujiesiems D., kaip ir 
buožėms, buvo palikta po 30 ha, 


DVARIONAITĖ Julija [1893.XII.19 Yla- 
kiuose (Skuodo rj.)— 1947.IX.24 Kau- 
ne| — dainininkė (koioratūrinis sopra- 
nas), aktorė. 1913—17 mokėsi Petrogra- 
do Konservatorijos fortepijono klasėje. 
Dalyvavo liet. studentų rengiamuose va- 
karuose. 1919—20 Liepojos lietuvių pr. 
m-los mokytoja. 1921—30 Kauno operos 
solistė. 1931—33 režisieriaus padėjėja. 
1930—32 vaikų teatro aktorė ir režisie- 


rė. Paskui mokytojavo, dirbo Kauno 
Jaunimo teatro aktore. 

Vaidmenys: Violeta, Džilda (Dž. Verdžio 
„Traviata“, ,„Rigoletas“), Mikaela (Ž. Bizė 
„Karmen“), Minjon (A. Toma „,„Minjon“), 
Džuljeta, Margarita (Š. Guno „Romeo ir 
Džuljeta", „„Faustas“) ir kt. 


DVAARIONAITĖ Margarita [g. 1928.V.31 
Liepojoje (Latvijos TSR)] — dirigentė, 
pianistė. 1944—51 Lietuvos TSR operos 
ir baleto teatro orkestro artistė. 1949 
baigė Kauno Konservatorijos fortepijono 
klasę, 1957 — Leningrado Rimskio-Kor- 
sakovo konservatorijos simf. dirigavimo 
klasę. 1957—61 Lietuvos TSR akademi- 
nio operos ir baleto teatro dirigentė. 
Dirigavo operas: Dž. Verdžio „Rigoletą“, 
D. Obero „Fra Djavolą“, B. Dvariono 
„Dalią“ ir kt.; baletus: P. Čaikovskio 
„Gulbių ežerą“, E. Balsio „Eglę žalčių 


" 
karalienę“, L. Minkaus „Don Kichol 
ir kt. Nuo 1961 Lietuvos TSR filharmo“ 
nijos dirigentė (1963—64 — vyriausiū! 
dirigentė). 

DVARIONAS Balys [g. 1904.V1.19 Lič“ 
pojoje (Latvijos TSR)] — kompozitoritė 
dirigentas, pianistas, pedagogas, !: 

liaudies artistas (1954). Gimė muzik0“ 
instrumentų mels. 
ro šeimoje. 1916—1 
vargoninkavo ir Vė 
dovavo Liepojos li“ 
tuvių jaunimo ChU“ 
rui. 1924 baigė LeIP 
cigo  Konservato!!: 
jos fortepijono Klč“ 
sę, 1925—26 tobuli“ 
nosi Berlyne pas Pič“ 
nistą E. Petri. UC 
1926 dėstė fortep“ 
jono specialybę KaU“ 
no muz. m-loje (NU0 
1933 konservatorija). Greta ped. darb? 
intensyviai koncertavo Lietuvoje, NU? 
1928 — ir užsienyje (Paryžiuje, Be“ 
lyne, Stokholme, Budapešte, Bazelyl?: 
Hamburge, 1933 Maskvoje, Leningradė 
ir kt.). D. koncertinį repertuarą suda! 
M. Čiurlionio, J. Gruodžio, J. Tala“ 
Kelpšos, J. Bacho, J. Haidno, K. Se!“ 
Sanso, A. Skriabino, S. Rachmaninovo: 
S. Prokofjevo ir kt. kompozitorių KUT“ 
niai. 1931 debiutavo kaip simf. orkest? 
dirigentas. Nuo 1934 vadovavo Kauno 
Konservatorijos studentų, vėliau radio 
fono orkestrui. 1939 eksternu išlaikė 0" 
rigavimo egzaminus Leipcigo Konsė“ 
vatorijoje. 1940 suorganizavo VilniaU 
miesto simf. orkestrą ir jam vadovaYi: 
1940—41 ir 1958—61 Lietuvos TSR I“ 
gentas. D. pirmasis dirigavo M. Čiurlis 


J. Gruodžio, J. Karnavičiaus, A. Rači" 


no, V. Jakubėno, J. Nabažo ir kitų Jie! 
kompozitorių kūrinių. Propagavo <. 
riausius klasikinių ir taryb. kompozil“ 
rių kūrinius (pirmasis Lietuvoje diN!Ė 

vo A. Glazunovo VI simfoniją, A- 


Skriū“ 


p orkesti"! 
Balys Dvarionas, diriguojantis simi- 
Vilniuje (1953) 


O 22 4 


4“ (——1——2 
ni 


V raDana 
(a Cr, 

BE 11 a 
Gl; a | L 2 


Jas R 


B 
alio Dvariono gaidų autografas 


bino III simfoniją, D. Šostakovičiaus 
kiojaoniją, M. Musorgskio, N. Rims- 
"Aorsakovo, S. Rachmaninovo ir kt. 
saaa pozitorių kūrinius). D. pasižymėjo 
= liu P. Čaikovskio kūrybos inter- 
€tavimu. Kaip dirigentas gastroliavo 
tų avoje, Leningrade ir daugelyje ki- 
i SRS miestų, Lenkijoje, Vokietijoje, 
Rarijoje. D.— visų respublikinių dai- 

Svenčių vyriausiasis dirigentas. Nuo 

S dėsto fortepijono specialybę Lietu- 

ba TSR Konservatorijoje (nuo 1947 
R €sorius), Nuo 1956 Lietuvos TSR 

I Mpozitorių sąjungos valdybos narys. 

IV „ metais sukūrė vertingų simfoni- 

nių ei kamerinių instrumentinių kūri- 

dain OPerą „Dalia“ (1958), choro ir solo 
ų, muzikos filmams ir kt. 

ų D. kūrybai būdinga melodingumas, ar- 
TSV Susijęs su liet. liaudies dainų into- 
„„JOmis ir ritmais, aiški forma, nesu- 

TAS harmonija, spalvinga instrumen- 

Nas Dėl muz. temų gausumo D. kūri- 

as neretai pasireiškia tam tikri 

Ža Tovizaciškumo, rapsodiškumo bruo- 

konc ertingiausias D. simf. kūrinys — 
O €rtas h-moll smuikui su orkestru. 

Ona O muzikos charakteris skaidrus, 
ša iškas, tematika nesudėtinga, bet 

lę TB ir įtikinamai išdėstyta, paremta 

laudies dainų intonacijomis. Kūri- 
E Siekiama atskleisti visas specifines 
= mes bei emocines smuiko ypaty- 

i Koncertas atliekamas ne tik Tary- 

sloyap Ungoje, bet ir užsienyje (Čeko- 
lapstioje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vo- 

Uoje ir kt.). 
kogiotiniai: opera „Dalia“ (past. 1959; J. Mac- 
B, ibretas); baletas „Piršlybos“ (past. 1933; 


Kanta 0805 libretas pagal L. Giros siužetą); 
io >„1Pasveikinimas Maskvai“ (1953; T. Til- 


ŽOdžiai); simfonija e-moll (1947); šventinė 
ata „Prie gintaro kranto“ (1946); ,„Vai- 
Certai“ Siuita“ simf. orkestrui (1954); 2 kon- 
Konce,(„Oftepijonui su orkestru (1960, 
TSRS tas smuikui su orkestru h-moll (1948; 
SU ork alst. premija 1949), koncertas valtornai 
Nent €stru (1963); 3 maršai pučiamųjų instru- 
Si vaj LKestrui (1951); 15 fortepijoninių pje- 
lortepij ams (1949—51); siuita „Žiemos eskizai" 
lui A Jonui (1954); tema su variacijomis fago- 
"unter; (Ortepijonu (1946); pjesės smuikui su 

Ujonu („Prie ežerėlio“, 1946, ir kt.); 
y vegažinos (Lietuvos TSR himnas — su 
ŽVdrigis Ur 1950, A. Venclovos žodžiai; „Sesuo 
Muno -4. Vilija“, S. Nėries žodžiai; „Ant Ne- 
Solg „Tanto“, E. Mieželaičio žodžiai, ir kt.); 


als 
ki guti 


Žugzį dainos („Žvaigždutė", L. Stepanausko 
Uuziką: „„Lopšinė", "E. Mieželaičio žodžiai); 
tragedijai „„Otelas“ (1952) ir kitiems 


dramos spektakliams; muzika filmams ,„Mary- 
tė" (1947), ,,„Tarybų Lietuva“ (1951; TSRS Valst. 
premija 1952), „„Aušra prie Nemuno“ (1953), 
„Neringa" (1957), „Kol nevėlu“ (1958), 

Leid.: Pezzo clegiaco (Smuikui su fortepijo- 
nu), K., 1947; Mažoji siuita (Fortepijoninės 
pjesės jaunimui), V., 1956; Žiemos eskizai (For- 
tepijonas), V., 1957; KonųepT AAA CKPHNKŲ 
Cc opkecTpoM (Mepenoxenne AA1  CKPHNKY 
m (oprensano), M., 1960; KomųepTr Ana dbop- 
TeNbAHO C OpKecTpOM (IMepenoxenne AAA ĄByYX 
cboprensano aBTopa), A., 1961; Žibutė pirmoji 
pražydo, V., 1961; Pušys. Lopšinė (Du roman- 
sai), V., 1964; Komųepr No 2 ĄAa (bopTenbano 
Cc OopKkecTpoM (NepenoxeHKne AAA ĄByX (op- 
TenbaHO aBTOpa), A., 1964; Dnerna. Tema 
C BapuauaMK (IlepeAO0xeHKe ĄA4 KOHTpPaGaca 
Hu (boprenbano P. Asapxuna), M., 1964, 


Lit.; J. Gaudrimas, B. Dvarionas, V., 1960. 


DVARIONAS Vytautas [1925.XI.22 Šiau- 
liuose — 1965.XI.25 Mažeikiuose] — Di- 
džiojo Tėvynės karo partizanas. Hitleri- 
ninkams veržiantis į Lietuvą, pasitraukė 
į Tarybų Sąjungos gilumą. Nuo 1942 
VLKJS narys. 1942.XI Lietuvos partiza- 
ninio judėjimo štabo pasiųstas į okupuo- 
tą Lietuvą. Kovojo „Žalgirio“ brigadoje, 
buvo paskirtas grupės vadu. Nuo 1947 
TSKP narys. 1946—48 mokėsi Centrinė- 
je komjaunimo m-loje Maskvoje. Pas- 
kui adm. darbuotojas Vilniuje. 


DVARNIEJI — kaimas Vilkaviškio rj., 


Pilviškių apyl., 1,5 km į r. nuo Pilviškių. ' 


390 gyv. (1959). Š. pakraščiu eina Kau- 
no— Virbalio glžk. 


DVARNINIAI — kaimas Ukmergės rj., 
Šešuolių apyl., 14 km į p. r. nuo Uk- 
mergės, 1 km į v. nuo Šešuolių. 72 gyv. 
(1959). Į v. nuo kaimo yra Šešuolių eže- 
ras. Aštuonmetė m-la (1910—49 pradinė, 
1949—62 septynmetė). D. valstiečiai da- 
lyvavo 1863 sukilime. 


DVIBALSIAI, diftongai,— kalbos garsai 
arba garsų junginiai, sudaryti iš dviejų 
to paties skiemens balsių arba balsinių 
elementų. Literatūrinė liet. kalba turi 
8 savarankiškas dvibalsines fonemas: 
„ai“, „au“, „ei“, neuzi KOLAs Aubė „16“, 
„uo“ (pvz., žodžiuose vaikas, kaūkia, ei- 
lė, Europa, būoileris, puikūs, pienas, pūo- 
das). Lietuvių kalbos dvibalsių balsiniai 
elementai ištariami nevienodai: vienas iš- 
tariamas su didesne įtampa ir yra aiškes- 
nis, pagrindinis, t. y. skiemeninis, o ki- 
tas ištariamas su mažesne įtampa ir ne 
toks aiškus — neskiemeninis, pvz., „pai- 
so", „vaikas“, Atsižvelgiant į tai, kuris 


DVA—DVI 451 


iš elementų tariamas su didesne įtampa, 
D. skirstomi į a) krintančiuosius, kurių 
pagrindinis yra pirmasis elementas (to- 
kie yra liet. kalbos tvirtapradžiai dvi- 
balsiai žodžiuose „laimė“, kaulas“); 
b) kylančiuosius, kurių labiau itempia- 
mas antrasis balsinis elementas (tokie 
yra liet. kalbos tvirtagaliai dvibalsiai žo- 
džiuose „laikas“, „šaūkia"). Kitose kal- 
bose būna ir abu balsiniai elementai iš- 
tariami su vienoda įtampa, vienodai aiš- 
kiai (pvz., latvių „tauta“, „„meita“). 


DVIDENARIS — feodalinės Lietuvos mo- 
neta (XIV-XVII a.). Ž. Pinigai. 


„XX  AMŽIUS“ („Dvidešimtasis am- 
žius“) — klerikalinis dienraštis, ėjęs 
1936—40 Kaune. Įkūrė ir leido „jaunų- 
jų katalikų kultūrininkų“ grupė, nepa- 
tenkinta tautininkų valdžios uždaryto 
dienraščio „Rytas“ konservatyvumu. Re- 
dagavo kun. J. Prunskis ir I. Skrups- 
kelis. Dienraštis, kaip ir visa klerikalinė 
spauda, propagavo reakc. idėjas, kovojo 
prieš pažangųjį judėjimą, šmeižė Tary- 
bų Sąjungą ir Komunistų partiją. 

XXVII KNYGOS MĖGĖJŲ DRAUGIJA 
(Dvidešimt septynių knygos mėgėjų 
draugija) — bibliofilinė organizacija, 
veikusi 1930—40 Kaune. Išleido 2 kny- 
gas savo metraščio (1934 ir 1937) ir ke- 
letą iliustruotų grožinės lit-ros knygų. 
D-ja buvo uždara org-ja, jos leidiniai 
platesnių skaitytojų masių nepasiek- 
davo. 


DViGARSIAI — kalbos garsai arba gar- 
sų junginiai, sudaryti iš dviejų io paties 
skiemens garsų arba garsinių elemen- 
tų. Liet. kalbos dvigarsių yra 3 rūšių: 
1) sudaryti iš 2 balsinių elementų, va- 
dinami dvibalsiais: „ai“, „au“, „ei“, „eu“, 
„Oi“, „ui“, „ie“, „uo“, 2) sudaryti iš 
2 priebalsinių elementų, vadinami afri- 
kaiomis: CE Ca ŪŽas UZ 5) Sua 
ryti iš balsių „a“, „e“, „i“, „U“ ir prie- 
balsių „1“, „m“, „n“, „r“ junginio, va- 
dinami mišriaisiais D.; „al“, „am“, „an“, 
„ar“, „el“, „em“, „en“, „er“, „il“, „im“, 
a A, „An, „giiatę, giiir ne AG 
gali būti kirčiuoti (tvirtapradžiai, tvirta- 
galiai) ir nekirčiuoti, pvz.: „kaltas“, 
„kaltas“, „kalti“. Be minėtųjų mišriųjų 
D., dar yra antrinės kilmės mišriųjų Dž 
sudarytų iš ilgųjų balsių („ė“, „1“, „0“, 
„ū") ir priebalsių („1“, „m“, „n“, „I“): 
elio rū L em SOL UML 
Lennon“, pūn! it ,OL„Ūr-Šių 
D. pasitaiko sutrumpėjusiuose ir su- 
durtiniuose žodžiuose, pvz.: „dėl“ < ,„dė- 
lei", „k0l'<„kolei“, „yldeginis". Miš- 
rieji D. yra ne savarankiškos fonemos, 
o dviejų fonemų junginiai. 


DVIKAPIAI — kaimas Šiaulių rj., Kairių 
apyl., 10 km į p. r. nuo Šiaulių. 35 gyv. 
(1959). 1932 kaime buvo paminėtos Spa- 
lio revoliucijos metinės (iškelia rau- 
dona vėliava, išplatinti atsišaukimai). 
1933—40 veikė LKP kuopelė. Jos na- 
riai buvo P. Domkus, M. Gulbinas, 
K. Gulbinas. 


452 DVI-—DVI 


DVIKLASĖ MOKYKLA — pradinė mo- 
kykla carinės Rusijos švietimo sistemo- 
je, susidėjusi iš 2 klasių, kurių kursas 
buvo einamas 5 metus (parengiama- 
sis skyrius ir po 2 skyrius abiejose kla- 
sėse). Lietuvoje dviklasėmis m-lomis 
virto kai kurios parapinės, bajorų bei 
apskričių m-los po 1803 m-lų reformos. 
Pirmosios dviklasės m-los, išaugusios iš 
parapinių, buvo Kretingoje ir Šeduvoje. 
Po 1860 m-lų reformos dviklasės m-los 
buvo steigiamos apskričių ir didesnių 
valsčių centruose. Minėtina Vilniaus 
dviklasė m-la. Tai buvo privatinė m-la, 
įsteigta Vilniaus lietuvių savišalpos d-jos 
rūpesčiu 1907. Nuo kitų dviklasių m-lų 
ji skyrėsi tuo, kad liet. kalbos joje buvo 
mokoma tiek pat, kiek ir rusų kalbos. 
Be to, lietuviškai buvo dėstoma aritme- 
tika, Lietuvos istorija, Lietuvos etnogra- 
finė geografija, dainavimas ir tikyba. 
Prie m-los veikė mergaičių vakariniai 
kursai. 


DVYLĖKIS — Lietuvoje vartotų monetų 
(2!/> vok. sidabrinio grašio, !/1> talerio, 
1!/> carinės Rusijos kapeikos) kitas pa- 
vadinimas. 


DVYLIKIAI .— kaimas Prienų rj., Pa- 
kuonio apyl., 13 km į š. r. nuo Prienų, 
4 km į v. nuo Nemuno. 236 gyv. (1959). 
Kuriasi nauja taryb. ūkio gyvenvietė, 
kuri nusitęsia į Daukšiagirio kaimą. Ma- 
lūnas, lentpiūvė, 5 ha erškėtrožių plan- 
tacija, pr. m-la (nuo 1946), 


DVILONYS — kaimas Švenčionių rj., 
Strūnaičio apyl, 7 km į p. nuo Šven- 
čionių. 145 gyv. (1959). V. pakraščiu 
per Skerdžiaus ež. teka Strūna (Strėčios 
intakas). Pr. m-la (nuo 1946), biblioteka 
(nuo 1954). 


DVIRAČIAI. Pirmieji D. Lietuvoje pa- 
sirodė XIX a. pabaigoje. Burž. valdymo 
metais jie buvo importuojami iš Ang- 
lijos, Vokietijos, Latvijos, TSRS ir kt. 
šalių (1939 įvežta apie 35000 D). 
1928—40 D. buvo gaminami Amerikos 
lietuvių akc. b-vės dirbtuvėse Kaune 
(apie 2000 D. per metus). 1949—51 Šiau- 
liuose, buvusio vinių f-ko teritorijoje, 
pastatyta dviračių g-la (nuo 1964 g-la 
„Vairas“), kurioje pradėta gaminti D. 
paaugliams. Iki 1952 visas detales įmonė 
gaudavo iš Minsko dviračių g-los, vėliau 


Šiaulių dviračių gamykla ,„Vairas“ 


Šiaulių gamyklos dviračiai: „Vėjelis“ (viršuje) 
ir „Bitutė“ 


pradėjo gaminti jas pati. Nuo 1951 ga- 
minami dviračiai „Ereliukas“ ir „„Kregž- 
dutė“, nuo 1961 paaugliams skirti kelio- 
niniai dviračiai „Vėjelis“ ir „Bitutė“, 
o t. p. varikliai mopedui „Ryga-1“. 1951 
įmonė pagamino 13300 D., 1962 — 
275 000, 1964 — 300 000 D. ir 65 000 va- 
riklių mopedams. Šiaulių D. g-la paga- 
mina daugiau paaugliams skirtų D., ne- 
gu bet kuri kita g-la Tarybų Sąjungoje. 
Ji siunčia D. į visas taryb. respublikas 
ir eksportuoja (apie 1295 visos produk- 
cijos) į 28 užsienio šalis (Jugoslaviją, 
Vietnamo Demokratinę Respubliką, Grai- 
kiją, Suomiją, Bulgariją ir kt.). G-los 
produkcija turi gerą paklausą, todėl D. 
eksportas nuolat didėja. 


DVIRAČIŲ SPORTAS. Lietuvoje pradė- 
tas kultivuoti po I pasaul. karo. Pradi- 
ninkai ir pirmieji žymesni dviratininkai 
buvo K. Bulota, V. Bulota, J. Šulginas 
ir kt. Pirmosios dviračių lenktynės buvo 
surengtos 1922 (laimėjo K. Bulota). Dvi- 
račių sportas burž. Lietuvoje nebuvo 
masiškas. Įvežami iš užsienio lenktyni- 
niai dviračiai brangiai kainavo, todėl 
tik nedaugelis galėjo juos įsigyti. D. s. 
vystymąsi trukdė ir prasti keliai. 1923 
buvo įsteigta Lietuvos Dviratininkų s-ga 
(LDS). 1924 Paryžiuje vykusiose olimpi- 
nėse žaidynėse dalyvavo 2 Lietuvos dvi- 
ratininkai — J. Vilpišauskas ir J. Ano- 
likas. Tačiau lenktynių metu sulūžo jų 
dviračiai, ir, neturėdami lėšų remontui, 
jie turėjo iš varžybų pasitraukti. Lietu- 
vos dviratininkai nesėkmingai rungty- 
niavo ir 1928 Amsterdamo olimpiadoje. 
Draugiškoms plento ir treko lenktynėms 
Lietuvoje buvo kviečiami latviai ir 
estai. 1932 įsteigus Kūno kultūros rū- 
mus, dviračių sportui vadovavo pirmasis 
Lietuvos dviračių sporto (treku) čempio- 
nas E. Preisas. 1930—32 daugumą Lie- 
tuvos plento rekordų pasiekė J. Gedmi- 
nas. Nuo 1936 rengiami Lietuvos dvi- 
račių sporto čempionatai. Respublikos 
pirmenybės buvo tik individualinės, da- 
lyvių skaičius jose nedidelis (kartais tik 
6—8 dalyviai). Varžybose buvo leidžia- 


ma dalyvauti be med. kontrolės, Nė“ 
buvo jokių amžiaus apribojimų. Plento 
lenktynių Lietuvos čempionais buvo 
J. Skvirblys (1936), G. Krebsas (1937; 
1938), S. Severinas (1939). 1939 suren£“ 
tos lenktynės Kaunas—Ukmergė—Kav 
nas, 1940 — Kaunas—Alytus—Kaunas: | 
Tarybų Lietuvoje D. s. įgavo masiN! 
pobūdį. 1940 surengtos Lietuvos TS! 
pirmosios dviračių sporto pirmenybės 
(čempionas K. Paršaitis) ir varžybos ta/P 
Lietuvos ir Latvijos TSR rinktinių (1a“ 
mėjo Lietuvos rinktinė, individualiai — 
K. Paršaitis). Tais pat metais Lietuvos 
TSR dviratininkų rinktinė (S. Sevel“ 
nas, K, Paršaitis, A. Juodžbalys) dalyvė“ 
vo Pabaltijo pirmenybėse (užėmė II vieta): 
Po karo, be plento lenktynių, buvo pė“ 
dėtos rengti dviračių kroso pirmenybės 
Nuo 1945 Lietuvos dviratininkai daly“ 
vauja visasąjunginėse varžybose. 19 
TSRS dviračių kroso pirmenybėse ce“ 
piono vardą iškovojo J. Pimpis. 199 
TSRS dviračių sporto (100 km komaN“ 
dinėse lenktynėse plentu) čempionu tė“ 
po K. Paršaitis, o 1961 — J. GrabaUus 
kas. 1952 K. Paršaitis nugalėjo tradiCi“ 
nėse TSRS daugiadienėse dviračių 1e0*“ 
tynėse (Maskva—Charkovas—Maskvd): 
Nuo 1953 Tarybų Lietuvoje rengiam03 
daugiadienės dviračių lenktynės „4: 
link Tarybų Lietuvą“. Tų lenktynių 


nugalėtojas buvo K. Paršaitis (1999: 


Dviračių sportas. Tarptautinės lenktynės 
Kačerginės ,„Nemuno žiede“ (1962) 


1954, 1955, 1957), A. Mikalopas (1959) 
T. Zlotnikovas (1960), V. Vincelis (1992 
1955 pirmą kartą surengtos daugiadiS i 
dviračių lenktynės Vilnius—Ryga— tis, 
nius. 1956 jas laimėjo K. Paršai 

1957—B. Krulikauskas. 1958 pre 
lenktynių prisijungė Estijos dviratinis 
kai. Tradicinių daugiadienių dvirač“ 
lenktynių Vilnius—Ryga— Talinas k i 
galėtojai 1958 buvo B. Krulikaus 1 
1963 — J. Grabauskas. Gerų rezuliū 
yra pasiekę Lietuvos TSR dviratinis S, 
K. Norvaiša, A. Jucevičius, P. Če! 2 
J. Vyšniauskas, R. Rudys, V. Venčis 
A. Poškaitis, A. Ramelytė, G. Talunti; 
E. Justaitė, M. Kazalupskytė, J. Iš0!S 
ir kiti. Tarybų Lietuvos dviratinin“, 
yra pasižymėję ir tarptautinėse V ta 
bose. B. Krulikauskas 1957 kaimo JO; 
nimo tarpt. varžybose Lenkijoje Už ių 
IV vietą. 1963 tarptautinėse dvi 
lenktynėse Paryžius—Ruanas—Pa 
laikr. „Jumanitė“ prizui laimėti ary 


Lietuvos dviratininkas T. Zloinikovas 
Pirmas finišavo etape Ruanas— Paryžius 
I Užėmė bendrą IV vietą. Ypač popu- 
Rau dviračių sportas kaimo jaunimo 
arpe. Didžiąją Lietuvos dviračių sporto 
meistrų dalį sudaro rajonų sportinin- 
a. Nuo 1959 „Nemuno“ sporto d-ja 
asmet rengia mažąsias daugiadienės 
„Viračių lenktynes „Valstiečių laikraš- 
€lo“ prizui laimėti. 1959 TSRS kaimo 
Irmenybėse Lietuvos TSR komanda 
t Krulikauskas, R. Rudys, A. Poškai- 
bo: E. Šniurevičius) laimėjo I vietą. Nuo 
„*97 Lietuvoje kasmet rengiamos vaikų 
d Paauglių varžybos dviračiais „Kregž- 
utė" ir „Ereliukas“. 1965.1.1 Lietuvoje 
Uvo apie 13 600 sportininkų dviratinin- 
V (iš jų 68 sporto meistrai). 
Lit.: K. Paršaltis, Dviračių sportas, V., 1955, 


DVIRAGIS, Ilgys, Salų ežeras, — ežeras 


Rokiškio rj, 21 km į p. v. nuo Rokiš- 
kio Plotas 285 ha. Ežeras užima perfor- 
Naotos rinos dalį; ištįsęs iš š. v. į p. r. 
Kes 5980 m, didž. plotis 1580 m. Šiau- 
li S Vakaruose yra 73 ha sala. Kranto 
jos ilgis 16,2 km, salos kranto lini- 
La Ilgis 3,4 km. Krantai neaukšti, nuo- 
Kadis, apaugę krūmais, medžiais; š. v. 
antas pelkėtas. Įteka 2 bevardžiai 
Solar, išteka Ilgoji (Šetekšnos intakas). 
a 0le yra Salų miestelis, sujungtas su 
Usuma 2 tiltais. Aplink D. yra kaimai: 
Iiai, Vaitkūnai, Rimšonys, Kryliai, 
Stksnionys. Ežeras verslovinis, 


DVis MS i4 
EA, gramatinė kategorija. Ž. 


LVORCAITE Liba [g. 1908.XI.20 Kupiš- 
N E — revoliucinio judėjimo dalyvė. 
0 1933 Komunistų partijos narė, buvo 
cia, skio parajonio k-to nare. Jos ini- 
5 Yva Kupiškio apylinkėse buvo įkur- 
pelė €lios partinės ir komjaunimo kuo- 
kartų, Už rev. veiklą 1934—37 kelis 
= Us buvo suimta ir kalinama. 1941 
Une fašistų suimta, dingo be žinios. 


įATNKAUSKAS Jonas [1884.X.16 Mai- 
Kau 0se (Vilkaviškio rj.) — 1959.XI.27 
Bros" — poetas. 1911 Tartu un-te įgijo 
dir Izoriaus padėjėjo vardą. 1912—58 
Vaistį Raseinių, Kauno ir Saldutiškio 
ino Iėsę, Prieš I pasaul. karą išspaus- 
ninkę„€liolika eilėraščių „Lietuvos ūki- 
liaų į, ir „Vilniaus kalendoriuje“. Vė- 
vo; „-SNdradarbiavo „Kuntaplyje“, „Lais- 
Šikai mintyje“. D. eilėraščiai pasižymi 
būgį Umu, giedra nuotaika, kai kuriems 

"ngas sentimentalumas. Eil. „Plaukia 
žiką aivelis“ virto populiaria daina (mu- 

Šimkaus). 


D 
myLRŽINSKIO NAMAS-MUZIEJUS — 
ni SUS, skirtas F. Dzeržinskio gyve- 
ti, A revoliucinei veiklai atvaizduo- 
upig Udarytas 1959.IX.11 Vilniuje, Pa- 
ven S: 26, kur 1895—96 Dzeržinskis py- 
9 ir „buvo įrengęs slaptą spaustuvėlę 
"a A alsišaukimams spausdinti. Muzieju- 
309 „TOnologine tvarka išdėstyta apie 
kio eksponatų, vaizduojančių Dzeržins- 
Pra azaikystę, mokslą, jo rev. veiklos 
kio 3 Lietuvoje, parodančių Dzeržins- 


Lenkjjaetangas 


Lietuvos ir 
judėjimą su 


suvienyti 
Os darbininkų rev. 


js ania kasi 
Dzeržinskio namas-muziejus Vilninje 


Rusijos proletariato rev. kova, jo daly- 
vavimą 1905—07 revoliucijoje, pirmąjį 
susitikimą su V. Leninu, dalyvavimą 
Spalio revoliucijoje. Gausi ekspozicija 
rodo Dzeržinskį, kaip Visos Rusijos 
Ypatingosios Komisijos pirmininką. 


DZERŽINSKIO TABAKO FABRIKAS, 
įmonė Vilniuje. Ž. Tabakas. 


DZERŽINSKIS Feliksas [1877.IX.11 Dzer- 
žinovo dvare, Ašmenos aps. (dab. Mins- 
ko sr., Iveneco rj.) — 1926.VII.20 Mask- 
voje] — Komunistų partijos ir Tary- 
bų valstybės veikė- 
jas. Kilęs iš smulkių 
dvarininkų. 1887 ap- 
sigyveno Vilniuje ir 
tais pačiais metais 
priimtas į I berniu- 
kų g-ją. 1894 įsto- 
jo į nelegalų moki- 
nių lavinimosi rate- 
lį. Studijavo 1831 ir 
1863 sukilimų Lietu- 
voje ir Lenkijoje 
istoriją. 1895 įsto- 
jo į s-d. eiles, vado- 
vavo amatininkų ir f-kų mokinių s-d. ra- 
teliams (slap. Jacekas). Peterburgo „Ko- 
vos sąjungos darbininkų klasei išvaduo- 
ti“ pavyzdžiu rev. socialdemokratai per- 
ėjo nuo marksizmo teorijos studijavimo 
nedideliuose rateliuose prie polit. agita- 
cijos plačiosiose darbininkų masėse. Tuo 
tikslu D. 1895—96 Vilniuje (dab. Paupio 
g. Nr. 26) s-d. org-jos nurodymu įrengė 
pogr. spaustuvę ir hektografu spausdino 
rev. turinio lapelius. 1895 pab. ir 1896 
pr. Lietuvos socialdemokratų tarpe pasi- 
reiškė aštrūs, principinio pobūdžio ne- 
sutarimai. Išryškėjo 2 kryptys: interna- 
cionalistinė, revoliucinė ir oportunistinė, 
nacionalistinė. Marksistinės, internacio- 
nalistinės krypties atstovas D. ir jo ko- 
vos draugai Lietuvos darbininkų pagr. 
uždaviniu laikė kovą už socialinį ir na- 
cionalinį išsivadavimą drauge su rusų 
darbininkų klase, su visų Rusijos tauty- 
bių proletariatu. 1896 D. išstojo iš gim- 
nazijos 8 klasės ir tapo revoliucionie- 
riumi profesionalu — aktyviu darbininkų 
organizatoriumi, agitatoriumi ir propa- 
gandistu. 1896 dalyvavo Lietuvos So- 
cialdemokratų partijos (LSDP) steigia- 
majame suvažiavime, kuriame pasi- 
sakė už separatistinio reikalavimo pa- 
šalinimą iš LSDP programos. D. ir kitų 
revoliucinių socialdemokratų veiklos dė- 
ka 1897 išsivystė masiniai Vilniaus dar- 
bininkų streikai. Tais pačiais metais, 
partijos pavestas, D. išvyko į Kauną 
kurti s-d. org-jos. Dirbdamas knygrišyk- 


DVI -—DZE 453 


loje, užmezgė glaudžius ryšius su Pod- 
berezkio batų dirbtuvės, Rekošo f-ko, 
Tilmanso metalo apdirbimo f-ko darbi- 
ninkais. Kad rev. agitacija pasiektų dar 
neorganizuotas miesto darbininkų mases, 
D. pradėjo leisti pirmąjį Kaune hekto- 
grafuotą darbininkų laikr. lenkų k. „Ko- 
wieūski robotnik“ („Kauno darbinin- 
kas"). Vienintelis jo numeris išėjo 1897. 
Jame išspausdinti penki D. straipsniai: 
„Į visus Kauno darbininkus“, „Rekošo 
fabrikas“, „Kaip mums kovoti?“, „Ba- 
landžio 16“, „Sibiras“. Ugningas D. žo- 
dis paskatino Kauno darbininkų streikų 
kovą. 1897.V.1 išvakarėse Kaune buvo 
išleistas ir išplatintas darbininkų tarpe 
D. parašytas atsišaukimas „Visų darbi- 
ninkų šventė Gegužės 1“. Vadovauda- 
mas Kauno darbininkų kovai, D. atidžiai 
sekė Lietuvos ir Rusijos ek. ir polit. 
gyvenimą, domėjosi kt. kraštų proleta- 
riato rev. kova. V. Lenino idėjų veikia- 
mas, D. vienas pirmųjų iš Lietuvos so- 
cialdemokratų skleidė darbininkų tarpe 
lenininę mintį, kad carizmui nuversti 
būtina darbininkų ir valstiečių s-ga. Ra- 
šė į LSDP spaudą korespondencijas apie 
Kauno darbininkų gyvenimą. Išsigandusi 
Lietuvos darbininkų smarkėjančios rev. 
kovos, carinė policija 1897 vasarą pra- 
dėjo masiškai suiminėti socialdemokra- 
tus ir pažangiausius darbininkus. 1897 
D. buvo suimtas Edmundo Žebrovskio 
pavarde ir uždarytas Kauno kalėjime, 
o 1898 trejiems metams ištremtas į Viat- 
kos gub. Stengdamasis betarpiškai daly- 
vauti proletariato kovoje, 1899 D. pa- 
bėgo iš tremties ir grįžo į Vilnių. Tuo 
metu seni LSDP veikėjai revoliucionie- 
riai buvo tremtyje, o jauni, pasidavę 
nacionalistinėms nuotaikoms, nedavė D. 
ryšių su darbininkais revoliucionieriais, 
siūlė jam išvykti į užsienį. D. nuvažia- 
vo į Varšuvą, kur išvystė aktyvią agi- 
tacinę ir organizacinę veiklą, paruošė 
Lenkijos ir Lietuvos būsimosios s-d. par- 
tijos programą. Lietuvos Darbininkų 
s-gos suvažiavimas Minske 1900 pr. nu- 
tarė, kad Lietuvos Darbininkų s-ga susi- 
jungia su Lenkijos socialdemokratija. 
Netrukus D. buvo suimtas. 1900.VIII.19— 
21 Otvocke, prie Varšuvos, įvyko Lenki- 
jos ir Lietuvos s-d. org-jų suvažiavimas, 
kuris nutarė įkurti Lenkijos Karalystės 
ir Lietuvos socialdemokratiją (LKLSD). 
Šios partijos įkūrimas buvo rimtas smū- 
gis nacionalistams — darbininkų klasės 
priešams. D. nuopelnas Lietuvos darbi- 
ninkų judėjime yra tas, kad jis buvo 
vienas pirmųjų Lietuvos proletarinių re- 
voliucionierių, skiepijo proletarinio in- 
ternacionalizmo idėjas, kovojo prieš na- 
cionalizmą ir oportunizmą darbininkų 
org-jose, davė pradžią rev. krypčiai 
Lietuvos s-d. judėjime. LKLSD TV suva- 
žiavimas Berlyne nutarė sujungti LKLSD 
su RSDDP ir D. išrinko į partijos vy- 
riausiąją v-bą. RSDDP IV (Jungtinia- 
me) suvažiavime Stokholme (1906) D. 
pirmą kartą susitiko su V. Leninu. Šia- 
me suvažiavime LKLSD įsiliejo į RSDDP 
eiles, o D. buvo išrinktas RSDDP CK 


454 DZE—DZI 


nariu. D. aktyviai dalyvavo 1905—07 
revoliucijoje. Už rev. veiklą caro val- 
džia D. buvo suėmusi 6 kartus. Kalėji- 
muose, katorgoje ir ištrėmime jis išbuvo 
11 metų. 1917 Vasario burž.-dem. re- 
voliucija išlaisvino D. iš Butirkų kalėjimo 
Maskvoje. 1917 D.— RSDDP(b) Visos 
Rusijos VII (Balandžio) konferencijos 
delegatas. Partijos VI suvažiavimas D. 
išrinko CK nariu, kuriuo jis buvo iki 
mirties. D. buvo Partinio centro gink- 
luotam sukilimui vadovauti narys, vie- 
nas Spalio revoliucijos pergalės orga- 
nizatorių. Visos Rusijos Tarybų II su- 
važiavime D. kalbėjo Lenkijos ir Lietu- 
vos socialdemokratijos vardu. Suvažia- 
vimas išrinko D. į Visos Rusijos Centro 
Vykd. k-tą. 1917, Lenino pasiūlymu, D. 
paskirtas Visos Rusijos Ypatingosios 
Komisijos pirmininku. Nuo 1921 D. su- 
sisiekimo liaudies komisaras. Nuo 1924 
„Aukščiausiosios liaudies ūkio tarybos 
pirmininkas, kandidatas į partijos CK 
Polit. Biuro narius. Mirė nuo širdies pa- 
ralyžiaus, pasakęs jungtiniame VKP(b) 
Centro Komiteto ir Centrinės Kontrolės 
Komisijos plenume kalbą, kuria demas- 
kavo trockininkų ir zinovjevininkų ka- 
pituliantišką politiką ir gynė partijos 
vienybę, jos generalinę liniją. Pagerb- 
dami D. atminimą, Tarybų šalies darbo 
žmonės jo vardu pavadino gyvenvietes 
Krasnojarsko kr., Kazachijos TSR, Bal- 
tarusijos TSR, Maskvos sr.; miestas Ka- 
menskas Ukrainoje pavadintas Dnepro- 
dzeržinsku. Maskvoje viena centrinių 
aikščių pavadinta D. vardu, aikštėje pa- 
statytas jam paminklas. Lietuvos darbo 
žmonės pastatė jo biustą Kauno istori- 
jos muziejaus sodelyje, jo vardu pava- 
dino Kauno staklių gamyklą, Vilniuje 
tabako fabriką, gatves Vilniuje, Kaune 
ir kitur. 
Ršt.: O. ĄsepxxunckMĖ, T. 1—2, M., 1957, 


Lit.: H3 BocnoMnHanKĖ D. 3. Ą3epxKUHCKOroO, 
sanucaA B. Muukenuy-Kancykac. — „MponeTap- 
cKaa peBonronua“, 1926, No 7; KO. KomonaūrTe, 
PeBoniONHOHHaS | ĄeSTEABHOCTB D. D. Ą3ep- 
XHHCKOro B AuTBe B 1895—1899 r. r.—,,HcTo- 
pHveckue 3anHcka“, 1. 45, M., 1954; A. Snieč- 
kus, F. Dzeržinskis — proletarinio internacio- 
nalizmo idėjų  prcpagandistas  Lietuvoje.— 
Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, V., 1957; 
A. Sofinovas, Puslapiai iš Dzeržinskio gyve- 
uimo, V., 1957; A. Liaukonis, F. Dzeržinskio 
revoliucinė veikla Lietuvoje, V., 1961. 


DZEVICKA Irena [Štachelska; g. 1911. 
I.13 Vilniuje] — revoliucinio judėjimo 
dalyvė, gydytoja. Studijuodama medici- 
ną Vilniaus un-te, 1932 metais įstojo 
į nelegalią kairiųjų studentų s-gą „Fron- 
tas“. 1933 priimta į V. Baltarusijos Ko- 
munistinės jaunimo s-gos narius, kartu 
priklausė „Fronto“ kuopelei. 1935.II su- 
imta su kairiųjų studentų grupe, bet 
netrukus paleista. 1936 pr. vadinamojoje 
„„Vienuolikos byloje“ išteisinta. 1940 iš- 
rinkta Liaudies Seimo atstove. 1942—43 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos 
san. bataliono gydytoja. Po to perkelta 
į T. Kosciuškos I divizijos moterų bata- 
lioną, kuriame tarnavo iki Lenkijos iš- 
vadavimo. Pokario metais gavo medi- 
cinos mokslų daktarės laipsnį. Dirba 


Motinos ir vaiko in-to adjunkte Varšu- 
voje. Nuo 1949 Lenkijos Jungtinės dar- 
bininkų partijos narė, 


DZEVICKA Marija [g. 1912.VI.27 Vil- 
niuje|— revoliucinio judėjimo dalyvė. 
Kilusi iš tarnautojų. Studijuodama teisę 
Vilniaus un-te, 1932 buvo viena nele- 
galios kairiųjų studentų s-gos „Frontas“ 
organizatorių ir pirmoji jos pirmininkė. 
1933 priimta į V. Baltarusijos Komu- 
nistinės jaunimo s-gos narius, kartu bu- 
vo „Fronto“ kuopelės sekretorė. 1935.II 
su kairiųjų studentų grupe suimta ir 
kalinta Lukiškių kalėjime. 1935.X vėl 
suimta, bet po mėnesio paleista. 1936.I 
vad. „Vienuolikos byloje“ išteisinta. 
Nuo 1943 Vilniuje priklausė antifašis- 
tinei Lenkijos patriotų s-gai. Ekonomi- 
kos mokslų daktarė, Varšuvos Vyriau- 
siosios planavimo ir statistikos m-los 
polit. ekonomijos ekstraordinarinė pro- 
fesorė; Lenkijos Jungtinės darbininkų 
partijos narė, 


DZEVŪLSKIS Vaclavas [1882.IX.29 Var- 
šuvoje — 1938.VIII.10 Vilniuje] — fizi- 
kas. Nuo 1919 Vilniaus un-to profeso- 
rius, eksperimentinės fizikos katedros 
vedėjas. Organizavo fizikos laboratori- 
jas. Tyrė plonų metalinių sluoksnių op- 
tines, elektrines, fotoelektrines, magne- 
tines ir kt. savybes. 


DZEVŪLSKIS Vladislavas  [1878.IX.2 
Varšuvoje — 1962.II.6 Torunėje]— astro- 
nomas. 1903 Krokuvos un-to, 1908 Ge- 
tingeno un-to asistentas. Nuo 1909 Kro- 
kuvos un-to adjunktas, nuo 1916 docen- 
tas. 1920—40 Vilniaus un-to profesorius 
ir observatorijos vedėjas. 1924—25 Vil- 
niaus un-to rektorius, 1925—28 prorek- 
torius. Po II pasaul. karo Torunės ob- 
servatorijos direktorius. Nuo 1957 Len- 
kijos MA narys. Tyrė žvaigždžių statis- 
tiką, astrofotometriją, dangaus mecha- 
niką, kintamąsias žvaigždes. 


DZIDZIŪLIS Aleksandras [1895.1.28 Čer- 
nicuose (Vilniaus rj.)— 1937(2)|— revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš vals- 
tiečių, darbininkas batsiuvys. 1917—18 
dirbo Petrograde. 1919 grįžo į Vilnių. 
1923 įstojo į Odos pramonės darbininkų 
profs-gą. 1924 Gegužės Pirmosios de- 
monstracijoje vadovavo darbininkų mi- 
licijos būriui, buvo suimtas ir nuteistas 
kalėti. 1925 priimtas į V. Baltarusijos 
KP. 1926 vienas iš PPS-levicos (Lenkijos 
Socialistų partijos — kairiosios) organi- 
zatorių Vilniuje ir jos vadovaujantis dar- 
buotojas. 1927 pagal Jungtinio darbinin- 
kų rinkiminio k-to sąrašą išrinktas Vil- 
niaus miesto tarybos nariu. 1929 vienas 
„Gegužės Pirmosios k-to“ organizatorių. 
1929 vadovavo darbininko J. Juchnos 
laidotuvėms, kurios virto demonstracija. 
Už tai 1931 nuteistas 1!/> metų kalėti. 
1931.IV, išleistas iš kalėjimo už laidą, 
išvyko į TSRS. Žuvo, neteisėtai repre- 
suotas asmenybės kulto sąlygomis. Rea- 
bilituotas. 

„DZIEN KOWIENSKI“ („Kauno die- 
na") — buržuazinis dienraštis, ėjęs 
1921—35 Kaune lenkų kalba. 1935—40 
vietoj jo ėjo „Dzienh polski“ („Lenkų 
diena"). 


„DZIENNIK MEDYCYNY, CHYRURCI! 
I FARMACJI“ („Medicinos, chirurgijos 
ir farmacijos dienraštis“) — neperiodi- 
nis žurnalas, ėjęs 1822, 1824 ir 1830 
Vilniuje lenkų kalba. Išėjo 3 t. (16 535) 


„DZIENNIK WILENSKI“ („Vilniaus dien: 
raštis“) — kultūros ir literatūros ŽuINė“ 
las, ėjęs Vilniuje 1805—06 ir 1815—3 
lenkų kalba. Pradžioje leido Vilniaus 
un-tas, 1818—21 tipografinė d-ja, 1822— 
1830 A. Marcinovskis. Redagavo S. JUN“ 
dzilas, J. Kosakovskis, G. Grodekas: 
J. Sniadeckis, K. Kontrimas. Išėjo 64 * 
Nemaža vietos skirta liet. tautosaka! 


„DZIMDZI DRIMDZI"— estradinė trupė: 
gastroliavusi JAV lietuvių kolonijos“ 
1924—26. Pavadinimas kilęs iš vestuV" 
nės dzūkų dainos, pajuokiančios MUZ!“ 
kantus. Trupę sudarė iš Lietuvos atVy“ 
kę aktoriai A. Vanagaitis, V. Dineika: 
J. Olšauskas, J. Dikinis, B. PaškevičiU“ 
tė-Dikinienė. Repertuare buvo trupės 
dalyvių sukurti vodeviliai, operetės! 
liet. liaudies dainos, deklamacijos, kup 
letai. Apvažinėjusi visas JAV lietuviu 
kolonijas, trupė iširo. Vėliau tuo pačiU 
pavadinimu buvo sudaromos naujos HU“ 
pės (1927 — A. Vanagaičio, J. Babl“ 
vičiaus, M. Jozavito; 1929 — A, Vanė“ 
gaičio, J. Olšausko, P. Biržio, ir kt.). JO 
rėmėsi pirmosios trupės repertuaru, KU 
rį populiarino žrn. „Margutis“, radija“ 


DZIMIDAVIČIUS Mikas [1911.1I.2 5aV“ 
donyse (Ukmergės rj.) — 1942.X.31 
mergėje|— revoliucinio judėjimo š 
vis, Didžiojo Tėvynės karo partizatės 
Kilęs iš valstiečių, darbininkas. 2 
įstojo į LKJS Rakaučiznos (UMi 
gės rj.) kuopelę. Už rev. veiklą 1928: 2 
suimtas ir ištremtas į Šakių aps. Gi 
į tėviškę, toliau dirbo rev. darbą, UŽ [a 
1929.IX vėl suimtas ir 1930.V nutel5 2 
4 metus kalėti. 1931.XI iš Ukmergės 65 
lėjimo paleistas. 1940—41 Ukmelė“ a 
aps. milicijos darbuotojas. 19421 Bi 
į Raudonosios Armijos 16 liet. diviZI i 
1942.VIII pasiųstas partizaniniam | ku 
bui į Lietuvą ir netrukus hitlerinin 
sušaudytas. 


DZIMISĖVIČIUS Zigmas [1925.1V-13 Vip 
kininkuose (Lazdijų rj.) — 1965.1 Š 
Mosėdyje (Skuodo | rj. )] — agI0 
mas. Baigė Aštriosios Laz 
m-lą (Lazdijų rj.). 1945—54 dirbo 
dijų  mašinų-traktorių stotyje, 
aps. bei rj. ir Skuodo rj. ž. ū. 5 1951 
se. Nuo 1954 TSKP narys. NUO ių 
Skuodo rj. Mosėdžio kolūkio pirmi“ 
kas. 1958—62 TSRS AT deputatas“ 
vadovaujamas kolūkis tapo vienU 15R 
maujančių respublikoje, Lietuvos 
žemės ūkio pirmūnas (1963). 5 
1912: 


DZINDZILIAUSKAS Vladas [8- rgpS 

III.13 Tbilisyje] — sportininkas: AU 

sporto meistras (1952), Lietuvos T5E aidė 

sipelnęs treneris (1960). Nuo 1933 rj 
Lietuvos stalo teniso, 1935—39 — tiniš 

vos futbolo rinktinėse. Daugk?! als“ 

Lietuvos stalo teniso čempionaSi 4 

vavo daugelyje tarpt. susitikimų A a 
sauliniuose stalo teniso čempionė ort0 
Nuo 1944 Resp. kūno kultūros ir 3P 


aly“ 


K-to inspektorius, nuo 1947 — Lietuvos 

„Kūno kultūros in-to laborantas. 
R alravo Lietuvos TSR futbolo jaunių 
ūAktinę. 1950 TSRS stalo teniso turny- 
Te iškovojo I vietą, 1951, 1952 ir 1954 
SRS pirmenybėse dvejetų žaidimo čem.- 
Anas, Nuo 1955 treniruoja Lietuvos 
SR stalo teniso rinktinę, kelis kartus 
Teniravo TSRS suaugusiųjų ir jaunių 
Salo teniso rinktines. 


DZISKĄ Anatolijus [g. 1927.V.9 Kau- 
„| —Partinis ir administracinis dar- 
Uotojas. 1946—57 dirbo ped. ir part. 
I9roa Kaune. Nuo 1950 TSKP narys. 
L 5 baigė Vilniaus Ped. in-tą. 1957—58 
" Kauno miesto k-to sekretorius, vė- 
au profesinės technikos m-los (Kaune) 
"Tektorius. Nuo 1964 Vyriausiosios pro- 
Šsinio-techninio mokymo v-bos prie Lie- 
WVos TSR MT viršininkas. 


DZŪKAI — toliausia į rytus ir pietus 
Šyveną aukštaičiai, kurių tarmėje vie- 
nt, „dtv“, „dv“ prieš „i, „yv, 
„ie“ tariama P Carin OZ CV UZS 
via armėje „€“, „dz“ dažniausiai yra ir 
4 Tai „č“, „dž“. Taigi žodžiai „tiktai“, 
„ala“, „pirtį“, „didelis“, „širdį“, „die- 
ai ' „„tvinko“, „dvylika“, „čia“, „džiau- 
ja. tariami „ciktai“, „cyla“, „pircį“, 
iz delis", „širdzį“, „dziena“, „cvinko“, 
Narylika", „Cia“, „dziaugiasi“. Riba, ski- 
Ken D. nuo kitų aukštaičių, šiaurėje 
maž. oda ties Turmantu ir eina į pietus 
čių, SUB pro Salaką, Linkmenis, Papar- 
ES Aukštadvarį, Alytų, Liubavą. Ta- 
LAS ne visame plote, esančiame į ry- 
a pietus už tos ribos, dzūkuojama 
al vienodai: Rimšės, Dūkšto, Igna- 
IR apylinkėse tiktai vietoj „č“, „dž“ 
Bea „Cc“, 0 Zis 0] Lai ask P CVae 
T „— kaip literatūrinėje kalboje. Pagal 

Vienodą dvigarsių „am“, „an“, „em“, 


„en“ tari 6 Ž $ 
mą skiriamos dvi D. patarmės: 
Vakar. ą P 


Eišiškės) ir 


mpas“, „lungas“, „timpia“, „pinktas“ 
„Kampas“, „langas“, „tempia“, 
"Penktas", Ž. Tarmės. 


DZŪKŲ AUKSTUMA — Baltijos aukštu: 
Ne, aurinė dalis, esanti tarp Neries, 
į„ "Mo ir Merkio. Ištįsusi iš š. r. 
i S A6 Š. v. šlaitas palaipsniui leidžiasi 
D aauio žemumą, 0 p. r. šlaitas pa- 
1 SAS pereina į Pietryčių smėlingąją 
Alo mą. Bražuolės, Strėvos, Verknės ir 

Vėlės aukštupiuose esančios dubu- 


Mos, įsį is65 i 
Taa Jsiterpdamos iš š. v., dalija D. a. 
dėsėjų sr UOtUS moreninius masyvus, išsi- 


Usius viena eile iš š. T. į p. V. 
Burbja to (aukšč. taškas 188 m, prie 
29) "Škių), Daugirdiškių (aukšč. taškas 
5 ka Prie Nuobariškių), Aukštadvario 
(aukėp OniŲ kalnas 258 m), Pivašiūnų 
nų) C. taškas 180 m, į p. nuo Pivašiū- 
emaita, SU (aukšč. taškas 201 m, prie 
kas 1 ėlių) ir Nemunaičio (aukšč. taš- 
šių T m, prie Galintėnų). Į p. r. nuo 
Mėjime, <ninių masyvų, pailgame paže- 

„ Me yra didžiausi Dzūkijos ežery- 
— Trakų, Aukštadvario, Daugų, o už 


jų lygiagrečiai su moreninių masyvų 
grandine ištįsęs kiek žemesnis ir lėkš- 
tesnis kalvagūbris. D. a. reljefas kal- 
votas-daubotas. Ypač aukštos kalvos ir 
gilios daubos Aukštadvario, Daugirdiš- 
kių, Daugų moreniniuose masyvuose. 
Juose kai kurių kalvų santykinis aukš- 
tis 30—40 m. Į š. nuo Aukštadvario yra 
net 40 m gylio stačiašlaitė dauba, vad. 
Velnio duobe. D. a. sudaryta iš ledynų 
sustumtų riedulingo priemolio, gargždo, 
smėlio, molio. Kalvas dažniausiai den- 
gia riedulingas moreninis priemolis, 
p. r. šlaitą — rupus smėlis, žvyras; du- 
bumų dugnas padengtas moliu ir smėliu. 
Į Lietuvą atslinkę ledynai kelis kartus 
buvo apdengę D. a. teritoriją. Paskuti- 
nysis ledynas ilgesniam laikui buvo su- 
stojęs 2 kartus ir paliko 2 galinių mo- 
renų ruožus. Pirmasis ruožas — kalvotas 
gūbrys — tęsiasi pro Senuosius Trakus, 
Žilinus, Bobriškes, Druckūnus, Nedingę 
ir ties Merkine priartėja prie Nemuno. 
Antrąjį ruožą, kurį nuo pirmojo skiria 
ežeringas pažemėjimas, sudaro moreni- 
niai masyvai. Kai kuriose rinose dabar 
telkšo ežerai: Margis, Ilgis, Vilkokšnis, 
Didžiulis, Neveiglas, Ilgai. Be to, yra 
daug nedidelių ežerėlių, susidariusių ne- 
gyvojo ledo luistų išgulėtose giliose ak- 
linose daubose. Ledynui pasitraukus 
į Vidurio žemumą, jo išgulėtos dubu- 
mos, kuriomis dabar teka Bražuolė, 
Strėva, apie 200 metų buvo apsemtos 
prieledyninių marių. Šių marių dugne 
susiklostė juostuotieji moliai. 


„DZŪKŲ ŽINIOS" — tarybinis Lazdijų rj. 
laikraštis, ėjęs 1945.III.26—1950.XII.5 
dukart per savaitę. 


DZUNKOVAS Arsentijus [1919—1941]— 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
darbininkų, statybos darbininkas. Nuo 
1937 Komunistų partijos narys. 
darbą dirbo Vandžiogalos vls. (Kau- 
no aps). 1940—41 Barsukinės taryb. 
ūkio komisaras, vėliau Vandžiogalos 


vls. milicijos sk. viršininkas. Hitleri- 
ninkų ir vietinių burž. nacionalistų 
nužudytas, 


DŽENČIALAUKA — kaimas Kapsuko rį., 
Sasnavos apyl., 9 km į š. nuo Kapsuko, 
abipus Kazlų Rūdos—Alytaus geležin- 
kelio. 131 gyv. (1959). Per D. teka 
Raišupis, kaimo pakraštyje įtekantis 
į Sasną (Šešupės intaką). 1 km į v. nuo 
D. teka Šešupė. Pro kaimą eina Kau- 
no— Kapsuko plentas. Kuriasi nauja kol- 
ūkio gyvenvietė. Kolūkio malūnas, lent- 
piūvė ir kt. gamybiniai pastatai, kultū- 
ros namai (nuo 1956), biblioteka. Į vien- 
kiemius D. išsiskirstė 1856. 


DŽEVINSKIS Feliksas [1788 Volinėje — 
apie 1850 Maskvoje|-— fizikas. Baigė 
Vilniaus un-tą. Nuo 1813 jame dėstė mi- 
neralogiją. 1816 išleido mineralogijos 
vadovėlį. 1817—19 Paryžiuje studijavo 
fiziką ir Vilniaus un-tui komplektavo 
fizikos prietaisus, knygas. 1819 grįžo 
dėstyti į Vilniaus un-to fizikos katedrą; 
1823 išleido veikalą „Eksperimentinės 
fizikos metinis kursas“ lenkų kalba. 
1824—31 ordinarinis Vilniaus un-to pro- 
fesorius. 1832—40 fizikos profesorius 


Part. . 


DZI-—DŽI 455 


Vilniaus Medicinos-chirurgijos akade- 
mijoje. 1840 išėjo į pensiją, vėliau iš- 
vyko į Maskvą. Parašė fizikos vadovėlių 
g-joms ir nemaža straipsnių. 


DŽIAUKŠTAS Pranas [g. 1925.X.4 Mu- 
kiškiuose (Švenčionių  rj.)] — miškų 
ūkio inžinierius, žemės ūkio mokslų 
kandidatas (1959). 1953 baigė Lietuvos 
Ž. ū. akademiją. Nuo 1957 TSKP narys. 
1957—62 - Lietuvos Miškų ūkio in-to 
Dubravos miškų tyrimo stoties moksl. 
bendradarbis. Nuo 1962 Lietuvos Ž. ū. 
akademijos docentas. Paskelbė moksl. 
straipsnių apie lazdyno formas Lietuvos 
miškuose, spygliuočių skiepijimą. 


DŽIAUKŠTAS Silvestras [g. 1928.1.3 Mi- 
kalave (Švenčionių rj.)] — dailininkas. 
1954 baigė Lietuvos 2 

TSR Dailės in-to ta- 
pybos katedrą. Nuo 
1957 dalyvauja res- 
publikinėse ir vi- 
sasąjunginėse dailės 
parodose. Nuo 1962 
Lietuvos TSR Dailės 
in-to dėstytojas. Ku- 
ria daugiausia te- 
minius paveikslus ir 


peizažus, vaizduoja 
šiuolaikinį tarybinių jų 
žmonių gyvenimą. —> 


Jo drobėms būdinga konstruktyvi kom- 
pozicija, subtilus žalsvas koloritas. 
Kūriniai: „„Rajoninėje žemės ūkio parodoje" 


(1957), „„Sėja“ (1960), ,„Prekių stotis“ (1961), 
„Laukų tręšimas“ (1962), ,,„Kerdžius“ (1962), 
„„Melioratoriai“ (1965) ir kt. 


DŽIGŪNAS — liaudies šokis. Buvo žino- 
mas apie Kaltinėnus, Prienus, Garliavą. 
Muz. metras ?/;, tempas vidutinis. Šo- 
kėjai sustoja į ratuką, kurio viduryje 
1 pora susikabinus 2 kartus treptelėja, po 
to pašoka ir smarkiai sukasi. Šokdavo ir 
vieni vyrai. Vienos moterys D. šokdavo 
pagal kitą muziką ir atlikdavo kitokius 
judesius. J. Lingys vyrų šokama D. pri- 
taikė scenai. 


Lit.: J. Lingys, 
kn. 3, V., 1959, 


DŽINGŪLIAI — mušamasis liaudies mu- 
zikos instrumentas; 1—1,5 m ilgio lazda 
su prikabintais ant viršutinio galo žvan- 
gučiais. D. džingsi, apatiniu lazdos galu 
stuksenant į grindis. Grojant kitais mu- 
zikos instrumentais, D. mušamas ritmas 


DŽIUGAI — kaimas Jurbarko rj., Gir- 
džių apyl, 15 km į š. nuo Jurbarko, 
6 km į p. r. nuo Eržvilko. 93 gyv. (1959). 
Kaimas įsikūręs Vidaujos kair. krante. 
Per D. teka Trumpė (Vidaujos intakas). 
Šiaurėje (už Vidaujos) tęsiasi Panerio 
miškas, pietuose — Miliušgirio miškas, 
Per D. eina Jurbarko—Eržvilko kelias. 
Kavolių pr. m-la (nuo 1928), Pavidaujo 
biblioteka (nuo 1955). Vokiečių fašistų 
okupacijos metais aplinkiniuose miškuo- 
se apsistodavo „Keršytojo“ būrio parti- 
zanai. 


DŽIUGIAI — kaimas Joniškio rj., Pociū- 
nų apyl., 11 km į p. v. nuo Joniškio, 


Lietuvių liaudies šokiai, 


456 DŽI-—EGL 


15 km į š. nuo Meškuičių. 95 gyv. 
(1959). Per D. teka Platonis. Yra Tau- 
sėnų aštuonmetė m-la (1919—53 pradi- 
nė, 1953—62 septynmetė). 


DŽIŪGINĖNAI — kaimas Telšių Ij., 
Degaičių apyl, 4 km į v. nuo Telšių, 
abipus Šiaulių—Kretingos geležinkelio. 
147 gyv. (1959). P. v. pakraštys siekia 
Germanto, Varleisčio ir Durbinio ežerus. 
Pro D. teka Durbinis, jungiąs Durbinio 
ir Masčio ež. Iš v. prieina Džiuginėnų 


E, e, Ę. ę — lietuvių abėcėlės septintoji 
ir aštuntoji raidės. Raide e žymimos 
trys liet. kalbos balsinės fonemos: tarpt. 
žodžių kirčiuota ir nekirčiuota trumpoji 
„e“, pvz, „ėteris“, „fakultėtas", liet. 
kalbos žodžių kirčiuota ir nekirčiuota 
trumpoji „e“, pvz., „esi“, „mėsti", ir 
kirčiuota ilgoji „6“, pvz., „mėta“. Rai- 
de E, ę žymima ilgoji „6“, kilusi iš „en“, 
pvz, „kęsti“ <„keūsti". Tarpt. žodžių 
trumpoji fonema „e“ yra priešakinės 
eilės vidutinio pakilimo uždaras balsis, 
artikuliuojamas įtemptais kalbos padar- 
gais. Liet. kalbos žodžių trumpoji fone- 
ma „e“ yra priešakinės eilės vidutinio 
pakilimo balsis, atviresnis, negu tarpt. 
žodžių „e“. Ilgasis balsis „6“ iš visų 
priešakinės eilės vidutinio pakilimo bal- 
sių yra žemiausio pakilimo ir atviriau- 
sias; jam būdingas žymus „a“ atspalvis. 


Ė, ė— lietuvių abėcėlės devintoji raidė, 
Ja žymima balsinė fonema „ė“, kuri 
būna tvirtapradė, tvirtagalė ir nekirčiuo- 
ta, pvz, „ėsti“, „sės“, „kasė“. „Ė" yra 
priešakinės eilės vidutinio pakilimo il- 
gas balsis, iš visų priešakinės eilės vidu- 
tinio pakilimo balsių uždariausias. 


„ECHO“ („Aidas“) — savaitraštis, ėjęs 
1906 Vilniuje lenkų kalba. Lietuvos So- 
cialdemokratų partijos organas. Išleis- 
ta 18 nr. 


„ECHO“ („3xo"—,,Aidas“) — buržuazi- 
nis informacinis dienraštis, ėjęs 1920— 
1940 Kaune rusų kalba. 


„ECHO ROBOTNICZE“ („Darbininkų 
aidas“) — neperiodinis laikraštis, ėjęs 
1919 Vilniuje lenkų kalba. Leido A. Do- 
maševičiaus vadovaujama LSDP, kurią 
1918 pab.—1919 pr. faktiškai sudarė 
Vilniaus ir Naujosios Vilnios org-jos. 
1919.I.30 Vilniaus ir Naujosios Vilnios 
org-jų narių susirinkime LSDP pasivadi- 
no LKP ir pradėjo tartis su Lietuvos ir 
Baltarusijos KP dėl susijungimo. Laik- 
raštyje „E. r.“, kuris nuo Nr. 1 (1919.1.12) 
iki Nr. 16 ėjo kaip LSDP, o nuo Nr. 17 
(1919.1.31) kaip LKP laikraštis, atsispin- 
dėjo Vilniaus ir Naujosios Vilnios so- 
cialdemokratų organizacijų  kairėjimo 


miškas. Pr. m-la (nuo 1940). Kaimo P. 
pakraštyje yra piliakalnis, vad. Džiugo 
kalnu. Buvusiame D. dvare kurį laiką 
gyveno rašytoja Žemaitė. To dvaro pa- 
statai vertingi archit. atžvilgiu. 


DŽIŪGO KALNAS — ledyninės kilmės 
kalva-piliakalnis Žemaičių aukštumoje, 
4 km į v. nuo Telšių. Aukštis 181 m 
virš jūros lygio. D. k. yra balno for- 
mos. Piliakalnio aikštelė 48 m ilgio, 
20 m pločio. Iš p. ją juosia 2 m aukš- 
čio pylimas. Padavimuose apie D. k. 


minimas sen. žemaičių didvyris Džiu- | 


gas, kovojęs su kryžiuočiais, 


procesas, jų suartėjimas su Lietuvos ir 
Baltarusijos KP. 


„ECHO ŽYCIA ROBOTNICZEGO" („„Dar- 
bininkų gyvenimo aidas“) — nelegalus 
hektografuotas LSDP laikraštis, leistas 
1897—98 Vilniuje lenkų kalba. Red. 
E, Sokolovskis. Nr. 1 pasirodė 1897.III. 
Iš viso išleisti 9 nr. Laikraštis buvo re- 
voliucinių socialdemokratų įtakoje, 


„ECHO ŽYCIA ROBOTNICZEGO LIT- 
WY“ („Lietuvos darbininkų gyvenimo 
aidas") — socialdemokratinis neperiodi- 
nis laikraštis, ėjęs 1917 kaizerinės Vo- 
kietijos okupuotame Vilniuje lenkų kal- 
ba. Nelegaliai leido LSDP. 


EDUKACINĖ KOMISIJA — valstybi- 
nė švietimo reikalų komisija, veikusi 
1773—97 Žečpospolitoje, Uždarius jėzui- 
tų ordiną, E. k. tvarkė visas m-las, siek- 
dama suvalstybinti švietimą ir įvesti 
vieningą švietimo sistemą. Žečpospolita 
buvo suskirstyta į dvi provincijas — 
Lenkijos ir Lietuvos (pastarajai priklau- 
sė Baltarusijos v. dalis). Lietuvos pro- 
vincija buvo padalyta į 4 apygardas 
(Gardino, Naugarduko, Lietuvos Brastos 
ir Kražių), 0 apygardos —į paapygar- 
džius. 1775 Vilniuje buvo įkurta moky- 
tojų seminarija parapinių m-lų moky- 
tojams rengti. Buvusi jėzuitų Vilniaus 
akademija 1781 perorganizuota į Lietu- 
vos Vyriausiąją mokyklą. Jos žinioje 
buvo 32 vidurinės m-los ir apie 200 pra- 
dinių m-lų. Buvo parūpinta vid. m-loms 
vadovėlių, 


praktikos; tai prieštaravo scholastikai, 
viską aiškinusiai dogmomis ir autorite- 
tais. E. k. įvedė į m-las gamtos moks- 
lus, kurie veikė mokinių pasaulėžiūrą 
materialistine kryptimi. E. k. išplėtė pa- 
rapinių m-lų programą: be mokymo 
skaityti ir bažnytinių maldų, imta mo- 
kyti rašyti ir skaičiuoti. Bet dėl tin- 
kamų mokytojų trūkumo (m-lose dirbo 
daugiausia buvusieji jėzuitai) m-lų su- 


Džiugo kalnas 


pasaulietinimas vyko lėtai, E. k. Vid: 
m-lose vietoj lotynų kalbos įvedė dėst?“ 
mąją lenkų kalbą, tokiu būdu prisidė“ 
dama prie lietuvių ir kitų tautybių polo: 
nizavimo. Nors liet. vadovėliais palė 
pinėms m-loms E. k. nesirūpino, tačiė“ 
elementoriaus „Mokslas skaitymo Ii 
tuviško“ tiražo augimas 1776—90 NU“ 
560 iki 2350 egz. rodo, kad lietuviškė 
besimokančių skaičius didėjo. Žiugo 
Žečpospolitai, E. k. veikla sutriko. Nuo 
1797 veikė atskira Lietuvos E. K. KU“ 
priklausė nuo generalgubernatoriaUs ! 
savo veiklos neišvystė, Nuo 1803 E. *- 
funkcijos atiteko Vilniaus un-tui. 4 


Lit.: A. Šidlauskas, Mokyklų reforma Leik 
voje XVIII a. pabaigoje.—,,Lietuvos TSR 
darbai“, 1962, A 2. 


EFRAIMKA — Prūsijos karaliaus Fridr“ 
cho II nurodymu leista falsifikuota E 
pospolitos moneta (XVIII a.). Pava jo 
nimas kilęs nuo Fridricho II parankil 
Efraimo vardo. Ž. Pinigai. 

EFROSAS Borisas [g. 1914.XI.1 PlunĖ“ 
je] — gydytojas chirurgas, mediciN 
mokslų kandidatas (1950), Lietuvos igė 
nusipelnęs gydytojas (1958). 1938 L r 
Kauno un-tą. Nuo 1939 ligoninės £Y' ir 
tojas Kaune, Marijampolėje, Balchai į, 
Vilniuje. Nuo 1955 TSKP narys. PaS“, 
bė moksl. straipsnių chirurgijos Kd 
mais, pirmasis Lietuvoje padarė Šš!" 
operaciją širdies ydai pašalinti. 


AS 
EGLĖ — rašytojos Liudmilos MalinūU 
kaitės slapyvardis. 


EGLĖ. Lietuvoje auga 1 savaiminė EP 6 
šis — paprastoji E. (Picea excels0) ! 
introdukuotos. YR 

PAPRASTOSIOS E. Lietuvojė jų 
daugiau kaip 20 formų, besiskiria"! - 
kankorėžiais (dažniausios — žaliak TOKS 
rėžė ir raudonkankorėžė), žieve (PO 
telinė, lygiažievė ir kt.), šakojimOš k 
būdžiu (netaisyklinga šukiška, šePė!“>, 
ir kt.), vegetacijos pradžios lai 
lyvoji ir ankstyvoji), be to, sau 
formų išsiskiria dekoratyviškumu: sioji 
ga iki 30—40 m aukščio; aukščia““ į), 
E., 42 m, yra Punios šile (Alytaus 


kita aukšta, 39 m,— Dubravos miške 
(Kauno rj.). Pradeda žydėti vidutiniš- 
kai IV.25—V.15, sėklos subręsta spa- 
10 mėn. Spyglius, ypač jaunuolynuo- 
Še, kasmet pažeidžia parazitiniai gry- 
al — spyglių rūdys, spygliakričiai; me- 
dienai labiausiai kenkia žievėgraužių, il- 
šaūsių lervos. Eglynai daugiausia pa- 
Plitę Žemaitijos pietvakariuose ir šiau- 
TėS rytuose, Žagarės apylinkėse, Šušvės 
aseine, Biržų girioje; nemaža jų yra 
apie Raguvą, Troškūnus, Skapiškį, La- 
Variškes, Aukštadvarį, Kruonį, Daugus 
Ir Šešupės baseine. Dažniausiai eglės 
auga derlinguose, tekančių vandenų pa- 
ankamai ir pastoviai drėkinamuose pu- 
tuose priemoliuose, priesmėliuose ir 
moliuose grynais medynais ir mišriai su 
drebulėmis, beržais, baltalksniais. Daug 
„ būna ąžuolynuose, uosynuose, geres- 
Dio dirvožemio pušynuose. Vyraujantie- 
! eglynų tipai Lietuvoje: kiškiakopūsti- 
Niai-mėlyniniai (2795 visų eglynų), kiš- 
Kiakopūstiniai (2495), mėlyniniai (1895), 
Iškiakopūstiniai-plačialapiniai (1596). 
8lynai užima 309 000 ha, arba 2095 vi- 
Sų miškų, Vid. bonitetas I,9, vid. skal- 
Sumas 0,63, vid. tūris 148 ktm/ha, vid. 
Prieauga 3,1 ktm/ha. Kasmet pagamina- 
Ma apie 600 000 ktm E. medienos — rąs- 


Aa ' 
Ukščiausioji eglė Lietuvoje (Punios šile) 


tų, popiermalkių. E. plačiai naudojamos 
gyvatvorėms, geležinkelių ir sodų ap- 
sauginėms juostoms, kertamos Naujųjų 
Metų šventėms. 

Nuo XIX a. antrosios pusės, pradėjus 
labiau vartoti E. medieną, mažėjo ir eg- 
lynų plotai. Nuo 1920 iki 1963 eglynų 
Lietuvoje sumažėjo apie 2095. Daugiau- 
sia eglynams pakenkė plyni kirtimai. 
E. vietą užėmė ne tokių vertingų rūšių 
medžiai: beržai, drebulės, baltalksniai, 

INTRODUKUOTŲ E. dažniausios rūšys 
Lietuvoje — dygioji E. (P. pungens) ir 
baltoji E. (P. canadensis). Dygiosios E. 
aptinkamos kaip dekoratyviniai medžiai 
miestuose, miesteliuose, parkuose; balto- 
sios — parkuose ir miškų želdiniuose 
(Kuršių nerijoje). 

Ia Lietuvos TSR miškai, V., 1962 [p. 76— 


EGLESIAI — kaimas Akmenės rj., Papi- 
lės apyl., 3 km į š. r. nuo Papilės; kol- 
ūkio centras. 35 gyv. (1959). Lentpiūvė, 
mechaninės dirbtuvės, garažas, stalių 
dirbtuvė. Yra parkas, kuriame auga pil- 
kasis ir sidabrinis kėniai, maumedžiai, 
pocūgės, veimutinės pušys, 


EGLESYS — upė Akmenės rj., Ventos 
deš. intakas. Ilgis 19 km, baseino plo- 
tas 40 kmž. Prasideda Eglesių kaimo 
apylinkėse, 3 km į š. r. nuo Papilės. Te- 
ka v. kryptimi, kerta Šiaulių — Mažeikių 
glžk. ir plentą. Įteka į Ventą 236 km 
nuo jos žiočių, prie Purvių II. Intakas 
Vervedys (deš.). 


„EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“ — sena 
stebuklinė lietuvių liaudies pasaka. Visų 
jos variantų siužetas maždaug vienodas. 
Mergaitė išteka už žalčio, kurį vėliau 
jos broliai nužudo. Iš širdgėlos vaikus 
ji paverčia medžiais ir pati virsta egle. 


Pasaka poetizuoja meilę vyrui, ištikimy- . 


bę šeimai, vaikų ištvermę, smerkia žiau- 
rumą ir klastą. Pasakoje atsispindi sen. 
lietuvių žalčio kultas. 

Pirmą kartą pasaką lenkų kalba pa- 
skelbė M. Jasevičius almanache „Biru- 
ta“ (1837) su dainuojamais intarpais 
liet. kalba. XIX a. pab. pora pasakos 
variantų išspausdinta leidinyje „Mittei- 
lungen der litauischen literarischen Ge- 
sellschaft" („Lietuvių literatūros drau- 
gijos pranešimai“). Juos perspausdino ir 
naujų variantų paskelbė J. Basanavičius 
rinkinyje „Lietuviškos pasakos įvairios“ 
(t. 2—4, 1904—05). Šiuo metu yra užra- 
šyti daugiau kaip 45 jos variantai, 

„E. ž. k.“ motyvais sukurta įvairių 
originalinių meno kūrinių. Lenkų rašy- 
tojas J. Kraševskis pasaką įkomponavo 
poemoje „Vitolio rauda“ (1840), iš ku- 
rios ją į liet. kalbą vertė K. Praniaus- 
kaitė (1859), J. Vištelis (1881), F. Kirša 
(1924). „E. ž. k." inscenizavo A. Fro- 
mas-Gužutis (1893), A. Strazdas (1917), 
K. Jurašiūnas (1937). M. Petrauskas 
„E. ž. k." motyvais parašė operą (1918), 
S. Nėris sukūrė poemą (1540), V. My- 
kolaitis-Putinas dramatizuotą  poemėlę 
„Žilvinas ir Eglė“ (1960), E. Balsys — 
baletą (past. 1960). Pasaką iliustravo 
grafikės S. Valiuvienė, A. Makūnaitė 
ir kt. J. Antinis 1960 sukūrė monu- 


EGL—EGL 457 


Iliustracija pasakai „Eglė žalčių karalienė“ 
(dail. A. Makūnaitė, paspalvintas medžio rai- 
žinys, 1962) 


mentalią Eglės skulptūrą (Palangoje). 
„E. ž. k." motyvai paplitę taikomojoje 
dailėje. Ši pasaka, randama ir latvių tau- 
tosakoje, taip pat panaudota latvių rašy- 
tojų (Auseklio, J. Lautenbacho, Aspazi- 
jos ir kt.) kūryboje. 


EGLIABALIAI — kaimas Kapsuko rj., 
Jurgežerių apyl., 7,5 km į v. nuo Kal- 
varijos. 217 gyv. (1959). Iš nedidelės 
pelkės ties Ė. išteka Menkupė (Šešupės 
intakas). Per kaimą eina kelias, jungias 
Kalvarijos— Vištyčio ir Kalvarijos—Vil- 
kaviškio kelius. 


EGLINIS M. [tikr Mejeris Elinas; 
g. 1910.X.3 Seredžiuje (Jurbarko rj.)] — 
rašytojas, publicistas. Lit. veiklą pra- 
dėjo, mokydamasis g-joje, rašė eilė- 
raščius, apsakymus, 
straipsnius. 1938 bai- 
gė Kauno un-to 
technikos f-tą, įgy- 
damas statybos inži- 
nieriaus specialybę. 
Bendradarbiavo pa- 
žangiojoje spaudoje, 
kasmetiniuose žydų 
literatų almanachuo- 
se „Tojern“ (,„Var- 
tai"), „Bleter“ („La- 
pai“), dalyvavo lit. 
vakaruose, kuriuos 
rengė pažangūs lietuvių ir žydų rašy- 
tojai. Vok. faš. okupacijos metais bu- 
vo kalinamas Kauno gete, bet pabėgo. 
Dalyvavo pogr. antifaš. judėjime. Po 
D. Tėvynės karo atsidėjo vien lit. dar- 
bui, parašė knygelių vaikams, grož. apy- 
braižų apie Kauno hidroelektrinės sta- 
tytojus, kom. darbo brigadas, išleido 
knygų apie vok. faš. okupantų ir liet. 
burž. nacionalistų piktadarybes, taryb. 
žmonių kovą prieš fašizmą, jų draugys- 
tę ir didvyriškumą. 


458 EGL—EID 


Ršt.: Gegužės Pirmoji, K., 1948; Tėvo at- 
vaizdas, V., 1953; Statybininkai, V., 1954; 
Naujo ieškotojai, V., 1955; Mirties fortuose, 
V., 1957 [II leid. 1958]; Pirmoji prie Nemuno, 


V., 1958; Taip priartinama ateitis, V., 1960; 
Per vieną naktį, V., 1963. 
EGLINIS — ežeras Zarasų rj, 10 km 


i p. I. nuo Smalvų, 0,5 km į p. nuo 
Drūkšių ežero. Plotas 12 ha. Ežeras iš- 
tisęs iš š. į p.; ilgis 660 m, didž. plotis 
220 m. Krantai žemi, daugiausia pelkėti. 
Išteka bevardis upelis. Ežero š. pakran- 
tėje įsikūrusi Vyšniava. Ežeras verslo- 
vinis. 

EGLIŠKIAI — kaimas Danės kair. kran- 
te, 4 km į p. nuo Kretingos. 96 gyv. 
(1959). Š. dalis (37 gyv.) yra Kretin- 
gos rj., Žalgirio apyl., p. dalis (59 gyv.) — 
Klaipėdos rj., Kretingalės apyl. Ties 
E., Danės krante, yra ankstyvojo gele- 
žies amžiaus pilkapiai, XIX a. pab. tyri- 
nėti A. Gecės ir A. Becenbergerio. Pil- 
kapiai turėjo viršuje akmenų vainikus, 
o viduje — akmenų rentinius; juose 
rasta puodų su degintais žmonių kaulais. 


Lit.; A. Bezzenberger, Hūgelgrab bei Eglisz- 
ken, Kreis Memel.—,„Sitzungsberichte der 
Altertumsgesellschaft Prussia“, Bd. 21, Kėonigs- 
berg, 1900; A. Gėtze, Hūgelgrūber bei Eglien- 
Niclau, Kreis * Memel.— Ten pat, Bd. 23, 
Kėonigsberg, 1914, 


EGLIŠKIAI — kaimas Kapsuko rj., Jurg- 
ežerių apyl, 8 km į š. v. nuo Kalvari- 
jos, prie kelio į Vilkaviškį. 36 gyv. 
(1959). Alksninės aštuonmetė  m-la 
(1926—52 pradinė, burž. valdymo me- 
tais veikusi Alksninėje; 1952—61 sep- 
tynmetė). 1880 buvo 16 gyv., 1923 — 51. 


EIBŪČIŲ PĖLKĖ — pelkė Akmenės rj., 
1 km į p. nuo Naujosios Akmenės, prie 
Eibūčių kaimo. Plotas 299 ha. Pelkė iš- 
tisusi iš v. į r. apie 4 km; rytuose su- 
sisiekia su Karpėnų pelke. Maitinama 
kritulių ir paviršiaus vandenų. Pelkė 
šiek tiek žemėja nuo vidurio š. ir p. 
link. Raistinė žemapelkė ir tarpinio tipo 
pelkė. Durpių klodo didž. storis 3,8 m, 
vid. 1,78 m. Vyrauja tarpinio tipo dur- 
pės. Vid. susiskaidymas 3495, vid. pe- 
leningumas 5,59. Po durpėmis smėlis. 


EICHVALDAS Eduardas [1795.VII.15 
Mintaujoje — 1876.XI.16 Peterburge] — 
gamtininkas, Peterburgo MA narys ko- 
respondentas (1826). 1814—17 Berlyno 
ir Vienos un-tuose studijavo mediciną 
ir gamtos mokslus. Vėliau dvejus me- 
tus keliavo po V. Europą. 1819 Vil- 
niaus un-te apgynė daktaro disertaciją. 
1819—21 gydytojas Aizputėje (Latvi- 
ja). 1821—27 dėstė Tartu ir Kaza- 
nės un-tuose. 1827—32 Vilniaus un-to, 
1832—38 Vilniaus Medicinos-chirurgijos 
akademijos zoologijos ir lyg. anatomi- 
jos profesorius, kartu ir akademijos 
moksl. sekretorius. 1838—51 dėstė Pe- 
terburgo Medicinos-chirurgijos akademi- 
joje, o 1839—55 ir kalnakasybos in-te. 

Dirbdamas Vilniuje, tyrinėjo Lietuvos 
ir pietvakarių Rusijos florą, fauną, pa- 
leontologijos ir geologijos problemas. 
Surinktą medžiagą apibendrino veikale 
„Lietuvos, Volinės ir Podolės gamtos 


bruožai“ (vok. kalba, 1830). Šiam vei- 
kalui panaudojo ir S. Gorskio sudarytą 
1205 rūšių Lietuvos augalų sąrašą. Sa- 
vo vadovėlyje studentams „Specialioji 
zoologija“ (lot. kalba, 1829—31) pateikė 
gyvūnų sistemą, pagristą ne tiek mor- 
fologiniu panašumu, kiek genetiniais 
ryšiais. Jis teigė, kad gyvybė atsiradu- 
si iš neorganinės gamtos. Pirmieji pa- 
prasčiausieji organizmai susidarę jūro- 
je, o iš jų laipsniškai išsivysčiusios vi- 
sos kitos organizmų formos. Gyvūnų 
klasifikaciją E. vaizdavo kaip medį, ku- 
rio viršūnėje esąs žmogus. Naujos rūšys 
kintančios, įvairių aplinkos sąlygų vei- 
kiamos. Tuo būdu, evoliucines pažiūras 
E. reiškė anksčiau, negu Č. Darvinas. 
Ršt.: Naturhistorische Skizze von Lithauen, 
Wolhynien und Podolien, Wilna, 1830; Zoologia 
specialis, 3 vol., Vilnae, 1829—31; Memoria 
Bojani, Wilno, 1835. 
EICIŪNAI — kaimas Šakių rj, Kriū- 
kų apyl., 5 km į p. v. nuo Kriūkų, prie 
kelio į Šakius. 57 gyv. (1959). P. pa- 
kraštyjeę yra Raninės miškas. Kolūkio 
lentpiūvė, pr. m-la (įst. apie 1895). 1827 
buvo 68 gyv. 


EIČIAI — kaimas Tauragės rj, Gau- 
rės apyl, 16 km į p. r. nuo Tauragės, 
8 km į p. nuo Gaurės. 75 gyv. (1959). 
Kaimas gatvinio tipo. Kaimą supa Ei- 
čių miškas; iš v. prieina Artosios pelkė. 
Yra Eičių girininkija, įsteigta prieš I 
pasaul. karą. Pr. m-la (nuo 1911). XIX a. 
pab. buvo pašto stotis. 1941.VI.22 taryb. 
pasieniečiai ties E. kovėsi su vok. faš. 
kariuomene. Yra memorialinis akmuo. 


EIČIŲ MIŠKAS — miškas Tauragės rj., 
8 km į š. v. nuo Smalininkų, prie 
kelio į Tauragę. Priklauso Tauragės 
miškų ūkio Eičių girininkijai. Plotas 
4088 ha. Smalininkų-Viešvilės miškų ma- 
syvo dalis. Iš vakarų į E. m. įsiterpia Ar- 
tosios pelkė. 


EIČIŪNAI — kaimas Alytaus rj., Butri- 
monių apyl., 5 km į r. nuo Butrimonių, 
prie kelio į Onuškį. 212 gyv. (1959). 
Felčerių-akušerių punktas (nuo 1962), 
pr. m-la (nuo 1924). E. minimi 1694 
(1,5 valako, 5 kiemai). 


EIDELMANAS Borisas [1896.IX.16 Kau- 
ne — 1960.IX.14 Vilniuje — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Darbininkas. 1917 
įstojo savanoriu į Raudonąją gvardiją 
Penzoje, dalyvavo kovose su kontrre- 
voliucionieriais Maskvoje, Omske. Nuo 
1921 Kaune dirbo batsiuviu. 1929—40 
Lietuvos Raudonosios pagalbos (LRP) 
org-jos narys. Padėjo LRP CK palaikyti 
ryšius su polit. kaliniais. E. bute nele- 
galiai gyveno komunistai, buvo laiko- 
ma kom. lit-ra, vyko nelegalūs odinin- 
kų profs-gos v-bos posėdžiai. 1929.IX.3 
suimtas demonstracijoje antikarinės jau- 
nimo dienos proga Kaune, 1933 — su- 
muštas už dalyvavimą Gegužės Pirmo- 
sios demonstracijoje. Didžiojo Tėvynės 
karo metais gyveno Ferganos sr., dirbo 
batsiuviu. Nuo 1945 dirbo įv. Vilniaus 
artelėse. 


EIDINTAI — kaimas Tauragės rj., Ba- 
takių apyl., 10 km į p. nuo Skaudvilės; 


kolūkio centras. 110 gyv. (1959). Į r. nuo 
E. teka Aučia; šiaurės vakaruose eilė 
Radviliškio—Pagėgių  glžk. Kultūros 
namai. 


EIDUKAITĖ Danutė [g. 1929.VII.12 Ku 
piškyje] — dailininkė. 1953 baigusi Lie“ 
tuvos TSR Dailės in-to keramikos katėd- 
rą, dėsto Žuko taikomosios dailės tech: 
nikume Kaune. Nuo 1959 dalyvauja 
dailės parodose. Dirba buitinės dekora“ 
tyvinės keramikos srityje. 


EIDUKAITIS Pranas [1878 Vaitkabaliuo“ 
se (Vilkaviškio rj.) — 1941.VIL14 Višty“ 
tyje (Vilkaviškio rj.)] — revoliucinio JU“ 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. JaU“ 
nystėje ieškojo darbo Vokietijoje, ANS“ 
lijoje, Amerikoje. Grįžęs į Lietuvą, OF 
ganizavo švietėjiškas d-jas. UŽ kova 
prieš caro valdžią 1906, 1908, 1913 bU 
vo kalinamas Vilkaviškyje, Kalvarijojė 
ir kitur. Aktyvus kovotojas prieš burė 
santvarką Lietuvoje, 1935 metų valsti? 
čių streiko dalyvis. Įkalintą Gražiškiu05ė 
E. valstiečiai išvadavo. 1936 nuteistė“ 
15 metų kalėti. 1940 išrinktas Liaudiė 
Seimo atstovu, vėliau — Lietuvos 

AT Prezidiumo nariu. Hitlerininkų * 
vietinių burž. nacionalistų nužud 1 
kartu su sūnumis Sergiejumi ir JON 
(komjaunuoliu). 


EIDUKAITIS Vytautas [g. 1910.1X21 
Kraukėnuose (Radviliškio rj.)]) — 2 k 
nistracinis ir žemės ūkio darbuotoj“? 
Lietuvos TSR nusipelnęs žemės U 2 
darbuotojas (1965). 1940 dirbo Žž. Ū- I 
misijoje (Kėdainių aps.). 1941 KėdaiP, 

pram. kombinato direktorius. 1942 
kovojo Raudonosios Armijos 16 liet. T 
vizijoje. Po karo Kėdainių aps. VY. 48 
mojo k-to skyriaus vedėjas, 194759 
Jurbarko aps. vykdomojo k-to pirmin! o 
kas. Nuo 1947 TSKP narys. 1950 baigs 
Resp. partinę m-lą, dirbo Utenos, 
1953 Ukmergės rj. vykdomojo k-to P“ 
mininku. Nuo 1955 Ukmergės I). ia 
rių kolūkio pirmininkas. Jo vadovaul: 
mas kolūkis tapo vienu pirmaujan“ 

rajone. 


EIDUKAITIS Vytautas [g. 1923.V14 KaU 
ne] — aktorius. 1952 baigė 
Lunačiarskio teatrinio meno 
1952—59 Kauno muz. dramos teal a 
nuo 1959 Kauno dramos teatro aktorio, 
Režisavo V. Rozovo pjesę „Gero VE! 


* a 

Vaidmenys: Burdulis (A. Griciaus „Išvak Ė 
rės"), Pritikinas (M. Gorkio ,„Barbaral ) 5"), 
ricijus (K. Goldonio „Viešbučio šeiminin is")r 
Dargulis (R. Narečionio ,„Nuostabus TT kt. 


Kosmė (P. Kalderono ,„Dama vaiduoklė 


EIDUKAITYTĖ Elena [g. 1907.11L1 Vai“ 
kabaliuose (Vilkaviškio rj.)] — pelosa 
gė, Lietuvos TSR nusipelniusi mokyt t 
(1964). 1929 baigusi Marijampolės Ma 
seminariją, mokytojavo. 1940—41 ai 
rijampolės aps. pr. mokyklų insPĖ 
riaus padėjėja, liaudies švietimo sk. 054 
dėja. D. Tėvynės karo metais D 
(Udmurtijos ATSR) liet. vid. m-105 "m 
kytoja, mokymo dalies vedėja. 1 y 
1950 Švietimo ministerijos Kadrų *“2 
riaus viršininkė. Nuo 1946 TSKP Ti. 
1950—53 Klaipėdos sr. liaudies ŠYie. 
mo sk. vedėja. Nuo 1953 Vilniaus 


Ruolio vid. m-los mokytoja. 1958 neaki- 
Vaizdiniu būdu baigė Vilniaus Ped. in-tą. 


EIDUKAITYTĖ Ona [g. 1913.11.10 Vait- 
abaliuose (Vilkaviškio rj.)] — revoliu- 
€Inio judėjimo dalyvė. Kilusi iš valstie- 
"lų. Studijuodama Kauno un-te, 1937 
tojo į komunistų vadovaujamą studen- 
a d-ją „Scientia“, buvo jos v-bos sek- 
„storė, Nuo 1938 Komunistų partijos na- 
S 1940 dirbo „Tiesos“ redakcijoje. 
„ok. Taš, okupacijos metais gyveno ne- 
„„Ealiai, dirbo pogr. darbą, nuo 1942 
„adovavo partiz. grupėms Vilkaviškio 
PS., buvo Gražiškių vls. part. org-jos 
Šekretorė, palaikė ryšius su Margirio 
artizanų būriu, 1944 išleido rankraštinį 
„ikraštėlį „Versmė“. Nuo 1945 Lietu- 
'0S TSR MA centrinės bibliotekos bib- 
1Ografė, 


EDŪKAS Petras [g. 1922.1.14 Paberžiuo- 

“ (Biržų rj.)] — partinis ir administ- 
rInis darbuotojas, Didžiojo Tėvynės ka- 
10 Partizanas. Kilęs iš valstiečių. Nuo 
Je LKJS narys. 1940 baigė propagan- 
tų kursus prie LKP CK. 1941 Daujėnų 
194 komjaunimo organizatorius. Nuo 
Ė 2 Raudonosios Armijos 16 liet. divi- 
Šios karys. 1942 pab. atvyko į vok. fa- 
kišiė okupuotą Lietuvą, partizanavo Ro- 
= 10 ir Biržų aps., buvo Kęstučio par- 
mų I būrio vadas. Nuo 1943 TSKP 
Ua LKP Biržų aps. k-to narys. 1944— 
1044 dirbo part. darbą Biržuose. 1946— 
1948 mokėsi Resp. partinėje m-loje. 
"ių —50 LKP Biržų aps. k-to sekreto- 
i05 1950—53 mokėsi Aukštojoje par- 
LK Jė m-loje prie TSKP CK. 1953—55 
1055 anevėžio miesto k-to I sekretorius. 
19 —97 LKP CK inspektorius. 1957— 
S LKP Panevėžio miesto k-to I sekre- 
1964“, „1956—64 LKP CK narys. Nuo 
tyb „dirba Lietuvos TSR Ministrų Ta- 
p 0je. Nuo 1955 Lietuvos TSR AT de- 
Utatas, 


KDUKEVICIAUS ODOS IR AVALYNĖS 
E Ųų SUSIVIENIJIMAS — įmonių 
avaj eksas, jungiąs Vilniaus odos ir 
„Ynės fabrikus bei Ukmergės ava- 
“S fabriką. Susivienijimo centr. įmonė 
Kaina kietą ir minkštą odą, moterišką 
kišk r buvęs „Viktorijos“ f-kas — vai- 
bars avalynę, Ukmergės filialas — kam- 
Žvaias avalynę, buvusio „Raudonosios 
V 8ždės“ odinės galanterijos kombi- 
9 cechas — moterišką avalynę, ki- 
Minksjo vienijimo įmonės — kietą ir 
jėgų štą odą. Susivienijimo įmonių pa- 
Es 00 t ie oiodos 42 ais dmž 
odos į 2 : 
5 eko ir 3 mln. porų avalynės 
nz ausią susivienijimo įmonė — Vil- 
LR Odos „f-kas, įk. 1875 kapitalisto 
Rekios Vėliau šalia jo įsikūrė dar 
į S aLklos odos perdirbimo įmonės, Ca- 
Uva, laikotarpiu Vilniaus odos f-kai 
dinys darbininkų klasės rev. judėjimo ži- 
AEL 1901 Vilniuje įvyko masinis odi- 
Sau k streikas, kuriame dalyvavo dau- 
Dinkaj 1000 darbininkų. Vilniaus odi- 
Voliųe;,2styviai dalyvavo 1905—07 re- 
laną Oje, kurios metu išsikovojo 8 va- 
mus: darbo dieną. Jiems vadovavo žy- 
kurio tevoliucionierius P. Eidukevičius, 
Vardų pavadintas susivienijimas. 


8a; 


Iki 1914 Vilniaus įmonės perdirbdavo 
kietą ir minkštą odą, o lenkų okupa- 
cijos laikotarpiu dar ir kailius. Buvęs 
Gecovo f-kas taryb. metais pavadintas 
odos f-ku Nr. 1, nuo 1946 odos f-ku 
„Tigras“. 1949, sujungus Vilniaus odos 
ir avalynės imones, įkurtas Eidukevi- 
čiaus odos ir avalynės kombinatas. 1962 
prie kombinato prijungtas Ukmergės 
avalynės f-kas ir ikurtas odos ir ava- 
lynės įmonių susivienijimas. 


EIDUKEVIČIENĖ Barbora  [Burbaitė; 
1867 Mikališkiuose (Biržų rj.) — 1939. 
V.10 Minske] — revoliucinio judėjimo 
dalyvė. Kilusi iš smulkių dvarininkų. 
Rev. judėjime pradėjo dalyvauti jau- 
nystėje. 1886—87 dirbo lenkų darbinin- 
kų rev. partijos „Proletariatas“ organi- 
zuotuose rateliuose Lietuvoje. 1892 bai- 
gė Ciuricho un-tą, įgijo gydytojos 
okulistės specialybę. 1892—1900 gyveno 
Vokietijoje, nuo 1900 Vilniuje. XIX a. 
pab. padėjo gabenti iš Vokietijos į Ru- 
siją s-d. lit-rą. Už tai 1899 buvo Varšu- 
voje kalinama. Nuo 1900 leido savo butą 
Vilniuje naudoti s-d. org-jos reikalams, 
rinko aukas polit. kaliniams. Kaizeri- 
nės okupacijos metais dirbo Vilniuje 
profs-ginį darbą. Nuo 1918.IV drauge su 
vyru P. Eidukevičiumi kūrė pirmąsias 
LKP kuopeles Vilniuje ir aktyviai daly- 
vavo jų darbe. Nuslopinus Tarybų val- 
džią Lietuvoje, 1920—21 dirbdama gy- 
dytoja Raseiniuose ir 1921—22 Šiauliuo- 
se, dalyvavo LKP veikloje, pasirašinėjo 
atsakinguoju redaktoriumi Šiauliuose 
leistą legalų part. laikr. „Darbininkų 
atstovas“ (1921—22), buvo išrinkta pa- 
gal kairiųjų darbininkų sąrašą į Šiaulių 
miesto tarybą. „Darbininkų atstove“ 
(Šiauliai) ir „Moterų balse“ (JAV) rašė 
medicinos ir augalų fiziologijos klausi- 
mais. Už rev. veiklą 1920 Kauno kalėji- 
me buvo kalinama. 1922 Šiauliuose vėl 
suimta ir įkalinta Aukštosios Fredos 
konc. stovykloje. TSRS ir Lietuvai pa- 
sikeitus polit. kaliniais, 1923 išvyko 
į TSRS, dirbo pagal specialybę Mask- 
voje, paskui Polocke. 


EIDUKEVIČIUS Pranas [1869.X.7 Ky- 
bartuose (Vilkaviškio rj.) — 1926.III.7 
Maskvoje] — revoliucinio judėjimo vei- 
kėjas, vienas LKP organizatorių. Kilęs 
iš geležinkelio dar- 
bininkų, šaltkalvis, 
Nuo 1885 dirbo Kau- 
ne brolių Tilmansų, : 
paskui Šuvalo, bro- 

lių Šmidtų metalo 
fabrikuose. Užmez- tž 
gęs ryšius su ištrem- * 
taisiais į Kauną | 
socialistinio judėji- | 
mo dalyviais, 1887 
pradėjo skaityti ne- 
legalią socialistinę | 
(„Proletariato“ ir kt.) 

lit-rą, 1887 padėjo organizuoti Šmidtų 
f-ko darbininkų streiką, kurti pirmuosius 
Kaune darbininkų socialistinius ratelius. 
Nuo 1889 palaikė ryšius su Lenkų dar- 
bininkų s-gos nariais, vėliau — su be- 
sikuriančios Lietuvos Socialdemokratų 
partijos (LSDP) veikėjais. Policijos ir 


EID—EID 


Prano Eidukevičiaus biustas jo vardo odos ir 
avalynės kombinate Vilniuje (skulpt. N. Pet- 


rulis, bronza, 1959) 

fabrikantų persekiojamas už rev. veiklą, 
1895 išvažiavo į Rygą ir, dirbdamas 
šaltkalviu geležinkelio dirbtuvėse, daly- 
vavo vietos socialdemokratų veikloje. 
1898.XI suimtas ir ištremtas. Gyveno 
Gardine, paskui Volkoviske. Už darbi- 
ninkų streikų organizavimą 1901—02 
kalintas Peterburge. Kalėjime studijavo 
K. Markso „Kapitalą“. Paleistas 1903 or- 
ganizavo Gardine Gegužės Pirmosios 
minėjimą, surengė f-ko darbininkų strei- 
ką. Vėl suimtas ir kalintas Gardino ka- 
lėjime, paskelbė bado streiką. Protes- 
tuodamas prieš žiaurų kalėjimo režimą, 
badavo 18 dienų. 1904.I ištremtas 5 me- 
tams į Oloneco gub., iš kurios 1904.X 
pabėgo. Užmezgęs ryšius su Lenkijos 
Socialistų partija, 1905 pr. padėjo or- 
ganizuoti Vilniaus darbininkų protesto 
streiką prieš darbininkų sušaudymą Pe- 
terburge Kruvinojo sekmadienio metu. 
Vėliau dirbo Lodzėje, Dombrovo rj. Bu- 
vo vienas Lodzės darbininkų 1905.VI 
sukilimo vadovų. 1906 pavasarį nutrau- 
kęs ryšius su Lenkijos Socialistų parti- 
jos nacionalistine vadovybe, vadovavo 
tos partijos Lietuvos org-jos susijungi- 
mui su LSDP. 1906—18 dirbo LSDP CK. 
Reakcijos metais kovojo su likvida- 
toriais. 1908 Vilniuje išleido 2 nume- 
rius nelegalaus laikr. „Glos robotniczy“ 
(„Darbininkų balsas“). 1908.XII-—-1909.V 
vadovavo Vilniaus odininkų streikui. 
Užmezgęs ryšius su bolševikais, stojo 
už LSDP ir RSDDP susijungimą. 1911 
bendradarbiavo „Socialdemokrate“ (ru- 
sų k.), rašė korespondencijas iš LSDP 
gyvenimo, pasisakė prieš likvidatorius. 
1912 padėjo organizuoti Vilniuje bolše- 
vikinės „Pravdos“ platinimą. Užmezgęs 
ryšius su RSDDP Vilniaus org-ja, bend- 
romis jėgomis organizavo kampaniją 
rinkimuose į IV Valst. dūmą. 1909—10 
ir 1913—14 gyveno JAV ir, pasivadinęs 
Antanu Baranausku, važinėjo po liet. 
kolonijas, skaitė pranešimus apie padėtį 
Lietuvoje, rinko aukas rev. darbo reika- 


460 EID—EIK 


lams Lietuvoje, bendradarbiavo „„Kovo- 
je“. 1913 vadovavo cukraus f-kų darbi- 
ninkų streikui Filadelfijoje. 1914 apie 
mėnesį dirbo Škotijos lietuvių emigrantų 
tarpe. Prasidėjus I pasaul. karui, suimtas 
Austrijos Galicijoje ir kartu su V. Le- 
ninu kalintas Novi Targo kalėjime. 
Grįžęs į Vilnių kaizerinės okupacijos 
išvakarėse (1915), dirbo profs-gose, bu- 
vo profs-gų centro biuro pirmininkas, 
organizavo darbininkų kooperatyvą, val- 
gyklą, klubą. Spalio revoliucijos pa- 
veiktas, ėmė kovoti prieš oportunistus 
LSDP eilėse. Už rev. veiklą carinėje 
Rusijoje, Austrijoje ir kaizerinėje Vo- 
kietijoje buvo 10 kartų suimtas ir apie 
5 metus kalintas. 1918.V įsijungė į LKP 
organizavimo darbą. Jo iniciatyva 1918. 
VIII.14 Vilniuje buvo sušauktas rev. so- 
cialdemokratų pasitarimas, nutaręs nau- 
jai kuriamą darbininkų klasės partiją 
pavadinti Komunistų partija. 1918.X.1—3 
vadovavo LKP pirmajam nelegaliam su- 
važiavimui Vilniuje, buvo beveik visų 
jo rezoliucijų autorius. Suvažiavimo su- 
darytas CK išrinko jį savo pirmininku. 
Kuriantis Tarybų valdžiai Lietuvoje, 
1918.XII buvo išrinktas Vilniaus Darbi- 
ninkų atstovų tarybos prezidiumo pir- 
mininku, 1919 — pirmojo Lietuvos Ta- 
rybų suvažiavimo delegatu ir Tarybų 
Lietuvos Centro Vykd. K-to nariu. 
1919.IV lenkų legionieriams okupavus 
Vilnių, dirbo Ypatingosios komisijos or- 
ganuose Smolenske, 1920—21 Maskvos 
tarybos juridinio sk. vedėjo pavaduoto- 
jas, Vakarų tautinių mažumų kom. un-to 
Maskvoje dėstytojas, 1922—23 Maskvos 
f-ko „Kosa“ direktorius, 1924—25 Kom- 
interno Vykd. K-to komisijos nelegaliam 
darbui atsakingasis sekretorius, RKP(b) 
X suvažiavimo (1921) delegatas. 


Lit.: V. Kapsukas, Pranas Eidukevičius.— 
„Priekalas“, 1936, Nr. 4 [p. 210—216]; Revo- 
A judėjimas Lietuvoje, V., 1957 [p. 708— 
715]. 


EIDUKEVIČIUS Vladas [1891.VIII.9 
Kaune — 1941.VI.22 ten pat] — daili- 
ninkas. Mokėsi Rygos dailės m-loje, va- 
dovaujamas dail. J. Rozentalio, ir priva- 
čiose studijose. 1910—12 gyveno Peter- 

L burge ir Maskvoje, 
lankėsi Vokietijos, 
Prancūzijos, Olandi- 
jos, Šveicarijos, Ita- 
lijos, Švedijos mu- 
ziejuose. 1912 iš- 
vyko į Miuncheną, 
pusę metų mokėsi 
Miuncheno Dailės 
, akademijoje, vėliau 
“ priv. studijose. I pa- 
saulinio karo metu 
gyveno Berlyne, po 
karo — Prancūzijo- 
je, nuo 1932 Kaune. Tragiškai žuvo, pra- 
sidėjus D. Tėvynės karui. Nutapė apie 
400 paveikslų, daugiausia portretų ir pei- 
zažų. E.— ryški kūrybinė individualybė. 
Tapė artima impresionistams maniera, E. 


ILIUSTRACIJA ĮKLIJOJE prie p. 512 


paveikslai pasižymi nuoširdumu, dideliu 
nuotaikingumu, sodriu koloritu. 


Kūriniai: portretai — K. Glinskio, ,„Tėvas su 
dukterimi", ,„Siuvėja“, „NN portretas“, ,„Au- 
toportretas", ,,Mergaitė su raudona suknele“, 
„„Moteris su vaiku“, „Merginos galva“, „„Mer- 
gaitė su ramunėmis“; peizažai —,,Kaunas žie- 
mą", „Kauno vaizdas nuo Žaliakalnio“, „„Kau- 
nas žiemą iš Aleksoto“, ,„Krūmokšniai rudenį“, 
„Kalnų miškas", „Medžiai paežerėje“ („Medžių 
etiudas"), „Miškas žiemą“, ,„Kalnuotos vieto- 
vės kraštovaizdis“, „Fabriko etiudas prie Ne- 
muno“, ,„Žydintis sodas“, ir kt. 

Lit.: P. Gudynas, Vladas Eidukevičius (1891— 
1941), V., 1963. 


EIDUKEVIČIŪTĖ Albina Birutė [1898. 
XII.29 Rygoje — 1952.IX.5 Vilniuje] — 
revoliucinio judėjimo dalyvė. P. Eiduke- 
vičiaus duktė. I pasaul. karo metais da- 
lyvavo darbininkų judėjime Rygoje. 
Nuo 1917I Komunistų partijos narė. 
1917.XI atvykusi į vokiečių okupuotą 
Vilnių, padėjo spausdinti ir gabenti 
kom. literatūrą, palaikyti ryšius tarp va- 
dovaujančių part. darbuotojų, suorga- 
nizuoti  1918.XII.16 visuotinį streiką. 
1919.IV kovėsi prieš įsiveržusius į Vil- 
nių pilsudskininkus. Nuslopinus Lietuvo- 
je Tarybų valdžią, dirbo pogrindinį part. 
darbą Vilniuje. 1919.V—1920.III kalinta 
Lukiškių kalėjime. Tarybų Rusijai pasi- 
keitus su Lenkija polit. kaliniais, išvyko 
į Maskvą ir dirbo adm. darbą. Asme- 
nybės kulto sąlygomis neteisėtai repre- 
suota (1938). Grįžusi 1946 į Vilnių, dir- 
bo ūkinį darbą. Nuo 1948 pensininkė, 
1951 reabilituota. 


EIDŽIATONIAI — kaimas Pasvalio rj., 
Vaškų apyl, 6 km į š. nuo Vaškų. 
56 gyv. (1959). Iš v. prieina Eidžiatonių 
miškas. 1642 kaimas turėjo 4 valakus 
žemės, 8 kiemus. 


EIGELONYS — kaimas Alytaus rj., Jur- 
gelionių apyl, 12 km į š. nuo Dau- 
gų, prie Butrimonių—Pivašiūnų kelio. 
221 gyv. (1959), 


EIGENIŠKĖS — kaimas Kaišiadorių rj., 
Žiežmarių apyl., 8 km į p. nuo Žiežma- 
rių. 77 gyv. (1959). Iš p. r. kaimą supa 
Strėvininkų miškas. E. minimos 1501. 
Burž. nacionalistai 1947 išžudė Klinke- 
vičių šeimą (3 žmones). 


EIGIRDŽIAI — kaimas Telšių rj., 8 km 
į š. r. nuo Telšių, prie Šiaulių —Kretin- 
gos plento; apylinkės ir kolūkio centras. 
233 gyv. (1959). V. pakraščiu teka 
Tausalas. Per kaimą eina kelias, jun- 
giąs Nerimdaičius su Šiaulių —Kretingos 
plentu. Kolūkio lentpiūvė, parduotuvė, 
ryšių skyrius, felčerių-akušerių punktas 
(nuo 1961), aštuonmetė m-la (1905—50 
pradinė, 1950—61 septynmetė), kultūros 
namai (nuo 1955), biblioteka (nuo 1952). 
1886 buvo 148 gyv., 1923 — 153. Burž. 
nacionalistai 1950 nužudė milicijos apy- 
linkės įgaliotinį Mikulskį. 


EIGŪLIAI — 1. Kauno miesto dalis Ne- 
ries kair. krante, miesto š. pakrašty- 
je. Jaunosios gvardijos prospekto gale, 
į p. v. nuo VII forto, yra piliakalnis. 
Ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu jame 
buvo sustiprinta gyvenvietė; XIV a. sto- 
vėjo medinė pilis, 1379 ir 1382 minima 
Vygando kronikoje. Pilis 1382 kryžiuo- 


čių sudeginta. Piliakalnis netyrinėtėš: 
apnaikintas I pasaul. karo metais. Iš 
griautuose šlaituose randama geležis 
gargažių, degto molio gabalų, ornameN“ 
tuotų puodų šukių. Ties Eigulių dab: 
kapinėmis, Neries kair. krante, yra IV— 
VII a. plokštinis kapinynas, tyrinėtas 
1935, 1937, 1938. 


Ištirtas 51 kapas (47 griautiniai ir 4 deRii 
tiniai). Mirusieji laidoti duobėse. Kai kit“ 
griautinių kapų duobės dugne rasta taisykli 
gai padėtų akmenų. Degintiniai kapai 9“ 
duobutėse; kaulai švariai išrinkti iš laužo JAS 
kučių arba supilti su visais degėsiais. vy 
laidoti su geležiniais įmoviniais kirviais; 
galiais, peiliais, antkaklėmis, smeigtukais, R 
gėmis ir žiedais. Moterų kapuose dauf žali“ 
giau papuošalų — apgalvių, šaukštinių ir dė: ali 
nių antkaklių, įvairiaspalvių stiklinių, em ių 
nių bei gintarinių karolių, lankinių I 
smeigtukų, juostinių storagalių bei įvijinių A 
rankių. Moterų darbo įrankiai — peiliai, y 
verpstukai. 


2. Kaimas Kauno rj., Karmėlavos apyl 
1 km į r. nuo Neries, prie Kauno 2 
ribos. 86 gyv. (1959). Į š. nuo L 
yra 3 grupės akmens amžiaus stovyklt: 


r 0 
Pirmoji stovyklų grupė, esanti į I- Rr 
miesto kapų, ant antrosios viršsalpinės j 
ries terasos, susideda iš 4 stovyklų ( “pa. 
C, D), kurių apatiniai sluoksniai priklauso 
leolito pabaigai. Juose rasta židinių lie ilgų 
titnaginių svidrinio tipo strėlių antgaliu: ių, 
gremžtukų, nuskeltinių Ir retušuotų Ursietii 
dvigalių skaldytinių, akmuo su įraiZ0 ĖS 
B stovyklos viršutiniame sluoksnyje rasta 
lyvojo neolito gyvenvietė su daugeliu 2 
nių ir virveline bei nežymiai brūkšniuota „ yje 
ramika. D stovyklos viršutiniame sluOiĄ Ž 
rasta ankstyvojo žalvario amžiaus stovy 1048, 
tekstiline keramika. A stovykla tyrinėta 057. 
B stovykla — 1952 ir 1953, D stovykla — Ant- 
Radiniai yra istorijos muziejuje Kang sto“ 
roji stovyklų grupė yra į r. nuo I grupės joje 
vyklų, miške, tuoj už upelio, smiltynėi klų 
rasta neolitinių dirbinių. Trečioji a inės 
grupė yra ant Neries trečiosios viršsa Pasta 
terasos, ties trianguliacijos bokštu; joje 
ankstyvojo geležies amžiaus dirbinių. 2 
Lit.: P. AGAonckuTe-PuMaHTeHe, CroAEKA 
MeHHoro Beka Dūrynaū.— TpyABI NpuGal so, 
CKoli O60beAWUHeHHnOoKd SKCIeĄKMA, T. 1, M. 
PAL BS Taa is 
EIGUVA — girininkijos teritorijos dal i 
miško apsaugos atžvilgiu sudaranti + e 
skirą teritorinį vienetą. Eiguvos Gatt 
pai“— apsiaustiniai) Lietuvos teritori a 
je žinomos jau XIV a. Eiguvą pr So 
eigulys („osočnikas“). Burž. Lietu 
1938 buvo 1950 eiguvų. Lietuvoj og i). 
miškai suskirstyti į 2127 eiguvas ( būna 
E. vid. plotas 700 ha. Girininkijojė “- 
2—8 eiguvos. E. prižiūri eigulys, 
saugo miškus nuo savavališkų ki T 
grobstymų, gaisrų, brakonieriavimG, iūri 
teisėto šienavimo, ganymo; jis Br ; 
ugdomųjų kirtimų, miško želdinim Nuo 
kitus eiguvoje dirbamus darbus: vie: 
1959 prie miškų technikumo veikia (iki 
nerių metų eigulių rengimo kursai 


1964 baigė 250 žmonių). 


EIKOTIŠKIS — kaimas Zarasų Ij“ 
čių apyl, 17 km į p. v. nuo 1 
Šventosios deš. krante. 7 gyv: Tieš 
Pro E. eina Kauno— Zarasų plentas. „gj 
E., Šventosios krante, yra 2 plokš 
griautiniai kapinynai. 140 "I 
Kapinynai užima apie 250 m ilgio IK orijoje 
pločio sklypą. Abiejų kapinynų IS g pei 
rasta žmonių kaulų ir III-VI a. paPUO“? Anki- 
darbo įrankių (žalvariniai antsmilkiniai: „648 
nė žalvarinė segė žvaigždine kojelė: „(į ka“ 
sidabro plokštele, 3 žalvariniai emaliUė“ TSR 
bučiai). Senkapius 1949 kasinėjo Lietuv griau“ 
MA Istorijos in-to darbuotojai; rastas 
tinis žmogaus kapas. 


ELEDARA, versifikacija, — eiliuotinės 
kalbos specifinės struktūrinės ir funkci- 
Nės ypatybės; jas tyrinėjanti literatūros 
Mokslo šaka. 


Iki liet, raštijos atsiradimo liet. E. vystėsi 
autosakoje, visų pirma liaudies dainose. Dai- 
„S. glaudžiai susijusi su melodija, kuri dau- 
Eelių atvejų apsprendžia žodinio teksto sila- 
apa (skiemenų skaičių eilutėse), strofų san- 
Šrą. Silabizmo požiūriu skirtini du liet. liau- 


SS dainų pagr. tipai, Vieną grupę sudaro 
anos, 


ski pasižyminčios izosilabizmu (vienodu 
tes Menų skaičiumi atitinkamose strofų eilu- 
Se). Eilutės jose būna cezūrinės (turinčios 


Paslovią tarpžodinę pauzę) ir necezūrinės (to- 
ms Pauzės neturinčios), o strofas sudaro vien 
ES nės ar vien necezūrinės eilutės arba 
Rai jos cezūrinių ir necezūrinių eilučių deri- 
ai Kitą grupę sudaro dainos, pasižyminčios 
tinjaDižmu (nevienodu skiemenų skaičiumi ati- 
aty amose strofų eilutėse). Asilabizmas vienais 
kitajois gali būti savarankiškas E. principas, 
Aa AS atvejais — tekstų. kontaminacijos (kelių 
tat Stų arba jų dalių sujungimo į vieną) rezul- 
Es To tipo dainose iš esmės negalimos ce- 
mas ir pastovus teksto silabikos santykiavi- 
Kenas" muz. garsais. Asilabizmas įneša į liet. 

les dainų atlikimą daugiau ar mažiau 
Provizacinio elemento. 
kajpy miai „ sudėtingesnė liet. liaudies dainų 
širo dinamika, Tokių dainų, kurių visos 
ėr, 9s turėtų analogišką dinaminę sandarą, 
hia „Užliksuota, tuo tarpu melodijos dinami- 
tie „„Ontūrai visose strofose dažniausiai lieka 
išvę;atYsi todėl liet. liaudies dainose yra ne- 
cent 2: 2ma melodinė žodinio teksto transak- 
liais GA (muz. kirčių nesutapimas su natūra- 
liaug 20džių kirčiais). Vis dėlto daugeliui liet. 
Piemes“ dainų (ypač jumoristinėms, vaikų, 
Isa dainoms) būdingas aiškus polinkis 
Veja, clinį (rečiau jambinį) metrą. Vienais at- 
atitin melodijos dinamika tokį teksto polinkį 
ogi Ka, kitais — neatitinka. Ir priešingai, me- 
Anis chorėjinio arba jambinio pobūdžio di- 
miką Os dažnai neatitinka žodinio teksto dina- 
arbą“ neturinti jokio polinkio į chorėjinius 
Mas ambinius metrus. Ryškus toks neatitiki- 
Melogi a ais galėjo atsirasti ir dėl tekstų bei 
tūmę ijų migracijos (melodijų pritaikymo teks- 
rie kurie anksčiau turėjo kitą melodiją). Kai 
tonį se liet. liaudies dainose pastebimi ir izo- 
atitinks Požymiai — vienodas kirčių skaičius 
labinas 1056 strofų eilutėse. Be tų kalbos si- 
liaudię. ir dinaminės sandaros ypatybių, liet. 
savitas dainos pasižymi sintaksinės struktūros 
talelį mu. Joms būdingi gausūs sintaksiniai pa- 
Iučių aab pakartojimai, variacijos. Dėl to ei- 
Šąską adencijose dažnai atsiranda garsiniai 
Nenį Mbiai, atliekantys drauge ir stilistinį vaid- 
lesnjį tačiau neturintys metrinės funkcijos. Vė- 
Blaujaj laikų dainose pasitaikantys rimai, neiš- 
sų Tais iš sintaksinio paralelizmo, yra susiję 
liaugį ytinės poezijos poveikiu. Geriausios liet. 
Lorm €s dainos pasižymi meistriška eiliuotine 
sintezę darnia žodinės ir muzikinės išraiškos 
lyčiųj“, Atsiradus glaudesniam liet. lit-ros są- 
Sios 5u tautosaka (ypač nuo XIX a. pirmo- 
itaką PESėS), liet. liaudies dainos turėjo didelę 

ir rašytinės poezijos E, raidai. 


„Ššytinėje lit-roje pirmasis liet. E. rai- 
taštje APAS „truko nuo XVI a. vid. (liet. 
gin JOS atsiradimo) iki XIX a. pr. Reli- 

S daugumos eiliuotų tekstų turinys, 
Yšys 2uotas bei verstinis jų pobūdis, 
p ab Su tradicinėmis melodijomis buvo 
laiko, Specifiniai veiksniai, sąlygoję to 
Liepa SIPIO liet. E. raidą. R. Prūsijoje ir 
Uvos Did. Kun-stėje liet. E. vystėsi 


ki ET 
Šias Skirtingais keliais: vienur ją dau- 
siliaus veikė vokiečių, kitur — lenkų 


lie; „O teorija ir praktika. Pirmasis 
(i sįpŠTaštis, M. Mažvydo „Katekizmo“ 
lo Prakalba „Knygelės pačios by- 
mu, R. Yra astrofinis, pasižymi asilabiz- 
tų ( eturi cezūrų ir dinaminių konstan- 
ž Pastovių kirčių eilutėse). Pagr. bruo- 
šintąj Kiriąs jį nuo prozos, yra panaši 
Sktnį nė sakinių konstrukcija, vienodų 
tarinio dalių (daugiausia veiksmažodinių 

'U) nukėlimas į eilučių pabaigą. 


Tuo jis artimas sintaksinei-intonacinei 
E., kuri būdinga vid. amžių lenkų poezi- 
jai. Mažvydo „Katekizmo“ giesmių E. 
nuo eiliuotosios prakalbos žymiai ski- 
riasi pirmiausia dėl to, kad prakalba yra 
deklamacinis kūrinys, o giesmių tekstas 
buvo skirtas giedoti. Melodijos nulėmė 
giesmėse strofų sudėtį, žymiu mastu 
reguliavo skiemenų skaičių eilutėse, 
padėjo formuotis izosilabizmui, kurio 
griežtai laikomasi jau kai kuriuose Maž- 
vydo (d. 1, 1566; d. 2, 1570) ir J. Bretkū- 
no (1589) giesmynų eiliuotuose tekstuose. 
Tačiau Mažvydo, Bretkūno, L. Zengštoko 
giesmynų giesmėse natūralus liet. kal- 
bos kirtis kartojasi nedėsningai ir ne- 
vaidina metrinio vaidmens, rimai nei 
dinaminės sandaros, nei garsų sutapimo, 
nei išsidėstymo strofoje atžvilgiu nepa- 
sižymi išradingumu, nesudaro vieningos 
sistemos. Ryškų posūki R. Prūsijos liet. 
E. raidoje žymi D. Kleino giesmynas 
(1666). Kleinas stengėsi suteikti natūra- 
liam liet. kalbos kirčiui metro funkciją, 
grįsti E. dėsningu to kirčio pasikartoji- 
mu, nepritarė dirbtiniam elternaciniam 
metrui, kuris liet. eiliuotoje raštijoje 
pradėjo plisti drauge su izosilabizmu 
ir silabinės-toninės E. įsigalėjimu vok. 
lit-roje. Kleinas žymiai sureguliavo eilu- 
čių kadencijų dinaminę sandarą, pratur- 
tino rimavimo techniką, strofiką, pasiekė 
žymiai didesnį, negu anksčiau, eiliuoti- 
nės kalbos sklandumą, lankstumą ir 
skambumą. Vėlesnieji R. Prūsijos eiliuo- 
tojai iš esmės tęsė Kleino E. tradicijas. 
Tačiau silabinė-toninė eilėdara R. Prū- 
sijoje galutinai nesusiformavo: net iki 
XIX a. pab. praktiškai čia buvo neiš- 
vengta gana gausios metrinės transak- 
centacijos, nepajėgta šios E. metro pil- 
nutinai suderinti su natūraliomis fone- 
tinėmis liet. kalbos ypatybėmis. Tiktai 
K. Donelaitis, rašęs toniniu hegzametru, 
išvengė eiliuotinės kalbos dirbtinumo, 
metrinio forsavimo, padarė ją lanksčią, 
išraiškingą, įtaigią, ta prasme pranok- 
damas daugelį vėlesniųjų liet. poetų. 
Donelaitis kūrybiškai pritaikė antikinio 
hegzametro principą liet. kalbai, drauge 
pasinaudodamas ir dviskiemenių sila- 
binės-toninės E. metrų, dominavusių 
XVII-XVIII a. R. Prūsijos liet. raštijo- 
je, tradicija. 

XVII a. antrojoje pusėje atsirado ir 
lietuvių E. teorijos užuomazgos. Klei- 
nas vokiškojoje giesmyno pratarmė- 
je kritiškai įvertino ankstesniąją liet. 
eiliavimo praktiką, vadovaudamasis iš 
esmės silabinės-toninės E. principais. 
Į šią E. liet. rašytojai orientuojami ir 
K. Sapūno—T. Šulco gramatikos (1673) 
skyrelyje „Apie prozodiją“ („De Proso- 
dia"), kuriame iškeliamas vok. rašytojo 
ir poetikos autoriaus M. Opico autorite- 
tas, raginama iš jo mokytis. XVIII a. ne- 
maža E, klausimų aptarė G. Ostermejeris 
ir K. Milkus — iš pradžių poleminiuose 
raštuose, vėliau liet. kalbos gramatikose. 
Jie faktiškai taip pat propagavo silabi- 
nę-toninę E., reikalavo iš eiliuotojų kū- 
rybiškumo, poet. talento, drauge skatin- 
dami liet. eiliavimo kultūros pažangą, 

Lietuvos Did. Kun-stėje liet. E. raida 
prasidėjo leidinyje „Pasveikinimai. .. 


ElL—EIL 461 


———— — (0 


Žygimantui III“ -(„Gratulationes,.. Si- 
gismundo III“, 1589) išspausdintu eilė- 
raščiu, parašytu kiekybiniu hegzametru, 
kuris neatitiko fonetinių lietuvių kalbos 
ypatybių ir žymesnių pėdsakų lietuvių 
eilėdaroje nepaliko. Tolesnė lietuvių E. 
raida Lietuvoje taip pat buvo susi- 
jusi daugiausia su rel. giesmių kūrimu 
bei vertimu (dažniausiai iš lenkų kal- 
bos). M. Daukšos (1595), M. Petkevičiaus 
(1598) katekizmų giesmės dar neturi 
griežto izosilabizmo, tačiau jose labai 
ryški jo formavimosi tendencija, Izosila- 
bizmas čia buvo įtvirtintas M. Slavo- 
činskio giesmyne (1646), kuriame, be to, 
žymiai praturtinti rimai, strofika, lanks- 
čiai operuojama cezūromis, pasiektas 
žymiai didesnis kalbos sklandumas ir iš- 
raiškingumas. Tačiau kaip R. Prūsijoje 
silabinė-toninė, taip Lietuvoje silabinė 
E. galutinai nesusiformavo: eiliuotiems 
tekstams visą laiką buvo būdinga gausi 
ir ryški metrinė transakcentacija, ku- 
ri žymiai mažiau pasireikšdavo tiktai 
negausiuose originaliuose kūriniuose. 
Sparčiau vystytis liet. eiliavimo techni- 
kai bei kultūrai XVI-XVIII a. visų 
pirma trukdė lit. gyvenimo siaurumas, 
rašytinės liet. kalbos vartojimas kone 
vien praktiniams kulto, bažnyčios rei- 
kalams. Vis dėlto tuo laikotarpiu jau 
išryškėjo liet. E. pagr. elementai (met- 
ras, rimai, strofika), formavosi elemen- 
tarūs eiliavimo įgūdžiai, klostėsi E. tra- 
dicijos. 

Antrasis liet. E. raidos etapas apima 
pirmuosius aštuonis XIX a. dešimtme- 
čius. Tuo laikotarpiu išaugo pasaulietinė 
liet. poezija, diferencijavosi jos žanrai, 
įvairėjo turinys, turtėjo meninės išraiš- 
kos priemonės. Rašytojai, atgręžę akis 
į liaudies buitį ir tautosaką, patyrė daug 
naujų gaivių kūrybinių impulsų, pra- 
turtino liet. poeziją liaudies šnekamosios 
ir poetinės kalbos intonacijomis, sukūrė 
aukšto meninio lygio eiliuotų kūrinių 
(A. Strazdas, S. Stanevičius, P. Savickas, 
A. Baranauskas, A. Vienažindys ir kt.). 
To laiko poetai rašė daugiausia silabine 
eilėdara (A. Klementas, S. Valiūnas, 
D. Poška, S. Stanevičius, Kipr. Nezabi- 
tauskis-Zabitis, P. Savickas ir kt.); ja pa- 
rašytas ir žymiausias XIX a. liet. poezi- 
jos kūrinys — A. Baranausko poema 
„Anykščių šilelis“. Silabinė E. tuo metu 
įgijo ir naujų bruožų. Geriausieji poe- 
tai daug dėmesio skyrė eiliuotinės kal- 
bos natūralumui, įtaigumui bei ekspre- 
syvumui, stengėsi pasiekti įv. stilistinių 
niuansų, be kita ko, reguliuodami eiliuo- 
tinės kalbos dinamiką. Kalbos dinaminių 
niuansų stilistinės reikšmės suvokimas 
palaipsniui rengė dirvą silabinei-toni- 
nei eilėdarai. Liet. poezijoje, sukurtoje 
Lrumpais silabiniais metrais (dažniausiai 
8 skiemenų eilutėmis), daugeliu atve- 
jų pastebima ryški chorėjo tendencija 
(kai kurie S. Stanevičiaus, A. Strazdo, 
V. Ažukalnio, K. Aleknavičiaus ir kt. 
poetų eilėraščiai), vienur daugiau susi- 
jusi su liet. liaudies dainų, kitur — su 
lenkų poezijos poveikiu. Kitais atvejais 


462 ElL—EIL 


(ypač kai kuriuose A. Strazdo eilėraš- 
čiuose) pastebima tendencija izosilabiz- 
mo rėmuose gretinti izometriškas dina- 
mines formas, vartoti kintamo pobūdžio 
dinaminius paralelizmus. Pagaliau bu- 
vo sukurta, nors ir negausiai, visai ryš- 
kių silabinės-toninės E. pavyzdžių (kai 
kurie A. Baranausko, K. Aleknavičiaus, 
A. Vienažindžio eilėraščiai). Nors tuo 
laikotarpiu dar dominavo silabinė E., 
tačiau drauge, veikiant įv. veiksniams, 
galutinai subrendo vidinės prielaidos su- 
siformuoti ir ilgam laikui įsitvirtinti 
liet. lit-roje silabinei-toninei eilėdarai. 

Teoriniai liet. E. klausimai tuo metu 
buvo liečiami tiktai bendresnio pobū- 
džio darbuose. K. Bogušas knygelėje 
„Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę“ 
(išl. 1808) suminėjo tris, jo manymu, 
liet. poezijai būdingas E. sistemas — si- 
labinę nerimuotą (baltąsias eiles), sila- 
binę rimuota ir „metrinę“ (antikinę), 
kiekvienai iš jų pateikdamas konkre- 
čių pavyzdžių. L. Rėza straipsnyje „Lie- 
tuvių liaudies dainų tyrinėjimas“, pri- 
dėtame prie leidinio „Dainos...“ (1825), 
aptarė liet. liaudies dainų metrus, mė- 
gindamas paaiškinti juos silabinės-toni- 
nės E. dėsniais. Nepasitenkinimą lenkų 
E. poveikiu liet. poezijai išreiškė S. Dau- 
kantas „Dainų žemaičių“ (1846) pratar- 
mėje, irgi orientuodamas poetus į liet. 
liaudies dainų E., kurią jis laikė pana- 
šia į graikų ir romėnų. Negausios ir ga- 
na prieštaringos pastabos E. klausimais 
nedaug tegalėjo padėti konkrečiai liet. 
E. raidai. 

Trečiasis liet. E. raidos etapas prasi- 
dėjo XIX a. pab.—XX a. pr. ir iš esmės 
tebesitęsia iki šių dienų. Silabinės-toni- 
nės E. galutinį įsitvirtinimą XIX a. pab. 
liet. lit-roje nulėmė keletas veiksnių: 
1) liet. kalbos prozodinė struktūra, pa- 
grįsta laisvu kirčiu ir teikusi šioje E. 
sistemoje labai daug intonacinių gali- 
mybių, 2) ankstesnioji liet. E., kurioje 
vis daugiau kaupėsi eiliuotinės kalbos 
bruožų, būdingų silabinei-toninei E., 
3) kitų tautų (rusų, lenkų, vokiečių) 
silabinės-toninės E. poveikis. XIX a. 
pab.—XX a. pr. liet. E. raidoje didelį 
vaidmenį suvaidino J. Andziulaitis-Kal- 
nėnas, S. Dagilis, V. Kudirka, K. Saka- 
lauskas-Vanagėlis, P. Vaičaitis ir ypač 
Maironis, kuris savo aktualia kūryba, 
pasižyminčia turiningumu, emocingu- 
mu, raiškia menine forma, įtvirtino si- 
labinę-toninę E., atvėrė naujas perspek- 
tyvas jos raidai. Maironio E. novatoriš- 
kumo esmę sudaro tai, kad tiek seman- 
tinius, tiek intonacinius eiliuotinės kal- 
bos elementus (dinamiką, melodiką, sin- 
taksinę struktūrą ir kt.) jis padarė 
betarpiška poet. pergyvenimo išraiška, 
luo pačiu pasiekė organišką turinio ir 
iormos vienybę. Kelioms liet. poetų kar- 
toms Maironio kūryba buvo geriausia 
eiliavimo meistriškumo m-la. Jos veikia- 
mi, liet. poetai ilgą laiką ne tiek ieš- 
kojo naujų eiliavimo principų, kiek 
plėtė, turtino ir gilino silabinės-toninės 
E. tradicijas. Prie silabinės-toninės E. iš- 


tobulinimo labai daug prisidėjo įžymūs 
liet. poetai L. Gira, J. Janonis, V. My- 
kolaitis-Putinas, B. Sruoga, S. Nėris 
ir kt. Jie žymiai praturtino eiliuotinės 
kalbos instrumentaciją, melodiką, rima- 
vimo techniką, poet. sintaksę, strofiką. 
Šiuo laikotarpiu, remiantis silabine-to- 
nine E., buvo sukurta baltųjų eilių, lais- 
vųjų eilių, oktavos, soneto, tercinos, 
trioleto ir kt. meniškų eiliuotinės kalbos 
formų pavyzdžių. Antra vertus, jau Mai- 
ronio eilėdaroje, jo mišriuosiuose met- 
ruose, glūdėjo naujės E. sistemos užuo- 
mazgos. Sintetinant triskiemeniams ir 
dviskiemeniams silabinės-toninės E. met- 
rams būdingas dinamines kalbos ypaty- 
bes, atsirado „dolnikai“ (terminas, kilęs 
iš rusų k. žodžio dolia — dalis; čia vie- 
nos eilučių ritminės dalys turi triskie- 
menių, kitos — dviskiemenių silabinės- 
toninės eilėdaros metrų dinaminę san- 
darą). Juos imta gana plačiai praktikuo- 
ti liet. poezijoje 1917—40. Be šių pa- 
grindinių, XIX a. pabaigos—XX a. liet. 
poezijoje randama ir kitokių eiliavimo 
tipų: toninį hegzametrą bei kitų antiki- 
nių metrų perkūrimą toniniu principu 
tikinės lit-ros kūrinių vertimai), vad. 
verlibrus, arba „laisvuosius ritmus“ (ri- 
muotus ir nerimuotus), ir kt. Tačiau do- 
minuojantis vaidmuo priklauso klasi- 
kinei silabinei-toninei E. ir „„dolnikams“; 
šiais eiliavimo tipais sukurta didžiausią 
meninę vertę turinčių kūrinių. 

Nuo XIX a. pab. žymiai sparčiau vys- 
tėsi ir liet. E. teorija. XIX a. pab. di- 
delę reikšmę liet. E. turėjo V. Kudirkos 
straipsnis „Tiesos eilėms rašyti“ (1898), 
kuriame supažindinama su eiliavimo 
pagr. taisyklėmis, plačiai apžvelgiamos 
E. sistemos („metriška“, „toniška“ ir 
„Silabiška“), sprendžiamas jų tinkamumo 
liet. kalbai klausimas, teikiant pirmeny- 
bę silabinei-toninei eilėdarai. 1917—40 
E. buvo trumpai aptariama mokykliniuo- 
se vadovėliuose bei atskiruose poetikų 
skyriuose, keletas straipsnių E. klausi- 
mais išspausdinta periodikoje. Didžiau- 
sias specialus darbas, skirtas nušviesti 
istorinei liet. E. raidai, buvo E. Ra- 
dzikausko (L. Giros) nebaigta studija 
„Lietuviškos eilėdaros kūrimosi raida“ 
(1934). 

Tarybinėje liet. poezijoje tęsiamos ge- 
riausios liet. eiliavimo kultūros tradi- 
cijos. Taryb. poezijoje nesivaikoma iš- 
orinių E. efektų, dirbtinio įmantrumo, 
kokybiškai naujam, socialistiniam turi- 
niui atskleisti ieškoma adekvačių išraiš- 
kos priemonių, kurios apima tiek struk- 
tūrines, intonacines, tiek ir semantinės 
kalbos ypatybes. Metriniu atžvilgiu vy- 
rauja klasikinės formos silabinė-toninė 
E. ir „dolnikai“. Tačiau tie tradiciniai 
eiliavimo tipai geriausiuose taryb. poetų 
(S. Nėries, T. Tilvyčio, A. Venclovos, 
E. Mieželaičio, Just. Marcinkevičiaus, 
A. Baltakio, A. Maldonio, J. Deguty- 
tės ir kt.) kūriniuose žymiai praturtėjo 
naujais sintaksinių, intonacinių, ritmi- 
nių kalbos formų deriniais, atspindin- 
čiais autorių meninės mąstysenos savi- 
tumą. Toninė E., kurios atsiradimas dau- 
giausia susijęs su V. Majakovskio kūri- 


nių vertimais į liet. kalbą ir jo kūry“ 
bos poveikiu liet. poetams, liet. lit-TOJĖ 
dar neturi gilesnių tradicijų. Originė“ 
liuose kūriniuose, sekant V. Majakovš“ 
kiu, grafiškai pabrėžiamas poetinio 50“ 
kinio fraziškumas, tačiau dažniausiai 15“ 
laikomas silabinės-toninės E. arba „dol 
nikų“ metrinis principas (V. Montvila: 
V. Grybas ir kt.). Verlibrais eilėrū““ 
čių sukūrė taryb. poetai E. Mieželaitis: 
Just. Marcinkevičius, A. Baltakis ir kt. 
Taryb. laikotarpiu vis daugiau imam 
tyrinėti liet. E., atsisakant formalistinių 
koncepcijų, vadovaujantis marksistinė 
kalbos ir lit-ros reiškinių tyrinėjimo M““ 
todologija. Eilėdara aptariama monogT“ 
fijose ir didesniuose straipsniuose aPI“ 
atskirus poetus, organiškai ją sieja? 
su visa meninės išraiškos priemoni 
sistema. Istorinė lietuvių eilėdaros TV“ 
da bendrais bruožais atskleista „Lietuvi“ 
literatūros istorijoje“ (3 t, 1957—09/i 
specialūs darbai E. klausimais spausdi“ 
nami periodikoje, serijiniuose leidiniuO“ 
se ir kt. 4 
Lit.: V. Kudirka, Tiesos eilėms rašyti — Ras“ 
tai, t. 3, Tilžė, 1909; A. Venclova, Muzikaliniš 
elementas mūsų simbolikų lyrikoj.—,,DienoV“ 
dis“, 1938, Nr. 2; M. Ročka, K. Donelaičio €“ 
lėdara.— K. Donelaitis; Raštai, K., 1950; G- 
ramovičius, Literatūros mokslo įvadas, ite“ 
1955; K. Korsakas, Lituanika Lenkijoje: ię. 


ratūra ir kalba“, t. 2, V., 1957; Lietuviu 


ū alizmo 
ratūros (Feod Pus“ 


ra.—, „Literatūra“, t. 6, V š 
tuviškos eilėdaros kūrimosi raida— Ra 
t. 5, V., 1963; L. Timofejevas, Literatūros kas: 
rijos pagrindai, V., 1964; J. GirdzijaU ių, 
D. Kleino eilėdara.—,,Literatūra“, t. 7. sdarą 
J. Girdzijauskas, Apie dabartinę mūsų eilėm, 
ir jos tyrinėjimo uždavinius.—,,Pergalė + 
Nr. 12 

EILERASTIS — nedidelis eiliuotas ko 
nys. E. klasifikuojami pagal turinio KT. a 
formos ypatybes, dažnai atsižvelgi: 7, 
į abejas drauge (epigrama, idilė, ele9 ai 
pasakėčia, odė, sonetas, trioletas, p 
na, oktava ir t. t). Iki liet. raštijos 
siradimo E. egzistavo kaip liaudies 


tas originalus liet. E. yra M. Maži 
katekizmo (1547) prakalba „Kny8€ 

pačios bylo. ..", Lietuvos Did. Kun-5 pi 
pirmasis E. liet. kalba buvo išspali 
dintas Vilniuje 1589 leidinyje „PaSV“ 


kinimai... Žygimantui III" („Gratulat“ 
nes... Sigismundo III“), pavadin 1) 
„Pakvietimas Lietuvos giminės. . + k „ 


ir „Pakvietimas viešpaties karalia do- 
(d. 2). XVI-XVIII a. liet. lit-rojė 5. 
minavo verstinis rel. turinio E.— Ei ių 
Pasaulietinio turinio E. dėl nepalalė“ 
socialinių ir politinių sąlygų šiuo sdi 
tarpiu buvo daugeliu atvejų nespaU kė 
as1€ 
p ika 
ai- 


J 
kotarpiu parašyti E. (K. Donelaič, 
A. Šimelpenigio ir kt.) buvo P9š jo 
XIX ir XX a. Per pirmuosius RUS Anai 


šimto metų rašytiniam liet. B+. me 
stigo struktūrinio darnumo, gilesni ass 


ninio eiliuotos formos elementų 


Minimo. Daug sparčiau vystėsi E. nuo 
4 a. pr.: plėtėsi jo tematika, didėjo 
Zanrinis įvairumas, kilo meninis lygis. 
asaulietinio turinio E. visais atžvilgiais 
Nustelbė religinį. 1814 Vilniuje išspaus- 
ntas pirmas liet. originalių pasaulie- 
tinio turinio E. rinkinys — A. Strazdo 
„Giesmės svietiškos ir šventos“. Kiti žy- 
Mesni E. kūrėjai XIX a. pirmojoje pu- 
Šėje buvo D. Poška, S. Valiūnas, S. Sta- 
Nevičius, P. Savickas, V. Ažukalnis, 
„ Aleknavičius, A. Baranauskas, XIX a. 
y.ttojoje pusėje — A. Vienažindys, 
Ė Kudirka, P. Vaičaitis, J. Mačys-Kėkš- 
as. XX a. liet. E. ištobulino Maironis, 
Proletarinis poetas J. Janonis, K. Binkis, 
** Sruoga, taryb. poetai L. Gira, S. Nė- 
"is, V. Mykolaitis-Putinas, A. Venclova, 
" Tilvytis, E. Mieželaitis, Just. Marcin- 
Svičius ir kt. Tarybinių liet. poetų E. 
Pasižymi kokybiškai nauju, socialistiniu 
Uriniu, dažnai savita forma. 


„„AlB V. Zaborskaitė, Eilėraščio menas, V., 


EIMANČIAI — kaimas Kelmės rj., Ty- 
pavenų apyl., 7 km į š. v. nuo Tytuvė- 
(L Dubysos kair. krante. 100 gyv. 
959). Pėr kaimą į Dubysą teka Lokys- 
A. Dubysos krante yra pilkapių lieka- 
Ų. Pilkapių aukštis buvo 2—3 m, skers- 
Vo apie 10 m. Pilkapiai turėjo akme- 
V Vainikus. 


įMONTAS Juozas [1906.1.10 Levaniš- 
Mose (Anykščių rj.) — 1943.VIL.31 prie 
Holo] — Didžiojo Tėvynės karo da- 
Kas, Kilęs iš darbininkų. 1932—40 dar- 
a Ninkas Kaune. Nuo 1934 palaikė ryšius 
19 Omunistais pogrindininkais. 1940— 
41 dirbo Vilniuje adm. darbą. D. Tė- 
A €s karo metais kovojo Raudonosios 
mijos 16 liet. divizijoje. Žuvo fronte. 


S MUCIAI — kaimas Šiaulių rj., Kairių 
i 14 km į r. nuo Šiaulių, 3 km į š. 
(14, Šiaulių —Biržų geležinkelio. 94 gyv. 
299). Vakaruose yra Ilgosios Lovos 
p SS r. pakraščiu teka Kruoja. Per 
E na kelias iš Narušaičių į Dimai- 
IE Felčerių-akušerių punktas, Naru- 
“lų biblioteka (nuo 1962). 
djaUTIS Stanislovas [1899.XI.19 Pel- 
ave] — revoliucinio judėjimo daly- 
Va, Kilęs iš valstiečių. 1915—18 mokėsi 
mo Onežo realinėje 
Ža Ykloje. 1917—18 | 
gs mo organizaci- 
a „Jaunimo  in- 
A acionalas“  k-lo 
KIs. Nuo 1918 Ko- 
keistų partijos na- || 
LK 1918.VI— 1919 | 
tk Marijampolės 
kai "10 pirmininkas. 4 
Šios OS ir Baltaru- 
Vim KP II suvažia- 
tas 9 (1919) delega- 
buy, Už Iev. veiklą 
Sikes, Suimtas ir kalinamas. 1920.IV pa- 
b Situs polit.. kaliniais, išvyko į Tary- 
je Rusiją, dirbo part. darbą Maskvo- 
Nio.į sgo Pietvakarių fronto telegrafi- 
1 2 efoninio bataliono raudonarmietis. 
—24 mokėsi Charkovo Liaudies 


Unuose (Raseinių rj.) — 1942.III Char- 


ūkio in-te. 1925—26 LKP CK leidyklos 
„Komunisto knygynėlis“ (Smolenske) 
vedėjas. Nuo 1927 dirbo Charkove įv. 
įstaigose. Hitlerininkų nužudytas. 


EINARIS Adomas [1842.III.23 Bendi- 
kuose (Klaipėdos rj.) — 1906.IX.11] — 
Klaipėdos krašto buržuazinis veikėjas. 
Baigęs mkt. seminariją, dirbo Klaipėdos 
kr. pradinėse m-lose. 1880 nupirkęs iš 
F. Kuršaičio „„Keleivį“, 1880—83 leido jį 
„Naujojo keleivio“, o 1883—86 vėl ,„Ke- 
leivio“ pavadinimu. E. leistas laikraštis 
buvo pažangesnis už F. Kuršaičio reda- 
guotąjį, atvirai propagavusį vokiečių 
buržuazijos idealus. E. buvo aktyvus lie- 
tuvių protestantų veikėjas, jų spaudos 
bendradarbis, vienas 1898 lietuvių k. iš- 
leistos biblijos redaktorių. 


EINAUTAS — upė Šiaulių rj, Mūšos 
deš. intakas. Ilgis 18 km, baseino plo- 
tas 36 km2, Prasideda prie Šiupylių. Te- 
ka į š. r., įteka į Mūšą 9 km nuo jos 
versmių, Mūšos Tyrelio pelkėje. Inta- 
kas Ringožis (deš.). 


EINGORNAS Leizeris [g. 1907 Vidžiuo- 
se (BTSR)] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1924 už- 
mezgė ryšius su LKJS pogr. org-ja Kau- 
ne. 1925—27, tarnaudamas Lietuvos ka- 
riuomenėje, už rev. veiklą buvo du- 
kart suimtas. Kalėjo Kauno kalėjime 
ir VI forte. 1928 suimtas Panevėžyje ir 
ištremtas į Lenkiją. 1930—38 V. Balta- 
rusijos Komunistų partijos narys. 1930 
suimtas Vilniuje per demonstraciją, ku- 
ri rėmė Lukiškių kalėjimo polit. kali- 
nių bado streiką, ir nuteistas 4 metus 
kalėti. Paskelbus sprendimą, teisme polit. 
kaliniai surengė demonstraciją. Už tai 
Vilniaus miesto teismas pridėjo jam dar 
metus. 1932 dalyvavo Lukiškių kalėjimo 
kalinių 9,5 dienos bado streike. Po ba- 
davimo išsiųstas į Ravičo sunkiųjų 
darbų kalėjimą. 1935 išėjęs iš kalėji- 
mo, dirbo Vilniaus odininkų-batsiuvių 
profs-goje, buvo išrinktas profs-gos part. 
kuopelės sekretoriumi. 1936 ir 1938—39 
kalėjo Kartuzų Berezos konc. stovyk- 
loje. 1939—41 dirbo Magnitogorske, 
1946 grįžo į Vilnių, dirba „Bato“ f-ke. 


EINGORNIENĖ Zelda [Segalytė; g. 1913. 
XII.27 Rezeknėje (Latvijos TSR)|— revo- 
liucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš dar- 
bininkų. 1927—29 Lietuvos Raudonosios 
pagalbos org-jos Panevėžio rj. k-to narė. 
1928—33 LKJS narė. Už rev. veikla 
1927.IV ištremta iš Lietuvos. Nelegaliai 
apsigyveno Kaune. 1929.VII suimta ir 
1930.III nuteista 4 metus kalėti. Buvo 
kalinama Kaune, Zarasuose ir Ukmer- 
gėje. Drauge su kitais Kauno polit. kali- 
niais dalyvavo 1931.1.17—27 bado strei- 
ke. Nuo 1933 Komunistų partijos narė. 
Išėjusi 1934 iš kalėjimo, nelegaliai apsi- 
gyveno Kaune. Dirbo profs-ginį ir masi- 
nį part. darbą. 1934—35 išrinkta LKJS 
Kauno miesto Aleksoto parajonio k-to 
sekretore. 1937 LKP CK leidimu emigra- 
vo į užsienį. Nelegaliai gyveno Vil- 
niuje. 1939, Vilnių grąžinus Lietuvai, 
išvyko į Vitebską. 1941 grįžusi į Vil- 
nių, buvo „„Avangardo“ f-ko direktore. 
1941.VI evakavosi į Baškirijos ATSR, 


EIM—Elš 463 


1946 grįžo į Vilnių. 1947—51 dirbo LKP 
Vilniaus miesto Dzeržinskio rj. k-te. 
1951—53 mokėsi Resp. partinėje m-loje. 
1957 baigė Vilniaus Ped. in-to istorijos 
f-tą. 1953—62 Vilniaus Ped. in-to kad- 
rų sk. viršininkė. Pensininkė. 


EINORIAI — kaimas Biržų rj., Kupreliš- 
kio apyl., 12 km į v. nuo Pandėlio, 3 km 
į p. nuo Apaščios; kolūkio centras, 
141 gyv. (1959). Prie E. prasideda Py- 
vesa. Lentpiūvė (nuo 1951), pr. m-la 
(nuo 1922), kultūros namai (nuo 1958). 


EiINORIS Bronius [g. 1910.11.7 Plepi- 
kiuose (Biržų rj.)]) — revoliucinio  ju- 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 
1937 Komunistų partijos narys. Suor- 
ganizavo part. kuopeles Papilio ir Kup- 
reliškio miesteliuose. 1940—41 dirbo 
part. ir adm. darbą Papilyje ir Biržuose. 
D. Tėvynės karo metais kovojo Raudo- 
nosios Armijos 16 liet. divizijoje. Po 
karo dirbo part. ir adm. darbą Kupiškio, 
Ramygalos ir Troškūnų rajonuose, mo- 
kėsi Resp. partinėje m-loje. Nuo 1961 
pensininkas. 


EISRAVIŠKIAI — kaimas Šilutės rj. 
Pagėgių apyl, 8 km į š. nuo Pagėgių, 
prie kelio į Natkiškius. 204 gyv. (1959). 
V. pakraščiu teka Eisra. Pr. m-la. 


EIŠIŠKĖS — miestas Lietuvos TSR pie- 
tuose, 60 km į p. nuo Vilniaus, prie pat 
Baltarusijos TSR sienos; rajono cent- 
ras. 2532 gyv. (1959). E. stovi nedide- 
lėje aukštumoje tarp pelkėtų Versekos 
aukštupio Gornostajaus ir Versekos in- 
tako Dumblės slėnių. Teritorija 294 ha, 
Miestas turi radialinę plano struktūrą. 
Gatvių tinklas stačiakampis. Centre yra 
išplėstos gatvės pavidalo aikštė. Į š. nuo 
centro, už Gornostajaus slėnio, abipus 
Vilniaus plento įsikūręs E. priemiestis — 
Jurzdika. Ant Versekos yra E. hidro- 
elektrinė. Mieste yra didelė lentpiūvė, 
tarpkolūkinės statybos-remonto kontoros 
stalių cechas, malūnas, pieninė (nuo 
1948), kepykla su konditerijos cechu, 
buitinio aptarnavimo kombinatas (nuo 
1950). Mieste 25 gatvės, kurių bendras 
ilgis 16 km, 17 500 m? gyv. ploto (iš jo 
5700 mž komunalinio). Per E. eina Vil- 
niaus—Gardino plentas, kurio atšaka 
ties Jurzdika pasuka į Varėną; į E. su- 
eina keliai iš Šalčininkų, Valkininkų. 
Yra 50 lovų ligoninė (įst. 1863), vid. 
m-la (nuo 1949), vaikų darželis, kultū- 
ros namai, biblioteka. 1 km į r. nuo 
miesto, Eišiškių —Šalčininkų kelio š. 
pusėje, yra piliavietė. Tai keturkam- 
pis 84X112 m kiemas, apjuostas 4 m 
aukščio ir 18—20 m pločio (prie pa- 
grindo) pylimu bei 5 m gylio ir iki 
25 m pločio grioviu. Ties pylimo p. da- 
lies viduriu yra 8 m pločio, 0 r. ir 
v. dalyse kiek siauresni (greičiausiai 
jau vėliau padaryti) įėjimai. Pylimo 
š. v. dalyje yra mūrinio bokšto liekanos. 
Kiemo p. v., š. v. bei p. r. dalyse iš- 
likusios XIX a. viduryje čia stovėjusių 
Peterburgo— Varšuvos optinio telegrafo 
stoties mūrinių pastatų žymės. Išplana- 


464 EIš—EKO 
vimu ir iš dalies įtvirtinimais E. piliavie- 
tė primena mūrines pilis ir greičiausiai 
priklauso XIV—XV a., kada E. vardas 
pasirodė rašytiniuose šaltiniuose. 
Vėlyvi, prieštaringi Lietuvos metraš- 
čių nuorašai teigia, kad E. įkūręs Eik- 
šys, kuris gavęs iš kun-ščio šioje vieto- 
je laukymę tarp miškų. Kalbininkai pa- 
tvirtina, kad E. vardas kilęs iš asmen- 
vardžio Eišys. Neabejotina, kad XIV a. 
pab. E. buvo kun-ščio Sudimanto ir jo 
sesers, Vytauto žmonos Onos, tėvonija. 
Iš pradžių Jogaila buvo atėmęs E. 
kun-stę iš Sudimanto, bet 1384 grąžino 
ją. Įsigalėjęs Vytautas pavertė E. eili- 
niu savo dvaru. 1434 Švitrigaila, kovo- 
damas su Žygimantu dėl sosto, 4 die- 
nas siaubė jam nepaklusnų E. valsčių, 
degino kaimus, smaigstė ant baslių su- 
gautus bajorus. E. pradėjo didėti XV a. 
pr., nes pro čia ėjo svarbus kelias iš 
Vilniaus į Gardiną —Varšuvą-—Kroku- 
vą. XV—XVI amžiuje E. turėio savo 
pilies teismą, bajorų seimelį ir kt. feod. 
įstaigas. Yra žinių, kad jau XVI a. pra- 
džioje E. turėjo m-lą. Buv. Rapolionių 
kaime, E. valsčiuje, apie 1485 gimė vie- 
nas pirmųjų lietuvių raštijos atstovų 
S. Rapolionis. 1672 E. gyventojai gavo 
privilegiją rengti tris metines muges. 
Karalius Jonas Sobieskis (valdęs 1674— 
1696) suteikė Eišiškėms Magdeburgo 
teises, kurias 1792 Stanislovas Augus- 
tas patvirtino. 1655 miestelį sudegino ca- 
ro kariuomenė, 1706 nuniokojo švedai. 
XVIII a. miestelyje buvo 4 gatvės. Nors 
E. tada turėjo tik 60 namų ir 279 gyv., 
bet jau garsėjo savo prekymečiais ir 
arklių bei galvijų mugėmis. 1740 E. baž- 
nyčios inventoriuje sakoma, kad mies- 
telyje yra 3 klebono smuklės. 1791—96 
E. buvo pavieto centras, turėjo savo 
m-lą ir rotušę. Po baudžiavos panaiki- 
nimo E. greitai didėjo (1861 buvo 
751 gyv., 1880 — 2616, 1897 — 3196). 
1831 prie E. įvyko kautynės tarp ca- 
rinės kariuomenės ir sukilusių Vilniaus 
un-to studentų, kurie šį mūšį laimėjo. 


74 KD 4 


Eišiškės. Miesto centras 


1863 E. apylinkėse taip pat veikė suki- 
lėliai. XX a. pr. apylinkėse veikė Lie- 
tuvos Socialdemokratų partijos nariai, 
platinę rev. lit-rą, kurią gaudavo iš Vil- 
niuje gyvenusios B. Burbaitės-Eidukevi- 
čienės. 1902 jie išrinko į RSDDP II su- 
važiavimą E. atstovus. 1920.X.7 E. oku- 
pavo burž. Lenkijos kariuomenė. 1934 
mieste veikė nelegali Raudonosios pa- 
galbos org-jos kuopelė. 1939 drauge 
su Vilniaus sritimi E. grįžo Lietuvai. 
1941.IX vok. faš. okupantai prie E. su- 
šaudė 3446 žmones. Taryb. metais nu- 
tiestos naujos gatvės, pastatyta gyv. na- 
mų ir visuom. pastatų. Miesto centre, 
buv. turgavietės vietoje, įrengtas skve- 
ras, miesto pakraštyje užveistas 5 ha 
parkas (1959). 


EIŠVYDIS Jonas [g. 1898.XII.1 Duseto- 
se] — medicinos darbuotojas, Lietuvos 
TSR nusipelnęs sveikatos apsaugos dar- 
buotojas (1965). Kilęs iš valstiečių. Nuo 
1920 Komunistų partijos narys. Dirbo 
med. įstaigose Jekaterinoslave, Charko- 
ve, Gorkyje. 1942—45 Raudonosios Ar- 
mijos 16 liet. divizijos med. tiekimo tar- 
nybos viršininkas. Nuo 1947 Lietuvos 
TSR Sveikatos apsaugos m-jos vyriau- 
siosios farmacijos v-bos viršininkas. 


EIŠVYDIS Juozas [1909.III.24 Duseto- 
se — 1942] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis, Didžiojo Tėvynės karo partizanas. 
Kilęs iš valstiečių. 1927—32 gyveno 
Charkove, buvo VLKJS narys. 1932 grį- 
žo į Lietuvą, dalyvavo kom. veikloje 
Dusetose, platino kom. lit-rą. Nuo 1939 
Komunistų partijos narys. 1941 dirbo 
LKP Zarasų aps. k-te. 1941.VI evakavosi 
į Kuibiševo sr. Nuo 1942.VIII Kęstučio 
būrio partizanas Zarasų aps. 


EITAVIČIUS Stasys [g. 1919.XI.21 Pa- 
alantėje (Plungės rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 
Nuo 1936 LKJS narys Gargžduose, pla- 
tino kom. lit-rą. 1940 LLKJS Gargž- 
dų vls. k-to sekretorius, 1941 LLKJS 
Kretingos aps. k-to instruktorius. 1942— 
1943 kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. Išvadavus Lietuvą, 


dirbo adm. darbą Kretingos aps., vėliau 
Klaipėdos rj. Nuo 1955 TSKP narys. 


EITMINAVIČIOTĖ Irena [g. 1931:VL13 
Šiauliuose] — zoologė, biologijos moks“ 
lų kandidatė (1959). 1955 baigė Vilniaus 
un-tą, 1958—59 Lietuvos TSR MA Bio- 
logijos in-to, nuo 1959 Zoologijos ir Pa“ 
razitologijos in-to moksl. bendradarb“ 
Nuo 1961 TSKP narė. Paskelbė moks“ 
straipsnių apie oribatidines erkes. 


ĖKBLOMAS (Ekblom) Richardas [1874- 
X.30—1959.IV.12] — švedų kalbininkas: 
1921—39 Upsalos un-to profesorius, da 
giausia tyrinėjęs baltų ir slavų kalbas 
Studijų tikslais kelis kartus lankėsi Li6i 
tuvoje. Artimai bendravo su latvių ka 
bininku J. Endzelynu. Lituanistikal i 
apskritai baltistikai svarbiausi jo eksp 
rimentinės fonetikos, akcentologijos ! 
etimologijos darbai. 


Ršt.: Zum Wortakzent im Sūdlitauischė“, 
Uppsala, 1917; Manuel phonėtigue de la Ian£ je 
lituanienne, Stockholm, 1922; Zur PhysiolokS 
der Akzentuation langer Silben im S (2 
Baltischen, Uppsala, 1922; Guantitūt und 5 
nation im zentralen Hochlitauischen, UPP- Zr 
la, 1925; Zur Entstehung und Entwicklung “na 
slavo-baltischen und der nordischen Ak 
arten, Uppsala, 1930; Die lettischen AKZ 
arten, Uppsala, 1933. 


EKETĖ — 1. Upė Klaipėdos Ij D 
nės kair. intakas. Ilgis 25 km, base“ 
plotas 92 km2, Prasideda Žvirblių k 
mo apylinkėse, prie Gargždų—Kretinė" 
kelio. Teka į v. Įteka į Danę 10 I 
nuo jos žiočių, ties Laukžemiais. Intakė“ 
Griežupė, Baukštė (abu kair.). Vid. Ša 
lydis 218 cm/km. Vid. debitas aukš. 
Griežupės 0,24 mš/s, žiotyse 1,08 M >: 
2. Senovinė vietovė Klaipėdos A 
buv. Eketės dvaro, dab. Tauralaukio 2 
rybinio ūkio Radailių skyriaus Žemė) i 
dar vad. Akute. Ist. šaltiniuose ji "d 
ma 1253, Nuo Kalotės 3,5 km į I ij 
tės deš. krante, išlikęs didžiausias P3J“ 
rio ruože piliakalnis su daugiau 
1 ha aikštele, kurią iš š. saugO “4 
ilgio, 8 m aukščio pylimas. Šalia V“ 
senos gyvenvietės žymės, o gretimo 
pinų kaimo lauke X—XIII a. senkaP 


„EKONOMIČESKAJA ŽIZN“ („DK0M“ 
MHYeCKai ><H3Hb"—, „Ekonominis £ k0- 
nimas") — komunistinis politikos If €* 
nomikos žurnalas, ėjęs 1918—19 2 
lenske ir Minske rusų kalba. Išėjo ietu“ 
Skelbė informacijų apie to meto l 
vos ekonominį gyvenimą. | 
EKONOMIJA — Lietuvos didžiojo L 
gaikščio stalo dvaras, kurio pelvis 
kunigaikščiui ir jo rūmams išla! su 
1589 Lietuvos Did. Kun-stėje buvo ia 
darytos Alytaus, Gardino, Kobri, 
Lietuvos Brastos, Mogiliovo, Šiaulių lija: 
nomijos. Ligi XVIII a. jos buvo d2 Edi 
mos į smulkesnius adm. vienetuši s af 
raktus, kurių kiekvienas turėjo Kė 
keliolika dvarų, palivarkų ir kaim arp, 
liau E. buvo padalyta dar į kitU5 
vienetus — gubernijas. 


„EKONOMIKA“ — 1. Buržuazinis 12 
ralinis ekonomikos žurnalas, ėję5 jas 
1940 Kaune. Leido Ekonomistt. idą: 
Red. prof. A. Rimka. Per metus 15 

vo 4 nr. 


TT +M 


DRUSKININKAI 


Kap Unas ties Druskininkais 
Tila“ „Dainava“ 
š Per Ratnyčią 
alą orija „Dzūkija“ 
13 yseloginė gydykla 
yadŠniausko skulptūra „Ratnyčėlė“ 
"Vieg, tOsios fizinės kultūros parke 
Ly š9Utis „Turistas“ 
Ų vasštos kavinė 
L) pas arnamis 
Uskonio ežeras 


TTT ||| 
LI L 


"A2AA/ 


(144AA5 


ULARA 


SPART AAA A 
NA AAX 


OO 


(444* 2 
y 


S PPP NPT PPP PER Pr PPS pos pn A 


"Laidai akuduaki akd“ 


ELEKTRĖNAI 


4. Bendras gyvenvietės vaizdas. 2. Prekybinis-buitinis centras. 3. Elektrinė 


ELEKTRIFIKACIJA 


1—2. Kauno hidroelektrinė 
3—5. Lietuvos šiluminė elektrinė 


p. 


į 


2. Tarybinis tęstinis 
vokslo darbų leidinys, einąs nuo 1960 
Iniuje. Leidžia Lietuvos TSR MT 
' stojo ir specialiojo vidurinio moks- 
0 ketas. Iki 1965 išėjo 5 t. Pirmąjį to- 
Tą išleido Vilniaus un-tas savo mokslo 
Ibų serijoje. 


TONOMIKOS INSTITŪTAS, Lietuvos 
' R Mokslų akademijos Ekonomikos 
Ustitutas, — mokslinė įstaiga Vilniuje. 
Artas 1946. In-to pagr. uždavinys — 
Pibendrinti naujus reiškinius ekonomi- 
lame gyvenime, nagrinėti liaudies ūkio 
POblemas, Svarbesnieji in-to tyrimai: 
Petsbektyvinis Lietuvos TSR energetikos 
Stymas ryšium su kompleksiniu Ne- 
TSR kaskados panaudojimu, Lietuvos 
„Stat. medžiagų pramonės išvysty- 
S lr išdėstymas, materialinio suintere- 
TSR 10 principo panaudojimas Lietuvos 
ūkį kolūkiuose, Lietuvos TSR žemės 
ma. £4mybos išdėstymas ir specializavi- 
Bl Lietuvos TSR pramonės specializa- 
„nas ir kooperavimas, Tarybų Lietuvos 
„„Ustrializavimas, darbo našumo plana- 
ka ir apskaita Lietuvos TSR pramo- 
BS ietuvos TSR tarpšakinis ataskai- 
Bao ir planinis gamybos ir paskirstymo 
Ansas, Lietuvos TSR darbo jėgos re- 
ši Ų racionalus panaudojimas. In-te yra 
i Sektoriai: gamybinių jėgų išdėstymo 
no, Vystymo, kapitalinių įdėjimų eko- 
ir Inio efektyvumo, gamybos valdymo 
D anavimo, rentabilumo ir ūkiskaitos, 
jos lų apyvartos ir pinigų cirkuliaci- 
ištę Polit. ekonomijos ir liaudies ūkio 
las "jos, sociologijos ir teisės. Institu- 
195 artu su Valst. plano komisija (iki 
tan) T Su Lietuvos TSR Liaudies ūkio 
14209) leidžia žrn. „Liaudies ūkis“. Nuo 
In-to direktorius akademikas dr. 

' Meškauskas, 


dKONOMINĖ KRIZĖ — kapitalistinio 
2 Tazė, kurioje per prievartą trum- 
tar atsistato aštriai pažeista proporcija 
Mokį apitalistinės gamybos masto ir 
im 105 paklausos. E. k. pasireiškia pre- 
a Perprodukcija, kainų kritimu, gamy- 
s Slaurėjimu, nedarbo augimu, darbo 

„Okesčio mažėjimu ir t. t. Ji karto- 
han, PS iodiškai. Žemės ūkio E. k. vadi- 
ku) ABrarine krize. Ji turi savitumų, 
bi dis Svarbiausias — užtruktinis jos po- 


tai$Varbiausioji E. k. priežastis — pagr. kapi- 
Vaują“, „brieštaravimas. Prekės gamyboje daly- 
Nės š tūkstančiai darbininkų. Įmonės, pramo- 
Vieną“ Os, liaudies ūkio sferos yra susijusios 
Kurį Su kita daugybe ekonominių ryšių, dėl 
Mokj, Pe kita ko, gamybos mastas turi atitikti 
Ramyp, Paklausą. Tačiau kapitalizmo sąlygomis 
toji. s Plečiama, didinant darbininkų išnau- 
Šsiliel, dėl to moki paklausa neišvengiamai 
kios “2 nuo gamybos masto. Gamybos ir mo- 
NybajPūklausos disproporcija nebeleidžia ga- 
los p toliau augti. Prasideda E. k. Materialus 
Sinją Tlodiškumo pagrindas — vienalaikis ma- 
tė, Pagrindinio kapitalo atnaujinimas. Po kri- 
Misitajpresijos fazėje, kad gamyba atpigtų ir 
sanitai Ytų prie žemų kainų, prasideda pagr. 
Iš pa atnaujinimas. Tai sukelia pagyvėjimą. 
Kanita, sijos pereinama į pagyvėjimo fazę. 
Kapię atnaujinimas ima darytis masinis. 
I pakijų Bamyba iš pagyvėjimo fazės pereina 
ti maka.“ fazę. Bet kai kapitalas pradeda duo- 
Prie sąs oumą produkcijos, jis vėl priartėja 
Dos, a Vo fizinio ir moralinio susidėvėjimo ri- 
kia 9 duodamas gamybos mastas žymiai ap- 
Porciją LOkią paklausą. Susidaro aštri dispro- 

' Prasideda nauja E. k. Tokiu būdu 


3 
MLTĘ, tomas 1 


ekonomikos | 


kapit. gamyba plečiasi ciklais. Įvairiose kapi- 
talizmo raidos pakopose ciklas ir jo fazės reiš- 
kiasi savitai. Šių laikų kapitalizme ryšium su 
jo irimu, valstybinio-monopolistinio kapitalizmo 
augimu, ekonomikos militarizavimu, vystymosi 
netolyginumo sustiprėjimu, pasaul. kapitalistinio 
ūkio susiskaldymu ir t. t. kapit. šalys ne vie- 
nu laiku pamažu nuslenka į ekonominę krizę, 
po kurios seka pagyvėjimas ir lėtas, nežymus 
pakilimas. 

Pirmoji ciklinė E. k. įvyko Anglijoje 
1825. Kitose šalyse ji prasidėjo kiek vė- 
liau. Pirmoji pasaulinė E. k., apėmusi 
pagr. kapitalistines šalis, įvyko 1857. 
E. k., vykusios 1837 ir 1847 Anglijoje, 
bei 1857 pasaul. E. k. palietė ir Rusijos 
ekonomiką. 1866 ir 1873 krizės Rusijos 
ekonomikoje pasireiškė jau gana stip- 
riai. 1873 krizė palietė ir Lietuvos eko- 
nomiką. Giliau Lietuvos pramonę (ypač 
mašinų gamybos ir metalo apdirbimo, 
odos ir avalynės) palietė 1882 ir 1890 
krizės, vykusios Rusijoje. Agrarinė kri- 
zė, prasidėjusi XIX a. aštuntajame 
d-metyje ir užtrukusi iki dešimtojo 
d-mečio, žymiai palietė Lietuvos grūdų 
ūkį, kartu paskatindama plėsti gyvuli- 
ninkystę. Gana smarkiai Lietuvoje, ypač 
Vilniaus gub. pramonėje, pasireiškė 
1900—03 E. k. Bendroji pramonės pro- 
dukcija Vilniaus gub. sumažėjo 26,595 
(statybinių medžiagų pramonės 679b, 
tekstilės pramonės 2605, popieriaus 
1965). Lietuvoje užsidarė apie 220 stam- 
besnių įmonių. 1908—09 E. k., apėmusi 
daugiausia Rusijos sunkiąją pramonę, 
Lietuvoje žymiau palietė metalo apdir- 
bimo įmones Vilniuje ir Kaune. 1913 
prasidėjusią E. k. nutraukė I pasaul. 
karas. 1920—21 E. k. buržuazinės Lie- 
tuvos ūkio nepalietė, nes šis dar nebu- 
vo atsistatęs po pasaul. karo. Dėl tos 
priežasties kiek žymiau nepasireiškė ir 
1920 prasidėjusi agrarinė krizė, kuri 
nuo 1924 sušvelnėjo. Itin smarkiai burž. 
Lietuvos ūkį sukrėtė 1929—33 pasaulinė 
E. k. Ši krizė prasidėjo JAV (1929.X), 
vėliau apėmė kitas šalis. Lietuvoje ji 
pradėjo reikštis kiek vėliau, ir tai lei- 
do burž. ideologams tvirtinti, kad Lie- 
tuvoje krizės iš viso nebūsią. Tačiau 
1930 antrojoje pusėje krizė ėmė ryš- 
kėti ir Lietuvos ūkyje. Burž. ideologai 
stengėsi įpiršti mintį, kad E. k. kilusi tik 
dėl užsienio rinkų Lietuvos eksportui 
pablogėjimo. Tai buvo netiesa — E. k. 
gimdo vidiniai kapit. šalies prieštaravi- 
mai, o išorinės priežastys tik pagreitina 
ar sulėtina jos brendimą, paveikia jos 
gilumą, ilgumą ir t. t. Oficiali burž. sta- 
tistika rodo, kad jau nuo 1925—26 
Lietuvos ūkio augimo tempai pastebimai 
sulėtėjo, kainos ėmė mažėti. Pamažu 
smunkanti konjunktūra reiškė, kad 
labai paaštrėjo prieštaravimas tarp 
kapit. gamybos ir siauros vidaus rinkos. 
Tas prieštaravimas laikinai neprasiveržė 
E. k. pavidalu tik dėl ž. ū. produktų 
eksporto didinimo (1925—28 sviesto 
eksportas išaugo 18905, grūdų — 2795). 
Nuo 1928, paaštrėjus pasaul. agrarinei 
krizei, o 1929—33 E. k. įsisiautėjus Vo- 
kietijoje ir Anglijoje, į kurias Lietuvos 
ž. ū. produktų daugiausia buvo ekspor- 
tuojama, ž. ū. produktų kainos suma- 
žėjo 3—4 kartus. Tai iki kraštutinumo 
paaštrino prieštaravimą tarp gamybos 


EKO—EKO 465 


masto ir ribotos mokios paklausos. Kai- 
nos vidaus rinkoje ėmė katastrofiškai 
kristi (1930 — 8075, 1931 — 680; 1924— 
1926 metų lygio). E. k., apėmusi pagrin- 
dinę Lietuvos ūkio šaką — žemės ūkį, 
neišvengiamai palietė ir pramonę, kuri 
rėmėsi tik vidaus rinka (jos lyginamasis 
svoris eksporte 1929 siekė apie 205). 
Jau 1931, palyginus su 1930, popieriaus 
pramonės produkcijos vertė sumažėjo 
3795, chemijos 1495, odos, kailių, ava- 
lynės 795. E. k. Lietuvos ūkyje smar- 
kiai gilėjo 1931, 1932. Gilėjimo tem- 
pas 1934 sulėtėjo, o 1935—36 buvo per- 
eita į depresiją. Bendrasis kainų indek- 
sas (1926—29— 10095): 1932 — 5975, 
1933 — 5294, 1934 — 5095, 1935 — 4595, 
1936 — 4595. Dėl smarkaus ž. ū. pro- 
duktų kainų kritimo (1935 jos sudarė tik 
3595 1926—29 lygio) labai sumažėjo 
valstiečių pajamos. Jei 1929 už par- 
duotą 1 kg naminio sviesto valstietis ga- 
lėjo pirktis arba 27,5 kg druskos, arba 
10 kg žibalo, arba 55 dėžutes degtukų, 
tai 1935 tegalėjo nupirkti atitinkamai 
tik 12,7 kg, 6 kg ar 19 dėžučių. Tuo tar- 
pu mokesčiai nesumažėjo, pramonės, 
kurioje viešpatavo monopolijos, gaminių 
kainos sumažėjo žymiai mažiau (1935 
jos sudarė 5195 1926—29 lygio). Norė- 
dami išsilaikyti, valstiečiai stengėsi dau- 
giau parduoti ž. ū. produktų, mažiau jų 
vartoti. Tai leido Lietuvos buržuazijai 
didinti bekono ir sviesto eksportą, ne- 
paisant smarkaus kainų kritimo užsie- 
nio rinkoje. Bekono eksportas nuo 
400 t 1929 pakilo iki 25 000 t (1932; 
vėliau jis sumažėjo), o sviesto nuo 
4100 t —iki 12200 t (1935). Eksporto 
augimas didino eksportinių monopoli- 
jų („„Maisto“, „Pienocentro") ir užsienio 
monopolistų pelnus. Už parduotą svies- 
to toną užsienyje Lietuva 1934 galėjo 
nusipirkti 2,9 karto mažiau geležies, 
3,5 kartus mažiau druskos, medvilninių 
audinių, negu 1929. Buržuazinės val- 
džios vykdoma kainų palaikymo politika 
(primokėjimams 1930—38 buvo išleista 
150 mln. lt) palengvino krizę buožėms, 
dvarininkams ir monopolistams. Akcinių 
b-vių pelnas padidėjo nuo 5,79 mln. lt 
(1929) iki 8,10 mln. lt (1934). E. k. 
smukdė ir Lietuvos pramonę: 1931—34 
jos produkcijos vertė nukrito 1696 
(maisto pramonės — 2695, odos, kailių, 
avalynės — 3095, mašinų gamybos ir 
metalo apdirbimo — 3195). E. k. visu 
sunkumu gulė ant darbo žmonių pečių. 
Nedarbas smarkiai padidėjo tiek mieste, 
tiek kaime. 1931—36 nominalus darbo 
užmokestis sumažėjo daugiau kaip 3005 
pramonėje ir 409; kaime, darbo diena 
pailgėjo, padidėjo mokesčiai. Didėjo 
valstiečių ūkių varžytynių skaičius: 1931 
buvo išvaržyti 1036 ūkiai, 1932 — 1947, 
1933 — 2908. Daug ūkių buvo parduo- 
ta dar iki varžytynių. Komunistų parti- 
jos vadovaujami, Lietuvos darbo žmonės 
vis aktyviau ir sėkmingiau kovojo dėl 
savo padėties pagerinimo. Pvz., 1929 
streikavo 1100 darbininkų, 1934 — dau- 
giau kaip 10 200, t. y. beveik kas trečias 


466 EKO—EKO 


pramonės darbininkas. Daugiau kaip 
pusė visų streikų buvo laimėta. Į kovą 
kilo ir kaimo žmonės: 1935 antrojoje 
pusėje prasidėjo valstiečių streikas. Dėl 
burž. Lietuvos ekonomikos priklauso- 
mumo nuo užsienio, jos ūkio agrarinio 
pobūdžio E. k. buvo labai ilga. Po kri- 
zės ir depresijos sekė labai nežymus 
pagyvėjimas (bendrasis kainų indeksas 
1939 sudarė 5495, 1940.1—IV — 7370 
1926—29 lygio). Darbo žmonių ekonomi- 
nė padėtis liko sunki. 1940, laimėjus 
soc, revoliucijai Lietuvoje, lietuvių tau- 
ta nusikratė visomis kapitalizmo ydomis, 
tame tarpe ir ekonominėmis krizėmis. 

Lit.» V. Kapsukas, Buržuazinė Lietuva, V., 
1961; M. Gregorauskas, Tarybų Lietuvos žemės 
ūkis (1940—1960 m.), V., 1960; K. Meškauskas, 
Tarybų Lietuvos industrializavimas, vV., 1960; 
V.“ Niunka, Kaip monopolistinis kapitalas 
išnaudojo buržuazinės Lietuvos kaimą.— ,„Ko- 
munistas“, 1948, Nr. 9; B. CHMOHaBHYIOC, DKO- 
HOMHYeCKHA  KpH3HC IEepeNnpoH3BOACTBA 1929— 
1933 rozoB B IPOMBIMIAEHHOCTH AUTBBI— „VVU 
mokslo darbai“, t. 15, V., 1958. 


EKONOMINĖ MINTIS — visuomeninių 
gamybinių, t. y. ekonominių, santykių 
atspindys žmonių sąmonėje. E. m. apima 
polit. ekonomiją ir kitus ek. mokslus, 
visų pirma jų teorinius pagrindus, ek. 
politikos, klasių bei socialinių grupių 
ek. reikalavimų (programų) principus, 
konkrečių ek. problemų vertinimo bei 
sprendimo koncepcijas. 

Pirmieji lietuvių ek. įvaizdžiai atspin- 
dėjo patriarchalinį ūkininkavimą, jo pri- 
klausymą nuo gamtos jėgų, įasmenintų 
religijoje. Kiek vėliau tie įvaizdžiai jau 
rodo socialinės ir turtinės diferenciaci- 
jos, klasinės visuomenės atsiradimo reiš- 
kinius. Pvz, Prūsų teisynas užfiksavo 
feodalinį bendruomenių žemių užgrobi- 
mą, feod. nuosavybės formavimąsi dar 
iki XIV a. 


Feodalizmo epochos E. m. pagr. 
problema buvo baudžiava. To meto 
E. m. raidą taip pat veikė ir prekinės 
gamybos, miestų augimo, klasių kovos 
miestuose procesai, kaimyninių kraštų 
(rusų žemių, po to Lenkijos ir pagaliau 
Rusijos imperijos) socialinė-ekonominė 
santvarka. Did. kun-ščių Gedimino, Al- 
girdo ir Vytauto ek. politika reiškė 
valstiečių vertimą baudžiauninkais, ama- 
tų bei prekybos plėtimą. Įdomus to 
laikotarpio dokumentas yra Gedimino 
kreipimasis į Europos miestus (1323), 
kuriuo jis kvietė į Lietuvą amatinin- 
kus ir pirklius, žadėdamas jiems lengva- 
tų. Apie ankstyvojo ir išsivysčiusio feo- 
dalizmo laikotarpio E. m. leidžia spręs- 
ti šie ekonominiai reiškiniai, atspindin- 
tys feod. santykių evoliuciją: valstiečio 
kiemo pavertimas feod. prievolių vie- 
netu (dėklos ir sidabrinės įvedimas 
XIV a. pab.); pirmosios privilegijos Lie- 
tuvos feodalams (XIV—XV a.); valakų 
reforma (XVI a.), kuria buvo siekiama 
stiprinti feod. ūkį ir nustatyti valstie- 
čių prievoles pagal naudojamos žemės 
plotą; XVI a. Lietuvos Statutai (LS), 
įforminę išsivysčiusį feodalizmą; pali- 
varkinio lažinio feod. ūkio plitimas 


(XVII a); merkantilizmo ek. politika 
ir baudžiavos reformavimo projektai 
(XVIII a. II pusė). Tai buvo viešpatau- 
jančios feodalų klasės ek. ir polit. prie- 
monės feod. išnaudojimui stiprinti ir 
modifikuoti, prisitaikant prie gamybinių 
jėgų vystymosi. Prieš jas visą laiką ko- 
vojo valstiečiai baudžiauninkai. E. m. 
vystymasis taip pat atsispindi kovoje 
dėl Lietuvos centralizuotos valstybės, 
ypač Vytauto ek. politikoje, Mykolo 
Lietuvio, A. Rotundo ir kitų XVI a, 
veikėjų raštuose, aštriai smerkiančiuose 
feodalų savivalę, ūkinę suirutę. Objekty- 
viai su ta kova buvo susiję ir miestie- 
čių ek. reikalavimai (miestų teisių klau- 
simas ir kt.), miestiečių raštai dėl pre- 
kybos laisvės ir prekybos pelno (XVI a. 
pab., XVII a. pr.). Svarbus ir originalus, 
bet neišlikęs iki mūsų dienų J. Abraha- 
movičiaus veikalas kainų klausimu, nu- 
kreiptas prieš feod. epochai būdingą 
kainų ir rinkos reglamentaciją. Vid. 
amžiais E. m., klasių ek. reikalavimai 
labai dažnai įgaudavo religinį apvalka- 
lą. Katalikų bažnyčios ek. doktrina — 
kanonistų (Tomo Akviniečio ir kt.) dokt- 
rina — teisino feod. luominį susiskirsty- 
mą, tariamai užtikrinantį kiekvienam 
tinkamą vietą visuomenėje ir „teisingą 
kainą“ mainuose. Kanonistų doktriną, 
ypač jos teiginius apie palūkanas, propa- 
gavo Vilniaus akademijos prof. M. Smig- 
leckis (XVI a. pab.). Smigleckis pareiškė 
ir originalių minčių apie valstiečių feod. 
prievolių prigimtį, susijusią, pasak jo, 
ne betarpiškai su valstiečio asmenybe, 
o su feodalo ir baudžiauninko susitari- 
mu (dvarininko žemė — valstiečio dar- 
bas), kuris turėtų būti naudingas abiem 
pusėms. XVII a. viduryje valstiečių 
klausimą lietė ir kiti akademijos pro- 
fesoriai. A. Olizarovskis (Olizarovijus) 
1650 aprašė T. Moro „Utopijoje“ nu- 
pieštą ateities santvarką, jai pritarė. 
Reformacijos sąjūdyje (XVI a.), nu- 
kreiptame prieš katalikų bažnyčios ideo- 
logiją, iš dalies reiškėsi antifeodalinio 
miestiečių judėjimo socialiniai ir ekono- 
miniai reikalavimai. Reformatas A. Vo- 
lanas reikalavo didesnių teisių valstie- 
čiams ir miestiečiams, puolė bajorų pri- 
vilegijas ir savavaliavimą. Radikalesnės 
buvo antitrinitarų (anabaptistų), ypač 
S. Budnio, ek. pažiūros, kuriose atsispin- 
dėjo liaudies protestas prieš feodalizmą, 
pasaulietišką ir bažnytinę hierarchiją, 
socialinės ir ekonominės lygybės sieki- 
mas. XVIII a. pradėjo ryškėti ek. pažiū- 
ros, susijusios su kapit. santykių užuo- 
mazga, baudžiavinio ūkio krize. Tai 
merkantilizmo ek. koncepcija ir užsienio 
prekybos bei prekinės gamybos plėti- 
mo politika, kurią mėgino taikyti Nuo- 
latinė taryba (1775—88), A. Tyzenhau- 
zas (kurdamas feod: manufaktūras), 
P. Bžostovskis (Merkinės dvare per- 
vesdamas valstiečius į piniginį činšą). 
XVIII a. pab. Vyriausiojoje m-loje (Vil- 
niuje) įsigalėjo fiziokratų teorija, kurią 
propagavo ir vystė I. Stroinovskis. Fi- 
ziokratai pradėjo tirti ekonomiką, nors 
ir tebeturinčią feodalinį apvalkalą, bur- 
žuaziniu požiūriu, nagrinėti jos fizio- 
logiją, pačią gamybą, kaip vertės kūri- 


. mo procesą (tiesa, tik žemės ūkyje) 


Jiems pritarė tie dvarininkai, Kul“ 
ieškojo išeities iš feod. ūkininkavim? 
aklavietės. Tai atsispindėjo ir KelV“ 
rių metų seimo (1789—92) reformos“ 
Feodalizmo irimo ir kapit. santykių 10“ 
mavimosi laikotarpiu (XIX a. I DUS“ 
liberalinių dvarininkų atstovai (M. OC“ 
povskis, V. Stroinovskis, P. PaškevičiUš 
ir kt.) griežtai kritikavo lažinį-baudžiė“ 
vinį ūkį, laikydami jį gamybinių jėgi 
vystymosi stabdžiu, tačiau siūlydė! 
valstiečius iš baudžiavos atleisti be 7“ 
mės. Vilniaus un-te I. Stroinovskio P 
sekėjai S. Malevskis ir J. Skačkauskė“ 
dar laikėsi fiziokratų teorijos. Kiek V“ 
liau prof. J. Znoska ir prof. J. VaškėV“ 
čius jau pradėjo dėstyti A. Smito t€0 
riją (su vulgarizavimo elementais); 
paguoti burž. liberalizmą, ypač d0 Ia 
damiesi pramonės, prekybos ir kredi 
klausimais. Un-to auklėtiniai S. BudDĖ 
M. Chonskis, T. Narbutas ir kt. 19“ 
klausimais parašė darbų. XIX a. PF LŽ 
tuvoje pažiūras, artimas Rusijos 
kabristų pažiūroms, propagavo /il0 
ir kt. slaptųjų studentų d-jų 2 
(A. Mickevičius, T. Zanas, J. CeC = 
ir kt.). Jie nacionalinį išsivadavimą 
jo su socialinėmis ekonominėmis reio 4 
momis, tačiau agrar. klausimu nepaŽė; 
gė toliau už liberalinius dvarinin Jis 
Šis ribotumas pasireiškė ir 1831 sukas 
mo programoje. Tik sukilimo dalyV 
ist. J. Lelevelis skelbė radikalesnės €€ 
pažiūras, reikalavo suteikti valstiečia?“ 
piliet. teises ir žemės. Vėliau dalis “+, 
vusių sukilimo dalyvių nacionalinio 2 
sivadavimo judėjimą pradėjo sie! 25 
agrar. revoliucija. Tokios visuomenin? 
ekonominės pažiūros atsispindėjo 
I. Goštauto kūryboje, Kipr. Nezabitii, 
kio-Zabičio veikale „Eiliavimas. +: en 
riame yra ir utopinio socializmo ele“: 
tų. Antibaudžiavinė kryptis VYSI“Ž ggį 
lietuvių literatūroje, XVIII a. ji Tel“, 
K. Donelaičio, o XIX a. pradžio) 


s- Už 
D. Poškos, S. Stanevičiaus, S. | au 
to ir ypač A. Strazdo literatūrin! 
kūriniuose. EA 
tėsi 


Kapitalizmo epochos E. m. VyS g0- 
rios ir sudėtingos klasių kovos 2 2 
mis. XIX a. antrojoje pusėje II ti 
pradžioje visoje Rusijoje, talP ! ntyš 
Lietuvoje, jos raidą lėmė gl“ 
kapit. prieštaravimai, kurie buvo pe 


vi 

pynę su gausiomis feod. liekanomŠ kų 

sų pirma su carizmu bei dva AnAs 
a 


žemėvalda, carizmo vykdoma N 
linės priespaudos ir kolonizacijos rpiš 
litika. Kapitalizmo kilimo laikO P os 
(XIX a. II pusė) prasidėjo nuo 180174, 
tų „valstiečių reformos", kuri Pa*“ rai 
jo kapitalizmo vystymąsi Rusijol“ rep. 
buvo dvarininkų vykdoma buIž: I 
ma, siekianti dvarus palaipsniU Ag. 
versti kapit. ūkiais, pririšti prie J egtus 
tiečius, stokojančius žemės, PI!5 4] 
didelių išpirkimo mokesčių. C2f? Gy. 
džios bei jos vietininkų Lietuvo)? 5 
politika kaip tik ir išreiškė toki; Peojia 
kąjį, žemės ūkio kapit. vystymo“! Ava: 
kuriam visiškai pritarė liberaliniė“ ajys 
rininkai ir bažnytininkai (M. var 
ir kt.). 1863 sukilimas privertė C9T? 


džią reformą Lietuvoje paspartinti ir pa“ 
Šiūnti (kiek padidinti skirtines žemes, 

Umažinti išperkamuosius mokesčius, pa- 
„Likinti prievolinius santykius). Tai pa- 
Nano kapitalizmo vystymąsi žemės 
-“Yle. Valstiečių masių, atkakliai kovo- 
Jusių prieš dvarininkų žemėvaldą, sie- 
Ru agrar. revoliucijos, socialinius- 

Onominius reikalavimus išreiškė rev. 

Smokratai (A. Gercenas, N. Černiševs- 
Tom kt.), o Lietuvoje — rusų revoliu- 

nių demokratų pasekėjai Z. Siera- 

auskas, A. Mackevičius, K. Kalinaus- 

AS, V. Vrublevskis ir kiti. 1863 su- 
Raimo metu jie iškėlė valstiečių ma- 
ia Socialinę-ekonominę ir nacionalinio 

Sivadavimo programą, reikalavusią 
Uoti valstiečiams žemę be jokio iš- 
Pirkimo, 

Stiprėjant kapitalizmui Lietuvos kai- 
T Sparčiai vykstant valstiečių skaidy- 
ms dalis buožijos iš pat pradžių rėmė 
i bei jo ek. politiką. Šio reakci- 

„dvarininkų ir buržuazijos dalies blo- 

O interesus išreiškė Lietuvos klerikalai. 
„2,SPaudos organai („Šviesa“, „Apžval- 
sio „Tėvynės sargas“) nemaža dėme- 

Skyrė buožių ūkininkavimo klausi- 
Bas „Pačioje XIX a. pab. klerikalai 
i €bėsi naujų demagogijos formų, per- 
Gals 1$ popiežiaus Leono XIII vad. so- 
Ųų enciklikų, ypač akcentuodami 
dari Ir turtingųjų „tėvišką rūpinimąsi“ 

„Sninkų ir kt. varguolių ek. reikalais, 

IS tikrųjų siekdami atitraukti pasta- 
šias us nuo rev. kovos. Dalis kylan- 

S liet. buržuazijos laikėsi liberalizmo 
i Eražlūrų, Burž. liberalai (aušrininkų 

RažPininkų pagr. dalis), dengdamiesi 
ti „OS Vienybės šūkiu, mėgino panaudo- 
klas O 11€S išsivadavimo judėjimą savo 
ri Iniams ek. interesams, kovai dėl 

Os, dėl įsiviešpatavimo prekyboje, 
amonėje, kredito sferoje; jie palai- 
atsi aUras, dalines reformas. Ši linija 
ir Pindėjo P. Vileišio, M. Lozoraičio 

t. taštuose. Tokio pobūdžio buvo 
žino; Udirkos ek. pažiūros, nors jo gro- 
Xp.. Kūrybai būdingi ir dem. bruožai. 
(J. Ni, pab. kai kurie burž. liberalai 
Tas Ileišis ir kt.) propagavo vad. kated- 
iroj OCializmą ir „legalųjį marksizmą“, 
Nin. ėdami kapitalizmo naudą darbi- 
nas SOS, absoliutindami pastarojo pra- 
danus, lyginant su feodalizmu, užtrin- 
Ida. 10 prieštaravimus. Burž. liberalinė 
nė, .„O8ija darė įtakos smulkiaburžuazi- 

š 7. ek. pažiūroms. Tose pažiūrose py- 
mok. „tendencijos — liberalinė ir de- 
ių gaunė, Šis prieštaringumas būdin- 
IT Ad Šliupo XIX a. pab. ek. raštams, 
Čia, LUlkiaburž. „socializmui“, siekian- 
Šlių lygiavos bei klasių santaikos. 
A. Pą veikė H. Džordžo, F. Langės ir 
ų Rauės Pažiūros, liberalinių narodni- 
i 2 siūlymai dėl kooperatyvų steigimo 

į dra ulkių ek. reformų, kaip kelio 
p. „Uugijinę ūkę“. Pastarųjų įtaka ryški 
Šiupas O to meto raštuose (vėliau ir 
lihę, 49: ir Leonas perėjo į grynojo burž. 


Pr. 


„Mop. lZmo pozicijas). Šliupo straipsniai 
1884) slas apie tautinę ūkę“ („Aušra“, 


(Liet Ir „Likimas žmogaus ant žemės“ 
L Uviškasis balsas“, 1886 ir 1888), 
0 —.„Iš draugijinės ūkės“ („Lietu- 


viškasis balsas“, 1888) ir „Privatiška 
ir draugijinė ūkės organizacija“ (,„Var- 
pas“, 1890) buvo pirmieji polit. ekono- 
mijos darbai liet. kalba. Juose propa- 
guojama daugelis burž. polit. ekonomi- 
jos klasikinės m-los teiginių, nukreiptų 
prieš feod. dvarininkišką santvarką. De- 
mokratinio, revoliucinio pobūdžio buvo 
J. Andziulaičio socialinės ir ekonominės 
pažiūros, kurioms subręsti padėjo JAV 
darbininkų judėjimas. Andziulaitis ragi- 
no valstiečius kovoti prieš dvarininkus, 
palaikė proletariato klasinę kovą, pro- 
pagavo socializmo idėjas. Tokio pobū- 
džio buvo ir J. Mačio-Kėkšto kūryba. 
Lietuvoje dem. pažiūros plito smulkia- 
buržuazinės inteligentijos tarpe; jas Teiš- 
kė S. Matulaitis, vėliau įsijungęs į dar- 
bininkų judėjimą, ir kt. Svarbų vaid- 
menį Lietuvoje suvaidino revoliuciniai 
narodnikai ir narodovolcai (I. Grinevic- 
kis, A. Zundelevičius ir kt.), palaikę 
ryšius su rusų Iev. narodnikais ir len- 
kų „Proletariato“ partija, kuri jau rė- 
mėsi darbininkais. Aktyvus „„Proletaria- 
to" veikėjas buvo L. Janavičius, pirmasis 
susirūpinęs marksizmo idėjų skleidimu 
lietuvių kalba. Aštuntajame—devintaja- 
me XIX a. dešimtmetyje pažangių inte- 
ligentų rateliai Lietuvoje pradėjo studi- 
juoti ir propaguoti darbininkų tarpe 
marksistinę lit-rą, Markso ek. teoriją, 
užmezgė ryšius su „Darbo išsivadavi- 
mo“ grupe ir kitais Rusijos marksistais 
(L. Janavičius, E. Spontis, V. Selickis, 
L. Jogiches-Tiška, T. Kopelzonas, I. Klo- 
povas ir kt.). Tuo būdu, XIX a. pab. Lie- 
tuvoje, kaip ir Rusijoje, iš dem. tenden- 
cijos išsiskyrė proletarinė tendencija, 
atstovaujanti darbininkų klasės intere- 
sams ir nuosekliausiai kovojanti už vi- 
sų darbo žmonių reikalus. 1895—96 su- 
sikūrė pirmosios socialdemokratų org-jos 
Lietuvoje, kuriose iš pat pradžių vyko 
kova tarp revoliucinių (F. Dzeržinskis 
ir kt.) ir smulkiaburžuazinių (A. Moravs- 
kis, iš dalies A. Domaševičius) elemen- 
tų; jei pirmieji jungė proletariato polit. 
ir ek. kovą, išryškindami revoliucines 
Markso ek. teorijos išvadas ir turinį, tai 
pastarieji visą dėmesį skyrė darbininkų 
ek. klausimams, siekdami pajungti prol. 
judėjimą buržuazijos polit. vadovavimui, 
Rev. socialdemokratai stiprino ryšius su 
visos Rusijos darbininkų klasės polit. 
org-jomis. Imperializmo ir burž. dem. 
revoliucijų laikotarpis, ypač 1905—07 
revoliucija, išryškino įv. klasių pozici- 
jas bei ek. programas. Carizmas ir dva- 
rininkai savo ek. politikoje pradėjo 
glaudžiau bendradarbiauti su buržuazija; 
Stolipino agrar. politika siekė stiprinti 
buožiją. Ji ypač plačiai buvo vykdo- 
ma Lietuvoje (skirstant kaimus vienkie- 
miais, buožės pasiglemždavo geresnius 
ir didesnius žemės sklypus, gaudavo iš 
bankų paskolas, susidarydavo tinkamas 
sąlygas kapit. ūkininkavimui). Liet. bur- 


žuazija atvirai ir vis aktyviau rėmė ca-' 


rizmą, jo ek. politikos priemones, siek- 
dama pasinaudoti palankesnėmis sąly- 
gomis. Klerikaliniai ideologai (A. Damb- 
rauskas, A. Kaupas ir kt.), įnirtingai ko- 
vodami prieš marksizmą, platino popie- 
žiaus Leono XIII ir kt. katalikų bažny- 


EKO—EKO 467 


čios autoritetų koncepcijas, aukštinan- 
čias evoliucinį visuomenės ekonominio 
vystymosi kelią privatinės nuosavybės 
neliečiamumo pagrindu, kalbėjo apie iš- 
naudotojų ir išnaudojamųjų sutaikymą, 
atvirai teisino carizmo ir dvarininkų 
bei kapitalistų viešpatavimą. Tas kon- 
cepcijas ypač plačiai propagavo klerika- 
lų 1905—08 sukurta krikščionių demo- 
kratų partija ir jos vadovaujamų org-jų 
tinklas. Tų pačių ideologinių pozicijų 
laikėsi ir artimai bendradarbiavusi su 
klerikalais tautininkų „viltininkų“ grupė 
(A. Smetona, A. Voldemaras, J. Tumas), 
kuri, atsisakiusi liberalinės frazeologi- 
jos, greta religijos kėlė „vienijančią 
tautos dvasią“. Į reakcijos stovyklą ai- 
virai perėjo ir pagrindinė burž. libera- 
linė srovė, susispietusi Lietuvių de- 
mokratų partijoje (įk. 1902), pastačiusi 
į savo ek. programos centrą liet. bur- 
žuazijos ekonominių pozicijų stiprini- 
mą, aktyviai kovojusi prieš marksizmą. 
Jos ideologų J. Vileišio, K. Griniaus, 
J. Bagdono ir kt. programiniai ek. rei- 
kalavimai daugeliu atžvilgių buvo arti- 
mi rusų kadetų programai, tačiau juose 
ypač buvo akcentuojami kaimo bur- 
žuazijos interesai (dvarininkų žemių da- 
lies laipsniškas perėjimas į buožijos 
rankas išpirkimo bei pirkimo keliu 
ir kt.). Tą programą Dūmoje gynė P. Leo- 
nas. Burž. liberalinė ideologija pajungė 
ir smulkiaburž. sroves, pakrikusias po 
1905—07 revoliucijos pralaimėjimo; jų 
didžioji dalis stojo į reformistines, fak- 
tiško taikstymosi su carizmu pozicijas 
(oportunistinis socialdemokratų sparnas, 
eserai, anarchistų grupės, Bundas ir kt.). 
Šių srovių atstovų ek. raštuose, ypač 
po 1905—07 revoliucijos, į pirmąją vie- 
tą faktiškai iškyla burž. liberalinių ek, 
pažiūrų elementai. Tačiau smulkiabur- 
žuazinė E, m. nebuvo vienalytė, ji at- 
spindėjo smulkiosios buržuazijos dvily- 
pumą, jos svyravimus, XX a. pr. į naują 
pakopą pakilus valstiečių judėjimui, 
vystėsi ir smulkiaburž. dem. pažiūros. 
Demokratas J. Biliūnas XIX ir XX a. 
slenkstyje suartėjo su darbininkų rev. 
judėjimu, socialistine ideologija. Tuo 
tarpu P. Višinskis, kurio visuom. ir ek. 
pažiūros buvo aiškių dem. bruožų, at- 
spindėjusių valstiečių reikalavimus, po- 
litinėje veikloje ir kai kuriuose raštuose 
ėjo drauge su liberaline buržuazija, nors 
kartais ir kritikavo jos kontrrevoliucin- 
gumą. Toks prieštaringumas buvo bū- 
dingas ir A. Bulotai, kuris aktyviai pa- 
sireiškė Rusijos politinėje arenoje, gin- 
damas Dūmoje valstiečių trudovikų gru- 
pės ekonominius programinius nuostatus, 
nukreiptus prieš dvarininkų žemėvaldą. 

Proletarinei E. m. Lietuvoje didžiau- 
sią reikšmę turėjo bolševikų idėjų, 
V. Lenino veikalų plitimas. V. Kapsu- 
kas, Z. Angarietis, P. Eidukevičius, 
V. Rekašius ir kt. propagavo marksisti- 
nę ekonominę teoriją, jos pagrindu 
nagrinėjo Lietuvos darbininkų ir darbo 
valstiečių ekonominę padėtį ir klasių 
kovos tikslus. Kovodami prieš reakcinę 


468 EKO—EKO 


ideologiją, jie daug dėmesio skyrė burž. 
ir smulkiaburž. ekonominių koncepcijų 
kritikai, nors ir ne visais klausimais 
užėmė teisingas, marksistines pozicijas, 
pvz., neišvengė klaidų agrariniu klau- 
simu (šios klaidos galutinai buvo įveik- 
tos, tik remiantis proletarinės revoliuci- 
jos Lietuvoje patyrimu). Kapsukas, An- 
garietis ir kt. liet. marksistai propa- 
gavo Lenino teiginius apie imperializ- 
mą, 1917 karštai parėmė Lenino „Balan- 
džio tezėse" iškeltą kursą į soc. revoliu- 
ciją. Leninas pats tyrė kai kuriuos Lie- 
tuvos ekonominio vystymosi klausimus 
(Lietuvos ž. ū. prekingumo didėjimą, 
miestų augimą, politinių partijų pozici- 
jas žemės klausimu ir kt.). Spalio revo- 
liucijos, pirmosios proletarinės revoliu- 
cijos ir Tarybų valdžios įkūrimo Lietu- 
voje laikotarpis (1918—19) ypatingas ir 
E. m. istorijoje. 1918 susikūrusi LKP 
plačiai propagavo marksizmo-leninizmo 
teoriją, ypač imperializmo ir socialisti- 
nės revoliucijos klausimais. LKP rengė, 
aiškino liaudies masėms ir vykdė 1918— 
1919 Tarybų valdžios socialistinių per- 
tvarkymų ek. programą: pagr. gamybos 
priemonių, jų tarpe žemės, nacionaliza- 
vimą (tačiau iš karto žemė nebuvo pra- 
dėta dalyti vargingiesiems valstiečiams), 
naujo ūkinio aparato kūrimą, darbininkų 
ir visų darbo žmonių ek. padėties geri- 
nimo priemones, kovą prieš ūkinę suiru- 
tę ir kt. Tame darbe ji rėmėsi Tarybų 
Rusijos patyrimu bei pagalba, RKP(b) 
CK, Lenino parama. 

1919—40 laikotarpiu, ypač po 1926 
faš. perversmo, Lietuvos buržuazija sa- 
vo ekonomine politika siekė plėsti valst. 
monopolistinį kapitalizmą (valstybės da- 
lyvavimas monopolistinėse akc. ir koop. 
b-vėse bei jų asmeninė unija, korpora- 
tyvinio tipo įstaigų-rūmų kūrimas ir kt.), 
stiprinti stambiosios liet. buržuazijos 
pozicijas, remti stambųjį kapit. žemės 
ūkį (buržuazinė žemės reforma, pašal- 
pos ir kt.), kartu pajungti šalies ekono- 
miką ir užsienio prekybą monopolisti- 
niam užsienio kapitalui. Burž. ekonomi- 
nių pažiūrų esmę sudarė kapitalizmo 
apologetika, plačiai naudojant socialinės 
demagogijos formas. Tos pažiūros rėmė- 
si vulgariąja polit. ekonomija, ypač ri- 
binio naudingumo ir gamybos veiksnių 
teorijomis. (Šios teorijos skelbė, esą, pre- 
kės vertę nustato ne darbas, bet prekės 
ribinis naudingumas žmogui, o paskirs- 
tyme kiekvienas „gamybos veiksnys“ — 
darbininkas, įmonininkas, bankininkas, 
žemvaldys — gauna savo dalį.) Faš. au- 
toriai (I. Tamošaitis ir kt.) propagavo 
„Socialkapitalizmą“, korporatyvinę vals- 
tybę, tariamai pakeičiančią klasių kovą 
profesiniu-luominiu žmonių bendradar- 
biavimu korporacijų rėmuose; jiems pa- 
vyzdys buvo Italijos ir Vokietijos 
fašizmas, o tikrasis tikslas — valst. 
monopolistinio kapitalizmo stiprinimas 
ir proletariato rev. kovos slopinimas. 
Agrar. korporatyvizmo variantą —,„ūki- 
ninkų visuomenę" — kėlė J. Aleksa. Kle- 
rikalinių koncepcijų atstovai (F. Kemė- 


šis, M. Krupavičius ir kt.) rel. argumen- 
tais, žmogaus prigimtimi mėgino patei- 
sinti priv. nuosavybę, klasių nelygybę, 
kapit. išnaudojimą pridengdami socia- 
linės etikos principu, krikščioniškuoju 
solidarizmu. Maltusizmo ir geopolitikos 
teiginius skelbė K. Pakštas, T. Dau- 
kantas. Ketvirtajame dešimtmetyje kle- 
rikalai, ypač vadinamoji jaunųjų katali- 
kų grupė (A. Maceina, P. Dielininkaitis), 
jau ne tik politikoje, bet ir teorijo- 
je suartėjo su fašizmu, remdami kor- 
poratyvizmą, „organinę valstybę“, ta- 
riamai užtikrinančius nei kapitalistinį, 
nei socialistinį ekonomikos pobūdį. Įvai- 
rių burž. liberalinių pažiūrų atstovai 
(A. Rimka, P. Leonas ir kt.) gynė ka- 
pitalizmą ekonominio  individualizmo 
arba ekonominės demokratijos teorijo- 
mis. Ek, demokratijos laikėsi ir daugelis 
smulkiaburž. ekonomistų, kuriuos veikė 
burž. liberalinės koncepcijos. Deš. so- 
cialdemokratai (S. Kairys, A. Janulaitis, 
V. Bielskis ir kt.) skleidė oportunistines 
ūkio demokratijos ir organizuoto kapi- 
talizmo teorijas, perimtas iš vad. austro- 
marksistų, pateisinančias valst. monopo- 
listinį kapitalizmą, kuris, esą, laiduoja 
planingumą, klasių bendradarbiavimą, 
ugdo socializmo elementus. Agrarinių 
burž. koncepcijų Lietuvoje pagrindą su- 
darė smulkaus valstiečių ūkio pranašu- 
ir kt.), teigianti, kad dėl ž. ū. gamybos 
esminių ypatumų smulkus ir vidutinis 
ūkis esąs pranašesnis už stambųjį. Iš tik- 
rųjų ši teorija, V. Lenino žodžiais ta- 
riant, įrodinėja stambaus buožinio — ka- 
pitalistinio ūkio (stambaus ne tiek že- 
mės plotu, kiek įdėtu kapitalu ir darbo 
jėga) pranašumą prieš pusiau baudžia- 
vinį dvarą. Tiesa, atskirų jos šalininkų 
veikaluose pasireiškė ir smulkiaburžua- 
zinė viltis, kad darbo valstietis, ypač pa- 
dedamas kooperacijos, galėsiąs sėkmin- 
gai ūkininkauti, rungtyniauti su kapit. 
gamyba. Ši teorija buvo panaudota 
pateisinti 1922 burž. žemės reformai, 
kuri sustiprino buožinius kapit. ūkius 
Lietuvoje. Tie ūkiai vyravo ir burž. 
kooperacijoje. Tuo tarpu kooperatizmo 
visokių atspalvių teorijos — tiek fašisti- 
nė ir burž. liberalinė (P. Šalčius), tiek 
smulkiaburžuazinė (dalis liaudininkų ir 
socialdemokratų) — įrodinėjo burž. ko- 
operacijos nekapitalistinį pobūdį, lemia- 
mą jos vaidmenį valstiečių gyveni- 
mui gerinti kapitalizmo sąlygomis. Kai 
kurie smulkiaburž. dem. elementai, ypač 
ketvirtajame dešimtmetyje, išsivysčius 
giliai ek. krizei ir stiprėjant klasiniams 
prieštaravimams, nors ir svyruodami, 
pradėjo griežčiau kritikuoti kapitalizmą; 
pažangiausieji jų suartėjo su LKP va- 
dovaujamo Liaudies fronto programa, 
o atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, įsi- 
jungė į socializmo statybą. 

Proletarinė, marksistinė-lenininė E. m., 
kurią vystė ir gynė LKP ir jos veikėjai, 
nuosekliai išreiškė darbininkų klasės bei 
visų darbo žmonių interesus. Iš part. 
leidinių, o kartais ir iš pažangesnės 1e- 
galios spaudos Lietuvos darbo žmonės 
sužinodavo ir apie moksl. socializmo 
teorijos įgyvendinimą TSRS, apie tai, 


ką duoda liaudžiai socialistinė ekonoM!“ 
ka. Kūrybiškai taikydami marksizmą-1€“ 
ninizmą, naudodamiesi Kominterno II 
VKP(b) duota bendrosios kapitalizmo kr!- 
zės analize, LKP ir jos veikėjai (V. KaP“ 
sukas, Z. Angarietis, K. Požela, A. Snieč“ 
kus, K. Didžiulis, I. Meskupas-Adomaš 
ir kt.) kritiškai nagrinėjo burž. Lietuvos 
ekonomiką ir jos raidą, šalies priklau“ 
somumą nuo užsienio kapitalo, agrai!!! 
ūkio pobūdį, valstybės ek. politiką, Kl“: 
sinę struktūrą. Part. spaudoje nuola 
buvo rašoma apie darbininkų ir vals: 
tiečių ek. padėtį, jų kovą prieš kapil 
išnaudojimą, burž. santvarką, fašizMė: 
Daug dėmesio LKP skyrė kovai pIlė? 
burž. ir smulkiaburž. ekonomines teorl: 
jas bei programas, demaskavo jų klasi?! 
turinį. Kapsukas ir Angarietis pirmie]' 
vadovaudamiesi marksistiniu-lenininiU 
metodu, pradėjo nagrinėti Lietuvos €K0 
nominės minties istoriją, Ypač svar?“ 
jų darbai, nagrinėjantys proletarinės 
E. m. raidą, deš. socialdemokratų OP“ 
tunizmą, klerikalinių ir burž. liberaliniU 
pažiūrų evoliuciją ir klasinę fašizmo Lie- 
tuvoje prigimtį bei politiką. A 
1940 socialistinė revoliucija pradėl? 
naują epochą Lietuvos istorijoje. S0C1“ 
lizmo epochos E. m.— tai marksizmo“ 
leninizmo teorijos tolesnis vystymasis "! 
įgyvendinimas. E. m. raidą 1940—41 J 
lėmė socialistinių pertvarkymų prog!“ 
mos aiškinimas ir įgyvendinimas, kūIY 
biškai naudojant kitų taryb. respubliki 
socializmo statybos patyrimą. Ypač €! 
lį vaidmenį suvaidino Liaudies Seimė 
darbas (1940) ir LKP V suvažiavimė“ 
(1941), kuris apibendrino soc. pertVa“ 
kymų eigą ir nubrėžė tolesnes socialiZ 
mo statybos gaires. D. Tėvynės karo M“ 
tais LKP išvystė didelį ideologinį darDA 
demaskuodama hitlerinės okupacijos T: 
žimą ir okupantų „totalinės ekonomiN“" 
politikos“ plėšikišką esmę, okupantų r 
kininkų — burž. nacionalistų — veiki 
Išvadavus Lietuvos TSR teritoriją, Pal“ 
ja sutelkė liaudies jėgas okupacijos P“ 
dariniams likviduoti. Atstatant bel * 1 
tant liaudies ūkį, buvo atnaujinti be! 8“ 
linami soc. pertvarkymai, vykdomas T. 0 
publikos industrializavimas. LKP If ES 
vadovaujančių veikėjų darbuose, ta!Y a 
ekonomistų tyrimuose buvo nustato i 
respublikos pramonės vystymo KrYP Ua 
nagrinėjami gamybinių jėgų išvystyti, 
ir išdėstymo, techninės pažangos D! UŽ 
ek. efektyvumo klausimai. NepaP'? 
socialinę-ekonominę reikšmę turėjo i ' 
publikos žemės ūkio soc. pertvarkyti“ 
iš esmės užbaigtas 1951. Kolektyviė“, 
mo klausimai buvo LKP VI suvažiaV i, 
(1949) dėmesio centre. Soc. žemės EB 
vystymo, specializavimo, material! ste 
techninės bazės, chemizavimo IT m or 
rialinio suinteresuotumo bei dar Ojaas 
ganizavimo klausimai visą laiką, Ž 
po TSKP CK 1953 rugsėjo Plenumo: „| 
ima labai svarbią vietą partijos €“ "4 
litikoje. E. m. klausimai, SUS“ „p, 
ek. politikos ir ideologinio darbo T 
sričių nustatymu, respublikos eko 4 
kos vystymu ir jos vieta darbo VI“ jami 
pasidalijime TSRS mastu, sPI6P“ ge, 
partijos ir vyriausybės nutariM 


E. m. raida organiškai susijusi su ek. 
Mokslų vystymusi visoje Tarybų Sąjun- 
Eoje. Į ek. mokslų vystymąsi Tarybų 
Sąjungoje savo indėlį įneša ir Lie- 
Uvos taryb. ekonomistai. Vis didesnį 
Vaidmenį jų darbai įgauna, sprendžiant 
Ramybos specializavimo bei kooperavi- 
mo, gamybinių ryšių stambių ek. rajo- 
Tų ir visos šalies mastu problemas (pvz., 
altijos—Juodosios j. vandens kelias, 
Vieningos energetinės sistemos, stambių 
dujotiekių bei naftotiekių statybos, ž. ū. 
Intensyvinimo bei specializavimo ir kt. 
Klausimai), Tarybų valdžios metais pla- 
Čiausią užmojį įgijo marksistinės-lenini- 
€S teorijos propaganda. Ji glaudžiai su- 
Uusi su kova prieš burž. ideologiją ek. 
Mokslų srityje, su burž. ir smulkiaburž. 
Onominių teorijų demaskavimu, kartu 
"arodant visišką liet. burž. nacionalistų 
Kučių emigracijoje idėjinį krachą. Ta- 
me ideologiniame darbe svarbų vaid- 
“ni vaidina burž. Lietuvos ekonomikos 
Šnalizė, liaudies ūkio ir E. m. istorijos 
Mai, Įžengus į išplėstinės komuniz- 
mo Statybos laikotarpį, vykdant TSKP 
i„ošramą, ek. tyrimų reikšmė ir ap- 
patis dar labiau padidėjo. Jie sutelkti 
“orinėms ir konkrečioms, praktinėms 
"UMunizmo kūrimo problemoms spręs- 
A Bamybinių jėgų vystymo ir repro- 
Ukcijos, darbo žmonių gerovės kėli- 
o Ir Paskirstymo klausimams nagrinėti, 
„akurti stambūs ek. mokslų centrai — 
tuvos TSR MA Ekonomikos institutas, 
nės ūkio ekonomikos institutas, Vil- 
Us un-to ekonomikos f-tas, kitų aukš- 
Vų m-lų ek. mokslų katedros. Dirbą 
Uose mokslininkai (J. Bučas, Dz. Bud- 
B M. Gregorauskas, M. Lola, V. Ma- 
ir auskas, K, Meškauskas, A. Žilėnas 
kt.) kompleksiškai tiria liaudies ūkio 
r Stymą, nagrinėja teorines ek. mokslų 
"Toblemas, liaudies ūkio ir E. m. istori- 


OS klausimus. 
Rugibi V. Leninas, Kapitalizmo išsivystymas 
arap]9-— Raštai, t. 3, V., 1950; V. Leninas, 
joje nė socialdemokratijos programa pirmo- 
RastageUsijos 1905—1907 metų revoliucijoje.— 
I RBM t. 13, V., 1952; Tarybų Sąjungos Ko- 
Sariej i partijos Programa, V., 1962; Z. An- 
Šininkų" Lietuvos revoliucinio judėjimo ir dar- 
1921. Ųų kovos istorija, t. 1—2 [Smolenskas], 
tuvą, J. Žiugžda, Antanas Mackevičius — Lie- 
mą na Valstiečių vadovas kovoje prieš cariz- 
Vento dvarininkus, V., 1951; Dz. Budrys, Gy- 
je JŲ pertekliaus teorija imperializmo tarny- 
Čiūė 1955; A. Sniečkus, Vincas Mickevi- 
Xx Kapsukas, V., 1957; Lietuvos valstiečiai 
t į ŠMžiuje, V., 1957; Lietuvos TSR istorija, 
Lietjos V. 1957—65; V. Kapsukas, Pirmoji 
džį Vos proletarinė revoliucija ir Tarybų val- 
Minė 1958; Dz. Budrys, Fiziokratų ekono- 
toriją teorija, V., 1958; Lietuvių literatūros is- 
šizmo S t, V., 1958—61; R. Šarmaitis, Mark- 
1915 "eninizmo idėjų plitimas Lietuvoje iki 
V, „Netų.—,Su marksizmo vėliava", V., 1959; 
Uemgp sukas, Lietuvių demokratų ir social- 
M. G.„StU partija. — Raštai, t. 1, V., 1960; 
(1944 “ROrauskas, Tarybų Lietuvos žemės ūkis 
likroyą. 200), V., 1960; J. Maiminas, Teorijos ir 
Ptogra, (Buržuazinių ekonominių teorijų ir 
v. Ida Lietuvoje kritika, 1919—1940 m.), 
Ūustrį 1 K. Meškauskas, Tarybų Lietuvos in- 
Škonos lzavimas, V., 1960; A. Makarevičius, 
185) "Minės teorijos Vilniaus universitete 1783— 
1969. R—VVU mckslo darbai“, t. 34, V., 
St y Kapsukas, Buržuazinė Lietuva, V., 
2. Ang, Kapsukas, Veidmainių darbai, V., 1961; 
Tvoji,Sarietis, LKP įsikūrimas ir proletarinė 
V. aa Lietuvoje (1918—1919 m.), V., 1962; 
Raštai psūkas, Pirmieji Lietuvos socialistai.— 
6, V., 1963; Dz. Budrys, Politinės 


Skong: „T 
"nomijos 1964. 


apybraižos, V., 


EKONOMINIŲ STŪDIJŲ DRAUGIJA — 
buržuazinė organizacija, veikusi 1929— 
1940 Kaune. Jos veikloje dalyvavo ban- 
kininkai, prekybininkai, pramonės dar- 
buotojai. Leido žrmn. „Tautos ūkis“. 


EKONOMISTŲ DRAUGIJA (ligi 1936 są- 
junga) — buržuazinė organizacija, vei- 
kusi 1934—40 Kaune. Jungė baigusius 
aukštąjį ekonomikos mokslą. Turėjo 
80 narių, leido žm. „Ekonomika“. 


„EKRANO NAUJIENOS“ — tarybinis 
reklaminis-informacinis kino leidinys, 
einąs Vilniuje nuo 1959.XII lietuvių ir 
rusų („Novosti ekrana") kalbomis. Lei- 
džia Lietuvos respublikinė kino filmų 
nuomojimo kontora. 


EKSLIBRIS [lot. ex libris — iš knygų] — 
įrašas arba ženklas knygoje, nurodąs jos 
savininką. Atsirado veikiausiai drauge 
su spaudos išradimu ir buvo dedamas ti- 
tuliniame knygos puslapyje. Seniausias 
toks įrašas Lietuvoje žinomas iš XVI a. 
(„„Ex-libris Melchior Dux Giedroic“). 
Estetiniais sumetimais, kad nebūtų ža- 
lojamas knygos titulinis puslapis, dar 
XV a. V. Europoje pradėta E. raižyti 
medyje arba varyje, spausdinti atski- 
ruose lapeliuose ir klijuoti knygos vir- 
šelio vidinėje pusėje. Įrašus imta puoš- 
ti herbais, emblemomis, alegorijomis. Se- 
niausias toks meninis E. Lietuvoje yra 
nežinomo autoriaus 1671 vario raižinys, 
padarytas Boguslavo Radvilos knygoms, 
dovanotoms Karaliaučiaus un-to biblio- 
tekai. XVIII a. raižybos technika feodalų 
bibliotekoms gamintais E. pasižymėjo 
Vilniaus grafikas P. Balcevičius ir Rad- 
vilų dvaro grafikas Herškė Leibovičius. 
Pirmuoju liet. E. laikytinas XIX a. 
pab. ar XX a. pr. nežinomo autoriaus 


S < 
EANTANAS KUĖA 3 


Ekslibriai, sukurti: 1— A. Kučo, 


EEKORSAKAS 
5 


2— V. Kalinausko, 


EKO-—EKS 469 


litografijos technika pagamintas E. rašy- 
tojui Vaižgantui. Vėliau E. kūrė G. Bag- 
donavičius, M. Bulaka, M. Dobužinskis, 
P. Galaunė, V. Kosciuška, P. Rimša, 
K. Šimonis ir kt. dailininkai. 

Kadangi įv. laikais daug E. pasižy- 
mėjo meniškumu, ilgainiui atsirado jų 
rinkėjų. Lietuvoje XX a. pr. daugiausia 
E. (apie 1500) buvo surinkęs M. Bren- 
šteinas Telšiuose. Burž. Lietuvoje E. ga- 
myba, rinkimu, propagavimu daugiau- 
sia rūpinosi P. Galaunė. Iš jo rinkinio 
(daugiau kaip 1000 E.) Čiurlionio gale- 
rija 1928 surengė dvi (lietuvių ir rusų) 
E. parodas. Tarybų Lietuvoje E. kuria 
V. Černiauskaitė, B. Demkutė, R. Giba- 
vičius, P. Ilgūnas, E. Jakutytė, K. Juo- 
dikaitis, V. Kalinauskas, V. Kisarauskas, 
A. Kučas, J. Kuzminskis, J. Liolys, 
L. Pučkoriūtė, R. Rauduvė, I. Žemaitytė 
ir daug kt. dailininkų. 1960 ir 1963 Vil- 
niaus dailės muziejus surengė E. paro- 
das. 1960 parodoje dalyvavo 25 daili- 
ninkai, eksponavę 96 ekslibrius, 1963 
parodoje — 46 dailininkai, eksponavę 
202 ekslibrius. 


Lit.: P. Galaunė, Ex-librisas Lietuvoje (XVI-— 
XX šimtmečiai), K., 1926; Pirmoji respublikinė 
ekslibrisų paroda (Katalogas), V., 1960; Ant- 
roji respublikinė ekslibrisų paroda (Katalogas), 
V., 1963. 


EKSPERIMENTINĖS MEDICINOS INSTI- 
TŪTAS — mokslinė įstaiga Vilniuje. 


1946—63 priklausė Lietuvos TSR MA, 
nuo 1963 TSRS Medicinos MA. 1947—57 
in-tas vadinosi Eksperimentinės medici- 
nos ir onkologijos in-tu. Tyrė svarbiau- 
sių infekcijų ir imuniteto klausimus, vė- 
žio ligos, 


moterų nevaisingumo, me- 


? 


3— K. Juodikaičio, 4— A. Steponavi- 


čiaus, 5 — J. Kuzminskio, 6 — P. Rauduvės, 7 — B. Žilytės 


470 EKS—ELE 


džiagų apykaitos problemas ir kt. 1957 
perorganizuotas (onkologijos sektorius 
buvo perkeltas į naujai įsteigtą Lietu- 
vos TSR Sveikatos apsaugos m-jos On- 
kologijos mokslinio tyrimo in-tą), pra- 
dėjo nagrinėti aktualią mūsų kraštui 
reumato etiologijos, patogenezės, gydy- 
mo ir profilaktikos problemą. Nuo 1957 
in-te yra 4 sektoriai: mikrobiologijos ir 
imunologijos, bendrosios patologijos, te- 
rapijos, kurortologijos. In-tas išleido 
8 moksl. darbų tomus. In-to moksl. ta- 
ryba turi teisę priimti gynimui medici- 
nos mokslų daktaro ir kandidato laips- 
nio disertacijas. Iki 1957 in-tui vadova- 
vo prof. dr. V. Girdzijauskas, 1957—62 
dr. B. Penkauskas, nuo 1964 dr. L. Lau- 
cevičius. 

EKSPORTAS — prekių išvežimas į užsie- 
nį. Ž. Prekyba. 


EKSPRESIONIZMAS [lot. expressio — 
išraiška| — modernistinė V. Europos me- 
no srovė, Susiformavo XX a. pr. vok. 
dailėje, pasireiškė ir muzikoje, teatre, 
lit-roje. E. reiškė vienišos asmenybės 
siaubą ir protestą prieš kapit. santvar- 
kos nežmoniškumą, imp. karą. Kairieji 
vok. ekspresionistai suartėjo su prole- 
tariato judėjimu. Dešinieji ekspresionis- 
tai, suabsoliutinę žmogaus bejėgiškumą 
prieš kapit. sistemos košmarą, nukrypo 
į agnosticizmą ir mistiką. Kūrybos pa- 
grindu E. laikė ne jutiminį tikrovės su- 
vokimą, kaip impresionizmas, o primity- 
vias psichikos formas, biologinius instink- 
tus, pasąmonę, atmesdamas išorinių gam- 
tos įspūdžių perteikimą. 

Liet. lit-roje E. apraiškų atsirado po 
I pasaul. karo. Keturvėjininkų sąjūdį, 
be rusų futurizmo, veikė ir vok. ekspre- 
sionizmas. Žurnale „Keturi vėjai“ buvo 
propaguojamas ekspresionistinis primi- 
tyvumo, formos grubumo principas. 
S. Šemerio eil. rinkinyje „Granata krūti- 
nėje“ (1924), J. Petrėno (P. Tarulio) aps. 
rinkinyje „Mėlynos kelnės“ (1927) žmo- 
gaus dvasinis pasaulis suvedamas į po- 
jūčių kompleksus, nervines reakcijas, 
fiziologiją. E. požymių yra Butkų Juzės 
eil. rinkinyje „Žemės liepsna“ (1920), 
kai kuriuose K. Binkio eilėraščiuose 
(„C 40“ ir kt.), B. Sruogos poemėlėje 
„Miestas“, Ekspresionizmui būdingas ab- 
soliučių, nekintamų psichikos dėsnių ieš- 
Kkojimas, rafinuoto racionalistiškumo ir 
grubaus primityvumo jungimas, stiliaus 
konstruktyvizmas ryšku J. Savickio aps. 
rinkinyje „Šventadienio sonetai“ (1922). 
Žurnalo „Trečias frontas“ poezijoje ir 
prozoje iškilusį „berno kultą“ taip pat 
buvo paveikęs ekspresionistinis grubios 
jėgos ir primityvumo garbinimas. Liet. 
prozoje E. susilpnino objektyvaus siu- 
žeto vaidmenį, įvedė „sąmonės srautą“, 
poezijoje sudinamino poet. pergyveni- 
mą ir eilėraščio konstrukciją. Tačiau, 
neradęs natūralios atramos visuomenės 
gyvenime, E. grynu pavidalu lietuvių li- 
teratūroje beveik nepasireiškė ir reikš- 
mingesnio vaidmens literatūros raidoje 
nesuvaidino. 


Liet. dailėje E. pradėjo reikštis apie 
1920. Ryškiausias atstovas — A. Galdi- 
kas, kurio fantastinės kompozicijos, pei- 
zažai ir teatro dekoracijos dažnai yra 
suprastintų formų, padidinto spalvingu- 
mo, pabrėžtos faktūros. E. elementų 
pasitaikydavo A. Samuolio, T. Valiaus, 
M. Menčinsko ir kitų kūryboje. E. kiek 
pagyvino burž. valdymo metų liet. dailę, 
tačiau drauge stiprino joje formalistines 
tendencijas, trukdė vystytis realistinėms 
tradicijoms. Tiktai kai kuriuose E. ma- 
niera sukurtuose kūriniuose atsispindėjo 
gyvenimo tikrovė, socialiniai prieš- 
taravimai (A, Samuolio „„Alkoholikas“, 
„Pliažas“; T. Valiaus „Laukia žvejų“, 
„Tragedija mūsų pajūryje“; M. Men- 
činsko „Vergas“, ir kt.). 

Lit.: K. Korsakas, Straipsniai apie literatūrą, 
K., 1932; B. Sruoga, Keletas minčių J. Savickio 
„„Šventadienio sonetus“  paskaičius.—,,Skaity- 
mai“, kn. 23, K., 1923; Lietuvių literatūros isto- 
rija, t. 3, d. 1, V., 1961. 

ELBINGO ŽODYNĖLIS — seniausias 
prūsų kalbos paminklas; prūsų pamedė- 
nų tarmės pagrindu sudarytas 802 prū- 
siškų žodžių sąrašas, rastas rankraštinia- 
me XIV a. pab. ar XV a. pr. dokumentų 
rinkinyje, pavadintame „Neumano ko- 
deksu" („Codex Neumannianus“). Šis 
kodeksas buvo saugomas Elbingo miesto 
bibliotekoje (iš čia E. ž. vardas). E. ž. 
pabaigoje pasirašęs Petras Holcvešeris 


Gavims 
Spas 


= 
Erpldk pmana paai Ijo 
r 
uko . 


Elbingo žodynėlio paskutinis puslapis 


(Petrus Holczwesscher de Marienburg) šį 
žodynėlį apie 1400 nurašė iš senesnio 
rankraščio, kurio pirmykštis originalas 
parašytas, gal būt, XIII a. pab. Žody- 
nėlyje tėra tik daiktavardžių ir šiek tiek 
būdvardžių, jis sudarytas ne abėcėlės 
tvarka, Oo pagal 32 tematines žodžių 
grupes. E. ž.— seniausiasis baltų kalbų 
rašto paminklas, labai vertingas ne tik 
prūsų, bet ir visų baltų kalbų, ypač jų 
fonetikos ir leksikos, studijoms. 

Lit.: A. Bezzenberger, W. Simon, Das Elbin- 
ger Deutsch-Preussische Vokabular, 17 Tafeln 
in Lichtdruck, Konigsberg, 1897; R. Trautmann, 
Die altpreussischen Sprachdenkmaler, Gėttin- 


gen, 1910; R. Trautmann, Die altpreussischen 
Personennamen, Gėttingen, 1925. 


ELEGIJA [gr. elegeia, iš elegos — skun- 
das|— lyrikos žanras, graudžios nuotai- 
kos lyrinis eilėraštis. Antikinėje lit-roje 
E. vadinta distichu parašytas eilėraštis. 
Nuo sentimentalizmo bei romantizmo 


laikų spec. metras E. nebeprivalomas: 
pagr. jos žanrinis požymis — graudi nuo“ 
taika, ilgesio, mirties, laikinumo moty“ 
vai. Liet. lit-roje pirmoji ryškesnė E— 
D. Poškos „Rauda po gailingo smerči? 
Aleksandro Pirmojo, Imperatoriaus VI 
sos Rusijos“ (1825), E. pobūdžio kūrinių 
gausiau radosi XIX a. vid., pradėjus I0I“ 
muotis intymiajai lyrikai (A. Vienažin“ 
džio „Sudie, kvietkėli tu brangiausias! + 
„Ilgų, ilgu man ant svieto“, A. Bara“ 
nausko „Ko gi skauda man širdelę“ II 


sau pačiam“ ir kt.). 


„ELEKTRA“"-— elektromechaninė gamyk“ 
la Kaune. Ž. Elektrotechnikos pramonė: 


ELEKTRĖNAI — miesto tipo gyvenvietė 
Trakų rj., prie Vilniaus—Kauno plento: 
10 km į r. nuo Vievio. 4500 gyv. (1963) 
Gyvenvietė įsikūrė šalia Lietuvos šilU“ 
minės elektrinės, kuri 1961.VII.18 pIa“ 
dėta statyti Punkino ežero šiauriniaMė 
krante. Prie projektuojamos elektrinės 
1960 vasarą pradėtas statyti energet“ 
kų miestelis, kuriam 1962.VII.1 suteik“ 
tas E. vardas ir miesto tipo gyvenviė 
tės teisės. Gyvenvietė statoma pa£ė 
archit. K. Bučo ir B. Kasperavičienė 
parengtą gen. planą. Nuo Vilniaus“ 
Kauno plento į E. eina plati asfaltuolė 
gatvė, į E. nutiesta Vilniaus—Kaun? 
glžk. atšaka. Erdvūs gyv. kvartalai UŽ 
statomi tipiniais stambiaplokščiais E 
5 aukštų namais, turinčiais po 48—12 
butų; gyv. namai gazifikuoti, turi cent: 
šildymą ir kt. patogumus, gatvės asla“ 
tuojamos, apsodinamos žalumynais. [> 
1965.L1 atiduota eksploatuoti 808 DU 
tai (27000 mž gyv. ploto), pastatyt? 
viešbutis, valgykla, buitinio aptarnaV“ 
mo kombinatas, universalinė parduott" 
vė (jos antrame aukšte įrengta kavi 4 
„Dainava“), moderni 960 vietų V“ 
m-la (1963; archit. L. Mordosas), kulti 
ros namai (1962) su 500 vietų Salė iš 
plačiaekraniu kino teatru, vaikų daržel“ 
lopšelis, biblioteka, 100 lovų ligonin“ 


vaizdinio skyriaus mokymo punktė“: 
Vievio muzikos m-los filialas. Stai 
adm. pastatai, profesinė technikos Na 
E. statybos v-ba vykdo statybas ir Kal, 
dorių bei Trakų rajonuose. Tarp pir 
ir gyvenvietės užveistas 32 ha s0d 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie P- SE 


ELEKTRĖNŲ MARIOS — tvenkinys Tr 
kų rj., prie Elektrėnų. Plotas 1170 *š 
ilgis 8 km, didž. plotis 3,5 km. Susidžių; 
pastačius 1961 Lietuvos šiluminės € iejo 
rinės užtvanką ant Strėvos, Į E. m. 8 ku 
Anykščių, Jagudžio, Punkino ežeras 
rių vandens lygis pakilo 10 m. Yra 8 

ELEKTRIFIKACIJA — liaudies akio 
buities aprūpinimas elektra. E. Y/4 | 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie P- L 


"a Pagrindinių šiuolaikinio liaudies ūkio 
m Ymo sąlygų, svarbiausias komuniz- 
9 Materialinės-techninės bazės elemen- 
t Lenino žodžiais tariant, „„komuniz- 
ti —-tai Tarybų valdžia plius visos ša- 
“S elektrifikacija“. Tarybų Sąjungoje, 
me tarpe ir Lietuvos TSR, elektra ga- 
Mama ir tiekiama centralizuotai, jos 
Šamintojai ir vartotojai tinklais jungia- 
k 1 energosistemas, kurios užtikrina 
serčius E. tempus ir leidžia su mažiau- 
i mis išlaidomis aprūpinti elektra visas 
audies ūkio šakas ir gyventojus. 
„SLEKTROS GAMYBA. Pirmosios elekt- 
a Lietuvoje buvo pastatytos XIX a. 
ti )—XX a. pr. (Kaune ' 1898, Vil- 
Inas 1903). 1940 veikė apie 400 elekt- 
65 a (bendras jų galingumas apie 
nų 00 KW), kurių didžiausios: Petrašiū- 
(sg prie Kauno, 16400 kW), Klaipėdos 
0 KW), Vilniaus (8500 KW), Klai- 
k OS celiuliozės f-ko (4000 kW), Re- 
ios (prie Šiaulių, 2500 kW), Petra- 
nų V Popieriaus f-ko (2500 kW), Bačiū- 
(gąg(Prie Šiaulių, 1990 kW), Panevėžio 
dab kW). Visos elektrinės, veikusios 
tani Lietuvos TSR teritorijoje, 1940 pa- 
2 Mo apie 120 mln. kWh el. energi- 
i Elektrifikavimo atžvilgiu burž. Lie- 
valg buvo viena labiausiai atsilikusių 
Ra tybių Europoje. Pramonė — elektros 
r r vartotojas — buvo menkai išvys- 
dB El. energija buvo labai brangi, to- 
Mas Uityje mažai naudojama. Jos tieki- 
Tan UVO koncesininkų ar savivaldybių 
ž *0se. Kauno miestui ją tiekė Belgijos 
mir alistų įsteigta Elektros šviesos ga- 
Eaeio Kauno miestui apšviesti akc. 
ta „Kad nereikėtų, pasibaigus koncesi- 
Viy €rminui, atiduoti Kauno miesto sa- 
aldybei elektrinės, tie patys akcinin- 
ko Isteigė Lietuvos rajoninių el. stočių 
slekį )-vę, kuri 1930 pastatė Petrašiūnų 
vė tinę. Kaunui elektrą tiekusi akc. 
slskį Pirkdavo el. energiją iš Petrašiūnų 
014 Mės, mokėdama jai po 0,13— 
Vei lt už kilovatvalandę, o Kauno gy- 
i; „9jūms pardavinėdavo po 1,35 It ir 
9 gaudavo didžiulį pelną. 1933.IV 
9 gyventojai visą savaitę boikotavo 
mets STBijos vartojimą. Boikotas persi- 
Cėsi „IT į kitus Lietuvos miestus. Kon- 
ninkai buvo priversti sumažinti Kau- 
ikį (SYVentojams el. energijos kainą 
buyg'o3 It už 1 kWh, tačiau vis tiek ji 
1935 labai didelė (pvz, 1 kg jautienos 
| kainavo 0,65 It). 
bei EKūrus Tarybų valdžią, elektrines 
liaų T tinklus perėmė Komunalinio ūkio 
Sijos €s komisariato Vyriausioji ener- 
Tš V-ba, kuri pradėjo rengti Lietuvos 
Okis Planus. Įsiveržus hitleriniams 
ta Pantams, elektrinės ir el. tinklai ati- 
astoy Okietijos kapitalistams, kuriems 
Ostlą avo akc. b-vė „Energieversorgung 
3 nd G. m. b. H.“. Traukdamiesi oku- 
na, 2 Deveik visas stambesnes elektri- 
no Vt tarpe Petrašiūnų, Vilniaus, Kau- 
palevėžio) susprogdino, kitas iš- 
tg Šlė. Tarybų valdžia ėmė sparčiai 
Izuoti el. gamybą ir tiekti energiją 
lems miestams bei įmonėms. 1944 
sk Ststatyta Petrašiūnų popieriaus f-ko 
1945 Mė Pradėjo tiekti elektrą Kaunui. 
trengta po 2 energetinius trau- 


kinius Vilniuje (bendro 4500 KW ga- 
lingumo) ir Kaune (bendro 2000 kW 
galingumo), o Klaipėdos elektrinėje bu- 
vo paleisti 2 turboagregatai (bendro 
4500 KW galingumo). 1946 davė sro- 
vę pirmieji turboagregatai atstatomose 
Vilniaus ir Petrašiūnų elektrinėse (Vil- 
niuje 1800 kW, Petrašiūnuose 3200 kW). 
1948 Vilniaus, Petrašiūnų ir Klaipėdos 
elektrinės pasiekė prieškarinį galin- 
gumą. Tais pačiais metais Vilniuje pra- 
dėta statyti termofikacinė elektrinė, Jos 
pirmasis 12000 KW turboagregatas pa- 
leistas 1951; 1957 jos galingumas pasie- 
kė 48000 kW. 1952—58 įrengti 4 nau- 
ji 12000 KW galingumo agregatai Petra- 
šiūnų elektrinėje. Pakeitus pirmąjį jos 
turboagregatą termofikaciniu, 1958 ši 
elektrinė pasiekė 60 500 kW galingumą. 
Taryb. metais sudaryta Nemuno kom- 
pleksinio panaudojimo schema. 1956 pra- 
dėta statyti pirmoji hidroelektrinė prie 
Nemuno ties Kaunu. Kauno hidroelekt- 
Iinė pradėjo veikti 1959, o 1960 pasie- 
kė projektinį galingumą (90000 kW). 
Nutiesus iš Dašavos (Ukrainos TSR) 
į Lietuvą dujotiekį, 1960 pradėta sta- 
tyti pirmoji Lietuvoje gamtinėmis du- 
jomis varoma elektrinė — Lietuvos šilu- 
minė elektrinė. Projektinis Lietuvos ši- 
luminės elektrinės galingumas 1,2 mln. 
KW. 1962 paleistas pirmasis jos turbo- 
agregatas (150 000 kW), 1963 tokio pat 
galingumo antrasis, 1964 trečiasis ir 
1965 ketvirtasis. 1964 pab. Lietuvos TSR 
veikė iš viso 1753 elektrinės, kurių 
bendras galingumas buvo 849 000 kW; 
tais metais jos pagamino 2,7 mlrd. kWh 
el. energijos. 9205 visos 1964 pagamin- 
tos energijos davė Lietuvos šiluminė 
elektrinė, Kauno hidroelektrinė, Pet- 
rašiūnų (56500 kW), dvi Vilniaus 
(53 800 KW bendro galingumo), Klaipėdos 


“mu 
J "Mu 


- Šu 


. 
Telšiai 
O 


Gusevas 6 


AA“ Naujoji Akmenė VY S J 
= e SL MN 
> fs 

s 


į — „Kėdainiai 
> —— 


ELE—ELE 471 


(17400 KW) ir Rekyvos (11000 kW) 
elektrinės. Nuo 1962, išsiplėtus energe- 
tinės sistemos tinklams, mažas elektri- 
nes pradėta likviduoti (1961—64 likvi- 
duota 745 elektrinės). Mažąsias hidro- 
elektrines ir pramonines termofikacines 
elektrines (celiuliozės, popieriaus, cuk- 
raus, superfosfato, azotinių trąšų ir kt. 
f-kų) numatoma eksploatuoti toliau. 
Lietuvos šiluminė elektrinė kurui nau- 
doja gamtines dujas ir mazutą, Petra- 
šiūnų ir Vilniaus elektrinės — trupi- 
nines durpes ir gamtines dujas, Klaipė- 
dos elektrinė — akmens anglis, Rekyvos 
elektrinė — trupinines ir gabalines dur- 
pes. Mažosios elektrinės dirba daugiau- 
sia skystu kuru. Vienai kilovatvalandei 
pagaminti Lietuvos šiluminė elektrinė 
sunaudoja 350 g sąlyginio kuro. Kitose 
Lietuvos TSR didžiosiose elektrinėse 
1 KWh jo sunaudojama 400—600 g. 
1 Ient. Elektros tinklai Lietuvoje 1936—63 
Elektros linijų ilgis metų 


bai. km 
Įtampa (kV) papalgojė! Em) 


1936 1957 | 1063 

330 —— — 284 
110 - 182 1473 
35 p 312 1601 
6—10—15 | 286 2002 | 18 140 
04 1052 5500 | | 22600 


ELEKTROS TIEKIMAS. Mažo galingu- 
mo burž. Lietuvos elektrinės tiekdavo 
elektros energiją nedideliais atstumais, 
todėl aukštos įtampos linijų tinklas 
nebuvo išvystytas. 1938 pradėta sta- 
tyti pirmoji 30 kV linija Šiauliai—Pane- 
vėžys, kuri buvo galutinai užbaigta jau 
taryb. metais. Lietuvos TSR sparčiai 
didėjant elektros energijos gamybai, el. 


Svenčionys 
AZ 

Alla) 

4 


2 Jonava 


Elektrėnai 


f 
s ĮI 


Elektrifikacija. 1. Elektros linijos Lietuvos TSR 1964: 1 — 110 kV; 2 — 35 kV; 3 — pastotės 


472 ELE—ELE 


linijų tiesimo tempai ir apimtis irgi smar- 
kiai padidėjo (1 lent.). 1956 nutiesta 
pirmoji Lietuvoje 110 kV elektros tieki- 
mo linija Kaunas—Panevėžys— Šiauliai, 
sujungusi Petrašiūnų ir Rekyvos elekt- 
rines. 1958 nutiesta Vilniaus—Kauno 
110 kV linija, o po metų Kauno—Guse- 
vo—Sovetsko—Klaipėdos 110 kV linija. 

Nuo 1958 aukštos įtampos linijoms, nuo 
1961 ir žemos įtampos linijoms pradėta var- 
toti gelžbetonio stulpus. Vilniaus—Kauno linija 
buvo nutiesta ant centiifuguotų gelžb. stulpų, 
pagamintų Maskvos ir Leningrado g-lose, 
o Karmėlavos—Jonavos 35 kV linija — ant 
vibruotų gelžb. stulpų, pagamintų Kauno gelžb. 
dirbinių g-loje. 1959 Vilniaus gelžb. dirbinių 
g-la pradėjo gaminti centrifuguotus gelžb. stul- 
pus su iš anksto įtempta armatūra 10 kV ir 
35 kV linijoms. 1960 Energetikos stat. tresto 
Vilniaus g-loje pradėta gaminti vibruotus gelžb. 
stulpus su iš anksto įtempta armatūra 10 kV 
linijoms, o 1961 to paties tresto Petrašiūnų 
g-loje — gelžb. stulpus žemos įtampos linijoms. 
1962 elektros tiekimo linijos ant gelžbetonio 
stulpų sudarė apie 850; visų aukštos įtampos 
tinklų ir 309; žemos įtampos tinklų. 

Aukštos įtampos linijomis sujungus 
didžiausias Lietuvos TSR elektrines 
(Vilniaus, Petrašiūnų, Rekyvos, Klaipė- 
dos) ir svarb. vartotojus — resp. reikš- 
mės miestus, buvo sukurta Lietuvos 
energosistema (pav. 1); susidarė daug ge- 
resnės sąlygos derinti atskirų elektrinių 
darbą, elektrifikuoti visas liaudies ūkio 
šakas ir gyv. vietoves. Nutiesus Kau- 
no—Gusevo—Sovetsko—Klaipėdos lini- 
ją, Lietuvos energosistema buvo sujung- 
ta su Kaliningrado srities energosiste- 
ma, 0 1961 nutiesta pirmoji Lietuvo- 
je 330 KV Šiaulių—Rygos linija įjun- 
gė Lietuvos el. tinklus į TSRS Šiaurės 
vakarų jungtinę energosistemą (pav. 2). 
1963 pradėta eksploatuoti Šiaulių —Kau- 
no—Elektrėnų, o 1964 Elektrėnų—Vil- 
niaus ir Vilniaus—Minsko 330 kV li- 
nijos. Š. vakarų sistemą numatyta įjung- 
ti į TSRS Europinės dalies energosis- 
temą, kuriai susijungus su Centrinio 
Sibiro energosistema, bus sukurta vie- 
ningoji TSRS energosistema. Įjungus 
Lietuvos el. tinklus į Š. vakarų ener- 
gosistemą, prasidėjo naujas Lietuvos 
TSR elektrifikavimo etapas. Susidarė 
sąlygos racionaliau panaudoti viso ra- 
jono energijos resursus ir elektrinių ga- 
lingumus, patikimiau tiekti el. energiją 
ir ją atpiginti. 

ELEKTROS SUNAUDOJIMAS. Burž. 
Lietuva pagal metinį el. energijos su- 
naudojimą vienam gyventojui užėmė 
priešpaskutinę vietą Europoje (1937 vie- 
nam gyventojui sunaudota 32 kWh). 
Taryb. metais el. energijos sunaudoji- 
mas žymiai padidėjo (1960 vienam gy- 
ventojui teko apie 400 kWh, 1964 apie 
780), bet dar žymiai atsilieka nuo TSRS 
vidurkio (1964 — 2010 kWh), nes Lietu- 
voje silpniau išvystyta sunkioji pramo- 
nė — vienas svarbiausių el. energijos 
vartotojų. Daugiausia el. energijos Lie- 
tuvos TSR sunaudojama pramonėje 
(1964 — apie 4695), komunaliniame ūky- 
je ir buityje (2 lent.). 

Lietuvos TSR pramonėje el. energijos 
1960 sunaudota vienam darbininkui 


J 
VASIL.EVIČIŲ.„— 
1 


Valas dai 


Elektrifikacija. 2. TSRS Šiaurės vakarų energo- 
sistema: 1 — veikiančios 330 kV linijos; 
2 — numatytos 330 kV linijos; 3 — veikiančios 
220 KV linijos; 4 — numatytos 220 kV linijos; 
5 — šiluminės elektrinės; 6 — hidroelektrinės 


3743 kWh (Latvijoje 4336 kWh, vi- 
soje TSRS 10538 kWh), o 1963 — 
4773 kWh. Palyginus su 1950, dar- 
bo aprūpinimas elektra 1963 padidė- 
jo daugiau kaip 3 kartus. Apie 2095 vi- 
sos pramonėje sunaudotos el. energijos 
teko mašinų gamybos ir metalo apdirbi- 
mo pramonei, apie 1705 — stat. medžia- 
gų pramonei, apie 1595 — maisto pramo- 
nei, apie 1595 — popieriaus ir celiulio- 


zės bei medžio apdirbimo pramonei. 
2 lent. Lietuvos elektros energijos 
balansas 1937 (be Vilniaus krašto) ir 1964 
(mln. kWh) 
| 1937 | 1064 
Pagaminta „...eeeeew44 77 81 | 2722 
Gauta iš kt. respublikų „„....4- — 66 
Iš viso „.++.+.| 81 2788 
Patiekta vartotojams „+..eė-o444-)| 71 1800 
jų tarpe: 
pramonei ir statybai „„..„„„+| 59 1040 
žemės ūkiui „.eeeeeseree-w4+| — 300 
miestų ūkiui „„... . 12 420 
transportui seseeeeseoasaseeaa — 40 
Sunaudota elektrinių 
reikalams 4 180 
Tinklų nuostoliai „„... 6 283 
Sunaudota respublikoje „„„.++.„..| 81 2263 
Patiekta už respublikos ribų .... — 525 


Buities ir komunaliniams reikalams vie- 
nam Lietuvos gyventojui 1937 sunau- 
dota 4 kWh el. energijos, o 1963 — apie 
100 kWh; Lietuvos TSR miestuose 1961 
jos sunaudota 262 kWh vienam gyven- 
tojui (Vilniuje 384 kWh, visos Tarybų 
Sąjungos miestuose 335 kWh). Lietuvos 
žemės ūkį elektrifikuoti pradėta tik 
taryb. metais. Kolūkių elektrifikavimo 
tempai ypač padidėjo nuo 1958, pradė- 
jus kolūkius jungti prie energosistemos 
tinklų. 1957 pr. elektrifikuotų kolūkių 
buvo 1195, 1963—7295, o 1964 prie 
energosistemos tinklų prijungti visi Lie- 
tuvos TSR kolūkiai ir taryb. ūkiai. Vi- 


dutinio kolūkio metinis el. energij“ 
sunaudojimas 1957—63 padidėjo NU? 
30 000 kWh iki 63 000 kWh. 1957 kios 
viename kolūkyje buvo vid. 4,2 elekt 
ros variklio, 1963 — 18 elektros varik 
lių. Elektrifikuotuose kolūkiuose 19 a 
sunaudota vid. 42 kWh el. energij? 
vienam hektarui ž. ū. naudmenų. 

Lit: A. Kirlys, Lietuva bus elektrifikuot; 
V., 1961; V. Paulius, LTSR šviesiausias Ž 
rys, V., 1963. 

ELEKTRINĖ ŽŪKLĖ — žvejybos En 
panaudojant elektros srovės lauką. 
veikiamos, žuvys renkasi prie angos 
narkotizuojasi ir patenka į specikii 
siurblį arba tinklus. Moksliškai L 
E. ž. metodus Tarybų Sąjungoje PV. 
mieji pradėjo Lietuvos TSR specialistė“ 
1958 Klaipėdoje įsteigta E. Žž. laboratof“ 
ja, kurios darbuotojai tiria galimyb“? 
panaudoti el. lauką, žvejojant su ŽuVi J 
siurbliu arba su tinklais, daro eksp?!“ 
mentus jūroje. Panaudodami šviesą: V 
pulsinę el. srovę ir žuvies siurblį, V 
rikos pakrančių vandenyse per di 
jie sužvejojo daugiau kaip 10 2 
nių. Laboratorija vadovauja ViSI? E 
E. ž. tyrimo darbams Tarybų Sąjungo) 
ir koordinuoja šios srities tiriamuos 
darbus Vokietijos Demokratinėje RC“ 
publikoje ir Lenkijos Liaudies 
publikoje. 


ELEKTROGRAFIJA — visuma | metodi“ 
skirtų informacijai atgaminti, regist, 
ir dauginti elektriniu ar magnetiniu 18“ 
ku, naudojantis dielektrinėmis, PU5 1ė 
dininkinėmis ir magnetinėmis plėvė us 
mis. Apima naujus fizinius-technin! 
procesus: elektrofotografiją, maž“. 
grafiją, elektrostatinį ir termopl 
užrašymo būdą. „sko 
Tarybų Sąjungoje pirmų praktinių 
zultatų E. srityje pasiekė J. ZileVi ię 
Vilniaus Ped. in-te (1955). Atskle“ 2 


didelės techninės-ekonominės galin Vija 
imo 


min 


paskatino sukurti specialią labora 
(1956), o jos pagrindu ir moksl. t 2 
institutą (1957). Tarybų Lietuva tapo, pa 
tik elektrografijos moksl. tyrimų, P AC 
elektrografinės technikos gamybos € Niu 
ru: Kauno automatizavimo priemė nę 
g-la išleidžia įrenginį ERA-F ofsetin=A 
spausdinimo formoms pagreitintU jaus 
gaminti ir brėžiniams kopijuoti, Vi į 
skaičiavimo mašinų g-la automat 
gamina elektrografines seleno P'9“ 
les, Vilniaus cheminė g-la ;, VY ias 
įvairių spalvų elektrografinius IYS5: vai: 
Kauno Janonio popieriaus f-kas— k po 
rių rūšių elektrofotopuslaidininkini, Me 
pierių kopijavimo ir dauginimo 
noms bei oscilografams. 


p 05 
ELEKTRONINĖ TECHNIKA — techni 
šaka, nagrinėjanti elektroninių PS 
konstravimo ir naudojimo pIoDS j- 
Ji glaudžiai siejasi su elektron! E, su 
riančia elektros sroves ir SU [r "= 
sijusius fizinius reiškinius vakuum 
nizuotose dujose ir puslaidininkiuo Oma 
Tarybų Lietuvoje intensyviai “+ 15- 
elektroninių prietaisų ir įrenginki a, 
myba (ž. Radioelektronikos Pr arba: 
plečiamas E. t. moksl. tyrimo ietuvos 
E. t. problemos sprendžiamos Li 


TSR MA Energetikos ir elektrotechni- 
kos in-te (vadovauja MA nariai kores- 
Pondentai V. Nešukaitis ir A. Nemu- 
Ia), Fizikos ir matematikos in-te, Kau- 
no Politechnikos in-te. Kurdami nau- 
JUS puslaidininkinius prietaisus plonų 
Suoksnių bazėje, reikšmingų rezultatų 
Pasiekė Lietuvos TSR MA Fizikos ir ma- 
lematikos in-tas, Vilniaus un-to pus- 
aldininkių katedra. Intensyviai kuria 
Daujų tipų elektronines skaičiavimo ma- 
Šinas konstravimo biuras prie Vilniaus 
Skaičiavimo mašinų g-los. Yra ir kitų 
Projektavimo-konstravimo organizacijų, 
SPrendžiančių Kai kuriuos klausimus, su- 
Šijusius su E. t. panaudojimu gamybos 
Procesams automatizuoti. 
i Lietuvos TSR MA Fizikos ir matema- 
Ikos in-te, Kauno Politechnikos in-to 
Skaičiavimo įtaisų ir automatikos kated- 
Toje ir Vilniaus un-to skaičiavimo mate- 
Matikos katedroje veikia universalios 
diskretinio veikimo elektroninės 'skai- 
lavimo mašinos. Tarybų Lietuvoje vei- 
Ba Vilniaus radijo ir televizijos stotys 
A televizijos retransliatoriais Kaune, 
(e dliuose ir Klaipėdoje, automatinės 
€lefono stotys, gausus elektroninės ma- 
Švimo, kontrolės ir valdymo aparatūros 
Parkas g-lose, f-kuose, in-tų laboratori- 
J0se. Elektroninei aparatūrai eksploa- 
ou bei naujai kurti Kauno Poli- 
Šchnikos in-to elektrotechnikos  f-te 
“I in-to Vilniaus filiale rengiami ra- 
Otechnikos, matematinių skaičiavimo 
Ė „„Staisų ir įrenginių, automatikos ir 
2 “mechanikos, radijo aparatūros konst- 
iar LIo technologijos ir garso technikos 
žinieriai, 


DLEKTROS SKAITIKLIAI. Lietuvoje pra- 
“ti gaminti 1950, pastačius Vilniaus E. 


* 8lą. Pirmaisiais metais g-la turėjo 


elektros skaitiklių g-los automatinė 
tikrinimo linija 


Vilniaus 
Skaitiklių 


200 darbininkų ir išleido 20000 CO-1 
markės E. s. Išplėtus įmonę (1963 — 
2400 darbininkų), įdiegus daugelį tech- 
nikos naujovių ir automatizavus pagr. 
technologinius procesus, g-los projekti- 
nis pajėgumas viršytas beveik 3 kar- 
tus. Skaitiklių buvo pagaminta (tūkst.); 
1951 — 130, 1955 — 938, 1958 — 1774, 
1963 — 3600. Lietuvos TSR gaminama 
daugiau kaip 9095 visų Tarybų Są- 
jungoje išleidžiamų nepramoninės pa- 
skirties elektros skaitiklių. 1956 Vil- 
niaus E. s. g-la pradėjo gaminti CO-2 
markės skaitiklius, nuo 1962 išleidžia 
CO-2M, tropinio klimato sąlygoms pri- 
taikytus CO-2T, padidinto tikslumo skai- 
tiklius CO-U440 ir impulsinius skaitik- 
lius A-440. Lietuviški E. s. realizuojami 
ne tik TSRS: '1960—63 g-la juos ekspor- 
tavo į 20 užsienio šalių (Indiją, Kubą, 
Mongoliją, Afganistaną, Gvinėją ir kt.). 


ELEKTROS VARIKLIAI,. Lietuvoje E. v. 
pradėti naudoti prieš I pasaul. karą. Iki 
1940 jie buvo importuojami, daugiausia 
iš Vokietijos, Čekoslovakijos, Anglijos, 
Švedijos, Šveicarijos. E. v. pradėti ga- 
minti 1948 naujai įkurtoje g-loje „Elfa“, 
Iki 1950 buvo gaminami bendros paskir- 
ties vid. galingumo (3,4 KW) „Ural“ 
tipo E. v., vėliau imta gaminti mažo 
galingumo E. v. buitiniams šaldytuvams, 
buitinėms skalbimo mašinoms, skaičia- 
vimo mašinoms. 1959 ėmė veikti Mažei- 
kių Garelio elektromechaninė g-la, kuri 
irgi gamina mažo galingumo E, v. Ga- 
mykla „Elektra“, įk. 1958 vietoj Kauno 
konteinerių g-los, pradėjo gaminti bend- 
ros paskirties vid. galingumo elektros 
variklius. 1964 Lietuvos TSR pagaminta 
1861 800 mažo galingumo ir 96 000 vid. 
galingumo E. v. Apie 1—205 produk- 
cijos realizuojama Lietuvoje, likusioji iš- 
vežama į kitas sąjungines respublikas ir 
užsienį (dažniausiai kaip įv. mašinų ir 
aparatų dalis). Tie E. v., kurie Lietuvos 
TSR negaminami, įsivežami iš kitų 
TSRS rajonų. Kai kurie E. v. (DKS-1, 
DKS-2, DKR, DAO(A) ir kt.) gaminami 
pagal „Elfos“ specialaus konstravimo 
biuro (SKB) projektus. Šis SKB sukūrė 
E. v., kurių varinės apvijos pakeistos 
aliumininėmis. 

ELEKTROTĖCHNIKA — mokslas apie 
procesus, susijusius su praktiniu elekt- 
ros reiškinių pritaikymų; technikos 
sritis, siekianti elektros reiškinius prak- 
tiškai pritaikyti liaudies ūkiui, ryšiams, 
medicinai ir kitiems tikslams. 1920 Kau- 
ne įsteigtuose Aukštuosiuose kursuose 
kaip atskira disciplina buvo dėstomas 
magnetizmas ir elektra. Nuo 1922 Kauno 
un-te veikė E. katedra. E. specialybės 
studentams joje buvo skaitoma ir teorinė 
elektrotechnika. Atkūrus Lietuvoje Ta- 
rybų valdžią, Kauno un-te buvo įsteigtas 
E. skyrius su 3 katedromis ir 4 labora- 
torijomis. 1948 įsteigtas E. fakultetas su 
7 katedromis. 1950 jis buvo įjungtas 
į Kauno Politechnikos in-tą; 1964 jame 
studijavo daugiau kaip 1500 studen- 
tų. Šio f-to bendrosios E. katedros 
automatikos ir matavimo prietaisų žiny- 
binės laboratorijos personalas sukūrė 
originalią aparatūrą elektrožūklei jūrose, 


ELE—ELE 473 


aparatūrą elektros laukams ir impulsi- 
nių elektros srovių parametrams ma- 
tuoti ir kt.; E. katedros darbuotojai tyrė 
išsišakojusias kintamosios srovės mag- 
netines grandines, sukūrė aparatūrą su 
tokiomis grandinėmis. 

Ž. Elektrifikacija, 
pramonė, Energetika. 


„ELEKTROTĖCHNIKA IR MECHANI- 
KA"— tarybinis tęstinis elektrotechnikos 
ir mechanikos mokslų darbų leidinys, 
einąs nuo 1962 Vilniuje. Leidžia Lietu- 
vos TSR MT Aukštojo ir specialiojo vi- 
durinio mokslo k-tas. Iki 1965 išėjo 3 t. 
(t. 1 antraštė „Elektrotechnika“). 


ELEKTROTĖCHNIKOS PRAMONĖ. Pir- 
mieji E. p. gaminiai Lietuvoje pasirodė 
prieš I pasaul. karą, tačiau visi jie buvo 
įvežami iš užsienio. Burž. metais E. p. 
Lietuvoje irgi beveik nebuvo. 1939 vei- 
kė 3 sausų elementų gamybos įmonės, 
kuriose tais metais pagaminta 1,2 mln. 
sausų elementų ir baterijų kišeniniams 
žibintuvėliams, 33000 anodinių radijo 
baterijų ir 103 000 sausų radijo elemen- 
tų (iš viso už 1,08 mln. lt). Be to, Lietu- 
voje 1939 veikė 6 smulkios elektrotech- 
nikos ir radiotechnikos remonto dirb- 
tuvės. Daugumas E. p. gaminių buvo 
importuojama iš Vokietijos, Belgijos, 
Čekoslovakijos, Šveicarijos ir kt. kapit. 
šalių; 1938 jų įvežta už 7 mln. It (3,296 
viso importo). Importuojamų E. p. ga- 
minių tarpe didžiausią lyg. svorį turėjo 
transformatoriai, generatoriai, el. varik- 
liai ir kabeliniai dirbiniai. 

Lietuvoje E. p. sukurta taryb. metais. 
Jau 1941 buvo numatyta organizuoti el. 
variklių gamybą Vilniuje, naujai įkur- 
toje elektrotechnikos g-loje „Velfa“, ta- 
čiau faš. Vokietijos užpuolimas neleido 
įvykdyti šio plano. 1945 atkurta sausų 
elementų gamyba (Klaipėdoje, g-loje 
„Syrius“), o 1948 Vilniuje pradėjo veik- 
ti g-la „Elfa“, davusi pradžią sudėtingų 
elektrotechnikos dirbinių gamybai. 1954 
pradėjo darbą Vilniaus elektrinio suvi- 
rinimo įrengimų g-la. Ji buvo statoma 
kaip plataus vartojimo elektrotechnikos 
dirbinių įmonė ir iš pradžių gamino 
el. gramofonus (ž. Gramofonai), skalbi- 
mo mašinas ir elektrinius dulkių siurb- 
lius. Vėliau, labai padidėjus el. suviri- 
nimo įrengimų pareikalavimui, g-los 
profilis pakeistas: nuo 1958 ji gamina 
suvirinimo agregatus, transformatorius 
ir srovės keitiklius, be to, elektrinius 
dulkių siurblius. 

E. p. imta dar labiau plėsti nuo 1957, 
po to, kai Lietuvos TSR buvo išskirta 
į atskirą administracinį-ekonominį ra- 
joną. 1958—60 respublikoje įkurtos 7 
stambios E. p. įmonės. Elektromecha- 
ninė g-la „Elektra“, įkurta 1958 vietoj 
Kauno konteinerių g-los, gamina vid, 
galingumo elektros variklius. Kėdai- 
niuose pastatytos (1958) el. aparatūros 
g-los produkcija yra magnetiniai palei- 
dikliai ir kitokia žemos įtampos elektros 
aparatūra. Panevėžio kabelinių dirbinių 
g-la „Lietkabelis“ gamina (nuo 1959) 


Elektrotechnikos 


474 ELE—ELE 


emaliuotus laidus, o elektrotechnikos 
g-la (įk. 1960) specializuojasi gaminti el. 
apšvietimo armatūrą (sietynus, toršerus, 
kt. šviestuvus). Mažeikiuose, traktorių 
remonto stoties vietoje, įkurta (1959) 
J. Garelio elektromechaninė g-la gami- 
na mažo galingumo el. variklius. Ute- 
nos laboratorinių krosnių g-la specia- 
lizuojasi gaminti laboratorines el. kros- 
nis. Be to, įkurta keletas smulkesnių E. 
p. įmonių. 

E. p. tapo viena svarbiausių Lietuvos 
„TSR mašinų gamybos šakų. 1963 veikė 
14 E. p. įmonių, kuriose dirbo apie 
2494 žmonių, dirbančių mašinų gamy- 
boje (išskyrus metalo dirbinių gamybą 
ir remonto darbus), ir buvo pagaminta 
apie 3009 bendrosios mašinų gamybos 
produkcijos. Pagrindinių E. p. produkci- 
jos rūšių gamybos apimtis ir jos augi- 
mas parodyti lentelėje. 

Pagrindinė Lietuvos TSR E. p. pro- 
dukcija yra mažo galingumo el. varik- 
liai, el. suvirinimo įrengimai, dulkių 
siurbliai, magnetofonai. Jų gamyboje 
Lietuva užima svarbią vietą kitų sąjun- 
ginių respublikų tarpe. Lietuvos TSR 
yra pagrindinis buitiniams šaldytuvams 
skirtų el. variklių gamintojas Tarybų 
Sąjungoje; Lietuvoje gaminama daugiau 
kaip trečdalis visos sąjunginės el. suvi- 
rinimo įrengimų produkcijos, apie 1795 
buitinių dulkių siurblių. Lietuvos TSR 
E. p. gaminiai eksportuojami daugiau 
kaip į 40 užsienio valstybių, daugiausia 
į liaudies demokratijos ir Azijos, Afri- 
kos, Lotynų Amerikos šalis. Didelę pa- 


KiMISTAATVAA | 


a 


KAIETONA NIEZABITAWSKI 
|| Masina Azapenios Wiinaus 


1 wiLNIUIE 
Drakarnioy Dyreetalno“ Kunigu Missionorių 
1 mei Aaiaiemo I. Kanimicra 
1014 


Elementoriai. Kaj. Nezabitauskio „Mokslo skaitymo" (1824), P. Višinskio „„Elementoriaus“ (IV leid: 
1910), A. Čiplio ir S. Pupeikio „„Saulutės“ (XVIII leid., 1962) viršeliai 


klausą užsienyje turi lietuviški suvirini- 
mo įrengimai, dulkių siurbliai, labora- 
torinės el. krosnys, emaliuoti laidai, sau- 
si elementai. El. varikliai, paleidimo bei 
valdymo aparatūra ir kai kurie kiti E. 
nų ir aparatų sudėtį. 

Daugelis Lietuvos TSR E. p. gaminių 
yra lietuviškos konstrukcijos. Naujus 
gaminius konstruoja specialus konstra- 
vimo biuras prie „Elfos“ g-los ir Vi- 
sasąjunginio el. suvirinimo įrengimų 
moksl. tyrimo in-to Vilniaus filialas. 
Lietuvoje sukonstruotus elektrotechnikos 
prietaisus ir mašinas gamina daugelio 
taryb. respublikų E. p. įmonės. 


ELEMENTORIUS — pradinio skaitymo ir 
rašymo vadovėlis. Pirmasis liet. E. pa- 


Lietuvos TSR elektrotechnikos pramonė 1955—64 
— 2 ai is a opa Poro 


Produkcijos rūšis 


Elektros varikliai (tūkst.): 


| 1955 | 1958 | 1960 | 1962 | 1964 


vid. galingumo (iki 100 kW) . + 10 18,7 59,1 96 
mažo galingumo „sese sk4nto4 313 544 857 49 1862 
El. suvirinimo agregatai (tūkst.) ... 0,05 9,6 12,5 17,3 23,6 
El. suvirinimo transformatoriai (tūkst.) ... 10 14,9 19,5 17,8 24,9 
Suvirinimo srovės keitikliai ir lygintuvai = 0,4 3,7 10,4 9,6 
Sausi elementai (tūkst. Tb) „„...44eaeekekk1s 20 357 573 2321 4389 6051 
Elektriniai dulkių siurbliai (tūkst.) ... 3,4 7;1 79,0 109,0 91,3 
El. gramcfonai (tūkst.) ... . 344,0 149,5 — -- —- 
Magnetofonat (tūkst.) „..... Lava TI ra 15,6 36,3 47,8 87,1 
Magnetiniai paleidikliai (tūkst.) „.„„..... — = 72,9 248,3 499,5 
Emaliuotižlaidai; (t) TŽ. le escsepeanvaas sa nie — — 623 2543 4182 
El. apšvietimo armatūra (tūkst. rb) „.... -- = 263 764 1130 
Laboratorinės el. krosnys (tūkst.) „+..... — B -- 22,6 19,4 
Bendroji produkcija (90) ..... "arun tu 2044 | 2100 137 248 487 664 


Elektrotechnikos pramonė. Vilniaus elektrinio suvirinimo įrengimų g-los surinkimo konvejeris 
(kairėje) ir Panevėžio „Lietkabelio“ g-los emaliavimo cechas 


sirodė prie M. Mažvydo parengtos PIT“ 
mosios liet. knygos „Katekizmo prasti 
žodžiai“ (1547), antrašte „Pigus ir trum“ 
pas mokslas skaityti ir rašyti", Jis buVO 
sudarytas pagal vid. amžių pedagogik03 
reikalavimus. Mokymo metodas — IšF“ 
džių sudedamasis, turinys — poteriai. Pa 
našūs elementoriai buvo leidžiami XV. 

ir XVIII a. („Pradžia mokslo dėl mažt 
vaikelių“, 1690, ir kt.). Mokymas iš t 
E. trukdavo gana ilgai, nes rėmėsi Vie? 
mechanišku raidžių, skiemenų, žodžių 
įsiminimu. Kultūrinio gyvenimo poIė“ 
kiai vertė elementorius tobulinti. Pir 
miausia buvo keičiamas jų turinys. TOS 
patobulintas E. buvo R. Prūsijoje I? 
ėjęs D. Veiso „Naujas Pibelis“ (1808): 
kuris supažindino su vaiko aplinkoj“ 
sutinkamais gamtos reiškiniais. TačiaU 
vok. valdžiai uždraudus liet. kalbos M? 
kymą m-lose, E. tobulinimas XIX a. Pa? 
ten visai sustojo. Pirmas E. Lietuvojė: 
iš esmės pakeitęs pradinio skaitymo 
rinį, buvo Kaj. Nezabitauskio „Na 
jas mokslas skaitymo“ (1824), KUN“ 
iliustracijos pagamintos, sekant J. KO“ 
menskiu. Šiame E. duodama nemaža a 
nių apie valstiečio aplinkos daiktus La 
reiškinius. Tokio pat pobūdžio L 
S. Daukanto parengtas E.—,„Abecėla II, 
tuvių  kalnėnų ir žemaičių ka 
(1842), K. Aleknavičiaus „Elementonia 
arba lengvas mokslas skaityti..." (18 21 
ir M. Akelaičio „Lamentorius, arba a 
džia mokslo, sudėta mažiems Va! TO 
liams“ (1860). Po 1863 sukilimo, B 
valdžiai uždraudus liet. spaudą IT A 
kalbos mokymą m-lose, E. tobulinim 

laikinai sustojo. E. rengimą ir leidi 
paskatino XIX a. pab. sustiprėjęs LT 
nalinis išsivadavimo judėjimas (A- 5 
čiukaičio „Naujas elementorius“, 1 jas 
ir kt.). Pedagoginiu požiūriu geriaU5 Zi 
to meto E. buvo P. Višinskio „ElElS 
torius, arba skaitymo ir rašymo MO: 
las“ (1905), plačiai vartotas moky" 
namuose ir m-loje. Iškovojus teisė gi- 
kyti vaikus gimtosios kalbos, E. T ai 
mu ėmė rūpintis Lietuvių mokslo jai: 
Juos rašė daugiausia patys mokyt 
J. Damijonaitis („Pradžiamokslis“ Iong), 
K. Sakalauskas  („Dovanėlė“., 1 
J. Ilgūnas („Šviesa tai galybė + 


IT kt. Tuo laikotarpiu išspręstas ir 
Skaitymo mokymo metodo klausimas. 
Ža stesnieji E. buvo sudaryti raidžių, 
€menų ar garsų sintezės metodu, o pra- 
€dant P. Višinskiu, liet. elementoriuo- 
2 geriausių rusų elementorių įtakoje 
Vis labiau įsigalėjo analitinis-sintetinis 
Sarsų metodas, kuriam galutinai įsiga- 
Šti padėjo K. Skabeikos („Kas skaito 
(30 — duonos neprašo“, 1909), A. Ja- 
Učionio („Kelias į šviesą“, 1917), Es- 
Maičio („Sakalėlis“, 1917) parengti pra- 
nio skaitymo ir rašymo vadovėliai. 
5 Lietuvoje buvo bandymų sudary- 
š elementorius ištisų žodžių (A. Jaku- 
gus, Esmaitis, J. Ambraška), žodžių- 
ii Smenų metodais (A. Busilo „Sparne- 
lai“, 1931), bet didesnio mokytojų pri- 
„arimo jie nesusilaukė. Tarybų Lietuvo- 
Je, tesdami geriausių ankstesnių E. tra- 
cijas, remdamiesi taryb. pedagogika, 
iš Čiplys ir S. Pupeikis parengė „Sau- 
k ę (1945), V. Jurgutienė ir L. Tom- 
ki — „ABC“ (pagalbinėms m-loms, 
A 97). Šiuose E. analitinis-sintetinis gaI- 
t metodas pritaikytas liet. kalbos ypa- 
Ybėms, nustatyta nuosekli garsų, skie- 
' €nų, žodžių tvarka. Taryb. elementorių 
Urinys atspindi bendrus kom. auklėji- 
O uždavinius. 

m M. Karčiauskienė, Aiškinamojo skaity- 
radmenys lietuviškoje mokykloje 1905— 


147, metais.—,„VVPI mokslo darbai", t. 5, V., 


kalbi J. Budzinskis, P. Naujokaitis, Lietuvių 

K Os dėstymas pradinėse mokyklose, d. 1, 

Xi 1960; K. Simaška, Lietuviški elementoriai 

Eooį a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.—,,Peda- 
Rika ir psichologija“, t. 5, V., 1963. 


ELENAVA — kaimas Kelmės rj., Lio- 
apyl, 11 km į p. nuo Kelmės, 6 km 
AP. T. nuo Šiaulių —Sovetsko plento. 
* Byv. (1959). Prieina nedideli Elena- 
OS ir Bazvytinės miškai. Aštuonmetė 
"la (1927—53 pradinė, 1953—61 sep- 
Kosa. E. kultūros namai yra Drupš- 


ELEONORAVOS MIŠKAI — miškų ma- 
r as Jurbarko rj, 6 km į š. v. 
0 Raudonės. Priklauso Jurbarko miš- 
Ūkio Naukaimio ir Stakių giri- 
263 Joms. Plotas 2929 ha; medynų 
K ha. Masyvą sudaro Eleonoravos 
Iškas (2662 ha) ir Pamituvio miškas 
2 ha). Per E. m. teka Antvardė (Mi- 
„Vos intakas), o jų š. pakraščiu — Mitu- 
lėti Reljefas lyguminis. Dirvožemis ve- 
Its jaurinis, mažai pajuręs, priemo- 
„S. Būdingiausia šių miškų augimvie- 
a drėgna giria. 95); medynų savai- 
i kilmės. Beržynų yra 3505, drebu- 
gyu 285, eglynų 2605, baltalksnynų 
220 Juodalksnynų 399. Jaunuolynų yra 
rc. Pusbrandžių medynų 4895, pri- 
ay nčiųjų 795, brandžiųjų 2205. Me- 
1 Ų vid. amžius 35 metai, vid. bonite- 
121 L6, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 
Gau ktm/ha, vid. prieauga 3,4 ktm/ha. 
klanas stirnų, šernų, kiškių, miškinių 
Mis nių, lapių, usūrinių šunų, voverių. 
m škai eksploataciniai, išskyrus 578 ha 
TVO pietvakariuose, įeinančius į Ne- 
„O apsauginę juostą. Iškertama vid. 
ŠPie 7000 ktm a metus. 


A [elektrotechnikos fabrikas] — 
trotechnikos gamykla Vilniuje. Pa- 


statyta mechaninių remonto dirbtuvių 
vietoje; pradėjo veikti 1948. Kurį lai- 
ką gamino bendros paskirties vid. ga- 
lingumo „Ural“ tipo elektros variklius, 
1952—59 elektrofonus ir elektrinius gra- 
mofonus. 1950 pradėjo gaminti (pirmo- 
ji Tarybų Sąjungoje) elektros varik- 
lius buitiniams šaldytuvams, 1955 — 
buitinėms skalbimo mašinoms. 1962 „E.“ 
pagamino 1169 000 įv. paskirties mažo 
galingumo elektros. variklių (iš jų 
613000 buitiniams šaldytuvams ir 
459 000 buitinėms skalbimo mašinoms), 
47 700 magnetofonų ir 47 100 magneto- 
foninių panelių. Apie 195 elektros va- 
riklių ir magnetofonų realizuojama res- 
publikoje, kiti išvežami į kitus TSRS 
rajonus. Magnetofoniniai paneliai sunau- 
dojami respublikoje gaminamoms mag- 
netoloms komplektuoti. Prie g-los veikia 
specialus konstravimo biuras (nuo 1959), 
aptarnaująs ne tik „E.“, bet ir daugelį 
kitų TSRS įmonių, gaminančių mažo ga- 
lingumo elektros variklius. 


ELGETOS — feodalinio ir kapitalistinio 
laikotarpio beturčiai ir mažaturčiai, gy- 
venę iš išmaldos. Baudžiavos laikais el- 
getų pagausėdavo po karų, nederlių ir 
pavasarį, kai, pasak M. Valančiaus, po- 
nai, nenorėdami šelpti duonos pritrūku- 
sių savo žmonių, išleisdavo juos į kie- 
mus. Eigetomis tapdavo invalidai, nuse- 
nę žmonės, neturį kas juos išlaikytų. 
Kaimuose E. eidavo per sodybas, kur 
būdavo pavalgydinami, sušelpiami mais- 
to produktais, senais drabužiais. Pa- 
prastai daug E. iš tolimų apylinkių su- 
plaukdavo į atlaidus, muges, ypač į Že- 
maičių Kalvariją ir Šiluvą. Susėdę eilė- 
mis, giedodami, kartais dar pritardami 
smuiku, armonika, o nebyliai, skambin- 
dami varpeliais, prašydavo išmaldos. 
Kai kurie E. keliaudavo vežimu, uždeng- 
tu būda, per kaimus ir miestelius su 
visa šeima, net paršiukus vežiodamiesi. 
Be tikrų E., buvo ir apsimetėlių, kurie 
kartais dar vagiliavo. Vilniuje kurį lai- 
ką veikė net elgetų cechas, kovojęs su 
apsimetėliais. Elgetos kūrė savo tauto- 
saką. Feodalizmo laikais miestuose el- 
getomis rūpinosi kai kurie vienuoly- 
nai, panaudodami tą faktą propagandai. 
Vilniuje 1808 įsisteigusi labdarybės 
d-ja laikė vieną didžiausių miesto prie- 
glaudų, kuri turėjo ir savo ligoninę. 
Į ją buvo priimami tik laisvųjų luomų 
pavargėliai. Jokios paramos d-ja neteikė 
pavargėliams valstiečiams, juos policija 
sugaudžiusi siuntė į gimtuosius kaimus. 
Visiems  nuskurdusiems miestiečiams 
prieglaudose vietų neužteko, dalis jų el- 
getavo mieste, juos policija ir trėmė iš 
miesto. XIX a. pab. labdarybės įstaigų 
Vilniuje pagausėjo, jos laikė prieglau- 
das vargšams, invalidams ir našlaičiams. 
XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietu- 
vos miestuose ir miesteliuose labdarybės 
d-jos steigė senelių prieglaudas, tačiau 
keliaujančių E. vis tiek buvo gausu. 
Taryb. metais neturintieji giminių nuse- 
nę žmonės socialinio aprūpinimo lėšomis 
išlaikomi senelių ir invalidų namuose. 

Lit: A. Fromas-Gužutis, Baisioji gadynė, 
v., 1955 [p. 90—112], 


ELE—ELM 475 


ELIJOŠAITIS Jonas [slap. Lietuvos Sū- 
nus; 1886.X.6 Mažuosiuose Dargužiuose 
(Kaliningrado sr.) — 1915.VI.12 Tilžė- 
je] — Rytų Prūsijos lietuvių kultūros 
veikėjas, rašytojas. Kilęs iš valstiečių. 
Kurį laiką dirbo f-kuose, vėliau Tilžėje 
vertėsi knygų prekyba, rašė straipsnius 
i „Naują lietuvišką ceitungą“ ir „Til- 
žės keleivį“. 1907 suredagavo ir išleido 
2 „Tėvynės balso“ numerius, kuriuose, 
be pamokymų valstiečiams, išspausdi- 
no savo eilėraščių ir apsakymų. 


ĖLINAS Mejeris — rašytojas. Ž. Egli- 
nis M. 


ĖLINAS Niselis [g. 1895.1.20 Vilkavišky- 
je] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Bū- 
damas š. v. fronte (1917), įsijungė į rev. 
judėjimą. Dalyvavo kovoje už Tarybų 
valdžią 1918—19 Vilniuje. Nuo 1920 
Kaune palaikė ryšius su LKP darbuo- 
tojais ir 1925—40 teikė jiems paramą, 
rinko aukas Lietuvos Raudonosios pa- 
galbos org-jai. D. Tėvynės karo metais 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos 
kovotojas. Nuo 1947 Kauno istorijos 
muziejaus moksl. bendradarbis. Nuo 
1964 pensininkas. 


ELISONAS Vytautas [g. 1903.1.25 Aukš- 
taičiuose (Kupiškio rj.)] — veterinari- 
jos gydytojas, veterinarijos mokslų 
kandidatas (1951). 1937 baigė Rygos 
un-tą. Iki 1945 dirbo vet. gydytoju 
įvairiose Lietuvos vietovėse. Nuo 1945 
dėsto Lietuvos Vet. akademijoje, nuo 
1953 docentas. Parašė vadovėlį „Vete- 
rinarinė farmakologija“ (1960), kartu 
su J. Brazaičiu knygelę „Paršelių li- 
gos“ (1951), paskelbė keliolika moksl. 
straipsnių. 


ELJAŠEVAS Kušelis [1914.VIIL.19 Jur- 
barke — 1942 Voniškiuose (Varėnos 
1j.)] — revoliucinio judėjimo dalyvis, 
Didžiojo Tėvynės karo partizanas. Ki- 
lęs iš amatininkų. LKJS narys nuo 1929, 
Dirbo rev. darbą Jurbarko jaunimo 
tarpe, padėjo gabenti kom. literatūrą 
per sieną. Nuo 1932 Komunistų parti- 
jos narys; organizavo Klaipėdoje kom. 
literatūros spausdinimą ir platinimą. 
1933 suimtas, nuteistas 15 metų kalėti. 
Nuo 1940.VI dirbo LKJS CK agitacijos 
ir propagandos sk. vedėju. Hitlerinin- 
kams veržiantis į Lietuvą, pasitraukė 
į šalies gilumą. 1942.III LKP CK pasiųs- 
tas su J. Daškausko vadovaujama ope- 
ratyvine grupe į priešo užnugarį. Žuvo 
kovoje prieš hitlerininkus. 


ELMĖ — upė Anykščių rj, Švento- 
sios kair. intakas. Ilgis 23 km, baseino 
plotas 54 kmž. Prasideda Elmiškio apy- 
linkėse, 2 km į š. nuo Rubikių ež. Įteka 
į Šventąją 89 km nuo jos žiočių, 2 km 
į š. nuo Anykščių. Intakas Juodė 
(deš.). Vid. nuolydis 338 cm/km. Vid. 
debitas žiotyse 0,42 m3/s. Upę kerta 
Anykščių —Rokiškio plentas. Prie «E, 
yra Šeiminiškėlių landšaftinis-istorinis 
draustinis. 


476 ELM—END 


ELMININKAI — kaimas Anykščių rj., 
Stakių apyl., 7 km į š. r. nuo Anykščių; 
kolūkio centras. 130 gyv. (1959). P. pa- 
kraščiu teka Elmė (Šventosios intakas). 
Malūnas, lentpiūvė, mašinų remonto 
dirbtuvės, kolūkio gamybiniai pastatai, 
parduotuvė, kultūros namai (nuo 1960), 
biblioteka (nuo 1954). Netoli kaimo, 
prie kelio į Anykščius, yra Elmininkų 
bandymų stotis (nuo 1941). 


ELNIAI. Lietuvoje gyvena 3 elnio rū- 
šys: taurusis, arba žalasis, E. (Cervus 
elaphus), danielius (C. dama) ir dėmėta- 
sis E. (C. nippon). Taurieji E. labiausiai 
paplitę Mažeikių, Joniškio, Pakruojo, 
Šiaulių ir Jurbarko rj. miškuose. Lietu- 
voje 1965 jų buvo apie 830. Iki XIX a. 
pab. jie Lietuvoje buvo išnaikinti, 
o XX a. pr. vėl įveisti netoli Žagarės. 
1956 iš Voronežo rezervato atvežti 
37 taurieji E. buvo apgyvendinti Šešuo- 
lių miške (Ukmergės rj.), Punios šile 
(Alytaus rj.) ir Padauguvos miške (Kau- 
no rj.). Danieliai aptinkami Mažeikių, 
Šiaulių ir Jurbarko rj. miškuose. Lietu- 
voje 1965 jų buvo apie 240. XIII-—- 
XVI a. danieliai Lietuvoje buvo dažni, 
vėliau išnaikinti ir vėl įveisti XX a. pra- 
džioje kai kuriuose parkuose ir miškuo- 
se (pvz, Beržėnų miške, dab. Kel- 
mės rj.). Dėmėtųjų E. yra Dubravos miš- 
ke (Kauno rj.); 1965 jų ten buvo 67. 
Juos aklimatizuoti Lietuvoje pradėta 
1954, kai 24 dėmėtieji E. buvo atvežti 
iš Kalnų Altajaus srities Šebalino taryb. 
ūkio. Visus E. dėl jų negausumo me- 
džioti draudžiama. 


„ĖLNIAS"— odos ir avalynės kombina- 
tas, jungiąs Šiaulių odos ir avalynės 
fabrikus bei Kėdainių odos fabriką. Ga- 
mina kietą, skeltinę ir chromo odą, ava- 
lynę (ž. Odos ir avalynės pramonė), 
odą pirštinėms, medžio klijus, perdirba 
gyvulių plaukus, šerius, taukus. Šiau- 
liuose išdirbama galvijų, Kėdainiuose — 
ožkų oda. Kombinato pajėgumas 3200 t 
kietos odos, 120 mln. dmž chromo odos, 
apie 3 mln. porų avalynės per metus. 
Svarbiausią kombinato įmonę — Šiau- 
lių odos f-ką — įkūrė 1879 Ukmergės 
amatininkas Ch. Frenkelis. XX a. pr. ja- 
me jau dirbo 800 darbininkų. To f-ko 
darbininkai vieni pirmųjų Lietuvoje 
pradėjo ekonominę kovą prieš išnaudo- 
tojus. Jie 1905 aktyviai dalyvavo Šiau- 
lių darbininkų visuot. streike, burž. me- 
tais (1925, 1926 ir vėliau) vieningai 
streikuodavo, reikalaudami pagerinti 
T PIRTIS 6 


„Elnio“ kombinato Šiaulių odos fabrikas 


darbo sąlygas. Vok. faš. okupacijos me- 
tu f-ke veikė pogrindinė LKP org-ja, 
kurią išaiškinus, 6 darbininkai komunis- 
tai (Jankevičius, Petrauskas, Slavins- 
kas ir kt.) buvo sušaudyti. Bėgdami iš 
Lietuvos, vok. fašistai f-ką išsprogdino 
bei sudegino, bet jau pirmaisiais poka- 
rio metais įmonė buvo atstatyta ir iš- 
plėsta. 1946 f-kas reorganizuotas į „E.“ 
odos ir avalynės kombinatą, prie kurio 
1960 prijungtas Kėdainių odos f-kas. 


ELTA, Lietuvos Telegramų agentūra, — 
centrinė Lietuvos TSR informacijos įstai- 
ga, teikianti žinias spaudai, radijui, te- 
levizijai. Užsienio informaciją gauna 
per TASS'ą ir savo ruožtu informuoja 
TASS'ą (o per jį kitų taryb. respublikų 
ir užsienio šalių agentūras) apie Tarybų 
Lietuvos gyvenimą. Respublikos mies- 
tuose ir rajonuose turi savo korespon- 
dentus, operatyviai priima ir perduoda 
sąjunginę, užsienio ir respublikinę in- 
formaciją bei nuotraukas. 

E. buvo įkurta 1920 Kaune teikti užsienio 

žinioms. 1936—39 turėjo vidaus informacijos 
skyrių, kuris vertė visus laikraščius spaus- 
dinti jo parengtus faš. turinio straipsnius. 
Už atsisakymą juos spausdinti buvo baudžiami 
redaktoriai ir uždaromi laikraščiai. 1940 pra- 
dėjo veikti kaip tarybinis spaudos informaci- 
jos organas. Vok. faš. okupacijos metais bu- 
vo likviduota. 1944 atkurta. 
ELVERIŠKĖ — kaimas Lazdijų rj., Ru- 
daminos apyl, 1 km į v. nuo Rudami- 
nos. 42 gyv. (1959). Kelio iš E. į Ašt- 
riąją Kirsną v. pusėje yra piliakalnis, 
įrengtas kalvos viršūnėje; jo aikštelę 
iš visų pusių supa pylimas. Piliakalnis 
skirtinas I t-mečio viduriui. 


ELVYRAVA — kaimas Kelmės rj., Kiau- 
norių apyl, 17 km į š. r. nuo Kelmės, 
6 km į r. nuo Šiaulių —Sovetsko plento. 
21 gyv. (1959). V. pakraščiu teka Šiau- 
šė (Dubysos intakas). Aštuonmetė m-la 
(1926—49 pradinė, 1949—62 septyn- 
metė). 


ELŽIUTĖNAI — kaimas Utenos rj., Sal- 
dutiškio apyl., 7 km į š. r. nuo Saldutiš- 
kio. 85 gyv. (1959). Iš seno garsūs au- 
džiami tame kaime ornamentuoti au- 
diniai. 

„EMES“, „Der emes“ („Tiesa“), — tarybi- 
nis dienraštis, ėjęs 1940.XII.7—1941, 
VI.21 Kaune žydų kalba. LKP CK or- 
ganas. Red, J. Šochotas. 


EMIGRACIJA [lot. emigratio — persikė- 
limas] — persikėlimas dėl ekonominių, 
politinių, religinių ir kitų priežasčių iš 
gimtosios šalies į kitą šalį nuolat arba 
laikinai gyventi. Baudžiavos panaikini- 
mas (1861) paspartino žmonių migraciją, 
o vėliau emigraciją. Vystantis kapitaliz- 
ir kaimo proletariatas, nyko vidutinieji 
valstiečiai, gausėjo samdinių. Silpna Lie- 
tuvos pramonė negalėjo panaudoti visos 
laisvos darbo jėgos, todėl bežemiai bei 
vargingieji valstiečiai vyko į Rusijos 
pramonės centrus arba užsienį. Apytik- 
riais duomenimis, 1897—19i4 Rygoje 
lietuvių gyveno apie 35000, Peterbur- 
ge 30000, Liepojoje 15000, Odesoje 
7000, Maskvoje 2000; 1869—98 į JAV 
emigravo apie 50 000, 1899—1914 dau- 


giau kaip 252000, iki 1914 į Anglija 
apie 14000, į Pietų Ameriką 10 000: 
į Kanadą 5000 lietuvių. L 

Sunki ekonominė ir politinė padėti5 
buržuazijos valdymo metais taip Pė 
vertė Lietuvos darbo žmones ieškoti 18“ 
mės svetur. Kaune veikė keliolika 
emigracijos biurų, skatinusių  VyKĖ 
į P. Ameriką ir kt. šalis. Emigravo dal“ 
giausia bežemiai, mažažemiai, išvaIžytU 
ūkių valstiečiai, pramonės darbininkai 


Emigracija iš Lietuvos 1923—39 
(burž. Lietuvos statistikos duomenimis) 


| Į Pietų Į kitas Iš 

Metai | Ameriką šalis vis0 
1923—25 1638 6975 8 p 
1926—30 41 482 17 886 50 ži 
1931—39 2969 8621 115 

Iš viso | 46089 | 33482 | 9571 


Faktiškai emigrantų buvo žymiai dal“ 
giau, negu parodyta lentelėje, N6 
1923—27 oficiali emigrantų statistik“ 
buvo sudaroma tik pagal duotų užsien!? 
pasų skaičių, o dalis emigravo be pašU 
slaptai. Tikslesnė Lietuvos išeivių SI“ 
tistika yra nuo 1928. Tačiau ir tuom“ 
emigrantais nebuvo laikomi vyko 
tieji darbams į Vokietiją ir Latvija d 
1930 E. iš Lietuvos sumažėjo dėl to, K€ 
dėl pasaulinės ekonominės krizės sulis 
žėjo darbo jėgos paklausa. Socialistinė 
santvarkos sąlygomis išnyko ekonomin! 
emigracijos pagrindas. - 
Lit.: P. Ulevičius, Pietų Amerikos lietuviči: 


2 s 
V., 1960; L. Truska, Emigracija iš Lietivi, 
1868—1914 metais.—,LTSR MA darbai 
A 1. 


ENCIKLOPĖDIJŲ, ŽODYNŲ IR MOKS 
LO LITERATŪROS LEIDYKLA — Til 
publikinė valstybinė knygų leidyklė 
veikusi 1944—49 Kaune. Leido LietuV ė 
TSR mokslo darbuotojų mokslinius 02 
bus, žodynus, originalius ir versti, 
mokslo populiarizacijos leidinius. Iš 
„Lietuvių kalbos žodyno“ t. 2 (19 i 
Ch. Lemcheno „Rusų-lietuvių kalbų a 
dyną“ (1948), J. Matulio „Koloidų € '. 
miją“ (1947), „Fizinės chemijos PA 
tikos darbus“ (1948), P. Jodelės "a 
tybines medžiagas“ (1948), P. Slava 
„Saulės sistemą“ (1946), „Žvaiš SP 
(1948), K. Daukšo „Chemijos pagrindi“ 
(1948), A. Minkevičiaus „Fitopalolk“ 
jos pagrindus“ (1948) ir kt. 1949 ij 
jungta su Politinės lit-ros leidykla *- 
niuje, kuri po to pavadinta Politinės jp 
mokslinės lit-ros leidykla (nuo 1964 
dykla „„Mintis“). 


ENČIAS, Šilų ežeras,— ežeras PanėY, 
žio rj, 8 km į p. nuo Raguvos, ha. 
į v. nuo plento į Ukmergę. Plotas 30 š 
Ežeras ištįsęs iš š. į p; ilgis 9 kė: 
didž. plotis 350 m. Krantai lėkšti, Pė 

ti. R. pakrantėje įsikūrę Paežeria!- 


Bd05 
ENDRIEJAVAS — miestelis Klaipėč 
rj., 14 km į v. nuo Rietavo, prie Žo 
čių plento; apylinkės ir kolūkio Ce ano 
414 gyv. (1959). E. turi radialinę P, 
struktūrą. Pastatai išsidėstę pal?! for 
lius, kurie sueina į netaisyklingos Za5 
mos aikštę. Š. pakraščiu teka Veivif 0 
v.— jo intakas Vinkurė. Šiaurės 


Še telkšo Kapstato ež. Iš E. eina keliai 
1 Veiviržėnus, Judrėnus, Kulius. Kol- 
Mo elektrinė, lentpiūvė, ryšių sky- 
Eus, parduotuvė, ligoninė (10 lovų), 
"mbulatorija, vid. m-la (1865 įsteigta 
laudies m-la; 1948—56 septynmetė), 
ultūros namai (nuo 1956), biblioteka 
(tuo 1945), Ist. šaltiniuose E. minimas 
Tuo XVIII a. pradžios. 1780 pastatyta 
ažnyčia. 1841 buvo 220 gyv., 1886 — 
16 (iš jų 136 miestelėnai). XIX a. pra- 
Žloje E. buvo žinomas grūdų ir linų 
Brekymečiais. Carizmo ir burž. valdy- 
Mo laikais buvo valsčiaus centras. 1923 
JUVo 273 gyv. D. Tėvynės karo metais 
" labai nukentėjo. 


RIEJAVO KALVAGŪBRIS — kalvo- 
„Tuožas Žemaičių aukštumos v. pa- 
Taštyje, skiriąs Pajūrio žemumą nuo 
letavo lygumos. Tęsiasi apie 30 km iš 
"1 š. nuo Judrėnų per Endriejavą (kur 
"asiekia 148 m aukštį), Kulius iki Mini- 
X. JO tęsinys — Šateikių, Ginteliškės, 
'6tėnų kalvos. Kalvagūbrį sudaro 3 ly- 
šiagretės moreninių kalvų grandinės. 
šiais apie 5 km. Kalvos nuolaidžių 
atų, pailgos, sudarytos iš sluoksniuo- 
Mažai riedulingų priesmėlių, padeng- 
Moreniniu priemoliu. Kalvų sudėtis 
do, kad jos formavosi ledyno pakraš- 
„18 Susitvenkusiuose vandenyse. Tarp 
alvų — pelkėtos įlomės. Kalvagūbris 
ŠE Pirmoji kliūtis nuo jūros slenkan- 
ans oro masėms, todėl ties juo meti- 
KA kritulių kiekis didžiausias Lietuvoje. 
„E. k. eina Jūros ir Veiviržo baseinų 
andenskyra, 


KS RIEJAVO MIŠKAI — miškų masy- 
S Klaipėdos ir Plungės rj, 4 km 
Ka: nuo Rietavo, prie plento į Klai- 
Šdą, Priklauso Rietavo miškų ūkio 
piatiejavo ir Skroblės girininkijoms. 
mas 4063 ha. Masyvą sudaro Pivo- 
05 (936 ha), Raistinės (250 ha), Dausynų 
06 ha), Patyrio (1044 ha), Kapstato 
Gi ha), Pauškių-Paukščių (675 ha), 
i Tdvainių (321 ha), Žabanginės (87 ha) 
Ę Jaupėnų (160 ha) miškai. Šiaurėje 
į Pereina į Jomančių pelkę. Iš š. r. 
Mia asYVO vidurį, tarp Pivorų ir Patyrio 
Rest įsiterpia Aukštojo Tyro pelkė. 
14 „!€fas banguotas, su lėkštomis pelkė- 
as daubomis. Dirvožemiai velėniniai 
meatiai, labai ir vidutiniškai sujaurėję, 
agyj iai ir priesmėliniai. Eglynų yra 
alks, +» Pušynų 2795, beržynų 2070, juod- 
nų nynų 1305, baltalksnynų 195. Jau- 
Olynai sudaro 419b, pusbrandžiai me- 
a 2795, pribręstantieji 995, bran- 
1 2395. Medynų vid. amžius 48 me- 
Vid, bonitetas II, vid. skalsumas 0,7, 
28“ tūris 134 ktm/ha, vid. prieauga 
ią ktm/ha. Yra briedžių, stirnų, lapių, 
k "nių, jerubių, slankų, tetervinų. Miš- 
€ksploataciniai, išskyrus Žabangi- 
i Ri ei Jaupėnų miškus, kurie įeina 
Sina AVO miesto žaliąją zoną, ir apsau- 
š “ juostą palei plentą. 
Išlė RIKAVAS, Trakogalis,— kaimas Ši- 
Na Tj... Kaltinėnų apyl., 9 km į š. v. 
T Kaltinėnų. 8 gyv. (1959). Už 0,5 km 
Per Nuo E. stūkso Medvėgalio kalnas. 
Delas eina Kaltinėnų—Paežerio kelias. 
"ma (nuo 1961). 


tas 
k 


die 
tai, 


ENDRIŠKIAI — kaimas Joniškio rj., Bui- 
vydžių apyl, 15 km į v. nuo Joniškio, 
15 km į p. r. nuo Žagarės. 74 gyv. 
(1959). Kaimą supa Beržynės ir Didmiš- 
kio miškai. Aštuonmetė m-la (1938—50 
pradinė, 1950—60 septynmetė). Kaime 
rastas XIII-XVI a. lobis, kurį sudaro 
80 liet. monetų, žalvarinė vytinė antkak- 
lė, sidabrinės apskritinės segės, sidabrinė 
pasaginė segė su vytiniu lankeliu bei 
žiedai su paplatinta priekine dalimi. 


ENDRIŪŠIAI — kaimas Jurbarko rj., 
Viešvilės apyl., 2 km į v. nuo Smalinin- 
kų. 203 gyv. (1959). Į š. nuo kaimo yra 
Antšvenčio ir Tetervinės miškai, Per E. 
eina Klaipėdos—Jurbarko plentas. 


ENDRIUŠKAIČIŲ TYRAI — pelkė Plun- 
gės rj., 9 km į š. r. nuo Plungės, 6,5 km 
i p. r. nuo Platelių. Plotas 107 ha. Per 
pelkę teka Juodupis (Uošnos intakas). 
Didesniąją dalį užima pušynas, mažes- 
niąją — pieva su pavieniais juodalks- 
nių krūmais. Durpių klodas daugiausia 
mišraus tipo; jo didž. storis 5,4 m, vid. 
2,51 m; vid. susiskaidymas 2795, vid. 
peleningumas 7,395. 


ĖNDZELYNAS (Endzelins) Janis [1873. 
II:22 Kaugurų Mičkėnuose (Latvijos 
TSR, netoli Valmieros) — 1961.VII.1 
Kuoknesėje (Krustpilio rj.)] — latvių 
kalbininkas, baltis- 
tas, TSRS MA na- 
rys korespondentas 
(1929), Latvijos TSR | 
MA akademikas | 
(1946), Latvijos TSR 
nusipelnęs  moksli- | 
ninkas (1945). Tartu | 
universitete 1897 įgi- 
jo klasikinės filo- 
logijos, o 1900 — 
slavistikos kandida- 
to laipsnius. Nuo 
1903 Tartu un-to 
privatdocentas. 1905 už disertaciją „Lat- 
vių kalbos prielinksniai“ gavo magistro 
laipsnį. Nuo 1908 Charkovo un-to pri- 
vatdocentas, nuo 1911 profesorius. 1912 
Peterburgo un-te apgynė daktaro diser- 
taciją „Slavų-baltų etiudai“, 1920 persi- 
kėlė į Rygos un-tą, kuriame suorganiza- 
vo baltų filologijos skyrių. Įsteigė Latvių 
filologų d-ją, redagavo d-jos raštus „Fi- 
lologu biedribas raksti“ („Filologų drau- 
gijos raštai“, 20 t.). Vadovavo Latvi- 
jos TSR MA Latvių kalbos ir lit-ros in-to 
kalbos skyriui. 

E. paskelbė apie 300 mokslo darbų 
latvių, rusų, vokiečių, lietuvių, italų, 
prancūzų, lenkų kalbomis. Gramatinei 
latvių kalbos struktūrai tyrinėti didelę 
reikšmę turi 1922 jo išleista vok. kal- 
ba „Latvių kalbos gramatika“ (II leid. 
latvių kalba, 1951; Lenino premija 
1958). Šis veikalas įvedė latvių kalbą 
į lyg. kalbotyros pasaulį. Jame taip 
gausiai operuojama ir liet. kalbos fak- 
tais, kad galima sakyti, jog ši knyga 
kartu yra ir istorinė liet. kalbos grama- 
tika. K. Miulenbacho „Latvių kalbos žo- 
dyne"“ (1923—32) E. davė žodžių kilmės 
aiškinimus, kurie iki šiol atstoja etimolo- 
ginį latvių k. žodyną. Daugeliu šių aiški- 


END— END 477 


nimų pasinaudojo vėliau E. Frenkelis, ra- 
šydamas liet. kalbos etimologinį žodyną. 
Monografijoje „Latvijos TSR vietovar- 
džiai“ (t. 1, 1956, Latvijos TSR Valst. 
premija 1957; t. 2, 1961) E. surinko visus 
tiek tarmėse, tiek ist. dokumentuose ap- 
tinkamus Latvijos vietovardžius, pateikė 
ir galinčius būti bendros kilmės su lat- 
viškaisiais lietuvių bei prūsų vietovar- 
džius, aiškino vietovardžių etimologiją. 
E. daug dėmesio skyrė ir praktiniams 
latvių kalbos klausimams. 1907 drauge 
su K. Miulenbachu išleista mokyklinė 
latvių k. gramatika susilaukė net 13 lei- 
dimų. E. kūrė latvių k. terminologiją. 
Jo pasiūlyti naujadarai tvirtai įėjo į li- 
teratūrinę latvių kalbą. Kalbos kultūros 
klausimais E. parašė nemaža straipsnių, 
parengė keletą leidinių. 

E. intensyviai tyrinėjo prūsų ir kuršių 
kalbas. Straipsnyje „Apie kuršių tau- 
tybę ir kalbą“ (1912) nustatė pagrin- 
dines kuršių kalbos ypatybes, įrodė 
jos baltiškumą. Toliau kuršių problemą 
spręsdamas, labai glaudžiai bendradar- 
biavo su K. Būga, Keliolika darbų E. pa- 
skelbė prūsų k. klausimais. 

Ypač reikšmingi yra E. veikalai, skir- 
ti bendriesiems baltistikos klausimams: 
„Baltų filologijos įvadas“ (1945), „Baltų 
kalbų garsai ir formos“ (1948). Atskira 
E. tyrinėjimų sritis — baltų santykiai su 
kaimyninėmis kalbomis. Ypač daug jis 
tyrinėjo baltų ir slavų kalbų sąveiką, jų 
giminystės problemą. 

Domėtis liet. kalba E. pradėjo dar 
pačioje moksl. veiklos pradžioje. Jau 
1904, recenzuodamas V. Poržezinskio 
veikalą „Sangrąžinė veiksmažodžių for- 
ma lietuvių ir latvių kalbose“, pasiro- 
dė esąs puikus liet. kalbos faktų žino- 
vas. 1908 išspausdino studiją „Apie gi- 
miniškus latvių ir lietuvių tarmių san- 
tykius“. Toliau beveik kiekvienais me- 
tais paskelbdavo darbų, svarbių ir li- 
tuanistikai. Ypač reikšmingi E. ist. ak- ' 
centologijos darbai. Jis sukūrė lietuvių 
ir latvių kalbų priegaidžių atitikimo teo- 
riją, kuriai pritarė K. Būga ir daugelis 
baltų kalbų akcentologijos tyrinėtojų. 
E. recenzavo beveik visus svarbesnius 
lituanistinius darbus. E. padarė žymią 
įtaką liet. kalbininkui K. Būgai. E. da- 
lyvavo ir Lietuvių mokslo d-jos veiklo- 
je (jos nariu išrinktas 1911). Šios d-jos 
leidinyje „Lietuvių tauta“ spausdino sa- 
vo darbus. Su d-jos veikla supažindino 
ir latvių visuomenę. Kai kuriuos litua- 
nistinius straipsnius yra paskelbęs ir 
liet. žurnaluose („Archivum philologi- 
cum“, „Švietimo darbas“). 

Ršt.: Baltų kalbų garsai ir formos, V., 1957, 


Lit.; K. Egle, J. Paeglis, Akadčmikis Janis 
Endzelins (Bibliografija), Riga, 1958; Rakstu 
krajums, veltijums akadėmikim profesoram 
Dr. Janim Endzelinam vira 85 dzives un 
65 darba gadu atcerei, Riga, 1950; A. Saba- 
liauskas, Janis Endzelynas.—,„Literatūra ir kal- 
bū: t/6 V771962) 


ENDZINAS Arnoldas [g. 1906.X.27 Bai- 
ram Ali mieste (Turkmėnijos TSR)] — 
pedagogas. 1935 baigė Kauno un-tą. 
Mokytojavo pr. m-lose ir g-jose. 1927— 


478 ENE—ENE 


1940 Lietuvos mokytojų profs-gos na- 
rys, J. Vindiko slapyvardžiu aktyviai 
bendradarbiavo „Mokykloje ir gyveni- 
me". 1940—41 Kėdainių aps. liaudies 
švietimo sk. vedėjas. Vok. faš. okupaci- 
jos metu pašalintas iš mokyklos darbo. 
1944—46 Kauno miesto liaudies švieti- 
mo sk. inspektorius, vedėjo pavaduoto- 
jas. Nuo 1954 Kauno ž. ū. technikumo 
dėstytojas. Leidinyje „Pedagogika ir psi- 
chologija“ (t. 1, 2, 6) ir kitur paskelbė 
straipsnių iš Lietuvos švietimo istorijos. 


ENĖJAS SILVIJUS DĖ PIKOLOMINIS 
[nuo 1458 popiežius Pijus II; 1405. 
X.18—1464.VIII.14] — Italijos diploma- 
tas, palikęs raštų apie Lietuvą. 1457 
Varmijos vyskupas. Savo raštuose mini 
Prūsiją, Lietuvą, Lenkiją. Lietuvą liečia 
keturi jo lot. rašyti raštai: „Apie prūsų 
kilmę“, „Apie Livoniją“, ,„Apie Vladis- 
lovą Jogailą, Lenkijos karalių“ ir „Lie- 
tuva“. Žinios apie Livoniją ir Lietuvą 
paremtos jo laikų aktais ir amžininkų 
(pvz., Jeronimo Pragiškio), dažniausiai 
Lietuvos priešų, pasakojimais, kuriuose 
nestinga fantazijos, netikslumų, sensaci- 
jų. Rašė greitomis, giliau netyrinėjo. 
Rašte apie Lietuvą davė jos žemėlapį, 
rašė apie jos gamtą, pinigus, kalbą, ti- 
kybą, šeimos gyvenimą, kun-ščius Vy- 
tautą, Jogailą, Švitrigailą ir Žygimantą 
bei jų kovas dėl sosto. Jo žiniomis nau- 
dojosi S. Grunau, A. Gvagninis, M. Strij- 
kovskis. 

Lit.: A. Janulaitis, Enėjas Silvius Piccolomi- 


ni bei Jeronimas Pragiškis ir jų žinios apie 
Lietuvą XIV—XV amž., K., 1928. 


ENERGĖTIKA — visų energijos formų 
gavyba, tiekimas, paskirstymas ir nau- 
dojimas. Pagrindiniai vietiniai Lietuvos 
TSR energijos resursai yra upių ener- 
gija ir durpės. Energetiniu požiūriu 
aktualūs tik Nemuno vandens energijos 
ištekliai. Nemuno kompleksinio panau- 
“ dojimo schemoje, sudarytoje 1948—51, 
buvo numatyta prie Nemuno pastatyti 
5 hidroelektrinės (pav. 1), kurios duotų 
(drauge su 1959 pastatyta Kauno hidro- 


m nuo jūros lygio 


200 
| 
r 
Ė: 
150 Ž " 
"Oi 
Ž [ 
= 


100 


50 


0 200 400 


82 MW 


elektrine) apie 1,9 mlrd. kWh elektros 
energijos per metus. Neries kaskados 
hidroelektrinės būtų mažo galingumo, 
todėl energetiniu požiūriu nereikšmin- 
gos. Jos galėtų būti statomos kitais su- 
metimais (pvz., potvyniams ties Kaunu 
mažinti). Ant mažesnių Lietuvos upių 
hidroelektrinės nebestatomos. Lietuvos 
TSR durpių ištekliai yra apie 600 mln. 
t orasausių durpių. Daugiau kaip 100 ha 
turinčiuose durpynuose kuro gamybai 
tinkamų durpių atsargos yra apie 
190 mln. t orasausių durpių, arba 
65 mln. t sąlyginio kuro. Malkos ir 
vėjo energija Lietuvos TSR energeti- 
niame ūkyje didesnės reikšmės neturi. 
Racionalus miško kirtimas tegali duoti 
apie 1,2 mln. m3 malkų, arba 300 000 t 
sąlyginio kuro per metus. Apie 7576 
Lietuvos liaudies ūkyje suvartojamų 
energijos resursų sudaro (1964) įvežti- 
nis kuras: akmens anglys, naftos per- 
dirbimo produktai (ž. Skystasis kuras), 
degiosios dujos (ž. Gazifikacija). 

Nuo seniausių laikų iki taryb. metų 
pagrindinis energijos šaltinis Lietuvos 
energijos balanse buvo malkos. Durpės 
kurui pradėtos kasti tik XIX a. Pirmo- 
sios žinios apie upių vandens energijos 
naudojimą yra 1387 Jogailos rašte, ku- 
riame išvardijami Vilniaus vyskupui 
dovanoti kaimai, ežerai, tvenkiniai ir 
vandens malūnai, XX a. pradžioje upių 
vandens jėga imta naudoti ir elektros 
energijai gauti, 1939 Lietuvoje veikė 
apie 400 mažų hidroelektrinių ir van- 
dens malūnų, kurių bendras galingumas 
buvo apie 6500 KW. Didžiausios hidro- 
elektrinės buvo Grigiškių popieriaus 
f-ko (450 kW), Kudirkos Naumiesčio 
(324 KW), Ukmergės (310 KW), Anykš- 
čių (290 KW). Nors kai kurie burž. Lie- 
tuvos energetikai ir kėlė reikalą statyti 
hidroelektrines prie Nemuno ir Neries, 
bet jų sumanymai negalėjo būti įgy- 
vendinti, nes užsienio kapitalistai, kont- 
roliavę Lietuvos energetinį ūkį, neno- 
rėjo susilaukti konkurentų savo šilu- 
minėms elektrinėms. Bendras 1935 pa- 
naudotų energijos resursų kiekis buvo 
apie 1 mln. t sąlyginio kuro. 1935 ener- 


gijos balanse 660; sudarė malkos, 
z 
z 
kų 
= E2 
I z 
Zz o 
mi 3 ž 
zE li TN 
Al 
žI Žaž 
9 M -9 3 
2 2E Li z 
Č£ 83 Tr 2 
R 9. Gi 
OCE SE li 
05 =; 
£- £ 
El SA 
2 0 
ai 
Sio 


600 800 km nuo versmių 


Energetika. 1. Veikiančių ir numatytų Nemuno hidroelektrinių kaskada 


2405 akmens anglys, 57; durpės, 56 
skystasis kuras, o vandens energija 
apie 0,205; energijos resursų sunaud?“ 
ta: buitiniams reikalams 6995, pramO“ 
nei 2495, susisiekimui 795. Lietuvos 
liaudies ūkyje 1964 energijos resUr 
sunaudota apie 6 kartus daugiau, nes 
1935. Iš jų akmens anglims teko 26/0/ 
skystajam kurui 3195, degiosioms Ča 
joms 1605, kitam įvežtiniam kurui 10: 
durpėms 905, vandens energijai 210 
malkoms ir individualiai paruoštam 15 
rui (rankinio kasimo durpėms, KrU 
mams, žabams, kelmams ir kt.) 1590: 
Nutiesus iš Dašavos į Lietuvą dujol“ 
kį (1961), vis didesnę reikšmę energet 
niame ūkyje įgauna gamtinės dujos: 
kurių savikaina yra žymiai mažėsl“: 
o eksploatacija paprastesnė, negu Kill 
kuro rūšių. 1964 jų sunaudota aP“ 
0,8 mlrd. m (apie 1 mln. t sąlygin!? 
kuro). Vietoj kietojo kuro vis plačiai 
naudojamas pigesnis skystasis. Tarybi“ 
niais metais žymiai pasikeitė ir atskiTo 
se liaudies ūkio šakose sunaudojam? 
energijos santykis. 3875 visų resuISi 
1964 sunaudota pramonei ir statyba! 
1505 miestų ūkiui, 1695 transportU! 
280; žemės ūkiui ir 395 el. energij?!/ 
tiekiamai kitoms respublikoms. | 
Pramonės E. burž. Lietuvoje buvo pri 
mityvi. Plačiai buvo naudojami JokOr As 
biliai ir nedideli vidaus degimo V 
liai. Pramonės įmonių elektrinės 12 
davė 8505 visose Lietuvos viešojo ng 
dojimo elektrinėse pagamintos el. gi 
gijos. Atkūrus Tarybų valdžią, pran Ka 
nės E. imta sparčiai vystyti. Pram. I t 
nėms pradėta centralizuotai tiekti ele Š 
ros ir šiluminė energija. 1964 pramoN 
je (įskaitant elektrines) sunaudo i 
energijos resursus sudarė: degiosi05 Iys 
jos 3405, durpės 1595, akmens anš Ja 
2505, skystasis kuras 1705, kitos Li 
rūšys 405, vandens energija 590. i 
monė tais metais sunaudojo 5670 V! 
el. energijos, patiektos vartotojams- 


1 lent. Pramonės įmonių 


energetiniai įrengimai (1962.IV. 1) - 


Šš 
Įrenginių Bendras Bendra f 
pavadinimas skaičius galingum 
h 
Garo katilai „+... 791 280 
Garo turbinos .... 42 176 Var Ac 
Garo mašinos „+.. 19 00 AG 
Lokomobiliai ..... 202 21 0 AG 
Dizenai ES Le e 986 75 AG 
Naftos varikliai 239 17 
Kiti vidaus degimo 6 
varikliai «4400 310 En AG 
Hidraulinės turbinos 108 15 


Burž. Lietuvos žemės ūkis buvo MC 
kai mechanizuotas. El. energijos JIš mo 
veik nenaudojo. Pagrindinė traukia“. 
ji jėga buvo arkliai. Taryb. metal5 L 
dėta sparčiai mechanizuoti ir elek 2 
kuoti ž. ū. gamybos procesus; ta 
reikalams plačiai naudojami traktO 
ir automobiliai (2 lent.). rai 

Taryb. metais žymiai daugiau 62“ Di 
jos resursų sunaudojama transpo ikO“ 
džiausią reikšmę transporto eneI8č“ 
je turi skystasis kuras. GeležinkeliU E, 
vežius, naudojančius kietąjį KUTA ms 
laipsniui pakeičia šilumvežiai, Nes ; 01 
reikia 4—5 kartus mažiau kuI0i 


Energetika, 2. Aukštos įtampos 


transformatorių pastotė Vilniuje 


Ie greitesni ir gali traukti sunkesnius 
Sąstatus. Miestuose plečiamas elektrinis 
transportas (ž. Troleibusai). 
„Beveik visus buities ir komunalinio 
, lo energetinius poreikius burž. Lie- 
Wvoje tenkino malkos (apie 9096). El. 
Snergijos buityje buvo naudojama labai 
ažai. 1964 buities ir komunalinio ūkio 
Teikalams teko 2895 visos liaudies ūky- 
Je sunaudotos el. energijos, 729 cent- 
Talizuotai (iš elektrinių ir rajoninių ka- 
„tiių) pateiktos šiluminės energijos, 
lb kuro. Didžiausias buities ir ko- 
Munalinio ūkio reikalams sunaudoja- 
Mas energijos kiekis (apie 8095) tenka 
Patalpų ir vandens šildymui (ž. Termofi- 
ą Cija), likusi energija sunaudojama ap- 
Vietimui, maisto ruošimui, buitiniams 
ZR Prietaisams, miestų transportui, van- 
“ntiekiui, kanalizacijai ir kt. 


2 lent. Zemės ūkio 
energetinis pajėgumas (tūkst. AG) 


. TME 1958 | 1963 

Mechaniniai varikliai „440 1690 | 3070 

ų tarpe; 

įLaktoriai KKT! 13 670 | 1150 
ac nbainų motorai +. 60 | 130 
Utomobiliai 800 |1220 
LosT TTT 60 | 580 
Štbiniai gyvuliai,  skaičiuo- 


jant mechanine jėga „4. | 150 | 110 


Lietuvos TSR energetinį ūkį tvarko 
m. iausioji energetikos ir elektrifikavi- 
stai V-ba prie Lietuvos TSR MT. V-ba 
a ir eksploatuoja elektrines, elekt- 
likų It šilumos tiekimo tinklus, elektri- 
ir Oja žemės ūkį. 1963—64 ji perėmė 
mas Idesnes žinybines katilines, tinka- 

Centralizuotam šilumos tiekimui. 
Voje ergijos resursų tyrimas burž. Lietu- 
ių į rėmėsi pavienių pažangių inžinie- 
teti Ciatyva. Energijos resursai ir ener- 
tirti Os perspektyvos sistemingiau imta 
Biok nuo 1936, kai buvo įsteigtas 
fiąi Ai Energijos komitetas. K-to na- 
os irbo visuom. pagrindais. K-to dar- 
bai € buvo paskelbti vandens energijos 
Slekt Uro resursų tyrimai ir Lietuvos 
tais Tifikacijos metmenys. Taryb. me- 
Vo KS tyrimo darbai E. srityje įga- 
Vos alų užmojį. Buvo įsteigtas Lietu- 
Rikos R MA Energetikos ir elektrotech- 
ciją Institutas, Žemės ūkio mechaniza- 
tė p II elektrifikacijos institutas, išsiplė- 
+ moksl. tyrimo darbai Kauno Poli- 


technikos institute. Bendradarbiaujant 
su kitomis TSRS mokslo įstaigomis, ti- 
riamos energijos balanso ir elektrifikaci- 
jos perspektyvos, kuriami nauji prietai- 
sai ir įrenginiai E. ūkio reikalams. Drau- 
ge su kaimyninių respublikų mokslinin- 
kais sprendžiamos kompleksinės E. vys- 
tymo problemos. Ž. Elektrifikacija. 


ENERGĖTIKOS IR ELEKTROTĖCHNI- 
KOS INSTITŪTAS — Lietuvos TSR 
Mokslų akademijos mokslinė įstaiga 
Kaune. Įkurtas 1956, panaudojant grupę 
buvusio Fizikos-technikos in-to labora- 
torijų. Tiria Lietuvos TSR energetikos 
resursus bei racionalų jų naudojimą ir 
sprendžia šiluminių energetinių įrengi- 
nių efektyvumo, gamybos automatiza- 
vimo klausimus. In-to 11 laboratorijų 
nagrinėja aukštųjų temperatūrų šilumi- 
nės fizikos, kibernetikos ir energetikos 
bei elektrifikacijos problemas. In-to dar- 
buotojai atliko svarbių darbų, tirdami 
Lietuvos TSR hidroenergetikos resursus, 
Nemuno hidroelektrinių kaskados darbo 
režimą, ž. ū. elektrifikavimo, kuro ener- 
gijos balanso' klausimus. Atlikta darbų, 
nagrinėjančių šilumos mainų ir gamybos 
procesų popieriaus bei tekstilės pramo- 
nėje automatizavimo klausimus. In-to iš- 
leisti svarbiausieji leidiniai: „Lietuvos 
TSR upių kadastras“ (3 t.), „Mechaniz- 
mai ant virpančio pagrindo“ (rusų k.). 
Iki 1962 in-to direktorius akad. A. Žu- 
kauskas, nuo 1962 —techn. m. kand. 
V. Dauknys. 


ENGELSAS (Engels) Fridrichas [1820. 
XI.28 Barmene (dabar Vupertalio mies- 
to dalis, VFR) — 1895.VIII.5 Londone] — 
vienas mokslinio komunizmo kūrėjų, 
tarptautinio proletariato mokytojas ir 
vadas, K. Markso draugas ir bendra- 
žygis. Kilęs iš fabrikantų. Priverstas išeiti 
iš paskutinės g-jos klasės, 1838 pradėjo 
dirbti prekybos kontoroje Bremene — 
tėvas norėjo jį padaryti prekybininku. 
Jaunojo E. pažiūros formavosi tuo laiko- 
tarpiu, kai liaudies masės Vokietijoje vis 
aktyviau pradėjo kovoti prieš feod. at- 
gyvenas, kai darbininkų tarpe vis labiau 
ėmė ryškėti stichinis protestas prieš 
kapit. priespaudą. Laisvalaikiu E. mo- 
kėsi savarankiškai, skaitė draudžiamą 
rev. lit-rą, suartėjo su pažangia litera- 
tūrine „Jaunosios Vokietijos“ kryptimi, 
bendradarbiavo jos žurnale „Telegraph 
fūr Deutschland“ („Vokietijos telegra- 
fas"), kuriame išspausdino savo „Laiškus 
iš Vupertalio“, „Ernstą Moricą Arndtą“ 
ir kt. straipsnius. Visų to laiko E. 
straipsnių pagr. bruožas — gili liaudies, 
varguolių meilė, neapykanta išnaudoji- 
mui, savivalei, politinio ir dvasinio gy- 
venimo sustingimui. 1841 E. persikėlė 
į Berlyną atlikti kar. prievolės. Laisvu 
nuo tarnybos laiku lankė Berlyno un-te 
paskaitas, studijavo filosofiją, ypač 
G. Hegelį, suartėjo su jaunaisiais hege- 
lininkais, kurie iš Hegelio filosofijos, jo 
dialektikos darė radikalias ir ateistines 
išvadas. Netrukus E. jaunųjų hegelinin- 
kų tarpe užėmė reikšmingą vietą, išsi- 
skirdamas iš jų savo nuosekliu rev. 
demokratiškumu, ryžtinga reakc. filos. 
sistemų kritika. Ypač jis kovojo prieš 


ENE—ENG 479 


reakcingą F. Šelingo filosofiją, viešai 
pasireikšdamas kaip ateistas, kritikavo 
ne tik reakcinius-mistinius Šelingo tei- 
ginius, bet ir konservatyvias politines 
Hegelio pažiūras (1842). 

Tėvui pareikalavus, 1842 E. išvyko 
į Anglijos pramonės centrą Mančesterį 
dirbti medvilnės verpimo f-ko kontoro- 
je (E. tėvas buvo pastarojo f-ko dali- 
ninkas). Mančesteryje E. atidžiai ste- 
bėjo darbininkų gyvenimą, savo akimis 
pamatė baisų jų skurdą, studijavo socia- 
listų-utopininkų, prancūzų materialistų ir 
anglų ekonomistų veikalus. Jau pirmieji 
Anglijoje parašyti E. straipsniai parodė 
jo revoliucinių-materialistinių pažiūrų 
brendimą. Anglijos socialinio vystymosi 
studijų rezultatas buvo Engelso knyga 
„Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“ 
(1845). Šiame veikale E. pateikė sukre- 
čiantį Anglijos darbininkų klasės gyve- 
nimo vaizdą, iškėlė gilių idėjų apie pro- 
letariato klasinę org-ją, apie profs-gas, 
partiją ir jų kovos metodus, išnagrinėjo 
politinės ekonomijos pagr. klausimus. 
V. Leninas tą veikalą pavadino vienu 
geriausių veikalų pasaul. socialistinėje 
lit-roje. 

1844.VIII, grįždamas iš Anglijos į Vo- 
kietiją, E. pakeliui aplankė Paryžių, 
kur 10 dienų praleido pas K. Marksą. 
Tas trumpas susitikimas davė pradžią 
nepaprastai šių dviejų didžių žmonių 
draugystei ir glaudžiam bendradarbia- 
vimui per visą gyvenimą. Susitikę 
Marksas ir E. nutarė drauge parašyti 
knygą prieš kair. hegelininkus, kurie, 
netekę ankstesnės savo pažangios reikš- 
mės, tuo metu buvo štabdys tolesniam 
demokratiniam ir socialistiniam judėji- 
mui Vokietijoje. Taip pasirodė knyga 
„Šventoji šeima, arba Kritinės kritikos 
kritika“. Joje suformuluota nemaža 
dialektinio ir istorinio materializmo tei- 
ginių, pateiktas jau beveik susiklostęs 
požiūris dėl proletariato pasaul. istori- 
nio vaidmens. 

Grįžęs į Vokietiją, E. išvystė plačią 
rev. veiklą, kūrė kom. spaudos organus, 
organizavo susirinkimus ir disputus, ma- 
sinius veiksmus prieš feod. vyriausybi- 
nę stovyklą ir bailią vokiečių liberalinės 
buržuazijos politiką. Ryškiausiai E., kaip 
liepsningą komunizmo propagandininką, 
apibūdina jo 1845.II pasakytos kalbos 
(„Elberfeldo kalbos“). Už rev. veiklą 
jam grėsė suėmimas. Nesutarė E. ir su 
tėvu dėl „prakeiktos komercijos“. Visa 
tai privertė E. iš Vokietijos išvykti. 

1845 E. persikėlė į Briuselį (ten tuo 
metu gyveno Marksas), norėdamas visas 
jėgas skirti rev. teorijos kūrimui. 1845— 
1846 parašytame veikale „Vokiečių ideo- 
logija“ Marksas ir E., užbaigdami jų- 
dviejų „Šventojoje šeimoje“ pradėtą 
kair. hegelininkų kritiką, atskleisdami 
Fojerbacho nenuoseklaus materializmo 
trūkumus, demaskuodami reakcinį smul- 
kiaburžuazinį „tikrąjį socializmą“, pirmą 
kartą plačiai išdėstė svarbiausius moks- 
linio komunizmo principus, suformulavo 
pagrindinius naujos rev. pasaulėžiūros 


480 ENG-— ENG 


dėsnius. Jie čia pirmąsyk iškėlė dėsnin- 
gos visuomeninių-ekonominių formacijų 
kaitos idėją, įrodė, kad kapitalizmo žlu- 
gimas neišvengiamas, davė savo teorijos 
apie proletariato diktatūrą užuomazgą. 

Kurdami proletariato rev. mokslą, 
Marksas ir E. kartu organizavo proleta- 
riato rev. partiją. 1847 jie sukūrė ko- 
munistinės proletariato partijos užuo- 
mazgą — Komunistų s-gą, savo devizu 
pasirinkusią Markso ir E. paskelbtą lo- 
zungą — „Visų šalių proletarai, vie- 
nykitės!". Sąjungos II kongreso (Lon- 
done 1847) pavesti, Marksas ir E. 1847. 
XII-—1848.I parašė s-g0s programą — 
„Komunistų partijos manifestą“. Šiame 
genialiame kūrinyje marksizmas jau yra 
vientisinė pasaulėžiūra, organiškai su- 
jungianti visas sudėtines savo dalis 
(polit. ekonomiją, filosofiją ir socializ- 
mą — proletariato strategiją ir taktiką). 
„Komunistų partijos manifeste“ aiškiai 
parodyta, kad kapitalizmas neišvengia- 
mai žlugs, laimės aukštesnė visuom. 
santvarka — komunizmas. „Komunistų 
partijos manifesto“ pasirodymas sutapo 
su 1848 burž. revoliucijos, apėmusios 
Italiją, Prancūziją, Vokietiją ir Austriją, 
pradžia. Išsiųstas iš Paryžiaus, E. 1848 
vėl atvyko į Briuselį ir drauge su Mark- 
su įsijungė į nelegalią rev. veiklą, palai- 
kė ryšius su demokratinio ir socialistinio 
judėjimo vadovais Belgijoje, Prancūzi- 
joje ir Anglijoje. Kai Marksas, išsiųstas 
iš Belgijos, apsigyveno Paryžiuje, ten 
nuvyko ir Engelsas. Paryžiuje E. įėjo 
į Markso sukurtą naują Komunistų 
s-gos CK. 

1848.IV Marksas ir E. grįžo į Vokie- 
tiją, kur revoliucija jau buvo pasieku- 
si savo pirmuosius laimėjimus. Matyda- 
mi, kad Vokietijos komunistai pirma- 
jame revoliucijos etape dar nepajėgia 
veikti kaip visiškai savarankiška klasi- 
nė jėga su savo atskira partija, jie nu- 
tarė, kad komunistai turi įsijungti į dem. 
partiją, sudarydami joje patį kair. spar- 
ną. Realizuodami šį uždavinį, Marksas 
ir E. patys įstojo į Kelno demokratinę 
d-ją. 1848.VI Marksas ir E. Kelne įkūrė 
kovingą rev. organą „Neue Rheinische 
Zeitung“ („Naujasis Reino laikraštis“). 
E. jame spausdino daug savo straips- 
nių. 1849 Prūsijos valdžia laikraštį už- 
darė, Marksą ištrėmė. 1849.V Reino pro- 
vincijoje ir P. Vokietijoje prasidėjus 
ginkluotam sukilimui prieš reakciją, 
E. buvo pirmosiose kovotojų gretose. 
Rev. armijai pralaimėjus, E. su jos liku- 
čiais perėjo į Šveicariją, o vėliau iš- 
vyko į Londoną. Londone tuo metu gy- 
veno ir Marksas. Su juo E. reorganizavo 
ir stiprino Komunistų s-gą, buvo jos CK 
narys. 1850 Marksas ir E. pradėjo leisti 
žm. „Neue Rheinische Zeitung. Poli- 
tisch-60konomische Revue“ („Naujasis 
Reino laikraštis. Politinė-ekonominė ap- 
žvalga"), Beveik visa jame išspausdinta 
medžiaga buvo parašyta Markso ir 
Engelso. 1850 E. persikėlė į Mančesterį 
ir vėl pradėjo dirbti „„Ermeno ir Engel- 
so" firmos kontoroje, norėdamas siste- 


mingai remti sunkiose materialinėse 
sąlygose gyvenantį Marksą, kuris tuo 
laiku rašė „Kapitalą“. Iki 1870 gyven- 
damas Mančesteryje, E. beveik kasdien 
susirašinėjo su Marksu. Marksui 1870 
įkūrus I Internacionalą, E. energingai 
įsijungė į Internacionalo veiklą. 1870 
E. vėl apsigyveno Londone, drauge su 
Marksu suorganizavo 1871 Paryžiaus 
Komunos gynimą, kovojo už savaran- 
kiškos politinės proletariato partijos su- 
kūrimą. Gyvendamas Anglijoje ir dirb- 
damas didelį organizacinį darbą, E. pa- 
rašė veikalus „Valstiečių karas Vokieti- 
joje" (1850), „Revoliucija ir kontrrevo- 
liucija Vokietijoje“ (1851—52), „„Anti- 
Diuringas“ (1877—78) ir kt. 

1883.III 14 mirus moksl. komunizmo 
pradininkui Marksui, visiems Europos 
socialistams vadovavo Engelsas. Kartu 
jis atliko didelį moksl. darbą, rengdamas 
spaudai Markso „Kapitalo“ 2 ir 3 tomus 
(1885, 1894). Ypač daug darbo E. įdėjo 
į 3-jį tomą. 

Paskutiniame savo gyvenimo dešimt- 
metyje E. parašė tokius reikšmingus 
veikalus, kaip „Šeimos, privatinės nuo- 


savybės ir valstybės kilmė“ (1884), 
„Liudvigas Fojerbachas ir klasikinės 
vokiečių filosofijos pabaiga“ (1886), 


„Gamtos dialektika“, „Valstiečių klausi- 
mas Prancūzijoje ir Vokietijoje“ (1894) 
ir kt., kurie išvystė marksizmo mokslą 
ir daug prisidėjo prie jo propagandos. 

E. indėlis į marksistinės teorijos kūri- 
mą ir vystymą nepaprastai didelis. Jis 
savarankiškai išsprendė nemaža pagrin- 
dinių marksistinės filosofijos, gamtos 
mokslų, polit. ekonomijos ir prol. parti- 
jos taktikos klausimų. 

Markso ir E. sukurtasis mokslas, 
V. Lenino kūrybiškai pritaikytas ir iš- 
vystytas, šiandien yra įkvepianti tautų 
revoliucinio-išsivaduojamojo. = judėjimo 
jėga, socialistinių visuom. santvarkos 
pertvarkymų vadovas, galingas energi- 
jos ir tikėjimo demokratijos ir socia- 
lizmo jėgų pergale visame pasaulyje 
šaltinis. 


E., kaip ir Marksas, atidžiai studijuo“ 
damas V. Europos valstybių socialini: 
ekonominį ir politinį vystymąsi, daUu8 
dėmesio skyrė ir R. Europai, ypač RUS! 
jai bei Žečpospolitai. Stebėdamas Rus! 
jos liaudies kovą, E. skelbė, kad įvyks 
rusų revoliucija, kuri padarys didelę 
įtaką rev. judėjimui kitose šalyse. Kal- 
bėdamas apie Žečpospolitos žlugima 
E. nurodė, kad „„...šalis, kuri atkaklia! 
saugojo nepaliestą feodalinę santvarka 
tuo metu, kai visi jos kaimynai progI€“ 
savo, formavo buržuaziją, vystė prekyba 
ir pramonę ir sukūrė didelius miestUS: 

buvo pasmerkta žūti“ (K. MapKC 
un D. Barenco, Cox., T, 13, u. 1, Mu 
1936, c. 159). E. ypač domėjosi Lietl“ 
voje vykusiu 1863 sukilimu, apie kur! 
1863.IV laiške Marksui rašė; „LietuviU 
judėjimas dabar svarbiausias, kadan?! 
1) jis išeina už kongresinės Lenkijos 51“ 
nų ir 2) jame gausiai dalyvauja vals- 
tiečiai, o arčiau prie Kuršo jis įgyja Nė 
tiesiog agrarinį pobūdį“ („Su marksizmo 
vėliava“, V., 1959, p. 179). Ę 

Daugeli Markso ir E. veikalų pažal“ 
gioji Lietuvos visuomenė žinojo dar TeV: 
judėjimo priešaušryje (XIX a. 8 ir 9 d€- 
šimtmetyje) — jie buvo studijuojami VO“ 
kiečių, rusų ir lenkų kalbomis. Pirma“ 
sis moksl. komunizmo kūrėjų veikalas: 
išėjęs 1904 liet. kalba, buvo „Komunistų 
partijos manifestas“. Išverstas jis B 
1890 vok. leidimo su E. padarytomis P2“ 
stabomis ir pratarmėmis vokiškiesieMš 
1872, 1883 ir 1890 leidimams. 
„Rankpelnio“ 22 nr. (Anglija) išspauš“ 
dintos E. „Anti-Diuringo“ ištraukos, al“ 
rašte „Dideli miestai“: tais pat metals 
„Kova“ 37 nr. (JAV) paskelbė „Ant!“ 
Diuringo" ištraukas antrašte „LaisVė 
valstybė", 1912 Vilniuje išėjo E. veikai 
„Socializmo išsivystymas iš  utopijos 
į mokslą“ vertimas pavadinimu „NUO 
svajonių iki mokslui“. 1914 „KOVė 
(JAV) išleido „Komunistų partijos man!“ 
festą“ (laisvai atpasakotą, gana sudaIkY“ 
tą). 1918 „Komunistų partijos man ke 
tas“ išleistas Voroneže su V. Kaps 
pratarme. 1918 Voroneže parengtas “ 
veikalo „Šeimos, privatinės nuosavy V 
ir valstybės kilmė“ vertimas. 1918 JA i 
išėjo E. veikalo „Socializmo išsivys! 
mas iš utopijos į mokslą“ vertimas D 
E. įvadu 1892 angliškajam leidimui 9f“ 
rašte „Mokslinio socializmo išsiplėt?! 
mas. Nuo Svajonių iki Mokslui“. 1 Til 
JAV išleistas naujas „Komunistų Pal, 
jos manifesto“ leidimas. 1922 „sviesti 
leidykla Kaune išleido Markso „94 A 
mojo darbo ir kapitalo“, E. 1891 T€ a 
guoto ir pataisyto, vertimą su E. IV47 
1926 „Vilnies“ b-vė parengė naują r 
munistų partijos manifesto“ lei "KO 
1931 „Komunistas“ paskelbė E. 19! a 
R. Mejeriui (1893.V1I.19) dalį. 1932 "120 
muniste“ išspausdintas E. 1873NT 
laiškas A. Bebeliui. 1933 išėjo E. KPZ 
gutė „14 kovo 1883 m.“ (pateikt! „p 
1883.III.14—15 laiškai V. Libknech iš 
E. Bernšteinui ir kt.). 1936 Maskvolė 
leistas geriausias ikitaryb. laikotalP 
„Komunistų partijos manifesto" ver! Ža“ 
(vertėjai V. Kapsukas, B. PranskUS“ 
lionis). 


į Tarybų Lietuvoje Markso ir E. veika- 
ai liet. kalba išleisti 429 600 egz. tiražu 
i 1965). 1941 išėjo „Komunistų parti- 
TR, Manifestas“ (vėliau dar 1947, 1948, 
50, 1951, 1953, 1958, 1961, 1963) ir 
19 „Apie istorinį materializmą“ (dar 
16, 1954). 1946 išleistos E. knygutės 
Komunistų sąjungos istorijos“, 
"arbo vaidmuo beždžionės sužmogėji- 
105 Procese“ „(dar 1952, 1954). 1947 ir 
Ia išleistas E. veikalas „Socializmo 
1g4gy SUV as iš utopijos į mokslą“. 
ė 8 (dar 1952, 1964) išėjo E. „Liudvi- 
os Feuerbachas ir klasikinės vokiečių 
tingo jos pabaiga" ir „Šeimos, priva- 
(SH nuosavybės ir valstybės kilmė“ 
1954). Nuo 1948 marksizmo klasikų 
Real vertimus į liet. kalbą spaudai 
CKŠ“ Partijos istorijos in-tas prie LKP 
» 1949—50 išleisti Markso ir E. 
rašį tinių raštų“ 2 tomai. „Rinktiniuose 
Rs įdėti kai kurie svarbesni 
sl komunizmo kūrėjų veikalai. At- 
B leidiniais dar išėjo E. ,„Anti- 
lioga SAS“ (1958), „„Gamtos dialektika“ 
Ljojos „Darbininkų klasės padėtis Ang- 
ljoje" 


T 


(1961), „Valstiečių karas Vokie- 
(1962). 1958 išleistas leidinys 


R, 1961 — „K. Marksas ir F. Engelsas. 
„Ple literatūrą“. Atskiru leidiniu išėjo 
lings 0 Ir E. „Šventoji šeima, arba Kri- 
1959 Kritikos kritika“ (1960). 1946 ir 
2 išleistas V. Lenino veikalas „Frid- 
las Engelsas“, 0' 1947 — V. Lenino 
"arksas. Engelsas. Marksizmas“. 


NKINGERIS Mykolas [XV a. antrojoje 


jas Vilniuje — XVI a. pirmojoje pu- 


tic 


“| — karo inžinierius, architektas. 

S „1506 statė Vilniuje Bernardinų 

Sap Cia ir vienuolyną. 1514 padėjo per- 

Ais Vilniaus Žemutinę pilį ir įrengti 

Ištzo gynybinius įtvirtinimus. 1507— 
Statė įtvirtinimus Gdanske. 


atlę ITIKAI [gr. enklitikė, iš enklino — 

Škias IU] — žodžiai, dažniausiai vien- 

tys Meniai, praradę savo kirtį ir stovin- 

ji, PO kirčiuojamojo žodžio, prie kurio 

apr isišlieja, sudarydami su juo kirčio 
Ugiu vieną vienetą. Liet. kalboje 
"tikais dažnai eina dalelytė „gi“, 

„tara sSnis „dėl“ ir kt, pvz.: „tū gi", 
gi", „kadangi“, „tavęs dėl". 


As Igr. epos — žodis, pasakojimas] — 
Pagrį Ojamoji literatūra, viena iš trijų 
ttož, Linių (greta lyrikos ir dramos) 
NS literatūros rūšių. Epiniuose kū- 
Dnias atkuriamas rašytojo atžvilgiu iš- 
koj S Pasaulis, autoriui pačiam pasa- 
tiesi t apie gyvenimą ir žmones arba 

„ Ošiai rodant veikėjus, jų poelgius 
į orkintis. Atsiradęs seniausiu žmonijos 
is riaps „laikotarpiu, E. reiškėsi įvairiais 
bia Škai sąlygotais žanrais, kurių svar- 
UD ysaka. poema, pasakėčia, apsakymas, 

“ 0, romanas, epopėja. 
alsip liet. lit-ra susijusi epinė kūryba 
Ą „R XVI a.: M. Strijkovskio heroji- 
ti a Lietuvos istorijos temomis, ku- 
(1są2, "£mentai įtraukti į jo „Kroniką“ 
ir H „Radvano „Radviliada“ (1588) 
XViir Liet kalba E. ėmė formuotis 

a. (K. Milkaus poema „Pilkainis“, 


i 
MLTE, tomas 1 


arksas ir F. Engelsas. Apie religi- 


Ezopo, K. Gelerto pasakėčių vertimai), 
didžiausio tobulumo pasiekdamas K. Do- 
nelaičio kūryboje. XIX a. eiliuotinis E. 
(poema), vis labiau netekdamas epinei 
lit-rai būdingų požymių, artėjo prie ly- 
rinio tikrovės suvokimo (A. Baranausko 
„Anykščių šilelis“, Maironio poemos 
ir kt.). Epinis vaizdavimas tapo būdin- 
gas prozai (Žemaitė, V. Krėvė, Vaižgan- 
tas, V. Mykolaitis-Putinas ir kt.). Taryb. 
liet. lit-roje ryškūs E. pavyzdžiai yra 
A. Gudaičio-Guzevičiaus epopėja ,„Kal- 
vio Ignoto teisybė“ (1948—49), A. Vie- 
nuolio romanas „Puodžiūnkiemis“ (1952), 
V. Mykolaičio-Putino „Sukilėliai“ (1957), 
T. Tilvyčio poema „Usnynė“ (1949) ir kt. 

E. vadinami ir herojiniai istoriniai 
liaudies pasakojimai eilėmis arba proza 
(pvz., rusų „Sakmė apie Igorio žygį“). 
Liet. tautosakoje herojinis liaudies E. 
nėra išlikęs, ir jo egzistavimas praeityje 
tebėra problematiškas. 


EPENTĖZĖ [gr. epenthesis — įspraudi- 
mas] — neetimologinio garso įspraudi- 
mas į morfemą, garsų junginį ar žodį. 
Liet. lit. kalboje tariamas epentetinis 
„j“ tarp priešdėlio ir šaknies, prasidedan- 
čios dvibalsiu „ie“ (pvz., „paieškos“ ta- 
riama „pajieškos“, „apieško“—,,apjieš- 
ko“), sudurtiniuose žodžiuose prieš ant- 
rIąjį dėmenį, prasidedantį dvibalsiu „ie“ 
(pvz., „ilgaietis“ tariama „ilgajietis“), ir 
tarpt. žodžiuose tarp 2 gretimų skieme- 
ninių balsių, kai vienas jų būna „i“ (pvz., 
„abiturientas“ tariama „abiturijentas“, 
„hebraistika“—,,„hebrajistika“). Kai ku- 
rie į liet. kalbą seniau atėję ar joje la- 
biau paplitę tarpt. žodžiai net rašomi 
su j (pvz., „fortepijonas“, „milijonas“). 


EPIDEMIOLOGIJOS, MIKROBIOLOGI- 
JOS IR HIGIENOS INSTITŪTAS — Lie- 
tuvos TSR Sveikatos apsaugos ministe- 
rijos mokslinė įstaiga Vilniuje. Sanitari- 
jos ir higienos in-to pavadinimu įkur- 
tas 1940.X.5, vok. faš. okupacijos me- 
tais buvo paverstas eiline laboratorija. 
1944.X.16 Tarybų valdžios atkurtas. Nuo 
1957 žymiai išplėstas, prie jo suorgani- 
zuota bakteriologinių preparatų įmonė. 
Tiria vietines sanitarijos ir higienos są- 
lygas, krašto epidemiologiją, kelia bend- 
rą sanitarinę kultūrą ir kovoja su infek- 
ciniais bei parazitiniais susirgimais. In-te 
sprendžiamos šios problemos: 1) bendri 
infekcinio ir epidemiologinio proceso 
dėsningumai ir infekcinių susirgimų lik- 
vidavimo pagrindai; 2) gyvenamųjų vie- 
tovių higiena; 3) darbo higiena ir pro- 
fesinių susirgimų profilaktika; 4) sveiko 
ir sergančio žmogaus mitybos fiziologi- 
niai pagrindai ir higiena; 5) vaikų ir pa- 
auglių sveikatos apsauga; 6) gyvenimo 
pailginimo problema. Iki 1957 in-to di- 
rektorius buvo med. m. kand. V. Kvik- 
lys, nuo 1957 med. m. kand. P. Lazutka. 


EPIGRAMA [gr. epigramma — užra- 
šas] — trumpas, dažniausiai satyrinio po- 
būdžio, eilėraštis, pajuokiantis kurį nors 
asmenį ar visuomenės reiškinį. Atsirado 
sen. Graikijoje kaip antkapio, paminklo 
įrašas. Romėnų lit-roje įgavo satyr. po- 
būdį. Plačiai kultivuota renesanso ir 
švietimo epochoje, E. neišnyko ir vėles- 


ENK— ERD 481 


niais laikais. Liet. lit-roje E. atsirado 
XVI a. (M. Daukšos „Postilėje“ išspaus- 
dinta V. Labunauskio E., skirta M. Gied- 
raičiui). Daug jų sukurta XVIII a. pab.— 
XIX a. pr. (A. Šimelpenigis, A. Klemen- 
tas ir kt.). Reikšmingų E. parašė D. Poš- 
ka, reikšdamas kritinį požiūrį į valdan- 
čiąsias klases, užuojautą skriaudžiamam 
baudžiauninkui, skepticizmą religijos at- 
žvilgiu. XIX a. pab.—XX a. pr. E. kūrė 
J. Mačys-Kėkštas, J. Janonis („Bepigu 
būt patriotais“, „Socialistas-liaudinin- 
kas“, „Po Vilkės Bario suvažiavimo“ 
ir kt.). Liet. taryb. lit-roje pažymėtinos 
T. Tilvyčio, K. Kubilinsko, A. Jonyno, 
G. Kanovičiaus ir kt. E. 


EPSTEINAS Jakovas [g. 1907.II1.1 Prie- 
nuose| — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš darbininkų. Nuo 1927 dirbo 
Lietuvos Raudonosios pagalbos (LRP) 
org-joje Prienuose, 1927—31 LRP Prie- 
nų parajonio k-to narys. Nuo 1931 Ko- 
munistų partijos: narys. Netrukus suim- 
tas, adm. tvarka nubaustas kalėti, 0 po 
to metams ištremtas į Biržus. Nuo 
1932 dirbo part. darbą Kaune. 1933 vėl 
adm. tvarka nubaustas kalėti. Kalina- 
mam sudaryta nauja byla. 1933.VI nu- 
teistas 6 metus kalėti. Išėjęs iš kalėji- 
mo 1939.VI, toliau dirbo rev. darbą 
Kaune, drauge su kt. organizavo Šču- 
pako ketaus liejyklos darbininkus 1939. 
X.11 išeiti į demonstraciją su antifaš. 
lozungais. Vėl suimtas ir 1940.II išsiųs- 
tas metams į Pabradės priverčiamojo 
darbo stovyklą. 1940—41 LKP Prienų 
vls. k-to sekretorius. D. Tėvynės karo 
metais Raudonosios Armijos 16 liet. 
divizijos kovotojas, fronte sužeistas. 
Nuo 1945 tarnautojas Vilniuje, 


EPUSŠĖS EŽERAS — ežeras Trakų rj., 
4 km į š. nuo Trakų, tarp Galvės ir 
Skaisčio ežerų. Plotas 15,6 ha, didž. gy- 
lis 14 m, ilgis 660 m, didž. plotis 410 m. 
Krantai aukšti, išskyrus pietinį — žemą, 
pelkėtą. Ežeras verslovinis. 


EPUŠIS — ežeras Kelmės rj., 2 km į š. 
nuo Tytuvėnų, prie Radviliškio—Sovets- 
ko geležinkelio. Plotas 25 ha. Ežeras ri- 
ninis, ištįsęs iš š. į p.; ilgis 930 m, didž. 
plotis 330 m. Krantai žemi. Įteka 3 be- 
vardžiai upeliai, išteka Gryžuvos kair. 
intakas. Ežeras verslovinis. 


ERDVILAS [XIII - a.] — žemaičių kuni- 
gaikštis. Pirmą kartą paminėtas 1219 
Ipatijaus metraštyje, kur aprašoma Lie- 
tuvos kun-ščių taikos sutartis su Voli- 
nės kun-ščiais, ir vadinamas žemaičių 
kun-ščiu. Apie XIII a. vid. Mindaugo 
brolėnai E. ir Tautvilas bei jų dėdė Vy- 
kintas sukilo prieš Mindaugą ir kreipė- 
si paramos į Volinės kun-ščius Danilą 
bei Vasilką, į Livonijos ordiną. Min- 
daugui sudarius su Livonijos ordinu su- 
tartį, koalicija iširo. Vykintas kovoje su 
Mindaugu žuvo, o E. su Tautvilu ieško- 
jo prieglobsčio pas Danilą. Mindaugui 
ir Danilai 1255 sudarius taikos sutartį, 
E. ir Tautvilas susitaikė su Mindaugu. 
Daugiau žinių apie E. nerasta. 


482 ERE—ERŽ 


ERELIAI. Lietuvoje aptinkamos penkios 
E. rūšys: kilnusis E. (Aguila chrysaėčtos), 
mažasis E. rėksnys (A. pomarina), didy- 
sis E. rėksnys (A. clanga), jūrų E. (Ha- 
liačtus albicilla) ir E. žuvininkas (Pan- 
dion haliačtus). Mažieji E. rėksniai Lie- 
tuvoje dažni, o didieji — labai reti; gy- 
vena ir peri didesniuose miškuose, at- 
skrenda kovo pab., išskrenda gruodžio 
mėnesį. E. žuvininkai reti; gyvena ir 
peri Kuršių nerijoje, t. p. prie didesnių 
upių, ežerų; atskrenda balandžio vidu- 
ryje, išskrenda spalio mėn. Kilnieji E. ir 
jūrų E. kartais sustoja Lietuvoje (pvz., 
pajūryje), praskrisdami pavasarį ir rude- 
nį. E. naudingi, nes naikina kenksmin- 
gus graužikus ir prisideda prie kai kurių 
gyvūnų natūralinės atrankos. E. medžio- 
ti draudžiama. 

Lit.: T. Ivanauskas, Lietuvos paukščiai, t. 2, 
V., 1959 [p. 209 ir toliau]. 
ERELIS Pranas [g. 1919.X.16 Obelyne 
(Šilalės rj.)] — gydytojas terapeutas, 
medicinos mokslų kandidatas (1957). 
1945 baigė Kauno un-tą. Dirbo Kauno, 
Mažeikių, Šiaulių ligoninėse. Nuo 1963 
Vilniaus resp. klinikinės ligoninės vy- 
riausiasis terapeutas. Paskelbė straipsnių 
apie vidaus ligas ir sveikatos apsaugos 
organizaciją. 


EREMINAS Leonas [1863.VI.23 Šarkiuo- 
se (Plungės rj) — 1927.X.30 Niujor- 
ke] — choro dirigentas, kompozitorius 
mėgėjas. Apie 1882 atvykęs į Rygą, 
mokėsi amato, da- 
lyvavo įv. choruo- 
se. 1891 apsigyve- 
no Niujorke. 1894 
suorganizavo vieną 
pirmųjų JAV lietu- 
vių chorų — „Lie- 
tuvių Mildos giedo- 
rių draugystę“. Va- 
dovavo taip pat „Dr. 
V. Kudirkos gie- 
dorių draugystės“, 
„S. Daukanto teatra- 
liškos draugystės“, 
„Aido“, „Dainos“ ir kt. chorams. Bend- 
radarbiavo su M. Petrausku, rašė period. 
spaudoje. 1900—01 Lietuvių laisvama- 
nių susivienijimo pirmininkas. 1902 Til- 
žėje išleido lietuviškų ir verstinių cho- 
ro dainų rinkinį „Dainos“, 1921—23 — 
„Lyros“ pavadinimu 5 sąsiuvinius vers- 
tinių choro dainų. 


EREMINIENĖ Eugenija [g. 1901.XI.21 
Rietave (Plungės rj.)]) — pedagogė, Lie- 
tuvos TSR nusipelniusi mokytoja (1957). 
Mokytojauja nuo 1919. 1926 baigė dvi- 
mečius mkt. kursus Kretingoje. Nuo 
1948 Rietavo vid. m-los mokytoja. 


ERENKROICOVA (Ehrenkreutzowa) Ce- 
zarija [Boduen de Kurtenė, Jendžejevi- 
čova; g. 1885.VIII.2 Tartu] — lenkų et- 
nografė. 1910 baigė Peterburgo un-tą. 
Nuo 1922 dėstė Vilniaus un-te; nuo 
1927 to un-to etnografijos katedros ir 
etnografijos muziejaus vedėja. Organi- 
zavo etnografinius tyrinėjimus Vilniaus 


krašte ir jiems vadovavo. 1935 išvyko 
į Varšuvą. 


ERINGIENĖ Elena [Moncevičiūtė; g. 
1927.11.20 Mončiuose (Kretingos rj.)] — 
gydytoja onkologė, medicinos mokslų 
Kandidatė (1958). 1952 baigė Vilniaus 
un-tą. Nuo 1957 dirba mokslinį darbą 
Onkologijos in-te. Paskelbė mokslinių 
straipsnių chirurgijos ir onkologijos 
klausimais. 


ERINGIS Kazys [g. 1921.IV.16 Švaini- 
kuose (Panevėžio rj.)] — botanikas, bio- 
logijos mokslų kandidatas (1957). 1953 
baigė Lietuvos Ž. ū. akademiją. 1953— 
1959 Lietuvos Žemdirbystės in-to (iki 
1956 Lietuvos TSR MA Žemdirbystės 
ir dirvožemio in-tas), nuo 1959 Lietuvos 
TSR MA Botanikos in-to moksl. bendra- 
darbis. Išleido monografiją apie Lie- 
tuvos kultūrines ganyklas, paskelbė 
moksl. straipsnių apie landšaftų apsau- 
gą ir gamtovaizdžio formavimą. 


Ršt.:  ĄonroneTHKe  KYABTYPHBIe | NMacT0HINA 
AHTBbI, NX YĄO0peHue H HCNOAb30BaHKe, BuAb- 
Hoc, 1964. 


ERINGIS Kazys [g. 1933.VIL5 Viešu- 
čiuose (Joniškio rj.)] — fizikas, fizikos 
mokslų kandidatas (1962). 1957 baigė 
Vilniaus un-tą. 1957—58 mokytojavo 
Laukuvoje (Šilalės rj.). Nuo 1962 Lie- 
tuvos TSR MA Fizikos, technikos ir 
matematikos mokslų skyriaus moksl. 
sekretorius, nuo 1964 Fizikos ir mate- 
matikos in-to bendradarbis. Paskelbė 
moksl. straipsnių atomų ir molekulių 
spektroskopijos klausimais. 


EĖRIŠKIAI — kaimas Panevėžio rj., Upy- 
tės apyl, 8 km į š. nuo Ramygalos; 
kolūkio centras. 158 gyv. (1959). Kai- 
mas įsikūręs labai pelkėtoje vietoje. 
Per E. teka Upytė, eina Ramygalos— 
Upytės kelias. Lentpiūvė, parduotuvė, 
ryšių skyrius, felčerių-akušerių punk- 
tas, aštuonmetė m-la (1905—50 pradinė, 
1950—62 septynmetė), kultūros namai 
(nuo 1961), biblioteka (nuo 1952). E. ka- 
rališkasis kaimas minimas 1585. 


ERKĖS. Lietuvoje daugiausia žalos pada- 
ro krūmuose gyvenančios ganyklinės E. 
(Ixodidae). Vienos jų (Ixodes ricinus), 
patekusios į galvijų odą ir čiulpdamos 
kraują, užkrečia juos kraujalige (babe- 
zielioze), kitos (I. persulfata) kartais už- 
krečia žmogų virusine liga — encefalitu. 
Pasitaiko plunksninių E. (Analgesoidae) 
ir niežinių E. (Acaridae); pirmosios yra 
naminių ir laukinių paukščių ektopara- 
zitai, antrosios — gyvulių, o kartais ir 
žmogaus odos parazitai. Iš oribatidi- 
nių E. (Oribatei), gyvenančių dirvos pa- 
viršiuje, 18 rūšių yra arklių, avių para- 
zitinių kirmėlių — kaspinuočių tarpiniai 
šeimininkai. Grūdams, miltams dažnai 
kenkia miltinė E. (Tyroglyphus farinae). 
Vaismedžių, vaiskrūmių, kambarinių gė- 
lių lapams kenkia kai kurios tetranichi- 
nės E. (Tetranychoidae) ir eriofidinės er- 
kutės (Eriophyidae). E. tiriamos Lietu- 
vos TSR MA Zoologijos ir parazitologi- 
jos in-te. 


ĖRLA — upė Kretingos ir Skuodo rj., 
Bartuvos kair. intakas. Ilgis 30 km, ba- 


* minių rūšių E. paplitę miškų a 


seino plotas 107 km“. Prasideda 1 K" 
į š. v. nuo Salantų. Teka į š. Įtekė 
į Bartuvą 62 km nuo jos žiočių, HG 
Puotkaliais. Intakai: dešinysis — Šakalė: 
kairieji — Juodupė ir Rėžupalis. Vid 
nuolydis 98 cm/km. Vid. debitas žemi“ 
Šakalės 0,69 mš/s, žiotyse 1,23 m'|s 
1936—38 upė kanalizuota. 


ERLENAI — kaimas Kretingos rj., IMDB“ 
rės apyl, 3 km į š. nuo Salantų, abiPU* 
kelio į Skuodą. 398 gyv. (1959). I * 
nuo kaimo plyti Erlos pelkė, Kurioj“ 
piasideda Bartuvos intakas Erla. PA 
pakraščiu teka Salantas, Kuriasi nau)“ 
kolūkio gyvenvietė. Parduotuvė: Dž 
m-la, biblioteka. Kaime yra Alkos K? 
nas ir pilkapių (apdėtų akmenimis). 


ĖRSLA — kaimas Skuodo rj, Ša€!! 
apyl, 9 km į p. r. nuo Skuodo; kolūk“ 
centras. 336 gyv. (1959). Per E. Ie“ 
Ersla (Šatos kair. intakas). Pr. m-la 5r, 
1936), biblioteka (nuo 1956). E. minit“ 
1640. Iki 1772 priklausė jėzuitams: V“ 
liau — Edukacinei komisijai. 


ERŠKETIS. Lietuvoje žinomos 8 savait“ 
nės erškėčio (Rosa) rūšys (iš jų 2 dal 
nesnės) ir keliolika introdukuotų. Sava! 

ikštės?: 
pamiškėse, šlaituose, paupiuose. PaPia“ 
tasis E. (R. canina) — vienas feno“ 
ginio stebėjimo Lietuvoje objektų: PI“ 
deda žydėti V.25—VI.15. Į ka! 
riuos vietinius E. skiepijami kultū 
(ž. Rožė). Soduose, darželiuose NE 
raukšlėtasis E. (R. rugosa); arti 500 
pasitaiko ir sulaukėjusių. RaukšlėtasIš “ 
nuo 1962 pradėtas veisti kai kuriuo 
Lietuvos taryb. ūkiuose ir valstybiniU 
se vaismedžių medelynuose; iš jo Ues 
ir obuolių Kauno konservų f-ke gr 
namos vitaminingos tyrelės, sultys: 
E. plantacijos plečiamos; 1964 J05 
ėmė daugiau kaip 150 ha. 


ERZVĖTAS — 1. Ežeras Ignalinos K 
5 km į š. r. nuo Mielagėnų, 2 KM bio: 
nuo BTSR sienos; dar vad. Arzveti: iš 
tas 197 ha, didž. gylis 19 m. Ežerėš 
tisęs iš š. į p.; ilgis 3850 m, didž. Pa, 
tis 800 m. Yra 0,3 ha sala. Kranta!: 
skyrus pietinį, sausi, aukšti. Įteka 
čiogina ir 2 bevardžiai upeliai: ištėb 
Birvėta (Dysnos intakas). Ežero V: ke 
krante eina Mielagėnų—TverečiaU5 “- 
lias, r. pakrantėje yra Erzvėto Ka! 
Ežeras verslovinis; žuvies 1964 5U 
ta 4,3 kg/ha. B 
2. Kaimas Ignalinos rj., Tverų, 
apyl., 7 km į š. r. nuo Mielagėnų, A 
to ežero r. krante, prie Birvėtos mi 
ūkio centras. 114 gyv. (1959). Ya ki: 
lūnas. 1931 įsteigta kom. kuopelė: Kaši 
riai priklausė A. Alkinas, B. Sel kė 
I. ir J. Čagliai. Nuo 1936 kaime Tiet 
pogr. spaustuvė. Buvo spausdina! ijos 
komunistų biuro prie V. Baltaru“ g 
KP CK žurnalai „Barikada“ ir V imai: 
liečių balsas“, plakatai bei atsišaub"“ 


ERŽVILKAS — miestelis JurbarkO a 
21 km į š. nuo Jurbarko, Šaltuonos tas: 
krante; apylinkės ir kolūkio Ce ėjei 
378 gyv. (1959). Įsikūręs kryžk“ JS 
turi savaime išsivysčiusiems 


riniai 
retas 


p 
kų 
Eržvilko piliakalnis 


Mems Lietuvos miesteliams būdingą 
Tadialinį planą. Pastatai išsidėstę palei 
„stius, kurie sueina į keturkampę aikš- 
„S. Yra keletas buitinio aptarnavimo 
Istaigų, 25 lovų ligoninė (nuo 1961), 
o m-a (1865—1945 pradinė), kul- 
Uros namai (nuo 1946), biblioteka 
(nuo 1946). Iš E. eina keliai į Jurbarką, 
„audvilę, Tauragę, Vadžgirį, Nemakš- 
"ius. Prie miestelio, Šaltuonos krante, 
Yra „Piliakalnis su trikampe apie 300 m? 
<Ydžio aikštele, apsaugotas 3—4 m aukš- 
x. Pylimu ir grioviu. E. žinomas nuo 
VIII a, pr. (1706 pastatyta bažnyčia). 
A U0o 1745 E.— valsčiaus centras, drauge 
U valsčiumi priklausęs Žemaičių vysku- 
Pams. XVIII a. pab. veikė kelios vys- 
Po smuklės ir bravoras. 1897 buvo 
d Ryv., veikė keliolika smulkių par- 
Uotuvių, 10 lovų ligoninė (uždaryta 
pIŽ: valdymo metais). XX a. pradžioje 
šią Pasiekdavo lenininė „Iskra“. Iš už- 
„sio per Jurbarką ji buvo gabenama 
kė Usiją ir pakeliui slepiama E. apylin- 
ek 1905—07 revoliucijos metu E. 
ni nk US vyko valstiečių ir ž. ū. darbi- 
dėl Ųų bruzdėjimas prieš caro valdžią 
Vil demokratinių teisių. 1923 Erž- 
Va € buvo 484 gyventojai, 1936 — 574. 
„X. faš. okupacijos metu hitlerininkai 
di „„Stiniai burž. nacionalistai sušaudė 
nis S dalį E. gyventojų, jų tarpe komu- 

Us Gramailą, Parnarauską, Zdanaus- 
J komjaunuolį Urbutį. 


SERAI, socialistai revoliucionieriai, — 
joje siaburžuazinė partija, sukurta Rusi- 
to 4 1902 iš susijungusių buvusių na- 
randi grupių ir ratelių. Pagal klasinį 
šios i E. buvo kaimo ir miesto smulkio- 
i „„Uržuazijos partija, rėmėsi daugiau- 


si Viano 2 a 22 
kajp Uožija ir sudarė burž. demokratijos 


Ietis kuriomis rev. partija lygiai gali 
ny sstamas terminas „darbo klasė"). E. 
£Š Proletariato vadovaujamąjį vaid- 

li j buržuazinėje demokratinėje revo- 
idėį Joje, „neigė proletariato diktatūros 
teikė, Pripažindami masinių judėjimų 
Kovos S E. tuo pat metu pagr. taktine 
divį di Prieš carizmą priemone laikė in- 
dėjim, alinį terorą, dariusį žalą rev. ju- 
ui. Po Vasario revoliucijos Rusi- 


joje E. drauge su menševikais rėmė 
burž. Laikinąją vyriausybę, įėjo į jos 
sudėtį. Prasidėjus Spalio revoliucijai, E. 
virto kontrrevoliucine buožijos viršūnių 
partija, aktyviai kovojusia prieš soc. 
revoliuciją. Po Spalio revoliucijos su- 
skilusi į įv. grupes, E. partija dalyvavo 
baltagvardiečių ir interventų sukursty- 
tame piliet: kare prieš Tarybų valdžią, 
bet buvo sutriuškinta ir, baigiantis pi- 
liet. karui, visiškai iširo. 

Eserų šalininkai evakuotųjų Lietuvos 
gyventojų tarpe I pasaul. karo metais 
ėmė telktis apie laikr. „Naujoji Lietuva" 
(pradėjo eiti Petrograde 1915.XII.22). 
Po Vasario revoliucijos jie savo 1917. 
IV.28—V.1 Petrograde įvykusiame I su- 
važiavime įkūrė Lietuvos Socialistų liau- 
dininkų partiją (LSLP), kurioje būrėsi 
buvusios Lietuvių demokratų partijos 
kair. elementai (P. Balys, M. Januš- 
kevičius, A. Bulota, J. Lukoševičius 
ir kt.). Pašalinti iš jos deš. elemen- 
tai (M. Sleževičius, F. Bortkevičienė, 
A. Rimka ir kt.) savo 1917.XI.16—19 
suvažiavime Voroneže paskelbė įkūrę 
Lietuvos Socialistų liaudininkų demokra- 
tų partiją (LSLDP). 1917 pab. iš Rusijos 
E. partijos išsiskyrus kair. E. partijai, 
LSLP pasivadino Lietuvos Revoliucinių 
socialistų liaudininkų partija. 1917—18 
principingi darbo žmonių valdžios ša- 
lininkai ėmė trauktis iš E. partijos 
eilių ir dėtis prie bolševikų, kovojan- 
čių už Tarybų valdžią. Grįžę iš evakua- 
cijos, jos nariai 1918 pab., pabėgusių iš 
Rusijos kair. E. padedami, Vilniuje 
pradėjo leisti laikr. „Kovos vėliava“, 
mėgino Biržuose, Skuode kurti savo 
vadovaujamas Darbo žmonių tarybas, 
priešpastatydami jas Komunistų parti- 
jos kuriamoms Darbininkų ir valstiečių 
atstovų taryboms. Komunistams demas- 
kavus E. ardomąjį darbą, jų „tarybos“ 
buvo likviduotos, o mėginimas 1919.I 
sušaukti Kaune atskirą E. vadovauja- 
mą „tarybų suvažiavimą“ buvo sužiug- 
dytas. Pralaimėjus Lietuvoje prol. re- 
voliucijai, E. pakriko: vieni jų vadovų 
įsijungė į liaudininkus (A. Sugintas, 
M. Januškevičius), kiti — į socialdemo- 
kratus (V. Bielskis), o dar kiti kūrė 
Socialistinės darbo jaunuomenės s-gą 
„Draugas“, Socialistinės moksleivijos 
aušrininkų org-ją, per kurias mėgino 
plėsti savo įtaką jaunimo tarpe. Renkant 
I seimą (1922), jie „Darbo žmonių že- 
mės ir laisvės grupės“ vardu buvo iškė- 


ESE—ESM 483 


lę sarašą (V. Karosa, J. Butkus, F. Sal- 
tonas ir kt.), kuris nesurinko reikalingo 
balsų skaičiaus atstovui išrinkti. 1926 
grupė E. „,„„..nutarė į viešą gyvenimą 
eiti socialistų revoliucionierių maksima- 
listų vardu“, leido Kaune laikr. „Kovos 
kelias“, kita E. grupė 1926.X Tauragėje 
pradėjo leisti laikr. „Socialistas liaudi- 
ninkas“. 1927.IV įvykusi Lietuvos Rev. 
socialistų liaudininkų partijos konferen- 
cija nutarė pasivadinti Lietuvos Socia- 
listų revoliucionierių maksimalistų s-ga 
(Rusijoje E. maksimalistų grupė išsisky- 
rė dar 1904), kurį laiką leido laikr. „„Re- 
voliucionierius". E. maksimalistų gru- 
pės Lietuvoje idėjinis vadovas buvo 
V. Karosa. LKP ir LKJS savo spaudoje 
sistemingai demaskavo Lietuvos E. švais- 
tymąsi tuščiažodėmis rev. frazėmis, po- 
linkį į avantiūrizmą, jų antitaryb. pro- 
pagandą, blokavimąsi su kontrrev. troc- 
kistais, dezorganizuojant liaudies antifaš. 
kovą. Dėl to E. Lietuvoje buvo nepopu- 
liarūs, jų veikla reiškėsi daugiausia siau- 
rose inteligentų grupėse. Marksistų-leni- 
niečių konstatuotas smulkiosios buržua- 
zijos atstovų idėjinis nepastovumas dar 
kartą pasitvirtino Lietuvos E. veiksmais. 
Kai E. šalininkai 1929 Kaune įvykdė pa- 
sikėsinimą prieš Lietuvos ministrų ka- 
bineto pirm. A. Voldemarą, daugelis su- 
imtų ir nuteistų E. ir jų šalininkų, mė- 
gusių dangstytis rev. fraze, netrukus 
pradėjo rašyti malonės prašymus, išsi- 
žadėdami bet kokios kovos prieš fašiz- 
mą, ir kaip atgailautojai buvo fašistų 
valdžios amnestuoti. Nuvertus Lietuvoje 
faš. diktatūrą, Lietuvos Socialistų revo- 
liucionierių s-gos vardu grupė jos įga- 
liotų atstovų 1940.V1I.23 pareiškimu pa- 
kvietė „„..savo draugus ir prijaučian- 
čius sustabdyti politinę veiklą, o savo 
darbą derinti su Liaudies vyriausybės 
žingsniais“ (,„Tiesa“, 1940.VI.27). Tuo 
pareiškimu E. iš esmės paskelbė, kad jų 
partija likviduota, 


ESERTAS Artūras [g. 1902.XI.27 Kau- 
ne]— revoliucinio judėjimo dalyvis. Dar- 
bininkas. 1920—22 LKJS, 1926—29 Ko- 
munistų partijos narys. Vienas Gegužės 
Pirmosios demonstracijos Vilkaviškyje 
1921 organizatorių. Tarnaudamas Lietu- 
vos kariuomenėje, Radviliškyje dalyva- 
vo rev. veikloje, už tai 1924.VIII buvo 
suimtas ir. 1925.III Panevėžyje nuteis- 
tas 12 metų kalėti. Buvo kalinamas 
Kaune. Iš kalėjimo paleistas pagal 1926 
amnestiją. Grįžęs į Vilkaviškį, vėl įsi- 
jungė į rev. darbą, 1928—29 buvo LKP 
Vilkaviškio rj. k-to narys. 1930 persi- 
kėlė į Kauną, dirbo fabrikuose. Nuo 
1958 pensininkas. 


ESMAITIS [tikr. Stasys Matjošaitis; 1877. 
XI. 15 Padrėčiuose (Prienų rj.)— 1949, 
II.6 Kaune]— pedagogas, vadovėlių au- 
torius. 1897 baigęs Veiverių mkt. semi- 
nariją, mokytojavo Lenkijos pr, m-lose, 
1906—08 — Žemaitkiemyje (Ukmergės 
Tj) ir Kaune, Šančių „Saulės“ d-jos 
pr. m-loje. Nesutikdamas su klerikali- 
nės „Saulės“ d-jos vadovais, persikėlė 


484 ESP—EST 


į Vilnių ir kurį laiką dirbo „Vilniaus 
žinių“ redakcijoje. 1908—11 Rygos lie- 
tuvių „Pašalpos“ d-jos m-los mokyto- 
jas, Bendradarbiavo „Rygos naujienose“, 
„Rygos garse", 1911—14 Šiupylių (Šiau- 
lių rj.) pr. m-los mokytojas. 1914—17 
1918 


tarnavo Rusijos kariuomenėje. 
grįžęs į Lietuvą, 
dirbo „Darbo balso“ 
redakcijoje  Vilniu- t“ 
je. Susikūrus Tarybų 
valdžiai, dirbo Švie- 
timo liaudies komi- 
sariate,  bendradar- 
biavo jo organe 
„Švietimo reikalai“, 
vertė ped. raštus. * 
Iki 1933 mokytoja- 
vo Vilniaus lietuvių 
g-joje, aktyviai da- 
lyvavo visuom. gy- 
venime: buvo Lietuvių mokslo d-jos, 
Lietuvių klubo v-bų narys, vienas pa- 
žangios „Kultūros“ d-jos steigėjų Len- 
kijos okupuotame Vilniaus krašte. Bend- 
radarbiavo „Vilniaus aide“ (1920 redak- 
torius),„-,„Vilniaus šviesoje“ ir kt. Išver- 
tė keletą istorijos bei gamtos mokslo 
vadovėlių. Parašė apsakymų, vaizdelių 
(rink: „Plunksnelės rūpestėliai“), 2 pje- 
ses („Varpininkai“, „Laumės“), kurios 
buvo vaidinamos Vilniaus krašto teatro 
mėgėjų scenoje. Svarb. E. darbas — 
8 dalių vadovėlis pr. m-lai „Sakalėlis“, 
kuris buvo plačiai vartojamas Lietuvos 
m-lose, autoriaus tobulinamas, pakarto- 
tinai leidžiamas (kai kurios dalys susi- 
laukė daugiau kaip 20 leidimų). 1933 E. 
persikėlė į Kauną. 1945—47 dirbo re- 
daktoriumi Ped. lit-ros leidykloje. 

E. propagavo darbo m-los idėją. Savo 
vadovėliuose vadovavosi koncentrišku- 
mo pradinėje mokymo fazėje principu, 
tautosaką laikė pirmąja pakopa esteti- 
niame vaiko auklėjime. 


Ršt.: Sakalėlis (Elementorius, skaitiniai), 8 d., 
V.-K., 1921—39; Veidrodėlis (Elementorius), V., 
1921; Plunksnelės rūpestėliai, V., 1925; Peda- 
gogijos istorija, K., 1930. 


ESPERANTO — dirbtinė tarptautinė 
kalba. E. projektą sukūrė gyd. L. Za- 
menhofas, 1886—87 gyvenęs Veisiejuo- 
se (Lazdijų rj.). 1887 Varšuvoje Doktoro 
Esperanto slapyvardžiu jis išleido pir- 
mąjį E. vadovėlį. E. kalbos gramatika 
nesudėtinga, žodynas sudarytas daugiau- 
sia iš romanų, germanų, slavų kalbų 
elementų. Grafika — lotyniška, rašy- 
ba — fonetinė. E. greit paplito daugely- 
je šalių, ja eina daugiau kaip 100 
period. leidinių, išleista nemaža origi- 
nalios ir verstinės lit-ros. 1954 JUNES- 


KO konferencijoje buvo pripažinta E. * 


svarba tarpt. kultūriniams ryšiams plės- 
ti. Pasaulyje yra keliolika milijonų 
esperantininkų. 

Lietuvoje vienas pirmųjų esperanti- 
ninkų buvo A. Dambrauskas-Jakštas, iš- 
leidęs E. kalbos vadovėlį („Mokintuvė 
tarptautiškos kalbos D-ro Esperanto“, 
1890), E. kalba parašytų darbų („Apie 


naujas trigonometrijos sistemas“ ir kt.), 
„Eilių rinkinėlį“ („Versajareto“, 1905). 
1910 įsteigta Kauno: esperantininkų d-ja, 
kuri leido period. leidinį ,„Kovna es- 
perantisto“ („Kauno esperantininkas“). 
1919 įsteigta Lietuvos Esperantininkų 
s-ga, kuri nuo 1922 leido period. leidinį 
„Litova stelo“ („Lietuvos žvaigždė“). Vė- 
liau išleista J. Mačernio brošiūra „Kas 
yra' Esperanto?" (1922), almanachas „Li- 
tova: almanako“ (1923), A. Paškevičiaus 
(Poškos): vadovėlis „Esperanto raktas“ 
(1929), A. Prapuolenio „Esperanto-lietu- 
vių kalbos vadovėlis“ (1936), B. Gied- 
ros „Pilnas esperanto-lietuvių kalbos 
žodynas“ (1936), J. Lazausko „Tarptau- 
tinė kalba“ (1937), P. Lapienės vertimai 
„Iš lietuvių poezijos“ („El litova poe- 
sio“, 1938) ir „Lietuvių liaudies dainos“ 
(„Litovoj popolkantoj“; 1939) ir kt. Ta- 
rybų Lietuvoje daugelyje klubų, kul- 
tūros namų, m-lų veikia E. būreliai. Iš- 
leistas I. Cieškos' ir J. Petrulio „Espe- 
ranto kalbos vadovėlis“ (1959), S. Saba- 
lio „Lietuvių-esperanto kalbų žodynėlis“ 
(1960). 1961 Molėtuose buvo suorgani- 
zuota III, 1964 Veisiejuose VI Pabalti- 
jo esperantininkų stovykla. 1962 E, kal- 
ba išleista plokštelė „Lietuvių liaudies 
dainos“ (įdainuota V. Noreikos). 


ESTĖTIKA [gr. aisthetikos — turintis ry- 
šio su jutiminiu suvokimu] — meninio 
tikrovės pažinimo teorija; mokslas, ti- 
riantis grožį, bendruosius meno kūry- 
bos dėsnius, žmogaus meninį santykia- 
vimą su tikrove. Žmogaus meninio san- 
tykiavimo. su tikrove pobūdį nusako 
E. kategorijos: grožis, biaurumas, tra- 
giškumas, komiškumas ir kt. Atsiradusi 
kaip filosofinė meno teorija, E. ilgai- 
niui aprėpė vis daugiau tikrovės sri- 
čių, jos'objektas palaipsniui plėtėsi, su- 
sikūrė: naujos E. mokslo šakos (pvz., 
gamybinė E. ir kt.). E. pradėjo reikštis 
sen. Rytų šalyse (Egipte, Babilonijoje, 
Indijoje ir kt.) ir ypač išsivystė sen. 
Graikijoje. Kaip savarankiškas mokslas 
ji ėmė formuotis XVII a. Visa E. istori- 
ja yra dviejų jos krypčių — materialis- 
tinės ir idealistinės E.— vystymosi ir ko- 
vos istorija. Nors iki XIX a. E. buvo 
pasiekusi žymių laimėjimų, tačiau tik- 
rai moksliniu visuomenės bei istorijos 
dėsnių suvokimu pagrįsta E. ėmė vys- 
tytis, atsiradus marksizmui. 

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, se- 
niausios estetinės pažiūros atsispindėjo 
liaudies mene. Tačiau liaudies kūryboje 
išreikšta pažiūra į grožį ilgą laiką ne- 
buvo tiriama ir apibendrinama. Antago- 
nistinėse visuom. formacijose viešpatau- 
jančios klasės niekino liaudį ir jos kū- 
rybą, kurios realistiniai estetiniai prin- 
cipai nesiderino su jų pažiūromis. 

Pirmieji teoriniai E. elementai Lietu- 
voje ėmė formuotis feodalizmo epocho- 
je V. Europos renesanso idėjų įtakoje. 
Renesanso estetikai būdingas skatinimas 
sekti antikinio meno pavyzdžiais ryš- 
kus XVI a. lotyniškuose Mykolo Lie- 
tuvio, P. Roizijaus, A. Rotundo ir kt. 
raštuose. XVI a. pab.—XVII a. vid. 
estetinė mintis Lietuvoje buvo susijusi 
su Vilniaus akademija, kurioje buvo 


dėstoma retorika ir poetika, lietusios If 
bendrąsias E. problemas. Antikos orat0- 
rių pažiūromis buvo pagrįsti K. Kojala- 
vičiaus retorikos vadovėliai, pagal Ten“ 
sanso laikų E. reikalavimus parašyta 
A. Kojalavičiaus „Lietuvos istorija + 
Akademijoje poetiką dėstęs M. Sarbie- 
vijus laikėsi Aristotelio: ir J. Skalig€“ 
rio estetinių pažiūrų.; Renesanso: E. įta- 
ka t. p. ryški Europoje. išpopuliarėjU“ 
siame Z. Liauksmino retorikos vadovė“ 
lyje (I leid. 1648), kuriame teigiam9: 
Kad menas, kaip ir mokslas, turįs vado“ 
vautis gamtos dėsniais, nes jo tikslas — 
imituoti gamtą, o: grožis esąs turinio IT 
formos harmonija. 

XVII a. antrojoje pusėje—XVIII 2: 
pab. estetinė mintis Lietuvoje buvo Per“ 
sunkta klerikalinės, kosmopolitinės ide0“ 
logijos, neturėjo ryšių su nacionalinė 
kultūra. Orientavimasis į antikinį MĖ“ 
ną buvo formalaus, normatyvinio poDW“ 
džio; rimtesnių estetinių tyrinėjimų NC“ 
pasirodė. 0 

Kitokiomis sąlygomis estetinė mintis 
XVIII a. vystėsi R. Prūsijoje, kur VO“ 
kietijos ir Prancūzijos švietėjų E. itak0“ 
je buvo pradėta domėtis liet. liaud 
menu, ypač tautosaka (Pil.  Ruigy: 
G. Ostermejeris, K. Milkus ir kt.). Ne: 
mažą reikšmę čia turėjo ir kai „kurių 
vokiečių švietėjų bei įžymių rašytojU 
susidomėjimas liet. liaudies dainomis 
(J. Herderis, G. Lesingas, J. Getė): 
Švietėjų E. principams lit-roje ryškiaU 
siai atstovavo K. Donelaičio kūryba 2 
Liet. liaudies meninę kūrybą R. Prūsijo“ 
XIX a. pr. toliau tyrinėjo ir estetiškū; 
vertino L. Rėza. Rinkinyje „Daino“ 
(1825) jis pabrėžė, kad liaudies Men“ 
svarb. ypatybės yra gyvenimo tiesa: n 
tūralumas ir paprastumas. Iškeldamė 
liet. liaudies kūrybos nac. savitumė: 
Rėza suartėjo su romantizmo E. KOP“ 
cepcijomis, kurioms Lietuvoje buvo bū 
dingas nac. klausimo akcentavimas: 

Švietėjų E. idėjos Lietuvoje A 
plisti XIX a. pr., vystantis miestams *' 
į visuom. gyvenimą įsijungiant ME“ 
tiečiams. Menas ir kartu estetinės i 
žiūros pradėjo vaduotis iš pseudo! 2 
sicizmo kanonų, artėti prie gyveni, 
Nors Vilniaus un-to archit-ros ir dal“ 
katedros dar rėmėsi klasicizm 
niais principais, tačiau kai kurie PI“ 
soriai (L. Stuoka-Gucevičius, P. SM dė 
levičius, J. Rustemas: ir kt.) daUš „ 
mesio skyrė tikrovės studijavimuL 
tikos traktavimas iš švietėjiško “Cr 
kratizmo pozicijų buvo būdingas II tis 
niaus un-to poetikos katedrai. Ilgam 
jos vadovas G. Grodekas estetikoje E. 
pagavo grožio ir tiesos vienybės ! 
Socialines problemas švietėjai SP jų 
daugiausia moraliniu požiūriu, od k 
E. principai ryškiausiai įsikūnijo „si 
tinėje XIX a. liet. lit-roje. Nac. E : 
mo akcentavimas siejo švietėjų (9- kuri 
kanto ir kt.) E. su romantizmu: 
Lietuvoje vienas pirmųjų ėmė Pn 
guoti A, Mickevičius savo poezijos ėj 
kinio (1822) pratarmėje. Liet. šviet eš 
ir romantikus taip pat siejo kova P sis 
klasicizmo kanonus ir orientaV“ (ėjų 
į tautosaką. Per Vilniaus un-tą 5 = 


IT romantikų estetinės idėjos pasie- 
S platesnius inteligentijos sluoksnius. 
1t-roje joms atstovavo A. Strazdas, 
D. Poška, S. Valiūnas, S. Stanevičius 
Ir kt. Stanevičius ir Daukantas didelę 
Ieikšmę teikė meno liaudiškumui. Me- 
no kūryboje vis daugiau ėmė reikštis 
tealizmo elementai. 

„XIX a. antrojoje pusėje estetinė min- 
tis Lietuvoje vystėsi, rusų rev. demo- 
“ratų idėjų veikiama. Z. Sierakauskas, 
Iškeldamas pažintinę meno reikšmę, 
artu pabrėžė jo visuom. vaidmenį, 
leigė, kad menas turi ne tik vaizduoti 
ikrovę, bet ir kovoti prieš socialinį 
blogį, 

XIX a. pab.—XX a. pr. liet. nac. ju- 
dėjimo ir socializmo idėjų plitimo są- 
Y8omis estetinė mintis Lietuvoje da- 
Tėsi vis sudėtingesnė, prieštaringesnė. 
Yraujančiu liet meno (ypač lit-ros) 
metodu tapo realizmas (Žemaitė, J. Bi- 
lunas, G. Petkevičaitė ir kt.). Su idea- 
listine J. Zauerveino estetine koncepci- 
Ja, rėmusia „grynąjį meną", polemiza- 
Vo J. Mačys-Kėkštas, gynęs realizmo 
Principus, pirmąkart liet. estetinės min- 
lies istorijoje teoriškai pagrindęs pa- 
Zangaus tendencingumo reikšmę meno 
Urybai. Realizmo E. vystymuisi reikš- 
Minga buvo ir V. Kudirkos, S. Matu- 
laičio, J, Šliupo, P. Višinskio, vėliau 
Ta Petkevičaitės ir kt. literatūrinė veik- 
a. Nuosekliai kritinio realizmo E. kon- 
Cepcijai atstovavo J. Biliūnas. Jis teigė, 
Kad menas yra ne tik gyvenimo pažini- 
Mo, bet ir socialinės kovos priemonė, 
Iškėlė tipiškumo problemą ir tuo pa- 
šrindu estetinius realizmo principus 
Priešpastatė tiek „grynojo meno" teori- 
a, tiek natūralizmui. 

„Staigus kultūrinio bei meninio gyve- 
!mo kilimas Lietuvoje XX amžiaus pra- 
žloje, 1905—07 revoliucija greta me- 
* „Santykio su tikrove problemos iš- 
ėlė daug kitų svarbių E. problemų 
„leno nac, savitumo, meninės formos 
z kt), nuo kurių sprendimo žymia da- 
mi priklausė tolesnė liet. meno raida. 
br. Čiurlionio teoriniuose darbuose ryš- 
S atskleista liaudies meno estetinė 
ee, iškelta profesionalinio meno liau- 
Iškumo problema. Čiurlionis pabrėžė, 
ad kurti nac. meną galima, tiktai kū- 
Abiškai remiantis liaudies meno tra- 
Kijomis. Nusivylimo nuotaikos inteli- 
šentijos tarpe po 1905—07 revoliucijos 
Ialaimėjimo neretai pasireiškė tuo, kad 
3 kurie meno teoretikai nukrypo nuo 
Salizmo principų, ėmė žavėtis de- 
'adentizmu bei modernizmu (S. Čiur- 
'onienė-Kymantaitė, iš dalies B. Sruo- 
ša ir kt) arba tiesiog jį propagavo 
ai Herbačiauskas). Reakcinių klerikali- 
Ši sluoksnių konservatyvumas labiau- 
i Išryškėjo scholastinėje A. Dambraus- 
-Jakšto estetikoje, priešiškoje ne tik 
titiniam realizmui, bet ir modernizmui. 
a. pr. ėmė formuotis marksistinė 
stetika. V. Kapsukas, ankstyvuoju 
de veiklos laikotarpiu laikęsis rev. 
kaipo ratų estetinių pažiūrų, vėliau, 
BiD, ir J. Janonis, pabrėžė klasinę meno 
a vadovavosi lenininiu požiūriu 

ac. kultūrą. Bręstant Spalio revoliuci- 


liet, e 
Savo 


jai, proletarinėje liet. lit-roje ėmė ryš- 
kėti kai kurios soc. realizmo užuomaz- 
gos. Jų stiprinimu, taip pat kritinio 
realizmo principų gynimu nuo moder- 
nistinių tendencijų įtakos pospaliniu 
laikotarpiu nuolat rūpinosi LKP, komu- 
nistinė liet. spauda (,„Kibirkštis“ ir kt.). 

Burž. valdymo metais liet. estetikoje 
šalia realizmo pasireiškė simbolizmo, 
impresionizmo, futurizmo bei kitų mo- 
dernistinių srovių estetinių principų įta- 
ka. Buvo diskutuojama dėl nac. meno 
kelių, daugiausia siejant juos su for- 
mos, meniškumo klausimais. Iš pradžių 
vyravo estetinės koncepcijos (L. Gira, 
V. Krėvė-Mickevičius, B. Sruoga, V. My- 
kolaitis-Putinas, iš dalies J. Tumas-Vaiž- 
gantas ir kt.), nukreiptos prieš tebegy- 
vavusią dogmatinę klerikalinę E. ir 
pseudopatriotinį miesčionišką saloninį 
meną. Kartu jose reiškėsi buržuazinis 
individualizmas bei estetizmas. Reak- 
cija prieš estetizmą, simbolizmą bei 
klasikines meno tradicijas atsispindėjo 
rašytojų, susispietusių apie žrn. „Keturi 
vėjai“, estetinėse pažiūrose. Formos sri- 
tyje sekdami futuristais, ekspresionistais 
ir kt. modernistais, keturvėjininkai tarė- 
si kurią pažangaus meno principus, ta- 
čiau iš tikrųjų daugiausia tenkinosi for- 
malistiniais ieškojimais. 

Po faš. perversmo (1926), labai paašt- 
rėjus idėjinei bei politinei kovai Lietu- 
voje, ypač aktualus pasidarė meno ideo- 
loginių pozicijų klausimas. Iki tol E. 
dėmesio centre buvusį meno nac. savi- 
tumo klausimą pakeitė pažangaus liet. 
meno principų problema. Tai pagriežti- 
no kovą tarp realizmo ir modernistinių 
tendencijų. 

Ši kova, estetinių pozicijų pažangėji- 
mas išryškėjo, sprendžiant atskirų meno 
šakų teorinius klausimus. Pažangiai es- 
tetinei minčiai buvo būdingas meno 
liaudiškumo principo kėlimas. J. Gruo- 
dis nagrinėjo, kaip naujieji muz. kul- 
tūros laimėjimai derintini su liaudies 
muzikos tradicijomis. Modernistinės mu- 
zikos šalininkus palaikė J. Kačinskas ir 
V. Bacevičius, kurie tradicijas laikė 
meno vystymosi stabdžiu. Įvairios este- 
tinės pozicijos išryškėjo ir diskusijose 
dailės klausimais. Meno istorikas P. Ga- 
launė kritikavo formalistinius ieškoji- 
mus, įrodinėjo, kad nac. dailės kelias 
turi būti grindžiamas liaudies meno 
studijavimu. Praeities tradicijomis pa- 
grįstą novatoriškumą dailėje propagavo 
J. Vienožinskis. Individualizmą gynė 
„Nepriklausomųjų" grupė (A. Galdikas, 
A. Valeška, A. Samuolis ir kt.). „Ars“ 
grupė (J. Mikėnas, A. Gudaitis ir kt.) 
pagrindiniu savo uždaviniu laikė mo- 
dernistinių meno principų derinimą su 
liaudies meno tradicijomis. 

Pažangios estetinės minties brendimui 
ypač reikšminga buvo „Trečio fronto“ 
grupė, kurios branduolį sudarė pažan- 
gūs rašytojai ir lit-ros kritikai P. Cvir- 
ka, K. Korsakas, J. Šimkus, A. Venclo- 
va ir kt. Jų estetines pažiūras veikė 
rusų rev. demokratų ir marksistinės 
E. teoretikų (G. Plechanovo, M. Gorkio, 
F. Meringo ir kt.) darbai. Trečiafronti- 
ninkai, ypač jų vadovaujantis branduo- 


EST—EST 485 


lys, orientuodamiesi į marksizmą, su- 
prasdami klasinę meno esmę ir iš tų 
pozicijų kritikuodami modernizmą, rei- 
kalaudami, kad mėnas reikštų liaudies, 
darbininkų klasės interesus, palaipsniui 
artėjo prie socialistinio realizmo este- 
tinių principų. Žurnale „Trečias fron- 
tas" paskelbtoje deklaracijoje savo nau- 
jas estetines pažiūras išdėstė S, Nėris, 
atmesdama „menas menui“ teoriją ir pa- 
brėždama meno klasiškumo principą. 
Realizmo E. vystymuisi didelę reikšmę 
turėjo taip pat žurnalas „Kultūra“. Šio 
žurnalo vadovaujančių bendradarbių, 
ypač K. Korsako, estetinės pažiūros bu- 
vo pagrįstos materialistine pasaulėžiūra, 
daugeliu atžvilgių siejosi su marksizmo 
teiginiais. 

Spartus pažangiosios estetinės minties 
brendimas Lietuvoje žymia dalimi buvo 
susijęs su Tarybų Sąjungoje gyvenusių 
lietuvių marksistų V. Kapsuko, Z. An- 
gariečio, B. Pranskaus-Žalionio ir kt. li- 
teratūrine veikla, su jų kritikos raš- 
tais komunistinėje spaudoje. Kapsukas 
straipsnyje apie I visasąjunginį taryb. 
rašytojų suvažiavimą (išsp. žurnale 
„Priekalas“) pirmąkart liet. E. istorijoje 
išdėstė soc. realizmo metodo principus. 

Aktyvėjant realizmo estetikai, pa- 
griežtino savo pozicijas ir formalisti- 
nėms bei dekadentinėms meno srovėms 
atstovavusi E. Ji ėmė daugiau orien- 
tuotis į Vakaruose paplitusią burž. E., 
ypač į neokatolicizmo ir fašizmo idėjas, 
bandydama sukurti neoromantizmo sro- 
vę. Šiai krypčiai atstovavo J. Keliuo- 
tis, J. Lindė-Dobilas, J. Grinius, J. Amb- 
razevičius, S. Vykintas ir kt., kurių es- 
tetinės pažiūros buvo priešiškos realiz- 
mo estetikai, 

1936—40 dar labiau subrendo realiz- 
mo E., tvirtėjo jos ryšiai su pažangio- 
siomis visuomenės jėgomis. Didelę 
reikšmę čia turėjo LKP iniciatyva 1935 
pradėjęs kurtis antifašistinis Liaudies 
frontas, iškėlęs ir realizmo estetikai 
svarbius visuomeninius uždavinius. Spar- 
čiai augo pažangiosios estetinės minties 
šalininkų gretos, kilo teorinis jų darbų 
lygis. Į bendrą frontą su nuosekliais 
realizmo E. šalininkais (P. Cvirka, A. Ja- 
sučiu, V. Montvila, K. Korsaku, J. Šim- 
kum, A. Venclova, S. Žuku, B. Žeko- 
niu, J. Kuzminskiu, I. Trečiokaite ir kt.) 
stojo nemaža anksčiau idealistinės E. 
principams atstovavusių rašytojų bei 
kritikų (L. Gira, V. Krėvė-Mickevičius 
ir kt.). Pažangiajai šio laikotarpio este- 
tinei minčiai būdinga suaktyvinta kova 
prieš modernistinės E. šalininkus, gi- 
lesnis ir nuoseklesnis realizmo problemų 
tyrinėjimas, laipsniškas artėjimas prie 
soc. realizmo principų. 

Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, 
prasidėjo nauja liet. meno ir estetinės 
minties raidos pakopa. Mene įsigalėjo 
socialistinio realizmo metodas, kurio 
pagr. principai yra tikroviškas gyveni- 
mo vaizdavimas, komunistinis partišku- 
mas ir liaudiškumas. Soc. realizmo E. 
reikalauja iš menininkų savo kūriniais 


486 EST—EST 


prisidėti prie pasaulio rev. pertvarky- 
mo, kovos už taiką, demokratiją ir so- 
cializmą, naujos, komunistinės visuome- 
nės kūrimo, naujo žmogaus, jungiančio 
savyje idėjinį turtingumą, dvasinį gro- 
žį ir fizinį tobulumą, formavimo. Taryb. 
laikotarpiu E. problemos liečiamos liet. 
lit-ros, taip pat atskirų meno šakų isto- 
rijos veikaluose bei studijose, kuriose, 
vadovaujantis marksistine-leninine me- 
todologija, vertinamas liet. kultūrinis 
palikimas („Lietuvių literatūros istori- 
ja", t. 1—3, 1957—65; J. Gaudrimo „Iš 
lietuvių muzikinės kultūros istorijos“, 
t. 1—2, 1958—64; J. Jurginio „Lietuvos 
meno istorijos bruožai“, 1960, ir kt.). 
Soc. realizmo E. klausimai keliami ir 
sprendžiami specialiuose darbuose bei 
straipsniuose apie šiuolaikinius taryb. 
liet. meno reiškinius. Respublikoje daug 
dėmesio skiriama gamybinei E., esteti- 
niam auklėjimui, įvestas E. kursas aukš- 
tosiose ir profesinėse technikos mo- 
kyklose. Vilniaus un-te ir kai kurio- 
se kitose aukštosiose m-lose įsteigtos 
estetikos ir meninio lavinimo katedros. 
Į liet. kalbą išversti K. Markso, F. En- 
gelso, V. Lenino, V. Belinskio, N. Čer- 
niševskio, N. Dobroliubovo, D. Pisare- 
vo, G. Plechanovo, A. Lunačiarskio, 
V. Vorovskio ir kt. veikalai E. klau- 
simais. 


ESTRADA (pranc. estrade — lentinė pa- 
kyla] — meno rūšis, jungianti dramatur- 
gijos, muzikos, choreografijos, cirko ma- 
žąsias formas. Burž. metais E. žanras 
Lietuvoje buvo mažai teišsivystęs; jį 


kultivavo daugiausia restoranų orkestrė- 
liai, platindami madingas užsienietiškas 
dainuškas bei šokius. Liet. nacionalinė 
E. pradėjo formuotis taryb. metais (fil- 
harmonijos estradiniai koncertai, meno 
saviveiklos vakarai ir kt.), daugiausia 


Estrada. Lietuvos TSR Filharmonijos estradinis 
orkestras 


vystydamasi muzikos kryptimi. Choreo- 
grafinė, cirkinė ir kt. E. formos respub- 
likoje plačiau nekultivuojamos. 

Vienus pirmųjų liet. taryb. estradinės 
muzikos kūrinių parašė B. Gorbulskis ir 
J. Novakauskas, vėliau — E. Balsys, 
V. Baumilas, R. Žigaitis, J. Gaižauskas ir 
kiti kompozitoriai. Estradinės muzikos 
autorių veikla dar labiau suintensyvėjo 
nuo 1960, įsteigus Lietuvos TSR Kompo- 
zitorių s-gos estradinės muzikos sekci- 
ją. Liet. estrados kūrėjų gretose — kom- 
pozitoriai profesionalai ir jaunesnės kar- 
tos muzikai (F. Bajoras, R. Racevičius, 
T. Makačinas, A. Raudonikis, A. Reka- 
šius ir kt.), kompozitoriai saviveiklinin- 
kai (V. Telksnys), atlikėjai instrumenta- 
listai (M. Vaitkevičius, M. Tamošiūnas) 
ir kt. Jie studijuoja E. žanro ypatumus, 
estradiškumą sieja su liaudiškumu. Est- 
radinės muzikos kūriniuose liaudies me- 
lodijų intonacijas įdomiai naudoja 
R. Racevičius, B. Gorbulskis, R. Žigaitis 
ir kt. Vertingas indėlis į liet. estradą 
yra E. Balsio muzika filmams („Adomas 
nori būti žmogumi“, „Žydrasis horizon- 
tas“ ir kt.). Atskirus tų filmų muzikos 
fragmentus E. Balsys pritaikė koncerti- 
niam atlikimui, perinstrumentavo sim- 
fo-džiazo orkestrui (džiazo orkestras, 
papildytas styginiu kvartetu, medinių 
pučiamųjų instrumentų grupe ir valtor- 
nomis). Estradinę muziką respublikoje 
ir už jos ribų propaguoja Lietuvos TSR 
Filharmonijos estradinis orkestras (įst. 
1958, vadovas J. Tiškus), Radijo ir tele- 
vizijos k-to estradinis orkestras (įst. 
1958, vadovas J. Vadauskas, nuo 1961 — 
R. Racevičius), ansamblis „Nemuno ži- 
buriai“ (ist. 1963, vadovas T. Saldaus- 
kas) ir kt. Estradinius koncertus, kaip 
muzikos meno propagavimo priemonę, 
plačiai praktikuoja respublikos meno 
saviveiklos kolektyvai. 


ĖSTŲ LITERATŪRA (ryšiai su liet. 
lit-ra). Liet. period. spaudoje apie E. !. 
pradėta informuoti XX a. pr. Apie estų 
kultūrą ir lit-rą rašė J. Tumas-Vaižgan- 
tas „Viltyje“ (1913, Nr. 100, 101), str. 
rinkinyje „Aplink Baltiją“ (1919). Burž. 
metais apie E. 1. rašė pažangieji rašy- 
tojai K. Korsakas («,,Noor Eesti“. Estų 
naujoji literatūra». — „Kultūra“, 1930, 
Nr. 5), J. Šimkus („Naujoji estų litera- 
tūra“.—, „Trečias frontas“, 1931, Nr. 4). 
Liet. žurnaluose buvo išspausdinta estų 
rašytojų straipsnių: J. Rotso „Literatū- 
ra — tautinio estų susipratimo ugdytoja“ 
(„Naujoji romuva“, 1935, Nr. 8), J. Sem- 
perio „Naujosios estų literatūros keliai“ 
(„Židinys“, 1937, Nr. 4). Estų rašytojas 
F. Tuglasas palaikė draugiškus ryšius su 
K. Korsakų, kuris vertė jo kūrinius 
į liet. kalbą (aps. „Vasaros nakties mei- 
lė".—, „Kultūra“, 1938, Nr. 11), rašė apie 
liet. lit-rą estų žurnale „Looming“ (,Kū- 
ryba“, 1937, Nr. 4). Period. spaudoje bu- 
vo išspausdinta J. Livo, A. Moro ir kt. 
estų rašytojų apsakymų vertimų. T liet. 
kalbą išverstas A. Gailito (1891—1960) 
novelių rom. „Tomas Nipernadis“ (1938, 
vertė H. Korsakienė). 1936 Šiaulių teat- 
Ie pastatyta A. Kitsbergo pjesė „„Vil- 
kaitė“. 


Estai liet. lit-ra susidomėjo dar XIX 3: 
pab. Žurnale „Olevik“ („Dabartis“, 1887: 
Nr. 13) buvo išspausdintas liet. liaudies 
dainos vertimas, vėliau žurnale „Linda 
(1897, Nr. 15)— A. Kriščiukaičio-Aišbės 
vieno apsakymo vertimas (vertime pava“ 
dintas „Smuklininko vaistas“). 1930— 
estų period. spaudoje išspausdinta liet 
poetų (P. Vaičiūno, S. Nėries, A. Miški- 
nio, K. Borutos) eilėraščių vertimų. | 

D. Tėvynės karo metu užsimezgė alti“ 
mesni ryšiai tarp estų ir lietuvių taryb: 
rašytojų. S. Nėris vertė į liet. kalba 
J. Semperio, A. Venclova — J. Sempė“ 
rio ir M. Raudo kūrinius. Po karo pras“ 
dėjo naujas, žymiai vaisingesnis liet. IT 
estų lit-rų ryšių etapas. Į liet. kalbą 15“ 
versta nemaža estų ankstesniojo ir taryb: 
laikotarpio rašytojų kūrinių. 1954 išlėl5“ 
ta antologija „Tarybinė estų poezija : 
kurioje pateikta 14 estų poetų (J. Ba“ 
baruso, V. Bekmano, E. Hijraso, R. Par“ 
vės, M. Raudo, P. Rumo, J. Semperio: 
J. Siutistės, J. Smulio, D. Varandi ir Kt 
kūrybos pavyzdžių. Pažymėtini estų I9“ 
šytojo realisto A. Tamsarės (A. HanseT“ 
Tamsaare, 1878—1940) romanų vertimai: 
„Naujasis Vanapaganas“ (1957, v. A. GI! 
cius), „Kerbojos šeimininkas“ (1900: 
v. E. Astramskas), „Tiesa ir teisingumas 
(1963, v. J. Baltušis), taip pat O. Luis0 
(1873—1953) apysakos vaikams: „Pavė; 
saris“ (1957, v. R. Butkutė), „Vasald 
(1958, v. E. Astramskas), E. Bornhiojės 
(Bornhčhe, 1862—1923) istorinė aPY>: 
„Keršytojas“ (1955, v. R. Mikalauskaitė! 
kurioje vaizduojamas 1343 estų valsti€“ 
čių sukilimas, parodoma estų, lietuviu 
ir rusų tautų draugystė, 1958 išleisti 
F. Kroicvaldo (Kreutzwald, 1804—89) 
rink. „Senovės estų pasakos“ (v. E. A5“ 
ramskas) ir 1963 estų epo „Kalevo SU“ 
nus“ (v. Just. Marcinkevičius) VeT! 
mai. 1965 išleistas E. Vildės (18097, 
1933) romanas „Meikiulos pienininka 
(v. E. Astramskas). Gausiai atstoval“ 
jama estų tarybinė lit-ra. Išversti €5tU 
rašytojų dramos veikalai; A. JakoDS“, 
no (1904—63) „Gyvenimas citadelėjė 
(1948, v. K. Kymantaitė), M. Talvė? 
(g. 1909) „Raisto velniai“ (1955, ** 
V. Miliūnas). 1951 išleista H. LeD“ 
rechto apys. „Šviesa Koordėje“ 4 
A. Žukauskas). Vyresniosios estų taij 
rašytojų kartos atstovo F. Tuglas? 
(g. 1886) pateikti 2 prozos vertimai: 
autobiografinė apys. „Mažasis Ilimarė“, 
(su plačiu K. Korsako įvadu, 1959) 60 
novelių rink. „Vikingų kraujas“ (19 žų 
abu v. E. Astramskas). Iš jaunesniu): 
estų taryb. rašytojų kūrybos išvėl5 iš 
J. Smulio (Smuul, g. 1922) „Laiška! ši 
Tamsuolių kaimo“ (1956, v. K. Urba a 
vičius), „Ledinė knyga“ (1962, V. K. so 
banavičius), aps. vaikams „Murzius JO 
reivis“ (1963, v. E. Astramskas), R 
braižos „Japonų jūra, gruodis“ (19 2 
v. D. Lukšys), V. Grosio (g. 1922) aPY“ 
„Pakėlę sparnus“ (1961, v. E. Astiafs 
kas) ir „Vieno berniuko vasara 24) 
M. Bernotavičius), L. Metsario (£- 19 <. 
apys. „Svajonės nemiršta“ (1963 5 
E. Astramskas), A. Saro (Saar, £- 1053, 
rom. „Žmogus ieškojo laimės“ Up 
v. E. Astramskas), L. Promet apys: + 


5 be vyrų“ (1964, v. E. Astramskas). 
4 išleistas saviveiklai skirtas rink. 
to Taugystė“, kuriame pateikta estų au- 
pu (D. Varandi, R. Parvės, P. Rumo 
S kt.) prozos, dramos ir poezijos kū- 
Inių, 
P Okario metais apie estų lit-rą ir atski- 
= Tašytojus nemaža rašyta liet. period. 
audoje. Pažymėtinas J. Semperio str. 
ag tarybinės literatūros keliai ir už- 
Taš Miai" („Pergalė“, 1946, Nr. 1). Liet. 
tojai rašė apie atskirus estų auto- 
są S J, Baltušis apie J. Varesą-Barbaru- 
„Pergalė, 1946, Nr. 6), K. Korsakas 
k J. Varesą-Barbarusą („Literatūra ir 
Bi“ + 1946.XII.10) ir A. Tamsarę (ten 
j 1953.1.1), A. Venclova pateikė įspū- 
Kes F. Kroicvaldo 150-jų gimimo 
gŲ minėjimo („Broliškoje Tarybų 
loje".— „Tiesa“, 1954.1.7), 
mą Sryb. metais liet. lit-ra populiarina- 
a Stijoje. Į estų k. išversta P. Cvirkos 
„„SMuno šalies pasakos“ (1955, v. 
 Pukitsas), rom. „Žemė maitintoja“ 


GO Vv. A. Erleman), poezijos antolo- 
(los „Ten, kur Nemunas banguoja" 
4, v. V. Bekmanas, R. Parvė, J. Sem- 


B dr kt.), A. Vienuolio „Paskenduolė“ 
Iti apsakymai (1957, v. A. Erleman), 
in Gudaičio-Guzevičiaus rom. „Kalvio 
Oto teisybė“ (1957, v. M. Pukitsas), 
Itggs Uckio apsakymų rink. „Gandras“ 
Noyai v. M. Pukitsas), rink. „Lietuvių 
Slės" (1958, v. T. Huik, A. Erleman), 

„ „Tciaus pjesė „Karšta vasara“ (1958, 
ban Talvest), P. Tarasenkos apys. „Už- 
L lobiai" (1960, v. M. Pukitsas), 
Nąjė leliausko rom. „Rožės žydi raudo- 
cm „(1961, v. A. Erleman), Just. Mar- 
liggą (Claus apys. „Pušis, kuri juokėsi“ 
Doezįų V. M. Lodusas), E. Mieželaičio 
Iš GS rink. „Žmogus“ (1963, v. H. Ra- 
ting S, M. Lodusas), V. Mykolaičio-Pu- 
Dar „Altorių šešėly“ (1965, v. A. Erle- 
i k Daug liet. rašytojų kūrinių verti- 
Prję „sPAUsdinta estų period. spaudoje. 
Drisį abiejų tautų lit-rų ryšių stiprinimo 
sa €da taip pat asmeniniai rašytojų 
8S aktai, 1952 Lietuvoje lankėsi grupė 
kas Tašytojų, kurie surengė lit-ros va- 
lia; 5, 1955 su revizitu Estijoje lankėsi 
Lietų, Ytojai, populiarindami liet. lit-rą. 
' RIos teatruose pastatyta nemaža es- 
„Gyvo naturgų veikalų: A. Jakobsono 
Reyes; Mas citadelėje“, „Sakalai“ (Pa- 
Eno teatras, 1947, 1953), „Kova be 
2 linijos“ (Šiaulių teatras, 1948), 
teap alvest „Pelkių velniai“ (Klaipėdos 
Isatras" 1956), „Krikštynos“ (Šiaulių 
dšligi“" 1956), E. Raneto „Sūnus pakly- 
959) (Akademinis dramos teatras, 
L6gy" „Brakonieriai“ (Klaipėdos teatras, 
"r k. Vaiguro „Dvejos vedybos“, 
Tas Tastusas pražysta“ (Klaipėdos teat- 
mogjs> 7, 1961), J. Smulio „Lea“ („Kiek 
195 ui iki mirties“, Klaipėdos teatras, 
ia, Estijos teatruose pastatyta liet. 
Šdr aturgų veikalų: V. Miliūno „Žuv- 
di (Ugulos teatras), R. Mi- 
atras 765 „Sužadėtinė (Rakverės 


Sp 
UAI, Lietuvoje ešerys (Perca fluvia- 
Vino aip ir kuoja arba lydeka, dažnas 

Še vidaus vandenyse, Neršia balan- 


džio pab.—gegužės pirmojoje pusėje. 
1930—39 būdavo sugaunama nuo 775 
iki 1706 (vid. 1200) cnt per metus, iš 
jų apie 509; Kuršių mariose; 1950—62 
nuo 654 iki 3104 (vid. 1700) cnt per 
metus, iš jų daugiau kaip 8095 Kuršių 
mariose. 1950—62 E. sudarydavo vid. 
595 visų sugautų žuvų (pagal svorį). 


EŠERINIS — 1. Ežeras Rokiškio rj., 8 km 
i š. r. nuo Skapiškio. Plotas 30 ha. Eže- 
ras ovalus, dubuo išgulėtas ledo luisto. 
Ilgis 700 m, didž. plotis 550 m. Krantai 
lėkšti, pelkėti, sunkiai prieinami. Lėkštą 
dugną dengia sapropelis. Ežeras verslo- 
vinis; žuvies 1961 sugauta 7,1 kg/ha 
(daugiausia karšių). 

2. Ežeras Švenčionių rj., 4 km į p. v. 
nuo Joniškio. Plotas 19 ha. Dubuo išgu- 
lėtas ledo luisto. Ežeras trikampis. Ilgis 
780 m, didž. plotis 610 m, kranto linijos 
ilgis 2250 m. Krantai lėkšti, apaugę miš- 
ku, pietinis — pelkėtas. 5 

3. Ežeras Švenčionių rj., 5 km į v. nuo 
Švenčionėlių. Plotas 18 ha. Ežeras elip- 
sės formos. Krantai žemi, pelkėti, apau- 
gę krūmais. 

4. Ežeras Švenčionių rj., 8 km į p. v. 
nuo Labanoro, 1 km į r. nuo Rašios eže- 
ro. Plotas 15 ha. Ežeras ištįsęs iš š. r. 
į p. v.; ilgis 740 m, didž. plotis 335 m, 
kranto linijos ilgis 1900 m. Krantai 
aukšti, statūs. Ežeras verslovinis. 

5. Ežeras Zarasų rj., 8 km į p. v. nuo 
Salako; dar vad. Pošeriniu. Plotas 10 ha. 
Ežeras rininis; ilgis 650 m, didž. plotis 
200 m. Ežeras pasiekęs senatvės stadiją. 
Krantai lėkšti, pelkėti. Lėkštą dugną 
dengia sapropelis. Įteka Grabelė, išteka 
Ešerinė (į Avinuosto ež.). 

6. Ežeras Varėnos rj. Ž. Didysis Eše- 

rinis, 
ETERINIAI ALIĖJINIAI AUGALAI. Kai 
kuriuose Lietuvos tarybiniuose, parodo- 
muosiuose, eksperimentiniuose ir kt. 
ūkiuose auginama po kelis arus, kartais 
po kelis hektarus kmynų, pipirmėtės, 
vaistinės ramunės, rečiau — kalendros, 
vaistinės šventagaršvės, vaistinės meli- 
sos, šalavijo. Eteriniai aliejai iš jų ne- 
gaminami, nes pasėlių plotai nedideli. 
Tų augalų sėklos, lapai, žiedynai, šak- 
nys naudojami kaip prieskoniai maisto, 
degtinės bei likerių pramonėje, med. 
reikalams (vaistinių žolių mišiniams ga- 
minti). 

Lit.: J. Jaskonis, Eterinių aliejų kiekis kai 

kuriuose eteriniuose augaluose.—,LTSR MA 
darbai“, 1960, C 3. 
ETIMOLOGIJA (gr. etymologia, iš ety- 
mon — tikroji, pirmykštė žodžio reikš- 
mė 4-log0s — žodis, mokslas]— kalboty- 
ros šaka, tirianti žodžių kilmę, jų gene- 
tinius ryšius su kitais tos pačios kalbos 
ir kitų kalbų žodžiais. Dabartinė E. pra- 
dėjo formuotis XIX a. pirmojoje pusėje, 
kalbotyroje ėmus taikyti istorinį lygina- 
mąjį metodą. Mokslinis žodžių etimo- 
logizavimas reikalauja griežtai laikytis 
fonetinių, morfologinių ir semantinių 
kriterijų. 

Prie liet. kalbos žodžių kilmės aiški- 
nimo yra prisidėję daugelis įv. šalių kal- 
bininkų (J. Zubatas, R. Trautmanas, 
A. Leskinas, P. Personas, H. Petersonas, 


EšE—ETM 487 


A. Briukneris, M. Nidermanas, E. Niemi- 
nenas, M. Fasmeris, H. Benderis ir kt.). 
Medžiagos, liečiančios liet. kalbos E., 
paskelbta latvių kalbininkų K. Miulen- 
bacho ir J. Endzelyno „Latvių kalbos 
žodyne“ (4 t, 1923—32). Liet. kalbos 
E. srityje daugiausia nuveikė liet. kal- 
bininkas K. Būga. Ligšiolinio tyrinėji- 
mo rezultatus apibendrino vok. kalbi- 
ninkas E. Frenkelis, parašęs pirmąjį liet. 
kalbos etimologijos žodyną. Nemaža 
moksl. straipsnių E. klausimais paskelbė 
liet. taryb. kalbininkai (V. Mažiulis, 
J. Sabaliauskas, V. Urbutis ir kt.). 


ĖTINGOFAS Borisas [1887 Vilniuje — 
1958.11.23 Maskvoje|— revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis, partinis darbuotojas, 
žurnalistas. 1903, mokydamasis Vilniaus 
realinėje m-loje, istojo į RSDDP. Už rev. 
veiklą 1903 suimtas, pašalintas iš m-los 
be teisės įstoti į kitas šalies mokslo įstai- 
gas ir adm. tvarka ištremtas iš Vilniaus. 
Part. darbą toliau dirbo Varšuvoje, 
Tbilisyje. Už rev. veiklą 1904 buvo ka- 
linamas Varšuvoje ir 1909 Tbilisyje. 
Nuo 1909 pab. iki 1910 pab. dirbo Vil- 
niuje pogr. part. darbą, veikė prieš 
menševikus ir bundininkus. Nuo 1911 
gyveno Peterburge. Antrojo Tarybų su- 
važiavimo (1917.X) dalyvis. Dalyvavo 
Žiemos rūmų šturme, buvo laikr. „Izves- 
tija“ redkolegijos narys. Piliet. karo 
metais vienas Tarybų valdžios organi- 
zatorių Š. Kaukaze. Po piliet. karo dir- 
bo Maskvoje Švietimo, Užsienio reikalų 
liaudies komisariatuose, buvo TSRS 
Aukščiausiojo teismo narys ir kt. 


ETIŪDAS [pranc. ėlude — mokymasis, 
lavinimasis]— probleminio pobūdžio li- 
teratūros kritikos ar istorijos straipsnis. 
Skirtinas nuo studijos, kuria vadinamas 
didesnės apimties, daugiau faktinės me- 
džiagos pateikiantis darbas. Ikitaryb. 
laikotarpiu iš idealistinės estetikos po- 
zicijų E. parašė B. Sruoga („Dainų poe- 
tikos etiudai“, 1927), M. Miškinis („Di- 
džiųjų rašytojų siluetai“, 1936), V. My- 
kolaitis-Putinas („Literatūros etiudai“, 
1937) ir kt. Prie E. skirtini kai kurie 
E. Radzikausko (L. Giros), K. Korsako 
ir kt. lit. kritikos straipsniai. Taryb. me- 
tais E. pobūdžio straipsnių paskelbė 
A. Venclova (rink. „Laikas ir rašytojai“, 
1958; „Epochos vėjas“, 1960), K. Kor- 
sakas (kn. „Literatūrų draugystė“, t. 1, 
1963), J. Lankutis (kn. „Literatūra ir hu- 
manistiniai idealai“, 1963), V. Kubilius 
(rink, „Mūsų rašytojai“, 1958), K. Amb- 
rasas, I. Kostkevičiūtė ir kt. 


ĖTMONAS — feodalinės Lietuvos karo 
vadas. Ligi Kazimiero Jogailaičio (val- 
džiusio 1440—92) Karo metu kariuome- 
nei vadovavo didieji kun-ščiai. Pirmą 
kartą dokumentuose E. titulu paminėtas 
1497 K. Ostrogiškis. Buvo du E.: didy- 
sis, arba vyriausiasis, ir lauko (kartais 
vadinamas kiemo E.). Didysis E. pra- 
džioje vadovavo į karą traukiančiai ba- 
jorijai, o lauko E.— samdytajai kariuo- 
menei. Nuo XVII a., bajorijai nustojus. 


488 ETM—EVO 


dalyvauti karuose ir valstybės sienas 
ginant tik 'samdytajai kariuomenei, di- 
dysis E. buvo jos vadas ir reikalų tvar- 
kytojas. Lauko E. tada buvo didžiojo 
E. padėjėjas, vadovavo kuriai nors ka- 
riuomenės daliai, o nesant didžiojo E., 
ėjo pastarojo pareigas. Didysis E. buvo 
ne tik kariuomenės vadas, bet ir karių 
teisėjas, turėjo teisę karo, žygio ar sto- 
vyklavimo metu bausti karius net mir- 
timi. Didžiojo E. žinioje buvo visa ka- 
riuomenė — artilerija, kavalerija, pėsti- 
ninkai ir inžinerinės dalys. 

ĖTMONŲ ARTIKULAI — senovės Lietu- 
vos karo vadų leidžiami kariniai įstatai, 
skirti tvarkai palaikyti samdytoje ka- 
riuomenėje. Už dezertyravimą, pasitrau- 
kimą iš sargybos, municijos pasisavini- 
mą, žmonių plėšimą, ginklo pralošima 
kortomis arba kauliukais, už ginkluotas 
peštynes ir panašius nusikaltimus E. a. 
numatė mirties bausmę; už triukšmo kė- 
limą naktį, savavališką išėjimą maisto 
ieškoti, vaikščiojimą be ginklo, vaidus, 
ginklo pakėlimą prieš kitą karį — plaki- 
mą virvėmis, mušimą lazdomis, rankos 
nukirtimą. Pirmieji E. a., priimti Vil- 
niaus seime ir patvirtinti Lietuvos Di- 
džiosios Kunigaikštystės (LDK) vyriau- 
siojo etmono G. Chodkevičiaus, žinomi 
iš A. Gvagninio „Europinės Sarmatijos 
aprašymo“ (1581). LDK etmono M. Rad- 
vilos įsakymu 1754 Nesvyžiuje išspaus- 
dintas E. a. rinkinys „Kariniai artiku- 
lai, įvairiais laikais nustatyti Žečpospoli- 
tos, Lenkijos karalių ir Lietuvos Didžio- 
sios Kunigaikštystės etmonų autoritetu“ 
(„Artykuly Woienne Powagą Rzeczy 
Pospolitey, Krėlėw Polskich y Hetma- 
nėw W. X. Litt. rėžnymi czasy ustano- 
wione"). 

Lit.: L. Jucevičius, Raštai, V., 1959 [p. 341— 

347). 
ETNOGRAFIJA [gr. eihnos — tauta - 
grapho — rašau] — istorijos mokslo šaka, 
tyrinėjanti tautų materialinės, visuome- 
ninės ir dvasinės kultūros ypatumus. Pir- 
maisiais XX a. dešimtmečiais Lietuvoje 
greta etnografijos buvo vartojamas tau- 
totyros terminas. XIX a.—XX a. pirmo- 
joje pusėje E. objektas buvo valstiečių 
gyvenimas; nuo XX a. vid. imta tyrinėti 
darbininkų šeimos buitį ir kultūrą. Pa- 
grindinis E. šaltinis yra ekspedicijų ir 
išvykų metu užfiksuota medžiaga (ap- 
rašai, fotografijos, piešiniai, filmai), mu- 
ziejiniai eksponatai. 

Liet. liaudies buitimi ir kultūra do- 
mėjosi įv. tautų atstovai, todėl lit-ros 
tais klausimais yra rusų, vokiečių, lenkų 
ir kt. kalbomis. Pirmieji rašytiniai šalti- 
niai, kuriuose pateikiama etn. duomenų, 
gana įvairūs. Tai trumpos užuominos 
apie kai kurias liet. genčių gyvenimo 
ypatybes (Tacitas I a., Vulfstanas IX a.). 
Žinių apie lietuvius pagausėjo nuo V. 
Europos pirklių kelionių, ypač Kryžiuo- 
čių ordino agresijos Pabaltijyje. Svarbūs 
feod. laikotarpio liet. liaudies buičiai 
pažinti šaltiniai yra dvarų inventoriai, 
feodalų ūkinės instrukcijos ir Lietuvos 


Statutas. Reformacijos veikėjai aprašė 
senojo liet. tikėjimo liekanas. Yra ke- 
letas vertingų XVII a. darbų: A. Bran- 
do kelionių aprašymas, T. Lepnerio ir 
M. Pretorijaus tyrinėjimai. Iš K. Done- 
laičio „Metų“ taip pat galima susidaryti 
vaizdą apie XVIII a. liaudies kultūrą. 
Prūsijos lietuvių gyvenimas buvo tyrinė- 
jamas ir vėlesniais laikais (E. Gizevijus, 
F. Tecneris, A. Becenbergeris, K. Ka- 
peleris). XIX a. etn. medžiagą ėmė 
rinkti ir tyrinėjimus skelbti D. Poška, 
L. Jucevičius, S. Daukantas, M. Valan- 
čius, A. Juška, P. Višinskis. Nemažą 
reikšmę etn. tyrinėjimams Lietuvoje tu- 
rėjo Rusijos Geografinė d-ja, 1867 įstei- 
gusi Vilniuje savo skyrių. Ši d-ja siuntė 
į Lietuvą tyrinėtojus (E. Volterį, J. Kuz- 
necovą) rinkti etn. medžiagos, taip pat 
medžiagą rinko per vietoje dirban- 
čius mokytojus. 1907 įsteigtoji Lietuvių 
mokslo d-ja leido serijinį leidinį „Lie- 
tuvių tauta“, kur buvo skelbiama ir etn. 
medžiaga. Tais pačiais metais įsteigta 
Lietuvių dailės d-ja rinko ir propagavo 
liaudies meno pavyzdžius. 

Burž. metais Lietuvoje daugiausia do- 
mėtasi tautosaka. Etnografai buvo susi- 
būrę į P. Bugailiškio vadovaujamą Šiau- 
lių kraštotyros d-ją. D-ja rengė ekspe- 
dicijas, leido žrn. „Gimtasai kraštas“, 
kuriame vyravo etn. medžiaga, globojo 
„Aušros“ muziejų Šiauliuose. Kitas etn. 
darbo centras buvo Kultūros muziejaus 
etnografijos skyrius Kaune. Papročių ap- 
rašymai buvo skelbiami serijiniuose lei- 
diniuose: „Tauta ir žodis“, „Mūsų tau- 
tosaka", „Tautosakos darbai“, 

Taryb. metais E. Lietuvoje įgijo lygias 
teises greta kitų visuom. mokslų. To 
darbo centru respublikoje yra Lietuvos 
TSR MA Istorijos in-to etnografijos sek- 
torius, kuris nuo 1949 kasmet rengia 
etn. ekspedicijas. Etnografų kadrai ren- 
giami Vilniaus un-te, kur taip pat vyk- 
domi etn. tyrinėjimai. 1961 įsisteigusi 
Lietuvos TSR Kraštotyros d-ja renka 
etn. medžiagą. Iki šiol daugiausia tyri- 
nėta žemdirbystė, trobesiai, drabužiai, 
maistas, šeima ir jos papročiai. Duome- 
nys skelbti serijiniame leidinyje „Iš lie- 
tuvių kultūros istorijos“, veikale „Lie- 
tuvių etnografijos bruožai“, kituose Lie- 
tuvos TSR MA leidiniuose, „Lietuvos 
TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbuo- 
se“, TSRS MA Etnografijos in-to leidi- 
niuose. Gausius etn. eksponatų rinkinius 
turi Istorijos-etnografijos muziejus Vil- 
niuje, Šiaulių „Aušros“ muziejus, meni- 
nių dirbinių — Vilniaus ir Kauno dailės 
muziejų liaudies meno skyriai. 

E. padeda liaudies praeityje sukurtus 
racionaliuosius gamybinės veiklos ir 
buities bruožus panaudoti, kuriant da- 
barties gyvenimą. Kai kurie liaudies 
archit-ros elementai, tautiniai drabužiai, 
audinių raštai, liaudies kulinarinės ži- 
nios šiuo metu pritaikomos gamyboje, 
kultūriniame gyvenime. Liaudies meno 
motyvai plačiai naudojami taikomojoje 
ir dekoratyvinėje dailėje. Geriausieji 
darbo, kalendorinių ir šeimos švenčių 
papročiai, suteikus jiems dabartinio gy- 
venimo turinį, paįvairina taryb. visuo- 
menės darbą ir buitį. 


Lit.: P. Dundulienė, Etnografijos mokslo Pr 
kimai Tarybų Lietuvoje (1940—1957 m.) ud, 
mokslo darbai“, t. 20, V., 1958; A. Bumiuaj“ 
kaūiTe, DTHOrpabuveckue HCCAEeAOBAHKA B Ž 
Be B 1940—1960 roAax.—,,CoBeTckai T 
dux“, 1960, Ne 3; A. BuunayckaūTe, DTHO 
duveckaa paGoTa B Aurosckoi CCP—u“- i, 
graphica“, III-IV, Brno, 1962; V. Milius; ti 
tuvių tarybinės etnografijos 1945—61 KEN 
bibliografija. — „Istorija“, t. 4, 1963; LietU 
etnografijos bruožai, V., 1964. 


EVA Vytautas [g. 1930.VIII.20 L 
ne] — inžinierius, energetikas, technik“ 
mokslų kandidatas (1964). 1955 balt“ 
Kauno Politechnikos in-tą, iki 1958 Ūi 
bo jame ped. darbą. Nuo 1961 Lietuvė“ 
TSR MA Energetikos ir elektrotechnik"? 
in-to vyr. inžinierius, nuo 1962 to I“ 

moksl. sekretorius. Paskelbė  MOKš“ 
straipsnių apie šilumos mainus ir kt 


ĖVERLINGAS Juozas [1890.VIIL25 
diškiuose (Mažeikių rj.)— 1961.X-9 L 
pat] — revoliucinio judėjimo 1 r 
Valstietis. Nuo 1915 priklausė pa“ 
gaus jaunimo rateliui Žemaitijoje. DI? i 
ge su kitais leido neleg. antikai7ėi: 
nį laikraštėlį „Sodžiaus jaunimas : id 
tai 1916 suimtas ir išvežtas į FC 
richshofą (Vokietija). Grįžęs į BIMUN“ 
burž. metais platino LKP spaudą, Ua 
revoliucionierius. 1940—41 aktyvia“ 
lyvavo socializmo statyboje. POK3F 
metais dirbo administracinį, ŪKINi 
partinį darbą Mažeikių rj. Nuo 1 
TSKP narys. 


EVOLIŪCIJOS TEORIJA — mokslišk“ 
gyvybės kilmės, istorinio Oral“ AL, 
vystymosi dėsningumų aiškinimas. Jius 
skiros mintys apie org. pasaulio evo A 
ciją buvo reiškiamos jau sen. | i 
jos mokslininkų ir filosofų, tačia“ „1; 
buvo teoriniai samprotavimai, nepali 
moksl. įrodymais. Nuo renesanso 1? ži 
vis labiau vystantis gamtos moksla 
buvo pastebėta, kad organizma 
imta skelbti evoliucines idėjas. 
si šių idėjų skelbėjai buvo Z. 844): 
(1707—88) ir Sent-Ileras (1772—1 
Jų veikaluose ypač buvo paDI“ iami: 
kad organizmai kinta, aplinkos veiki 
Aiškiai suformuluotą E. t. 1809 pask 
Ž. Lamarkas. „mieli 
Lietuvoje evoliucines idėjas Pir 
ėmė skleisti XVIII a. pab.—XIX 4 <. 
mojoje pusėje Vilniaus un-to If ras 
dicinos-chirurgijos akademijos E“ ygtų 
mokslų dėstytojai. Dalis šių sPeClė 74 
mokėsi arba tobulinosi V. EuroPO? (į. 
lyse. Žymiausi evoliucinių pažiūrų Ansi 


bėjai buvo profesoriai L. iuo 
E. Eichvaldas, A. Sniadeckis. Ev 105? 
nių minčių randama ir kai gome 


G. Forsterio bei kitų pažangiujU "- go 
tinio Vilniaus un-to mokslininkų E ich 
janaus mokinio F. Jurevičiaus: puošė: 
valdo mokinio K. Miramo) 03F „je 
Šie mokslininkai iškėlė gilių minčii ps 
org. pasaulio išsivystymą iš Ne8 api? 
medžiagos, organizmų kintamumė: “r 
kos įtaką jų vystymuisi, nustatė Ko 
rias pereinamąsias atskirų Fa Eic“ 
sisteminių grupių formas. TačiaU ininkt 
valdo, A. Sniadeckio ir kt. gaMU ggiė 
evoliucinėse koncepcijose Ne“ je 
idealistinių elementų (pvz., JIE P i Aug 
no, jog pasauliui pradžią daV 


Bamtinė jėga, kuri nustačiusi jo vysty- 
Mosi dėsnius, tačiau toliau į jo reikalus 
Nebesikišanti). Klerikalinė reakcija labai 
Puolė evoliucines idėjas ir jų skleidė- 
JUS, ypač A. Sniadeckį. Vilniaus un-tas 
tuo metu buvo vienas pažangios evoliu- 
Cinės minties židinių Europoje. 

Nuoseklią materialistinę E. t. 1859 pa- 
Skelbė Č. Darvinas. Šios teorijos pa- 
8rindą sudaro mintis apie natūraliąją ir 
dirbtinę atranką. Darvinas materialistiš- 

1 išaiškino organizmų vystymąsi to- 
bulėjimo linkme, jų prisitaikymą prie 
Bamtinės aplinkos. Darvino E. t. buvo 
Mirtinas smūgis metafizinėms idealisti- 
nėms pažiūroms gamtos moksluose. Ją 
abai vertino marksizmo klasikai, tačiau 

artu nurodė ir jos maltusinio pobū- 
džio klaidas. Darvinizmo vystymuisi di- 
ele reikšmę turėjo pažangiųjų Rusi- 
J0s mokslininkų (A. ir V. Kovalevskių, 

Mečnikovo, K. Timiriazevo ir kt.), 

Mičiurino ir kitų taryb. mokslininkų 
arbai, 

„Lietuvos buržuazija, slopindama liau- 
"les rev, judėjimą, atsitvėrusi nuo pa- 
žangaus Rusijos ir tarybinio mokslo, su- 
darė palankias sąlygas idealistinėms pa- 
žiūroms skleisti, kovoti prieš darviniz- 
mą. Didžiausi E. t. priešai burž. Lietu- 
Voje buvo reakc. mokslininkai, filosofai 
It sociologai (P. Dovydaitis, A. Damb- 
Tauskas, E. Landau, A. Maceina ir kt.), 
“arvino evoliucijos teorijai priešpastatę 
idealistines (daugiausia religines) „teori- 
Jas“. Šioms „teorijoms“ skleisti daugiau- 
Ša buvo naudojami klerikaliniai žurna- 
li („Židinys“, „Logos“, „Soter“, „Kos- 
mos“, „Naujoji romuva“). Vidurinių ir 
aukštųjų m-lų programose E. t. dės- 

Mas nebuvo numatytas. Evoliucijos 
Principas, org. gamtos vienybės idėja 
Neatsispindėjo nė biologinių disciplinų 
Vadovėliuose, 

Ž materialistinį gyvybės esmės su- 
Pratimą aktyviai kovojo nemaža Lietu- 
Os senosios kartos mokslininkų, ypač 
tie, kurių pasaulėžiūrai turėjo įtakos 
Pažangieji Rusijos mokslininkai. Iš jų 
Minėtini profesoriai P. Avižonis, T. Iva- 
Nauskas, J. Kairiūkštis. Jie gynė mate- 
Talistinę pasaulėžiūrą gamtos moksluo- 
Še, kovojo prieš antidarvinistus. Avižo- 
Nis materialistiškai aiškino gyvybės at- 
širadimą, gynė rūšių kintamumo idėją. 
riūkštis savo veikaluose ir straips- 
„UUose griovė religines-idealistines pa- 
„Ūras į gyvosios gamtos vystymąsi. Dar- 
Inizmo pozicijas Lietuvoje ypač stipri- 
No Ivanauskas, savo iniciatyva dėstęs 
Ni t. Kauno un-te. Paskaitose ir straips- 
lose remdamasis sistematikos, lyg. 
Snatomijos, embriologijos, paleontologi- 
al Zoogeografijos duomenimis, jis aiš- 
mo Darvino pažiūras į natūraliąją 
Štranką, evoliucijos priežastis ir kt. 
O veikla turėjo didelę reikšmę jauno- 
SOS biologų Kartos auklėjimui. Vėliau 
Arvinistais tapo profesoriai J. Dagys, 
ki Jankauskas, J. Kupčinskas, P. Snars- 
IS J. Šopauskas, docentai J. Kaunec- 
lenė, M. Natkevičaitė-Ivanauskienė, 
+ Vaitkevičius, M. Valius, biol. moks- 
V kandidatė N. Likevičienė, filos. moks- 
V kandidatas G. Zimanas ir kt. 


Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, 
1940 darvinizmą imta dėstyti aukšto- 
siose ir vidurinėse m-lose, propaguoti 
spaudoje, pradėti leisti darvinizmo va- 
dovėliai (pirmą kartą išl. 1947), vid. 
m-lose organizuoti jaunųjų gamtininkų 
būreliai. 1959 pirmą kartą liet. kalba iš- 
leistas Č. Darvino veikalas „Rūšių atsi- 
radimas“, 

Lit: Bb. PažkoB, Pycckue GHOAOrH-3B0A10- 
IĮAOHKCTBI AO ĄapBzHa, T. 1—2, M.-A., 1951— 
1952; K. Jankevičius, Nauji laimėjimai toliau 
vystant darvinizmą.—,,Komunistas", 1959, Nr. 4; 
Darvinizmas gyvuoja ir vystosi, V., 1960; 
Z. Fedorowicz, Ewolucjocnizm na Uniwersytecie 
Wileūskim przed Darwinem. — ,„Memorabilia 
zoologica“, Wroclaw—Warszawa, 1960, Nr. 4. 
EŽAIČIAI — kaimas Klaipėdos rj., Vė- 
žaičių apyl, 5 km į p. r. nuo Gargždų. 
209 gyv. (1959). Per kaimą teka Skinija 
(Minijos intakas). Kaimo sodybos tęsiasi 
apie 2,5 km abipus kelio, jungiančio 
Vėžaičius su Medsėdžiais. Pr. m-la (nuo 
1933), biblioteka. 


EŽEIKIAI — kaimas Joniškio rj., Pociū- 
nų apyl, 5 km į p. v. nuo Joniškio. 
160 gyv. (1959). Per kaimą teka Vil- 
kiaušis (Sidabros deš. intakas). Iš r. prie 
E. prieina Vilkiaušio miškas. Malūnas, 
pr. m-la (1918—56 pradinė, 1956—59 
septynmetė). 


EŽERĖLĖ — upė Radviliškio ir Pakruojo 
Ij, Daugyvenės kair. intakas. Ilgis 
53 km, baseino plotas 150 km?. Praside- 
da Puipių apylinkėse, 4 km į v. nuo 
Šeduvos. Aukštupyje vad. Šiekštumu. 
Teka per Arimaičių ež. į š. r. Įteka 
į Daugyvenę 5 km nuo jos žiočių, 
4 km į š. nuo Klovainių. Intakai: deši- 
nysis — Dervelis, kairieji — Uosupis, 
Sidabrupis, Vismanta. Vid. nuolydis 
114 cm/km. Vid. debitas aukščiau Uos- 
upio 0,22 m?/s, žiotyse 0,75 m/s. Aukšt- 
upys kanalizuotas. 


EŽERĖLIO PĖLKĖ, Strukbalis, — pelkė 
Kauno rj., 17 km į v. nuo Kauno, 3 km 
į p. nuo Zapyškio. Plotas 2689 ha. Pelkė 
plyti Nemuno ir Šešupės vandenskyroje, 
Kazlų Rūdos miškų masyvo š. r. dalyje. 
Nesupelkėjęs žemės plotas, kuriame įsi- 
kūrusi Ežerėlio gyvenvietė, skiria pelkę 
į 2 dalis: į š. yra Ežerėlio I (500 ha), 
į p.— Ežerėlio II (2189 ha) pelkė. Eže- 
rėlio I pelkė — buv. plynraistinė bei ply- 
ninė žemapelkė. Jos vid. gylis 2,14 m. 
Durpės iškastos. Jose rasta vivianito. 
Dugne 1 m mergelio sluoksnis. 


Ežerėlis 3 


EŽA—EŽE 489 


Ežerėlio II pelkė ežerinės kilmės. Joje 
telkšo 2 ežerai (iš viso 44 ha) ir daug 
ežerokšnių. Yra daug salų. Didesnioji 
šios pelkės dalis (8096)— plyninė aukš- 
tapelkė, mažesnioji — raistinė bei plyn- 
raistinė žemapelkė (1496) ir tarpinio tipo 
pelkė (696). Aukštapelkinį klodą sudaro 
fuskuminės ir švylinės durpės; mišrų- 
jį — fuskuminės, mediuminės, viksvinės, 
nendrinės, medieninės-nendrinės; žema- 
pelkinį — alksninės, viksvinės, nendri- 
nės. Durpių klodo didž. storis 6,5 m, vid. 
2,99 m; vid. susiskaidymas 2405, vid. 
peleningumas 4,79). Dugne smėlis. Pa- 
dugnėje aptikta doplerito. Prie ežerų po 
durpėmis yra ežerinių nuosėdų sluoks- 
nis (siekiantis 2—3 m storį), kurianie 
rasta agaro (vandens riešuto) vaisių lie- 
kanų. 

Durpes pradėta kasti nuo 1918. Ežerė- 
lio durpių įmonė — viena seniausių Lie- 
tuvoje (ž. Ežerėlis 3). Burž. valdymo me- 
tais joje dirbo 250—300 darbininkų vie- 
no sezono metu. Buvo naudojamos pri- 
mityvios elevatorinės mašinos. Per me- 
tus buvo pagaminama apie 15000 t 
durpių. Taryb. metais Ežerėlio durpių 
įmonė virto moderniu mechanizuotų 
kombinatu. 1963 pagaminta 190000 t 
durpių kurui, 30 000 t trašoms, 35 000 t 
kraikui. Ruošiamasi iš durpių gaminti 
pašarines mieles; pastatytas hidrolizės 
cechas. Baigiamas įrengti (1964) pusbri- 
kečių cechas. 


EŽERĖLIS — 1. Ežeras Kauno rj., 1,5 km 
į p. r. nuo Ežerėlio gyvenvietės, Eže- 
rėlio pelkėje. Plotas 24 ha. Ežeras ova- 
lus; ilgis 600 m, didž. plotis 500 m. 


2. Ežeras Kauno rj, 1 km į p. nuo 
Ežerėlio gyvenvietės, Ežerėlio pelkėje. 
Plotas 20 ha. Ežeras ovalus; ilgis 600 m, 
didž. plotis 450 m. 


3. Miesto tipo gyvenvietė Kauno rį., 
20 km į v. nuo Kauno, 5 km į p. nuo 
Zapyškio. 2189 gyv. (1959). Gyvenvietė 
įsikūrusi Kazlų Rūdos miškų masyvo 
š. r. pakraštyje, Ežerėlio pelkės viduryje 
esančiame nesupelkėjusiame plote. Yra 
viena didžiausių Lietuvos TSR durpių 
įmonių, 25 lovų ligoninė (nuo 1954), 
vid. m-la (1933—53 pradinė, 1953—55 


septynmetė), klubas, biblioteka (nuo 


TT A O A „Aa 


490 EŽE—FAL 


1963), vaikų darželis ir lopšelis. Gyven- 
vietė ėmė kurtis po I pasaul. karo, pra- 
dėjus eksploatuoti (1918) Ežerėlio dur- 
pyną. 1923 joje buvo 132 gyv. Po D. 
Tėvynės karo rekonstravus ir išplėtus 
durpių įmonę, prie jos susikūrė mūrinis 
durpininkų miestelis. 


EŽERIŪKAS — ežeras Trakų rj., 10 km 
į p. nuo Trakų, 3 km į p. r. nuo Šklė- 
rių. Plotas 11 ha, didž. gylis 7,6 m, vid. 
gylis 4,3 m. Ežeras trikampis. V. kran- 
tas žemas, pelkėtas, kiti — statūs. Per 
Ežeriuką teka Lukna (Merkio intakas), 
įteka Aluona (iš Ilgučio ež.). 


EŽEROTYRA. Pirmosios moksl. žinios 
apie Lietuvos ežerus randamos statisti- 
niuose metraščiuose (1861 Vilniaus ir 
Kauno gub., 1863 Gardino gub.): juose 
aprašyti kai kurie didesnieji ežerai. 
1899 žurnale „Visla“ (Varšuvoje), mkt. 
J. Radziukyno straipsnyje, aprašytas Du- 
sios ežeras. 1902 Vilniuje ir Peterburge 
išspausdintuose G. Stanevičiaus straips- 
niuose yra apžvalginių žinių apie di- 
desniuosius Vilniaus ir Kauno gub. eže- 
rus. 1903 Vilniuje išleistas prof. P. Ma- 
tulionio plakatas „Žuvų kalendorius“. 
Jame nurodytas žuvų neršimo laikas 
Lietuvos vandenyse. Plačiau Lietuvos 
ežerus tyrinėjo 1904 vasarą Maskvos 
un-to ekspedicija. Buvo aprašyta ichtio- 
loginiu požiūriu apie 200 ežerų, be to, 
duotos trumpos morfometrinės ir mor- 
fologinės jų charakteristikos. 1909 Drūk- 
šių ežerą tyrinėjo M. Pavlovskis. Lenkų 
okupuotoje Lietuvos dalyje H. Garli- 
kovska 1923 sudarė Vilniaus kr. ežerų 


F, £ — lietuvių abėcėlės dešimtoji raidė. 
Ja žymimos dvi liet. kalbos priebalsinės 
fonemos: kietoji „f“, pvz., „forma“, 
„funkcija“, ir minkštoji „f“, kurios 
minkštumas prieš užpakalinės eilės bal- 
sius žymimas minkštinamuoju ženklu i, 
pvz., „„fetras“, „filmas“, „fiuzeliažas“. 
„F“ yra ankštumos pučiamasis lūpinis- 
dantinis duslusis priebalsis. 


FABIJONIŠKĖS — kaimas Vilniaus rj., 
Bukiškių apyl., 6 km į š. nuo Vilniaus, 
prie plento į Ukmergę. 462 gyv. (1959). 
Daugumas sodybų stovi viena prie ki- 
tos. Iš š. r. prieina Verkių miškas. Pr. 
m-la (nuo 1918), biblioteka (nuo 1960). 
1866 buvo 111 gyv. 


„FAKEL KOMMUNIZMA"' („DakeA KoM- 
MyYHH3Ma"—,„ Komunizmo fakelas“)— ko- 
munistinis žurnalas rusų kalba, ėjęs 
1919 Vilniuje ir Minske. Leido Lietuvos 
ir Baltarusijos Komunistinės jaunimo 
s-gos CK ir Vilniaus k-tas. Red, J. Grei- 
fenbergeris. Nr. 1 išėjo 1919.III.2 Vil- 
niuje, Nr. 2—3— 1919.VI. 15 Minske. 


statistiką, V. Slavinskis 1924 aprašė Ža- 
liuosius ežerus (Vilniaus rj.); Trakų gru- 
pės ežerus 1928 tyrinėjo R. Kongelas ir 
E. Rakovskis. Burž. Lietuvoje 1926 pra- 
dėti didžiųjų Sūduvos ežerų (Dusios, 
Metelio, Obelijos) batimetriniai tyrimai. 
Nuo 1933 ežerus pradėjo tirti Kauno 
un-to geografijos katedros personalas ir 
studentai; be to, ežerais domėjosi S. Ko- 
lupaila, Č. Pakuckas (ežerų kilmės po- 
žiūriu), T. Ivanauskas, P. Šivickis, K. Re- 
gelis (biologiniu požiūriu). 1930—40 
Žemės ūkio m-jos melioracijos skyrius 
tyrinėjo Lietuvos ežerus, rūpindamasis 
žuvų ūkio pagerinimu. 

Taryb. metais ežerus tiria Lietuvos 
TSR MA Geologijos ir geografijos in-tas 
(nuo 1964 Geografijos skyrius), Botani- 
kos in-tas, Zoologijos ir parazitologijos 
in-tas, Vilniaus un-to gamtos f-tas. Žy- 
mesnieji ežerotyrininkai: K. Bieliukas, 
V. Chomskis, A. Garunkštis, I. Gasiūnas, 
I. Klimkaitė, J. Maniukas, A. Stanaitis, 
B. Šarkinienė, M. Vasiliauskienė, E. Žu- 
kaitė. Kompleksiškai ištirta apie 200 eže- 
rų. Tiriamas ežero dubuo, nuosėdos, 
vandens masės terminis režimas, che- 
mizmas, dujinis režimas, sąmaiša ir ba- 
lansas, apyežerio sąlygos, ežerų geogra- 
finis paskirstymas Lietuvos TSR, augali- 
ja ir gyvūnija. Sudarytas Lietuvos TSR 
ežerų katalogas, išleista K. Bieliuko kny- 
ga „Ežerotyros pagrindai“ (1961). Daug 
moksl. straipsnių E. klausimais išspaus- 
dinta „Lietuvos TSR MA darbuose“, 
„Lietuvos TSR MA Geologijos ir geo- 
grafijos instituto moksliniuose praneši- 
muose“ ir „„Geografiniame metraštyje“. 

Lit.: K. Bieliukas, Lietuvos TSR ežerų tyri- 


mas ir artimiausi uždaviniai.—,,Geografinis met- 
raštis“, t. 1, 1958. 


Lit.: Z. Zaveckienė, Pirmasis Lietuvos kom- 
jaunimo periodinis leidinys —,,Fakel komuniz- 
ma“.—,„Bibliotekininkystės ir bibliografijos 
klausimai", t. 3, V., 1963. 


FALKAS Knutas Olofas [g. 1906.IV.19 
Hamars Glasbruke] — švedų kalbininkas, 
baltistas ir slavistas. Studijavo Upsalos 
un-te. R. Ekblomo mokinys. 1931 studi- 
javo Varšuvoje, 1932—33 dirbo Kroku- 
vos un-te, studijuodamas slavistiką. 
1932, 1935—37 Kauno un-te dėstė švedų 
kalbą, kartu studijuodamas lituanistiką. 
Keletą metų tyrinėjo Suvalkų sr. topo- 
nimiką. Nuo 1941 dirbo Upsalos un-te, 
vėliau persikėlė į Lundą (nuo 1945 Lun- 
do un-to profesorius). Jo iniciatyva nuo 
1943 Lundo un-te dėstoma liet. kalba. 
Tarptautinės komisijos baltų ir slavų 
santykiams tyrinėti narys. Vadovauja 
Lenkijoje suorganizuotos kompleksinės 
jotvingių ekspedicijos kalbotyros sek- 
cijai. 

Ršt.: Wody wigierskie i huciaūskie (Studium 
toponomastyczne),- t. 1, Uppsala, 1941; Kilka 


uwag w sprawie osadnictwa poludniowych 
puszcz pojačwieskich od XV do XVII w.— 


EŽĖRSKIO PARTIZANŲ GRŪPĖ — par 
tizanų grupė, veikusi hitlerinės okupė“ 
cijos metais Švenčionių apskrityje T 
BTSR teritorijoje, įėjusi į „Žalgirio 
partizanų brigadą. 


EZERSKIS Mykolas [g. 1924.VII.21 Rad 
viliškyje] — agronomas. 1944—45 Rau“ 
donosios Armijos karys. 1950 baig65 
Lietuvos Ž. ū. akademiją, dirbo Valo 
siuoju agronomu Joniškėlio, nuo 195 
Dumpių (Klaipėdos rj.) taryb. ūkiuose: 
Nuo 1956 Anulėnų (Telšių rj.) taryb: 
ūkio direktorius. Nuo 1960 TSKP na: 
rys. Daug prisidėjo prie paukštininkys“ 
tės vystymo Anulėnų taryb. ūkyje. 


EŽERUONA — upė Šilutės ir Tauragės 
rj., Jūros deš. intakas. Ilgis 36 km, bū 
seino plotas 180 km2. Prasideda Krav“ 
lediškių apylinkėse, 6 km į p. I. NUO 
Vainuto. Teka per Draudenių ež. į P. " 
Iteka į Jūrą 34 km nuo jos žiočių, 6 KM 
į p. v. nuo Tauragės. Intakai: Balčia: 
Ringė, Tyrelupis, Dabrupis, Elbentas (V!- 
si kair.). Vid. nuolydis 126 cm/km. Vil: 
debitas aukščiau Balčios 0,28 m?/s, ŽI0“ 
tyse 1,89 m/s. Netoli žiočių Ežeruoną 
kerta Šiaulių —Sovetsko plentas ir g€lė“ 
žinkelis. : 

EŽIAI. Lietuvoje aptinkamas paprastasis; 
arba europinis, ežys (Erinaceus euIO 
paeus). E. neretai gyvena miškuos“: 


2 b. 
krūmuose, soduose, parkuose. S i 
riešai — vanagai, šunys, lapės, 5655“ 
p £ ' Yy ' p ' pzdžių: 


E. globojami kaip kenksmingų va i 
šliužų, pelių, paprastųjų angių 2 
kintojai. 

„EŽYS“— liberalinis dliusteio: 
sinis satyros laikraštis, ėjęs KT 
Vilniuje. Leido ir redagavo K. Stiklius: 


mėne- 
7—09 


1; 
„„Rocznik bialtostocki“, t. 1, Bialystok, A 
O metodach slawizacji litewskich na aga 


wych i miejscowych. — ,„Sprakliga 
vol. 4, Nr. 19, Lund, 1964. 
FALKENHANAS (Falkenhahn) Viktor? 
[g. 1903.11.11 Katenhofe (Lenkija, 
cino vaivadija)] — vokiečių kalbino 
baltistas ir polonistas. 1924 padėjo k 
dūnui išleisti „Vadovo lietuvių KS“ 
pramokti“ II leidimą. 1931 baigęs Til“ 
g-ją, Karaliaučiaus un-te studijavo 1" di: 
logiją, slavistiką ir baltistiką, tebesto'į 
juodamas (nuo 1935) pats skaitė li 
kalbos kursą. Vasaromis dirbo E 
mokytoju Lietuvoje (daugiausia G 2 
liuose). 1939 apgynė daktaro disertaC“ 
apie liet. raštijos kūrėją Joną BI“ ėjo 
ną ir jo talkininkus. Estijoje tyrin 
finų-ugrų, slavų ir baltų kalbų T, 
Nuo 1945 dirbo Hamburgo un-te PT Ž 
E. Frenkelio asistentu. Nuo 1948 d 
Berlyno Humbolto un-te (nuo 1959 P i 
fesorius). VDR baltistų sekcijos PIT" 
ninkas. A Bibel 
št.: itauis - 
J ahanaisi a "4 Tai tei Sa ieleB Kėni gsberĖ 


nkaS: 


Šerlin, 1941; [Straipsniai apie lenkų, lietuvių, 
žatupi Ka estų lit-ras]— Lexikon der Weltlite- 
Baltiški Ai 1963; Zu den Anfūngen der 
uk. Zur Geschichte der Slavistik, B., 
Problapi“ Bedeutung der Verbalrektion fūr das 
dės“ 2 eines litauisch-polnischen Sprachbunz 
Zu, Zeitschrift zūr Slavistik „H. 6, B., 1963; 
eso denken an Kristijonas Donelaitis. — 
rift fūr Slavistik“, H. 5, B., 1964. 
(ANERĄ. Lietuvoje F. pradėta gaminti 
00, užsienio b-vėms pastačius Klaipė- 
Talk F. f-ką. Burž. metais f-kas dirbo 
' Portui. Didelė jo produkcijos pa- 
Ša V. Europoje skatino savininkus 
)9 st imonę. 1937 Klaipėdos F. f-ke dir- 
600 50 darbininkų ir buvo pagaminta 
M 0 m? klijuotos F., 5500 mš stalių 
Iapeščių bei F. plokščių. Eksporto tiks- 
S prieš I pasaul. karą F. pradėta ga- 
ūti ir Vilniuje, Be to, buržuazijos val- 
Ymo laikotarpiu nedidelis F. f-kas vei- 
"i Kaune (1940.I jame dirbo 18 darbi- 
a Ųų). D. Tėvynės karo metais F. f-kai 
Roo apgriauti, įrengimai sunaikinti ar 
Sžti. Po karo abi įmonės greit atsta- 
ROS ir išplėstos; 1950 Lietuvos TSR jau 
as mintą 16200 mš klijuotos faneros. 
t Apėdos F, f-kas išaugo į eksperimen- 
r L medienos medžiagų kombinatą, ku- 
„Me 1963 dirbo daugiau kaip 1100 dar- 
su ir tarnautojų. Be drožtos ir kli- 
Bokė, F., kombinatas gamina stalių 
tn tes, luptinį, drožlių plokštes, sinte- 
R NES dervas. Jame gaminama F. yra 
tos kokybės; ji naudojama baldų 
.Sfavimui, laivų statybai. Vilniaus F. 
as gamina žemesnės rūšies klijuotą 
„“. Caugiausia statybos reikalams, tarai, 
Lia kurioms baldų detalėms. Drožta F. 
R uvoje daugiausia gaminama iš ąžuo- 
tag lijuota — iš beržo ir juodalksnio. 
klų, „Tespublikoje pagaminta 30 400 mš 
3 Iuotos F, 3,5 mln. m? drožtos F., 
00 mš medžio drožlių plokščių. 


(RMACIJA — kompleksas mokslinių 
joję Pinų apie medicinoje ir veterinari- 
tavi Vartojamų gydomųjų priemonių 
mą, apdirbimą, kontrolę, laikymą, 
tad Inimą ir išdavimą. Lietuvoje F. atsi- 
Mor drauge su vaistinėmis XVI a. pir- 
šio OIS pusėje. 1785 Vilniuje, Vyriau- 
ss m-loje, pradėtas skaityti F. kur- 
Liog(1785—08 skaitė prof. J. Sartoris, 
Vilnią 1803 — prof. A. Sniadeckis). 1807 
lap. SUS un-te pradėtas skaityti F. ir 
i as kologijos kursas, 1810 įsteigta F. 
są Tmakologijos katedra (iki 1831 kur- 
J Šaitė ir katedrai vadovavo prof. 
Tan Oligangas). 1832—42 farmacininkus 
Bb edicinos-chirurgijos akademija. 
AUkšę as truko 3 metus. Asmenys, baigę 
Varg ali mokslą, gaudavo provizoriaus 
kap, Vid. kvalifikacijos farmacinin- 
Uvo suteikiamas vaistininko pa- 
Vardas. 1922 Kauno un-te įsteig- 
E RĄ Skyrius (F. katedros vedėjas prof. 
tus 3Udonikis), kur mokslas truko 4 me- 
Vaistinis aigę asmenys gaudavo chemiko- 
bai ą ūko vardą. 1922—40 Kauno un-tą 
tys „198 chemikai-vaistininkai. Asme- 
Niais —3 metus išdirbę vaistinėje moki- 
R sk Ir išlaikę egzaminus Kauno un-to 
kom; "Iuje arba Sveikatos departamento 
jo „SOje, gaudavo vaistininko padėjė- 
kus S 104. Tarybų Lietuvoje farmacinin- 
"engia Kauno Med. in-tas (iki 1951 


dėj ėjo 


Vilniaus ir Kauno un-tų F. skyriai) ir 
Kauno med. m-la. Kauno Medicinos in-te 
1959 įsteigtas neakivaizdinis F. skyrius. 
Iki 1965 Lietuvos TSR parengta 830 pro- 
vizorių ir 912 provizorių padėjėjų. 1963. 
XII.1 Lietuvoje buvo 847 farmacininkai 
su aukštuoju mokslu ir 1181 farmacinin- 
kas su vid. mokslu. 


„FARMACIJOS ŽINIOS“ — buržuazinis 
farmacininkų žurnalas, ėjęs 1923—40 
Kaune. Iki 1931 ėjo kas 2 mėnesiai, vė- 
liau kas mėnesį. Leido Lietuvos Vaisti- 
ninkų d-ja ir Lietuvos Farmaceutų s-ga. 


FASMERIS (Vasmer) Maksas [1886.11.28 
Peterburge — 1962.XI.30 Berlyne] — vo- 


kiečių kalbininkas, slavistas. 1907 baigė * 


Peterburgo un-tą. J. Bodueno de Kur- 
tenė ir A. Šachmatovo mokinys. Studija- 
vo Krokuvoje ir Vienoje. 1915 Peter- 
burge apgynė daktaro disertaciją. Dirbo 
Peterburgo, Saratovo, Tartu, Leipcigo, 
Berlyno un-tuose. 1924 įkūrė slavistikos 
žrn. „Zeitschrift fūr slavische Philologie" 
(„Slavų filologijos žurnalas“), kurio pir- 
majame tome išspausdintas K. Būgos 
darbas apie lietuvių ir slavų kalbų san- 
tykius. Būga recenzavo F. darbus. Laiš- 
kuose abu mokslininkai keitėsi nuomo- 
nėmis kalbos mokslo klausimais. 1928 F. 
išrinktas TSRS MA užsieniniu nariu. 
Daugiausia dirbo rusistikos srityje, pla- 
čiai nagrinėjo slavų kalbų santykius 
su kaimyninėmis kalbomis, toponimiką. 
Baltistikai ypač reikšmingas jo etimolo- 
ginis rusų kalbos žodynas, kuriame gau- 
siai operuojama liet. kalbos medžiaga. 


Ršt.: TpeKo-CAaBAHCKUe STIOABI, 3 4, CIIG, 
1906—09; Untersuchungen Ūber die Altesten 
Wohnsitze der Slaven, Lpz., 1923; Russisches 
etymologisches Wėūrterbuch, 3 Bde.,, Heidel- 
berg, 1953—58. 


FAšŠIZMAS (it. fascio — ryšulys, susivie- 
nijimas]— reakcingiausia politinė srovė, 
išreiškianti  agresyviausių imperialisti- 
nės buržuazijos sluoksnių interesus; at- 
vira teroristinė monopolistinės buržuazi- 
jos diktatūra. F. atsirado kapit. šalyse 
bendrosios kapitalizmo krizės, aštriau- 
sios klasių kovos metu, kai buižuazija, 
nebeįstengdama išlaikyti valdžios įpras- 
tinėmis „demokratinėmis“ priemonėmis, 
griebėsi atviro teroro. F. būdinga kru- 
vina prievarta, elementariausių dem. 
laisvių likvidavimas. Fašistai pirmiau- 
sia panaikina kom. partijas, profsąjun- 
gas, kitas darbininkų ir apskritai de- 
mokratines org-jas, prieš darbininkų ju- 
dėjimą naudoja teroristines gaujas. F. 
būdinga ir socialinė bei nacionalinė 
demagogija. Svarbiausias F. ideologinis 
ginklas — kraštutinis nacionalizmas, šo- 
vinizmas, rasizmas. Pirmoji šalis, kurioje 
įsigalėjo F., buvo Italija. 1922 fašistai, 
Musolinio vadovaujami, joje užgrobė 
valdžią: 1923 fašistų diktatūra buvo 
įvesta Bulgarijoje ir Ispanijoje. 1926 
įvyko faš. perversmai Lenkijoje ir Lie- 
tuvoje. 1933 hitlerininkai, demagogiškai 
vadinę save nacionalsocialistais, vokie- 
čių fin. magnatų ir užsienio monopolinio 
kapitalo remiami, įvedė faš. diktatūrą 
Vokietijoje. 1934 įvyko faš. perversmai 
Estijoje ir Latvijoje. Fašizmui įv. šalyse 
įsigalėti padėjo ir išdavikiška dešiniųjų 


FAN—FAš 491 


socialdemokratų vadovų veikla. F. vyk- 
dė agresyviausią užsienio politiką, kurią 
skatino pasaul. imperializmas. 1939 faš. 
Vokietija, remiama kitų faš. valstybių, 
pradėjo II pasaulinį karą, okupavo 
daug šalių. F. buvo tarptautinės reakci- 
jos smogiamoji jėga, nukreipta prieš so- 
cializmą. 1941.VI.22 faš. Vokietija klas- 
tingai užpuolė Tarybų Sąjungą. Oku- 
puotose teritorijose fašistai įvedė labai 
žiaurų režimą, masiškai naikino ištisas 
tautas. Osvencime, Maidaneke, Buchen- 
valde, Mauthauzene ir kitur jie sunaiki- 
no milijonus žmonių. Siekdamas įsivieš- 
patauti pasaulyje, F. sukėlė mirtiną grės- 
mę žmonijos laisvei, pasaulio kultūrai ir 
civilizacijai. Į kovą prieš F. pakilo pla- 
čiausios masės. Antifašistinio judėjimo 
priešakyje visose šalyse stojo komunis- 
tų partijos. Tarybų Sąjunga suvaidino 
lemiamą vaidmenį, triuškinant F. antra- 
jame pasaul. kare. 1945—46 Niurnbergo 
byloje ir kai kuriuose kituose teismo 
procesuose svarbiausieji F. vadeivos bu- 
vo teisiami ir nubausti. 

Pokario metais F. kai kuriose šalyse 
(Ispanija, Portugalija) tebeviešpatauja, 
kitose (pvz, VFR) plačiai naudojami 
faš. metodai, kai kuriose šalyse (JAV 
ir kt.) laisvai veikia faš. organizacijos, 
reakcingiausi elementai stengiasi likvi- 
duoti burž. demokratines laisves, įvesti 
faš, tvarką, sukelti naują pasaul. karą. 
Tarptautinis darbininkų ir komunistų ju- 
dėjimas ryžtingai kovoja prieš visus 
monopolistinio kapitalo mėginimus at- 
gaivinti fašizmą. 

F. LIETUVOJE. Viena iš pirmųjų ša- 
lių, patyrusių F. jungą, buvo Lietuva. 
1926.XII.17 tautininkai drauge su krikš- 
čionimis demokratais, aktyviai talki- 
ninkaujami reakcinių karininkų, įvyk- 
dė faš. perversmą ir užgrobė valdžią. 
Faktiškai jiems padėjo liaudininkų ir so- 
cialdemokratų vyriausybė, kuri, žino- 
dama apie ruošiamą perversmą, nesiėmė 
prieš jį jokių kontrpriemonių, o ir toliau 
kovojo prieš Lietuvos Komunistų parti- 
ją, prieš rev. judėjimą. Užgrobę valdžią, 
fašistai terorą pirmiausia nukreipė prieš 
Lietuvos Komunistų partiją, rev. profsą- 
jungas ir organizacijas, įkalino daug ko- 
munistų, rev. darbininkų ir valstiečių, 
1926.XII.27 nužudė žymius LKP veikė- 
jus K. Poželą, J. Greifenbergerį, K. Gied- 
rį ir R. Čarną, įkūrė konc. stovyklą 
rev. judėjimo dalyviams, visą vietos 
valdžią perdavė karo komendantams. 
Netrukus po faš. perversmo tautininkai, 
siekdami valdyti vieni, iš vyriausybės 
išstūmė ir krikdemus, paleido seimą. 

Būdamas iš esmės visur vienodas, F. 
įvairiose šalyse turi skirtingų formų, 
kurias nulemia konkrečios istorinės, 
ekonominės, nacionalinės ypatybės. Tu- 
rėjo specifinių bruožų ir Lietuvos fašiz- 
mas. Lietuvoje fin. kapitalas buvo silp- 
nas, palyginus. su stambiosiomis imp. 
šalimis; Lietuva buvo agrarinė šalis. To- 
dėl F. joje išreiškė ne tik miesto, bet ir 
kaimo buržuazijos bei dvarininkų reak- 
cingiausių elementų interesus. Laikyda- 


492 FEC—FED 


masis atviro teroro priemonėmis, sutry- 
pęs burž. demokratines laisves, Lietu- 
voje F. vis dėlto turėjo laviruoti. Netu- 
rėdami atramos masėse, tautininkai kurį 
laiką formaliai leido veikti kai ku- 
rioms demokratinio pobūdžio institu- 
cijoms (opozicinės partijos, kai kurios 
profs-gos ir kt.). Tai palengvino fašis- 
tams bendradarbiauti su liaudininkų 
ir socialdemokratų vadovais. Pasijutę 
tvirtesni, ypač po F. įsigalėjimo Vokie- 
tijoje, taip pat Latvijoje ir Estijoje, tau- 
tininkai panaikino visus burž. demokra- 
tizmo pėdsakus: 1934 jie galutinai likvi- 
davo profs-gas, 1935—36 uždraudė visas 
partijas, palikdami tik savo partiją — 
Tautininkų sąjungą — ir stiprindami ki- 
tas savo fašistines org-jas — Šaulių 
sąjungą, jaunalietuvius. Dėl stiprėjan- 
čios „darbo žmonių rev. kovos tauti- 
ninkai buvo priversti ir toliau manev- 
ruoti. Antai, po masinio valstiečių 1935 
streiko jie, norėdami apdumti liaudžiai 
akis, sušaukė, kad ir labai falsifikuotai 
išrinktą, seimą (nuo 1927 valdė be sei- 
mo). Siekdami sustiprinti savo įtaką 
masėms, jie bendradarbiavo su bažny- 
čia, kuri turėjo nemaža įtakos liaudžiai, 
su krikščionių demokratų veikėjais, 
visur plačiai naudojo socialinę bei na- 
cionalinę demagogiją, dėdamiesi tautos 
interesų gynėjais. Iš tikrųjų jie gynė 
Lietuvos stambiosios buržuazijos ir dva- 
rininkų, monopolistinių sluoksnių inte- 
resus ir klusniai vykdė Vakarų impe- 
rialistų diktuojamą politiką, priešingą 
lietuvių tautos interesams. Lietuva da- 
rėsi vis labiau priklausoma nuo užsie- 
nio fin. kapitalo, virto pasaul. reakcijos 
įrankiu kovoje prieš TSRS. Faš. Lietu- 
vos vyriausybės kapituliavimas prieš 
Lenkiją 1938, jos pastangos įvesti faš. 
Vokietijos protektoratą Lietuvai po Klai- 
pėdos krašto atplėšimo 1939 demaskavo 
tautininkų demagogiją. Visiškai netekę 
ne tik liaudies masių, bet ir dalies bur- 
žuazijos paramos, tautininkai bandė su- 
stiprinti savo pozicijas — 1939 sudarė 
koalicinę burž. vyriausybę, tačiau tai jų 
nebeišgelbėjo, o tik galutinai demaska- 
vo ir kitas burž. partijas. Vienintelė par- 
tija, ryžtingai kovojusi prieš F., buvo 
Lietuvos Komunistų partija. Vadovau- 
damasi Kominterno, ypač jo VII Kongre- 
so, kuris pateikė mokslišką F, apibrėži- 
mą, nurodymais, LKP, nepaisydama žiau- 
raus teroro, telkė darbininkus, valstie- 
čius, vienijo visus demokratus į anti- 
fašistinį liaudies frontą, organizavo ma- 
sių kovą prieš F. 

1940 birželio viduryje F. Lietuvoje 
buvo likviduotas. Prasidėjus D. Tėvynės 
karui, Lietuvos fašistai bei kiti burž. na- 
cionalistai virto aktyviais hitlerinių oku- 
pantų pagalbininkais. Lietuvių (o Vil- 
niaus krašte — ir lenkų) buržuaziniai na- 
cionalistai padėjo hitlerininkams siaubti 
kraštą, išžudyti šimtus tūkstančių Lietu- 
vos gyventojų. Sutriuškinus hitlerinin- 
kus, daugumas aktyviųjų fašistų bei burž, 
nacionalistų pabėgo iš Lietuvos. Emigra- 
cijoje jie šmeižia Tarybų Lietuvą, jos 


liaudį, ragina pradėti kryžiaus žygį prieš 
TSRS. Likę Lietuvoje burž. nacionalistai 
pokario metais bandė organizuoti faš. 
pogrindį, griebėsi žiauriausio teroro, 
banditizmo, bet liaudis juos sutriuškino. 
Lit.: E. Jacovskis, Uždangą nuplėšus, V., 
1959; J. Maiminas, Teorijos ir tikrovė, V., 1960 
[p. 71—106]; V. Kapsukas, Buržuazinė Lietuva, 
V., 1961 [p. 43—174]; A. Bulota, Nuo baltojo 
žirgo iki svastikos, V., 1962; J. Žiugžda, Bur- 
žuazinės santvarkos Lietuvoje krizė ir fašisti- 
nės diktatūros nuvertimas (1939—1940 metai).— 
Mokslas Tarybų Lietuvoje, V., 1961; Lietuvos 
TSR istorija, t. 3, V., 1965. 
FECHTAVIMAS. Burž. Lietuvoje fech- 
tavimą bandyta kultivuoti kariūnų tar- 
pe. Taryb. metais vienas pirmųjų F. ini- 
ciatorių buvo Č. Stakionis, 1946 Vil- 
niuje ir Kaune suorganizavęs pirmąsias 
F. sekcijas. 1947 Kaune įvyko pirmo- 
sios F. varžybos, 1949 — Lietuvos TSR 
pirmenybės. Daugkartiniai Lietuvos 
TSR čempionai buvo V. Aleknavičius, 
V. Kalmantas, L. Kogutienė, V. Maci- 
jauskas, A. Pajaujis, V. Petrauskas, 
J. Subačius, J. Udras ir kiti. Lietuvos 
fechtuotojai yra ne kartą tapę TSRS 
čempionais: V. Aleknavičius (1951, jau- 
nių), G. Vaitkūnas (1953, jaunių), 
V. Abeltinis (1954, jaunių), J. Udras 
(1953, 1954, 1955). 1953 TSRS fechtavi- 
mo pirmenybėse Lietuvos TSR špagistų 


Sua 2 rades p “ As 


TSRS profsąjungų jaunių fechtavimo pirmeny- 
bės Klaipėdoje (1963) 


komanda (J. Udras, V. Macijauskas, 
I. Kalašaitis) tapo čempione. J. Udras 
1952 ir 1956 dalyvavo olimpinėse žaidy- 
nėse. 1965.1.1 Lietuvoje F. kultivavo 
600 žmonių (iš jų 27 sporto meistrai). 

Lit.: 10 metų fechtavimui Lietuvoje, sudarė 
V. Macijauskas, V., 1957. 


FEDARAVIČIUS Balys [g. 1913.1.9 Kau- 
ne] — kultūros darbuotojas, Lietuvos 
TSR nusipelnęs meno veikėjas (1959). 
1931—39 studijavo Kauno Konservato- 
rijos pučiamųjų instrumentų klasėje. 
Nuo 1938 grojo triūba Kauno, vėliau 
Vilniaus radijo ir filharmonijos simfoni- 
niuose orkestruose. 1945—46 Meno rei- 
kalų valdybos prie Lietuvos TSR MT 
muzikos skyriaus viršininkas. Nuo 1946 
Lietuvos TSR Filharmonijos meno vado- 
vas, 1949—63 direktorius ir meno va- 
dovas, nuo 1963 — direktorius. Nuo 
1952 TSKP narys. 


FEDARAVIČIUS Petras [g. 1896.V1.25 
Šakiškiuose (Rokiškio rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
1915—17 tarnavo Rusijos armijoje. Nuo 
1917.X1 Komunistų partijos narys. 1917 


dirbo part. darbą tarp liet. kareivių Pei: 
rograde ir buvo išrinktas karinio 9“: 
k-to sekretoriumi. 1918 dirbo Lietuvė? 
reikalų komisariato Smolensko sk. va 
ju, RKP(b) Lietuvių sekcijų Centro Bi 7 
re Maskvoje. 1918 pab. buvo Vilniai 
gubernijos karinio komisariato reik 1 
valdytoju. 1919 karo komisaras RokišS" 
je, dalyvavo mūšiuose prieš pilsudš“; 
ninkus prie Nemenčinės, vėliau PN 
Judeničių Tarybų Rusijoje. 1920—, 
mokėsi Sverdlovo kom. un-te Maskv0!! 
1921—24 dėstė Vakarų tautinių Mo; 
mų kom. un-te Maskvoje. 1924— - 
part. darbuotojas įvairiuose TSRS 1 
tuose. 1940—42 dirbo profs-ginį 08, 
Maskvoje, 1942—43 redagavo Tali 
rj. (Sverdlovsko sr.) laikr. „Len! 
put“ („Lenino kelias"). 1944—45 5 
Vilniaus miesto k-to sekretorius, 194 10- 
1950 LKP Šiaulių miesto k-to I seki“ 
rius. 1950—53 Kauno sr. vykdomOl, 
k-to pirmininkas. 1953—58  LietuV 
TSR valst. kontrolės ministro psvalii 
tojas. 1949—54 LKP CK narys. ai 
1954 Lietuvos TSR AT deputatas. 
sininkas. 


FEDERALISTAI — smulkiaburžuoZi“ 
oportunistinė nacionalistinė Lietuvos 
cialdemokratų partijos (LSDP) srovė: Ž, 
sidariusi, kuriantis partijai. Lenkijos“, 
cialistų partijos (PPS) veikiami, tuo“ 
tiniai Lietuvos socialdemokratijos kis 
kėjai A. Domaševičius ir A. MoraYš 


< yimė 
parengė ir gynė LSDP I suvažiaviio 


.(1896) separatistinę programą, kur! p 


buržuė“ 


maeiliu uždaviniu laikė Lietuvos "mą I 


zinės demokratinės valstybės įkūni j, 
jos susivienijimą federacijos pagrin“ 
su Lenkija bei kitomis kaimyninčWo už 
Lietuva šalimis, priklausiusiomIS p 
jos imperijai. F. buvo Rusijos 1 ą, 
ningos socialdemokratijos priešinii 
neigė reikalą išvien su Rusijos PI 
riatu kovoti prieš bendrą priešą dė ir 
mą, dvarininkus ir kapitalistus, SK2““ 
silpnino darbininkų jėgas klasinė)“ pp 
voje. Prieš šią programą kovojo “vis 
internacionalistinė srovė (F. DZe!“ 297) 
ir kt). Jau LSDP II suvažiavime I rai 
separatizmo šalininkai buvo priV 0 
padaryti nuolaidą — iš programo5 dai“ 
pašalintas carizmo pavergtųjų tautų 0“ 
bininkų klasių priešpastatymas TUSU jai 
letariatui. XX a. pr. LSDP oportuniė" į) 
vadovai (A. Janulaitis, S. KairyS X se 
pradėjo gaivinti LSDP I program“ mą. 
paratizmą. Kova tarp rev. internaC ip. 
listinės srovės ir oportunistinės IS 
nalistinės srovės LSDP eilėse Ua kaiP 


aštrėjo 1905—07 rev. laikotarPiU — g, 
kova tarp F. ir autonomislų. revo“ 
buvo ir ištikimų darbininkų klas€! aci0“ 


liucionierių, kurie dar nemokėjo "! dal“ 
nalinio klausimo teisingai derinti 57 1 
bininkų klasinės kovos klausimu: | nizn? 
dami rev. kovą ir veikiami Ie anei 
idėjų, ilgainiui jie atsikratė S Opor 
pažiūrų (A. Domaševičius ir Kt: „ros 
tunistiniai LSDP veikėjai Iš s (1907) 
pralaimėję LSDP VII suvažiavimMė „vida: 
Stolipino reakcijos metais tapo dradė!“ 
toriais, I pasaul. karo metu ben“ api. 
biavo su reakcingiausiais liet 


Jos sluoksniais, 1918—19. atvirai perėjo 
! Kontrrey. buržuazijos pusę: Burž. Lietu- 
„18 jie sukūrė reformistinę II Interna- 
mealo tipo partiją, kovojo prieš ko- 
Ia stus, Vieni jų (A. Moravskis) tapo 
€faliniais inteligentais, kiti (S. Kairys, 
. Bielinis ir kt.), po II pasaul. karo pa- 
“Bę į JAV ir kitas kapit. valstybes, ta- 
lmperialistų parankiniais. 


įTDERAVIČIUS Pranas [g. 1922.1L2 Ky- 
i Ttuose] — Didžiojo Tėvynės karo par- 
IganS: Nuo 1940 VLKJS narys. Nuo 
242 Raudonosios Armijos 16 liet. di- 
"2ljos karys. 1942 pab. atvyko į hitle- 
palūkų okupuotą Lietuvą, partizanavo 
Teeiškio aps., buvo radistu. Nuo 1944 
5 P narys. 1944—49 dirbo part. dar- 
k Rokiškyje, Lazdijuose. 1949—51 mo- 
LKP Resp. partinėje m-loje. 1951—53 
105 Alytaus rj. k-to I sekretorius. Nuo 
R 3 dirbo adm. darbą Kybartuose, Še- 
Uvoje ir kt. Nuo 1959 televizijos maz- 
8-los Vilniuje darbuotojas. 


(EDERAVIČIUS-KVEDARAS Aloyzas 
93.XII.24 Kaune — 1921.VI.9 ten 

— revoliucinio judėjimo dalyvis. 
tarpa gyveno Smolenske, nuo 1915 
žo Yo Rusijos kariuomenėje. 1918 grį- 
Ra4 Lietuvą. 1918—19 Kuršėnuose da- 
A avo rev. įvykiuose, Šiaulių pirmo- 
2 Part. konferencijos (1918.XI.1) dele- 
0 Kuršėnų raudonarmiečių būrio 
kjp saras, Žemaitijos kar, revoliucinio 
NS narys. 1919 du kartus suimtas. 1920 
ną 200 Stankaus pavarde atvyko į Kau- 
Šo Platino LKP atsišaukimus, organiza- 
areivių k-tus burž. Lietuvos kariuo- 
“je. Sušaudytas karo lauko teismo 
Sprendžiu, 


DORAVICIUS Juozapas [1776 Žemai- 
TS Je — 1860.IV.4 Ilūkstėje (Latvijos 
Kr II — botanikas floristas. 1807 baigė 
minas 80ią, 1811 — Vilniaus kunigų se- 
tos ariją. 1813—28 Ilūkstės m-los gam- 
a. Mokslo mokytojas. Tyrinėjo Ilūks- 
Jos apylinkių ir dalies Lietuvos teritori- 
Šri YPač dab. Zarasų rj., florą. 1818—51 
jų ko 962 augalų (868 žiedinių auga- 
uk „Sporinių induočių, 14 samanų, 
Barį €rpių, 28 grybų ir 5 dumblių) her- 
Naja ai jo dalis išliko Kijevo ir Vil- 
žų S un-tų herbariumuose. Surinktųjų 
kau dviejų aprašų rankraščiai lenkų 
ievo“ (datuoti 1820 ir 1851) rasti Ki- 

> Ramtos tyrinėtojų d-jos ir Kauno 
tašgsu seminarijos bibliotekose. Rank- 
lių; "0056 pažymėtas kiekvieno augalo 
br, Vardas, kai kurie vaistiniai augalai 

Ašyti ir liet. kalba. 


VI RROVIČIUS Antonas [g. 1905. 
aud Borisove (Baltarusijos TSR)] — 
ary Os darbuotojas. Nuo 1925 TSKP 
Aaa 1935 baigęs Vakarų tautinių ma- 
ų i kom. un-tą, dirbo Maskvoje len- 
tybį LKTaščio „Trybuna radziecka“ (,Ta- 
toi Nė tribūna") redaktoriaus pavaduo- 
Bota; . Tėvynės karo metais polit. dar- 
Vyk Jas Raudonojoje Armijoje. 1944 at- 
da “7.1 Lietuvą, redagavo laikr. „Praw- 
Pol, Leūska" („Vilniaus tiesa“), dirbo 
jo, „JT moksl. lit-ros leidyklos redakci- 
skreg aeiU, LKP Vilniaus srities k-to 

Oriumi. 1953—62 laikr, ,„Czerwo- 


Men, 
Nuo, 


ny sztandar“. („Raudonoji vėliava“) re- 
daktorius. 1953—63 LKP CK narys, 
1955—63 Lietuvos TSR AT deputatas. 
Nuo 1962 pensininkas, Vilniaus plane- 
tariumo direktorius. Bendradarbiauja 
period. spaudoje, 


FEDOTOVAS Vasilijus Nikolajevičius 
[g. 1924] — Didžiojo Tėvynės karo daly- 
vis, vyresnysis seržantas, Tarybų Są- 
jungos Didvyris (1945). 1944.X.12 prie 
Veržininkų (Šilutės rj.) hitlerininkai, re- 
miami tankų ir artilerijos, atakavo Rau- 
donosios Armijos 16 liet. divizijos dali- 
nių pozicijas. Žvalgų būrio vadas F, 
iš stebėjimo punkto matydamas, jog hit- 
lerininkai mėgina apsupti kuopą, su 
dviem žvalgais šoko saviškiams padėti. 
F. sumanumo ir drąsumo dėka kuopa 
buvo išgelbėta nuo apsupimo, o priešas, 
patyręs didelius nuostolius, atsitraukė. Ir 
sužeistas kautynėse, F. nepasitraukė iš 
kovos lauko. 


FEIFERIS Robertas [g. 1911.VII.4 Kal- 
varijoje (Kapsuko rj.)] — pažangus JAV 
lietuvių dailininkas. 1929 baigė Kauno 
meno m-lą. 1930 emigravo į Argentiną. 
1936 buvo pažangaus laikr. „Momentas“ 
redakcinės komisijos nariu. Piešinius 
spausdino žurnale „Dabartis“. II pasaul. 
karo metu persikėlė į JAV, dalyvauja 
pažangiųjų liet. org-jų veikloje. Meniš- 
kai apipavidalino nemaža „Dabarties“ 
spaudos fondo ir Amerikos Lietuvių dar- 
bininkų lit-ros d-jos leidinių. Dalyvavo 
Lietuvių meno s-gos dailės parodose. 


FEIGELSONAS Grigorijus [g. 1908.1.25 
Peterburge] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš tarnautojų. Nuo 1928 
LKJS narys. Dirbo Kauno un-to stu- 
dentų komjaunimo kuopelėje. Už kom, 
literatūros platinimą ir rev. veiklą 
1929—38 ir 1940 buvo kalinamas Kaune, 
Šiauliuose, Pabradėje. Nuo 1939 Komu- 
nistų partijos narys. 1940—45 adm. dar- 
buotojas. 1945—49 dirbo „„Komunisto“, 
„Tiesos“ redakcijose, 1949—63 redak- 
torius Partijos istorijos in-te prie LKP 
CK, parengė spaudai marksizmo-leniniz- 
mo klasikų veikalų vertimų į liet. kalbą, 
„LKP atsišaukimų“ 2 tomus (t. 1, 1962; 
t. 3, 1964) ir kt. Nuo 1963 Lietuvos TSR 
Centr. valst. archyvo vyresnysis moksl. 
bendradarbis. 


FEIGELSONIENĖ Pesė [Juchnikovaitė; 
g. 1913.III.25 Kaune] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvė. Kilusi iš darbininkų. 
Nuo 1929 LKJS narė. 1934 įstojo į Ko- 
munistų partiją. Pogr. darbą dirbo Kau- 
ne, Klaipėdoje, daugiausia polit. kalinių 
šeimų tarpe. Už rev. veiklą 1929—33 
buvo kalinama Kaune, Ukmergėje. 
1936—39 adm. tvarka bausta dar 5 kar- 
tus. Nuo 1963 pensininkė. 


FELČERIAI. Iki XIX a. antrosios pusės 
Lietuvoje dirbę F. šį vardą buvo įsigi- 
ję Rusijos F. m-lose arba kariuomenėje. 
1865 F. m-la įkurta Vilniuje. 1912 Kau- 
no gubernijoje dirbo 222 F. Burž. Lie- 
tuvoje F. m-lų nebuvo. Pagal 1926 me- 
dicinos' felčerių įstatymą felčeriais galė- 
jo vadintis asmenys, baigę specialias 
m-las carinėje Rusijoje arba išėję 


FED—FEL 493 


ne mažiau kaip 6 semestrus aukštojo 
med. mokslo Lietuvoje, išlaikę egzami- 
nus Sveikatos departamento komisijoje. 
Trūkstant gydytojų, F. daugeliu atvejų 
praktiškai dirbo gydytojų darbą. Pro- 
fesiniams reikalams ginti ir kvalifikaci- 
jai kelti 1926 buvo įkurta F. s-ga. Tary- 
bų Lietuvoje F. rengia vid. medicinos 
m-los. F. žymiai padaugėjo: 1939 buvo 
195 F., 1963 — apie 4000. Jie kelia kva- 
lifikaciją tobulinimosi kursuose prie gy- 
domųjų-profilaktinių įstaigų. 


FELČERIŲ-AKŪŠERIŲ PUNKTAI — gy- 
domosios profilaktinės įstaigos, aptar- 
naujančios kaimų gyventojus. F.-a. p. 
steigiami toliau nuo apylinkių ligoni- 
nių esančiose gyvenvietėse. Jie teikia 
medicinos pagalbą nesunkiai sergantiems 
ligoniams, nėščioms ir pagimdžiusioms 
moterims, dirba sanitarinį ir antiepi- 
deminį darbą. Burž. Lietuvoje F.-a. p. 
nebuvo; jie pradėti steigti 1940. 1945 
Lietuvos TSR buvo 11 F.-a, p., 1962 — 
709, 


FELDMANAS Abromas [1913.V.18 Vil- 
niuje — 1945.II.1] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. Skar- 
dininkas. Nuo 1928 LKJS, nuo 1933 Ko- 
munistų partijos narys. Dirbo Šiauliuo- 
se. 1933 suimtas už kom. lit-ros pla- 
tinimą ir nuteistas 10 metų kalėti. 1940 
išėjęs iš kalėjimo, dirbo part. darbą 
Šiauliuose, vėliau Vilniuje. 1941—42 
dirbo bibliotekininku Verchneuralske 
(Čeliabinsko sr.). 1942—44 Raudonosios 
Armijos karys. Nuo 1944 adm. darbuo- 
tojas Trakuose. Žuvo kovoje prieš burž. 
nacionalistų pogrindį. 


FELJETONAS [pranc. feuilleton — lape- 
lis] — literatūros žanras; prozinis ar ei- 
liuotas kūrinys, išjuokiąs ydingus visuo- 
menės gyvenimo reiškinius. F. būdingi ' 
visuom.-polit. turinio aktualumas, faktų 
konkretumas, publicistiškumas, satyros 
ir jumoro elementai. Liet. lit-roje F. 
žanro pradininku laikytinas K. Alekna- 
vičius, 1861 išleidęs eiliuotų jumor. bei 
satyr. kūrinių knygą „Pasakos, pritiki- 
mai, veselios ir giesmės“. XIX a. pab.— 
XX a. pr. feljetonų parašė S. Dagilis 
(eiliuotas pasakojimas „Joninės Paro- 
vėjos karčiamoje“), V. Kudirka (dalis 
straipsnių ,„Varpo“ skyriuje „Tėvynės 
varpai“), Žemaitė, Vaižgantas ir kt. Ypač 
gausiai F. žanre reiškėsi A. Kriščiukai- 
tis-Aišbė, spausdinęs feljetonus bendra 
antrašte „Iš atliekamo literato užrašų“, 
ir K. Jasiukaitis, parašęs apie 100 fel- 
jetonų, nukreiptų prieš caro valdžią, 
dvasininkus, liet. burž. nacionalistus. 
Burž. laikotarpiu F. rinkiniuose atskirus 
tikrovės reiškinius išjuokė A. Gricius 
(Pivoša), L. Janušytė, K. Binkis, T. Til- 
vytis ir kt. Šio laikotarpio feljetonams 
dažnai trūko gilesnio požiūrio į gyveni- 
mą, teisingesnio išjuokiamų reiškinių 
atskleidimo. Daug F. buvo spausdinama 
to meto satyr. spaudoje („Aitvaras“, 
„Kuntaplis“, „Spaktyva“, pogr. „Šluo- 
ta“ ir kt.). 


494 FEL—FEO 


Taryb. metais F. įgavo itin didelę 
reikšmę, veiksmingai padėdamas kovoti 
prieš kapit. pasaulio liekanas žmonių 
buityje ir sąmonėje. 1940—41 J. Baltu- 
šis, A. Gricius, L. Janušytė ir kt. žur- 
nale „Šluota“ išspausdino feljetoninio- 
satyrinio pobūdžio kūrinių, nukreiptų 
prieš burž. pasaulio atplaišas, dvivei- 
džius, prisiplakėlius. D. Tėvynės karo 
metais kovingų F. ir jiems artimų satyr. 
apsakymų, demaskuojančių vok. faš. 
grobikus ir liet. burž. nacionalistus, pa- 
rašė P. Cvirka („Gauleiterio Rentelno 
sapnas“, „Politinis lavonas, arba Anta- 
nas Smetona“ ir kt.) Pokario metais 
F. žanras ypač išaugo. Eiliuotų F. pa- 
rašė T. Tilvytis, A. Jonynas ir K. Ku- 
bilinskas, A. Pabijūnas, P. Raščius ir kt. 
Prozinių F. rinkinius išleido A. Pakalnis, 
R. Narečionis, L. Kiauleikis, P. Sko- 
džius, Juoz. Bulota, V. Žilinskaitė, 
M. Jackevičius, L. Juozėnas, D. Roda 
ir kt. Kai kurių autorių F. rinkiniai iš- 
leisti Maskvoje rusų kalba (kolektyvinis 
rink. „Šluok, šluota“, 1960; Juoz. Bulo- 
tos „Septyniolika kilogramų nuopelnų“, 
1962; L. Kiauleikio „Pats išeisiu!“, 1962; 
V. Žilinskaitės „Ideali žmona“, 1964). 
Period. spaudoje plačiai kultivuojamas 
vad. faktinis F., kritikuojąs konkrečius 


ydingus reiškinius ar asmenis. Ypač 
gausiai F. spausdina satyr. žurnalas 
„Šluota“. 


Lit.: L. Kiauleikis, Žanro vieta pirmose gre- 
tose.—,,Literatūra ir menas“, 1961.1V.30; J. Bu- 
lota, Juoko derlius.—,,Pergalė“, 1963, Nr. 2. 


FELKELIS  (Voelkel) Maksimilijanas 
[XIX a. antrojoje pusėje] — vokiečių 
kalbininkas, baltistas. Dirbo mokytoju 
Tilžės g-joje. Išleido darbą apie liet. 
priegaides (1873). Tęstiniame leidinyje 
„Mitteilungen der litauischen litera- 
rischen Gesellschaft“ („Lietuvių lite- 
ratūros draugijos pranešimai“) išspaus- 
dino straipsnių apie Pervalkos kuršių 
kalbą (1879), apie lietuvių gyv. vie- 
tas (1887) ir kt. Konsultuodamasis su 
G. Neselmanu, parengė liet. kalbos va- 
dovėlį (1879). 

Ršt.: Der Tonwandel in der litauischen 

Deklination, Tilsit, 1873; Litauisches Elementar- 
buch, Heidelberg, 1879. 
FENCLAU (Fenzlau) Valteris [apie 1907 
— apie 1941] — vokiečių kalbininkas, 
lituanistas. Liet. kalbą mokėjo nuo ma- 
žens. Mokėsi Klaipėdos g-joje. Litua- 
nistiką studijavo Karaliaučiaus un-te. 
1935 paskelbė Lenkijos karaliaus ir 
Lietuvos did. kun-ščio Vladislovo IV 
1639 įsakymą, parašytą liet. kalba. 1936 
parašė disertaciją „Klaipėdos krašto lie- 
tuviškųjų vietovardžių ir asmenvardžių 
vokiškosios formos“, kurioje pateikta 
kalbinė medžiaga rodo liet. vietovar- 
džių vokietinimą buv. Klaipėdos kraš- 
te. 1936—39 dirbo Klaipėdos berniukų 
g-jos liet. kalbos mokytoju. Yra žinių, 
kad dėl pažangių pažiūrų buvo vok. 
fašistų suimtas ir nukankintas konc, sto- 
vykloje. 

Ršt.: Ein litausches Universal vom Jahr 
1639.—,,Archivum  philologicum“, kn. 5, K., 


" 


1935; Die deutschen Formen der litauischen 
Orts- und Personennamen des Memelgebiets, 
Halle, 1936. 
FENOLOGIJA [gr. phaino — rodau + 
logos — mokslas|] — biologijos skyrius, 
tiriąs gamtos, ypač augalų ir gyvūnų, 
gyvenimo reiškinių sezoninį periodišku- 
mą, tų reiškinių laiko priklausomumą 
nuo klimato įvairavimų ir ekologinių 
sąlygų. F. turi ypač didelę praktinę 
reikšmę vietiniam bioklimatui nustatyti, 
gamtos kalendoriams sudaryti. Lietuvoje 
pirmąsias fenologines žinias apie auga- 
lus užrašė ir 1809 paskelbė botanikas 
prof. Ž. Žiliberas. Vilniaus gubernijoje 
1894—1919 augalus stebėjo Peterburgo 
Miškų ūkio in-to prof. N. Kaigorodovo 
parinkti žmonės (duomenys yra TSRS 
MA archyvuose Leningrade). Sistemingų 
fenolog. stebėjimų pradininkas Lietuvoje 
buvo Ž. ū. akademijos (Dotnuvoje) prof. 
S. Nacevičius. Fenolog. duomenis jis 
rinko 1923—47 daugiausia per mokslei- 
vius. Pirmuosius apibendrintus fenolog. 
duomenis Nacevičius su agr. A. Vai- 
neikiu paskelbė 1928—31 Ž. ū. akade- 
mijos metraščiuose. Nacevičius nustatė 
fenolog. laiką, kada vid. Lietuvoje sėti 
ir sodinti svarb. daržoves, kada kovoti 
prieš daržo ir sodo kenkėjus. Nuo 1960 
Lietuvoje pagal visasąjunginę programą 
augalų fenologinių stebėjimų duomenis 
renka ir apibendrina Žemdirbystės in-tas 
(A. Vaineikis), In-tas įsteigė fenolog. ar- 
chyvą, turi (1964) 325 fenolog. stebėjimų 
korespondentus, išleido 1958, 1959, 1960 
ir 1961 metų fenolog. stebėjimų biulete- 
nius, sudarinėja fenolog. žemėlapius ir 
gamtos kalendorius. Be to, 1962 prie 
Lietuvos ž. ū. mokslinės-techninės d-jos 
sudaryta meteorologijos ir fenologijos 
sekcija, kuri derina meteorologijos ir F. 
darbus Lietuvoje. 
Lit: S. Nacevičius, 
v., 1958 [II leid.]. 
FEODALIZMAS — klasinė visuomeninė- 
ekonominė formacija, kurioje tiesioginis 
materialinių gėrybių gamintojas išnau- 
dojamas tuo pagrindu, kad žemė, kaip 
pagrindinė gamybos priemonė, yra mo- 
nopolinė feodalų nuosavybė, o gaminto- 
jas yra žemės naudotojas, asmeniškai 
priklausomas nuo žemvaldžio. Šioje for- 
macijoje, kuriai būdingas yra natūrali- 
nis ūkis, stambi feodalų žemėvalda de- 
rinama su smulkiu valstietišku žemės 
naudojimu, pritvirtinus valstietį prie 
skirtinio sklypo. F., būdamas neišvengia- 
ma visuomenės vystymosi pakopa, pa- 
keitė vergovinę santvarką, o tose šalyse, 
kur vergovinė santvarka nesusidarė— 
pirmykštę bendruomeninę santvarką. F. 
formavimasis, jo brendimas ir irimas 
atskirose šalyse turėjo savo ypatumų. 
Lietuvių gyventose žemėse, panašiai 
kaip slavų ir germanų kraštuose, F. su- 
siklostė, iširus pirmykštei bendruomeni- 
nei santvarkai. Čia vergovė pasiekė tik 
pirmąją, patriarchalinę stadiją, kurioje 
vergas buvo šeimynos žmogus ir jo 
darbu sukurtas pridedamasis produk- 
tas netapo preke. Pagrindą feodaliniams 
gamybiniams santykiams atsirasti suda- 
rė turtinės nelygybės išaugimas tarp 
bendruomenės narių ir atsiradimas priva- 


Taikomoji fenologija, 


čios nuosavybės gamybos priemonėlė: 
kurias naudodamas žmogus sugebėjo Pč 
gaminti daugiau, negu buvo būtina JŪ 
egzistencijai palaikyti, ir kurios įgalino 
šeima atskirai tvarkyti ūkį. Lietuvoj“ 
kaip ir visoje miškingoje Europos JU0“ 
toje, tai priklausė nuo ariamosios Zl“ 
dirbystės paplitimo, panaudojant darbi 
nį gyvulį ir arimo įrankį su geleži?! 
noragu. 3 

Iš archeologinių radinių sprendžiamė: 
kad klasiniai santykiai lietuvių gyve" 
tose žemėse klostėsi IX—XII a., ir fe0d““ 
lizmo įsigalėjimo rezultatas buvo Lie 
tuvos valstybės susidarymas XIII * 
pirmojoje pusėje. Pirmieji išnaudojami“ 
ji žmonės buvo patriarchaliniai VeIĖ“ 
(šeimynykščiai) ir baudžiauninkai (K? 
mynai), išėję iš kaimo bendruomen“, 
dėl neturto ir už atodirbinę rentą 2 
asmeninį priklausymą įsikūrę bajo“ 
žemėje. Kaimo bendruomenės nariai Va“ 
tiečiai nuo bajorų nepriklausė. Jųval 04 
vas ir teisėjas buvo kun-štis, kuris ke 
pradžių buvo nominalus, bet galimos 
(iki XVI a. vidurio) pasidarė faktin" 
valstiečių žemės savininkas. Valstiečių r 
laisvų žmonių pavertimas žemės sa 
ninkų feodalų žemės naudotojais, pri“ 
tintais prie skirtinio sklypo, reiškė 4 
džiavos įsigalėjimą. Kai kuriose Europo“ 
šalyse, visų pirma Skandinavijoje: a 
dalinė santvarka buvo be baudžiavė“ 
Tik kai kurios žemdirbių grupės: 417 
mos lietuvių šeimynykščiams ir kaimy. 
nams, buvo baudžiauninkais, valstiel! J 
buvo žemės savininkais arba jos NUG 
ninkais ir valstybėje turėjo pilietis 
teises. Lietuvoje, įsigalėjus baudž 
vai, valstiečiai žemės nuosavybės ŠA 
sių nebeturėjo ir buvo valdomi ir te15! 
mi tų privilegijuotų žemvaldžių bal9 ir 
kurių žemėje jie gyveno. Valstiečio ; 
žemvaldžio santykiai nuo valstybi" 
valdžios nebepriklausė. 


| ėtas 

F. epochos gamybai būdingas E 

technikos augimas, silpnas visuomaų, 
i 


darbo pasidalijimas. Žymiausi pas!“ 
mai gamyboje buvo žemdirbystės 515 i 
mų pasikeitimas, pereinant nuo lydinio 
nės ir dirvoninės prie pūdyminės 6 a 
mos, panaudojant dvejeto jaučių 2 
kiamą žagrę vietoj ligi tol Ve vy- 
arklo. Stiprėjant feodalinei gamyba!: 126 
ko kaimo atsiskyrimas nuo miesto. Mi Ab 
to gyventojų skaičių papildydavo A 
viai iš kaimo, dažniausiai nuo baudž 
vos pabėgę valstiečiai. Feodaliniai r 
tai Lietuvoje buvo privilegijuoti: ilegi 
tieji Magdeburgo teisę, ir nepriV! žiai 
juoti. Magdeburginių miestų pilie 
buvo laisvi nuo baudžiavinės prik 1d2: 
mybės ir naudojosi miesto savi“, 2 
kiti miestai ir miesteliai priklausė r 
valdžiui. Neprivilegijuotųjų miestU nuo 
ventojų teisinė padėtis nesiskyI“ vio, 
valstiečių ir kaimo amatininkų padė 05 
Nors ir tvarkėsi pagal Vakarų EurOP 
miestų pavyzdį, magdeburginial tei 
vos miestai neįstengė apginti 52 stą I 
sės, kad žmogus, atkeliavęs į M“ 14 
išgyvenęs čia vienerius metus II „Čia 
dieną, pasidarytų laisvas miestietis: ora 
neįsigalėjo taisyklė, kad „miesto ob“ 
daro žmogų laisvą“, t. y. žmogus ! 


štąžinamas atgal į baudžiavą, jeigu, 
Prieš atkeliaudamas į miestą, jis yra bu- 
VęS baudžiauninku. Įvykdžius XVI a. ant- 
"ojoje pusėje valakų reformą ir išleidus 
trečiąjį Lietuvos Statutą (1588), mag- 
deburginių miestų miestiečiai nebega- 
“jo būti žemės savininkais. Žemvaldžiu 
Balėjo būti tik privilegijuoto bajorų luo- 
mo žmogus. Sudarant Liublino uniją 
(1569), Vilniaus miesto magistrato vado- 
Vaujantieji asmenys buvo įbajorinti. Ba- 
Jorų teises įgydavo ir pavieniai pratur- 
“lę pirkliai. Vilnius ir kiti stambieji 
letuvos miestai, kaip kolektyvai, tapo 
Miestui priskirtų palivarkų feodaliniais 
Išnaudotojais, tačiau privačiais žemės 
Savininkais miestiečiai negalėjo pasida- 
IYti. XV—XVI a. tarp Lietuvos miestų 
matininkų įsigalėjo cechinė santvarka, 
Pagrįsta privilegijomis, duodamomis did. 
c.t-ščio kiekvienam  cechui atskirai. 
ponai buvo amatininkų organizacijos 
€odalinė forma. Pirkliai buvo suorga- 
Nizuoti į gildijas, 
k €eodalizmo santvarkoje pagrindinės 
lasės buvo feodalai ir valstiečiai. Vieš- 
Petaujanti Lietuvos feodalų klasė ne- 
Uvo vienalytė. Nuo Horodlės unijos 
(1413) bajorai ėmė skirtis į privilegijuo- 
S pradėtus vadinti lenkišku vardu 
Šlėkta, ir neprivilegijuotus. Į privilegi- 
Uotuosius pateko bajorai, gavę valstie- 
"lų iš did. kun-ščio dovanojimo keliu. 
Eprivilegijuotieji turėjo atlikti kari- 
k tarnybą ir darėsi vasališkai priklau- 
Omi nuo privilegijuotųjų, visų pirma 
ao didikų. Vykdant valakų reformą, 
lems bajorams nebuvo pripažintos že- 
ės Nuosavybės teisės, jie gavo po du 
Uakus žemės tokiomis pat naudojimo 
sėmis, kaip ir valstiečiai, tik valstie- 
Š galėjo gauti ne daugiau kaip vieną 
ai ūką. Ideologinis F. ramstis buvo reli- 
MS Bažnyčiai, kaip stambiam feodali- 
am žemvaldžiui, priklausė vadovauja- 
ISIS vaidmuo kultūriniame gyvenime. 
vi nyčios ir vienuolyno valdžioje buvo 
S mokyklos. Katalikų bažnyčios vys- 
Irs buvo ponų tarybos nariai, o po 
tia, lino unijos — Žečpospolitos senato- 
T Aukščiausią subrendimo stadiją F. 
Xyuvoje pasiekė XVI a., o irti pradėjo 
džį II a. paskutiniame ketvirtyje. Bau- 
Eros panaikinimas 1861 visoje buv. 
Vai 105 imperijoje, tame tarpe ir Lietu- 
sk“! reiškė, kad prasideda kapitalistinė 
ga. aOminė formacija, kurioje dar buvo 
Usu feodalizmo liekanų (ž. Baudžiavi- 
S liekanos). 
B 5 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, 
J, = Lietuvos TSR istorija, f. 1, V., 1957; 
v., 195215: Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, 


„RENsAS Algirdas [g. 1928.IIL6 Ro- 
toj me (Pakruojo rj.)] — partinis darbuo- 
in.S“ 1951 baigė Kauno Politechnikos 
o Statybos f-tą. Nuo 1952 TSKP na- 
tą + 1952—56 dirbo LLKJS Kauno mies- 
ton.“ 1956 išrinktas LLKJS CK sekre- 
I Batai, 1960 — LKP Šiaulių miesto k-to 
1954 (Storiumi ir LKP CK nariu. Nuo 
TSKP CK aparato darbuotojas 
Voje, 


kaimas Trakų rj., Senųjų 


Tr. A 
ūkų apyl, 1 km į š. r. nuo Senųjų 


Trakų, prie Vilniaus—Gardino geležin- 
kelio. 71 gyv. (1959). Už taryb. partiza- 
nų rėmimą vok. faš. okupantai 1943. 
IX.8 kaimą sudegino, dalį gyventojų su- 
šaudė, kitus išvežė į Vokietiją. 
FĖRMOS, Trakai, — kaimas Jurbarko rj., 
Gabšiškių apyl., 7 km į š. r. nuo Erž- 
vilko. 53 gyv. (1959). Pietryčiuose eina 
Eržvilko—Paupio kelias. 1921 kaime gi- 
mė matematikas prof. J. Kubilius. 


FĖRMOS MIŠKAS — miškas Varėnos rj., 
3 km į š. v. nuo Valkininkų, abipus 
Vilniaus— Gardino geležinkelio. Priklau- 
so Valkininkų miškų ūkio Tiltų giri- 
ninkijai. Plotas 1690 ha; medynų 1310 ha. 
Reljefas banguotas. Iš v. mišką juosia 
Spengla, r. pakraščiu teka Geluža (Mer- 
kio intakai). Dirvožemiai jauriniai, ma- 
žai sujaurėję, smėliniai. Vyrauja bruk- 
niniai pušynai; jie užima 969) mišku 
apaugusio ploto. 619; medynų savaimi- 
nės kilmės. Jaunuolynai sudaro 8496, 
pusbrandžiai medynai 1395, pribręstan- 
tieji 100, brandieji 295. Medynų boni- 
tetas II-III, vid. skalsumas 0,7, vid. tū- 
ris 49 ktm/ha, vid. prieauga 1,2 ktm/ha. 
Gausu kiškių; yra lapių, tetervinų. Miš- 
kai eksploataciniai, tik vakaruose, palei 
geležinkelį, yra 390 ha apsauginių miškų. 


FESTIVALIAI [lot. festivus — šventi- 
nis] — masinės kultūrinės šventės, mu- 
zikos, teatro, kino meno pasiekimų ap- 
žiūros. F, ugdo masių kūrybiškumą, ko- 
lektyviškumo jausmus, stiprina kultūri- 
nį tautų bendradarbiavimą, turi svarbią 
reikšmę kovai už taiką. Lietuvoje F. at- 
sirado šalia dainų švenčių, kurias imta 
masiškai rengti po D. Tėvynės karo. 
Svarb. impulsas, paskatinęs organizuoti 
F. respublikoje, buvo Pasaulinės dem. 
jaunimo federacijos ir Tarptautinės stu- 
dentų s-gos iniciatyva nuo 1947 ren- 
giami tarptautiniai jaunimo ir studentų 
festivaliai, kuriuose dalyvauja Tarybų 
Lietuvos jaunimo atstovai. V tarptauti- 
niame jaunimo ir studentų festivalyje 
Varšuvoje (1955) dalyvavo Kauno Po- 
litechnikos in-to dainų ir šokių liau- 
dies ansamblio šokėjų grupė. Rengian- 
tis VI tarptautiniam jaunimo ir studen- 
tų F. Maskvoje (1957), Lietuvoje buvo 
suorganizuoti rajonų ir miestų F., vė- 
liau — resp. festivalis, kuriame, be dai- 
nų ir šokių šventės, vyko karnavalas, 
susitikimai su rev. kovų dalyviais, kū- 
rybinių org-jų atstovais, dainos valanda, 
žaidimų ir programų valanda, meno sa- 
viveiklos kolektyvų konkursai ir kt. 
Maskvoje buvo surengtas visasąjunginis 
jaunimo ir studentų festivalis. Visasą- 
junginiame ir tarptautiniame festivaliuo- 
se Maskvoje Tarybų Lietuvai atstovavo 
250 žmonių delegacija. Visasąjunginio 
F. laureatų vardus iškovojo Vilniaus 
un-to studentų dainų ir šokių liaudies 
ansamblis, akordeonistas A. Ločeris; 


„visasąjunginio ir VI tarptautinio jauni- 


mo ir studentų F. laureatų vardus — 


Valstybinio dainų ir šokių liaudies 
ansamblio orkestrinė grupė, Vilniaus 
jaunimo choras, solistas V. Noreika. 


VII tarptautiniame jaunimo ir studentų 
F. Vienoje (1959) laureato vardą iško- 


495 


FER—FES 


Festivaliai. Lietuvos jaunimo delegacija VI tarp- 
tautiniame jaunimo ir studentų festivalyje 
Maskvoje 


Respublikinis festivalis Kalnų parke Vilniuje 


vojo P. Budriaus vadovaujamas Vilniaus 
studentų liaudies instrumentų sekstetas, 
VIII F. Helsinkyje (1963) — smuikinin- 
kas altistas P. Radzevičius. Nemaža per- 
galių tarptautiniuose F. yra iškovoję res- 
publikos sportininkai (stalo tenisinin- 
kai, krepšininkai, boksininkai ir kt.). 

F. rengiami kai kuriuose respublikos 
miestuose, rajonuose ir kolūkiuose. Juo- 
se gausiai naudojami liet. liaudies masi- 
nių švenčių bei apeigų (derliaus šven- 
tės, vestuvių ir kt.) elementai — karna- 
valai, tradiciniai personažai, komiški 
žaidimai, varžybos ir kt. Reguliariai ren- 
giami Kauno Politechnikos in-to F. (nuo 
1956), tarprajoniniai F.: Žemaičių F. 
(prie Platelių ež., Plungės rj.; nuo 1958), 
tautų draugystės F. Trakų rj. (nuo 1961) 
ir kt. 1956—58 buvo rengiami Pabalti- 
jo ir Baltarusijos taryb. respublikų teat- 
riniai F., vad. „Teatriniai pavasariai“, 
turėję tikslą išaiškinti geriausius tų res- 
publikų teatrų spektaklius, režisierius, 
dailininkus, aktorius. Nuo 1959 rengia- 
mi Pabaltijo ir Baltarusijos kino filmų 
F., kuriuose geriausiam meniniam fil- 
mui skiriamas „Didžiojo gintaro“ prizas, 


496 FIG-—FIL 


išaiškinami geriausi kronikiniai darbai, 
taip pat geriausi kino režisieriai, akto- 
riai, operatoriai, dailininkai ir kt. Kino 
festivaliuose „Didžiojo gintaro“ prizas 
buvo skirtas lietuvių meniniams fil- 
mams: ,„Adomas nori būti žmogumi“ 
(1959), „Gyvieji didvyriai“ (1960). 


FIGAITĖ Mina [1905 Varniuose — 1954 
Vilniuje] — revoliucinio judėjimo daly- 
vė. Kilusi iš darbininkų. Nuo 1933 Ko- 
munistų. partijos narė. 1934 Varniuose 
už rev. veiklą suimta ir nuteista 6 me- 
tus kalėti. Buvo kalinama Telšiuose ir 
Kaune. 1940—41 dirbo „Kauno audi- 
niuose". 1941—44 darbininkė Soročinske 
(Čkalovo rj). Nuo 1944 darbininkė Vil- 
niuje. 
FILARĖTAI [gr. phileo — myliu -- 
arete — dorybė] — nelegali anticarinė 
Vilniaus universiteto studentų draugija, 
veikusi 1820—24. Tai buvo žemutinė 
žilomatų  d-jos organizacija, turėjusi 
ruošti jai narius. Jos steigėjas — filoma- 
tų d-jos narys T. Zanas. Oficialios po- 
litinės programos d-ja neturėjo, buvo 
priimtas tik statutas, reikalavęs, kad F. 
lavintųsi ir šviestųsi. F. susirinkimuose 
buvo skaitomi referatai ir rengiamos 
pramogos. Svarbiausias F., kaip ir filo- 
matų, polit. siekimas buvo atkurti Len- 
kijos-Lietuvos valstybę. 1823 F. veik- 
la buvo susekta, prasidėjo areštai. Daug 
F. iškalėjo iki bylos po keletą mėnesių, 
o bylai pasibaigus, buvo pašalinti iš 
un-to arba ištremti į Rusijos gilumą. 
D-ja turėjo apie 150—200 narių. 

Lit.: J. Bieliūski, Proces filaretow w Wil- 
nie, Krakow, 1880. 


FILHARMONIJA, Lietuvos TSR Valsty- 
binė filharmonija,— valstybinė koncerti- 
nė organizacija. Įsteigta 1940.XII.25 Vil- 
niuje. Iš pradžių turėjo 3 meno kolek- 
tyvus: simf. orkestrą, dainų ir šokių 
liaudies ansamblį, mišrų chorą. Kiekvie- 
name jų buvo apie 60 artistų. Simf. or- 
kestras (vyriausiasis dirigentas B. Dva- 
rionas) pradėjo darbą 1940 pab. Per 
pusę metų buvo surengta apie 30 kon- 
certų, kurių repertuarą sudarė V. Euro- 
pos ir rusų klasikų, liet. muzikų ir taryb. 
kompozitorių kūriniai. Koncertams diri- 
guoti buvo kviečiami dirigentai ir iš 
kitų respublikų. 1941 pr. koncertus su- 
rengė dainų ir šokių liaudies ansamblis 
bei mišrus choras. Vok. faš. okupacijos 
metais F. buvo uždaryta. 1944 jos veikla 
Vilniuje vėl atnaujinta. Į naujai suor- 
ganizuotus F. meno kolektyvus įsijungė 
1944 grįžę į Vilnių Lietuvos TSR me- 
no ansamblių, D. Tėvynės karo metais 
susikūrusių Pereslavlyje Zaleskyje, artis- 
tai. 1965.1.1 F. kolektyvą sudarė simf. 
orkestras (vyriausiasis dirigentas J. Do- 
markas), kamerinis orkestras (meno va- 
dovas ir dirigentas S. Sondeckis), sty- 
ginis kvartetas (E. Paulauskas, K. Kali- 
nauskaitė, J. Fledžinskas, R. Kulikaus- 
kas) — 1959 tarptautinio J. Haidno kon- 
kurso Budapešte, 1964 tarpt. konkurso 
Lježe (II vieta) ir 1965 Resp. premijos 


laureatas, estradinis orkestras (meno va- 
dovas ir dirigentas J. Tiškus), keletas 
estradinių grupių, solistai vokalistai ir 
instrumentalistai. F. filialai veikia Kau- 
ne ir Klaipėdoje. Iki 1965 F. surengė 
apie 36800 koncertų, kurių klausėsi 
apie 8 mln. žmonių. 1963 F. salėje Vil- 
niuje pastatyti nauji koncertiniai vargo- 
nai — vieni geriausių Tarybų Sąjungoje. 

Lietuvos TSR filharmonija atlieka di- 
delį muz. kultūros skleidimo darbą. Ji 
rengia simfoninius ir kamerinius kon- 
certus, lit. vakarus, festivalius, jaunųjų 
atlikėjų, saviveiklos kolektyvų koncer- 
tus, koncertus-paskaitas bei jų ciklus, 
lietuvių taryb. kompozitorių autorinius 


Filharmonijos kamerinis orkestras 


koncertus ir kt. Koncertuose F. kolek“ 
tyvai ir solistai supažindina klausytojUš 
su klasikine ir taryb. muzika, užsienio 
šalių muzikų kūryba, propaguoja liet. 
liaudies ir profesionalinę muziką. F. ko- 
lektyvai ir solistai koncertuoja ne tik 
respublikos miestuose bei gyvenvietėsč: 
bet ir kitose taryb. respublikose (iki 400 
koncertų per metus) bei užsienyje (YT 
koncertavę Vokietijos Demokratinėjė 
Respublikoje, Čekoslovakijoje, VengN“ 
joje, Suomijoje, Lenkijoje). 

F. rengiamuose koncertuose dalyvavo 
tarybiniai meno meistrai — dirigenta! 
O.  Durianas, N. Jarvis, R. Matsovės: 
E. Mravinskis, N. Rachlinas, smuikiniN“ 


|. |) 


Hlharmonij os styginis kvartetas 


kai I, Bezrodnas, V. Klimovas, L. Ko- 
Šanas, D. Oistrachas, I. Oistrachas, pia- 
Nistai E. Gilelsas, R. Kereris, S. Rich- 
Sis, P, Serebriakovas, violončelistai 

„Rostropovičius, D. Šafranas, var- 
šonininkas L. Roizmanas, dainininkai 
» Doluchanova, T. Kuzikas, S. Lemeše- 
as ir daugelis kitų, visasąjunginio ra- 
AO, Leningrado, Baltarusijos, Estijos 
Uharmonijų, Ukrainos ir kt. simf. or- 
Šstrai, Tarybinės Armijos Aleksandro- 
Ė ansamblis, TSRS Valst. rusų dainos 
Oras, TSRS Valst. liaudies šokių an- 

blis, Piatnickio liaudies choras ir 
E oUB „kitų liaudies bei estradinių an- 
įanblių ir kt. kolektyvų; užsienio ar- 
Sai bei kolektyvai — smuikininkai 
( Tavničeris (Jugoslavija), Joko Kubo 
r *Ponija), I. Sternas (JAV), pianistės 
E. Glazer (Norvegija), S. Usė (Prancū- 
a vargonininkas J. Keleris (VDR), 
ka. Sentas H. Čižas (Lenkija), daininin- 
k I. Gonzales (Meksika), L. Maršal (Ka- 
SN N. Nikolovas (Bulgarija), I. Sumak 
k), B. Smetanos ir L. Janačeko (Če- 
9slovakija) styginiai kvartetai, Drez- 
„00 ir Sofijos simf. orkestrai, „Ma- 
Ovšės“ ir „Šlionsko“ (Lenkija) ansamb- 
Ča kameriniai orkestrai iš Italijos ir 
eoslovakijos, Bulgarijos chorinė ka- 
da, Jūgoslavų, italų, lenkų estrada ir 
Aug kitų, 


Lit; BA Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzi- 
0, 


aLIMONOVA Chana Gita [Geršanovi- 
paai g. 1913.XI.4 Kaune] — revoliuci- 
k. Judėjimo dalyvė. Kilusi iš darbinin- 


ų. Nuo 1929 LKJS, nuo 1935 Komu- 


Kotu Partijos narė. 1932—39 už rev. 
iklą kalinta Kauno, Ukmergės, Bajo- 
Ki Zarasų kalėjimuose. 1939 —40 LKP 
Ro aps. k-to narė, 1941—44 dirbo 
MaGKO, srityje. 1944—60 LKP Ukmer- 
" Vėliau Kauno rj. k-to darbuotoja. 
Nsininkė, 
ONOVAS Fiodoras [g. 1908.1V.2 
voje (dab. Kauno miesto dalis)] — 


Mų Ta 


lucinio judėjimo dalyvis, statybi- 
Nar as. Nuo 1935 Komunistų partijos 
YS. 1936—37 tvarkė pogr. lit-ros 


32 
MLTE, tomas 1 


sandėlį Kaune. Nuo 1939 LKP Kauno 
aps. k-to narys, padėjo organizuoti sta- 
tybininkų ir maisto pram. darbininkų 
streikus, už tai 1939 buvo kalinamas. 
1940—41 „Pramprojekto“ kadrų sk. vir- 
šininkas, 1942—44 Raudonosios Armijos 


16 liet. divizijos kovotojas. 1944—45 
LKP Ukmergės aps. k-to skyriaus vedė- 
jas. 1945—46 mokėsi Resp. partinėje 
m-loje. 1946—48 LKP Kauno aps. k-to 
instruktorius, 1948—62 „Limos“ f-ko pa- 
mainos meistras. Pensininkas, 


FILIPAVIČIENĖ Emilija [Kavaliauskaitė, 
Zdanavičienė; g. 1913.VIL 10 Armavire 
(Krasnodaro kr.)|— revoliucinio judėji- 
mo dalyvė. Kilusi iš tarnautojų. Nuo 
1933 mokėsi Kauno un-te ir baigė 4 kur- 
sus. 1933 įstojo į LKJS. Nuo 1935 Ko- 
munistų partijos narė. Dirbo LKP Kauno 
Ij. k-to instruktore darbui su inteligen- 
tija. Nuo 1937 dalyvavo kom. lit-ros 
leidime, rašė korespondencijas į kom. 
spaudą iš Kauno un-to gyvenimo. 1940— 
1941 dirbo adm. darbą Kaune, 1942—43 
Maskvoje (,„Tiesos“ redakcijoje). 1943— 
1945 LKP CK m-lų sk. instruktorė. 1953 
neakivaizdiniu būdu baigė Aukštąją 
part. m-lą Maskvoje. 1953—57 Vilniaus 
un-to filosofijos katedros dėstytoja. Dėl 
ligos iš darbo pasitraukė. 


FILIPAVIČIUS Stasys [g. 1913.IX.9 Ra- 
seiniuose| — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1926 
dirbo Raseinių spaustuvėje raidžių rin- 
kėju, plento darbi- 
ninku, aliejaus dirb- 
tuvės darbininku. 
Nuo 1933 Komunis- 
tų partijos narys. 
Pogr. darbą dirbo 
Raseiniuose, palaikė 
ryšius su Viduklės, 
Jurbarko, Girkalnio, 
Betygalos,  Šimkai- 
čių vls. partinėmis 
kuopelėmis. Lietuvos 
Raudonosios pagal- 
bos organizacijai pa- 
dėjo aprūpinti Raseinių kalėjime kalin- 
tus polit. kalinius maisto produktais, 


FIL—FIL 497 


LKP spauda, „Pravdos“, „Izvestijų“ iš- 
karpomis. Už rev. veiklą 1935—40 buvo 
5 kartus suimtas ir 19 mėn. kalintas 
Raseinių, Kauno kalėjimuose, Dimitravo 
priverčiamojo darbo stovykloje. 1940— 
1941 LKP Raseinių aps. k-to I sekreto- 
rius. D. Tėvynės karo pr. stojo savano- 
riu į Raudonąją Armiją, dalyvavo ko- 
vose 1941 pab., ginant Maskvą, paskui 
buvo 16 liet. divizijoje pulko part. biu- 
ro sekretorius. Nuo 1943.IX dirbo Lietu- 
vos partiz. judėjimo štabe Maskvoje. 
Demobilizuotas kapitono laipsniu, 1945 
dirbo LKP CK atsakinguoju organiza- 
toriumi Vilniuje. 1948 baigė Aukštąją 
part. m-lą Maskvoje. 1948—50 LKP CK 
skyriaus vedėjo pavaduotojas, vedėjas, 
1950—52 LKP CK sekretorius, 1952— 
1953 Lietuvos TSR MT pirmininko 
pavaduotojas, 1953—57 Lietuvos TSR 
lengvosios pramonės ministras, 1957— 
1965 Lietuvos TSR LŪT v-bos viršinin- 
kas. 1941—61 LKP CK narys. 1941—46 
TSRS AT, 1951—63 Lietuvos TSR AT 
deputatas. Rašo spaudoje rev. judėjimo, 
ekonominiais ir kt. klausimais, 


FILIPAVIČIUS Vytautas [g. 1919.IX.20 
Dnepropetrovske (Ukrainos TSR)] — in- 
žinierius mechanikas, technikos mokslų 
kandidatas (1955). 1947 baigė Kauno 
un-to technologijos f-tą. Nuo 1947 dirba 
ped. darbą Ž. ū. akademijoje, nuo 1959 
docentas. Išrado hidraulinį reguliatorių 
vidaus degimo varikliams (1954) ir įtai- 
są jo darbui koreguoti (1954). Paskelbė 
moksl. straipsnių apie dizelinius varik- 
lius ir traktorius, 


FILOLOGIJA [gr. phileė6 — myliu + 
Iogos — žodis] — mokslinių žinių apie 
kurios tautos (arba tautų grupės) kalbą 
ir literatūrą visuma. Lietuvoje F. užuo- 
mazgų atsirado XVI amžiuje. Vilniaus 
akademijoje nuo pat jos įkūrimo buvo 
dėstomos lotynų, graikų ir hebrajų kal- 
bos, antikinė lit-ra, leidžiamos tų dis- 
ciplinų mokymo priemonės. XVII a. 
R. Prūsijoje ir Lietuvoje pradėjo vys- 
tytis lietuvių F. Vėliau F. vis labiau ša- 
kojosi, apimdama daugiau kalbų ir lite- 
ratūrų. XIX a. Vilniaus un-te, be klasi- 
kinės F., vystėsi slavistika, germanisti- 
ka, romanistika. XIX a. pab.-XX a. pr. 
Lietuvoje susidomėta sanskritu, tiurkolo- 
gija, ėmė sparčiau vystytis baltistika, 
lituanistika. Burž. valdymo metais F. 
centras buvo Kauno un-tas. Taryb. san- 
tvarkos metais F. Lietuvoje praturtėjo 
naujais ryšiais su kitų taryb. tautų kal- 
bomis ir lit-ra. F. problemų tyrinėjimas 
sutelktas Lietuvos TSR MA Liet. kalbos 
ir lit-ros in-te, Vilniaus un-te, Vilniaus 
Ped. in-te. Ž. Baliistika, Kalbotyra, Lite- 
ratūros mokslas, Lituanistika, straipsnius 
apie įv. tautų kalbas ir lit-rą (Anglų 
kalba, Anglų literatūra, Rusų kalba, Ru- 
sų literatūra, Vokiečių kalba, Vokiečių 
literatūra ir t. t.). 


FILOMATAI [gr. phileėo — myliu + ma- 
1 — mokslas]— nelegali anticarinė Vil- 
niaus universiteto studentų draugija, 


498 FIL—FIZ 


veikusi 1817—21. Jos kūrėjai — Vil- 
niaus un-to studentai: poetas A. Micke- 
vičius, jo bičiulis poetas T. Zanas, J. Je- 
žovskis ir A. Petraškevičius. D-ja pradė- 
jo veikti tuo metu, kai Peterburge pir- 
moji revoliucinė dekabristų org-ja — 
Gelbėjimo sąjunga — priėmė savo įsta- 
tus. F. buvo smulkių bajorų kilmės. 
Idėjinis jų vadovas buvo Vilniaus un-to 
prof. J. Lelevelis. D-jos nariai skirstėsi 
į tikruosius ir korespondentus. 19 F. 
d-jos narių sudarė branduolį, apie kurį 
telkėsi daug studentų, susibūrusių į 1e- 
galius ir pusiau legalius ratelius: Bičiu- 
lių s-gą (įst. 1819.IV.19), Mokslo s-gą 
(įst. 1819.XII), Gamtininkų (Natūralistų) 
s-gą (įst. 1820.VI.13), Spinduliuotųjų 
d-ją (veikusią 1820.V—VI). 1820 F. su- 
organizavo nelegalią Filaretų s-gą. Že- 
mutinės F. org-jos skleidė F. idėjas ir 
ruošė naujus narius. F. idėjos paplito 
Vilniaus, Kražių (ž. Juodieji broliai), 
Kėdainių vidurinėse m-Iose. Svarbiausias 
F. politinis siekimas buvo atkurti Len- 
kijos—Lietuvos valstybę. Jie taip pat 
siekė panaikinti baudžiavą. Tačiau F. 
tikėjo, kad valstiečiams asmens laisvę 
gali duoti patys dvarininkai, ir manė, 
kad tuo būdu galima pašalinti klasinius 
prieštaravimus kovoje dėl polit. išsiva- 
davimo. Filomatas M. Rukevičius 1821 
pateikė projektą reorganizuoti F. d-ją 
ir pradėti aktyvesnę kovą prieš caro 
valdžią. 1821.X.21 d-ja buvo paleista, 
o vietoj jos įsikūrė T. Zano vadovauja- 
ma Filadelfistų d-ja. Šios org-jos ratelių 
tinklas turėjo apimti visą kraštą ir įv. 
socialinius sluoksnius. 1823 pab. slaptą- 
sias d-jas susekė carinė policija. Prasi- 
dėjo studentų ir profesorių suėmimai bei 
tardymai. Buvo apkaltinti 108 asmenys. 
10 filomatų, jų tarpe A. Mickevičius, 
T. Zanas, J. Čečota, iš Lietuvos buvo 
ištremti, o iš un-to pašalinti prof. J. Le- 
levelis, I. Danilavičius ir kt. Slaptosios 
org-jos iširo. F. jau anksčiau, matyt, pa- 
laikė ryšius su dekabristais. 1822 į Lie- 
tuvą atvyko gvardiečių pulkai, kuriuose 
buvo nemaža rusų revoliucinių karinin- 
kų. Dekabristų Pietų d-jos atstovas 
M. Bestuževas lankėsi Vilniuje. F. ryšius 
su dekabristų Šiaurės d-ja rodo tai, kad 
1824.XI ištremti į Peterburgą A. Mic- 
kevičius, J. Ježovskis ir P. Malevskis 
buvo priimti į dekabristų tarpą kaip 
draugai. Ypač artima buvo jų draugys- 
tė su A. Bestuževu ir K. Rilejevu. Buv. 
F. d-jos narys M. Rukevičius su savo 
draugais 1825 vasarą suorganizavo Ka- 
rinių bičiulių d-ją Atskiro Lietuvos kor- 
puso daliniuose, stovėjusiuose Gardino 
gubernijoje. Ši d-ja užmezgė ryšius su 
dekabristais. 

Lit.: Archiwum filomatėw, 10 t., Krakow, 
1913—34; Wybėr pism filomatėw, Wroclaw— 
Krakėw, 1959; II. Oabmanckuū, Ąeka6pucTHI 
H IOABbCKO06 HalĮHOHaAbHO-OCBOGOAKHTEABHO6 ĄBH- 
>xenne, M., 1959; A. Makarevičius, Filomatų 
socialinių-ekonominių pažiūrų klausimu.— „„Eko- 
nomika“, t. 4, sąs. 1, V., 1963. 
FILOSOFIJA [gr. phileo — myliu + so- 
phia — išmintis] — bendriausių teorinių 
pasaulėžiūros principų visuma, sistema. 


F. atsirado vergovinėje visuomenėje. 
Filosofijoje visą laiką tarpusavyje ko- 
voja dvi priešingos kryptys — materia- 
lizmas ir idealizmas. Marksistinė F.— 
dialektinis materializmas ir istorinis ma- 
terializmas,— būdama darbininkų klasės 
ir kitų darbo žmonių pasaulėžiūros bend- 
riausių teorinių principų sistema, kartu 
yra ir mokslas apie bendriausius gam- 
tos, visuomenės, mąstymo bei pažinimo 
vystymosi dėsnius. Filos. minties raida 
Lietuvoje, kaip ir kitur, glaudžiai susi- 
jusi ir persipynusi su visa visuomeninės- 
sociologinės minties raida. Ž. Visuome- 
ninė-tilosoftinė mintis. 


„FILOSOFIJA“ — tarybinis tęstinis fi- 
losofijos mokslo darbų leidinys, einąs 
nuo 1960 Vilniuje. Leidžia Lietuvos TSR 
MT Aukštojo ir specialiojo vidurinio 
mokslo k-tas. Iki 1965 išėjo 5 t. Pirmąjį 
tomą išleido Vilniaus un-tas savo moks- 
lo darbų serijoje. 


FINKELBRANDIENĖ Sara [g. 1911.X.12 
Viekšniuose (Akmenės rj.)] — biologė, 
biologijos mokslų kandidatė (1953). 1935 
baigusi Kauno un-tą, dirbo ped. darbą 
vid. m-lose. Nuo 1945 dirba ped. darbą 
Vilniaus un-to anatomijos, histologijos 
ir embriologijos katedroje, nuo 1961 do- 
centė. Tiria žarnyno inervavimo šalti- 
nius ir inervuojamųjų nervų struktūrą. 
Paskelbė moksl. straipsnių. 


FINKELŠTEINAITĖ Lija [g. 1918.VI.14 
Suvalkuose] — gydytoja ftiziatrė, me- 
dicinos mokslų kandidatė (1954). 1941 
baigė Kauno un-tą. 1941—44 gydytoja 
Sverdlovsko sr. ir Tadžikijos TSR. Nuo 
1945 Lietuvos TSR Tuberkuliozės in-te 
dirba mokslinį darbą. Paskelbė moksli- 
nių straipsnių apie plaučių tuberkuliozę. 


FINKELŠTEINAITĖ Miriama [g. 1918. 
XI.20 Raseiniuose] — chemikė, chemi- 
jos mokslų kandidatė (1953). 1941 bai- 
gė Vilniaus un-tą. 1941—44 chemijos 
dėstytoja Privolnos vid. m-loje (Sarato- 
vo sr), Omske (Kijevo geležinkelių 
technikume). Nuo 1945 Vilniaus un-te 
dirba ped. darbą, nuo 1959 docentė. 
Nuo 1958 TSKP narė. Vadovėlio „„Bend- 
rosios chemijos laboratoriniai darbai“ 
bendraautorė. Paskelbė moksl. straips- 
nių apie naują monokarboninių rūgščių 
ir geležies nustatymo metodą, acto rūgš- 
ties išskyrimą iš praskiestų tirpalų, apie 
konduktometrinį organinių rūgščių nu- 
statymą ir kt. 


FINKELŠTEINAS Leonas [g. 1922.VIII.25 
Kaune] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis, žurnalistas. Kilęs iš tarnautojų. 1936 
įstojo į LKJS. 1940 LKJS Kauno miesto 
k-to narys. 1940—49 Tarybinės Armijos 
karys. Nuo 1944 TSKP narys. Baigė Vil- 
niaus un-tą ir nuo 1950 dirba žurnalis- 
to darbą. L. Karpaičio slapyvardžiu iš- 
leido apybraižą „Bronė Balaišienė“ 
(1961). 


FIODOROVAS Borisas Aleksejevičius 
[1915—1944.VIII.30 Jelgavoje]— Didžio- 
jo Tėvynės karo dalyvis, gvardijos 
kapitonas, Tarybų Sąjungos Didvyris 
(1945). Jo vadovaujamas šaulių batalio- 


nas, kartu su kitais daliniais išvadaVė 
Joniškį, 1944.VII.26 pirmasis įsiverŽ“ 
į Šiaulius ir miesto pakraščiuose įnIr 
tingai kovėsi su priešu. Pats F. auto 
mato ugnimi ir granatomis mieste Duki, 
vė apie 50 hitlerininkų. Kautynėse Je 
gavos gatvėse buvo mirtinai sužeistūš 


FIRINAS Semionas [Pupka; 1898.VI30 
Turgeliuose (Eišiškių rj.)— 1937.VIILI“ 
Maskvoje]— revoliucinio judėjimo daly“ 
vis. Kilęs iš valstiečių. Mokėsi VIBE 
je. 1915 evakavosi į Vitebską ir įsijunĖ“ 
į darbininkų rev. judėjimą. 1917 mob! 
lizuotas į kariuomenę, aktyviai dalyvavo 
kareivių rev. veikloje, buvo Išrink“ 
Sibiro 2 korpuso kareivių k-to pirminin“ 
ku. 1918 pab. įstojo į Komunistų Par“ 
jos Vilniaus org-ją. 1919 Ukmergė)“ 
kartu su kitais suorganizavo 200 žmo 
nių komunistinį būrį, kovojusį UŽ Tšk 
bų valdžią Ukmergės, Širvintų ir VI“ 
niaus aps., ir jam vadovavo, buvo | a 4 
donosios Armijos lietuvių | diviZij““ 
I brigados komisaru, dalyvavo mūšio o 
se prieš vok. interventus. 1920 di“ 
part. darbą Kaune, vėliau gyveno Ter 
bų Sąjungoje, dirbo įv. įstaigose, Va 15 
vavo Baltosios—Baltijos jūrų kanalo 5 
tybai, Žuvo, neteisėtai represuotas a5? 

nybės kulto sąlygomis. Reabilituotas: 


FIŠERAITĖ Civa [1908 Molėtuose“ 
1941] — revoliucinio judėjimo da Ti 
Darbininkė. Nuo 1933 Komunistų P 
jos narė. Pogr. darbą dirbo Kaunė. Še 
LKP atsišaukimų spausdinimą 1934 22 
teista 4 metus kalėti. 1940—41 i 
Kauno miesto vykd. k-te. Žuvo D. 
vynės karo pradžioje. 


FIZIKA [gr. physika — mokslas 2 
gamtą, iš physis — gamta] — MOKS Aš 
apie bendrąsias medžiagos bei lauko iai 
vybes ir judėjimo dėsnius. F. pagal. <a 
riamus objektus skirstoma į moleku 
F., atominę F., elektroninę F., brandi 
linę F., elementarinių dalelių F. IT E 
lą apie gravitacijos lauką; pagal P ir 
cesus ir reiškinius — į mechanika ją 
akustika, mokslą apie šilumą, A 
apie elektrą ir magnetizmą, OP "JUS 
mokslą apie atominius ir branduoliP i, 
procesus; pagal metodus — i ek 
mentinę F. ir teorinę F. SusikūIė Au 
rankiškų, su F. glaudžiai susijuslų bjoti- 
lo šakų — astrofizika, geofizika, 
zika, fizinė chemija ir kt. a dalis: 
F., kaip Aristotelio filosofijos ijos 
jau buvo dėstoma Vilniaus akadeM S, 
(nuo 1579) studentams. Seniausiū5 , nys 
tas Lietuvoje dirbusių fizikų 
yra Vilniaus prof. O. Krigerio V Com 
„Matematikos mokslų santrauka Vring. 
pendium  mathematicarum disCiP L „su, 
rum", 1632) skyrius „Optikos traki“ rų 
Aristotelio filosofija paremtų £- liau 
Vilniaus akademijos profesoria! ėjus 
parašė gana daug. Europoje pagal a, 
Galilėjaus ir kt. mokslininkų „dar pat 
Vilniaus akademijos profesoriai toP ap 
stengėsi nuo naujų mokslo sIOVIU 4. 
atsilikti, prie akademijos įrengė o T 
jų, kuriame buvo daromi oplik05 p 
elektros eksperimentai, noIS pa or 
dėstymas maža tepasikeitė. Jėzuitų 


diną panaikinus (1773), Edukacinė komi- 
Šja, pertvarkiusi Vilniaus akademiją 
! Vyriausiąją m-lą, F. dėstymą joje ge- 
kai patobulino. 1803 Vilniaus un-to 
ikos ir matematikos f-te veikė F. ka- 
Eių Naujoviškai F. Vilniuje dėstė: 
41—1804 J. Mickevičius (įvedė į F. 
estymą eksperimentus, pakreipė ją 
L Praktinę pusę); 1804—14 S. Stubelevi- 
“us (praturtino F. kabinetą); 1814—19 

Krasovskis, 1819—31 F. Dževinskis 
atgabeno iš užsienio 20 F. aparatų, 
Parašė eksperimentinės F. vadovėlį 
Un-tams). 1831—40 fiziką prof. F. Dže- 
Vinskis dėstė Vilniaus Medicinos-chirur- 
šijos akademijoje. 

1920 Kaune buvo įsteigti Aukštieji 
Utsai, kuriuose F. dėstė prof. V. Če- 
Pinskis. Jis dėstė F. ir 1922 įkurtame 
auno un-te. Čepinskio, Kauno un-to 
Ė. katedros vedėjo, rūpesčiu buvo su- 
Tganizuotos F. laboratorijos. Nuo 1932, 
buvo pastatyti Fizikos ir chemijos 
ok ai (1944 juos susprogdino vok. faš. 

Upantai), F. katedros darbo sąlygos 
aBerėjo, Čepinskis 1923—26 parašė ir 
€ido F. vadovėlį „Fizikos paskaitos“ 

L. 1315 p.). Tai buvo pirmas platus 
M Ursas lietuvių k. Iš jo mokėsi pri- 
„A fizikų ir kitų specialistų karta. 
ž 8 išėjo F. katedros kolektyvo pa- 
Ugtas „Fizikos praktikos darbų“ va- 
OVėlis. 1922—40 Kauno un-to F. ka- 
“dra išleido 35 diplomuotus fizikus. Ti- 
basis F. mokslo darbas Kauno un-te 
val.2, Vystomas silpnai, Lietuvos burž. 

džia nesidomėjo juo. Vis dėlto kai 
paie katedros darbuotojai, nepaisydami 
kų Umų ir laboratorinių įrengimų trū- 
jė mo, dirbo ir moksl. darbą, tyrė svorio 
80s pagreitį Lietuvos teritorijoje, že- 
tų S magnetinį lauką Baltijos jūros Lie- 

Vos pakraštyje, paladžio elektrinės 
S ir struktūros kitimą dėl okliuduo- 
andenilio įtakos, antrinių kosminių 
„Andulių energijos pasiskirstymą, me- 
b V struktūros teorinius klausimus, to- 

Ino atskirus laboratorinės technikos 
€todus (K. Sleževičius, P. Brazdžiūnas, 
dų Išauskas, A. Jucys ir kt.). Tyrimų 

Omenys buvo skelbiami un-to mate- 
atikos-gamtos f-to darbuose. 
ist 919—21 Vilniaus universitete buvo 
„Elgtos keturios F. katedros. Iš teo- 

“S F. srities un-to fizikai tyrė relia- 
mų, mo teorijos metodologinius klausi- 
Mulis jos ryšį su kvantine mechanika, 

Utipolinio spinduliavimo teoriją ir 
sim Uriuos kvantinės mechanikos klau- 
Eksa“! „spektrinių linijų pločio teoriją. 
dis Perimentiniuose darbuose tirta dujų 

Persiją ir refrakcija, gyvsidabrio ab- 
šos ir liuminescencijos spektrai, 
Nijų o uždraustos linijos, spektrinių li- 

V Plotis, halogenų molekuliniai spekt- 
ni. TT kritiški potencialai, plonų metali- 
ir Ąpiuoksnių optinės savybės matomoje 
5 Tavioletinėje srityje, jų elektrinės, 

Bnetinės ir struktūrinės savybės. 
alta CYodničanskis 1934 padarė svarbų 
Itogą. 14 — pirmąkart eksperimentiškai 
nis S. kad egzistuoja magnetinis dipoli- 

SPinduliavimas. 
auks 280Biniam ir moksliniam darbui 

losiose Lietuvos mokyklose susida- 


to V 


rė visiškai naujos sąlygos, atkūrus Lie- 
tuvoje Tarybų valdžią (1940). Matemati- 
kos-gamtos f-tas iš Kauno buvo perkel- 
tas į Vilnių. Vilniaus un-te buvo įsteig- 
los dvi F. katedros (eksperimentinės F. 
ir teorinės F.). Darbą nutraukė karas, 
vok. faš. okupacija. 1943 Vilniaus un-tą 
vok. faš. okupantai uždarė, F. labora- 
torijas apgrobstė. Nukentėjo ir labora- 
torijų patalpos. Išvadavus Vilnių, vis- 
kas buvo organizuojama iš naujo. Per 
trumpą laiką buvo sutvarkytos patalpos, 
įrengtos ir papildytos tarybine aparatūra 
laboratorijos, pradėtas ped. ir moksl. 
darbas. Jau 1946 išleisti pirmieji taryb. 
specialistai fizikai. Aukštąjį mokslą bai- 
gusių fizikų tolydžio gausėjo. 1953— 
1955 į F. specialybę buvo priimama 
kasmet po 50, 1956—59 po 75, o nuo 
1960 po 100 žmonių. 1958 un-te pradėjo 
veikti vakarinis F. skyrius. 1964 Vil- 
niaus un-te buvo rengiami teorinės F., 
optikos, puslaidininkių F., radiofizikos ir 
astrofizikos specialistai. Per taryb. lai- 
kotarpį (iki 1963) čia parengta apie 
400 fizikų. 

F. specialistus su aukštuoju mokslu 
(F. mokytojus) taip pat rengia Vilniaus 
ir Šiaulių ped. in-tai. Vilniaus Ped. in-te 
1964 veikė 3 F. katedros (teorinės F., 
bendrosios F. ir gamybinių pagrindų), 
Šiaulių — viena. Vilniaus Ped. in-tas iki 
1964 parengė apie 400 F. mokytojų, 
Šiaulių — apie 200. F. kursai skaitomi 
Kauno Politechnikos in-te ir jo filia- 
luose (Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių ir 
Panevėžio), Ž. ū. akademijoje, Vet. aka- 
demijoje ir Kauno Med. in-te. Visose 
šiose aukštosiose m-lose įsteigtos F. ka- 
tedros su laboratorijomis ir kabinetais. 
Fizikos besimokančiai studentijai pa- 
rengta 10 įv. vadovėlių. Išaugus kvali- 
fikuotų fizikų kadrams, 1962 įsteigta 
Lietuvos TSR Fizikų d-ja (pirmininkas 
akad. P. Brazdžiūnas). 

Tarybų Lietuvoje labai išsiplėtė F. 
mokslo tiriamasis darbas, įkurti F. 
moksl. tyrimo centrai: Lietuvos TSR 
MA Fizikos ir matematikos institutas, 
žinybiniai moksl. tyrimo in-tai, prob- 
leminės laboratorijos. Išryškėjo pagr. 
tiriamojo darbo kryptys: a) teorinės F., 
b) atominės ir molekulinės spektrosko- 
pijos, c) puslaidininkių (plačiau — kieto- 
jo kūno) F., d) branduolinės F. ir e) ul- 
tragarso ir jo taikymo. 

Teorinės F. srityje moksl. darbas dir- 
bamas MA Fizikos ir matematikos in-te 
ir Vilniaus un-to bei Vilniaus Ped. in-to 
teorinės F. katedrose. Žymiai patobulin- 
tas suderintinio lauko metodas, jo lyg- 
čių sprendimo metodika, sukurtas sudė- 
rintinio lauko daugiakonfigūracinio pri- 
artėjimo metodas. Šiais metodais apskai- 
čiuoti tokie įvairių sudėtingų atomų dy- 
džiai, kaip energijos lygiai, termų smul- 
kioji struktūra, izotopinis postūmis, 
elektroninių šuolių tikimybės, šarminių 
metalų neigiamų jonų parametrai ir t. t. 
Nepilno kintamųjų atskyrimo metodas 
išplėstas  daugiavalenčiams atomams. 
Pastaraisiais metais sukurtas ir vystomas 
išplėstinio skaičiavimo metodas, lei- 
džiantis žymiai patikslinti kai kuriuos 
teorinius duomenis. 


FIZ—FIZ 499 


Didelę reikšmę turi darbai, skirti ju- 
dėjimo kiekio momento teorijos mate- 
matiniam aparatui vystyti. Tam klausi- 
mui skirta 1960 išleista A. Jucio, J. Le- 
vinsono ir V. Vanago monografija. Bu- 
vo tiriami įvairūs elektronų ryšio tipai, 
daugiaelektroniniai šuoliai, multipolinis 
spinduliavimas. Nemaža darbų skirta 
grupių teorijos metodų taikymui kvan- 
tinėje fizikoje; tai leidžia teoriškai tirti 
ir sudėtingas sistemas: atomų branduo- 
lius, molekules, kompleksinius jonus, 
kietąjį kūną. 

Teorinius tyrimus žymiai palengvina 
elektroninės skaičiavimo mašinos. 1962 
jomis pradėta sistemingai skaičiuoti 'ato- 
mų bangines funkcijas bei osciliatorių 
stiprumus. Prie Lietuvos TSR MA Fizi- 
kos ir matematikos in-to sudaryta grupė 
atomų banginėms funkcijoms ir oscilia- 
torių stiprumo vertėms rinkti, skaičiuoti 
ir publikuoti. 1960 išleistos „„Atominių 
spektrų teorijos radialinių integralų len- 
telės“ (V. Vanagas, J. Glembockis, K. Uš- 
palis, red. A. Jucys). 

Eksperimentinės atominės ir moleku- 
linės spektroskopijos problemos nagri- 
nėjamos daugiausia Vilniaus un-to bend- 
rosios F. ir spektroskopijos katedroje. 
Čia tiriama: įvairių dujų slėgių išplėstų 
absorbcijos linijų plotis ir jo priklauso- 
mybė nuo temperatūros, įvairių metalų 
smarkiai išplėstos linijos povandeninėje 
kibirkštyje. Tyrimų tikslas — eksperi- 
mentiškai patikrinti patikslintas linijų 
išplėtimo teorijas, nustatyti ryšius tarp 
linijų pločių ir atominius lygius charak- 
terizuojančių kvantinių skaičių. 

Molekulinės "spektroskopijos srityje 
tiriami stambių organinių molekulių 
(a ir B karotinų, vitaminų) spektrai, jų 
priklausomybė nuo koncentracijos, tir- 
piklių ir temperatūros, sudėtingų aro- 
matinių angliavandenilių kvazilinijiniai 
spektrai užšaldytuose n-parafinų tirpa- 
luose. Gaunami rezultatai padeda su- 
prasti tiriamų . junginių molekulių są- 
veiką su tirpiklio molekulėmis ir tuži 
praktinę reikšmę analizės, konservavi- 
mo ir kt: reikalams. ' 

Praktinį pobūdį turi spektroskopiniai 
darbai, atlikti Kauno Politechnikos in-te: 
apie ozono kiekio atmosferoje nustaty- 
mą ir apie plonų cinko sluoksnių, den- 
giančių geleži, storio matavimą, palygi- 
nant rentgeninių spektrinių linijų inten- 
syvumą. . 

Svarbią vietą respublikos moksl. -dar- 
be užima puslaidininkinių medžiagų ty- 
rimas. Šios srities darbai dirbami Fizi- 
kos ir matematikos in-te, Vilniaus un-to 
ir Kauno Politechnikos in-to F. kated- 
rose bei kai kuriuose žinybiniuose 
in-tuose. Pirmiausia tirta plonų puslaidi- 
ninkių sluoksnių sistemų (seleno ir kt.) 
elektrinio laidumo asimetrija. Toliau 
nagrinėtos puslaidininkių (stibio ir kad- 
mio sulfidų, selenidų ir teluridų) poli- 
kristalinių sluoksnių bei jų sistemų fo- 
toelektrinės, elektrinės, optinės ir struk- 
tūrinės savybės, fotovoltinis efektas. Be 
to, buvo auginami kai kurių puslaidi- 


500 FIZ—FIZ 


ninkinių medžiagų monokristalai. Fizi- 
kos ir-matematikos in-te, greta plonų 
sluoksnių tyrimo, darbai plečiami į stip- 
rių elektrinių laukų sritį, tiriamas krūvio 
nešėjų judrumas, emisija, rekombinacija 
ir kt. reiškiniai stipriuose elektriniuose 
laukuose. Be to, nagrinėjami procesai 
puslaidininkiuose superaukšto dažnumo 
metodu, tiriama deformacijų įtaka pus- 
laidininkių  optinėms savybėms. Nuo 
1958 vykdomi ir teoriniai puslaidininkių 
tyrimai. Naudojant kietojo kūno simet- 
tijos savybes, grupių teorijos metodais 
tiriamos puslaidininkių energetinės juos- 
tos, atsižvelgiant į jų struktūrą ir san- 
darą. Plečiami darbai krūvio nešėjų ki- 
netikos srityje. Vilniaus un-te atliekami 
didelės varžos puslaidininkių fotoelekt- 
rinių savybių tyrimai. Puslaidininkių ty- 
rimo duomenys leido ištirtus reiškinius 
pritaikyti gamyboje: sukurtos plona- 
sluoksnės mikroschemos elektroniniams 
skaičiavimo įrenginiams, fotojautrūs ele- 
mentai bei matricos, prietaisai super- 
aukšto dažnumo galingumui matuoti bei 
moduliuoti, dažnumui dauginti, rentge- 
nometras rentgeno spindulių intensy- 
vumui matuoti, nemaža elektrografinės 
aparatūros, parengta technologija pus- 
laidininkiniam popieriui gaminti ir t. t. 

Šalia puslaidininkinių medžiagų tiria- 
mos ir dielektrinės: didelių dielektrinių 
konstantų plonų sluoksnių dažnuminės 
charakteristikos bei pramušimo įtampos. 
Teoriškai nagrinėjamos šarminių metalų 
halogenidų optinės bei magnetinės savy- 
bės, jų katodinė liuminescencija. 

Branduolinės fizikos srityje Fizikos ir 
matematikos in-te nagrinėjami elektro- 
nų vidinės konversijos bei y spindulių 
koreliacijos reiškiniai, o Kauno Politech- 
nikos in-to F. katedroje — generatoriaus 
branduoliniam magnetiniam rezonansui 
tirti klausimai. Kauno Politechnikos 
in-to F. katedros darbuotojai magnetinio 
branduolinio rezonanso tyrimams sukūrė 
originalių prietaisų. Be to, Lietuvos TSR 
MA atlikti platūs atmosferos radioakty- 
vumo tyrimai storasluoksnių plokštelių 
ir kt. metodais. Išleista B. Styros mo- 
nografija „Branduolinės meteorologijos 
klausimai“ (1959). Fizikos ir matemati- 
kos institute bei Vilniaus universitete 
vykdomi ir kai kurie teoriniai branduo- 
lių tyrimai. 

Kauno Politechnikos in-to F. katedro- 
je nuo 1947 plačiai tiriamas ultragarsas. 
1960 in-te įsteigta probleminė ultragarso 
laboratorija, kurios darbo pagr. kryptis 
šiuo metu yra Ultragarsinė interferomet- 
ja ir moksl. vadovavimas in-to ultra- 
garso pramoninio panaudojimo laborato- 
tijai. 1963 probleminė ultragarso labo- 
ratorija suorganizavo Kaune I Visasą- 
junginę konferenciją ultragarsinės inter- 
Aerometrijos klausimais. 

Respublikos fizikų moksl. darbo rezul- 
tatai skelbiami sąjunginiuose ir respub- 
likiniuose moksl. žurnaluose bei atski- 
tuose mokslo įstaigų leidiniuose. Nuo 
1961 leidžiamas „Lietuvos fizikos rin- 
kinys“. 


FIZIKOS IR MATEMATIKOS INSTITU- 
TAS, Lietuvos TSR Mokslų akademijos 
Fizikos ir matematikos institutas, — moks- 
linio tyrimo įstaiga Vilniuje. Įkurtas 
1956 vietoj Fizikos-technikos instituto 
2 sektorių. In-te sprendžiami tikimybių 
teorijos, teorinės kibernetikos, matema- 
tinės logikos, astrofizikos, atomų ir mo- 
lekulių teorinės spektroskopijos, puslai- 
dininkių fizikos bei techninės kiberneti- 
kos klausimai, In-te atlikta svarbių dar- 
bų tikimybinės skaičių teorijos, tikimy- 
bių teorijos ribinių teoremų, atsitiktinių 
procesų modeliavimo, teoremų įrodymo 


TTT =. 
A EE Lada! 


E53 Aš 
** 5 TS 


t 
15 
1 


Fizikos ir matematikos institutas Vilniuje 


automatizavimo klausimais, vystomi ato- 
mų skaičiavimo metodai, sudėtingų 
spektrų teorija, išnagrinėtos žvaigždžių 
fotometrinės sistemos, išsamiai ištirtos 
kai kurių puslaidininkių plonų sluoks- 
nių savybės, srovės nešėjų įšilimo bei 
jų emisijos puslaidininkiuose reiški- 
niai, pateikta vertingų siūlymų mikromi- 
niatiūrizacijai, naujiems radioelektroni- 
niams prietaisams sukurti. In-to moksli- 
ninkai sprendžia nemaža svarbių liau- 
dies ūkiui uždavinių, plačiai taiko nau- 
jus skaičiavimo metodus, naudojasi 
elektronine skaičiavimo technika, turi 
universalią diskretinio veikimo elektro- 
ninę skaičiavimo mašiną. Svarbiausi lei- 
diniai: „Fizikos terminų žodynas“ (1958), 
J. Kubiliaus monografija „„Tikimybiniai 
metodai skaičių teorijoje“ (rusų k. 1959 
ir 1962; anglų k. JAV 1964), A. Jucio, 
J. Levinsono, V. Vanago monografija 
„Judėjimo kiekio momento teorijos ma- 
tematinis aparatas“ (rusų k. 1960; ang- 
lų k. Izraelyje 1962, JAV 1964). In-tas 
kartu su kitomis įstaigomis leidžia lei- 
dinius „Lietuvos fizikos rinkinys“ ir „Lie- 
tuvos matematikos rinkinys“. Iki 1963.X 
in-tui vadovavo prof. dr. A. Jucys, nuo 
1963.X vadovauja dr. J. Požela. 


FIZIKOS-TECHNIKOS INSTITŪTAS, 
Lietuvos TSR Mokslų akademijos Fizi- 
kos-technikos institutas,— mokslinio ty- 
rimo įstaiga, veikusi Kaune. Įsteigtas 
1952, reorganizuojant Technikos mokslų 
in-tą. F.-t. i. tyrė puslaidininkius, apy- 
tikrius atomo kvantinius-mechaninius 
skaičiavimo metodus, nagrinėjo Lietuvos 
TSR energetikos vystymo, ž. ū. mecha- 
nizavimo bei elektrifikavimo, vietinių 
žaliavų naudojimo statybai problemas, 
kai kuriuos mašinų gamybos techno- 
logijos klausimus, tekstilės žaliavos fi- 
zines-mechanines savybes, Išleido 2 to- 
mus „Fizikos-technikos instituto darbų“. 
In-tas 1956 reorganizuotas į 4 in-tus: 
Fizikos ir matematikos, Statybos ir ar- 
chitektūros, Energetikos ir elektrotech- 


nikos, Žemės ūkio mechanizacijos I 
elektrifikacijos. 


FIZINĖ CHĖMIJA — mokslas, nagrin“ 
jantis bendrus cheminių procesų dė“ 
nius, fizinius reiškinius, kurie lydi Ch€“ 
minius procesus arba turi jiems įta: 
kos, ir cheminių junginių sandarą, LI“ 
tuvoje pirmuosius F. ch, tyrimus XIX 2: 
pr. darė T. Grotus. Vilniaus un-te F. ch: 
katedra įsteigta 1921 (prof. E. Bekeris): 
F. ch. laboratoriją ir katedrą Kauno 
un-te 1926 įsteigė ir iki 1936 joms VA 
dovavo V. Čepinskis. Jis un-te skail“ 
platų F. ch. kursą ir 1928—33 išleido 
šio kurso paskaitas — pirmąjį ši0 
srities veikalą liet. kalba. 1936 F. ch 
katedrai pradėjo vadovauti J. Matulis: 
kuris atliko vertingų fotochemijos 3!“ 
ties tyrimų. F. ch. tyrimo darbų 10J“ 
pat katedroje atliko ir J. Janicki: 
V. Kaikaris. 1940 matematikos-gam!“ 


buvo perkeltas į Vilniaus un-tą. Kaun? 
un-to technologijos f-te buvo į 
nauja F. ch. katedra, jos vedėju pas: ži 
tas J. Janickis. Platesnę moksl. veikla 
Lietuvos fizikochemikai galėjo išvys! a 
tik po D. Tėvynės karo. 1946 bUV 
įsteigtas Lietuvos TSR MA Chemijo“ 
ir cheminės technologijos in-tas, kun“ 
me pradėta plačiai tirti galvanolechN!“ 
kos problemas, elektrinį metalų nus0 
dinimą (vadovas J. Matulis), kataliZ“ 
(A. Prokopčikas) ir kitas F. ch. STU“ 
Elektrocheminiai procesai tiriami 3 
pat Vilniaus un-te (vadovas V E 
karis) ir Kauno Politechnikos IN“ 
(vadovai J. Janickis, B. Stulpinas). La 
tuvos Ž. ū. akademijoje dirbama tirPa 
teorijos srityje (vadovas J. Ciparis): 
karo išaugo gausus būrys fizikochem!“ 
(R. Višomirskis, A. Prokopčikas, A: “pą. 
nevas, O. Galdikienė, M. Mickus, E. ir 
causkas, V. Zelionkaitė, J. CipaNs „ 
kt.), sėkmingai dirbančių moksl. tynti 
darbą, aktyviai dalyvaujančių o 
konferencijose ir už mūsų respubliš“ 
ribų. Nemaža jų tyrimų rezultatų įdie8 
ta įmonėse. Lietuvos TSR MA Ie£U! 
riai ruošia visasąjunginius elektroCh 
kų pasitarimus. j 
FIZINĖ KULTŪRA IR SPORTAS. Fi“ 
pratimai ir žaidimai nuo seniausių I4/“ 
inga 


1 


buvo atliekami Lietuvoje per V: 
gas bei šventes ir sudarė sava Vienus 
liaudies fiz. auklėjimo sistemą. Iti „uoja 
ir dabar („puodas dega", „šluotelė "o 
dėjėlė"“, „tetervino mušimas“, „kOPlL, 
kirtimas“, „bružo mušimas“ ir Ki Jinė 
ti patobulinti išsivystė į naciona! <). 
sporto šakas (žirgų lenktynės, TiUMY 

XIX a. antrojoje pusėje Lietuvoj“ inio 
dėtos kultivuoti kai kurios šiuolaikl, 
sporto šakos. Dėl žemo ekonominio net 
gio ir nacionalinės priespau S uvo 
XX a. pr. negausūs sporto kluba! 
susikūrę tik stambesniuose miestuo“, 
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiau!! ort0 
XX a. pr. lietuvių sporto org-jOS Er: 
klubai) pradėjo kurtis Taline, petėt o 
ge, Voroneže ir kt. miestuose, KU (yvo“ 
kėsi Lietuvos jaunimas. Įkūrus Kino 
je Tarybų valdžią (1918—19), 12! 


HŽ 


ŠIOS rev. vyriausybės veiklos programo- 
Je fiz. kultūrai ir sportui buvo skirtas 
(idelis dėmesys. 

Pirmaisiais burž. valdžios Lietuvoje 
įuetais sporto judėjimas kilo atskirų en- 
Uziastų iniciatyva. Miestuose ir perife- 
joje kūrėsi sporto klubai ir s-gos: Lie- 
UVos Sporto s-ga (LSS, 1919), Lietuvos 
Zinio lavinimosi s-ga (LFLS, 1920), 
letuvos Žydų gimnastikos ir sporto 
Sga „Makabi“, (1920), Kauno sporto klu- 
pu (KSK, 1920); Lietuvos Gimnastikos ir 
Bario federacija (LGSF, 1922), Lietuvos 
Miratininkų s-ga (LDS, 1923), Akademi- 
"is sporto klubas (1923) ir kt. Sporto 
"Joms vadovauti 1923 įkurta Lietuvos 
Porto lyga, Burž. valdžia fiz. auklėji- 
mų ir sportu menkai tesirūpino. Fiz. 
Šuklėjimo klausimai buvo palikti sa- 
asai M-Ilose nebuvo vieningos fiz. 
„aklėjimo sistemos. Silpna buvo mate- 
alinė bazė, trūko kvalifikuotų dėsty- 
"jų. Užklasinis darbas m-lose apsiribo- 
"a SPorto šventėmis. Nebuvo vieningos 

* Parengimo sistemos ir kariuomenėje. 
- 921 buvo surengtos pirmosios leng- 
Osios atletikos, 1922 — krepšinio, beis- 

0, dviračių ir futbolo pirmenybės. 
bea gelio sporto šakų Lietuvos pirmeny- 
dal Uvo rengiamos nereguliariai, jose 
ej) aUdavo tik po 2—4 komandas. To- 
že to meto sport. rezultatai buvo dar 

Mi ir tarpt. varžybose nebuvo pasiek- 
"i Pergalių. Mėginimas dalyvauti olim- 
mdOse (1924 ir 1928) buvo nesėk- 

"gas, 

„Paš. vyriausybė sport. sąjūdį stengėsi 
g anizuoti taip, kad jis jaunimo tarpe 
Nago t faš. ideologiją. Sustiprėjo burž. 
try; nalistinių sporto klubų — jaunalie- 
tin "ų (JSO) ir šaulių (ŠSK) veikla. Ypa- 
Ė Ras dėmesys buvo kreipiamas sporto 
tajų Veiklos kontrolei. 1932 faš. vy- 

R. Ybė priėmė kūno kultūros įstatymą, 
Š LG vietoj Lietuvos Sporto lygos prie 
nio „MO m-jos buvo įsteigtas valstybi- 
lės fiz. kultūros vadovavimo ir kontro- 
life Sanas — Kūno kultūros rūmai. Pe- 
Ska Oe sport. darbui vadovauti buvo 
ati apygardų ir rajonų Kūno kultū- 
ua; ŪMų k-tai. Be rūmų leidimo ne- 
B 70 teisės veikti joks sporto klubas. 
šių. „vyriausybė persekiojo pažangiuo- 
atię Klubus, juos uždarinėjo. Norėdama 
m Taukti darbininkus nuo rev. judėji- 
f), Puržuazija prie stambių įmonių ir 
žav, „Maistas“, „Guma“ ir kt.) organi- 
Spa, SPorto klubus, ratelius, futbolo ir kt. 
Kao šakų komandas. Prie Darbo rūmų 

* 1935) kultūros klubų valdžios orga- 
Dinigg:Odymu buvo organizuojamos dar- 
0 1938“ ir tarnautojų sporto sekcijos, 
ir, 38 buvo sukurta atskira darbininkų 
ką anautojų sporto s-ga „Lietuvos dar- 
Da Portas", kurios veiklą reglamentavo 
Sikųs, rūmai ir Kūno kultūros rūmai. 
ja Kama šią sporto org-ją, buržuazi- 
o €kė kontroliuoti visų darbininkų 

O klubų veiklą. 
no kultūros rūmų iniciatyva 1932— 
Vienį letuvoje buvo bandoma sukurti 
Buyg 53 tautinę fiz. auklėjimo sistemą. 
(Spo Paskelbta vad. sporto rūmų talka 
os puta“), kuri turėjo būti šios siste- 

Pagrindu. Praktinę „Sporūtos“ pro- 


1934 


gramos dalį sudarė taikomojo pobūdžio 
pratimų normų laikymas bei reikala- 
vimų vykdymas, idėjinę — faš. ideolo- 
gijos skiepijimas. Nors ,Sporūtai“ įgy- 
vendinti buvo padėta daug pastangų, 
tačiau ji plačiau nepaplito. 1936 buvo 
įvestas valstybinis kūno kultūros ženk- 
las, kurio normų laikymas buvo pri- 
valomas moksleiviams, studentams, ka- 
riams, sport. org-jų nariams. Tik 1935 
pirmą kartą sudarytos vid. m-lų fizi- 


"nio auklėjimo programos. Sport. darbui 


m-lose skatinti nuo 1935 kasmet buvo 
rengiamos moksleivių olimpiados, ku- 
rių programą sudarė krepšinis, tinklinis, 
lengvoji atletika ir liaudies šokiai. 1937 
g-jose pradėjo kurtis fiz. lavinimosi bū- 
reliai. 1936 sudaryta karių fiz. parengi- 
mo programa. Aukštosiose m-lose (iš- 
skyrus Klaipėdos Ped. in-tą) fiz. lavini- 
mas studentams nebuvo privalomas. 
Sporto darbą studentijos tarpe nuo 1937 
organizavo Akademinio jaunimo spor- 
to s-ga. 

Iki 1934 fiz. kultūros specialistus ren- 
gė trumpalaikiai kursai. 1934 Kaunė 
įsteigti Aukštieji kūno kultūros kursai, 
kur buvo rengiami fiz. auklėjimo mo- 
kytojai ir kar. parengimo instruktoriai. 
Kursai parengė tik apie 100 specialistų 
ir 1938 buvo uždaryti. 1932—39 Kaune 
pastatyti Kūno kultūros rūmai ir spor- 
to halė, Klaipėdoje — sporto rūmai, 
Šiauliuose, Vilkaviškyje, Marijampolėje 
įrengti stadionai. 

1938 Kaune surengta tautinė lietu- 
vių olimpiada, kurios programą sudarė 
15 sporto šakų varžybos, Olimpiada bu- 
vo organizuota nacionalistiniu princi- 
pu: dalyvauti joje buvo pakviesti viso 
pasaulio lietuviai, bet nebuvo leidžiama 


startuoti kitataučiams Lietuvos sporti- 
ninkams. 
Populiariausios sporto šakos buvo 


krepšinis, stalo tenisas ir futbolas. Aukš- 
čiausių rezultatų tarpt. varžybose burž. 
Lietuvos metais pasiekė stalo tenisinin- 
kai (IV vieta 1939 pasaulio pirmenybė- 
se), krepšininkai (1937 ir 1939 Europos 
čempionai), krepšininkės (II vieta 1938 
Europos pirmenybėse); tarpt. klasės re- 
zultatų 1937 ir 1939 pasaulio pirmeny- 
bėse pasiekė šauliai. 

Valdantieji sluoksniai nedavė reikia- 
mų lėšų sportui ugdyti. Nors sporto klu- 
bų tinklas buvo platus, tačiau klubai tu- 
rėjo maža narių. Dėl palyginti didelio 
klubo nario mokesčio sportas ne kiek- 
vienam buvo prieinamas. Tautininkai 
vis labiau stengėsi panaudoti sporto 
klubus nacionalistiniam ir fašistiniam 
jaunimo auklėjimui. 

1940 atkūrus Lietuvoje Tarybų val- 
džią, atsivėrė plačios perspektyvos fiz. 
kultūros ir sporto vystymuisi. Fiz. kul- 
tūra tapo būtina taryb. žmonių darbo 
ir buities sąlyga, jų auklėjimo priemo- 
ne. Iš pradžių fiz. kultūrai ir sportui 
vadovavo Kūno kultūros rūmai. Buvo 
panaikintos buržuazinės sporto org-jos. 
Atskiroms sporto šakoms vadovauti prie 
Kūno kultūros rūmų vietoj sporto s-gų 
buvo įsteigti k-tai. Didelis dėmesys bu- 
vo skiriamas kadrų rengimui. 1940 
Palangoje, prie Kauno ir Vilniaus un-tų 


FIZ—FIZ 501 


bei Vilniaus Ped. in-to fiz. auklėjimo 
katedrų buvo surengti kursai, kuriuose 
mokytojai ir instruktoriai buvo supa- 
žindinami su tarybinės fiz. auklėjimo 
sistemos pagrindais. Labai pagyvėjo fiz- 
kultūrinis darbininkų ir tarnautojų ju- 
dėjimas, kuriam vadovavo „Lietuvos 
darbo sportas“. Pradėjo kurtis sporto 
kolektyvai f-kuose ir g-lose. Fiz. auklė- 
jimas m-lose buvo pertvarkomas pagal 
taryb. fiz. auklėjimo sistemą, panaudo- 
jant teigiamą Lietuvos m-lų darbo patirtį. 
1940/41 mokslo metais pradėtos reng- 
ti naujos fiz. auklėjimo programos; mo- 
kytojai buvo supažindinami su tarybine 
fiz. auklėjimo metodika. Vid. ir spec. 
m-lose buvo steigiami sporto kolektyvai, 
organizuojamos gausios atskirų sporto 
šakų sekcijos, rengiamos varžybos. 

Sparčiai augantis sport. judėjimas rei- 
kalavo tobulesnės vadovavimo struktū- 
ros. 1940.X.3 Lietuvos TSR Profs-gų 
organizacinis centro biuras panaikino 
„Lietuvos darbo sporto“ org-ją ir prie 
organizacinio biuro darbininkų ir tar- 
nautojų sporto reikalams tvarkyti su- 
darė sporto k-tą. 1940.XII.17 Lietuvos 
TSR Liaudies Komisarų Taryba panaiki- 
no Kūno kultūros rūmus ir fizkultūri- 
niam judėjimui respublikoje vadovauti 
įsteigė Respublikinį kūno kultūros ir 
sporto k-tą. 1941 sudaryti kūno kultū- 
ros ir sporto k-tai prie 23 apskričių ir 
4 miestų DŽDT vykdomųjų k-tų. 1940 
pab. įkurtos pirmosios profs-ginės lais- 
vanoriškos sporto d-jos (LSD). Be šių 
d-jų, pirmaisiais tarybiniais metais res- 
publikoje veikė LSD „Dinamo“, LSD 
„Spartakas“ ir „Raudonosios Armijos 
namai“. 1941.II.12 Lietuvos TSR Liau- 
dies Komisarų Taryba panaikino Vals- 
tybinį kūno kultūros ženklą ir įvedė 
fizkultūrinį kompleksą ,„Pasirengęs dar- 
bui ir TSRS gynybai“ (PDG), kurio nor- 
mas turėjo laikyti visi moksleiviai. Įstei- 
gus fiz. auklėjimo katedras aukštosiose 
m-lose, pagerėjo studentų fiz. auklėji- 
mas. 1941 įvesta kūno kultūros ir spor- 
to med. kontrolė. 1940—41 pasižymėjo 
varžybų gausumu ir masiškumu, Ypač 
daug varžybų buvo surengta su Pabalti- 
jo respublikų sportininkais, 1941 pirmą 
kartą buvo sudarytas vieningas kalen- 
dorinis sport. varžybų planas. 

Faš. Vokietijai okupavus Lietuvą, visi 
pertvarkymai fiz. auklėjimo ir fizkultū- 
rinio judėjimo srityje buvo likviduoti. 
Atgijo kai kurios taryb. metais likvi- 
duotos burž. org-jos, kurios savo veikla 
dažnai talkininkavo okupantams. Sport. 
bazės buvo okupantų užimtos, sport. gy- 
venimas apmirė, buvo rengiamos tik ne- 
gausios vietinio pobūdžio varžybos. 

Sport. darbas vyko į TSRS gilumą pa- 
sitraukusių lietuvių tarpe. Tie, kurie dir- 
bo g-lose ir f-kuose, kar.-fiz. parengimą 
įgijo visuot. kar. apmokymo punktuo- 
se. Besimokantis jaunimas fiziškai buvo 
lavinamas m-lose. Fizkultūrinis darbas 
buvo gerai suorganizuotas Raudonosios 
Armijos 16 liet. divizijoje. Sport. darbe 
aktyviai dalyvavo Lietuvos sportininkai 


502 FIZ—FIZ 


V... Mikėnas, I. Vistanėckis, A. Šimanas, 
Mr-Preišas ir kt. Šachmatininkai žaisda- 
vo ne tik: kar. daliniuose, bet ir visasąj. 
turnyruose. 1942 šachmatininkui V. Mi- 
kėnui ir lengvaatlečiui A. Šimanui — 
pirmiesiems iš Lietuvos sportininkų — 
suteikti: TSRS sporto meistrų vardai. 
1942 Maskvoje prie Lietuvos TSR Liau- 
dies Komišarų Farybos vėl pradėjo veik- 
ti: Kūno. kultūros ir sporto k-tas. 1944 
Maskvoje įkurta profs-ginė „Žalgirio“ 
sporto. d-ja./ Pradėta rūpintis kadrų ren- 
gimu: 8 karininkai iš 16 liet. divizijos 
buvo pasiųsti mokytis į Maskvos Kūno 
kultūros in-tą. 

1944 išvadavus Lietuvą, buvo atkur- 
ta apskričių bei miestų kūno kultūros 
ir sporto k-tų veikla. Imtasi priemonių 
sport. įrenginiams statyti bei invento- 
riui gaminti: Per trumpą laiką įrengta 
daug sporto aikštelių ir aikštynų. Page- 
rėjo mokomasis sportinis ir masinis fiz- 
kultūrinis darbas. Respublikoje atnau- 
jino veiklą visasąjunginės sporto d-jos. 
1946 Kaune įsteigta respublikinė jauni- 
mo sporto m-la. Karinėms-taikomosioms 
sporto šakoms respublikoje vadovavo 
Osoaviachimo org-ja (nuo 1953 — Lais- 
vanoriška d-ja armijai, aviacijai ir lai- 
vynui remti). Sportininkams mediciniš- 
kai kontroliuoti 1946 įsteigtas respubli- 
kinis' fizkultūros-medicinos dispanseris. 
Atskiroms sporto šakoms vadovauti Kū- 
no kultūros ir sporto k-te buvo sudaro- 
mos sekcijos. 1945 atidarytas Lietuvos 
Kūno kultūros institutas (Kaune), pra- 
dėjęs rengti kvalifikuotus fiz. auklėjimo 
specialistus. 

Nuo 1946 kasmet rengiamos respub- 
likinės moksleivių spartakiados. 1947 
Švietimo ministerija išleido fiz. auklėji- 
mo programas pr. m-loms, prog-joms ir 
g-joms. Nors pirmaisiais pokario metais 
sportininkų meistriškumas buvo dar že- 
mas (tebuvo 2 sporto meistrai ir 15 pir- 
maatskyrininkių), tačiau Tarybų Lietu- 
vos sportininkai greit pasiekė gerų re- 
zultatų. 1945 J. Pimpis tapo TSRS dvira- 
čių kroso čempionu, 1946 ir 1947 res- 
publikos futbolininkai jauniai — TSRS 
pirmenybių nugalėtojais. 1947 Kūno kul- 
tūros in-to krepšininkai tapo TSRS čem- 
pionais. TSRS krepšinio rinktinėje, ta- 
pusioje 1947 Europos čempionu, buvo 
4 Tarybų Lietuvos sportininkai. 

TSKP CK 1948.XII.27 priėmė nutari- 
mą apie masinio fizkultūrinio judėjimo 
išvystymą ir taryb. sportininkų meistriš- 
kumo kėlimą. Nutarimą dėl sporto pa- 
gerinimo priėmė ir LKP CK. Vykdant 
šiuos nutarimus, labai pagyvėjo sport. 
judėjimas mieste ir kaime. Tūkstančiai 
žmonių papildė respublikos fizkultūri- 
ninkų ir sportininkų gretas, pakilo jų 
sport. meistriškumas. 1949 prie Lietuvos 
TSR Kūno kultūros in-to buvo įkurta 
2 metų trenerių m-la, kurią baigė 
50 žmonių. Nuo 1954 fiz. auklėjimo mo- 
kytojus pradėjo rengti Vilniaus Ped. 
in-tas. Daug dėmesio buvo skiriama 
visuomeninių fizkultūrinių kadrų ren- 
gimui. 1954 sudarytos naujos, respub- 


stadione 


likos sąlygoms pritaikytos fiz. auklėji- 
mo programos pradinėms, septynmetėms 
ir vidurinėms m-loms. Labai sustiprėjo 
sporto bazė. Vilniuje pastatyti Jauni- 
mo (1949), „Dinamo“ (1950) ir didžiau- 
sias respublikoje (16 000 vietų) „Žalgi- 
rio“ (1950) stadionai, uždaras (1957) ir 
atviras (1959) plaukimo baseinai, Kau- 
ne — Žalgirio“ rankinių žaidimų stadio- 
nas (1955), uždaras plaukimo baseinas 
(1959) ir kt. 

Kolūkinės santvarkos pergalė Tary- 
bų Lietuvoje atvėrė plačias galimybes 
fiz. kultūrai ir sportui kaime. 1947—48 
Lietuvos kaimuose susikūrė pirmieji 
fiz. kultūros kolektyvai ir būreliai prie 
klubų-skaityklų. Didelį darbą nuveikė 
„Kolūkiečio“ sporto d-ja (ist. 1951), 
įtraukdama kolūkiečius į sportą. 1949 
surengtos pirmosios Lietuvos TSR kai- 
mo jaunimo žiemos ir vasaros sparta- 
kiados. 1956 įkurta vieninga kaimo 
LSD „Nemunas“, kuri sujungė visus ra- 
jonuose esančius fiz. kultūros kolekty- 
vus. Iš kaimo jaunimo išaugo daug ga- 
bių sportininkų. 

1950 Lietuvos TSR dešimtmečio proga 
surengta jubiliejinė spartakiada, kurio- 
je dalyvavo daugiau kaip 100 000 spor- 
tininkų. Ypač didelį fizkultūrinio-spor- 
tinio darbo pagyvėjimą respublikoje su- 
kėlė rengimasis TSRS tautų I spar- 
takiadai (1956). Vilniuje 1956 surengta 
resp. spartakiada, kurioje dalyvavo per 
200 000 sportininkų. Vien tik finalinėse 
varžybose rungtyniavo 2538 sportinin- 
kai. TSRS tautų I spartakiadoje Tarybų 
Lietuvos delegaciją sudarė daugiau kaip 
400 sportininkų. Tarybų Lietuvos sporti- 
ninkai iškovojo 3 aukso, 2 sidabro ir 
16 bronzos medalių. TSRS tautų I ir 
II spartakiadose (1956 ir 1959) Tarybų 
Lietuva užėmė 12 vietą. 

1957—58 respublikos įmonėse ir įstai- 


'gose pradėta kultivuoti gamybinė mankš- 


ta. 1958 stambesniosiose įmonėse įves- 
ti gamybinės mankštos metodistų eta- 
tai. 1958—59 atsirado naujų masinio 


ŽŽ Ė < 
Fizinė kultūra Ir sportas. III respublikinės spartakiados (1963) atidarymas Vilniaus „Žal£iNi? 


fizkultūrinio darbo formų. Darbo žmo 
nių poilsiui pradėtos organizuoti įmonių 
ir įstaigų sveikatingumo stovyklos; La 
lapinių miesteliai, masinės išvykos ta 
lauti, grybauti ir kt. Prie pagr. baZii > 
fizkultūros-medicinos dispanserių PI“ 
jo dirbti sveikatingumo grupės Paš?, is 
nusio amžiaus žmonėms. Fizkuliūnt“ 
masinis darbas pradėtas organizuoti P? 
gal gyvenamąją vietą. i) 
1959 buvo panaikintas Kūno kultū 
ir sporto k-tas, ir fizkultūriniam judėl“ 
mui vadovauti sukurta visuom. OI8J27 
Lietuvos TSR Sporto d-jų ir org-JU TA. 
1960 Lietuvos TSR Sporto s-ga DUMĖS 
sportininkams ir fizkultūriniams darbU 
tojams skatinimo priemones: NUta Či 
resp. pirmenybių nugalėtojus apdilę 
noti medaliais, įvestas Lietuvos das: 
nusipelniusio trenerio garbės var! ku 
1962 Lietuvos TSR AT Prezidiumo Iš 7, 
įvestas Lietuvos TSR nusipelnius!0 pės 
no kultūros ir sporto veikėjo 827 
vardas. ; ne 
Žymiai sustiprėjo sporto bazė. K 
pastatytas „Žalgirio“ jachtklubas (gi) 
Politechnikos in-to stadionas (1 ruo“ 
„Žalgirio“ sporto salė (1961), rekonst i, 
ta sporto halė ir įsteigtas Kauno 5 gta 
kombinatas (1961). Kačerginėje IS, 4 
viena geriausių TSRS automobilių 167) 
tynių trasų „Nemuno žiedas“ | =tonėi 
Vilniuje, Trakuose, Ignalinoje, BiP Kau 
Palangoje įrengtos turistinės bazės: 165: 
ne ir Vilniuje — žirginio sporto 
Daug sporto salių įrengta nauja! 
tytose vid. m-lose. a T6S 
Smarkų sport. sąjūdžio išaugina „tų 
publikoje parodė rengimasis TSRS spar“ 
III spartakiadai (1963). Visų IeSP: "pe- 
takiados etapų varžybose dalyvaV i jyos 
veik 500000 žmonių. Tarybų E“ r ąjp 
delegacija, kurią sudarė daugiaU, „už 
600 sportininkų, tautų spartakiad?) 
ėmė 7 komandinę vietą. : inkai 
Taryb. metais Lietuvos sports Kla“ 
pagarsėjo visame pasaulyje. Ta/P“ „ro 
sės rezultatų pasiekė daugelio 5P 


pastū“ 


Šikų atstovai. TSRS pirmenybėse Lietu- 
OS automobilininkai, krepšininkai, bok- 
ninkai, dviratininkai, motorlaivių spor- 
9 atstovai, irkluotojai, lengvaatlečiai, 
sviamodelistai, sklandytojai, rankininkai, 
sauliai, stalo tenisininkai, sunkumų kil- 
notojai, fechtuotojai, motociklininkai yra 
ISkovoję daugiau kaip 200 aukso meda- 
|. Lengvaatlečiai, aviamodelistai, sklan- 
„Ytojai, motorlaivių sporto atstovai, šau- 
lai apie 50 kartų yra pagerinę TSRS re- 
Otdus ir pasiekę 5 pasaulio rekordus. 
„„tybų Lietuvos sportininkai yra iško- 
1 33 Europos čempionų medalius, 
„* SPortininkų tapo pasaulio pirmenybių 
"empionais ir prizininkais. Daugiau kaip 
Tarybų Lietuvos sportininkų atsto- 
Vavo TSRS rinktinėms tarpt. varžybose. 
ybų Lietuvos sportininkai yra tu- 
“Ię daugiau kaip 700 tarpt. susitikimų. 
„Tespublikos sportininkų yra dalyvavę 
Olimpinėse žaidynėse Helsinkyje (1952), 
elburne (1956), Romoje (1960) ir Toki- 
vie (1964) ir iškovoję 10 sidabro meda- 
JŲ bei 2 bronzos medalius (ž. Olimpinės 
Žtidynės). 
A Respublikoje 1965 veikė 5 sporto 
Eos ir 43 atskirų sporto šakų federa- 
E LSD „Nemunas“ vadovavo rajonų 
RA kultūros kolektyvams, išskyrus pro- 
E Dių technikos mokyklų, vidurinių ir 
p. Uonmečių mokyklų ir geležinkelinin- 
HI: kultūros kolektyvus; LSD „Žalgi- 
5 — miestų įmonių, įstaigų, aukštųjų 
že SPec. m-lų kolektyvams; LSD „Darbo 
R Tvali— profesinių technikos m-lų ir 
€chanizacijos m-lų kolektyvams; LSD 
L Okomotyvas"“ — geležinkelininkų ko- 
tyvams; LSD „Dinamo“ — Viešosios 
k kos apsaugos m-jos ir Valstybės 
kyjs IO k-to sistemos darbuotojų fiz. 
i tūros kolektyvams. Bendrojo lavi- 
jao, lų moksleivių fiz. auklėjama- 
M ir sport. darbui vadovavo Švieti- 
Mis Ministerija.  Karinėmis-taikomosio- 
SPorto šakomis respublikoje rūpinosi 
Ir J ūnoriška draugija armijai, aviacijai 
spa YUi remti (LDAALR), mėgėjiška 
TS Ito žūkle ir medžiokle — Lietuvos 
PUB), Medžiotojų d-ja, turizmu — Res- 
dar Kinė turizmo taryba. Visam sport. 
Vei i vadovavo ir fizkultūrinių org-jų 
Or lą koordinavo LTSR Sporto d-jų ir 
das JU S-ga. Rajonuose ir miestuose su- 
ki Ytos Sporto s-gos tarybos ir LDAALR 
S Rajonuose veikė „Nemuno“, mies- 
do. „Žalgirio“ LSD tarybos. Klaipė- 
a „Kaune ir Šiauliuose įsteigtos „Di- 
Sort „LSD tarybos. Fizkultūrininkų ir 
fiz. inkų med. kontrole rūpinosi Resp. 
ultūros-medicinos dispanseris, mies- 
tą; Ūisbanseriai, med. kontrolės kabine- 
19651 m-lų gydytojai. Lietuvos TSR 
Np buvo apie 1960 etatinių sporto 
Moka LOJŲ (iš jų 1500 su aukštuoju 
30 Slu). Be to, sport. darbą dirbo apie 
tega visuomenininkų, 32000 sporto 
jų. 


Šradinių, septynmečių ir vidurinių 
Ma fiz. auklėjimo programos paremtos 
Ieikąj OmpIekso ir sport. klasifikacijos 

ui avimais. Privalomam fiz. auklėji- 
lę, m-lose skiriama po 2 val. per savai- 
ašių lekvienas moksleivis, baigdamas 

9nmetę m-lą, turi išlaikyti BPDG 


laipsnio normas, baigdamas vidurinę — 
PDG I laipsnio normas. Svarbią vietą 
moksleivių fiz. auklėjime užima užkla- 
sinis darbas sekcijose. 1965.I.1 respubli- 
koje buvo 1345 m-lų sporto kolektyvai, 
kurie jungė apie 215000 moksleivių. 
Moksleiviai sportinį meistriškumą kelia 
32 (1965) vaikų sporto m-lose, veikian- 
čiose Švietimo m-jos sistemoje ir prie 
sporto d-jų; 17 vaikų sporto m-lų dirba 
visuom. pagrindais. Vaikų sporto m-lose 
1965 mokėsi daugiau kaip 14 000 moks- 
leivių. Kasmet rengiamos respublikinės 
moksleivių spartakiados, o Lietuvos TSR 
rinktinės nuo 1954 dalyvauja visasąjun- 
ginėse moksleivių spartakiadose. Profe- 
sinių technikos m-lų fiz. kultūros kolek- 
tyvuose 1965 buvo apie 12000 sporti- 
ninkų, specialiųjų vidurinių ir techni- 
kumų — daugiau kaip 24000. Aukštųjų 
m-lų studentų fiz. auklėjimui vadovau- 
ja aukštųjų m-lų fiz. auklėjimo ir sporto 
katedros. Aukštųjų m-lų programose 
numatytas privalomas ir fakultatyvinis 
fiz. auklėjimo kursas. Atostogų metu 
praktikuojamos studentų sveikatos stip- 
rinimo ir darbo stovyklos. Sport. judė- 
jimą aukštosiose m-lose organizuoja fiz. 
auklėjimo ir sporto katedros ir studen- 
tų fiz. kultūros kolektyvai — sporto 
klubai. Jų veiklą koordinuoja, studentų 
varžybas ir spartakiadas organizuoja 
respublikinė aukštųjų m-lų sporto klu- 
bų taryba (sudaryta 1959 prie „Žalgirio“ 
centro tarybos). 

Respublikoje labai padaugėjo sporti- 
ninkų, pakilo jų meistriškumas (ž. lent.). 
Respublikoje kultivuojama daugiau kaip 
50 sporto šakų. 49 sporto šakų ren- 
giamos Lietuvos TSR pirmenybės. Ma- 
siškiausios sporto šakos Tarybų Lietuvo- 
je yra lengvoji atletika (kultivuojama 
108 000 sportininkų), tinklinis (71 000), 
krepšinis (72 000), šaškės (71 000), turiz- 
mas (86 000), slidinėjimas (58 000), sta- 
lo tenisas (48 000). 


Lietuvos TSR sporto kolektyvų ir sportininkų 


skalčius 
4 Sporto 1 Sporto 
Metai | kolektyvai | Sportininkai | meistrai 
1946 487 8 806 3 
1951 2152 127 255 36 
1956 3359 195 539 58 
1961 3512 309 398 299 
1965 3819 505 869 673 


Respublikos įmonėse ir įstaigose prak- 
tikuojama gamybinė gimnastika. 1965.1.1 
257 įmonėse ir įstaigose gamybinę gim- 
nastiką atlikinėjo daugiau kaip 100 000 
žmonių. 

Respublikos sporto bazę 1965.I.1 suda- 
rė 23 stadionai, 360 aikštynų, 472 fut- 
bolo aikštės, 2212 krepšinio, 3537 tink- 
linio, 87 teniso aikštelės, 46 baseinai 
(iš jų 5 uždari), 379 sporto salės, 58 tu- 
ristinės sveikatingumo bazės ir stovyk- 
los, 38 irklavimo stotys. 


Lit.» Cuopr B Coserckoi AurBe, [cGopuaK 
craTež], BunbmIOC, 1956; B. Rabašauskienė, Lie- 
tuvos TSR fizinės kultūros istorija (1919— 
1940 m.).—,,Lietuvos Valstybinio kūno kultū- 
ros instituto  moksliniai-metodiniai darbai“, 
II rinkinys, V.—K., 1957; V. Bakūnas, Kūno 
kultūros ir sporto vystymasis Tarybų Lietuvo- 
je 1940—1941 metais.— Ten pat; V. Stakionie- 


FIZ—FIZ 503 


nė, Fizinis auklėjimas Tarybų Lietuvos mokyk- 
lose.— Ten pat; V. Kazakevičius, P. Rimša, 
Sportininko žinynas, V., 1960. 


FIZIOKRATAI [gr. physis — gamta + 
kratos — valdžia|— buržuazinės klasiki- 
nės politinės ekonomijos krypties, susi- 
formavusios Prancūzijoje XVIII a. ant- 
rojoje pusėje, atstovai. F. mokyklos 
įkūrėjas — F. Kenė, žymesnieji pasekė- 
jai — A. Tiurgo, V. Mirabo, P. Diupon 
de Nemuras ir kiti. F. davė pirmąją 
sistemingą kapit. gamybos koncepciją. 
Merkantilistai ek. tyrimus buvo sutelkę 
cirkuliacijos sferoje, o F. perkėlė juos 
į gamybos sferą ir tuo padėjo pagrindus 
polit. ekonomijai, kaip mokslui. 

Lietuvoje  F. teorija susidomėta 
XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje. Su 
prancūzų F. asmeninius ryšius palaikė 
didikai I. Masalskis, J. Chreptavičius. 
Lietuvoje ir Lenkijoje lankėsi fiziokra- 
tai M. Bodo, Sen Žermenas. Diupon de 
Nemuras aktyviai dalyvavo Edukacinės 
komisijos darbe. F. teorija 1783—1817 
buvo dėstoma Vilniaus un-te, čia ji su- 
darė prigimtinės teisės kurso turinį. Iki 
1794 ją dėstė Edukacinės komisijos na- 
rys J. Stroinovskis. Jis 1785 Vilniuje 
išleido knygą „Prigimtinės, politinės tei- 
sės, politinės ekonomijos ir tarptautinės 
teisės mokslas“, kurioje sistemingai iš- 
dėstė F. teorijos pagrindus. Lietuvos 
m-lose ir Vilniaus un-te šis veikalas bu- 
vo oficialiai pripažintas visuom. mokslų 
vadovėlis. 1794—1817 prigimtinę teisę 
Vilniaus un-te dėstė Stroinovskio moki- 
nys S. Malevskis. Stroinovskis, 1799— 
1806 Vilniaus un-to rektorius, daug pri- 
sidėjo prie naujojo (1803) un-to statuto 
paruošimo, siekdamas, kad pagai šį sta- 
tutą ikurtoje polit. ekonomijos katedroje 
ir toliau būtų dėstoma F. teorija. Vis 
dėlto nuo 1810 atskiras polit. ekonomi- 
jos kursas pradėtas dėstyti jau pagal 
A. Smito teoriją. 

F. teorijos populiarumą Lietuvoje lė- 
mė socialekonominės sąlygos paskuti- 
niaisiais XVIII a. dešimtmečiais, kultū- 
riniai bajorijos ryšiai su Prancūzija ir 
pačios F. teorijos ypatybės. F. teorija 
susidomėjo ir ją propagavo bajorijos 
dalis, kuri manė reformomis išspręsti 
gilius politinius bei socialekonominius 
to meto prieštaravimus. F. teorija pa- 
traukė reformininkų dėmesį tuo, kad ji 
dar nebuvo galutinai išsivadavusi iš 
feodalinės pasaulėžiūros, kad tai buvo 
burž. teorija, turėjusi feodalinį apval- 
kalą. Todėl Lietuvos F. suvaidino dvi- 
lypį vaidmenį: propaguodami bendrą- 
sias ekonominio liberalizmo idėjas, jie 
ypač pabrėžė tuos F. teorijos teiginius, 
kurie buvo suderinami su feodalinių že- 
mės savininkų interesais. J. Stroinovs- 
kis „Prigimtinėje teisėje“ įrodinėjo, kad 
asmeninis valstiečių priklausomumas 
prieštarauja prigimtinėms žmogaus tei- 
sėms, yra didžiausia kliūtis žemės ūkiui, 
o kartu ir visos visuomenės gerovei 
kelti. Jis gynė kiekvieno žmogaus tei- 
sę turėti priv. nuosavybę, ekonominės 
veiklos laisvę, reikalavo, kad valstybė 


504 FIZ—FOL 


sudarytų geriausias sąlygas ž. ū. gamy- 
bai, plėstų švietimą, perkeltų mokesčius 
ant žemės savininkų pečių. Visa tai tam 
tikru mastu stiprino antibaudžiavines 
nuotaikas. Antra vertus, Stroinovskis, 
kaip ir kiti Lietuvos F., remdamasis 
priv. nuosavybės neliečiamumo princi- 
pu, įrodinėjo feodalinės žemės nuosavy- 
bės teisėtumą, nemanė, kad valstiečiams, 
atleidžiamiems nuo baudžiavos, reikia 
duoti ir žemės, valstietį vaizdavosi grei- 
čiau kaip dvarininko žemės nuominin- 
ką. F. teiginiais apie „grynąjį produktą" 
Stroinovskis pagrindė dvarininkų teises 
gauti duoklę bei činšą. Bajorijos inte- 
resų gynimas „Prigimtinėje teisėje“ at- 
sispindėjo, vertinant prekybą ir pramo- 
nę. Siekdamas sustiprinti politinę Žeč- 
pospolitos padėtį, Stroinovskis reikala- 
vo sustiprinti vyriausiąją valdžią, ta- 
čiau, priešingai negu Kenė, neagitavo 
už absoliutinę monarchiją, o linko prie 
konstitucinės monarchijos šalininkų. 
Tuo būdu XVIII a. pab. ir XIX a. pr. 
Lietuvoje F. teorija tapo ideologija libe- 
raliųjų bajorų, kurie neišvengiamas 
feodalinio ūkio reformas stengėsi pa- 
kreipti sau naudinga kryptimi. Įgyven- 
dinus Lietuvos F. propaguotus principus, 
baudžiavinis ūkis būtų pasukęs prūsiš- 
kuoju kapitalizmo vystymosi keliu. 
Paruošusi Lietuvoje dirvą dvarinin- 
kiniam liberalizmui stipriai pasireikšti 
XIX a. pirmaisiais dešimtmečiais, F. teo- 
rija palaipsniui neteko populiarumo. To 
meto liberaliosios bajorijos ideologai 
(V. Stroinovskis, M. Očapovskis ir kt.) 
mėgino remtis A. Smito ir vulgariosios 
burž. politinės ekonomijos teorijomis. 


Lit.: Dz. Budrys, Fiziokratų ekonominė teo- 
rija, V., 1958; A. Makarevičius, Ekonominės 
teorijos Vilniaus universitete  1783—1832.— 
„„VVU Mokslo darbai“, t. 34, 1960; J. March- 
lewski, Fizjokratyzm w dawnej Polsce.— Pišma 
wybrane, t. 1, Warszawa, 1952, 


FIZIOLOGIJA — mokslas, nagrinėjantis 
gyvybinius procesus, vykstančius žmo- 
gaus ir gyvulio organizme, tų procesų 
tarpusavio ryšius ir priklausomybę nuo 
aplinkos sąlygų. Vilniuje, Vyriausiojoje 
mokykloje, F. pradėta dėstyti tik po to, 
kai buvo suorganizuotas medicinos f-tas. 
Nuo 1783 F. dėstė anatomas S. Bizis, 
vėliau J. Lobenveinas, bet jie F. dėstė 
tik tiek, kiek tai buvo reikalinga ana- 
tominėms žinioms papildyti bei pagy- 
vinti. Panaši padėtis tuo metu buvo ir 
užsienio un-tuose. F. katedra Vilniaus 
un-te buvo įkurta tik 1804. Laikinai F. 
dėstė terapeutas J. Frankas, o paskirta- 
sis F. katedrai vadovauti A. Bekiu buvo 
pasiųstas į užsienį tobulintis. Bekiu, 
grižęs iš užsienio, labiau domėjosi pa- 
tologija, negu fiziologija. 1810 katedrai 
vadovauti buvo pakviestas M. Mia- 
novskis, tačiau jis 1812—15 dėstė ana- 
tomiją, o nuo 1816 perėjo į akuše- 
rijos katedrą. Vien F. 1816—27 dėstė 
prof. M. Homolickis. 1827—38 ją dėstė 
F. Rimkevičius, 1838—42 J. Mianovs- 
kis. F. Rimkevičius ir J. Mianovskis, 
plačiai versdamiesi gydytojo praktika, 


negalėjo F. skirti tiek laiko, kiek jai 
skyrė Homolickis. Homolickis ir Rimke- 
vičius dirbo tuo metu, kai F. pradėjo 
vaduotis iš scholastinės, spekuliatyvi- 
nės filosofijos įtakos ir vis labiau kry- 
po į eksperimentų kelią. Homolickis ir 
Rimkevičius jau plačiai praktikavo ban- 
dymus ir vivisekcijas, tačiau daugelis 
Vilniaus profesorių ir disertantų dar 
nagrinėjo „gyvulinį magnetizmą“, som- 
nambulizmą, sapnus, dar nebuvo atsi- 
kratę natūrfilosofinių, scholastinių, vi- 
talistinių pažiūrų. 1831 uždarius Vilniaus 
un-tą, o 1842 Medicinos-chirurgijos aka- 
demiją, F. Lietuvoje nebebuvo dėsto- 
ma. Vilniaus un-te ji vėl pradėta dėsty- 
ti 1919, 1920 Aukštuosiuose kursuose, 
Kauno un-te (nuo 1922), vėliau Med. 
in-te (nuo 1951) F. katedrai vadovavo 
V. Lašas. Taryb. metais susiformavo ir 
patologinės F. katedra. F. taip pat dės- 
toma Kūno kultūros in-te, gyvulių F.— 
Lietuvos Veterinarijos akademijoje. 

Lietuvos fiziologų mokslo darbai su- 
sieti daugiausia su organizmo reakty- 
vumo ir mitybos tyrinėjimais. Yra iš- 
leistas F. vadovėlis (V. Lašo) ir žemės 
ūkio gyvulių patologinės F. vadovėlis 
(L. Aizinbudo, P. Buržos ir P. Rasymo; 
1963). Veikia Lietuvos Fiziologų d-ja, 
kuriai priklauso ne tik fiziologai, bet ir 
farmakologai bei kai kurie biochemikai. 
F. laboratorijos veikia Lietuvos TSR MA 
Zoologijos ir parazitologijos in-te ir 
Lietuvos Gyvulininkystės in-te (Baiso- 
galoje). 


„FIZIŠKAS AUKLĖJIMAS“—-buržuazinis 
sporto ir sveikatos žurnalas, ėjęs 1931— 
1940 Kaune. Pradžioje trimėnesinis, nuo 
1938 mėnesinis. 


FLEDŽINSKAS Jurgis [g. 1924.IV.27 
Šiauliuose] — instrumentalistas (altas), 
pedagogas, Lietuvos TSR nusipelnęs 
artistas (1959), Lietuvos TSR nusipel- 
nęs meno veikėjas (1964). Nuo 1946 
Lietuvos TSR Fil- 
harmonijos  stygi- 
nio kvarteto dalyvis. 
1949 baigė Lietuvos 
TSR  Konservatori- 
jos alto klasę. Nuo 
1949  konservatori- 
jos alto klasės ve- 
dėjas (nuo 1962 do- 
centas). Nuo 1959 
konservatorijos stu- 
dentų simf. orkestro 
dirigentas. Su stygi- 
niu kvartetu gastro- 
liavo Maskvoje, Leningrade ir kituose 
TSRS miestuose, Bulgarijoje, Lenkijoje, 
Suomijoje. 1959 J. Haidno tarpt. kon- 
kurso Budapešte ir 1964 styginių kvar- 
tetų tarpt. konkurso Lježe (Belgija) lau- 
reatas (II vieta). 1965 Resp. premija. 


FOGELEVIČIUS Benjaminas [1907.VII.10 
Rygoje — 1962.XI.2 Vilniuje]— revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš preky- 
bininkų. 1926 baigęs Kaune g-ją, iki 
1934 dirbo buhalteriu įmonėse ir įstai- 
gose. 1933 baigė Kauno un-tą, įgijo eko- 
nomisto ir teisininko specialybę. 1932 
priklausė studentų marksistų d-jai „„Au- 


rora“, skaitė antifaš. paskaitas. 1932 PI" 
imtas į LKP, nuo 1933 partijos pavedi“ 
mu organizavo matricų hektografui T“ 
šymą, redagavo LKJS Kauno rj. K10 
. laikr. „Jaunasis dar 
bininkas“ (1934) I 
Lietuvos Raudono“ 
L sios pagalbos org-105 
CK organą „Raudo“ 
| noji pagelba“ (1934): 
1 bendradarbiavo PO“ 
L grindinėje spaudojė: 
£) 1934XI Kaune 5U“ 
| imtas ir 1936.XI NU“ 
teistas 6 metus ka“ 
lėti. Kauno ir ŠiaU“ 
lių kalėjimuose V“ 
) dovavo polit. kali: 
nių lavinimosi rateliams, bendradarbiė“ 
vo Šiaulių kalėjimo polit. kalinių TaD“ 
raštiniame žurnale „Kolektyvistas + p 
redagavo. 1940.VI išėjęs iš kalėjimė 
dirbo Kaune laikraščio „Truženik' ž 
daktoriaus pavaduotoju, paskui Lietuvo? 
TSR Valst. kontrolės liaudies komisal“ 
te. D. Tėvynės karo pr. Penzoje dirbi 
mėsos kombinate, paskui Kazachstal 
„Pachta Aral“ taryb. ūkyje. Nuo 19421 
fronto polit. v-bos laikr. „Už Tarybi 
Lietuvą“ redaktorius, nuo 1944 ruden5 
divizijos laikr. „Tarybų vėliava“, „RE 
donasis karys“ redaktorius. Demobi““ 
zuotas majoro laipsniu. 1946—49 Vilniu" 
je buvo „Tiesos“ laikr. redaktoriaus P 
vaduotojas, 1949—54 Polit. ir mokšė 
lit-ros leidyklos vyriausiasis redakto!!U? 
Be to, 1947—52 dėstė polit. ekonomija 
Vilniaus un-te, nuo 1955 Vilniaus 14 
in-te, nuo 1957 polit. ekonomijos *: 
tedros vedėjas. Period. spaudoje T 
(pseudonimais V. Barevičius, I. Beržims 
bendrosios politikos, marksistinės-1€" 
ninės teorijos, rev. judėjimo Lietuvių 
istorijos klausimais. Išvertė K. Ma! 
„Kapitalo“ 1 ir 2 tomus. 


FOLKLORAS [angl. iolk-Jore — liaudi“? 
išmintis, žinios, tradicijos]— tarptauti" 2 
je mokslinėje terminologijoje įsigalčii 
terminas liaudies kūrybai pavad!“ 2 
Taryb. moksle F. terminas taikomas W. 
ninei liaudies kūrybai, neišplečiant 2 
etnografijos sričiai. Liet. lit-roje liau?! 
žodinei kūrybai pažymėti jis varto) 
šalia paplitusio /autosakos termino. 
FOLKLORISTIKA — mokslas apie li“, 
dies kūrybą. Liet. lit-roje mokslas P. 
žodinę liaudies kūrybą dažniausia! 
dinamas tautosakos mokslu. 


FOLKMANAS Jonas [g. 1907.VIL16 PC 
buliuose (Panevėžio rj.)] — pedag0bis 
Lietuvos TSR nusipelnęs mokytol 
(1958). Baigęs Panevėžio mkt. se! 5 
riją, 1925—52 Kartenos pr. m-l0S: t 
1952 Alsėdžių vid. m-los mokytojas: 


„FOLKSBLAT“ („Liaudies laikraštis IT: 
pažangus dienraštis žydų kalba: 2 
1930—40 Kaune. Leido Lietuvos Či g 
švietimo d-ja. Nuo 1936 iš esmės "1 
LKP įtakoje. Komunistai išstūmė I istus 
dovaujančių laikraščio organų TO oe 
(liaudininkus) ir trockistinius el“, 
tus ir užėmė vadovaujančias 
jas redakcinėje kolegijoje. Red. A- 


poziC 


lodnas, Laikraštis stengėsi teisingai nu- 
sviesti TSRS gyvenimą ir jos politiką, 
€maskuodavo sionistų, religininkų pro- 
Pagandą. 


FOMINAS Vasilijus Matvejevičius [1908 
—1945.1.29 Kuršių nerijoje] — Didžio- 
J0 Tėvynės karo dalyvis, kapitonas, 
Tarybų Sąjungos Didvyris (1945). Pasi- 
yl ėjo su savo vadovaujama kulkosvai- 
džių kuopa 1945.1.29, forsuojant Kuršių 
Marias ir vaduojant Juodkrantę. Šiose 
autynėse ir žuvo. Palaidotas Kairiuose 
(Klaipėdos rj.). 


FONEMA — istoriškai susiformavęs gar- 
Šis tipas, kuris skiria žodžius arba 
Morfemas ir nepriklauso nuo savo uUž- 
mamos fonetinės pozicijos žodyje. Pvz., 
let. kalbos garsai „u“:,„ū", „t: 
(hi“, y“), Da Dai "Sa Sako Las 2 
Yra savarankiškos F., nes skiria žodžių 
„Pūs : pūs", „vis:vys“, „šlūpo : šlūpio“, 
„Sauso : saūsio“, „žlūgo : žliūgo“ ir kitų 
Teikšmes, o jų tarimo skirtumai šiuose, 
ap ir kituose, žodžiuose nepriklauso 
U0 juos supančių garsų įtakos, nes abu- 
U kiekvienos žodžių poros garsai yra 
larp tų pačių garsų. 
„Liet. kalba turi 12 balsinių F.: „1“, 
", nė", ei „e „e“, sl; Us, MOži 
"a, „a“, 8 dvibalsines F.: „ai“, 
nau“, „ei“, „eu“, „Di“, ai“, „ie“, „uo“ 
T 45 priebalsines F.: „p“, „p“, „b“, 
be Al TT „d, Vaisk A Ale 
"E, Molus O e „dz“, „dz, al 
L „dž“, „dž „m“, „m“, ni AL 
T J KS Kau 234 AL i $ zu ŠA 
„ is ni“, Vas AU KMCh =, chi; "hz 
EE algas, aj Tai pati 
į k IV. žodžiuose dėl greta esančių gar- 
2 įtakos, užimamos vietos žodyje, žo- 
žo kirčio, priegaidės ir kitų aplinky- 
K Tealizuojama nevienodai ir gali 
Nrėti kelias garsines išraiškas. Šios 
a Trtingos garsinės išraiškos, priklausan- 
šios nuo pozicinių aplinkybių, neskirian- 
10S kalbos žodžių ar morfemų ir su- 
ATančios vieną garsinį tipą — fone- 
Bye Vadinamos fonemos atspalviais. 
Z. prieš liežuvio užpakalinius „g“, „k“ 
Užpakalėjęs „n“ žodžiuose „angai", 
„Mminko“ ir liežuvio priešakinis „mn“ 
Prieš liežuvio priešakinius „d“, „t“ žo- 
nį. UOse „afidai“, „minto“ (būtojo karti- 
top laiko neveikiamasis dalyvis) yra du 
os „n“ atspalviai, bet ne dvi sava- 
ūkiškos F., nes nėra žodžių, kurių 
ap. Umas priklausytų vien tik nuo šių 
či Sų. F. atspalviai turi daugiau konkre- 
V žymių, negu F. Ž. Balsiai, Priebalsiai. 
0) 
Rar; 
tini 


[gr. phonetike (techne) — 

Ų mokslas] — kalbos moksio šaka, 
„anti „garsinę kalbos struktūrą. Skiria- 
kal, dvį glaudžiai tarpusavyje susijusios 
Lerį ia Rarsinės struktūros pusės — ma- 
i alinė, arba antropofoninė, ir funkci- 

s arba fonologinė. Pastarąją tyrinėja 

ji 2OBija. Dabartinės kalbos aprašomo- 
(klau naudojasi tiesioginio stebėjimo 
Beri Sa, regėjimas, lytėjimas) arba eks- 
„mentiniais metodais. Eksperimenti- 

Kanas atsirado XIX a. Šiandien ji yra 
są; S! tiksliu, moderniais tyrimo prietai- 
S Ir metodais besinaudojančiu mokslu, 


F. mokslo pradininkai buvo sen. indai, 
savo abėcėlės raides išdėstę pagal arti- 
kuliacines ir akustines ypatybes (IV a. 
pr. m. e.), ir sen. graikai bei romėnai, 
kalbos garsus skirstę į balsius (voca- 
les), dvibalsius (diphtongi) ir priebalsius 
(consonantes). Ilgą laiką garsai buvo 
suplakami su raidėmis. 

Liet. kalbos garsus (raides) į balsius 
(balsines), dvibalsius (dvibalsines), prie- 
balsius (sąbalsines) pirmasis suskirstė 
M. Mažvydas (1547). D. Kleino „Lietu- 
vių kalbos gramatikoje“ (1653) balsiai 
jau suskirstyti į ilguosius ir trumpuosius, 
garsai bandomi klasifikuoti pagal kal- 
bos padargus, aprašytas jų tarimas, pa- 
liesti tarmių F. dalykai. XIX a. vid. pasi- 
rodė mokslinė F. Kuršaičio studija apie 
liet. kalbos garsus ir priegaides (vok. 
kalba, 1849). Daug dėmesio liet. kalbos 
fonetikai skyrė A. Šleicheris, J. Juška, 
A. Baranauskas, K. Jaunius, J. Jablons- 
kis, K. Būga ir kt. Pirmąjį specialų liet. 
kalbos fonetikos vadovėlį („Manuel pho- 
nėtigue de la langue lituanienne“, 1922) 
išleido švedų kalbininkas R. Ekblomas. 
Apie 1930 Kauno un-te įsteigta pirmoji 
Lietuvoje eksperimentinės fonetikos la- 
boratorija, kurioje buvo atliekami into- 
nacijų matavimai, daromos palatogramos 
ir kimogramos. 

Taryb. santvarkos metais Lietuvos TSR 

MA Liet. kalbos ir lit-ros in-te, ren- 
giant akademinę „Lietuvių kalbos gra- 
matiką“, eksperimentiškai tiriami liet. 
kalbos garsai ir sakinio intonacijos. Nuo 
1961 Vilniaus Ped. in-te veikia eksperi- 
mentinės fonetikos ir kalbos psicholo- 
gijos laboratorija. Pastaraisiais metais 
pradėta tyrinėti liet. kalbos fonologinė 
sistema. Moksl. straipsnių liet. kalbos 
F. klausimais paskelbė taryb. kalbinin- 
kai J. Dambrauskaitė, A. Laigonaitė, 
E, Mikalauskaitė, B. Svecevičius, V. Vait- 
kevičiūtė ir kt. 
FONTANA Juozas [apie 1700 — apie 
1758] — architektas. 1741—44 vadovavo 
Sapiegų rūmų statybai Gardine. Pagal 
jo projektą apie 1756 perstatyti Sluškų 
rūmai Vilniuje (dab. Kosciuškos g.). 


FORSTERIS Georgas [1754.XI.26 Na- 
senhubene (prie Gdansko) — 1794.1.11 
Paryžiuje] — gamtininkas, publicistas. 
Bendrą išsilavinimą ir gamtos mokslo 
žinių gavo iš tėvo, 
žymaus gamtininko 
ir keliautojo. 1765— 
1766 su tėvu lankė- 
si Rusijoje. 1772— 
1775 Dž. Kuko eks- 
pedicijos aplink pa- 
saulį dalyvis. 1784— 
1787 Vyriausiosios 
m-los Vilniuje gam- 
tos mokslų katedros 
vedėjas ir profeso- 
„ Iius. Dėstė (lotyniš- 

= kai)  mineralogiją, 
botaniką ir zoologiją. Jo gamtos mokslų 
kursas buvo žymiai platesnis, negu iki 
tol prof. Ž. Žilibero dėstytas, apėmė ir 
naują tuo metu mokslo šaką — pa- 
leontologiją. Paskaitose F. naudojo ko- 
lekcijas, surinktas kelionėse. Jo ir rek- 


FOM-—FOR 505 


toriaus M. Počobuto pastangomis m-los 
bot. sodui buvo nupirktas naujas, dides- 
nis žemės sklypas. 1784 įžanginėje pa- 
skaitoje, 1786/87 gamtos mokslų dėsty- 
mo programoje ir kituose F. veikaluose 
išdėstyta pažangių pažiūrų į gamtą: 
kiekviena materijos dalelė amžinai ju- 
da, viskas kinta ir vystosi, organizmai 
visą laiką yra veikiami aplinkos ir patys 
veikia aplinką, gyvybė atsirado ne vie- 
noje vietoje ir ne vienu metu. F. žadino 
jaunimo tarpe gamtos mokslų pamė- 
gimą. Jo žymiausias mokinys — bot. 
S. Jundzilas. Vėliau, dirbdamas Mainco 
(Vokietija) un-te, F. tapo aktyviu polit. 
veikėju, publicistu, įsitraukė į jakobi- 
nų rev. veiklą. Žlugus Mainco respubli- 
kai, 1793 išvyko į Paryžių. 

Lit: I. Švarcaitė, G. Forsteris.—,,Mokslas 
ir gyvenimas“, 1959, Nr. 7; M. Kapasaes, 
A. Mepkuc, Tep6apui T. 1 H. P. DopcTepoB.— 
„LTSR MA darbai“, 1960, C 2; HO. Momkos- 


ckaa, Teopr DopcTep, HeMeKHA INPOCBETHTEAK 
a peBoArojuoKep XVIII Beka, M., 1961, 


FORTUNATOVAS (OoprynaTos) Fili- 
pas Fiodorovičius [1848.1.2 Vologdo- 
je — 1914.IX.20 Kosalmoje (netoli Pet- 
rozavodsko)] — rusų kalbininkas, Rusi- 
jos MA akademikas 
(1898). Nuo 1876 
Maskvos un-te dės- 
tė lyg. kalbotyrą. 
1902 persikėlęs į 
Peterburgą, redaga- 
vo akademijos lei- 
dinius. F. buvo vad. | 
Maskvos lingv. mo- 
kyklos kūrėjas, bal- * 
tų ir slavų kalbų 
specialistas. Pasižy- 
mėjo moksl. erudici- 
ja, lingv. idėjų no- 
vatoriškumu. Daugelis F. mokinių tyri- 
nėjo liet. kalbą (rusų kalbininkai V. Por- 
žezinskis, N. Sokolovas, A. Šachmatovas, 
G. Uljanovas ir kt., užsienio kalbinin- 
kai E. Bernekeris, J. Mikola, H. Peder- 
senas, F. Solmsenas, T. Torbjornsonas 
ir kt., liet. kalbininkas J. Jablonskis). 


Svarbiausiuose F. darbuose nagrinė- 
jami slavų kalbų ist. gramatikos klausi- 
mai. Juose išdėstyta jo gramatinė teo- 
rija apie žodžio formą. Daugelis šios 
teorijos teiginių ilgainiui tvirtai įsiga- 
lėjo gramatikos moksle. Jos įtakos žy- 
mu ir J. Jablonskio liet. kalbos grama- 
tikos vadovėliuose. F. tyrinėjo taip pat 
sanskrito, graikų, lotynų, gotų, armėnų 
ir kt, ide. kalbas. Lyginamajai ide. kal- 
botyrai reikšmingi darbai: „Indoeuropie- 
čių sklandieji priebalsiai sen. indų kal- 
boje“ (1896), „Apie silpnąjį d balsio 
laipsnį ide. prokalbėje“ (1898), „Trum- 
pa lyginamosios ide. kalbų fonetikos 
apybraiža“ (išl. 1922) ir kt. 

Daugelyje darbų F. nagrinėjo liet. 
kalbą. Liet. kalbos studijas pradėjo 
1871, kai su tautosakininku V. Mileriu 
buvo atvykęs į Liudvinavo apylinkes 
tirti liet. kalbos tarmių. 1872 Maskvos 
un-to mokslo darbuose su A. Mileriu iš- 
spausdino rinkinį „Lietuvių liaudies 


506 FOR—FOT 


dainos“ ir trumpą Liudvinavo apylinkių 
šnektos aprašą. Vėliau F. tyrinėjo lietu- 
vių ir prūsų kalbų akcentologiją. Darbe 
„Apie lietuvių-slavų kalbų lyginamąjį 
kirčio mokslą“ (1880) nustatė keletą 
bendrų baltams ir slavams kirčiavimo 
dėsningumų. Studijoje „„Apie baltų kal- 
bų kirtį ir ilgumą“ (1895) išaiškino prū- 
sų kalbos kirčio ir priegaidės specifi- 
ką. G. Uljanovo veikalo „Apie lietuvių 
ir slavų kalbų veiksmažodinių kamie- 
nų reikšmę“ (1897) recenzijoje suformu- 
lavo svarbų dėsnį apie kirčio persikėli- 
mą baltų ir slavų kalbose (ž. Fortuna- 
tovo — de Sosiūro dėsnis), nagrinėjo 
veiksmažodžio veikslų problemą. Reikš- 
mingos lituanistikai buvo apie 1883 F. 
pradėtos skaityti Maskvos un-te liet. 
kalbos paskaitos, kurių I dalį paskelbė 
V. Poržezinskis „Rusų filologijos žiny- 
ne“ (1897), o II d. išspausdinta 1961 
Švedijoje. Šios paskaitos turėjo įta- 
kos ne vienam XIX a. pab. Maskvoje 
studijavusiam liet. kultūros veikėjui 
(J. Jablonskiui, J. Spuduliui, J. Šliu- 
pui ir kt.). F. liet. spaudos draudimo 
metu palaikė artimus santykius su 
Maskvos liet. studentais. F, daug prisi- 
dėjo prie A. Juškos žodyno leidimo 
bei redagavimo, parašė plačią prakal- 
ba jo I tomui (1897). Drauge su E. Vol- 
teriu parengė spaudai naują M. Dauk- 
šos postilės leidimą (I sąs. 1904, II — 
1909, III — 1927). 


Ršt.:  AuTOBCKMe  HapoAHBHIe  INeCHH, COGp. 
O. DoprynaTOBBIM 1 Bces. MunnepoM.— ,„Moc- 
KOBCKHe yYHHBepCHTeTCKMe H3BecTHMA“, M., 1872, 
Ne 1, Ne 2—3; Zur vergleichenden Betonungs- 
lehre der lituslavischen Sprachen.—,,Archiv fūr 
slavische Philologie, Bd. 4, B., 1880; O6 yAa- 
peHun M  ĄOAroTe B GaATHMHCKUX  935IKaX.-— 
„Pycckuk  (bhAOAOTUMeCKHH BeCTHHK“, T. 33, 
Bapmasa, 1895; Kpuruveckui  pa360p CowH- 
Henuna I. K. YabanoBa ,„3HauenMe TAArOABHBIX 
OCHOB B  AHTOBCKO-CAABAHCKOM  A3BIK6“.- — 
„CGopmnrK OTĄ. pyCCKOro A35IKa H CAOBeCHOCTH 
UAH“, 1. 64, CIMl6, 1897; HM3 AeKųMA  upod. 
O, O. VoprynaToBa NO (oHeTHKe AUTOBCKOTO 
A35IKa.—,„PycckKHK  (DHAOAOTUYeCKUK BeCTEHK", 
T. 38, Bapmasa, 1897; H36panHBIe TPYABI, 2 T., 
M., 1956—57. 

Lit: A. IlaxmaTos, O. O. OoprynaToB.— 
„MaBecrua AH“, 1914, Ne 14; M. Vasmer, 
Ph. Fortunatov.—,,Indogermanisches Jahrbuch“, 
1922; M. IerepcoH, Aka. O. O. Dopryna- 
ToB.— H36panHHIe TPYABI, T. 1, M. 1956; 
J. Balčikonis, Akademikas Fortunatovas.—,,Tary- 
binis mokytojas“, 1958.1.16; J. Palionis, Rusų 
kalbininkų indėlis į lituanistiką, K., 1963. 


FORTUNATOVO — DE SOSIŪRO DĖS- 
NIS — istorinės akcentologijos dėsnis, 
pasireiškiąs kirčio nukėlimu iš cirkum- 
flektinio ir trumpojo skiemens į tuoj po 
jo einantį akūtinį skiemenį. Pagal šį dės- 
nį liet. kalboje žodis „ranka“ (vns. 
vard.) bus atsiradęs iš „raf-ka““ (galūni- 
nis a ilgas, su akūtine priegaide). Liet. 
kalboje šį dėsnį pirmasis atrado švei- 
carų kalbininkas F. de Sosiūras 1896. 
Beveik tuo pačiu metu (1897) ne tik 
baltų, bet ir slavų kalboms šį dėsnį su- 
formulavo rusų kalbininkas F. Fortuna- 
tovas. Dėl to jis ir vadinamas abiejų 
šių kalbininkų vardu. Kai kurie kalbi- 
ninkai šio dėsnio veikimą pripažįsta 
tik liet. kalbai ir neigia jo buvimą sla- 
vų kalbose (pastaruoju metu J. Kuri- 


lovičius, Ch. Stangas). Pats dėsnis re- 
miasi prielaida, kad kažkada ne tik 
kirčiuotieji, bet ir nekirčiuotieji skie- 
menys turėję skirtingas priegaides. 
J. Kurilovičius, nepripažįstąs nekirčiuo- 
tų skiemenų priegaidės, ir patį Fortu- 
natovo—de Sosiūro dėsnį interpretuoja 
visai kitaip — kirčio nukėlimą į kai ku- 
rias galūnes liet. kalboje jis laiko jų 
trumpėjimo rezultatu. 


Lit.; N. van Wijk, Die baltischen und slavi- 

schen Akzent- und Intonationssysteme, Amster- 
dam, 1923 [p. 28—60]; Ch. Stang, Slavonic 
accentuation, Oslo, 1957; J. Kurylowicz, L'ac- 
centuation des langues  indo-europėennes, 
Wrocltaw-Krakėw, 1958 [p. 162—356]; JI. A. By- 
JaXOBCKHH, AKiIįeHTOAOTHUECKAA Ipo0AeMaTHKA 
BONpoca O CAaBAHO-GaATHMHCKOM  eĄKHHCTBe.— 
„Rakstu krajums, veltijums akadėmikim pro- 
fiesoram Dr. Jūnim Endzelinam vina 85 dzives 
un 65 darba gadu atcerei", Riga, 1959 [p. 
55—77]. 
FOSFORITAS — nuosėdinės kilmės mi- 
neralas, kurio svarbiausia sudėtinė dalis 
yra kalcio fosfatas. Paplitęs Lietuvos 
pietuose, pietvakariuose ir vakaruose; 
čia kreidos sistemos sluoksniuose yra 
šeši F. horizontai. Antrąjį horizontą su- 
daro fosforitingas smiltainis, kitur. F. 
randamas konkrecijų pavidalo. Daugiau- 
sia kalcio fosfato (24,395) yra penkta- 
jame horizonte. Žemės paviršiuje F. ran- 
damas kartu su glaukonitingu smėliu 
Merkio, Šventosios ir Neries žemupių 
atodangose. F. gali būti naudojamas 
kaip žaliava chemijos pramonėje (miner. 
trąšoms gaminti ir kt.), metalurgijoje. 


FOSILIJOS — suakmenėjusios gyvūnų ir 
augalų liekanos, jų atspaudai ar veiklos 
ženklai, randami žemės sluoksniuose. 
Lietuvoje seniausios F. rastos eokambro 
sistemos Vendės komplekso moliuose — 
tai rudųjų dumblių (Laminarites) plėve- 
lės ir primityvių kirmėlių (Sabellidites) 


Fosilijos, randamos Lietuvoje: 
1 — devono periodo šarvuo- 
toji žuvis Asterolepis; 2 — 
juros periodo galvakojis mo- 
liuskas belemnitas (Cylindro- 
tenthis); 3 — juros periodo 
galvakojis moliuskas  amo- 
nitas (Cosmoceras) 


karbonatiniai vamzdeliai. Kambro siste- 
mos nuogulose kirmėlių F. daugiau ir 
jų rūšys įvairesnės — be karbonatinės, 
randama ir piritu impregnuota medžiaga. 
Ordovike atsiranda jūrų pūslių (Echino- 
sphaerites) kalcitizuotų F., gausu pečia- 
kojų chitininių ir karbonatinių kiaute- 
lių, randamos didelės morkos pavidalo 


moliuskų (Endoceras) F., yra primityvių 
nariuotakojų  trilobitų,  mikroskopinių 
pirmuonių foraminiferų, vėžiagyvių 0S“ 
trakodų kiautelių. Pečiakojų, vėžiagyViU 
F. labai gausu silūro sistemos nuogulosė: 
Be to, šioje sisternoje paplitusios gIaP“ 
tolitų (Monograptus) šakučių pavidalo 
chitininės F. Atsiranda dvigeldžių molius“ 
kų karbonatinių F. ir pirmųjų Lietuvos 
stuburinių —šarvuotųjų žuvų —F. DeVO“ 
no sistemos nuogulose randama primity“ 
vių augalų sporų ir dumblių F. Šioje sist€ 
moje šarvuotųjų žuvų (Pteraspis, Ašlė“ 
rolepis ir kt.) šarvų nuolaužos kartaiš 
sudaro ištisus tarpusluoksnius. Be toi 
randama jūrų lelijų stiebelių, moliuskų 
(dvigeldžių ir pilvakojų) F. Permo 515“ 
temos nuogulose atsiranda ganoidinių 
žuvų F. (žvynų, dantų, kaulų nuolaužų); 
plikasėklių augalų sporų ir žiedadulkių: 
pinčių silicinių adatėlių. 

Mezozoinės grupės triaso sistemos 10“ 
silijų Lietuvoje nedaug. Žymiai gausiaU 
F. juros sistemos nuogulose. Jose IaN“ 
dama spygliuočių, papartiečių suanglė“ 
jusios medienos, sporų ir žiedadulkiŲ: 
Nemažai yra dvigeldžių, pilvakojų Pė! 
galvakojų moliuskų karbonatinių ir PeF“ 
lamutrinių kiautų. Kreidos sistemojė 
ypač gausu foraminiferų mikroskopinių 
karbonatinių kiautelių (kartais jie 
daro 9095 baltosios kreidos). Dažūė 
randamos galvakojų moliuskų belemnitt 
F., vad. „velnio pirštais“. R 

Kainozoinės grupės nuogulose fosiliji 
negausu. Paleogene ir neogene vietom 
randama augalijos F., foraminiferų kiaU 
telių. Kvartero nuogulose aptinkama Mė“ 
džių nuolaužų, diatominių dumblių kiat“ 
telių, dažnesnės sporų-žiedadulkių F.: 12 
bai retos stambiųjų žinduolių F. I 
niausiai nesuakmenėjusios iltys, kaula! 


FOTOGRAFIJA. 1839—63 Lietuvoje €M“ 
dirbti pirmieji fotografai (Blondelis: 
V. Grabovskis, G. Surevičius, A. Kori 
nis ir kt). Vėliau Vilniuje fotoateli “ 
atidarė J. Čechovičius (1863), A- ži 
nevičius (1870), V. Daumontas (1874) 
broliai H., V. ir M. Čižai (1875), 1890 
1900 laikotarpiu — A. Daukša, A. Št“! 2 
sas, J. Hermanovičius, R. Bačkovski! 
B. Miedzionis, S. Fleri (Fleury), RA 
patinskis ir kt. Po 1863 veikė M. DIT, 
no (Diemann) fotoateljė Kaune. TO E 
F. buvo daugiausia portretinė. Kai KU 
fotografai (J. Čechovičius, A. Štrauš 
S. Fleri) buvo mokęsi tapybos ir S 
grafijomis stengėsi pamėgdžioti klas“, 
nės dailės portretus (šiuo atžvilgiu bos 
būdingi spalvoti A. Štrauso gamy?ą 
portretai). XIX a. antrojoje pusė: RE 
ėmė išeiti iš fotoateljė ribų. J. CeC „ių 
vičius pirmasis iš Lietuvos fotO8T y. 
pradėjo fotografuoti Vilnių ir JO a 
linkes, nuo 1881 kurį laiką sudar!? Ji 
ir platino albumus „Widoki Wilno“ 
(„Vilniaus vaizdai“; po 40 arba 60 
delio formato nuotraukų kiekvienam į 
S. Fleri, be archit-ros, ėmė fotogIė“ 
socialinius tipus turguose, J. Hermar 
vičius — daryti etnografines ir pelZė 
nes nuotraukas. Tačiau neportretiPo au 
reikalavusi daug lėšų, neturėjo Pa 
sos, todėl į XIX a. pab. ji susmulk 


"ge 


lapo šabloniška. XIX a. viduryje F. Lie- 
Uvoje imta vartoti mokslo reikalams. 
ilniaus un-to astronomas M. Gusevas 
Pritaikė F. Mėnulio ir Saulės tyrinėji- 
"ui. Vienas pirmųjų Lietuvos fotogra- 
Ų mėgėjų L. Ivinskis sudarė augalų 
Otografijų rinkinį. 

F. meno pagyvėjimą nuo XX a. pr. 
"ulėmė patobulėjusi technika ir išplitusi 
Period, spauda. Greta fotografų profe- 
sionalų išaugo gausus būrys fotomėgėjų. 
4 Jurašaitis, J. Strazdas, B. Buračas ir 
t. išpopuliarino etnografinę F. Burž. 
Metais F. vystytis turėjo reikšmės Lietu- 
Vos Fotomėgėjų s-ga (įst. 1933) ir Lie- 
"vos Matininkų ir kultūrtechnikų s-gos 
Otosekcija (įst. 1935), surengusios 10 fo- 
OParodų, keletą konkursų. Buvo mėgin- 
a leisti fotožurnalų  („Fotomėgėjas“, 
1933, ir kt.); išleista keletas fotovadovė- 
Ųų (K. Lauciaus „Fotografuoti gali kiek- 
Vienas“, 1933, ir kt.). Dominavo infor- 
Macinė F., rodanti vidaus ir užsienio gy- 
Yenimą, gamtą, etnografiją. 1921—39 
Vilniaus un-to dailės f-te meninės foto- 


“ Brafijos pagrindus dėstė J. Bulhakas. 


„ Tėvynės karo metais Raudonosios 
Tmijos 16 liet. divizijos žygius fiksavo 
„ Kacenbergas, Ch. Levinas ir kt. Po- 
Šario metais F. tvirtai prigijo taryb. 
Monių buityje, kultūriniame gyvenime, 
sPaudoje, tapo efektyvia socialistinės 
Bropagandos priemone. Dar labiau iš- 
Plito fotomėgėjų sąjūdis, susiformavo 
Nauji F, žanrai, atsirado nauja profesi- 
J4 — fotožurnalistika. Pakilo laikrašti- 
Nės informacinės ir reportažinės F. ly- 
šis (Ch. Levinas, J. Kacenbergas, A. Ka- 
"Osas, J. Stanišauskas, L. Vasauskas, 
+ Paluševičius, B. Bučelis, M. Bara- 
Nauskas ir kt.), atsirado nauja portre- 
Iūšis — gamybinis portretas. Naujus, 
Otoreportažo ir fotoapybraižos, žanrus 
Pradėjo kultivuoti fotožurnalistai J. Gri- 
lenis, I, Fišeris, A. Fainas, V. Juodakis, 
„ Ruikas, žanrinės F. ir psichologinio 
Portreto — A. Sutkus, R. Rakauskas, 
"Satrinės F.— V. Krulickas, P. Karpavi- 
"us, V. Bražas, J. Juknevičius ir kt. Fo- 
Ografai - talkininkauja respublikos lei- 
Ykloms, teikdami iliustracinę medžiagą 
Dumams ir kt. leidiniams. Dirbda- 
! Profesinėse fotoateljė, pasižymėjo 
Baulas, P. Karpavičius (spalvotos ir 
uodai baltos izohelijos pradininkas Lie- 
Uvoje), I. Šochenas, E. Baulas ir kt. 
Otomėgėjai ir fotografai profesionalai 
ja susibūrę į Lietuvos TSR Žurnalistų 
"ROS fotožurnalistų sekciją (įk. 1958), 
Uri rengia respublikinės, rajonines ir 
Miestų fotoparodas, siunčia savo narių 
a Us į visasąjungines ir tarptautines 
i OParodas bei salonus. Be kelių vers- 
čiau F. vadovėlių, išleista P. Karpavi- 
Kas „Spalvotosios fotografijos prakti- 
a (1961). Ateljė meistrams rengti Vil- 
E veikia 2 m-los. 
t: : į 
Elenskiėn = KRC aleks Was, Adi kia, 


tuvos T ip 
SR meninės fotografijos paroda, [kata- 
Š8asl, V., 1959, ais 


(RADKINA Cipa [g. 1897.VII.24 Kričeve 
on S IOvo sr., Baltarusijos TSR)J— re- 
į. UCinio judėjimo Ukrainoje dalyvė, 

Orikė, Lietuvos TSR nusipelniusi kul- 


tūros veikėja (1965). Nuo 1912 mokėsi 
ir dirbo Kijevo siuvyklose. 1914 pra- 
dėjo dirbti siuvėjų profs-goje „Adata“, 
padėjo organizuoti darbininkų streikus. 
1914—15 smulkiaburžuazinės žydų dar- 
bininkų socialistų partijos narė. Išsto- 
jusi iš jos, 1916 užmezgė ryšius su 
bolševikais, o 1917.IV įstojo į bolševikų 
partiją Kijeve. 1923—25 mokėsi Kijevo 
gub. part. ir taryb. darbuotojų m-loje, 
1920—23 ir 1925—30 dirbo partinį bei 
profsąjunginį darbą Kijeve. 1932—36 
mokėsi Raudonosios profesūros institu- 
te Charkove, paskui Kijeve. 1937—41 
moksl. bendradarbė Kijevo ist. muzie- 
juose. D. Tėvynės karo metais Uzbekijos 
telegramų agentūros redaktorė Tašken- 
te, Partijos istorijos in-to prie Uzbekis- 
tano KP(b) CK moksl. bendradarbė. 
1945—59 Vilniuje Part. archyvo, paskui 
Partijos istorijos in-to prie LKP CK 
moksl. bendradarbė, tyrinėjo daugiausia 
Lietuvos darbininkų rev. judėjimo isto- 
riją iki Spalio revoliucijos. Nuo 1960 
pensininkė. 

Ršt.: Lenininė „Iskra“ Lietuvoje, V., 1951; 

Darbininkų judėjimo vystymasis XIX a. pa- 
baigoje. Marksizmo idėjų plitimas.— Lietuvos 
TSR istorija, V., 1958; Darbininkų judėjimas 
Lietuvoje naujo revoliucinio pakilimo metais 
(1910—1914).— Revoliucinis judėjimas Lietuvo- 
je, V., 1957. 
FRANCKEVIČIUS Ipolitas [g. 1887.IX.14 
Salose (Rokiškio rj.)]) — gydytojas tera- 
peutas, Lietuvos TSR nusipelnęs gydy- 
tojas (1958). 1913 baigė Maskvos un-tą. 
1914—18 kariuomenės gydytojas. Nuo 
1918 gydytojas Kupiškyje. 


FRANKAITĖ Malka [g. 1903.XII.20 Kau- 
ne|— revoliucinio judėjimo dalyvė. Ki- 
lusi iš dvarininkų. Pogr. darbą dirbo 
Kaune. Nuo 1923 priklausė Lietuvos 
Raudonosios pagalbos org-jai (LRP), 
zinko aukas polit. kaliniams šelpti, pla- 
tino kom. lit-rą. 1929 įstojo į Komunistų 
partiją. 1934 LRP CK narė. Už rev. 
veiklą buvo 5 kartus suimta ir kalina- 
ma Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, 
IX forte, Dimitravo priverčiamojo dar- 
bo stovykloje. 1940—41 dirbo LKP Kau- 
no miesto k-te,. D. Tėvynės karo metais 
dirbo Penzoje g-loje, vėliau partijos rj. 
k-te. Po karo dirbo LKP Ukmergės aps. 
k-te, 1945—53 — LKP Centro Komitete, 
Pensininkė. 


FRANKAS Johanas Peteris [1745.11.19 
Rothalbene (Vokietija) — 1821.IV.24 Vie- 
noje]— gydytojas, medicinos daktaras 
(1766). Mediciną studijavo Heidelber- 
ge. 1784—1804 Ge- 
tingeno, Paduvos ir 
Vienos universitetų 
profesorius. 1804— 
1805 Vilniaus un-to 
terapijos profeso- 
rius. 1805 įsteigė pir- 
mają Vilniuje tera- 
pinę kliniką, plana- 
vo įsteigti chirurgi- 
jos ir akušerijos kli- 
nikas. Pagal F. pla- 
ną buvo pertvarky- | 
tas medicinos f-tas 
(suorganizuotos 7 katedros), susistemin- 
tas teorinių ir praktinių dalykų dėsty- 


FRA—FRA 507 


mas. 1805—08 caro Aleksandro I rūmų 
gydytojas, Peterburgo Medicinos-chirur- 
gijos akademijos prezidentas. 1809—11 
gyveno Fribure, o vėliau Vienoje. 
F. buvo žymus klinicistas, sveikatos ap- 
saugos organizacijos teoretikas. Paliko 
nemaža darbų medicinos klausimais. 


FRANKAS Jozefas [1771 Raštate (Vo- 
kietija) — 1842 Italijoje] — gydytojas, 
medicinos daktaras (1794). Mediciną 
studijavo Getingene ir Paduvoje. 1795 
terapinės klinikos profesorius Paduvo- 
je. 1796—1803 Vie- „2 
nos miesto ligoni- 
nės vyr. gydytojas. 
1804—23 Vilniaus 
un-to patologijos ir 
specialiosios terapi- 
jos profesorius. Nuo 
1805, išvykus tė- 
vui Johanui Frankui, 
vadovavo klinikai, 
dėstė patologiją ir | 
specialiąją terapiją. 
Jo iniciatyva buvo 
įsteigta Vilniaus me- 
dicinos d-ja (1805), Motinystės in-tas 
(1809), Medicinos in-tas, Vakcinacijos 
in-tas, Patologinės anatomijos muziejus, 
ambulatorija. F. padarė pradžią gyven- 
tojų sergamumo ir mirtingumo statisti- 
niam tyrinėjimui, pirmas atkreipė dė- 
mesį į klimatinių bei topografinių sąiy- 
gų įtaką žmogaus sveikatai, parašė ne- 
maža moksl. darbų, kurių vienas žymes- 
nių „Praktiški medicinos patarimai“ 
(veikalas nebaigtas), „„Atsiminimus“ apie 
Lietuvos kultūrinį ir socialinį gyvenimą 
(išl. 1913 Vilniuje). Jam dirbant Vil- 
niuje, medicinos fakultetas pasidarė 
viena geriausių medicinos mokyklų Eu- 
ropoje. ž 


Lit: J. Bieliūski, Uniwersytet wileūski 
(1579—1831), t. 3, Krakėw, 1899—1900 [p. 170—- 
173]; B. 3aropckuū, Hocub Dpank B Banrne 
KaK Npobeccop M OGjecTBeHHHIH  ĄeATEA6, 
BHAbHa, 1900, 

FRAZEOLOGIZMAI [gr. phrasis — posa- 
kis, Jogos — mokslas| — pastovūs žodžių 
junginiai, kurie nėra laisvai kuriami 
kalbėjimo procese, o vartojami kalbo- 
je kaip pastovūs semantiniai vienetai. 
F. panašūs į žodžius ir paprastai būna 
atskirų žodžių ekvivalentai. F. reikšmės 
išvesti iš juos sudarančių atskirų žodžių 
leksinių reikšmių paprastai negalima. 
Pvz., „gyva bala“ reiškia daug (kalbant 
apie nepageidaujamą ko daugumą), 
„liežuvį pakišti“— paskųsti ir kt. Liet. 
kalbos frazeologizmų skiriamos 3 gru- 
pės: 1) idiominiai F. (jų reikšmės ne- 
galima susekti iš dėmenų leksinių reikš- 
mių, pVZ., „iš pupų nevaromas“ — ne- 
gražus, netikęs, „kaip iš pypkės“ — pui- 
kiai, gerai), 2) metaforiniai F. (reikšmės 
motyvavimas suvokiamas iš dėmenų 
perkeltinių reikšmių, pvz., „liežuviu mal- 
ti" — niekus kalbėti, „geležinė ranka“ — 
griežta, tvirta valdžia ir kt.) ir 3) fra- 
zeologinės samplaikos (t. y. tiesiogiai 
suprantami pastovios semantinės reikš- 
mės žodžių junginiai, pvz, „juokus 


508 FRE—FRI 


krėsti“ — juokauti, „kas gyvas“ — visi, 
„dieną naktį'— visuomet ir kt.). 

Liet. kalbos F. gana įvairios kilmės. 
Gausiausią jų grupę sudaro šnekamosios 
kalbos F., kurių semantiškai svarbiau- 
siais dėmenimis paprastai eina žmogaus 
kūno organų ar gamtos reiškinių bei 
daiktų pavadinimai, pvz., „ranka numo- 
ti“, „pro pirštus žiūrėti"— nekreipti dė- 
mesio; „nosį riesti'— didžiuotis; „širdį 
užlaužti“— prisiversti pamilti nemylimą; 
„audras versti '—šėlti; „kaip ugnyje deg- 
ti"— labai gėdytis, raudonuoti iš gėdos; 
„eiti šunims šėko piauti"— niekais išeiti; 
„Varnas gaudyti“ — žioplinėti; „suvaryti 
į ožio ragą“ — galutinai, visiškai ką nu- 
galėti; „du zuikius nušauti" — labai pasi- 
sekti ir t. t. Dalis šnekamosios kalbos 
F. yra atskirų profesijų posakiai, pvz., 
„pakliūti tarp kūjo ir priekalo“— būti 
padėtyje be išeities (kalvių F.), „įstatyti 
į vagą“ — duoti kryptį gyvenime (arto- 
jų F.), „ką tik nuo adatos“— visai nau- 
jas (siuvėjų F.) ir kt. Dabartinėje liet. 
kaiboje esama ir internacionalinių F.: iš 
lit-ros („Achilo kulnis“— pažeidžiama 
vieta, „sirenų dainos“ — apgaulingos vi- 
lionės, „kova su vėjo malūnais" — kova 
su įsivaizduotais priešais, „meškos pa- 
tarnavimas" — paslauga, kuria pakenkia- 
ma), iš istorijos („pereiti Rubikoną“— 
pradėti lemtingą žygį, „Baltramiejaus 
naktis" — žudynės, ir kt.). 

Liet. kalbos F. struktūra įvairi. Vieni 
jų yra sustabarėję, nekaitomi posakiai 
(pvz., „kad šimts atimtų“, „kad tave 
kur“, „še tau, kale, ragaiši"); kitų kai 
kuriuos žodžius galima kaityti (pvz., „už 
nosies vedžioti"— komanduoti; galima 
sakyti „už nosies vedžiojo, vedžios, ve- 
džiotų. .."); treti yra dvinario ar viena- 
nario beasmenio sakinio formos (pvz., 
„ausys linksta“ — gėda ar baisu klausy- 
tis, „bala nematė“ — tesižinai, „kas gy- 
vas"— visi, „kur tau" — sakoma ką nors 
neigiant ir pan.); ketvirti — palyginimo 
formos (pvz., „kaip iš akies trauktas"— 
labai į ką panašus, „kaip Pilypas iš ka- 
napių“— nelauktai, nelaiku  išsišokęs 
ir pan.). 

Lit.: Z. Jonikaitė, Frazeologizmai „Lietuvių 
kalbos žodyne“.—,,Lietuvių kalbotyros klausi- 
mai“, t. 4, V., 1961; B. Kalinauskas, Žemaitės 
raštų kalbos frazeologijos liaudiškumas, jos se- 


mantinė ir struktūrinė sudėtis.—,,Kalbotyra“, 
t. 4, V., 1962. ž 


FREDA ž. Aukštoji Freda. 


FRĖDAS Liudvikas [m. 1686 Pažaisly- 
je] — architektas. Į Lietuvą atvyko apie 
1663—65 iš San Mikele di Murano 
(netoli Venecijos), pakviestas Lietuvos 
kanclerio K. Paco. Gyveno Kaune, Vil- 
niuje, Pažaislyje. Pagal jo projektą 1667 
pradėtas statyti Pažaislio barokinis an- 
samblis. 1671—72 suprojektavo tiltą per 
Nerį Vilniuje ir prižiūrėjo jo statybą, 
tačiau, 1673 pavasario potvyniui apgrio- 
vus pastatytas konstrukcijas, darbas bu- 
vo nutrauktas. 1673 Fredui suteiktas 
Lietuvos bajoro titulas ir duota žemių 
prie Kauno, kaip atlyginimas už archit. 
darbus didikų Pacų šeimai. Į gyvenimo 


pabaigą — kamaldulų vienuolis. Palaido- 
tas Pažaislio bažnyčios rūsyje, kur iki 
XIX a. vid. buvo išlikęs jo portretas. 


FREIDHEIMAS Peisachas [g. 1923.13 
Gargžduose (Klaipėdos rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. 1935 pab. Ukmer- 
gėje įstojo į LKJS, buvo kuopelės sek- 
retoriumi, spausdino ir platino kom. at- 
sišaukimus. Nuo 1938 LKJS Ukmergės 
apskrities k-to narys. Rev. darbą toliau 
dirbo Kaune. 1940 buvo komisaru „„Pa- 
ramoje“, vėliau mokėsi Kauno un-to 
darbininkų f-te. D. Tėvynės karo me- 
tais kovojo Raudonosios Armijos 16 liet. 
divizijoje, paskui baigė Podolsko karo 
m-lą. 1945—48 dirbo Lietuvos TSR Vi- 
daus reikalų ministerijoje, Resp. moks- 
linio metodinio kabineto direktoriumi. 
1948—63 dirbo Resp. bibliotekoje Kau- 
ne. 1954 baigė Maskvos Bibliotekinin- 
kystės in-tą. Parašė straipsnių bibliote- 
kininkystės, bibliografijos ir Lietuvos 
rev. judėjimo istorijos klausimais. Nuo 
1963 dirba Kauno Politechnikos in-te. 


Ršt.: Marksizmo-leninizmo pradininkų vei- 
kalai Lietuvoje, V., 1964, 


FREIDIENĖ Chasė [Krilovaitė; g. 1902. 
VI.12 Kavarske (Anykščių rj.)] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvė. Būdama nuo 
1921 LKP eilėse, dirbo Kavarske, Kau- 
ne „Adatos“ profs-goje, pažangioje žy- 
dų darbo žmonių org-joje „Kultur-lyga“, 
Kauno un-to studentų tarpe. 1924— 276 
Lietuvos Raudonosios pagalbos (LRP) 
org-jos CK narė. 1925 padėjo organi- 
zuoti legalią polit. kaliniams šelpti d-ją 
su skyriais įv. miestuose. Pseudonimu 
Studentė bendradarbiavo spaudoje (,„Ko- 
munistas“, „„Arbeter Lebn"). Už rev. 
veiklą 1924 kalinta. 1926.XII vėl su- 
imta ir kalinta Varnių konc. stovykloje. 
Už Gegužės Pirmosios šventimą 1927.V. 
Telšiuose nuteista 8 metus kalėti. Pagal 
1928 amnestiją iš kalėjimo išėjo 1931.V. 
Pasitraukusi iš partijos, toliau aktyviai 
dirbo LRP eilėse Simne (1931—34), 
Prienuose (1935—38), Ukmergėje. Vals- 
tiečių streiko metu (1935) organizavo 
nemokamą medicininę pagalbą vals- 
tiečiams. 1932, baigusi Kauno un-tą, 
įgijo gydytojos stomatologės specialybę. 
1940—41 dirbo Ukmergės aps. vykdo- 
mojo k-to sveikatos apsaugos sk. vedė- 
ja, D. Tėvynės karo metu — dantų gy- 
dytoja Čkalove, sanitarijos gydytoja 
Ferganos sr. Grįžusi į Lietuvą, 1947 įsto- 
jo į TSKP, dirbo pagal specialybę Uk- 
mergėje, Vilniuje, o nuo 1951 — Biro- 
bidžane. 


FREITAGAS Adamas [1608 Torunėje 
(Lenkija) — 1650 Kėdainiuose]— karo in- 
žinierius, filosofijos ir medicinos mokslų 
daktaras. Atvykęs į Lietuvą, buvo Jo- 
nušo Radvilos asmens gydytojas. Apie 
1641 Kėdainių g-joje pradėjo dėstyti 
matematiką ir karo dalykus. 1631 Lei- 
dene išleido veikalą tvirtovių statybos 
klausimais, kuris vokiečių ir prancūzų 
kalbomis susilaukė keleto leidimų. 1635 
išspausdino  „„Astrologines prognozes“ 
(„Prognosticon astrologicum“). 


FRENKELIS (Fraenkel) Ernstas [1881. 
X.16 Berlyne — 1957.X.2 Hamburge]— 


vokiečių kalbininkas, lituanistas. Studi“ 
javo lyginamąją istorinę ide. kalbo“ 
tyrą Bonos, Berlyno, Leipcigo un-tuoSė- 
Nuo 1909 Kilio un-to privatdocentas: 
nuo 1916 profesorius. 1927 skaitė liet“ 
vių ir ide. kalbotyros paskaitas Kauno 
un-te. Kaip žydų tautybės profesorius: 
1936 iš Kilio un-to pašalintas. Be kitl 
ide. kalbų, F. tyrinėjo baltų kalbas: 
ypač lietuvių kal- š 
bą, kurią studijuoti 
pradėjo 1901. Para- 
šė lietuvių bei baltų 
kalbų mokslui svar- 
bių veikalų, nag- 
rinėjo baltų (dau- 
giausia lietuvių) ir 
slavų morfologijos 
bei sintaksės klausi- 
mus („Baltoslavica“, 
1921), liet. kalbos 
linksnius („Lietuvių 
kalbos linksnių sin- j 
taksė“, 1926—28), aprašė senųjų 
kai kurių naujųjų raštų polinksniūs 
bei prielinksnius („Lietuvių kalbos PO“ 
linksnių ir prielinksnių sintaksė“, 1929). 
Tyrinėjo Vilniaus krašto liet. tarmių [0“ 
netines ir morfologines ypatybes („Vil 
niaus krašto lietuvių kalbos tyrinėjima! 
1936). Išsamiai ir glaustai aprašė balti 
kalbas, jų santykius su slavų ir kt. £!“ 
miniškomis kalbomis („Baltų kalbos 
1950). Iš visų F. tyrinėjimų didžiausia* 
ir vertingiausias yra jo „Lietuvių ka 
bos etimologinis žodynas“ (19 5454 
1955—65), pradėtas rengti 1947. ŽOdy“ 
no I-IX sąs. spaudai parengė PG“ 
F., kitus — vok. kalbininkai A. Slupsk! 
E. Hofmanas ir E. Tanglis. F. žodyn? 
etimologijos aprūpintos gausiomis moks“ 
lit-ros nuorodomis. Šis žodynas, Kurė“ 
me yra sukaupta daug etimologinės me 
džiagos ir iš kitų baltų kalbų, iš dali“ 
atstoja visų baltų kalbų etimologin! 2 
dyną. F. etimologinis liet. kalbos Ž00Y“ 
nas ir kai kurie kiti jo darbai yra SV“ 
rus indėlis ne tik į lituanistiką, bet ! 
į indoeuropeistiką. 

Ršt.: Baltoslavica, Goėttingen, 1921; Syntei 
der litauischen Kasus.—,,Tauta ir žodis'+ L 
ir 5, K., 1926—28; Syntax der litauischen Er, 
positionen und Prūipositionen, Heidelber£: e 
Der Stand der Erforschung des im Wilnas o 
biete gesprochenen Litauischen.—,„BaltiCO 
vica“, t. 2, Wilna, 1936; Sprachliche, besOM 1, 
syntaksische Untersuchungen des kalvinišo, 
schen litauischen Katechismus, Gėttingen, ; 
Die baltischen Sprachen, Heidelber8: šitins 
Litauisches etymologisches Wėrterbuch, GOA 
gen, 1955—65; Etimologische Miscellen- 
Rakstu krajums, Riga, 1959, R 

Lit.: J. Balčikonis, Mirė prof. E. Frenkelis; 
„Tiesa“, 1957.X.24; V. Mažiulis, Litauis“ 7 
etymologisches  Wėrterbuch von prof. 
paisa [sąs. 1—10].—,,Kalbotyra + 


FRESKA ž. Sienų tapyba. 


FRIDMANAS Berelis [g. 1904.VIL6 Ke“ 
mėje] — revoliucinio judėjimo dalyV a) 
Kilęs iš prekybininkų. 1931 baigė 12 
no un-to teisės f-tą. 1932—50 Kom“ 
tų partijos narys. Iš partijos pašalin“ 
už politinio pobūdžio klaidas. * na 
advokatas gynė teismuose komunis dėl 
demaskavo valdžios savavaliavima: Nuo 
to 1933 pašalintas iš advokatų. al- 
1933 dirbo Lietuvos Raudonosios P2Ė 


if 


t 3 


bos org-jos (LRP) CK instruktoriumi, 
Nuo 1934 — sekretoriumi; pusę metų 
Praktikavosi Maskvoje MOPR'o Vykd. 
"le. Padėjo leisti LRP CK laikraščius 
„Raudonoji pagelba“ ir „Į pagalbą“. Už 
Tevoliucinę veiklą keletą kartų buvo 
alinamas Kaune, Šiauliuose, Kelmėje, 
Imitravo, Pabradės priverčiamojo dar- 
bo stovyklose. 1940 išrinktas Liaudies 
Seimo atstovu. 1940—41 Lietuvos TSR 
Ukščiausiojo Teismo narys. D. Tėvy- 
nės karo metais Lietuvos TSR Liaudies 
Omisarų Tarybos įgaliotinis evakuo- 
Uujų lietuvių reikalams Taškente. 1944— 
1946 dirbo Lietuvos TSR Aukščiausia- 
Jame Teisme, 1946—50 dėstė marksiz- 
Mo-leninizmo pagrindus Vilniaus un-te. 
Uo 1950 advokatas. 


FRIDMANIENE Estera [Kuniskytė; g. 
1909.V.11 Vilniuje]— revoliucinio judė- 
ilimo dalyvė. Kilusi iš tarnautojų. Baigu- 
s goją, lankė ped. kursus Prancūzijoje. 
1930, grįžusi į Lietuvą, pradėjo dirbti 
Lietuvos Raudonosios pagalbos (LRP) 
anevėžio org-joje. Nuo 1933 Komunis- 
Ų Partijos narė. 1934—35 LRP Kau- 
O rj. k-to narė; dirbo pogr. LRP CK 
AParate, 1938—39, partijos pavesta, vei- 
€ jaunimo tarpe. 1939—40 buvo kali- 
Rama Dimitravo priverčiamojo darbo 
Stovykloje. 1940 dirbo LKP Vilniaus 
Miesto k-te. D. Tėvynės karo metu buvo 
letuvos TSR MT ir LKP CK įgaliotine 
SVakuotųjų Lietuvos gyventojų reika- 
ams Tambovo sr., vėliau dirbo Taškento 
Uridiniame in-te. Po karo Lietuvos TSR 
nygų prekybos sistemos darbuotoja 
Iniuje, 


FRIDšOLIS Abelis Jankelis [g. 1917]— 

SVoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 

matininkų. Darbininkas. Nuo 1937 Ko- 

punistų partijos narys. Pogr. darbą dir- 

me. Jaipėdoje. Žuvo D. Tėvynės karo 
u, 


FRIGIDIANUS, Fredianis, (XVII a.) — 
Italų architektas, dirbęs Lietuvoje. Bu- 
0 Kristupo Paco architektas. Jo veikla 
Usijusi sų Pažaislio archit. ansamblio 
“i Petro ir Povilo bažnyčios statyba. 
t anoma, kad F, 1673—74 statė arkinį 
Itą Vilniuje, 


ROLOVAS Eugenijus [1911XII.11 Pe- 
Srburge — 1965.XII.7 Vilniuje] — filolo- 
ae Pedagogas, filologijos mokslų kan- 
Idatas (1961). 1935 baigė Vilniaus un-tą 

asikinės filologijos specialybę). 1935— 

1 Vilniaus vid. m-lų, 1941—42 Anen- 
9Vo vid. m-los (Uljanovsko sr.) moky- 
„uūS. 1943—44 Kuibiševo Ped. in-to, 
102 1944 Vilniaus un-to dėstytojas. Nuo 
3 47 TSKP narys. 1954—64 Vilniaus 
"to istorijos ir filologijos f-to prode- 
Kanas, nuo 1965 klasikinės filologijos 
atedros vedėjas. Su M. Račkausku pa- 
Sngė lot. kalbos vadovėlį aukštosioms 
1 Oms, paskelbė moksl. straipsnių iš 
Hs filologijos istorijos Vilniaus 


(ROLOVAs Pavelas Maksimovičius [g. 
3 9XI.11 Skepnioje (BTSR, Žlobi- 
194 Ij.)] — kraštotyrininkas, pedagogas. 


3—45 Raudonosios Armijos karys. 


1946 baigęs Krasnodaro Ped. in-tą, dės- 
to istoriją Vilniaus 27 vid. m-loje, va- 
dovauja m-los kraštotyrininkų būreliui. 
Nuo 1958 renka medžiagą apie Tarybų 
Sąjungos Didvyrius, vadavusius Tarybų 
Lietuvą. Nuo 1963 TSKP narys. 

Ršt.: V. Girčys, P. Frolovas, Didvyrių pė- 
domis, V., 1965. 

FROMAS Aleksandras [slap. Gužutis; 
1822.XII. 12 Raseiniuose — 1900.VIII.20 
Gongailiškiuose (dab. Aušgiris, Jurbarko 

. Ij)] — rašytojas. 
Gimė bajorų kilmės 
tarnautojo šeimoje. 
Būdamas paaugliu, 
1834—35 artimai 
bendravo su rašyto- 
ju S. Stanevičiumi, 
pamėgo lit-rą. Bai- 
gęs Kražių g-ją, tar- 
: navo raštininku Ra- 
seinių žemės teisme, 
„ Kauno gubernato- 
riaus raštinėje ir kt. 
Susitaupęs lėšų ir 
žmonos giminių remiamas, 1853 nusi- 
pirko Gongailiškių viensėdį, kuriame 
gyveno iki mirties. 

Spėjama, kad literatūrinį darbą F. pra- 
dėjo XIX a. vid. Nuo 1884 „Aušroje“, 
„Vienybėje lietuvninkų“ ir kt. spausdi- 
no dramas, apsakymus, publicistinius 
straipsnius. Parašė ir 1893 išleido pir- 
muosius lietuvių dramaturgijos kūrinius; 
„Ponas ir mužikai“, „Eglė žalčių karalie- 
nė“, „Išgriovimas Kauno pilies 1362 m.“, 
„Vienybėje lietuvninkų“ 1894 išspaus- 
dino apys. „Mūsų praeities ir dabarties 
paslaptys", A. Mickevičiaus „Vėlinių“ 
(„Diedai"; d. 1, 2 ir 4) vertimą, 1895 — 
apys. „„Vargdieniai" (išl. 1906), „Patė- 
viai“, dramą „Baisioji gadynė“, daugiau 
kaip 10 apsakymų bei vaizdelių ir kt. 
Po autoriaus mirties atskirai buvo iš- 
leista komedija „Gudri našlė" (1908), 
dramos „Gedimino sapnas“ (1910), „Vai- 
dilutė, arba Žemaičių krikštas“ (1910), 
„Palocius ežero dugnuose" (1911). 1955 
F. raštų rinkinyje, be kitų, pirmąkart 
išspausdintos dramos „Eglė Naujapilės 
kunigaikštaitė"“, „Jūratė marių karalie- 
nė". Vilniaus un-to moksl. bibliotekos 
rankraštyne saugomos nespausdintos F. 
dramos „Vytautas Krėvoje" ir „Aldona“. 
Kai kurie nespausdinti F. kūriniai iki 
šiol nesurasti. 

Meninio metodo atžvilgiu F. kūryba 
nevienalytė. Romantinės yra F. istori- 
nės tematikos dramos, kuriose vaizduo- 
jamos liet. kovos su kryžiuočiais („Iš- 
griovimas Kauno pilies 1362 m.“), atsi- 
spindi draugiški Lietuvos ir Rusijos 
kun-ščių santykiai („Eglė Naujapilės ku- 
nigaikštaitė"). Kartu jose idealizuojama 
feodalinė Lietuvos praeitis, jų herojams 
stinga gilesnio psichologinio motyvavi- 
mo. Prie romantinių kūrinių skirtinos ir 
F. dramos mitologiniais bei tautosaki- 
niais siužetais („Jūratė marių karalienė“, 
„Eglė žalčių karalienė“). Realistinėse 
dramose F. vaizdavo paskutinius bau- 
džiavos metus („Ponas ir mužikai"), 1863 
sukilimą („Baisioji gadynė“), valstiečių 
buitį (komedija „„(Gudri našlė"). Atskleis- 
damas ponų ir baudžiauninkų prieštara- 


FRI-—FUK 509 


vimus, dramoje „Ponas ir mužikai“ ten- 
kinosi moralinių dvarininkijos ydų smer- 
kimu. 1863 sukilimą vaizdavo kaip pla- 
čią liet. tautos kovą dėl išsivadavimo. 
Meniniu atžvilgiu realistinės F. dramos 
vertingesnės, negu romantinės. Realisti- 
niu gyvenimo vaizdavimu pasižymi ir 
F. prozos kūriniai, kurių žymiausias — 
apys. „„Vargdieniai“. Joje demaskuoja- 
ma baudžiava, dvarininkų žiaurumas, 
atskleidžiama sunki valstiečių baudžiau- 
ninkų padėtis XIX a. vid. Apysaka pa- 
sižymi gyvu pasakojimu, raiškiu stiliumi 
ir kalba. Kiti F. prozos kūriniai, vaiz- 
duojantieji XIX a. vid. ir antrosios pu- 
sės Lietuvos kaimo gyvenimą, yra ma- 
žesnės lit. vertės. F. vienas pirmųjų liet. 
lit-roje ėmėsi plačiau demaskuoti cari- 
nių valdininkų savavaliavimą Lietuvoje, 
tačiau, ribojamas burž. liberalinės ideo- 
logijos, pakankamai nesuprato reakcinės 
caro valdžios politikos. Geriausiuose 
kūriniuose teisingai atkurdamas tikrovę, 
F. praturtino lietuvių kritinio realizmo 
literatūrą. 

Ršt.: Baisioji gadynė, V., 1955 [B. Pranskaus 
įvadinis straipsnis; bibliografija]. 


Lit.: Lietuvių literatūros istorija, t. 2, V., 
1958; B. Pranskus, Lietuvių literatūros gretose, 
V., 1959, 


„FRONTAS“, Kairiųjų studentų sąjunga 
„Frontas“ (Związek Lewicy Akademic- 
kiej „Front“), — Vilniaus universiteto 
pogrindinė  antifašistinė organizacija, 
įkurta 1932 komunistų ir komjaunuolių 
iniciatyva iš buvusių pusiau legalaus 
„Intelektualistų klubo“ narių. „F.“ tu- 
rėjo keliasdešimt narių; veikėjų tarpe 
buvo: V. Borisovičius, H. Dembinskis, 
J. Drūtas, I. ir M. Dzevickos, S. Jendri- 
chovskis, J. Kapala, J. Markavičius, 
K. Petrusevičius, G. Savicka, B. Skar- 
žinskis, M. Ščekalo, J. Štachelskis, 
N. Urbanovičius, M. Vineckis, M. Že- 
romska ir kt. 1933—34 „F.“ leido savo 
neleg. organą „Zew“ („Šauksmas“). „F.“ 
gynė neturtingųjų studentų reikalus, ko- 
vojo prieš un-to fašizavimą, prieš nacio- 
nalizmą, už taiką, už kair. studentų 
veiksmų vienybę su rev. darbininkų ju- 
dėjimu. 1937.11.17 kai kurie „F.“ nariai 
buvo suimti ir įkalinti Lukiškių kalėji- 
me. „F.“ veikė iki 1938. 

FUCHSAS Samuelis [1588—1630] — R. 
Prūsijos lietuvių raštijos rėmėjas. Kilęs 
iš Pomeranijos, studijavo Karaliaučiuje, 
Strasbure, Italijoje, nuo 1618 dėstė re- 
toriką Karaliaučiaus un-te. J. Rėzos 
psalmyno (1625) lot. prakalboje sveikino 
autorių, praturtinusį negausią liet. raš- 
tiją. F. terūpėjo protestantų tikėjimo 
platinimas liaudyje, bet palankus jo at- 
siliepimas bus palengvinęs Rėzai išleisti 
knygą sunkiu karų metu. 


FŪKS Eugenija [g. 1908.X.23 Odesoje] — 
kalbininkė, filologijos mokslų kandidatė 
(1958), Lietuvos TSR nusipelniusi moky- 
toja (1965). 1931 baigė Leningrado Poli- 
technikos in-tą. 1933—46 dėstė rusų kal- 
bą ir lit-rą RTFSR ir UTSR m-1ose. Nuo 
1943 TSKP narė. Nuo 1947 Kauno un-to, 


510 FUK— FUT 


nuo 1950 Vilniaus Ped. in-to dėstytoja, 
nuo 1961 docentė. Paskelbė moksl. 
straipsnių rusų k. dėstymo metodikos 
klausimais. 


FUKSAITĖ Judita [1905.XII Vilniuje — 
1942 Kauno gete|— revoliucinio judėji- 
mo dalyvė. Kilusi iš darbininkų. Į rev. 
veiklą įsijungė Kaune. Nuo 1925 LKJS 
narė. Platino kom. lit-rą. Dirbdama „Sil- 
vos“ f-ke, kalbėjo mitinguose, dalyvavo 
darbininkų streikuose, demonstracijose. 
Už rev. veiklą 1931 nuteista 5 metus ka- 
lėti. 1937, grįžusi į Kauną, vėl įsijungė 
į rev. darbą. Priklausė Lietuvos Rau- 
donosios pagalbos org-jai. 1939 viene- 
riems metams iš Kauno ištremta į Luk- 
šių miestelį (Šakių aps.). Hitlerininkų 
nužudyta, 


„FUNK“ („Kibirkštis“) — Vilniaus uni- 
versiteto žydų studentų pusiau legali 
antifašistinė organizacija, veikusi 1932— 
1937. Jai vadovavo V. Baltarusijos Kom. 
jaunimo s-ga. „F.“ gynė neturtingųjų 
studentų reikalus, kovojo prieš fašizmą 
ir reakciją. Veikėjų tarpe buvo E. Bas- 
tackis, A. (Germaniskis, B. Izraelit, 
M. Kozlovskis, B. Livšicas, M. Rozen- 
cveigas, E. Šapira ir kt. 


„FUNK“, „Der funk“ („Kibirkštis“), — 
komunistinis vienkartinis leidinys, išėjęs 
1922.VIII 14 Kaune žydų kalba. Red. 
Z. Minkovas. Rašė apie rinkimus 
į I burž. seimą, agitavo balsuoti už kuo- 
pininkus. 


„FUNKEN“ („Kibirkštys“) — komunisti- 
nis vienkartinis leidinys, išėjęs 1921. 
X.31 Vilniuje žydų kalba. Leidėjas 
N. Strunskis. Rašė apie darbininkų pa- 
dėtį, jų kovą Lenkijoje ir kitose kapit. 
šalyse. 

FUTBOLAS. Lietuvoje F. pradėtas žaisti 


1910—11. Po I pasaul. karo, 1919—21, 
F. plito neorganizuotai. 1922 įsteigta 


Lietuvos Sporto lyga surengė pirmąsias 


Lietuvos F. pirmenybes. 1923—32 F. vys- 
tymui vadovavo Lietuvos Futbolo lyga, 
1933 perorganizuota į Kamuolio žaidimo 
s-gą (KAŽAS). Tuo metu Lietuvos F. 
čempionai buvo: Lietuvos Fizinio lavi- 
nimosi s-ga— LFLS (1922—23, 1927, 
1932), Kauno „Kovas“ (1924—26, 1933, 
1935—36), Klaipėdos sporto s-ga (1928— 
1931, 1937—38) ir kt. komandos. 1930 
ir 1935 Lietuvos futbolo komanda nuga- 
lėjo Pabaltijo F. turnyruose. 

Tarybų Lietuvoje kasmet rengiamos 
respublikos futbolo pirmenybės, „Tie- 
sos“ taurės turnyrai. Lietuvos TSR F. 
pirmenybių nugalėtojai buvo: Šiaulių 
„Elnias“ (1948—49, 1953, 1957—58, 
1960—61), Kauno „Inkaras“ (1950—51, 
1954) ir kt. komandos. 1946 ir 1947 Lie- 
tuvos jaunių komanda tapo TSRS čem- 
pione. 1948—50 Lietuvos futbolo ko- 
manda buvo Pabaltijo turnyrų nugalė- 
toja. 1946 Lietuvos TSR rinktinė, 1947 
Vilniaus „Dinamo“ komanda žaidė TSRS 
futbolo pirmenybėse. Nuo 1948 TSRS 
futbolo pirmenybėse (1953 ir nuo 1960 
TSRS A klasės futbolo pirmenybėse) 
žaidė Vilniaus „Spartako“ komanda, nuo 
1962 — Vilniaus „Žalgirio“ komanda. 
TSRS B klasės futbolo pirmenybėse 
1961—62 žaidė Kauno futbolo komanda 
„Banga“, nuo 1963 — Klaipėdos „Grani- 
tas“ (1964 „Granitas“ užėmė 1-ją vietą 
sąjunginių respublikų B klasės futbolo 
komandų tarpe). Lietuvos TSR futbolo 
komandos yra turėjusios nemaža tarpt. 
susitikimų (su Švedijos, Suomijos, Kini- 
jos, Lenkijos, Vietnamo, Islandijos ir kt. 
futbolo komandomis). 1960 įsteigta Lie- 
tuvos TSR Futbolo federacija. 1965.I.1 
Lietuvoje F. kultivavo apie 30 000 spor- 
tininkų (jų tarpe 23 sporto meistrai). 

Lit.; J. Slyžius, Futbolas, V., 1957. 


FUTURIZMAS [lot. futurum — ateitis|— 
modernistinė buržuazinio meno srovė, 
susiformavusi XX a. pirmajame dešimt- 
metyje. F. pradžia siejama su italų poeto 
F. Marinečio manifestu (1909). Apie 
1909—11 F. pasireiškė rusų lit-roje, pas- 
kiau ir kt. tautų lit-rose. Nors F. netu- 


TSRS futbolo taurės rungtynės tarp Maskvos „Torpedo“ ir Vilniaus „Žalgirio“ komandų (1964 


Vilniuje) 


rėjo vieningos programos, tačiau įv. 52“ 
lių futuristams būdingi šie bendri bruO“ 
žai: praeities kultūros, meninio paliki- 
mo, moralės neigimas; technikos, Mas!“ 
nų kultas, urbanizmas; kova prieš IU 
mantišką svajingumą, simbolizmą, už 
meno masiškumą: dinamizmo laikymas 
svarbiausių meno principu. F. išryškėj? 
ir skirtingos polit. tendencijos — NU? 
protesto prieš kapit. santvarką iki profaš 
idėjų (pvz., rusų futuristai pasisakė UŽ 
Spalio revoliuciją, o italų futuristai NV“ 
ėjo su fašizmu, rėmė agresyvias IMP- 
tendencijas). F. reiškėsi ir dailėje, MUZ“ 
koje, teatre, archit-roje. b 
Liet. lit-roje pirmieji futuristinio St!“ 
liaus kūriniai pasirodė apie 1921, 0 “ 
srovė susiformavo 1922—24, FuturiZ 
mui Lietuvoje atstovavo vad. ketU“ 
vėjininkai, 1922 išleidę „Keturių Vėl 
pranašą“ ir 1924—28 leidę žin. no“ 
turi vėjai". Nuo 1922 pirmadieniaš 
(„paldieninkais“) jie rinkdavosi K. BN“ 
kio bute, kolektyviai aptarinėjo 5aVŪ 
kūrinius, formavo naujos srovės PŽ 
grindus. Todėl ši jaunų rašytojų gIUP 
kartais vadindavosi ir „broliais paldi““ 
ninkais“. Jos branduolį sudarė K. Bin“ 
kis, P. Janeliūnas, A. Rimydis, S. ŠeMė“ 
rys, A. Šimėnas, J. Petrėnas (P. TarU 
lis), J. Tysliava, J. Žengė, kurį laikė 
buvo prisidėję Butkų Juzė, A. Griciuš: 
T. Tilvytis. Estetinei keturvėjininki 
platformai didžiausią poveikį pada!“ 
rusų futuristai, bet ją veikė ir V Eu 
ropos futuristai bei apskritai modem!“ 
tai. Tačiau keturvėjininkų' F., Veikė 
mas Lietuvos sąlygų, buvo savitas I?!“ 
kinys.  Keturvėjininkai skelbėsi atmė“ 
tą simbolizmą, estetizmą, saloninę PO“ 
ziją, neigiamai žiūrėjo į vyr. kartos V Ž 
šytojus, į feod. senovę ir burž. Lietu“ 
idealizuojančią lit-rą. Jie žadėjo IeM 2 
liaudies kūrybos tradicijomis, K. DOM 
laičio ir A. Strazdo palikimu. PraktikO) 
tie pažadai pasireiškė vulgarių Va!Z 
bei posakių kultivavimu, grubia eroW 5 
Keturvėjininkai maištavo prieš T“ 05 
čionį, fraku pridengiantį savo „Avazgs 
ubagystę“, prieš burž. Lietuvos kulti 
nio gyvenimo atsilikimą ir provinC 
lizmą. Jie skelbėsi einą su masėmis: “ 
demokratija, jų kūryboje buvo nemė“ 
kairių frazių bei šūkių. Keturvėji? = 
kai“ neturėjo aiškesnės polit. program 
jų maištas prieš miesčioniją buvo Šio 
chistinio ar individualistinio pobU zin- 
Nemaža keturvėjininkų dalis, PH, 
gai savo deklaracijoms, netrukus Ai 
bendradarbiauti miesčioniškoje af 
fašistinėje spaudoje. etur“ 
Propaguodami savo estetiką, ki 15 
vėjininkai: atmetė sentimentalų Ji, 
mingumą, tyčiojosi iš įprastų P0€“ sė 
nonų, neigė įkvėpimą. Kalbą JI€ kel 
pagrindine lit. darbo medžiaga II "kad 
bė „žodžio kultą“, tvirtindami: "6 
kalba „privalo būti sukonstruolė ;, 
blogiau, kaip kiekviena gera Antra 
na“ („Keturi vėjai“, Nr. 3). „timas 
vertus, jie teigė, kad „žodžiams a! „p 
chaosas“, kad jų tikslas — laisV93 „p. 
dis, „be jokios prasmės ir jokio iur 
tencijos“ („Keturi vėjai“, Nr. 1)- 
vėjininkai formalistiškai varto] 


Čljlas ir asonansus, kūrė beprasmiškus žo- 
žius, darė įv. stilistinius eksperimentus. 
Aukštindami techniką, judėjimą, tempą, 
Jie apdainavo užsienio didmiesčių gyve- 
Imą, rašė „radijo poemas“, kultivavo 
„kosminį“ stilių, šaipėsi iš įprastinių 
Miesčioniško skonio bei moralės normų, 
"avatkiško religingumo. Tai kilo ne iš 
ideologinio nuoseklumo, bet iš jų no- 
TO griauti, stebinti publiką. Atmesdami 
Silabinę-toninę eilėdarą, stengėsi rašyti 
Onine eilėdara ar laisvosiomis eilėmis, 
mėgo laisvo, kasdieniško pokalbio into- 
Nacijas, kūrė originalius tropus ir figū- 
Tas, nevengė poezijoje prozaizmų, rašė 
eilėraščius-plakatus, reklamas. Daugelis 


S 8— lietuvių abėcėlės vienuoliktoji 
p dė. Ja žymimos dvi liet. kalbos prie- 
alsinės fonemos: kietoji „g“, pvz., 
"Rana", „alga“, ir minkštoji „g“, kurios 
minkštumas prieš užpakalinės eilės bal- 
„S ir dvibalsius „ai“, „au“, „ui“, „uo“ 
Ymimas minkštinamuoju ženklu i, pvz., 
"Valgiau“, „elgiuosi“, „rugius“. „G“ yra 

'arumos sprogstamasis liežuvio užpa- 
Šlinis skardusis priebalsis. Priebalsį 
"R reikia skirti nuo raidės g. Raidė 
Ne visada žymi priebalsį „g“, pvz., 
„ome „bėgti“, „augti“, o tariame 
„Dėktį", „aukti“, ir atvirkščiai, priebal- 


$ r LAS, ; 

ai „8“ ne visada žymimas raide g, pvz., 

ne „alkdamas“, o tariame „algda- 
Ss, 


GABALIS Antanas Pranas [g. 1927.1IL 12 
ŠPnagiuose (Akmenės rj.)] — cemento 
amonės darbininkas, Socialistinio Dar- 

4 Didvyris (1960). 1940 baigė Urbonai- 

Na Pr. m-lą (Akmenės rj.) Nuo 1953 
aujosios Akmenės cemento g-los eks- 
Avatorininkas mašinistas. Nuo 1958 

tatas narys. Nuo 1962 TSRS AT depu- 


SABALIS Apolinaras [g. 1907.X.12 Tel- 
Kijo] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
ęS iš valstiečių. Gimė Telšių kalėji- 
A kur kalėjo jo motina, 1905—07 rev. 
Ravė, Iki 7 metų augo pas motiną, iš- 
dirba į Archangelsko guberniją. 1933 
tą, aamas Tirkšlių Mažeikių plento 
gan s0le, drauge su kt. komunistais Or- 
144.Z24vo 100 plento darbininkų streiką. 
priimtas į LKP Tirkšliuose, netru- 
dir, Persikėlė į Nevarėnus (Telšių aps.), 
dra melioracijos darbus. 1935 vasarą 
cijos“ su kt. suorganizavo 100 meliora- 
It darbininkų streiką, surengė antifaš. 
nės 0 o Raudonosios antimilitaristi- 
E dienos proga 1935.VIII.1 suorgani- 
ką O Melioracijos darbininkų polit. strei- 
Z rev. veiklą 1935.XII nuteistas 
petetus kalėti. Buvo kalinamas Šiaulių, 
Ėn Torto ir Kauno kalėjimuose. Rašė 
Pole Šiaulių kalėjimo „Kolekty- 
19 40 (pseudonimas Pamarkis). Nuo 
„VI dirbo valst, saugumo organuose, 


Mokėsi Maskvoje, D. Tėvynės karo me- 


us 


futuristinių bruožų išryškėjo K. Binkio 
eilėraščių rinkinyje „100 pavasarių“ 
(1923), A. Rimydžio — „Knyga be var- 
do" (1926), S. Šemerio — „Granata krū- 
tinėje“ (1924), J. Tysliavos — „Auksu 
lyta“ (1925), „Tolyn“ (1926), T. Tilvyčio 
poemoje „Išpardavimas dūšios“ (1928) 
ir kt. Neišsitekdami F. rėmuose, K. Bin- 
kis ir T. Tilvytis netrukus pasuko rea- 
lizmo keliu. 

Burž. kritika daugeliu atvejų į ketur- 
vėjininkus žiūrėjo kaip į „apgailėtiną 
nesusipratimą“. Pažangioji kritika juos 
smerkė už neprincipingumą ir smulkia- 
buržuaziškumą. Marksistinė kritika at- 
skleidė jų pseudorevoliucingumą, smer- 


tais — Gorkyje ir kt. Išvadavus Lietuvą, 
dirbo Židikų, Tirkšlių, Klykolių vls. part- 
orgu, kolūkio pirmininku, o nuo 1952 
Akmenės stat medžiagų kombinate. 
Spaudoje paskelbė atsiminimų. 

Ršt.: Prieš šventę.— Po raudonąja vėliava, 
V., 1956. 


GABALIS Jonas [g. 1920.XI.11 Bružuose 
(Mažeikių rj.))— Didžiojo Tėvynės karo 
dalyvis, partinis darbuotojas. 1940—44 
tarnavo Raudonojoje „Armijoje. Nuo 
1944 TSKP narys. 1944 perėjo frontą, 
suorganizavo Katkaus partizanų grupę, 
veikusią Mažeikių aps., ir buvo jos vado 
pavaduotojas. Pokario metais dirbo part. 
darbą Mažeikių, Šiaulių aps. Nuo 1953 
mokėsi Resp. partinėje m-loje. Baigęs 
m-lą, dirbo part. darbą Skaudvilės, Šiau- 
lių rj. Nuo 1962 LKP Šiaulių rj. k-to 
I sekretorius. 1956—63 kandidatas į LKP 
CK narius, nuo 1964 LKP CK narys. 
1951—55 ir nuo 1963 Lietuvos TSR AT 
deputatas. 


GABDANKAS Konstantinas [g. 1893. 
VIII.7 Kaune] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis, Lietuvos TSR nusipelnęs kul- 
tūros veikėjas (1965). Dirbo g-loje Kau- 
emu me. 1915 evakavosi 
Kas BMS į Petrogradą, kur įsi- 

Ė b jungė į revoliucinį 

1 darbininkų  judėji- 
: mą. Nuo 1917 Ko- 
munistų partijos na- 
rys. 1918—41 dirbo 
administracinį ir ūki- 
nį darbą Maskvo- 
je, Leningrade, Mur- 
manske ir kitose 
TSRS vietose. 1928— 
1931 mokėsi Lenin- 
grado Elektromecha- 
nikos in-te. 1941—44 Karo ryšių m-los 
polit. skyriaus viršininko pavaduotojas 
(Kijeve, Krasnojarske). 1944—45 ko- 
vojo Raudonojoje Armijoje. 1945—46 
Vyriausiosios statybos v-bos prie Lie- 
tuvos TSR MT viršininkas, 1946—50 
LKP Kauno miesto k-to I sekretorius, 
1950—54 Lietuvos TSR Verslinės koope- 
racijos valdybos pirmininkas. 1953 bai- 


GAB-—GAB 511 


kė jų formalistinius eksperimentus. Su- 
kėlęs laikiną pagyvėjimą liet. lit-roje, 
keturvėjininkų sąjūdis apie 1927—28 
išseko, tačiau kurį laiką dar tebeveikė 
jaunus, net ir pažangesniosios krypties, 
poetus. 

Lit.: M. Beržas [Z. Angarietis], Tuščiavidu- 
riai.—,,Kibirkštis“, 1924, Nr. 3; V. Žalionis 
ĮB. Pranskus], ,„Keturi vėjai" arba lietuviški 
futuristai.—,,Laisvė“, 1924, Nr. 131, 132; V. Ge- 
lažius [V. Kapsukas], Besiblaškančios buržuazi- 
nės inteligentijos poetas.—,,Kibirkštis“, 1925, 
Nr. 6—7; K. Fulda [K. Korsakas], Futurizmas.— 
„Kultūra“, 1928, Nr. 11, 12; Lietuvių literatūros 
istorija, t. 3, d. 1, V., 1961. 


gė Aukštosios part. mokyklos Maskvoje 
neakivaizdinį skyrių. 1954—65 Lietuvos 
TSR MT nuolatinis atstovas prie TSRS 
MT. 1949—52, 1958—64 LKP CK narys, 
1954—56 kandidatas į LKP CK narius. 
1946—50 ir nuo 1954 Lietuvos TSR AT 
deputatas. Pensininkas, 


GABIJA — mitologinė ugnies dievybė. 
Pagoniškoje liet. religijoje buvusį ug- 
nies kultą mini daugelis ist. šaltinių, 
pateikdami įvairių ugnies dievybės var- 
dų. Tačiau G., kaip ugnies dievybės, 
vardas randamas tik J. Lasickio veikale 
„Apie Žemaičių dievus“ („De diis Sa- 
magitarum“, 1580). Tautosakoje G. daž- 
niausiai minima kaip šventa, įasmeninta 
namų židinio ugnis. Su G. yra susiję 
kai kurie senovės lietuvių papročiai ir 
apeigos. 


„GABIJA"— 1. Muzikos, literatūros ir 
dramos draugija, įsteigta Marijampolė- 
je 1910 (įregistruota 1911.XII.16). Jungė 
Marijampolės scenos mėgėjus, daininin- 
kus, kultūros darbuotojus (iš viso apie 
300 narių). Turėjo skyrius Naumiestyje, 
Kalvarijoje, Kybartuose ir kt. Savo įsta- 
tuose kėlė uždavinį „saugoti lietuvių 
tautos meno tebesančius tvarinius, tobu- 
linti juos, platinti muzikos, literatūros ir 
dramos grožio supratimą tarp vietinių 
gyventojų“. Turėjo chorą, orkestrą, dra- 
mos artistų kuopą, knygyną ir skaityk- 
lą. 1913—20 d-jai vadovavo J. Bendo- 
rius. „G.“ chorui dirigavo A. Iešmanta, 
J. Bendorius, A. Vaičiūnas; artistų kuo- 
pos režisieriais buvo A. Iešmanta, J. Ma- 
tulevičius. Rengė minėjimus, paskaitas, 
rinko tautosaką, eksponatus dailės paro- 
doms ir kt., gastroliavo įv. miestuose ir 
kaimuose. 

2. Buržuazinis literatūros almanachas, 
skirtas poeto A. Baranausko atmini- 
mui. Išleistas 1907 Krokuvoje. Parengė 
J. Herbačiauskas. Išspausdino J. Basana- 
vičiaus ir A. Jakšto (A. Dambrausko) 
straipsnių, M. Gustaičio, J. Turčiniškio 
(Zubrickio) eilėraščių ir kt. Daugumas 
kūrinių su poeto atminimu tiesiogi- 
nio ryšio neturėjo. J. Herbačiausko, 
iš dalies S. Kymantaitės-Čiurlionienės, 


512 GAB-—GAI 


M. Gustaičio, K. Puidos kūriniuose žy- 
mu polinkis į simbolinius bei mistinius 
vaizdus, antirealistinės tendencijos. 


GABYS — ežeras Kaišiadorių rį., 14,5 km 
į p. nuo Žiežmarių, 6 km į p. r. nuo Kal- 
vių. Plotas 17 ha. Ežeras ištįsęs iš Šš. v. 
i p. I; ilgis 850 m, didž. plotis 280 m. 
Krantai statūs. Per G. teka Lapainia 
(Nemuno intakas). Š. pakrantėje yra Na- 
vapolis. 


GABRĖNAS Alfonsas [g. 1904.11.25 
Lunince (Baltarusijos TSR)] — biochemi- 
kas, biologijos mokslų kandidatas (1964). 
1936 baigęs Kauno un-tą, dirbo ten pat 
fiziologijos katedroje asistentu. Nuo 
1944 Kauno un-to, nuo 1951 Kauno Med. 
in-to biologinės ir organinės chemijos 
katedros vedėjas; 1946—47 dar ir Kau- 
no un-to med. f-to prodekanas. Paskel- 
bė moksl. straipsnių apie cholesterino 
apykaitą organizme ir įvairiais mity- 
bos klausimais. 


GABRĖNAS Antanas [g. 1922.11.7 Kur- 
šėnuose] — aktorius, Lietuvos TSR nusi- 
pelnęs artistas (1965). 1952 baigė Mask- 
vos Lunačiarskio teatrinio meno in-tą. 
1952—59 Kauno muz. dramos teatro, 
nuo 1959 Kauno dramos teatro aktorius. 
Režisuoja Kauno mokytojų namų liau- 
dies teatro pastatymus. 

Vaidmenys: Stulgis (A. Griciaus „Išvaka- 
rės"), Ciganovas (M. Gorkio ,„Barbarai“), Ku- 
liginas (A. Čechovo „Trys seserys“), Kareni- 


nas (L. Tolstojaus „(Gyvasis lavonas“), Hirchal- 
sas (J. Grušo ,,„Herkus Mantas“) ir kt. 


GABRĖNAS Pranas Bronislovas [g. 1927. 
VI.4 Taruškuose (Panevėžio rj.)] — prof- 
sąjungų darbuotojas. Iki 1962 dirbo ge- 
ležinkelių transporte. Nuo 1953 TSKP 
narys. 1959 baigė Novosibirsko Gele- 
žinkelių transporto in-tą. Nuo 1962 dir- 
ba profsąjunginį darbą, Lietuvos res- 
publikinės profs-gų tarybos narys. Nuo 
1963 Lietuvos respublikinės profs-gų ta- 
rybos sekretorius. Nuo 1964 kandidatas 
į LKP CK narius. 


GABRIELIŠKIŲ PILIAKALNIS — kalnas 
Raseinių rj., 2 km į p. r. nuo Girkalnio. 

Piliakalnio aikštelė lygi, be įtvirtinimų, 
32—33 m ilgio ir 23 m pločio, šlaitai statūs. 
1910 L. Kšivickis tyrinėjo aikštelės p. dalį ir 
30 cm gylyje aptiko akmenų grindinį. Viršum 
jo rasta nemaža puodų šukių. Po akmenimis 
vietomis aptikta plūkto molio sluoksnių, židi- 
nių pėdsakų, tinko gabalų. Tai rodo piliakal- 
nyje buvus pastatų. Be to, rasta geležinių ieti- 
galių, peilių, žalvarinių papuošalų fragmentų, 
emalės ir stiklo karolių. Įdomiausias. radinys — 
83 cm gylyje nuo piliakalnio paviršiaus ir 
45—46 cm gylyje nuo akmenų grindinio viršaus 
aptikta maždaug 2 X 2 m dydžio duobė — san- 
dėliukas maisto atsargoms laikyti. Joje rasta 
apie 43 1 įvairių grūdų (daugiausia rugių ir 
soros), susimaišiusių su žemėmis, ir duonos 
gabalų. Duobėje aptikti iš Romos monetų pa- 
daryti pakabučiai, pagal kuriuos piliakalnis 
datuotinas I—IV a. 


GABRIJOLAVIČIUS Vytautas [g. 1915. 
VI.29 Rygoje| — veterinarijos gydyto- 
jas, veterinarijos mokslų kandidatas 
(1956). 1947 baigė Lietuvos Veterinari- 
jos akademiją, nuo 1948 ten pat dirba 
ped. darbą, nuo 1958 vidaus ligų, klini- 
kinės diagnostikos ir farmakologijos 


katedros docentas. Trijų išradimų auto- 
rius. Paskelbė moksl. straipsnių veteri- 
narijos klausimais. Drauge su kitais pa- 
rašė 2 knygas apie mineralinių medžia- 
gų, vitaminų ir antibiotikų reikšmę gy- 
vulių mitybai. 


GABRILIAVA — kaimas Kaišiadorių rj., 
Žaslių apyl., 7 km į p. r. nuo Žaslių, prie 
Vilniaus—Kauno geležinkelio. 79 gyv. 
(1959). Per G. teka Prakusa (Ilgių ež. 
intakas). Aštuonmetė m-la (1928—49 
pradinė, 1949—62 septynmetė). 


GABRYS Juozas [m. 1919.1L.15 Mari- 
jampolėje] — 1918—19 proletarinės re- 
voliucijos Lietuvoje dalyvis. Nuo 1918 
Komunistų partijos narys. Aktyviai pri- 
sidėjo prie kom. org-jų ir Tarybų val- 
džios organų kūrimo Marijampolės ap- 
skrityje. Burž. nacionalistų nužudytas. 


GABRYS Juozas — buržuazinio visuo- 
menės veikėjo Juozo Paršaičio slapy- 
vardis. 


GABRIŪNAS Vytautas [g. 1930.VII.7 
Kaune] — architektas. 1954 baigė Lietu- 
vos TSR Dailės in-to archit-ros f-tą. Su- 
projektavo rašytojo J. Biliūno paminklą 
ir A. Vienuolio kapą Anykščiuose, poe- 
to J. Janonio paminklą Puškino mieste, 
archit. dalį paminklui fašistų aukoms 
Pirčiupyje, Vilniaus un-to studentų ka- 
vinę ir kt. 


GAČIONIAI — kaimas Pakruojo rj., 
Klovainių apyl., 8 km į r. nuo Rozali- 
mo; tarybinio ūkio centras. 72 gyv. 
(1959). Prie G. prasideda Mažupė (Mū- 
šos intakas). Lentpiūvė, parduotuvė, ry- 
šių skyrius, felčerių-akušerių punktas 
(nuo 1963), kultūros namai (nuo 1959), 
biblioteka (nuo 1958). Yra 10 pilkapių. 


GAČIONYS — kaimas Rokiškio rj., Jū- 
žintų apyl., 4 km į š. nuo Jūžintų, prie 
kelio į Rokiškį. 43 gyv. (1959). R. pa- 
kraštyje yra Gačionių ež. Biblioteka. 
1596 G. priklausė Jūžintų dvarui, 1796 
(4 kiemai, 27 gyv., 2 valakai) — Čedasų 
dvarui. 


GAČIONIŲ EŽERAS — ežeras Rokiškio 
Ij., 11 km į š. v. nuo Dusetų, 2 km į š. 
nuo Jūžintų. Plotas 52,5 ha. Ežeras ri- 
ninis; ilgis 2510 m, didž. plotis 330 m, 
kranto linijos ilgis 5,6 km. Krantai sta- 
tūs, aukšti. Įteka 2 bevardžiai upeliai, 
išteka vienas (į Rašų ež.). Paežerėje yra 
kaimai: Gačionys, Lukščiai, Dvirėžiai. 
Ežeras verslovinis. 

GADONAS Vladimiras [1775.X.9 Sedo- 
je — 1842.VIII.9 Nansi (Prancūzija)] — 
kultūros veikėjas. Mokėsi Kražių g-joje 
ir Vyriausiojoje m-loje Vilniuje. Daly- 
vavo 1794 T. Kosciuškos sukilime. 1818 
spaudoje („Tygodnik wileūski") rašė 
apie sunkią valstiečių padėtį. Prasidėjus 
1831 sukilimui, išrinktas Telšių laikino- 
sios vyriausybės pirmininku. Emigravęs 
į Prancūziją, G. palaikė ryšius su Kipr. 
Nezabitauskiu-Zabičiu. Lenkų kalba pa- 
rašytoje studijoje „Žemaitijos kunigaikš- 
tystės statistika“ (1839) pateikė žinių 
apie Žemaitijos fizinę ir politinę geogra- 
fiją, gyventojus, kalbą. 


GADUNAVAS — kaimas Telšių I“ 
9 km į š. nuo Telšių; apylinkės * 
kolūkio centras. 163 gyv. (1959). Pet 
kaimą teka Markija (Plinkšių ež. int“ 
kas), eina kelias iš Nevarėnų į Telsiu“ 
Sedos vieškelį. Felčerių-akušerių pU 

tas (nuo 1960), aštuonmetė m-la (1911— 
1945 pradinė, 1945—61 septynmetė): 
kultūros namai (nuo 1964), bibliotė“ 
ka (nuo 1949). Iki XIX a. kaimas DU“ 
vo vadinamas Degeniais. G. vardą E“ 
vo nuo savininkų Gadonų, kuriems S 
teko 1638. XVIII a.— valsčiaus C€M 
ras. Burž. metais buvo pašto agentūr“ 
vėjo malūnas. 1935 G. grioviakasi 
laimėjo savaitę trukusį streiką. da 
pačiais metais kaime susikūrė 

pogr. kuopelė, kuriai priklausė J. | 
kis, A. Bajarūnas, J. Kazlauskas II *“ 


GAIDAMAUSKAS Stasys [1915.VIP 
Kupiškyje — 1964.IV.4 Vilniuje] — 
rinis veikėjas, pulkininkas. Baigė r 
seminariją Šiauliuose. Mokėsi Kau" 
un-te, tarnavo kavalerijos pulke, r 
iki mirties Tarybinėje Armijoje. 194 : 
1943 mokėsi Frunzės karo akademijo) 9 
Dalyvavo D. Tėvynės kare. Nuo Um 
Komunistų partijos narys. Buvo Vilnis 
miesto priešlėktuvinės gynybos viEg 
kas, vėliau Lietuvos TSR Civ. gynY 
štabo viršininkas. 

GAIDAMAVIČIUS Jonas [1860 Kani“ 
kuose (Utenos rj.) — 1912 Aluntoje| pa 
rašytojas, kultūros veikėjas. Stud 2 
damas mediciną Varšuvos un-te (188 £ 
1889), drauge su kitais įkūrė liet > 
dentų d-ją (1888). Vienas laikr. v dar. 
pas“ steigėjų. redaktorių ir bendra 880 
bių (slap. Jonas Gaidys ir kt.) Št 
„Varpe“ (Nr. 1—12) išspausdino aTa 
tinę apys. „Antanas Valys“, KU 
vaizduojamas Lietuvos kaimo II d 
gyvenimas, iškeliama naujos, Iš PR 
rinčių valstiečių kilusios inteligentų 1690 
tos ekonominė ir kultūrinė veikla: "2 
„Varpe“ (Nr. 1—3) išspausdino aps: kų 
šauktieji“, kuriame pavaizdavo paDja di 
ėmimą į caro kariuomenę. Baigęs T“-;, 
cinos mokslus, apsigyveno netoli ir 
tų, o 1893 išvyko į Turkestaną, KUF 
bo kariniu gydytoju ir vėlia 
pakeltas į generolus. Išėjęs i P“ 
gyveno Lietuvoje. 


Guis- 


177 
GAIDAMAVIČIUS Zigmas Il2P ai 


mas Gėlė; 1894.IV.26 Naisiuose "ras, 
lių rj.) — 1912.XII.4 Kijeve] — PO 19- 


Gimė dvaro prievaizdo šeimojė alių 


2 a 
rašyti i 

Nius 1908 spausilto 
eilėraščius: als 
pondencijas "img 
tiečių | BY gei 
„Vilniaus „ 
„Aušrinėje r I. 
vos žiniose + "i otus 
naujienose“: "je: 
vos ūkininkė dinkų“ 


nybėje lietuvi“ 5. 


VLADAS EIDUKEVIČIUS 


„Siuvėjos“ 


ANTANAS GUDAITIS 


„Pavilnio kalvos“ 


"I 


“i p 


4 
š 


Np 


o “A 


—— a ių Pn p 
. a «4 6 


—— 


TIT 
485 


0 
BORISAS DAUGUVIETIS 1—2. B. Dauguvietis, atliekantis vaidmenis: 1. Autoliko (V. Šekspyro „Žiemos pasaka“). 2. Baro, 


(A. Puškino „Šykštusis riteris“). 3—5. Scenos iš B. Dauguviečio pastatymų: 3. V. Krėvės „Skirgaiė 
4. F. Šilerio „Marija Stiuart“. 5. B. Dauguviečio „Nauja vaga“ 


al? 

KONSTANTINAS GLINSKIS 1—4. K. Glinskis, atliekantis vaidmenis: 1. Prof. Prelio (O. Ernsto „„Auklėtojai“). 2. Abraomo Gas 
(D. Aizmano „Konsulas Granatas“). 3. Lopachino (A. Čechovo „Vyšnių sodas“). 4. Otelo Vaai 

pyro „Otelas“). 5. Scena iš K. Glinskio pastatymo Valstybės teatre (A. Fromo „Ponas ir muži 


(V. 
" 


Slapyvardžiais. Vertė A. Puškiną, M. Ler- 
Montovą, A. Maikovą, L. Kondratovičių 
W. Sirokomlę), A. Mickevičių, H. Heinę 
kt. Dalyvavo liet. moksleivių kuopelės 
Veikloje. Baigęs g-ją, 1912 rudenį įsto- 
t 1 Kijevo un-to istorijos-filologijos 
Jei, tačiau netrukus mirė, nespėjęs iš- 
Šisti jau parengto spaudai eil. rinkinio 
„Gėlynas", 
RC buvo artimas demokratinės realisti- 
S krypties rašytojams, pažangioms 
ndencijoms. G. eilėraščiuose vaizduo- 
ama gimtoji poeto aplinka, panau- 
Olami tautosakiniai siužetai, tautosa- 
a € poetika. G. užjautė išnaudojamą 
alstietį, apdainavo jo skriaudas ir 
ka, URSmUS, ilgėjosi šviesesnės ateities. 
al kuriuose eilėraščiuose yra ir rev. 
Vos vaizdų, neigiamai vertinamos 
KCijos meto represijos, pašiepiami ky- 
Ančios liet. buržuazijos vadeivos. G. 
a ba, pasižyminti demokratinėmis ten- 
spaCijomis, gyvenimo poetizavimu, pe- 
mizmo smerkimu, lyrizmu, dainingu- 
| ir liaudiškumu, užima reikšminga 
letą demokratinės realistinės liet. poe- 


„Alos raidoje, G. kūrybą vertino prade- 


tieji to meto proletariniai liet. poetai 
» Janonis, A. Regratis ir kt. 


!u straipsniu], 


CADE— 1. Ežeras Ignalinos rj., 8 km 


tš I. nuo Rimšės, 3 km nuo BTSR sie- 
Os. Plotas 15,5 ha, ilgis 650 m, didž. 
KAS 360 m. Krantai žemi, daug kur 
ka kėti, Įteka 2 bevardžiai upeliai, ište- 
Vienas (į Apvardų ež.). Š. pakrantėje 
a Gaidės kaimas, 
+ Kaimas Ignalinos rj., 8 km į Šš. r. 
aL0 Rimšės, 3 km nuo BTSR sienos; 
Ylinkės centras. 49 gyv. (1959). Iš p. 
Ša G. prieina Gaidės ež. Felčerių-aku- 
aš punktas (nuo 1956), parduotuvė, 
logas metė m-la (1935—48 pradinė, iki 
195 septynmetė), kultūros namai (nuo 
7), biblioteka (nuo 1955). 1514 Žygi- 
ši ntas Senasis G. dvarą dovanojo Drūk- 
V Parapijai. 
dAIDELIAI — kaimas Ukmergės rj., Vi- 
gė lų apyl., 11 km į š. r. nuo Ukmer- 
Np 28 gyv. (1959). Ist. šaltiniuose mi- 
g 88 1553. 1675 G. turėjo 9 valakus ir 
iemų. 


Ši ELIAI — kaimas Šilutės rj., Jonai- 

V apyl. ir Juknaičių apyl., 5 km į p. r. 

ble ilutės, prie Klaipėdos—Jurbarko 

„A ir Klaipėdos—Pagėgių geležinke- 

(195 tarybinio ūkio centras. 287 gyv. 
9). Per G. teka Voryčia (Šyšos in- 

S Lentpiūvė, pr. m-la (nuo 1950), 
Uros namai (nuo 1958). 


SAMDELIONIS Povilas [1870 Buiviškiuo- 
neg(Biržų rj) — 1935.VIL 30 Kaune] — 
lin „šogas, kultūros darbuotojas, libera- 
Reyes LS UOmenės veikėjas. Mokėsi Pa- 
1804 19 ir Mintaujos g-jose. Mintaujoje 
i, Suorganizavo slaptą liet. mokslei- 

„Kūdikio“ d-ją ir buvo jos pirmi- 
int as. Lankė Peterburgo Technologijos 
va I 1900 apsigyveno Vilniuje, tarna- 

žemės banke. 1906—07 „Lietuvos 


3 
MLTE, tomas 1 


ūkininko" redaktorius. Dalyvavo teatro 
mėgėjų org-jų veikloje. Vienas Vilniaus 
liet. g-jos steigėjų, 1915—31 jos moky- 
tojas. Lenkų burž. valdžios atleistas iš 
pareigų, persikėlė į Lietuvą, kurį laiką 
dirbo Švietimo m-joje. 

GAIDĖS MIŠKAS — miškas Ignalinos rj., 
12 km į š. r. nuo Dūkšto, 3,5 km nuo 
BTSR sienos. Priklauso Ignalinos miškų 
ūkio Gaidės girininkijai, Plotas 920 ha; 
medynų 710 ha, pelkių 140 ha. Rel- 
jefas banguotas su pelkėtais įdubimais. 
Š. r. pakraštyje yra Skryto ež., pietva- 


"kariniame — Pasamanės ež. Dirvožemiai 


jauriniai, mažai sujaurėję, smėliniai, 
ant smėlio ir priesmėlio. Labiausiai pa- 
plitę pušynai su beržo ir eglės priemai- 
ša. 8295 medynų savaiminės kilmės. Me- 
dynų vid. amžius 40 metų, bonitetas 
II—III, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 
113 ktm/ha. Yra briedžių, stirnų, šernų, 
lapių, usūrinių šunų, pilkųjų ir baltųjų 
kiškių. Miškas eksploatacinis. Per G. m. 
eina kelias iš Gaidės kaimo į Smalvas. 


GAIDYS Antanas [g. 1926.11.22 Neve- 
tiškiuose (Panevėžio rj.)] — filosofas, 
filosofijos mokslų kandidatas (1962). 
1943—44 palaikė ryšius su „Gražinos“ 
būrio taryb. partizanais. 1946 baigė Pa- 
nevėžio geležinkelininkų m-lą, įgydamas 
elektromonterio specialybę. 1946—49 
tos m-los auklėtojas, direktoriaus padė- 
jėjas, dėstytojas. Nuo 1948 TSKP na- 
rys. 1949—50 dirbo part. darbą Pane- 
vėžyje, 1950—53 LKP Šiaulių sr. k-to 
lektorius, 1953—57 LKP CK lektorius. 
1956 neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus 
Ped. in-to istorijos f-tą, 1961 — Visuom. 
mokslų akademiją prie TSKP CK. 
1961—62 LKP CK propagandos ir agita- 
cijos skyriaus lektorių grupės vadovas. 
Nuo 1962 Lietuvos Vet. akademijos 
marksizmo-leninizmo katedros vedėjas. 
Išspausdino moksl. straipsnių ateizmo, 
etikos ir kt. klausimais. 


GAIDYS (Gallus) Mykolas [m. 1689 Rus- 
nėje] — R. Prūsijos lietuvių raštijos 
darbuotojas. Gimė Gaideliuose (Šilu- 
tės rj.). Nuo 1656 iki mirties pastoria- 
vo Rusnėje. Su kitais liet. pastoriais per- 
žiūrėjo bei redagavo D. Kleino pareng- 
tą giesmyną „Naujos giesmių knygos“ 
(1666). Pats vertė rel. giesmes, iš kurių 
viena („„Pabusk, dūšele mano tu“) įdėta 
į Kleino ir vėlesnius giesmynus. 


GAIDYS Povilas [g. 1937.V.24 Subačiuje 
(Kupiškio rj.)] — režisierius. 1958 baigė 
Lietuvos TSR Konservatorijos teatrinį 
f-tą, 1963 — Maskvos Lunačiarskio teat- 
rinio meno in-to režisūros f-tą, Dirba 
vyriausiuoju režisieriumi Klaipėdos dra- 
mos teatre, pastatė V. Višnevskio „„Op- 
timistinę tragediją“ (1963), K. Sajos 
„Gaidžio pentinus“ (1964). 


„GAIDYS“ — liaudies šokis, ratelis, vai- 
kų žaidimas. Žinomas visoje Lietuvoje. 
Ratelį žaisdavo ne visur vienodai. 
Apie Pilviškius „G.“ šokdavo. Pagrindi- 
nis šokio žingsnis primena klasikinio 
šokio „batman“ judesį. Šokdavo vieni 
vyrai. Populiarią sceninę šokio kompo- 
ziciją sukūrė J. Lingys. 


GAI—GAI 513 


Lit: J. Lingys, 
kn. 2, V., 1952. 


GAIDŪNAI — kaimas Vilniaus rj., Mic- 
kūnų apyl., 8 km į š. r. nuo Naujosios 
Vilnios, 2 km į r. nuo Vilniaus—Daug- 
pilio geležinkelio. 204 gyv. (1959). R. 
pakraščiu teka Vilnia, 


GAIDŽIAI — kaimas Utenos rj., Spitrė- 
nų apyl., 10 km į š. r. nuo Tauragnų. 
93 gyv. (1959). R. pusėje yra ežeras 
Sylys. 1904 kaime gimė Lietuvos TSR 
liaudies poetas T. Tilvytis. 


GAIGALAITĖ Aldona [g. 1927.VI.15 Gai- 
žiūnuose (Pakruojo rj.)] — istorikė, isto- 
rijos mokslų kandidatė (1955). 1950 bai- 
gė Vilniaus Ped. in-tą. 1950—51 Šiaulių 
Mokytojų in-to dės- - — 
tytoja. Nuo 1951 2 4 
Lietuvos TSR MA L 

Istorijos in-to aspi- 
rantė, moksl. bend- 
radarbė, nuo 1960 
Lietuvos TSR istori- 
jos pospalinio lai- 114 
kotarpio sektoriaus 
vadovė. Nuo 1957 | 
TSKP narė. G. tyri- 
nėjimai daugiausia 
liečia pirmosios pro- 
letarinės revoliuci- 
jos ir buržuazijos viešpatavimo Lietuvo- 
je 1918—40 istorijos problemas. G. yra 
viena iš „Lietuvos TSR istorijos šaltinių“ 
III ir IV t. sudarytojų. „Mažosios lietu- 
viškosios tarybinės enciklopedijos“ is- 
torijos skyriaus redaktorė konsultantė. 
Paskelbė moksl. straipsnių. Be diserta- 
cijos („Darbininkų judėjimo pakilimas 
Lietuvoje 1929—1934 m.“, V., 1957), 
rašė dar apie rev. komitetus (,„Už socia- 
listinę Lietuvą“, V., 1960), apie valstie- 
čių 1935 streiko pobūdį („E>keroAHHuK 
IMO arpapHoū HcToOpuM BocTowHoH EB- 
ponzi“, Kues, 1962) ir kt. „Lietuvos TSR 
istorijos“ 3 tomo bendraautorė. 


GAIGALAITĖ Nijolė [g. 1928.XII.10 
Gaižiūnuose (Pakruojo rj.)] — dailinin- 
kė. 1953 baigė Lietuvos TSR Dailės in-to 
skulptūros katedrą. Nuo 1955 dalyvauja 
dailės parodose. Kuria daugiausia deko- 
ratyvines skulptūras, kamerines statulas 
ir portretus. G. kūriniams būdingas po- 
linkis į monumentalų apibendrinimą. 
Kūriniai: dekoratyvinės skulptūros —,,Lietu- 
vė" (1957), „Jūratė ir Kastytis“ Palangos par- 
ke (1959); skulptūros — „Kiaulių  augintoja“ 
(1961), R. Jachimavičiaus antkapinis pamink- 
las Rasų kapinėse Vilniuje (archit. E. Budrei- 
ka, 1963), ,„Verpėja“ (1965), „Poilsis“ (1965); 
dail. R. Šmurginaitės (1954), Socialistinio Darbo 
Didvyrės L. Stelmokienės (1960), kolūkietės 
Barauskienės (1961), poetės J. Degutytės (1962) 
portretai, ir kt. 
GAIGALAITIS Vilius [1870.IX.27 Nau- 
jienoje (buv. Ragainės aps) — 1945, 
XI.30 Badene] — Klaipėdos krašto lietu- 
vių buržuazinis veikėjas, raštijos dar- 
buotojas. 1892—96 studijavo Karaliau- 
čiaus un-te. 1900 gavo filosofijos dakta- 
ro laipsnį už disertaciją „1573 metų Vol- 
fenbiutelio lietuviškos postilės rankraš- 
tis“. Joje G. pirmasis plačiau aprašė 


Lietuvių liaudies šokiai, 


514 GAI-— GAI 


postilės fonetiką, morfologiją ir sintaksę, 
pateikė nedidelį būdingesnių jos žodžių 
žodynėlį. 1903, 1908, 1913 kaip lietuvių 
kaimo ir miesto buržuazijos atstovas 
buvo išrinktas į Prūsijos landtagą, kur 
palaikė kaizerinės valdžios politiką. Ku- 
nigaudamas Klaipėdos krašte, steigė lie- 
tuviškas burž. jaunimo ir labdarybės 
org-jas, organizavo sekmadieninės evan- 
gelikų m-las ir senelių prieglaudas. Ta- 
čiau ir visame visuom. gyvenime, ir par- 
lamentinėje veikloje, o taip pat I pasaul. 
karo metais palaikė Vokietijos valdžios 
politiką. 1922 vadovavo Klaipėdos kr. 
lietuvių delegacijai Paryžiuje, Ambasa- 
dorių konferencijoje, kur palaikė reika- 
lavimą prijungti Klaipėdos kr. prie Lie- 
tuvos. Klaipėdos kr. prijungus, įėjo 
į pirmąją direktoriją. 1941 pasitraukė 
į Vokietiją. 

GAIGALAS Algirdas [g. 1933.11.27 Gai- 
žiūnuose (Pakruojo rj.)] — geologas, 
geologijos ir mineralogijos mokslų kan- 
didatas (1962). 1957 baigė Vilniaus un-tą. 
1957—63 Lietuvos TSR MA Geologijos 
ir geografijos in-to, nuo 1964 Geologi- 
jos in-to (Vilniuje) moksl. bendradarbis. 
Spaudoje paskelbė apie 20 moksl. straips- 
nių kvartero geologijos ir litologijos 
klausimais. 

GAIGALAS Kazys [g. 1925.VIII.9 Ulja- 
navoje (Rokiškio rj.)] — inžinierius, 
technikos mokslų kandidatas (1961). 
1950 baigė Kauno un-tą. 1950—57 dir- 


„bo statybinių medžiagų pramonės įmo- 


nėse. Nuo 1960 Vilniaus Stat. medžia- 
gų in-to moksl. bendradarbis. Tyrė dur- 
pių pelenus kaip žaliavą rišamųjų me- 
džiagų ir autoklavinių dirbinių gamybai. 
Paskelbė moksl. straipsnių apie stat. 
medžiagas. 


GAIGALIAI — kaimas Kupiškio rj., Ši- 
monių apyl., 10 km į p. r. nuo Kupiš- 
kio, 0,5 km į r. nuo kelio į Svėdasus; 
kolūkio centras. 126 gyv. (1959). Šiau- 
rėje — Juodimo pelkė, šiaurės vakaruo- 
se, už 1 km,— Šepetos pelkė. Daugu- 
mas sodybų stovi viena prie kitos. Pr. 
m-la (įst. 1925; 1953—61 septynmetė). 
Į š. nuo kaimo, pelkės pakraštyje, nu- 
piauto kūgio formos stačiašlaitė kal- 
va — piliakalnis. 

Piliakalnio aikštelė beveik apvali, lygi, apie 
35 m skersmens. Šlaitais eina lygi, iki 8 m 
pločio pakopa. papėdėje ryškūs gyven- 
vietės pėdsakai. Čia aptinkama lipdytinės ke- 
ramikos, skaldytų gyvulių kaulų ir kt. archeo- 
loginės medžiagos, būdingos -I t-mečiui, 
GAILAIČIAI — kaimas Skuodo rj., Yla- 
kių apyl., 4 km į p. nuo Ylakių, abipus 
Luobos (Bartuvos intako). 105 gyv. 
(1959). Per kaimą eina kelias iš Ylakių 
į Barstyčius. Linų pirminio apdirbimo 
punktas. 1695 buvo 7 kiemai. 
„GAILESTINGOJI SESUO“ — mėnesinis 
žurnalas, neperiodiškai ėjęs 1932—38 
Kaune. Leido Lietuvos Raudonojo kry- 
žiaus Gailestingųjų seserų draugovė. 


GAILĖVIČIENĖ Šeina [Klipaitė; g. 1914. 
XI.14 Mosėdyje] — revoliucinio judėji- 


mo dalyvė. Baigė g-ją Kaune. 1934 
įstojo į LKJS Kaune, platino kom. lit-rą, 
organizavo darbo jaunimo pasitarimus. 
Nuo 1936 Komunistų partijos narė, rev. 
darbą dirbo Klaipėdoje. Už rev. veik- 
lą 1937 nuteista 5 metus kalėti. 1940— 
1950 dirbo adm. darbą Kaune, Kuibiše- 
ve, Maskvoje, Vilniuje. Nuo 1951 Lietu- 
vos TSR MA centr. bibliotekos darbuo- 
toja. 1955 baigė Leningrado Biblioteki- 
ninkystės in-tą. 


GAILEVIČIUS Alfonsas [g. 1910.VII.28 
Rygoje] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis, administracinis darbuotojas. Kilęs iš 
darbininkų. Nuo 1928 LKJS narys. 1929 
„LKJS Biržų parajo- 
3 nio k-to sekretorius. 
Nuo 1929 Komunis- 
tų partijos narys. 
 1929—30 LKP Biržų 
parajonio k-to sek- 
retorius. Už kom. 
4 veiklą 1930 nuteis- 
„tas 4 metus kalėti. 
. Išėjęs iš Šiaulių ka- 
: lėjimo, 1934 paskir- 
tas LKP CK instruk- 
toriumi; part. darbą 
dirbo Marijampolės, 
Panevėžio, Kretingos, Telšių apskrityse. 
1935 už rev. veiklą suimtas Telšiuose 
ir 1936 nuteistas 8 metus kalėti. Bend- 
radarbiavo „Balse“, Kauno kalėjimo 
polit. kalinių žurnale „Kovotojas“. 1939 
„Kovotojo“ redaktorius. 1940—43 dirbo 
adm. darbą Kaune, Maskvoje. 1943— 
1944 vadovavo specialiai taryb. parti- 
zanų grupei Lietuvoje. Nuo 1944 dirbo 
adm. darbą Vilniuje. 1948—53 Lietu- 
vos TSR valstybės saugumo ministro 
pavaduotojas, 1953—54 vidaus reikalų 
ministro pavaduotojas, 1954—62 vidaus 
reikalų ministras, nuo 1962 viešosios 
tvarkos apsaugos ministras. Nuo 1957 
generolas majoras. Nuo 1954 LKP CK 
narys. 1955—59 ir nuo 1963 Lietuvos 
TSR AT deputatas. 


GAILEVIČIUS Juozas [1882 Balašove 
(Saratovo sr.) — 1961 Kaune] — pedago- 
gas, matematikas. 1905 baigė Odesos 
un-to fizikos-matematikos f-tą. 1906— 
1924 mokytojavo Ukrainoje ir Rusijoje, 
1924—46 Panevėžyje, Kauno III g-joje. 
1931 išleido elementarinės matematikos 
uždavinyną. 1946—57 Kauno politechni- 
kumo dėstytojas. 


GAILEĖVIČIUS Petras [g. 1928.VI.9 Rez- 
giuose (Kėdainių rj.)] — gydytojas 
dermatovenerologas, medicinos mokslų 
kandidatas (1962). 1953 baigė Kauno 
Medicinos in-tą, iki 1956 ten pat dirbo 
odos ir venerinių ligų klinikiniu ordina- 
toriumi. Nuo 1956 TSKP narys. 1956— 
1960 Kaišiadorių rj. vyriausiojo gydy- 
tojo pavaduotojas, vyriausiasis gydyto- 
jas. Nuo 1960 dirba Kauno Medicinos 
in-to odos ir venerinių ligų katedroje. 
Paskelbė moksl. straipsnių apie suaugu- 
siųjų lėtinę trichofitiją, jos gydymą no- 
vokaino blokada. 

GAILIAI — kaimas Biržų rj, Pundu- 
rių apyl, 19 km į š. nuo Papilio, prie 
kelio iš Nemunėlio Radviliškio į Kvet- 


kus. 13 gyv. (1959). R. pakraščiu teš“ 
Nemunėlis; iš v. kaimą supa Biržų 8“ 
ria. Yra Kuokaviečių pr. m-a (DU 
1921), kultūros namai (nuo 1958). 


GAILIAI —1. Kaimas Kelmės rj, LO 
lių apyl, 7 km į š. v. nuo Lyduvėnti 
tarybinio ūkio centras. 193 gyv. (1959): 
Š. pakraščiu teka Dratvinys (Dubys““ 
intakas); p. pakraštyje telkšo GyŽėl“ 
ris. Elektrinė, lentpiūvė, felčerių-ak“ 
šerių punktas (nuo 1962), bibliotekė 
(nuo 1954); kuriasi nauja taryb. U 
gyvenvietė. 2 
2. Darbininkų gyvenvietė PaneV“ 
žio rj., Karsakiškio apyl, 5 km į P: " 
nuo Karsakiškio, prie Šiaulių —DaU8P" 
lio geležinkelio. 138 gyv. (1959). G. SU 
pa Gitėnų miškas. Yra Gailių Pelk“ 
Mechaninės dirbtuvės, parduotuvė: 
šių skyrius, felčerių-akušerių PU a 
(nuo 1960). G. apylinkėse 1863 bUV 
įsitvirtinę sukilėliai. 
GAILIAKIEMIS — kaimas Alytaus I)“ 
Butrimonių apyl, 6 km į š. nuo BU 
monių. 265 gyv. (1959) Į r. NUO 
tęsiasi Gojaus miškas, į p.— ĄžuoliJ“ 
miškas. 
GAILIEKAS — ežeras Lazdijų Ij 4 EA 
į p. r. nuo Seirijų. Plotas 41 ha. EŽe!“ 
ištisęs iš v. į r.; v. galas siauras, T- 
platus. Ilgis 1540 m, didž. plotis 500 T 
Yra sala. V. ir š. krantai statūs. Pak! jis 
tės apaugusios medžiais. Išteka UPS“ 
į Seirijo ežerą. Pietryčių pakranti 
įsikūrusios Raganiškės. Ežeras VC! 
vinis. 
GAILINTAS — ežeras Alytaus Ij ? Kr 
į p. r. nuo Nemunaičio, 4 km į V: R 
Alytaus—Merkinės plento. Plotas G iš 
Ežeras rininis, ištįsęs iš š. į P. i 
1900 m, didž. plotis 735 m. Krante a 
nijos ilgis 5300 m. Krantai neaio“, 
rytinis apaugęs mišku, Įteka 2 DV 


džiai upeliai. Ežero r. pakrantėj“ B 

Piliakalnio kaimas, v.— Galintai, G2 

tėnai. ; 
IJ4 


GAILIŪNAI —1. Kaimas LazdijU ski 
Šaulėnų apyl, 5 km į š. r. nuo Dr 
ninkų, Nemuno kair. krante. 294 Ė i 
(1959). Pr. m-la (nuo 1928). Po D. rokt 
nės karo burž. nacionalistai nužudė įr 
A. Ūselytę ir apylinkės tarybos P 
P. Vaikšnorą. segi“ 
2. Kaimas Panevėžio Ij Skai, 
rio apyl, 8 km į p. nuo +“ Kelio. 
prie Panevėžio—Joniškėlio geležin ovė: 
128 gyv. (1959). Per. G. eina Pal“ 27 
žio— Pušaloto kelias. ParduotuVė: gg 
G. turėjo 11 ūkių, 16 valakų di“ nę 
žemės; priklausė Upytės dvaru! Tašy“ 
1892 gimė JAV lietuvių pažangUš 
tojas S. Jasilionis. I 
a 


GAILIŪNAS Pranas [g. 191313 23. 
liuose (Šakių rj.)] — kalbininkas, E atas 
gogas, filologijos mokslų Sao 
(1965). 1939 baigęs Kauno un-tą: "KĖnOS 
tojavo Raseinių, Eržvilko, V opeK 
m-lose. 1949—59 Švietimo m-j05 "E žey- 
torius. Nuo 1959 Vilniaus UNt9 Grinių 
tojas. Su A. Matučiu sudarė E ; 
knygą „Gimtasis žodis“ III klas“ cty- 
rašė vid. m-loms metodinį laiška 


Vių kalbos gramatinis nagrinėjimas“ 
(1956), „Mokykimės rašyti taisyklingai“ 
(1962). Period. spaudoje rašo liet. kal- 
bos dėstymo klausimais. 


GAILIŲ PĖLKĖ — pelkė Panevėžio Ij., 
6 km į r. nuo Panevėžio, į p. nuo By- 
Bailių geležinkelio stoties. Plotas 469 ha 
(Pramoninis 332 ha). Yra nesupelkėjusių 
Salų (iš viso 24 ha). Didesniąją dalį už- 
Ima aukštapelkė, mažesniąją — žemapel- 
Kė, Durpių klodo didž. storis 4,2 m, vid. 
176 m; vid. susiskaidymas 3275; vid. 
Peleningumas 5,29. Pelkė nusausinta. 
urpės kasamos kurui ir kraikui. 


GAILIUS Martynas [1857.XI.4 Didžiuo- 
Suose Berštininkuose (Pagėgių aps.) — 
1944] — Rytų Prūsijos lietuvių buržuazi- 
Nis veikėjas. Aktyviai dalyvavo R. Prū- 
Sijos lietuvių veikloje prieš vokietinimo 
Politiką, už lietuvių atstovų išrinki- 
Mą į Vokietijos reichstagą ir Prūsi- 
J0S landtagą. Aktyvus „Birutės“ d-jos 
Narys, 1910—11 „Lietuviškos rinkimo 
"Jos" („Lietuviškos konservatyvų skyri- 
mo draugystės“) pirmininkas. Vienas 
„Sandoros“ d-jos steigėjų. 


„GAIRĖS"— buržuazinis meno ir lite- 
fatūros žurnalas, ėjęs 1923—24 Kaune. 
sėjo 8 nr. Red. K. Puida. Poezijos kūri- 
Nius spausdino V. Mykolaitis-Putinas, 

Sruoga, J. Tysliava, P. Vaičiūnas 
T Kt, prozos ir dramos — V. Krėvė, 
K, Puida, O, Pleirytė-Vaidilutė, lit-ros ir 
Meno kritikos straipsnius — A. Sutkus, 
k Žadeika ir kt. Spausdino ir kitų tautų 
It-ros kūrinių vertimus, knygų, spektak- 
Ųų, koncertų recenzijas bei apžvalgas, 
Paveikslų reprodukcijas, Žurnale žymu 
Polinkis į „grynąjį meną". 


„GAISAI/— buržuazinis estetizmo kryp- 
to meno ir literatūros žurnalas, ėjęs 
930—31 Kaune. Išėjo 15 nr. Red. 
„ Puida, nuo 1930 Nr. 5— V. Krėvė- 
Ickevičius. Tęsė žurnalų „Gairės“ ir 
"Saras" literatūrinę liniją. Spausdinosi 
r. Gira, F. Kirša, V. Krėvė, V. Myko- 
gas, K. Puida, J. Švaistas, P. Vai- 
runas ir kai kurie jaunesniosios kartos 
„Ašytojai, linkę į „grynąjį meną". Lit-ros 
ri Meno kritikos straipsniuose buvo ašt- 
ai Pasisakoma prieš realizmą, pažan- 
lają literatūrą. 


GAISRIAI — kaimas Kapsuko rj., Ba- 
etosios apyl., 7 km į p. r. nuo Pilviškių, 
„IP Šešupės ir Pilvės. 156 gyv. (1959). 
A G. eina kelias iš Pilviškių į Kau- 
ma. apsuko plentą. 1927—50 veikė pr. 
la, Vėliau perorganizuota į septyn- 
“te ir perkelta į Antanavą. Po D. Tė- 
nyz „Karo burž. nacionalistai kaime 
NES apylinkės pirm. Bandzą, išžu- 
2 šeimas, 1864 kaime gimė rašytojas 

* Andziulaitis. 


GAISRYS Juozas [1921.X.9 Višakio Rū- 
Aa (Kapsuko rj) — 1959.I1.9 Vil- 
1925] — žurnalistas, apybraižininkas. 
k 6—40 miško kirtėjas ir durpyno dar- 
Ninkas. Burž. laikotarpiu dalyvavo 
ij st komjaunimo veikloje. 1940 baigė 
laik „ Žurnalistų kursus prie „Tiesos“ 
Taš a CIO, dirbo Marijampolės aps. laik- 

Vie „Naujasis kelias“. D. Tėvynės 


karo metais taryb. partizanų „Jūros“ 
būryje (Šakių rj.) kovojo prieš vok. 
faš. okupantus. 1945—48 redagavo Mari- 
jampolės aps. laikr. „Naujasis kelias“, 
1948—53 dirbo „Tiesos“ ir „Švyturio“ 
redakcijose. 1951 baigė Vilniaus vaka- 
rinę vid. m-lą. Parašė apybraižų kol- 
ūkinio kaimo temomis, demaskavo liet. 
burž. nacionalistų piktadarybes vok. faš. 
okupacijos ir pokario metais. Bandė jė- 
gas ir apsakymo žanre. V. Vildžiūno 
partizaninės kovos atsiminimų knygos 
„Aukštaitijos kalvose“ (1954) ir S. Vaup- 
šo —,„Keršto ugnys“ (1955) lit. bendra- 
autoris. 
Ršt.: Gyvenimo žingsniai, V., 1960. 


GAIŽAIČIAI — kaimas Joniškio rj., Ža- 
garės apyl, 12 km į p. v. nuo Žaga- 
rės, 6 km nuo Latvijos TSR sienos. 
92 gyv. (1959). Per G. teka Švėtė. Lent- 
piūvė, malūnas, parduotuvė, ryšių sky- 
rius, biblioteka (nuo 1950). 1918 G. 
dvaro rūmuose buvo įsteigta pr. m-la. 


GAIŽAUSKAS Jurgis [1922.X.25 Karū- 
žalaukyje (Molėtų rj.)] — kompozito- 
rius, pedagogas. 1941—46 dirbo simf. 
orkestro artistu, 1946—53 — koncert- 
meisteriu-akompaniatoriumi. 1950 baigė 
Lietuvos TSR Konservatorijos smuiko 
klasę, 1953 kompozicijos teorijos klasę. 
Nuo 1953 dėsto kompoziciją ir teorines 
disciplinas Vilniaus Talat-Kelpšos muz. 
technikume. Nuo 1957 Radijo ir televi- 
zijos komiteto kaimo kapelos vadovas. 
G. savo kūryboje gausiai vartoja liet. 
liaudies dainų melodijas ir intonacijas. 


Kūriniai: operetė saviveiklinei scenai ,„Ra- 
munė“ (1962, V. Bložės tekstas), kantata „„Prie 
Drūkšių ežero“ (1960, E. Mieželaičio tekstas), 
chorinė siuita vaikams su simi. orkestru „„Me- 
tų pasaka“ (1960, A. Matučio tekstas), 2 sim- 
fonijos (1956 ir 1964), simf. poemos —,,Aušra" 
(1953) ir „Kauno komjaunuoliams didvyriams 
atminti“ (1961), 2 styginiai kvartetai (1957, 1960), 
sonata smuikui ir fortepijonui (1963), kūriniai 
estradiniam, liaudies instrumentų ir pučiamųjų 
orkestrams bei ansambliams, instr. pjesės, dai- 
nos vaikams, choro dainos, muzika dramos 
spektakliams (,,„Kupriukas muzikantas“, ,„Bro- 
liška poema“, „„Paskenduolė“ ir kt.) ir radi- 
jo vaidinimams. 

Lit.: J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzi- 
ka, V., 1960. 

GAIŽĖNAI — kaimas Kauno rįj., Norei- 
kiškių apyl., 4 km į p. r. nuo Zapyškio. 
234 gyv. (1959). Per G. teka Kačupys 
(Nemuno intakas). Yra Užšilių pušynas, 
į p. nuo kaimo — Luobinės miškas. Pr. 
m-la (nuo 1919). 1859 G. išsiskirstė 


į vienkiemius. Rasta titnaginių dirbinių. 


GAIŽIŪNAI — 1. Kaimas Kauno rj., 
Dumsių apyl., 3 km į p. r. nuo Jona- 
vos. 150 gyv. (1959). 2 km į p. r. nuo 
gyvenvietės yra Gaižiūnų glžk. st. Per 
G. teka Taurosta (Neries intakas); į p. 
nuo kaimo tęsiasi Gaižiūnų durpynas. 
G. minimi 1604 (9 valakai žemės, 13 kie- 
mų). 1940.VI streikavo Gaižiūnų glžk. 
st. darbininkai. 

2. Kaimas Pakruojo rj., Linkuvos apyl., 
6 km į š. v. nuo Linkuvos, prie kelio 
į Pašvitinį; kolūkio centras. 132 gyv. 
(1959). Malūnas, parduotuvė, felčerių- 
akušerių punktas (nuo 1960), biblioteka 
(nuo 1954), G. minimi 1586. 

3. Kaimas Biržų rj., Kratiškių apyl, 
16 km į p. nuo Biržų, prie kelio į Va- 


GAI-—- GAL 515 


balninka; kolūkio centras. 96 gyv. 
(1959). Per G. teka Tatula. Pr. m-la (nuo 
1919; 1950—54 septynmetė), biblioteka 
(nuo 1947). Burž. nacionalistai kaime 
1953 nužudė mkt. Siglickaitę. 

4. Kaimas Molėtų rj., Gaižiūnų apyl, 
3 km į p. nuo Inturkės. 74 gyv. (1959). 
Per G. eina Inturkės—Nemenčinės ke- 
lias. Aštuonmetė m-la (1956—63 septyn- 
metė), biblioteka (nuo 1958). G. mini- 
mi 1534, 1923 buvo 95 gyv., pr. m-la, 
plytinė. 
GAIŽIŪNŲ PĖLKĖ — pelkė Biržų rj., 
7 km į š. nuo Vabalninko, netoli Gai- 
žiūnų kaimo. Plotas 107 ha. Sausuminės 
kilmės plynraistinė žemapelkė, ištįsusi 
iš š. į p. apie 4 km. Durpių klodo didž. 
storis 1,9 m, vid. 0,9 m; vid. susiskai- 
dymas 4605. Išilgai pelkės iškastas 
magistralinis sausinimo griovys. 


GAIZUVA — XIV a. Lietuvos sritis Du- 
bysos žemupio kair. krante. Yra žinoma, 
kad kryžiuočiai puolė G, 1292, 1294, 
1348, 1352, 1364, 1365, 1370 ir 1372. 
XVI a. minimos panemunėje dvi G. (di- 
džioji ir mažoji) bei G. kaimai. Vėliau 
G. vardu beliko vadinama giria į V. 
nuo Vilkijos. 


GAIŽUVĖLĖ — kaimas Kauno rj., Pane- 
vėžiuko apyl, 6 km į š. v. nuo Babtų. 
236 gyv. (1959). Pietuose pro G. teka 
Striūna, šiaurėje — Aluona (abu — Ne- 
vėžio intakai), o per patį kaimą — Striū- 
nos kair. intakas Strebukas. Iš v. prie 
G. prieina Karalgirio miškas. Atskiros 
kaimo dalys buvo vadinamos: Gaižuvėlė 
Pastriūnė, G. Antastrėbė, G. Užstrėbė ir 
Mažoji Gaižuvėlė, 1559 minimas G. kai- 
mas, buvęs Vilkijos girioje. 


GAJUS Gaikas [Bžiškianas; 1887.11.6 Te- 
brize (Iranas) — 1937] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis, karinis veikėjas. Kilęs iš 
inteligentų, 1903 įstojo į RSDDP Tbilisy- 
je. Nuo 1904 revoliucionierius profesio- 
nalas, Rev. darbą dirbo Baku, Tbilisyje, 
Astrachanėje. Dalyvavo Spalio revoliu- 
cijoje Samarkande. 1918.V suorganiza- 
vo reguliarią šaulių diviziją, kuriai už 
kovos žygdarbius buvo suteiktas 24-sios 
Geležinės divizijos vardas. 1918—19 ko- 
vojo prieš baltagvardiečius ir interven- 
tus Pietų, Šiaurės Kaukazo frontuose, 
Krime. Jo vadovaujamas Raudonosios 
Armijos korpusas 1920.VII.9—14 išva- 
davo Švenčionis, Švenčionėlius, Vilnių, 
vėliau Trakus, Eišiškes, Varėną. Šias ko- 
vas jis plačiai aprašė ir išnagrinėjo savo 
raštuose, 1922—23 buvo Armėnijos TSR 
karo reikalų komisaras. 1927 baigė Frun- 
zės Karo akademiją, vėliau adjunktūrą. 
Dirbo dėstytoju, karo meno istorijos ka- 
tedros viršininku karinėse akademijose. 
Nuo 1934 profesorius. Žuvo, neteisėtai 
represuotas asmenybės kulto sąlygomis, 
Reabilituotas. 


Ršt.: Ha Bapmasy, M.-A., 1928; KoMcoMoAen 
Baca.— BTaubi GoAbmoro nyTU, M., 1962, 


GALADUSYS, Galadusis,— ežeras Lazdi- 
jų rj, 7 km į p. v. nuo Lazdijų, prie: 


516 GAL—GAL 


Lazdijų —Suvalkų plento. Š. dalies vi- 
duriu eina Lenkijos siena, p. dalis pri- 
klauso Lenkijai. Plotas 785 ha. Ežeras 
ištisęs iš š. į p.; ilgis 10630 m, didž. 
plotis 1480 m. P. dalis beveik dvigubai 
platesnė už šiaurinę. Kranto linija smul- 
kiai vingiuota, ypač vakaruose. Yra 
6 salos (iš viso 8,5 ha). Krantai aukšti, 
statūs. Įteka 3 bevardžiai upeliai, iš 
G. į Alno ež. teka Alna (visi — Len- 
kijoje). Lietuvos TSR prie ežero įsikūrę 
Galiniai, Ūdininkai, Beviršiai. Ežeras 
skirtas mėgėjiškai žūklei. 
GALANTĖRIJA. Jau XV—XVI a. Lietu- 
vos miestuose buvo nemaža amatininkų, 
gaminusių papuošalus (ž. Auksakalystė), 
tualeto, namų apyvokos, kelionės reik- 
menis ir kitokius G. dirbinius. Jie pri- 
klausė auksakalių, odininkų ir kt. ce- 
chams. Platesniu mastu G. dirbinius 
imta gaminti XVIII-XIX a. Nuo XIX a. 
daugeli G. dirbinių (metalinius ir me- 
dinius papuošalus, nėrinius, siuvinius, 
pirštines) greta amatininkų pradėjo ga- 
minti smulkios pram. tipo dirbtuvės. 
1897 gyventojų surašymo duomenimis, 
Vilniaus ir Kauno gubernijose juvelyri- 
nę G. gamino 1652 žmonės, tekstilinę — 
455 žmonės. Vilniuje 688 žmonės ver- 
tėsi odinių pirštinių siuvimu. Iš viso 
XIX a. pabaigoje G. dirbinius gamino 
apie 305 pramonės darbininkų ir ama- 
tininkų. Juvelyrinės G. gamyba buvo 
susitelkusi Vilniuje ir Kaune, tekstili- 
nės — išsidėsčiusi visoje Lietuvoje: Vil- 
niuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, 
Ukmergėje, Raseiniuose, Telšiuose, Za- 
rasuose. Odinių pirštinių gamyba kon- 
centravosi Vilniuje. Jame siūtos piršti- 
nės buvo eksportuojamos į daugelį Eu- 
ropos šalių. 

Burž. metais G. gamino daugiausia 
smulkios įmonėlės, kuriose dirbo po ke- 
lis darbininkus. G. prekių gamyba kon- 
centravosi Kaune ir Vilniuje. 1939 Lie- 
tuvoje (be Vilniaus kr.) veikė 5 teksti- 
linės G. įmonės, kurios gamino siūlus, 
kaspinus ir juosteles, siuvinius, kakla- 
raiščius, skėčius ir kt.; 11 odos dirbinių 
dirbtuvių, pagaminusių 8000 lagaminų ir 
41 000 portfelių. Keletas dirbtuvėlių da- 
rė šepečius ir veidrodžius, galalito sa- 
gas, celiulioido šukas. Vilniuje veikė 
apie 80 pirštinių dirbtuvių, kurios 1937 
eksportavo 164000 porų odinių pirš- 
tinių. 

Tarybų Lietuvoje rekonstruotos ir iš- 
plėstos senosios ir įkurta keletas naujų 
G. įmonių. G. gamyba specializuojama. 
Tekstilinės G. f-kas „Kaspinas“ Kaune 
specializuojamas kaspinams ir juoste- 
lėms gaminti. Jo metinė produkcija apie 
80 mln. m kaspinų ir juostelių. Teksti- 
linės G. f-kas „Pakaita“ Kaune per me- 
tus pagamina apie 5 mln. m užuolaidų. 
Odinės G. gamyba koncentruojama Vil- 
niuje ir Šiauliuose. Metinė Vilniaus 
odinės G. kombinato produkcija — apie 
900 000 porų pirštinių, apie 300 000 la- 
gaminų ir apie 1,2 mln. rankinukų. 
Šiaulių odinės G. f-kas kasmet: padaro 


apie 160 000 portfelių, apie 400 000 la- 
gaminų. Metalinė ir plastmasinė G. ga- 
minama Vilniaus kultūros prekių įmonė- 
je. Be to, plastmasinę G. dar gamina 
plastmasinių gaminių įmonė „Neringa“ 
Kaune ir Kauno buitinės chemijos g-la. 
Visų G. įmonių 1963 išleistos produk- 
cijos vertė apie 30 mln. rb. Galanterijos 
įmonės toliau specializuojamos ir re- 
konstruojamos. 


GALAUNĖ Paulius [g. 1890.1.25 Pagela- 
žiuose (Ukmergės rj.)] — dailės isto- 
rikas, muziejininkas, Lietuvos TSR nu- 
sipelnęs meno veikėjas (1960). Gimė 
kalvio šeimoje. Bai- 
gęs Peterburgo rea- 
linę m-lą, 1910—13 
studijavo Peterbur- 
go Psichoneurologi- 
nio in-to humanita- 
riniame f-te, lankė 
i Dailei skatinti d-jos 
4 m-lą (1910—12) ir 
* privačias dailės stu- 
. dijas. 1915—17 dir- 
bo Peterburgo Cent- 
riniame žinioms apie 
belaisvius telkti in- 
formacijos biure, pradėjo domėtis Lie- 
tuvos kultūros ir dailės paminklais, 
1918—19 mokytojavo Vilniaus I g-joje, 
dirbo Švietimo liaudies komisariato me- 
no kolegijoje. 1919—23 dirbo muzie- 
jininko ir pedagogo darbą Kaune (mies- 
to muziejuje, g-jose, piešimo kursuo- 
se, meno m-loje), buvo Lietuvos Me- 
no kūrėjų draugijos plastikų sekcijos 
sekretoriumi, Valstybės archeologijos 
komisijos nariu, rašė periodikoje straips- 
nius apie dailę. 1923—24 tobulinosi Pa- 
ryžiaus Luvro m-loje. Grįžęs į Lietuvą, 
suorganizavo pirmąjį liet. dailės muzie- 
jų — Čiurlionio galeriją, 1924—36 buvo 
jos vedėju, 1936—49 — Čiurlionio dailės 
muziejaus direktoriumi. Nuo 1925 do- 
centas. 1925—40 dėstė meno istoriją 
Kauno un-te, 1940—51 vadovavo Vil- 
niaus un-to muzeologijos katedrai, 
1945—50 dėstė Vilniaus dailės in-te. 
1935—40 TSRS tautų kultūrai pažinti 
d-jos narys. Nuo 1951 pensininkas. 
1955—57 Čiurlionio dailės muziejaus 
bendradarbis. Atliko didelį darbą, kaup- 
damas, tvarkydamas ir propaguodamas 
liet. kultūros, dailės, liaudies meno pa- 
minklus, rūpindamasis istorijos,-archeo- 
logijos, archit-ros paminklų apsauga. Be 
daugelio straipsnių periodikoje, parašė 
dailės klausimais daugiau kaip 20 moksl. 
veikalų, sudarė ir parengė „Lietuvių 
liaudies meno“ medžio dirbinių (kn. 1— 
2, 1956—58), keramikos (1959) ir skulp- 
tūros (1963) albumus. Pasireiškė kaip 
dailininkas grafikas, sukurdamas ekslib- 
rių, iliustracijų, knygų viršelių ir kt. 
Ršt.: Senosios tapybos katalogas, K., 1926; 
Ex-librisas Lietuvoje, K., 1926; Lietuvių liau- 
dies raižinių katalogas, K., 1927; Tapytojas 
Juozas Oleškevičius, K., 1927; M. K. Čiurlio- 
nio kūrinių katalogas, K., 1927; Vilniaus meno 
mokykla (1793—1831. Jos istorija, profesoriai 
ir mokiniai), K., 1928; Lietuvių liaudies me- 
nas, jo meninių formų plėtojimosi pagrindai, 
K., 1930; Lietuvių liaudies skulptūros proble- 
mos, K., 1932; Pirmųjų Lietuvos litografijų 
bruožai. —,,XXVII knygos mėgėjų metraštis“, 
t. 1, K., 1933; M. K. Čiurlionis — grafikas.— 


Ten pat, t. 2, K., 1937; M. K. Čiurlionio K 
fikos darbai ir piešiniai.—M. K. Čiurlionis: 
K., 1938; Lietuvos knygos meno raidos Me“ 
menys XVI-XVII amžiuose.—,,Vytauto Die 
jo kultūros muziejaus metraštis“, K. 19 jų 
Lietuvos grafika XVI-XIX a— „Iš lietuvi 
kultūros istorijos“, t. 3, V., 1961; Grafikos M Ž 
no rinkiniai Lietuvoje.—,,Iš lietuvių kultūro 
istorijos“, t. 3, V., 1961. 
GALAUNIENĖ Adelė [Nezabitauskaltėi 
1899.1.28 Baidotuose (Skuodo rj) — 
1962.1V.25 Kaune] — dainininkė (kolo 
ratūrinis sopranas), pedagogė. Dailė 
2 istoriko P. Galaunės 
žmona. 1918 baigė 
Maskvos filharmonN!- 
jos muzikos-dram08 
m-lą. Aktyviai da- 
lyvavo muzikiniamė 
gyvenime, organiza“ 
vo koncertus ir jUO“ 
se dalyvavo. SU 
Petrauskų, J. Talat: 
Kelpša, A, Sodeika 
ir kitais organizavo 
lietuvių operą T 
1920.XII.31 dalyvė 
vo pirmajame spektaklyje —Dž. Verdži? 
operoje „Traviata“, atlikdama Violetos 
partiją. 1920—31 Kauno operos solistė 
Nuo 1931 dirbo ped. darbą, vadovaV? 
moksleivių ir moterų chorams, orgaN!“ 
zavo vakarus-koncertus. Spaudoje 16 
cenzavo operų pastatymus, rašė muZ: 
klausimais. 1945—47 Lietuvos TSR OP 
ros ir baleto teatro solistė, 1948— 
Kauno Konservatorijos dėstytoja. 19 
1950 dėstė Kauno Gruodžio muz. mo 
Vadovavo įvairiems saviveiklos kole 
tyvams. 4 
Vaidmenys: Violeta, Džilda (Dž. Verdžio 
„Traviata“, „Rigoletas“), Neda (R. LeonkaV, 
lio „Pajacai"), Margarita (Š. Guno „Faustosoė 
Mikaela (Ž. Bizė „„Karmen“), Rozina (Dž tona 
sinio „Sevilijos kirpėjas“), Džuljeta (Ž. 0 
bacho ,„Hofmano pasakos“) ir kt. 


Lit.+ V. Mažeika, Operos teatro pionierė:“ 
„Muzika ir teatras“, V., 1963, 


GALBERŠTATAS Simonas [g. 1915X120 
Utenoje] — biologas fiziologas, biol0E“ 
jos mokslų kandidatas (1954). 1939 ba“ 
gė Kauno un-tą. 1941—45 kovojo RaU 
donosios Armijos 16 liet. divizijojė 
Nuo 1946 Vilniaus un-to gamtos E 
(1952—53 med. f-to) dėstytojas NU 
1960 docentas. Moksl. darbo sIiUS“ 
nervų sistemos fiziologija; tiria RT 
nų nuovargio klausimus. Naujai išal5“ 
no skeleto raumenų subordinacijos C€P 
rinei nervų sistemai fiziol. vaidmeni Ž 
raumenų nervinio reguliavimo mech““ 
nizmą. Šiais ir kitais klausimais pask“ 
bė apie 40 moksl. straipsnių. 


GALDIKAS Adomas [g. 1893.X.18 Gp 
niuose (Skuodo rj.)] — dailininkas. ! iš 
baigė Štiglico dailės m-lą Petrogia““ 
Nuo 1922 Kauno meno m-loje dėstė E Ė 
fiką, nuo 1926 vadovavo šios "a 
grafikos studijai. Pasireiškė kaiP s p 
fikas, tapytojas, teatro dekoratoN'o 
Valstybės teatre (Kaune) apipavidaią, 
keliolika spektaklių. G. meninės Pi 
ros buvo nepastovios, jo kūryba Iš sti 
prieštaringa. Iš pradžių G. bandė Nas 
M. Čiurlionio kūrybos tradicijas: Viry: 
žavėjosi ekspresionizmu, aktyvia! " 
vavo dailininkų grupės „Ars“ veikl0) 


Jo kūryboje ne vienu atveju ryšku idi- 
liškumas, stilizacija, grynai formalisti- 
Niai ieškojimai. Tačiau dalis G. kūrinių 
Ofortai „Beržoro kampelis“, „Peizažas“, 
Paveikslai „Ruduo prie Vilijos“, „Tėviš- 
es pamiškėje“ ir kt.) yra realistinio 
Pobūdžio, pasižymi dinamiška išraiška, 
SPalvingumu, muzikalia ir poetiška nuo- 
taiką, 1944 pasitraukęs į Vakarus, G. 
Palinko į abstrakcionizmą. 


SALDIKAS Valerijonas [g. 1923.IX.12 
Iluose (Telšių rj.)] — dailininkas, 1948 
Jalgė Vilniaus dramos teatro studi- 
Ją, 1950 — Vilniaus | 
ailės in-to grafikos | 
katedrą. Nuo 1950 | 
dalyvauja dailės pa- | 
Todose. Dirba sta- | 
liūginės grafikos ir | 
lygų iliustravimo | 
Stitysę, 
„Iliustravo A. Gudai- 
€10-Guzevičiaus rom, 
"Broliai" (1955), P. Cvir- | 
OS tom. „Žemė maitin- , 
Ola“ (1956), J. Janonio 
(aštus (1956), V. Krė- 
(aš apys. „Raganius“ 
958), J. Biliūno aps. 
„lazda“ (1959), sukūrė lino raižinį „Į baltąjį 
arą" (1958), medžio raižinių ciklą „Lietuvių 
laudies dainos“ (1965) ir kt. 


GAIDIKAS Valys [1916 Pauzuose (Skuo- 
Ūo rj) — 1941 Kretingoje] — kom- 
Jaunimo darbuotojas. Kilęs iš valstiečių. 
„o 1935 LKJS narys. Pogrindinį kom- 
Jaunimo darbą dirbo Mosėdyje, Plungė- 
€. 1935—37 buvo 3 kartus suimtas. Nuo 
940 Komunistų partijos narys. 1940— 
ai LLKJS Kretingos aps. k-to darbuo- 
Ojas, 1941 hitlerininkų ir vietinių burž. 
Nacionalistų nužudytas. 


GALDIKIENĖ Ona [g. 1925.11.11 Telšiuo- 
Še] — chemikė, chemijos mokslų kandi- 
atė (1953). 1950 baigė Vilniaus un-tą. 
„o 1953 Lietuvos TSR MA Chemijos 
a Chem. technologijos in-to mokslinė 
ti. dradarbė, Paskelbė mokslinių darbų 
lizgiųjų galvaninių dangų susidarymo 
“orijos ir praktikos klausimais, 


GALECKAS Juozas [g. 1892.V.19 Nend- 
"niuose (Kapsuko rj.)] — revoliucinio 
Judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
naivėjas. 1918—23 Komunistų partijos 
das: LKP I konferencijos Užbaliuose 
„Ąlyvis. 1918 rudenį LKP Marijampo- 
Tr rj. Pilviškių parajonio k-to narys. 
a LŠXII išrinktas Pilviškių Darbininkų 
3 Stovų tarybos nariu. Keletą kartų 
imtas, 1924—25 kalintas Kaune. Vė- 
au iš aktyvaus rev. darbo pasitraukė. 
Vo 1954 pensininkas, 


KAUNAITIS Jonas [g. 1889.XII.25 Bar- 
' Inkuose (Vilkaviškio rj.)] — JAV lie- 
koių Poetas. Dirbo siuvykloje, Lavino- 
ti Savarankiškai. 1906 išvyko į Vokie- 
s12: 1908 —į JAV. Nuo 1909 Gailučio, 
nay tūnėlio ir kt. slapyvardžiais spausdi- 
Ai eilėraščius, publicistinius straipsnius 
tuv, SCiUose „Darbininkų viltis“, „Lie- 
As „ „Tėvynė“, „Vienybė“, „Dirva“, 
ką. "sTikos lietuvis“ ir kt. 1917 išleido 
„ „Tėvynės įspūdžiai“. 


AITIS Viktoras [g. 


ALINĄ 1911.XI.16 
Ukaviškyje] — teisininkas. 


Kilęs iš 


amatininkų. 1928—40 dirbo techninį 
darbą Vilkaviškio taikos teisme. Ekster- 
nu baigė g-ją, buvo įstojęs į Kauno 
un-to teisės f-tą. Po 1940.VI dirbo Vil- 
kaviškio miesto vykdomojo k-to pir- 
mininku, vėliau Vilkaviškio aps. pro- 
kuratūros tardytoju. D. Tėvynės karo 
metais Raudonosios Armijos 16 liet. di- 
vizijos, vėliau kitų Raudonosios Armi- 
jos dalių gretose kovojo prieš faš. gro- 
bikus. Nuo 1943 TSKP narys. 1945—49 
Kauno miesto pro- g 
kuroras. Vėliau, bai- “ 
gęs Maskvoje va- 
dovaujančių proku- 
ratūros darbuotojų | 
kvalifikacijai kelti 
kursus, Kauno sr. 
prokuroras. 1951— 
1957 Lietuvos TSR 
prokuroro I pava- 
duotojas. 1952 baigė 
Visasąjunginį neaki- 
vaizdinį teisės in-tą. 
Nuo 1953 Vilniaus 
un-to dėstytojas. Nuo 1957 Lietuvos TSR 
prokuroras. 1958—64 LKP CK narys. 
Nuo 1959 Lietuvos TSR AT deputatas. 


GALINDAI — dvi senovės gentys, arti- 
mos lietuviams, Vieni galindai gyveno 
tarp Goldapės ir Narevo upių ir pie- 
tuose ribojosi su mozūrais, rytuose 
su sūduviais, šiaurėje su pagudėnais, 
bartais ir nadruviais. II a. juos mini sen. 
geografas Ptolemėjas, XIV a. plačiau 
aprašo Dusburgo kronika, pažymėdama, 
kad tuo laiku G. teritorija buvo jau ne- 
gyvenama. Manoma, kad G., kovodami 
su mozūrais, buvo priversti palikti savo 
kraštą ir išsikelti pas kaimynus. Kiti G. 
gyveno rytuose, Porotvos u. (dab. Prot- 
va) pakraščiais, Gžatsko ir Možaisko 
apylinkėse. Jie minimi Ipatijaus metraš- 
tyje 1058 ir 1147. 

GALINĖ — upė Eišiškių ir Vilniaus rj., 
Rudaminos kair. intakas. Ilgis 23 km, 
baseino plotas 62 km?. Prasideda Pila- 
kainių apylinkėse, 7 km į š. r. nuo Ja- 
šiūnų. Teka plačiu pelkėtu slėniu į v., 
žemupyje —į š. v. Įteka į Rudaminą 
2 km nuo jos žiočių, ties Merešlėnais. 
Vid. nuolydis 173 cm/km. Vid. debitas 
žiotyse 0,53 mš/s. 


GALINIAI — 1. Kaimas Vilniaus rj., Pa- 
rudaminio apyl, 7 km į š. nuo Jašiū- 
nų, 3 km į r. nuo Vilniaus—Lydos 
geležinkelio. 204 gyv. (1959). Per kai- 
mą teka Galinė (Rudaminos intakas). 
Pr. m-la., 

2. Kaimas Utenos rj., Vyžuonų apyl., 
4 km į š. r. nuo Vyžuonų, 1 km į p. nuo 
Šventosios. 126 gyv. (1959). Iš v. prie 
kaimo prieina Vyžuonų miškas. Yra par- 
duotuvė, felčerių-akušerių punktas, bib- 
lioteka. 1792 G. priklausė Tauragnų 
dvarui; turėjo 6 gyv., 1 valaką žemės. 
D. Tėvynės karo metais G. apylinkėse 
veikė „Audros“ partizanų būrys, kuriam 
vadovavo iš G. kilęs komunistas K. Dud- 
lauskas. 

3. Kaimas Kelmės rj., Kražių apyl, 
11 km į v. nuo Kelmės, 5 km į š. r. nuo 
Kražių. 85 gyv. (1959). Šiaurės vaka- 


GAL—GAL 517 


Iuose — Kalnyčios ež, vakaruose — 
Kaupų miškas. Pr. m-la (nuo 1930). P. v. 
pakraštyje, pelkėtoje vietoje, yra ova- 
lios formos stačiašlaitis piliakalnis; jo 
aikštelė 32 m ilgio, 18 m pločio. 


GALININKAS ž. Linksnis. 


GALINIS Pranas Edmundas [g. 1902.1.12 
Miežonyse (Kaišiadorių rj.)] — JAV lie- 
tuvių kalbininkas. 1913 su motina išvy- 
ko į JAV. 1927 baigė Prinstono un-tą 
(chemijos specialybę). 1928—31 studi- 
javo filologiją Harvardo un-te. Gavo 
magistro laipsnį. Nuo 1931 dirba Bosto- 
no m-lose, dėsto liet. kalbą liet. vaikų 
kursuose. 1930, 1932, 1937 R. Prūsijoje 
rinko kalbinę medžiagą, tyrinėjo Gilijos 
tarmę. Parašė disertaciją „Baltų kalbų 
įtaka vokiečių tarmėms Rytų Prūsijoje“, 
1940 gavo filologijos daktaro laipsnį. 
Nuo 1953 renka medžiagą baltų tautų 
kilmei ir jų tarpusavio santykiams tirti. 


GALINIS Stasys [g. 1920.IV.13 Žansai- 
čiuose (Radviliškio rj.)] — Didžiojo Tė- 
vynės karo partizanas. Kilęs iš darbi- 
ninkų. 1940—41 pionierių vadovas ir 
komjaunimo k-to sekretorius Šiaulėnų 
valsčiuje. 1942 Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijos karys. 1942.X pasiųs- 
tas į okupuotą Lietuvą. 1942—44 parti- 
zonų būrio „Žalgiris“ (Švenčionių aps.) 
partizanas. Dalyvavo kovos operacijose, 
padėjo palaikyti ryšius tarp partizanų 
būrių, komjaunimo š. Lietuvos pogr. 
k-tų. Nuo 1944 TSKP narys. 1944—49 
dirbo part. darbą Šiauliuose, Pakruojyje. 
1948—50 mokėsi Resp. partinėje m-loje. 
1950—56 part. ir adm. darbuotojas Šiau- 
liuose, Vabalninke. Nuo 1956 kolūkio 
pirmininkas Panevėžio rj. 


GALINIS Vytautas [g. 1924.1II.9 Miežo- 
nyse (Kaišiadorių rj.)] — literatūros 
mokslo darbuotojas, kritikas, filologijos 
mokslų kandidatas (1953). 1947 baigė 
Vilniaus Ped. in-tą. 
Nuo 1947 Lietuvos 
TSR MA Liet. kal- 
bos ir lit-ros in-to 
mokslinis bendradar- 
bis. 1948—50 in-to 
aspirantas. Išspaus- 
dino straipsnių lite- 
ratūrinio palikimo, 
liet. taryb. lit-ros 
klausimais, recenzi- 
jų. Išleido studiją 
apie P. Cvirkos ap- 
sakymus ir mono- 
grafinę apybraižą apie A. Venclovą. G. 
yra vienas pagrindinių „Lietuvių litera- 
tūros istorijos“ (3 t., 1957—65) autorių, 
plačiai tyrinėjęs 1917—40 liet. lit-rą ir 
liet. taryb. rašytojų kūrybą. Prisidėjo 
prie „Tarybinės lietuvių literatūros isto- 
rijos apybraižos“ (1955) ir kt. leidinių 
parengimo. 

Ršt.: Petro Cvirkos apsakymai, V., 1954; 
Petras Cvirka, V., 1955; Antanas Venclova, 
V., 1958; Iarpac IĮsnpka, M., 1961. 
GALINIS Vytautas [g. 1927.1X.17 Šut- 
upyje (Prienų rj.)] — botanikas, biolo- 


518 GAL—GAL 


gijos mokslų kandidatas (1965). 1950 
baigęs Vilniaus Ped. in-tą, dirba jame 
ped. darbą (1956—57 gamtos-geografi- 
jos f-to dekanas, 1958—59 bot. katedros 
vedėjas). Nuo 1959 TSKP narys. Tiria 
vandens augalus, yra knygos „Lietuvos 
TSR flora“ (t. 2, 1963, Resp. premija 
1965) bendraautoris. 


GALINIS — ežeras Zarasų rj., 9 km į š. 
nuo Zarasų. Per jį eina Latvijos TSR 
siena, Plotas 33 ha. G. ištįsęs iš š. T. į p. 
v.; ilgis 1330 m, didž. plotis 460 m. Yra 
2 salos. V. ir š. krantai pelkėti; iš p. 
prie G. prieina Sabalių miškas. Išteka 
Lukšta. Ežeras verslovinis. 


GALINTĖNAI, Gailintėnai, — kaimas Aly- 
taus rj., Raitininkų apyl., 14 km į p. nuo 
Alytaus, 4 km į r. nuo Nemuno. 161 gyv. 
(1959). Į r. nuo G. yra 2 ežerai — Gai- 
lintas (nuo jo kilęs kaimo pavadinimas) 
ir Galintėnų ežerėlis. Per kaimą eina 
Merkinės—Nemunaičio kelias. Pr. m-la 
(nuo 1918; 1920—27 neveikė). Baudžia- 
vos laikais G. kaimas buvo karališkasis. 
1863 sukilimo metu kaimo š. pakraštyje 
įvyko sukilėlių susidūrimas su carine 
kariuomene. Žuvę sukilėliai palaidoti 
lauke prie raisto, kuris vėliau pavadin- 
tas Kapinynabale. Vok. faš. okupacijos 
metu G. apylinkėse veikė „Dainavos“ ir 
„Šarūno“ taryb. partizanų būriai. Kaime 
1908 gimė rašytojas J. Būtėnas. 


GALINTENŲ EŽERAS — ežeras Aly- 
taus rj., 4 km į p. r. nuo Nemunaičio. 
Plotas 14 ha. Ežeras rininis, ištįsęs iš 
š, į p.; ilgis 1090 m, didž. plotis 180 m. 
Kranto linijos ilgis 2420 m. Krantai ne- 
aukšti, šiaurės rytuose apaugę mišku. 
Pietuose išteka upelis (į Gailinto ež.). 
Vakaruose prie G. e. prieina Galintėnų 
Kaimas, 


GALIS (Galli) Džiovanis Marija [XVII a. 
antroji pusė]— italų dailininkas. 1679— 
1681 kartu su P. Perečiu ir jo vietiniu 
padėjėju M. Žilevičiumi dekoravo Vil- 
niuje Petro ir Povilo bažnyčią. 

Lit.; S. Samalavičius, Nauji dokumentai apie 


XVII a. Lietuvoje dirbusius architektus ir 
skulptorius.—,,Statyba ir architektūra“, A, 
1963.XII. 


GALKAUSKAS Konstantinas [1875.V1.4 
Vilniuje — 1963.11.20 ten pat] — kompo- 
zitorius, dirigentas, Lietuvos TSR nusi- 
pelnęs meno veikėjas (1945), Lietuvos 
TSR liaudies artis- 
tas (1955). 1895— 
1901  saviveiklinių 
kolektyvų chorve- 
dys ir dirigentas, 
1908 baigė Peterbur- 
go Konservatorijos 
kompozicijos klasę 
(čia jis mokėsi pas 
N. Rimskį-Korsako- 
vą, A. Liadovą ir 
A. Glazunovą). 1909 
Vilniuje suorganiza- 
vo simf. orkestrą. 
pradėjo rengti kon- 
Nuo 1908 Vilniaus 


Pirmasis Vilniuje 
certus-paskaitas. 


muz. m-loje dėstė teorijos dalykus, va- 
dovavo (choro bei. orkestro klasėms, 
1918—22 tos m-los direktorius. 1919 ak- 
tyviai dirbo Lietuvos Laikinosios revo- 
liucinės darbininkų ir valstiečių vyriau- 
sybės Švietimo komisariato organizuoto- 
je muz. kolegijoje, dirigavo simf. kon- 
certus. 1922—40 dėstė muziką Vilniaus 
m-lose. Nuo 1940 Vilniaus muz. m-los, 
nuo 1945 konservatorijos dėstytojas 
(nuo 1947 profesorius). Aktyviai pro- 
pagavo muziką spaudoje, skaitė paskai- 
tas, rengė koncertus. 1948—54 Lietuvos 
TSR Kompozitorių s-gos valdybos narys. 
G. kūrybinis talentas plačiau pasireiš- 
kė taryb. metais. Vienas vertingiausių 
G. kūrinių — simfonija, skirta Maskvos 
800 metų jubiliejui (1947). 

Kūriniai: opera ,„Čigonai“ (1908, G. libre- 
tas pagal A. Puškino poemą); baletas vaikams; 
2 muz. komedijos; simfonija ,„Maskva“ (1947); 
siuita „10 poetinių paveikslėlių“ (1955); polo- 
nezas (1955); siuita styginiams instrumentams 
ir fortepijonui (1934); Mažoji siuita styginiam 
orkestrui ir fortepijonui (1952); 3 lietuvių dai- 
nos styginiam orkestrui (1946); 3 maršai pu- 
čiamųjų orkestrui (1945); muzika S. Maršako 
pasakai „12 mėnesių“ (1948); 2 pjesės smuikui 
su orkestru (1950); instrumentinės pjesės; styg. 
kvartetas (1945); kūriniai fortepijonui; kantata 
„Pergalė“ (1944, G. žodžiai), odė (1951); 4 siui- 
tos chorui; choro dainos, duetai, romansai; 
lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių, žydų liau- 
dies dainų harmonizacijos. 


Lit.: J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzi- 
ka, V., 1960 


GALKUS Juozas [g. 1932.XI.2 Šimkū- 
nuose (Joniškio rj.)] — dailininkas. Nuo 
1957 dalyvauja respublikinėse, visasą- 
junginėse ir tarptautinėse dailės parodo- 
se. 1958 baigęs Lietuvos TSR Dailės 
in-to grafikos katedrą, dirbo Vilniaus 
keturmetėje vaikų dailės m-loje. Nuo 
1960 Dailės in-to dėstytojas. Sukūrė apie 
100 plakatų (iš jų apie 80 išleista) ir 
daugiau kaip 50 knygų viršelių. G. pla- 
katai išraiškingi, apibendrinto piešinio, 
ryškių ir darnių spalvų. 

Plakatai: „Tai neturi pasikartoti“ (1957), 
„Sveikiname tarybines moteris“ (1959), ,„Kny- 
ga — geriausias draugas“ (1960), ,„Visos tau- 
tos — viena šeima“ (1963), „Į dainų šventę“ 


(1965), „„Globokime kultūros paminklus“ (1965), 
„Aplankykite Vilnių!“ (1965) ir kt. 


GALMINAIČIŲ PĖLKĖ — pelkė Kelmės 
rj, 14 km į š. nuo Tytuvėnų, prie ke- 
lio į Šiaulius. Plotas 102 ha. Siauras 
nesupelkėjęs tarpas skiria pelkę į 2 da- 
lis. P. dalyje prasideda Durupis (Šiaušės 
intakas). G. p.— raistinė žemapelkė ir 
tarpinio tipo pelkė. Durpių klodo didž. 
storis 2 m, vid. 1,06 m. Vyrauja žema- 
pelkinės durpės. Vid. susiskaidymas 
3195, vid. peleningumas 11,29. Pelkės 
pietryčių pakraštyje yra Galminaičių 
kaimas. 


GALMINAS Jonas [1882.1.17 Domeikiuo- 
se (Kelmės rj.) — 1961.VII.18 Užventy- 
je (Kelmės rj.)] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1903 emigra- 
vo į JAV ir dirbo anglies kasyklose. 
1914 grįžo į Lietuvą. 1918 palaikė ry- 
šius su kovotojais už Tarybų valdžią 
Lietuvoje. Kartu su kitais įkūrė LKP 
kuopelę Užventyje. Platino valstiečių 
ir darbininkų tarpe kom. lit-rą. Vėliau 
iš rev. judėjimo eilių pasitraukė. Poka- 
rio metais Minupių apyl. (Užvenčio rj.) 


tarybos pirmininkas, Nuo 1945 pensi“ 
ninkas. 1 


GALMINAS Nodubaitis — kunigaikščio 
Vytauto bajoras. Drauge su kitais bajo“ 
rais Vytauto 1409 pasiųstas į Žemaitija 
padėti kovoti prieš ordiną. 1415 V“ 
dovavo žemaičių delegacijai Konstal“ 
cos visuotiniame bažnyčios susirinkimč 
1432 Veliuonos vietininkas, 1432—37 
Žemaitijos vietininkas. 


GALMINIAI — kaimas Zarasų rj., Ba“ 
bių apyl, 19 km į p.v. nuo Zarasų, pr!“ 
Kauno—Zarasų plento. 31 gyv. (1959) 
Pietuose yra Duseto ež., pietvakariu““ 
se — Narinio ež.; rytuose teka Švento)! 
Miške prie G. yra apie 50 pilkapių. 

Pilkapiai maždaug 1 m aukščio, 4 pri 
skersmens, apaugę pušimis, išsidėstę labai ne: 
vienodai. Juose randama balno kilpų, grandžių, 
žąslų, grandinėlių. Datuojami IX—XII a. 
GALNAITYTĖ Elzė [1929.1I.5 Rotuliuosė 
(Jurbarko rj.)] — kalbininkė, filologijos 
mokslų kandidatė (1961). 1953 bal“ 
Vilniaus un-tą. Nuo 1957 Vilniaus un-10 
rusų kalbos katedros dėstytoja. NUO 
1959 TSKP narė. Paskelbė straipsniu 
apie rusų k, priešdėlio m0- ir liet. PO 
Ieksines reikšmes, rusų ir lietuvių kalbi 
veiksmažodžių veikslų ypatybes („Ka“ 
botyra“, t. 1, 3, 7) ir kt. 


GALNIS — ežeras Trakų rj., 4 km į V: 
nuo Semeliškių. Plotas 12 ha. Ežeras 
ištįsęs iš v. į r; ilgis 720 m, didž 
plotis 275 m. R. krantas žemas, kiti — 
statūs. Įteka Vaisietė, išteka Dabintė 
(Strėvos intakas). R. pakrantėje įsikŪI“ 
Prūsiškiai. 

GALONAS — ežeras Švenčionių Ii/ 
2,5 km į p. v. nuo Joniškio, 1 km į V: 
nuo Arino ežero. Plotas 32,5 ha. Ežeras 
ištįsęs iš š. į p; ilgis 1240 m, didž 
plotis 530 m, kranto linijos ilgis 3400 !- 
Krantai neaukšti, apaugę mišku. 2 
ras verslovinis; žuvies 1964 sugautė 
17,8 kg/ha. 


GALPERINAS Judė [g. 1903.XII.9 Kal“ 
ne] — revoliucinio judėjimo dalyVi“: 
Kilęs iš darbininkų. Nuo 1924 dirD? 
Kaune raidžių rinkėju, linotipininkt: 
Nuo 1925 buvo legalioje, nuo 1927 nelė“ 
galioje spaudos darbininkų profs-£0 2 
Po fašistinio perversmo įėjo į š 
spaudos darbininkų nelegalios profs-80 
k-tą. 1934—35 padėjo aprūpinti LKP 
spaustuves šriftu, rinko linotipu Či 
atsišaukimus, padėjo juos išspausdil“ 
legaliose spaustuvėse. Rėmė LKP politi“ 
ką dėl Liaudies fronto sudarymo IT Do 
dėjo ją vykdyti. 1939 įėjo į darbinit" 
kų delegaciją, kuri aplankė vidaus T“, 
kalų ministrą gen. K. Skučą ir reikala“. 
amnestuoti polit. kalinius, legalizU9" 
profs-gas. 1926—40 rėmė Lietuvos Ra 

donosios pagalbos org-jos darbą. 19 r 
1941 Lietuvos TSR Poligrafijos praba 
nės tresto skyriaus viršininkas. D. 108 
vynės karo metais buvo Raudon0ij, 
Armijos 16 liet. divizijoje. Nuo i 
TSKP narys, poligrafijos darbuot0l“ 
Vilniuje. 1960 baigė neakivaizdinį M2*, 
vos Poligrafijos in-tą. Period. spaudol, 
paskelbė atsiminimų, rašė poligrafi" 

darbo klausimais. | 


GAIPERN Ana [g. 1903.X.9 Vilniuje]— 
"evoliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš 
arbininkų. 1921 įstojo į komjaunimą, 
lyvavo Vilniaus siuvėjų profs-gos 
Veikloje, 1926—28 Raudonosios pagalbos 
(I8jos Vilniaus apygardos k-to sekre- 
AB Nuo 1930 Komunistų partijos na- 
B Už rev. veiklą apie 4 metus kalinta. 
930 Pasiųsta mokytis į Vakarų tautinių 
"ažumų kom. un-tą Maskvoje. 1932 
štižusi dirbo V. Baltarusijos KP CK 
„Yšių sk. vedėja. 1933 išvyko į Mask- 
Aš Asmenybės kulto sąlygomis neteisė- 
i) Iepresuota (1937). 1956 reabilituota, 

8—56 dirbo ūkinį darbą Vilniuje. 
Snsininkė. 


GAISTAS — ežeras Lazdijų rj, 8 km 
"P. r. nuo Lazdijų. Plotas 389 ha. Eže- 
A3tininis, ištisęs iš š. į p.; ilgis 6640 m, 
ūž. Plotis 1600 m. Š. dalis siaura, jos 
Tanto Tinija lygi, krantai aukšti, statūs, 
augę medžiais; įteka keli bevardžiai 
Eeliai. P. dalis platesnė, jos kranto li- 
ms, „vingiuota, krantai žemi, apaugę 
Jų džiais, daugiausia pelkėti. Šioje da- 
Ie gausu vandens augalijos, dugnas 
; blingas; iš jos išteka upelis į Zapsio 
„ Prie G. yra kaimai: Neravai, Laib- 
liai, Klepočiai, Pieniuočė, Kaimeliai. 
ŽaTas verslovinis; žuvies 1962 sugauta 
* kg/ha (daugiausia karšių). 
„AL BALIS — pelkė Kapsuko rj., 10 km 
V nuo Kapsuko. Plotas 42 ha. Ežeri- 
SS kilmės plyninė žemapelkė. Paplitu- 
T viksvų bendrijos. Durpių klodo 
ak; Storis 4,5 m. Vyrauja viksvinės ir 
Vi a „INės durpės, gerai susiskaidžiusios; 
Ya Peleningumas 9,79. Po durpėmis 
tėi labai mineralizuoto sapropelio. Šiau- 
ą je, netoli Balsupių kaimo, yra akmens 
šlaus stovyklos liekanų. Kasant dur- 
A daugiau kaip 2 m gylyje rasta ra- 
k Ų žeberklų ir kt. dirbinių, akmeninių 
Ri Ųų, stumbro ragų, gyvulių ir žmo- 
ų Kaulų, Radiniai yra Kauno istorijos 
Uiejuje, 
(JE UNE, fleksija, — kaitomoji žodžio 
kis Išreiškianti sintaksinius žodžio san- 
Var nd sakinyje, parodanti jo formą: 
Vai ažodžių giminę, skaičių, linksnį, 
tais Mažodžių — asmenį, skaičių. Kar- 
tų G. tarnauja ir žodžių darybai: su 
blg tikromis G. padaromi nauji žodžiai 
SG a, is, as, -ė, -ius žodžiuo- 
Ša „nuograuža“, „sambrūzdis“, „įrašas“, 
Elas „baldžius“), Liet. kalbos žo- 
li G. istoriškai suaugusios su kamien- 
as (ž. Kamienas). 


i, įUONAI, Geluonai,— ežeras Molėtų 
No Į į p. r. nuo Molėtų, 2 km į v. 
74 Nturkės. Plotas 591 ha, didž. gylis 
L vid. gylis 5,5 m. Ežeras sudė- 
iei S kilmės, ištisęs iš š. r. į p. v.; 
+ 9410 m, didž. plotis 2000 m. Kran- 
14 Mija labai vingiuota, jos ilgis 
niai Yra 5 salos (iš viso 4 ha). 
tų a daugelyje vietų žemi, pelkėti. 
Ra G. plačiu sąsiauriu jungiasi su 
liai 9to ež. Įteka du bevardžiai upe- 
Ymą, aeka vienas. Prie G. yra kaimai: 
ty (čiai, Mackonys, Laputėnai. Eže- 
Š5 kej,sioVinis; žuvies 1964 sugauta 
a, 


GALUONIS — ežeras Molėtų rj., 7 km 
į p. I. nuo Kuktiškių. Plotas 291 ha, 
didž. gylis 22 m, ilgis 5110 m, didž. 
plotis 1070 m. Kranto linija labai vin- 
giuota. Yra 6 salos (iš viso 6,24 ha). 
Ežero š. dalis plati, dugnas nelygus; 
yra 18 m ir 22 m gylio duburiai. P. dalis 
siaura, seklesnė (iki 5 m gylio), dugnas 
uždumblėjęs ir apaugęs. Krantai dauge- 
lyje vietų žemi, pelkėti. Pietuose G. 
jungiasi su Aisetu, vakaruose — su 
Dumbliu, rytuose įteka Vyžinta (Kiau- 
nos aukštupys). Prie G. įsikūrusi Paga- 
luonė. Ežeras verslovinis. 


GALŲ PĖLKĖ — pelkė Ignalinos rį., 
9 km į š. nuo Ignalinos. Plotas 1971 ha 
(pramoninis 1665 ha). Pelkė plyti siau- 
rame Pietryčių lygumos ruože, įsiterpu- 
siame į kalvotą moreninį kraštovaizdį. 
Ji užima sudėtingą daubų kompleksą 
Nemuno ir Dauguvos vandenskyroje. Iš 
š. dalies į Dysnų ež. teka Dūda ir Not- 
rynė. P. v. pakraščiu teka Pašvoginė 
(į Dringių ež.). Pelkėje telkšo 8 ežerai 
(iš viso 39 ha). Joje paplitusios že- 
mapelkinės augalų bendrijos. Vyrauja 
viksviniai plynraisčiai ir žaliasamaniai 
viksvynai. Apie 250 ha užima aukšta- 
pelkė, kurioje paplitusios fuskuminės 
plynės ir duburingieji kompleksai. Pel- 
kės organogeniniame klode aptinkama 
įv. tipų durpių, gėlavandenių klinčių ir 
sapropelio. Durpių klodo didž. storis 
8,8 m, vid. 2,29 m; vid. susiskaidymas 
2905, vid. peleningumas 1095; ištekliai 
38,2 min. m3. Pelkė sausuminės kilmės; 
atsirado, susijungus kelioms pelkėms. 


GALVANOTĖCHNIKA — elektrolitinis 
metalų nusėsdinimas ant dirbinių pavir- 


šiaus. G. skirstoma i galvanoplastiką 
(įvairių daiktų pakankamai storų ir 
tikslių kopijų, lengvai atsiskiriančių 


nuo daikto paviršiaus, gaminimas) ir gal- 
vanostegiją (daiktų dengimas plonomis 
metalų plėnelėmis, gerai sukimbančio- 
mis su daikto paviršiumi). Tarybų Lie- 
tuvos pramonėje galvanoplastika taiko- 
ma tik atskirais atvejais (pvz., radio- 
elektronikos įmonėse kai kurioms deta- 
lėms gaminti), o galvanostegija naudo- 
jama plačiai: specialius galvaninius ce- 
chus turi dauguma metalų apdirbimo 
įmonių. Spartus galvanostegijos vysty- 
masis respublikoje nulėmė elektroche- 
mijos srities moksl. tyrimų kryptį. Di- 
delis galvaninių procesų tyrimo cent- 
ras yra Lietuvos TSR MA Chemijos ir 
cheminės technologijos in-te (vadovauja 


GAL—GAL 519 


Lietuvos TSR MA akademikas J. Ma- 
tulis). Čia tiriama įvairių org. medžia- 
gų įtaka metalų katodiniam išskyrimui, 
blizgančių galvaninių dangų susidary- 
mas, chromavimo dėsningumai ir kt. 
galvanostegijos teorijai bei praktikai 
aktualūs klausimai. Akademikui J. Ma- 
tuliui, chem. m. kandidatams O. Gal- 
dikienei, A. Bodnevui, L. Valentėliui, 
R. Višomirskiui, A. Steponavičiui su- 
teiktos išradėjų autorinės teisės už nau- 
jus blizgančio variavimo, nikeliavimo, 
alavavimo elektrolitus bei už naują bū- 
dą kai kurioms galvanoplastinėms de- 
talėms gaminti. Galvanostegijos proble- 
mos tiriamos taip pat Vilniaus un-te ir 
Kauno Politechnikos in-te. 


GALVĖ — ežeras Trakų rj., Trakų mies- 
to š. pakraštyje. Plotas 388 ha, didž. gy- 
lis 46,75 m, vid. gylis 10,90 m, ilgis 
3,2 km, didž. plotis 1,75 km. Ežeras ri- 
ninis ir patvenktinis. Kranto linija (ilgis 
apie 12 km) labai vingiuota. Yra 21 sala 
(iš viso 14,9 ha). Didž. salos: Pilies, Ply- 
tinė, 2 Vidurinės, Deimantinė, Valka, 
Raudų sala, Pirtsalė, Boreikė, Velnė, 
Karvinė, Banda, Bažnytėlė (Cerkvelė). 
Ež. krantai nuolaidūs. P. r. krantas ap- 
augęs medžiais ir krūmais, r. yra Užtra- 
kių parkas, p.— Trakų parkas. Pietuose 
daug salų; ten gylis siekia 8—12 m. 
Šiaurėje yra tik 2 salos, didž. gylis 
30—40 m. G. jungiasi sąsiauriais su Lu- 
kos (Bernardinų) ir Totoriškių ežerais 
pietuose, su Skaisčio ež.— rytuose. Su 
Akmenos ež., esančiu 300 m į v., G. 
jungiasi grioviu. Į G. įteka 2 bevardžiai 
upeliai, 1880, iškasus kanalą tarp Skais- 
čio ir Balčio ežerų, G. kartu su Skaisčiu 
buvo įjungta į Saidės (Neries intako) 
baseiną, ir jos lygis pažemėjo maždaug 
1 m. Ežeras verslovinis. Daugiausia su- 
gaunama kuojų. G. ežerą labai mėgs- 
ta poilsiautojai, sportininkai, turistai. 
Ežero r. pakrantėje, Užtrakiuose (buv. 
Tiškevičiaus rūmuose), ir š. pakrantė- 
je vasarą veikia pionierių stovyklos; 
p. r. pakrantėje, pusiasalyje, yra sporti- 
nė bazė. Vyksta irklavimo, buriavimo, 
plaukimo varžybos (kai kurios jų — vi- 
sasąjunginės ir net tarptautinės). Kur- 
suoja keleivinis laivas. Gausiai lan- 
komas Pilies saloje esantis visasąjungi- 
nės reikšmės archit. paminklas — pilis, 


"statyta XIV a. Tai vienintelė Lietuvoje 


Galvė 


520 GAL—GAL 


pilis ežero saloje, išlikusi iki šiol. Ežero 
p. dalies pusiasalyje yra dar vienos pilies 
liekanos (ž. Trakai). Salų vardai susiję 
su istorija: pvz., Bažnytėlės saloje did. 
kun-štis Vytautas buvo pastatydinęs 
cerkvę, Pirtsalėje buvusi jo pirtis, Kar- 
vinėje ir Bandoje — ganyklos. Ežeras 
įeina į Trakų landšaftinį draustinį. 

Lit.: A. Stanaitis, Trakų ežerai.—,,Mūsų gi- 
rios“, 1960, Nr. 10; E. Vodzinskas, Trakų eže- 


ryno kilmės ir raidos bruožai.—,, Geografinis 
metraštis“, t. 5, V., 1963. 


GALVYDIS Juozas [g. 1896.XI.16 Davai- 
niuose (Zarasų rj.)] — istorikas, Lietu- 
vos TSR nusipelnęs mokytojas (1961). 
1931 baigė Kauno un-tą. 1928—33 
„Kultūros“ žurnalo t TL) 

bendradarbis ir fak: 
tinis redaktorius. 
Nuo 1925 vidurinės | 
m-los istorijos mo- 
kytojas. Nuo 1944 
Kauno un-to docen- 
tas, 1945—48 TSRS 
ir Lietuvos TSR isto- 
rijos katedros vedė- 
jas. Nuo 1949 Vil- 
niaus un-to docen- 
tas, nuo 1961 ir 
visuot. istorijos ka- 
tedros vedėjas. „Kultūros“ žurnale iš- 
spausdino populiarių mokslo straipsnių, 
tarp jų ir apie dialektinį materializmą. 
Išvertė iš rusų k. į liet. kalbą N. Čer- 
niševskio „Estetiką“ (1953), TSRS istori- 
jos (1951), naujųjų amžių (1955), seno- 
vės (1956), naujausiųjų amžių (1960) is- 
torijos vadovėlius aukštosioms m-loms. 


GALVYDIS Juozas [1899.1.23 Davainiuo- 
se (Zarasų rj.)] — vertėjas. 1922—26 
Kauno un-te studijavo liet. kalbą ir 
lit-rą. Bendradarbiavo „Kultūros“ žurna- 
le. 1926—29 Šiaulių g-jos mokytojas, 
1929—44 dirbo banke, nuo 1945 Lietu- 
vos TSR MA centr. bibliotekoje. Išver- 
tė į liet. kalbą rusų ir ukrainiečių kla- 
sikinės lit-ros ir taryb. rašytojų kūrinių. 

Vert.: V. Šiškovas, Rūsčioji upė, t. 2, V., 
1954; I. Franko, Borislavo apsakymai, V., 1954; 
M. Stelmachas, Žmogaus kraujas — ne vanduo, 
V., 1959; M. Šolochovas, Pakelta velėna, 2 kn., 


V., 1961; I. Gončarovas, Paprasta istorija, V., 
1962; K. Fedinas, Laužas, V., 1963. 


GALVYDYTĖ Daina [g. 1929.VIII.8 Jo- 
niškyje] — geografė, geografijos moks- 
lų kandidatė (1965). 1953 baigė Vil- 
niaus un-tą ir nuo 1956 dirba jame ped. 
darbą. Paskelbė moksl. straipsnių geo- 
morfologijos, geobotanikos, landšaftoty- 
ros, dirvotyros klausimais. 


GALVIJAI. G. VEISLĖS. Pagrindinės 
G. veislės Lietuvoje yra Lietuvos juod- 
margiai ir Lietuvos žalieji. Abiejų veis- 
lių G. yra pieno tipo ir vidutinio subren- 
dimo amžiaus. Lietuvos juodmargiai G. 
labiausiai paplitę respublikos pietuose, 
vidurinėje dalyje ir vakaruose, Lietuvos 
žalieji — šiaurėje ir šiaurės rytuose, 
Skuodo, Plungės, Telšių, Kelmės, Radvi- 


nuose paplitę ir vieni, ir antri. 


1 Ient. Lietuvos juodmargių ir Lietuvos žalųjų 
galvijų, 1960—61 įrašytų į valstybines kilmės 
knygas, produktyvumo rodikliai 


Lietuvos Lietuvos 
įuodmargiai žalieji 
Vid. gyvasis svoris 
(kg): 
bulių (5 metų ir se- 
mesnių) „eeeeeoeo4 1005 904 
karvių (5 metų ir 
senesnių) „..ke-oo 547 515 
Pieno vid. produkcija 
(kg) per 300 dienų 
laktaciją: 
bulių“ saeesonosene 5181 4024 
karvių (3 veršių ir 
senesnių) „..ee--- 4142 3654 
Pieno vid. riebumas 
90): 
bulių“ „„seeeosoeo4 3,93 4,03 
karvių (3 veršių ir 
senesnių) „ee-e444 3,87 3,94 


* Imama bulių, įrašytų į kilmės knygas, 
motinų produkcija (atmetus motinas, jaunesnės 
kaip 3 veršių) 


Produktyviausia Lietuvos juodmargių 
veislės karvė Planeta 8 davė per metus 
8337 kg 3,7695 riebumo pieno, arba 
313,4 kg pieno riebalų (1953), Viešnia 
538— 8063 kg 3,459) riebumo pieno, 
arba 278,9 kg pieno riebalų (1959), Mil- 
da 245 —7054 kg 4,2795 riebumo pieno, 
arba 301,6 kg pieno riebalų (1961). Pro- 
duktyviausios šios veislės G. bandos 
yra Gyvulininkystės in-to (Radviliš- 
kio rj.) ir Žemdirbystės in-to (Kėdai- 
nių Ij) eksperimentiniuose ūkiuose, 
Kapsuko rj. „Atžalyno“ taryb. ūkyje ir 
„Šešupės“ kolūkyje. Lietuvos ir kt. veis- 
lių juodmargiai G. 1964 pr. sudarė dau- 
giau kaip 5095 visų veislinių Lietuvos 
visuom. sektoriaus galvijų. Lietuvos 
juodmargių veislė susiformavo, Lietuvos 
vietinius G. gerinant Olandijos juod- 
margiais, Ostfrizais, Švedijos juodmar- 
giais, iš dalies Jutlandijos juodmargiais. 
Pirmieji Olandijos juodmargių veislės 
galvijai Lietuvoje žinomi jau XVII a. 
pirmojoje pusėje; daugiau jų įvežta nuo 


XIX a. antrosios pusės. XX a. pirmojojė 
pusėje į Lietuvą įvežta ir kitų veislių G. 
Savarankiška veisle Lietuvos juodmai“ 
giai G. pripažinti 1949. Siekiant spa“ 
čiau gerinti jų produktyviąsias bei ek5“ 
terjerines savybes, į Tarybų Lietuvė 
1959—61 įvežta Olandijos juodmargi“ 
(106 buliai ir 696 telyčios). 4 

Produktyviausia Lietuvos žalųjų Vel“ 
lės karvė Vila 37 davė per meti“ 
11191 kg 3,8695 riebumo pieno, arbė 
432 kg pieno riebalų (1953), Žemuo 
gė 98 — 9031 kg 4,4095 riebumo pien?: 
arba 397 kg pieno riebalų (1953). PIO 
duktyviausios šios veislės G. bandos YIė 
Bariūnų kolūkyje (Joniškio rj.), GIUZ“ 
džių ž. ū. technikumo mokomajame ŪKY“ 
je, Lyberiškio taryb. ūkyje (Panev“ 
žio rj), Žemdirbystės in-to Joniškėli? 
filialo eksperimentiniame ūkyje, Joni“ 
kėlio ž. ū. technikumo mokomajaM“ 
ūkyje, Leonpolio taryb. ūkyje (Ukmer 
gės rj.). Lietuvos ir kt. veislių žali?!! 


dy“ 
95 


mų pasitaiko tuberkuliozė, bruceliož“: 
kerpančioji dedervinė, infekcinis Va? 
nitas, snukio ir nagų liga (reta), G. PLC, 
auglio paratifas; invazinės — A 
liozė, diktiokauliozė, virškinamojo U3“ 
to strongiliatozės, paramfistomozė, DP 


4 1 ]ė5 
nių veislė 

Galvijai: 1 ir 2 — Lietuvos juodmargių veislės bulius ir karvė; 3 ir 4 — Lietuvos žaluji (E 

bulius ir karvė 


dermozė, trichomonozė. Taryb. metais, 
Pagerėjus sanitarinėms sąlygoms ir ve- 
terinarinei G. priežiūrai, ligų, ypač už- 

Iečiamų, gerokai sumažėjo. 

„G. AUGINIMAS. Archeologinių tyri- 
nėjimų duomenimis, Lietuvos teritorijos 
Byventojai jau II t-mečio pr. m. e. pra- 
žioje turėjo prisijaukinę galvijų. Kro- 
tikose ir kt. istoriniuose šaltiniuose nuo 

a. Lietuvoje minimi jaučiai, karvės. 
€ to, dokumentuose užtinkama, kad 

Tyžiuočiai užpuolimų metu iš Lietuvos 
Pasigrobdavę tūkstančius G. Valakų re- 
Ormos metu (XVI a.) prie kiekvieno 
Valst. palivarko buvo įsakyta laikyti 
bent po 20 karvių. Daug G. laikyti bu- 
Yo stengiamasi svarbiausia dėl mėšlo. 

G. laikymą pienui bei mėsai daugiau 
dėmesio atkreipta tik nuo XIX a. pa- 

algos. 1901 buvo parengta pirmoji Lie- 

Uvoje Olandijos veislės G. kilmės kny- 
Ra. 1909 pradėta organizucti G. pieno 
Produkcijos kontrolė. Burž. Lietuvoje 

Uožiniuose ūkiuose buvo laikoma po 
“eliolika ar keliasdešimt karvių, o ma- 
žažemiai valstiečiai jų tegalėjo išlaikyti 

OS Po vieną. Buožiniai ūkiai pieno pro- 
Čuktus realizuodavo pieninėse, 0 maža- 
“emiai daugiausia turguje. 1922—24 bu- 
Vo įkurtos trys G. auginimo d-jos: Olan- 

Ijos, Žalųjų ir Vietinių. Nuo 1923 vei- 

€ Lietuvos Centrinė galvijų kontrolės 
Tatelių s-ga. 1933 visos G. gerinimo d-jos 

Uvo sujungtos į Lietuvos galvijų augi- 

Imo ir kontrolės ratelių s-gą. Šios drau- 
šijos ir sąjungos padėjo tobulinti G. 
Veisles ir vystyti veislinių G. augini- 
mą daugiausia dvaruose ir buožiniuose 

lUose. 1939 kontroliuojamos karvės 

Rar apie 795 visų Lietuvos karvių. 
142039 iš karvės primelžta apie 
S 00—1500 kg pieno (1937 Vilniaus vai- 

adijoje 700—800 kg). Vok. faš. oku- 

acijos metais, palyginus su 1938—39, 
. sumažėjo 53,69 (tame tarpe kar- 

lų 44,975). 

2 lent, Galvijų skaičius ir tankumas Lietuvos 

TSR teritorijoje (visų kategorijų ūkiuose) 


Bendras Skaičius šimtui 
skaičius hektarų ž. ū, 
Metai (tūkst.) naudmenų 
(Li) 
visų tik visų tik 
š galvijų | karvių | galvijų karvių 
1914 1025 aa 23,4 „a 
0 1330 | 875 30,0 19,8 
182 617 428 14,4 10,0 
Ie 817 491 21,4 12,8 
65 1385 809 36,6 21,3 


k Po Didžiojo Tėvynės karo, kuriantis 
Olūkiams ir tarybiniams ūkiams, pra- 
ŠlO vystytis visuomeninė gyvulininkys- 
Visuom. sektoriaus ūkiuose G. pa- 
(tusėjo nuo 347 300 (1953) iki 802500 
ša 63). Jau 1953 respublikos visuom. 
via Oriaus ūkiuose iš karvės primelžta 
— 1424 kg. 1958 šešioms kolūkių bei 
„Ybinių ūkių melžėjoms (A. Kočeriagi- 
Ra R. Launikonienei, E. Mikalauskai- 
+» B. Saukalienei, G. Vyšniauskaitei, 
Vosylienei) suteikti Socialistinio 
atbo Didvyrių garbės vardai. 
Galvijininkystė yra pagrindinė Lie- 
Vos TSR produktyviosios gyvulinin- 
Ystės šaka, 1965 pr. Lietuvoje buvo 


iš viso 1384 500 G., tame tarpe kol- 
ūkiuose 575300, tarybiniuose ir kituo- 
se valst. ūkiuose 263 500. Iš vienos kar- 
vės 1964 primelžta visuom. sektoriaus 
ūkiuose vid. 2020 kg. 1963 buvo 191 092 
kontroliuojamos karvės (apie 3,5 karto 
daugiau, negu 1939). Geriausi Lietuvos 
juodmargių ir Lietuvos žalųjų G. veis- 
liniai buliai yra surinkti 27 valstybinėse 
veislininkystės stotyse; šių bulių sėkla 
1964 apsėklinta 619) visų kolūkių ir 
taryb. ūkių karvių. G. veislių tobulini- 
mo ir jų auginimo moksl. tyrimai vyk- 
domi Gyvulininkystės in-te, iš dalies 
Žemės ūkio ir Veterinarijos akademijo- 
se, o ligų ir kovos prieš jas priemonių 
tyrimai — Veterinarijos in-te ir Veteri- 
narijos akademijoje, iš dalies Zoologijos 
ir parazitologijos in-te. Gyvulininkys- 
tės in-te tvarkomos ir G. valstybinės kil- 
mės knygos: Lietuvos juodmargių (iki 
1964 išleista 5 tomai) ir Lietuvos žalųjų 
(išl. 6 tomai). 

Ž. Gyvulininkystė, Mėsos pramonė, 
Pieno pramonė, Sūris, Sviestas, Veisli- 
ninkystė, Zootechnika. 

Lit: R. ŽZebenka, Karvių pieningumas ir 

veislininkystė, V., 1952; J. Kuosa [ir kt.], Svar- 
biausieji Lietuvos juodmargių galvijų tobuli- 
nimo klausimai, V., 1954; J. Petraitis, Lietu- 
vos TSR pietryčių rajonų vietinių galvijų bio- 
loginės ypatybės, ūkinės savybės ir priemo- 
nės jiems pagerinti, V., 1955; V. Januškevi- 
čius, Galvijininkystės vystymo Lietuvos TSR 
kolūkiuose klausimai.— LTSR MA Ekonomikos 
instituto darbai, t. 2 (Žemės ūkio ekonomikos 
klausimai), V., 1956; Lietuvos juodmargių 
veislės galvijų tobulinimas, V., 1958; M. Gre- 
gorauskas, Tarybų Lietuvos žemės ūkis 1940— 
1960, V., 1960; R. Zebenka, Olandų juodmargiai 
Lietuvos TSR veislininkystės stotyse, V., 1961; 
A. Vitkūnienė, Galvijininkystės produkcijos 
savikainos mažinimo galimybės Lietuvos TSR 
tarybiniuose ūkiuose, V., 1962; J. Petraitis, 
Lietuvos žalieji galvijai, t. 1, V., 1963; Tarybų 
Lietuvai 25 metai (Statistikos duomenų rinki- 
nys), V., 1965, 
GALVINIS — ežeras Alytaus rj., 12 km 
į v. nuo Merkinės, Nemuno deš. krante. 
Plotas 11 ha. Ežeras rininis, ištįsęs iš 
v. į r; ilgis 800 m, didž. plotis 250 m, 
kranto linijos ilgis 1870 m. Krantai 
aukšti, statūs. Ežeras verslovinis; žu- 
vies 1962 sugauta 9 kg/ha (daugiausia 
karšių). 


GALVOS DANGA. Archeologiniais duo- 
menimis, vienas seniausių lietuvių vyrų 
ir moterų galvos apdangalų buvo vil- 
nonės kepurėlės, kurių liekanų randa- 
ma jau pirmųjų mūsų eros amžių ka- 
puose. Vyrų kepurėlės buvo gražinamos 
tik žalvarinėmis skardelėmis ties kakta, 
moterų puošiamos daug daugiau: žalva- 
rinėmis sankabėlėmis arba antsmilki- 
niais. Buvo ir nuometų su pabriuvėliais 
ir apgalvių. Puošnias kepurėles ir ap- 
galvius dėvėjo jaunos merginos, nuome- 
tus — ištekėjusios moterys. Kad moterų 
ir merginų G. d. buvo skirtinga, patvir- 
tina ir vėlesnių laikotarpių duomenys. 
XVII-XIX a. rašytiniai šaltiniai ir mu- 
ziejinė medžiaga rodo, kad netekėjusių 
merginų G. d. buvo vainikai ir skare- 
lės. Vainikai (Dzūkijoje vadinami raiš- 
tukais, r. Aukštaitijoje — pakalkėmis, 
Žemaitijoje — rangėmis, Užnemunėje — 
kasinyčiomis), nešioti visoje Lietuvoje, 
buvo siuvami iš juostelių, kaspinų, 
rinktinių juostų, puošiami karoliukais, 


GAL—GAL 521 


mezginiais, kaspinais ir juostelėmis, ku- . 
rios nutįsdavo per pečius iki juosmens. 

Zanavykės mėgusios iš spalvotų karo- 

liukų supintus 1—7 cm pločio vainikė- 

lius, vad. karieliniais, Užnemunėje ir 

Aukštaitijoje buvo nešiojami brokatinių 

sidabrinio ir auksinio atspalvio kaspinų 

vainikėliai (Užnemunėje jie vadinti tra- 

somis, Aukštaitijoje — galionais). Būdin- 

gas XIX a. klaipėdiečių galvos papuoša- 

las buvo juodas aksominis kaspinas. 

Liet. liaudies dainose apdainuota galvos 

puošmena buvo rūtų vainikas ir kasų 

kaišymas gėlėmis. Minėtieji merginų 
galvos papuošalai buvo skiriami šven- 

tėms ir įvairioms iškilmėms. Kasdieninė 
XIX a. galvos danga buvo pirktinės ir 

naminės skarelės, tebenešiojamos ir 

dabar. 

Tradicinė moterų G. d. buvo įvaires- 
nė. XIX a. moterų galvos dangai pri- 
klausė nuometai, kepurėlės, antkakčiai 
ir skarelės. Nuometas, arba palmetis, 
buvo nešiojamas iki XIX a. vidurio, 
o šiaurės rytų Lietuvoje —iki XIX a. 
pab. Iki pat XIX a. pab. buvo dėvimos. 
kepurėlės, kurios XVII a. R. Prūsijos lie- 
tuvių, pasak T. Lepnerio, vadintos ky- 
kais. XIX a. viduryje Veliuonos apy- 
linkės valstiečių kepuraites išvardija 
A. Juška „Svotbinėje rėdoje“. Tai mu- 
turas, gobtuvas, raginė, kapuzinė, baro- 
ninė ir kepurikė su galionu, siūtos iš ge- 
lumbės ar aksomo, tik skirtingų formų, 
dėvėtos ne tik vestuvėse, bet ir išeigi- 
nėmis dienomis, net kasdien. XIX a. pab. 
kepurėlės dar buvo nešiojamos beveik 
visoje Lietuvoje, tik po skarelėmis, žino- 
mos čepčių (čepčiukų), čipkų (čipkelių), 
kepurėlių, koptūrų vardu. Jas siuvo iš 
baltos ar margos medvilninės medžiagos, 
puošė mezginiais, klosteliais, kaspinu- 
kais, kurie, apsigobus skarele, buvo iš- 
traukiami ant kaktos. Kai kur valstietės 
mėgo iš baltų lininių siūlų megztas ar 
ažūriniu raštu pintas lengvas kepurėles, 
daugiausia sutraukiamas ant pintos Vir- 
velės ir surišamas ant pakaušio po ka- 
sontis. Turtingesnės įsigydavo vieną kitą 
pirktinę, megztą iš spalvotų vilnonių 
siūlų kepurėlę. Pirktinių kepurėlių for- 
ma ta pati, tik užpakalyje jos buvo už- 
baigiamos dviem ilgomis megztomis 
juostomis — šerpėmis, kabančiomis už 
nugaros arba atmetamomis į priekį. Be 
kepurėlių, Dzūkijos ir Užnemunės vals- 
tietės po skarelėmis nešiojo antkaktį 
(inkaktį). Tai buvo neaukštas, 3—4 cm 
pločio vainikėlis, puošiantis tik prieš- 
akinę galvos dalį, padarytas iš kaspinų, 
krakmolinto tiulio arba šilko, nusagsty- 
tas karoliukais, spalvotais siūlais, megz- 
tomis rožytėmis. Antkakčiu dažniausiai 
puošdavosi svočios vestuvėms. Su ska- 
relėmis antkakčiai buvo komponuojami 
dvejopai: skarele gaubiamasi viršun: 
antkakčio, surišant ją pasmakrėje, arba 
trikampiu sulenkta skarelė prisiuvama 
prie antkakčio kraštelio. Skarelės buvo 
ryšimos baltos, rečiau gėlėtos. XX a. pr. 
kepurėlės palaipsniui išnyko, ir pagrin- 
dine moterų G. d. liko nedidelės (70 X70, 


522 GAL—GAM 


80 X80 cm) skarelės (skepetaitės) ir vil- 
nonės skaros žiemai. 

Vyrai nuo seno dėvėjo kepures ir 
skrybėles. Būta kailinių, veltinių ir me- 
džiaginių kepurių. Žiemą daugiausia bu- 
vo nešiojamos lapės ar kiškio kailiu 
pamuštos lapinės (ausinės kepurės) ir 
veltinės skrybėlės, kurias vėlė iš vals- 
tiečių duodamų vilnų keliaujantys skry- 
bėlininkai. XIX a. ir XX a. pr. buvo 
paplitusios apvalios pirktinės kepurės su 
blizgančiu snapeliu („kaškietai“). Prade- 
dant XX a. trečiuoju dešimtmečiu, be- 
veik visa vyrų G. d. buvo perkama par- 
duotuvėje arba siuvama vietos siuvėjų. 
Tai įv. fasonų kepurės, rečiau fetrinės 
skrybėlės. Iki šiol vasarą mėgstamos 
šiaudinės skrybėlės, ypač karščių metu 
dirbant laukų darbus. 


Lit.: M. Glemžaitė, Lietuvių tautiniai drabu- 
žiai, V., 1955; R. Volkaitė-Kulikauskienė, Se- 
novės lietuvių moterų galvos danga ir jos pa- 
puošalai.—,,Iš lietuvių kultūros istorijos“, V., 
1959; Lietuvių etnografijos bruožai, V., 1964. 


ili 
Leisk 


GALVOŽERIS — ežeras Trakų rj., 
7,5 km į r. nuo Onuškio. Plotas 20 ha, 
ilgis 700 m, didž. plotis 400 m, didž. 
gylis 5 m. Krantai žemi, pelkėti, apaugę 
krūmais. Yra 0,06 ha sala. Išteka Speng- 
la (Merkio intakas). Ežeras verslovinis; 
priklauso Arvydų žuvininkystės ūkiui. 


GAMPERIS Anatolijus [g. 1908.VII.7 
Oriole] — gydytojas akušeris ginekolo- 
gas, medicinos mokslų kandidatas (1959). 
1936 baigė Vilniaus un-tą. 1936—46 gy- 
dytojas Vilniaus ligoninėse. Nuo 1947 
Vilniaus un-to akušerijos-ginekologijos 
katedros asistentas, Paskelbė mokslinių 
straipsnių akušerijos-ginekologijos klau- 
simais. 


GAMPERIS Jurgis [g. 1916.IX.12 Sla- 
vianskojėje (Krasnodaro kr.)] — gydyto- 
jas -ftiziatras, medicinos mokslų dakta- 
ras (1965). 1941 baigė Kauno un-tą. 
1945—49 Trakų aps. sveikatos apsaugos 
sk. vedėjas, nuo 1949 Resp. tuberkulio- 
zės in-to Vilniuje direktorius. Nuo 1951 
TSKP narys. Paskelbė apie 30 moksl. 
straipsnių tuberkuliozės klausimais. Nuo 


Galvos danga: 1, 2 — čepčiai; 
3 — svočia su antkakčiu; 
4 — kepurėlės; 5 — kasiny- 
čia; 6 — nuometuota aukštai- 
tė; 7 — ausinė kepurė; 8 — 
šiaudinės skrybėlės 


1952 Lietuvos TSR Ftiziatrų d-jos Pir“ 
mininkas, nuo 1957 Visasąjunginės Iti- 
ziatrų d-jos valdybos narys. 


„GAMTA“ — gamtos mokslų žurnalas: 
ėjęs 1936—40 Kaune. Leido Lietuvos 
Gamtininkų d-ja. Redagavo A. ŽviIO“ 
nas, J. Dagys. Kasmet išeidavo 4 543: 
Žurnalas populiarino mokslo žinias: 
nagrinėjo dėstymo metodikos klausimus: 
Daugelyje straipsnių gamtos mokslų 
klausimai nušviečiami materialistiniu p0“ 
žiūriu, Bendradarbiavo K. Baršauskas: 
P. Brazdžiūnas, T.. Ivanauskas, J. Matt“ 
lis, M. Natkevičaitė, P. Slavėnas, K. SI€“ 
ževičius, J. Šopauskas, G. Zimanas 
ir kt. 


GAMTOS APSAUGA — kompleksas tel- 
sinių, biologinių, ekonominių ir techni“ 
nių priemonių gamtos turtams raciona“ 
liai naudoti, gausinti ir saugoti. Vie! 
pirmųjų saugomų gamtos objektų Lie“ 
tuvos teritorijoje buvo „šventosios £!“ 
rios“, Pvz., „šventoji giria“ prie Nev“: 
žio minima 1398 Salyno sutartyje. Ta! 
buvo miškai, turintys ne tik kulto, bė! 
ir ūkinę ar gynybinę reikšmę. Juos“ 
buvo draudžiama kirsti medžius, MC“ 
džioti, be reikalo vaikščioti ir daryti 
takus. Jogailos valdymo metais buvo SU“ 
varžyta stumbrų ir briedžių medžioklė: 
uždrausta naikinti kukmedį. „Valaki 
įstatyme" (1557) numatyta miško naudo“ 
jimo, medžioklės, grybavimo, uogavim?: 
apyniavimo tvarka; buvo reikalaujama: 
kad „vienoje vietoje mišką kirstų, 0 K!“ 
toje želdytų“, be to, „balandžio, ge£U“ 
žės ir birželio mėnesiais jokiomis pr“ 
monėmis nežvejoti ežeruose, tik žuvis 
veisti juose reikia". Miškų ūkio, M“ 
džioklės, bitininkystės, žuvavimo ir šič“ 
navimo klausimus nagrinėjo atski/aš 
Lietuvos Statuto (1588) skyrius, kuriam“ 
nurodomos ne tiktai žemės valdytoji 
teisės ir pareigos, bet ir piniginės bau“ 
dos už padarytą žalą. Pirmuosiuose t€! 
sės nuostatuose buvo daugiau dėmes!? 
skiriama faunos naudojimo tvarkai, Ja 
gu miškų apsaugai. 1641 Vladislav? 
Vazos išleistoje karališkųjų girių OIC“ 
nacijoje pirmoji vieta jau skiriama M!“ 
ko apsaugai. 1846 Sūduvoje buvo 1 
skirti žvėrių apsaugos rezervatai ir NU 
statyti medžiojimo terminai bei būda“ 
Miškų apsaugai teigiamos reikšmės tu 
rėjo 1888 „Miškų apsaugos įstatymėi; 
Nors feod. ir kapit. laikotarpiu VĖ ti 
nuostatai miškams ir faunai sauBO““ 
tačiau gamtos turtai dėl stambiųjų Žo 
valdžių savavaliavimo sparčiai nyko: di- 
baudžiavos panaikinimo (1861) VPS 
deliu mastu pradėta kirsti miškus: * 
žėjant miškų plotams, nyko sta 
žvėrys ir paukščiai. XIX a. pab. af 
va jau buvo mažai miškinga šalis. iš 
zerinės okupacijos laikotarpiu buvo Ap 
kirsta 58 000 ha miško. Tarybų val 7 
Lietuvoje 1919 išleido dekretą dėl Ti 
kų apsaugos. Dekretu buvo besalYĖ 
kai draudžiami bet kurie augančio M“ 
ko kirtimai. Buržuazinė Lietuvos. 25 
riausybė visus biudžeto negalaviši i 
daugiausia dengė pajamomis iš MI5 
Per burž. valdymo laikotarpį iškŲ 
260000 ha miškų, o apželdinta 


25 900 ha. Apsauginių miškų buvo ma- 
as valstybinių 8300 ha, privačių 
00 ha. Medžioklės ūkiui ir žuvinin- 
BiSiei Pakankamo dėmesio nebuvo ski- 
lama. Gamtos apsauga rūpinosi dau- 
Šiausia atskiri asmenys, ypač prof. 
„ Ivanauskas. Vok. faš. okupacijos me- 
as vėl padaryta nuostolių miškams: iš- 
"sta daugiau kaip 50 000 ha. 
fOo D. Tėvynės karo Lietuvoje imtasi 
Yžtingų priemonių gamtos turtams gau- 
inti, tvarkyti ir saugoti. 1946 patvir- 
Los pirmosios pokario metais medžiok: 
o t. p. žvejybos taisyklės (ž. Žu- 
inkystė). Atkurtas Žuvinto rezerva- 
p 1947 įkurta Medžiotojų d-ja. 1954 
Vorganizuoti medžioklės draustiniai, 
Okslinėms G. a. problemoms spręsti ir 
Ytimams koordinuoti 1956 prie Lietuvos 
R MA Prezidiumo sudaryta G. a. ko- 
"isija, 1957 įsteigtas Gamtos apsaugos 
Das prie Lietuvos TSR MT, rajonuo- 
— valstybinės G. a. inspekcijos. 1958 
€tais Lietuvos teritorijoje esantys par- 
a kurie turi kultūrinę, estetinę, archi- 
r tūrinę ar dendrologinę vertę, pa- 
A bt neliečiamu žaliuoju respublikos 
vial. Tarp jų yra, pvz., Vingio parkas 
baaiūje, Kauno Ąžuolynas, Užtrakių 
kas (Trakų rj.), Žagarės parkas. 1959 
raaintas Gamtos apsaugos įstatymas. Jis 
a Akalauja planingai ir ekonomiškai 
| Udoti bei saugoti gamtos turtus, nuo- 
+ Juos gausinti, išsaugoti gamtos pa- 
ūklus, krašto savitumą bei grožį, su- 
ryti darbo žmonėms sąlygas sveikai 
ė uUltūringai ilsėtis gamtoje, Įstatymas 
audžia ūkinę ar kitokią veiklą, kuria 
kinami arba neracionaliai naudojami 
„ūtos turtai, teršiami vandenys, oras, 
kino „Poilsio bei kurortinės vietos, nai- 
Buko: želdiniai, žuvys, žvėrys ar 
Ščiai. Tais pačiais metais Lietuvos 
ab MT patvirtino priemones kovoti su 
Mosferos oro teršimu. 1960 metais 
i Seni, įdomūs savo forma arba su 
kuras YKiais susiję medžiai, turintys 
Vera 1nS-turistinę, estetinę ar mokslinę 
S. paskelbti saugomais gyvosios 
sa00S paminklais. Tarp jų — storiau- 
Glitis respublikoje Stelmužės ąžuolas, 
šį, Kių ąžuolas (Vilniaus rj.), seniau- 
A Lietuvos obelis (Noreikiškių apylin- 
šS Prie Kauno), aukščiausia eglė (Pu- 
R šile), šešiolikakamienė Papilės lie- 
ių 8 drevėtos pušys Varėnos rj.— sen. 
Naska KyStės palikimas. Palangos parkas 
Vaga Dtūs botanikos parku. Įsteigtas 
šos dens resursų naudojimo ir apsau- 
1965 tas prie Lietuvos TSR MT (nuo 
Melį Jo funkcijas vykdo Lietuvos TSR 
org toracijos ir vandens ūkio m-ja). Su- 
šata zUoti gamtiniai draustiniai: land- 
Jao landšaftiniai-istoriniai, geologi- 
jaių Ornitologiniai, botaniniai-zoologi- 
ži I botaniniai. Patvirtintos mėgėjiškos 
A taisyklės. Sudarytas sąrašas ne- 
Beisjos gamtos paminklų, prie kurių 
„“Iti 88 geologiniai objektai. Tarp jų 
tyėį etinas didžiausias Lietuvoje Bars- 
(Ant „akmuo (Skuodo rj.), Puntukas 
al vykščių rj.), karstinė įgriova „Karvės 
je) ( iržų rj.), Šeškinės ozas (Vilniu- 
<. Šaltinis „Karalienės liūnas“ (Anykš- 
ti.), Nidos kopos, Nemunėlio dolo- 


mitinė atodanga (Biržų rj), Papilės 
atodanga (Akmenės rj.). 1961 Lietuvos 
TSR MT patvirtino priemones dirvoms 
nuo erozijos apsaugoti. Įsteigta Lietuvos 
Gamtos apsaugos d-ja. 1962 paskelbta 
instrukcija dėl vaistinių augalų raciona- 
laus naudojimo ir apsaugos (nustatytas 
jų rinkimo laikas, būdai) ir saugomų 
augalų sąrašas. Respublikoje reti ar spar- 
čiai nykstantys augalai suskirstyti į 3 
grupes: labai retus augalus (pajūrinė 
zunda, pajūrinis sotvaras, ežerinė slepi- 
šerė ir kt — iš viso 23 rūšys), saugomus 
visoje Lietuvos TSR teritorijoje, retus 
(bekotis ąžuolas, beržas keružis, miškinė 
lelija, plačialapė rusvuolė ir kt.— iš viso 
111 rūšių), saugomus gamtiniuose draus- 
tiniuose, ir augalus, kurių naudojimas 
yra reguliuojamas (vaistiniai, techniniai 
augalai ir kt.— iš viso 42 rūšys). 1963 
nustatyta tvarka rinkti riešutams ir miš- 
ko uogoms: juos galima rinkti tik visai 
prinokusius ir taip, kad nenukentėtų 
lazdynai bei uogienojai. 

Per laikotarpį po D. Tėvynės karo 
Lietuvoje reaklimatizuotas bebras, vėl 
pradėjo perėti gulbės, aklimatizuota ka- 
nadinė audinė, dėmėtasis elnias, ondat- 
ra, aklimatizuojamos žuvys peledės, ster- 
lės, sazanai. Dėl apsaugos ir biotechni- 
nių priemonių pagausėjo briedžių, šer- 
nų, stirnų, ūdrų, kiaunių. Kasmet res- 
publikoje organizuojami sodų sodinimo 
ir apželdinimo mėnesiai (ž. Dekoratyvi- 
niai ir apsauginiai želdiniai), kurių metu 
miestuose, įmonių teritorijose, pakelėse 
visuomeniniais pagrindais pasodinama 
šimtai tūkstančių dekoratyvinių medžių 
ir krūmų. 1945—64 apželdinta mišku 
296 000 ha (ž. Miško ūkis). 

Lit.: Gamta ir jos apsauga, V., 1958, 


GAMTOS MOKSLŲ IR TECHNIKOS IS- 
TORIJOS KOMISIJA — komisija prie 
Lietuvos TSR MA Prezidiumo, koordi- 
nuojanti ir registruojanti respublikoje 
darbus mokslų istorijos klausimais. Su- 
daryta 1950. Nuo 1959 į ją įtraukti visų 
MA institutų ir kitų respublikos mokslo 
įstaigų atstovai. Komisijos branduolį su- 
daro biuras (pirm. prof. P. Slavėnas). 
Rengia spaudai darbų mokslų istorijos 
klausimais rinkinius (1960 išėjo „Iš 
mokslų istorijos Lietuvoje“, t. 1), orga- 
nizuoja tais klausimais konferencijas, 
atskirų mokslininkų ir mokslo įstaigų 
jubiliejinius minėjimus. M. Lomonosovo 
250 gimimo metinėms išleido straips- 
nių rinkinį „M. Lomonosovas". Latvijos 
TSR MA įkurtame Rygoje Stradinio 
medicinos istorijos muziejuje suorga- 
nizavo nuolatinę ekspoziciją iš Lietu- 
vos medicinos istorijos. Nuo 1959 įsi- 
jungė į pasaulinę senų mokslo prie- 
taisų, turinčių istorinę reikšmę, inven- 
torizaciją. 


GANDINGA, Gondinga, — kaimas Plun- 
gės rj., Nausodžio apyl, 5 km į p. v. 
nuo Plungės, Babrungo deš. krante. 
101 gyv. (1959). Prie kaimo, Babrungo 
krante, yra Gandingos piliakalnis. Bab- 
rungo slėnio atkarpa su G. piliakalniu 
ir kt. archeologiniais paminklais pa- 
skelbta landšaftiniu-istoriniu draustiniu. 


GAM-— GAN 


Gandingos piliakalnis 


Piliakalnio vakaruose supiltas aukštas py- 
limas, kuris, rytų link žemėdamas, apsupa be- 
veik visą piliakalnio aikštelę, todėl ji atrodo 
įdubusi. Aikštelės ilgis 117 m, plotis v. gale 
66 m, į rytus mažėja; šlaitai statūs; kultūrinis 
sluoksnis gana žymus. Rasta XII-XIII a. dir- 
binių. Piliakalnio v. papėdėje buvusi sodyb- 
vietė ir amatininkų dirbtuvių vieta. Čia ran- 
dama daug geležies gargažių. 0,5 km į š. nuo 
piliakalnio yra 2 kalvos, vad. pilikėmis. Nuo 
jų apie 150 m į š. v. yra vietovė, vad. Pa- 
sklepiais; ten buvo sen. sodybos, 

G. pilis minima XIII a. Ji vaidino ne- 
mažą vaidmenį kovoje su kryžiuočiais. 
XIII-—XVIII amžiuje G. buvo valsčiaus 
centras. 1529—67 G. minima neprivile- 
gijuotųjų Lietuvos miestų sąraše. Pagal 
1567.IX.6 seimo nutarimą G. mokėjo 
15 kapų sidabrinės mokesčio (kaip ir 
Ukmergė, Telšiai, Plateliai). 1691 inven- 
toriuje minimas nedidelis G. dvarelis ir 
kaimas, priklausę G. pavietui; kaime 
buvo 9 valstiečių kiemai, 

Lit: Šiaulių metraštis, Šiauliai, 1933 
Ip. 24—36]. 


GANDRAI, gužai. Lietuvoje gyvena dvi 
gandro rūšys: baltasis G. (Ciconia cico- 
nia) ir juodasis G. (C. nigra). Baltieji G. 
labiausiai paplitę Lietuvos vakaruose ir 
Vidurio lygumoje, mažiausiai — rytuo- 
se. Į Lietuvą atskrenda paprastai kovo 
pab.— balandžio pr., išskrenda rugpiū- 
čio pabaigoje. Žiemoja Pietų Afrikoje. 
Lietuvoje 1958 jų perėjo 8811 porų, 
lizduose rasti 18 858 jaunikliai. Nuo se- 
no Lietuvoje baltieji G. globojami, apie 
juos sukurta nemaža tautosakos. Juodie- 
ji G. retesni, negu baltieji. Peri dides- 
niuose miškuose, ypač Kėdainių, Pane- 
vėžio, Jurbarko, Šilutės, Tauragės Ij. 
Atskrenda ir išskrenda keliomis dieno- 
mis vėliau, kaip baltieji. Žiemoja Vid. ir 
P. Afrikoje. 1958 Lietuvoje rasta 322 jų 
lizdai. Visi G. naudingi kaip vabzdžių 
ir jų vikšrų, pelių naikintojai. G. nai- 
kinti draudžiama. 

Lit: "Mūsų tautosaka, t. 1, K. 1930 
[p. 17—48]; T. Ivanauskas, Apie žvėris ir 
paukščius, V., 1956 [p. 233—255]; T. Ivanaus- 
kas, Lietuvos paukščiai, kn. 2, V., 1959 
[p. 121—137]. 


: GANYKLOS. NATŪRALIŲ G. Lietuvoje 


1964 buvo 471700 ha, arba apie 1265 
visų Žž. ū, naudmenų. Daug jų yra men- 
ko našumo: supelkėjusių (4895), iš da- 
lies apaugusių jaunu mišku bei krūmais 
(2705), akmenuotų (696). 

KULTŪRINIŲ G. Lietuvoje 1964 bu- 
vo 188100 ha. Daugumos jų vidutinis 


524 GAN—GAP 


derlius 3000—4000 pašarinių vienetų iš 
1 ha; geresnės G. duoda 5000—6000, la- 
bai geros 10000—12000. Nusausintos 
G. kultūrinamos paviršiniu būdu (tręši- 
mas, dalinis įsėjimas) arba pagrindiniu 
(arimas, tręšimas, žolių mišinio sėjimas). 
Pirmasis būdas naudojamas nekrūmuo- 
tose, lygaus paviršiaus G., t. p. dobilie- 
nose; antrasis būdas — krūmuotuose, ne- 
lygaus paviršiaus įsavinamuose plotuose. 
Atsižvelgiant į dirvožemius, žolių mi- 
šiniai ganykloms (sėklų vid. norma 
28 kg/ha) sudaromi iš baltųjų, raudonų- 
jų ir rausvųjų dobilų, paprastojo garž- 
denio, tikrojo ir raudonojo eraičino, mo- 
tiejukų, šunažolės, pievinės miglės ir 
daugiametės svidrės. Metinis žolės der- 
lius mėnesiais paprastai pasiskirsto taip: 
gegužės 15—2595, birželio 25—3595, 
liepos 20—3095, rugpiūčio 10—2096, 
rugsėjo 5—1095 ir spalio 0—505. Racio- 
naliai tręšiant azotinėmis trąšomis, tvar- 
kingai užlaikant aptvarus, 0 sausais me- 
tais ir laistant, Lietuvos gamtinėmis są- 
lygomis derliaus pasiskirstymą galima 
žymiai reguliuoti. 

Nurodymų gerinti natūralias G. randama jau 
XVIII a. dvarų ekonominėse instrukcijose. Apie 
kultūrinių G. įrengimą 1819—25 rašė Vilniaus 
un-to prof. M. Očapovskis. XIX a. ir XX a. 
pradžioje natūralių G. plotas buvo daug di- 
desnis, negu dabar. XX a. pirmojoje pusėje 
G. plotai mažėjo dėl masiško kaimų skirstymo 
vienkiemiais, nes dalis G. buvo paversta ari- 
mais. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje 1913 
buvo 770 000 ha G., arba 1805 visų ž. ū. naud- 
menų, o 1939 — 526000 ha (1295). 1930—40 
Lietuvoje buvo įrengta daugiau kaip 41 000 ha 
sėtinių pievų ir kultūrinių G., kurių dauguma 
vok. faš. okupacijos metais buvo apleistos ar 


sunaikintos. G. kultūrinimas suintensyvintas 
nuo 1955. 
G. MOKSLINIAI TYRIMAI. Burž. 


Lietuvoje kai kuriuos pievų ir G. geri- 
nimo klausimus tyrė Ž. ū. akademijos 
(Dotnuvoje) prof. J. Tonkūnas ir Ž. ū. 
rūmų (Kaune) specialistai. Taryb. lai- 
kotarpiu G. įrengimo, priežiūros ir nau- 
dojimo tyrimai pradėti 1952—53 Dot- 
nuvos ir Radviliškio bandymų stotyse, 
vėliau ir kitose bandymų stotyse, Žem- 
dirbystės in-te, jo filialuose, Gyvulinin- 
kystės in-te, Hidrotechnikos ir meliora- 


cijos in-te, Lietuvos TSR MA Botani- 
kos in-te. 

Lit.: K. 3punruc, ĄoAroneTHMe KYALTYPH5Ie 

NnacTOMMa AuTBEHI (Hx yAO060peHnHe M HCIOAB30- 
Banne), BuABHIOC, 1964, 
GANYMAS. Nuo seno Lietuvoje žino- 
mas gyvulių ganymas miškuose. 1379 
Kęstučio ir Jogailos sutartyje su Kry- 
žiuočių ordinu buvo nustatyta, kad abie- 
jų šalių žmonės turi teisę galvijus ga- 
nyti girioje. Dar XVII-XVIII a. gyvu- 
liai Lietuvoje daugiausia buvo ganomi 
miškuose. Ganymas miškuose buvo už- 
draustas (ir tai su išimtimis) tik 1936. 
Be miškų, buvo ganoma dirvonuose, že- 
mapelkėse ir pievose, pavasarį — dar 
pūdyme, rudenį — ražienose. Paprastai 
viso kaimo gyvuliai būdavo ganomi 
bendrose ganyklose: karvės drauge su 
avimis ir ožkomis, kiti gyvuliai atskirai. 
Ganyta maždaug nuo balandžio iki lap- 
kričio mėn. Pavasarį buvo nusamdomas 
kaimo kerdžius (skerdžius), o jam pa- 
dėti, priklausomai nuo gyvulių skai- 
čiaus, skiriama keletas paauglių. Ker- 
džiumi būdavo pagyvenęs valstietis, ne- 
begalįs dirbti sunkių ž. ū. darbų, daž- 
niausiai grytelninkas. Arkliai ir jaučiai 
būdavo ganomi naktimis (ž. Naktigo- 
nė). Kapitalizmo laikotarpiu, valstiečiams 
skirstantis į vienkiemius, bendras gyvu- 
lių G. ėmė nykti. Stambiuosiuose ūkiuo- 
se buvo samdomi piemenys — bežemių 
ar mažažemių valstiečių vaikai. Iki ko- 
lektyvizacijos bendras G. išliko tik r. ra- 
jonų gatviniuose kaimuose. 

Ganymo sezonas Lietuvoje paprastai 
trunka 140—160 dienų; pradedama ga- 
nyti gegužės pirmojoje pusėje, kai žolė 
būna 8—10 cm aukščio, ir baigiama 
spalio antrojoje pusėje. Produktyvieji 
gyvuliai paprastai neganomi ilgiau, kaip 
iki spalio pradžios. Kolūkiuose ir taryb. 
ūkiuose gyvuliai ganosi arba palaidi, 
arba pririšti, arba aptvaruose; be to, 
kai kur naudojamas „elektros piemuo". 
Aptvarinė sistema respublikoje pradėjo 
plisti XX a. šeštajame d-metyje, tačiau 
dar mažai tepaplito (1962 buvo tik 
16 500 ha kultūrinių ganyklų su aptva- 
rais, t. y. apie 1295 visų ganyklų). Per 
vasarą aptvarinė kultūrinė ganykla nu- 
ganoma 4—5 kartus. Žolė po nuganymo 


Mechaninio melžimo agregatas Kirovo kolūkio ganykloje (Radviliškio rj.) 


pavasarį ir pirmojoje vasaros pusėjė 
atauga per 18—25 dienas, vasarą P“ 
30—35, rudenį per 35—45. 


Lit.: P. Matulionis, Miškuose galvijų ga 
mas, Šiauliai, 1921; P. Bugailiškis, Galvi“ 
ganymas ir piemenų būklė.—,,Gimtasal ES 
tas", 1935, Nr. 2; M. Katkus, Balanos gadYi, 
[V.], 1940 [p. 32—34, 41—42, 65—80|; V+ 7 
lius, Pirmosios gyvulių išginimo dienos paP jų 
čiai. —,LTSR MA darbai“, 1962, A 1; LietuV 
etnografijos bruožai, V., 1964, 


GANYPRAVA — kaimas Kelmės Il 
Kražių apyl, 10 km į v. nuo Kelmės: 
prie kelio į Kražius. 148 gyv. (1959) 
Aštuonmetė m-la (1946—49 pradinė: 
1949—62 septynmetė). G. dvaras MiN! 
mas 1582. 


GANSĖ — upė Kelmės rj, Ventos d€*: 
intakas. Ilgis 21 km, baseino plotū? 
115 kmž2, Išteka iš Varvalio ež. (7 
į š. v. nuo Kelmės). Teka į š. v. Įtešė 
į Ventą 318 km nuo jos žiočių, 5 

į v. nuo Šaukėnų. Intakai: dešinysiš— 
Mergupis, kairieji — Ramočia, SMeI“ 
upis. Vid. nuolydis 154 cm/km. Vid. 7 
bitas žemiau Mergupio 0,6 m?/s, ŽiotYš 
0,81 mš/s. 


GANSĖS I PĖLKĖ — pelkė Kelmės “ 
12 km į r. nuo Užvenčio, 6 km į P. na 
Šaukėnų. Plotas 395 ha. Plynraisiti 
žemapelkė, ištįsusi iš š. v. į p. T- 9P“ 
6 km Gansės (Ventos intako) senslėnis 
Durpių klodo didž. storis 3,2 m, VI“: 
1,34 m. Vyrauja alksninės ir medienint“ 
nendrinės durpės. Vid. susiskaidym“— 
3395, vid. peleningumas 25,29. DurP! 
ištekliai 3,9 mln. mš, 


GANSĖS II PĖLKĖ— pelkė Kelmės 7 
6 km į p. v. nuo Šaukėnų, į v. nuo kė Fr 
į Kražius, Gansės (Ventos intako) AT 
slėnyje. Plotas 179 ha. Plynraistin“ + 
plyninė žemapelkė. Durpių klodo Ž 
storis 2 m, vid. 0,93 m; vid. susiskaid? 
mas 3495, vid. peleningumas 3570: 
GANTAUNINKAI — kaimas Ignėl“ 
nos Ij., Tverečiaus apyl., 7 km į P. " 
Tverečiaus. 218 gyv. (1959). Per E 2 
teka Svyla (Birvėtos intakas), eina A 


tiškio—Vidžių kelias; iš r. prieina C9"“ 
tauninkų miškas. Pr. m-la. 
„kas 
GANTAUNINKŲ MISKAS — mMišk“ 
o A 


Švenčionių rajone, 7 km į š. nuo / 
tiškio, tarp Antanų ir Gantauninkt 
kaimų. Priklauso Ignalinos miškų Are, 
Adutiškio ir Gantauninkų girininkijo 2 
Plotas 1580 ha; iš jų 930 ha medys | 
360 ha pelkių (Adutiškio pelkės 02 S 
Reljefas banguotas. Dirvožemiai I o 
niai pelkiniai ir velėniniai gli€ I ai 
priemoliniai. Vyrauja kiškiakopūsti 
eglynai, kimininiai pušynai ir Vikis, 
beržynai. „Medynai daugiausia M! 
savaiminės kilmės. Beržynų ir 1yn 
nų yra po 2505, pušynų 2490, €£7 į 
1405, juodalksnynų 1296. Jaunuolių, 
sudaro 2905, pusbrandžiai medynai Me 
pribręstantieji 2105, brandieji 470 ymas 
dynų vid. bonitetas II, vid. skalS džiu 
0,7, vid. tūris 123 ktm/ha. Yra būė L, 
stirnų, lapių, usūrinių šunų. Miškas 
ploatacinis. 


Jais 
GAPSYS Vladas [g. 1932.1.2 JuodUP 
se (Radviliškio rj.)] — inžinieriuš 


€hanikas, Lietuvos TSR nusipelnęs inži- 
nierius (1964). 1955 baigęs Kauno Poli- 
€chnikos in-tą, dirbo jame ped. darbą. 
Uo 1959 dirbo šlifavimo staklių g-1oje. 
Uo 1961 Metalo piovimo staklių eks- 
Perimentinio mokslinio tyrimo in-to 
Ilniaus filialo vyriausiasis inžinierius. 
Uo 1963 TSKP narys. 


RARASIMAVIČIOTĖ Irena [g. 1928. 
25 Kaune] — aktorė. 1949 baigė Kau- 
O dramos teatro studiją. Mokydamasi 
Studijoje, 1948 buvo priimta į Kauno 
Tamos teatrą. Nuo 1954 Lietuvos TSR 
ademinio dramos teatro aktorė. 
Ani 
žam „ Betsi (L. Telstojaus „Švietimo vai- 
dėl. JV Beatričė (V. Šekspyro ,,„Daug triukšmo 
nieko"), Justė (J. Būtėno ir A. Kernagio 
za milau dangaus žydrumą“), Valia (A. Arbu- 
me „„Tai buvo Irkutske“), Kerola Katrir 
Ši, Viljamso „Orfėjus nusileidžia į pragarą“), 
Vi (M. Panjolio „„Topazas“) ir kt. 


PARBACIAUSKIENĖ Marija [g. 1927. 
29 Utenoje] — psichologė, pedagogi- 
Os mokslų kandidatė (1961). 1950 baigė 
"ilniaus Ped, in-tą. Nuo 1952 to paties 
to psichologijos katedros dėstytoja, 
0 1964 docentė. Nuo 1963 TSKP na- 
S. Paskelbė moksl. straipsnių mąstymo 
Psichologijos klausimais. 


SARBAITĖ Basė [g. 1908.III.16 Panevė- 
is] — revoliucinio judėjimo dalyvė. 
Ilusi iš amatininkų. 1926 įstojo į pogr. 
"MS kuopelę Panevėžyje. 1928 išvyko 
! Klaipėdą. 1929 ten buvo suimta ir už 

M. veiklą nuteista 6 metus kalėti. 


„alėja Panevėžyje, Ukmergėje, Kaune, 
ix „Jampolėje, Šiauliuose, Bajoruose, 


k forte. Nuo 1930 Komunistų partijos 
Arė. 1936—39 buvo 3 kartus kalinama. 
jos Suimta darbo žmonių demonstraci- 
6, vykusioje Kaune ryšium su Vil- 
S grąžinimu Lietuvai, ir ištremta 
“tams į Dimitravo priverčiamojo dar- 
ki Stovyklą. 1940 LKP Panevėžio aps. 
(Ig darbuotoja. LKP V suvažiavimo 
41) delegatė. 1941 Lietuvos TSR Pro- 
Uratūros skyriaus prokurorė, Hitleri- 
p Ss grobikams įsibrovus į Lietuvą, 
"sitraukė į Karagandą, kur dirbo įv. 
Tap S0Se. 1944—46 Lietuvos TSR Proku- 
Duos skyriaus prokurorė, 1946—47 
1941: lit-ros leidyklos redaktorė, 1947— 
Poligrafijos pramonės, leidyklų ir 

" YRų prekybos v-bos inspektorė ir sky- 
cijas vedėja. 1952—55 Istorijos-revoliu- 
nių, Muziejaus skyriaus vedėja. Pensi- 


(ARBALIAUSKAS Česlovas [g. 1920. 
Star Rožlaukyje (Jonavos rj.)] — ge0- 
kos as meteorologas, fizikos-matemati- 
tė mokslų kandidatas (1956). 1950 bai- 
tuv, Ilniaus un-tą ir pradėjo dirbti Lie- 
nes TSR Mokslų akademijoje, yra 
= Osferos fizikos sektoriaus moksl. 
„“radarbis. Paskelbė moksl. straips- 

atmosferos fizikos, klimatologijos ir 

Uolinės meteorologijos klausimais. 


(AkBAS Mendelis [1870 Ukmergėje — 
Ši I.21 Maskvojė| — revoliucinio ju- 
ao dalyvis../1888 apsigyveno Vil- 
Va Ie ir dirbo batsiuviu. Nuo 1891 daly- 

9 Vilniaus darbininkų socialdemo- 


kratų ratelių veikloje, 1892 padėjo or- 
ganizuoti batsiuvių kovos neleg. kasą. 
Policijai ją likvidavus, 1894 sukūrė 
naują kovos kasą žydų ir lenkų darbi- 
ninkų batsiuvių tarpe. 1896—97 su ki- 
tais organizavo masinius Vilniaus darbi- 
ninkų streikus. Už tai 1897.VI suimtas ir 
apie 2 metus kalintas Vilniaus kalėji- 
muose, o 1899 ištremtas 5 metams į Ja- 
kutiją. Išvežant tremtinius, Vilniaus dar- 
bininkai surengė polit. protesto demonst- 
raciją. Gyvendamas Čurančiuose, Viliuis- 
ke, drauge su kitais tremtiniais studijavo 
marksistinę lit-rą. Grįžęs 1904 iš ištrė- 
mimo, netrukus išvažiavo į užsienį, gy- 
veno Berlyne, Ženevoje, Paryžiuje, pa- 
laikė ryšius su Rusijos polit. emigrantais. 
1905.III—IV prisidėjo prie laikr. „Pro- 
letarskoje  delo“ leidimo Ženevoje. 
1906.IV grįžęs į Vilnių, dalyvavo odi- 
ninkų profs-gos legalioje ir nelegalioje 
veikloje, buvo jos v-bos narys. Po Le- 
nos įvykių 1912 drauge su kitais or- 
ganizavo Vilniaus darbininkų protesto 
streiką. Okupavus Vilnių vokiečiams, 
1915 išvyko į Ukmergę, 1916 subūrė 
jaunimą į kultūros-švietimo ratelį. Nu- 
slopinus Lietuvoje Tarybų valdžią, G. 
įsitraukė į pogr. rev. veiklą, padėjo 
LKP darbuotojams. Nuo 1920 Komunistų 
partijos narys. G. bute buvo laikoma 
kom. lit-ra, nakvojo part. kurjeriai. Pro- 
vokatoriaus išduotas, 1921 G. buvo su- 
imtas. Paleistas toliau dirbo rev. darbą. 
1923.XI emigravo į TSRS ir dirbo Mask- 
voje odos apdirbimo įmonėse. 


GARBAUSKAS Antanas [g. 1932.VIII.5 
Skapiškyje (Kupiškio rj.)] — dailininkas. 
1958 baigęs Lietuvos TSR Dailės in-to 
monumentaliosios tapybos studiją, dir- 
ba Vilniaus vid. meno m-loje, dalyvauja 
respublikinėse ir visasąjunginėse dailės 
parodose. Dirba vitražo srityje. G. kūri- 
niai pasižymi kompoziciniu išradingumu, 
dekoratyvumu, spalvų ryškumu. 
Vitražai: „Eglė žalčių karalienė“ (1958), 
„Leninas“ (1961), ,,„Afrikos rytas“ (1962), 
„Į šviesią ateitį“ (Lietuvos TSR Resp. bib- 


liotekos rūmuose, 1963), ,„Taikaus darbo sar- 
gyboje“ (1965) ir kt. 


GARBĖ Richardas [1857.III.9 Bredove — 
1927. 1X.22 Tiubingene] — vokiečių kal- 
bininkas, indologas, tyrinėjęs ir Lietuvių 
kalbą. Buvo Karaliaučiaus ir Tiubingeno 
un-tų profesorius. Labiausiai žinomas 
sanskrito tekstų kritiniais leidimais. 1884 
Getingene perspausdino mokslo reikalui 
K. Širvydo „Punktų sakymų“ pirmąją 
dalį, įvade trumpai aptarė šaltinio rašy- 
bą ir kalbos ypatybes. Dėl duomenų trū- 
kumo negalėjo tiksliau nustatyti K. Šir- 
vydo tarmės, bet jo kalbinės pastabos 
tebėra reikšmingos. 


GARBENIS Izidorius [1913 Trumplau- 
kėje (Skuodo rj.) — 1941.VII Ylakiuose 
(Skuodo rj.)] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš mažažemių valstiečių. 
Nuo 1934 Komunistų partijos narys, 
priklausė Vyžančių kuopelei (Mažei- 
kių aps.) 1936—39 dirbo Klaipėdoje 
darbininku, vėliau miško darbus Švento- 
sios uosto rajone. 1940—41 milicijos 
įgaliotinis Šventojoje. Hitlerininkų ir 
vietinių burž. nacionalistų nužudytas. 


GAR-GAR 


GARBĖNIS Petras [g. 1916.IV.19 Trump- 
laukėje (Skuodo rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš mažažemių 
valstiečių. 1926—37 tarnavo pas buožes. 
Nuo 1937 Komunistų partijos narys. 
Pogr. darbą dirbo Mažeikių apskrityje. 
1940—41 mokėsi propagandistų kursuo- 
se Kaune, vėliau buvo Mažeikių aps. 
prokuroru. 1942—43 kovojo Raudono- 
sios Armijos 16 liet. divizijoje. Baigęs 
Čkalove juridinius kursus, 1943—44 
dirbo Kostromos prokuratūroje. 1944— 
1945 Mažeikių aps., vėliau Vilkaviš- 
kio aps. prokuroras. 1949—53 Pagė- 
gių rj. prokuroro padėjėjas. 1954—60 
dirbo miško medžiagų paruošų darbus 
Vologdos srityje. Nuo 1960 darbininkas 
Šiauliuose. 


GARBĖS VARDAI — Tarybų Sąjungoje 
viena aukščiausių mokslo, meno, kultū- 
ros, liaudies ūkio veikėjų ir darbuotojų 
apdovanojimo bei paskatinimo formų. 
G. v. yra sąjunginiai ir respublikiniai, 
Sąjunginius G. v. steigia ir teikia TSRS 
AT Prezidiumas, respublikinius — sąj. 
respublikų AT prezidiumai. Iki 1965, 
I.1 sąjunginiai G. v. Lietuvos TSR 
suteikti 10 asmenų: 7 — TSRS liaudies 
artisto (B. Dauguviečiui, K. Petrauskui, 
J. Sipariu, B. Dvarionui, J. Švedui, 
G. Sabaliauskaitei, J. Stasiūnui), 3 — 
TSRS liaudies dailininko (A. Žmuidzina- 
vičiui, J. Mikėnui, V. Jurkūnui). Tarybų 
Lietuvoje G. v. pradėti steigti 1941. Iki 
1965.I.1 įsteigti ir suteikti šie res- 
publikiniai G. v.: liaudies artisto (įst. 
1941.IV.26) — 41 asmeniui, liaudies 
poeto (1954.III.18) — 4 asmenims, liau- 
dies dailininko (1954.III.18) — 10 asme- 
nų, liaudies rašytojo (1957.IV.11) — 
2 asmenims, nusipelniusio artisto (1941. 
IV.26) — 127 asmenims, nusipelniusio 
meno veikėjo (1941.IV.26) — 87 asme- 
nims, nusipelniusio mokytojo (1941. 
IV.26) — 432 asmenims, nusipelniusio 
gydytojo (1941.IV.26) — 63 asmenims, 
nusipelniusio mokslo ir technikos veikė- 
jo (1941.IV.26) — 45 asmenims, nusipel- 
niusio veterinarijos gydytojo (1949, 
VIII.13) — 4 asmenims, nusipelniusio 
zootechniko (1949.VIII.13) — 3 asme- 
nims, nusipelniusio agronomo (1954, 
VIII.4) — 17 asmenų, nusipelniusio pro- 
fesinio-techninio mokymo mokytojo 
(1954.X.9) — 2 asmenims, nusipelniusio 
kultūros veikėjo (1957.IV.11) — 29 as- 
menims, nusipelniusio kultūros-švieti- 
mo darbuotojo (1960.V1I.11) — 28 asme- 
nims, nusipelniusio statybininko (1960. 
VIII.10) — 134 asmenims, nusipelniusio 
išradėjo (1960.IX.9) — 7 asmenims, 
nusipelniusio racionalizatoriaus (1960. 
IX.9) — 73 asmenims, nusipelniusio in- 
žinieriaus (1962.I.17) — 62 asmenims, nu- 
sipelniusio žemės ūkio darbuotojo (1962. 
VIII.30) — 16 asmenų, nusipelniusio kū- 
no kultūros ir sporto veikėjo (1962. 
VIII. 30) — 8 asmenims, nusipelniusio 
miškininko (1964.IX.30) —1 asmeniui. 
Be to, 5 respublikos ansambliams ir 
7 kolektyvams suteikti nusipelniusio 
respublikos kolektyvo vardai, 


525 


526 GAR-GAR 


GARBŪKAS Andrius [1886.XII.23 Pusta- 
pėdžiuose (Vilkaviškio rj.)] — JAV lie- 
tuvių poetas. Lavinosi savarankiškai. 
1906 išvyko į JAV. 1909 bendradarbia- 
vo „Lietuvos ūkininke“. 1914—32 Pus- 
tapėdžio slapyvardžiu spausdino paro- 
dijas, jumor. eilėraščius „Naujienose“, 
nuo 1932 — žurnale „Margutis“. 


GARDAI — senasis Varduvos kaimo 
vardas, žinomas nuo 1253. Vytautas G. 
užrašė Žemaičių vyskupams. Vyskupas 
J. Tiškevičius 1637 G. atidavė vienuo- 
liams dominikonams, kurie apie 1642 
G. kalvose įsteigė vad. „kryžiaus ke- 
lius“ (lenk. „kalwarja“). Nuo XVII a. 
vid. senąjį G. vardą palaipsniui išstūmė 
naujas pavadinimas — Žemaičių Kalva- 
rija. 1965 kaimas pavadintas Varduva. 


GARDAMAS — kaimas Šilutės rj., 15 km 
į š. r. nuo Šilutės, 6 km į š. v. nuo Že- 
maičių Naumiesčio; apylinkės centras. 
167 gyv. (1959). Per kaimą teka Tene- 
nys, eina Švėkšnos—Žemaičių Naumies- 
čio kelias. Felčerių-akušerių punktas, aš- 
tuonmetė mokykla (1908—48 pradinė, 
1948—61 septynmetė), kultūros namai 
(nuo 1958), biblioteka (nuo 1947). Ist. 
šaltiniuose minima, kad 1304 G. sunai- 
kino kryžiuočiai. XVI, XVIII a. žemė- 
lapiuose žymima G. pilis. 1934 dalis kai- 
mo išsiskirstė vienkiemiais. Burž. nacio- 
nalistai 1957 nužudė G. apylinkės tary- 
bos pirm. J. Torozą. 


GARDINO SUTARTIS — Lietuvos di- 
džiojo kunigaikščio Žygimanto 1432. 
X.15 sudaryta sutartis su Jogailai atsto- 
vaujančia Lenkijos ponų delegacija. Nu- 
vertęs Švitrigailą ir tapęs Lietuvos did. 
kun-ščiu, Žygimantas buvo reikalingas 
lenkų feodalų paramos, kad galėtų atsi- 
spirti Švitrigailai, kuris, įsitvirtinęs ry- 
tinėse Lietuvos Did. Kun-stės žemėse, 
siekė vėl užvaldyti Vilnių. Be to, Len- 
kijos feodalams rūpėjo atstatyti Švitri- 
gailos nutrauktus Lietuvos santykius su 
Lenkija. Gresiant karui su Švitrigaila, 
Žygimantas turėjo sutikti su lenkų dele- 
gacijos reikalavimais. 

G. s. įžangoje Žygimantas reiškia Jo- 
gailai ištikimybę. Toliau sakoma, kad 
Jogaila paveda Žygimantui valdyti Lie- 
tuvos Did. Kun-stę, bet pasilieka sau ir 
savo įpėdiniams Lietuvos vyriausiojo 
kun-ščio vardą. Lietuvos Did. Kun-stė 
galinti turėti atskirą, bet bendrai su 
lenkais rinktą kunigaikštį, tačiau nei 
Žygimantas pats, nei jo įpėdiniai nieka- 
da nesirūpinsią vainikuotis Lietuvos ka- 
raliaus vainiku. Žygimantui mirus, Lie- 
tuva turinti atitekti Jogailai ar jo įpė- 
diniams, išskyrus Trakus ir prie jų 
priklausančias žemes, kurios turinčios 
atitekti Žygimanto sūnui Mykolui ar 
kitiems teisėtiems įpėdiniams. Podolė 
turinti priklausyti Lenkijai, o Volinė — 
Lietuvai iki Žygimanto gyvos galvos. 
Be to, Žygimantas sutartyje pareiškė pa- 
naikinąs visas iki tol Lietuvos vardu su- 
darytas sutartis, kenksmingas Jogailai, 
jo įpėdiniams ar Lenkijai. 


Atskira tos pačios dienos sutartimi, 
surašyta Gardine, Žygimantas atsisakė 
nuo Horodlės, o jo sūnus Mykolas at- 
skiru raštu Vilniuje patvirtino ir pripa- 
žino tėvo sudarytą Gardino sutartį. Len- 
kijos valdančioji viršūnė nepasitikėjo 
Žygimantu, todėl šis, būdamas reikalin- 
gas Lenkijos paramos, turėjo pakartoti 
sutartyje duotus pažadus 1433 Trakuose, 
1434 ir 1437 Gardine, 1439 Trakuose. 
Iš Žygimanto santykių su ordinu ir Vo- 
kietijos imp. Albrechtu matyti, kad Žy- 
gimantas norėjo nusikratyti Lenkijos 
globa, pakeisti jai duotus pažadus. 


Lit.: A. Lewicki, Powstanie Šwidrygieliy, 
Krakow, 1892; B. BapsuHcknH, >KuramonT Keš- 
CTYTOBH4  BeAHKMĖ KH93b  AHTOBCKO-pyCCKHuū 
(1432—1440), MockBa, 1905; Lietuvos TSR is- 
torija t VA 19571 


GARELIS Juozas [1900.V1.29 Pievėnuo- 
se (Mažeikių rj.) — 1940.VI.4 Kaune] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
valstiečių. 1918 priimtas į LKP Pievė- 
nų kuopelę. 1918— : 
1919 dalyvavo ko- 
voje dėl Tarybų , 
valdžios Mažeikių rj. 
Nuo 1920 dirbo part. 
darbą, buvo kuope- 
lės sekretorius ir 
LKP Mažeikių pa- 
rajonio k-to narys. 
1922—25 Juozo Nor- 
kaus pavarde mo- 
kėsi Vakarų tauti- 
nių mažumų kom. 
un-te Maskvoje. Grį- 
žusį į Lietuvą partija pasiuntė dirbti 
į LKP CK pogr. spaustuvę „Spartakas“ 
Kaune; čia buvo spausdinama „Tiesa“, 
„Kareivių tiesa“, „Naujokas“, atsišauki- 
mai. 1929—30 LKP Panevėžio rj. k-to 
sekretorius, 1929 kooptuotas į LKP CK 
narius. Nuo 1930 dirbo LKP CK sekre- 
toriate. Vadovavo CK kar. skyriui, buvo 
LKP CK atstovas LKJS Centro Komitete 
ir Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jos 
Centro Komitete. 1930 Kauno kairiųjų 
profs-gų delegatas, Profinterno V kon- 
greso Maskvoje dalyvis. Drauge su 
K. Preikšu 1931 vadovavo naujos „Spar- 
tako“ pogr. spaustuvės įrengimui Kau- 
ne. 1932 Kaune suimtas Kazio Mekšėno 
pavarde ir nuteistas 6 metus kalėti; teis- 
me pasakė kalbą, demaskuojančią faš. 
santvarką. Lietuvai ir TSRS pasikeitus 
polit. kaliniais, 1933.X išvyko į Mask- 
vą, dirbo part. m-los lietuvių sekto- 
riaus vedėju, dėstė Kominterno istoriją. 
1935.XI grįžo į Lietuvą ir dirbo LKP 
CK I sekretoriumi Kaune, nukreipdamas 
partijos darbą Kominterno VII kongreso 
nutarimams vykdyti. Pasirašinėdamas 
kriptonimu M-d ir kitaip, bendradarbia- 
vo pogr. spaudoje („Tiesa“, „Balsas“, 
„Komunistas“), rašė atsišaukimus. 1936 
suimtas Juozo Steponaičio pavarde ir 
nuteistas 8 metus kalėti. Buvo kalina- 
mas Kaune, Šiauliuose. Vadovavo polit. 
kalinių lavinimosi rateliams. Mirė ka- 
lėjime, negavęs med. pagalbos. 

Lit.: Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, V., 
1957. 
GARGASAS Petras [g. 1911.V.21 Pa- 
egluonyje (Tauragės rj.)] — ekonomi- 


kos mokslų kandidatas (1951), Liett“ 
vos TSR nusipelnęs ekonomistas (19 | 
1946 baigė Vilniaus un-tą. Nuo 194 
dirba Lietuvos T 
MA Ekonomik0š 
J in-te, 1955—63 in-t0 
“pramonės ekonomM!“ 
kos sektoriaus vad?“ 
vas, nuo 1963 gamy“ 
bos valdymo ir plė“ 
“ navimo | sektoriaUš 
“ vadovas, G.—vienė* 
kolektyvinių darbų 
4 „Lietuvos TSR“ (TU 
sų k., 1955) ir „Li6“ 
tuvos TSR ekonom! 
nė geografija" (19 
autorių. „Mažosios lietuviškosios t2!Y“ 
binės enciklopedijos“ geografijos SKY: 
riaus redaktorius konsultantas. Paskelb 
moksl. darbų maisto, žuvies pramonės 
vystymo, rentabilumo didinimo kondilė“ 
rijos pramonėje ir kt. klausimais. 

Ršt.: Lietuvos TSR jūrinė žvejyba ir jos M“ 
terialinė-techninė bazė, V., 1965. 
GARGŽDAI — miestas Lietuvos TSR V“ 
karuose, 17 km į r. nuo Klaipėdos, M!“ 
nijos deš. krante; Klaipėdos rj. C€N 
ras. 1527 gyv. (1959). Teritorija 178 Nė: 
Plano struktūra radialinė, Centro išPi“ 
navimas naujas, taisyklingas, su ketū“ 
kampe aikšte. Daugumas gatvių apstatY. 
ta dviaukščiais mūriniais namais, mIeš“ 
centre įrengtas skveras, Minijos L 
te — nedidelis parkas. G. apylinkėse Ji 
dideli žvyro ir smėlio telkiniai. Jie! 
eksploatuoti 1960 už 1,5 km į p. V. NV 
G. pastatyta eksperimentinė silikatinit 
dirbinių g-la — viena didžiausių 05 1 
šies įmonių Pabaltijyje (ž. Silikatin! į 
dirbiniai). Veikia metalo apdirbimo i 
nė (nuo 1962), buitinio aptarnavin“ 
kombinatas (nuo 1962), malūnas, PLA 
nė, tarpkolūkinė statybos bazė. Mi65 
kerta Žemaičių plentas. Eina J 
į Kretingą, glžk. atšaka jungia eksP€!: 
mentinę silikatinių dirbinių g-lą SU 
pėda. 50 lovų ligoninė (nuo 1952), Va 
kų lopšelis, vid. m-la (iki 1945 pradili“ 
1945—51 prog-ja), darbo jaunimo V“ 
m-la (1949—51 valstiečių jaunimo si 
tynmetė), vaikų darželis (nuo 19 
kultūros namai, biblioteka, stadiona*: 

G. apylinkės buvo gyvenamos 
prieš mūsų erą. Seniausi arch. Tad 
miesto ribose siekia žalvario 2 Jai 
(XVI-XV a. pr. m. e.). Iš vėlesnio IEC 
kotarpio rasta Romos monetų. MIN“ 
krantuose ties G. aptikti II— nt 
plokštiniai griautiniai kapai su sK" 
vainikais. Į š. r. nuo miesto, 


a + 
įnia! 


Minijos 


L + 
Gargždai. 


Centrinė gatvė 


LA 2 "Al Ž tp 
Gargždų eksperimentinė silikatinių dirbinių g-la 


Kair, krante, yra piliakalnis su buvusių 
šriovių ir pylimų žymėmis. Jo aikštelė 
apie 2000 mž dydžio. Rašytiniuose ist. 
Šaltiniuose G, (Garisda) pirmą kartą pa- 
Minėti 1253 Kryžiuočių ordino ir Kuršo 
Vyskupo dalybų akte. XV—XVI a. G. 
Varas priklausė Žemaičių seniūnams 
€sgailoms, 1510 Gargžduose įsteigta 

Muitinė, kurioje buvo pardavinėjama 
Ūruska, supirkinėjamas vaškas, keičiami 
Pinigai, 1563 minimas G. valsčius. Iki 
87 priklausė Palangos seniūnijai. 1600 

šavo turgų ir prekymečių teisę, kurią 
1782 patvirtino Stanislovas Augustas. 
1792 suteiktos Magdeburgo teisės ir 
€rbas. XIX a.— valsčiaus centras. Vei- 
IB Parapinė m-la (1804 — 9 mokiniai); 
865 įsteigta valdinė pr. m-la, G. dvaro 
Šavininko barono Renės rūmuose buvo 
Ūidelė biblioteka su turtingomis gamtos 
Olekcijomis ir senienų rinkiniais. Nuo 

a. vidurio G. sparčiai plėtėsi 

„1063 — 630 gyv., 1897 — 2470, 1923 — 
2 27, 1939 — 3100). G. pirkliai intensy- 
Kla prekiavo linais ir sėmenimis su 
„aipėda ir Liepoja. Burž. Lietuvoje — 
GEi valsčiaus centras. Buvo pr. m-la, 
alstinė, 1936—40 veikė LKP pogr. kuo- 

Pelė, 1939 sudegė 105 gyv. namai ir 
12 kitų pastatų. Vok. faš. okupacijos 

Metais sušaudyta apie 750 G. gyvento- 
I 37 žmonės išvežti į Vokietiją. D. 
4„Vynės karo metu G. vėl smarkiai iš- 
Nas Pokario metais (iki 1963 pab.) pa- 
atytas buitinio aptarnavimo kombina- 

“S, metalo apdirbimo įmonė, keletas 
“m. pastatų, 22 komunaliniai ir 260 in- 
Vidualinių gyv. namų. Nuo 1950 G.— 

Alono centras; 1958 gavo miesto tipo 

envietės, 1965 miesto teises. 


PARIONIS Albertas [1920.X.10 Jonavo- 
(B (Biržų rj) — 1941.VI.24 Pušalote 
da valio rj.)] — revoliucinio judėjimo 
Yvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 1934 
ao narys, platino kom. lit-rą, rinko 
Bi “as polit. kaliniams šelpti. 1936 LKJS 
„žų rj. k-to narys. 1937 buvo suimtas 
Vėž metus kalinamas Raseiniuose, Pane- 
Baro Kaune. Nuo 1940 Komunistų 
aps jos narys. 1940—41 LLKJS Raseinių 
RA K-to sekretorius. Žuvo kovoje prieš 
IZ. nacionalistus. 
CARJONYTĖ Viktorija [1922.X.20 Jo- 


ABS 
Švoje (Biržų rj) — 1942 Kaune] — 


revoliucinio judėjimo dalyvė, Didžiojo 
Tėvynės karo partizanė. Į rev. veiklą 
įsijungė 1936, platino kom. lit-rą, dirbo 
agit. darbą Biržų apskrityje. 1938—40 
„Siūlo“ f-ko darbininkė Biržuose. 1940— 
1941 mokėsi komjaunimo kursuose Kau- 
ne, dirbo Biržų g-jos komsorge. 1941.VI 


evakavosi į TSRS gilumą. 1942.IV.26 
kaip radistė su grupe žvalgų pasiųsta 
į Lietuvą. Iki 1942.V.4 grupė palaikė 
radijo ryšį su Maskva. G. netoli Vievio 
suėmė policininkai. Po žiaurių kankini- 
mų Kauno kalėjime nužudyta IX forte. 


GARLIAVA — miesto tipo gyvenvietė 
Kauno rj., 9 km į p. nuo Kauno; apylin- 
kės centras. 2499 gyv. (1959). Turi li- 
nijinę plano struktūrą. Yra Rokų kera- 
mikos g-los cechas, „Gegužės Pirmosios“ 
trikotažo f-ko (Kaune) cechas, meliora- 
cinės statybos v-ba, susivienijimo „Lie- 
tuvos ž. ū, technika“ Kauno skyrius. 
Per gyvenvietę eina Kauno—Kapsuko 
plentas, kurio atšaka nuo G. suka 
į Prienus. Veikia 50 lovų ligoninė, ra- 
joniniai kultūros namai (nuo 1950), vid. 
m-la (iki 1944 pradinė, 1944—53 sep- 
tynmetė), rajoninė biblioteka (nuo 1959). 

G. išaugo iš gatvinio kaimo, kuris 
pradėjo kurtis XIX a. Fredos dvarinin- 
ko J. Godlevskio žemėje, prie naujai 
nutiesto plento; pagal dvarininko pa- 
vardę kaimas kurį laiką buvo vadina- 
mas Godlevu. Per G. ėjo svarbus paš- 
to kelias Kaunas—Marijampolė—Varšu- 
va. 1827 Garliavoje buvo 12 kiemų, 
160 gyv.; 1881 — 94 kiemai, 1125 gyv. 
Burž. metais G. — valsčiaus centras 
(1923 — 936 gyv.). 


GARMANAITĖ Beilė [1917—1941] — 
revoliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš 
amatininkų. Nuo 1934 LKJS narė, Kau- 
ne platino kom. lit-rą, rinko lėšas polit. 
kaliniams šelpti. Nuo 1937 Komunistų 
partijos narė. 1940—41 dirbo Kauno tri- 
kotažo f-ke „Pirmyn“. Hitlerininkų nu- 
žudyta. 

GARMULIŠKIS — kaimas Zarasų rj., An- 
talieptės apyl, 6 km į š. v. nuo Anta- 
lieptės. 48 gyv. (1959). Burž. metais kai- 
me veikė LKP pogr. kuopelė, 1928 bu- 
vo paminėta Gegužės Pirmoji. Už tai 
buvo suimtas komunistas pogrindinin- 
kas A. Skardinskas, 


527 


GAR-GAR 


GARMUODIŠKIŲ EŽERAS — ežeras Vil- 
kaviškio rj., 22 km į v. nuo Kalvarijos, 
5,5 km į p. nuo Gražiškių. Plotas 10 ha. 
Ežeras ištįsęs iš š. v. į p. r.; ilgis 570 m, 
didž. plotis 250 m. Š. r. krantas status, 
p. V.— pelkėtas. Pietuose išteka bevar- 
dis upelis į Triduonio ež. 


GARMUS Antanas [1881.II.19 Tursone 
(Kauno rj.) — 1955.VIL23 Čikagoje] — 
visuomenės veikėjas, gydytojas. Baigęs 
Liepojos g-ją, įsijungė į LSDP veiklą. 
Aktyviai dalyvavo 1905—07 revoliuci- 
joje. Už polit. veiklą 1905—06 kalintas 
S. Kalvarijoje, 1914 Lomžoje. Studijavo 
Kijevo un-te, 1914 baigė Berno (Švei- 
carija) un-tą. I pasaul. karo pradžioje 
kariuomenės gydytojas. Grįžęs iš Ru- 
sijos, 1926—29 dirbo Kauno un-to me- 
dicinos f-to asistentu. 1932—33 Lietuvos 
Raudonojo kryžiaus sanatorijos direk- 
torius, 1934 Kauno miesto tarybos na- 
rys, Tarptautinės sąjungos kovai su 
tuberkulioze (Paryžiuje) centro v-bos 
narys. 1940.VI—X Kauno burmistras, 
1940—41 Lietuvos Raudonojo kryžiaus 
pirmininkas. 1940 išrinktas į Liaudies 
Seimą. 1907—41 išspausdino vaizdelių ir 
populiarių knygelių įv. temomis, bend- 
radarbiavo burž. spaudoje. Vok. faš. 
okupacijos metais ėmė šmeižti Tarybų 
valdžią. 1944 pasitraukė į Vakarus. Nuo 
1949 gyveno JAV, dalyvavo antitaryb. 
propagandoje. 


GARMUS Balys [g. 1919.1.27 Bučkiemyje 
(Prienų rj.)] — inžinierius statybininkas, 
technikos mokslų kandidatas (1958). Bai- 
gė Kauno un-tą. Nuo 1944 dirba ped. 
darbą (Kauno un-te, vėliau Kauno Poli- 
technikos in-te), nuo 1961 docentas. Pa- 
skelbė moksl. straipsnių statybinių kon- 
strukcijų klausimais. 


GARMUS Paulius [g. 1906.XII.15 Bučkie- 
myje (Prienų rj.)] — agronomas dirvože- 
mininkas, žemės ūkio mokslų kandidatas 
(1960). 1936 baigė Ž. ū. akademiją (Dot- 
nuvoje) ir iki 1938 gilino studijas Vienos 
Aukštojoje ž. ū. m-loje. 1945—52 Vil- 
niaus un-to dėstytojas. 1952—57 Lietu- 
vos TSR Ž. ū. m-jos dirvožemininkas. 
Nuo 1957 Lietuvos Ž. ū. akademijos 
dėstytojas, nuo 1962 docentas. Paskelbė 
straipsnių apie Lietuvos TSR dirvožemių 
karbonatingumą, rūgštingumą, humuso 
kiekį ir dirvodarines uolienas. „Lietu- 
vos TSR fizinės geografijos" (t. 1, 1958) 
bendraautoris. 


„GARNYS'— klerikalinis mėnesinis sa- 
tyros ir jumoro laikraštis, ėjęs 1910—14 
ir 1924—29 Kaune. Faktiškai redagavo 
A. Dambrauskas-Jakštas. 


GARONAS Aronas [g. 1919.11.27 Vilniu- 
je] — žurnalistas. 1940—41 redagavo 
žrn. „Štraln“ („Spinduliai"). Nuo 1943 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos 
karys. Nuo 1943 TSKP narys. 1946—55 
„Jaunimo gretų“ redaktoriaus pavaduo- 
tojas ir redaktorius. 1951 baigė Vilniaus 
un-to teisės f-tą. Nuo 1955 „Švyturio“ 
redaktoriaus pavaduotojas. J. Stimburio 


528 GAR—-GAš 


Knygos „Kito gyvenimo neturiu" (1960) 
lit. bendraautoris. 


GARONIŲ PĖLKĖ — pelkė Švenčio- 
nių rj, 2 km į p. nuo Pabradės, aplink 
Garonių ežerą. Plotas 107 ha. Ežerinės 
kilmės raistinė aukštapelkė. Durpių klo- 
do didž. storis 5,8 m, vid. 2,7 m; vid. 
susiskaidymas 3095, vid. peleningumas 
2,595. Durpės kasamos kurui. 


„GARSAS“ — 1. Buržuazinis laikraštis, 
ėjęs 1886—87 Tilžėje. Leido M. Jan- 
kus. Išėjo 11 nr. 


2. Buržuazinis savaitraštis, ėjęs 1892— 
1894 Šenandore (JAV, Pensilvanijos 
valstija). Leido ir redagavo T. Ast- 
Tamskas. 


3. Klerikalinis laikraštis, ėjęs 1922— 
1923 Vilniuje vietoj lenkų okupacinės 
valdžios uždarytojo „Vilniaus garso“. 

4. Pažangus savaitinis Brazilijos lie- 
tuvių laikraštis, ėjęs 1928—30 San Pau- 
fe. Leido Susivienijimas lietuvių Brazi- 
lijoje (SLB). Redagavo A. Zauka, A. Mar- 
ma. Liet. burž. nacionalistams įskundus, 
policija uždarė SLB, suėmė „G.“ redak- 
cijos ir rinkyklos darbuotojus. 


„GARSAS AMĖRIKOS LIETŪVIŲ'— kle- 

rikalinis laikraštis, ėjęs 1894—99 Šenan- 
dore (JAV, Pensilvanija). Laikraštyje 
išspausdinta ir grožinės lit-ros kūrinių: 
K. Donelaičio „Metai“, A. Mickevičiaus, 
H. Senkevičiaus, M. Rodzevičiuvnos ir 
kt. rašytojų kūrybos vertimų. 


GARSŲ PAMĖGDŽIOJIMAI — tautosa- 
kos kūrinėliai, kuriais mėgdžiojami ir 
įprasminami gyvosios bei negyvosios 
gamtos garsai. G. p. paprastai susideda 
iš kelių žodžių ar sakinių. Iš dalies jie 
laikomi vaikų tautosakos žanru. Dauge- 
lio G. p. variantų randama visoje et- 
nografinėje Lietuvoje. Dažniausiai mėg- 
džiojami laukinių paukščių giesmininkų 
(vyturio, lakštingalos, varnėno, strazdo 
ir kt), rečiau — naminių paukščių, 
gyvulių, žvėrių, roplių balsai, ritmingi 
darbo garsai ir kt. Kai kuriuose G. p. iš- 
reiškiamas atskirų gyvių balsų panašu- 
mas į žodžius (pempės —,„Gyvi, gyvi!“, 
volungės —,„Lyk, lyk, lyk!“ ir pan.), ki- 
tuose — mėgdžiojamų gyvių poreikiai, 
gyvenimo būdas, įv. asociacijos ir kita. 
G. p. forma dažniausiai eiliuota. Kai ku- 
riems G. p. būdingos ritmingų garsų mo- 
duliacijos, melodijos žymės. Mėgstama 
dialogo forma. Dalis G. p. gyvuoja ne 
savarankiškai, o įeina į kitų tautosakos 
žanrų kūrinius — pasakas, sakmes ir kt. 
Dalis tautosakinių G. p. įėjo į grožinę 
liet. lit-rą (K. Donelaičio, A. Baranaus- 
ko, Žemaitės, L. Giros ir kt. kūrybą). 
Lit.: Gamtos garsų pamėgdžiojimai lietuvių 
tautosakoje.—,,Tautosakos darbai“, t. 6, K., 
1939; Lietuvių tautosakos apybraiža, V., 1963. 


GARŠVIAI — kaimas Panevėžio Ij., 
Naujamiesčio apyl, 8 km į p. v. nuo 
Naujamiesčio. 81 gyv. (1959). 1885 kai- 
me J. Bielinis įsteigė G. knygnešių 
org-ją, kuri aprūpindavo draudžiama 
liet. spauda daugelį Lietuvos vietų. 


GARŪNKSŠTIS Aleksas [g. 1928.V.26 Ka- 
niūkuose (Utenos rj.)] — geologas, geo- 
grafijos mokslų kandidatas (1958). 1952 
baigė Vilniaus un-tą (geologijos specia- 
lybę). 1952—61 Lietuvos TSR MA Geo- 
logijos ir geografijos in-to moksl. bend- 
radarbis, 1961—63 to paties in-to eže- 
rotyros ir sapropelio laboratorijos vado- 
vas; nuo 1964 Geologijos in-to (Vilniuje) 
kvartero geologijos ir geomorfologijos 
sektoriaus vadovas. Paskelbė daugiau 
kaip 20 moksl. straipsnių apie Lietuvos 
ežerų vystymąsi. 

GARŪNKŠTIS Jonas [g. 1913.1.6 Gali- 
niuose (Utenos rj.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Nuo 1936 Komunistų 
partijos narys. Pogr. darbą dirbo Užpa- 
lių vls. (Utenos aps.), 1938—40 mokėsi 
Kauno prekybos m-loje. 1940—41 part. 
darbuotojas Kaune, Utenoje. 1942—45 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos 
karys. 1945—48 adm. darbuotojas Ute- 
noje. 1948—50 mokėsi Resp. partinėje 
m-loje. Nuo 1960 adm. ir part. darbuo- 
tojas Klaipėdoje. 


GASIŪNAS Ipolitas [g. 1902.V.21 Bačiū- 
nuose (Pakruojo rj.)]) — zoologas hidro- 
biologas, biologijos mokslų kandidatas 
(1952). 1933 baigęs Kauno un-tą, dirbo 
ped. darbą to un-to med. f-te, buvo 
bendrosios biologijos katedros vedėjas. 
1949—59 Lietuvos TSR MA Biologijos 
in-to, nuo 1959 Zoologijos ir parazitolo- 
gijos in-to moksl. bendradarbis. Paskel- 
bė moksl. straipsnių hidrobiologijos ir 
vandens gyvūnijos aklimatizavimo klau- 
simais. Veikalo „Kuršių marios“ (1959, 
rusų k.) bendraautoris. 


GASIŪNAS Jonas [g. 1893.VI.10 Uvai- 
niuose (Rokiškio rj.)] — pažangus JAV 
lietuvių veikėjas, žurnalistas. Kilęs iš 
valstiečių. 1905—07 revoliucijos laiko- 
tarpiu skaitė nele- 
galią literatūrą, da- 
lyvavo demonstraci- 
jose Panemunėlyje, 
Kamajuose. 
emigravo į 
JAV. Dirbo fabri- 
ke, paskui kirpėju. 
Nuo 1915 dalyvavo 
JAV darbininkų ju- 
dėjime. Nuo 1916 
„Kovos“, „Žarijos“, 
„Laisvės“ bendradar- 
bis. 1921—31 dirbo 
Čikagoje „Vilnies“ redakcijoje. Už be- 
darbių kovos organizavimą Čikagoje 
1930 buvo 5 kartus suimtas. 1931—37 
pašalpinės organizacijos „Aukščiausios 
prieglaudos lietuvių Amerikoje“ centro 
sekretorius Pitsburge. Susijungus šiai 
draugijai su, Lietuvių darbininkų susi- 
vienijimu (LSD), 1937 persikėlė į Niu- 
jorką ir dirbo LDS organo „Tiesa“ re- 
daktoriumi. Nuo 1946 LDS prezidentas. 
1950—58 buvo „Laisvės“ redakcijos 
bendradarbiu. Išėjęs į pensiją, lankė- 
si Argentinoje, Urugvajuje, Brazilijoje, 
kur dalyvavo pažangiųjų lietuvių orga- 
nizaciniame darbe. Dirbo spaudoje, sa- 
kė prakalbas JAV lietuvių kolonijose. 
1959 ir 1965 lankėsi Tarybų Lietuvoje. 


„Laisvėje“ 1965 paskelbė savo atsimini- 
mus „Praeiti prisimenant“, nušviečiaN“ 
čius JAV darbo žmonių kovą. 


GASIŪNAS Povilas [g. 1897.IV.4 Uvar“ 
niuose (Rokiškio rj.)] — lietuviškos 
spaudos kolekcionierius. Dirbdamas KaU“ 
ne, Šiauliuose, Klaipėdoje teatro da“ 
bininku, nuo 1925 rinko spaudą, j0š 
tarpe LKP leidinius, rengė parodas (1938 
Klaipėdoje, 1939 ir 1940 Šiauliuose: 
1947 Rokiškyje). 1925 kalintas Kaunė: 
VI forto kalėjime. 1942 Šiauliuose gesta: 
pininkų buvo suimtas, kankinamas !! 
sužalotas. Po D. Tėvynės karo didesnę 
savo rinkinio dalį atidavė Šiaulių Y 
Rokiškio kraštotyros muziejams, Part“ 
jos istorijos in-tui, Istorijos-revoliucijos 
muziejui Vilniuje. Rašė eilėraščių (d2“ 
lis išspausdinta JAV leistoje „Tiesoje // 
surinko liaudies dainų. 1944—58 darbi: 
ninkas Šiauliuose, Pensininkas. 


GASPARAVIČIUS Kazimieras [g. 1908: 
VI.18 Puodžiūnuose (Pakruojo rj)] — 
kalbininkas. 1931—37 Kauno un-te SU“ 
dijavo liet. kalbą. Nuo 1937 Kauno 
g-jose dėstė liet. kalbą. Rinko žodžiUš 
„Lietuvių kalbos žodyno“ kartotekai, UŽ 
rašinėjo vietovardžius, liaudies dainas“ 
Nuo 1944 dirbo redaktoriumi leidyklO, 
se. „Lietuvių kalbos rašybos žodynu! 
(1948) su A. Žirguliu parengė rašyb0? 
ir skyrybos skyrius. 1952—58 Vilniaus 
I darbininkų jaunimo vid. m-los direkt0“ 
rius. Nuo 1958 dirba liet. taryb. encikl0“ 
pedijos redakcijoje. 

GASPARIŠKIAI — kaimas  Švenči“ 
nių Ij., Pabradės apyl, 6 km į P. " 
nuo Pabradės. 96 gyv. (1959). P. Pa 
kraščiu teka Skirda (Žeimenos intakas): 
Pr. m-la, biblioteka (nuo 1956). 


GASTILA Leonas [g. 1918.X.12 Peli?“ 
grade] — inžinierius mechanikas, I 
mikos mokslų kandidatas (1950). ! a 
baigė Kauno un-tą. 1944—48 Kau“ 
un-to transporto mašinų katedros des 
tojas, nuo 1948 šios katedros vedėjė“ 
1950—63 Kauno Politechnikos in-t0 50 
tomobilių katedros vedėjas, nuo 19 0 
docentas. Prie katedros suorganiZi i 
modernias laboratorijas. Automobi“!" 
sporto Lietuvoje organizatorius, lenk 3 
nių trasos „Nemuno žiedas“ Kačergino 
je statybos bei pirmųjų Lietuvoje SPA 
nių automobilių gamybos inicialON! 
Paskelbė moksl. straipsnių apie M€ 
suvirinimą, vidaus degimo mikrovar! 
lius, eismo organizavimą ir kt. 4 
GASČIŪNAI — kaimas Joniškio E“ 
Stupurų apyl., 10 km į p. nuo Jonišk 
kolūkio centras. 141 gyv. (1959): a). 
kaimą teka Ašvinė (Virčiuvio intakė ; 
Parduotuvė, ryšių skyrius, veterinalig 
apylinkė, aštuonmetė m-la (V 
pradinė, 1949—59 septynmetė), DT, 
teka (nuo 1947). G. minimi XVII am 
je. 1923—31 buvo valsčiaus centras: Ž 
GAŠKA Ignas [g. 1891.x.2 DirŽiu“, 
(Pakruojo rj.)] — revoliucinio judčli, 
dalyvis, Lietuvos TSR nusipelnęs Li 
ros veikėjas (1965). Kilęs iš valst“o 
1909—12 mokėsi privačiai MintaUs, 
ir baigė 4 g-jos klases, dalyvavo pa 


šiųjų moksleivių lavinimosi rateliuose. 
212—15 tarnavo Rusijos kariuomenėje, 
1915—18 mokytoja- 
Vo Biržų, Šiaulių aps. 
Pradinėse m-lose, or- 
šanizavo darbininkų 
JE! Valstiečių švie- 
Imo ir lavinimosi 
Tatelius, skleidė rev. 
idėjas, Nuo 1918 Ko- 
Unistų partijos na- 
TYs. Drauge su K. 
Ožela 1918 įkūrė 
Pirmąsias LKP kuo- 
*eles Joniškėlio apy- į 
Inkėse, buvo Lauk- 
Tedžio part. kuopelės sekretorius, 1918— 
„19 kūrė Tarybų valdžios organus 
„iškėlio apylinkėse, dirbo Žeimelio 
S. vykdomojo k-to pirmininko pava- 
Ūuotoju, LKP II konferencijos (1919.II) 
“legatas. 1919.11I—VI vadovavo taryb. 
artizanų būriui Joniškėlyje (būryje 
vo apie 120 žmonių). 1919.VIII bū- 
ui įsiliejus į Raudonosios Armijos 
' a, buvo pulko part. org-jos sekre- 
Oius. Nuo 1920.IV dirbo pogr. part. 
bą Kaune. Nuo 1921, dirbdamas 
"okytoju, buvo LKP Šiaulių rj. k-to na- 
S redagavo Šiauliuose legalų laikr,. 
B arbininkų atstovas“. LKP III suvažia- 
pruo delegatas. Atvykusį į Karaliaučių 
"Olyje vok. policija suėmė ir išsiuntė 
b letuvą, kur G. toliau dirbo part. dar- 
k“ 1922.1V.29 suimtas Kužiuose (Šiau- 
lo Ij.), buvo kalinamas konc. stovyk- 
R Šis (Kauno V forte). 1922 ir 1923 Lie- 
Vos darbininkai kalinamą G. iškėlė 
Vo kandidatų į Lietuvos I ir II sei- 
los atstovus, Patrauktas kuopininkų by- 
IS atsakomybėn, buvo kalinamas Kau- 
„kalėjime. 1926.VI G. drauge su ki- 
d Kuopininkais išteisintas. Išėjęs iš ka- 
BP, dirbo vadovaujamąjį part. dar- 
Mažeikiuose, Panevėžyje, buvo LKP 
tapo Yėžio rj. k-to narys, profs-gų sek- 
Orius. 1926.XI.7 suimtas ir kalintas 
KanSvėžio kalėjime. 1927.IV. išteisintas. 
164D LKP Panevėžio org-jos delegatas 
je X dalyvavo LKP IV konferencijo- 
IE askvoje, buvo išrinktas LKP CK 
iu, o CK plenume — Polit. Biuro na- 
Ka 1928 pr. prisidėjo prie Lietuvos 
2 It. emigrantų suvažiavimo organiza- 
aaLO Berlyne, padarė jame pranešimą 
12S Lietuvos nepriklausomybės gynimą. 
kė 8—30 Igno Kavaliausko pavarde mo- 
Rasi Part. m-loje Maskvoje. 1930.VIII 
i Vilo Šukio pavarde atvyko į Kauną 
Ibo LKP CK sekretoriato nariu, Ie- 
"Devo pogr. „Tiesą“, bendradarbiavo 
ist Dininkų atstove", „Balse“, „Komu- 
€, „Priekale“ (pseudonimai Beršta- 
teis Aužustas). 1930 suimtas ir 1931 nu- 
sa as 8 metus kalėti. Iš viso burž. Lie- 
te 0s kalėjimuose kalėjo beveik 8 me- 
alį Seičiantis Lietuvai ir TSRS polit. 
ti Galais, 1933.X išvyko į Maskvą. Par- 
TSR Pasiųstas, 1934—35 Baltarusijos 
tav Valst. leidykloje (Minske) reda- 
no liet. leidinius. 1935—36 Užsie- 
ve,„Čarbininkų leidyklos liet. sekcijos 
ss Maskvoje. Vėliau mokytojavo 
D, VOoje, Baltarusijos TSR Boguševo rj. 
anovos lietuvių vid. m-loje, o ją 


4 MLTE, tomas: 1 


1938 reorganizavus — Dubrovno rj. 
Bielskos nepilnojoje vid. m-loje. 1941 pr. 
grįžęs į Kauną, buvo Lietuvos TSR 
Valst. leidyklos direktorius. Šias parei- 
gas ėjo ir D. Tėvynės karo metais Mask- 
voje, Vilniuje. Nuo 1944.XII Leidyklų 
ir poligrafijos pramonės v-bos prie Lie- 
tuvos TSR MT viršininkas. 1949—59 
Lietuvos TSR užsienio reikalų ministras. 
Kaip TSRS delegacijos narys 1958 da- 
lyvavo SNO Generalinės Asamblėjos po- 
sėdžiuose Niujorke. 1949—60 LKP CK 
narys. 1947—63 Lietuvos TSR AT depu- 
tatas. Nuo 1959 pensininkas. G. atsimi- 
nimai išspausdinti knygose: „Revoliuci- 
nis judėjimas Lietuvoje“ (1957); „Pro- 
letarinė revoliucija Lietuvoje“ (1960). 
Ršt.; Kovų augintiniai, V., 1965, 


GAŠKIENĖ Elena — literatūros mokslo 
darbuotoja. Ž. Elena Červinskienė. 


GAŠTYNAI, Gaštynukai,— kaimas Kel- 
mės Irj., Kelmės apyl., 6 km į š. v. nuo 
Kelmės, 2 km į p. v. nuo kelio į Už- 
ventį; kolūkio centras. 45 gyv. (1959). 
0,5 km į š. nuo kaimo yra Vilbėno ež. 
Iš jo per G. teka Vilbėnas (Kražantės 
kair. intakas), Keliai jungia G. su Kra- 
žiais, Kelme. Pr. m-la (nuo 1947), bib- 
lioteka (nuo 1955). 


GATAUČIAI —1. Kaimas Joniškio rj., 
11 km į p. v. nuo Joniškio, prie Šiau- 
lių—Rygos plento; apylinkės ir tarybi- 
nio ūkio centras. :234 gyv. (1959). Fel- 
čerių-akušerių punktas (nuo 1957), vai- 
kų darželis (nuo 1962), biblioteka (nuo 
1955). 1905 streikavo G. dvaro darbi- 
ninkai. 

2. Kaimas Pakruojo rj, Linkuvos 
apyl., 8 km į š. nuo Linkuvos. 183 gyv. 
(1959). Per G. teka Beržtalis. Į p. nuo 
kaimo tęsiasi Beržynės miškas. Aštuon- 
metė m-la (1927—52 pradinė, 1952— 
1962 septynmetė). 

3. Kaimas Biržų rj., Geidžiūnų apyl., 
9 km į š. nuo Vabalninko. 80 gyv. 
(1959). Vėjo malūnas (nuo 1907), pr. 
m-la (nuo 1920). G. minimi XVI a. 


GATAVYNAITĖ Viktorija [Purienė; 
g. 1933.V.31 Kaune] — dailininkė, 1958 
baigė Lietuvos TSR Dailės in-to tapybos 
katedrą, pradėjo dalyvauti parodose, Su- 
kūrė dekoracijas Lietuvos TSR akade- 
minio operos ir baleto teatro spektak- 
liams: Dž. Verdžio „Don Karlas“ (1959), 
V. Gokijelio „Raudonkepuraitė" (1959), 
L. Delibo „Silvija“ (1961) ir kt. 


GATĖLIAI — kaimas Utenos rj., Dau- 
gailių apyl., 9 km į p. r. nuo Daugailių. 
137 gyv. (1959). V. pakraščiu teka Ilgė; 
šiaurėje yra Gatelių miškas, iš r. ir p. 
prieina Minčios giria. Pr. m-la (nuo 
1924). Kaime, prie Ilgės, yra piliakalnis, 
Gatelių miške — pilkapių, kuriuose ran- 
dama geležinių ietigalių, kirvių, balno 
kilpų, žalvarinių papuošalų. 1792 G. tu- 
rėjo 11 kiemų su 60 gyv. ir 24 valakus 
žemės. 

GAUDAIČIAI — kaimas Tauragės rj., 
Žygaičių apyl, 1 km į p. nuo Žygaičių. 
130 gyv. (1959). Per kaimą teka Eže- 
ruona. Taryb. ūkio dirbtuvės (nuo 1960). 
1561 kaimas turėjo 8 ūkius, 13 valakų. 


GAšŠ—GAU 529 


GAŪDRIMAS Juozas [g. 191117 Urvi- 
niuose (Šakių rj.)]) — muzikologas, peda- 
gogas, meno mokslų kandidatas (1959), 
Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas 
(1965). 1929—33 studijavo klasikines 
kalbas Kauno un-te. 
1935—57 grojo ra- 
dijo komitete, fil- * 
harmonijos, operos 
ir baleto teatro or- 
kestruose. 1939 bai- 
gė Kauno Konser- 
vatorijos obojaus ir 
karo kapelmeisterių 
klases. Nuo 1940 
Vilniaus muz. m-los 
dėstytojas. Nuo 1945 4 
Vilniaus Konserva- 
torijos dėstytojas, | 
nuo 1949 Lietuvos TSR Konservatorijos 
muzikos teorijos, nuo 1953 muzikos 
istorijos katedros vedėjas (nuo 1962 do- 
centas). Nuo 1954 Lietuvos TSR Kompo- 
zitorių s-gos valdybos narys ir muzi- 
kologų sekcijos pirmininkas. Nuo 1958 
TSKP narys. Veikale „Iš lietuvių muzi- 
kinės kultūros istorijos“ plačiai apžvel- 
gė muz. kultūros raidą Lietuvoje 1861— 
1940. Muz. klausimais rašo spaudoje. 
„Mažosios lietuviškosios tarybinės en- 
ciklopedijos“ literatūros ir kultūros sky- 
riaus redaktorius konsultantas. 

Ršt.: Iš lietuvių muzikinės kultūros istorijos 
(1861—1917), V., 1958 [rus. vert. 1964]; B. Dva- 
rionas, V., 1959 [rus. vert. 1960]; Lietuvių ta- 
rybinė muzika, V., 1960 [rus. vert. 1961]; Iš 
lietuvių muzikinės kultūros istorijos (1917—40), 
V., 1964, 

GAUDŪČIAI — 1. Kaimas Šiaulių rį., 
Micaičių apyl., 7 km į p. v. nuo Kuršė- 
nų. 216 gyv. (1959), Kuršėnų kuro kon- 
tora, eksploatuojamas durpynas (68 ha). 

2. Kaimas Kretingos rj, Kartenos 
apyl, 5 km į r. nuo Kartenos, Alanto 
deš. krante. 58 gyv. (1959). Iš p. prie 
G. prieina Velaitinės miškas. Lentpiūvė, 
parduotuvė, felčerių-akušerių punktas 
(nuo 1961), pr. m-la (nuo 1961). Ties 
Alanto upe yra piliakalnis. 1948 kai- 
me burž. nacionalistai išžudė valstiečio 
D. Pociaus šeimą (4 žmones). 
GAUDŪČIŲ PĖLKĖ — pelkė Šiaulių rj., 
5,5 km į pietvakarius nuo Kuršėnų, 
2 km į pietryčius nuo kelio į Luokę, 
prie Gaudučių kaimo. Plotas 148 ha (pra- 
moninis 68 ha). Per pelkę teka Žaigys 
(Ventos intakas). G. p. — plynraistinė 
žemapelkė, ištįsusi iš š. r. į p. v. Durpių 
klodo didž. storis 5 m, vid. 2,5 m; vid. 
susiskaidymas 4895, vid. peleningu- 
mas 6,49. Nusausinta. Durpės kasamos 
kurui. 


GAUJA — upė Lietuvos TSR ir Baltaru- 
sijos TSR, Nemuno deš. intakas. Ilgis 
94 km (Lietuvos TSR 30 km), baseino 
plotas 1677 km? (Lietuvos TSR apie 
200 km?). Versmės 10 km į š. r. nuo 
Šalčininkų, prie BTSR sienos. Teka DA: 
kryptimi, per Dieveniškes. Nuo Pagau- 
jėnų 4 km teka BTSR siena, toliau per 
BTSR. Įteka į Nemuną 712 km nuo jo 
žiočių, 21 km į p. r. nųo Lydos. Intakai 


530 GAU—GAV 


Lietuvos TSR: Žižma (deš.), Verseka, 
Podokupė (abu kair). Vid. nuolydis 
Lietuvos TSR 192 cm/km. Vid. debitas 
prie BTSR sienos 1,60 mš/s. 


GAULĖNAI — kaimas Telšių rj., Luo- 
kės apyl., 6 km į p. r. nuo Luokės, prie 
kelio į Užventį; kolūkio centras. 90 gyv. 
(1959). Per kaimą teka Šatrija (Aunuvos 
intakas) ir Trikogalas (Šatrijos intakas). 
Sodybos stovi abipus kelio viena prie ki- 
tos. Malūnas, parduotuvė, ryšių skyrius, 
felčerių-akušerių punktas (nuo 1960), 
aštuonmetė m-la (nuo 1961), kultūros 
namai (nuo 1954), biblioteka (nuo 1955). 


GAURĖ — miestelis Tauragės rj., 12 km 
į r. nuo Tauragės, Šešuvies kair. krante; 
apylinkės ir kolūkio centras. 165 gyv. 
(1959). G. stovi ant aukšto Šešuvies 
skardžio, prie Įkojo upelio žiočių, nutį- 
susi palei kelią į Tauragę. Turi radialinę 
plano struktūrą; pastatai išsidėstę palei 
kelius, kurie sueina į trikampę aikštę. 
Ties G. per Šešuvį yra tiltas, per kurį 
eina kelias į Eržvilką. Į p. nuo G. tę- 
siasi Gaurės (Komarinės) miškas. Kol- 
ūkio lentpiūvė, mechaninės dirbtuvės, 
Tauragės buitinio aptarnavimo kombi- 
nato punktas, ambulatorija ir vaistinė 
(nuo 1947), vid, m-la (1923—49 pradinė, 
iki 1957 septynmetė), kultūros namai 
(nuo 1957), biblioteka (nuo 1949), G. 
bažnyčia ir varpinė — vietinės reikšmės 
archit-ros paminklai. G. minima nuo 
XVI a. pr. Pagal 1561 Jurbarko vls, in- 
ventorių dab. G. vietoje tebuvo smuklė, 
kartu su 2 valakais kirtimų priklausiusi 
Zofijai Gaurai. 1701 Augustas II suteikė 
G. privilegiją savaitiniam turgui, Nuo 
XVIII a. iki 1950 valsčiaus centras. 1821 
minima G. m-la. 1841 G. turėjo 172 gyv., 
1886 — 472. Nuo XIX a. pab., didėjant 
Tauragei, ėmė nykti. Burž. valdymo lai- 
kotarpiu veikė malūnas, lentpiūvė. 1923 
buvo 180 gyv. Vok. faš. okupacijos me- 
tais hitlerininkai ir vietiniai burž. na- 
cionalistai išžudė didelę dalį G. gyven- 
tojų. 

GAŪRĖS MIŠKAS — miškas Tauragės 
rj, 12 km į p. r. nuo Tauragės. Priklau- 
so Tauragės miškų ūkio Gaurės girinin- 
kijai. Plotas 1048 ha. Smalininkų-Vieš- 
vilės miškų masyvo dalis. Miško r. pa- 
kraštys siekia Šešuvies intaką Įkojį. 


GAURYLIUS Juozas [1890 Obeliškiuo- 
se (Mažeikių rj.) — 1953.V.28 Židikuose 
(Mažeikių rj.)]) — 1918—19 proletarinės 
revoliucijos Lietuvoje dalyvis. 1918.XII 
Židikuose kartu su kitais suorganizavo 
demonstraciją Tarybų valdžios paskel- 
bimui Lietuvoje paremti. Buvo Židikų 
vls. revoliucinio k-to narys, su ginklu 
kovojo prieš Plechavičiaus gaujas. Už 
rev. veiklą burž. nacionalistų buvo su- 
imtas. 1946—49 dirbo kalviu, vienas 
kolūkio kūrimo iniciatorių Selmiestyje 
(Šiaulių rj). Nuo 1950 kolūkio pirmi- 
ninkas, 


GAURYS Stasys [1907.IV.28 Varžgaliuo- 
se (Ukmergės rj.)— 1937.XI.1 Maskvo- 


je|— revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
ilęs iš valstiečių. Dalyvavo pažangiųjų 
moksleivių lavinimosi rateliuose. 1926 
įstojo į LKJS pogr. org-ją Ukmergės 
g-joje. 1927 LKJS Ukmergės parajo- 
nio k-to sekretorius, Aktyviai dalyvavo 
visuom. veikloje, platino kom. lit-rą, 
rašė referatus moksleivių lavinimosi ra- 
teliams, vertė iš rusų k. į lietuvių k. 
rev. turinio brošiūras. Už rev. veiklą 
1928 kalintas Ukmergės kalėjime, paša- 
lintas iš g-jos VIII klasės. Toliau mo- 
kėsi Kaune. Atėjus policijai suimti, 
1928.III pabėgo ir, LKP CK leidus, 
emigravo į Vokietiją. Mokėsi Karaliau- 
čiaus ir Berlyno un-tuose. Įstojęs 1929 
į Vokietijos komjaunimo eiles, dirbo 
studentų tarpe. 1931.V priimtas į Vokie- 
tijos Komunistų partijos narius. Bend- 
radarbiavo „Inprekorre“ Berlyne (krip- 
tonimas J. B.), Vokietijos KP laik- 
raštyje „Die rote Fahne“, LKP spau- 


doje — „Balse“, „Priekale“ (pseudo- 
nimai Ukmergiškis, S. Eimutis, J. Ba- 
ras), rašė korespondencijas, straips- 


nius apie Vokietijos darbininkų rev. 
judėjimą, ekonomikos klausimais. 1930 
vok. policija G. bute Berlyne padarė 
kratą. 1933 Berlyne suimtas, vėliau iš- 
tremtas iš Vokietijos. Atvykęs į Čeko- 
slovakiją, mokėsi Pragos un-te ir dirbo 
part. darbą Vokietijos polit. emigrantų 
tarpe. 1934 išvyko į Šveicariją, Bazely- 
je baigė un-tą. Šveicarijos policijai rei- 
kalaujant išvažiuoti iš šalies, atvyko 
į TSRS, gavo taryb. pilietybę. Maskvoje 
dirbo ekonomistu Valstybinės plano ko- 
misijos įstaigose, Žuvo, neteisėtai repre- 
suotas asmenybės kulto sąlygomis, 1957 
reabilituotas. 


GAUSANTĖ — upė Jurbarko rj., Mitu- 
vos kair. intakas. Ilgis 19 km, baseino 
plotas 73 km?. Prasideda Pagausančio 
apylinkėse, 4 km į p. v. nuo Ariogalos. 
Įteka į Mituvą 79 km nuo jos žiočių, 
ties Tamošiais. Intakai: dešinysis — Ger- 
vaitė, kairieji — Karklė, Upsala, Juod- 
piaunis. Vid, nuolydis 148 cm/km. Vid. 
debitas žiotyse 0,44 mš/s. 


GAUSANTIŠKIAI — kaimas Jurbarko 
Ij, Veliuonos apyl, 11 km į š. nuo 
Veliuonos. 130 gyv. (1959). Per G. teka 
Gausantė ir jos intakas Juodpiaunis. 
Iš p. prie G. prieina Burbinės miškas. 
Aštuonmetė m-la (1920—54 pradinė, iki 
1962 septynmetė). 


GAUŠTVINIS — ežeras Kelmės rį., 
4,5 km į š. nuo Tytuvėnų, prie Rad- 
viliškio—Sovetsko geležinkelio. Plotas 
128 ha, didž, gylis 5 m. Ežeras rininis, 
ištįsęs iš š. į p.; ilgis 3090 m. Krantai 
žemi, apaugę miškais ir pievomis, daug 
kur pelkėti. Įteka Šimša ir Spangupis, 
išteka Gryžuva (Dubysos intakas). Eže- 
ras verslovinis; žuvies 1964 sugauta 
8,5 kg/ha. 


GAVALTUVA — kaimas Kapsuko rj., 
10 km į p. v. nuo Kazlų Rūdos, 1,5 km 
į v. nuo Kazlų Rūdos— Alytaus geležin- 
kelio; apylinkės ir kolūkio centras. 
164 gyv. (1959). P. v. pakraščiu teka 
Šešupė. Per kaimą eina kelias iš Pilviš- 
kių į Kauno— Kapsuko plentą. Prie ke- 


lio kuriasi nauja kolūkio gyvenvietė 
(nuo 1959); užveistas kolūkio 5 ha 50 
das. Ties G. ant Šešupės veikia (DU9 
1957) Antanavos hidroelektrinė (400 kW). 
Lentpiūvė, malūnas, mechanizuotos St?“ 
lių dirbtuvės, parduotuvė, felčerių-2 Už 
šerių punktas (nuo 1955), aštuonmelė 
m-a (nuo 1962), kultūros namai (nU 
1959), biblioteka, M-la ir kultūros na: 
mai įsikūrę naujose, kolūkio statyto“ 
patalpose. 


GAVEIKĖNAI — kaimas Ignalinos I)“ 
Palūšės apyl, 4 km į v. nuo Ignalino*: 
1 km į r. nuo Dringių ežero. 70 £YV 
(1959). Vandens malūnas, lentpiūvė, kul- 
tūros namai (nuo 1960). 


GAVEIKIAI — kaimas Molėtų rj., DU“ 
bingių apyl, 10 km į p. r. nuo Giedra“ 
čių, prie Gaveikių ežero. 53 gyv. (1959): 
G. minimi 1373. XVII a. buvo G. PČ 
livarkas. 


GAVEIKIŲ EŽERAS — ežeras VilniaUš 
ir Molėtų rj. riboje, 4 km į p. V. NU0 
Dubingių, 10 km į p. r. nuo Giedraičii: 
Plotas 53 ha, ilgis 1210 m, didž. plo!ė 
960 m. Pakrantės vietomis pelkėtos. Pe! 
G. iš Vilniškių ež. į Dubingių ež. te“ 
bevardis upelis. Š. pakrantėje yra Ga 
veikių kaimas, 


GAVĖLIS Jonas [1897.V1.17 Raitininku“ 
se (Alytaus rj.) — 1958.XI.2 ten pat] — 
Didžiojo Tėvynės karo partizanas 7 
šininkas. Kilęs iš valstiečių. 1943— 
„Dainavos partizano“ ir Šarūno pat 
tizanų būrių, veikusių Alytaus, Lazdiji 
aps., ryšininkas rėmėjas; teikė partizaD“ 
būriams maistą, medikamentus, parūP!"“ 
davo šaudmenų ir sprogstamosios M“ 
džiagos. G. šeima slėpė ir gydė sužės 
tuosius partizanus. Po karo Alytaus 3P* 
valstietis, nuo 1951 kolūkietis. 


GAVĖLIS Rokas [g. 1923.11.15 Raitiniis 
kuose (Alytaus rj.)] — Didžiojo TėvYli: 
karo partizanas, 1935—43 dirbo Vai 
ūkyje. Nuo 1941 VLKJS narys. 194“, 
1944 Šarūno partizanų būrio, veikU? 
Alytaus aps., partizanas. Jo inicla 
buvo surinkta būriui daug ginklų, 52U 
menų, granatų ir sprogstamosios 
džiagos, jam buvo pavestas radisto P ė 
dėjėjo darbas. 1944 LLKJS Alytaus E 
pogrindinio k-to narys. 1944—45 Le“ c 
Alytaus apskrities komiteto darbuo!0! +; 
o 1945—52 administracinis ir 062 
ūkio darbuotojas Alytaus rj. Nuo 
pensininkas. 


GAVELIS Vytautas [g. 1927:V113 Ry“ 
kiuose (Alytaus rj.)] — gydytojas „ras 
rurgas, medicinos mokslų kandik 
(1960). 1953 baigė Vilniaus un-tą: Še 
1953 dirbo un-to bendrosios chiruIėi, 
katedroje, nuo 1960 anatomijos katė je 


je. Paskelbė moksl. straipsnių 

skrandžio vėžį. , 
4 

GAVENAUSKAS Julius [g. 189944 


— I 


Beržininkuose (buv. Seinų aps)] — Ar 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs I „jės 
bininkų. 1931 dirbdamas MarijamĖ jo 
cukraus fabriko statyboje, susiPė mą, 
su K. Petriku, įsijungė į rev. judėl ole: 
palaikė ryšius su LKP pogr. kuoP 


1933—34 toliau dirbo rev. darbą Aly- 
tuje. 1935 dirbo Latvijoje. Suorganiza- 
Vo rev. kuopelę. Pradėjus Latvijoje 
žvalgybai persekioti, grįžo į Alytų. Už 
TeV. veiklą G. buvo 2 kartus kalinamas. 
„uo 1938 Komunistų partijos narys, pri- 
imtas Alytuje, buvo pogr. kuopelės sek- 
Tetorius, 1940—41 Alytaus miesto vykd. 
Bo skyriaus vedėjas. Hitleriniams gro- 
"us įsibrovus į Lietuvą, dingo be ži- 
S, 


GAVENDA Salomonas [1915.XII.15 Pa- 
Ūšėje (Ignalinos rj.)— 1950.XII. 23 Kau- 
Re] revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
“Ss iš žvejų-prekiautojų. 1930 įstojo 
! V. Baltarusijos Kom. jaunimo s-gą, 
Priklausė Palūšės kaimo kuopelei. Už 
9m. literatūros platinimą buvo suimtas, 
€t vėliau išteisintas. Nuo 1934 Vaka- 

Baltarusijos KP narys. 1937.XII išvež- 
tas i Kartuzų Berezos konc. stovyklą, 
(08XII Vilniuje nuteistas 5 metus ka- 
“ti. 1939.IX atėjus Raudonajai Armijai 
! Vilnių, iš kalėjimo paleistas, dirbo ūki- 
i darbą Švenčionyse, Vilniuje. 1941— 
944 ūkinis darbuotojas Iževske, nuo 
944 — Ignalinoje, Kaune, 


EAVĖNIA [rus. 206276 — pasninkauti|-— 
į talikų ir pravoslavų religijos iš tikin- 
'ujų reikalaujamas 7 savaičių pasnin- 
S prieš velykas tariamojo Kristaus 
„aūčiai ir mirčiai prisiminti. Tikintieji 
“inami G. metu tam tikromis die- 
Tomis (trečiadieniais, penktadieniais ir 
*eštadieniais, o pastaraisiais laikais bent 
Pirmąją G. dieną, vad. pelenų dieną, ir 
Paskutinės savaitės prieš velykas penk- 
adienį) nevalgyti mėsiškų valgių, susi- 
yti nuo pasilinksminimų ir pan. Iki 
a. ir XX a. pradžioje tikintieji buvo 
Sininkų verčiami per visą G. ne- 
ta toti mėsos ir pieno. Vienintelis leis- 
"as riebalas buvo iš linų ir kanapių 
top nų išspaustas aliejus, 0 pieno vie- 
ar „„Molinėje čerpėje sutrintų aguonų 
tekę anapių pienas. Kad į maistą nepa- 
Ktų riebalų, pelenų dienos rytą šei- 
ša nkės iššveisdavo visus puodus ir 
ukštus, o vyrai eidavo „dantų išsiplau- 
„ 1 karčiamą. Bažnyčios įtakai mažė- 
Lai G. taip pat švelnėjo. Tarybinės 
Ntvarkos metais, didžiajai tikinčiųjų 
augumai atsikračius religinių prietarų, 
* Papročiai baigia nykti. 


dvą 


LAVYS — ežeras Ignalinos rj, 1 km 
dis V. nuo Ignalinos. Plotas 123,5- ha, 
š 2. gylis 41,5 m, vid. gylis 10,1 m. 
jj, Galis išraižyta siaurų pusiasalių ir 
KS ilankų. Yra 3 salos (iš viso 2,3 ha). 
„tai aukšti, apaugę medžiais, v. daly- 
h, „Miškų, Dugnas išraižytas gilių dau- 
i Ir seklumų. Per G. teka Narsupė (į 
Ukojo ež.), G. skirtas mėgėjiškai žūklei. 
KAVŪLIS Vincas [1896 Sasnavoje — 
KA! Kemerovo sr.] — revoliucinio 
ž “jimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių, 
sala darbininkas. Į Komunistų partiją 
„imtas 1918.1X Pavengliškyje. 1920, 
po audamas kariuomenėje Kaune, buvo 
a karinės org-jos vykdomojo k-to 
veik LKP Centro Biuro narys. Už rev. 
lėti lą 1920 Kaune nuteistas 8 metus ka- 

L Lietuvai ir Tarybų Rusijai pasi- 


Keitus polit. kaliniais, 1921 atvyko 
į Maskvą. 1921—22 mokėsi Vakarų tau- 
tinių mažumų kom. un-te, paskui Sverd- 
lovo kom. un-te. Pradėjus organizuoti 
kolūkius, Maskvos sr. kolūkio pirminin- 
kas. 1936 Maskvoje kultūros darbuoto- 
jas. 1936 suimtas; žuvo, neteisėtai rep- 
resuotas asmenybės kulto sąlygomis. 
Reabilituotas. 


GAZDAI — kaimas Kapsuko rj., Sangrū- 
dos apyl, 9 km į p. nuo Kalvarijos. 
80 gyv. (1959). Per kaimą teka Gazda 
(Kirsnos intakas), eina kelias iš Kalvari- 
jos į Sangrūdą. Į š. nuo G. prasideda 
Raudenio-Palnyčios pelkė. Vandens ma- 
lūnas (ant Gazdos upelio), lentpiūvė, 
1947—64 veikė pr. m-la. 


„GAZETA LITERACKA WILENSKA“ 
(„Vilniaus literatūrinis laikraštis“) — 
literatūros ir mokslo savaitraštis len- 
kų kalba, ėjęs 1806 Vilniuje. Redak- 
toriai leidėjai — Vilniaus un-to prof. 
G. Grodekas ir K. Kontrimas. Bendra- 
darbiavo Joz. Frankas ir kt, Išėjo 52 nu- 
meriai. Daugiausia vietos skyrė įvairio- 
mis kalbomis išėjusioms knygoms re- 
cenzuoti. 


„GAZETA LITEWSKA“ („Lietuvių laik- 
raštis“) — laikraštis lenkų kalba, ėjęs 
1804—05 Vilniuje. Leistas dukart per 
savaitę. Informavo apie Rusijos ir di- 
džiųjų Europos valstybių politinius įvy- 
kius, turėjo 1—2 p. priedą „Doniesie- 
nia“ („Pranešimai“), kuriame teikė žinių 
iš Vilniaus ir gretimų apylinkių gyve- 
nimo. 


„GAZETA LUDOWA“ („Liaudies laik- 
raštis“) — tarybinis dienraštis, ėjęs 
1940.V1.28—1940.VIII.20 Vilniuje lenkų 
kalba. 


„GAZIETA LIETŪVIŠKA“ — savaitraš- 
tis, ėjęs 1879—80 Niujorke; pirmasis 
JAV lietuvių laikraštis. Išėjo apie 16 nr. 
Leido ir redagavo M. Tvarauskas. 


GAZIFIKACIJA — liaudies ūkio ir gy- 
ventojų aprūpinimas dujiniu kuru. Lie- 
tuvoje dujinis kuras pradėtas naudoti 
XIX a. antrojoje pusėje. Pirmieji de- 
giųjų dujų fabrikėliai buvo pastatyti 
Vilniuje (1864) ir Klaipėdoje. Vilniaus 
I-kas degiąsias dujas gaudavo, sausai 
distiliuodamas medieną, Klaipėdos — 
perdirbdamas akmens anglis. Jų pa- 
gamintos dujos buvo naudojamos gatvių 
apšvietimui ir buitiniams reikalams. Šie 
f-kai veikė su pertraukomis iki II pasau- 
linio karo. 1956 Vilniaus miestui pradė- 
ta tiekti suskystintas dujas (propano ir 
butano mišinį). 1957 jas pradėjo nau- 
doti Kaunas, 1959 — Šiauliai, 1960 — 
Klaipėda, Kėdainiai, Palanga ir kt. 
miestai. 1961 tos dujos pradėtos tiek- 
ti kaimui. 1963 jas jau naudojo visi 
Lietuvos TSR miestai ir kai kurios kol- 
ūkinės gyvenvietės. Suskystintas dujas 
Lietuvai tiekia Baškirijos. ATSR. Jos 
gaunamos, perdirbant naftą, ir geležin- 
kelio cisternomis atgabenamos į Vil- 
niaus (nuo 1961) ir Klaipėdos (nuo 1963) 
dujų pilstymo stotis, iš kurių plieniniuo- 
se balionuose išvežiojamos po visą Ies- 
publiką gyventojams, pram. ir ž. ū. įmo- 


GAV—GEčČ 531 


nėms, stat. org-joms. Suskystintos dujos 
naudojamos daugiausia buityje (maistui 
ruošti, vandeniui šildyti) ir technikoje 
(metalams piaustyti, elektros ir telefono 
kabeliams lituoti). Infraraudonųjų spin- 
dulių dujiniai degikliai, dirbą suskystin- 
tomis dujomis, vartojami statyboje (tin- 
kui džiovinti), o nuo 1963 ir žemės 
ūkyje. 1961 suskystintų dujų Lietuvos 
TSR sunaudota 3680 t, 1962 — 5530 t, 
1963 — 8220 t (Vilniuje 2450 t). | 

1961 nutiesus dujotiekio atšaką Ivace- 
vičiai—Vilnius, Lietuvos TSR sostinė 
gavo gamtines dujas iš Dašavos (Ukrai- 
nos TSR). 1962 jos pasiekė Grigiškes, 
Elektrėnus, Kauną, 1963 — Panevėžį, 
1964 — Šiaulius. Iki 1963.XII gamtines 
dujas gavo 42 pramonės ir komunalinio 
ūkio įmonės, jų tarpe Grigiškių popie- 
riaus kombinatas, Lietuvos valstybinė 
rajoninė elektrinė, Vilniaus, Petrašiūnų 
elektrinės. 1964 tokias dujas gavo ir Jo- 
navos azotinių trąšų kombinatas, kuris 
naudoja jas kaip žaliavą, Gamtinės du- 
jos plačiai naudojamos ir buitiniams bei 
komunaliniams reikalams. 1961—64 Lie- 
tuvos TSR gamtinių dujų sunaudota 
1794 mln. mš (Vilniuje 834 mln. m?). 

Gazifikavimo darbus Lietuvos TSR 
vykdo Vyriausioji gazifikavimo ir komu- 
nalinio ūkio v-ba prie Lietuvos TSR Mi- 
nistrų Tarybos. 


GECEVIČIUS Jonas [g. 1915 Druckūnuo- 
se (Varėnos rj.)|— revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš kumečių. Vaikystėje ir 
jaunystėje tarnavo pas buožes. Nuo 1937 
įsijungė į rev. veiklą Onuškio vals- 
čiuje, platino kom. lit-rą, atsišaukimus. 
Nuo 1938 Komunistų partijos narys. 
Po D. Tėvynės karo adm, darbuotojas 
Prienų rj. 


GECEVIČIŪTĖ Sabina [g. 1912.XI.2 Ky- 
bartuose (Vilkaviškio rj.)] — zoologė, 
biologijos mokslų kandidatė (1954). 
1938 baigė Kauno un-tą. 1945—47 dirbo 
ped. darbą Vilniaus universitete, 1947— 
1953 Klaipėdos Mokytojų institute, nuo 
1953 Vilniaus Pedagoginiame institute. 
Nuo 1958 docentė. Paskelbė mokslinių 
straipsnių apie Kuršių marių žuvų para- 
zitų fauną. 


GEČAIČIAI — kaimas Plungės rj., Var- 
duvos apyl, 2 km į š. nuo Varduvos, 
abipus kelio į Sedą. 136 gyv. (1959). 
R. pakraščiu teka Varduva. Yra Plik- 
margių pelkė, Kaime 1918 vykdavo ko- 
munistinės kuopelės, kuriai vadovavo 
A. Mika, susirinkimai. 


GEČAS Antanas [1927 Jucaičiuose (Klai- 
pėdos rj.) — 1946.IV.21 ten pat] — ta- 
rybinis aktyvistas. Kilęs iš neturtingų- 
jų valstiečių. Mokydamasis Veiviržėnų 
prog-joje, aktyviai dalyvavo visuom. gy- 
venime. Burž. nacionalistų gauja Gečų 
namuose Antaną ir jo brolį Petrą, suri- 
šę vielomis, smarkiai primušė, o jų mo- 
tiną nušovė. Nepaisydami grasinimų, 
abu broliai vieni pirmųjų prog-joje įsto- 
jo į komjaunimą. Už tai burž. naciona- 
listų buvo žiauriai nukankinti. 


532 GEČ—GED 


GEČAS Vincas [g. 1931.II.7 Mažeikiuo- 
se] — dailininkas. 1951 baigė Kauno 
vid. dailės m-lą, 1957 — Lietuvos TSR 
Dailės in-to tapybos katedrą. Nuo 1957 
Dailės in-to dėstyto- 
jas, dalyvauja res- 
publikinėse, visasą- 
junginėse dailės pa- 
rodose ir taryb. dai- 
lės parodose užsie- 
nyje. 1963 tobuli- 
nosi Italijoje. Pie- 
šia daugiausia te- 
mines kompozicijas 
ir portretus. Temi- 
niams G. paveiks- 
lams būdinga api- 
bendrintas piešinys, 
įdomus siužetas, naujų išraiškos priemo- 
nių ieškojimas. Jų spalvinė gama inten- 
syvi, harmoninga, kartais kontrastiška. 
Portretams būdinga vidinės nuotaikos 
akcentavimas, socialinė charakteristika, 
dažnai paryškinta fonu, 

Kūriniai: teminės drobės —,,Kolūkiniame tur- 
guje“ (1959), „„Avansas“ (1961), „Avarija“ 
(1964), ,„Demonstracija“ (1965), triptikas „Į ry- 
tus“ (1965); portretai —, „Mergina“ (1961), „„Kol- 
ūkietė“ (1962), dail. P. Gudyno portretas (1962), 
grupinis portretas „Šeima“ (1962), ir kt. 
GEČIAI — kaimas Sakių rj., Kidulių 
apyl., 8 km į r. nuo Sudargo. 125 gyv. 
(1959). Per kaimą teka Jotija. G. įsikūrė 
valakų reformos metu (apie 1560). Pir- 
mieji jo gyventojai buvo Gečaičiai, ga- 
vę 3 valakus žemės, 


GEČIALAUKIS — kaimas Alytaus rj., 
Nemunaičio apyl., 4 km į š. r. nuo Ne- 
munaičio. 302 gyv. (1959). Šiaurėje yra 
Sudvajų miškas, pietryčiuose — Einorių 
miškas. Pr. m-la (nuo 1923). Burž. na- 
cionalistai 1948 kaime išžudė A. Volun- 
gevičiaus šeimą, nužudė R. Juknevi- 
čienę ir jos dukterį. 

GEČIAUSKAS Vaclovas [g. 1907.1.20 
Aukštadvaryje (Širvintų rj.)) — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš vals- 
tiečių. Nuo 1925 rėmė Lietuvos Raudo- 
nosios pagalbos org-ją. 1927—28 LKJS 
narys Ukmergėje. Dirbo organizacinį 
darbą, platino kom. lit-rą, 1927 padėjo 
suorganizuoti Ukmergėje 20 darbininkų 
streiką, o vėliau daugumos miesto bat- 
siuvių įmonių darbininkų streiką. Nuo 
1928 Komunistų partijos narys. Už rev. 
veiklą 1928 suimtas ir 1929 nuteistas 
9 metus kalėti. Buvo kalinamas Ukmer- 
gėje ir Šiauliuose. Nuo 1938 dirbo bat- 
siuviu ir tęsė rev. veiklą Ukmergėje. 
1940—41 adm. darbuotojas Ukmergėje, 
Šiauliuose. D. Tėvynės karo pr. dirbo 
adm. darbą Irkutske, 1942—43 mokėsi 
Maskvoje, dirbo Jaroslavlio srityje. 
1944—50 adm. darbuotojas Kėdainių ra- 
jone. 1950—59 part., adm. darbuotojas 
Kaune. Nuo 1959 Kauno mėsos kombi- 
nato darbininkas, 


GEČIONYS — kaimas Anykščių Ij. 
Trumbatiškio apyl, 15 km į r. nuo 
Anykščių, prie Panevėžio—Švenčionė- 
lių geležinkelio. 121 gyv. (1959). Į v. 


nuo G. tęsiasi Gečionių miškas. Lentpiū- 
vė, aštuonmetė m-la (1931—51 pradinė, 
1951—60 septynmetė). G. dvaras mini- 
mas 1596. 


GEDANONIŲ KALNAS — moreninės 
kilmės kalva Dzūkų aukštumos centri- 
nėje dalyje, 7 km į š. v. nuo Aukšta- 
dvario; aukščiausia Dzūkų aukštumoje. 
Aukštis 258 m. Susidarė paskutiniojo 
apledėjimo metu iš moreninio priemolio, 
riedulių ir gargždo. Papėdėje yra Geda- 
nonių kaimas. 


GĖDGAUDAS Mamertas [g. 1843] — 
1863 sukilimo dalyvis. Bajoras, buvęs 
Rusijos armijos karininkas. 1863.III įsto- 
jo į T. Kušleikos vadovaujamą sukilėlių 
būrį. Drauge su A.. Bite buvo pasiųstas 
į Šiaulių aps. rinkti ginklų ir savano- 
rių. Vėliau paskirtas būrio vadu. Veikė 
daugiausia Šiaulių apskrityje. 1863.V.13 
jo būrys (apie 200 žmonių) kovėsi Legė- 
čių miške. Po pralaimėtų kautynių pri- 
sijungė prie I. Leskausko ir A. Macke- 
vičiaus rinktinės Krakių miške. 1863. 
VI.18 pateko į nelaisvę, buvo nuteistas 
ištremti į Sibirą, bet pabėgo iš kalėjimo 
ir grįžo į Kušleikos būrį. Kušleikai pa- 
sitraukus į užsienį, ilgai slapstėsi. 

GEDIKAI — kaimas Šilutės rj., Švėkš- 
nos apyl, 6 km į p. r. nuo Svėkšnos. 
84 gyv. (1959). Per G. teka Ašva (Vei- 
viržo intakas). Š. pakraščiu eina Švėkš- 
nos—Kvėdarnos kelias; už jo yra Me- 
džioklės miškas. Kaimo apylinkėse, ba- 
lotame Ašvos slėnyje, yra išlikęs nedi- 
delio piliakalnio pylimas (kita piliakal- 
nio dalis nunešta upelio). Netoli pilia- 
kalnio, Ašvos krante, rasta VII—VIII a. 
žalvarinė laiptelinė sege. ) 


GEDIKĖNAI — kaimas Plungės rj., Me- 
dingėnų apyl., 7 km į p. v. nuo Žarėnų; 
tarybinio ūkio skyriaus centras. 244 gyv. 
(1959). Š. pakraščiu teka Gedika (Duo- 
bulio deš. intakas). Per G. eina kelias iš 
Tverų į Medingėnus. Ist., šaltiniuose G. 
minimi 1348. 

GEDIMINAS [1275—1341]— Lietuvos di- 
dysis kunigaikštis (1316—41). Žinios 
apie G. kilmę prieštaringos. Tyrinėtojai 
teigia, kad rusų metraštyje minimas Bu- 
divitis Putuveras buvęs Traidenio sūnus 
ir Vytenio bei jo brolio G. tėvas. Dėl G. 
gimtinės bene labiausiai tikėtina, kad 
G. kilęs iš Veliuonos apylinkių. 1413 
Vytautas, gindamas Veliuoną nuo kry- 
žiuočių pretenzijų, teigė, kad ji esanti 
Lietuvos kun-ščių tėviškė. 

G. laikų dokumentai, nepažymėję 
tiksliai jo kilmės, davė progą ordino 
diplomatams jau 1413 įrodinėti, kad Jo- 
gaila ir Vytautas neturį teisių į Žemai- 
tiją, kad jie net nesą kunigaikščių kil- 
mės, nes jų senelis G. (Gedeman) bu- 
vęs arklininkas ir apsišaukęs karaliu- 
mi. Šią versiją perėmė J. Dlugošas, pa- 
sak kurio, G. buvęs Vytenio arklinin- 
kas, nužudęs teisėtą valdovą ir užgrobęs 
valdžią Lietuvoje. Per XVI a. metrašti- 
ninkus ta nuomonė pasiekė Maskvos 
kun-stę. Lietuvoje XVI a, paplitusi did. 
kun-ščių romėniškosios kilmės teorija, 
siejanti Lietuvos did. kun-ščius su Romos 


Gediminas. P. Rimšos medalio „Vilnius — H€ 


tuvos sostinė“ aversas (1923) 


imperatoriumi Augustu, Lietuvos met 
raštininko buvo panaudota kovai prieš 
Gedimino ir jo dinastijos kilmės žem! 
nimą. . 

G. valdymo metais kryžiuočiai nioko“ 
jo Medininkų (1316, 1320, 1329), VĖ“ 
liuonos (1317, 1319), Aukaimio (1328) 
Raseinių (1323), Pagraudės (1317, 1324 
1330), Vaikinos (1322, 1330), Ariogalos 
(1316, 1322, 1323), Putvių (1328) žemės 
ir pilis, bandė įsitvirtinti lietuvių Žė 
mėse ir statėsi prie Nemuno pilis: Ge0! 
genburgą (1336), Marienburgą (1336): 
Bajerburgą (1337). Be to, kalavijuoči“: 
įsitvirtinę Rygoje, Duobelės ir Tervels 
pilyse, puolė Lietuvą 1330, 1332, 1337: 
1334, 1339. Ordino agresija ypač A 
stiprėjo, kai imperatorius Liudvikas 192/ 
dviem aktais padovanojo Lietuvą OIČ“ 
nui. G. organizavo lietuvių pasiprieš!": š 
mą kryžiuočių puolimams (1317, 1329) / 
atsakomuosius žygius į ordino valdas 3 
Christmemelį (1324), Memelburgą (1320) 
Bajerburgą (1331), Varmiją (13187 
1320), Sambiją (1323), Estiją, Tartu Vi 
kupystę (1322). Norėdamas pralausi: 
ekonominę ordino blokadą ir panaudos 
prieštaravimus tarp ordino ir popiežii 
kurijos, kurie abu siekė primesti Lie 
vai katalikybę, G. toliau palaikė Via 
nio užmegztą draugystę su Rygos m 
tiečiais, taip pat su Baltijos palU! 
miestais, kurie norėjo turėti prekybil! 22 
ryšius su Lietuva, nors ji ir buvo * 
goniška. G. padėjo Rygos miestiečiai: 
kovoti su ordinu (1328, 1330). Tačial 
ordino ekonominiai interesai reika 2 
palaikyti ryšius su Lietuva. 1338.XI.1 £ 
dinas sudarė su G. prekybos sutarti: V. 
ria buvo nustatytas prekybinis a 
ruožas, ėjęs Lietuvos pusėje Nuo dino 
guvos maždaug iki Vilniaus ir O! “ki 
pusėje nuo Aiviekstės žiočių į TY. 5 
Polocko bei Vitebsko apylinkių 
ruožu keliaujantieji pirkliai NEB“ 
būti puldinėjami. Tuo būdu, ir Lie“ 
ėmė kontroliuoti prekybą, ėjusią ati: 
vos upe. Tai buvo didelis G. diplo? 
jos laimėjimas. .4e Jais“ 

G. diplomatinė veikla reiškėsi I „iz. 
kais vokiečių miestams (1323). Tie 23. 
kai turėjo platų atgarsį Europojė: 
1.25 G. rašė Liubeko, Štralzundo, 


2 $; 
meno, Magdeburgo ir Kelno miesta 


kviesdamas jų pirklius prekiauti Lietu- 
Voje be įvežimo ir išvežimo mokesčių. 
1323.V.26 jis kvietė Liubeko, Rostoko, 
tralzundo, Greifsvaldo, Štetino, Visbio 
Miestų pirklius laisvai prekiauti per 
letuvą su Novgorodu bei Pskovu. G. 
diplomatinės veiklos dėka 1323.X.2 Vil- 
Niuje buvo pasirašyta Lietuvos ir vokie- 
ių miestų prekybinė sutartis. G. rado 
Priemonių susitaikyti su Novgorodu, ku- 
"I ordinas stengėsi patraukti į savo pusę 
Prieš Lietuvą. 
„Krikščionybei priimti Lietuvoje G. iš- 
Šlė sąlygą: visiškai nutraukti ordino 
ŠBresiją ir oficialiai pripažinti Lietuvos 
Valstybingumą bei jos teritorijos nelie- 
pamybę, G. buvo pakantus bet kuriam 
asvai plintančiam tikėjimui ir skelbė 
ai savo kalbose popiežiaus legatams. 
„ neprieštaravo, kad Novgorodoke kur- 
Usi pravoslavų metropolija (1317) ir 
0 Pačių metu būtų statomos katalikų 
ažnyčios. Vieni jo sūnūs, rusų žemių 
“Un-ščiai, buvo pravoslavai, o kiti, turė- 
Ję valdas Lietuvoje,— pagonys. 
m laikų Lietuva, kariaudama su or- 
Inu, įveikė jo vykdomą diplomatinę 
Mlokadą ir suartėjo su Lenkija. Lietuvos 
T Lenkijos suartėjimą skatino bendras 
Tyžiuočių ordino ir Aukso Ordos pa- 
Vojus, 1325 G. sudarė polit. sutartį su 
„Snkijos karaliumi Vladislavu Loketka 
Ir išleido savo dukterį Aldoną už jo sū- 
"Naus Kazimiero. Aktyvi buvo G. poli- 
liką Volinėje, ypač po Andriaus ir Ju- 
"jaus Lvoviečių mirties (1323). 
T organizavo atkirtį ir totor1ų-mongo- 
VU Puolimams prieš rusų žemes ir, tuo 
Asinaudodamas, prijungė kai kurias 
|Ų žemių prie Lietuvos. Vitebską, Mins- 
R ir Polocką jis valdė jau anksčiau. 
„„tinės Smolensko sritys buvo pajung- 
05 Lietuvai vasaliniais ryšiais. G. pri- 
jungė prie Lietuvos didžiąją baltarusių 
“mių dalį ir ėmė save tituluoti „lietu- 
Au Ir rusų karaliumi“ („rex Letwinorum 
k Ruthenorum"). Pasinaudodamas tuo, 
koa Novgorodui grėsė pavojus iš Šve- 
„os, o Maskvos kun-štis taip pat reiškė 
jį pretenzijas, G. 1333 įkurdino Nov- 
Orode vietininku savo sūnų Narimantą, 
Uris ten išbuvo tik 3 metus (kol ten 
aėmė viršų Maskvos šalininkai). Su 
Verės kun-ste G. sudarė sąjungą, pas- 
U ją sutvirtino, 1320 išleisdamas duk- 
ariją už Tverės kun-ščio. 
diminas sustiprino Lietuvos valsty- 
6 apėmusią Aukštaitiją, Žemaitiją, da- 
i Jotvingių bei žiemgalių ir kai kurias 
„Larusių bei rusų žemes. Šių žemių 
„L UDgimas prie Lietuvos lengvino 
Norą lietuvių ir rusų kovą vakaruose 
His kryžiuočius ir rytuose prieš toto- 
Pri "mongolus, bet, antra vertus, kėlė 
€štaravimus tarp Lietuvos ir Maskvos 
„N-stės, apie kurią kaip tik šiuo metu 
Mė telktis kitos rusų žemės, rasdamos 
Ų centralizuotoje valstybėje sau arti- 
Tali dr tikresnį prieglobstį. Ordinas 
r € vis didesnę grėsmę Lietuvai. Toto- 
"mongolų puolimai ir didelės dalies 
S „žemių nukariavimai kėlė Lietuvai 
9jų iš rytų ir pietų. Tai vertė stiprinti 
Ytybą ir greitino Lietuvos valstybės 
Stymąsi. 


G. laikų Lietuvos valstybė tarnavo 
stiprėjančiai feodalų klasei, bet kartu 
ji gynė lietuvius nuo kryžiuočių agre- 
sijos. G. nebuvo absoliutus valdovas 
Lietuvoje. Jis negalėjo atimti valdžios 
iš savo vasalų — kun-ščių ir bajorų. 
Savo santykius su stambesniais kun-ščiais 
reguliavo sutartimis. Turėjo prie savęs 


iš kun-ščių ir bajorų tarpo patarėjus, be“ 


kurių pritarimo nedarė svarbesnių su- 
tarčių. 

G. pagal XVI a. padavimą laikomas 
Vilniaus įkūrėju. Iš tikrųjų G., kvies- 
damas užsienio pirklius ir amatininkus, 
1323 pirmasis iš Lietuvos kun-ščių mini 
Vilnių kaip savo sostinę. Tačiau Vil- 
niaus miestas jau buvo ir iki G. valdy- 
mo. G. miestą ne įkūrė, bet, matyt, tik 
sustiprino pilimi ir perkėlė čia iš Trakų 
sostinę. 

G. organizavo lietuvių kovą prieš 
ordino agresiją ir jai vadovavo; jis t. p. 
yra vienas Lietuvos centralizuotos feod. 
valstybės įkūrėjų. 

Lit.: B. AnTonoBHų, Osepk mcTop1x BeAuko- 
ro KugxecTBa AuToBCKOrOo ĄO NOAOBKHBHI XV 
cToAeTHA.— McrTopus Benunkoro KaaxecTBa Au- 
TOBCKOro, TapHononb, 1887; K. Chodynicki, Ge- 
neza dynastji Giedymina.—,,Kwartalnik histo- 
ryczny“, 1926, Nr. 4; K. Forstreuter, Die Be- 
kehrung Gedimins und der Deutsche Orden.— 
„„Altpreussische Forschungen“, IV, 1928; J. Pu- 
zyna, Kim byl i jak się naprawdę nazywal! 
Pukuwer, ojciec Giedymina.—,,Ateneum  Wi- 
leūskie", t. 10, 1935; H. Lowmiaūskl, Agresja 
zakonu krzyžackiego na Litwie w wiekach 
XIII- XV.—,„Przegląd historyczny“, t. 45, z. 2—3, 
1954; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, t. 1, V., 
1955; Lietuvos TSR istorija, t. 1, V., 1957; 
B. IamyTo, O6pasosauue AnTOBCKOrOo TOCYAAP- 
crBa, M., 1959, 


GEDIMINAS Antanas [g. 1893.V.20 Va- 
lučiuose (Kėdainių rj.)] — Spalio revo- 
liucijos dalyvis, žuvies pramonės dar- 
buotojas, ichtiologas. Kilęs iš vargingų- 
jų valstiečių. 1915 
Putilovo g-los Pet- 
rograde šaltkalvis. 
Nuo 1917.XI Komu- 
* nistų partijos na- 

rys. 1917 Petrogrado 
Narvos-Peterhofo rj. 
maisto v-bos dar- 
buotojas; Tambovo 
gubernijos maisto 
produktų k-to in- 
struktorius. 1918— 
1920 RTFSR Maiti- 
nimo liaudies komi- 
sariato instruktorius Gomelio gub, 
1921—30 dirbo Ukrainos TSR Vartotojų 
kooperacijoje. 1932 baigė Tiekimo aka- 
demijos Maskvoje žuvininkystės sk, ir 
dirbo Visos Rusijos žuvies pramonės ir 
ūkio susivienijime skyriaus viršininku 
ir valdytojo pavaduotoju, vėliau valst. 
paruošų sistemoje Krasnodaro krašte, 
Baranovičiuose, Tambovo sr., Čeliabins- 
ke, Vilniuje. 1945—51 Lietuvos TSR žu- 
vies pramonės ministro pavaduotojas. 
1951—59 Lietuvos TSR MA Biologijos 
in-to direktoriaus pavaduotojas mokslo 
reikalams; 1954—59 TSRS MA Ichtiolo- 
ginės komisijos Pabaltijo sk. pirminin- 
kas. Pensininkas, aktyviai dalyvauja 
moksl. ir visuom. veikloje. 


GEDIMINO PILIS — pilis Vilniuje. 


GED—GED 533 


GEDINČIAI — kaimas Šiaulių rj., Kur- 
šėnų apyl, 4 km į š. nuo Kuršėnų. 
145 gyv. (1959). Pro G. teka Ringuva 
(Ventos intakas), eina Šiaulių —Mažei- 
kių plentas. Mechaninės dirbtuvės, lent- 
piūvė, medelynas (12 ha). Kaimas įsi- 
kūrė XIX a. viduryje. Pirmieji jo gy- 
ventojai buvo atitarnavę rekrūtai, ku- 
riems caro valdžia davė po 1 dešimti- 
nę žemės. 


GEDIŠKIAI — kaimas Rokiškio rj., Lukš- 
tų apyl.,, 11 km į š. nuo Obelių, 3 km 
nuo Latvijos TSR sienos. 97 gyv. (1959). 
Per G. eina Rokiškio—Subatos (Latvijos 
TSR) kelias. Pr. m-la (nuo 1915), biblio- 
teka (nuo 1958). 


GEDMANTAITĖ Vanga [Galkuvienė; g. 
1935.V.24 Kaune] — dailininkė. 1960 bai- 
gusi Lietuvos TSR Dailės in-to grafi- 
kos katedrą, dirba ped. darbą Vilniaus 
keturmetėje vaikų dailės m-loje. Nuo 
1961 dalyvauja dailės parodose. 


Apipavidalino A. Tvardovskio poemą „„Tolių 
toliai“ (1962), iliustravo M. Emė ,,Katinėlio 
Murklio pasakas“ (1963), M. Sluckio rom. 
„Laiptai į dangų“ (1963) ir kt. 


GĖDMINAS Antanas [g. 1927.VIL8 Pa- 
bebirvyje (Raseinių rj.)] — dailininkas. 
Nuo 1946 mokėsi Kauno Taikomosios ir 
dekoratyvinės dailės in-te. Nuo 1951 
TSKP narys. 1952 baigė Lietuvos TSR 
Dailės in-tą, įgydamas monumentaliosios 
tapybos dailininko specialybę. 1953—57 
Lietuvos KP CK darbuotojas. Nuo 1957 
leidyklos „Mintis“ vyriausiasis dailinin- 
kas. Dirba meninio knygos apipavidali- 
nimo ir dailės kritikos srityse. Apipa- 
vidalino daugiau kaip 60 polit. ir moksl. 
lit-ros leidinių. 


GĖDMINAS Juozas [g. 1913.11.13 Iga- 
riuose (Skuodo rj.)])— revoliucinio judė- 
jimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1932— 
1940 dirbo prie melioracijos ir tiltų sta- 
tybos. 1932 įsijungė į rev. veiklą Mosė- 
dvie, platino ir spausdino kom, lit-rą. 
Už rev. veiklą 3 kartus baustas kalėti, 
paskui ištremtas į Šakių apskritį. 1940— 
1941 dirbo adm. darbą Vilniuje. 1941— 
1943 darbininkas Vilniuje. 1943—44 
slapstėsi tėviškėje, 1944—50 administ- 
racinis ir ūkinis darbuotojas Mosėdyje. 
1951 įstojo į TSKP. 1950—54 kolūkio 
pirmininkas. Nuo 1954 adm. darbuoto- 
jas Mosėdyje. 


GĖEDMINAS Justas [g. 1902.X.20 Geidu- 
čiuose (Skuodo rj.)] — agronomas, peda- 
gogas, Lietuvos TSR nusipelnęs agrono- 
mas (1962). 1931 baigė Ž. ū. akademiją 
(Dotnuvoje). 1935—40 dirbo ped. darbą 
Marijampolės ir Salų (Rokiškio rj.) ž. ū. 
m-lose. 1944—47 Veprių (Ukmergės rį.) 
ž. ū. mechanizacijos m-los, o nuo 1947 
Joniškėlio (Pasvalio rj.) Žž. ū. techniku- 
mo direktorius. 


GĖDMINIS Juozas [apie 1830 Nirtai- 
čiuose (Radviliškio rj) — 1913 ten 
pat] — liaudies skulptorius. Kilęs iš bau- 
džiauninkų. Iš jaunų dienų drožinėjo 
žaislus, namų apyvokos reikmenis. me- 


534 GED—GEG 


džio skulptūrėles. Statė trobesius. Savo 
gyv. namą buvo papuošęs įvairiais me- 
džio drožiniais, įrengęs jame automati- 
nes durų šovas ir kt. Įrengė Nirtaičių 
kapinaites, papuošė jas originaliais var- 
tais ir akmeniniais antkapiais su barel- 
jefinėmis žmonių figūromis ir įv. orna- 
mentais. 

Lit: J. Petrulis, Nirtaičių ,„keistuolis".— 

„Meno saviveikla“, 1964, Nr. 11. 
GEDMINIŠKĖ — kaimas Šilalės rj., Kal- 
tinėnų apyl., 2 km į v. nuo Kaltinėnų. 
65 gyv. (1959). Per kaimą eina Žemaičių 
plentas; p. pakraščiu teka Yžnė (Akme- 
nos intakas). 1561 G. turėjo 14 valakų 
žemės. 
GEDMINIŲ PĖLKĖ — pelkė Kelmės rj., 
5 km į š. v, nuo Kražių, 0,5 km į v. 
nuo kelio į Užventį. Plotas 880 ha. Pel- 
kė užima 4 km ilgio Kražantės slėnio 
atkarpą ir prie jo prieinančią tarpukal- 
vių daubą. Didesniąją pelkės dalį užima 
viksvinės pievos, o pietvakarių įlan- 
ką — žemapelkiniai plynraisčiai. Durpių 
klodas žemarpelkinio tipo, daugiasluoks- 
nis ir plyninis-raistinis; didž. storis 
49 m, vid. 1,59 m. Durpių susiskaidy- 
mas 3295, vid. peleningumas 2395; iš- 
tekliai 8,7 mln: mš. Pietvakariuose po 
durpėmis yra ežerinių nuosėdų. Prie 
G. p. yra Gedminių kaimas. 


GEDRIMAI — 1. Kaimas Skuodo rj., Yla- 
kių apyl, 2. km į r. nuo Ylakių. 
420 gyv. (1959). Kaimas ištįsęs iš š. 
į p. apie 4,5 km tarp Ylakių— Mažeikių 
ir Ylakių —Sedos kelių. Sodybos plačiai 
išsisklaidžiusios. P. pakraščiu teka Kūl- 
upis (Luobos intakas). R. pakraštyje 
yra eksploatuojamas Gedrimų durpynas. 
Kaimas labai nukentėjo nuo 1708—10 
bado ir maro. 1708 buvo 52 kiemai, 
1717 —tik 16; 1923 — 135 kiemai, 699 
gyventojai. 1918 pas G. gyventoją Pra- 
ną Zubavičių rinkdavosi komunistai 
pogrindininkai, vėliau — Lietuvos Rau- 
donosios pagalbos org-jos nariai. Burž. 
valdymo metais kaime kurį laiką gy- 
veno ir veikė rev. judėjimo dalyvis 
A. Milvydas. Jis redagavo pogr. kom. 
laikraštį „Žemaitijos tiesa". Hitlerinin- 
kai ir vietiniai burž. nacionalistai 1941 
sušaudė P. Zubavičių ir jo dukterį kom- 
jaunuolę P. Zubavičiūtę. 

2. Kaimas Telšių rj., Gadunavo apyl., 
13 km į š. v. nuo Telšių, 1 km į v. nuo 
kelio į Sedą; kolūkio centras. 86 gyv. 
(1959). Keliai jungia G. su Varduva, 
Alsėdžiais, Telšiais. Kolūkio lentpiūvė, 
felčerių-akušerių punktas, aštuonmetė 
m-la (1936—53 pradinė, 1953—62 sep- 
tynmetė), kultūros namai. 


GEDRIMŲ PĖLKĖ — pelkė Skuodo rį., 
3 km į š. r. nuo Ylakių, į p. nuo kelio 
į Mažeikius. Plotas 233 ha. Plyninė aukš- 
tapelkė. Paviršius labai išgaubtas. Dur- 
pių klodo didž. storis 4 m, vid. 2,7 m. 
Durpės aukštapelkinės (daugiausia fus- 
kuminės); vid. susiskaidymas 2095, vid. 
peleningumas 2,275. Nusausinta. Durpės 
kasamos kraikui. 


"pagrindinius savo moksl. 


GEDŪČIAI — kaimas Pakruojo rj., Guos- 
tagalio apyl, 16 km į š. r. nuo Linku- 
vos, 6 km į š. v. nuo Vaškų. 128 gyv. 
(1959). V. pakraščiu teka Plonė, p. pa- 
kraščiu eina Joniškėlio—Žeimelio gele- 
žinkelis. G. dvaras priklausė pirmajam 
Lietuvos fizikochemikui T. Grotui, kuris 
turėjo ten savo laboratoriją ir atliko 
darbus (jis 
1822 ir mirė Gedučiuose). 


GĖDULAS — senas, viso pasaulio tau- 
toms žinomas paprotys tam tikromis 
priemonėmis viešai išreikšti savo liūdesi 
dėl artimųjų, giminių, žymių visuomenės 
ar valstybės veikėjų mirties, taip pat 
ištikus kraštą didelėms stichinėms ne- 
laimėms, pareikalavusioms žmonių aukų. 
Gedėjimo laikas trunka nuo kelių dienų 
iki metų ir daugiau. Vaikai savo miru- 
sių tėvų, 0 žmona — vyro pagal tradi- 
ciją gedėjo ne mažiau kaip metus. Pagal 
feodalinės Lietuvos įstatymus, surašytus 
XVI a. Lietuvos Statute, našlė negalėjo 
ištekėti anksčiau kaip po 6 mėn. nuo 
vyro mirties. Mirusių brolių ir seserų 
buvo gedima pusę metų, kitų giminaičių 
atitinkamai trumpiau. Paprastai G. metu 
buvo dėvima juodos spalvos drabužiais, 
nedalyvaujama pramogose, nešokama, 
nedainuojama. Dar XX a. pr. dzūkės 
prie tamsių G. drabužių ryšėdavo balto- 
mis skarelėmis, nes balta spalva taip 
pat laikyta gedulinga. XX a. antraja- 
me d-metyje vietoj juodų drabužių G. 
ženklu buvo pradėta nešioti juodas šil- 
kinis kaspinas, užrištas ant kair. ranko- 
vės, arba siauras kaspinėlis, užsiūtas 
švarko kair. atlape. Visaliaudiniams G. 
valstybinės vėliavos pusiau nuleidžia- 
mos arba perrišamos juodu kaspinu, ren- 
giami G. mitingai, grojama gedulinga 
muzika. Taryb. žmogui G. yra sąmonin- 
gas pagarbos pareiškimas mirusiajam. 


GEDVILAS Mečislovas [g. 1901.XI.19 
Bubiuose (Šiaulių rj.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis, švietimo darbuotojas, 
Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros veikė- 
. — —————— jas 2 (1961) 2 Kilėsšis 

L. tarnautojų. Už ne- 
legalios spaudos pla- 
tinimą 1904 G. tė- 
vas su šeima buvo 
ištremtas iš Lietu- 
vos ir gyveno Ri- 
binske, paskui Pav- 
lovske (prie Peter- 
burgo). 1919 G. bai- 
gė Carskoje Selo 
(dab. Puškino) vidu- 
rinę m-lą, 1919—22 
mokėsi Petrogrado 
Technologijos in-te. Šeimai atvykus 
į Lietuvą, 1923—27 mokytojavo Palan- 
gos prog-joje. Dirbo laisvamanių d-joje, 
kovojo prieš klerikalus, po vad. kultū- 
ros skautų priedanga organizavo moks- 
leivius pionierius. 1926—31 priklausė 
liaudininkų partijai. Ryšium su Tauragės 
puču 1927.IX buvo ištremtas į Varnių 
konc. stovyklą. 1928—31 Telšiuose lei- 
džiamo opozicinio savaitraščio „Žemai- 
tis“ redaktorius. 1928—38 buvo 9 kar- 
tus kalinamas adm. tvarka. Kalėjimuose 
arčiau susipažino su komunistais ir jų 


ideologija, nutraukė ryšius su liaudinė“ 
kais. 1931—40 Telšių apygardos ligoniŲ 
kasos direktorius. Nuo 1930 teikė Pė“ 
ramą Lietuvos Raudonosios pagalbos 
org-jai. 1934.VII priimtas į LKP. Padėl0 
redaguoti Telšiuose leidžiamus savait“ 
raščius „Darbo žemaitis“, „Žibintas : 
„Naujas žibintas“, „Ligonių kasos D4“ 
rys". Organizavo kom. atsišaukimų daU 
ginimą, padėjo išleisti Lietuvos liaudies 
fronto k-to nelegalaus laikr. „Liaudies 
frontas" (1937) tris numerius. Bendra: 
darbiavo pogr. „Tiesoje“. 1934 išrinktas 
į Telšių miesto tarybą, gynė darbo ŽmO 
nių reikalus. Nuvertus burž, diktatūra: 
buvo Liaudies vyriausybės vidaus IC“ 
kalų ministras, Liaudies Seimo alst0“ 
vas, Liaudies Seimo I vicepirmininkas: 
nuo 1940.VIII Lietuvos TSR Liaudis 
Komisarų Tarybos, nuo 1946 MinistrU 
Tarybos pirmininkas. 1956—57 mokės! 
vadovaujančiųjų darbuotojų kursuosė 
Maskvoje. Nuo 1957 Lietuvos 
švietimo ministras. Rašo apie Lietu 
liaudies revoliucinį judėjimą, Lietuvo 
TSR liaudies ūki ir švietimą. 1952-92 
kandidatas į TSKP CK narius. Nuo 194 
LKP CK narys, 1941—62 TSRS AT, nu? 
1940 Lietuvos TSR AT deputatas. „M“ 
žosios lietuviškosios tarybinės encikl0“ 
pedijos" literatūros ir kultūros skyriaU 
redaktorius konsultantas. 

Ršt.: Didžiosios Spalio socialistinės 
liucijos  trisdešimtmetis, V., 1947; 
penkmetinis planas ir Lietuvos intelitėT 7. 
uždaviniai.— Tarvbų Lietuvos inteligentijos. 
daviniai, V., 1047: Tarybų Lietuva klestėlin: 
keliu, V., 1950; Švietimo vystymasis TED 
Lietuvoje.— Liaudies švietimas Tarybų Lied 
voje, V., 1960; Mokyklų pertvarkymas Ir d 
kytojų uždaviniai.— Lietuvos TSR mokyt, 
suvažiavimo ir Lietuvos TSR liaudies švietim 
Gano respublikinio pasitarimo medžia£?: 


VOS 


revo 
Naujas 
ligentijos 


GEDVILAS Stasys [g. 1913.111.25 Valdė“ 
toniuose (Tauragės ri.JĮ — dainininkė" 
1952 baigęs Lietuvos TSR Konservato 
ją, dirba solistu Kauno muz. teatre. 2 
Vaidmenys: Fiesko (Dž. Verdžio „SMC i) 
Bcokanegra"), Greminas, Renė (P. ČaikoVi ias 
„Eugenijus Oneginas", „„Jolanta"), Bal aris 
(Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjas"), Kaiši 
(V. Baumilo „„Paskenduolė“), Mefistas IŠ: ys 
no „Faustas"), Džeronimas (D. Čimar 
„Slaptos vedybos") ir kt. B 
+ bt 
GEDŽIAI — kaimas Jurbarko Tr Da 
nių apyl, 7 km į š. nuo Jurbarko: 2je 
ūkio centras. 84 gyv. (1959). Šiai, 
teka Antvardė; iš p. prieina Da 
pelkė. Lukšių pr. m-la (nuo 1921)- 


GEDŽIŪNĖLIAI — kaimas Ignalinos £l' 
Grybėnų apyl., 8 km į p. nuo Diž 
42 gyv. (1959). 2 km į š. nuo G. J. 
Dysnų ež., 1 km į š. r.— Dysnykščio nu 
Kaime rasta neolito stovyklos lieka S 
(radiniai laikomi Vilniaus istoriioS 5 
grafijos muziejuje). Ties G. (Gedžiis 
lių miškelyje) yra vienas didžiausiU “| 
tuvoje pilkapynų. Kapai VIII-— ' 
degintiniai. Miškelis su pilkapynu t 
metais paskelbtas landšaftiniu-istoNE 

draustiniu. 22 
TJ! 


GEGABRASTA — kaimas Pasvali0 pa 
Pumpėnu apyl, 13 km į p. V. O oka 


svalio. 174 gyv. (1959). Per kaim ra 
Lėvuo. Aštuonmetė m-la (1900—53 P 
dinė, iki 1962 septynmetė). 


GĖGĖ — upė Šilutės rj, Nemuno deš. 
Intakas. Ilgis 29 km, baseino plotas 
450 kmž, Išteka iš Nemuno. užliejamų 
Pievų ties Pagėgiais. Teka žema Ne- 
Muno slėnio lyguma per Pagėgių ež. 
Iš. v., lygiagrečiai su Nemunu, už 
1-3 km nuo jo. Įteka į Nemuną 38 km 
Nuo jo žiočių, ties Karceviškiais. Inta- 
kai; Vilka, Kamona (abu deš.). Vaga la- 
al vingiuota. Didesnių pavasario po- 
Wynių metu G. užlieja Nemuno vanduo. 
Vid. nuolydis 19 cm/km. Vid. debitas 
aukščiau Vilkos 0,56 mš/s, žiotyse 
432 mš/s. Baseinas kanalizuotas; jame 
aug melioracijos kanalų. 


GEGECKAS Juozas [1866 Linkuvoje — 
1922.V1.24 Kaune] — revoliucinio jude- 
Jimo dalyvis. Darbininkas. Nuo 1905 Ko- 
Munistų partijos narys. Dirbo Rygos so- 
Cialdemokratų org-joje. 1918 dirbo Lin- 
<UVos g-jos sargu. Tuo metu įstojo 
U pirmąją K, Poželos sukurtą LKP kuo- 
Pelę Linkuvoje. Nuo 1920 gyveno Kau- 
Ne, laikė LKP CK konspiratyvų butą, 
Uriame buvo saugoma kom. lit-ra, part. 
(okumentai. 1921.XII.31—1922.1.1 jo bu- 
€ įvyko K. Poželos vadovaujamas LKP 
įktyvo pasitarimas-konferencija. 1922, 
Urž. Lietuvos žvalgybai susekus LKP 

* pogr. spaustuvę „Spartakas“ Kaune, 
Suimtas. Smarkiai sumuštas, mirė Kau- 
No kalėjime. 


GEGIEDZIAI — kaimas Pakruojo rj., 
Ikuvos apyl, 6 km į š. v. nuo Lin- 


Ravos, 157 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 
926), 1905 kaimas išsiskirstė į vien- 
lemius, 


GEGRĖNAI — kaimas Plungės rj., Var- 
A apyl., 13 km į p. v. nuo Sedos, 
i m į v. nuo Varduvos. 200 gyv. 
959). Per kaimą teka Varduva, Daugu- 
Tas sodybų išsiskirsčiusios vienkiemiais. 
Uriasi nauja kolūkio gyvenvietė. Ryšių 
<yrius, aštuonmetė m-la (1921—49 pra- 
nė, iki 1924 veikusi Jazdauskiškiuose; 

49—61 septynmetė), kultūros namai 
(uo 1960), biblioteka (nuo 1957). Ist. šal- 
"niuose G. minimi nuo 1253, Nuo XVII a. 
Dab, žinomas G. dvaras ir kaimas, vėliau 
Isikūrė bažnytkaimis. 1863 dvaras caro 
aldžios sekvestruotas, 1867 priverstinai 
Parduotas. 1923 kaime buvo 174 gyv. 
UIž. nacionalistai 1946 išžudė G. apyl. 
Pirmininko S. Vaškio šeimą (6 žmones). 


(GEGŪTĖ" — liaudies ratelis. 1832 apra- 
“ L. Ivinskis, „G.“ paminėjo ir A. Juš- 
a „Svotbinėje rėdoje" (1880). Yra už- 
“Šyta labai daug „G.“ variantų, kurie 
i ttiasį dainuojamuoju tekstu, melodija 

atlikimo būdu, Plačiausiai buvo žino- 
as Aukštaitijoje, Muz, metras />. Pa- 
a Pasvalio-— Panevėžio variantą J. Lin- 
YS sukūrė sceninę šokio kompoziciją. 
Lit: J. Lingys, Lietuvių liaudies žaidimai, 
Ab 1955; Suk, suk ratelį..., [šokiai ir žaidi- 


al, V., 1957; L. Jucevičius, Raštai, V., 1959 


b. 103, 544]. 


GEGUTES, Lietuvoje gegutė (Cuculus 
ši K LUs) dažna retokų miškų pakraš- 
K“ giraitėse, soduose, parkuose. 

letuvą atskrenda balandžio pab.— ge- 
ŽėS pr.; sčniai paukščiai išskrenda lie- 
9S Pab.-— rugpiūčio vid., o jaunikliai 


apie rugsėjo vidurį. Žiemoja Afrikoje. 
Lietuvoje savo kiaušinius dažniausiai 
primeta baltosioms kielėms, rečiau kiau- 
liukėms, kalviukams. Naudingos kaip 
miško ir sodo kenkėjų, ypač plaukuo- 
tųjų vikšrų, naikintojos. G. medžioti 
draudžiama. Lietuvoje apie G. sukurta 
daug dainų, prietarų. Pavyzdžiui, sako- 
ma, kad turimi kišenėje pinigai, pirmą 
kartą pavasarį išgirdus gegutės kukavi- 
mą, lemią žmogaus turtingumą ištisiems 
metams, kad jos pirmasis pasirodymas 
kieme „iškukuojąs“ kam nors iš to kie- 
mo vestuves arba mirtį. 


Lit: Mūsų tautosaka, t. 1, K. 1930 
[p. 17—48]; T. Ivanauskas, Lietuvos paukščiai, 
kn. 3, V., 1964 [p. 9—16]; T. Ivanauskas, Apie 
žvėris ir paukščius, V., 1956 [p. 255—264]. 


GEGŪŽĖS — kaimas Šilalės rį., Upynos 
apyl, 11 km į š. v. nuo Skaudvilės, 
10km į p. nuo Kaltinėnų. 44 gyv. (1959). 
Kaime yra piliakalnis, vad. Gegužkal- 
niu. XX a. pr. jį lankęs archeologas 
L. Kšivickis laikė Gegužkalnį vienu įdo- 
miausių Žemaitijos piliakalnių. 
Piliakalnis įrengtas aukščiausioje apylinkės 
kalvoje, kurios viršūnė apsupta grioviu ir už 
jo supiltu 4—6.m aukščio pylimu. Už pylimo, 
vidaus pusėje, buvo kitas platus griovys, o už 
pastarojo — apie 3 m iškilusi centrinė pilia- 
kalnio dalis su ovaline apie 500 m2 aikštele, 
kurią taip pat supo pylimas. 1934 piliakalnis 
smarkiai apardytas. Būta čia ir medinės pilies, 
metraštininkų vadinamos ,„(Geguse“. 1329 žiemą 
kryžiuočiai, padedami didelės Čekijos karaliaus 
Jono Liuksemburgiečio kariuomenės, buvo pa- 
ėmę G. pilį kartu su Medvėgalio ir kt. pi- 
limis. 
GEGUŽĖS PIRMOJI — tarptautinė dar- 
bo žmonių šventė, viso pasaulio darbi- 
ninkų solidarumo diena. Rengti de- 
monstracijas gegužės 1 dieną ir laikyti 
ją tarptautine darbininkų solidarumo 
diena nutarė 1889 II Internacionalo Pa- 
ryžiaus kongresas, norėdamas įamžinti 
Čikagoje 1886.V.1 įvykusios darbininkų 
demonstracijos, su kuria kruvinai susi- 
dorojo policija, atminimą. 1890 G. P. 
buvo švenčiama Vokietijoje, Prancūzi+ 
joje, Italijoje ir kt. šalyse. Rusijos vals- 
tybėje ji pirmąsyk švęsta Varšuvoje 
(1890) ir Peterburge (1891). 


'Ekuvunii TW 


Es 


= > 2 
Gegužės Pirmosios demonstracija Vilniuje (1 


964) 


GEG—GEG 535 


Lietuvoje G. P. pirmą kartą buvo mi- 
nima Vilniuje 1892. Nuo to laiko Lietu- 
vos darbo žmonės ją švenčia kasmet. 
Plačiai G. P. buvo paminėta Vilniuje 
1896. Tais metais ją šventė ir Kauno 
darbininkai. 1897 pirmąsyk mėginta Vil- 
niuje suorganizuoti G. P. demonstraciją. 
1899 Vilniuje (pirmą kartą Lietuvoje) 
įvyko G. P. demonstracija su politi- 
niais lozungais „Šalin carizmą“, „Ša- 
lin kapitalizmą" ir kt. Aktyvus šios šven- 
tės minėjimų organizatorius Vilniuje ir 
Kaune buvo F. Dzeržinskis. 1900—01 
Vilniuje G. P. demonstracijose dalyva- 
vo keli tūkstančiai darbininkų. Ypač ko- 
vingai G. P. buvo švenčiama Lietuvo- 
je 1902; Vilniuje, Kaune, Kelmėje bu- 
vo suorganizuotos polit. demonstraciios. 
Caro valdžia žiauriai susidorojo su Vil- 
niaus demonstracijos dalyviais. 1902 G. 
P. įvykius Vilniuje plačiai nušvietė 
„Iskra“. 1902 G. P. demonstracijos Kau- 
ne ir Vilniuje buvo stambiausias poli- 
tinis įvykis Lietuvos darbininkų judėji- 
me Rusijos pirmosios revoliucijos išva- 
karėse: jos rodė, kad proletariatas, ne- 
sitenkindamas ekonominiais reikalavi- 
mais, vis labiau įsijungia į polit. kovą. 
Su ginkluoto sukilimo prieš carizmą 10- 
zungais G. P. Lietuvoje buvo švenčiama 
1905—07. Mitingai, susirinkimai ir strei- 
kai ivvko Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, 
Ukmergėje, Panevėžyje, Marijampolėje 
ir kt. miestuose. Po revoliucijos pralai- 
mėjimo G. P. buvo minima giliai pogrin- 
dyje. Plačiai ji buvo švenčiama pirmo- 
sios proletarinės revoliucijos Lietuvoje 
metais (1919). Imperialistams užgniaužus 
Tarybų valdžią Lietuvoje, buržuazija, 
atsižvelgdama į ypatingą G. P. populia- 
rumą, iš karto nedrįso uždrausti jos 
švęsti. Iki 1928 G. P. buvo laikoma ne- 
darbo diena, tačiau valdantieji sluoks- 
niai siekė iškreipti G. P. esmę, mėgin- , 
dami, pvz., paversti ją „medelių sodi- 
nimo diena“. Bet darbininkų klasė, LKP 
vadovaujama, G. P. šventė su proletari- 


AN 


pa 


536 GEG-— GE 


nio internacionalizmo vėliava. Masinė- 
mis kovingomis demonstracijomis G. P. 
šventę pažymėjo Vilkaviškio, Marijam- 
polės (1921), Kauno (1924) darbininkai. 
Po faš. perversmo Lietuvoje už G. P. 
šventimą darbo žmonės buvo žiauriai 
persekiojami. 1927 už tai Varnių kon- 
centracijos stovykloje penki revoliuci- 
nio judėjimo dalyviai buvo nuteisti mir- 
ti. Tik ryžtingas Lietuvos darbo žmonių 
bei užsienio darbininkų protestas pri- 
vertė faš, vyriausybę tą nuosprendį pa- 
keisti. 1929 faš. vyriausybė įsakė G, P. 
dieną dirbti, bet darbininkai dauge- 
lyje įmonių sustreikavo. Nors ir per- 
sekiojami, Lietuvos darbininkai bei vals- 
tiečiai per visą faš. valdžios laikotarpį 
kasmet G. P. minėjo demonstracijomis, 
polit. streikais, mitingais, gegužinėmis, 
pasitarimais. Organizuodama darbo žmo- 
nes G. P. minėti, LKP leido tūkstan- 
čius egzempliorių atsišaukimų, žurnalų, 
laikraščių (pvz, 1933 buvo išplatinta 
42000 egz. gegužinių atsišaukimų). Pa- 
kiliai praėio G. P, demonstracijos Pane- 
vėžyje 1928, Kaune ir kitur 1929, 1932, 
1935. Šios šventės minėjimai buržuazi- 
jos viešpatavimo metais telkė liaudies 
mases apie LKP, rengė jas soc. revo- 
liucijai Lietuvoje. Pirmą kartą laisvai 
visoje Lietuvoje G. P, buvo švenčiama 
1941, Žiauraus teroro sąlygomis G. P. 
buvo švenčiama Lietuvoje hitlerinės 
okupacijos metais. Sutriuškinus hitlerinę 
Vokietiją, Tarybų Lietuvos darbo žmo- 
nės G. P. šventės metu demonstruoja 
savo atsidavimą socialistinei Tėvynei, 
savo solidarumą su visų šalių darbo 
žmonėmis, savo pasiryžimą atiduoti vi- 
sas jėgas komunizmo statybai, kovai už 
taiką pasaulyje. 


„GEGUŽĖS PIRMOJI" — 1. Trikotažo 
fabrikas Kaune. Ž. Trikotažo pramonė. 
2. Konditerijos fabrikas Klaipėdoje. 
Ž. Konditerija. 3. Farmacijos fabrikas 
Vilniuje. Ž. Vaistai. 


GEGUŽĖS 3 DIENOS KONSTITŪCIJA — 
Žečpospolitos Ketverių metų (1789—92) 
seimo 1791.V.3 išleistas pagrindinis 
įstatymas, kuriuo buvo siekiama refor- 
muoti ir sustiprinti pašlijusią centrinę 
šlėktiškos valstybės valdžią. Reformų 
šalininkų viešpataujančioje klasėje buvo 
mažuma, bet seime juos palaikė Prū- 
sija, suinteresuota Rusijos, kariavusios 
tuomet su Turkija, įtakos Žečpospolito- 
je susilpnėjimu. Gegužės 3 dienos kons- 
titucija bajorams buvo paliekamos se- 
nosios teisės “ir privilegijos, miestie- 
čiams — teisės, suteiktos 1791.IV.18 įsta- 
tymu, valstiečiams — baudžiava; katali- 
kybė skelbiama viešpataujančia religija. 
Įstatymus turėjo leisti seimas, padalytas 
į senatą ir atstovų rūmus. Seime klausi- 
mai turėjo būti sprendžiami balsų dau- 
guma. Veto teisė panaikinta. Vykdomoji 
valdžia priklausė karaliui ir ministrų 
tarybai, vadinamai „įstatymų sargyba“. 
Karaliaus sostas paskelbtas paveldimu. 
Karalius nieko negalėjo spręsti be „įsta- 
tymų sargybos“. Teismai palikti atskiri 


bajorams, miestiečiams ir valstiečiams. 
Apie Lietuvą, kaip sąjunginę ar“ auto- 
nominę Žečpospolitos dalį, nebekalba- 
ma. Gegužės 3 dienos konstitucija pa- 
naikino paskutines Lietuvos valstybin- 
gumo liekanas Žečpospolitos sudėtyje. 


GEGUŽINĖ — 1. Kaimas Panevėžio rj., 
Piniavos apyl., 13 km į š. nuo Pane- 
vėžio, prie plento į Pasvalį; kolūkio 
centras. 237 gyv. (1959). Teka Įstras; iš 
pP. V. prieina Paįstrio miškas. Malūnas, 
lentpiūvė (nuo 1959), girininkija, ryšių 
skyrius (nuo 1963). 1863 prie G. dvaro 
sukilėliai kovėsi su carine kariuomene. 

2. Kaimas Kaišiadorių rj., Zubiškių 
apyl, 14 km į p. r. nuo Jonavos, Ne- 
ries kair. krante. 106 gyv. (1959). Per G. 
teka Bošė (Neries intakas). Ryšių sky- 
rius, felčerių-akušerių punktas (1951—53 
ambulatorija), aštuonmetė m-la (1909— 
1948 pradinė, 1948—62 septynmetė). 
G. minima nuo 1520. 


GEGUŽINĖ — jaunimo pasilinksminimas 
pavasarį ar vasarą miško aikštelėje ar 
kitoje vietoje. G. pradžią davė feoda- 
linės Lietuvos m-los, kasmet gegužės pr. 
rengusios iškilmingas moksleivių išvy- 
kas į gamtą, kur jie žaidė ir buvo glo- 
bėjų vaišinami. Ilgainiui ši pasilinksmi- 
nimo forma prigijo darbininkų ir kaimo 
jaunimo tarpe. Nuo 1894 gegužines kas- 
met rengdavo Šiaulių darbininkai. Di- 
džiausia G. ten pažangiųjų inteligentų 
iniciatyva buvo surengta 1903. Joje bu- 
vo susirinkę inteligentų ir moksleivių 
iš visos Lietuvos aptarti visuomeninių 
ir kultūrinių reikalų. Jau XIX a. pabai- 
goje Lietuvos socialdemokratų org-jos 
gegužines panaudodavo nelegaliems dar- 
bininkų susirinkimams užmaskuoti. To- 
kia G. 1897 Gegužės Pirmosios šventės 
dieną įvyko Karoliniškės miške (ne- 
toli Vilniaus), kur susirinkusiems kalbė- 
jo F. Dzeržinskis, buvo dainuojamos rev. 
dainos, buvo iškelta raudona vėliava. 
Burž. diktatūros metais LKP naudojosi 
gegužinėmis darbo žmonėms organizuoti, 
G. rengė ir tautininkų bei klerikalų 
org-jos, panaudodamos G. savo reakc. 
propagandai ir pasipelnymui. Tarybų 
Lietuvoje daug naujų kultūringo poilsio 
formų — jaunimo festivaliai, dainų šven- 
tės, sportinės varžybos ir kt., todėl vien 
šokiams skirtos G. retai kada rengiamos. 


GEGUŽINĖS MISKAS — miškas Kaišia- 
dorių rj, 11 km į š. nuo Kaišiadorių, 
Neries kair. krante. Plotas 2367 ha 
Rumšiškių-Gaižiūnų miškų masyvo š. r. 
dalis. 507 ha priklauso Kaišiadorių miš- 
kų ūkio Kaišiadorių girininkijai, likusi 
dalis — valstybiniam žemės fondui. V. 
pakraščiu teka Lomena, r.— Laukysta 
(Neries intakai). 


GEGŪŽIS Jurgis [1877.IV.15 Norkūnuo- 
se (Šakių rj.) — 1943.II.2 Bostone] — 
buržuazinis liberalinis JAV lietuvių vi- 
suomenės veikėjas. Jaunystėje dirbo 
M. Jankaus spaustuvėje Bitėnuose ir 
O. Mauderodės spaustuvėje Tilžėje. 
Emigravęs į Škotiją, 1905—06 redagavo 
„Laiką“. 1906 persikėlė į JAV. Dalyva- 
vo Lietuvių socialistų s-gos veikloje. 
Bendradarbiavo „Kovoje“, „Vienybėje 


lietuvninkų“. 1908—43 ;;Keieivio“ leidė“ 
jas. Parašė apysaką iš darbininkų gyvVė“ 
nimo „Dievo žmogus“ (išl. 1908). 


GEGŪŽIS Stasys [g. 1885.V.9 Bartašiū“ 
nuose (Lazdijų rj.))— buržuazinis libė“ 
ralinis JAV lietuvių visuomenės veikė“ 
jas. 1900 emigravo į JAV, dirbo anglies 
kasyklose. Nuo 1905 dalyvavo liett 
vių visuom. veikloje, angliakasių UNF 
joje (profs-goje), Susivienijimo lietuvių 
Amerikoje org-joje (1916—34 jos PI“ 
mininkas). 


GEIDŪČIAI — kaimas Skuodo rj., Šači 
apyl, 15 km į š. r. nuo Salantų, 9 KM 
į r. nuo Mosėdžio. 210 gyv. (1959). Prie 
kaimo yra Geidučių miškas. 


GEIDUKONYS — kaimas Varėnos Il/ 
Pavarėnio apyl, 9 km į p. Ir. NUO 
Daugų, prie Vilniaus—Alytaus plento. 
210 gyv. (1959). Š. pakraščiu teka AbiS“ 
ta (Varėnės intakas). Vandens malūnas: 
durpynas. Kaimyniniame Gudžių kaimMė 
yra G. aštuonmetė m-la (pr. m-la GeidU“ 
konyse įst. 1928). 1941 kaime burž. Nn“ 
cionalistai nukankino mkt. J. Verbickė: 


GEIDŽIAI — kaimas Mažeikių rj, Uk“ 
rinų apyl, 4 km į š. v. nuo Tirkšlių 
278 gyv. (1959). V. pakraščiu teka 
Šerkšnė (Ventos intakas), Felčerių-akU“ 
šerių punktas (nuo 1960), pr. m-la (NU 
1922). 


GEIDŽIŪNAI — kaimas Biržų rj., 11 K" 
į p. nuo Biržų; apylinkės ir kolūki? 
centras. 182 gyv. (1959), Per G. teka A“ 
luona. Malūnas, ryšių skyrius, feltė“ 
rių-akušerių punktas (nuo 1947), aštuo" 
metė m-la (1912—49 pradinė, iki 19, 
septynmetė), biblioteka (nuo 1952). 19 
kaime hitlerininkai buvo įrengę daT 
stovyklą, kurioje kalino taryb. piliečiu“ 
Po D. Tėvynės karo burž. nacionalist 
Geidžiūnuose nužudė J. Jakubonį ir Rė 
kevičienę. 

GEISIŠKĖS — kaimas Vilniaus rj, Dūkš“ 
tų apyl, 9 km į v. nuo Maišiogal0“i 
kolūkio centras. 244 gyv. (1959). V. Pa 
kraštyje yra Geisiškių ežeras. Iš š. PI“ 
eina Bartkuškio miškas. P. dalis vadin“ 
ma Geisiškėmis I, š. dalis — Geisi5 2 
mis II. Lentpiūvė, parduotuvė, aštuos 
metė m-la, kultūros namai, bibliotek“ i 
XVIII a. buvo palivarkas. 1868 įsteiš 
liaudies m-la. 


GEISIŠKIŲ EZERAS — ežeras VilniaUė. 
Ij, 5 km į p. r. nuo Kernavės, i 
į v. nuo Maišiogalos. Plotas 17 ha. EA 
ras žmogaus pėdos formos, ištisęs 15 - 
į p+ ilgis 825 m, didž. plotis 275 ž 
P. v. krantas pelkėtas. Įteka 2 DE 
džiai upeliai. R. krante yra Geisi5 
kaimas. 


GEISTERIŠKIAI — 1. Kaimas VilkaV“ 
kio rj., Keturvalakių apyl, 13 KM Her 
nuo Kapsuko. 203 gyv. (1959). rių 
kaimą teka Rausvė. Felčerių-aKU“ 9. 
punktas. I pasaul. karo metu vokiečiė“ 
okupavus Lietuvą, kaime buvo susikU 
si slapta pasipriešinimo org-ja. | 

2. Kalas Vilkaviškio rj., Bartininko 
apyl., 12 km į p. nuo Vilkaviškio, P 


Kėlio į Battininkus; kolūkio centras. 
118 žyv. (1959). Į r: nuo kaimo yra Bu- 
davonės: miškas. Kultūros namai (nuo 
1961). G. minimi 1621. 


GEISTORAS (Gieysztor) Jokūbas Kazi- 
Mieras [1827.IV.18—1892.XI.15]— publi- 
€stas, visuomeninis-politinis veikėjas. 
ilęs iš Lietuvos bajorų. 1844—48 stu- 
IJavo Peterburgo un-to teisės f-te, ku- 
"o nebaigė. Grįžęs į Lietuvą 1848, kurį 
ūką gyveno savo dvare Kėdainių ap- 
Skrityje, 1861 reformos parengiamųjų 
darbų talkininkas. 1863 sukilimo daly- 
Vis, atstovavęs dvarininkiškajai „baltų- 
JŲ“ partijai. 1863 būdamas Lietuvos lai- 
Mosios sukilėlių vyriausybės („Lietu- 
Vos provincijos valdymo skyriaus“) 
Priešakyje, rėmė „baltųjų“ nacionalinio 
Judėjimo programą, kuri reikalavo Lie- 
Uuvą ir Baltarusiją prijungti prie Len- 
IJos ir ribotai sprendė žemės klausimą. 
1863.VI1.31 suimtas, kelerius metus ka- 
linamas ir po to ištremtas į Sibirą. 1872 
štižęs iš tremties, apsigyveno Suvalkuo- 
Še, nuo 1873 — Varšuvoje. 


GEITLERIS (Geitler) Leopoldas [1847. 
18 Pragoje — 1885.V1I.2 Heiligenštate 
(netoli Vienos)]— čekų kalbininkas, sla- 
Vistas. Studijavo Pragos un-te, 1870 Vie- 
"oje gavo daktaro laipsnį. 1873 Pragos 
un-to docentas, nuo 1874 Zagrebo un-to 
Profesorius. 1874 išrinktas Jugoslavų 
Mokslų ir meno akademijos tikruoju na- 
"Uu. Surado daug nežinomų sen. slavų 
albos paminklų. 1873 buvo atvažiavęs 
I Lietuvą susipažinti su Kauno ir Suval- 
“Ųų gubernijų, o taip pat R. Prūsijos 
let. kalbos tarmėmis. Pramokęs liet. 
albos, susipažinęs su senaisiais jos 
Paminklais, A. Baranausko, J. Juškos ir 
Š dalies K. Jauniaus darbais, parašė 
„Smažą lituanistinių, daugiausia dialek- 
Ologinių, darbų: „Lietuviški etiudai“ 
1825), „1591 metų lietuviška postilė“ 
(1877), „Lietuvių dialektologijos klau- 
Šimu“ (1884), „Apie lietuvių kalbos tar- 
Mes“ (1885). Lituanistine medžiaga gau- 
lai rėmėsi slavistikos bei baltistikos 
Ūarbuose, G. laikais liet. kalbos dialek- 
„Vlogija žengė pirmuosius žingsnius, tad 
" jo darbuose neišvengta netikslumų. 


Ršt.: Litva a Litvanš, 1873; Starobulhars- 
Iš Tonologie ze stalym zretelem k jazyku Ii- 
PrasKėmu, Praha, 1873; Litauische Studien, 
„Rai 1875; Litavska postilla iz godu 1591.— 
(ks jugoslavenske akademijė znanosti um- 
auosti", kn. 40, Zagreb, 1877; O parasitskih 
jeparalih iza dentalah u litavskih į slavenskih 
Ein — Ten pat; O parasitskih sibilantih iza 
zur ralah u slavenštini.— Ten pat; Beitrūge 
be litauischen Dialektologie.—,Die Sitzungs- 
t „Chte der philosophischen Classe der Kaiser- 
ften Akademie der Wissenschaften“, Bd. 108, 
"1, Wien, 1884; O ndrečich Litevščiny, 1893. 


GEIZŪTIS Jonas [1917 Grozne — 1960|— 
Idžiojo Tėvynės karo dalyvis, papul- 
Ig. ikis. 1940 baigė Čkalovo Ped. in-tą. 
8 6—37 ir nuo 1941 tarnavo Raudono- 
ap Armijoje. 1942 baigė Kijevo arti- 
16 105 m-lą ir baterijų vadų kursus. 
bar liet. divizijoje 224 artilerijos pulko 

erijos, nuo 1942 — diviziono vadas. 
Uo 1943 TSKP narys. 


EčrAUS PĖLKĖ — pelkė Trakų rj., 
Gai i p. v. nuo Onuškio, i p. nuo 
Šlaus ežero. Plotas 248 ha. Pelkė išti- 


susi iš š. v. į p. r. Per pelkę iš Gėjaus 
ež. į Didžiulio ež. teka .Dusmena (Va- 
rėnės intakas). G. p.— aukštapelkinio, 
žemapelkinio ir tarpinio tipo raistas. 
Durpių klodo didž. storis 8 m, vid. 
34 m; vid. susiskaidymas 2695, vid. 
peleningumas 5,39. Durpių ištekliai 
7,1 mln. mš. Po durpėmis yra ežerinių 
nuosėdų sluoksnis; jo didž. storis 3,6 m. 


GĖJUS — ežeras Trakų rįj., 3,5 km į š. 
nuo Dusmenų. Plotas 22 ha, didž. gylis 
5,5 m. Ežeras per vidurį susmauktas. 
Ilgis 1105 m, didž. plotis 430 m. Krantai 
daugiausia žemi, pelkėti. Ežeras skirtas 
mėgėjiškai žūklei. 

GĖLA — ežeras Vilniaus rj., 2,5 km į r. 
nuo Nemenčinės. Plotas 26 ha. Ežeras 
ištįsęs iš š. r. į p. v.; ilgis 850 m, didž. 
plotis 375 m. Krantai lėkšti, apaugę pu- 
šynu. Mėgstamas poilsiautojų. Ežeras 
skirtas mėgėjiškai žūklei. 

GELBAKAS Pavelas [g. 1914.I1V.17 Jeli- 
zavetgrade (dab. Kirovogradas, Ukrainos 
TSR)] — rusų rašytojas, žurnalistas, Lie- 
tuvos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas 
(1964). 1932 pradėjo 
dirbti žurnalisto dar- 
bą. Nuo 1940 TSKP 
narys. D. Tėvynės 
: karo metais dirbo 
VLKJS Gorkio sr. 
i k-te ir VLKJS CK, 
1944—48 laikr. „So- 
vetskaja Litva" re- 
daktoriaus pavaduo- 
tojas, nuo 1948 žur- 
nalo „Komunistas“ 
vyriausiojo redakto- 
riaus pavaduotojas. 


r— 


1:4 


1950 neakivaizdiniu būdu baigė Aukštą- 
ją partinę m-lą prie TSKP CK. 1959 pa- 
rašė romaną „Mano amžininkas“, pjesių 
Lietuvos kaimo soc. pertvarkymo ir kt. 
temomis, dokumentinių apysakų, apsa- 
kymų, apybraižų, publicistinių straipsnių. 


Ršt.: Atsikūrimas, V., 1948; P. Gelbakas, 
I. Kašnickis, Agronomas Girskus, V., 1951; 
Kpyrsie cTymeHa (ĄpaMa B 4-x AĄeHcTBHuAx), 
BunbBroc, 1953; Moū cBepcrTHuK, BuAcHroc, 1959, 


GĖLDĖNAI — kaimas Skuodo rj., Bars- 
tyčių apyl., 12 km į š. v. nuo Varduvos. 
192 gyv. (1959). Po D. Tėvynės karo 
burž. nacionalistai kaime išžudė 4 šei- 
mas (16 žmonių). 


GĖLĖ Zigmas — poeto Zigmo Gaidama- 
vičiaus slapyvardis. 


GELEDNIOS PĖLKĖ — pelkė Švenčio- 
nių rj, 16 km į p. nuo Švenčionių, 
0,5 km i š. r. nuo Gelednios geležinke- 
lio stoties. Plotas 154 ha. Viduryje yra 
8,4 ha Gelednios ež., kurį supa ežerinės 
kilmės raistinė tarpinio tipo pelkė ir 
raistinė žemapelkė. Durpių klodo didž. 
storis 4,8 m, vid. storis 1,74 m; vid. 
susiskaidymas 3095, vid. peleningumas 
7,90. 


GELEDNIOS-PUVEINĖS MIŠKAI — miš- 
kų masyvo dalis Švenčionių rj., 15 km 
į r. nuo Pabradės, abipus Pabradės— 
Pastovio geležinkelio, BTSR pasienyje 
(likusioji dalis BTSR teritorijoje). Pri- 
klauso Švenčionėlių miškų ūkio Ge- 


GEI-—GEL 537 


lednios girininkijai. Plotas 2420 ha; iš 
jų 1830 ha medynų, 315 ha pelkių. Ma- 
syvą sudaro Gelednios (465 ha), Puvei- 
nės (1002 ha), Danilų (153 ha), Balaga- 
nų (551 ha) ir Temnuchos (232 ha) miš- 
kai. Šiaurės rytuose masyvas pereina 
į Gelednios pelkę ir siekia Gelednios 
ežerą. Š. v. pakraščiu teka Mera (Žei- 
menos intakas). Viduryje yra 150 ha 
Ežerykščio pelkė. Reljefas banguotas. 
Medynai savaiminės kilmės. Pušynų 
(daugiausia viržinių ir brukninių) yra 
8295, beržynų 1395, eglynų 395, juod- 
alksnynų 1,50. Jaunuolynai sudaro 
8306, pusbrandžiai medynai 1595, pri- 
bręstantieji 29). Medynų vid. amžius 
26 metai, bonitetas III-IV, skalsumas 
0,6, vid. tūris 61 ktm/ha, vid. prieauga 
2,3 ktm/ha. Yra briedžių, stirnų, lapių, 
barsukų, usūrinių šunų. Miškai eksploa- 
taciniai, išskyrus 850 ha apsauginę 
juostą abipus geležinkelio. 


GĖLĖS. Lietuvoje G. auginamos nuo se- 
niausių laikų. Tai rodo senovinės liet. 
liaudies dainos, kuriose apdainuojamos 
rūtos, mėtos, bijūnai, lelijos, piliarožės. 
Tradiciniai rūtų darželiai palangėse Lie- 
tuvoje žinomi nuo XVI a. Darželiai pa- 
prastai būdavo įrengiami trobos gale, 
prie gatvės, arba šone, ties seklyčios 
langais, aptveriami statinėlių arba žiog- 
rių tvorele, suskirstomi apskritomis ar- 
ba keturkampėmis lysvelėmis. Lysvelės 
aptaisomos akmenukais, velėnomis arba 
apipinamos žaliomis karklų vytelėmis. 
Bijūnai ir rūtos sodinamos darželio vi- 
duryje, nasturtos patvoriais. Darželio 
kampuose sodinami jazminai, alyvos, 
gulbinai, erškėčiai. G. darželiai buvo 
ypatingas valstiečių mergaičių pasidi- 
džiavimas. XVIII a. pab— XIX a. pr. 
gėlės gausiai sodinamos miestų ir dvarų 
želdiniuose, ypač Vilniaus didikų bei 
vienuolynų parkuose ir soduose. Didelę 
reikšmę gėlininkystės vystymuisi turėjo 
botanikos sodų įkūrimas Gardine (1775) 
ir Vilniuje (1781). XVIII a. pab. kai 
kurių botanikų veikaluose pasirodė pir- 
mosios žinios apie Lietuvoje auginamas 


538 GEL—GEL 


gėles: Ž. Žilibero „Lietuvos floroje“ 
(lot. k.,, 1781—82), S. Jundzilo „Lietu- 
vos augalų aprašyme" (lenkų k., 1811). 
Apie šiltnamių ir lauko G. (ypač rožių, 
gvazdikų, leukonijų, kai kurių svogū- 
ninių G.) auginimą plačiai rašė žymus 
XIX a. sodininkas J. Strumila veikale 
„Šiaurės sodai" (lenkų k., 1834 ir 1844 
leidiniuose). Botaniko J. Pabrėžos veika- 
le „Taislius auguminis“ (1843) greta l0- 
tyniškų pirmą kartą pateikti ir lietuviški 
G. pavadinimai. J. Basanavičius („Ap- 
švieta“, 1893, Nr. 10) aprašė kai kurias 
darželių gėles. M. Grigonis „Rūtelių 
darželyje“ (1912) pateikė darželio įren- 
gimo bei G. išdėstymo jame pagr. prin- 
cipus. Burž. metais išleista J. Strazdo 
knyga „Darželio gėlės“ (1930); žurnale 
„Sodyba“ gėlininkystės klausimais rašė 
prof. T. Ivanauskas, P. Rimkus, V. Žile- 
vičius, P. Martinaitis. Kauno miesto sa- 
vivaldybės sodininkystės (įk. 1922) šilt- 
namiuose, be kita ko, buvo auginamos 
ir gėlės. 1923 Kaune įsteigtas bot. sodas 
tapo gėlininkystės vystymo centru. Nuo 
1925 Aukštesniojoje sodininkystės-dar- 
žininkystės m-loje (Aukštojoje Fredoje) 
buvo dėstoma dekoratyvinė sodininkys- 
tė. Gėlininkystės kursas buvo dėstomas 
Ž. ū. akademijos (Dotnuvoje) namų 
ūkio sekcijoje. 1930 Kaune pastatyti 
2000 mž šiltnamiai, Vilniuje lenkų okup. 
metais G. auginimu rūpinosi magistrato 
sodininkystė ir 2 privačios firmos. 
Taryb. metais įkurti apželdinimo tres- 
tai ir gėlininkystės ūkiai, įrengta daug 
gėlynų miestų parkuose, aikštėse, skve- 
ruose, buv. griuvėsių vietose, išplėsta 
šiltnamių statyba, sukurta keliolika 
naujų G. veislių. Gėles pradėta organiš- 
kai derinti su gazonais, dekoratyvinių 
medžių bei krūmų grupėmis, medžių 
masyvais, pastatais. Visuom. dekoraty- 
viniams želdiniams kurti ir individua- 
liems gyventojų poreikiams tenkinti G. 
auginamos Vilniaus ir Kauno apželdini- 
mo trestų gėlininkystės ūkiuose, Klaipė- 
dos, Šiaulių, Panevėžio, Palangos, Kė- 
dainių, Druskininkų vietinio ūkio v-bų 
gėlininkystės ūkiuose, Kaišiadorių deko- 
ratyvinės sodininkystės medelyne, Pa- 
nerio taryb. ūkio (Vilniaus rj.) gėlinin- 
kystės skyriuje, beveik visų rajonų 
centrų šiltnamiuose. Respublikos šiltna- 
miuose gėlėmis užsodinta apie 12 500 m2 
(1964). Viešieji gėlynai 1964 užėmė 
250 000 m?. Statomos (1964) naujos oran- 
žerijos: Šiauliuose (6000 m2), Kaune 
(5000 m?), Klaipėdoje ir Panevėžyje 
(po 4000 mž), Vilniuje (3000 m?). Gėli- 
ninkystei skatinti Lietuvos TSR MT nu- 
tarimu nuo 1959 kasmet rengiamos res- 
publikinės G. parodos, kuriose dalyvau- 
ja gėlininkystės ūkiai, imonės, m-los 
bei gėlininkai mėgėjai. Lietuvos gėlinin- 
kų darbai kasmet gerai įvertinami Vi- 
sasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų 
parodoje (Maskvoje). Lietuvos gėlinin- 
kai 1964 šiai parodai pateikė 30 rūšių G., 
gavo 15 I laipsnio atestatų. 1964 pava- 
sarinių G. visasąj. parodoje, kur greta 
sąj. respublikų dalyvavo Lenkijos ir 


Bulgarijos gėlininkai, Tarybų Lietuvos 
G. buvo įvertintos labai gerai. Gėlinin- 
kystės klausimai tiriami Vilniaus bei 
Kauno bot. soduose ir Vytėnų daržinin- 
kystės-sodininkystės bandymų stotyje. 
Kauno sodininkystės-daržininkystės tech- 
nikumas 1961—64 paruošė 128 dekora- 
tyvinio želdinimo specialistus. Daugelis 
gėlininkų mėgėjų priklauso Lietuvos 
Sodininkystės d-jos gėlininkystės sky- 
riams bei sekcijoms. Taryb. laikotarpiu 
gėlininkystės klausimais išleista: O. Skei- 
vienės „Gėlių auginimas“ (1955) ir 
„Kambariniai dekoratyviniai augalai" 


gazonai" (1961); Kauno bot. sodo moksl. 
bendradarbių parengta ,„Dekoratyvinė 
sodininkystė“ (1963). Praktiniais G. au- 
ginimo klausimais rašoma žurnale „„Mū- 
sų sodai". 


Tarybų Lietuvoje daugiausia auginamos 
šios G.: 

VIENMETĖS — ageratas, darželinė aguona, 
grakščioji bei visada žydinti begonijos, skiau- 
terėtoji bei plunksniškoji celiozijos, vienme- 
tis floksas, puošnioji bei purpurinė godecijos, 
darželinė graželė, kiniškasis gvazdikas, pui- 
kioji gvazdūnė, siauralapė kochija, darželinis 
laibenis, vienmetė bei dviragė leukonijos, pa- 
prastoji lobelija, vaistinė medetka, didžioji 
nasturta, nemezija, petunija, stambiažiedė por- 
tulaka, kiniškasis ratilis, razeta, darželinė ro- 
žūnė, karčioji bei skėtinė rudgrūdėlės, didysis 
bei gvazdikinis serenčiai, raudonžiedis šalavi- 
jas, darželinis šlamutis, darželinė verbena, di- 
dysis žioveinis, smulkiažiedė raktažolė (kam- 
barinė G.). 

DVIMETĖS — šiurpinis bei tikrasis gvazdi- 
kai, daržinis katilėlis, darželinė našlaitė, alpinė 
nemiršėlė, paprastoji piliarožė, saulutė ir kt. 

DAUGIAMETĖS. Lauke auginamos: 
rytinė aguona, astilbė, liaukingasis, plaukuota- 
sis, kalninis bei alpinis astrai, dailieji auska- 
rėliai, storalapė bei širdžialapė  bergenijos, 
baltažiedis, siauralapis, paprastasis bei vaisti- 
nis bijūnai, daugiametis floksas, muilinė gu- 
boja, plunksnuotasis, žydrasis bei šilinis gvaz- 
dikai, rytinis jacintas, jurginas, kardelis (gla- 
diolė), tikrasis, geltonžiedis bei pavasarinis 
krokai, mėlynoji bei margoji kurpelės, miški- 
nė, baltoji, karališkoji, tigrinė bei raudonoji 
lelijos, vienžiedė bei daugiažiedė leukojos, gau- 
sialapis lubinas, daugiažiedė margutė, siaura- 
lapė bei mėlynžiedė melsvės, montbrecija, gel- 
tonasis bei baltasis narcizai, kvapioji našlaitė, 
paprastoji pakalnutė, kelm'nis papartis, didy- 
sis pentinius, indiškoji pypytė, ausytoji, be- 
stiebė bei aukštoji raktažolės, kanadinė rykš- 
tenė, plunksnialapė rudbekija, rūta, sibirinė 
scylė, paprastasis sinavadas, rožinis bei gels- 
valapis skaisteniai, baltoji snieguolė, trapioji 
sprakšė, paprastoji šertvė, rytinis, melsvasis 
bei kaukazinis šilokai, girinė bei darželinė 
tulpės, rausvoji viendienė, blyškusis, mėlyn- 
žiedis bei margasis vilkdalgiai, kuoduotoji bei 
kekinė žydrės, šliaužiančioji žiemė. Šiltna- 
miuose auginamos: kambarinės — ama- 
rilis, araukarija, aspidistra, indiškoji azalija, 
šakniagumbinė begonija, chlorofitas, ciklame- 
nas, cinerarija, kvepiančioji dracena, fikusas, 
filodendras, fuksija, hortenzija, kalceolarija, 
kinrožė, klivija, mirta, monstera, oleandras, 
miškinė finikinė palmė, juostuotoji didžiažie- 
dė (angliškoji), kabančioji bei kvapioji pelar- 
gonijos, atvirkščiaūgė raktažolė, smidras, žin- 
ginys (kalija); kitos — garbanotoji, puošnioji 
bei žalialapė alternateros, didžioji bei mažoji 
eševerijos, siauralapė, bei apskritalapė. irezi- 
nės, kelių rūšių paparčiai, širdžialapė bei kriš- 
tolinė pluoštagėlės. 


GELEŽAUSKAS Vytautas [g. 1928.X.3 
Gudonyse (Lazdijų rj.)] — pramonės dar- 
buotojas, Socialistinio Darbo Didvyris 
(1965). Baigęs Alytaus amatų m-lą, 1946 
pradėjo dirbti Vilniaus „Žalgirio“ stak- 
lių g-loje, 1951—54 tarnavo Tarybinėje 
Armijoje. Po to vėl grįžo į g-lą, nuo 
1957 dirba montavimo-surinkimo cecho 
vyr. meistru. Nuo 1955 TSKP narys. 


GELEŽIAI — kaimas Panevėžio rj., Ka! 
sakiškio apyl, 17 km į v. nuo Kupis 
kio, 16 km į p. nuo Vabalninko; KO! 
ūkio centras. 224 gyv. (1959), Į š. v. NUO 
G. tęsiasi Žaliosios miškas. Pieninė, DU!“ 
tinio gyventojų aptarnavimo dirbtuvV > 
(nuo 1962), parduotuvė, ryšių skyrius 
(nuo 1924), ligoninė (nuo 1953), vals“ 
tinė (nuo 1957), vid. m-la (1909—1 
pradinė, 1948—53 septynmetė), kultūros 
namai (nuo 1958), biblioteka (nuo 1946). 
1918—19 Geležiuose veikė rev. K-tū5: 
kurio nariai buvo P. Varkalys (sušaudy“ 
tas burž. metais), P. Balčiauskas (Lietuvos 
Tarybų I suvažiavimo dalyvis), A- JO“ 
nuška, V. Vyšniauskas (sušaudytas vok. 
faš. okupantų 1941) ir kt; veikė mili 
cijos būrys. 1932—34 veikė LKP pošF 
kuopelė; jai priklausė V. Vyšniauskas: 
M. ir B. Balčiūnai, Rudys ir kt. 


GELEŽIES AMŽIUS — po žalvario (bIoN“ 
zos) amžiaus buvęs žmonijos istorijo* 
laikotarpis, kai pagrindiniai darbo įra?“ 
kiai ir ginklai pradėti gaminti iš gėlė 
žies. Mažojoje Azijoje ir Egipte geležė 
vartota XIV—XIII a. pr. m. e.; Vidurž“ 
mio j. pakraščiuose — XII a. pr. M. 6 
o kituose Europos kraštuose — VIII 
VII a. pr. m. e. Manoma, kad gelež“ 
dirbiniai š. ir r. Europoje paplito J“, 
VI-V a. prieš mūsų erą. Europo) 
G. a. iki mūsų eros skirstomas į 2 Pa£" 
laikotarpius: Halštato ir La Teno. 

Tiksli geležies pasirodymo Lietuvo? 
teritorijoje data nenustatyta. Archeol0“ 
ginėje lit-roje G. a. pradedamas 1 
V a. pr. m. e. ir skirstomas į 4 Po 
laikotarpius. Mažiausiai archeologŲ i 
tirtas ankstyvasis, arba tėvinės gimin 
nės santvarkos, G. a. laikotarpis WU 
V a. pr. m. e. iki mūsų eros pradžioč" 
Pagrindiniai šio laikotarpio darbo II8 L 
kiai buvo gaminami dar iš akmens; 2 
vario (bronzos), kaulo, medžio, OC d 
Geležies turėta nedaug, iš jos gam 
dalis peilių, piautuvėlių, kai kurie gi ė 
lai. Šiuo laikotarpiu atsirado „su 
tintos gyvenvietės — piliakalniai, 6“ 
giami gamtos kliūčių apsaugotose V 
se. Tyrinėtuose piliakalniuose (Aukš: 
dvario, Trakų rj.; Dūkšto, Ignalinos Ja 
Moškėnų, Rokiškio rj.; Vėlykuškės; kt) 
rasų Ij.; Vorėnų, Molėtų rji IT, 
aptinkamas kultūrinis sluoksnis, KU io 
išliko to meto gyvenamojo ir DE 
būsto liekanų, primityvių įtvirtino 
(Dūkštas, Aukštadvaris), židinių, KI“ 2 
nelių metalams apdirbti, trinamųjų kiu: 
nų, keramikos dirbinių (puodų Un 
verpstukų, svorelių), daug kaulinių Ž 5 
kių, gyvulių kaulų ir kt. Ankstyvieš“ 
piliakalniams būdinga brūkšniuoto)! lai“ 
ramika. Ilgą laiką ankstyvojo G. 2: Lie 
kotarpio piliakalnių buvo žinoma rs 
tuvos rytuose, vėliau rasta ir Žema! pa 
je (Paplinijys, Telšių rj.). Laidojimo oje: 
minklai geriausiai ištirti V. Lietuvis, 
Vyravo laidojimo papročiai, buvę Ž2 ami 
rio amžiuje: mirusieji buvo de! 
ir laidojami pilkapiuose iš žemių = a 
menų. Pilkapiams būdingi akmeni sz 
nikai (2 arba 3), akmenimis grįstOS | gos 
telės (Kurmaičiai ir Kveciai, Kreliios 
rj.) arba iš akmenų sustatytos 


Pilkapiai 
Pradžios a IS 5 
o r jap 
t a) 


Plokštiniai degintiniai kapai | Degintiniai 


Vidurio—šiaurės Lietuvos 
pilkapiai 


Rytų Lietuvos pilkapiai 


, 225 
Ada, 
DA y od 


Plokštiniai vakarų Lietuvos 
kapai su akmenų vainikais 


AM 


Plokštiniai vidurio Lietuvos 
kapai 


Griautiniai 
ir degintiniai 


TTT BT, 


Bokžinial sekami S SMOS E Degintiniai 
vidurio—šiaurės Lietu EeaEuiati 


OL=Z=z117-> 
S O 
SIS 


NR 
k 


() 
“1 
Graz A) 
Č Zdlų 
2 


Rytų Lietuvos pilkapiai 


Šeležies amžius 


540 GEL—GEL 


(Egliškiai ir Mišeikiai, Klaipėdos rj.). 
Mirusiųjų palaikai buvo pilami į moli- 
nes urnas arba tiesiog užkasami duobu- 
tėse. Įkapių beveik nerandama. Išimtį 
sudaro Kurmaičiuose aptiktas pavienis 
nedegintas kapas, kuriame rasta gele- 
žinė apyrankė, įvijinių antsmilkinių ir 
sraiginių kilpinių įvijų. Laikotarpio pa- 
baigoje vietoj pilkapių su degintiniais 
kapais įsigali plokštiniai kapinynai 
(Kurmaičiai). Ankstyvajam G. a. laiko- 
tarpiui skirtini Baudijų (Alytaus rj.) ir 
Pabalių (Panevėžio rj.) lobiai ir daug 
pavienių radinių. 

Dideli pakitimai gyventojų materiali- 
nėje ir dvasinėje kultūroje pastebimi 
gimininės santvarkos irimo laikotarpiu 
(I-IV a.; anksčiau šis laikotarpis va- 
dintas senuoju G. a. arba romėniškuo- 
ju laikotarpiu, nes sutapo su Romos 
imperijos klestėjimo metais). Šis laiko- 
tarpis pažįstamas iš daugelio tyrinėtų 
laidojimo paminklų ir piliakalnių. Lie- 
tuvos v. rajonams būdingi plokštiniai 
kapinynai ir kapai su akmenų vainikais 
(Šernai, Klaipėdos rj.; Ankštakiai, Kur- 
maičiai ir Senkai, Kretingos rj.; ir kt.); 
vid. Lietuvai — plokštiniai kapinynai 
(Sargėnai, Veršvai, Upytė, Seredžius ir 
kt.) ir pilkapynai (Papelkiai-Vizdergiai, 
Vienragiai). Mirusieji dažniausiai bū- 
davo laidojami nedeginti, su įkapė- 
mis. Iškasti radiniai nušviečia to me- 
to Lietuvos gyventojų materialinę kul- 
tūrą. Tai darbo įrankiai, ginklai, gau- 
sūs papuošalai. Daugelis dirbinių (įmo- 
viniai ir siauraašmeniai pentiniai kir- 
viai, išlenkti ir tiesūs peiliai, nedideli 
piautuvai, ylos, dalgiai, ietigaliai, kir- 
tikliai, kaltai, žąslai, pentinai) gaminta 
jau iš geležies, kuri buvo gaunama iš 
vietinės balų rūdos ir mainais. Apie vie- 
tinę geležies gavybą liudija sodybvietė- 
se ir piliakalniuose (Vėlykuškė, Moškė- 
nai, Aukštadvaris) randamas šlakas, gai- 
vinimo krosnelės, geležinės kritės ir kt. 

Žemdirbystės įrankiai ir suanglėję grū- 
dai bei piktžolių sėklos rodo, kad pir- 
maisiais mūsų eros amžiais jau prakti- 
kuota ariamoji žemdirbystė. Apie tai liu- 
dija ir rastas seniausias Pabaltijyje (Švai- 
carijos kaime, netoli Suvalkų) geležinis 
arklo noragas. Toliau vystėsi gyvulinin- 
kystė; medžioklė ir žvejyba liko pagal- 
biniais verslais. Gyvenviečių būta atvi- 
rų (Balkasodis, Alytaus rj.) ir prie pilia- 
kalnių (Aukštadvaris, Trakų rj.; Bački- 
ninkėliai, Prienų rj.; Migonys, Kaišiado- 
rių rj.; Žiegždriai, Kauno rj.). Jos buvo 
kuriamos žemdirbystei tinkamuose plo- 
tuose. Piliakalniai tvirtinami pylimais 
iš žemių, medinėmis užtvaromis (Aukš- 
tadvaris, Nemenčinė). Gyvenamieji ir 
ūkiniai pastatai buvo mediniai ant- 
žeminiai, dažnai dar stulpinės konstruk- 
cijos su atviru židiniu (Aukštadvaris, 
Migonys, Moškėnai, Nemenčinė; ž. Gy- 
venamieji namai). Buvusiose sodybvie- 
tėse tyrinėjimų metu randama stulpų, 
židinių, ūkinių duobių vietų ir kt. radi- 
nių. Šiuo laikotarpiu papuošalai buvo 
gaminami iš žalvario, gintaro, stiklo. 


Dėvėtos kepuraitės, puoštos žalvarinėmis 
skardelėmis, įvijomis, kabučiais, antsmilkiniais, 
antkaklės su kūginiais, trimitiniais, šaukšti- 
niais ir kt. galais, akinės, apskritos, lankinės, 
laiptelinės, smarkiai profiliuotos segės, masy- 
vios juostinės bei įvijinės apyrankės, lazde- 
liniai, ritiniai ir profiliuoti smeigtukai, krūti- 
niniai papuošalai, sudaryti iš įvijų, karolių ir 
kabučių, juostiniai ir su rozetine akute žiedai 
ir t. t. Nuo II a. pasirodo import'niai sidab- 
riniai papuošalai, taip pat pasidabruotos se- 
gės ir kabučiai. II-—IV a. būta amatininkų, 
mokėjusių gaminti sudėtingų formų ir orna- 
mentų papuošalus. Ypač puikios spalvotu 
emaliu puoštos apyrankės ir pasaginės segės. 

Materialinės kultūros bendrumai ir 
skirtingumai, kurie išryškėja, palyginus 
laidojimo paminklus, dirbinių formas 
ir kt., padeda spręsti gana painius etni- 
nės istorijos klausimus. To meto prū- 
sų, lietuvių ir latvių materialinė kul- 
tūra rodo didelį tų genčių giminiškumą. 
Lietuvos teritorijoje buvusi plokštinių 
kapinynų sritis (v. ir vid. Lietuva) sie- 
jama su kuršių, skalvių, žemaičių ir iš 
dalies žiemgalių gentimis, o pilkapių 
sritis (r. Lietuva) — su lietuvių aukštai- 
čių gentimis. Krūsninių kapų sritis (pil- 
kapiai ir plokštiniai kapinynai Užnemu- 
nės p. dalyje ir į p. nuo jos) bus pri- 
klausiusi jotvingių protėviams. 

Lietuvių, prūsų, latvių ir kt. gentys 
gyvai prekiavo su savo kaimynais ir 
tolesniais kraštais: Pavisliu, Padnepre, 
Romos provincijomis. Iš pastarųjų į Lie- 
tuvą pateko indų, segių, karolių ir ypač 
daug Romos monetų. 

Klasinės visuomenės formavimosi lai- 
kotarpiu (V—VIII a.; anksčiau vadintas 
viduriniu G. a. arba tautų kraustymosi 
laikotarpiu), toliau vystantis gamybi- 
nėms jėgoms, pirmykštė bendruomeninė 
santvarka nyko, pradėjo formuotis te+ 
ritorinės bendruomenės, rastis klasės. 
Daugelis prieš tai naudotų piliakalnių 
buvo apleisti, kiti sustiprinti ir naudoti 
toliau (Aukštadvaris, Moškėnai; Vozgė- 
liai, Zarasų rj.). Atsirado naujų, labiau 
įtvirtintų piliakalnių (Impiltis, Kretin- 
gos rj.; Apuolė, Skuodo rj.; Juodonys, 
Rokiškio rj.), prie kurių būta gana di- 
delių gyvenviečių. Naujai įrengti kapi- 
nynai rodo pagausėjus gyventojų. Plokš- 
tinių kapinynų kapai (v. Lietuva) apde- 
dami ovalinės arba keturkampės formos 
vainikais (Lazdininkai, Tūbausiai, Kre- 
tingos rj.). Mirusieji ir toliau laidoti ne- 
deginti su gausiomis to laikotarpio įka- 
pėmis. Dalgis, kirvis, ietigaliai buvo de- 
dami prie galvos. Rečiau aptinkami tur- 
tingi kapai su žirgais (Reketė, Kretin- 
gos rj.). VI a. pabaigoje vid. Lietuvoje 
įsigalėjo paprasti plokštiniai kapai (Ei- 
guliai, prie Kauno; Upytė, Panevėžio rj.; 
Meldinių šilas, Pakruojo rj.). V a. mi- 
rusieji pradėti deginti (Eiguliai, Verš- 


vai, prie Kauno). Šis paprotys VII a. 


pab. pasiekė ir v. Lietuvą. Be plokšti- 
nių kapų, vid. Lietuvoje yra nemaža 
pilkapynų (Raginėnai, Radviliškio rj.). 
"Kai kuriuose r. Lietuvos V—VIII a. pil- 
kapynuose priskaitoma kelios dešimtys 
ar daugiau kaip 100 pilkapių. Pilkapiai 
dažnai apdėti akmenimis, neretai ap- 
juosti grioviais ar duobėmis, kai kurie 
ištisai sukrauti iš akmenų. Tarp įkapių 
dažnai randami žirgo aprangos dirbi- 
niai, o laikotarpio pabaigoje drauge 


palaidoti sudeginti ir nedeginti Žirg2! 
V-—VIII a. Užnemunės kapai maža tė“ 
žinomi. Remiantis to laikotarpio kapinY“ 
nų Lenkijoje (Suvalkų ir Augustavo 
apskrityse) tyrinėjimų duomenimis, 89“ 
lima teigti, kad pilkapiai buvo su 6“ 
gintiniais kapais; kapai buvo kraunam! 
iš akmenų. Kai kuriuose pilkapius“ 
rasta bendruomenės vadų kapų. Būding! 
šio laikotarpio dirbiniai: geležiniai siaU“ 
raašmeniai pentiniai kirviai ir kapli8l 
dalgiai, piautuvai; ietigaliai su profiliuo- 
tomis viršūnėmis; trumpi platūs kalė“ 
vijai — smogiamieji peiliai, lenktavVi“ 
šūniai peiliai; žalvarinės antkaklės SU 
pastorintais rakto skylutės pavidalo 
galais, su pergniaužtais facetuotais 89“ 
lais ir su dėželiniais galais; žalvarinė 
lankinės segės su žvaigždine kojele; 5! 
kastuvo pavidalo kojele, su trikamP“ 
kojele, skliutakojės bei lankinės ŽI“ 
duotosios segės; storagalės ir gaubtos 2 
paplatintais galais bei įvijinės apyra“ 
kės; nuokamieniai ir žiediniai smeigti“ 
kai, sidabru kaustyti geriamieji I989! 
ir kt. Vyrauja grublėta ir lygaus P“ 
viršiaus lipdyta keramika. Pagrindinė 
V-—VIII a. verslai ir toliau buvo EYVU“ 
lininkystė ir plačiai besivystanti ariamO“ 
ji žemdirbystė. Amatininkystės vystyma 
si rodo puikūs sidabru ir mėlyno St! 
akimis puošti smeigtukai, segės. ; 
Vėlyvasis G. a. arba ankstyvojo 169“ 
dalizmo laikotarpis (IX—XII a.), be 27“ 
cheologinių paminklų, iš dalies nušvič“ 
tas rašytiniuose šaltiniuose (Vulistanė“ 
Rimberto kronika, rusų metraščiai II Tė 
Šio laikotarpio piliakalniai (AP 
Impiltis, Nemenčinė, Aukštadvaris I ** 
sutvirtinti sudėtingos konstrukcijos E 
limais, grioviais ir turi dideles aikštė Tų 
(iki 1 ha). Pilaitės buvo ne tik [20027 
buveinės, bet ir bendruomenės gYnY 
niai punktai. Apie pilį koncentraY, si 
žymesnės gyvenvietės, kuriose SPI“ jų 
valstiečiai ir amatininkai. Iš kai E 
pilių vėliau išsivystė miestai (VB 
Trakai, Ukmergė, Maišiogala ir kt): L 
dojimo paminklai ir šiuo metu 4 


Palanga,  Pryšmančiai, 1 
Gintališkė, Plungės rj.; ir kt.), VIC, 
lyje (Sargėnai, Veršvai, prie 
Graužai, Kėdainių Ij.; Rimaisiai, 
žio rj.; ir kt.), vid. šiaurės dalyje įlės 
mučiai, Diržiai, Pakruojo Ij | Pario 
Mažeikių rj.; ir kt.), ir pilkapial— do 
tuvos rytuose (Kapitoniškės, L ' 
rių rj.; Didžiuliai, Šalčininkų Ij-i atskiru 
Kštiniai 
kapinynai ir pilkapynai), vidaus 1 ig8“ 
me skirtumai ėmė nykti. Ilgainiui E kas 
lėjo mirusiųjų deginimo paprotys: bo 
pės turtingesnės ir įvairesnės: 14. 
įrankiai žymiai tobulesni: geležinis Er, 
čiaašmenis kirvis, piautuvas 5U d mul- 
tais ašmenimis, dalgis, peilis ir kt m 1 
kesnis inventorius; karių kapuo5ė met 
dama daug ginklų. Be iečių, jaU tas 
vartotas geležinis kalavijas I ysei 
turtingai kaustytose odinėse makš ugė 
kovos kirvis, kovos peilis ir kt. DIė su 
su kariu dažnai pakasamas jo ŽiI82 


Hlna apranga, kurią sudarė: odinės žal- 
Varių ar sidabru puoštos kamanos, ge- 
€žiniai žąslai, kartais su žalvariniais ar 
"et kauliniais laužtukais, balnas, nuo 
urio išlikusios tik geležinės balno kil- 
Pos ir sagtys, krūtininiai diržų skirstik- 
Ka apyuodegiai ir kt. Kartais žirgo 
aklas būdavo puošiamas masyvia žal- 
Varine antkakle, o karčiai — žalvarinė- 
mis skardelėmis, gintaro karoliais ar net 
ine juostele (Graužai, Kėdainių rj.; 
Pakalniškiai, Šakių rj.; ir kt.). 
A asibysieje jau „praktikuotas tri- 
IS. Vystėsi amatai, ypač juodosios 
Metalurgijos ir spalvotųjų metalų apdir- 
Imo srityje. Pažymėtinas puodininkys- 
“S vystymasis, susijęs su žiedžiamojo 
'ato naudojimu. Plačiai apdirbamas gin- 
aras, gaminami odos, medžio bei kaulo 
dirbiniai, 
„Būdingas šio laikotarpio papuošalų bruožas — 
Ino ymas. Labiausiai paplitę papuošalai: VYS 
Pasaginės Akių Ars i S a 
segės k ką AA ES 10 II galų uz BEO 
inės“ B ryžiniai „bei tri ampiai smeigtukai, įvi 
Ije ei juostinės apyrankės, žiedai ir kt. 
„> Papuošalų neretai išliko audinių liekanų, 
vilnonis matyti, jog viršutinių drabužių būta 
Odiniai "i Epe o ua i : ETO 5 
žalvarinį 1ržai AS za auGi ar = a TU. 1 
kiai As pasiro “ vis augiau rangių pui 
Duošais arytų sida tinių ar pasidabruotų pa- 
ų ir kt. aprangos dalių. 
„(Vyksta antras stambus darbo pasida- 
"Jimas — amatai atsiskiria nuo žemės 
ukio. Randamos svarstyklės, svoreliai, 
Šabų  dirgemos; atvežtiniai dirbiniai 
laiko jog prekybiniai ryšiai buvo pa- 
m Omi su Kijevo Rusia ir Skandina- 
Ua. Per Skandinaviją į Lietuvą pa- 
davo ir V. Europos gaminiai. Atsi- 
Ada sava piniginė sistema — sidabri- 
lai lydiniai (ilgieji), buvę apyvartoje 
0 X a. iki XV a. vidurio. Formuojasi 
Od. santykiai — išsiskiria stambesni 
„valdžiai. Diduomenės santykiai su 
Sndruomene įgyja išnaudotojišką pobū- 
„4 Vystantis feod. santykiams, vėlyva- 
me G. a. formuojasi lietuvių tautybė, 
Ystosi feodalinė Lietuvos valstybė, 


kali: N. Gaerte, Urgeschichte Ostpreussens, 

žeję SSDeTg i. Pr., 1929; H. Moora, Die Eisen- 

kau in Lettland, Bd. 2, Tartu, 1938; P. Kuli- 

Lietų as, R. Kulikauskienė, A. Tautavičius, 
Uvos archeologijos bruožai, V., 1961. 


SELEZIES RŪDA. Lietuvoje yra šių rū- 
al. G r.: limonito (pelkių rūdos), si- 
Ijo ir hematito. Limonitas turi iki 

b geležies. Jo yra pelkėse, durpynų 
„“raščiuose ir upių, tekančių pelkėto- 
nt vietomis, šlaituose. Geležis iš limo- 

O specialiose krosnyse buvo lydoma 
X. Pirmykštės bendruomenės laikų iki 
Pi a. pr. Iš jos buvo kalami noragai, 
lautuvai, dalgiai, kalavijai, ietigaliai, 
a Tankos, sviediniai, šautuvai. Iš XVI— 
žin II a. dokumentų ir dvarų inventorių 
(1 Eanna, kad geležis buvo lydoma Kražių 

53), Linkmenų (1554), Raseinių (1601), 
d ergės (1611), Ratnyčios (1620), Svė- 
asų (1628) apylinkėse. Plačiai paplitę 
IR Os ir Kalvių vietovardžiai liudija 
k buvusias geležies liejyklas. Di- 
ua ušios liejyklos, veikusios jau XV a., 
Ro Rūdninkų girioje. Jų darbo apim- 
K pac išsiplėtė XVI a., įsteigus Vil- 
S ir Valkininkuose did. kun-ščio 

trankų ir sviedinių kalyklas. Valkinin- 


. puskarininkiai, 


kų valsčiuje buvo įvestos specialios ge- 
ležies lydymo tarnybos: pristatyti nuo 
valako 68 svarus gatavos geležies ir dvi 
4 sieksnių duobes medžio anglių. Did. 
kun-ščio nuostatuose 1547 Vilniaus ir 
Trakų vaivadijų dvarų laikytojams nu- 
rodyta įkurdinti rūdininkus ir kalvius 
ten, kur yra rūdos, kad dirbtų geležį, 
kurios Lietuvoje esą daugiau, negu ki- 
tuose kraštuose. Siderito Lietuvoje yra 
juros sistemos sluoksniuose, kurie iš- 
eina į žemės paviršių respublikos š. v. 
dalyje. 1827 siderito buvo rasta Papi- 
lėje (20 cm storio sluoksnis, turintis iki 
2705 geležies), ieškota jo ir prie Rudi- 
kių, Gamėnų, Augustaičių, Klykolių (Ak- 
menės rj.). Storesnio sluoksnio nerasta, 
todėl ir nepradėta eksploatuoti. Hema- 
tito yra giliai kambro ir prekambrio 
sluoksniuose. Prie Varėnos ir Tumaso- 
nių (Rokiškio rj.) hematito gyslos suke- 
lia magnetines anomalijas. 


GELEŽINIAI — 1. Kaimas Klaipėdos rj., 
Agluonėnų apyl., 9 km į p. nuo Gargž- 
dų. 97 gyv. (1959). R. pakraščiu teka Ag- 
luona. Pr. m-la (nuo 1910), biblioteka. 
2. Kaimas Kapsuko rj, Padovinio 
apyl., 12 km į p. r. nuo Kapsuko, 8 km 
į r. nuo Liudvinavo; kolūkio centras. 
95 gyv. (1959). Už 2 km į p. r. plyti 
Žuvinto palios. Per kaimą eina kelias iš 
Liudvinavo į Kapsuko—Prienų plentą. 
Kuriasi nauja kolūkio gyvenvietė, kuri 
nusitęsia į Gyviškių kaimą. Pr. m-la 
(įst. 1910). G. žinomi nuo XVIII a.; 1875 
išsiskirstė į vienkiemius. 
„GELEŽINIS VILKAS“— kontrrevoliuci- 
nė, fašistinė, teroristinė, pusiau karinė 
organizacija, įsteigta Lietuvoje tautinin- 
kų valdžios 1927 metais italų fašistų ir 
vokiečių nacionalsocialistų partijų gink- 
luotųjų būrių pavyzdžiu. „G. v.“ prie- 
dangai buvo įregistruotas kaip „Geleži- 
nio vilko“ sporto s-ga. „G. v.“ uždavi- 
nys buvo slopinti pažangų, revoliucinį 
judėjimą Lietuvoje, palaikyti faš. dikta- 
tūrą. „G. v.“ glaudžiai bendradarbiavo 
su faš. valdžios polit. policija (žvalgy- 
ba) ir tautininkų partija. Į „G. v.“ buvo 
verbuojami Lietuvos burž. armijos akty- 
viosios tarnybos ir atsargos karininkai, 
studentai neolituanai, 
policijos pareigūnai, taip pat pradinių 
ir vidurinių mokyklų mokytojai, „G. v.“ 
rėmė valstybės iždas, 1929 rudenį pra- 
dėjo kivirčytis „G. v." vadovai A. Sme- 
tona ir A. Voldemaras, Atskilus „G. v.“ 
„Vvoldemarininkų“ sparnui, kurį laiką 
veikė 2 „G. v.“ štabai — legalus ir 
tariamai nelegalus. Po nesėkmingų tau- 
tininkų politikierių (kun. V. Mirono 
ir kt.) bandymų konkuruojančias „G. v.“ 
grupuotes sutaikinti A. Smetona 1930. 
V.24 „G. v.“ org-ją uždarė. „G. v.“ „vol- 
demarininkų“ grupė Smetonai nepakluso. 
Nepavykus grąžinti į valdžią Voldema- 
ro, nepasisekus nužudyti vidaus reikalų 
ministro S. Rusteikos (buvusio „G. v.“ 
nario), „G. v.“ savo veiklą glaudžiai 
susiejo su Lietuvoje veikusia hitlerinin- 
kų penktąja kolona, tapo hitlerinės Vo- 
kietijos, gestapo agentūra, žydų po- 
gromų organizatoriumi. 1941—44 buvę 
„G. v." nariai („aktyvistai“, „vilkai“) 


GĖL—GEL 541 


pasireiškė kaip atviri savo tautos išda- 
vikai, hitlerinių okupantų talkininkai. 
Hitlerinės okupacijos pradžioje jie buvo 
įsteigę „Lietuvių nacionalistų partiją“ 
(1941 rudenį hitlerinių okupantų valdžia 
ją uždarė). Pokario metais daugelis bu- 
vusių „G. v.“ narių aktyviai dalyvavo 
buržuazinių nacionalistų banditinėse 
gaujose. 

Lit.: V. Kapsukas, Buržuazinė Lietuva, V., 
1961; Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje 
[archyviniai dokumentai], V., 1961; A. Bulota, 
Nuo baltojo žirgo iki svastikos, V., 1962. 


GELEŽINKELIAI. Lietuvoje G. atsiradi- 
mą nulėmė kapitalizmo vystymasis ir 
Lietuvos geogr. padėtis. Po 1861 žemės 
reformos pradėjus intensyviai vystytis 
kapit. pramonei ir prekybai, Rusijoje ir 
jai pavaldžioje Lenkijoje susidarė Peter- 
burgo, Maskvos, Varšuvos ir kt. ekono- 
miškai susiję pram. rajonai. Per Lietu- 
vą ėjo tiesiausias kelias iš Peterburgo 
i Varšuvą ir iš pietinių šalies sričių 
į vieną svarbiausių Rusijai priklausiusių 
Baltijos jūros uostų — Liepoją. Be to, 
Lietuva turėjo strateginę reikšmę kaip 
Rusijos—Prūsijos pasienio zona. Pirma- 
sis geležinkelis, pradėtas tiesti per Lie- 
tuvos teritoriją, buvo Peterburgo—Var- 
šuvos glžk., einąs pro Dūkštą, Ignaliną, 
Švenčionėlius, Pabradę, Vilnių, Lentvarį, 
Varėną su atšaka nuo Lentvario pro 
Kauną iki Virbalio. 1861.IV.28 atiduotas 
viešam naudojimui šios atšakos Kauno— 
Virbalio ruožas, o 1862 užbaigta tiesti 
visa per Lietuvą einanti Peterburgo— 
Varšuvos glžk. dalis su Lentvario— 
Virbalio atšaka. Peterburgo— Varšuvos 
glžk,. drauge su Varšuvos—Vienos glžk. 
sudarė išilgai Rusijos imperijos š. v. 
sienos einančią vientisą geležinkelio 
liniją (vad. didžiąją rokadą) ir turėjo di- 
delę ekonominę bei strateginę reikšmę. 
Juo vyko intensyvus traukinių eismas, 
o tai turėjo teigiamos itakos ir Lietu- 
vos ekonominiam gyvenimui. Nežymios 
gyvenvietės (Dūkštas, Ignalina, Šven- 
čionėliai, Pabradė, Vievis, Kaišiadorys, 
Kazlų Rūda, Kybartai), kuriose buvo 
įsteigtos svarbesnės geležinkelio stotys, 
ėmė sparčiai plėstis; jos tapo nemažais 
miesteliais ir vietiniais ekonominiais 
centrais. 1871—73 per Lietuvą nutiestas 
Liepojos—Romnų glžk., sujungęs derlin- 
gas Ukrainos sritis su Liepoja. Šis gele- 
žinkelis buvo skirtas daugiausia ekspor- 
tuojamiems javams pervežti. Lietuvoje 
jis ėjo pro Mažeikius, Šiaulius, Radvi- 
liškį, Kėdainius iki Kaišiadorių ir ten 
jungėsi su anksčiau nutiestu Lentvario— 
Virbalio geležinkeliu. Liepojos—Romnų 
glžk. sujungė Lietuvos š. ir vid. dalies 
miestus su Kaunu ir Vilniumi, o Vilnių 
per Minską su Maskva ir kitais Rusijos 
centr. sričių miestais. 1873 per Lietu- 
vą nutiestas Mažeikių—Jelgavos ęlžk., 
sujungęs Rygos ir Liepojos uostus, ir 
Daugpilio—Panevėžio—Radviliškio glžk., 
sujungęs su Liepojos uostu Lietuvos 
š. I. dalį (dab. Panevėžio, Kupiškio, 
Rokiškio rj.) ir Latvijos p. r. rajonus. 
1884 nutiestas geležinkelis iš Vilniaus 


542 GEL—GEL 


per Lydą, Baranovičius į Rovną. Juo 
ėjo transportas tarp v. Ukrainos ir Lie- 
pojos, Rygos, Peterburgo. Pačioje XIX a. 
pabaigoje Lietuvoje nutiesta lanko pa- 
vidalo strateginės reikšmės geležinkelio 
linija, abiem galais atsirėmusi į Peter- 
burgo— Varšuvos glžk. (nuo Varėnos 
per Alytų, Simną, Suvalkus, Augustavą 
į Gardiną). 

Tiesdama per Lietuvą G., carinė Ru- 
sija mažai teatsižvelgė į vietinius inte- 
resus, todėl beveik visa Žemaitija, pa- 
nemunė, derlingi Biržų, Joniškio, Pasva- 
lio rajonai ir didelė r. Lietuvos dalis 
(Anykščiai, Utena) liko be G. Tačiau 
pirmieji Lietuvoje nutiesti G. susiejo 
Lietuvą su Rusijos rinka, skatino pra- 
monės vystymąsi, javų ir techninių au- 
galų auginimą, sudarė palankias sąly- 
gas gyventojų susisiekimui su Rusijos 
pramonės ir kultūros centrais. 

1895—99 privati akc,. b-vė nutiesė 
siaurąjį geležinkelį Pastovys—Švenčio- 
nėliai—Utena— Panevėžys. Jis buvo skir- 
tas privažiavimui prie plačiųjų G. ir 
naudojamas daugiausia Lietuvos r. ra- 
jonuose intensyviai kertamam miškui 
transportuoti, o t. p. keleiviams per- 
vežti. 

Sparčios G. statybos Lietuvoje laiko- 
tarpiu Klaipėdos kraštą valdė Vokietija, 
todėl XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. 
pradžioje G. jame buvo tiesiami izo- 
liuotai nuo kitos Lietuvos dalies. Eko- 
nominiais ir strateginiais sumetimais 
1875 nutiestas platusis Tilžės—Klaipėdos 
glžk. su Pagėgių — Lauksargių ir Klaipė- 
dos— Bajorų atšakomis, ėjusiomis iki ca- 
rinės Rusijos sienos. Be to, XX a, pr. 
Klaipėdos krašte nutiesta nemažai siau- 
rųjų G. (Tilžė—Smalininkai, Klaipėda— 
Gargždai ir kt.), skirtų privažiavimui 
prie plačiųjų G. Pirmojo pasaul. karo 
metu frontui ilgam apsistojus Rygos— 
Daugpilio—Pinsko—Černovicų linijoje, 
kaizerinė Vokietija kar. sumelimais sku- 
biai pratęsė Klaipėdos—Tilžės glžk. at- 
šakas fronto kryptimi nuo Bajorų per 
Skuodą iki Priekulės (Latvija) ir nuo 
Lauksargių per Tauragę iki Šilėnų (prie 
Šiaulių), be to, nutiesė plačiuosius ge- 
ležinkelius Šiauliai—Joniškis—Jelgava, 
Palemonas— Gaižiūnai, Pabradė—Lent- 
upis—Pastovys. Miško ir ž. ū. produk- 
tams išvežti bei frontui aprūpinti kai- 
zeriniai okupantai daugelyje Lietuvos 
vietų nutiesė siauruosius G. 

G. transporto vystymąsi burž. Lietu- 
voje nulėmė naujos polit. aplinkybės ir 
ek. sąlygos. Burž. Lenkijai okupavus 
Vilniaus kr. ir dėl to susidarius nedrau- 
giškiems Lietuvos—Lenkijos santykiams, 
buvo išardyti demarkacijos liniją kirtę 
G. (Kauno— Vilniaus, Alytaus—Varėnos, 
Alytaus—Suvalkų). Lietuvoje likęs Va- 
rėnos—Alytaus—Suvalkų glžk. ruožas 
buvo atskirtas nuo viso G. tinklo. Lietu- 
vai atgavus Klaipėdos kraštą (1923), ne- 
buvo tiesioginio geležinkelio į Klaipė- 
dą. Burž. Lietuvos valdžia buvo pri- 
versta neatidėliotinai tvarkyti G. tinklą. 
1921—23 nutiestas 58 km ilgio Kazlų 


Rūdos—Šeštokų glžk., prijungęs prie 
Lietuvos G. tinklo demarkacijos li- 
nijos atskirtąjį Varėnos—Alytaus—Su- 
valkų glžk. ruožą. 1924—32 nutiestas 
Krėtingos—Kužių glžk. sujungė Klaipė- 
dą su Plunge, Telšiais, Kuršėnais, Šiau- 
liais. Pertvarkytas ir siaurųjų G. tinklas. 
1920—22 atstatytas siaurasis Joniškio— 
Žeimelio  glžk,  Gubernijos—Pasvalio 
glžk. pailgintas iki Šiaulių ir iki Biržų. 
Padidėjus keleivių pervežimui autobu- 
sais, 1935 panaikinta Kauno miesto siau- 
rojo geležinkelio linija, jungusi Pane- 
munę su Senamiesčiu. Burž. Lietuvos 
Susisiekimo m-ja priėjo išvadą, kad dėl 
mažos G. transporto važtos ekonomiškai 
tikslinga tiesti vien tik siauruosius G. 
Pradėta vienodinti siaurųjų G. plotį ir 
jungti jų linijas į bendrą tinklą. Tuo 
tikslu 600 mm pločio Šiaulių—Biržų 
glžk. 1935 praplatintas iki 750 mm ir, 
1937—38 nutiesus 750 mm pločio Pane- 
vėžio—Joniškėlio glžk., sujungtas su to- 
kio pat pločio Panevėžio—Švenčionėlių 
glžk. linija. 1939 pab. Lietuvoje (be 
Klaipėdos kr.) buvo 1420 km plačiųjų 
G. ir 482 km siaurųjų. 

Keleivių ir krovinių pervežimas G. 
transportu dėl burž. Lietuvos bendro 
ekonominio atsilikimo buvo nedidelis. 
Plačiųjų G. krovinių apyvarta 1939 su- 
darė 274 mln. tkm, keleivių 238 mln. 
keleivių-kilometrų; siaurųjų G. krovi- 
nių apyvarta tais pačiais metais buvo 
18,5 mln. tkm, keleivių — 18 mln. kelei- 
vių-kilometrų. G. transporte vyravo vie- 
tiniai pervežimai, o tiesioginis susisie- 
kimas su užsieniu ir tranzitas buvo ma- 
žas. Techninę-gamybinę G. bazę 1939 
sudarė 274 nedidelio galingumo garve- 
žiai (plačiųjų G. 172, siaurųjų 102), 
7 lokomotorai, 19 automotrisų. Platieji 
G. turėjo 280 keleivinių, bagažo ir paš- 
to vagonų (iš jų 77 buvo keturašiai), 
3880 prekinių vagonų (iš jų tik 17 ke- 
turašių). Bėgiai keliuose buvo daugiau- 
sia lengvo tipo. 

1940 Tarybų Lietuvai įsijungus į 
TSRS, Lietuvos G. tinklai tapo sudėti- 
ne TSRS G. tinklo dalimi. Žymiai pa- 
didėjo keleivių ir krovinių pervežimas. 
Hitlerinės Vokietijos užpuolimas su- 
trukdė G. transporto vystymą. Vok. faš, 
okupantai traukdamiesi nuardė daugiau 
kaip 500 km kelio viršaus statinių, su- 
griovė 46 stotis, susprogdino geležinke- 
lio tiltus per Nemuną, Nerį, Dubysą, Ne- 
vėžį, apgriovė Kauno ir Panerių tune- 
lius. Išvadavus Tarybų Lietuvą, prasi- 
dėjo skubus G. tinklo atstatymas. Jau 
1944 buvo atstatytos visos svarbiausios 
Lietuvos G. linijos, G. aprūpinti ried- 
menimis. Taryb. metais atstatyti ir kiti 
karo metu sugriauti G.: Šeštokai—Sim- 
nas (1958), Simnas— Alytus (1959). Nau- 
jai pastatyti keleiviniai rūmai Kauno, 
Kaišiadorių, Virbalio ir kt. stotyse, re- 
konstruoti Vilniaus glžk. st. keleiviniai 
rūmai. 1963.1.1 Lietuvos bendro naudo- 
jimo G. ilgis 2009 km. 

Spartus ekonomikos kilimas, dideli in- 
dustrializavimo tempai, patogi Lietuvos 
TSR geografinė padėtis (Baltijos jūra su 
neužšąlančiais uostais) nulėmė intensyvų 
respublikos G. transporto vystymąsi. 


Žeimelis, Jonava—Ukmergė, Skapišk 


1963 Tarybų Lietuvoje G. transporl0 
krovinių apyvarta buvo 24,4 karto, O kė: 
leivių 3,3 karto didesnė, negu bulž: 
Lietuvoje 1938 (lyginant tą pačią tel“ 
toriją). Krovinių pervežimai 1938 5U 
darė 5395 visos G. transporto apyva“ 
tos, 1963 — 8995. Pagal krovinių apyva“ 
tą G. transportas 1963 užėmė I Vie 
(85,995) kitų respublikos transporto TU“ 
šių tarpe, pagal keleivių apyvartą II VI“ 
tą (31495; geležinkelius šioje srity)“ 
apie 1959 pralenkė automobilių traNs“ 
portas). Susisiekimui tarpmiestiniais 8U“ 
tobusais ir toliau gerėjant, vis mažestė 
keleivių dalis pervežama respublikos 
geležinkeliais, tačiau bendroji Lietuvos 
TSR geležinkelių transporto keleivi? 
apyvarta nežymiai didėja, nes kasMė 
daugėja keleivių, vykstančių tolimai 
atstumais, o t. p. važiuojančių PN“ 
miestiniais traukiniais. Krovinių apyvVo 
ta Lietuvos TSR geležinkeliuose didėlė 
sparčiau, negu vidutiniškai Tarybų 2 
jungoje (1950 ji sudarė 0,3590 VISO 
TSRS G. transporto krovinių apyva/to“: 
1962 — 0,5395), tačiau apskritai LietU 
vos TSR G. transportas, kuriam 1 
priklausė 1,3595 visų TSRS plačiųjų = 
dirba mažesniu intensyvumu, negU ji 
dutiniškai šalyje, Lietuvos G. (aptarnaU 
jančių ir Kaliningrado sriti) krovin'“ 
struktūra 1962 buvo tokia: įvežių 
48,995, išvežimas 9,895, tranzitas 21,9 ai 
vietiniai pervežimai 19,49. Žymiai ) 
desnį įvežimą, palyginus su išvežimo 
nulemia Lietuvos TSR ir KaliningI9“ 
sr. pramonės perdirbamasis pobūdis ! 
šalies eksporto bei importo struktūr: 
Didelis tranzitinių krovinių lyg. SVOL; 
rodo, kad Lietuvos TSR G. tinklas S 
nemažą reikšmę atskirų TSRS ekonom 
nių rajonų tarpusavio ryšiams. Lietišas 
G. linijos apkrautos netolygiai. Didžiė 2 
si krovinių srautai eina tomis linijom): 
kurios jungia TSRS centr. bei p. 1, £ 
jonus su Baltijos uostais (Klaipėda, 2 
liningradu) ir eina pro respublikos Br 
monės centrus (Vilnių, Kauną, Šiauli 
Panevėžį ir kt.). Palyginti labai Mė 
krovinių srautai tenka visiems siaul“ 
siems G. ir kai kuriems plačiųjų G: TV" 
žams (Lentvaris—Druskininkai, Alytis 
Kazlų Rūda, Pagėgiai—Klaipėda): 
kurios siaurųjų G. linijos (Jonis “ 
Suvainiškis) dėl mažos krovinių iI i 
leivių apyvartos pasidarė nebereika! 
gos ir 1960—62 buvo nuardytos. i: 
Tarybų Lietuvos G. transportas L, 
pinamas nauja technika bei įrengiNi 
Pagrindinėse G. linijose pakloti gala 
tipo bėgiai, tankiai sudėti pabėgiai 
lias išpiltas skalda. G. remontu! 2 
dojami kelio klotuvai, balastuotuVė“ rūs 
kitos sunkaus tipo mašinos bei ĮVšV 
lengvo tipo mechanizmai. Garvežiuš 
matyta pakeisti dizeliniais-elektiif 
lokomotyvais, kurie jau naudojam! Žau 
ruosiuose G. ir kai kuriuose pla“ 2 
G. ruožuose (daugiausia keleiviam5 žiai. 
vežti). Vagonai daugiausia keturė“, Ė 
Daugelyje G. ruožų naudojamas aut0“ 
tinis ir pusiau automatinis blokavi?“ Ču 
Svarbesnėse geležinkelio stotyse IV 
ma maršrutinė relinė centralizacija: 


„GELEŽINKELININKAS" — buržuazinis 
laikraštis, ėjęs 1935—40 Kaune. Iš pra- 
žių mėnesinis, vėliau dvisavaitinis, Pas- 
Utinieji 3 nr. išėjo Vilniuje, 

GELEŽIS ž. Geležies rūda, Ketus, Plienas. 


GELEŽIŪNAITĖ Agota [Urbanavičienė; 
8. 1908.IX.15 Lauckaimyje (Vilkaviš- 
lo rj)] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvė, Kilusi iš darbininkų. Nuo 1927 
LKJS narė Kudirkos Naumiestyje. Bend- 
Tadarbiavo „Balse“ (pseudonimas Ona). 
atino kom. lit-rą, organizavo streikus. 
1931—33 už rev. veiklą buvo kalina- 
Ma. Nuo 1933 Komunistų partijos narė, 
1937—40 keliskart kalinta Dimitravo 
Priverčiamojo darbo stovykloje. 1940— 
1941 LKP Vilkaviškio aps. k-to I sekre- 
lorė, LKP V suvažiavimo (1941) delega- 
lė. 1941—44 dirbo partinį ir ūkinį darbą 
€rganos, Jaroslavlio srityse. 1941—46 
TSRS AT deputatė. 1950 baigė Resp. 
Partinę m-lą Vilniuje. 1950—54 dirbo 
Part. darbą Kaune. Pensininkė, 


GELEZIŪNAS Albinas [g. 1910.X.3 Vir- 
dyje] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš darbininkų. Nuo 1934 dirbo Lie- 
ĮNVOS Raudonosios pagalbos org-joje. 
938 platino kom. spaudą tarp Radviliš- 
10 geležinkelio remonto darbininkų. 
Uo 1940 Komunistų partijos narys. 
J40—41 baigė part. kursus Kaune ir 
dirbo LKP Šiaulių aps. k-te. D. Tėvynės 
“TO metais kovojo Raudonosios Armi- 
JOS 16 liet. divizijoje. 1944—54 dirbo 
“dministracinį ir ūkinį darbą Utenoje, 
"Olėtuose, Virbalyje. 1955—62 Virba- 
10 miesto vykd. k-to pirmininkas. Pen- 
Šininkas, 


GEIGAUDAS Antanas  [1792—1831. 
II.13 Šniaukštuose (Klaipėdos rj.)] — 
Vienas 1831 sukilimo vadų Lietuvoje. 
ilęs iš didikų. 1830 Lenkijos sukilime 
ūdovavo sukilėlių kariuomenės dali- 
jams, 1831.V.27 gavo įsakymą susi- 
Jungti su gen. H. Dembinskio vadovau- 
mu daliniu ir žygiuoti į Lietuvą. 1831. 
j 12 Jonavoje sudarė Laikinąją Lietu- 
OS sukilėlių vyriausybę. 1831.VI.19 G. 
adovaujami sukilėliai ir Lenkijos ka- 
n.Omenė pralaimėjo kautynes Pane- 
W kalnuose (ties Vilniumi) ir pasitrau- 
V užėmė gynybinę liniją Kaunas— 
Smergė, Carinė kariuomenė gynybinę 
„Ją pralaužė ir privertė sukilėlius ne- 
ma Kingai trauktis. 1831.VIL.8 G. nesėk- 
gai puolė Šiaulius, vėliau prisijungė 
"e gen. D. Chlapovskio dalinio. Cari- 
Si kariuomenei užkirtus kelią į Lenki- 
L G. per Žarėnus, Plungę, Švėkšną pa- 
„kė Prūsijos sieną ir su Chlapovskiu 
Utarė pereiti į Prūsiją bei nusiginkluo- 
Iūsijos pasienyje nušautas 7 pėst. 
Pulko kapitono Skulskio. “ 


CLIGAUDISKIS — miesto tipo gyven- 
ae Šakių rj, 15 km į š. nuo Šakių; 
„„Ylinkės centras. 1212 gyv. (1959). G. 
R Nemuno apatinėje terasoje. Turi 
Ig, 2 Kampe plano struktūrą. Pastatai 
"i Idėstę palei kelius. Yra plytų ir čer- 
nina Sa, remonto-technikos stotis, pie- 
n S. Iš G. eina keliai į Šakius, Šiaudi- 
“ (Priešais Jurbarką), Plokščius. Vei- 


kia 25 lovų ligoninė (įst. 1957), vid. 
m-la (1845—1945 pradinė, iki 1952 sep- 
tynmetė), darbo jaunimo m-la (nuo 
1955), vaikų muzikos m-la (nuo 1960), 
vaikų darželis (nuo 1960), kultūros na- 
mai (nuo 1956), biblioteka (nuo 1946). 
Buv. G. dvaro rūmuose įkurta mokykla- 
internatas. 

Buv. dvaro rūmai (statyti XX a. pr. Kauno 
mūrininkų) — resp. reikšmės archit-ros pamink- 
las. Pastatyti nedidelėje aukštumoje, į p. r. nuo 
G. gyvenvietės. Rūmai vienaaukščiai, su dideliu 
pusrūsiu. Jiems būdingos klasikinės formos. 
Priešakinis fasadas papuoštas portiku su 4 stul- 
pais, kurie baigiasi profiliuotais kapiteliais. 
Priešais juos, prie sienos, — tokių pat formų pi- 
liastrai, sujungti baliustradomis, pasikartojan- 
čiomis palangėse. Viršum portiko yra konsolių 
remiamas frontonas su graikiškais akroteriais. 
Pastogę juosia profiliuotas karnizas. Abiejuose 
rūmų galuose frontonai bei jų karnizai vienodi. 
Rūmų vidus buvo labai puošnus, sienos su veid- 
rodžiais, išmuštos pliušu ir šilku. Durų viršus 
puošia romėnų stiliaus medinė piaustytinė orna- 
mentika. Gausu gipsatūros, kuriai būdingi mo- 
derniosios ornamentikos bruožai. Iš v. rūmus 
supa 25 ha parkas, pereinąs į mišką. Parkas 
minimas jau XVI a. pabaigoje. XX a. pr. jis 
išplėstas ir rekonstruotas. Pagrindinė parko ašis 
eina dviguba formuotų sidabrinių klevų alėja 
ir kerta rūmus, atkreiptus į Nemuną (ž. planą). 
Pasivaikščiojimui skirta parko dalis yra tera- 
somis suskaidytame Nemuno slėnio šlaite. 


XV a. pab. dabartinio G. vietoje buvo 
įkurtas Skirsnemunės dvaro palivarkas, 
iki XVI a. pab. vadintas Gedigaudiškių 
(G. vardas minimas nuo 1599). Tuo me- 
tu dar nebuvo iškirstos didžiulės Sū- 
duvos girios, ir Gedigaudiškio apylin- 
kės tebebuvo beveik negyvenamos. 1504 
did. kun-štis Aleksandras Gedigaudiškį 
su giria, kuri tęsėsi tarp Nemuno ir 
Siesarties nuo Skirsnemunės iki Plokš- 
čių, padovanojo didikui Jonui Sapiegai. 
Iš dovanojimo dokumento matyti, kad 
toje girioje dar nebuvo nė vieno kai- 
mo. Apie 1578 P. Sapiega Gedigaudiš- 
kyje pastatė bažnyčią. 1579 dvaro daly- 
bų dokumente Gedigaudiškio girioje jau 


GEL—GEL 543 


Gelgaudiškio mokykla-internatas 


minimi 6 kaimai. Nuo 1585 Gedigau- 
diškį valdė Grigalius Masalskis, vėliau 
kiti feodalai. Užnemunę prijungus prie 
Prūsijos, G. atiteko vok. baronui T. Kei- 
deliui (Keudel), kuris atiminėjo iš ap- 
linkinių valstiečių žemę, kūrė joje pa- 
livarkus, didino savo dvaruose lažą. 
Keidelis, vėliau jo sūnus Gustavas vien 
iš G. ir Šakių apylinkių valstiečių atim- 
tose žemėse įkūrė apie 20 dvarų. Savo 
dvaruose Keideliai plačiai augino ark- 
lius ir galvijus. G. dvare jie buvo įkūrę 
šveicariškų sūrių g-lą, kurios produk- 
ciją eksportavo į Lenkiją. Apie 1900 G. 
dvarą su palivarkais už 1 mln. rb nu- 
pirko Komaras, pasižymėjęs kaip nuož- 
mus ž. ū. darbininkų išnaudotojas. 1905. 
VI.19—20 apie 400 G. dvaro darbinin- 
kų paskelbė streiką, reikalaudami 5095 
padidinti darbo užmokestį; dvarinin- 
kas buvo priverstas patenkinti jų rei- 
kalavimus. 1905.X—XII G. apylinkės 
valstiečiai Komaro miške iškirto apie 
10000 medžių. Prieš valstiečius buvo 
pasiųstas baudžiamasis kariuomenės da- 
linys. 1905.XII. 11 G. valsčiaus v-boje ir 


Gelgaudiškis. Parko planas: a — rūmai; b — stadionai; c — žaidimų aikštelės; d —vaismedžių sodas; 
A—A — ąžuolų alėja, E—E — eglių alėja, K—K — sidabrinių klevų alėja, L—L liepų eilė, 


V-—V — vikmedžių eilė 


544 GEL—GEL 
pradinėje m-loje valstiečiai sunaikino 
dokumentus, knygas. Už tai G. valsčiui 
buvo uždėta 100 rb bauda. Po I pasau- 
linio karo G. dvaras išparceliuotas, rū- 
muose įsteigta vaikų prieglauda. 1918 
susikūrė kom. kuopelė, kuriai buvo at- 
stovaujama LKP I konferencijoje. Burž. 
valdymo laikotarpiu G. buvo valsčiaus 
centras (1923 — 619 gyv.); veikė garo 
malūnas, plytinė. Taryb. metais G. žy- 
miai padidėjo. Vietoj karo metu su- 
griautos plytinės pastatyta didelė g-la, 
gaminanti plytas, čerpes, drenažo vamz- 
džius; 1962 joje dirbo apie 350 darbi- 
ninkų. Nutiestos naujos gatvės, pasta- 
tyta mūrinių gyv. namų, įkurta 500 vie- 
tų mokykla-internatas. 1958 G, suteiktos 
miesto tipo gyvenvietės teisės. 


GELGAUDŲ PILIS ž. Vytėnai. 


GELINDĖNAI — kaimas Plungės rj., 
Paukštakių apyl, 10 km į š. r. nuo 
Plungės, tarp Šiaulių—Kretingos gele- 
žinkelio ir plento. 128 gyv. (1959). Už 
1 km į š. nuo G. teka Gelandupis (Piet- 
vės intakas). Yra piliakalnis. G. minimi 
1253. 


GĖLIOGALIAI — kaimas Molėtų rj., 
Balninkų apyl., 4 km į r. nuo Balninkų; 
kolūkio centras. 133 gyv. (1959). Š. v. 
pakraštyje yra Gėlių ež. Iš G. eina ke- 
liai į Molėtus ir Balninkus. Pr. m-la 
(nuo 1926), biblioteka (nuo 1956). 1923 
buvo 45 kiemai. , 


1924 kaime aptiktos dvi akmenimis apdė- 
tos urnos. Šalia jų rastas sidabrinių papuoša- 
lų lobis: 2 sidabrinės apyrankės, 2 sidabrinės 
segės, 5 apskritos sidabrinės segės, juostinis 
sidabrinis žiedas ir įdomus kaklo papuošalas. 
Radiniai ne senesni kaip XIII a. 


GĖLIŲ EŽERAS — ežeras Molėtų rj., 
2 km į r. nuo Balninkų. Plotas 60 ha. 
Ežeras ištįsęs iš v. į r.; ilgis 2420 m, 
didž. plotis 370 m. Kranto linija labai 
vingiuota, daug įlankų. Krantai ež. ga- 
luose ir šiaurėje pelkėti, apaugę krū- 
mais, kitur — aukštesni. Išteka bevardis 
upelis (į; gretimą Piršeno ež.). Į p. I. 
nuo G. e. yra įsikūrę Gėliogaliai. Ežeras 
verslovinis. 


GELNŲ MIŠKAS — miškas Kėdainių rj. 
pietrytiniame pakraštyje, 3 km į š. I. 
nuo Vandžiogalos. Priklauso Kėdainių 
miškų ūkio Labūnavos girininkijai. Plo- 
tas 575 ha; medynų 530 ha. Pietva- 
kariuose susisiekia su Kavoliškių, piet- 
ryčiuose —su Girelės mišku. Reljefas 
lyguminis. Iš p. mišką juosia Mėkla 
(Barupės intakas). Per mišką į Mėklą 
teka Varnalyžė, Varnupė ir Klampis. 
Dirvožemiai velėniniai gliejiški, sujau- 
rėję, priemoliniai. Beržynų yra 3876, 
drebulynų 2395, baltalksnynų 1770, eg- 
lynų 1295, juodalksnynų 65, uosynų 
305, ąžuolynų 195. Medynų vid. amžius 
64 metai, vid. bonitetas II, vid. skal- 
sumas 0,6, vid. tūris 167 ktm/ha. Yra 
stirnų, lapių, barsukų, jerubių. Miškas 
eksploatacinis. Per metus iškertama apie 
1300 ktm. Į v. nuo G. m. yra Gelnų 
kaimas. 


GELOVINIS — ežeras Varėnos rj., 7 km 
į š. nuo Merkinės, prie plento į Alytų. 
Plotas 18 ha. Ežeras rininis, ištįsęs iš 
š. į p; ilgis 960 m, didž. plotis 260 m, 
kranto linijos ilgis 2120 m. Krantai sta- 
tūs, aukšti, vakaruose apaugę mišku. 
Įteka bevardis upelis, išteka Gelovinė 
(Straujos intakas). Ežeras verslovinis. 


GELPERNAS Dimitrijus [g. 1914.VIII.25 
Petrograde] — antifašistinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš tarnautojų. Studijuo- 
damas Kauno un-te, dalyvavo antifašisti- 
nėje studentų veikloje. 1940 Lietuvos 
Liaudies pagalbos org-jos Kauno un-to 
k-to narys. Prasidėjus D. Tėvynės karui, 
pateko į Kauno getą, kur ėmė organi- 
zuoti pasipriešinimo ratelius. 1942—44 
buvo Kauno geto antifaš. kovos org-jos 
k-to sekretoriaus pavaduotojas, nuo 
1944IV sekretorius. Palaikė ryšius su 
Kauno pogr. partinės org-jos nariais ir 
grupėmis, kurios atvykdavo iš partizanų 
būrių. Galiausiai išgabentas į Dachau 
koncentracijos stovyklą. Po D. Tėvynės 
karo — leidyklos „Mintis“ darbuotojas 
(nuo 1959 direktoriaus pavaduotojas). 
1955 baigė Maskvos Poligrafijos in-tą. 
Nuo 1964 TSKP narys. Nuo 1957 Lei- 
dyklų ir poligrafijos mokslinės-techninės 
d-jos respublikinės v-bos moksl. sekre- 
torius. Su M. Elinu (Egliniu) parašė kn. 
„Kauno geto partizanai“ (,„Partizaner 
fun Kaunaser geto“, M., 1948). 


GELUMBAUSKAS Juozas [g. 1880.III.18 
Raseiniuose] — revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 1905—07 
dalyvavo Šiaulių rev. įvykiuose. 1914 
mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 
1917 dalyvavo rev. įvykiuose Rygoje, 
buvo kovos draugovėje. 1918—19, bū- 
damas kovos būryje Kuršėnuose, pa- 
dėjo kurti Tarybų valdžią Kuršėnuose, 
Tryškiuose, Telšiuose. Burž. metais buvo 
persekiojamas. Dirbdamas Pavenčių cuk- 
raus f-ko statyboje, 1933 dalyvavo dar- 
bininkų streike. Pensininkas. 


GELŪŠIS — ežeras Vilniaus rj., 9 km 
į v. nuo Vilniaus, 2 km į š. nuo Ne- 
ries. Plotas 17,5 ha. Ežeras ištįsęs iš š. 
i p; ilgis 830 m, didž. plotis 260 m. 
Krantai daugiausia statūs. Per G. teka 
bevardis upelis į gretimą ežerėlį. P. v. 
krante įsikūrę Gelažiai. 


GĖLUVA — ežeras Šiaulių rj., 4,5 km 
į p. r. nuo Kurtuvėnų, 1 km į v. nuo 
Šiaulių —Sovetsko plento. Plotas 17,5 ha, 
ilgis 890 m, didž. plotis 330 m. Kranto 
linija vingiuota, krantai statūs, apaugę 
mišku. Ežeras verslovinis. 


GĖLUVA — kaimas Raseinių rj., Arioga- 
los apyl, 4 km į p. r. nuo Ariogalos, 
prie Žemaičių plento; tarybinio ūkio 
centras. 302 gyv. (1959). V. pakraščiu 
teka Dubysa, eina Ariogalos—Vilkijos 
kelias. Lentpiūvė (nuo 1960), pr. m-la 
(nuo 1960), kultūros namai (nuo 1961), 
biblioteka (nuo 1959). Dubysos kranto 
iškyšulyje yra piliakalnis. Iš š. r. jis 
apsaugotas 2 pylimais. Piliakalnio aikš- 
telė užima apie 2500 mž. Piliakalnis vei- 
kiausiai buvo naudojamas kaip slėp- 
tuvė. G. dvaras minimas XVII amžiuje. 


1611 pastatyta evangelikų bažnyčia !/ 
m-la. 1620 Žemaičių vyskupas S. Kiškė 
bažnyčią sudegino. Tais pačiais metal5 
bažnyčia buvo atstatyta, bet 1677 kun 
Kaminskio vėl sudeginta. 


GELUŽA — upė Trakų ir Varėnos IJ/ 
Merkio deš. intakas. Ilgis 15 km, base“ 
no plotas 52 km? Prasideda ties Vaikš“ 
teniais. Teka į p. r. Įteka į Merkį 89 KM 
nuo jo žiočių, prie Valkininkų. GYliS 
13—2,5 m. Vid. nuolydis 192 cm/km 
Slėnis žemupyje iki 80 m pločio. vi : 
debitas žiotyse 0,4 m“/s. Upę maitina 
geležingi šaltiniai. Vaga 1957 kanalizUO“ 
ta, visame baseine atlikti nusausinimo 
darbai. Valkininkuose prie G. veikia 
vandens matavimo postas (nuo 1959). 
Prie žiočių G. kerta Vilniaus—Varėno 
plentas. 


GELŪŽIS — ežeras Prienų rj, 15 KM 
į r. nuo Jiezno, 5 km į š. r. nuo Stakli“ 
kių. Plotas 26 ha. Ežeras ištįsęs iš Šš: * 
į P. v.; ilgis 1150 m, didž. plotis 400 M- 
Pietryčių krantas žemas, pelkėtas; ki 
ti — statūs, pietinis apaugęs mišku. £! 
ka 2 bevardžiai upeliai, išteka VI“ 
nas (į Guosto ež.). Vakarinėje pakrantė“ 
je yra Pagelužės kaimas. Ežeras VeIS“ 
lovinis. 


GELVĖS EŽERAS —-.ežeras Širvintų I)“ 
5 km į š. r. nuo Gelvonų. Plotas 33 i" 
Ežeras ištįsęs iš š. V. „ I 185 
1020 m, didž. plotis 400 m. Krantai 5tė 
tūs, pietinis apaugęs mišku. Iš G. € 
į Žirnajų ež. teka Gelvė (Šventosios I" 
takas). Ežeras verslovinis. 


GELVINIS — ežeras Alytaus rj, 13 K7 
į š. v. nuo Merkinės, 4 km į I- nu 
Nemuno. Plotas 14 ha. Ežeras Iinini5: 
ištisęs iš v. į r., kiek išlenktas i P!“ 
tus. Ilgis 700 m, didž, plotis 240 T! 
kranto linijos ilgis 1770 m. Krantal ne 
aukšti (išskyrus rytinį), vietomis pelki 
ti. Įteka bevardis upelis. Š. pakrantė) 
įsikūrę Pieriškiai. 
GĖLVONAI — miestelis Širvintų T7 
16 km į v. nuo Širvintų, 20 km į P. T. 
Ukmergės; apylinkės ir kolūkio centr iš 
407 gyv. (1959). Įsikūrę prie kel Oita 
Čiobiškio į Ukmergę. Plano strukt 
linijinė. Daugumas pastatų išsidėstę Le 
lei pagr. gatvę. Į r. nuo G. yra Siaukė 
raistas, į p. v.— Margų miškas. Mi 
lyje yra kolūkio mechaninės dirbtuV, j 
lentpiūvė, ryšių skyrius,  girinin 
25 lovų ligoninė, vaistinė, 
(1867—1921 pradinė, 1921—29 i 
1948 prog-ja), kultūros namai (nuo 
biblioteka (nuo 1940). Arta 
G. žinomi nuo XIV a. Iš kryžius 
karo kelių aprašymų galima spI6S!! oj 
1385 G. buvo nedidelė gyvenvietė: 
XVII a. šalia G. kaimo minimas EE 
dvaras. Iki XVIII a. pab. jis pikti 
stambių dvarininkų Žabų giminė! Žaba“ 
to dar buvo vadinamas Žabais:| 
va. 1744.XI.22 Augustas III sutė! 
miestelio privilegiją. Į XVIII a. Pa 
G. ėmė sparčiai didėti ir 1801 Er > 
1400 gyventojų. XIX a. per praD gy. 
antplūdį ir sukilimus (1831, 1863) Čai 
ventojų skaičius miestelyje SM 


kė S: 
paigd 
rėjo 


Sumažėjo (1866 — 30 kiemų ir 286 gyv.). 
ėlesniais laikais G. nedaug tepadidėjo 
(1939 — 678 gyv.). 1918.XII Gelvonuose 
IStinkta valsčiaus Darbininkų ir vargin- 
šujų valstiečių taryba, suorganizuota mi- 
ICija. Tarybų valdžia Gelvonuose išsilai- 
€ iki 1919.III. Buržuazijos valdymo lai- 
Kotarpiu miestelyje veikė LKP, LKJS, 
Lietuvos Raudonosios pagalbos org-jos 
Pogr. kuopelės. 1934 pab. streikavo miš- 
0 medžiagos sandėlio darbininkai. Vok. 
as. okupacijos metais G. apylinkėje 
Veikė taryb. partizanai. 


GĖLŽBETONIO GAMINIAI. Smulkius 
+ g. Lietuvoje nedideliais kiekiais pra- 
€ta gaminti burž. valdymo metais. Jie 

buvo naudojami statybose greta betono 

T monolitinio gelžbetonio (ž. Statyba). 
- 8. asortimentas ir sunaudojimas be- 

Veik nesikeitė ir pirmaisiais taryb. me- 

tais. Plačiau juos pradėta naudoti nuo 

1954, TSKP CK ir TSRS MT priėmus 

nutarimą „Dėl surenkamųjų gelžbetoni- 

"nių gaminių ir detalių statybai gamybos 

Vystymo“. 1955—62 Vilniuje ir Kaune 

Pastatyta po 4 dideles gelžb. konstruk- 

"jų g-las, jų tarpe Vilniaus namų sta- 
Ybos kombinatas (iki 19651 Vilniaus 

Selžb, konstrukcijų g-la) su specializuo- 
omis technologinėmis linijomis stambia- 
Plokščių namų detalėms, centrifūguo- 

toms elektros linijų atramoms, perden- 

šinių plokštėms ir pram, pastatų kon- 

Strukcijoms gaminti. 1964 kombinatas 
Pastatė 86 000 m? gyv. ploto, Gelžbeto- 

No gamybos įmonių pastatyta ir kituose 

Miestuose: Klaipėdoje, Šiauliuose, Pane- 

Vėžyje, Naujojoje Akmenėje, Virbalyje. 

Be to, G. g. daromi įvairių stat. org-jų 
Poligonuose. Iki 1959 įmonės gamino 
Augiausia nepilnai surenkamų gyv. na- 
Ų ir pram. pastatų detales, vėliau pra- 

Ela gaminti gelžb. konstrukcijas ir 
Uoms statybos šakoms (transporto, 
Snergetinei, hidrotechninei, žemės ūkio 

kt. statybai), imta sparčiai plėsti pil- 
“i surenkamų stambiaplokščių gyv. na- 

Mų ir elektros linijų atramų gamybą. 
1960 pradėti gaminti detalių komplek- 
a pilnai surenkamiems vienaaukščiams 
€l daugiaaukščiams pramoniniams ir 
Augiaaukščiams kultūriniams-buitiniams 
Tobesiams, stambiaplokštėms kaimo par- 
Uotuvėms. 1962 Lietuvos TSR buvo 
šaminama daugiau kaip 1000 tipų bei 


matmenų G. g. Plečiantis G. g. asor- 
timentui, tobulėjant gamybos technologi- 
jai, sparčiai didėjo ir G. g. gamybos ap- 
imtis. Surenkamųjų gelžb. konstrukcijų 
ir detalių buvo pagaminta (tūkst. m3); 
1953 — 5,6; 1955 — 24,6; 1958 — 226,8; 
1963 — 773,3. Ypač sparčiai didėjo 
įtemptai armuotų plonasienių ir tuštumi- 
nių gaminių produkcija. Gelžb. gaminių, 
ypač stambiaplokščių namų detalių, pa- 
naudojimo atžvilgiu Lietuvos TSR už- 
ima vieną pirmųjų vietų Tarybų Sąjun- 
goje. Apie 295 Lietuvoje gaminamos 
G. g. produkcijos siunčiama į kitas 
taryb. respublikas. 


GELŽĖ — 1. Pelkė Šiaulių rj., 4 km į r. 
nuo Tryškių, 3 km i š. nuo Raudėnų ge- 
ležinkelio stoties. Plotas 837 ha (pramo- 
ninis 640 ha). Pelkė ištįsusi iš š. v. 
į p. r. dugninės morenos lygumoje. Yra 
keletas salų ir 2 įlankos (vakaruose ir 
rytuose). Dugnas nelygus. Pelkę maitina 
gruntiniai ir paviršiaus vandenys. Pie- 
tuose per pelkę teka Žižma (Ventos in- 
takas). G.— žemapelkė. Paviršius beveik 
lygus. Vid. dalyje paplitę samaniniai 
viksvynai, vietomis nendrynai bei švy- 
lynai. Pakraščiais tęsiasi juodalksnių 
raistai. Durpių klodas žemapelkinio tipo. 
Jo didž. storis 5,8 m, vid. 1,95 m; 
vid. susiskaidymas 2795, vid. peleningu- 
mas 9,695. Gilesniųjų sluoksnių durpės 
plynraistinės, labai susiskaidžiusios. Jas 
dengia mažiau susiskaidžiusios plyni- 
nės viksvinės-žaliasamanės. Po durpėmis 
priemolis, molis. Gaminamos trupini- 
nės durpės kraikui bei kurui ir gabali- 
nės durpės kurui. Prie pelkės susikūrė 
durpių įmonės darbininkų gyvenvietė 
(ž. Gelžė 2). 

2. Darbininkų gyvenvietė Šiaulių rj., 

Raudėnų apyl., apie 6 km į p. r. nuo 
Tryškių, 2 km į š. nuo Šiaulių —Kretin- 
gos plento, Gelžės durpyno p. v. pakraš- 
tyje. 225 gyv. (1964). Mechaninės dirb- 
tuvės, med. punktas, pr. m-la (nuo 1961), 
kultūros namai (nuo 1963). Gyvenvietė 
įsikūrė 1958. 
GELŽIS — ežeras Telšių rj., 7 km į v. 
nuo Telšių, prie geležinkelio į Klaipėdą. 
Plotas 21,5 ha, ilgis 700 m, didž. plotis 
530 m. Krantai neaukšti, apaugę miš- 
ku (išskyrus šiaurinį). Ežeras skirtas mė- 
gėjiškai žūklei. 


GEL— GEN 545 


GEMBICKAS Aleksandras [1913 Mer- 
kinėje — 1941.VII.6 ten pat] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Už komunistinės 
lit-ros platinimą Merkinėje 1938 nubaus- 
tas. 1940—41 Merkinės vls. darbininkų 
profs-gos k-to pirmininkas, vėliau Va- 
rėnos vls. finansų sk. darbuotojas. Burž. 
nacionalistų nužudytas. 


GEMBICKAS Aleksandras [1919.XII.26 
Merkinėje — 1941.VII.6 ten pat| — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Nuo 1938 
LKJS narys. Pogr. darbą dirbo Merkinė- 
je. 1940—41 LLKJS Merkinės vls. k-to 
darbuotojas. Burž. nacionalistų nužu- 
dytas. 


GEMBICKAS Leonas [1925 Merkinėje — 
1944 Staluose (Lazdijų rj.)] — Didžiojo 
Tėvynės karo partizanas. Nuo 1941 
VLKJS narys. 1943 dirbo komjaunimo 
pogr. kuopelėje Merkinėje. Nuo 1943 
„Dainavos partizano“ būrio partizanas. 
Žuvo, kovodamas prieš hitlerinius oku- 
pantus. 


GEMINATOS [lot. geminus — dvigu- 
bas, dvynas] — ilgieji priebalsiai, kurių 
tarimas sukelia dvigubo priebalsio įspū- 
dį (fonetikoje); dvigubi rašmenys (gra- 
fikoje). Literatūrinėje liet. kalboje fone- 
tinių G. žodyje, galima sakyti, nėra. 
Kur tarp šaknies ir priesagos turėjo su- 
sitikti 2 vienodi priebalsiai, dėl disi- 
miliacijos vienas iš jų virto skirtingu, 
pvz., „mesti“ (iš „metti“); o iš 2 vieno- 
dų priebalsių vienas visai išnyko, pvz., 
„vėsta“ (iš „vėssta“), „lauk“ (iš „laukk“), 
„Kas“ (būs. laiko 3 asm. iš „kass“). Mū- 
šos upyno šnektose žodžio gale paste- 
bimos G.: „auss“— ausis, ,„vioss“— Vi- 
sus. Priešdėliniuose bei sudurtiniuose 
žodžiuose dvigubos priebalsės yra tik 
grafinis dalykas: „iššoko“, „užžėlė“, 
„pusseserė“, „šėmmargė“. Čia tariamas 
tik vienas priebalsis „išoko“, „užėlė“, 
„puseserė“, „šėmargė“. Grafinių G, ran- 
dame ir sen. liet. raštuose: „attadokiet“ 
(ataduokiat), „essi“, „tassai“ ir kt. 
GENAIČIAI — kaimas Klaipėdos rj., 
Gargždų apyl., 10 km į š. nuo Gargždų, 
Minijos deš. krante. 208 gyv. (1959). Iš 
v. kaimą supa Dvilinkis (Minijos in- 
takas). 


Gelžbetonio gaminiai. Gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Vilniuje 


ĖS MLTE, tomas 1 


Gelžbetonio gaminiai. Vilniuje gaminamos gelžbetoninės santvaros 


546 GEN—GEN 


GENČAI — kaimas Kretingos rj., Kur- 
maičių apyl., 10 km į š. nuo Kretingos, 
Akmenos kair. krante. 184 gyv. (1959). 
P. pakraščiu į Akmeną teka Skroblupis, 
š.— Šukupis. Priešais G., Akmenos deš. 
krante, yra X—XII a. kapinynas, 1940 
tyrinėtas tuometinio Valstybinio kultū- 
ros muziejaus darbuotojų. Atkasus 35 mž 
plotą, rasti 6 degintiniai kapai su žal- 
variniais papuošalais, geležiniais darbo 
įrankiais. 

GENDVILIAI — kaimas Kupiškio rj., Pa- 
lėvenėlės apyl., 11 km į š. r. nuo Kupiš- 
kio. 149 gyv. (1959). Per kaimą teka Mitu- 
va (Lėvens intakas). Pr. m-la (nuo 1954). 


GENERALGUBERNATORIUS [lot. gene- 
ralis — bendras, visuotinis 4- guberna- 
tor — vairininkas, valdytojas] — nuo 
1775 Rusijos caro vietininkas, skiria- 
mas kelioms gubernijoms. G. kontrolia- 
vo visų įstaigų darbą ir dažniausiai bu- 
vo jam pavaldžiose gubernijose dislo- 
kuotos kariuomenės vyriausiasis vadas. 
1827 G. paliktas tik pasienio srityse. 
1853 G. įgijo ministro teises, 1876.VI.25 
gavo teisę leisti privalomus nutarimus, 
o 1881.VIII.26 — skelbti, vidaus reikalų 
ministrui pritariant, „sustiprintos apsau- 
gos“ padėtį, kurios metu galėjo drausti 
susirinkimus, uždaryti įmones, ištremti 
atskirus asmenis, atiduoti juos karo teis- 
mui. Lietuvoje, kaip ir kituose carinės 
Rusijos „pakraščiuose“, G. valdžia turė- 
jo kar. diktatūros pobūdį; 1863 sukilimo 
ir 1905—07 revoliucijos metais G. bu- 
vo skiriami reakcingiausi generolai. Lie- 
tuva, išskyrus Užnemunę, buvo Vilniaus 
G. valdžioje. 1909 Vilniaus G. institucija 
buvo panaikinta. Užnemunė priklausė 
Lenkijos Karalystės vietininkams, nuo 
1875 Varšuvos G. 

Vilniaus generalgubernatoriai: N. Repninas 
(1794.X1.10—1798.XII.7); B. Lasis (1798.XII.7— 
1799.XI.6); I. Goričas (1799.X1.24—1799.X11.30); 
M. Kutuzovas (1799.XII.30—1801.VII.23; 1809. 
VII.15—1812.IV.29); L. Benigsenas (1801.VII.23— 
1806.X.2); A. Rimskis-Korsakovas (1806.X.17— 
1809.VII.15; 1812.1V.29—1831.1.5); M. Chrapo- 
vickis (1831.1.5—1831.IV.4); N. Dolgorukovas 
(1831.IV.4—1840.111.30); F. Mirkovičius (1840. 
1V.13—1850.111.11); I. Bibikovas (1850.111.27— 
1855.XII.22); V. Nazimovas (1855.XII.22—1863. 
V.13); M. Muravjovas-Korikas (1863.V.13—1865. 
IV.29); K. Kaufmanas (1865.IV.29—1866.X.21); 
E. Baranovas (1866.X.21—1868.III.15); A. Po- 
tapovas (1868.I1I.15—1874.VIII.3); P. Albedins- 
kis (1874.VIII.3—1880.V..30); E. Totlebenas (1880. 
V.30—1884.V11II.31); I. Kachanovas (1884.IX.18— 
1893.1.13); P. Orževskis (1893.1.13—1897.IV.12); 
V. Trockis (1897.XII.18—1901.V.22); P. Svia- 
topolk-Mirskis (1902.1X.30—1904.IX.8); A. Frezė 
(1904.X.25—1906.1.1); K. Kšivickis (1906.1.1— 
1909.111.26). 


GENĖTINIAI — kaimas Panevėžio Ij., 
Raguvos apyl., 7 km į v. nuo Raguvos; 
kolūkio centras. 107 gyv. (1959). Pr. 
m-la (nuo 1938). G. minimi 1586. 


GENIAI — kaimas Alytaus rj., Dubė- 
nų apyl, 11 km į š. v. nuo Alytaus. 
187 gyv. (1959). Per G. eina Alytaus— 
Balbieriškio kelias. Malūnas, felčerių- 
akušerių punktas (nuo 1958), kuitūros 
namai (nuo 1962), biblioteka (nuo 1959); 
užveistas 60 ha kolūkio sodas. Iki bur- 
žuazinės žemės reformos kaimo vietoje 
buvo Sabališkių dvaras. 


GENIAI. Lietuvoje aptinkamos devynios 
G. rūšys: didysis margasis G. (Dryobates 
major), vidutinis margasis G. (D. me- 
dius), mažasis margasis G. (D. minor), 
baltnugaris G. (D. Ieucotos), tripirštis 
G. (Picoides tridactylus), pilkoji meleta 
(Picus canus), žalioji meleta (P. viridis), 
juodoji meleta (Dryocopus martius) ir 
grąžiagalvė (Jynx torguilla). Tripirščiai 
G. reti, kiti dažnoki. Gyvena mišriuose 
ir lapuočių miškuose (ypač kur yra dre- 
bulių su uoksais), parkuose, sodybose. 
Grąžiagalvės į Lietuvą atskrenda balan- 
džio vid., išskrenda rugsėjo—spalio mėn.; 
didieji margieji G. kai kuriais metais 
keliauja į vid. Europą; kitų rūšių G. 
sėslūs. Naudingi kaip kinivarpų, ilga- 
ūsių vabalų lervų, grambuolių suaugė- 
lių, verpikų ir sprindžių vikšrų, lapsu- 
kių naikintojai. Visų rūšių G. medžioti 
draudžiama. 


Lit.: T. Ivanauskas, Lietuvos 
kn. 3, V., 1964 [p. 40—64]. 


GENIONYS — kaimas Varėnos rj., Pa- 
varėnio apyl, 13 km į š. nuo Varė- 
nos I, 14 km į r. nuo Daugų. 170 gyv. 
(1959). Aštuonmetės m-los I-IV klasės 
(1919—54 pradinė m-la, nuo 1962 sep- 
tynmetė). 


GENIOTAS — kaimas Šilalės rj., Kvė- 
darnos apyl., 2 km į r. nuo Kvėdarnos. 
206 gyv. (1959). Per G. teka Geniotalis 
(Jūros intakas); eina Kvėdarnos—Klabų 
kelias. Genioto pr. m-la (įk. 1948) yra 
Klabuose. G. žinomas jau XIV a. pab.; 
iki XV a.— valsčiaus centras (kryžiuo- 
čių vadinamas Gneten). 


GENYS Jonas [1894.V.12 Pagirėje (Ku- 
piškio rj.)] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš valstiečių. 1917 dalyvavo 
Spalio revoliucijos mūšiuose Maskvoje. 
1918 pab. grįžo į Lietuvą. Salamiesty- 
je sudarė valsčiaus rev. k-tą, buvo jo 
pirmininkas. Lietuvos Tarybų I suva- 
žiavimo Vilniuje (1919) delegatas. Dir- 
bo Kupiškio aps. vykdomajame k-te. 
Nuslopinus Tarybų valdžią, pasitraukė 
į Daugpilį, 1919—20 Raudonosios Armi- 
jos eilėse kovėsi prieš pilsudskininkus. 
1920—21 internuotas Vokietijoje. 1923— 
1944 finansų darbuotojas Velikije Lu- 
kuose, Smolenske, Ulan Udėje. Nuo 
1944 TSKP narys. 1945—47 Lietuvos TSR 
finansų ministro pavaduotojas, nuo 
1947 Valstybinių darbo taupomųjų kasų 
ir valst. kredito v-bos viršininkas. Nuo 
1960 pensininkas. 


GENYS Kazys [slap. A. Dagilis; g. 1898. 
III.13 Skriaudžiuose (Prienų rį.)] — JAV 
lietuvių poetas. Var- 
šuvoje išmoko siu- 
vėjo amato ir 5 me- 
tus dirbo. 1913 nu- 
vyko į JAV, vertė- 
si įv. darbais, mokė- 
si. Dalyvavo pažan- | 
giajame judėjime. 
Nuo 1915 Žemučio | 
Svyruoklio slapyvar- 
džiu spausdino eilė- 
raščius pažangioje 
periodikoje („Kova“, 
„Laisvė“ ir kt.). G. 


paukščiai, 


kūrybos išspausdinta antologijose „At 
žalos“ (JAV, 1921) ir „Švyturys“ (JAV: 
1923). 1953 Niujorke išleistas jo poeZl: 
jos rinkinys „Džiaugsmai ir sielvarta! : 
kuriame vyrauja tėvynės ilgesio ir ga“ 
tos motyvai. G. yra parašęs ir proZ05 
kūrinių. k 
Ršt.: | [Eilėraščiai].— Svetimoj | padangė): 
[Amerikos lietuvių poezijos antologija), Va 
1958 [p. 15—24]. 
GENYS Kęstutis [g. 1928.XI.3 Kaune| — 
aktorius, režisierius. 1946—48 studija“ 
vo filologiją Kauno un-te, lankė Kal“ 
no dramos teatro studiją. 1952 baigės 
Maskvos Lunačialš“ 
kio teatrinio meno 
in-tą, dirbo aktoriU“ 
mi Kauno muziki- 
niame dramos teat“ 
re. Nuo 1959 Kauno 
dramos teatro ak- 
torius. 1963 baigė 
aukštuosius Iežislė 
rių kursus MaskVO“ 
je. Pastatė A. GI!“ 
ciaus pjesę „Ir Ū54! 
nepadėjo“ (1962): J: 
Osnoso pjesę r ' 
no tuopelė raudona skarele“ (pa82 
Č. Aitmatovo apysaką, 1964). 


Vaidmenys: Butkus, Čemarka (A. 
„Išvakarės“, „Karšta vasara“), 


Griciaus 
Čerkunas 
Grušo 

Hik- 
meto ,,Keistuolis“), 
„Trys seserys“), Protasovas 
„„Gyvasis lavonas“); liet. filmuose: |! i 
(„Ignotas grįžo namo“), Romualdas („Tiltas 
Vilius („Kol nevėlu"), ir kt. 


„„GENYS"— tarybinis iliustruotas vaiki 
žurnalas. 1940—41 ėjo Kaune duka“ 
per mėnesį. Leido Švietimo liaudies KO 
misariatas. 1953 atnaujintas Vilniuje 
kaip mėnesinis žurnalas. Leidžia 


CK ir pionierių org-jos resp. taryba: 


„„Genio“ antraštė 


Žurnalas iliustruojamas daugiaspalV“ 
mis iliustracijomis. 1953—57 reda“ 
L. Mykolaitis, 1957—63 — A. Dulinskū*: 
nuo 1963 — V. Barauskas. 


nuo Vilniaus—Ukmergės plento. * 
102 ha. Ežerinės kilmės plynIal?“ | 
aukštapelkė. Durpių klodo didž. A 
5,9 m, vid. 3,6 m; susiskaidymas 9 


5005, vid. peleningumas 3,770- 


GENIUŠAS Juozas [1892.X.22 NavickU“ 
se (Alytaus rj.) — 1948.1.4 Kaune] — as 
dagogas, vadovėlių autorius, Lie 01 
TSR nusipelnęs mokytojas (1947): * 
baigė Veiverių mkt. seminariją. * 
damasis seminarijoje, kartu sU 


1911 įkūrė slaptą moksleivių lavinimosi 
"atelį „Rūtelė“, kuris veikė iki 1914, 
„ĮIedagavo ir leido 
hektografuotą to pal 
pavadinimo laikraš- 
tėlį. Rašinėjo eilė- 
raščius ir korespon- 
dencijas į periodinę 
spaudą. Baigęs se- 
. minariją, dirbo pi. 
* m-loje. I pasaul. ka- 
. IO metu mokytojavo 
„ Poltavos gub. ir Pet 
rogrado pr. m-lose. 
1917 baigė ikimo- 
kyklinio auklėjimo 
1918—21 studijavo Petrogrado 


kursus, 
“d. in-te. 1921 grįžęs į Lietuvą, dirbo 
"okytojų Kėdainių g-joje ir mkt. semi- 


„ątijoje, pasireiškė kaip saviveiklinių 
aro vaidinimų organizatorius, režisie- 
bis. Dalyvavo Lietuvos mokytojų prof- 
4jungos, Lietuvos Valstiečių liaudinin- 
o S-g0s bei Lietuvos Jaunimo s-gos 
čikloje, Po 1926 faš. perversmo atleis- 
$S iš mokytojo pareigų, o 1927 įkalin- 

Varnių konc. stovykloje. Iš stovyk- 
OS Paleistas, dirbo Kauno miesto švie- 
mo skyriuje. Nuo 1931 Lietuvos mote- 
tak Obos k-to Kauno amatų m-los di- 
i torius. Bendradarbiavo „Mokykloje 
ne. SYVenime", „Mokykloje ir visuome- 
“le" (kurį laiką šių žurnalų redak- 
Štius), „Kultūroje“, „Švietimo darbe“, 
„„Stuvos žiniose“ ir kt. Parašė vado- 
“lų bei grožinės lit-ros kūrinių. 1935 
i Visgino slapyvardžiu išleido romaną 
"alsvės alėja“, kuriame demaskuoja- 
as miesčioniškumas. 1940—41 Šviėti- 
R. liaudies komisariato v-bos viršinin- 
AS. Vok. faš. okupacijos metais dirbo 
NO amatų m-loje. Nuo 1944 Kauno 

L seminarijos direktorius. 


L: Sapnas. Paparčio žiedas (Scenos vaiz- 
ų Voronežas, 1918; Scenos vaizdeliai vai- 

teatrui, Šiauliai, 1924; Ryškusis skai- 
as K., 1928; Dramatizacija ir įscenizavi- 
Rag, Mokymo auklėjimo, priemonė, K., 1929; 
Pašnekesiai su mokytojais ir tėvais, 
30; Istorijos vadovėlis, Kaunas—Mari- 
1 


į » 1937; Istorijos vadovėlis [V ir VI sk.], 
x! 140 [11 1eid.]; Istorijos vadovėlis [I ki.], 
Seni; 40i Istorijos vadovėlis [II kl.], K., 1940; 
ity Si amžiai ir vidurinių amžių pradžia 
v kr K., 1940; Viduriniai amžiai [vid. m-los 
L K. 1940. 
a E Šinkūnas, Iš atsiminimų apie Juo- 
V, 2 miušą.—,,Tarybinė mokykla", 1948, Nr. 1; 
"T, Ulonis, Mirė žymus liaudies švietėjas.— 
Nžaybinė mokykla“, 1948, Nr. 1; J. Žiugžda, 
lojaga saus pedagogo kelias.—,,Tarybinis moky- 
Šie 195819; G. Raguotienė, J. Geniušas 
Urpaseikų literatūrinį auklėjimą.—,„Bibliotekų 
Nušg + 1963, Nr. 8; M. Karčiauskienė, J. Ge- 
Loiagu Pedagoginės mintys.—,,Tarybinis moky- 
+ 1958.1V..3, 6, 10, 17 


I0gr ŠAS Rimas [g. 1920.VIII.28 Pet- 
sine S] — dirigentas, Lietuvos TSR nu- 
lų S artistas (1954), Lietuvos TSR 
Niųs <S artistas (1964). Pedagogo J. Ge- 
Šero „Sūnus. 1948 baigė Kauno Kon- 
vi atorijos fortepijono ir simf. diriga- 
f-tus. Nuo 1945 Lietuvos TSR 
ir baleto teatro dirigentas, 
:1958 — vyriausiasis dirigentas. 

+ 9 1954 TSKP narys. Su V. Grivicku 
Mesereru pastatė J. Juzeliūno 


eros 


baletą „Ant marių kranto“ (1953), su 
J. Gustaičiu — V. Klovos operą „Duk- 

M T tė“ (1960, Resp. pre- 
Ž mija), su V. Mikš- 
2) taite — S. Prokof- 
2. jevo operą „Meilė 
"trims apelsinams“ 
(1963) ir kt. Gastro- 
liavo Maskvoje, Le- 
ningrade, Lenkijoje. 

Kiti G. statyti ir di- 


riguojami spektakliai: 
Dž. Rosinio ,,„Sevilijos 
kirpėjas“ (1945), Dž. 


Verdžio „Don Karlas“ 
ž (1959) ir „Sicilijos miš- 
+ parai“ (1961), L. De- 
libo „„Lakmė“ (1955), 
F. Šopeno — A. Glazunovo ,„Šopeniana“ (1955), 
R. Leonkavalio ,„Pajacai" (1955), P. Čaikovs- 
kio „Pikų dama" (1958), „Jolanta“ (1962) ir 
„Frančeska da Rimini" (1962), Ž. Masnė ,„Ma- 
non“ (1964) ir kt, 


GENSAS Borisas [g. 1905.1.13 Polocke 
(Baltarusijos TSR)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis, inžinierius statybininkas. 
Kilęs iš burž. šeimos. 1924—30 mokėsi 
Gento un-te. Dirbdamas Kauno statybo- 
se, 1933 įstojo į Lietuvos Raudonosios 
pagalbos (LRP) org-ją, inteligentų tarpe 
rinko aukas polit. kaliniams, platino 
kom. lit-rą, vykdė atskirus LKP vado- 
vaujančių darbuotojų pavedimus. 1935— 
1936 drauge su dailininke I. Trečiokai- 
te-Žebenkiene dirbo LRP CK organo 
„Raudonoji pagelba“ redakcijoje, 1938— 
1940 LKP nurodymu — pažangioje žy- 
dų teatro d-joje „Iteg“ Kaune, 1940—41 
dirbo Komunalinio ūkio liaudies komi- 
sariate. D. Tėvynės karo metais kovojo 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijoje. 
Nuo 1944 TSKP narys. Nuo 1945 dirba 
statybinėse ir kitose org-jose Vilniuje, 


GENSIENĖ Mina [ĮŠapiraitė; g. 1904.1.17 
Jonavoje] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvė. Kilusi iš amatininkų. 1925—27 Jo- 
navoje priklausė LKJS. Į LKP priimta 
1927 ir pogr. darbą dirbo iki 1937. Dirb- 
dama įv. įmonėse Klaipėdoje, nuo 1927 
padėjo iš Vokietijos siunčiamą LKP 
lit-rą gabenti į Šiaulius, Plungę, Varnius, 
organizuoti streikus Klaipėdoje. 1928.IV 
ištremta į Varnių konc. stovyklą. 1931 
pab. paleista, grįžo į Jonavą, gyveno 
policijos prižiūrima ir tęsė rev. veiklą. 
1932 persikėlusi į Kauną, dirbo siuvyk- 
loje. Nuo 1933 dirbo Lietuvos Raudono- 
sios pagalbos (LRP) org-jos CK instruk- 
tore, buvo LRP CK narė, 1935—36 apie 
pusę metų ėjo LRP CK sekretorės pa- 
reigas. Už rev. veiklą 1932—34 tris kar- 
tus adm. tvarka kalinta. Pasitraukusi iš 
partijos dėl šeimyninės padėties, 1937— 
1940 vykdė atskirus LKP CK pavedimus, 
jos bute susitikinėjo atsakingi part. dar- 
buotojai. 1940—41 dirbo Lietuvos TSR 
Komunalinio ūkio liaudies komisariate. 
D. Tėvynės karo metais gyveno Penzo- 
je. 1952 baigusi bibliotekinį technikumą, 
dirba Vilniaus viešojoje bibliotekoje, 
Nuo 1959 TSKP narė. 


GENZELIS Bronius [g. 1934.11.16 Aukš- 
tadvaryje (Trakų rj.)] — filosofas, filo- 
sofijos mokslų kandidatas (1965). 1956— 
1957 LLKJS Trakų rj. k-to sekretorius, 
1957—58 Ignalinos rj. laikr. „Kelias į 


GEN—GEO 547 


komunizmą“ redaktorius. 1959 baigė 
Maskvos un-to filos. f-tą. 1959—61 Šiau- 
lių Ped. in-to, nuo 1964 Vilniaus un-to 
dėstytojas. Paskelbė moksl. straipsnių 
apie 1863 sukilimo veikėjų ideologiją, 
rusų, ukrainiečių rev. demokratų ryšius 
su Lietuva. Išleido brošiūras „Bažnyčia 
keičia savo veidą“ (1964), „Kada atsira- 
do religija“ (1965). 


GENZELIS Kostas [1901.VI.1 Ozioruose 
(netoli Gardino) — 1948.IV.2 Kaišiadory- 
se] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš darbininkų. 1920—21 Jekaterin- 
burge (dab. Sverdlovskas) baigė techni- 
kos kursus. 1921 apsigyveno Aukšta- 
dvaryje ir Mongirdo dvare dirbo kal- 
viu. 1930 įstojo į LKP, Nuo 1932 Aukš- 
tadvaryje LKP kuopelės sekretorius. Nuo 
1940.VII Aukštadvario vls. ž. ū. komisi- 
jos narys, LKP Trakų aps. k-to instruk- 
torius. 1940.XI-—1941.VI Trakų aps. vyk- 
domojo k-to pirmininkas. Kilus karui, 
stojo savanoriu į Raudonąją Armiją ir 
buvo bataliono komisaru. 1946 pr. de- 
mobilizuotas, dirbo Kaišiadorių malūno- 
lentpiūvės direktoriumi. 


GEODĖZIJA [gr. gė — žemė 4-daio — 
daliju] — mokslas apie Žemės ir atskirų 
jos dalių formą ir dydį, jų matavimo 
būdus ir vaizdavimą planuose bei že- 
mėlapiuose. Nesudėtingi geodeziniai ma- 
tavimai Lietuvoje buvo vykdomi jau 
XVI a, sudarant Lietuvos—Lenkijos 
1512 bei 1526 metų žemėlapius, ir vala- 
kų reformos metu, rengiant karališkųjų 
žemių ir kai kurių didikų dvarų planus. 
Apie 1589 M. Strubičius sudarė Lie- 
tuvos, Livonijos ir Maskvos kun-stės 
1:1170000 mastelio žemėlapį, pasi- 
naudojęs, be kitko, maršrutine nuotrau: 
ka, daryta 1575—80 žygio į Pskovą 
metu. Pirmuosius tikslius ir didelio mas- 
to geod. darbus 1590—1600 atliko Tra- 
kų vaivada Mikalojus Kristupas Radvi- 
la. Pagal juos 1613 išleistas Lietuvos 
Did. Kun-stės žemėlapis. 1790—1800 bu- 
vo atliekami geod. darbai, sudarant 
Kauno, Vilniaus, Gardino planus. Prie jų 
prisidėjo ir L. Stuoka-Gucevičius, tuo 
metu dėstęs geodeziją Vilniaus un-te. 
Vertinga geod. nuotrauka padaryta Su- 
valkijoje 1795—1800, rengiant 1 : 33 300 
mastelio žemėlapį.  Kartografuojamoji 
teritorija jau buvo: suskirstyta planše: 
tais (nors ir su sąlygine koordinačių 
sistema). Klaipėdos krašte XVIII a. 
pab.—XIX a. pr. atlikta nemaža geod. 
matavimų 1: 50 000 ir 1: 150 000 maste- 
lių žemėlapiams. 1872 ten pat pradėta 
daryti menzulinė 1 : 25 000 mastelio nuo+ 
Lrauka. Iš jos 1875 parengtas 1: 100 000 
mastelio žemėlapis, kuriuo remiasi daug 
dar ir dabar vartojamų žemėlapių. Li- 
kusioje Lietuvos dalyje geodezinius ir 
kartografinius darbus vykdė carinės Ru- 
sijos gen. štabo, inžinerijos, artilerijos 
karininkai. 1816—20 pulkininkas K. Te- 
neris atliko tikslius I eilės trianguliaci- 
jos darbus. Jam padėjo ir jo vykdomuo- 
se darbuose dalyvavo Vilniaus un-to 
profesoriai ir specialistai: J. Chodzka, 


- 


548 GEO— GEO 


M. Glušnevičius, J. Sniadeckis, P. Sla- 
vinskas, M. Žilinskis. 

Teneris panaudojo 3 bazes (Drūkšių, Palan- 
gos, Pandėlio) ir 119 trikampių, jungiančių 
98 punktus. Bazės išmatuotos 1 : 1 000 000 tiks- 
lumu specialiais bimetaliniais strypais. Hori- 
zontalūs ir vertikalūs kampai buvo matuoja- 
mi 15 colių skersmens kartotiniu skrituliu su 
10" tikslumo vernierais. Taškų aukštis nustaty- 
tas nuo Baltijos į. paviršiaus (ties Palanga). 
Geogr. koordinačių ir azimutų nustatymo pagrin- 
dinis punktas buvo Meškonys (29 km į š. nuo 
Vilniaus). Tenerio trianguliacijos darbų rezul- 
tatus panaudojo Rusijos astronomas V. Struvė, 
skaičiuodamas meridiano lanko ilgį. 

1826 Vilniaus un-te įsteigta G. kated- 
ra, kurios vedėju paskirtas prof. A. Ša- 
ginis. Jo paskaitos išspausdintos knygo- 
se „Matavimas“ ir „Aukštoji geodezija". 

Naujas geod. darbų pakilimas prasi- 
dėjo 1924, įsteigus Pabaltijo Geodezinę 
komisiją. Buvo vykdoma I eilės trian- 
guliacija (vadovas M. Ratautas), didelio 
tikslumo niveliacija (vadovas P. But- 
rimas). Geofiziniams darbams vadovavo 
prof. K. Sleževičius, astronominiams — 
prof. B. Kodatis. 1940, atkūrus Tarybų 
valdžią Lietuvoje, prie Kauno un-to 
įsteigta aukštosios G. katedra. 1941 ji 
sujungta su topometrijos katedra ir pa- 
vadinta G. katedra (nuo 1950 Kauno 
Politechnikos in-te). Taryb. metais (iki 
1964) Kauno un-te bei Politechnikos in-te 
parengta apie 60 G. inžinierių. Lietuvos 
TSR geodezininkai yra išspausdinę dau- 
giau kaip 100 moksl. darbų. 1961 Kaune 
įsteigtas Lietuvos TSR Geografinės d-jos 
G. skyrius. 1963 jis išleido pirmąjį „Geo- 
dezijos skyriaus darbų“ tomą. 


GEOFIZIKA, Žemės fizika, — kompleksi- 
nis mokslas apie Žemės fizines savybes 


ir joje vykstančius fizinius procesus. . 


Lietuvoje vystomos šios G. šakos: 
Žemės plutos fizika ir atmosferos fizika, 
arba meteorologija. 


GEOGRAFIJA [gr. g? —žemė +-grapho — 
rašau] — mokslas apie Žemės geo- 
grafinės sferos struktūrą, sudėtį, di- 
namiką, vystymąsi, regioninę diferen- 
ciaciją (fizinė G.) ir visuomeninės ga- 
mybos vystymosi sąlygas, ypatybes bei 
teritorinį pasiskirstymą (ekonominė G.). 
Geogr. žinių apie Lietuvą (apie sūduvius 
ir galindus) turėjo jau sen. graikai. Vid. 
amžiais žinias apie Lietuvą platino Eu- 
ropos riteriai, kariavę su baltais, XV a. 
lenkų istorikas J. Dlugošas „Lenkijos 
istorijos“ įvade pateikė pirmą Lietuvos 
geogr. aprašymą. XVI-XVIII a. geogr. 
žinių apie Lietuvą pagausėjo ryšium su 
valakų reforma, prekybos upėmis pliti- 
mu, karo veiksmais su Švedija ir Mask- 
vos kun-ste. Naujai sukauptus duome- 
nis panaudojo G. Žončinskis, 1721 San- 
domeže išleidęs veikalą lotynų kalba 
„Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžio- 
sios Kunigaikštystės gamtos įdomybių 
istorija“. 

XVIII a. antrojoje pusėje, formuojan- 
tis kapit. ūkiui, pradėta labiau domė- 
tis savo kraštu pačioje Lietuvoje. Vil- 
niaus un-te, be kitų mokslų, vystėsi fizi- 
uė G. (J. Sniadeckis), istorinė-politinė 


G. (J. Lelevelis) ir ypač geodezija (buvo 
pradėta Lietuvos topografinė nuotrau- 
ka). 1832 uždarius Vilniaus un-tą, geo- 
grafinis Lietuvos pažinimas kuriam lai- 
kui nutrūko. Panaikinus baudžiavą, pa- 
greitėjo kapitalizmo vystymasis, todėl 
imta labiau domėtis Lietuvos gamtos 
sąlygomis ir resursais. Tyrimus vykdė 
Karaliaučiaus, Rygos, Peterburgo, Tartu 
ir kitų mokslinių centrų tyrinėtojai 
(A. Giedraitis, H. Keleris, N. Zografas, 
K. Veberis, B. Dosas, E. Remeris). Jie 
rėmėsi naujais topografiniais žemėla- 
piais, kuriuos nuo 1888 pradėjo leisti 
Rusijos gen. štabas. Tačiau šie tyrinė- 
tojai analizavo tik kurį nors vieną 
geogr. aplinkos komponentą, nesinte- 
tindami faktų į vieningą visumą moder- 
niosios G. prasme. 

I pasaul. karo metu Lietuvą tyrinėjo 
vokiečiai geografai, norėdami parengti 
moksl. pagrindus numatytai koloniza- 
vimo politikai. Po karo H. Mortense- 
nas parašė sintetinį geogr. veikalą apie 
Lietuvą. Lenkų okupuoto Vilniaus kr. 
geogr. sąlygas tyrė Vilniaus un-to spe- 
cialistai. Prof. S. Volosovičius 1920 iš- 
leido sintetinį geogr. veikalą apie Lie- 
tuvą ir Baltarusiją. Geogr. tyrimus pa- 
gyvino įkurtas Kauno un-tas. 1935 ir 
1937 išleisti pirmieji sintetiniai lietuvių 


“ autorių darbai apie Lietuvą — mokyk- 


liniai G. vadovėliai (autoriai P. Šinkū- 
nas, S. Tarvydas). 

Taryb. metais, vystant liaudies ūkį, 
pradėta kruopščiai tirti geogr. aplinkos 
sąlygas ir resursus. Lietuvos G. proble- 
mas nagrinėja Lietuvos TSR MA Geo- 
logijos ir geografijos in-tas (1945—63, 
nuo 1963 Geogr. skyrius), MA Zoologijos 
ir parazitologijos in-tas, MA Botanikos 
in-tas, Miškų ūkio in-tas, Žemėtvarkos 
v-ba, Hidrometeorologinė v-ba, Geologi- 
jos ir gelmių apsaugos v-ba (nuo 1964 
Valst. gamybinis geologijos k-tas), Gam- 
tos apsaugos k-tas, Vandens ūkio k-tas. 
Geografus rengia Vilniaus un-to gam- 
tos f-tas, iki 1964 išleidęs jų apie 350, 
ir Vilniaus Ped. in-tas, kurį iki 1964 
baigė apie 800 geografų. Taryb. san- 
tvarkos metais Lietuvoje išsivystė G. 
mokslų ciklo įv. šakos: kartografija 
(V. Chomskis), geomorfologija (A. Ba- 
salykas, V. Čepulytė, V. Dvareckas, 
V. Gudelis, Č. Kudaba, L. Micas), kli- 
matologija (A. Griciūtė, K. Kaušyla, 
B. Styra, V. Ščemeliovas), ežerotyra 
(K. Bieliukas, V. Chomskis, A. Garunkš- 
tis, V. Červinskas, A. Stanaitis), upėtyra 
(A. Barisas, J. Macevičius), dirvožemių 
G. (D. Galvydytė, P. Garmus, A. Me- 
jeris, J. Vaitiekūnas, V. Vazalinskas), 
biogeografija (K. Brundza, M. Natkevi- 
čaitė, E. Purvinas, A. Seibutis), land- 
šaftotyra (A. Basalykas, O. Šleinytė), 
ekonominė G. (V. Brazauskas, M. Gudo- 
nytė, S. Tarvydas). 1957 įsteigta Lietu- 
vos TSR Geografinė d-ja. Lietuvos 
geogr. tyrimai apibendrinti „Lietuvos 
TSR ekonominėje geografijoje“ (1957), 
2 tomų knygoje „Lietuvos TSR fizinė 
geografija“ (1958—65), kurios I tomo 
autoriams paskirta I laipsnio Resp. pre- 
mija. Geografų moksl. tyrimų rezulta- 
tai skelbiami ,„Geografiniame metraš- 


tyje“ (1958—65 išėjo 7 t), Lietuvos 
TSR MA Geologijos ir geografijos in-t0 
„Moksliniuose pranešimuose" (1955—63 
išėjo 15 t), leidinyje „Geografija 1 
geologija“. 1960 išleistas straipsnių IM“ 
kinys, skirtas XIX Tarptautiniam 60“ 
grafų kongresui Stokholme. 


„GEOGRAFIJA IR GEOLOGIJA'— taIY“ 
binis tęstinis geografijos ir geologijos 
mokslo darbų leidinys, einąs nuo 
Vilniuje. Leidžia Lietuvos TSR 
Aukštojo ir specialiojo vidurinio MOS“ 
lo k-tas. Iki 1965 išėjo 3 t. 


GEOGRAFIJOS SKYRIUS, Lietuvos TSR 
Mokslų akademijos Geografijos 
rius, — mokslinė įstaiga Vilniuje. a 
tas, perorganizavus 1963 Lietuvos 15 
MA Geologijos ir geografijos in-tą. SKY“ 
riuje yra 2 sektoriai: 1) fizinės geogTė“ 
fijos, 2) ežerotyros ir pelkėtyros. 
grindinės skyriaus darbo kryptys: L“ 
tuvos reljefo sąrangos ir vystymosi dėš 
ningumų, ežerų ir pelkių dubenų bė! jų 
nuosėdų susidarymo aiškinimas, bio“ 
matiniai tyrinėjimai ir klimatą formu“ 
jančių veiksnių bei sąlygų tyrimai | 
loceno paleogeografija ir neotektonikė: 
Baltijos jūros krantų dinamikos II Me 
dos tyrimai, landšaftų tyrimai (tame t“ 
pe ir geocheminiai). Skyrius išleido P 
tautinio metraščio „Baltica“ t. I 
(1963—64), straipsnių rink, „Dabartifo 
ir naujausieji Žemės plutos judesia! 
baltijyje“ (1964). Skyriaus vadovas a 
K. Bieliukas. Prie G. s. veikia LietuV 
TSR Geografinė draugija. 


GEOGRAFINĖS DRAUGIJOS. 18077 
1914 Vilniuje veikė Rusijos Geo 
nės d-jos šiaurės vakarų skyrius. 191 * 
1913 jis išleido 4 knygas, kuriosė 1 
spausdinta straipsnių iš fizinės £808 ti 
fijos, matematinės geografijos, Stal“ 
kos, archeologijos, archeografijos: Ta“ 
rijos, etnografijos. 1934 įsteigta Ge0č., 
finė d-ja burž. Lietuvoje. Joje jus 
apie 100 narių, kurie rašė straips js 
geogr. temomis į žurnalus ir laikrašč js 
skaitė paskaitas. 1957 įsteigta LietU ali 
TSR Geografinė d-ja — TSRS Ge0Ė! jų 
nės d-jos filialas. Ji turi apie 150 "pp. 
(pirmininkas akad. K. Bieliukas); E 6 
cijas: fizinės geografijos, ekonom gi 
geografijos, meteorologijos, 2 
jos, mokyklinės geografijos, 
geologijos. Be to, Kaune yra d:jos Ejo 
dezijos skyrius. Iki 1965 d-ja „Čygu- 
7 tomus „Geografinio metraščio '964— 
no skyrius 1963 išleido pirmąji: 
antrąjį tomą darbų geodezijos 
simais. ugilt 
Lit: K. Bieliukas, Geografinių „9“ gel 
veiklos Lietuvoje apžvalga.—,,Geogralinis 
raštis“, t. 1, V., 1958. W 
„GEOGRAFINIS METRASTIS“ — Vas 
binis tęstinis geografijos ir geolOĖ gg 
mokslo darbų leidinys, einąs NUO A 
Vilniuje. Leidžia Lietuvos TSR yo 
Geologijos ir geografijos in-taš „gos 
1963 Geografijos skyrius) ir L 1 
1SR Geografinė d-ja. Iki 1965 9 
GEOLOGIJA [gr. ge — žemė + 109? 
mokslas] — mokslas apie Žemės. 
plutos sandarą, mineralinę sudėti 


lymosi dėsningumus ir istoriją. Lietu- 
Voje G. pradėjo vystytis 1803, įsteigus 
Mineralogijos katedrą Vilniaus un-te, 
Jos steigėjas buvo prof. R. Simonovičius, 
studijavęs geologiją ir mineralogiją Vo- 
letijoje. Jis sudarė didelę mineralų 
kolekciją (apie 15000 eksponatų). Bu- 
Vo pradėti kompleksiniai geognostiniai 
tyrimai. Jiems vadovavo un-to prof. 
„ Eichvaldas ir dėstytojas J. Jakovic- 
IS. 1832 uždarius Vilniaus un-tą, apie 
0 metų Lietuvos G. klausimus kartais 
Paliesdavo tik kaimyninių un-tų ir 
moksl. d-jų geologai (ypač Tartu un-to 
Profesorius K, Grevinkas) bei pavieniai 
letuvos geologai (pirmuosius reikšmin- 
Bus kvartero tyrimus atliko A. Giedrai- 
Us), Vilniaus un-to geol. rinkiniai buvo 
ISskirstyti po Odesos, Kijevo, Tartu, Ka- 
Zanės un-tus bei gamtos muziejus. 
„ 1919 atkūrus Vilniaus un-tą ir 1922 
Iteigus un-tą Kaune, imta sistemingiau 
Nagrinėti geol. problemas. Kauno un-to 
šeologijos-mineralogijos katedra tyrė 
Miner. žaliavas bei jų telkinius (M. Ka- 
Veckis, P. Jodelė), atliko paleontologi- 
Nius, stratigrafinius, kvartero (J. Dalin- 
Evičius, Č. Pakuckas) bei geofizinius 
(K, Sleževičius) tyrimus. Jais, be kitko, 
Uvo nustatyta viršutinio devono, juros, 
tacidos sistemų stratigrafinė apimtis. 
925 įsteigtas Lietuvos G. muziejus. 1935 
Paskelbtas Lietuvos geomorfologinis že- 
Mėlapis, monografiškai aprašyti Papilės 
Juros sistemos amonitai ir kreidos sis- 
“mos selachijos. 1936 išleistas Pabal- 
"0 geol. žemėlapis (sudarytas, remian- 
S gręžinių duomenimis). Vilniaus un-to 
SOlogai ir geografai (B. Ridzevskis, 
lę Baolosovičius, M. Limanovskis, B. Ha- 
IS, B. Kongelis) tyrinėjo Vilniaus 
Tašto geologiją. 
„1940 rudenį Kaune buvo suorganizuo- 
D Geologinė tarnyba, 1941 pavasarį 
ma Lvarkyta į Geologinį skyrių. Taryb. 
€lais didelis dėmesys atkreiptas į kad- 
ing; S gimą. Kauno un-te 1940 įsteigta 
“inerinės G. katedra (iki 1948 jai va- 
Braavo prof. J. Dalinkevičius, vėliau 
kol M. Kaveckis); nuo 1950 ji pri- 
i USo Kauno Politechnikos in-tui. Vil- 
S un-te veikė mineralogijos kated- 
(ved. M. Kaveckis), G. katedra (ved. 
į Dalinkevičius). 1963 jos sujungtos 
leną G. ir mineralogijos katedrą (ved. 
Š Žeiba), be to, įsteigta hidrogeologijos 
r.nžinerinės G. katedra (ved. A. Kond- 
Nu) Parengta daug geomorfologų, 
np aukininkų, paieškininkų, geoche- 
bš ų, hidrogeologų. 1963 Lietuvoje dir- 
a) „Šūugiau kaip 200 geologų. Apie 
Beologų turėjo moksl. laipsnius. 
uj lalistiniam ūkiui sėkmingai vysty- 
abai svarbu buvo išplėsti geologines 
op 05: Planingai pradėtos daryti geol. 
kriste KOS, gręžiami gilūs gręžiniai (iki 
N alinio cokolio). Daug tokių gręžinių 
hi 1 daroma kompleksinei geologinei- 
ira O8eologinei 1: 200 000 mastelio nuo- 
emės gelmėse aptikta druskų, 


I 


ai, Ž 
nepa atsparių molių, opokų, fosforitų, 
ir pos Rasta vandens šaltinių miestams 
„Al Kuriems pram. rajonams aprūpin- 
likų Idroenergoprojekto“ Vakarų sk. at- 

inžinerinius geologinius tyrimus, 


reikalingus projektuoti Kauno hidro- 
elektrinei ir išaiškinti Nemuno hidro- 
energetinio pakopavimo sąlygoms. Įvai- 
rios geologų org-jos 1957 sujungtos 
į Geologijos ir gelmių apsaugos v-bą. 
1964 vietoj šios v-bos įsteigtas Lietu- 
vos TSR Valstybinis gamybinis geologi- 
jos k-tas. 

G. mokslinį tiriamąjį darbą dirbo Vil- 
niaus ir Kauno aukštųjų m-lų ir moksli- 
nių in-tų geologai. Vilniaus un-to ir Kau- 
no Politechnikos in-to geologai nagrinėjo 
apatinio paleozojaus stratigrafiją, fauną 
(J. Paškevičius), detaliai tyrė viršuti- 
nio devono famenio aukštą ir parengė 
keletą jo geol. žemėlapių (J. Dalin- 
kevičius, S. Žeiba). Lietuvos TSR MA 
Geologijos ir geografijos instituto (o 
nuo 1963 — Geologijos instituto Vilniu- 
je) darbuotojai sprendė paleontologijos 
problemas (A, Grigelis, O. Kondratienė, 
V. Talimaa, A. Vienožinskienė), dirbo 
litologijos (J. Kisnėrius), devono geo- 
chemijos (V. Narbutas) srityse, tyrė 
permo sistemą (P. Suveizdis), kvarterą 
(V. Čepulytė, V. Gudelis, P. Vaitiekū- 
nas), miner. žaliavas (V. Jasiukevičius, 
R. Tarvydas, V. Vonsavičius). In-to geo- 
logai padėjo sudaryti Lietuvos miner. 
žaliavas naudosiančių įmonių išdėstymo 
projektą. Lietuvos geologai sudarė ža- 
liavų bei požeminių vandenų kadastrus, 
parengė Lietuvos geologinius, paleo- 
geografinius, paleotektoninius žemėla- 
pius. 

Iš išspausdintų darbų G. klausimais 
minėtini: „Lietuvos TSR mineralinių ža- 
liavų apžvalga", 2 t., (1959—61), „Trum- 
pa Lietuvos TSR geologijos apybrai- 
ža" (1959), „TSRS geologija“, t. 39, 
1961 (jame aprašyta Lietuvos TSR), 
„TSRS geologinis ištirtumas“, t. 43, 1962 
(Lietuvos TSR), „Lietuvos geologijos 
klausimai“ (1963), specialūs tomai pra- 
nešimų, skirtų Tarptautinio geologų 
kongreso XXI sesijai Kopenhagoje 
(1960) ir XIX Tarptautiniam geografų 
kongresui Stokholme (1960), „Lietuvos 
TSR MA Geologijos ir geografijos in-to 
moksliniai pranešimai" (15 tomų), 1955 
metų regioninės konferencijos Pabaltijo 
bei Baltarusijos kvartero klausimais 
darbai. 


Lit.: H3yWeEHOCTb = CCCP, 


nepao„ 1800—1955), 


Teonoruueckaa 
T. 43 (AuTrosckaa CCP, 
BuacHroc, 1962. 

GEOLOGIJOS INSTITŪTAS — TSRS 
Vastybinio geologijos komiteto moks- 
linė įstaiga Vilniuje, tirianti Lietuvos 
TSR ir RTFSR Kaliningrado srities geo- 
logiją. Įkurtas 1963, perorganizavus 
Lietuvos TSR MA Geologijos ir geogra- 
fijos in-tą. In-te yra 4 skyriai: regio- 
ninės geologijos (su kvartero geologijos 
ir geomorfologijos sektoriumi), naudin- 
gųjų iškasenų, hidrogeologijos ir inži- 
nerinės geologijos, geofizikos; be to, 
yra fizinių-cheminių tyrimo metodų 
laboratorija, geologijos muziejus, ker- 
nų saugykla. Pagrindinės in-to darbo 
kryptys: geologinės sąrangos, naudingų- 
jų iškasenų (naftos, stat. medžiagų) ty- 
rimas ir prognozė, hidrogeologinių ir in- 
žinerinių-geologinių sąlygų aiškinimas, 
geologinis-ekonominis telkinių įvertini- 


GEO— GEO 549 


mas, paieškų, žvalgybos ir aprobavimo 
metodikos tobulinimas, geol. žemėlapių, 
atlasų, monografijų sudarymas. 1963 
in-tas išleido str. rinkinį „Lietuvos geo- 
logijos klausimai“. In-to direktorius 
geol.-miner. m. kand. A. Grigelis. 


GEOLOGIJOS IR GEOGRAFIJOS INSTI- 
TŪTAS, Lietuvos TSR Mokslų akademi- 
jos Geologijos ir geografijos institutas, — 
mokslinė įstaiga Vilniuje. Įkurtas 1945, 
In-te buvo 9 sektoriai: prekvartero 
stratigrafijos ir tektonikos, kvartero ir 
geomorfologijos, mineralinių žaliavų, 
hidrogeologijos, atmosferos fizikos, Že- 
mės plutos fizikos, fizinės geografijos, 
klimatologijos, pelkėtyros; be to, veikė 
ežerotyros ir sapropelių laboratorija. 
1963 G. ir g. i. reorganizuotas: Geogra- 
fijos skyrius, sudarytas iš in-to ežero- 
tyros, pelkėtyros, klimatologijos ir fizi- 
nės geografijos sektorių, ir atmosferos 
fizikos sektorius paliktas Mokslų akade- 
mijos sistemoje, likusi in-to dalis per- 
duota TSRS Valstybiniam geologijos 
k-tui (ž. Geologijos institutas). 

In-to geologai sudarė pietinio Pabal- 
tijo prekvartero ir kvartero geol. žemė- 
lapius, Lietuvos TSR naudingųjų iška- 
senų kadastrus, ištyrė gravimetrinius ir 
magnetinius laukus, tyrė devono, permo, 
mezozojaus ir kvartero stratigrafiją, 
litologinę sudėtį ir paleogeografiją, vyk- 
dė mikropaleontologinius ir šarvuotųjų 
žuvų tyrimus. Geografai tyrė respubli- 
kos reljefo sąrangą, morfologiją, kom- 
pleksiškai nagrinėjo ežerų ir pelkių su- 
sidarymo, vystymosi dėsningumus; su- 
darė ežerų ir pelkių kadastrus, Lietuvos 
TSR landšaftinio, fizinio geografinio, 
ekonominio geografinio rajonavimo že- 
mėlapius. Buvo tiriamas Lietuvos kli- 
matas, holoceno paleogeografija, jūros 
kranto morfologija ir dinamika, Atmo- 
sferos tyrimai išsivystė į branduolinės 
meteorologijos tyrimus. 

In-tas 1955—63 išleido 15 tomų 
„Mokslinių pranešimų“, paruošė „TSRS 
geologinio ištirtumo“ t. 43 (1962), „Lie- 
tuvos TSR ekonominę geografiją“ (1957), 
„Lietuvos TSR fizinę geografiją“, 2 t. 
(1958—65). Prie in-to veikusi Geogra- 
finė draugija išleido 5 tomus „Geogra- 
finio metraščio“. In-to moksl. darbuo- 
tojai aktyviai skleidė politines ir moks- 
lines žinias (išleido apie 20 mokslo po- 
puliarizavimo knygų, perskaitė apie 
1000 viešų paskaitų). In-tas užmezgė ry- 
šius su Lenkijos, Vokietijos, Suomijos, 
Skandinavijos šalių, Olandijos, JAV 
geografais ir geologais. In-tas organi- 
zavo daugiau kaip 20 - visasąjunginių, 
regioninių ir respublikinių moksl. kon- 
ferencijų. Dalyvavo tarptautiniuose ge0- 
logų ir geografų kongresuose (1960 
Stokholme ir Kopenhagoje, 1961 Var- 
šuvoje); ta proga išleido 3 specialius 
mokslinių pranešimų tomus. 1946—63 
in-to direktorius akad. K. Bieliukas. 


GEOLOGINĖS PAIEŠKOS. Senovėje ir 
vid. amžiais sistemingos G. p. nebuvo 
vykdomos, bet vis dėlto jau buvo kai 


550 GEO— GER 


kas žinoma apie Lietuvos naudingąsias 
iškasenas. 

Buvo plačiai žinomas ir nepaprastai vertina- 
mas Lietuvos gintaras. Jį mini rom. rašytojas 
Plinijus Vyresnysis, sen. graikų geografas ir 
istorikas Strabonas. Be to, vid. amžių tyrinė- 
tojų raštuose yra žinių apie balų geležies rū- 
dos naudojimą Lietuvoje ir druskos gavybą iš 
miner. vandenų. 1721 išėjusioje G. Žončinskio 
knygoje, kurioje aprašyta gyvoji ir negyvoji 
Lietuvos gamta, taip pat paminėti Lietuvos 
miner. vandenys. Lietuvos gydomieji šaltiniai, 
geležies rūda, karstinės kilmės gipso duobės 
prie Biržų ir Baltijos pajūrio gintaras aprašyti 
A. Biušingo ,„Geografijoje“, kuri 1768 išversta 
į lenkų kalbą. XVIII a. pab. Rygoje išėjo 
I. Fišerio knyga apie Livonijos gamtą; vie- 
name tos knygos skyriuje, kurį parašė Min- 
taujos g-jos mkt. 1. Ferberis, paminėtos klin- 
tys Mūšos ir Nemunėlio krantuose, gipsai 
prie Biržų ir Smardonės (Likėnų), pirmą kartą 
aprašyti Smardonės miner. vandenų šaltiniai. 

1787 Vyriausiosios m-los profesoriai 
J. Sartoris ir J. Mickevičius tyrė Nemu- 
no pakrančių šaltinius. Analizių duome- 
nis paskelbė B. Jundzilas. Be to, Jundzi- 
las 1792 tyrė Stakliškių miner. vandenų 
druskų koncentraciją, norėdamas reko- 
mėnduoti vyriausybei eksploatuoti šias 
druskas. Per visą XIX a. ir XX a. pr. 
daug dėmesio buvo skiriama miner. 
versmėms. Net 9 darbuose pateikiama 
duomenų apie Druskininkų miner. van- 
denis. Buvo tyrinėjami Birštono šaltiniai 
(1827, J. Ulmanas). Minimi Žiežmarių 
(1818, M. Bogatka), Ukmergės (1830, 
E. Eichvaldas), Pasvalio, Kačerginės, 
Šiaulių, Darsūniškio, Balbieriškio, Mer- 
kinės (1918, O. Linstovas) sūrūs vande- 
nys. Buvo rasta geležies rūdos Papilės 
apylinkėse (1827, J. Ulmanas), fosforitų 
Mizarų kaime, Lazdijų rj. (1911, S. Lin- 
da), gipso Pasvalio, Biržų, Pumpėnų 
apylinkėse ir dolomitų prie Pakruojo 
bei Kupiškio (1830, F. Diubua), klinčių 
Sablauskių apylinkėse, Akmenės rj. 
(1830, E. Eichvaldas), klintinio tufo ties 
Čiobiškiu (1831, I. Jakovickis), Nemu- 
naičiu, Aukštadvariu, Trakais, Prienais 
(1861, A. Korevas). 1894 Dorofejevskis 
aprašė kreidos, molio, smėlio, žvyro tel- 
kinius apie Kauną. 

Burž. Lietuvoje toliau buvo kaupiamos 
žinios apie naudingąsias iškasenas ir 
tiriami anksčiau rasti telkiniai. Naudin- 
gųjų iškasenų ieškojo Kauno un-to geo- 
logijos ir geografijos skyrius, Energijos 
k-to žemės turtų tyrimo komisija (nuo 
1936) ir šiaip atskiri asmenys. Susidomė- 
ta dolomitais Mūšos ir Tatulos slėnių 
atodangose (1925, M. Tomašauskas), Bir- 
žų Ij.— Parovėjoje, Pabiržėje, Vinkš- 
niniuose (1931, M. Kaveckis). Pasirodė 
pirmosios moksl. žinios apie Lietuvos 
molynus: J. Dalinkevičius aprašė 42 tel- 
kinius (1930), Č. Pakuckas 20 telkinių 
(1940). 1931 rasta kvarcinio smėlio ne- 
toli Anykščių (M. Kaveckis); 1940 jį 
detaliau tyrinėjo P, Jodelė. Daugiausia 
dėmesio buvo skiriama Akmenės apy- 
linkių klintims (jos tirtos 1925, 1927, 
1931, 1939 ir 1940). M. Kaveckis 1931 
tyrė Akmenės klinčių tinkamumą ce- 
mentui; išgręžta 14 gręžinių ir iškasti 
37 šurfai. Dar didesni darbai atlikti 1936 
netoli Kauno, Marvos bei Pyplių apy- 


linkėse (P. Jodelė, A. Domaševičius, 
S. Sčesnulevičius) ir 1938 tarp Skirsne- 
munės ir Jurbarko (P. Jodelė), kur buvo 
detaliai išžvalgyta kreida. 

Atkūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, 
1941 buvo įsteigtas Geologinis skyrius, 
vadovavęs respublikos geol. darbams. 
Buvo ištirta 11 molynų (didžiausieji: 
Dvarčionyse, Bukčiuose, Vaitkuškyje, 
Rubikiuose, Panevėžiuke). Surastas do- 
lomitų telkinys Linksmučiuose (Pakruojo 
rj.). Pokario metais svarbus uždavinys 
buvo rasti stat. medžiagų. Šių medžiagų 
ieškojo Lietuvos TSR MA Geologijos 
ir geografijos in-tas, Lietuvos geologi- 
nė žvalgybinė ekspedicija, o taip pat 
žvalgybinės ekspedicijos, priklausiusios 
Stat. medžiagų pramonės m-jai bei Vie- 
tinės ir kuro pramonės m-jai. 1957 
įsteigta Geologijos ir gelmių apsaugos 
v-ba sujungė įv. org-jas, tyrinėjusias 
Lietuvos geologiją. 1963 G. p. darbą 
Lietuvoje dirbo 120 geologų. 

Taryb. metais detaliai išžvalgyta apie 
240 telkinių. Surasta ir ištirta daug mo- 
lynų (ž. Molis). Žvyro telkinių daugiau- 
sia rasta 1956—58. Naujomis smėlio 
atsargomis aprūpinti silikatinių plytų 
f-kai. Anykščių rj. rasti nauji klodai 
kvarcinio smėlio, tinkamo stiklui ga- 
minti. Dolomitų paieškos atnaujintos 
1949, Buvo tyrinėjami anksčiau aptikti 
telkiniai ir surasta naujų (1958 iš- 
žvalgytas vienas didžiausių Lietuvos 
dolomitų telkinių — Petrašiūnai II, ne- 
toli Pakruojo). Naujosios Akmenės rj. 
1961—62 rasti nauji klinčių klodai; jie 
aprūpins žaliava Naujosios Akmenės 
cemento f-ką keliasdešimt metų. 1955— 
1962 rasta keli šimtai klintinių tufų ir 
ežerų kreidos telkinių, kuriuos galima 
naudoti dirvoms kalkinti. 1955 v. Lie- 
tuvoje rasta opokų. Reikšmingiausias 
įvykis Lietuvos G. p. istorijoje — naftos 
paieškos. 1958—63 išgręžta 14 gilių grę- 
žinių; iš jų keturiuose aptikta skystos 
naftos. Sistemingai ieškoma gėlo pože- 
minio vandens (ž. Požeminiai vandenys) 
miestų ir kaimų vandentiekiams. 1959— 
1963 rasto požeminio vandens ištekliai 
bus panaudoti šešiolikos miestų vanden- 
tiekiams. 


GEOMORFOLOGIJA [gr. gė — žemė +- 
morphe — forma 4 logos — mokslas] — 
mokslas apie Žemės paviršiaus sandarą 
ir kilmę. Iki XIX a. septintojo d-mečio 
buvo aiškinama, kad Lietuvos pavir- 
šius susiformavęs diliuvinio tvano metu, 
veikiant ledo lytims ir ledkalniams. 
Tik 1888 Lenkijos geologas J. Semi- 
radzkis pradėjo aiškinti Lietuvos pavir- 
šiaus kilmę, remdamasis kontinentinio 
apledėjimo teorija. R. Lietuvos ledyni- 
nio reljefo G. pirmoji teisingai iš- 
aiškino 1902 Rusijos geologė A. Mi- 
suna, O š. Lietuvos — 1910 Rygos 
un-to profesorius B. Dosas. I pasaul. 
karo metais Lietuvą įv. atžvilgiais, taip 
pat ir geomorfologiniu, tyrė Vokieti- 
jos specialistai, ypač H. Mortensenas. 
Po karo jis paskelbė pirmą platesnį dar- 
bą apie Lietuvos paviršiaus glacialinę 
morfologiją. Lenkų okupuotoje r. Lie- 
tuvoje geomorfologinius darbus dirbo 


Vilniaus un-to profesoriai S. VolosoV“ 
čius, M. Limanovskis. Burž. Lietuvoj“ 
geomorfologiniai tyrimai pradėti ti 
1935; juos kartu su geol. darbais vykdė 
M. Kaveckis, J. Dalinkevičius, r 
kuckas. Po D. Tėvynės karo G. problė“ 
mas tyrė Lietuvos TSR MA Geologijos 
ir geografijos in-to kvartero ir geomo"“ 
fologijos sektorius (vadovas V. ČepulY“ 
tė), fiz. geografijos sektorius (vadovė? 
V. Gudelis), ežerotyros ir pelkėtyrO 
sektorius (vadovas A. Garunkštis) bei 
Vilniaus un-to fiz. geografijos ir Ka“ 
tografijos katedra (A. Basalykas, Č. KU“ 
daba). Geologijos ir gelmių apsaugo 
v-ba 1958 pradėjo geomorfologinį Li““ 
tuvos * teritorijos kartografavimą mMa5“ 
teliu 1; 200 000. Lietuvos TSR paviršiaUš 
tyrimų rezultatai apibendrinti 2 tom“ 
veikale „Lietuvos TSR fizinė geografija 
(1958—65). 

Lit.: A. Basalykas, Lietuvos teritorijos £60 
morfologinių tyrimų istorija ir tolesni uždaV, 
niai. —, „Geografinis metraštis“, t. 2, V+ 1952: 


GERAITĖ Rachilė [g. 1900.XII.26 Mins“ 
ke] — revoliucinio judėjimo dalyvė. K!“ 
lusi iš burž. šeimos. 1921 su šeima pe“ 
sikėlė į Panevėžį, paskui dirbo Kaunė 
Nuo 1923 Komunistų partijos narė. 
mėginimą įkurti profs-gą atleista iš ar“ 
bo, grįžo į Panevėžį. 1923—26 LKP P“ 
nevėžio rj. K-to narė. Dalyvavo saviv?! 
dybių ir seimo rinkimų kampanijos“: 
buvo tarnautojų profs-gos v-bos narė; 
padėjo organizuoti bedarbių kovą. 1 
Klaipėdos kr. Darbininkų partijos išk“ 
ta kandidate į seimo atstovus, bet Žo 
partijos rinkiminį sąrašą valdžia lik: 
vidavo. Po fašistinio perversmo 1*“ 
linta, 19291 nuteista 4 metus kalč!! 
antroje byloje 1929.V dar 4 metus. ži 
vo patraukta atsakomybėn ir trečioj“ Ū 
Panevėžio komjaunuolių byloje, tači 
1930.II iš Zarasų kalėjimo su kt. 3 pOl“ 
kalinėmis pabėgo į TSRS. 1932 baiš 
Sverdlovo vardo kom. un-tą Maskvoj?: 
dėstė polit. ekonomiją rajoniniame ko 
un-te. 1933—35 dirbo propagandė“ 
Maskvos f-ke „Triochgornaja manulė 
tura“, paskui ten pat suaugusiųjų M“ 3 
vedėja. Už partinio bilieto pameliis 
1935 pašalinta iš partijos. AsmenYji, 
kulto sąlygomis neteisėtai represio £ 
(1937). Grįžusi 1947 į Lietuvą, dirbo 1. 
haltere Panevėžio ir Vilniaus spaUKp 
vėse, 1955 reabilituota, Nuo 1957 TS 
narė. Pensininkė. 


GERAITĖ Šeina [1905.IV.17 Minskė““ 
1941.VI Panevėžyje] — revoliucinio i 
dėjimo dalyvė. Kilusi iš burž. Šel“ 
buhalterė. 1922 baigė Panevėžio B“, 
Nuo 1924 dirbo LKP eilėse Panevėž?, 
Kaune. 1927 LKP Panevėžio rj. K10 
rė. Partijos pavedimu dirbo talP ži 
komjaunime. 1927 padėjo leisti Palo 
žyje hektografuotą žrn. „Keturi“ Li 
želos ir kt. atminimui). Už rev: Yėiją. 
1928 ištremta į Varnių konc. StOVY y, 
1929.V Panevėžyje nuteista 4'/2 ojo 
o 1930.III — dar 2 metus kalėti 
1932 mokytojavo ir kurį laiką jos 
Lietuvos Raudonosios pagalbos Olšią. 
CK nare Kaune. 1935 adm. tvarkė Nė 
linta Kauno kalėjime. 1940—41 


Vaikų namuose. Hitlerininkams įsiver- 
Žūs į Lietuvą, mėgino evakuotis į šalies 
Eilumą, bet okupantų buvo suimta ir 
nukankinta. 


GERALAVIČIUS Vytautas [g. 1924.VII.19 
Joniškyje] — veterinarijos gydytojas, 
žemės ūkio mokslų kandidatas (1958). 
1651 baigė Lietuvos Vet. akademiją. 
1953— 57 Gyvulininkystės ir veterinari- 
J0s in-to moksl. bendradarbis. 1957—59 
dirbo Lietuvos TSR Ž. ū. m-jos mokslo 
V-boje. Nuo 1959 Ž. ū. ekonomikos in-to 
moksl. sekretorius. Knygų „Priemonės 
Žemės ūkio gamybai vystyti“ (1958), 
„Žootechninis fermos darbuotojo žiny- 
Nas“ (1958), „Žemės ūkio gyvulių higie- 
Ma“ (1960), „Zootechniko žinynas“ (1963) 
T „Zoohigiena“ (1964) bendraautoris. 
askelbė mokslinių straipsnių ir brošiū- 
tų zoohigienos, veterinarijos, galvijinin- 
Wystės, žemės ūkio ekonomikos klau- 
Simais, 


GERASIMOVAS Sergejus Dmitrijevičius 
[1915—1944.VIII.9 prie Alvito (Vilkaviš- 
lO rj.)] — Didžiojo Tėvynės karo daly- 
VIS, majoras, Tarybų Sąjungos Didvyris 
(1944), Šturmuotojų eskadrilės vadas G. 
dalyvavo, vaduojant Vilnių, Kauną. At- 
iko 86 kovinius skridimus. Prie Alvito 
Pakartojo N, Gastelo žygdarbį. Kai ze- 
Nitinė artilerija pašovė lėktuvą, G. jį 
Nukreipė į priešo traukinį su degalais. 


GERBERIENĖ Mina [Popelytė; g. 1911 
I.5 Kaune] — revoliucinio judėjimo 
dalyvė, Kilusi iš tarnautojų. 1928 baigė 
auno g-ją. Nuo 1928 LKJS narė, dir- 
9 Pionierių tarpe. 1928—29 leido žydų 
* Sapirografuotą laikr. „Pioner“. 1930.I 
dalyvavo demonstracijoje, kuria buvo 
Protestuojama prieš mirties nuosprendį 
„Omunistui D. Kučinskui, už tai polici- 
2 buvo adm. tvarka nubausta ka- 
Ši. Nuo 1930 LKJS Kauno rj. k-to 
Kė, dirbo agitprope. Nuo 1931, pri- 
ausydama legaliai jaunimo sporto 
piSi „Viltis“, kūrė joje. komjaunimo 
Uopeles. Dirbo pusiau legalioje siuvėjų 
ols-goje „Adata“, platino kom. atsi- 
"ukimus. Nuo 1932 Komunistų partijos 
Tarė, Už kalbą, pasakytą 1932 stat. dar- 
Minkų antifaš. mitinge Kaune, 1933.I 
Kalista 9 metus kalėti. Buvo kalinama 
auno, IX forto, Marijampolės, Ukmer- 
Šės kalėjimuose. Nuo 1940 LKP Kauno 
„PS. k-to skyriaus vedėja, LKP V suva- 
'avimo (1941) delegatė. D. Tėvynės ka- 
metais Kirovo sr. f-ko darbininkė, 
Lartijos Kotelničių rj. k-to instruktorė, 
K CK ir Lietuvos TSR LKT įgalioti- 
ši €evakuotųjų Lietuvos gyventojų rei- 
14, ams Kirovo srityje pavaduotoja. Nuo 
4 Part. darbuotoja Kaune. 


(ERBERIS Abromas [g. 1909.IV Šedu- 
dės (Radviliškio rj.)] — revoliucinio ju- 
Emo dalyvis. Kilęs iš darbininkų, šalt- 
Vis. 1935 įstojo į partinę statybininkų 
Uopelę, padėjo organizuoti statybinin- 
streikus. 1935—36 siuntinėjo pogr. 
ia lit-rą į valstiečių judėjimo apimtus 
nNemunės rajonus, taip pat į Klaipė- 
in Rokiškį, Kupiškį, Vilkiją, Ukmergę 
I Už rev. veiklą 1936 Kaune nuteis- 
metus kalėti. Buvo kalinamas Kau- 


no, IX forto kalėjimuose. Nuo 1940 dir- 
bo administracinį ir ūkinį darbą. D. Tė- 
vynės karo metais kovojo Raudonosios 
Armijos 16 liet. divizijoje. Nuo 1945 
darbininkas Vilniuje. Nuo 1962 pensi- 
ninkas. 


GERBERIS Borisas [g. 1912.VIII.15 Šiau- 
liuose] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis, Lietuvos TSR nusipelnęs pramonės 
darbuotojas (1965). Dirbo siuvėju. Nuo 
1928 LKJS narys. Nuo 1930 dirbo Kaune 
pusiau legalioje darbininkų profs-goje 
„Adata“, komjaunimo rj. k-to agitpro- 
pe. 1931 LKJS Kauno rj. k-to sekreto- 
rius. Vežiojo Vokietijoje spausdinamą 
LKP lit-rą nuo Jurbarko iki Kauno. Už 
Iev. veiklą buvo kelis kartus suimtas 
Šiauliuose, Kaune. 1932.X už kalbą dar- 
bininkų mitinge Kaune vėl suimtas ir 
nuteistas 8 metus kalėti. Buvo kali- 
namas Kaune, Šiauliuose, Raseiniuose. 
Nuo 1933 Komunistų partijos narys. 
Nuo 1940 Kauno gamybinės kooperaci- 
jos tarybos skyriaus viršininkas. D. Tė- 
vynės karo metais kovojo Raudonosios 
Armijos latvių, paskui 16 liet. divizijo- 
je. Nuo 1944 ūkinis darbuotojas Kaune. 


GERDAITIS Antanas [1909.VIII.20 Ky- 
bartuose — 1963.VIII.21 Meškuičiuose 
(Šiaulių rj.)]) — žemės ūkio darbuotojas. 
1936 baigė Kauno un-to teisės f-to eko- 
nomikos skyrių. Nuo 1952 Šiaulių rj. 
„Raudonosios vėliavos“ kolūkio pirmi- 
ninkas. Nuo 1957 TSKP narys. Jo vado- 
vaujamame kolūkyje sukultūrinta daug 
žemių, suorganizuotas daugiašakis ūkis, 
pastatyta ligoninė, m-la, įkurtas liaudies 
ansamblis; kolūkis per trumpą laiką 
ekonomiškai sustiprėjo. Kolūkio organi- 
zacinį gamybinį patyrimą G. aprašė bro- 
šiūroje „Mūsų laimėjimai ir užmojai“ 
(1956). 

GERDAŠIAI — kaimas Lazdijų rj., Pane- 
munės apyl., Nemuno kair. krante, 15 km 
į p. nuo Leipalingio. 142 gyv. (1959). 
Kaimą supa Gerdašių miškas. 1960 kai- 
me įkurtas 6 ha medelynas. Ryšių sky- 
rius, parduotuvė, Lipliūnų aštuonmetė 
m-la (1945 iš Lipliūnų į G. perkelta pr. 
m-la; 1950—63 septynmetė), kultūros 
namai (nuo 1962). G. minimi 1620. 1838 
išsiskirstė į vienkiemius. Burž. naciona- 
listai 1948 kaime išžudė 17 žmonių, jų 
tarpe Panemunės apyl. tarybos pirm. 
J. Inokaitį, 1949 nužudė Inokaičio žmo- 
ną ir dukterį, 1952 — komjaunuolį skai- 
tyklos ved. V. Vaikšnorą. 


GERDUVĖNAI — kaimas Klaipėdos rj., 
Vėžaičių apyl., 2 km į š. r. nuo Gargž- 
dų, Minijos kair. krante; kolūkio cent- 
ras. 204 gyv. (1959). Š. pakraščiu į Mi- 
niją teka Gerdaujė, p. pakraščiu eina 
Žemaičių plentas. Yra kolūkio gamybi- 
nių pastatų, pr. m-la (nuo 1961). Ger- 
daujės kair. krante, prie santakos su 
Minija, stovi piliakalnis; jo aikštelė 
apie 6000 mž, 

GERDŽIOGALA — kaimas Kelmės rj., 
Šaltinių apyl, 11 km į š. nuo Kelmės, 
2 km į v. nuo kelio į Šaukėnus. 37 gyv. 
(1959). P. r. pakraščiu teka Ramočia 
(Gansės kair. intakas). Per kaimą eina 


GER— GER 551 


Vaiguvos—Paramočio kelias. Yra taryb. 
ūkio gamybinių pastatų, mašinų remon- 
to dirbtuvės, 4 ha sodas. Iki 1940 buvo 
dvaras. 


GERDŽIOGALIKĖ — kaimas Kelmės rj., 
Šaltinių apyl, 10 km į š. nuo Kelmės, 
1 km į v. nuo kelio į Šaukėnus. 38 gyv. 
(1959). V. pakraščiu teka Ramočia (Gan- 
sės kair. intakas). Veikia felčerių-aku- 
šerių punktas ir vaistinė (nuo 1959), bib- 
lioteka (nuo 1956). 1949—63 G. buvo 
kolūkio ir Baršiškių apylinkės centras. 


GERDŽIŲ MIŠKAS — miškas Šakių rj., 
9 km į r. nuo Lukšių, abipus Kauno— 
Šakių plento. Priklauso Šakių miškų 
ūkio Gerdžių ir Klevinių girininkijoms. 
Plotas 1771 ha. Kazlų Rūdos miškų ma- 
syvo dalis. 


GERDŽIŪNAI — kaimas Šakių rj., Kriū- 
kų apyl., 5 km į p. v. nuo Kriūkų; kol- 
ūkio centras. 45 gyv. (1959). Per kaimą 
eina Šakių—Kriūkų kelias; š. pakraščiu 
teka Lukašius (Nykos intakas). Parduo- 
tuvė, ryšių skyrius, aštuonmetė m-la 
(1958—64 pradinė), kultūros namai, bib- 
lioteka. 


GERGŽDĖLIAI — kaimas Šiaulių rj., 
Kuršėnų apyl.,, 4 km į r. nuo Kuršėnų, 
tarp Šiaulių —Kretingos plento ir Šiau- 
lių— Mažeikių geležinkelio. 167 gyv. 
(1959). Per G. teka Gergždelė (Ringu- 
vos kair. intakas). Veikia mechaninės 
dirbtuvės, pastatytos 3 naujos kolūkio 
fermos. Yra biblioteka (nuo 1961). Da- 
lis gyventojų iš vienkiemių persikėlė 
į kolūkio gyvenvietę, pradėtą statyti 
1955, 


GERIKAS Jonas — 1525 Prūsijos vals- 
tiečių sukilimo vadas. Prieš sukilimą G. 
buvo pono nuteistas mirti, bet kun-ščio 
pasigailėtas. Sukilusių valstiečių vardu 
G. reikalavo, kad Karaliaučiaus valdžia 
išlaisvintų valstiečius iš ponų valdžios, 
ir pripažino tik kun-ščio valdžią. Sukili- 
mą nuslopinus, buvo suimtas ir ištremtas 
į Įsruti, vėliau paleistas ir vėl suimtas. 
1528 pabėgo į Suomiją, o iš ten į Šve- 
diją, kur karaliaus įsakymu buvo nu- 
žudytas. 


GERKIŠKIAI — kaimas Anykščių Ij., 
Latavėnų apyl., 6 km į š. r. nuo Troš- 
kūnų. 90 gyv. (1959). Pr. m-la (1925— 
1931 ir nuo 1950). Burž. nacionalistai 
1945 išžudė valstiečio Žydniko šeimą 
(5 žmones); jo sūnus ir duktė buvo kom- 
jaunuoliai. 


GERLOVSKIS Večislavas [1887.III.5 Vil- 
niuje — 1944.V. Trakų aps.] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis, Didžiojo Tėvy- 
nės karo partizanas. Kilęs iš valstiečių. 
1898—1905 mokėsi Vilniaus II g-joje. 
Už dalyvavimą 1905 streikuose iš g-jos 
pašalintas. 1905—12 dirbo atsitiktinį 
darbą. 1912—14 raštinės tarnautojas Vil- 
niuje. 1914 pašauktas į Rusijos kariuo- 
menę. 1917 kareivių tarybos išrinktas 
pulko raštvedžiu, paskui kuopos ir 
bataliono vadu. Grįžęs į Vilnių, dirbo 


552 GER— GER 


krovėju Vilniaus prekių stotyje, buvo 
vienas krovėjų streiko iniciatorių; už 
tai atleistas iš darbo. Iki 1940 miško 
darbininkas, 1940—41 dirbo adm. darbą 
Valkininkuose, Eišiškėse. Įsibrovus hit- 
lerininkams, pasitraukė į Gorkį. Nuo 
1941 kandidatas į VKP(b) narius. 1942. 
IV.24 pasiųstas į priešo užnugarį, kovo- 
jo partizanų grupėse, kurios veikė Rūd- 
ninkų girioje. Žuvo, vykdydamas kovos 
užduotį, 

GERMANAS Vaclovas [g. 1913.1.16 Šiau- 
liuose| — ekonomistas, istorijos mokslų 
kandidatas (1961). 1939 baigė Klaipėdos 
Prekybos in-tą. 1940 dirbo ped. darbą 
Šiaulių Prekybos in-te. 1944—47 Šiau- 
lių vid. ekonominės m-los direktorius. 
Nuo 1947 TSKP narys. 1947—48 Šiau- 
lių miesto vykd. k-to skyriaus vedėjas. 
1948—57 Šiaulių Ped. in-to (iki 1954 
Mokytojų in-tas) direktorius. 1956—59 
to in-to marksizmo-leninizmo katedros 
vedėjas. Nuo 1959 Vilniaus un-to dės- 
tytojas (kartu 1959—61 Valstybinės pla- 
no komisijos vyr. specialistas). Paskelbė 
moksl. straipsnių LKP istorijos ir kt. 
klausimais. 


GERMANIŠKIS — kaimas Biržų rj., So- 
deliškio apyl, 20 km į š. nuo Biržų, 
8 km į p. v. nuo Nemunėlio Radviliškio. 
45 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs Nemu- 
nėlio kair. krante, priešais Skaistkalnę 
(Latvijos TSR). Ryšių skyrius, Kuldūnų 
biblioteka (nuo 1949). Po D. Tėvynės 
karo burž. nacionalistai nužudė liaudies 
gynėją P. Janilionį ir jo seserį Janilio- 


nytę. 


GERMANIZMAI, germanybės, — skoli- 
niai iš germanų kalbų. Ankstyvųjų ger- 
manizmų, paskolintų iš senųjų germanų 
kalbų, liet. kalboje yra vos keletas (žy- 
miai mažiau, negu suomių ir slavų kal- 
bose); vieni iš jų bus patekę iš gotų 
kalbos (matyt, per prūsų kalbą), būtent: 
„yla“ (iš gotų * „€la“ ar vėlyv. * „ila“), 
„midus“ (iš gotų * „midu"), kiti — iš ger- 
manų, būtent: „gatvė“ (matyt, per latvių 
„gatva“, „gatve“ iš š. germ. * „gatvo", 
plg. gotų „gatwo“"), „tūbas“ (iš š. germ. 
„toBa“ ar vėlyv. gotų, kai 6>ū). Prie se- 
nųjų G. dar galima priskirti krosnies 
pavadinimą „ublas“ (ir * „ubas“), o taip 
pat etnonimus „gudas“ ir „Vokia“ (iš 
pastarojo pasidarytas „vėokietis“). Dau- 
gumas kitų germanizmų yra pasko- 
linti iš vok. kalbos neseniai ir papras- 
tai tėra žinomi pietvakarių tarmėse ar 
vien tik iš R. Prūsijos raštų. XVI a. 
liet. raštuose germanizmų dar maža. 
Pvz., Mažvydui pažįstami tik šie germa- 
niškos šaknies žodžiai: „hercikystė“, 
„heubtmonas“, „kunigas“ (ir „kunigaikš- 
tis", „kunigauti"), „mūras“, „,paburguoti“ 
(jei pastarieji du ne per slavus patekę), 
„penigas“, „skyda“", „vokiškas“ (ir ,„Vo- 
kiškai“). Senesni ar bent plačiau žinomi 
skoliniai iš vok. kalbos yra dar „ama- 
tas“, „bakūžė“, „balkis“. „bulius“, „kam- 
barys“, „klumpė“, „liuosas“, „pikis“, „,rū- 
mai“, „spinta“ ir kt. 


2 


Germantas 


Lit.: W. Prellwitz, Die deutschen Lehnwūrter 
im Preussischen und Lautlehre der deutschen 
Lehnwčrter im Litauischen, Gottingen, 1891; 
K. Alminauskis, Die Germanismen des Li- 
tauischen, K., 1934; K. Būga, Visųsenieji lie- 
tuvių santykiai su germanais.— Rinktiniai raš- 
tai, t. 2, V., 1959. 
GERMANTAS — ežeras Telšių rj., 6 km 
į v. nuo Telšių, prie geležinkelio į Klai- 
pėdą. Plotas 161 ha, ilgis 2000 m, didž. 
plotis 1500 m. Kranto linija labai vin- 
giuota. R. ir p. krantai aukšti, v. ir š.— 
žemesni, vietomis pelkėti. Ežerą supa 
Alsėdžių — Lieplaukės miškai. Įteka Gel- 
žinupis, išteka Germantupis (Lušinės 
intakas). Ežeras ir jo pakrantės paskelb- 
tos landšaftiniu draustiniu (jo plotas 
843 ha). Tai mėgstama telšiečių poilsio 
vieta; čia vyksta dainų šventės, gegu- 
žinės, Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei. 
GERMAPO — akcinė bendrovė, įsteigta 
1923 Kaune. Pavadinimas sudarytas iš 
savininkų A. Gerdvilio, V. Malėlos ir 
V. Podliaskio pavardžių pirmųjų rai- 
džių. Pagr. kapitalas 1 mln. lt. Turėjo 
Kaune chemijos, farmacijos, kosmetikos, 
parfumerijos didmeninės prekybos bazę 
ir vaistų gamybos laboratoriją ,„Vaisti- 
ja“. 1940 b-vę perėmė Lietuvos TSR 
Sveikatos apsaugos liaudies komisariato 
farmacijos v-ba. D. Tėvynės karo metu 
laboratorija sudegė. 


„GEROVĖ“— buržuazinis  kooperatinis 
dvisavaitinis laikraštis, ėjęs 1928—29 
Kaune. 


GERŠANOVIČIŪTĖ Taubė Riva [Šmer- 
kovičienė; g. 1914.XII.24 Kaune] — re- 
voliucinio judėjimo dalyvė. Kilusi iš 
darbininkų. Nuo 1932 LKJS narė. Dirbo 
pionierių vadove. 1936 išrinkta LKJS 
Kauno II parajonio k-to nare. Nuo 1936 
Komunistų partijos narė. Už rev. veiklą 
1933—40 bausta 6 kartus adm. tvarka, 
2 kartus tremta. Kalėjo Kauno, IX forto 
kalėjimuose, Dimitravo priverčiamojo 
darbo stovykloje. 1940—41 „Inkaro“ f-ko 
darbininkė, vėliau laikr. „Der emes“ 
(žydų k.) skyriaus vedėja. 1941—44 dir- 
bo Konstantinovkos vaikų namuose 
(Kirovo sr.). 1945—51 Kaune vaikų dar- 
želio vedėja, nuo 1951 bibliotekininkė. 


GERŠOVSKIS Julijus [1890.XI.1 Panevė- 
žyje — 1949 Leningrade] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš prekybinin- 


kų. Heidelbergo un-te studijavo fil0S0“ 
fiją. 1906 įsijungė į rev. veikla, E 
laiką buvo „Bundo“ nariu. 1915—1 
dirbo ped. darbą Panevėžyje, 1918.XII— 
1919.VI Panevėžio Darbininkų atstoVU 
tarybos narys. Nuo 1919 Komunistų 
partijos narys. Buržuazijai nuslopinUš 
Tarybų valdžią Lietuvoje, išvyko į 14 
rybų Sąjungą, ten dirbo partinį ir 8 

ministracinį darbą. 


GERTUS Bronislovas [g. 18961L1 VII 
kiškiuose (Panevėžio rj.)] — Didžiojo T“ 
vynės karo dalyvis, dimisijos pulkini" 
kas. 1919 baigė karo m-lą, 1920 auką 
tųjų karininkų kursus Kaune. 1934—“ 
gen. štabo karininkas. Nuo 1940 Raudo 
nosios Armijos 29 lietuvių teritorin! 
korpuso štabo skyriaus viršininkas. 1“ ' 
194211 Raudonosios Armijos 16 NE“ 
divizijos inžinerinės tarnybos viršini? 
kas. Po karo Vilniaus un-to ir Kal, 
Politechnikos in-to dėstytojas. Nuo 19“ 
civ. gynybos dėstytojas Politechnik0?! 
Kūno kultūros in-tuose, 


GERULAITIENĖ Adelė [g. 19061X2 
Vyžeičiuose (Rokiškio rj.)] — peda80£ 
Lietuvos TSR nusipelniusi mokytoi 
(1960). 1927 baigusi dvimečius mkt. Ža 
sus Alytuje, mokytojavo pr. m-105 = 
1940 baigė defektyvinių vaikų ped. KL, 
sus, Dirbo Rokiškio pagalbinėje M-A0)7 
Nuo 1946 Švietimo m-jos pr. If A “ 
m-lų v-bos spec. m-lų inspektorė: Ka 
1955 Rokiškio pr. m-los, nuo 1962 Ši 
majų Strazdo vid. m-los mokytoja: 
rengė skaitinius kurčiųjų nebylių 
IV klasei (1954). 


GERULAITIS Karolis [g. 
Vazniškiuose (Kapsuko rj.)]) — P“ Gas 
gas, Lietuvos TSR nusipelnęs mokyti, 
(1957). Mokėsi Marijampolės reda 
g-joje, Alytaus 2 metų mkt. kursu“ rus 
nuo 1926 mokytojavo. 1940 atk AT 
Lietuvoje Tarybų valdžią, buvo P2* E 
tas Ukmergės aps. m-lų inspektontU“; 
Vok. faš. okupacijos metais atleista“ 
mokytojo pareigų, dirbo Juodšiliu (4 
kų namuose (prie Vilniaus). 1944“ 
Švietimo ministerijos m-lų inspek 
1946 baigė Vilniaus Ped. in-tą jeS 
1949 TSKP narys. Vėliau Kauno Apė 
to liaudies švietimo sk. vedėjas; K 
dos Mokytojų in-to direktorius; 


mu 


Pėdos 5 vid. m-los direktorius. Bendra- 
Carbiauja period. spaudoje, parašė Lie- 
tuvos geografijos vadovėlį IV klasei 
(1951), „Lietuvos TSR geografijos skai- 
tinius“ (prie gamtos mokslo vadovėlio 
IV klasei, 1963). 


GERŪLIAI — kaimas Prienų rj., Balbie- 
Iškio apyl., 1 km į p. nuo Balbieriškio, 
Prie plento į Alytų, abipus Peršėkės 
Upės. 299 gyv. (1959). Ž. ū. mechani- 
Zacijos m-la. Kaimas susikūrė, išparce- 
lavus Balbieriškio dvaro palivarką, Ki- 
su ir Aleksandravo palivarkus. Buržua- 
žijos valdymo metais Geruliuose buvo 
€ntpiūvė, spirito varykla, plytinė ir na- 
Mų ruošos m-la. G. gyventojai dalyvavo 
935 valstiečių streike. 


GERULIAI — 1. Kaimas Telšių rj., Ei- 
širdžių apyl, 10 km į r. nuo Telšių, 
Prie Šiaulių —Kretingos geležinkelio; kol- 
Ūkio centras. 117 gyv. (1959). Š. pa- 

Taščių teka Tausalas, š. v.— jo intakas 

astupis, r.— Judra. Iš r. prieina Ge- 
Tulių miškas. Pr. m-la (nuo 1962). G. mi- 
Nimį 1568. Tarp G. ir gretimo Gintaučių 
almo 1941 hitlerininkai ir vietiniai 
Už, nacionalistai nužudė kelis tūkstan- 
Čius taryb. piliečių. 

2. Kaimas Prienų rj., Lelionių apyl., 
10 km į p. r. nuo Jiezno; dar vadina- 
Mas Mąstautais, 87 gyv. (1959). Per kai- 
Mą eina kelias iš Butrimonių į Stakliš- 
€s. Š. v. pakraščiu teka Obeltis (Verk- 
nės intakas). Prieina Gojaus miškas. 
T. m-la (nuo 1937). Prie bevardžio 
Obelties intako žiočių, pelkėtoje vieto- 
IS, ant pailgos stačiais šlaitais kalvos, 
Ya piliakalnis. 
neiliakalnio aikštelė ovalo formos, 60 m 
Bviaus? ur I, Bs ir v. Leraugota 
L akalaio S au dai ribų slekla gt 
As „ papėdėje aptiktos sen. gyven 
ki iekanos, vietomis net su 1,5 m storio 


Utūriniu sluoksniu, Aptiktoji joje žalvarinė 


lankinė su trikampe kojele segė, lipdytinė 


EEaus bei grublėto paviršiaus keramika ir kita 
eologinė medžiaga rodo, jog šioje pilia- 
dūnio papėdėje buvo gyvenama I t-mečio vi- 
Je ir antrojoje pusėje. 
a Kaimas Šakių rj., Barzdų apyl., 
„Km į š. nuo Pilviškių. 42 gyv. (1959), 
+ I. pakraščiu teka Višakis. Per G. ei- 
"Na Šakių— Pilviškių kelias. Kaime 1876 
Šimė knygnešys, „Iskros“ platintojas 
+ Baltūsis. Burž. metais veikė LKP 
POgr. kuopelė, kuriai priklausė broliai 
P. ir V. Damijonaičiai. 
SERŪLIS (Gerullis) Jurgis [1888.VIII.13 
Ogauduose (Pagėgių rj.) — apie 1945] — 
Okiečių kalbininkas, baltistas. Nuo 
00 Karaliaučiaus ir Berlyno un-tuose 
Udijavo lyg. kalbotyrą ir klasikines 
Albas. Už disertaciją „Prūsiški Sambi- 
10s vietovardžiai“ („De Prussicis Sam- 
„„Nsium locorum nominibus“, 1912) ga- 
„O daktaro laipsnį. 1912—22 Karaliau- 
aus un-to privatdocentas. Išleido sen. 
Etūsų vietovardžius (1922), Karaliau- 
us archyvuose surado M. Mažvydo 
1"lesmes krikščioniškas“ ir išleido jo 
astus (1922). 1922—33 Leipcigo un-to 
Tofesorius. 1931—33 vadovavo dialek- 
asralijos kursams Kauno un-te. Išleido 
Testomatiją „Senieji lietuvių skai- 
Ymai“ (1927), „Lietuvių kalbos tar- 
lų studijas“ (1930), tyrinėjo pūstinius 


liet, kalbos balsius (1930) ir priebalsius 
(1935). Drauge su Ch. Stangu aprašė 
lietuvių žvejų tarmę Prūsuose (1933). 
1933 įstojęs į nacionalsocialistų partiją 
ir įsitraukęs į nusikalstamą hitlerininkų 
veiklą, nuo liet. kalbos tyrinėjimo nu- 
tolo. II pasaul. karo metais aktyviai 
kovojo prieš taryb. liaudį. 1944 antro- 
joje pusėje ragino liet. burž. nacionalis- 
tų lyderius organizuoti iš lietuvių ka- 
rinius dalinius ir remti besitraukiančių 
hitlerininkų kariuomenę. 


GERŪLIS Petras [g. 1889.VIII.25 Balčiū- 
niškėse (Vilkaviškio rj.)] — literatūros 
kritikas. Nuo 1907 kurį laiką mokėsi 
Seinų kunigų seminarijoje. 1910—12 
P. Krago, P. Kr. slapyvardžiais bendra- 
darbiavo žurnaluose „Draugija“ (straips- 
niai apie Lazdynų Pelėdą, J. Mačį-Kėkš- 
tą, Žemaitę, J. Biliūną, Šatrijos Raganą, 
S. Čiurlionienę ir kt.), „Ateitis“. 1911—12 
studijavo Fribure. I pasaul. karo metu 
mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. Ka- 
rui pasibaigus, apsigyveno Besarabijoje. 
Po D. Tėvynės karo grįžo į Lietuvą. G. 
kritikos straipsniai pagrįsti burž. ideo- 
logija, juose neigiamai vertinamos pro- 
letarinės ir antiklerikalinės idėjos, ta- 
čiau drauge pasisakoma už realizmą, 
prieš modernizmą, įžvalgiai aptariamos 
Žemaitės, J. Biliūno ir kt. rašytojų kū- 
rinių lit. ypatybės. 


GERVAINYS — upė Telšių rj., Pateklos 
deš. intakas. Ilgis 15 km, baseino plotas 
109 km?. Prasideda Vembutų apylinkė- 
se, 12 km į p. r. nuo Telšių. Teka į š. 
Įteka į Pateklą 15 km nuo jos žiočių. In- 
takai: Tamša (deš.), Judra (kair.). Vid. 
nuolydis 399 cm/km. Vid. debitas aukš- 
čiau Tamšos 0,26 m?/s, žiotyse 0,92 m?/s. 


GĖRVĖ — upė Biržų rj., Apaščios deš. 
intakas. Ilgis 20 km, baseino plotas 
109 km2. Prasideda ties Spalviškiais, 
12 km į š. r. nuo Biržų. Teka š v. 
linkme. Įteka į Apaščią 10 km nuo jos 
žiočių, prie Kašeliškių. Intakas Aukštoji 
Gervė (kair.). Vid. nuolydis 100 cm/km. 
Vid. debitas žiotyse 0,65 m?/s. 


GERVĖLĖ — pelkė Ignalinos rj., 10 km 
į p. r. nuo Dūkšto, į r. nuo Gervelių 
kaimo. Plotas 355 ha. Ežerinės kilmės 
raistinė žemapelkė ir tarpinio tipo pel- 
kė. Yra nesupelkėjusių salų (iš viso 
11 ha). Auga skurdus pušų ir beržų su 
eglėmis miškas. Durpių klodo didž. sto- 
ris 7,2 m, vid. 3,4 m; vid. susiskaidymas 
2350, vid. peleningumas 795. Po dur- 
pėmis yra ežerinių nuosėdų sluoksnis, 
jo storis iki 4 m. Dugne smėlis, priemo- 
lis. Durpės kasamos kraikui. 


GERVELĖNAI — kaimas Biržų rj., Papi- 
lio apyl., 8 km į r. nuo Papilio; kolūkio 
centras. 31 gyv. (1959). Per G. eina 
Kvetkų— Papilio kelias. Minimi 1596. 


GERVĖNAI — kaimas Lazdijų rj., Sei- 
rijų apyl, 2 km į š. r. nuo Seirijų. 
268 gyv. (1959). Iš p. prie kaimo pri- 
eina Sagavo ež., iš š.— Maušės pelkė. 
Kaimo v. pakraščiu eina Alytaus—Laz- 
dijų plentas. Nuo 1958 kaime statoma 
kolūkinė gyvenvietė. 


GER—GES 553 


GĖRVĖS. Lietuvoje gyvena viena G. rū- 
šis — pilkoji G. (Megalornis grus). Pa- 
sitaiko didelėse pelkėse, pvz., Artosios 
(Tauragės rj.) ir Laukesos (Jurbarko rj.) 
pelkėse, pelkėtose Žaliosios girios (Pa- 
nevėžio Ij.), Gudų girios (Varėnos rj.) 
vietose. Į Lietuvą atskrenda kovo pab.— 
balandžio pr; išskrenda rugpiūčio 
pab.— spalio viduryje. 1958 Lietuvoje 
suskaičiuota apie 100 G. lizdų. Gervėms 
perėti tinkamų vietų vis mažėja, nes 
intensyviai sausinamos pelkės. G. nau- 
dingos kaip kenksmingų vabzdžių, pelių 
naikintojos. Medžioti draudžiama. Žino- 
mas vestuvinis liet. liaudies žaidimas 
„Gervė“. Per užgavėnes karnavalininkai, 
be kitko, vedžiodavosi ir „gervę“, kurią 
vaidino žmogus su atitinkama kauke. 


Lit.: T. Ivanauskas, Lietuvos paukščiai, kn. 
1, V., 1957 [p. 182—189]; M. Valius, Lietuvos 
vandens ir pelkių paukščiai,  V., 1960 
(p. 41—46]. 


GERVINĖ — kaimas Raseinių Tj., Pa- 
liepių apyl., 9 km į p. v. nuo Raseinių. 
65 gyv. (1959). Per G. teka Ūsupis (Šly- 
nos deš. intakas). Aštuonmetė m-la 
(nuo 1935 pradinė). G. minima 1561. 


GERVINIS — ežeras Lazdijų rj, 4 km 
į p. I. nuo Leipalingio. Plotas 26 ha. 
Ilgis 700 m, didž. plotis 500 m. Pakran- 
tės labai pelkėtos, vakarinė apaugusi 
krūmais. Šiaurės vakaruose įeina 2 me- 
lioraciniai kanalai, pietryčiuose išteka 
Avirės intakas. Ežeras verslovinis. 


GĖRVUOGĖS — uoginių augalų rūšis. 


GĖSALAI — kaimas Skuodo rj., Alek- 
sandrijos apyl, 8 km į š. v. nuo Yla- 
kių, 3 km į š. nuo kelio į Skuodą. 
196 gyv. (1959). Pro G. teka. Vereta 
(Bartuvos intakas) ir jos intakas Kaltis. 
Ties G. Kaltis teka per tvenkinį, vad. 
Kalčių ež. Kolūkio elektrinė, vandens 
malūnas, pieninė, ryšių skyrius, aštuon- 
metė m-la (1918—51 pradinė, 1951—62 
septynmetė), kultūros namai (nuo 1958), 
biblioteka. Ist. šaltiniuose G. gyvena- 
moji vietovė minima nuo 1253, 


GESTAPAS [vok. Gestapo, iš Geheime 
Staatspolizei| — hitlerinės Vokietijos 
slaptoji policija, pasižymėjusi ypatingai 
kruvinu smurtu. Žiauriai naikino de- 
mokratines partijas, kitas org-jas, gru- 
pes ir atskirus asmenis. Savo agentūrą 
G. turėjo ir burž. Lietuvoje. II pasaul. 
karo metais veikė ne tik hitlerinėje 
Vokietijoje, bet ir visose jos okupuo- 
tose šalyse. Koncentracijos stovyklose 
ir kalėjimuose nukankino ir išžudė mi- 
lijonus žmonių. Siaubingų nusikaltimų 
G. padarė okupuotoje Lietuvos teritori- 
joje. Nepilnais duomenimis, konc. sto- 
vyklose Lietuvoje (Alytuje, IX forte ir 
kt.) sunaikinta 165000 tarybinių karo 
belaisvių, sušaudyta, sudeginta ir nu- 
kankinta daugiau kaip 300 000 tarybi- 
nių žmonių. Be tc, Lietuvoje G. masiš- 
kai naikino čia atgabentus užsienio ša- 
lių piliečius. Gestapui uoliai talkininka- 
vo liet. burž. nacionalistai. Tarptautinio 


554 GET-—GET 


karo tribunolo Niurnberge sprendimu 
(1946) G. pripažintas nusikalstama org-ja. 

Lit.: Masinės žudynės Lietuvoje (1941—1944, 
Dokumentų rinkinys), d. 1, V., 1965. 
GĖTAS [it. ghetto] — miesto dalis, kurio- 
je prievartos keliu būdavo įkurdinami 
žydų tautybės gyventojai. Vilniaus pirk- 
lių, cechų, taip pat krikščionių dvasi- 
ninkų interesais 1633 žydams buvo leis- 
ta Vilniuje gyventi tik Žydų, Jatkų ir 
Mėsinių gatvėse. Nuo XVIII a. Vilniaus 
G. plotas vis didėjo, pagaliau Vilniuje 
getiniai suvaržymai visai išnyko. G. var- 
das buvo išlikęs tik senamiesčio daliai, 
bet be jokių apsigyvenimo suvaržymų. 
Hitlerininkams 1941 okupavus Lietuvą, 
G. buvo atgaivinti kaip viena priemonių 
gyventojams žydams sistemingai naikin- 
ti. Iš G. jiems buvo uždrausta išeiti, 
G. buvo aptverti spygliuotų vielų tvora 
ir saugomi sargybos. Visuose Lietuvos 
miestuose ir miesteliuose gyventojų žy- 
dų dalis 1941.VII—VIII buvo sunaikin- 
ta, o likusieji perkelti į G.; tačiau tų 
pačių metų rudenį G. gyventojai hitleri- 
ninkų ir jiems talkininkavusių vietinių 
burž. nacionalistų buvo išžudyti arba 
perkelti į stambesnių miestų (Vilniaus, 
Kauno ir Šiaulių) G., o jiems priklau- 
sęs turtas buvo hitlerininkų konfiskuotas 
ir atiduotas vokiečių civiliams ir kari- 
niams valdininkams. Į G. perkeltiems 
žydams būdavo uždedamos didelės pi- 
niginės kontribucijos. Vilniuje buvo 
įsteigti 2 G.: didesnysis tarp Vokiečių 
(dab. Muziejaus), Didžiosios (dab. Gor- 
kio) ir Dominikonų (dab. Garelio) g., 
o mažesnysis tarp Vokiečių ir Pylimo 
(dab. Komjaunimo) gatvių. Į G. Vilniaus 
gyventojai žydai buvo suvaryti 1941.IX. 
Pirmajame G. buvo 29 000, antrajame — 
15000 žmonių. Kauno G. buvo Vilijam- 
polės priemiestyje; į jį Kauno gyven- 
tojai žydai (apie 35 000) buvo perkelti 
1941.VIL.15—VIII. 15. Vilniaus, Kauno 
ir Šiaulių G. gyventojai buvo sistemin- 
gai naikinami, marinant badu, išsekina- 
mi darbais ir žudomi, o G. teritorija 
siaurinama, 1944 pavasarį didelė dalis 
Lietuvos G. gyventojų buvo išgabenta 
į Estiją, Maidaneką, Osvencimą ir kt. 
naikinimo stovyklas. Traukiantis hitle- 
rininkams iš Lietuvos, Vilniaus gete bu- 
vo likę tik apie 600, o Kauno — apie 
2000 asmenų. 

KAUNO GETO ANTIFAŠISTINĖ KO- 
VOS ORGANIZACIJA. Antifašistinės 
pasipriešinimo grupės Kauno gete pra- 
dėjo kurtis nuo pirmųjų jo sudarymo 
dienų. Jam vadovavo komunistai, kom- 
jaunuoliai ir taryb. aktyvistai. 1941.XII 
pasipriešinimo grupės susijungė į pogr. 
antifašistinę partiz. kovos org-ją, vei- 
kusią iki G. likvidavimo (1944.VII). Už- 
mezgusi ryšį su LKP Kauno pogr. ko- 
mitetu, org-ja veikė, jo vadovaujama. 
Organizacijai vadovavo komitetas, ku- 
Ch. Elinas, D. Gelpernas, P. Gordonas, 
M. Lanaitė, M. Šermanas. Per visą 
org-jos gyvavimo laiką jai priklausė 
daugiau kaip 500 narių. Pirminė org-jos 


grandis buvo 3—4 narių sekretoriaus va- 
dovaujama kuopelė. 7 kuopelės suda- 
rė būrį, kuriam vadovavo būrio vadas. 
Org-ja buvo suskirstyta į kovos sekto- 
rių, kur buvo suburti nariai, pajėgūs 
stoti į partiz. eiles, ir pagalbos sektorių, 
turėjusį aprūpinti org-ją materialiai. 
Org-ja turėjo savo įstatus ir kovos prog- 
ramą. Org-jos agitacijos ir propagandos 
sk. pastangomis giliame G. pogrindyje 
buvo įrengtas radijo imtuvas ir buvo sis- 
temingai klausomasi tarybinių radijo sto- 
čių laidų. Žinių santraukos buvo platina- 
mos gete ir už jo ribų. Periodiškai buvo 
skelbiami aktualūs straipsniai, platinami 
atsišaukimai. Kuopelėse buvo suorgani- 
zuotas marksizmo-leninizmo teorijos stu- 
dijavimas, rengiamos polit. informacijos, 
pranešimai. Vaikams buvo suorganizuo- 
ta nelegali m-la. Org-jos k-to pastango- 
mis Kaune buvo suorganizuotos kelios 
didesnės diversijos: 1943.VII susprog- 
dintas didelis šaudmenų kiekis V forto 
ginklų sandėliuose; įvykdyta baudžia- 
moji ekspedicija prieš Kaišiadorių giri- 
ninkiją; paimta ginklų iš hitlerinin- 
kų priešlėktuvinės apsaugos kareivinių 
ir kt. Savo darbovietėse organizacijos 
nariai visaip kenkė okupantams: pilda- 
vo smėlį į geležinkelio vagonų guolius, 
sukeisdavo prie prekinių vagonų pri- 
tvirtinamus lydraščius, išimdavo ir iš- 
mesdavo garvežių dalis, perstatinėdavo 
geležinkelio iešmus ir taip sukeldavo 
avarijas, gadindavo elektros bei ryšių 
laidus, išpildavo benziną, subadydavo 
automobilių padangas, padegdavo bei 
gadindavo okupantų turtą ir pan. Organi- 
zacijai daugiausia rūpėjo gauti ginklų. 
Pradžioje ginklai, jų dalys bei šaudme- 
nys buvo gabenami į G., vėliau, miesto 
pogrindininkams padedant, Jonavos g. 
buvo suorganizuotas ginklų sandėlis. 
Org-ja palaikė ryšius su LKP Pietų sr. 
k-tu, su Kaune veikusia O. Vaivadienės 
vadovaujama antifašistine org-ja, su 
P. Malinausko vadovaujama pogrindi- 
ninkų grupe. LKP Pietų sr. k-to atsa- 


kinga darbuotoja G. Glezerytė 1943. 


X.4—11 buvo atvykusi į G., išklausė 
antifaš. kovos org-jos k-to ataskaitą ir 
instruktavo jo narius dėl tolesnio dar- 
bo. Org-jos nariai ėmė vykti į partizanų 
būrius. Dar 1943.X apie 80 kovotojų 
išvyko į p. Lietuvą, norėdami įsteigti 
naują partizanų būrį, tačiau žygis ne- 
pasisekė: 43 žmonės žuvo, 11 buvo ges- 
tapo suimta ir nugabenta į IX fortą. 
Čia patekę pogrindinės G. org.-jos na- 
riai buvo kalinių pabėgimo 1943.XII.25 
iš IX forto iniciatoriais. Dalis pabėgu- 
siųjų atėjo į G., kur pogr. org-ja juos 
paslėpė, o vėliau išsiuntė į partizanų 
būrį. 1943.XI prasidėjo kovotojų siun- 
timas į partizanų būrį „Mirtis okupan- 
tams"“. Iš viso buvo išsiųsta apie 
200 žmonių, daug ginklų, šaudmenų, 
aprangos, medikamentų ir kt. Kovo- 
tojai vyko dažniausiai grupėmis po 
20—30 žmonių, retkarčiais ir pavieniui. 
8 grupės išvažiavo G. pogrindininkų su- 
organizuotais sunkvežimiais. 1944 pa- 
vasarį žmonės buvo siunčiami į Kazlų 
Rūdos girios partizanų būrius. Org-ja 
išgelbėjo keliasdešimt vaikų iš G. Jai 


padėjo pažangioji Kauno miesto visUO“ 
menė, ypač gyd. P. Baublys. Ištikimas 
antifaš. kovos org-jos pagalbininkas 
buvo komjaunimo org-ja, kurios K-t4 
sudarė Z. Golcbergas, P. Karnovskytė: 
E. Pianka, M. Rubinsonas, E. Zilbens: 
Veikė ir jaunųjų pionierių org-ja. 
VILNIAUS GETO  ANTIFAŠISTINĖ 
KOVOS ORGANIZACIJA. Pasipriešini“ 
mo judėjimas vok. faš. okupantams V!“ 
niaus gete prasidėjo nuo pirmųjų JV 
sudarymo dienų. Antrojoje 1941 pusėlė 
gete buvo sukurta part. org-ja. Ją 5U 
darė 10 žmonių, buvusių V. Baltarus“ 
jos KP narių: B. Šeršnevskis (sekr-J: 
Ch. Borovskaja-Kaplinskaja, S. Madel5 
kerytė, I. Vitenbergas ir kt. Jie subūrė 
daugelį G. gyventojų. Tais pačiais ME 
tais buvo sudarytas rajoninis (gel? 
part. k-tas. 19421.23 gete buvo sūdė“ 
ryta partizanų org-ja, vadinama JUNĖ“ 
tine partizanų org-ja. Šios org-jos Št“ 
bo viršininkas buvo I. Vitenbergas. Par 
tizanų grupių susirinkimuose jis ir Ki! 
mokė kar. dalykų. Grupės turėjo ginklų 
sandėlius. Org-jos nariai ir patys gam! 
nosi minas, granatas, S. Kaplinskis pa£?“ 
mino miną, kuria 1942 buvo susprogd!"“ 
tas geležinkelis netoli Naujosios Vilnios: 
Kelios stambesnės diversijos buvo suor 
ganizuotos darbo vietose: dirbantieji pre 
tankų remonto darė skyles benzino | 
kuose, gadino tankų mechanizmus, KU 
kosvaidžių spynas ir kt. Geto antilū> 
kovos org-ja palaikė ryšius su LKP Pie: 
tų sr. komitetu, su Vilniuje veikusi“ 
antifaš. org-ja per J. Vitą, V. Kazlaus 
ką. Įsijungė į miesto antifaš. OIg-]0“ 
„Lenkų patriotų s-gos“ („Związek pati 
tow polskich“) darbą, užmezgė TY?! 
su Baltarusijos partizanais. LKP Pietų i 
k-to pasiųsta, 1944 pr. į Vilnių atvyk“ 
G. Glezerytė. Ryšininkų padedama; ; 
pateko į G., apsvarstė čia su antilė“ 
org-jos k-to nariais išvykimo į partiZė“ 
nų būrius planą. Kanalizacijos VaM? 
džiais ištrūkę iš Vilniaus G. antilū“ 
org-jos nariai ir jaunimas stojo į part“ 
zanų būrius „Už pergalę“ (būrio vadaš 
S. Kaplinskis, komisaras Ch. Borovsk“ 
ja) ir „Kova“ (būrio vadas — iš IX 10 4 
to pabėgęs Raudonosios Armijos kapit0 
nas I. Veselnickis-Vasilenka, komisarė“ 
V. Vainutis), kurie įvykdė nemaža 6 
sių kovos operacijų. Per visą 087) 5 
egzistavimo laikotarpį jai priklauš: 
apie 500 ginkluotų kovotojų. Kovodaf 
prieš hitlerininkus ir vietinius buIZ 
cionalistus, žuvo org-jos štabo viršini, 
kas I. Vitenbergas, S. MadeiskelY“! 


G. Glezerytė ir kt. I 
Lit: M. Elinas, D. Gelpernas, ParliZėsij, 
fun Kaunaser geto [Kauno geto partizė gs 
; Štaras, Drąsios širdys, V-/ 
[p. 82—84, 91—95]; A. Viršulis, Didvyrių rinė 
lias, V., 1959 [p. 53—64, 143—161]; HiUSogj; 
okupacija Lietuvoje, V., 1961 [p. 285 ku 
Masinės žudynės Lietuvoje (1941—1944, P 
mentų rinkinys), d. 1, V., 1965. 


GETAUČIAI — kaimas Plungės rį+ FO 
telių apyl, 7 km į š. r. nuo Platelit: 
148 gyv. (1959). Per G. eina Salantii 
Varduvos kelias. Pr. m-la (nuo 1 . 
GETAUTAI — kaimas Pakruojo Zl! 
Klovainių apyl., 12 km į p. r. nuo 07 
kruojo, 6 km į r. nuo Rozalimo. 


Syv. (1959), Parduotuvė, pr. m-la (nuo 
1928), 


GETAŪTĖ — kaimas Telšių rj., Viešvė- 
nų apyl, 9 km į p. r. nuo Telšių, prie 
kelio į Varnius. 56 gyv. (1959). Pr. m-la 
(nuo 1958). Tarp G. ir Kungių yra pilia- 
Kalnis, kurį iš r. ir p. juosia Judros deš. 
Intakas Viešvė. Prie piliakalnio rasta 
lipdytinės I t-mečio keramikos ir X— 
XIII a. pasaginė segė. Radiniai yra Tel- 
sių kraštotyros muziejuje. 


GETKANTAS Fridrichas [XVII a] — 
aro inžinierius, Lietuvos Didžiosios 
Unigaikštystės kariuomenės pulkinin- 
Kas (1647—63). 1648 sudarė Vilniaus 
Miesto gynybinės sienos ir visų jos var- 
Ų planą. Vadovavo miesto įtvirtinimų 
"ekonstrukcijai. Parengė Kauno, Taura- 
8ės ir Virbalio miestų planus. 


GĖTKĖ (Goetke) Konradas [XVII a. pir- 

Moji pusė] — dailininkas. Žinomi 4 jo 

Vario raižiniai — portretiniai frontispisai 

1642— 48 Vilniuje išėjusiems leidiniams. 
ertingiausias yra Lackio kn. „Septem 
Odkiewicii heroes“ (1642) frontispi- 

ks su septyniais Lietuvos etmonų port- 
ais, 


GEZŪNDHEITAS Šija [1910 — 1944 
ilniuje] — astronomas. Studijavo Vil- 
"aus un-te, po to dirbo Vilniaus astro- 
nomijos observatorijoje. Tyrė kintamą- 
Šias žvaigždes. 1940 dėstė Minsko un-te. 
1941 atvyko į Vilnių (čia gyveno šei- 
Ma). D. Tėvynės karo pradžioje fašistai 
J! uždarė į Vilniaus getą, o 1944 nužudė. 


GIBAIČIAI — kaimas Šiaulių rj., Meš- 
Uičių apyl., 3 km į p. nuo Meškuičių, 
- Km į r. nuo Šiaulių—Joniškio gele- 
žinkelio. 79 gyv. (1959). Per kaimą teka 
*ulpė; kaimo š. r. pakraštyje yra Per- 
ulpio miškas. Kulpės deš: krante yra 
NS ha kapinynas. 1932 jį tyrinėjo Šiau- 
k kraštotyros d-ja; rasta III—X a. 
apų, 


GIBAVIČIUS Rimtautas [g. 1935.IX.22 
aune] — dailininkas. 1960 baigęs Lietu- 
Vos TSR Dailės in-to grafikos katedrą, 
Itba jame dėstytoju, dalyvauja dailės 
Parodose, Sukūrė medžio raižinių ciklą 
Jaunystė" (1960), apipavidalino knygų, 
Liustravo O. Vaildo „Laimingąjį prin- 
ži „ (1960), liet. liaudies pasakų rin- 
TA „Nė velnio nebijau“ (1964), su- 
urė portretus oforto technika „Mergi- 
iš (1962), „Vilma“ (1962), „Jaunuolis“ 
5902, „Lietuvaitė“ (1963), medžio rai- 
kai „Motina“ (1963) ir kt. Sudarė ir 
ai Pavidalino liet. tarybinės grafikos 
„Jumus (1962 ir 1963). Jo grafikos kū- 
"iai pasižymi poetiškumu, drąsia kom- 
Ozicija, stilizuota forma. 1964 G. apipa- 
dalino Klaipėdos dramos teatro spek- 
aklį „Optimistinė tragedija“. 
RIBISELIAI — kaimas Klaipėdos rj., 
Tetingalės apyl, 6 km į p. r. nuo Pa- 
pORos; kolūkio centras. 77 gyv. (1959). 
T. m-la (įst. 1896). 
SYDYTOJAI. Lietuvoje pirmieji G. su 
Kštuoju medicininiu mokslu atsirado 
m a. pab., kai did. kun-ščiai, užmezgę 
Yšius su labiau išsivysčiusiomis feod. 


valstybėmis, pradėjo kviesti į Lietuvą 
G. iš užsienio. Dauguma jų liko čia gy- 
venti ir dirbti. 1492 ist. dokumentuose 
minimas nuolat gyvenantis Vilniuje gy- 
dytojas Jonas Zaleckis. XVI a. Lietu- 
voje jau buvo keliolika medicinos dak- 
tarų. XVII-XVIII a., Lietuvoje įsiga- 
lėjus jėzuitams, G. su medicininiu išsi- 
lavinimu beveik nebuvo. Gyventojams 
med. pagalbą teikė šundaktariai ir bur- 
tininkai. XVIII a. pab., uždarius jėzui- 
tų ordiną ir pagyvėjus kultūriniam gy- 
venimui, pradėta rūpintis kvalifikuotų 
G. rengimu. 1781 Vilniuje prie Vyriau- 
siosios m-los buvo įkurtas medicinos 
skyrius. Vilniaus un-tas (1803—31) ir 
Medicinos-chirurgijos akademija (1832—- 
1842) išleido apie 1500 gydytojų. 1843 
duomenimis, Kauno gubernijoje, užėmu- 
sioje daugiau kaip pusę Lietuvos terito- 
rijos, dirbo 70, 1912 — 198 gydytojai. 
1920 Kaune pažangių G. iniciatyva bu- 
vo įsteigtas Aukštųjų kursų medicinos 
skyrius, 1922 reorganizuotas į Kauno 
un-to medicinos f-tą. 1938 Lietuvoje (be 
Klaipėdos ir Vilniaus kr.) dirbo 872 gy- 
dytojai. 1939, prijungus prie Lietuvos 
Vilniaus kr., G. skaičius padidėjo iki 
1446 (be dantų G. ir dantistų). 

Ypač G. skaičius Lietuvoje išaugo 
tarybiniais metais. G. rengia Vilniaus 
un-to medicinos f-tas ir Kauno Me- 
dicinos in-tas (iki 1951 Kauno un-to 
medicinos f-tas). Respublikoje 1950 bu- 
vo daugiau kaip 2200 gydytojų, 1965 
pr. — apie 6000. G. kelia kvalifikaciją 
Kursuose ir G. tobulinimosi f-te (įk. 1962 
prie Vilniaus un-to medicinos f-to). Apie 
G. d-jas ž. Medicinos draugijos. 


„GYDYTOJAS“ — mėnesinis medicinos 
žurnalas, ėjęs 1921—25 Čikagoje (JAV). 


GYDOMOJI FiZINĖ KULTŪRA — prak- 
tinės medicinos mokslas apie fizinių 
pratimų, higieninio ir gydomojo masa- 
žo, grūdinimo ir individualinio higie- 
ninio režimo taikymą ligų gydymui bei 
jų profilaktikai, ligonio darbingumo 
grąžinimui. Burž. Lietuvoje G. f. k., kaip 
funkcionalinės ir nespecifinės terapijos 
metodas, gydymo įstaigose nebuvo tai- 
koma. Tik pavieniai asmenys atlikinėjo 
fiz. pratimus gydymo bei profilaktikos 
tikslais, Mažai buvo taikomas ir gydo- 
masis masažas, 

Tarybų Lietuvos med. įstaigose G. f. k. 
pradėta plačiai taikyti pokario metais. 
Pirmieji G. f. k. organizatoriai respubli- 
koje buvo gydytojai M. Preisas, R. Ivaš- 
kevičius, G. f. k. instruktoriai K. Di- 
neika, B. Apriaskytė, M. Daugėlaitė, 
E. Levinienė ir kt. Palankią dirvą gy- 
domajai fiz. kultūrai Tarybų Lietuvoje 
sudaro profilaktinis sveikatos apsau- 
gos kryptingumas ir moksliškai pa- 
grįsta fiz. kultūros teorija bei metodika. 
Dabar G. f. k. naudojama visose chirur- 
gijos, terapijos, akušerijos ir ginekolo- 
gijos, vaikų ligų ir kt. klinikose, ligoni- 
nėse, poliklinikose ir sanatorijose. Vai- 
kų ir paauglių laikysenos defektams iš- 
taisyti  fizkultūros-medicinos dispanse- 
riuose plačiai praktikuojama koreguoja- 
moji gimnastika. G. f. k. specialistus 
metodistus rengia Kūno kultūros in-tas, 


GET-—GID 


555 


Gydomoji fizinė kultūra. Kaskadinės maudyk- 
lės Druskininkuose. Pratimai Respublikiniame 
fizkultūros-medicinos dispanseryje Vilniuje 


o instruktorius — specialūs kursai. Gy- 
dytojams supažindinti su G. f. k. teori- 
ja ir praktika pirmieji kursai suorga- 
nizuoti 1950 Druskininkuose. G. f. k. 
srityje daug gydytojų gilina žinias 
Maskvos, Leningrado gydytojų tobuli- 
nimosi in-tuose. G. f. k. kursas dėsto- 
mas taip pat Vilniaus un-to ir Kauno 
Med. in-to studentams, Vilniaus Ped. 
in-to fiz. lavinimo f-to studentams, med. 
seserų m-lose. G. f. k. plačiai taikoma 
Tarybų Lietuvos kurortuose ir poilsio 
namuose (Birštone, Druskininkuose, Li- 
kėnuose, Palangoje). 1952 Druskinin- 
kuose įkurtas G. f. k. parkas, kur yra 
bioklimatinė stotis, aeroheliosoliariumai, 
kaskadinės maudyklės, 3 atviri baseinai, 
aikštelės ir salės mankštai ir žaidi- 
mams, dviračių ir žiemos sporto bazės 
ir kt.; šis parkas labai populiarus ligo- 
nių tarpe, plačiai žinomas ir už respub- 
likos ribų. G. f. k. darbui respublikos 
med. įstaigose metodiškai vadovauja 
Respublikinis fizkultūros-medicinos dis- 
panseris. Kaune, Šiauliuose ir Klaipė- 
doje tą darbą plačiai dirba ir jam 
vadovauja vietiniai fizkultūros-medici- 
nos dispanseriai. Gydomajai fiz. kultūrai 
kurortuose ir poilsio namuose metodiš- 
kai vadovauja Druskininkų G. f. k. par- 
ke veikiantis metodinis centras. 1955 
Vilniuje įvyko I respublikinė medicini- 
nės kontrolės ir gydomosios fiz. kultūros 
mokslinė-metodinė konferencija, kurioje 
buvo padaryti pranešimai apie darbo 
patyrimą sanatorijose, ligoninėse ir dis- 
panseriuose. 1960 įsteigta Gydomosios 


556 GIE—GIE 


fizinės kultūros ir 
resp. mokslinė d-ja. 

Lit.: K. Dineika, K. Labanauskas, Fizinė kul- 
tūra — sveikatos šaltinis, V., 1959; K. Dineika, 
Gydomoji fizinė kultūra, V., 1961. 
GIEDAVARDYS — ežeras Lazdijų rį., 
6 km į š. nuo Leipalingio, prie kelio 
į Seirijus. Plotas 53 ha. Ežeras ištįsęs 
iš Šš. į p; ilgis 1100 m, didž. plotis 
715 m. Krantai nuolaidūs; š. r. krantas 
pelkėtas, kiti vietomis apaugę krūmais. 
V. pakrantėje įsikūrę Vileikiai. Eže- 
ras verslovinis. 


GIEDRA Vincas [g. 1929.1.13 Viekšniuo- 
se (Akmenės rj.)] — poetas. 1948 baigė 
Merkinės g-ją. 1948—49 dirbo Merki- 
nės vls. komjaunimo organizatoriumi. 
1949 Varėnos rj. laikr. „Tarybinis bal- 
sas“, 1954 žrn. „Žvaigždutė“, 1958—60 
žin. „Moksleivis“ redakcijų darbuotojas. 
Pagrindinės eilėraščių temos — klasių 
kova pokario metais, gimtojo kaimo 
prisiminimai, kolūkinio kaimo žmonių 
gyvenimas ir darbai. Išleido eil. knyge- 
lių vaikams. 

Ršt.: Kryžminė ugnis, V., 
vėtroj ąžuolai, V., 1958; Skaidrioji versmė, 
V., 1961; Dėdė Matas išvažiuoja, V., 1961; 


Rasos virš purienų, V., 1963; Danutės vasara, 
V., 1963; Murklys ieško šeimininko, V., 1964, 


„GIEDRA“ — 1. Darbininkų draugija, 
veikusi  1910—15 Rygoje. D-ja buvo 
s-d. krypties, įkurta prie Kultūros cent- 
ro. Rūpinosi Rygoje gyvenančių liet. 
darbininkų kultūriniais reikalais, turėjo 
chorą, rengė vaidinimus, paskaitas, sa- 
vo knygyne pardavinėjo knygas bei 
period. spaudą lietuvių ir kt. kalbomis. 
Kasmet leido darbininkams skiriamus 
„G.“ kalendorius. 1911 d-joje buvo dau- 
giau kaip 160 narių. „G.“ šelpė 1913 
Rygoje pradėtą leisti darbininkų laik- 
rašti „Vilnis“. 

2. Litografijos ir popieriaus gaminių 
įmonė Kaune. Ž. Spaustuvės. 

3. Klerikalinis iliustruotas moksleivių 
žurnalas, ėjęs 1911—25 Čikagoje (JAV). 


GIEDRAIČIAI — miestelis Molėtų  rį., 
21 km į p. v. nuo Molėtų, prie Vil- 
niaus—Utenos plento; apylinkės ir ta- 
rybinio ūkio centras. 495 gyv. (1959). 
G. stovi Kiemento ež. v. krante. Turi 
radialinę plano struktūrą. Pastatai išsi- 
dėstę palei kelius. Centre išplėstos gat- 
vės formos aikštė. Yra sviesto ir sūrių 
gamybos įmonė, gaminanti „Rambyno“ 
sūrį, malūnas, lentpiūvė, mašinų remon- 
to dirbtuvės, gyventojų buitinio aptar- 
navimo kombinatas, medelynas. Iš G. 
eina keliai į Želvą, Videniškį, Širvintas, 
Lubingius. Veikia 25 lovų ligoninė 
(nuo 1950), vid. m-la (1874—1922 pradi- 
nė, iki 1944 prog-ja), vaikų darželis, 
kultūros namai (nuo 1956), kino teatras, 
biblioteka. 

G. pirmą kartą minimi XIV a. Pagal 
Vartbergės kroniką, Livonijos ordino 
riteriai 1375, plėšdami kaimynines sri- 
tis, pasiekė ir Giedraičius. G. priklausė 
įtakingai kun-ščių Giedraičių giminei. 
1510 pastatyta bažnyčia, ėmė kurtis 


sporto medicinos 


1954; Nelinksta 


miestelis. 1831 jį buvo užėmę sukilė- 
liai. XIX a.—XX a. pirmojoje pusėje 
G. buvo valsčiaus centras. XX a. pra- 
džioje G. valsčiaus Lelekonių kaimo 
valstiečiai atkakliai kovojo su Lelekonių 
dvaro savininku už žemės sklypą, vad. 
Kelmyne, kurį pasigrobė dvarininkas, 
Lelekoniečių pasipriešinimas buvo vie- 
nas žymiausių XX a. pr. agrarinės ko- 
vos įvykių. 1920.XI.17—21 ties G. ir Šir- 
vintomis įvyko didelės kautynės tarp 
burž. Lietuvos ir burž. Lenkijos kariuo- 
menės dalinių. Lenkijos kariuomenė, 
vadovaujama gen. L. Želigovskio, 1920. 
X.9 klastingai užgrobė Vilnių ir veržėsi 
gilyn į Lietuvą. Lietuvai grėsė pilsuds- 
kinės okupacijos pavojus. Ties G. ir 
Širvintomis Želigovskio daliniai buvo 
smarkiai sumušti ir jų agresija sulaiky- 
ta, tačiau dėl Lietuvos burž. vyriausybės 
nuolaidžiavimo Antantės valstybėms, 
reikalavusioms nutraukti karo veiksmus 
prieš Lenkiją, laimėjimas nebuvo išnau- 
dotas Vilniui išvaduoti. 1936—38 Gied- 
raičiuose veikė Lietuvos Raudonosios 
pagalbos org-jos pogr. kuopelė. 


GIEDRAITIS Antanas [1848.1I.21 Karvy- 
je (Vilniaus rj.) — 1909.X.26 Vilniuje] — 
geologas. Baigė Freibergo Kalnakasybos 
akademiją. Pirmą kartą aprašė kreidos, 
terciaro ir kvartero nuogulas Nemuno, 
Neries, Šventosios upių atodangose. 
1895 parašė apibendrinantį veikalą apie 
Lietuvos, Baltarusijos ir š, r. Lenkijos 
geologiją. 

Ršt.: A. Menpolų, TeonoruuecKkme HCCAEAOBA- 
HHa B IryGepuuax BunencKkoj, TpoAHencCKod, 
Munckoū, BoABIHCKOH H CeBepHOŽ VaCTH IapcTBa 


Monarckoro.— MaTepuaAkI ĄA4 reoA0rua PoccHu, 
T. 17, CI6, 1895, 


GIEDRAITIS Juozapas Arnulfas [1754. 
VI.29 Kamaraučiznoje (netoli Giedrai- 
čių) — 1838.VII.17 Alsėdžiuose] — lietu- 
vių raštijos rėmėjas. Mokėsi Vilniuje, 
nuo 1775 Varnių kunigų seminarijoje. 
Studijavo Italijoje, buvo Prancūzijoje, 
Olandijoje, Vokietijoje. Grįžęs 1785 
į Lietuvą, gyveno Varniuose, eidamas įv. 
bažnytines pareigas. Nuo 1801 iki mir- 
ties — Žemaičių vyskupas. G. rūpes- 
čiu 1806 išleistos „Evangelijos“. Išvertė 
ir 1816 išleido „Naujajį testamentą“. 
Bandė kai ką versti į liet. kalbą iš italų 
renesanso poetų. Torkvato Taso pastora- 
linės dramos „„Aminta“ prologo ištrauką 
„Kupidonas piemenų rūbuose“ 1809 G. 
buvo atsiuntęs pataisyti D. Poškai. Ko- 
respondavo su XIX a. liet. literatais — 
A. Klementu, D. Poška, A. Strazdu. Ra- 
gino gerinti liet. raštijos kalbą. 


GIEDRAITIS Merkelis [apie 1536— 
1609] — pirmųjų lietuviškų knygų Lietu- 
vos Didžiojoje Kunigaikštystėje leidėjas. 
Kilęs iš kun-ščių Giedraičių. Studijavo 
protestantų un-tuose — Karaliaučiuje, 
Vitenberge, Tiubingene, Leipcige. 1576 
paskirtas Žemaičių vyskupu, rūpinosi 
lietuviškai mokančių dvasininkų paren- 
gimu ir liet. knygų leidimu, pats sakė 
lietuviškai pamokslus. Kaip Ponų tary- 
bos narys kovojo dėl Lietuvos Did. 
Kun-stės valst. savarankiškumo. Rūpi- 
nosi Lietuvos istorijos sukūrimu ir ją ra- 
šantį M. Strijkovskį paskyrė Žemaičių 


“ čių siekimų reiškėjas Jonas Goštautas.— 


kanauninku. Globojo M. Daukšą, Tel“ 
giantį liet. knygas, ir savo lėšomis 15“ 
leido jo išverstą „Postilę“ (1599), tur 
būt, ir katekizmą (1595). 1561 išleido 
mažą knygelę — elegiją mirusios PIO“ 
testantės K. Valavičiūtės-Vesolovijiė“ 
nės, su kurios sūnumi drauge studija“ 
vo, garbei („Elegia in mortem Cathar!“ 
nae Wolovicz. Conivgis... Petri VeS0“ 
louij. ..). G. išaukštino M. Daukša 10“ 
tyniškoje „Postilės“ prakalboje. 

Lit.: J. Lebedys, Mikalojus Daukša, V., 1903: 


GIEDRIAI — kaimas Vilkaviškio rj „AU“ 
galų apyl., 4 km į š. v. nuo Vilkaviškio: 
abipus  Kauno— Virbalio geležinkelio: 
358 gyv. (1959). Per kaimą teka ŠeiMė“ 
na. Pr. m-la (nuo 1944). G. susikūIė 
1924, išdalijus Tadzinų palivarko Žemė 


GIEDRIMAS Juozas [g. 1802 netoli Gin- 
tališkės (Plungės rj.)] — 1831 sukilimo 
dalyvis. Kilęs iš baudžiauninkų. 183141 
drauge su S. Borisevičiumi vadovaV? 
Gintališkės ir Salantų valstiečiams, pas!“ 
priešinusiems carinei valdžiai. 1831.1II G- 
su Borisevičiumi ir apie 100 valstiečiU 
pasitraukė į Prūsiją. Kai 1831 sukilimas 
apėmė visą Lietuvą, G. sugrįžo ir KO“ 
vojo prieš carinę kariuomenę TelšiU 
aps. sukilėlių pulke, kuriam vadovaV? 
L. Urbanavičius. Nuslopinus sukilimė: 
G. drauge su sukilėliais vėl pasitraukė 
į Prūsiją. 1832.11.33 caro valdiniukai > 
sugavo Mosėdžio apylinkėse grįžtantį ** 
Prūsijos ir atidavė į rekrutus. 

Lit: K. Jablonskis, Valstiečių judėjimas 
Lietuvoje XIX a. pirmojoje pusėje ir valio 
tuvos valstiečiai XIX amžiuje, V., 1 


GIEDRIO KAILIŲ FABRIKAS, įmonė 
Kaune, ž. Kailiai, 


GIEDRYS Kazys [1891.11.15 Salose (RU“ 
kiškio rj.) — 1926.XII.27 Kaune] — rei 
liucinio judėjimo veikėjas, vienas KP 
organizatorių. Kilęs iš neturtingos 5e1 
mos. Nuo 1908 dir- „> mana 
bo Peterburge res- 17 
torano tarnautoju. 
1911 išvyko į JAV 

ir dirbo staliumi bal- 
dų fabrikuose. Pri- 
klausė Lietuvių so- 
cialistų s-g0s org-jų 
Bostone, Ist Arling- 
tone, Filadelfijoje 
kair. sparnui, bend- 4 
radarbiavo s-g0s Or- 
gane „Kovoje“. Grį- 
žęs 1917.VI į Petro- l 
gradą, įstojo į Komunistų partiją, 02 
vavo Spalio revoliucijoje. 1918.1 išif“ 
tas kandidatu į Komunistų partijos L“ 
tuvių sekcijų Centro Biuro narius. Ti 
tuvos reikalų komisariatui išsiKė 3 
į Maskvą, nuo 1918 pavasario vad0V“ 
vo komisariato Petrogrado skyriu“, 
vietos RKP(b) Lietuvių sekcijai. II 
dirbo Lietuvos TSR vyriausybės aist0“ 
prie Tarybų Rusijos vyriausybės M35 
voje, dalyvavo Kominterno I kongiėi 
Maskvoje (1919.III), RKP(b) VIII si 
žiavime. Laimėjus Lietuvoje kontITė“ 
liucijai, nuo 1919.IX vadovavo P0ž 
part. darbui burž. Lenkijos okupuota!" 


Vilniuje. 1920.VI lenkų defenzyvos su- 
imtas. Tarybų Rusijai ir Lenkijai pasi- 
keitus polit. kaliniais, 1921.III atvyko 
1 Maskvą. Nuo 1921.XI dirbo Lietuvių 
Sekcijos prie RKP(b) CK sekretoriumi. 
Kominterno III kongreso (1921) daly- 
Vis. 1923 dirbo. partinį darbą Mogi- 
liove. LKP CK nurodymu -1923.X iš- 
Vyko į Kauną dirbti pogr. part. darbo. 
Buvo kooptuotas į LKP CK narius, va- 
dovavo partijos agitaciniam-propagandi- 
Niam darbui. Kaune gyveno Dominin- 
ko Bublio, paskui Kazio Ramašausko pa- 
Vardėmis. Už kom. veiklą 1924.IV su- 
Imtas ir 1925.IV nuteistas 4 metus ka- 
lėti, Rašė į JAV „Laisvę“, spausdino 
aPsakymus „Kibirkštyje“ (pseudonimas 
Kagarys). Po 1926.VII amnestijos iš- 
Šjęs į laisvę, dirbo Lietuvos Raudonosios 
Pagalbos org-jos CK. Įvykus faš. per- 
Versmui, suimtas ir faš. karo lauko 
teismo nuosprendžiu sušaudytas. 


Ršt.: Kalėdų sapnai.— Po raudonąja vėlia- 
Va, V., 1956. 

Lit: B, MuuykeBuy-Kancykac, OamucTckHd 
UepenopoT B Aurae, M., 1927; 3. AnrapeTHC, 
AmMCTCKMK IEpeBOpOT M paCCTPeA KOMMYHa- 
Pos B Aurse, M.-A., 1927; V. Kapsukas, Ke- 


turiems  sušaudytiems komunistams atminti, 
“ JB Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, 
1957, 


GIEDRYS — ežeras Utenos rj, 12 km 
1š. r. nuo Utenos, 300 m į r. nuo Alau- 
So ežero. Plotas 31 ha, ilgis 1170 m, 
didž. plotis 580 m. Kranto linija labai 
Vingiuota. Š. ir š. r. krantai aukšti, sta- 
Ūs, š, v.— apaugęs mišku. Ežeras labai 
Užžėlęs, uždumblėjęs. Pietinė, siauriau- 
Sa ež. dalis supelkėjusi; iš jos išteka 
Upelis į Alaušo ežerą. R. pakrantėje įsi- 
Ūrę Rukliai. Ežeras verslovinis. 


GIEDRŪČIAI — kaimas Šakių rj, Ša- 
lų apyl, prie Šakių miesto v. ribos; 
kolūkio centras. 259 gyv. (1959). P. pa- 
Iaščių teka Siesartis, šiaurės rytuose 
Yra Batiškių miškas. Per kaimą eina ke- 
lai iš Šakių į Slavikus ir į Plieniškius. 
Kolūkio lentpiūvė, Šakių miškų ūkio 
kontora (nuo 1957). Kaimas įsikūrė 
1923-— 24, išdalijus Šakių dvaro žemę. 
Kaimo pakraštyje, prie Batiškių miško, 
Yra brolių kapai; juose palaidota apie 
4000 taryb. žmonių, kuriuos 1941 su- 
Šaudė hitlerininkai ir vietiniai burž. na- 
Clonalistai. 


GIEPAIČIŲ  GIRIA — miškas Akme- 
Nės rį., 7 km į š. r. nuo Naujosios Akme- 
Nės, tarp Giepaičių, Kerėžių ir Luokavos 
aimų, prie Latvijos TSR sienos. Pri- 
klauso Akmenės miškų ūkio Naujosios 
Akmenės girininkijai. Plotas 752 ha; 
Iš jų 400 ha medynų, 230 ha užima 
Uokavos pelkės dalis. Reljefas lygumi- 
nis. Dirvožemiai daugiausia velėniniai 
Jauriniai, mažai sujaurėję, priesmėliniai, 
ai kur moliniai; yra ir pelkinių. Miške 
abiausiai paplitę mėlyniniai pušynai ir 
Viksviniai beržynai. 7595 medynų savai- 
Minės kilmės. Pušynų yra 5395, beržy- 
nų 4005, juodalksnynų 305, eglynų ir 
baltalksnynų po 295. Jaunuolynai suda- 
To 6595, pusbrandžiai medynai 2976, pri- 
brestantieji 595, brandieji 190. Medy- 
I vid. amžius 25 metai, bonitetas 
I-IV, skalsumas 0,6—0,7, vid. tūris 


45 ktm/ha. Gausu šernų, lapių, tetervi- 
nų, pasitaiko briedžių. Miškas eksploa- 
tacinis. Šiaurėje yra Luokavos piliakal- 
nis, kurį kasinėjant rasta durklas ir 
švediškų monetų. 


GIERKĖ  (Gercke, Gierke) Jakobas 
[XVI a. pab.—XVII a.] — vokiečių kil- 
mės laikrodininkas menininkas, dirbęs 
Vilniuje. Iš kitų to meto laikrodinin- 
kų G. išsiskyrė savo talentu, apie 
kurį liudija išlikę jo darbo šedevrai — 
staliniai laikrodžiai. Seniausias G. pa- 
gamintas laikrodis pažymėtas 1616 data 
ir parašu Jacob Gercke. Labai meniški 
yra išlikusieji 1621, 1640, 1642 metais 
G. pagaminti laikrodžiai. 1642 laikrodis 
laikomas Vilniuje, Istorijos-etnografijos 
muziejuje. Paskutinis iš žinomų G. da- 
rytų laikrodžių pažymėtas 1664 data. 
Visiems G. laikrodžiams būdinga baro- 
kinė ornamentika, profilio linijų švel- 
numas, visumos harmoningumas. G. laik- 
rodžiai savo dailumu ir kokybe ne blo- 
gesni už to laiko žymiųjų Krokuvos, 
Lvovo, net Gdansko meistrų dirbinius. 


Lit; M. Brensztejn, Zegarmistrzostwo wi- 
leūiskie w wiekach XVI i XVII, Wilno, 1923, 


GIESMYNAI — giedoti skiriamų religi- 
nio turinio tekstų (dažniausiai eiliuotų) 
rinkiniai. Liet, G. pasirodė XVI a. kaip 
rel. kovų tarp katalikų ir reformatų re- 
zultatas. Jie tarnavo viešpataujančios 
feodalų klasės interesams, buvo per- 
sunkti religinės bei feodalinės ideologi- 
jos. Tačiau XVI-XVIII a., kai liet. pa- 
saulietinio turinio kūrybai vystytis ne- 
buvo objektyvių sąlygų ir vyravo reli- 
ginė raštija, G. turėjo kai kuriais atžvil- 
giais pozityvios reikšmės. G. yra svarbus 
šaltinis tirti literatūrinės liet. kalbos, 
poetikos, eilėdaros, vertimo meno, lit. 
išraiškos priemonių, grožinės ir pasaulie- 
tinio turinio lit-ros elementų iormavi- 
muisi bei raidai. 

R. Prūsijos protestantų giesmynams 
davė pradžią pirmoji liet. knyga — 
M. Mažvydo katekizmas (1547), kuriame 
išspausdinta 11 giesmių. Pirmasis liet. 
giesmynas — M. Mažvydo parengtos ir 
B. Vilento išleistos „Giesmės krikščioniš- 
kos“ (d. 1, 1566; d. 2, 1570). Šio G. pa- 
grindu J. Bretkūnas parengė „Giesmes 
duchaunas" (1589), „Kancionalą“ (1589), 
L. Zengštokas —,„(Giesmes krikščioniškas 
ir duchauniškas“ (1612). J. Rėza išleido 
neeiliuotų Dovydo psalmių rink. „Psal- 
teras Dovydo“ (1625). Visi tie G. suda- 
rė pirmąjį liet. G. rengimo R. Prūsijoje 
etapą. Dėl rašomosios liet. kalbos tradi- 
cijų nebuvimo, dažnai menkos originalų 
kokybės, nepakankamo pačių vertėjų 
rūpestingumo literatūrinis G. lygis bu- 
vo gana žemas. Žymiai vaizdingiau, 
sklandžiau ir įtaigiau juose išverstos 
psalmės. Šie G. davė pradžią liet. rašy- 
tinės eiliuotinės kalbos vystymuisi, vie- 
noje kitoje jų giesmėje atsispindėjo kai 
kurie ano meto gyvenimo tikrovės bruo- 
žai. XVII a. pirmojoje pusėje nedidelius 
liet. G. buvo parengę V. Fojerštokas, 
K. Sapūnas, B. Lebelis, J. Lemanas, ta- 
čiau jie nebuvo išleisti. Jų medžiaga 
pasinaudojo D. Kleinas, kuris savo 
„Naujomis giesmių knygomis“ (1666) 


GIE—GIE 557 


pradėjo naują liet. G. rengimo etapą. 
Reikšminga šio giesmyno vokiškoji pra- 
tarmė, atskleidžianti pažangias jo su- 
darytojo pozicijas liet. raštijos klausi- 
mais. Kleinas kritiškai vertino verčia- 
mus šaltinius, pasisakė prieš ankstesnių- 
jų rel. raštų vertimų kanonizavimą, 
stengėsi pakelti kalbinį bei stilistinį 
giesmių lygį, tobulinti jų eilėdarą. 1685 
pasirodė antras (J. Rikovijaus), 1705 tre- 
čias (F. Šusterio) šio giesmyno leidimai, 
papildyti naujomis giesmėmis. Kleino 
giesmyno leidimuose pasitaiko giesmių 
su ryškiais pasaulietiniais motyvais, pa- 
sižyminčių poetinės išraiškos konkre- 
tumu ir vaizdingumu. Šiuo atžvilgiu 
reikšmingos kai kurios M. Švobos gies- 
mės („Tvanko ir giedros čėse“, „GČėsu 
igo lytaus“, „Čėsu tūleriopų vargų“ 
ir kt.), pirmąkart išspausdintos antraja- 
me Kleino giesmyno leidime. XVIII a— 
XIX a. pr. naujus G. išleido J. Beren- 
tas („Iš naujo perveizdėtos ir pagerin- 
tos giesmių knygos“, 1732), F. Glaze- 
ris („Kelios nobažnos giesmės“, 1736), 
A. Šimelpenigis („Pagerintos giesmių 
knygos“, 1753), G. Ostermejeris (,„Gies- 
mės šventos“, 1781), K. Mertikaitis 
(„Visokios naujos giesmės“, 1800), 
K. Milkus („Senos ir naujos krikščioniš- 
kos giesmės“, 1806) ir kt. Liet. G. leidi- 
mas XVIII a. sukėlė R. Prūsijoje atvirą 
lit. polemiką, kurios ryškios užuomazgos 
buvo pastebimos dar XVII a. vid., ren- 
giant Kleino giesmyną, ir kuri šiuo lai- 
kotarpiu pasireiškė gausiais spausdintais 
G. Ostermejerio ir K. Milkaus darbais. 
Polemika išėjo gana toli už rel. raštijos 
rėmų, paskatino plačiau susidomėti teo- 
riniais lit-ros klausimais, palietė daug 
tokių problemų, kurios buvo svarbios 
visos (ne vien religinės) liet. lit-ros rai- 
dai. Tiesioginis tos polemikos rezultatas 
buvo pirmosios liet. poetikos, išspaus- 
dintos G. Ostermejerio ir K. Milkaus 
gramatikose, ir pirmoji liet. raštijos is- 
torija (G. Ostermejerio „Erste litauische 
Liedergeschichte"). XIX a. R. Prūsijoje 
naujus G. parengė K. Keberis, F. Kur- 
šaitis, O. Glogau, P. Kelkis ir kt., tačiau 
sparčiai besivystančios liet. pasaulietinio 
turinio kūrybos sąlygomis jie nebeturė- 
jo lit. reikšmės. 

Lietuvos Didžiojoje Kun-stėje G. atski- 
rai leido reformatai ir katalikai. Katali- 
kams giesmių pirmiausia buvo išspaus- 
dinta M. Daukšos katekizme (1595), re- 
formatams — M. Petkevičiaus katekizme 
(1598). Pirmas atskiras giesmynas Lietu- 
vos Did. Kun-stėje buvo S. Slavočinskio 
„Giesmės, tikėjimui katalickam pride- 
rančios“ (1646). Šiame G., remiantis ge- 
riausių ankstesnės liet. raštijos atstovų 
(M. Daukšos, K. Širvydo) tradicijomis, 
buvo pasiekta žymių laimėjimų litera- 
tūrinės liet. kalbos ugdymo, vertimo me- 
no, poet. išraiškos ir eilėdaros atžvilgiu. 
Jo poveikis ryškus vėliau išleistame re- 
formatų G., sudariusiame „Knygos no- 
bažnystės“ (1653) pirmają dalį., Reikš- 
minga naujovė „Knygos nobažnystės“ 
giesmėse, verstose S. Jaugelio-Telegos, 


558 GIK—GIL 


buvo kai kurių gyvenimo tikrovės reiš- 
kinių atspindėjimas („Giesmė apie pa- 
vietrį gailinga“ ir kt.), skatinęs pa- 
saulietinio turinio poezijos formavimąsi. 
XVII a. antrojoje pusėje, krašto gyveni- 
me vis labiau įsigalint anarchijai ir ka- 
talikiškajam obskurantizmui, G. lit. lygis 
ėmė smukti. Tai rodo gausūs „Balso 
širdies“ (I leid. prieš 1680), „Giesmių 
apie švenčiausią paną Mariją“ (I leid. 
1765) ir kt. G. leidimai. XIX a. naujus 
G. parengė V. Vilmikas, M. Valančius 
ir kt., tačiau šiuo laikotarpiu liet. lit-ros 
raidoje juos galutinai nustelbė pasaulie- 
tinė poezija. 

GYKIŲ-VAITKŪNŲ PĖLKĖ — pelkė 
Anykščių rj, 4 km į š. nuo Svėdasų. 
Plotas 112 ha. Per pelkę teka bevardis 
Jaros intakas. Pelkė tarpinio tipo, rais- 
tinė. Durpių klodo didž. storis 5,2 m, 
vid. 282 m; vid. susiskaidymas 419b, 
vid. peleningumas 4,175. 


GILAIČIAI — kaimas Plungės rj., Gin- 
teliškės apyl, 12 km į r. nuo Salantų, 
5 km į š. v. nuo Platelių. 266 gyv. 
(1959). Keliai jungia G. su Plateliais, 
Ginteliške, Notėnais. Pradinė m-la (nuo 
1951). Ties kaimu yra kalva, vadinama 
Alkos kalnu. 1941.VIII.15—16 vok. faš. 
okupantai ir vietiniai burž. nacionalistai 
Alkos kalne ir jo papėdėje sušaudė 
500 moterų ir vaikų, atvarytų iš Dimit- 
ravo koncentracijos stovyklos. 


GILANDVIRŠIAI — kaimas Tauragės rj., 
Lauksargių apyl., 6 km į š. v. nuo Vil- 
kyškių, prie Šiaulių —Sovetsko plento. 
166 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 1887). 
1615 G. turėjo 34 kiemus. 


GILDIJA [vok. Gilde — korporacija, ce- 
chas] — pirklių susivienijimas. Pirmieji 
tokie susivienijimai Lietuvoje buvo at- 
skirų prekybos šakų pirklių brolijos. 
XVI-XVII a. Vilniuje veikė brolija, 
jungusi druskos bei silkių pirklius. 1602 
susidarė bendra Vilniaus pirklių org-ja, 
kuri turėjo savo statutą; jai vadovavo 
„00 vyrų“ pirklių rūmai (izba kupiecka). 
Org-ja turėjo ginti pirklius ir jų turtą, 
rūpintis kelių saugumu, monopolizuoti 
prekybą, šalinti konkurentus ir stiprin- 
ti pirklių įtaką miesto valdymui. Ši 
org-ja rodo, kad jau buvo galutinai su- 
sidaręs atskiras pirklių luomas. Prijun- 
gus Lietuvą prie Rusijos, pirklių luomas 
buvo suskirstytas į tris G. pagal kapi- 
talo dydi. 1863 trečioji, žemutinė, G. 
buvo panaikinta. Nuo 1898 skirstymasis 
į G. buvo neprivalomas. G. pažymėji- 
mus turėjo išsipirkti tik tie pirkliai, ku- 
rie norėjo gauti pirklių luomo teises. 
Nuo 1915 pirklių luomas Lietuvoje ne- 
beegzistavo. 


GYLIAIi — kaimas Raseinių rj, Alė- 
jų apyl, 12 km į š. v. nuo Raseinių, 
7 km į š. r. nuo Viduklės, 152 gyv. 
(1959). Malūnas, lentpiūvė, 45 KW kol- 
ūkinė elektrinė, felčerių-akušerių punk- 
tas, kultūros namai (nuo 1958), biblio- 
teka (nuo 1960). 


GILIASPAUDĖ. Lietuvoje G. pirmą kar- 
tą įrengta 1938 akc. b-vės „Spindulys“ 
spaustuvėje (dab. Poželos spaustuvė) 
Kaune. Burž. metais giliaspaude buvo 
spausdinamas 1 žurnalas ir nedideli ai- 
sitiktiniai leidiniai: atvirukai, prospek- 
tai ir pan. Taryb. metais šios spaustu- 
vės G. skyrius buvo žymiai išplėstas. 
Iki 1963 čia buvo spausdinami visi di- 
desnieji iliustruoti Lietuvos TSR žur- 
nalai ir atskiri leidiniai (albumai, kny- 
gos). 1962 pab. įrengus G. skyrių LKP 
CK laikraščių ir žurnalų leidyklos spaus- 
tuvėje Vilniuje, 6 iliustruoti žurnalai 
imti spausdinti šios spaustuvės gilia- 
spaude (1965 — 7 žurnalai), 


GYLIENĖ Marija [g. 1926.I.1 Dauguose 
(Alytaus rj.)] — pedagogė. 1949 baigė 
Kauno mkt. seminariją, 1956 — Vil- 
niaus Ped. institutą. Mokytojavo. Nuo 
1959 Mokyklų moksl. tyrimo in-to dar- 
buotoja. Parašė I klasei „Lietuvių kalbos 
vadovėlį“ ir „Metodinius nurodymus 
lietuvių kalbos vadovėliui“ (abu 1963). 
Ped. žurnaluose ir laikraščiuose paskel- 
bė straipsnių apie rašybos mokymą pr. 
klasėse. 


GILIOGIRIS — kaimas Plungės rj., Bu- 
bėnų apyl, 5 km į š. r. nuo Rietavo, 
prie kelio į Tverus. 150 gyv. (1959). Iš 
š. prieina Giliogirio miškas, iš p. I— 
Dalgialaukio, iš p. v.— Lozorių miškas, 
iš p.— Šaltinių pelkė. Elektrinė, felče- 
rių-akušerių punktas, kultūros namai 
(nuo 1957), biblioteka (nuo 1953). 


GILIS — ežeras Alytaus rj., 4 km į š. v. 
nuo Daugų. Plotas 23 ha, didž. gylis 
13,2 m, vid. gylis 7,3 m. Ežeras beveik 
apvalus, išgulėtas negyvojo ledo luisto. 
Didž. plotis 520 m, kranto linijos ilgis 
2000 m. Išteka Miklusas (į Noso ež.). 
Ežeras verslovinis. 


GYLYS Samuilas [g. 1913.V.1 Kretingo- 
je] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš darbininkų. Nuo 1933 Komunistų 
partijos narys. Pogr. darbą dirbo Kre- 
tingoje, suorganizavo 3 komjaunimo 
kuopeles, platino kom. lit-rą. Už rev. 
veiklą 1934 nuteistas 12 metų kalėti. 
1940—41 administracinis darbuotojas 
Kretingoje, Raseiniuose. D. Tėvynės ka- 
ro metais gyveno Kirovo srityje, paskui 
kovojo Raudonosios Armijos 16 liet. di- 
vizijoje. Po Karo žrn. „Jaunimo gretos“ 
redakcijos darbuotojas. Nuo 1947 part. 
darbuotojas Klaipėdoje, Vilniuje. 1949— 
1951 mokėsi Resp. partinėje m-loje Vil- 
niuje, 1953—58 — Aukštojoje partinėje 
m-loje Maskvoje. 


GYLIŠKIAI — kaimas Šakių rj., Būble- 
lių apyl, 13 km į p. v. nuo Šakių. 
53 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs Auks- 
pirtos (Šešupės intako) deš. krante. 1827 
buvo 59 gyv. 


GYLYTĖ Angelė [Dauknienė; g. 1931. 
V.3 Asmaluose (Utenos rj.)] — daili- 
ninkė. 1955 baigė Lietuvos TSR Dailės 
in-to tekstilės katedrą, pradėjo dalyvau- 
ti parodose. Kuria daugiausia dekoraty- 
vinius audinius interjerui (kilimus, port- 
jeras ir kt.). 


GILIUS — ežeras Kelmės rj., 1 km į Š 
nuo Tytuvėnų. Plotas 34 ha. Ežeras I! 
ninis, ištįsęs iš š. į p.; ilgis 950 m, didž: 
plotis 460 m. Š. ir š. v. krantai žem! 
kiti aukštesni; pietinis apaugęs miškU: 
Iš G. į Epušės ež. teka upelis. Ežeras 
verslovinis. Mėgstamas poilsiautojų IT 
turistų. Prie G. įsteigta vandens spoIt0 
bazė. 


GYLIUS Jurgis [apie 1840—1933] — 
pedagogas, kalbininkas. 1866 baigė Var“ 
šuvos un-tą. 1866—72 dirbo mokytojU 
Veiveriuose ir 1872—1901 Varšuvojė: 
1876 parašė lietuvių-rusų kalbų žodyna: 
likusį neišspausdintą, o 1891 (drauge 5U 
Pajevskiu) — „Lietuvių kalbos gramati“ 
ką“. Abu darbai rašyti rusiškomis Ia! 


dėmis (įsivestos raidės ė, y [„uo"], Ji 
sužymėtos priegaidės). Gramatika įdom! 
dėl kai kurių morfologijos archaizmų 


Ršt.: AuTroBckaa rpaMMaTHKa (Kypc MAGAINCTO 
Bo3pacTa), Bapmana, 1891 [II leid, 1896]. 


GILŠĖ — ežeras Varėnos rj, 5 km į *- 
nuo Merkinės, prie plento į Alytų. PI0 
tas 11,5 ha. Kiek ištįsęs iš v. į r; II85 
550 m, didž. plotis 270 m. Kranto lini- 
ja mažai vingiuota; jos ilgis 1330 M. 
Krantai sausi. Ežeras skirtas mėgėjišk 

žūklei. V. Krėvė apie G. yra parašė? 
padavimą „Gilšė“. 


GILTINĖ — mitologinė būtybė, įasm““ 
ninanti ir simbolizuojanti mirtį. LabiaU“ 
siai paplitęs G. vaizdinys — griaučiai 5U 
dalgiu ant peties arba rankoje. RečiaU 
G. įsivaizduojama aukšta, liesa, juoda! 
apsirengusia moterimi ar panašiai. 
daugiau taikoma maro ir kt. ligų epidč“ 
mijai vaizduoti. Mirties įasmeninimą V: 
pavidalu savo darbuose mini daugėlis 
etnografų ir kalbininkų: M. Pretorijus: 
J. Brodovskis, P. Ruigys, A. Miežinskiš: 
F. Kuršaitis ir kiti. G. įvaizdis gana da 
nas tautosakoje: stebuklinėse pasak05*: 
patarlėse ir priežodžiuose, kartais NC! 
dainose. Šį įvaizdį liaudies masėse 15“ 
populiarinti, krikščionybei įsigalėjus, P2“ 
dėjo rel. lit-ra. 


GILŪIČIAI — kaimas Alytaus rj, Si“ 
no apyl, 3 km į v. nuo Simno 
prie Kazlų Rūdos— Alytaus geležinkeli“: 
200 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs GilU“ 
čio ež. š. v. krante. Į v. nuo ežero, St“ 
čiame Kriaušiaus u. krante, yra pili““ 
kalnis. 


Piliakalnis iš v. pusės sustiprintas dideli“ 
pylimu. Aikštelėje pastebimas kultūrinis sluO?2, 
nis. Į š. nuo piliakalnio yra sodybvietės P ir 
sakai. Rasta grublėtosios, brūkšniuotosi0š 
žiestosios keramikos. Piliakalnis įrengtas M 
maisiais mūsų eros amžiais ir naudotas ilg 
laiką. 


GILŪIŠIS — ežeras Lazdijų rj, 4 KP 
į š. v. nuo Veisiejų, tarp Šlavanto, Ša: 
vantėlio, Liūnelio ir Balčio ežerų. Po 
tas 17 ha. Ežeras ištįsęs iš š. į pi IB“ 
750 m, didž. plotis 330 m. Krantė 
daugiausia aukšti, apaugę mišku. EŽe!ė 
verslovinis, 


GILŪITIS, Giluičių ežeras, — ežeras AD“ 
taus rj., 1 km į v. nuo Simno, į Šš a 
Kazlų Rūdos—Alytaus geležinkelio 
Kapsuko— Alytaus plento. Plotas 227 hė: 
didž. gylis 22 m. Giliausia vieta €Z 


Pietuose. Ežeras ištįsęs iš š. į p.; ilgis 
2730 m, didž. plotis 1450 m. Kranto lini- 
Ja Bana vingiuota, ypač vakaruose; jos 
Ilgis 8,9 km. P. ir v. krantai aukšti, r.— 
Žemas, molingas, š.— žemas, pelkėtas. 
Įteka Giluitė ir Ylyčia, išteka Simny- 
Ča (i Simno ež.). Ežeras verslovinis. 
+ Susidarė ledo luisto išgulėtoje dau- 
Doje. Yra pasiekęs subrendimo stadiją. 
Zeras ardo r. ir š. r. krantus, todėl jo 
Plotas didėja. Ežeras verslovinis. 


GILŪsIS — ežeras Švenčionių rj., 3 km 
Iš. r. nuo Žeimenos ir Neries santakos, 
Km į r. nuo Vilniaus—Daugpilio ge- 
žinkelio. Plotas 16 ha. Ežeras ištįsęs 
Sv. į r., išgaubtas į p. Ilgis 910 m, didž. 
Plotis 340 m, kranto linijos ilgis 2150 m. 
Tantai aukšti, statūs, apaugę medžiais. 
er G. teka bevardis upelis į Ilgio ež. 


GILŪSIS — ežeras Trakų rj, 1 km į p. 
Nuo Trakų, prie Totoriškių ir Lukos eže- 
Ų. Plotas 11 ha, didž, gylis 11 m, vid. 
šylis. 5,4 m. Ežeras ištįsęs iš š. į p.; 
Ugis 540 m, didž. plotis 210 m. Krantai 
satūs, lengvai prieinami. Ežeras vers- 
vinis; priklauso Arvydų žuvininkystės 
Ūkiuį, 
GILOTAS — 1. Ežeras Švenčionių rįj., 
O km į š. nuo Švenčionėlių, 3 km į v. 
Nuo Kaltanėnų. Plotas 29 ha. Ilgis 
40 m, didž. plotis 540 m. Krantai dau- 
šiūusia lėkšti, pelkėti; vakarinis apau- 
“S mišku. Per G. teka Kiaunė (Žeime- 
"Os intakas). Įteka Liedelė (iš Liedžio 
*). Ežeras verslovinis; žuvies 1962 su- 
Šauta 18,5 kg/ha (daugiausia kuojų ir 
Ššerių), 
K 2. Ežeras Ignalinos rj., 16 km į p. r. 
10 Dūkšto, prie Prūto ež. p. galo, Plotas 
" „ha. Ežeras ištįsęs iš š. V. į p. I; 
šis 620 m, didž. plotis 400 m. Kran- 
"A išskyrus šiaurės rytinį, aukšti, Per 
" eina BTSR siena. 


ELOTOS — kaimas Ignalinos rj., Mie- 
2kenų apyl., 9 km į š. nuo Adutiškio. 
90 gyv. (1959). Per G. teka Svyla (Bir- 
“tos intakas). Aštuonmetė m-la (1949— 


1 septynmetė), biblioteka, 


GLUZIS — 1, Ežeras Molėtų rj, 9 km 
o V. nuo Molėtų, 3 km į v. nuo kelio 
di Aluntą. Plotas 28 ha. Ilgis 1370 m, 
a.dž. plotis 375 m. Krantai daugiausia 
Ukšti ir statūs. Išteka bevardis upelis 
L Saločio ež.). Š. r. pakrantėje yra Gi- 
čiai. Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei. 
2. Ežeras Utenos rja428kmi t pir: 
čia „Kuktiškių, prie Panevėžio—Šven- 
tą Nėlių geležinkelio. Plotas 10 ha. Eže- 
a ištisęs iš š. v. į p. r. Krantai sta- 
a. apaugę medžiais. Įteka 3 bevar- 
p„3l Upeliai, išteka upelis į Limino ež. 
virs G. įsikūrę Buitūnai. Ežeras verslo- 
(a IS: žuvies 1962 sugauta 20,4 kg/ha 
AUgiausia karšių). 


KILVYČIAI — kaimas Šiaulių rj., Kur- 

£nų apyl., 8 km į š. nuo Kurtuvėnų. 
ES Ryv. (1959). Felčerių-akušerių punk- 
1056 (nuo 1961), kultūros namai (nuo 
šal ). biblioteka (nuo 1950). 1635 Ario- 
Kress tijūnas P. Šiukšta užrašė Gilvyčius 


| k Yas m-los neturtingų mokinių išlai- 


GIMBOGALA — kaimas Radviliškio rj., 
Šeduvos apyl., 6 km į p. v. nuo Šedu- 
vos, prie Radviliškio—Jonavos geležin- 
kelio. 175 gyv. (1959). Iš š. prie kaimo 
prieina Margavonių miškas, iš p.— Liau- 
diškių miškas. Yra geležinkelio stotis. 
Rasti V—VII a. senkapiai. Buržuaziniai 
nacionalistai 1945.XII.8 nužudė valstie- 
tį J. Plungę ir jo sūnų Juozą, raudonar- 
mietį. 

GIMBUTAS Leonidas [1892.V1I.8—1932. 
X.17] — inžinierius geodezininkas, peda- 
gogas, 1918 baigė Maskvos Žemėtvarkos 
in-tą, 1918—19 studijavo Maskvos Su- 
sisiekimo in-te, 1919 grįžo į Lietuvą ir 
dirbo Kaune siaurųjų geležinkelių vir- 
šininko padėjėju, Nuo 1922 dėstė Kau- 
no aukštesniojoje technikos m-loje, Kau- 
no un-to statybos katedroje, Dotnuvos 
ž. ū. technikume, Kėdainių aukštesnio- 
joje kultūrtechnikų m-loje, Ž. ū, m-jos 
matininkų kursuose. Paskelbė straipsnių 
geodezijos Klausimais. 


GIMBŪTIS Gajus [g. 1932.VII.12 Svė- 
dasuose (Anykščių rj.)] — inžinierius 
mechanikas, technikos mokslų kandida- 
tas (1963). 1956 baigęs Kauno Politech- 
nikos in-tą, iki 1958 dirbo pramonės 
įmonėse. Nuo 1961 Lietuvos TSR MA 
Energetikos ir elektrotechnikos in-to 
bendradarbis. Paskelbė moksl. straipsnių 
aukštų temperatūrų šiluminės fizikos 
klausimais. 


GIMINĖ — gramatinė kategorija, būdin- 
ga daiktavardžiui, būdvardžiui, dalyviui, 
iš dalies skaitvardžiui ir įvardžiui. Sa- 
varankišką G. kategoriją liet. kalboje 
turi tik daiktavardžiai. Kiekvienas daik- 
tavardis priklauso vienai iš dviejų gra- 
matinių G.: vyriškajai arba moteriška- 
jai. Būdvardžių, dalyvių, kai kurių skait- 
vardžių ir gimininių įvardžių giminė pri- 
klauso nuo to, kurios giminės daikta- 
vardį sakinyje pažymi šie žodžiai 
(„aukštas namas“, „aukšta liepa“). Vy- 
riškąją ir moteriškąją liet. kalbos daik- 
tavardžių G. lemia 2 pagrindai: seman- 
tinis, t. y. leksinė daiktavardžių reikš- 
mė, ir morfologinis, t. y. tam tikros mor- 
fologinės daiktavardžių ypatybės. Se- 
mantiniu pagrindu nustatoma gramatinė 
G. tų daiktavardžių, kurie reiškia asme- 
nų ar šiaip gyvų padarų pavadinimus. 
Šiuo atveju gramatinėje G. katego- 
rijoje atsispindi objektyviosios tikro- 
vės reiškiniai, būtent, gyvojoje gam- 
toje egzistuojančios 2 lytys — vyriškoji 
ir moteriškoji. Daiktavardžių, reiškian- 
čių konkrečius daiktus arba nusakančių 
abstrakčias sąvokas, gramatinė G. yra 
visiškai nemotyvuota. Ji nustatoma tik 
pagal daiktavardžio formą, tam tikras 
linksnių galūnes. Iš liet. kalbos daikta- 
vardžių, reiškiančių asmenį ar šiaip gy- 
vą padarą, išsiskiria gana didelis vad. 
bendrosios G. daiktavardžių būrys. Jų 
giminė priklauso nuo to, kurios lyties 
asmeniui pavadinti jie vartojami. Ki- 
taip sakant, tokie daiktavardžiai viena- 
me kontekste būna vyriškosios, kitame 
moteriškosios G. Jais reiškiama subjek- 
tyvi minimo asmens Charakteristika, 
kuri paprastai būna neigiama („akiplė- 


GIL—GIM 559 


ša“, „dabita“, „garbėtroška“, „vėpla“). 
Būdvardžiai, dalyviai (neveikiamosios 
rūšies), kelintiniai skaitvardžiai (taip pat 
ir kiekinis skaitvardis „vienas“), kai 


dės G. formas („aukšta“, „gražu“, „da- 


r60ma“, „ginama“, „pirma“, „viena“, 
„tai“, „šitai“). 
GIMINYSTĖ — kilmės, arba kraujo, 


bendrumas. Dažnai G. vadinama dar ir 
svainystė, t. y. iš santuokos atsiradęs 
žmonių bendrumas. G. ryšiai kartais 
praplečiami, įsūnijant svetimus vaikus, 
dažniausiai našlaičius. Tokios G. pavyz- 
džių ypač gausu iš D. Tėvynės karo 
laikotarpio, kada taryb. žmonės išgel- 
bėjo nuo hitlerinio sunaikinimo nema- 
ža įv. tautybių vaikų, juos įsūnijo ir 
išaugino. Kilmės (kraujo) G. artimu- 
mas tarp asmenų nusakomas G. eilėmis 
(linijomis) ir laipsniais (kartomis). G. 
tarp protėvio ir jo palikuonių yra 
tiesiosios eilės, tarp asmenų, kilusių iš 
bendro protėvio — šalutinės eilės. Nuo 
kalbamojo asmens į jo protėvius einan- 
ti G. vadinama aukštutine, einanti į pa- 
likuonis — žemutine. Kraujo ryšiais ar- 
timiausiai tarp savęs yra susiję aukštu- 
tinės ir žemutinės tiesiosios eilės gimi- 
nės (giminaičiai). G. laipsniai sutampa 
su gimimų skaičiumi, esančiu tarp kal- 
bamojo asmens ir to asmens, kurio G. 
norima nustatyti. Pvz., vaikai yra pir- 
mo laipsnio (kartos) giminaičiai, vaikų 
vaikai — antro ir t. t. Atsižvelgiant i G. 
eilę ir laipsnį, nustatomas turto paveldė- 
jimo pirmumas ir tarpusavio santuokos 
galimumas. Apie tolimą, sunkiai apskai- 
čiuojamą G. liet. liaudis sako, jog tai 
„devintas vanduo nuo kisieliaus“. Svai- 
nystės ryšiai buvo platesni ir glaudes- 
ni, esant didžiajai, neišsidalijusiai šei- 
mai, kurioje drauge prie tėvų gyveno 
keletas vedusių sūnų ar kitų giminai- 
čių. Galutinai įsivyravus mažajai, arba 
individualinei, šeimai, kurią dažniausiai 
sudaro tėvai ir jų nevedę sūnūs bei ne- 
tekėjusios dukterys, išnyko arba pasi- 
keitė daugelis svainystės sąvokų, ran- 
damų liet. tautosakoje. Pvz., liaudies 
dainose, o dar XX a. pr. ir gyvenime 
vyro motina buvo vadinama anyta, tė- 
vas — šešuru, tuo tarpu žmonos tėvai —- 
uošviu ir uošve (uošviene). Šiuo metu 
pastaruoju terminu vadinami tiek vyro, 
tiek žmonos tėvai. Savo tarpe VyIo II 
žmonos tėvai seniau vienas kitą vadi- 
no svotais, motinos — svočiomis (šitaip 
viena į kitą r. Lietuvoje kreipėsi ir to 
paties kaimo moterys). Vėliau svoto ir 
svočios terminai išliko tik vestuvių vei- 
kėjams apibūdinti. Visoje Lietuvoje tė- 
vai sūnaus žmoną vadina marčia, duk- 
ters vyrą — žentu. Našlės vaikai antrąjį 
savo motinos vyrą vadina patėviu, naš- 
lio vaikai antrąją savo tėvo žmoną — 
pamolte. 


GIMNASTIKA. Burž. Lietuvoje G. kaip 
sporto šaka, mažai tekultivuota. Re- 
tuose ir negausiuose kursuose buvo 
dėstoma pagal užsienio gimnastikos 


560 GIM-—GIN 


sistemas. Burž. Lietuvos kariuomenėje 
buvo paplitusi vok. gimnastikos „Tur- 
nen“ sistema, 

1941 įvedus „Pasirengęs darbui ir 
TSRS gynybai“ (PDG) komplekso nor- 
mų laikymą, G. įgavo masiškesnį pobū- 
dį. Plačiau pradėta G. kultivuoti 1945, 
įsteigus Kūno kultūros in-tą, kuriame 
rengiami kvalifikuoti G. specialistai. G. 
kultivuojama aukštosiose ir vidurinėse 
m-lose, jauni gimnastai ugdomi sporto 
m-lose. 1946 pirmosios moksleivių spar- 
takiados metu buvo surengtos pirmo- 
sios G. varžybos, kurių programą su- 
darė PDG komplekso pratimai. Nuo 
1847 rengiamos Lietuvos TSR sporti- 
nės gimnastikos pirmenybės. Sportinės 
G. respublikos čempionai buvo L. Vet- 

ičiū O. Rogalsky- 
tė, A. Čėsna, N. Šarkis, J. Žurauskaitė, 
V. Šegelmanas, M. Ramanauskienė, 
J. Michailenko ir kt. Nuo 1947 Lietu- 
vos TSR gimnastų komanda dalyvauja 
visasąjunginėse sportinės G. pirmenybė- 
se. Tarybų Lietuvos gimnastai yra daly- 
vavę tarpt. varžybose, rungtyniauja su 
kitų taryb. respublikų rinktinėmis, spor- 
to d-jų čempionatuose ir kt. varžybose. 
Be Vilniaus ir Kauno, geresnių rezulta- 
tų yra pasiekę Telšių, Panevėžio, Kė- 
dainių, Kapsuko ir kt. miestų gimnastai. 
1948 Lietuvos TSR Kūno kultūros in-tas 
„ išleido pirmuosius meninės G. specia- 
listus. 1950 surengtos pirmosios meni- 
nės G. (tik moterų) respublikos pirmeny- 
bės. Meninės G. respublikos čempio- 
nės buvo A. Brašiškytė, N. Urlaky- 
tė, V. Vandzinskaitė, E. Bieliauskaitė, 
L. Golenkevičiūtė ir kt. 1947 visasąjun- 
giniame meninės G. konkurse Lietuvos 
TSR gimnasčių rinktinė užėmė VI vie- 
tą. Nuo 1950 Lietuvos TSR gimnasčių 
rinktinė dalyvauja visasąjunginėse me- 
ninės G. pirmenybėse. 1965.1I.1 respub- 
likoje buvo apie 11000 gimnastų (jų 
tarpe 11 sporto meistrų). 


GIMNAZIJOS [gr. gymnasion — tizinio 
lavinimo mokykla, sportinių varžybų 
vieta] — bendrojo lavinimo vidurinės 
mokyklos. Šio tipo vid. m-los dar va- 
dinamos licėjais, koledžais. Lietuvoje 
XVII a. G. buvo Biržuose, Kėdainiuo- 
se, nors šiaip bendrojo lavinimo vid. 
m-los XVI-XVIII a. Lietuvoje vadintos 
kolegijomis, o vėliau apygardinėmis 
m-lomis. Klaipėdoje tokia m-la buvo 
vadinama lotynų m-la. XIX a. pr. to- 
kios m-los jau vadinamos g-jomis. Įsiga- 
lint Rusijoje reakcijai, g-jų tinklas ėmė 
mažėti. Po 1863 sukilimo buvo užda- 
rytos Kėdainių, Panevėžio, Švenčionių 
g-jos ir Telšių prog-ja. 1887 išleistas 
Rusijos Švietimo m-jos potvarkis (vad. 
„Cirkuliaras apie virėjų vaikus“), labai 
apribojantis nepasiturinčiųjų luomų vai- 
kų priėmimą į g-jas. XIX a. pab. Kauno 
gub. buvo 4 G. (Kaune ir Šiauliuose po 
vieną berniukų ir mergaičių) ir 1 reali- 
nė m-la (Panevėžyje); Vilniuje buvo 
2 berniukų G., 1 mergaičių G. ir 1 rea- 
linė m-la; Suvalkų gub.— 2 berniukų 


G. (Suvalkuose, Marijampolėje) ir 1 mer- 
gaičių G. (Suvalkuose). Tose G. mokėsi 
daugiausia caro valdininkų ir dvarinin- 
kų, iš dalies turtingesniųjų valstiečių 
vaikai. XX a. pr. g-jų tinklas liko be- 
veik toks pat. Kilus I pasaul. karui, 
g-jos evakavosi į Rusijos gilumą. Voro- 
neže veikė 2 G. lietuvių karo pabėgėlių 
vaikams. 1915 Vilniuje pradėjo veikti 
pirmoji G. lietuvių dėstomąja kalba. 
Burž. Lietuvoje vyravo klasikinio ti- 


po (su lot. kalbos ir 2 užsienio kalbų. 


dėstymu) 8 klasių G., į kurias stodavo 
baigusieji 4 skyrių pr. m-lą. Be klasiki- 
nių G., buvo realinių, arba komercinių, 
G. (be lot. kalbos, su sustiprintu mate- 
matikos, gamtos mokslų dėstymu). Dau- 
gumas G. buvo išlaikomos valstybės, 
bet nemaža veikė privatinių, išlaikomų 
daugiausia klerikalinių d-jų (,„Žiburio“, 
„Saulės“), vienuolių ordinų. Privatinės 
buvo taip pat tautinių mažumų G. ir pa- 
žangiosios G. 1919—25 Marijampolėje 
veikė realinė G. (7 klasių), išlaikoma pa- 
žangiosios visuomenės lėšomis. Šią G. 
klerikalinė valdžia uždarė kaip „anti- 
valstybinę". Be to, Kaune ir Šiauliuose 
veikė Lietuvos mokytojų profs-gos išlai- 
komos suaugusiųjų g-jos, kuriose dėstė 
pažangūs mokytojai, Be liet. G., veikė 
privatinės G. žydų, lenkų, vokiečių, rusų 
dėstomosiomis kalbomis. Daugiausia G. 
buvo mišraus tipo, tik didesniuose mies- 
tuose, kuriuose buvo daugiau, negu vie- 
na G., veikė atskiros berniukų ir mer- 
gaičių g-jos. 1936 įvykdyta m-lų refor- 
ma: įvesta 7 klasių G., į kurią stodavo 
baigusieji 6 skyrių pr. m-lą. 1939—40 
buvo 69 G. (40 valstybinių ir 29 priva- 
tinės). 1940, atkūrus Lietuvoje Tarybų 
valdžią, suvalstybintos privatinės g-jos, 
pertvarkytos g-jų programos (pašalintas 
tikybos dėstymas, įvestas TSRS Konsti- 
tucijos, rusų kalbos dėstymas ir t. t.), 
žymiai padidėjo g-jų mokinių skaičius, 
g-jose susikūrė komjaunimo ir pionie- 
rių org-jos. Vok. faš. okupacijos metais 
daug G. buvo uždaryta. 1945 Tarybų 
Lietuvoje buvo atkurtos ir naujai įsteig- 
tos 79 G. su 50 000 mokinių ir 6 G. su- 
augusiems. 1949 pereita prie 11 metų 
mokymo, ir G. pavadintos vid. m-lomis. 
Ž. Vidurinės mokyklos. 


„GIMTASAI KRAŠTAS“ — kraštotyros 
žurnalas, ėjęs 1934—43 Šiauliuose. Lei- 
do Šiaulių kraštotyros d-ja. Išėjo 31 nr. 
Red. P. Bugailiškis. Spausdino straips- 
nius etnografijos, archeologijos, muzie- 
jininkystės ir kt. klausimais. Bendradar- 
biavo J. Baldauskas (Baldžius), M. Čil- 
vinaitė, P. Galaunė, K. Jablonskis, 
J. Jurginis, J. Petrulis, P. Tarasenka, 
V. Vaitiekūnas ir kt. 


„GIMTOJI KALBA" — lietuvių kalbos 
praktikos bei kalbos kultūros laikraš- 
tis, ėjęs 1933—41 Kaune. Kasmet buvo 
išleidžiama 10 nr. Iš pradžių leido kal- 
bos mėgėjai, nuo 1935 —,Sakalo“ b-vė, 
nuo 1938 — Lietuvių kalbos d-ja. Spaus- 
dino straipsnius literatūrinės liet. kalbos 
klausimais, recenzijas, turėjo klausimų- 
atsakymų skyrių. Kai kuriuose „G. k.“ 
straipsniuose žymu puristinės -tendenci- 
jos, bet apskritai laikraštis prisidėjo prie 


iiteratūrinės liet. kalbos ugdymo ir n0F 
minimo. 

„GIMTOJI ŽEMĖ“ — tarybinis UkmS A 
gės rj. laikraštis, einąs nuo 1962.V- 
triskart per savaitę. 


GIMZAUSKAS Antanas (g. 1915.VILI0 
Kirdeikiuose (Utenos rj.)) — choro di- 
rigentas, Lietuvos TSR nusipelnęs ati“ 
tas (1954). 1938—40 mokėsi Kauno KON“ 
servatorijos VaIg0“ 
nų klasėje, 1944 5U 
E. Pilypaičiu, K. Ka“ 
vecku ir J. Bendo“ 
riumi atkūrė LietU“ 
vos TSR Filharmoni: 
jos chorą ir ku 
laiką jam vadovavo: 
1946—59 Resp. I“ 
dijo k-to vokalinio 
ansamblio vadovas 
1959—62 Radijo 1! 
televizijos k-to „197 
rybinės dainos“ af“ 
samblio Kaune vadovas. Nuo 1962 Li€“ 
tuvos TSR radijo ir televizijos k-to CMO“ 
ro dirigentas. Organizavo saviveikliniu? 
chorus, buvo daugelio dainų švenčiu 
dirigentas. Yra parengęs leidinių ChU“ 
rams, harmonizavęs liet. liaudies daiN“ 


GIMZAUSKAS Juozas [g. 1917XII.!ė 
Pskove] — gydytojas infekcionistas 11 
dicinos mokslų kandidatas (1958). 194 
baigė Kauno un-tą. Nuo 1947 Kauno 
un-to (vėliau Medicinos in-to) infekcini“ 
ligų katedros asistentas, Paskelbė moks! 
straipsnių apie infekcines ligas. 


GIMZAUSKAS Silvestras [1844 Kirdė“ 
kiuose (Utenos rj.) — 1897.1X.27 Vat“ 
voje] — poetas, švietėjas. Mokėsi 5V Ši 
čionių ir Daugpilio g-jose. Nuo 12 
dirbo vaistinėje. 1870 Leipcige išl?! 

satyrinį eil. „Linkmenės“, nukreipiė 
prieš girtavimą. Rinko tautosaką, ka 
binę ir etnografinę medžiagą. B 
Vilniaus kunigų seminariją, 1877—! 
mokėsi Peterburgo Dvasinėje akačė 

mijoje, vėliau kunigavo r. Lietuvo“ 

1879 išleido kn. „Ant Naujų metų Lie!" 

vai dovanėlė", 1881 — eil. rink. „Liel“ 

vos bičiulis“. Nuo 1884 spausdino el“, 

raščius ir korespondencijas „Aušrojė, 

„Šviesoje“, „Vienybėje lietuvnin SB 2 
„Žemaičių ir Lietuvos apžvalgoje“ sr 
Platino caro valdžios draudžiamą 5 
spaudą. Brošiūroje „Priešaušris“ (18 jų 
kaltino „Aušrą“ už neigiamą kai K 
katalikybės dogmų vertinimą. Išlė“ 
kn. „Pradžiamokslis lietuviško spa 
raščio ir rankraščio“ (1888), „Metinė, 
vanėlė dėl lietuvninkų ir žemaičl“, 
(apie 1890), „Metinė dovanėlė ant, 
(1891), eil. rinkinius „Juokaunos dali 
(1892), „Trys tėvyniškos dainos“ (18 . 
ir kt. Pasirašinėjo Mainionio, Varg0t, 
čio ir kt. slapyvardžiais. G. kūrybojė “;, 
lia romantinių patriotinių temų pasi“: 
kė klerikaliniai ir šovinistiniai motYV. 
ia Lietuvių literatūros istorija, t 2 


GINAITĖ Sara [g. 1924.11L.17 Kaunėls, 


ekonomistė, ekonomikos mokslų kė 


„Pžjsti“ 
datė (1955). 1941—43 pogr. antifaš! 


nio judėjimo dalyvė Kauno gete, pogr. 
Omjaunimo  org-jos narė. 1943—44 
taryb, partizanų būrio „Mirtis okupan- 
tams" partizanė. 1949 baigė Vilniaus 
un-to ekonomikos f-tą. Nuo 1949 dirba 
Ped. darbą (iki 1962 Vilniaus Konser- 
Vatorijoje, nuo 1962 Vilniaus un-te). 
Nuo 1951 TSKP narė. 1961 gavo do- 
Centės vardą. Paskelbė moksl. straips- 
nių ir brošiūrų apie darbininkų klasės 
Padėtį burž. Lietuvoje, visuom. vartoji- 
mo fondus ir realias gyventojų pajamas, 
E Eiimą iš kapitalizmo į socializmą 
t. 

GINČAIČIAI — kaimas Raseinių rj., Pa- 
8ojukų apyl., 7 km į š. r. nuo Raseinių, 
Prie kelio į Baisogalą. 55 gyv. (1959). 
er G. teka Prabauda (Šaltuonos inta- 
as). Felčerių-akušerių punktas, aštuon- 
Metė m-la (1934 įst. pradinė). 


GINEIKA Alfonsas [g. 1915.1.5 Karmėla- 
Voje (Kauno rj.)] — cirko artistas, Lietu- 
Vos TSR nusipelnęs artistas (1954), Lie- 
"uvos TSR liaudies artistas (1965). Nuo 
1934 dirba kaip 
Žonglierius profesio- || 
Nalas Lietuvos cir- 
Uose (nuo 1944 — 
Lietuvos TSR  Fil- 
armonijos  „Cirke | 
Scenoje", vėliau — 
„Lietuviškajame cir- 
9 ansamblyje", nuo 
1959 — cirke „Vil- 
usi, Vienas Lie- 
Wvos nacionalinio 
Cirko kūrėjų. Areno- 
IS svarbiausius nu- 
pSrius atlieka su D. Bereišiene ir A, Gi- 
Sikiene  („Ekvilibristai ant voliuko“, 
i EEA su kopėčiomis ant kojų“ 


(INEIKIS Juozas [1917.V.13 Niujorke 
AV) — 1943.X] — revoliucinio jūdėji- 
Br dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 1922 
| tėvais sugrįžo į Lietuvą. Į rev. veik- 
A įsijungė 1937, dirbdamas prie vie- 
Ujų darbų, platino kom. lit-rą, dalyva- 
st Žemaičių plento statybos darbininkų 
4 eikuose. 1940—41 dirbo adm. darbą 
„kiuose, Nuo 1940 Komunistų partijos 
cja IS D. Tėvynės karo pr. praėjo spe- 
RaŲ kar. parengimą. 1943 kartu su ki- 
ja“ Atvyko į Lietuvą partiz. kovai. Hit- 
Sininkų nužudytas. 


SINEITIENĖ Elena [g. 1912.VIIL.5 Tel- 
lų Ose] — biochemikė, biologijos moks- 
1. Kandidatė (1961). 1936 baigė Kauno 
to farmacijos skyrių. 1937—45 dir- 
Ka asistente Veterinarijos akademijoje, 
Kao un-te. Nuo 1945 Vilniaus un-te 
eto biochemiją. Paskelbė mokslinių 
op PSnių apie Druskininkų kurorto gy- 
kia. UOsius veiksnius, biochemijos ir kt. 

Usimais, 


KINEITIS Leonas [g. 1920.XI.16 Krūmi- 
dans (Zarasų rj.)] — literatūros mokslo 
IT Uotojas, filologijos mokslų kandida- 
(1953). 1941 baigė Ukmergės mkt. 
tijoanariją, 1949 — Vilniaus un-to isto- 
Vo S ir filologijos f-tą. Nuo 1952 Lietu- 
S TSR MA Liet. kalbos ir lit-ros in-to 


5 
MLTE, tomas 1 


moksl. bendradarbis. 
Išleido moksl. dar- 
bų apie K, Donelai- 
1 ti, parašė „Lietuvių 
literatūros istorijos“ 
skyrius apie XVI a. 
vid— XVIII a. lie- 
tuvių raštiją, A. Ba- 
ranauską, Maironį, 
Vaižgantą, įvadinius 
! straipsnius apie K. 
! Donelaitį, A. Straz- 
1 - +. + : 
dą, Maironį sąjungi- 
nių leidyklų išleistiems jų raštams ir 
kt. straipsnių liet. lit-ros palikimo klau- 
simais. 
Ršt.: Kristijono Donelaičio „Metai“, V., 1954; 
Kristijonas Donelaitis ir jo poema „Metai“, 


V., 1955 [rus. vert. 1956]; Kristijonas Donelai- 
tis ir jo epocha, V., 1964. 


GINEITIŠKĖS — kaimas Vilniaus Ij., 
Buivydiškių apyl, 8 km į š. v. nuo 
Vilniaus, 2 km į p. v. nuo plento į 
Ukmergę. 142 gyv. (1959). Kaimas įsi- 
kūręs Gineitiškių ež. pakrantėje, G. mi- 
nimos 1500. 


GYNĖVĖ — upė Kėdainių ir Raseinių 
rj. riboje, Dubysos kair. intakas. Ilgis 
34 km, baseino plotas 121 km?. Prasi- 
deda 12 km į š. r. nuo Betygalos, prie 
Šetkaimio. Vingiuodama teka p. kryp- 
timi. Įteka į Dubysą 19 km nuo jos 
žiočių, 6 km į p. nuo Ariogalos, ties 
Padubysiu. Intakai: dešinieji — Lend- 
rė, Šilaupė, Šolupis, Dargupė, Daug- 
upys; kairysis — Upytė. Vid. nuolydis 
215 cm/km. Slėnis žemupyje gilus. Vid. 
debitas žiotyse 0,66 mš/s. 


GYNIA — upė Kauno rj., Nevėžio kair. 
intakas. Ilgis 36 km, baseino plotas 
143 km2. Prasideda Vaškoniškių apy- 
linkėse, prie Kauno— Vandžiogalos ke- 
lio. Teka š. v. kryptimi, nuo Babtų—Kė- 
dainių kelio pasuka į p. v. Įteka į Ne- 
vėžį 26 km nuo jo žiočių, 1 km į š. v. 
nuo Babtų. Intakai: Bytvanas, Verupė 
(abu deš.), Daugupis (kair.). Vid. nuo- 
lydis 127 cm/km. Vid. debitas aukš- 
čiau Bytvano žiočių 0,08 m3/s, žemiau 
Verupės 0,66 mš/s, žiotyse 0,71 mš/s. 
1 km nuo žiočių G. kerta Žemaičių 
plentas. 


GINIOČIŲ-JUŠKAIČIŲ MIŠKAI — miš- 
kų masyvas Šiaulių rj., 2 km į r. nuo 
Bubių. Priklauso Šiaulių miškų ūkio 
Bubių ir Pakapės girininkijoms. Plotas 
1735 ha; medynų 1414 ha, iš jų 40 ha 
kultūrinės kilmės. Masyvas ištįsęs iš 
š. v. į p. I. apie 8 km, nuo Šiaulių— 
Sovetsko plento iki Šiaušės (Dubysos 
intako) aukštupio. Š. v. dalyje, priešais 
Bubius, yra Giniočių miškas (626 ha), 
vid. — Dzidų (412 ha) ir Jankaičių 
(182 ha), p. ir p. v. — Barsukynės 
(297 ha) ir Juškaičių (218 ha) miškai. 
Rytuose masyvas jungiasi su Rekyvos 
mišku. Reljefas lyguminis. Š. v. pa- 
kraštyje prasideda Tilžė (Dubysos inta- 
kas). Dirvožemiai velėniniai gliejiški, 
išplauti bei sujaurėję, priesmėliniai, ant 
karbonatingo dugninės morenos prie- 
molio. Beržynų yra 5795, eglynų 2176, 
drebulynų 905, pušynų ir juodalksny- 


GIN—GIN 561 


nų po 505, baltalksnynų 395. Medynų 
vid. amžius 30 metų,. vid. bonitetas II, 
skalsumas 0,7—0,8, vid. tūris 110 ktm/ha. 
Yra briedžių, elnių, šernų, lapių. Miš- 
kai eksploataciniai. 


GINIŪNAI — kaimas Prienų rj., Ašmin- 
tos apyl., 6 km į š. nuo Prienų, 1 km 
į v. nuo Kauno— Prienų plento. 131 gyv. 
(1959). Pr. m-la (nuo 1944). G. minimi 
1578. Po D. Tėvynės karo burž. nacio- 
nalistai nužudė G. gyventojus A. Rim- 
kevičių, P. Kubilių, O. Rasimienę. 


GINKENAS Georgijus Georgijevičius 
[1869.1.6 Peterburge — 1918.X.26 ten 
pat]— rusų kalbininkas, etnografas. Pe- 
terburgo un-te studijavo filologiją. Vė- 
liau mokytojavo Peterburgo m-lose. 
Nuo 1895 Rusijos Geografinės d-jos 
narys; dirbo lietuvių—latvių komisijoje. 
1893 vasarą Užnemunėje (Gižuose, Vil- 
kaviškyje, Marijampolėje, Griškabūdyje 
ir kituose miestuose bei kaimuose) ty- 
rinėjo liet. kalbą, papročius, buitį, rinko 
tautosaką. Tyrinėjimai ir surinkti tekstai 
1894 paskelbti žurnale „Živaja stari- 
na“ („Gyvoji senovė"). G. bene pirmas 
paskelbė kapsų, zanavykų, girinykų, 
guogų, veliuoniškių, dartinyčių pavadi- 
nimus. Rūpinosi lituanistikos darbų lei- 
dimu, spaudoje („Živaja starina“, 1895) 
gynė lietuvių teisę turėti savitą raidy- 
ną. Jo straipsnis liet. raidyno klausimu, 
išverstas M. Lozoraičio, išspausdintas 
„Varpe“ (1896, Nr. 6). 

Ršt.: K Bonpocy 06 aAcbaBuTe AAZ AUTOB- 


ueB.—,,2KuBaa cTapuua“, CII6, 1895, Bin, 1 
[p. 124—125]. 


Lit.: J. Palionis, Rusų kalbininkų indėlis 
į lituanistiką, K., [p. 68—69]. 


GINKLAI (senoviniai). Sprendžiant iš ar- 
cheologinių radinių, XIV ir IX t-mečiuose 
pr. m. e. (paleolitas) Lietuvos terito- 
rijos gyventojų G. buvo ietys su kau- 
liniais antgaliais, o IX—V t-mečiuose 
pr. m. e. (mezolitas) — strėlės su titnagi- 
niais ir kauliniais antgaliais, kauliniai 
durklai-peiliai. II t-metyje pr. m. e. (ne0- 
litas) į r. Pabaltijį atėję baltai vartojo 
akmeninius laivinius kovos kirvius, ak- 
menines buožes. XVI-—VI a. pr. m. e. 
(žalvario amžius) dalis baltų G. buvo iš 
žalvario. Ankstyviausias žalvarinis dir- 
binys — kotinis durklas — rastas Veliuo- 
noje. Pažymėtini vad. baltiški kovos 
galiai. Seniausi žalvariniai kalavijai 
Lietuvos teritorijoje priskiriami XII-—- 
XI a. pr. m. e. Tačiau iki pat mūsų eros 
ribos dar buvo vartojamos ir akmeninės 
buožės, kauliniai strėlių antgaliai. Nuo 
mūsų eros pradžios vartojami geleži- 
niai ginklai. Plačiai paplinta ietis su 
užmaunamu geležiniu ietigaliu. Nuo pir- 
mųjų mūsų eros amžių žinomi mediniai 
apskriti ar pailgi skydai su geležine 
rankena ir apskritu pusrutulio ar kūgio 
formos antskydžiu, saugojusiu ranką 
nuo smūgio. To meto kariai buvo pėsti 
ir raiti. Nuo IV—V a. Lietuvoje plinta 
geležiniai kalavijai (juos iš pradžių var- 


562 GIN—GiN 


tojo tik turtingieji giminių vadai), dide- 
li geležiniai peiliai, siauraašmeniai ko- 
vos kirviai, lankas su strėlėmis, kurios 
turėjo geležinius įtveriamus antgalius. 

IX—XII a. lietuvių karių G. žymiai 
tobulesni ir įvairesni. Kalavijų tipai, 
sprendžiant iš jų rankenų, labai įvai- 
rūs. Vieni jų buvo plačiai paplitę Eu- 
ropoje, kiti — vietinės kilmės. Vieni 
vienašmeniai, kiti dviašmeniai. Kalavijų 
rankenos dažnai puošiamos sidabru arba 
žalvariu. Makštys dažniausiai medinės, 
apkaustytos variu ar geležimi. Ietiga- 
liai ir strėlių antgaliai įv. formų (itve- 
riami ir užmaunami, dalis su užbarzdo- 
mis). Pradėti vartoti geležiniai kovos 
kirviai plačiais vėduokliniais ašmeni- 
mis, be to, iki 40—50 cm ilgio smailūs 
kovos peiliai, nešiojami prie diržo odi- 
nėse makštyse, apkaustytose žalvariu. 
Pažymėtini to laikotarpio karių odiniai 
diržai, turtingai puošti metalu, bei puoš- 
ni žirgo apranga: kamanos, žąslai, balno 
kilpos ir kt. Tuo metu pradedami vartoti 
kūgio formos šalmai iš geležinės skar- 
dos. Metaliniai lietuvių šalmai ist. šal- 
tiniuose minimi nuo XII a. Kaip atro- 
dė lietuviai kariai, galima spręsti iš 


XII a. prūsų karių vaizdo Gnezno ka- 
tedros duryse, kur vaizduojami žemių 
(sambių) kariai, ir iš Lietuvos kun-ščių 
antspaudų 1353, 1379—86, 1404 metais. 
Metraštininkai neretai pabrėžia, kad 
XIII-XV a. lietuvių karių, ypač bajo- 
rų-raitelių, G. buvo geri. XIII a. Livo- 
nijos Eiliuotosios kronikos autorius taip 
vaizduoja. lietuvių ginkluotę: „Daug 
gana šarvų brangiųjų, jų šalmai iš 
aukso buvę ir žibėję tartum stiklas“. 
Įprastiniai lietuvių, kaip ir prūsų, G. 
buvo šarvai, šalmas, ietis ir skydas. Jie 
visai atitiko to meto reikalavimus. To- 
dėl kryžiuočiai XIII a., pavergę prū- 
sus, vertė juos eiti į karą su įprastais 
prūsiškais ginklais. Kryžiuočiai liet. 
ginklus vertino kaip gerą grobį. 

Šalia lengvų svaidomųjų ir sunkių 
iečių, kalavijų, peilių, kovos kirvių, ko- 
vinių kultuvų ir kt. buvo vartojamos 
buožės, kurias sudarė žalvarinės ar ge- 
ležinės galvos, užmautos ant koto. Buvo 
ir medinių, geležimi kaustytų svaido- 
mųjų buožių ir buožių-vėzdų. Nuo 
XIII a. lietuviai vartojo arbaletą — lan- 
ką, įtempiamą mechanizmu. Jo strėlė 
turėjo didesnę pramušamąją galią, negu 
lanko strėlė, bet šaudyti juo buvo ne 
taip spartu. Metaliniai šalmai ir šarvai 
buvo įprastinė lietuvių ginklų dalis. 


Ginklai: 


1, 2, 3 — Lietuvos Did. Kun-stės kariai XIV a. antrojoje pusėje — XV a. 


pradžioje 


(pagal 1353, 1379—1386, 1404 antspaudus); 4 — prūsų kariai XII a. (pagal atvaizdą Gnezno baž- 
nyčios duryse); 5 — Lietuvos Did. Kun-stės kariuomenės patranka XVI a. 


XIII-XV a. imta vartoti lanksčius 
geležinių žiedelių pintus šarvus bei OC! 
nius šarvus, apkaustytus metalinėmi 
plokštėmis. XIV—XV a. vis labia 
plinta ištisiniai metalo plokščių šarval 
Jais apsaugomi ir žirgai. Iš karų 5U 
kryžiuočiais laikotarpio ist. šaltinių 9*“ 
kiai matyti, kad lietuvių G. buvo Nė 
blogesni už V. Europos šalių G. Tačiau 
priešiškai nusiteikę XVI a. bei vėles"! 
kronikininkai ir jais pasekę kai KUNė 
romantizmo epochos istorikai bei rašy" 
tojai ėmė vaizduoti lietuvius, žvėrių 
liais apsisiautusius, menkai ginkluotus: 
Pilių sienoms griauti lietuviai NUO 
pat pirmųjų susidūrimų su kryžiuočia? 
XIII a. turėjo ir kituose kraštuose paP!! 
tusias dideles svirties pavidalo akmėi 
svaidykles, minimas ist. šaltiniuose 124 “ 
1263, 1279, 1315, 1345, 1369 ir kt. 14 
tais, t. p. mažesnes svaidykles — bal“ 
tas. Tokiomis mašinomis buvo svaidof“ 
akmenys, padegamieji įtaisai, didelė? 
strėlės — ietys. Buvo vartojami ir SieN“ 
daužiai (taranai) — masyvūs įsiūbuojam! 
rąstai su kaustytais galais — bei pristU 
miamieji bokštai. Nuo XIV a. vid. PilU 
apgulimo priemonės tobulėjo ir gausėl?: 
Kęstutis, kaip pažymi metraštininka“ 
turėjo įv. apgulimo priemonių, O i 
lietuviai puolė Gotesverderį su 15 92 
šinų ir 5 siendaužiais. i 
Šaunamieji G. Vakarų Europoje pa 
rodė XIV a. pirmojoje pusėje, 0 LH 
tuvoje juos panaudojo kryžiuočiai 13 
(1337 pagal Vygandą). Nuo XIV a. PEa; 
pilims apgulti kryžiuočiai ir Nietuvs, 
vartojo sunkesnius šaunamuosius r 
lus — bombardas. 1381 kryžiuočiai P 
mą kartą su jomis puolė lietuvių A 
pilį. 1382 Kęstutis su jomis šturmė“ 
kryžiuočių pilį Jurbarke. Pirmoji i 
žinia apie paraku šaunamosios aftos 
rijos pasirodymą Lietuvoje yra iš 13 AS 
Ir vėliau lietuvių bombardos bei kt. id 
namieji ginklai dažnai minimi ist. 7 
niuose (1383—85, 1388, 1394, 1396, 147 
1409 ir kt.). J. Dlugošas aprašo, K7. 
1410, po Žalgirio mūšio, lietuvių jų 
riuomenė bombardomis iš Visų E 
apšaudė Kryžiuočių erdino sostinės *-„ 
rienburgo pilį. Minimos ir didelės Ė 
tuvių patrankos. 1387, kovodamas 428 
kryžiuočiais, jų turėjo Skirgaila. 
rusų metraštis aprašo didelę Vytauto i 
riuomenės patranką, kurią žygio TV AB 
iki pietų vežė viena 40 arklių pam 3 
na, 0 po pietų — antra tokia pat ėje 
maina. XIV—XV a. pirmojoje PUš 5 
artilerija buvo naudojama draugė gi: 
kitais apgulimo prietaisais, daugiausiė ži, 
nantis arba puolant pilis. XV a. Piojo 
goje ir ypač XVI a. pradžioje iš Kay 
didelis artilerijos vaidmuo ir lauko 
tynėse. IŠ 
"Tobulėjant ginklams, neteko reiki 
mės apsauginiai šarvai. XVI 4: * jp 
muškietininkų daliniai jau dėvėlO +. 
šalmus. Pėstininkai buvo ginkluoti Fr. 
kietomis — lengvais parakiniais Šiais 
vais, kardais ir geležiniais kir a. 
Kartu kito raitelių ginklai. V. y 
Lietuvos sunkieji raiteliai jau turėlC ug 
miai lengvesnius ginklus ir galėjo “Lay 
judriau manevruoti mūšio laukė; 


2 


Ginklai: 1 — katapulta; 
a. KOvos kirvis; 3— 
Arbaletas; 4 — raitelis 
U arkebuza (XVI a.) 


XV a., kada raitelis ir jo žirgas buvo 
Štvuoti. Nuo XVI a. šalmus su skiau- 
Še, kirasus, rankų ir blauzdų apsaugi- 
ES šarvus tedėvėjo pačių sunkiųjų rai- 
Slių daliniai, bet ir jų ankstesniuosius 
jankius dviašmenius kalavijus pakeitė 
“Ngvučiai vienašmeniai lenkti kardai. 
„Utilerijos pabūklų, kaip ir parakinių 
"Autuvų, vamzdžiai buvo nukalami iš 
Juostinės geležies arba nuliejami iš me- 
O. Pastarasis būdas buvo sunkesnis, 
St tobulesnis. Iki XV a. buvo žinomi 
k tipų pabūklai: trumpais vamzdžiais su 
p Meromis parakui, vad. bombardos, 
" ilgais vamzdžiais, tačiau mažo kalib- 
E Iš vienų bombardų buvo šaudoma 
„Meniniais, iš kitų — švininiais svie- 
iais. Kiekvienas pabūklas turėjo tik 
tų vienam pritaikytus sviedinius. Lie- 
WVos pabūklų kalibrai buvo suvieno- 
ti XVII a. pr. Pirmųjų parakinių G. 
čtaisas vamzdyje buvo uždegamas pro 
e Lutę degančia kempine, įkaitinta ge- 
Žimi arba dagčiu. Reikėjo nuolat lai- 
Bi degantį dagtį, kad, pasirodžius prie- 
L galima būtų greit iššauti. XVI a. 
T. vietoj dagčio buvo pritaikytas spy- 
k titnaginis skiltuvas su skeliamuoju 
A kuris, įvairiai tobulinamas, išsi- 
k € iki XIX a. pr., kada buvo išrasta 
APsulinė spyna, 
„Saltuosius ir parakinius G. bei apsau- 
Li lūs šarvus kalė amatininkai, gyvenę 
„tuvos miestuose, pilyse ar feodalų 
A aLUose, Artilerijos pabūklų kalyklos, 
ų Ikusios Vilniuje ir Valkininkuose XVI 
Ne XVII a, priklausė did. kun-ščiui, 
Che, Yžiuje — Radviloms, Vyšniave — 
„Teptavičiams. Ginklų kalimo amati- 
Ro al, ypač pabūklininkai, buvo išsi- 
NaDę, sugebėjo vadovauti technologi- 
ams darbo procesams, o karo atveju 


ėjo savo pagamintų patrankų -bateri- 
jos vadų pareigas. Jie mokėjo gaminti 
ir valyti salietrą, sierą, „nustatyti para- 
ko kiekį kiekvienos rūšies pabūklui. 
XVII a. iškilo žymūs Lietuvos artileri- 
ninkai K. Simonavičius ir J. Naronavi- 
čius-Naronskis. Dalis Lietuvos kariuo- 
menės buvo apginkluota užsieniniais 
ginklais. Ginklų pirkliai buvo atleisti 
nuo importo muitų, o ginklų eksportas 
buvo uždraustas. 1794 Vilniuje sukilėliai 
liedino pabūklus. 1831 Gelgaudo vado- 
vaujami sukilėliai kautynėse prie Kau- 
no ir Vilniaus panaudojo 28 pabūklus. 
Sukilėliai mėgino ir patys gaminti pa- 
trankas: Varniuose iš varpų buvo nu- 
lietos 9 patrankos, prie Svėdasų padirb- 
ti 6 „didžiausio tvirtovių kalibro“ medi- 
niai pabūklai, kurie 1831.V.15 panau- 
doti kautynėse ties Rokiškiu, 

Lit.: K. Gėrski, Sztuka wojenna za Zygmun- 
tow, Warszawa, 1891; K. Gėrski, Historia ar- 
tylerii polskieį, Warszawa, 1902; M. Brensztejn, 
Zarys dziejow ludwisarstwa w Wielkim Księst- 
wie Litewskim, Wilno, 1924; V. Žilėnas, Šau- 
namųjų ginklų kalykla Valkininkuose XVI a.— 
„Iš lietuvių kultūros istorijos“, t. 1, V., 1958; 
P. Kulikauskas, R. Kulikauskienė, A. Tautavi- 
čius, Lietuvos archeologijos bruožai, V., 1961; 
R. Batūra, Karinė organizacija Lietuvoje XIII-—- 
XV a.— Lietuvių karas su kryžiuočiais, V., 
1964. 


GINKŪNAI — kaimas Šiaulių rj., 3 km 
į š. r. nuo Šiaulių; apylinkės ir tarybi- 
nio ūkio centras. 460 gyv. (1959). Piet- 
vakariuose yra Ginkūnų ež.; per kaimą 
eina Šiaulių—Biržų glžk., Šiaulių —Žei- 
melio kelias. Aštuonmetė m-la (1905— 
1953 pradinė, iki 1961 septynmetė), kul- 
tūros namai (nuo 1957). Buvęs V. Zu- 
bovo dvaras. 1905 streikavo dvaro dar- 
bininkai. Prieš I pasaul. karą veikė 
kontrolasistentų kursai. 1932—33 G. 
m-loje dirbo poetė V. Valsiūnienė. 


GIN—GIN 563 


GINKŪNŲ EŽERAS — ežeras Šiaulių rj., 
2 km į š. r. nuo Šiaulių, prie plento 
į Rygą. Plotas 16 ha. Ežeras ištįsęs iš 
Šš. į p; ilgis 900 m, didž. plotis 450 m. 
Krantai, išskyrus rytinį, lėkšti, pelkėti. 
Per G. e. teka Kulpė (Mūšos intakas); 
melioracinis griovys jungia ežerą su 
Švedės upeliu. Skirtas mėgėjiškai žūklei, 
GINKŪNŲ PĖLKĖ — pelkė Šiaulių mies- 
to š. pakraštyje, į v. nuo plento į Rygą. 
Plotas 114 ha. Ežerinės kilmės žema- 
pelkė, ištįsusi iš š. v. į p. r. Kulpės 
(Mūšos intako) salpoje. Natūrali G. p. 
augalija išnykusi; didesniąją dalį už- 
ima kultūrinės pievos. Durpių klodo 
didž. storis 4,5 m, vid. storis 2,05 m. 
Durpės medieninės-žolinės ir nendrinės; 
vid. susiskaidymas 2995, vid. peleningu- 
mas 12,695. 


GINTALAI — kaimas Telšių rj., Varnių 
apyl., 2 km į š. v. nuo Varnių, prie ke- 
lio į Žarėnus; kolūkio centras. 226 gyv. 
(1959). Malūnas, biblioteka (nuo 1954), 
1923 buvo 112 gyv. 


GINTALAS Petras [g. 1908.1.30 Rube- 
žaičiuose (Telšių rj.)] — rašytojas. 1925 
pradėjo spausdinti eilėraščius ir eiliuo- 
tus feljetonus periodikoje (laikr. „Mūsų 
rytojus“ ir kt.). 1927—32 studijavo Kau-. 
no un-to humanitarinių mokslų f-te, lan- 
kė Valstybės teatro dramos studiją. Iš- 
leido pjesę „Dinamo 1000 HP“ (1930), 
kurioje pavaizdavo darbininkų kovą dėl 
ekonominių teisių. Nuo 1934 gyveno 
Klaipėdoje, su rašytoju Butkų Juze re- 
dagavo laikr. „Darbininkų balsas“, iš- 
leido pjeses „Spalių 9-toji“ (1936), 
„Dangaus svečias“ (1937). 1940 Telšių 
II vid. m-los mokytojas, vienas Žemai- 
čių teatro steigėjų. Po D. Tėvynės karo 
dirbo Telšių laikr. „Tarybų Žemaitija" 
ir Klaipėdos laikr. „Raudonasis švytu- 
rys"“ redakcijose. 1946 Klaipėdos muzi- 
kinio dramos teatro direktorius. Nuo 
1951 dirba kultūros įstaigose Vilniuje. 
Išspausdino periodikoje poemą „Gintaro 
krantas“ („Pergalė“, 1947, Nr. 8), porą 
poemų vaikams ir kt. 


GINTALIŠKĖ — kaimas Plungės Ij., 
10 km į r. nuo Salantų; apylinkės ir 
kolūkio centras. 281 gyv. (1959). Sody- 
bos stovi viena prie kitos. Per kaimą 
teka Salantas ir jo intakas Kūlupis. Ke- 
liai jungia. G. su Salantais, Notėnais, 
Plateliais, Šateikiais, Ryšių skyrius, aš- 
tuonmetė m-la (iki 1950 pradinė, 1950— 
1961 septynmetė), biblioteka (nuo 1959), 
G. bažnyčia (past. 1778) ir varpinė (past, 
1850) — vietinės reikšmės archit-ros pa- 
minklas. Ties Salanto ir Kūlupio santa- 
ka yra piliakalnis, įrengtas tarp gilių 
daubų, sunkiai prieinamoje vietoje, 

Piliakalnio aikštelę iš p. ir r. supa 57 m 
ilgio, 2 m pločio ir 5 m aukščio pylimas. Nuo 
piliakalnio 500 m į p., Salanto deš. krante, yra 
kapinynas. 1940 jį tyrinėjo buvusio kultūros 
muziejaus darbuotojai. Atkasta X—XI a, ka- 
pų: 21 griautinis ir 12 degintinių. 

G. dvaras žinomas nuo XV a. Nuo 
XVI a. vid. iki XX a. pr. G. buvo 
valsčiaus centras. "XIX a. pr. veikė 


564 GIN—GIN 


parapinė m-la. 1805 joje mokėsi 20 ber- 
niukų. 1865 įsteigta valdinė m-la. G. 
dvaro baudžiauninkai senato nutarimu 
1859.III turėjo išsikelti iš dvaro ir įsi- 
rašyti į miestiečių luomą. Jie prieši- 
nosi; išrinko 8 patikėtinius, kuriems pa- 
vedė ginti visų teises į žemės sklypus 
ir sodybas. Patikėtinių grupės vyresnia- 
jam Rubavičiui pavedė nuvežti caro vy- 
riausybei valstiečių skundą. Tačiau pa- 
sipriešinimas buvo nuslopintas, valstie- 
čiai jėga iškraustyti ir prirašyti prie 
miestiečių. 


GINTARAI — kaimas Kretingos rj., Kar- 
tenos apyl, 2 km į r. nuo Kartenos, 
prie Šiaulių —Kretingos plento. 176 gyv. 
(1959). V. pakraščiu teka Minija, p.— 
jos intakas Alantas, prie kurio yra van- 
dens malūnas. Kaimas įsikūręs Sendva- 
rio dvaro žemėje. Burž. nacionalistai 
Gintaruose 1941 nužudė komjaunuolius 
B. ir E. Baužius, 1949 — K. Paulauską. 


GINTARAS — organinės kilmės mine- 
ralas, susidaręs iš sukietėjusių terciaro 
laikotarpio spygliuočių medžių sakų. Iš 
įvairių G. rūšių labiausiai paplitęs ir 
geriausiai tinka apdirbimui vad. sukci- 
nitas, randamas Baltijos j. rajone. 


Sukcinitas turi 3—80, G. rūgšties, tuo tar- 
pu kitų rūšių gintare jos tiktai pėdsakai. Ši 
sukcinito savybė padeda nustatyti Baltijos G. 
ir jo dirbinių paplitimą. Sukcinitas paprastai 
būna šviesiai gelsvos, medaus spalvos, kartais 
balkšvas ar rausvas. Gamtoje randamas nedi- 
deliais gabaliukais, dažniausiai iki 200 g svo- 
rio. Didesnių kaip 500 g gabalų pasitaiko retai. 
Iškasamo G. paviršius šiurkštus, gruoblėtas, 
aptrauktas nepermatoma luobele; jūros bangų 
išmetamas G. būna nusivalęs nuo apnašų, vais- 
kus. Dega šviesia liepsna, skleisdamas malo- 
nų kvapą. 

TELKINIAI, SUSIDARYMAS. Didžiau- 
si G. telkiniai yra Baltijos j. Sambijos 
p-lyje (Kaliningrado sr.), paleogeniniuo- 
se „mėlynosios žemės“ sluoksniuose 
(20—30 m gylyje). Atskirų G. telkinių 
pasitaiko Lietuvos TSR, Lenkijoje, Uk- 
rainos TSR, Rumunijoje (rumenitas), Bir- 
moje (birmitas) ir kt. šalyse. Tai ne pir- 
miniai telkiniai. Jie sunešti ledynų, su- 
plauti vandenų. Be to, gintaro yra Bal- 
tijos j. ir Kuršių marių dugne. Baltijos 
j. rajonas G. susidarymo laikotarpiu 
(prieš 40—50 mln. metų) buvo sausuma, 
kurioje augo vešlūs karštų kraštų au- 
galai: didžiulės sakingos pušys, palmės 
ir kt. Dėl karšto klimato iš spygliuočių 
gausiai varvėjo sakai, kurie pateko 
į žemę ir ilgainiui virto gintaru. Į la- 
šančius sakus patekdavo augalų dalys, 
smulkūs gyvūnai, kurių intarpai (inkliu- 
zai) turi didelę moksl. reikšmę to meto 
faunai ir florai pažinti, todėl G. gaba- 
lai su intarpais renkami į muziejus. 4 

GAVYBA. Baltijos pajūrio gyventojai 
nuo seniausių laikų rinkdavo bangų iš- 
metamą G. Asirų dantiraščiai (X a. pr. 
m. e) mini G., žvejojamą šiaurėje. 
Romėnų istorikai Plinijus Vyresnysis 
(23—79), Tacitas (50—116) jau aiškiai 
nurodo, kad G. gaunamas Baltijos pa- 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 576 


jūryje, aisčių šalyje. Romėnai ir kitos 
sen. tautos G. labai vertino, vadino jį 
„šiaurės auksu“. Jų laivai, ieškodami 
G., apiplaukdavo visą Europą, pasiek- 
davo Pabaltijį, kurio gyventojai keisda- 
vo G. į žalvarį, varį, alavą, druską. Kry- 
žiuočių ordinas, užgrobęs prūsų žemes, 
įvedė G. rinkimo monopolį. Visi rastą 
G. turėjo pristatyti į surinkimo punktus. 
1642 G. gavybos monopolis atiteko Prū- 
sijos valstybei, kuri dažnai išnuomodavo 
ji vienuolynams ir pirkliams. Pajūrio 
gyventojai kas treji metai turėdavo pri- 
siekti, kad gintaro nerinks ir praneš 
valdžiai apie tuos, kurie bandys jį pasi- 
savinti. Buvo įvesti specialūs G. teismai. 
Už 2 svarų G. pasisavinimą buvo bau- 
džiama kartuvėmis, už didesnį kiekį nu- 
sikaltėlis laužomas ratu. Lietuvoje G. 
monopolio nebuvo, bet pajūrio žemių 
dvarininkai neleisdavo nemokamai jo 
rinkti. XVII-XIX a. gintaras buvo grai- 
bomas iš jūros su graibštais, jį rink- 
davo specialistai narai. XVI a. Sambijos 
p-lyje netoli Palmininkų (dab. Jantar- 
nas) pradėta G. kasti. Iš pradžių kasta 
atviruoju, vėliau šachtų būdu, o XX a. 
vėl atviruoju. XIX a. pab.— XX a. pr. 
būdavo iškasama per metus iki 400 t G. 
žaliavos, 1925—26 jos iškasta beveik 
po 500 t per metus. 1931 gamyba su- 
mažėjo iki 287 t, o 1934—35 tebuvo 
prikasama maždaug po 100 t. Sezono 
metu G, kasdavo 500—800 darbininkų. 
G. buvo kasamas ir iš Kuršių marių 
dugno Lietuvos teritorijoje (ties Juod- 
krante). 1860—90 iš marių dugno G. 
kasė Vokietijos kapitalistų b-vė, per 
30 metų iškasusi apie 2250 t G. žalia- 
vos. Burž. metais Lietuvoje buvo įsteig- 
ta akc. b-vė „Gintaras“. Ji turėjo išsi- 
nuomojusi laivą ir 1928—29 iškasė 2 t 
gintaro. B-vė, būdama finansiškai silp- 
na, įsigyti nuosavo laivo nepajėgė ir 
nuo 1929 G. nebekasė. II pasaul. karo 
metu G. kasyklos Palmininkuose buvo 
sunaikintos, kai kurios užtvindytos. 
Taryb. metais jos buvo aixurtos iš nau- 
jo. Jantarne įsteigtas Kaliningrado G. 
kombinatas, kuris 1964 iškasė 375 t G. 
žaliavos. Be Jantarne iškasamo G., apie 


toną jo kasmet surenkama Lietuvos TSR | 


pajūryje. 

V.ARTOJIMAS. Seniausi G. dirbiniai 
Lietuvoje (daugiausia Palangos ir Juod- 
krantės apylinkėse) rasti iš vėlyvojo ak- 
mens amžiaus. Iš G. buvo gaminami įv. 
papuošalai: segės, karoliai, pakabučiai, 
žmonių ir gyvulių figūrėlės (ž. Juod- 
krantė). Dalis tų dirbinių turėjo kulto 
reikšmės. Nuo seno G. vartojamas liau- 
dies medicinoje. G. rūgštį ir aliejų var- 
toja ir šių laikų farmacija. Nuo XIX a. 
iš G., be papuošalų, imta gaminti la- 
kus, pasižyminčius puikiomis izoliacinė- 
mis savybėmis, tinkančius dažyti me- 
džiui, metalui, odoms. Šie lakai nekei- 
čia natūralios dažomo paviršiaus spal- 
vos, suteikia jam blizgesio ir patvarumo. 
XIX a. antrojoje pusėje Palangoje kas- 
met būdavo pagaminama G. dirbinių už 
200—300 tūkst. rb. Buržuazijos valdymo 
metais Lietuvoje veikė 7—10 G. dirb- 
tuvių. Dėl realizacijos rinkų siaurėjimo, 
sunkumų su žaliava (Vokietijos mono- 


polijos trukdė geresnės G. žaliavos eKS“ 
portą į Lietuvą) G. apdirbimas ir JO 
gaminių eksportas nuolat mažėjo (prieš 
I pasaul. karą Lietuvos G. dirbtuvės“ 
dirbo apie 300 žmonių, tuo tarpu buIž: 
metais —iki 100 žmonių; 1925 G. dir“ 
binių buvo eksportuota už 629 000 It 
1938 — už 26000 It). Vok. faš. okupa“ 
cijos metais G. dirbtuvės buvo išgrobs“ 
tytos, jo apdirbimas beveik sustojo. Pc 
karo jį teko organizuoti iš naujo. 194 

1959 Kaune, Klaipėdoje, Kretingoje, P2“ 
langoje veikė keletas nedidelių G. dirb“ 
tuvių. Plečiant G. dirbinių gamybą, ]J05 
palaipsniui buvo likviduotos, ir PalaN“ 
goje įsteigta Lietuvos TSR Dailės fond0 
Klaipėdos „Dailės“ kombinato dirbtuvė: 
1963 joje dirbo 120 žmonių. Dirbtuvė 
kasmet sunaudoja 6—7 tonas G. žalia- 
vos, kurios didesnioji dalis (apie 5—0 O 
atsivežama iš Kaliningrado srities. LI“ 
tuvos TSR iš stambesnių G. gabalų daU“ 
giausia daromi meniniai dirbiniai, smMU“ 
kesni naudojami papuošalams (karO“ 
liams, apyrankėms, auskarams, segėmS: 
segtukams, medalionams ir kt.) gaminti 
5—20 g gabaliukai vartojami inkrustaC! 
joms. Mažesni kaip 5 g gabalėliai PI“ 
suojami, ir gaunamas vad. ambroidaš: 
kuris nebeturi gintarui būdingo vaiskt“ 
mo, yra minkštesnis. Iš jo gaminami 10“ 
kai ir pigesni dekoratyvinės paskirtie 
dirbiniai. 2 

1963 Palangoje įsteigtas G. muziejus 
(Vilniaus dailės muziejaus filialas). Jė 
me sukaupta nemaža retų G. radinių 5 
intarpais ir vertingų meno dirbiniŲ: 
1948 ekonomistas J. Dagys apgynė eK0 
nomikos mokslų kandidato disertaCijd 
„Baltijos pajūrio gintaras ir jo eksploė 
tacija". 

Lit.: A. E. OepcMaKn, Ąparonennsie H no 
HBIe KaMHH Poccnu, T. 1, [eTporpaA: ng 
K. Andrėe, Der Bernstein und seine BedeutU 
[-..], Breslau, 1937; J. Bubnys, Gintaras, ta 


1957; P. Gudynas, S. Pinkus, Palangos gint 
ro muziejus, V., 1964. 


GINTAUČIAI — kaimas Telšių rj+ EE 
girdžių apyl., 8 km į r. nuo Telšių, P" 
Šiaulių —Kretingos geležinkelio. 70 gyv 
(1959). Š. pakraščiu teka Tausalas, P: 

jo intakas Mastupis. G. minimi 1 A 
Tarp G. ir gretimo Gerulių kaimo | = 
hitlerininkai ir vietiniai burž. naciON 

listai nužudė keletą tūkstančių ta/Y“ 
piliečių. 

GINTAUTAS Albinas [g. 1920X77 
Daudžgiriuose (Biržų rj.)] — revoliud P: 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš kumečių. V. 

kystėje tarnavo pas buožes, paskul “-„ 
bo Šiauliuose, Biržuose. 1934 E 
į LKJS Klausučių kaimo (Biržų V i 
kuopelę, dirbo kuopelės sekretoriumi" 
1936 kooptuotas į LKJS Biržų rj. K“ 
nuo 1937 k-to sekretorius. So 
LLKJS Biržų aps. k-to sekretorius. 20 
1942 TSKP narys. 1942—45 kovojo Rė“ 
donosios Armijos 16 liet. divizijoje: i1Ši 
vo pulko komjaunimo organizalO“ į 
bataliono partorgas. 1946—48 T E“ 
Resp. partinėje m-loje Vilniuje. 19 k 
1961 dirbo LKP Anykščių aps. K-t0 Kr 
retoriumi, Kavarsko rj. k-to I 5€ igė 
toriumi. 1959 neakivaizdiniu būdu Do 
Aukštąją partinę m-lą Maskvoje. 


1961 ūkinis darbuotojas Ukmergėje. 
1958—61 kandidatas į LKP CK narius. 


GINTAUTAS Antanas [1916 Klausučiuo- 
Se (Biržų rj.) — 1943.11.25 prie Alekse- 
Jevkos (Oriolo sr.)] — revoliucinio judė- 
Jimo ir Didžiojo Tėvynės karo dalyvis. 
LKJS Klausučių kuopelės narys 1932— 
1937. Už rev. veiklą buvo kalinamas 
1937—40. Nuo 1940 VKP(b) narys. 
1940—41 dirbo LLKJS Biržų aps. k-te. 
1942 baigė jaun. politinių vadovų kur- 
Sus į Novokuznecką perkeltoje Vilniaus 
Pėstininkų karo  m-loje ir paskirtas 
1 Raudonosios Armijos 16 liet. diviziją. 
Buvo 156 šaulių pulko kulkosvaidinin- 
ų kuopos vado pavaduotoju polit. rei- 
alams. Žuvo fronte. 


GINTEIKISKĖS — kaimas Kaišiadorių rį., 

"Iuonio apyl, 4 km į š. r. nuo Kruo- 
nio, prie Kaišiadorių—Alytaus plento. 
131 gyv. (1959). Iš š. v. prie G. priei- 
na Burčakų miškas, iš p. r.— Slimino 
Miškas. Pr. m-la (nuo 1944), biblioteka 
(tuo 1949). 


GINTENIAI — kaimas Telšių rj., Upy- 
Nos apyl, 14 km į š. nuo Užvenčio, 
10 km į r. nuo Luokės. 189 gyv. (1959). 
Š r. ir p. prieina Gintenių miškas. Yra 
Upynos aštuonmetės m-los komplektas 
įaračinė m-la įsteigta 1918). G. minimi 


GINTILA Jonas Krizostomas [1788.XI.14 
Gelindėnuose (Plungės rj.) — 1857.VII.25 
Alsėdžiuose (Plungės rj.)] — knygų ko- 
€ekcionierius. 1812 baigė Vilniaus kuni- 
Rų seminariją. Nuo 1817 Vilniaus un-te 
dėstė egzegetiką. 1821 gavo teologijos 
daktaro laipsnį. Nuo 1828 ėjo įv. bažny- 
nes pareigas Peterburge ir Lietuvoje. 
Ktyviai veikė prieš 1831 sukilėlius, pa- 
aikė caro valdžią. Turėjo XIX a. Lietu- 
Voje didžiausią privačią biblioteką. Po 
$. Mirties sudarytas jos katalogas apėmė 
pASik 20 000 tomų. 8417 tomų atiteko 
£Suno kunigų seminarijos bibliotekai, 
79 — Kauno kapitulos bibliotekai. 
ūug knygų gavo Kretingos vienuoly- 
LS ir giminaičiai, G. bibliotekoje išli- 
„0 S. Daukanto „Darbų senųjų lietuvių 
Ni žemaičių“ rankraštis. G. bendradar- 
R Švo su žemaičių botaniku J. Pabrėža, 
“mė Daukanto leidybinius sumanymus. 
„„9Kėdamas hebrajų kalbą, kūrė savo- 
„BS „katalikybės platinimui žydų 


RINUČIAI — kaimas Ignalinos rį., Pa- 
RSS apyl, 12 km į š. v. nuo Ignali- 
R tarp Almajo ir Sravinaičio ežerų; 
Olūkio centras. 206 gyv. (1959). Elektri- 
ši malūnas, lentpiūvė, felčerių-akuše- 
V Punktas, pr. m-la (nuo 1920), biblio- 
8 (nuo 1962). 1554 buvo 3 ūkiai, tu- 
į Ję 3 valakus ir 10 margų žemės. 1 km 
P. v. nuo kaimo, tarp Linkmeno ir 
S,.l9 ežerų, yra Ginučių piliakalnis. 
įtčiama, kad čia stovėjo Linkmenų pi- 
S 1373 sunaikinta kalavijuočių. G. įei- 
A į Ignalinos landšaftinį draustinį. 
GIPINYS — ežeras Rokiškio rj, 10 km 
iš. v. nuo Dusetų. Plotas 16 ha. Ežeras 
jeSSS iš v. į r. Ilgis 700 m, didž. plo- 
“ 400 m. P. krantai žemi ir lėkšti, kiti 


Ika 


Gipso laužykla Kirdonyse 


aukštoki, gana statūs. Ežeras verslovi- 
nis; žuvies 1964 sugauta 7,4 kg/ha. 


GIPSAS, mineralas, uoliena. Lietuvoje 
aptinkamas devono ir permo sistemų 
nuogulose. Į žemės paviršių išeina Biržų 
ir Pasvalio rj. Čia G. sluoksniuojasi su 
mergeliu bei dolomitu ir sudaro 30— 
40 m storio sluoksni. Apie Biržus G. 
vietomis išplautas. Tose vietose, įgriu- 
vus žemei, atsirado karstinių įdaubų 
(ž. Karstas). P. ir p. v. kryptimi G. 
sluoksniai panyra vis giliau. Burž. Lie- 
tuvoje Biržų ir Pasvalio vls. gyventojai 
lauko krosnyse iš G. pasigamindavo 
statybinio gipso. Svarbiausios G. laužyk- 
los buvo prie Karaimiškių ir Kirdonių. 
1947—63 iš Lietuvoje randamų G. ža- 
liavų stat. gipsas buvo gaminamas Šiau- 
lių stat. medžiagų kombinate (1960 pa- 
gaminta 20 000 t). 1963 G. išteklių Lie- 
tuvoje buvo dar 3,1 mln. t, bet jo pram. 
gavyba nutraukta dėl nepalankių eks- 
ploatavimo sąlygų — G. slūgso salomis, 
be to, kai kur jis yra vandeninguose 
horizontuose. 


GIRA Liudas [1884.VIII.27 Vilniuje — 
1946.VII.1 ten pat] — poetas, Lietuvos 
TSR liaudies poetas (1943), Lietuvos TSR 
MA akademikas (1945). Vaikystę pralei- 
do pas gimines But- AS 

rimonyse (Alytaus 
Ij.), vėliau Stakliš- 
kėse (Prienų rj.), 
kur 1897 baigė pr. 
m-lą. Trejus metus 
lankė Vilniaus rea- 
linę gimnaziją, bet 
dėl materialinių sun- 
kumų jos nebaigė. 
1901 Kazanėje išlai- 
kė g-jos 4 klasių eg- 
zaminus. Apie 1903 
pradėjo lit. veiklą, 
bendradarbiavo „Varpe“, „„Naujieno- 
se", „Ūkininke“ ir kt. period. spau- 


GIN—GIR 565 


doje. 1905 baigė Vilniaus kunigų se- 
minariją, bet kunigu netapo. 1905 ru- 
denį pradėjo dirbti laikraštyje „Vilniaus 
žinios“, vėliau dirbo „Lietuvos ūkinin- 
ko“, nuo 1907 —,Vilties“ redakcijoje. 
Išleido kelis poezijos rinkinius („Dul- 
dul dūdelė", 1909; „Žalioji pievelė“, 
1911; „Tėvynės keliais“, 1912; „Laukų 
dainos", 1912), ist. tragediją „Kerštas“ 
(1910), simbolinę pjesę „Beauštanti auš- 
relė" (1913), period. spaudoje paskelbė 
beletristinių vaizdelių, apsakymų, apy- 
braižų. Reiškėsi ir kitose lit. darbo sri- 
tyse: parengė liet. poezijos antologijas 
„Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį ir žie- 
mą“ (1911) ir „Cit, paklausykit“ (1914), 
išvertė rusų, ukrainiečių, lenkų poetų 
kūrinių, išleido „Taraso Ševčenkos ei- 
lių vainikėlį“ (1912), redagavo pirmąjį 
liet. lit-ros žrn. „Vaivorykštė“ (1913— 
1914), parengė spaudai E. Steponaičio 
raštus su įvadu, išleido keletą kalen- 
dorių, G. Landsbergio-Žemkalnio libre- 
tą „Birutė“ ir kt. Tuo metu pasiraši- 
nėjo slap. L. Gerulis, Stakliškių Liūdas, 
St. Ld., Dzūkas, Ant. Kašėta, Saugus, 
Eglė, g-a, Tasai, Teatralas, Akstinų Vin- 
cas, Kuzavas ir kt. I pasaul. karo metais 
ir vėliau, ligi 1920, Vilniuje, Kaune, 


iš moni 5 
Ž UUDAS GRA 


Liudo Giros pirmojo eilėraščių rinkinio „„Dul- 
dul dūdelė“ (1909) ir eilėraščių rinkinio „,Žal- 
girio Lietuva“ (1942) viršeliai 


Marijampolėje ėjo įvairias adm. parei- 
gas, aktyviai dalyvavo buržuazinių par- 
tijų veikloje, 1921—26 dirbo Valsty- 
bės teatro direktoriumi, 1921 išleido eil. 
rink. „Žiežirbos“, 1923 redagavo žin. 
„Skaitymai“ (XXII-XXIV kn.). 1927— 
1934 buvo Švietimo m-jos knygų leidi- 
mo komisijos sekretorius. Išleido eil. 
rink. „Žygio godos“ (1928), „Amžių 
žingsniai“ (1929), „Šilko gijos“ (1929), 
misteriją „Paparčio žiedas“ (1928), „Kri- 
tikos raštus“ (E. Radzikausko slapyvar- 
džiu, 1928), parašė studiją „Lietuviškos 
eilėdaros kūrimosi raida 16—18 amž.“ 
(1934), parengė spaudai Lazdynų Pelė- 
gėlio raštus, išvertė kitų tautų poetų, 
daugiausia rusų simbolistų (K, Balmon- 
to ir kt.), kūrinių. Aktyviai reiškėsi 
visuom. gyvenime, remdamas valdančių- 
jų burž. partijų politiką ir ideologiją. 
Apie 1936, stiprėjant darbo žmonių 
kovai prieš faš. režimą, G. ėmė kritiš- 
kiau žiūrėti į burž. santvarką, stojo 
į opoziciją faš. diktatūrai. 1936—37 ir 
1938—39 buvo Lietuvių rašytojų d-jos 


566 GIR—GIR 


pirmininkas. 1937—38 redagavo laikr. 
„Literatūros naujienos“, kuriame iš- 
spausdino nemaža medžiagos apie TSRS, 
plačiai paminėjo A. Puškino 100-sias 
mirties metines. 1939 lankėsi TSRS, da- 
lyvavo T. Ševčenkos 125-jų gimimo me- 
tinių minėjime. Grįžęs į Lietuvą, ėmė 
propaguoti soc. šalies laimėjimus. 

1940 atkūrus Lietuvoje Tarybų val- 
džią, G. iš karto aktyviai įsijungė į soc. 
gyvenimo statybą. 1940—41 buvo švie- 
timo liaudies komisaro pavaduotojas. 
1940 išrinktas Liaudies Seimo atstovu, 
1940.VIII.3 kaip Įgaliotosios delegacijos 
narys dalyvavo TSRS AT VII sesijoje, 
kurioje Lietuvos TSR buvo priimta 
į TSRS. Nuo 1940 Lietuvos TSR AT 
deputatas. 1940 rusų kalba išėjo G. 
poezijos rink. „Eilėraščiai“. Prasidėjus 
D. Tėvynės karui, G. evakavosi į TSRS 
gilumą, gyveno Maskvoje, vėliau Pen- 
zoje. 1942 pr. savanoriu stojo į Rau- 
donosios Armijos 16 liet. diviziją, ku- 
rioje kapitono laipsniu išbuvo ligi 1944 
pavasario. Išleido eil. rink. „Smurtas ir 
ryžtas“ (1942), „Žalgirio Lietuva“ (1942), 
„Kovos žodis“ (rusų k.; 1943), išvertė 
rusų poetų dainas dainynėliui „Kovos 
dainos“ (1942), bendradarbiavo period. 
spaudoje, dalyvavo lit. vakaruose, taryb. 
karių kultūriniame gyvenime. Į Lietuvą 
grįžo 1945, jau sunkiai sirgdamas. 1945 
išleido eil. rink. „Tolimuos keliuos“ ir 
„Rinktinė poezija“. 

Svarbiausią ir reikšmingiausią G. lit. 
palikimo dalį sudaro poezija. Pirmuoju 
laikotarpiu (1903—20), tęsdamas XIX a. 
liet. poezijos liaudiškąsias ir patrioti- 
nes tradicijas, daugelyje visuom. tema- 
tikos kūrinių atspindėjo sunkią socia- 
linę ir nacionalinę liaudies priespaudą 
carizmo sąlygomis (eil. „Mano kraštas“, 
„Dalia nedalelė“ ir kt.), pakiliai, roman- 
tiškai apdainavo istorinę Lietuvos pra- 
eitį (poemėlė „Milžinkapių daina“, eil. 
„Lietuvai“ ir kt.), reiškė meilę gimta- 
jai šaliai ir jos žmonėms (eil. „Lietu- 
vai atbundant“, „Ar girdėjai?“, „Tauta 
ir poetai“ ir kt.), susižavėjimą Lietuvos 
gamta (eil. „Neris“, „Neris vakarą“, 
„Vilnius“, „Pavasarį“, „„Astrai“ ir kt.). 
G. sukūrė nemaža egocentrinės lyrikos, 
persunktos dramatinių ir pesimistinių 
nuotaikų (eil. „Mano dainelės“, „Gyve- 
nimo rinkoj“, „Elegija pačiam sau“ 


ir kt.). To periodo poezijoje kūrybiškai 
naudojosi liet. liaudies dainų poeti- 
ka ir vaizdais. Visuom. temas taip pat 
dažnai traktavo su lyr. intymumu, dai- 
niškumu, suteikdamas joms paprastumo, 
konkretumo, bet kartais ir atviro publi- 
cistiškumo. Nors pasaulėžiūros priešta- 
ringumas bei ribotumas neigiamai veikė 
G. kūrybą, tačiau geriausieji to periodo 
jo eilėraščiai, teisingai išreiškią darbo 
žmonių nuotaikas bei lūkesčius, kritiš- 
kai vertiną burž. visuomenės negeroves, 
buvo artimi ir suprantami liaudžiai. Kai 
kurie jų („Dul-dul dūdelė“, „Gale lauko 
toli“, „Ne margi sakalėliai“, „Spragilų 
daina“ ir kt.) virto populiariomis liau- 
dies dainomis. 

1920—36 G., veikiamas burž. visuo- 
menės dekadanso, ėmė vis labiau krypti 
į simbolizmą, miesčioniškas nuotaikas, 
erotiką. Gausiai rašė paviršutiniškų, daž- 
niausiai proginių eilėraščių, * kuriuose 
apdainavo burž. Lietuvos ofic. gyveni- 
mo įvykius, liaupsino burž. santvarką. 
Sumenko ir G. poezijos forma, eilėraš- 
čiai neteko dainiškumo ir paprastumo, 
įsivyravo daugiažodiškumas, daugiapos- 
mės tirados, butaforiniai vaizdai. Kiek 
reikšmingesnių kūrybinių laimėjimų G. 
pasiekė meilės lyrikoje (eil. „Tik pa- 


mylėti“, „Nežinojau“, „Uogynė“, ,„„Vel- 


tui“, „Ar prisimeni“ ir kt) ir kai 
kuriuose visuom. tematikos eilėraš- 
čiuose („Liaudies teismas“ ir kt.), ku- 
riuos sukūrė, jau tapęs pažangiuoju ra- 
šytoju. 

Žymių poetinių laimėjimų G. pasiekė 
taryb. metais. 1940—41 poezijoje (eil. 
„Keturios raidės“, „Džiugios dienos“, 
poemėlėje „Stalino LTSR Konstitucija“ ir 
kt.), nors ir turinčioje tuo metu papli- 
tusios panegirikos bruožų, G. išreiškė 
liaudies entuziazmą dėl iškovotos lais- 
vės, socializmo kūrimo. D. Tėvynės ka- 
ro metų poezijoje G. pavaizdavo taryb. 
liaudies gyvenimą sunkių išbandymų 
laikotarpiu (poemėlė „Fašistai Lietuvos 
kaime“, satyr. eilėraščių ciklas „Smur- 
tas ir ryžtas“ ir kt.), herojišką taryb. 
patriotų kovą prieš vok. faš. grobikus 
(poemos ,„Komjaunuolis Baranauskas“, 
„Žalgirio Lietuva“, eil. ,Nuo Uralo gau- 
džia vėjai“, „Kur vakarai“, „Kareiviška 
dainelė“ ir kt.), pirmuosius atstatymo 
darbus išvaduotoje Lietuvoje (eil. „At- 
vaduotame krašte“, sonetai apie išva- 
duotas vietoves, poema „Paverkniais“ 
ir kt.). To periodo G. poezija persunkta 


Sa LA 
Dreagi elaina VV ej eta meadaly, 


> 


a DA 


2 sa A 2 
„us nis med! Mateo Įim. ua“ Ianas 5 


Liudo Giros eilėraščio ,„Kur vakarai“ (1943) autografas 


taryb. patriotizmo, tautų draugystės idė“ 
jų (eil. „Viena žemė Tarybų“, „„Pamask“ 
vio žolė“, poema „Adomas Mickevičiuš 
Pavolgy“ ir kt.), jai būdingas skambu- 
mas, artimumas liaudies dainų stiliui 
Geresnieji eilėraščiai („Nuo Uralo gav“ 
džia vėjai“, „Berželis“, „Vakariai VĖ“ 
jai“ ir kt.) labai išpopuliarėjo. ? 
Iš draminių G. kūrinių vertingiausia 
yra ist. tragedija „Kerštas“, kuriojė 
poetas, vaizduodamas senovės lietuvių 
kovas su kryžiuočiais, pagr. dėmesį SkY“ 
rė moraliniams ir psichologiniams koN“ 
fiiktams. Tai buvo naujas reiškinys t0 
meto liet. dramaturgijoje. Tragedija tU“ 
rėjo nemažą pasisekimą mėgėjų tealIė: 
Kovų su kryžiuočiais laikus G. Val“ 
davo ir nebaigtame draminiame E 
nyje „Riteris fon Štralenbergas“ (192 
dalis paskelbta spaudoje), draminiamė 
etiude „Svečiai“, dramatizuotoje poeMO“ 
je „Valteris ir Aldona“ (1928), nedidė“ 
liuose scenos vaizdeliuose „Mozūrų £Y, 
nėjai“ (1935), „Ties Klaipėdos vartalš 
(1935), „Prieš bendrą priešą“ (1935), t“ 
čiau jų lit. vertė nedidelė. Eiliuotojė 
simbolinėje pjesėje „Beauštanti aušIė ė 
idealizavo Lietuvos praeitį, propagavo 
„tautinės vienybės“ šūkius. Buržuazijo 
valdymo laikotarpiu G. parašė keletė 
misterijų, propaguojančių burž. ide0lO“ 
giją. Neturėdamos didesnės lit. vertės! 
jos, išskyrus „Paparčio žiedą“, liko T 
spausdintos, Taryb. metais G. rašė d/ė 
minę poemą „Eglė žalčių karalienė : 
bet nebaigė. G. yra paskelbęs da 
straipsnių bei recenzijų liet. dramatU 
gijos klausimais. kai o 
Lit. kritikoje G. pradėjo reikštis L 
1905. Ankstyvieji kritikos straipsN!“, 
ir recenzijos išspausdinti  „Viltylė;! 
„Lietuvos ūkininke“, „Lietuvių laiką 
tyje", „Aušrinėje“, „Vaivorykšiaiim 
zijų G. paskelbė 1921—40 period. spa 
doje („Skaitymai“, „Gaisai“, „Švie 
keliai", „Literatūros naujienos“ If kti 


klausimus, dažnai pasisakydamas UŽ B 
listinių tendencijų plėtojimą, daug 
mesio skirdamas turinio ir formo; iku, 
tykio analizei, lit. poveikių ir sąVė! bĄ 
lit-ros specifikos problemoms. Vertirii, 
įnašas į liet. lit-ros mokslą yra StUCo, 
„Lietuviškos eilėdaros kūrimosi V di- 
16—18 amž.“ (1934) ir kai kurie StUČO 
jiniai straipsniai („Dvi seserys Ivan = 
kytės“, „Valerijonas Ažukalnis-Za8 2 
kis“, „Jono Biliūno gyvenimas If “4 
bai“ ir kt), kuriuose pateikta nau, 
medžiagos apie rašytojų gyvenima; Ša 
veiklą, kai kurių kūrinių parašymo j 
linkybes ir pan. Kritikos ir lit. mo OT 
darbuose G. dažniausiai laikės! Di 
estetikos pozicijų, tačiau juose kel! dra“ 
problemų aktualumas, originalus If 
sus jų sprendimas, gausi faktinė cikė 
džiaga daugeliu atvejų teigiamai V 
liet. kritikos ir lit-ros mokslo raida: „+, 
G.— įžymus liet. poetas, užėmęs doje: 
kią ir savitą vietą liet. lit-ros T9C 
Nuėjęs sudėtingą ir prieštaringa Sitas 
nimo bei lit. veiklos kelią, G. jaU "1. 
rybiniu laikotarpiu sukūrė vertingU 


nių, praturtinusių liet. poeziją nau- 
Jais motyvais ir meninės išraiškos prie- 
Monėmis, Taryb. metais, įsisavindamas 
Marksistinę pasaulėžiūrą, soc. realizmo 
metodą, G. pasiekė didelių kūrybinių 
laimėjimų, pasireiškė kaip vienas Žy- 
Miausių taryb. lietuvių poezijos pra- 
dininkų, 


a Ršt.: Rinktinė, V., 1951; Ha6paunoe, BuHAB- 
OC 1952; Raštai, 2 t., V., 1953; 3ApaBcTByK 
HXPB, A., 1960; Raštai, 5 t., V., 1960—63. 
Lit: H. Illumkyc, I. Menb6ak, Aronac In- 
Pa.— JI. Kupa, H36pannoe, BmABmioc, 1952; Ta- 
((inės lietuvių literatūros istorijos apybraiža, 
+ 1956; J. Šimkus, Liudas Gira.— Apie litera- 
I V., 1956; B. Mituzienė, Liudas Gira, 
tuaPa bibliogr. atmena], K., 1957; V. Sve- 
k aitis, Lietuvių liaudies kovos su vokiškai- 
Ros grobikais apdainavimas L. Giros tarybi- 
e poezijoje.—,,VVPI mokslo darbai“, t. 8, 
+ 1959; V. Svetulaitis, Liudas Gira — tarybinis 
Koetas.—,,VVPI mokslo darbai“, t. 11, V., 1960; 
Imkus, Liaudies poetas Liudas Gira.— 


" Gira, Raštai, t. 1, V., 1960; K. Jloseika, 
A OAac Tupa —JI. Fupa, 3ApaBcTByĖ  BAXPb, 
„1960; Lietuvių literatūros istorija, t. 3, 


(1 
ka 1, V. 1961, t. 3, d. 2, V 1 


Ras L. Gira — literatūros kritikas.—L. Gira, 
Nasa, t. 4, V., 1962; K. Doveika, L. Gira — 
€ratūros tyrinėtojas, teatro ir dailės kritikas, 
5,.V., 1963. 


GIRĄ — gėrimas, daugiausia daromas 
S džiovintos duonos ar jos plutų, uogų, 
džiovintų obuolių, kriaušių. G. daryti 
"lb pat vartojami ruginiai, rečiau mie- 
niai ar grikiniai miltai. R. Lietuvoje 
Širai daryti specialiai kepama rupi ru- 
šinė duona, kuri paskui išdžiovinama 
"T užpilama karštu vandeniu. Kartais 
daromą G. dedama mielių ir cukraus. 
„ Lietuvoje G. vartojama šaltibarščiams 
“i kt. valgiams gaminti. 

k Resp. pavaldumo miestuose G. daro 
Sus daryklos, rajonų centruose — vais- 
andenių cechai ir kt. įmonės. Alaus 
aryklose girai daugiausia vartojamas 
Ugių salyklas ir miltai. Vilniuje, Kau- 
S, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kai kuriuo- 
4 rajonų centruose, kur surenkama 
AUgiau susenusios duonos, daroma ir 
Voninė G. 1963 Lietuvos TSR įmonėse 
Naos Pagaminta daugiau kaip 6 mln. 
kl. Be skystos G., Antanavo spirito 
„„lYkloje gaminama iki 150 t per metus 
ausos G., iš kurios galima pasidaryti 
+ namie. Sausa G. turi didelę paklausą, 
2 Zymi jos dalis išvežama į kt. taryb. 
SSPublikas. 


SRAITĖS PELKĖ — pelkė Alytaus rj., 
n M į š. v. nuo Simno, 1,5 km į š. r. 
Gj? „Krosnos geležinkelio stoties, prie 
Iaitės kaimo. Plotas 112 ha. P. r. pa- 
Taštys siekia Giluičių ež.; r. pakraščiu 
S diluičių ež. teka bevardis upelis. Pa- 
"šius nusausintas. Pietryčiuose kultū- 
k € pieva ir ariamos dirvos, šiaurės 
akaruose miškas. Durpių klodo didž. 
S 4,2 m, vid. 2,45 m. Durpės žema- 
o kinės; vid. susiskaidymas 2905, vid. 
„£.eningumas 15,59). Po durpėmis yra 
są nių nuosėdų sluoksnis; jo didž. 

tus 54 m. 
SRČIENĖ Beatričė [g. 1926.11.21 Pane- 
k žyje] — chemikė, chemijos mokslų 
up didatė (1956). 1949 baigė Kauno 
R Nuo 1949 dirba ped. darbą (iš 
jų, džių Kauno un-te, vėliau Kauno Po- 
Schnikos in-te). 1961 gavo docentės 


965; K. Dovei- 


Publicistas.— L. Gira, Raštai, t. 


vardą. Nuo 1961 TSKP narė. Paskelbė 
moksl. straipsnių apie mangano lydinių 
elektrinį nusėsdinimą ir kt. 


GIRDENIAI — kaimas Skuodo rj., Yla- 
kių apyl., 3 km į š. nuo Ylakių; kolūkio 
centras. 195 gyv. (1959). Per kaimą te- 
ka Bartuvos intakas Vereta. Yra Kal- 
vaičių pr. m-la (nuo 1952). Veretos deš. 
krante yra nedidelis piliakalnis. Rasta 
akmeninių kirvių. 1918 kaime, rev. ju- 
dėjimo dalyvio D. Šeputos namuose, 
rinkdavosi Ylakių revoliucinio komiteto 
nariai. 


GIRDIŠKĖ — kaimas Šilalės rj., Upynos 
apyl., 8 km į š. v. nuo Skaudvilės; kol- 
ūkio centras. 100 gyv. (1959). Kaimas 
gatvinio tipo. Ryšių skyrius, parduotu- 
vė, pr. m-la (nuo 1920), kultūros na- 
mai (nuo 1959), biblioteka. 


GIRDVAINAI — kaimas Plungės Ij., 
Bubėnų apyl, 7 km į v. nuo Rietavo, 
abipus Žemaičių plento. 171 gyv. (1959). 
P. pakraščiu teka Letausas (Jūros inta- 
kas), v.— jo deš. intakas Vedega. Iš š. 
prieina Girdvainų ir Jaupėnų miškai. 
Aštuonmetė m-la (1920—51 pradinė, 
1951—59 septynmetė), kultūros namai 
(nuo 1959), biblioteka (nuo 1958). Po 
D. Tėvynės karo burž. nacionalistai nu- 
žudė G. gyventojus A. Venckų (1944), 
Juozą Venckų (1946), Joną Venckų ir 
Venckienę (1949). 


GIRDVAINIS Mykolas [1841.X.20 Vil- 
niuje — 1925.XII.27 Išlynų dvare (Kel- 
mės rj.)] — žuvininkystės ir bitininkys- 
tės specialistas. 1866—73 studijavo Len- 
kijoje gamtos mokslus, agronomiją, 
paskiau V. Europos šalyse specializavosi 
entomologijoje (daugiausia bitininkys- 
tėje) ir ypač ichtiologijoje. Vienas pir- 
mųjų pradėjo tyrinėti Lietuvos vandenis 
ir žuvininkystei svarbią vandens gyvū- 
niją (vėžiagyvius). 1876 Šiaulių žemdir- 
bystės parodoje pirmą kartą Lietuvoje 
eksponavo jos gėlųjų vandenų ir Balti- 
jos bei Juodosios jūrų faunos pavyz- 
džius, žuvininkystės įrankių rinkinį ir 
gavo aukso medalį. 1881 įsteigė žuvų 
peryklą Gerkonyse (prie Dūkšto), kur 
pirmą kartą pasaulinėje žuvininkystės 
istorijoje iš dirbtinai apvaisintų ikrų už- 
augino seliavas ir įveisė jas keliuose 
ežeruose. 1894 Trakų ežeruose įveisė 
sykus, juos išperinęs Trakų Vokės (Vil- 
niaus rj.) karpių ir upėtakių ūkyje. La- 
biausiai pagarsėjo veikalais „Bitės ana- 
tomija“ (lenkų k., 1875), „Bitės anato- 
mija ir fiziologija“ (pranc. k., 1876; abu 
veikalai su dideliais paties G. piešinių 
atlasais), o ypač „Žuvų patologija" (Ien- 
kų k. 1877, pranc. k. 1880, vok. k. 1882). 
Paskelbė straipsnių ichtiologijos, žuvi- 
ninkystės ir bitininkystės klausimais. 
Ršt.: KaTanOr mo NpeĄMeTaAM pBIG03HanHnA 
H PPIGOBOACTBa, NpHTOTOBACHHBIM Ha IllaBenb- 
CKyIXO 3€6€MAeAeAbYeCKYIO BBICTaBKY HH>XKEHePOM 
MuxaunnoM TupaBoiHoM, BunbHa, 1876; M. Gird- 
wojfi, Projekt gospodarstwa rybnego jezioro- 
wego w dobrach Dukszty, Warszawa, 1883. 
GIRDZIJAUSKAS Vytautas [g. 1904. 
VI.2 Šaukliuose (Raseinių rj.)] — gydy- 
tojas mikrobiologas-imunologas, medici- 
nos mokslų daktaras (1939), Lietuvos 
TSR MA narys korespondentas (1946), 


GIR—GIR 567 
Lietuvos TSR nusipelnęs gydytojas 
(1965). 1930 baigė Kauno un-tą. Iki 


1940 un-to mikrobiologijos ir higienos 
katedros asistentas. Tobulinosi Vienos 
un-le (1933—34), Paryžiaus Pastero 
in-te (1935—36), Berlyne (1938). 1940 
gavo profesoriaus vardą, buvo Kauno 
un-to mikrobiologijos katedros vedėju, 
Higienos in-to direktoriumi, Lietuvos 
sveikatos apsaugos ir socialinio aprū- 
pinimo viceministru. 1940—45 Lietu- 

Ab vos TSR sveikatos 


apsaugos liaudies 
komisaras, 1941—42 
Permės Medicinos 


in-to  epidemiologi- 
jos katedros vedė- 
jas. 1943—44 Mask- 
vos Centrinio gy- 
: dytojų tobulinimosi 
in-to  epidemiologi- 
jos katedros pro- 
fesorius, 1944—1947 
Vilniuje Raudonojo 
kryžiaus d-jos CK 
pirmininkas. 1944—63 Vilniaus un-to 
mikrobiologijos katedros vedėjas. 1946— 
1957 Lietuvos TSR MA Eksperimentinės 
medicinos ir onkologijos in-to direkto- 
rius. Nuo 1955 Lietuvos mikrobiologų, 
epidemiologų, infekcionistų d-jos pirmi- 
ninkas, Nuo 1963 Lietuvos TSR MA che- 
mijos ir biologijos mokslų skyriaus aka- 
demikas sekretorius. Paskelbė moksl. 
darbų mikrobiologijos, epidemiologijos, 
sveikatos apsaugos ir kt. klausimais. 
Ršt.: Lytinių liaukų, skydinės liaukos, jų 


hormonų ir gl. parathyreoideae įtaka agliu- 
tininams pasigaminti, K., 1939, 


GIRDZIJAUSKIENĖ Paulina [g. 1908. 
XI.18 Vėžionyse (Kupiškio rj.)]) — isto- 
rikė, istorijos mokslų kandidatė (1950), 
Lietuvos TSR nusipelniusi kultūros vei- 
kėja (1964). Antifaš. 
judėjimo dalyvė. 
Baigė Maskvos Vi- 
sasąjunginius mark- 
sizmo-leninizmo dės- | 
tytojų kursus, Vil- 
niaus un-to teisės 
f-tą. Nuo 1946 TSKP 
narė. 1944—47 Vil- 
niaus universitete 
dėstė marksizmo-le- 
ninizmo pagrindus. 
Nuo 1945 Lietuvos 
TSR  Konservatori- 
jos marksizmo-leninizmo katedros vedė- 
ja, nuo 1946 docentė. 1958—61 kandi- 
datė į LKP CK narius. Yra išspausdinusi 
moksl. straipsnių ir brošiūrą apie 1905— 
1907 revoliuciją. „Lietuvos TSR istori- 
jos“ 2 tomo skyriaus „1905—1907 metų 
revoliucija Lietuvoje“ autorė. 


GiRDZIUŠAS Adolfas [g. 1906.IV.20 Pa- 
kalniškėse (Ignalinos rj.)] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Nuo 1931 Komu- 
nistų partijos narys. 1936.I Vilniuje už 
rev. veiklą nuteistas 4 metus kalėti. 
1939.1X Raudonosios Armijos išlaisvin- 
tas. D. Tėvynės karo metais evakavosi 


568 GIR—GIR 


į šalies gilumą. Pokario metais ūkinis 
darbuotojas. 


GIRDŽIAI — kaimas Jurbarko rj., 9 km 
į š. nuo Jurbarko, Mituvos deš. krante; 
apylinkės ir tarybinio ūkio centras. 
224 gyv. (1959). Šiaurėje yra Girdžių 
giraitė. Per kaimą eina Jurbarko—Erž- 
vilko kelias. Elektrinė, lentpiūvė, ryšių 
skyrius, felčerių-akušerių punktas (nuo 
1948), vid. m-la (1911—49 pradinė, iki 
1955 septynmetė), vaikų darželis (nuo 
1962), kultūros namai (nuo 1961), biblio- 
teka (nuo 1949). Burž. nacionalistai 1945 
Girdžiuose nužudė 12 liaudies gynėjų, 
1948 — komjaunuolį A. Jocaitį, 1951 — 
kolūkio pirm. K. Jurkšaitį. 


GIRDŽIUS Vytautas [g. 1908.1.27 Kavo- 
liuose (Jurbarko rj.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Mokydamasis Jurbar- 
ko g-joje, 1926 suorganizavo slaptą mo- 
kinių soc. kuopelę, už tai buvo iš g-jos 
pašalintas. 1928 Kaune baigė suaugusių- 
jų g-ją, paskui un-te studijavo teisę, dir- 
bo mokesčių inspekcijoje. Dalyvavo 
„Kultūros“ būrelio, laisvamanių d-jos 
veikloje. 1939—63 Komunistų partijos 
narys. 1940—41 Ukmergės aps. vykdo- 
mojo k-to pirmininkas. D. Tėvynės karo 
metais kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. Po karo — Kultūros- 
švietimo įstaigų k-to prie Lietuvos TSR 
MT pirmininko pavaduotojas, pirminin- 
kas, Kultūros m-jos Vyriausiosios kultū- 
ros-švietimo įstaigų v-bos viršininkas. 
1948 baigė part. darbuotojų kursus 
Maskvoje. 1956—62 kolūkio pirminin- 
kas Šakių rj. Nuo 1963 Resp. bibliote- 
kos moksl. bibliografijos sk. vedėjas. 
Parengė kn. „Kultūros švietimo darbuo- 
tojų vadovėlis“ (1948, II leid. 1951), 
„Masinis politinis ir kultūrinis darbas 
kolektyviniame ūkyje“ (1949), paskelbė 
straipsnių kultūros-švietimo bei kolūkių 
statybos klausimais, 


GIRELĖS MISKAS —1. Miškas Ukmer- 
gės rj, 15 km į p. r. nuo Ukmergės, 
2 km į r. nuo Šešuolių. Priklauso Uk- 
mergės miškų ūkio Šešuolių girininki- 
jai. Plotas 1173 ha; iš jų 690 ha me- 
dynų, 220 ha pelkių. Reljefas banguotas. 
Dirvožemiai daugiausia velėniniai jau- 
riniai, priesmėliniai ir priemoliniai; yra 
ir pelkinių. 679) medynų savaiminės 
kilmės. Beržynų yra 3595, drebulynų 
2405, pušynų 2305, eglynų 1595, balt- 
alksnynų 294, juodalksnynų 195. Medy- 
nų vid. amžius 35 metai, bonitetas I-II, 
vid, skalsumas 0,7, vid, tūris 68 ktm/ha, 
vid. prieauga 2,0 ktm/ha. Miškas eks- 
ploatacinis. Šiaurėje kasamos kraikinės 
durpės. 

2. Miškas Pasvalio rj, 2 km į v. 
nuo Joniškėlio. Priklauso Pasvalio miš- 
kų ūkio Joniškėlio girininkijai. Plotas 
1153 ha; medynų 1010 ha. Reljefas 
lyguminis. Per G. m. teka Skriaudžiupis, 
Ragupis ir Plautupis (Mūšos intakai). 
Dirvožemiai velėniniai karbonatiniai ir 
velėniniai jauriniai, priemoliniai. 9795 
medynų savaiminės kilmės. Drebulynų 


yra 3505, beržynų 3095, pušynų 1696, 
ąžuolynų ir uosynų 1095, eglynų 576, 
alksnynų 405. Drebulynuose paplitęs 
tankus ąžuolo ir uosio pomiškis. Jau- 
nuolynai sudaro 3795, pusbrandžiai ir 
brandieji medynai po 2095, pribręstan- 
tieji 2395. Medynų bonitetas I-II, vid. 
skalsumas 0,77, vid. tūris 140 ktm/ha. 
Miške, Katkūnų eiguvos sodyboje, au- 
ga 5 m apimties ąžuolas. Yra briedžių, 
stirnų, šernų, lapių, usūrinių šunų, jeru- 
bių, slankų. Miškas eksploatacinis, tik š. 
1. pakraštyje yra 60 ha apsauginė juos- 
la palei Šiaulių—Biržų glžk. P. r. dalimi 
eina kelias iš Pakruojo į Joniškėlį. 

3. Miškas Panevėžio rj., 11 km į p. v. 
nuo Raguvos, 1 km į š. nuo Lėno ežero. 
Priklauso Panevėžio miškų ūkio Vadok- 
lių girininkijai. Plotas 550 ha; medynų 
440 ha. Reljefas lyguminis. Iš Lėno ež. 
per G. m. teka Apteka (Nevėžio basei- 
nas). Dirvožemiai velėniniai gliejiniai, 
priemoliniai. Labiausiai paplitę garšvi- 
niai, mažiau — mėlyniniai miško tipai. 
920; medynų savaiminės kilmės. Ber- 
žynų yra 4005, juodalksnynų 2595, dre- 
bulynų 1896, uosynų 975, baltalksny- 
nų 495, pušynų 395. Jaunuolynai sudaro 
2405, pusbrandžiai medynai 6096, pri- 
bręstantieji 1095, brandieji 695. Medy- 
nų bonitetas II-III, vid. skalsumas 
0,75, vid. tūris 91 ktm/ha, vid. prieauga 
2,3 ktm/ha. Yra briedžių, stirnų, pilkųjų 
ir baltųjų kiškių, kiaunių. Miškas eks- 
ploatacinis, išskyrus 90 ha apsauginę 
juostą prie Ramygalos—Taujėnų kelio, 


GIRĖNAI — 1. Kaimas Šakių rj., Ša- 
kių apyl., tarp Šakių miesto š. ribos ir 
Batiškių miško; kolūkio centras. 310 gyv. 
(1959). Per G. iš Šakių eina plentas 
į Kauną ir kelias į Plokščius. Kaimas 
susikūrė 1923—24, išdalijus Augustavo 
dvaro žemę. Kurį laiką jis buvo vadi- 
namas Kerepliais. 

2. Kaimas Kauno rj, Samylų apyl., 
12 km į r. nuo Kauno, pietiniame Kauno 
marių krante; iki 1965 vad, Dubravais, 
Dubriais. 271 gyv. (1959). Iš p. prie 
G. prieina Dubravos miškas. Per kaimą 
teka Dubrius (Nemuno intakas). Yra 
Miškų ūkio in-tas (nuo 1963) ir jam pri- 
klausanti Dubravos miškų tyrimo stotis 
(nuo 1957), Kauno miškų technikumas 
(nuo 1963), Dubravų pr. m-la (nuo 
1927), Nemuno ir Šilupio girininkijos. 

3. Kaimas Plungės rj., Pelaičių apyl., 
11 km į p. r. nuo Rietavo, abipus kelio 
į Kvėdarną; kolūkio centras. 216 gyv. 
(1959). Šiaurėje yra Stumbrių miškas, 
rytuose — Girėnų, pietuose — Šventų 
miškas. P. pakraščiu teka Aitra. Kaimas 
ištįsęs palei kelią apie 4 km. Dalis so- 
dybų stovi viena prie kitos kolūkio gy- 
venvietėje, kitos — vienkiemiai tarp 
miškų. Ryšių skyrius, girininkija, felče- 
rių-akušerių punktas, pr. m-la (nuo 
1926), kultūros namai (nuo 1962), bib- 
lioteka (nuo 1958). Medinis vandens ma- 
lūnas (past. XIX a.) — vietinės reikšmės 
archit-ros paminklas. 


GIRĖNAS Stasys [Girskis; 1896.X Vyto- 


galoje (Šilalės rj.) — 1933.VIL.17 ties 
Soldinu (dab. Mislibužas, Lenkija)] — 


lakūnas. 1910 emi- 
gravęs į JAV, dirbo 
„Naujienų“ spaustu- 
vėje. 1917—19 tar- 
naudamas JAV ka- 
ro aviacijoje, baigė 
mechanikų m-lą. De- 
mobilizuotas dirbo 
Čikagos lietuvių tak- 
si b-vėje. 1924 bai- 
gė aviacijos m-lą, 
tapo lakūnu profe- 
sionalu. Įsigijęs lėk- 
tuvą, vežiojo keleivius, mokė kitūS 
skraidyti. Žuvo su S. Dariumi, perskIi“ 
dęs Atlanto vandenyną (ž. „Lituanikos 
skridimas). 


GIREŽERIO MIŠKAS — miškas Valė“ 
nos rj., 3 km į v. nuo Varėnos. PriklaU“ 
so Varėnos miškų ūkio Giraitės £1N“ 
ninkijai. Plotas 1190 ha. Druskininkų“ 
Varėnos miškų masyvo dalis. 


GIRGŽDŪTĖ — moreninės kilmės kalvė 
Žemaičių aukštumoje, 9 km į p. r. NUO 
Varnių. Aukštis 228 m. Turi 2 viršūnės: 
Vienoje jų yra supelkėjusi dauba, KU! 
senovėje buvusi kulto vieta, kitoje — 
ovali 150 m ilgio, 50 m pločio aikštelė: 
apjuosta šlaite iškasto griovio ir pyl“ 
mo. G.— vienas didžiausių Žemaitijos 
piliakalnių. Paskelbta landšaftiniu-istoN!“ 
niu draustiniu. 


GIRIA — 1. Miškų masyvas Eišiškių I)“ 
21 km į p. nuo Vilniaus, abipus VII 
niaus—Lydos geležinkelio ir plento. PT!“ 
klauso Šalčininkų miškų ūkio Giri05: 
Rūdninkų, Dainavos bei Jašiūnų gif“ 
ninkijoms ir Vilniaus miškų ūkio Pa“ 
rudaminio girininkijai. Plotas 5995 h9i 
medynų 4857 ha. Masyvą sudaro: Gi 
rios (4121 ha), Jašiūnų (1439 ha), JašiU“ 
nų I (405 ha), Veceriškių (30 ha) miška! 
Rytuose susisiekia su Keidžių miškU: 
vakaruose pereina į Baltosios VOKė? 
pelkę. Miško v. dalies paviršius lyguM! 
nis, pelkėtas, r.— banguotas. P. pakIa*“ 
čiu teka Merkys, š. r.— Galinė (Rudė“ 
minos intakas); v. dalyje prasideda A“: 
la, įtekanti į Papio ež. Dirvožemi?! 
smėliniai ir priesmėliniai, vietomis Pė“ 
kiniai. P. v. dalyje vyrauja beržyn?! 
likusioje — pušynai. 739) medynų 52 
vaiminės kilmės. Pušynų yra 7095, be“ 
žynų 1905, eglynų 905, juodalksnyni 
295. Jaunuolynai sudaro 5695, pusbraf“ 
džiai medynai 3905, pribręstantieji 4 
ir brandieji 195. Medynų vid. 
36 metai, vid. bonitetas II,3, vid. skal: 
sumas 0,7, vid. tūris 106 ktm/ha, VI“ 
prieauga 2,9 ktm/ha. Yra stirnų, usūt! 
nių šunų, lapių, baltųjų ir pilkųjų * ė 
kių, voverių, kiaunių, tetervinų. Miškė 
įeina į Vilniaus miesto žaliąją zoną. 4 
metus iškertama apie 5400 ktm. PietU“ 
se įsikūrę Rūdninkai, Jašiūnai. Iš R 
ninkų vakarine miško dalimi eina keli? 
į Vilnių, pietine — į Jašiūnus. K 
2. Miškas Rokiškio rj, 4 km į 5: 
nuo Dusetų, tarp dviejų vakarinių Sar 
tų ež. atšakų. Priklauso Rokiškio mišk! 
ūkio Girios girininkijai. Plotas 998 22 
Paviršius —- banguota moreninė lygU š 
Dirvožemiai velėniniai jauriniai ir V?! 


Niniai karbonatiniai, priesmėliniai, ant 
Priemolio ir molio. Eglynų yra 4505, 
beržynų 3195, drebulynų 706, juodalks- 
nynų 805, liepynų 505, pušynų 405. 
Jaunuolynai sudaro 3395, pusbrandžiai 
medynai 3895, pribręstantieji 1195, bran- 
dieji 1805, Medynų vidutinis amžius 
4 metai, vid. bonitetas II, vid. skalsu- 
Mas 0,8, vid. tūris 148 ktm/ha, vid. 
Prieauga 3,4 ktm/ha. Miškas pasižymi 
Ypatingai našiais eglynais ir liepynais. 
€na į Dusetų landšaftinį draustinį 
(ž. Dusetų draustinis). 


GIRIJA, Bernotų ežeras, — ežeras Vil- 
Niaus rj, 6 km į p. r. nuo Paberžės, 
km į r. nuo Vilniaus—Utenos plento. 
Plotas 12,5 ha. Ežeras rininis, ištįsęs iš 
S V. į p or; ilgis 850 m, didž. plotis 
190 m. Krantai statūs. Šiaurinėje pakran- 
tėje yra Bernotų kaimas, vakarinėje — 
Irijos kaimas. Ežeras skirtas mėgėjiš- 
ai žūklei. 


GIRININKAI —1. Kaimas Šilutės rj., 
ainuto apyl., 4 km į š. v. nuo Vainu- 
to. 584 gyv. (1959). Per G. teka Šustis 
Ir jos intakai Nibrinė ir Pievupys. Kai- 
Mas ištįsęs iš š. į p. apie 7 km. R. da- 
Is įsiterpusi į Vainuto-Kutimų mišką. 
Aštuonmetė m-la (1921—54 pradinė, 
1954—61 septynmetė), biblioteka (nuo 
1947). G. minimi 1595 (3 kiemai, 
267 valako), 1794 (6 kiemai, 14 gyv.). 
„ Kaimas Kauno rj, Alšėnų apyl., 
16 km į p. v. nuo Kauno, 8 km į š. nuo 
Veiverių, Alšėnų tarybinio ūkio terito- 
"joje. 537 gyv. (1959). Per G. teka 
artupė (Pilvės intakas). Iš š., v. ir 
P. kaimą supa Luobinės, Žiemkelio, Ma- 
"no ir Naujienų miškai. Kaimo š. da- 
Ria yra Molkasių pelkė. Parduotuvė, 
ališkių girininkija, pr. m-la (nuo 1917). 
„almo p. dalis vadinama Girininkais I, 
Šlaurinė — Girininkais II. Iki 1918 kai- 
Mas buvo vadinamas Girininkų-Marvos 
amuų, nes seniau jo gyventojai eida- 
Vo baudžiavą Marvos dvare. 


GIRININKIJA — gamybinis administra- 
Činis miškų ūkio vienetas. G. skirstomos 
! eiguvas. Lietuvos TSR Miškų ūkio ir 
Miško pramonės m-jai priklausantieji 
Miškai suskirstyti į 532 G. (1964). G. vid. 
Plotas 2900 ha; G. turi techn. darbuoto- 
ų dr nuolatinių darbininkų, kurie jos 
Stitorijoje dirba miško ruošos, želdini- 
0, ugdymo ir kt. darbus, saugo miškus 
Nuo gaisrų ir pažaidų, kontroliuoja kitų 
žnybų (pvz, kolūkių) ūkininkavimą 
miškuose ir teikia joms techn. pagalbą. 
Irininkijoms vadovauja girininkai. 
ių Apie XV a. pab. Lietuvos valst. miš- 
al buvo suskirstyti į girias („puščia“), 
9 XVI a. pab. dvarų inventoriuose jau 
Minimos ir G. („lesnictvo“). Girias, vė- 
au G., administravo girininkai („les- 
Ničij"), ist. šaltiniuose minimi nuo 
VI a. pr. (1512 Gardino, 1518 Biršto- 
"o, 1524 Darsūniškio). Jie prižiūrėjo 
p.edžioklę ir miško eksploataciją, o vė- 
Jau ir žvejybą. Girininkai būdavo ba- 
Iorai; juos skirdavo did. kun-štis. Vys- 
antis miško ūkiui, girininkų teisės ir 
areigos keitėsi; G. buvo smulkinamos. 
19 Lietuvoje buvo 68 G., 1939 — 415 


(po 2000—2500 ha kiekviena). Burž. Lie- 
tuvoje G. priklausė miškų urėdijoms. 


GIRINIS Sergiejus [iki 1919 Raulas 
Ginsburgas; 1882.IV.10 Priseljėje (Ros- 
lavlio rj., Smolensko sr.) — 1961.IX.8 
Maskvoje] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis, žurnalistas. Kilęs iš burž. šeimos. 
1900—01 mokėsi Peterburgo Konserva- 
torijoje, iš kurios pašalintas už daly- 
vavimą studentų demonstracijoje. Apie 
pusę metų mokėsi Ženevoje, ten už- 
mezgė ryšius su rusų socialdemokratais 
emigrantais, susipažino su G. Plechano- 
vu ir, jo paveiktas, 1902 pr. kaip RSDDP 
narys atvyko į Roslavlį pogr. darbo 
dirbti. 1902.III suimtas, kalintas, po to 
3 metams ištremtas į r. Sibirą. 1905 
pr. paleistas iš ištrėmimo, aktyviai da- 
lyvavo pirmojoje Rusijos revoliucijo- 
je Roslavlyje, Brianske. 1906 organiza- 
vo Smolensko spaustuvių darbininkų 
profs-gą. 1911 ištremtas iš Smolensko, 
apsigyveno Vilniuje. Versdamasis žur- 
nalistika, kartu dirbo profs-gose, nuo 
1916 vadovavo vietos RSDDP (interna- 
cionalistų) grupei. Dėl vok. okupantų 
persekiojimo 1918 išvažiavo į Petro- 
gradą, bendradarbiavo bolševikų laik- 
raštyje „Severnaja kommuna“ (pseudo- 
nimas Darbininkas). Grįžęs 1919 pr. 
į Vilnių, dirbo miesto švietimo sk. ve- 
dėjo pavaduotoju, buvo išrinktas Vil- 
niaus Darbininkų atstovų tarybos nariu. 
Lenkų legionieriams 1919 okupavus Vil- 
nių, dirbo pogrindyje, buvo suimtas. Ve- 
žamas į konc. stovyklą, pabėgo. 1920 
pr. įstojo į Lietuvos ir Baltarusijos Ko- 
munistų partijos Vilniaus org-ją. Nuo 
1920.IV dirbo Kaune Lietuvos profs-gų 
Centro Biuro sekretoriumi, drauge su 
kitais organizavo Lietuvos profs-gų I su- 
važiavimą. 1920.VI suimtas, o apsikeitus 
polit. kaliniais, išvyko į Tarybų Rusiją. 
Kaip Lietuvos profs-gų delegatas 1921 
dalyvavo Profinterno I kongrese Mask- 
voje, buvo išrinktas Profinterno Centro 
Tarybos nariu, dalyvavo Kominterno 
III kongrese. 1924 išrinktas LKP CK 
nariu. Gyvendamas daugiausia Maskvo- 
je, dirbo laikr. „Pravda“, „Večerniaja 
Moskva“, „Trybuna radziecka" redakci- 
jose, part. ir profsąjunginėse aukštosio- 
se m-lose dėstė profsąjunginio judėjimo 
istoriją ir teoriją, žurnalistikos discip- 
linas. Periodikoje paskelbė daug straips- 
nių, parašė 14 brošiūrų, surinko ir su- 
redagavo 10 straipsnių rinkinių ir doku- 
mentų rinkinį „Profinternas rezoliucijo- 
se“ (1928). Jo straipsnių yra išspausdintų 
tarybinėse enciklopedijose. Paskutinis jo 
darbas „Lietuvos profsąjunginio judėji- 
mo istorija iki 1920 m.“ dar nespausdin- 
tas. Buvo išrinktas Uzbekistano KP(b) 
CK nariu (1925—27). Po D. Tėvynės ka- 
ro, netekęs regėjimo, buvo pensininkas, 
skaitė paskaitas Maskvoje, Vilniuje ir kt. 


Ršt.: AewnH MW upodecchoHaAbHOe  ĄBHKe- 
uue, M., 1924; Aenmun m BoūKa, M., 1925; 
Aemun O CeABCKOM NponAeTa»DUaTe, M., 1625; 


Aenun 06 nuTeMAKrenųmuų, M., 1925; Bop»6a 
Ha ĄBa (bpoHTa B NpodbeccHoHaAbHOM ĄBHJKė- 
nau, M., 1930; 3a AenunusM, M., 1931; Kanys 
m CyMepku CoBeTcKo04 BAacTH Ha AuTBe— 
„IlponeTapckaa peBoniojua“, 1922, Ne 8; Visuo- 
tinis darbininkų streikas Kaune 1920 metais.— 
Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, V., 1957. 


GIR—GIR 569 


GIRKALIAI — kaimas Klaipėdos rj., Kre- 
tingalės apyl., 8 km į v. nuo Kretingos. 
108 gyv. (1959). Kuriasi nauja kolūkio 
gyvenvietė. Parduotuvė, kultūros na- 
mai, biblioteka (nuo 1961). 


GIRKALNIS — miestelis Raseinių rj., 
10 km į p. r. nuo Raseinių, 2 km į p. v. 
nuo Žemaičių plento; apylinkės ir kol- 
ūkio centras. 488 gyv. (1959). Plano 
struktūra radialinė. Pastatai išsidėstę pa- 
lei kelius, kurie sueina į netaisyklingos 
formos aikštę. Yra buitinio aptarnavi- 
mo dirbtuvių, ryšių skyrius, ambulato- 
rija (nuo 1948), vaistinė (nuo 1923), vid. 
m-la (iki 1949 pradinė, iki 1958 sep- 
tynmetė), kultūros namai (nuo 1952), 
biblioteka (nuo 1950). 2 km į p. nuo 
G. yra Gabrieliškio piliakalnis-slėptuvė, 
naudotas pirmaisiais m. e. a. G. vaI- 
das žinomas nuo XV a. G. dvaras mi- 
nimas XVI a. Nuo 1745 G.— valsčiaus 
centras, drauge su valsčiumi priklau- 
sęs Žemaičių vyskupams. XVIII a. pab. 
miestelyje veikė vyskupų bravoras it 
keletas smuklių. XIX a. pr. kurį laiką 
veikė parapinė mokykla (1820 mokė- 
si 40 mokinių); 1866 įkurta valdinė 
pr. mokykla. 1841 buvo 442, o 1897 — 
648 gyventojai. 1879 G. valsčiuje vyko 
„laisvųjų žmonių“ bruzdėjimai. Jiems 
numalšinti 1880 miestelyje ir aplinki- 
niuose kaimuose caro valdžia apgyven- 
dino kariuomenės dalinius. Burž. me- 
tais G. valsčiuje veikė LKP pogr. kuo- 
pelė, kuriai vadovavo Raseiniuose gy- 
venęs komunistas P. Pilipavičius. LKP ir 
LKJS pogr. org-jos veikė ir vok. faš. 
okupacijos metais. Hitlerininkai ir vie- 
tiniai buržuaziniai nacionalistai Girkal- 
nyje 1941 nužudė apie 800 taryb. pi- 
liečių. 

GIRKANČIŲ-GERKIŠKIŲ. MIŠKAI — 
miškų masyvas Akmenės ir Joniškio 
Ij., 15 km į p. v. nuo Žagarės, 2,5 km 
į p. r. nuo Kruopių. Priklauso Akmenės 
miškų ūkio Kruopių girininkijai ir Jo- 
niškio miškų ūkio Mikaičių girininkijai. 
Plotas 3378 ha; medynų 2511 ha, P. v. 
dalį, prie Paliesių, sudaro Paliesės miš- 
kas (621 ha), vid. — Gerkiškių (826 ha), 
I, prie Girkančių, — Girkančių miškas 
(1931 ha). R. pakraštyje, kur per miš- 
ką teka Švėtė (Lielupės intakas), ma- 
syvas jungiasi su Tyrelio mišku. Pavir- 
šius — banguota lyguma su lėkštais įdu- 
vidutiniškai ir labai sujaurėję, smėliniai 
ir priesmėliniai, ant priemolio ir molio. 
Beržynų yra 4395, eglynų 2076, pušynų 
1505, drebulynų 796, juodalksnynų 696, 
baltalksnynų 505, uosynų 405. Jaunuo- 
lynai sudaro 4095, pusbrandžiai me- 
dynai 3790, pribręstantieji 1205, bran- 
dieji 1195. Medynų vid. amžius 35 me- 
tai, vid. bonitetas II, vid. skalsumas 
0,7, vid. tūris 113 ktm/ha, vid. prieau- 
ga 3,2 ktm/ha. Yra briedžių, elnių, da- 
nielių, stirnų, šernų, pilkųjų ir baltųjų 
kiškių, tetervinų, įerubių, slankų. Gir- 
kančių miškas — medžioklės draustinis. 
Visi miškai eksploataciniai. 


570 GIR—GIR 


GIRMIESTIS — kaimas Radviliškio rj., 
Baisogalos apyl., 3 km į p. r. nuo Bai- 
sogalos, prie Šiaulių —Jonavos geležin- 
kelio. 260 gyv. (1959). Lentpiūvė, Bai- 
sogalos girininkija. 


GIRNOS — įtaisas grūdams malti. Anks- 
tyviausios — trinamosios — G. dauge- 
lyje Europos kraštų vartotos jau anksty- 
vojo neolito laikotarpiu. Lietuvoje žino- 
mos nuo neolito, bet labiausiai paplito 
I t-metyje, vystantis žemdirbystei. Gir- 
nas sudarė 2 akmenys: apatinis su įdu- 
bimu, į kurį buvo pilami grūdai, ir viršu- 
tinis, kuriuo trinama. Aukštadvario (Tra- 
kų rj.; Žž. pav.) piliakalnyje bei prie jo 
esančioje sen. gyvenvietėje ir Nemen- 
činės (Vilniaus rj.) piliakalnyje rasta 
beveik po 20 tokių trinamųjų G. ar jų 
dalių, kt. piliakalniuose — po 1—3 gir- 
nas. Akmeninės sukamosios G. Lietuvoje 
dažniausiai aptinkamos sen. gyvenviečių 
X-—-XIV a. sluoksniuose. Jų liekanų ras- 
ta minėtoje Aukštadvario gyvenvietėje, 
Nemenčinės piliakalnyje ir kt. Tokias G. 
sudarė 2 skritulio formos akmenys, su- 
jungti vienas su kitu vertikalia ašimi, 
aplink kurią ir buvo sukamas viršutinis 
akmuo. Pastarojo viduryje padaryta 4— 
6 cm skersmens skylė grūdams pilti. 
Akmenys grublėtai aptašyti, jų vidaus 
pusė — nutrinta, žymiai lygesnė. Be to, 
viršutinio akmens vidaus pusė truputį 
įgaubta, o apatinio — išgaubta. Kadan- 
gi sukamųjų G. medinių ir kt. dalių 
neišliko, tikslesnė jų konstrukcija nu- 
statoma pagal žymiai vėlesnes (XVIII-—- 


21 


Girnos: 1— trinamosios G, 


(iš Aukštadvario piliakalnio); 


XX a. pr) šio tipo girnas. Seno- 
viškos rankinės G. būdavo įrengia- 
mos išskaptuotame 50—65 cm pločio, 
110—160 cm ilgio lovyje, vėlesnės — iš 
lentų sukaltoje skrynioje (ž. pav.). Gir- 
napusės (girnakūliai) iškalamos iš 40— 
48 cm skersmens akmenų. Apatinė gir- 
napusė buvo įtaisoma nejudamai, jos 
kraštai apglaistomi moliu. Viršutinė lai- 
kėsi ant verpstės, kuri apačioje po 10- 
viu ar skrynia rėmėsi į horizontalią len- 
telę. Viršuje verpstė laikė ąžuolinę ar 
metalinę plokštelę (pumpurę), įtaisytą 
viršutinės girnapusės skylėje (kašėje, 
prapiestėje). Verpste buvo reguliuoja- 
mas malinio stambumas. Tuo tikslu vie- 
nas horizontaliosios lentelės galas buvo 
parištas virvute ir laikėsi ant pagaliu- 
ko, esančio lovio (skrynios) viduje; tą 
pagaliuką sukinėjant, pakeliama ar nu- 
leidžiama viršutinė girnapusė. Pastaroji 
buvo sukama lazda (miliniu), kuri vir- 
šuje buvo įkišta į sienoje įtaisytą len- 
telę — lapę, 0 apačioje —į ausi, pri- 
tvirtintą prie lazdyninio, vėliau geleži- 
nio lanko. Naujesnėse G. viršutinė gir- 
napusė buvo reguliuojama ne virvute, 
o pleištu, esančiu po horizontaliąja len- 
tele, Rečiau Lietuvoje pasitaikydavo G., 
įtaisytų kubile. 

1790 Prūsijos vyriausybės įsaku R, 
Prūsijos valstiečiams buvo uždrausta 
malti namie rankinėmis G. Tuo norėta 
padidinti malūnininkų pajamas. XX a. 
pr. malimas girnomis pradėjo nykti; at- 
gijo I pasaul. karo metais, kai dalis ma- 
lūnų buvo uždaryta. Ilgiausiai (iki XX a, 
vid.) G. naudotos r. Lietuvoje, 

G. buvo laikomos kamaroje. Jomis bu- 
vo malama ne tik duonai bei pašarui, 


i 


2 — sukamųjų G. vienas akmuo (iš 


Nemenčinės piliakalnio); 3 — XIX a. rankinės sukamosios G. 


bet ir alaus salyklui (miežiai), daromos 
miežinės ar grikinės kruopos. Po mali- 
mo miltai buvo sijojami sietu (rėčiu; 
tankiniu), o padarytos kruopos — niek“ 
jamos niekotėle (geldele). 


GIRSTEIKIAI — kaimas Kupiškio Ij» 
Alizavos apyl., 4 km į š. nuo Alizavos: 
174 gyv. (1959). R. pakraščiu teka PY“ 
vesa, v. pakraštyje yra Puznos miškas. 
Pr. m-la (nuo 1917). 1673 buvo 15 va“ 
lakų žemės, 34 kiemai. 


GIRSTEITIŠKIS — kaimas Molėtų Ti 
Paąžuolių apyl., 9 km į r. nuo Balninkų. 
101 gyv. (1959). Per G. eina Molėtų— 
Balninkų ir Aluntos—Videniškio keliai: 
kaimo r. pakraštyje yra Saločio €Ž 
Elektrinė (nuo 1962), aštuonmetė m-la 
(pr. m-la įst. apie 1923; 1949—61 sep“ 
tynmetė), biblioteka (nuo 1949). Kai- 
me 1900 gimė botanikas prof. A, Min- 
kevičius. 

GIRSŪDAI — kaimas Pasvalio rj., Dau 
jėnų apyl, 7 km į p. r. nuo Pasvalio: 
prie kelio į Vabalninką. 271 gyv. (1959): 
Per G. teka Karautis (Pyvesos deš. inta“ 
kas). Kolūkio mechaninės dirbtuvės, f€l- 
čerių-akušerių punktas (nuo 1961), pra“ 
džios mokykla (nuo 1864), biblioteka 
(nuo 1962). 1863—1918 buvo valsčiaus 
centras, 


GIRŠAUSKAS Icikas [1920.1V.20 Mi- 
roslave (Alytaus rj.) — 1943.11.23 Alek- 
sejevkoje (Oriolo sr.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Darbininkas. 19 
įstojo į LKJS Dauguose. Nuo 1936 KO“ 
munistų partijos narys, part. kuopelės 
sekretorius. Rašė ir platino atsišauk!“ 
mus. Už rev. veiklą 1938 suimtas Mer“ 
kinėje, nuteistas 3 metus kalėti. BUVO 
kalinamas Kaune, Raseiniuose. 1940—4 
LKP Daugų valsčiaus komiteto narys: 
1942—43 kovojo Raudonosios AIM! 
jos 16 lietuviškojoje divizijoje, Žuvo 
fronte. 


GIRŠAVIČIUS Zalmanas [1901.111.8 Vil: 
niuje — 1951.VIII 10 Kaune] — agrono“ 
mas, gyvulininkystės specialistas, žemės 
ūkio mokslų kandidatas (1951). 1929 
baigė Breslau (dab. Vroclavas) un-t4: 
1925—33 mokytojavo Gruzdžių gyvuli“ 
ninkystės m-loje, Alytaus ž. ū. m-lojė: 
Nuo 1933 g-jos mokytojas Kaune. 1941— 
1945 buvo kalinamas Kauno ir Dacha; 
(Vokietija) konc, stovyklose. Nuo 194 
Lietuvos Veterinarijos akademijos Z00“ 
higienos ir šėrimo katedros vedėjas, NU? 
1947 docentas, 1947—50 akademijos PI“ 
rektorius. Parašė vadovėlių ir knygų £Y 
vulininkystės klausimais. 

Ršt.: Gyvulių veisimas.— Žemės ūkio vado“ 
vas, t. 3, K., 1930; Kiaulių ūkis, K., 1931; 


šarų silosavimas, [V.], 1949; Žemės ūkio LB 


vulių šėrimas, V., 1950; Z. Giršavičius, D- r 
kenys, Racionalaus gyvulių šėrimo organiza 


mas kolūkyje, V., 1955, 
GIRTUOKLĖS — uoginių augalų rūšis: 


GIRULIAI — Klaipėdos miesto dališi 
esanti 7 km į š. nuo miesto centTO: 
tarp Baltijos jūros ir Klaipėdos—Kreti": 
gos geležinkelio; pajūrio vasarvietė: " 
3 pusių G. supa pušynai. Pajūryjė ų 
puikus paplūdimys. Giruliuose yra vaik 


ž Ra 
Giruliai. Kelias į paplūdimį 


tuberkuliozinė sanatorija; vasarą veikia 

Pionierių stovyklos, kuriose vienu me- 
tų ali ilsėtis apie 900 vaikų. 1961 Gi- 
Iuliuose pastatyti radijo (ultratrumpųjų 
angų) ir televizijos retransliatoriai, 

Iki 1923 Giruliuose buvo 17 medinių 
Vasarnamių, poilsio namai, 3 restoranai. 
letuvai atgavus Klaipėdos kr., vasar- 
Vietė gerokai išaugo. Ji buvo naujai iš- 
Planuota, nutiestos pirmosios gatvės, pa- 
Statyta apie 50 gyv. namų, Klaipėdos 
Ped. in-to studenčių bendrabutis, keletas 
Vasarnamių, jų tarpe Lietuvos Žurnalistų 
S-80s vasarnamis (1934). Buvo praplėsta 
šeležinkelio stotis, įsteigta Klaipėdos 
Miesto vaikų sanatorija, paštas, girinin- 
Ija. Taryb. metais G. tapo plačiai žino- 
Ma vaikų vasarviete, 


GIRULIŲ  MIŠKAI — miškų masyvas 
Slaipėdos miesto š. pakraštyje, Balti- 
J0s pajūryje. Priklauso Kretingos miš- 
Ų ūkio Klaipėdos girininkijai. Plotas 
620 ha. Miškai 2—3 km pločio juosta 
Kesiasį 8 km iš p. į š. per Klaipėdos 
Priemiesčius Melnragę ir Girulius iki 
arklininkų kaimo. P. dalį sudaro Meln- 
Tagės (230 ha) ir Klaipėdos (556 ha) 
palškai, v.— Girulių (408 ha), š.— Kuku- 
Iškių (426 ha) miškai. G. m. auga Bal- 
Ios jūrinėse terasose, kurių šlaitai ma- 
Šyvo šiaurėje aukšti ir statūs. Pajūryje 
Ssiasi kopų ruožas. Šiaurės rytuose 
Miškai siekia Kalotės ež. Dirvožemiai 
Jauriniai šilaininiai, smėliniai. Pušynų 
Kia 7795, beržynų 1095, juodalksnynų 
"o, eglynų 495, drebulynų 195 ir kal- 
Mės pušies medynų 195. Pietuose me- 
Ylai daugiausia kultūrinės kilmės. Me- 
nų vid. amžius 51 metai, vid. boni- 
“tas III, vid. skalsumas 0,6, vid. tūris 
96 ktm/ha, vid. prieauga 1,7 ktm/ha. 
iškai kurortiniai. Š. dalis (Kukuliškių 
Miškas ir Girulių miško š. r. kampas), 
"Santi už Klaipėdos miesto ribų, su Ka- 
Otės ež. sudaro Girulių botaninį-zo0lo- 
šinį draustinį, kuriame saugomos retųjų 
augalų (širdinės dviguonės, krūminio 
Iškiagrikio, muilinės gubojos, pajūri- 
10 pelėžirnio) augimvietės, globojamos 
Irmos, kiaunės, kiškiai, voverys, ūdros. 
RS Giruliais miške yra poilsio namų ir 
Matorijų; veikia viena didžiausių res- 
Publikoje pionierių stovyklų. Per G. mi. 
“ina Klaipėdos—Kretingos glžk. ir Klai- 
Pėdos-— Girulių kelias. 


GIRUTAITIS — ežeras Švenčionių rj., 
11 km į š. v. nuo Švenčionėlių. Plotas 
17 ha. Ilgis 730 m, didž. plotis 300 m. 
Krantai žemi, pelkėti, apaugę krūmais. 
Iš visų pusių G. supa miškas. Ežeras 
verslovinis. 


GIRŪTIŠKIO PĖLKĖ — pelkė Švenčio- 
nių rj., 11 km į š. v. nuo Švenčionėlių, 
į v. nuo Girutiškio ežero. Plotas 110 ha. 
Raistinė aukštapelkė. Viduryje telkšo 
3 ežerai (iš viso 22 ha). Durpių klodo 
didž. storis 6,5 m, vid. 3,4 m; vid. su- 
siskaidymas 2305, vid. peleningumas 
3,895. Įeina į Baranavos botaninį-zoo0lo- 
ginį draustinį (ž. Baranavos miškas). 


GIRŪTIŠKIS — ežeras Švenčionių rj., 
10 km į š. v. nuo Švenčionėlių. Plotas 
62 ha, ilgis 1110 m, didž. plotis 690 m. 
Krantai pelkėti, miškingi. Ežeras vers- 
lovinis. 


GIRVAINIAI — kaimas Šilalės rj., Lau- 
kuvos apyl., 3 km į p. r. nuo Laukuvos, 
1 km į p. v. nuo Žemaičių plento; kol- 
ūkio centras. 223 gyv. (1959). Pietvaka- 
riuose pro G. teka Viksvė (Yžnės kair. 
intakas). Lentpiūvė (nuo 1956), biblio- 
teka (nuo 1963). 1944.VIII.20 prie G. 
kautynėse prieš vok. fašistus pasižymėjo 
pabūklo vadas vyr. seržantas A. Kus- 
tovas, už tai gavęs (1945) Tarybų Są- 
jungos Didvyrio vardą. Šiose kautynėse 
Kustovas buvo mirtinai sužeistas. Burž. 
nacionalistai 1949 nužudė apylinkės ta- 
rybos pirm. S. Budvytį. 


GITENIŠKIŲ MIŠKAS — miškas Zara- 
sų Ij, 1 km į š. nuo Salako, į š. v. 
nuo Luodžio ežero. Priklauso Zarasų 
miškų ūkio Salako girininkijai. Plotas 
981 ha; medynų 792 ha. Rytuose, prie 
Luodžio ež., jungiasi su Tumiškės miš- 
ku. Reljefas kalvotas-daubotas. Yra 
nedidelių ežerėlių (Tetervinis, Ganivos- 
tas, Anglinis ir kt.) ir pelkių. Dirvože- 
miai jauriniai, mažai sujaurėję, smėli- 
niai. Brukniniai ir mėlyniniai pušynai 
užima 9795 mišku apaugusio ploto. Jau- 
nuolynai sudaro 3495, pusbrandžiai me- 
dynai 3005, pribręstantieji 2090, bran- 
dieji 1605. Medynų vid. amžius 55 me- 
tai, bonitetas II-III, vid. skalsumas 
0,6, vid. tūris 85 ktm/ha. G. m. pelkėse 
yra paukščiakojų ir kalninių viksvų. 
Miške gausu stirnų, šernų, ančių, yra 


GIR—GIV 571 


tetervinų, pasitaiko briedžių. V. ir p. v. 
dalis įeina į Salako miestelio žaliąją zo- 
ną, I., palei Luodžio ež.,—į Gražutės 
landšaftinį draustinį. Š. dalis (347 ha) 
eksploatacinė. V. dalimi eina kelias iš 
Salako į Kauno— Zarasų plentą. 


GITĖNŲ  MIšKAS — miškas Panevė- 
žio rj, 14 km į r. nuo Panevėžio, tarp 
geležinkelių į Kupiškį ir Anykščius, 
Priklauso Panevėžio miškų ūkio Taruš- 
kų ir Bigailių girininkijoms. Plotas 
3572 ha. Vakaruose jungiasi su Pajuos- 
tės mišku ir sudaro su juo vieną masy- 
vą (ž. Pajuostės-Gitėnų miškai). Pietry- 
čiuose susisiekia su Rekstino mišku, Į Gi. 
m. šiaurinį pakraštį įsiterpusi Gailių 
pelkės dalis. 


GYVAKARAI — kaimas Kupiškio Ij., 
Antašavos apyl, 9 km į š. v. nuo Ku- 
piškio, prie kelio į Salamiestį; kolūkio 
centras. 215 gyv. (1959). Šiaurėje už 
0,5 km teka Pyvesa, rytuose — jos inta- 
kas Žvikė. Daugumas sodybų stovi vie- 
na prie kitos abipus kelio. Yra kolūkio 
ūkinių pastatų, lentpiūvė, garažas, par- 
duotuvė, felčerių-akušerių punktas (nuo 
1956), pr. m-la (nuo 1916), biblioteka 
(nuo 1947). Išlikęs archit. atžvilgiu ver- 
tingas trilypis svirnas. Ist. šaltiniuose 
G. minimi 1673. 


GIVANAS Idelis [g. 1907.VII.17 Kau- 
ne] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš darbininkų. 1928 įstojo į Lietuvos 
Raudonosios pagalbos org-jos kuopelę, 
o 1929 — į LKJS. 1930 policija jį su- 
ėmė Klaipėdoje beplatinantį kom. atsi- 
šaukimus, Už rev. veiklą nuteistas 6 me- 
tus kalėti. Sėdėjo Šiaulių, Bajorų, Kauno 
kalėjimuose. LKP narys 1932—38. Dirbo 
Kaune, Klaipėdoje. 1937, būdamas „In- 
karo“ gumos f-ko darbininku, drauge su 
kitais organizavo to f-ko darbininkų 
streiką. 1940 pr. kalėjo Pabradės priver- 
čiamojo darbo stovykloje. 1940—41 dir- 
bo fotokorespondentu. D. Tėvynės karo 
metais Raudonosios Armijos 16 liet. di- 
vizijos ir kt. junginių fotografas. TSKP 
narys nuo 1944, Pokario metais fotogra- 
fas Vilniuje. 


GYVATARAS — liaudies šokis. Buvo š0- 
kamas Žemaitijoje. Muz. metras */4, 
tempas gyvas. Šokamas poromis eilėse 
J. Lingys šokį pritaikė scenai. 

Lit: J. Lingys, Lietuvių liaudies šokiai, 
kn. 2, V., 1952; Suk, suk ratelį..., [šokiai ir 
žaidimai], V., 1957 
GYVATĖS. Lietuvoje iš nenuodingųjų 
G. aptinkami žalčiai, o iš nuodingųjų — 
paprastoji angis (Vipera berus), dar vad. 
pantine G., margąja G., marguole ir ki- 
taip; ji paprastai ir teturima galvoje, 
kalbant apie gyvates. Varine G. liaudis 
kartais vadina gluodeną (ž. Driežai). 
Paprastoji angis Lietuvoje paplitusi miš- 
kingose ir pelkėtose vietose, krūmynuo- 
se; tokios vietos dažnai ir vadinamos Gy- 
vatyne, Gyvačbala ar panašiai. G. min- 
ta smulkiais stuburiniais gyvūnais, ypač 
pelėmis. Žinoma daug liet. liaudies prie- 
tarų — maldų, maldelių, užkalbėjimų, 


572 GIV—GIV 


atžadėjimų — nuo gyvatės įkandimo ir 
nuo susitikimo su ja. Dar XVI-XVII a. 
Lietuvos vaistinėse buvo pardavinėjami 
gyvačių taukai. Džiovintos, virtos, kep- 
tos, degtine užpiltos G. dar XX a. pr. 
kaimuose buvo vartojamos kaip vaistai 
žmonėms ir gyvuliams nuo įv. ligų. 
Žmonės nuo tų „vaistų“ kartais ir nusi- 
nuodydavo. 


GYVĖNAMIEJI NAMAI. Sen. gyven- 
viečių ir piliakalnių archeologinių ka- 
sinėjimų duomenimis, seniausieji Lietu- 
vos teritorijos gyventojai gyveno žaga- 
rų, kailių bei velėnų palapinėse ir žemi- 
nėse. Jų viduje, duobėse, būta iš akme- 
nų sukrautų ugniakurų. Aiškesnių gyv. 
būstų liekanų aptikta iš neolito amžiaus 
pab. — žalvario (bronzos) amžiaus pr. 
(II t-metis pr. m. e.). Samantonyse (Uk- 
mergės rj.) rastos apie 9 m ilgio, netai- 
syklingo ovalo formos būsto liekanos. 
Iš jų matyti, kad to meto būsto sienos 
buvo padarytos iš nedidelių stulpelių, 
tarp kurių išpinti žabai, apglaistyti mo- 
liu. Stogą rėmė du viduryje pastatyti 
stulpai. Židinio būta duobėje. Dūkšto pi- 
liakalnyje rastos I t-mečio pr. m. e. ke- 
turkampės žeminės liekanos. Mūsų eros 
pradžioje, paplitus kirviams ir palengvė- 
jus sienojų paruošimui, pradėta statyti 
pastatus iš gulsčių sienojų suręstomis 
sienomis.  Sudegusių pastatų vietose 
' randama nemaža apdegusio molio tin- 
ko gabalų. II t-mečio pr. piliakalniuose 
aptinkamos sudegusių medinių pastatų 
liekanos rodo, kad tuo metu buvo sta- 
tomi beveik kvadratiniai vienos patal- 
pos pastatėliai, suneriant sienojus ker- 
tėse (Mažulonys, Ignalinos rj.; Aukšta- 
dvaris, Trakų rj.). IX—XII a. Lietuvos r. 
dalies miestuose (Vilniuje ir kt.) atvirą 
židinį pakeitė skliautinė krosnis, pasta- 
tyta kampe iš molio ir akmenų. Kai ku- 
rie pastatėliai jau bus turėję lentų 
grindis. 

XV a. rašytiniai šaltiniai mini R. Prū- 
sijos antžeminį gyv. pastatą su atviru 
židiniu, vad. namą. J. Dlugošas, S. Her- 
beršteinas, A. Gvagninis teigia, kad juo- 
se gyvenusi valstiečio šeima. Seniausias 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 576 


Gyvenamieji namai: 1. Senasis namas (Seleniuose, Plungės rj.; 
XIX a. pr.) 


šio tipo namas buvęs vienos patalpos. 
Ilgainiui jų pasidarę keturios: kamarėlė 
su mažu langeliu (šeimininkų miegama- 
sis), namas su ugniaviete, atskira patal- 
pa gyvuliams laikyti (numogalis) ir na- 
mo gale atviras prieangis (lėpis), skirtas 
šeimynai naudotis vasaros metu. Namo 
sienos buvusios suręstos iš gulsčių storų 
apvalių rąstų, kampuose sukirstų į są- 
sparas. Stogas šiaudinis, masyvus, ke- 
turšlaitis, dažnai su čiukuru. Svarbiau- 
sias vidaus įrenginys — ugniavietė, ap- 
link kurią spietėsi visa šeima. Stogui 
nuo kibirkščių apsaugoti viršum ugnia- 
vietės buvo pakriautė. Stogo apačia 
buvo išklojama mauknomis. Senajam 
namui būdingos plačios, žemai nuleistos 
pastogės, po kuriomis buvo laikomi 
ūkio padargai. Toks namas iki XVI a. 
buvo pagrindinis lietuvių valstiečių būs- 
tas, kuris ilgainiui virto vasaros virtu- 
ve, sandėliu ar tvartu. Iš XVI a. Že- 
maitijos dvarų inventorių matyti, kad 
šalia senojo namo būta gyv. pastato, va- 
dinamo troba. Vietoj ugniavietės tro- 
boje buvo molinė krosnis ir kaminas, 
iš keturių pusių apsaugotas moline sie- 
na. Namo ir trobos architektūriniai- 
konstrukciniai elementai (sienos, stogas) 
turi bendrų bruožų. 

Lietuvos r. dalyje namas užleido 
vietą naujam G. n. tipui — dūminei pir- 
kiai, kurioje buvo dvi patalpos: pirkia 
ir priemenė. Pirkios būta su lubomis, 
plūkto molio asla, su dūmine plūkto 
molio krosnimi kampe. Dūmams išeiti 
lubose prie durų buvo lentele užšauna- 
ma keturkampė skylė — aukštinis. Dalis 
dūmų eidavo pro aukštinį, kita veržda- 
vosi pro duris. Priemenė buvo neapkū- 
renama, be lubų ir grindų. Taigi, sena- 
sis namas ir naujasis — dūminė pir- 
kia — buvo XIX a. lietuvių valstiečių 
tradicinių G. n. prototipai. 

Lietuvoje yra 3 pagrindiniai valstiečių 
tradicinių G. n. tipai: žemaičių G. n., 
aukštaičių G. n. ir užnemuniečių G. n. 

Tradicinis žemaičių G. n. (vadinamas 
troba) ilgas ir platus, neaukštų sie- 
nų, vertikaliai apkaltų lentomis. Stogas 
šiaudinis, pusvalminis, kartais valminis 
su čiukuru. Namo išplanavimas dažniau- 
siai sudėtingas (pav. 3). Centrinę dalį 
užima kaminas (b), kuris, kaip ir senojo 
namo ugniavietė, vartojamas valgiui 


virti ir mėsai rūkyti. Kamino šonuose 
esančios priemenės (a) skiria namą 
į du galus, kurių kiekvienas išilgine kū 
pitaline siena padalytas į atskiras patal- 
pas. Iš viso name būna nuo 5 iki 15 pa“ 
talpų. Vienas žemaičių G. n. galas — 
tai prastoji troba, virtuvė (žem. Užpė 
činė, c), greta — geroji troba (d), skirta 


Gyvenamieji namai: 3. Žemaičių G. n. planas 


svečiams. Kitą G. n. galą sudaro priešinė 
(priešininkė, e) ir trobelė (lunginė, 4 
o už jų —alkieriukas, kamaraitė, KI 
telė (g, h). Priešinė dažniausiai skiriama 
pasenusiems tėvams gyventi. Trobelė 
kartais turėjo tokią pat paskirtį, KalP 
ir geroji troba; mažiau pasiturintie]! 
valstiečiai ją naudojo kaip sandėliukė 
meistrystės įrankiams sudėti. Užpečinė 
ir priešinę apšildė viryklos, o šalia J 
esančios šildomosios sienelės šildė * 
gretimas patalpas (gerąją trobą ir ž0A 
belę). Neturtingųjų valstiečių G. n. bU 
vo mažesni, be kamaraičių. Kaminas t- P: 
mažesnis. Kartais jis, priglaustas PI“ 
kurios nors skersinės kapitalinės sienO“: 
net neskyrė priemenės į dvi aiski 
patalpas. Žemaičių G. n. tipas paplitė 
Lietuvos vakaruose iki Dubysos UPĖ“ 
Tradicinis aukštaičių G. n. (r. auks“ 
taičių ir dzūkų vadinamas pirkia, vidu“ 
rio Lietuvoje — gryčia, Joniškio apyl" 
kėse — šlajumi, apie Kupiškį — run 
išsivystė iš dūminės pirkios. XIX 4 
pradžioje, ypač po baudžiavos pana! i 
nimo, dūminėse pirkiose pradėta sta! r 
dūmtraukius. Tuo pat metu atsirado Ž 
trečioji patalpa — kamara. Dalijant T 
daus patalpas, kamara būdavo atitvertas 
ma iš priemenės, tačiau dažniausiai PI! 
pirkios su priemene būdavo pristato 2 
nauja pirkios didumo patalpa. Tai 
tyti iš pirkios sienose esamos ar 
konstrukcijos. Patalpų daugėjo ir P 


4 a) 
Gyvenamieji namai: 2. Dūminė pirkia (Nemunaityje, Alytaus rj.; xIX 


Čios pirkios viduje. Paprasčiausias aukš- 
taičių dviejų galų G. n. siauras ir ilgas, 
Sienos vid. aukštumo, iš gulstinių rąstų, 
Xampuose sunertų į sąsparas. Stogas 
Slaudinis, dvišlaitis, pusvalminis ar ke- 
turšlaitis. Prie pagrindinio įėjimo pri- 
Statytos gonkelės. Namo plotas (pav. 4) 
dviem kapitalinėmis skersinėmis sieno- 


Gyvenamieji namai: 4. Aukštaičių G. n. planas 


Mis padalytas į tris dalis: pirkią (gry- 
Čia, b), priemenę (a) su kamara (c) ir 
Seklyčią (d). Kupiškio, Rokiškio ir Ute- 
nos rajonuose turtingesniųjų valstiečių 
Namo planas buvo kryžminės formos. 
agrindinė aukštaičių G. n. dalis — 
Pirkia (gryčia). Joje gaminamas val- 
šis ir valgoma, atliekami įvairūs namų 
Ūkio darbai, miegama. Krosnis stovi 
Xampe, prie įėjimo. Jos anga atgręžta 
1 Priešais esantį išilginės sienos langą. 
eklyčiose vaišinami svečiai, 0 vasaros 
Metu ir miegama. Seklyčią apšildo sta- 
Člamalkė krosnis. Pirkią ir seklyčią jun- 
šia didžiulė šalta be lubų priemenė. 
Joje laikomi namų apyvokos įv. daiktai 
Ir kai kurie maisto produktai. Tradici- 
Nis aukštaičių G. n. paplitęs į r. nuo 
Ubysos upės — visoje Aukštaitijoje ir 
alyje Užnemunės (į p. nuo Dusios- 
Metelių ežerų grupės). 

„Užnemuniečių G. n. (stuba, grinčia, 
Pirkčia) yra vid. pločio, aukštų sienų, 
Vertikaliai arba horizontaliai apkaltų 
Sntomis. Stogas dvišlaitis, šiaudinis, čer- 
Pinis arba skiedrinis. Pastogės turi lenti- 
"ius ertikius (sienų paaukštinimus). Prie 
ūgr. įėjimo — gonkelės. Name papras- 
ū yra šios patalpos (pav. 5): namo 


| 


Svvenamieji namai: 5. Užnemuniečių G. n. 
Planas 


Centre virtuvė (b) su priemene (a), vie- 


ūme gale — darbo patalpa (pirkčia, 
štinčia, c, d), kitame — švarioji pa- 


Aba (seklyčia, e, f). Viršum lubų ka- 
me įtaisyta patalpa mėsai rūkyti. Be 
agrindinio įėjimo į G. n. iš šono, kar- 
als būna ir ūkinis įėjimas iš galo. Dar- 
0 Patalpa kartu yra ir šeimos valgo- 
asis. Ji apšildoma krosnimi, aplink 
Urią eina šiltas mūrelis (suoliukas, 
garalis), Seklyčia skiriama svečiams ir 
Das sekmadienio poilsiui. Kartais 
Ka seklyčios atitveriamas mažesnis 

mubarys — miegamasis (e). Seklyčia ir 
1egamasis apšildomi stačiamalke kokli- 


ne krosnimi. Šio tipo G. n. paplitęs Už- 
nemunėje, išskyrus pietinę jos dalį. 

Kiek kitokie buvo mažažemių ar be- 
žemių valstiečių (grytelninkų, įnamių, 
sklypininkų, kampininkų) gyvenamieji 
trobesiai. Tipišką senovišką kampininko 
trobelę sudarė šios. patalpos: gryčia, 
priemenė, kūtelė ir pašiūrė, dažniausiai 
po vienu stogu. Pastato išvaizda skurdi. 

Miestuose, kaip rodo Vilniuje ir Kau- 
ne surastos medinių pastatų liekanos, 
XIII a. buvo statomi daugiausia vienos 
patalpos (4,5—6 m pločio, 5—7 m il- 
gio) pastatai iš gerai suleistų sienojų. 
Tašytų lentų grindys dažniausiai būda- 
vo klojamos ant žemės, kartais ant si- 
jų, bet neprikalamos. Krosnis — patal- 
pos kampe. XIV a. paplito didesni (12— 
13 m ir ilgesni) pastatai su 2—3 pa- 
talpomis, atviru arba uždaru prieangiu. 
Kartais bendru stogų buvo sujun- 
giami du pastatai — gyvenamasis ir 
ūkinis, paliekant tarp jų lyg prieme- 
nę. Prie gyv. pastatų buvo priestatai 
gyvuliams laikyti. XIV a. antrojoje pu- 
sėje miestuose imta statyti mūrinius 
G. n, o į XV a. pab. jau pradėjo kur- 
tis ištisi mūriniai gotikiniai miestų 
rajonai. G. n. gotikos laikotarpiu daž- 
niausiai būdavo statomi galu į gatvę; 
likęs tarpas palei gatvę būdavo užtve- 
riamas 4—5 m aukščio mūrine siena su 
vartais. Nuo renesanso laikų G. n. daž- 
niausiai būdavo statomi išilgai gatvės 
su 1—2 papildomais į kiemą nusitę- 
siančiais korpusais. Feodalų G. n. iki kla- 
sicizmo laikų buvo tvirtovinio pobūdžio: 
jie turėjo uždarą kiemą, apsuptą gyve- 
namaisiais ir ūkiniais pastatais (vėliau — 
vien šeimininkų ir tarnų gyv. korpu- 
sais), gynybinius griovius, pylimus ir kt. 
Klasicizmo laikotarpiu feodalų G. n. ir 
jų ansambliai buvo statomi atviri ir 
įjungiami į peizažą. Senieji, tvirtovinio 
pobūdžio G. n. buvo perdirbti. Visai 
skirtingas G. n. tipas, susiformavęs grei- 
čiausiai vokiečių archit-ros įtakoje, išli- 
ko Klaipėdos senamiestyje. Čia kiekvie- 
nas G. n. su pagalbinėmis patalpomis ir 
mažu vidaus kiemeliu sudaro atskirą ne- 
didelį pailgą stačiakampį kvartalą. 

Miestiečių G. n. išplanavimas per visą 
feodalizmo laikotarpį buvo nesudėtin- 
gas. Mūrinių G. n. kompozicija prime- 
na vieną tradicinių medinių G. n. plano 
schemų: namo galuose — po vieną kam- 
barį, jo centre — priemenė su didžiuliu 
mūriniu kaminu — virtuve. Tokiu G. n. 
išplanavimo principų buvo vadovauja- 
masi iki XVIII a. pab., o atskirais at- 
vejais ir vėliau. Renesanso ir ypač ba- 
roko laikotarpiu toks elementaraus iš- 
planavimo namas pailgėjo, kambarių 
skaičius jame padidėjo iki 3—4. Išilgai 
pagrindinės patalpų eilės nuo XVII a. 
pr. buvo įrengiama kita (siauresnių, pa- 
galbinių) patalpų eilė. Tuo pat metu 
atsirado pirmosios vidaus koridorių užuo- 
mazgos. Feodalų G. n. buvo sudėtin- 
gesnio plano, bet iš esmės sudaryti iš tų 
pačių įvairiai sukomponuotų planinių 
elementų, papildytų specifinėmis patal- 
pomis (priėmimų ir bibliotekų salėmis, 
svečių kambariais, brangenybių saugo- 
jimo kameromis ir kt.), 


GIV—GIV 573 


Iki XVIII a. pab. miestiečių mūrinių 
2 aukštų G. n. pirmame aukšte dažniau- 
siai būdavo virtuvė, maisto sandėliai ir 
tarnų kambariai. Antro aukšto patalpos 
buvo skiriamos šeimininko ir jo gimi- 
naičių šeimoms gyventi, svečiams. Rū- 
siai (kartais ir pastogės) buvo naudoja- 
mi ūkio inventoriui bei prekėms sudėti. 
3 aukštų G. n. viršutiniame aukšte daž- 
niausiai gyvendavo tarnai. 

G. n. fasadų dekorą iki XVII a. sudarė 
puošnūs gotikiniai figūrinių plytų angų gle- 
fai, frizai, karnizai, frontonai, dekoratyvinės 
nišos (dažnai su tinkuotu vidiniu paviršiumi), 
XVII a. pr. imta fasadus tinkuoti ištisai, pa- 
įvairinant rustais ir kitomis reljefinėmis tinko 
detalėmis. Buvo naudojamas baltas ir melsvai 
juodas tinkas. Juodai tinkuotų fasadų karni- 
zai, rustai, angų glefai bei apvadai, frizinės 
juostos, feodalų rūmų kiemų fasadai buvo 
tinkuojami baltu tiuku. Tinkuoti renesansi- 
nių G. n. fasadai buvo baltinami, vėliau — da- 
žomi geltona ochra. XVIII a. pab. imta vartoti 
tamsias sodrias spalvas. Klasicizmo laikotarpiu 
fasadai vėl buvo baltinami. 

Iki XVIII a. pab. G. n. grindys buvo 
daromos iš lentų arba kvadratinių deg- 
tų molio plytų; feodalų G. n. grindims 
nuo XVII a, naudotos kvadratinės mar- 
muro plokštės, nuo XVIII a. pab.— ke- 
lių tipų parketas. Stogų konstrukcijos 
buvo medinės. G. n. buvo dengiami 
čerpėmis, lentomis, skiedromis (ūkiniai 
trobesiai — ir šiaudais). XVII ir XVIII a. 
išleisti įsakymai visus stogus Vilniuje 
dengti čerpėmis, kad sumažėtų gaisrų 
pavojus. Feodalų rūmų, ypač jų bokštų, 
stogai buvo dengiami vario, vėliau cin- 
ko skarda. Langai iki XVII a. vid. dau- 
giausia buvo vitražiniai, su švino rėme- 
liais, pritvirtintais prie geležinių juostų, 
vėliau — prie medinių rėmų. Vietomis 
tokie langai išliko iki XVIII a. pab. Dėl 
stiklo brangumo ne tik miestiečiai, bet ir 
feodalai dar XVI a. pab. kai kurių pa- 
talpų langams naudojo audeklą, rieba- 
luotą popierių arba gyvulių pūsles. Iš- 
orinių fasadų langai iki XVIII a. pab. 
buvo iš lauko pusės -apsaugoti geležinė- 
mis grotomis, langinėmis. Durys ir vartai 
buvo daromi iš vertikaliai sudėtų ir 
skersiniais suveržtų lentų ir pakabinti 
ant juostinių vyrių. Išorinė vartų ir du- 
rų pusė buvo papildomai apkalama ge- 
ležies lakštais, juostomis, lentomis, su- 
darant iš jų geometrinius piešinius. Du- 
rys į rūsius ir priemenes kartais būdavo 
geležinės, patalpų vidaus durys — leng- 
vos, medinės. Laiptai buvo mūriniai arba 
mediniai, tiesių maršų arba spiraliniai. 
Iki XVII a. saugumo sumetimais dažnai 
jie būdavo įrengiami nuošaliai. Seniau- 
sias šildymo įrenginys buvo židinys. 
Krosnys gyv. patalpose buvo mūrijamos 
iš plytų, o jų paviršius aptaisomas kok- 
liais, kurie XVI a. pab. ir XVII a. buvo 
ypatingai puošnūs. Viryklos ir duonke- 
pės buvo mūrijamos iš plytų arba kre- 
čiamos iš molio. Kartais buvo įrengia- 
mas šildymas įkaitintu oru iš specialių 
krosnių rūsiuose (Vilniaus ir Trakų pi- 
lyse XIV a.—XV a. pr., gyv. name prie 
Kauno Rotušės aikštės XVI a. pab., Ty- 
tuvėnų vienuolyne XVII a. pr. ir ki- 
tur). XVI-XVII a. feodalų G. n. jau 


574 GIV—GIV 


dažnai turėjo san. mazgus su vertikaliais 
kanalais sienose. Nuo XVI a. kai ku- 
rie Vilniaus G. n. jau buvo aprūpina- 
mi vandeniu, atvedamu mediniais vamz- 
džiais iš Vingrių šaltinių. Archeologi- 
nių kasinėjimų metu rasta ir kanalizaci- 
jos liekanų. 

Naujas kaimo G. n. statybos etapas 
prasidėjo XIX a. pirmojoje pusėje, 
ėmus skirstyti kaimus į vienkiemius (iš 
pradžių Užnemunėje, vėliau — kituose 
Lietuvos rajonuose). Iki 1940 buvo iš- 
skirstyta apie 907; Lietuvos kaimų. Vy- 
raujančia kaimo gyvenvietės forma ta- 
po vienkieminiai kaimai. Burž. valdymo 
metais kaime daugiausia buvo statomi 
tradicinio plano G. n. Be to, pastatyta 
G. n. pagal naujai parengtus projektus. 
Juose buvo 3—8 gyv. patalpos. Ma- 
žiausias kambarių aukštis 2,5—2,75 m, 
mansardos kambarių 2,20 m; gyv. 
ploto vienam žmogui tekdavo 7—8 m2. 
Kambariai daugiausia buvo paskirstyti 
taip: valgomasis (kartu ir darbo kamba- 
rys), miegamieji (tėvų, sūnų ir dukterų), 
virtuvė, kamara ir prieangis. Stambiuo- 
se ūkiuose ir dvaruose G. n. buvo sta- 
tomi didesni; juose dar būdavo sam- 
diniams skirtas kambarys. Vedusiems 
Žž. ū. darbininkams kartais buvo statomi 
atskiri namai, vad. kumetynai. Netur- 
tingi gyventojai statėsi pakelėse arba 
buvusiose senose kaimų gyvenvietėse 
mažus namukus iš 1—2 kambarių ir 
virtuvės. 

XIX a. pirmojoje pusėje miestuose 
mūrinių G. n. statybos apimtis buvo ne- 
didelė. XIX a. antrojoje pusėje, intensy- 
viau vystantis pramonei, miestuose G. n. 
pradėta statyti daugiau. Pirmaisiais me- 
tais po.I pasaul. karo Lietuvos miestai 
buvo statomi palyginti lėtai: trūko lėšų 
ir specialistų, G. n. statyba buvo neor- 
ganizuota, priklausė nuo bendros eko- 
nominės konjunktūros ir privačios ini- 
ciatyvos. 1918—40 Lietuvos miestuose 
pastatyta 52100 G. n. (3550 000 mž 
gyv. ploto). Kaimuose 1922—39 pasta- 
tyta 101000 G. n. (4137 000 mž gyv. 
ploto). Naujuose miestų rajonuose (Gu- 
bernija Šiauliuose, Freda, Aleksotas, Pa- 
nemunė, Žaliakalnis Kaune, ir kt.) dau- 


Gyvenamieji namai: 6. Aukštaičių gyv. namas 
(Tiltuose, Trakų rj.; XIX a.) 


giausia buvo statomi mažaaukščiai so- 
dybinio tipo G. n. 

Miestų centruose, geriausiose gatvėse, 
stambesnieji kapitalistai statė 3—5 aukš- 
tų vad. „pelningus namus“ su visais 
komunaliniais įrengimais, ištaigingais 
butais (Kaune — Donelaičio g. 41, Lenino 
prospekto 14, Kęstučio g. 38 ir kt.). Dėl 
nuomos brangumo (už 2 kambarių bu- 
tą 180—200 lt, už 3 kambarių — apie 
300 lt per mėnesį) jie buvo neprieinami 
ne tik darbininkams, bet ir daugeliui 
inteligentų. Dėl to didesniuose Lietuvos 
miestuose susikurdavo ištisi rajonai su 
vidutinės vertės (daugiausia mediniais) 
G. n. (Žaliakalnis Kaune ir kt.). Mažai 
uždirbantys darbininkai statydinosi men- 
kus lentinius pastatus — lūšnas — mies- 
to pakraščiuose, stačiuose šlaituose 
(vad. „Brazilka“ Kaune ir kt.). Kauno 
ir kai kurių kitų miestų savivaldybės 
statydino G. n. kompleksus, vad. „,pi- 
giųjų butų kolonijas“. Tačiau tai nega- 
lėjo net ir laikinai išspręsti butų proble- 
mos, nes negausiai statomi namai buvo 
nepatvarių medžiagų ir blogų konstruk- 
cijų, barakinio tipo, o sklypai jiems 
buvo parenkami netinkamose vietose. 
1940—41 Tarybų valdžios priemones bu- 
tų problemai išspręsti nutraukė hitleri- 
ninkų įsibrovimas. II pasaul. karo ir 
vok. faš. okupacijos metu žymi kaimų ir 
miestų gyv. fondo dalis buvo sunaikinta. 

Pokario metais G. n, statybos pobūdį 
kaime nulėmė nauja, socialistinė darbo 
ir ūkio valdymo forma. Kuriantis kol- 
ūkiams, ėmė kurtis ir sustambintos kol- 
ūkių gyvenvietės, kurios kultūrinių 
įstaigų ir komunalinių įrenginių at- 


žvilgiu palaipsniui artėja prie miesto 


gyvenimo lygio. Pokario metais G. 
kaime buvo statomi ir pagal tipinius 
kolūkiečių individualinių namų projek“ 
tus. Tokių tipinių projektų 18 (9 medi“ 
nių G. n., 9 mūrinių) parengė 1949—5! 
Lietuvos TSR MT Architektūros Val 
dybos archit. dirbtuvė Kaune, 15 (9 ME“ 
dinių, 6 mūrinių) — 1952—53 Lietuvos 
TSR MT Kaimo ir kolūkių statybo 
v-ba. Iki 1955 respublikos kolūkiečiai Ir 
kaimo inteligentija pasistatydino iš VISO 
22000 G. n. Taryb. ūkiuose G. n. PG“ 
statyta mažiau, negu kolūkiuose, neš 
tie ūkiai daugiausia isikūrė dvarų P“ 
statuose ir turėjo daugiau gyv. ploto: 
Nuo 1955 G. n. statybos apimtis kaiMė 
žymiai padidėjo; buvo statoma pa£ė 
respublikos projektinių org-jų !- 
1959 ir 1960 parengtus tipinius projek: 
tus. Šiuose projektuose buvo numatyta 
naudoti vietines pigesnes statybines M“ 
džiagas, įtaisyti visus komunalinius ! 
sanitarinius įrengimus, siekta didesni? 
ekonomiškumo, geresnių sąlygų darbu! 
ir poilsiui, patogumo ir jaukumo. | 
Pirmaisiais pokario metais daug ū 
mesio buvo skiriama sugriautų respU 
likos miestų (Vilniaus, Kauno, Šiaulių: 
Klaipėdos, Šakių, Jonavos, Vilkaviški? 
ir kt.) gyv. kvartalų atstatymui. Daut 
G. n. pastatyta Akmenės, Naujosi0“ 
Akmenės cemento g-los, Daugėlių 5!“ 
tybinių medžiagų kombinato ir kt. daf 
bininkų gyvenvietėse. 2 
Naują kryptį G. n. statybai daV“ 
TSKP CK ir TSRS MT 1954—57 nulė“ 
rimai projektavimo ir statybos klaus! 
mais. Šiuose nutarimuose pabrėžta, 5“ 
reikia statyti patogesnius, ekonomiškė 
nius ir gražesnius G. n., panaudoja!“ 
pramoninius statybos metodus ir techn!“ 
ką. Tuo tikslu respublikoje buvo P! 
čiau išvystyta stat. medžiagų pramO“ 
(išplėstas Naujosios Akmenės cemeB 
f-kas, pastatytas Palemono keramzito 4 
skaldos f-kas ir kt.). 1957 buvo mechė 
nizuota vidutiniškai 4095 visų G. a 
statybos darbų. Imta statyti vis daugi“ 
daugiabučių ir daugiaaukščių Ni L 
1958—64 G. n. buvo statomi pagal na 
jai parengtus tipinius projektus. 195 
Vilniuje pastatyta pirmoji respublik0l: 
g-la (nuo 1965 Vilniaus namų statybė? 
kombinatas), gaminanti ištisai surenk ! 
mus stambiaplokščius G. n, Vėliau 


Gyvenamieji namai: 7. Žemaičių gyv. namas (Benaičiuose, 


Kretingos rj.; XVIII a.) 


Kapsuko rj.; XIX a,) 


Gyvenamieji namai: 8, Užnemuniečių gyv. namas (Kūlokuose, 


Kieta 


Gyvenamieji namai: 9. Ukmergės rajono Taujėnų tarybinio ūkio gyvenvietė 


kios g-los pastatytos Kaune ir Šiauliuo- 
Se. Visų jų bendra gamybinė apimtis 
240 000 mž gyv. ploto per metus. Stato- 
Mi stambiaplokščiai 4—5 aukštų G. n. 
1959—63 respublikos miestuose (Vilniu- 
Je, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Pa- 
nevėžyje) pastatyta daugiau kaip 130 
Slambiaplokščių G. n., turinčių 8600 bu- 
tų ir 292400 mž bendro gyv. ploto. 
G. n. surenkamumo laipsnis 1964 pasie- 
kė 7095. G. n. statyba vykdoma stam- 
iais masyvais, daugiausia laisvoje teri- 
torijoje. Vyrauja laisvo užstatymo prin- 
CiPas: prisitaikoma prie vietos sąlygų, 
teljefo, orientacijos (Vilniuje — Raudo- 
nosios Armijos prospekto ir Antakalnio 
Eyv. rajonai; Kaune — Baršausko gatvės 
„mikrorajonas, Naujosios Taikos ir Ra- 
Mybės gatvių gyv. rajonas, Neries kran- 
tinė Vilijampolėje, ir kt.). 1963 Vilniuje 
Pastatytas eksperimentinis 75 butų stam- 
biaplokštis G. n. pagal patobulintą pro- 
Jekią. Pagal šį projektą pradėta masinė 
G. n. statyba. 1964 pradėta statyti stam- 
laplokščiai aukštuminiai G.n. Pirmieji 
9 aukštų G. n. pastatyti Vilniuje (Rau- 
Onosios Armijos prospekte). G. n. sta- 
lybos apimtį ir dinamiką taryb. metais 
Todo lentelė. 


Gyvenamųjų namų statyba Lietuvos TSR 
(1000 m2 naudingojo ploto) 


Valst. ir koop. Individualių statytojų 
Metai org-jų (be 
kolūkių) mieste | kaime 
1946—50+ 766 223 778 
1951 113 51 64 
1955 138 55 134 
1958 293 136 223 
1961 461 184 274** 
1964 619 177 167 
Au 


sta; Įskaitant karo metu sugriautų G. n. at- 
tatymą 


** 1960 duomenys. 


„Medinių G. n. (išskyrus surenkamuo- 
Šius standartinius) statyba valstybinėms 
It kooperatinėms įmonėms ir organiza- 
“joms nuo 1958 uždrausta. Nuo 1963 
It standartinius medinius G. n. leidžiama 
Statyti tik individualiu būdu, išskyrus 
“SP. pavaldumo miestus, kur medinių 
Yv. namų statyba visai uždrausta. 


1965.I.1 Lietuvos TSR miestų gyv. fon- 
das turėjo 13,2 mln. mž naudingo ploto 
(tame tarpe 8,9 mln. mž gyv. ploto). 
8,5 mln. m? naudingo ploto (5,7 mln. mž 
gyv. ploto) buvo valstybiniuose na- 
muose, 4,7 mln. mž naudingo ploto 
(32 mln. m? gyv. ploto) — individuali- 
niuose namuose, Apie 659; miestų vals- 
tybinio gyv. ploto turi vandentiekį, apie 
6305 kanalizaciją, 3995 centrinį šildymą, 
daugiau kaip 9995 elektros apšvietimą. 
99 700 m2 komunalinio gyv. fondo mies- 
tuose turi dujas. Nuo 1962 Vilniuje, 
Kaune, Klaipėdoje ir kituose didesniuose 
miestuose labai paplito kooperatinė dau- 
giaaukščių su visais patogumais G. n. 
statyba. Iki 1965.I.1 G. n. statytojų ko- 
operatyvai pasistatydino 143 000 m? nau- 
dingo ploto, 

Lil.: A. Spelskis, Miestų sodybinės statybos 
architektūra, V., 1955; J. Baršauskas, Lietuviš- 
kos kolūkiečio sodybos architektūra, V., 1956; 
J. Peras, Daugiabutis gyvenamas namas, V., 
1958; I. Butkevičius, Tradiciniai lietuvių gyve- 
namieji namai.—,,„Iš lietuvių kultūros istorijos“, 
t. 1, V., 1958; V. Žilėnas, Lietuvių liaudies 
tradicinių gyvenamųjų namų susiformavimas.— 
Ten pat; A. Tautavičius, XVI-XVII a. medi- 
niai gyvenamieji pastatai Vilniaus Žemutinės 
pilies teritorijoje.— Ten pat, t. 2, V., 1959; 
J. Baršauskas, Gyvenamieji ir kai kurie visuo- 
meninės paskirties gotiniai pastatai Kaune.— 
„Lietuvos TSR architektūros klausimai“, t. 1, 
K., 1960; V. Raginis, V. Sederavičius, LTSR 
rajoninių centrų sodybinių gyvenamųjų na- 
mų projektavimas ir statyba pokario metais.— 


GIV—GIV 575 


Ten pat; Gyvenamųjų namų statybos klausimai, 
V., 1962. 
„GYVENIMAS'— 1. Buržuazinis mėnesi- 
nis sveikatos, literatūros ir mokslo laik- 
raštis, ėjęs 1923—24 Čikagoje (JAV). 

2. Liberalinis populiarus mokslo žur- 
nalas, ėjęs 1926—29 Čikagoje (JAV). 

3. Buržuazinis dvisavaitinis žurnalas, 
ėjęs 1932 Klaipėdoje. 


„GYVENIMAS IR DARBAS" — buržuazi- 
nis dvisavaitinis laikraštis, ėjęs 1924—25 
Kaune. Leido Lietuvos valstybinių ir sa- 
vivaldybių įstaigų tarnautojų profs-ga. 


GYVIŠKĖS — kaimas Kapsuko rj., Ga- 
valtuvos apyl., 9 km į p. r. nuo Kazlų 
Rūdos. 76 gyv. (1959). Į š. nuo G. yra 
Mikalavo miškas, į p. — Varnabūdės 
miškas. Pr. m-la (nuo 1919). Hitlerinin- 
kai ir vietiniai burž. nacionalistai kaime 
nužudė 5 žmones, jų tarpe apylinkės 
pirm. A. Dūdonį. 1948.1.21 burž. nacio- 
nalistai nužudė naujakurį V. Lelešių. 


GYVOLIAI — kaimas Akmenės rj., Svir- 
kančių apyl., 4 km į p. r. nuo Viekšnių. 
212 gyv. (1959). V. pakraščiu teka Vir- 
vyčia ir eina Tryškių — Akmenės kelias, 
p. pakraštyje yra Grybauskynės miškas. 
Lentpiūvė (nuo 1956), 3 ha medelynas, 
felčerių-akušerių punktas, Žemaitės aš- 
tuonmetė m-la (1919—55 pradinė, iki 
1962 septynmetė). Virvyčios deš. krante 
yra apnaikintas piliakalnis. 


GYVULININKYSTĖ. Archeologinių tyri- 
nėjimų duomenimis, Lietuvos teritori- 
jos gyventojai gyvulininkyste kartu su 
žemdirbyste vertėsi jau II t-mečio pr. 
m. e. pradžioje. Tuo metu jau turėta 
galvijų, kiaulių, avių. Kronikose ir ki- 
tuose ist. šaltiniuose jaučiai, karvės, 
avys, ožkos, kiaulės minimi nuo XI a., 
sūriai, sviestas ir įvairiausi kiaulienos 
gaminiai — nuo XVI a. Feodalizmo lai- 
kotarpiu ir iš dalies kapitalizmo laiko- 
tarpio pradžioje nemaža gyvulių buvo 
laikoma tik dėl mėšlo. Feod. laikais 
valstiečių ūkiuose buvo auginami tie pa- 
tys „gyvuliai, kaip ir dvaruose. Valstie- 
čiai-baudžiauninkai laikydavo vidutiniš- 
kai po 2 arklius, 1—2 jaučius, 1 karvę, 


Gyvenamieji namai: 10. Kėdainių rj. „Varpo“ kolūkio gyvenvietė 


576 GIV—GIV 


4 avis, 1 ožką, 2 kiaules. Buvo ir ma- 
žažemių, kurie, kaip rašo inventoriai, 
„nė vištos neturėjo“, Gyvulių auginimo 
ir G. produktų perdirbimo priežiūra 
XVI-XVIII a. dvaruose buvo pavesta 
vienai iš nelaisvosios dvaro šeimynos 
moterų, vad. rykūnei. Po baudžiavos pa- 
naikinimo (1861) Lietuvoje žemės ūkis 
vis labiau įgauna G. kryptį. XIX a. 
paskutiniajame d-metyje dvaruose imta 
rūpintis ne tiek didinti gyvulių skaičių, 
kiek gerinti jų veislę. XX a. pr. šim- 
tui hektarų Žž. ū. naudmenų buvo laiko- 
ma 11—15 arklių, 24—32 galvijai ir 
tiek pat avių bei ožkų, 30—40 kiaulių. 
Lietuvos TSR teritorijoje 1913 buvo 
504 000 arklių (arba 11,5 šimtui hektarų 
ž. ū. naudmenų), 1025 000 galvijų (ati- 
tinkamai 23,4), 650 000 avių (atitinka- 
mai 14,8), 1517 000 kiaulių (arba 53,6 
šimtui hektarų ariamosios žemės). Iš 
karvės per metus buvo primelžiama apie 
1200 kg pieno. Prieš I pasaul. karą per 
metus būdavo eksportuojama apie 20— 
25 tūkst. galvijų, 30—40 tūkst. kiaulių. 
1913 Lietuvoje buvo pagaminta iš viso: 
mėsos 167 000 t, pieno 837 000 t, kiau- 
šinių 277 milijonai. Prieš I pasaul. karą 
mėsos būdavo eksportuojama per metus 
maždaug 694 bendrosios jos produkci- 
jos. Apytikriai tiek pat būdavo išveža- 
ma ir pieno bei kiaušinių. 

Burž. Lietuvos žemės ūkyje pirmoji 
vieta buvo skiriama pienininkystei ir 
kiaulių auginimui. 1930 galvijų buvo 
1675 daugiau kaip prieš I pasaul. karą, 
o kiaulių 995 mažiau. Skaičiuojant šim- 
tui hektarų Žž. ū. naudmenų, 1930—383 
galvijų skaičius padidėjo 1395. Kiaulių 
skaičius per tą patį laiką sumažėjo 
595. Avių skaičius liko maždaug toks 
pat. 1930—39 kiaulių ūkis iš ekstensy- 
vios lašininės krypties perėjo į beko- 
ninę kryptį. Gyvulininkystėje ėmė vy- 
rauti galvijininkystė. 1938—39 mėsos 
pagaminta maždaug 180000 t, pieno 
1240 000 t, kiaušinių 270 mln. Lyginant 
su 1913, mėsos gamyba padidėjo 876, 
pieno 4205, o kiaušinių gamyba liko 
tame pačiame lygyje. 1938—39 dabarti- 
nėje Lietuvos TSR teritorijoje buvo 
(tūkst.): galvijų 1330, kiaulių 1370, avių 
670, arklių 610. Tuo metu iš karvės pri- 
melžta apie 1400 kg pieno. Mėsos 1939 
(be Klaipėdos kr.) eksportuota 47 500 t 
(arba 26,49 bendrosios jos produkcijos), 
sviesto 16 400 t ir sūrio 108 300 t (per- 
skaičiavus į pieną, tai sudarė 4075 bend- 
rosios jo produkcijos), kiaušinių 100 mln. 
(arba 3795 bendrosios jų produkcijos). 
Ž. ū. rūmų žinioje veikusi Lietuvos Gal- 
vijų auginimo ir kontrolės ratelių s-ga 


1939 jungė 211 ratelių su 53 083 kontro- 


liuojamomis karvėmis; tai sudarė apie 
705 visų Lietuvos karvių. Rateliai dau- 
giausia aptarnaudavo buožinius ūkius. 
Panašiai, tik siauresniu mastu, veikė Lie- 
tuvos Arklių auginimo ir gerinimo d-ja, 
Kiaulių augintojų d-ja ir Avių augin- 
tojų d-ja. Didesnį gyvulių skaičių tega- 
lėjo laikyti buožiniai ūkiai; jiems t. p. 
priklausė veisliniai didelio produktyvu- 


mo gyvuliai. G. ūkio intensyvėjimas 
burž. santvarkos metais nereiškė, kad 
gerėjo valstiečių buitis, nes G. produk- 
tai buvo gaminami rinkai ir tik maža jų 
dalis sunaudojama šeimos maistui. Daž- 
nai valstiečiai turėdavo parduoti pasku- 
tinę kiaulę. 

194111 Tarybų Lietuvoje buvo 
(tūkst.): galvijų 1054 (lame tarpe kar- 
vių 782), kiaulių 1068, avių 611, arklių 
546. 1941 pavasarį prie mašinų-trakto- 
rių stočių buvo sukurti 283 mašinų-ark- 
lių nuomojimo punktai. LKP V suvažia- 
vimas (1941) iškėlė uždavinį buv. vals- 
tybinių žemių ūkiuose ir dvaruose su- 
kurtus taryb. ūkius paversti veislinės 
gyvulininkystės ir sėklininkystės ūkiais. 
Taryb. ūkiai turėjo tapti G. avangar- 
du. Naujakuriams, gavusiems iš Tarybų 
valdžios žemės, gyvuliams įsigyti bu- 
vo skirta 2,4 mln. rb kredito. Gyvuli- 
ninkystei didžiulius nuostolius padarė 
vok. faš. okupacija. Jos metu priversti- 
nai paskersta arba išgabenta į Vokietiją 
(tūkst.): karvių 386, arklių 223, kiau- 
lių 776, avių 277, galvijų prieauglio 231. 
1945.1.1 buvo (tūkst.): galvijų 617 (ta- 
me tarpe karvių 428), kiaulių 496, avių 
353, arklių 345. Palyginus su buvusiu 
toje pat teritorijoje 1938—39 gyvulių 
skaičiumi, galvijų per vok. faš. okupaci- 
ją ir karo veiksmus sumažėjo 53,696 
(karvių 44,995), kiaulių 63,995, avių 
45,795, arklių 43,500. 

Po D. Tėvynės karo vargingiesiems ir 
vidutiniams valstiečiams sudarytos pa- 
lankios sąlygos gyvulininkystei vystyti. 
Kolūkinio judėjimo pradžioje ž. ū. ko- 
operacijos d-jose ėmė laipsniškai augti 
visuom. gyvulininkystė. 1949—51 socia- 
listiškai pertvarkius žemės ūkį, žymiai 
pasikeitė ir gyvulių pasiskirstymas ūkių 
kategorijomis. 1952 pagr. dalis arklių 
(94,696), beveik ketvirtadalis karvių 
(24,795) ir daugiau kaip pusė kiaulių ve- 
deklių (58,49) buvo visuom. bandose. 
Didėjant bendram gyvulių skaičiui res- 
publikoje, didėjo ir visuom. gyvulių 
procentas (ž. lentelę). 

1953 iš vienos karvės visuom. sekto- 
riaus ūkiuose primelžta vid. 1424 kg, 
o 1964— 2020 kg. Visuom. sektoriaus 
ūkiuose 1963 šimtui hektarų ž. ū. naud- 
menų buvo laikoma 11 karvių ir pa- 
gaminta 193 cnt pieno. Bendrame mė- 
sos gamybos balanse 1963 kiauliena su- 
darė 57,505, jautiena 30,495, paukštie- 
na 4895, aviena 4,705, arkliena 2,196, 
triušiena 0,595. 1963 beveik 6605 kol- 
ūkių vystė visas keturias produktyvio- 


sios G. šakas (laikė galvijus, kiaulės: 
avis ir paukščius). b 

Respublikoje G. yra svarbiausioji Ž. U: 
šaka. Pagrindinė jos kryptis — pie“ 
nė veislinė galvijininkystė ir bekoninė 
kiaulininkystė. Suorganizuota 16 galvijU 
veislininkystės ūkių ir 6 — kiaulių. DYF“ 
dešimtyje taryb. ir kitų valst. ūkių 50 
kurtos stambios specializuotos paukščii 
fermos, dvylikoje žuvininkystės ūkių 
auginama daug vandens paukščių. Didė“ 
lę reikšmę pašarų bazei stiprinti turėjo 
pašarinių (ypač silosinių) augalų pasėlių 
plotų plėtimas, jų struktūros gerinimas: 
derlingumo didinimas. Nuo 1955 LietU“ 
vos TSR pradėta auginti daug kukurūzi: 
Jau 1957 kukurūzų silosas sudarė 31 Jo 
viso pagaminto siloso. Pašarui nuo 190' 
pradėti auginti ir cukriniai runkelia! 
Pastaraisiais metais imta ryžtingiau £€ 
rinti natūraliąsias pievas ir ganyklas: 
t. p. įrengti kultūrines ganyklas. Didelė 
reikšmę pašarų bazei kurti turėjo javų 
pasėlių didinimas, grynųjų pūdymų kė“ 
timas užimtaisiais. Nemažas darbas at 
liktas veislininkystėje. 1956—57 įsteigiė 
20 ž. ū. gyvulių dirbtinio apsėklinimo 
stočių. Iki 1958 pr. respublikoje veikė 
14 valst. veislynų (5 galvijų, 3 kiaulit: 
3 arklių, 2 avių ir 1 žąsų). 1958 valst 
veislynų ir gyvulių dirbtinio apsėklin“ 
mo stočių bazėje buvo suorganizuoto 
veislininkystės ir gyvulių apsėklinimo 
stotys, kurios 1961 pavadintos valstyb" 
nėmis veislininkystės stotimis. Be to, 5U 
organizuotos dvi bulių patikrinimo SiO“ 
tys ir viena kiaulių kontrolinio penė 
jimo stotis. Arklių veislės gerinam 
4 žirgynuose. Fermose su mechal“ 
zuotu Vandens tiekimu 1954.J.1 buvo 
4495 kolūkių galvijų ir 2,49 kiaulių 
su mechanizuotu vidaus transportu 16 
buvo 1,29 kolūkių galvijų ir 092 
kiaulių. 1964.11 fermose su mec i 
zuotu vandens tiekimu buvo 62i0 KO 
ūkių galvijų, 6195 taryb. ūkių galviju: 
8805 kolūkių kiaulių, 8495 taryb. ūkii 
kiaulių; mechanizuotai buvo melžiam, 
kolūkiuose 705 karvių, tarybiniuos 
ūkiuose 4095. Gyvulininkystės mokė 
tyrimo darbui vadovauja Gyvulininky" Ž 
tės in-tas; jis turi 2 eksperimentin! H 
ūkius — Baisogaloje ir Šeduvoje. ie 
kuriuos G. tyrimus vykdo Ž. ū. aka st. 
mijos G. katedra, Veterinarijos aka a 
mija, Žemdirbystės in-to Joniškėlio 2. 
lialas, Lietuvos TSR MA Ekonomik 
in-tas, Ž. ū. ekonomikos in-tas, Mechar 
zacijos ir elektrifikacijos in-tas, Veter 


Gyvulių Ir paukščių pasiskirstymas Lietuvos TSR visų kategorijų ūkiuose 


1954.1.1 
Gyvulių rūšis Bendras Skaičius 
skaičius šimtui 
(tūkst.) hektarų ž.ū. 
naudmenų 
Galvijai „«„„„e-eoėe-44- 817 20,4 
tame tarpe karvės .. 491 12,3 
Kiaulės „„..oeseeoe-0ė 914 33,8* 
"Avys M aeesaeačuedane sa 426 10,3 
Arkliai +... aešbnen--s 345 8,3 
Paukščiai“ + 4esYus-biaė XI 461,4*+* 


* Šimtui hektarų ariamosios žemės. 
** Šimtui hektarų javų. 


Las a X ti- 

narijos in-tas. Burž. Lietuvoje nuola 
1964.1.1 2 

Visuom. | Bendras EE os Vistūių 

ali iči šimtui gyv 
ayyslių | skaičius Inektaųža.| 4 

' naudmenų 

42,9 1364 36,1 50 

25,5 810 21,4 17 

35,5 1501 55,7* 227 

38,5 269 7,1 28 

98,3 189 5,3 52 

13,4 6933 677,5** 18, 


GYVENAMIEJI NAMAI 


1—6. Senieji miestų gyv. namai: 1. Vilniuje, Gorkio g. 
(XVI a.). 2. Kaune, Vilniaus g. (XVI-XVII a.). 3. Vil- 
niuje, Gorkio g. (XVII a.). 4. Vilniuje, Arklių g. (XVI-—- 
XVIII a.). 5. Vilniuje, Tilto g. (XVIII a.). 6. Vilniuje, 
Gorkio g. (XVIII a., archit. M. Knakfusas; dab. Talat-Kelp- 
šos muz. technikumas). 7—14. Naujieji miestų gyv. namai: 
7. Kaune, Lenino pr. (archit. V. Dubeneckis). 8. Vilniuje, 
Kalinausko g. 9. Kaune, Pergalės krantinėje. 10. Vilniuje, 
Antakalnyje (archit. G. Valiuškis). 11. Vilniuje, Žvėryne 
(archit. S. Bareikis). 12. Kaune, Baršausko g. (archit. 
P. Janulis, V. Stauskas, V. Balčiūnas ir kt.). 13. Vilniuje, 
Antakalnyje (archit. G. Valiuškis). 14. Vilniuje, Raudo- 
nosios Armijos pr. (archit. B. Kasperavičienė) 


L 

za 

A 
Na 
„a 12 


k + 
1 


Akla) aa AM) AM A 
13 a p 


GisikMi 
+ 


a "I 
- 1-a 
=“ m Ta 


z==uzai“ 
=rEIM 
2 22 
“mi -2.2.24:4 
sn mi ITT 
snwai 4 
-r* 1 


EEA TTT! 
EŽRa 
E“ wi: 


GINTARAS 


1. Gintaro gabaliukai 5U , 
2, 4, 5, 8. Archeologiniai “,g 
radiniai. 3, 9. Natūralaus gintas 
balai. 6, 7. Gintariniai P2 2 
10. šlifuoto gintaro gabalas 


Nių, planingai organizuojamų tiriamųjų 
darbų gyvulininkystėje nebuvo. 
„Ž. Aniys, Arkliai, Avys, Bitės, Galvi- 
Jūi, Ganyklos, Gyvulininkystės institu- 
ūs, Kailiai, Kalakutai, Kiaulės, Mėsos 
Pramonė, Ožkos, Pašarai, Paukštininkys- 
S Pieno pramonė, Pievos, Triušiai, 
Veislininkystė, Vilna, Vištos, Zootechni- 
ką, Žąsys, Žirgynai, Žolės miltai, Žvėri- 
ninkystė, 
BL R. Zebenka, Lietuvos TSR gyvulinin- 
Ystės išvystymo rezervai, V., 1959; Tarybų 
E žYos žemės ūkio specializavimas ir išdės- 
t Oj UEERAA Ekonomikos Maztituto darbai/ 
kystė V. ; J. Bag anavičius, Gyvulinin 
ės išvystymas ir pašarų gamybos išplėtimas 
MAS Lietuvos tarybiniuose ūkiuose.—,,LTSR 
darbai", 1960, A 1; M. Gregorauskas, Ta- 
Ųų Lietuvos žemės ūkis 1910—1960, V., 1960; 
metų Tarybų Lietuvos liaudies ūkiui, V., 
1 ; V. Milius, Gyvulininkystė.— Lietuvių et- 
Į Erarijos bruožai, V., 1964, 
„SYVULININKYSTĖS INSTITŪTAS, Lie- 
tuvos Gyvulininkystės mokslinio tyrimo 
Stitutas,— Lietuvos TSR Žemės ūkio 
Mijos mokslinė įstaiga Baisogaloje 
Radviliškio rj.). Įkurtas 1960, perorga- 
zavus Gyvulininkystės ir veterinarijos 
Institutą. Turi 7 skyrius (galvijininkys- 
tės, kiaulininkystės, avininkystės ir kai- 
Mių žvėrelių, paukštininkystės, šėrimo 
Pašarų technologijos, zoohigienos, 
Moksl. informacijos), 6 laboratorijas 
Pieno ir pieno produktų tyrimo, gyvu- 
„JŲ veisimosi biologijos, fiziologijos, bio- 
emijos, radiobiologijos, zootechninės 
Malizės), 2 eksperimentinius ūkius, 
Ontrolinio kiaulių penėjimo stotį. G. i. 
a pagrindinis zootechnikos moksl. 
darbo centras Tarybų Lietuvoje, Jame 
Tengiamos moksliškai pagrįstos priemo- 
Uės gyvulininkystei vystyti. Daugiausia 
Ūėmesio skiriama gyvulių šėrimo ir 
Paukščių lesinimo, gyvulių bei paukščių 
Nitybos ir veisimo tyrimams. Sudaromi 
„etuvos sąlygoms tinkamiausi gyvulių 
Šėrimo ir paukščių lesinimo racionai. 
Tuo tikslu nustatomas Lietuvoje augina- 
Tų Pašarinių augalų maistingumas, pa- 
rų baltymų amino rūgščių sudėtis, 
Makroelementų ir mikroelementų kiekis, 
Jų tinkamiausi santykiai mityboje. Ren- 
lami racionaliausi pašarų silosavimo, 
Onservavimo ir sandėliavimo būdai. 
Itiamos galimybės naudoti šėrimui sin- 
Stines medžiagas, įvairių augimo sti- 
Muliatorių efektyvumas. Gerinamos Lie- 
Uvos juodmargių ir žalųjų galvijų veis- 
Mės savybės, didinamas jų produkty- 
VUmas ir pieno riebumas. Kuriamos 
1ebiapienių galvijų linijos ir šeimos 
Mito eksperimentiniame ūkyje sukurta 
„„linė Lietuvos juodmargių galvijų 
ūnda, kurios karvių pieno vid. riebu- 
las 405). Tobulinamos Lietuvos baltųjų 
„Šulių ir Lietuvos juodgalvių avių 
„„slinės produktyviosios savybės. Nu- 
tatomi tinkamiausi galvijų, kiaulių, 
Kaukščių kryžminimo deriniai. Tiriama, 
D geriausia užauginti broilerius. Iki 
, 64 Gyvulininkystės in-to mokslininkai, 
ŠSdami jau Gyvulininkystės ir veterina- 
Vos in-te pradėtus darbus, gavo ne- 
3 mokslui ir praktikai reikšmingų 
“Zultatų. In-te parengti efektyvūs pilna- 
i ių kombinuotų pašarų receptai. Iš- 
"škinta, kad: Lietuvos pašaruose trūksta 


7 MLTE, tomas 1 


Gyvulininkystės institutas (Baisogaloje) 


kai kurių mikroelementų, ypač kobalto. 
Parengti ir įdiegti į gamybą nauji veis- 
lininkystės metodai, plačiai taikant ap- 
sėklinimą. Ištirtas geriausias veislinių 
kiaulių laikymo būdas. Naujai išaiškinti 
kai kurie svarbūs gyvulių fiziologijos 
(reaktyvumo, spermatogenezės) klausi- 
mai. Savo patirtį in-tas diegia į gamybą 
per parodomuosius ūkius, valstybines 
veislininkystės stotis, kombinuotų paša- 
Ių įmones. Leidžia savo darbus (1954— 
1960 „Lietuvos Gyvulininkystės ir vete- 
rinarijos mokslinio tyrimo instituto dar- 
bai“, 4 t, o nuo 1961 „Lietuvos Gyvu- 
lininkystės mokslinio tyrimo instituto 
darbai", iki 1963 išl. 2 t.), be to, moksl.- 
techn. informacijos biuletenius (nuo 
1957); iki 1963 išleido 20 moksl. vei- 
kalų. 1960—64 in-to direktoriumi buvo 
žemės ūkio m. kand. R. Žebenka, nuo 
1964 — biologijos m. kand. L. Tymukas. 


GYVULININKYSTĖS IR VETERINARI- 
JOS INSTITŪTAS — mokslinė įstaiga, 
veikusi 1952—60. Iki 1956 veikė Vilniu- 
je ir priklausė Lietuvos TSR MA; tu- 
rėjo gyvulininkystės bandymų stotį ir 
eksperimentinį ūkį (Baisogaloje). 1956 
in-tas perkeltas į Baisogalą ir perduo- 
tas Ž. ū. ministerijai. 1960 perorganizuo- 
tas į Gyvulininkystės institutą ir Vete- 
rinarijos institutą. 


„GYVULININKYSTĖS SPECIALISTAS'— 
tarybinis laikraštis, ėjęs 1957—61 Kau- 
ne 1—2 kartus per mėnesį. Leido Lie- 
tuvos Veterinarijos akademija. 


GYVULIŲ GLOBOS DRAUGIJA — orga- 
nizacija, propagavusi gyvulių globą. 
Įkurta 1874 Rietave kaip Rusijos impe- 
rijos gyvulių globos d-jos skyrius. Jos 
veikloje aktyviai dalyvavo liaudies 
švietėjas L. Ivinskis. 1893 Kaune, vėliau 
Vilniuje ir kitur įkurti d-jos skyriai vei- 
kė iki 1914. Atkurta 1922 Kaune. Veikė 
iki 1940. 


GIZĖVIJUS (Gisevius) Eduardas [1798. 
XI.11—1880.V.9 Tilžėje] — R. Prūsijos 
pedagogas, rašytojas, dailininkas, lie- 
tuvių tautosakos, etnografinės ir archeo- 
loginės medžiagos rinkėjas ir skelbė- 
jas. Studijavo teisę Karaliaučiaus un-te. 
1825—76 mokytojavo Tilžės gimnazi- 
joje (1846—76 dėstė liet. kalbą). Vie- 
nas Lietuvių literatūros d-jos steigėjų. 
Rinko R. Prūsijos ir Klaipėdos krašto 
liet. tautosaką bei etnografinę medžiagą. 
1847 išspausdino S. Valiūno „Birutės 
dainos“ variantą. Išvertė į liet. kalbą 
A. Richterio knygą apie žmonių gydy- 
mą (1879). 1881 vok. kalba išleistas G. 


GIV—GIŽ 577 


darbų rink. „Eduard Gisevius“, kurį su- 
daro autobiografija, scenos iš Prūsijos 
liet. gyvenimo, liet. liaudies sakmės, 
dainos ir originalūs eilėraščiai. Ch. Bar- 
čas „Dainų balsuose“ (1886) citavo iš- 
traukas iš G. straipsnio apie liet. liau- 
dies dainas, išspausdino G. užrašytas jų 
gaidas. 1847 L. Gotholdas išspausdino 
ištrauką iš G. straipsnio apie liet. kank- 
les. Kai kuriuos G. užrašytus dainų 
tekstus ir melodijas paskelbė G. Nesel- 
manas rinkinyje „Lietuvių liaudies dai- 
nos“ (1853). G. etnografinės medžiagos 
rinkiniais naudojosi kai kurie kiti auto- 
riai. G. piešė R. Prūsijos ir Lietuvos gam- 
tovaizdžius, piliakalnius, sodybas, pasta- 
tus, darbo įrankius, muz. instrumentus, 
drabužius ir kita. 1929 Karaliaučiuje ir 
1930 Tilžėje surengtos G. piešinių pa- 
rodos. G. rankraščių ir piešinių likimas 
po II pasaul. karo nežinomas. 

Didesnę vertę turi G. dainų rinkiniai 
ir autentiška medžiaga paremti etno- 
grafiniai aprašymai. Daugumas jo pa- 
skelbtų sakmių ir padavimų yra lit. kū- 
riniai, kuriuose liaudiški motyvai auto- 
riaus laisvai perkurti ir papildyti neliau- 
diškais romantiniais epizodais. G. su- 
vaidino pažangų vaidmenį, populiarin- 
damas vok. spaudoje liet. liaudies kul- 
tūrą ir gindamas R. Prūsijoje liet. kal- 
bos teises. 


Ršt.: Achtzehn Dainos.—,,Neue preussische 
Provinzialblūtter“, Bd. 1, Konigsberg, 1846; Be- 
schreibung einer litauisch tilsenischen Heim- 
fūhrung.— Ten pat, Bd. 4, Konigsberg, 1847; 
Dreiundzwanzig Dainos.— Ten pat, Bd. 10, Ko- 
nigsberg, 1850; Einige bei Geburt und Kindtau- 
fe noch vor etlichen Decenien ūbliche Ge- 
brūuche der Litauer.—,,Der neuen preussischen 
Provinzialblūtter dritte Folge"“, Bd. 11, Kėūnigs- 
1923 1866; Eduard Gisevius, Tilsit, 1881 [II leid, 
1930]. 


GIŽAI — kaimas Vilkaviškio rj., 12 km 
į p. r. nuo Vilkaviškio, 1 km į š. nuo 
Kapsuko—Kybartų plento; apylinkės ir 
kolūkio centras. 212 gyv. (1959). Yra 
pieninė, kolūkio elektrinė, mechani- 
nės dirbtuvės ir kt. ūkiniai pastatai, 
keletas buitinio aptarnavimo įstaigų. 
Gretimame Oranų kaime veikia ,15 10- 
vų G. apylinkės ligoninė. Aštuonmetė 
m-la (nuo XIX a. pab. iki 1947 pradi- 
nė, iki 1952 prog-ja, iki 1959 vidurinė), 
kultūros namai (nuo 1957), biblioteka 
(nuo 1947). Kai kurie istorikai teigia, 
kad G. įsikūrę apie 1613. Nuo XVIII a. 
antrosios pusės žinomas G. dvaras ir 
seniūnija. 1827 Gižuose buvo 31 gyv. 
namas, 268 gyv.; 1881 — 63 gyv. namai, 
581 gyventojas. XIX a. pab. G. dvarui 
priklausė G. ir' Marjanavo palivarkai 
ir 8 aplinkiniai kaimai (iš viso 2123 mar- 
gai žemės); dvare veikė plytinė, bravo- 
ras, alaus darykla, vėjo malūnas. XX a. 
pr. didelė dalis G. dvaro žemių atiteko 
valstiečiams; jose įsikūrė dabartiniai Gi- 
žų Daržininkų, Naujų Gižų ir kt. kaimai. 
G. valstiečiai aktyviai dalyvavo 1905— 
1907 revoliucijoje. 1905.XII jie užpuo- 
lė valsčiaus raštinę, sunaikino dokumen- 
tus ir caro portretus, nuginklavo straž- 
niką, uždarė rusišką pr. m-lą. 1918.VIII 
kaime įsikūrė kom. kuopelė, kurioje 


578 GLA—GLE 


aktyviausi buvo P. Botyrius, P. Lingys, 
J. Stepaitis, J. Glovackis. G. komunis- 
tai palaikė plačius ryšius su aplinkinių 
kaimų kom. kuopelėmis ir Vilkaviškio 
aps. rev. k-tu, sudarė Gižų Darbininkų 
ir vargingųjų valstiečių tarybą. 1919.I 
jie suorganizavo ginkluotą dvarų dar- 
bininkų būrį (30—40 žmonių) ir bandė 
nuginkluoti valsčiaus burž. miliciją. 
LKP ir LKJS pogr. kuopelės Gižuose 
veikė ir burž. valdymo laikotarpiu. Po 
D. Tėvynės karo kovoje su burž. na- 
cionalistais žuvo G. taryb. aktyvistai 
B. Potapas, M. Staugaitis, V. Ulevičius, 
K. Ulevičius, valsčiaus vykd. k-to pirm. 
Petkevičius. 1946.IX.21, burž. naciona- 
listams užpuolus G., žuvo 1 liaudies gy- 
nėjas, 6 taryb. darbuotojai, 3 naujaku- 
riai. Gižuose 1904 gimė fizikas prof. dr. 
K. Baršauskas, 


GLADŪTIS Feliksas [1915.XII Talovkoje 
(Saratovo sr.) — 1941] — komjaunimo 
darbuotojas. Kilęs iš valstiečių. VLKJS 
narys nuo 1939. 1940 baigė Minsko 
un-tą. 1940—41 LLKJS CK instruktorius, 
LLKJS CK sekretorius. Didžiojo Tėvy- 
nės karo pradžioje komandiruotas į Pa- 
langą pionierių stovyklų evakavimo rei- 
kalu. Burž. nacionalistų nužudytas. 


GLAMAZDINAS Semionas [g. 1907.1.14 
Plechanove (Kursko sr.)] — partinis ir 
administracinis darbuotojas. Nuo 1931 
TSKP narys. 1933 baigė Kalugoje tary- 
binę-partinę m-lą. 1933—41 dirbo part. 
darbą Maskvos ir Tulos srityse. 1940— 
1941 LKP Ukmergės aps. k-to sekreto- 
rius. 1941—44 dirbo ūkinį bei administ- 
racinį darbą Tulos, Irkutsko srityse. 
1944—48 LKP Ukmergės aps. k-to, vė- 
liau LKP Šiaulių aps. k-to sekretorius. 
1950 baigė Leningrado srities part. m-lą. 
1950—53 LKP CK skyriaus vedėjo pava- 
duotojas. 1953—59 Taryb. kontrolės ko- 
misijos vyr. kontrolierius. Pensininkas. 


GLANDAS [XIII a.] — žemių (sambių) 
vadas Didžiajame prūsų ir vakarinių 
lietuvių sukilime (1260—74) prieš kry- 
žiuočius. 

GLAPAS [XIII a.] — vienas Didžiojo prū- 
sų ir vakarinių lietuvių sukilimo (1260— 
1274) prieš kryžiuočius vadų. Veikė 
Varmijoje. Tarno išduotas, 1273 pateko 
į kryžiuočių nelaisvę ir buvo pakartas. 


GLASKO Jevgenijus Julijanovičius [g. 
1915]— Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, 
gvardijos papulkininkis, Tarybų Sąjun- 
gos Didvyris (1945). Jo vadovaujami 
korpuso inžinerijos daliniai organiza- 
vo Raudonosios Armijos pulkų persi- 
kėlimą per Nemuną ties Merkine. Per 
kelias valandas buvo pastatyti 5 keltai. 
Priešui apšaudant ir bombarduojant per- 
kėlą, G., būdamas ant kranto, vadovavo 
kar. technikos ir dalinių persikėlimui, 
bombardavimo padarinių likvidavimui. 


GLAUBERZONAS Jochelis [g. 1913. 
VIII.21 Vilniuje] — gydytojas psichiat- 
ras, Lietuvos TSR nusipelnęs gydytojas 
(1963). 1941 baigė Kauno un-tą. 1942— 


1946 gydytojas Raudonojoje Armijoje. 
Nuo 1946 Vilniaus resp. psichoneuro- 
loginės ligoninės gydytojas, vėliau sky- 
riaus vedėjas. 1948—49 ir nuo 1951 tos 
ligoninės (1949—51 Kalvarijos psicho- 
neurologinės ligoninės) vyriausiasis gy- 
dytojas. Pasidarbavo, organizuojant Kau- 
no, vėliau Švėkšnos resp. psichoneuro- 
logines ligonines. 


GLAUBICAS Jonas Kristupas [m. 1767. 
III.30 Vilniuje]— architektas, vienas Lie- 
tuvos vėlyvojo baroko atstovų. Svar- 
biausiuose jo kūriniuose (Vilniaus Jono 
bažnyčios galinis fasadas, Kotrynos 
bažnyčios fasadai, Vilniaus rotušės re- 
konstrukcija, bazilionų vienuolyno an- 
samblis ir kt.) ryškiai atsispindi saviti 
XVIII a. Vilniaus architektūrinės mo- 
kyklos bruožai. 


GLAŪDŽIAI — kaimas Plungės rj., Nau- 
sodžio apyl, 4 km į r. nuo Plungės, 
abipus kelio į Žarėnus. 202 gyv. (1959). 
Š. pakraščiu teka Čerkšnė (Babrungo 
kair. intakas). Kaime veikia Plungės 
„Linų audinių“ fabriko filialas (nuo 
1961), kuriame yra trumpo linų pluošto 
šukavimo cechas ir audimo cechas. Pr. 
m-la (nuo 1957). Iki buržuazinės žemės 
reformos kaimas buvo vadinamas Pa- 
kirkšnoju. Burž. metais veikė plytinė. 


GLAUKONITAS — ryškiai žalias nuosė- 
dinės kilmės mineralas. Lietuvoje ran- 
damas paleogeno, kreidos, juros, triaso, 
ordoviko ir kambro sistemų dariniuo- 
se — smėliuose, smiltainiuose, moliuose, 
mergeliuose, klintyse ir kreidoje. Že- 
mės paviršiuje uolienų su G. priemaišo- 
mis yra Nemuno slėnyje ties Alytumi ir 
Skirsnemunė, Neries slėnyje — Čio- 
biškio—Pigonių ruože ir ties Skaru- 
liais, Šventosios slėnyje — tarp Jurko- 
nių ir Upninkų, Merkio slėnyje — ties 
Akmens ir Mielupio kaimais. G. gali 
būti naudojamas kaip žaliava chemijos 
pramonei. 


GLAZERIENĖ Bunė [Kolaitė; 1909 Uk- 
mergėje — 1943.III.4 Nikitovkoje (Orio- 
lo sr.)] — revoliucinio judėjimo dalyvė. 
Kilusi iš darbininkų, siuvėja. 1925—32 
priklausė LKJS Ukmergėje, Kaune. Dir- 
bo Lietuvos Raudonosios pagalbos 
org-joje. Nuo 1934 Komunistų partijos 
narė. Už rev. veiklą 1934 suimta Kau- 
ne ir 1936 nuteista 8 metus kalėti. 
1940—41 kino teatro direktorė Kaune. 
1942—43 kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. Žuvo fronte. 


GLAZERIS Simonas [1909 Jurbarke — 
1943 Aleksejevkoje (Oriolo sr.)] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš ama- 
tininkų, siuvėjas. Dirbdamas Kaune, 
1929—31 priklausė LKJS, buvo pusiau 
legalios „Adatos“ profs-gos narys. Į LKP 
priimtas 1938 Kaune. Už rev. veiklą 
1939 ištremtas metams į Dimitravo pri- 
verčiamojo darbo stovyklą. 1940—41 
dirbo siuvėju „Orfos“ f-ke, buvo f-ko 
part. organizacijos sekretorius. 1942— 
1943 kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. Žuvo fronte. 


GLĖBAS — ežeras Varėnos rj, 2 km 
į v. nuo Varėnos I, prie plento į Mer- 


kinę. Plotas 136 ha, didž. gylis 11,1 T 
vid. gylis 3,5 m. Ežeras apskritas; JO 
dubuo ledo luisto išgulėtas. Ilgis 1415 T: 
didž. plotis 1260 m. Kranto linijos ilgi 
4300 m. Krantai lėkšti, smėlėti, vietomis 
apaugę krūmais, vakaruose, šiaurėje !" 
pietuose — pelkėti. Ežeras versloviN!S: 
žuvies 1962 sugauta 11,8 kg/ha (daU“ 
giausia lydekų, kuojų, ešerių). 


GLEBAUSKAI — kaimas Panevėžio I)“ 
Ramygalos apyl, 5 km į p. nuo Ramy 
galos. 33 gyv. (1959). V. pakraščiu einė 
Kėdainių Panevėžio plentas. Pr. lė 
(nuo 1931). 1586 minimas G. dvarė“: 
Burž. nacionalistai 1941 nužudė milicijos 
viršininko pavad. P. Stulginskį, 1944 — 
naujakurį J. Jukštą. 


GLEBAVOS MIŠKAS — miškas PakruO“ 
jo rj., 3 km į r. nuo Žeimelio. Priklauso 
Pakruojo miškų ūkio Žeimelio giriniN“ 
kijai. Plotas 1560 ha; medynų 1427 ha. 
Miškas ištįsęs iš š. į p. apie 11 KT! 
Šiaurėje ir šiaurės rytuose prieina ik! 
Latvijos TSR sienos. Reljefas lyguminis: 
Dirvožemiai velėniniai gliejiški, išplau! 
bei sujaurėję, priemoliniai. Medyn?! 
daugiausia savaiminės kilmės. Uosynt 
yra 3795, beržynų 2495, drebulynų 2070: 
baltalksnynų 1395, eglynų 4Šo, pUžY“ 
nų 195, juodalksnynų ir maumedy“ 
nų 105. Jaunuolynai sudaro 3590, PUS 
brandžiai medynai 379), pribręstantič“ 
ji 1705, brandiėji 1195. Medynų vid. DO“ 
nitetas I, vid. skalsumas 0,76, vid. tūNiS 
136 ktm/ha, vid. prieauga 3,9 ktm/hė: 
Yra briedžių, stirnų, lapių, usūrinių 3U 
nų, kiaunių, jerubių, slankų. 


GLĖB KOSANSKIS, Kazanskis, ApoliD“ 
rijus — 1863 sukilimo dalyvis, sukilėlii 
būrio vadas. Buvo Rusijos kariuomenė? 
karininkas. Veikti pradėjo 1863 pavė 
sarį Žemaitijoje. 1863.VI persikėlė 3! 
būriu per Nemuną į Augustavo £U 22 
kur kovojo išvien su kitais Užnemu?! 4 
sukilėlių būriais. 1863.VI.21 draugė * 
Suzino būriais kovėsi su carine karlU 

mene ties Stragiškėmis (dab. Lazdijų I: 
VII.23 padėjo priešo apsuptiems PP“ 
Krikštonių kaimo (dab. Lazdijų rj) F' 


tiems sukilėlių būriams. Maždau8 109 


kilėlių jėgas (apie 800 žmonių), KUNIČ: 
sėkmingai trukdė carinei kariuomen“ 
persikelti per Nemuną. VII.29 G. K. is 
rys buvo sumuštas ties Bambininkė 
(dab. Alytaus rj.). VIIL.9 mūšyje 
Valkininkais kovėsi kartu su Sel že 
Liubičiaus, Ostrogo būriais. VIII21 k 
vėsi ties Mozūriškiais, IX.19 — ties Ig 2 
kiemiu, Seinų aps. (drauge su Ostrož" 
būriu); X.9 — ties Šlavantais (daP. La 
dijų rj.). Čia G. K. sukilėlių būrys E2 
lutinai iškriko. G. K. pasitraukė ! 
sienį ir apsigyveno Turkijoje. 


GLEMBOCKIS Jonas [g. 1895.XII.15 i 
mislyje (Lenkija) — 1963.VIIL6 igė 
niuje] — surdopedagogas. 1930 di 
Varšuvos Spec. pedagogikos in-ta. Joje: 
pradėjo dirbti Vilniaus kurčiųjų "1946 
1935 baigė Vilniaus un-to ped. f-t4: jų 
išrinktas Lietuvos TSR Kurčių-n0DY 
d-jos pirmininku. 1948 suorganiZėi 
Vilniuje amatų m-lą kurtiesieM5: 


1962 joje dirbo surdopedagogu. Išleido 
Určiųjų m-loms vadovėlių. 
Ršt.: Mokausi kalbėti (Elementorius kurčių- 
nebylių m-loms), K., 1948; Gramatikos pratimai 
Určių-nebylių m-loms), K., 1948; Kurčias-ne- 
Ylys vaikas, V., 1950; Lietuvių kalbos gra- 
Matika (Kurčių-nebylių m-lų VI kl.), K., 1953, 


GIEMBOCKIS Jonas [g. 1924.V.16 Ni- 
žankovičiuose (Ukrainos TSR)] — fizi- 
as, fizikos-matematikos mokslų kandi- 
datas (1957). 1952 baigė Vilniaus un-tą. 
Nuo 1952 Lietuvos TSR MA Fizikos ir 
matematikos in-to moksl. bendradarbis. 
Iauge su kitais paskelbė keliolika 
Moksl. straipsnių atominės fizikos klau- 
Simais, 


GLEMŽAITĖ Mikalina [g. 1891.IX.2 Ku- 
Piškyje] — etnografė, pedagogė. 1909 
aigė „Saulės“ ped. kursus Kaune, 
1917 — dvimečius vakarinius ped. kur- 
Sus prie Peterbur- 
šo un-to. 1909—41 
dirbo ped. darbą pr. 
mM-lose Kupiškyje, 
Ybartuose, Kauno 
„Aušros“ mergaičių 
R-joje, Lietuvos Ž. ū. | 
ademijoje. 1946— | 
947 dirbo „Dailės“ 
Ombinate Kaune; 
1949 58 Lietuvos 
TSR MA Istorijos- 
Sinografijos muzie- 
Jūus fondų vedėja. 
Inko ir tyrinėjo liaudies audinius, dra- 
Užius, sukaupė vertingos etn. medžia- 
OS, ypač iš Kupiškio apylinkių, ir 
Perdavė Kupiškio muziejui, Lietuvos TSR 
“ed. muziejui Kaune, Istorijos-etnografi- 
J0s muziejui Vilniuje ir Šiaulių Ped. 
M-tui. Paskelbė straipsnių apie linų ir 
Vilnų apdirbimą bei liaudies audinius, 
Šu kitais parengė albumo apie lietuvių 
laudies audinius 2 knygas (1957—62). 


" Ršt.: Kupiškėnų vestuvininkai, K., 1936; Lie- 
un tautiniai drabužiai, V., 1955; Rankdar- 
L4! Piešiniai, V., 1958; Adinukė, V., 1959; 
“ngvieji dygsniai, V., 1959, 


GLĖZERIS Moisiejus [g. 1915.VIIL8 Vil- 
Niuje] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilės iš darbininkų, siuvėjas, paskui bu- 
alteris. 1930—34 priklausė Jonavos 
Pionierių org-jai. Nuo 1934 LKJS na- 
TYs, 1935—40 LKJS Jonavos rj. k-to 
"arys. 1935 pab. dalyvavo Jonavos 50 
Šiuvėjų streike. 1936 priimtas į Komu- 
Nistų partiją. Už rev. veiklą 1937 kalin- 
las IX forte, 1940.IV ištremtas į Vištytį. 
1940—41 dirbo adm. darbą Jonavoje, 
1941—44 ūkinį darbą Vid. Azijoje, Nuo 
945 ūkinis darbuotojas Vilniuje, 


SLEZERYTĖ Gesė [1905.IX-10 Šiauliuo- 
“—1944V.8 Vilniuje] — revoliucinio 
Iudėjimo dalyvė, Didžiojo Tėvynės ka- 
To Partizanė. Kilusi iš darbininkų. Į rev. 
19 ėjimą įsijungė 1924 Šiauliuose, Nuo 
"26 Komunistų partijos.narė, dirbo jau- 

nimo tarpe, 1928 už rev. veiklą nuteista 
Metus kalėti. Nuo 1935 ne kartą buvo 

+ tvarka kalinama Kauno, Ukmer- 

“S kalėjimuose, IX forte. Nuo 1937 

S dirbo LKP CK instruktore. 1939— 
Ra0VI kalinta Dimitravo priverčia- 
Ojo darbo stovykloje. 1940—41 „Sil- 


vos" fabriko Kau- 
ne partorgė. 1942 
įstojo į Raudonosios 
Armijos 16 liet. di- 
viziją. 1943 vasarą 
pasiųsta į Lietuvą. 
Dirbo LKP Pietų sri- 
ties pogr. k-to in- 
struktore, buvo LKP 
Kauno (1943), Vil- 
niaus (1944) k-tų 
narė. Padėjo organi- 
zuoti Kauno ir Vil- 
niaus geto antifašistinės org-jos narių 
išėjimą į partizanų būrius. Žuvo, vykdy- 
dama kovos uždavinį. 


GLIČIO PĖLKĖ — pelkė Tauragės rj., 
15 km į p. r. nuo Tauragės, aplink Gli- 
čio ežerą. Plotas 455 ha. Pelkė ištįsusi 
iš š. r. į p. v. Mituvos ir Viešvilės van- 
denskyroje. Maitinama kritulių ir pa- 
viršiaus vandenų. Didžiąją dalį užima 
raistinė aukštapelkė, tik šiaurėje ir šiau- 
rės rytuose raistinė žemapelkė. Durpių 
klodo didž. storis 6,8 m, vid. 2,32 m. 
Fuskuminių durpių yra 6895, plynraisti- 
nių 1905; vid. susiskaidymas 2495, vid. 
peleningumas 3,29. Durpių ištekliai 
7,2 mln. mš. Dugnas smėlingas. Vieto- 
mis yra ežerinių nuosėdų. 


GLIKAS Benjaminas [g. 1914.V.27 Ode- 
soje] — istorikas, istorijos mokslų kan- 
didatas (1952). 1936 baigė Odesos Ped, 
in-tą ir pradėjo jame dirbti ped. darbą. 
Nuo 1939 TSKP narys. 1942—46 Raudo- 
nosios Armijos karys. 1946—48 Vilniu- 
je part. darbuotojas. Nuo 1949 dirba 
ped. darbą Vilniaus Ped. in-te, Aukšto- 
joje part. m-loje. Nuo 1955 docentas. 
Paskelbė moksl. straipsnių apie 1905— 
1907 revoliuciją Lietuvoje. 


GLIKAS Hiršas [Vilniuje — 1943.IX Nar- 
voje (Estijos TSR)] — antifašistinio judė- 
jimo dalyvis. Tarnautojas. VLKJS narys. 
1941—43 buvo Vilniaus gete, priklausė 
antifašistinei partizanų org-jai, parašė 
jos himną. 1943IX fašistų išvežtas 
į Narvą. 


GLIKAS Kostas [g. 1926.VIII.25 Kudir- 
kos Naumiestyje (Šakių rj.)]) — žemės 
ūkio darbuotojas, Socialistinio Darbo 
Didvyris (1958), Lietuvos TSR nusipel- 
nęs žemės ūkio darbuotojas (1965). Ki- 
lęs iš mažažemių valstiečių. 1944—48 
liaudies gynėjas, 1948—51 komjaunimo 
darbuotojas Griškabūdžio vls. Aktyviai 
organizavo kolūkius ir pirmines komjau- 
nimo org-jas. Nuo 1949 TSKP narys. 
Nuo 1951 Šakių rj. Lenino kolūkio (nuo 
1961 parodomojo ūkio) pirmininkas. Nuo 
1955 Lietuvos TSR AT deputatas. G. va- 
dovaujamame stambiausiame respubli- 
kos kolūkyje ypač padidėjo pieno, mė- 
sos gamyba, linų derliai. 


GLYNAS — ežeras Varėnos rj., 7 km 
i r. nuo Merkinės, 3 km į p. nuo plento 
į Varėną. Plotas 16 ha. Ežeras ištįsęs iš 
š. r. į p. v.; ilgis 900 m, didž. plotis 
230 m, kranto linijos ilgis 2150 m. Kran- 
tai neaukšti, vietomis apaugę mišku. 
Pakrantėse randama daug akmens am- 
žiaus (daugiausia paleolito ir mezolito) 


GLE—GLI 579 


stovyklų liekanų. Šiaurės rytuose išteka 
bevardis Merkio intakas. Pietuose pri- 
eina Glyno pelkė; joje yra kopa, ku- 
rioje rasti vieni seniausių Lietuvoje 
madleninio tipo titnaginiai strėlių ant- 
galiai. 

GLINKŪNIŠKIŲ EŽERAS — ežeras Vil- 
niaus Ij, 8 km į š. v. nuo Vilniaus, 
3 km į v. nuo plento į Ukmergę. Plotas 
10 ha. Ežeras ištįsęs iš Šš. v. į p. T.; 
ilgis 600 m, didž. plotis 230 m. Krantai 
(išskyrus šiaurės rytų) lėkšti, pelkėti. 
Š. r. krante įsikūrę Geneitiškiai, 


GLINSKIS Angelas [g. 1923.11.20 Sind- 
riūnuose (Pasvalio rj.)] — dailininkas. 
1958 baigė Lietuvos TSR Dailės in-to ta- 
pybos katedrą. Nuo 1961 dėsto Dailės 
in-te, dalyvauja respublikinėse ir visa- 
sąjunginėse dailės parodose. Tapo dau- 
giausia teminius paveikslus; yra sukū- 
Ięs peizažų, portretų, natiurmortų. G. 
paveikslai pasižymi aktualia tematika, 
ryškiu piešiniu, santūriu koloritu. 
Kūriniai: ,,„Kauno HES statyboje“ (1958), 


„Kauno HES statytojai“ (1960), ,„Dujotiekinin= 
kai“ (1961) ir kt. 


GLIiNSKIS Konstantinas [1886.XII.4 Jur- 
barke — 1938.XII.3 Kaune] — aktorius, 
režisierius, Mokydamasis Kauno g-joje, 
atostogų metu dalyvavo Jurbarko teatro 
mėgėjų spektakliuo- 
se. 1907 įstojo į Pe- 
terburgo literatūros 
ir dailės d-jos teat- 
ro m-lą, kurią bai- 
gęs, 1910—14 dirbo 
aktoriumi Peterbur- 
go Mažajame teatre 
(dab. Didysis Gor- 
kio dramos teat- 
ras). 1907—12, atos- 
togaudamas Jurbar- 
ke, pastatė keliolika 
dramos veikalų, pats 
juose vaidino. 1912—14 Peterburgo Er- 
mitažo teatro režisierius ir aktorius; tuo 
pat metu dalyvavo Peterburgo liet. ar- 
tistų kuopos veikloje, pastatė nemaža 
liet. dramos kūrinių. I pasaul. karo me- 
tu dirbo Petrogrado Technologijos in-to 
dirbtuvėse, Palio tekstilės f-ke, vėliau 
Komisarževskos ir Petrogrado dramos 
teatruose. 1918 organizavo Petrograde 
liet. proletkulto teatrą. 1919.III.13 Lietu- 
vos taryb. vyriausybei nutarus įsteigti 
valst. liet. teatrą, G. buvo pakviestas jo 
organizatoriumi bei vadovu ir, atvykęs 
į Vilnių, subūrė teatro trupę. Lenkų 
burž. nacionalistams okupavus Vilnių, 
teatro darbas buvo nutrauktas. G. trupė, 
pasivadinusi Vilniaus teatro studija, 
1919.V pasitraukė į Jurbarką, o 1919.X 
atvyko į Kauną. Čia G. įsteigė Kareivių 
prietelių d-jos Kauno klubo teatrą, 
veikusį 1919—20. Jame pastatė 10 dra- 
mos veikalų ir surengė 52 spektak- 
lius (G. Kaizerlingo „Pavasario auka“, 
H. Hejermanso „Viltis“, S. Čiurlionie- 
nės-Kymantaitės „Pinigėliai“, „Kuprotas 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 512 


580 GLI—GLO 


oželis“, „Visai pasisekė“ ir kt.). 1920 
dirbo Lietuvių meno kūrėjų d-jos įkur- 
tuose dramos ir operos teatruose, Ieži- 
savo pirmąjį operos spektaklį — Dž. 
Verdžio „Traviatą“ (past. 1920.XII.31). 
1922—26 ir 1928—38 Valstybės teatro 
dramos režisierius ir aktorius. Surežisa- 
vo 2 operas ir 31 dramos spektaklį, su- 
kūrė 31 vaidmenį, dirbo ped. darbą. 
1926—27 aktorius ir režisierius (1927 
vyriausiasis režisierius) Talino rusų 
dramos teatre. Jame pastatė keletą 
spektaklių, suvaidino apie 10 vaidmenų. 
Kaip režisierius, G. buvo sceninės for- 
mos meistras, subtiliai jautė dramos kū- 
rinio formą, vaizduojamą epochą. Jo 
sukurtiems vaidmenims būdingas lyriz- 
mas, išraiškos priemonių lakoniškumas. 

Režisuoti veikalai: Kauno dramos teatre — 
A. Asnyko „Kęstutis“ (1921), V. Mykolaičio- 
Putino „Valdovo sūnus“ (1921), H. Ibseno 
„Heda Gabler“ (1921), O. Vaildo ,,„Nerimta 
komedija“ (1922), ,,„Ledi Vindermer vėduoklė“ 
(1925), A. Fromo-Gužučio ,„Ponas ir mužikai“ 


(1922), J. Slovackio ,„Mindaugas“ (1923), B. Šo 
„Atskalūnas“ (1923), „Šokolado kareivėlis“ 


(1924), Moljero „Žoržas Dandenas“ (1923), 
S. Čiurlionienės-Kymantaitės ,„Aušros sūnūs“ 
(1923), G. Hauptmano ,,„Vežėjas Henšelis“ 


(1924), „Paskendęs varpas“ (1925), A. Ostrovs- 
kio „„Miškas“ (1925), M. Drejerio „17 metų“ 


(1926), S. Moemo „Pažadėtoji žemė“ (1929), 
S. Benė „Svetimas kailis“ (1931) ir kt. 
Vaidmenys: Kauno dramos teatre — Krušna 


(V. Mykolaičio-Putino ,„Valdovo sūnus“), Ri- 
čardas Deženas (B. Šo ,„Atskalūnas“), Otelas 
(V. Šekspyro ,„Otelas“), Darlingtonas (O. Vail- 
do „Ledi Vindermer vėduoklė“), Kovašis 
(M. Longelio ,,Nakties serenada“), Bazilis 
(Č. Karpenterio ,„Viengungis tėvas“), marki- 
zas Poza (F. Šilerio „Don Karlos“), Titas Pi- 
belechtas (E. Vildės „„Aitvaras“), Gustavas Vi- 
zingeris (P. Vulpijaus „Šuolis Aukšta i Lopa- 
chinas (A. Čechovo „Vyšnių sodas“), Štokma- 
nas (H. Ibseno ,„Visuomenės priešas") ir kt. 


Lit.: A. Vengris, Kastantas Glinskis.—,,Me- 
no saviveikla“, 1958, Nr. 4; 1959, Nr. 1; 
A. Vengris, K. Glinskis profesionalinio teatro 
kūrimo darbuose.—,,Meno saviveikla“, 1959, 
Nr. 4, 


GLINTERŠČIKIENĖ Sara [g. 1898.V.21 
Gelvonuose (Širvinių rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvė, Lietuvos TSR nusipel- 
niusi mokytoja (1958). Kilusi iš smulkių 
prekybininkų. 1919 baigė ped. kursus, 
mokytojavo Kaune iki 1922. Mokytojau- 
dama įsijungė į rev. judėjimą, m-loje 
slėpė kom. lit-rą ir popierių partijos 
spaustuvei Kaune, savo bute teikė prie- 
giobstį  pogrindininkams (K. Poželai, 
Elenai ir Eugenijai Tautkaitėms ir kt.), 
platino kom. spaudą. 1922 burž. valdžia 
G. ir jos vyrą išsiuntė iš Lietuvos. 
1923—30 G. mokytojavo Maskvos sri- 
tyje. Nuo 1928 Komunistų partijos narė. 
1930—33 mokėsi Maskvos Ped. in-te. 
1933—47 dirbo part. ir ped. darbą (dau- 
giausia Maskvos sr.). 1947—50 vaikų 
namų direktorė Kaune, 1950—59 Vilniu- 
je. Pensininkė, 


GLIOGERIS (Gloger) Zigmantas [1845. 
XI.3 Kamionkoje (Augustavo aps.) — 
1910.VIII.16. Zamostėje] — lenkų archeo- 
logas, etnografas, tyrinėjęs Lietuvos 
praeitį. Tyrinėjo akmens amžiaus sto- 
vyklas. 1871 keliavo Nemunu nuo Gar- 
dino iki Kauno, 1899 nuo Kauno iki 
Jurbarko. Pakrantėse aptiko daug ak- 


mens amžiaus stovyklaviečių ir sodyb- 
viečių liekanų. Kelionių įspūdžius aprašė 
ir išleido atskirais leidiniais (Podrož 
Niemnem, 1888; Dolinami rzek, 1903). 
Juose, be archeologinės medžiagos, pa- 
teikiama ist. ir etn. duomenų apie pa- 
nemunės miestelius, kaimus. Be to, su- 
kaupė didelę radinių kolekciją, kuri pa- 
teko į Krokuvos MA rinkinius. Etninės 
antropologijos apybraižoje „Etnografi- 
nis albumas“ („Album etnograficzny“, 
1904) G. įrodinėja, kad Lenkijoje ir 
Lietuvoje nėra grynų antropologinių 
tipų. Parašė „Iliustruotą Lenkijos seno- 
vės enciklopediją“ („Encyklopedia sta- 
ropolska ilustrowana“, 4 t., 1900—03; 
iš naujo 2 knygomis išleista 1958), 
kurioje taip pat yra duomenų iš feodali- 
nio Lietuvos kultūros istorijos laikotar- 
pio. Lankėsi Šiaulių ir Rietavo žemdir- 
bystės parodose, kurias aprašė lenkų 
spaudoje. 

Lit.: H. Syska, Zygmunt Gloger, Warszawa, 
1963. 
GLIiTIS — ežeras Tauragės rj., 17kmį p. 
r. nuo Tauragės, 10 km į š. r. nuo Vieš- 
vilės. Plotas 20 ha. Ežeras ovalus; ilgis 
530 m, didž. plotis 450 m. Krantai pelkė- 
ti, šiaurėje ir rytuose apaugę mišku. 


GLiTIŠKIŲ EŽERAS — ežeras Vilniaus 
rj, 5 km į š. nuo Paberžės, 1,5 km 
i v. nuo Vilniaus— Utenos plento. Plotas 
81 ha. Ežeras ištįsęs iš š. į p; ilgis 
1700 m, didž. plotis 760 m. Krantai 
lėkšti, vietomis pelkėti, vakaruose ap- 
augę mišku. Įteka 6 bevardžiai upeliai. 
V. pakrantėje yra Glitiškių kaimas. 


„GLOBA“, Lietuvių globa šelpti mūsų 
broliams lietuviams belaisviams iš Prūsų 
Lietuvos, — liberalinė labdarybės draugi- 
ja, įkurta 1915 Vilniuje karo tremti- 
niams šelpti. D-joje daugiausia dirbo 
pirm. F. Bortkevičienė ir reikalų vedė- 
jas Z. Valaitis. Po Spalio revoliucijos 
tremtiniams grįžus, „G.“ nustojo veikusi. 


GLOBIŲ MIŠKAS, Meišnerinė,— miškas 
Jurbarko rj., 15 km į š. v. nuo Jurbarko, 
tarp Vidaujos (Mituvos intako) ir Įkojo 
(Šešuvies intako). Priklauso Jurbarko 
miškų ūkio Globių girininkijai ir Tau- 
ragės miškų ūkio Gaurės girininkijai. 
Plotas 3612 ha. 
miškų masyvo dalis. P. pakraštyje įsi- 
kūręs Globių kaimas. 


„GLOKN“ („Varpai“) — komunistinis 
vienkartinis leidinys, išleistas 1933.V 
Kaune žydų kalba. Atsakingasis red. 
E. Raibšteinas (iš tikrųjų redagavo 
I. Ošerovičius). Rašė prieš fašizmą, ra- 
sizmą ir antisemitizmą, informavo apie 
TSRS darbininkų klasės pasiekimus. 


„GLOS KOWIENSKI“ („Kauno bal- 
sas“) — buržuazinis laikraštis lenkų 
kalba, ėjęs 1919 Kaune. Leistas triskart 
per savaitę. Laikraščiui sustojus, 1920— 
1921 vietoj jo vienas po kito buvo lei- 
džiami dienraščiai: „Dziennik kowienski“ 
(„Kauno dienraštis“), „Gazeta kowiefis- 
ka“ („Kauno laikraštis“) ir „Goniec ko- 
wieūski“ („Kauno kurjeris"). | 


„GEOS LITWY“ („Lietuvos balsas“) — 
buržuazinis lietuvių dienraštis, ėjęs su 


Smalininkų-Viešvilės .| 


pertraukomis 1919—22 Vilniuje lenkų 
kalba. Burž. Lenkijos cenzūros persekio“ 
jamas, ėjo „Echo Litwy“ („Lietuvos al“ 
das“), „Dzwon Litwy“ („Lietuvos Var“ 
pas“), „Straž Litwy“ („Lietuvos saIrgY“ 
ba“) ir kt. pavadinimais. 


„GLOS ROBOTNICZY“ („Darbininkų 
balsas") — 1. Antilikvidatorinis LietU“ 
vos Socialdemokratų partijos pogrindinis 
laikraštis, ėjęs 1908 Vilniuje lenkų ka!- 
ba. Redagavo P. Eidukevičius. Spausdin- 
tas slaptoje spaustuvėje. Išėjo 2 NF 

2. Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų 
partijos Centro Komiteto savaitraštis: 
ėjęs 1919.III Vilniuje lenkų kalba. Red. 
S. Bobinskis. Išėjo 3 nr. 


„GLOS Z LITWY“ („Balsas iš Lietu“ 
vos") — laikraštis, ėjęs 1864 Vilniujė 
lenkų kalba. Išėjo 5 nr. 


„GLOS ZOLNIERZA“ („Kareivio bal 
sas“) — komunistinis pogrindinis laik“ 
raštis, ėjęs 1932—33 Vilniuje lenku 
kalba. Leido V. Baltarusijos Komunistų 
partija. 


GLOTNIS Juozas [1897 Daržbaliuose (Kė“ 
dainių rj.) — 1941] — revoliucinio judė“ 
jimo dalyvis. Valstietis, darbininkas. UŽ 
rev. veiklą kalintas burž. Lietuvos kalė“ 
jimuose. Liaudies Seimo atstovas. 


GLOVACKAS Jonas [g. 1929.11.21 Ra“ 
seiniuose] — partinis ir administraciniS 
darbuotojas. Nuo 1948 TSKP nana 
1950 baigęs Resp. partinę m-lą, iki 199 
buvo polit. darbuotoju Tarybinėje ATM!“ 
joje. Vėliau dirbo part. darbą JurbaIkė: 
Naumiestyje, Šakiuose, Nuo 1962 5a- 
kių rj. vykdomojo k-to pirmininkas. 


GLOVACKAS Pijus [1902.11.3 Šilbaliuo“ 
se (Vilkaviškio rj.) — 1941.V1.24 neto! 
Utenos] — revoliucinio judėjimo dalyViš: 
partinis ir administracinis darbuotoja“ 
Kilęs iš valstiečit: 
1918, mokydamasiš 
Marijampolės g-j0J€: 
įstojo į uždraustą 4" 
tiklerikalinę OI£J4 
Nuo 1919 auštiėi 
kų org-jos Nabi! 
persikėlęs į Vilk“ 
L viškio g-ją, čia IKU“ 
rė tos org-jos sky“ 
rių. 1920.1X G. L 
ciatyva visas 
kaviškio aušrininki 
org-jos skyrius įst 
jo į LKJS. 1920 G. priimtas į LKP nariU“: 
Netrukus išrinktas LKP ir LKJS VilK““ 
viškio parajonio k-tų nariu. 1922 buv 
2 kartus suimtas, pašalintas iš £-J0 ę 
paskui įstojo į Marijampolės realiD |; 
g-ją, buvo LKP ir LKJS Suvalkijos raj? 
no k-tų nariu. G-joje suorganizavo 2 
galią marksistinę moksleivių visuo 
nininkų org-ją, buvo jos v-bos sekIč““ 
riumi. 1923 kartu su keliais kitais 2 ta5 
viais org-jos nariais suimtas, kali" 
ir paleistas už laidą. Baigęs g-jū: 3 
jo į Kauno un-to teisės f-tą, buvo ko0ij 
tuotas į LKJS CK, dirbo legalioje 506; 
listų studentų d-joje, vertėsi pamokoB S 
1623 Kaune buvo suimtas ir apie Ž 7? 


tus kalinamas; jam buvo iškeltos 2 polit. 
bylos. 1925 išteisintas, vėl įstojo į Kau- 
No un-tą. 1926 pr. pasiųstas į Kominter- 
no Vykd. K-to VI plenumą. Buvo LKP 
remiamo darbininkų ir vargingųjų vals- 
tiečių sąrašo kandidatas į III seimą, va- 
dovavo komunistų rinkiminei kampani- 
Jai Panevėžyje ir Šiauliuose. Buvo ko- 
Optuotas į LKP CK, o 1926.IV —į LKP 
K org. biurą. Liaudininkams ir social- 
demokratams esant valdžioje, dirbo 
Kaune, kurį laiką redagavo legalų LKP 
laikr. „Darbininkų atstovas“, kartu su 
K. Požela vadovavo Kauno un-to stu- 
dentų marksistų d-jai „Atžala“, dirbo 
Profs-gose, buvo profs-gų Vienybės k-to 
narys, 1926.IX už kalbą viešame mitin- 
8e Šančiuose buvo kalinamas. 1926. 
XII.17 suimtas ir 1927.II Kaune nuteistas 
Sušaudyti; mirties nuosprendis paskui 
Pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos, 
0 1928 amnestijos įstatymu bausmė su- 
Mažinta iki 15 metų. Už frakcinę veiklą 
LKP CK 1928.VI plenumo nutarimu pa- 
Šalintas iš partijos. Kalėjime rašė istori- 
JOs ir kt. klausimais, bendradarbiavo 
kom. spaudoje („Žaibe“ ir kt.). 1939.VII 
Pagal amnestiją išleistas iš kalėjimo. 
1939—40 gyveno Kaune, dirbo vertėju, 
Zurnalistu, dalyvavo antifaš. judėjime, 
bendradarbiavo neleg. laikraštyje „Už 
laudies teises". Nuo 1940.VI Lietuvos 
žsienio reikalų m-jos generalinis sek- 
tetorius, nuo 1940.VIII Valst. plano ko- 
Misijos prie Lietuvos TSR Liaudies Ko- 
Misarų Tarybos pirmininkas. LKP CK 
194111 nutarimu priimtas kandidatu 
1 VKP(b) narius. Žuvo per nelaimingą 
atsitikimą, traukdamasis iš Lietuvos pir- 
Mosiomis D. Tėvynės karo dienomis. 


GLOVACKAS Vytautas [g. 1921.IV.23 

arijampolėje] — Didžiojo Tėvynės ka- 
To dalyvis. VLKJS narys nuo 1940. Iki 
1941 komjaunimo darbuotojas Rasei- 
niuose, Kaune, Panevėžyje. TSKP narys 
nuo 1943. Nuo 1942 Raudonosios Armi- 
J0s 16 liet. divizijos pulko komsorgas, 
Uivizijos politinio sk. viršininko padėjė- 
Jas komjaunimo reikalams, pulko vado 
Pavaduotojas polit. reikalams. 1956 bai- 
Eė Lenino Karinę politinę akademiją 

askvoje. Dirba adm. darbą Vilniuje. 


GLOVACKIS Juzefas Hiliaras [1789.1.14 
Vlinske — 1858.XII.21 Varšuvoje] — dai- 
Ininkas. 1808—25 Vilniaus teatro daili- 
Ninkas. Nuo 1812 studijavo dailę Vil- 
Niaus un-te, vadovaujamas J. Rustemo 
Ir J. Saunderso, 1821—25 dėstė perspek- 
lyvą, kurį laiką vadovavo litografi- 
J0s dirbtuvei. Nuo 1826 gyveno ir dir- 
0 Varšuvoje (nuo 1827 Varšuvos teat- 
TO dailininkas). Be teatro dekoracijų 
Z. Rosinio operai „Italė Alžyrė“, 1826; 
A. Volfo dramai „Precioza“, 1827, ir kt.), 
Sukūrė peizažų, litografinių ir tapybinių 
Portretų (žmonos, įv. artistų, L. Stuokos- 
Ucevičiaus, autoportretą ir kt.), lito- 
Brafiją su įrašu „Lietuvininkas“ (išsp. 
“"ygoje „Jonas iš Svisločės“, 1823). 
w.Dts M. Rulikowski, Teatr polski na Litwie, 
ilno, 1907 [p. 39]. 


GLŪDAS — ežeras Telšių rj, 9 km į v. 
nuo Užvenčio. Plotas 56 ha, didž. gy- 


lis 2.9 m, vid. gylis 1,8 m. Ilgis 1160 m, 
didž. plotis 720 m. Krantai žemi, vieto- 
mis apaugę krūmais. Įteka 1 upelis. Eže- 
ras verslovinis. 


GLŪKAS — ežeras Varėnos rj, 4 km 
į š. nuo Varėnos I, 1 km į v. nuo Mer- 
kio. Plotas 71 ha, didž. gylis 36,9 m, 
vid. gylis 12,6 m. Ežeras susidarė ledo 
luisto išgulėtoje dauboje. Jis ištįsęs iš 
v. į r; ilgis 1385 m, didž. plotis 660 m, 
kranto linijos ilgis 4100 m. Krantai 
aukšti (ypač pietuose), apaugę mišku. 
Šiaurės rytuose įteka upelis iš Glūkai- 
čio ež., vakaruose išteka upelis į Varė- 
nio ež. Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei. 
GLUODAS Pranas [1900.XI.19 Buižiuose 
(Šakių rj.) — 1943.VI] — valstiečių strei- 
ko Užnemunėje 1935 dalyvis. Valstietis. 
1919—36 liaudininkų partijos narys 
(1933—36 šios partijos CK narys). Už 
aktyvų dalyvavimą streike 1938 nubaus- 
tas kalėti. 1943 vok. faš. okupantai, su- 
ėmę už taryb. belaisvių slėpimą, nužudė. 


GLUODENAI — driežų rūšis. 


GLUOSNINKAI — kaimas Alytaus rj., 
6 km į š. nuo Simno; Verebiejų apy- 
linkės ir kolūkio centras. 88 gyv. (1959). 
Yra Buktininkų pr. m-la (1936 atkelta 
į G.). 1827 buvo 179 gyv. Burž. nacio- 
nalistai 1945 nužudė G. valstietį A. Zin- 
kevičių. Kaime 1885 gimė skulpt. 
A. Aleksandravičius. 


GLŪOSNIS. Lietuvoje auga 18 savaimi- 
nių G. rūšių ir 6 introdukuotos. Iš sa- 
vaiminių labiausiai paplitusios: trapusis 
G. (Salix fragilis) bei jo rutulinė forma 
(S. fragilis var. sphaerica; aptinkama 
daugiausia Lietuvos vakaruose; pav.), 
baltasis G. (S. alba), blindė (S. caprea), 
pilkasis G. (S. cinerea), purpurinis G. 


Rutuliškasis trapusis gluosnis 


(Mažeikių rj.) 


(S. purpurea), juosvasis G. (S. myrsini- 
folia), žilvitis (S. viminalis), ausytasis G. 
(S. aurita), virbis (S. pentandra), kranti- 
nis G. (S. amygdalina), pelkinis (S. frie- 
siana). G. užauga 0,5—30 m aukščio. 
Krūminės rūšys liaudies vadinamos kark- 
lais (pilkasis, juosvasis, purpurinis, au- 
sytasis, krantinis, pelkinis). Blindė — 
vienas fenologinio stebėjimo Lietuvoje 
objektų; pradeda žydėti vid. III.25—V.1. 
Daugumos G. rūšių vaisiai prinoksta ba- 
landžio— gegužės mėn. Mediena neatspa- 
Ii puviniui. G. auga prie vandens, drėg- 
nuose miškuose, pievose, grioviuose, 
pelkėse. Miške sudaro traką. G. naudo- 
jamas dekoratyviniams tikslams (balta- 
sis, trapusis, pajūrinis, žilvitis, virbis), 
pakelių apsauginėms juostoms sudaryti, 
pustomiems smiltynams, šlaitams sutvir- 


GLO—GOD 581 


tinti (pajūrinis, smailialapis, juosvasis, 
baltasis, trapusis); iš kai kurių jo rūšių 
(purpurinio, smailialapio, žilvičio) šakų 
pinamos pintinės, krepšiai. Lietuvoje 
saugomos retos G. rūšys: mėlynlapis G. 
(S. myrtilloides) ir laplandinis G. (S. Iap- 
ponum). 


Lit.: Lietuvos TSR flora, t. 3, V., 1961 
[p. 33—74]; Dendrologija, V., 1963 [p. 109—121]. 


GOBIS Jonas [g. 1899] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. 1917—18 raudonar- 
mietis, kovų už Tarybų valdžią daly- 
vis Petrograde, Maskvoje. 1918 atvyko 
į Lietuvą. 1919.L—V dirbo adm. darbą 
Vyžuonose, Dubiškiuose. Nuo 1919 Ko- 
munistų partijos narys. Už rev. veiklą 
buvo suimtas ir kalinamas. 1919 pab. 
pašauktas į Lietuvos kariuomenę, dirbo 
rev. darbą kareivių tarpe. Buvo Kauno 
įgulos kareivių sukilimo (1920.II) daly- 
vis. Už tai 1920.VIII suimtas ir nuteistas 
15 metų kalėti. Pasikeitus polit. kali- 
niais, 1921.I išvyko į TSRS, dirbo part. 
ir adm. darbą. Pensininkas. 


GODLĖVSKIS Mikalojus [1818.1.16 Gir- 
valakiuose (Jurbarko rj.) — 1890] — ra- 
šytojas, vertėjas. Platino caro valdžios 
draudžiamą liet. spaudą. Morkaus Guz- 
davos, Gdl., Senio Žemaičio, Motiejaus 
Gandro ir kt. slapyvardžiais spausdi- 
no originalius eilėraščius, vertimus ir 
straipsnius L. Ivinskio kalendoriuose 
(1862), „Lietuviškose kalendrose“ (1885), 
„Šviesoje“ (1898), „Vienybėje lietuv- 
ninkų“ (1888—89). Liko nespausdinti 
A. Mickevičiaus „Konrado Valenrodo“, 
L. Kondratovičiaus (V. Sirokomlės), 
I. Krasickio, J. Kochanovskio ir kt. po- 
etų kūrinių vertimai, originalūs eilėraš- 
čiai, knyga medicinos klausimais „Žinia 
iš locno dasiekimo apie nekurias ligas 
žmonių, ypačiai nervavas“ (1880) ir kt. 
Rankraštinis G. palikimas saugomas Vil- 
niaus un-to bibliotekoje. 


GODLIAUSKAS Adolfas [g. 1891.V1.17 
Treščine (Žitomiro sr.)] —— Spalio revo- 
liucijos dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 
1913—19 tarnavo kreiseryje „Aurora“ 
mašinistu. Buvo kreiseryje, kada pasta- 
1asis 1917.XI.7 (sen. stiliumi X.25) va- 
kare šovė į Žiemos rūmus, paskutinę 
buržuazijos atramą Petrograde. 1919 pab. 
grįžo į Lietuvą. Nuo 1920 dirbo šalikal- 
viu Ukmergėje. 


GODLIAUSKAS Adomas [1911.IX.6 Uk- 
mergėje — 1941.XI.29 Kaune] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis, Didžiojo Tėvy- 
nės karo partizanas. Kilęs iš darbininkų. 
Rev. veiklą pradėjo Marijampolėje. Nuo 
1933 Komunistų partijos narys. 1933.VIII 
už kom. atsišaukimų platinimą nuteistas 
3 metus kalėti. 1936 paskirtas rev. dar- 
bui su metalistais Kaune. 1937 kooptuo- 
tas į Kauno rj. k-tą nariu, 1937.IX Kau- 
no Ij. k-to sekretorius, 1937.X adm. 
tvarka nubaustas 1 metus kalėti. 1938 
išėjęs iš kalėjimo, toliau dirbo rev. dar- 
bą. 1939 ištremtas 1 metams. 1940—41 
dirbo Lietuvos TSR Vidaus reikalų liau- 
dies komisariate, buvo LKP Kauno 


582 GOD—GOL 


miesto Kk-to narys, LKP V suvažiavimo 
delegatas. Hitlerinės okupacijos pradžio- 
je pasitraukė į TSRS gilumą. 1941.VIII.9 
su grupe pasiųstas į Kauną partiz. ko- 
vai (Godliausko partizanų grupės vado- 
vas). 1941.X hitlerininkų suimtas, paskui 
nužudytas. 


GODLIAUSKAS Vacys [1914.XII.7 Mari- 
jampolėje — 1941.XI.29 Kaune] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis, Didžiojo Tė- 
vynės karo partizanas. Kilęs iš darbinin- 
kų. 1933.III priimtas į LKJS Marijampo- 
lėje. Nuo 1933 Komunistų partijos na- 
rys. Spausdino ir platino kom. atsišau- 
kimus. Už rev. veiklą 1933.XII suimtas 
ir 1934.III nuteistas 6 metus kalėti. Bu- 
vo kalinamas Marijampolėje, Kaune ir 
Raseiniuose. Iš kalėjimo išėjo 1940.III. 
Po savaitės iš Kauno ištremtas 1 metams 
į Liubavo valsčių. 1940—4i dirbo Lietu- 
vos TSR Vidaus reikalų liaudies komisa- 
riate. 1941.VI pasitraukė į TSRS gilu- 
mą. 1941.VIII.9 su grupe pasiųstas į Lie- 
tuvą partiz. kovai. Atvykęs į Kauną, už- 
mezgė ryšį su vietos aktyvų, sukūrė 
pogr. komjaunimo k-tą Šančiuose. 1941.X 
hitlerininkų suimtas, paskui nužudytas. 


GODLIAUSKO PARTIZANŲ GRŪPĖ — 
Didžiojo Tėvynės karo partizanų grupė, 
veikusi Kauno mieste ir apskrityje. 
Užuomazgą sudarė 1941.VIII.9 iš Kalini- 
no į priešo užnugarį pasiųsti 5 žmonės: 
A. Godliauskas (vadovas), A. Vilimas, 
A. Navickas, V. Godliauskas ir P. Uni- 
kauskas. Kaune grupė suorganizavo 
5 LKP pogr. kuopeles (15 narių). 1941.IX 
G. p. g. drauge su A. Slapšio ir P. Si- 
mėno grupėmis surengė LKP pogr. 
org-jų pasitarimą, iš pogrindininkų su- 
darė partizanų būrį (vadu išrinktas 
P. Simėnas). G. p. g. sunaikino vok. ka- 
riuomenės maisto sandėlius prie Kauno, 
nuskandino nemaža baržų su javais, ve- 
žamais į Vokietiją, nušovė 29 hitlerinin- 
kus. Nelygioje kovoje su priešu kai 
kurios pogr. kuopelės žuvo. 1941.XI.29 
sušaudyta 14 partizanų: A. Godliauskas, 
V. Godliauskas, P. Unikauskas, A. Na- 
vickas, J. Baltrušaitis ir kiti. 1941.XII.13 
Kaune pakartas A. Vilimas. 


GOESAS Stanislovas [1844.XI.2 Jonišky- 
je — 1916.XI.7 Valdajuje (Novgorodo 
sr.)]) — liberalinis visuomenės veikėjas. 
Iki 1863 sukilimo mokėsi Šiaulių g-joje. 
Baigęs 7 klases, ūkininkavo, įsigijo 
Medvilionių dvarą. Įsijungęs į nacio- 
nalinį judėjimą, platino nelegalią liet. 
spaudą („Varpą“, „Ūkininką“ ir kt.). 
1901 jo namuose buvo surengtas slap- 
tas spektaklis „Velnias spąstuose“. G. 
buvo įsteigęs nelegalią liet. pradinę 
m-lą suaugusiems. Pasižymėjo labdary- 
be: rėmė „Žiburėlio“ d-ją, individualiai 
šelpė moksleivius. Joniškyje ir Žeime- 
lyje įsteigė kooperacines b-ves. Buvo 
Lietuvių mokslo d-jos narys. I pasaul. 
karo metu evakavosi į Rusijos gilumą. 


GOESYTĖ Teresė [1853.XI.22 Jonišky- 
je — 1911.1.20 Medvilionyse (Joniškio 
rj.)] — liberalinė visuomenės veikėja, 


„Lietuvos ūkininke“. Jai 


švietėja. Privačiai išsimokslinusi, mokė 
brolio Stanislovo Medvilionių dvare 
įsteigtoje slaptoje liet. pradinėje m-loje. 
Joniškyje įsteigė biblioteką, rengė liet. 
vaidinimus, pati vaidino. Drauge su bro- 
liu šelpė moksleivius, rėmė „Žiburėlio“ 
d-ją. Priklausė Lietuvių mokslo d-jai, 
bendradarbiavo „Lietuvos žiniose“ ir 
mirus, prie 
„Žiburėlio“ d-jos iš G. piniginio paliki- 
mo buvo įsteigtas Teresės Goesytės fon- 
das šelpti moksleivėms, besiruošian- 
čioms tapti pr. m-lų mokytojomis. 


GOGĖLIS Bronius [1921.XI.2 Gerkonyse 
(Anykščių rj) — 1944.III.28 Būtėnuose 
(Kupiškio rj.)|— Didžiojo Tėvynės karo 
partizanas. Kilęs iš mažažemių valstie- 
čių. Baigė Rokiškio g-jos 4 klases. 
1540—41 dirbo LLKJS Rokiškio aps. k-te. 
D. Tėvynės karo pr. įstojo į Raudonąją 
Armiją. 1943.III.18 atsiųstas į Panevėžio 
aps. Šimonių mišką partiz. kovai. Vado- 
vavo partiz. spec. būriui Nr. 14. Veikė 
Panevėžio, Zarasų apskrityse. Žuvo ko- 
voje su priešu. 


GOGELIS Leonas [1869.IX.1 Linkuvoje — 
1937.1X.8 Kaune] — veterinarijos gydy- 
tojas, mikrobiologas, veterinarijos moks- 
lų daktaras (1916). 1903 baigė Tartu 
Vet. in-tą. 1903—11 vet. gydytojas Už- 
kaukazėje ir kt. vietose. 1912—20 dirbo 
ped. darbą Tartu Vet. in-te. 1920—23 
Lietuvoje Žemės ūkio m-jos vet. in- 
spektorius ir Marvos priešmarinės sto- 
ties direktorius. 1923—28 Kauno un-to 
medicinos f-to vet. skyriaus bakteriolo- 
gijos katedros vedėjas ir profesorius. 
Veterinarijos skyrių likvidavus, išvyko 
į TSRS. 1928—35 Jerevano Vet. in-to, 
o 1935—37 Kijevo Vet. in-to bakterio- 
logijos katedros profesorius. 1937 atvy- 
ko į Lietuvą. 


GOJAUS MIŠKAS — miškas Prienų rj., 
7 km į p. r. nuo Jiezno, Verknės kair. 
krante, į v. nuo jos intako Obelties. Pri- 
klauso Prienų miškų ūkio Stakliškių gi- 
rininkijai. Plotas 801 ha; medynų 740 ha. 
Reljefas kalvotas. Dirvožemiai velėniniai 
jauriniai, mažai sujaurėję, priemoliniai, 
vietomis gliejiški, susiformavę ant kar- 
bonatingo bei riedulingo moreninio 
priemolio. Eglynų yra 3895, baltalksny- 
nų ir drebulynų po 2675, juodalksnynų 
695, ąžuolynų 495. Jaunuolynai sudaro 
3306, pusbrandžiai medynai 3195, pri- 
bręstantieji 2295, brandieji 1495. Medy- 
nų vid. amžius 33 metai, vid. bonite- 
tas II, vid. skalsumas 0,7, vid. tūris 
105 ktm/ha, vid. prieauga 3,2 ktm. 


GOJUS — kaimas Eišiškių rj., Jašiūnų 
apyl, 2 km į p. nuo Jašiūnų; kolūkio 
centras. 271 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 
1940). 


GOLANSKIS Pilypas Nerėjus [1753. 
VIII.30 Krokuvos vaivadijoje — 1824. 
1.26 Vilniuje] — lenkų literatas. Buvo 
Vilniaus un-to literatūros ir retorikos 
profesorius, knygų cenzorius. Žinomas 
kaip klasicizmo krypties retorikos ir 
poetikos vadovėlio autorius. 1804 su 
kitais profesoriais surinko kiek žinių 
apie liet. kalbą. 1815 recenzuodamas 


S. Lindės žodyną, aiškino baltiškų Vie- 
tovardžių „Lietuva“, „Žemaičiai“, „Žiė- 
mygala“, „Varmija“, „Vėluva“ ir kt- 
kilmę. Jo etimologijos nėra moksliškai 
pagrįstos. 


GOLCBERGAS Zalmanas [g. 1923.V.23 
Kaune] — revoliucinio judėjimo dalyvis: 
Didžiojo Tėvynės karo partizanas. Ki- 
lęs iš tarnautojų. Nuo 1937 priklausė 
Lietuvos Raudonosios pagalbos org-j2! 
Tauragėje. 1939 įstojo į LKJS, buvo 
kuopelės sekretorius. Hitlerinės okupa“ 
cijos pradžioje pateko į Kauno geta: 
dalyvavo pasipriešinimo rateliuose, PI!“ 
klausė pogr. kovos org-jai, buvo get? 
komjaunimo k-to narys, palaikė ryšiu 
su miesto komjaunimo grupėmis. 19 
pasiųstas į partizanų būrį „Mirtis okU“ 
pantams“.  Išvadavus Lietuvą, stojo 
į Raudonąją Armiją. Nuo 1947 TSKP 
narys. Nuo 1947 „Valstiečių laikraščio 
redakcijos darbuotojas. 1954 baigė VII- 
niaus un-to teisės f-tą. 


GOLDBERGAITĖ Feigė [Murina; g. 1911- 
XI.23 Žagarėje] — revoliucinio judėjimO 
dalyvė. Dirbo Žagarės ir Kauno siuvyk“ 
lose. Nuo 1934 Komunistų partijos narė: 
1936 adm. tvarka nubausta kalėti 
1936—40 Lietuvos Raudonosios pagal 
bos org-jos CK instruktorė. D. Tėvynės 
karo pradžioje dirbo Čiuvašijos ATSR- 
1943—45 kovojo Raudonosios Armijos 
gretose. Nuo 1945 namų šeimininkė 
Vilniuje. 

GOLDBERGAS Chaimas [g. 19051X3 
Valkininkuose (Varėnos rj.)| — revoliU: 
cinio judėjimo dalyvis. Nuo 1926 LKJS 
narys. 1928 įstojo į Komunistų partija: 
1929 mokėsi part. m-loje (Maskvoje): 
Nuo 1930 LKP Kauno rj. k-to, vėliaU 
LKP Kauno II parajonio k-to narys. TUO 
pat metu dirbo ir profs-ginį darbą. 1939 
dirbo LKP Kauno rj. k-to pogr. spau““ 
tuvėje. Už rev. veiklą 5 kartus bausta 
adm. tvarka. 1937 už pasyvumą par! 
darbe pašalintas iš partijos, bet dirDO 
toliau Lietuvos Raudonosios pagalb0? 
org-joje. 1942—43 kovojo Raudonosi03 
Armijos 16 liet. divizijoje, tapo inVė“ 
lidu. Nuo 1945 darbininkas Vilniuje: 


GOLDBERGAS-GILIS Levas [g. 1904 
II.28 Kretingoje] — revoliucinio judėji 
mo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. 192 
Šiauliuose priimtas į LKJS. Platino KOP“ 
lit-rą, dirbo profs-goje. Už kuopin! 
rinkiminių atsišaukimų platinimą 19 
pavasarį suimtas. Partijos pavediM! 
1923 apsigyveno Virbalyje, organizaVo 
komjaunimo kuopeles, komjaunuolių PŽ 
dedamas, gabeno iš Vokietijos į Lietuvė 
kom, lit-rą, vežiojo ją į Kauną, Šiauli? 
ir Panevėžį. Nuo 1925 Komunistų par“ 
jos narys. Tarnaudamas 1927—28 K“ 
riuomenėje Kaune, įėjo į LKP CK KAS 
nį trejetą (P. Jankauskas, Žibenytė 
G.-G.). Grįžęs į Virbalį, vėl gabeno Pi 
sieną kom. lit-rą, padėdavo pelo 
į Vokietiją polit. emigrantams. 1 
emigravo į Vokietiją ir Komunistų parti 
jos nurodymu iš Tilžės gabeno kos 
lit-rą į Kybartus. 1929 Berlyne buvo 2 
linamas. Paleistas iš kalėjimo, dalyvV. 
Berlyne Gegužės Pirmosios demonst/a“ 


joje ir buvo policijos sumuštas. 1929— 
1933 mokėsi Vakarų tautinių mažumų 
kom. un-te Maskvoje. Dėl ligos nebaigęs 
Mokslo, dirbo Maskvoje elektros gami- 
tų f-ke. Asmenybės kulto sąlygomis 
Neteisėtai represuotas (1936). 1941—51 
dirbo ūkinį darbą Kostromoje ir kitur. 
1951 vėl represuotas. 1956 reabilituotas, 
dirba ūkinį darbą Kaune. 


GOLDBERGAS Šolomas [g. 1899.XII.12 
Balbieriškyje (Prienų rj.)] — revoliucinio 
Judėjimo dalyvis. Kilęs iš smulkių pre- 
Kybininkų. 1916 baigė g-ją Vilniuje. 
Nuo 1921 LKP narys, nuo 1922 LKP 
Šiaulių Ij. K-to narys. 1923 išvyko į Vo- 
letiją ir įstojo į Vokietijos Komunistų 
Partiją (VKP). 1924—31 aktyviai daly- 
Vavo VKP ir MOPR'o org-jos veikloje 
“elne, Berlyne. 1931 grįžo į Klaipėdą 
T dirbo LKP CK instruktoriumi bei 
LKP Klaipėdos kr. k-to sekretoriumi. 
1931.X suimtas ir 1932.II nuteistas 9 me- 
us kalėti. 1933.X, pasikeitus Lietuvai 
V TSRS polit. kaliniais, išvyko į Mask- 
Vą. 1934—41 dirbo ūkinį darbą Maskvo- 
!e. 1941—46 tarnavo Raudonojoje Ar- 
Mijoje, kapitonas. Nuo 1946 ūkinis dar- 
Uotojas Maskvoje. Nuo 1959 TSKP 
narys, 


GOLDBERGIENĖ Rachilė [Bersonaitė; g. 
1904.V.19 Kaune] — revoliucinio judėji- 
Mo dalyvė. 1928—38 LKP narė. 1928— 
1931 Kaune laikė kom. lit-ros sandėlius, 
aprūpindavo ja LKP Kaišiadorių, Prienų, 
edainių, Žaslių ir Raseinių parajonių 
£-tus. 1931—38 skirstė kom. lit-rą Kau- 
"o miesto part. kuopelėse. D. Tėvynės 
Aro metais gyveno Alma-Atos srityje. 
1945— 50 darbininkė Vilniuje. Nuo 1960 
Pensininkė. 


GOLDBLATAS Izraelis [g. 1924.1.2 Kau- 
ne] — Didžiojo Tėvynės karo partizanas, 
€konomistas, ekonomikos mokslų kan- 
Šidatas (1958). Nuo 1937 LKJS narys. 
941 baigė Kauno realinę g-ją. 1941— 
943 dalyvavo Kauno geto antifaš. 
Srg-joje, 1943—44 partizanų būrio „Mir- 
1S okupantams“ kovotojas. 1944—46 
arininkas. Nuo 1948 TSKP narys. 1951 
„ūigė Vilniaus un-tą. 1949—53 dirbo 
„Sngvosios pramonės įmonėse. Nuo 1953 
Vilniaus un-to ekonomikos f-to dėstyto- 
Jas, nuo 1960 docentas. Paskelbė brošiū- 
"U ir moksl. straipsnių apie pramonės 
*konomiką. 

ai Socialistinių pramonės įmonių ūkinės 

Os analizė, V., 1962. 


GOLDFAINAS Joselis [g. 1902.1X.18 Za- 
'asuose] — revoliucinio judėjimo da- 
Yvis. Kilęs iš darbininkų, stalius. Nuo 
922 priklausė „„Kultur-lygai“ Zarasuose, 
Itbo Lietuvos Raudonosios pagalbos 
šioje, padėdavo polit. emigrantams, 
+ nariams, vykstantiems į TSRS, pe- 
"Eiti Lietuvos— Latvijos sieną. Nuo 1928 
Su Pertrauka 1929—44) Komunistų par- 
bios narys. 1930 padėjo organizuoti 
k Polit. kalinių moterų pabėgimą iš Za- 
asų kalėjimo. Už rev. veiklą 1922—30 
19 Kartus kalintas Zarasuose, Utenoje. 
i 35 nuteistas 3 metus kalėti. Buvo ka- 
Mamas Utenoje, Panevėžyje, Šiauliuose. 
940—11 Zarasuose dirbo profs-ginį dar- 


bą. D. Tėvynės karo metais kovojo Rau- 
donosios Armijos 16 liet. divizijoje. 
Nuo 1945 Vilniuje stat. įmonių darbi- 
ninkas. 


GOLDŠTEINIENĖ Bliuma [Savlerytė; g. 
1912.XII.12 Vilkaviškyje] — revoliucinio 
judėjimo dalyvė. Darbininkė. Nuo 1927 
LKJS narė. 1928—30 komjaunimo kuo- 
pelės sekretorė, 1930—31 LKJS Vilka- 
viškio rj. k-to narė. Už rev. veiklą 
1931—36 buvo kalinama Marijampolėje, 
Kaune, Zarasuose, Ukmergėje. Nuo 1936 
Komunistų partijos narė, dirbo komjau- 
nime; 1937—40 buvo LKJS Kauno aps. 
k-to, vėliau CK instruktore. Po karo gy- 
vena Kaune, pensininkė. 


GOLOKVOSČIUS Petras [g. 1923.V.14 
Alytuje] — matematikas, fizikos-mate- 
matikos mokslų kandidatas (1961). 1951 
baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1952 dirba 
ped. darbą Vilniaus un-te, 1961 drauge 
su V. Paulausku parašė vadovėlį „Dife- 
rencialinės lygtys“. Nuo 1962 Vilniaus 
un-to skaičiavimo matematikos kated- 
ros vedėjas. Paskelbė keliolika moksi. 
straipsnių apie diferencialinių lygčių 
sistemų sprendinių aprėžtumą, stabilu- 
mą ir periodiškumą. 


„GOLOS KOŽEVENIKA" („Fonoc Koxke- 
BeHHHKa"—,„Odininką balsas“) — odinin- 
kų profsąjungos žurnalas, ėjęs 1908 Vil- 
niuje rusų kalba. Red. I. Sermanas. Rašė 
apie sunkią darbininkų padėtį, ragino 
organizuotis į profs-gas. 


„GOLOS NARODA" („Ton0c Hapona'— 
„Liaudies balsas“) — eserų dienraštis 
rusų kalba, ėjęs Vilniuje 1918.XII kaip 
„darbo žmonių reikalų ir socialistinės 
minties gynimo“ laikraštis. 


GOLOVČENKA Vasilijus Jevstafjevičius 
[g. 1921] — Didžiojo Tėvynės karo da- 
lyvis, majoras, Tarybų Sąjungos Didvy- 
ris (1945). 1944.X.8 prie Jurbarko ba- 
taliono vadas G. su 1 kuopa forsavo 
Nemuną ir įsitvirtino kair. krante. Per 
sekančias 2 dienas hitlerininkai 5 kartus 
nesėkmingai kontratakavo placdarmą. 
Kai iš kuopos liko 2 raudonarmiečiai, 
G. vieną karį pasiuntė už Nemuno ieš- 
koti pagalbos, o likę dviese atmušinėjo 
hitlerininkų atakas. Persikėlusi kita kuo- 
pa nubloškė hitlerininkus. 


GOLOVČINERIS Viktoras [1905.VI.28 
Minske — 1961.VII.15 Vitebske] — re- 
žisierius ir dramaturgas, Baltarusijos 
TSR (1944) ir Lietuvos TSR (1959) liau- 
dies artistas. 1921— 
1926 mokėsi balta- 
rusių operos ir dra- 
mos studijoje Mask- 
voje. 1925 para- 
šė pjesę „„Gavrošas“ | 
(pagal V. Hugo). 
Nuo 1926 dirbo ak- 
toriumi ir režisie- 
riumi, nuo 1947 vy- 
riausiuoju  režisie- 
riumi Baltarusijos 
TSR ir kituose teat- 
ruose. Sukūrė pje- 
ses „Viadukas“ (1930), „Kilniaširdišku- 
mas“ (1937), „Gyvenimo pamoka" (1942), 


GOL—GON 583 


„Į viršūnes“ (Baltarusijos TSR resp. 
premija, 1947), „Istorijos profesorius“ 
(1948). Nuo 1944 TSKP narys. 1955—61 
Lietuvos TSR rusų dramos teatro vyriau- 
siasis režisierius. 1959—61 dirbo ped. 
darbą Lietuvos TSR Konservatorijoje. 
Spaudoje paskelbė straipsnių teoriniais 
teatro klausimais. 


Lietuvos TSR rusų dramos teatre režisuoti 
veikalai: M. Gorkio „„Barbarai“ (1955), A. Kor- 
neičiuko „Sparnai“ (1955), S. Smirnovo „Tvir- 
tovė prie Bugo“ (1956), Cao-Juj „Taifūnas“ 
(1958), G. Kanovičiaus ir O. Chanejevo „„Pro- 
tu ir širdimi“ (1959), L. Slavino „Elena“ (pa- 
gal H. Korsakienės apysaką ,„Gyveniman iš- 
ėjus" (1959), A. Salinskio ,„Būgnininkė“ (1959), 
G. Nikolajevos ir S. Radzinskio „Grumtynės 
žygyje" (Resp. premija, 1960) ir kt. 
GOLŪBIŠKIS — kaimas Zarasų rj., Imb- 
rado apyl, 12 km į š. v. nuo Zarasų. 
26 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs Avilių 
ežero š. krante, pusiasalyje. Ties G. yra 
piliakalnis. 

Piliakalnis įrengtas aukštoje stačiašlaitėje 
kalvoje, kurios š. v. papėde teka bevardis 
upelis; iš p. ir v. ją supa pelkės, o iš kitų 
pusių — dirbami laukai. Piliakalnio papėdėje 
pastebima sen. gyvenvietės pėdsakų. Iš š. v. 
piliakalnis sutvirtintas trimis 1,5—3 m aukš- 
čio pylimais bei trimis 1,5—3 m pločio ir 
0,5—2 m gylio grioviais. Aikštelės pakraš- 
čiuose bei piliakalnio šlaituose pastebimas 
kultūrinis sluoksnis, vietomis iki 0,5 m storio. 
GOMALĖVSKIS Petras [1819—1868.IX.3 
Saločiuose (Pasvalio rj.)] — rašytojas, 
kunigas. Parašė didaktinę knygelę „Ap- 
lankymas seniuko“ (1853), kurioje ragi- 
no kovoti su girtavimu, vietomis ga- 
na tikroviškai pavaizdavo ekonomiškai 
stiprėjančio valstiečio gyvenimą ir be 
galo skurdžią liaudies buitį. Literatū- 
rinė šio kūrinėlio vertė nedidelė, jame 
pasireiškia klerikalinės pažiūros, kalba 
užteršta barbarizmais. 

Lit.; Lietuvių literatūros istorija, t. 1, V., 


GOMANTLAUKIS — kaimas Plungės rj., 
Bubėnų apyl., 7 km į š. r. nuo Rietavo, 
prie kelio į Tverus. 98 gyv. (1959). Per 
kaimą teka Pala (Minijos intakas). Iš š. 
prieina Patyrio miškas, iš r.— Užpilių 
miškas. Pr. m-la (nuo 1906). G. minimas 
1643. 


GOMERTA — upė Radviliškio rj., Šuš- 
vės deš. intakas. Ilgis 18 km, baseino 
plotas 57 km2. Išteka iš Gomerto ež., 
3 km į š. v. nuo Šaukoto. Įteka į Šušvę 
86 km nuo jos žiočių, ties Minaičiais, 
9 km į š. v. nuo Grinkiškio. Vid. nuo- 
lydis 197 cm/km. Vid. debitas žiotyse 
0,32 mš/s. Aukštupys sureguliuotas. 


GONKOS, gonkelės— gyvenamojo na- 
mo dalis, statoma prie pagrindinio įėji- 
mo. Kartais G. statomos iš abiejų namo 
pusių. G. apsaugo įėjimą nuo kritulių ir 
puošia namą. Minimos nuo XVI a., ta- 
čiau valstiečių namuose statytos tik nuo 
XIX a. pabaigos. Lietuvoje paplitę 3 pa- 
grindiniai G. tipai: atviros su vienšlaičiu 
stogeliu, atviros su dvišlaičiu stogeliu 
ir uždaros. Atvirųjų G. stogą palaiko 
4 arba 6 stulpeliai, apatinė dalis aptver- 
ta lentine tvorele. Vienšlaitis G. stogelis 
kartais yra stogo tęsinys viršum lauko 


GON—GOR 


Gonkos 3, | 


durų (pav. 1). Vienšlaitės G. labiausiai 
išiš Varėnos, 


liais (pav. 2) paplitusios visoje Lietuvo- 
je, rečiau aptinkamos Žemaitijoje. Už- 
darosios G. (pav. 3) dažniausiai įstiklin- 
tos. Stogelio forma įvairi, daugiausia 
dvišlaitė. Namai su uždaromis G. pradėti 
statyti XX a. pr. Visų tipų G. grin- 
dys medinės, beveik visose iš abiejų 
pusių — suoliukai. G. kolonėlės ir tvore- 
lė puošiamos dažniausiai geometriniais 
ornamentais. Kolonėlės dažniausiai profi- 
liuojamos. Apatinė G. dalis — tvorelė — 
paprastai būna ornamentuota kiaurapiū- 
viu raštu. Uždaras stiklines gonkas puo- 
šia tik rėmai, sudarantieji geometrinės 
ritmines linijas. Frontonėlio vėjalentės 
ir karnizėlis ornamentuojamas kiaura- 
piūviu raštu. Stogas užbaigiamas auga- 
liniu ar gyvūniniu ornamentu. Taip daž- 
niausiai puošiamos Kuršių nerijos žvejų 
G., kur tiek namų, tiek G. stogų viršū- 
nės užbaigiamos stilizuotų arkliukų, ger- 


vių, ragų motyvais, kartais stilizuotų 
kanklių imitacija. 


GONTYTĖ Genovaitė [g. 1927.II.1 Gruz- 
džiuose (Šiaulių rj.)] — dainininkė (me- 
cosopranas). 1953 baigusi Lietuvos TSR 
Konservatoriją, dirba soliste Kauno muz. 
teatre. 

Vaidmenys: Karmen (Ž. Bizė ,,„Karmen“), 

Olga, Marta (P. Čaikovskio ,„Eugenijus One- 
ginas“, „Jolanta"), Madalena (Dž. Verdžio 
„„Rigoletas“), Juozaponienė (V. Baumilo ,,„Pa- 
skenduolė“), Suzuki (Dž. Pučinio ,„Čio-čio- 
san“), Sofija (B. Aleksandrovo ,„(Vestuvės Ma- 
linovkoje") ir kt. 
GORAINIAI — kaimas Šilutės rj., Vai- 
nuto apyl, 5 km į š. r. nuo Vainuto, 
prie kelio į Šilalę; kolūkio centras. 
276 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs tarp 
miškų. Pr. m-la (1919—50 pradinė, 
1950—57 septynmetė), biblioteka (nuo 
1947). G. minimi 1614. Burž. nacionalis- 
tai po D. Tėvynės karo nužudė apie 
10 G. gyventojų. 


GORBAČĖVSKIS Nikita [1810 Mogilio- 
vo gub.— 1879.V.26] — Vilniaus archi- 
varas. 1831 baigė Peterburgo pravosla- 
vų dvasinę akademiją. 1853—79 Vil- 
niaus centr. archyvo archivaras. 


Ršt.: Penusua nymų, 1866; Kparkue TaGAKNEI, 
HEOOXOAMMBHIe AT HCTOPHH, XPOHOAOrHH,“ 1867; 
Apxeorpabuveckui KaneHAapb, 1869; KaTanor 
APeBHHX aKTOBBIX KHHT, 1872; CAoBapb ADeB- 
HEerO aKTOBOrOo A35Ika, 1874. 


GORBŪLSKIS Benjaminas [g. 1925.IX.14 
Kaune] — kompozitorius. Nuo 1942 
tarnavo Raudonojoje Armijoje; 
jo 16 liet. divizijos 
pučiamųjų orkestre, 
vadovavo  estradi- 
niam orkestrui, dir- 
bo kapelmeisteriu. 
1945—47 dirbdamas 
karinių ansamblių 
artistu bei estradi- 
nių orkestrų vado- 
vu, parašė maršų 
bei pjesių pučiamų- 
jų ir estradiniams 
orkestrams. 1953 bai- 
gė Vilniaus Talat- 
Kelpšos muzikos m-lą, 1958 — Lietu- 
vos TSR Konservatorijos kompozicijos 
klasę. Parašė pirmąją lietuvišką satyrinę 
operą „Frank Kruk“. Daugiausia nuvei- 
kė lengvosios muzikos srityje. Jo kūry- 
bai būdinga nūdienė tematika ir šiuolai- 
kinės išraiškos priemonės. Svarbią vietą 
jo kūryboje užima jumoristiniai elemen- 
tai, dažnai pereinantys į satyrą. 

Kūriniai: opera „Frank Kruk“ (past. 1959, 
V. Grivicko ir P. Raščiaus libretas); operetės 
„Meilė ir skarda“ (past. 1960, V. Bložės lib- 
retas) ir „Laikas pamilti“ (past. 1965, V. Bložės 
libretas); simf. orkestrui — simf, siuitos ,„Lie- 
tuvių liaudies šokių siuita“ (1954), ,„Vilniaus 
eskizai" (1955) ir „Vaikų kampelis“ (1956), 
„Festivalinė uvertiūra“ (1956), simf. poema 
„Partizanai“ (1954); koncertai fagotui, fleitai, 
kiarnetui, trombonui su simf. orkestru (1952— 
1964), koncertinė fantazija violončelei su simf. 
orkestru (1958); kūriniai pučiamųjų, estradiniam 
ir liaudies instrumentų orkestrams; muzika ra- 
dijo vaidinimams ir dramos spektakliams. 

Lit.: J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzį- 
ka, V., 1960, 


GORČIUS — senovinis matų vienetas, 


GORDONAS Abromas [g. 1903.1.11 Bia- 
listoke (Lenkijoje)] — revoliucinio judė- 


gro- 


jimo dalyvis. 1928 baigė Vilniaus un-10 
teisės f-tą. 1927 priklausė Vilniaus un-t0 
žydų studentų marksistinei org-jai „90€ 
ferband“. Nuo 1927 Vakarų Baltarusijo 
KP narys. Bendradarbiavo neleg. KO! 
spaudoje. 1932 vienas iš Laikinojo VII- 
niaus k-to tarptautiniam taikos kongI€“ 
sui rengti organizatorių. 1932 suimtėė 
bet greit paleistas už laidą. 1933.VI V“ 
suimtas ir 1934.V nuteistas 5 metus k“ 
lėti. 1934.VIII išteisintas, išvyko į TSR2- 
1935.III Vilniaus apeliacijos teismas, P“ 
kartotinai svarstydamas bylą, vėl nutei“ 
sė 7 metus kalėti. Žuvo, neteisėtai IeP“ 
resuotas asmenybės kulto sąlygom: 
Reabilituotas, 


GORDONAS Fišelis [g. 1912.VILIė 
Miagluose (Baltarusijos TSR)] — TeV“ 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš sMU 
kių prekybininkų. 1935, dirbdamas adY“ 
mo siūlų f-ke Kaune, įsijungė į T€““ 
judėjmą, padėjo leisti antifaš. atsišaU“ 
kimus, platinti ir gabenti į įvairius da 
publikos miestus pogr. lit-rą. Nuo 19 4 
Lietuvos Raudonosios pagalbos org-]0“ 
Kauno miesto k-to narys, padėjo leis! 
laikr. „Į pagalbą“. Nuo 1938 Komunisti 
partijos narys. Nuo 1939 pab. Lietuvė“ 
Liaudies pagalbos s-gos CK instrukto 
rius Vilniaus mieste. 1941—43 dirbo 
ūkinį darbą Penzos srityje. 1943—45 "2 
vojo Raudonojoje Armijoje. Nuo 1 
dirba ūkinį darbą Vilniuje. 
GORDONAS Geršonas [1916 Panevėž“ 
je — 1941.VI] — revoliucinio judėj 2 
dalyvis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1930 
LKJS narys. Nuo 1938 Komunistų par!“ 
jos narys. Dirbo agitacinį darbą Pan“ 
vėžyje spaustuvės darbininkų tarpe, PI“ 
tino antifaš, lit-rą, rūpinosi polit. kalin!; 
bei jų šeimų šelpimu. 1940—41 „Bang0š 
spaustuvės vedėjas. Hitlerininkų ir V! 
tinių burž. nacionalistų nužudytas. 


GORDONAS Simonas [1913 Kaune“ 
1941.VII] — revoliucinio judėjimo da“ 
vis. Kilęs iš smulkių prekybininkų. Na“ 
1936 Komunistų partijos narys; plaur“ 
Kaune antifaš. lit-rą, rev. atsišaukimU“ 
rinko lėšas polit. kaliniams šelpti. 1 
už rev. veiklą ištremtas į priverčiam“i, 
darbo stovyklą. 1940—41 „Litekso“ 5 
Kaune direktorius, LKP Kauno mič Žž 
k-to narys. LKP V suvažiavimo delčų 
tas. 1941.VI pasitraukė į rytinius sa 
rajonus. Žuvo, vykdydamas Novgoro 
rj. karo komisariato kovos užduotį- 


GORDONIENĖ Gitė [Maigelytė; 191 
Šiaudiniuose (Šakių rj.) — 195811 
Klaipėdoje] — revoliucinio judėjimo € 
lyvė. Kilusi iš tarnautojų. 1932 įsijU“ 
gė į antifaš. judėjimą, dirbo Kaune “, 
tuvos Raudonosios pagalbos org-10! 

Nuo 1937 tos org-jos CK narė. 41 
1939 Komunistų partijos narė. 1940—, 
dirbo Lietuvos Liaudies pagalbos 5807 
1942 mokėsi LKP CK organizuotUtą 
part. ir taryb. darbuotojų kursuose + 
roslavlio sr., vėliau dirbo Kostromoš 
Soligaličio rj. part. darbą. Nuo 1 ie, 
part. darbuotoja Zarasuose, KlaipėdO! 

GORĖCKIS Tadas [1825:V.5 DusenėtU“ 


se (netoli Vilniaus) — 18681.31 Paryks, 
je] — dailininkas. Dailės pradėjo M0 


tis Vilniuje, vadovaujamas V. Vanko- 
vičiaus. 1841—49 studijavo Peterburgo 
Dailės akademijoje. Vėliau, kaip aka- 
demijos stipendininkas, lankėsi Olandi- 
joje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje 
(Madride), kur kopijavo renesanso dai- 
lininkų kūrinius. 1854 už istorinės te- 
mMatikos paveikslus Peterburgo Dailės 
akademija suteikė G. akademiko var- 
dą. Nuo 1856 gyveno Paryžiuje. Sukūrė 
seriją piešinių A. Mickevičiaus poemai 
„Ponas Tadas“, tačiau labiausiai pasireiš- 
kė portretais (žmonos, advokato Pau- 
lausko, M. Valančiaus ir kt. portretai). 
G. kūriniai aukšto profesinio lygio, ar- 
timi vėlyvojo romantizmo srovei. 


GORELČIONOKAS Filypas [1906.XI.14 
Strėvininkuose (Kaišiadorių rj.) — 1943. 
XI.10 Baltarusijos TSR] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Nuo 1934 Komunistų 
partijos narys. Pogr. darbą dirbo Strėvi- 
ninkuose, 1940—41 dirbo ž. ū. komisi- 
joje Strėvininkuose, Trakų vls. partor- 
gu. Nuo 1942 Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijos karys, Žuvo fronte, 


GORGELIS Ruvinas [1913.V1.12 Šiau- 
liuose — 1944 Kauno apylinkėse] — pi- 
lietinio karo Ispanijoje dalyvis, kovoto- 
jas prieš fašizmą. Kilęs iš tarnautojų. 
1930—34 studijavo Kauno un-te. Akty- 
viai dalyvavo antifašistiniame studen- 
tų judėjime. 1936 studijavo mediciną 
Italijoje, iš kur 1937 išvyko į Ispani- 
ją; internacionalinėse brigadose kovojo 
prieš fašizmą. 1938 prie Madrido sun- 
kiai sužeistas. Pasibaigus piliet. karui 
Ispanijoje, buvo internuotas Prancūzi- 
joje, Kam de Giurso konc. stovykloje. 
1940 grįžo į Lietuvą ir iki D. Tėvynės 
karo dirbo Lietuvos TSR Valst. plano 
komisijoje. Vok. faš. okupacijos metais 
uždarytas Kauno gete, priklausė pogr. 
antifaš. org-jai. 1944 pavasarį pasiųstas 
i partizanų būrį; pakeliui susidūręs su 
hitlerininkais, žuvo. 
GORNOSTAJIŠKIAI — kaimas Eišiškių 
kių; kolūkio centras. 56 gyv. (1959). 
Yra malūnas, kolūkio ūkinių pastatų. 


GORODECKIS Vasaris [1873.11.22 Pa- 
luknėje (Raseinių rj) — 1940.VIII.13 
Kaune] — inžinierius technologas. 1898 
baigė Charkovo Technologijos in-tą. 
1898—1914 dirbo Charkovo garvežių 
£-loje, Nikolajevo laivų statykloje ir kt. 
1914—15 dėstė Peterburgo Politechnikos 
m-te, nuo 1923.VI.14 Kauno un-te. Nuo 
1927 Kauno un-to docentas, nuo 1937 
ekstraordinarinis profesorius. Dėstė tech- 
ninės termodinamikos, vidaus degimo 
Variklių, ž. ū. mašinų, garo mašinų ir 
turbinų kursus. Kartu buvo Ž. ū. akade- 
mijos (Dotnuvoje) lektorius. Išleido va- 
dovėlį „Techninė termodinamika" (1935). 
Vadovavo technikos f-to šiluminių va- 
Tiklių laboratorijai. Paskelbė moksl. 
Straipsnių apie garo mašinas, techn. 
termodinamikos ir kt. klausimais. 


GORODOVIKOVAS Basanas [g. 1910] — 
Didžiojo Tėvynės karo dalyvis, genero- 
las majoras, Tarybų Sąjungos Didvyris 
(1945). G. vadovaujama šaulių divizija 


drauge su kitais Raudonosios Armijos 
daliniais apsupo bei sutriuškino hitleri- 
ninkų grupuotę Vilniuje ir, žygiuodama 
pro Birštoną ir Kauną, 1944.VIII.17 prie 
Šešupės pasiekė TSRS valst. sieną. 


GORSKIS Stanislavas Batisas [1802. 
V.6 Dvurcėje (Kobrino rj, BTSR) — 
1864.V.3 Polesės kaime (Pastovio rj., 
BTSR)] — botanikas floristas, farmako- 
gnostas ir entomologas. 1825 baigė Vil- 
niaus un-to med. f-tą. 1824—30 to un-to 
prof. J. Volfgango padėjėjas, 1830—32 
botanikos sodo vedėjas. 1832—40 Vil- 
niaus Medicinos-chirurgijos akademijos 
adjunktas, vėliau profesorius; dėstė 
botaniką, farmaciją ir farmakologiją. 
1840—42 keliavo po V. Europą, po to 
kurį laiką gyveno Pastovyje pas orni- 
tologą K. Tyzenhauzą. 1847—51 vėl 
buvo užsienyje. Grįžęs apsigyveno Po- 
lesės kaime, A. Kublickio dvare. Po 
1863 sukilimo dvaras buvo konfiskuo- 
tas, Kublickis ištremtas į Sibirą, o G. 
nusižudė. G. tyrė Lietuvos, ypač Vil- 
niaus krašto, florą. Sudarė Lietuvos flo- 
ros 1205 augalų rūšių (daugiausia žie- 
dinių) sąrašą, kurį panaudojo Vilniaus 
un-to prof. E. Eichvaldas savo knygai 
„Lietuvos, Volinės ir Podolės gamtos 
bruožai" (vok. kalba, 1830). G. vei- 
kale „Naujų ir mažai ištirtų Lietu- 


vos augalų piešiniai“ (lot. kalba, 1849). 


yra ir jo paties Lietuvoje aptiktų 10 
rūšių ir 4 varietetų augalų piešiniai (šio 
leidinio mikrofilmas yra Lietuvos TSR 
MA centr, bibliotekoje). Būdamas už- 
sienyje, G. dalį savo herbarų dovano- 
jo botanikams bei mokslo įstaigoms; 
Drezdene R. Reichenbachas juos panau- 
dojo savo kapitaliniam veikalui „Flora 
germanica exicata“. Europoje pagarsė- 
jo savo leidiniu apie Rusijos pietvaka- 
rių vabzdžius (1852). G. aprašė naujas 
augalų rūšis: Chara Tyzenhauzi, Pota- 
mogeton Tyzenhauzi, P. lithuanicus, Gly- 
ceria lithuanica ir kt. Daugelis jo moksl. 
straipsnių išspausdinta Vilniaus laikraš- 


čiuose („Dziennik wilenski“, „Kurjer 
wileūski"). 

Ršt.:  Rzadsze rošliny  okolic  Wilna.— 
M. Balifiski, Opisanie statystyczne miasta Wil- 
na, Wilno, 1835; N. Kumielski, S. Gėrski, 
Zoologia albo historia naturalna  zwierząt 


w glownych zasadach, Wilno, 1836—57; Icones 
potamogetonum, characearum, cyperacearum et 
graminearum novas vel minus cognitas species 
Lithuaniae illustrantes, B., 1849; Analecta ad 
enthomographiam provinciae occidentalis me- 
ridionalis imperii Rossici, B., 1852. 


GORŠANOVAS Minas [1897.XII.3 Kun- 
gušiluose (Jonavos rj.) — 1941] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš vals- 
tiečių, valstietis. I pasaul. karo metais 
evakavosi į Tambovo guberniją. 1918— 
1920 savanoris Raudonojoje Armijoje. 
1920 grįžo į Lietuvą. 1934 įstojo į LKP. 
1940—41 stalius Gaižiūnuose. Hitleri- 
ninkų nužudytas. 


GORŠANOVAS Nikonas [1894 Kungu- 
šiluose (Jonavos rj.) — 1941.VII.18 Iš- 
orų miške (Jonavos rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių, 
valstietis. 1918—19 tarnavo Raudonojoje 
Armijoje. Nuo 1934 Komunistų partijos 
narys; Užusalių part. kuopelės sekreto- 


GOR-GOš 585 


rius. 1940—41 aktyviai padėjo stiprinti 
Tarybų valdžią, buvo išrinktas Jonavos 
liaudies teismo tarėju. Burž. nacionalis- 
tų nužudytas. 


GOŠTAUTAS įm. 1364] — Veliuonos pi- 
lies komendantas. 1364 Kryžiuočių or- 
dino magistrui maršalui Henigui fon 
Šindekopfui su savo kariuomene neti- 
kėtai užpuolus Veliuonos pilį, G. vado- 
vaujama pilies įgula didvyriškai gynėsi 
nuo kryžiuočių puolimo 12 dienų. Kai 
paskutinėmis apsiautimo dienomis kry- 
žiuočiai paėmė priešpilį ir, panaudoję 
pilies sienų griaunamąsias mašinas, ke- 
liose vietose pramušė skyles, Šindekop- 
Tas pareikalavo pasiduoti. Pilėnų atsa- 
kymo negavę, kryžiuočiai sukrovė prie 
pilies sienų didelį laužą, ir, papūtus 
palankiam vėjui, padegė jį. Karščio ir 
dūmų apimtos pilies komendantas su- 
tiko pasiduoti su įgula, o kryžiuočiai 
pažadėjo pilies gynėjams dovanoti gy- 
vybę. Tačiau įlėisti į pilį kryžiuočiai 
klastingai išžudė visą jos įgulą. G. ir jo 
vedami pas magistrą, pakeliui taip pat 
buvo nužudyti. 


GOŠTAUTAS Albertas [m. 1539] — Lie- 
tuvos Didžiosios Kunigaikštystės politi- 
nis veikėjas. Dalyvavo kovose su Krimo 
totoriais ir atmušė jų puolimą prieš Nau- 
garduką (Novgorodoką). Nuo 1508 Nau- 
garduko, nuo 1514 Polocko ir nuo 1519 
Trakų vaivada. Siekė sutvirtinti Lietu- 
vos savarankiškumą ir jos nepriklauso- 
mybę nuo Lenkijos, ieškojo savo pla- 
nams šalininkų bajorijoje. Rengė Lietu- 
vos įstatymų kodifikaciją (statutą). Sta- 
tutas buvo svarstomas 1522.XII.4 Vil- 
niaus seime. Redaguodamas Lietuvos 
Statutą, G. įtraukė į jį paragrafus, ku- 
riais buvo draudžiama svetimšaliams 
įsigyti Lietuvoje turtų ir užimti tarnybas. 


GOŠTAUTAS Bronius [g. 1907.XII.27 
Varžgaliuose (Ukmergės rj.)] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš maža- 
žemių valstiečių. Stalius. 1926 priimtas 
į LKP ir dirbo jos eilėse iki 1930, buvo 
Varžgalių part. kuopelės sekretorius. Už 
rev. veiklą 1929.IX suimtas prie Leon- 
polio (Ukmergės rj) kartu su kitais 
LKP Ukmergės parajonio konferencijos 
delegalais ir 1930.V nuteistas 5 metus 
kalėti. Ukmergės kalėjime 1931 dalyva- 
vo polit. kalinių 8 dienų protesto bado 
streike. Bendradarbiavo „Balse“ (pseu- 
donimas Kaimo vargšas), rašė eilėraš- 
čius, apsakymus Ukmergės kalėjimo 
polit. kalinių rankraštiniam žrn. „Polit- 
kalinių žodis“ (ėjo 1932—34, red. I. Lau- 
kaitytė). Išėjęs į laisvę 1935.VII, dirbo 
staliumi kaimo statybose, dalyvavo Lie- 
tuvos Raudonosios pagalbos org-jos 
veikloje. Nuo 1940 TSKP narys. 1940— 
1941 Ukmergės miesto vykd. k-to pir- 
mininkas, paskui Ukmergės aps. vykdo- 
mojo k-to skyriaus vedėjas. D. Tėvynės 
karo metais Raudonosios Armijos 16 lie- 
tuviškosios divizijos karininkas. Demo- 
bilizuotas 1943—44 mokėsi part. ir taryb. 


586 GOš—GRA 


darbuotojų kursuose Šujoje (Ivanovo 
sr.). Išvadavus Lietuvą, Ukmergės aps. 
vykdomojo k-to pirmininkas, 1945—46 
Ž. ū, kooperacijos vyriausiosios v-bos 
prie Lietuvos TSR MT pirmininko pava- 
duotojas, 1947 mokėsi kursuose prie 
Aukštosios part. m-los Maskvoje. 1947— 
1949 Kauno aps. vykdomojo k-to pirmi- 
ninkas. 1949—54 LKP Kauno aps. k-to, 
paskui LKP Marijampolės rj. k-to I sek- 
retorius. 1954—57 mokėsi Resp. partinė- 
je m-loje Vilniuje. 1957—62 LKP Šakių 
rj. k-to I sekretorius. Nuo 1962 Šakių rj. 
vykdomojo komiteto v-bos viršininkas. 
1947—55 Lietuvos TSR AT deputatas. 
1954—56 ir 1958—61 LKP CK narys. 


GOŠTAUTAS Jonas [m. 1458] — Lietuvos 
Didžiosios Kunigaikštystės politinis vei- 
kėjas. Pirmą kartą minimas kaip Ho- 
rodlės suvažiavimo dalyvis (1413). Jo 
parašas yra Melno taikos sutartyje 
(1422). Vytauto viešpatavimo pabaigoje 
ir Švitrigailos viešpatavimo metais did. 
kun-ščio rūmų maršalas. Dalyvavo dery- 
bose su Kryžiuočių ir Livonijos ordi- 
nais Skirsnemunėje (1431, 1432). Kurį 
laiką rėmė Švitrigailos kovas su Len- 
kija dėl Lietuvos—Lenkijos unijos pa- 
naikinimo. 1435—40 Smolensko vieti- 
ninkas. Sąmokslininkams nužudžius Žy- 
gimantą, aktyviai kovojo už Lietuvos 
suverenumą. Kai, nepaisant lenkų didi- 
kų protesto, 13 metų Kazimieras buvo 
paskelbtas Lietuvos did. kun-ščiu (1440), 
G. buvo paskirtas valstybės regentu. Kai 
ties Varna žuvo kovoje su turkais Len- 
Kijos karalius Vladislovas ir Lenkijos 
karaliumi (po ilgų derybų tarp Lenki- 
jos ir Lietuvos didikų) paskelbtas Ka- 
zimieras iš Lietuvos išvyko, Lietuvos 
politikai toliau vadovavo G. ir jo ša- 
lininkai, Kai paaiškėjo, kad Kazimieras, 
būdamas Lenkijoje, kai kuriuos polit. 
klausimus sprendė Lietuvos nenau- 
dai, G. organizavo karą prieš Lenkiją 
ir į Kazimiero vietą numatė kviesti 
Kijevo kun-štį Simaną Olelkaitį arba 
didiką Radvilą. G. mirtis ir Lietuvos 
politikų nesutarimai sutrukdė G. planų 
vykdymą. 

GOŠTAUTAS Jonas [1800.VII.3 Šileliuo- 
se (Šiaulių rj.) — 1871.VII.20 Prancūzijo- 
je] — 1830—31 sukilimo dalyvis, demo- 
kratas, Baigęs Kėdainių g-ją, įstojo į 
Vilniaus un-tą. Tėvui mirus, 1823 grįžo 
į jo paliktą dvarelį šeimininkauti, ėjo 
žemės sienų teisėjo pareigas. Bendravo 
su valstiečiais. Prasidėjus 1831 sukili- 
mui, vienas pirmųjų suorganizavo suki- 
lėlių būrį, kuris užėmė Baisogalą. Vėliau 
G. vadovavo Šiaulių aps. sukilėlių raite- 
liams. Sukilimui baigiantis, prisidėjo 
prie gen. Dembinskio vadovaujamų ka- 
riuomenės dalinių. Emigravo į Prancū- 
ziją. G. demokratinės ir revoliucinės pa- 
žiūros atsispindi knygelėje „Ponas Tei- 
sėjaitis, arba apsakymas apie Lietuvą 
ir Žemaitiją“ (lenkų k., 1839), kurioje 
pasakojama apie dvarininkų ūkį, jų 
pajamas iš linų auginimo, parodoma 
ir nežmoniškas valstiečių išnaudojimas, 


vergiška jų padėtis, neapykanta dvari- 
ninkams, reiškiamos antibaudžiavinės 
rev. pažiūros. Knygelę G. išleido anoni- 
miškai ir dedikavo Lenkų demokratų 
d-jai, susikūrusiai 1832 Prancūzijoje. G. 
pasirašė taip pat šios d-jos „Manifestą“ 
(1836), kuriame teigiama, kad pirmas 
naujo sukilimo žingsnis turi būti bau- 
džiavos panaikinimas, paliekant valstie- 
čiams jų dirbamą žemę (be jokio atly- 
ginimo dvarininkams). 

Lit.: Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje, V., 
1957 [p. 63—69]. 
GOŠTAUTAS Petras [1921.X.11 Varžga- 
liuose (Ukmergės rj.) — 1942.XI ten 
pat] — Didžiojo Tėvynės karo partiza- 
nas. Kilęs iš mažažemių valstiečių. Nuo 
1940.VII LKJS narys. 1940—41 LLKJS 
Ukmergės aps. k-to instruktorius. Hit- 
lerinės okupacijos pr. evakavosi į Pen- 
zos sritį. 1942.VIII. 8 su Zigmo grupe 
pasiųstas į Lietuvą partiz. kovai, daly- 
vavo kovose su priešu Utenos aps., 
buvo siunčiamas užmegzti ryšio su 
Trakų partizanais, Žuvo kovoje su hit- 
lerininkais. 


GOTIKA [ital. gotico, pranc. gothi- 
gue — gotiškas; iš germanų genties — 
gotų — pavadinimo] — architektūros ir 
meno stilius, susiformavęs XII a. Pran- 
cūzijoje ir vyravęs XIII-XV a. dau- 
gelyje Europos šalių. 

G. bazilikinė sistema išsivystė iš 
romaninio stiliaus, pradėjus naudoti 
skliautus su nerviūromis, konstruktyvi- 
nes smailias arkas, o t. p. kontrforsus ir 
arkbutanus skėtimosi jėgoms atremti. G. 
būdingas vertikalinis erdvės skirstymas, 
smailios arkos, aštrūs profiliai, archit. 
masės skaidymas dekoratyviniais ele- 
mentais, sudėtingi skliautų raštai, geo- 
metriniai akmens raizginiai ir vitražai 
languose, gausios skulptūros pastatų fa- 
saduose ir viduje, smailios ažūrinės 
bokštų viršūnės. Greta renesanso ir ba- 
roko G. egzistavo iki XVII a. 

Lietuvoje G. atsirado XIV a., o nuo 
XV a. pr. plačiai vystėsi pilių, gyv. 
namų ir bažnyčių archit-roje. G. pasta- 
tams buvo naudojamos degto molio ply- 
tos ir lauko akmenys. Iš pradžių pasta- 
tai buvo masyvūs su nedidelėmis ango- 
mis ir negausiais profiliais; XVI a. jie 
įgavo grakštesnių proporcijų, turtinges- 
nių formų. Lietuvos G. būdingos išvysty- 
tos žvaigždinių ir krištolinių skliautų 
formos, vėlyvosios G. fasadų bei fron- 
tonų originalios kompozicijos su dvigu- 
bo lenkimo arkomis (Perkūno namai 
Kaune, Onos bažnyčia Vilniuje), mažu 
tarpu nuo sienos atskirti kontrforsai (Jur- 
gio bažnyčia Kaune), netinkuotos sie- 
nos, dekoruotos geometriniais raštais iš 
juodų plytų galų. XIX a— XX a. pr. 
Lietuvos bažnyčių ir kai kurių dvarų 
archit-roje paplito pseudogotika, kartais 
gana tiksliai perteikianti istorines G. 
formas (Rokiškio ir Palangos bažnyčios), 
tačiau daugeliu atvejų neturinti dides- 
nės meninės vertės. Ž. Architektūra, 
Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamb- 
lis, Mikalojaus bažnyčia, Zapyškis. 


GOTJO (Gauthiot) Roberas [1876.V1.13 
Paryžiuje — 1916.IX.11 ten pat] — pran- 


cūzų kalbininkas. A. Mejė mokinys. Ty- 
rinėjo daugiausia ide. ir finų-ugrų kal- 
bas. 1913 gavo daktaro laipsnį už „90£- 
dų kalbos gramatiką“. 1900 lankėsi Lie- 
tuvoje ir aprašė r. aukštaičių dadininkų 
(Buivydžių kaimo Rokiškio rj.) tarmę 
(„Buivydžių tarmė“, 1903). Eksperimen- 
tiniu būdu tyrinėjo liet. kalbos tarmių 
balsių kiekybę ir priegaides, rašė liet. 
kalbos morfologijos ir leksikologijos 
klausimais, tačiau, nepakankamai mokė- 
damas liet. kalbą, neišvengė fonetikos 
klaidų. 2 

Ršt.: De Y'accent et de la guantitė en litu“ 
anien.—,La Parole“, 1900, Nr. 3; AuToBCKHė 
BTHMOAOTHM.— Pycckui buAOAOrUUecKuĖ BeCT“ 
zuK, 1902; Le parler de Buividze, Paris, 1903i 
Ūber den litauischen e-Laut.—, „Mitteilungen 
der litauischen literarischen Gesellschaft“: 
Bd. 5, 1904; A propos des nominatifs pluriels 
lituaniens en -aį.—,,„Indogermanische Forschun- 
gen“, Bd. 26, 1909, 
GOTŠALKA Juozas [1906.XII.22 Maslau- 
ciškėse (Alytaus rj.) — 1941] — revoliU- 
cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbinin- 
kų. Nuo 1935 Komunistų partijos narys: 
Rev. judėjime dalyvavo Alytaus vals“ 
čiuje. 1940 adm. tvarka už rev. veiklą 
nubaustas kalėti. 1940—41 Alytaus VIS: 
žemės ūkio komisijos narys, vėliau Aly- 
taus vls. vykdomojo k-to pirmininkas“ 
Burž. nacionalistų nužudytas. 


GOŽANSKIS Samuilas [1867 Gardine — 
1943] — vienas pirmųjų Lietuvos social- 
demokratų. 1888 baigė Vilniuje mkt- 
in-tą, mokytojavo. Apie 1889 įstojo į 50“ 
cialdemokratų ratelį ir tais metais Va“ 
dovavo pirmam Vilniuje darbininkų SIU- 
vėjų streikui. XIX a. paskutinio d-mečio 
pirmojoje pusėje buvo vienas aktyvių“ 
jų veikėjų Vilniaus socialdemokraii 
grupėje, palaikiusioje ryšius su „Darbo 
išvadavimo“ grupe užsienyje, su PeteI“ 
burgo bei kitų Rusijos miestų maIksI5“ 
tais. 1894 parašė „Laišką agitatoriamS + 
rašinėjo straipsnius ir brošiūras, KuriOS 
hektografuotos buvo platinamos darbi“ 
ninkų rateliuose. 1896 s-d. grupės NU“ 
siųstas dirbti į Bialistoką, ten netrukus 
suimtas ir ištremtas į Jakutijos gub. NUO 
1897 priklausė Bundui, įėjo į Bundo 
CK. 1907 Bundo Bialistoko rj. org-J0S 
delegatas RSDDP V (Londono) suvažiū“ 
vime. Vėliau visuomeniniame-politiniū“ 
me gyvenime aktyviai nedalyvavo, bU“ 
vo keletą kartų suimtas. Po 1917 Vasa“ 
rio revoliucijos vėl pradėjo aktyvV! 
veikti, buvo vienas kairiosios Bun0ū? 
srovės vadovų. Po Spalio revoliucijos 
Petrogrado miesto Maskvos rj. Tarybo5 
narys, 1918—19 Tulos gub. vykdomojo 
k-to darbo sk. sekretorius. 1919 priimtas 
į RKP(b). Nuo 1922 dirbo ped. darba: 
1939 išėjo į pensiją. 
GRABAUSKIENĖ Antanina [g. 1932 
VIII.6 Viekšneliuose (Telšių rj.)] — P“ 
dagogė, pedagogikos mokslų kandidatė 
(1962). 1955 baigė Vilniaus Ped. in-ta: 
Nuo 1955 to pat in-to dėstytoja, NUO 
1964 docentė. Paskelbė moksl. straiPs“ 
nių apie žinių taikymą praktinėje moki“ 
nių veikloje ir kt. ped. klausimais. 
GRABIJOLAI — kaimas Trakų Ij, K““ 
zokiškių apyl, 8 km į š. nuo Vieviū 
Neries kair. krante, 100 gyv. (1959): Iš 


I. prie kaimo prieina Grabijolų miškas. 
alia kaimo, prie Neries, yra vėjo išpus- 
tytų pilkapių ir XIII-XVI a. senkapio 
liekanų. 

1857 archeologas K. Tiškevičius kasinėjo 
2 pilkapius ir rado degintinius IX—XII a. 
apus. Priešais kaimą, Neries deš. krante, bu- 
Vusio G. dvaro miške, yra pilkapynas, kurį 
1890 kasinėjo A. Jocheris ir rado degintinių 
VI-VII a. kapų. Dalis pilkapiuose rastų gink- 
lų ir papuošalų yra Vilniuje, Istorijos-etnogra- 
fijos muziejuje. 


GRABUOSTAS — ežeras Molėtų rj., 
9 km į p. v. nuo Molėtų, 3,5 km į v. 
nuo plento į Vilnių. Plotas 60 ha, didž. 


gylis 21 m. Ežeras įgaubtas. Ilgis 
2000 m, didž. plotis 525 m. Yra 2 sa- 
los: vakaruose — 13,5 ha, rytuose — 


0,4 ha. Krantai neaukšti, apaugę mišku. 
Iš Ambraziškių ež. į G. įteka bevardis 
Upelis, išteka Grabuosta (Siesarties inta- 
kas). Ežeras verslovinis; žuvies 1964 su- 
gauta 7 kg/ha. Prie G. įsikūrę Dieno- 
Vagiai, 


GRAČIOVAS Sergejus [g. 1922.IX.22 
Mostovichoje (Ivanovo sr.)] — dailinin- 
kas, 1937—42 mokėsi Ivanovo meno 
m-loje. 1942—45 Raudonosios Armijos 
karys. 1951 baigė Vilniaus Dailės in-to 
tapybos katedrą, 1951—57 in-to dėsty- 
tojas. Nuo 1952 dalyvauja respublikinė- 
Se ir visasąjunginėse dailės parodose. 
Nutapė peizažų, portretų, paveikslų ka- 
IO, pramonės ir kt. temomis. 


Kūriniai; „Klaipėdos išvadavimas“ (1954), 
„Ginklo draugai“ (1957), „Kelio tiesimas" 
11958), „Po darbo“ (1959), „Prieš šventes“ 
11961), „Pavasario treniruotė“ (1963) ir kt. 


GRADECKAS Antanas [g. 1929.VI.13 
Kalvarijoje (Kapsuko rj.)) — pedagogas, 
lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas 
(1964). 1947 baigęs Rokiškio vid. m-lą, 
mokytojavo. Nuo 1958 TSKP narys. Nuo 
1958 Rokiškio vaikų muz. m-los direk- 
torius. 1960 neakivaizdiniu būdu baigė 
Lietuvos TSR Konservatoriją. Nuo 1961 
vietimo m-jos mokyklų v-bos inspek- 
torius. Parašė fantaziją pučiamųjų or- 
estrui liet. taryb. kompozitorių dainų 
temomis (1964), abiturientų maršą (1964). 


GRADSKAJA Aleksandra [Klepikova; 
8. 1922.VI.29 Vilniuje]— Didžiojo Tėvy- 
nės karo partizanė. Kilusi iš darbininkų. 
1940 priimta į komjaunimą. 1940—41 
LLKJS Trakų aps. k-to narė. Hitlerinės 
Okupacijos pradžioje hitlerininkų kalin- 
ta Lukiškių kalėjime. 1942 užmezgė ry- 
S su Vilniaus komjaunimo pogr. org-ja. 
1944.IV išrinkta LLKJS Vilniaus miesto 
K-to sekretore. Palaikė ryšius tarp LKP 
iniaus miesto k-to ir A. Mickevičiaus 
Partizanų būrio. Nuo 1943 Komunistų 
Partijos narė, 1945—46 mokėsi Resp. 
Partinėje m-loje. 1946—50 dirbo Eišiš- 
lų vls. liaudies švietimo skyriaus, pas- 
kui bibliotekos vedėja. 1950—52 Lietu- 
Vos TSR MT instruktorė. 1952—54 spau- 
dos darbuotoja Šalčininkuose. 1954—59 
Mokėsi Vilniaus Aukštojoje part. m-loje. 
Nuo 1959 mokytoja Vilniuje. 
GRAFIKA [gr. grapho — rašau, piešiu] — 
dailės šaka, kurios pagrindinė išraiškos 
Priemonė yra linija, vienspalvis pieši- 


ILIUSTRACIJOS ĮKLIJOJE prie p. 592 


nys. Spalvos grafikoje vartojamos labai 
ribotai. G.— masiškiausia dailės šaka, 
pasižyminti rūšių, žanrų, formų, techni- 
kos įvairumu. G. pradmenys Lietuvoje 
randami archeologinių radinių piešiniuo- 
se, ornamentuose. XVI a. Lietuvoje, 
kaip ir visoje Europoje, paplito ksilo- 
grafija — medžio raižiniai. Ksilografijos 
technika dvejopa. Iki XVIII a. pab. buvo 
vartojama liepos medžio lentelė, ant jos 
piešiamas piešinys, paskui peiliu kiek- 
viena linija iš abiejų pusių apipiausto- 
ma, nereikalingos vietos (šviesios plokš- 
tumos) pašalinamos, ir nuo iškilių len- 
telės vietų atsispausdavo piešinys. Nuo 
XVIII a. pab., naudojantis anglų grafiko 
T. Bjuiko išradimu, imta vartoti plokš- 
teles, suklijuotas iš kieto medžio (pal- 
mės, buko, samšito, kriaušės) skersinio 
piūvio kaladėlių. Jos suteikė grafikams 
žymiai didesnę laisvę ir galimybes vaiz- 
duoti tikrovę, naudojantis balta linija 
ir štrichu. Lietuvoje XVI a. ksilografi- 
jos technika buvo puošiamos bei ilius- 
truojamos knygos (žymiausias pamink- 
las — vad. Lietuvos Brastos biblija, 
1563), kuriami portretai (Žygimanto Se- 
nojo, Žygimanto Augusto ir kt.). XVII a. 
ksilografiją išstūmė vario raižiniai, rei- 
kalavę didelio kruopštumo, tačiau leidę 
dar tikroviškiau vaizduoti gyvenimą. 
Piešinys atspaudžiamas nuo įrėžtų vario 
plokštelėje linijų-griovelių. Tuo metu 
Vilniuje dirbę dailininkai A. ir S. Ta- 
rasevičiai, J. Engelhartas, L. Vilacas 
(Willatz), K. Getkė (Goetke), T. Šnopsas 
(Schnops), T. Makovskis ir kt. raižė va- 
ryje Lietuvos miestų, magnatų rūmų 
vaizdus, portretus, herbus, alegorinius 
paveikslus. XVIII a. knyginės ir lakšti- 
nės (estampinės) G. pasiekimus papildė 
Lietuvoje dirbę dail. Herškė Leibovičius, 
P. Balcevičius, K. Karenga ir kt. 
Sparčiau ir įvairiau G. vystėsi nuo 
XIX a. pr, kai Vilniaus un-te buvo 
įsteigta raižybos katedra (ž. Dailės mo- 
kyklos). Jos dėtytojai J. Saundersas, 
M. Podolinskis, B. Kislingas išraižė se- 
riją žymiųjų to meto žmonių portretų, 
išugdė nemaža jaunų grafikų, perteikę 
jiems real. kūrybos įgūdžius. Katedrą 
baigę dailininkai G. išpopuliarino, pa- 
kėlė jos meninį lygį. Didelį poveikį G. 
vystymuisi turėjo grafinė J. Rustemo 
kūryba. Jos tradicijas plėtojo K. Kuke- 
vičius, išleidęs Vilniaus apylinkių lito- 
grafijų albumą, J. Damelis ir kt. Ypač 
reikšminga to meto knyginė grafika, pa- 
sižyminti ne tik profesiniu meistriškumu, 
bet ir patriotizmu, atspindinti pažangias 
visuom. nuotaikas. Vieni žymiausių to 
laikotarpio G. kūrinių — V. Smokovskio 
medžio raižinių iliustracijos A. Micke- 
vičiaus „Konradui Valenrodui“, J. Kra- 
ševskio „Vitolio raudai“, M. Andriolio 
iliustracijos A. Mickevičiaus „„Ponui Ta- 
dui". XIX a. pabaigoje Lietuvos gra- 
fikoje dar labiau sustiprėjo dem. tenden- 
cijos, kritinės gaidos, protestas. Liaudis, 
vargingas valstiečių gyvenimas tapo 
viena svarbiausių grafikų kūrybos te- 
mų (V. Slendzinskio, K. Alchimovičiaus, 
N. Ordos ir kt. kūriniai). Šalia medžio ir 
vario raižinių XIX a. vis labiau pamėgs- 
tama litografija — spauda nuo specia- 


GRA—GRA 587 


liai paruošto akmens. Vilniuje tuo me- 
tu veikė kelios litografijos spaustuvės, 
daug prisidėjusios prie grafikos kūrinių 
paplitimo liaudyje. XX a. pr. grafikos 
srityje dirbo žymūs to meto dailininkai 
M. Čiurlionis, P. Rimša, A. Žmuidzinavi- 
čius, J. Zikaras, J. Vienožinskis ir kt., 
sukūrę portretų, knygų viršelių, vinje- 
čių. To meto G. kūriniuose pasireiškė 
simbolizmo ir secesinio stiliaus įtaka. 

Burž. valdymo laikotarpiu G. vystėsi 
lėčiau, negu kitos dailės šakos, tačiau 
buvo įvairi savo tematika, praturtėjo 
jos technika. Vyravo ksilografija, bet 
dalis dailininkų dirbo oforto, litografi- 
jos, lino raižinių technika ir pasiekė ne- 
mažą meistriškumą. Intensyviau vysty- 
tis G. ėmė apie 1930, kai į meninį Lie- 
tuvos gyvenimą įsijungė dailininkų kar- 
ta, baigusi Kauno meno m-lą. Ypač 
pažengė į priekį lakštinė grafika, Joje 
ryškiai atsiskleidė dailininkų realistinis 
tikrovės suvokimas, ryšys su pažangio- 
mis, dem. idėjomis. Socialinės bei kriti- 
nės mintys pasireiškė grafikės M. Kati- 
liūtės kūryboje, atskleidžiančioje moters 
beteisiškumą burž. visuomenėje. Darbo 
žmogus, jo buitis vaizduojami anksty- 
vuosiuose J. Kuzminskio („Darbininkas“, 
„Piovėjas“), P. Rauduvės („Depas“), 
M. Bulakos („Kauno uostas"), T. Kula- 
kausko („Darbininkas“) kūriniuose. Vie- 
nas reikšmingiausių to laikotarpio G. 
kūrinių — V. Jurkūno lino raižinių cik- 
las „Žvejai“, pirmąkart išraiškingai at- 
skleidęs žvejų gyvenimo ir darbo sun- 
kumus. Šių dailininkų kūrybai didelio 
poveikio turėjo pažangių V. Europos 
grafikų ir ypač rusų dail. A. Kravčenkos 
ir V. Favorskio kūryba. Knygų iliustra- 
vimas vystėsi silpniau, nes jų buvo išlei- 
džiama nedaug. Reikšmingiausios to me- 
to knygų iliustracijos — M. Bulakos me- 
džio raižiniai J. Biliūno apys. „Liūdna 
pasaka“, V. Jonyno iliustracijos K. Do- 
nelaičio poemai „Metai“. Pažymėtinos 
pirmosios A. Kučo iliustracijos Aišbės 
apsakymui „Brička“. Vaikų lit-rai ir 
žurnalams meniškų iliustracijų sukūrė 
D. Tarabildienė, K. Šimonis, R. Kalpo- 
kas, V. Stančikaitė ir kt. Reikšmingą 
vaidmenį suvaidino satyr. grafika, Kai 
kurios karikatūros (ž. Karikatūra) perio- 
dinėje spaudoje (ypač satyrinėje) de- 
maskavo burž. visuomenės ydas. S. Žu- 
kas išjuokė moralinį valdančiųjų sluoks- 
nių išsigimimą, pasmerkė liaudies iš- 
naudojimą (albumas „Veidai ir kau- 
kės"). Kai kurie dailininkai (S. Žukas, 
B. Motūza, B. Žekonis ir kt.) savo 
kūryba ir veikla buvo susiję su LKP 
pogr. veikla, leido nelegalų satyr. žrn. 
„Šluota“. Burž. laikotarpio G. buvo su- 
dėtinga ir prieštaringa, joje ne vienu 
atveju pasireiškė formalistinių meno 
krypčių įtaka, tačiau geriausieji kūriniai 
išsaugojo pažangaus, realistinio meno 
tradicijas ir sudarė tvirtą pagrindą vys- 
tytis taryb. grafikai. 

Taryb. liet. grafika, pagrįsta soc, rea- 
lizmo metodu, vystosi itin sparčiai. Ji 
įgijo naują turinį, praturtėjo jos žanrai, 


588 GRA—GRA 


technika, Dailininkų gretas papildė gra- 
fikų karta, išaugusi ir subrendusi tarybi- 
niuose dailės in-tuose. Ypač didelių lai- 
mėjimų pasiekė knygų iliustravimas ir 
apipavidalinimas. V. Jurkūno iliustraci- 
jos K. Donelaičio poemai „Metai“, Že- 
maitės „Rudens vakarui“, A. Makūnaitės 
iliustracijos vaikų lit-rai („Saulės va- 
duotojas“, „Pasaka apie eželį“, „(Gulbė 
karaliaus pati“ ir kt.), J. Kuzminskio, 
A. Kučo, A. Steponavičiaus, S. Krasaus- 
ko, V. Valiaus, V. Galdiko ir kt. iliust- 
ratorių kūriniai ne kartą buvo pažy- 
mėti medaliais, diplomais, premijomis. 
Lietuvos knyginės grafikos menas tei- 
giamai vertinamas Tarybų Sąjungoje ir 
užsienyje. Nuo 1950 vis didesnį užmojį 
įgauna lakštinė grafika. Estampuose ryš- 
kiai atsiskleidžia aktualūs šių dienų reiš- 
kiniai, būdingi taryb. gyvenimo faktai, 
žmonių charakteriai, jų tarpusavio san- 
tykiai, kūrybinis darbas. Vis daugėja 
kūrinių tarpt. temomis. Žymią vietą es- 
tampinėje G. užima Lietuvos peizažas: 
intymus, lyriškas ir epinis, pramoninis. 
Geriausieji V. Jurkūno, J. Kuzminskio, 
V. Valiaus, P. Rauduvės, J. Žilytės, 
M. Bulakos, S. Rozino, R. Gibavičiaus 
ir kt. dailininkų lakštinės G. kūriniai 
pasižymi glaudžių ryšiu su gyvenimu, 
formos meistriškumu. Taryb. metais iš- 
sivystė plakato žanras, tapęs viena ma- 
siškiausių ir veiksmingiausių agitacijos 
priemonių. Lakoniškos formos, išraiškin- 
gi yra grafikų J. Galkaus, V. Kaušinio, 
D. Brusokienės, A. Kazakausko ir kt. 
plakatai, Sėkmingai plėtojasi karikatū- 
ristų, susibūrusių prie satyr. žrn. „Šluo- 
ta“, kūryba. Ž. Dailė. 

Lit.: P. Galaunė, Vilniaus meno mokykla, 
K., 1928; P. Galaunė, Pirmųjų Lietuvos lito- 
grafijų istorijos bruožai, K., 1933; B. Yaosa, 
H306pa3uTeA»HOe MCKyCCcTBO Au1roBcko4 CCP, 
M., 1957; Lietuvių tarybinė dailė (Grafika), V., 
1960 [P. Svičiulienės įvad. str.]; P. Galaunė, 
Lietuvos grafika XVI-XIX a.—,Iš lietuvių 
kultūros istorijos“, t. 3, V., 1961; P. Galaunė, 
Grafikos meno rinkiniai Lietuvoje.— Ten pat; 
Lietuvos grafika (1960—62), V., 1962; Lietuvių 
grafika (1963), V., 1964. 

GRAIČIŪNAS Andrius [1870.X.31 Pa- 
juodupyje (Kupiškio rj.) — 1952.1X.9 Či- 
kagoje]— pažangus JAV lietuvių visuo- 
menės veikėjas, gydytojas. Baigęs Lie- 
pojos g-ją, atsisa- Š Lė 

kė eiti į kunigus, 
neteko tėvų para- 
mos. 1889 emigravo 
į JAV, 1900 Čika- | 
goje baigė med. 
mokslus ir visą gy- — 
venimą čia vertėsi | 
gydytojo praktika. 
Kartu su J. Šliupu | 
organizavo Lietuvių 
mokslo draugystę, į 
1893 buvo jos sek- 
retorius. Vienas sa- 
vaitraščio „Naujoji 


steigėjų. 
Dalyvavo Susivienijimo lietuvių Ame- 
rikoje (SLA), Tėvynės mylėtojų drau- 
gystės, Lietuvių socialistų s-gos, Lietu- 
vių daktarų d-jos veikloje. Redagavo 
žurnalą „Gydytojas“ (1921—25), parašė 


gadynė" 


knygų med. klausimais („,Sveikata“, 
„Užkrečiamos limpamosios ligos“ ir kt.) 
Rėmė pinigais Lietuvos mokslo ir kul- 
tūros įstaigas, pažangias org-jas, moks- 
lus einančią jaunuomenę. Buvo griežtai 
nusistatęs prieš faš. režimą Lietuvoje. 
Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, G. 
buvo ištikimas jos šalininkas, kovojo 
prieš reakcionierius. 


GRAIČIŪNAS Jonas [g. 1903.V1I.10 Tbi- 
lisyje] — poetas, vertėjas. 1906 su tėvais 
grįžo į Lietuvą. 1930 baigė Kauno un-to 
humanitarinių mokslų f-to filol. sky- 
rių. 1927—36 dirbo mokytoju, 1936—38 
Eltos redaktoriumi, vėliau radiofone. 
1937—38 Lietuvių rašytojų d-jos pirmi- 
ninko pavaduotojas. Išleido 4 eil. rinki- 
nius, kuriuose atsispindi burž. ideologija, 
ryšku „tautinio romantizmo“ tendenci- 
jos. 1945—47 dirbo Lietuvos TSR Rašy- 
tojų s-gos Kauno filialo reikalų vedėju. 
Išspausdino taryb, tematikos eilėraščių. 
Vert.: A. Puškinas, Borisas Godunovas, K., 
1947; A. Gribojedovas, Vargas dėl proto, V., 
1949; J. Tynianovas, Vazir Muchtaro mirtis, V., 
1959; D. Mamsurovas, Poema apie didvyrius, 
V., 1963; I. Babelis, Raitelių armija, V., 1964. 
GRAIKŲ KALBA — viena iš indoeuro- 
piečių kalbų. Skiriama senoji (VII— 
IV a. pr. m. e.), koinė — bendrinė (III a. 
pr. m. e.—IV a.), vidurinė, arba bizan- 
tiškoji (V—XV a.), ir naujoji G. k. (nuo 
XIV—XVI a.). Senoji G. k. šalia lot. kal- 
bos yra tarpt. žodžių bei terminų šaltinis 
ir klasikinės filologijos studijų objektas. 
Lietuvoje senąja G. k. susidomėta apie 
XV—-XVI a. Iš Žemaitijos kilęs lietuvis 
Ž. Liauksminas XVII a. parašė lotyniš- 
kai G. k. gramatiką „Graikų kalbos tai- 
syklių sąvadas“ („Epitome institutionum 
linguae Graecae“), kuri buvo išleista 
Vilniuje 1655; tai pirmoji Lietuvoje iš- 
spausdinta G. k. gramatika. G. k. Lie- 
tuvos m-lose pradėta dėstyti XVI a. 
Aukštesnis G. k. kursas buvo einamas 
Vilniaus akademijoje. Uždarius Vilniaus 
un-tą, G. k. buvo dėstoma tik klasiki- 
nėse g-jose ir kunigų seminarijose. Burž. 
Lietuvoje G. k. buvo dėstoma tik jėzuitų 
ir marijonų išlaikomose g-jose. Vilniaus 
ir Kauno un-tuose G. k. buvo dėstoma 
klasikinės filologijos specialybės stu- 
dentams, kuriems buvo privalomas ne 
tik gramatikos kursas, graikų autorių 
skaitymas, bet ir istorinė G. k. grama- 
tika bei G. k. istorija. Mažesnį G. k. 
kursą eidavo lyg. kalbotyros specialy- 
bės studentai. Buvo išleista prof. M. Rač- 
kausko G. k. gramatika (2 d., 1930—34) 
ir K. Ulvydo parengtas Ksenofonto 
„Anabasio“ įvadas ir žodynas (1934). 
Taryb. metais Vilniaus un-te G. k. pri- 
valoma tik klasikinės filologijos specia- 
lybės studentams. 
GRAIKŲ LITERATŪRA (antikinė) ž. An- 
tikinė literatūra. 
GRAJAUSKAI — kaimas Raseinių rj., 
Ariogalos apyl., 4,5 km į š. nuo Ario- 
galos. 163 gyv. (1959). Per G. teka 
Taipėda (Dubysos intakas). Aštuonmetė 
m-la (1926—53 pradinė, 1953—62 sep- 
tynmetė). 
GRAKAUSKAS Bronius [g. 1910.XI.16 
Grajauskuose (Vilkaviškio rj.)] — agro- 


nomas ekonomistas, žemės ūkio mokslų 
kandidatas (1961), Lietuvos TSR nus! 
pelnęs agronomas (1965). 1936 baigė 
Ž. ū. akademiją (Dotnuvoje). 1935 į5!“ 
traukė į pogr. kom. veiklą. 1936—37 
dirbo Dotnuvos bandymų stotyje, buvo 
Lietuvos Raudonosios pagalbos org-j05 
narys, rinko lėšas politiniams kaliniams: 
rev. veiklai remti. 1937—40 Radviliškio 
bandymų stoties direktoriaus pavaduo“ 
tojas. 1940 Lietuvos Liaudies kariuomė“ 
nės 2-sios pėstininkų divizijos polit. Va“ 
dovas. 1940—41 Ž. ū. tyrimo įstaig05 
(Kaune) valdybos viršininkas. 1942—44 
Raudonosios Armijos 16 liet. divizijos 
karys. 1944—46 Lietuvos TSR Ž. U- 
liaudies komisariato vyriausiosios taryb: 
ūkių v-bos viršininkas. Nuo 1946 dirba 
ped. darbą Lietuvos Ž. ū. akademijo“ 
je. 1946—49 specializavosi Timiriazevo 
ž. ū. akademijoje. Nuo 1963 docentas- 
Išleido knygelių ir išspausdino moksl. 
straipsnių apie ž. ū. organizaciją, ek0“ 
nomiką, apie pirmūnų darbo patyrima- 


GRAMAILA Zigmas [g. 1927.11.20 GalrZ- 
viluose (Jurbarko rj.)] — partinis ir ad“ 
ministracinis darbuotojas. 1944—46 kom“ 
jaunimo darbuotojas Eržvilke, Skaudvi“ 
lėje. Nuo 1947 TSKP narys. 1948 baigė5 
Resp. partinę m-lą, dirbo LLKJS Taura“ 
gės rj. k-te, LLKJS CK. Nuo 1952 palt 
darbuotojas. 1953—55 LKP Skaudvilės 
rj. k-to I sekretorius. 1958 baigęs Aukš“ 
tają partinę m-lą Maskvoje, dirbo LKP 
CK. Nuo 1959 LKP Raseinių rj. K-1? 
I sekretorius, nuo 1962 Raseinių rj. VY“ 
domojo k-to pirmininkas, 


GRAMATIKA [gr. grammatikė (tech 
nė) — rašymo menas, iš gramma — TV 
dė] — 1) kalbos mokslo šaka, tirianti Ž0“ 
džių, žodžių junginių ir sakinių sandalai 
2) pati žodžių, žodžių junginių ir 52“ 
kinių sandara, nulemianti kalbos tiP4i 
3) knyga, skirta žodžių, žodžių junginit 
ir sakinių sandarai sistemingai nušvies! 
G. apima morfologiją ir sintaksę. Pa£3 
nagrinėjimo metodą skiriama: apraš?“ 
moji (deskriptyvinė, sinchroninė) 2 
kai aprašoma tam tikro laikotarpio Ka“ 
bos gramatinė sistema, ir istorinė (diū“ 
chroninė) G., kai aprašoma kurios N0IS 
kalbos gramatinės sistemos raida. AtsK!“ 
ra ist. G. šaka yra lyginamoji G., kai Pė 
teikiami dviejų ar daugiau giminiškt 
kalbų faktai, nustatomas jų ist. santyk!“ 
bei chronologija. Lyg. G. gali aprėP! 
visą giminiškų kalbų šaką, pvz., Dal 
kalbų lyg. G. (J. Endzelyno „Baltų kalbU 
garsai ir formos“, 1948; liet. leid. 1957): 
ir net visą giminiškų kalbų šeimą, PYŽ/ 
indoeuropiečių kalbų lyg. G. (A. Mel“ 
„Lyginamojo indoeuropiečių kalbų siŲą 
dijavimo įvadas“, 1903). Pirmąją lyginė“ 
mąją ide. kalbų G. parašė 1833 F. BO“ 
pas, į lyginamų ide. kalbų skaičių įtral“ 
kęs ir liet. kalbą. Nuo lyg. G. skiria“ 
gretinamoji G.; tai dviejų giminiškų 2“ 
net negiminiškų kalbų gramatinių sist“ 
mų aprašymas praktinio kalbų mokyT“ 
reikalui, pvz, aukštosiose m-lose dės!“ 
mas lietuvių ir rusų gretinamosios £!2 
matikos kursas. i 

Lietuvoje gramatikos pradėtos Jeis 
XVI amžiuje. 1596 Vilniuje išspa 


L. Zizanijaus „Slaviškoji gramatika" 
(„Grammatika slovenska“), 1619 Vie- 
Vyje išleista M. Smotrickio „Slaviškoji 
gramatika“ (,„Grammatika slavenskaja"), 
turėjusi didelę įtaką visai gramatinės 
Minties raidai Rusijoje ir kituose slavų 
kraštuose. 

Liet. kalbos gramatikų pirmtakas yra 
M. Mažvydas. Jis katekizme 1547 iš- 
Spausdino elementorių „Pigus ir trumpas 
mokslas skaityti ir rašyti“; parašė pir- 
Mają liet. abėcėlę, pateikė skiemenavi- 
mo pavyzdžių, pirmuosius lietuviškus 
G. terminus, pvz., „skaitytinės“— raidės, 
„balsinės“— balsiai, „dvibalsinės“— dvi- 

alsiai, „sabalsinės“ — priebalsiai. Bi- 
bliografas P. Alegambė savo raštuose 
Mini, kad ne vėliau kaip 1630 K. Širvy- 
das parašęs G. „Lietuvių kalbos raktas“ 
(„Clavis linguae Lituanicae“), tačiau iki 
šios dienos ji nesurasta. Pirmąja spaus- 
dinta liet. kalbos gramatika laikoma 1653 
Karaliaučiuje išleistoji D. Kleino „Lietu- 
Vių kalbos gramatika (,„(Grammatica Litv- 
anica"). 1654 Kleinas išspausdino jos 
Vok. santrauką —,,Compendium Litvani- 
„ €0—Germanicum“. Šios Kleino G. turi la- 

bai didelę reikšmę liet. kalbos mokslui: 
Jose gerai aprašyta liet. kalbos grama- 
tinė sandara, pateikta 5 linksniuočių ir 
7 linksnių sistema, nustatytos pastoves- 
nės XVII a. literatūrinės liet. kalbos 
normos. Kleino G. turėjo įtaką XVIII a. 
R. Prūsijoje vokiečių kalba išleistoms 
E. Hako, Pov. Ruigio, G. Ostermejerio 
ir G. Milkaus liet. kalbos gramatikoms. 
Anksčiau už Kleino gramatikas buvo pa- 
Tašyti K, Sapūno „Lietuvių kalbos gra- 
Matikos metmenys“ („Compendium Gra- 
Maticae Lithvanicae“), kuriuos tik 1673 
išleido T. Šulcas; dėl to filologai tuos 
Meimenis vadina Sapūno—Šulco G. 

Pirmoji žinoma liet. kalbos G. Lietu- 
Voje —tai lot. parašyta anoniminė G. 
„Lietuvos kalbų [= tarmių] visetas“ 
„Universitas linguarum Litvaniae“), iš- 
SPausdinta Vilniuje 1737. Joje remia- 
Masį vidurio aukštaičių tarme, nors de- 
"Ihamasi ir prie kitų tarmių, kad būtų 
Suprantama visiems lietuviams. Ši G. 
feikšminga tuo, kad joje pirmąkart 
trumpai apibūdintos liet. kalbos prie- 
Saidės. Antrą kartą šią G. išleido S. Sta- 


„ GRAMMATICA 
“ Litvanica 
44 Mandato 4: Autoritate 
SERENISSIMI ELCCTORIS 
„ BRANDENBURGICI 
7 adormata, 
k praviš Cenfuth 
ž L prima 
£ 5 in lucėm edita 


i 
M. DANIELE $letn/ 
L Paltore Tilf Litv. 
| Premia elt ad Ledtorem Przfatio | 
| Beominds utilisgušm neceflria. 2 | 
1 Bk Uru, £ 
2 Niki] Gm) ef 4 inventum ė: perfectum. Ž 


Tru k 


* "REGIOMONTI, | | 
imi 


LUPAUISCJE 
„GRAMMATIK 


AUGUST SCHLEICEER 


Li 
16 CAVTE sENK Vkmkassat asas 


nevičius Vilniuje 1829. K. Kasakauskas 
1832 išspausdino Vilniuje originalią liet. 
kalbos G. lenkų kalba, pateikdamas sa- 
vo sukurtų lietuviškų gramatikos termi- 
nų, pvz, „balsės“, „dvibalsės“ ir kt. 
XIX a. pirmojoje pusėje rankraštines 
liet. kalbos G. parašė S. Grosas, A. But- 
kevičius, D. Mogėnas, J. Čiulda ir kt. 
Reikšmingą rankraštinę liet. kalbos G. 
su vertimu į lenkų k. paliko biržėnas 
K. Daukša. Jos liet. tekstas, pavadintas 
„Kalbmoklė [= gramatika] liežuvio lie- 
tuviško“, yra pirmoji lietuviškai para- 
šyta liet. kalbos G., nes iki tol visos 
liet. kalbos gramatikos buvo rašomos 
arba lotyniškai (pirmosios), arba vokiš- 
kai (daugiausia), arba lenkiškai. Pir- 
mąja lietuviška spausdinta G. laikytina 
S. Daukanto vadovėlis „Prasma lotynų 
kalbos“ (išsp. 1837 Peterburge). Vietoj 
lotyniškų Daukantas - joje pateikė lie- 
tuviškus gramatikos terminus, pvz., 
„daiktavardis“, „būdvardis“, „laipsnis“, 
„trumposios balsės“ ir kt. Tad Mažvy- 
das, Kasakauskas ir Daukantas buvo pir- 
mieji lietuviškų G. terminų kūrėjai. 
1856 Pragoje pasirodė A. Šleicherio pa- 
rašyta pirmoji mokslinė „Lietuvių kal- 
bos gramatika“ („Litauische Gramma- 
tik“), o 1876 Halėje išspausdinta plati 
norminė F. Kuršaičio „Lietuvių kalbos 


gramatika“ („Grammatik der litauischen' 


Sprache“), kurioje, remiantis vakarų 
aukštaičių tarme, sistemingai aprašyta 
fonetika, morfologija ir sintaksė, pateik- 
ta gera kirčiavimo sistema. Šleicherio ir 
Kuršaičio gramatikos XIX a. paskuti- 
niaisiais dešimtmečiais buvo liet. kalbos 
studijų šaltinis ištisai liet. inteligentų 
kartai. Kuršaičio gramatikos santrau- 
ką („Litauische Elementar-Grammatik“), 
skirtą Tilžės g-jos mokiniams lietu- 
viams, parengė ir Tilžėje išleido J. Ši- 
kopas (2 d., 1879—81). Šleicherio gra- 
matikos įtakoje J. Juška parašė grama- 
tinę apybraižą „Kalbos [= tarmės] lie- 
tuviško liežuvio“ (išsp. 1861 Peterbur- 
ge) ir rankraštinę liet. kalbos gramatiką 
„Lietuviška kalbrėdė“ (rusų kalba, par. 
1862). Juška sukūrė gerų liet. kalbos 
G. terminų, pvz., „skaitvardis“, „įvar- 
čis", „šaknis“, „galūnė“, „skiemuo“. Pa- 
«al Šleicherio „Lietuvių kalbos grama- 


GRAMMATIK | 


| Da 


„LITTAUISCHEN SPRACIE 


LIETUVIŠKOS KALBOS 
GRAMATIKA. | 


RASYTOJAMS | 


Da FRIEDRICM KURSCHAT, 
r 


M Kiert Narto des Kandos Nagis 
p 
peer 
A Nainiemeiira 


i 


|| 
it 
|| 
i NALLĖ, r | į 
1 TmaLAS DAR SDUKKANOLUNŲ DEM sie | 
"į sė | Š 
lt į 
į į 


SKAITYTOJAMS VADOVELIS, 


PETRAS KRIAUŠAITIS, 


GRA—GRA 589 


tiką“ A. Bilenšteinas 1863 parašė „Lat- 
vių kalbą“ („Die lettische Sprache“). 
Didelį indėlį į lietuvių G. mokslą įdėjo 
A. Baranauskas ir K. Jaunius. Baranaus- 
kas 1889 parašė G. „Mokslas lietuviškos 
kalbos“, o kiek vėliau Jaunius — G. 
„Lietuviškas kalbomokslis“. Išliko ne- 
maža Baranausko ir Jauniaus skaitytų 
liet. kalbos paskaitų užrašų. Vienus Ba- 
ranausko paskaitų užrašus „„Kalbomoks- 
lis lietuviškos kalbos“ išleido P. Sereika 
1896—99 Tilžėje. Jauniaus paskaitų už- 
rašai, pavadinti „Lietuviškas kun. Jau- 
nio kalbomokslis“, išspausdinti hektogra- 
iu 1897 Tartu. Tais pat metais pasirodė 
didelis O. Videmano „Lietuvių kalbos 
vadovėlis“ (,,„Handbuch der litauischen 
Sprache“). 1911 Peterburge buvo iš- 
spausdinta K. Būgos parengta „Kunigo 
Kazimiero Jauniaus Lietuvių kalbos gra- 
matika“, o 1916 išleistas Būgos atliktas 
jos vertimas į rusų kalbą. Jauniaus G. 
turi nemažą moksl. reikšmę: joje gana 
gerai aprašytas veiksmažodis, gausu ver- 
tingos faktinės medžiagos. Liet. kalbos 
ist. gramatikai savo kalbiniais darbais 
labai daug nusipelnė Būga. 1899 Tartu 
pasirodė  hektografuota P. Avižonio 
„Lietuviška gramatikėlė“, kurią redaga- 
vo J. Jablonskis. Ištisą epochą sudaro 
Jablonskio liet. kalbos gramatikos. 1901 
Tilžėje Petro Kriaušaičio slapyvardžiu 
jis išleido „Lietuviškos kalbos gramati- 
ką“, 1911 Seinuose Rygiškių Jono slapy- 
vardžiu — „Lietuvių kalbos sintaksę“, 
1919 Vilniuje —,Lietuvių kalbos grama- 
tiką“, 1922 Kaune —,Lietuvių kalbos 
gramatiką" (papildytą linksnių mokslu), 
1925 — „Lietuvių kalbos vadovėlį“ (1922 
gramatikos pagrindu) ir 1928 — sintak- 
sės studiją „Linksniai ir prielinksniai“. 
Jablonskio gramatikos iki šių dienų iš- 
laikė didelę teorinę ir istorinę vertę. 
Jose pirmąkart teisingai nušviestas li- 
teratūrinės kalbos ir tarmių santykis, 
įtvirtinta literatūrinėje liet. kalboje va- 
karų aukštaičių tarmė, padėti tvirti - 
pamatai tolesniam lit. kalbos ugdymui 
ir norminimui. Jablonskis daugiau, negu 
bet kuris kitas kalbininkas, nusipelnė 


į LIETUVOS 194 moksLų AkadEAIJA 
| UETVVIŲ maLgos 4 LTEBATOGOS UNSTTTUTAS 
|| 


LIETUVIŲ KALBOS 
GRAMATIKA 


1 tomas 


FONETIKA. 
1 - 
MORFOLOGIJA 
ABAIKTAVARDIS, BŪDVARDIS, 
SEAITYAKDIA įVARojS) 
KAkAS Ė 
2 


TULŽĖJĖ IK | . ski 
|| = 
|| 

| T 


Gramatika. D. Kleino „Lietuvių kalbos gramatikos“ (1653), A. Šleicherio „Lietuvių kalbos gramatikos“ (1856), F. Kuršaičio „Lietuvių kalbos gra- 


Matikos " 


(1876), J. Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikos“ (1901) ir akademinės „Lietuvių kalbos gramatikos“ 


(1965) tituliniai puslapiai 


590 GRA—GRA 


gramatinės terminijos kūrimui. Visos 
vėlesnės liet. kalbos gramatikos buvo 
parašytos, remiantis Jablonskio vado- 
vėliais, 

Gramatikos mokslas Tarybų valdžios 
metais plėtojamas 2 kryptimis: 1) lei- 
džiamas ir įvertinamas praeities paliki- 
mas, pvz., išleista Kleino „Pirmoji lietu- 
vių kalbos gramatika“ (1957); Jablons- 
kio rinktiniai raštai (2 t., 1957—59); 
Būgos rinktiniai raštai (3 t., 1958—62) 
ir t. t.; 2) tyrinėjama liet. kalbos gra- 
matinė sandara, pvz., atskiromis kny- 
gomis išleista: str. rinkinys „Kai kurie 
lietuvių kalbos gramatikos klausimai“ 
(1957), Z. Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos 
įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruo- 
žai“ (1957), str. rinkinys „Dabartinė lie- 
tuvių kalba“ (1961), J. Balkevičiaus 
„Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė“ 
(1963), str. rinkinys „Kai kurie gramati- 
kos ir stilistikos klausimai“ (1963). Lie- 
tuvos TSR MA Liet. kalbos ir lit-ros 
in-tas drauge su Vilniaus aukštųjų m-lų 
liet. kalbos katedromis rengia trijų to- 
mų akademinę „Lietuvių kalbos grama- 
tiką“. Šios gramatikos pirmąjį tomą 
(1965) parašė A. Laigonaitė, V. Mažiulis, 
K. Ulvydas (vyriausiasis redaktorius), 
V. Urbutis, A. Valeckienė, V. Vaitke- 


kalbos norminimui turėjo vid. m-loms 
skirta J. Žiugždos „Lietuvių kalbos gra- 
matika“ (d. 1, 1946, XVI leid. 1965; 
d. 2, 1945, XVII leid. 1965). 

Minėtinos taip pat pastaraisiais metais 
už Lietuvos ribų išleistos gramatikos, 
pvz, M. Petersono „Lietuvių kalbos 
apybraiža" („Očerk litovskogo jazika“, 
red. J. Balčikonis, M., 1955), A. Erharto 
„Lietuvių kalba“ („Litevština“, Praga, 
1956), J. Otrembskio „Lietuvių kalbos 
gramatika" („Gramatyka języka li- 
tewskiego“, Varšuva, t. 1—3, 1956—65) 
ir kt. 


Lit.: J. Balčikonis, Surastas kalbos mokslo 
dokumentas [apie K. Daukšos gramatiką].— 
„Tiesa“, 1955.IV.16; T. Buchienė, J. Palionis, 
Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos grama- 
tikos.—, „Pirmoji lietuvių kalbos gramatika“, 
V., 1957; J. Pallonis, J. Jablonskis ir jo lie- 
tuvių kalbos vadovėliai.— J. Jablonskis, Rink- 
tiniai raštai, t. 1, V., 1957; A. Sabaliauskas, 
Akademinei latvių kalbos gramatikai pasiro- 
džius.—,,Lietuvių kalbotyros klausimai“, t. 3, 
V., 1960; J. Kruopas, Tarybinės lietuvių kal- 
botyros laimėjimai.— Mokslas Tarybų Lietu- 
+ voje, V., 1961; A. Kaupuž, I. Lukšaitė, A. But- 
kevičiaus gramatikos byla.—,,Kalbotyra", t. 5, 
V., 1962. 


GRAMDŪKAS — akmens amžiaus gy- 
ventojų titnaginis įrankis įgaubtais, 
statmenais, storais ašmenimis, vartotas 
kaului ir medžiui apdirbti. Žinomas nuo 
paleolito pabaigos, bet ypač būdingas 
mezolito pabaigai, neolito pradžiai. Daž- 


Gramdukai 


nai buvo kombinuojamas su kitu įran- 
kiu — gremžiuku, arba rėžtuku. 


GRAMOFONAI. Mechaniniai G. Lietu- 
voje paplito po I pasaul. karo. Jie buvo 
daugiausia importuojami iš Anglijos, 
Vokietijos ir kt. kapit. šalių. Taryb. me- 
tais Lietuvoje pradėta gaminti elektri- 
nius G., kurie išstūmė mechaninius. Nuo 
1952 elektrinius G. gamino elektrotech- 
nikos g-la „Elfa“, o nuo 1954 ir Vilniaus 
plataus vartojimo elektrinių dirbinių 
g-la (dab. Vilniaus elektrinio suvirinimo 
įrengimų g-la). Iš pradžių buvo gami- 
nami elektriniai G. be garsiakalbio ir 
stiprintuvo (vad. elektrofonai), vėliau su 
garsiakalbiu ir stiprintuvu. 1955 Lietu- 
vos TSR pagaminta 344 000 gramofonų. 
Vėliau, paplitus radioloms, G. paklausa 
sumažėjo, ir jų gamyba Lietuvoje nuo 
1959 nutraukta. 


GRANITAS, kristalinė magminė uolie- 
na. Lietuvoje randamas G. yra labai 
įvairios sudėties, struktūros ir spalvos. 
Paviršiuje ir kvartero sluoksniuose labai 
paplitę G. rieduliai, ledynų atnešti iš 
vid. ir š. Švedijos, Alandų salų, p. v. 
ir p. r. Suomijos (vienas didžiausių gra- 
nitinių riedulių — Puntukas). Be to, G. 
įeina į prekambrio kristalinio pamato 
sudėtį. Naudojamas statyboje (Vilniuje 
Lenino paminklo postamentas iškaltas iš 
raudonos spalvos G., Resp. bibliotekos 
išoriniai laiptai sudėti iš tašyto G. luis- 


“ tų), skulptūroje, keliams grįsti. 


„GRANITAS'— buržuazinis literatūros 
almanachas, išleistas 1930 Kaune. Red. 
J. Keliuotis. Bendradarbiavo daugiausia 
jauni klerikalinės krypties literatai. Pa- 
skelbtuose kūriniuose žymu dekadenti- 
nės-formalistinės tendencijos, bandomos 
įungti su neokatolicizmo idėjomis. 


GRAŠIS — feodalinės Lietuvos moneta 
(XV—XVIII a). Ž. Pinigai. 


GRAUMENA — upė Klaipėdos ir Šilu- 
tės rj., Šalpės kair. intakas. Ilgis 29 km, 
baseino plotas 94 km?. Prasideda Užvie- 
nų apylinkėse, 7 km į v. nuo Kvėdar- 
nos. Nuo ištakos iki Končaičių teka 
į p. v., toliau —į š. v. Įteka į Šalpę 
11 km nuo jos žiočių, ties Jonikais. Vid. 
nuolydis 237 cm/km. Vid. debitas žio- 
tyse 1,25 mŠ/s. - 


GRAUŽĖNAI — kaimas Jurbarko rįj., 
Veliuonos apyl., 4 km į š. v. nuo Ve- 
liuonos, 1 km į š. nuo Nemuno. 159 gyv. 
(1959). Per kaimą teka Nemuno intakai 
Geležius ir Graužupis. Kaimo p. pakraš- 
čiu eina Kauno—Jurbarko plentas. Pr. 
m-la (nuo 1864). Graužėnų kultūros na- 
mai yra gretimame Naujokų kaime, 


GRAUŽIAI — kaimas Kėdainių rj., 
Josvainių apyl., 11 km į p. v. nuo Kė- 
dainių. 221 gyv. (1959). Kaimas įsikūręs 
tarp Nevėžio ir Šušvės upių. Lentpiū- 
vė, mechaninės dirbtuvės, pr. m-la (nuo 
1919). 1938 kaime aptiktas plokštinis 
IX—XIII a. kapinynas, vienas būdin- 
giausių vidurio Lietuvai. 

Kapinynas tyrinėtas 1938 Vytauto Didžio- 
jo kultūros muziejaus. Kapinyno būta aria- 
moje žemėje, nedidelės kalvelės atšlaitėje, 
Nevėžio krante, netoli Labūnavos—Josvainių 


kelio. Ištirti 106 kapai; iš jų 12 buvo degin“ 
tiniai žmonių kapai, penkiasdešimt šešiuosė 
rasti tik žirgų griaučiai, visi kiti — degintiniai 
žmonių kapai, po kuriais pakastas nedegintas 
žirgas. Kapuose, kuriuose rasti vien Žirgų 
griaučiai, tikriausiai irgi buvo palaidoti ŽmO“ 
nės su žirgais, tik virš jų buvę degintiniai 
žmonių kapai buvo jau suardyti (suarti). De 
gintinius kapus sudarė laužo likučiai, supil- 
ti į duobutę, iškastą žemėje. Įkapės negaU“ 
sios. Jas daugiausia sudarė žalvariniai papUo“ 
šalai: pasaginės segės su aguoniniais bei gyVU“ 
liniais galais, žalvarinės apyrankės ir kt. Savo 
turtingumu išsiskyrė degintinis kapas 97, KU“ 
riame buvo surastos 2 sidabrinės pasaginėš 
segės, 5 svarstyklių svoreliai ir sidabrinis ly- 
dinys. Žirgai būdavo pakasami nedeginti, 54 
visa apranga, pažaboti. Kiekvieno žirgo Nas“ 
ruose rasti geležiniai žąslai, kartais su labai 
gausiai ornameutuotais kauliniais laužtukais. Iš“ 
liko puošnūs kamanų apkaustai, inkrustuoti žal- 
variu ir sidabru, žalvariniai skambalėliai, balno 
kilpos, diržų sagtys. Žirgų viršugalvio vietolė 
dažnai randami gintariniai karoliai bei žalvū“ 
rinės susuktos, kartais pasidabruotos skardelės: 
kuriomis būdavo suimami karčių pluoštai 
Rasta ir žalvarinių žiedų — apyuodegių, Kuri 
būdavo maunami ant ucdegų. Tyrinėjimų Me“ 
džiaga yra Kauno ist. muziejuje. 
GRAUŽIKAI — kaimas Kelmės rj., Kel- 
mės apyl., 7 km į š. v. nuo Kelmės, prė 
kelio į Lygšelį. 83 gyv, (1959). Aštuon“ 
metė m-la (1930—50 pradinė, 1950—62 
septynmetė). 

GRAUŽIKAI. Lietuvoje gyvena šešių 
šeimų G.: voverės, bebrai, miegapelės 
(Myoxidae), šokliai (Dipodidae), pelės 
(Muridae) ir pelėnai (Cricetidae). Kal 
kas prie G. būrio dar skiria kiškius II 
triušius. Miegapelių šeimos aptinkamos 
4 rūšys: lazdynų miegapelė (Muscardi- 
nus avellanarius) — nereta, sodinė Mič“ 
gapelė, arba ąžuolų miegapelė (EliomyS 
guercinus), miškinė miegapelė (Dryomyš 
nitedula) ir didžioji miegapelė (GliS 
glis) — retos. Miegapelės gyvena Mė“ 
džiuose, krūmuose. Minta daugiausia 
medžių sėklomis; soduose žalingos. Pil“ 
masis tikslių žinių apie miegapeliU 
buvimą Lietuvoje paskelbė K. Tyzel“ 
hauzas 1848. Šoklių šeimos tik miškin“ 
sicista, arba beržynų sicista (SicislC 
betulina), 1929 aptikta Rūdininkų £!“ 
rioje. Minta vabzdžiais, žolių sėklomis: 
uogomis. Pelių šeimos Lietuvoje YIė 
7 rūšys. Rudoji žiurkė, arba pilkoji Žiu!“ 
kė (Rattus norvegicus), paplitusi vis0lš 
Lietuvoje, išskyrus kai kuriuos š. T. Ia“ 
jonus. Daugiausia jų yra miestuose, ypač 
didžiuosiuose. Gyvena žemutiniuose Na“ 
mų aukštuose, rūsiuose, sandėliuosč: 
tvartuose. Vasarą kai kurios žiurkės aP“ 
sigyvena daržuose, soduose, šiukšlių dė“ 
žėse, paupiuose, o žiemą vėl grįžtė 
į trobesius. Daug žalos jos daro paukš“ 
čių ir triušių fermose. Juodoji žiurkė 
(R. rattus) Lietuvoje paplitusi kaimo 
vietovėse, kai kur ir miestų pakraščiuo“ 
se; rudųjų žiurkių apgyventose viet05“ 
ji negausi. Gyvena daugiausia palėpės“ 
ir viršutiniuose namų aukštuose. 
tokia plėšri, kaip rudoji žiurkė. Nos 
minė pelė (Mus musculus) paplitu“. 
trobesiuose, dirvinė pelė (Apodemti“ 
agrarius) ir pelė mažylė (Micromy“ 
minutus) — laukuose, geltonkaklė Pa 
(Apodemus tlavicollis) ir miškinė PES 
(A. sylvaticus) — miškuose; pastar0 
dažna tik Lietuvos pietryčiuose. Žemės 
ūkiui žalingiausios naminė pelė ir dirV! 
nė pelė (kenkia javams, sodams, nam! 


nėms bitėms); miško ūkiui — gelton- 
kaklė pelė (naikina medžių, krūmų sėk- 
las, mažus naudinguosius paukščius). 
Pelėnų šeimos Lietuvoje gyvena 6 rūšys. 
Paprastasis pelėnas (Microtus arvalis) — 
gausiausias Lietuvos laukų kenkėjas. 
Daro žalos sodams, javams, dobilams, 
daržovėms. Rudasis pelėnas (Clethriono- 
mys glareolus) dažnas miškuose, kenkia 
Jiems, tačiau sudaro daugumos kailinių 
žvėrių pagr. maistą. Vandens žiurkė 
(Arvicola terrestris) gyvena prie van- 
denų; kai gausiai prisiveisia — daro 
žalą daržams, sodams. Pievinis pelėnas 
(Microtus agrestis) negausus; gyvena 
drėgnose pievose ir paupiuose. Vandens 
Pelėnas (M. oeconomus) aptiktas tik Ne- 
Muno žemupio užliejamose pievose ir 
Prie Žuvinto ež. Pelėnų rūšis ondatra 
(ž. Ondatros) Lietuvoje aklimatizuota 
nuo 1954. Pelių, žiurkių ir kt. nedide- 
lių G. natūralūs priešai Lietuvoje — pe- 
lėdos (ypač apuokai), lingės, suopiai, 
gandrai, kovai, varnos, šarkos, ežiai, la- 
Pės, šeškai, šermuonėliai, žebenkštys. 
Lit: N. Likevičienė, Peliniai graužikai ir 
kova su jais, V., 1960; N. Likevičienė, Pa- 
Prastojo pelėno (Microtus arvalis Pall.) biolo- 
Bija Lietuvos TSR sąlygomis.—,,LTSR MA dar- 
bai", 1962, C 1. 
GRAUŽINIAI — kaimas Molėtų rįj., Jo- 
niškio apyl., 4 km į š. v. nuo Joniškio. 
93 gyv. (1959). Š. pakraštyje yra Ka- 
Manio ež., š. r. pakraštyje — ež. Šven- 
tas. Pr. m-la (nuo 1927), biblioteka (nuo 
1955). Aptiktas IV a. žmogaus kapas. 
rie griaučių rasti žalvariniai žiediniai 
antsmilkiniai, kaklo apvara iš įvijų, pa- 
kabučių, stiklinių karolių, geležinis 
Piautuvėlis ir žalvarinis įvijinis žiedelis. 
Urž. nacionalistai 1943 nužudė 2 kai- 
mo gyventojus — M. Žičką ir J. Juozu- 
Pėną, 1950 — Joniškio apyl. tarybos 
Pirm. Toločką. 


GRAUŽINIS Stepas [g. 1910.L.1 Vilniu- 
Je] — dirigentas. 1930—32 mokyto- 
Jaudamas | Giedrai- . . 
Čiuose, suorganizavo 
Chorą, saviveiklinin- 
Ųų jėgomis pastatė 
Petrausko ope- 
Tete „Consilium fa- 
Cultatis“ ir kitus sce- 
Nos veikalus. Nuo | 
1932 studijavo kom- 
Poziciją, vėliau dai- 
navimą Kauno Kon- 
Šervatorijoje (baigė 
ainavimo = klasę). 
uo 1940 Kauno š 
muz. komedijos teatro chormeisteris, 
nuo 1944 Kauno muz. teatro dirigentas. 
“ G. pastatyti ir diriguojami spektakliai: ope- 
05 — Dž. Verdžio „Traviata“ (1952), P. Čai- 
Yskio „Eugenijus Oneginas" (1953); opere- 
je B Aleksandrovo ,„Vestuvės Malinovko- 
Ii (1944), R. Planketo ,,„Kornevilio varpai“ 
949), Ž. Ofenbacho „„Perikola“ (1951), A. Be- 
Šzaro „Auksinės marios“ (1955), F. Supė 
„Bokačas“ (1955), D. Kabalevskio „Pavasaris 
ir puoja“ (1958), N. Dostalio ,„Klivija“ (1960), 


GRAUŽIS — ežeras Molėtų rj., 10 km 
Iš. r. nuo Molėtų, 1,5 km į r. nuo plen- 
lo į Uteną. Plotas 21 ha. Ežeras ištįsęs 
S š.r. į p. v.; ilgis 1310 m, didž. plotis 
320 m. Krantai aukšti, rytuose apaugę 


mišku. Per G. teka Virinta (Šventosios 
intakas). Prie G. įsikūrę Aidiečiai. 


GRAUŽYS Motiejus [1897 Vieciūnuose 
(Varėnos rj.) — 1917.1.5 Johansone (prie 
Rygos)| — revoliucinio judėjimo Rusijo- 
je dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1915 pa- 
šauktas į kariuomenę, tarnavo 14 Sibi- 
ro šaulių divizijos 55 pulke. Dalyvavo 
Šiaurės fronto kareivių sąjūdyje ir šio 
pulko kareivių 1916.XII.23 sukilime 
prieš imp. karo tęsimą ir caro valdžią. 
Sukilimas įvyko tiesioginėje bolševikų 
partijos antimilitaristinės agitacijos įta- 
koje, buvo vienas pirmųjų Rusijos armi- 
joje. Jį nuslopinus, G. kartu su kitais 
37 kareiviais ir puskarininkiais buvo 
sušaudytas. 


GRAVIS [lot. gravis — sunkus] — kairi- 
nis kirčio ženklas (*), kuriuo žymima: 
1) kirčiuoti trumpinės priegaidės skie- 
menys (pvz., „tas“, „ta“, „nešū“, „nėš- 
ti“), 2) tvirtapradžiai mišrieji dvigarsiai 
il, im, in, ir, ul, um, un, ur (pvz., „til- 
tas“, „timpa“, „ginti“, „girti“, „būlvė“, 
„stūmti“,  „skūndžia“,  „kūrmis“) ir 
3) tvirtapradis dvibalsis ui (pvz., „Zūi- 
ti“). Ž. Kirtis, Priegaidė. 


GRAVROGKAS Antanas [Graurokas; 
1880.V.18 Šeduvoje — 1958.IV.1 Kau- 
ne] — inžinierius mechanikas. 1910 bai- 
gė Peterburgo Technologijos  in-tą. 
1910—20 Jekaterinoslavo ir Smolensko 
f-kuose dirbo inžinieriumi. Nuo 1922 
Kauno un-to dėstytojas, nuo 1924 pri- 
vatdocentas. 1926—31 Siaurųjų geležin- 
kelių dirbtuvių Kaune direktorius. 
1932—33 Kauno miesto burmistras. Nuo 
1944 dėstė Kauno un-te, nuo 1950 Poli- 
technikos in-te, 1952 gavo docento var- 
dą. Paskelbė keliolika moksl. darbų apie 
vandens turbinas, 


GRAŽĖLIS Emilis [g. 1928.IX.6 Kaune] — 
gydytojas patofiziologas, medicinos 
mokslų kandidatas (1960). 1953 baigė 
Vilniaus un-tą. Nuo 1958 Eksperimen- 
tinės medicinos in-te dirba moksl. dar- 
bą. Paskelbė moksl. straipsnių alergijos 
klausimais. 


GRAŽĖNAS Vaclovas [g. 1931.V1.4 Kai- 
bučiuose (Varėnos rj.)] — dailininkas. 
1957 baigė Lietuvos TSR Dailės in-to 
tapybos katedrą. Nuo 1957 dalyvauja 
dailės parodose. Nuo 1960 dėsto Dailės 
in-te. Tapo kompozicijas, peizažus, port- 
retus. 

Kūriniai: ,„Geležinkelio remontas“ (1957), 
„„Pamaina“ (1959), ,„Vagonų valymas“ (1959), V. 
Vilkūno portretas (1960), ,„„Vilniaus priemies- 
tis“ (1960), „„Praleidžiant traukinį“ (1961), „„Mi- 
nutės pertraukėlė“ (1963), ,„(Durpyne“ (1965) ir kt. 
GRAŽINOS PARTIZANŲ JUNGINYS — 
partizanų būrių junginys, susikūręs 
1943 vasarą, kovojęs prieš hitlerinin- 
kus Panevėžio apskrityje. Junginio va- 
das P. Pranevičius, komisaras K. Štaras. 
Junginyje buvo 3 partizanų būriai. 1-jo 
būrio vadas P. Binkis, komisaras K. Šta- 
ras. Būrys bazavosi Anykščių, Troškū- 
nų miškuose. 2-jo būrio vadas Z. Mika- 
lauskas, komisaras M. Mikalauskas. Šis 
būrys bazavosi Krekenavos, Ramygalos 
miškuose. 3-sis būrys bazavosi Šeduvos 
miškuose. Jo vadas B. Dimidavičius, 


GRA—GRA 591 


komisaras J. Miknevičius. Žaliosios gi- 
rioje buvo suorganizuotas 4-sis būrys. 
Jo vadas V. Tamašauskas, Komisaras 
A. Šeršniovas. Žuvus vadovybei, 4-jo 
būrio partizanai buvo išskirstyti į ki- 
tus junginio būrius. Gražinos junginy- 
je bazavosi LKP ir LLKJS Panevėžio 
aps. pogrindiniai k-tai. Kupiškyje, Kre- 
kenavoje, Naujamiestyje, Troškūnuose, 
Šeduvoje, Šimonyse, Viešintose buvo su- 
daryti partijos valsčių pogr. K-tai, 24 pir- 
minės org-jos. Į partiją priimti 96 žmo- 
nės. K. Štaro iniciatyva prie Mažvil- 
kos ež., pas Paškauską, buvo įrengta 
pogr. spaustuvė. Joje buvo spausdina- 
mi atsišaukimai, kuriuos platino visi 
Gražinos junginio partizanai. Gražinos 
junginio būriams priklausė 162 parti- 
zanai. Jie nuvertė nuo bėgių 16 kar. 
ešelonų, atėmė iš vok. okupantų ir vie- 
tinių burž. nacionalistų 95 šautuvus ir 
automatus, 5 kulkosvaidžius ir daug 
kito karinio turto. Išlaisvino suimtus iš- 
vežti į Vokietiją Bygailių kaimo gy- 
ventojus, susprogdino Raguvėlės, Sur- 
degio pienines, 5 pieno priėmimo punk- 
tus, sudegino Gankių geležinkelio stotį, 
500 tonų šiaudų ir šieno Troškūnų gele- 
žinkelio stotyje, sunaikino apie 6 km 
telefono laidų, 4 automašinas su hit- 
lerininkais. Nelygioje kovoje su priešu 
didvyriškai žuvo junginio partizanai — 
B. Kaziulis, J. Kepelinskas, O. Mace- 
vičiūtė, J. Striška, E. Šereika, A. Šerš- 


niovas, K. Štaras, V. Tamašauskas, 
J. Vegys ir kt. 

Lit.: J. Paplauskas, Negreit išaušo diena, 
V., 1963, 


GRAŽYS Bronius [g. 1934.1.5 Nečionyse 
(Rokiškio  rj.)] — aktorius, režisierius. 
1956 baigė Lietuvos TSR Konservatori- 
jos teatrinį f-tą. 1956—62 Kapsuko, nuo 
1963 Klaipėdos dramos teatro aktorius. 
Režisavo spektaklių (A. Vienuolio „Prie- 
blandoje", 1956; H. Rodigasto „Nežu- 
dyk!“, 1964, ir kt.). 
Vaidmenys: Istorikas 
nas"), Kirmis (V. Mykolaičio-Putino ,„Valdo- 
vas"), Piršlys (V. Miliūno „Marti“; pagal Že- 
maitės apsakymus), Kazimierėlis (K. Sajos 
„„Gaidžio pentinai“) ir kt. 
GRAŽYS Jonas [g. 1921.II.3 Kiaušuose 
(Anykščių rj.)] — inžinierius hidrotech- 
nikas, žemės ūkio mokslų kandidatas 
(1959). 1951 baigė Lietuvos Ž. ū. akade- 
miją. 1951—56 Lietuvos TSR MA Melio- 
racijos in-to, nuo 1956 Lietuvos Hidro- 
technikos ir melioracijos moksl. tyrimo 
in-to bendradarbis. Paskelbė moksl. 
straipsnių apie užliejamų pievų derlin- 
gumo didinimą, drenažą. Išleido brošiū- 
rą apie paviršinį laukų sausinimą (1963). 


GRAŽIŠKIAI — kaimas Vilkaviškio rj., 
20 km į v. nuo Kalvarijos, prie kelio 
į Vištytį; apylinkės ir kolūkio centras. 
352 gyv. (1959). Pro G. teka Širvinta 
ir jos intakas Gražupis. Netoli Širvintos 
yra didelis eksploatuojamas žvyro kar- 
jeras. Veikia felčerių-akušerių punktas 
(nuo 1946), vid. m-la (1864—1946 pra- 
dinė, iki 1948 prog-ja), kultūros namai 
(nuo 1959), biblioteka (nuo 1948). 


(K. Binkio ,„Atžaly- 


592 GRA— GRE 


G. įsikūrė XVI a. pab., Sūduvos gi- 
rių kolonizavimo metu. 1594, darydami 
miškų reviziją, karaliaus valdininkai Ne- 
munaičio girioje atmatavo 12 valakų 
kirtimų, 33 margus miško ir įkūrė toje 
vietoje Gražių kaimą. 1598 Nemunaičio 
girininkas Jonas Naruševičius padova- 
nojo Gražius savo tarnui Vaitiekui Gin- 
tautui, kuris Gražių valakuose gyvenu- 
sius valstiečius pavertė baudžiauninkais 
ir įkūrė G. dvarelį. 1600 dvaro bau- 
džiauninkai pastatė pirmąją bažnyčią, 
kuriai J. Naruševičius paskyrė dešim- 
tinę iš visų Nemunaičio girininkijos 
gyventojų. 1606 G. dvaras jau turėjo 
16 valakų žemės, 90 margų miško ir 
vandens malūną prie Dotamėlės upe- 
lio. 1623 rašytuose dokumentuose prie 
G. bažnyčios jau minima ir m-la, turė- 
jusi savo atskiras patalpas. 1746 kara- 
liaus privilegija G. klebonas gavo teisę 
rengti bažnyčios naudai savaitinius tur- 
gus ir 4 metinius prekymečius. Ilgai- 
niut G. parapija tapo viena turtingiau- 
siųjų visoje Sūduvoje, todėl jos kle- 
bonais XVIII a. pab.—XIX a. pr. bu- 
vo skiriami vyskupai (M. Karpavičius, 
K. Gološevskis, A. Oleka). 1827 buvo 
22 sodybos, 169 gyv., 1881 — 41 sodyba, 
315 gyventojų. XIX a. vid. veikė pr. 
m-la (1862 ją lankė 40 mokinių) ir 
aukštesnioji m-la, rengusi valsčiaus raš- 
tininkus. 1863 valstietis Martinaitis G. 
apylinkėje buvo sudaręs sukilėlių būrį. 
XIX a. pab. G. tapo valsčiaus centru. 
1905.XII.8 miestelyje įvyko prieš ca- 
rizmą nukreipta demonstracija, kurios 
dalyviai išdaužė valstybinę degtinės 
parduotuvę, išmėtė caro portretus, G. 
valsčiaus valstiečiai aktyviai dalyva- 
vo 1935 valstiečių streike. IX.21 burž. 
policija suėmė streiko vietinio k-to na- 
rius P. Eidukaitį, K. Kazlauską, S. Su- 
bačių; kitą rytą susirinkusi 200— 
300 valstiečių minia juos išlaisvino. 
Į G. buvo sutraukta daug policijos iš 
Vilkaviškio, Kalvarijos, Kauno. IX.23 
policininkai užpuolė į G. susirinkusią 
valstiečių minią ir žiauriai susidorojo 
su streikininkais. Buvo užmuštas Žž. ū. 
darbininkas J. Abramavičius, keletas 
valstiečių sunkiai sužeista.  1938—40 
veikė LKP Gražiškių — Vištyčio pogr. 
kuopelė, o vok. faš. okupacijos me- 
tais — partizanų grupė. Hitlerininkai ir 
vietiniai burž. nacionalistai 1941.VII.17 
nužudė G. apylinkės taryb. aktyvistus: 
Lietuvos TSR AT deputatą P. Eidukai- 
tį ir jo sūnus (Sergiejų — Vilkaviškio 
aps. žemės ūkio komisijos pirmininką, 
Joną — Gražiškių pr. m-los pionierių 
vadovą), valsčiaus partorgą Žiburį, vals- 
čiaus žemės ūkio komisijos pirm. Ru- 
dzėvičių ir kt., iš viso 17 žmonių. 


GRĄŽTŲ GAMYKLA, Vilniaus grąžtų 
gamykla, — įmonė, gaminanti 2—52 mm 
skersmens grąžtus, skirtus daugiausia 
gilioms kiaurymėms gręžti, ir specia- 
lius  grąžtus. Projektinis pajėgumas 
25,4 mln. grąžtų per metus. G-la buvo 
statoma 1955—62, pradėjo veikti 1957. 


Vilniaus grąžtų gamyklos cechas ir toje gamykloje sukonstruotas grąžtų frezavimo automatas 


Jos korpusai užima apie 6 ha. Gamyba 
mechanizuota, 7095 įrengimų yra auto- 
matai ir pusautomačiai. Nuo 1964 veikia 


automatinė grąžtų gamybos linija. Grąž- * 


tai gaminami frezavimo ir plastinės de- 
formacijos metodais. 1963 jų pagaminta 
15 mln. G. g.— didžiausia siaurai spe- 
cializuota grąžtų gamybos įmonė Euro- 
poje. Jos gaminiai siunčiami daugiau 
kaip į 120 TSRS miestų, eksportuojami 
į Kubą, VFR, Italiją ir kt. šalis. 


GRAŽŪLIAI — kaimas Alytaus rj., 
Simno apyl, 2 km į p. nuo Simno, 
prie Kazlų Rūdos— Alytaus geležinkelio. 
237 gyv. (1959). R. pakraščiu į Simno 
ež. teka Spernia. Biblioteka. 


GRAŽŪLIS Julius [g. 1904 Bobrovnikuo- 
se (Baltarusijos TSR, Ostroveco rj.)] — 
revoliucinio judėjimo Argentinoje daly- 
vis. Kilęs iš vargingųjų valstiečių. 
1928 emigravo į Argentiną. 1933 priim- 
tas į Argentinos KP. 1935 už dalyvavi- 
mą streike suimtas. 1938 pr. atvyko 
į Ispaniją ir savanoriu stojo į 13 in- 
ternacionalinę brigadą. Ebro fronte bu- 
vo sunkiai sužeistas. 1939 pr. pasitraukė 
į Prancūziją, kur buvo įkalintas konc. 
stovykloje. 1941 atvyko į Maskvą, 
1945 —;į Vilnių. Nuo 1942 pensininkas. 


GRAŽŪLIS Tadas — literato Tado Čer- 
niausko slapyvardis. 


GRAŽŪTĖS EŽERAS, Ožionių ežeras, — 
ežeras Zarasų Ij., 9 km į š. nuo Salako, 
6 km į r. nuo Degučių. Plotas 31,5 ha. 
Ežeras ištįsęs iš š. r. į p. v.; ilgis 1470 m, 
didž. plotis 310 m. Krantai neaukšti, bet 
sausi. Ežerą supa miškas. Š. v. pakran- 
tėje yra Gražutės kaimas. 


GRAŽŪTĖS MIŠKAS — miškas Zarasų 
Ij., 5 km į p. v. nuo Zarasų, į p. r. nuo 
plento į Uteną. Priklauso Zarasų miškų 
ūkio Gražutės ir Degučių girininkijoms. 
Plotas 4125 ha; medynų 3656 ha. Pie- 
tuose miškas siekia Duseto, Zalvo, Upar- 
to ir Samavo ežerus. Reljefas kalvotas- 
daubotas, moreninis, vietomis keiminis. 
Daug ežerų (didesnieji: Samanis, Leisti- 
nis, Zalvelis, Baltys, Šiurpys, Liminas, 
Liminėlis, Babrinis, Babrinėlis, Sakuotis, 
Gražutės ež.). Yra kimininių aukštapel- 
kių, kuriose durpių klodo storis siekia 
4 m. Dirvožemiai daugiausia velėniniai 


jauriniai, smėliniai ir priesmėliniai; pas! 
taiko pelkinių ir jaurinių pelkinių. PU- 
šynų yra 9375, eglynų ir beržynų PO 
395. Vyrauja brukniašilio, brukniašilio“ 
skaistšilio, lazdynšilio ir tyrašilio miško 
tipai. Jaunuolynai sudaro 4095, PUS- 
brandžiai medynai 3305, pribręstantie)! 
1696, brandieji 1199. Medynų vid. am“ 
žius 55 metai, vid. bonitetas III, vid. 
skalsumas 0,7, vid. tūris 146 ktm/ha, Vid: 
prieauga 2,6 ktm/ha. Kai kurių braN“ 
džiųjų medynų tūris 540 ktm/ha medie“ 
nos. Per metus iškertama vidutiniškai 
1,56 ktm/ha. Yra briedžių, stirnų, šerūU: 
lapių, barsukų, pilkųjų ir baltųjų kiškiU: 
kiaunių, ūdrų, tetervinų; ežeruose £9U“ 
su ančių, vėžių. Šilai, kalvos, ežerai 5U“ 
daro gražų kraštovaizdį, būdingą AUK5“ 
taičių kalvotosioms ežeringosioms auks“ 
tumoms. G. m. su gretimais GiteniškiU 
bei Tumiškės miškais ir Samavo, A5““ 
vo bei Ažukalnio ež. sudaro Gražutės 
landšaftinį draustinį (6634 ha). D. TėVY“ 
nės karo metais G. m. buvo pagrindin“ 
Kęstučio partizanų būrio buveinė. Šiam 
miške partiz. veiklą pradėjo TarybU 
Sąjungos Didvyrė M. Melnikaitė. 


GRĖBLAUKIS — kaimas Kaišiadorių TJ“ 
Rumšiškių apyl, 6 km į š. v. nuo Žiež 
marių, 1 km į š. nuo Vilniaus—Ka!“ 
no plento. 143 gyv. (1959). Per G. tė ži 
Lijonas (Strėvos intakas). Pr. "2 
(nuo 1946; 1953—61 septynmetė), P! 
lioteka (nuo 1961). 


GRĖBLIAUSKAS Bronius [1895—1944] 7 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs ! 
darbininkų. Nuo 1929, įsijungęs i I€V: 
veiklą Kaune, aktyviai dalyvavo darbi“ 
ninkų streikuose, mitinguose, platin? 
kom. lit-rą. 1931 išrinktas į Kauno A 
to ligonių kasos tarybą pagal k: Ma 
darbininkų sąrašą. Už rev. veiklą 1945 
adm. tvarka nubaustas kalėti. 19325 
1933 vėl kalintas apie metus 1 Hit 
1940—41 dirbo Kauno stat. treste: 
lerininkų nužudytas IX forte. 


GRĖBLIAUSKAS Jonas [1899XI3 US 
gintuose (Kaišiadorių rj)  — 19 p 
XII.31] — revoliucinio judėjimo dalyV“ 
Didžiojo Tėvynės karo partizanas: 
lęs iš kumečių. 1936 įsijungė į IeV: 4 2 
dėjimą Židikų vls., platino antifaš. It“ 3 
Nuo 1937 Komunistų partijos naryš 


--————-— 


= =zi; 


[MT 
> za = 4 
vare P4 


> 


NX 
V) 
NS 


S 


„Ny N NAVSS 


a - 
«.-a1 P 


I) |) 


8 


4 


"— 


“4 


EA 
LZ 4 
op 
LET 
NS 


V 
TAS 


AN 


G 


=> 


SN 


NNN 


GRAFIKA I 


1. A. Makūnaitės iliustracija pasa- 
kai „Eglė žalčių karalienė". 2. L. Ba- 
risaitės „Kelias“. 3. B. Žilytės „De- 
vynių brolių seselė“. 4. V. Kalinausko 
„Nida“. 5. B. Demkutės iliustracija 
J. Janonio eilėraščių rinkiniui „Pava- 
sario aidai“. 6 


„A. Steponavičiaus 
„Molio Motiejukas“. 7. L. Paškaus- 


kaitės „Pliaže“. 8. V. Valiaus „Dū- 


 dorius"“ 


GRAFIKA II miesči? 

a K 

1. M. Čiurlionio „Miestas“. 2. S. Žuko „960“ E 
ili 


gatvelė“. 3. T. Kulakausko „Mergaitė 5! "14 
4. L. Lagausko „Jaunystė“. 5. D. Tarabildie"“ g joko? 
racija knygai „100 liaudies baladžių“- Siem 
„Kauno uostas“. 7. S. Valiuvienės aus P z 
8. S. Krasausko iliustracija Just. MarcinkeV vejo A 
mai „Kraujas ir pelenai“. 9, A. Skirutytės Iaukuo““ 
mimas“. 10. P. Rauduvės „Kolūkio 


11. R. Gibavičiaus „Lietuvaitė“ 


1940 buvo Židikų vls. žemės ūkio ko- 
Misijos pirmininkas, paskui dirbo mili- 
Cijoje ir kooperatyvo v-boje. 1942 įstojo 
I Raudonosios Armijos 16 liet. diviziją. 
1943.VIII.30 pasiųstas į Lietuvą, kovojo 
Partizanų gretose. 1945—46 Mažeikių 
abs. dirbo partinį ir ūkinį darbą. Burž. 
nacionalistų nužudytas drauge su šeima. 


GRĖBLYS — įrankis šienui ir javams 
Srėbti, lysvėms daržuose grėbstyti. Lie- 
tuvoje vartoti mediniai G. (pav. 1), nuo 
XIX a.— geležiniai. Dideli G., skirti va- 
Sarojui ar rugienoms grėbti, buvo trau- 
kiami už specialių ienelių, pritaisytų 


Grėbliai 


šIėblio galvoje (pav. 2). XX a. vis pla- 
"au naudojami dideli arklių bei trakto- 
"ų traukiami G. Ž. Žemės ūkio maši- 
Nos ir padargai. 


GRĖGERIS Gustavas [1895.VIII.20 Tau- 
Tagėje — 1947.III.25 Tauragės aps.]— 
Ievoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
Mažažemių valstiečių. 1925—29 priklau- 
Š6 Socialdemokratų partijai. Už dalyva- 
Vimą 1927 Tauragės puče suimtas ir iki 
1940 kalintas. Nuo 1929 Komunistų par- 
os narys. 1940—41 Tauragės aps. mi- 
lcijos sk. viršininkas. LKP V suvažiavi- 
Mo (1941) delegatas. 1942—45 kovojo 
audonosios Armijos 16 liet. divizijo- 
je, Nuo 1945 dirbo part. darbą Taura- 
šės aps. Burž. nacionalistų nužudytas. 


SREGORAUSKAS Marijonas [g. 1908. 
TI.13 Kaune] — ekonomikos mokslų 
Gaktaras (1962), Lietuvos TSR nusipel- 
"Rės ekonomistas (1965). 1924—26 mo- 
RS Kėdainių mokytojų seminarijoje, 
926 pradėjo dirbti tos seminarijos pa- 

dinėje m-loje mokytoju. Po faš. 
Perversmo 1926 buvo suimtas, kalina- 
ūs ir ištremtas į Mažeikius. 1929— 
1936 studijavo Kauno un-te, kartu dirb- 
amas įvairiose kooperacijos org-jose, 
Tiklausė Valstiečių liaudininkų s-gai, 
Sndradarbiavo liaudininkų spaudoje, 
ašė daugiausia kooperacijos klausimais. 
I 0—35 buvo faktiškas kooperatinių 
"kr. „Bendras darbas“ ir žrn. „Talka“ 


S MLTE, tomas 1 


redaktorius. Nuvertus Lietuvoje faš. re- 


žimą, įsijungė į soc. statybos dar- 
bą. 1940 prekybos liaudies komisaras, 
1944—46 Lietuvos 
TSR MT pirmininko 
pavaduotojas. Nuo 


1946 Vilniaus un-to 
liaudies ūkio ekono- 
mikos katedros vyr. 
dėstytojas, nuo 1957 
docentas, nuo 1963 
prekybos ekonomi- 
kos katedros vedė- 
jas, nuo 1964 eko- 
nomikos f-to deka- 
nas, nuo 1965 pro- 
fesorius. 1950 gavo 
ekonomikos mokslų kandidato laipsnį. 
Dirbdamas ped. darbą, 1952—56 vado- 
vavo Lietuvos TSR MA Ekonomikos 
in-to ž. ū, ekonomikos sektoriui. Drauge 
su kitais rengė daugiatomį Lietuvos TSR 
MA darbą „Perspektyvinis Lietuvos 
TSR liaudies ūkio išvystymas ryšium 
su kompleksiniu Nemuno kaskados pa- 
naudojimu“. 1957—59 vadovavo kom- 
pleksinio darbo „Priemonės žemės ūkio 
gamybai vystyti (Lietuvos Rytų zona)" 
ekonominei daliai. Nuo 1958 TSKP na- 
Iys. Be daktaro disertacijos „(Tarybų 
Lietuvos žemės ūkis (1940—1960)“ (išl. 
1960), paskelbė daugiau kaip 30 moksl. 
darbų Tarybų Lietuvos ekonomikos 
klausimais. „Mažosios lietuviškosios ta- 
rybinės enciklopedijos“ istorijos skyriaus 
redaktorius konsultantas. 


GREIBUS Mykolas [1891 Slavinciškyje 
(Kupiškio rj.) — 1938.III.16 Maskvoje] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis“ Nuo 
1918 Komunistų partijos narys. 1918— 
1919 milicininkas, dalyvavo kovoje 
prieš  kontrrevoliucionierius Kupiškio 
apylinkėse, 1919 su Raudonosios Armi- 
jos daliniais pasitraukė į Tarybų Ru- 
siją. 1933 baigė Maskvos Užsienio pre- 
kybos akademiją. Dirbo Visasąjunginės 
kailių prekybos bazės direktorium. 
Žuvo, neteisėtai represuotas asmenybės 
kulto sąlygomis. Reabilituotas. 


GREIČIUS Petras [1911.VIIL23 Kebiš- 
kiuose (Jurbarko rj.) — 1944.VIII Jur- 
barke] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš darbininkų. Nuo 1936 Komu- 
nistų partijos narys. Platino kom. lit-rą, 
dirbo aiškinamąjį darbą Raseinių aps. 
statybininkų tarpe. 1940—41 LKP Ra- 
seinių aps. k-to instruktorius. Hitle- 
rininkams okupavus Lietuvą, įsijungė 
į antifaš. kovą. Hitlerininkų nužudytas. 


GREIFENBERGERIENĖ Eugenija Zlata 
[Frankaitė; 1900.X.10 Kaune — 1934, 
XI.4 ten pat] — revoliucinio judėjimo 
dalyvė. Kilusi iš dvarininkų. 1920 bai- 
gusi g-ją Kaune, dirbo mašininke. 
Nuo 1921 LKJS, nuo 1923 Komunistų 
partijos narė. Platino kom, lit-rą, palai- 
kė ryšius su LKP CK pogr. „Spartako“ 
spaustuve, dirbo part. darbą darbinin- 
kių tarpe. 1924—26 veikė Klaipėdos 
miesto part. org-joje, 1925 „Viktori- 
jos“ saldainių f-ko darbininkė. Už dar- 
bininkių organizavimą į profs-gą 1926 
suimta. 1926 grįžusi į Kauną, vėl dir- 


GRE— GRE 593 


bo part. darbą tarp darbininkių, tar- 
nautojų profs-goje, Lietuvos Raudono- 
sios pagalbos org-jos CK; kurį laiką 
buvo legalios politinių kalinių šelpimo 
d-jos iždininkė. 1926.XII.27 fašistai su- 
šaudė jos vyrą — LKP CK narį J. Grei- 
fenbergerį, 1927.I suėmė ją pačią ir įka- 
lino Varnių konc. stovykloje. 1927 už 

= Gegužės Pirmosios 
minėjimo organiza- 
vimą stovykloje ka- 


ro lauko teismas 
Telšiuose nuteisė G. 
sušaudyti. Malonės 


prašymą paduoti G. 
atsisakė. Nuospren- 
“ dį pakeitus 15 me- 
tų sunkiųjų darbų 
kalėjimo, G. buvo 
perkelta į Kauną. 
1927—30 Kauno ka- 
lėjimo polit. kali- 
nių k-to narė, 1929 viena polit. kali- 
nių moterų bado streiko organizatorių. 
1930 perkelta į Zarasų kalėjimą, iš kur 
1930.11.27 pabėgo ir emigravo į TSRS. 
1934 baigė Vakarų tautinių mažumų ko- 
munistinį un-tą Maskvoje, grįžo į Lie- 
tuvą ir dirbo LKP CK instruktore Klai- 
pėdos krašte. 


Lit.: A. Sniečkus, Ženės atminimui.—,,Prie- 
kalas“, 1935, Nr. 5 ir kt.; M. Meškauskienė, 
Šviesus atsiminimas.— Revoliucinis judėjimas 
Lietuvoje, V., 1957 [p. 791—792]. 


GREIFENBERGERIO MAŠINŲ GAMYK- 
LA — įmonė Kaune, gaminanti centrinio 
šildymo katilus ir radiatorius, ketaus lie- 
jinius, cinkuotą skardą, statybinius ap- 
kaustus, cinkuotus ir emaliuotus indus 
(ž. Mašinų gamybos ir metalo apdirbimo 
pramonė). Įkurta 1879 Vokietijos kapi- 
talistų brolių Šmitų. 1894 įmonėje dir- 
bo 625 darbininkai, 1913 — 1250. Joje 
buvo gaminamos spynos. Veikale „Ka- 
pitalizmo išsivystymas Rusijoje“ V. Le- 
ninas brolių Šmitų f-ką apibūdino kaip 
vieną didžiausių Lietuvos įmonių, rim- 
tai konkuravusią su Pavlovo spynų g-la 
(ž. Raštai, t. 3, V., 1950, p. 363). Jau 
XIX a. pab. f-ko darbininkai pradėjo 
rev. kovą prieš išnaudotojus. 1887 f-ke 
įvyko pirmasis Kaune darbininkų strei- 
kas. 1905 įmonės darbininkai buvo vie- 
ni aktyviausių visuotinio politinio Kau- 
no darbininkų streiko organizatorių ir 
dalyvių. Po I pasaul. karo f-ką nupir- 
ko Lietuvos kapitalistai broliai Vailo- 
kaičiai. F-kas buvo pavadintas „„Meta- 
lu“. Burž. valdymo metais f-ko gamyba 
smuko, darbininkų skaičius sumažėjo 
apie 5 kartus. D. Tėvynės karo metu 
įmonė buvo sugriauta. Taryb. metais 
pastatyta nauja katilinė, naujas cinka- 
vimo cechas, administracinės ir buitinės 
patalpos. Baigiamas statyti mechaninis 
liejinių surinkimo cechas, rekonstruo- 
jama liejykla. 1963 įmonėje dirbo 
1090 darbininkų ir tarnautojų, pagamin- 
ta bendrosios produkcijos už 5,2 mln. rb. 
Pagr. žaliavas įmonė gauna iš kitų taryb. 
respublikų: cinką iš Čeliabinsko sr., ke- 
tų iš Ukrainos TSR g-los „„Azovstal“, 


594 GRE—GRE 


koksą iš Kaliningrado sr. Apie 3076 pro- 
dukcijos realizuojama Lietuvos TSR, kita 
išvežama į kitus TSRS rajonus: Mask- 
vos sritį, Moldaviją, Ukrainą, Estiją. 


GREIFENBERGERIS Juozas Jonas [1898. 
IV.6 Kalvarijoje — 1926.XII.27 Kau- 
ne| — revoliucinio judėjimo veikėjas, 
vienas LKJS ir LKP organizatorių ir va- 
dovų. Kilęs iš dar- 
bininkų. 1917 kom- 
jaunimo organizato- 
rius Smolenske. 1918 
ten pat baigė g-ją. 
1918 Nevelio miesto 
(Pskovo sr.) laikr. 
„„Molot“ redaktorius. 
Tarybų Rusijos kom- 
jaunimo I suvažia- 
vimo (1918) Mask- 
voje delegatas. Su- 
važiavime Vakarų 
srities (Baltarusijos, 
Lietuvos) delegatai turėjo atskirą pasi- 
tarimą. Jame G. išrinktas Vakarų sri- 
ties k-to nariu. 1918—19 komjaunimo 
org. darbą dirbo Minske, Vilniuje, bu- 
vo žin. „Fakel kommunizma“ redkole- 
gijos narys. 1919.II išrinktas Lietuvos ir 
Baltarusijos Komunistinės jaunimo s-gos 
CK sekretoriumi. 1919.IV.19—21 kovo- 
jo Karlo Libknechto vardo komjaunuo- 
lių būryje prieš įsiveržusius į Vilnių 
pilsudskinius legionus. 1919.XI dalyva- 
vo Komunistinio jaunimo internacionalo 
I kongrese Berlyne, buvo išrinktas In- 
ternacionalo vykd. k-to nariu (be to, 
buvo Pabaltijo Biuro prie šio k-to na- 
rys). Nuo 1920 pavasario dirbo pogr. 
darbą Lietuvoje, atkūrė LKJS ir vado- 
vavo jai. Drauge su K. Požela 1920 įkū- 
rė LKP CK pogr. spaustuvę „Spartakas“. 
1920 pogrindyje suorganizavo ir reda- 
gavo LKJS Centro Biuro organą „Jau- 
nasis komunistas". Nuo 1921 LKP CK 
narys. 1923 Klaipėdoje įkūrė kom. 
org-ją ir pogr. spaustuvę. Nuo 1923 LKP 
CK Organizacinio Biuro, nuo 1925 LKP 
CK Polit. Biuro narys. Vienas LKP III 
(1921), IV (1924) ir LKJS I (1924) suva- 
žiavimų organizatorių. Kominterno III 
(1921), IV (1922) ir V (1924) kongresų, 
Komunistinio jaunimo internacionalo II 
(1921) kongreso delegatas. 1921—26 be- 
veik visų LKP konferencijų ir LKP CK 
plenumų dalyvis. 1926.IV Kaune suimtas 
Juozo Štremerio pavarde. Iš kalėjimo 
paleistas pagal 1926 liepos amnestiją, 
kurią, masių spaudžiama, paskelbė liau- 
dininkų ir socialdemokratų vyriausybė. 
Išėjęs iš kalėjimo, įsijungė į profs-ginį 
judėjimą, organizavo rev. profs-gas. Pa- 
rašė daug straipsnių LKP ir LKJS pogr. 
spaudai ir legaliai ėjusiam laikr. „Dar- 
bininkų atstovas“ (1926). V. Grigo pseu- 
donimu parašė knygutę „Darbininkų 
jaunuomenės judėjimas Lietuvoje ir Bal- 
tarusijoje ir jo tolimesnės užduotys" 
(1920) ir „Iš mūsų sąjungos gyvenimo“ 
(1921). 1926.XII.17 faš. perversmo metu 
suimtas. 1926.XII.24 karo lauko teismo 
nuteistas mirti. Sušaudytas Kauno VI 


forte. 1947.XII.27 G. palaikai iškasti ir 
po kremacijos įmūryti Kauno ist. mu- 
ziejaus sienoje. 

Lit.: B. MuųkeBHų-Kancykac, Oarmmucrckui 

mepeBopoT B AuTrBe, M., 1927; 3. AHnrapeTHC 
OGamucTckKuk mMepeBOpoT H paCCcTPeA KOMMYHa- 
pos B AurBe, M.—A., 1927; V. Kapsukas, Ke- 
turiems sušaudytiems komunistams atminti, V. 
1950; Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, V., 
1957. 
GREIKONYS — kaimas Alytaus rj., But- 
rimonių apyl., 8 km į š. r. nuo Punios. 
207 gyv. (1959). Iš r. prie G. prieina 
Gailiakiemio miškas. Biblioteka (nuo 
1960). Po D. Tėvynės karo burž. nacio- 
nalistai Greikonyse nužudė A. Radzevi- 
čių, J. Bražinską. 


GREIMAS Jonas [g. 1888.V1I.26 Turga- 
laukyje (Kapsuko rj.)] — pedagogas, 
Lietuvos TSR nusipelnęs mokytojas 
(1957). 1904 įstojo į Veiverių mkt. semi- 
nariją. Už dalyvavimą mokinių polit. 
streike 1905 suimtas ir pašalintas iš se- 
minarijos. 1907 baigęs seminariją, mo- 
kytojavo Kaletnike (Lenkijoje). 1908— 
1915 Barzdų (Šakių rj.) pr. m-los vedė- 
jas. 1915—18 dirbo žemiečių s-goje 
Minske, „Vilniuje. Nuo 1919 Paežerių 
(Vilkaviškio rj.) pr. m-los vedėjas. 1920 
burž. žvalgybos suimtas ir tardytas už 
antiklerikalinę veiklą. Dirbdamas pr. 
m-loje, dalyvavo visuom. veikloje, skai- 
tė paskaitas, propagavo ateistines pa- 
žiūras. Nuo 1962 Vilkaviškio rj. liaudies 
švietimo sk. mokytojas. 


GREISAS Aronas [1908 Degučiuose (Ro- 
kiškio rj) — 1947.III.8 Marijampolės 
aps.|— revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš darbininkų. Nuo 1929 Komu- 
nistų partijos narys. 1929 išrinktas De- 
gučių, vėliau Obelių part. org-jos sek- 
retoriumi. Už kom. veiklą 1935 ir 1937 
suimtas. Nuo 1939 LKP Kauno aps. k-to 
narys, Kauno metalistų part. org-jos sek- 
retorius. Nuo 1940 dirbo valst. saugumo 
įstaigose. Burž. nacionalistų nužudytas. 


GREITAKALBĖS — vaikų tautosakos 
žanras, posakiai, susidedantys iš pasi- 
kartojančių, sunkiai ištariamų garsų jun- 
ginių. Juos reikalaujama greitai ir tiks- 
liai ištarti. Tariantysis paprastai suklys- 
ta, atskirus žodžius iškreipia, ir tai su- 
kelia klausančiųjų juoką. Yra G., ku- 
rias reikalaujama greitai ištarti pagret 
kelis kartus. G. daugiausia praktikuoja- 
mos vyresniojo amžiaus vaikų kaip 
pramoga, žaidimas. Žodžiai komponuo- 
jami į sakinį ne dėl jų prasmės, o dėl 
atitinkamo skambėjimo — aliteracijų, 
asonansų. Pvz., „Ėjo žmogus pro kapus, 
pro pakapes, nešė pavalkus pavalkapa- 
laikius“; „Gervė gyrėsi gerą girą girioj 
gėrusi“ ir pan. Kai kurios G. susilieja 
į žodžius, turinčius nepadorią reikšmę. 


GREITJURGIS Kazys [1896 Žardeliuose 
(Mažeikių rj.) — 1941.VIĮ] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
1923—26 priklausė Lietuvos Socialde- 
mokratų partijai. Nuo 1935 Komunistų 
partijos narys. Platino antifaš. lit-rą, at- 
sišaukimus, rinko aukas polit. kaliniams. 
1940—41 Telšiuose dirbo part.,, vėliau 
adm. darbą. Hitlerininkų nužudytas. 


GREITOJI MEDICINOS PAGALBA. Iki 
XX a. pr. Lietuvoje organizuotos G. M 
p. nebuvo. Nelaimingų atsitikimų 2! 
staigių susirgimų atvejais med. pa“ 
galbą teikdavo privatūs gydytojai. 1902 
Vilniuje labdarybės d-ja įsteigė G. T 
p. stotį. Tai buvo pirmoji greitąją M€“ 
dicinos pagalbą teikianti įstaiga dabaI- 
tinėje TSRS teritorijoje. Vėliau tokia sto- 
tis buvo suorganizuota Kaune. 192 
Kaune gydytojų grupė buvo suorgaN!“ 
zavusi naktinius budėjimus G. m. P- 
teikti, bet, negavusi paramos nei iš val: 
džios, nei iš miesto savivaldybės, turėjo 
juos nutraukti. 1937 prie Kauno Raudo 
nojo Kryžiaus ligoninės buvo įsteigta 
G. m. p. stotis, kuri aptarnavo Kauna 
ir jo apylinkes 50 km spinduliu. BuIž- 
Lietuvoje už G. m. p. ir sanitarinį trans“ 
portą reikėjo brangiai mokėti, todėl J05 
patarnavimais galėjo naudotis tik tur“ 
tingesni gyventojai. 1940 Tarybų val: 
džia įvedė nemokamą G. m. p., SukūI“ 
G. m. p. įstaigas. 1940 G. m. p. stotys 
buvo tik Vilniuje ir Kaune, 1950 — 9 59 
varankiškos G. m. p. stotys miestuose 1 
17 prie rajoninių ligoninių. 1964 G. m. P- 
stotys suteikė pagalbą 430 000 gyventoju. 


GREIŽĖNAI — kaimas Tauragės I“ 
Lauksargių apyl, 12 km į p. V- ty 
Tauragės, 1 km į p. r. nuo Šiaulių“ 
Sovetsko plento. 56 gyv. (1959). YI? 
V—VII a. plokštinis griautinių kapų K“ 
pinynas, tyrinėtas A. BecenbergeN!? 
1897 ir 1898, 


Ištirta apie 17 kapų, 
gintinis. Vienoje duobėje aptikti 3 lių 
griaučiai. Kapuose rasta geležinių Gi 
vienašmenis kalavijas, apyrankių su pašinė 
tais galais, lankinių ilgakojų segių SU I 
užkaba, įdomių antkaklių, gintaro KaI 2, 
ir kt. dirbinių, būdingų to meto Nemuno Žė 
upio kapinynams, 


GREMŽTŪKAS — akmens amžiaus 89“ 
ventojų titnaginis įrankis storais, lankU 
retušuotais ašmenimis, vartotas odai I 
medžiui apdirbti. Lietuvos paleolito £y 
ventojai vartojo daugiausia siaurus J“ 
gus G. Mezolito laikotarpiui būdinė! 


2 i de- 
vienas 
iš kurių 1 jų 


Gremžtukai 


platūs, trumpi ir apskriti, tačiau 829“ 
stambūs G. Mezolito pabaigoje paprašė, 
buvo daromi maži, išsilaikę visą neoli 
laikotarpį G. Jie daugiausia buvo V? 
tojami įtverti į medinį kotą. 
GRENDA Juozas [1916 Lomeniuo“ 
(Kaišiadorių rj.) — 1942] — revoliuciP: 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš mažažeM 
valstiečių. Į rev. darbą įsijungė 
Nuo 1935 Komunistų partijos 
Platino kom. lit-rą Kaišiadorių VIS 


narys: 
rin- 


ko parašus dėl polit. kalinių amnestijos. 
1940—41 dirbo Kaišiadoryse geležinke- 
lio milicijoje. Hitlerininkų ir vietinių 
Uurž, nacionalistų nužudytas. 
GRENDAVĖ — kaimas Trakų rj., Gren- 
lavės apyl, 5 km į š. r. nuo Onuškio; 
kolūkio centras. 188 gyv. (1959). G. yra 
Vilkokšnio ež. p. pakrantėje; kaimo v. 
Pakraštyje yra Grendavės miškas, per 
aimą teka Grendavės upelis. Vandens 
Malūnas, kultūros namai (nuo 1960). 


GRĖSKA Jeronimas [g. 1931.V.9 Kačė- 
Niškiuose (Ukmergės rj.)]) — ekonomis- 
las, ekonomikos mokslų kandidatas 
(1963). 1955 baigė Vilniaus un-tą. 1955— 
1958 dirbo ped. darbą Kaune — Veteri- 
narijos akademijoje ir Politechnikos 
n-te, Nuo 1958 TSKP narys. Nuo 1960 
Lietuvos TSR MA Ekonomikos in-to 
moksl. bendradarbis, Vilniaus Ped. in-to 
dėstytojas (nuo 1961). Paskelbė moksl. 
Straipsnių apie Lietuvos TSR liaudies 
Ūkį hitlerinės okupacijos metais. 


GREVINKAS (Grewingk) Konstantinas 
Itikr. Krievinš; 1819.1.14 Viljandyje (Es- 
lijos TSR)— 1887.V1.30 Tartu|— Rusijos 
8eologas, mineralogijos mokslų daktaras. 
Nuo 1854 Tartu un-to profesorius. Pir- 
Masis surado ir aprašė Lietuvos permo 
Ir kreidos sistemų fauną, tyrė devono, 
lriaso, juros darinius, 1861 ir 1878 iš- 
leido Pabaltijo geol. žemėlapius. Domė- 
Josi archeologija, rinko archeologinius 
Tadinius ir rašė apie juos. 1868 ištyrė 
Po kelis kapus Dimitravo, Jazdų, Priš- 
Mančių kapinynuose (Kretingos rj.). 

Ržt.: Geologie von Liv- und Kurland, Dorpat, 
1 : Zur Kenntnis ostbaltischer Tertiūr- und 
Kreidegebilde.—,„Archiv fūr die Naturkunde 
V, Est- und Kurlands“, I Serie, Bd. 5, 
Dorpat, 1872. 


GRIAUZDĖ Klemensas [g. 1905.VI.1 

Ygoje] — dirigentas, pedagogas, kom- 
Pozitorius, Lietuvos TSR nusipelnęs ar- 
listas (1965). 1926—28 mokėsi Kauno mu- 
"ikos mokykloje. Iki 1941 dėstė muziką 
įv. m-lose, vadovavo 
chorams, 1941 baigė 
Kauno Konservatori- 
jos kompozicijos kla- 
sę, 1949 — ekster- 
nu choro dirigavimą 
Lietuvos TSR Kon- 
servatorijoje. Nuo 
1940 vadovavo Kau- 
no un-to studen- 
tų chorui. 1946—50 
Klaipėdos muz. teat- 
ro meno vadovas ir 
' dirigentas. 1945—46 
" 1949— 54 Klaipėdos muz. m-los moky- 
NS dalies vedėjas, 1946—49 direktorius. 
Bilo 1954 dėsto teorines disciplinas ir 
horo dirigavimą Lietuvos TSR Konser- 
atorijoje. Sukūrė kūrinių simf. orkest- 
Uu, fortepijonui, choro ir solo dainų, 
Muzikos dramos spektakliams. 


ERIAUZAI — kaimas Jurbarko rj., Sta- 


2 apyl, 16 km į p. nuo Raseinių, 
Na km į v. nuo Ariogalos; tarybinio 
lo centras. 117 gyv. (1959). Per G. 


Ieką Bebirvytis (Bebirvos intakas). Lent- 
Mūvė, pr. m-la (nuo 1923), Volungiškių 


kultūros namai ir biblioteka. G. minimi 
1652 Raudondvario ir Panemunės pali- 
varko inventoriuje (12 valakų, 10 
kiemų). 


GRYBAI — kaimas Švenčionių rj., Žei- 
menos apyl., 8 km į p. nuo Švenčionė- 
lių. 93 gyv. (1959). Pr. m-la, biblioteka 
(nuo 1956). Išlikę XVIII a. gyv. namas, 
rūkykla, sandėlis ir tvartai — vietinės 
reikšmės archit-ros paminklas. 


GRYBAI. Iš žemesniųjų G. (jie — mik- 
roskopinio didumo, nesudaro vaisiakū- 
nių, o jų hifų sandara neląstelinė) Lie- 
luvoje svarbiausi yra peronosporainių 
(Peronosporales) eilės G.— augalų para- 
zitai; jų rasta daugiau kaip 120 rūšių. 
Aukštesnieji G. būna ir mikroskopiniai, 
ir makroskopiniai, daugumas jų sudaro 
vaisiakūnius, o jų hifai daugialąsčiai. 
Prie jų priklauso aukšliagrybių (Asco- 
myceles) ir papėdgrybių (Basidiomyce- 
les) klasių G. Iš Lietuvoje augančių 
aukšliagrybių daugelis žalingi, pvz., mil- 
teninių (Erysiphaceae) šeimos G.— dau- 
giau kaip 60 rūšių; jie sukelia augalų 
miltliges. Tarp aukšliagrybių yra ir val- 
gomųjų G., pvz., bobausis (Gyromitra 
esculenta); nevirtas nuodingas. Papėd- 
grybių klasės parazitinių grybų Lietu- 
voje žinoma daugiau kaip 300 rūšių, iš 
jų: kūlinių (Ustilaginales) eilės — apie 
90 rūšių, rūdinių (Uredinales) eilės — 
apie 220. Papėdgrybių klasės himenomi- 
cetų (Hymenomycetales) eilės grybų Lie- 
tuvoje užregistruota daugiau kaip 800 
rūšių. Jie makroskopiniai; vaisiakūniai 
labai įvairaus pavidalo, dažniausiai ke- 
purėti. Prie himenomicetų priklauso be- 
veik visi valgomieji G.— daugiau kaip 
150 rūšių, keletas nuodingųjų bei pu- 
siau nuodingų ir daug G., ardančių me- 
dieną. Neišbaigtųjų (Fungi imperiecti) 
grupės grybų Lietuvoje žinoma apie 250 
rūšių. Daugelis jų sukelia augalų ligas. 

VALGOMIEJI G. Vertingiausi ir la- 
biausiai paplitę Lietuvoje valgomieji 
G.: tikrinis baravykas (Boletus edulis), 
baravykas rudakepuris (B. badius), rau- 
donviršis (B. versipellis), paąžuolis (B. 
luridus), šilinis baravykas (B. granu- 
latus), kazlėkas (B. luteus), rudmėsė 
(Lactarius deliciosus), žaliokė (Tricholo- 
ma eguestre), voveruška (Cantharellus 
cibarius), gudukas (Rozites caperata), 
kelmutis (Armillaria mellea), daugelis 
ūmėdės (Russula) ir piengrybio (Lacta- 
rius) rūšių. Daugiausia valgomųjų G. 
auga r. Lietuvos pušynuose (Gudų, Rūd- 
ninkų, Labanoro giriose), Kazlų Rūdos 
miškuose, Pabradės apylinkių, Žaliosios 
girios (Panevėžio rj.), Šimonių girios 
(Kupiškio ir Anykščių rj.) lapuočių miš- 
kuose, Tauragės ir Plungės rj. eglynuo- 
se. Grybingi ir Vilniaus, Kauno, Kaišia- 
dorių, Kėdainių, Biržų, Švenčionių, Aly- 
taus rj. miškai. Apytikriai apskaičiuota, 
kad Lietuvoje per metus galima surink- 
ti 28000 t valgomųjų G., tačiau suren- 
kama ir suvartojama tik apie 10 000 t. 
Turguje parduodamų G. asortimentą su- 
daro apie 30 rūšių, nors maistui tinka- 
mų G. yra keliskart daugiau. Švieži ir 
džiovinti G. superkami rajonų vartotojų 
kooperatyvų s-gos grybų supirkimo ir 


GRE— GRI A 


virimo punktuose. Juose švieži G. ap- 
verdami ir susūdomi statinėse. Po to 
jie perdirbami artimiausiuose konservų 
f-kuose: daugiausia marinuojami, 0'ma- 
ža dalis sudedama į šiupinius. Dalis G. 
nuo 1960 pradėta eksportuoti į užsienį. 

NUODINGIEJI G. Mirtinai pavojinga 
žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) 
ir baltoji jos forma. Ne tiek nuodingos 
paprastoji musmirė (A. muscaria), gels- 
voji musmirė (A. citrina); šiek tiek nuo- 
dingos puokštinė kelmabudė (Hypholoma 
fusciculare), piktoji ūmėdė (Russula eme- 
tica) ir kai kurie kiti G. 

PARAZITINIAI G. Daugelis perono- 
sporainių eilės G. kenkia ž. ū. augalams. 
Bulviapūdis (Phytophlhora  infestans) 
sukelia bulvių lapų ir gumbų, pomi- 
dorų vaisių puvinius. Nuo svogūninės 
peronosporos (Peronospora schleideni), 
runkelinės peronosporos (P, schach- 
tii), kopūstinės peronosporos (P. brassi- 
cae) nudžiūsta atitinkamų augalų lapai; 
nuo kopūstinio paplaiskio (Olpidium 
brassicae) kartais masiškai išgula kopūs- 
tų daigai. Diegavertis (Pythium de ba- 
ryanum) žaloja įv. kultūrinių augalų 
daigus. Kiti peronosporainiai kenkia 
dobilams, žirniams, vikiams, salotoms, 
aguonoms, apyniams, vynuogėms. Iš ki- 
tų žemesniųjų G. bulvių raupis (Syn- 
chytrium endobioticum) sukelia bulvių 
vėžį, bulvių pinčiasporė (Spongospora 
subterranea) — bulvių rauplėtumą. Van- 
dens G. (Saprolegnia, Achlya genčių) 
daro žalą žuvims, ypač žuvininkystės 
ūkiuose. Svarbiausi milteninių šeimos 
parazitai — miltligių sukėlėjai: agrasti- 
nis valkčiagrybis (Sphaerolheca mors 
uvae), javinis miltenis (Erysiphe grami- 
nis), dobilinis miltenis (E. martii), žirni- 
nis miltanis (E. pisi). Paplitę ir kiti aukš- 
liagrybių klasės parazitiniai G.; skalsės 
(Claviceps purpurea), vaismedžių raup- 
lėgrybiai (Venturia inaegualis, V. piri- 
na), vaisiapūdžiai (Sclerotinia fructigena, 
S. cinerea), vaismedžių paprastojo ir juo- 
dojo vėžio sukėlėjai (Nectria galligena, 
Physalospora cydoniae), dobilų vėžio su- 
kėlėjas (Sclerotinia trifoliorum). Iš kūli- 
nių G. daugiausia nuostolių daro kvie- 
čių, miežių ir avižų kūlės (Tilletia tri- 
tici, Ustilago tritici, U. hordei, U. nuda, 
U. avenae, U. levis); jos sunaikina daug 
grūdų. Retesnės kukurūzų kūlės (Ustila- 
go zeae), stiebinės rugių kūlės, arba 
paiša (Urocystis occulta). Kai kurios kū- 
lės labai kenkia pašarinėms žolėms: mo- 
tiejukams, miglei, eraičinui. Kūlinių G. 
aptinkama ir dviskilčiuose augaluose; 
vaistinio putoklio žieduose, aguonų, jur- 
ginų lapuose. Lietuvoje žinoma apie 
350 augalų, kuriuose parazituoja rūdi- 
niai G. Rudosios rugių rūdys, rudosios 
kviečių rūdys ir vainikuotosios avižų 
rūdys (Puccinia dispersa, P. triticina, 
P. coronifera) kenkia šių javų stiebams 
bei lapams. Vietomis yra paplitusios ir 
juodosios javų rūdys (P. graminis). Daž- 
nai randamos ir nemaža nuostolių daro 
pupų, pupelių ir žirnių rūdys (Uromyces 
fabae, U. phaseoli, U. pisi), linų rūdys 


596 GRI-— GRi 


(Melampsora lini), serbentų veimutrūdė 
(Cronartium ribicola), mėtų, rožių Iū- 
dys. Prie G., ardančių medieną, priklau- 
so pušų kempė (Phellinus pini), šaknų 
kempė (Phomitopsis annosa), geltonoji 
kempinė (Laetiporus suliureus), ąžuolų 
pintis (Phellinus robustus), drebulių pin- 
tis (Ph. tremulae), žvynuotoji kempinė 
(Polyporus sguamosus), gluosnių kreiva- 
budė (Pleurotus ostreatus). Trobesiuose 
grindis ir kt. medines dalis ardo žalin- 
gasis trobagrybis (Serpula lacrimans, 
arba Merulius lacrimans). Nereti ir kiti 
trobagrybiai (Coriolus vaporarius, arba 
Poria vaporaria; Coniophora cerebella, 
Paxillus acheruntius). Medinius įrengi- 
nius atvirame ore (telefonų stulpus, til- 
tus, pabėgius) žaloja kiti medienos G. 
(Gloephyllum sepiarium, G. abietinum). 
Dažniausi neišbaigtųjų grupės G. ir jų 
sukeliamos ligos: lieliai (Fusarium) suke- 
lia įv. augalų fuzariozes, bulvių sausgry- 
kis (Alternaria solani) — bulvių lapų 
džiūvimą, bulvių ir runkelių cerkosporos 
(Cercospora concors, C. beticola) — bul- 
vių ir runkelių lapų rudmarges; linų 
deglius (Colletotrichum lini) — linų ant- 
raknozę, pupelių deguliagrybis (Gloeo- 
sporium lindemuthianum) — pupelių deg- 
ligę, pomidorų septorija (Septoria lyco- 
persici) — pomidorų lapų šviesmargę. 

Tarybų Lietuvoje grybines augalų li- 
gas tiria ir kovos su jomis priemones 
nustato Žemdirbystės in-to augalų ap- 
saugos laboratorija (Dotnuvoje), Ž. ū. 
akademijos augalų apsaugos katedra 
(Noreikiškėse, prie Kauno), Botanikos 
in-to fitopatologijos sektorius (Verkiuo- 
se, prie Vilniaus) ir Kauno botanikos 
sodo augalų apsaugos laboratorija. Šias 
ligas registruoja bei jų pasirodymo 
prognozėmis rūpinasi Augalų ligų ir 
kenkėjų apskaitos ir prognozių tarnybos 
sektorius (Vilniuje) bei tarprajoniniai 
stebėjimo punktai. Kovą su grybinėmis 
augalų ligomis visoje respublikoje or- 
ganizuoja Respublikinė augalų apsaugos 
stotis (Vilniuje), o rajonuose — parodo- 
mųjų ūkių augalų apsaugos agronomai. 
Kovą su karantininėmis grybinėmis au- 
galų ligomis kontroliuoja Valstybinė 
augalų karantino inspekcija (Vilniuje) 
ir jos tarprajoniniai punktai. Dėl šių 
įstaigų veiklos pastaraisiais metais žy- 
miai sumažėjo javų, bulvių, daržovių, 
vaismedžių, vaiskrūmių, techninių ir kt. 
augalų grybinių ligų. 


DIRVOŽEMIO G. Lietuvoje žinoma 
apie 200 rūšių dirvožemio G. Tai že- 
mesnieji G. arba mikroskopiniai aukš- 
tesnieji. Jie yra daugiausia pelėsių 
(Mucor), pelėjūnų (Penicillium), galve- 
nių (Aspergillus), lielių (Fusarium), juod- 
grybių (Cladosporium), sausgrybių (Al- 
ternaria) genčių. Šie G. turi reikšmės 
mikrobiologiniams dirvožemio ir dirvo- 
daros procesams. Daugelis jų (Penicil- 
lium canescens, P. cyslopium, P. chry- 
sogenum, Trichoderma koningi) yra pa- 
razitinių G. ir patogeninių bakterijų 
antagonistai. 


G. TYRIMAS. Grybais domėjosi jau 
senojo Vilniaus universiteto profesoriai 
S. Jundzilas, J. Jundzilas, XIX a. liet. 
kultūros veikėjas L. Ivinskis. XIX a. 
pab. vietinių G. buvo žinoma apie 
400 rūšių. Iki 1963 įv. šaltiniuose pa- 
minėta ne mažiau kaip 1800 Lietuvos 
G. rūšių. Tai maždaug trečdalis G., ku- 
riuos būtų galima rasti Lietuvos terito- 
rijoje. Grybus tiria Lietuvos TSR MA 
Botanikos in-to, Lietuvos Žemdirbystės 
in-to, Lietuvos Ž. ū. akademijos, Miškų 
ūkio in-to, Vilniaus un-to ir Vilniaus 
Ped. in-to mokslininkai. Geriausiai iš- 
tirti tie G., kurie turi taikomąją reikš- 
mę žemės ūkyje, maisto pramonėje, me- 
dicinoje, veterinarijoje. Apie grybines 
ligas daug žinių sukaupta taryb. metais 
išleistose A. Minkevičiaus ir K. Brun- 
dzos knygose fitopatologijos klausi- 
mais. 

Lit.: J. Mazelaitis, Lietuvos TSR valgomieji 
grybai, jų paplitimas ir resursų apskaičiavi- 
mas.—,, Lietuvos TSR Mokslų akademijos Biolo- 
gijos instituto darbai“, t. 2, 1954; J. Mazelai- 
tis, A. Minkevičius, Valgomieji ir nuodingieji 
grybai, V., 1957; J. Mazelaitis, Medžiaga Lie- 
tuvos TSR himenomicetų florai.—,,Lietuvos TSR 
Mokslų akademijos Biologijos instituto dar- 
bai“, t. 3, 1958; K. Bpyna3a, IMapa3uTH5Ie 
TpHGBHI KyYABTHBHPY6MBIX pacTeHuHh  AuTOBCKOK 
CCP, Bunbnioc, 1961. 


GRYBAS Antanas [1903.X.3 Vilkeliš- 
kiuose (Šakių rj.) — 1944.X.15 Šakiuo- 
se|— revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš darbininkų. Jaunystėje bernavo 
pas buožes. Į Komunistų partiją įstojo 
1933 Šakiuose. 1940—41 ten pat dirbo 
ūkinį darbą. 1941.VI pasitraukė į TSRS 
gilumą. 1942.VIII pasiųstas į Lietuvą 
partiz. veiklai. Vienas „Jūros“ partizanų 
būrio organizatorių, nuo 1944.IV būrio 
štabo viršininkas. Nuo 1944.VIiI dirbo 
ūkinį darbą Šakiuose. 


GRYBAS Jonas [Grybavičius; g. 1895, 
VII.15 Pakalniuose (Kupiškio rj.)] — pa- 
žangus JAV lietuvių visuomenės veikė- 
jas. 1913 emigravo į JAV. Netrukus įsi- 
jungė į Susivienijimo lietuvių Ameriko- 
je, Lietuvių socialistų s-gos ir kt. org-jų 
veiklą. Kelerius metus buvo Amerikos 
Lietuvių darbininkų lit-ros d-jos centro 
sekretoriumi, „Aido“ choro pirmininku; 
bendradarbiauja spaudoje. 1959 lankėsi 
Tarybų Lietuvoje. 


GRYBAS Simonas [m. 1919.VI Panevė- 
žyje] — 1918—19 proletarinės revoliuci- 
jos Lietuvoje dalyvis. Jo tėvai, ieško- 
dami darbo, iš Joniškio valsčiaus išvyko 
į Rygą. 1915 G. mokėsi Rygos Politech- 
nikos in-te, vėliau dėstė Šiaulių g-joje 
matematiką ir geografiją. Nuo 1918 
LKP narys. Buvo Šiaulių part. organiza- 
cijos delegatu LKP I suvažiavime, kuria- 
me išrinktas LKP CK nariu. Tų pat me- 
tų pabaigoje išrinktas LKP Šiaulių rj. 
k-to sekretoriumi, Šiaulių miesto Darbi- 
ninkų atstovų tarybos nariu. Susikūrus 
Raudonosios Armijos Žemaičių pulkui, 
buvo pulko polit. komisaru, pulko štabo 
nariu, kovojo prieš vokiečių ir vietinių 
burž. nacionalistų kontrrevoliucines jė- 
gas. Burž. nacionalistų nužudytas. 


GRYBAS Vincas [1890.X.3 Peleniuose 
(Šakių rj.) — 1941.VII.3 Jurbarke] — dai- 


lininkas, pažangus kultūros ir visuomMė“ 
nės veikėjas. Mokėsi Lukšių pr. m-lojė: 

a 1904, grafo T. PO- 
tockio remiamas, 15“ 
vyko į Varšuvą, KUI 
baigė g-jos 6 klase5 
"ir privačiai mokės! 
dailės. 1910—12 MO- 
| kėsi Varšuvos dailės 
! mokykloje, vadovaU“ 
| jamas  akademisti- 
"nės krypties skulpt: 
P. Velionskio, da“ 
i lyvavo nelegaliame 
liet. lavinimosi rate“ 
lyje. 1912 pašauktas * 
atlikti kar. prievolės. 1913 grįžo į Var 
šuvos dailės m-lą, už grupinę kompo“ 
ziciją „Kova“ gavo stipendiją studijuoti 
užsienyje. I pasaul. karas nutraukė stu“ 
dijas; G. buvo mobilizuotas į Rusijos af 
miją, įsijungė į rev. judėjimą, suartėjo 
su bolševikų partija. 1918 grįžęs į £IT“ 
tinę, dalyvavo kovoje už Tarybų val- 
džią. 1923—25 mokėsi laisvu klausytojU 
Kauno meno mokykloje, vadovaujamas 
K. Sklėriaus; naujai pastatytos m-los Ta“ 
jono apipavidalinimui paskyrė savo £ 
rinius „Pelėdos“, „Pegasas“, 1925—2 
tobulinosi Paryžiaus E. Burdelio studi- 
joje, sukūrė darbą „Sporto mėgėjas + 
1927—28 aplankė Italiją, Vokietija: 
Austriją, Čekoslovakiją. Nuo 1929 gYY“ 
no Jurbarke. Savo kūriniuose G. sten“: 
si atskleisti pažangias idėjas liaudžia! 
suprantamomis realistinėmis  išraiškO5 
priemonėmis. Daugiausia dėmesio SKY!“ 
monumentaliajai paminklinei skulptūra! 
Žymiausias G. kūrinys —S. Daukant? 
paminklas Papilėje (1929—30). Bronzinė 
statula pasižymi psichologiniu gilumu ji 
plastiniu turtingumu. 1930 G. pastatė 
biustinį Vytauto paminklą Jurbarkė: 
1931 — Vytauto paminklą Kaune, Pan“ 
munės priemiestyje. 1933—34 sukūrė 
Žemaičio paminklą Raseiniuose. Žema! 
čių liaudies paveikslą įkūnija liaudiškai 
drabužiais apsirengęs stiprus vyras; A 
ris tramdo mešką ir ryžtingu judės!“ 
skinasi kelią per kliūtis. 1934 G. sukūTė 


i 
2. 


1 ėje 
Vincas Grybas. S. Daukanto paminklo Papilė) 
fragmentas, bronza, 1930 


V. Kudirkos paminklą Kudirkos Nau- 
Miestyje. Dėl nepalankių monumentalia- 
Jai paminklinei skulptūrai vystytis sąly- 
Rų burž. santvarkos metais kai kurie 
G. kūriniai liko nebaigti. Ekonominių 
Sunkumų spiriamas, G. kartais ėmėsi 
Svetimų savo pasaulėžiūrai darbų (Sin- 
tautų bažnyčios altoriaus skulptūros, 
1936), vertėsi memorialiniais darbais 
(prof. P. Matulionio memorialinė lenta, 
1934; J. Vokietaičio archit. antkapinis 
Paminklas Kauno kapinėse, 1934). Pa- 
laikė ryšius su LKP veikėjais, rėmė Lie- 
tuvos Raudonosios pagalbos org-ją. 
1940 G. aktyviai įsijungė į taryb. gy- 
Venimą, dalyvavo Liaudies Seimo rinki- 
mų kampanijoje. Buvo padavęs pareiš- 
kimą įstoti į Komunistų partiją. 1940— 
1941 kūrė K. Markso, F. Engelso, V. Le- 
Nino, J. Janonio, K. Donelaičio ir kt. 
biustus Kauno istoriniam muziejui, ta- 
Čiau jų nebaigė. Prasidėjus D. Tėvynės 
karui, hitlerininkai, vietinių nacionalis- 
tų talkininkaujami, G. sušaudė. Kaip pi- 
lietis ir menininkas susiformavęs Spalio 
Tevoliucijos poveikyje, G. savo kūryba 
Prisidėjo prie realizmo tradicijų pratę- 
Simo ir tolesnio išvystymo liet. dailėje. 
Jo svarb. kūriniai kupini dem. turinio, 
romantikos, trykšta jėga. 1960 G. vardas 
Suteiktas Lukšių vid. m-lai, Jurbarke 
jam pastatytas paminklas (skulptorius 
„ Pleškūnas, architektas E, Budreika). 
G. gyvenimą ir veiklą pavaizdavo ra- 
Sytojas K. Boruta romane „Sunkūs pa- 
Minklai" (1961). 
Lit.: T. Adomonis, Vincas Grybas, V., 1959; 
T. Jureinis, Lietuvos meno istorijos bruožai, 
„ 1960. 
GRYBAS Vladas [1927.1.5 Narkūnuose 
(Šakių rj) — 1954.VI.22 Vilniuje] — 


Poetas, 1947 baigė Jurbarko gimnaziją, 
Pradėjo spausdinti 


eilėraščius. Dirbo 
Jurbarko ir Kauno 
“ g-jose komjaunimo 
organizatoriumi, da- 
lyvavo kovoje prieš 
“ burž. nacionalistus. 
Nuo 1948 TSKP na- 
rys. 1948 persikė- 
lė į Vilnių dir- 
bo LLKJS CK, vė- 
liau „Literatūros ir 


meno“, „Pergalės“, 
„Jaunimo gretų“ ir 
„Tiesos“ redakcijo- 


š “ se. 1949 išleido pir- 
Majį eil. rink. „Tiesiu taikymu". 1949— 
1950 Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos 
Pirmininkas. 
Kaip poetas G. susiformavo pokario 
meto klasių kovoje. Jo poezijos lyr. 
€rojaus būdingi bruožai — komunisti- 
nis partiškumas, neapykanta išnaudoto- 
Jų klasėms, atakuojanti dvasia, veržlus 
€mperamentas.  Aistringu atsidavimu 
SOC. statybai, bekompromisine idėjine 
Pozicija, piliet. patosu, gyvu atsiliepimu 
I polit. aktualijas, temperamentingais 
Minties ir jausmo prasiveržimais G. po- 
Szija artima V. Majakovskio ir V. Mont- 
Vilos kūrybos tradicijoms. G. poezijos 
Meniškumą, ypač pirmuosiuose rinki- 
Niuose, iš dalies menkino retoriškumas, 
nepakankamas formos apvaldymas. Vė- 


liau G. parašė šiltesnių, lyriškesnių eilė- 
raščių, taip pat satyr. kūrinių, pasižy- 
minčių aštriu, reljefingu vaizdingumu. 

Ršt.: Tiesiu taikymu, V., 1949; Priesaika, 
V., 1950; Taikos vardu, V., 1952; Pirmyn drau- 
gą Gyvenimą!, V., 1958. 

Lit.: A. Jonynas, Vladas Grybas.— V. Gry- 
bas, Pirmyn draugą Gyvenimą!, V., 1958; 
V. Kubilius, Mūsų rašytojai, V., 1958 [p. 163— 
172]; J. Macevičius, Jo posmai liks gyvi— 
„Pergalė“, 1958, Nr. 8; J. Kirkila, Amžininkų 
balsai, V., 1961 [p. 36—57]. 


GRYBAULIOS PĖLKĖ — pelkė Varėnos 
rj, 5 km į p. v. nuo Marcinkonių gele- 
žinkelio stoties, 0,5 km į r. nuo Grū- 
dos (Merkio intako). Plotas 153 ha. Sau- 
suminės kilmės plynraistinė žemapelkė. 
Durpių klodo didž. storis 2,2 m, vid. 
0,99 m; vid. susiskaidymas 3505, vid. pe- 
leningumas 1505. P. pakraštyje yra Gry- 
baulios kaimas. 


' GRYBAUSKAS Juozas [1906.VIII.17 Kel- 


mėje — 1964.VI17 Vilniuje] — režisie- 
rius, Lietuvos TSR nusipelnęs meno 
veikėjas (1954), Lietuvos TSR liaudies 
artistas (1964), 1925 
baigė Kauno „Auš- 
ros" gimnaziją. Iki 
1931 studijavo Kau- 
no un-to humanita- 
rinių mokslų f-te. 
1931 su kitais orga- 
nizavo studentų tealt- 
rą „Stedra“ ir darbi- 
ninkų klubą „Vil- 
tis“. Baigęs vaidybos 
studiją, 1933 priim- 
tas į Kauno dramos 
teatrą aktoriumi. 
Vienas „Jaunųjų teatro" (1933—34) or- 
ganizatorių ir vadovų. Vėliau dirbo ak- 
toriumi Kauno ir Klaipėdos dramos teat- 
ruose. 1940—41 Valst. teatro direkto- 
rius, dramos teatro meno vadovas. 
1944—45 Lietuvos TSR dramos teatro 
direktorius ir meno vadovas. Pastatė 
K. Simonovo pjeses „Rusų žmonės“ ir 
„Po Pragos kaštonais“. 1947—54 Lie- 
tuvos TSR akademinio operos ir baleto 
teatro vyriausiasis režisierius, 1947—48 
ir 1953—55 direktorius, nuo 1954 reži- 
sierius. Nuo 1951 TSKP narys. Apdova- 
notas TSRS Valst. premijomis už M. Mu- 
sorgskio operos „Borisas Godunovas" 
(1951) ir už V. Višnevskio dramos „Ne- 
užmirštamieji 1919-ji" (1952) pastatymus. 
Laikydamasis K. Stanislavskio ir V. Ne- 
mirovičiaus-Dančenkos kūrybinio meto- 
do, operos pastatymuose G. griežtai pa- 
suko nuo operinės rutinos į real. meną. 
Teatro klausimais rašė period. spaudo- 
je, suredagavo teatrinių leidinių, išver- 
tė K. Stanislavskio „Mano meninis gy- 
venimas“ (1951) ir „Etika“ (1955). Vie- 
nas Lietuvos TSR Teatro d-jos steigėjų, 
1951—54 jos pirmininkas. 

Pastatytos operos: N. Rubinšteino ,„Demo- 
nas“ (1949), A. Dargomižskio ,„Undinė“ (1949), 
P. Čaikovskio ,„Mazepa“ (1951), T. Chrenikovo 
„„Audroje“ (1954), D'Albero „Slėnyje“ (1956), 
Dž. Verdžio „Don Karlas“ (1958), Ž. Ofenbacho 
„Hofmano pasakos“ (1960), Š. Guno „Romeo 
ir Džuljeta" (1961), N. Rimskio-Korsakovo 
„„Mocartas ir Saljeris“ (1963) ir kt. Klaipėdos 
liaudies operos teatre 1960 pastatė A. Klenic- 
kio operą „Prie Nemuno“. 

GRYBAUSKAS Kazimieras [1886.IX.2 Do- 
tinėnuose (Švenčionių rj.) — 1953.V1.26 


GRI—GRI 597 


Kaune] — farmacininkas, farmakognos- 
tas, biologijos mokslų daktaras (1946), 

L | Lietuvos TSR nusi- 
pelnęs mokslo vei- 
kėjas (1945). 1912 
Kijeve gavo provizo- 
riaus padėjėjo dip- 
lomą. 1919 Mask- 
vos universitete bai- 
gė farmacijos moks- 
lus. Vėliau įv. Rusi- 
jos miestuose dirbo 
provizoriumi.  Grį- 
žęs į Lietuvą, 1924— 
1940 dirbo Kauno 
un-to botanikos so- 
do vyr. laborantu, asistentu, vėliau sa- 
vo paties sukurtc vaistingujų augalų 
skyriaus vedėju. 1938—40 Kauno un-te 
dėstė farmakognoziją, vėliau augalų sis- 
tematiką. Nuo 1940 Botanikos sodo di- 
rektorius, Kauno un-to farmakognozijos 
katedros docentas, nuo 1944 tos kated- 
ros vedėjas, nuo 1945 profesorius. 
1947—51 Lietuvos TSR AT deputatas. 
Nuo 1949 TSKP narys. Paskelbė 19 
moksl. darbų ir 170 straipsnių prakti- 
niais bei teoriniais farmakognozijos ir 
botanikos klausimais. Vadovavo moksl, 
darbams, skirtiems aklimatizuoti kitų 
kraštų augalams Lietuvoje, propagavo 
mičiurininius darbo metodus augalinin- 
kystėje. G. buvo ilgametis Lietuvos TSR 
Farmacininkų draugijos valdybos pirmi- 
ninkas. 

Ršt.: Vaistingieji Lietuvos laukų augalai Ir 
jų pritaikymas, d. 1, K., 1927; Vaistingieji 
Lietuvos augalai, d. 2, K., 1935: Gniužuliniai 
ir archegoniniai augalai, K., 1937; Farmakognos- 
tinė mikroskopija, K., 1941; Lietuvos TSR miš+ 


kų sumedėję vaistingieji augalai, K., 1946; 
Lietuvos TSR vaistingosios daržovės, K., 1946. 


GRYBEĖNAI — kaimas Ignalinos rj., 
6 km į p. nuo Dūkšto, Dysnų ežero p. 
krante; apylinkės centras. 107 gyv. 
(1959). Aštuonmetė m-la (1935—49 pra- 
dinė, iki 1961 septynmetė). 


GRYBĖNŲ EŽERAS — ežeras Vilniaus 
rj, 11 km į v. nuo Pabradės. Plotas 
60 ha. Ežeras ištisęs iš v. į r.; ilgis 
2450 m, didž. plotis 460 m (vakaruose). 
2 mažos salos. Krantai lėkšti. Išteka upe- 
lis (į Dubingių ež.). Ežero š. krante 
Grybėnų kaimas. 


GRYBINĖ — kaimas Kapsuko rj., Šuns- 
kų apyl., 7 km į š. nuo Kapsuko, Šunskų 
miško v. pakraštyje. 41 gyv. (1959). Per 
kaimą eina keliai iš Kapsuko į Šunskus 
ir iš Gižų į Lūginę. Pr. m-la (nuo 1944), 
1905 G. valstiečio Grybo sodyboje rink- 
davosi revoliucionieriai. G. gyventojai 
1935 dalyvavo valstiečių streike. Burž. 
nacionalistai kaime 1947 nužudė 20 ta- 
ryb. aktyvistų, jų tarpe rev. judėjimo 
dalyvę E. Laukaitytę. 


GRYBIŠKĖS — kaimas Eišiškių rį., Poš- 
kų apyl, 6 km į š. nuo Dieveniškių. 
45 gyv. (1959). V. pakraščiu teka Gau- 
ja. Į p. nuo kaimo, prie Gaujos, rasta 
VIII-—XII a. pilkapių su degintiniais 
kapais. 


598 GRI—GRI 


GRIBOVAS Aleksejus [1909.II.3 Baltro 
miškiuose (Ukmergės rj.) — 1941] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs 
iš darbininkų. Miško darbininkas. Nuo 
1536 Komunistų partijos narys. Part. 


darbą dirbo Jonavos valsčiuje. 1940—41 . 


Jonavos pirminės part. org-jos sekreto- 
rius, Jonavos vls. ž. ū. komisijos narys. 
Burž. nacionalistų nužudytas. 


GRIBŽĖNAI, Gribžiniai, — kaimas Klai- 
pėdos rj., Gargždų apyl., 7 km į š. nuo 
Gargždų, prie kelio į Kretingą. 220 gyv. 
(1959). Rytuose už 1 km teka Minija. 
Aštuonmetė m-la (1919—52 pradinė, 
1952—62 septynmetė), biblioteka. Rasta 
naujojo žalvario amžiaus žalvarinis ieti- 
galis ir kitų archeologinių radinių. Iki 
I pasaulinio karo G. buvo pasienio 
punktas. 


GRICIAI — kaimas Jurbarko rj, Juo- 
daičių apyl, 13 km į p. v. nuo Arioga- 
los, 16 km į š. nuo Veliuonos; kolūkio 
centras. 41 gyv. (1959). Iš p. v. prie G. 
prieina Birbiliškės-Kaizerinės miškas; 
į p. nuo G. yra Žengulynės pelkė. Par- 
duotuvė, pr. m-la (nuo 1920). 


GRICIŪNAI — 1. Kaimas Vilniaus  rj., 
Sužionių apyl, 13 km į š. nuo Ne- 
menčinės, 15 km į v. nuo Pabradės. 
164 gyv. (1959). Yra tarybinio ūkio ga- 
mybinių pastatų, pr. m-la (nuo 1927) 
1880 buvo 133 gyv. 

2. Kaimas Alytaus rj., Daugų apyl., 
6 km į š. v. nuo Daugų. 54 gyv. (1959). 
Iš š., v. ir p. kaimą supa Kalesninkų 
miškas. Burž. metais Griciūnuose veikė 
LKP pogr. kuopelė. Vok. faš. okupacijos 
metais hitlerininkai nužudė G. gyvento- 
jus V. Prakapą ir V. Čaikauską. 


GRICIŪNAITĖ Aldona [g. 1929.X.12 
Šiauliuose] — dailininkė. 1955 baige 
Lietuvos TSR Dailės in-tą. Dirba teminio 
paveikslo ir portreto srityje. Dalyvauja 
respublikinėse ir visasąjunginėse parodo- 
se. Žymesnieji darbai: „Autobuso belau- 
kiant“ (1960), „Derlius“ (1961), „Sukilė- 
liai" (1963), žvejų ir kolūkiečių portretai, 


GRICIŪNAS Juozas [g. 1913.V.19 Rygo- 
je] — revoliucinio judėjimo dalyvis. Ki- 
lęs iš darbininkų. Nuo 1934 Komunistų 
partijos narys. 1935—40 Kubilių kaimo 
(Biržų rj.) part. kuopelės sekretorius. 
1940—41 Biržų aps. milicijos sk. opera- 
tyvinis įgaliotinis. 1942—43 kovojo Rau- 
donosios Armijos 16 liet. divizijoje. 
1944 pasiųstas į okupuotą Lietuvą. Čia 
buvo paskirtas LKP Biržų aps. k-to 
sekretoriumi ir Kęstučio partizanų bū- 
rio vadu. 1944—47 LKP Biržų aps. k-to 
I sekretorius. 1947—49 mokėsi Resp. 
partinėje m-loje. 1949—52 LKP Kalvari- 
jos rj. k-to I sekretorius. 1952—55 dirbo 
administracinį darbą. 1955—57 LKP CK 
atsakingas organizatorius, 1957—60 LKP 
Daugų rj. k-to sekretorius. Nuo 1960 ad- 
ministracinis ir ūkinis darbuotojas. 


GRICIŪNŲ PELKĖ — pelkė Vilniaus rj., 
14 km į š. r. nuo Nemenčinės, 3 km 
i p. I. nuo Sužionių. Plotas 162 ha. 


Per pelkę teka Jusinė (Žeimenos inta- 
kas). G. p.— plynraistinė žemapelkė, iš- 
tįsusi iš š. į p. Durpių klodo didž. storis 
6 m, vid. 2,1 m; vid. susiskaidymas 3505, 
vid. peleningumas 1095. Į v. nuo pelkės 
yra Griciūnų kaimas. 


GRICIUS Augustinas [g. 1899.XII.25 Šiu- 
pyliuose (Šiaulių rj.)] — rašytojas, Lie- 
tuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas 
(1954). 1912 baigęs Šiupylių pradinę 
m-lą, kurį laiką mo- 
kėsi privačiai. 1913 
išspausdino  pirmą- 
sias korespondenci- 
jas „Lietuvos ūkinin- 
ke“. 1919 baigė paš- 
to-telegrafo kursus 
Šiauliuose, 1921—23 
mokėsi Kauno Tau- 
tos teatro studijoje, 
vėliau — brandos 
kursuose. Kurį laiką 
dirbo „Vilkolakio“ 
satyriniame teatre. 
1925—26 klausė paskaitų Kauno un-to 
humanitarinių mokslų f-te. Nuo 1927 
dirbo „Lietuvos aido“ redakcijoje, bend- 
radarbiavo  buržuazinėje periodinėje 
spaudoje. 1925 Algio slapyvardžiu iš- 
leido feljetonų rinkinį ,„Čin-či-be-ris“, 
vėliau Pivošos slapyvardžiu keletą saty- 
rinių apsakymų ir feljetonų rinkinių 


Augustino Griciaus 
ir „Žmonių“ (1960) viršeliai 


„Karštos vasaros" (1955) 


(„Pamokslai idėjos broliams“, 1928; „Vy- 
rai, nesijuokit", 1929; „Žvilgsnis į gyve- 
nimą", 1930), kuriuose pašiepė įvairius 
burž. buities ir moralės reiškinius. Reda- 
gavo žurnalą „Bangos“. 1932 Valstybės 
teatras pastatė G. komediją „Palanga“, 
pajuokiančią miesčionišką moralę. Ko- 
medija sukėlė daug triukšmo ir buvo už- 
drausta vaidinti. 1939—40 Lietuvos Žur- 
nalistų s-gos pirmininkas. 1940—41 G. 
bendradarbiavo taryb. spaudoje, „Raštų“ 
žurnale išspausdino apysaką „Andrius 
Klevėnas". D. Tėvynės karo metais gy- 
veno TSRS gilumoje, nuo 1943 vadovavo 
Lietuvos TSR valstybinių meno ansamb- 
lių lit. daliai, parašė muz: montažo „Iš 
rytų šalelės saulelė tekėjo“ libretą. 
1944—45 dirbo Meno reikalų v-boje, 
1945—46 — Lietuvos TSR Rašytojų s-g0s 
valdybos sekretoriumi, 1946—49 — Vil- 
niaus ir Kauno teatrų lit. dalies vedėju, 
1950—55 Rašytojų s-gos lit. konsulltan- 
tas, vėliau dramaturgų sekcijos pirmi- 
ninkas. 

Taryb. metais G. reiškėsi daugiausia 
dramos kūriniais. Pjesėje „Skeveldros" 


(1949 past. Kauno teatre) pavaizdavo 
taryb. žmonių kovą prieš išnaudotojų 
klasių likučius Lietuvos kaime pokario 
metais; dramoje „Išvakarės“ (1951 past. 
Lietuvos TSR dramos teatre pavadinl- 
mu „Liepto galas"; 1952 Kauno teat“ 
re)— klasių kovą Lietuvoje paskutinė“ 
mis burž. viešpatavimo dienomis. Dra“ 
moje „Karšta vasara" (1955 past. Kauno 
ir Šiaulių teatruose, 1956 Vilniaus rusų 
dramos teatre pavadinimu „Sudužus! 
vaza") parodė senosios inteligentijos idė- 
jinę evoliuciją soc. statybos Lietuvoje 
laikotarpiu. Satyr. komedijoje „Sėja II 
piūtis“ (1960 past. Alytaus liaudies tea“ 
re; 1962 Kauno teatre pavadinimu „IF 
ūsai nepadėjo") kritikavo kolūkinio kai- 
mo negeroves, karjeristus, veltėdžius 1 
prisitaikėlius, komedijoje „Buvo buvo— 
kaip nebuvo..." (1963 past. Lietuvos 
TSR akademiniame dramos teatre) — 
sukčius, biurokratus. Kino komedijos 
„Kalakutai" scenarijuje (1958) išjuokė 
burž. moralę, rel. prietarus. - 
G. dramos kūriniuose atskleidžiam! 
svarbūs visuom. konfliktai, įv. socla'“ 
nių sluoksnių padėtis ist. įvykių raidoje: 
aštriai kritikuojama buržuazija, spren“ 
džiamos liet. inteligentijos persiauklėji: 
mo, idėjinio brendimo problemos. K?! 
kurios G. pjesės išverstos į rusų ir Iat: 
vių kalbas. G. prozos kūriniams (B 
rink. „Žmonės“, 1960) būdinga socialin 
tematika, sodrūs kaimo buities vaizda! 
nuotaikingas stilius. G. išspausdino aPY“ 
braižų kolūkių gyvenimo temomis („2!U“ 
pyliškiai, kelkitės", 1954, ir kt.), išvert 
M. Gorkio, B. Lavreniovo, A. Ostrovskio: 
K. Simonovo ir kt. rašytojų kūrinių. 
Ršt.: Lietuvos TSR valstybiniai meno (6; 
sambliai, M., 1943; Laiko dvasia, " Ske- 
Barvainio sodyba, V., 1947; Liepto galas. i6 
veldros, V., 1951; Karšta vasara. Išvakar 


V., 1955; >Kapkoe nero (PasGuraa Ba3a), M! 


1957; Kalakutai.—, „Pergalė“, 1958, Nr. 7i ŽiS 
nės, V., 1960; Aiom, M., 1962; Sėja Ir P! 
V., 1962; Senelis'ir voverė, V., 1962. 


Lit: V. Kubilius, Dramaturgo meistriški; 
mas.—,,Pergalė", 1951, Nr. 7; J. Lankulis: tūro 
Virpša — mūsų dienų herojus, — Litera 


klausimai, V., 1956; [Autobiografija].—- Tan 
Lietuvos rašytojai, V., 1957; J. Lankutis, L 
jomis spalvomis sušvitusi rašytojo kūry nti“ 
„Pergalė“, 1960, Nr. 7; J. Josadė, Inteli8€ 2 
jos keliai ir kryžkelės.— Knyga ir tikrovė: 
1061. 


GRICIUS Jonas [g. 1928.VIII.5 Kaune) 2 
kino operatorius, Lietuvos TSR nusipė 
nęs meno veikėjas (1965). 1954 bale 
Maskvos Visasąjunginio kinemaloBi 
fijos instituto operatorių fakulteta: V! 
- „bo Lenins i ; 1 
studijoje „Len 
Nuo 1957 dirba L 

! tuvos Kino stu S 
je. Nuo 1960 t 
narys. Nuo a 
Lietuvos Kinemtė ių 
grafijos darbuo 2 

s-gos v-bos pirma 
sekretorius. k 
Kaip antrasis K 
torius „Lenfilmė 5on- 
vavo, filmuojant "ros: 
Kichotą" (1956), imus 
Ši 


5 
filme“ — „Pasakoj 


sale — 
ratorius filmavo: Lietuvos Kino „studil mo 
„Kalakutus“ (1959), ,„Paskutinį šūvį pre: 
„Gyvieji didvyriai" novelę, 1960; ResP- 


mija 1061), ,„Kanonadą“ (1961), ,„Žingsnius 
naktį" (1962), „Paskutinę atostogų dieną" (1964; 
Lokarno festivalio „Sidabrinių burių“ prizas 
1965); ,„Lenfilme“--,Hamletą" (1964). 

GRICIUS Silvestras — 1863 sukilimo da- 
lyvis, Šiaulių apskrityje veikusio būrio 
Vadas. Prieš sukilimą tarnavo Burbiškių 
dvare. 1863 pab. carinės kariuomenės 
dalinio užpultas Krakių dvare, paimtas 
į nelaisvę; nušautas mėginant pabėgti. 


GRICIŪTĖ Angelė [g. 1924.X.30 Lenki- 
muose (Skuodo rj.)] — klimatologė, geo- 
grafijos mokslų kandidatė (1959). 1950 
baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1951 dirba 
Lietuvos TSR Mokslų akademijoje (iki 
1963 Geologijos ir geografijos in-te, vė- 
liau — Geografijos skyriuje). Tyrinėjo 
Lietuvos TSR radiacinį balansą; nuo 
1954 dirbo kurortų klimatologijos srity- 
je. Paskelbė keliolika moksl. straipsnių. 


GRICIŪTĖ Laima [g. 1926.IV.16 Kau- 
ne] — gydytoja onkologė, medicinos 
mokslų kandidatė (1955). 1952 baigė 
Kauno Medicinos in-tą. Nuo 1957 On- 
kologijos in-te dirba moksl. darbą. Nuo 
1962 TSKP narė. Paskelbė moksl. straips- 
nių onkologijos klausimais. 


GRICIŪTĖ Valerija [Lapinskienė; g. 
1916.1V.1 Petrograde] — vaikų poetė, 
pedagogė. 1935 baigė Šiaulių mergaičių 
g-ją, 1937 — metinius ikimokyklinio 
auklėjimo kursus. Dirbo vaikų darželio 
auklėtoja, Nuo 1947 Kauno vaikų dar- 
želio Nr. 14 vedėja. Išleido 3 poezijos 
rinkinius ikimokyklinio amžiaus vai- 
kams. G. eilėraščiai ugdo kom. moralę, 
moko mylėti darbą. gamtą. 


Ršt.: Mažieji darbininkai, V., 1952; Mums 
bis smagu, V., 1954; Lino dūdos, V., 
57, 


GRIEŠIŲ GIRIA — miškas Kapsuko Ij., 
3 km į p. v. nuo Kazlų Rūdos, abipus 
Kauno— Virbalio geležinkelio. Priklau- 
so Kazlų Rūdos miškų ūkio Bagotosios 
ir Kazlų Rūdos girininkijoms. Plotas 
1316 ha. Kazlų Rūdos miškų masyvo 
dalis, Rytuose jungiasi su to palies ma- 
syvo Kazlų Rūdos mišku. 


GRIETINĖ — vienas pieno produktų. 
„Pieno pramonė. 


GRIEZĖ — kaimas Mažeikių rj., Juodžių 
apyl., prie Latvijos TSR sienos, Ventos 
ir Varduvos santakoje. 179 gyv. (1959). 
Iš š. ir r. kaimą supa Venta, iš v.— Sku- 
tulas (Ventos intakas), per kaimą teka 
Varduva, Malūnas, 65 KW. hidroelektri- 
nė (prie Varduvos), lentpiūvė, pr. m-la 
(nuo 1962), biblioteka (nuo 1952). Var- 
duvos deš. krante, netoli žiočių, yra di- 
delis piliakalnis. Jo 60 m ilgio ir iki 
40 m pločio aikštelę juosė 5 m aukščio 
Pylimas. 1,5 km į p. nuo piliakalnio, 
ariamuose laukuose, yra degintinis X— 
XIV a. kapinynas. Mirusieji laidoti su 
gausiomis įkapėmis. Livonijos kronikoje 
nurodoma, kad tarp 1263 ir 1267 vieno 
užpuolimo metu kalavijuočiai sugriovė 
G. pilį. XVI amžiuje G. atsistatė ir iš- 
augo. 1598 G. vadinama miesteliu; tu- 
rėjo 10 ūkių, kalvį, siuvėją, kubilių. 
1906.X.2 sustreikavo G. dvaro darbinin- 
kai, reikalaudami padidinti atlyginimą, 
ir streiką laimėjo. 


GRIEŽIONĖLĖS — kaimas Anykščių rj., 
Andrioniškio apyl, 12 km į š. v. nuo 
Anykščių, 10 km į š. r. nuo Troškūnų. 
15 gyv. (1959). Į r. nuo G. tęsiasi And- 
rioniškio miškas, v. pakraščiu eina 
Anykščių —Kupiškio kelias. G.— pažan- 
gių visuomenės ir kultūros veikėjų Di- 
džiulių gimtinė. Kaime išlikęs Didžiulių 
gyv. namas; jame S. Didžiulis XIX a. 
pab. buvo įrengęs draudžiamosios spau- 
dos slėptuvę. 1905—07 čia lankydavosi 
V. Kapsukas, rev. judėjimo dalyviai 
J. Baltuška, J. Šepetys ir kt. 


GRIEŽPĖLKIAI — kaimas Tauragės Ij., 
Lauksargių apyl, 14 km į p. v. nuo 
Tauragės, tarp  Radviliškio—Pagėgių 
geležinkelio ir Šiaulių —Sovetsko plen- 
to. 426 gyv. (1959). Griežpelkių glžk. st., 
aštuonmetė m-la (1945—49 pradinė, iki 
1961 septynmetė). 


„GRIFAS"— žvalgybinė partizanų grupė, 
veikusi hitlerinės okupacijos metais 
Kretingos apskrityje. Užuomazgą suda- 
rė 1944.VII.18 į priešo užnugarį pasiųs- 
ta 15 žmonių grupė, kurioje buvo vyr. 
ltn. V. Vigelis, ltn. Peleckis, ltn. Kari- 
nauskas R. Aleksandravičius, K. Biru- 
lis, V. Urbelis, L. Požeraitė ir kt. Ypač 
aktyviai dirbo žvalgybinį darba stoję 
į grupę J. Šimkus (rašytojo J. Šimkaus 
tėvas), A. Ročkus, M. Vigelis. Grupė 
bazavosi Būtingės miške. Radijo stotį 
įrengė Šventojoje, pas M. Kuršaiti. Gru- 
pės žvalgai rinko žinias apie priešo da- 
linių dislokaciją ir perdavinėjo į „Di- 
džiąją žemę“. 

GRYGA Jonas [1859 Mediškiemiuose 
(Klaipėdos aps.) — 1940] — Rytų Prūsijos 
lietuvių buržuazinis veikėjas. Gyveno 
Tilžėje. Aktyviai dalyvavo judėjime už 
lietuvių atstovu išrinkimą į Vokietiios 
reichstagą ir Prūsijos landtagą. 1898 
trumpą laiką buvo Lietuviškos rinkimo 
d-jos (Lietuviškos konservatyvų skyri- 
mo draugystės) pirmininku. 


GRIGAIČIAI —1. Kaimas Vilniaus rj., 
2,5 km į p. nuo Naujosios Vilnios; apy- 
linkės ir kolūkio centras. 689 gyv. 
(1959). Daugumas sodybų stovi viena 
prie kitos abipus kelio, jungiančio Nau- 
jąją Vilnią su Vilniaus—Šumsko plen- 
tu. Kolūkio mašinų parkas, pr. m-la, 
kultūros namai (nuo 1963). 

2. Kaimas Plungės rj., Truikių apyl., 
9 km į š. nuo Plunvės, Babrungo deš. 
krante. 132 gyv. (1959). Per kaimą eina 
kelias iš Plungės į Platelius. Iš š. prie 
G. prieina Lygiosios miškas. 1 km į š. 
v. nuo G. telkšo Ilgio ežeras. Yra Bab- 
rungėnų pr. m-la (nuo 1926). XIII a. II- 
gio ež. pakrantėje buvusi gyvenvietė, 
vad. Ilgiais. 


GRIGAITIENĖ Vladislava [Polovinskaitė; 
1890.XI.20 Kaune — 1961.VII.25 Greit 
Neke (JAV)] — dainininkė (dramatinis 
sopranas), pedagogė. 1918 baigė Petro- 
grado Konservatorijos solo dainavimo 
klasę. 1921—44 Kauno Valstybės teatro 
operos solistė, dainavo pagr. partijas 
daugelyje operu. Nuo 1921 Kauno muz. 
m-los (nuo 1933 konservatorija) solo 
dainavimo klasės vedėja. Koncertavo 


GRI— GRI 592 


įvairiuose Lietuvos miestuose ir užsie- 
nyje. 1944 pasitraukė į Vakarus. 


GRIGAITIS Alfonsas |g. 1929.1.22 Padu- 
bysyje (Pakruojo rj.)] — administracinis 
darbuotojas. 1952—53 dirbo Vilniaus sr. 
laikraščio „Raudonoji žvaigždė“ redak- 
cijoje. 1954 baigęs Vilniaus un-to eko- 
nomikos f-tą, dirbo atsakingą darbą 
Lietuvos TSR Ministrų Taryboje. Nuo 
1958 TSKP narys. Nuo 1962 Alytaus rj. 
vykdomojo k-to pirmininkas. S 


GRIGAITIS Jonas [1906.VII.24 Rasei- 
niuose — 1943.11.26 Choroševskojėje 
(Oriolo sr.)])— revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš darbininkų. Mokydama- 
sis Raseinių g-joje, nuo 1924 priklausė 
antiklerikalinei moksleivių lavinimosi 
org-jai „Atžala“, o 1925 kartu ėmė dirb- 
ti Raseinių darbininkų profs-goje techn. 
sekretoriumi. 1926 organizavo prie 
profs-gos jaunimo sporto sekciją (apie 
200 jaunuolių), buvo jos instruktoriumi. 
Už rev. veiklą 1926 Raseiniuose suimtas, 
pašalintas iš g-jos VIII klasės ir su gru- 
pe darbininkų Raseinių karo komendan- 
to 1927 išsiųstas visam karo padėties 
metui į Varnių konc. stovyklą. Už Ge- 
gužės Pirmosios šventimą stovykloje 
karo lauko teismas Telšiuose 1927 nu- 
teisė 10 metų kalėti, bet 1928 amnestija 
bausmę sumažino pusiau. Sėdėjo Kauno, 
IX forto, Šiaulių kalėjimuose. Išėięs 
1932 į laisvę, Raseiniuose įstojo į LKP, 
1932—33 dirbo LKP Raseinių parajonio 
k-to nariu. Suimtas 1933 iš arešto Ra- 
seiniuose pabėgo. LKP CK 1933 pasiuntė 
jį į part. m-lą Maskvoje, kurioje mokė- 
si Bulatovo pavarde. Baigęs mokyklą, 
1934—35 dirbo LKP atstovybėje prie 
Komunistų Internacionalo Vykd. Komi- 
teto. Bendradarbiavo „Priekale“ (pseudo- 
nimas Bylos dalyvis). 1935 grįžo į Lie- 
tuvą ir dirbo part. darbą. 1936 suimtas 
Virbalyje ir adm. tvarka kalintas Vilka- 
viškio kalėjime. Kai bausmę atliko, Ra- 
seinių aps. karo komendantas nubaudė 
jį dar kalėti. Išėjęs į laisvę, toliau dirbo 
part. darbą. Už tai, kad neįvykdė LKP 
CK nurodymo, 1937 pašalintas iš parti- 
ios. 1939—40 dirbo Kaune saskaitinin- 
ku, 1940—41 Lietuvos TSR Miškų pra- 
monės liaudies komisariate. D. Tėvynės 
karo metais Raudonosios Armijos 16 liet. 
divizijos kovotojas. Žuvo fronte. 


GRIGAITIS Pijus [g. 1883.X.16 Gudai- 
čiuose (Šakių rj.)] — dešiniųjų socialistų 
veikėjas. Mokydamasis Mintaujos ir Ma- 
rijampolės g-jose, veikė slaptuose moks- 
leivių būreliuose, platino draudžiamą 
liet. spaudą, rusų rev. lit-rą. Vadovavo 
slaptai Artojų d-jai, režisavo jos spek- 
taklius, juose vaidino. Už dalyvavimą 
rev. judėjime 1905 suimtas, kalintas 
Kalvarijoje ir Suvalkuose. 1906 iš ka- 
lėjimo pabėgęs ir išvykęs į Šveicariją, 
studiiavo Berno un-te, iš ten persikėlė 
į JAV. Toliau studijavo Čikagos un-te, 
gavo teisių daktaro laipsnį. Baltimo- 
rėje redagavo laikr. „Pirmyn“. Nuo 
1914 Čikagoje redaguoja „Naujienas“, 


600 GRI— GRI 


pavertęs jas antitaryb. propagandos ru- 
poru, Vadovauja burž. nacionalistų veik- 
lai, nukreiptai prieš Tarybų Lietuvą. 


GRIGALAVIČIUS Juozas [g. 1913.X.18 
Šemetuose (Rokiškio rj.)] — revoliucinio 
Judėjimo dalyvis, partinis ir administ- 
Kilęs 


racinis darbuotojas. iš valstie- 
čių. Nuo 1929 dirbo 
šaltkalviu Rokiškio 
įmonėse. Į LKJS | 
įstojo 1930. Dirbo 
LKJS Rokiškio para- 
jonio k-to šapirogra- 
fuoto laikr. „Darbi- 
ninkų mintys“ re- 
dakcijoje, buvo to 
k-to narys, o 1932— 
1933 sekretorius. 4 
Nuo 1933 Komunis- 
tų partijos narys, 
dirbo LKP Rokiš- — 

kio rj. k-to sekretoriumi. 1933—34 mo- 
kėsi part. m-loje Maskvoje. Grįžęs dirbo 
LKP CK instruktoriumi Rokiškio apskri- 
čiai, LKP Rokiškio rj. k-tas 1934 išleido 
2 numerius G. (pseudonimai Julius, Da- 
rimas ir kt.) redaguoto šapirografuo- 
to laikraščio „Kibirkštis“. Rašė taip pat 
į pogrindinę „Tiesą“. 1934.XII suimtas, 
1935.VII nuteistas 4 metus kalėti. Sėdė- 
jo Panevėžio, Kauno, Raseinių ir Šiaulių 
kalėjimuose. 1939 paleistas iš kalėjimo, 
dirbo Kaune statybose, dalyvavo rev. 
veikloje. 1939.XI ištremtas į Rokiškio 
aps. Nuo 1939.XI LKP Rokiškio aps. 
K-to sekretorius. 1940 kooptuotas į LKP 
CK narius, išrinktas Liaudies Seimo at- 
stovu. Dirbo Valstybinėje ž. ū. komisi- 
joje, LKP CK skyriaus vedėjo pavaduo- 
toju. 1941.I išrinktas LKP Kauno miesto 
k-to I sekretoriumi. D. Tėvynės karo pr. 
dirbo Penzoje, Gorkyje. 1942—44 ėjo 
LI KJS CK I sekretoriaus pareigas Mask- 
voje, dirbo Lietuvos partiz. judėjimo 
štabo viršininko padėjėju. 1944—46 LKP 
Kauno miesto k-to I sekretorius. 1948 
baigė Respublikinę partinę m-lą Vilniu- 
je. 1948—50 LKP Šilutės aps. k-to I sek- 
retorius, 1950—53 LKP Klaipėdos sr. 
k-to sekretorius. 1953—56 kultūros mi- 
nistro pavaduotojas. 1956 neakivaizdiniu 
būdu baigė Aukštąją part. m-lą Maskvo- 
je. 1956—58 Lietuvos TSR MT pirminin- 
ko pavaduotojas. Nuo 1958 MT inspek- 
cijos viršininkas, paskui skyriaus vedė- 
jas. 1941—49 ir 1958—60 LKP CK narys, 
1952—58 kandidatas į LKP CK narius. 
1959—63 Lietuvos TSR AT deputatas. 


GRIGALIŪNAI — kaimas Švenčionių rj., 
Švenčionių apyl., 3 km į š. v. nuo Šven- 
čionių. 66 gyv. (1959). Pr. m-la (nuo 
1957), kultūros namai (nuo 1961), bib- 
lioteka (nuo 1954). G. minimi 1696 Šven- 
čionių palivarko inventoriuje (10 kiemų, 
7!/,) valako žemės). 


GRIGALIŪNAS Medardas [g. 1925, 
VIII.18 Kuodžiuose (Panevėžio rj.)] — 
agronomas, administracinis darbuotojas. 
1950 baigė Joniškėlio ž. ū. technikumą. 
1950—53 dirbo Šiaulių srities ž. ū. 


v-boje. Nuo 1953 TSKP narys. 1954— 
1956 LKP CK, 1956—59 Lietuvos TSR 
MT darbuotojas. 1959—61 Joniškio ra- 
jono „Kepalių“ kolūkio pirmininkas. G. 
ėmė pirmau- 


vadovaujamas kolūkis 
ti rajone. 1961—62 
LKP Joniškio rj. 
k-to I sekretorius. 
1962 neakivaizdiniu 
būdu baigė Lietu- 
vos Ž. ū. akademiją. 
1962—63 Lietuvos 
TSR ž. ū. produktų 
gamybos ir paruošų 
ministro I pavaduo- 
tojas. 1963—65 Lie- 
tuvos TSR MT pir- 
mininko I pavaduo- 
tojas ir Žž. ū. mi- 
nistras. Nuo 1965 ž. ū. ministras. Nuo 
1961 LKP CK narys. Nuo 1963 Lietu- 
vos TSR AT deputatas. 


GRIGALIUS Leonas [g. 1931.1.28 Kvė- 
darnoje (Šilalės rj.)] — partinis ir admi- 
nistracinis darbuotojas. 1955 baigęs Lie- 
tuvos Ž. ū. akademiją, dirbo Ž. ū. m-jos 
sistemoje Priekulėje, Varniuose. Nuo 
1958 TSKP narys. 1961—62 part. ir adm. 
darbuotojas Varniuose. Nuo 1962 Kre- 
tingos rj. vykdomojo k-to pirmininkas. 


GRIGANAVIČIUS Vincas  [1900.V.2 
Riklikuose (Anykščių rj.) — 1938.VI.14 
Maskvoje] — revoliucinio judėjimo da- 
lyvis. Kilęs iš valstiečių. I pasaul. karo 
metu mokėsi liet. g-joje Voroneže, isi- 
traukė į rev. veiklą. Nuo 1917.VIII Ko- 
munistų partijos narys. Nuo 1918 pr. 
tarnavo Voronežo internacionaliniame 
kom. pulke, aktyviai kovojo už Tary- 
bų valdžią. 1919 pr. dirbo Zarasų aps. 
rev. komitete. Nuslopinus Tarybų val- 
džią, LKP CK 1919 vasarą pasiųstas dirb- 
ti pogr. part. darbo. Greitai buvo mobi- 
lizuotas į burž. armiją ir paskirtas į gen. 
štabo skyrių. LKP vadovybei sutikus, 
dirbo žvalgybos aparate Kaišiadoryse, 
paskui Ukmergėje iki 1920.VII, infor- 
muodavo partiją apie žvalgybos rengia- 
mus komunistų areštus, duodavo leidi- 
mus LKP darbuotojams važinėti part. 
darbo reikalais iš Kauno į Vilnių, ga- 
beno kom. lit-rą iš Kauno į Ukmergę. 
Carinio žandaro atpažintas Ukmergėje, 
pasitraukė į Raudonosios Armijos užim- 
tą Vilnių ir nuo 1920 vasaros visą laiką 
dirbo vadovaujamąjį darbą valst. sau- 
gumo įstaigose Minske, Maskvoje. Žu- 
vo, neteisėtai represuotas asmenybės 
kulto sąlygomis, Reabilituotas, 

GRIGARAVIČIUS Julius [1918—1944. 


binis aktyvistas, Didžiojo Tėvynės karo 
dalyvis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1940 
Komunistų partijos narys. 1940 dirbo 
Garliavos vls. vykd. k-te, buvo ž. ū. ko- 
misijos narys, 1941 pr. pasiųstas moky- 
tis į politinių vadovų m-lą Vilniuje. 
1942—44 kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje, buvo bataliono kom- 
sorgas. Demobilizuotas dirbo adm. dar- 
bą. Burž. nacionalistų nužudytas. 


GRIGARAVIČIUS Mikas [1912 Pakaršy- 
je (Varėnos rj.) — 1941.VII| — revoliuci- 


nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių: 
Nuo 1935 Komunistų partijos narys. Pla- 
tino antifaš. lit-rą, rinko aukas polit 
kaliniams šelpti, savo sodyboje slėpė 
pogrindininkus (V. Keršį, K. Balčiūną, 
J. Aliukonį ir kt.). 1940—41 Leipalingio 
vls. vykdomojo k-to pirmininkas. Hit- 
lerinių okupantų buvo suimtas. Paleis“ 
tas iš kalėjimo, mirė džiova. 


GRIGAS Algirdas [g. 1931.XI.5 Gudžiū- 
nuose (Kėdainių rj.)] — agronomas, Žė- 
mės ūkio mokslų kandidatas (1964)- 
1957 baigė Lietuvos Ž. ū. akademija 
Nuo 1957 Lietuvos Žemdirbystės in-t0 
moksl. bendradarbis. Paskelbė moksl 
straipsnių apie raudonųjų bei baltųjų 
dobilų ir pievinės miglės sėklų augr“ 
nimą. 


GRIGAS Bronius [1912.11.20 Naujamies“ 
tyje (Panevėžio rj.) — 1938.1V.16 Šiau“ 
liuose] — revoliucinio judėjimo dalyvis: 
Kilęs iš darbininkų. 1931 įstojo į 
Panevėžio org-ją. Nuo 1932 LKJS Pa: 
nevėžio rj. k-to sekretorius. Sudarė 
komjaunimo kuopelę Montvilos f-ke, 
dalyvavo ten vykusiame streike, IV: 
švenčių proga rengė f-ke mitingus. Iė]0 
į Panevėžio bedarbių k-tą, 1932.XII.17 
padėjo organizuoti bedarbių demonstTa“ 
ciją Panevėžyje, buvo suimtas ir NU“ 
baustas kalėti. Sudarius vieną bylą, NU“ 
teistas 5 metus kalėti, sudarius antra“ 
dar 4 metus. Buvo kalinamas Raseiniuo“ 
se, Šiauliuose. 1938 kalėjime sunkia! 
susirgo ir, negavęs medicinos pagalbos: 
mirė. 

GRIGAS Jonas [g. 1902.11.26 Gudžiū“ 
nuose (Kėdainių rj.)] — revoliucinio JU“ 
dėjimo dalyvis, Lietuvos TSR nusipel- 
nęs mokytojas (1955). Kilęs iš valstie“ 
čių. Nuo 1919 mokytojavo pr. a 
Kėdainių apskrityje. 1926 įstojo į LK 
Gudžiūnų kuopelę, buvo jos sekretoriUš: 
dirbo propagandinį darbą Gudžiūnu: 
Baisogalos, Krakių vls. Už rev. veiklą 
1927 pr. suimtas ir ištremtas visam 24 
ro padėties metui į Varnių konc. Li 
vyklą. Ten iš pradžių laikėsi neteis“ 
gos pažiūros, kad polit. kaliniai galį pra 
šytis faš. valdžios organų paleidžiam! ž 
kalėjimo. Už tai 1928 pašalintas iš LB: 
Pareiškime LKP Centro Komitetui P“ 
smerkė tą savo pažiūrą. Paleistas Iš 5 S 
vyklos, 1930—40 buvo policijos PN“ 
žiūrimas, dirbo savo ūkelyje AntušaV? 
je (Gudžiūnų vls.), o 1938—40 — £! 2 
ekspedicijos kontoroje Kaune. Kart“ 
padėjo LKP org-jai dirbti propagandi"! 
darbą, kurti Kėdainių aps. Liaudies L 
to k-tus. 1941 mokytojavo pr. ma 
Šėtos vls. (Kėdainių aps.). Hitlerino 
okup. metu atleistas iš mokytojo pa 
gų, gyveno Antušavoje policijos priž! 
rimas, padėjo sužeistiems ir pabėgus!“ a 
iš hitlerinės nelaisvės Raudonosios 25 
mijos kariams, teikė visokeriopa P + 
galbą „Audros“ taryb. partizanų ES 3 
pei (Kėdainių aps.). 1944.IV hitlerinja 
suimtas ir pasiųstas priverčiamiesi“ 24 
darbams į Kėdainius, iš kur 1944.VI TA 
bėgo. Nuo 1944 dirbo ped. darba 
dainių ir Vilniaus vid. m-l10s€. 
1955 TSKP narys. 


GRIGAS Kazys [g. 1924.III.1 Pagiriuose 
(Kauno rj.)] — tautosakininkas, filologi- 
jos mokslų kandidatas (1958). 1951 bai- 
88s Vilniaus un-tą, dirbo Lietuvos TSR 

Istorijos in-to bibliotekos vedėju. 
Nuo 1954 Liet. kalbos ir lit-ros in-to 
moksl. bendradarbis. Sudarė rinkinius 
„Lietuvių tautosaka, užrašyta 1944— 
1956" (1957), „Patarlės ir priežodžiai" 
(su Amb. Jonynu, 1958), antiklerikali- 
nės tautosakos leidinį „Dangus, kuni- 
Rai ir liaudis“ (su S. Skrodeniu, 1963). 
Paskelbė moksl. straipsnių apie S. Dau- 
anto tautosakinę veiklą, apie L. Rėzą, 
A. ir J. Juškas, J. Karlovičių, M. Davai- 
ni-Silvestraitį ir kitus liet. tautosakos 
Iinkėjus. „Lietuvių tautosakos apybrai- 
Zai" (1963) parašė skyrių apie smulkiąją 
tautosaką. 


GRIGAS Napalys [g. 1896.II.7 Svyde- 
niuose (Kupiškio rj.)] — kalbininkas, 
Zodynininkas. 1925 baigęs Panevėžio 
Mokytojų seminariją, studijavo Kauno 
Un-te, klausė J. Jablonskio paskaitų, 
Vėliau dirbo mokytoju Tauragės mkt. 
Seminarijoje, Pasvalio komercijos m-loje. 
1930—41 „Lietuvių kalbos žodyno" re- 
dakcijos sekretorius. Ikitaryb. metais 


Period. spaudoje paskelbė apsakymų. 
Nuo 1945 Enciklopedijų, žodynų ir 
Mokslo lit-ros leidyklos redaktorius. 


1947—56 dirbo Lietuvos TSR MA Liet. 
albos ir lit-ros in-te, rengdamas „Lie- 
tuvių kalbos žodyno" III-VI tomus. 
Žodyno kartotekai surinko kelias dešim- 
tis tūkstančių žodžių. Parengė pusę 
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ 
(1954) rankraščio, didelę dalį „Lietuvių 
kalbos rašybos žodyno mokykloms“ 
(1956) teksto. Išspausdino straipsnių 
apie liet. kalbą. 


GRIGELIONIS Bronius [g. 1935.XI.1 Iciū- 
Nuose (Pasvalio rj.)]) — matematikas, fi- 
Zikos-matematikos mokslų kandidatas 
(1963). 1959 baigė Vilniaus un-tą. Nuo 
1962 Lietuvos TSR MA Fizikos ir mate- 
Matikos in-to moksl. bendradarbis. Pa- 
Skelbė moksl. straipsnių tikimybių teo- 
Iljos klausimais. 


GRIGĖLIS Algimantas [g. 1931.V.11 Kau- 
ne] — geologas, geologijos ir mineralo- 
Rijos mokslų kandidatas (1957). 1954 
aigė Vilniaus un-tą. 1960—63 dirbo 
Lietuvos TSR MA Geologijos ir geogra- 
fijos in-to moksl. 
bendradarbiu. Nuo 
1962 TSKP narys. 
Nuo 1964 Geologi- 
jos in-to (Vilniu- 
je) direktorius. TSRS 
geologinio ištirtumo 
komisijos narys, Pa- 
leontologijos  d-jos 
Lietuvos skyriaus 
pirmininkas. Paskel- 
bė daugiau kaip 30 
mokslinių straips- 
ME nių  mikropaleonto- 
logijos, stratigrafijos ir geologijos moks- 
Ų istorijos klausimais. 
GRIGELIS Antanas [g. 1929.V.19 Šven- 
Ūubrėje (Varėnos rj.)] — zoologas hid- 
tobiologas, biologijos mokslų kandidatas 


(1964). 1956 baigė Vilniaus un-tą. Nuo 
1957 Lietuvos TSR. MA Zoologijos ir 
parazitologijos in-to moksl. bendradar- 
bis. Paskelbė moksl. straipsnių apie kai 
kurių š. v. Lietuvos ežerų bentosą, pa- 
šarinį zoobentosą Dysnų, Luodžio, Tau- 
Iagnų ežeruose, mažašerių žieduotųjų 
kirmėlių (oligochetų) rūšis Dysnų ežere. 


GRIGĖNAS Adolfas [g. 1892.11.26 Ka- 
voliuose (Zarasų rj.)] — revoliucinio ju- 
dėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 1915 
išvyko į Petrogradą ir dirbo elektros 
reikmenų g-loje kalviu. 1918 tarnavo 
Raudonojoje Armijoje. 1918—19 daly- 
vavo rev. įvykiuose Dusetų valsčiuje. 
Pogrindyje palaikė ryšius su LKP kuo- 
pele Kavolių kaime, platino kom. lit-rą. 
1941—44 Žemaitės taryb. partizanų bū- 
rio ryšininkas. Nuo 1944 adm. darbuo- 
tojas. Nuo 1955 TSKP narys. 


GRIGEĖNAS Jonas [g. 1912.V.10 Kavo- 
liuose (Zarasų rj.)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 
1932 dalyvavo komjaunimo org-jos veik- 
loje. Nuo 1934 Komunistų partijos na- 
rys. Iš Rokiškio ir Utenos gabeno kom. 
lit-rą, platino apylinkėje. Nuo 1941.II 
Antazavės vls. partorgas. 1942—43 ko- 
vojo Raudonosios Armijos 16 liet. divi- 
zijoje. 1946—52 dirbo part. ir adm. 
darbą Kėdainiuose, Dotnuvoje. 1952— 
1955 mokėsi Resp. partinėje m-loje Vil- 
niuje. Nuo 1955 part. darbuotojas Dot- 
nuvoje, Pagiriuose, Panevėžio rj. 


GRIGĖNAS Leopoldas [g. 1914.II.7 Lie- 
pojoje] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Dirbo staliaus ir šaltkalvio darbą Kavo- 
lių kaime (Zarasų rį.). 1932—34 LKJS 
narys. 1934—41 LKP narys; priklausė 
Kavolių part. org-jai. 1935—37 atlikda- 
mas kar. prievolę Kaune, palaikė ryšius 
su LKP nariais. 1941 persikėlė į Zara- 
sus. Hitleriniams grobikams įsibrovus 
į Lietuvą, pasitraukė į Polocką. 1941— 
1945 kovojo Raudonojoje Armijoje, ku- 
rį laiką ir 16 liet. divizijoje. Nuo 1946 
adm. darbuotojas Šiauliuose. 


GRIGĖNAS Petras [g. 1914.VII.3 Kavo- 
liuose (Zarasų rj.)] — revoliucinio judė- 
jimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. Nuo 
1937 Komunistų partijos narys. Dirbda- 
mas Dusetų vls. savivaldybėje, platino 
kom. lit-rą, palaikė ryšius su LKP Ro- 
kiškio aps. k-tu. 1940—41 dirbo adm. 
darbą Rokiškyje. 1941—44 kovojo Rau- 
donojoje Armijoje. 1944—47 LKP Kauno 
miesto, aps. k-tų sekretorius, 1947—50 
LKP Kupiškio aps. k-to I sekretorius. 
1949—52 LKP CK narys. 1950—53 dirbo 
LKP CK skyriaus vedėjo pavaduotoju. 
Nuo 1953 Ž. ū. m-jos darbuotojas. 


GRIGIENĖ Veronika [Šumauskaitė; g. 
1908.V1.8 Kaune] — revoliucinio judėji- 
mo dalyvė. Kilusi iš darbininkų. 1924 
įstojo į LKJS Kaune, padėjo organizuoti 
darbininkus į profs-gą, vadovavo Fain- 
bergų kartonažo f-ko darbininkų strei- 
kui, 1926—27 LKJS Šančių parajonio 
k-to narė. 1927—28 LKJS CK narė. 
1928 kalinta Varnių konc. stovykloje. 
Vykstant Kauno kalėjime polit. kalinių 
bado streikui, 1929.I, demonstruojančių 


GRI—GRI 601 
moterų įgaliota, lankė įv. įstaigas su 
polit. kalinių reikalavimais. Pas ministrų 
kabineto pirm. A. Voldemarą suimta ir 
adm. tvarka nubausta kalėti. 1930—34 
dirbo TSRS Prekybos atstovybėje Kau- 
ne, rinko aukas Lietuvos Raudonosios 
pagalbos org-jos reikalams. 1935—40 
gyveno Gudžiūnų vls. (Kėdainių aps.). 
1941 Gudžiūnų vls. vykdomojo k-to dar- 
buotoja. Hitlerinės okupacijos pradžioje 
kalinta Juodupėje, Gudžiūnuose, Kėdai- 
niuose. Paleista iš kalėjimo, rėmė pabė- 
gusius iš nelaisvės raudonarmiečius, par- 
tizanus. Nuo 1944 namų šeimininkė. 


GRIGIŠKĖ — kaimas Ignalinos rj., Nau- 
jojo Daugėliškio apyl, 10 km į š. v. 
nuo Mielagėnų. 98 gyv. (1959). Burž. 
nacionalistai 1948 nužudė apylinkės 
pirm. R. Paulavičių, G. Beinorytę, išžudė 
A. Kryčelės ir B. Misiūno šeimas. 


GRIGIŠKĖS — miesto tipo gyvenvietė 
Trakų rj., 12 km į v. nuo Vilniaus, abi- 
pus Vokės upės ir Vilniaus—Kauno 
plento. 2578 gyv. (1959). Teritorija 
280 ha. Plano struktūra stačiakampė. 
G. sudaro bandomojo popieriaus kom- 
binato gamybiniai pastatai ir darbi- 
ninkų gyvenvietė, kurioje yra 25 10- 
vų ligoninė, kultūros namai, vid. m-la, 
kino teatras, vaikų darželis. Be to, 
į G. teritoriją įeina Afindevičių, Kau- 
no Vokės, Nierovų, Salonicų kaimai. 
G. vardu vietovę imta vadinti nuo 
1923, kai Grigas Kurecas prie Vokės 
pastatydino popieriaus f-ką (ž. Popie- 
rius). 1930 pastatyta f-ko hidroelektrinė, 
į kurios turbiną Vokės vanduo bu- 
vo nuvestas gelžb. akveduku. G. akve- 
dukas (nebenaudojamas) — vienintelis 
tos rūšies energetinis įrenginys Lietu- 
voje (ilgis 800 m, skerspiūvis 4,7 X 


Grigiškių akvedukas 


602 GRI-— GRI 


X2,8 m, pralaidumas 14 m?'/s). Taryb. 
metais G. popieriaus f-kas rekonstruotas 
ir išplėstas. Prie jo pagal archit. P. Ja- 
nulio projektą nuo 1948 ėmė kurtis dar- 
bininkų gyvenvietė, kuriai 1958 suteik- 
tos miesto tipo gyvenvietės teisės. 1963 
pab. Grigiškėse buvo 22 gatvės ir 330 
namų (19000 mž gyv. ploto); 269 namai 
pastatyti 1945—62. 


GRIGONIS Jonas [g. 1929.III.20 Girgž- 
duose (Kaišiadorių  rj.)] — filosofas, 
filosofijos mokslų kandidatas (1961). 
Nuo 1950 TSKP na- 
rys. 1952 baigė Vil- 
niaus universiteto fi- 
zikos ir matematikos 


fakultetą. 1952—56 
LLKJS CK sekre- 
torius, 1960 baigė 


Visuomeninių moks- 
* lų akademiją Mask- 
voje. 1960—63 LKP 
CK sk. vedėjas. Nuo 
1963 Vilniaus uni- 
versiteto  prorekto- 
rius, nuo 1965 do- 
centas. 1961—64 LKP CK narys, nuo 
1964 kandidatas į LKP CK narius. Nuo 
1963 Lietuvos TSR AT deputatas. „Ma- 
žosios lietuviškosios tarybinės enciklo- 
pedijos" vyriausiosios redakcijos narys. 
Paskelbė moksl. straipsnių apie šiuolai- 
kinės fizikos filosofines problemas ir 
publicistinių straipsnių. 


GRIGONIS Julius [g. 1917.XII.20 Punio- 
je (Alytaus rj.)] — inžinierius chemi- 
kas, Lietuvos TSR nusipelnęs išradėjas 
(1962). 1947 baigęs Kauno un-to tech- 
nologijos f-tą, dirba maisto pramonės 
įmonėse. Nuo 1950 Panevėžio bandomo- 
jo spirito kombinato vyriausiasis inži- 
nierius. 2 išradimų autorius (jo išrastais 
būdais iš spirito gamybos atliekų gami- 
namos kepimo mielės), 


GRIGONIS Jurgis [g. 1916.IX.27 Traki- 
ninkuose (Alytaus rj.)] — revoliucinio 
judėjimo dalyvis, Didžiojo Tėvynės karo 
partizanas. Kilęs iš valstiečių. 1938, 
tarnaudamas buržuazinės Lietuvos ka- 
riuomenėje A. Panemunėje, platino kom. 
lit-rą. Nuo 1940.V Alytuje priklau- 
sė komjaunimo pogr. kuopelei. 1940—41 
mokėsi Raudonosios Armijos polit. va- 
dovų m-loje Vilniuje. Baigęs kar. moks- 
lą, tarnavo Raudonosios Armijos 16 liet. 
divizijoje kuopos polit. vadovu. 1943 pr. 
pasiųstas į Lietuvą partiz. kovai. Merki- 
nės apylinkėse padėjo sukurti „Daina- 
vos" partizanų būrį, buvo jo komisaras. 
1943—44 LKP Alytaus aps. k-to narys, 
LLKJS Alytaus aps. k-to sekretorius. 
Kartu su kitais susprogdino 2 traukinius, 
dalyvavo apie 20 ginkluotų susirėmimų 
su priešu. 1944—47 LKP Lazdijų aps. 
k-to I sekretorius. 1947—49 mokėsi 
Resp. partinėje m-loje Vilniuje. 1947— 
1951 Lietuvos TSR AT deputatas. 1949— 
1955 LKP Kaišiadorių aps. k-to, paskui 
rj. k-to I sekretorius. Nuo 1955 ūkinis 
darbuotojas Vilniuje. 


GRIGONIS Matas [g. 1889.X.3 Miški- 
niuose (Rokiškio rj.)]) — pedagogas, rašy- 
tojas, vertėjas. 1900—07 mokėsi Min- 
taujos ir Vilniaus g-jose. Nuo 1908 mo- 
kytojavo Neršionių 
(Rokiškio rj.), vėliau 
Panevėžio mokyklo- 
se. 1934 išėjo į pen- 
siją. Nuo 1908 bend- 
radarbiavo lietu- 
vių spaudoje (,„Vil- 
tyje", „Šaltinėlyje“, 
vėliau „Švietimo 
darbe", „Židinyje“, 
„Kultūroje“, „Drau- 
gijoje“,  „Žiburėly- 
je", „Žvaigždutėje“ 
ir kt.), pasirašinėda- 
mas Svirno Žvynės, Mato Gojelio, Dil- 
dės Mato slapyvardžiais. Išleido apie 
40 originalių ir verstinių knygų. Dau- 
giausia kūrė ir vertė eilėraščius vaikams 
(rinkiniai: „Kvietkelis“, 1913; „Į vaiku- 
čių širdis“, 1933; „Vaikų džiaugsmai“, 
1935; „Algimantėlio metai“, 1936; „Pas 
vargą svečiuose“, 1939, ir kt.). Parašė 
vaikams nemaža trumpų apsakymų, ku- 
riuos daugiausia spausdino „Šaltinėly- 
je". Rinko tautosaką, liaudies žaidimus, 
gyvulių ir paukščių garsiažodžius, tos 
medžiagos pagrindu parengė keletą rin- 
kinių („200 žaidimų“, 1911; „Vaikų žai- 
dimai“, 1912; „Šeimyniškiems vakarė- 
liams pramogėlė", 1913; „Žaidimų vaini- 
kas“, 1919, ir kt.). Vertė L. Tolstojų, 
K. Ušinskį, I. Turgenevą („Pinigų nėr“, 
1913), I. Kotliarevskį („Natalka Poltav- 
ka“, 1913 ir 1951), M. Konopnicką, E. de 
Amičį („Širdis“, 1915), Pero pasakas 
(1914) ir kt. Buvo mėgėjų scenos artistu 
ir režisieriumi, išvertė daug dramos vei- 
kalų, rašė lit-ros teorijos klausimais. 
Taryb. metais daugiausia bendradarbiau- 
ja „Panevėžio tiesoje“, išleido eil. rin- 
kinį ikimokyklinio amžiaus vaikams 
„Žemuogėlės“ (1960). Geriausiems G. 
eilėraščiams būdinga meniškai išreikšta 
moralinio bei etinio pobūdžio mintis, 
lengvas eiliavimas. Tačiau kai kuriuose 
jo burž. metų eilėraščiuose atsispindi 
klerikalinės arba burž. filantropizmo 
idėjos. G. apsakymuose ryškus K. Ušins- 
kio, L. Tolstojaus apsakymų poveikis, 
tačiau daugumas jų gana schematiški. 


GRIGO PARTIZANŲ GRŪPĖ — partiza- 
nų grupė, veikusi hitlerinės okupacijos 
metais Švenčionių apskrityje, įėjusi 
į „Vilniaus“ partizanų būrį. 


GRIGORAITIS Zakarijas [g. 1928.V.24 
Kaune] — literatūros ir teatro kritikas, 
1952 baigė Maskvos un-to filol. f-tą. 
1953—59 dirbo laikr. „Komjaunimo tie- 
sa“ ir „Literatūra ir menas“ redakcijose. 
1959—63 laikr. „Literaturnaja gazeta" 
(„Literatūros laikraštis“) korespondentas 
Lietuvai. 1963—64 dirbo Kinematografi- 
jos k-te, nuo 1964 Lietuvos Kino studi- 
jos scenarinėje-redakcinėje kolegijoje. 
Paskelbė straipsnių įvairiais lietuvių 
taryb. lit-ros ir teatro klausimais, knygų 
ir spektaklių recenzijų. 


GRIGORJEVAS Timofejus [g. 1914.V1I.23 
Bukiškiuose (Zarasų rj.)] — zootechni- 


kas, Lietuvos TSR nusipelnęs žemės ūkio 
darbuotojas (1964). 1936 baigė Belebė- 
jaus (Baškirijos ATSR) veterinarijos“ 
zootechnikos m-lą. D. Tėvynės karo M“ 
tais kovojo Raudonojoje Armijoje. Nuo 
1944 TSKP narys. 1944—50 dirbo ūkinį: 
administracinį, partinį darbą Smalvos“ 
(Zarasų rj.), Dūkšte (Ignalinos rj.). Nuo 
1950 Zarasų rj. „Lenino atminimo“ kol- 
ūkio pirmininkas. Nuo 1963 Lietuvo? 
TSR AT deputatas. Jo vadovaujamas 
kolūkis tapo vienu pirmaujančių rajonė: 


GRIGORJEVAS Vasilijus [g. 1925.VIL15 
Daneikiuose (Zarasų rj] — partiM5 
darbuotojas. 1944 dirbo Degučių VIS 
(Zarasų aps.) vykdomajame k-te, 1945— 
1963 part. darbą Zarasuose, Dauguos?: 
Ukmergėje, vėl Zarasuose. Nuo 194 
TSKP narys. 1960 baigė Vilniaus Aukš“ 
tąją part. m-lą., Nuo 1961 LKP CK naryš: 
Nuo 1963 LKP CK ir Lietuvos TSR 
partinės-valstybinės kontrolės k-to sky“ 
riaus vedėjas. 


> 
GRIGULEVIČIUS Juozas [g. 1913.V? 
Vilniuje] — revoliucinio judėjimo daly“ 
vis, kultūros darbuotojas, istorijos moks“ 
lų kandidatas (1957). Mokydamasis Pa 
nevėžio g-joje, 1926 įstojo į LKJS. i 
persikėlęs į Vilniaus lietuvių g-ja: 20 
klausė komjaunimo pogr. org-jai. 1 
priimtas į V. Baltarusijos KomunistU 
partiją (VBKP), įėjo į Lietuvių BA 
prie VBKP Vilniaus apyg. k-to. Nu“ 
1931 Lietuvių komunistų Biuro PI“ 
VBKP CK narys. 1932 pr. su grupė Ne: 
tuvių g-jos komjaunuolių įkalintas Ti 
kiškių kalėjime. 1933.V nuteistas IY8“ 
nai 2 metams. 1933 rudenį emigIa 
į Prancūziją, 1934 išvyko į Argentina: 
1936 atvyko į Ispaniją, kovėsi prieš 
šistus. 1937 pab., sunkiai susirgęs: 2 
vyko į Maskvą. Dirbo mokslo įstaišo: 
se. Nuo 1950 TSKP narys. 1956 Bas 
Aukštąją part. m-lą Maskvoje. T. 2 
MA Etnografijos in-to moksl. bendradis 
bis. Laikraščiuose ir žurnaluose paskė nų 
straipsnių religijos, ateizmo ir Lot, 
Amerikos istorijos klausirnais. L 
rusų kalba (slap. Lavreckis) šias kNYS“ | 
„Vatikanas. Religija, finansai ir PO o, 
ka“ (1957), „Simonas Bolivaras“ (1997 
„Vatikano šešėlis viršum Lotynų + e 
rikos“ (1961), „Ar kardinolai eina ! Pio 
garą" (1962, liet. vert. 1963), „Pala 
Vilja" (1962), „Kolonializmas ir MIS 
nieriai" (1963, liet. vert. 1964). 


GRIKAMPIO MISKAS — miškas Vai“ 
nos rj., 1 km į v. nuo Marcinkonių, 2 
pus Merkio intako Grūdos. Pri E 
Marcinkonių miškų ūkio Darželių £ 4 
ninkijai. Plotas 1722 ha. Druskin 
Varėnos miškų masyvo dalis. 


„GRIKELIAI"— liaudies žaidimas“ 
Buvo žinomas Vilniaus krašte. Lin- 
metras 2/4. Žaisdavo merginos. J: pri- 
gys į ratelio žaidimą įvedė vyrus I 

ikė žaisti salėje, a 
GAL AS Aa ašių „.„ [šokiai ir žaidimai 
v., 1957, 3 
GRIKEVIČIOTĖ Emilija [g- 18585 
Mikiškėse (Zarasų rj.)]) — aktorė; Mo- 
vos TSR nusipelniusi artistė ( 1954). 134 
kėsi Liepojos g-joje, 1916—19 ak 


ratelis: 


dalyvavo Lietuvių išeivių d-jos ren- 
giamuose spektakliuose. 1920 baigusi 
mkt. kursus Kaune, iki 1922 mokytoja- 
Vo pr. m-loje. Kurį laiką vaidino „„Ka- 
rių teatre“, „Vilkolakyje“. 1929 baigė 
Kauno dramos teatro vaidybos studiją. 
1929—40 dirbo Kauno dramos teatre. 
1940—60 Lietuvos 
TSR akademinio dra- 
mos teatro aktorė. 


Vaidmenys: Daubienė £ 
(P. Vaičiūno „Tuščios 
Pastangos"), Trius (H. 
ejermanso  „„Viltis“), 
Karusė (B. Dauguviečio 
„Nauja vaga"), Mar- 
la Tarasova (A. Kor- 
Neičiuko „„Platonas Kre- 
četas"), Aneliukė (J. 
Baltušio „Gieda gaide- 
liai"), Ksenija (M. Gor- 
lo „,Jegoras Buličio- 
Vas"), Dauginčiuvienė 
(A. Griciaus „Liepto ga- 
las"), Deksnienė (A. 


Gudaičio-Guzevičiaus 
„Kalvio Ignoto teisybė"), Šablova (A. Ostrovs- 
kio „Vėlyvoji meilė"), Leena Tuisk (E. Raneto 
„Sūnus paklydėlis"), ir kt. 


GRIKIAI. Sėjamasis grikis (Fagopyrum 
€sculentum) Lietuvoje užauga iki 50— 
70 cm aukščio. Kaip piktžolė pasitaiko 
Javuose, pakelėse ir kitur. G. 1947—56 
buvo selekcionuojami selekcijos stoties 
Karoliniškės punkte (Vilniuje), nuo 
1956 — Žemdirbystės in-to Vokės filiale 
(netoli Vilniaus); ten pat tiriama ir jų 
agrotechnika. Sukurta G. veislė Lietu- 
Vos 164. Lietuvoje paplitusios G. veis- 
lės: vietiniai G., 2 rajonuotos — Alek- 
Sandrovo 134, Terechovo vietiniai, — 
be to, Bogatyris, Lietuvos 164 ir kitos. 
G. daugiausia auginami rytų, ypač piet- 
tyčių Lietuvos kalvose ir smėlynuose, 
iš dalies Žemaičių aukštumoje. Iš viso 
jie 1963 užėmė 1900 ha, arba 0,0895 
bendro Lietuvos TSR pasėlių ploto 
(00295 bendro javų ploto), iš jų kol- 
ūkiuose 1800 ha; 1195 visų G. pasėlių 
buvo veisliniai. G. derlingumas: 1961 
Trakų rj. Merkio taryb. ūkio 30 ha 
Plote gauta vid. 10 cnt/ha grūdų, 1960— 
1961 Žemdirbystės in-to Vokės filiale 
bandymų sąlygomis 13—15 cnt/ha, 1956 
Vilniaus valstybiniame veislių tyrimo 
Punkte 21 cnt/ha, net iki 28 cnt/ha. 
G. grūdai Lietuvoje naudojami kruopų 
ir miltų gamybai, šiaudai — pašarui. 
Archeologiniai radiniai (pvz., Veliuo- 
nos piliakalnyje) rodo, kad Lietuvoje 
buvo žinomi jau XIII a. Prieš 
pasaulinį karą Vilniaus gubernijos, 
Ypač Trakų ir Vilniaus aps., valstiečių 
ūkiuose G. pasėliai užimdavo 4—596 ir 
daugiau visos dirbamos žemės. Grikių 
buvo sėjama 30—40 kg/ha; sėklos dir- 
Voje dažniausiai užariamos. 1913 Lietu- 
Vos TSR teritorijoje (be Klaipėdos kr.) 
G. buvo apsėta 15500 ha, arba 0,890 
bendro pasėlių ploto, 1938 (be Vilniaus 
kr.) 7950 ha, arba 0,395, 1939 (be Klai- 
Pėdos kr.) 18210 ha, arba 0,89. Burž. 
Lietuvoje tik 1938—40 Varėnos bandy- 
mų stotyje tirtas veislinių G. populiaci- 
Jų derlingumas. 


Lit: A. Sabaliauskas, Dėl grikio pavadini- 
Mo.—,,ILTSR MA darbai", 1957, A 2. 


GRIKIAPELĖ — kaimas Ignalinos rj., 
inkmenų apyl., 9 km į v. nuo Ignalinos, 


prie Linkmenų— Palūšės kelio; kolūkio 
centras. 59 gyv. (1959). Parduotuvė, aš- 
tuonmetė m-la (nuo 1936 pradinė, 
1948—62 septynmetė). 


GRIKIAPELIAI — kaimas Anykščių rj., 
Svėdasų apyl., 4 km į p. v. nuo Svėda- 
sų. 119 gyv. (1959). Per G. teka Uosin- 
ta (Jaros kair. intakas). Į p. nuo G., 
Šventosios krante, yra I—IV a. pilka- 
pynas. Pilkapiuose, kurie apdėti akmenų 
vainikais, buvo laidojami nedeginti mi- 
rusieji. 

GRIKŠTAS Juozas [1899.III.12 Užven- 
tyje (Kelmės rj.) — 1964.III.15 Anykš- 
čiuose] — revoliucinio judėjimo dalyvis. 
Kilęs iš darbininkų. 1918 Užvenčio vls. 
revoliucinio k-to sekretorius. 1920—40 
dalyvavo rev. judėjime, platino kom. 
lit-rą, kartu su kitais komunistais 1923 
Užventyje išleido hektografuotą rink. 
„Revoliucinės dainos“, bendradarbiavo 
„Darbininkų atstove“ (1921—22), „Bal- 
se" (1928). Nuo 1928 Komunistų parti- 
jos narys. 1940—41 dirbo part. ir adm. 
darbą Telšiuose, Utenoje. 1942—44 ko- 
vojo Raudonosios Armijos 16 liet. di- 
vizijoje. 1944—56 part. ir adm. darbuo- 
tojas. Vėliau pensininkas. 


GRIMZDAI — kaimas Šilalės rj, Kvė- 
darnos apyl., 4 km į š. v. nuo Kvėdar- 
nos, Jūros kair. krante. 155 gyv. (1959). 
Į š. v. nuo G. į Jūrą įteka Aitra. Pro 
G. eina Kvėdarnos—Rietavo kelias. Yra 
Lembo pr. m-la (įk. 1933), kultūros na- 
mai (nuo 1962), biblioteka (nuo 1963). 


GRIMŽA Albertas [g. 1911.IV.10 Rygo- 
je] — revoliucinio judėjimo Brazilijoje 
ir pilietinio karo Ispanijoje dalyvis. Ki- 
lęs iš mažažemių valstiečių. 1927 emi- 
gravo į Braziliją, 1930 įstojo į pogrin- 
dinę Brazilijos KP (BKP). Padėjo orga- 
nizuoti BKP Lietuvių frakciją, jos pogr. 
spaudą San Paule. Keliskart buvo su- 
imtas, apie metus kalintas Ilja Grandės 
katorgos darbų stovykloje. 1936, tre- 
miamas į Lietuvą, pabėgo iš laivo Vigo 
uoste, Ispanijoje, Frankistams sukilus, 
kovėsi respublikonų pusėje. 1936—39 
Ispanijos KP narys. Pontevedros provin- 
cijos kalnuose 3 metus kovojo partiza- 
nų būriuose. Respublikonams karą pra- 
laimėjus, pasitraukė į Portugaliją. Ten 
buvo suimtas, uždarytas Penišės tvir- 
tovėje, vėliau ištremtas į Žaliojo Rago 
salyno Tarafalo katorgos darbų stovyk- 
lą, kurioje kalėjo beveik 5 metus. 1945 
grįžo į TSRS. Nuo 1959 TSKP narys, 
aktyvus visuomenininkas Panevėžyje. 


GRINAVECKIENĖ Elena [g. 1928.V1.10 
Jurbarke].— kalbininkė, filologijos moks- 
lų kandidatė (1958). 1952 baigė Vil- 
niaus un-tą. Nuo 1955 Lietuvos TSR MA 
Liet, kalbos ir lit-ros in-to bendradar- 
bė, nuo 1961 liet. kalbos istorijos ir dia- 
lektologijos sektoriaus vadovė. Nuo 1957 
TSKP narė. Paskelbė moksl. straipsnių 
apie Mituvos upyno tarmę ir kitais liet. 
dialektologijos klausimais („Lietuvių kal- 
botyros klausimai“, t. 1—5, 1957—62; 
„LTSR MA darbai“, 1961—62, A 1, A 2). 


GRINAVECKIS Vladas [g. 1925.VIII.15 
Šiauduvoje (Šilalės rj.)) — kalbininkas, 


GRI— GRI 603 


filologijos mokslų . kandidatas (1956). 
1952 baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1955 dir- 
ba Vilniaus Ped. in-te, nuo 1960 docen- 
tas. Nuo 1962 TSKP narys. „„VVPI moks- 
lo darbuose“ (t. 3, 8, 11, 1957—60) ir 
tęstiniuose leidiniuose „Lietuvių kalbo- 
tyros klausimai“ (t. 1, 3—4, 1957—61), 
„Kalbotyra“ (t. 3, 6, 9, 1961—63) pa- 
skelbė moksl. straipsnių apie žemaičių 
tarmes, dzūkavimą ir liet. kalbos fone- 
tikos klausimais. 

Ršt.: Gimtosios mokinio tarmės panaudoji- 


mas literatūrinės kalbos tarties ir rašybos mo- 
kymui, K., 1962. 


GRINBERGAS Elijas [1883.X.6 Panevė- 
žyje — 1964.IX.15 Vilniuje] — darbi- 
ninkų judėjimo dalyvis. 1895—1903 dir- 
bo odos fabrikuose Panevėžyje, Šiau- 
liuose, Suvalkuose, Vilniuje, dalyvavo 
darbininkų streikuose. 1901 Panevėžy- 
je kalintas už atsišaukimų platinimą 
ryšium su Gegužės Pirmosios švente. 
1903—06 gyveno Paryžiuje ir Londone. 
Grįžęs į Rusiją, dalyvavo 1906—07 rev. 
įvykiuose. 1906—22 dirbo įvairiuose Ru- 
sijos miestuose. 1922 pab. grįžo į Pane- 
vėžį ir iki 1930 dirbo odos f-ke (1924 ir 
1926 išrinktas vietinės profs-gos v-bos 
nariu). Nuo 1930 dirbo Ukmergėje 
odos f-ke. Dalyvavo Lietuvos Raudono- 
sios pagalbos org-jos veikloje, rėmė rev. 
judėjimo dalyvius. 1940—41 Ukmer- 
gės odos f-ko direktorius. 1941—44 
dirbo ūkinį darbą Mordovijos ATSR, 
Karagandoje. Nuo 1945 TSKP narys. 
1945—56 meistras Eidukevičiaus odos 
kombinate Vilniuje. Vėliau pensininkas. 


GRINCEVIČIUS Juozas [g. 1911.VII.25 
Krekenavoje (Panevėžio rj.)] — ad- 
ministracinis ir partinis darbuotojas. Ki- 
lęs iš darbininkų. Dalyvavo darbinin- 
kų streikuose. Nuo 1940 TSKP narys. 
1940—41 Panevėžio aps. vykd. k-to 
pirmininko pavaduotojas. D. Tėvynės 
karo pr. dirbo Ivanovo srityje. 1942— 
1943 kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje. Pokario metais dirbo 
Panevėžyje. 1952 baigęs Resp. partinę 
m-lą, dirbo LKP Užvenčio, Linkuvos rj. 
k-tų sekretoriumi. Nuo 1960 Raseinių rj. 
Balčių taryb. ūkio direktorius. 


GRINCEVIČIUS Kleopas [g. 1917.V1.28 
Mosteikiuose (Jurbarko rj.)] — mate- 
matikas 


geometras,  fizikos-matemati- 
kos mokslų daktaras 
(1965). 1946 baigė 
Vilniaus un-tą. Nuo 
- 1946 Vilniaus un-te 
: dirba ped. ir moksl. 
darbą. 1955 gavo 
fiz.-mat. mokslų kan- 
didato laipsnį, nuo 
1958 docentas. Pa- 
skelbė moksl. darbų 
apie tiesių komplek- 
są trimatėje ir dau- 
giamatėje projekty- 
vinėje erdvėje, to 
komplekso išsluoksniavimą, nagrinėja 
koreliatyvinių elementų daugdaras ir kt. 


604 GRI— GRI 


GRINCEVIČIUS (Hryncewicz) Liudvikas 
[1717—1783.X.10 Raseiniuose] — archi- 
tektas. Vėlyvojo baroko Lietuvoje atsto- 
vas. Archit-rą studijavo Vilniuje, Ita- 
lijoje. 1750—53 parengė Vilniaus Mi- 
sionierių bažnyčios pagr. fasado pro- 
jektą. Projektavo ir statė bažnyčias bei 
vienuolynus Volincuose, Drujoje, Nes- 
vyžiuje (Baltarusijos TSR) ir Virbalyje. 
Nuo 1776 gyveno Raseiniuose, kur 
1780—82 buvo dominikonų vienuoly- 
no viršininku. Perstatė Raseinių vienuo- 
lyno ir bažnyčios priekinį fasadą, su- 
darė Tytuvėnų bažnyčios altorių per- 
tvarkymo projektą, kuris iš dalies įgy- 
vendintas. 


GRINCEVIČIUS Stepas [g. 1913.VI.18 
Janušonyse (Kauno rj.)]) — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
1934 įsijungė į rev. veiklą. Nuo 1936 
Komunistų partijos narys, Janušonių 
part. kuopelės sekretorius. Jo namuo- 
se Vilkėnuose (Kauno rj.) 1939.1.1—2 
įvyko LKP CK Plenumas. 1940—41 Bab- 
tų vls. vykdomojo k-to pirmininkas. 
1942—43 kovojo Raudonosios Armijos 
16 liet. divizijoje, buvo sužeistas. 1943— 
1944 dirbo ūkinį darbą Dagestano ATSR. 
1944—46 dirbo part. darbą Vilniuje, 
mokėsi part. m-loje. 1946—49 ir 1951— 
1956 LKP CK instruktorius. 1951 bai- 
gė Resp. partinę m-lą. 1956—57 dirbo 
Rietavo miško pramonės ūkyje. Nuo 
1957 LKP CK darbuotojas. 


GRINCEVIČIŪTĖ Beatričė [g. 1911.XI.28 
Stolaukėlyje (Vilkaviškio rj.)] — daini- 
ninkė (lyrinis sopranas), Lietuvos TSR 
nusipelniusi artistė (1954). Vaikystėje 
netekusi regėjimo, 
savo dėdės E. Mli- 
narskio, Varšuvos 
Konservatorijos di- 
rektoriaus, globoja- 
ma, 1928 baigė Var- 
šuvos aklųjų in-tą. 
Vėliau lankė Kauno : 
liaudies konservato- | 
riją, mokėsi dainuo- | 
ti privačiai. 1937 ; 
pradėjo dainuoti per 
radiją. Nuo 1944 ' 4 
Lietuvos TSR Fil- , 
harmonijos,  1946—59 Lietuvos TSR 
Resp. radijo k-to solistė. Koncertuose 
yra dainavusi daugiau kaip 1000 voka- 
linių kūrinių — liet. liaudies dainų, lie- 
tuvių (J. Gruodžio, J. Talat-Kelpšos, 
B. Dvariono), rusų (N. Rimskio-Korsa- 
kovo, S. Prokofjevo, D. Kabalevskio) 
ir užsienio (V. Mocarto, F. Šuberto, 
J. Bramso) kompozitorių kūrinių. 


'GRINCEVIČIŪTĖ Filomena [iki 1940 
Gričiūnaitė;  1880.IIL2 Vokėje (Trakų 
rj.) — 1960.IX.16 Vilniuje] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvė. Gimė dvaro sodi- 
ninko šeimoje. XX a. pr. susipažinusi 
su s-d. judėjimo dalyviais, padėjo pla- 
tinti Vilniaus darbininkų tarpe lenininę 
„Iskra“. 1905—08 priklausė Lietuvos 
Socialdemokratų partijai: savo butė lai- 


kė neleg. spaustuvę, kurioje 1908 buvo 
išspausdintas P. Eidukevičiaus redaguo- 
tas laikr. „Glos robotniczy“ („Darbinin- 
kų balsas“; išėjo 2 nr.). Nuo 1905 akty- 
vi politinio Raudonojo Kryžiaus veikė- 
ja, polit. kalinių revoliucionierių globė- 
ja: nešdavo maistą, drabužius polit. ka- 
liniams į Lukiškių kalėjimą Vilniuje, 
rėmė Z. Angarietį Pskovo kalėjime, va- 
žinėjo pas V. Kapsuką į Varšuvos ir 
Vladimiro kalėjimus. 1913 pab., pasi- 
naudoję G. prisiųstais pinigais ir dra- 
bužiais, V. Kapsukas ir būsimasis rašy- 
tojas I. Kozlovas pabėgo iš Sibiro trem- 
ties į užsienį. I. Kozlovas 1914, prieš 
išvažiuodamas į užsienį, apie savaitę 
slapstėsi G. bute Vilniuje. Už bendra- 
darbiavimą su rev. judėjimo dalyviais 
G. keletą kartų buvo tardoma, o 1915 
Varšuvoje kalinama. Nuslopinus 1919 
Tarybų valdžią Vilniuje, rėmė lenkų 
burž. nacionalistų kalinamus ir persekio- 
jamus taryb. įstaigų darbuotojus. Nuo 
1945 pensininkė. 


GRINFELDAS Samuelis [1915 Vilniu- 
je — 1941.XII.26 Naro Fominske (Mask- 
vos sr.)] — revoliucinio judėjimo daly- 
vis. Nuo 1935 Komunistų partijos na- 
rys. 1935 suimtas Kaune, kai nešė kom. 
spaudą. 1936.I nuteistas 3 metus 6 mėn. 
kalėti. Kalėjo Kaune, Raseiniuose, Šiau- 
liuose. 1939 LKP Šiaulių aps. k-to na- 
rys. 1940—41 LKP Šiaulių aps. k-to sky- 
riaus vedėjas. 1941 kovojo Raudonosios 
Armijos latvių divizijoje. Žuvo fronte. 


GRINFESTAS, Finsteris, Saulas —,„Dar- 
bo išvadavimo“ grupės atstovas, 1883 
pab. atsilankęs Vilniuje ir užmezgęs 
tos grupės ryšius su vietos rev. judė- 
jimo dalyviais. Pradžioje buvo veik- 
lus narodnikų org-jos „Čiornij peredel“ 
(„Juodasis perdalijimas") ratelio Mins- 
ke narys. 1881—82 dirbo neleg. spaus- 
tuvėje, kuriai per rev. judėjimo daly- 
vius gaudavo šriftą iš Vilniaus. Žanda- 
rams susekus spaustuvę, turėjo emi- 
gruoti į užsienį. 1882.VIII atvyko į Ciu- 
richą. 1883 pab. prisidėjo prie „Dar- 
bo išvadavimo“ grupės (pirmoji rusų 
marksistų grupė) ir kaip jos atstovas 
atvyko į Rusiją ryšių su vietos rev. 
rateliais užmegzti; atvežė Vilniaus rev. 
judėjimo dalyviams tos grupės užsie- 
nyje išleistų marksistinių leidinių siun- 
tą, kurioje buvo K. Markso ir F. Engel- 
so „Komunistų partijos manifestas", 
K. Markso „Samdomasis darbas ir ka- 
pitalas", F. Engelso „Socializmo išsivys- 
tymas iš utopijos į mokslą“, G. Plecha- 
novo „Socializmas ir politinė kova" 
ir kt. Sutelkė Vilniuje rev. judėjimo 
dalyvius į ratelius, kurių nariai vėliau 
susirašinėjo su „Darbo išvadavimo" gru- 
pe ir padėjo jai iš užsienio gabenti 
marksistinę lit-rą į Rusijos gilumą. G. 
suorganizuotu rev. lit-ros gabenimo 
į Rusiją keliu į Vilnių ir kitus Lietuvos 
miestus patekdavo marksistinė lit-ra. 

GRINGALIŲ MIŠKAS — miškas Panevė- 
žio rj., į p. nuo Krekenavos. Priklauso 
Panevėžio miškų ūkio Krekenavos gi- 
rininkijai. Plotas 660 ha; medynų 
600 ha. Miškas ištįsęs iš š. į p. apie 
S km. P. dalis, tarp Pelipuščių ir Dani- 


liškio kaimų, dar vadinama Daniliškio 
mišku. Reljefas banguotas. V. pakras“ 
čiu teka Nevėžis, r. — Linkuvė (N6“ 
vėžio intakas). Dirvožemiai velėniniai 
jauriniai, gliejiški, smėliniai, ant gilia! 
slūgsančio priemolio bei molio. 700 
mišku apaugusio ploto užima mėlyn! 
niai ir brukniniai pušynai, 169; — De" 
žynai, 1405 — ąžuolynai, 959; medynų 
savaiminės kilmės. Vid. amžius 45 MC“ 
tai, bonitetas II-III, vid. skalsumas 
0,65, vid. tūris 120 ktm/ha. Gausu SU!“ 
nų, šernų, usūrinių šunų, barsukų, kiaU“ 
nių. Miškas eksploatacinis, išskyrUS 
120 ha š. pakraštį, kuris įeina į Krek““ 
navos miestelio žaliąją zoną. Š. V. 0“ 
limi eina Krekenavos—Šventybrasči? 
kelias. Miško pakraštyje, prie kelio, Y!ė 
Gringalių kaimas. 


GRINIAI — kaimas Kelmės rj., PakTū“ 
žančio apyl., 13 km į p. v. nuo Kelmės; 
prie Šiaulių —Sovetsko plento. 237 EYY: 
(1959). Š. pakraščiu teka Kražantė. Per 
kaimą eina kelias iš Žalpių į Kražiūš: 
Abipus jo kuriasi nauja kolūkio EyVoT 
vietė. Yra Pakražančio apylinkės DŽD 
vykd. k-tas, felčerių-akušerių punkt į 
Pakražančio vid. m-la (1920—48 pra 2 
nė, 1948—53 septynmetė), bibliotek 
(nuo 1949), 


GRINIENĖ Elena [g. 1924.1x.19 Žalė“ 
kiškiuose (Raseinių rj.)] — inžinič., 
technologė, technikos mokslų kandida“ 
(1956). 1948 baigė Kauno un-tą. NUO 
1948 dirba ped. darbą (iš pradžių K 
no un-te, vėliau Kauno Politechniko 
in-te). 1958 gavo docentės vardą. M 
1962 TSKP narė. Paskelbė moksl. suaba 
nių apie pieno riebalus, pieno ir malš 

pramonės klausimais. 


„GRININKE BEIMELECH“ („Žalieji L 
deliai") — dvisavaitinis žurnalas M 
kams, ėjęs 1926 Vilniuje žydų kalb“ 
Žurnalas buvo pažangios krypties: P 
kreiptas prieš sionizmą ir rel. auklė) 
mą. Red. E. Chackelsytė. 


GRINIŪNAI — kaimas Panevėžio S 
Ramygalos apyl, 7 km į š. r. nuo ka 
mygalos. 78 gyv. (1959), Per G. te 
Juoda (Nevėžio intakas). Prie pat 9“ 
Juodos deš. krante, ant kalvos yra 5“ 
kapis, vad. Žvyro kalnų. Randama 
nių kaulų ir žalvarinių dirbinių. 


GRINIUS Jonas — XIX a. pabaigė? 
JAV lietuvių kultūros veikėjas, LU 
tas. Įsteigė „Lietuviško varpo“, Ged! j- 
no d-jas (1889), „Nepriklausoma LB 
liečių klubą“ (1891), bendradarbio, 
laikraštyje „Vienybė lietuvninkų + po 
rašė ist. tematikos dramas „KOV A Ką 
Griunvaldu“  (vaidinta ir išleista 2 
goje 1892), „Susivienijimas Lietuvos 
Lenkija“ („Vienybė lietuvninkų + kal 
Nr. 37—52). Laisvai išvertė į liet 


2. įhi- 
bą A. Chvostovskio tragediją T 
listai" („Vienybė lietuvninkų + sijos 
Nr. 2—9), kurioje vaizduojamas ED 


caro Aleksandro II nužudymas, | nai. 
mai charakterizuojami revoliucionIe 
Tai buvo pirmas dramaturgijos Ešo 
rinys liet. kalba. Vėliau G. kultūri 
ir literatūrinėje veikloje nesireišk“: 


GRINIUS Kazys [1866 Sulemo Būdoje 
(dab. Kapsuko rj.) — 1950.VI.4 Čikago- 
Je] — visuomenės, kultūros veikėjas, 
Vienas Lietuvos liaudininkų partijos ly- 
derių, gydytojas. Į buržuazinį libera- 
linį judėjimą įsijungė, mokydamasis 
Marijampolės g-joje. Nuo 1883 plati- 
no liet. spaudą. 1887 Maskvos lietuvių 
Studentų d-jos narys, 1891—92 jos pir- 
Mininkas. Būdamas Maskvoje, rašinėjo 
į burž. liberalinę Amerikos lietuvių spau- 
dą. 1888 dalyvavo liet. buržuazinių libe- 
lalų suvažiavime Marijampolėje, kur 
uvo svarstomi ,„Varpo“ leidimo klausi- 
Mai. Bendradarbiavo „Varpe“. 1891 pa- 
Iašė ir išleido „(Trumpą Lietuvos istori- 
Ją“. 1893 baigė Maskvos un-tą ir tarna- 
Vo gydytoju Kaspijos laivyne. Nuo 
1894 gydytojas Marijampolėje. Čia rū- 
Pinosi „Varpo“ ir „Ūkininko“ reikalais; 
užmezgė ryšius su oportunistiniais Lietu- 
Vos Socialdemokratų partijos vadovais. 
1902 Lietuvių demokratų partijos suva- 
žlavime, įvykusiame Dabikinės dvare 
(prie Akmenės), jam kartu su kitais 
Uvo pavesta sudaryti partijos progra- 
mą. Per 1905—07 revoliuciją aktyviai 
dalyvavo burž. liberaliniame judėjime 
bei švietėjiškame darbe. Organizavo 
Vaidinimus, chorus ir kt. Vienas „Švie- 
Sos“ d-jos Marijampolėje kūrėjų. 1905 
Persikėlė į Vilnių, kur rašė polit. bro- 
šiūras. 1911 drauge su kitais organizavo 
Pirmąją lietuvių ž. ū. parodą Marijam- 
Polėje. 1917 išrinktas į buržuazinę Ru- 
Sijos lietuvių tarybą. 1919 grįžo į Lie- 
tuvą ir padėjo organizuoti burž. valdžią. 
Kaip liaudininkų partijos kandidatas bu- 
Vo renkamas visų seimų nariu. 1920— 
1922 ministras pirmininkas, o liaudinin- 
ams ir socialdemokratams laimėjus sei- 
mo rinkimus, 1926.VI.7—XII.17 valsty- 
€s prezidentas. Įvykus faš. perversmui, 
Pavedė A. Voldemarui sudaryti ministrų 
kabinetą ir atsistatydino, tuo padėda- 
Mas įteisinti faš. diktatūros įvedimą. 
Vėliau dirbo Kauno savivaldybėje, buvo 
raugijos kovai su tuberkulioze centro 
V-bos nariu ir pirmininku bei kt. me- 
dicinos d-jų nariu ir jų spaudos bend- 
Tadarbiu. 1939 parėmė amnestijos poli- 
liniams kaliniams reikalavimą. 1944 pa- 
Sitraukė į Vakarus. 


GRINIUS Povilas [g. 1909.VIli.3 Šar- 
Kuose (Raseinių rj.)] — revoliucinio 
Judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
1932— 40 studijuodamas Kauno un-te, 
Isijungė į rev. judėjimą, buvo LKP va- 
Ovaujamų pažangių studentų org-jų 
„Stedra“ ir „Scientia“ pirmininkas. Nuo 
1940 Komunistų partijos narys. 1941— 
1943 Raudonosios Armijos karys. 1943— 
1944 dirbo Lietuvos partiz. judėjimo 
Stabe, 1945—47 part. darbuotojas Gel- 
Vonuose, 1949—59 — Panevėžyje. 1947— 
1949 mokėsi Resp. partinėje m-loje Vil- 
niuje. Nuo 1960 pensininkas. 


GRINKEVIČIENĖ Ona [Skučaitė; g. 
1924.X.3 Garliavoje (Kauno rj.)] — gy- 
dytoja pediatrė, medicinos mokslų kan- 
didatė (1956). 1949 baigusi Kauno un-tą, 
dirbo jame ped. darbą (nuo 1959 vaikų 
ligų katedros vedėja, nuo 1960 docen- 
tė). Nuo 1952 TSKP narė. Paskelbė ke- 


liolika moksl. straipsnių apie vaikų rėu- 
matą ir kvėpavimo organų susirgimus. 


GRINKEVIČIUS Silvestras [1871.1.27 
Vaivaduose (Panevėžio rj) — 1942. 
X.31] — inžinierius technologas. 1893— 
1899 studijavo Peterburgo Technologi- 
jos in-te, dalyvavo lietuvių studentų 
org-jų veikloje. Baigęs in-tą, tarnavo 
Riazanės—Uralo glžk. v-boje Saratove. 
1915—18 lietuvių tremtinių ir belaisvių 
šelpimo d-jos pirmininkas. 1918 dirbo 
Astrachanėje naftos k-te ir dėstė poli- 
technikos m-loje. 1919—22 burž. Lietu- 
vos vyriausybės susisiekimo ministro 
pavaduotojas ir geležinkelių direktorius. 
Nuo 1922 Kauno un-to docentas, tiltų 
katedros vedėjas, nuo 1929 profesorius. 
1934—37 technikos fakulteto dekanas. 
Parašė 4 knygas apie tiltų ir kelių 
statybą. 1931 ir 1937 dalyvavo tech- 
nikos tarpt. konferencijose Paryžiuje ir 
Pragoje. Nuo 1940 pensininkas. 


GRINKIŠKIS — miestelis Radviliškio rj., 
10 km į p. v. nuo Baisogalos, prie Ra- 
seinių—Šeduvos kelio; apylinkės ir kol- 
ūkio centras. 732 gyv. (1959). Plano 
struktūra radialinė. Pastatai išsidėstę 
palei kelius, sueinančius į keturkampę 
aikštę. Malūnas, lentpiūvė, pieninė, ry- 
šių skyrius, buitinio aptarnavimo punk- 
tas, vid. m-la (nuo 1938), kultūros na- 
mai (nuo 1960), biblioteka (nuo 1947). 
Per G. teka Šušvė. Miestelyje rastas vė- 
lyvojo akmens amžiaus plokštinis kapas. 
G. vardas žinomas nuo XV amžiaus. 
XVI a. minimas G. dvaras ir miestelis. 


XIX a. tapo valsčiaus centru (1841 —- 


238 gyv., 1886 — 558, 1897 — 924). 
XIX a. pr. veikė parapinė m-la (1804 
mokėsi 20 berniukų, 1813 — 22 berniu- 
kai ir 5 mergaitės), 1867 įsteigta valdi- 
nė pradinė m-la. 1885 įsteigta vaisti- 
nė, 1893 — ambulatorija. 1863 ties G. 
caro kariuomenė sumušė sukilėlius. 1919, 
II.19—20 raudonarmiečių būrys drauge 
su vietos komunistais užėmė G., suėmė 
burž. miliciją ir valsčiaus k-tą. Burž. 
valdymo metais miestelyje buvo apie 
30 smulkių parduotuvių ir dirbtuvių, 
972 gyv. (1923); G. valsčiuje veikė 
LKJS pogrindinė kuopelė, buvo platina- 
ma kom. lit-ra. Hitlerininkai ir vietiniai 
burž. nacionalistai 1941 sušaudė apie 
200 Grinkiškio gyventojų. D. Tėvynės 
karo metu miestelis buvo beveik visai 
sugriautas. Pokario metais atstatytas. 
Grinkiškyje 1827 gimė žymus chirur- 
gas, Varšuvos universiteto profesorius, 
1863 sukilimo dalyvis P. Girštautas 
(Juzumas). 


GRINŠTEINIENĖ Rachilė [Velkaitė; g. 


1910.V.5 Ukmergėje] — revoliucinio 
judėjimo dalyvė. Siuvėja. 1925—30 
LKJS narė Ukmergėje, 1930—36 LKP 


narė Kaune. Iki 1940 dirbo pogrindinėje 
Lietuvos Raudonosios pagalbos org-joje. 
Už dalyvavimą rev. judėjime 1926.XII 
Ukmergėje buvo suimta ir metus ka- 
linama. 1930.I dalyvavo protesto de- 
monstracijoje Kaune prieš mirties baus- 
mę komunistams, buvo adm. tvarka ka- 
linama; 1932 vėl kalinta. D. Tėvynės 
karo metais dirbo Alma Atos sr. Nuo 


GRI— GRI 605 


1945 artelės ,Darbingumas“ 
siuvėja. Nuo 1955 pensininkė. 


GRIPIŠKĖS — kaimas Prienų rj., Lelio- 
nių apyl, 3 km į p. nuo Stakliškių, 
Verknės deš. krante. 270 gyv. (1959). 
Rytuose kaimas siekia Lieliaus ež., va- 
karuose — Kalnų mišką, pietuose — 
Ąžuolyną. Vandens malūnas (prie Verk- 
nės), pr. m-la (nuo 1930). Burž. nacio- 
nalistai 1944 nužudė P. Mickų (buv. 
Liaudies Seimo atstovą), 1947 — apylin- 
kės pirm. G. Radzevičienę. 


GRIŠINAS (TpummnHa) Viktoras Vasilje- 
vičius [g. 1914.IX.18 Serpuchove] — 
Tarybų valstybės, Komunistų partijos 
i: profsąjungų veikėjas. Kilęs iš dar- 

; bininkų. 1937 bai- 
gė Maskvos garve- 
žių ūkio technikumą. 
Dirbo garvežio ma- 
šinistuų, vėliau Ser- 
puchove garvežių 
depo viršininko pa- 
vaduotoju. 1938 pa- 
šauktas į Raudonąją 
Armiją. Nuo 1939 
TSKP narys. 1941 iš- 
rinktas Serpuchovo 
glžk. mazgo parti- 
jos k-to sekretoriu- 
mi. 1942—50 partijos Serpuchovo miesto 
k-to sekretorius. 1950—52 TSKP Mask- 
vos miesto k-to skyriaus vedėjas, 1952— 
1956 k-to sekretorius. Nuo 1956 Visasą- 
junginės Profs-gų - Centro Tarybos pir- 
mininkas. Nuo 1952 TSKP CK narys, 
nuo 1961 kandidatas į TSKP CK Prezi- 
diumo narius. Nuo 1950 TSRS AT de- 
putatas, 


“ GRIŠKA Albinas [g. 1915.III.1 Dainavo- 
je (Varenavo rj., BTSR)] — filosofas, pe- 
dagogas, filosofijos mokslų kandidatas 
(1954). 1933 įstojo Vilniuje į pogr. 
komjaunimą. 1936 baigė Vilniaus lietu- 
vių g-ją, 1936—39 Vilniaus un-te studi- 
javo chemiją. Nuo 1943 taryb. partiza- 
nų ryšininkas, paskiau A. Mickevičiaus 
būrio (Rūdninkai) partizanas. Nuo 1944 
TSKP narys. 1948 baigė Aukštąją part. 
m-lą prie VKP(b) CK, 1948—51 dėstė 
filosofiją Resp. partinėje m-loje. 1954 
baigė Visuom. mokslų akademiją prie 
TSKP CK. Nuo 1954 filosofijos dėstyto- 
jas Vilniaus Ped. in-te, nuo 1959 docen- 
tas. Paskelbė moksl. straipsnių materia- 
listinės filosofijos Lietuvoje istorijos, 
ateizmo ir religijos klausimais. 


GRIŠKA Julius [1912.IV.4 Dainavoje 
(Varenavo rj., BTSR) — 1941] — revoliu- 
cinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstie- 
čių. 1924 įstojo į Vilniaus liet. moky- 
tojų seminariją, o 1927 ją uždarius, per- 
ėjo į liet. g-ją. Nuo 1928 Vakarų Bal- 
tarusijos KJS narys. 1931 priimtas į V. 
Baltarusijos KP (VBKP) narius ir išrink- 
tas g-jos visų komjaunimo kuopelių biu- 
ro sekretoriumi. 1933 Lietuvių komunis- 
tų biuro prie VBKP CK Jaunimo sekci- 
jos vadovas. 1934 Lietuvių komunistų 
biuro narys. Bendradarbiavo pogr. leidi- 


Vilniuje 


606 GRI-— GRI 


niuose „Barikada“, „Valstiečių balsas“. 
Baigęs g-ją, 1934 išvyko į Varšuvą stu- 
dijuoti ped. in-te, užmezgė ryšius su 
Lenkijos KP, suorganizavo besimokan- 
čių Varšuvos aukštosiose m-lose liet. 
studentų partijos-komjaunimo kuopelę. 
1936 mokytojavo Krūminiuose (netoli 
Valkininkų), bet netrukus atleistas. Už 
rev. veiklą 1933 ir 1938 nuteistas 2!/ me- 
tų kalėti, bet vėliau išteisintas. 1939 Va- 
renavo vls. vykdomojo k-to pirmininkas, 
Beniakainių vid. m-los mokslo dalies 
vedėjas. 1941 pavasarį iškviestas į Lie- 
tuvos TSR ir paskirtas Vilniaus aps. švie- 
timo sk. vedėju. Žuvo pirmosiomis D. Tė- 
vynės karo dienomis. 


GRIŠKABŪDIS — miestelis Šakių rj., 
14 km į p. r. nuo Šakių; apylinkės ir 
kolūkio centras. 451 gyv. (1959). Plano 
struktūra radialinė. Pastatai išsidėstę 
palei kelius, sueinančius į netaisyklin- 
gos formos aikštę. Pietinė G. dalis vadi- 
nama Naujuoju G. Aplink miestelį išsi- 
dėstę vienkiemiai, sudarantieji G. kai- 
mą (1959 — 238 gyv.). Yra ryšių sky- 
rius, universalinė ir maisto produktų 
parduotuves, buitinio aptarnavimo punk- 
tas, 25 lovų ligoninė (1949—59 ambula- 
torija), vaistinė (nuo 1915), vid. m-la 
(iki 1947 pradinė), vakarinė kaimo jau- 
nimo m-la (nuo 1951), kultūros namai 
(nuo 1950), biblioteka (nuo 1946). Iš G. 
eina keliai į Šakius, Kudirkos Naumies- 
tį, Pilviškius, Zapyškį. 

G. kaimas įkurtas iškirstoje girioje, 
netoli Novos u, XVII a. pab. ar 
XVIII a. pr. (ž. Būda). Tuo metu G. tu- 
rėjo 36 ūkius. Žečpospolitos laikais G. 
ir aplinkiniai kaimai priklausė valsty- 
bei. 1796 jame įkurtas karmelitų vie- 
nuolynas ir pastatyta bažnyčia. 

Medinė aštuonkampė G. bažnyčia — resp. 
reikšmės archit-ros paminklas. Statyta ant ak- 
meninių pamatų, iš lauko apmušta lentomis, 
lėjimo-vargonų priestatas su 4 kolonų por- 
tiku, Puošnus interjeras: kolonos su kapiteliais, 
keturkampiais sudalytos lubos su dantytais kar- 
nizais, Sienose ir lubose gausu tapybos, 

G. bažnyčia ilgainiui sukaupė dide- 
lius turtus. XIX a. pradžioje G. pa- 
rapijai priklausė 97 kaimai (apie 
10 000 gyv.). 

1819 veikė parapinė m-la, kurioje mo- 
kėsi 40 valstiečių vaikų. 1840 m-la su- 
degė; 1860 atstatyta. 1827 buvo 260 gyv., 
1897 — 621. 1905 vasarą G. miestelyje 
ir valsčiuje prasidėjo anticarinės de- 

" monstracijos, mitingai; valstiečiai atsi- 
sakinėjo mokėti mokesčius, uždarinėjo 
valdžios įstaigas. 1905.XII ginkluotas 
valstiečių būrys užpuolė valsčiaus raš- 
tinę, sudegino caro portretus ir vals- 
čiaus knygas, o kiek vėliau ir pačią 
raštinę. Valstiečiai sunaikino caro port- 
retus ir kitose valdinėse įstaigose, 
nuginklavo stražnikus, nutraukė rusiš- 
koje mokykloje pamokas ir reikala- 
vo dėstyti lietuvių kalba, 1918 Griška- 
būdyje susikūrė LKP kuopelė, buvo 
platinama kom. lit-ra. Burž. Lietuvoje 
G. buvo valsčiaus centras (1923 — 
779 gyv.); jame vykdavo dideli turgūs 
ir prekymečiai. 1936 dalis miestelio su- 


degė. Hitlėrininkai ir vietiniai burž. na- 
cionalistai 1941 išžudė didelę dalį G. 
gyventojų. Okupacijos metu veikė LKP 
pogr. kuopelė. 1944.VIII kautynėse prieš 
vok, faš. kariuomenę prie G. ir Žvirgž- 
daičių pasižymėjo seržantas M. Chai- 
Iutdinovas; už tai jam 1945 suteiktas 
Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. 


GRIŠKAUČIZNA — kaimas Ignalinos rj., 
7 km į p. r. nuo Rimšės; Šiūlėnų apy- 
linkės ir kolūkio centras. 9 gyv. (1963). 
Į r. nuo G. yra Ilgaičio ež. Malūnas, 
lentpiūvė,  felčerių-akušerių punktas, 
kultūros namai, biblioteka (nuo 1960). 


GRIŠKĖLIS Viktoras [Survila; 1899 Ka- 
ružuose (Kapsuko rj.) — 1938.V1.14] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. 1916 ak- 
tyvus moksleivių rev. ratelių dalyvis 
Petrograde, Voroneže. 1917 Lietuvos 
Socialistų liaudininkų partijos narys, pa- 
laikė kairįjį sparną. Nuo 1917.VII 
RSDDP(b) narys. Iki Spalio revoliucijos 
dirbo polit. darbą tarp lietuvių darbinin- 
kų Voroneže, Tuloje. Spalio revoliucijos 
dienomis Voroneže įstojo į Raudonąją 
gvardiją, dalyvavo kautynėse prieš bal- 
tagvardiečius. 1918 Ypatingosios komisi- 
jos komendantas Voroneže, 1918.X at- 
vyko į Lietuvą dirbti pogr. part. darbo, 
buvo LKP Kauno k-to narys, pirmosios 
Kauno Darbininkų atstovų tarybos pir- 
mininkas. 1919.II už rev. veiklą suimtas, 
1919.IV, pasikeitus polit. kaliniais, atvy- 
ko į tarybinį Vilnių. 1919.V pasiųstas 
dirbti pogr. darbo į Užnemunę, buvo 
LKP Centro Biuro narys, LKP Suval- 
kijos rj. k-to atsakingasis sekretorius. 
1919.XI vėl suimtas. 1920.VII, pasikeitus 
polit. kaliniais, išvyko į TSRS, mokėsi 
Vakarų tautinių mažumų komunistinia- 
me un-te Maskvoje. 1920—35 tarnavo 
Raudonojoje Armijoje pulko komisaru, 
pulko štabo viršininku, Žuvo, neteisėtai 
represuotas asmenybės kulto sąlygomis. 
Reabilituotas. 


GRIŠKEVIČIUS Aleksandras |1809.1.6 


netoli Krakių (Kėdainių rj.) — 1863.11.11 
Viekšniuose (Akmenės rj.)] — aviacijos 
pradininkas Lietuvoje, kovotojas prieš 
fanatizmą. Kilęs iš neturtin- 


religinį 


gų bajorų. 1818—24 mokėsi Kėdainių 
m-loje. 1830 Vilniaus gub. v-boje gavo 
raštininko tarnybą. Prasidėjus 1830 SU“ 
kilimui, iš tarnybos pasitraukė. 1834 diI- 
bo Šiaulių aps. teisme. 1836—45 Šiaulių 
miesto rotušės sekretorius. 1845 peIS““ 
kėlė į Kauną. Gerai mokėdamas lietu“ 
vių, rusų, lenkų ir kt. kalbas, čia gavo 
gubernijos Civ. teismo rūmuose vertėjo 
vietą. 1843—50 paruošė keletą skIa! 
dymo aparato projektų. Geriausiai Pa“ 
ruoštą projektą aprašė 1851 knygelėje 
„Žemaičio garlėkys“ („Parolot Žmudžzi- 
na“). Joje išsamiai apibūdino valdomą)! 
aerostatą, sparnų pritaisymą žmogu! 
aparatą, sujungtą su balionu ar be JO: 
Knygelėje G. gynė garu varomo propelė- 
rio (Archimedo sraigto) ir horizontalių 
sparnų idėją. G. skraidymo aparatas DU 
vo žingsnis į priekį nuo aerostatų PI“ 
lėktuvų. 1855—62 G. statė skraidymo 
aparatus (matyt, be garo mašinos) ir ju05 
Viekšniuose bei kitur bandė. 1859 atleis“ 
tas iš tarnybos, gyveno Šiauliuose, Paš“ 
kui persikėlė į Viekšnius. 1860 jis bal“ 
gė rašyti gana didelį filosofinį kūrinį 
„Gamtos tikrovė, arba matematinės 
išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo 
paslaptis trumpais populiariais pašė“ 
kesiais“ („Rzeczywistošė w przyrodzi? 
czyli wywėd matematyczny  bėstWai 
duszy i tajemnic wiary w krėtkich ZalY“ 
sach popularnej gawędy“; neišspausdiN“ 
tas, rankraštis Lietuvos TSR MA cent“ 
bibliotekoje), kuriame išdėstė fil0S0“ 
finius savo pasaulėžiūros principus: 
išreiškė neigiamą pažiūrą į oficialia“ 
ją — krikščionių — religiją. Pasaulio 
pažinimo klausimu G. buvo racionališ“ 
tas; jis laikėsi nuomonės, kad pasaulio 
jo kilmės pažinimo priemonė yra Nė 
aklas tikėjimas, o išmintis ir sveikas 
protas. Jis buvo susipažinęs su XVIII a. 
prancūzų materialistų ir kitų tautų !!- 
losofų kūriniais. Savo filosofinėmis P2“ 
žiūromis G. buvo dualistas. Materialus!? 
pasaulis, jo nuomone, egzistuoja ObjC““ 
tyviai, sukasi apie vieną centrą (milž!“ 
nišką žvaigždę), kurį G. vadina „IŠ“ 
tomu dievu“. Pasaulio centrinės jė80“ 
vidurį G. laiko „židiniu, iš kurio *“ 
daise kaip spinduliai ištryško milijo 


Aleksandro Griškevičiaus skraidymo aparato brėžiniai 


Nai pasaulių ir su jais drauge toji di- 
džiosios dvasios gyvybinė jėga". Tačiau 
G. dievas yra labai savotiškas: jis nė- 
Ia neapčiuopiama ir nematoma dvasia, 
bet yra kažkoks materialus dangaus kū- 
Nas ir toliau jau nebesikiša į gamtos 
Procesus, šie vystosi savaime. Dualis- 
tiškai aiškindamas žmogų, kaip mate- 
Halaus ir dvasinio pradų vienybę, G. 
teigia, kad žmogus turįs nemirtingą 
sielą, kurią dievas davęs pirmiesiems 
žmonėms. Bet naujų sielų dievas nesu- 
turiąs; jos pasidauginančios pačių žmo- 
nių valia, G. negriovė religijos pagrindų, 
neatmetė nei dangaus, nei pragaro, 
nors neigė angelus ir velnius. Kaip ir 
XVIII a. prancūzų deistai, jis manė, kad 
tikėjimas reikalingas bendrajai visuo- 
menės tvarkai palaikyti, nors savo vei- 
ale, matyt, abejodamas dievo buvimu, 
Pabrėžia, kad yra daug netikinčiųjų, 
kurie bijo „žemesniajai klasei pasiro- 
dyti visiškais ateistais“. G. kandžiai iš- 
Juokė biblijos dievą ir teiginius apie 
Pasaulio ir žmogaus sukūrimą, pirmųjų 
žmonių nemirtingumą, rojų, pirmąją 
nuodėmę ir t. t. G. daro išvadą: „Aš 
Visa tai laikau. vien tik beprasme pasa- 
ka“, G. demaskavo bažnyčios tarnų tam- 
Sybišką veiklą, liaudies masių apgaudi- 
Nėjimą. G. pažiūros visu savo aštrumu 
uvo nukreiptos prieš to meto viešpa- 
taujančią religinę pasaulėžiūrą. 

Vilniaus generalgubernatorius V. Na- 
Zimovas, sužinojęs apie G. veikalo tu- 
Tinį, įsakė Kauno gubernatoriui imtis 
Prieš G. griežtų priemonių, nes pastara- 
Sis „negali būti pakenčiamas krikščio- 
Niškoje valstybėje ir turi būti persekio- 
Jamas, jeigu pasireiškia raštu arba ŽO- 
džių", Už tą kūrinį G. buvo iškelta byla 
Šiaulių aps. teisme, bet brolio Maurici- 
Jaus, ilgai dirbusio tame teisme, pastan- 
Romis G. buvo išteisintas. 

Lit.: V. Merkys, Aleksandras Griškevičius — 
aviacijos pradininkas Lietuvoje.—,,Iš lietuvių 
kultūros istorijos", t. 3, V., 1961, 
GRIŠKEVIČIUS Petras [g. 1924.VII.19 

Tiaunose (Rokiškio rj.)] — Didžiojo 
ėvynės karo partizanas, spaudos ir par- 
linis darbuotojas. Nuo 1940 LLKJS na- 
rys. D. Tėvynės ka- 
ro pr. dirbo Čelia- 
binsko sr. kolūky- 
je. 1942—43 tarnavo 
Raudonojoje Armi- 
joje. 1943.IX— 1944. 
VI kovojo Žemaitės 
partizanų junginyje. 
1944—46 Rokiškio 
aps. laikraščio „Ta- 
rybinis Rokiškis“ re- 
dakcijos atsakinga- 
sis sekretorius, Vė- 
liau redaktorius. 
Nuo 1945 TSKP narys. 1946—48 mokėsi 

€sp. partinėje m-loje, 1948—50 LKP 

instruktorius, vėliau spaudos sek- 
toriaus vedėjas. 1950—51 „Valstiečių 
laikraščio", 1952—53 Vilniaus sr. laikr. 
„Raudonoji žvaigždė" vyriausiasis re- 
daktorius. 1953—55 „Tiesos“ redakto- 
Iaus pavaduotojas. 1956—64 LKP Vil- 
Niaus miesto k-to sekretorius. 1958 ne- 
akivaizdiniu būdu baigė Aukštąją part. 


m-lą Maskvoje. Nuo 1964.XII LKP CK 
skyriaus vedėjas. 1953—64 LKP CK 
narys. Nuo 1965 Lietuvos TSR AT de- 
putatas. Išvertė į liet. kalbą grož. lit-ros 
kūrinių. 

Ršt.: Įmonės ateistai, V., 1961. 
GRIŠKŪNAITĖ Emilija [g. 1925.VIII.10 
Taškente] — istorikė, istorijos mokslų 
kandidatė (1956). Nuo 1952 TSKP narė. 
1952 baigė Vilniaus un-tą. Nuo 1956 
Lietuvos TSR MA Istorijos in-to moks- 
linė bendradarbė. Išspausdino moksl. 
straipsnių ir brošiūrą apie Lietuvos dar- 
bininkų klasės istoriją iki 1914. „Lietu- 
vos TSR istorijos“ 2 tomo skyrių „Lie- 
tuva reakcijos metais (1907—1910 m.)“ 
ir. „Naujas revoliucinio judėjimo paki- 
limas (1910—1914 m.)“ autorė. 


GRIŠŪNAS Liudvikas [g. 1883.X.19 Gav- 
riliškiuose (Vilniaus rj.) — 1938.1.11] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
valstiečių, batsiuvys. Nuo 1919 Komu- 
nistų partijos narys. 1920.XI išrinktas 
į Vilniaus profs-gų centro biuro prezi- 
diumą, kuriam vėliau vadovavo. Profs-gų 
centro biuro organo „Pochodnia“ („Ži- 
bintas“), redaguojamo V. Kapsuko, atsa- 
kingasis redaktorius. 1921 odos pramo- 
nės darbininkų profs-gos pirmininkas. 
1921 kalintas. 1922 „„Marksistinės gru- 
pės“ rinkiminio sąrašo į Ligonių kasos 
tarybą įgaliotinis. 1922.X komunistinio 
Miestų ir kaimų proletariato s-gos rinki- 
minio sąrašo kandidatas į Lenkijos sei- 
mo atstovus. 1922 suimtas ir 1923 Mies- 
tų ir kaimų proletariato s-gos byloje 
nuteistas 4 metus kalėti. 1924 bausmė 
sumažinta iki 3 metų. 1925 netekęs svei- 
katos, iš kalėjimo paleistas. 1926 vienas 
iš PPS-levicos (Lenkijos Socialistų par- 
tijos — kairiosios) organizatorių, odos 
pramonės darbininkų profs-gos batsiu- 
vių sekcijos pirmininkas. 1927 suimtas 
su grupe komunistų. Paleistas už lai- 
dą, partijos sutikimu nelegaliai išvyko 
į Tarybų Sąjungą. Žuvo, neteisėtai re- 
presuotas asmenybės kulto sąlygomis. 
1965 reabilituotas. 


GRIŪNVALDO MŪŠIS ž. Žalgirio mūšis. 


GRIVICKAS Vytautas [g. 1925.XI.8 Bei- 
naravoje (Šiaulių rj.)] — baletmeisteris, 
Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas 
liaudies 


(1959), Lietuvos TSR 
tas (1964). Nuo 1940 
kurį laiką mokė- 
si Valstybės teatro 
(Kaune) baleto stu- | 
dijoje. 1942—44 dir- | 
bo Kauno jaunimo 
teatro aktoriumi, TŽ 
nuo 1944 operos ir 
baleto teatro artis- 
tas. 1947—52 studi- 
javo Maskvos Lu- 
načiarskio teatrinio 
meno in-to balet- 
meisterių f-te, kurį 
baigęs, dirba baletmeisteriu (nuo 1954 
vyriausiuoju baletmeisteriu) Lietuvos 
TSR akademiniame operos ir baleto 
teatre. Buvo respublikinių dainų šven- 
čių vyriausiasis baletmeisteris. Nuo 1961 
TSKP narys. Parašė libretus: B. Gorbuls- 


artis- 


GRI-—GRO 


Scena iš Vytauto Grivicko pastatyto E. Balsio 
baleto ,„Eglė žalčių karalienė“ 


kio operai „Frank Kruk“ (su P. Raščiu- 
mi), baletams — J. Juzeliūno „„Ant ma- 
rių kranto“, J. Indros „Audronė“. 


Vaidmenys: Faunas (Š. Guno „„,Faustas"), 
Espada (L. Minkaus „Don Kichotas“), Ilarijo- 
nas (A. Adano „,Žizel"), Girejus (B. Asafjevo 
„Bachčisarajaus fontanas“), Kunotas (J. Indros 
„„Audronė“) ir kt. 

Pastatymai: Akademiniame operos ir baleto 
teatre — J. Juzeliūno ,„Ant marių kranto“ (šu 
A. Mesereru, 1953), L. Minkaus „Don Kichotas“ 
(1954), A. Adano „Žizel“ (1956), E. Grigo ,„Pe- 


ras Giuntas“ (1956), J. Indros „Audronė“ 
(1956), E. Balsio „Eglė žalčių karalienė" 
(1960), L. Delibo „Silvija“ (1961), L. Auster 


„Šiaurės sapnas“ (1962), Č. Punjo „„Paryžiaus 
katedra" (1962), A. Chačaturiano „Spartakas“ 
(1964); Kauno muz. teatre — B. Gorbulskio ope- 
ra „Frank Kruk“ (1957) ir kt. Pastatė J. Juze- 
liūno baletą ,„Ant marių kranto“ Rygos (1954), 
Lvovo (1955) ir Talino (1959) teatruose. 


Ršt.: Šokio menas, V., 1965. 


GRYŽUVA — upė Radviliškio ir Kel- 
mės rj, Dubysos kair. intakas. Ilgis 
44 km, baseino plotas 1068 kmž?. Išteka 
iš Tyrulių pelkės, 6 km į p. nuo Paka- 
pės. Teka į p. v. per Gauštvinio ež., 
Užpelkių  botaninį-zoologinį draustinį, 
pro Tytuvėnų glžk. stotį. Iki Gauštvi- 
nio ež, vadinama Šimša, toliau Gryžuva. 
Nuo Kalvių pasuka į v. Įteka į Dubysą 
93 km nuo jos žiočių, ties Papušyniu. 
Intakai: Šimšos — Spangupis (kair.), Gry- 
žuvos — Vengrė, Bliukė (abu deš.). Vid. 
nuolydis 124 cm/km. Vid. debitas žio- 
tyse 1,15 m?/s. Tytuvėnėliuose prie Gry- 
žuvos yra vandens malūnas. 


GROBŠTAI — kaimas Klaipėdos rj., Ag- 
luonėnų apyl., 8 km į š. r. nuo Prieku- 
lės, prie Klaipėdos—Veiviržėnų kelio; 
kolūkio centras. 57 gyv. (1959). Yra kol- 
ūkio ūkinių pastatų, felčerių-akušerių 
punktas, pr. m-la (nuo 1911), biblioteka 
(nuo 1953). 


GROBŠTO RAGAS — smėlio pusiasalis 
Kuršių nerijoje, 4 km į p. nuo Nidos. 
Ilgis 1,55 km, didž. plotis 3,6 km, plo- 
tas 3,08 kmž, G. r.— trečias pagal dydį 
Kuršių nerijos p-lis, vienas tipiškiausių 
ir gražiausių. 

Didžiąją paviršiaus dalį užima lygi, tik vie- 
tomis kauburiuota smėlio palvė, pakylanti iki 
2,5 m aukščiau marių lygio. Rago gale yra 18 m 
aukščio skydo formos kopa Vienišuolė. G. r. 
susidarė per paskutiniuosius 300 metų, pustant 
kopų smėlį į marias, veikiant bangoms ir 
priekrantinėms srovėms. Per pastaruosius 
45 metus ragas pailgėjo 50 m, o didžiųjų ko- 
pų gūbrys pasistūmėjo rago link 350 m. Grobšto 


608 GRO— GRU 


rage auga retas augalas — pajūrinė zunda 
(Eryngium maritimum), vasarą būna daug van- 
dens paukščių. 

Lit.; V. Gudelis, G. Karužaitė, Grobšto ra- 
gas (vieno Kuršių nerijos vietovaizdžio fizinė- 
geografinė ir landšaftinė apybraiža).—,,Geogra- 
finis metraštis“, t. 5, V., 1963. 


GROCHOVSKIS Francišekas [g. 1883. 
IX.19 Niedzviatkoje (Vilniaus rj.)] — 
revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš 
valstiečių, batsiuvys. Nuo 1923 Va- 
karų Baltarusijos Komunistų partijos 
narys. Nuo 1925 Laisvamanių etinės 
kultūros d-jos narys. 1926 vienas iš 
PPS-levicos (Lenkijos Socialistų parti- 
jos — kairiosios) organizatorių. 1927 
odos pramonės darbininkų profs-gos 
sekretorius. 1927 suimtas su grupe ko- 
munistų. 1928 išteisintas. 1937 ištremtas 
į konc. stovyklą Kartuzų Berezoje, Mir- 
ties data nežinoma. 


GRODEKAS (Groddeck) Gotfridas Er- 
nestas [1762.XI.17 Gdanske — 1825.IV.13 
Kijovce (netoli Minsko)] — filologas. 
1786 baigė Getingeno un-tą. 1804—25 
Vilniaus un-te dėstė graikų bei lotynų 
kalbas ir antikinę lit-rą. 1810 įsteigė se- 
minarą klasikinės filologijos  moky- 
tojams rengti. Jo klausytojais buvo 
S. Daukantas, S. Stanevičius, S. Valiū- 
nas, A. Mickevičius, J. Lelevelis ir kt. 
Parašė klasikinės filologijos darbų, pa- 
rengė Lietuvos m-loms tos srities va- 
dovėlių, tekstų. Laikraštyje „Dziennik 
wilenski“ („Vilniaus dienraštis“) paskel- 
bė straipsnių, populiarinančių antikinę 
kultūrą ir lit-rą. 1806 leido žrn. „Gazeta 
literacka wilefnska“ („Vilniaus literatū- 
ros laikraštis“). Buvo un-to bibliotekos 
direktoriumi. 


Lit.: S. Szantyr, Dzialalnošč naukowa G. E. 
Grodka.—,Z  dziejėw  filologii  klasycznej 
w Wilnie“, Wilno, 1937; J. Lebedys, Simonas 
Stanevičius, V., 1955 [p. 103—105]. 


GROSAS Artūras [1821 Prancūzijoje — 
1870 Gerosios Vilties iškyšulyje] — 1863 
sukilimo dalyvis, Telšių apskrities suki- 
lėlių karinis viršininkas. Rusijos kariuo- 
menės atsargos rotmistras, Žemalės (Ma- 
žeikių rj.) dvarininkas, 1861 reformos 
vykdymo metu — taikos tarpininkas. 
1863.IV savo dvaro apylinkėse skelbė 
sukilėlių manifestą ir organizavo suki- 
lėlių būrį, su kuriuo, atvykęs į Sedą, 
užpuolė policijos būstinę, paštą ir vals- 
čiaus v-bą. Susijungė su B. Dluskio- 
Jablonovskio būriu, žygiuojančiu per Že- 
maitiją r. kryptimi, ir pasiekė Saločius 
(dab. Pasvalio rj.). 1863.VI.22 G., Dlus- 
kio-Jablonovskio ir kt. būriai susikovė 
prie Papilės su carine kariuomene, 
1863—64 žiemą G. laikėsi Žemaitijos 
miškuose. Sukilimui nepasibaigus, G. 
emigravo į Angliją, iš ten į Prancūziją. 
Mirė gamtos-geografijos ekspedicijoje 
po Afriką. 


GROSAS (Gross) Simonas [apie 1772 
netoli Varmės (R. Prūsija) — 1835.IV.5 
Kretingoje] — lietuvių kalbos gramatikos 
autorius. Mokėsi Resloje (R. Prūsija), 
Raseiniuose, 1795 — Vilniaus pranciško- 
nų vienuolyne. Mokytojavo Troškūnų, 


Dotnuvos m-lose ir Kretingos vienuoly- 
une. Nuo 1827 Kretingos vienuolyno vir- 
šininko pavaduotojas. Gerai išmokęs 
lietuviškai (žemaitiškai), parašė specia- 
liai žemaičiams skirtą gramatiką „Kalb- 
rėda liežuvio žemaitiško“ („Kalbrieda 
ležuwe Zemaytyszka“, 1835), kurios 
gale pridėtas nedidelis lenkiškai žemai- 
tiškas žodynėlis. Gramatikoje pateikta 
skirtinga nuo dabartinių liet. kalbos gra- 
matikų linksniavimo ir asmenavimo sis- 
tema, kurioje duoti 7 daiktavardžių, 3 
būdvardžių linksniavimo ir 7 veiksma- 
žodžių asmenavimo tipai. Gramatika liko 
neišspausdinta; G. darbas buvo teigia- 
mai įvertintas jo amžininkų. 

Lit.: J. Kruopas, S. Groso ,„Slownik polsko- 
Žmudzki“.—,,Literatūra ir kalba", t. 1, V., 1956. 
GROTAS Jakovas Karlovičius [1812. 
XII.15 — 1893.V.24] — rusų filologas, Ru- 
sijos MA akademikas (1858). Nuo 1884 
Rusijos MA Rusų kalbos ir lit-ros sky- 
riaus pirmininkas. Nuo 1889 Rusijos MA 
vicepirmininkas. G. vertino liet. kalbos 
tyrinėjimus ir pritarė jų leidimui. Jis iš- 
rūpino Rusijos MA leidimą spausdinti 
A. Juškos lietuvių-rusų-lenkų kalbų žo- 
dyną tuo metu draudžiamais lot. spaud- 
menimis. 


GROTĖSKAS [pranc. grotesgue, iš it. 
grotesco — juokingas, nepaprastas| — 
meninio vaizdavimo būdas, pagrįstas 
ryškia hiperbole, netikėtais realybės ir 
fantastikos, tragiškumo ir komiškumo 
ir pan. kontrastais. Reiškiasi lit-roje, dai- 
lėje, teatre. Ypač paplitęs satyroje. Liet. 
lit-roje G. užuomazgų yra K. Donelaičio 
„Metuose“ ir pasakėčiose. Vėliau G. bū- 
dingas V. Kudirkos (satyr. aps. „Vil- 
kai“, „Viršininkai“), kai kuriems Žemai- 
tės ir kt. rašytojų kūriniams. Ryškių G. 
pavyzdžių yra P. Cvirkos kūryboje 
(rom. „Frank Kruk“, apys. „Laurynas 
Ūsas“, kai kurie apsakymai), K. Binkio 
jumor. poemose, atskiruose T. Tilvyčio, 
A. Griciaus, A. Pakalnio ir kt. kūri- 
niuose. 


GROTUS (Grotthuss) Teodoras  [1785. 
1.20 Leipcige — 1822.11.26  Gedučiuose 
(Pakruojo rj.)] — pirmasis Lietuvos fizi- 
kochemikas. 1803—08 mokėsi Leipcigo 
un-te, Paryžiaus po- .. m 

litechnikos m-loje, || 
Romos ir Neapolio | 
un-tuose. Vėliau gy- | 
veno nuosavame Ge- | 
dučių dvare, kur ne | 
tik tvarkė ūkį, bet || 
ir darė mokslinius | 
tyrimus. 20 metų; 
būdamas, pagarsėjo 
mokslo pasaulyje sa- 
vo darbu apie van- 
dens ir jame ištir- 
pintų medžiagų ski- 
limą dėl elektros srovės poveikio. Šių 
savo darbų pagrindu jis sukūrė pirmąją 
elektrolizės teoriją, kuri atliko svarbų 
vaidmenį mokslinių pažiūrų į elektro- 
litų prigimtį evoliucijoje. Darbuose apie 
elektrochemiją pirmasis iškėlė nemaža 
teiginių, kurie neprarado reikšmės ir 
šiuo mėtu, pvz., kad elektrodiniuose 
procesuose visuomet vyksta oksidacija 


ir redukcija, kad cheminiai procesa! 
aplamai turi elektrinę prigimtį, ir kt. Di- 
deli G. nuopelnai ir fotochemijos moks“ 
le. Jis pirmas aptiko fotochemijos pagr: 
dėsnį, kad fotochemines reakcijas 881! 
sukelti tik tokia šviesa, kurią medžia£3 
absorbuoja. Šį vad. Grotaus—Drepe!!? 
dėsnį galima ir šiandien rasti kiekviena“ 
me fizinės chemijos vadovėlyje. G. PI 
trumpą savo gyvenimą ne tik pasiekė 
tų laikų chemijos ir fizikos mokslų VII“ 
šūnes, bet ir tapo tikru šių mokslo sTičiŲ 
pionieriumi. Paskelbė apie 60 mokslo 
darbų, tarp jų — „Fizikos-chemijos tY“ 
rimai“  („Physikalische-chemische FOI“ 
schungen“, 1820), „Jungimosi ekvivaleN“ 
tai" („Verbindungsverhaltnis oder Ch“ 
mische Aguivalenttafeln“, 1821). Pirma“ 
sis ištyrė mineralinio Smardonės—Likė“ 
nų šaltinio vandenis. 


GROŽINĖS LITERATŪROS LEIDYKLA: 
Valstybinė grožinės literatūros Įeidyk- 
la,— respublikinė knygų leidimo įstaig?: 
įsteigta 1945, nuo 1964 vadinama leidyk“ 
la „Vaga“. 


GROŽNIKAS Giršas [g. 1918.1X.13 Pa“ 
dvariškėse (Trakų rj.)]) — revoliucinio 
judėjimo dalyvis. Kilęs iš amatininkų: 
Pogr. darbą dirbo Kaune. 1936 įstojo 
į Komunistų paitiją. Nuo 1937 L 
Kauno metalistų kuopelės sekretoriUs; 
1938 suorganizavo f-ko „Metaliumi“ 
carbininkų streiką, kuris truko 8 dienė 
ir baigėsi darbininkų laimėjimu. Už IV: 
veiklą buvo 3 kartus suimtas ir kalirs 
mas. 1940 dirbo adm. darbą. 19412 
tarnavo Tarybinėje Armijoje. Nuo 19 
administracinis darbuotojas. 


GRUBLIAUSKAS Liudvikas [g- 1522 
VIII.17 Paliepiuose (Telšių rj.)]) — V“ 
rinarijos gydytojas, bakteriologas, Už 
rinarijos mokslų kandidatas (1954). 19 
baigė Lietuvos Vet. akademiją. !“ o 
1946 tos pat akademijos mikrobiologij“ 
katedros dėstytojas, nuo 1958 docent9*: 
Paskelbė moksl. straipsnių apie užkI“ 
čiamąsias gyvulių ligas. Knygos „VI“ 
rinarijos pagrindai“ (1954) bendraaV 
toris. 


GRŪDA — upė Varėnos rj. Merko 
kair. intakas. Ilgis 45 km, baseino P“ 
tas 204 km, Išteka iš Grūdo ež+ PF“ 
BTSR sienos, Teka per miškus į Š+Ž€ 
upyje į š. v., pro Marcinkonis. 
į Merkį 14 km nuo jo žiočių, U6S y 
vočiais. Intakai: Musteika, Dorupis (2: ži 
deš). Vid. nuolydis 95 cm/km. V! 


debitas žiotyse 1,88 m'/s. Upę K€T!“ 
Vilniaus—Gardino glžk. į 
GRŪDAS — ežeras Varėnos Ij, PI“ 


BTSR sienos, 1 km į p. nuo Kabelių L 
Plotas 90 ha. Ežeras rininis, ištiso 2 
š. į p., vingiuoja kaip upė. Ilgis | Ž1aĖ 
didž. plotis 370 m, kranto linijos ž S 
13,2 km. Krantai daugiausia E be- 
augę mišku (išskyrus š. galą). Įteka ada 
vardžiai upeliai; šiaurėje išteka Gru 
(Merkio intakas). 

„GRODAS"— liberalinė draugija nUk“Ę; 
tėjusiems nuo karo šelpti, VI kys 
1916—18. Įsteigta Petrograde. „G: Ilio: 
riai buvo Petrograde, Pskove, M08 


Ve, Juzovkoje (dab. Doneckas), Lu- 
Zanske, Lozovaja Pavlovkoje (iš viso 
258 nariai). Riazanėje, Mušketove, Smo- 
lenske buvo d-jos įgaliotiniai. Lėšų d-ja 
Raudavo iš JAV lietuvių organizuoto 
„Lietuvos šelpimo fondo“ rinkliavų, 
aukų. „G.“ rūpinosi karo pabėgėlių šel- 
Pimu, įdarbinimu, kultūrinių pramogų 
OIganizavimu bei švietimu, Įsteigė ir iš- 
laikė 7 liet. pr. m-las, kuriose mokėsi 
483 vaikai. Be to, veikė vakariniai kur- 
Sai suaugusiems. M-lose dėstomoji kal- 
ba buvo lietuvių. „G.“ šelpė Samaroje 
(dab. Kuibiševas) „Šviesos“ d-jos įsteig- 
tą liet. m-lą, „Globos“ d-jos išlaikomas 
Prieglaudas ir atskirus asmenis, 


GRŪDOS PĖLKĖ — pelkė Varėnos rj., 
14 km į p. v. nuo Marcinkonių, Grūdos 
Sžero š. pakrantėje, Grūdos (Merkio 
Intako) slėnyje. Plotas 111 ha. Raisti- 
nė žemapelkė, apaugusi eglėmis, puši- 
mis, beržais, juodalksniais. Durpių klodo 
didž. storis 2,3 m, vid. 1,2 m; vid. susi- 
Skaidymas 2705, vid. peleningumas 1295, 
O durpėmis yra ežerinių nuosėdų sluoks- 
Nis; jo storis iki 3 m. Dugne smėlis. 


GRUMBLIAI — kaimas Plungės rj., 
Paukštakių apyl., 12 km į š. r. nuo Plun- 
šės, prie Šiaulių —Kretingos geležin- 
Kelio; kolūkio centras. 114 gyv. (1959), 
Olūkio lentpiūvė. Burž. nacionalistai 
1946 Grumbliuose nužudė A. Macenį, 
Z. Macenienę, 1948 — bibliotekos vedė- 
Ją komjaunuolę G. Žebrauskaitę. 


GRUMŠLIAI — kaimas Biržų rį., Smil- 
šių apyl., 12 km į š. v. nuo Biržų, 3 km 
nuo Latvijos TSR sienos. 55 gyv. (1959). 
Pr. m-la (nuo 1911). G. minimi 1586. 


GRŪNAU Simonas [m. apie 1530] — Prū- 
Šijos kronikininkas. Dominikonų vie- 


Nuolis Elbinge ir Dancige. 1510—30 pa- 
Tašė Prūsų žemės kroniką („Chronica 


Simono Grunau prūsų žodynėlio puslapis 


Und Beschreibung. .."), kurioje pateikė 
Ūaug medžiagos apie Prūsiją, jos istori- 
ją, gamtą, gyventojus ir jų papročius, 
Prūsų kalbos žodynėlį (100 žodžių). G. 
Naudojosi to meto ist. šaltiniais, daug 
Ur papildydamas jų žinias išgalvotais 
alykais ir linksmais pasakojimais. To- 
Šl ne visa G. pateikta medžiaga pati- 
kima (tačiau XIX a. pr. nekritiški Prū- 
jos istorikai išplatino G. kronikos 
fankraščio legendas savo veikaluose). 
"Srtingesnės tos kronikos vietos, ku- 
tose vaizduojamas G. laikų prūsų gy- 
Venimas ir pateikiami prūsų kalbos pa- 


35 MLTE, tomas 1 


vyzdžiai. Prūsai aprašyti kronikoje su 
meile, tuo tarpu ordinui G. nesigaili 
priekaištų dėl jo žiaurumų ir gyventojų 
išnaudojimo. Čia G. išreiškė kitų to 
meto katalikų dvasininkų priešišką pa- 
žiūrą į ordiną, kuris 1525 perėjo į re- 
formaciją. Yra nuomonių, kad G. veika- 
las ne originalus, o tik Elbingo domi- 


nikonų vienuolyno kronikos (vėliau 
dingusios) perdirbinys. 
Lit: R. Trautmann, Die altpreussischen 


Sprachdenkmiler, Gėttingen, 1910. 


GRUODIENĖ Janina [g. 1929.1.24 Kurti- 
niuose (Anykščių rj.)] — botanikė fizio- 
logė, biologijos mokslų kandidatė (1959). 
1955 baigė Vilniaus un-tą, nuo 1959 dir- 
ba jame ped. darbą. Išleido brošiūrą 
apie augimo stimuliatorių reikšmę auga- 
lininkystėje (1961), paskelbė mokslinių 
straipsnių apie heteroauksino ir kt. org. 
medžiagų įtaką bulvių derliui bei me- 
džiagų apykaitai. 


GRŪODIS Antanas [g. 1905.XI.18 Mor- 
kūnuose (Zarasų rj.)] — inžinierius elekt- 
rotechnikas, Lietuvos TSR nusipelnęs in- 
žinierius (1964). 1936 baigė Kauno un-to 
technikos f-tą. 1938—40 Rekyvos elekt- 
rinės ir pirmosios respublikoje 30 kV 
elektros tiekimo linijos Šiauliai —Pane- 
vėžys statybos vyr. inžinierius. 1940— 
1941 Lietuvos TSR Komunalinio ūkio 
liaudies komisariato energijos v-bos dar- 
buotojas. Nuo 1945 Energetikos ir elekt- 
Iifikavimo v-bos vyriausiasis inžinierius. 
Daug prisidėjo prie Lietuvos energeti- 
kos išvystymo. 


GRŪODIS Balys [g. 1891.IX.13 Šikšniuo- 
se (Utenos rj.)]-— revoliucinio judėjimo 
dalyvis. Kilęs iš valstiečių. I pasauli- 
nio karo metu tarnavo kariuomenėje, 
1915 pateko į austrų nelaisvę. Grįžęs 
1918 į gimtinę, dirbo Užpalių taryb. 
milicijoje iki 1919 gegužės. 1920—23 
priklausė LKP Seterečiaus (Utenos rj.) 
kuopelei, suorganizavo Pikuškio dvare 
LKP kuopelę, platino kom. lit-rą. 1921 
pr. suimtas ir prijungtas prie 56 uteniš- 
kių komunistų bylos, Panevėžio kalėji- 
me dalyvavo polit. kalinių 8 dienų bado 
streike. 1921 nuteistas 4 metus kalėti. 
Po 1922 amnestijos iš kalėjimo išėjo 
1923. Po to dirbo Lietuvos Raudonosios 
pagalbos org-joje. 1940—41 apylinkės 
pirmininkas, Utenos aps. grūdų paruo- 
šų kontoros direktorius. D. Tėvynės ka- 
ro metais dirbo statybose prie Volgos, 
paskui vaikų namuose. Grįžęs 1945 
į Uteną, dirbo grūdų paruošų sistemoje, 
paskui batsiuvių artelėje. Nuo 1959 
TSKP narys. Pensininkas. 


GRŪODIS Jonas [1897.XII.8 Salake (Za- 
rasų Ij.) — 1938.IX.28] — Spalio revoliu- 
cijos ir 1918—19 proletarinės revoliuci- 
jos Lietuvoje dalyvis. Kilęs iš valstiečių. 
Nuo 1917.VIII dalyvavo rev, įvykiuose 
Petrograde, vėliau iki 1918.VI ten pat 
dirbo liaudies milicijoje. 1918 vasarą 
grįžo į Lietuvą. 1918.XII Zarasuose įsto- 
jo į Komunistų partiją. 1919.II buvo iš- 
rinktas partijos Zarasų aps. k-to nariu, 
III.20 Zarasų aps. Darbininkų atstovų 
tarybos vykd. k-to nariu. 1919.VI su- 


GRU— GRU 609 


darius Zarasų aps. rev. k-tą, buvo jo 
nariu ir sekretoriumi. Nuslopinus Tary- 
bų valdžią Lietuvoje, tarnavo Raudono- 
joje Armijoje. 1921—31 dirbo vadovau- 
jamąjį darbą saugumo organų sistemoje 
Baltarusijoje, buvo Vakarų karinės apyg. 
pasienio ir vidaus kariuomenės vadas. 
1931—1937.VIII Užkaukazės ir Pietų Ry- 
tų geležinkelio v-bos viršininkas. Žuvo, 
neteisėtai represuotas asmenybės kulto 
sąlygomis. 1957 reabilituotas. 


GRŪODIS Juozas [1884.XII.20 Rakėnuo- 
se (Zarasų rj.) — 1948.IV.16 Kaune] — 
kompozitorius, pedagogas, dirigentas, 
Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas 
(1944), Mokėsi vargonuoti Rokiškio mu- 
zikos m-loje. Nuo 1901 vargoninkavo, 
Raguvėlėje, Utenoje ir kt. organizavo 
chorus, kurie atlikdavo ir jo paties su- 
kurtas bei harmonizuotas liaudies dai- 
nas. 1905—08, gyvendamas Mintaujo- 
je, ruošėsi dainavimo studijoms Pe- 
terburgo Konservatorijoje. Dėl ligos ne- 
tekęs balso, atsidėjo kompozicijos teori- 
jos studijoms. 1914 išvyko į Maskvą. 
Nuo 1915 Maskvos Konservatorijoje 
studijavo muzikos teoriją. Studijų Mask- 
voje metu G. parašė arijos pobūdžio so- 
: lo dainą „Visur ty- 
la“ (L. Giros tekstas). 
1916 dėl ligos buvo 
priverstas studijas 
nutraukti ir išvykti 
gydytis į Jaltą. Mo- 
bilizuotas į carinę 
armiją, apie metus 
dirbo kariuomenės 
orkestro kapelmeis- 
teriuų, vėliau, iki 
1920, gydėsi ir gy- 
veno Jaltoje. Ten 
sukūrė sonatą forte- 
pijonui cis-moll, baigė rašyti fortepijoni- 
nes variacijas liaudies dainos „„Bernužėli, 
neviliok“ tema. 1920—24 Leipcigo Kon- 
servatorijoje studijavo kompoziciją (pas 
S. Krelį, Z. Karg-Elertą, P. Grenerį) ir 
dirigavimą. Studijų Leipcige metu pa- 
rašė simfoninių ir kt. kūrinių. Baigęs 
Leipcigo Konservatoriją, 1924—27 dirbo 
Kaune Valstybės teatro operos dirigen- 
tu, retkarčiais diriguodamas ir simf. 
koncertus. Nuo 1926 dėstė teorines dis- 
ciplinas Kauno muz. m-loje (nuo 1933 
konservatorija); 1927—37 buvo jos di- 
rektorius. G.— pirmas kompozicijos pro- 
fesorius Lietuvoje, išugdęs ištisą liet. 
kompozitorių kartą: A. Račiūną, J. Na- 
bažą, A. Budriūną, J. Juzeliūną, V. Klo- 
vą, P. Tamuliūną. 1929 išrinktas Latvi- 
jos, 1932 — Helsinkio konservatorijų 
garbės nariu. 1933 parašė vieną pirmųjų 
liet. baletų — „Jūratę ir Kastytį“. Peda- 
goginio darbo G. nenutraukė, net vok. 
fašistams uždarius (1943) Kauno Konser- 
vatoriją, slapta mokydamas studentus 
savo bute. Po D. Tėvynės karo G. vėl 
intensyviai ėmėsi kūrybinio darbo, dės- 
tė kompoziciją Kauno Konservatorijoje. 
1945 parašytos simfoninės variacijos 
liet. liaudies dainų temomis — bran- 


610 GRU— GRU 


džiausias kompozitoriaus kūrinys ir vi- 
sos jo kūrybos apibendrinimas, reikšmin- 
gas įnašas į lietuvių taryb. simf. muziką. 

G. sukūrė nemaža chorinių ir solo dai- 
nų. Populiarios jo dainos pagal liet. 
poetų tekstus yra „Rugiagėlės“, „Aguo- 
nėlės“, „Kalvis“, „Alyvos“ ir kt. 

G. kūryba pasižymi aukštu profesio- 
naliniu lygiu, intelektualumu, tempera- 
mentingumu, monumentalumu, ryškiais 
nacionaliniais bruožais. G. buvo pirmas 
liet. kompozitorius, savo kūryboje pla- 
čiai panaudojęs sutartines. Nacionaliniai 
bruožai G. kūryboje organiškai susipi- 
na su meistriškai ir drąsiai vartojamo- 
mis šiuolaikinės muzikos išraiškos prie- 
monėmis. G. davė stiprų impulsą jaunos 
profesionalinės liet. muzikos raidai. 


Juozas Gruodis (1948) 


Kūriniai; baletas ,„Jūratė ir Kastytis“ (1933, 
pagal Maironio baladę), simfoninės « poemos 
„Gyvenimo šokis“ (1928), „Iš mano gimtinės“ 
(„Iš Lietuvos praeities“, 1939), simf. paveikslas 
„Rudenėlis“ (1922), ,,Simfoninis prologas“ (1923), 
variacijos liaudies temomis simf. orkestrui 
(1945), 2 siuitos (1936—37); styginis kvartetas 
(1924), sonata smuikui ir fortepijonui (1922), 
2 sonatos fortepijonui (I cis 1919 ir II f 1921), 
pjesės fortepijonui ir smuikui su fortepijonu, 
solo ir choro dainos, liet. liaudies dainų har- 
monizacijos, muzika dramos spektakliams. 

Leid.: Liaudies dainos (Vienam balsui, su 
fortepijonu), K., [1943]; Bapmaruu Ha HapoAKIe 
TeMBHI AAA CHMDOHKYeCKOro opkecTpa, M.— A., 
1947; Liaudies dainos chorui, K., 1949; Keturios 
dainos (Solo), V., 1949; ConaTa Ana CKpHKų NM 
doprensano, M., 1960; Kūriniai fortepijonui, 
2.t., V., 1960—61. ž 

Lit.+ J. Gaudrimas, Iš lietuvių muzikinės 
kultūros istorijos, 2 d., V., 1958—64; J. Juzeliū- 
nas, Kompozitorius Juozas Gruodis.—,,Pergalė“, 
1958, Nr. 4; A. Ambrazas, Kompozitorius Juo- 
zas Gruodis, K., 1960; J. Gaudrimas, Lietuvių 
tarybinė muzika, V., 1960; St. Gruodienė, Kom- 
pozitorius J. Gruodis Kaune.—,„Pergalė“, 1960, 
Nr. 10 [p. 154—163]; J. Čiurlionytė, Žiupsnis 
atsiminimų apie kompozitorių J. Gruodį —,,M1- 
zika ir teatras“, V., 1963; A. AMGpa3ac, 
HOo3ac Tpyonuc, M.-A., 1964. 


GRŪODIS Juozas [1893 Šikšniuose (Ute- 
nos rj.) — 1941.11.27 Kaune] — revoliuci- 
nio judėjimo dalyvis. Kilęs iš valstie- 
čių, stalius. 1918—19 dalyvavo kovoje 
už Tarybų valdžią Užpalių vls., 1921 ten 
pat įstojo į LKP Seterečiaus kuopelę, 
dirbo organizacinį ir agitacinį darbą. 
Suimtas už rev. veiklą, prijungtas prie 
56 uteniškių komunistų bylos. 1921 Pa- 
nevėžyje nuteistas 4 metus kalėti. Am- 


Juozo Gruodžio gaidų autografas 


nestijai sumažinus bausmę, iš kalėjimo 
išėjo 1923 ir toliau dalyvavo rev. veik- 
loje, buvo LKP Utenos parajonio k-to 
sekretorius. Už kom. veiklą 1929.IX Pa- 
nevėžyje nuteistas sušaudyti, bet baus- 
mė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. 
Kalėjime susirgo plaučių džiova. Nuo 
1940.VI dirbo LKP Utenos aps. k-to 
I sekretoriumi. 1941 išrinktas kandidatu 
į LKP CK narius. 


GRUODYS — ežeras Molėtų rj., 12 km 
į š. v. nuo Molėtų, 7 km į p. nuo Alun- 
tos. Plotas 41 ha. Ežeras ištįsęs iš š. 
i p; ilgis 1420 m, didž. plotis 650 m. 
Kranto linija labai vingiuota, daug įlan- 
kų, iškyšulių. Krantai, išskyrus rytinį, 
aukšti, statūs. Įteka bevardis upelis, iš- 
teka Alantėlė (Virintos intakas). V. pa- 
krantėje įsikūrę Gruodžiai. Ežeras skir- 
tas mėgėjiškai žūklei. 


GRUODYTĖ Stefanija [g. 1909.IV.12 
Morkūnuose (Zarasų rj.)] — gydyto- 
ja terapeutė, infekcionistė, medicinos 


mokslų daktarė (1960), Lietuvos TSR nu- 
sipelniusi mokslo veikėja (1965). 1934 


baigė Kauno universitetą.  1935—40 
Šėtos ambulatorijos 
: gydytoja, 1940—41 


Kauno un-to vidaus 
ligų klinikų ordina- 
torė. Nuo 1944 dir- 
ba pedagoginį darbą 
(Kauno un-te, vė- 
" liau Kauno Medici- 
nos in-te). 1948 ga- 
vo med. mokslų kan- 
didatės laipsnį, do- 
centės vardą. Nuo 
1957 Kauno Med. 

R in-to infekcinių ligų 
katedros vedėja. Nuo 1963 profesorė. 
Paskelbė moksl. straipsnių apie chro- 
ninius gastritus, plaučių abscesus, epi- 
deminį hepatitą, alkoholio įtaką širdies 
funkcijai, tulžies takų bei kepenų ligų 
gydymą ir kt. 


GRUOŽYS — ežeras Trakų rj., 6 km 
i p. r. nuo Onuškio. Plotas 28 ha, didž. 
gylis 14,7 m, vid. gylis 5,65 m. Ežeras 
rininis, ištįsęs iš v. į r.; ilgis 1110 m, 
didž. plotis 350 m. Krantai, išskyrus 
šiaurinį, lėkšti, pelkėti. Išteka upelis 


(į Spenglos ež.). Ežero š. v. pakrantėje 
įsikūręs Gruožininkų kaimas. ' EŽeTū5 
verslovinis, 


GRŪUOŽNINKAI — kaimas Trakų I“ 
Onuškio apyl, 5 km į p. r. nuo Onus: 
kio; kolūkio centras. 222 gyv. (1959): 
Pietryčiuose yra Gruožaičio ir Gruožio 
ežerai, šiaurės rytuose — SamninkėliU 
miškas. Yra kolūkio gamybiniai pastė: 
tai, pr. m-la (nuo 1946), kultūros nama! 
(nuo 1960). 1866 buvo 187 gyv. Buržūė“ 
ziniai nacionalistai 1945 nužudė apyl!“ 
kės pirm. A. Gliebų, jo sūnų Stasį, DIO“ 
lius J., F., B. Gainus, L. Kutušienė. 


GRŪSTĖ — kaimas Mažeikių rj., ReDė“ 
vos apyl., 5 km į š. v. nuo Sedos, Var 
duvos kair. krante. 345 gyv. (1959)- 
kaimą eina Sedos—Skuodo kelias. 3 

dens malūnas, pr. m-la (nuo 194 | 
XIII-XIV a. G. buvo valsčiaus CN 

ras; 1534 taip pat minimas G. valsčiU*“: 
1667 Skuodo dvaro inventoriuje Pan! 
nėtas G. kaimas. 


GRŪŠAS Juozas [g. 1901.x1.29 Zadžiū“ 


Te aa ISK 
nuose (Šiaulių rj.)] — rašytoja“: ano 


1925 klerikalinėje spaudoje spau lit. 
eilėraščius, 


feljetonus, apsakymus: 
straipsnius, I "a 
jas. 1928 Bi i 
mąjį apsakymų 
kiai „Ponia Bertuli“ 
nė", 1931 baigė B4 
no un-to teologijo“ 
filosofijos f-tą- * 
—1939 mokytojavo 
Kurį laiką redagaV) 
klerikalinį savaitiė, 
tį „Mūsų laikrašt | 
Išleido rom. „Kal“ 
ristai" (1935) ir aP; 
rink. „Sunki Ia a 
(1937). 1937 išrinktas Lietuvių rašyto)! 
d-jos v-bos pirmininku. 1940—41 Liet“ 
vos TSR Valst. leidyklos redaktonty 
apsakymuose („Mirė 1940 metais“, 1RY: 
mečio laukuose“ ir kt.) pavaizdavo E Ž 
santvarkos žlugimą ir naujo gyvenims 
pradžią Lietuvoje. 1944 parašė LTE 
Lietuvos kaimo buitį vaizduojanča ar 
mą „Tėvas“ (past. Kauno, Šiaulių *““- 
ruose), kuri perredaguota („Tėvas I 05 
nus“) buvo 1947 pastatyta Šiaulių, L bų 
Klaipėdos teatruose. Išvadavus TaIY 


Lietuvą, dirbo Šiaulių dramos teatro lit. 
dalies vedėju. 1944 apsigyvenęs Kaune, 
dirba lit. darbą. 

Burž. laikotarpiu G. daugiausia reiš- 
kėsi prozos kūriniais. Kad ir laikydama- 
Sis burž. ideologijos pozicijų, romane 
„Karjeristai“ G. realistiškai pavaizdavo 
burž. Lietuvos visuomenės gyvenimą, 
aukštosios valdininkijos moralinį pa- 
krikimą, miesčioniškumą, politines ir 
biurokratines valdančiųjų sluoksnių intri- 
gas. Romanas, kaip ir daugelis G. ap- 
sakymų, atspindėjo realistinės srovės 
stiprėjimą liet. lit-roje po 1930. Parašė 
kritinę studiją „V. Krėvės realistinė 
beletristika“ („Athenaeum“, 1932, t. 3). 

Pokario metais G. reiškiasi daugiau- 
Sia kaip dramaturgas. Pjesėje „Dūmai“ 
(1955 past. Panevėžio teatre; išl. 1956) 
Pavaizdavo taryb. aktorių gyvenimą, se- 
Nosios kartos inteligentų persiauklėjimą 
soc. sąlygomis. Žymiausias G. kūrinys — 
ist. tragedija „Herkus Mantas“ (1957 
Past. Kauno teatre; Resp. premija 1957). 
Vaizduodamas sen. prūsų sukilimą prieš 


Juozo Grušo ,„Karjeristų 


(1957) ir „Herkaus 
Manto" 


(1957) viršeliai 
kryžiuočius, G. sukūrė monumentalų 
Sukilėlių vado, kovotojo už liaudies 
laisvę Herkaus Manto paveikslą, meniš- 
kai pavaizdavo tragišką humanistinių 
Idėjų susidūrimą su vid. amžių rel. 
Tanatizmu ir kryžiuočių smurto jėga. 
Tragedija pasižymi veiksmo dramatiš- 
umu, lakoniškomis veikėjų replikomis, 
Tyškiais charakteriais. Pjesėje „Vedybų 
Sukaktis“ (1959 past. Kauno dramos teat- 
Te; išversta į estų ir lenkų k.) G. pavaiz- 
avo soc, moralės ir burž. moralės kon- 
Iliktą taryb. gyvenimo sąlygomis, įves- 
damas į liet. taryb. dramaturgiją naują 
Iraminio veiksmo formą — charakterio 
atskleidimą per retrospektyvinę buv. 
WVykio analizę. Dramoje „Profesorius 
Markas Vidinas“ (1962 past. Kauno teat- 
Te; išl. 1963) filosofinio-publicistinio sce- 
nos disputo forma sprendžiamos atomi- 
nio karo ir taikos, kapit. pasaulio smu- 
1mo ir mokslo pažangos problemos. G. 
dar parašė vodevilį „„Nenuorama žmo- 
Na“ (1956), išjuokiantį miesčioniškus 
1pročius, ist. dramą „Zigmundas Siera- 
auskas“ (premijuota 1960 resp. dramos 
Konkurse), keletą apsakymų, straipsnių 
let. taryb. dramaturgijos klausimais. 
€riausieji G. kūriniai pasižymi psicho- 
Oginiu įžvalgumu, ryškiais personažų 
Charakteriais. 
„G. nuėjo sudėtingą idėjinės ir kūry- 
binės evoliucijos kelią. Taryb. metais, 


nors ir neišvengdamas tam tikro polin- 
kio į abstraktų humanizmą, pasuko soc. 
realizmo vaga ir tapo vienu žymiausių 
liet. taryb. dramaturgų. 


Ršt.: Ponia Bertulienė, K., 1928; Karjeris- 
tai, K., 1935 [II leid. V., 1957]; Sunki ran- 
ka, K., 1937; Dūmai, V., 1956; Herkus Mantas, 
V., 1957; Profesorius Markas Vidinas, [pjesių 
rinkinys], V., 1963. 


Lit.: J. Lankutis, Lietuvių dramaturgija, V., 
1958; H. Kprrmosa, Bora m AroAW.—,,„Ąpyx6a 
HapojoB“, 1958, Noe 8; J. Lankutis, J. Grušo 
dramaturgija.—,,Pergalė“, 1961, Nr. 11; J. Chli- 
vickas, Juozas Grušas — žmogus ir rašytojas.— 
„Literatūra ir menas“, 1961.XI.25; Lietuvių li- 
teratūros istorija, t. 3, d. 2, V., 1965. 
GRŪSAS Kazimieras [1899.VIII.27 Lau- 
mėse (Skuodo rj.) — 1950.V.16] — revo- 
liucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš vals- 
tiečių. Nuo 1904 gyveno Tolimuosiuose 
Rytuose. 1918 Čitos glžk. darbininkas, 
Raudonosios gvardijos karys. 1918—19, 
baltagvardiečiams užgrobus Čitą, buvo 
mobilizuotas į Kolčiako kariuomenę, ku- 
rioje dirbo rev. darbą. 1919—20 parti- 
zanas Čitoje, kuopos, vėliau eskadrono 
vadas. Nuo 1920 Komunistų partijos 
narys. 1920—29 Raudonojoje Armijoje 
eilinis, paskui artilerijos diviziono ko- 
misaras, polit. vadovas. 1929—30 dirbo 
Omsko apyg. vartotojų s-goje, 1930— 
1936 Omsko sr. Nazivajevsko rj. vyk- 
domajame k-te. 1936—50 ūkinis dar- 
buotojas Omsko sr. ir Lietuvos TSR. 
Žuvo per autokatastrofą. 


GRŪŠLAUKIS, Grūšlaukė, — miestelis 
Kretingos rj., 12 km į v. nuo Salantų, 
6 km į r. nuo Klaipėdos—Skuodo gele- 
žinkelio Nausėdų stoties; apylinkės ir 
kolūkio centras. 522 gyv. (1959). Pla- 
no struktūra linijinė (G. išaugo iš gatvi- 
nio kaimo). Daugumas pastatų išsidėstę 
palei pagr. gatvę. Yra malūnas, ryšių 
skyrius, girininkija, parduotuvė, felče- 
rių-akušerių punktas (nuo 1954), vaisti- 
nė, aštuonmetė m-la (1867—1949 pradi- 
nė, iki 1961 septynmetė), kultūros na- 
mai, biblioteka (nuo 1944). Pro G. eina 
Salantų — Darbėnų kelias. Ist. šaltiniuose 
G. dvaras minimas nuo XVI amžiaus. 
1758 Augustas III leido Grūšlaukyje tris 
metinius prekymečius. XIX a. antrojo- 
je pusėje G. dvaras priklausė grafui 
G. Tiškevičiui. 1858 revizijos metu gra- 
fas 300 G. dvaro baudžiauninkų kiemų 
užrašė „laisvaisiais“ valstiečiais, 0 pa- 
skelbus 1861 žemės reformos įstatymą, 
ėmė varyti juos nuo žemės. Valstiečiai 
pasipriešino. 1863.IV baudžiamoji eks- 
pedicija suėmė Salantuose G. valstietį 
J. Norvilą, kuris buvo sudaręs 50 suki- 
Jėlių būrį ir kurstė G. apylinkių valstie- 
čius dėtis prie sukilimo ir nevykdyti 
baudžiavinių prievolių. Į G. buvo pa- 
siųsta stambi egzekucinė kariuomenės 
grupė, vadovaujama gen. Plaksino. Vals- 
tiečiai buvo numalšinti. XIX a. pabaigo- 
je G. buvo valsčiaus centras. 1846 mies- 
telyje buvo 68 sodybos; 1886 jame buvo 
360 gyv., 1923 — 510. Didelė G. dalis 
1945 sudegė; pokario metais miestelis 
vėl atsistatė. 


GRŪTAS — ežeras Varėnos rj, 7 km 
i r. nuo Druskininkų, prie plento į Mer- 
kinę. Plotas 51 ha. Ežeras rininis, ištįsęs 
iš š. į p; ilgis 1500 m, didž. plotis 


GRU— GRU 611 


450 m. Kranto linijos ilgis 3540 m. 
Krantai žemi, daugiausia pelkėti, ap- 
augę mišku. Išteka Grūta (Nemuno in- 
takas). R. pakrantėje yra Grūto kaimas. 
Ežeras skirtas mėgėjiškai žūklei. 
GRŪTO PĖLKĖ — pelkė Varėnos rj., 
7 km į r. nuo Druskininkų, prie Grūto 
ežero. Plotas 249 ha. Pakraščiai labai 
vingiuoti. Per v. dalį teka Grūta (Ne- 
muno intakas). G. p.— ežerinės kilmės 
plynraistinė žemapelkė. Durpių klodo 
didž. storis 4,4 m, vid. 1,25 m; vid. su- 
siskaidymas 3195, vid. peleningumas 
1295. Po durpėmis yra ežerinių nuosėdų 
sluoksnis; jo storis iki 8 m. Dugne 
smėlis. 


GRUZDŽIAI — miestelis Šiaulių rj., 
19 km į š. nuo Šiaulių, 22 km į š. r. nuo 
Kuršėnų; apylinkės ir kolūkio centras. 
1611 gyv. (1959). Plano struktūra stačia- 
kampė. Centras užstatytas kompaktiškai, 
jame yra gotikinio tipo aikštė; daugu- 
mas likusiųjų pastatų išsidėstę palei 
pagr. gatvę. Veikia malūnas, lentpiū- 
vė, keletas buitinio aptarnavimo įstai- 
gų. Yra girininkija, ryšių skyrius, 
35 vietų ligoninė (1945—52 ambulato- 
rija), vaistinė (nuo 1912), ž. ū. techni- 


kumas (1945—54 veterinarijos tech- 
nikumas), vid. m-la (iki 1944 pradi- 
nė, iki 1949 prog-ja), pagalbinė mo- 


kykla-internatas (nuo 1957), vaikų dar- 
želis, kultūros namai (nuo 1948), bib- 
lioteka (nuo 1933). Iš G. eina keliai 
į Joniškį, Meškuičius, Šiaulius, Kužius, 
Kuršėnus, Šakyną. 1 km į p. v. nuo 
miestelio yra ž. ū. technikumo gyven- 
vietė (buvęs G. dvaras). 

G. žinomi nuo XVII amžiaus (K. Gruz- 
dys 1636 pastatė bažnyčią). XVIII a. 
prie miestelio įsikūrė valdinis dvaras, 
kurį iki 1858 valdė grafas N. Zubovas, 
o vėliau (iki 1922) jo giminaitis D. Na- 
riškinas. Po 1861 žemės reformos G. ir 
Naujosios Žagarės dvarai, priklausę 
Nariškinui, turėjo daugiau kaip 20 pali- 
varkų ir 1380 valakų žemės. XIX am- 
žiuje G. — valsčiaus centras (1897— 
1160 gyv.). Nuo XIX a. pr. miestelyje 
veikė parapinė m-la (1804 — 30 moki- 
nių), nuo 1865 valdinė pr. m-la. 1890 
įkurta ligoninė, veikusi iki I pasaul. 
karo. XX a. pr. miestelyje veikė liet. 
knygynas, buvo rengiami koncertai, mė- 
gėjų teatro spektakliai. 1905—07 revoliu- 
cijos laikotarpiu vyko G. dvaro ir lent- 
piūvės darbininkų streikai. 1918 pab.— 
1519 pr. Gruzdžiuose veikė valsčiaus 
rev. k-tas. Jo pirmininką Beržėnų dva- 
ro kumetį K. Kibildį 1919 sušaudė kai- 
zeriniai okupantai. Burž. nacionalistai 
Šakynoje 1919 nužudė G. liaudies mili- 
cininkus K. Norkų, S. Pakštį ir Voz- 
butą. Burž. valdymo metais G. buvo 
valsčiaus centras (1923 — 1354 gyv.). 
Veikė LKP pogr. kuopelė. Burž. žemės 
reformos metu (1922) G. dvaras buvo 
suvalstybintas; valdžia jį išnuomojo 
ž. U. kooperatyvų s-gai „Gamintojas“. 
1923 dvare įsteigta žemesnioji ž. ū. m-la, 
1925 pertvarkyta į privačią aukštesniąją 


612 GRU—GUB 


gyvulininkystės ir pienininkystės m-lą; 
1928 ji buvo suvalstybinta ir pavadinta 
aukštesniąja gyvulininkystės m-la (da- 
bar —ž. ū. technikumas). 1934 į G. iš 
Plungės atkeltas žirgynas (1944 traukda- 
miesi vok. faš. okupantai išsivarė iš jo 
beveik visus veislinius gyvulius). Hit- 
lerininkai ir vietiniai burž. nacionalis- 
tai 1941 sušaudė apie 40 G. gyvento- 
jų. Hitlerinės okupacijos metais G. 
apylinkėse veikė taryb. partizanų Kęs- 
tučio būrys. 


GRUZDŽIŲ MIŠKAS — miškas Šiaulių 
rj, į p. nuo Gruzdžių. Priklauso Šiau- 
lių miškų ūkio Lygudų girininkijai. Plo- 
tas 2702 ha; medynų 2516 ha. Sudaro 
vieną masyvą su Gubernijos mišku 
(1730 ha). Vakaruose susisiekia su Gul- 
binų, rytuose — su Klebonų mišku. Rel- 
jefas banguotas. Dirvožemiai velėniniai 
jauriniai gliejiški, priesmėliniai, ant kar- 
bonatingo dugninės morenos priemolio. 
Vyrauja garšviniai ir mėlyniniai-kiš- 
kiakopūstiniai miško tipai. 9395 medynų 
savaiminės kilmės. Eglynų yra 5495, ber- 
žynų 3295, baltalksnynų 695, drebulynų 
495, pušynų ir juodalksnynų po 295. 
Jaunuolynai sudaro 31945, pusbrandžiai 
medynai 5295, pribręstantieji 1395, bran- 
dieji 495. Medynų vid. amžius 38 me- 
tai, bonitetas I-—II, skalsumas 0,6—0,7, 
vid. tūris 116 ktm/ha, vid. prieauga 
3,0 ktm/ha. Gausu briedžių, elnių, stir- 
nų, šernų, lapių, barsukų, pilkųjų ir 
baltųjų kiškių, kiaunių, jerubių, teter- 
vinų, pasitaiko danielių. Miškas eksploa- 
tacinis, išskyrus 34 ha apsauginę juos- 
tą palei kelius. 


GRUZINŲ LITERATŪRA (ryšiai su liet. 
lit-ra). Iki taryb. santvarkos atkūrimo 
apie gruz. tautos kultūrą Lietuvoje ma- 
žai tebuvo žinoma. 1940—41 liet. period. 
spaudoje pasirodė straipsnių apie G. l., 
gruz. rašytojų kūrinių vertimų. Ryšium 
su įžymaus gruz. poeto A. Ceretelio 
(1840—1915) gimimo 100 metų sukakti- 
mi „Lietuvos žiniose“ (1940.VII.1) buvo 
išspausdintas J. Baldžiaus str. „A. Ce- 
retelis — gruzinų lyrikas“. Lietuvoje iš- 
populiarėjo A. Ceretelio daina „Suli- 
ko“, kurios vertimas buvo išspausdintas 
„Raštuose“ (1941, Nr. 1). Tame pat 
nr. pateikti trijų T. Tabidzės (g. 1892) 
eilėraščių vertimai. „Tarybų Lietuva“ 
(1940.X.17) išspausdino G. Leonidzės 
(g. 1899) keletą eilėraščių su trumpu 
poeto kūrybos apibūdinimu. „Raštuose“ 
(1941, Nr. 2) išspausdintas E. Sikaro 
str. „Pastabos apie tarybinę Gruzijos 
literatūrą“, Š. Rustavelio poemos „Rite- 
ris su tigro kailiu“ ištraukos („Vytis 
su tigro kailiu“, vertė J. Graičiūnas) 
ir (Nr. 3) str. apie L. Kiačelį (L. Šen- 
gelaja, g. 1884) ir jo romaną ,„Gvadi 
Bigva". „Tarybų Lietuvoje“ (1941.V.28) 
išspausdintas str. apie L. Lordkipanidzės 
(1880—1944) aps. rinkinį „Nemirtingu- 
mas“. Atskiromis knygomis gruz. rašy- 
tojų kūrinių vertimų pasirodė po D. Tė- 
vynės karo. Išversta daugiausia prozos 
kūrinių: I. Čavčavadzės (1837—1907) 


apys. „Ar jis žmogus?“ (1955, v. S. Bul- 
kienė), G. Ceretelio (1842—1903) rom. 
„Pirmasis žingsnis“ (1956), A. Kazbegio 
(1848—93) aps. rink, „Gruzijos kalnuo- 
se“ (1958, v. V. Radaitis), L. Kiačelio 
rom. „Gvadi Bigva“ (1961, v. A. Dūdys), 

Aragvispirelio (Š.  Dedabrišvilis, 
1867—1926) „Sudužusi širdis“ (1962, v. 
V. Oškinis), K. Gamsachurdijos (g. 1881) 
rom. „Vynuogės žydi“ (1962, v. P. Ke- 
žinaitis), D. Šengelajos apys. „Lo- 
bis“ (1963, v. J. Vaitkus), A. Beliašvi- 
lio (1903—61) rom. „Perėja“ (1964, v. 
S. Bulkienė), M. Džavachišvilio (M. Ada- 
mašvilis,  1880—1937) rom. „Moters 
našta“ (1965, v. P. Simonaitis). Be to, 
liet. kalba išleista G. 1. kūrinių vaikams: 
„Gruzinų liaudies pasakos“ (1956, v. 
V. Stravinskas), G. Šatberašvilio „„Me- 
daus kalnas“ (1959, v. D. Meciūnaitė), 
T. Čcheidzės „Lėlė Chatula“ (1961, v. 
V. Čepaitis), J. Gabašvilio ,„Magdanos 
asiliukas“ (1962, v. Ž. Rukšėnaitė) ir kt. 
Akademiniame dramos teatre 1954 pa- 
statyta M. Baratašvili (g. 1908) pjesė 
„Žiogas“. 

Dar prieš I pasaul. karą Gruzijoje 
ilgai gyvenęs A. Vienuolis pavaizdavo 
jos gamtą ir meniškai panaudojo gruz. 
tautosakos elementus Kaukazo legendo- 
se. 1951 A. Vienuolis parašė apybraižą 
„Vėl Kaukaze“ (Raštai, t. 7, 1955), Kau- 
kazo (svanetų) legendos motyvus pa- 
naudojo taip pat B. Sruoga poemoje 
„Deivė iš ežero“ (1919). Gruzijos tema- 
tika yra parašęs eilėraščių A. Venclova, 
atskleisdamas taryb. tautų draugystę D. 
Tėvynės karo metu ir taikos sąlygomis. 
Apsilankęs Gruzijoje, P. Cvirka para- 
šė apybraižą „Gruzijos širdis“ (1947), 
J. Paukštelis — „Kelionė po Užkaukazį" 
(1948). 

Į gruz. kalbą išversta H. Korsakienės 
apys. „Klasės garbė“ (1961, v. N. Ka- 
kabadzė), liaudies pasakų rink. „Saulės 
vaduotojas“ (1961, v. M. Mpeblišvili). 
Gruzijoje išleistas rink. „Lietuvių apsa- 
kymai“ (1962), kuriame pateikta P. Cvir- 
kos, A. Čekuolio, V. Dautarto, A. Gri- 
ciaus, B. Mackevičiaus, K. Maruko, 
I. Mero, I. Pikturnos, A. Pociaus kūry- 
bos pavyzdžių. Išleistos A. Vienuolio 
„Kaukazo legendos“ (1963, v. I. Šarva- 
šidzė). Gruz. period. spaudoje išspaus- 
dinta J. Macevičiaus, E. Mieželaičio, 
V. Mozūriūno, A. Venclovos eilėraščių 
vertimų. 1964 į gruz. kalba išversta 
K. Donelaičio poema „Metai“  (v. 
G. Abašidzė). 


GRUŽĖVSKIS (Gružewski) Jonas [1580 
Naugarduko aps. — 1646.VIII.12 Varšu- 
voje] — visuomenės veikėjas, literatas. 
Kilęs iš žemaičių bajorų, įsikūrusių Bal- 
tarusijoje. 1595 įstojo į jėzuitų ordiną. 
Studijavo Vilniaus akademijoje, Romoje. 
1609 gavo Vilniaus akademijoje teologi- 
jos daktaro laipsnį ir iki 1618 dėstė joje 
filosofiją ir scholastinę teologiją. 1618-- 
1625 Vilniaus akademijos rektorius. 
1624—30 maro metu jo pastangomis ne- 
toli Vilniaus buvo įsteigta ligoninė. 
1628—31 Varšuvos jėzuitų  profesų 
namų viršininkas ir karaliaus Žygiman- 
to III pamokslininkas. 1631—41 Vilniaus 


akademijos teologijos profesorius ir Pa“ 
kancleris. 1642—45 vėl Vilniaus ąkadė“ 
mijos rektorius, 1644 įsteigė joje tel“ 
sės f-tą. 1645—46 Lietuvos jėzuitų PIO“ 
vincijolas. 1644 aprobavo K. Širvydo 
„Punktų sakymų“ II dalį. Parašė teol. 
veikalų. Iškilmingame priėmime Romojė 
1601 lietuviškai aiškino biblijos ištraU“ 
ką. Sakė lietuviškai pamokslus, Iaš“ 
liet. kalba giesmes. Manoma, kad būtent 
jis išvertęs į liet. kalbą „Gromata; 
arba įstatymas, Urbono ašmojo popl““ 
žiaus“ (1647). 


GRUZĖVSKIS Julius [1808.1.8 Kelmė- 
je — 1865.XI.3 Paryžiuje] — 1831 sukili- 
mo dalyvis, pulko vadas. Drauge *U 
D. Kalinausku ir I. Stanevičium suorg9“ 
nizavo sukilėlių daiinius ir, duodamas 
pradžią sukilimui Lietuvoje, 1831.11.20 
puolė Raseinius, nuginklavo carinės ka- 
riuomenės įgulą. Savo lėšomis suforma“ 
vo Žemaitijos ulonų pulką. Partizaninio 
karo organizatorius. A. Gelgaudo kariuo“ 
menei traukiantis į Prūsiją, dengė aiš!“ 
traukimą. 1831.VII.13 kartu su savo I! 
gen. D. Chlapovskio daliniais perė)? 
Prūsijos sieną. Emigravo į Prancūzija: 
paskui persikėlė į Šveicariją. 1863 5U“ 
kilimo metu aktyviai dalyvavo emigraN“ 
tų polit. veikloje. 


GRŪŽIAI — kaimas Pasvalio rj, 9 K 
į š. nuo Joniškėlio, prie Joniškėlio“ 
Žeimelio geležinkelio; apylinkės ir KO 

ūkio centras. 124 gyv. (1959). Per 
eina Linkuvos—Vaškų kelias. Parduotu“ 
vė, ryšių skyrius, vaistinė, felčerių-aKU 
šerių punktas (nuo 1953), aštuonmS 
m-la (1919 įsteigta pradinė), bibliotek“ 
(nuo 1950). Į š. r. nuo Grūžių, 39“ 
apvalios kalvos, yra III-IV a. ENG“ 
tinis plokštinis kapinynas, vietos žmo“ 
nių vad. Nebuvėlių kapais. 1580 Dra 
mas G. dvaras ir kaimas. 1861.V.2 iVY“ 
G. dvaro valstiečių susirėmimas SU 16 
rinės kariuomenės būriu. XIX a. pa 
kaime veikė P. Puzino keramikos € at 
tuvė. 1913 Grūžiuose gimė  dailin! 

kas B. Uogintas. 


GRUZŲ MIŠKAS — miškas UkmerB““ 
rj, 13 km į v. nuo Taujėnų, 7 km LAR 
nuo Siesikų. Priklauso Ukmergės UE 
kų ūkio“ Užulėnio girininkijai. PI0 2 
2546 ha. Taujėnų miškų masyvo P. t 
s Bu 

ki 


dalis. G. m. rytinė dalis, priešal i 
kiškio kaimą, dar vadinama Butkišš" 
mišku, o priešais Kiškeliškio kalimi“, 
Kiškeliškio mišku. Per G. m. eina IV a 
sikų—Lėno kelias. Miške yra 1I-— a 
plokštinis kapinynas, kuriame rasta ži 
varinių papuošalų. Radiniai JaikO 
Kauno istorijos muziejuje. 


GUBERNATORIUS — gubernijos vas 
tojas. Lietuvoje G. pareigybė atsirado 2 
trečiojo Žečpospolitos padalijimo ty 
1796) kartu su nauju adm. susi ios 
mu. G. vykdė daugiausia CiV: val pali 
funkcijas: vadovavo gubernijos Vijos 
policijai, turėjo savo žinioje gs nai 
finansus, kar. įgulų aprūpinimą. | Ža 
kinus generalgubernatorių pareiBY ios 
G. buvo vyriausias civilinis gubelisis 
viršininkas, betarpiškai pavaldus V! 

reikalų ministrui, Lietuvoje carinių 


Pareigybės išsilaikė iki 1915. Burž. val- 
dymo metais (1923—39) G., skiriamą 
Valstybės prezidento, turėjo Klaipėdos 
kraštas, administruotas autonomijos pa- 
grindais. 


GUBĖRNIJA — 1. Šiaulių miesto š. da- 
lis, esanti prie Šiaulių —Rygos geležin- 
kelio; stambus pramoninis miesto rajo- 
nas. Precizinių staklių g-la, mėsos kombi- 
Natas, pieno kombinatas, duonos-makaro- 
nų kombinatas, kukurūzų perdirbimo 
kombinatas, alaus darykla „Gubernija“, 
elevatorius, gelžb. konstrukcijų g-los, ne- 
austinių tekstilinių medžiagų f-kas, odi- 
nės galanterijos f-kas, gyventojų buiti- 
nio aptarnavimo kombinatas, aklųjų ga- 
mybos ir mokymo kombinatas, glžk. 
stotis, vid. m-la. XVIII a. Šiaulių eko- 
nomijos valdytojas A. Tyzenhauzas įkū- 
rė prie Šiaulių palivarką, į kurį buvo 
Perkelta ekonomijos administratoriaus 
(„gubernatoriaus“) rezidencija; dėl to ir 
palivarką imta vadinti Gubernija. XIX a. 
G. dvaras priklausė grafui Zubovui; veikė 
stambi alaus darykla (dab. Gubernija“), 
metalo liejykla, garo malūnas. 1903 G. 
buvo „Iskros“ platinimo punktas. 1905, 
I.17—20 G. įmonių darbininkai dalyvavo 
Visuotiniame Šiaulių darbininkų streike. 
1918 pab. nemažas G. darbininkų būrys 
stojo į Raudonosios Armijos Žemaičių 
pulką. Kovose dėl Tarybų valdžios pasi- 
žymėjo G. dvaro darbininkai P. Preik- 
šas, J. Soblys. 

2, Rusijos imperijoje 1708 įvestas 
administracinis teritorijos vienetas. 1